KULTŪROS MARŠRUTAIS
Apie hibridines prigimtis Liepos 23–25 d. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijoje surengtas 6-asis interformato simpoziumas „Apie hibridines prigimtis“ į dviejų parų bendruomenę subūrė daugiau kaip 35 menininkus, mokslininkus, kuratorius, rašytojus ir architektus. Šiemet jis kvietė apmąstyti ir patirti hibridinius būvius, prigimtis ir peizažus Nidoje. Jei Kuršių nerija atmintyje iškyla kaip gamtos idealas, vertėtų vėl atsiversti filosofo ir sociologo Bruno Latouro esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991). Sekant joje išguldytas mintis, tampa neįmanoma gamtos atskirti nuo kultūros, visuomenės – nuo technologijų, meno – nuo mokslo, politikos – nuo natūralių dėsnių, nes kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų. Kuršių nerija yra vienas jų: hibridišką jos kūną sudaro tiek gamta, tiek kultūra – pasitelkus technologijas, jau šimtmečius čia sodinami miškai ir formuojamas reljefas, prie to prisijungia ir povandeninės būtybės – hibridai, gaminantys energiją kapitalo ir politikos konce(rn)(ntrat)ams. Simpoziume per pasivaikščiojimus, garsus, performansus, kolektyvinius skaitymus ir paskaitas sutikta / būta įvairių mišrūnų, skirtingų planktono rūšių, vabalų kaip medijų, įvairiarūšių geologinių būvių ir kiberbiologinių kūnų bei apčiuopiamų skaitmeninių erdvių. Simpoziumo pirmąją dieną dalyviai nėrė į mišrius marių ir jūros susitikimo vandenis įžanginėje hidrobiologijos profesoriaus Artūro Razinkovo-Baziuko paskaitoje, kurią savitai pratęsė kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko filmo „Planktono teorija“ peržiūra ir diskusija. Giliau į geologinius sluoksnius gręžėsi Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje ko-kuratorių ir architektų Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko pranešimas „Minčių stratigrafija, kerno pavyzdžiai iš Baltijos paviljono“, pateikęs būdą į teritorijų, regionų ir valstybių vientisumus ir skirtumus žvelgti ne per politinę ar tautinę prizmę, bet per geologinius ir infrastruktūrinius ypatumus. Prieš parodos „Hibri-
diniai peizažai“ atidarymą dalyviai ir vėl sugrįžo prie jūros, tik šį kartą tiesiogiai: čia juos pakvietė net du – menininkų Kiros O’Reilly bei Ernesto Truly kartu su Nastja Säde Rönkkö – kūno ir jūros santykio bei ribų tarp jų nagrinėjimui skirti performansai. Liepos 23-iosios vakare atidaryta paroda „Hibridiniai peizažai“ papildė simpoziumo programą aštuonių menininkų ir jų kolektyvų darbais, eksponuojamais naujoje Nidos meno kolonijos parodinėje erdvėje. Atidarymo programą lydėjo menininkų Distruktur 16 mm filmo „Keliautojo širdyje“ peržiūra bei kompozitoriaus ir dizainerio Normano Orro performansaskoncertas „Muzika tavo augalams“. Antroji diena po pasivaikščiojimo-diskusijos po ekspozicinę erdvę su parodos „Hibridiniai peizažai“ dalyviais iš bio-
Kirtavietė priešais VDA Nidos meno koloniją.
loginių ir geologinių sluoksnių krypo į skaitmeninius hibridiškumus menininko Viktoro Timofejevo ir kompozitoriaus, dizainerio N.Orro pranešimuose. Skaitmeninės erdvės maišėsi su kūnų choreografija, o sapniškos būsenos – su fikcinio kvantinio interneto muziejaus kambariais. Vakarop dalyviai paliko meno koloniją ir, sekdami paskui menininką Kuai Sheną, įžengė į kitą – skruzdžių – koloniją. Menininkas papasakojo apie vietinių skruzdžių socialinius ypatumus. Vakaras baigėsi V.Klimašausko kuruojama susitikimų serija „Visi skaito!“. Tai asmeninis-kolektyvinis skaitymas Nidos kopose, kai kiekvienas kviečiamas atsinešti ir gyvai perskaityti sau įdomų, svarbų, o gal atsitiktinį tekstą arba jo ištrauką fosilijų tema. Simpoziumas persirito ir į pirmadienį, kurio rytą tyrėjas ir kuratorius Christophe’as Leclercqas skaitė pranešimą „Link hibridiškumo... ir anapus jo! Kodėl mums reikėtų „perkrauti“ modernybę“, taip ne užbaigdamas, o atverdamas šio simpoziumo dalyvių mintis. Visuomenei atvirą simpoziumą organizavo VšĮ „Mene“, bendradarbiaudama su VDA Nidos meno kolonija, kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė).
▪
Vytauto Michelkevičiaus nuotr. 43