__MAIN_TEXT__

Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 LAPKRITIS / Nr. 11(35)


ŠVENTINĖS KLASIKOS FESTIVALIS

2016

www.koncertusale.lt

12 01 18.30

10 EUR*

Metų laikai mėnulio šviesoje FORTEPIJONINIS TRIO „FORTVIO“: INDRĖ BAIKŠTYTĖ /fortepijonas/

INGRIDA RUPAITĖ PETRIKIENĖ

12 07 18.30

NIKO – Šviesos

NAUJŲ IDĖJŲ KAMERINIS ORKESTRAS /NIKO/ Meno vadovas ir dirigentas GEDIMINAS GELGOTAS

10, 14 EUR*

12 09 18.30

Taip arti, taip toli PETRAS GENIUŠAS /fortepijonas/

FALI PAVRI

12 13 18.30

/fortepijonas, Indija–Jungtinė Karalystė/ 10, 14 EUR*

18, 24 EUR*

/smuikas/

POVILAS JACUNSKAS /violončelė/

12 16 18.30 10 EUR*

Advento kalendorius: 24 bisai GINTARAS JANUŠEVIČIUS

/fortepijonas, Lietuva–Vokietija/

18.30

Žiemos stebuklų šalyje VOK ALINĖ GRUPĖ “QUEEN’S SIX” /Jungtinė Karalystė/:

14, 18 EUR*

12 19

Amerikos muzikos puota

LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Meno vadovas ir vyr. dirigentas 18, 24 GINTARAS EUR* RINKEVIČIUS Solistas ALEXANDER PALEY /fortepijonas, JAV/

18.30

12 28 18.30

Žėrintis virtuoziškumas

LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Meno vadovas, dirigentas ir solistas SERGEJ KRYLOV

DANIEL BRITTAIN, TIMOTHY 14, 18 /smuikas, Italija/ EUR* CARLESTON /kontratenorai/, NICHOLAS MADDEN, DOMINIC BLAND /tenorai/, ANDREW THOMPSON, SIMON WHITELEY /baritonai–bosai/

GLOBĖJAS

MECENATAS

KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS Meno vadovas Mindaugas Bačkus ANDRES MUSTONEN ARTJAZZ ENSEMBLE /Estija/: ANDRES MUSTONEN /smuikas/ JAAK SOOĀĀR /gitara/ PAUL DANIEL /gitara/ TAAVO REMMEL /kontrabosas/ TANEL RUBEN /perkusija/ LIUDAS MOCKŪNAS /saksofonas/

12 25 16.00

12 31 23.30 LAIKRO DŽIŲ MUZIEJAUS KIEMELYJE

Kalėdinis ir Naujametinis Klaipėdos kariliono koncertai

12 26 16.00

KLAIPĖDOS K ARILIONO 10MEČIUI

KĘSTUTIS KAČINSKAS, STANISLOVAS ŽILEVIČIUS /karilionas/

ŠV. PRANCIŠ KAUS ASYŽIE ČIO KOPLY ČIA

NEMOKAMAI

12 27

Händel–Jazz–Bach

PARTNERIAI

12 29

Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės

VILNIAUS M. SAVIVALDYBĖS ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS 14, 18 Meno vadovas ir dirigentas EUR* DONATAS KATKUS “GLASS DUO”: ANNA SZAFRANIEC ARKADIUSZ SZAFRANIEC

18.30

/stiklo arfa, Lenkija/

* TAIKOMOS NUOLAIDOS KONCERTO DIENĄ NUOLAIDOS NETAIKOMOS KASOS TEL. 8 46 410566

Kalėdų mišios

KLAIPĖDOS CHORAS „AUKURAS“ Meno vadovas ir dirigentas ALFONSAS VILDŽIŪNAS Solistės: RITA URNIEŽIENĖ /sopranas/, EDITA ZIZAITĖ /vargonai/ KLAIPĖDOS KAMERINIO ORKESTRO STYGINIŲ SEKSTE TAS: R. AGINTAITĖ, K. KUPŠIENĖ /I smuikai/, S. DIRGĖLAITĖ, T. MORTA AJAUSKAITĖ /II smuikai/, JURGIS KARBAUSKAS /violončelė/, ROMAS GRIGAITIS /kontrabosas/ NEMOKAMAI

12 31 18.30 30, 40 EUR

Mūzos įkvėpti

KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS Meno vadovas Mindaugas Bačkus Solistė MŪZA RUBACKYTĖ

/fortepijonas, Lietuva–Prancūzija–Šveicarija/

Koncerto vedėjas MARIJUS ŽIEDAS

NUOLAI DOS NETAI KOMOS

Bilietams taikomas Bilietai LT 0,80 Eur aptarnavimo mokestis. .com/koncertusale


Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 lapkritis / Nr. 11(35) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Vėjas gluosniuose“ (rež. A.Gluskinas). Vytauto Petriko nuotr.

Turinys MUZIKA Eduardas GABNYS. „Vivat Accordeon“: X akordeono muzikos festivalis Klaipėdoje Laima SUGINTIENĖ. Jaunieji muzikai pakluso orkestro globėjo prof. J.Domarko mostui

4 10

TEATRAS Jūratė PETRUŠKEVIČIŪTĖ. Spektaklių vaikams iššūkiai

12

KINAS Kęstutis MEŠKYS. P.Olaras: pasiekti sielą – didis menas

16

Aivaras DOČKUS. Ant lapkričio kino keteros: scenarijų aukštumos ir žemumos

22

DAILĖ Jurgita LUDAVIČIENĖ. Visagalis mazgas

26

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Klampios mintys: tarp šviesos ir tamsos

32

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Tradicijos, naujovės, tradicijos

37

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. J.Brazaitis: „Ulisą“ reikia skaityti visą gyvenimą

40

Dainius VANAGAS. Klaba yra giva

45

Algis KUKLYS. Novelės

46

Sondra SIMANAITIENĖ. Nevalgoma Šveicarija

52

Jimas CRACE’AS. Nuodėmės ir Dorybės

54

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Kotryna KRAPTAVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

49

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Kam senoji Klaipėda tapo likimo miestu

60 3


MUZIKA

„Vivat Accorde

X akordeono muzi festivalis Klaipėdo Spalio 21–23 d. Klaipėdoje vyko spalvinga akordeono muzikos fiesta – tarptautinis festivalis „Vivat Accordeon“, jau dešimtąsyk sukvietęs šios muzikos mėgėjus, klaipėdiečius ir miesto svečius, į taip laukiamą tradicinę akordeono muzikos šventę.

Eduardas GABNYS

Kultūros reiškinys Per savo gyvavimo metus festivalis tapo svarbiu Klaipėdos miesto, kaip ir viso regiono, kultūros reiškiniu. Festivaliai vyksta nuo 1998-ųjų tradiciniu laiku – trečiąjį spalio savaitgalį. Pagrindinis rengėjas yra Juozo Karoso muzikos mokykla, o nepakeičiamas meno vadovas, festivalių spiritus movens, nenuilstantis akordeono muzikos propaguotojas, mokytojas ekspertas Robertas Užgalis, kiekvieno festivalio tvarkaraštį derinantis prie savo gimtadienio spalio mėnesį... 4

Pastaraisiais metais stipriai išaugo susidomėjimas akordeonu Klaipėdos krašte. Tai patvirtina ir nuolatinė publika, gana aktyviai lankanti festivalių koncertus. Labai džiugina sėkmingi Žemaitijos muzikos mokyklų auklėtinių pasirodymai Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, iškovoti didieji prizai ir laureatų vardai, pastebimas ryškiai išaugęs mokytojų pedagoginis meistriškumas. Prie to svariai prisidėjo ir tradiciniai Klaipėdos akordeono festivaliai, sukuriantys puikias sąlygas akordeono meno sklaidai šalyje ir regione, įtraukiantys jaunuosius atlikėjus į aktyvią muzikinę veiklą. Spalio 21-osios popietę kartu su būreliais akordeono muzikos gerbėjų patraukiau į J.Karoso muzikos mokyklą. Beje, labai simboliška, kad pirmasis pirmojo festivalio koncertas 1998 m. irgi vyko J.Karoso muzikos mokyklos koncertų salėje. Duris pravėrėme kartu su dviem linksmai besišnekučiuojančiomis garbingo amžiaus senjoromis, ilgokai Klaipėdos senamiestyje ieškojusiomis Puodžių gatvės, tačiau nepraradusiomis geros nuotaikos. Svarbi detalė nuolatinei publikai – festivalio koncertai nemokami.

Jaunųjų kūryba Į pirmąjį koncertą pakvietė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos studentai Agnė Daučians-

kaitė bei instrumentinis trio „Drums 2 Accordions“ (du akordeonai ir perkusija). Solistė atliko įvairią programą, savo pasirodymą tradiciškai pradėjusi senoviniu baroko epochos kūriniu – J.S.Bacho preliudu ir fuga h-moll iš GTK II tomo. Vėliau skambėjo originali akordeonui parašyta muzika. Klausytojai išgirdo žinomų akordeono muzikos kūrėjų – S.Gubaidulinos, S.Voitenkos, A.Kusiakovo – opusus. Jaunoji atlikėja pademonstravo gana aukštą meninę brandą, gerą akordeono valdymo techniką. Ypač įsiminė šiuolaikinės moderniosios muzikos interpretacijos. Be abejonės, prie Agnės koncerto sėkmės prisidėjo puikus jos instrumentas, Italijoje pagamintas „Scandalli“ firmos akordeonas. Antrojoje koncerto dalyje girdėjome jaunatvišką trio „Drums 2 Accordions“ (Tautvydas Jurkša, Audrius Daučianskas – akordeonai, Jurgis Jakūnas – mušamieji), kuris klausytojams pateikė išimtinai savo kūrybos muziką. Visada žavi jaunųjų kūryba, naujų spalvų ir išraiškos priemonių ieškojimai. Meninę kūrybos kryptį įvardyčiau kaip akademinį „popsą“ su džiazo bei pasaulio tautų liaudies muzikos elementais. O tai visados sulaukia publikos pritarimo ir gausių aplodismentų, sukuria ypatingą festivalinę nuotaiką. Tačiau atliekant tik savo kūrybos muziką, sunku išvengti tam tikros monotonijos, stilistinių klišių.


MUZIKA

eon“:

ikos oje

X tarptautinio akordeono muzikos festivalio „Vivat Accordeon“ koncertas Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos salėje: A.Daučianskaitė, trio „Drums 2 Accordions“.  Vytauto Liaudanskio nuotr.

Be kita ko, ansambliui reikėtų spręsti svarbią atskirų instrumentų dinaminio balanso problemą. Galbūt pavyktų pagerinti bendrą ansamblio skambesį, tinkamai panaudojus garso stiprinimo aparatūrą, ypatingą dėmesį skiriant bosų linijai išryškinti.

Apskritai VDU studentų pasirodymą publika sutiko labai šiltai. Koncerto vedėja Danguolė Rimšienė puikiai pristatė jaunuosius artistus uostamiesčio klausytojams, profesionaliai ir įdomiai komentavo skambėjusią muziką, priminė festivalio istoriją.

Prasminga rizika Antrosios ir trečiosios festivalio dienų koncertai vyko vėlgi tradicinėje erdvėje – Klaipėdos universiteto (KU) Menų akademijos salėje. Šalies akordeonistai ► 5


MUZIKA

X tarptautinio akordeono muzikos festivalio „Vivat Accordeon“ koncertas KU Menų akademijos salėje: A.Beržonskis, V.Karnickis, A.Rimgailaitė, G.Savkovas. ◄ ir svečiai labai mėgsta šią koncertinę erdvę, jos išskirtinę akordeonišką akustiką, nuostabų senovinį interjerą, sukuriantį ypatingą aplinką, taip reikalingą kamerinei muzikai atlikti. Neatsitiktinai didžioji dalis koncertų (išskyrus pirmąjį) nuo pat pirmųjų „Vivat Accordeon“ festivalių vyko būtent šioje salėje. Nesikeičia ir koncertų vedėja Miglė Mosėnienė, nuolat koncertų programas praturtindama profesionaliais muzikologo komentarais. Festivalio organizatoriai dėkingi partneriui Klaipėdos universitetui už galimybę rengti čia koncertus. O KU studentai yra nuolatiniai festivalių dalyviai, entuziastingi klausytojai ir priekabūs (griežti) kritikai. Tad pirmasis šeštadienio koncerto atlikėjas ir buvo KU magistrantas Andrius 6

Beržonskis, pagrojęs kroatų kompozitoriaus D.Bobičiaus sonatą akordeonui Nr. 2 „Post Humna“. Kūrinys parašytas sudėtinga, modernia muzikine kalba, reikalaujantis iš muzikanto šiuolaikinės muzikos atlikimo įgūdžių ir meistriškumo, didelės ištvermės. Atlikėjai kartais vengia panašią muziką groti festivaliuose, dažniau pasirenka paprastesnę, plačiajam klausytojų ratui suprantamesnę. Bet publika labai šiltai sutiko jaunojo muzikanto pasirodymą, nepagailėjo aplodismentų. Tad rizika pasirenkant repertuarą tikrai turėjo prasmę. Vėliau scenoje pasirodė šiais metais magistro studijas universitete baigęs Vadimas Karnickis, jau dirbantis akordeono mokytoju Gargždų muzikos mokykloje.

Jis griežė mūsų šalyje rečiau matomu mygtukiniu akordeonu – bajanu. Beje, Vadimas prieš trejus metus dar grojo klavišiniu akordeonu, o vėliau per labai trumpą laiką perėjo prie mygtukinio instrumento, kuris, kaip mano atlikėjas, suteikia platesnes išraiškos galimybes, ypač grojant virtuozinę muziką. Koncerte skambėjęs V.Zolotariovo kūrinys Rondo capricciozo iš atlikėjo reikalavo įvairiapusiško techninio pasirengimo. Akordeonistai, grojantys klavišiniais instrumentais, dėl muzikos sudėtingumo retokai ryžtasi įtraukti jį į savo repertuarą. Akordeono muzikos mėgėjai labai entuziastingai sutiko virtuozinį ir brandų V.Karnickio pasirodymą, karštų plojimų tikrai netrūko.


MUZIKA

Aranžuota ir originali Šiame koncerte, kaip ir pirmąją festivalio dieną, klausytojai vėl išgirdo S.Gubaidulinos muziką – skambėjo vargonams skirtas kūrinys „Šviesa ir tamsa“, o jį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Agnė Rimgailaitė. Atlikėja pati pritaikė kūrinį akordeonui, ir tai pavyko gerai padaryti, jis suskambėjo labai originaliai ir įtikinamai. Akordeonistams dažnai tenka skolintis kitiems instrumentams parašytą muziką, o dėl instrumentų prigimties panašumo akordeonu atliekama vargonų muzika skamba labai spalvingai, nepraranda originalumo ir kūrinio autoriaus muzikinės minties autentiškumo. Pirmąją koncerto dalį užbaigė KU Menų akademijos akordeonų trio, kuriame griežė klausytojams jau pažįstami Vadimas ir Andrius, o prie jų dar prisijungė ketvirtojo kurso studentė Greta Karnickė. Trio susibūrė dar visai neseniai, šis koncertų sezonas ansambliui – tik trečiasis. Tačiau kolektyvas jau suspėjo

KU Menų akademijos akordeonistų trio. 

parengti įdomią, sudėtingą koncertinę programą ir sėkmingai dalyvavo keliuose konkursuose, laimėjo tarptautinių konkursų laureatų vardus. Festivalio publikai ansamblis koncertavo pirmą kartą, tad ji klausėsi labai susidomėjusi ir, manyčiau, nenusivylė. Koncerte skambėjo labai skirtinga įvairių stilių muzika, originali, taip pat aranžuota akordeonų trio. Tai G.Bizet siuita „Arlietė“ (aranžuotė J.Bezumenko), J.Wojtarowicziaus „Maža istorija“ („Little Story“) iš lenkų ansamblio „Motion Trio“ repertuaro bei japonų kompozitoriaus J.Hisaishi pjesė „Pamišimas“ („Madness“), kurią aranžavo V.Karnickis. Išskirtinis KU trio bruožas – puikus ansamblio bei muzikos stilistikos pojūtis, jaunatviškas temperamentas.

Santūrus virtuoziškumas Antrąją šeštadieninio koncerto dalį pradėjo nuolatinis šio festivalio dalyvis Genadijus Savkovas. Atlikėjas mielai dalyvauja kone visuose Klaipėdos

akordeono muzikos festivaliuose. Ir supratau, kad čia jo laukia sava, išsiilgusi profesionalios pramoginės muzikos publika. Skambėjo P.Frosini, A.Astier, Z.Confrey ir kitų autorių akordeono muzika. Visą G.Savkovo repertuarą priskirčiau prie akordeono muzikos retro pačia geriausia šio žodžio prasme. Klausydamiesi jos persikeliame į akordeono aukso amžių Lietuvoje, kai akordeonas buvo pagrindinis populiariosios muzikos instrumentas, o ryškiausias šios muzikos atlikėjas buvo nepamirštamas muzikantas, legendinis Algirdas Ločeris. Beje, šio muziko atminimas ir jubiliejinė sukaktis gražiai buvo paminėta rugpjūčio mėnesį Menų akademijos salėje vykusiame JAV gyvenančio akordeonisto Broniaus Mūro koncerte. O G.Savkovo griežimui būdingas santūrus virtuoziškumas, nepriekaištingas stiliaus pojūtis, subtilus akordeono akustinių savybių panaudojimas. Nuoširdžios publikos ovacijos parodė, kad toks akordeonas, gal jau kiek ir užmirštas, tačiau yra labai reikalingas. ►

Vytauto Liaudanskio nuotr. 7


MUZIKA

Vienas pačių talentingiausių ◄ Paskiausiai Menų akademijos salėje išgirdome jaunosios kartos akordeonistą iš Maskvos Arsenijų Strokovskį. Atlikėjas yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas, koncertuojantis Rusijoje ir už jos ribų. Nesiimsiu vardyti visų svarbių pergalių konkursuose, paminėsiu tik vieną iš paskutiniųjų – konkursą Klingetalyje Vokietijoje šių metų gegužės mėnesį. Kas domisi akordeono menu, supranta, kad tai vienas svarbiausių akordeonistų konkursų pasaulyje, o pirmoji vieta (pagrindinis

Abu svečiai savo dalyvavimu labai praturtino festivalį, suteikė išskirtinių bruožų, pakėlė jį iki aukšto profesionalaus renginio lygmens.

X tarptautinio akordeono muzikos festivalio „Vivat Accordeon“ uždarymo koncertas KU Menų akademijos salėje: A.Strokovskis, V.Pligovka. 8

prizas) jame jaunam atlikėjui patvirtina ypatingą, patį aukščiausią pripažinimą profesionaliajame akordeono meno pasaulyje. Lietuvos klausytojams gerai pažįstamas jo mokytojas, Maskvos A.Šnitkės valstybinio muzikos instituto docentas Sergejus Osokinas, ne kartą koncertavęs mūsų šalyje, taip pat ir Klaipėdos festivalyje. Beje, S.Osokinas dėl įtempto koncertų grafiko šį kartą negalėjo atvykti į Klaipėdą, atsiuntė savo mokinį, neabejotinai vieną iš pačių talentingiausių. Manyčiau, mokinys mokytojui gėdos nepadarė, Arsenijaus pasirodymai (jis muzikavo festivalio scenoje ir sekmadienį) buvo puikūs. Atlikėjas pademonstravo nepaprastą virtuoziškumą, nepriekaištingą instrumento valdymą. Klausantis muzikanto, susidaro įspūdis, tarsi jo virtuozinės galimybės yra beribės, bet daug svarbiau muzikoje minties gilumas, meninių vaizdų ryškumas. Jis niekada nepiktnaudžiauja virtuoziškumu, kaip daugelis rusiškos akordeono mokyklos atstovų. A.Strokovskio interpretacijos nepaprastai gilios, išraiškingos ir įtikinamos. Nors ir labai jauno amžiaus, atlikėjas pademonstravo meninę brandą ir aukštą intelektą. Tuo galėjo įsitikinti ir akordeono mokytojai, metodinio seminaro dalyviai, su kuriais muzikantas maloniai sutiko paben-


MUZIKA

drauti, pasidalyti savo kūrybiniais sumanymais ir artimiausiais planais. Buvo labai įdomu sužinoti apie Arsenijaus įvairią ir originalią projektinę veiklą, kuri ryškiai peržengia įprastinius, tradicinius akordeono muzikos barus. Muzikantas bendradarbiauja su žymiais scenos meistrais, baleto ir šiuolaikinio šokio atstovais, domisi įvairių tautų liaudies muzika, džiazu, jo programos praturtinamos literatūriniais tekstais, muzika skamba kartu su poezija. Pastarąjį savo pasirodymą Menų akademijos salėje A.Strokovskis pradėjo M.Bronerio siuita, parašyta pagal M.Cvetajevos eilėraščių ciklą „Nemiga“. Iš fonogramos skambantį poetinį tekstą lydėjo spalvinga muzika, o įtaigi atlikėjo interpretacija padėjo išryškinti poetinę mintį, pasiekti teksto ir muzikos vienovę. Kitais kūriniais muzikantas tarsi atidavė duoklę festivalinei publikai – skambėjo nuoširdi akordeono lyrika (F.Angelis „Romansas“), temperamentinga ir eklektiška mozaika (I.Bogaro „Toccata“), pašėlusiai virtuozinės rusų folkloro girliandos (V.Gridino „Lauko antelė“). O salėje šėlo publika... Taip baigėsi antroji festivalio diena.

Neišdildomas įspūdis Dabar atrodo, kad pertraukos tarp antrojo ir trečiojo (festivalio uždarymo) koncertų tarsi ir nebuvo. Spalio 23-iąją scenoje su kita programa vėl išvydome A.Strokovskį. Jau visiškai kitokį, nepriekaištingai atliekantį tradicinį akordeono repertuarą, kuris nuolatos skamba studentiškose programose. Išgirdome D.Scarlatti sonatas F-Dur ir f-moll, S.Rachmaninovo „Barkarolę“. Šiuolaikinio rusų kompozitoriaus S.Berinskio kūrinys „Cinema“, dedikuotas maestro N.Roto atminimui, Lietuvoje skambėjo bene pirmą kartą. Nepaprastai daug emocinių atspalvių turintis opusas su teksto skanduotėmis paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir išskirtinis jauno atlikėjo A.Strokovskio talentas. Na, o užbaigti festivalį, padėti paskutinį akcentą buvo patikėta žinomam Baltarusijos atlikėjui, net 32 tarptautinių konkursų laureatui, Baltarusijos muzikos akademijos pedagogui, Minsko filharmonijos solistui, bajanistui Vladislavui Pligovkai. Muzikantas yra dažnas svečias Lietuvoje, puikiai pažįstamas akordeono muzikos gerbėjams

ir profesionalams. Beje, atlikėjas yra gerai susipažinęs su lietuviškąja akordeono mokykla. Jis ne tik dažnai koncertuoja įvairiose mūsų šalies scenose, bet ir nuolat dalyvauja įvairiuose konkursuose kaip žiuri narys ir pirmininkas, veda meistriškumo pamokas. Šį kartą solistas klausytojams pateikė sudėtingą ir stilistiniu požiūriu įvairią koncertinę programą. Pasirodymo pradžioje skambėjo J.Pachelbelio Čakona f-moll bei J.S.Bacho Sarabanda ir Žiga iš prancūziškos siuitos Nr. 5. Senovinės muzikos interpretacija klausytojams paliko gilų įspūdį. Atlikėjas puikiai įvaldęs senovinės muzikos baroko epochos stilistiką, pateikia ją interpretuodamas šiuolaikiškai, maksimaliai panaudodamas akordeono (bajano) išraiškos galimybes. Po to skambėjo virtuozinis kūrinys – Paganinio–Listo kaprisas F-Dur. Pastarojo kūrinio interpretacija tarsi atskleidė V.Pligovkos pagrindinius atlikimo bruožus, patvirtindama esminį atlikėjo meninį kredo – virtuoziškumą. Iš tiesų akordeono pasaulyje bajanistas yra pagarsėjęs kaip nepralenkiamas virtuozas, nuolatos demonstruojantis neprilygstamą atlikimo techniką ir beribes instrumento galimybes. Gaila, kad atlikėjui kartais nepavyksta savo interpretacijose išvengti kai kurių klišių, o neišsemiamas, nepakartojamas virtuoziškumas tampa tarsi savitikslis... Taip pat skambėjo jo meistriškai interpretuoti tradiciniai akordeono repertuaro kūriniai – originalūs ir transkripcijos – S.Rachmaninovo „Vokalizė“, P.Čaikovskio pjesės iš „Vaikiško albumo“, originalūs V.Černikovo, V.Semionovo ir kitų autorių kūriniai. Publika nuoširdžiai ir karštai reagavo į tokį ryškų ir efektingą pasirodymą, negailėjo audringų plojimų. Manyčiau, kad abu svečiai, abu puikūs atlikėjai, savo dalyvavimu labai praturtino festivalį, suteikė išskirtinių bruožų, pakėlė jį iki aukšto profesionalaus renginio lygmens.

Vertas paramos Meno vadovas ir pagrindinis organizatorius R.Užgalis nenoriai kalba apie būsimus festivalius. Vis sunkiau pavyksta surasti rėmėjų. O pagrindinius finansinius išteklius skirstanti Lietuvos kultūros taryba

R.Užgalis – nepakeičiamas festivalio „Vivat Accordeon“ meno vadovas, nenuilstantis akordeono muzikos propaguotojas.

jau daugelį metų nesiryžta paremti šio festivalio. Labai gaila... Kaip pelnyti finansų skirstytojų pasitikėjimą? Festivalis atlieka nepaprastai svarbią misiją regione. Tarptautinio lygio atlikėjai akordeonistai Klaipėdos scenas aplanko tik per šį festivalį. Kaip minėjau, mieste darbuojasi būrelis akordeono specialistų, puikių pedagogų. Miesto ir rajono akordeonistų veiklą, edukacinį procesą koordinuoja S.Šimkaus konservatorija bei KU Menų akademija. Tačiau mokymo institucijos nepajėgios finansuoti profesionalaus kultūrinio gyvenimo, negali būti atsakingos už profesionaliosios muzikos sklaidą regione. Reikia rimtos kultūros politikos bei finansinės paramos vietinėms entuziastų iniciatyvoms palaikyti. Norisi tikėti, kad tarptautinis Klaipėdos akordeono muzikos festivalis nenueis į užmarštį, sulauks reikiamo dėmesio, palaikymo ir finansinės paramos. To nekantraudamas laukia gausus akordeono meno gerbėjų būrys. Tad iki naujų susitikimų! VIVAT ACCORDEON! 9


MUZIKA

Jaunieji muzikai globėjo prof. J.D Spalio 23-iąją sausakimšoje Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje įvyko antrasis pernai susibūrusio Klaipėdos jungtinio jaunimo simfoninio orkestro (JJSO) koncertas. Jis išsklaidė po pirmojo pasirodymo sklandžiusias abejones, ar ši iniciatyva bus vienkartinė, ar ji turės tęsinį.

Laima SUGINTIENĖ

Abejonėms būta pagrindo ir jų priežastys pačios įvairiausios: sumanymą sunku realizuoti ir dėl techninių priežasčių, juk jame groja dviejų muzikinio ugdymo įstaigų – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos ir Stasio Šimkaus konservatorijos – mokiniai, jų skirtingi tvarkaraščiai, mokymo programos ir pan.; šiose mokyklose ir šiaip jau didelis mokymosi krūvis, – ar mokiniai „paveš“ repeticijas dar viename kolektyve, ir kt. Tačiau, regis, būgštauta be reikalo. Idėja, ne žodžiais, o realiais darbais palaikoma orkestro globėjo prof. Juozo Domarko, skleidžiasi, įgyja apčiuopiamą materialų kūną. Prieš maestro stojant prie dirigento pulto didžiulį darbą nuveikė naujojo orkestro meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis bei koncertmeisteriai Aidas Strimai10

Klaipėdos jungtinį jaunimo simfoninį orkestrą globoja prof. J.Domarkas, dirigavęs jam per antrąjį koncertą,

tis ir Sigitas Petrulis. Svarus ir mokytojų – Auksės Kaziukaitienės, Lauros Kasinskaitės, Sigito Repecko, Kęstučio Taujansko, sėdusių už vieno pulto su mokiniais, indėlis. Skeptikams: sakote, ta pati, pernykštė programa (G.Bizet, A.Dvorakas,

F.Schubertas, J.Straussas, R.Paulas ir N.Sinkevičiūtės kūriniai)? Betgi tai akademinis kolektyvas, o jų visų specifika nepavydėtina: kiekvieną rugsėjį – vis nauja sudėtis. Štai vien styginių pasikeitė trečdalis! Sakote, kai kurie vos su instru-


MUZIKA

pakluso orkestro Domarko mostui darbą, sakė, kad jam patiko dirbti su mumis. Tai buvo įsimintiniausias įvykis mano gyvenime.“ Eglė: „Groti orkestre man reiškia neįkainojamą patirtį – augti kaip asmenybei, kaip atlikėjai. Džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę. Kai groju orkestre, jaučiu, kaip šiurpuliukai laksto po mano kūną.“ Aurimas: „Visų pirma – patirtis, kuri pravers ateityje. Pats grojimas yra didžiulis neišdildomas įspūdis, kuris suteikia puikių emocijų. Dar vienas gėris – pažintis su garsiais dirigentais, kurie praplečia akiratį.“ Natalija: „Svarbu klausytis vienas kito, būti vieningiems, groti atsakingai, stebėti dirigentą.“ Ieva: „Groti simfoniniame orkestre reiškia bendrystę, atsakomybę, buvimą kartu. Groti labai smagu, ne kiekvienam tenka tokia galimybė.“

Idėja, ne žodžiais, o realiais darbais palaikoma orkestro globėjo prof. J.Domarko, skleidžiasi, įgyja apčiuopiamą materialų kūną.

surengtą Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

mentais susipažinę, jie net nesuvokia, ką reiškia groti simfoniniame orkestre, ir dar diriguojant ne tik visos Lietuvos, bet ir Europos legendai J.Domarkui, esą jiems per anksti? Suvokia, ir suvokia tai labai giliai. Štai kelių jų mintys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Domas: „Grojant simfoniniame orkestre diriguojant J.Domarkui, jausmas neapsakomas. Gauname didžiulės patirties. Repeticijose jis papasakodavo istorijų, kurios padėdavo suprasti kūrinius ir kaip juos patogiau atlikti. Padėkojo už įdėtą

Vlada: „Man tai daug reiškia. Tas jausmas, kai visi jaučia muziką ir vienas kitą, mane labai džiugina.“ Tadas: „Tai yra susiklausymo lavinimas, bendravimo įgūdžių tobulinimas.“ Vytautas: „Neįkainojama patirtis, grojimo džiaugsmas. Tai mano gyvenimo svajonė ir ji jau dabar pildosi. O tai, kad dirigavo maestro J.Domarkas, – didžiulė dovana mums.“ Linkėdami neprarasti muzikavimo džiaugsmo, laukiame naujų koncertų. Ir galbūt naujos programos. 11


TEATRAS

Spektaklių vaika Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Vėjas gluosniuose“ (rež. A.Gluskinas). 

Sukurti įdomų spektaklį vaikams yra nemažas iššūkis režisieriui, aktoriams ir visai kūrybinei grupei. Tai liudija ir mūsų teatrų patirtis, ir naujausi jų pastatymai, kurių Klaipėdoje šį rudenį pasipylė kaip iš gausybės rago.

Jūratė PETRUŠKEVIČIŪTĖ

„Antrarūšis“ menas? Prieš kelerius metus teko išsamiau pasigilinti į specifinius spektaklių vaikams ir jaunimui raidos bruožus ir problematiką 12

Lietuvos dramos teatre. Tarpukario, pokario ir sovietmečio laikotarpiais spektakliai vaikams ir jaunimui retai atsidurdavo režisierių ir teatrologų akiratyje. Daugelis sovietmečiu sukurtų dramos spektaklių vaikams, išskyrus kelias gražias išimtis, neišvengė negatyvių estetinių, edukacinių ir etinių tendencijų. Paminėsiu tik kelias iš jų: atmestinis režisierių ir aktorių požiūris, spektaklius vaikams priskiriant

neprestižiniam, „antrarūšiam“ menui, skurdi dramaturgija ir atsainiai formuojamas repertuaras, sceninės klišės ir stereotipai, infantilumas, neaiškus adresatas – vaikams ar suaugusiems, skonio ir saiko trūkumas, kritinės minties ir vertinimo kriterijų nebuvimas, iliustratyvumas, sausa didaktika, humoro stoka, konservatyvumas ir kitos blogybės. Dažniausiai spektakliuose vaikams dominavo du


TEATRAS

ams iššūkiai negatyvūs estetiniai kraštutinumai – arba spektaklis pernelyg „psichologizuotas“ ir todėl monotoniškas bei nuobodus, arba pernelyg dinamiškas ir triukšmingas, kai triukšme pradingsta pagrindinė kūrinio mintis ir idėja. Daugelis teatrologų savo straipsniuose ar diskusijose išreiškė mintį, kad, nors Lietuvos teatrai per metus pastatydavo vieną kitą privalomą spektaklį vaikams, buvo rengiami festivaliai, kuriuose iš kelių blogų spektaklių komisija išrinkdavo ir apdovanodavo mažiau blogus, tačiau iš esmės nebuvo kito tokio žanro, kur būta tiek nesėkmių, tiek „nurašytų“ kaip kūrybiškai ir, žinoma, finansiškai nuostolingų spektaklių. Iškalbingas faktas, kad nė vieno spektaklio vaikams nėra sukūrę garsiausi šalies

režisieriai, pavyzdžiui, Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, vos vieną ar du pastatė Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir kiti kūrėjai. Po nepriklausomybės paskelbimo situacija Lietuvos teatruose pradėjo stipriai keistis pozityvia kryptimi. Neabejotinai ypatingos reikšmės vaikų ir jaunimo teatro sklaidai turėjo pirmojo šalyje nepriklausomo privataus Keistuolių teatro įkūrimas 1989-aisiais. Daugelis šiandieninių žiūrovų ir kūrėjų užaugo kartu su Keistuolių teatro ir vėliau susibūrusios teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektakliais, dainomis, filmais ir muzika. Žinoma, ir kituose valstybiniuose bei privačiuose teatruose buvo sukurta įdomių dramos, šokio, judesio, ypač lėlių

Vytauto Petriko nuotr.

ir kitų netradicinių žanrų spektaklių, atliepiančių išaugusius šiuolaikinių vaikų ar jaunuolių poreikius. Ilgoka įžanga sufleruoja mintį, kad sukurti įdomų spektaklį vaikams yra nemažas iššūkis režisieriui, aktoriams ir visai kūrybinei grupei. Pasižvalgykime po uostamiesčio teatrus. Šį sezoną Klaipėdos scenose pasirodė po du naujus dramos ir šokio spektaklius bei viena lėlių teatro premjera vaikams. Šiuosyk – apie du iš jų. Klaipėdos dramos teatre kviestinis režisierius Antanas Gluskinas režisavo spektaklį „Vėjas gluosniuose“, o Valstybiniame Klaipėdos muzikiniame teatre jauna režisierė Eglė Miškinytė pastatė muzikinį spektaklį „Pasaka be pavadinimo“. ► 13


TEATRAS

Scenos iš Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio „Pasaka be pavadinimo“ (rež. E.Miškinytė). 

Efektingas vizualiai ◄ Ne vieną spektaklį vaikams ir jaunimui sukūręs ir įvairių apdovanojimų pelnęs A.Gluskinas pirmą kartą Lietuvoje ėmėsi britų autoriaus Kennetho Grahame’o (1859–1932) knygos „Vėjas gluosniuose“ inscenizacijos. Jaudinanti knygos atsiradimo istorija. Knygos autorius dirbo banko tarnautoju, laisvalaikį skirdamas apsakymų rašymui. Tačiau ramų gyvenimą kardinaliai pakeitė vienintelio sūnaus gimimas. Berniukas gimė silpnos sveikatos ir beveik aklas, todėl tėvas metė pelningą darbą banke, sugrįžo į savo vaikystės namus prie Temzės upės Anglijos provincijoje ir paskyrė savo gyvenimą neįgaliam sūnui. Populiarioje knygoje „Vėjas gluosniuose“ sudėtos istorijos, kurias aklam sūnui prieš miegą pasakojo tėtis. Todėl tiesioginis spektaklio vertimas į gestų kalbą yra originalus ir labai simboliškas kūrėjų sprendimas. Žiūrovus pasitinka vizualiai efektinga scenografija (scenografė Andželika Šulcaitė) – žalsvai melsvomis juostomis išmarginta judanti konstrukcija, vaizduojanti upės vingį ir kitas veiksmo vietas. Skambant žaismingai muzikai 14

(kompozitorius Martynas Bialobžeskis), vienas po kito iškilmingai prisistato išskirtinai vyriški personažai – Kurmis (akt. Mikalojus Urbonas), Vandens Žiurkinas (akt. Edvardas Brazys), Barsukas (akt. Gytis Šimelionis), apsivilkę stilizuotais anglų džentelmenų kostiumais. Ilgas jų pasisveikinimas, iškilmingas arbatos gėrimo ritualas britų stiliumi, rimti pokalbiai – viskas tampa labai reikšminga ir pakylėta. Suprantama, kad režisierius siekė sukurti poetinę atmosferą, kuri atskleistų rafinuotus senosios Anglijos aukštuomenės gyvenimo ypatumus. Tačiau orus aktorių susireikšminimas scenoje ilgainiui pabosta, užtrunka ir ima erzinti. „Užstrigimas“ neaiškioje (kilmingumo?) būsenoje trukdo labai skirtingų personažų charakteriams atsiskleisti visa jėga, todėl į pabaigą visų jų gestai, judesiai ir net kalba supanašėja.

Sumanymas nepasitvirtino Vienintelis Rupūžius (akt. Jonas Baranauskas) bando išsiveržti iš užburto ritualizuotų ceremonijų rato, krėsdamas išdaigas sau

Atrodo, kad brandi ir laiko patikrinta vaikų literatūra visu savo svoriu prislėgė spektaklio kūrėjus, neleisdama jiems kvėpuoti visa krūtine – laisvai ir lengvai. ir kitiems upės pakrantės gyventojams. Rupūžiaus pomėgis pašėlusiu greičiu lėkti automobiliu yra kone vienintelis ir svarbiausias spektaklio įvykis / nuotykis, kurį palydi išmintingi, tačiau gana nuobodūs filosofiniai draugų išvedžiojimai / patarimai. Esminė problema glūdi literatūrinio kūrinio inscenizacijoje, kuri nėra tinkamai išskleista ir iki galo išlukštenta. Nedidelė avarija neturėtų tapti siužetinės linijos svarbiausia ašimi, spektaklio vertikale. Kiek daugiau veiksmo ir dinamikos atsiranda spektaklio pabaigoje, kai Rupūžius bando pasprukti iš kalėjimo. Puikus etiudas, kai du policininkai (akt. Donatas Stakėnas, Simonas Lunevičius) tik švilpuko garsais bando paaiškinti Rupūžiui


TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

pabėgimo planą, arba trumpa „gyva“ muzikinė improvizacija apie Siciliją. Kituose epizoduose pritrūko žaismės, įdomesnių prisitaikymų, improvizacijos, išmonės. Atrodo, kad brandi ir laiko patikrinta vaikų literatūra visu savo svoriu prislėgė spektaklio kūrėjus, neleisdama jiems kvėpuoti visa krūtine – laisvai ir lengvai. Nepasitvirtino ir kilnus režisieriaus sumanymas kurti pakylėtą „anų gerų laikų“ atmosferą tekstu bei sulėtinta pantomima, o ne veikiant / žaidžiant tam tikromis situacijomis. Labai abejoju, ar 4–12 metų vaikai, kuriems skirtas spektaklis, pajėgūs įžvelgti tas psichologines ir kultūrines subtilybes, apie kurias bando kalbėti režisierius. Vaikus įtikinti neretai būna daug sudėtingiau nei suaugusius, nes jie labai greitai perpranta apgaulės mechanizmą ir pradeda nuobodžiauti arba atvirai reikšti nepasitenkinimą savo tėvams. Puikus klasikinis kūrinys šį kartą sunkiai skynėsi kelią į didžiąją sceną, todėl knygos „Vėjas gluosniuose“ istorijas mieliau paskaityčiau vienumoje nei žiūrėčiau teatre. Panašu, kad meninės svarstyklės pasviro į brandžios literatūros, o ne režisūros pusę.

Nespėjo atsiskleisti Visai kitokio žanro ir stiliaus Klaipėdos muzikinio teatro premjera „Pasaka be pavadinimo“, sukurta pagal Virginijaus Pupšio libretą ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės muziką. Intriga prasideda tik įžengus į teatrą. Mažiesiems žiūrovams tenka eiti pro paslaptingas šonines duris, lipti siaurais laiptais aukštyn, sekant pagal ilgą virvę su daugybe margaspalvių vaikiškų pirštinių, kad patektų į netradicinę vaidinimo aikštelę – teatro Kolonų salę. Vaikiškos pirštinės spektaklyje – labai originalus ir netikėtas atradimas, todėl norėjosi, kad jos būtų panaudotos maksimaliai, o ne tik kaip ryški scenografijos detalė. Visą spektaklį laukiau, kada žaismingai ant virvės kabančios pirštinės pagaliau „atgis“ ir „prabils“ į žiūrovus raiškia teatro kalba. Penki personažai, kuriuos sukūrė aktoriai Šarūnas Juškevičius, V.Pupšys, Jadvyga Grikšienė, Judita Butkytė-Komovienė, Donatas Želvys, konkuruoja tarpusavyje, kuris iš jų įdomiau paseks pasaką ir įgyvendins svarbią užduotį. Programėlė

skelbia, kad šaunusis penketukas – tai penki mūsų rankos pirštai. Nuostabi idėja buvo taip gerai užmaskuota, kad nespėjo atsiskleisti trumpo vaidinimo metu. Funkcionaliai panaudojamos širmelės su įvairių dydžių ir formų angomis bei skylutėmis, pro kurias aktoriai išradingai iškiša galvas, rankas ir kitas kūno dalis ar įvairius lėlių teatro principu sukurtus muliažus. Kameriniame vaidinime-teatralizuotame koncerte „Pasaka be pavadinimo“ žaismės ir dinamikos įspūdį sukuria soliniai personažų prisistatymai-numeriai ir linksmos dainelės. Tiesa, aktorių sekamos pasakėlės galėtų būti kiek įvairesnės ir įdomesnės, tačiau gyvai atliekamos dainelės tikrai labai smagios ir lengvai vaikų įsimenamos (koncertmeisterė Aurelija Dovydaitienė). Kūrybinė grupė be ypatingų meninių iššūkių ir nežinia kodėl „be pavadinimo“ sukūrė žaismingo turinio ir formos spektaklį vaikams su gražia idėja, kad mūsų stiprybė vienybėje ir draugystėje, nes visi mes esame tarsi vienos rankos kumštis. Įdomu, ką apie naująsias premjeras pasakytų patys vaikai, kuriems šie spektakliai ir yra skirti... 15


KINAS

P.Olaras: pasiekti sielą – didis menas Kęstutis MEŠKYS Lapkričio viduryje uostamiesčio kino klube „8.1/2“ Kultūros fabrike surengtas pastaraisiais metais Lietuvo- Kinas – kaip stebuklas je gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių kino režisieriaus, Pažvelgus į jūsų margaspalvę kūrybinę poeto, žurnalisto Petro Olaro –veiklą, natūraliai kyla klausimas, kur kūrybos vakaras. Jame paviso to ištakos. Kur ir kaip prabėgo jūsų vaikystė? rodyti keli reikšmingiausi – Aš gimiau nuostabioje Žemės planetoje svečio dokumentiniai filmai ir esu jūsų gentainis. Tiksliau – gimiau že– „Ukrainos dangaus šimti- mėje, kuri kažkada buvo Lietuvos Didžioji Mūsų genetinė atmintis nė“, „Popiežius Jonas Paulius Kunigaikštystė. saugo bendrą pergalę 1362 metais. NugalėII“, „Černobylio zonos stalję totorių-mongolų ordas ant Mėlynųjų Vandenų upės krantų, lietuviai sudarė keris“ ir naujos juostos apie sąlygas valstybės stabilumui ir kurį laiką Lietuvos žmones „Laiminga apsaugojo ją nuo išorės priešų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo pačia diEuropos sodyba“ fragmenEuropos valstybe. tai, šiemet nufilmuoti mūsų džiausia Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo šalyje jo įkurtos kino studiKarpatuose, kur, beje, iki šiol iš senų jos „Arattafilm“. Režisierius laikų išliko labai daug bendrų su lietuvių kalba žodžių. Gimiau gražiame Panpasidalijo mintimis apie savo kos kaime Černovicų srityje, kur tarsi spalvingą gyvenimo ir kūry- kurorte gyveno tų laikų ponai ir įvairūs kilmingieji. Tai garsus savo grožiu Bukobos kelią. vinos kraštas. Iki Rumunijos sienos – tik 17 kilometrų.

– Taigi esate išaugęs tose bene gražiausiose Ukrainos vietose, kur iki šiol stiprios jos liaudies kultūros ištakos, kur skambėjo daininga to krašto ukrainiečių kalba? 16

– Aš visada ir visur kalbėjau tik gimtąja ukrainiečių kalba – ir namie, ir Italijoje, ir Maskvoje, ir kur bebūčiau. Ir čia, Klaipėdoje, atrandu progų ja kalbėti... – Tai pastebėjau, kai mes valgėme barščius ukrainietiškų patiekalų restorane... O kaip klostėsi jūsų likimas, kai jūsų gyvenime atsirado tokie miestai kaip Lvovas, Kijevas, Maskva, Roma, pagaliau Klaipėda? – Visų šių klajonių kaltininkas yra kinas. Mano vaikystė buvo sunki. Po autokatastrofos anksti netekau tėvo ir dvejų metukų likau su neįgalia mama. Augau aplinkoje, kai mama sirgo ir gulėjo tai namuose, tai ligoninėje. Tad dirbti pradėjau nuo 12 metų – kolūkyje, kertant mišką, o nuo 14 metų įgijau pirmą profesiją ir nuolatinį darbą – tapau kino mechaniko padėjėju kaimo klube. Vėliau, kai dar mokiausi mokykloje, man buvo suteikta aukščiausia kino mechaniko kategorija. Tada kinu tikėjau kaip gyvenimu. Ir galvojau, kad kino mechanikas ir yra tas gyvenimo stebukladarys. Tais laikais labai daug filmų buvo filmuojama mūsų krašte. Mano buvęs kaimynas Ivanas Mikolaičiukas, vėliau tapęs garsiu ukrainiečių aktoriumi ir režisieriumi, pakvietė į populiarios kino juostos „Baltos paukštės su juoda žyme“ filmavimą. Aš iki išnaktų stebėdavau, kaip kuriamas toks stebuklas kaip filmas, nors kartais, pavėlavęs į autobusą, būdavau priverstas pėsčiomis per kalnų sniegą namo bristi 35 kilometrus. ►


KINAS

17


KINAS

◄ Bet aistra kinui nugalėjo. Ir pavasarį, kai tęsėsi juostos filmavimas, aš jau buvau priimtas operatoriaus asistentu, ir tai leido man prisiliesti prie didžiųjų kino meistrų darbo.

Vieno filmo istorija – Kiek pamenu, šis filmas gavo didžiausius Maskvos, Sorento (Italija) ir kitų festivalių apdovanojimus, tapo ukrainiečių kino klasika. Bet kaip atsitiko, kad jūs tuomet Lvovo universitete ėmėte studijuoti žurnalistiką, o ne kiną? – Galėčiau pasakyti, kad tai buvo atsitiktinumas. Visus trejus metus po mokyklos bandžiau įstoti į Kijevo teatrinį institutą ir studijuoti kino operatoriaus specialybę, bet vis pritrūkdavo balų. Nors mano darytos fotografijos buvo puikios, vis kažko trūko. Tad teko darbuotis net Černigovo srities TASS’o fotokorespondentu. Fotografo darbas man gyvenime davė labai daug.

Ir kai po kurio laiko pabandžiau įstoti į Lvovo universitetą, tai be vargo buvau priimtas į Žurnalistikos fakulteto Fotopublicistikos skyrių. Dar studijuodamas daug filmavau, dirbau fotokorespondentu srities laikraštyje, kaupiau žurnalistinę patirtį. Po mokslų universitete pradėjau dirbti srities televizijoje, filmuodavau siužetus, kaip korespondentas ruošdavau reportažus. Prisimenu, nemažai buvo konfliktinių situacijų, kai atsisakydavau propagandinių siužetų, kurių herojai, man atrodė, buvo to neverti žmonės. Tad pasiūlydavau tikrus, dėmesio vertus herojus ir pasakojimus apie juos. Beje, vienas iš jų atnešė ir pirmąjį didelį mano kaip kino menininko pripažinimą. – Kaip jums pavykdavo įveikti ideologinę kontrolę? – Kartą gavau redakcijos įpareigojimą papasakoti apie vieną provincijos karo veteraną, su kuriuo neradau bendros kalbos – man jis buvo nepriimtinas kaip žmogus... Pasakiau savo valdžiai, kad apie jį nekursiu reportažo, ir gavau atsakymą – be medžiagos negrįžk. Pasiėmiau

Filmavimo aikštelėje Tauragėje, kuriant filmą „Laiminga Europos sodyba“. 2016 m. 18

butelį degtinės ir pradėjau ieškoti kito veterano. Žmonės kaime patarė, kad yra jų valsčiuje toks nekalbus traktorininkas Petro Čabanas, kuris dabar vežioja mėšlą iš fermos. Nuėjau, bandžiau kalbėtis su juo, išgėrėme net tą butelį, bet nepadėjo – nieko įdomaus iš jo gyvenimo nesužinojau. Pokalbio pabaigoje jis pakvietė mane kitądien ateiti jam padėti darbuotis – gal kažką daugiau galėsiąs papasakoti apie karo dienas. Kitą dieną jis man padavė kastuvą ir sako – kask. Pasirodo, jis kasdavo šulinius, neretai žmonės ateidavo jam padėti, ir tame kaime jis ne vieną šulinį iškasė. Tada ir sužinojau apie skaudų karo epizodą, kai jis su kovos draugais ne vieną dieną praleido apsuptyje, be maisto, karščio kankinami ir be vandens lašo. Ir kai jų būrys bandė prasibrauti iki šulinio, keturi kovos draugai žuvo jo akivaizdoje. Tik jam pavyko kažkaip nusigauti iki to šulinio ir pasisemti vandens. Tada jis ir davė sau priesaiką, kad, jei išliks gyvas, tų šulinių po karo stengsis iškasti tiek, kiek tik leis jo jėgos... Ir jis jų iškasė 67 – už kiekvieną negrįžusį iš karo savo draugą. Tas filmas –


KINAS

Vizitinė kortelė Petro Olaras – ukrainiečių režisierius, poetas, žurnalistas, Nacionalinės žurnalistų sąjungos narys. Gimė 1953 m. liepos 1 d. Pankos kaime Vakarų Ukrainoje. Baigė Lvovo universiteto žurnalistikos fakultetą ir kino institutą Maskvoje (VGIK), kur studijavo režisūrą ir operatoriaus meną. Dirbo Ukrainos miestų ir Ostankino (Maskva) televizijose. 1994–2004 m. – Ukrainos radijo ir televizijos bei informacinės agentūros „Ukrinform“ specialusis korespondentas Italijoje ir Vatikane. Italijoje 1995 m. įkūrė laikraštį „Forumas“, kuris leidžiamas iki šiol. Jis – apie pusšimčio filmų ir dešimties knygų autorius, kelių tarptautinių kino apdovanojimų laureatas. P.Olaro filmai apie Maidaną, popiežių Paulių II, Černobylį, Ukrainos menininkus buvo rodomi daugiau nei 100 šalių. Dabar gyvena ir kuria Lietuvoje.

„Gyvenimo troškulys“ – susilaukė didelio pripažinimo, tapo geriausiu 1985 metų Sovietų Sąjungos dokumentiniu filmu, gavo Maskvos ir daugelio šalių apdovanojimus, buvo rodomas Graikijos, Suomijos, Japonijos kino festivaliuose, demonstruojamas kone 100 užsienio šalių. Tada ir gavau pasiūlymą dirbti Sibire, filmuoti Kalymos HES statybą.

Atsivėrė visos durys – O kaip iš ten atsidūrėte Maskvoje, po to – Romoje, Vatikane? – Pajutau, kad mano kino žinios per menkos, panorau dar kartą pabandyti laimę ir studijuoti kino režisūros ir operatoriaus profesijas. Tąkart iš pirmo karto įstojau į VGIK’ą, kurį baigiau, kai jau sugriuvo Sovietų Sąjunga. Bestudijuodamas dirbau Centrinėje Ostankino televizijoje – iš pradžių režisieriaus asistentu, o po to kaip režisierius ir siužetų autorius. Teko dirbti bene garsiausioje „perestroikos“ TV laidų – „Vzgliad“ („Žvilgsnis“). Be to, kūriau filmus kino studijose „Ukrtelefilm“, „Sojuztelefilm“, už kelis iš jų taip pat gavau tarptautinius apdovanojimus. Kartais sugrįždavau, turėdamas kūrybinių reikalų, į Ukrainą – Kijevą, Lvovą, kur, be kitų, nufilmavau

kino juostą apie garsų Ukrainos disidentą Viačeslavą Čiornovilą. Tuo metu taip pat sukūriau filmą „Katakombinė cerkvė“ apie ilgai buvusią uždraustą ir veikusią pogrindyje Ukrainos stačiatikių cerkvę. Beje, mano siužetą apie ją net buvo uždrausta rodyti per TV laidą „Vzgliad“, nors jau buvo 1987-ieji ir šalis keitėsi. Tuomet jau sumontuotą filmo medžiagą slapta perdaviau italų žurnalistui Frančesko Begaci, kurio dėka filmas buvo parodytas per centri-

nį Italijos TV kanalą RAI. Jį pažiūrėjo maždaug 20 milijonų žiūrovų, ir aš vieną rytą prabudau Italijoje garsus, nors mano pavardė saugumo sumetimais net titruose nebuvo nurodyta. Taip Italijoje ir Vatikane man atsivėrė visos durys. Per savo kūrybinę veiklą susipažinau su popiežiumi Pauliumi II, M.Gorbačiovu ir jo žmona Raisa jų vizito Vatikane metu. Ir, kai 2004-aisiais atsirado galimybė apsigyventi ir kurti Romoje, man tai labai padėjo. ►

Susitikimas su popiežiumi Pauliumi II Vatikane. 1999 m. 19


KINAS

◄ Ten atvykęs tuoj pat organizavau ir redagavau pirmą ukrainiečių laikraštį Italijoje, pradėjau bendradarbiauti su italų kino kūrėjais, buvau pakviestas dirbti informacinės agentūros „Ukrinform“ specialiuoju korespondentu.

– Tai buvo laikas, kai daugiausia darbavotės kaip žurnalistas. O kokią vietą jūsų „itališkame periode“ užėmė kinas? – Kinas išliko mano didžioji meilė. Pradėjau dirbti vietinėje kino studijoje CIAK-2000, ir tai teikė man didelį kūrybinį pasitenkinimą, atvėrė reikšmingą kino pažinčių ratą. Aš dėkingas italų kino veikėjai Donatellai Baglivo, kuri įvedė į Andrejaus Tarkovskio itališkojo periodo kūrybą. Jiedu dirbo kartu kuriant filmą „Nostalgija“. Minėtoje kino studijoje buvo sukurti trys dokumentiniai filmai apie Tarkovskio kūrybą Italijoje. Turėjau galimybę bendrauti ir filmuoti italų kino grandą Franco Zeffirelli. Tarp šios studijos sienų gimė filmai apie Federico Fellini, Toto, Alberto Sordi, Virną Lisi – tai tik keli vardai iš sukurto filmų ciklo „Italų kino grandai“. Įdomu, kad būtent Italijoje aš atradau ir genialų poetinį savo tautiečio Aleksandro Dovženkos kiną, kuris, manoma, ir buvo italų neorealizmo šauklys – dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Italijoje buvo išleista ne viena dešimtis knygų apie jį.

Po kino festivalio apdovanojimų su žmona Ana.

Įkvepia prasmingas kinas – Ne mažiau spalvingas jūsų gyvenimas ir kūryba Vatikane... – Filmas „Katakombos cerkvė“ atvėrė galimybę dirbti Vatikano spaudos centre. Tai leido man surinkti labai daug unikalios medžiagos apie popiežių Paulių II ir sukurti kelis filmus apie šią nepaprastą asmenybę. Vienas iš jų – „Ilgas kelias į Ukrainą“ – buvo parodytas per Ukrainos nacionalinį kanalą kaip tik tą dieną po to, kai popiežius nusileido Kijeve ir baigėsi tiesioginė televizijos transliacija.

Be to, kad kūriau filmus, nuolat rašiau scenarijus, eilėraščius, leidau knygas ir atsirado poreikis grįžti prie ukrainietiško žodžio, būti arčiau tėvynės. Tad 2007-aisiais grįžau į Kijevą, kur įkūriau savo kino studiją ir vėl ėmiau filmuoti. Taip gimė tokie filmai kaip „Meistrų žemė“, „Kelionė po Ukrainą beieškant ukrainiečių“ ir kiti. – Užsiminėte apie poeziją... Kada tam randate laiko? Juk poezija reikalauja tam tikros dvasinės būsenos, susikaupimo, pagaliau įkvėpimo. – Aš poezijos šiaip atsisėdęs ar sugalvojęs nerašau – tai tarsi ateina iš viršaus, ji tarsi gimsta savaime. Dar būdamas studentas pradėjau kurti poetines fotoapybraižas ir tik Italijoje ėmiausi poezijos, rašiau noveles, kino scenarijus... – Klausantis jūsų kyla klausimas – kuo pats save laikote? Labiau žurnalistu, kino režisieriumi ar poetu? – Atsakysiu trumpai – žmogumi, kuris brangina gyvenimą ir galimybę jį išreikšti per kūrybą.

Su anūke Beatriče. 20

– Jūs sukūrėte daug dokumentinių filmų. O koks kinas labiausiai įkvepia kūrybai? – Mane įkvepia prasmingas kinas. Toks kaip A.Tarkovskio. O mano autoritetas – jo mokytojas A.Dovženka. Aš peržiūrėjau visus jo filmus, perskaičiau visas knygas, o jo juosta „Žemė“ įėjo į geriausių visų laikų filmų dešimtuką. A.Dovženkos kūrybinis braižas – tai tarsi tikro kino kamertonas ir etalonas. Darbas su geriausiais operatoriais jam padėjo sukurti ištisą poetinio kino kryptį. Ir net dokumentiniame kine turi būti vaizdinys, nes žmogus mąsto ir jaučia vaizdiniais. Ir pasiekti sielą, prisibelsti iki


KINAS

jos – tai didis menas. Poetiniame kine neturi būti išskaičiavimo – yra jausmai ir vaizdinio tiesa, kurie išlieka amžini. – Kas iš poetų turi jums įtakos, ką labiausiai vertinate poezijoje? – Iš gyvųjų man patinka vaizdingą poeziją kurianti Lina Kostenko, mėgstu Taraso Ševčenkos, Anos Dušak, Vasilijaus Stuso poeziją. Iš lietuvių poetų man įdomus Sigitas Poškus, beje, klaipėdietis. Mėgstu paskaityti ir jaunus poetus, kurie ieško naujų formų, vaizdinių, savo stiliaus…

Gyventi, mylėti ir kurti – Jūs kaip kūrybos žmogus negalite atsiriboti nuo to, kas skauda, kas vyksta aplink mus, taip pat ir Ukrainoje. Ir tai atsispindi jūsų kūryboje, jūsų filmuose. Jūsų nuomone, kas atsitiko šiandien su Ukraina? – Kartą vieno iš ilgų skrydžių į Lotynų Ameriką su popiežiumi Pauliumi II metu jis manęs paklausė, kodėl negrįžtu į Ukrainą, ir pasakė, kad Dievas man davė laimę gimti vienoje iš nuostabiausių šalių pasau-

Noriu gyventi Lietuvoje ir būti jai naudingas. Kurti kiną, kuris neturi sienų, jei tik gimsta iš širdies.

Ukrainos dailininko Ivano Mrčuko dirbtuvėse.

lyje, kurios laukia didelė ir šviesi ateitis. Ir tai aš puikiai suprantu – mano šalis yra viena iš geriausių žemių, kurias man teko matyti. Civilizacijos klestėjimui jos energijos, žmogiškųjų ir gamtos resursų užtektų ne tik Europoje. Bet valdžios žmonės yra abejingi paprastiems žmonėms, ir sakyti, kad susipyko rusų ir ukrainiečių tautos, mano nuomone, būtų netiesa. Čia susikerta nemaži geopolitiniai kai kurių valstybių ir ekonominiai verslo struktūrų interesai. Svarbiausia problema, kad galingieji galvoja tik apie tuos savo interesus ir yra abejingi savo žmonėms, nemyli savo žemės, negalvoja apie jos ateitį. Aš įsitikinęs, kad visų karų, konfliktų, blogio priežastis – tas abejingumas. Toji valdžia, kuri ateina arba kurią mes išsirenkame, galvoja, kad yra visagalė ir viskas jai

Su kino režisieriumi K.Zanussi’u. 2016 m. 

Asmeninio archyvo nuotr.

priklauso. Melas ir apgaulė siekia pakeisti tai, kas neša šviesą ir yra amžina. Iš ekranų ištisą parą liejasi purvas, prievarta ir melas. Tai ir yra didžiausia blogybė. Bet aš tikiu, kad mes visi kada nors gyvensime kaip geri kaimynai tikroje kūrybinėje šalių sąjungoje, kurios pagrindas bus solidarumas, o Lietuva ir Ukraina taps klestinčiomis šalimis nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ir toji sąjunga bus aukščiau visų kitų blokų. Dar tikiu, kad sugrįš tai, kas buvo gera dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų – pagarba kaimynui. – Jūsų žodžiai nuteikia optimistiškai. Žinau, kad dabar gyvenate Lietuvoje. Kokie jūsų planai? – Gyventi, mylėti ir kurti. Noriu gyventi Lietuvoje ir būti jai naudingas. Prisimenu, kai į Ukrainą atvažiavo Sergejus Paradžanovas ir atvėrė savo kino kalba jos kultūros lobius patiems ukrainiečiams. Jo filmas „Užmiršti protėvių šešėliai“ tapo pasaulinio kino šedevru. Aš pasiruošęs būti lietuviu Ukrainos saulėtuose saulėgrąžų raštuose. Pasiruošęs su lietuvių kūrėjais atverti tai, kas nuostabu, ko gal patys nepastebite savo kultūroje; kurti kiną, kuris neturi sienų, jei tik gimsta iš širdies. – Likimas lėmė, kad daug bendravote su popiežiumi Pauliumi II, neseniai paskelbtu šventuoju. O ką pasakytumėte susitikęs su pačiu Dievu, jei tokia galimybė jums atsirastų? – Aš prisipažinčiau, kad be galo jį myliu, pasakyčiau, kad jis – mano širdyje nuo pat gimimo dienos. Jis ir yra tas meilės šaltinis, kuris man duoda jėgų gyventi ir kurti. 21


KINAS

Ant lapkričio kino scenarijų aukštum Lapkritis – intensyvus kino premjerų mėnuo. Kompanijos pasirengusios pradėti pretendentų į „Oskarus“ kampaniją, be to, tai idealiausias laikotarpis įvairesniems kino hitams, „nepririštiems“ prie tiesmukos šventinių filmų linijos, į kurią „didžiosios apgaulės“ industrija įžengs gruodį.

Aivaras DOČKUS

Lapkritį ir didžiojo ekrano burtininkai, ir televizijos stačiakampių fokusininkai traukia iš rankovių užantyje laikytas galingas kortas, kurios turės nemenką įtaką bendriems finišo link artėjančio sezono rezultatams. Serialų kūrėjams dabar pats „stebymetis“ arba derliaus nuėmimo metas. Netrukus paaiškės, kurie projektai susilauks šlovės ir tęsinių, o kurių komplektacija baigsis kartu su paskutine pirmojo sezono dalimi. Ir, įdomiausia, tiek kino koridoje, tiek televizijos arenoje lapkritį visada lieka vietos mažoms staigmenoms, kurios dažnai įveikia nuo išankstinių sėkmės prognozių nutukusius milžinus ir tampa netikėtomis grumtynių dėl žiūrovų dėmesio laimėtojomis. 22

Kadrai iš filmų „Mirties namai“, „Pjūklo ketera“, „Idealūs nepažįstamieji“, „Sing Street“.

Prikaustančiai aštrus šaltojo sezono svetimkūnis Bet prieš kinomaniškame kalendoriuje braižant narvus lapkričio premjeroms, reikia išvalyti į akis įstrigusius šiltesnio

sezono likučius. Vėlokai išvystas trileris „Mirties namai“ įpareigoja pagrūmoti kino platintojams dėl pernelyg sukomercinto originalaus pavadinimo „Don’t Breathe“ („Nekvėpuok“) vertalo, kuris verčia tikėtis dar vieno „slasherio“, nors išties šis filmas – modernus „hičkokinis“


keteros: mos ir žemumos

KINAS

bake. Pakanka 15-os minučių, kad gerai įsižiūrėtume į jaunųjų įsilaužėlių vidinius portretus ir taptume ne pasyviais stebėtojais, o kovos už išgyvenimą dalyviais. Ir toje kovoje nebūtinai palaikysite jaunuolių trijulę, ne viskas čia juoda ir balta, situacijos nėra sukramtytos ir paruoštos virškinimui, procesas paliktas kurti žiūrovams. Dešimties milijonų dolerių biudžeto „Mirties namai“ pelnytai pasaulio kino teatruose nugvelbė 150 mln. „žaliųjų“.

Gelbstint režisierių M.Gibsoną

įtampos ir slėpynių žaidimas, kai auka staiga virsta medžiotoju. Urugvajaus kino kūrėjo Fede Alvarezo (prieš trejus metus prisistačiusio vidutinišku „Piktų numirėlių“ perdirbiniu) juosta – nepriekaištinga vienkartinė krūptelėjimų ir nusistebėjimų injekcija, struktūriškai

proporcingai išdėliojanti scenarijaus rašymo taisykles kaip spąstus ir atvirkščiai – spąstus kaip taisykles. Rezultatas: nerutininė „katės-pelės“ pobūdžio trilerio rutina su aiškiais visų keturių herojų motyvais ir nebanalia paslaptimi, kuri tinkamu metu atsiduria siužeto degalų

Naujausias aktoriaus ir režisieriaus Melo Gibsono darbas – karo drama pagal tikrus faktus „Pjūklo ketera“, rugsėjo pradžioje pristatyta Venecijos kino festivalyje ir palydėta dešimties minučių griausmingomis ovacijomis. Filmas nominuotas 13-ai Australijos kino ir televizijos apdovanojimų, apdainuotas kino kritikų recenzijose kaip „geriausia karinė juosta po „Gelbstint eilinį Rajaną“, paryškintu šriftu įrašomas į „Oskarų“ nominacijų posmus. Per savo režisūrinę karjerą M.Gibsonas perėjo kelių etapų tiltus: „Žmoguje be veido“ dalijosi kameriniu, kone akustiniu jautrumu, „Narsiojoje širdyje“ įkopė į vaizdingo ir emocingo istorinio epo viršūnę, laimėdamas du „Oskarus“ – kaip prodiuseris ir režisierius, „Kristaus kančioje“ istorijos objektu pavertė fizinį skausmą, psichologiškai nukryžiuodamas sterilių bažnytinių pasakų gerbėjus, o kruvinoje ritualų ir gaudynių puotoje „Apokalipto“ išryškino žvėrišką žmogaus prigimtį, išplėšdamas iš auditorijos pasturgalių bet kokius atramos taškus. ► 23


KINAS

◄ Vadinamajame projekto vystymo pragare ne sykį įstrigusi „Pjūklo ketera“ – silpniausias Holivudo australo režisuotas filmas, nuviliantis troškimu aprėpti viską, stebinantis M.Gibsono atsižegnojimu nuo jo ankstesniems darbams būdingo provokuojamo realistiškumo, erzinantis nuolat dūzgiančia ašarų spaudykle ir reikalaujantis „užsivilkti“ ironišką šypseną dėl individualaus požiūrio į rodomus įvykius nebuvimo. Keisčiausia, jog toks patyręs ir savitą braižą turintis režisierius taip susipainiojo proporcijose, kad įdomiausia pasakojimo dalis – Desmondo T.Dosso žygdarbis gelbstint būrio draugus – tampa tik kiek ryškesniu bendros kompozicijos papildiniu, nors žiūrovams smalsiausia: kaip japonų irštvos prieangyje vaikinui be ginklo pavyko išgelbėti 75 karių gyvybes? O gal Melas tiesiog nesiryžo liepti perrašyti klišinių frazių ir situacijų pergrūsto scenarijaus? Mūšių epizodai nufilmuoti veriančiai įtraukiančiai, tačiau atskiros scenos, kaip „Desmondo suvokimas, kokia misija jam skirta“, – lyg išnirusios iš graužiančio akis muilo operų rūko. Pirmoji „Pjūklo keteros“ dalis primena vaikišką rašinėlį – atpasakojimą: negeras tėtis, silpna mama, graži mergina, kalnai, miškas, namai. Nusigręžti nuo siužeto neleidžia Hugo Weavingo aktorinis meistriškumas ir pamažu lyderystę iš jo perimantis Andrew Garfieldas. Talentingas vaikis dėlioja Desmondo charakterį atsargiai ir atsakingai. Įtariu, kad scenarijuje jo herojus – vienpusiškai šabloniškas. A.Garfieldas sąmoningai neišduoda vertingiausių jo savybių iki situacijos, kuri pati punktyriniais brūkšniais sulipdo personažo gelmes ir galimybes į nujaustą apčiuopiamą visumą. M.Gibsonas ir scenaristų duetas kankina Andrew silikoniniais dialogais ir skulptūrinėmis kadruotėmis, bet vaikis ištveria visą pigiausių banalybių pragarą. Kaip ir jo herojus vis kartoja: dar vieną, dar vieną. Ir taip scena po scenos Garfieldas didvyriškai nusikapsto iki atomazgos. Įniršęs, kad vaikis išgyveno, M.Gibsonas pakelia jį lyg šventąjį į dausas. Čia Andrew jau bejėgis prieš montažą ir vaizdo efektus. O juk Melas turėtų būti dėkingas pagrindiniam aktoriui, nes šis išgelbėjo jo kino projektą. Išgelbėjo taip įtikinamai, kad daugeliui atrodys, jog regi šedevrą. 24

Kreivų mobiliųjų telefonų karalystė Taip jau nutinka, kad laukiant agresyviai reklamuojamų premjerų, kinomaną ištinka tylaus atradimo sukrėtimas. Šįkart jis atkeliavo iš žemės drebėjimų kamuojamos Italijos. Dviem aukščiausiais šios šalies kino apdovanojimais – Davido Di Donatelo statulėlėmis (geriausiam filmui ir scenarijui) įvertinta Paolo Genovese dramedija „Idealūs nepažįstamieji“ („Perfetti sconosciutti“) lengvai prigytų ir teatro scenoje, pastatymui pakanka minimalių rekvizitų: stalo, vyno taurių ir mobiliųjų telefonų. Senų gerų draugų vakarėlis. Šeimos. Poros. Problemos. Jos atsiranda, kai lengvai kauštelėjus, vakarienės dalyviams gimsta idėja atverti savo mobiliųjų telefonų „juodąsias dėžutes“, t. y. čia ir dabar skaityti ir klausytis visko, kas dedasi milžiniškos svarbos mažyčiame įrenginyje. „Idealūs nepažįstamieji“ įrodo, jog fantastiškam scenarijui nereikia fantastinio biudžeto. Tebūnie išmanus režisierius, „neperspaudžianti“ kū-

Tiek kino koridoje, tiek televizijos arenoje lapkritį visada lieka vietos mažoms staigmenoms.

rybinė grupė, žinanti, kur sutirštinti spalvas, o kur įjungti savieigos režimą, ir talentingų aktorių orkestras, kuriame kiekvienas atliks įsimintiną solo partiją ir tolygiai įsilies į bendrą kūrinio toną. Be duobių ir dėmesio svirduliavimų P.Genovese filmas išlaiko pašėlusį tempą, neprarasdamas realybės jausmo, migruodamas tarp humoro ir rimtų gyvenimiškų įžvalgų, nustebindamas tarsi iš niekur susikūrusiomis apverktinai juokingomis aplinkybėmis ir subtiliu moralu. Prakiurę gyvi intrigų maišai taškosi melu, o pro langą žvelgia ramiai tyras mėnulis, kuriam visa tai – nedidukas žmogaus proto užtemimas neaprėpiamos visatos fone. Scenarijus išlaiko tamprias personažų išskirtinumo gijas

ir pavydžiai tobulas siužeto proporcijas, vedančias nuo vieno paslapčių kambario prie kito. Šioje kreivų skambučių ir žinučių karalystėje nesunku paklysti. O jei pažvelgsi į žmonos mobiliojo telefono ekraną kaip į veidrodį ir ten išvysi visai ne save?

Dainos iš devintojo dešimtmečio gatvės Dar vienas iš mažabiudžetinio dangaus nusiritęs filmas – „Oskarą“ už geriausią originalią dainą laimėjusios muzikinės romantinės dramos „Kartą“ režisieriaus airio Johno Carney naujausias kino kūrinys „Sing Street“, žavintis naiviu nuoširdumu, paaugliškomis svajonėmis ir energijos šuorais užkrečiančia jaunų aktorių komanda, kuri mėgaujasi kiekviena sekundės dalimi ekrane. 105 šios juostos minutės pralekia kaip viena melodinga daina. Ir be jokių griovelių besisukančioje plokštelėje. Galbūt viskas matyta-girdėta-nuspėjama, bet pats žiūrėjimo-klausymosi ritualas pasakiškai gražus. Paaugliai suburia grupę ir kiekvienoje dainoje stengiasi atspindėti kurio nors garsaus kolektyvo skambesį, nepamiršdami ir autentiško požiūrio į devintojo dešimtmečio muzikines madas. Kai jaunųjų muzikantų lyderis sutinka savo nepasiekiamą mūzą, jo desperatiškos meilės pastangos virsta gatvių ir mokyklų hitais. Režisierius ir scenaristas J.Carney paprastai, jautriai, šviesiai ir su lengvu humoru keliauja nuo scenos prie scenos, „Duran Duran“, „The Cure“, „A-ha“, „Spandau Ballet“ dainomis tapetuodamas siužeto judrumo spragas ir įtikindamas, kad muzika yra burtažodis, atveriantis devyniomis spynomis užrakintas duris. Visai nesvarbu, kur jos veda. Svarbiausia – klausytis, paklusti ir eiti.

Žėrinti televizijos serialų karūna Televizijos serialai toliau stulbina savo užmojais. Septintajam sezonui sugrįžę „Vaikštantys negyvėliai“ pirmąja serija ne tik pritraukė 17 mln. žiūrovų audi-


KINAS

toriją, bet ir sukėlė diskusijų uraganą, kuris trumpam buvo nustelbęs net JAV prezidento rinkimų batalijas. Gerbėjų akyse naujasis didis blogis – Neganas (aktorius Jeffrey Deanas Morganas) mirtinai sumaitojo du pagrindinius veikėjus. Neliečiamybės iliuzijos žlugimas nesugriovė įspūdžio, kad „Vaikštančių negyvėlių“ kūrėjai vis dar turi ką papasakoti, nesilaiko komforto saugos zonų ir ieško naujų formų projektui, kuris neketina išsikvėpti. Antroje serijoje pirmosios aimanuotojai patyrė nemalonų rikošetą: po nežaboto smurto proveržio buvo humaniškas epizodas apie gėrio pragiedrulius nužmogėjimo eroje. Klausimas – kaip į šiuos drąsius eksperimentus reaguos serialo gerbėjų bendruomenė? Kitų metų „Emmy“ apdovanojimai neišsisuks be statulėlių JAV kompanijos „Netflix“ produkcijai. 2013-aisiais debiutavęs „Kortų namelis“ viršijo lūkesčius, o šių metų vasarą kinomanus užbūrę „Keisti dalykai“ suteikė finansinę ir kūrybinę laisvę be bandomųjų serijų peržiūrų skelbti unikalių premjerų datas. Pakanka pažvelgti į autorių ir aktorių pavardes ir supranti, kad „Netflix“ projektai ambicijomis nenusileidžia laukiamiausiems kino teatrų hitams. Persivilioto britų mokslinės fantastikos tvarinio „Juodasis veidrodis“ trečiojo sezono pirmąją dalį „Veidu į purvą“ režisavo juostų „Atpirkimas“ ir „Ana Karenina“ kūrėjas Joe Wrightas, o pagrindinį vaidmenį monofilmą primenančioje serijoje, pasakojančioje apie žmonių reitingavimą mobiliaisiais telefonais, atliko žymiausių režisierių numylėtinė Bryce Dallas Howard. Lapkričio sensacijai – istorinei biografinei dramai „Karūna“ (planuojami net šeši sezonai) „Netflix“ nepagailėjo 100 mln. eurų biudžeto ir vėl neprašovė. Talentingasis scenaristas Peteris Morganas („Frostas prieš Niksoną“, „Karalienė“, „Lenktynės“) Jungtinės Karalystės monarchės Elžbietos II valdymo istoriją pradėjo tokiais mastais ir atspalviais, jog, išvydęs pirmosios serijos titrus, imi planuoti darbus taip, kad kitą vakarą liktų laiko tęsinio peržiūrai. Istorikai taip pat neranda prie ko prikibti, nebent gali papriekaištauti, kad karališkosios šeimos kasdienybė dar niekada nebuvo tokia įdomi.

Kadrai iš televizijos serialų „Vaikštantys negyvėliai“, „Juodasis veidrodis“ ir „Karūna“. 25


Visagalis mazgas DAILĖ

Spalio 20 – lapkričio 24 dienomis „Klaipėdos galerijoje“ veikė devynis menininkus uostamiestyje subūrusio tarptautinio projekto „Mazgas-jūra“ paroda. Šiuolaikinio metalo meno panoramą joje atskleidusiems autoriams kūrybinėmis inspiracijomis tapo Klaipėdos identiteto ženklai ir simboliai.

Jurgita LUDAVIČIENĖ

Netrykšta gyvybe Lietuviškoji metalo meno scena, kad ir kaip būtų gaila, netrykšta gyvybe. Kalbu apie profesionalųjį metalo meną, ne apie liaudies meistrus – kalvius, besirūpinančius, kad nestigtų vartų, tvorų ir turėklų, ir ne apie papuošalų bei aksesuarų kūrėjus, be kurių neapsieina nė vienas dabar toks populiarus dizaino turgus. O metalo menininkai dalyvauja jungtinėse parodose ir tarptautiniuose 26

konkursuose už Lietuvos ribų, kelerius metus dirba, kad surengtų autorines parodas, po jų parsiveža eksponuotus objektus atgal į dirbtuves ir kuria naujus kūrinius. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas kasmet išleidžia būrelį naujų jaunų autorių, tačiau atrodo, jog didžioji jų dalis tarytum ištirpsta ore – kaip snaigės ant įkaitinto metalo. Arba užsidaro dirbtuvėse, atsiduodami vestuvinių žiedų kūrybai (čia, savaime aišku, nėra nieko smerktino, tačiau su menu pastarieji retai turi ką nors bendra). Lietuviškojo metalo meno scenai desperatiškai stinga terpės. Bendraminčių, kurie domėtųsi tuo, ką veikia jų kolegos, rengtų parodas, tartų savo žodį, kuris būtų pastebėtas, ir kitos kūrėjų kartos manytų, kad į jį reikia atsakyti kitomis parodomis. Todėl kiekvienas bandymas kurti tą terpę turėtų būti sutiktas jei ne ovacijomis, tai bent jau kolegišku palaikymu. Kaip tik toks bandymas, regisi, randasi Klaipėdoje; mieste, kuriame meninis gyvenimas apskritai anaiptol nealsuoja gyvybe, ką jau sakyti apie atskirai paimtą metalo meną. Vis dėlto šį rudenį, panašu, Klaipėdoje šis tas įvyko.

Tyrimų vieta Nuo rugsėjo 27 iki spalio 4 d. menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos buvo pakviesti į tarptautinę šiuolaikinio metalo meno laboratoriją „Mazgas-

jūra“. Savaitę autoriai turėjo galimybę susipažinti su Klaipėda ir apylinkėmis, prisiliesti prie šio miesto ir Mažosios Lietuvos istorijos. Laboratorija – vieta tyrimams ir eksperimentams, vieta kelti hipotezes ir čia pat jas paneigti. „Mazgas-jūra“ savaitei tapo vieta autoriams galvoti, tyrinėti, bendrauti ir pristatyti tyrimo rezultatus. Kaip būdinga tyrimui, buvo labai svarbi skirtingų sričių jungtis: mokslas, menas, technologijos. Autoriai turėjo progą susipažinti su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos jūrinėmis tradicijomis, mokymosi baze ir ten įkurtu muziejumi. Klaipėda, be abejonės – jūra ir laivai; šios duotybės formavo ir tebeformuoja tiek miesto vizualinį pavidalą, tiek jo gyventojų mentalitetą. Uosto gyvenimas labai skiriasi nuo kitų miestų, kurie jo neturi: prekyba, galimybė pirmiems patirti kitų kraštų naujienas, raudonieji žibintai, kosmopolitiškumas, o iš kitos pusės – rūsti žvejų vienatvė. Laboratorijos dalyviai, lankydamiesi Vakarų Baltijos laivų statykloje, galėjo gyvai pamatyti, kaip statomi ir remontuojami laivai, apžiūrėti jų konstrukcijas, susipažinti su metalo apdirbimo procesu. Šis vykęs laboratorijoje darbas, akivaizdu, buvo įkvepiantis ir praplečiantis akiratį: galimybė būti su kolegomis ir bendraminčiais, prisiliesti prie jūrinės kultūros, pabuvoti ten, kur taip paprastai nepateksi, tikrai nepraėjo be pėdsako. Nes laboratorija – tai ne tik keitimosi idėjomis vieta; tai ir kūrybinio proceso vieta. Čia vieta apsvarstyti, kas gi yra šiuolaikinis metalo menas. ►


DAILĖ

Visą savaitę generuodami idėjas metalo menininkai plušėjo dirbtuvėse. 

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. 27


DAILĖ

I.Saulitė. Pagarba. Mimesis. Instaliacija, mišri technika, popierius, aerozoliniai dažai, tekstilė, geležis.

V.Gudyma. Inkarai. Geležis. Fragmentas. 28

S.Malaškevičiūtė. Smėlio mozaikos 1, 2, 3, 4. Įvairios medžiagos.

N.Poškutė. Kaklo papuošalas, segė, žiedas. Stiklas, kaproninė virvė, oksiduotas varis.


dailė

A.Janulis. Jūra. Geležis, betonas.

A.Jukumas. Burė. Instaliacija, geležis.

T.Vidugiris. Žvejo žmonos monai. Sidabras, kaproninė virvė.

A.Janulis. Mazgai. Betonas, geležis.

A.Anusas. Von Memel nach Klaipėda. Piešinys grafitu, auksavimas.

M.Stonkus. Vieno mazgo greitis. Geležis, kaproninė virvė, varis. Fragmentai. 29


DAILĖ

Projekto „Mazgas-jūra“ parodos „Klaipėdos galerijoje“ pristatymo akimirkos. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas ir projekto vadovė N.Poškutė.

Iš gelžbetonio A.Janulio sukurtas „Mazgas“ tarsi simbolizavo viso projekto idėją.

Architektas Adomas Skiezgelas su projekto dalyve I.Saulite diskutavo apie kūrybos procesus.

T.Vidugirio kūrinys „Žvejo žmonos monai“ traukė apžiūrėti iš arčiau.

Projekto laboratorijos ir parodos dalyviai A.Jukumas, T.Vidugiris, M.Stonkus, I.Saulitė, N.Poškutė, A.Anusas.  30

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.


DAILĖ

◄ Šiuolaikinis metalo menas pačia plačiausia šių žodžių prasme yra meno kūriniai, kuriuose bet kokiu būdu naudojamas metalas arba metalo atvaizdas. Jis neapsiriboja vien objektų kūnui kūrimu ar kalviškais darbais; tai – ir instaliacija, ir fotografija, ir videodarbai, ir readymade objektai. Metalas šiandien siūlo daugybę galimybių, ir autoriams belieka įtempti fantaziją, kad visomis jomis pasinaudotų.

Skulptūriškas žvilgsnis Devyni autoriai metalą „apžaidė“ įvairiausiais būdais. Andrius Janulis savo objektu pasirinko gelžbetonio vidų; gelžbetoninio objekto gelmėse slypi metalas, kurio linijų grafika atrodo ir dekoratyvi, ir kartu skulptūriška. Betonas, pilkas ir proziškas, mūsų aplinkoje kaip statybinė medžiaga aptinkamas visur. Tačiau labai retai pagalvojame apie tai, kokius vingius jo viduje raizgo metalas; ištraukdamas į paviršių tai, kas paslėpta, autorius kūrė skulptūrišką ir drauge grafišką objektą, patraukiantį dėmesį savo reljefu ir skirtingų medžiagų derme.

Rūstus, skulptūriškas, rupus, grafiškas, lengvas – metalas šioje parodoje gali būti visoks. Paprasčiausias betoninis kubas gali tapti paslapties sergėtoju, pagalvojus, kokia metalinių linijų dermė jame slypi. Linijų, susimezgančių į mazgus, kurie ir yra viena iš parodos temų. Skulptūriškai į mazgo ir jūros temą žvelgė ir Albinas Jukumas, kaip inspiraciją pasirinkęs bures. Tik burės čia – ne brezentinės, plazdančios vėjyje. Jos nejudrios, metalinės. Autorius koncentravosi į burės formą, atkartodamas ją metale. Senas audinys virto gruoblėtu, rupiu metalo paviršiumi, tarsi pasakojančiu apie rūsčią jūreivių kasdienybę. Motiejus Stonkus iš buriavimo pasiėmė lynus, surišdamas juos jūreiviškais mazgais. Mazgas – dar ir greičio matas; statiškas, tačiau lengvas darbas verčia

galvoti apie grafiką, linijų grožį – laivas, ko gero, yra vienas gražiausių žmogaus sukurtų objektų. Tikslingumas, grakštumas, lengvumas – be šių epitetų neįmanoma apsieiti, aprašant burlaivį. M.Stonkaus kūrinys, būdamas statiškas, visa tai išreiškia asociatyviai. Panaši grafika, pailgintos linijos matomos ir Vasylio Gudymos (Ukraina) darbe. Tik pastarasis – kur kas žemiškesnis, aukštus metalo strypus prie žemės laiko priekalai. Kūrinys turi simbolinę prasmę: horizontali linija viršuje – tai Danės upė tarp Biržos ir Pilies tiltų. Ją kertantys ir žemyn besileidžiantys strypai – lynai prie žemės priploti priekalais tarsi inkarais. Priekalai, kuriuos naudojo žmonės, kalę inkarus ir kablius, be kurių net ir tvirčiausias laivas tebūtų vėjo blaškomas šapelis vandenyne.

Asociacijų trajektorijos Latvių skulptorė Ieva Saulitė savo kūrybinės inspiracijos objektu pasirinko Klaipėdos pastatų dekoratyvines detales, kurių visai nemažai vis dar galima atrasti mieste, drauge – ir atramas, skirtas prilaikyti laivus prieš nuleidžiant juos į jūrą. Šioje instaliacijoje metalas – spalvingas ir lengvas, jis atrodo tarsi persmelktas šviesos; balta vėliava, primenanti liturginės bažnytinės procesijos atributą, taip pat asociatyviai nurodo į laivo (ir jūreivių) laukiančius tolius, lengvumą, sklendimą bangomis. „Krantai, laivai ir jūra visada ilgisi vieni kitų“, – mano autorė. Žvejų ilgisi ir jų moterys, teigia Tautvydas Vidugiris. Ir laukia, tikėdamosi pamatyti saviškius sveikus ir gyvus grįžtančius namo. O pastarieji tuo metu buria ir stengiasi nukreipti nuo savęs blogą akį, – nes žvejai ir jūreiviai nuo seno garsėja kaip patys prietaringiausi žmonės. Todėl humoro jausmo nestokojantis autorius sukūrė sėkmės amuletą, burtą, kurį žvejo moteris turi sumegzti mazgu savajam ant kaklo – kitaip neveiks. Mazgas čia – menamas, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau įspūdingas. Aurimas Anusas rūsčių, drastiškų linijų piešiniais nukelia žiūrovus į Klaipėdos istoriją, pasakodamas apie daugianacionalinį, multikultūrinį uostamiestį, sovietmečiu

virtusį rusiškai kalbančia, pilka Klaipėda. Jo brėžiama trajektorija – nuo Šv. Jono bažnyčios kaip miesto vertikalės iki, menininko požiūriu, kultūrinę ir istorinę šiuolaikinio miesto degradaciją įkūnijančių raidžių „K“ ir „D“ krantinėje.

Manipuliuoja radiniais Sandra Malaškevičiūtė mintimis nukelia į vaikystę, iš šlapio smėlio kurdama pilis. Smėlio pilys – vienas dažniausiai pasitaikančių atsiminimų – kas nestatė pilių arba jų negriaudavo, kas nelaukė, kol atslinkusi banga nukąs išdidžiai stovinčios pilies šoną. Tačiau drauge smėlio pilis – vienas plačiausiai žinomų trapumo ir laikinumo simbolių. Kaip tarp pirštų byrantį smėlį paversti statišku ir nekintamu? Kaip užfiksuoti vaikystės ilgesį? S.Malaškevičiūtė liūdnokai juokauja, sustingusiame smėlyje skandindama rastus daiktus ir jų fragmentus. Rastais objektais manipuliuoja ir laboratorijos organizatorė bei įkvėpėja Neringa Poškutė, sakydama, kad ready-made daiktai – taip pat šiuolaikinės juvelyrikos komponentai. Jūros pakrantė – neišsenkantis radinių lobynas: nuo butelio su žinute iki skrynios su auksu ar tinklo draiskanų – viską galima naudoti kūrybai. Drastiškas butelio kaklelio virtimas žiedu ar sege su atsikišusiomis aštriomis briaunomis inspiruotas meninės kokybės paieškų ir noro į objektus pažiūrėti kitaip. Objektas kūnui nebūtinai turi prie kūno taikytis; jis gali jam keršyti ir priversti tarnauti... Laboratorija „Mazgas-jūra“ savaitei sumezgė devynis skirtingus autorius, atskleidusius šiuolaikinio metalo meno panoramą. Rūstus, skulptūriškas, rupus, grafiškas, lengvas – metalas šioje parodoje gali būti visoks. Šiuolaikinio metalo meno objektas vienodai perspektyviai gali virsti instaliacija ir juvelyriniu dirbiniu, konceptualiu kūnui skirtu objektu ar ready-made‘u. Klaipėda šįkart virto profesionalių metalo menininkų žaidimo aikštele. Aikštele prie jūros, kuri visuomet atvira idėjoms ir jų sklaidai.

31


DAILĖ

A.Karvelis. Night in the Village.

Ruduo – metas, kupinas rimties, susimąstymų ir savotiško paslaptingumo, kuris žavi varijuodamas tarp šviesos ir tamsos. Tokios emocijos kilo aplankius lapkričio 4–30 dienomis veikiančią klaipėdiečio tapytojo Arvydo Karvelio parodą „Su pavadinimu“ Baroti galerijoje, kur jo darbai eksponuojami nebe pirmą kartą. Atrodo, kad šiuosyk būtent ruduo puikiai papildė menininko parodą, parodydamas, kad ne tik metų laikas, bet ir kūryba gali būti liūdna, tiršta kaip tas blizgus lakas ant drobės. Bet svarbiausia – stiprus emocinis įspūdis, ilgai neleidžiantis nurimti. ► 32

Klampios tarp švieso Žiedelis.

Nepusiausvyra A.

Liftas į


DAILĖ

mintys: os ir tamsos

į dešinę.

Nepusiausvyra Bė.

Peizažas A.

2 už 1 kainą.

Aviatorius. 33


DAILĖ

Peizažas Dė.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Laiko patikrinta tapyba ◄ Tapytojo A.Karvelio klaipėdiečiams pristatyti nereikia, jis puikiai žinomas ir atpažįstamas. Vyresnioji karta turbūt autorių prisimena kaip vieną iš neoficialios grupės „Doooooris“ narių (grupę taip pat sudarė įvairių krypčių menininkai – Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Remigijus Treigys ir Raimundas Urbonas). Tai judėjimas, kuris turėjo didelę reikšmę ne tik uostamiestyje, bet ir Lietuvoje. Sovietmečiu drumstė meno vandenis ir intrigavo publiką. Žvelgdami iš šiandienos perspektyvos, matome, kad grupė-judėjimas paliko ryškų pėdsaką, žymintį savotišką lūžį: menininkai nepaisė nusistovėjusių taisyklių, maištavo ir buvo linkę į avangardą. Jiems buvo aktualu ir sukurti kažką naujo, ir transformuoti ankstesnes idėjas, jungti įvairias formas, eksperimentuoti. Be abejonės, šiandien kai kurie grupės nariai – išlaikę dvasią, ją savotiškai perteikia savo kūryboje. Polėkis, dramatizmas ir mįslingumas – tai A.Karvelio pagrindiniai kūrybos bruožai, išlikę aktualūs visuomet. Nesvarbu, kuo menininkas užsiimtų – ar grafika, ar kurtų instaliacijas, ar susikoncentruotų į koliažo techniką – idėja ir jos realizavimas būna pirmoje vietoje. A.Karvelis turi suformavęs tik jam būdingą kūrybos – ypač tapybos – strategiją, kurios nepakeitė nei laikas, nei dvasiniai ir egzistenciniai išgyvenimai, trumpa emigracija. „Kai tapau, man labiau rūpi poetinė 34

Žydrasis periodas.

pusė, o ne proza“, – anksčiau yra sakęs menininkas. Žvelgdamas į autoriaus naujausius darbus, junti lyg būtų sustojęs laikas, bet vis dėlto praeitis dabarties akivaizdoje intriguoja. Stiprios emocijos, leidžiančios atsiriboti nuo autoriaus gyvenimo konteksto ir patirčių, netrukdo susikoncentruoti į kūrybą. Žvilgsnis atpažįsta, kad darbai savo idėjomis mažai kuo skiriasi nuo ankstesniųjų, sukurtų 2002–2012 m. Ekspozicijos erdvėje nesustoji ieškoti, koks A.Karvelis yra šiandien, kas jam aktualu ir ką jis siekia išreikšti. Vieną ir aiškų atsakymą sudėtinga rasti, nes tapytojo darbai asocijuojasi su tokiais žodžiais kaip „tiršta“, „gilu“, „stipru“ ar „dviprasmiška“. Iš tikrųjų dėmesingai parodai atrinkti kūriniai parodo nuoseklią A.Karvelio kūrybos pusę, kurioje išryškėja jam svarbiausi dalykai – peizažas, daiktai ir emocija. Šiandien autorius nesiekia maištauti ir šokiruoti, jo tikslas – parodyti kitokį žvilgsnį į tikrovę.

Tikrovė be žmonių A.Karvelis savo tapyboje retai kada įvaizdžiu pasirenka žmogų. Paprastai jį palieka paraštėse. Čia svarbu ne individo santykis su tikrove, bet menininko aplinkos refleksija. Autorius labiau linkęs akcentuoti daiktų semantiką, kuri konkrečiai atpažįstama ir individualiai suprantama, arba jos atsisakyti, paslėpti po kelių sluoksnių dažais, kurie sukuria tamsos įspūdį, bet neleidžia jai dominuoti. Jam daiktai yra glaudžiai susiję su kasdieniu žmogaus gyvenimu, trapia būtimi, grįžimu į netolimą praeitį ir Klaipėdos gatves. A.Karvelis paveiksluose įkomponuoja, atrodo, keisčiausius

daiktus, dėl kurių norisi darbus traktuoti kaip instaliacijas, tiksliau – vadinti menininko gyvenimo instaliacijomis. Tie varžtai, degtukų dėžutės, vinys, sagos ar raktai įprasmina egzistencinius autoriaus išgyvenimus. Akivaizdu, kad šie daiktai, turintys glaudų ryšį su žmogumi, perkelti į kitą plokštumą, konstruoja kitą pasakojimą, perteikia melancholišką nuotaiką ir išlieka svarbūs kūriniuose. A.Karvelio parodą „Su pavadinimu“ norisi vertinti ir apžvelgti pro plačią emocijų prizmę, nes kiekvienas paveikslas sukelia vis kitas emocijas, varijuojančias tarp susimąstymo, skausmo ar vilties. Nejučia darbus

Polėkis, dramatizmas ir mįslingumas – tai A.Karvelio pagrindiniai kūrybos bruožai, išlikę aktualūs visuomet. pradedi analizuoti rato principu, kuris tarsi rodo gyvenimo liniją, kūrinius suvoki kaip glaudžiai susijusius su tapytojo gyvenimu ir patirtimis, Žvejybos uosto rajone praleistu laiku. Be abejo, galima analizuoti paveikslus atskirai, bet sunku nepastebėti simbolinių jungčių, pereinančių iš vienos plokštumos į kitą, t. y. iš vieno darbo į kitą. Paveikslą „Night in the Village“ sudaro du atskiri darbai, dvi visiškai skirtingos – vertikalės ir horizontalės – meninės įtampos. Pirmajame žvilgsnis nukrypsta į pabirusius varžtelius, sukrypusias vinis, mechanines detales – į tai, kas randama ant žemės, gatvėje, kur ieškai dvasinės ramybės ne tarp žmonių, ►


DAILĖ

Peizažas Fė.

Peizažas Cė.

Monotypya stereotypowa (lot...). 

Peizažas Bė.

Be nuolaidų.

Vytauto Petriko nuotr. 35


DAILĖ

◄ bet tarp daiktų. Įdėmiai analizuoji,

kokią reikšmę daiktai turi kūrinyje, kaip jį papildo, nes A.Karvelis pateikia individualią peizažo sampratą, kreipia žvilgsnį į pajūrį. Autoriui svarbu, kokias emocijas kelia gamta ir miestas, kaip šie du skirtingi poliai gali papildyti vienas kitą. Tapytojas į miestą žvelgia pro pilnos pačių įvairiausių daiktų gamtos prizmę. Per išbarstytus, prikaltus ir įmontuotus daiktus menininkas siekia pažinti save ir atrasti harmoniją. Ekspozicijoje ypač išsiskiria darbai „Nepusiausvyra Bė“ su plaktuku ir „Aviatorius“ su ramentu.

Peizažo akivarai Harmonija gali būti siekiamybė, bet niekada nežinai, ar tu ją atrasi. Ši mintis taip pat aktuali A.Karveliui, kurio tapybos darbai intriguoja, pateikia intelektualių mįslių, bet kartu apsunkina žvilgsnį. Gali pasijusti, kad klimpsti į gilų menininko pasaulį, iš kurio sudėtinga ištrūkti. Ilgiau stabteli prie paveikslų, kuriuose transformuojama peizažo samprata. Tai stiprioji parodos autoriaus pusė. Peizažais jis tęsia ankstesnę kūrybos kryptį, bet įneša naujų idėjų. A.Karvelis akcentuoja Klaipėdos miesto, jūros peizažą, kurį sudėtinga identifikuoti, aiškiai suvokti. Parodoje eksponuojami ciklų darbai – „Peizažas A“, „Peizažas Bė“, „Peizažas Cė“ ar „Peizažas Dė“ – nepateikti vienas šalia kito. Išardyta jų chronologinė tvarka, bet akivaizdu, kad šie peizažai susiję ne tik pavadinimais. Laviruodamas sudėtinga peizažo samprata, A.Karvelis profesionaliai perteikia idėją. Šis tapytojas linkęs vaizduoti dramatišką, paslaptingą, kartu idilišką ir nepažintą peizažą. Jo paveikslai nepalieka abejingų ir tarsi sustabdo laiką. Peizažą keičia laikas, bet tapybos darbuose akcentuojami įvaizdžiai ir simboliai lieka jo nepaliesti, savaip interpretuoti, įprasminti ir įamžinti. Galbūt dažų sluoksniavimas, kuris sukuria stiprų faktūriškumą, čia yra svarbiausia, nes taip autorius sugeba parodyti kitokią gamtos pusę ir žiūrovus įtikinti, kad ji būtent tokia. Tapytojas sąmoningai intriguoja, ironizuoja, bet naujausiuose darbuose tai mažiau pastebima. Žinoma, kad jie patraukia dėmesį, įtraukia, nes gali pasijausti kaip esantis prie jūros, besimėgaujantis gaiviu vėju ar tarp pirštų jaučiantis smėlį, bet tai tik vizualinė apgaulė, kuria pasinaudoja A.Karvelis. 36

Seni bajeriai A.

Seni bajeriai Bė.

Seni bajeriai Cė.

Gilių emocijų tapytojas

Jis ekspozicija parodė, kad laikas talpina praeitį, dabartį ir ateitį. Įvairiais gyvenimo tarpsniais ne tik menininkui, bet ir mums prireikia skirtingų laiko kategorijų. Sakoma, kad menas laikui nepavaldus. Įdomu, kad A.Karvelis negyvena praeitimi, tik ją mėgdžioja ir imituoja. Jam svarbiau, ką prasmingo galima rasti šiame destrukcijos kupiname pasaulyje, kuris atsispindi jo kūryboje. Dramatiškos patirtys, išgyvenimai, ilgos klajonės po Klaipėdą stipriai įsirėžia į atmintį kaip smulkūs varžteliai į paveikslus. Ne tik lako blizgume ieškai šviesos, kartu pastebi, kaip ji nušviečia mįslingą A.Karvelio kūrybos pasaulį, jo daiktus ir iki galo nepatiriamas būsenas.

A.Karvelio kūryboje, ypač tapyboje, pirmoje vietoje yra emocija, kurią perteikia paslaptingi įvaizdžiai ir daiktai. Kūryboje nelieka ryškaus maišto, drastiškumo ar avangardo, bet visada išlieka aktuali meninė mintis, prasmės gylis. Tapyboje A.Karvelis akcentuoja žvilgsnį į tikrovę, kuri gali būti įvairi: pilna triukšmo, be harmonijos, šviesi ir tamsi, perpildyta daiktų. Sudėtinga vienareikšmiškai vertinti naujausią parodą, kurioje autorius neatrodo labai pasikeitęs. Vis ieškai kažko naujo ir nematyto, bet nejučia suvoki, kad sustojęs laikas – esmingiausias A.Karveliui.


Tradicijos, naujovės, tradicijos

DAILĖ

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki 2017-ųjų balandžio veiks taikomosios dekoratyvinės dailės paroda „Tradicijos ir naujovės“. Joje pristatoma XX a. septintojo–dešimtojo dešimtmečių Lietuvos profesionalių dailininkų metalo plastikos, juvelyrikos, tekstilės, porceliano, keramikos, odos ir stiklo unikalių darbų kolekcija iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių. Apie praėjusio amžiaus pabaigos lietuvių taikomosios dailės kelius iškalbingai pasakoja maždaug 300 eksponatų – nuo monumentalaus gobeleno, masyvios daugiasluoksnio stiklo vazos iki miniatiūrinio tekstilės kūrinėlio ir grakščios sidabrinės sagės.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Susijusi su laikmečiu Šiandien tai, kas praėjusiame amžiuje buvo vadinama taikomąja dekoratyvine daile, pamatyti galima retrospektyvinėse ar muziejinėse parodose. O ir žodžių junginys, suporuojantis dvi objekto funkcijas – ir pritaikomas, funkcionalus (pvz., dailioje stiklo ar keraminėje vazoje galima merkti gėles), ir dekoratyvus (gali būti, kad tokia meniška vaza atrodys geriau tų gėlių nepamerkus) šiandien

jau nebeaktualus, nebent turėtume galvoje „labai gražią“ ir praktišką mugių produkciją. Taikomoji dailė visada buvo glaudžiai susijusi su laikmečio madomis, vyraujančiu skoniu, o prisimenant buvusią sovietinę realybę, ir su ideologija. Socialistinio realizmo metodas, pradėtas diegti lietuvių dailėje po 1945 m., teigė, kad menas turi būti nacionalinis savo forma ir socialistinis savo turiniu (kad jis turi būti realistinis, nekvestionuojama). Todėl praėjusio amžiaus pokario dešimtmečio keramines lėkštes, vazas puošė natūralistiniai tautiniais drabužiais aprengtų veršelių augintojų vaizdai, o gobeleno technika buvo audžiami partijos vadų portretai.

Šeštojo dešimtmečio viduryje papūtė nauji vėjai, atnešę vadinamąjį chruščiovinį „atšilimą“ arba „atlydį“. Buvo duota kryptis „dailė – į buitį“. Tuo metu kilusi tipinės architektūros banga, geriausiai mums pažįstama iš silikatinių plytų penkiaaukščių chruščiovkių, diktavo ir lakonišką bei funkcionalią formą taikomajai dailei. Modernu buvo viskas, kas paprasta ir... pigu: surenkami baldai, stilizuotų, minimalistinių asimetriškų raštų užuolaidos ir kilimai, keraminiai ar mediniai karoliai, į madą atėjusi sintetika ir dirbtinė oda. Iškalbingai „jaunatviškumo“ epochą parodoje primena meninio metalo specialisto Vytauto Budvyčio (1925–1967) nedidukė trikampė žvakidė iš žalvario. ► 37


DAILĖ

◄ Tiems, kurie girdėjo apie to meto legendą ir simbolį, 1959 m. Vilniuje atidarytą „Neringos“ kavinę bei jos išskirtinį interjerą, kuriame „viskas atlikta apgalvotai, gražiai ir jokių puošybos pretenzijų“, trikampė žvakidė primins trikampius kavinės staliukus ant trijų į šonus išskėstų kojelių ir lengvas kėdes. Apie kėdes vienas iš „Neringos“ architektų Algimantas Nasvytis prisiminė: „Kaip iš pradžių drebėdavau, kai ateinu į kavinę ir girdžiu – tik brakšt, brakšt, kas nors sukiojasi“ (Jonušaitė N., „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą, Vilnius, 2014).

Konceptualiąja kryptimi Jei jau prakalbome apie metalo dirbinius, tai juvelyrikos parodoje tikrai gausu ir ji yra išskirtinė visų pirma meniniu požiūriu. Užtenka paminėti du Kazimiero Simanonio kaklo papuošalus – prabangiai masyvų

komplektą – koljė ir apyrankę – iš sidabro su citrinu bei puikųjį vėrinį, kuriame agato tekstūrą atkartoja sidabro filigrano ažūras. Tai tikra aštuntojo dešimtmečio lietuvių juvelyrikos klasika, stebinanti sodria, skulptūriška forma, skirtingų faktūrų derme, virtuoziška atlikimo meistryste. Tradicinę papuošalo, kaip prabangos, reprezentacijos objekto, dėvimo toli gražu ne kasdien, sampratą K.Simanonis formavo dirbdamas ir su brangiais, pusiau brangiais akmenimis, ir su gintaru. Jis atgaivino raižymą, inkrustavimą, filigraną, įkvėpimo ieškojo gamtos formose. Šiuolaikinės moderniosios lietuvių juvelyrikos pagrindus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje klojo nauja dailininkų juvelyrų karta – Marytė Gurevičienė, Arvydas Gurevičius, Birutė Stulgaitė, Aleksandras Šepkus, kiek vėliau jų gretas papildė Žilvinas Bautrėnas, Sigitas Virpilaitis. Tuo metu juvelyrikoje, kaip ir visoje taikomojoje dailėje, vyko intensyvios formos konceptualumo paieškos, o išvardytų

autorių juvelyriniai dirbiniai rodo išaugusį vaizduojamosios dailės poveikį taikomajai. Aštuntojo–dešimtojo dešimtmečių keramikos, tekstilės, meninės odos kūriniuose randame naujų ir įvairesnių temų, daugiau kūrėjų subjektyvumo, kūrinio traktavimo kaip priemonės asmeninių kūrėjo išgyvenimų reiškimui. Tai atspindėjo vaizduojamosios ir taikomosios dailės susiliejimo procesą. Būtent tuo metu lietuvių taikomojoje dailėje išryškėjo parodinė arba konceptualioji kryptis. Jai buvo priskiriami keramikos, stiklo, medžio, tekstilės, metalo kūriniai, nebeturintys pritaikomosios funkcijos ir, kaip tapybos ar grafikos darbai, kuriami specialiai parodoms. Iš dalies ši tendencija atspindėjo ir reakciją į po 1990 m. sunykusią valstybinių užsakymų ir pirkimų sistemą. Sistemos veikimo gyvenimišku pavyzdžiu galėtų būti anuomet garsaus jūreivių viešbučio „Vėtrungė“ interjerai – holai, laiptinės, poilsio kampeliai – su klaipėdiečių dailininkų keramikos, tekstilės ir kitais kūriniais.

Parodos „Tradicijos ir naujovės“ vitrinos fragmentas. V.Zaturskio, K.Simanonio, V.Budvyčio papuošalai ir šventinio stalo komplektai iš sidabro, žalvario, melchioro, nikelio ir chromo. 38


DAILĖ

Nuolat eksperimentavo Devintąjį-dešimtąjį dešimtmečiais keramikoje itin intensyviai buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų, įvairių dailės istorijos etapų keramikos formas ir technologijas. Viena tokių buvo kietojo arba tikrojo porceliano technologija, kurią Lietuvoje pirmoji panaudojo Liucija Šulgaitė (1933–2013). Keramikos gamykloje „Jiesia“ pastačius kaulo porceliano cechą (1981), serijiniu būdu buvo pradėtas gaminti porcelianas, servizai ir pavieniai indai. Šie plonų sienelių, „peršviečiami“ pramoniniai dirbiniai, pasižymėję tvirtumu, o formomis ir dekoru dažnai priminę istorinius stilius, buvo labai populiarūs. Dailininkų keramikų vienetiniai dirbiniai iš porceliano nuo jų, žinoma, skyrėsi. L.Šulgaitė eksperimentus su porcelianu pradėjo maždaug 1960 m. Jos induose ir dirbiniuose iš kietojo porceliano svarbiausia yra laisva forma, prasminiai akcentai, pabrėžiamos būdingos medžiagos savybės, baltumas, trapumas. Parodoje eksponuojami kitų keramikų, padėjusių pagrindus šios srities atsinaujinimui, – Noros Blaževičiūtės, Kristinos Karkai-

Ar visada tradicijos yra blogai, o naujovės visada tik girtinos? tės-Mazūrienės, Evos Tomaš, Gražinos Švažienės – dekoratyviniai indai ir kompozicijos, konceptualiosios keramikos krypčiai atstovaujančių jaunesnės kartos menininkų Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės servizai, Gintės Pinkutės, Kosto Urbanavičiaus dekoratyvūs kūriniai. Parodoje traukia žvilgsnį dviejų žymiausių Lietuvos stiklininkų, šiuolaikinio lietuvių meninio stiklo pradininkų Gražinos Didžiūnaitytės (1940–2008) ir Algimanto Žilio (1936–2009) vazos ir dubenys, kurie verti būti vadinami tiesiog tapybiška stiklo plastika. Abu dailininkai kūrė iš karšto stiklo masės, naudodami laisvo pūtimo ir pūtimo į formą metodus. G.Didžiūnaitytė nuolat eksperimentavo, ieškodama šios trapios medžiagos raiškos būdų, siekdama

Parodos vitrinos fragmentas, kuriame matyti porceliano dirbiniai – A.Počiuipos kavinukas ir L.Olšauskienės dėžutė „Angelas“, apačioje – A.Žilio matinio stiklo vaza, Z.KalpokovaitėsVogelienės mini tekstilės triptikas ir G.Didžiūnaitytės trys daugiasluoksnio stiklo vazos. Fone – A.Jonučio gobelenas „Smaragdas“. P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

tobulos formų, linijų ir spalvų dermės. Ji pirmoji Lietuvoje išbandė daugiasluoksnį įvairiaspalvį stiklą ir „inkliuzų“ (augalai, vario, sidabro tinklelis, krištolas) įleidimą į stiklo masę (vazų komplektas „Laumžirgiai“, 1977), naudojo krakle techniką, taip pat opalinį stiklą, išgaudama jame oro pūslelių efektus, karštą stiklą karpė žirklėmis, plastiškas formas lipdė prie pagrindinės formos. Stiklo meniškumą G.Didžiūnaitytė atskleidė per banguojančias formas, aptakius siluetus, reljefinius, grafinius elementus ir persiliejančias spalvas. Jos indai – storasieniai, masyvūs ir aptakūs. A.Žilio stiklo dirbiniai pasižymi labiau geometrine forma, skaidrumo ir matiškumo kontrastais, tapybiškais spalviniais tonais.

Lygiavertės priemonės Parodoje P.Domšaičio galerijoje eksponuojama nemažai miniatiūrinės tekstilės (taip pat ir klaipėdiečio Romualdo Terlecko gobeleno technika 1988 m. išaustas „Klaipėdos senamiestis“), meninės odos

dirbinių. Vitrinose rodomus kūrinius papildo ant sienų kabantys efektingi Eglės Baltakytės-Kvintienės, Stanislavos Aldonos Gedvilaitės, Aniceto Jonučio, Violetos Laužonytės, Birutės Mitašiūnaitės-Sarapienės gobelenai ir Kęstučio Balčikonio batikos darbai. Žvalgantis po parodą ne vienam gali kilti klausimas dėl tradicijų ir naujovių santykio taikomojoje dailėje – ar tarp jų yra sankirta, ar natūraliai pereinama iš vieno į kitą? Ar visada tradicijos yra blogai, o naujovės visada tik girtinos? Kad ir kaip būtų, medžiaga, medžiagiškumas šiuolaikinėje taikomojoje, ar kaip ją bevadintume, dailėje bent jau žiūrovams išlieka svarbiausias kūrinio komponentas. Nors daugelis šiuolaikinių tekstilės, keramikos kūrėjų medžiagą laiko tik priemone meninei idėjai išreikšti, postmodernizmas pripažįsta ir vertina tradicinio amato kultūrą bei technikos unikalumą. Bet kokiu atveju šioje srityje medžiaga, forma ir technika yra lygiavertės priemonės, sutelktos galutiniam tikslui – kūriniui, kuriame idėja, turinys, jausmas ir ekspresija susijungia į išbaigtą ir neišardomą vienovę. 39


GINTARO LAŠAI

J.Brazaitis: „Ulisą“ reikia skaityti visą gyvenimą Jameso Joyce’o „Ulisas“ vadinamas vienu svarbiausių kada nors parašytų literatūros kūrinių. Tai knyga, kurioje telpa visas gyvenimas, ar, kaip sako ją į lietuvių kalbą išvertęs Jeronimas Brazaitis, „visapusiškiausia, plačiausia ir giliausia gyvenimo interpretacija“. Parašęs „Ulisą“, J.Joyce'as sukūrė paminklą Dublinui, – būtent šio miesto gyvenimo diena iki kitos paryčių atgyja puslapiuose; šia knyga autorius taip pat įtvirtino sąmonės srauto techniką. Williamas Faulkneris, Johnas Dos Passos, Davidas Fosteris Wallace’as – tai tik keli į J.Joyce’ą „atsirėmę“ rašytojai.

Kristina SADAUSKIENĖ

Įdomu, kad, prieš tapdama viena žymiausių knygų pasaulyje, „Ulisas“ patyrė nemenką pasipriešinimą, kurį laiką buvo uždrausta JAV. Galima sakyti, kad šalia visų kitų pasaulio bruzdesių nuo 1922 m., ne, nuo 1918–1920, kai buvo pamažu spausdinama prieštaringai vertintame „The Little Review“ žurnale JAV, vyko ir „Uliso“ kelionė pas skaitytojus. Gerai, kad ji truko trumpiau nei knygoje atsispindintis Homero Odisėjo kelias namo. „Uliso“ kelionėje buvo visko: tikras teismo procesas, priešininkai ir pagalbininkai. Pavyzdžiui, Virginia Wulf šį kūrinį kritikavo, o J.Joyce’o draugas Ernestas Hemingway’us padėjo ją kontrabanda įvežti per Kanadą. 2022 m. „Ulisas“ švęs 100-ąjį gimtadienį, kuris skaičiuojamas nuo pirmojo visos knygos leidimo (leidėja – Sylvia Beach). Knygos vertėjas artėjant sukakčiai dažniau susitinka su skaitytojais, nerimauja, kad 40

aukštojo mokslo įstaigose studentai neskatinami savo baigiamųjų darbų temos ieškoti „Uliso“ pasaulyje ir svajoja, kad mūsų šalyje kada nors atsirastų Jameso Joyce’o centras, „kad ir nedidelis centriukas, pavyzdžiui, Kaune“. J.Brazaitis gyvena Kaune, uostamiestyje su juo susitikome po vakaro, skirto J.Joyce’o kūrybai. Renginio metu atmintinai be jokio vargo po „Ulisą“ vedžiojęs ir atrakinęs ne vieną jo slėpinį ar įdomybę, J.Brazaitis ir kitą dieną pokalbį pradėjo tuo, kuo baigė susitikimą su skaitytojais – pasakojimu apie vieną iš siužeto vingių.

Įtraukė platus turinio horizontas – Papasakokite, kokia buvo jūsų ir „Uliso“ pažintis ir kuo patraukė ši knyga? – Kai pirmą kartą sutikau „Ulisą“, buvo

1965 m. Jau pirmas, antras puslapis „užkabino“ temų įvairove. Iš karto pamačiau, kad knygoje labai daug temų ir kad ji turi labai tvirtą pamatą. Skaitai ir jauti, kad prikaišiota citatų iš daugybės klasikų – Šekspyro, Miltono, ir taip toliau. Jau vėliau, įsigilinęs, padedamas tyrinėtojų, nes kaip kitaip visas pažinsi, suradau 141 citatą iš keturių Naujojo Testamento evangelijų. Skaitydamas „Ulisą“ jauti, kad mintys remiasi į visą pasaulį, jauti nepaprastą sakinių turtingumą. O svarbiausia, kad viskas vyksta J.Joyce’ui pasiryžus „pažinti visų daiktų žymes“. Nesvarbu, kad tikrovė modali, keičiasi kaip jūra, jis nori žinoti viską apie viską. Šioje knygoje labai įdomus, platus, tiesiog sferinis žvilgsnis, kuris ne tik aprėpia, bet dar ir tiksliai suvokia tai, ką mato. Pats įdomumas, kai buvau 20 metų, buvo keturžodės kalbos bangos užrašymas. Keturi žodžiai užrašomi bangų kalba ir tie keturi žodžiai gali keistis. Kartais net džiaugiuosi pažiūrėjęs, kaip trečias skyrius


GINTARO LAŠAI

J.Joyce’o „Uliso“ pirmasis leidimas pasirodė 1922 m.

Žymiausia praėjusio šimtmečio knyga – J.Joyce’o „Ulisas“ lietuviškai išleista tik praėjus aštuoniems dešimtmečiams.

keičiasi su kiekvienu jo leidimu. Kas nors vis būna pasikeitę. Visi žinome, kad „h“ anglų kalboje dažniausiai netariama, yra ir daugiau tokių raidžių. Rašydamas pasiduodu tam modalumui. – Jūsų minimas teksto tirštumas yra ne tik viena iš „Uliso“ vertybių – jis taip pat gąsdina kai kuriuos norinčiuosius perskaityti šią knygą. Ar jums pačiam nebuvo sunku irtis per tokį skalsų tekstą? ►

Vytauto Petriko nuotr. 41


GINTARO LAŠAI

J.Joyce’o „Ulisas“ yra išleistas ir su H.Matsisse’o iliustracijomis, nors yra manančiųjų, kad pats H.Matisse’as net neskaitė „Uliso“. ◄ – Niekada apie „Ulisą“ negalvojau kaip apie sunkų. Visą laiką jis buvo malonumas. Buvo ir tebėra malonu gaudyti visas ten esančias mintis.

– Kiek užtrukote, kol perskaitėte ir perpratote šią knygą? – Dabar pasiruošk. Atsakysiu. Dar nesu perskaitęs „Uliso“. – Kaip reikia suprasti tokį atsakymą? – Šį pavasarį buvau susitikime su moksleiviais Vainuto miestelyje Šilutės rajone, ten ir pats kadaise mokiausi. Kalbėjau trims gimnazijos klasėms ir baigiantis renginiui pasakiau jiems, kad „man nesvarbu, ir jums turėtų būti nesvarbu, ar „Ulisas“ įtrauktas į programas. Mano mokyklos mokiniai turi žinoti apie „Ulisą“. Tai – kartu ir ramstis, ir apsigynimo priemonė“. Na, o viską užbaigiau taip: „Atvirai galiu pasakyti, kad tos knygos nereikia perskaityti.“ Mokiniai nudžiugo, bet tada pridėjau: „Taip, kaip kitų knygų.“ „Ulisą“ reikia skaityti visą gyvenimą. Skaityti, nagrinėti, kaskart atrasti naujų dalykų. Garantuoju, jų tikrai bus. Pamenu, kad 1986 m., tik pradėjęs versti „Ulisą“, gavau klausimą „kas tai per veikalas?“ Atsakiau, kad tai knyga, parašyta žmogui, kuris moka penkias ar šešias Europos kalbas, plačiai pažįsta pasaulį, yra jau įsiminęs seniausius gyventojus, tautas, mąstytojus, filosofijos mokyklas, herojus, karalius, karo žygius. Ir knygas, knygas, knygas, juk „Ulisas“ parašytas remiantis Homero „Odisėjo“ paralelėmis. 42

Nesvarbu, kur J.Joyce’as nuvažiuodavo, jis visur galėjo susikalbėti. Mokėjo prancūzų, italų, ispanų, skandinavų šalių kalbas. Mokėjo 11, o suprato turbūt 22 kalbas. Pavyzdžiui, dar viename monumentaliame J.Joyce’o veikale „Finegano šermenys“ galima rasti daug kitų kalbų žodžių, tyrinėtojai ten randa paslėptas 12–16 kalbų, tarp jų – ir lietuvių. J.Joyce’as taip sugebėjo viską pateikti, kad mėgstančiam plačiau pažiūrėti žmogui kyla įvairiausių istorinių ar politinių asociacijų. Vienoje „Finegano šermenų“ teksto vietoje – du lietuviški žodžiai, o šalia – ukrainietiški. Juk tai šuolis į XIV amžių, LDK paminėjimas – Mėlynųjų vandenų mūšyje 1363 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės armija, vadovaujama Algirdo, atbloškė nuo Vakarų Europos Aukso ordos kariuomenę.

„Uliso“ skaitymo instrukcija – Sakote, kad „Ulisą“ reikia skaityti kitaip nei kitas knygas. Kokia galėtų būti šios knygos skaitymo instrukcija? – Kiekvienas turi atrasti jam naudingiausią kelią, kaip ją skaityti. Nuo tos vietos, kuri tave patraukė. Pati knyga leidžia daug pasirinkimų: galima pažiūrėti į schemą ir rinktis pagal simbolį, pagal veiksmo vietą, pagal naudojamą techniką. Juk visi 18 skyrių parašyti skirtingomis technikomis. Sunku patikėti, kad rašyta to paties

autoriaus! Nuo to jau prasideda minčių gaudymas. Tiesą sakant, ir pats pradėjau skaityti ne nuo pradžių. Net versti ėmiau ne nuo pradžių. Kai ėmiausi „Uliso“, Tomas Venclova jau buvo išvertęs tris jos skyrius. Pradėjau nuo aštuntojo skyriaus, paskui verčiau 11-ąjį. Artėjant Sąjūdžiui – antrąjį, nes jo „menas“ – istorija. „Krantų“ žurnalas pirmasis išspausdino 11-ąjį skyrių „Sirenos“. Skaitant šią knygą, nereikia stengtis visko iš karto „suvirškinti“. Atsiranda tik kartą paminėtų veikėjų – palikime juos. Kalbant apie įdomybes, atrandamas knisantis, „Ulise“ aprašyta viena diena, tačiau nereiškia, kad visi aprašomi įvykiai vyko būtent tą dieną – dalis jų atkelti iš kito laiko. Pavyzdžiui, dešimtajame skyriuje škotų berniukų dainuojama dainelė apie panelę Jorkšyro rožę buvo parašyta ketveriais metais vėliau nei vyksta veiksmas. Arba tą dieną, birželio 16-ąją, vicekaraliaus karieta tikrai nevažiavo per Dubliną, bet kadangi pirmame skyriuje aprašoma vieno dvasiškio kelionė per miestą, J.Joyce’ui reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios. Tokios pikantiškos įdomybės. – Sakoma, kad „Ulisas“ yra lengviau įkandamas techninių specialybių žmonėms – jūs taip pat iš prigimimo esate inžinierius. Kodėl taip? – Lenkiško „Uliso“ vertėjas Maciejus Słomczyński’s sakė, kad J.Joyce’as buvo žmogus, kuris „užmušė ir palaidojo XIX


GINTARO LAŠAI

amžių“. Kalbos ar literatūros specialistai nėra tokie lankstūs, nesusitaiko su mintimi, kad nuo „Uliso“ viskas yra kitaip. Nors padėtis keičiasi: balandžio mėnesį Vaižganto muziejuje vykusiame susitikime dalyvavo šešios atstovės iš Maironio muziejaus. „Ulisas“ jau savas. O tvyrojo didžiulė inercija, dar pridėkime konkurenciją ir pavydą... Pavyzdžiui, V.Wulf ir Davidas Herbertas Lawrence’as buvo labai nusistatę prieš „Ulisą“. D.H.Lawrence’as juslingumą buvo aprašęs jau anksčiau, bet kai J.Joyce penktajame skyriuje užrašė ilgą „Pprrpffrrppfff “ seką (ją savo vertime palydėjau gražiu komentaru „Bliumo pilvo ir išeinamosios žarnos garsai“), – tai jis jau yra nešvankus bjaurybė. Kiti taip pat stengėsi įsiskverbti į žmogų, naujai kalbėti apie jį ir jo jausmus, bet kai kas nors kitas, šiuo atveju J.Joyce’as, aprašė tai natūraliai, – piktinosi. Manau, kad V.Wulf ir D.H.Lawrence’as tiesiog pavydėjo, nes J.Joyce’ui geriau pavyko padaryti tai, ko jie ir patys siekė savo kūryboje. Grįžtant prie technikos pasaulio žmonių, manau, kad jie apskritai lengviau priima naujoves, geriau supranta schemas, nėra tiek suvaržyti. Ir čia, Lietuvoje, „Ulisas“ sulaukia įvairių vertinimų. Pamenu, kartą gražiai įkalbėjau save nekreipti dėmesio į vieno iš lietuvių, tegul jis liks inkognito, atsiliepimą. Parašė apie „Ulisą“ labai tiesmukai ir beveik visiškai neigiamai – tikrai prastuoliškai. Ką su tokiu ginčysiesi. Bet praėjo dešimt metų, ir jis savo toną švelnina. Gal prasilavino.

Sąmonės srauto įtvirtinimas – „Ulisas“ vertinamas ir kaip knyga, įtvirtinusi sąmonės srautą literatūroje. Kuo ši technika ypatinga? – J.Joyce’as nebuvo pradininkas, pats to išmoko iš Édouardo Dujardino. Nuo savęs pridėjo vadinamąsias „momentines nuotraukas“, kai skaitydamas labai aiškiai pamatai aprašomą dalyką, pavyzdžiui, kaip vienoje vitrinoje Graftono gatvėje iš paverstos urnos liejasi raudonas poplinas: iš… burnos liejasi kraujo spalvos poplino upė. Dėl sąmonės srauto – eina žmogus ir kažką galvoja. Niekada nėra taip, kad išėjai

ir parėjai – mintys juk dirba. Kaip sugauti, kas vyksta galvoje, kaip viską užrašyti? Tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. – Ar sąmonės srautu užrašytas tekstas dar yra taisomas – kiek jis autentiškas? – Taisymo negali būti, švelninti negalima. Tai jau būtų nusižengimas metodui. Pasiekdamas viršūnę, paskutiniame „Uliso“ skyriuje J.Joyce’as sukūrė mitinės, amžinos moters portretą. Jam nusibodo visi gramatiniai ir sintaksiniai apribojimai ir tą 25 tūkstančių žodžių skyrių, rankraštyje bei tyrinėtojų knygose vadinamą „Penelopė“, jis parašė be jokių skyrybos ženklų. Tvirtindamas, kad tai – pačios tikriausios moters mintys, pripažindamas, kad modelį padėjo sukurti žmonos Noros Barnacle laiškai jam. Aštuonios bangos ir septyni atsikvėpimai. Vienintelis skyrybos ženklas – taškas gale. Nėra ne tik paprastų kablelių, bet ir „aukštutinių“ – apostrofų, reiškiančių ir kilmininko linksnį, ir antro pagalbinio veiksmažodžio dalį. Paskaitykite.

Komivojažieriaus ir Homero akistata – Kokia buvo „Uliso“ atsiradimo paskata, kas įkvėpė J.Joyce’ą sukurti šią knygą? – J.Joyce’as norėjo parašyti paprastą apsakymą apie komivojažieriaus kelionę per Dubliną, bet, sakykime, išsiplėtė, o pagrindiniu veikėju tapo skelbimų agentas. Rašydamas prisiminė kitą, Odisėjo kelionę. Jis namo keliavo 19 metų, nors tą atstumą iš mažosios Azijos į Graikiją (Spartą) buvo galima nuplaukti per pusantros paros. Kai kurie airiai dievagojasi, kad kai Odisėjas buvo nublokštas į vakarus, praplaukęs vieną iš septynių pasaulio stebuklų, Heraklio stulpus (Gibraltaro sąsiaurį), jis buvo užklydęs ir pas juos. Taip ir gimė „Ulisas“, tarp kitko, keliaujant per jį su žemėlapiu, matyti, kad net ir Dubline knygos vedamas maršrutas vizualiai atkartoja Odisėjo kelionės planą. – Pasaulis prisimena žymųjį J.Joyce’o pareiškimą savo draugui dailininkui Frankui Budgenui, kad jei Dublinas „staiga pranyktų nuo žemės paviršiaus“,

turint „Ulisą“, „jį būtų galima atstatyti“. Ar pats esate keliavęs knygos maršrutais? Kiek knyga iš tiesų gali „padengti“ tikrą geografinę vietą? – Yra toks dėsnis, kad tai, kas žavinga vaikystėje – po 50 metų atrodys visai kitaip. Idealizuojami dalykai arba pavirsta į pelenus, arba yra nebepasiekiami. Nebeįmanoma rasti „auksesnio“ aukso. Dubliną tyrinėjau turėdamas tris žemėlapius. Dariau tai mandagiai nupūsdamas „į erdvę“ ir pasitobulinimo, ir asmeninio pažinimo, ir kitus motyvus – juk pirma reikėjo padaryti Darbą. Vienu metu tiksliai nustatęs herojų greitį, apskaičiavau, kiek laiko sugaišę du pagrindiniai herojai iš vežiko pastogės ateina į Bliumų namus. 1904 m. birželio mėnesio 17 dieną – 2 val. 16 minučių. Tos atsargios, imituojant Odisėjo grįžimą į namus, trasos ilgis – 1300 metrų. Dublino dvasia, jo paties gyventojų nuomone, yra labai pasikeitusi. Personažų vietą J.Joyce’o mieste užėmė kiti. Tačiau neteigiu, kad tą dvasią galiu pajusti tik aš su savo draugais. Pats tame mieste dar nebuvau. Kaip sakoma, nereikia būti sriuboje išvirtam, kad žinotum jos skonį. Bet jeigu airius domins mano surastas tikslus „Uliso“ veiksmo laikas (toks ir straipsnio pavadinimas), galiu net nueiti pas juos ir papasakoti. Užsispyrimas ir pasiryžimas – du skirtingi dalykai. – Dubline J.Joyce’as eksploatuojamas labai intensyviai, pavyzdžiui, turizme. – Visa tai labai subanalinta. Ką padarysi – organizuotas turizmas, galbūt kam nors dar geriau tinkantis nei asmeninis. Tegul jauni žmonės džoisuoja (angliškai joy – džiaugsmas, Joyce is joy). Niekas nepakenks nei J.Joyce’ui, nei „Ulisui“. Jie – amžini. Todėl aš siekiu, kad ši knyga, švenčiant jos 100-metį, būtų paskelbta aštuntuoju pasaulio stebuklu. J.Joyce’as šiandien pasaulyje net labai gyvas – džoisininkai švenčia Bloomsday, rengia konferencijas, leidžia specialius žurnalus, pavyzdžiui, „James Joyce Quarterly“. Esu išrinkęs ir pagal geografinę vietą, ir, tikiuosi, pagal lygį dar tris keturis. Esu bendravęs (laiškais, bet ne bet kokiais – popieriniais, kuriuose iškart matyti žmogaus rašto piešinys) ir su vienu žymiausių J.Joyce’o tyrinėtojų Declanu Kiberdu – jis atidžiai ir noriai skaito vertėjų siūlymus ir iškart pažada „perduoti redaktoriui“, tai yra, kitam leidimui. ► 43


GINTARO LAŠAI

◄ Už jam siųstus 32 pastebėjimus, kuriuos parinkau pagal grafysčių Airijos saloje skaičių, esu gavęs iš jo knygą „Irish classics“. Nors tik aštuoni iš tų pastebėjimų buvo prasminiai, kiti – spaudos klaidos. Džoisininkai „Ulisą“ tyrinėja iš įvairių perspektyvų, leidiniuose galima rasti įvairiausių straipsnių, pavyzdžiui, įrodančių, kad viename skyriuje aprašytas arklys yra kumelė. Pats taip pat manau, kad paliksiu pėdsaką – juk apskaičiavau tikslų „Uliso“ trukmės laiką.

Aktualumo neprarandanti knyga – Kiek J.Joyce’as populiarus Lietuvoje? Ar galima kalbėti apie „džoisininkus“ mūsų šalyje? – Pas mus niekas neburia J.Joyce’o gerbėjų. Todėl artėjančio 100-mečio proga per 11 pastarųjų mėnesių devynis kartus susitikau su skaitytojais. Ypač rezultatyvus susibūrimas įvyko spalio 13-ąją I.Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje. Tarp jo dalyvių buvo du rašytojai – Juozas Šikšnelis ir Vytautas Čepas, tik jų knygas dėl labai tiksliai, plačiai ir vaizdingai aprašyto visai neseno (ir lemtingo Lietuvai laikotarpio) dabar galiu skaityti. Klaipėdos universiteto atstovas dr. Marijus Šidlauskas, manau, perduos mūsų nuotaiką gerbiamam rektoriui, ir viliuosi, kad ši mokslo įstaiga taps J.Joyce’o studijų lydere Lietuvoje. Į susitikimą atvažiavo net keturi J.Joyce’o gerbėjai iš Kretingos, mane palaikė ir visa „Durų“ žurnalo redakcija. 100-mečio proga jaučiu didėjantį susidomėjimą „Ulisu“ ir pačiu J.Joyce’u, tam tikrą intelektinį pakilimą. Sunku prognozuoti, po kiek metų pasireikš kiti jo gerbėjai. Vertinimai keičiasi. Kažkas, kam J.Joyce’as nepatiko, – keičia savo nuomonę. Kas seniau „Ulisą“ buvo įtraukę į savo mėgstamiausių knygų 20-uką, dabar jį rašo pačioje sąrašo pradžioje. Viskam ateina savas laikas. Galiu tik pakartoti, kad tai knyga, kurioje visapusiškiausiai, giliausiai, plačiausiai pateikiama gyvenimo interpretacija. Jai nėra lygių. Dovydas Judelevičius parašė straipsnį „Nepataisomas dublinietis“, – pasigavau tą pavadinimą ir įrodžiau, kad nepataisomas reiškia pats geriausias. Šv. 44

J.Brazaitis: J.Joyce’o „Ulisas“ – tai knyga, kurioje visapusiškiausiai, giliausiai, plačiausiai pateikiama gyvenimo interpretacija. Jai nėra lygių.

Augustinas sakė, kad pataisyti ar iškreipti galima tik gerus ar blogus dalykus ar daiktus, pačių geriausių ir blogiausių pakeisti neįmanoma. Ši knyga aktualumo nepraranda. Galiu pasakyti, kad po „Uliso“ Airijos, tokios turtingos literatūros šalies, rašytojai buvo pasiųsti į nokautą. Gal ir perdėsiu, bet turbūt kokius 40 metų nepasirodė jokio kito kūrinio, kuris galėtų bent stengtis lygiuotis su „Ulisu“. Bandžiusiems rašyti po jo buvo sunku – J.Joyce’as pasakė viską. Tirdami tokią kupiną meno turtų knygą, mes iš tikrųjų gyvename drauge su jos herojais.

– Kaip manote, kas stabdo lietuvius, kad neturime kažko panašaus savo svoriu į „Ulisą“? – Tarkime, kad turime rašyti apie miestą, pavyzdžiui Kauną, jo reikalus, herojų maršrutus, susitikimo vietas ir pasitelkti tiek daug visų sričių įdomybių. Bet nebūtinai apie tą miestą. Prisimenant „Odisėją“, galima pasirinkti seniausią miestą, mūsų atveju Klaipėdą. Juo labiau kad V.Čepo knyga „Po saule keičiasi tik laikas“ – labai išsami konkretaus laikotarpio Klaipėdos gyvenimo kronika. Autoriui leidus, pavadinkime tą kūrinį pirmąja dalimi ir plėtokime gyvenimo vaizdus toliau, dar „arčiau mūsų“, gal į pirmąjį, antrąjį trečiojo tūkstantmečio dešimtmetį. Plėtokime mes, skaitytojai. Negalime žinoti visų autoriaus planų. Negalime „užsakyti“ knygos. Ta knyga kol kas vienintelis atspirties taškas epopėjai. Lankytume kitas vietas, pažintume kitus herojus. Tokias galimybes turėti didžiąją knygą matau aš – kiti gal mato kitas. Žmonės paprastais sakiniais rašo tūkstančius metų – visi kažkuo sekame. Tad kodėl nesekus J.Joyce’u? Tegul remiantis net ir „Odisėja“, juk Homeras neuždėjo „kopyraito“. Būtų įdomu. Mes kol kas džiaukimės jau padarytais vertimo darbais. Pirmieji lietuviškus J.Joyce’o vertimus (šiuo metu savo darbus vadinu perteikimu) atliko du žmonės – Juozas Miltinis (du apsakymai 1937 m.) ir Augustinas Voldemaras (vienas apsakymas 1939 m.). Jie buvo išspausdinti žurnale „Naujoji Romuva“. Dvi knygas, apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“ ir romaną „Menininko jaunų dienų portretas“ lietuvių skaitytojams dovanojo Povilas Gasiulis. Aš pirmiausia išverčiau prozinę poemą „Džiakomo Džoisas“ (2002 m.). Kad skaitytojams sugebėčiau perteikti „Ulisą“ (2003–2005 m.), labai reikšmingas buvo knygos redaktoriaus-bendraautorio Sauliaus Repečkos indėlis. Esu labai dėkingas ir savo mokytojams Viduklės, Paupio, Vainuto, Saugų mokyklose, ir 1963 m. baigtoje Kauno 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų tokio svorio literatūros kūrinys. Tiesa, J.Joyce’as apie Dubliną rašė per atstumą – pradėjo gyvendamas Italijoje, Trieste. Skyrė tam neprilygstamam kūriniui 8 metus. Paskutinės „Uliso“ eilutės skelbia: Triestas – Ciurichas – Paryžius / 1914–1921. Gal tai ir atsakymas, kodėl mums iki šiol vis nepavyksta.


GINTARO LAŠAI

Klaba yra giva Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka. Eilėraščiai? Kitos knygos, Vilnius, 2016, 84 p. Dainius VANAGAS

Iš pradžių istorija suryja savo vaikus, o paskui vaikai suryja savo istoriją. Kudirka mirė – tegyvuoja Kudirka. Žygimantas Kudirka – reperis, slam’o poetas, reklamos kūrybininkas (intencionaliai) ir Vinco Kudirkos palikuonis (atsitiktinai) – išleido knygą „XXI a. Kudirka“. Ši knyga yra laboratorija „ant lapų“, kurioje pakvaišęs mokslininkas eksperimentuoja su kalbos prigimtimi. ĮSPĖJIMAS: eksperimentai žiaurūs, ir juos stebint ne visiems atlaiko nervai. Tačiau tyrimų esmė nuteikia pozityviai: kalba yra gyva – ji plyšta, sprogsta, apsimeta, mutuoja, dauginasi, slepiasi, jei bijo, glaustosi, jei pasiilgsta ir išprotėja, jei neišsižaidžia. Bet tai – idealiu atveju (laboratorijos sąlygomis). O mes dažniausiai šnekame mirusiomis kalbomis, naudodami negyvas metaforas, trafaretinius išsireiškimus ir žodžius. To visiškai užtenka, kad pamirštume apie kalbos egzistavimą. Ji tiesiog tūno mumyse it koks plautis ar inkstas. Savarankiškas organas, dėl kurio nereikia sukti galvos, nes „gamta žino, ką daryti“. Plautis apdirba deguonį, o kalba apdirba patirtis (t. y. perpasakoja / atpasakoja). Tačiau kalba ne tik apdirba, bet ir kuria / išranda patirtis. Tik tam reikia įsisąmoninti kalbos daiktiškumą ir sąlygiškumą. Kai pietauji prie stalo, stalo nėra. Nejauti jo, negalvoji apie jį, nes stalas elgiasi taip, kaip tikiesi – nepastebimai tarnauja. Tačiau kai naktį apgraibomis eidamas į tualetą klubu kliudai stalo kampą – štai tada stalas atsiranda. Jis tampa tikru daiktu, norisi jam įspirti, sudeginti, išmesti pro langą tą medinio šūdo krūvą – nes skauda taip, kad kaukti noris. Kad pajaustume kalbos daiktiškumą, už jos irgi reikia užkliūti. Mes mokame gramatiką, skyrybą, krūvą taisyklių ir taikome jas automatiškai

– kalbos nėra. Bet jei randame klaidą, jei išgirstame kirtį ne vietoje, jei susiduriame su naujadaru, skeltažodžiu, keisčiažodžiu, kreivažodžiu, smulkiažodžiu, jei kalba pasirodo neįprastu pavidalu – štai tada ją pastebime. Buitinė situacija: parduotuvėje prie kojinių kaba prierašas: „2 paros – 5,95 €“. Formaliai – klaida. Tačiau įsivaizduokime, kad ne, kad taip užrašyta tyčia – ką tai reikštų? Galbūt šias kojines galima

„XX a. Kudirka“ yra metodų ir instrukcijų rinkinys, skirtas mus supančios aplinkos skaitymo ir interpretavimo įgūdžiams lavinti. išsinuomoti: susimoki, panešioji dvi paras ir parneši atgal. O galbūt po dviejų parų šios kojinės suyra, nes tai – naujausias superekologiškų ir gamtą tausojančių kojinių modelis. O galbūt tu sapnuoji, gal kojinės čia tik šiaip padėtos, o parduotuvėje iš tikrųjų prekiaujama paromis. Pora papildomų parų prie savaitgalio, aštuntadienis, devintadienis ir kiti juodosios laiko rinkos perlai. Tik kodėl taip pigiai. Ar tik nebus brokuotos paros. Apsipirkinėti su įsisiūbavusia vaizduote – smagiau. Kai šiuolaikinio meno centre sukraunama šiukšlių krūva, sutrinkame – čia menas? Ne, čia smegenų plėstuvas. Atėjome paspoksoti į paveikslėlius ant drobių, o po nosimi pakišo sulamdytą šprotų dėžutę. Kažkokia nesąmonė. Mus supantis pasaulis yra rutiniškas, apdulkėjęs ir nuobodus, tas tiesa, bet jis mūsų. Ir mes nirštame, kai į jį kas nors pasikėsina. O blogiausia, kad kai mes, spjaudydamiesi ir keikdamiesi, ilgainiui apsiprantame su konservų dėžute –

ekspoziciją staiga pakeičia. Į paveikslėlius ant drobių, pavyzdžiui. Tada vėl neramu – kas čia? O kur šiukšlių krūva? Smegenų plėstuvo funkcija – neleisti priprasti. Ž.Kudirkos funkcija panaši. Jo eilėraščiai yra pagaminti iš to, kas lieka išsprogdinus lietuvių kalbos žodyną: iš apdegusių skiaučių ir žodžių skeveldrų. Net geriausias chirurgas nebesurinks atgal į lentyną. Autorius stato žodžius į nepatogią padėtį, grūdina juos nežodiškomis sąlygomis: pienas be riebalų lašiniai be riebalų riebalai be riebalų visi riebalai tepiame riebalų mišinyje visi riebalai tepiame riebalų mišinyje mišiny, atiduok riebalus! atiduok riebalus, mišiny! londone, bl, atiduok mūsų riebalus! ne kaulus, ne skūrą, ne pelenus atiduok mūsų riebalus. [...] („Riebalai be riebalų“, p. 52). ► 45


GINTARO LAŠAI

◄ Esame įpratę, kad žodžiai prisidengia kontekstu, leidžiasi jo suklijuojami – tačiau šioje knygoje kontekstai suplėšomi ir numetami kalbininkams suėsti. Žodžiai gręžiami į puslapius lyg nieko neprisukantys varžtai. Todėl knygoje yra katės parašytas eilėraštis, interviu su skulptūra ar dirbtiniu intelektu, automobilių numerių repas, įvairūs vaizduotės pratimai, žiniasklaidos antraščių išklotinės, literatūriniai remiksai. Rezultatas? Farsas. Ž.Kudirka ardo kalbinius kodus ir klišes su programišiaus, besilaužiančio į kompiuterinę sistemą, užsidegimu. Stebint šį įsilaužimą apima prieštaringi jausmai: kai kurių tekstų net nesinori skaityti („Erotinis“, p. 31), kai kuriuos pameti viduryje, kai kuriuos šiaip ne taip ištveri iki galo, o dėl kai kurių apsidžiaugi. Todėl geriau nemeluoti: čia nelabai eilėraščiai. „XX a. Kudirka“ yra metodų ir instrukcijų rinkinys, skirtas mus supančios aplinkos skaitymo ir interpretavimo įgūdžiams lavinti. Rinkinyje pravedami įvairūs kursai: proto jaukimo, žvilgsnio galandimo, sparnų apkarpymo arba, kaip antai, šviesos pamatymo: Žaliuzės pjausto šviesą. Vanduo laužo šviesą. Juodi džinsai sugeria šviesą. Atšvaitas atspindi šviesą. Saulės baterijos kaupia šviesą. Kreivi veidrodžiai atspindi šviesą. Lupa šviesą koncentruoja. Lašas šviesą išskaido. Tvoros košia šviesą. Šakos plėšo šviesą. Grotos dalina šviesą. Lazeris stiprina šviesą. Šviesoforas keičia šviesą. Automobilis posūkyje mirksi šviesą. Akiniai nuo saulės tamsina šviesą. Dieninės užuolaidos šviesą blankina. Arbata drumsčia šviesą. Rutina priverčia šviesą. Vasaros laikas taupo šviesą. Objektyvai surenka šviesą. Blakstienos kristalizuoja šviesą. Alaus kamštelis spigina. Dievas skleidžia šviesą. Lemputė šviesą šildo. (...) Palikite su***tą šviesą ramybėje! („Keli pastebėjimai apie šviesą“, p. 27). „XXI a. Kudirka“ priverčia užkliūti už kalbos. O visa kita – pagal skonį. 46

Algis KUKLYS

Duonos kaina Kai Aldonos vyrą Praną ankstyvą pavasarį ruskiai paėmė į sovietinę kariuomenę, kuri stovėjo Latvijos pakraštyje, netoli Priekulės, ji neteko ramybės, todėl visi ūkio darbai krito iš rankų, tarsi jos būtų medinės, išdrožtos kaimo dievdirbio. Ir dienos tapo naktimis: ji gulėdavo atmerktomis akimis, klausydama vėjo ir šuns lojimo. Moters širdis jautė, kad kariuomenėje Praneliui – ne pyragai, galbūt jis gyvena puspadžiu kaip elgeta. Ir koks ten valgis karo metais, kai ir šičia bandelėmis nelyja, kai žmogus nežinai, už kurio galo griebtis. Su Pranu ji susituokė žiemą, kai būta laisvesnio laiko, nors vienas kitą pažinojo seniai, tačiau jaunavedžiai dar nespėjo vienas kitu atsidžiaugti, naktys atrodė trumpos, o dienos tokios ilgos ir nuobodžios. Prieš tą Pranuko paėmimą į sovietinę armiją ji sapnavo negerą sapną, kuris netikėtai išsipildė, kai jie ruošėsi aplankyti Aldonos gimines. Tąsyk ryte ji pirmoji išgirdo sunkvežimio burzgimą, po to – beldimą į duris. Viešpatie, kas gi tai, krūptelėjo Aldona lipdama iš lovos ir, užsivilkusi kailinius, nuskubėjo pirmiausia prie lango, o paskui – prie durų. Lauke stovėjo keli ginkluoti kareiviai. Zdies živiot Pranas Jakymavičius, įsmeigė piktas akis į moterį vienas iš jų. Ji, nesuprasdama ruskių kalbos, tiktai linktelėjo galvą. Vyrai tuoj subildėjo į trobą ir luktelėję, kol Pranas apsirengs, netrukus pasiteiravo, ar ji turinti samagono. Dieve mano, Aldona būtų atidavusi visą statinę to prakeikto samagono, kad išgelbėtų Pranelį, bet jaunavedžiai jo nelaikė ir kitų nevaišino. Ginkluoti vyrai apšniukštinėjo visus kambarius ir spintas, tačiau, neradę, ko ieškojo, įsodino Praną į sunkvežimį ir išbildėjo į Latvijos pusę.

Tą dieną ruskių lėktuvai taip pat skrido į tą pusę, nes ten vyko aršūs mūšiai su vokiečių divizijomis. Tuomet niekas apie gražų pavasarį negalvojo. Aldona, atsiklaupusi priešais švenčiausiosios Marijos paveikslą, ilgai meldėsi braukdama ašaras. Paskui išgirdo samdinės Onutės klausimą, kaip jai pašerti gyvulius, jeigu daržinėje bemaž nieko nelikę. Aldona, išplėtusi akis, spoksojo į ją, tarsi pirmą kartą regėtų. Viešpatie, suaimanavo ji, paskui pusbalsiu pakartojo Onutės klausimą. Kitos išeities neliko, kaip nedelsiant sėsti į vežimą ir lėkti pas uošvius, kad iš jų parsivežtų pašarų. Uošviai buvo stropūs ūkininkai iš Žemaitijos krašto. Palikusi Oną saugoti namų, dar spėjusi jai pasakyti, ką turinti padaryti, išlėkė pasikinkiusi bėruką, kuris pavasarį regėjosi nupiepęs. Netikėtas Aldonos pasirodymas uošvijoje ūkininkus išgąsdino, juolab kad marčios veidas, bėgiojančios akys bei trūkčiojantis balsas nieko gero nežadėjo. Uošvis tuoj pat nusivedė marčią į klojimą, padėjo į vežimą pakrauti pašaro, o paskui jie susėdo prie stalo užkąsti. Ir čia Aldona, rankoje laikydama duonos riekę, paleido ašaras, paskui atsiduso ir pasakė, kas jai slegia širdį. Girdi, mes kramtome duoną, o Pranas tikriausiai badauja pas tuos prakeiktus ruskius. Uošvis pritariamai palingavo galvą, o dikta uošvienė savo žodžius dėjo ant stalo. Aldonyte, aš tau paruošiu lauknešėlį. O tu, sėdusi į vežimą, aplankyk Praną. Ir tu, tėvai, keliausi. Tačiau gaspadorius atkirto, kad kelionė bus ilga, tai kas prižiūrės jo gyvulius? Bet uošvienė nepasidavė. Aš prižiūrėsiu, todėl nieko neatsitiks. Greičiau lįsk į kailinius – ir aida su marčia iki Latvijos. Supratai? Gaspadorius buvo nuolaidaus būdo, jis ne kartą įsitikino, kad žmona turi kietą galvą, tai nebambėdamas apsirengė,


GINTARO LAŠAI

užsimaukšlino kepurę ir nužingsniavo iki marčios vežimo. Uošvienė dar spėjo Aldonai įbrukti kiaušinių, kad juos, kietai išvirusi, turėtų ką valgyti kelionėje. O man nieko neduosi, išpūtė akis gaspadorius. Imk lašinių, kad nesudžiūtum, atsakė ji, nes žinojo vyro charakterį, ir šitą buteliuką – ruskiams... Kai pasiekė Aldonos namelius, sutiko nuliūdusią ir pasimetusią Oną, nes tvarkyti svetimą ūkį, kurio kampuose švilpia vėjas, menkas malonumas. Tačiau pašarus visi tuoj sunešė į tvarto švaresnį kampą, o kiaušinius nedelsiant išvirė. Truputį užkandę, vėl sėdo į vežimą. Keliauninkai išdardėjo, o susiraukusi Ona, atsisėdusi virtuvėje prie lango, netrukus apsiverkė, nes ir ji gailėjo Prano, kurio pavydėjo Aldonai, bet šioji nieko neįtarė. Ir koks ten gali būti įtarimas, jeigu darbai veja darbus, o galvą skauda nuo rūpesčių. Prieš kelionę nepašėrėme arkliuko, atsiduso gaspadorius, todėl trumpam stabtelėjo, kad gyvulys sukramsnotų saują avižų, kurias laikė kailinių kišenėje. Aldona žvelgė į tamsėjantį dangaus skliautą galvodama apie nakvynę. Gal juos priims koks nors ūkininkas? Tą patį svarstė ir uošvis, sakydamas, jog reikėtų nakčiai susirasti šiltesnį kampą. Juk esame žmonės, ne tarakonai. Galop jie išdrįso užsukti į vieną sodybą, kurios šeimininkas ilgai tyrinėjo netikėtus svečius, kol pakvietė prie stalo. Išgersime aviečių arbatos, atsiliepė jo žmona, sudžiūvusi ir sukumpusi nuo nesibaigiančių darbų. Kai Aldona sodiečiams išklojo savo bėdas, šeimininkas jiems pasiūlė prisiglausti mažame kambarėlyje. Nenusirengę, tačiau gavę šilto viralo, išsitiesė siaurose lovose, kurios buvo skirtos samdiniams, ir tuoj pat užmerkė akis. Naktį Aldoną pažadino uošvio aimanos, nes jis sapnuodamas su kažkuo kalbėjosi. Gal su sūnumi ar su kaimynu? Paskui jai teko klausytis garsaus knarkimo, todėl naktį ne pailsėjo, o pavargo, vartydamasi nuo vieno ant kito geliančio šono. Tik jos Pranelis miegodavo lyg berniukas, todėl gulėdama varstė savo prisiminimus, kurių niekada neužmirš. Iš patalo ji atsikėlė pirmoji, pasisveikino su šeimininke, kuri mazgote šluostė puodelius ir lėkštes. Mano vyrui pagailo jūsų arkliuko, tai jis pašėrė jį, lyg tarp kitko prasitarė gaspadinė. Aldona jai dėkojo, linkėdama geriausios sveikatėlės, o netrukus kambariuko duris pravėrė ir uošvis

susivėlusiais plaukais. Kai visi susirinko virtuvėje, atsisėdo prie stalo, persižegnojo, o tuomet valgė košę su pienu. Aldona dar kartą dėkojo šeimininkams už nakvynę ir visa kita, linkėdama gero pavasario. Tesaugo jus Dievas, užbaigė ji savo litaniją, po to įlipo į vežimą ir atsisėdo šalia uošvio, niūriai žvelgiančio į kelią, nes ir jam buvo neramu dėl sūnaus. Apsaugok Viešpatie, nuo karo, bado ir maro, galvojo, tačiau Aldonai nieko nesakė. Tą pačią dieną jie pasiekė Latviją, paskui – Priekulę. Kai sustabdė ginkluotas sargybinis, gaspadorius jam atkišo buteliuką. Darkyta rusų kalba paklausė, kur jo vadas. Sargybinis juos palydėjo iki trobos, ant kurios durų iš tolo švietė raudona penkiakampė. Kareivukas įsmuko pro duris ir tuoj sugrįžo su karininku. Šis,

parodęs pirštu į Aldoną, girdi, ji galinti užeiti, sargybiniui liepė stebėti gaspadorių, kad tas ko nors nepadarytų. Aldona ant stalo padėjo ryšuliuką su duona ir lašiniais, po to pasakė žodžius, kuriuos išmokė uošvis. Staiga karininkas priėjo jai iš už nugaros, palenkė prie stalo ir pakėlė sijoną. Ji, aišku, nesipriešino, nes priešintis ruskiui atrodė beprasmiška. Kai nuleidusi galvą pasirodė lauke, uošvis piktai paklausė, kodėl taip ilgai užtrukusi. Aldona pusbalsiu atsakė, kad ją tikrino. Deja, vasaros pradžioje Aldona gavo pranešimą rusų kalba, kad Pranas žuvo gegužės septintą dieną ir palaidotas Priekulėje. Tais pačiais metais ji pagimdė sūnų, kuriam suteikė žuvusio vyro vardą.

Profesorius Momas Rytą jį prikėlė įkyri musė, kuri taip įsiutino, kad pagaliau atsikėlęs iš patalo paėmė mušeklį ir juo išmušė, išvaikė visas miegamajame skraidančias zirzekles. Po to nuslinko į vonią nusiskusti ir nusiprausti, nes laiku prisiminė, kad Medicinos akademijoje organizuojamas Mokslinės tarybos posėdis, o jame dalyvavimas būtinas. Ak, daug kas yra būtina, bet ne visada daroma, dingtelėjo profesoriaus Artūro galvoje, kai užbaigė rytinį ritualą. Artūras nemėgo jokių posėdžių, nes tai – tuščias laikas, todėl visuomet pasiimdavo užrašų sąsiuvinį ir kelis rašiklius. Kai kiti aušindavo burnas, jis ką nors užsirašinėdavo, kad kolegos manytų, jog konspektuoja pasakytas mintis. Tai buvo savotiškas išsigelbėjimas nuo baisios nuobodybės. Tačiau ir jis tame posėdyje staiga sukluso išgirdęs, kad profesorius Momas ryžosi neįtikėtinam žygiui. Visą savo asmeninį ir kitokį turtą atiduos Medicinos akademijai, o pats bus užšaldytas azote, kad vėliau, kai medicina pasieks aukštą lygį ir sugebės įveikti onkologines ligas, profesorių Momą

prikeltų iš ano pasaulio ir pagydytų. Mirties dar niekas nepergudravo, ironiškai pagalvojo profesorius Artūras, stebėdamas nustebusius kolegų veidus. Vėliau jis pasiteiravo šalia sėdinčio mokslinio darbuotojo, ar jis supratęs, kas čia atsitiko? Tačiau pastarasis papurtė galvą, o paskui abejingai atkirto, kad profesorius Momas visada buvęs ekstravagantiškas, siekiantis išskirtinio dėmesio. Ir aš pažįstu šitą „artistą“, šyptelėjo profesorius Artūras ir, žvilgtelėjęs į laikrodį, susimąstė, jog atėjo laikas kavos pertraukėlei. Netrukus visi pakilo nuo krėslų ir išdidžiai nulingavo prie stalų, kur kvepėjo kava ir sausainiais. Pertraukėlės metu visi svarstė profesoriaus Momo sprendimą: vieni juo stebėjosi, o kiti ironizavo, nes žmogaus kūno užšaldymas kol kas labai pavojingas – pasekmės nenuspėjamos. Jeigu viskas būtų paprasta, norinčiųjų „užsišaldyti“ eilės išaugtų, svarstė Artūras, todėl žiniasklaida trimituos apie profesoriaus Momo išskirtinį poelgį. ► 47


GINTARO LAŠAI

◄ Ir jis neklydo, nes laikraščiai netrukus plačiai komentavo įvykį, kai mokslininkas dėl mokslo aukoja savo gyvenimą. Todėl profesorius Momas tapo herojumi, o į Artūro širdį jau smelkėsi pavydas, kas būdinga ne vienam mūsų tautiečiui. Jeigu niekas tau ko nors nepavydi, tai esi nulis... O kas nori būti nuliu?

Būdamas prastai nusiteikęs, tą dieną pravarė visus studentus kaip nepasiruošusius įskaitai. Girdi, ateisite kitą sykį. Profesorius Momas kantriai laukė televizijos studijoje redaktorės, kuri vėlavo dėl neaiškių priežasčių. Ką gi, jis palauks. Ne kartą teko lūkuriuoti, kol susirinks

Artūro Valionio nuotr. 48

studentai, kurie turbūt niekada nesuvoks, kas yra punktualumas. Tik vokiečiai ir japonai išmoko vaikus geležinės tvarkos, o mes gyvename kaip lunatikai. Na, pagaliau pasirodė ir jauna redaktorė susitaršiusiais plaukais. Ji atsiprašė už vėlavimą ir tuoj paklausė, ar svečio nereikia „pagražinti“ makiažu. Dėkoju. Seno kelmo jau nepagražinsite, mostelėjo ranka Momas. Ji paprašė, kad studijos operatorius žemiau nuleistų mikrofoną. Po to pasakė profesoriui, kad nesijaudintų ir kalbėtų laisvai. Momas linktelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į redaktorę. Profesoriau, kodėl jums kilo tokia dramatiška mintis, atsiduso redaktorė, prieš tai dėbtelėjusi į savo lapelį. Manau, kad nesu pirmas ir paskutinis, kuris tam ryžosi. Juk aš neturiu kito pasirinkimo. Vieną piktybinį auglį išpjovė iš mano galvos, tačiau liko dar vienas, kuris varo į neviltį... Ar jūs turite šeimą? Mano šeima – mokslininkai, su kuriais dirbu, kurie mane palaiko, atsakė jis, po to išsitraukė languotą nosinę ir nusišluostė lūpas. Atleiskite, turbūt ne visi kolegos suprato jūsų poelgį? Be abejo, nes mes ne visada norime ir galime kitą suprasti, burbtelėjo profesorius. Nesusikalbėjimas yra esminė problema. Tai jūs, profesoriau, tikite, kad šitas eksperimentas pasitarnaus mokslui? Manau, kad mano auka nėra bevertė. Kiti eis toliau už mane... Vis dėlto aš stebiuosi, nes tikriausiai tokiam žingsniui nesiryžčiau. Esu moteris... Suprantu jus, gerbiamoji. Kiekvienas turi teisę pasirinkti – arba, arba. Logikoje tai vadiname „griežtąja disjunkcija“. Bet jūs, profesoriau, labai rizikuojate. Juk šis veiksmas gali būti paskutinis, be sugrįžimo, stebėjosi redaktorė nenuleisdama akių nuo pašnekovo. O tie, kurie guli kapinėse, ar sugrįš? Aišku, bažnyčia atkakliai teigia, kad visi prisikels. Ir ką jie veiks prisikėlę? Todėl tokiomis pasakomis niekada netikėjau, esu mokslininkas, bet ne mistikas. Tačiau tikėjimas, religija žmonėms suteikia viltį, kuri padeda gyventi... Tiesa, ši iliuzija jiems padeda, bet aš galiu gyventi be iliuzijų. Aš realistas.


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

O jūs, profesoriau, nesuabejojote, kad šis „užsišaldymas“ taip pat iliuzija? Neturiu kito pasirinkimo... Ar pasakytumėte, kiek jums tai kainavo? Kainavo daug, bet konkrečios kainos neatskleisiu, tvirtai atsakė jis. Ką norėtumėte pasakyti televizijos žiūrovams? Geras klausimas. Galėčiau ta proga pacituoti Sokrato žodžius, kai ruošėsi atsisveikinti su gyvenimu. Bet aš manau, kad šis mano poelgis skirtas mokslui, nes labai tikiu jo ateitimi. Mokslo pažanga tiesiog neišvengiama. Labai dėkoju, profesoriau, kad dalyvavote mūsų laidoje. Linkiu jums stiprybės iki paskutinės akimirkos, šypsojosi redaktorė. Aš taip pat jums dėkingas už dėmesį, atsakė profesorius ir, apsilankęs artimiausiame bare, paprašė kavos su stikliuku brendžio. Vis dėlto sėdėti televizijos studijoje nebuvo malonu, jautėsi taip, lyg būtų nuogai išrengtas. Jaunystėje sapnavo, kad vaikšto gatvėmis visiškai nuogas, neišmanydamas, kur pasislėpti. Profesorius Artūras ilgokai svarstė, iš kur Momas gavo tūkstančių „užsišaldymui“? Gal pinigų anksčiau susitaupė? O gal kokia reklamos kompanija sušelpė? Juk tokios sumos nesimėto. Vėliau suprato, kad šito niekada nesužinos, taip pat nesužinos, kad Momas turėjo nesantuokinę dukrą, kuri mokėsi geriausiame šalies universitete. Kitaip sakant, profesorius Momas atrodė panašus į tamsų stiklą, už kurio nieko nepamatysi. Tačiau ir mes nuo jo nedaug kuo skiriamės, suabejojo Artūras, visi nuo kitų kažką slepiame. Priešais save jis pasidėjo storą užrašų sąsiuvinį, tačiau rankos nevalingai sustingo, o blausus žvilgsnis nukrypo į kabineto langą. Prisiminė, kad praėjusią savaitę kolega kvietė dalyvauti nusenusio docento Putvinskio laidotuvėse, bet Artūras kažką numykė, jog šiuo metu jaučiasi prastai, todėl neatvažiuos. Pasakė ir tuojau išjungė mobilųjį telefoną. Vėliau suabejojo, ar teisingai pasielgė, nes kitą sykį jo nekvies, universitetinė bendruomenė išdidi, su savo tradicijomis. O kiek jis vargo, kol apsigynė disertaciją, todėl geriau apie tai negalvoti. Užteks bjaurių emocijų. O kur žalioji arbata?.. Jis pakilo nuo krėslo ir nuslinko į virtuvę, kad užkaistų virdulį, nes arbatą ir kavą ruošdavo pats, tarsi nei žmona, nei

sūnus nemokėtų šito padaryti. Artūras džiaugėsi, kad sūnus nerūko žolelės, nevartoja sintetinio heroino. Garbė dangui... Tačiau žmonos fanatizmas ėmė erzinti, nes ji pernelyg susižavėjo jogų ir visokių ekstrasensų praktikomis. Todėl nuo pačio ryto įsijungdavo kompiuterį ir išplėtusi akis klausydavosi įvairių paskaitų rusų kalba. Kartą viena ausimi pasiklausė, ką gorodija tie proto bokštai. Nejaugi toks niekalas jai teikia malonumą, nustebo profesorius Artūras. O prieš dvidešimt metų ji atrodė protinga, net labai patraukli moteris. Paskui prasidėjo... Jis bandė ją atvesti į protą, bet kur tau. Girdi, esąs žemos karmos, todėl neturi dieviško plano. Vadinasi, visi tie, kurie žemesnio išsilavinimo už mane, turi dievišką „planą“. Tuomet profesorius Artūras į ją nekreipė dėmesio: tegu kvailioja, jeigu to nori. Tikriausiai tam tikra dalis žmonių iš tiesų turi potraukį fanatizmui, o tokia situacija vykusiai pasinaudoja visokie pseudoorakulai, kuriems naivuoliai turi nešti dovanas. Visa tai tapo gudručių, mokančių kalbėti, patogiu verslu. Ir jie tau atsakys į visus klausimus, nes viską išmano skersai išilgai. Keista, kad profesorius Momas nesukūrė savo visuomeninio judėjimo ir nepasiskelbė orakulu. O galėjo tai padaryti, nes moka manipuliuoti mintimis, kalba kaip geras populistas. Televizija rodė tiesioginę transliaciją iš įvykio vietos. Profesorius Momas buvo „užšaldomas“, bet prieš tai jį užmigdė. Artūro žmona akmeniniu veidu stebėjo visą transliaciją, o paskui staiga atsistojo ir pasakė taip, kad ir jis girdėtų: „Tam profesoriui ne visi namie. Tiek pinigų sukišo į tokį š...“ Bet užtai kokia garbė, atsiliepė Artūras, to nepadarytų nė vienas ekstrasensas. Ji dėbtelėjo į jį lediniu žvilgsniu, bet šį kartą prikando liežuvį, po to spruko į virtuvę. Tą dieną profesorius Artūras buvo taip išsekęs nuo visokių užduočių, kad, atsidrėbęs krėsle, už lango pastebėjo lėtai slenkantį dinozaurą, o dangumi skrendantį pterodaktilį. Šiandien aš pervargau, atsiduso jis ir atvertė kitą kalendoriaus lapelį. Ir vėl – paskaitos, paskaitos, paskaitos... Kaip iki šiolei aš neišdurnėjau?

Kotryna KRAPTAVIČIŪTĖ

kas yra namai terpentinu ir dažais kvepia apsilaupiusios dirbtuvės sienos įeinu įkvepiu kaip pirmo dūmo neatsargiai negalvodama kai nežino tėvai mmm iškvepiu neatsikosėdama „čia buvo ievutė“ o adomuko kartu neatsivedei ką?

už atgailą sukalbėk vėl praleidau mišias mano juodas nuodėmklausys miaukia kartais ateina tada miegu ant kilimo — lovą nuodėmių priplaukuoja

deja, pavasaris vulgariai ropščiasi iš ilgų paltų daugiau sagų atlaisvina pakelės damos tylu tylu pastatuose — mizantropai žaidžia slėpynes ► 49


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

pakampėse be apšvietimo murkia bet išlenda ir į parkus įmeskit eurą į kepurėlę — nusipirksiu spirito 98% grįžęs į sandėlį neskiesiu ir džiaugsiuos pavasariu o vėliau pavasario žemė bjaurėsis manim

išparduotuvė duoti save parduoti dvasią ne mano neturiu negaliu ir duoti atiduoti įbrukti išnešti išbyrėjusius surinkti nuriedėjo velniop humanizmai

angelas ir velnias ant peties nesutaria, kas yra kas „rašysiu visą naktį idant pasijusčiau geriau“ pasakė debilas nieko neraukiantis apie rašymą „o, mazgote, šventa ir neliečiama“ jis ėmė melstis kvailys „jei liečiama 50

tai tik purvinais pirštukais ir siela“

žiūrėdavom kaip filmą N-14

„o įstabusis maldingumo inde“ na štai atsivertė maldaknygę „inde, užterštas nuorūkų ir seilių“

III

žiū užmigo ėhė

po šitokių kalėdų jei būsiu kad ir tropikuose atvažiuosiu ramiai numirti po gluosniu pakarkit mane ant girliandų

nemylėtas susituokė atrodė laimingi šventė jubiliejus vieną po kito buvo spėję pasimesti tarp metų anūkas kartą paklausė: – močiute, kam skirtis senatvėj – aš jo niekad nesapnavau, anūkėli

laukiant autobuso Kiemėnai–Pasvalys I kaimo stotelėj gluosniškos kalėdos — iki žemės smulkių lapelių girliandos II darydavo alų namie iš apynių ta proga subėgdavo giminės vyresni vaikai gaudavo palaižyt greitesnis net siurbtelėdavo mes maži

drąsus eilėraštis, nors, kaip pažiūrėsi mama turi meilužį spjoviau jam į veidą vėliau jis pasirodė nieko žaidžia šachmatais gyvenime ir iš tikrųjų o kas yra tikra klausiu vaikiškos mamos akys kai jis slapta atvažiuoja nors Sodomoje nebuvo nė vieno teisiojo Jėzau o tu ar buvai

televizija po langais pradėjo sukti filmą dokumentinį apie nušokusį nuo stogo nuo proto po mėnesio šitos dokumentikos nušoko senelis iš gretimos laiptinės neatlaikė įtampos spėjo nufilmuot vėliau parodė per televiziją sako: – dirbo profesionalūs kaskadininkai


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

anomalija šįryt užtekė jo ne saulala šviesiai, Kajokas langan

laiškas kirpėjai gal net neprisimeni manęs nors buvau nuolatinis klientas ateidavau užsirašyti prieš porą savaičių ir tos savaitės būdavo vien laukimas

dažniausiai jie dėvi kaukes jos būna kelių rūšių vienos iš gražių citatų kitos – iš akcinio betono likę vieni atsargiai gurkšteli viskio su žmonėmis jie negeria bijo – vyne teisybė

lylio grįžk namo bite žaizdotos pievų žolės nenutūpk pavargus grįžk namo bite motuta rauda negrįši bite bite ►

prie tavo karsto buvo tų šlykščių baltų kelmų — chrizantemų nemėgai jų nemėgai ir kvapo kai niekas nematė išmečiau juos miegok ramiai daugiau nesikirpsiu plaukais iki kelių prisidengęs tirtėsiu per lietų šunytis prie tavo guolio kad tik greičiau kai vėl susitiksim galėsim siūti angelams perukus girdėjau Dievas reiklus iš nervų plaukai slenka

autsaideriai sekmadieniais jie plaukia į bažnyčias meldžiasi sau ir buičiai pakėlę kelius nuo vėsių plytelių šiek tiek padejuoja eina į namus pašeria reksus jorkšyrus

eFoto nuotr. 51


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

***

iš driežų kronikų

jei mirtų draugas ar derėtų verkti garsiau už jo motiną valdyti klyksmą kai užmeta pirmas saujas

chameleonams lengva jie apsimetėliai apsimetėliams nelengva jie ne chameleonai

dar truputį neužmiršk, dieve dievas mus išgalvojo tuoj prapulsim musės vienadienės nesutiksim Bobio ir jis mūsų ne dievas nesiklauso tambūrino žvangučių o mes vis viena grokim

nenuryk adomo obuolio šventieji raštai, tiesos – niekai nuodėmė kaklo linkyje nenuslinko į strėnas dievų šnabždesiai, dejonės tikrosios jų maldos – tavyje visa

suoliukas prie mokyklos „aš mačiau Kristų, bet netikiu savimi“ šitose raidelėse matyt nageliu išbraižytose dieve šventas kiek skausmo va ir kraujo lašiukas nutiškęs ant plytų įlindo turbūt atplaiša dažų senų kaip miestelio davatkynas

52

kas meta pirmą saują? ir tada jau kastuvais duobkasiams užmokėjo jo motina jiems sumokėjo kad jį užkastų ir tada jau kastuvais kuo greičiau atlikti darbą pareiti pas žmoną bus išvirusi barščių ir tada jau kastuvais o ką duobkasiai galvoja eidami namo ar jie nebemato mirties ir tada jau kastuvais pasilikit pietų mielieji pasėdėsim nejaukiai juk jis būtų norėjęs ir tada jau kastuvais ar dera numirti per draugo laidotuves nes ką daugiau bedaryti ir tada jau kastuvais mielas miręs drauge ar nori, kad numirčiau dabar kai tarp mūsų tik mirtis, žemių sauja

Nevalg

Rita Latvėnaitė-Kairienė. Nesuvalg Sondra SIMANAITIENĖ

Ritos Latvėnaitės-Kairienės „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ – ketvirtoji klaipėdietės knyga. Autorė dažniau pristatoma kaip jaunimo literatūros rašytoja, jos romanas „Šauksmas“ susilaukė plačios skaitytojų auditorijos ir buvo išleistas pakartotinai. Paėmus į rankas naujausią autorės knygą, kyla klausimas, kas tai – dienoraštis, kelionių literatūra, apysaka? Anotacijoje rašoma, kad tai „gyvenimo apmąstymai atostogaujant Šveicarijoje“. Gamtos vaizdai ant knygos viršelio priminė tėvų bibliotekoje matytą J.Paleckio knygą „Šveicarų piramidžių papėdėje“. Tai gal „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ – kelionių literatūra? Pradedu skaityti – ir tikrai, veikėja lipa į lėktuvą, skrenda į Šveicariją paviešėti pas dukrą. Autorė knygoje aprašinėja, kas ją stebina Šveicarijoje: būrys išsilavinusių basetų, o mintyse – lietuviško Brisiaus galas, čia niekas nebijo Perkūno, mobiliųjų neišjungia kaip Lietuvoje... – šveicariška / lietuviška per visą knygą keliauja paraleliai. Rašymo stilius – lakoniškas, fragmentiškas, trumpi sakiniai, daug ištiktukų. Iš pradžių stebina akivaizdus adekvatumas tikrovei. Tekste nemažai publicistinių užuominų, nesileidžiama į gilesnę savirefleksiją. Pvz., kai veikėja prisipažįsta nežinanti, „ar bandymas įsišaknyti svetimoje žemėje – teisingas sprendimas“, galima numanyti, kad ji abejotų, bet jos dukra gyvena Šveicarijoje ir yra laiminga, o Lietuvoje jos darbas chirurginiame skyriuje buvo lyginamas su jūrų kiaulytės gyvenimu – jokios naudos ir grožio mažai, toks yra Lietuvos chirurgų požiūris į moterį chirurgę; nesigilinama į savo jausmus, ir kitoje, iš užuominų galima


GINTARO LAŠAI

goma Šveicarija

gytos atostogos Šveicarijoje. Eglė, Klaipėda, 2016, 192 p. mirtis – mergaitę taigoje nušovė medžiotojai; gyvenimas su tėvais Turkmėnijoje, Krasnovodske, Gruzijoje, internacionalinis savaitinis darželis... – košmarų gaudyklės tyko kiekviename žingsnyje. „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ – tai knyga, gimusi iš mamos ir dukros bendravimo sąlygiškumo, kai bendravimas egzistuoja kaip pamatinis dviejų žmonių, gyvenančių skirtingose valstybėse, artumo įsišaknijimas. Galima nesutikti su šiuo teiginiu ir sakyti, kad

R.Latvėnaitės-Kairienės knyga „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ papildo emigracinės literatūros lauką. numanyti, veikėją nustebinusioje situacijoje, kai ji pamato du meiliai susiglaudusius vyriškius. Savistaba ir jos refleksija knygoje neišplėtotos. Labiau susitelkiama ties judėjimu – dabartis-praeitis. Veikėja nuolat iškrinta iš realaus šveicariško laiko į sovietmečio reminiscencijas. Pasakojimas sujungtas iš skirtingų laiko atkarpų: viešnagės Šveicarijoje dienoraštis, paliktos Lietuvoje realijos – vyras, namai, katės, šunys, mama, ir, įdomiausia dalis, įkritimai į sovietmečio smegduobes, – atsiminimai iš vaikystės, paauglystės, studijų metų. Autorė yra sakiusi, kad norėjo parašyti knygą apie sovietmetį. Todėl nebūtų tikslu vadinti tai kelionių literatūra ar dienoraščiu. Tai ne fakto literatūra. Žmogus, keliaudamas po jam nepažįstamą, kultūriškai ir geografiškai naują žemę, užsisklendžia savojoje patirtyje ir viskas, kas vyksta išoriniame pasaulyje, iškelia į paviršių jo traumines patirtis: pvz., artimos draugės Tanios iš Baškirijos netikėta

knygoje labai mažai mamos ir dukters dialogų, kad pagrindinis pasakojimas sukasi aplink mamos gyvenimą, dukra vaizduojama epizodiškai. Ir tai būtų tiesa. Tačiau galima nujausti iš teksto, kad pats giliausias šios knygos dugnas vis dėlto yra mamos ir dukros santykis. Be to, ir knyga dedikuota dukrai Eglei ir jos vyrui Loicui. „Šoku ant dviračio. Skrendu paskui savo vaiką.“ Pereinant į simbolinį lygmenį, galima pridurti, kad knygos veikėja skrenda kalnų vaivorykštės link. Taip knygoje vadinama svajonė, išsipildymas, pilnatvė. Veikėja kalnų vaivorykštės ieško nuo šešerių. Ji ieško jos ir Šveicarijoje. Ir turbūt ieškos visą likusį gyvenimą. Tačiau knygoje jau galima įžvelgti ir šių paieškų atomazgą: „nieko nieko, išskyrus žemę, nėra skaniau, ties medžio šaknimis ji drėgna, sūri.“ (105 p.), taip mąsto alpulio apimta, nuo dviračio nukritusi mama. Stilistiškai knyga parašyta vientisai, išlaikant pagrindinius motyvus

– keliavimas po įdomias Šveicarijos vietas, dukra ir jos draugai, prisiminimai – aktualius iki galo, nors teksto struktūra ne visada subalansuota, pvz., pateikiamas visas dainos „Eisva mudu abudu“ tekstas. Knygos pasakojimas yra fragmentuotas, sukarpytas, todėl ilgas dainos tekstas yra perteklinis ir nemotyvuotas, tarsi autorė kviestų skaitytojus padainuoti. Siužeto intrigų, vedančių per visą pasakojimą, nėra, išskyrus vieną, kai dukra gydo senyvą senjorą ir ji nusprendžia nebegyventi. Reikia numanyti, kad kalbama apie eutanaziją, kuri Šveicarijoje yra legali. Pabaigoje aprašomas dukros džiaugsmas: „mam, ji apsigalvojo, ji gyvens! Ta senjora, kuri rožinį padovanojo! Aš ją įtikinau!“ (186 p.) Šis siužetinis siūlas yra svarbus knygos autorės satisfakcijai, – mama išaugino už žmones ir gyvenimą kovojančią asmenybę. Knygos biografiškumas akivaizdus: daugybė minimų įvykių ir faktų atitinka pačios autorės gyvenimą, tačiau, kalbant apie prisiminimus, reikia pastebėti, kad praeitis yra perkurta iš savo pačios ir kitų žmonių išgyvenimų, siekiant papasakoti apie sovietmečiui būdingus emocinius kodus: pionieriška draugystė, atgimimo nuojauta, laisvės įmanomos formos. R.Latvėnaitės-Kairienės knyga „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“ papildo emigracinės literatūros lauką. Tik ne iš emigravusio žmogaus perspektyvos, bet to, kuris gyvena Lietuvoje ir nerimauja, kad jo vaikai užsienyje nepamirštų gimtosios kalbos, papročių, čiobrelių, senelių ir tėvų mažųjų istorijų, kurios sudaro žmogiškosios esaties autentišką grandį.

53


GINTARO LAŠAI

Nuodėmės ir Iš romano „Kontinentas“ Jimas CRACE’AS

Kadaise turėjau kaligrafijos būdelę turgavietėje. Jaunikiai ateidavo, ir aš palaimindavau jų santuokų liudijimus su Dievo vardu aukso lakšte. Aš parūpinau dekoratyvių abėcėlių pradžios mokykloms ir subtilių maldų prieš miegą, užrašytų ant šilko, prietaringiesiems. Seniai ateidavo į mano būdelę ir smulkiai nupasakodavo savo nuodėmes ir dorybes. Aš išraižydavau jų sąrašą pergamentinio popieriaus lape, išmirkytame ambroje, susukdavau į ritinėlį ir, įkišęs į bambukinį vamzdelį, hermetiškai jį užplombuodavau. Taigi, kai seniai numirdavo, jų Nuodėmės ir Dorybės būdavo sudeginamos kartu su jais. Mieste aš buvau vienintelis kaligrafas, kuris turėjo franšizę, kad iš Nuodėmių ir Dorybių gautų pelną. Tai parūpino didelį sandorį, tačiau sukliudė man vesti, taip pat – turėti nesantuokinių ryšių. Įprastas dalykas, tokia taisyklė. Nuodėmių sąrašo sudarinėtojas privalo neturėti nuodėmių. Vėliau, kai religija, kaip nuolatinis mūsų gyventojų rūpestis, užėmė to verslo vietą, aš dekoravau krautuvių fasadus ir projektavau spausdintus firminius blankus ambicingoms daržovių ir vaisių parduotuvėms ir ledų pardavėjams. Aš paruošiau didelius pagyrūniškus skelbimus pirmajam kino teatrui, ornamentuotas lapų oficialiems raštams viršutines dalis labai aukštoms švietimo institucijoms ir įmantrius vartų estampus ambasadoms. Meistrai Europoje perkėlė mano darbus iš pergamento į patvaresnes medžiagas – ėsdindami stiklą ar metalą, ausdami medžiagas, nukaldami iš akmens. Išplėčiau savo būdelę ir suteikiau darbą mokiniui – kad maišytų man 54

Artūro Valionio nuotr.

spaustuvinius dažus ir pristatytų mano darbus užsakovui. Tačiau tai buvo labai seniai. Dabar aš vos ne miręs. Ta akacija, kurią mano dėdė pasodino savo kaime

man gimus (jos pavadinimas sidilų kalba reiškia „Kantrybė“), beveik visiškai neteko lapų. Tik iš vienos šakos varva gyvasakiai. Visos kitos – skruzdžių namai.


Dorybės Šiuo metu aš nevaikštau į prekyvietę. Beveik išimtinai praleidžiu dienas tarp šito atsiliepiančio aidu ir driežų apnikto namo sienų. Kiekvieną dieną aš pradedu darbą prie savo Rytinio Stalo, kuris atgręžtas į rytus, upės link. Pusiaudienį pietauju, suvalgydamas truputį delikatesų – kuklią keptą ant grotelių ešerio užkandėlę arba, kai jų sezono metas, skėrių keleivių. Daugiau nebevalgau raudonos mėsos ir negeriu vyno. Mano galva ir mano skrandis – pernelyg silpnos vietos. Pakanka išgerti šiek tiek medumi užsaldinto vandens. Arba truputį saldžios mėtų arbatos. Snūsteliu maždaug valandą po vienu savo vėdintuvu. Mano naminis gekonas20 prisijungia prie manęs, gulėdamas man skersai krūtinės, kaip drėgnas medalionas. Popiet pajudu prie savo Popietinio Stalo, pasukto į kiemo saulę ir amžinai žalią oleandrą. Sudeginu lazdelę subtilaus valyto cinamono – kad atbaidyčiau velnius. Senas papratimas. Aš dirbu, kol pateka mėnulis, o tada vėl pavalgau: šiek tiek pomidorų ar pupų su trupučiu rūgščios duonos, po jų – mangas arba guajava, ar vaisinis pieno kokteilis, kurį suplaka ta mašina krautuvėje gatvių kampe. Pakeičiu savo baltus dieninius apdarus – dabar jau suteptus vaisių kauliukais, sultimis ir trupiniais – ir apsirengiu storesniais vakariniais drabužiais savo trečiai darbo pamainai prie Vakarinio Stalo vidiniame kambaryje. Visuomet, kai man prireikia kokio nors rašalo ar užsinoriu trupučio kuklių delikatesų, pasiunčiu Sabino, kuris buvo mano berniukas – mokinys, o dabar yra mano faktotumas21, į turgų ir į naujas parduotuves su kondicionuotu oru. Patsai aš pasitraukiau iš turgaus aikštės. Dabar esu per daug įžymus, kad užrašinėčiau santuokų liudijimus, dekoruočiau krautuvių fasadus arba rūpinčiausi labai aukštomis švietimo institucijomis. Ką savo jaunystėje dariau už vienos alyvos kainą, dabar nelabai sutinku už alyvmedžių sodo. Susikroviau nedidelį turtą, taigi – belikus kažkiek laiko – ieškau vidinių prasmių.

Esu paskutinis ir, aišku, labiausiai pasižymėjęs senojo sidilų rašto kaligrafas, tačiau aš baigiau vingiuoti papuošimus raštams, taip kilnindamas juos, ornamentuoti jų pakraščius lapo kampe. Dabar esu toks paišinėtojas – galvoju dirbdamas apie ką nors kitą! Kiekvieną aukso folijos lapą aš prilyginu akacijos lapui. Ir nė kiek neskubu išeikvoti savo kūrybinių atsargų. Dirbu tris pamainas iš įpročio, iš nuobodulio ir tam, kad mankštinčiau artrito susuktas rankas. Protas skraido kitur – tyrinėdamas medžiagą paskutiniam darbui, kuris turi būti sudegintas per mano laidotuves. Šiomis dienomis mano mokėjimą jie vadina Menu ir moka už jį dideles sumas. Praėjusį mėnesį vienas kolekcininkas iš Čikagos geležies dirbinių pirkliui Duniui už jo senovinės krautuvės fasadą su mano jau apsilupinėjusiomis ir pasendintomis laiko raidėmis pasiūlė tris tūkstančius dolerių. Aš nuėjau į turgaus aikštę, remdamasis Sabino į petį, kad būčiau demontavimo liudytoju. „Mes labai gerai prižiūrėsim tai, – pasakė tas amerikietis, traškindamas mano silpnas rankas tarp savųjų. – Ketinam restauruoti, teisingai? Ketinam viską šviežiai perdažyti ir išstatyti parodai Etnografijos muziejuje. Amerikos žmonės galės pamatyti jūsų kūrinį. Mano šaly menininkai ir istorikai dabar tik pradeda įvertinti sidilų rašto subtilybes. Tai toks gražus kūrinys...“ Jis žengtelėjo žingsnį atgal ir žavėjosi Dunio krautuvės fasadu. „Nuostabus, – atsiduso. – Sere, aš didžiuojuosi, kad esu pažįstamas su jumis.“ Trys tūkstančiai dolerių! Dunis atlygino man už darbą virimo puodais. „DUNIO IMPERIJA“, – aš užrašiau ant jo instrukcijų, – „PUODAI, ĮRANKIAI, SĖKLOS, DVIRAČIAI – PRIEINAMOMIS KAINOMIS. TUALETŲ PRISTATYMAS.“ Aš meldžiuosi už Čikagos žmones. Pasklido žinia, kad amerikiečiai supirkinėja krautuvių fasadus. Sumanūs vertelgos

GINTARO LAŠAI

prisipirko jų ir dabar laiko sandėliuose – muziejams ir universitetams užsienyje. Senos damos rausiasi savo brangenybių lagaminuose, ieškodamos santuokos liudijimų, paženklintų auksu mano teptuku. Ambasados pastatė sargybinius prie savo vartų estampų. To kino teatro direktorius keikė pats save už tai, jog kažkada pritrūko įžvalgumo. Skersgatvių šarlatanai nukreipė visas jėgas nuo sąvadavimo ir ateities būrimo į klastojimą. Turgus pilnas sufalsifikuotų parduotuvių fasadų: siūlo apsimetėliai daržovių ir vaisių pardavėjai, krapštūnai siuvėjai. Svečiai iš Amerikos ir Europos gali nusipirkti masiškai prigamintų maldų prieš miegą, užrašytų iškreiptais ir griozdiškais sidilų kalbos žodžiais. Turgaus aikštėje, kaip ir Čikagoje, senoviniai sidiliški rašmenys neteko prasmės. Klastotojams lieka tik vienintelis rūpestis – mano parašas, ir kadangi jų rankos jaunos, tie jų parašai dabar geresni nei mano paties. Sabino turtėja, rinkdamas kūrybos likučius iš mano popierdėžės. Doleriai neatskiria paišinėjimų nuo Dievo vardo. Mano mažoje gatvelėje atsitiko jaudinamas dalykas. Specialiai pasimatyti su manim atvyko vyriausybės ministras. Pirmasis iš jo aplinkos atvažiavo protokolo viršininkas, toks jaunas gumakramtis adjutantas. Jis buvo karštas procedūros šalininkas. Iš pradžių, mostelėjęs kaip sėjėjas ranka, paskirstė saują monetų mūsų kvartalo elgetoms ir vaikams. Keliems paspaudė rankas. Kelis apdalijo pendeliais22. Niekas jam nepasirodė keliąs rūpestį. Jis grįš po dvidešimt minučių, paaiškino, su Ministru ir dar su keliomis saujomis smulkių. Ministerijos protokolas reikalavo nekantriai laukiančios minios. Aš buvau atsigulęs vidudienio pogulio. – Nežadinkit savo darbdavio, – paliepė jis Sabino. – Ministras mėgsta siurprizus. Tik sutvarkykit namą. Pastatė vieną savo žmogų prie vartelių iš gatvės, priešais mano namą, o kitą – užpakaliniame kieme. Tada iš savo kariško džipo pranešė per raciją, kad nenumatytam Ministro vizitui gatvė jau parengta. Aš ramiai snaudžiau ir sapnavau. Sabino palydėjo Ministrą į mano kambarį. Pabudau nuo jų šnabždesių, šlepsėjimo, nuo pasiūlytų kėdžių girgždesio. Bet gulėjau romiai ir klausiausi. ► 55


GINTARO LAŠAI

◄ Ministras atsisėdo, kramtydamas gabalėlį adjutanto pasiūlytos gumos, ir laukė, kol aš sujudėsiu. Mano gekonas vogčiomis pasitraukė man nuo krūtinės prie gerklės. Tas Ministras buvo kantrus vyras. Jis gėrėjosi tokio iš anksto nepaskelbto vizito privalumu ir tuo, kad yra priverstas laukti. Greitai pavargau apsimetinėti. Pravėriau vieną akį – ganėtinai pastangų senam žmogui dar ilgą laiko tarpą po trumpo miego – ir nukreipiau žvilgsnį iš pradžių į savo gekoną, tada į kojų pirštų galus su sustabarėjusiais nagais ir pagaliau – į Ministrą. Nusišypsojome vienas kitam bereikšme šypsena. – Ne, ne, prašom nesikelti, – paskubėjo tarti jis. – Mes galim kalbėtis ir taip. Ministras stebėjo mano baltą driežą, dabar jau krypuojantį, pritūpusį ant visų keturių, mano pilvu žemyn, į tamsią saugią vietą po lovos drobule, kaip drapiruotė dengiančia mano kojas ir juosmenį. – Kaip toks pasiturintis žmogus jūs gyvenate kukliai, – pagaliau pastebėjo jis. – Pasiturintis? – Dabar – jau milijonierius, aš pasakyčiau... Nieko neatsakiau. Tas Ministras kalbėjo kvailystes. – Jūs labai pelningai parduodate savo darbus užsienyje. Iš vidinės siūto pagal užsakymą kostiumo švarko kišenės išsitraukė storoką pluoštą popierių ir pamėtėjo ant lovos. – Įrodymas, – tarė. – Štai straipsnis apie jus, išspausdintas New York Times, autorius – toks vyras, kuris išleido daug tūkstančių dolerių jūsų krautuvių iškaboms ir maldoms prieš miegą. Dar čia pateiktas sąrašas daugiau nei šimto užsieniečių, kurie turguje užmokėjo dideles sumas už jūsų kūrinius ir išvežė juos iš šalies. – Aš nieko nepardaviau beveik dešimt metų, – paaiškinau. – Gyvenu iš santaupų. Jeigu kurie nors iš mano darbų ir buvo parduoti, tai juos pasiūlė tie savininkai, žmonės, kuriems dirbau prieš daugelį metų. Ne aš. Esu nekaltas. Esu per daug senas ir tingus, kad mane dar domintų prekyba. Ministras buvo įtikintas. Niekas manyje ar mano name nerodė turto ar nesąžiningumo. – Gerai, – pasakė. – Tai turi baigtis. Tai neteisėta. Šalies resursai nelegaliai eksportuojami mums iš panosės. Mes eksploatuojami. Jus taip pat išnaudoja. 56

Kolekcininkai Niujorke turtėja, o mūsų pačių liaudis krapštinėja termitus. Taigi... tai turi baigtis. Aš gūžtelėjau pečiais. Neturėjau ką pasakyti. Eksporto kontrolė buvo jo reikalas. – Pasakykit savo draugams turgaus aikštėj, – pridūrė jis, – jeigu kurį nors pagausim pardavinėjant jūsų darbus užsieniečiams, apkaltinsim pažeidus mūsų prekybos ir eksporto įstatymus. Surasim jiems vietos pataisos kaime. Kiekvienas, kas turi pardavimui meno kūrinių, privalo juos parduoti vyriausybei. Tai principo reikalas. Staigiai atsistojo ir iškilo virš manęs kaip bokštas – aš po drobule – ant kojų driežas – atlošiau galvą. – Iš jūsų kūrinių turi būti sudaryta kilnojamoji paroda. Ir turim rengti aukcionus... Jis atsisėdo lovos kojūgalyje. Suminėjo Paryžių ir Vieną, Torontą ir Sidnėjų, ir, žinoma, Čikagą. Atrodė patenkintas dėl manęs. – Savaime suprantama, būsime partneriai, – paaiškino jis. – Jūs uždirbate – mes uždirbame. Parduodami jūsų kūrinius, mes gauname užsienio valiutos. Vyriausybė turės truputį... diskretiškų pinigų. Padėsim juos į saugią banko sąskaitą. Europoje. Šveicarijoje. Kol kas – tai geriausia. Taigi, suprantate, jei tik susidaro kritiška padėtis – prisireikia, pavyzdžiui, kokių nors medikamentų – turim tada pinigų nusipirkti jų. Laimi visi. Jums – užtikrinta senatvė. Oficialioj gubernatoriaus rezidencijoj... Aš papurčiau galvą. – Tada – automobilis, jeigu jums reikės, su vairuotoju. Geras maistas. Patogūs drabužiai. Garbė. Mes viskuo pasirūpinsim. – Aš mėgstu gerą maistą, – pasakiau. – Patinka man patogūs drabužiai. Vairuotojas ir automobilis būtų kuo naudingiausi. Neklyskite manydamas, kad aš esu nedėkingas ir nepatriotiškas. Tačiau nėra ką išstatyti parodoj. Visi mano darbai iškeliavo. Jie arba buvo sudeginti su mirusiaisiais, arba sugraužti pergamento utėlių, arba eksporto reketininkai juos išplukdė į Ameriką. Liko tik keli ornamentuoti vartų estampai prie ambasadų – ir viskas. – Ko mes norime, – mygo Ministras, toks atsidavęs tam vienam reikalui, lyg būtų kurčias, – tai paveikslų, tapytų drobėje ir papuoštų sidilų raštu. Ornamentiškų paveikslų, meno kūrinių – ne krautuvių iškabų ir panašiai.

– Bet nėra nė vieno. – Nutapykit kelis. Jūs esate meistras. Turėtų būti paprasta... – Jeigu tai būtų taip paprasta, – tariau aš, – tada jums nebūtų prireikę atvykti pas mane. Galėtumėt nusipirkti tai, ko norit, kiekvienoj būdelėj turguje. Panašiai kaip bulvių parduotuvėje. – Na, pasistenkite. Priimkite tą pagrindinį iššūkį. – Aš jau išaugau iš tų iššūkių... – Pabandykite, – pasakė Ministro protokolo viršininkas. * Penktadienį aš komfortiškai aplankiau savo dėdės kaimą. Dabar turiu savo žinioj ministerijos automobilį. Ir vairuotoją. Padarėm lankstą per krūmynus, atrūkę prie Italijos kelio galo, ir visus likusius kelis kilometrus iki kaimo bumbsėjo hidraulinė sedano pakaba. Dar niekad anksčiau nebuvau taip sušalęs. Namuose, žinoma, naktį šalta. Bet čia, tame automobilyje, sėdėjau sušalęs ir perdžiūvęs saulės šviesoje. Lauke nuo saulės pūslėjosi automobilio dažų sluoksnis. Ožkos buvo per daug apgruzdusios, kad galėtų pakelti užpakalius ir sprukti šalin. – Oro kondicionavimas, – pasakė vairuotojas. Dirstelėjo į savo veidrodėlį, kad pasigėrėtų mano reakcija. Aš linkčiojau galvą. Atrodė, kad įspūdis man padarytas. – Elektriniai langai, – pridūrė jis. Pasigirdo dūzgimas. Man iš abiejų pusių – kaip tirpstančios ledo lytys – langai pradėjo leistis žemyn, ir į automobilį įsiraitė dienos karštis. – Stereokasetė, – tęsė jis ir paspaudė dar kelis mygtukus. Moteris dainavo man angliškai. – Elektriniai priekinio stiklo valytuvai. Iš už gaubtuvo ant priekinio stiklo trykštelėjo muilinga skysčio čiurkšlė ir pavertė čia nusėdusias dulkes į purvą, o jį nubraukė tylūs dvyniasparniai valytuvai. Aš senas žmogus – man problemų daugėja. Niekad nebuvau toks įkaitęs-sušalęs, niekad neteko taip lepintis ir taip nerimauti. – Atlošiamos sėdynės, – toliau aiškino vairuotojas, – siestai. Odinės pagalvėlės po sėdyne pradėjo bimbti ir svirti. Mano kojos kilo, nugara leidos žemyn – viskas vyriausybės sąskaita.


GINTARO LAŠAI

Žmonėms mano dėdžių kaime mūsų atvykimas nepadarė didelio įspūdžio. Viskas, ko jie norėjo, – tik tabako. Vairuotojas išdalijo pakelį cigarečių. Bet niekas nenorėjo ugnies iš automatinio automobilio cigarų uždegiklio. Nė vienas netroško rūkyti. Jie norėjo sudaryti atsargas – praturtėt. Vairuotojas paskirstė ledo kubelius iš šaldyklės automobilyje. Vaikai laikė juos ir stebėjo, kaip jie lėtai pradingsta – taip atsitinka su į auksą panašiu piritu. Niekas neprisiminė mano dėdžių, nors mūsų giminės pavardė buvo gerai žinoma. Jie rodė man pirštais į medžius. Buvo gana prietaringi, kad gerbtų tą senų žmonių akaciją. Kantriai laukė malkų. Aš atvykstu vieną kartą metuose – vienąkart metuose tiktai – atiduoti pagarbos tai akacijai mano dėdžių kaime. Atvažiuoju po savo gimtadienio ir pririšu balto lininio audinio raištį, audeklo juostą, kiekvienais metais. Tas medis dabar plazdeno nuobrizgas, nuo baltos iki pilkos, iki beveik juodos spalvos. Daugiau lininio audinio nei lapų. Senais laikais aš atjodavau asilu, vėliau atvažiuodavau autobusu, o dabar – kondicionuoto oro limuzinu. Tolumoje, už akacijų guoto, girdėjau savo vairuotojo stereokasetę ir vaikų spygčiojimus. Realybės palytėjimas tarp svajonių. Išsiėmiau iš maišelio naują, neseniai išskalbtą ir išlygintą lininio audinio juostą ir rūpestingai apvyniojau ją dukart aplink tą vieną gyvą šaką. Pririšau stipriu mazgu ir atsitraukiau atgal, statydamas kojas dailiai ir atsargiai, kaip didysis baltasis garnys. Lėtai – ir ne be ganėtino skausmo – aš nusišlapinau ant žemės prie savo medžio šaknų. Buvau atlikęs abu – rašytinį ir privatų – ritualus. Tada atsisėdau ir pasimeldžiau. Aš meldžiausi – net ir šiame vėlyvame, nuobodžiame mano tiksliai geometrinio gyvenimo tarpsnyje – už Lelijos Mirtį. Štai ko mokė mus, vaikus, – kad kai Dievas kūrė Mirtį, jis sukūrė ją dviejų rūšių, Lelijos Mirtį ir Mėnulio Mirtį. Pasirinkimas mūsų – priklauso nuo to, kaip gyvename savo gyvenimą. Lelijos gyvena kaimenėmis. Jos veši tarp savo pačios rūšies. Išleidžia atžalas, kurios pakeičia jas ir užtikrina, kad lelijos išliks gyvos po mirties. Mėnulis yra atsiskyrėlis ir bevaikis. Neturi jokių atšakų. Tačiau kai jis miršta, prisikelia gyventi vėl. Aš

pragyvenau mėnulio gyvenimą. Ar man skirta mirti ir vėl prisikelti? Ar atlyginimas už vienatvę žemėje turėtų būti tam tikros rūšies nemirtingumas? Šiais laikais, žinoma, pasirinkimas nėra toks pat. Jie išvalė lelijas iš upės. Mėnesieną užgožė gatvių lempos ir automobilių žibintai. Dabar žmogus pasirenka arba kremaciją, arba palaidojimą. Tai yra – pelenus arba kaulus. Mes pasirenkame savo mirties rūšį pagal tą būdą, kaip gyvename savo gyvenimą. Apkalta paskelbta cigaretėms ir alkoholiui, gyvuliniams riebalams ir lovos partneriams. Todėl – grįžimas prie to limuzino ir vėsus važiavimas į miestą; malda mygtukų skuduro tvaike ir perdirbtas oras: išsivadavimui nuo Mėnulio Mirties. Taigi atgal per krūmynus prie mano Vakarinio Stalo vidiniame kambaryje. Pradėti meno kūrinį – paprastas dalykas tiems, kurie turi valios: stalas, šiek tiek gražių spaustuvinių dažų, keli teptukai, truputis kreidos dulkių (sugeriamasis popierius – nepatikimas) ir geras apšvietimas – tai viskas, ko reikia. Iš pradžių pratimai. Kaligrafo rankos įsitempusios, galimas dalykas, nuo dažų maišymo arba dėl užsimiegojimo, kankinant blogiems sapnams. Jos turi būti atpalaiduotos. Susijaudinimo reikia atsikratyti juodraštyje – paišinėjant, kol plunksnos ir teptuko brūkštelėjimai tampa nesvyruojantys, ryžtingi ir įtikinami. Tada jis gali imtis kompozicijos apmatų ir ataudų, atsiliepdamas į komplikuotus iššūkius – senas nuo laiko taisykles, kurios lemia atskirtinių ženklų išdėstymą, suderinti su įkyriomis sidilų kalbos rašybos keistenybėmis. Ir dabar tos raidės turi būti dar kartą perrašytos, patobulintos – kad būtų iki galo suformuota matmenų pusiausvyra, atskleistas visų dalių subalansavimas ir ritmas, per formą išreikšta prasmė. O tada kaligrafas turėtų palikti savo darbą ir truputį užvalgyt, galbūt nueit iki draugo namų, grįžęs nusimaudyt vonioje, šiek tiek nusnausti. Tegul šriftai bręsta. Jis siekia aukščiausios intelektinės rūšies grožio, verčiausio apmąstymų, kultūringiausio ir įmantriausio. Čia negali būti jokio skubėjimo. Paskui, pailsėjęs, kaligrafas vėl žiūri į savo pirmuosius eskizus. Jis tiria juos dar prie vieno stalo, užlietus kitokios šviesos.

Puošybos temos raitosi aplink raides, stebint jo įdėmiam žvilgsniui. Kufiškasis šriftas23 ir kursyvas diskutuoja jam prieš akis ir pateikia savo išvadas. Jis sėdi, pasidėjęs švarų pergamentą, susistatęs naujai sumaišytus dažus, jo galva nesisuka, ji rami dėl neabejotino fakto. Šis – lengviausias ir baigiamasis eskizas. Man taip nepasisekė. Šiandien atvyko to Ministro protokolo viršininkas. Jis pasidomėjo, kaip man sekasi kurti savo didįjį darbą. Parodų datos, pasakė jis, jau suderintos. – Na, žinote, – pradėjau aiškinti, – aš nieko neturiu parodyt. – Tada – greitai pradėkit. Laikas spaudžia. – Aš – senas žmogus, – tariau. – Praradau savo talentus, – pakėliau aukštyn (nuoširdžiai) pervirš drebančias rankas. – Aš sėdėjau prie savo trijų stalų dvi savaites. Išeikvojau stopą24 popieriaus ir pusę kilogramo spaustuvinių dažų. Nieko neišeina. Daugiau neturiu idėjų. Geriau atšaukite savo parodas... Tas adjutantas atrodė labai suglumintas. Voliojo burnoje savo kramtomąją. Apsidairė – gal ras name kokį nors melo požymį. – Ministras nebus patenkintas, – galiausiai ištarė. – Mes turim su jumis susitarimą. Patraukiau pečiais. Dėl nieko aš nesitariau. – Jūs naudojatės vyriausybiniu automobiliu! Naudojatės vyriausybės vairuotoju! Esat nepatikimas! Apgavikas! Vėl patraukiau pečiais. Mano ranka iš tikrųjų drebėjo. – Numirsi kalėjime! – suriko jis. – Sudeginsim tavo namą! – kelias akimirkas pavaidino ekspromtu mano baisų likimą. Paskui pakėlė rankas aukštyn, sulig krūtine – atkišęs delnus, – taip duodamas suprasti, jog surado sprendimą ir grasinimus baigė. – Nieko nesakyk Ministrui, – nukirto. – Ministras perdavė visa tai mano atsakomybei. Supranti, tu? Galiu palengvinti tau užduotį. Padarysi, kaip tarėmės, nes aš galiu būt labai žiaurus. Pašauk savo tarną! Sabino atėjo iš kiemo ir atsisėdo, kaip jam buvo duotas nurodymas, ant išklotų plytelėmis grindų. Adjutantas prisidegė cigaretę ir paptelėjo kelis kartus, kol galiukas ryškiai sužibo. Tada užgesino – durdamas į Sabino galvą! ► 57


GINTARO LAŠAI

◄ Degančių plaukų smirdesys susimaišė su tabako kvapu. Sabino, atrodė, nejaučia nieko – jį tik apėmė baimė ir bloga nuojauta. Tas adjutantas ir ministerijos protokolo viršininkas išsiėmė iš burnos gumą ir prispaudė ją – taip pat prie Sabino galvos, prie odos! – Štai tau! – sušnypštė jis. – Bravo! – Šitas – tik tam, kad tau atsirastų kokia nors mintis, – paaiškino adjutantas. – Dabar – prie reikalo. Padėjo storą, prikimštą banknotų voką Sabino ant galvos. Tasai laikė pusiausvyrą. Turtas. – Turėtų padėt tau rasti įkvėpimą, – pridūrė jis ir paliko mano namus, sugaišęs tik dalelę tos ceremonijos, su kuria buvo įėjęs. Sutikau savo gyvenime daug keistų vyrų, bet šis buvo keisčiausias ir jis buvo pats kvailiausias.

Vis daugiau laiko praleisdavau lovoje, gekono kompanijoje. Nieko daugiau negalėjau galvot – tik apie darbą. Tačiau prie savo stalų nieko nesukūriau – matėsi tik geometrinės arabeskos pabraižinėjimai, rašto parodijos. Aš miegojau aukštielninkas, kaip rekomendavo didysis kaligrafas, Mir Ali iš Tabrizo. Tokiu būdu jis buvo įkvėptas sugalvoti Nasta’liq25, tą kabantį musulmonų raštą. Sapne jam pasirodė kurapka ir pamokė, kad raidėms reikia suteikti tokią formą kaip paukščio sparno. Bet man nesisapnavo niekas kitas – tik jaunos jaunos panelės. Ar galėčiau didžiajai Ministro parodai sukurti raides, panašias į jaunas mergaites? Sabino pabėgo nuo manęs. Baimindamasis dėl savo gyvybės. Dabar aš neturiu nieko, kas paruoštų valgį, išskalbtų mano mantijas, nueitų į turgų nupirkti truputį maisto. Kiekvieną dieną temstant – kai tik mėnulis išnyra žemai virš horizonto – aš einu prie turgaus būdelių likučių. Ten patiriu malonumą. Žmonės šūkčioja man, kaip jie buvo įpratę, kai aš turėjau savo paties būdelę. Čia aš esu garsi asmenybė, dabar, kai mane aplankė Ministras, o amerikiečiai paspruko su mano krautuvių fasadais. Nusiperku truputį žuvies ir kelis vaisius. Sėdžiu sirų bare ir geriu arbatą, o maži berniukai, pasamdyti už kelias monetas, nubėga paimti mano švarių skalbinių arba nupirkti kokio sunkesnio daikto. Tasai 58

siras sėdi su manim ir karčiai skundžiasi: klientūra bloga, per daug įstatymų, per daug valstybinių mokesčių, jaunimas nepagarbus, doras žmogus negali sąžiningai užsidirbti pinigo, vagys – visur, niekas nežino, kaip sunkiai jis dirba, gyvenimas – žiaurus, vienos išlaidos, ta kaitra. – Sakykite man, sere, – paklausė jis vieną dieną, – ką turi daryti verslininkas? Jis turi sekti rinką. Pasiūla ir paklausa. Jūs esate įtrauktas į tai, todėl suprasite... – padarė pauzę, kad užsakytų šviežios arbatos ir sužadintų mano smalsumą. – Kai pirmasis amerikietis nusipirko Dunio krautuvės fasadą, man pašiurpo ausys – kaip ir kiekvienam geram verslininkui. Trys tūkstančiai dolerių! Už krautuvės fasadą? Ką gi – aš suvokiau: galimybė. Turgus buvo pilnas turistų. Mano bare – taip pat jų pilna. Visi jie kalbėjo tik apie jus – jūsų meną, sidilų raštą. Sėdėdavau kartu su jais prie tų stalų, kad patobulinčiau savo anglų kalbą. Ar aš pažįstu jus, jie norėjo žinoti. Ar jūs turite kokį nors kūrinį pardavimui? Ne krautuvių fasadų. Krautuvių fasadai per dideli. Ką nors mažo formato. Kažką kita, ką būtų galima suvynioti ir parsivežti lagaminėlyje namo. Na, ne, aš nieko neturėjau. Bet verslininkas niekada nesako ne. „Ateikit po trijų dienų, – pasakiau jiems, – ir tada, galimas dalykas, aš jau būsiu kažką suradęs. Bet, savaime aišku, tai brangiai kainuos.“ „Tas „brangiai“ mums nesvarbu“, – atsakė jie. Taigi... – siras nusišypsojo savo paties sumanumui. – Nuėjau pas vieną žmogų – leiskite nesakyti, pas ką – ir tariau jam: „Galiu tau sumokėti tiek ir tiek už gražų sidilų raštą. Žinoma, nupieštą meistro. Ne per didelį, atsimink!“ Ir po dviejų dienų tas mano draugas grįžo su pergamentu. Labai subtiliu kūrinėliu. Gražus aiškus parašas... – Manęs neapgavo. Pats piešinys buvo puikus, bet matėsi, jog rašė mėgėjas, paskubomis. Ir rašalas – prastos mokyklos rašalas, išdžiūvo jis nelygiai. Tai buvo kopija. Bet meistriškai pasirašyta kopija. Užmokėjau savo draugui tiek ir tiek. O rytojaus dieną pardaviau tokiam amerikiečiui – už tiek ir tiek, ir dar tiek! Geras biznis. Visiškai legalus. Kas aš esu – raštų ekspertas? Iš kur man žinoti? – Taigi aš pasakiau savo draugui: „Geras, visiškai geras, atnešk daugiau, bet pardavinėk tik man vienam. Tai irgi nusistovėjusi patikimo verslo tvarka: kontroliuok tiekimą, įsteik kuklų mono-

polį, palauk, kol kainos pakils, parduok. Paprasta. Antrasis sirų prigimimas. Tada įsivaizduokite: mano sandėlis – pilnas jūsų puikių darbų, jų kainos kyla diena iš dienos, minutė po minutės. Ruošiausi tapti turtingu, turtingu žmogumi. O mano draugas jau buvo pasiturintis žmogus, gavęs tuos pinigus, kuriuos jam užmokėjau. Ir aš jau svajojau numirti Damaske, prieš tai – pamatyt savo brolius Alepe – pirmą kartą per dvidešimt metų – svajojau: aš sėdžiu įmerkęs kojų pirštus Eufrate, mojuoju atsisveikindamas – sudie, versle, per amžius... – Paskui, – žinot, kas atsitinka oro uoste? Jie areštuoja mano amerikietį. Konfiskuoja jo pergamentą. Kelias dienas laiko – teprisitraukia dvoko – policijos barakuose ir kaltina, kad jis apeina jų naujus eksporto nuostatus. Senienų ir Istorinių Kūrinių Kontrolė (žymėti atgaline data). Jie užgaulioja jo žmoną. Gąsdina jo vaikus. Amerikos ambasadorius keliskart apsilanko pas Ministrą. Susitaria – pagalbos sandėris. Tas amerikietis paleistas ir išsiųstas atgal, į jo didelį namą Masačusetse. Mane aplanko Ministro žmogus. „Niekad daugiau, – sako jis man, – nepardavinėk meno kūrinių užsieniečiams. Jeigu parduosi, turėsi didelių nemalonumų. Šiaip ar taip, turi dabar didelių rūpesčių. Elgiesi neapgalvotai.“ Gal nebus atnaujinta mano prekybos licencija. Galbūt pareikalaus paso – kruopščiai apžiūrai Ministro kanceliarijoje. Dabar aš jau niekada nenumirsiu Damaske. Kodėl? Viskas dėl to, kad aš esu verslininkas. Pasiūla ir paklausa. Mes išėjome, du seni vyrai su nykstančiomis svajonėmis, į sandėlį iš baro. Čia, prie kolos ir vaisinių gėrimų dėžių, vyno ir alaus butelių, gulėjo dėklas paveikslams, pilnas pergamentų. Neišskaitomumas – toks buvo tų klastočių leitmotyvas, kiekvienas potėpis – perdėtai puošnus ir nevienodo lygio. Padėti ne vietoje kirčiavimo ženklai kybojo abejojančiai virš parašytų su klaidomis žodžių. Visi pasirašyti mano pavarde... * Galų gale susapnavau įkvėpimo sapną. Sapnuoju – didelė galerija, pilna madingų europiečių, vilkinčių savo geriausiais drabužiais; jie lėtai vaikšto aplink eksponatus, laikydami rankose brangius katalogus. Aš stoviu apsirengęs europietišku kostiumu


GINTARO LAŠAI

– dar kartą jaunuolis – aiškindamas vieną subtilią detalę puikiai moteriai. – Štai, – kalbu jai, – aš parašiau ne vietoj tą balsę, ir skaitant skamba „Moon“ vietoj „Man“. O čia – raidės, kurių nėra sidilų rašte, niekas jų neiššifruos. Toje vietoje paspaudžiau plunksną taip stipriai, kad lūžo galiukas. Taigi išėjo ne kirčio ženklas, bet juodulys. Moteris supratingai šypsosi. Galerijoje kyla ovacijos. Turtingi vyrai man spaudžia ranką. Tas Ministras irgi paspaudžia. Išvystu sirą, skalaujantį kojų pirštus plačioje upėje. Matau Sabino savo kieme. Regiu – mano akacija išleido naujų atžalų. Prabudęs pamačiau gulintį šalia lovos storą užklijuotą voką. Atplėšiau. Viduje – pluoštas banknotų. Apsirengiau ir nuskubėjau į sirų barą. – Tavo pasakojimas sujaudino mane, – pasakiau jam. – Tai mano klaida, kad praradai pinigus. Prisiimu kaltę. – Na, gal... – sutiko siras. – Prašau paimk šitą voką. Duok man tuos pergamento ritinėlius. Siras pamatė, koks storas vokas, ir nesiderėjo. Pažadėjo duoti man nemokamos arbatos savo bare, „kol angelai paims tave į Rojų, pripažindami tavo gerumą ir sąžiningumą“. Padėjo voką į seifą ir užsikabino raktą ant aukso grandinės prie kaklo. Pridėjo pirštą prie lūpų. Nieko nesakyk, – paprašė. – Viskas – tarp draugų... Dabar tas Ministras turi savo parodą, o aš dirbu tik tam, kad prisidėčiau nors vienu savo paties autentišku kūriniu. Mano paskutinis kaligrafijos darbas, tas darbas, kurį numačiau įkišti į bambuko tūbelę, užantspauduoti ir nurodyti, kad būtų sudegintas per mano laidotuves, dabar tam ir ruošiamas, užuot siuntus į Vieną ar Paryžių, arba Čikagą. Tai mano Nuodėmės ir Dorybės. Aš sėdžiu prie savo stalų, gerai išmanantis dalyką ir mokslingas, pindamas kufiškojo rašto saitus – vertikalūs raidžių brūkšniai lapuoti, galvutės – gėlės. Vingiuoju šriftų raštus, lapų ir ūselių. Glaudūs, disciplinuoti vertikalių brūkšnių paradai žygiuoja skersai pergamento, kad apačioje stotų kaip po komandos „Ramiai!“, maskuodami mitinius gyvūnus. Žiedai, gėlių ir vaismedžių, krinta tarp specialios paskirties žodžių, sudarydami paprastus geometrinius marginius.

Aš padalijau popierių į keturis stačiakampius ir kiekviename įkurdinau po dorybę, apsikabinusią ydą. Prisipažįstu kaltu dėl Geidulio, tačiau, siekdamas sumažinti nusižengimą, įvardiju šalia Skaistybę. Sutinku dėl Savanaudiškumo, bet norėdamas apsiginti iškviečiu Savimonę. Padailinu pusinėmis palmetėmis Neapykantos Žmonėms sąvaras ir pateikiu sąraše pavardes tų, kuriems man nepasisekė padėti. Tačiau aš taip pat pareiškiu apie Pakantumo dorybę ir išstatau tuščią bevardį registrą tų, kuriems kada nors tyčia pakenkiau. Mano didžiausia dorybė buvo Talento dorybė. Išrašiau ją didelę ir paprastą. Nesudėtingumas yra meistro žymuo. Talentas dalijasi savo stačiakampiu su Apgavyste, tas pats žodis sidilų kalba reiškia Klastojimą. „VISAS ŠIS KŪRINYS YRA SUKLASTOTAS“, – užrašiau ir papuošiau auksu. Dabar mano Nuodėmės ir Dorybės užbaigtos. Aš palikau rankraštį nepasirašytą... To Ministro žmogus pabandė mane įtikinti, kad važiuočiau kartu su savo paroda į visas galerijas pasaulyje: dalyvauti pokalbiuose ir duoti interviu, lankytis dideliuose aukcionuose. Bet aš paaiškinau, kad esu per daug netvirtas, ir tas adjutantas primygtinai nereikalavo. Ministras labai patenkintas. Jis atvyko pagirti manęs už pastangas ir pakartoti savo pažado dėl prabangos, kai sulauksiu senatvės. Pasidomėjo, kokios galimybės sukurti daugiau darbų. Bet aš paaiškinau jam apie Pasiūlą ir Paklausą. Užtvindyk rinką, pasakiau jam, ir kainos nukris. – Jūs esate gerai žinomas visame pasaulyje, – tarė jis, sėdėdamas mano lovos kojūgalyje ir stebėdamas gekoną antklodės klostėse. – Mūsų šalis dabar labai gerbiama. Europoje ir Amerikoje menas vertinamas. Pakilo išeiti. – Dar toks nedidelis dalykėlis, – pridūrė. – Yra vienas pergamentas, kuris nepasirašytas... – Ar tai svarbu? – Kainai, vertei – tai viskas. Meno pirkėjai mėgsta žinoti, kad perka autentišką kūrinį. Jei nėra parašo... – Tada – parduokit tą vieną pigiai, – pasiūliau aš. – Tai gera verslo praktika – turėti kažką pigaus tarp brangesnių. – Puiku! – pasakė Ministras. – Jūs esate labiau patyręs gyvenime, nei aš įsivaizdavau.

Palikau nurodymus tam sirui ir Duniui, geležies dirbinių pirkliui, ir visiems, kurie pažinojo mane turgavietėje, kad man numirus jie turi sudeginti mano kūną, supilti pelenus į urną ir nuvežti į mano dėdžių kaimą. Ten jie turi palaidoti mane po akacija. Dunis paklausė manęs apie mano Nuodėmes ir Dorybes, tačiau aš paaiškinau, jog gyvenau taip atsiskyrėliškai, kad neturiu jokių. – Ką – netgi nedidelės smulkios silpnybės, kartais? – paklausė jis. – Ne, nieko, – pasakiau. – Mano sąžinė švari. Nuodėmių sąrašo sudarytojas, priminiau jam, turi būti laisvas nuo nuodėmių. Tai yra paprotys ir taisyklė. Dabar vaikštau tarp savo skirtingų stalų beveik be jokių rezultatų. Retkarčiais išsiimu dažų ir popieriaus – vien dėl praeities – ir minutėlę papaišinėju. Tačiau manęs nedomina raidės. Ieškojimas Reikšmės Formoje priklauso seniai praėjusiai epochai. Dažnai piešiu mišką. Medžiai beveik nuogi, be lapų, virš horizonto pakibęs mėnulis. Švinta ar temsta? Greit mes visi sužinosim. Iš anglų k. išvertė Jeronimas BRAZAITIS 20

gekonas – driežų rūšis. faktotumas – tarpt. žodis <lot. fac totum – daryk viską>, reiškiantis įgaliotinis, besąlygiškai vykdantis kieno nors paliepimus, tačiau šiame mūsų labai įdomaus kūrėjo pasakojime lietuviškai jo vietoj gali atsirasti: 1) visų galų meistras; 2) šimtadarbis; 3) asmeninis sekretorius. 22 pendeliais – sporto (daugiausia futbolo) sirgalių kalba – baudinys; kilęs iš angl. penalty [’penlti]; mano vaikiškose išdykystėse tas žodis būdavo palydimas spyriuku draugui į užpakalį; orig. He kicked some backsides – pždž. Jis spirtelėjo kelis užpakalius. 23 kufiškasis šriftas – pats ankstyviausias islamo raidyno stilius; manoma, kad jis buvo sukurtas Irako mieste Kufoje (Kūfah), antikiniame kultūros centre; seniausi juo parašyti Korano egzemplioriai datuojami VIII a. Šriftas buvo taikomas ir užrašams antkapiuose, monetose, ant pastatų. 24 stopą – (popieriaus) stopa (=480, amer. 500 lapų). 25 Nasta’liq – vyraujantis persų kaligrafijos stilius XV ir XVI a.; išradėjas – Mir Ali iš Tabrizo. Ankstyvuoju Safavido periodu (XVI a.) šis užapvalintų formų ir pailgintų, beveik horizontalių raidžių dalių šriftas dažnai būdavo įkomponuojamas paveiksluose. 21

59


KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmon Klaipėda tapo li Miestas – gyvas organizmas, kuris ir pats priverčia žmogų paklusti tam tikram būtinumui. Jo užburianti galia ne mažiau paveiki žmogui nei šio – miestui. Kartais miestas netikėtai tampa svarbiu vienos ar kitos asmenybės išskirtiniu, gyvenimą pasukančiu įvykiu, apie kurį dažnai pasakome: „Taip buvo lemta...“

Jovita SAULĖNIENĖ

Nemaža senosios Klaipėdos žmonių, savo gyvenimu ir darbais nusipelniusių miestui. Itin pagarbaus atminimo verti aktyviausių miesto kūrėjų pirklių Lorckų, Consentių, Roerdanzsų, Plawų, Mac Leeanų, Simpsonų, Anckerų ir kt. šeimos ar jų dinastijos. Žinoma, nemažai įdomių ir spalvingų asmenybių, palikusių mieste savo kūrybines žymes, rasime ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Praturtintų senosios Klaipėdos paveikslą pasakojimai kad ir apie keltininką per marias, spalvingą pyragų kepėją, išnešiojantį savo kepinius buvusiame Šaulių kiemelyje, ir panašius įdomius personažus. Klaipėdos mieste kūrybingų žinomų asmenybių nestigo. Tai dar neaptartas tyrinėjimo laukas. Matyt, ateityje sulauksime atitinkamos studijos. 60

H.Schliemannas.

Šįkart žvilgtelėkime, kam senoji Klaipėda tapo likimo miestu, nors jame ir negyveno, o tik epizodiškai atsidūrė čia ar dėl tam tikrų aplinkybių vystė savo veiklą. Viena (nors yra ir daugiau garsių žmonių)

tokių asmenybių – Homero aprašytos Trojos atradėjas Heinrichas Schliemannas (1822–1890). Prisiminkime tuos lemties kelius, kurie jį atvedė į šį miestą ir lėmė jam čia laimingą dramatiško įvykio pabaigą.


KULTŪROS ISTORIJA

nės. Kam senoji ikimo miestu Biografiniai faktai H.Schliemannas – žinomas vokiečių archeologas mėgėjas, atkasęs legendinę Troją, už tai Rostoko universitetas jam suteikė daktaro laipsnį. 1873 m. jis surado Priamo lobį – III tūkstantmečio pr. m. e. sidabrinių ir auksinių indų, papuošalų, gintarinę taurę, 1,5 kg aukso, o 1876 m. Mikėnuose turtingus XVI–XIII a. pr. m. e. aristokratų kapus. Šiuos ir kitus savo atradimus jis yra aprašęs knygose ( „Itakė, Peleponas ir Troja“ ir kt.). H.Schliemannas daug gyvenime pasiekė ir kaip verslininkas, prekiavęs Čilės salietra, guma, indigu, vėliau perpardavinėjęs aukso smėlį. Jo verslo atstovybės buvo Maskvoje, Paryžiuje, Londone, Amsterdame. Šis įtakingas tų laikų verslininkas buvo visapusiškų gabumų asmenybė, mokėjo net 18 užsienio kalbų, tarp jų – olandų, prancūzų, italų, portugalų, arabų, graikų, rusų ir kt. Jis turėjo Rusijos ir JAV pilietybes. Apie kiekvieną H.Schliemanno gyvenimo etapą galima būtų daug ką pasakyti. Tačiau mums rūpi, kaip jis atsirado Klaipėdoje. Kodėl jis savo autobiografijoje cituoja sentenciją apie laimės įnoringumą po apsilankymo šiame mieste? Koks nutikimas čia privertė jį susimąstyti apie laimės nepastovumą? Laimė nepastovi: ji kinta kaip Mėnulio fazės. Tai sentencija iš H.Schliemanno autobiografijos, kurią 1892 m. Leipcige išleido jo žmona Sophie Schliemann. O Klaipėdoje jis apsilankė 1854-ųjų spalį. 1853 m. prasidėjo Krymo karas, todėl Rusijos prekybos uostai buvo užblokuoti. Kroviniai buvo gabenami per Prūsijos uostus – Karaliaučių ir Klaipėdą, o iš ten toliau – sausumos keliais.

H.Schliemannas taip pat savo prekes siuntė per šiuos uostus. Prieš pat 1854 m. didijį Klaipėdos gaisrą iš Amsterdamo H.Schliemannas firmai „Meyer ir Co“ dviem garlaiviais į Klaipėdą išsiuntė didžiulę partiją prekių, o pats susiruošė į Klaipėdą prižiūrėti tų prekių ekspedijavimo. 1854 m. spalio 3 d. vakare jis atvyko į Karaliaučių ir apsistojo „Hotel de Prusse“ viešbutyje. Jo paties žodžiais tariant, pro langą pažvelgęs išvydo „ant netoliese stovinčių Žaliųjų vartų bokšto didelėmis auksinėmis raidėmis į jį blykstelėjusį pranašišką užrašą: „Laimė nepastovi: ji kinta kaip Mėnulio fazės.“ Ir jį visą persmelkė. ►

Agamemnono kaukė, kurią H.Schliemannas surado 1876 m.

S.Schliemann, pasidabinusi papuošalais iš Priamo lobio.

Priamo lobis.

Interneto nuotr. 61


KULTŪROS ISTORIJA

Garlaiviai Dangės upėje. Pakrantėje matyti sandėliai. 

◄ Autobiografijoje H.Schliemannas rašė: „Nesu prietaringas, tačiau įrašas paliko man slogų įspūdį. Mane užvaldė netolimos, sunkiai nuspėjamos nelaimės nuojauta, perėjusi į baimingą virpulį.“ Nelaimės nuojauta sustiprėjo, kai, keliaudamas karieta senuoju pašto keliu į Klaipėdą, jis išgirdo apie „miestą pavertusį pelenais siaubingą gaisrą“.

Laimingas atsitiktinumas Iš tiesų šio gaisro padariniai Klaipėdai buvo siaubingi: sudegė 330 gyvenamųjų namų, 83 sandėliai, 133 tvartai, 49 daržinės, 3 bažnyčios, 5 mokyklos ir 9 svečių namai, 516 šeimų liko be pastogės. Situacija buvo tragiška. Pasakojama, kad ko ugnis neprarijo, buvo išvogta girtų vagišių, nes būta daug vertingų daiktų. Atvykęs į miestą, H.Schliemannas išvydo liūdną vaizdą: „Miestas atsivėrė prieš mūsų akis lyg milžiniškos kapinės, kur nuo dūmų pajuodę mūrai ir kaminai stūksojo tarsi didžiuliai antkapiniai akmenys, žemiškosios būties netvarumo niūrūs simboliai.“ Vilties, kad jo atsiųstos prekės išliko, nebebuvo. O kai firmos „Meyer ir Co“ vadovas Meyeris į H.Schliemanno klausimą, „ar išgelbėti turtai“, sulaukė parodymo į „dar rusenantį sandėlį“ ir atsakymo: „Jie čia palaidoti“, tai nusiminimui nebuvo ribų. Kaip rašė H.Schliemannas savo autobiografijoje, „smūgis buvo labai stiprus“: „Po aštuonerių su puse metų įtempto darbo aš įgijau Peterburge 150 000 talerių kapitalą, ir dabar visa tai prarasta.“ Vakare nuotaika kardinaliai pasikeitė. H.Schliemannui keliaujant pašto ekipažu 62

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

į Peterburgą, paaiškėjo tiesa, kurią išgirdo iš bendrakeleivio: „Schliemannas yra vienintelis, kuris nieko neprarado! Aš esu „Meyer ir Co“ tarnautojas. Mūsų sandėlis buvo pilnutėlis, kai atplaukė garlaiviai su Schliemanno prekėmis, todėl mums teko šalia pastatyti medinę pašiūrę, kurioje visas jūsų turtas liko ugnies nepaliestas.“ Tai išgirdęs, H.Schliemannas susijaudino ne mažiau nei prieš tai. Savo paties būseną aprašė autobiografijoje: „Nelengva be ašarų išgyventi staigų perėjimą iš stipraus skausmo į didelį džiaugsmą: kelias minutes stovėjau netekęs žado, man atrodė, kad tai sapnas, visai neįtikėtina, kad aš vienas iš visuotinių griuvėsių nepaliestas išeičiau. Ir vis dėlto buvo taip. Nuostabiausia šioje istorijoje, kad ugnis įsiplieskė „Meyer ir Co“ firmos didžiuliame sandėlyje, o iš ten, uragano stiprumo šiaurės vėjui pučiant, greitai pasklido po visą miestą. Būtent ši audra išgelbėjo medinę pašiūrę su mano prekėmis, kuri stovėjo vos už kelių žingsnių į šiaurę nuo sandėlio ir nė kiek nenukentėjo. Per laimingą atsitiktinumą išsaugotas prekes pardaviau itin pelningai ir per metus galėjau turtą daugiau nei padvigubinti.“

Vietoj išvados Iš visos šios istorijos galima padaryti išvadą, kurią nusakysime Publijaus sentencija: „Nei gyvenimas, nei likimas nėra žmonių nuosavybė. Žmogaus gyvenimo esmė – atviri klausimai, kuriuos iškelti ir į juos atsakyti turi kiekvienas sau.“ Svarbu mums atsakyti, kiek svarbus Trojos atradėjo H.Schliemanno gyvenimo

Laimė nepastovi: ji kinta kaip Mėnulio fazės. epizodas Klaipėdai. Klaipėdoje likimas jį paglobojo. Tą gyvenimo dovaną jis nuoširdžiai priėmė ir aprašė savo autobiografijoje. Taip garsina Klaipėdos vardą. O kaip klaipėdiečiai priima šį žymų Trojos atradėją? Ar faktais apie H.Schliemanno likimo staigius posūkius šis miestas naudojasi save garsindamas? Manyčiau, ne. Tiesa, buvo siūloma Pilies tiltą ar sandėlį pavadinti jo vardu. Tačiau tai istoriškai būtų neteisinga, žinant, kuo remiantis buvo suteikti pavadinimai. H.Schliemanno vardo sugrąžinimo formų dar reikia ieškoti.

Didysis 1854 m. gaisras 1854 m. spalio 4-osios vakare užsidegė šiukšlių krūva ir lajaus sandėlis prie Balasto aikštės. Pūtė šiaurės vakarų vėjas. Nepaisant bandymų gesinti, ugnis persimetė į netoliese esančią medienos aikštę. Gaisro sustabdyti nebebuvo galima. Ugnis plito iš vienos medienos aikštės į kitą, iš gatvės į gatvę ir per trumpą laiką prarijo šiaurinę miesto dalį. Tik rotušę ir rytinėje pusėje esančias Biržų ir Liepojos gatves buvo galima apsaugoti. Netrukus ugnis perėjo į pietinį Dangės kraštą ir viskas virto pelenais. Taip pat užsiliepsnojo bažnyčios ir mokyklos. Buvo galima išgelbėti Friedricho miestą. Sandėlis Tomo gatvėje, prie tvirtovės, buvo atskirtas grioviu, skirtu pabūklų įtvirtinimui. Čia ugnis ir nusilpo.


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Profile for Diena Media News

Durys 2016 11  

Durys 2016 11  

Profile for diena
Advertisement