Durys 2017 09

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 RUGSĖJIS / Nr. 9(45)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 rugsėjis / Nr. 9(45) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „BALTO print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Palangos tiltas. 1984.

Vaclovo Strauko fotografija

ŽURNALĄ REMIA

Turinys MUZIKA Ieva BUDRIŪNAITĖ. M.Gražinytė-Tyla: su klasikine muzika yra panašiai kaip su pomidoro sėklomis

4

Danguolė VILIDAITĖ. Postindustriniai „Permainų muzikos“ ženklai: su(nu)žmoginti, įkvėpti prasmę ir gyvybę 8 Algytė MERKELIENĖ. V.Alenskas: be vieno – nebūtų kito

12

INICIATYVA Skaistė ČILINSKAITĖ. „Muzika kviečia kiekvieną“: jaunuosius talentus subūrė antrasis festivalis

18

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. Klaipėdos jaunimo teatro „R.E.M.“: provokuojanti „kaladėlių“ dėlionė

22

KINAS Aivaras DOČKUS. „Tas“ – modernios neplūduriavimo meno pamokos

25

DAILĖ Arvydas PIEPALIUS. R.Klimavičius. Žmogus ir jo veidai

28

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kai pieštukas „priauga“ delne

30

Pillė VELJATAGA. Atsigręžus į gintarą

32

ERDVĖS Jurgis VININGAS. Galerijų dienos – dialogas vs komunikacija?

36

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Trisdešimt, arba viskas baigta

42

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

42

Benas TARKERIS. Paklaikusi

46

Jekaterina DAIS. Eilėraščiai

49

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Eglė POŠKEVIČIŪTĖ. Hamletas

52

Trumpam sustokim

53

PALIKIMAS Danguolė RUŠKIENĖ. Jo gyvenimo kalba – fotografija

55 3

MUZIKA

M.Gražinytė-Tyla: su klasikine muzika yra panašiai kaip su pomidoro sėklomis Tai asmenybė, kurios mintys drąsiai papildytų filosofinius pašnekesius. Žmogus, užkrečiantis savo neišsenkančia kūrybine energija. Dirigentė, noriai atvykstanti į Lietuvos pajūrį ir net pasvajojanti čia gyventi. Smulkaus sudėjimo moteris, kurios scenoje klauso didžiuliai atlikėjų būriai. Ji – viso pasaulio spaudoje giriama ir koncertų salėse labai laukiama Mirga Gražinytė-Tyla.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Šiame pokalbyje atsiskleidžia dalelė šios asmenybės išminties ne tik svarbiomis profesinėmis, bet ir tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms aktualiomis temomis. Susipažinkite iš arčiau su ką tik Klaipėdos koncertų salėje muzikavusia M.Gražinyte-Tyla.

4

Saldžiausia dalis – Jūsų, atrodo, nuolat besišypsančios akys suponuoja mintį apie ryškią pozityvią energiją. Iš kur jos kasdien semiatės? Ar būna dienų, kurios nusidažo tamsiomis spalvomis? Kokių tokiu atveju imatės veiksmų?

– Ričardas Jankauskas, Vilniaus licėjaus mokytojas, dievinamas visų Nacionalinės moksleivių akademijos dalyvių, šiemet Nidoje priėjo ir tarė: „Sako, reikia žiūrėti į moters veidą, kai ji plauna indus, – tuomet suprasi, kaip jai sekasi.“ Atidžiai stebėjęs mano veidą, Ričardas pamatė ten visokių spalvų...

Man atrodo, dieviškosios šviesos šaltinis – didžiausia paslaptis. Toli gražu ne visada pavyksta jį rasti ar tiesiog jam atsiverti.

Bet manau, kad tai – vienas tauriausių ir siektiniausių gyvenimo tikslų.

– Jums labai svarbus sklandus bendradarbiavimas su orkestru, judėjimas bendro tikslo link. Ar visada pavyksta atrasti ryšį su scenos kolegomis? Kaip įveikiate iškylančius nesklandumus?

– Kartais svarstau: gal griežtas žodis ar net nuoširdus pyktis, jei jo dėl aiškių priežasčių susikaupia, – žymiai sveikesni nei šypsena ir begalinis pozityvumas?.. Vėlgi spalvų reikia visokių, kaip ir nuolatinio tikėjimo žmogumi, jo smalsumu, noru augti ir skleistis, meile.

Kartais ryšys – gilesnis ir glaudesnis, kartais – seklesnis. Man žmogiškasis bendravimas per muziką – turbūt saldžiausia viso proceso dalis. Ji patvirtina, jog muzika vienija, jei jai atsiveriame.

Ir darbas, ir dovana – Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas, violončelininkas Mindaugas Bačkus yra pasakęs, kad jūsų tipo žmonėms svarbiausia yra dvasinė ideologija ir aistra, kuri nustumia visas kitas buitines mintis (apie uždarbį, išvaizdą ir pan.) į šalį. Ar sutinkate su juo? Ar manote, kad tai – svarbi laimingo gyvenimo dalis?

– Mes visi šioje žemėje susidedame iš sielos ir kūno. Gražu abi dalis balansuoti. Sielos dalykus pamiršti galbūt žymiai lengviau nei kūniškuosius, matomus.

Liturginis „Credo“ tekstas byloja: credo in unum Deum Patrem omnipotentem, factorem caeli et terrae, visibilium et invisibilium („tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją“). Tikiu į matomus ir nematomus pasaulius.

Tikėti tuo, ko nematome, kas dar negimė, ko niekada nepamatysime, bet kas egzistuoja, ir nuolatos būti susitelkus (ir) ten – kasdienis išbandymas. ►

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

5

MUZIKA

XIV Klaipėdos koncertų salės sezoną rugsėjo 15-ąją pradėjusio koncerto „Muzika mus neša“ akimirkos. Klaipėdos kamerinis orkestras, papildytas ◄ – Viename interviu minėjote, kad mo-

kykloje neturėjote aiškaus ateities plano, nebuvote tikra dėl dirigentės kelio ir viskas tiesiog pamažu tarsi savaime susidėliojo į savo vietas. Ką siūlytumėte šių dienų jaunimui: užsibrėžti aiškų profesinį tikslą ar atrasti save pamažu plaukiant pasroviui?

– Kiekvienas esame kitoks. Ir proto bei širdies santykis priimant sprendimus – sudėtingas klausimas. Galbūt nuolatos budriai ieškoti atsakymo į šį klausimą yra svarbiau nei pats atsakymas?

Vienas profesorius sykį yra sakęs: „Es gibt keine richtigen und falschen Entscheidungen. Wenn man eine Entscheidung getroffen hat, muss man dafür sorgen, dass das die Richtige gewesen ist.“ – „Nėra teisingų ir klaidingų sprendimų. Jei kažką nusprendėme, turime rūpintis, kad tai taptų teisingu sprendimu.“ Galbūt tai – viena iš svarbių tiesų ir pamokų mums, jauniems Lietuvos žmonėms. Ilgai buvome pratinami aklai paklusti, nesiginčijant ir net nemąstant 6

Laisvė – atsakomybės nešimas. Sugebėjimas pasirinkti ir priimti sprendimo dovanojamą atsakomybę. Tai – ir darbas, ir didžiulė dovana. priimti kitų peršamus paliepimus. Laisvė – atsakomybės nešimas. Sugebėjimas pasirinkti ir priimti sprendimo dovanojamą atsakomybę. Tai – ir darbas, ir didžiulė dovana.

Upės tai nesulaikys – Kokį patarimą duotumėte paauglystės metų Mirgai? Kuo ji panaši ir kuo skiriasi nuo dabartinės Mirgos?

– Bailiukė ji buvo (bent jau kai kuriuose dalykuose), užsidariusi. Bet nemanau, kad duočiau jai patarimą būti kitokiai. Juk augime ir glūdi paslaptis. Ir jis toli gražu nepasibaigęs. Ir niekada nesibaigs.

– Nors jūsų tėvai ir stengėsi „apsaugoti“ nuo muzikės kelio, vis dėlto jau būdama 11-os mokėtės choro dirigavimo specialybės. Ką patartumėte jaunuoliui, kurio artimieji griežtai prieštarauja jo pasirinktam profesiniam keliui? Ar tokia „apsauga“ gali jaunam žmogui išeiti į naudą?

– Muzikos istorijoje ir kitose sferose netrūksta istorijų apie pianistu tapti trokštantį Robertą Schumaną ir jo nepaprastai griežtą tėtį, netoleruojantį tokio pasirinkimo.

Nors ankstyvoje vaikystėje muzikos ir nesimokiau bei tėveliai buvo susirūpinę – su muziko profesija verstis nelengva, – bet jau kai sukako 11–12 metų, visiems tapo aišku, kad kitokiu keliu aš, matyt, neisiu.

Nuo to laiko niekuomet nesu girdėjusi

MUZIKA

Vizitinė kortelė

kviestiniais muzikantais, dirigentė M.Gražinytė-Tyla.

savo tėvelių sakant: „Turi pasirinkti tai arba šitai.“ Esu jiems be galo dėkinga už didžiulį pasitikėjimą mano žingsniais ir veiksmais. Spėju, kad jie abu ne sykį yra mąstę, kas man būtų geriau, ar ko norėtų jie iš manęs, bet suvokimas, kad tai – ne jų kelias, niekada neleido tokių pamąstymų paversti į nurodinėjimus ar nenaudingus patarinėjimus. Šitaip pasitikintys tėvai – neįtikėtina Dievo dovana.

Jei pasitikėjimo ar paramos namuose stinga, ryškiau formuojasi vidinė tvirtybė ir žinojimas: tai – mano kelias, tai – mano troškimas.

Tokiu atveju galbūt reikia prasilaužti pro tam tikras užtvaras, bet upės jos nesulaikys.

Svarbu nekopijuoti – Koks yra jūsų požiūris į autoritetus? Ar jie augančiai asmenybei yra reikalingi?

Ar pati jų turite? Kokie tai žmonės?

Vytauto Petriko nuotr.

– Tai susiję su išorinio pasaulio stebėjimu: kai pajuntame, kad kažkas sujudino mumyse giluminius poreikius ir troškimus, norime perimti šiek tiek šviesos iš to mus sujudinusio šaltinio, pasimokyti. Labai svarbu nekopijuoti, suvokti, kodėl vienas ar kitas žmogus švyti ir mus žavi, pasisemti įkvėpimo ir toliau ieškoti savęs.

Kalbant apie dirigentus, šiuo metu daugiausia mokausi iš graikų kilmės dirigento Constantinos'o Carydis'о. Jis nediriguoja daug, vieną programą ruošia du mėnesius, kiekvienas orkestras norėtų jį padaryti savo šefu, bet jis tokios atsakomybės neprisiima. Prieš kelerius metus buvo kviestas diriguoti Berlyno filharmonijos orkestrui, bet jautėsi nepasiruošęs, nepriaugęs... Kuklumas, gelmė ir aistra jo darbe bei gyvenimo būde tiesiog užburiantys. Kartais labai norisi tam tikrus jo sprendimus imti ir „vienas su vienu“ išbandyti pačiai. Bet jis – tai ne aš, ir manasis kelias negali būti toks, kaip kieno nors kito.

Mirga Gražinytė-Tyla 1986 m. gimė Vilniuje ir ten augo. Dirigentės tėvai – ryškūs Lietuvos muzikai Sigutė ir Romualdas Gražiniai – buvo pirmieji jos mokytojai.

Baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau Mirga studijavo Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitete, Bolonijos muzikos akademijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje bei Ciuricho menų akademijoje.

M.Gražinytė-Tyla yra daugelio konkursų laureatė, o 2012 m. ji nurungė net 90 varžovų ir laimėjo prestižinį Zalcburgo jaunųjų dirigentų apdovanojimą – koncertą su G.Mahlerio jaunimo simfoniniu orkestru garsiajame Zalcburgo vasaros festivalyje.

Neseniai dirigentė atsisveikino su Zalcburgo operos teatro meno vadovės ir pagrindinės dirigentės pareigomis ir dabar pagrindinį dėmesį skiria Birmingamui: ji tapo šio miesto simfoninio orkestro vyriausiąja dirigente. Ši žinia Lietuvos visuomenėje buvo sutikta itin džiugiai, spaudoje mirganti dirigentės pavardė tapo žinoma net ir nesidomintiems muzikiniu pasauliu.

M.Gražinytės-Tylos profesinė geografija išsiplėtusi ir už Atlanto – ji trejus metus buvo Los Andželo filharmonijos orkestro dirigento asistentė.

Daug mokausi iš savo sesutės (pianistės Onutės Gražinytės – red. past.). Mes daug kuo panašios, daug kuo skiriamės.

Kadangi tarp mūsų – dešimties metų skirtumas, plaukų viena kitai nesame rovusios, bet žodžiais visaip pasitalžome. Tiek iš panašumų, tiek iš skirtumų labai daug išmokstu. Pavyzdžiui, ji labai lengvai gali reikšti visas emocijas ir vienu ypu išlieti savo mintis. Aš, dešimt metų augusi viena, buvau pratusi ir puikiai išmokusi savo mintis pasilaikyti sau. ► 7

MUZIKA

◄ Taip ir mokomės viena iš kitos, ne veltui Dievulis sumąsto mums įvairiausių būdų, kaip išmokti tai, ko dar nemokame.

Kantrybė ir žinojimas – Kodėl klasikinės muzikos koncertas yra dėmesio verta pramoga? Kaip manote, kas paskatintų jaunimą pasirinkti tokią laisvalaikio formą?

– Su klasikine muzika yra panašiai kaip su, pavyzdžiui, pomidoro sėklomis. Gavęs jų į saują, iškart nebūsi sužavėtas – bent jau ne taip, kaip galėtum būti sužavėtas, pamatęs besiskleidžiančius jų žiedus arba paragavęs sultingo saldžiai rūgštaus vaisiaus.

Kantrybė ir žinojimas, kad vaisiai prisirps, yra tam tikros apsauginės užburtosios muzikos šalies sienos, kurių reikia norint patekti į vidų. Taip pat muziką pamilstame patys bemuzikuodami.

Visame pasaulyje Lietuva, Latvija ir Estija yra žinomos kaip dainų šalys. Tereikia mums šį žinojimą patvirtinti ir auginti „hausmusik“ – namų muzikavimo – tradicijas, visuomeninį įsitikinimą, kad muzikuoti gali bet kas, ir visai nebūtina būti profesionalu, norint pasinerti į klasikinės muzikos malonumus.

– Mokyklos laikais laimėtas jaunųjų choro dirigentų konkursas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, koncertai su choru „Aidija“ Thomo Manno festivalyje Nidoje, Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijos – keli jūsų biografijos taškai, susiję su Lietuvos pajūriu.

Kokios mintys užplūsta galvojant apie šį kraštą?

– Neretai pasvajoju, kad norėčiau čia gyventi... Šiaip ar taip, rojaus kampas.

– Jau kelerius metus atvykstate į Klaipėdą ne tik įkvėpti gaivaus pajūrio oro, bet ir įkvėpti bei uždegti savo pozityvia energija kolegas muzikus ir klausytojus.

Kas jus traukia čia sugrįžti? Ar darbą su Klaipėdos kameriniu orkestru būtų galima pavadinti jūsų kūrybine laboratorija?

– Bet kuris koncertas, projektas – tos laboratorijos pratęsimas. Ryšį su Klaipėdos kameriniu orkestru pavadinčiau draugyste, jau nebe vienadiene. Tai – labai vertinga.

8

Postindustriniai „P su(nu)žmoginti, įk

Klaipėdos koncertų salėje surengtas susitikimas su „Stifters Dinge / Stifterio daiktai“ autoriumi – vokiečių režisieriumi ir kompozitoriumi H.Goebbelsu.

Rugsėjo 7-ąją garsaus vokiečių menininko Heinerio Goebbelso performansu „Stifters Dinge / Stifterio daiktai“ Klaipėdoje įspūdingai ir kiek neįprastai prasidėjo tradicinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ – šiemet kaip niekad prabangus ir turtingas turinio, atlikėjų, modernios minties sklaidos požiūriu.

Danguolė VILIDAITĖ

Festivalio programoje, apimančioje nuo XX a. pradžioje sukurtų George’o Gershwino ir Sergejaus Prokofjevo koncertinių kompozicijų, minimalistinių JAV kompozitorių opusų iki pačių moderniausių, jau mūsų amžiaus garsų išsiliejimų, išgirsime ne vieną šiuolaikinio meno šedevrą, galbūt sunkiai priskiriamą konkrečiam žanrui, vienai specializacijai ar stiliui. O peržvelgę „Permainų muzikos“ solistų sąrašą,

atrasime tokius žymius vardus kaip Petras Geniušas, Guoda Gedvilaitė, Gintaras Januševičius, Povilas Jacunskas, „Giunter Percussion“ ar „Bang on a Can All Stars“ (JAV) ansamblius, pasižyminčius itin temperamentingu muzikavimu. Klaipėdoje taip pat svečiuosis choras „Jauna muzika“ ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Tradiciškai organizuojami susitikimai su kompozitoriais – šiuolaikinio meno apologetais. Šiais metais tai – Davidas Langas (vienas iš dažniausiai dabar atliekamų JAV kūrėjų) ir jau minėtas H.Goebbelsas. ►

MUZIKA

Permainų muzikos“ ženklai: kvėpti prasmę ir gyvybę

H.Goebbelso instaliacija-performansas „Stifters Dinge / Stifterio daiktai“ buvo parodytas Klaipėdos „Švyturio“ arenoje ir pradėjo šiemetį festivalį „Permainų muzika“.

Vytauto Petriko nuotr.

9

MUZIKA

10

MUZIKA

Ne tik mechaninės replikos ◄ Siekis sujungti įvairias prasmes – žodį, vaizdą, garsą, judesį, formą – arba jas visai paneigti postmoderniame mene dar išlieka, bet ne taip, kaip tai buvo daroma XIX a. ar XX a. pirmoje pusėje – retai čia aptiksi paprastą programiškumą, labai svarbus vizualumas. Šiuolaikinius kūrėjus greičiau tiktų pavadinti meno filosofais, muzikos matematikais, gal ekspresyviais taisyklių laužytojais, judesio ar spalvos poetais, nei įprastai dailininkais ar kompozitoriais. Menininkus taip pat dažnai vienija ir bendras noras padaryti kažką naujo, ko nedaro kiti, kažką išskirtinio.

Jų avangardiniai kūriniai, nors ir labai sudėtingi, kartais panašūs į vaiko dėlionę, sujungiančią viską, kas tarsi tuokart po ranka papuolė. Tik, suprantama, žaidimo aikštelė jau didesnė, išraiška – gilesnė.

Panašios mintys kilo „Švyturio“ arenoje išvydus „Stifters Dinge / Stifterio daiktai“. Šio spektaklio-instaliacijos scenografija sudaryta iš keistų objektų. Tai kylantys ir besileidžiantys ekranai su vaizdo projekcijomis, preparuoti pianinai ir fortepijonas, virtuoziškai valdomi kompiuterio, keli tarp jų įterpti pliki medžių kamienai, vandens baseinėliai, pripildomi žiūrovams matant pramoninėmis žarnomis, netikras lietus ir rūkas iš azoto – toks visiškai, atrodo, eklektiškas, „sausas“ pasaulis. Padarytas pasaulis.

Virtuoziškos kadencijos Spektaklyje nevaidina nė vienas žmogus.

Girdime tik balso įrašus, kurie performansą tarsi sušildo, suteikia gyvybės ir naujų

prasmių, užuominų, krypčių mintims.

Skamba dainų, užfiksuotų 1905 m. Papua Naujojoje Gvinėjoje fragmentai, Pietų Amerikos indėnų antifoninis dainavimas, XX a. JAV rašytojo ir eseisto Williamo Burroughso skaitomos eilės, interviu su žymiu prancūzų antropologu Claude’u Lèvi-Straussu. Šiems įrašams beveik nuolat replikuoja, švelniau arba intensyviau juos papildo įvairūs garsai, išgaunami mechaniniais instrumentais. Finale lieka vien tik jie, dirbtinai sukurti, – grėsminga pranašystė.

Finale lieka vien tik jie, dirbtinai sukurti, – grėsminga pranašystė.

Net J.S.Bacho Itališko koncerto klavyrui lyrinės antrosios dalies fragmentas, skambantis „lietui lyjant“, kaip gražu, sukuria netikrą ramybės iliuziją, – kad ir kokia tikroviška ir natūrali yra šios interpretacijos artikuliacija, koncertą atlieka mašina.

(Galima pastebėti, kad reikšmingiausias H.Goebbelso kaip dvylikamečio pianisto pasirodymas siejamas būtent su šio J.S.Bacho kūrinio atlikimu – toks autobiografinis momentas.) O fone – pesimistinės C.Lèvi-Strausso mintys, išsakomos paprastai, nedramatizuojant, melodinga prancūzų kalba.

Viena stipriausių dramatinių kulminacijų savotiškai irgi susijusi su tradiciniu koncerto žanru – tai virtuoziška, efektinga penkių klavišinių kadencija, tarsi improvizacija, atliekama beveik prieš pat opuso pabaigą.

Avangardo pavyzdys H.Goebbelsas – kardinaliai modernus kūrėjas, statęs scenoje garsių amerikiečių, šiuolaikinio meno guru darbus – Johno Cageso „Europera“, Harryo Partcho „Deliusion of the fury“, olando Louiso Andriesseno „Materie“ – įspūdingi projektai. Tai menininkas, kuris drąsiai kuria spektaklius be aktorių, į sceną gali paleisti šimtą avių ir veiksmo laiką ištęsti iki begalybės arba rimto festivalio vertinimo žiuri sudaryti vien tik iš vaikų.

Didelė „Švyturio“ arena kompozitoriaus pageidavimu buvo skirta tik 150-iai klausytojų, nes, anot jo, tik taip galima pastebėti, išgyventi kiekvieną detalę, patirti ypatingų įspūdžių. Susitikime su festivalio publika autorius tikino, kad kažkokios konkrečios idėjos klausytojams primesti nenorįs, – kiekvienas atras savo pojūtį, mintį, vaizdą (gal kažką esančio už ribų to, ką matome ar girdime). Sprendžiant iš susižavėjusių klausytojų replikų, skambėjusių po pasirodymo, ir skirtingų veiksmo vertinimų, šis tikslas buvo pasiektas.

Svarstydama apie „Stifters Dinge / Stifterio daiktai“ pavadinimą, pirmiausia įsivaizdavau, kad čia bus daugiau tylos, kvietimo kontempliuoti atskirus vaizdinius, galimybė po sceną vaikščioti, stebint grojančius objektus. Šią kompoziciją įsivaizdavau labiau kaip įvairių „daiktų“ ekspoziciją, o ne kaip vieningą, dramaturgiškai pagrįstą pasirodymą. Klydau. Savo dinamika ir įtaigumu šis performansas man dabar prilygsta Matto Heckerto „Mechaninio garso orkestrui“, tokiam postindustriniam mašinų muzikos šou, mūsų mieste skambėjusiam, jeigu neklystu, maždaug prieš 18 metų. Ir vieną, ir kitą projektus galima laikyti pačiais rimčiausiais Klaipėdoje, o gal net ir visoje Lietuvoje atliktais avangardinio meno pavyzdžiais (ir turbūt vienais iš pačių brangiausių).

Ir Stifteris O kurgi Stifteris? Yra ir jis čia. Kūrinyje cituojamas nemažas šio XIX a. austrų rašytojo, dailininko ir poeto fragmentas iš „Mano didžiojo protėvio aplanko“.

Kodėl pasirinkta ši Adalberto Stifterio knyga, o ne jo romano „Bobų vasara“, kurį F.Nietzschė laikė vienu iš keturių reikšmingiausių vokiečių prozos pavyzdžių, ištrauka, sunku pasakyti. Gal labiau atitiko bendrą koncepciją – daug garsinių aliuzijų, gal vėl čia suveikė kuris nors iš autobiografinių faktų.

Spektaklyje buvo galima atsekti ir iliustratyvių teksto momentų: vanduo, tyla ir lietus, ledas, medžiai tarsi triumfo arka, keisti traškesiai ar triukšmas, lyg žvangėtų tūkstančiai šukių... O veiksmui nurimus baseinėlio dugne netikėtai atrandi išryškėjusį A.Stifterio ranka dailyraščiu rašytą tekstą – tokį tvarkingą ir graudžiai gražų praeinančio pasaulio ženklą.

11

MUZIKA

V.Alenskas: be vieno – nebūtų kito Santūrus, inteligentiškas, nuolat siekiantis žinių, pareigingas, kruopštus, atsakingas, darbštus – tai toli gražu ne visos savybės, kuriomis galima būtų apibūdinti dėstytoją, kolektyvų vadovą, straipsnių ir leidinių autorių, dainų švenčių dirigentą, meno kolektyvų konsultantą, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentą Vytautą Alenską. Kas lėmė visuose gyvenimo etapuose norą ir ryžtą saugoti bei puoselėti tautines vertybes, V.Alenskas apibūdino suvalkietiškai lakoniškai: „Be vieno – nebūtų kito.“ Tad, kokia gija sieja skirtingus gyvenimo etapus, kuriuose išlaikytas siekis ir atsidavimas tautinės muzikos pažinimui bei puoselėjimui, paklausėme patį muziką, šiemet atšventusį 70-metį. ► 12

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

13

MUZIKA

Algytė MERKELIENĖ

Tėvelį prisimenant ◄ – Gerbiamas docente, tenka jus girdė-

ti labai pagarbiai, su meile pasakojantį apie tėvelį. Išleidote prisiminimus apie jo nueitą gyvenimo kelią („Jurgiui Alenskui – 100“). Tad, koks buvo jūsų tėvelis?

– Pradžių pradžia laikyčiau nuostabiai liaudies dainas dainuojančią ir bažnytines giesmes giedančią močiutę, iš kurios meilę muzikai paveldėjo mano tėvelis. Giedodamas bažnyčios chore, jis atidžiai stebėdavo vargonininko darbą ir pats pabandydavo prisiliesti prie vargonų. Nors tėvelis buvo savamokslis vargonininkas, dažnai pavaduodavo Skriaudžių ar kitų bažnyčių susirgusius vargonininkus. Jis turėjo tikrai gerą muzikinę klausą ir atmintį. Jam rūpėjo ne tik pati muzika, ne vien kaip čia grojama ir kaip čia giedama, bet ir kas ten, instrumento viduje. Tad jis ne vien vargonininkavo, bet ir remontavo bei derino vargonus. Taip pat derino ir taisė fortepijonus.

Vėliau maždaug metus jis važinėjo į Marijampolę ir derino instrumentus pedagoginėje mokykloje. Tad, nebaigęs jokių mokslų, turėdamas tik prigimtinę klausą ir smalsumą, tėvelis dirbo šį darbą.

Be to, jis buvo kanklininkas, suvalkietiškų kanklių meistras, padaręs apie 100 šių instrumentų. Ankstyvoje jaunystėje kankliavo P.Puskunigio mokinio Antano Degučio vadovaujamame Skriaudžių (dabar Prienų raj.) kanklininkų ansamblyje. Dar prieškariu, A.Degučiui pasitraukus iš vadovo pareigų, jis pats vadovavo ansambliui.

1956-aisiais atkūrus ansamblio veiklą, buvo aktyvus jo dalyvis.

Kelionės pradžia – O nuo ko prasidėjo jūsų meilė tautinei muzikai, lydinti visą gyvenimą?

– Mano pažinties su muzika pradžia buvo kanklės, kurių skambesį girdėjau nuo vaikystės. Pirmieji prisilietimai prie kanklių buvo griežtai ribojami – tik vienu pirštu ir labai atsargiai, „kad nenutraukčiau stygų“.

Iki šiol prisimenu džiaugsmą, kada pirmą

Pernai V.Alenskas dirigavo Lietuvos moksleivių dainų šventėje Vilniuje.

14

kartą, ieškodamas tinkamų garsų, vienu pirštu „surinkau“ dainelę „O kai aš, o kai aš pas močiutę buvau“.

Kita paskata buvo fisharmonija, kuri man irgi buvo labai įdomi. Orą pūsti, dumples spaudyti reikėjo pačiam, tai aš tik stovėdamas pasiekdavau. Iškėlęs rankas pradėjau spaudyti klavišus. Čia vėlgi išėjo kažkokios melodijėlės.

Skriaudžių septynmetės mokyklos direktorius ir kanklių ansamblio atkūrėjas Kazys Orlauskas norėjo, kad mokykloje mokiniai taip pat kankliuotų. Jis mane paliko po pamokų, nusivedė į savo butą, parnešė kelerias kankles, sukvietė gabesnių mokinių ir pasakė: „Mokysi tu juos.“ Susirinkus kanklininkėms, būdamas jaunesnis, aš jas mokiau kankliuoti. Iš tos kuklios užuomazgos – mano „mokytojavimo“ išaugo dabartinis vaikų ansamblis „Kankliukai“. Vėliau buvau pakviestas į suaugusiųjų kanklininkų ansamblį „Kanklės“. Prasidėjo kelionės... 1960-aisiais sunkvežimiu važiavome į dainų šventę. Man, tuomet tik trylikamečiui, buvo didžiulis įspūdis – groti suaugusių kanklininkų ansamblyje ir dar koncertuoti filharmonijoje. Tai tokia buvo mano kelionės į muzikos pažinimą pradžia.

Algytės Merkelienės nuotr.

MUZIKA

Tapo birbynininku – Kodėl vis dėlto pasukote muziko keliu?

Ar nebuvo minčių rinktis kitą profesiją?

– Taip. Buvo. Kaimynų sūnus, įstojęs į Kauno profesinę mokyklą, grįžęs pasakojo, kad būsiąs tinkuotojas-mozaikininkas ir uždirbsiąs 600 rublių (dar prieš rublio stambinimą). Aš irgi labai buvau užsimanęs uždirbti tuos 600 rublių. Tačiau tėvelis, nors būdamas paprastas kolūkietis, buvo meniškas žmogus ir rugpjūčio pabaigoje, paskutinę dokumentų priėmimo dieną pasakė: „Na, vaikeli, važiuojam į Kauną, į muzikos mokyklą.“ Nuvažiavus į Juozo Gruodžio muzikos technikumą, pas sekretorę rašydamas pareiškimą, parašiau: „Prašau mane priimti į kanklių klasę.“ Kabinete buvęs buhalteris patarė: „Vaikeli, vyrui kanklės nei šis, nei tas. Rašyk – į pučiamuosius.“ Taigi paklausęs buhalterio užrašiau – „į pučiamuosius“. Stojimo dieną vykstant egzaminui, visi stojantieji vaikšto su instrumentais, skamba visa mokykla, o aš nieko neturėdamas laukiu to stojamojo. Įėjau, komisija klausia: „Tai kuo groji?“ „Niekuo“, – atsakau. Komisijos nariai pakraipė galvas, o tuometis direktoriaus pavaduotojas, birbynės dėstytojas Vytenis Balčiūnas paklausė: „O tu birbynės nenorėtum?“ Sakau: „Jei būtų galima, norėčiau.“ Taip ir tapau birbynininku.

– Įstojus į J.Gruodžio muzikos technikumą, tikriausiai ne vien mokykloje teko pūsti birbynę?

– Mokytis groti birbyne pradėjau pas dėstytoją V.Balčiūną. Tuo metu liaudies instrumentų orkestrui vadovavo Lionginas Gadliauskas. Jis taip pat vadovavo ir Kauno medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio orkestrui. Vyresniųjų kursų moksleivius pakviesdavo groti į šį mėgėjų kolektyvą. Tarp pakviestųjų patekau ir aš.

Tai buvo naudinga praktika, pažinimas ir bendravimo mokykla su kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis – medikais.

Prasidėjo koncertai Lietuvoje, kelionės į Krymą, Kaukazą. Šio ansamblio meno vadovas buvo mano dirigavimo dėstytojas Rapolas Vindašius. Atidžiai stebėdamas, kaip dėstytojas diriguoja kolektyvui, taip pat mokiausi.

Teko groti ne vien minėtame mėgėjų kolektyve. Bendramokslis birbynininkas

Būdamas KU Menų fakulteto dekanu, V.Alenskas perdavė muzikinį sveikinimą Rygos mokytojų rengimo ir švietimo vadybos akademijos kolegoms. 2003 m.

Romualdas Apanavičius vadovavo šokių kolektyvo „Suktinis“ instrumentinei grupei, kuriai talkinti pakviesdavo ir mane.

Nors šiame kolektyve tai būdavo daugiau „skaitymas iš lapo“, tačiau taip pat įdomu.

Tai tokia buvo mano praktika mėgėjų kolektyvuose.

Geras pasiūlymas – Baigęs Kauno J.Gruodžio muzikos technikumą stojote į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje. Kaip atsidūrėte Marijampolėje?

– Man bebaigiant J.Gruodžio muzikos technikumą, į specialistų skirstymą iš Marijampolės pedagoginės mokyklos atvažiavo „pirkliai“, su kuriais buvo ir žymus chorvedys, pirmosios Lietuvos dainų šventės dirigentas Kostas Gurevičius. Kadangi Marijampolės pedagoginėje mokykloje buvo įsteigtas moksleivių dainų ir šokių ansamblis ir jiems reikėjo orkestro vadovo, K.Gurevičius, sutikęs mane ant laiptų, užkalbino: „Tai tu birbynę baigęs?“ „Taip, baigiu“, – atsakiau. „Atvažiuok į Marijampolę, uždirbsi 100 rublių, būsi orkestro vadovas.“ Tuomet, po rublių stambinimo, tai buvo nemaži pinigai. Nors ir gavęs labai viliojantį pasiūlymą, baigęs muzikos technikumą, išvažiavau į Vilnių stoti į valstybinę konservatoriją. Išlaikęs egzaminą, konservatorijos koridoriuje atsitiktinai sutikau kraštietį režisierių Juozą Gustaitį, kuris dėstė ir konservatorijoje. Kadangi

J.Gustaitis, grįžęs į tėviškę, užsukdavo pas mano tėvelius, buvome pažįstami. Jis mane ir užkalbino: „Na, tai kaip, stoji tu čia, ką?“ Sakau: „Nežinau, į stacionarą norėtųsi.“ Papasakojau apie darbo pasiūlymą Marijampolėje. J.Gustaitis patarė neatsisakyti gero pasiūlymo ir važiuoti į Marijampolę.

Tad, paklausęs žymaus režisieriaus patarimo, pradėjau dirbti Marijampolės pedagoginėje mokykloje ir neakivaizdžiai studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Aukštojoje mokykloje grojimo birbyne įgūdžių mane mokė docentas Povilas Samuitis, paskutiniais metais – ką tik mokslus baigęs Romualdas Apanavičius.

Dirigavimą studijavau pas docentę Reginą Tamošaitienę. Lygiagrečiai Marijampolės pedagoginėje mokykloje dirbau muzikos dėstytoju ir vadovavau liaudies instrumentų orkestrui.

Laimėjo su kapela – Savarankiško darbo patirties įgijote liaudies instrumentų orkestre. Kaip jūsų kūrybinėje veikloje atsirado kapelos žanras?

– Tais laikais miestai draugaudavo su užsienio valstybių miestais. Ne išimtis buvo ir Marijampolė (tuomet – Kapsukas), kurios draugai buvo Elko (Lenkijoje) ir Kokolos (Suomijoje) miestai. Miesto vadovai sugalvojo, kad koncertuoti į Kokolą reikėtų pasiųsti kompaktišką kolektyvą.

Todėl buvo suburta kaimiška kapela. Joje groti buvau pakviestas ir aš. Tai buvo ► 15

MUZIKA

◄ Lietuvoje pirmas atvejis, kai kapeloje grojo ne du klarnetai, bet klarnetas ir birbynė. Parepetavę kelis mėnesius, išvykome į pirmąją kelionę į užsienį – į Suomiją, Kokolos miestą. Grįžę iš šių gastrolių, nutarėme neišsivaikščioti ir repetuoti toliau. Rinkdavomės Kapsuko (dabar – Marijampolės) maisto pramonės automatų gamykloje. Pradžioje kapelai vadovavo Regimantas Žukas, smuikininkas, puikus aranžuotojas. Po kelerių metų kapelos vadovu buvau išrinktas aš. Su šiuo kolektyvu labai daug koncertuodavome. Stengėmės, kad programos būtų kuo įvairesnės, repertuare turėjome nemažai dainų, kapeloje buvo vyrų ir moterų vokaliniai duetai, vėliau – trio. Neapsiribodavome vien išleistu kapelų repertuaru, daugelį kūrinių aranžavome patys, net bandėme kurti.

1974 m. dalyvavome Lietuvos kultūros dienose Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, kur laimėjome aukso medalį.

Ne mažiau svarbus 1975-ųjų dainų šventės konkurse laimėtas absoliučiai geriausios respublikos kapelos kolektyvo vardas. Šis laimėjimas lėmė ir tolesnį mano gyvenimą.

Pasižadėjo Klaipėdai – Kas keitėsi jame jūsų vadovaujamai kapelai laimėjus geriausios šalyje kapelos vardą?

– Po laimėjimo, jau 1976 metais, pradėjo skambinti profesorius Algirdas Vyžintas.

Kadangi tada Lietuvoje trūko vadovų specialistų. Tuomečiuose Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų akademija) 1975 m. įkurtoje Liaudies muzikos katedroje buvo sumanyta praplėsti mokymo profilį, studentus supažindinant ne tik su liaudies instrumentais, bet ir su kapelos žanru. 1977-aisiais, atsiliepdamas į aktyvų kvietimą, atvažiavau į Klaipėdą „apsižiūrėti“. Tuometis fakultetų prorektorius Vytautas Jakelaitis iš karto pasitelkė „sunkiąją artileriją“ – atvedė į salę, kur su choru ir vargonais repetavo Vytautas Pučinskas. Aš ir išsižiojau – kokia graži salė ir net vargonai yra! Nuleidau galvelę, sakau: „Atvažiuoju.“ Kaip vėliau uošvė sakė: „Tai vaikeli, tai toliau negalėjai važiuot, jau jūra...“ Nenorėjo išleisti iš Marijampolės, tačiau aš jau buvau davęs žodį Klaipėdai.

16

Naudinga patirtis – Atvažiavęs į Klaipėdą, studentams pradėjote dėstyti aranžuotę, dirigavimą, vadovauti kapelai. Dirigavimo ir darbo su kapela patirties jau turėjote, o kokia patirtimi rėmėtės dėstydamas aranžavimą?

– Studijuojant konservatorijoje, aranžavimo dalykui buvo skiriamas formalokas dėmesys. Pirmieji aranžavimo bandymai buvo grojant ir vadovaujant kapelai Marijampolėje. Pasikonsultuodamas su R.Žuku, kuris buvo produktyvus aranžuotojas, išmanantis apie kapelos instrumentus, padariau kelias aranžuotes. Tačiau didžiausia aranžavimo patirtis atsirado, kai pradėjau dirbti Klaipėdos fakultetuose, profesoriaus Juozo Gudavičiaus vadovaujamo studentų ansamblio „Vėtrungė“ kapelos vadovu. Kadangi kolektyvas statė labai daug šokių, kapelos repertuaras gausėjo gana greitai. Būdavo, tiesiog paduoda klavyrą arba tik melodiją ir būk geras – daryk. Nesinorėjo, kad tos aranžuotės būtų formalios, stengiausi nueiti pažiūrėti paties šokio: kas šoka, merginos, vaikinai ar poromis, kokia eiga, koks siužetas. Pažiūrėjęs stengiausi iliustratyviau panaudoti instrumentus. „Vėtrungė“ buvo labai populiarus kolektyvas, paruošęs įvairiausias programas, koncertavo ne vien Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Didelė patir-

tis – repeticijos ir dirigavimas Lietuvos dainų šventėse bei studentų šventėse „Gaudeamus“. Įgydamas praktinės patirties, daug skaičiau specialios literatūros lietuvių ir užsienio kalbomis. Pats besigilindamas į aranžavimo subtilybes, parengiau konspektą, kurį naudojau dėstydamas studentams.

– Kaip manote, ar kapelų vadovų ruošimas Liaudies muzikos katedroje buvo tikslingas?

– Negalėčiau to išskirti kaip atskiros specializacijos ruošimo. Labai gerai buvo daroma, kad studentai praktikavosi ne vieno žanro kolektyvuose. Na, kad ir akordeono specialybės studentai dalyvaudavo liaudies instrumentų orkestre, kur pūtė skudučius, ragus, daudytes, grojo kontrabosinėmis kanklėmis. Kapelos specifiką perprasdavo grodami savo instrumentu, mušamaisiais ar kitais. Man atrodo, kad tai buvo profilio plėtimas. Mūsų katedroje mokslus baigė ir klarnetininkų, ir smuikininkų, ir trimitininkų. Nors minėti instrumentai buvo pagrindiniai, tačiau absolventai puikiausiai išmanė ir liaudies instrumentų orkestro, ir kapelos specifiką – rašė aranžuotes, sėmėsi vadovavimo įgūdžių. Vėliau, atsiradus folkloro specializacijai, studentų paruošimas dar labiau praturtėjo tradicinės vokalinės ir instrumentinės muzikos studijomis.

Neveltui dainų, „Gaudeamus“ ar kitose šventėse mes dabar matome daug „mūsiškių“, kurie sėkmingai vadovauja meno kolektyvams.

Su gimtųjų Skriaudžių (Prienų raj.) kanklininkų ansambliu, besisvečiuojančiu KU Menų fakultete. 2010 m.

MUZIKA

Nepaiso, kaip derėtų – O kaip apibūdintumėte dabartinę kapelų situaciją?

– Matau labai daug energijos ir laisvės.

Visi daro, ką nori, kaip jiems atrodo ir nelabai paiso, kaip galbūt derėtų daryti, nes tai susiję su liaudies ar bent jau liaudiška muzika.

Visų pirma – kūrybiniai bandymai, kurie ne visada būna sėkmingi. Kuria visi, kurie gali ir kurie nelabai gali. Toje kūryboje vis daugiau pasitaiko kičo apraiškų.

Antra – kapelos instrumentų maišymas su liaudiškais instrumentais.

Dažnu atveju dainų švenčių partitūrose mes matome, kad štai nei iš šio, nei iš to panaudotas vienas ar du kapelos instrumentai, ir visai nežinia, ar tikrai ten jų reikia. Kyla klausimas, o ką veikti kitiems kapelų muzikantams, atvažiavusiems į dainų šventę? Juk žiūrint istoriškai, kapelos yra vėlyvasis, atneštinis žanras ir maišyti jas su tradicinių instrumentų „palikuonimis“ – šiuolaikiniais instrumentais, kurie atstovauja (bent kaip įsivaizduojame) giluminiams tautinės muzikos klodams, ne visada apdairu ir pagrįsta. Iš pradžių buvo jungiama tik finaliniuose kūriniuose, vėliau, vis dažniau jungiant, buvo prieita iki to, kad jungiami ne visos sudėties kolektyvai, o tik kai kurie instrumentai.

Dabar jau neapsieinama ir be sintezato-

riaus. Apie šią problemą daug diskutavome šiemet rugpjūčio 21–25 dienomis Trakuose vykusiame respublikiniame seminare „Liaudies muzikos ir šokio raiškos aktualijos“.

Trečia – kapelos vis dažniau virsta prastais pramoginiais instrumentiniais ansambliais. Viskas stipriai garsinama, įkyrus būgnijimas, neišryškinami melodiniai instrumentai. Dainininkai dainuoja į mikrofonus, dėl to prarandamas artimesnis ryšys, dvasingumas, ansambliškumo pojūtis.

– Kokia galėtų būti išeitis, kad kapelos sugrįžtų į savito, tik joms būdingo žanro kelią?

– Yra įvairių bandymų išgryninti kapelų žanrą, rengiami respublikiniai seminarai, diskusijos, tačiau tik nedidelė kapelų vadovų dalis dalyvauja. Dažnai pasitikima savo skoniu, einama pataikavimo publikai keliu. Vis dėlto viskas priklauso nuo specialistų paruošimo. Vadovas turi giliau pažinti tradiciją, jausti atsakomybę prieš save, kolektyvo narius ir,

Visi daro, ką nori, kaip jiems atrodo ir nelabai paiso, kaip galbūt derėtų daryti, nes tai susiję su liaudies ar bent jau liaudiška muzika.

Mokslinėje konferencijoje Rusijos menų istorijos institute. 2010 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

žinoma, prieš publiką. Nesakyčiau, kad kiekviena kapela savo sudėtimi turėtų būti tokia pati, kaip kadaise, tačiau reikėtų rasti kelią tarp griežto reikalavimo ir individualumo laisvės. Kūrybinė laisvė neturėtų būti varžoma, tačiau kiekvienas vadovas turėtų žinoti ir pažinti tradiciją.

Tikras „daiktas“ – Pakalbėjus apie įvairius jūsų darbus, norėtųsi grįžti prie pirmapradžio instrumento – kanklių. Jos buvo jūsų pažinties su muzika pradžioje, jos jus lydi visą gyvenimo kelią. Apie suvalkietiškas kankles parašėte daug straipsnių, seminaruose, konferencijose, simpoziumuose skaitėte pranešimus. Šis instrumentas – tarsi viską jungianti gija. Ar kanklės jums padeda susivokti tikrumo ir tradicijos pažinimo kelyje?

– Taip, kanklės yra tikras „daiktas“, jomis skambinant apima tikras jausmas, jaučiama ne formalizuota, ne įrėminta, bet tikra, iš gelmių sklindanti muzika. Štai televizijos laidoje „Duokim garo“ teko girdėti kapelos atliekamą kanklininko Prano Puskunigio sukurtą dainą „Ar tu žinai, mano broli“. Iš šios dainos buvo padarytas paprastas „valsiukas“, ir ta daina prarado beveik viską. Juk ten nebuvo valsas, ten buvo baladė, pasakojimas su užlaikymais, atodūsiais, jis klausytojams žadino meilę Lietuvai, jos istorijai, gražiai skambančiai gimtajai kalbai. O kai ši baladė buvo atlikta valso ritmu ir tempu, „išgaravo“ viskas, kas buvo turėta liaudies dainiaus širdyje. Analogijų yra ir pramoginiuose kapelų kūriniuose. Šie kūriniai taip pat turėtų būti su lietuviškumo pojūčiu. Pavyzdžiui, Vaidoto Stulgos valsas „Po berželiu“ – ne šiaip sau valsas šokių salėje, bet po berželiu... Jei kapelos galės pagroti „po berželiu“, „prie šilelio“, kad galima būtų ne tik per garsiakalbius klausytis, bet ir natūraliu skambesiu pasidžiaugti medituojant, kažką prisimenant, tada ir tas problemas bus lengviau spręsti. Tad daugelis dalykų priklauso nuo vadovo asmenybės.

Esu laimingas, kad mane ugdė tėvai, mokykla, šeima, malonus ir prasmingas bendravimas su vyresniaisiais ir jaunimu.

Taigi: be vieno – nebūtų kito...

17

INICIATYVA

„Muzika kviečia

jaunuosius talentus sub Šią vasarą Klaipėdos gyventojai ir svečiai džiaugėsi nuostabiais reginiais ir renginiais. Nesistebėkime, taip ir priklauso miestui tapus Lietuvos kultūros sostine. Džiugu, jog ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos inicijuotas ir surengtas antrasis vaikų ir jaunimo festivalis „Muzika kviečia kiekvieną“ taip pat tapo šios vasaros įvykiu ir buvo remiamas Klaipėdos – Lietuvos kultūros sostinės renginių programos lėšomis.

Festivalio metu savo mintimis apie muziką, žiniomis ir patirtimi su jaunimu dalijosi žymūs Lietuvos ir užsienio atlikėjai bei pedagogai: stovi – A.Puodžiukas, A.Bružaitė, D.Praspaliauskis, M.Švėgžda von Bekkeris, A.Krelas, K.Stonkus, sėdi – K.Šiugždinytė, A.Petroni.

18

kiekvieną“:

INICIATYVA

būrė antrasis festivalis Skaistė ČILINSKAITĖ

Su žymiais atlikėjais Rugpjūčio 23–25 dienomis į Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos surengtą antrojo vaikų ir jaunimo muzikos festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ vasaros stovyklą (trečiąjį festivalio etapą) susirinko daugiau nei 60 jaunųjų talentų iš Skuodo, Šilutės, Tauragės, Pagėgių, Telšių, Mažeikių, Plungės, Gargždų, Palangos savivaldybių, Klaipėdos muzikos ir meno mokyklų.

Pianistai, smuikininkai, violončelininkai, akordeonistai, kanklininkės, vokalistai, pūtikai... Visi atvyko puikiai, darbingai, kūrybiškai nusiteikę, pasiruošę parodyti savo gebėjimus ir tobulinti profesinius įgūdžius su kūrybinės edukacinės vasaros stovyklos pedagogais.

Tris dienas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro ūžė, šurmuliavo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija. Vyko individualus ir grupinis darbas meistriškumo pamokose, kūrybinėse dirbtuvėse.

Repeticijose buvo ruošiamasi galutiniam, kulminaciniam festivalio etapui – lapkričio 18-ąją vyksiančiam koncertui Klaipėdos koncertų salėje. Jame skambės jaunųjų talentų atliekami soliniai, ansambliniai ir orkestriniai kūriniai.

Savo žiniomis ir patirtimi, išmintimi ir įžvalgomis su jaunimu dalijosi žymūs Lietuvos ir užsienio atlikėjai bei pedagogai: Auksė Petroni (vokalas), Aistė Bružaitė (kanklės), Kotryna Šiugždinytė (violončelė), Martynas Švėgžda von Bekkeris (smuikas), Aleksandras Krelas (smuikas), Aidas Puodžiukas (fortepijonas), Rimantas Giedraitis (fleita), Jurgis Barakauskas (trombonas), Kazys Stonkus (akordeonas), Danielius Praspaliauskis (saksofonas), ►

Popietė vasaros stovykloje „Muzika ir muzikanto gyvenimas“.

Smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio meistriškumo pamoka.

19

INICIATYVA

◄ Rolandas Vizgaudis (saksofonas), Sigitas Petrulis (trimitas), Antanas Milerius (klarnetas). Su jungtiniu festivalio orkestru kūrybiškai dirbo Zenonas Šimkus.

Kūrybiškumo atmosfera

Koncerto Girulių bibliotekoje akimirkos. Žemaitiškas saksofonų kvartetas.

Groja Šilutės meno mokyklos kanklininkės.

Kūrybiškumo atmosfera tvyrojo jau nuo pat pirmųjų festivalio atidarymo akimirkų – rytą, kupini vilties ir noro kartu patirti muzikavimo atradimų džiaugsmą, į konservatorijos salę rinkosi vasaros stovyklos dalyviai. Jau pirmąją dieną mezgėsi naujos pažintys, draugystės, vyko intensyvus ir prasmingas darbas. Dalyviai tobulino savo profesinius įgūdžius atvirose meistriškumo pamokose, stebėjo savo draugų pasirodymus, kaupė išmintį pokalbiuose ir diskusijose apie muziką ir muzikanto gyvenimą. Prasmingi pokalbiai įkvėpė ir kūrybiniam bendradarbiavimui – ansambliuose buvo ruošiami nauji kūriniai, įkvėpimo bei inspiracijų suteikė ir prof. K.Stonkaus mokinės, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentės Agnės Daučiauskaitės koncertas. Pirmasis vakaras baigėsi nuostabios G.Bizet operos „Karmen“ pristatymu ir peržiūra (įdomų edukacinį užsiėmimą paruošė mokytoja ekspertė Laima Sugintienė). Populiariosios habaneros melodija ir intonacijos palydėjo stovyklautojus saldaus miego...

Antroji diena taip pat buvo kupina saulėtų ir džiaugsmingų įspūdžių. Solistų, ansamblių, jungtinio orkestro repeticijos – jaunieji atlikėjai ruošėsi koncertui Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių filiale-bendruomenės namuose. Nuoširdus, jautrus, įtaigus ir emocionalus, kartu ir profesionalus jaunųjų atlikėjų muzikavimas nepaliko abejingų.

Publika gausiais plojimais sveikino ir apdovanojo visus atlikėjus, o daugelis sujaudintų klausytojų braukė ašarą... Iš tiesų šis koncertas tik dar kartą įrodė jaunimo motyvaciją, darbštumą, atskleidė atlikėjų ir jų mokytojų talentą.

Finalinis akordas

Pagėgių meno ir sporto mokyklos vokalinis ansamblis.

20

Po koncerto ir pasivaikščiojimas karštą vasaros dieną pajūriu buvo tikra atgaiva, juolab kad dar laukė kruopštus darbas ir

INICIATYVA

Dalyviai tobulino savo profesinius įgūdžius atvirose meistriškumo pamokose, stebėjo savo draugų pasirodymus, kaupė išmintį pokalbiuose ir diskusijose apie muziką ir muzikanto gyvenimą.

Pianistas A.Puodžiukas su jaunaisiais stovyklos pianistais.

įtempta jungtinio orkestro repeticija – LMTA kompozicijos katedros studentės, buvusios „šimkiukės“ Ievos Parnarauskaitės specialiai festivaliui sukurto kūrinio „Mėlynas smėlis delnuose“ studijos ir analizė. Šio kūrinio premjera įvyks lapkri-

Po koncerto Giruliuose prie bibliotekos.

čio 18-ąją finaliniame festivalio koncerte Klaipėdos koncertų salėje.

Intensyvus antrosios dienos darbas truko iki pat vakaro, o dar laukė pokalbiai su Klaipėdos kamerinio orkestro vadovu, violončelininku Mindaugu

Bačkumi, vakaro pašnekesiai su stovyklos mokytojais...

Edukacinių pažintinių veiklų turtinga buvo trečioji, jau paskutinė stovyklos diena. Vaikai aplankė karinius įtvirtinimus Giruliuose, Ventės rago ornitologijos stoties muziejų, švyturį. Kupini įspūdžių ir artėjančio išsiskyrimo nuotaikų, jie rinkosi į paskutinę orkestro repeticiją. „Kokia nuostabi stovykla, fantastiškas bendravimas ir pedagogai, puiki galimybė kartu muzikuoti ir susipažinti, bet, gaila, kad taip trumpai“, – atsisveikinant teko girdėti iš vaikų ir tėvų. Tačiau atsisveikinti ir išsiskirti teks neilgam. Jau lapkričio 18-ąją jaunieji talentai visus pakvies į Klaipėdos koncertų salę, kur nuskambės finalinis antrojo vaikų ir jaunimo festivalio „Muzika kviečia kiekvieną“ akordas – baigiamasis koncertas. Laukiame!

Domo Rimeikos / S.Šimkaus konservatorijos archyvo nuotr.

21

TEATRAS

Klaipėdos jaunimo provokuojanti „kal Klaipėdos jaunimo teatras naująjį sezoną rugsėjo 9-ąją pradėjo premjera intriguojančiu pavadinimu „R.E.M.“ (rapid, eye, movement), kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miego metu. Spektaklio režisierius Jonas Tertelis tokią fiziologinę miego fazę, kai miegančiojo kvėpavimas sutankėja, raumenys atsipalaiduoja ir trūkčioja, o akys po vokais pradeda neritmingai judėti, palygino su jauno žmogaus nuolatine stresine būsena ir jausena šiandienėje Lietuvoje.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „R.E.M.“ (rež. J.Tertelis).

22

Jūratė GRIGAITIENĖ

Klausimai be atsakymų Tikrai originalus ir intriguojantis pavadinimas tampa puikia reklamine akcija, savotišku masalu pri(si)vilioti žiūrovus, kad ateitų, pažiūrėtų ir patys įsitikintų spektaklio „R.E.M.“ paveikumu.

Nesunku įsivaizduoti, kad pats kūrybos procesas buvo įdomus, kupinas meninių

Lauryno Butkevičiaus / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

teatro „R.E.M.“: ladėlių“ dėlionė ieškojimų, asmeninių atradimų ir kūrybinių paradoksų, todėl profesiniu požiūriu naudingas Klaipėdos jaunimo teatro aktoriams bei visai kūrybinei grupei.

Pasak pačių kūrėjų, pirminiame spektaklio-kūrybinės laboratorijos kūrimo etape svarstyta iškelti ir gvildenti aktualią emigracijos problematiką, tačiau vėliau apsistota ties nauja ir mažai tyrinėta jauno žmogaus „emocinio paralyžiaus“ tema.

Realios aktorių gyvenimo istorijos pramaišiui su menine išmone, sugulusios į keistų personažų tekstus, dialogus ar situacijas, publiką prajuokina, provokuoja, kelia klausimus ir neduoda galutinių atsakymų (nežino, o gal jų net ir nėra?).

Pernelyg tiršta Spektaklyje „R.E.M.“ bandoma atskleisti jauno žmogaus, „užstrigusio“ ne tiek konkrečioje šalyje, kiek savo mintyse ir jausmuose, būseną, pasitelkus gausybę skirtingų epochų ir žanrų dramaturginės dėlionės „kaladėlių“.

Originalios antikinės, baltų kraštų, Šiaurės Amerikos čiabuvių mitų bei legendų interpretacijos dramaturgo Andriaus Jevsejevo dinamiškai jungiamos su spektaklio autorių sapnais bei vaikystės prisiminimais. Toks žaidimas itin tirštu intertekstualumo tankiu puikiai atliepia postdraminio teatro situaciją šiuolaikiniame teatre.

Spalvotų „kaladėlių“ metaforą vienoje radijo laidoje pavartojo žymus poetas ir kultūros veikėjas Tomas Venclova, kalbėdamas apie postdraminio meno bruožus. Šiuolaikinis menas, pasak T.Venclovos, iš esmės nesukuria nieko naujo, tik žaidžia seniai atrastomis literatūros ir kitomis meno formomis, žanrais, dėsniais, siužetais bei prasmėmis tarsi spalvotomis kaladėlėmis.

Postdraminė spektaklio „R.E.M.“ dėlionė atrodo spalvinga ir ryški, tačiau pernelyg tiršta ženklų ir nuorodų, kurios neretai užgožia iš esmės labai įdomią tematinęidėjinę ašį. Kiekvienas epizodas, atskirai imant, atrodo linksmas, įdomus ir išbaigtas, kai kasdienybė virsta absurdu, absur-

das tampa fantasmagorija, o komizmas – autoironija. Tačiau, žvelgiant į spektaklio visumą, norėtųsi matyti daugiau loginių jungčių ir vientisumo. Kai kada pritrūksta visai nedaug, gal kažkokios vienos ar kelių siužetą ir istoriją sujungiančių tos pačios spalvos ar formos ► 23

TEATRAS

Gordijo mazgas

◄ „kaladėlių“, kad dramaturginės dėlio-

nės piešinys atrodytų pilnas ir be priekaištų. Kai vienu sakiniu norima pasakyti labai daug apie gyvenimą ir pasaulį, dažnai nebepasakoma nieko arba beveik nieko.

Ką tai primena?..

Spektaklio sumanymą puikiai atliepė netikėtas scenografinis sprendimas (scenografė Paulė Bocullaitė) ir gerai surežisuota šviesų partitūra (šviesų dailininkas Julius Kuršis). Ilgokai mąsčiau, žiūrėdama į sceną, ką primena šis saldus vaizdelis, kol pagaliau prisiminiau vaikų pamėgtą, tačiau gana prieštaringai vertinamą animacinį serialą „Teletabiai“.

Scenoje sukurta žalia kalvelė su nedidele apskritimo formos anga centre, pro kurią 24

Žvelgiant į spektaklio visumą, norėtųsi matyti daugiau loginių jungčių ir vientisumo. personažai staiga pasirodo ir taip pat netikėtai pradingsta jos viduje. „Emocinio užstrigimo“ temą pratęsė ir gražiai papildė tampraus raudono audinio kostiumai (kostiumų dailininkė Inga Skripka), iš kurių bandydami išsivaduoti aktoriai sukuria įdomias plastines kūno formas ir judėjimo trajektorijas. Spektaklio finalas – trys raudoni įvairiomis pozomis judantys beveidžiai žmonės-kokonai yra tarsi gyvas priekaištas, kad aklas judėjimas dėl judėjimo veda nežinia kur, dažniausiai niekur.

Puikus aktorės Laimos Akstinaitės įžangos monologas nuo pirmos minutės prikausto publikos dėmesį, kai norisi išgirsti kiekvieną tariamo teksto žodį, nes jis šmaikštus ir nebanalus. Reali jaunos merginos, vadinamos Duobe, „įstrigusios“ konkrečioje šalyje – šeimoje – savyje, istorija apipinama biblinių ir antikinių motyvų, įvairių kraštų mitų, legendų raštais, absurdo, sapnų, prisiminimų nuotrupomis. Merginos pasakojimas dažnai sukasi apie mažiausią, bet svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą, kurioje prasideda ne tik fizinis žmogaus gyvenimas, bet kartu su juo ir įvairūs kompleksai, konfliktai, tapatybės paieškos, išdavystės ir pan. Todėl spektaklio protagonistė, ieškodama atsakymų į jai rūpimus egzistencinius klausimus, dažnai mintimis sugrįžta prie pradinio išeities taško vaikystėje ir šeimoje, kurią simbolizuoja scenos šone stovintis pietų stalas su šešiomis kėdėmis. Tačiau atsakymų nėra, dar daugiau – jie vis labiau susipainioja ir susiraizgo Gordijo mazgu, kol galiausiai virsta komiškai graudžia fantasmagorija, sklidina įvairiausio emocinio ir informacinio triukšmo. Šiame painiame merginos minčių ir jausmų labirinte sutikti keisti jos gyvenimo pakeleiviai (akt.

Asta Zacharovaitė, Ieva Pakštytė, Justina Burakaitė, Simas Lunevičius) įkyriai perša savo kvailus patarimus ar gyvenimo būdą, tačiau tik dar labiau viską sujaukia. Įdomūs tie personažai... Kad ir restorano padavėjas Janis, kalbantis apie antį ir siūlantis paragauti stebuklingai veikiančio vandenėlio su obuolėliu, arba šiuolaikinė Ieva, nesėkmingai ieškanti savojo Adomo ir skaičiuojanti šonkaulius ant iš kažkur scenoje atsiradusio mokyklinio žmogaus griaučių maketo (manekeno?).

Vienu žodžiu, informacijos ir nuorodų tiek daug ir viskas taip susipynę, susimaišę, susiraizgę, kad spektaklis primena visuotinę suirutę ir/ar net savotišką chaosą. Jei tokio pobūdžio žinutę „R.E.M.“ kūrėjai sąmoningai siekė pasiųsti publikai, tai savo tikslą pasiekė. Nors premjerinė „kaladėlių“ dėlionė tiršta ir paini, tačiau originali, kaip ir pats spektaklio pavadinimas, reiškiantis miego fazę, kurios metu regimi ryškiausi ir vaizdingiausi sapnai.

KINAS

„Tas“ – modernios neplūduriavimo meno pamokos

Siaubo karalius Stephenas Kingas yra prirašęs tiek „pasakėlių iš rūsio“, kad kino filmų ir serialų gamintojai dar ilgai kapstysis neišsenkančiuose jo ankstyvosios kūrybos kloduose. O šis socialiniame tinklalapyje pro bravūriškus ūsus ironiškai besišypsantis, žieduota ranka apglėbęs gitarą dėdulė nesiliauja išdykauti su stingdančiais savo neaprėpiamai lanksčios vaizduotės vaisiais, kasmet patiekdamas naujus romanus, kurie ir toliau dominuoja populiariausių skaitalų sąrašuose, kartu raškydami prestižiškiausius „geriausių bestselerių“ apdovanojimus.

Aivaras DOČKUS

Kino kūrėjai turės ką veikti ir po 100 metų, o kritikai S.Kingo ekranizacijas demonstratyviai pavyzdingai dėlios į dvi lentynas: pavykusių ir nenusisekusių. Trečiosios

– tarpinės kategorijos, perkeliant siaubo karaliaus rašliavą į kino ar TV ekranus, paprasčiausiai nėra. Ši tradicija niekada nepažeidžiama. Ji be galo primityvi: „labai gerai“ arba „labai blogai“. Antroji lentyna sveria gerokai daugiau. Štai ir šį vaizdo produktų sezoną triukšmingai žlugo du ambicingi projektai – televizijos serialas

„Rūkas“ ir fantastinis veiksmo trileris „Tamsusis bokštas“. Kritikams į pastarąjį dar tebegalandant plunksnų ietis, kino teatruose pasirodė viena laukiamiausių šių metų premjerų – vieno „kingiškiausių“, šiurpiausių ir sudėtingiausių romanų „Tas“ ekranizacija. Prieš tai internetines erdves sudrebinęs filmo „traileris“ užkėlė ► 25

KINAS

◄ lūkesčius į svaiginantį aukštį, laimėda-

mas geriausio reklaminio kūrinio siaubo kategorijoje apdovanojimą („Golden Trailer award“). Ar filmas prilygsta savo įdomiausių vaizdų santraukai, kuri dažniausiai būna apgaulinga, nes skirta išvilioti iš mūsų kišenių pinigus bilietams į kiną?

„Tu irgi plūduriuosi.

Jūs visi plūduriuosite“ Kai pirmaisiais studijų metais į rankas pakliuvo epinių proporcijų S.Kingo romanas „Tas“, visi mokslai buvo pastūmėti į šalį. Paskaitos ir pažymiai nukentėjo nestipriai, nes knyga buvo „praryta“ per kelis vakarus. Jau nuo pirmųjų puslapių autoriui jaučiau nenusakomą dėkingumą už išlaisvinimą. Nusimečiau nuo gležnų smegenų toną vienatviškos geležies dėl baimės, jog man kažkas ne taip, nes nuo vaikystės negalėjau pakęsti klounų. Nesuprasdavau, kodėl jiems klaikiai vaipantis visi privalo juoktis. Aš nepajėgdavau išspausti net šypsenos. Tiesą pasakius, jie man kėlė siaubą.

Veidmainiškiausiai klastingiausios personos.

Ir kai S.Kingas savąjį klouną padabino iltimis ir nepasotinamu alkiu grobti vaikus, man nepakeliamai palengvėjo. Tokį klouną kažkur giliausiuose savo didžiausių baimių urvuose ir įsivaizdavau. „Tu irgi plūduriuosi. Jūs visi plūduriuosite“ – knygos frazės, kurios įsirėžė į atmintį aštriais klouno-pabaisos nagais. O kur dar genialus rašytojo sumanymas „Tą“ kildinti iš kanalizacijos tunelių, šulinių ir vamzdžių. 1986-aisiais išleistame S.Kingo romane susikerta daugybės jo ankstesniųjų ir būsimųjų kūrinių veikėjų keliai, tai knyga, kuri tiksliausiai sujungia visas siaubo meistro nagrinėjamas temas, pasakojimo struktūras, siužeto judėjimo dinamiką ir personažų konstrukcijos formas. „Tas“ yra savotiškas šio unikalaus rašytojo kūrybos gidas, leidžiantis prognozuoti ir padedantis susigaudyti paslėptuose idėjų sluoksniuose, kuriuos dengia į siužeto paviršių įtraukianti nuotykių žanro kosmetika.

1990-ųjų versijos pranašumai ir trūkumai Pirmoji „To“ ekranizacija – Lawrence’o D.Coheno ir Tommy’o Lee Wallace’o dviejų dalių televizijos filmas kana26

1990-ųjų „Tas“ (rež. T.L.Wallace’as). Tuomet monstriškąjį klouną Penivaizą įkūnijo britų aktorius T.Curry.

Kadrai iš naujausios S.Kingo romano „Tas“ ekranizacijos (rež. A.Muschietti, 2017). Šiuosyk kraupiojo klouno Penivaizo vaidmenį sukūrė švedų aktorius B.Skarsgardas.

lo ABC žiūrovams buvo pristatytas 1990-aisiais ir sulaukė milžiniškos 30 milijonų auditorijos. Aukščiausių įvertinimų nusipelnė monstriškąjį klouną Penivaizą įkūnijęs britų aktorius Timas Curry ir šio miniserialo kompozitorius amerikietis Richardas Bellisas, už „To“ muziką apdovanotas „Emmy“ statulėle.

Ruošdamasis naujausiai S.Kingo romano ekranizacijai, iš naujo peržiūrėjau 1990-ųjų televizinę versiją ir supratau, kad pranokti ją bus gana sunku. Vienintelis akivaizdus trūkumas, dėl kurio neįmanoma priekaištauti kūrėjams – ne itin įtaigūs vaizdo efektai. Neperskai-

Filmo „Tas“ scenarijaus autoriams pavyko tai, kas Lietuvos scenaristams virsta nepakeliama našta. tykite šiose eilutėse kokių nors įgėlimų „To’90“ specialiųjų efektų autoriams – tuo laikmečiu jie atliko savo misiją pagirtinai, taikydami praktinio minimalizmo filosofiją, kuri padėjo išvengti karikatūrinės animacijos. Tiesiog tų metų kino technologijos stipriai ribojo visos industrijos

KINAS

galimybes. Taip stipriai, jog kai kurie prodiuseriai ir režisieriai sąmoningai atidėjo projektų startą porai dešimtmečių.

Naujasis „Tas“ taip pat buvo užstrigęs pradinėje kūrybinio pasiruošimo fazėje, arba, kaip sakoma Holivude, – „vystymo pragare“. Septynerius ilgus metus. Bet projektui tai išėjo į naudą.

Scenaristų misija – išvengti plūduriavimo Filmo „Tas“ scenarijaus autoriams Chase Palmeriui, Cary Fukunagai ir Gary Daubermanui pavyko tai, kas Lietuvos scenaristams virsta nepakeliama našta, – griežtai „išgryninti“ svarbiausias S.Kingo knygos vietas ir sudėlioti aiškius pagrindinių tikslų ir temų akcentus, tvirtai suveržti esmines pasakojimo linijas per siužetinio stuburo siūles, teisingai pasirinkti reikšmingiausius konfliktus ir detaliai suvarstyti veikėjų portretus.

Jokio blaškymosi ir chaoso. Vaizduojama istorija niekur neplūduriuoja. Scenarijaus autoriai neleidžia jai plūduriuoti, suverždami trapiausius mechanizmus. Atsisakyta epizodų, kurie ekrane taptų šalutiniu svetimkūniu ir bergždžiu laiko švaistymu. Vienas įžvalgiausių ir logiškiausių sprendimų – atskirti „vaikiškąją“ knygos dalį nuo „suaugusiosios“ ir sudėti jas abi į skirtingų filmų indus. Kita struktūrinė korekcija – šuolis laiku. Knygoje – šeštasis, filme – devintasis dešimtmetis.

Aktualios temos ir problemos Kaip jau supratote, „Tas“, kurį dabar recenzuoju, – „vaikiškosios“ dalies ekranizacija. Nepagalvokite, tai nėra filmas „visai šeimai“. Jei tik pradėsite tikėti pasakiškais istorijos zigzagais, iš karto būsite nubausti žiauria gyvenimiška realybe. Paauglystės problemos, skaudžios brandos pamokos, patyčios ir viršenybės siekis, pirmoji meilė, kova su vidinėmis ir išorinėmis baimėmis, stebuklinga draugystės galia. Ir – tėvų klaidos bei nusikaltimai auklėjant vaikus. „To“ scenarijuje ir filme nėra nė vieno teigiamo personažo – tėvo arba mamos. Tėviška ar motiniška liguistai perdėta meilė ir mania-

kiškas troškimas primesti atžalai gyvenimo kryptis, taip paverčiant savo sekėju, dažnai sulaukia tragiškų pasekmių. Ar kiurksosi namie prie televizoriaus kaip mamytė? Ar šaltakraujiškai žudysi avis kaip tėtukas?

Toks pražūtingas auklėjimas neišvengiamai baigiasi kraujo praliejimu. Net pagrindinio iš pagrindinių herojaus Bilio tėvas, kurio neapkaltinsi tamsiais nusikaltimais, demonstruoja sūnui kaulus laužantį šaltį dėl jaunesniojo brolio netekties. Siaubingai gliti ir gramzdinanti tėvų pasaulio atmosfera – palankiausias laukas klouno-monstro mitybai. Jį pritraukia šaltis, neviltis, abejingumas. Per kanalizacijos liuką įsižiebia naujos aukos tykančios akys. Scenaristai išrikiavo spąstus pažeidžiamiausiuose žiūrovų pasąmonės taškuose.

Visi šiuolaikinės siaubo klasikos požymiai Pirmoji „To“ scena atsako į visus klausimus apie argentiniečių režisieriaus Andy Muschietti meistriškumą – tu gali jausti ir net užuosti lietingos dienos maršką, į kurią įsisupęs kaip virusas plintančio nerimo šešėlis. Spalvos prislopintos, bet tirštos.

Laivelis pradingsta klouno naguose. Kaip ir abejonės dėl ekranizacijos sėkmės. Ne tik pirmasis epizodas, bet ir visas „Tas“ yra šiuolaikinė siaubo kino klasika. Prie triumfo prisidėjo ir vienas žymiausių Pietų Korėjos operatorių Chung-hoon Chungas („Senis“, „Tarnaitė“), ir grimo efektų komanda. Režisieriaus vizija neatskyla nuo realybės, jis naudojasi universaliausiais geriausių siaubo filmų triukais – nuo japonų „J-horror“ mokyklos per „Košmarą Guobų gatvėje“ iki zombių kino stilistikos, taip paversdamas Penivaizą tikroviškiausiu monstru.

Šiurpusis klounas Skarsgardas Vienas svarbiausių „gyvųjų“ „To“ elementų – švedų aktorius Billas Skarsgardas, suvaidinęs kraupųjį klouną Penivaizą. Personažą jis išvadavo nuo galimo vienaplaniškumo, suteikdamas jam žebenkštiško niekšiškumo, pasireiškiančio tai pokštų priepuoliais, tai vaikišku falcetu, tai išprotėjusio maniako

žudikiškai žaižaruojančio žvilgsnio lediniu sąstingiu. Jis yra „Tas“ – išsiskaidantis į daugybę atskirų pamėklių, mintančių slapčiausiomis baimėmis. Kūrybinė grupė pasakojo, kad po kelių nufilmuotų scenų B.Skarsgardas atsiprašinėjo mažųjų aktoriukų, kurie vos kameroms įsijungus nepažindavo draugiškojo kolegos ir tirtėdavo iš siaubo. Buvo momentas, kai Billas pats psichologiškai palūžo ir atsisakė filmuotis planuojamame „To“ tęsinyje, nes jį kamavo susitapatinimo su herojumi košmarai. O jie tikrai gali sapnuotis daugeliui A.Muschietti bauginimo metodams pasidavusių žiūrovų, ypač tiems, kurie neskaitė knygos ir nežino kertinių „kingiškos“ šoko terapijos „kabliukų“. Kautynių apleistame name epizode ir finalinio mūšio kanalizacijos tuneliuose scenose surengti ištisi šiurpulių atrakcionai.

Keistų dalykų pėdsakai ir raudonų balionų kelias Jaunųjų aktorių komandoje labiausiai išsiskyrė brolį praradusio mikčiojančio Bilio vaidmenį atlikęs Jaedenas Lieberheris, smarkuolės Beverlės charakterį sukūrusi Sophia Lillis ir „Nevykėlių“ būrį persekiojusio Henrio kailyje atsidūręs Nicholasas Hamiltonas. Jeigu netyčiomis neatpažinote Finno Wolfhardo, priminsiu, kad jis yra ne kas kitas, o Maikas iš kultinio serialo „Keisti dalykai“. Su šiuo serialu filmą „Tai“ sieja daugybė magnetiškų paralelių – vaikai, devintasis dešimtmetis, draugystė, pirmoji meilė ir mistika. Kitaip ir negali būti – „Keistų dalykų“ kūrėjai broliai dvyniai Mattas ir Rossas Dufferiai pripažino, kad didžiausias jų įkvėpimo šaltinis – S.Kingo istorijos.

Antroji „To“ dalis tikrai nedulkės „projekto vystymo pragare“, nes pirmoji absoliučiai netikėtai pasiekė pirmojo rodymo savaitgalio siaubo filmų lankomumo rekordą – 179 milijonai JAV dolerių pasaulio kino teatruose.

Kitą dieną po juostos peržiūros vaikštinėjau Vilniaus senamiesčio gatvėmis, baugiai dairydamasis į kanalizacijos liukus bei groteles ir laikydamasis nuo jų saugaus atstumo. O kai prieš mane išdygo būrelis ką tik pasibaigusio maratono bėgikų, krūptelėjau išvydęs jų rankose laikomus renginio atributus – ore plūduriavo skaisčiai raudoni balionai. Klouno Penivaizo mėgstamiausieji.

27

dailė

R.Klimavičius. Žmo Rugsėjo 21-ąją „Klaipėdos galerijos“ filiale uostamiesčio „Herkaus galerijoje“ atidaryta klaipėdiečio dailininko Romo Klimavičiaus autorinė paroda „Žmogus ir jo veidai“ veda per keturis dailininko kūrybos ciklus, varijuodama meno ir laiko, istorijos ir būties temomis.

R.Klimavičius. Likimas. 2017. Mišri technika, 15x10 cm. Sargas. 2017. Mišri technika, 15x10 cm.

Arvydas PIEPALIUS

Šeimos židinys. 2017. Špižius, bronza, akmuo, h 20.

Vakaras. 2013. Aliejus, drobė, 110x60 cm.

28

Dievo kūnas. 2017. Bronza, h 25.

„Mūsų Romelis“, kaip jį vadina artimi žmonės ir draugai, atrodo vis toks pat pastaruosius du dešimtmečius. Pažindamas žmogų daugelį metų, dažnai su juo susitikdamas ir daug bendraudamas, paprastai nepastebi jo išorinių pasikeitimų. Gal tik „saulelė, tyliai regzdama savo raukšlelių tinklą tavo veide“, palieka neišdildomų pėdsakų... Jo veidas pažįstamas ir atpažįstamas: Canis lupus campestris – tas tipiškas stepių vilkas, taip gerai žinomas menininko tipažas. Šiandien Romas pristato keturis savo darbų ciklus – savotiškus savo veidus, kuriais jis žvelgia į publiką, o ji bando per juos perskaityti autoriaus siunčiamas mintis. „Klaipėdos“ ciklas mėgina žiūrovus sugrąžinti į senojo Mėmelio, kurio istorinių architektūrinių citatų ir įvairių šmėklų (ačiū palankiam Likimui) Klaipėdoje vis dar netrūksta, laikus.

Aliejinės tapybos ant drobės technika autoriui leidžia tobulai atskleisti tą kiek šmėklišką šio miesto atmosferą.

Cikle „Moterys“ dailininkas dalijasi savo potyriais, siekiant suvokti amžinojo

ogus ir jo veidai moteriškumo raiškos peripetijas šiuolaikinio vyro sąmonėje ir tokios raiškos refleksijos galimybes. Tema, sakytume, banali, nuvalkiota, bet kartu visada aktuali ir neišsemiama. Tikėkimės, kad Romas visiems mums ir kiekvienam atskirai pasakys kažką naujo apie tas pačias ir visada kitokias mūsų moteris.

R.Klimavičiaus „Laiškai“ plačiai paplito po pasaulį. Šiandien Romaspaštininkas pristato dar vieną „laiškų siuntą“. Norisi tikėti, kad kiekvienas, „atplėšęs savo voką“, ras tą žinutę, kurios taip ilgai laukė.

Ekspoziciją užbaigia ciklas „Daiktai, šventieji ir kitos smulkmenos“.

Autorius pateikia savo ilgo gyvenimo Klaipėdoje metais globotų, jos

Turgaus aikštė. 2017. Aliejus, drobė 50x120 cm.

užkaboriuose bei patamsiuose rastų ir šiaip pas jį priklydusių daiktų manifestaciją. Menininkas sugeba itin grakščiai, tarsi minimalaus chirurginio įsikišimo būdu juos transformuoti, suteikti jiems naują prasmę. Atrodo, kad R.Klimavičius, kurdamas savo mažosios plastikos objektus, naudoja stebuklingą, tik alchemikams

R.Klimavičiaus parodoje pateikti kūriniai parodo nepaprastus jų autoriaus ieškojimų ir svarstymų vingius, vedančius išsipildymo link.

dailė

ir šamanams žinomą technologiją, raganavimo būdą – pakeisti daiktų (jų elementų, agregatų, korpusų...) prigimtį ir suteikti jiems naujų savybių.

Tada atiduoda juos mums, kad surastume juose jų neribotas galias, pajustume jų teikiamus malonumus, pagautume juose slypinčią akimirkos euforiją. Autorius dosnia demiurgo ranka paleidžia į pasaulį naujus daiktus ir mįslingus mechanizmus. Mums belieka tik palaiminti jų nežinomus kelius. Šiandien R.Klimavičiaus pateikti kūriniai parodo nepaprastus jų autoriaus ieškojimų ir svarstymų vingius, vedančius išsipildymo link. Tikėkimės, kad jam pasiseks.

Dramblio namas. 2017. Aliejus, drobė, 60x60 cm.

Sandėliai. 2017. Aliejus, drobė, 50x100 cm.

29

DAILĖ

Kai pieštukas „priauga“ delne Prano Domšaičio galerijoje iki spalio 1-osios veiksianti Rimos Baukaitės piešinių ir grafikos paroda „Pieštukas delne“ tęsia prieš dvejus metus pradėtą dailės pedagogų kūrybos pristatymų ciklą.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Moko vaikus R.Baukaitė gimė ir užaugo Šakiuose.

Baigusi Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas), atvyko į Klaipėdą ir tapo tikra pajūrio gyventoja. Šiandien ji Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos mokytoja ekspertė, jau daugiau kaip tris dešimtmečius moko vaikus ir jaunimą grafikos bei piešimo.

Veržlios prigimties ir kryptingos natūros pedagogę jos ugdytiniai dažnai pavadina tiesiog superine mokytoja. Ką tai reiškia? Jei pasakysime, kad puiki pedagogė R.Baukaitė ne tik įkvepia ir uždega meile menui savo mokinius, bet ir 30

R.Baukaitės kūriniai iš parodos „Pieštukas delne” P.Domšaičio galerijoje.

pati daug piešia, tapo, dalyvauja bendrose parodose, pleneruose šalyje ir užsienyje, rengia asmenines parodas (tarp kitko, „Pieštukas delne“ – 14-oji), tai bus visiškai teisinga, bet skambės neįkvepiančiai, kaip skamba kokia nors įprasta klišė. Gal pačių mokinių derėtų klausti gero dailės mokytojo, labiau norėtųsi sakyti – meistro, apibūdinimo?

Provokacija lankytojams Rima dažniau rengia mokinių nei savo kūrybos parodas – ar tai patvirtintų teiginį, kad būtent mokinių darbai yra materialus ir apčiuopiamas mokytojo veiklos rezultatas? Juk įpratome viską

tik pagal „rezultatus“ vertinti. O gal didesnį įspūdį daro, kad iš meno studijų įvairiose Europos šalyse atostogų grįžę Rimos mokiniai visada jai skambina. Gal todėl, kad būtent mokytoja ne tik pamatė / pajuto vaikų gebėjimus dailei, bet ir mokėjo juos „išvilkti“ į dienos šviesą, pačiam jaunam žmogui parodyti, kas jis yra, ką gali ir ką turi daryti. Tai yra padėjo daugeliui, padeda ir dar padės atrasti individualų kūrybinį kelią. Kas nors pasakytų: „Tik tiek?“ Būti geru dailės mokytoju – viena, būti ir kūrėju – reikia drąsos. Ne prieš publiką apskritai, bet prieš mokinius.

Net mažiausias falšas iš karto pajuntamas, po prasmingais žodžiais nepasislėpsi, kai ant sienų rodai savo idėjų materializaciją. Kaip gera pedagogė (ir

DAILĖ

Iš gamtos stebėjimo, asmeninės patirties, plataus akiračio, atskirų detalių ir fragmentų formuojasi R.Baukaitės kūrinių erdvės. psichologė taip pat), pakvietusi į parodą, Rima iš karto davė lankytojams veiklos: nė vienas iš eksponuojamų 28-ių didelio formato piešinių neturi etiketės su pavadinimu. Tokią provokaciją gausiems savo parodų lankytojams ji surengė nebe pirmą kartą. Ir tie balti lapai prie kiekvieno darbo pildosi žiūrovų sugalvotais pavadinimais, įvairiais ir neretai paradoksaliai priešingais.

Puikiai valdo liniją Tai atskleidžia, manau, būdingiausią R.Baukaitės kūrinių savybę – daugiasluoksniškumą. Nieko nuostabaus, kad gamtą mėgstančiai ir daug laiko, ypač vasarą, kuri yra pats geriausias jos kūrybos metas, joje praleidžiančiai menininkei svarbiausia visų kompozicijų veiksmo vieta yra pamario ir pajūrio kraštovaizdis. Kelionės ir plenerai, įvairios kūrybinės stovyklos, pasak Rimos, duoda jai didelį kūrybinį impulsą ir galimybę

pamatyti, pasimokyti iš kitų profesionalių menininkų. Tiesiog puiki savybė – nuolatinis dalijimasis savo patirtimi, mokymasis vieniems iš kitų – su dabartiniais mokiniais ir su grįžtančiais iš Europos dailės akademijų, su dailininkais kolegomis. Tai dar kartą patvirtina seną pedagoginį teiginį, kad geri mokytojai ir puikūs mokiniai yra tie, kurie daug duoda vienas kitam ir kartu yra visiškai nepanašūs.

Išbandžiusi daugybę technikų ir dar daugiau norinti išbandyti Rima vis grįžta prie paprasto pieštuko. Ji puikiai valdo

liniją, kuri transformuojasi į linijų šuorus ir neįžvelgiamas grafito tamsybes. Iš dalijimosi, gamtos stebėjimo, asmeninės patirties, plataus akiračio, didžiulio bendravimo rato, iš atskirų detalių ir fragmentų formuojasi Rimos kūrinių erdvės. Jos kūriniuose daug detalių ir kartais daug pačių erdvių, tikrų ir numanomų horizontų, greito pastabaus žvilgtelėjimo, ilgo žiūrėjimo bei gilaus stebėjimo.

31

DAILĖ

Atsigręžus į gin V.Pukštaitė-Bružė. Koljė „Para“ (sidabras, varis, auksas, plienas, emalis, gintaras) ir segė „Atspindys“ (sidabras, auksas, varis, emalis, gintaras, vėplio iltis, mamuto kaulas).

R.Krapavickas. K technika, sidabr

S.Rekašius. Segė. 2017. Gintaras, auksas, briliantai.

D.Stončius. Segė „Paukštis“. Sidabras, auksas, gintaras, safyras.

E.Janovskaja. Segė „Baltic Octopus“. 2017.

Sidabras, gintaras, dūminis kvarcas.

32

V.Ling ginta

N.Sitalo. Vėrinys „Sunny Days in Klaipeda“.

2017. Kriauklės, gintaras.

D.Žydelienė. Pakabutis. 2017. Sidabras, varis, gintaras, emalis.

N.Po Sidab

DAILĖ

ntarą

Kompozicija „Švelnumas“. 2016. Mokume gane ras, varis, žalvaris, auksas, gintaras, veidrodis.

E.Čėjauskaitė-Gintalė. Kaklo papuošalai „Mazgas“ (2015, sidabras, gintaras) ir „Apsisukimai“ (2015, sidabras, auksas, gintaras).

Palangos gintaro muziejuje šiemet rugpjūtį atidarytoje ir iki kitų metų balandžio veiksiančioje jungtinėje parodoje „Goldsmith Meets Amber“ („Akistata: auksakalys ir gintaras“) auksakaliai iš Klaipėdos, Vilniaus, Telšių, Trakų, Kintų, Kretingos ir Šilutės pristato savo kūrinius, kurių pagrindinis akcentas yra gintaras.

Pillė VELJATAGA

gienė. Koljė „Jūros akmenukai“. 2016. Medis, aras, alavas.

Eksperimento būdu

oškutė-Jukumienė. Objektas „Susitikime kavos...“. 2017. bras, rodavimas, auksavimas, geležis, keramika, gintaras.

Asociacijos „Klaipėdos krašto auksakalių cechas“, vienijančios autorinę juvelyriką kuriančius auksakalius, surengtos parodos apžvalgą pradėsiu neįprastai. Rašant parodų recenzijas, jei kalbama ne apie kuratoriaus rengiamą teminę parodą, pravartu imtis eksperimento ir pažvelgti į parodos kūrinius, šį kartą papuošalus ir mažosios plastikos objektus, kurių viena iš medžiagų yra gintaras, – neatsižvelgiant, kas juos sukūrė, kaip jie atrodo drauge eksponuojami, kokia parodos

vieta dailės lauke. Tokio, t. y. atribojančio nuo dailės proceso minties, eksperimento būdu galima sudaryti vien kūrinio meninio vertingumo matu pagrįstą reitingą.

Mano supratimu, jo viršuje atsidurtų Vidos Pukštaitės iš skritulių sudarytas koljė „Para“ dėl ypač subtilios atspalvių ir tekstūrų kaitos: prislopintas vario raudonis pereina į pilkšvus emalio tonus, į spalvinę gamą harmoningai įsijungia du priešingose „Paros“ apskritimo pusėse esantys gintariniai skrituliai, kurių atspalvių įvardyti net nepajėgčiau. Beje, parašiusi frazę „harmoningai įsijungia“, buvau beapsigalvojanti dėl gramatikos, nes juk visas darnas ar nedarnas iš tiesų sukuria dailininkas, bet jeigu suvokėjui ima atrodyti, kad grožinės prozos ar poezijos tekstas pats „skaitosi“, o vizualaus meno kūrinys „žiūrisi“, šį brangintiną menininko įdėtų pastangų išnykimo įspūdį privalu paryškinti. Jeigu kūrinyje visa tarytum savaime patenka į savo vietas, vadinasi, autorius pasiekė aukštą meistriškumą bei meniškumą. Įsivaizduojamo reitingo viršuje būtų ir Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kaklo papuošalas „Apsisukimai“ dėl trapumo įspūdžio, kurį sukelia sidabro segmentas „nudilusiais“ kraštais taupioje tarsi poezijos žodis šios autorės kūrinių meninėje kalboje. Čia atsidurtų ir Klaipėdos krašto auksakalių cecho nario Lino Jakumo aptakios geometrinės formos auksinis žiedas su ovalia gintaro akimi. Jo santūri prabanga randasi iš švytinčio aukso ir skaidraus gintaro, abiejų – beveik vienodo geltonumo, bei autoriaus įsigilinimo į žiedo nešiojimą: gintaras virto optiniu lęšiu, kuris, rankai judant, gintare esančio inkliuzo vaizdą tai padidina, tai sumažina. ► 33

DAILĖ

Kompozicijos dominantė ◄ Bet jau sustosiu vardijusi, nes įmano-

mas ir kitas „reitingavimo“ išeities taškas – gintaro vaidmuo tarp meninės raiškos sandų. Šiuo požiūriu kūrinius galėtume skirstyti į tuos, kuriuose gintaras yra kompozicinė ar /ir semantinė dominantė, ir tuos, kuriems tokia meninės raiškos sandų hierarchija nebūdinga. Pavyzdžiui, šiuo aspektu žvelgdama į parodoje eksponuojamus V.Pukštaitės ir E.Čėjauskaitės papuošalus, į pirmą vietą kelčiau segę „Atspindys“, kurioje „absoliučią klausą“ spalvoms ir tekstūroms turinti V.Pukštaitė prie gintaro priderino mamuto iltį, dramblio kaulą, emalį, ir E.Čėjauskaitės preciziškai sukomponuotą kaklo papuošalą „Mazgas“ su gintariniu kulonu.

Kalbant apie minėtą prieigą, norisi mintimis grįžti prie 1998 m. ką tik įsteigtame Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro muziejuje-galerijoje vykusios parodos, prie interviu su Birute Stulgaite, kurios kaklo papuošalai iš neapdirbto, su organinės kilmės medžiagomis derinamo gintaro buvo labai novatoriški. Anot dailininkės, ji stengėsi suprasti, ko nori gintaras. Šiemet viena iškiliausių lietuvių juvelyrių parodai pateikė kaklo papuošalą ir segę – individualaus stiliaus pavyzdžius, liudijančius apie nesenstančią įsiklausymo į gintarą svarbą. Ją taip pat patvirtintų Sigito Rekašiaus segės. Anotacijoje autorius rašo: „... nugludinti siluetai, išlaikant minkštą ir organišką formą [...] atvėrė naujas spalvas, raštus, ertmes ir paviršius [...] kitam gyvenimui prikelti ilgai savo valandos laukę gintarai...“ Matant, kaip brangakmeniai bei aukso taškeliai padabino gintarus, akivaizdu, kad ne veltui jie laukė savo valandos, t. y. menininko, kuris šlifuotų bei poliruotų kur reikia, o kitur medžiagą paliktų nepaliestą, kuris prie balto gintaro priderintų sodrius granatus, o kasdieniškai rudą gintarą praturtintų miniatiūriniu briliantu.

Taip pat atkreipia dėmesį Dovilės Žydelienės kūriniai, kurių autorė, išsikėlusi sudėtingas užduotis, pasiekė, kad emalis tiksliai „akompanuotų“ gintarui: ar tai būtų segė su vizualine užuomina į strėlės antgalį, per jį – į žodžio „gintaras“ etimologiją („ginti“) bei gintarinį amuletą; ar etnologinės stilistikos pakabukas, sudarytas iš kuklaus stačiakampio nepoliruoto gintaro ir jį spalva bei ornamentika atliepiančios emalio plokštelės; ar koljė, kurio ekspresyvaus

34

silueto ir sodriomis spalvomis nutapyti emalio segmentai apsupa skaidrų gintarą.

Prie meninių sumanymų, kuriuose gintaras yra kompozicijos dominantė, priskirčiau ir visai kitos stilistikos kūrinį – Silvijaus Martinėlio ir komandos („Martinėlis & Co“) kaklo papuošalą „SAKU švytuoklė”: rutulio iš gintaro, kadaise buvusio sakais, optinė „gelmė“ ir „šiluma“ išraiškingai kontrastuoja su rutulį gaubiančiais briliantais ir juodaisiais deimantais.

Tęsiant parodos apžvalgą gintaro vaidmens tarp kitų meninės raiškos sandų aspektu, reikėtų kalbėti ir apie kūrinius, kuriuose nėra hierarchinio santykio. Prie stipriųjų parodos eksponatų priskirčiau Aušros Mačiulaitienės sidabrines seges. Jose prie plastiškai modeliuoto sidabro pavir-

Imantis autorinės (kūrybinės, parodinės) juvelyrikos, tenka stoti į akistatą ne tiek su gintaru kaip medžiaga, kiek su meno kūriniais iš gintaro. šiaus dera taisyklingos formos, glotnios gintarinės plokštelės. Greta padėčiau Kristinos Dulevičiūtės, kuri remiasi istoriniais stiliais, auskarus, kuriuose skaidrios gintarinės papuošalo dalys ornamentuotos matiniu šlifuoto paviršiaus raštu. Kaip skoningi, dekoratyvūs papuošalai minėtini Nadeždos Sitalo vėrinys „Sunny Days in Klaipeda“, Elen Janovskajos segė „Baltic Octopus“.

Žaismingumo niuansai Lietuvių juvelyrika turi nemažą gintaro semantikos interpretavimo patirtį. Gintaras sutaurinamas, išaukštinamas dėl jo medžiagiškojo unikalumo, nuo XX a. pradžios tautinio sąjūdžio laikomas nacionaliniu simboliu, ši jo reikšmė suaktualėjo Lietuvai išsilaisvinant iš Sovietų Sąjungos. Prieš du dešimtmečius Mizgirių muziejaus-galerijos iniciatyva prasidėjus programiškam gintaro sugrąžinimui į profesionalų lietuvių metalo meną, gintaro papuošalus gaminančių dailės savamokslių produkcijoje įsigalėję

stereotipai paskatino dailininkus ironizuoti perdėtą gintaro sutaurinimą. Parodose eksponuoti akiniai su gintariniais lęšiais, iš lieto gintaro padirbintas pusiau perpjautas batonas, kepto kiaušinio imitacija, ant gintaro išaugusios musmirės, gintaro gabalėlis pelėkautuose. Mitų griovimo įkarštis, įrodinėjimas, kad gintarą galime traktuoti visaip, – jau įsisavinta lietuvių juvelyrikos patirtis. Ją turint gludinami žaismingumo niuansai. Tai parodoje „Akistata: auksakalys ir gintaras“ matome Neringos Poškutės-Jukumienės kolekcijoje „Susitikime kavos....“: keliolika mažų auskarų, vėrinys iš kavos pupelių formos skirtingų atspalvių ir tekstūrų gintariukų ir objektas – sklidinas kavos puodelis su greta pabirusiais auskarėliais – „kavos pupelėmis“. Anot menininkės, atokvėpio valandėlių kavos ritualas, sužadindamas jusles, padeda jausti, „kad gyveni“. Mano supratimu, kvietimas susitikti kavos – tai naratyvas apie gyvą žmonių bendravimą, išsakytas pasitelkus kavos pupelių vaizdinio sensorinį įtaigumą. Švelnaus humoro turintis atrodo Dainiaus Stončiaus „Paukštis“: segė iš panašaus į kokio nors gyvūno siluetą gintaro gabalo gali ir nebūti banali, jei pariši gyvūnėliui šilkinį kaspinėlį, įstatysi akį iš safyro, t. y. paversi ją žaisline. Kad dailės kūrinio naratyve byloti turėtų vaizdiniai, o ne anotacija greta kūrinio, – ši žinoma tiesa neapleidžia žvelgiant į Roberto Krapavicko interjero kompoziciją „Namo“. Ant įgaubto veidrodinio paviršiaus išdėstyti gamtiškosios kilmės, „šilti“ ir „seni“ gintarai bei akmenys neranda asociatyvinio ryšio su kitu kompozicijos sandu – naujutėlėmis vinimis, fabrikiniu gaminiu, į kompoziciją patekusiu, kaip aiškinama anotacijoje, nes yra „medžiagų, iš kurių susidaro namų jungiamasis elementas“. Taip, namai statomi naudojant vinis, bet tokių vinių vaizdas namų ilgesio jausmo nesukelia. Kur kas labiau autoriui pavyko „Švelnumas“ – iš įprastų juvelyrikoje metalų ir gintaro padarytas stovintis ant veidrodinio paviršiaus object d’art (dailėtyroje vartojamas prancūziškas terminas, reiškiantis menišką daiktą, mažmožį), skirtas regos malonumui, stebint mokume gane technika atlikto ornamento vingius, jų atspindį veidrodyje. Kristinos Surblytės žiedo – objekto „Vasaros rytas“ meninė visuma nukenčia nuo į studijų programos užduotį panašaus noro, kad papuošalas būtų konceptualus, masyvią žiedo akį su prie gintaro derančiu sidabriniu apsodu pa-

DAILĖ

L.Jakumas. Žiedas. 2017. Auksas, gintaras.

Martinėlis & Co. SAKU švytuoklė. 2017. Auksas, gintaras, briliantai, juodi deimantai.

K.Dulevičiūtė. Auskarai.

2016. Sidabras, rodavimas, gintaras, gėlavandeniai perlai.

pildyti „žalią žolę“ reiškiančiais cirkoniais, kurių buvimo ten nepatvirtina kompozicijos logika. Stilistiškai vieningesnis yra menininkės objektas – žiedas / pakabukas „Virsmas“. Imantis vadinamų konceptualių kūrinių, neapsieisi be išlavinto asociatyvinio mąstymo, jo stokojant rezultato nepasieksi. Šioje parodoje, pavyzdžiui, Elos Pavinskienės „Jūros atnešti“: galima supilti kauburį gintarėlių, ant jų padėti įdomios formos geležinį kablį, bet, drauge atsidūrę, jie nesako nieko daugiau nei tai, kad yra jūros atnešti, t. y. lieka dekoratyvine, semantinio krūvio neturinčia kompozicija.

Rimtas iššūkis Dabar apie tai, ką turėtų dailėtyrininkas aptarti recenzijoje, – parodos kontekstus, jos vietą dailės lauke.

Klaipėdos krašto auksakalių cechas nuo 2012 m. yra Vakarų Lietuvos regiono meninio gyvenimo dalyvis, kasmet rengia parodas Klaipėdoje ir kitur. Anot jo pirmininko Viktoro Sitalo, auksakaliams, dažniausiai dirbantiems su tauriaisiais metalais, deimantais, kitais spalvotais brangakmeniais, ši paroda suteikia galimybę „atrasti gintarą iš naujo“.

Surengti parodą „Akistata: auksakalys ir gintaras“ Palangos gintaro muziejaus parodų erdvėje – koplyčioje, kurios perimetru nepajudinamai sustatytas vitrinas reikėjo užpildyti eksponatais, muziejuje, kurį gausiai lanko turistai iš įvairių šalių

K.Surblytė. Objektas – žiedas / pakabukas „Virsmas“. 2017. Sidabras, gintaras, cirkonis.

bei vietinės ekskursijos ir kur žiūrovai gali susipažinti su tautodailininkų bei lietuvių profesionalių dailininkų muziejinėmis gintaro papuošalų kolekcijomis, buvo rimtas iššūkis. Parodos organizatoriai – visų pirma projekto vadovė N.Sitalo – atsakingai jį priėmė. Tad neturėtų kilti klausimo, kodėl iš 18-os parodos dalyvių, eksponavusių per 50 kūrinių, Klaipėdos krašto auksakalių cecho narių tėra mažiau nei pusė, kodėl dalyvauja metalo meno specialybės diplomus turintys dailininkai, tarp jų ir pagarsėję. Kalbėdama apie parodos visumos įspūdį, sakyčiau, kad, nors meniškumo kartelę į deramą prestižinėje vietoje surengtai parodai kilstelėjo meninio metalo akademines studijas baigę jos dalyviai, nėra ryškesnės skirties tarp akademinį pasirengimą turinčių ir jo neturinčių autorių juvelyrikos. Tai sakau turėdama omenyje visų pirma L.Jakumo žiedą, „Martinėlio & Co“ kaklo papuošalą, D.Stončiaus segę, K.Dulevičiūtės, R.Krapavicko auskarus.

Pabaigai pasvarstymas, ką iš akistatos su gintaru laimi Vakarų Lietuvos regiono (o gal ir plačiau) auksakalių bendruomenės nariai, kuriantys autorinę juvelyriką.

Gintaro „atradimas“, kurio siekia auksakalių cechas, surengęs parodą, neapsiriboja ar neturėtų apsiriboti vien raginimu išbandyti gintarą – kaip papuošalų dizaine naudojamą medžiagą. Imantis autorinės (kūrybinės, parodinės) juvelyrikos, tenka stoti į akistatą ne tiek su gintaru kaip medžiaga, kiek su meno kūriniais iš gintaro. Šiuolaikiniame lietuvių profesionaliajame metalo mene gintaro „atradimas“ vyko

A.Mačiulaitienė. Segė, 2014. Sidabras, gintaras.

B.Stulgaitė. Antkaklis. 2012. Gintaras, oda, sidabras.

praeito amžiaus paskutinį ir šio amžiaus pirmąjį dešimtmečiais, juvelyrika su gintaru yra Vilniaus dailės akademijos metalo meno specialybės studijų programose, mūsų dailės gyvenime dalyvauja keliolika gintarą dažnai naudojančių dailininkų. Tai yra kontekstas, kurį turėtų perprasti, turėti omenyje norintieji būti šiuolaikinės dailės lauke. Galimi ir kiti kontekstai – pavyzdžiui, lenkų dailės, jų gintaro dizaino, kuris atrodo sektinas kelias parodos atidarymo metu kalbintam V.Sitalo. Kad ir koks būtų orientyras, Klaipėdos krašto auksakalių cecho iniciatyva kurti ir eksponuoti papuošalus, mažąją plastiką su gintaru yra kūrybinės veiklos paskata auksakalių bendruomenei. Be to, laimės ir gintaras, patekęs į auksakalystės meistriškumą įvaldžiusiųjų rankas.

35

ERDVĖS

Galerijų dieno

dialogas vs komuni Galerijų dienos – jau trečius metus Klaipėdoje vykęs meno projektas, trims dienoms (rugsėjo 7–9 d.) atvėręs įvairių Klaipėdos galerijų bei miesto menininkų dirbtuvių duris kiekvienam, norėjusiam iš arčiau susipažinti tiek su pačiais kūrėjais, tiek su jų kūrybiniu procesu.

Jurgis VININGAS

Galerijų dienų tikslas – sukurti erdvę dialogui tarp menininkų bei jų auditorijos (kuri, sekant neoliberalizmo logika, daugelio šiandien tiesiog vadinama „meno vartotojais“, taip galutinai komodifikuojant estetinę patirtį), jau egzistuojančios ar dar tik potencialios. Projekto organizatoriai (nominaliai – Skaistė Marčienė, meno galerijos „Si:said“ vadovė bei projekto sumanytoja; realiai – visi, jį įgyvendinusieji) taip siekė sukurti atsvarą tiek įprastai, oficialiai „mainų sistemai“ (galerija-kuratorius-menininkas-auditorija), tiek vadinamajam „viešajam menui“, kuris, užuot kūręs erdvę tam dialogui, ją neretai kolonizuoja. Kaip kad nežinomų gatvės menininkų („vandalų“, anot spaudos) užrašas, neseniai „užtagintas“ ant Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio ir architekto Audrio Karaliaus atvaizdų (neva simbolizuojančių dialogą) Laisvės alėjoje, skelbia, Perfect communication communicates nothing (angl. Tobula komunikacija nekomunikuoja nieko). Prie „viešojo meno“ diskurso ir prie Galerijų dienų vaidmens šiame kontekste dar sugrįšime, bet iš pradžių – trumpas projekto compte rendu ir keli išsamesni pastebėjimai apie įsimintiniausius renginius.

Interaktyvūs mainai

L.Kutavičiaus instaliacija TEMA’oje.

36

Kaip jau minėjau, vienas iš projekto tikslų – inicijuoti dialogą tarp kūrėjų bei jų auditorijos, ir Galerijų dienų lankytojai turėjo progą prisijungti prie šio dialogo, ►

ERDVĖS

os –

ikacija?

IKRA galerija įsikūrė Menų zonoje.

A.Jevdokimovas pristatė keturis trumpus savo filmus.

Metalo menininkė N.Poškutė savo kūrinių parodą pristatė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus būstinėje.

„Vydūnkėje“ buvo įsikūrusi „Krikragaa“.

37

ERDVĖS

Batikos užsiėmimas.

◄ užsukę į atviras dailininkų Romo Klimavičiaus, Algimanto Ramanausko bei Irmos Leščinskaitės dirbtuves (pastaroji trumpam su savo mokiniais įkūrė tapybos studiją KKKC Meno kiemo galerijos patalpose). Be to, buvo galima dalyvauti ir kolektyviniuose workshop’uose: pavyzdžiui, menininkės Viktorijos „Ežiuko“ komiksų dirbtuvėse ir kitų menininkų vadovaujamuose kūrybiniuose batikos, keramikos užsiėmimuose. Atvirų dirbtuvių idėja labai sveikintina, ir niekas, išskyrus Galerijų dienų organizatorius, bent jau Klaipėdoje jos nėra bandęs įgyvendinti.

Tik gaila, kad prie šios idėjos neprisidėjo ir kiti uostamiesčio menininkai. Tas pats, deja, pasakytina ir apie veikiančias tapybos parodas Galerijų dienų renginių sąraše: dažnas galėjo pasigesti kai kurių menininkų vardų, ir čia jau nežinia, ar tų menininkų pasyvumas, ar kokios kitos priežastys tai lėmė. Vis dėlto smagu buvo išvysti, pavyzdžiui, iki šiol negirdėto Mykolo Kimčio (Michael Kimt), jauno teologo, visai neseniai pasukusio į tapybą, darbus. Pastarasis kuria tiek fovistinius portretus, tiek abstraktaus ekspresionizmo (spėju, Adolpho Gottliebo, Franzo Kleino) įkvėptus kūrinius. Tapytojas nestokoja energijos, ir jo kūrybinė raida priklausys nuo to, ar jis tą energiją ateityje sugebės utilizuoti ir taip išvystyti savo paties stilių.

Nuo „mažojo meno“...

Meno kieme veikė I.Leščinskaitės tapybos dirbtuvės.

„Plėšriųjų sekcijos“ paroda pristatyta „Si:said“ galerijoje.

38

Iš projekto renginių norisi išskirti tris. Visų pirma, tai Kauno „Plėšriųjų sekcijos“ kolektyvinė fotografijos paroda („Si:said“ galerija), taip pat jauno fotomenininko Valdemaro Manomaičio leidinio „Fotogramos“ pristatymas (Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyrius) ir, žinoma, Arturo Jevdokimovo keturių trumpametražių filmų peržiūra (TEMA, „Mėmelio miestas“).

Kauno „Plėšriųjų sekcija“ – neformali Kauno fotografų grupė: Arūnas Kulikauskas, Giedrius Liagas, Saulius Paukštys (kuris, be kita ko, yra garsiojo paminklinio biusto Frankui Zappai Vilniuje autorius), jai taip pat priklausė jau į anapilį išėję Visvaldas Dragūnas ir Gintautas Stulgaitis.

Paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais

ERDVĖS

R.Klimavičius lankytojams atvėrė savo dirbtuves.

susibūrę jauni fotomenininkai ieškojo bendros, tačiau nehomogeniškos estetinės raiškos formos, kuri suteiktų materialų pavidalą neapčiuopiamoms laisvės ir singuliarumo idėjoms. Daugelyje jų kompozicijų ne vien bandoma suteikti materialią formą minėtoms idėjoms, bet taip pat dekonstruojami modernaus meno kanonai, o, pavyzdžiui, fotografų kurtuose „išplaukusiuose“, ryškių, kartais sintetinių spalvų persmelktuose portretuose tarsi kvestionuojama autonomiško subjekto idėja, taip atmetant vieną esminių modernybės sampratų. Čia derėtų paminėti prancūzų filosofus Gillesą Deleuze ir Felixą Guatatri, kurie, rašydami apie F.Kafkos kūrybą, sukūrė „mažosios literatūros“ sąvoką, o šio koncepto įkvėpti filosofai ir kultūros kritikai šiandien dažnai kalba apie „mažąjį meną“. Tai yra amžinų autsaiderių menas, egzistuojantis tiek meno institucijų, tiek dominuojančių meno diskursų užribiuose. Toks menas taip pat turi platesnį kritinį vaidmenį, įvairiais būdais kvestionuodamas ne tik kultūrinius diskursus, bet ir dominuojančias politines bei etines ideologijas. „Si:said“ galerijoje eksponuoti „Plėšriųjų sekcijos“ darbai, gimę paskutinį sovietmečio dešimtmetį, byloja apie bandymą kurti būtent tokį „mažąjį meną“ ir nubrėžti „skrydžio liniją“ (G.Deleuze

ir F.Guattari), siekiant išsivaduoti tiek iš tvankios sociopolitinės aplinkos, tiek iš kultūrino establišmento.

...Iki naujų akiračių Ne ką mažiau originalus ir svarus buvo Valdemaro Manomaičio „Fotogramų“ pristatymas. Autoriaus „Fotogramos“ – tai riboto tiražo leidinys-objektas, apipavidalintas ir išleistas menininkų Gyčio Skudžinsko ir Vilmos Samulionytės įkurtos nepriklausomos leidyklos „Noroutine books“, skirtos smulkaus tiražo (iki 99 vienetų) unikalioms meninėms knygoms.

V.Manomaičio „Fotogramų“ puslapiai susideda iš neįprastų atvirukų: nespalvotų senų mobiliųjų telefonų „atspaudų“, sukurtų glaudžiant fotopopierių prie telefono aparatų ir fiksuojant iš jų ekranų bei klaviatūrų sklindančios šviesos negatyvą. Šie atspaudai kelia įvairių asociacijų – vieniems jie primena vaiduokliškas figūras, kitiems – Rorschacho testus, tačiau pats autorius šiuos vaizdus interpretuoja kaip tam tikrus SMS žinučių ir intymių akimirkų pėdsakus (pasiskolinant Imanuelio Levino terminą, galėtume pavadinti juos pėdsakais (traces), atskleidžiančiais absencijos prezenciją, t. y. prarastumo, nebūties faktą).

V. „Ežiuko“ komiksų dirbtuvės.

V.Manomaitis teigė siekęs palikti tam tikrą komentarą apie jau įprastomis mums tapusias medijas, „suplokštindamas“, kaip pats pasakė, mobilųjį telefoną ir taip tarsi „išversdamas“ SMS žinučių formatą į atvirlaiškius. Beje, reikėtų paminėti, kad Galerijų dienų lankytojai nebuvo pirmieji, turėję progą susipažinti su V.Manomaičio leidinuku. G.Skudžinskas ir V.Samulionytė šių metų birželį jau spėjo pristatyti „Fotogramas“ prestižinėje Bazelio knygų mugėje „I Never Read“, o rugsėjo pabaigoje jie V.Manomaičio leidinį išsivežė į Niujorko meno knygų mugę. ► 39

ERDVĖS

„Vydūnkės“ kieme irgi virė meninis gyvenimas.

Sukurti šiek tiek erdvės, laisvos nuo institucijų ir nuo „didžiojo meno“, būtent ir yra vienas pagrindinių tokių renginių, kaip Galerijų dienos, tikslas.

V.Manomaitis Meno bibliotekoje pristatė savo „Fotogramas“.

40

◄ Galiausiai Galerijų dienų lankytojai turėjo nepaprastą progą pamatyti keturis režisieriaus A.Jevdokimovo, legendinio lietuviškų filmų festivalio „Tinklai“ sumanytojo, trumpametražius dokumentinius filmus: „Aukštyn upe“ (1992) – antropologinį filmuką apie Gruzijos kalnų gyventojus; „Tinklai“ (1995) – apie Ventės rago žvejus ir ornitologus (nuo šio filmo, beje, ir kilo minėto festivalio pavadinimas); taip pat sardonišką kinematografinį koliažą, suklijuotą iš įvairių lietuviškų filmų, pavadintą „Vienas klausimas“ (1995); bei

Ekskursija po KKKC Parodų rūmų parodas.

„Suokalbio antologiją“ (2015) – dokumentinį filmą apie garsųjį Vilniaus „Suokalbio“ barą, kuriame rinkdavosi Vilniaus literatai ir kuriame, A.Jevdokimovo žodžiais, „galėdavai susipažint ir nusigerti su savo mėgstamais poetais ir rašytojais“. Apie šį filmą jau buvau porą kartų girdėjęs iš pažįstamų literatų, tačiau niekada nebuvo progos jo pamatyti. Tiesą sakant, nelabai įsivaizdavau, kaip apie „Suokalbį“ galima sukurti filmą, kuris būtų kai kas daugiau, nei girtų poetų lėbavimų užfiksavimas. Ir galbūt būtent dėl šios priežasties pačiam

Pauliaus Sadausko nuotr.

ERDVĖS

A.Jevdokimovui prireikė tiek daug metų, kad pagaliau baigtų jį montuoti (tai režisierius padarė prieš dvejus metus).

Nepaisant to, maloniai mano ir, manding, visų mūsų nuostabai, A.Jevdokimovas sugebėjo meistriškai perteikti tą „Suokalbio“ atmosferišką je ne sais quoi, kurios man (kaip ir daugeliui mano kartos literatų) taip niekada ir neteko patirti, tačiau kurią visada gali atpažinti tikroje kuriančiųjų bendruomenėje.

Kritinė atsvara Veikiausiai tokia atmosfera, leidžianti užgimti tikram, o ne fasadiniam dialogui, visada gimsta tik spontaniškai. Ir čia galime prisiminti kitus istorinius pavyzdžius: sakykime, Ciuriche esantį „Cabaret Voltaire“ barą, kuriame kažkada gimė „Dada“ judėjimas, arba Niujorko „Cedar Tavern“, kur burdavosi abstraktaus ekspresionizmo kūrėjai, tokie kaip Barnettas Newmanas, Jacksonas Pollockas, ir bitnikų kartos poetai bei rašytojai (tarp jų – Allenas Ginsbergas ir Jackas Kerouacas). Barų ir kavinių kultūros vaidmuo literatūros ir meno pasaulyje visada buvo stiprus, tačiau svarbiausia čia ne

M.Ščerbinsko kūriniai eksponuoti TEMA’oje.

paties baro per se erdvė, bet tai, kad ta erdvė yra nemedijuojama oficialių didžiųjų institucijų. Sukurti šiek tiek erdvės, laisvos nuo institucijų ir nuo „didžiojo meno“, būtent ir yra vienas pagrindinių tokių renginių, kaip Galerijų dienos, tikslas.

Kaip minėjau teksto pradžioje, kitas tokių renginių tikslas yra pasiūlyti kritinę atsvarą „viešajam menui“. Ši atsvara Klaipėdai, kurios viešoji erdvė šiandien yra de

facto kolonizuota kičinėmis figūrėlėmis padabintų suoliukų ir miestą vulgarinančių skulptūrų (undinėlių, sraigyčių, karvelių ir t. t.), reikalinga kaip niekada. Kiek sėkmingai projekto organizatoriams tai pavyko – lai sprendžia publika. Bet kokiu atveju, kai viešasis menas komunikuoja tobulai, nekomunikuodamas nieko, kiekviena svaresnė iniciatyva, tam besipriešinanti, yra sveikintina.

Tapytojo D.Andriulionio dirbtuvėse.

41

GINTARO LAŠAI

Trisdešimt, arba viskas Vaiva Rykštaitė. Trisdešimt. Romanas. Tyto alba, Vilnius, 2017, 182 p.

Dainius VANAGAS Artėja Jurgos trisdešimtmetis. Vaikų nėra.

Vyro nėra. Karjeros nėra. Pabėgusi iš Rytų Europos Jurga įsikūrė Londone, jos gyvenimas – atviras, intymus, buitiškas, tarsi Tracey Emin sujaukta lova su iškruvintomis paklodėmis ir besimėtančiais apatiniais, prezervatyvuose džiūstančia sperma ir kambarį persmelkiančiu cigarečių bei alkoholio tvaiku.

Jurga vieniša ir tai – pagrindinė jos problema, kurią išsprendus visos kitos išnyksta savaime. Norėdama susirasti partnerį, Jurga pirmiausia turi išsiaiškinti, kiek ji kainuoja. Vyrų aukcione. Sėdėdama prie baro ji skaičiuoja, kiek praeis sekundžių, kol ją kas nors užkalbins. Kuo pavaišins.

Ką pasiūlys. Kaip kalbės. Kaip žiūrės. Kur pakvies. Tai ne medžioklė, o savivertės testas, parodantis, ką ji daro gerai, o ką dar reikia patobulinti.

Vyrai kasdien sunkiai dirba vien tam, kad galėtų nusipirkti moterų. Bare jie geria viskį su ledu ir stebi rinką. Ta verta šimto svarų, ana trijų. Su šita verta pasmailinti liežuvį, o kita džiaugsis, jei sumokėsiu už taksi. Ypač jei joms „apie trisdešimt“. Ir ypač, jei jos bare – tai reiškia, kad daugiau neturi kur būti. Nei su kuo. Jos desperatiškos, viskam pasiryžusios ir neturinčios teisės įsižeisti.

Jurga yra patraukli moteris: kartą vyras sumokėjo 500 svarų už viešbučio kambarį, kuriame su ja miegos. Tiesa, neužsakė pusryčių, nes Jurga iš ryto jam nereikalinga. Bet vis tiek – 500 svarų! Ji džiūgavo pakėlusi kartelę į naujas aukštumas, kol kitądien „Ferrari“ automobilius pardavinėjantis tipas prasitarė sykį sutikęs „pritrenkiamo grožio moterį“ ir per naktį jai linksminti išleidęs apie 15 000 svarų.

Jurgai yra kur stiebtis.

Pinigų visuomet reikia daugiau nei jų yra – tokia pinigų esmė. Drabužiams, restoranams, namams, gyvenimo būdui.

Jurga žino daugybę gudrybių, kaip per daug neišlaidaujant pakelti savo vertę – ji 42

apsiperka dėvėtų drabužių turguje, gaivina veidą kremais, namie taupo ir badauja, o išėjusi į miestą valgo restorane. Tačiau kažkas ją vis išduoda: galbūt kalba, žvilgsnis, bučiniai ar neviltis. Niekas jai nesiūlo 15 000 svarų. Ir greičiausiai niekada nesiūlys.

Rašytoja sukūrė intriguojantį personažą, pasižymintį socialiniu jautrumu ir skylėta – tai užtemstančia, tai prašviesėjančia – nuovoka, tačiau pasmerkė jį pražūčiai, nepalikdama vilties išsigelbėti.

Ji turi ištekėjusią draugę, kurią supa monotoniška buitis, spiegiantys vaikai ir į baldą panašus vyras – ši draugystė Jurgą pradžiugina, nes primena apie jos nevaržomą laisvę ir gyvenimą be įsipareigoji-

mų. Ji turi ir neištekėjusią draugę, panašią į save – ši draugystė Jurgą paguodžia, nes yra su kuo apverkti savo nevaržomą laisvę ir gyvenimą be įsipareigojimų. Dar Jurga turi šūsnį atsiminimų apie prosenelę, tarpukario metais gyvenusią Kaune ir mokiusią Jurgą moteriškumo paslapčių.

Iš pradžių atrodo, kad Jurga iš aristokratiškos prosenelės nieko neišmoko. Bet ilgainiui paaiškėja, kad išmoko per daug.

O labiausiai – laukti. Vyro. Pareinančio.

Prisimenančio. Parašančio. Paskambinančio.

Vyrai yra abejingi žvėrys. Jie pranašesni ir bebaimiai, jie įsakinėja ir valdo. Jie dėl nieko nesigaili, nejaučia gėdos ir skausmo, nekraujuoja ir nesapnuoja. Jie geidžiami, bet patys negeidžia, renkasi ir skaičiuoja, gyvena haremuose, keičia kaukes, stato sienas ir pilis, o paskui lengvu mostu jas sugriauna. Moterys jiems padeda pamiršti darbą bei kitas moteris, galų gale – įprasminti uždirbamus pinigus.

Kiek tvirčiau moterys gali jaustis nebent socialiniuose tinkluose. Čia jos laimingos ir besišypsančios: mes atostogaujame! Mes dauginamės! Tuokiamės! Aš protinga! Mes keliaujame! Aš sėkminga! Jis man padovanojo puokštę tulpių! Kiekvieną pirmadienį gaunu gėlių! Valgau ir nestorėju! Nevalgau ir tuo didžiuojuosi! Atradau vidinę pusiausvyrą! Žmonės nemoka vairuoti!

Praktikuoju jogą. Mėgaujuosi tyla.

Jurgos paskyra atrodo lygiai taip pat – pritrenkiamai. Daugybė gražių ir pavydą keliančių nuotraukų su širdį virpinančiais hashtagais. Vienintelė erdvė, kurioje laimė tikra ir amžina.

Jurga laukia, kada trenks žaibas ir viskas stos į savo vietas. Sumažės pagirių. Padaugės meilės. Trisdešimt? O kas, jei netrenks iki keturiasdešimties? Iki penkiasdešimties? Juk kartais tiesiog nepavyksta – nepaisant visų privalumų ir talentų, nepaisant geros širdies ir skvarbaus žvilgsnio, išsilavinimo ir grožio. Juk gyvenimas nebūtinai susiklosto pagal planą – ir prieš, ir po trisdešimties.

Ir taip eina metai. Jurgos kaina nuo

GINTARO LAŠAI

baigta 500 svarų nukris iki 300, paskui iki 100.

Paskui ji turės pati susimokėti, o galiausiai ir tai nepadės. Ji toliau desperatiškai ieškos vyro – pažinčių portaluose, darbe prie kavos aparato, eilėse prie kasos ar laukdama drabužių skalbykloje. Ji naudos įvairias technikas, studijuos patarimų skiltis, tobulins savo veido raumenis, žvilgsnį, išbandys visas šukuosenas ir drabužių madas. Ji ims nekęsti savo ištekėjusių draugių, neatsilieps į jų skambučius.

Visus pinigus leis savo grožio puoselėjimui, kūno „stangrinimui ir maskavimui“.

Pasidarys keletą abortų, nes nenorės auginti vaiko be tėvo.

Kitaip tariant, ji išbandys viską, išskyrus viena – niekada neskirs laiko sau. Jurga svajos apie vyno kultūrą, apie tai, kad būtų puiku pažinti vynuogių rūšis ir jų skonių niuansus, tačiau niekada neužsirašys į vyno degustavimo kursus. Pavydės žmonėms, kurie skaito knygas, tačiau pati prie jų niekada neprisilies. Trokš pamatyti pasaulį, bet negi viena keliaus? Norės išmokti kalbų, bet nebus kada – reikės sėdėti „Starbucks“ ir gerti kavą.

Justė Winder parašė Vaivą Rykštaitę.

O Vaiva Rykštaitė parašė „Trisdešimt“ – romaną apie moteris, kurios gyvena ir miršta dėl vyrų. Apgaulingai šviesus tonas, apgaulingai lengvas stilius ir apgaulingai žaisminga tema. Rašytoja sukūrė intriguojantį personažą, pasižymintį socialiniu jautrumu ir skylėta – tai užtemstančia, tai prašviesėjančia – nuovoka, tačiau pasmerkė jį pražūčiai, nepalikdama vilties išsigelbėti.

Romanas „Trisdešimt“, užuot ironiškai demaskavęs simbolinę ir moters gyvenimą į dvi dalis dalijančią ribą, tik dar labiau ją įtvirtina. Šiame kūrinyje moterų ir vyrų santykiai pasižymi destruktyvumu. Kiek pakeitus dekoracijas ir pridėjus siurrealistinio aštrumo, išeitų futuristinis (arba istorinis) trileris apie pasaulį, kuriame vyrai gali įsigyti moterų artimiausioje parduotuvėje.

Jurgis RAUDYS

Pokalbis su sūnum Adomu mobiliuoju telefonu pertraukos metu kaip sekėsi Adomai gerai tėti tai kas gero nutiko sūneli nieko tėveli nieko gero Adomai

Krucifiksas trumpai kirptoje žolėje atsispaudęs kryžiaus šešėlis veidu į žemę miega pavargęs miesto piligrimas

ne ne tėti viskas gerai

Malda

tai viskas viso

du stikliniai babelio bokštai

Du kambario papuošalai kriauklė prisirijusi jūros plaučių žagsi kiekvienam svečiui į ausį vargšas vabzdys įšalęs gintaro mauzoliejuje negali apsiginti nuo laimingų svečių žvilgsnių

tai naujosios imperijos simboliai kultūros kultūristų prakeikti kiekvieną vakarą šešėlių nugarom gražiai susiglaudžia visai kaip vaikai vakarinei maldai delnus suglaudžia ir tyliai tyliai sau būna *** penktadienio vakaras: pusė šešių: sklidina verdančio vandens ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ guminė varlė – pūslė – po mano sėdmenų pilnatim. anapus šių melancholiškų sienų aukšti aukštybių varpai šunų pramintais takeliais nubėga čia luošas laikrodis vaikšto po kambarius šiandiena paskutiniai saulės karčių kirčiai reti bet stiprūs net užsimerkiu arba nusuku veidą į veidrodinio gėlyno tolius iš kurių į mane ir tave – didysis veidrodi – nuo rytinės kambario sienos žiūri dvi didelės akys kurias pats nutapiau tik tam kad baigęs žaidimą su paskutine vasaros spalva sau pasakyčiau: teptukai, toliau šokite be manęs! nusišnypščia aliuminis arbatinukas lyžteliu smilių užlenkęs lapo kraštą užverčiu knygą nuklibikščiuoju į virtuvės menę: surūdijusi kriauklės krikštykla po stalu nuriedėjusi bulvė šiukšliadėžė – perplėštas laikraštis – puse eilėraščio radijo taškas užkimęs nėščios mergelės balsas palubė: arbatžolių maišiukas surištas liūdnu batraiščiu puodukas garai žydinti rožė gerklėj liga: jau sunkiai įveikiu tą atstumą plika akies lūpa – tarp savęs ir tilto apžiojusio nusitrynusius gyvenimo vagonėlius senas tiltas nuryja ir kylantį saulės vaisių į viršų ir nebepakyla mūsų kasdieninė šviesa ir nebepakils mūsų kasdieninė šviesa aukščiau pasvirusio senamiesčio bokštų iki pirmo kvailo gegutės ku – ku pastatančio kvailą kaminkrėtį ir dar kvailesnį profesorių ant to paties liepto galo abu _ _ _ _ bet kol virintas vanduo mokosi nuolankumo iš sudžiūvusių vasaros kaulelių puoduko kišenėje esam: tik aš ir liga: praeivi svetimas dėl to ir artimas tiesą sakai: tai ko taip įdėmiai žiūriu virš skardinių stogų aukščiau paukščio skrydžio jei ten nieko nėra tik ilguoju pirštu krapštau priskretusią mintį nuo vakarėjančio lango

44

*** nežinau ar jau sapnuoju ar dar tik stoviu prie sapno vaivorykštės arkos ir jaučiu lašantį saldų virpulio sniegą ant plonyčių blakstienų šerelių nežinau ar tai aš uždarytas sapno įsčių kiaušinyje sukuosi archetipų karuselėje ir sapno pabaigoje kai už lango gėlėtų užuolaidėlių tikrovės pašvaistė ima keisti savo šviesos spalvą kuri suteka į mano bundantį kūno kambarį nežinau ar tai aš ar tai tu keliesi iš lovos palikęs sujauktą lizdą iš pasąmonėsirsąmonės baltų patalo drobulių viena koja eini į mažytę virtuvėlės koplytėlę baltajai žolelių arbatai pasimelsti kita koja eini į kitą kambario celę prie rašomosios mašinėlės spausdinančios šitą eilėraštį viena koja kartu su vaiku eini į vaikų darželio rojaus sodus kita koja eini į savo darbinio kabineto vienutę taip ir būni viena koja šen kita koja ten kantriai skaičiuodamas sieninio kalendoriaus lapelius

iš pradžių dėl to gelia dantis vėliau sielos menę užtvindo šventinio orkestro ošimas tada supranti kad tai puikybės spragėsiai spurda tavo burnoje nes kolekcionuodamas antkapinius užrašus jau seniai įskaitei tai kas yra nutylėta tarp eilučių

stop kadras: vasara pasilieka ant kalno sustoju užkaito variklis švelnus ir minkštas vėjo sparnas dūmai iš po dangčio pažeme nuo skardžio nepažįstama upė paleisiu nuo nykščio sidabrinę monetą į orą lipnų kaip laukų aliejus ir saldų kaip kalnų medus sužibės saulės žvynas trumpam sužvilgės o vėliau aš sugausiu tarp delnų tepaluotų ir bandysiu atspėti koks šios tautos vardas atspėsiu neatspėsiu bet vis tiek pakrikštysiu upę bevardę

GINTARO LAŠAI

jos klostuota srovė plukdo tai kas jai priklauso ir kas nepriklauso bet negali balta spalva neturėti savo dėmės – kad ir svetimą kaltę – ryšulėlį numestą per petį nuo beždžionių girto tilto upė atplukdys lauknešėlį prie basų pėdų – tiksliau – pakrantės šlapiame molyje tavo paliktų tuščių pėdsakų - - - žinau liūdna

ir liūdniau jau nebus žmogaus sūnus išeina tik tam kad sugrįžtų kad belstų raudonio įmirkusiais kumščio krumpliais į blunkančio vakaro duris - - - sėdžiu ant skardžio po kojomis upė plukdanti dangaus debesų abrozdėlius o kitoje upės pusėje kalnas su vienišu medžiu

šakų voratinklyje paukščiukas laikrodinės kišenėlės dydžio čiulba kaip prisuktas o kaip čiulba kaip išprotėjęs bando perrėkti dykviečių tylą *** šitiek metų gyvenu prie jūros o apie ją dar neištariau

nė žodžio nes gali apie

ką pasakyti

tą pasiutusį tikrovės grožį kuriam kiekvienas tavo žodis yra tarsi ankšta vienutė

eFoto nuotr.

45

GINTARO LAŠAI

Paklaikusi Benas TARKERIS

Esu nepraktiškas ir, kaip penkiasdešimtmetis, turbūt nebetinkamas molis patikimo draugo – vyro lipdymui. Gyvenu daug metų vienas, pamiršęs geras manieras ir tinkamą elgesį moters draugijoje. Tikrai.

Nesiteisinu. Pakankamai save pažįstu ir galiu pasakyti, kad esu nelengvo būdo. Gal neišgąsdinčiau tik tos, kuri ne ką geresnė už mane. Neišbaidyčiau vilko gražios avies kailyje. Bet kaip jo nepaglostęs galiu atpažinti vilką?

Ji buvo mano sesers mokinė. Mokėsi privačiai anglų kalbos. Užėjau pas sesę netikėtai, neperspėjęs ir še tau. Kokia moteris... Ugnies spalvos plaukai, ryškiai 46

mėlynos akys, liekna, įspūdinga krūtinė.

Ech... Jei būčiau žinojęs, kad pasirodžiau jai nebjaurus, drąsiai būčiau pamilęs ją iš pirmo žvilgsnio. O gal taip ir įvyko, nes svajoti apie ją pradėjau tik palietęs jos švelnią rankutę, grakščiai paduotą pasisveikinimui. Agnė. Stasys.

Pasisiūliau Agnę parvežti namo. Ji noriai sutiko. Atsisveikinant akyse mačiau dėkingumą ir vieną iš jos velniukų, kuris manajam perdavė žinią, kad tai ne pabaiga.

Tai bent, ji padarė tai tyčia, taip, nėra jokių abejonių, – pagalvojau, kai, pastatęs automobilį prie savo namų, ant sėdynės pamačiau jos lūpdažį. Ilgai varčiau jį rankose, sukiojau, uosčiau, ant rankos atsargiai nusipiešiau širdelę, uždariau ir paslėpiau kažkodėl vidinėje švarko kišenėje. Paskambinau sesei, ji davė Agnės

Ričardo Šileikos nuotr.

numerį ir mano ranka, laikanti telefoną, ėmė virpėti.

Savaitgalį pakviečiau ją pasivaikščioti prie jūros. Keliantis mums nuo smėlio, nepadaviau Agnei rankos. Norėjau pasirodyti, kad gerbiu moterų lygias galimybes, kad nesu gyvenime apsiseilėjęs pataikūnas, tvirtai įmūrytas stulpas, į kurį patogu įsikibti reikalui esant. Ne. Šūdas. Tiesiog užsisvajojau. Kaipgi kitaip? Po visko, kas dėjosi mano galvoje žiūrint į ją iš begalinio artumo, kitaip ir negalėjo būti. Kad ir kaip būtų, pliuso už tai ji man neuždėjo.

Mačiau tai iš akių, jaučiau, kai paėmiau jos ranką. Visos gražbylystės, švelnūs prisilietimai, nugaros paglostymas nuėjo šuniui ant uodegos.

Kas man užėjo – nežinau. Ji, matyt, mane išprovokavo atvirumui, pasirodė

GINTARO LAŠAI

stipri, užsiminė, kad nelaukia niekieno pagalbos iš šalies. Pasakiau, kad mėgstu savarankiškas moteris, kurios užsimoka už savo kavą, nežiūrėdamos priekaištingai į vyrus, pačios įsipila vyno, nebijo paimti į rankas plaktuko. Nors sakiau tai subtiliai pridengęs feminizmu, moterų emancipacija, abejoju, ar Agnė tai suvirškino sklandžiai. Liūdnu balsu pasakė, kad svarbiau žmogaus poelgiai. Už ką svarbiau – nepasakė. Tikriausiai neteko jėgų.

Lyg būtų viso to per maža, lyg būčiau prašęs Aukščiausiojo patvirtinti posakį, kad nelaimė viena nevaikšto, nepatekome į spektaklį. Iš kur man žinoti, kad į kažkokius sumautus nekomercinius festivalio vaidinimus, į kuriuos paprastai susirenka tik aktorių giminės, draugai ir artimieji, bilietus reikia įsigyti iš anksto. Iš kur, po velnių, Stasys turėjo žinoti, kad salėje žiūrovams skirta ne ką daugiau vietų nei ant scenos vaidinantiems aktoriams? Norėjosi keiktis.

Pykau ant sesės, kad, mačiusi spektaklį ir rekomendavusi jį, neperspėjo apie tai.

Išėjome iš piliavietės patalpos, kurioje vos susilaikiau neišdėjęs visų Klaipėdos kultūros sostinės organizatorių, režisieriaus, kasininkės ir besišypsančios administratorės. Lėtai slinkome į nežinią. Ką pasiūlyti, kur ją vestis, neturėjau menkiausio supratimo. Galva racionaliai visiškai nedirbo ir tikriausiai jau seniai.

Staiga, visai netikėtai iš už pastato kampo išniro mergina: jauna, gal studentė, stambi, nedidelio ūgio, o veidas galutinai subjaurotas paklaikusių akių. Ji bėgo drebėdama tiesiai į mus lyg išprotėjusi, lyg tūkstančiai mustangų. Ne, greičiau kaip milijonas dygliuotų kiaulių, turinčių žūtbūt suspėti prie lovio. Energijos jai galėjo pavydėti visos pasaulio elektrinės, vienu metu sugalvojusios apšviesti planetą.

Pasitraukite – buvo parašyta jos akyse.

Būkite tokie malonūs, nepajėgsiu sustabdyti savojo traukinio sąstato, – girdėjau jos prašymą. Kartu akyse mačiau pasiteisinimą. Vėluoju. Man šiandien žiauriai nesiseka. Nuo pat ryto. Pramiegojau egzaminą. Visą naktį ruošiausi. Kaip tyčia prasidėjo mano dienos ir netikėtai audringos. Lėkiau namo persirengti. Autobuse pastebėjau, kad neturiu grynųjų bilietui.

Sulaikė kontrolė. Aiškinausi visą valandą, prašiau, maldavau, bet manęs nesuprato.

Išrašė baudą.

Būkite geri, pasitraukite, prašau. Nejaugi visa diena tokia ir bus? Bėgau namo tris

stoteles visa varvanti, nes turėjau suspėti į pasimatymą. Jis pasakė, kad ne tokią mane įsivaizdavo. Kad nuotraukoje atrodau daug jaunesnė, kad tokio sudėjimo moterys jam nepatinka, kad pasižiūrėčiau į veidrodį, kad nusileisčiau ant žemės ir realiai vertinčiau savo galimybes.

Atleiskite, prašau, jei sumindysiu. Nebegaliu. Turiu suspėti į tą nelemtą spektaklį. Jame sprendžiamas mano likimas. Iš pasimatymo norėjosi nueiti į skerdyklą ir pakabinti savo kūną. Bet turėjau vykti į autobusų stotį, pasitikti iš kaimo atvykstančią sesutę. Ji pabėgo iš namų. Jai devyneri, tėvai ištisai geria, visiškai ja nesirūpina, smurtauja. Palikau ją bute su kambario drauge.

Nestabdykite manęs. Nieko nenoriu žinoti apie jus, tik leiskite man judėti. Prašau. Nenoriu žinoti, kad jūs galbūt sergate, kad jūsų santykiuose krizė, kad negavote bilietų, kad jūsų automobiliai naudoja daugiau degalų nei turėtų, kad pramoginių laidų prodiuseriai jus nepakvietė į šou, kad keliatės naktimis, nes nelaiko šlapimo pūslės, kad jūsų motinoms reikia priežiūros, kad trūksta laiko pabendrauti su vaikais.

Man visa tai nerūpi, nerūpi, nerūpi. Nerūpi tūkstantį kartų.

Taip pat vienodai, visiškai vienodai, kad jūs galbūt bučiavotės, kad svaiginamai jaudinotės liesdami vienas kitą, kad einate gerti vyno, o po to pasimylėsite, kad jūsų sąskaitose milijonai, kad turite pačias didžiausias pilis, kad kiekvienais metais po kelis kartus važiuojate į brangiausius kurortus pailsėti, kad esate garbūs ponai ir šmėžuojate televizorių ekranuose. Man visiškai nusispjauti ant viso to. Daugybę kartų nusispjaut. Negaliu šiandien sustoti. Mano sesutė yra man viskas, ką turiu brangiausio. Žmonės gerieji, praleiskite, nes nežinau, kaip toliau reikės gyventi. Už paskutinius pinigus pamaitinau mažylę. Tie dešimt eurų už dekoracijos vaidmenį – mano vienintelė viltis.

Viltis buvo paskutinis žodis, matytas jos akyse. Staigiu judesiu trūktelėjau Agnę į save ir pajutau, kaip vėjo šuoras pakėlė jos plaukus. Traukinys sėkmingai pravažiavo.

Laikiau Agnę glėbyje. Mačiau jos dėkingas akis.

Kurį laiką dar stovėjome apsikabinę. Pro mus ėjo negavę bilietų žmonės, girdėjau nepatenkintus jų komentarus, uosčiau jos plaukus ir klausiau savęs – kaip ji gali taip skaniai kvepėti.

Ji švelniai išsivadavo iš mano glėbio ir pradėjo kuistis didžiulėje rankinėje. Tada

išgirdau skambant jos telefono melodiją.

Laikydama rankoje telefoną, Agnė pasakė, kad skambina mano sesė, ir netrukus atsiliepė. Sutarėme, kad atvažiuosime pas ją išgerti vyno ir nuplausime nusivylimą.

Prie mūsų trijulės prisijungė sesers vyras. Sėdėjome septynioliktojo aukšto lauko terasoje, viena akimi stebėjau pro jūros vartus įplaukiantį didžiulį laivą, kita pro vyno stiklą paslapčia žiūrėjau į Agnę.

Sesuo vis siūlė valgyti, jos vyras be paliovos mėtė sąmojus, pasakojo anekdotus, prižiūrėjo, kad taurėse netrūktų vyno.

Atkimšus antrą butelį, Agnė užsiminė apie paklaikusiomis akimis bėgusią merginą ir meiliai pažvelgė į mane. Pasakė, kad ne juokais buvo išsigandusi. Vienu metu jai atrodė, kad mergina ją pargriaus ir sumindys.

Sesė globėjišku tonu pasakė, kad moterys neturėtų taip elgtis. Nedidelė bėda, jei būtų pavėlavusi į spektaklį. Pasiduoti tokioms emocijoms, tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas? Nežinau. Nieko negali būti moteriai svarbiau už jos orumą ir savigarbą. Dar pasakė, kad jai truputį gėda dėl tokių moterų.

Agnė ėmė kosėti, lyg būtų paspringusi vyno gurkšniu. Šalia jos sėdėjusi sesė buvo pasiruošusi trinktelėti jai per nugarą. Atsikosėjusi Agnė pakėlė galvą ir, nors kerinčiai šypsojosi, akys, išduodamos nerimą, žėrėjo it į marias atsimušę saulės spinduliai. Tarytum susigėdusi savosios šypsenos, nuleido galvą ir ėmė tyliai kalbėti.

Paklaikusi, – įtempęs ausis išgirdau pirmą jos žodį. Gali būti, kad Agnė pasakė tai ne mums, kad šį žodį turėjo išgirsti kažkas kitas. Po nedidelės pauzės ji truputį kilstelėjo galvą, bet žvilgsnis liko įsmeigtas į grindis. Trūkčiojančiu balsu ji ėmė pasakoti.

Jos tėvai išsiskyrė, kai Agnei buvo aštuoneri. Ji ir jos dvejų metukų brolis liko gyventi su mama. Po kurio laiko mama į namus parsivedė vyrą. Tada ir prasidėjo.

Namuose buvo ištisai girtaujama, o Agnei teko rūpintis ne tik savimi, bet ir broliuku.

Nepaisant viso to, ji buvo klasės pirmūnė, aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje.

Kartą, kai Agnei buvo dvylika, ji laimėjo skaitovų konkursą. Namo grįžo lyg ant sparnų, bet nespėjo pranešti džiugios naujienos, kai mama ją užsipuolė dėl paskutinio pusryčiams suvalgyto kiaušinio.

Ir tada besigindama Agnė pirmą kartą gyvenime ją stipriai pastūmė. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Ji atsiduso ir pirštu perbraukė akies kamputį.

Iš kur pas ją atsirado tiek jėgos? Mama buvo dvigubai didesnė už ją ir ne tokia jau girta. Ji parvirto, o atsikėlusi paklaiko.

Agnė pasileido bėgti, o mama iš paskos ją vytis. Nusileidusi į rūsį, kuriame įrengti dušai, skalbykla, ji pasislėpė už storo vamzdžio ir sulaikė kvėpavimą. Visa drebėjau – sukuždėjo Agnė – mama sunkiai šnopavo ir šaukė, kad išlįsčiau, kad užmuš.

Baigusi kalbėti, ji tarsi susileido kėdėje ir pažiūrėjo į mane kažkokiu neįprastu žvilgsniu. Žiūrėjau į ją ir mane apėmė keista būsena. Netikėtai prisiminiau vieną nuotrauką iš vaikystės. Tėvai jauni ir gražūs, aš truputį iškišęs liežuvį, pozuoju persikreipęs; šalia dvejais metais vyresnis brolis labai rimtas, šiek tiek palenkęs galvą į šoną; penkeriais vyresnė sesutė, išberta spuogais, kantuota suknele iki kelių, stovi prie mamos. Nuotraukos fone – ant sienos kabantis kilimas su pavaizduota briedžių šeimyna.

Vaikystėje atrodė, kad žiūrint iš tam tikro kampo, briedžio žmona merkia man akį. Atsakydamas pamerkdavau jai abiem.

Viena dar nemokėjau. Ir kažkaip keistai nusišypsodavau. Tikėjau, kad mes su ja turime paslaptį. Vėliau į tą kampą, iš kurio matydavau ją prisimerkusią, tėvai pastatė rašomąjį stalą. Ruošdamas pamokas pasukdavau galvą į kilimą, bet briedžio žmonos akys nebejudėjo. Kurį laiką vis pasitikrindavau, o ilgainiui nustojau dairytis.

Nejaukią tylą nutraukė sesers vyras. Jis, pilstydamas į tuštėjančias taures vyną, atsargiai rinkdamas žodžius, pasakė, jog mes

Gabrielės Venckutės akvarelė.

48

nelabai daug praradome, kad nepatekome į spektaklį. Jam spektaklis pasirodė šiaip sau. Tikriausiai norėdamas mus paguosti, atsiklausęs mūsų leidimo, ėmė pasakoti siužetą.

Pagrindinė ir vienintelė scenos dekoracija – medinė statinė. Aktoriai vaidina trumpas istorijas. Jos iš pirmo žvilgsnio visai tarpusavyje nesusijusios. Pirma istorija apie benamį. Jis prašo praeivio paaukoti devynis centus. Paklaustas, kodėl būtent tiek, jis sutrinka ir nežino atsakymo. Prispirtas pašnekovo, benamis nerišliai teisinasi, kad paprastai paklaustas nemeluoja ir sako, jog trūksta vynui, bet šiandien dukrytei devyneri ir jis nežino, ko labiausiai nori. Paprašė iš įpročio prašyti.

Pasakė pirmą ant liežuvio galiuko laikytą skaičių. Kitais metais prašysi dešimties?

Salėje girdėti kikenimas, o aktoriai verkia ir ašaras rieškučiomis pila į statinę.

Kitame epizode vienas iš aktorių sukniumba, kiti puola jį gaivinti, bet jis miršta. Jo lavoną jie atremia į sieną, pakelia į šonus rankas, kiekvienas paeiliui pučia iš burnos orą, kol lavonas apšerkšnija ir sustingsta. Ant jo rankų jie sukabina baltus drabužius ir juokiasi iki apsi... Jis nebaigė žodžio, pažiūrėjo susigėdęs į mane, paskui į sesę. Supila taip pat į statinę – tęsė jis.

Trečias įsimintinas epizodas buvo, kai apsirengę baltais drabužiais aktoriai sugulę medituoja, o jų veidus apšviečia laimė, jų skruostais rieda ašaros. Staiga ramybę sudrumsčia pro juos einantis neblaivus vyriškis, nešinas nugertu alaus buteliu. Jis užgaulioja jų kompaniją ir visaip tyčiojasi iš jų baltumo. Pradžioje moterys jį ramina,

gėdija, bet neapsikentusios paprašo savo vyrų jį sutramdyti. Jie žiauriai jį muša: taškosi kraujas, dantys, vienas iš jų stiklo šuke nupjauna ramybės drumstėjui ausį, kitas – nosies galiuką ir viską supila į statinę.

Valgo be saiko, geria, vartoja narkotikus, vemia ir pila į statinę. Pykstasi, pavydi, spjaudosi ir į statinę.

Spektaklio pabaigoje aktoriai sutartinai, vienu judesiu pakelia statinę, pasirodo, ji tuščiavidurė, o jos viduje moteris. Visa šlapia ir apdrabstyta. Ji žiūri į žiūrovus abejinga, be jokių emocijų. Aktoriai susikabina rankomis ir eina aplink moterį rateliu, dainuodami dainą apie meilę. Dainai pasibaigus, ratelis prasiskiria, moteris plačiai šypsosi ir kartu su visais nusilenkia.

Salė nuščiuvusi. Žiūrovai ploja atsistoję.

Agnė prispaudė vyno taurę prie lūpų.

Pro mirksinčias jos akis pastebėjau riedančią ašarą. Sesers vyras atsistojo ir nuėjo atsinešti cigarečių.

Sesuo pasakė, kad pradžioje jai atrodė šlykštu. Kitą rytą ji ilgai apie tai galvojo.

Tą statinę ir merginą režisierius norėjo pavaizduoti kaip meilės simbolį. Meilėje būna visko. Ji viską sugeria ir gali iškęsti bet kokias patyčias.

O tau kaip atrodo? – paklausė sesė.

Pasakiau, kad pagal iš konteksto paimtą ištrauką sunku daryti išvadas, kad kiekviena matyta smulkmena gali padaryti įtaką mūsų vaizduotei. Mintys mano buvo kitur, kalbėjau lyg ne aš, lyg girdėdamas save iš šalies. Visiškai nerūpėjo spektaklio siužetas ir juolab jo prasmė. Žiūrėjau į Agnę, pasislėpusią už vyno taurės, ir man pasirodė, kad matau primerktą jos akį.

GINTARO LAŠAI

Jekaterina Dais (gimė 1978 m. Maskvoje) – Rusijos kultūrologė, filosofė, kritikė. Tiria mistinės tradicijos įtaką šiuolaikinei literatūrai ir menui, erdvės filosofiją bei geopoetiką. Baigė studijas Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete (Menų istorijos fakultetą) ir aspirantūrą jame. Kūryba publikuojama nuo 2005-ųjų. Išleido knygas „Džonas Faulzas ir mistinė tradicija“ (2011) bei „Psichė ir Rokas.

Straipsniai apie šiuolaikinę kultūrą“ (2012).

Jekaterina DAIS

*** Aksominis karpatinio molfaro švarkas, Angeliški uralinio vilkiuko sparnai.

Ar pameni naktinio Lvovo kelią?

Aš tavo mergiotė, vilkiuk, tavo mergiotė.

Hermis su Afrodite – mūsų tėvai.

Gyvsidabris išsiliejo plačiai, lyg Donas.

Levas su Demiurgu ir kiti statytojai: Tolimas namas, tolimas namas, Ir kas gi tai?

Net Davidas Bowie, net ir „Ziggy Stardust“ Žino, kas yra stabo kišenėje.

Ilgas naktinio Lvovo kelias.

Alchemijos stichijų eilės.

Išerzinti lietų, peilius atimti.

Angeliški karpatinio molfaro sparnai.

Tu eik paskui mane, paskui mėnulį eik, Rafa Rastafaris ir šventyklos safaris. Žvaigždinė uralinio vilkiukio mergiotė.

Mes – tai tikrovė Bulato veidrodyje.

Rasomacha Hari, Mata Hari Rama.

Tu – tai dzenas su pilkom akim.

Tu – tai dzenas su pilkom akim.

Tu – tai dzenas su pilkom akim...

***

***

Dainos pradžia bus tarškynė, Mes gulime ant jogos pakloto.

Visi instrumentai Andrejui po ranka Ir su juo tampa viena plokštele Juodesne nei ratas, šviesesne nei naktis, Šviesesne už naktį, juodesne už ratą. Šamano tambūrinas iš jaučio odos Ir skambaliukas, padarytas iš vario, Tibetietiškoj taurėj atlekia ateitis, Arbato name beldžia praeitis.

Ji pati nukris šašais Ir nulėks tolima stepių paukšte.

Juk mes atplaukėm į dykrų salą, Kad joje atsigertume Mėnulio vandens.

Atsikeldama saulė sako, kad jos esmė Anglų kalbos „aš“ iš mažosios raidės. Į šią šventę mus atveda atsitiktinumas.

Ir šitas kaktusas įvarė rakštį rankon.

Citrinmedy regiu Gyvenimo medį.

Iš praeities bėdų paliks tik griaučiai.

Nuskriesiu į šią šalį mintimi.

Tu – pilku vilku, švelniu žvilgsniu, aštria Iltimi kaip kardas, kardu kaip iltis, iltimi kaip kardas, kardu kaip iltis.

kiekvienas turi savą pragarą, kiekvienas turi juodą kvadratą. kiekvienas turi baltą kvadratą, kurio platumoje dega knygos. pilkose akyse – sidabrinis lapinas, pilkam lapine – sidabrinis vilkas, pilkam vilke – sidabrinis balsas, lopšinės kūdikiams – žilųjų reikalas. pažvelk pro langą aukštyn – išvysi Jį, kurio auksiniai sparnai skaidrūs kaip pūkai, kurio zuikiai miške nesibijo lapės, kurio akis trikampyje, ženklas ant palto. o kas gi jį matė? niekas *** geležiniai laiptai aukštyn pakils, o tavo viduje, jokūbai, spiralė. jei tave suras ir prabils, mirtinai išgręš kaip koks mistralis. tai piktas fleitistas, drauge, tai vėjas, žiurkiagaudys iš what you need. drūtas teisyne vis tiek tu pranyk, kaip ąžuolo lapas padidėjęs. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄

ne rankų šmėžavimas – kojų mirgėjimas, vis tiek jos viduje kentauras. rožinio aštuonkojo spindėjimas ir tavo tauridėje tauras. auksinė prekė – tauras tavo, ji kaip akmuo kertinis.

paruošk, sese, nuovirą auksinį drąsiam Merkurijui mano. *** margose paukščių plunksnose gyvena Izidės dvasia, svarbi Arabijos dykumos paukštė sako: lizde tupiu,

Artūro Valionio nuotr.

50

GINTARO LAŠAI

ji erelio dydžio, su zylės charakteriu nuolankiu, lėta stebuklingoji paukštė su tiaros žvaigžde ryškia

tamquam phoenix ex cinere1 tamquam phoenix ex cinere tamquam phoenix ex cinere numesk plunksnas, šoki, tegu prašvinta, tavo plunksnose paslėptas visatos slėpinys, finikietiškos saulės slaptis pradanginta, purpuro išgavimas, rugių kratinys

tamquam phoenix ex cinere tamquam phoenix ex cinere tamquam phoenix ex cinere ir gyvuojanti ten, kur imbiero nestokojo, pikantiškam paukščiui tąsė smilkalus ir mirą Sino ir Ningal vaikai, laikantys psalmyną, Ištarės vaikai, kurie paukštį širdyje nešiojo

tamquam phoenix ex cinere tamquam phoenix ex cinere tamquam phoenix ex cinere

Mus visus išpirkdama nuo kaltės ir gėdos jausmo Tu keliauji neįtikėtino ilgumo tiltu, Ir tavęs tyko liūtai, ereliai ir drambliai Dusdami nuo tikrosios tamsos.

*** saldus migdole, ateik pas mane, tu būsi mano magas asmeninis, ten, kur trise gedi manęs, vienas iš jų priešas tikrai, mes veršimės žemyn, kad ir kaip kiltume aukštai. saldus migdole, ateik pas mane, tu būsi mano prizas pagrindinis. vaikystės karūna, meilės apyrankė, smaragdo žiedas pražysta, tu galvosi, jog aš vaidilutė, bet tu netapsi vaidila, atmerk akis, pažiūrėk į sniegą, jis bus mano skara, bet taliją išsaugosiu nuo visų, nuo visų, kurie mane pažysta. gralis pralietas sniege, liūdesio riteris ir gaublys krištolinis, dings liūdesys, praeis ilgesys ir liūdesys nuo kraujo raudono. išgerk vyno, ne tavo kaltė, jog nematė tavęs ligoto ir nuogo. saldus migdole, ateik pas mane, tu būsi mano magas asmeninis. ***

*** Dusdama nuo savo grožio, Nes niekas kitas nepamils tavęs taip gerai kaip tu pati, Praeina Ida vyšnine suknele, baltomis pirštinėmis, čežėdama pamušalu, Visiems tampa kartu nuo jos gyvatiškos saldžios šypsenos.

Visi supranta jos nuogumo tobulybę Ir atvėpsta jų žandikauliai.

Atlikus ritualą, sušokus babilonišką šokį, Tu lieti seną rubiną, žinantį mirties paslaptį.

Nes niekas netobulas, išskyrus korundą, Paslėptą valdovės Šyvos kobros gobtuve.

Minkštos letenos keliauja marmuriniu grindiniu.

Kad niekas tavęs nemylėtų šią naktį Taip gerai, kaip kobra, taip gerai, kaip liūtė.

Skaisčiai raudona karališkos aktorės suknele Tu lipi į ešafoto vežimą, Pakinkytą dviem minkštais plėšriais Šilkiniais vibruojančiais ūsuočiais.

Tarsi imperatorienė, Apgobta juodų plaukų debesimis.

Netgi bitės nežino labiau saldesnės nei tu.

1

Guliu gigantiškos žuvies pilve, Matau jos šonkaulius, dideles tamsias sijas.

Jos kabo aukštai virš manęs, o tarp jų Kiaurai žuvies kūną šviečia skaisti saulė.

Kaip ir visi pranašai, kurie buvo vyrai, Nenoriu pamokslauti tarp barbarų, Nenoriu pamokslauti Ninevijoje Tarp jos sparnuotų jaučių ir aukos statulų.

Jie vis tiek manęs neišgirs.

Guliu, besimėgaudamas saule, Šviesa eina kiaurai žuvies kūną.

Su manimi kalba Viešpats.

Man reikia laiko, man reikia laiko viską apgalvoti.

Aš negaliu taip iš karto pakeisti savo gyvenimo. Žuvis judina žiaunas, audra ką tik nurimo. Šviesa eina kiaurai šonkaulius.

Kaip gaila, kad jie nuskendo.

Iš rusų kalbos išvertė Dainius SOBECKIS

Kaip feniksas iš pelenų (lot. k.)

51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Eglė POŠKEVIČIŪTĖ

Hamletas Nors užmušk, aš tikrai nepamenu visų savo vaikų vardų. Taip, pirmąjį prisimenu puikiai, bet tik todėl, kad buvo beprotiškai skausmingas gimdymas, o kaimynas iš trečio aukšto savo velionės motinos „Volga“ nuvežė mane į priimamąjį, ir aš, kvailė, tikėdamasi tarpduryje pamatyti biologinį tėvą, šaukdama suskirdusiomis lūpomis jo vardą, pagimdžiau bjaurų vaiką. Dar šiandien pamenu, kaip pirmą kartą gyvenime, kęsdama tokį beprotišką skausmą, panorau tuojau pat numirti ir užsimerkiau.

Tuo metu, gulėdama šaltoje palatoje, akių vokuose ryškiai išvydau savo tėvo namelį kaime ir linų lauką, tą linų lauką, kur aš, dar nekalta mergaitė, sėdėdavau ir šiltais vasaros vakarais skaitydavau pasakas, bučiuodavau bevardžiui kaimo berniukui į lūpas, kur sekmadienio vakarais leisdavosi saulė ir nušviesdavo tėvo trobą man niekur pasaulyje dar nematytomis spalvomis: tokia prinokusių apelsinų oranžine, tokia šilkinės suknelės raudona, paversdama ją nameliu iš pasakų, kur sienos ir lubos saldžios kaip marmeladas, kur dailioje, nesuprantamais raštais išmargintoje krosnelėje rusena ugnis ir tėtis ilgakasėms dukterims seka pasakas apie laumes, o tos pasakos visuomet baigiasi tik laimingai. Tąnakt gimė nelaimingasis Linas. Jo ryškiai mėlynas akis ir visada išalkusias lūpas galėčiau išvysti kad ir dabar, tik užsimerkusi. Kitus penkis aš užmiršau, regis, visiškai netyčia, kaip ir savo pirmąją pavardę, Estijos sostinės pavadinimą ar tą žodį, apibūdinantį save įsimylėjusį žmogų. O va jo aš niekaip negaliu pamiršti.

Norėčiau, bet negaliu. Beprotiškai keistas vyras. Jis, gal mėnesį visiškai nesiskutęs, prieš penkias dienas įvirto į barą, kuriame jau septynerius metus pilstau alų šlykštiems iškrypėliams, ir atsisėdo prie lango.

Purvino, krauju išteptomis užuolaidomis įrėminto lango. Buvo pusė dviejų nakties ir mano pervargusi kolegė priėmė iš jo paskutinį savo užsakymą. Vyno. Jau tikrai seniai, o galbūt nė karto, kai čia dirbu, niekas neužsisakė vyno. Vyras gėrė taurėmis, nors būtų buvę daug logiškiau pirkti butelį, gėrė 52

ir žiūrėjo pro langą į tamsą. Kas penkias minutes nuleisdavo akis į medinį stalą ir, regis, tyrinėdamas peiliuku įbrėžtas raides, apie kažką intensyviai mąstė.

Naktis buvo visiškai įprasta, radijas grojo vienos iš tų garsių amerikietiškų grupių dainas, nuolatiniai miesto pakraštyje esančio baro klientai maukė alų, o girtos ir garsios jų šnekos apie politiką, pasaulio neteisybę ir moteris, kaip ir kasnakt, tuštino mano vaistinėlę minutėmis. Tamsa už lango visiškai nekito, kartais pravažiuodavo mašina ar pasigirsdavo įkaušusios poros barnis. Priėjau prie blaiviausio, prie peiliuku subraižyto staliuko, kur sėdėjo tas pats apšepęs vyras, vilkintis atsilapojusiais, nuskalbtais, bet vis dar baltais marškiniais.

Priėjau paimti tuščios vyno taurės. „O kas yra žmogus, jei jam pasaulyje aukščiausias gėris – valgymas ir maistas?“ Kai tų neišsiblaivančių girtuoklių tonas nužemėdavo, visada nugirsdavau, kaip jie kalbasi apie gyvenimo prasmę, tada tiesiog išgerdavau dar vieną tabletę nuo galvos skausmo. Kai tie prakaituoti gyvuliai, nesugebėdami išlementi nė žodžio, badydavo mane pirštu ir skųsdavosi, kaip viskas neteisinga, aš galvodavau apie savo vaikus ir stengdavausi juos prisiminti. Šįkart, prabilus baltaveidžiui, jau dvi valandas geriančiam sausą raudonąjį, minutei tikrąja to žodžio prasme sustingau. Turbūt tai pastebėjęs jis pakvietė mane prisėsti šalia.

Atsargiai apsidairiau: kairiajame kampe, savo vėmalų baloje, gulėjo senas elektrikas, šalia jo, po stalu, vartėsi pradinės mokyklos mokytojas, po savo didele galva šiaip ne taip spėjęs pasikišti švarų juodą lietpaltį. Atsisėdau tiesiai priešais vyriškį ir pirmą kartą nuo jo pasirodymo čia atidžiai pažvelgiau į veidą. Nė kiek neperdedu, nesu mačiusi tokių liūdnų ir kartu paklaikusių akių, tokių juodų paakių ir tokių žavių, seniai nebenaudojamų, todėl vos įžiūrimų duobučių skruostuose.

– Manai, Aleksandras Makedonietis sutrūnijo į tokias pat dulkes, kaip sutrūnys ir šitas? – parodė jis pirštu į vėl vemiantį elektriką.

Aš nežinojau, kas tas Makedonietis, galbūt, jei būčiau nors vieną tų šešerių metų dieną mokykloje negalvojusi apie motiną, o klausiusi mokytojo, jei, kaip ir kitos mergaitės, būčiau po pamokų lėkusi pirkti saldainių, o ne likusi su juo viena po pamokų, galbūt dabar galėčiau atsakyti šitam kruopščiai panages išsikrapščiusiam

inteligentui. Aš tiesiog tylėjau, o jis paėmė mane už rankos.

– Kas laimė mums, nelaimingiems?

Brangioji, – niekas į mane nesikreipė šitaip paėmęs už rankos, vieną kartą – paėmęs už krūties, – kada paskutinį kartą žvelgėte į dangų ir stebėjotės neaprėpiama visata? – sėdžiu bare iki ryto, tada bėgu į skalbyklą jau septynerius metus iš eilės, – kada klausėtės violončelės koncerto ir verkėte dėl neapsakomo grožio, kada, kada, kada šypsojotės tik todėl, kad įkvėpėte gaivaus oro pirmąjį pavasario rytą, brangioji?

Netikėjau, kad žmogų šitaip gali įkvėpti liūdesys, bet aš niekaip negalėjau nuleisti žvilgsnio nuo desperatiškai įtaigių jo lūpų.

– Brangioji, tik kaliniai, ne daugiau – mes, savo protų ir socialinės padėties vergai, vargingų šeimų palikuoniai, vargingų šeimų tėvai.

Pagalvojau, kur Linas dabar? Blemba, ar tikrai užrakinau namų duris prieš išeidama? Nutraukė mano mintis jo psichiškas, bet labai trumpas juokas. Pašnibždomis, lyg dabar kalbėtų tik su savimi, jis tarė: – Visi jie galvoja, kad mane pažįsta ir gali viską paaiškinti, neva tai dėl bohemos ar depresijos. Visam laikui suglebus mano ir dabar suglebusiam kūnui jie šiaip ne taip išspaustų ašarą ir nuleistų mano kūną į duobę ir aš nepelnytai tapčiau lygus su Albertu ir Francu.

Pati nežinau kodėl, bet tada prisiminiau seniai belankiusi tėvą, tikriausiai, pamaniau, neužmirštuolės jau bus nuvytusios. Vyriškio balsas labai ramino. Jis nė nepastebėjo, kad jau švinta, nepaleisdamas mano žvilgsnio ir rankos, jis liejo žodžius iš savo lūpų. Sekundėlę, pajutusi nuovargį, aš žvilgtelėjau į ant baro sienos kabantį seną, turbūt dar viduramžių laikų laikrodį.

Buvo lygiai pusė keturių. Tada vyriškis krūptelėjo. Staigiai nutilo. Regis, per kelias milisekundes jis pastebėjo viską: kad jau rytas, kad už lango dangus jau pradeda geltonuoti, o mano akys jau raudonesnės už jo. Jo rankos pradėjo nervingai drebėti, koja mušti visiškai nedarnų ritmą į medines grindis, o akys pamišėliškai judėti po baro sienas. Jo vyzdžiai susitraukė, lyg bijodami ryto, jis alsavo greičiau, lyg koks vampyras, lyg jo organizmas reikalautų rytinės kraujo dozės. Drebančiais pirštas jis apčiuopė lietpalčio kišenėje mažą buteliuką, nevykusiais judesiais atsuko ir įsipylė raudono skysčio į dar vis tuščią taurę. Tiesą sakant, tada aš visiškai nieko negalvojau, tą akimirką manęs

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

nebūtų nustebinęs net pro baro duris tyliai įropojęs aligatorius. Vyras giliai atsiduso, pirmąkart šiąnakt pažiūrėjo į mano krūtis, pirmąkart šlykščiai iššiepė geltonus dantis ir suraukęs veidą skausmingai nurijo gerą gurkšnį. Tada aš paprasčiausiai pakilau nuo stalo ir pagaliau atlikau veiksmą, dėl kurio ir turėjau prieiti prie šio staliuko: nunešiau į virtuvę tuščią taurę. Šitas vakaras galėjo būti įprastas, galėjo įsirašyti į tą ilgą dalykų, kuriuos jau esu pamiršusi, sąrašą. Aš paprasčiausiai galėjau grįžti į vos šildomą kambarį, kurį vadinu savo namais, galėjau gauti kelis smūgius į veidą už atšalusią vakarienę, tuomet kaip visada ausų krapštuku išsivalyti iš nosies kraują ir, išgėrusi stikliuką degtinės, visas savo problemas palikti nakčiai ir miegui, vieninteliam man belikusiam malonumui.

Bet taip neatsitiko. Aš likau bare ir, radusi kažkur virtuvėje besimėčiusį pieštuką, nupiešiau ant servetėlės to vyro veidą. Žiūrėdama į piešinį, keturias valandas aš stebėjausi ne juo, stebėjausi pačia savimi. Mano smegenyse tuo metu vyko nežemiškai keisti veiksmai.

Juk kaip beprotiškai keista, kad aš, susenusi, nepamenanti savo vaikų moteris, tąnakt

kuo puikiausiai supratau, kad jis, tas vyras, miręs. Ir ne tik tuomet, kai jo galva bumbtelėjo į medinį stalą, ne tik tuomet, kai iš jo burnos pasileido putos ir kūną išvežė policija, beprotiškai keista, kad supratau jau tada, kai jis lygiai pusę dviejų įvirto pro baro duris.

Trumpam sustokim O mes tik gyvenam ir gyvenam. Pusę keturių nakties užmerkiam akis ir išvarginti mūsų kūnai paneria į miegą, dar tuštesnį už varginamą rutiną. O mes baigiame mokyklas, vos nulaikydami informacijos prikištas galvas, stojame į universitetus.

Tada vieną dieną tarsi netyčia žvilgtelime į rankinį laikrodį ir, nusprendę nieko nelaukti, stojame dievo akivaizdon ir sujungiame savo bejausmius gyvenimus su kokiu nors nepažįstamuoju. O tada mes

auginame vaikus, auginame lygiai taip pat, kaip augino mus šimtą kartų prakeikti tėvai. O mes einame į darbus tik dėl pinigų. O mes piktinamės valdžia. O mes keikiame gyvenimą ir prakeikiam savo gimimo dieną. O mes dedame parašus kariuomenės savanorių sąrašuose. O mes lekiame taip niekur ir nelaukiami. O mes ir mirštame nė karto taip ir nesustoję.

Pabudome ir kelkimės! Pagaliau išsivalykime tas sunkias galvas. Pradėkime nuo pradžių.

skyrius 1. tyliau Gimimo diena. Ligoninės lange atsispindi geltonos šviesos blyksnis, girdėti moters šūksniai ir kažkur koridoriuje telefonu kalbančio tėvo keiksmai. Tu iš amžinybės spąstų patenki į niūrią, sovietinį stilių visomis jėgomis besistengiančią išlaikyti palatą. Moteris šypsosi, bet tada išleidžia iš pabalusių lūpų pirmus garsus, jau tada supranti, kad garsai turi kažkokią keistą liepiamąją nuosaką. ►

Artūro Valionio nuotr.

53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

„Šššš“, – sako ji ir glaudžia tave prie krūtinės. Tada, žinoma, tu, raudonas padarėli, dar nesuvoki, kad tai pirmoji tavo pareiga gyvenime: kalbėti kuo galima mažiau ir besąlygiškai paklusti. Vos pajutęs drungną rudens vėjelį, nespėjęs apžiūrėti visų medžių, nespėjęs suskaičiuoti visų spalvų lapų, esi įgrūdamas į automobilį ir vežamas į tabaku atsiduodantį dviejų kambarių butuką priemiestyje. Tada trejus metus jie tave maitina visokiu tyrelių ir košyčių pavidalo šlamštu. Per dvejus metus išmoksti savo pareigas vykdyti geriausiai iš visų kiemo vaikų. Neklykauji, kai motina žiūri televizorių, miegi, kai tave paguldo į lovelę, valgai, kai atskrenda lėktuvėlis, ir nieko nekalbi. Tada kažkodėl jie tave veda pas gydytojus ir tuo skundžiasi. Nėra laiko galvoti, reikia paklusti. Nespėji nė apsidairyti, kai motina tavo rankytę paduoda moteriai neaiškiu veidu. Moteris prašo ją vadinti auklyte ir eiti pažaisti su kitais vaikais. Darželyje tavo pareigos taip pat gana aiškios: tu nelakstai, nemėtai lego kaladėlių į berniukus, palieki švarias lėkštes pavalgęs ir miegi tada, kai ateina pirma valanda, per daug neklausinėji, kada ateis motina, o kai ji vėluoja kelias valandas ir auklytė tave veda palaukti į kitą grupę, neverkšleni.

◄

skyrius 2. klausykis Rugsėjo pirmoji diena. Rankose neši už save didesnį kardelį, o kai barzdą nusiskutęs ir odekolonu kaklą pasitepęs tėvas stumteli tave, paduodi jį moteriai su ilgu klostuotu sijonu ir kvadratiniais akiniais.

Jau pirmoje klasėje mergaitė iš pirmo suolo tave supažindina su nauja pareiga: nedaryti klaidų. Iš dalies niekas daugiau kaip ir nesikeičia: tau nedera kalbėti pamokos metu, dera paklusti moteriai: darysi viską, kaip ji pasakys, ir tada galėsi eiti namo.

Aišku ir paprasta. Tiesa, yra toks vienas laiko tarpsnis, su kuriuo nepasakyta, ką reikia daryti. Tos penkiolika minučių, kai pėsčiomis eini iš mokyklos namo. Tau niekas nenurodinėja, ką daryti, ir tu laisva valia pakeli galvą. Sekundei tarsi sustoja širdis. Akys turėtų aptemti, staigiai galvą pakėlus į viršų, tačiau bematant prašviesėja. Niekur neparašyta, ką daryti su visais šitais medžiais ir kvapą gniaužiančiu dangumi. Mokyklos taisyklėse nėra atsakymo į klausimą, ką daryti, kai pro kelią prabėga 54

mažytis ežiukas. Paprasčiausiai eini namo, tačiau jautiesi tarsi koks nusikaltėlis.

Slapčiomis žvilgteli į pumpurus sukrovusį beržą, širdį užlieja šiluma, o tu nežinai, ką galvoti. Galbūt ta šiluma prilygsta iš vargšės močiutės pavogtai piniginei? Daugiau stengiesi nebežiūrėti į viršų. Tai per daug vargina. Taip ir gyveni: sprendi matematikos lygtis, dedi kablelius ir iš visų jėgų stengiesi negirdėti duris sunkiai rakinančio tėvo kvėpavimo. Kai vieną dieną ramiai sėdi savo ketvirtame suole, eilėje prie lango, kai jau tikiesi, kad visas savo pareigas supratai ir išmokai teisingai jas vykdyti, tau į rankas įbruka knygą. „Taip, – galvoji tu, sėdėdamas prie savo įsivaizduojamo rašomojo stalo. – Šeimos labai susipyksta, kai nugaišta Kaminskams Šatų parduota karvė. Liuka ir Šatas įsimyli...“ Atsakai į mokytojos užduotus klausimus ir ištiesęs nugarą įdėmiai klausaisi, kada bus ištarta tavo pavardė. Štai tada medinės grindys po tavo kojomis sudreba. Mokytoja klausia tavo nuomonės. Tavo lūpos sulipusios jau nuo pat gimimo dienos, o ji klausia tavo nuomonės. Minutėlę patyli ir ji pamiršta tave. Bet viskas tuo nesibaigia. Tada jie tau liepia rašyti rašinius. Ar egzistuoja tik viena tiesa? Kam žmogui duota vaizduotė?

Ką gali juokas? Tavo širdis spurda, atrodo, kad septyniolika metų kruopščiai besimokydamas gyventi būsi praleidęs kažkokį punktą. Tačiau, kaip visada, nustoji galvoti, ir gyvenimas sugrįžta į vėžes. Klausimai tau duoti tam, kad perrašytum atsakymą, pateiktą lietuvių rašytojų knygose. Ramu.

skyrius 3. ieškoti Gyvenimas įsimeta ketvirtą pavarą ir pradeda lėkti kaip išprotėjęs mersedesas.

Tu ramus sėdi prie vairo, nes jau žinai viską, ko tau gali prireikti. Galva sunki ir širdis sunki, tačiau brandos atestatas negali meluoti. Tu žinai, kas yra gamta, juk perskaitei „Anykščių šilelį“ net du kartus, puikiai žinai, ką reiškia mylėti tėvynę ir padėti galvą už ją. Ką reiškia pamiršti visas kitas pareigas ir kaip kokiam Antanui Baranauskui paaukoti save gimtajam kraštui, atsiduoti savo kalbai, papročiams. Netyčia atsidūręs miške tu turbūt net išspausi ašarą, o kai tavo kolega kareivis nustebęs paklaus, kas nutiko, atsakysi, kad „dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“. Studijuoji,

naktimis išlenki keletą taurelių su grupės draugais, laikaisi pareigų ir neturi nė vienos skolos. Vedi pilkų plaukų merginą, stovi laikydamas ją už rankos prieš altorių, nors bažnyčioje paskutinį kartą buvai per Sutvirtinimo sakramentą. Žmona pagimdo tau pirmąjį vaiką. Tu stropiai augini jį: mokai kalbėti ir vaikščioti, perki pirmąjį dviratuką, baudi, kai jis nesilaiko savo pareigų.

Nepastebi. Vaikas užauga ir išeina. Nepastebi. Tavo juodų plaukų kupetoje svečiuojasi žilos sruogos, tu pasenai, sėdėdamas biure nuo aštuonių ryto iki septynių vakaro.

Nepastebi. Žmona susikrauna daiktus ir išeina. Nepastebi. Miršta tavo motina.

Verki per jos laidotuves, nes verkti tave jau dvyliktoje klasėje išmokė Merso. Nepastebi net ir tada, kai trečia para nepasikeli nuo nusidėvėjusios sofos ir akys jau pačios verkia nuo spoksojimo į televizorių. Nepastebi, kad stropiai visą gyvenimą atlikinėjai savo pareigas, o namo niekas taip ir neišleido.

skyriaus pabaiga Gyvenimą visų pirma reikia pasistengti suprasti. Suprasti ne kaip abstraktų dalyką, ne kaip teiginį, o atsisukti į save patį. Suvokti savo dabartines aplinkybes, užmesti akį į supančią aplinką, pamėginti suvokti savo jauseną ir ieškoti būdų, kaip pakelti tą laimės hormonų skaičių. Tačiau juk gyvename lengviausiu būdu. Skaitome knygas ir tikimės ten rasti visus atsakymus. Pasitikime lietuvių ir užsienio klasikais, leidžiame mirusiems žmonėms spręsti mūsų likimus.

Mes gyvename būtent taip, kaip gyventi mums sako televizoriaus programų dalyviai, straipsniai laikraščiuose ir lietuviškų filmų veikėjai. Gyvename skurdžiai, nes tai priimame kaip savo lemties dalį. Atsibundame jau norėdami užmerkti akis tik todėl, kad toks jau tas „lietuvio identitetas“.

Nesilaikome įsipareigojimų sau, savo kūnui, savo mintims. Nesirūpiname savimi, o stebimės skaudančia galva ir lašiniais apaugusia, maudžiančia širdimi. Besirūpindami savo išoriniu paveikslu, gyvenimą suvokiame kaip pareigą ir leidžiame toms pareigoms nužudyti savo viduje asmenybę.

Bet juk atlikta bejausmė pareiga tėvynei neduoda visiškai jokios naudos. Naudos duoda tik visiškai nuoširdus įsipareigojimas sau. Sunku gyventi, nes gyventi tingisi.

Juk jau pabudome, tad kelkimės.

Jo gyvenimo kalba – fotografija

PALIKIMAS

Šiemet liepos mėnesio pabaigoje Lietuvos fotografijos pasaulis neteko žymaus fotomenininko Vaclovo Strauko (1923–2017). Klaipėdietis fotografas, į meninės fotografijos pasaulį atėjęs jau brandaus amžiaus – būdamas 50 metų, mums paliko gausų ir neįkainojamą fotografinį palikimą.

V.Straukas – vienas iš iškiliausių klasikinės Lietuvos fotografijos atstovų, kurio fotografija užima garbingą vietą greta Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Jono Kalvelio ir kitų kūrybos. ►

V.Straukas. Iš ciklo „Kopos“. 1974.

55

PALIKIMAS

Danguolė RUŠKIENĖ

Bandė parduoti aukcione ◄ Praėjus porai savaičių po šio fotomenininko netekties, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje įvyko 49-asis Vilniaus aukcionas. Jame tarp 135 meno kūrinių buvo siūloma įsigyti ir dvi V.Strauko fotografijas („Kuršių marios. Juodkrantė I“, 1960; „Kuršių marios. Juodkrantė II“, 1960). Vilniečiai aukciono organizatoriai ketvirtą kartą pajūryje vykusiam aukcionui suformavo specialią, Vakarų Lietuvos regionui tematiškai artimą meno kolekciją, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas marinistikai, pajūrio ir pamario krašto temoms. Dėl šios priežasties buvo pasirinkti būtent šie lietuvių fotografijos lyrinio realizmo atstovo V.Strauko darbai. Aukcione nė viena (taip pat ir V.Strauko) fotografija nebuvo parduota. Šis faktas tik dar kartą paliudija, kad fotografijos kolekcionavimo tradicijos Lietuvoje formuojasi labai vangiai.

Todėl daugumos fotomenininkų darbai vis dar tebesaugomi privačiose – šeimos narių ar draugų – kolekcijose. Kol kas tokia ir V.Strauko fotografinio palikimo situacija.

Mergaitė su kamuoliu. 1972.

56

Apie V.Strauko fotografiją prirašyta išties nemažai, yra išleisti ir du šio autoriaus fotografijų albumai: „Vaclovas Straukas. Fotografijos“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2007) ir „Vaclovas Straukas. Neringos peizažas“ (S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2012), kurie vertinami labai skirtingai.

Permąstant jo fotografiją šiandien ir siekiant kuo geriau suprasti ne tik jos turinį, bet ir tai, kaip ir kodėl kūrė šis fotomenininkas, būtina nors trumpam prisiminti anuometę situaciją Lietuvos fotografijoje.

Permainingu laiku XX a. septintojo dešimtmečio pabaiga, kai į fotografijos lauką įžengė V.Straukas, Lietuvos fotografiją nužymėjo svarbiais įvykiais. Instituciniu aspektu – būtent 1969 m. buvo įsteigta Lietuvos TSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga; toliau – LFS). Nors šioje kūrybinėje organizacijoje tuo metu buvo užregistruota tik 16 fotografų (tarp kurių klaipėdiečių dar nebuvo), tačiau jos įkūrimas tapo reikšmingu faktu, savotišku atskaitos tašku, nuo kurio stebimas nuoseklus ir kryptingas meninės Lietuvos fotografijos vystymasis. Parodinė (kartu ir kūrybinė) fotografų veikla Lietuvoje tapo žymiai intensyvesnė. Apie tai liudija faktai, kad per ketverius metus (1969–1973)

Jauna mama. 1970.

Lietuvoje ir užsienio šalyse (daugiausia – buvusios Tarybų Sąjungos respublikose) buvo surengta daugiau nei 100 įvairių fotografijos parodų. Lietuvių fotografija sulaukė ir didelio sovietinės fotografijos kritikų Levo Aninskio ir Anri Vartanovo dėmesio. Jie labai palankiai atsiliepė apie lietuvių fotografų kūrybą ir pavadino ją tam tikru reiškiniu Tarybų Sąjungos socialistinių respublikų meninės fotografijos kontekste. Tai – Lietuvos fotografijos mokykla. Šis laikas, kai V.Straukas, pasikeitus asmeninei situacijai (prarado balsą ir buvo priverstas palikti ankstesnę veiklą) pradėjo fotografuoti, Lietuvos fotografijoje buvo gana permainingas. Joje vis dar tebevyravo pseudodokumentika, pagrįsta socialistinio realizmo principais. Ir nors kiekvienas be išimties turėjo tam atiduoti duoklę, daugiau ar mažiau erdvės likdavo ir gilesnėms įžvalgoms, subtilesnei asmeninei raiškai.

Tik pastarosios rezultatai dažniau nuguldavo į menininkų stalčius nei pasiekdavo parodines erdves.

1970 m. būtent Klaipėdoje, Pergalės (dabar – Tiltų) gatvėje, buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje meninės fotografijos salonas, kuriam vadovauti buvo paskirtas V.Straukas. Ten reguliariai vykdavo parodos, naujų darbų aptarimai.

Tais pačiais metais Klaipėdoje įvyko ir pirmosios Fotografijos dienos, kuriose dalyvavo minėtas maskvietis fotografijos kritikas A.Vartanovas. Kaip skelbė

PALIKIMAS

Ramunėlės. 1969.

anuometė spauda, jis teigė, kad „Klaipėdos fotomeistrų darbai gali drąsiai atstovauti Lietuvos meninei fotografijai už respublikos ribų“. Tai buvo labai svarbus uostamiestyje kūrusių fotografų įvertinimas. Be abejonės, jis buvo svarbus ir V.Straukui, kuris ne tik fotografavo pats, bet ir labai daug prisidėdavo prie visame mieste organizuotų fotografijos parodų, konkursų, fotografijos įvykių informacijos sklaidos spaudoje ir kt.

Kad niekas nepakartotų Jau trečiaisiais LFS gyvavimo metais V.Straukas papildė Lietuvos fotomenininkų gretas. Tuo metu jis jau buvo gana žinomas Klaipėdos fotografas ir kartu su Aleksandru Dapkevičiumi, Bernardu Aleknavičiumi, Savelijumi Golubevu bei kitais sudarė Klaipėdos meninės fotografijos branduolį. Tai buvo laikas, kai lietuvių fotografijoje vyravo dvi iš esmės skirtingos kryptys. Vilniečiai fotografavo reportažiniu metodu, o kauniečiams buvo artimesnė režisuota, estetizuota fotografija. Iš šių dviejų krypčių susiformavo nauja meninio reportažo samprata, kuriai šiandien ir priskiriama V.Strauko fotografija. Po kelerių metų, 1976-aisiais, buvo įkurta Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos Klaipėdos sekcija (nuo 1989 m.

– LFS Klaipėdos skyrius). Uostamiesčio fotografai nuolat buvo raginami aktyviau kurti, vis dažniau Lietuvos fotografijai

Žvejo sūnus. 1970.

atstovavo ir jungtinėse parodose užsienyje.

Kūrybingų asmenybių labai trūko, todėl į parodas buvo priimami ne tik profesionalų (dažniausiai atėjusių iš Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato), bet ir mėgėjų entuziastų darbai. Vis dėlto profesionalumas ir techniškai nepriekaištingas atlikimo lygis buvo vienas iš pagrindinių anuometės fotografijos vertinimo kriterijų.

Todėl „buitininkai“ turėjo jau iš anksto užprogramuotą pranašumą prieš mažiau patyrusius fotografus.

Nors labai aukštu techniniu atlikimu V.Strauko fotografija niekuomet neišsiskyrė, kolegos jį visuomet palaikė.

Tačiau, kaip prieš kelerius metus įvykusio pokalbio metu jis teigė, jo tikslas niekuomet nebuvo pats rezultatas. Jam visuomet buvo svarbiau akimirka, nuotaika, jausmas, kuris užgimdavo fotografavimo metu, išryškėdavo koreguojant atspaudą ir pasilikdavo fotografijoje visam laikui.

Kita vertus, ne tik sekimas vyravusiomis

V.Straukas visuomet stabdydavo akimirką tik tam, kad paliudytų grožį, atkreiptų dėmesį į jos žavesį ir parodytų tai, pro ką paprastai praslysta mūsų žvilgsniai.

stilistinėmis kryptimis, bet ir asmeninės raiškos paieškos turėjo įtakos formuojantis V.Strauko fotografinei kalbai. Jis, kaip ir dauguma kitų, ieškojo novatoriškų priemonių ir būdų. Bandė atrasti fotografijoje tokią kalbą, kuri ne tik atitiktų jo saviraiškos reikmes, bet ir būtų nauja, gal net neišbandyta. V.Straukas fotolaboratorijoje sukūrė ne vieną montažą, fotografavo su įvairiais fotoobjektyvais, eksperimentavo su filtrais ir t. t. Jį visuomet traukė idėja padaryti tai, ko niekas negalėtų padaryti, ir atlikti tai taip, kad niekas negalėtų pakartoti.

Pamario motyvai Visai jo kūrybai būdingą lyrišką pasaulėjautą V.Straukas subrandino gana anksti, dar vaikystėje, gyvendamas ant ežero kranto, nuolat supamas gamtos ir paprastų kaimo žmonių. Meilė gimtajam kraštui ir harmonijos, grožio poreikis neapleido jo visą gyvenimą. Temų V.Straukas niekada neieškojo kažkur toli. Jos visos pirmiausia ateidavo į jo gyvenimą ir tik vėliau – į fotografiją. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijos ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu.

Pirmajame cikle „Pamario motyvai“ (1972) fotomenininkas permąstė savo ankstyvąsias gyvenimo patirtis, išlaikydamas tą pačią atidą ir meilę, kurią subrandino dar būdamas jaunuolis tėvų namuose. ► 57

PALIKIMAS

Beržoro gražuolė. 1975.

Malūnininkas. 1973. ◄ Gal dėl to, vos tik apsigyvenęs Klaipėdoje, jis labai įdėmiai tyrinėjo čionykštį kraštovaizdį, gilinosi į vietinių gyvenimą, atrodo, nuoširdžiai gėrėdamasis viskuo – žvejais, jų tinklais, valtimis, pamario gyventojų kasdienybe, jų vaikais ir senoliais. Ir kartu – pamildamas viską iš karto. Šiame fotografijų cikle per žmogaus paveikslą, jo darbo scenas, buities vaizdus, net peizažą itin išryškėja etnografiškumas. Akivaizdu, kad fotomenininkas skubėjo įamžinti senąjį istorinį žvejų kaimą. Jo nedomino pamažu kintantis, modernėjantis pamario gyvenimas. Jis čia ieškojo praeities pėdsakų, kruopščiai juos atrinko ir fiksavo. Ne tik kaip prisiminimus ir nostalgiją žadinančius gyvenimo epizodus, veikiau kaip išeinančio gyvenimo liudijimą, aiškiai suvokdamas savos misijos svarbą. Jau čia atsirado simbolinių, alegorinių vaizdų, kurie dar aktyviau plėtoti vėlesniuose V.Strauko fotografijų cikluose. Apeidamas socialines realijas, V.Straukas gėrėjosi gyvenimu, harmoningu žmogaus ir gamtos santykiu. Jis subtiliai konstravo skirtingų kartų, archajiško sodiečio ir jo aplinkos struktūras kaip garbingos tautos praeities įrodymą. Šiuose motyvuose V.Strauko fotografijos išlaikė sąsajas su žymiai anksčiau fotografavusiais autoriais – Kaziu Daugėla, Antanu Naruševičiumi, Petru Babicku ir kitais, formavusiais realistinės fotografijos Lietuvoje tradicijas. Tačiau akivaizdu, kad V.Strauko etnografiniai motyvai ne visuomet autentiški, paveldėti. Neretu atveju jie buvo 58

konstruojami naujai, režisuojant scenas, situacijas, modeliuojant kadrus fotolaboratorijoje ir pan., todėl kai kuriose jo fotografijose pernelyg iliustratyvūs ir dirbtini.

Kopos ir saulė Kaip tikras lyrikas V.Straukas laikėsi ir marinistinės fotografijos bei kopų peizažo vaizdavimo tradicijų. Atvirai grožėjosi jūra, išryškindamas hipnotizuojančius jos vaizdus. Septintajame dešimtmetyje, kai lietuvių fotografai pradėjo labiau domėtis

Iš ciklo „Jaunoji Klaipėda“. 1975.

estetine fotografija ir Neringos kopomis, jau formuojantis naujam žanrui lietuvių fotografijoje – kopografijai, V.Straukas neskubėjo prie šios temos. Jis domėjosi, stebėjo kolegų darbus ir brandino savo idėjas. Tačiau kartą ten apsilankius, kopos tapo nauja jo tema ir nuolatiniu traukos tašku.

Pirmosios V.Strauko užfiksuotos kopos labai skiriasi nuo vėlesnių jo darbų šia tema. Jos – abstrakčios, be ryškios faktūros, gilios ir sunkios tarsi kalnų viršūnės. Tačiau šiek tiek vėliau pradėti plėtoti sprendimai, sudarantys šio autoriaus ciklo „Kopos“ (1975) pagrindą, jau yra žymiai tradiciškesni. Skirtingai nuo

PALIKIMAS

kitų V.Straukas šiame cikle išsaugojo beveik visus peizažui būdingus struktūrinius elementus. Jam buvo svarbi saulė, kamuoliniai debesys ir birus sniegas, minkštu apklotu pridengęs aštrias smėlio kalvų viršūnes. Šviesa šio autoriaus darbuose – ne priemonė formai išgryninti ar materijai mistifikuoti. Ji sklinda iš už kadro ribų, kuria ypatingą atmosferą, net šaltą žiemos dieną kopas paversdama jaukiu kampeliu. Paskiros smėlio kalvos plačiakampiu objektyvu sujungtos į visumą, išbaigtą reginį, stebinantį savo unikaliomis formomis.

V.Straukas gėrėjosi kopomis, tyrinėjo šiuos smėlio darinius visais metų laikais, išryškindamas šio reiškinio unikalumą.

Jam kopos buvo dar viena lyrinio veiksmo vieta, kurios paviršiuje saulė piešia grėsmingus šešėlius, o debesys liudija vaizdo realumą.

Stebėtina, kad fotografijos klasikas, likdamas tradicinio peizažo fotografijoje šalininku, viename kadre gebėdavo sulydyti ne tik lyrizmą, gamtos didybę, bet ir nerimastingas savo nuotaikas, nuostabą ir abejones. V.Strauko kopos išsiskyrė dar ir tuo, kad jis joms suteikė cikliškumo, fiksavo jas visais metų laikais, per jų kaitą suvokdamas ir išryškindamas gamtos gyvybę. Jam visuomet išliko svarbi dramaturgija, kurią statiškoje raiškoje jis pasirinko vystyti per skirtingus metų laikus ir besimainantį paros metą. „Kiekvienas metų laikas yra savaip malonus. Tiktai vidurvasaris man labai monotoniškas.

Geriausia fotografuoti rudenį ir pavasarį – maloniausia aplinka ir labiausiai sužadina norą kurti“, – kalbėdamas apie vieną svarbiausių temų savo kūryboje, kadaise pastebėjo autorius.

Dar vienas labai svarbus V.Strauko kopų peizažų dėmuo – saulė. Ji čia – kaip šviesos ir gyvybės šaltinis, gyvybės simbolis, ne tik dienos, bet ir visa ko, vykstančio aplinkui, pradžia. Ji centras, trauka, paprastai aplink save organizuojanti visą vaizdo struktūrą. Net ir tais retais atvejais, kai kadre nestebimas tiesioginis jos piešinys, išlieka nesunkiai nuspėjama jo vieta, iš kurios išspinduliuojamas vaizdas, – tiek dangaus, tiek kopų linijos.

V.Straukas visuomet stabdydavo akimirką tik tam, kad paliudytų grožį, atkreiptų dėmesį į jos žavesį ir parodytų tai, pro ką paprastai praslysta mūsų žvilgsniai. ►

Iš ciklo „Paskutinis skambutis“. 1975–1987.

Iš ciklo „Paskutinis skambutis“. 1978.

Iš ciklo „Paskutinis skambutis“. 1986.

59

PALIKIMAS

Jaunoji Klaipėda ◄ Po kelerių metų fotomenininko objektyvas netikėtai nukrypo į naujuosius Klaipėdos miesto rajonus ir taip jo kūryboje atsirado fotografijų ciklas „Jaunoji Klaipėda“ (1979). Čia, skirtingai nei pirmajame – „Pamario motyvai“, nebeliko jokių saitų su praeitimi ir tradicija, tačiau itin išryškėjo modernėjančio miesto, naujos epochos ir santvarkos ženklai. Autorius ir vėl kalbėjo apie žvejus, jūreivius, jų vaikus ir moteris. Kaip ir anksčiau, jis ieškojo gyvenimo džiaugsmo, bet optimizmo ir patoso pripildyti vaizdai, formuojantys pažangios ateities ar herojiško žmogaus paveikslą, skirtingai nei anksčiau, nukreipia ne į praeities prisiminimus. Šiuokart jie mezga akivaizdžias sąsajas su socialistinio realizmo vizualiuosiuose menuose vaizdavimo tradicija.

V.Strauko žmogus, atsidūręs naujo miesto gyvenamojo rajono ar „šviesaus rytojaus“ fone, yra pernelyg stereotipinis, kad galėtų įtikinti autoriaus nuoširdumu. Kaip jis pats yra kalbėjęs apie šį savo kūrybinį periodą, „Jaunoji Klaipėda“ nebuvo fotografuojama sąmoningai. Šis ciklas atsirado savaime. Lankydavosi V.Straukas ne tik naujuose miegamuosiuose rajonuose, bet ir uždraustoje uosto teritorijoje.

Taip atsirado daugybė fotografijų, kurias jis taip ir pavadino – „Jaunoji Klaipėda“.

Tuo metu, kai A.Sutkus į žmogaus pasaulį gilinosi per dvasinę jo būseną ar psichologinę analizę, A.Macijauskas – per santykį su aplinka, kuri portretuojamąjį neretai paversdavo grotesko ar ironijos objektu, V.Straukas išliko nuoširdžiu, gal kiek naivoku žmogaus, itin stipriai veikiamo jo paties aplinkos, stebėtoju. „Jaunoji Klaipėda“ tapo tarpine stotele jo kūryboje, pereinant nuo jam brangių etnografinių temų, jautriai išpasakoto kopų peizažo prie grynos žanrinės kūrybos – žymiausio ir ilgiausiai kurto fotografijų ciklo „Paskutinis skambutis“ (1975–1987), kuriame geriausiai atsiskleidė jo kūrybinio braižo savitumas.

Paskutinis skambutis Kaip yra teigęs V.Straukas, rugsėjo 1-oji ir mokslo metų pabaiga jam būdavo patys kūrybingiausi laikotarpiai. Kodėl 60

Iš ciklo „Kopos“. 1975.

fotografavo mokyklą? Pirmiausia dėl to, kad ši tema jo gyvenime buvo aktuali visais jo tarpsniais. Jis ilgėjosi vaikystės, su nostalgija prisiminė savo paties metus mokykloje. Vėliau čia sugrįžo kaip lietuvių kalbos mokytojas ir mokykloje praleido dar 15 metų. Nuolatinis ryšys su mokykla, mokiniais, jų mokyklinės uniformos ir jaunatviškas žavesys negalėjo palikti jo abejingo. Kaskart tai įkvėpdavo ir žadindavo norą kurti. V.Straukas yra ne kartą prasitaręs, kad pagrindinis jo tikslas, kuriant šį fotografijų ciklą, buvo pagauti tą akimirką, kai baigiasi vaikystė

ir prasideda jaunystė. Jo nuomone, to jam padaryti taip ir nepavyko, tačiau jis buvo labai arti. Anot V.Strauko, jo gyvenime būta dviejų meilių – mokyklai ir kopoms.

Galbūt dėl to prie šių temų jis užtruko ilgiausiai. „Paskutinis skambutis“ – pats garsiausias V.Strauko fotografijų ciklas, pavienėmis fotografijomis apkeliavęs beveik visą pasaulį, pelnęs autoriui daugybę apdovanojimų.

Nepaisant to, kad jo fotografijos gal kiek naivokos, daugelis scenų – akivaizdžiai surežisuotos, šio fotomenininko darbų negali priskirti vien įvykio iliustracijai,

PALIKIMAS

tuojančiam mokyklos modeliui, tačiau jie vis tiek išlieka aktualūs. Ši fotografija daugeliui žadina nostalgiją, primena praeities išgyvenimus. „Paskutinis skambutis“ vis dar įdomus emocijomis ir nepatirto gyvenimo viltimi pripildyta jaunyste, spindinčiu žmogaus gyvenimo tarpsniu, jaunatvišku juoku ir lengvu erotiniu atspalviu. Visa tai ir dar daugiau sutelpa romantiškame fotomenininko požiūryje, kuris atsiskleidžia kiekvienoje šio ciklo fotografijoje.

Kai jauti įkvėpimą

nerūpestingam pasibuvimui greta jaunyste ir grožiu spindinčių žmonių. V.Straukas tikėjo tuo, ką darė. Jis kūrė šį ciklą nuoširdžiai, neapsimetinėdamas, nė akimirkos nedvejodamas, išsaugodamas moksleivių pasitikėjimą ir tiesos pojūtį. Visa tai, kas užfiksuota jo fotografijose, priimama kaip gryniausia tiesa. Ir tada jau visiškai nesvarbu, kad realybėje gėlių mokytojos rankose būdavo mažiau, merginos mokykliniame suole nebuvo tokios kerinčios, o oras, tvyrantis tarp mokyklos sienų, tikrai nebuvo tokio sodraus erotinio atspalvio. Kaip šį V.Strauko ciklą yra apibūdinęs fotomeni-

ninkas, fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas, „nėra Lietuvoje kito autoriaus, taip atvirai, net naiviai, tačiau tyra širdimi ir protu vaizduojančio lengvai pažeidžiamą, be galo patiklią jaunystę, jos ramų kilnumą. Būtent, žvelgiant į V.Strauko didžiausio mokyklinio ciklo fotografijas, regis matai primityvistų Pirosmanio ar Ruso „naiviojo“ stiliaus drobes. Ciklas ne tik puikiai atskleidžia kūrybinę autoriaus individualybę, bet ir parodo jo kūrybos vietą Lietuvos fotografijos kontekste“. Ir nors V.Strauko moksleiviai šiandien jau priklauso praeitam amžiui ir nebeegzis-

Beveik prieš dešimtmetį vykusiame pokalbyje V.Straukas teigė, kad jam fotografija – tai pirmiausia kūrybinis procesas.

Tas momentas, kai jauti įkvėpimą. Būtent tai suteikia stimulą gyventi. Tačiau svarbu ir tai, ką sugebi kūrybinio proceso metu išgauti iš užfiksuoto vaizdo, t. y. rezultatas. V.Strauko fotografija tik iš dalies grįsta autentiškais vaizdais. Jo kūryboje realybė ir režisūra sudaro beveik lygias dalis. Savo kūrybos pradžioje neigusiam režisūros galimybes reportažiniame stiliuje, ilgainiui jam darėsi vis sunkiau tenkintis dokumentu ir jis pradėjo ieškoti savų būdų, kaip koreguoti kadrą. Fotomenininkui norėjosi sukurti tai, ko nėra tikrovėje, atitrūkti nuo tikrovės ir pakeisti ją, įvesti simbolį, metaforą, kažką išryškinti, kažką nuslėpti. Jis siekė ne vaizdo autentiškumo, bet jo įspūdžio. Įsikišimas į kadrą neišbalansuodavo tikro įvykio, nepakeisdavo nei turinio, nei prasmės, tačiau prabildavo ta kalba, kurią pasirinkdavo autorius. Pasak jo, būtent tada, kai į kadro struktūrą įsikiša menininkas, pateikia jį kitu požiūriu, forma, spalva ir t. t., atsiskleidžia autoriaus kūrybos savitumas ir kūrinio originalumas. Tik tada prasideda kūryba. Todėl jis nedvejodamas autentiką ir informaciją iškeisdavo į vizualumą.

Kad ir kokią temą ar sprendimą būtų pasirinkęs V.Straukas, jo siekis visada išliko tas pats – atskleisti žmogaus grožį, gamtos taurumą, harmoningą, visavertę egzistenciją. Tų pačių temų, kurių ėmėsi šis fotomenininkas, Lietuvos fotografijoje jau būta ir anksčiau – J.Kalvelio kopos, V.Šontos „Mokykla – mūsų namai“ ir kt. ► 61

PALIKIMAS

◄ Tačiau V.Strauko fotografija visuomet išsiskirdavo optimistine nuotaika ir besąlygišku tikėjimu. Čekų žurnalo „Fotografie“ vyriausioji redaktorė ir lietuvių fotografų globėja Daniela Mraskova prieš daug metų rašė: „V.Strauko darbai švarūs, pilni humanizmo. Tai himnas žmogui ir gimtajai žemei. Galima sakyti, kad V.Strauko asmenyje lietuvių fotografija surado nacionalinį poetą.“ Jis fotografavo iki 70-ies, tik 20 metų. Bet to pakako, kad

Iš ciklo „Kopos“. 1986.

Iš ciklo „Kopos“, 1997.

62

taptų lietuvių fotografijos klasiku, o jo fotografija užimtų svarbią vietą Lietuvos fotografijos istorijoje.

Kūrybinė biografija V.Straukas gimė 1923 m. Požerėje Šilalės rajone. Mirė 2017 m. Klaipėdoje. 1946– 1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame

institute. Tuo pačiu metu lankė Dramos studiją prie Vilniaus valstybinio dramos teatro. Nuo 1951 m. iki 1968 m. mokytojavo Šilalės rajono bei Klaipėdos miesto vidurinėse mokyklose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1969–1988 m. dirbo fotografu Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Nuo 1971 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Pamario motyvai“ (1972), „Kopos“ (1975), „Jaunoji Klaipėda“ (1979) ir „Paskutinis skambutis“ (1975–1987).

V.Straukas surengė per 20 asmeninių parodų, aktyviai dalyvavo jungtinėse fotografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Meksikoje, Italijoje, Argentinoje, Suomijoje, Bulgarijoje ir kitur). Paskutinės šio fotomenininko personalinės parodos vyko 2013 m.: „Neringos peizažas“ – Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir retrospektyvinė fotografijų paroda – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos galerijoje „13L“.

V.Strauko kūrybinė veikla įvertinta trimis didžiaisiais prizais, septyniais aukso, šešiais sidabro medaliais ir daugiau nei 60 kitų apdovanojimų. Aukso medalius jis pelnė Lenkijoje, Australijoje, Monake, Bulgarijoje, Makedonijoje. Didžiaisiais prizais ir sidabro medaliais buvo apdovanotas Jugoslavijoje, Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur. 1976 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP), 1994-aisiais – nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas.

1999 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2008 m. tapo Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu. 2013 m. jam įteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio ženklas.

V.Strauko fotografijos saugomos Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose, Amsterdamo fotografijos galerijoje „Canon“ (Olandija), FIAP kolekcijoje Lozanoje (Šveicarija), Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje (Prancūzija) ir privačiose kolekcijose.

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8