370 Nr. 114

Page 1

2022 gegužė #114

PRIEŽASTIS PABUSTI KLAIPĖDOJE 05.17–06.22 TheATRIUM DOMINYKAS VAITIEKŪNAS IR VISI JO „100 AŠ“

MĖLYNOS KELNYTĖS GELTONAIS TAŠKELIAIS RAŠYTOJA IEVA TOLEIKYTĖ: JAUDULYS – GERAS ŽENKLAS

Gedimino Pranckevičiaus iliustracija

VENECIJOS MENO BIENALĖ: PRATRŪKO SKAUDULIAI, LAIMĖJO MOTERYS


VILNIAUS F E S T I VA L I S 202 2

MUZIKA KURIA PASAULĮ

06 4–28

L I E T U VO S N AC I O N A L I N Ė S F I L H A R M O N I J O S D I DŽ I OJ OJ E S A L Ė J E

Birželio 4 d., šeštadienį, 19 val.

Birželio 17 d., penktadienį, 19 val.

Vilniaus festivalio pradžios koncertas

Veidrodžių kambarys. Emiliano Gonzalez Toro, Anders Dahlin, „I Gemelli“

Muzikos viršūnių susitikimas Vilniuje LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS OSLO FILHARMONIJOS CHORAS (Norvegija) Solistas ALEXANDER GADJIEV (fortepijonas; Italija, Slovėnija) Solistai VERA TALERKO (sopranas), MARIANNE BEATE KIELLAND (mecosopranas, Norvegija), JUOZAS JANUŽAS (tenoras), HÅVARD STENSVOLD (bosas, Norvegija) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS F. Chopin, W. A. Mozart

Birželio 7 d., antradienį, 19 val.

Dar apie Beethoveno genijų. Antti Siirala, Vassilis Christopoulos ir LKO LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas ANTTI SIIRALA (fortepijonas, Suomija) Dirigentas VASSILIS CHRISTOPOULOS (Graikija) G. Rossini, L. van Beethoven, F. Mendelssohn

Birželio 10 d., penktadienį, 19 val.

Ne tik Godowsky. Mūza Rubackytė ir Dmitri Makhtin MŪZA RUBACKYTĖ (fortepijonas; Lietuva, Prancūzija, Šveicarija) DMITRI MAKHTIN (smuikas, Olandija) J. Brahms, L. Godowsky, K. Szymanowsky

Birželio 12 d., sekmadienį, 19 val.

Dangiškoji skraistė KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS ŠIAULIŲ KAMERINIS ORKESTRAS „CAMERATA SOLARIS“ Solistas MINDAUGAS BAČKUS (violončelė) V. Čepinskis, J. Tavener

Birželio 15 d., trečiadienį, 19 val.

Baroko ansamblis I GEMELLI (Šveicarija) Solistai: EMILIANO GONZALEZ TORO (tenoras, Šveicarija), ANDERS DAHLIN (tenoras, Švedija) V. Calestani, F. Turini, B. Marini, A. Falconieri, D. Castello, N. Sabbatini ir kt.

Birželio 19 d., sekmadienį, 19 val.

Premjeros laukimas. Sergej Krylov, LKO ir „Giunter Percussions“ LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistas ir dirigentas SERGEJ KRYLOV (smuikas) Ansamblis GIUNTER PERCUSSION Ž. Martinaitytė, N. Campogrande, G. Bizet–R. Ščedrin

Birželio 22 d., trečiadienį, 19 val.

Pasaulinės šlovės baritonas Thomas Hampsonas dainuoja ir diriguoja Gustavą Mahlerį LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas ir dirigentas THOMAS HAMPSON (baritonas, JAV) G. Mahler

Birželio 28 d., antradienį, 19 val.

Kelias į žvaigždes. Charles Dutoit, María Dueñas ir LNSO LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė MARÍA DUEÑAS (smuikas, Ispanija) Dirigentas CHARLES DUTOIT (Šveicarija) O. Respighi, F. Mendelssohn, C. Debussy, I. Stravinskij

Festivalio rengėjai turi teisę keisti koncertų programas ir jų atlikėjus.

Bacho apoteozė. Andrius Žlabys ANDRIUS ŽLABYS (fortepijonas; Lietuva, JAV) J. S. Bach

Festivalio rengėjai:

Vilniaus festivalio 2022 programa

Partneriai:

Bilietus platina

Vilniaus miesto savivaldybė

www.filharmonija.lt


#114 NUMERIO BENDRADARBIAI: freepik.com iliustracija

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

KAI DU PLIUS DU NELYGU KETURI „Laisvė yra laisvė sakyti, kad du plius du yra keturi. Jei tai pripažįstama, visa kita aišku savaime“, – tie, kurie skaitė George‘o Orwello kūrinį „1984“ (vertė Virgilijus Čepliejus), šių eilučių, kurias distopinio romano pagrindinis herojus Vinstonas Smitas užsirašė savo dienoraštyje, turėjo nepamiršti. Ukrainą agresyviai užpuolusioje rusijoje (leisime ir toliau sau rašyti šios šalies pavadinimą ne pagal taisykles) du plius du yra kas tik nori, bet ne keturi. Propagandos malūno girnos mala be perstojo, o jas įgarsinančių lūpų savininkai paprastą aritmetinį veiksmą pavertė lygtimi su daug nežinomųjų, todėl ir patys nuolat painiojasi savo meluose. Liūdniausia, kad šios melo upės vis dar teka ne tik į rusijos, bet ir mūsų šalies piliečių galvas, nepaisant to, kad daugelis rusiškų TV kanalų tapo neprieinami. Interneto neuždarysi – tokiu atveju patys taptume panašūs į rusiją, kur net feisbukas pripažintas ekstremistine platforma. Nepaisant to, rusai mielai naudojasi feisbuku ir padeda savo propagandininkams plauti smegenis, platindami jų „kūrybą“ po visą pasaulį. Ir toji „kūryba“ apima ne tik karą, bet ir gyvenimo vertybes. Turbūt kiekvieno giminėje yra žmogus, kuriam tos rusiško pasaulio „vertybės“ yra nesvetimos. Pavyzdžiui, noras paauklėti žmoną kumščiais ar LGBT bendruomenės narių vadinimas ligoniais. Šitie dėdės ir tetos neretai yra varomoji rusų propagandininkų jėga. Tokiems net atlygio nereikia mokėti – jie su malonumu kariauja internete už „normalias šeimas“, o išjungę feisbuką aiškinasi santykius kumščiais arba eina į kairę. Grįžkime prie G.Orwello. „Jie nesukils, kol nepasidarys sąmoningi, bet sąmoningi jie gali pasidaryti tik tada, kai sukils“, – dar viena Vinstono Smito mintis iš dienoraščio, kuri mums primena, kad nekovodamas už savo teises gyvensi primato, o ne žmogaus gyvenimą. Ir nesvarbu, kokios tai teisės, –

į savo laisvę, kalbą, istoriją, padorią pensiją ar mylėti tos pačios lyties asmenis. Apie sąmoningumą interviu kalba ir vienas mūsų šio numerio herojų – aktorius, dainininkas, muzikos autorius Dominykas Vaitiekūnas, kuris nepabijojo atsiskleisti visuomenei, kad yra homoseksualus ir už savo teises kovoja net scenoje. „Manau, kad LGBT yra labai svarbi tema, nes esame įstrigę tokioje situacijoje, kai žmonės, kurie supranta situaciją, jau pradeda pavargti nuo šios temos. Pavyzdžiui, aš irgi norėčiau, kad apie tai jau nebebūtų kalbama, bet mūsų tiek visuomenės supratimas, tiek įstatymai, tiek emocinė aplinka yra nedraugiška LGBT žmonėms. Mes vis dar turime daugybę įstatymų nuostatų, kurios yra paremtos, mano galva, žalingais įsitikinimais, demonizuojančiais LGBT žmonių gyvenimą“, – sako jis. Debiuto rubrikoje – rašytoja Ieva Toleikytė, kurią galima drąsiai vadinti profesionalia ir sėkmės lydima debiutante: dar 2009 m. ji laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą su apsakymų rinkiniu „Garstyčių namas“ (įvertintą Kazimiero Barėno premija), vėliau į lietuvių kalbą ėmė versti danų grožinę literatūrą, 2019 m. išleido poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“ (laimėjusią Jaunojo jotvingio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijas), o greitai pasirodys knyga vaikams „Kepurėje žvaigždė“. Džiaugiamės galėdami supažindinti jus su festivalio „Optimismo“, įrašyto į „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kalendorių, viešnia Corin Ileto, filipiniete-australe elektroninės muzikos prodiusere, kompozitore ir atlikėja. Šiame numeryje pateikiame naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgas. Gero skaitymo ir iki susitikimo birželį! Jūsų „370“

GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA GRETA SIRVIDAITĖ MENO DEGUSTATORĖ IR RAŠYTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Gedimino Pranckevičiaus iliustracija

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 370.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #114, gegužė, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi


DOMINYKAS VAITIEKŪNAS IR VISI JO „100 AŠ“

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Justo Valinsko ir Joanos Suslavičiūtės (iš koncertų)

Ekspresyvus ir nenustygstantis vietoje nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios su „Liūdnais slibinais“ Dominykas Vaitiekūnas balandį pristatė naujausią savo darbą „100 aš“. Susitikome su Dominyku pasikalbėti apie naująjį albumą, aptarti jame pristatomų personažų ir vienų kitiems klijuojamų etikečių. Vidinis darboholikas Arklys, nuvargęs ir prasmės niekur nebematantis Zuikis, kiekvieną žingsnį kritikuojantis vidinis kritikas, gerasis ir laiptininis vidiniai marozai, propagandistas ir dar daug kitų asmenybės elementų. Kiekvienas turime skirtingų savęs dedamųjų, o albume ir koncertuose D.Vaitiekūnas pristato savąsias.

– Papasakok, kaip gimė albumas ir visi 100 tavųjų aš, kuriuos jame išgirsime? – Atėjo pirmasis karantinas. Tuo metu negalėjau nieko daryti ir savęs paklausiau, ką labiausiai norėčiau veikti. Supratau, kad tai – autorinė kūryba. Užėjau pas Rolandą Venckį-Innomine į studiją ir paprašiau būti mano naujo albumo muzikos prodiuseriu. Iš pradžių dar nebuvo koncepcijos, o daugiau kūrybinis kelias, kaip galėčiau sujungti prieš tai buvusias kūrybines praktikas ir kartu tęsti ir gryninti savo kūrybinį / muzikinį identitetą. Kai bandžiau sau atsakyti į klausimą, kas aš esu, supratau, kad mane apibrėžia toks vidinis emocinis ir gyvenimo veiklų tirštumas. Išsitraukiau iš stalčiaus vieną eskizą, kuriame buvo parašytas priedainis – „Aš savo pradžia ir savęs pabaiga. Ir nieks manęs iš manęs neatims. Nebent tu norėtum, bet aš neatiduosiu...“ ir pagalvojau apie tą konceptą, kad kiekvienas mes gyvenime turime daug skirtingų vaidmenų, kuriuos suderinti kartais būna labai sunku. Mes patys nežinome, kiek turime neišbandytų ir neatskleistų asmenybės elementų. Man vienas pagrindinių dalykų gyvenime ir dažnas apmąstymų momentas – kontrastai ir asmenybės nevientisumas. Kita vertus, yra siekis save matyti kaip vientisą žmogų ir turėti kuo mažiau vidinių konfliktų. Albumas „100 aš“ išplaukė iš to apmąstymo, kaip suderinti tuos skirtingus elementus. Nusprendžiau rašyti dainas apie tai, kad aš esu sudarytas iš labai skirtingų kampų, norėjosi, kad tos dainos būtų kiek įmanoma apie mane, bet kartu ir kažkoks žaidimas. Tai, kuo galėčiau pasidalyti su kitais, – kažkokiais paradoksais, pastebėtais dalykais, kažkuo, kas žmonėms būtų artima. Išsikėliau dar vieną uždavinį – nepaversti to sunkia terapija, o leisti žaidybiškumui eiti į priekį. Taip gimė „100 aš“, kurį išleidau elektroninio albumo pavidalu.

4 // © 37O

– Pasirodė ne tik naujas tavo albumas... – Taip, pakeliui dar pasirodė penki vaizdo klipai. Pirmasis buvo filmuotas mano telefonu, kai keliavau Islandijoje. Viską filmavau pats, o Berta Tilmantaitė tapo montažo režisiere. Tuomet atsirado nostalgiškas klipas iš senų mano albumo nuotraukų dainai „Turtas“. Vėliau – klipas teminei mano albumo dainai „100 aš“, kuriame suvaidinau skirtingus charakterius. Tada ir atsirado personažai, nes mums su komanda pasirodė šmaikštu, jei bandyčiau suvaidinti ir savo vidinį kritiką, ir darboholiką, ir nusivylusį žmogų kiškio kostiumu, ir festivalininką, kuris nori tik į afterius eiti... Tada atsirado klipas „Galva į sieną“ su


šokančiu grafičiu ant Vilniaus sienų ir galiausiai paleidome absurdo animacijos klipą „Varau Kaip Arklys“, nes jis geriausiai atspindi mano dabartinį gyvenimą. Į sceninę programą dar labai norėjau įtraukti keletą „Liūdnų slibinų“ dainų, kurios man vis dar skamba, yra artimos ir apie mane. Įtraukiau mano alter ego Vitalijaus Špokaičio kūrinių ir specialų numerį apie toksiškus santykius. Norėjosi „100 aš“ papildyti kitais sceniniais pasirodymais ir patikrinti, kaip šis muzikinis ir asmenybių koliažas gali sutilpti vienoje scenoje. – Kiek naujų savęs, kurių dar nebuvai pažinęs, atradai kurdamas albumą? – Man gal dabar atrodo aktualiausia vidinio marozo tema. Faina buvo suprasti, kad jų yra ne vienas. Yra gerasis marozas, kuris padeda protingai atskirti, kas svarbu ir kas nesvarbu gyvenime, ir nedaryti namų darbų, kai nereikia, bet mano vidinis pirmūnas labai nori juos daryti. Ir yra kitas, laiptininis marozas, kuris panikuoja, neturi kantrybės, varkes visokias suka, nes nori visko čia ir dabar. Be to, jam maga užkliudyti visus sutiktus laiptinėje ir sakyti: „Ką tu?“ Buvo pamąstymo, kiek manyje tai gyva, kiek tai buvo galbūt slopinama ir kaip iš moralinės pusės vertinu tuos dalykus. Man šie personažai atrodė labai nefaini, bet kažkaip reabilitavau marozo sąvoką savyje ir man tai yra tam tikras atradimas. Ypač dabartiniame karo kontekste, kai reikia susikaupti, man atrodo vidinis marozas sugeba įskiepyti ramybę, supratimą, kad kažkaip galėsime save apginti ir numalšinti tą pirmūnišką nerimą ir panikuojančius žmones manyje. – Kuo nusikalto zuikis? Jis – tas nusivylusio gyvenimu ir apatiško žmogaus veidas, o dainoje „Varau Kaip Arklys“ jis yra ta paskutinė stadija... – Zuikis nenusikalto... (Juokiasi). Kadangi visus įvaizdžius stengiausi sieti ir nekurti jų atsitiktinai, man atrodė svarbu rasti, kada mano gyvenime galbūt buvo toks personažas. Buvo gal 2010 m. ar 2011 m., kai atradau tą zuikio kostiumą. Zuikis su kancaru dantyse ėjo Vokiečių gatve per akciją „Išlaisvink vidinį žvėrį“, kuri buvo skirta festivaliui „Be2gether“. Atsimenu tą zuikio pojūtį. Man zuikis yra žmogus, kuris jaučiasi nusivylusiu klounu. Tas zuikio kostiumas man asocijuojasi su didžiausiu emociniu nuovargiu, neviltimi ir bejėgiškumu. Jeigu sėdžiu bejėgis ir atrodo, kad jau nieko negaliu padaryti ir nieko čia gero nebus, tai žinau, kad čia yra ta zuikio stadija, kai jaučiuosi kaip sumaltas netikras vištienos zuikis ir šią zuikio stadiją reikia pralaukti. Ji praeina. – Kaip manai, kurios albumo dainos labiausiai patrauks klausytojų dėmesį? Gal jau sulaukei atsiliepimų?

– Dar ne tiek daug laiko praėjo, bet... LGBT arba prijaučiantys lygioms galimybėms žmonės atkreipia dėmesį į dainą „Propagandistas“, nes į ją sudėjau visas klišes, kurias man siuntė internetu, ir ji yra ironiška, sarkastiška. Netgi sulaukiau poros komentarų, kad daina nepatogi ir kai kuriems žmonėms norisi ją išjungti. Tai čia yra labai gera reakcija. Vadinasi, ji veikia žmones. Taip pat „Varau Kaip Arklys“ ir „Kaupikas“ – daina apie daiktų kaupimą, kuri visiems atrodo atpažįstama ir žmonės sako, kad iškart mato savo senelius, tėvus, kai kurie ir save, mat nuo pokario ir sovietinio deficito laikų susiformavęs įprotis kaupti. Kad žmonės susitapatina, pamato save – labai svarbus elementas ir nuostabu, kai klausytojas ar žiūrovas apie tavo kūrinį sako: „Atpažinau, ką norėjai pasakyti.“ – Dainą „Propagandistas“ kūrei suorganizavęs apklausą apie LGBT stereotipus. Kas atsakymuose labiausiai nustebino? – Rengiau apklausas feisbuke ir instagrame. Labiausiai nustebino du faktai. Vienas – feisbuko apklausoje norėjau patikrinti, kiek LGBT žmonių atsakys viešai ant mano feisbuko sienos, kur tik­rai yra draugiška atmosfera. Mano liūdesiui, daug kas rašė privačias žinutes. Iš daugiau kaip 40 komentarų buvo gal vienas ar du, kuriuose nekvestionuodami drįso pasisakyti. Kitas dalykas – nustebino, koks skirtingas požiūris pačios LGBT bendruomenės į stereotipiškumą ir kiek yra skirtingų konceptų vertinant elgesį bei LGBT kultūros raiškos priemones. Bet labiausiai nustebino labai stipri nuostata, kad LGBT žmonės turi bendrų atpažinimo bruožų. Mano asmenine nuomone, nėra jokių bendrų bruožų, išskyrus potraukį tai pačiai lyčiai. Aš manau, kad tai yra etikečių klijavimas. Nebūtinai žmogus turi prisiklijuoti etiketę ar priskirti save sąvokai. Man atrodo, kad LGBT bendruomenė yra tiek pat skirtinga, kiek bet kuri kita bendruomenė.


Labai gaila, kad didesnė bendruomenės dalis arba žmonės, kurie galėtų patekti į tą skėtinę sąvoką, vis dar yra nematomi ir nekalba už save drąsiai. – Kaip manai, kodėl klijuojame tas etiketes? Net ir tau pristatant albumą buvo daugiau dėmesio LGBT etiketei ir truputį gaila, kad tu kaip kūrėjas tarsi likai antrame plane... – Manau, kad LGBT yra labai svarbi tema, nes esame įstrigę tokioje situacijoje, kai žmonės, kurie supranta situaciją, jau pradeda pavargti nuo šios temos. Pavyzdžiui, aš irgi norėčiau, kad apie tai jau nebebūtų kalbama, bet mūsų tiek visuomenės supratimas, tiek įstatymai, tiek emocinė aplinka yra nedraugiška LGBT žmonėms. Mes vis dar turime daugybę įstatymų nuostatų, kurios yra paremtos, mano galva, žalingais įsitikinimais, demonizuojančiais LGBT žmonių gyvenimą. Vis dar yra didelė kultūrinė ir socialinė atskirtis, labai prasta LGBT žmonių emocinė sveikata, didelė stigma, kai LGBT tėvai ir artimieji nesiryžta kreiptis pagalbos ir tėvams yra sudėtinga apie tai kalbėti savo aplinkoje. Tai didžiulė problema. Ir, kaip minėjau, psichologinė įtampa. Kai ilgą laiką tave laiko grėsme, tau nori nenori gali pavažiuoti stogas. Nežinau, ar turi būti tokių pavyzdžių, kaip mano, kai man su tuo susitvarkyti užtruko penkiolika metų. Labai tikiuosi, kad dabar – interneto ir pagalbos prieinamumo laikais – dabartiniams paaugliams arba jauniems žmonėms tai užtrunka gerokai trumpiau, bet vis dar yra daug slenksčių, kuriuos reikia peržengti. Dėl to man tai atrodo labai svarbu. Kiekviena didesnė ar mažesnė bendruomenė turi LGBT žmonių, tik apie tai nežino. Man dėl to irgi liūdna, nes kol LGBT žmonės nepradės už save kalbėti ir kol tikėsimės, kad už mus kažkas padarys, tol nepasieksime lygiateisiškumo. Suprantu, kad kiekvienas žurnalistas ar laidos kanalas turi savo interesą pakalbėti apie kažką, kas jiems aktualu ir už mano kūrybos ribų. Čia aš nematau nieko labai blogo. Aišku, norėtųsi, kad kūrėjo eteryje būtų daugiau, bet suprantu, kad, didelį dėmesį skiriant tekstui ir rengiant koncertą ne pagal įprastus kanonus, mano kūryba neskirta labai plačiai auditorijai.

Tiek su „Slabotkės Vyšnele“, kuri yra dokumentinė istorija, tiek su albumu „100 aš“ vis turiu sau priminti, kad viskas, kas vyksta kūryboje, nėra tiek rimta, kad reikėtų dėl to eiti iš proto, nors man tai beprotiškai svarbu. Tai yra mano realybė, kurioje gyvenu, – su tekstais, muzika, koncertais... Teatro kultūra Lietuvoje akcentuoja teksto ir jo kokybės svarbą, todėl man tai labai svarbu ir pats save dėl tekstų labai daug kritikuoju.

galiausiai, kaip visada, prirašiau per daug. Tada reikėjo nuspręsti, kuris posmelis geresnis. – Esi aktorius ir nei su „Liūdnais slibinais“, nei dabar nuo teatrališkų pasirodymų nenutolsti. Ką teatras davė tavo autorinei kūrybai? – Kaip žmogui – suvokimą, kad viskas yra sąlygiška. Mes galime kurti arba žaisti su labai daug formų, bet turinys vis tiek gali likti toks pat. Kaip scenos menų atlikėją, teatras išmokė dramaturginių struktūrų, profesinių įpročių ir ir pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių, todėl aš negaliu į muziką žiūrėti tik kaip į muziką. Kitas dalykas – išmokė to žaidybinio požiūrio.

6 // © 37O

– Žodžiai tau labai svarbūs. Kaip gimsta tavo tekstai? – Man svarbu, kad tekstas nuo pradinės minties būtų subrandintas, kad galėčiau kuo trumpesniais sakiniais pasakyti kuo daugiau. Kartais dėl to atsiranda tirštumas. Tekstus kuriu ilgai ir labai įvairiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, aš žinojau, kad rašysiu dainą apie savo vidinį darboholiką, kuri vadinsis „Varau Kaip Arklys“. Užsirašiau šią frazę, o priedainis į diktofoną buvo įrašytas gal prieš metus. Visada stengiuosi neprievartauti ir, jeigu yra įmanoma, dar palaukti, kad tekstai sulauktų savo progos. Na, ir atėjo „Arklio“ eilė. Buvau jau įrašęs dalį albumo dainų, pagal grafiką nuėjau į studiją ir paprašiau savo prodiuserio beat‘o, tada su gitaristu padarėme keletą gitaros sketch‘ų... Aš jau tada rašiau tekstą ir ieškojau paradoksų, ko nespėsiu padaryti, o žmonėms faina. Taip lipdžiau tekstą ir

Joanos Suslavičiūtės nuotr.

– Kokia tavo auditorija arba tavo klausytojas? – Manau, kad turintis emocinį intelektą. Tai gana jautrūs ir savo jautrumą suprantantys klausytojai. Turiu nuojautą, kad tai matę gyvenimo ir tą matymą šiek tiek pavirškinę žmonės. Man gal tai labiausiai apibrėžia mano klausytoją – kažkoks emocinis patyrimas ir emocinis intelektas.

– Tavo kūryboje daug žaidimo (kaip minėjai) ir ironijos. Kas dar kūryboje tau svarbu? Kokie tie kertiniai dalykai? – Galbūt tiesa apie save. Jeigu jaučiu, kad sukūriau kažką, kas visai ne apie mane, tai to žiūrovai niekada neišvysta. Dar viena mano kūrybinių nuostatų – jei tai gali žmonėms prašviesinti kažkokią gyvenimo dalį arba žmonės gali susitapatinti ir nesijausti tokie vieniši, tuomet yra prasmė. Jeigu kūryba yra tik dėl grožio, estetikos arba tik šou dėl šou – tuomet ji nereikalinga. Tai tie kertiniai dalykai turbūt būtų TIESA, kuri yra apie mane, ir ŠVIESA, nes aš taip suprantu kūrėjo kelią – kad žmogus kažkaip turi nešti šviesą. Man, kaip kūrėjui, norisi būti prie žmogaus, ne prie estetikos ar formų. Man atrodo, kad darau tai, ką geriausiai suprantu ir išmanau, – koncentruojuosi į tekstą, vidinius charakterius ir stengiuosi pasidalyti savo atradimais, fantazijomis ir žaidybine vaizduote. – Kokie planai ir projektai laukia artimiausiu metu? – Vasarą planuojame koncertus su „100 aš“ albumu tiek uždarose, tiek lauko erdvėse. Vasarą su kolegomis organizuojame muzikos kūrimo dirbtuves kurtiesiems, kur rašysime dainą, paremtą gestų kalba. Kurtieji patys rašys tekstą, paskui aš jį adaptuosiu girdintiesiems. Per du vasaros savaitgalius ketiname parengti muzikinį pasirodymą, kurį pristatysime rudenį. Rudenį grįš ir „Slabotkės Vyšnelė“. Labai tikiuosi, kad atsiras ir kitų netikėtų posūkių, nes kurti ir būti tarp kuriančių žmonių man labai patinka.



Rašė Giedrė Ivanova

Ievą Toleikytę galima drąsiai vadinti profesionalia ir sėkmės lydima debiutante: dar 2009 m. ji laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą su apsakymų rinkiniu „Garstyčių namas“ (įvertintą Kazimiero Barėno premija), vėliau į lietuvių kalbą ėmė versti danų grožinę literatūrą, 2019 m. išleido poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“ (laimėjusią Jaunojo jotvingio, Zigmo GėlėsGaidamavičiaus premijas), o greitai pasirodys knyga vaikams „Kepurėje žvaigždė“. Visos Ievos knygos skirtingos, bet įdomios, įtraukiančios, gilios. Kaip ir pokalbiai su ja – įsitikinkite patys.

RAŠYTOJA IEVA TOLEIKYTĖ: JAUDULYS – GERAS ZENKLAS 8 // © 37O

– Labas, Ieva! Kaip įdomu ir simboliška būtent su tavimi pasikalbėti apie pirmus kartus. Visų pirma dėl tavo vardo: juk Ieva – apskritai pirmasis moteriškas vardas ever. Ką jis reiškia tau? – O, nesitikėjau tokio klausimo! Iš tiesų šis vardas man kelia savotiškų jausmų, nes Ieva – ne tik pirmoji moteris, bet ir antras žmogus, – juk pirmiau buvo Adomas, o Ieva – toks antrinis produktas. Be to, ji kalta dėl žmonių išvarymo iš rojaus ir dar baisi gundytoja. Tai man, švelniai tariant, svetima. Šis vardas nuolat primena krikščionybę ir apskritai kultūrinį kontekstą, kuriame atsiradau, bet man dažnai norisi jam prieštarauti, maištauti. Ironiška, nes toks požiūris turbūt iš esmės ieviškas. Žiūrint kasdieniškiau, šis vardas man atrodo anonimiškas, nes mano kartoje – begalė Ievų, reikia pasistengti, kad tave įsimintų. Dabar vardas neteko savo populiarumo ir gal po kokių 40 metų skambės kaip tipiškas bobučių vardas (šypsosi). – Kuris iš tavo puikių literatūrinių debiutų – apsakymų rinkinys, vertimai, poezija, knyga vaikams – tau pačiai įsiminė labiausiai? Kuriam žanrui idėjos pasidavė lengviausiai? – Kiekvienas debiutas maloniai gąsdina. Visos trys knygos man svarbios, jos labai skirtingos. Pirmą rašyti buvo labai lengva, dar neturėjau patirties, tad pats faktas ir pojūtis, kad

galiu kažką sukurti, darė didžiulį įspūdį. Jaučiausi kaip tik­ ras talentas, nebuvo stabdžių. Antrą knygą rašiau jau iš visai kito taško, jaučiausi kaip nevykėlė, kūrybiškai nepajėgi ir neįdomi. Eilėraščių vertę suvokiau tik vėliau, praėjus šiek tiek laiko; tada pradėjau mąstyti apie rinkinio koncepciją, lipdyti tekstus į visumą. Pasaką vaikams rašiau su panašiu džiaugsmu ir užsidegimu kaip pirmus apsakymus mokykloje. Buvo labai smagu pasakoti apie grybus ir gamtą. Rašydama jaučiau, kad nieko nevaidinu, tiesiog esu savimi. Tai suteikė lengvumo. – Viename interviu esi sakiusi, kad abi debiutinės tavo knygos gana keistai susijusios: išpažintinei artima poezija yra tarsi fikcinių, daugiau vaizduote paremtų apsakymų antitezė. Įdomu, kad tai, mano galva, atskleidžia ir pirmieji knygų sakiniai: „Aš gyvenu garstyčių spalvos daugiabutyje, ir šią istoriją reikėtų pasakoti spausdinant mechanine mašinėle ant rusvo popieriaus“ („Garstyčių namas“) ir „Širdies sieną sudaro trys sluoksniai: vidinis širdies dangalas, išklojantis prieširdžių ir skilvelių vidų (vidinis sluoksnis), raumeninė širdies skilvelių ir prieširdžių sienelė (raumenynas) bei širdiplėvės vidinis lapas (išorinis sluoksnis)“ („Raudonas slidus rūmas“). Apsakymų rinkinio pradžioje pripažįstama, kad čia bus pasakojamos istorijos, o eilėraščiuose tarytum

Lauros Vansevičienės nuotr.

>> DEBIUTAS

atveriama sava (?) širdis. Ar abi knygas iš tiesų pradėjai rašyti nuo šių sakinių, o gal jie ant parengtų tekstų nutūpė paskutiniai? – Sakinys apie garstyčių spalvos daugiabutį iš tiesų pirmas mano rimtos kūrybos sakinys. Dėl to norėjau dėti tą apsakymą į knygos pradžią, nes tuo sakiniu man tarsi atsirakino apsakymų pasaulis. Poezijos knygą dėliojau kitaip, bandžiau įvesti dramaturginę liniją, nesilaikiau chronologijos, stengiausi taip sumontuoti tekstus, kad norėtųsi skaityti toliau, kad iš jų išeitų kažkoks didesnis pasakojimas. Epigrafą apie širdies sandarą radau, kai jau dėliojau knygą ir ieškojau struktūros. Jis labai tiko, nes leido spėti, kad knygoje bus daug atvirai kalbama apie jausmus, tačiau nesaldžiai, bet kone anatomiškai, fiziškai. Svarbiausia pradedant necenzūruoti savęs, leisti rašyti blogai, leisti rašyti bet kaip, leisti sau rašyti taip, kaip dar nerašiau. – „Raudono slidaus rūmo“ asmeniškumą grindžia ne tik lyrinės subjektės dominavimas („Garstyčių namo“ apsakymuose esama ir pasakotojo, ir pasakotojos), biografinės detalės, bet ir pačioje knygos pradžioje įterpta tavo vaikystės nuotrauka. Kodėl pasirinkai būtent šią fotografiją? – Ta fotografija pati įšoko knygon. Rankraštis buvo jau baigtas ir perduotas knygos dailininkei Deimantei Rybakovienei. Vieną dieną kažko ieškojau tėvų namuose ir vartydama seną nuotraukų albumą pamačiau tą fotografiją, viduje iškart cinktelėjo, kad čia – knygai! Labai patiko keli elementai: kad nuotrau-


– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymą, įrodymą, kad gali viską, darbą, laisvalaikio praleidimą ar dar ką nors? – Riziką. Darai dar nežinodamas, kaip reikia daryti. – Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą? – Ambicijų neturiu, gan kukliai vertinu savo gebėjimus, ne kartą nusivyliau, kai turėjau didelių ambicijų ir užmojų, bet norėčiau kada nors parašyti siaubo ap-

ka ryškiai žalia, nes sėdžiu vasarą žolėje (knygoje šito nematyti), kad šalia manęs guli celofaninis maišelis ir netyčia sufokusuotas būtent jis, o ne mano veidas (vienas kertinių knygos tekstų yra būtent apie plastikinį maišelį), ir kad esu natūrali, nevaidinu, iškritusiais dantimis, dar, sakyčiau, net ne mergaitė, o tiesiog vaikas, jausmų pasaulio pradžia. Taip pat knietėjo pabrėžti knygos asmeniškumą. Joje rašau apie save. – Tavo eilėraščiuose apskritai nemažai įdomių ir kartais netikėtų vizualių ir garsinių detalių: išretintas žodžių šriftas, specifinis jų išdėliojimas lape, perbraukimai, prasmę keičiantys ar ją pildantys skliaustai, muzikinių gaidų citata ar užrašytų žodžių dinamiką aštrinantis raidžių pakartojimas („cyp cyyp, cyp cyyyyp!“ ar „ak, tas klyksmas: Aaaahhrhahhrrhahrhhha!“). Tokie eilėraščiai kviečia į juos žiūrėti, girdėti ar ištarti, netgi paliesti – viršelyje pavaizduotas raudonas rūmas išties slidus. Kiek ši skirtingų jutimų sintezė svarbi būtent tavo poezijai, tavo kūrybai? – Juslės man visada rūpėjo. Jau seniai galvojau, kad viena pagrindinių užduočių gyvenant yra išmokti pajausti pasaulį, pastebėti savo aplinką. Svajodavau taip parašyti, kad skaitytojas fiziškai kažką pajustų, kad pašiurptų oda, kad užvertęs knygą pradėtų atpažinti įvairiausius kvapus ir pojūčius. Iš vienos pusės, knygos atrodo labai toli nuo gamtos, o man norėjosi (ir tebesinori) rašant priartėti prie jos. Tie vizua­ lūs ir garsiniai elementai yra vienas iš būdų įaudrinti jusles. Tai turi ir labiau praktinį paaiškinimą. Tuo metu, kai ra-

Aistės Šivytės nuotr.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn? – Suvokimas, kad mirsiu. Suprantu, kad reikia veikti dabar, nelaukti, kol bus tobulos aplinkybės. Įkvepia gamta, gyvūnai, literatūra, menas, labai motyvuoja kai kurie žmonės, jų šiluma, dosnumas, apsiskaitymas, humoro jausmas, smalsumas. Tikiu pokyčiu, tuo, kad kiek­ vienas žmogus daro pokytį pasaulyje. Apskritai stengiuosi vis pakurstyti vidinę ugnelę, imtis darbų ar veiklų, kurie, mąstant racionaliai, atrodo trenkti ar beprasmiai, bet suteikia gero jaudulio. Kai ugnelė yra, viskas juda į priekį. Dar jaučiu pareigą paminėti geležies atsargas organizme; motyvacija dažnai susiveda į kūno chemiją ir poilsį.

sakymą ir detektyvinį romaną. Manau, būtų šaunu! – Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio? – Suprasti, kad jaudulys – geras ženklas. – Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti ir publikuotis, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo (skaitytojų, kritikų, kitų rašytojų, tėvų, paties gyvenimo, draugų, o gal savęs pačios)? – Neseniai dėl „Sodros“ reikaliukų ieškojau savo pirmos publikacijos respublikinėje spaudoje. Tai buvo apsakymas, o man – septyniolika metų. Labai džiaugiausi ta publikacija, atsimenu, kaip atsinešiau laikraštį į barą parodyti savo simpatijai barmenui. Dabar ta publikacija kelia man šypseną, neprisiverčiau perskaityti to apsakymo, žinau, kad jis naivus. Ko tikrai nesitikėjau jį siųsdama – kad šalia apsakymo išdygs anoniminio kritiko komentaras, kuriame mano tekstas bus sumaltas į miltus! Kritikas rašė, kad akivaizdu, jog prisižiūrėjau Miyazakio ir viską nemokšiškai perkėliau į tekstą. Aš, žinoma, net nežinojau, kas tas Miyazakis, bet atsakyti negalėjau. Buvo bjauru, bet tai manęs nesustabdė (juokiasi).

šiau tuos eilėraščius, dainavau grupėje, paskui grupė iširo, o man vis dar norėjosi performinti ant scenos, parodyti balsą. Kalbant apie klyksmą – dabar visai nenoriu skaityti to eilėraščio, nes nebejaučiu poreikio rėkauti, bet tada labai reikėjo atrasti savo galią per balsą, kad štai – galiu surikti ant scenos, galiu išgąsdinti ir paskui nuraminti. Rašydama prozą tokių elementų naudoju mažiau, nes ji skirta skaityti vienumoje. – Kiekvienas tavo eilėraščio pavadinimas jau pradeda plėtoti teksto mintį, oponuoja jai, ją kvestionuoja, kartais, bet tik iš pirmo žvilgsnio, net atrodo, kad yra ne į temą. Ši įtampa tarp teksto ir jo pavadinimo (iš)sprendžiama kiekvieno skaitytojo galvoje. Ar rašymo procese galvoji apie numanomą skaitytoją ir koks jis turėtų būti? – Skaitytojas man labai svarbus, rašydama siekiu ryšio, bet kad tai galėtų įvykti, turiu pamiršti skaitytoją, kad nesusikaustyčiau. Pavadinimus dažniausiai sugalvoju jau parašiusi eilėraštį, kai redaguoju ir pati pradedu interpretuoti tekstą. Kadangi toje knygoje daug atviro, net tiesmuko kalbėjimo, mačiau pavojų, kad ji gali pasidaryti plokščia. Pavadinimai skirti tiems skaitytojams, kurie iš poezijos nori daugiau, kurie mėgsta interpretuoti, ieškoti sąsajų. Aš pati esu tokia skaitytoja, todėl kartais tyčia duodu keistą, atrodytų, kvailą pavadinimą, nes noriu daugiau įtampos, kad nebūtų visur ta pati giesmelė, atsirastų daugiau balsų, prieštaravimų. Kartais pavadinimas padeda įvesti į tekstą papildomą sluoksnį, duoda tūrio. Bent tokia mano intencija. – Kas tampa pirmuoju tavo dar nepublikuotų tekstų skaitytoju? Esi sakiusi, kad, kai tik pradėjai rašyti, tavo kūrybą tėtis siuntė tokiems grandams kaip Icchokas Meras, Vanda Zaborskaitė. Kieno nuomonė, kritika tau svarbiausia ir įdomiausia dabar? – Dabar jau neskubu dalytis, saugau tekstus, ypač tuos, kurie dar nebaigti, žali, gemalo stadijos. Jei nepasitikiu ar dvejoju teksto verte, duodu paskaityti žmogui, su kuriuo gyvenu. Jis – literatūros tyrinėtojas, mokslininkas, jautrus skaitytojas. Žinau, kad pasakys tiesą. Tačiau kuriant tiesos visai nesinori, kaip vaikas trokštu tik liaupsių ir susižavėjimo, skatinimo rašyti toliau. Dabar jau išmokau atskirti, kada tinkamas laikas kritiškai įsivertinti, o kada tai daryti per anksti. Publikavus

būna smalsu sužinoti skaitytojų nuomonę. Mano knygos negali ir neturėtų patikti visiems. Man svarbi literatūros kritikių nuomonė, nes jos (dažniausiai tai jos) mato knygą platesniame (teoriniame) kontekste, tai žmonės, kurių lengvai nenustebinsi. Tačiau rūpi ir paprasto skaitytojo reakcija. Sujaudinti, suvirpinti visai nepažįstamą žmogų vis dėlto įspūdinga. Pati skaitydama ieškau to sudrebinimo – emocinio, estetinio, intelektinio. – Kiek tau reikšmingos gautos ir, neabejoju, dar būsimos premijos? – Man svarbi Jaunojo jotvingio premija, kurią gavau už poezijos debiutą. Šią premiją skiria patys poetai, ji nėra tokia formali, neturi biurokratijos auros. Nuoširdžiai apsidžiaugiau ir nustebau ją gavusi, nes kai pradėjau rašyti eilėraščius, jaučiau, kad poetams keliu įtarimų. Suprantu, kad premija nėra objektyvi tiesa apie vieno ar kito žmogaus kūrybą. Tai šiek tiek loterija. Kartais būna daug gerų knygų ir tik vienas apdovanojimas, o kartais nėra kam jo skirti, bet reikia. Mokyk­loje buvau pirmūnė ir tikėjau premijomis, apskritai troškau įvertinimo. Dabar žiūriu į tai praktiškiau, kaip į piniginę pagalbą. Rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai ir tyrinėtojai dažnai atlieka titanišką darbą už simbolinį atlygį, nes Lietuvoje kultūra dar dažnai suvokiama kaip gyvybiškai svarbus, bet nemokamas, savaime atsirandantis dalykas – kaip saulės šviesa, oras ar vanduo. – Nuolat skaitai, verti knygas, nuo vasaros dirbi knygyne, rašai. Ar nepavargsti nuo literatūros, žodžių? Jei taip – ką tuomet veiki? – Žiūriu detektyvinius serialus, o jei turiu daugiau jėgų, einu paplaukioti į baseiną, pasivaikščioti po gamtą. Šį mėnesį renku šiukšles, kol viskas nesulapojo. Žiauriai gera veikla – nuo maišų tampymo išpila prakaitas, prisibūnu lauke, klausau paukščių, iš karto matyti rezultatas, išsivalo galva, ateina idėjų. Šalia mano namų yra nemažas gamtos plotas: daug medžių, krūmynų, kalvų ir pievų, pilna paukščių, ateina stirnų, dygsta briedžiukai ir avižėlės, tokie pavasariniai grybai, kvepiantys sausainiais. Man tas gamtos gabalas – kažkoks stebuklas. Dar labai mėgstu grybauti, kurti laužą.


>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Clarice Lispector

Virginie Despentes

Iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Baltos lankos, 2022

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Baltos lankos, 2022

ŽVAIGŽDĖS VALANDA

Trumpa šilkverpio istorija. Skaitytojas stebi, kaip prieš akis verpiamas švelnus, smulkiausių, duriančių plaušelių turintis šilko siūlas. Šio trumpo prozos kūrinio kalbą įmanoma išgyventi kone fiziškai, su visais jos stabčiojimais ir užbuksavimais. Vienas tų atvejų, kai tikrai veikia iškalbios tylos instrumentas, skambantis tarp eilučių („Prisiekiu, ši knyga parašyta be žodžių. Tai nebyli fotografija. Ši knyga – tyla. Ši knyga – klausimas“ (p. 16). Rodrigo S.M., mįslingo knygos pasakotojo, svarstymai ir dvejonės (kaip parašyti šią paprastą istoriją?) pamažu ir skausmingai materializuojasi į efemerišką, tartum iš užgesusių žvaigždžių dulkių supustytą merginos Makabėjos, esančios vienos „iš tūkstančių tokių“ (p. 12), pavidalą. Sukuria jos skurdaus gyvenimo kokoną, kuris tiek pat tuščiaviduris, kiek ir

pribloškiantis savo šviesia pilnatve („Didžiąją laiko dalį ji, pati to nesuvokdama, praleisdavo tuštumoje, kuri užpildo šventųjų sielas. Ar ji šventoji? Ko gero. Nežinojo, kad medituoja, nes nežinojo, ką reiškia tas žodis“ (p. 41–42). Visas kuklios ir naivios, likimo stumdomos jaunosios Makabėjos džiaugsmas skleidžiasi iš to, kad ji neturi visiškai nieko. O Rodrigas S.M., kuris yra užsikrovęs prievolę rašyti apie šią neišskirtinę merginą ir nejaučiantis „gailesčio savo pagrindinei veikėjai“ (p. 11), per ją nori išrėkti „savo pasibaisėjimą gyvenimu“ (p. 36). Gyvenimu, kurį jis pats iš tikrųjų taip myli. Makabėja, save patirianti kaip vos iš keleto egzistencijos komponentų sudarytą būtybę („aš esu mašininkė, skaisti, mėgstu kokakolą“), kasdien iš tikrųjų gyvendavo: „apsigobdavo savimi ir likusią dienos dalį klusniai atlikdavo savo vaidmenį – būti“ (p. 39). Pasaulyje, kuris visada „mažumėlę liūdnas ir mažumėlę vienišas“ (p. 45). „Žvaigždės valanda“ yra apie beribį tikėjimą, pranokstantį bjauriausią tikrovę („Neįmanoma įrodyti pačių tikriausių dalykų esaties, užtenka tikėti“ (p. 8). Nes žmogus, kuris klausia, kas jis yra, „atskleidžia stygių“ (p. 14). Tai paskutinis ukrainiečių kilmės Brazilijos rašytojos Clarice'ės Lispector romanas, kuris skamba, o gal greičiau spengia tarsi aukščiausia nata. Netgi po reveranso, apleidus sceną.

Visi žinome ar netgi asmeniškai pažįstame vietinių miesto legendų, per pavasarinius pasivaikščiojimus vis pakliūvančių į akiratį. Tai netyčia euro arba cigaretės paprašo, tai keliais šykščiais žodiniais potėpiais kokią nors savo ilgo gyvenimo atkarpą nupiešia. Dažniausiai apie juos sakome: „ai, dar vienas personažas“. Ir tai tiesa. Bet kurio iš jų istoriją būtų galima perkelti į spalvingo, įtempto ar tragikomiško siužeto knygą. O dabar įsivaizduokite margos asmeninės praeities perliukų nestokojančią prancūzų rašytoją Virginie Despentes. Ji be užuolankų taip ir pasielgia ir į rėksmingą „Vernono Subutexo“ trilogiją, lyg į erdvią aludę, kurioje grojamas rokas, pakviečia keisčiausių, nuraučiausių ir siaubingiausių Paryžiaus personažų šutvę. Kas skaitėte pirmąją ro-

mano dalį, tikrai prisimenate visus tuos šaunuolius. Žinoma, labiausiai patį Vernoną, atsipūtusį muzikos įrašų parduotuvės „Revolveris“ savininką; jo rankose – krepšys su velionio bičiulio Alekso Bličo įrašytomis kasetėmis, kuriose užfiksuotas paskutinis roko muzikanto interviu. Pirmosios trilogijos dalies pabaigoje – niūri Vernono ateities perspektyva netekus turto ir namų bei laisvas ir ne itin grakštus kritimas į visuomenės padugnių duobę. Antrasis romanas yra apie tai, kaip iš tos apverktinos perspektyvos pelkės lėtai, šokio žingsneliu, bandoma išbristi. Greitai paaiškėja, kad naujasis gyvenimo būdas, t.y. benamio valkatos vaidmuo, optimistui Subutexui netgi ima patikti ir virsti savu („Vernonas visai nepasiilgo savo socialinės tapatybės, kurios kontūrai ir poreikiai jam atrodė visiškai absurdiški“ (p. 89). Tuo metu Bličo pomirtinių kasečių paieškos intensyviai tęsiasi. Tačiau siekdami nustverti paslaptingą ir galbūt kompromituojantį grobį, knygos veikėjai tęsia ir savo kaleidoskopiškai subyrėjusių tapatybių, gyvenimo prasmės ir vietos po saule paieškas. Po dviejų „Vernono Subutexo“ knygų galima pripažinti, kad V.Despentes geba sukurti aitrų ir sprogų šiuolaikinės visuomenės satyros, politinių aktualijų ir nemirštančios muzikos molotovą. Man šią knygą taikliausiai apibendrina vos viena citata: „Suvienodėjo troškimai: visi dabar nori būti pasiturintys liurbiai“ (p. 22).

Kornelijus Platelis

Jeff VanderMeer

KORIJANTYS VEIDRODŽIAI

SUSITAIKYMAS

Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Kitos knygos, 2022

10 // © 37O

Diskutuoti apie iš literatūrinių žanrų susiliejimo gimstančias chimeras galima ilgai. Keistoji literatūra (weird fiction) apie savo turinį sufleruoja pačiu apibrėžimu. Tai siaubo, mokslinės fantastikos ir maginės fantastikos elementų mišinys; paprastai jos ištakos siejamos su XIX–XX a. sandūra ir kultiniu JAV autoriumi Howardu Phillipsu Lovecraftu, bet stilistinių virpesių galima aptikti jau Edgaro Allano Poe kūryboje. Jeffas VanderMeeris – vienas ryškiausių šiandienos keistosios literatūros vėliavnešių, o jo „Pietinio pakraščio“ trilogiją nuo šiol galime skaityti ir lietuviškai. Prieš žvalgantis po antgamtiškąją Sritį X ir atrandant jos šiurpių anomalijų, patarčiau susipažinti ir su pirmosiomis dalimis – „Sunaikinimu“ ir „Santaka“. Pirmoji pasakoja apie vieną iš mokslininkų surengtų ekspedicijų į Sritį X – vandenyno pakrantės regioną, apgaubtą nematomos, besiplečiančios sienos, už kurios… neaišku kas. Teritorija, paveikta karinių eksperimentų, ekologinės katastrofos, nežemiško intelekto veiklos? Tai žmogui priešiškas pasaulis, pagal nesuvokiamus dėsnius konstruojantis savo florą ir fauną, perkeičiantis žmogiškąją prigimtį ir sąmonę. Beje, pats J.VanderMeeris kai kuriuose interviu atskleidžia gan buitišką faktą, kad trilogijos pamatas – autobiografinis. Srities X kraštovaizdį jis kūrė įkvėptas žygių po šiaurinę Floridos pakrantę. Ir aš tikrai labai norėčiau pamatyti tą peizažą taip, kaip jį regėjo šis vyrukas.

VERNONAS SUBUTEXAS 2

Antroje dalyje susipažįstame su „Pietiniu pakraščiu“ – slapta vyriausybine organizacija, įsikūrusia prie Srities X ribos ir žūtbūt besistengiančia išsiaiškinti jos kilmės mįslę. „Susitaikymas“ yra dviejų pastarųjų knygų istorijų liejinys, dar labiau praplečiantis pasakojimą apie Srities X priešistorę, joje vykstančius makabriškus reiškinius, nesėkmingų misijų ir jos dalyvių likimus bei užduodantis dar daugiau klausimų, nei pateikiantis atsakymų („Galima tiksliai žinoti, kas tai, bet niekada neišsiaiškinti, kodėl taip yra“ (p. 195). J.VanderMeeris perduoda labai paprastą ir gražią žinutę: pasaulis yra tuo, kuo yra. Ši trilogija nėra bandymas papasakoti apie žinojimą ir supratimą, apie racionalaus proto pergalę. Tai istorija apie nepažinumą, žmogiškojo intelekto, kalbos nesėkmę apibrėžti tai, kas yra nesuvokiama ir visiškai svetima.

Leidykla „Odilė“, 2021

Įdomu skaityti datuotus eilėraščius, spėlioti, kokiu principu, vidine logika remiantis jie išdėstomi rinkinyje. Čia atsiranda papildomos erdvės apmąstyti ir poeto rašymo dažnumą, galbūt net paspekuliuoti apie kokius nors esminius lūžius, kuriuos tos datos nužymi. „Korijantys veidrodžiai“ – dvyliktoji Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto ir vertėjo Kornelijaus Platelio poezijos knyga, kurioje, be naujų eilėraščių, spausdinami ir keliolikos metų senumo tekstai. Kodėl poetas nusprendė juos įtraukti į naujausią knygą – klausimas atviras. Anot autoriaus, tai rinkinys „apie tikrovę ir jos atspindį sąmonėje, apie pirmosios nepažinumą ir antrojo nepatikimumą“. Šią mintį, regis, mėginama užgriebti nuo knygos pradžios, eilėraštyje „Redaktorei“, kurio lyrinis subjektas – veidrodis arba pats poetas, kuris rašo, kurio budinti sąmonė reflektuoja tikrovės atšvaitus („Mano darbas – ne keisti, o atspindėti“ (p. 11). Tiek naujas (jaunas), tiek iškorijęs (senas) veidrodis pajėgūs priimti ir atmušti realybę, svarbu ją patirti gryną ir nesufalsifikuotą („neredaguok tikrovės“ (p. 11). Tačiau pripažįstama, kad būtent „prasti atspindžiai man atrodo reikšmingi“ (p. 11). Pasaulio netobulumas – atsakymas, kad tokia tikrovė daugina ir prastus atspindžius, tik kartais turi gyventi juos „nerimtai traktuodamas“ (p. 12). Veidrodžio įvaizdis K.Platelio poezijoje įkrautas klasikine – perkeliamąja, ribos tarp šio ir anapusinio pasaulio – prasme,

„tai durys į kitą kambarį“ (p. 12). K.Platelio tekstai transliuoja santūraus, mąslaus kalbėjimo registrą, jo poezija – stabilus ir patikimas kultūrinių aliuzijų bankas, kurio saugyklose saugoma mitologija, literatūriniai kontekstai, parafrazavimai ir perkūrimai yra pagrindinė kūrybinė valiuta („esu įkalintas išmoktoje kultūroje“ (p. 15). „Aš kasinėju plunksna, kaip kartą buvau pamokytas / savo velionio bičiulio“, – rašoma eilėraštyje „Kasinėtojas“ (p. 12), turinčiame nuorodą į airių poeto Seamuso Heaney kūrybos rinktinę „Kasanti plunksna“. Juodoje, daužančioje XXI a. tikrovėje rašymas plunksna turėtų atrodyti it anachronizmas. K.Platelis kažkaip sugeba įtikinti, kad prie vertingiausių, išliekančių dalykų galima prisikasti tik ja.



SMK KANCLERĖ GABIJA SKUČAITĖ: ESAME DAUGIAU NEI AUKŠTOJI MOKYKLA „Būk daugiau!“ – tokiu šūkiu šiemet būsimus studentus pasitinka Socialinių mokslų kolegija (SMK). Apie tai, ką sako ši žinutė jauniems žmonėms ir kokių naujovių žada didžiausia privati aukštoji mokykla, kalbamės su SMK bendraįkūrėja ir kanclere Gabija Skučaite.

V

ilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įsikūrusi Socialinių mokslų kolegija atveria duris ne tik studijoms, bet ir savęs pažinimui.

12 // © 37O

– Šiemet SMK startavo skambiu šūkiu išsiskiriančia kampanija „Būk daugiau!“ Kas būtent užšifruota po šia žinute esamiems ir būsimiems studentams? – „Būk daugiau“ – tai ne tik įvairių galimybių pristatymas, bet ir plataus horizonto atvėrimas. Šis kreipinys į būsimąjį studentą nusako mūsų aktyvų norą prisikviesti tuos žmones, kurie norėtų iš gyvenimo daugiau. Daugiau – tai išlipimas iš jau pažįstamų ribų ir savo begalinio potencialo pažinimas. Todėl kampaniją jungia trys frazės, kurios simbolizuoja būtinus etapus, siekiant tą potencialą atskleisti. „Svajok daugiau“ – pirmiausia studentus skatiname svajoti drąsiau ir plačiau, nes tikime, kad tai pirmas žingsnis siekiant tapti daugiau nei tik specialistu. Kai mes gebame ir leidžiame sau svajoti daugiau, atsiranda siekis ir daugiau veikti. Todėl antroji kampanijos frazė kviečia – „Galėk daugiau“. Tai nuoroda į kompetencijų fazę, kurią kiekvienas savo kelionėje turi nueiti – įgyti reikiamų kompetencijų tam, kad galėtų įveikti įvairiausius iššūkius. Mes kviečiame įgyti žinių ir gebėjimų, kurių reikia sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Galiausiai – „Daryk daugiau“ kviečia veikti, patirti, realizuoti save. Juk nepakanka tik svajoti ir norėti didelių dalykų, ypač svarbu aktyvuoti savo vaidmenį gyvenime ir aplinkoje, kuri tave supa. SMK siekia būti ta vieta, kurioje žmogus gali patirti maksimalią savęs aktualizaciją per veikimą, patyrimus ir praktikas. – Kviečiate svajoti ir daryti daugiau, o koks vaidmuo SMK kaip aukštosios mokyklos? – Kaip aukštoji mokykla, negalime būti tik pasyvus subjektas, kuris kviečia ateiti ir patiems viską nuveikti. Mes ir patys esame daugiau nei tik tradicinė aukštoji mokykla. Čia galime dėti > ženklą: SMK yra daugiau nei išsilavinimas ir diplomas, tai – potencialo ir galimybių erdvė. Šią


erdvę reikėtų suvokti ne tik kaip fizinę, bet ir ideologinę, vertybinę, sąveikų erdvę. Šalia modernios infrastruktūros siekiame puoselėti santykius ir kultūrą, kurioje žmogus atranda unikalią galimybę saviraiškai ir potencialo aktualizacijai. Šioje plotmėje SMK turi unikalų bruožą atsinaujinti, būti atspari pokyčiams ir išlikti kūrybiška bet kokiose situacijose. Įtampų ir neramumų kupiname pasaulyje aukštoji mokykla turi ir kitą svarbų vaidmenį – tapti atsparumo erdve, kurioje jauni žmonės jaustųsi saugūs. – SMK unikalus bruožas – nuolatinis kismas, plėtimasis ir žingsnis koja kojon su modernėjančiu pasauliu. Kokiomis naujai užgimusiomis idėjomis ar jau įgyvendintais reiškiniais galite pasidžiaugti šiandien? – Ant tvirto vertybinio pamato mes statome labai realius dalykus. Kas vyksta naujo? SMK praėjusiais metais prisijungė prie švietimo grandinės, kurioje esame vienoje edukacinėje grupėje kartu su Kazimiero Simonavičiaus universitetu (KSU) ir Tarptautine teisės ir verslo aukštąja mokykla (TTVAM). Ši grupė kuria integruotą vertę, suteikiant studijų pereinamumą iš vienos pakopos į kitą, bendradarbiavimą, įgyvendinant įvairius projektus. Būdami edukacinėje grupėje mes vėlgi galime nuveikti daugiau. Kitas svarbus reiškinys – erdviniai pokyčiai. Praėjusiais metais atidarėme naujus pastatus Klaipėdoje ir Kaune. Džiaugiamės modernia šiuolaikine infrastruktūra, kadangi Socialinių

mokslų kolegijos erdvės tampa tikrais namais, kuriuose čia ateinantys dėstytojai ir studentai praleidžia didžiąją dalį dienos. Tęsiant mūsų plėtrą, planuose yra numatytas Klaipėdos holistinio žmogaus tobulėjimo centras „Holaxy“. Tai naujas erdvinis reiškinys, kuris kurs naują urbanistinį mąstymą – žmoniją, aplinką ir technologijas jungiant į integralaus tvarumo tinklą. Vilniuje kursime teminius proveržio sričių miestelius, kuriuose su savo edukacine grupe ugdysime specialistus ir dirbsime su tų sričių verslu, siekdami sukurti žiedinį švietimo ciklą. Mes išsikeliame svarbų siekį – užtikrinti nulinį žmogaus potencialo švaistymą. Žmogaus potencialias laiko perspektyvoje turi ribotumą, todėl šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje kaip niekad aktualu siekti jį išnaudoti prasmingai. – Pasidalinkite, kas gi yra pagrindinis SMK pulsas, postūmis plėstis? Yra toks fizikinis dėsnis, kuris turi unikalų pritaikomumą (šypsosi). Kalbu apie antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris gali būti pritaikytas ir švietimo sistemoje. Ką jis sako? Uždaroje sistemoje be išorinio postūmio entropija yra neišvengiama. Jei sistema uždara ir joje nėra išorinės jėgos, ten vyksta nyksmas. Todėl ir mums, kaip švietimo įstaigai, reikia išorinių postūmių, jungčių. Šis dėsnis veikia visatoje ir mūsų gyvenime, jis paprasčiausiai – nepaneigiamas. Atsiverdami kitiems mes neišnykstame, tampame atsparūs ir kasdien plėsdami savo ribas, tobulėjame, tampame daugiau.

SMK skelbia: „Prisijungęs prie patirtiniu mokymusi paremtos akademinės aplinkos kasdien pažinsi savo beribį gebėjimų lauką, eksperimentuosi ir įprasminsi savąjį „aš“. SMK patirtinis mokymas – tai ideali pusiausvyra tarp teorinių ir praktinių žinių, paruošiančių sėkmingai karjerai vos baigus studijas!“ Prisijunk: priemimas@smk.lt


>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Ugnė Matulevičiūtė ir Kotryna Lingienė Nuotraukos Myles Pedlar

Kaunas, tarp dviejų pasaulinių karų buvęs laikinąja Lietuvos sostine, per šį laikotarpį išaugo septynis kartus. Spartų tempą skatino siekis kurti geresnę, gyvybingesnę ir įdomesnę ateitį. Kurti laikantis gaivaus ir funkcionalaus modernistinio požiūrio.

L

aikai pasikeitė, pasikeitė dabarties ir ateities sampratos, tačiau optimizmas vis dar yra bene vienintelis dalykas, išlaikantis mūsų kolektyvinę sąmonę. Siekiant atšvęsti šį ilgaamžį kultūrinį fenomeną birželio 3–5 d. buvusiame metalo fabrike Kauno Karmelitų kvartale vyks festivalis „Optimismo“. Jame nuodugnūs industrinės praeities tyrimai ir jų rezultatų evoliucija bus derinami su daugiasluoksne šiuolaikine elektronine muzika, apsupta šviesos ir architektūrinių struktūrų palydovais. Šį festivalį, įrašytą į „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kalendorių, kuruoja kompanijos „Digital Tsunami“ ir „Ghia“. Tarp „Optimismo“ programos puošmenų – tokie atlikėjai kaip iš Angolos kilęs Nazaras, kinas Osheyackas, pusiau malietis, pusiau lenkas Bambounou, prancūzas Krikoras ir daugelis kitų. Taip pat – Corin Ileto, filipinietė-australė elektroninės muzikos prodiuserė, kompozitorė ir atlikėja, dirbanti performanso meno, garso dizaino, teatro srityse. Po Pirmojo pasaulinio karo modernizmo architektūra tapo Kauno, naujos, bet laikinai atgimstančios Lietuvos sostinės, optimistiniu gyvenimo ir augimo būdu, o po kelių dešimtmečių, po Antrojo pasaulinio karo, panašus procesas vyko Filipinuose. Pokolonijiniu laikotarpiu filipiniečių architektai ne tik perėmė grynus moderniosios architektūros paviršius ir tikslias formas, bet ir į struktūrinius sprendimus įpynė nacionalinių elementų. Taigi, pasaulyje pripažinta architektūra, kurioje vis dar jaučiama nacionalinė dvasia, iš tiesų yra bendras Filipinų ir Lietuvos bruožas. Corin aktyviai domisi kultūriniais ryšiais su Filipinais, savo motinos gimtine, ir jos kraštovaizdžiu. „Aš girdžiu, kaip tai daro įtaką mano kūrybai. Per ateinančius metus tikiuosi sukurti visą albumą, kuriame bus nagrinėjamas šis ryšys“, – sakė menininkė interviu portalui „15questions“. Neabejojame, kad savo pasirodymo metu ji išduos kai ką iš savo dabartinių kūrybinių ieškojimų; pasikalbėjome ir apie kultūrines įtakas, ir apie nenuobodžią menininkės kasdienybę.

14 // © 37O

CORIN ILETO: (DAR) NEEGZISTUOJANTYS URBANISTINIAI GARSOVAIZDŽIAI


– Ar augdama buvote elektroninės muzikos subkultūros dalimi? Kaip tai paveikė šiandienę Corin? – Augau keliuose Australijos miestuose, teko gyventi ir Singapūre. Nesu tik­ra ar muzika, kurios klausiau paauglystėje, kaip nors įprasminta mano meninėje praktikoje. Vis dėlto, būdama paauglė, alsavau dvasia „pasidaryk pats“, kuri labai svarbi elektroninei muzikai. Augdama nebuvau konkrečios subkultūros narė, nes buvau vienišė – nerdė! Leisdavau laiką namuose, minkiau „Photoshop“ programą. Vidurinėje visuomet užsiėmiau muzika – skambinau fortepijonu; tuomet to nekenčiau. Bet labiausiai norėjau tapti grafikos dizainere. Elektroninė muzika į mano gyvenimą atėjo kiek vėliau. – Pirmasis jūsų albumas pavadintas „Manifest“ – tai buvo duoklė cyberpunk subkultūrai. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie ryšį su ja? – Man daug įtakos turėjo cyberpunk filmai ir knygos apie distopines ateitis urbanistiniuose labirintuose. Visa tai nugulė į albumo garsų paletę ir jį lydėjusį vizualinį vyksmą, kurį sukūrė Tristanas Jallehas. Kalbant apie pačią subkultūrą, mane joje žavi „pasidaryk pats“ estetika, programišių kultūra. Be to, dažniausiai cyberpunk veiksmas vyksta netolimoje ateityje – tai mokslinės fantastikos žanras, bet temos artimos dabarčiai, taigi ir man. Kalbu apie globalizaciją, nykstančias urbanistines infrastruktūras ir aplinką apskritai. – Visame pasaulyje internetu transliuojamoje radijo stotyje NTS vedate mėnesinę laidą. Apie ką ji? – Yra dvi pagrindinės kryptys, kurias kaitalioju. Patinka laidoje transliuoti klubinės muzikos rinkinius, kuriuos įrašo vietos ar tarptautiniai atlikėjai – dažniausiai queer ar nebaltieji. Manau, man tikrai pasisekė, kad vieni pirmųjų, sukūrusių mano laidai rinkinį, buvo iš Jamaikos kilę Tygapaw (Dion Lee). Tai nutiko 2020 m. pradžioje. Vėliau svečiais tapo tokie atlikėjai kaip Imaabsas (Čilė), Sonia Calico (Taivanas), „Animistic Beliefs“ (Nyderlandai; beje, šis duetas irgi gros „Optimismo“ festivalyje), Scintii (Kinija). Kitą temą vadinu „OST Special“ – tai garso takelių kryptis. Pirmąjį rinkinį įrašė itin talentingas menininkas Lawrence’as Lekas iš „Hyperdub“ kompanijos. Žinote, tiesiog supratau, kad labai daug mano mėgstamų atlikėjų kuria kinematografinės kokybės muziką, kurios struktūra gali būti pritaikoma filmams, vaizdo žaidimams ar kitoms meno formoms. Būtent tai man pasirodė įdomu – garso takeliai, kuriuos sukūrė mano kviečiami menininkai, ar galbūt tokie kūriniai, kurie įkvėpė juos. Savo laidą laikau tikru išsigelbėjimu – per dvejus metus turėjau galimybę pabendrauti su daugybe talentingų žmonių – juk nuo gyvo kontakto atkirto pandemija. – Radijo laidų kūrėjai – tai tyrėjai ir atradėjai. Ar pasidalytumėte savo atradimų būdais? – Pritariu tokiam apibūdinimui! Neretai tai gana organiška – susipažįstu su kūrėjais grodama kartu. Pastaruoju metu mane gelbsti tokios platformos kaip „Soundcloud“ ir „Bandcamp“. Seku įrašų kompanijas – ypač iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Rytų, Pietryčių

Azijos. Ten knibždėte knibžda įdomių leidyklų, kurios vis dar nesulaukia deramo dėmesio. – Dirbate teatro ir kitose meno srityse. Ar elektroninė muzika turi įtakos kitiems kūrybiniams projektams, ir atvirkščiai? – Anksčiau maniau, kad tai du atskiri pasauliai, bet vis geriau suprantu, kad jie itin glaudžiai susiję. Mano kūriniuose jaučiama ta garsų paletė, prie kurios tuo metu dirbu studijoje. Pavyzdžiui, visai neseniai sukūriau aštuonių kanalų garso kompoziciją eksperimentiniam šokio kūriniui, kurį performanso menininkė Angela Goh atliko Sidnėjaus operoje. Šiame projekte žaidžiau su garso erdvizavimu ir tai, manau, turėjo įtakos skambesio šaltiniams, kurie sutekės į mano būsimą albumą. Nemažai esu dirbusi su Sidnėjuje gyvenančiu performanso menininku Phasmahammeriu (Justinu Shoulderiu). Jis savo kūryboje naudoja rankų darbo kostiumus ir protezus. Nuostabu, kaip iš to gimsta įtraukianti žiūrovą aplinka. Šių meno kūrinių fantastinė, organinė prigimtis tikrai turėjo įtakos mano pačios kūrybai. – Ar jūsų meninei raiškai svarbus aktyvizmas?

– Nepasakyčiau, kad mano muzikoje girdimas aktyvizmo elementas. Tačiau stengiuosi prisidėti prie bendruomeninio aktyvizmo procesų pristatydama jų autorius savo laidose, bendradarbiaudama su kitais menininkais, kolektyvais, scenomis. NTS laidose man ypač svarbu pristatyti platų menininkų spektrą, ypač queer ir nebaltuosius kūrėjus. Didžiuojuosi būdama kolektyvo „Club Ate“ nare. Ši bendruomenė jungia Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono queer diasporą, kuriančią tik jiems būdingas ateities folkloro formas. Tai vaizdo kūriniai, performanso meno ir klubiniai renginiai, kuriuose itin svarbi bendruomenės aktyvacija.

– Kaip muzikantė, esate solo žaidėja. Teatro ir kituose projektuose dirbate komandoje. Kaip labiau patinka?

– Man tikrai patinka dirbti teatre ir megzti dialogą su menininkais, kurie atstovauja kitoms sritims. Labai įdomu sužinoti, kaip dirba kiti. Kartu man labai svarbu ir laikas sau, kai galiu dirbti prie savo projektų. Geriausias solinės kūrybos aspektas yra tai, kad galiausiai iškeliauju jos pristatyti, koncertuoti, o tuomet sutinku kitų kūrėjų, kurie man labai patinka. Toks bendravimas man labai daug duoda. Ypač po ilgų valandų, praleistų kuriant vienumoje.

– Ar, kaip pas mus Lietuvoje sakoma, muzikante dirbate visu etatu? Kaip balansuojate tarp darbo ir laisvalaikio ir ar rekomenduotumėte tokį gyvenimo būdą kitiems? – Šiuo metu – taip. Žinoma, neretai kyla iššūkių. Patarimą duočiau tokį – kurti muziką kasdien, nepaisant, ar yra galutinis tikslas. Pati taip gyventi pradėjau karantino metu, mano praktikai tai davė daug naudos. Muzikos kūrimas yra ir savotiška meditacijos forma. – Teko skaityti, kad pastaruoju metu kaip menininkė domitės Filipinų kultūros paveldu. Galbūt tai jums aktualu buvo ir anksčiau?

– Mano tėtis – akademikas, jo specializacija – Filipinų istorija. Taigi ši sritis man svarbi nuo mažų dienų. Muzikos kontekste vis dar ieškau būdo įterpti savo kultūrinius ryšius į kūrybą. Pradėjau dirbti prie projekto „Nusasonic“ – tai Khyamo Allami kuruojama Goethe’s instituto iniciatyva, tyrinėjanti garso ir muzikos kultūras Pietryčių Azijoje. Domiuosi, kaip tam tikras muzikines programas galiu išnaudoti interpretacijoms ir savo pačios kompozicijoms. Tai intriguojanti nauja sritis; neabejoju, kad būsimuose mano muzikos leidiniuose ji turės daug įtakos. – Kurį bendradarbiavimą su kitų sričių menininkais išskirtumėte kaip prasmingiausią?

– Visuomet labai malonu dirbti su vaizdo menininku ir režisieriumi Tristanu Jallehu. Jis sukūrė visus mano kūrinių vaizdo klipus ir „Manifest“ albumo vaizdinį pristatymą. Nuostabus ir itin talentingas yra Wei Huangas, tipografijos specialistas. Jis sukūrė mano ambiento muzikos albumo „Araw“ dizainą, o šiuo metu kuria būsimo mano leidinio estetiką. – Socialinių medijų amžiuje garso ir vaizdo kultūros nebeišpainiojamai susijusios. Ar jums svarbus įvaizdis, tai, kaip jus mato internete?

– Nepasakyčiau, kad turiu susikūrusi firminį įvaizdį. Jis kinta priklausomai nuo to, kaip kinta mano kūryba. Bet taip, muzikantams būtina mąstyti ne tik apie muziką, bet ir apie vizualiąją estetiką. Žinoma, pastaroji jokiu būdu negali diktuoti muzikai ar jos užgožti. – Kaip jūsų muzikos skambesys siejasi su jus supančiu kraštovaizdžiu? Ar skirtingi miestai palieka skirtingus garso įspaudus?

– Žinoma, mano muzikoje visuomet yra industrinės tekstūros. Man įdomu mąstyti ir apie tas urbanistines erdves, kuriose būnu, ir apie mistinius kraštovaizdžius, kurie dar neegzsituoja. – Pastaruosius porą metų keliauti buvo sunku ar išvis neįmanoma. Kaip tai įveikėte?

– Tikrai buvo nelengva. Keliavimas, koncertai man, kaip muzikantei, yra bene daugiausia džiaugsmo teikiantis dalykas. Kai to daryti negalėjau, klausydavausi turuose sutiktų atlikėjų muzikos. Pamenu, 2020-ųjų pavasarį, karantino pradžioje, sudėliojau grojaraštį, kuriame tikslia eilės tvarka skambėjo muzika iš vietų, kuriose keliavau 2019-aisiais. Tų atlikėjų, kuriuos jose sutikau. Man tai buvo smagus užsiėmimas – toks nuoseklus garsinis sentimentas.

– Grosite festivalyje, kurio pavadinimas – „Optimismo“. Dėl kurių šiuolaikinės kultūros aspektų jaučiatės optimistiškai? – Optimistė esu dėl mūsų pajėgumo mobilizuotis ir keisti(s).

www.optimismo.eu


>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

MĖLYNOS KELNYTĖS GELTONAIS TAŠKELIAIS Rašė Giedrė Skaitė

freepik.com nuotr.

Tą dieną, kai ten prasidėjo karas, važiavome skiepyti dukrytės, o vėliau man reikėjo pas kosmetologę. Viskas atrodė nereikalinga, net amoralu. Poliklinikoje suaugusieji elgėsi lyg niekur nieko, atrodė, kad gal tos baisios žinios net nežinojo. Bet kūdikiai verkė iš visų pusių – jų niekas neapgaus. Pavydėjau šitiems kiek daugiau nei pusės metro žmogeliukams, kad jie štai taip viešai ir visa gerkle gali sau leisti kentėti. Aš irgi kentėjau. Kentėjau, verkiau, keikiausi, klykiau, bijojau, netikėjau, svarsčiau įvairiausius scenarijus, panikavau. Bet giliai, kažkur viduje.

Tą dieną, kai ten prasidėjo karas, čia visi dar gyveno įprastą gyvenimą. Niekas niekam ištisai neaukojo ir parduotuvių lentynose tebebuvo druskos. Dar lyg niekur nieko, tarsi tikėdami, kad tai tik trumpas sapnas, iš kurio netrukus būsime pažadinti, kalbėjome apie kasdienius nereikšmingus dalykus ir darbus. Taikos troškimas dar vis atrodė tik praėjusio amžiaus gražuolių konkursų dalyvių reikalas. Daugiabučių balkonuose dar nekabėjo ne mūsų šalies vėliavos ir dar niekas niekur nedegino savo pasų. Ten po bombų atakų daugiabučiai liepsnojo atvira liepsna. Žmonės slėpėsi rūsiuose: namų, mokyklų, teatrų, metro. Tą dieną, kai ten prasidėjo karas, grįžusi iš ligoninės rūšiavau išskalbtus ir išlygintus drabužius: savo, vyro, dukrytės. Iš kur tiek tų drabužių? Kiek galima skalbti? Kaip pavargau viską lyginti! Nenumaniau, kad viskas aplink mane – didžiulė laimė, neįkainojama prabanga. Namai, šeima, šiluma, meilė, ramybė, laisvė. Kelios organizacijos kvietė aukoti šiltų drabužių – pririnkome kelis maišus. Kai ką buvome apsivilkę vos kelis kartus, o štai pašiltintos 62 dydžio mėlynos kelnytės geltonais taškeliais – visai nedėvėtos. Tuo metu atrodė neįmanoma, kad ten po šiltais drabužiais dvejų metų vaikutį apvilktų asmenine informacija, jei per bombardavimus ir šaudymus jis liktų be tėvų. Vardas, pavardė, gimimo data. Juodu žymikliu. Tiesiog ant nugarytės.

16 //

Iki tos dienos, kai ten prasidėjo karas, verkdavau labai retai. Dažniausiai pasislėpusi, viena, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Beveik visuomet tos ašaros nebuvo rimtos. Tiesiog kažkokia keista išsivalymo forma. Niekam apie jas žinoti nereikėjo – nieko mano „skausmas“ tiesiogiai nelietė. Po tos dienos verkdavau beveik kasdien, beveik su kiekviena žinia. Tėvai atsisveikina su vaikais. Subombarduota ligoninė. Ilgai ieškotas dingęs berniukas rastas negyvas. Mergaitės, merginos, moterys prievartaujamos savo tėvų, vyrų, vaikų akivaizdoje. Tada nužudomos. Ant traukinių stotyje laukiančių, nuo karo pabėgti mėginančių žmonių numetama bomba. Į važiuojantį dviračiu vyrą šauna tankas. Beginkliams žmonėms surišamos rankos, jie kankinami, žudomi, niekinami. Nežinojau, kad turiu tiek ašarų. Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo.

© 37O

Tą dieną, kai karas prasidėjo čia, iš ligoninės automobiliu laimingi (?) vykome namo. Tylėjome. O būtume nekantravę pradėti kitą gyvenimo etapą. Linksmai spėlioję, kaip į naują šeimos narį reaguos namuose su seneliais mūsų laukianti vyresnė sesė, ar labai los šuo (gal iš karto pripažins?). Penkios dienos. Lygiai tiek mūsų sūnus patyrė taikos. Lygiai penkias dienas šis mažas žmogeliukas buvo laisvas ir laimingas. Per mažai. Smarkiai per mažai. Nebuvo kada tinkamai susipažinti su sese, pasisupti ant senelių rankų, paerzinti šuns, saugiai savo namuose užmigti tėčio glėbyje, nusišypsoti mamai. Nebuvo net kada verkti ir būti nuramintam. Nebuvo. Ar bus? Tą dieną, kai karas prasidėjo čia, jam buvome pasirengę. Jau kuris laikas sukaupę visą ryžtą ruošėmės. Prieš daugiau nei metus ten prasidėjęs karas buvo puikus mokytojas. Iš anksto sukrauti reikalingiausių daiktų, dokumentų, maisto ir vandens lagaminai jau kelis mėnesius grėsmingai tūno-

jo tolimiausiame kambaryje, buvome išsamiai aptarę slaptaviečių žemėlapį (kur arčiausia, kur saugiausia, kur eiti, jei kuris nors pasiklystume, į ką kreiptis, jei kuris nors pradingtume), pasidaliję būtiniausiais kontaktais, apgalvoję šuns klausimą (ką ten labai galvoti – slėpsimės visi kartu). Nors kiek iš tiesų įmanoma pasirengti karui – jis vis tiek smogs skaudžiau, nei galvojai, baisiau, nei tikėjaisi, žiauriau, nei galėjai įsivaizduoti. Tą dieną, kai karas prasidėjo čia, greta namų esančios mokyklos rūsyje grūstis nereikėjo. Rūsys buvo parengtas priimti beveik 300 žmonių, mūsų tebuvo koks 120. Labai daug aplinkinių spėjo pabėgti iš šalies. Nors būtume spėję, bėgti nemėginome. Mūsų namai – praeitis, dabartis ir ateitis – čia. Dabar kitų balkonuose kabojo mūsų vėliavos, mums kūrė dainas ir kitus įvairiausius meno kūrinius, organizavo protestus ir įvairiausias akcijas, mūsų vėliavų spalvomis puošė savo socialinių tinklų nuotraukas, aktyviai rinko humanitarinę pagalbą. Mums tai kartojo nuolat. Bet gal melavo? Patikrinti nebandžiau – telefono energiją taupiau reikalingiausiems skambučiams. Tą dieną, kai karas prasidėjo čia, atrodė, kad viskas greitai baigsis. Taip atrodė ir kitą dieną. Ir kitą. Ir dar kelias dienas. Optimizmo rūsyje netrūko nei žaidžiant stalo žaidimus, nei dalijantis maistu, nei rūkant paskutines cigaretes, nei dainuojant visiems iki gyvo kaulo žinomas dainas. Tik miegant viskas nurimdavo, nutildavo ir baisi realybė aidinčiomis bombomis pripildydavo niekaip užsimerkti nedrįstančias akis. Jau trečią savaitę kažkur strigusi humanitarinė pagalba pagaliau mus pasiekė. Kažkas į mūsų kampą atmetė naujagimių drabužėlių maišą. Trumpai dirstelėjusi į kitas mamas, staigiai jį sugriebiau. Mano. Mūsų. Įsitikinusi, kad niekas šito lobio iš manęs neatims, nemirksėdama ėmiau jį kuisti. Gal bus kas nors tinkamo, gal bus kas nors šilto mažiukui. Radau. Jau kiek padėvėtas pašiltintas 62 dydžio mėlynas kelnytes geltonais taškeliais. Mano. Mūsų.



>> EITI AR NEITI

BIENALĖ

VENECIJOS MENO BIENALĖ:

PRATRŪKO SKAUDULIAI, Užrašė Greta Sirvidaitė Nuotraukos ir įspūdžiai Deimantės Bulbenkaitės

Svarbiausias šiuolaikinio meno renginys, 59-oji Venecijos meno bienalė, atidarytas. Šiemet nacionaliniame Lietuvos paviljone pristatytas Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“ ir jo siurrealistinis korporatyvas. Pasak žurnalistės, mados analitikės Deimantės Bulbenkaitės, po operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sėkmės praeitą kartą Lietuvos paviljonas sulaukia nemažai dėmesio, nes visiems įdomu, kuo šįsyk Lietuva nustebins. Jai pačiai maloni staigmena buvo tai, kad šiemet bienalėje dalyvauja rekordiškai daug moterų menininkių. Tai labai svarbus akcentas siekiant greičiau sugriauti vis dar gajų vyro menininko genijaus mitą.

A

pie tai, kas dar nustebino arba nuvylė Venecijos meno bienalėje ir už jos ribų, savo pastebėjimais įvairiais aspektais – nuo renginio organizavimo detalių iki tam tikrų atskirų nacio­nalinių paviljonų – dalijasi Deimantė. Ji turėjo išskirtinę galimybę viena pirmųjų pamatyti ir patirti bienalę iki oficialaus jos atsivėrimo visuomenei su elitine viso pasaulio meno bendruomene. Pateikiame Deimantės įspūdžių išklotinę:

Rimanto Narkaus projektas „Gut Feeling“

© 37O

Simono Šerkšno nuotr.

18 // Deimantė Bulbenkaitė

SIURREALIZMAS IR MOTERŲ TRIUMFAS Šiųmetės Venecijos meno bienalės „The Milk of Dreams“ (liet. svajonių / sapnų pienas) tema – siurrealizmas. Bienalės kuratorė Cecilia Alemani ją atskleidžia itin aktualiu kampu: šiuo sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu menininkai patiria daug egzistencinio nerimo, kuris neišvengiamai atsispindi ir jų kūryboje. Jie tarsi ieško alternatyvios saugesnės realybės arba bando iš naujo perkonstruoti esamą. Lygiai tas pats buvo pasaulį nusiaubus didiesiems XX a. karams, kurie paskatino formuotis naujas stilistines meno kryptis – siurrealizmą, dadaizmą. Įdomu tai, kad šiemet Venecijos meno bienalėje dalyvauja rekordiškai daug moterų menininkių, o pagrindiniai bienalės apdovanojimai – Auksinio liūto statulėlės – teikiami tiek geriausio pa-

viljono, tiek geriausio individualaus kūrinio autoriams – taip pat skirti moterims, savo darbuose nagrinėjančioms seksizmo, razismo, istorinės atminties problemas. Vieną jų pelnė amerikietė skulptorė Simone Leigh, pristačiusi įspūdingo dydžio moters skulptūrą pagrindinėje bienalės parodoje Arsenale, o kitą – britė Sonia Boyce už geriausią nacionalinį paviljoną. DIDELIS NUSIVYLIMAS Prieš oficialų bienalės atidarymą nemažai buvo kalbama apie tai, kad šiųmetis renginys neišvengiamai bus itin politiškas – naujienose kasdien mirga karo Ukrainoje vaizdai, meno bendruomenė griežtai pasmerkė Rusijos veiksmus ir šalies meno institucijų pasyvumą. Tad, prieš skrisdama į Veneciją, galvojau: įdomu, kas vyks prie šiemet tuščio Rusijos paviljono (jis iš bienalės programos buvo pašalintas); kokios bus akcijos, skirtos Ukrainai; kaip skirtingų pasaulio šalių žmonės kalbės ir reaguos į karą, juolab kad pasaulyje nėra šalies, kurios istorijoje nebūtų skaudžios karo dėmės. Tikėjausi drąsių politinių išraiškų, bet, pripažinsiu, teko nusivilti. Bene ryškiausias, gražiausias politinis gestas – kuratorės C.Alemani paskutinę akimirką į pagrindinę bienalės


LAIMĖJO MOTERYS parodą įtrauktas ukrainietės menininkės Marijos Prymachenko kūrinys. Ši menininkė Vakarų pasaulyje išgarsėjo per pastaruosius kelis mėnesius, mat jos darbų muziejus Ukrainoje buvo smarkiai (ir veikiausiai tyčia) subombarduotas. Tai didelis viso Europos istorinio meno praradimas, mat savamokslę primityvistę Mariją genijumi pavadino net pats Pablo Picasso. Teko matyti kelis anoniminius performansus prie Rusijos paviljono (beje, jį saugo ginkluota apsauga), o Giardini sode įrengtas laikinasis Ukrainos paviljonas (tikrasis veikia Arsenalo erdvėse), kurio centre – smėlio maišų kalnas, simbolizuojantis šiuo metu Ukrainos miestų aikštėse ir skveruose nuo bombardavimų saugomus

Klasių kovos, socialinė nelygybė, seksizmas taip pat populiarios šių metų bienalės temos. Pastaroji, seksizmo, tema svarbi tuo, kad meno pasaulyje vis dar gajus vyro menininko genijaus mitas. Daug kalbama, kad moterims menininkėms dažnai neleidžiama tai, kas leidžiama vyrams menininkams. Yra vyrų menininkų, kuriems užtenka vieno sėkmingo projekto, kad jis visą gyvenimą būtų laikomas pripažintu genijumi, o moterims menininkėms meno laukas gerokai atšiauresnis, pripažinimą pelnyti ir jį išlaikyti sunkiau. Dar viena išsiskirianti ir menininkus dominanti tema – ateitis. Tiesa, svarbu pabrėžti, kad menininkų žvilgsnis

savo aplinkos. Kol planetos gyventojų skaičius ir vartojimo rodikliai auga, tenka ieškoti originalių išeičių, kaip užtikrinti mitybą nemažinant metano ar CO2 išmetimo. R.Narkus pagalvojo, kad išeitis galėtų būti pačioje Venecijoje randami jūriniai dumbliai, dar vadinami wakame. Venecijos centre jis įkūrė siurrealistinę laboratoriją, kurioje šalia esančiame kanale sužvejotus dumblius perdirba į esenciją. Jų, užkonservuotų skardinėje, galima įsigyti už 59 eurus. Kas viduje, kas toji esencija, – paslaptis! Pats menininkas aiškino, kad paviljonas taip pat yra ir korporatyvinė struktūra, tam tikra gamybinio konvejerio ir biuro imitacija. Jeigu nuo koncepcijos šiek tiek sukasi galva – puiku: R.Narkaus idėjas dažnai sudėtinga pavyti, jas verta lukštenti po truputį.

ninkas Andrius Arutiunianas, o bienalės Arsenalo parodoje buvo rodomas Eglės Būdvytytės filmas, sukurtas kartu su Julija Steponaityte ir Marija Olšauskaite. SUSIPYNĘ MENO IR MADOS PASAULIAI Į Veneciją vykau turėdama vieną labai aiškų tikslą – panagrinėti, kaip mada gali tapti priemone kurti šiuolaikinį meną, kaip ji padeda užčiuopti šiuolaikybę. Mados lauke aktuali ir siurrealizmo tema. Pavyzdžiui, keletą pastarųjų metų itin garsiai skamba italų ir prancūzų mados namų „Schiaparelli“ pavadinimas. Ir ne veltui – mados namų įkūrėja Elsa Schiaparelli, dirbusi Paryžiuje prieš pat Ant­ r ąjį pasaulinį karą ir po jo, pradėjo siurrealizmo madoje tradiciją, aprangą ir aksesuarus kūrė kartu su pačiu Salvadoru Dali. Šiandien „Schiaparelli“ kolekcijas kuria amerikietis dizaineris Danielis Roseberry, o jo kolekcijose naudojami motyvai glaudžiai persidengė su tais, kuriuos mačiau pagrindinėje bienalės parodoje. Atrodo, mados atsigręžimas į siurrealizmą buvo neišvengiamas, mat po ilgo minimalizmo laikotarpio kūrėjai pradeda kelti naujus klausimus, po pandemijos mąsto apie naują ateities realybę, kurioje galėtų egzistuoti net keisčiausia, drąsiausia mada. PAVILJONAI FAVORITAI JAV paviljono autorė S.Leigh per labai estetiškas, grynas skulptūrų formas nagrinėja rasių ir istorinės atminties klausimus. Kūriniai atrodo labai modernūs, tačiau persmelkti gilaus skausmo ir paveikūs.

Pietų Korėjos paviljonas

paminklus ir meno kūrinius. Tačiau nepasakyčiau, kad šioje aikštėje-paviljone būtų jaučiama rimtis ar didelė auditorijos pagarba. Jei jau kalbame, kad menas – efektyvus atsakas į politines pasaulio problemas, norėtųsi to ne tik pranešimuose spaudai, bet ir pačiose meno erdvėse, bendruomenės veiksmuose. TEMŲ ĮVAIROVĖ Susidarė įspūdis, kad kiekviena šalis atsivežė tam tikrų savo istorijos skaudulių, kad jie pratrūktų Venecijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos paviljone kalbama apie nacistinį architektūros palikimą. Menininkė Marija Eichhorn „sugriovė“ savo šalies nacių suprojektuotą ir pastatytą paviljoną, kad atidengtų senąsias jo sienas ir grindis. Kitas pavyzdys: JAV paviljonas, kurio autorė, jau minėta amerikietė S.Leigh, nagrinėja moteriškumo ir rasės problemas visuomenėje po vergovės.

Vengrijos paviljonas

krypsta ne į vieną ateitį, o į ateitis, nes šiandien nebegalime numatyti vienos ateities trajektorijos, o bene kasdien rašomi nauji istorijos puslapiai rytojų daro labai miglotą. IŠSISKIRIANTIS LIETUVOS PAVILJONAS Kaip buvo rašoma prestižiniame meno naujienų portale „Artnet“, Lietuvos paviljono atstovas R.Narkus yra šiek tiek „messy“ – versčiau kaip „chaotiškas“. Paviljone, kurį sudaro dvi skirtingos erdvės toje pačioje gatvėje, jautiesi tarsi užėjęs į R.Narkaus kūrybinę sąmonę, kurioje kas akimirką nutinka kažkas naujo ir įdomaus. Džiugu, kad paviljonas sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, kūrinys giriamas už aktualių temų narpliojimą. Viena jų – socialinis poreikis žmonėms kaip rūšiai išlikti ir kartu nesunaikinti

Simone Leigh skulptūra Arsenale

LIETUVOS MENININKŲ PARODOS VENECIJOJE Po operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sėkmės Venecijos meno bienalėje daugelis užsienio šiuolaikinio meno gerbėjų Lietuvą pradėjo matyti kaip svarbų tašką žemėlapyje, mat mūsų scena itin turtinga, aktyvi ir sparčiai auganti. Todėl džiugu, kad šiemet Venecijoje nemažai lietuvių menininkų pristato savo kūrybą. Pavyzdžiui, į parodą „Penumbra“ įtrauktas naujausias menininkės Emilijos Škarnulytės darbas. Rankų darbo ir meistrystės parodoje „Homo Faber“ buvo galima išvysti unikalią Manto Petruškevičiaus gėlių puokštės ir vazos kompoziciją. Pačioje bienalėje, be R.Narkaus, dalyvauja ir daugiau lietuvių menininkų. Pavyzdžiui, Armėnijos paviljoną kūrė lietuvių ir armėnų kilmės garso meni-

Lenkijos paviljono autorė Małgorzata Mirga-Tas pasakoja romų, gyvenančių Lenkijoje, istoriją. Gražiausia, kad tai daroma naudojant tekstilę. Milžiniškas salės sienas dengia kruopščiai sudėlioti tekstilės kūriniai, atkartojantys skirtingas romų bendruomenės kasdienio gyvenimo dalis. Danijos paviljonas, kurio autorius yra Uffe Isolotto, šiemet labai susijęs su mitologija. Paviljone pasitinka hiperrealistinės silikono skulptūros, kuriose pavaizduoti ne žmonės, o kentaurai, ir, deja, jau po savo mirties akimirkos. Tragizmas ir groteskas – gražiausia, paveikiausia forma. Pietų Korėjos paviljono autorius Yunchul Kim tyrinėja transhumanizmo ir žmogaus santykio su technologija temą. Paviljono erdvėje juda tarsi gyvi robotai, kurie mirksi ir keičia spalvas. Vaizdas atrodo kaip iš filmo „Alien“ ir kartu verčia susimąstyti, kas iš tiesų šiandien yra gyva ir tikra. Galbūt technologija neretai gali būti gyvesnė ir tikresnė negu žmogus?


VILNIAUS FESTIVALIS: „MUZIKA KURIA

María Dueñas

Festivalio vadovė Rūta Prusevičienė sako, kad šis idėjomis spinduliuojantis renginys jau 26-erius metus nenuilstamai vykdo savo misiją muzikos galia

nušviesti pasaulį: „Šiemet šis uždavinys dar sudėtingesnis – muziką priešpriešinti pasaulio griovimui, drauge kurti tarsi milžinišką simfoniją, sklidiną dvasinės harmonijos, gerais jausmais trykštančių daugiabalsių melodijų, įvairiaspalvių tembrų, nuosaikių tempų ir įprastų kasdienių ritmų. Jei tokia gyvenimo muzika lydi mūsų klausytojus, džiaugiamės būdami šviesios, taikios ir kūrybingos visuomenės dalimi.“ Siekdamas atkurti sutrūkinėjusį mūsų bendrabūvio audinį, festivalis pasitel-

Alexanderis Gadjievas

Organizatorių nuotr.

Thomas Hampsonas

Jimmy Donelano nuotr.

V

asaros pradžia žymi tradicinį, Lietuvos padangę muzikos žvaigždėmis nusėjantį Vilniaus festivalį. Šiųmetis, jau 26-asis, festivalis vyks birželio 4–28 d. Festivalio tema „Muzika kuria pasaulį“ sujungs devynis koncertus, vyksiančius Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Davido Ausserhofferio nuotr.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

kia tankiai išsikerojusius ryšius su tolimiausių pasaulio šalių muzikais, festivaliais, koncertų salėmis, tarptautiniais konkursais. Šių metų festivalio programa atspindės platų geografinį mostą – išgirsime išskirtinių interpretacijų, kuriamų mūsų talentingųjų tautiečių ir muzikų iš Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Italijos, Slovėnijos, Ispanijos, Graikijos, Šveicarijos, Nyderlandų ir JAV. Devynių festivalio koncertų panorama atspindės ir muzikos pasaulio žanrinę įvairovę – nuo stambios formos kūrinių orkestrui iki subtilių rečitalių, nuo baroko muzikos iki šiuolaikinės kūrybos premjerų. Kaip naujausias bendradarbiavimo rezultatas birželio 19 d. festivalyje vyks italų kompozitoriaus, festivalio Turine vadovo Nicolos Campogrande’ės Koncerto smuikui ir orkestrui, dedikuoto Lietuvos kameriniam orkestrui (LKO), pasaulinė premjera. Toje pačioje programoje girdėsime 2021 m. festivalio užsakymą, didžiulio pasaulinės muzikos bendruomenės dėmesio sulaukusios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Ex Tenebris Lux“ ir džiaugsimės nauja jos kūrinių kompaktine plokštele. Vilniaus festivalis nuo pat pradžių siekė parodyti ryškiausias pasaulio muzi-

LAISVĖS MANIFESTAS DŽIAZE: PAŽINTIS SU „VILNIUS M

„Atrodo, ką tik įveikėme vieną didžiausių amžiaus iššūkių – pasaulinę pandemiją, o dabar mūsų širdys plyšta dėl Ukrainos. Netrukus po tamsios ir ilgos nakties išauš diena, kuri atneš šviesų Ukrainos triumfą! Šiemet visos džiazo natos skambės Ukrainai, palaikydamos herojišką kovą už laisvę. Juk džiazas – visuotinė aistros, laisvės ir geranoriškumo kalba“, – sako festivalio vadovė Judita Bartoševičienė. PAGRINDINĖJE SCENOJE – PASAULINIO GARSO ŽVAIGŽDĖS IŠ VISO PASAULIO Festivalio pažibų kolekciją šiemet papildys garsiausių džiazo meistrų koncertai – „Vilnius Mama Jazz“ pradės nenuspėjamas šiaurietiška vėsa ir psichodelinio roko įtaka alsuojančios grupės „Rymden“ koncertas. „Rymden“ – trio, kurį sudaro vienas garsiausių Norvegijos džiazo muzikantų klavišininkas Bugge Wesseltoftas, Danas Berglundas ir Magnusas Öströmas, daugeliui pažįstami iš „Esbjörn Svensson trio“ („e.s.t.“).

Legendinis menininkas į sceną lips su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, vadovaujamu Modesto Barkausko, ir gausiu būriu bičiulių, mokinių ir ilgamečių scenos bendražygių, tarp kurių – pianistas Petras Geniušas ir džiazo muzikantai: Larisa Stannow, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas, Neda Malūnavičiūtė, Leonidas Šinkarenka, Gediminas Laurinavičius, Arvydas Joffė, Richardas Banys ir kiti.

vo įspūdingo pasirodymo energiją skirs Ukrainos kovotojams už laisvę ir pakvies klausytojus kartu išreikšti palaikymą.

Šeštadienio vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre skambės išskirtinio talento pianisto Grégory Privato koncertas. Martinikoje gimęs G.Privatas – leidyklos „Buddham Jazz“ įkūrėjas, pianistas ir kompozitorius, pripažinimo sulaukęs dėl jausmingų, ekspresyvių ir laisvų pasirodymų. Prieš metus džiazo gurmanus „Vilnius Mama Jazz“ džiuginęs kartu su žymiojo švedų bosininko Larso Danielssono „Liberetto“ kvartetu, šiemet G.Privatas pristatys solo programą „Yonn“.

A.Braxtonas – pasaulinio pripažinimo sulaukęs saksofonininkas, kompozitorius ir džiazo revoliucionierius, kilęs iš Čikagos. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo pamatinių džiazo ritmikos ir faktūros elementų, netrukus išėjo už žanro ribų derindamas džiazą su įvairiausiomis eksperimentinėmis kompozicijos technikomis – nuo grafinių notacijų iki serializmo.

Festivaliui veržlų, bet švelnų toną duos melomanų širdis ištirpdžiusi grupė „Ghost-Note“. Tai trimis „Grammy“ apdovanojimais įvertintos grupės „Snarky Puppy“ narių – būgnininko Roberto Searighto-Sput ir perkusininko Nate’o Wertho suburta fanko, hiphopo ir jazz fusion žanrų vandenyse naviguojanti grupė iš Dalaso (Teksasas).

Vėliau festivalio orbitoje sužibės „Ben Wendel Group“. Tai „Grammy“ apdovanojimui nominuoto saksofonininko Beno Wendelio, pianisto Shai Maestro, bosininko Joe Sanderso ir būgnininko Grego Hutchinsono kvartetas iš JAV. Nuo drąsaus improvizacinio džiazo iki roko ar hiphopo elementų – „Ben Wendel Group“ koncertas „Vilnius Mama Jazz“ gali pasisukti pačia netikėčiausia kryptimi!

Kiekvienas gyvas „Ghost-Note“ pasirodymas lankytojams dovanoja įtraukiančių šokio ritmų, užkrečiamos geros savijautos energijos ir bendrumo – tiek tarp klausytojų, tiek muzikantų. Antrąjį vakarą saksofonininkas Vladimiras Čekasinas 75-ąjį jubiliejų švęs kartu su publika – melomanų laukia didingas dviejų dalių maestro koncertas-intriga „Suite for Free People“.

Paskutinį festivalio vakarą – Lietuvos būgnininko Vladimiro Tarasovo ir jo bendražygių iš Ukrainos: Volodymyro Solianyko ir Marko Tokaro – trio kūryba. Koncertas simboliškai pavadintas „We Stand with Ukraine“ – menininkai sa-

Nuo melancholijos iki triukšmo, dramos ir įtampos, nuo minimalizmo iki sudėtingų melodinių struktūrų – „Rymden“ groja tikrą XXI a. džiazą, kupiną išminties ir atradimų, humoro ir rimties.

Baigiamąjį 21-ojo „Vilnius Mama Jazz“ festivalio akcentą dovanos vienas žymiausių ir svarbiausių pasaulyje džiazo muzikantų Anthony Braxtonas. Tai pavardė, kurią pamačius festivalio afišoje tikriausiai ne vienam muzikos gurmanui iš jaudulio sudrebėjo rankos.

Žodžiai „genijus“ ir „ikona“, kalbant apie gyvą, kuriantį ir į priekį žvelgiantį menininką, skamba kiek neįprastai.

Tačiau A.Braxtonas jau turėjo prie jų priprasti. Amerikiečių saksofonininkas, kompozitorius, improvizatorius, ugdytojas, filosofas ir vizionierius – figūra, kurios reikšmės ir įtakos net neįmanoma apibūdinti. Maestro įrašė virš 100 albumų, grojo su tokiais džiazo meistrais kaip Ornette’as Colemanas, Chickas Corea, Cecilis Tayloras, Maxas Roachas ir daugeliu kitų, sukūrė savitą muzikos sistemą, kviečiančią švęsti kūrybiškumą. Kartu su A.Braxtonu į festivalio sceną žengs vieni įdomiausių šiuolaikinių saksofonininkų – Jamesas Fei, Chrisas Jonas ir André Vida. NE TIK KONCERTAI Džiazo fiestos atmosferą kurs daugybė kitų veiklų ir, žinoma, LNDT šurmuliuosiantys lankytojai bei pokalbiai teatro bare. „Vilnius Mama Jazz“ dienos programoje – devynių Lietuvos grupių koncertai,

20 // © 37O

„Rymden“

Pero Kristianseno nuotr.

T

arptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ šiemet vyks gegužės 26–29 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Spalvingame šių metų repertuare – gausus būrys ryškiausių žvaigždžių, devynių Lietuvos grupių pasirodymai dienos programoje, daugybė kitų veiklų ir renginių.


Rečitalį „Bacho apoteozė“ birželio 15 d. festivalyje skambins pianistas Andrius Žlabys, o Mūza Rubackytė su smuikininku Dmitrijumi Makhtinu birželio 10 d. pristatys iš kamerinio repertuaro perlų suvertą programą „Ne tik Godowsky“. Genialųjį Ludwigą van Beethoveną visiems dar neseniai šio kompozitoriaus jubiliejų minėjusiesiems birželio 7 d. primins su Vassilio Christopoulo diriguojamu LKO koncertuosiantis suomių pianistas Antti Siirala.

Arvydo Čiukšio nuotr.

Emiliano Gonzalezu Toro ir Andersu Dahlinu atliks šveicarų baroko ansamblis „I Gemelli“. Muzikinę ir dvasinę atsvarą chaotiškam ir niūrių naujienų kupinam šiandieniam pasauliui birželio 12 d. skleis programa „Dangiškoji skraistė“, o jai pirmą kartą Vilniaus festivalyje savo kūrybines pajėgas ir savo vadovaujamus kolektyvus – Klaipėdos kamerinį orkestrą ir Šiaulių kamerinį orkestrą „Camerata Solaris“ – suvienijo Mindaugas Bačkus ir Vilhelmas Čepinskis.

kos asmenybes ir kolektyvus, unikalias kūrybines partnerystes. Tad ir šių metų festivalyje bus pristatyti išskirtiniai muzikai: nuo pačių jauniausių – 2021 m. Fryderyko Chopino konkurso laureato Alexanderio Gadjievo (birželio 4 d.) ir 2021 m. Yehudi Menuhino konkurso nugalėtojos Maríos Dueñas (birželio 28 d.) iki pasaulyje pripažintų meistrų Thomo Hampsono (birželio 22 d.) ir Charles’io Dutoit (birželio 28 d.).

Net trijuose festivalio koncertuose (birželio 4, 22 ir 28 d.) gros vienas didžiausių Lietuvos klasikinės muzikos kolektyvų – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas ir jo meno vadovo Modesto Pitrėno, ir svečių iš užsienio. Su pasaulinės šlovės dirigentu ir baritonu iš JAV Thomu Hampsonu birželio 22 d. rengiamas Gustavo Mahlerio muzikos koncertas dėl įvairių priežasčių jau buvo kelis kartus atidėtas, tad šio muziko pasirodymo festivalyje publika laukia ypač viltingai.

Baroko programą „Veidrodžių kambarys“ birželio 17 d. su solistais tenorais

Rašė Gintarė Žaltauskaitė

Š

okio naudą pripažįsta ir plačiai naudoja fizinės ir psichinės sveikatos specialistai visame pasaulyje. Muzika atpalaiduoja, o judėjimas šokio žingsneliu skatina laimės hormonų – endorfinų – gamybą. Jie mažina streso lygį smegenyse, todėl šokantieji lengviau bendrauja, tampa atviresni, kalbesni, greičiau sveiksta nuo depresijos. Šokis naudingas ir todėl, kad gerina socialinio gyvenimo kokybę, lavina atmintį ir smegenų veiklą.

Vilniaus festivaliu prasidėsianti vasara tepadovanos įsimintinų susitikimų su iškiliais meno meistrais ir įspūdinga muzika. Susitikime švęsti muzikos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina kakava.lt.

AMA JAZZ“ PROGRAMA

„Žinome, kad menai ypač svarbūs mūsų egzistavimui. Kultūra, menas ir dalyvavimas kūrybinėje veikloje gali ir turi būti pasitelkiamas kaip priemonė visuomenės psichikos sveikatai stiprinti ir palaikyti“, – primena choreografė, šokėja Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Šokio trupės „Ulna“ veikloje didelį dėmesį skirdama įtraukti neįgalius žmones, kūrėja visuomenei drauge su Kauno miesto kameriniu teatru ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau pristatė performansą „PinoKeys judėjimas“. Tačiau karantino metu jos dėmesį patraukė dar viena, atskirtyje likusi grupė – silpnaregiai ir neregiai.

kuriuos stebės ne tik lankytojai, bet ir įtakingiausi užsienio džiazo industrijos atstovai iš keturiolikos šalių, konferencija, pokalbiai ir susitikimai su žymiausiais džiazo meistrais, autografų dalybos, kino peržiūra, vinilinių plokštelių ir albumų mainai, festivalio paštas ir daugybė kitų veiklų. Festivalio metu veiks retrospektyvinė Dainiaus Labučio fotografijų paroda ir „Lewben Art Foundation“ kuruojama šiuolaikinio meno paroda „Menas kaip ginklas / Visuomenė be ginklų“, kurioje bus eksponuojami Žilvino Kempino ir Pedro Reyeso kūriniai. Gegužės 30 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje „Anthony Braxton Saxophone Quartet“ narys Jamesas Fei skaitys paskaitą „Navigacija po sistemas ir nežinomybę A.Braxtono muzikoje“.

Regos negalią turintys žmonės pasaulį mato juslėmis: lytėdami, girdėdami, ragaudami. Jie girdi muziką, tačiau niekuomet nematė pagal ją pastatyto šokio, galbūt tik jautė jį per kintančias objektų vibracijas, medinio parketo girgždėjimą ar sukinio atneštą oro gūsį. I.Puišytė-Šidlauskienė atkreipia dėmesį, kad regos negalią turintys asmenys šiuolaikinį šokį gali suvokti tik patys jį patirdami. Kito suvokimo ir judesio apčiuopimo būdo nėra, ypač jei žmogus nemato nuo prigimties. „Tačiau kryptingai organizuoti kūrybiniai impulsai gali pakeisti neregių gyvenimo kokybę. Menas turi galią atverti savitą ir turtingą vertybių pasaulį, kurio pažinimas reikšmingas neregio pasaulio suvokimui“, – pasakoja šokėja.

Anthony Braxtonas

Organizatorių inf.

Grégory Privatas

Organizatorių nuotr.

Keitho Grinerio nuotr.

Daugiau informacijos: www.vilniusmamajazz.lt

„Ghost-Note“

Indrė Puišytė-Šidlauskienė

REGĖTI AR PAJAUSTI?

Organizatorių inf.

SPEKTAKLIAI

PASAULĮ“

Bendradarbiavimas su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) įkvėpė naują I.Puišytės-Šidlauskienės statomą šiuolaikinio šokio spektaklį „Ribos“. Tai pirmasis šiuolaikinio šokio spektaklis Lietuvoje, skirtas regos negalią turintiems suaugusiesiems ir įgalinantis

reginčiuosius patirti šokį tamsoje per pojūčius. Spektaklio idėja remiasi asmeninės ir išorinės erdvės suvokimu. Kuomet choreografė pradėjo dirbti šia kryptimi, šiuolaikinio šokio užsiėmimai neregiams šalyje dar nebuvo vedami, tik kiek vėliau teko matyti į šią sritį įsitraukiančius kolegas. Kuriamo šokio spektaklio „Ribos“ procese dalyvauja neregiai ir silpnaregiai, kurie padeda atlikti judesio tyrimą. „Analizuojame, kaip jaučiamas šokis, greta esantis šokėjas, atliekame įvairias kūrybines užduotis, diskutuojame. Tai įtraukiantis procesas, leidžiantis ieškoti naujų sąsajų tarp žiūrovo ir šokėjo, suteikiantis naujų patirčių tiek kūrybinei komandai, tiek ir būsimo spektaklio dalyviams. Spektaklyje galės dalyvauti nedidelė žmonių grupė, tad itin svarbus santykis tarp atlikėjo ir žmogaus“, – pasakoja I.Puišytė-Šidlauskienė ir priduria, kad kūrybinio proceso metu ieškoma būdų, kaip patirti šokį nešokant – juk šioje grupėje, kaip ir visur, yra tokių, kurie patys nedrįsta bandyti. „Žmonės, priimantys iššūkius, yra visaverčiai kūrybinio proceso dalyviai. Pradėjusi dirbti drauge, daug išmokau ir pati: nors šoku jau 31 metus (profesio­naliai – šešiolika), savo kūną, judesį pajutau naujai. Visada sakau, kad mes mokomės vieni iš kitų. Negalią turintys žmonės labai įkvepia gyventi, semti iš kasdienybės viską“, – įspūdžiais dalijosi šokio trupės „Ulna“ įkūrėja. Šiuolaikinio šokio asociacijos narė I.Puišytė-Šidlauskienė pastebi, kad šokis yra didelė galia: fizinis kūnas tampa laisvesnis, o judėdami dalyviai kitaip, nei įprasta, pajuto savo kūną, sužinojo, kaip šis gali judėti, ir patyrė, kad kiekvienas gali šokti (tik vieni – profesionaliai, o kiti – savo malonumui). Ši veikla dalyviams padeda labiau pasitikėti savimi, lengviau ir atviriau pasinerti į naujas patirtis ir veiklas, išdrįsti eksperimentuoti, aktyviai dalyvauti viešame gyvenime. Šokio spektaklyje „Ribos“ bendradarbiaujama su LASS. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Spektaklio eskizo pristatymas vyks birželį, o premjera – rudenį.


>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

GARBANOTAS HEART IN A PLASTIC BAG

ŽUŽU SUNDIAL

Self-released

Self-released

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“) 73

100

MĖNESIO ALBUMAI

„PZ Records“ nuotr.

Kokia pirmoji mintis perklausius penktąjį „Garbanoto“ albumą? Paprasta. Klasika. Tu gali atsisakyti boso gitaros ir netgi paties bosisto, gali pradėti gausybę solinių projektų, bet niekaip neiššukuosi tų garbanų, kurios riečiasi, nepaisant to, ar naudosi tiesintuvą, ar lygintuvą. „Heart In A Plastic Bag“ yra šios mintys, įsuktos į muzikinę šukuoseną. Nors pati grupė kalba apie skambesio pokyčius, atsiradusį sunkumą ir aštrumą, aš juos būčiau linkęs vadinti pakitimais arba minimaliais niuansais, kurie tikrai neleis teigti, kad „Garbanotas“ pasikeitė. Aišku, reikia pripažinti, kad gitaros tapo truputį purvinesnės, o vokalas šiek tiek mažiau svajingas, bet vis tiek tai yra „blast from the past“, kuriame psichodelinio hipiško judėjimo sužavėti muzikantai maudosi jau ne pirmus metus. Nauja – tai seniai pamiršta sena, ir šiuo posakiu vadovaudamiesi muzikantai kuria gijas jau penktajame savo ilgagrojyje, kuris, neabejoju, bus lygiai taip pat šiltai sutiktas gerbėjų, kaip ir prieš tai išleisti. Būtent todėl po perklausos šauna į galvą mintis apie klasiką, skambesį, kuris jau nebeatliepia dabartinio pulso, skambesį, kuris labiau asocijuojasi su grupe, tačiau ne su aktualios muzikos tėkme. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad „Garbanotas“ turi savo skambesį, savų elementų ir niuansų, kurie išskiria juos iš kolegų ir kurie tapo net savotiškais stereotipais. Grupė padarė nemažą darbą, jei jų pavadinimas atspindi tam tikrą kryptį. Galiu pasakyti tiek, kad „Garbanoto“ gerbėjams garbanos maloniai šiaušis, o jei nesišiaus, tai jas tikrai maloniai pakedens albumo vėjas. Kitiems gal norėsis kitų šukuosenų, nors ką gali žinoti. Galbūt viena kita garbana ševeliūroje gali ir nepakenkti.

Teatro sluoksniuose daugiau žinoma autorė Martyna Žukaitė sukūrė nors ir nedrąsų, tačiau optimizmo suteikiantį albumą, kuris leidžia tikėtis, kad kuklumas ambicijų nesumažins. Jos projektas „Žužu“ yra trapus darbas, kurį pristatanti autorė dar nėra tikra dėl savo muzikinės krypties; jame girdima IDM elektronika kol kas skamba gana konvenciškai, paklūsta bendro suvokimo ir gero tono taisyklėms, kurios garantuoja tvarką, bet suvaržo kūrybinius sprendimus. Dėl to „Sundial“ dar sunku vertinti kaip kažką sprogstančio, lyg pats EP dar būtų tas pavasariniame vėjyje blaškomas kačiukas, reikalaujantis dar trupučio laiko pražysti. Tiesą sakant, bent jau man šiame įraše labiausiai girdėjosi įvairi muzika, kurios klausosi pati M.Žukaitė: stilinga, tačiau iki popmuzikos skambesio nenusileidžianti elektronika, įprasminta itin nekonkrečios laiko temos, kuri iš esmės gali apimti bet ką, pagardintą atsargiomis eksperimentinėmis detalėmis. Galiausiai viskas baigiasi technomuzika. Toks subtilus įvairiausių įtakų sultinys, kuriame vietos randa ir „Rhye“, ir „Amon Tobin“, ir „Burial“, ir dar nemažai panašaus tipo atlikėjų, kurie ir nerėžia ausies, ir jos pernelyg lengvai neglosto. Bet reikia prisipažinti, kad „Sundial“ labiausiai skamba kaip paraiška parodyti, kad ir amatą išmanai, ir suvokimą turi. Nuo šio laiptelio pašokus, galima nerti ir į kūrybiškumą, nebijant žengti ne to žingsnio, nebijant pažaisti ar parizikuoti. Juk taip, reikia pripažinti, kad Lietuvoje Žužu kuria nekomercinę muziką. Tai kodėl gi dar labiau tai komercijai nepaprieštaravus. Tačiau net ir nusprendus nesiblaškyti, su šiuo darbu, manau, Martynai durys atsidarys. Tik reikia tinkamo laiko. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“, „Soundcloud“)

FLORINDO HIKIKOMORI

73

PZ Records

JAUSMĖ NAMOLIO Self-released

22 //

Sunku kalbėti apie albumą, kuris iš esmės sukasi ant vienos ašies. Tokiu atveju jį perkąsti pavyksta gana greitai ir kai įmini mįslę, sunku tęsti diskusiją, nes tau kaip ir viskas aišku. Kai ši ašis – jautrumas, problema dar pagilėja, nes jauti, kad svarbiausi muzikiniai sprendimai pagrįsti jausena, o ne logika, labiau pasitikint intuicija, o ne diskusijomis ar svarstymais. Man susidarė įspūdis, kad taip buvo sukurtas ir debiutinis Jausmės darbas, kuriame atlikėja stengiasi visus paimti – ir tai sakau be jokios ironijos – jausmu. Na, ir kanklėmis. Iš esmės, tai yra viskas, ir, jeigu jūs esate dainuojamosios poezijos gerbėjas, savyje negniuždantis sentimentalumo ar romantikos, tuomet „Namolio“ gali jus pavedžioti po grožio ir harmonijos pasaulį. Ir nuvesti namolio. Albumas tikrai ilgas, jo trukmė siekia beveik 45 minutes, tačiau, perpratus kūrinio paslaptis, viskas ima kartotis. Suprantu, kad jautru, gražu ir subtilu, bet netyčia pradedi norėti daugiau, įvairiau, tačiau darbas ir toliau plaukia sava vaga, neskubėdamas, tave po truputį liūliuodamas ir migdydamas. Todėl kyla vienintelis noras, kad šalia Jausmės stovėtų kokia nors grupė, kokie nors instrumentai ar net orkestras, ir taip iš jos lengvumo ir svajingumo gimtų kažkas gaivališko. Be abejo, debiutiniam darbui ir minimo minimalizmo gali pakakti, tačiau dabar, kai visa koncepcija atrodo išnaudota net su kaupu, lyg būtų ne tiek išvalgytas šis muzikinis puodas, bet ir išlaižytas iki blizgumo, laikas galvoti, kas toliau. Namo atėjome, bet, tikiuosi, tai nebus tradicinė trobelė su katinuku, židinuku ir arbatinuku. Norisi kažko daugiau ir tikiu, kad sulauksime.

© 37O

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“) 71

100

Kai pirmąkart perklausiau vieno įdomiausių Lietuvoje vardų savininko Florindo Krivcovo EP, pagalvojau: na, hard techno, visai smagu, ką čia daug ir pridurti. Paskui paklausiau antrą kartą, paskui – trečią, paskui – ketvirtą... Ir išgirdau sąskambių iš gūdaus 10-ojo dešimt­ mečio, kai buvau jaunas, gražus ir viskas buvo geriau, nes buvau jaunas ir gražus. Jeigu rimtai, „Hikimori“ yra lyg skoningas aidas iš praeities, kuris puikiai tiktų kokiam nors 10-ojo dešimtmečio fantastinio filmo garso takeliui. Su gera doze nostalgijos Florindo pasinaudoja big beat, break beat ir rūgštinio techno inspiracijomis ir sukuria EP, kuris sugeba ne nereikalingai sentimentalinti praėjusio laiko, bet imti iš jo labiausiai patraukiančius dalykus, kurie kartais gali priminti cheesy, bet patys netampa cheesy, ir juos pritaikyti šiandienai. Tačiau ir be sveikos nostalgijos dozės mini albumas sugeba iš keturių dainų išspausti daugiau nei kai kurie ilgagrojai: kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, skonį ir, svarbiausia, turinį, leidžiantį teigti, kad minčių Florindo turi tiek, kad jų užtektų ir LP. Vis dėlto priekaištą šiam darbui aš turiu – pavadinimas „Hikikomori“, bent man, tikrai neatspindi darbo esmės; albumas kaip tik skamba labai socialiai, labai jungiančiai ir, esu tikras, kad klube kiekvienas gabalas gali tapti hightlightu. Iš esmės, aš tegaliu pasveikinti Florindo, kiek suprantu, pakankamai ilgai besikaupusį parodyti plačiajam pasauliui savo kūrybą, nes savotiškas marinavimas išėjo į naudą, žinių buvo prikaupta pakankamai ir pagaliau į dienos šviesą išėjęs hikimoris tikrai atrodo nepraradęs ryšio su realybe. Labai smagus EP, kuris, tikiuosi, atidarys nemažai durų. („Bandcamp“, „Soundcloud“) 85

100

100

NULIS:S:S:S Lydis Suru Records

Alternatyviosios muzikos požemiuose ir dirvožemiuose Lauryno Jukonio vardas yra seniai giriamas, seniai minimas ir seniai pažįstamas. Ne vieno projekto autorius, iš kurių bene žymiausias yra „Girnų Giesmės“, sėkmingai nardo muzikos, kuri ne itin įgudusiai ausiai net galbūt nesiasocijuoja su muzika, gelmėse, siūlydamas daugiau garso simfonijų nei per se kūrinių. „Lydis“ – tai dar vienas šuolis į panašią gelmę, tiesa, ne tiek eksperimentišką, kaip kai kurių kolegų opusai, tačiau gana išraiškingą, kad albumo perklausos pabaigoje gerąja, nors ir literalia prasme šiek tiek maustų ausis. Net keista sakyti, kad Lauryno ambientinis-elektroninis-analoginis skambesys nėra iš esmės itin radikalus, juk tai jau seniai yra tokio pobūdžio muzikos klišė. „Nulis:s:s:s“ projektas šiuo atveju net santykinai ramus: iš garsų kuriamos ritminės sekvencijos net turi potencialo virsti melodijomis, kūrėjas ne trafaretiškai atakuoja, o atvirkščiai, pratina klausytojo ausį prie iš pirmo garso ne itin malonaus muzikavimo. Visi šie sprendiniai sukuria keistai plačiai prieinamą albumą, kuris neskamba lyg aštrus riksmas, nukreiptas prieš konvencinę muziką. Tiesą sakant, dažnai panašūs eksperimentai virsta muzikiniais performansais, tačiau Lauryno, mano manymu, patirtis leidžia jam, kaip kokiam akrobatui ant lyno, balansuoti tarp garsinių potyrių ir harmoningų kvadratų. Todėl „Lydis“ atsiduria keistoje pozicijoje, kurią apibūdinčiau kaip konvencinės muzikos spektro ribą, kurioje vis dar paklūstama, jei taip galima sakyti, tradicijai, bet priemonės yra toli gražu neįprastos. Suprantu, sunku suprasti šias slebizavones, tačiau vien tai, kad „Lydis“ sukelia tokių nevienareikšmiškų minčių, jau yra šio albumo pranašumas. Jeigu jus nuo mano frazių iškart purto, tiesiog paklausykite šio LP. Bent jau smegenys šiek tiek pasilydys. („Bandcamp“) 80

kisielius

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.