KINAS
„Šventasis“ – nepan progų sindromo tęs Prieš kurį laiką lietuvišką kiną atitvėriau ignoravimo tylos siena. Po kažkurios eilinės tirštai neigiamos recenzijos pasijutau sumautai blogu žmogumi. Piktu. Pagiežingu. Kandžiu. Priešiškai ir pesimistiškai nuteikiančiu tautinių filmų entuziastus, o gal ir būsimuosius kino kūrėjus. Lietuviškas didžiojo ekrano menas manęs geresniu tikrai nepadarė. Sukandęs dantis ištvėriau kelias superskambias lietuviško kino premjeras, vienas peršokau, kitas įsigudrinau pralįsti, bet, pasirodžius „Šventajam“, atsitrenkiau į jį kaktomuša. Barjeras pasirodė neįveikiamas ir neaplenkiamas. Atsiprašau. Geriausio metų filmo titulas, kaip skelbė anonsinis filmukas, ir šeši „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai pralaužė visas vidines užkardas. Paskutinius dvejonių trupinius sulesė nesugaunamai pakylėtos recenzijos Lietuvos žiniasklaidoje ir interneto skaitalų lizduose. Aivaras DOČKUS
Tradicinė katastrofa su lietuviško kino požymiais „Šventasis“ – tobula lietuviško kino katastrofa su pačiais ryškiausiais lietuviško kino katastrofų požymiais. Scenarijaus autorių trijulė – Andrius Blaževičius ir Marija bei Teklė Kavratadzės smarkiai pasistengė, kad jau po pirmųjų scenų būtų aiški istorijos misija: Lietuvos provincija, krizė, nedarbas, girtuoklystė, depresija, emigracija, sustabarėjusi šeimos buitis, skilinėjantys santykiai ir šalutinė siužetinė linija apie vyruką, persekiojantį vaikinuką, kuriam prie daugiabučio sienos pasidingojo Jėzus. Pridėkite pagrindinio veikėjo pusiau romanėlį su atvykėle iš Vilniaus, kelias satyrines scenas iš „Dviračio žinių“ repertuaro, – štai jums ir naujasis lietuviško kino šedevras. Visus šiuos sumanymus buvo galima surašyti ant lapo ir palikti perskaityti kaip pasvarstymų laikraštį apie niūrią šalies užkaborių kasdienybę. Pavartyti. Filmo tempas prilygsta lėtam tuščių puslapių 18
vartymui ir vartymuisi iki apskrudimo tipiškai lietuviško kino antitempe. Nes žiūrovams jau seniai viskas aišku, o „Šventojo“ autoriai nesiliauja kramtyti publikos suvirškintų kąsnių, tęsdami nuobodulį iki veriančio žandikaulių skausmo. Automobilis, parduotuvė, alaus skardinės, pasivaikščiojimai iš kažkur į niekur, pseudoprasmingi nutylėjimų fontanai ir absoliutus veiksmo bei personažų nejudrumas. Tiek, kiek nutinka „Šventojo“ herojams per visą filmą, nelietuviško kino autoriams sutilptų dvidešimtyje minučių, kurios, tikėtina, net nepatektų į scenarijų, o liktų nuošalėje kaip pagrindinio siužeto priešistorė, reikalinga suformuoti personažų poelgių motyvaciją.
Nuo nepervaidinimo iki skulptūriškumo Žinoma, tai dar gali būti portretinis-personažinis-aktorinis kinas su minimalia įvykine rungčių distancija. Tačiau A.Blaževičiaus filme herojai neriasi iš devynių kailių, kad nesivystytų ir liktų statiškos paminklinės figūros, prilipusiomis prie standartiškai schematiškų aprašymų scenarijuje. Jie nepasislenka nė
per milimetrą ir tampa vaikščiojančiomis abstrakcijomis. Mariaus Repšio vaidinamas Vytas – nyki nepaslanki abstrakcija. Indrės Patkauskaitės sukurtas Jūratės charakteris – neišraiškinga monotoniška abstrakcija. Lygiai tokie patys apatiškai abstraktūs ir antraplaniai personažai, nuo geriausio Vyto draugo Petro (Valentinas Krulikovskis) iki Apgaviko Darbdavio (Darius Meškauskas). Skirtumas toks, jog Repšys, Patkauskaitė ir Krulikovskis sugeba nepervaidinti (mūsų kine tai jau milžiniškas privalumas), o antraplaniai aktoriai paverčia savo personažus karikatūriškai šabloniškais šaržais, atkeliavusiais iš lietuviškų televizijų humoro šou. Bet aktorių dėl tokio klišinio abstraktiškumo kaltinti nėra pagrindo. Charakterius diktuoja scenarijus, o aktorius kamerose surikiuoja visagalis režisierius. Sąmoningai pataupiau ir anksčiau niekur neįrašiau labiausiai nusisekusios veikėjos, o tiksliau – organiškiausiai savo vaidmenį atlikusios aktorės Gelminės Glemžaitės. Jos personažė Marija – pati gyviausia ir natūraliausia šiame abstrakčių figūrų muziejuje. Scenaristai pagailėjo jai kelių esminių kontūrų, bet aktorė pati sau nusibrėžė aiškią ir įdomią liniją su intriguojamai slankiojančiomis charakterio kreivėmis.