ISTORIJOS PUSLAPIAI
o įsikūrimo iki 1945-ųjų Viktorija KARALIENĖ
Apie tai galima rasti tik keletą apžvalginių straipsnių Lietuvos ugniagesių profesinėje tarpukario laikotarpio periodikoje (leidiniuose „Lietuvos gaisrininkas“ ir „Ugniagesys“). 1931 m. Klaipėdos dienraštyje „Memeler Dampfboot“, minint gaisrinės veiklos 75-metį, vokiečių kalba buvo publikuotas nemažas, papildytas fotografijomis straipsnis. Šiek tiek pačių ugniagesių atsiminimų galima rasti pokariniame „Memeler Dampfboot“, leistame jau Vokietijoje. 1906 m. atskiru leidiniu išėjo J.Zembrickio Klaipėdos gaisrinės istorija, skirta veiklos 50-mečiui. 1854 m. didysis gaisras tapo pagrindine profesionalių ugniagesių atsiradimo priežastimi. Po šio gaisro susirūpinta priešgaisrine apsauga, jis turėjo įtakos ir miesto infrastruktūrai. 1856 m. įkurta pirmoji Klaipėdos gaisrinė, kurioje dirbo profesionalūs gaisrininkai, o ne savanoriai. Tuometė Klaipėdos ugniagesių veikla šiandien gali atrodyti gana neįprasta – gaisrininkai ne tik vežiojo ligonius ir areštuotuosius, bet ir sukiojo tiltus bei turėjo miesto radinių biurą.
Ugnis mieste 1252 m. įkūrus Klaipėdos pilį, šalia pradėjo kurtis ir miestas. Nors jam buvo suteiktos Liubeko miesto teisės, jame buvo bažnyčių, vis dėlto tai buvo nedidelė gyvenvietė, kuri vargu ar būtų egzistavusi be pilies. Būdamas forpostu, miestas turėjo nemažai atlaikyti, o jo gyventojai ramiu gyvenimu pasigirti negalėjo. 1323 m. kovo 14 d. Lietuvos kunigaikščiui Gediminui įsiveržus į Livoniją, vieno iš žygių metu buvo visiškai sunaikintas Klaipėdos miestas. Tai aprašoma vyskupo Eberhardo ir kronikininko Dusburgiečio citatose J.Zembrickio knygoje: „tie lietuviai su ginklu rankose užpuolė
Klaipėdos miestą ir jį su jo priemiesčiais – išskyrus tik mūru apjuostą pilį, kurioje vokiečių Ordino broliai gyveno, – užėmė, sudegino ir iki pamatų sugriovė“, „jie pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikštų pilis, daug kogų bei kitokių laivų ir visa, kas degė, išskyrus pačią pilį“1. 1379 m. gegužės pabaigoje vėl buvo visiškai sunaikinti ir miestas, ir pilis: „lietuviai ir rusai išžygiavo, Klaipėdos miestą ir pilį Sekminių dieną užpuolė ir iki pamatų sudegino“2. Vėliau žemaičiai miestą ir pilies bokštus degino 1393 m. spalį, 1402 m. gegužę ir 1409 m. gegužės pabaigoje kunigaikščio Vytauto sukurstyto žemaičių sukilimo metu. Taip pat praėjus penkeriems metams – 1414-aisiais Vytauto kariai vėl sudegino miestą ir užėmė pilį. Trylikos metų karo laikotarpiu (1454–1466 m.) Klaipėda taip pat ne kartą nukentėjo, per vieną antpuolį 1457 m. buvo sudeginta pilies bastėja. 1520 m. Sekminių rytą Gdansko laivų antpuolio metu kilęs gaisras sunaikino pusę tuomečio miesto. Po šio antpuolio atsigavusį miestą vėl nusiaubė gaisras: „1540 metais, keturios savaitės po Šv. Martyno, Klaipėda sudegė, išliko tik 6 namai“3. Po šio gaisro Prūsijos kunigaikštis įsakė savo namus klaipėdiečiams atstatyti pagal nuo 1539 m. mieste įsikūrusio olando Hermano von Bommelio namo pavyzdį – tokios pačios formos, aukščio ir pavidalo4. (Nuo šio dvarininko pavardės ir kilo Bomelsvitės pavadinimas). Miestas vėl bandė atsigauti – vystėsi prekyba, augo gyventojų skaičius ir pati miesto teritorija – 1595 m. prie miesto buvo prijungtas būsimas Krūmamiestis (vėliau pavadintas Naujamiesčiu). Maždaug 1594–1595 m. dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių kampe iš akmenų ir plytų imta statyti nauja rotušė. Tai buvo daroma neturint leidimų ir nepaisant draudimų, pagal kuriuos dėl saugumo mieste buvo leidžiama statyti tik medinius statinius. Po šio gaisro miesto gyventojai, nors ir pažeisdami taisykles, tačiau siekdami apsisaugoti nuo panašių nuostolių ateityje, naujai statomuose namuose pradėjo mūryti aklasienes.
Nukentėjo ir rotušė XVII a. pirmoje pusėje, vykstant Švedijos ir Lenkijos karui, buvo nutarta sustiprinti ir Klaipėdą. Nors miestą apjuosė pylimai, už jų ribos priemiesčiuose likę namai griaunami nebuvo, juose ir toliau buvo gyvenama. Tačiau, prasidėjus priešo puolimui, šių pastatų gyventojai turėjo per šešias valandas pasitraukti, o palikdami namus, juos padegti. Mieste gyvenę žmonės, be pusmečio maisto atsargų, turėjo namuose laikyti odinius kibirus, priešgaisrinius kablius ir rankines pompas – priešgaisrine sauga reikėjo rūpintis kiekvienam. Vėliau, kaip gaisrų prevencija, atsirado draudimas miesto viduryje statyti sandėlius – juos imta perkelti prie Danės; miesto teritorijoje esančiuose tvartuose leista turėti pašarų atsargų tik vienai dienai, o namuose uždrausta laikyti didesnes lengvai užsidegančių medžiagų atsargas5. Kurį laiką, iki XVII a. pabaigos, Klaipėdos miestą aplenkdavo didesnės nelaimės – epidemijos ar gaisrai, tik 1623 m. Odų gatvė smarkiai nukentėjo nuo ugnies. Vėliau, 1660 ir 1669 m. nuo jos nukentėjo tvirtovė, o 1667 m. degė priemiestis bei alaus darykla ir kepykla. Deja, ramybė baigėsi 1678 m. lapkričio 19 d., kai Klaipėdą užpuolė švedai. Klaipėdos tvirtovės gubernatorius, vykdydamas prieš 50 metų paskelbtus nurodymus, įsakė padegti namus Krūmamiestyje ir Vitėje. Tačiau dėl stipraus vėjo ugnis persimetė ir į miestą, tam nesutrukdė net Danė. Visa Klaipėda, išskyrus kelis pastatus, sudegė. Bet galbūt liepsnojantis miestas sukėlė sunkumų puolantiesiems ir padėjo atsilaikyti tvirtovei, kuri nenukentėjo, o švedai nužygiavo toliau į pietus. Šio gaisro metu nukentėjo ir prieš beveik šimtmetį statyta rotušė, kuriai nepadėjo net tai, kad ji buvo mūrinė. Nors norėta rotušę, kaip svarbų reprezentacinį pastatą, atstatyti toje pačioje vietoje, tačiau dėl lėšų trūkumo buvo įsigytas toliau esantis ne itin tinkamas sklypas. ► 61