2014 03 Durys

2014 kovas (Nr. 3) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

REAKCIJA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Šokis

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova REDAKCIJA Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Vaiva Auškalnytė Tel. (8 46) 397 715, mob. 8 656 65 718 v.auskalnyte@kl.lt Daiva Daukšienė Tel. (8 46) 397 711, mob. 8 656 65 083 d.dauksiene@kl.lt PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Žurnalas platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, taip pat „Duris“ galima užsiprenumeruoti atskirai Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos...“ (2014) 2 psl. – Astos Esu nuotrauka 4 psl. – Vytauto Petriko nuotrauka

Krašto atsakymas centro puolėjams

Rita BOČIULYTĖ. A.Liškauskas: ištraukiau savo bilietą

TEATRAS

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Apeirono teatras: per aspera ad astra Jūratė GRIGAITIENĖ. Teatrų fiesta – be iššūkių, iš inercijos

MENO MARŠRUTAIS

Arūnas PEŠTENIS. Klaipėdos Pilies teatras triumfavo festivalyje Rusijoje

KINAS

Aivaras DOČKUS. „Vilko vaikai“ – abejingų nepaliekanti vokiškai lietuviška kelionė į nežinią

MUZIKA

Laima SUGINTIENĖ. Apie meilę Tėvynei ir ne tik jai

SVEČIAS

Jovita NAVICKAITĖ. M.Longo: operą gali pamėgti kiekvienas

AFIŠA

XXXIX Klaipėdos muzikos pavasaris

GINTARO LAŠAI

Kristina SADAUSKIENĖ. Rašytoja N.Kepenienė: tikiu tekstu Sigita BARTKUTĖ. Modernaus retro knyga Dainius VANAGAS. Tekstai ne tekstai Jimas CRACE’AS. Rujos metas Andrejus CHADANOVIČIUS. Eilėraščiai

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Paulius NORVILA. Eilėraščiai

MARINISTIKA

Asta DYKOVIENĖ. „Laivai ir jūrininkai“ – tiesiai į dešimtuką

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Devintasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris

4

8

12 16

20

22

24

28

32

34 39 40 42 46

49

50

54

ŽURNALĄ REMIA

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. XX a. Lietuvos dailės klasika – uostamiesčio galerijoje

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Tiltų gatvės įdomybės

LANGAS

Mokysis Edinburgo ateljė Architektų sėkmė Įvertinta A.V.Burbos grafika

56

60

19 55 59 3

REAKCIJA

KRAŠTO ATSAKYMAS Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkei p. V.Žukienei Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei p. A.Pitrėnienei Kultūros ministrui p. Š.Biručiui Buvimas centre – bet kuriuo požiūriu, o šiuokart kalbėsime apie kultūros geografiją, – turi savo vertę. Gausesnės bendraminčių gretos, intensyvesnis bendravimas, renginių dinamika, nacionalinis

4

REAKCIJA

CENTRO PUOLĖJAMS bei tarptautinis žinomumas, tikslinės ir potencialios auditorijos suinteresuotumas, asmeniniai kontaktai su institucinio lygio įstaigomis bei personalijomis, natūraliai sotesnis kultūros projektų finansavimas. Ši pranašumų nestokojanti pozicija taip pat turi savo kainą. Tai – arši konkurencija, be užuolankų viešai išsakoma kritika, varginantys asmeniškumai.

Negalėdami pasigirti itin dažnomis progomis džiaugtis išvardytaisiais prana-

šumais, pastaraisiais mėnesiais Vakarų Lietuvos kultūros veikėjai bei kultūrinės žiniasklaidos bendradarbiai netikėtai atsidūrė sostinės kolegų dėmesio centre: „Šiaurės Atėnuose“ ir kitoje žiniasklaidoje 2014 m. vasario 25-ąją paskelbtas 73-jų sostinės intelektualų „Kreipimasis dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo“; „Literatūros ir meno“ žurnale 2014 m. vasario 28 d. pasirodė Andriaus Jakučiūno spaudos apžvalga „Skaitymai su Jakoszu: sausis“.

Sprendžiant iš žiniasklaidos priemonių, kurių redakcijos veikia Vilniuje, publikuotų straipsnių bei aukščiausioms institucijoms adresuojamų raštų, sostinės kultūros bendruomenę sutrikdė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTF) 2014 metų Kultūros ir šviečiamųjų projektų konkurso rezultatai. Kalbant konkrečiai – keletas pozicijų, numatančių santykinai didelį finansavimą ne sostinės žiniasklaidai. ►

Vytauto Petriko nuotr.

5

REAKCIJA

◄ Vienas iš polemikos, įvardijamos kaip aktyvi kultūrininkų pozicija, siekiant sąžiningo bei skaidraus kultūrinės žiniasklaidos finansavimo, leitmotyvų – kodėl kultūros ir meno „Durims“ skirta 220 000 Lt dalinė parama? Savo ruožtu pridursime – leidusi šiam, 20 metų uostamiestyje einančiam leidiniui, iš dienraščio priedo šiemet tapti spalvotu 7 600 egz. tiražu platinamu žurnalu bei organizuoti sklaidą visoje šalyje.

Akivaizdu, jog daugelio kolegomis vadintinų menininkų, intelektualų bei žurnalistų šis įvykiui prilygintas konkurso rezultatas tapo pirmąja gyvenime proga pasidomėti, kas gi „Durys“ ir jų inkorporuotas literatūros leidinys „Gintaro lašai“, apie ką, kieno ir kaip juose rašoma.

Džiaugdamiesi gausiu dėmesiu, konstruktyvia kritika bei Vakarų Lietuvos kultūrinio gyvenimo aspektų aktualizavimu Lietuvos viešojoje erdvėje, norime pasinaudoti proga kartu priminti kitus akivaizdžius dalykus, kurie ligi šiol polemikoje nebuvo paminėti.

Kiekvienas žiniasklaidininkas žino, kad nesant turinio – įvykių, asmenybių bei jų peripetijų, – jo paslaugų nereikia. Šiuo atveju neskubėtume užkrauti atsakomybės už inovatyvią žurnalistiką menininkų bendruomenei, kadangi net ir gyvybingo meno bei kultūros gyvenimo sąlygomis, deja, galima turėti moraliai senstančią, nepopuliarią, neefektyvią kultūros žiniasklaidą, nesugebančią užtikrinti aktualių išprususios auditorijos poreikių.

Mes pritariame, kad šalies ateitį lemia jos vystomas kultūrinis bei intelektinis potencialas, ir norėtume patikslinti, kad tai nėra vien keliasdešimt rašančiųjų, bendradarbiaujančių su kultūrinės žiniasklaidos priemonėmis, kurių redakcijos įsikūrusios sostinėje.

Sakote, „nedidelės šalies gyvenimas natūraliai telkiasi didžiuosiuose miestuose“?

Iš tiesų, turėtume pridurti, kad Klaipėda yra vienas iš trijų šalies didmiesčių, teikiantis solidų indėlį į šalies ūkį ir nusipelnęs teisės į visavertį kultūros gyvenimą bei jo nušvietimą spaudoje.

Kiekvienas žiniasklaidininkas taip pat žino, kad kultūra nėra populiariausia viešojo gyvenimo sritis, tad papildomas finansavimas yra gyvybiškai būtinas.

Tačiau valstybės parama yra ne duotybė, 6

o sąlyga tolesnei plėtrai. O tai iš tiesų yra proga argumentuotai diskusijai, paliečiant ir poreikį tobulinti SRTRF veiklos teisinius pagrindus, atsižvelgiant į aktualią padėtį.

Taigi viena galima tolesnės kultūrinės žiniasklaidos veiklos kryptis – tenkintis savose sultyse verdančia autorių bei skaitytojų bendruomene, kurios asmeniniai įsitikinimai bei įžvalgos ilgainiui tampa reikšmingesni už patį leidinio turinį – gyvybingą kultūrą, menininkų bei kultūros vadybininkų kūrybinės produkcijos pristatymą bei analizę.

Kita – siekti visuomenės kultūrinimo, didesnio kultūros procesų ir jos kūrėjų žinomumo, aktyvesnio dialogo su skaitytojais, tobulinti vizualinį pateikimą, siekiant sveikos konkurencijos su kitais skaitomais periodinės spaudos leidiniais. Šitaip vertiname konkursiniu pagrindu „Durims“ skirtą dalinės paramos sumą, suvokdami jos keliamą iššūkį ir atsakomybę skaitytojams, kultūros kūrėjų bendruomenei bei leidėjui.

Kuo savarankiškesni taps esami kultūros leidiniai, kurių dauguma skaičiuoja nebe pirmą ir net nebe antrą gyvavimo dešimtmetį, tuo daugiau paramos lėšų bus prieinama naujoms iniciatyvoms, kurios tik auginasi jėgas – minėtajam kultūriniam ir intelektiniam potencialui, kurį vystome jau dvi dešimtis nepriklausomos valstybės metų. Valstybės, kuri nėra tokia didelė, kad turėtų teisę telkti visas kultūros bei žiniasklaidos pajėgas centre, ir apsimesti, kad iš jo nieko, išskyrus platųjį horizontą, nematyti.

Tad yra erdvės pasvarstyti – ar žaidžiame vienoje komandoje, ar tik noriai dangstomės geografijos priskirtais ir noriai prisiimtais centro bei pakraščio vaidmenimis.

Goda Giedraitytė, menotyrininkė, menininkų grupės „Žuvies akis“ vadovė, šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ organizatorė, Vilniaus dailės akademijos ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, Klaipėdos kultūros ir meno tarybos pirmininkė Gintaras Grajauskas, rašytojas, Klaipėdos kultūros magistras, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Dr. Leonidas Donskis, filosofas ir eseistas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Arūnas Sakalauskas, skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Klaipėdos kultūros magistras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Šikšnelis, rašytojas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius, Klaipėdos kultūros magistras Vytautas Grubliauskas, džiazo muzikantas, Klaipėdos miesto meras, Klaipėdos kultūros magistras Rolandas Rastauskas, rašytojas, Klaipėdos universiteto docentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Dr. Jonas Genys, istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, Klaipėdos universiteto docentas, Klaipėdos kultūros magistras Ramūnas Kaubrys, režisierius, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, Klaipėdos universiteto docentas Dr. Daiva Kšanienė, muzikologė, profesorė emeritė, Klaipėdos kultūros magistrė Gitana Gugevičiūtė, teatrologė Narūnas Lendraitis, Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Alvydas Vizgirda, Klaipėdos Pilies teatro režisierius Vladimiras Konstantinovas, kompozitorius, dirigentas, Klaipėdos muzikinio teatro chormeisteris Aivaras Dočkus, kino kritikas, laidos „Kinomano užrašai“ autorius Vitalija Teresė Jonušienė, Rašytojo Thomo Manno memorialinio muziejaus Nidoje direktorė Lina Motuzienė, VšĮ Thomo Manno kultūros centro Nidoje direktorė Valerija Lebedeva, kultūros žurnalistė Virginija Kochanskytė, aktorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja, UNICEF geros valios ambasadorė Dr. Danutė Petrauskaitė, muzikologė, Klaipėdos universiteto profesorė Loreta Jonavičienė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė Rita Bočiulytė, kultūros žurnalistė, teatrologė, redaktorė, Klaipėdos kultūros magistrė Mindaugas Valiukas, rašytojas Darius Rabašauskas, teatro režisierius Edita Zizaitė, pianistė Darius Berulis, choreografijos magistras Algirdas Antanas Kuklys, rašytojas

REAKCIJA

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dizainerių sąjungos narė Salomėja Burneikaitė, lėlininkė, teatrologė Tomas Ambrozaitis, dirigentas, choro „Polifonija“ meno vadovas Linas Poška, eseistas Ignas Kazakevičius, menotyrininkas, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Laima Sugintienė, muzikologė Daiva Molytė-Lukauskienė, poetė, dailininkė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, I.Simonaitytės literatūros premijos 2014 metų laureatė Birutė Skaisgirienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Angelina Furmaniuk-Savickienė, fotografė, dizainerė Dalia Kužmarskytė, operos solistė, Klaipėdos muzikinio teatro artistė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Donatas Savickis, teatro režisierius Vaiva Purlytė, pianistė, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja ir koncertmeisterė ekspertė Kristina Jokubavičienė, dailėtyrininkė, LDM Prano Domšaičio paveikslų galerijos vedėja Edvinas Kaziukaitis, Klaipėdos kamerinio orkestro altininkas Linas Zubė, lėlininkas, režisierius, teatro „Lino lėlės“ įkūrėjas, Klaipėdos universiteto docentas Rolandas Marčius, tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kultūrinės veiklos vadybininkė, šiuolaikinio meno galerijos „si:said“ įkūrėja Neringa Bumblienė, menininkė, meno parodų kuratorė Aušra Rabašauskienė, UAB „Vaikystės sodas“ vaikų dienos centro padalinio vadovė Rita Bakanaitė, mokytoja Skaidrė Raudytė, Klaipėdos lėlių teatro direktorė Regina Šaltenytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sliužinskienė, Klaipėdos etnokultūros centro direktorė Inga Maknavičienė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė

Dr. Jūratė Grigaitienė, teatrologė, Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos teatrologų sekcijos pirmininkė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Danguolė Ruškienė, menotyrininkė, VšĮ „Meno menė“ direktorė Robertas Užgalis, muzikos mokytojas ekspertas, tarptautinio festivalio „Vivat Accordeon“ vadovas Greta Kazlauskaitė, režisierė, Klaipėdos Apeirono teatras Eglė Kazickaitė, režisierė, Klaipėdos Apeirono teatras Valentina Vadoklienė, dainininkė, Klaipėdos universiteto profesorė, Vokalinės muzikos katedros vedėja Akvilė Eglinskaitė, teatrologė, kultūros vadybininkė Danutė Žalnieriūtė, grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Miglė Mosėnienė, Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja metodininkė, Klaipėdos universiteto ir choro „Klaipėda“ vyr. koncertmeisterė Dalia Bielskytė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Loreta Birutė Turauskaitė, muziejininkė, Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė Kęstutis Sova, saksofonininkas, Memelio džiazo klubo prezidentas Dr. Silva Pocytė, istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Dr. Tomas S. Butkus, architektas, leidėjas, poetas, „Poetinio Druskininkų rudens“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijų, Kultūros ministerijos gražiausios knygos diplomo, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus reikšmingiausio metų debiuto premijos laureatas Petras Lisauskas, šokėjas, režisierius, šokio teatro „Padi Dapi Fish“ steigėjas, „Sidabrinės gervės“ laureatas Dovilė Binkauskaitė, choreografė, edukologė, kūno ir judesio terapijos praktikė Agnija Šeiko-Sarulienė, choreografė, šokio teatro „Padi Dapi Fish“ direktorė, Klaipėdos universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, Auksinio scenos kryžiaus ir „Padėkos kaukės“ laureatė, Klaipėdos kultūros ir meno tarybos narė Dr. Elvyra Acienė, Klaipėdos universiteto profesorė, Socialinio darbo katedros vedėja, Klaipėdos universiteto senato primininko pavaduotoja

Arūnas Acus, sociologas, istorikas, Klaipėdos universiteto docentas Aušra Krasauskaitė, šokėja, balerina, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Isroildžonas Baroti, keramikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Baroti galerijos įkūrėjas Andželika Baroti, Klaipėdos Baroti galerijos direktorė Stanislava Jovita Saulėnienė, lituanistė, penkių knygų apie senąją Klaipėdą autorė Darius Vaičekauskas, fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Audronė Levickytė, dainininkė, klasikos atlikėjų kvinteto „Ars cantus“ vadovė Sigita Kondratienė, literatūrologė Bronislava Lauciuvienė, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Dr. Marijus Šidlauskas, literatūrologas, Klaipėdos universiteto docentas Valdemaras Puodžiūnas, Klaipėdos universiteto lektorius, buvęs „Klaipėdos“ laikraščio redaktorius Renata Idzelytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė Benas Šarka, Klaipėdos Gliukų teatro aktorius ir režisierius Mantas Poškus, šviesos inžinierius, Klaipėdos dramos teatro scenos apšvietėjas Nijolė Laužikienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Loreta Narvilaitė, kompozitorė, Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja Eugenijus Gentvilas, Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Klaipėdos meras 2014 m. kovas

7

ŠOKIS

A.Liškauskas: ištrau Šokėjas, choreografas, Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vadovas Aurelijus Liškauskas prieš kelias dienas su savo trupe sukėlė tikrą publikos ovacijų audrą. Tokio pastatymo šiame teatre dar nebuvo. Pagal lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ sukurto spektaklio premjera prabilo ne įprasta, o kūno, širdies kalba. A.Liškauskas ne tik sukūrė „Altorių šešėly“ choreografiją, bet ir pats šoka jame pagrindinį Liudo Vasario vaidmenį. Tai antrasis jo šokio spektaklis. Į jį visa trupė sudėjo daug vilčių.

Kalbėjomės apie jas ir teatrą, profesijos ypatumus ir kūrybinius iššūkius.

Rita BOČIULYTĖ

Per vandenį ir ugnį

Vytauto Petriko nuotr.

8

– Treti metai vadovaujate Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupei – ar ji tokia, apie kokią svajojote? Kaip sekasi?

– Dirigentas Juozas Domarkas yra sakęs, kad 50 metų formuoja savo orkestrą ir jis dar ne visai toks, kokio jis norėtų iš tikrųjų. Man irgi kyla visokių minčių – kad sunku, vadovauti

ŠOKIS

aukiau savo bilietą kolektyvui nėra paprasta... Ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad situacija labai nepalanki. Čia vis dėlto Klaipėda, biudžetinė įstaiga, toks tam tikras kaip ir šiltnamis... Visko būna.

Tikrai sunku. Bet paklausai, ką sako žmogus, perėjęs vandenį ir ugnį, ir vėl „užsivedi“.

– Ar jūsų trupė kažkuo ypatinga?

– Būtent ypatinga. Nes universali, labai paslanki. Tiesa, pastaruoju metu ji truputį išretėjusi. Visoje Lietuvoje šioje srityje vyksta didelė rotacija – vieni išeina kitur, kiti ateina.

Priimame naujokus, kurie labai mažai šokę arba visai nešokę. Mes juos auginame. Per dvejus metus, vaizdžiai tariant, pastatome ant kojų. Dabar iš viso pas mus yra 14 žmonių, tarp jų – tik 5 vyrai. Branduolys, maždaug pusė trupės – senbuviai, „užsikabinę“ ir likę pas mus, nes teatras jiems yra gyvenimas.

Mes visi esame paties įvairiausio šokio rinktinė: vieni studijavo choreografiją, kiti – baletą, treti – sportinius šokius... Labai sudėtinga papildyti trupę naujais šokėjais, nes didžiulė konkurencija, jų visur trūksta.

– Pats kaip, kada, iš kur atėjote į teatrą?

– Aš atėjau būdamas beveik 19-os, prieš 17 metų. Su Ričardu Jankevičiumi buvome savotiški inkliuzai, nes studijavome ne Choreografijos, o Sportinių šokių katedroje, pas Skaistutę Idzelevičienę. „Žuvėdrai“ tuo metu užteko šokėjų.

– Šokate nuo mažens?

– Graudi istorija. Mano pusbrolis iš Vilniaus buvo labai geras, tarptautinio masto sportinių šokių šokėjas. Jis nuskendo čia, Klaipėdoje.

Tuomet buvau jau 13–14 metų paauglys, žaidžiau futbolą ir krepšinį. Mama įkalbėjo, kad pamėginčiau šokti ir nuvedė mane į gimtosios Ukmergės sportinių šokių kolektyvą.

Baigdamas mokyklą jau buvau metęs tuos šokius. Su manimi buvo vargas – mama vis prašydavo, verkdavo, grįždavau šokti ir vėl nebeidavau. Dvyliktoje klasėje, kai mokykloje statėme spektaklį, jaučiau, kad galiu jį viens du sudėlioti. Nežinau, iš kur tas jausmas atsirado, bet, tapęs šauniausiu Ukmergės moksleiviu, jį pamiršau. Išleistuves šventėme Šventojoje, grįždamas užsukau į Klaipėdą ir... įstojau į universitetą studijuoti sportinius

šokius. Netyčia kažkaip išėjo. Didelio pasirinkimo neturėjau. Nebuvau gabus nei dailei, nei matematikai.

– O kada užsidegėte šokiu?

– Tik atėjęs dirbti į teatrą. Pirmajame kurse. Šokdamas naktiniame klube, pro langą matydavau, kaip teatre vyksta šokio pamokos.

Man buvo taip įdomu!.. Šokantį Sati grupėje mane pamatė baletmeisteris Jurijus Smoriginas. Jis paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau pamėginti šokti teatre. Lenkiu prieš jį galvą – iš tikrųjų geba atrasti žvaigždes.

Nekalbu apie save ar R.Jankevičių. Jurijus į teatrą atvedė Eglę Špokaitę, Mindaugą Baužį, Živilę Baikštytę, Dainių Bervingį, kuris dabar vadovauja Kauno muzikinio teatro baleto trupei. J.Smoriginas juos visus atrado.

Apie profesiją ir karjerą – Ką manote apie šokėjo profesiją?

– Ji labai sudėtinga. Manau, daug sudėtingesnė už dainininko.

– Kodėl?

– Nes fiziniai krūviai daug didesni. Mūsų net stažas yra tik 20 metų – tiek paprastai trunka šokėjo profesinė karjera. O operos solistas, jei nepraranda balso, gali dainuoti tol, kol nori.

Pažiūrėkite į Virgilijų Noreiką. O šokėjams per 20 metų kūnas sudyla. Be to, šokėjų-vyrų darbas – su partnerėmis, reikia jas nuolat kiloti. Palaikyti formą padeda treniruotės.

Kiekvieną rytą po pusantros valandos mes treniruojamės. Panašiai kaip kiti sporto klubuose. Bet ten jie tik raumenis stiprina, o mes dar ir sąnarius „laužome“ – darome visokius tempimo pratimus. Paskui pamokos, repeticijos, spektakliai... Jeigu kūnas neatsparus – silpnesni sąnariai ar raiščiai, tai po 20 metų tokio darbo žmogus gali tapti invalidu.

Tai sakau ne norėdamas pabrėžti, kad mes esame kažkuo pranašesni. Bet atkreipkite dėmesį – kiek Lietuvoje yra dainavimo ir kiek šokio projektų, kiek kasmet mokslus baigia dainininkų ir kiek – šokėjų. Jei per metus Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla

išleidžia šešis baleto šokėjus, tai labai gerai.

Tikėtis, kad jie pas mus ateis dirbti, kaip suprantate, naivu. O paruošti juos patiems...

Mūsų balerina Inga Briazkalovaitė įkūrė savo šokio mokyklą „Coda“ – tikiu, kad po penkerių metų mes jau turėsime daugiau profesionalių klasikinio baleto šokėjų.

–­ Koks esate trupės vadovas?

– Manau, kad viskas priklauso nuo atmosferos. Jei trupėje gera, darbinga atmosfera, bus viskas gerai. Todėl mano užduotis – palaikyti tokią atmosferą. Stengiuosi, kad mūsų senasis branduolys trupėje turėtų savo žodį. Nes pas mus kiekvienas žmogus, ypač iš to branduolio, turi ką pasakyti. Tarkime, R.Jankevičius tobulai girdi muziką, idealiai jaučia ritmą sinkopėje. Jis gali surepetuoti spektaklius, kuriems reikalingos masinės scenos. Inga su Beata Molyte gali ne tik pašokti ant puantų, bet ir sukurti solo variacijas, ir pamokyti kitus. Aš galiu režisūriškai pasižiūrėti iš šono – patarti dėl sinchrono, kaip vaidinti. Valdemaras Marcinkus yra trupės inspektorius – į jį visi kreipiasi, jei kokia nors bėda, jis koreguoja situaciją. Aišku, tai turi ir minusų, nes atėjęs jaunimas nebežino, kurio čia klausyti. Suprantama, aš turiu paskutinį žodį, bet esu, taip pavadinkim, liberalaus komunizmo šalininkas. Gal juokingai skamba, bet kartais labai padeda. Kas antrą savaitę trupę suburiu į tokius jehovistinius pasisėdėjimus, kuriuose kiekvienas išsako savo nuomonę, kas vyksta trupėje, kas galėtų būti kitaip, ką aš, kaip vadovas, turėčiau pakeisti, ko paprašyti iš teatro vadovybės. Dažniausiai tie pokalbiai pakrypsta į tai, kokie yra mūsų pasiekimai, kuo galime džiaugtis.

– Ir kuo gi?

– Visas teatras į mus kreipiasi „Jūs“ (juokiasi).

O jei rimtai, tai iš tikrųjų – jau su pagarba.

Anksčiau buvo toks laikas, kai trupė tebuvo reikalinga operečių „patancovkėms“. Niekas į mus rimtai nežiūrėjo, į mus neinvestavo...

Dabar kitaip. Mes ne siekiame tapti teatro lyderiais, o norime tapti lyderiais, autoritetais sau patiems. Mes ne šiaip pašoksime. Mes sukursime vaidmenis, pastatysime spektaklį.

Mes lendame visur – ir vaidiname, ir dainuojame, ir fechtuojamės... Nes, galvoju, šiais laikais šokėjas negali būti vien tik šokėjas. ► 9

ŠOKIS

◄ Ypač tokiuose teatruose, kaip mūsiškis, kurio baleto trupė – maža. Mes nepastatysime „Gulbių ežero“, nesurinksime 40 šokėjų scenoje – ir scena maža, ir šokėjai ne tokio lygio. Bet mes turime kažkaip išgyventi. Turime atsiskleisti kitaip, kad mūsų netapatintų su „Žuvėdra“ ar kažkur užsienyje matyta „Štrausiana“.

Todėl mes dabar labai stengiamės pagerinti savo fizinę, baletinę formą. Pavasarį Šokio dienai Beata ruošia koncertinę programą, kurios viena dalis bus būtent šokis ant puantų. Drąsiai galiu teigti, kad to mūsų teatre nebuvo seniai. Mes kiekvienais metais per Šokio dieną bandome parodyti kažką naujo.

Užpernai, kai tai pradėjome, „Didžiajame kankane“ publikos buvo gal trečdalis salės.

Pernai „Žvaigždėtoje pilnatyje“ nebegalėjome sutalpinti visų norinčių ją pamatyti žiūrovų. Šiemet irgi nustebinsime visus.

Čia – pasaulio kraštas – Teko matyti jūsų trupę, šokančią ne tik scenoje, bet ir gatvėje, aikštėje. Kas ten jus veja? Nauji iššūkiai? Kodėl verčiatės per galvą? Turbūt tai nelengva?..

– Nelengva yra nešokti, susiorganizuoti ir išdrįsti. O sušokti – paprasta. Sau uždavinį išsikeli ir šoki. Žinoma, sunku tai daryti saulėkaitoje, pliaupiant lietui, siaučiant vėjams.

Praėjusią vasarą vėtra buvo net mūsų stendus nupūtusi. Kitąsyk teko atsinešti kibirus vandens, mirkyti juose rankšluosčius ir dėti ant galvų, kad neištiktų saulės smūgis.

Kodėl mes tai darome?.. Nusibodo girdėti žmones klausiant, kas mes tokie, matyti jų nuostabą, išgirdus, kad Klaipėdos muzikinis teatras turi savo šokio trupę. Jiems atrodo, kad Klaipėdoje yra tik „Žuvėdra“. Dabar daugelis jau žino, kad ne tik ji. Pradėjome nuo viešų repeticijų, kitąmet surengėme ir pasirodymą, o pernai – teatrinio fechtavimosi dirbtuves, prie mūsų prisijungė teatro solistai bei choras.

Išeiti šokiu į gatvę – kaip nusirengti. Scenoje tu jautiesi įprastai, o gatvėje esi nuogas. Taip, tai iššūkis. Manau, jei trupėje nėra iššūkių, tai nėra nieko. Reikia ištrūkti iš šiltnamio, kad suprastum, kas ko vertas. Susigyventi, susibičiuliauti tai irgi labai padeda.

– Kiek paprastai laiko praleidžiate teatre?

– Aš dabar – 90 procentų savo ne miego laiko. Čia verda mano kūrybinis gyvenimas.

10

Visi kiti tiek ilgai nepabėga iš namų, bet jie čia irgi gyvena. Nes čia yra vieta, kur mes galime ir kurti. Tai ne vien darbas. Tai ir mūsų pomėgis. Dauguma dar kažkur šoka – klubuose, turi savo studijas. Visi labai daug dirba, mažai laiko praleidžia su savo šeimomis. Gerai šiame teatre, nes jauti žemę po kojomis – jei nori gerai gyventi, turi suktis.

Nelengva yra nešokti, susiorganizuoti ir išdrįsti.

O sušokti – paprasta.

– Nekyla minčių pakelti sparnus? Tarkime, į Vilnių? Juk kiti pabando...

– Girdėjau sakant, kad Klaipėda per toli nuo Vilniaus, Vilnius valdo. Man atrodo, kad toks požiūris provincialus. Kiekviena vieta turi savų pliusų ir minusų. Iš Vilniaus gali lėkti į visas keturias puses – niekas tavęs nesulaikys.

Mes turime tai, ko neturi Vilnius, – jūrą, krantą ir jūros jausmą. Nesakau, kad jūra valdo. Tik sakau, kad mes turime savo kraštą, prie kurio prieini ir nebegali toliau niekur nueiti. Klaipėda – miestas su kraštu. Kaip tame multfilme apie ežiuką, kuris pasaulio krašto ieškojo. Štai čia yra tas pasaulio kraštas, kur tu sustoji ir žiūri į horizontą. Iš ten pas tave neateis joks piktas žmogus su kirviu ir neišgąsdins. Toks savas pasaulio kraštas.

Vidinis.

O Vilniuje aš buvau. Važinėjau ten ne vieną sezoną. Dalyvaudamas šokių projektuose, atidaviau duoklę televizijai – parodžiau, kad Klaipėdos muzikiniame teatre yra baleto trupė. Man atrodo, aš be jos būčiau niekas.

Apie bites ir uodus – Ir teatras pagaliau jums leido statyti šokio spektaklius?

– „Altorių šešėly“ yra pirmasis. Mes trejus metus nieko nestatėme, laukėme ilgai. Visi spektakliai buvo jau nurašyti. Kaip sakydavo teatro vadovybė, – nes baletas „nesurenka salių“. Beturėjome tik „Snieguolę ir septynis nykštukus“. „Štrausiana“ dar po truputį laikėsi, bet ją reikėjo vis gaivinti ir gaivinti.

Bet štai atėjo laikas, kai drąsiai galiu pasigirti, kad baletas reprezentuoja mūsų teatrą. Tai pasiekėme per tuos trejus metus daug ir nuo-

širdžiai dirbdami. Iš pradžių pastatėme džiazinio stiliaus spektaklį „Meilės uostas“, šokio šou programą „Žvaigždėta pilnatis“, paskui atgaivinome „Baletinę Čaplino ir Dolskio kortą“, antrąsyk atnaujinome „Kruvinas vestuves“, galiausiai išpuoselėjome „Štrausianą“ – dabar labiau orientuojamės vėl į klasiką.

Mes po truputį einame į priekį. Neturime septynmylių batų. Kiekvieną dieną mokomės. Stengiamės iš savęs lipdyti tai, ką teatre turime, nes niekas iš mūsų nelipdo. Ir tai, kad mums teatras jau patiki naujametinius renginius, manau, yra labai didelis trupės pasiekimas. Tuo labai džiaugiamės. Supraskite, mes neturime laiko. Per tuos 20 profesinės karjeros metų reikia kažką pasiekti. Todėl turime skubėti. Mes negalime eiti kartu su choru ir visais solistais, laukti, kol jie kažką sugalvos, surepetuos. Jie turi daugiau laiko.

Gal todėl savęs per daug ir nespaudžia. O mes tomis savo kojelėmis trinam, trinam...

Nuvažiavome į tarptautinį festivalį Ukrainoje ir gavome apdovanojimą už techniškiausią spektaklį.

Prisimenu maestro J.Domarko žodžius, kad jis orkestrą lipdo kaip bičių korį, o kiekviena koncertinė išvyka ir pasisekimas yra kaip medaus lašas. Mums tai – visa statinė. Nes mes trumpiau gyvename. Jeigu jie – kaip bitės, tai mes – kaip uodai (juokiasi).

Labai džiugu, kad po kiekvienų gastrolių dar labiau susidraugaujame. Gal todėl, kad jose viską darome patys – paruošiame sceną spektakliui, padedame sureguliuoti apšvietimą. O viskas prasidėjo nuo buities. Savo repeticijų salėje, grimo kambariuose patys paklojome linoleumą, nutinkavome, išdažėme sienas, iš teatro rekvizito pasiskolinome baldų, kurie padeda ir čia sukurti teatro atmosferą.

– Kodėl pats pradėjote kurti choreografiją? Šokis tapo ankštas?

– Taip, saviraiškai. Kai ėmiau gauti nedidelių vaidmenų (ne šokio) spektakliuose, manęs labai dažnai solistai ir choristai klausdavo, kodėl maivausi. Iš tikrųjų aš gyvenu tuo, taip pasikraunu. Man nebaisu daryti to, ko kiti nedaro – iš savęs „laužti“ personažą.

Vaidindavau, pervaidindavau, žinoma. Visko buvo. Buvo momentų, kai man sakydavo: „Nenunešk scenos“. Dabar suprantu, kad yra blogai „nunešti sceną“, užgožti kitus. Bet jei mano personažas yra toks, tai kur jį man dėti? (juokiasi). Juolab kad režisierius skatina: „Daryk, daryk!.. To man ir reikia“. Šią žiemą mūsų „Snieguolės ir septynių nykštukų“ Ragana susirgo prieš pat spektaklį. Kas

ŠOKIS

VIZITINĖ KORTELĖ Aurelijus Liškauskas, šokėjas, choreografas, Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės vadovas Gimė 1978 05 14 Ukmergėje.

Išsilavinimas: 1996–2001 m. studijavo sportinį šokį Klaipėdos universitete.

Darbas: nuo 1997 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas, choreografas, nuo 2011 m. – baleto trupės vadovas.

Kūryba: Klaipėdos muzikiniame teatre šokių spektakliuose atlieka pagrindinius vaidmenis; pastatė šokio spektaklius „Skinsiu raudoną rožę“ (2008) ir „Altorių šešėly“ (2014); sukūrė choreografiją 14 šio teatro spektaklių – miuziklams, operetėms, operoms, muzikinėms dramoms. Įvertinimai: 2008 m. už spektaklį vaikams „Bulvinė pasaka“ kartu su visa jo kūrybine grupe apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Šeima: vedęs, žmona Silvija – dizainerė, augina 7 m. dukrą Ilzę.

dar ją moka suvaidinti? Ričardas. Bet jis tuo metu vaidina Princą. Sustrategavome taip, kad tuo metu, kai gali, Ričardas bus Ragana. Paskui, kai nebegali jis, aš persirengsiu Ragana, ir išeisiu į sceną. Bet aš su barzda ir žemesnis už Ričardą. Įsivaizduokite – ką tik Ragana buvo didelė, o po penkių minučių ji į sceną išeina mažytė, su barzda ir dar prašo išmaldos. Kolegos žiūri į mane ir negali susilaikyti – juokiasi. Nes aš visai kitą vaidmenį kuriu. Bet per dvi valandas mes personažą pakeitėme. Ir nereikėjo atšaukti spektaklio.

Noriu pasakyti, kad nepakeičiamų žmonių nėra, bet reikia sugebėti. Dėl to mūsų baleto trupė išaugo iki tokio lygio, kad artistai sugeba staigiai save adaptuoti kituose vaidmenyse.

Pas mus nebekyla klausimų „ar tu gali?“, „o kodėl aš?“. Nes kiekvienas žino, kad kitąsyk kitam gali pasakyti: „Tu padaryk tai“. Panašiai yra ir su choreografija. Ją pas mus geba kurti ir Inga, ir Ričardas, ir Beata.

Gerai jaučiasi scenoje – O pats ko siekiate savo kūryba?

– Su trupe išlipti iš dugno. Galvoju, kad manęs nebūtų be trupės, nes aš esu trupė kartu su jais, aš „atsispiriu“ nuo jų. Tam tikru požiūriu tai yra bendra kūryba. Aš kiekvienam duodu daryti tai, ką jis sugeba. Jei parodo

iniciatyvą, jis gauna dar daugiau, lipdo save.

Esu kontrastų žmogus. Ir nesibaiminu eklektikos. „Altorių šešėly“ pabandžiau sujungti labai skirtingus stilius – ir šokį ant puantų, ir sportinio, folko, džiazinio, šiuolaikinio šokio elementus. Šiame spektaklyje galima pamatyti visų žanrų šokį, kokį mūsų trupė sugeba šokti.

– Bet kodėl naujo spektaklio atspirties tašku tapo šis V.Mykolaičio-Putino kūrinys?

– Labai įdomi tema: kunigo likimo, savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelias, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save. Man kunigystė visada buvo mistika. Prisipažinsiu, „Altorių šešėly“ buvo labiausiai suintrigavęs programinis kūrinys, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje. Laikydamas baigiamąjį egzaminą žodžiu, apie jį vienintelį geriausiai buvau pasiruošęs. Mokytoja turbūt žinojo.

Ji ir sako man: „Štai tavo bilietas, kurio tu nori. Aš jį sumaišau su kitais bilietais. Bet kurį beištrauksi, tu vis tiek kalbėsi apie savąjį“. Ji išmaišė, ir aš – neįtikėtina! – būtent jį ištraukiau iš visų 30 bilietų. Tai prisiminiau visai neseniai. Iš tikrųjų ruošėmės statyti visai kitą spektaklį – „Pianistą“ pagal to paties pavadinimo kino filmą. Jo choreografė turėjo būti latvė Lita Beiris, pas mus sukūrusi ne vieną puikų šokio spektaklį. Bet šis sumanymas sugriuvo, ir teko svarstyti kitas galimybes.

– Koks jūs, kaip choreografas ir šokėjas, atrodote pats sau?

– Aš kažkodėl linkęs kurti būtent siužetinius, kinematografiškus dalykus. Gal todėl, kad kinas užima daug vietos žmonių gyvenime.

Vadinasi, jiems įdomu žiūrėti, kaip kiti vaidina. Scenoje taip pat – man patinka vaidinti, šokį supinti su jausmais, aktoriniais elementais, pasakoti istoriją, kurios siužetas būtų paveikus. Ir charakteriai turi būti įdomūs, todėl nebijau šaržuoti. Norisi, kad spektaklis būtų vidujai dinamiškas, vaidybiškas, atmosferinis. Į bet kokią temą stengiuosi žvelgti per šviesos prizmę, vengiu minoro.

Mėgstu šokį išgyventi ir pasitikiu savo vaidyba. Aš gerai jaučiuosi scenoje. Lavinu savo kūną, prieš premjerą penkis kilogramus numečiau. Tobulinu šokio techniką. Jei man sako pastabas, gerai. Man ne gėda, kad toks esu. Aš galiu sukurti ką nors, bet ne mokyti.

Tai man per ilgas procesas. Klasikinis šokis – ne stiprioji mano pusė. Todėl jo pamokų nevedu. Esu lankstus, nuolat – procese, stengiuosi tobulėti. Ir mano choreografiją galima keisti. Svarbu, kad atmosfera išliktų, o visa kita – nebūtinai.

– Tai jūs ne šokio fanatikas?

– Tikrai ne. Dabartiniame gyvenimo etape tai įdomu, uždega ir veda. Bet man patinka ir savo svajonių namą pačiam statyti, ir dukrelę kasryt vesti į mokyklą. Man patinka gyventi.

11

TEATRAS

Apeirono teatras: p Prieš trejus metus susibūręs Apeirono teatras nusiteikęs kovingai – kurti Klaipėdoje ir Klaipėdai, žadinti publiką iš snaudulio, skatinti žmonių sąmoningumą. Deklaratyvią, dažnai kraštutinio charakterio kūrybinę programą šis teatras argumentuoja spektakliais, iš kurių naujausias – „Uroboras“.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Be protekcijų ir be valdiško „stogo“ Net ir prastai besiorientuojantį pajūrio teatriniame žemėlapyje pirmasis miesto teatrų festivalis „Namai“ turėjo įtikinti, kad Klaipėdos teatrinei šeimai demografinė krizė negresia – be 13-os trupių, dalyvavusių programoje, lengvai priskaičiuotume antrą pusę tiek, jei elgtumėmės kaip šio festivalio rengėjai, t.y. neatskirtume mėgėjų ir profesionalų, studijuojančiųjų ir teatrines studijas seniai baigusiųjų. ► 12

TEATRAS

per aspera ad astra

„Uroboras“ (2013, rež. E.Kazickaitė).

Vytauto Liaudanskio nuotr.

13

TEATRAS

◄ Tačiau tuos, kuriems atrodo, kad scena yra bankas, negrąžintinai dalijantis paskolas, derėtų persergėti – Klaipėdos kultūros ūkio aruodai nėra atviri kiekvienai, kad ir labai talentingai pelytei, o ir poezijos teatro kasdienybėje kartais daug mažiau nei žvejyboje. Maža to, teatrui nesvetima ir retrogrado „įgeidžiai“ – jis reikalauja ištikimybės, atsidavimo, nuoseklumo. Be to – aistros, geros formos ir „žvėriškos sveikatos“.

2011-aisiais pradėjęs burtis Apeirono teatras kol kas šių principinių nuostatų neignoruoja ir be protekcijų, be „stogo“ valstybinėse institucijose per aspera mėgina pasiekti žvaigždes (lot. per aspera ad astra – per kančias į žvaigždes). Šio teatro moteriškos lyties idėjinis branduolys nusiteikęs kovingai – kurti Klaipėdoje ir Klaipėdai, žadinti žiūrovus iš snaudulio, skatinti žmonių sąmoningumą ir pan.

Deklaratyvią, dažnai kraštutinio charakterio kūrybinę programą šis teatras argumentuoja spektakliais, kurių per porą metų pastatyti penki: „Didieji Arkanai“ (pagal Pero Olovo Enquisto romaną „Blanša ir Marija“; rež. Giedrė Kazlauskaitė, 2012) , „Įkalinti“ (Eugene’o O’Neillo trilogijos „Elektrai skirta gedėti“ motyvais; rež. Eglė Kazickaitė, 2012), „Fliuchšteino moterys“ (Davido Madseno romano „Sapnų dėžutė“ motyvais; rež.

G.Kazlauskaitė), spektaklis vaikams „Šukianešiai“ (režisierė ir pjesės autorė Andra Kavaliauskaitė, 2013) ir „Uroboras“ (rež.

E.Kazickaitė, 2013).

Nestokoja intelektualinių ambicijų

„Urobore“ vaidina aktoriai K.Krasilnikovaitė, P.Megelinskas, G.Surgautaitė, G.Kazlauskaitė.

14

Akivaizdu, kad teatras nestokoja intelektualinių ambicijų. Pradedant filosofiškai miglotu teatro pavadinimu (išvertus iš sen. graikų kalbos apeironas – tai neapibrėžta beribė būtis), baigiant dramaturgine medžiaga, specifine leksika. Jis vyriškajam naratyvui teikia ne per daug reikšmės, o moteriškoji reprezentacija čia vyksta Valerie Solanas maniera. Tiesa, labiau ja sekant nei artikuliuojamas idėjas argumentuojant, pagrindžiant individualiomis, autentiškomis patirtimis ir nuostatomis.

Asketiškas scenovaizdis, hermetiškumas, polinkis abstrahuoti binarinių opozicijų ribose, (pseudo)intelektuali

TEATRAS

retorika, emocinis apibrėžtumas tampa teatro atpažįstamumo ženklu, o sykiu ir hermetiškumo, savitiražavimo ir savirefleksijos priežastimi. Ir nors šis teiginys nėra aksioma, akivaizdu, kad Apeirono teatro spektakliai, nepaisant to, kad režisuoti dviejų skirtingų režisierių, yra pernelyg vienas į kitą panašūs ir atskirai paėmus prastai reprezentuoja konkrečią režisierę (G.Kazlauskaitę ar E.Kazickaitę).

Užtat pakankamai aiškiai apibrėžia teatro kaip organizmo etinę ir estetinę poziciją, kūrybinių paieškų kryptį.

„Uroboras“ įtraukia į žaidimą-spąstus Naujausias teatro spektaklis „Uroboras“ (rež. E.Kazickaitė) neatitrūksta nuo teatro spektaklius jungiančios logocentrinės tradicijos, grįstos verbalinių dvikovų ir vaizdinės intrigos priešprieša. „Uroboras“ yra įdomus kinematografiniu braižu, „kolektyvine“ dramaturgija (apie darbo / kūrybinį metodą viename interviu yra pasakojusi spektaklio režisierė, todėl čia jo plačiau neaptarinėsiu) bei interaktyvumu, kuris randasi įtraukiant žiūrovus į dialogą, išvarant juos iš komforto zonos, atimant saugaus žiūrėjimo malonumą. „Uroboras“ – gyvatė, ryjanti savo uodegą, – amžino grįžimo, begalybės simbolis.

Jo atitikmuo ir kertinis naujausio spektaklio žodis – „sistema“, kurios dalimi tampa kiekvienas vos gimęs žmogus, ir visos kitos „sistemos“, kurias žmonija kuria kaip jau esamų sistemų išdavą, kaip antisistemas ir pan. Tai spektaklis apie begalinę sisteminę painiavą, egzistencinį žaidimą-spąstus, iš kurių bando ištrūkti žmogus.

Keliu iš egzistencinės aklavietės Režisierė konstruoja du pasakojimo lygmenis. Viename jų – pasakotojas (-ai) (akt. Gerda Surgautaitė ir Pranciškus Megelinskas), replikuojantis, komentuojantis sceninius įvykius, savotiškai stimuliuojantis veiksmo slinktį, normuojantis veiksmą epizodais. Kitame lygmenyje – trys bevardžiai veikėjai (akt. G.Surgautaitė, Kornelija

Krasilnikovaitė, P.Megelinskas), kurie, siekdami skirtingų tikslų (jauna moteris ieško darbo, vaikinas ateina į viešnamį, humanitarinių mokslų daktarė atvyksta skaityti paskaitos), elgiasi vienodai – absoliučiai neįsigilinę į situaciją, pasirašo ketvirtojo asmens (akt. G.Kazlauskaitė) pakištą sutartį (vs nuosprendį) ir yra įkalinami neribotam laikui – tol, kol tarp jų esantis „priešas“ prisipažins ir raštu patvirtins savo kaltę.

Taip duodamas startas „veiksmo filmo“ linijai: veikėjai provokuojami, auginama įtampa (norisi į tualetą, todėl tenka šlapintis į arbatos puodelį ar tiesiog kampe; nualpusiai moteriai niekas nesuteikia medicininės pagalbos; vyras pradeda priekabiauti ir moterys akimirkai tampa sąjungininkėmis), veikėjai toliau provokuojami ir galų gale – kulminacija. „Kaltasis“ demaskuojamas (prisipažinimas ir atgaila – vienintelis kelias iš egzistencinės aklavietės), durys atsiveria ir „dieviškosios tikrovės“ perspektyvoje pasirodęs asmuo (pats Dievas?.. Išties simpatiškas, ryškus epizodinis aktorės G.Kazlauskaitės vaidmuo) atskleidžia žmogiškosios egzistencijos esmę: „Vienintelė tikra sistema – nuodėmės ir atpirkimo sistema“.

Labai svarbu ieškant „priešo“ Spektaklyje nėra aiškesnės takoskyros tarp herojaus ir antagonisto. Nei dramaturgija, nei režisūra ryškesnių charakterio dominančių nepateikia. Tačiau veikėjai vis dėlto ne anoniminiai.

K.Krasilnikovaitės paprasta, konservatyvaus charakterio, menko išsilavinimo (dirbo gėlių punktuose, mėsinėje) jauna moteris viena augina vaiką, todėl jai ir reikalingas gerai apmokamas darbas.

G.Surgautaitės humanitarinių mokslų daktarė yra arši radikalių feministinių pažiūrų vyrų „nekentėja“ (būtent į jos lūpas yra įspraudžiami V.Solanas teiginiai apie „vyrą kaip aborto liekaną“, „vyrą kaip šūdo krūvą“, „vyrą kaip neužbaigtą chromosomų komplektą“ ir t.t.). Spektaklio moterys savo poreikiais, siekiamybėmis ar intelektu yra labai skirtingos, bet jas sieja ta pati lytis, o tai labai svarbu ieškant „priešo“. Šiame vaidmenų trio P.Megelinsko vyras nėra toks atviras ir daugiažodis – jis

informacijos suteikia panašiai tiek, kiek nuotrauka, skirta oficialiems dokumentams. Beje, naujasis aktoriaus personažas neįtikėtinai panašus į Dareką Filistovičių iš Valentino Masalskio režisuoto spektaklio „Kita mokykla“ – savimi pasitikintį, dailiai nuaugusį vyruką su numanoma beisbolo lazda, spinduliuojantį suvaldytą, bet vidinių seismografų fiksuojamą priešiškumą. Epizodais atrodo, kad P.Megelinskas tiesiog perkelia vaidmenį iš vienos scenos į kitą. Vis dėlto neskubėkime aktoriui diagnozuoti vienaplanio tipažo.

Intriguoja spektaklio forma Labiau nei sklandūs, gyvi, tačiau deklaratyvūs, iliustratyvūs dialogai intriguoja pačia spektaklio forma – „tiesioginėje transliacijoje“ montuojamas, kadruojamas pasakojimas, klipinis spektaklio vaizdas (vaizdo pagreitinimas, kadro sustabdymas, funkcija back), pagrįstas TV logika (į veiksmą įterpiami reklamos ar pokalbių forumo internete epizodai). Publikai čia tam tikra prasme tenka „operatoriaus“ vaidmuo, todėl akies kameros vykusiai sudėliotas visuminis spektaklio vaizdas gali būti net ir labai nenuobodus, o žaidimas – nestokojantis įtampos, „prasimušančios“ subjektyvios publikos nuomonės ir deklaratyvios spektaklio pozos kaktomušoje...

Ir čia – menkutis rakursas. Visai „ką tik“ (vasario mėnesį) teatro kritikas Andrius Jevsejevas „Kultūros baruose“ publikuotame straipsnyje „Visi keliai veda iš Lietuvos“ apžvelgdamas Krokuvoje šeštą kartą vykusį teatro festivalį Boska komedija, konstatuoja ir apgailėtiną pastarojo penkmečio Lietuvos teatro kokybę – režisūros lyderių vis „blyškesnius blykstelėjimus“ ir iš esmės beveidžius jaunųjų pastatymus.

Bendrame kontekste, žinoma, Klaipėdos teatriniai ieškojimai (nors kai kurie jų ir nominuoti Auksiniams scenos kryžiams) neatrodo nei nepavejamai progresyvūs, nei per daug marginalūs, nei pernelyg apatiški, nei entuziastingi. Tačiau pajūrio teatrinės kultūros kontekste save kontempliuojantis Apeirono teatras išsiskiria poza, pastanga estetizuoti hermetišką, klaustrofobišką, psichopatišką, kompleksuotą tikrovę ir tai daryti gryninant minimalią vizualinę raišką, lavinant kūrybinę vaizduotę.

15

TEATRAS

Teatrų fiesta – be i

Vasario mėnesį uostamiesčio kultūros centras Žvejų rūmai septintą kartą surengė teatrų festivalį vaikams ir jaunimui „Ledinė zylutė“. Nors jis vadinamas respublikiniu, vaidino tik Klaipėdos ir Vilniaus teatrai – profesionalūs ir mėgėjų.

Klaipėdiečių pajėgos, nors ir gausesnės, buvo gerokai silpnesnės bent jau šio festivalio kontekste.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Laikas pamąstyti apie atsinaujinimą Festivalis pradėtas rengti 2008 metais uostamiesčio jaunimo teatro „Be durų“ meno vadovės režisierės Angelės Juškevičienės iniciatyva. Jei pirmųjų festivalių programose dominavo mėgėjų teatrų pastatymai, tai pastaraisiais metais didžiąją repertuaro dalį užpildo profesionalių Lietuvos teatrų vaidinimai.

Ne paslaptis, kad teatrai savo pastatymais nelepina mažųjų žiūrovų. Tie patys

spektakliai vaikams rodomi metų metais, kol pasensta aktoriai arba sudyla dekoracijos ir beviltiškai nusidėvi sceniniai kostiumai. Galbūt tik pastaruoju metu išryškėjo graži tendencija, kad įvairių sričių menininkai vis dažniau atsigręžia veidu į vaikus ir kartu bando spręsti juos kamuojančias problemas. Todėl sveikintina Žvejų rūmų iniciatyva plačiai atverti duris kūrėjams, kurie teatro kalba kreipiasi į vaikus ar paauglius.

Tačiau bendra festivalio koncepcija ir ateities vizija dar nėra labai aiški ir iki galo išgryninta. Ar ateityje siekiama tapti vien profesionaliu teatru, ar mėgėjų, ar mišriu festivaliu? Nepakenktų, jei šiame teatrų festivalyje būtų daugiau konceptualumo ir mažiau atsitiktinumo. Manau, šią pro-

„Ne pagal šio pasaulio madą“ (2013, inscenizacijos aut. ir rež. R.Kazlas).

16

blemą padėtų išspręsti atviros diskusijos, susitikimai su kūrėjais, spektaklių aptarimai su žiūrovais, bendri projektai ar kitos interaktyvios formos, kurių šiame iš esmės labai reikalingame ir prasmingame festivalyje bent jau aš asmeniškai labai pasigedau.

Gal tai įgyvendinti trukdo finansinės galimybės ar kitos problemos, bet pamąstyti apie festivalio atsinaujinimą ir „antrąjį kvėpavimą“ ateityje būtų tikrai naudinga.

Pagirtina, kad bilietai į spektaklius buvo daugeliui žiūrovų „įkandami“, todėl salė visada buvo artipilnė ir neteko raudonuoti prieš aktorius dėl vangaus uostamiesčio žiūrovų požiūrio į teatrą.

Nepateikė ypatingų staigmenų Šiųmetis festivalis tradiciškai tęsėsi vieną trumpiausią žiemos mėnesį. Kiekvieną vasario savaitgalį uostamiesčio žiūrovai turėjo galimybę dar kartą išvysti ne tik saviškius, Žvejų kultūros rūmų kolektyvus – Alekso Mažono pantomimos teatrą „A“, Beno Šarkos Gliukų teatrą, jaunimo teatrą „Be durų“ bei „Ąžuolyno“ gimnazijos

Vytauto Petriko nuotr.

TEATRAS

iššūkių, iš inercijos

„Meilė trims apelsinams“ (2013, rež. A.Giniotis).

teatro studijos „Erdvė“ sukurtą meninį filmą, bet ir svečius iš sostinės: Rolandą Kazlą ir „Lėlės“ teatro aktorius, teatro laboratoriją „Atviras ratas“ ir aktorių trupę „Teatriukas“.

Labai gaila, bet šeimininkai festivalio metu, išskyrus pantomimos teatrą „A“, nepateikė ypatingų staigmenų ar naujų premjerų, buvo rodoma sena, bet, laimė, dar nespėjusi apdulkėti meninė produkcija. Pavyzdžiui, „Nykštukas Nosis“ tikrai ne naujausias spektaklis, jį daugelis uostamiesčio žiūrovų ne vieną kartą jau matė. Šiuo atveju ar patys festivalio organizatoriai nenusižengia savo principams bei išsikeltam pagrindiniam tikslui ir misijai – suteikti miesto bei regiono jauniesiems žiūrovams galimybę pamatyti naujausius šalies teatrų pastatymus, skirtus vaikams ir jaunimui. Suprantama ir gražu, kad nepamirštami saviškiai, priglausti po Žvejų rūmų stogu, bet, manyčiau, nėra privaloma sąlyga juos kiekvieną kartą jėga sprausti į festivalio „Ledinė zylutė“ rėmus. Pastaruoju metu Klaipėdoje susikūrė tiek naujų ir įdomių

teatro darinių, kad galima būtų be didesnių finansinių injekcijų ar nuostolių į šį festivalį pakviesti pačius ryškiausius paskutiniųjų metų jų pastatymus vaikams ir jaunimui.

R.Kazlo spektaklis – renginio puošmena Tiesa, festivalio organizatoriai kompensavo šį trūkumą, pakvietę į „Ledinę zylutę“ tikrai du naujausius teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklius ir garsų aktorių R.Kazlą su autoriniu spektakliu „Ne pagal šio pasaulio madą“ pagal Kristijoną Donelaitį. Gal pastarasis spektaklis ir nėra skirtas tikslinei jaunimo auditorijai, tačiau neabejotinai tapo festivalio puošmena ir gražiai įsikomponavo į renginių, skirtų 300-osioms K.Donelaičio gimimo metinėms, puokštę. Šiame spektaklyje juntamas itin atidus ir gilus aktoriaus ir režisieriaus R.Kazlo žvilgsnis į K.Donelaičio asmenybę ir jo kūrybą bei rašytojo epochą. Režisierius

siekė „įžeminti“ K.Donelaitį, išvaduodamas jį nuo stereotipais apaugusių vadovėlinių tiesų. Žiūrint spektaklį susidarė įspūdis, kad aktorius porai valandų nusikėlė į K.Donelaičio erdvėlaikį ir, atsargiai pravėręs pastoriaus trobos duris, pamatė gyvą žmogų kasdienybės šviesoje: meistraujantį fortepijoną ar barometrą, jaukiai leidžiantį vakarus su mylinčia žmona Ona, triūsiantį savo sode ir laukuose ar kovojantį dėl žemės lopinėlio su Matininku.

R.Kazlas spektaklio programėlėje teigia, kad jam asmeniškai K.Donelaitis yra žmogus, sugebėjęs savo triūsą ir vargą paversti eilėmis, o nesibaigiančiuose rūpesčiuose pamatyti stebuklus arba, poeto žodžiais tariant, „dyvus“. Režisierius siekė tuos kasdienybės „dyvus“ drauge su „Lėlės“ teatro aktoriais Sigita Mikalauskaite ir Deiviu Sarapinu apmąstyti teatro kalba savo fantazijoje apie K.Donelaitį, sukurtoje remiantis poeto laiškais, eilėraščiais, įrašais bažnytinėse knygose ir trumpučiais fragmentais iš poemos „Metai“. ► 17

TEATRAS

Ne pagal šio pasaulio madą ◄ Jeigu tektų keliais žodžiais apibūdinti šį spektaklį, tai būtų – subtilu, sakralu, meditatyvu, švelniai ironiška, juokinga ir neskubru, tikrai ne pagal šio pasaulio madą.

Jame poeto žodžiai ar mintys virsta žaismingu, bet lėtu (kartais, sakytumei, per daug lėtu) veiksmu ir sceniniu vaizdu.

Kiekviena detalė aktoriaus tarsi pro didinamąjį stiklą atidžiai apžiūrima ir apžaidžiama.

Pavyzdžiui, kandžių, pabirusių iš išvynioto kilimo gaudymas, semiamas vanduo fortepijono viduje, peraugantis į laidotuvių sceną, paukštelių lizdo kėlimo ir obuoliavimo specialiai pagaminta ilga kartimi ar nelinksmai pasibaigusių vestuvių epizodai ir pan. Tačiau ypač žavios ir ironiškai žaismingos Kristijono bendravimo su žmona Ona (akt. S.Mikalauskaitė) scenos, kuriose išryškėja visa paletė poeto charakterio bruožų: jautrus, mylintis, subtilus bei nestokojantis sveiko humoro jausmo vyras.

Kad ir scena, kaip poetas medinių lentelių keliu parsiveda namo žmoną, arba žaidimas su krėsle užsnūdusios Onos vis plačiai atsiveriančia burna, ar netikėtas įstrigusio žuvioko ištraukimas iš metalinio vamzdžio ir jo krikštas. Paskutinis pavyzdys galėtų būti tiesioginė aliuzija į biblinį Jėzaus žuvų / žmonių gaudymą tinklu. O gal taip parodomas bevaikės poros noras susilaukti

kūdikio. Teatrališkai sumanyta teismo proceso scena, kai ant svarstyklių dedami per daug metų susikaupę bylos dokumentai, nusveriantys žemės bylos eigą tai į vieną, tai į kitą pusę. Finale pralaimi ir lieka basas tikrąja ta žodžio prasme K.Donelaitis, nes ant svarstyklių uždėti jo batai pasirodo esą lengvesni nei jo konkurento vokiečio matininko Flacho. Realus Matininkas virsta simboline figūra, kuri atmatuoja ne tik teritoriją, bet atseikėja ir mums skirtą gyvenimo laiką, darbus, talentus, o K.Donelaičio atveju – ir amžiną šlovę bei nemirtingumą. Atmosferą padeda kurti dailininkės Neringos Keršulytės stilistiškai išgryninta, jauki, epochą atspindinti scenografija bei joje esantys autentiški daiktai.

Spektaklyje kai kada pritrūko verbalinės raiškos. Kai kada per ilgai užsižaidžiama detalėmis, tačiau pagrindinis R.Kazlo tikslas ir buvo nors porai valandų sustabdyti beprotišką šiuolaikinio gyvenimo ritmą ir panardinti žiūrovus į lėtą sceninį K.Donelaičio pasaulio laiką.

Mažiausiai dėmesio spektaklyje skiriama pačiam poemos rašymui, iš kurio aiškėja, kad K.Donelaitis nebuvo linkęs žiūrėti į žvaigždes ir svajoti apie amžinybę, o mėgo žemę dirbti ir kasdieninę duoną savo prakaite auginti. Tačiau šioje fantazijoje R.Kazlas apgaubia K.Donelaitį romantine skraiste, o jo buityje, darbuose ir kasdienybėje įžvelgia stebuklus arba pasaulio „dyvus“ ir juos įtaigiai veiksmu, vaizdu bei taupiu žodžiu perteikia žiūrovams.

„Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“ (2013, rež. A.Giniotis).

18

Per kandžios ironijos ir juoko prizmę Festivalyje parodyta ir naujausia „Atviro rato“ teatro premjera „Meilė trims apelsinams“ pagal italų dramaturgo Carlo Gozzi pjesę.

Prieš keletą metų, kai rengėme interviu su režisieriumi Aidu Giniočiu, jis prisipažino, kad jo natūrai svetimas brutalus, žmogų gniuždantis, kančios apoteozę išaukštinantis teatro modelis. Teatras nėra gyvenimas, o tik daugiau ar mažiau pavykęs jo atkartojimas arba teatrinis žaidimas.

Todėl dramaturgas C.Gozzi nuo studijų laikų artimas režisieriui, nes išpažįsta teatrą-žaidimą, kuriame svarbiausia grandis yra aktoriai, scenoje veikiantys ir su partneriais bendraujantys žaidybiniu-improvizaciniu commedia dell arte principu. „Meilės trims apelsinams“ improvizacijos ir aktualijos išskirtinai susijusios su Lietuvos teatru. Spektakliu tarsi siekiama atsakyti į pirmąją pjesės frazę – ar teatras šiandien dar gyvas. Įžvalgesni žiūrovai turėjo galimybę spektaklyje atpažinti ne tik žymiausius Lietuvos teatro kūrėjus, bet ir kritikus, įvairias metaforas, simbolius, citatas iš šiuolaikinių dabar rodomų spektaklių ar klasikinių pjesių.

Veiksmas vyksta simbolinėje Kryžių karalystėje, kuri, žinoma, turi tiesioginių sąsajų su mūsų kraštu ir jo teatro realijomis: kasmet teatralams dalijami

Vytauto Petriko nuotr.

langas

Auksiniai scenos kryžiai, žymusis Kryžių kalnas, Trys kryžiai, iškilę sostinėje, ir pan. Todėl aštuoni režisieriai, išskirtinai visi Auksinių scenos kryžių laureatai, spektaklyje yra pažymėti tam tikros vertės kryžių korta, o iš trijų apelsinų gimstančios mergelės simbolizuoja meilę trims skirtingoms teatro sritims – lėlių, dramos ir operos.

Vieniems aktoriams geriau pavyksta žaisti pagal commedia dell arte teatro žaidimo taisykles, o kitiems – mažiau, tačiau akivaizdžiai juntamos didžiulės visų aktorių pastangos.

Nepakenktų, jei šiame teatrų festivalyje būtų daugiau konceptualumo ir mažiau atsitiktinumo.

Tikra tiesa, kad prajuokinti publiką daug sunkiau nei ją pravirkdyti. Tik išskirtiniais atvejais lietuvių teatre naudojamas commedia dell arte teatro metodas yra rizikingas, nes apnuogina aktorius, išryškindamas stipriąsias ir ypač silpnąsias jų aktorinio meistriškumo puses. Šiame spektaklyje aktoriai neturi laiko poilsiui ar komfortui. Scenoje nuolat juda, šoka, dainuoja, laisvai improvizuodami atlieka įvairius tiesiog akrobatinius triukus žodžiais ar savo kūnais, pasiverčia įvairiais daiktais, veikia su kaukėmis ar lėlių teatro principu ir pan. Užsižaidę teatrinėmis kryžių kortomis, aktoriai į antrąjį planą nustumia C.Gozzi siužetinę liniją, todėl spektaklis neretai įgauna tam tikro chaotiškumo ir neaiškumo.

Kūrėjai per švelnaus šaipo, o kai kada ir labai kandžios ironijos ar apvalančio juoko prizmę siekia pažvelgti į save ir savo kolegas teatralus. Ypač daug kritikos spektaklyje susilaukia teatro kritikai, kurie neretai savo tekstais naikina teatrą, nesistengdami suprasti kūrėjų įdėtų pastangų ar surasti problemų priežastis.

Išsiskyrė griežta, lengvai atpažįstama, juodaplaukė teatro kritikė Morgana, kurią įtaigiai suvaidino aktorė Aldona Vilutytė.

Pasižymėjo ir kiti net po kelis vaidmenis kuriantys aktoriai: Dalius Skamarakas, Justas Tertelis, Ainis Storpirštis, Marija Korenkaitė.

Įdomus ir mažiems, ir dideliems Sakoma, kad geras vaikiškas spektaklis turi būti įdomus tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. Būtent tokį spektaklį „Apie karą, meilę ir kiškio kopūstus“ pagal latvių autorės Anos Saksės pasakų knygą „Pasakos apie gėles“, išleistą 1966 metais, parodė festivalyje „Atviras ratas“.

Kūrėjai pasirinko keturias pasakas, kuriose veikėjai ne tik įtaigiai atskleidžia vienos ar kitos gėlės atsiradimo istoriją, bet teatro priemonėmis kalba apie visiems svarbius dalykus: meilę, pasiaukojimą, ištikimybę, godulį, džiaugsmą, gėrį ir blogį.

Funkcionali scenografija (dail. Laura Luišaitytė), širma su daug spalvingų langelių, sukurta vaikiškos dėlionės principu. Atverdami kiekvieną langelį, aktoriai pakviečia žiūrovus keliauti vis į kitą pasaulio šalį ir kultūrą – Japoniją, Persiją, Latviją, Prancūziją. Įdomu, kad Vytauto Leistrumo sukurtos lengvai įsimenamos dainelės skamba originalo kalba priklausomai nuo to, kurioje šalyje tuo metu vyksta pasakos veiksmas.

Pasak kūrėjų, šis spektaklis – tai pokalbis su vaikais apie rimtus, net filosofinius dalykus, kurie verčia susimąstyti. Jausminga gėlės Lelijos (akt. Viola Klimčiauskaitė), simbolizuojančios tyrą meilę ir ištikimybę, istorija; pasiaukojimo moko sakmė apie Persijos Alyvą, humoristinė pasaka – apie Kiškio kopūstus. Tačiau vizualiai išraiškingiausia atrodė kelionė į Japoniją, kurioje maža mergaitė Keika (akt. Benita Vasauskaitė), papūgos patarta, praturtėja, darydama ir pardavinėdama popierines gėles, kurias atgaivina savo krauju. Meilė virsta tragedija, nes Keika dėl mylimąjį užvaldžiusio godumo paaukoja paskutinį savo kraujo lašą.

Nuostabiai atkurta rytietiška atmosfera – su raudonais žibintais, hieroglifais ir kitais Japonijos kultūrą reprezentuojančiais ženklais.

Kartu spektaklis kalba apie tai, kad skirtingų tautų žmonės panašūs vieni į kitus.

Taigi festivalio pagrindą ir intrigą sudarė šie trys spektakliai, o kiti palaikė tik deramą foną. Todėl norėtųsi palinkėti „Ledinei zylutei“ ateityje daugiau iššūkių ir drąsos, ieškant naujų, interaktyvių bendravimo su kūrėjais ir žiūrovais formų.

Mokysis Edinburgo ateljė

G.Giedraitytė.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Menotyrininkė, tarptautinio festivalio „Plartforma“ organizatorė ir menininkų grupės „Žuvies akis“ vadovė Goda Giedraitytė balandžio 3–10 d. Edinburge (Jungtinė Karalystė) dalyvaus Europos festivalių asociacijos (EFA) kartu su tarptautiniu Edinburgo festivaliu organizuojamoje mokymų programoje jauniesiems festivalių organizatoriams, vadinamojoje Ateljė.

Jos šūkis „tikrasis festivalių vaidmuo – padėti menininkams išdrįsti ir dalyvauti naujuose projektuose“ yra Bernardo Faivre d’ Arcier, buvusio ilgamečio Avinjono festivalio meno vadovo ir Liono bienalės prezidento (Prancūzija), frazė. Būtent meninė festivalių programos raida, įskaitant meninės vizijos, politinės ir socialinės atsakomybės, internacionalizacijos, tinklaveikos, atsinaujinimo ir tvarumo aspektus, yra Ateljė mokymų tikslas. Septynias dienas, kurių metu dalyviai dirbs grupėse, jie klausysis garsiausių festivalių atstovų paskaitų, analizuos atvejų studijas ir dalyvaus diskusijose bei praktiniuose užsiėmimuose.

Ateljė organizatoriai tiki, kad šie mokymai padės iš 140-ies paraiškų atrinktiems 51 jaunajam festivalių vadybininkui iš viso pasaulio (dalyviai reprezentuoja 27 valstybes) ne tik praplėsti savo žinias, bet ir sukurti tvarų socialinį tinklą, reikšmingą ilgalaikėje festivalių vystymo perspektyvoje. Šiai kelionei G.Giedraitytė gavo valstybinę edukacinę stipendiją iš Kultūros tarybos.

▪

19

MENO MARŠRUTAIS

Klaipėdos Pilies teatra triumfavo festivalyje Ru Vasario pabaigoje Čeliabinske (Rusijos Federacija) vyko II tarptautinis mažųjų formų teatro festivalis-laboratorija „СHELoBEK TEATPA“. Jame dalyvavo teatrai iš Gruzijos, Kazachstano, Moldovos ir Lietuvos, kuriai atstovavo Klaipėdos Pilies teatras.

Arūnas PEŠTENIS

Sulaukė ovacijų ir dovanų Rusijai atstovavo Tatarstano ir Baškirijos nacionalinės trupės, Sankt Peterburgo, Nižnyj Novgorodo, Zlatousto, Lipecko, Permės ir du Čeliabinsko teatrai. Festivalyje buvo parodyta 14 spektaklių. Į šį forumą pakviestas Klaipėdos Pilies teatras pristatė naujausią savo spektaklį, Alvydo Vizgirdos režisuotą pagal gruzinų dramaturgės Tamaros Bartajos pjesę „Žaislinis pistoletas“, kuriame vaidina Vilija Gruodytė, Vilma Ptašinskaitė, Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas.

Festivalio renginiai vyko keturiuose Čeliabinsko teatruose. Klaipėdiečiai vaidino Naujajame Dailės teatre (vasario 27 d.).

Nors spektaklis buvo vaidinamas lietuviškai, jį suprato ir puikiai priėmė publika, aktoriams dovanojusi daug gėlių, suvenyrų, net naminės uogienės.

Pilies teatro kūrybinė grupė gyrė Čeliabinsko festivalio organizatorius už puikiai surengtą teatro šventę ir priėmimą: festivalio dalyviai ir svečiai gyveno miesto centre įsikūrusiame keturių žvaigždučių viešbutyje, čia pat maitinosi, po spektaklių bendraudavo teatro klube.

20

Festivalis „CHELoBEK TEATPA“ nėra konkursinis, jame apdovanojimai neteikiami. Spektaklius vertino tarptautinė žiuri: Tarptautinio monoteatrų forumo viceprezidentė, Tarptautinės teatro kritikų asociacijos prie UNESCO narė, teatro kritikė Nina Mazur (Vokietija), menotyros daktarė, teatro analitikė prof. Tatjana Kotovič (Baltarusija), režisierius ir pedagogas Saulius Varnas (Lietuva), Valstybinio menotyros instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, žurnalo „Teatro klausimai“ redaktorius, GITIS’o pedagogas Aleksandras Vyslovas (Rusija).

Spektaklių aptarimai kasdien vyko viešbučio konferencijų salėje. Festivalio žiuri vienbalsiai puikiai įvertino klaipėdiečių „Žaislinį pistoletą“.

Sukūrė tirštą ir sodrų pasaulį A.Vyslovas: Nuostabu, kad festivalyje turėjome progą susitikti su dviem labai brangiomis ir iškiliomis tautomis bei gruzinų ir lietuvių teatro mokyklomis. Žiūrėdamas „Žaislinį pistoletą“, sugavau save galvojantį, kad matau gruzinų spektaklį. Rusijoje labai populiari A.Cagarelio pjesė „Chanuma“.

Ją mėgstama statyti ir vaidinti, stengiantis „tikroviškai“ vaizduoti ir perteikti gruzinų

charakterį bei temperamentą. Bet dažniausiai rezultatas būna labai blogas, net siaubingas...

Jūs, lietuviai, „nevaidinote“, nemėgdžiojote intonacijų, nevilkėjote tautinių kostiumų. Jūs buvote tikri gruzinai, kažkokiu vidiniu persikūnijimu pasiekdami nuostabų rezultatą. Tai pritrenkiantis lietuvių artistų gebėjimas, kurį mes išvydome visos pilnatvės. Jūs padovanojote mums meistriškumo pamoką. Protingi, gilūs aktoriai gali būti vienu metu scenoje ir personažai, bet tarsi stebėti save iš šalies, vidujai atsiskyrus demonstruoti režisieriaus santykį. Šis aktorių dualizmas spektaklyje matomas ir atsiskleidžia visomis spalvomis bei grožiu.

Buvo sukurta atmosfera su aiškiu spektaklio tikslu ir motyvacija. Beveik tuščioje scenoje, kurioje tik kelios dėžės ir muzikos instrumentai, keturi aktoriai sukuria tirštą ir sodrų pasaulį. O tai pavyksta ne kiekviename teatre. (...)

Gaila, kad spektaklis nebuvo verčiamas. Trumpo aprašymo per maža tokiam spektakliui, kurį norisi suprasti kiekvieną sekundę. Kai vaidinamas A.Čechovas, viskas paprasčiau. Bet čia įdomi šiuolaikinė pjesė, tad norėjosi suprasti kiekvieną žodį, kad ryšys tarp aktorių ir publikos būtų dar didesnis ir glaudesnis...

Labai jums ačiū už mažos, bet didelės teatrinės šalies spektaklį.

Internacionalus, magiškas, įdomus N.Mazur: Aš seniai pažįstu Klaipėdos Pilies teatrą, gal daugiau nei 10 metų, nuo tol, kai pirmą kartą susitikome Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje „Riba“. Per šį laikotarpį mačiau ne vieną nepaprastą šio teatro spektaklį.

MENO MARŠRUTAIS

as usijoje

„Žaislinis pistoletas“ (rež. A.Vizgirda, 2013).

Po spektaklio Čeliabinske.

Šįkart įvyko štai toks magiškas dalykas: mes nemokame lietuvių kalbos, tačiau man visą laiką atrodė, kad rankoje laikau kaleidoskopą – prisimenate, vaikystėje žaisdavome šiuo stebuklingu vamzdžiu. Pasuki jį, ir iš sudedamųjų dalių-stikliukų susidaro stebuklingi raštai. Būtent tokiu kaleidoskopu ir stebuklingais raštais man suspindo šis spektaklis. Spektaklis apie laimės nepasiekiamumą (...).

Jis internacionalus: gruziniški tekstai, lietuviška teatrinė mokykla ir netikėtai ne pačiame linksmiausiame kontekste atsirandanti rusiška „Katiuša“. Bet esmė ne tai. Lietuvių teatro mokykla grindžiama geriausiomis rusų teatro tradicijomis.

Užtat jau savaime tai yra internacionalinis spektaklis.

Atkreipkite dėmesį į ištobulintus kostiumus, pritrenkiamą jų spalvinę gamą, į

Festivalio-laboratorijos „CHELoBEK TEATPA“ žiuri.

dekoracijų funkcionalumą (scenografija – Dainos Ališauskaitės-Zinovičienės). Pamatysite, kad jų vertikalės byloja apie gruzinų bokštus kalnuose, o dėžės primena didžiulius akmenis, išmėtytus kalnų papėdėse.

Man šiame spektaklyje daug kas buvo nauja ir įdomu. Scena „Suliko“ tikriausiai dėl to, kad ji buvo interaktyvi, bet be jokio pataikavimo publikai, ir tai labai svarbu.

Daina skambėjo kaip kvietimas dalyvauti vyksme. „Katiušą“ užsienietis priima kaip pažįstamą rusišką, o „Suliko“ – kaip pačią gražiausią gruzinų dainą. Muzikinė akordeono tema nusipelno atskiro dėmesio, nes tose keliose natose skamba neišvengiamas susitikimas su liūdesiu. Dienos negailestingai bėga viena paskui kitą, tačiau tai, kas buvo lemta įvykti, neįvyksta. Liūdesio bei lemties neišvengiamumas ir sudėtas į šias kelias natas (...).

Klaipėdos Pilies teatro archyvo nuotr.

Itin patiko aktoriai: jaunos Medėjos nerangumui priešinamas suaugusios jos plastiškumas, jaunojo Joramo maksimalizmui – subrendusio herojaus vyriška išmintis.

Labai dėkui aktoriams ir režisieriui A.Vizgirdai. Įsidėmėkite, bičiuliai, šį vardą.

Gyvenkite ir dirbkite taip, kaip jis – su pasiaukojimu ir visišku atsidavimu.

Iš festivalio sugrįžęs Klaipėdos Pilies teatras spektaklį „Žaislinis pistoletas“ šįvakar 18 val. rodys Žvejų rūmuose, taip paminėdamas Tarptautinę teatro dieną.

21

kinas

„Vilko vaik vokiškai li „Vilko vaikų“ režisieriaus R.Ostermanno užmojis – kad šią istorinę kino dramą pamatytų įvairiausių šalių žiūrovai.

Svarbiausias šių metų Vokiško kino dienų įvykis – režisieriaus ir scenaristo iš Hamburgo Ricko Ostermanno istorinė drama „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“), pernai nufilmuota Lietuvoje ir šiemet jai pristatyta dalyvaujant pačiam režisieriui.

Aivaras DOČKUS

Šis filmas nuėjo ilgą kelią nuo idėjos iki premjeros. Kūrybinis procesas užtruko septynerius metus. Keturis iš jų buvo ieškoma finansavimo. Filmo autorius atidžiai studijavo istorinę medžiagą, kalbėjosi su įvykių liudininkais ir dalyviais, atrinkinėjo aktorius, buvo atvykęs į Lietuvą žvalgyti vietovių filmavimui. Pasirinko vaizdingas Šilutės ir Vilniaus apylinkes. Filmavimo darbai vyko 25 „grynas“ dienas, nors komanda čia praleido šešias savaites, o filmo režisierius mūsų šalyje užsibuvo beveik tris mėnesius.

Pagrindinius vaidmenis atlieka jauni vokiečių aktoriai, kuriems tai debiutas kine, o antraplanius personažus įkūnijo lietuviai.

Istorinė tema ir anšlagas Klaipėdoje Juosta „Vilko vaikai“ jau apkeliavo prestižinius Venecijos, Romos ir Čikagos kino festivalius, tačiau tik visai neseniai filmui pavyko rasti 22

rėmėjus ir platintojus Vokietijoje. Rugpjūčio mėnesį planuojama „Vilko vaikus“ rodyti Vokietijos kino teatruose, nors R.Ostermanno užmojis dar didesnis – kad šią istorinę dramą pamatytų įvairiausių šalių žiūrovai. Ir sužinotų apie tragišką našlaičiais likusių vaikų likimą. Kaip jie, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus sovietų okupacijai, iš Rytprūsių keliavo į Lietuvą laimės ieškoti. Ši skaudi istorija ilgus metus buvo likusi nežinioje. Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje.

Daugelis našlaičių dingo be žinios. Kitus nužudė rusų kareiviai. Buvo tokių, kurie žuvo kelyje į nežinią. Kai kuriems pasisekė – juos priglaudė lietuvių šeimos, vokiškos pavardės buvo pakeistos lietuviškomis, jie užaugo Lietuvoje, įsiliedami į mūsų kultūrą. Tad filmo „Vilko vaikai“ tema aktuali tiek lietuviams, tiek vokiečiams.

Nenuostabu, kad į premjerą Klaipėdoje, kurioje dalyvavo ir R.Ostermannas, susirinko per 100 žiūrovų. Diskusija po seanso su režisieriumi užtruko daugiau nei valandą. Įdomu tai, jog vieniems filmas pasirodė per žiaurus ir brutalus, o kiti, priešingai – pasigedo šokiruojančio tikroviškumo. Salėje atsirado tikrų šių istorinių įvykių liudininkų ir dalyvių.

Viena žiūrovė emocingai prisipažino esanti

Kadrai iš filmo „Vilko vaikai“ (rež. R.Ostermannas, 2013).

„vilko vaikas“. Jos klajonės iš namų į namus, iš šeimos į šeimą truko gerą dešimtmetį...

Kadangi visi norintieji pamatyti „Vilko vaikus“ kuklioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų erdvėje netilpo, kitą vakarą buvo surengtas papildomas seansas.

Filmo ėmėsi patyrusi kūrybinė grupė Nors „Vilko vaikai“ – debiutinis pilnametražis vaidybinis R.Ostermanno filmas, šio vokiečių režisieriaus naujoku kine

kinas

kai“ – abejingų nepaliekanti ietuviška kelionė į nežinią

tikrai nepavadinsi. Jis padirbėjo asistentu ilgaamžiškiausiame detektyviniame seriale „Nusikaltimo vieta“ ir daug dėmesio bei apdovanojimų sulaukusiose juostose „Gailestis“ ir „Tai yra meilė“.

Vaikus vaidmenims atrinko žinomas „kastingo“ specialistas ir aktorystės mokytojas Patrickas Dreikaussas, kurio vardas puikuojasi filmų „Nežinomas“ su Liamu Neesonu ir „Knygų vagilė“ su Geoffrey Rushu titruose.

Dar ryškesnė figūra – „Vilko vaikų“ operatorius Leah Strikeris, kaupęs patirtį kaip padėjėjas arba atskirų filmavimo grupių vadovas galingiausiuose kino projektuose

„Babelis“, „Kvepalai: vieno žudiko istorija“, „Negarbingi šunsnukiai“, „Karalius Artūras“, „Brangenybių medžiotojai“.

Įtaigiai ir jaudinančiai papasakota istorija „Vilko vaikai“ iš esmės – mažo biudžeto nepriklausomas filmas, kurio autorius minimaliomis priemonėmis išgauna maksimalų dramatizmą, nepaleidžiančią įtampą ir tikrovišką istorinį foną. Juosta nepretenduoja į šedevrus, tačiau gali būti puiki mo-

kykla mūsų kino kūrėjams. Nuo išgryninto scenarijaus iki darbo su aktoriais.

Iš liudininkų pasakojimų ir iš nuojautų, kaip viskas galėjo būti, sudėliotas siužetas apima daugybę žanrų. Tai istorinis filmas, kelio filmas, išgyvenimo filmas. Kur reikia, jis virsta jaudinančia drama, o kur reikia – trileriu. R.Ostermannas pasirinko stilių „kažkur per vidurį“ , žiaurią realybę sujungdamas su gražiais gamtos vaizdais. Buvo galima šią istoriją paversti šokiruojančia realybės drama arba poetišku kelionės filmu.

Bet nuspręsta laikytis tiesos vidurio. Perspaudimai ten, kur atskleidžiami istoriniai dalykai, gali baigtis radikaliu faktų iškraipymu. Kažkas pasipiktins nevienareikšmišku lietuvių partizanų vaizdavimu. Tačiau niekas negali paneigti, kad taip nebuvo. Alvydo Šlepiko romane apie „vilko vaikus“ „Mano vardas – Marytė“ yra dar ne tokių scenų. Todėl istoriniu požiuriu R.Ostermannas elgiasi labai subtiliai. Didžiausią dėmesį jis sutelkia į personažus – vaikus ir jų nuolatinę nevaikišką kovą dėl išgyvenimo. Jų sugebėjimą džiaugtis smulkmenomis ir prisitaikyti prie aplinkybių, grėsmių ir pavojų. Jaunieji aktoriai tiesiog tobulai įgyvendino režisieriaus sumanymą. Jų įtaigumas veda filmą tiesia įdomumo linija. Nuo pat pradžių man, kaip žiūrovui, ne vis vien, kaip ši kelionė į nežinią baigsis. Ir čia scenarijus pateikia nepatogių staigmenų. Kai kurie personažai pradingsta.

Jų likimai nežinomi. Tenka mąstyti patiems.

Kaip vėliau paaiškėja, taip tais siaubingais laikais ir būdavo. Niekas iki šiol nežino, kas nutiko daugeliui „vilko vaikų“.

Taip pat tenka nusistebėti ir nepriekaištingais lietuvių aktorių antrojo plano vaidmenimis. Jokio dirbtinumo. Ypatingo išraiškingumo taip pat nėra, tačiau kiekvienas „nedidelis personažas“ išsiskiria aiškiai nusakomu charakteriu, lengvai įsiliejančiu į bendrą „Vilko vaikų“ audinį.

Filmas neprailgsta ir palieka vietos kitoms juostoms šia unikalia tema.

23

muzika

Apie meilę Tėvyn Vasario viduryje – dvi gražios datos, visada lydimos ir muzikos. Kokios gi muzikos šiemet?.. Ir kokia muzika uostamiestyje skambėjo įkvepiančio pavasario pradžioje?..

Laima SUGINTIENĖ Šv. Valentino dieną Klaipėdos muzikinis teatras pakvietė pasiklausyti „Meilės istorijų“.

J.Butkytė ir R.Ulteravičiūtė.

Apie meilę – kitaip, su išmone

M.Kerpytė ir V.Lukočius.

K.Nevulis ir V.Pupšys.

24

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Vasario 14-oji, Šv. Valentino – įsimylėjėlių diena Lietuvoje pradėta švęsti tik po nepriklausomybės atkūrimo, tačiau ji jau tvirtai įaugo į mūsų švenčių kalendorių. Ta proga į koncertą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) kvietė keistokas plakatas, iš kurio žvelgė TV projekto „Auksinis balsas“ dirigentas Vytautas Lukočius. Nežinia, ar tai tik TV nuopelnas, tačiau salė buvo sausakimša.

Marga koncerto programa – pradedant vienu įstabiausių muzikinių kūrinių, kurį įkvėpė nemarioji W.Shakespeare’o tragedija, romantizmo klasiko P.Čaikovskio Uvertiūra – fantazija „Romeo ir Džuljeta“ ir baigiant dar vienu klasikiniu, šįkart popklasiko E.Presley kūriniu – anaiptol nebuvo eklektiška. Ji, žingsnis po žingsnio atskleisdama įvairiausius meilės jausmo atspalvius, kėlė koncerto emocinę temperatūrą. Su išmone parinkti koncerto numeriai leido atsiskleisti beveik visiems teatro trupės solistams: pirmojoje dalyje vienas kitą keitė ne tik populiarūs ansambliai (J.Offenbacho „Barkarolė“ iš op. „Hofmano pasakos“), bet paieškota ir „nenudainuotų“, rečiau atliekamų (nuostabusis finalinis G.Verdi Aidos ir

muzika

nei ir ne tik jai Radameso duetas iš op. „Aida“, J.Massenet „C est tai mon Pere“ iš op. „Thais“ ir kt.) operų duetų. Originalus sprendimas Valentino dienai skirtame koncerte neapsiriboti tradiciniais vyro ir moters duetais, programą paįvairinti vienarūšiais ansambliais. Iš pastarųjų išskirčiau Juditos Butkytės ir Rasos Ulteravičiūtės, nepaisant pastarajai žemokos tesitūros, puikiai atliktą „Gėlių duetą“ iš L.Delibes „Lakmé“ bei Kęstučio Nevulio ir Virginijaus Pupšio sudainuotą O.Ditkovskio dainą „Mažosios seselės“. Čia jau iš antrosios dalies, kurią, efektingai atlikdama R.Rodgers „My funny Valentine“, pradėjo viena koncerto vedėjų Martyna Kerpytė ir kurioje apie meilę buvo kalbama miuziklų ir populiariosios muzikos kūrinių melodijomis.

O štai improvizuotame koncerto vedėjų duete pirmu smuiku griežė pats maestro V.Lukočius. Neieškodamas žodžių kišenėje (kartais galėjo ir paieškoti...), mažiau patyrusią scenos partnerę jis provokavo nuotaikingiems dialogams.

Laisvas, artistiškas dirigento stilius, saikinga, subtili koncerto režisūra, žanrą atitinkantys stilingi dainininkų kostiumai – dar vienas gražiai papasakotų „Meilės istorijų“ privalumas.

Mylėti Tėvynę – sudėtingiau Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, gausiai rinkomės į „Švyturio“ areną, kur kultūros centras Žvejų rūmai organizavo tautinės muzikos koncertą. Jame dalyvavo Ovidijus Vyšniauskas, Edmundas Kučinskas, Giulija, roko grupės „Rebelheart“ ir „Thundertale“, modernaus folkloro ansamblis „Čiūtyta“, liaudiškos muzikos kapelos „Joldija“, „Prūsai ilgi ūsai“, „Radvilis“, „Smagratis“, Žvejų rūmų tautinių šokių ansambliai „Vėtra“ ir „Žilvinas“. Skambėjo folkloro, folkroko, roko bei populiarioji lietuviška muzika.

Vasario 16-oji „Švyturio“ arenoje paminėta tautinės muzikos koncertu.

Itin margas atlikėjų būrys nežadėjo nieko gero... Net po koncerto taip ir nepavyko suprasti, kas lėmė būtent šių atlikėjų pasirinkimą. Nepaisant kai kurių tikrai pavykusių numerių, šaunių idėjų (dar kartą savo profesionalumą ir išskirtinį publikos valdymą pademonstravo E.Kučinskas, gera mintis – dainų tekstai švieslentėje), koncertas priminė „Duokim garo!“ versiją su roko elementais.

Kiekvienas muzikinis kūrinys – jei tai tikrai kūrinys – turi savo idėją, dramaturgiją, kulminaciją ir pan. Juolab koncertas turėtų turėti koncepciją (tai, kad kai kurie atlikėjai apsirengę tautiniais kostiumais – dar ne koncepcija) ir logišką, nuoseklų jos vystymą. Čia panašiai kaip virtuvėje: jei rengi šventę, nusprendi, kokį patiekalą gaminsi, kruopščiai, dažnai pagal iš

Vytauto Petriko nuotr.

anksto sudarytą sąrašą perki produktus ir gamini. Kartais net pavyksta. Be abejo, galima rizikuoti ir improvizuoti: atidarai šaldytuvą ir...

Pustrečios valandos koncertui – jau daugoka... O tiek truko pirmoji renginio dalis. Publikos dėmesiu piktnaudžiavo ir koncerto vedėjai – Loreta Sungailienė su „Thundertale“ nariu Laurynu Baškiu.

Antra vertus, reikėjo gi kažkaip užpildyti pauzes, sureguliuojant aparatūrą tokiam gausiam būriui atlikėjų. „Reguliuotojų“ apranga verta atskiro paminėjimo...

Gražiausias koncerto „numeris“ bei prasminga besiformuojanti tradicija – Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko padėka įteikiant apdovanojimą – Klaipėdos vėliavą – už metų darbus uostamiesčiui. ► 25

muzika

„Metropolitan Opera“ – J.Massenet „Verteris” (rež. Richard Eyre).

J.Kaufmannas – Wertheris, S.Koch – Charlotte.

MET archyvo nuotr. ◄ Šįkart vėliavą jis įteikė dviem nusipelniusiems miestiečiams – kompanijos „Bega“ generaliniam direktoriui Aloyzui Kuzmarskiui ir verslininkui Aidui Kaveckiui už savo lėšomis atstatytą ir uostamiesčiui sugrąžintą legendinį burlaivį „Meridianas“.

Taigi mylėti Tėvynę – sudėtingiau...

Valstybinės šventės, jų muzikinė dalis vis dar neįgauna deramo „formato“: arba virkaujama ir dūsaujama, arba nusipiginama. Kovo 11-osios iškilmingame posėdyje Seime šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Giedrius Kuprevičius savo skaudžioje ir aktualioje kalboje retoriškai klausė: „Ar gvildensime tik tas temas, kurios nežeidžia daugumos?“ Perfrazuosiu: ar į šventinio koncerto programą bijome įtraukti meniškesnių, gilesnių ir prasmingesnių kūrinių, kad neįžeistume daugumos?

Meilės istorijos su tragiška baigtimi Klaipėdiečiai turėjo kuo didžiuotis kovo 9 d. sostinėje atsisveikinant su vadinamosios bohemiečių trupės dar 2006 m. pastatytu legendiniu spektakliu – G.Puccini papasakota tragiškos meilės istorija, opera „Bohema“ (režisierė Dalia Ibelhauptaitė, 26

G.Puccini „Bohema“ (2006, rež. D.Ibelhauptaitė).

Bohemiečių archyvo nuotr.

dirigentas Gintaras Rinkevičius, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius). Sausakimšuose Vilniaus Kongresų rūmuose du pagrindinius vaidmenis jame dainavo Klaipėdoje, S.Šimkaus konservatorijoje, muzikinį kelią pradėjusios solistės Sandra Jonušaitė (Mimi) ir Lauryna Bendžiūnaitė (Miuzetė), o filosofo Kolino partija debiutavo E.Balsio menų gimnazijos absolventas Tadas Girininkas, šiandien – žymiausias jaunasis Lietuvos bosas, atliekantis pagrindines boso partijas įvairiuose teatruose. „Bohema“ – pirmasis trupės pastatymas ir yra labai reikšmingas. Jis pakeitė supratimą apie operos meną Lietuvoje, prasidėjo tam tikras operinio meno sąjūdis, į koncertų sales pritraukęs jaunimą. Šiandien bohemiečiai raško savo entuziastingo darbo vaisius: trupė virto Vilnius City opera (meno vadovė D.Ibelhauptaitė). Ši trupė telkia po pasaulį išsibarsčiusius Lietuvos dainininkus bei tampa tramplinu jauniems talentams. Štai S.Jonušaitė šiuo metu yra pagrindinis sopranas Eseno (Vokietija) operos teatre, kur, beje, jau antrą dešimtmetį dirba dar vienas „šimkiukas“ Almas Švilpa.

Tą vakarą S.Jonušaitė demonstravo nepriekaištingą vokalą ir tapo viso spektaklio puošmena. Pernai jos nuopelnai buvo įvertinti Auksiniu scenos kryžiumi – už Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas“ operos meno srityje ji buvo

pripažinta geriausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste, o šiemet jai paskirta 2014 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija.

L.Bendžiūnaitės beveik metus Lietuvoje nebuvo matyti, ji dirbo Stokholme, kur Karališkojoje Švedijos operoje atliko būtent Miuzetės vaidmenį. „Miuzetę pradėjau kurti nuo batų: tokių raudonų ir ilgų, aukštų ir nepatogių, kaukšinčių net einant ant pirštų galiukų. Tai ir padiktavo jos charakterį“, – pasakojo dainininkė.

Būtent charakterio ryškumu ir įtaigumu, lanksčia nuoširdžia vaidyba solistė pavergė klausytojus. Šiuo metu ji ruošiasi gyvenimui Vokietijoje, Štutgarte.

Dramatiška meilės istorija buvo „papasakota“ jautriai, nuoširdžiai ir jaudinamai.

Ypač įspūdingas ir dinamiškas choras antrajame operos veiksme, kavinės scenoje Lotynų kvartale, labai priminė prieš keletą metų Vienos „Staatsoper“ matytą kinematografišką legendinio Franco Zeffirelli „Bohemos” pastatymą, kuriam jis pats sukūrė ir scenografiją.

Klaipėdiečiai turėtų pasinaudoti išskirtine galimybe projekte „Live in HD“ balandžio 5 d. „Forum Cinemas“ pamatyti būtent šį F.Zeffirelli pastatymą – transliaciją iš garsiojo Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET). Šis spektaklis, operos režisūros guru pastatytas dar 1981 m., viršijo visus MET rekordus – jis buvo

muzika

parodytas daugiau kartų, nei bet kuris kitas šio teatro spektaklis. Būtent antrasis veiksmas po premjeros sukėlė daugiausia diskusijų ir sulaukė kritikos pastabų – menininkui buvo priekaištaujama dėl hiperrealistinio scenovaizdžio, dėl gausybės daiktų scenoje. Šiandien tai priimama kaip šio pastatymo stiprybė, o garsusis metras yra kviečiamas nusilenkti ne po viso spektaklio, o būtent po antrojo veiksmo.

Progą pasimėgauti aukščiausios prabos operos menu daugelis ir vėl praleido: kovo 15 d. „Forum Cinemas“ tiesiogiai transliavo dar vieną MET pastatymą, dar vieną tragišką meilės istoriją – J.Massenet „Verterį“ su operos Apolonu vadinamu nepakartojamu vokiečių tenoru Jonu Kaufmannu pagrindiniame vaidmenyje (kituose vaidmenyse – Lisette Oropesa, Sophie Koch, Davidas Bižićius, Jonathanas Summersas). Pertraukų metu su atlikėjais bendravusi Patricia Racette, jau pažįstama kaip Toskos partijos atlikėja to paties projekto spektaklyje „Toska“, kalbindama puikųjį tenorą informavo, kad solisto gimtojoje Vokietijoje į „Verterį“ nupirkta milijonas (1.000 000!) bilietų. Tai bent palaikymas! Klaipėdoje spektaklį žiūrėjo per 20 operos gerbėjų...

Su atsidavimu profesijai ir pašaukimui Dėl pastarojo spektaklio teko praleisti progą ir galimybę pirmą kartą išgirsti KVMT orkestro solistus. Tokie koncertai ne naujiena Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro repertuare, jie mobilizuoja

kolektyvą, skatina meistriškumo augimą. Šią sveikintiną idėją Klaipėdoje iškėlė ir realizavo teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis. Pasak profesionalų, koncertas buvęs įdomus, o iš solo grojusių atlikėjų buvo išskirtas violončelininkas Matvejus Golbergas.

Ar į šventinio koncerto programą bijome įtraukti meniškesnių, gilesnių ir prasmingesnių kūrinių, kad neįžeistume daugumos?

Kitą vakarą, kovo 16-ąją, teatro kolonų salėje vykusiame „Itališkame koncerte“ turėjome galimybę išgirsti ir didžiąją dalį teatro trupės dainininkų. Ypatingo balso valdymo reikalaujančius belkanto operų arijas ir ansamblius atliko Regina Bagdonavičiūtė, Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis, Rita Petrauskaitė, Gintautas Platūkis, Loreta Ramelienė, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Rokas Spalinskas ir Rasa Ulteravičiūtė. Jiems akompanavo Milo Longo (Italija).

Iš italų operos aukso fondo programos numerių išskirčiau sudėtingą G.Rossini „Pelenės“ sekstetą, kuriame atlikėjai pademonstravo ansamblinio muzikavimo įgūdžius, gerą dikciją bei muzikinę artikuliaciją. Vieniems patirties stoka, kitiems fizinė būklė neleido iki galo atskleisti belkanto grožio. Pagyrimo vertas A.Raulinavičius, įtikinamai perteikęs

R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas kartu muzikuoja 25 metus.

hercogo charakterį G.Verdi „Rigoleto“ ištraukoje bei gerai vedęs savo personažo liniją viename sudėtingiausių ansamblinės literatūros pavyzdžių – šios operos trečiojo veiksmo kvartete.

Išvysčius idėją, tokie orkestro solistų ir dainininkų koncertai, nereikalaujantys didelių finansinių investicijų, galėtų tapti tradiciniu ciklu. Galbūt tai būtų impulsas profesinio meistriškumo augimui, į teatro repertuarą įneštų naujų spalvų.

Atsidavimą ir ilgametę ištikimybę fortepijoninio ansamblio žanrui kovo 14-ąją demonstravo Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. Duetas kūrybinės veiklos 25mečiui skirtoje programoje „Skambančios planetos“ atliko įspūdingą, efektingą programą. Joje ypač galinga jėga suskambo dvi simfoninių kūrinių transkripcijos. Šių kūrinių interpretacijos pasižymėjo originalia traktuote. R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ uvertiūroje (C.Debussy aranžuotė) Sentos baladės intonacijos įgavo netikėtų, prislopintų spalvų, o originale masyvi jūreivių choro tema čia nuskambėjo jautriau ir švelniau. F.Lisztas, fortepijoną vadinęs savo artimiausiu draugu, siekė jam suteikti orkestro skambesį. Tąvakar buvome atvirkštinio virsmo liudininkai.

Simfoninėje poemoje „Preliudai“ imponavo atlikėjų tembrinės paieškos, potėpiai buvo ypač ryškūs temų plėtojimo padaloje. Dar daugiau spalvų pianistai surado G.Holsto „Planetose“. Pasiekta branda, kai du instrumentai skamba tarsi vienas.

Vytauto Petriko nuotr.

27

Svečias

M.Longo: operą gali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koridoriuose praėjusį lapkritį pirmąkart pasirodęs nepažįstamasis traukte traukė smalsuolių žvilgsnius. Elegantiškas, mandagus, nuolat visiems besišypsantis, sunkiai nusakomo amžiaus vyriškis – akivaizdu, nevietinis. Užkalbintas, jis atsako itališku akcentu „paskaninta“ anglų kalba. O tuos, kuriems tokiu būdu susipažinti nesiseka, Milo Longo nustebina pats kreipdamasis kiek kampuotomis, bet – lietuviškomis frazėmis!

Italą muziką M.Longo į Lietuvą atvedė meilė.

28

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Svečias

pamėgti kiekvienas Jovita NAVICKAITĖ

47-erių pianisto, klavesinininko, vokalo pedagogo M.Longo namai – Mesinoje, Sicilijoje, įspūdinga gamta ir senovės Romos laikus menančia architektūra garsėjančiame Italijos regione. Ten jis daugiau nei du dešimtmečius bendradarbiauja su Mesinos ir Taorminos teatrais, kuriuose su žymiais italų dirigentais, dainininkais bei režisieriais yra pastatęs per 80 operų. Didžioji dalis jų – italų kompozitorių kūriniai. Be to, M.Longo dirba dėstytoju Kalabrijos muzikos konservatorijos Lyrinio dainavimo katedroje. O pakviestas dirbti statant itališkas operas, keliauja po Vakarų Europą, Graikiją, Tolimųjų Rytų šalis. Šiandien M.Longo turi namus ir Klaipėdoje. Svečią kalbinome Klaipėdos muzikiniame teatre kovą vykusio „Itališko koncerto“ išvakarėse.

Kad durys atsivertų akimirksniu – Milo, kokia jūsų atsiradimo Klaipėdoje istorija?

– Į Klaipėdą pirmąkart atvykau 2012-ųjų rugpjūtį. Sicilijoje sutikau savo mylimąją, lietuvaitę, taip pat muzikantę. Ji groja altu. Taigi kai žmonės manęs klausia, kas atvedė į Lietuvą, atsakau – meilė. Aš tik sekiau jai iš paskos. Praėjus dar metams, 2013 metų rudenį, kilo mintis susipažinti su vienintelio Klaipėdos teatro, kuriame mano profesinės žinios galėjo būti reikalingos, veikla. Vieną dieną tiesiog užėjau, prisistačiau, palikau savo kūrybinę biografiją. Po poros valandų sulaukiau skambučio, o po kelių savaičių jau pradėjome darbą su solistais. Nusprendėme įgyvendinti projektą – surengti koncertą, kuriame skambės žymiausių italų kompozitorių kūriniai.

– Tam, kad durys atsivertų akimirksniu, jūsų kūrybinėje biografijoje turėjo būti išties reikšmingų pasiekimų.

– Tiesą sakant, nenustebau, jog mano biografija buvo skaitoma, analizuojama. Nustebino reakcijos greitis. Italijoje tai nėra dažnas reiškinys. Net jei tavo pasiekimai yra tikrai verti dėmesio, daugelis tiesiog per daug užsiėmę domėtis kitais.

Mokslus baigiau Mesinos ir Romos muzikos akademijose. Mano mokytojas buvo žymus italų pianistas Carlo Bruno. Tačiau savo „širdies mokytoju“ vadinu Roberto Bianco – jis mažai kam žinomas, tačiau neprilygstamas fortepijono virtuozas. Mano tolesnę karjerą ir gyvenimą pakeitė pažintis su opera. Nuo pat pirmųjų fortepijono studijų metų buvau apsuptas solistų – jie buvo mano draugai, kolegos. Vėliau tai tapo darbu, ir štai dabar jau skaičiuoju 20 metus profesionaliame operos pasaulyje. Pradėjęs pats dirbti su solistais, žinių ir patirties sėmiausi iš savo reikšmingiausio mokytojo Maurizio Arenos, tuo metu dirbusio Mesinos operos teatro vokalo korepetitoriumi, dirigentu. Šiuo metu jis kviečiamas statyti operas garsiausiuose pasaulio operos teatruose. Tai, kaip jis ruošia solistus operų partijoms, yra tikras realybės šou. Apibūdinti neįmanoma – tai reikia pamatyti. Be to, M.Arena yra puikus G.Verdi kūrybos žinovas, tapęs tiltu tarp Tullio Serafino – garsaus dirigento, gyvenusio kompozitoriaus laikmečiu – ir mūsų dienų. Iš jo mokiausi tinkamai interpretuoti G.Verdi operas – taip, kaip jas suprato pats maestro.

Ką šiandien vertina italai – Pernai šventėme 200-ąsias G.Verdi gimimo metines. Jūsų manymu, Italijoje šiai sukakčiai buvo skiriamas pakankamas dėmesys?

– Man pačiam per praėjusius metus vien prie „Rigoleto“ pastatymų teko dirbti triskart. Ar pakankamas dėmesys? Ir taip,

ir ne. Teatrai statė G.Verdi operas, repertuaruose jų išties netrūko. Bet šventės, tos svarbios progos nemačiau žmonių veiduose. Italijoje susidomėjimas teatru palaipsniui blėsta, žmonės nesidomi lyrine muzika. Gaila, kad turiu tai sakyti, bet Italija nebėra muzikos kultūrai tinkamiausia šalis. Juk turime tokį palikimą.

Kitas klausimas, ką su juo darome, ką vertiname...

– Iš tiesų – ką šiandien vertina italai?

– Maistą... Moteris ir automobilius. Tik ne kultūrą.

– Italija visuomet turėjo gilias operos tradicijas. Kas, jūsų manymu, nutiko?

– Tas tradicijas, apie kurias kalbate, mes po truputį prarandame. Šiandien operos šalys yra Vokietija, Prancūzija. Nenorėčiau dėl to kaltinti vien politikų. Tai platesnis socialinis veiksnys. Muzika randa sąskambių visuomenės kultūroje.

Prieš keletą metų Mesinos operos teatre statėme G.Verdi operą „Ernani“. Premjeros dieną 1000 vietų žiūrovų salėje sėdėjo vos 200 žmonių.

Problemų įžvelgiu ir kai kurių teatrų administravimo procesuose. Žinoma, esama ir teigiamų pavyzdžių. Štai Taorminos operos teatras kaskart surenka pilnas sales žiūrovų, bilietai parduodami pusmečiui į priekį. Taip, miestas sulaukia didelio srauto turistų, pats teatras yra antikinis, istorinis. Tačiau svarbu ne išoriniai veiksniai, o institucijos gebėjimas tvarkytis savo viduje, komunikuoti su visa išsiskaidžiusia išore. Štai kodėl į šį teatrą galime pasikviesti R.Brusoną ar R.Blake'ą – operoms, J.Carreras, A.Bocelli – koncertams ir daug kitų garsių solistų. Beje, Taorminos operos teatras yra išlaikomas be valstybės ar miesto paramos, tik iš privačių lėšų. O mano minėto Mesinos teatro, veikusio nuo 1852-ųjų, durys jau užsidaro, rimtų problemų turi svarbūs antikiniai Florencijos, Neapolio, Romos teatrai. Nėra pinigų... ► 29

Svečias

◄ – Galbūt gyvename laikmečiu, kai operos klausytojams būtinas tam tikras pasirengimas – apsiskaitymas, žinios, galų gale svarbus ir auklėjimas?

– Manau, jog labai svarbu dirbti su mokyklomis. Moksleiviams galima padėti suprasti tą muziką, bet pirmiausia ją reikia išgirsti. Mano nuomone, operos žanrui jokių specialių paaiškinimų, apibūdinimų nereikia. Operoje yra melodija, ritmas, harmonija – visa tai, ką gerai įsiklausius gali išgirsti ir pamėgti kiekvienas. Galimybes visi turime vienodas. Operos neklauso tik tie, kurie nenori to daryti. Lyrinėje operoje, priešingai nei kine ar grožinėje literatūroje, net nebūtina suprasti teksto, pakanka stebėti veiksmą scenoje, choreografiją ar scenografiją. Opera – tai daugybė gražių dalykų viename. Mūsų istorinis laikmetis toks, kad žmogus nebegali ilgiau nei dešimt minučių žiūrėti televizijos, nepabandęs perjungti kanalo. Ką jau kalbėti apie 3–4 veiksmų operas. Naujas komunikacijos laikmetis. Nežinau, kaip tai spręsti – aš tik pianistas (juokiasi).

Dainuoja kartu su solistais – Milo, kaip tiems, kurie nėra susidūrę, paaiškintumėte, koks konkrečiai yra jūsų, vokalo korepetitoriaus, operos pasaulyje vadinamo coacheriu, darbas?

– Mano darbas – padėti solistams tinkamai paruošti operų partijas. Turiu pianisto išsilavinimą, tačiau skambinti operą nėra tas pats, kas groti F.Chopiną ar F.Lisztą.

Vaizdžiai kalbant, vokalo korepetitorius, coacheris, ne seka solisto operos suvokimo keliu, bet pats nurodo jam kryptį – tai apima dinamiką, ekspresiją ir daug kitų elementų. Dainuoju kartu su solistais.

Spektaklio repeticijų etape coacheris yra svarbiausia muzikinės pastatymo dalies figūra. Pasaulyje esama tokių žinomų coacherių kaip Richardas Parkeris, dirbantis su operos scenos megažvaigždėmis.

– Kai kurie solistai, norėdami pasitobulinti, yra pasirengę keliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

– Taip, tokių yra. Asmeniškai aš dirbu pagal sutartis su teatrais ir tuomet bendrauju su visais konkretaus operos pastatymo solis30

„Itališkas koncertas“, parengtas M.Longo su Klaipėdos muzikinio teatro solistais, kovo 16-ąją nuskambėjo

tais. Niekuomet nesiverčiau privačiomis vokalo pamokomis. Pasakysiu atvirai: nemėgstu prašyti žmonių mokėti man pinigus.

Nors prašymų mokyti esu sulaukęs, tačiau iki šiol atsisakydavau. Galbūt ateityje...

– Ar esate pastebėjęs tam tikrų universalių klaidų, kurias daro solistai?

– Solfedžio, intonavimo, balso pozicijos.

Daugeliui solistų būdinga savyje ieškoti didelio, galingo balso. Tačiau jei garso per daug, natos dažnai žeminamos. Kita vertus, jei balsas per siauras ir per tiesus, intonuojama tiksliai, bet garsas atsiduria nosyje. Svarbu rasti aukso viduriuką, nors tai nėra lengva. Reikia pasakyti, kad po tiek metų praktikos gana greitai atskiriu kritiką priimančius solistus nuo tų, su ku-

Ne lėšų stoka, bet žmonių tingumas, motyvacijos nebuvimas, abejingumas viskam, kas aplink vyksta, šiandien yra didžiausia Italijos kultūros problema. riais kalbėtis, analizuoti klaidas beviltiška.

Gerų vokalo pedagogų yra daug. Visų mūsų pastabos solistams yra panašios, tačiau skiriasi būdai, kuriais mes nusakome pojūtį, sukeltą kito žmogaus dainavi-

mo. Solistui svarbu surasti tokį mokytoją, kurio pasirinktas kalbėjimo būdas būtų priimtinas ir suprantamas. Mano manymu, priešingai nei kitose profesijose, operos dainininko karjeroje nėra vadinamųjų laiptelių. Supratus ir išmokus esminius dalykus, atsiveria visai kita dainavimo patirtis, kitas pasaulis. Kiekvienam solistui linkiu pasiekti tokį etapą, kai dainavimas nebekelia problemų ar baimių. Štai tada galima dainuoti bet ką – operą, operetę, miuziklą. Tačiau, jei problemų yra, jos tam tikru momentu būtinai pakiš koją.

Su garsiausiomis scenos žvaigždėmis – Esate dirbęs su garsiausiomis pasaulio operos žvaigždėmis. Kurios jų paliko didžiausią įspūdį?

– Mesinos ir Taorminos operos teatruose bendradarbiavome su R.Brusonu, R.Blake’u, E.Dara – likimo dovana juos pažinti. E.Dara yra italų operos legenda – bas buffa (komiškosios operos bosas), scenoje praleidęs 40 metų. Su juo statėme G.Rossini „Sevilijos kirpėją“, „Pelenę“, „Don Pascuale“. Esu sutikęs ir nepaprastai gabių, tačiau nelaimingo likimo solistų – pavyzdžiui, Glorią Scalchi. Dėl sveikatos problemų jos karjera baigėsi pačioje viršūnėje. Su visame pasaulyje žinomu dainininku A.Bocelli rengėme koncertą

Svečias

to paties teatro Kolonų salėje.

Taorminoje – linksmas vyrukas, malonus žmogus, tačiau solistas, aš atsiprašau, nekoks (juokiasi). Didelį įspūdį paliko sopranas Martina Scerafin, šiuo metu dainuojanti „La Scala“, „Covent Garden“ ir kituose pasaulio operos teatruose. Tiesa, yra buvę ir talentingų, tačiau konfliktiškų solistų – pavyzdžiui, italų sopranas D.Dessi, kuriai negalioja absoliučiai jokios pastabos. Tenoro R.Blake’o koloratūros apimtis tokia, lyg jis nebūtų žmogus, tačiau lygiai taip pat per kraštus veržiasi ir jo temperamentas. C.Almaguera – įspūdingiausias baritonas, kurį iki šiol esu sutikęs. Šiandien operos pasaulyje jis yra geriausias pasirinkimas „Rigoletui“.

– Kaip rinkotės kūrinius „Itališkam koncertui“ Klaipėdoje?

– Koncerte norėjosi parodyti pačių reikšmingiausių italų bel canto kompozitorių kūrinius: V.Bellini, G.Rossini, G.Donizetti ir G.Verdi. Programoje sudėti fragmentai tų operų, kurios man pačiam be galo patinka – tai „Sevilijos kirpėjas“, „Pelenė“, „Don Pascuale“. Šių kompozitorių muzika mane visuomet be galo žavėjo. Jei reikėtų išskirti favoritą, juo turbūt būtų G.Rossini.

Tai, ką jis padarė su opera buffa (iš it. komiškoji opera), yra protu nesuvokiama ir kartu genialu! Tiesa, koncerte neskambės G.Puccini muzika. Į programą jos neįtraukėme sąmoningai – balandį Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks grandiozinis koncertas „Auksiniai G.Puccini operų puslapiai“. Nesinori kartotis.

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Laisvas dirbti ten, kur jo reikia – Su Klaipėdos muzikinio teatro solistais dirbote kone pusmetį. Kaip jums ir jiems sekėsi?

– Esu labai patenkintas. Visą šį laiką jaučiau didelį solistų užsidegimą, kurio visada ieškau. Ne lėšų stoka, bet žmonių tingumas, motyvacijos nebuvimas, abejingumas viskam, kas aplink vyksta, šiandien yra didžiausia Italijos kultūros problema.

Priešingai čia, Lietuvoje, pamačiau norą dirbti, tobulėti. Man ši šalis – nauja patirtis ir naujas atradimas.

Klaipėdoje turėjau galimybę susipažinti su daugeliu teatro solistų – dirbau su 13 žmonių. Žinoma, iš pradžių keblumų kildavo. Visų pirma – kalbinių. Tobulinome italų kalbos tarimą, melodijų frazavimą, analizavome kiekvieno solisto silpnąsias ir stipriąsias puses, diskutavome, mokėmės, dailinome operų arijas ir duetus. Kurį laiką skirtingai supratome melodijų frazavimą.

Mano įsitikinimu, operoje būtinos ilgos frazės, dainuojant vienu įkvėpimu, labai svarbu sekti melodinę liniją. Nuolat jaučiau įsiklausymą ir norą atlikti italų operą taip, kaip ją interpretuoti leidžia mano profesinė patirtis. Todėl tikiu, jog ir šio koncerto rezultatas bus geras.

– Nepatikėjau savo ausimis pirmąkart išgirdęs Mindaugą Rojų, nuostabiais tembro atspalviais apdovanoti Valerija Balsytė ir Rokas Spalinskas, puikūs sopranai Rita Petrauskaitė, Rasa Ulteravičiūtė; daug gražių dalykų galėčiau pasakyti apie kiekvieną, su kuriuo teko dirbti. Žinoma, yra ir trūkumų: kažkam trūksta atkaklumo mokantis, kitam – drąsos atsisakyti klišių, pasitikėjimo savimi, galiausiai – gero mokytojo.

– Milo, kokie jūsų tolesni planai? Galbūt ketinate ilgesniam laikui įsikurti Klaipėdoje?

– Po „Itališko koncerto“ išvykstu į Maltą statyti G.Puccini „Toską“, vasarą Sirakūzuose, Graikijoje, laukia G.Verdi „Aida“, ateinantį rudenį Taorminos teatre – „Toska“, P.Mascagni „Cavalleria Rusticana“, V.Bellini „Zaira“. Į Klaipėdą aš bet kuriuo atveju reguliariai vis sugrįšiu, todėl viliuosi, kad galimybių bendradarbiauti su teatru atsiras ir ateityje. Klaipėda man patinka. Mėgstu vaikščioti Danės pakrante, užsukti į „Kurpius“, galiausiai – jau turiu čia namus. Esu laisvas dirbti ten, kur manęs konkrečiu metu reikia. Be to, žodžiai „planuoti gyvenimą“ man tarpusavyje nedera (juokiasi).

– Ar radote čia sau pačiam netikėtų talentų?

31

AFIŠA

Festivalio koncertams vadovaus dirigentai M.Gražinytė-Tyla, D.Katkus, A.Lakstigala, A.Mustonenas, M.Pitrėnas, A.Vildžiūnas, T.Ambrozaitis, R.Šervenikas.

XXXIX Klaipėdos

Klaipėdos koncertų salė jau rytoj atvers vartus didingam klasikos skambesiui: kovo 28 – balandžio 24 dienomis, kviesdamas pajusti melodijos grožį, harmonijos darną ir formos tobulumą, čia vyks XXXIX festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“.

Išreiškiantys darnią tradicijų ir naujovių sintezę jo renginiai intriguoja stambių formų klasikinės muzikos projektais, programų ir kolektyvų pavadinimais, atlikėjų ir kompozitorių pavardėmis. Melomanus burs ir prieškoncertiniai susitikimai su ypatingais lietuvių bei užsienio menininkais.

Simfoniniai susitikimai Kovo 28 d. „Simfoninių susitikimų“ vakarą scenoje pasirodys du Lietuvos vardą pasaulyje garsinantys menininkai. Tai JAV gyvenantis, išskirtine charizma ir menine įtaiga apdovanotas pianistas Andrius Žlabys ir Vokietijoje reziduojanti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, neseniai laimėjusi konkursą Zalcburgo operos teatro pagrindinės dirigentės pareigoms eiti.

Kartu su LNSO parengtoje simfoninės muzikos programoje skambės klasikos, romantikos ir šiuolaikinės muzikos pynė: monumentali L. van Beethoveno Penktoji simfonija, J.Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas bei R.Šerkšnytės simfoninė partitūra „Ugnys“. Bet prieš tai 17 val. – prieškoncertinis susitikimas su atlikėjais.

32

Saulės takas

Iš gelmės prabyla balsas

Balandžio 2 d. pavasarišką „Saulės taką“ nuties Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas meno vadovo Donato Katkaus. Šiemet 20-ąjį gimtadienį minintis kolektyvas yra „vienintelis Lietuvoje, išbandęs ir orą, ir vandenį, nepabijojęs nusileisti net į Velnio duobę“.

Nesijaudinkite, šįkart renginys nebus tiek ekstremalus (nors kiekviename susitikime su D.Katkumi ir jo bendraminčiais slypi didelė siurprizo tikimybė).

Jame skambės daug puikios muzikos, kurią vilniečiai atliks kartu su Vakarų muzikos virtuozų elitui priklausančia fleitininke Camilla Hoitenga (Vokietija, JAV). Ji laikoma viena madingiausių ir kūrybiškiausių šiuolaikinių menininkių, praplėtusių tiek fleitos galimybių arsenalą, tiek repertuarą.

Koncerte skambės C.Ph.E.Bacho, J.Haydno, A.Ginasteros, F.Bajoro kūriniai. 17 val. – prieškoncertinis susitikimas.

Sakoma, jog violončelės skambesys yra artimiausias žmogaus balsui. Iš gelmės prabylanti šios koncertinės programos sumanytojo Mindaugo Bačkaus violončelė „Polifonijos“ choro garsų apsuptyje balandžio 4 d. kurs magišką ritualą.

Unikalus Viktoro Gerasimovo balsas kils į nežemiškas aukštybes. J.Rutterio Requiem – skaudžios netekties paženklinta muzika – skleis skaidrų liūdesį. Netipiškoje šio kūrinio tembrinių spalvų paletėje suskambės arfa, vargonai ir perkusija. Meditacijai nuteiksiantį koncertą „Iš gelmės prabyla balsas“, kuriame taip pat bus atlikti E.Hovland ir A.Arensky kūriniai, diriguos Tomas Ambrozaitis.

Antarktinis koncertas Festivalyje balandžio 8 d. vėl bus proga gėrėtis išraiškingu bei įkvepiančiu esto Andreso Mustoneno muzikavimu. Šįkart entuziazmo ir idėjų nestokojantis menininkas diriguos orkestrui „Glasperlenspiel

AFIŠA

muzikos pavasaris Sinfonietta“ (Estija). Koncerte skambės Vienos klasikų bei šių dienų estų autorių muzika: J.Haydno, W.A.Mozarto, P.Vähi, G.Grigorjevos kūriniai. „Antarktinis koncertas“ – tai ne tik programos, bet ir P.Vähi kūrinio pavadinimas, garsais nukelsiantis į patį piečiausią žemės rutulio tašką. Gitarai ir orkestrui skirtos ir neįprasta instrumentuote pasižyminčios kompozicijos solo partiją atliks Rémi Boucheris (Kanada).

Prieš koncertą 17 val. vyks susitikimas su atlikėjais.

Miesto labirintas Balandžio 17 d. Klaipėdos kamerinis orkestras programoje „Miesto labirintas“ suskambės tikrai galingai, nes bus padidintas iki simfoninės sudėties. Orkestrui diriguos pripažintas batutos meistras Modestas Pitrėnas.

Ne tik klaipėdiečiai pageidauja dažnai matyti šią kūrybingą asmenybę prie dirigento pulto. M.Pitrėno pasirodymų geografija kasmet plečiasi į visas pasaulio puses. Šiame koncerte jis diriguos XX ir XXI a. muziką, kurios autorius – C.Debussy, I.Stravinskį, O.Golijovą, L.Narvilaitę – skiria tiek laiko ir erdvės atstumai, tiek meniniai imperatyvai. Tačiau impresionistiniame gamtos ar urbanistiniame miesto

peizažuose klausytojai turėtų atrasti sau artimų ir jaudinamų motyvų. 17 val. vyks prieškoncertinis susitikimas.

Prisikėlimo metas Balandžio 21 d. Klaipėdos muzikos pavasaris pamalonins publiką nemokamu sakralinės muzikos koncertu „Prisikėlimo metas“, vyksiančiu Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje.

Antrąją šv. Velykų dieną po koplyčios skliautais aidės „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“. Su Klaipėdos choru „Aukuras“, diriguojamu meno vadovo Alfonso Vildžiūno, Ch.Gounod sukurtas mišias giedos klaipėdiečiai solistai Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), Tadas Jakas (tenoras), Valdas Kazlauskas (baritonas), vargonuos Vilimas Norkūnas.

Gintarinio garso orkestras Iš gintarinio Latvijos pajūrio į Klaipėdą balandžio 22 d. atvyks Liepojos simfoninis gintarinio garso orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Atvaro Lakstigalos.

Turintis itin gerą reputaciją ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje kolektyvas aktyviai koncertuoja, stebina itin darniu ir kokybišku skambesiu. Kitas latvių orkestro skiriamasis bruožas – patrauklios koncer-

tinės programos, kuriose vietos randa tiek pasaulinė klasika, tiek nacionaliniai opusai.

Koncerte „Gintarinio garso orkestras“, be F.Chopino Fortepijoninio koncerto, dar bus atliekamos latvių kompozitorių kūrinių pasaulinės premjeros. Vieno jų solo partiją paskambins bene garsiausias latvių pianistas lietuviška pavarde Vestardas Šimkus.

Prieškoncertinis susitikimas – 17 val.

Didžioji simfonija bosui Festivalio baigiamasis koncertas „Didžioji simfonija bosui“ balandžio 24 d. užvers didingos klasikos vartus. Klaipėdos melomanams jis pristatys net kelis „didžiuosius“: Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, šįkart diriguojamą Nacionalinės premijos laureato Roberto Šerveniko, ir Almą Švilpą (Lietuva, Vokietija), kurio balsas, aktorinis meistriškumas, traukia ne tik publikos, bet ir žinovų dėmesį. Jau daugiau nei 15 metų solistas gyvena Esene, dainuoja Vokietijos, Austrijos, Olandijos operų teatruose. Klaipėdoje jo atliekamos didžiosios W.A.Mozarto, G.Verdi, M.Glinkos operų arijos žada būti tokios pat įspūdingos, kaip ir F.Schuberto Didžioji 9-oji simfonija. 17 val. rengiamas prieškoncertinis susitikimas.

Muzika atveriantis pavasario vartus festivalis vyks Klaipėdos koncertų salėje. Koncertų pradžia – 18 val. Bilietai – po 20–70 Lt. 33

gintaro lašai

Rašytoja N.Kepeni

Rašytoja N.Kepenienė prisipažino galinti rašyti bet kur, nes moka atsiriboti.

34

gintaro lašai

ienė: tikiu tekstu Rašymas suteikia tiek svaigių galimybių. Tekstai gali tapti paminklu, jais galima kovoti.

Arba jais galima pabėgti nuo tikrovės ir gyvenimo. O kur dar visos žemiškos pagundos – praturtėti, išgarsėti.

Kalbant su viena iš produktyviausių pajūryje gyvenančių rašytojų Nijole Kliukaite-Kepeniene, aiškėja, kad jai rašymas jau ilgus metus yra kasdienė praktika, padedanti geriau suprasti save ir gyvenimą. Tai labiau į vidų nei išorę sutelktas veiksmas, padedantis sugaudyti ir nugludinti sūkuriuojančias mintis. N.Kepenienė rašo ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Rašo dažnai net kelis tekstus iš karto, mat jie yra linkę „maitintis“ vis kita nuotaika.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pauliaus Sadausko nuotr.

Skaitytojai dar nebaigė džiaugtis naujausiu kūriniu – romanu „Maršalitas“, o rašytoja jau darbuojasi ties baltiškomis pasakomis. „Jau ir pamiršau, kaip ten baigėsi“, – juokėsi man prisipažinus, kad mudviem susitikus dar nebuvau perskaičiusi visos knygos. ► 35

gintaro lašai

◄ „Maršalitas“ – romanas apie trupančią šeimą, apie vertybes ir kūrybą, meilę, santykius tarp artimųjų, kitokio žmogaus priėmimą ir supratimą. „Maršalito“ sutiktuvės Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje ir buvo pokalbio su autore priežastis.

Visas miestas žydėjo tulpėmis nešinais vyrais. Gėrėme kavą, dairėmės į už langų banguojantį vandenį ir kalbėjomės apie skaitymą, rašymą ir, taip, „Maršalitą“.

Dabar įdomiausia – stilius – Per savo knygos pristatymą sakėte, kad rašote beveik kiekvieną rytą. Tad nekyla abejonės, ar esate rašytoja (o ir išleistos knygos bei gauti įvertinimai tai patvirtina). Bet ar randate laiko skaitymui, ar esate skaitytoja?

– Rašymas ir skaitymas man yra kažkuo labai susiję. Itin dažnai būna – pasiimu knygą, bet negaliu ilgai skaityti, nes skaitau ir iškart kyla noras atsakyti, paprieštarauti, atsiranda visokių minčių, kurias vėliau bandau įterpti į savo tuo metu rašomą darbą. Kažkas ir įsipina. Skaityti be galo įdomu, tik trūksta laiko.

– Ką mėgstate skaityti? Gal prisimenate, kas iš paskutiniu metu skaitytų kūrinių jums įstrigo labiausiai?

– Mano svajonė yra psichologija, filosofija. Norėjau ir studijuoti, bet stojant ten reikėjo matematikos, o mano matematika – nekokia.

Kai studijuoji savarankiškai, vis tiek kažkaip ne taip. Pavyzdžiui, pasiėmiau Arthurą Schopenhauerį, skaitau, labai įdomu, bet tas skaitymas yra tik priešokiais. Reikia gilumos. Gal dėl rašymo įpročio – turi mintį ir vėliau ją gvildeni. Pastebėjau, kad rašydama kartais išmąstau gana įdomių dalykų.

– Michelis de Montaignis rašė, kad retai kada skaitąs mūsų laikų autorius, nes senovės rašytojai, jo nuomone, yra daug subtilesni ir turiningesni... Kaip manote, ar literatūrai svarbi laiko tėkmė, ar šiandieninių autorių kūriniai reikalauja kitokių skaitytojo savybių nei, tarkime, XX a. pradžios rašytojų knygos?

– Norėtųsi, kad taip būtų. Kad kiekvieną kartą rastume kažką naujo. Pavyzdžiui, dabar labai įdomu skaityti Andrių Jakučiūną. Man atrodo, kad jis rašo labai naujai.

Bet net ir tada, kai rašoma laiko patikrintu stiliumi, kaip rašo kad ir Kristina Sabaliauskaitė, – vis tiek juntamas savitumas.

Dabar kaip tik tas metas, kai man įdomiausia stilius. Ateinu į knygyną, atsiver-

čiu knygos pradžią, po to vidurį, paskaitau po truputėlį ir man jau aišku, ar norėsiu tos knygos. Kiek bebūtų pagaunantis siužetas – jei man nepatiks stilius, kaip ta knyga parašyta, jos neskaitysiu. Šiuo metu man labai patinka Marguerite Yourcenar, Bruno Schulzas.

Vaikams reikia sekti pasakas – Yra daug nerimaujančių, kad stiprėjant informacijos vizualizavimo tradicijai knygos labai greitai ims balansuoti ant išnykimo ribos. Pasaulyje augęs užsidarančių knygynų skaičius lyg ir patvirtino tą baimę. Kaip manote, ar reikia jaudintis?

– Net ir paprieštaraučiau. Panašiai nuolat sakoma, kad ir kaimai, miesteliai baigia išmirti, prasigerti. O man atrodo, kad po truputį, po truputį atsigauna. Bent dabar, kai važinėju į susitikimus su skaitytojais, matau, kaip žmonės skaito. Gal net daugiau nei prieš kokius penkerius metus.

Su vaikais sudėtingiau – jie skaito tai, ką jiems liepia mokykloje. Nors yra ir labai apsiskaičiusių vaikų, turbūt daugiau apsiskaičiusių nei mes kažkada. Būtent jaunimo. Kažkada rašytojai ėjome į bibliotekas (Juozas Šikšnelis buvo sugalvojęs

N.Kepenienės romano „Maršalitas“ sutiktuvės I.Simonaitytės bibliotekoje sudomino visą būrį klaipėdiečių. Jiems naują knygą pristatė J.Šikšnelis, S.Simanaiti 36

gintaro lašai

tokį dalyką) ir kalbėjomės su skaitytojais.

Bendraudama su vaikais pastebėjau, kad jie neatsimena autorių. Pavyzdžiui, sako: „Nežinau, ten tos knygos apie salas...“.

Pasižiūriu lentynoje, o ten visa serija tų knygų. Parsinešiau namo, atsiverčiau ir matau, kad vaikystėje esu tai skaičiusi.

Vaikai gal net netikėtų, kad ir aš galėjau jas skaityti.

Protingiausi dalykai yra knygose. Mes turime skaityti. Kitaip mūsų bendravimas bus labai paviršutiniškas.

Tikiu tekstu. Kas bebūtų – geras tekstas išliks. Mes turbūt niekada neturėjome tiek daug popierinės literatūros, kaip dabar.

Nesakau, kad visa geros kokybės, net jei kalbėtume apie garsias, verstines knygas.

Juk yra rašytojų mokyklos, išmokstama sukonstruoti siužetą, bet nėra teksto gyvumo, skonio, stiliaus. Pažiūrėkime į klasikus – jie patys iš savęs rašė. Pavyzdžiui, Knutas Hamsunas, jis apskritai buvo neapsiskaitęs, jokios mokyklos nebaigęs. Bet pats iš savęs sukūrė naują rašymo sistemą.

Jei taip teisingai, tvarkingais sakinėliais su-

dėlioji – viskas lyg ir vietoje, bet nežinau, ką ten skaityti. Tačiau žmonės skaito, ryja, vartoja. Gal net neieško išminties – pakanka meilės istorijų.

– Kokius matote šiandieninius skaitytojus ir kaip manote, iš kur tas jų skaičiaus daugėjimas?

– Patys žmonės atrodo paaugę, daugiau viskuo besidomintys. O skaitytojai labai įvairūs. Vieniems reikia meilės romanų, kitiems trilerių, detektyvų. Pavyzdžiui, mano anūkui patinka siaubo istorijos. Ir ką padarysi. Dabar toks tarpsnis tiesiog.

– Kaip išauginti skaitytoją? Ar kas nors turi būti atsakingas už tai?

– Manau, kad tėveliams reikėtų pasistengti. Bent jau pasakas sekti vakarais. Knygų dabar tikrai daug. Vaikystėje vaikai labai imlūs. Kad ir mano minėtas anūkas, jam patinka siaubo istorijos, bet jam patinka ir kurti. Labai įdomu, kai vaikas kuria siužetą.

Visada rašo pirmiausia sau – Rašote plačiai auditorijai – vaikams ir suaugusiesiems. Kokias asmenines patir-

tis jums suteikia rašymas šioms skirtingoms amžiaus grupėms?

– Gal kiek hedonistinė pozicija, bet iš tiesų visada rašau sau. Labai negražu. Bet taip yra. Net ir vaikiškas knygas. Turbūt manyje labai daug vaiko. Dabar grįžtu prie pasakų – negaliu be jų. Rašau jas pati sau. Aišku, labai tikiuosi, kad ir kiti skaitys, kad jiems bus įdomu. Bet be galo gera jas rašyti.

Po to labai norisi grįžti ir prie tekstų suaugusiesiems. Knygos man yra tarsi dienoraštis. Bet bandau sukurti ir siužetą. Jau minėjau, kad savo tekstuose dažnai kalbuosi su skaitytais autoriais.

Juk šiaip retai kada kasdienybėje pasikalbėsi tomis rimtomis temomis. O ir pačios mintys ateina rašant, vienatvėje, jų net neįmanoma išdėstyti paprastame pokalbyje.

Protingiausi dalykai yra knygose. Mes turime skaityti. Kitaip mūsų bendravimas bus labai paviršutiniškas.

– Turbūt galima pratęsti jus sakant, kad kiekvienas galėtų ne tik skaityti, bet ir rašyti. Rašydamas mėginti suprasti save.

– Taip. Tikrai.

– Teko vartyti įvairių knygų svajojantiems rašyti – jose nuoseklios instrukcijos (tiesa, vis skirtingos priklausomai nuo autoriaus). ►

Vizitinė kortelė Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetė, prozininkė, vertėja.

Gimė 1957 05 01 Vilniuje.

Išsilavinimas: baigė Vilniaus S.Nėries vidurinę mokyklą. Kartu tuo pat metu mokėsi B.Dvariono muzikos mokykloje ir J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (akordeono klasė). Vienerius metus mokėsi režisūros Klaipėdos konservatorijoje, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 2002 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą.

Debiutas: 1992 m. pasakų knygelė vaikams „Labanakt“.

Knygos: išleido 14 knygų vaikams, tris eilėraščių rinkinius („Būrimo pamokos“, „Jos“, „Tarp“), septynis romanus, iš jų du – biografinius („Šatrijos Ragana“, „Bitė“). Naujausias romanas – „Maršalitas“ (2013). Įvertinimai: pasakų knyga „Po riestainio saule“ pripažinta geriausia Lietuvos 2001 metų knyga vaikams. Už eilėraščių rinkinį „Jos“ ir apysaką-pasaką „Tititakos užburti“ 2002 m. pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. 2006 m. – „Lietuvių balso“ antroji premija už romaną „Šatrijos Ragana“. Šeima: ištekėjusi, trijų dukrų mama ir dviejų anūkų močiutė.

Gyvenamoji vieta: Melnragė.

ienė ir autorė.

37

gintaro lašai

◄ Pavyzdžiui, rašyti reguliariai ir kasdien parašyti tam tikrą skaičių puslapių, užsivesti idėjų kartoteką, saugotis epitetų ir pan. Ką manote apie tokius instrukcijų rinkinius, kiek jie reikalingi ir naudingi?

– Gal ir gali būti naudingi. Kad ir kartoteka, pagalvojau, kad pačiai būtų naudinga pasidaryti veikėjų sąrašą. Ir dabar kažkur pasirašau, kad nepamirščiau, koks amžius ar kokios savybės, bet tai ne kartoteka.

– Jei jau taip, gal ir iš savo patirties galite išskirti kažką, kas jums atrodo svarbiausia kuriant? Kokie būtų trys Nijolės patarimai rašantiesiems?

– Man atrodo, kad reikia rašyti dažnai.

Važiavau su draugės sūnumi iš knygų mugės ir jis pasakojo, kad Marčėnas per dieną parašydavo bent po 30 žodžių. Ir iš tiesų, galvoju, kad būtų puiku pasirinkti bent 10 tos dienos svarbiausių žodžių. Kas dar? Žinoma, skaityti. Be to, rašytojas ar kitas kūrėjas turi pats augti, kuo nors domėtis. Kad galėtum ką nors atiduoti, reikia kažkuo pasikrauti.

Imti, atiduoti, dalytis – Ar pastebite savo, kaip rašytojos, kismą?

Kokia buvote ir kokia esate dabar?

– Rašymo įpročiai išsiugdė, nes pradžioje jų išvis nebuvo. Esu ne kartą pasakojusi, kad rašyti pradėjau ne nuo vaikystės.

Mane privertė mano vaikai. Dukrytė vakarais prašydavo ne paskaityti pasaką, o pasekti – apie langą, apie stalą. Taip ir prasidėjo. Tuomet buvo tik sekimas. Bet man patiko. Pastebėjau, kad mane ugdo vaikai. Mano gyvenime jie turi labai daug reikšmės. Jie – didieji mano auklėtojai.

Jais tikiu ir pasitikiu. Dėl jų stengiuosi, todėl viskas ir pavyksta. Tai pirmiausia ir rašydavau apie nurodytus daiktus, kol jie atgydavo. Vienu metu jie visi buvo tokie gyvi... Dabar tai jau nyksta, gal prisivertus ir parašyčiau kokią lengvutę, mažutę, trumputę pasakaitę, bet rūpi nebe tai.

Pastebiu, kad yra dalykų, kurie kuriant pasikartoja. Pavyzdžiui, šeima sukasi ir sukasi mano tekstuose.

38

– Ar jums svarbi vieta, kurioje rašote?

– Kad rašau visur. Visada aplink būdavo daug vaikų. Seniau buvo savi, dabar anūkai. Bet visada randu laiko rašyti. Atsimenu, pačiai buvo juokinga, stovėjau kartą eilėje prie žuvies ir kūriau eilėraštį. Buvau tiek atsiribojusi. Moku atsiriboti.

– Paklaustas apie tai, ar literatūra turi kokių nors socialinių įsipareigojimų visuomenei, Ray Bradbury atsakė, kad „tiesioginių – ne“, bet tuoj pat paminėjo, kad, jo nuomone, įtakingiausias rašytojas pasaulyje yra Edgaras R.Burrougsas („Tarzano“ autorius), mat jis sužadino romantikos troškimą visai skaitytojų kartai, „tai yra tai, ką mes turime padaryti kiekvienam savo knygomis – dovanoti gyvenimo dovaną. Sakyti dešimties metų mergaitėms ar berniukams: „Ei, gyvenimas yra linksmas! Auk aukštyn!“.

Ką jūs manote apie literatūros ir rašytojų pareigas?

– Na va R.Bradbury kūryba vienu metu tiesiog gyvenau. Vėliau nustebau sužinojusi, kad tai fantastika. Kitaip tą fantastiką įsivaizdavau.

O dėl pareigų, net nežinau. Kažkada varčiau knygą apie tai, kaip atpažinti vampyrą, vėliau pagalvojau, kad visi kažkiek esame vampyrai – turime iš kitų imti.

Tad turbūt svarbiausia yra neužsisklęsti – laisvai atiduoti mintis, reikia dalytis gyvenimu. Dalytis visu kuo. Tada pats gyvenimas tekėtų laisviau.

Iš gyvenimo įkrenta – Papasakokite apie „Maršalitą“. Kaip atsirado šis trupančios šeimos romanas?

– Labai netikėtai. Manęs paprašė parašyti knygelę vaikams apie autizmą. Parašiau pasakojimą apie Lietinių šeimą. Kur yra autistas vaikas, apie jo santykius su sesute.

O paskui daug skaičiau apie tai, buvo labai įdomu – juk autistai gali būti neapsakomai talentingi vienose srityse ir visiškai nesuprasti kitų. Bandžiau aiškintis, kaip vystosi jų gyvenimas. Taip mąstant ir atsirado paaugę Lietiniai, prie jų prilipo ir kiti veikėjai.

– Lietinių šeima man pasirodė tokia efektinga. Pradėdama skaityti maniau, kad autizmu sergantis Ignius labai išsiskirs, bet visi šeimos nariai traukė akį savo temperamentu, mąstymu, neįtikėtinais poelgiais.

– Ir kolegė Sondra Simanaitienė sakė, kad ten toks šeimos chaosas. Bet man labai dažnai atrodo, kad šeima yra chaotiškas dalykas – kiekvienas turi savų poreikių, kuriuos taip sunku suderinti.

– Pristatydama knygą minėjote, jog pati save sugaunate, pastebite, kad dažnai rašote iš 17-metės pozicijos. Ir „Maršalito“ pasakotoja Laima yra 17 metų. Kuo tas tarpsnis jus traukia?

– Kaip ir sakiau, manyje yra nemažai vaiko. Kai rašiau, mano mažoji dukrytė buvo to paties amžiaus. Susitapatiname su vaikais. Nesuprasi, jei nesusitapatinsi. O gal ir manyje iš to laiko yra likę kokių nors neišspręstų problemų, prie kurių vis grįžtu rašydama.

– Kas buvo svarbiausia rašant šį romaną? Kam sąmoningai skyrėte daugiausia dėmesio – kalbai, veikėjams, siužetui?

– Šįkart dėl kalbos, stiliaus pernelyg nesistengiau. Va kai rašiau „Vėjų rožę“, buvau užsiliūliavusi su kalba, poetinėmis frazėmis, jos mane vedė. Su „Maršalitu“ visai kitaip, turbūt jaunatviška pozicija reikalavo tokio rašymo. Dėl siužeto, prisipažinsiu, nežinojau, kaip baigsis. Bet paprastai niekad nežinau, kaip baigsis mano tekstai: pinu, pinu, pinu...

– Dar tik pažindinantis su „Maršalito“ veikėjais pasirodė, kad M.Montaignis yra vienas jų. Kaip žymusis prancūzas atsidūrė jūsų romane?

– Kaip tik tada jį skaičiau, savaime viskas nutiko. Matot, taip ir yra, kaip sakiau. Iš gyvenimo įkrenta. Pamaniau, „koks įdomus tas Montaignis, tegu močiutė Aliodija bus jo pasekėja“.

gintaro lašai

Modernaus retro knyga Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117. Romanas.

Vilnius: Tyto alba, 2013, 572 p.

Sigita BARTKUTĖ

Gan seniai nustojau iš anksto skaityti grožinės literatūros anotacijas – bet kokia jų forma. Vien dėl to, kad leidykloms dažnoje jų kur kas svarbiau yra pasidarę užmaskuoti savo „produktų“ „saldiklius/ tirštiklius/ standiklius“, o ne atskleisti tikrąją leidinių vertę. Nors anotacijas irgi skaitau. Tačiau tik po to, kai būnu perskaičiusi pačius kūrinius. Bet kaip tuomet šiuos išsirenku?.. Tai jau mano paslaptis. Tegaliu pridurti, jog kaip skaitytoja tokiu savo pasirinkimu begal retai nusiviliu. Lygiai kaip juo nenusivyliau iš bibliotekos lentynos išsitraukusi ir pirmąjį Agnės Žagrakalytės romaną „Eigulio duktė: byla F 117“... Vis dėlto jaučiu, kaip dabar yra suglumę šio rašinio skaitytojai: „Ir kam čia ta „išpažintis“?“... O ji vien iš džiaugsmo. Nors gal ir iš gailesčio. Iš džiaugsmo todėl, kad šio romano man sukelto įspūdžio jo anotacija (kaip jau supratote, mano perskaityta paskiausiai) ne tik nesugadino, bet ir itin profesionaliai apibendrino. O iš gailesčio?.. Iš gailesčio vien sau. Juk per išankstinį savo užsispyrimą itin modernioje šio A.Žagrakalytės

romano struktūroje gana ilgai jaučiausi tik kaip niekaip neatankąs gyvūnas... Ir jeigu ne begal smagiai aiškus ir poetiškai lengvas šios knygos stilius, tai „Eigulio duktė“ galbūt į bibliotekos lentyną būtų grįžusi mano skaityti net ir neįpusėta, nes iš pirmųjų aptariamos knygos puslapių buvo be galo sunku suprasti, kas ir kaip ruošiamasi joje pasakoti. Štai iš pradžių nusiteikiama skaityti vien dokumentais paremtą istoriją: Pasakojama remiantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus byla F 117, KGB archyvų byla Nr.4419, Apr.Nr.8436/ 3, Juliaus Žagrakalio ir knygos autorės asmeniniais archyvais.

Tačiau vos atsivertus kitą puslapį sutrinkama, kadangi, rodos, visai neįmanu suvokti, kam čia tuomet „sukištos“ frazės iš trejeto „vaikiškų“ pasakų... Nelabai ką padeda ir po kiekvienos jų įrašytos formuliškai statiškos padėkos, kurioms dinamikos suteikia tik kiekvienąkart kintą jų adresatai... Beje, irgi gana nekonkretūs.

Ir dar labiau šokiruoja teksto p. 9 pradžia, kurioje tarsi atsiribojama ir nuo šio romano autorystės: Gerai.

Taip, tai ne aš parašiau šitą knygą. Ne aš parašiau šitą knygą – šitą knygą parašė Juozas. Ne aš parašiau šitą knygą – ją parašė Antanina. Detales tikslino Juozo sesuo ir broliai, daugiausia Petras.[...] Petro vaiko vaikas viską, kas surinkta, perskaito, leidžiasi kelionėn, laužiasi per sienas, krenta į šulinius, grįžta, negrįžta, niekada suvisam nebegrįžta, sykį paniręs istorijon.

Ar pastebite, kaip neišrišamai čia „supinkliotos“ pasakinių siužetų detalės su faktologiniu požiūriu itin patikima sąvoka istorijon? Ir kaip lygiai taip pat suraizgyti šio epizodo fabulos asmenys (aš ir jie, jis), giminė (pasakotoja ir kažkoks kažkokio Petro vaiko vaikas) ar „nelogiškos“ peršokos iš būtojo kartinio į esamąjį laiką, šiuo aspektu primenančios netgi pradinukų rašinėlių riktus... Tačiau ką tik pacituotos ištraukos anaforiniai,

asindetoniniai ir antiteziniai pa(si) kartojimai, palydėti dargi dramatiškai kontrastingos asonansų ir aliteracijų dermės, jau liudija ir neginčijamą pasakotojos profesionalumą, nes bent mane nuo pat šio romano pradžios irgi pradėjo „užsupti“ poetiškai detektyviškas istorijos „[k]artojimosi svaigulys“ (ten pat). Nors akivaizdu, kad iš pradžių skaitytojai gali itin lengvai susikurti iliuzijas apie čia tarsi rasimą vien tradicinę erotikos su banaliais „daugiakampiais“ istoriją. Bet tos iliuzijos atsiras tik tuo atveju, jeigu jie remsis vien romano pavadinimo pirmuoju sandu ir skyrelio „Juo [Jo (?)] mylimiausia“ antrašte ir į jo fabulos centrą iškeltais net kelių moterų vardais... Tačiau net ir tokie skaitytojai istorijos pradžios niekaip nesulauks iki pat aptariamos knygos septyniolikto puslapio, nes jie vis ras vien tik konspektyvius kūrybinės laboratorijos „juodraščius“. O juose duodama ne tik konkreti data (2011 m.), nuo kada konkrečiai pasakotoja ėmėsi sekti „viską, kas užrašyta“ (p. 11–13), bet paaiškinama ir tai, kokios jai ėmėsi brėžtis pagrindinės siužetinės linijos. Beje, aštriai (auto) ironiškai pasiginčijant ir su savimi: „Ir kas, po galais, tau šovė į galvą, prikėlinėti mirusius vertėjus, dailininkus, seniai jau numirusius, kai šiais laikais ir per gyvus neperlipsi?“ (p. 15). Be to, visai nesidrovint atskleisti, kaip ir nuo ko bandoma savo pasakojimą pradėti, tuo pat metu profesionalios fikcijų kūrėjos ir šiuolaikinių meno konvencijų teoriją puikiai išmanančios analitikės intelektualinei nuojautai vis pašnibždant, kad pasakoti pradėta visgi „[n]e taip“ (p. 14), „[n]e, ne šitaip“, „[i]r dar ne šitaip“ (p.

15). Tačiau dar paauglystėje – „kai per garsiai galvojama ir per giliai knisama“ (ten pat) – pasakotojos iš tėvo paveldėtas „Eigulio dukters“ rankraštis su istoriškai itin iškalbiu įrašu „Дело“ (p. 16) jos jau net ir fatališkai nepaleidžia. Kol įvadinis knygos „konspektas“ užbaigiamas visiškai – portretine būsimo knygos protagonisto „litanija“: ► 39

gintaro lašai

◄ „Juozas yra sodininko sūnus.// Juozas yra dailus ūkininkaitis./ Juozas yra advokatas./ [...] Mano senelio brolis.“ (p.16) – iš viso 24 eilutės, kurių paskutinė iš fragmentiškai trūkčiojančios „pasakų“ sferos į (auto)biografinių faktų kalbą mus, atrodo, turėtų išvesti jau galutinai. Turėtų.

O kaip iš tikrųjų įvyksta?

Deja, savo kolegas skaitytojus nuo iliuzijų, kad pristatomos knygos skyriuose „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“, „Eigulio duktė“ ir „Sodininkų vaikai“ jie ras itin nuoseklią ir begal patikimais faktais paremtą A.Žagrakalytės giminės istoriją, privalau tik apsaugoti: „Pasodintieji tokių nerišlių pasakėlių skaityti negi supras. Nusispjaus [...]“(p. 503). Ir iš tikrųjų. Bent aš tarp fikcijos ir realybės šiame romane ne kartą visai ne juokais pasiklydau. Juolab kad skaitydama net ir faktografiškiausią jo dalį – „Sodininkų vaikai“ – ne kartą, o svarbiausia, kad tuo momentu, to absoliučiai nesitikėdama, kaip skaitytoja būdavau įtraukiama į egocentrišką ne vien tik sukurto personažo, pvz., eigulio dukters / Lazdynų voveraitės / Margaritos / Antaninos, bet akivaizdžiai ir pačios pasakotojos / autorės refleksijų lauką (p. 539–540). O šis yra ne tik poetiškai feministiškas, bet dar ir begal atsakingai faktografiškai literatūrologiškas / kultūrologiškas: „Štai, man prieš nosį – krūva atsakymų iš įvairiausių redakcijų – nuo „Tarybinės moters“ iki „Pergalės“ – atmesta, atmesta, atsisakyta“ (p. 538). Beje, tokiais atvejais tiek redakcijų, tiek leidyklų, atmetusių Juozo Žagrakalio pasakėles, profesinį prestižą vien ginant, o ne kartą gana netolimo giminaičio tyrinėjamus rankraščius apibūdinant ir dar negailestingiau – vien kaip grafomaniją (deja, esu pametusi pasižymėjimus, kur tai radau). Tad sekti skyriaus „Sodininkų vaikai“ detektyvišką tėkmę tradicinio pasakojimo mėgėjams gal tiesiog nusibos: prisipažįstu, kad bent man skaityti kai kuriuos Juozo Žagrakalio ir Antaninos Čeilytkaitės-Žagrakalienės kūrybos pavyzdžius buvo vien kančia, bet vis dėlto juos skaičiau, nes jau buvau perpratusi, kad jeigu jie A.Žagrakalytės knygoje atsirado, vadinasi, jie atsirado itin tikslingai. Kaip ir kita faktografinė šio romano medžiaga, kuri tarnauja atskleidžiant ne tik plačią istorinę, etnografinę bei politinę Šiaurės Lietuvos (ir ne vien šios, bet, pvz., ir Mongolijos) žmonių gyvenimo, likimų ir socialinių santykių tarpusavyje bei su 40

kitų tautybių atstovais panoramą XIX–XX a., bet ir atkuriant nepaprastai patikimus tiek itin pragmatiškai veikiančių Aukštaitijos valstiečių, tiek ir begal racionaliai savo ateitį planuojančių mūsų krašto inteligentų – pirmosios kartos nuo žagrės – psichologinius portretus. Tačiau, aišku, tai labiausiai ryšku jau pagrindiniame knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ naratyve – skyriuose „Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo“ ir „Eigulio duktė“.

Deja, prie ką tik paminėtų aptariamo romano skyrių kišti savo nagus šiame rašinyje jau tiesiog bijau. Tegaliu pasakyti, kad tokį skaitymo malonumą, kokį patyriau „panirusi“ į tiesiog magiškai realistišką ir tuo pačiu metu begal iracionaliai mistišką jų tobulai logiško ir skaidraus pasakojimo tėkmę, esu patyrusi gal tik ankstyvoje jaunystėje. Skaitydama klasikines skandinavų sagas. Beje, šie abu aptariamos knygos skyriai, mano nuomone, už ką tik paminėtą klasiką yra net ir virtuoziškesni... Be to, jie pasižymi ir dar vienu tiesiog neįtikėtinu stebuklu. Juk, kaip jau minėjau, pristatomas romanas yra gana intensyvus ir erotiniu aspektu. Tačiau bent man jame nepavyko surasti net ir menkiausios užuominos apie seksą. Bet ką jau kalbėti apie šį, jei ir žodis meilė, rodos, iš personažų lūpų šiame romane taip ir neišsprūsta.

Tiesiog begal „senoviškai“ sakraliai visa tai taip ir paliekama tradicinėje tabu zonoje.

Ir vien jau tai šiuolaikiniame kultūros kontekste yra meninis stebuklas. Todėl rašydama apie pirmąją A.Žagrakalytės prozos knygą čia ir sustoju. Tiesiog manau, kad itin menkais savo literatūrinės analizės gebėjimais šiuos tiek istoriniu, tiek etiniu, tiek estetiniu požiūriais neabejotinai begal vertingus pristatomos knygos skyrius, jau net nekalbant ir apie viso romano „Eigulio duktė: byla F 117“ subtiliai moterišką kalbėseną, visgi niekur nepažeidžiančią ir vyriško mąstymo autonomijos, aš būčiau pajėgi tik neatleistinai suprofaninti. O to jau vien mano asmeninis orumas niekuomet man neatleistų.

Dainius VANAGAS

Klausimai, kaip koreliuoja kiekybės ir kokybės parametrai, yra gana dažni svarstant apie meninę kūrybą. Ar daugis įmanomas tik vertės sąskaita? Ar vertė įmanoma tik daugio sąskaita? Ar galima išlaikyti aukštą kartelę, jei dirbama skubant, atmestinai?

Kita vertus, ar papildomas pusmetis, šlifuojant tą patį kūrinį, garantuoja geresnį rezultatą? O galbūt spontaniškumas, raiškos nuoširdumas, atvirumas – vertybė savaime?

Esti įvairių atvejų – tai bene vienintelis postmodernizmui priderantis atsakymas.

Pavyzdžiui, rašytojas Sigitas Parulskis jau kurį laiką yra vienas iš pagrindinių lietuvių literatūros gamintojų: vienas po kito leidžiami suvargę, skurdūs romanai ir seklios eseistikos knygos. Naujausiame S.Parulskio kūrinyje – „Mano tikėjimo iltys“ – surinkti tekstai, kurių dauguma publikuoti internetiniuose portaluose. Ši knyga identiška 2012 m. pasirodžiusiam trumpųjų tekstų rinkiniui „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Tiesą sakant, jei ieškotume šių produktų skirtumų, pirmiausia dėmesį reikėtų atkreipti į viršelius – antai vienas yra mėlynai violetinių atspalvių, o kitas – tiesiog pilkas. Savo ruožtu turinys – ir tai konstatuotina iš esmės neperdedant – yra vienas prie vieno. Visgi nevarčiusiesiems „Prieš mirtį...“ verta trumpai pristatyti.

Gaminio „Mano tikėjimo iltys“ sudėtis: visi politikai yra vagys ir niekšai (10%), kunigai yra melagiai ir ištvirkėliai, o Bažnyčia – tobuliausias kvailinimo mechanizmas, kokį tik žmogus kada nors

gintaro lašai

Tekstai ne tekstai

Sigitas Parulskis. Mano tikėjimo iltys. Tekstai. Vilnius: Alma littera, 2013, 216 p.

yra išradęs (10%), televizija, o ypač dainų, šokių, diskusijų ir kokie tik norite konkursai su besaikiu komentavimu, yra kultūrinė bjaurastis (10%), kokia būtų skaisti ir puiki Lietuva, jei ne suskiai komunistai su savo dviračio išradinėjimais (15%), lietuviai žydšaudžiai, o ir šiaip didžiausi Europos padugnės, negebantys net padoraus vakarietiško pokalbio palaikyti (5%), Justinas Marcinkevičius – tautos niekšas par excellence (4%), apgailėtinas rašytojo gyvenimas: subinės trynimas užsienietiškuose viešbučiuose, spoksojimas į TV, pezalai bezdalai su kitais ašaros vertais rašytojais, vertėjais, leidėjais (15%), buvau armijoje (6%), bičelis Kristus ir toliau siautėja (5%), moterys nei šiokios, nei tokios, nelabai tejaudina, o po sueities būna liūdna (10%), na, ir viskas pagardinta „mužikiškais“ konservantais (10%).

S.Parulskis tik dėl jam vienam žinomų priežasčių per paskutinį penkmetį iš savo tekstų visiškai eliminavo bet kokią subtilesnę, niuansuotą refleksiją, aštrų, kūrybingą pastabumą. Rašytojo dėstymo maniera, stilistika yra praradusi bet kokį dinamiškumo matmenį, nelikę ritmikos, įtampos pulsacijos, tekstai organizuojami šabloniškai. Tematika taip pat monotoniška, autoriaus skersai išilgai išgvildenta, paremta maždaug keturių instinktų variacijomis: išlikimo (maistas), pratęsimo (seksas), galios (valdžia) ir nuobodulio vaikymo (visokio plauko veiklos ir socialinės akcijos). Praktiškai viskas, apie ką rašo autorius, anksčiau ar vėliau išsiriša į vieną iš šių instinktų. Ką gi, keturios galimybės: schema paprasta ir aiški. Ir čia nerasime jokių specifinių atvejų ir galimybių, jokių būties subtilumų, mažyčių nukrypimų „nuo biologinės normos“, jokių manijų, aistrų, keisčiausių, tačiau dėl to ne mažiau tikrų fobijų ir pojūčių, prikaustančios, autentiškos patirties, žodžiu, nieko, kas būtų žmogiška, vien tai, kas kabinetiška, kas išprotaujama tik užsidarius tarp keturių sienų. Todėl skamba gana šmaikščiai, kai autorius lyg tarp kitko prasitaria: „[...] štai tokie prisiminimai apie prancūzišką Lamanšą, galbūt jie velniškai nereikšmingi pasaulio ir kultūros istorijoje, bet man visuomet labiau rūpėjo žmonių

ir jų santykių istorijos...“ (p. 89). Betgi nėra, nėra pas S.Parulskį žmonių. Vien banalios, stereotipinės, a priori išpažįstamos abstrakcijos, statistiniai modeliai ir fantomai: Bažnyčia, politikai, girtuokliai lietuviai, šou žvaigždės, cepelinų mėgėjai ir ir ir. Nėra jokios diferenciacijos, visa kraupiai primityvu, elementaru, suprask, visi žmonės iš to paties molio drėbti, visi iki vieno vienodi, o pasaulis tėra vos poros taisyklių ir dėsnių rinkinėlis: kortomis lošti – ir tai sudėtingiau nei gyvenimą gyventi.

Ir net jei S.Parulskis su tokiomis gyvenimo charakteristikomis nesutiktų, jo paties tekstų konstrukcijos postuluoja būtent tokią buvimo pasaulyje sampratą.

Bet netgi tais atvejais, kai S.Parulskis, užuot aprašinėjęs, ką matė ir girdėjo, stengiasi išlaužti kokį nors pasamprotavimą visuomenei aktualiu klausimu, jam išeina nei šis, nei tas. Pavyzdžiui: „Krepšinis.

Kodėl man nepatinka krepšinis? Ne vien dėl to, kad sportas, laisvalaikis, prakaitas, pramoga iškelta aukščiau už bet kokią sąmoningumo formą. Jis kvepia ne tik prakaitu, jis trenkia ir krauju, štai kodėl. [...]

Tai pjautynių tarp tautų pakaitalas. Sporto halė, futbolo stadionai – ankstesnių gladiatorių arenų pakaitalas, sumautų diktatorių ir amoralių politikų organizuotų masinių pjautynių imitacija“ (p. 73). Tai čia, suprask, blogai, kad pakaitalas, kad imitacija? Kad reikia, taip sakant, pjautynių originalo, karų, riaušių, genocidų? Juk pats S.Parulskis netrukus pažymi: „Tai (kraujo troškimas – D.V.), tiesą sakant, labai normalu. Nors ir bjauru. Tai instinktas“ (p. 73). Bet jei turime reikalą su neišvengiamu žmonijos instinktu (čia tuo atveju, jei patikėsime S.Parulskiu), tuomet reikia tik džiaugtis, kad egzistuoja pakaitalas, kad sumani žmonija sugalvojo imitacijų, kitaip tariant, būdų, kaip daugiau ar mažiau taikiai nuleisti perkaistantį kraują. Mat jei ne krepšinis, futbolas ar ledo ritulys, tai dešimtmečiais pačius nykiausius ir nuobodžiausius darbus atliekantys asmenys, užuot bliovę stadionuose, iš įsiūčio dėl gyvenimo neteisybės ir iš nežinojimo kur dėtis maltų vieni kitiems snukius. Tai kas geriau – šitai ar krepšinis?

Ir tokių „tep lep“ pamintijimų ant vandens – pilna knyga. Buvo laikas, kai S.Parulskio taip pamėgtas kinizmas jam leido atšviežinti lietuvių literatūros lauką, pasipriešinti romantinei, patosu persmelktai estetinei mokyklai ir jai atstovaujantiems seno kirpimo rašytojams. Esė rinkinys „Nuogi drabužiai“ buvo gyvastingumo, nuogumo ir atsivėrimo avangardas, o drauge ir azartiškos, aistringos savęs paieškos, mąstymo iššūkis. Dabar gi, panašu, šis išsikvėpęs kinizmas tapo S.Parulskio akių raiščiu, neleidžiančiu jam žengti toliau savo guolio. Ar šią rašytojo transformaciją reikėtų traktuoti kaip kūrėjo saulėlydį?

Kaip statuso pokytį (patologinis anti-Paulo Coelho tipas)? Galbūt S.Parulskis po ilgų klaidžiojimų ir eksperimentavimų pagaliau rado, ko ilgai ieškojęs, ir, komfortabiliai įsitaisęs priešais rašomąjį stalą, mėgaujasi kultinio rašytojo dividendais taškydamas trečiarūšę literatūrą į kairę ir į dešinę?

O galbūt priešingai, galbūt pačiam autoriui atrodo, kad per paskutinį penkmetį jis pasiekė aukščiausią savo meistrystės pakopą, t. y. sėkmingai išgrynino kalbą iki nuogut nuogutėlio banalumo, temas – iki absoliutaus indiferentiškumo, o patį gyvenimą – iki dvokiančios išmatų krūvos?

Kaip ten bebūtų, paleisto fabriko lengvai nesustabdysi, staklės pūkši nesižvalgydamos atgal, todėl skaitytojai psichologiškai jau gali ruoštis autobiografiniam S.Parulskio romanui „Trenktas“, taip pat „Tamsos ir Partnerių“ tęsiniui, o gal ir dar kokiai nors knygelei iš padudenimų interneto portaluose. Ilgai laukti tikrai nereiks, „tep lep“ ir voilà.

Teisybės dėlei galima paminėti, kad rinkinyje „Mano tikėjimo iltys“ yra ir keletas skaitytinų tekstų, pvz., „Kipras – pragaro fragmentas“ (99 p.) arba „Aikštelės, kuriose niekas niekad nenusileis“ (p. 104).

Dažniausiai tokie tekstai susiję su prisiminimais iš armijos laikų, taip pat kelionėmis, kurių metu išeita iš viešbučio kambario. Tačiau kai tik S.Parulskis pabando atlikti kokį nors šiuolaikinės visuomenės sociokultūrinį pjūvį, jo pastangos, atrodo, iš karto yra pasmerktos patirti fiasko.

41

gintaro lašai

Anglų rašytojas Jimas Crace’as (g. 1946) pirmąją knygą „Kontinentas“ („Continent“) išleido 1986 m. Kūrinys iškart laimėjo tris premijas, po dvejų metų buvo apdovanotas dar viena – šįkart Italijos. „Kontinentas“ kviečia ir atlaiko palyginimą su Borgesu“, – rašė garsus anglų literatūros kritikas, Birmingemo universiteto profesorius Davidas Lodge’as.

Pirmuoju kūrybos periodu (iki 2003 m.) iš aštuonių šio rašytojo knygų buvo premijuotos penkios. O naujausia, 12-oji, J.Crace’o knyga „Pjūtis“ („Harvest“) dovanojo skaitytojams savotišką pokštą: pateko į Bookerio premijos finalą, karaliavo ten kaip pripažinta favoritė ištisas tris savaites, bet prizo paskyrimo dieną išgirdo komisijos sprendimą, kad nugalėtoja... kita!

Siūlome skaitytojams ištrauką iš spaudai ruošiamo J.Crace’o romano „Kontinentas“.

Rujos metas Iš romano „Kontinentas“

Jimas CRACE’AS

I Kartą per metus, ilgiausią jų dieną, kai vanduo per potvynį pasiekia aukščiausią lygį, tigriniai krabai išlipa į paplūdimį poruotis. Atrėplioja milijonais, tokie romūs ir turintys aiškų tikslą, kaip keliaujantys maldininkai. Šiais laikais saulėgrįža yra nacionalinė šventė, žmonių knibžda ir pajūry.

Jie atidžiai apžiūrinėja tuos dryžuotus, keičiančius vienas kitą pakrantės paplokštainius ir renka apkūniausius maistui.

42

Tačiau mūsų jaunystės metais tą dieną krantas būdavo laisvas ir tuščias. Mes padėdavome tėvui nešioti jo plokštelinį fotoaparatą. Rinkdavome spermos tepinėlius. Matuodavome skydus ir žnyples.

Nenuplaunamu rašalu žymėdavome bandomųjų krabų šarvus. Kai tik laminarijų augintojai arba žvejai stabtelėdavo prie mūsų ir viską smalsiai stebėdavo, tėvas pristatydavo mus kaip savo „mokslo tiriamojo darbo asistentus“. Jo knygą išleido 1928 metais, ir nuo to laiko mes nustojome vaikščioti į saulėgrįžos paplūdimį. Tėvas buvo per daug užsiėmęs Institute, keliavo po užsienį. Bet mus

paminėjo knygos įžangoje ir padėkojo už mūsų „nenuilstamą darbą lauko sąlygomis“ – naujame leidime įdėta ir šeimos nuotrauka fotografuota 1926 metais. Dvi mano jaunesnės seserys, storos ir linksmos, iškėlusios po kelis krabus, krato juos prieš fotoaparatą. Mano motina, apsirengusi nuo pat kaklo iki kulkšnių tada madinga „bandažine“, sėdi sukryžiavusi kojas mūsų priešpiečių gūnios centre.

Knyga – jos sterblėje. Veide – prieštaringo susierzinimo išraiška. Mano tėvas – jo galva pasukta prieš vėją, akys primerktos – rodo į fotoaparatą ir šūkčioja instrukcijas įtrauktam į tą darbą žvejui – kaip

gintaro lašai

fokusuoti ir ką nuspausti. Aš stoviu tėvui prie šono – nerangi, kaulėta dvylikametė suplyšusia ir ištepliota sperma suknele.

Prieš mus ir už mūsų – tos nejudamos, nespalvotos fotografijos kai kur paversti į akmenis – tigriniai krabai. Uca felix, vadino juos tėvas. Laimingi krabai. Laisvi nuo tų tironijų – meilikavimo ir geidulio. „Koks yra tos priežasties, dėl kurios Uca felix masiškai poruojasi tik tą vienintelę dieną per metus, mechanizmas?“ – klausia tėvas knygos Slaptasis tigrinio krabo gyvenimas įžangoje. „Kokia jo dauginimosi reguliarumo chemija?“ Jo knyga neduoda atsakymų. Visiems suvokiamas jos žavesys slypėjo baigiamuosiuose skyriuose, kur tėvas sugretino tikslią to krabo veisimosi elgseną su netolygiu žmogiškosios giminės pasileidimu. Gamtoje viskas vyksta nustatytu būdu, rašė jis.

Tai jis iškėlė teoriją – ir apgailestavimą – kad seksualinis Homo sapiens gyvenimas funkcionuoja išsiderinimo būklės, „už gamtos ribų“. * Mano tėvas mirė 1940 metais. Motina, pasielgusi kartu ir ironiškai, ir pareigingai, palaidojo jį sunkiame karste virš paties aukščiausio vandens lygio ribos ir pasodino smiltyninės druskės krūmą, kad žymėtų vietą. Institutas pastatė reljefišką paminklinę lentą su įrašu: PROFESORIUS T. D. ZOEA 1879–1940 Rašytojas ir gamtininkas Šios lentos nuotrauka taip pat yra naujo leidimo nugarėlėje.

Trečia fotografija nebuvo įtraukta, kad ir kaip kovingai ji sureikšminta mano tėvo mokslo veikale. Kaip jis mėgo tą fotografiją ir kaip mes bijojome jos! Data – 1912.

Mano motina su tėvu stovi kaip stambių žvėrių medžiotojai – įspūdingos pozos ilgam fotoplokštelės išlaikymui – medžių paunksnėje. Visur aplink juos – neryškios – mat nekantravo – ramiai neišstovėjo – tokios mėgstančios žaisti – daugybė miško moterų, ant jų rankų grotelių raštas iš randų, pilvai išsipūtę, svogūno formos, jų linksmumas, atrodo, tiesiog užpuolęs mano tėvų paniurimą. „Visos nėščios ir tinkamos“ – toks buvo mano tėvo duotas pavadinimas tai nuotraukai. Tačiau mano motinai – ir mums visoms trims moterims savo ruožtu – tas vaizdas – besijuokianti moterų banda, jų glotnios krūtys ir

blizgantys pilvai, lyg sugriuvę iš kažkur ir užėmę visą foną – atrodė slegiantis. „Tai daryta ekspedicijoj, – aiškino mano motina per tas savaites, kai susirgusi pradėjo nepaisyti buvusių taisyklių. – Profesorius ir aš – ką tik susituokę. Tomis dienomis taip jis man patiko, kad ir keliavau kartu. Jojome asilais aštuonias savaites, nuo galinės geležinkelio stoties Etare. Jis nurodydavo įvairias rūšis, o aš registruodavau jas geltonoje, didelėje kaip sąskaitų knygoje. „Du asilai“, – užrašydavau kiekvienos dienos sąrašo viršuje, o paskui tuos pavadinimus, kuriuos man pasakydavo jis, kai tik kas nors sujudėdavo atžalyne.

Viskas vyko taip, lyg dar nebūtume vedę, bet vis dar dėstytojas ir beprotiškai mylinti studentė, išskyrus… tai, kad Profesorius norėdavo seksualinės sąjungos visą laiką – tik pasitaikius menkiausiai dingsčiai. Tą akimirką, kai nulipdavome nuo savo asilų pailsėti ar pavalgyti, Profesorius tapdavo labai dėmesingas – toksai sulaikęs kvapą, atkaklus – ir tai jį neatpažįstamai pakeisdavo, paversdavo kitu žmogumi“.

Iš jos pasakojimo susidarėme savo tėvo portretą – jis tampa įsitempęs, ji labai traukia jį, kai tik atsiranda šalia, lyg jo susivaldymas ilgesnį laiką šokčiojant ant asilo būtų kažkur išsikratęs. Naktį jų palapinėje, šviečiant naktinio drugio lemputei ir ritmingai plazdenant sukabintiems stovyklos skalbiniams, jis vėl glausdavosi prie jos kalbėdamas: „Leisk – sušildysiu tave“ arba „Kokia tu graži, kai taip apšviesta“, arba „Apkabink mane čia“. Labiausiai meilikaujant, jo kalba turėdavo būti tokia: „Šiandien vakare jaučiuosi toks pavargęs.

Paimk į ranką ir paglostyk mane, kad geriau miegočiau“. Perdėtai įsitikinęs, kad jo nekuklumas labai jaudina, trumpam palikdavo palapinę ir grįždavo kaip koks nors kvailokas nepažįstamas, brukdavo jai į ranką pinigus ir murmėdavo: „Būk dabar prostitutė – man. Pakelk aukštyn naktinius“. Kartais galėdavo pasirodyti ir gėdos ašaros. Bet joms vienintelis vaistas būdavo toks – dar stipriau susiglausti. „Dabar mes esame vedę – mes galime mylėtis, – kartą pasakė jis, – bet kuriuo metu…“ „Kaip gyvuliai“, – įterpė ji, norėdama jį sugėdinti, tačiau, galimas dalykas, ir dėl to, kad – užėjus kitam pabrinkimui, jis prisiverstų truputį susilaikyti ir būtų ramesnis. „Ne, ne kaip gyvuliai, – paaiškino jis. – Labai skirtingai: jiems – nustatytas metų laikas, tos jų rujos, jų „užkaitimai“– jie yra che-

mijos vergai. Taip, štai kas skiria mus nuo gyvulių – sugebėjimas patirti malonumą, kurį suteikia mūsų kūnai, visada imlūs pasitenkinimui. Bet kurioj vietoj, bet kuriuo metu! Pavyzdžiui, dabar?“ – Aštuntą savaitę giliai miškų masyve prijojome tokią vietą, kur žmonės buvo išvalę miško plotą ir parengę dirvą plantacijai, – pasakojo motina. – Kaimo gyventojai čia ir dieną vaikščiojo nuogi, ir Profesorius buvo sužavėtas jų tyrumu. Žinoma, jis užsirašinėjo pastabas, lyg tie kaimiečiai būtų šikšnosparniai ar bitės, ir jį sukrėtė faktas, jog toje bendruomenėje žmonės nedalyvaudavo seksualiniuose žaidimuose ir nesusijaudindavo. „Jie – kaip kūdikiai, nejaučia jokios gėdos“, – užrašė jis savo didžiojoje knygoje.

Bet visi mūsų stebėjimai pasirodė nereikšmingi, kai tik kaimo gyventojai priprato prie mūsų buvimo ir jų moterys, pasijutusios visiškai laisvos, užsiėmė savo reikalais. Kaip jūs galite pastebėti iš fotografijos, visos jos, išskyrus jaunas mergaites ir senyvas, buvo nėščios. Galbūt nieko nuostabaus visuomenėje, kur nedaug vaisingumo apribojimų…

Bet pažvelkite į moteris atidžiau. Štai jums keistybė, kuri taip patraukė Profesoriaus dėmesį. Visos tos moterys – jau devintam mėnesy; jos pasirengusios pagimdyti savo atžalas beveik vienu metu!“ Tai suvokus, mano tėvo galvoj pradėjo suktis viena mintis. Gimdymas vienu metu reiškė pastojimą vienu metu – visų vaisingų kaimo moterų nėštumo pradžią vienu griežtai apribotu kolektyvinio – jeigu ne viešo – seksualinių santykių periodu. Koks galėtų būti tokio suėjimo tikslas? Ar jo kontrolės mechanizmas buvo socialinis, ar biologinis?

– Profesoriui, sakau iš savo patyrimo, tas dalykas pasirodė visais atžvilgiais jaudrinantis, – pasiskundė motina. – Bet ir pati gavau ten pamokų. Aš nusprendžiau, kad nuo to momento, kai grįšime į miestą, vadovausiu mūsų santuokiniam gyvenimui. Mes taupysimės.

Dabar apsvarstykime tai. Traperis iš slėnio, kurį mano tėvas pasamdė nugabenti jo pavyzdžius į Etarą ir pristatyti iš ten į stovyklą visų reikalingų atsargų, tvirtino, kad truputį supranta „miškinę“, kalbą, kurioje tiek daug lūpinių sprogstamųjų garsų, kad lingvistai pavadino ją vabap vabap. Klausaisi jų, besikalbančių kokiame nors susibūrime, ir atrodo, kad girdi pulką balandžių, skrendančių virš galvos. ► 43

gintaro lašai

◄ Prieš ketverius metus tas traperis medžiojo šiuose miškuose. Ir jis buvo liudytojas tokio įvykio – buvo, tikrai, net dalyvavo jame – kolektyvinio seksualinio santykiavimo periodo toje mažoje miško bendruomenėje, su kuria mano tėvai dabar gyveno. „Jūs įsivaizduojate, kad jie naivūs ir šalti, – pradėjo pasakoti jis, pradžioje išskaičiuodamas daug savo ankstesnių mėginimų susirasti arba nusipirkti žmoną iš vietinių moterų. – Mylėjimasis jų nedomina – tai aišku. Tačiau atėjus tam jų metui, būna panašūs į šunis per rują“. Aš smulkiai nepasakosiu tų scenų, kurias traperis apibūdino arba komentavo pavaizduodamas, kaip jam teko prisitaikyti. Tačiau po trijų visų dalyvių seksualinio susijaudinimo dienų buvo pranešta liautis, ir viskas baigėsi – taip lengvai ir neišaiškinamai, kaip ir prasidėjo. „O tos moterys, su kuriomis jūs… susidėjote? – paklausė mano tėvas. – Kiek moterų… tu pats, jei aš… galiu paklausti… per tas tris dienas?“ To vyro atsakymas pažymėtas mano tėvo didžiojoje knygoje – storai apibrėžtas ratu: „Keturiolika!“ – Profesoriaus dėmesys dar neįtrauktoms į registrą nežymesnėms rūšims, kurių daugybė knibždėjo miške, išseko, – pasakojo motina. – Jis atidėjo mūsų grįžimą namo šešioms savaitėms. Užsibrėžė pats sau – būsiu to kolektyvinio gimdymo liudytojas! Galima sakyti, kad mane paliko ramybėje – niekaip negrizino – o globoti pavedė tokiai merginai, kurią Profesorius vadino mažybiniu Papi vardu, nes ji sugebėjo ištarti tą žodį. Buvo gal mėnesiu ar panašiai per jauna nėštumui, vargšelė.

Jautėsi visiškai patenkinta, kad jai reikėjo sukaupti mums maisto, gaminti valgį ir iš tikrųjų vilkėti tuos drabužius, kuriuos jai paskolinau. Negalėjau leisti, kad nuoga pasirodytų prie mūsų stalo. Išmokiau ją žaidimų – „perduok nesunarpliojęs“ ir „klases“. Gal ir kvailai elgiausi. Bet ji buvo miela – nemikli, kaulėta, maža mergaitė – o aš nepakenčiamai nuobodžiavau. Man neskyrė jokių užduočių, o kadangi Profesorius su savo traperiu tolydžio panirdavo į pokalbį ir susirietę kvatodavo iki vėlyvos nakties, tuo metu buvau tarytum pašalinta iš ekspedicijos. Palikta tik su Papi.

Tuo tarpu traperio padedamas – jo vabap vabap prie peties – mano tėvas užsiėmė nėštumų tikrinimu: vedė net žurnalą. „Pradedame nuo menstrualinės sinchronijos, – jis užrašė. – Ji yra nusistovėjusi 44

netgi tarp moterų iš pačių civilizuočiausių šeimynų visame pasaulyje. Jų, gyvenančių glaudžioje ir reguliarioje fizinėje artumoje, menstruaciniai ciklai būna suderinti, atitinka trukmes. Jos kartu kraujuoja. Jos vienu laiku ovuliuoja. Tokio reiškinio priežastis nėra nustatyta, nors tikėtiniausia – uodžiamieji ir liaukų veiksniai. Gamta nėra nei švaisti, nei neatlyginama. Tas reprodukcinės sinchronijos mechanizmas žmonijoje yra užslėptas. Mes turime tai priimti kaip įrodymą, jog kadaise praeityje toks mechanizmas buvo puikiai veikiantis, lygiai taip pat, kaip turime įsitikinusiai daryti prielaidą, kad mūsų nykstančio stuburgalio dalis – tai senovinės uodegos liekana; arba kad tie keli strateginiai plaukų kuokštai – tai dar išlikusios tankaus protėvių plaukų kailio dalys. Bet kuris – seksualinio santykiavimo, nėštumo ir gimdymo – sinchroniškumas tarp miško žmonių, bendruomenės, kitais atžvilgiais laisvos nuo pasileidimo ir žemesnių aistrų, reiškia nusistovėjusią tvarką, per daug suvaržytą ir tikslią, kad ši išlaikytų, jei bandytume jai taikyti, antropologinį papročio ar draudimo aiškinimą. Čia atskirta per nesuskaičiuojamus šimtmečius nuo žmonijos gyvena atmaina, kurios dauginimosi pobūdžiai taip skiriasi nuo mūsų, kaip gibono nuo šimpanzės. Ar mums teks būti liudytojais masinio žmogiško gimdymo, tokio glausto ir sutvarkyto pagal trukmę kaip tas, kurį stebi aviganiai tarp savo avių?

Ar tai yra natūralus pirmykštis žmogiško dauginimosi pavyzdys, iš kurio išsirutuliojo mūsų pačių seksualinis nuolaidžiavimas ir apie kurį buvo manoma, kad jis jau prarastas tarp tų vaismedžių sodų, kuriuos krikščionys priskiria Rojui?“ – Jau ką tada patyriau – nukamavo be galo, – skundėsi motina. – Kaip ir galėtumėte numanyti, labiausiai triukšmavo vyrai – vaizdavo, kad juos surėmė juosmens skausmai, užpuolė šleikštulys, pilvai baisiausiai išpūsti – tuoj tuoj pagimdys iliuzinį palikuonį. Moterys laikėsi tyliai, visos kažkur dingo, savaime aišku…

Jos prisiminimai skambėjo karčiai ir, galimas dalykas, buvo iškraipyti. Ji pavaizdavo kaimą, pakvaišusį dėl nėštumo. Paskui vieną rytą visi vyrai išėjo į mišką – ten prasidėjo pantomima: jie gimdė akmenis, kuriems prieš tai užpiešė veido bruožus, arba medines lėles, kurias jau buvo išsidrožę. O kaimo trobelėse pasigirdo pir-

mieji neįprasti kūdikių klyksmai. Netrukus skambėjo didelis našlaičių – žmogiškų žuvėdrų – choras, sakė ji, kuris išreiškė veikiau chaosą, o ne gimimo paslaptį.

– Profesorius, žinoma, tuomet buvo nepageidaujamas su savo matuokliais, fotoaparatu ir bloknotu. Nebūtų jos priėmusios ir mano pagalbos, nors dabar, su Papi šalia, nevijo nuo savęs, tik apsimesdavo, kad nemato. Patys tų vaikelių atsiradimai atrodė palyginti lengvi: kentėti joms tekdavo trumpai, lyg tie akmenys ir lėlės, joms parodyti jų vyrų, išlaisvino moteris nuo varginančio gimdymo. Maždaug taip kalbėjo jūsų tėvas. Ką galiu pridurti nuo savęs – aš taip niekad ir neatradau mažų kūdikių žavumo. O čia jų pasipylė kaip tų ruoniukų, du šimtai ar daugiau – tiesiog vaikavimasis – ir per tris dienas…

Kiek jų išliko? Kiek moterų pagimdė sveikus palikuonis? Kai kurie gimė negyvi, pasismaugė virkštele, prigėrė. Kiti mirė po kelių minučių, valandų ar dienų. Nelaimingos motinos – kai kurios iš jų dar vaikai, tik mėnesiu su trupučiu vyresnės už Papi; geresniame pasaulyje jos dar būtų mokinės – gavo trūkį arba nukraujavo.

Vienai kitai perplyšo placenta; dabar sunkėsi kraujas: sielvartas ir lėta mirtis. Tačiau kiekvienai netekusiai kūdikio motinai atsirasdavo našlaitis: žindyti. „Palikta savo pačios valiai, gamta yra žiauri, tačiau tvarkinga“, – parašė tada komentarą mano tėvas.

O kai tik vyrai sugrįžo, užkasė nuostolius ir atskyrė mirusiąsias nuo gyvųjų, miško žmonės vėl ėmėsi įprastų darbų, tokie paklusnūs, ramūs ir tokie abejingi kaip avys be avinų.

Mano tėvas šnabždėjo savo tvirtinimus motinai jų guolio tamsoje – kad jie netikėtai susitiko su žmonija jos seksualinėje kūdikystėje, kad miško žmonės yra savotiški specialistai: tokių trumpalaikių seksualinių susidūrimų, kokius stebime tarp varlių kvarkuolių, plaktukagalvių šikšnosparnių, papūgų kakapu, taip pat – masiniame moskitų šokyje ore. Ir, žinoma, jo bjaurių tigrinių krabų legionuose. „O kur įrodymai? – pasidomėjo mano motina, klusniai demonstruodama tą cinizmą, kokio jis, kaip jos dėstytojas, primygtinai reikalaudavo. – Viskas, ką tu turi – tai daugybė kartu išgyventų gimtadienių ir ketverių metų senumo traperio plepalai. Jo liudijimas mokslo seminarui negalėtų padaryti įspūdžio – tokio, kaip tu tikiesi“. „Mes

gintaro lašai

surinksime įrodymų“, – tarė jis. „Kaip?“ Mano tėvas kantriai išskaičiavo mokslinės srities tyrinėjimų ritualus ir procedūras savo jaunai žmonai, savo studentei. „Ir tam savaime aišku, – užbaigė jis, – kadaveris yra būtinas“.

Savo žurnale jis užrašė: „Tas estruso ciklas, arba „užkaitimo“ periodas, kurio metu moteriškosios lyties žinduoliai, jeigu Elgie’o veikalą turime pripažinti akivaizdžiai vertingu, tampa juslūs vyriškiesiems, yra reguliuojamas kiaušidės kokono. Folikulai išskiria būdingą kvapą, kad paskelbtų, jog moteris yra pasirengusi pastoti, tinkama, taip pat, kad išprovokuotų seksualinį vyrų atsaką. Ar tai yra miško moterų paslaptis: paprastai padidėjęs kokonas neaktyvus, jo veikimas proginis, skirtas tam tikram įvykiui pažymėti, ir kolektyvinis, vienąkart per metus ar rečiau?

Ar šiuo atveju tie chemijos kvapai yra tokie iškalbingi kaip meškų arba antilopių, o tuo tarpu mes – mūsų estrusas prarastas lygiai taip pat neginčijamai, kaip ir uodegos, – džiaugiamės savo sušvelnintais ir išlaisvintais apkabinimais, provokuojami savo širdžių, o ne mūsų vezikulių, laisvi ir lygūs, fizinio susižavėjimo donorai ir priėmėjai?

O ką galima pasakyti apie jų vyrus?

Akivaizdu, jog miško tautos vyrų sėklidės yra gerokai padidėjusios. Matavimai mano paties sėklidžių ir taip pat labai nenoriai sutinkančio paklusti tokiai procedūrai traperio, kurį dabar esu pasamdęs kaip savo pavaduotoją ir vertėją, parodė, kad mūsų abiejų jos yra kur kas mažesnės už tų dviejų jaunų vyrų, kurie visiškai draugingai leido matuoti jų išorinius lyties organus. Aš apskaičiavau, kad išmatuotų dydžių santykis – maždaug penki su trim.

Kokia gali būti kita didesnių kiaušidžių funkcija nei sustiprintas spermos gaminimas ir išaugusi apvaisinimo galia, būtina tam, kad tiksliai ir efektyviai tarnautų moterims, kurios būna seksualiai juslios tik tokį trumpą laiką? Aš vis labiau įtikiu, kad mano hipotezę patvirtins nuodugnesni mokslo tyrimai. Į klausimus apie genitalinį talpumą ir svorį – maišelių, cistų, kokonų ir vezikulių – tada galima būtų tiksliai atsakyti pasitelkus skalpelį ir svarstykles. Bet čia mes ėmėmės žygių tirti žmoniją – beveik visos jų paviršinės anatomijos detalės, proporcijos ir pigmentacija tokios pačios kaip mano ir mano brangios žmonos.

Tačiau kokias paslaptis galima rasti po tų

žmonių oda? Tiktai chirurgija ir autopsija gali suteikti atsakymų. Ką atskleis peilis?“ * Traperio „miškinė“ tam reikalui nebuvo kompetentinga. Jis galėjo tekšenti kaip sparnais savo sprogstamuosius paprastoj mainų prekyboj arba pageidaudamas maisto. Bet jokie žodžiai, pasakė jis, kalbant šita ar bet kuria kita kalba, nėra atitinkantys, kai reikia tartis dėl to, ko mano tėvas dabar reikalauja. Šešiolika moterų, tuzinas ar maždaug tiek embrionų mirė per gimdymą. Jų kūnai gulėjo vienoje trobelėje po drėgnais lapais. Greitai, nebent jie būtų sudeginti ar palaidoti, jų mėsos pradės pūti, parūpindami perėjimo vietas išpampusioms musėms arba pietus termitams. „Pasakyk jiems – man reikia vienos suaugusios moters, – nurodė tėvas.

– Ir vyriškosios lyties kūdikio. Ir vyro, dauginimosi amžiaus, jeigu įmanoma. Aš užmokėsiu. Tu gali išaiškinti, kad reikia skubėti, kad kūnai pūva, kad aš esu mokslininkas, išmanantis savo darbą žmogus?“ Traperis pasirodė geriausiai kaip galėjo ir sugalvojo sakinį. „Mokslininko“ jis nesugebėjo išversti. Bet jis žinojo jų kalba žodį, kuris reiškia „magas“. „Kūnas“ tapo „mėsa“. „Šitas žmogus – žymus magas“, – pradėjo jis, rodydamas į mano tėvą, kuris

stovėjo nutaisęs veide nekintamą šypseną; jo vidutines genitalijas gerai slėpė lauko darbams skirtos kelnės. „Jūs duokite magui vienos moters mėsą, vieno vyro, vieno vaiko. Negyvą mėsą iš to namo – kuo greičiau“. Jis parodė pirštu į trobelę, kur buvo suguldytos gimdymo aukos. Tie keli žmonės, kurie galėjo suprasti traperio žodžius, purtė galvas, ne pykdami, bet sumišę. Vyras–kuris–pjausto–kiaušides yra taip pat žmogėdra, pasakė jie savo draugams. Ta informacija, regis, sukėlė veikiau linksmumą negu pyktį. „Ką jie sako?“ – paklausė mano tėvas. „Jie mano, kad jūs – kanibalas, – paaiškino traperis. – Norite negyvų kūnų – kas dar galite būti?“ – Tada mes greitai susipakavome – reikia išvykti, – tęsė motina. – Profesorius bijojo, kad užsibuvus ilgiau, negu patinka šeimininkams, anie miško žmonės griebsis ko nors prieš mus. Bet abu su traperiu susimokė padaryti kitaip. Jeigu kadaverio negalima nupirkti, jie samprotavo, – reikia jį pavogti. Galima išvykus įkurti stovyklą saugiu atstumu nuo kaimo, o paskui naktį sugrįžti – su asilu ir virvėmis. Trys kūnai – tai buvo per daug ambicinga, neabejotinai.

Tačiau vienos iš mirusių motinų kūnas suteiktų naudingų duomenų… ir galbūt jo nepasiges tarp tų po drėgnais lapais… ►

Artūro Valionio nuotr.

45

gintaro lašai

◄ – Jie norėjo pagailėti mano jausmų, – aiškino motina. – Profesorius pasakė man, kad jie praleis naktį, gaudydami šikšnosparninius drugius, kurie šiose vietose labai krito į akis. Jisai su traperiu – ar mes niekad nesužinojome jo vardo? – išvyko temstant, pasibalnoję asilą, pasiėmę šautuvą, ir, aš turiu numanyti, apėjo ratu mūsų stovyklavietę, kol vėl sugrįžo prie pagrindinio tako į kaimą. Kaip aš galėjau atspėti tikrą jų tikslą? Miegojau patenkinta, kad esu išvaduota nuo tų neramių kūdikių ir nesibaigiančio Profesoriaus atidumo: jis, net ir pasibaigus erekcijai, miegodavo per naktį prisiglaudęs man prie nugaros, lyg aš būčiau vaikiškas velenėlis pagalvei atremti.

Stovykloje mes buvome įsikūrę prie medžių krašto, vieta gana tyli, tik retkarčiais sužvangėdavo asilo apynasris ar suūbaudavo pelėda. Sapnavau. Kažką malonaus, iš namų aplinkos, švelnaus; mano sesuo su motina – sugrįžusia iš mirusiųjų; visos valgome, o aš dar ir dainuoju; esame tame mūsų mediniame name, kartais bilsteli jo šaltų spalvų langinės…

Ir tada – toks štampas, įterpdavo motina – trakšt! – sausa šakelė tarp medžių – tyla – nieko negirdėti – net kvėpavimo. Gal ten pelėda, nerūpestingai sujudėjusi lizde ant pradėjusio džiūti medžio šakos, o gal prinokęs riešutas – kevalas trūko ir nukrito jo sėkla. Bet tai mano motiną pabudino taip staiga, lyg nuaidėjus patrankos šūviui.

Kai tik ką įžiūrėjo tamsoje – mėnuo blizga už medžių, akys vis dar krūpčioja iš miegų – mato: asilas, įranga, pavyzdžių dėžės, sauso maisto produktų ryšuliai – vis dar ten, kur jas paliko tėvas. Įsivaizdavo: vagis iš svetimų, o gal net kaimietis pjauna asilo virvę – nusives! Arba koks nedidelis šuo – uostinėja maisto. Jai pasirodė saugiau išeiti iš palapinės ir pritūpti susirietus prie asilo. Žengė basa kelis jardus, spėjusi skubiai pasičiupti geležinį puodą – trinktelės per akmenis, jeigu ten bus koks nors gyvulys, ir nubaidys užklydėlį! Stabtelėjo ir girdi: silpnas balandės sparno plast – tai tylus balsas prakalbo iš tamsos, paskui sujudėjo figūra, išėjusi iš medžių tankmės; ji pasuko stovyklos link, vis dar kalbėdama: „Viper biper parb…“ „Kas ten?“ – įsidrąsino motina. Bet jau žinojo. Ta mergaitė, Papi, atėjo...

Mano tėvo dienoraštis nutyli to vakaro įvykius. Štai jų galimumai. Galbūt tuo metu, kai jie su traperiu pasiekė kaimą, mirusieji jau buvo palaidoti. Jie rado nese46

no kasinėjimo vietą, tačiau kadangi jų vienintelė įranga buvo ilgoka virvė, žibintas ir tinklas vabzdžiams gaudyti, ką jie galėjo padaryti? Arba, galimas dalykas, miško žmonės paspendė spąstus. Jie tikėjosi, kad mano tėvas sugrįš. Nuvijo jį. Arba mano tėvas pabijojo. Pusę kelio reikėjo skverbtis tarp medžių, išsigando šakelės trakštelėjimo, kai Papi galbūt praėjo pro juos tamsoje, todėl abu prarado norą vogti kūnus.

O gal jie pasiekė tą mirusiųjų trobelę ir, atžarsčius lapus, į juos tvokstelėjo bjaurus kvapas. Termitai ir tos išpampusios musės jau dirbo savo darbą...

Tačiau kai mano tėvas grįžo, neparnešęs nieko daugiau – tik vienintelį šikšnosparninį drugį, jo sudirgusią nuotaiką greitai pakeitė linksmumas; juo mano motina negalėjo nei patikėti, nei suprasti kodėl. Ji su Papi sėdėjo šešėlyje, sukryžiavusios kojas kaip siuvėjos, kai mano tėvas su traperiu audė išgalvotą savo nesėkmės pasakojimą; apie drugius, apleidusius lizdus, apie tai, kad pomiškio augmenija per daug tanki naktį dirbantiems lepidopterologams. „O kodėl ji čia?“ – atsikvėpęs paklausė tėvas, mostelėdamas mergaitės link. Vietoj atsakymo Papi pati pirštu parodė kryptį – skersai lygumos Etaro pusėn. „Ji atsėlino pas mane, – paaiškino motina. – Nori keliauti su mumis. Papi nusprendė – ten tikras rojus. Nori tokių drabužių kaip mano. Juk galima. Tik tu turėsi parvežti ją atgal…“ Mano tėvas nesutiko – jis negrįš čia, pasakė. Nėra čia pageidaujamas. „Tada – kaip darysi? – neatstojo motina. – Paliksi ją čia? Ji tik truputėlį didesnė už vaiką.

Kiek jai – dvylika, trylika?“ „Galės keliauti, – nusileido tėvas. – Reikės tau pagalbos namuose. Sakei – ji patinka tau...“ Taigi, motinos manymu, išėjo geriau nei vaiko pagrobimas, nei atsivežimas vergijon. Bet tėvas norėjo tikslumo. Jeigu jie išvyks, mergaitė seks iš paskos, nustatė jis sąlygą.

Ji buvo kaip paklydęs šuniukas – taip, tą mažybinį vardą parinkome tinkamą, – kuris surado šiltus namus. Ji nori iškeliauti.

Ji – jau beveik suaugusi – nesvarbu, kad krūtys dar mažutės, o klubai siauri. Buvo laisvas asmuo. Atsirado jai galimybė kažką padaryti iš savo gyvenimo. Tegul keliauja. Šiltai priimkime ją.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Andrejus Chadanovičius (g. 1973) – baltarusių poetas ir vertėjas. 1995 m. baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, 1999-aisiais – ten pat aspirantūrą. Dėsto prancūzų literatūros istoriją. Nuo 2008-ųjų vadovauja Baltarusių PEN centrui. Verčia iš prancūzų, ukrainiečių ir lenkų kalbų.

gintaro lašai

Netikri vertėjų draugai

O ji jam: „kokia dar galva, tu jos apskritai neturi!“

Jis tikėjo Seniu Šalčiu, ji – kad Dzeusas pagrobė Europą, jo tėvai komunizmu, o josios tėvai horoskopais.

Jis – vasario Vandenis, jinai – rugsėjo Svarstyklės, jos mama ir tėtis pradžioje visai mėgo tą žalią jauniklį.

Jos tėvas pasakė: „Varytum į armiją, susitupėtum!“ Jis atsakė jam – „Carpe diem! Čia iš senovės romėnų“.

Ir pridūrė: „Jūs elitas, o mes – tik eiliniai poetai“.

Ir taip trenkė durimis, kad sudrebėjo sienos.

Jos tėvai buvo mokslininkai – garsūs visam mieste: tėvas – profesorius, motina – tiesiog megera.

Jų dukros kavalieriui tada buvo aštuoneri su puse, visi jį vadino Goša, o ji jį vadino – Gera.

Jos mama virtuvėj vis dūsavo ir raudojo kas dieną, slankiojo dukrai pridurmu ir patarimais maitino. „Dukrele, apsigalvok, juk patars tau kiekvienas – joks jis tau draugas, jei ketini studijuoti vertimą!

Jinai jau septynerių mokėjo šiek tiek lotyniškai.

Pareiškė jam: „Carpe diem! Ar esi kada skaitęs Horacijų?

Jis išplėšė namie kalendoriaus lapelį ir atklūpojo ant žirnių vyriškai, nes tėvas praleido traukinį, tai į valias prisiklausė oracijų.

Nori tapti vertėja – jokių kvailų flirtų!

Nori studijuoti kalbas – neprarask sveiko proto!“

Po dešimties metų jis ją sutiko pakrantėje Jūrmalos.

Pamatė – ir nuplaukė iš paskos kaip geismo pritvinkęs burbulas.

Ji „šaukė: „nuskęsiu!“, o jis: „nenuskęsi, neskęsta fėjos!“ – ir užvertė ją ant bangos nelyg tikras vertėjas.

Ji jam: „ei, ką darai?“, o jis jai: „ragauju chalvą!“ – ir bučiavo ją apkabinęs tiesiog bangų sūkury.

Paskui juokavo, kad esąs aukštesnis už ją visa galva.

Naktį ji susapnavo, kad kažkas jam galvą nukirto, ir ji su ta galva šnekėjo visai kaip su gyva, ramino ir guodė, šypsojosi jai, plaukus kedeno nelyg belarusfilme ir galiausiai palaidojo ją mamos fikuso puode.

Kažkas pavadins visa tai niekų pasaka ar pigia mistika, Kažkas atsidus, prisiminęs senas dieneles. Šiandien ji – nusipelnius vertėja, žinoma specialistė.

Jis, žinoma, sėdi ant sprando jai – vis teberašo eiles. ►

Artūro Valionio nuotr.

47

gintaro lašai

◄

Fantominiai džiaugsmai

Batraiščiai

Vasarą atsargiai aplenkti tą vietą, kur paslydai ir išsinarinai koją vasarį.

Bijoti susitikti su tikrų tikriausiu dėde, dantistu, nors jis jau seniausiai pensijoj.

Gailėtis, kad biblioteka persikraustė, ir dabar ji jau nebe šalia tavojo fakulteto, nors tavasis fakultetas taip pat jau seniai išsikraustė į buvusią partinę mokyklą.

Niekad nebedainuoti mėgstamos dainelės iš filmo, po kurio grįžinėdamas tu gavai į snukį Uručjės mikrorajono kariniame miestelyje.

Prisiminti telefono numerio kodą, kad paskambintum į butą, kuriame ji jau seniai nebegyvena, nes jau beveik metus gyvena su tavimi.

Fantominiai džiaugsmai. Ateina laikas, kai nuo jų nebėra kur slėptis.

Kai vėluoji į traukinį, kurio šiandieną nebus, ir tu tai puikiausiai žinai, ir vis tiek bėgi, rizikuodamas paslysti ir nikstelėti koją.

Kai užkalbinėji dantis bibliotekininkei, kuri sako, jog štai jau penkti metai tu negrąžini knygos, kurios niekada neėmei, ir parodo tau tavo ranka užpildytą formuliarą.

Kai, bandydamas grįžti į gimtąjį Uručjės mikrorajoną, kiši į raudoną komposterį plastikinę kredito kortelę ir staiga supranti, kad užaugai, beviltiškai.

Kai pasislėpęs senoje telefono būdelėje skambini iš jos mobiliuoju.

Skambini jai.

Jos mobiliuoju.

Kartą toks vienas vaikinas apsigyveno eilėraštyje, nebaigtame ir iki šiol nespausdintame.

Jį sukūrė poetas – senas, pavargęs ir vienišas, o kadaise buvęs garsus ir visų pripažintas.

Tas vaikinas nešiojo džinsus, skylėtus virš kelių, šiltą madingą megztinį, kurį numezgė jam senelė.

O batai jo buvo be batraiščių. Bet jis čia niekuo dėtas, tiesiog juos pamiršo tas senas vienišius poetas.

Vaikinas baisiausiai mėgo ankstyvą rudenį, kavinukes, pasisėdėjimus, tik šiukštu be jokių cigarečių, keliones vienuoliktu troleibusu – iš stoties į liūdesį ir mergaitę, kurią ir plačiau aprašyti vertėtų.

Mergaitė kaip tyčia prisėdo tiesiai prieš jį ir pažvelgė iš po blakstienų taip, kad kiaurai vaikiną nuvėrė.

Ir jis ėmė žodžių ieškot, bet nerado, ką pasakyt, nes mokėjo elgtis tik taip, kaip jam liepia eilėraštis.

Mergaitės rankose – lauko gėlių puokštelė, ir vaikinas jau žiojosi klausti – „kas tu, nuostabioji?“ O poetui siaubingos pagirios, troškina ir galvą skelia, kokia dar poezija, kai pakilt negali iš guolio.

Baladė apie vienuoliktą troleibusą

Ir viskas staiga nutrūksta, puokštelė nuvysta, ir staiga vėl ankstyvas ruduo mojuoja lapais išmargintais...

Ir vaikinas galiausiai suvokia, kas gi čia vyksta: „Mano gyvenimas bėga ratu, ir nepavyks man mergaitę prakalbint.

Skrydžiai žiemą? Velnioniškai rizikinga.

Bet vairuotojo akyse Kalėdų žvaigždės sužvilgo.

Prabudus ryte – dar blogiau, nusiplauti rankas ir veidą, va mano pusryčiai. Išeit iš namų aštuntą. Štai mano stotelė. Štai rūkas virš miesto sklaidos. Štai atvažiuoja vienuoliktas, ir supuola keleivių tuntas.

Maknoju kiaurai balas kartu su visais, reikia būt paprastam...“ Ir pamato: mergaitė, ji šypsosi jam, ir visos balos išnyksta.

Ir ji klausia: „ei, o kas tavo batraiščiams?

Gal norėtum margų? Manau, tau visai patiktų.“ Čia tas senas poetas, keiksnodamas skrandžio opą knisosi stalčiuose ir aptiko kadaise neišmestą juodraštį.

Ir peržvelgęs savo jaunystės laikų naiviai komišką opusą nusprendė jį kiek patvarkyt, šįkart nepamiršdamas batraiščių.

Ir nuo to laiko kad ims tas senas poetas jaunėti, kaipmat pargužėjo atgal visi jo gerbėjai, ir kritikai ėmėsi įprastų poterių.

Sugrįžo poeto žmona, ir mūza sugrįžo, sugrįžo meilužė nimfetė, kad pataptų visiems laikams viena ir ta pačia moterim.

Ir vaikinas pasakė merginai: „Žinai, man patinka lietus ir ruduo, ir kai gatvėse degina lapų krūvas, ir dar man patinka važiuoti vienuoliktu troleibusu su tavim, ir ištisą kelią žiūrėt į tave.“ 48

Vienuoliktas troleibusas įjungia borto šviesas: čia nebėra ko stovėti – pirmyn į dausas.

Oras šnabžda – neskrisk, nekvailiok, bus lavonų.

Ir šviesoforas tą patį mikčioja raudonai. „Raudona mirties kaukė“ – tiesiog kaip iš Edgaro Po. Vienuoliktas troleibusas nesugrįš šįvakar namo.

Pakėlę į dangų akis, praeiviai iš siaubo nutyla – vienuoliktas troleibusas įsibėgėjęs pakyla.

Apsuka ratą virš miesto, krusteli ūsą vielinį. „Troleibusas keliauja į dangų. Kita stotelė – galinė.

Nepamirškite bilietėlio, – čia jums, jaunuoli, – dangaus oro linijose šiandien griežta kontrolė...

Neblaškykit vairuotojo dėmesio – ir niekas nežus...

Dėl viso pikto prašyčiau tvirčiau susiveržti diržus...

Jei neturite nuolatinio, žymėkite talonėlius...

Pasodinkit tą seną angelą, kitaip jis pasodins jus... „Keleivius su vaikais kviečiam į verslo kla...“ Toliau negirdėt – jie jau danguj, o pas mus ta pati pekla.

Troleibusas skrieja dangum, braukdamas žemę šešėliu.

Dispečeris knygon įrašo: šiandien jau vienuoliktas prisikėlęs!

Išvertė Gintaras GRAJAUSKAS

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Paulius NORVILA

Baltijos visuomet norėjau turėti tokius kerzus kaip jis patiriant sniegą ir smėlį kopiant ir leidžiantis metų laikų amplitudėmis norėjau būti drąsus nebijoti gauti į snukį ir nebijoti į snukį suduoti už visus ištartus o dar labiau – nutylėtus žodžius norėjau kad ir mane kas nors parašytų į savo dienoraščius

norėjau būti neabejingas ir tokių nepalikti net jeigu tolstančios keiktų ir šauktų – daugiau niekada kuri nors juk sugrįžtų o gal – net neišeitų sutaptų su mano ir manimi su visomis miegančiomis princesėmis ir jų išvaduoti atėjusiais princais kertančiais kerzo kulnu drakonui į veidą laužančiais taisykles bet paklūstančiais tylai kada nieko nelieka nepasakyto – tik noras norėti kuris – aiman – išsipildė

atminties požemiai kanarėlę palaidojau sodo gale ten kur žemė nusėta sekretų minomis stiklo duženom pridengiant mirusius gėlių žiedus vėliau purvinom panagėm atkapstant ir žvelgiant atgal į spalvas atspindinčias mūsų visų nespėjusius išblukti šešėlius dvi trys keturios dienos ir viskas – nieko nelieka tik kraujas mėginant nuskelti norimą formą sąsiuvinio lapuose nubrėžtas žemėlapis kur ir kiek žingsnių kur ir kiek dabar bekapstytum – nėra nei sekretų nei kapo nei kaulų – visa – kaip ir reikėjo tikėtis – jau su visam prisikėlė į požemius ►

Alio Balbieriaus nuotr.

49

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

◄

apkasai kartais šiuose namuose niekas nebegyvena ir esu tik daiktas tarp kitų savo gentainių laukiantis išsipildymo taip gali prabėgti diena o gal dvi ar net trys puodelių griaučiai įvairiausiose vietose nešvarių lėkščių bokštai kylantys iš požemių trupantys rožių žiedlapių užraktai rūbų dėmės ant dulkių kilimo dengiančio nuo čia iki ten ir toliau gerokai toliau negu gali aprėpti akis ir klausa niekas nekinta ir nesimaino sujauktas lovos vanduo įšalęs į ledą knygų vijokliai tušti vaistų ir šokolado buteliukai ir popierėliai kiekvienas užėmęs savo vien tik jam priklausančią vietą net ne akmuo o kažkas gerokai tvirtesnio laiko juos tokius nekintančius izoliuotus sustingusius savyje – glaudžiuosi lempos gaubte kvėpuoju neryškiai nors jeigu pradėčiau rėkti ar šaukti – niekas nepasikeistų būčiau toks pats kaip ir jie savo paties kalinys laukiantis kol visa savaime atslūgs dienos savaitės mėnesiai viso labo penkios minutės laukimo tavęs

ars sunku ką ir bepasakyti bet dabar jau aišku kad poezijos skaitymai 50

o ir pati poezija visuomet prasideda baigiasi ir niekas neprisimins užtat naują megztinį dar ilgai aptarinės narstys žodžių ir žvilgsnių atmintimis tai jis ir buvo ką ten buvo – yra tikrasis autorius ir kūrinys tiesiog lietuvių poezija

pilnatis ir sukilo skysčiai mano vidaus induose ir patvino žodžiais o vienas iš jų įstrigęs gerklės šuliny niekaip negalėjo ištrūkti dusino plėšdamas minkštuosius nerimo vėliavų audinius nei pirmyn nei atgal iš abiejų pusių tempiamas pakaruoklio kūnas nebegalintis priešintis leisti neleisti ištrūkti sielos šešėliui iš abiejų pusių stumiamas nepajudantis iš vietos užrūdijusiais laikrodžių ratais

„Laiva tiesiai Daugiau nei prieš 30 metų pasirodžiusi Aloyzo Každailio knyga „Laivai ir jūrininkai” anais laikais sukėlė tam tikrą kultūrinį šoką. 30 tūkst. egz. tiražas buvo išgraibstytas, nes tokio pobūdžio leidinio iki tol dar nebuvo.

Antrasis knygos leidimas sulaukė dar didesnės sėkmės.

Namų bibliotekose „Laivai ir jūrininkai“ tapo legenda. Šią knygą skaitė net tie, kurie laivyba niekada nesidomėjo.

Tad visai neseniai leidykla „Tyto alba“ surizikavo vėl „atrasti Ameriką“.

iš abiejų pusių toks pats paprastas skausmo ir džiaugsmo pjūvis --+

Asta DYKOVIENĖ

ir nuseko skysčiai mano vidaus induose ir patvinę žodžiai nugulė žuvimis ant senamiesčio grindinio koralais ant rotušės sienų drėgme mano žvilgsnių drabužiuose

Legendinės knygos atgimimas

o vienas iš jų įstrigęs gerklės šuliny nusipurtė žvynus ir suplasnojęs nuskrido –

Įdomi knyga. Šie du žodžiai – pats didžiausias apdovanojimas ir komplimentas kiekvienam autoriui. Nes tai – skaitytojų, o ne akademikų ar oficialių kritikų verdik-

Marinistika

ai ir jūrininkai“ – į dešimtuką tas, kuris neretai nesutampa su nuomone tų, kuriems ji iš esmės yra skirta. Šį kartą vertinimai stulbinamai sutapo.

Paradoksalu, bet tam neturėjo įtakos nei istorinis laikas, nei politinė santvarka. Žmonės tiesiog buvo ištroškę įdomiai ir sumaniai pateiktų žinių. „Atrodo, kad pataikiau į dešimtuką.

Pasisekė kaip aklai vištai grūdas, liaudiškai tariant. Stebina tiražai, antrasis leidimas pasirodė dvigubai didesniu – 60 tūkst. egz. tiražu, ir knyga dingo. Šiandien Lietuvoje tai pakartoti jau turbūt nebeįmanoma“, – teigė populiarios knygos „Laivai ir jūrininkai“ autorius klaipėdietis A.Každailis.

Visai neseniai atnaujintą ir papildytą knygą trečią kartą palyginti „kukliu” – vos pustrečio tūkst. egz. tiražu išleido leidykla „Tyto alba“. „Šitos naujosios knygos turinys žymiai geresnis, čia – daugiau lietuviškos laivybos istorijos. Atnaujintos iliustracijos. Net nežinau, kodėl leidykla sumanė trečiąsyk išleisti mano knygą. Gal tikėjosi, kad pasikartos ankstesnė jos sėkmė. Bet kokiu atveju manau, kad leidėjai labai daug nepraloš“, – šypsojosi rašytojas.

Penkiakampę pakeitė Vytis Naujajame knygos „Laivai ir jūrininkai” leidime atkurta istorinė tiesa. Čia be gailesčio atsisakyta partinių ir nomenklatūrinių momentų, be kurių 1981 m., pirmą kartą leidžiant knygą į pasaulį, to padaryti būtų buvę neįmanoma.

Naujo leidimo viršelyje nebeliko Spalio revoliucijos simbolio – laivo „Aurora“, jį pakeitė lietuviškas laivas su Vyčiu vėliavoje. ► 51

marinistika

Knygoje atsirado nauji skyriai apie Klaipėdos laivyną, apie garlaivių amžių (jį parengė R.Adomavičius vyresnysis), parašyta ir apie Lietuvos buriavimo istoriją. „Per tuos 30 metų nuo pirmosios knygos „Laivai ir jūrininkai“ pasirodymo jūreivystės istorija vystėsi dideliais tempais. Į kelis skyrius viską buvo sunku sutalpinti, nes tai – enciklopedinio pobūdžio knyga, ne viską įmanoma pateikti“, – apgailestavo R.Adomavičius.

Atkurta istorinė tiesa

Tarybiniais laikais du kartus išleistos knygos tiražai siekė 90 tūkst. egz. ir visus juos akimirksniu išpirko. Trečiasis leidimas irgi jau susilaukė didelio susidomėjimo.

◄ Keturias naujas iliustracijas naujajam leidimui nupiešė Aloyzo brolis dailininkas Arvydas Každailis, jis iliustravo ir pirmuosius knygos leidimus. Todėl naujojo leidimo stilistika išliko tokia pati.

„Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos jūrų muziejaus istorikai tėvas su sūnumi Romualdas ir Romaldas Adomavičiai padėjo man. Nes laiko pataisoms buvo nedaug, pats vienas niekaip nebūčiau spėjęs”, – tvirtino A.Každailis.

Trečiajame knygos „Laivai ir jūrininkai“ leidime atsirado vietos ir Lietuvos buriavimo pradininkams. R.Adomavičius jaunesnysis aprašė Alfonso Urbelio, buvusio jūrų skauto, istoriją.

R.Urbelis 1939 m. su draugais išvyko į užsienį, kur įsigijo jachtą ir sumanė parplaukti į Lietuvą. Tačiau tam sutrukdė karas. Jis atsidūrė JAV, kur tapo transportinio Amerikos laivyno laivo kapitonu. „Per visą gyvenimą A.Urbelio neapleido buriavimo aistra. Jis ne tik buriuodavo, bet ir restauravo senovines jachtas. Vieną jų – jachtą „Neris“ iš jo nuomojosi ir ja plaukiojo JAV prezidento J.F.Kennedy šeima“, – pasakojo R.Adomavičius.

Jaunosios kartos indėlis Leidžiant naująjį „Laivų ir jūrininkų“ leidimą, teko užpildyti nemažai „baltų dėmių“ apie lietuvišką laivyną, apie kurį dėl suprantamų priežasčių tarybiniais laikais leistoje knygoje buvo privaloma nutylėti. Tai padarė muziejaus istorikai R. ir R.Adomavičiai.

Jaunasis R.Adomavičius teigė, kad jam buvo didelė garbė ir atsakomybė papildyti naująjį knygos leidimą. „Norėjosi tinkamai pristatyti žinias apie Lietuvos jūrinę kultūrą, viską pateikti kuo solidžiau. Nors tai, kas buvo parašyta A.Každailio, tikslinti reikėjo labai mažai“, – tikino R.Adomavičius.

52

A.Urbelis dar buvo gyvas, kai buvo surengtas istorinis Lietuvos buriuotojų žygis per Atlantą. Lietuviai buvo su juo susitikę, su juo ypač artimai bendravo jachtos „Laisvė“ kapitonas Ignas Miniotas. „Tai – labai įdomus žmogus, Amerikoje jis gana garsus, tik pas mus nelabai žino-

mas. Buvo svarbu jį paminėti naujajame leidime, pirmojoje knygoje tai padaryti buvo neįmanoma, nes tokie žmonės tada buvo įvardyti kaip liaudies priešai“, – neslėpė R.Adomavičius.

Sistema turėjo tikslą?

Pasak muziejaus istoriko R.Adomavičiaus jaunesniojo, renkant medžiagą knygos papildymui, į akis krito tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje labai greitai buvo atgaivintas buriavimo sportas.

Nepaisant to, kad lietuviai tarybinių nomenklatūrininkų buvo laikomi nepatikimais asmenimis tokiam užsiėmimui. Esą buvo baiminamasi, kad jie kada nors gali pasprukti į Vakarus.

Istorikas mano, kad ši iniciatyva galėjo būti nuleista „iš viršaus”. „Čia, Klaipėdoje, po karo buvo likę labai nedaug iniciatyvių buriuotojų. Man susidarė įspūdis, kad tuo metu sovietams turbūt reikėjo karo tarnybai paruoštų žmonių. Idėjiškai patikimi vandens sporto entuziastai tam būtų puikiausiai tikę, nes jie buvo ištvermingi, fiziškai ir psichologiškai gerai pasirengę. Manau, kad taip buvo ruošiami reikiami kadrai“, – dėstė R.Adomavičius.

Istorikas teigė, kad teko sutikti žmonių, kurie kurį laiką buriuodavo, paskui kažkur išvykdavo iš Klaipėdos, vėliau vėl grįždavo. Spėjama, kad jie tarnavo specialiose tarnybose. Nors viešai niekas to nedeklaravo, tačiau buriavimas buvo tas sportas, kuris labiausiai tiko tokiems įgūdžiams lavinti.

marinistika

Išlaikyta senoji dvasia Naująjį „Laivų ir jūrininkų“ leidimą redagavo leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Eglė Bielskytė. Ji nuolatos lankėsi Klaipėdoje, susitikdavo su knygos autoriumi, derino visus pataisymus. E.Bielskytė pasakojo, kad A.Každailis taisė ir gludino tekstą, išbraukė tam tikrus konjunktūrinius dalykus, kurie buvo likę iš anų laikų. „Tačiau visa toji dvasia, A.Každailio pasakojimo stiliaus žavesys išliko ir naujausiame papildytame knygos leidime.

Skaitytojus tai ir patraukė, nes A.Každailis – labai geras pasakotojas“, – tvirtino E.Bielskytė.

E.Bielskytė pripažino, kad redaguoti tekstus nebuvo lengva.

Nors lengvas knygos stilius iš pirmo žvilgsnio sudaro įspūdį,

kad ji nesudėtinga. Redaktorė pabrėžė, kad viskas ne taip, esą juk per tuos 30 metų ir kai kurie jūriniai terminai pasikeitė, teko labai stipriai papildyti ir perdaryti žodyną. Tačiau rezultatas toks, kad naująjį leidimą paėmus į rankas apima nepaprastai geras jausmas. „Prie šios knygos dirbo labai daug žmonių, didelė komanda. Naujoji kny-

Naujajame knygos leidime – keturios naujos autoriaus brolio dailininko A.Každailio iliustracijos.

Vytauto Petriko nuotr.

ga kitokia nei buvo, šiek tiek pasikeitė formatas, viršelis, ji geresnės poligrafinės kokybės. A.Každailis vis dailino tekstą, kai ką norėjo keisti, bet mes labai prašėme, kad tos legendinės knygos pagrindas būtų išsaugotas. Mums tai pavyko. Žinoma, kad širdis drebėjo, kai ją išleistą pirmą kartą paėmėme į rankas“, – neslėpė E.Bielskytė.

Redaktorė pabrėžė, kad dirbti su A.Každailiu buvo didžiulis džiaugsmas. Tai – itin atsakingas, labai darbštus žmogus.

Pasak E.Bielskytės, darbo procesas dėl to buvo ypač malonus ir šviesus.

Vaikystės nostalgija Trečiasis pataisytas ir papildytas A.Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai“ leidimas visuomenei buvo pristatytas neseniai vykusioje knygų mugėje Vilniuje. „Abejingų jai beveik nebuvo. Kone visų buvusiųjų parodoje reakcija buvo panaši. Kai ją pamatydavo, neslėpė emocijų: ir aš ją turiu, aš ją skaičiau, aš ją atsimenu, tai – mano vaikystės knyga. Visi ėmė ir vartė. Atpažinimas, žmonių reakcija ir džiaugsmas buvo didelis. Tačiau, žinoma, buvo ir tokių, kurie pirmą kartą pamatė tą knygą“, – pasakojo E.Bielskytė.

Per knygos pristatymą mugėje žmonės stojo iš savo vietų salėje ir kalbėjo apie šią knygą. Leidėjai pripažino, kad tai pasitaiko gana retai.

Skaitytojai knygų mugėje atėjo susitikti su knygos autoriumi A.Každailiu, nes jis ir pats tapo žmogumi legenda, kaip ir jo „Laivai ir jūrininkai“. Tad sumanę iš naujo į gyvenimą paleisti šią knygą leidėjai džiaugėsi tai padarę. „Keli žmonės leidykloje vienu metu prisiminė tą knygą. Namuose kažkas ištraukė iš lentynos, pirmiausia mūsų vadovė Lolita Varanavičienė atsinešė seną aptrintą, dar jos sūnaus skaitytą. Pradėjome apie ją kalbėti ir gimė tokia mintis, o gal pabandyti, gal ji verta ilgesnio gyvenimo. Ir taip pamažu mintis tapo kūnu“, – teigė E.Bielskytė. „Manau, kad ši knyga yra labai reikšminga, formuojant jaunimo pasaulėjautą, pasaulėžiūrą jūrine dvasia. Tačiau ji įdomi ir suaugusiesiems. Gerai, kad ji vėl pasirodė, kad jūriniai dalykai nepamiršti.

Gal mes tikrai esame ne tik valstybė prie jūros, bet – jūrinė valstybė. Džiugu, kad komercinė leidykla įžvelgė, jog ši knyga turi perspektyvą ir ji nepaseno“, – džiaugėsi Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

Aloyzas Každailis: Net nežinau, kodėl leidykla sumanė trečiąsyk išleisti mano knygą. Gal tikėjosi, kad pasikartos ankstesnė jos sėkmė. Bet kokiu atveju manau, kad leidėjai labai daug nepraloš.

53

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Devintasis „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeris Atrodo, nieko nebestebina, kad Klaipėdoje nuo 2006-ųjų leidžiami „Kaligrafijos sąsiuviniai“, tęstinis leidinys, taip ir norisi sakyti – žurnalas, kuriame fiksuojami svarbiausi su rašto menu susiję įvykiai uostamiestyje ir Lietuvoje.

Teisybės dėlei, jei šis visiškai nekomercinis projektas (pavartykite visus devynis numerius – reklamos tikrai nerasite) tiesiog nebeišvystų dienos šviesos, masiniai protestai tikrai nekiltų. Tokia yra kultūros situacijos ir kultūrinių leidinių realybė šiandien.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Idėja gyvybinga, vadinasi – reikalinga Bet „Kaligrafijos sąsiuviniai“ nėra tik ambicingos kūrybinės grupės užgaida. Kaligrafijos meistro, entuziasto ir darbininko Algio Kliševičiaus (1950–2008) idėja, 54

įkvėpusi jo kolegas ir mokinius, iki šiol yra gyvybinga, vadinasi – reikalinga. Jau vien informacijos (kuri lyg yra visur, bet kartu ir niekur) fiksavimas išties svarbus. O leidinys neapsiriboja vien informavimu – jis analizuoja, edukuoja, aktualizuoja dailės sritį, kuri jungia tradicinę meninę raišką ir naujas technologijas.

Kaligrafijos menas kaip jokia kita dailės sritis atveria patrauklias saviraiškos galimybes. Matyt, tai paaiškina su daile nesusijusios plačiosios visuomenės domėjimąsi ir aktyvų dalyvavimą kaligrafijos renginiuose bei praktinėse veiklose. Raidėms, ženklams rašyti nereikia nugalėti vidinio barjero „nemoku piešti“. Tik paimti į rankas plunksną ir ant popieriaus vedžioti savus žodžius, tekstus, ženklus, patirti gyvo ir autentiško kūrybos proceso džiaugsmą, nesijaudinti dėl rezultato. Vis dėlto tikroji, ne edukacinė kaligrafija yra šiek tiek nišinė sritis, kartais gąsdinanti tobulu ją kuriančiųjų rankos ar naujų technologijų valdymu, o į rimtus kaligrafus net šiandien žvelgiama su pagarba.

Galima suprasti Sąsiuvinių rengėjų nerimą prieš kiekvieną naują numerį: ar bus apie ką rašyti ir ar bus iš ko išleisti. Pinigai, tiksliau, jų stygius, nulėmė, kad „Kaligrafijos sąsiuviniai“, prasidėję nuo dviejų numerių per metus, dabar pasirodo optimaliausiu vieno metinio numerio variantu. Leidinio gyvavimą palaiko ir rengėjų grupės entuziazmas, ir leidybos grupės „Druka“ parama.

Kaip iššūkis vėjams, standartiniam mąstymui Aritmetiškai žvelgiant, kaligrafų nėra daug. Gerai, kad jie, kaip ir kaligrafijai prijaučiantieji, pasižymi išskirtiniu darbštumu ir atkaklumu. Tad kiekvienas metinis numeris vos sutalpina kaligrafijos meno gyvenimo faktus ir naujienas.

Taip atsitiko ir su devintuoju, 2013 m. pabaigoje išleistu „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeriu, skirtu paskutiniųjų dvejų metų įvykiams ir projektams. Medžiaga į įprastą puslapių kiekį vos tilpo, nes Klaipėdoje buvo įgyvendinti du reikšmingi sumanymai: „Kaligrafija ant burių“ (2012) ir „Kaligrafija & naujosios medijos“ (2013).

Perfrazuojant leidinio kūrybinės grupės narę Lidiją Skačkauskaitę-Kuklienę, „Kaligrafijos ant burių“ projektu elitinė meno šaka buvo „išnešta“ į vėjuotas Klaipėdos miesto erdves ir taip menas priartintas prie margos publikos. Tikrai, 2012 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais „kaligrafinės burės“ – kaip iššūkis vėjams ir standartiniam mąstymui – siūbavo Danės upėje, jų nepastebėti buvo sunku.

LANGAS

Sąsiuviniuose projektas išsamiai pristatomas, tačiau nors trumpai norėčiau priminti jo idėją. Siekdami prisidėti prie 760 metų Klaipėdos miesto jubiliejaus, projekto kuratoriai (menotyrininkė Goda Giedraitytė, kaligrafai L.Skačkauskaitė-Kuklienė, Mindaugas Petrulis) parengė ir įgyvendino tarptautinį tęstinį kaligrafijos ir rašto meno projektą „Kaligrafija Klaipėdai“. Projekto parodoje dalyvavo 40 menininkų iš devynių pasaulio šalių. Labiausiai Klaipėdos dvasią atskleidžiančių 12 kūrinių buvo atspausti ant penkių metrų aukščio bures imituojančių tentų, jie įtvirtinti metalo konstrukcijose ir paleisti į upę. „Kaligrafijos sąsiuviniuose“ pristatomi atrinktieji kūriniai, jų autoriai ir edukacinė projekto programa. Erdviniu instaliaciniu aspektu tai buvo unikalus projektas Lietuvoje ir Europoje. Kasmet mūsų mieste įgyvendinama vis daugiau meno projektų. Ar nebūtų įdomu, pasitelkiant visuomenę, rengti geriausiųjų rinkimus?

Tarptautinės kaligrafijos ir rašto meno parodos „Kaligrafija & naujosios medijos“ (kuratorė G.Giedraitytė) siekis buvo išryškinti kaligrafijos ir šiandieninių medijų santykį ir diskursą. Joje dalyvavo 12 menininkų iš Rumunijos ir Lietuvos.

Padeda pamatyti kitaip, tobulėti eksperimentuojant „Kaligrafijos sąsiuvinių“ kūrybinė grupė, norėdama pagerbti labiausiai Klaipėdai nusipelniusio kaligrafijos meistro ir kolegos atminimą, 2009 m. įsteigė A.Kliševičiaus premiją, kurios tikslas – paskatinti ir įvertinti jaunų, kūrybingų dizainerių, dailininkų veiklą kaligrafijos, tipografikos ir vizualiojo dizaino srityje. 2012 m. šios premijos laureate tapo Santa Čipkutė, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vizualinio dizaino programos tuomet dar antrojo kurso studentė. Prisistatyme ji teigia: „Man kaligrafija padeda tobulėti eksperimentuojant, ieškant šrifto plastinių formų“.

Jei nors keletą skaitytojų „Kaligrafijos sąsiuviniai“ paskatino sužinoti, tobulėti, pamatyti kitaip ir pabandyti išreikšti savo jausmus bei mintis, pasitelkus paprasčiausias rašto meno formas, tie devyni įdomaus formato, gausiai iliustruoti žurnalai atsirado ne veltui.

Architektų sėkmė Pažinimo, parodų ir pramogų centro architektūrinio konkurso Latvijoje nugalėtojais tapo Klaipėdos architektai.

Tai paaiškėjo vasario 28-ąją po Liepojoje įvykusio uždaro architektūrinio konkurso „Pažinimo, parodų ir pramogų centras Veca Ostmala 22, 23, 24“ darbų pristatymo ir vertinimo.

Konkurse dalyvavo šešios kviestinės architektų komandos – keturios latvių ir dvi lietuvių. Iš Lietuvos buvo pakviestas architektų biuras „G.Natkevičius ir partneriai“ (Kaunas), architektų grupė UKA su partneriais (Klaipėda), o iš Latvijos – ARHIS, „K Idea“, „APL dizains“ (Ryga) ir „Dianas Zalanes“ (Kuldig) architektų biurai. Šiame konkurse dirbo tarptautinė vertinimo žiuri, kurią sudarė architektai Janis Dripė ir Uldis Pilenis (Latvija), užsakovo atstovai – kolekcininkas Andris Skabė (Latvija) ir teisininkas Sergejus Trigubenka (Rusija), taip pat architektai Vilenas Kunnapu ir prof. Veljo Kaasikas (Estija).

Po viešo autorių konkursinių darbų pristatymo žiuri pirmą vietą skyrė projektui „Liepaja Brinum Zeme“ (liet. „Liepojos stebuklų žemė“).

Pirmoji vieta ir 3 tūkst. eurų premija skirta jungtinei Klaipėdos architektų grupei UKA (Mantas Daukšys, Tadas Sviderskas, Šarūnė Bagdonaitė, Aurimas

Baužys) ir partneriams – interjero dizainerei Loretai Tallat-Kelpšienei ir architektui Vladui Balsiui.

Antroji vieta ir 2,5 tūkst. eurų premija teko Rygos architektų biurui ARHIS ir architektų biurui H2E. Trečiąją vietą ir 1,5 tūkst. eurų premiją gavo Rygos architektų biuras „APL dizains“.

Konkurso vertinimo žiuri pirmininkas J.Dripė teigė, kad lietuvių ir latvių architektų pateiktos idėjos yra labai skirtingos ir įdomios. Vieni architektai siūlė projektuoti pastatus, kurie būtų tarsi nuo jūros vėjo stipriai išlenktais fasadais, kiti – suformuoti atvirus fasadus su vaizdu į upę, dar kiti – pastatų komplekse atrasti netikėtų erdvinių santykių, sukuriant alegorinį meno ir mokslo dalykų jungties scenarijų: eksperimentariumo muziejus, tai tarsi Liepojos miesto stebuklų laboratorija, virš kurios stogo švyti įvairiaspalviai „kaminai-žibintai“, o šalia esantis planetariumas – tai tarsi po eksperimento iš dangaus ant žemės nusileidęs mėnulis.

Architektūrinio konkurso iniciatorius ir užsakovo atstovas S.Trigubenka džiaugėsi pateiktais architektūriniais projektais ir neslėpė noro kuo greičiau pradėti Klaipėdos architektų konkursinio projekto „Liepaja Brinum Zeme“ tolimesnius įgyvendinimo darbus.

▪

Klaipėdiečių projekto vizualizacija.

55

dailė

XX a. Lietuvos dailės klasika Baroti galerija vėl atgaivino prieš dešimtmetį pradėtą parodų ciklą „XX a. Lietuvos dailės klasikai“ ir paskutinę trumpojo vasario dieną pakvietė į parodą, kurioje eksponuojami praėjusio amžiaus penktojo–aštuntojo dešimtmečių lietuvių dailininkų grafikos darbai – estampai, piešiniai ir kelios pastelės bei akvarelės.

klasika, sovietmetis, bet skatina prisiminti, sužinoti kitas: formalizmas, atšilimas, tylusis, arba seminonkonformistinis, modernizmas, profesionalumas, ezopo kalba (tiktų ir ezopo vaizdai), prisitaikymas, individualizmas, eksperimentai, nepakan-

šviesą nebent per meno kūrinių aukcionus. Visi parodos kūriniai parduodami ir, sprendžiant iš oranžinių skrituliukų gausos prie jų (žiūrėta kovo 7 d.), gana sėkmingai. Tikiuosi, ne tik todėl, kad tai gera investicija piniginiu atžvilgiu,

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Skatina suklusti, prisiminti, sužinoti Pasak rengėjų, siekiama plačiąją visuomenę supažindinti, o meno žinovams, kaip potencialiems pirkėjams, pristatyti „praėjusio šimtmečio kūrybines paieškas (eskizus), eksperimentus, kurių galbūt tuo laiku menininkai net negalėjo įgyvendinti“.

Tokį apibūdinimą išgirdęs žmogus, kuris nei daile, nei praeitimi, nei klasika, nei modernizmu nesidomi, be meno ramiai miega, turėtų iš karto suklusti: o kodėl negalėjo įgyvendinti, iš tingumo, nemokėjimo? Žvitraus proto individą priešingai – suklusti privers laikotarpis. Juk tai sovietinės Lietuvos, socialistinio realizmo, labiausiai neapibrėžiamo žodžiais (arba priešingai – labai aiškiai keliais jų nusakomo) metodo, metai. O šiuolaikinio meno apologetui jau vien klasika, klasikai ir su tuo galbūt susijusios harmonijos, idealizmo, tradicijos sąvokos kels šiurpulį.

Bet iš dainos žodžių neišmesi. Parodos turinys sujungia kelias žinomas sąvokas: 56

A.Petrulis. Moteris su taure. 1946.

T.Valius. Be pavadinimo. 1967.

R.V.Gibavičius. Tilto gatvė ir Šv. Jurgio bažnyčia. 1967.

T.Valius. Tragedija Baltijos pajūryje. 1942.

tumas. Jei parodą pažiūrėjus atsiras ir kitų sąvokų, laikas joje nebus veltui praleistas.

Nedera pamiršti dar vieno aspekto. Eksponuojami darbai yra privačių asmenų nuosavybė, paprastai retai rodomi viešumoje, išvystantys dienos

ne tik dėl garsių vardų, bet dėl meninių privalumų.

Eksponuojami kūriniai atstovauja dviem lietuvių dailės laikotarpiams: Antrojo pasaulinio karo ir maždaug 1956-aisiais prasidėjusiam „atšilimui“.

dailė

a – uostamiesčio galerijoje Per jausmus, būsenas ir užuominas

klą, visi dar „lygūs“ ir panašūs. Nepraeis nė keli metai ir vienas pradės sėkmingą karjerą akademikų link, kitas emigruos į Vakarus, likusieji nuosekliai darbuosis, tęsdami tarpukario Lietuvos dailės tradicijas. O karas jų darbuose atsispindi stebėtinai panašiai

Karo metais sukurti Algirdo Petrulio (1915–2010) piešiniai, Jono Kuzminskio

J.Kuzminskis. Be pavadinimo. 1943.

S.S.Kisarauskienė. Be pavadinimo. 1960.

vertybė. Dinamiškame J.Kuzminskio medžio raižinyje kyla Vilniaus katedra su trijų šventųjų skulptūromis virš frontono, tolumoje Gedimino bokšte energingai plevėsuoja vėliava. Tik kai žvilgsnis nukrypsta į mažas praeivių figūrėles, kažkur skubančias didingos katedros papėdėje, pastebi, kad gatve žygiuoja karių su šautuvais vedamas (lydimas) žmonių būrys.

P.Rauduvės, kaip ir daugelio kitų grafikų, karo metų kūriniuose dominuoja neutralus peizažo žanras. O dramatizmo ir ekspresijos kupini T.Valiaus estampai iš medžio raižinių ciklo „Tragedija Baltijos pajūryje“ (1942) ir „Velnių pasakos“ (1942–1945) alegoriškai byloja apie šalį ištikusią katastrofą, dvi viena po kitos sekusias okupacijas, jų patirtis ir neaiškią ateitį. Dar 1939 m. sukurtas medžio raižinys „Dionizo Poškos laikais“ (parodoje eksponuojamas 1942–1945 datuotas atspaudas) per etnografines detales epiškai pasakoja apie Žemaitijos praeitį. Šalia keturių ankstyvųjų T.Valiaus darbų eksponuojamas ir didelio formato, gyvenant emigracijoje Kanadoje sukurtas estampas (1967), kuris leidžia palyginti, kaip per kelis dešimtmečius kito dailininko, vadinto toje šalyje iškiliausiu savosios kartos grafiku, meninis braižas.

P.Rauduvė. Be pavadinimo. 1956.

Folkloro ir modernaus meno jungtys

Jonas Švažas. Be pavadinimo.

A.Steponavičius. 1863 metų sukilėlis.1963.

(1906–1985), Telesforo Valiaus (1914– 1977), kiek vėlesni Petro Rauduvės (1912– 1994) medžio raižiniai. Visi dailininkai panašaus amžiaus, baigę nepriklausomos Lietuvos Kauno meno mokyklą ir aptariamuoju laikotarpiu tik pradėję kūrybinę vei-

– tik per jausmus, būsenas ir užuominas.

Moterys nedidukuose A.Petrulio piešiniuose grafitu nusigręžusios, žvelgia pro langą, nieko neveikia. Ramybės, susimąstymo momentai suvokiami ir pateikiami kaip pati didžiausia pragaištingo meto

1956-aisiais XX SSKP suvažiavimui pasmerkus Stalino asmens kultą, prasidėjo „nauji“ laikai. Partiniai ideologai iškėlė meno modernizacijos idėją. Teigta, kad menas turi būti socialistinis savo forma ir nacionalinis – turiniu. 1956–1970 m. laikotarpis atnešė vilčių, kad sovietų valdžia gali būti kitokia, žmogišku veidu, o tarpsnio įvardijimas „atšilimas“ tas viltis tarsi ir nusakė. Juk viskas keitėsi: reabilituota Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba (o buvo laikai, kai tribūnose viešai plėšytos formalistu ir dekadentu apšaukto dailininko kūrinių reprodukcijos), naujai peržiūrėtas XX a. pirmosios pusės lietuvių dailės palikimas, nuspręsta, kad kai kurie dailininkai nebuvo vien buržuaziniai ar apolitiški autoriai. ► 57

dailė

V.Antanavičius. Kompozicija 1, 2. 1971. ◄ Greta įvairiai apdainuotų revoliucijos,

karo vaizdų atsirado aptakesnių taikos, tautų draugystės, motinystės temų, buvo skatinami industrializaciją ir urbanizaciją, mokslo ir technikos pažangą, kosmoso užkariavimą atspindintys kūriniai ir jauno, stipraus, abejonių nekamuojamo komunizmo statytojo, tikro superherojaus vaizdavimas juose.

Bet šioje ekspozicijoje tokių kūrinių nerasime, realybė rodė ką kita. Tuo metu vyravo lakštinė ir knygų grafika, prasidėjo ekslibriso raida. Ypač puikių darbų sukurta vaikiškų knygų iliustracijų srityje. Dažnas parodoje iš karto atpažins Aspazijos Surgailienės (1928–2011) stilių, daugeliui du lakštai iš ciklo „Jaunamartės daina“ (1982) primins vaikystėje skaitytas knygeles. Dekoratyvūs, sąlygiški, plokštuminiai, pabrėžtai liaudiško stiliaus paspalvinti medžio raižiniai, tarsi nuo tapytų kraičio skrynių nužengę, ir šiandien atrodo gyvai, originaliai. Lietuvių liaudies meno įtaka ryški daugelio to meto grafikų kūriniuose,

bet ypač įdomios folkloro ir modernaus meno jungtys. Šiek tiek atsivėrusi geležinė uždanga pokariu kūrybos kelią pradėjusiai menininkų kartai suteikė svarbų kūrybinių impulsų šaltinį, užsienio dailę – su ja, nors ir ribotai, buvo susipažįstama per parodas, meno albumus.

Metaforiški, kupini emocinės įtampos Sidabriška šviesa nušvinta Vilnius Rimtauto Gibavičiaus (1935–1993) medžio

Jų kūriniuose ramybės, susimąstymo momentai suvokiami ir pateikiami kaip pati didžiausia pragaištingo meto vertybė.

A.Surgailienė. Jaunamartės daina 3, 4. 1982.

58

raižinyje „Tilto gatvė ir Šv. Jurgio bažnyčia“ (iš ciklo „Vilnius“, 1967): ypatinga architektūros ir gamtos sąsaja, išreikšta per debesų / kupolų sugretinimą, palyginimą; linijų ir besvorių formų ažūras, tirpstantis, nykstantis akyse, lyg lengvas praeities, seno miesto dvasios prisilietimas. Būdinga grafikui meistriška, filigraniška medžio raižinio technika, plastinė kalba ir architektūros formų jausmas susiklosto į tarsi vienu atsikvėpimu gimusį poetišką, asociatyvų vaizdą.

Dviejų grafikų – Birutės Žilytės ir jos vyro Algirdo Steponavičiaus kūrybinis duetas yra tapęs tikra lietuvių dailės legenda. Puikūs knygų vaikams iliustratoriai, jie darbavosi ir estampo bei sienų tapybos srityse. Originali modernistinė raiška, asociatyvūs vaizdai, iškalbingos plastinės ir filosofinės metaforos, sodrus koloritas, kupini emocinės įtampos spalviniai santykiai – taip apibūdinama B.Žilytės (g. 1930) kūryba. Tai atskleidžia ir dvi spalvotos jos litografijos: „Vieversys“ (1967–1970) ir „Augalai III. Aguona“ (1972). Jose – ir vientisa daugiasluoksnė panorama, ir sudėtingas erdvės skaidymas į kelias struktūras. Augalo motyvas ir jo kraujuojantis raudonis yra tarsi raktas į kitas, lyg antrame plane esančias temas – skausmo, kančios. Šis motyvo daugiaprasmiškumas ir metaforiškumas dažnas septinto–aštunto dešimtmečio grafikoje. Koks iškalbingas A.Steponavičiaus (1927–1996) „1863 metų sukilėlis“ (litografija, 1969), kituose estampuose kuriamos pranašingos vizijos.

Pasaulis, subiręs į chaotiškus smulkiausius

langas

fragmentus, ir juodas sunkus stačiakampis, grėsmingai pakibęs virš jo („Litografija I“, 1969), ar netelpantys lapo plokštumoje bedvasių konstrukcijų monstrai, tarp kurių pasimetusios mutavusios formos („Konstrukcijos I“, 1969), suvokiami kaip refleksija apie trapią gamtos pusiausvyrą, technizuotos aplinkos ir žmogaus likimo metafora.

figūra arba atskiri jos fragmentai, galima sieti su ekspresionizmu, siurrealizmu ir su siurrealistine sovietine tikrove. Dailininkas oficialiose parodose galėjo eksponuoti neutralius tapytus portretus, grafikos kūrinius, o groteskišką figūrinę tapybą, asambliažus, eksperimentinę grafiką rodė įvairiose ne taip budriai prižiūrimose kultūros įstaigose ir privačioje aplinkoje,

B.Žilytė. Augalai 3. Aguona. 1974. Vieversys. 1967–1970.

Vėliau tai buvo pavadinta „tyliuoju modernizmu“ Pasak Sigito Gedos, ritualas yra ritualas.

Nepamiršusieji viešai dėkoti „partijai ir vyriausybei“, galėjo neblogai gyventi. Bet kontroliuojami buvo visi, o pabandę laužyti kanonines socialistinio meno normas, pajusdavo, kad pasirinkimas nėra didelis: arba būk lojalus režimui, arba oficialių parodų durys bus uždarytos, materialinės gėrybės apribotos, paprastai sakant – patikrinta riestainio ir bizūno politika.

Eksponuojami du Saulės Kisarauskienės (g. 1937) kūriniai primena 1962-ųjų atvejį, kai jauna dailininkė gavo užsakymą iliustruoti Eduardo Mieželaičio poezijos knygą. Porą metų po knygos pasirodymo ji buvo puolama ir kritikuojama, LKP CK pasmerkė monotipijų ciklą kaip nesveikai formalistinį, pseudonovatorišką, saviveiklinį, dešimčiai metų dailininkė buvo išbraukta iš oficialių parodų dalyvių sąrašų.

Valentino Antanavičiaus (g. 1936) lakštų keistus, fantastinius ir ironiškus motyvus („Moters figūra“, „Moteris“, abu 1969; „Kompozicija“, 1970 ir „Kompozicija, I–II“, 1971), kurių pagrindas yra žmogaus

dirbtuvėse ir butuose. Nedidelės bendraminčių, kolegų grupelės, besiburiančios privačiose erdvėse, buvo meninio gyvenimo alternatyva. Kita vertus, oficiali sovietmečio izoliacija turėjo beveik makabriškai paradoksalių pasekmių – vertė pasinerti į kūrybą, eksperimentuoti, formavo suvokimą, kad per kūrybą, vidinę savigarbą, laisvą mąstymą įmanoma priešintis, daryti tai, kas vėliau bus įvardyta „tyliuoju modernizmu“.

Vertinga, kad Baroti galerija, privati ir komercinė, ėmėsi ambicingo parodų ciklo, kuris nepadarytų gėdos ir rimtam dailės muziejui. Tai iškalbingai liudija galerijos patirtį ir įdirbį, taip pat galerininkų nuostatas. Geriau ir giliau suvokti parodos svarbą lankytojui būtų padėjusi informacija apie ją, eksponuojamus kūrinius ir jų sukūrimo metą.

Įvertinta A.V.Burbos grafika Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje kovo 14ąją surengtas susitikimas su klaipėdiečiu dailininku Augustinu Virgilijumi Burba ir jo grafikos kūrinių parodos „Kalbėjimas juoda balta“ pristatymas.

Vakaro metu buvo pristatyti naujausi dailininko grafikos kūriniai iš ciklų, skirtų Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui.

Renginio išvakarėse Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) taryba grafikui A.V.Burbai įteikė LDS auksinį ženkliuką ir premiją už meistrišką tradicinio pagrindo grafiką, įvertindama ilgametę dailininko kūrybą šioje srityje, remiantis tradicijomis, per ilgus kūrybos metus įgytu meistriškumu, tvirtomis estetinėmis ir etninėmis nuostatomis.

Daugiaplaniai A.V.Burbos grafikos kūriniai priverčia susimąstyti bei interpretuoti.

Jo kūryba atskleidžia visai lietuvių grafikai būdingą emocionalaus ir poetinio vaizdo kūrimo tradiciją. Kaip pastebėjo menotyrininkai, šio grafiko darbai išsiskiria gerai apgalvota kompozicija, subtilia ritmo pajauta.

A.V.Burbos grafika kovą taip pat eksponuota Auksinių ženkliukų laureatų kūrinių parodoje LDS parodų salėje Vilniuje.

▪

A.V.Burba. K.Donelaitis, Lazdynėliai II. 2012, linoleumo raižinys.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvė

Taip atrodė Klaipėdos Tiltų gatvė XIX a. viduryje.

Gatvės – miesto gyvybės arterijos, mūsų gyvenimų pulsas, svarbūs susisiekimo keliai. O kiek senosiose gatvėse bei gatvelėse slypi įvairiausių paslapčių!.. Gatvės saugo miesto istoriją, yra kultūros veidas, atveria gyventojų likimus... Vienos buvo bevardės, kitos keitė ne tik savo vardus, bet ir paskirtį. Daugelio jų nebeliko... Laikui bėgant įvairiai klostėsi jų likimai.

Pasivaikščiokime ir pasidairykime po senąsias Klaipėdos gatves. Žinoma, visų neapeisime ir detaliau jų istorijų neatskleisime. Bet susipažinti ir išsakyti savo požiūrį – pamėginsime.

Jovita SAULĖNIENĖ

Apie paskirtį ir būklę Klaipėda – 1252 m. Ordino įkurtas miestas, todėl jos raida atspindi būdingas ordinų miestams tradicijas. Tai palietė ir gatvių išsidėstymą bei jų paskirtį.

Klaipėdai augant jos plotas buvo suskirstytas kvartalais, kur skirtingos paskirties gatvės atsirasdavo be išankstinio plano. Pirmiausia galvota apie tranzitines gatves, kuriomis žmonės keliaudavo į kitus 60

miestus. Klaipėdoje tokia buvo ir dabartinė Tiltų gatvė.

Savaip kurdavosi ir gyventojai. Vietinės reikšmės gatvėse daugiausia apsigyvendavo amatininkai. Išlikę Mėsininkų, Kepėjų, Kalvių, Auksakalių ir kiti panašūs Klaipėdos gatvėvardžiai byloja apie čia klestėjusius amatus. Žemdirbiai šeimininkavo ūkinėse gatvėse, kuriomis gindavo gyvulius į ganyklas.

Tai buvo nešvarios gatvės, į kurias iš tvartų tekėdavo srutos. Po Klaipėdoje prasiautusio maro 1628 m. gegužės 22 d. išleistose „Gatvių taisyklėse“ griežtai perspėta: „Nebus taikstomasi, kad gatvėse yra kiaulidės, nes dėl tokios purvynės daugybė žmonių

gali susirgti. Kiekvienas miestietis kas savaitę priešais savo duris privalo gatvę apvalyti ir šiukšles išvežti į vietą, kurią nurodys pulkininkas leitenantas“.

XVII a. Klaipėdoje atsirado labiau prižiūrimos magistralinės gatvės. Tai dabartinės Herkaus Manto ir Liepų gatvės, kuriose daugiausia gyveno valdininkai, pirkliai, smuklininkai. Plečiantis miestui atsirado vis naujų gatvių. Ypač jų padaugėjo po 1854 m. gaisro. Bene didžiausia tada nutiesta – dabartinė Naujoji Uosto gatvė.

Iki XVIII a. gatvės buvo negrįstos, be šaligatvių. Net 1809 m. Prūsijos karalienė Luizė skundėsi, jog gatvėse reikia moterims bristi po purvynę beveik iki kulkš-

KULTŪROS ISTORIJA

ės. Tiltų gatvės įdomybės niukų... XIX a. vid. gatves pradėta grįsti akmenimis, o šaligatvius kloti iš medžio lentų, vėliau – iš akmenų.

Pro Kūlių vartus Viena senesnių miesto gatvių – Tiltų, kuri iš pradžių vadinosi Akmenų Pylimo, vėliau Friedricho Wilhelmo vardais.

Tad pirmiausia praeikime ja nuo pačios pradžios šiaurės kryptimi, o grįžkime priešinga – pietų. Šios gatvės paskirtis – tranzitinė. Kadangi į miestą buvo galima patekti pro Kūlių (Akmenų) vartus, todėl ir gatvė pavadinta Akmenų Pylimo. XVI a. ji sutvirtinta akmenimis, tačiau pro siaurus Kūlių vartus į miestą dardantys vežimai išardydavo grindinį. XVII a. jis jau buvo duobėtas ir nesaugus. 1879 m. gatvė pergrįsta.

Gyventojų iš pradžių čia buvo mažai.

Tik XVII a., kai ėmė formuotis Friedricho miestas, į kurį įėjo ir šioji gatvė, čia ėmė kurtis ir pirkliai, nors dominavo amatininkai. Čia gyveno ir garsaus filosofo prosenelis šikšnius Hansas Kantas. Atsirado karčemos, kuriose ne tik keleiviai rasdavo pastogę. Gaisrų ar karų metu sunaikinus maldos namus, jose vykdavo pamaldos.

1677 m. įsikūrė „Žalioji vaistinė“, o 1696 m. – „Juodojo erelio“ vaistinė.

Išaugo dvi bažnyčios Akmenų Pylimo gatvėje iškilo dvi bažnyčios: lietuvių liuteronų bažnyčia (Šv.

Jokūbo) ir reformatų.

1663 m. lietuvių parapija įsigijo žemės sklypą, kuriame 1687 m. pastatė bažnyčią.

Joje pamaldos iki XIX a. vyko lietuviškai, vėliau – pirma vokiečių, paskui lietuvių kalbomis. Šios bažnyčios neaplenkė didysis 1854 m. gaisras. 1858 m. ji atstatyta ir vadinta Laukininkų ir Šv. Jokūbo vardais. Įspūdingas buvęs altoriaus paveikslas, vaizduojantis Kristaus dėjimą į karstą.

Turėta Klaipėdos auksakalių rankų darbo liturginių indų.

Bažnyčioje kabojo trijų pastorių Lehmannų portretai. Dailėtyrininkai yra atkreipę dėmesį į Vitės žvejo Liebo dovanotą paveikslą, vaizduojantį laivą išskleistomis burėmis: prie jo vairo sėdi pastorius Lehmannas, o šalia jo stovi giedotojų mokytojas. Jame žvejys Liebas prie borto žiūri į vandenį, o pakrante juodais rūbais vilkintys žmonės išlydi laivą, plaukiantį tvirtovės link. Manoma, kad taip parapijiečiai išreiškė pagarbą gerbiamam dvasininkui Lehmannui ir giedotojų mokytojui.

Beje, visuose turistų vadovuose atvykusieji į miestą kviesti pasiklausyti dvasingų giesmių bažnyčioje.

Lietuvių liuteronų bažnyčia XIX a. vid.

G.Waldhauerio litografija.

Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžoje keliautojai išvysdavo kartuves, o prie Tiltų vartų bokšto – geležinį gėdos stulpą su geležiniu antkakliu. Tai turėjo priminti visiems laikytis griežtai nustatytos miesto tvarkos.

Apie giedotojus savo įspūdžius yra išsakęs keliautojas publicistas Ludwigas (Louis) Passarge: „...Giedojo kiekvienas iš visos širdies, beveik aistringai, kas nedažnai pasitaiko; gal todėl, kad giedojimui neantrino, nepastiprino jo vargonai.

Todėl kiekvienas jautė tartum pareigą savo balsu prisidėti prie bendro skambėjimo. (...) Ten, kur jie dar laisvai ir savomis jėgomis traukia giesmes, paveldėtas melodijas pavertė tokiais šedevrais, kad man ir dabar tas reiškinys kaip mįslė. (...)

Jie niekada netraukia melodijos tęsiamai, vangiai, tartum dvejodami, kaip mūsų, protestantų, bažnyčioje. Tvirtai ir ritmingai, kaip priešo pasitikti traukiančios kariuomenės žingsniai, vilnija melodija, švelniai, bet ryžtingai ir beveik džiugiai.

Giedojimo tėkmės netrikdo pauzės; giesmė veržli tartum kalnų upokšnis, kai jis putodamas veržiasi per uolas. Moterų balsai susilieja. ►

Reformatų bažnyčios „Scheweito“ firmos vargonai.

Reformatų bažnyčios vidus.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Pradeda melodiją iš pradžių, tarsi balansuoja neįtikėtinai subtiliai, bet nesivaržydami, drąsiai, nes žino, kad gieda sau. Dabar vyrų choras veda cantus firmus, o kiti balsai improvizuoja ir papildo melodiją figūromis bei įmantriomis trelėmis. Pora moterų balsų sučiulba džiaugsmo šūksnį kaip vyturiai, vinguriuoja svaiginančioje aukštumoje, tad manau, kad diapazonas tarp bosų ir aukščiausio soprano galėtų siekti bemaž keturias oktavas. Tada įsiterpia altai – turbūt ištekėjusios moterys, nes čia nėra griežto balsų susiskirstymo: gieda kaip kas išmano, viską lemia melodija. Dabar ateina vyrų eilė varijuoti, jie gieda oriau negu sklandantys sopranai, beveik visada trelėmis; man tai primena Venecijos gondoljerų garsiąją Tasso melodiją. Akimirką giesmė tarytum silpsta. Bet štai įsiterpia stiprus balsas, jam antrina kitas, ir kyla į dangų toks galingas unisonas, kad suvirpina visą mūsų esybę...“ 1683 m. Akmenų Pylimo gatvėje priešais lietuvių liuteronų bažnyčią iškilo reformatų bažnyčia. Per Septynerių metų (1756–1763) karą ji buvo smarkiai apgriauta. 1782 m. bažnyčia atstatyta. Per 1854 m. gaisrą ji sudegė, bet 1861 m. vėl buvo atstatyta. Čia buvo garsios Karaliaučiaus „Scheweito“ firmos vargonai. Bokšte, tarnavusiame orientyru atplaukiantiems laivams, kabojo trys varpai ir laikrodis. Vertinga buvusi liturginė sidabrinė taurė, puošta liūto motyvais.

Negalima nepaminėti ir dar vieno išskirtinio Tiltų gatvės akcento. Akmenų Pylimo ir Turgaus gatvių sankryžoje keliautojai išvysdavo kartuves, o prie Tiltų vartų bokšto – geležinį gėdos stulpą su geležiniu antkakliu. Tai turėjo priminti visiems laikytis griežtai nustatytos miesto tvarkos.

Reformatų bažnyčia XIX a. vid. G.Waldhauerio litografija.

Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Karališkieji ženklai Keliautojai, atplaukusieji laivais į Danės uostą ir pasukę Biržos tiltu į Akmenų Pylimo gatvę, pirmiausia išvysdavo XVIII a. kairėje Danės upės pusėje iškilusį biržos pastatą, turėjusį priminti, jog jie lankosi pirklių mieste. Šis pastatas nuolat buvo rekonstruojamas ir tapo ryškiu ne tik architektūriniu akcentu, bet ir svarbiu miesto verslo ir kultūros centru. Dešinėje stovėjo senasis miesto paštas. Tai buvo

Buvusios pirmosios Klaipėdos taupomosios kasos pastatas.

62

pirklio Rupelio namas, patogus apsistoti.

Kieme užteko vietos ir pašto karietoms, ir ūkinių pastatų arkliams. Paštas veikė iki 1883 m., kol persikėlė į Liepų gatvę.

1802 m. Klaipėdoje įvyko Rusijos imperatoriaus susitikimas su Prūsijos karaliumi Friedrichu Wilhelmu III ir karaliene Luize. Tam neeiliniam įvykiui atminti trys gatvės buvo pervardytos šių valdovų vardais. Akmenų Pylimo gatvei suteiktas F.Wilhelmo vardas, kuris po karo buvo pakeistas į Tiltų. Čia aidėjo ir karališkieji žingsniai. Pirklio Wilhelmo Wahseno namuose, anksčiau buvusioje mergaičių mokykloje, vyko karališkųjų didenybių garbei surengtas pokylis, prasidėjęs polonezu.

Prieš namą buvo pastatyti triumfo vartai, o vidus išpuoštas alegoriniais paveikslais.

XX a. pr. gatvė išaugo ir išgražėjo, tapo magistralinė. Čia įsikūrė įvairios firmos, kavinės, parduotuvės... Ėmė veikti Muzikos kolegija, tapusi muzikos kultūros židiniu.

F.Wilhelmo gatvėje gyveno ir miesto meras rašytojas dr. Wilhelmas Brindlingeris.

1916 m. prie Biržos tilto pastatytas puošnus, su mansardomis pastatas, kuriame įsikūrė pirmoji miesto taupomoji kasa.

Ant jos fasado puikavosi reljefinis miesto herbas. Juo ir dabar galima pasigrožėti, žvelgiant į išlikusį, tik pakitusį (nebėra mansardų) 1971 m. restauruotą pastatą.