TEATRAS
◄ Čia taip pat, kaip dzen meistras trenkia mokiniui ir klausia: kur tu buvai, kai nebuvai šitame kūne? Buvimas šitame kūne yra toks pat trumpas, kaip prisidegti cigaretę. Ir sureikšminti to nereikia. Pats savęs klausi: ko iš tikrųjų gyvena tie žmonės? Ypač jauni. Pagal save žiūrėk – kas galėjo tave suformuoti? Ką tu iš tėvų tokio girdėjai, kad tavo kūrybai galėjo ką nors duoti? Atrodo, kad iš tėvų nieko negavai.
– Bet gauname per genus – iš tėvų, senelių... – Nieko negauname. Ne genai lemia gyvenimą. O iš senelių tikrai daug gavome, nes tėvai nuolat būdavo darbe. Mano močiutė man pasakodavo daugybę istorijų. Ji būdama gal 17 metų tarnavo didelėje vokiečių šeimoje, kuri turėjo stambų ūkį, daug tarnų. Naktimis sunkiai kuldavo, pavargdavo taip, kad paryčiais akyse dvejindavosi. Ir kartą tą akimirką, kai buvo pakėlę spragilus, staiga per vidurį prabėgo juodas šuniukas. Močiutė sakė: „Jei aš būčiau spėjusi spragilu trenkti į tą šuniuką, būtų pinigai pažirę.“ Ir šitai aš ne knygoje perskaičiau, o išgirdau iš jos lūpų. Ir tuomet tai, ką formavo vaikų darželis, mokykla, pradeda griūti. Pradeda atsidarinėti kiti pasauliai. Lygiai taip pat man nebūtina būti kitoje šalyje, kad aš apie ją sužinočiau.
– Sukurti? Iš tos meilės? – Ne, yra du žodžiai: „kurti“ ir „tverti“. Užtverti tvorą – apriboti. Kaip yra vandenynas ir pelkė, ir ją pradeda sausinti, kažką tverti, daryti, kaip patogiau sau. Paskui suvokia, kad melioracija padarė baisių dalykų – dingo pelkės dėl žmonių naudos. O jei žmogus prisitaikytų ir nieko nekeistų: nei pelkių sausintų, nei upių vagų keistų. Gamtoje viskas taip protingai sudėliota. Kai žmogus pradeda keisti vagas, tada upės pradeda eiti į apačią, sunktis ne vietoje – vėl bėda. O jei žmogus prisitaikytų prie to, kaip yra? Bet ne, reikia kištis... Tą patį daro ir smegenyse. Todėl
ir sakau: į ką tu žiūri – toks ir esi. Dėl ko visi taip pasimeta, kai ateina prie vandenyno ar jūros? Smegenys pasimeta, joms nėra kur užsikabinti. Tada sėdi palaimoje ir žiūri į nieką. O įsivaizduok, tie, kurie neturi galimybės atvažiuoti prie jūros, net užmiršta, kad tokia egzistuoja. Paklausi klaipėdiečių – kai kurie penkerius metus nebuvo prie jūros. – Na, tikriausiai kiekvienas renkasi sau artimą veiklą. Gal kiti mieliau eina į teatrą? – Yra dešimtys tūkstančių klaipėdiečių, kurie nė karto nebuvo teatre. Mes jų nepažįstame. Man Klaipėda yra maža, nes aš
– O ypač šiais laikais. Bet sugrįžkime prie juodo šuniuko. Argi tai ne tautosaka, mitai? – Jokie ne mitai. Tu nežinai, kas ką nori pranešti. Daug vėliau aš gavau labai seną J.Basanavičiaus knygą „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Tais laikais buvo labai mažai informacijos apie tai. Didžioji dalis – rusų kalba. Šuniukas iš tikro yra materializacija troškimo, kad būtų įdomu gyventi. Esame žaidime, kurį kažkada patys sukūrėme ir užmiršome. Labai greitai atėjo karta, kuri absoliučiai nieko nežino, kas buvo iki tol. Ir jie galvoja, kad daro kažką ypatingo. Aišku, gal jie dėl to nekalti. Skundžiasi, kažkur kovoja, kažko jiems maža. Va dėl to reikia domėtis esme, kas tai yra. – O esmė – įdomiai gyventi? – Mes gimėme ne darbui. Mes gimėme meilei ir džiaugsmui. O tave skatina tik dirbti. Štai dėl to aš esu labai prieš delfinariumus. Delfinai yra aukštesnio lygio civilizacija, jie gyvena vien meilei ir džiaugsmui. Maitinasi, užsiima meilės reikalais ir žaidžia. Ir žmonės taip galėtų. Esmė, ką tu gali sukurti. 12
Judesio spektaklis pagal Tibeto vienuolių muziką „Taka“, 2013.