370 Nr 111

Page 1

2022 vasaris #111

MIGLOKO: DAINOMIS RAŠAU DIENORAŠTĮ FOTOMENININKO REMIO ŠČERBAUSKO TERITORIJOJE

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ: GERAS EILĖRAŠTIS GIMSTA NE TIK IŠ TAMSOS

Tomo Kurkino nuotr.

RAIZGUS GYVENIMAS PAGAL MERLINĄ SHELDRAKE’Ą


Su meile iš Paryžiaus 7 skoniai,

kurie sužadins teigiamų emocijų sūkurį kiekvieną savaitės dieną

Nuo šiol ieškokite ir parduotuvėse

Pirkite internetu www.gaivuskvapas.lt


NIEKO NEŽINAU, BET NUOMONĘ JAU TURIU, ARBA PRELIUDIJA Į #KEKS 2022

#111 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ RENATA KARVELIS ŠVIEŽIOS PAJĖGOS GIEDRĖ SKAITĖ RAŠYTOJA SKAITYTOJAMS

Rašė Renata Karvelis

K

aip sako draugė poetė, sausį dar miegu žiemos miegu. Ir aš galiu ją suprasti, nes ta informacija srautuose kaip koks vanduo upėje. Nesigilindamas į turinį, paskaitai tik antraštes – jau kaip ir turi nuomonę. „Nieko nežinau, bet nuomonę jau turiu“, – rašė vienas žurnalistas savo feisbuke apie garsųjį Beatos ir Editos pokalbį.

Kai visi ūžė Kaune, kur vyko Europos kultūros sostinės atidarymo renginiai (arba, trumpiau, KEKS), išėjome pasivaikščioti Jūros promenada Tauragėje. Apžvalgos aikštelėje, greta metalinių laiptų konstrukcijos, akys pamatė šį tą neįprasto – lyg laužas degtų. Sakau savo suvaikštovui: „Gal kokia akcija prieš skiepus, nieko nežinai? Gal kokį naują įstatymą neseniai priėmė? Kažin ar suderino su miesto valdžia? Visiems lauko renginiams reikia jų leidimo, taip pat – ir policijos.“ Tamsoje matome, kad pusamžis vyriškis šildosi rankas virš tos improvizuotos ugniavietės. Prieinu ir pasiteirauju, kas čia vyksta, gal koks renginys. Vyriškis šypsosi ir išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo, o aš neatlyžtu. Na, juk reikia išsiaiškinti, kas čia organizuojama KEKS atidarymo metu Tauragėje. Gal koks analogas ar pakaitalas? Aš vėl klausiu, tada vyras numykia: „Intymu.“ Suvaikštovas trūkt mane už rankos, rodo, kad reikia pasišalinti, nes tai rimta. Nueidami dar kurį laiką žvilgčiojome vogčiomis – įdomu, kas pas tą jau ne pirmos jaunystės vyriškį ateis. Juk keista matyti romantišką elgesį, kai aplinkui tvyro toks kaukėtas racionalumas ir respiratorinis logiškumas. Pagyvenę šeimyniškai, tampame racionalūs ir logiški net be dekoratyvių kaukių. Tamsoje nieko nematyti, o ir toli nuėjome, kad girdėtume kokius nors balsus. Toliau kalbame apie to pražilusio vyriškio intymią šventę viešoje vietoje – kodėl jis pasirinko nuvaikščiotą taką ypatingam pasimatymui: gal susitaikyti, gal pasveikinti, gal piršlyboms? Romantiko sprendimas atrodo visai nelogiškas. Bet palauk, palauk, ar tu man nepasipiršai viešoje, turistų lankomoje vietoje, klausiu savo suvaikštovo. Neseniai skaičiau litmenyje, kad metavisatoje Kiti tampa simuliacija ir simuliakru, epicentre lieka vartotojas su individualiai pritaikyta, įtraukiai sukurta nauja realybe, kur kitų gyvenimai tėra detalės virtualiajame žaidime – gyvenime, kaip tame filme su Ryanu Reynoldsu „Free Guy“ (2021 m.), greta manęs egzistuoja realūs Kiti su savaip veikiančia pasaulio logika. Skaitant įrašus feisbuko sienoje per šiuos du pandeminius metus Kiti, atrodo, tapo tik bekūnėmis antraštėmis, pusės minutės vaizdo klipais su išjungtu garsu, laikais, gifais, komentarais, geriausiu atveju – žinutėmis su emociukais.

Iš tiesų tai ne to vyriškio intymi asmeninė šventė viešoje vietoje yra nesąmonė, sakau, o visa kita yra nesąmonė ir tuo reikėtų piktintis. Reikia stebėtis kultūros nebuvimu ten, kur ji ypač matoma. Pvz., Seime per posėdžius, Sausio 13-osios minėjime, sąmokslo teorijas rimtais veidais dėstant visai ne stand up scenoje. Tai piktybinio populizmo apraiškos, kurios kiršina skirtingas visuomenės grupes. Ir jam negalime būti pakantūs, skirtingai nei kūrybai, saviraiškai, menui, kultūrai. Pastaroji turi būti kuo įvairesnė ir skatinama. Juk taip elementariai nuleidžiamas garas ir įtampos visuomenėje. Ir čia pritariamai linkčioju Juozui Statkevičiui, kuris sakė: „Ir užtenka į mano kiekvieną pirstelėjimą taip reaguoti! Aš menininkas, ir tiek.“ Kažkur čia su trispalve rankoje išnyra tarpdisciplininio meno kūrėjas Dainius Liškevičius, kurio vaizdo performansą šįmet be jokio konteksto savo renginyje panaudojo maršo dalyviai. Ei, atiduokit eksperimentus, performatyvias provokacijas ir kūrybinius ieškojimus tiems, kuriems jie legaliai priklauso, t.y. menui ir menininkams! Jums, mielieji, telieka racionalumas ir kompetencijos. Čia pagarbiai prisimenu pernykštį susidūrimą su aukštas pareigas užimančiu kariškiu, kuris, suprasdamas, kad kalba su kultūrininke, kultūringai oponavo dėl Kauno soboro ir kitų panašių pastatų egzistavimo fakto. Aš sakiau: man gaila, kad Tauragėje cerkvę nugriovė, dabar turėtume tokį puikų architektūros paminklą. Kariškis atkirto, kad nors supranta paveldosaugininkų poziciją, gerai, kad pastato nebėra, nes tai būtų priešiškų jėgų kultūros simbolis. Nueidami pamatėme, kad pas vyriškį atėjo blondinė. Jis glostė jos plaukus, o paskui jie šoko, skambant „Foje“ dainai „Laužo šviesa“. Blemba, kaip subtilu, ir kaip romantiška, pagalvojau. Šiame numeryje irgi nemažai miestietiškos romantikos ir kultūringų pokalbių. Labai rekomenduojame paskaityti interviu su prieš kurį laiką knygą „Teritorija Kaunas / Gat­ vės fotografija“ išleidusiu fotomenininku Remiu Ščerbausku, kuris sako labiausiai norintis, kad leidinys atsidurtų žmonių, kuriems būtų gera jį turėti, rankose. Rasite pokalbių su itin savitą muziką kuriančia autore ir atlikėja Migle Vilčiauskaite-Migloko, poete Lina Buividavičiūte, rašytoju Merlinu Sheldrake’u. Tradiciškai aptariame naujausius spektaklius, knygas ir muzikos albumus. Gero skaitymo ir iki susitikimo kovą.

DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – muzikos autorė ir atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko. Tomo Kurkino (instagram.com/tomaskur) nuotr.

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 370.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #111, vasaris, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi


MIGLOKO: DAINOMIS Rašė Toma Vidugirytė

– Tavo naujas albumas „Atgimimas“ pasirodo po ketverių metų pertraukos. Koks buvo albumo kūrybos procesas? – Albumas buvo surinktas konceptualiai. Norėjau išleis­ ti elektroninį albumą ir iš savo kūrybos atrinkau labiausiai viena su kita derančias dainas. Tai buvo labai ilgas ir preciziš­ kas procesas. Kurdama muziką ir rašydama tekstus stengiau­ si pasinerti į intuityvų srautą, pajusti, ko reikalauja kompozi­ cija ir kur ji pati veda, nes tokios tarsi pačios save kuriančios kompozicijos (menininko pagalba) man skamba geriausiai. Jei leidžiu protui imti viršų, kompozicijos susilpnėja, taip pat tokioje proto kūryboje įsijungia vidinis kritikas, kuris lydi vi­ so proceso metu. Svarbiausią sekti tą tėkmę ir natūralus kū­ rybos procesas viską diktuoja pats. Albumą įrašiau per pusantro mėnesio. Tuo metu buvo tik­rai nemažai streso, nes norėjau viską spėti laiku. Žinoma, įrašų studijoje ir proceso metu kai kas šiek tiek kito ar pa­ sipildė. Albumo dokumentiniame filme girdimas visą vasa­ rą kauptas audioatmosferų takas, kuriame įrašiau nakties paukščius, upės čiurlenimą, mišką, vabzdžius ir lietų mies­ te. Išleidusi albumą pajutau, kiek daug į jį įdėjau. Pasijutau visiškai išsekusi. Kai pabaigusi albumą jaučiuosi žiauriai pa­ vargusi, žinau, kad tai ženklas, jog bus labai geras albumas ir į jį įdėjau 101 proc. savęs – tai, ko ir reikia kokybiškai muzi­ kai. Labai džiaugiuosi dokumentiniu filmu. Sulaukiau daug pagyrimų iš dokumentikos profesionalų, ir tai labai bran­ gi mano beveik 20 metų kaupta vaizdo medžiaga, kuri pa­ galiau atrado savo vietą „Atgimimo“ sounde. Ir, žinoma, esu įkvėpta Jono Meko. – Pristatydama albumą „Atgimimas“ sakei, kad „po karantino turime save gimdyti iš naujo“. Papasakok plačiau, ką turėjai omenyje ir kokias temas nagrinėji albume? – Albume nagrinėju egzistencines ir dabartinio pasaulio temas apie vartotojiškumą, apie tai, kad nykstančios gam­ tos akivaizdoje žmogus turi pasikeisti, dalykai negali būti tokie, kokie buvo anksčiau. Pirmame plane – gamtos išsau­ gojimas, visuomenės gijimas. Jei esate matę filmą „Don‘t Look Up“, tai mano albumas kalba apie susiskaldžiusią vi­

suomenę ir neišvengiamą realybę to, kas vyksta, kur dalis žmonių ignoruo­ ja tai, kad reikia keistis, vaidina, kad viskas gerai, toliau vartoja ir teršia, o kita dalis žmonių suvokia realybę ir pradeda keistis, transformuoti savo gyvenimus ir viską aplinkui. Domiuosi genčių, pirmykščių ben­ druomenių ir laukinio balso muzi­ ka, kurių atspindį galima išgirsti ma­ no hite „Širmi Žirgeliai“. Kai kuriose dainose, pavyzdžiui, „Kanonas“, lei­ džiu sau bent sekundei pabėgti iš šių dienų bauginančios realybės, pavirs­ ti mitine būtybe ir paskęsti keistuo­ se sapnuose... – Kuo tau tos temos svarbios? – Kaip jau esu sakiusi, būti išsipusčiu­ siu scenos artistu nepakanka. Tai pa­ senęs modelis. Scenos žmogus nesu­ tvertas linksminti perrūgusią sociumo grietinę. Scenos žmogus turi atverti akis ir keisti visuomenę. Mano nuo­ mone, šie laikai iš muziką kuriančio žmogaus reikalauja stipraus vertybinio pamato, revoliucingų idėjų, kurios tu­ ri atitikti dabarties laikmetį, nepatai­ kaujant sutrikusiems ir instagramo bei TV užhipnotizuotiems pirkėjams. Pa­ saulis nebėra toks, koks buvo. Menas turi budinti žmogų ir skatinti jį mąsty­ ti, nustoti skrolinti... – Esi išskirtinio stiliaus atlikėja / kūrėja. Nardai tarp popmuzikos ir avangardo, keitiesi. Kas daro įtaką tavo kūrybai, stiliui ir visiems jų pokyčiams?

– Mano kūryba yra mano dienoraštis. Kuriu jau šešiolika metų, nes pirmas dainas parašiau būdama penkiolikos. Dažnai atsidariusi savo kūrybinę bi­ blioteką nardau prisiminimuose, pa­ ti stebiu savo kintančias dainas, kūry­ binę raidą, naujus įgūdžius... Kūryboje labiausiai pasitikiu savimi. Beveik vi­ suomet galiu atsakyti sau į visus klau­ simus, o jei jaučiu, kad man trūksta palaikymo ar konstruktyvaus komen­ taro iš šalies, kreipiuosi į kelis kompe­ tentingus kūrybinius patarėjus. Dievi­ nu dirbti individualiai, nors su kažkuo bendradarbiauti irgi visuomet faina. Taigi mano dainos yra absoliutus ma­ no dienoraštis, jose visose atsispindi mano amžius, laikmetis, kuriame gy­ venau, gyvenu ir gyvensiu, temos, ku­ rios aktualios man, ir socialiniai įvy­ kiai, kurie vienaip ar kitaip paveikia mano gyvenimą ir atsispindi mąsty­ me – visa tai perkeliu į dainas. Esu ir muzikos gurmanė, neklausau bet ko. Radijo beveik neklausau. Ne­ mėgstu klausytis muzikos „YouTube“ platformoje. Klausau vinilinių plokš­ telių, CD, kasečių ir „Spotify“. Muzikos klausymui skiriu ypatingą laiką ir dė­ mesį. Man svarbu kokybė, idėja, ori­ ginalumas. Mėgstu būti nustebinta ir įkvėpta. Dievinu muziką, kuri įkvepia kurti savą muziką, ir drąsiai semiuo­ si idėjų, jas transformuoju, pritaikau savo unikaliam stiliui. Kontroliuoju vartojamą informaciją, todėl jau se­ niai nežiūriu televizijos – gal jau de­ šimt metų...

Rūtos Jankauskaitės nuotr.

Alternatyviosios muzikos atlikėja ir kūrėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko scenoje jau ilgą laiką žavi savo kūryba ir neseniai (po ketverių metų pertraukos) pristatė savo naują albumą „Atgimimas“. Pokalbį su Migle pradėjome būtent nuo jo, tačiau labai greitai nėrėme giliau – kalbėjome apie kūrybą plačiąja prasme ir šiuolaikinį scenos žmogų, kuris „turi atverti akis ir keisti visuomenę“. Ypač įdomu buvo daugiau sužinoti apie jos vedamas dainavimo pamokas ir laisvalaikį.

4 // © 37O

– Kaip keitėsi tavo kūryba ir stilius? Kokią įtaką jam darė prodiusavimo ir modernaus meno studijos? – Mano kūryba keičiasi sulig gyvenimo tarpsniais, pagal technikas, kurias naudoju. Pirmąjį albumą įrašiau su mu­ zikantų grupe, o baigusi muzikos prodiusavimo studijas pradėjau dirbti su muzikos kūrybos programomis ir iki šiol esu panirusi į elektroninės muzikos pasaulį. Labai pa­ tinka derinti primityvius instrumentus su elektroniniais garsais. Mėgstu priemonių kontrastus, nes, mano nuomo­ ne, tai suteikia muzikai išskirtinumo, drąsos ir laisvės. Sa­ vęs tikrai nepavadinčiau popatlikėja. Šiaip nekenčiu popso. Turiu keletą dainų, kurios interpretuoja popmuziką ir ją postmodernizuoja, iškreipia tarsi kreivų veidrodžių ka­ ralystėje. Nors esu turėjusi kelis popmuzikos projektus, bet man, kaip intelektualiai asmenybei, lėkšti dalykai greitai pabosta ir išsisemia. Mėgstu gilumą ir iššūkius. – Dažnai jungi skirtingus stilius ir esi minėjusi, kad mėgsti eklektiką. Kuo svarbi eklektika tavo kūrybai? Ką ji suteikia tavo muzikai / saviraiškai? – Esu iš tų atlikėjų, kurie nepataikauja klausytojo skoniui, ne­ paiso algoritmų teikiamų patarimų kurti gerai komerciškai


S RAŠAU DIENORAŠTĮ

atsiperkančioms dainuškoms. Man pir­ miausia įdomu kūrybos procesas – pa­ ti kūryba, o tai yra įdomu ir klausyto­ jui, nes mes vieni kitiems atspindime tai, ką jaučiame. Mano muzika yra išsi­ lavinusiam ir suvokiančiam gyvenimą pasauliniu mastu klausytojui, kuris no­ ri stiebtis į viršų, nori gyventi kokybiš­ kai ir kurti. Esu labai laiminga, kad inte­ lektualios muzikos niša Lietuvoje auga. Žmonės nenori klausyti pigių bumčikų, kur 20 metų groja tas pats per tą patį... Dažnai esu prilyginama Bjork ir gal­ būt mes tikrai turime kažką bendro. Nesu vienos dainos dainininkė. Kaip klausytoja esu labai išranki, dėl to pati nevaikštau į estradinius koncertus, la­ biau domiuosi unikaliais Lietuvos ir už­ sienio atlikėjais, vertinu gebėjimą im­ provizuoti. – Kokios temos kūryboje tau svarbios?

– Šiuo metu man svarbiausios iš­si­ gryninimo temos – kaip žmogus gali apsivalyti ir tapti nepriklausomas nuo medijos žinių srauto ar tas žinias atsi­ rinkti. Manau, kad šiuolaikinis pasau­ lis ne tiek daug pasikeitė ir svarbiausios yra pagrindinės vertybės, aukso fondo kūryba, epinės temos, kurios jau dauge­ lį metų gvildenamos ir vėl iš naujo at­ randamos. – Jau kurį laiką mokai dainavimo. Kas labiausiai patinka mokant kitus? – Taip, mokau dainavimo, nes pa­ ti dainuoju visą gyvenimą ir gebu pažadinti žmonių balsus, parodyti, kad dainavimas yra paprastas daly­ kas ir mes visi galime dainuoti. Juk dainavimas yra seniausias pirmykš­ čių bendruomenių užsiėmimas, dai­ navimo suvokimas yra labai platus. Kiekvienas mano mokinys man yra

kaip unikalus rebusas. Man gera aiš­ kintis, kas tinka kiekvienam žmogui ir kokios kūrybinės priemonės išlais­ vina jo / jos balsą (šypsosi). Dažnai pas mane dainuojantys žmonės sa­ ko: „O, geras! Čia taip paprasta.“ Tik­ rai, mokau ne tik dainuoti, bet im­ provizuoti ir kurti dainas. Dažnai su dainavimo studentais netikėtai pa­ neriame į pirmuosius jų dainavimo prisiminimus, ypač, jei savo balsuo­ se jie junta įtampą. Aš suteikiu tą sau­ gią erdvę išsipasakoti ir visuomet esu tas žmogus, kuris palaiko dainuojan­ tįjį. Turiu netgi vieną savo pačios su­ galvotą pratimą, kurį atliekame per dainavimo dirbtuves – tiesiogine pra­ sme palaikau improvizuojantį žmo­ gų, kartais netgi kūnu leidžiu rem­ tis į mane. Tai labai svarbu, nes mūsų kūnai paskui visa tai prisimena ir su­ kuria gerą jausmą. Mokau laukinio

balso technikos, kurioms naudoju miksuotas Šiaurės Amerikos indėnų ir lietuvių liaudies balso technikas. Tai yra per daug metų mano atrastas būdas atpalaiduoti bal­ so stygas. Dainavimas veikia kaip kūrybinė emocijų palei­ dimo priemonė, gelbstinti šiuolaikinį nuvargusį ir nuolat skubantį žmogų. Reikia erdvės, kurioje galėtume paleisti visą įtampą, kuri buvo susikaupusi kūne, o tam padeda... balsas (šypsosi). Balsas – kaip vanduo, o dainavimo apara­ tas kūne – kaip čiaupas, kurį diafragminiu kvėpavimu tei­ singai įjungiame. Balsu išleidžiame viską, kas susikaupę mūsų viduje. – Kas dar teikia džiaugsmo? Kuo užsiimtum, jei ne muzika? – Man patinka keliauti, būti gamtoje, panirti į save, skaity­ ti knygas, būti su šeima... Dievinu lankyti muziejus, parodas ir gerus festivalius. Savaitgaliais išjungiu telefoną ir pasineriu į visišką buvi­ mą gyvenimo realybėje. – Ko palinkėtum sau ir skaitytojams? – Sau norėčiau palinkėti svajonių išsipildymo. To paties lin­ kiu ir visiems skaitytojams.


Gintarės Dzedulionės nuotr.

>> BLUNKANTI SOFA

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ: GERAS EILĖRAŠTIS GIMSTA NE TIK IŠ TAMSOS Kalbino Lina Simutytė

6 // © 37O

„(...) Ne Tau norėjau parodyti tą pasaulį, o sau, kad praslinktų / mano tamsieji amžiai, niekaip nuo jų nepabėgau supratusi – / jei duodu Tau, iš savęs atimu“, – antrojoje savo knygoje „Tamsieji amžiai“ (Rašytojų sąjungos leidykla) rašo poetė Lina Buividavičiūtė. Jei jos nepažinočiau, nepatikėčiau, kad knygą rašė tas pats žmogus. Ko gero, čia slypi šio eilėraščių rinkinio paradoksas – negailestinga, klampi ir intensyvi išpažintinė lyrika susintetinta taip, kad skaitydamas pamiršti, jog pažįsti už žodžių slypinčią autorę. Tačiau pernelyg nesistebi – juk „balti mergaičių marškinėliai – / tamsios mergaičių širdys“. Labiau stebina Linos drąsa kalbėti temomis, kuriomis nedrąsu net galvoti. Apie antrąją L.Buividavičiūtės poezijos knygą, nerimastingą laikmetį, išpažintinę ir atpažintinę lyriką, šešėlinę motinystės pusę, asmeninį augimą su poete žvarbų žiemos rytą ir kalbėjomės.

– 2017-aisiais debiutavai poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir literatūros kritikų buvai priskirta išpažintinės lyrikos atstovams. Minėjai, kad pirmoji tavo knyga buvo skirta asmeninei terapijai, nors šiam žanrui būdingas ribas ji pranoko. „Helsinkio sindromas“ tuo metu padėjo išgyventi depresiją, o ką tau suteikė „Tamsiųjų amžių“ rašymas? – „Helsinkio sindromo“ idėja iš tiesų susijusi su emociškai sudėtingu epizo­ du, kai nieko kito, išskyrus poeziją, ne­ galėjau kurti. Negalėjau rašyti nei di­ sertacijos, nei mokslinių straipsnių ar recenzijų, o eilėraščiai liejosi savotiš­ ku srautu. „Tamsiuosius amžius“ ra­ šiau jau vartodama neuroleptikus, kurie kūrybiškumą pakoregavo. To­ dėl antrojo rinkinio eilėraščiai labiau apgalvoti. Norėjosi atsakyti į klausi­ mą, kurios temos šiuolaikinėje lietu­ vių poezijoje yra mažiau artikuliuo­ jamos arba neartikuliuojamos taip, kaip apie jas svarstyti galėčiau aš pati. Pasirinkau keletą sričių. Tai – erotika, psichikos sutrikimai ir nekonvenci­ nė motinystė. Taip pat norėjau palies­ ti miestų temą, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ rašau apie Vilnių ir Kauną. Ant šių išvardytų polių savo antrąją knygą ir stačiau – siekdama, kad ji bū­ tų labiau suveržta ir konceptualesnė. Man svarbu tobulė­ ti, todėl stengiausi, kad „Tamsieji am­ žiai“ literatūriškai būtų stipresni už „Helsinkio sindromą“. Ar tai pavyko, sau atsakyti dar nespėjau. – Tuomet nesuklysiu pasakiusi, kad rašydama antrąją knygą siekei tolti nuo asmeninių patirčių ir norėjai jas paversti universalesnėmis? – Neklysti, nors apie universalius kodus galvojau rašydama ir pirmąją knygą. Norėjau, kad mano poezija peržengtų išsisakymo, išsirašymo, terapijos ribas ir turėtų poetinius kodus – metaforas, archetipus, simbolius, kurie skaitytojui leistų geriau atpažinti knygoje aprašy­ tas patirtis. Suprantu, kad dauguma ra­ šytojų kiekvieną temą pirmiausia per­ leidžia per save – nesu išimtis, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ yra nema­ žai mano patirčių, tačiau jas stengiau­ si pateikti intertekstualiai ir organiškai, ieškodama tam tikrų ženklų, kurie bū­ tų atpažįstami ne man vienai. – Kaip supranti ar įsitikini, kad rašant pavyko nutolti nuo išpažintinės manieros? – Šiuo klausimu esu panaši į svyruo­ jančią nendrę – dažnai savimi abejo­ ju. Ypač tada, kai manau, kad pavyko, o kas nors pasako, jog anaiptol. Tačiau būna ir priešingai. Eilėraštis „Apie vel­ nius ir obsesinį-kompulsinį“ yra bene autobiografiškiausias visoje knygoje. Tačiau jį rašydama įpyniau kelioms kartoms atpažįstamą simbolį – mitą apie velnią, kurį šokiuose gali atpažin­ ti užmynusi ant jo bato nosies. Jei ten tuščia, vadinasi, šoki su velniu, nes ta vieta skirta jo kanopai. Panašus mito­ logizavimas, bibliniai ar literatūriniai kontekstai leidžia tolti nuo savęs ir ar­ tėti prie skaitytojo. Kai asmeninį paty­ rimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu paty­ ręs, tačiau skaičiau kaip apie save. Ta­ čiau net ir universalumas nenulemia, ar eilėraštis bus geras.


– Knygos „Tamsieji amžiai“ pavadinimas siejasi su ankstyvaisiais viduramžiais – niūriu stagnacijos, neišprusimo ir smurto laiku. Skaitant tavo knygą kilo mintis, kad jos pavadinimas gana taikliai nusako dabartines visuomenės būsenas – nepaisant technologijų, mokslo pažangos, nerimo daug (pandemija, neramumai pasienyje, karo grėsmė, šalies politinė krizė, gyventojų susiskaldymas, klimato kaita). Kaip pati vertini šį laikmetį? Turbūt „Tamsieji amžiai“ nėra vien asmeninė epocha? – Jei knygą būčiau išleidusi viduram­ žiais, būčiau sudeginta ant laužo (juokiasi). Christina Lamb knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ kviečia atkreip­ ti dėmesį į seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose. Skai­ tant panašias knygas nesunku įsiti­ kinti – tamsos yra labai daug. Žinoma, puiku, kai atsiranda pusiausvyra, to­ dėl stengiuosi ieškoti daugiau šviesos, nors esu melancholikė. Randu, kuo pasidžiaugti, man gražu, kai žmonės, nepaisant didelių kliūčių, nemažai nuveikia. Tačiau mokslo ar technologi­ jų sukuriamoje šviesoje negali nepaste­ bėti žmonių širdžių tamsumo. Vienas mano knygos tikslų yra siekis pažvelgti į tamsiausias žmonių kertes. Tai nereiš­ kia, kad aš ar kas nors kitas turi nuola­ tos skendėti tamsoje, tačiau ją pažinti ir įvardyti yra labai svarbu. Skaudėjo rašant eilėraščius apie šešėlinę, daž­ nai nuslepiamą motinystės pusę, ta­ čiau skauda ir žinant, kiek daug vaikų nepatyrę meilės. Iki šiol vyrauja tam tikras sakralios motinystės mitas – su­ tinku, kad čia daug šventumo ir grožio, bet nenorminiai jausmai taip pat tu­ ri teisę egzistuoti. Ar tikrai motinystės instinktas įgimtas? Kas nutinka, jei ne­ randi ryšio su vaiku? Šiuos klausimus kelti knygoje buvo svarbu – tikriausiai ir mano viduje yra tamsios motinystės atspalvių, tačiau stengiuosi juos ap­ šviesti. Taip galiu augti. – Knygos struktūra „Tamsiuosius amžius“ leidžia skaityti kaip savotišką moteriškumo studiją – nuo vaikystės, pirmųjų seksualinių patirčių, sudėtingų išgyvenimų bręstant, kuriant santykius iki tapimo mama. Tamsioji motinystės pusė – tema, kurią nagrinėji paskutiniame knygos skyriuje „Nemeilė“. Kokie iššūkiai buvo didžiausi patiriant motinystės virsmus, o kokie – rašant šio skyriaus eilėraščius? – Dėl asmeninių patirčių ir charakte­ rio ypatybių galvojau, kad vaikų netu­ rėsiu. Kai pastojau, draugės iš odonto­ logijos studijų prasitarė: manėme, kad tu kada nors, paskutinė iš grupės. Man buvo 23-eji. Jei atsigręžtume į savo tė­ vų, senelių kartas, toks laikas motinys­ tei būtų absoliučiai normalus, gal net vėlyvas. Dabar kiti laikai, o man priim­ ti tą žinią buvo iššūkis. Šiandien ma­ no sūnui vienuolika, ir man jo veidas gražiausias pasaulyje. Bet kelias iki to buvo visoks. Pamąstau, kad jei dabar, būdama 35-erių, susilaukčiau antro vaiko, labai jo laukčiau ir mylėčiau, nes esu brandesnė. Žinau, kad tiek man su sūnumi, tiek sūnui su manimi, ne visada lengva, tačiau tikiu, kad mus sie­ ja tvirtas ryšys, nors ir netobulas. Todėl rašyti eilėraščius apie skriaudžiamus, nemylimus vaikus ir būti maksimaliai sąžiningai su savimi pačia yra skaudu, net jei ir ne visos mano patirtys sutam­ pa su lyrinio subjekto išgyvenimais. Pvz., savo vaiką krūtimi maitinau iki dvejų metų ir devynių mėnesių, o kny­ goje motina vaiko nemaitina visai –

žindymo laikotarpiu išvyksta. Rašyti buvo sunku, nes bijojau smerkimo. Juk autorius esame linkę tapatinti su jų veikėjais, pasakotojais. Tačiau knygos pristatymo metu redaktorius Marius Burokas pasidalijo mintimi, kuriai pritariu: geras eilėraštis yra sąžiningas eilėraštis. Tai nereiškia, kad gera literatūra privalo būti išpažintinė, tačiau savo tiesą liudyti yra svarbu, nors ne visada lengva. Taip pat kyla klausimas, kaip mano sūnus tuos tekstus skaitys. Jau dabar jam pasakiau, kad esu parašiusi eilėraščių ciklą apie mamą, kuri nemyli savo vaiko, tačiau tie tekstai ne apie jį, nes tikiu, kad sūnus jaučia, kaip jį myliu. Sūnus pajuokavo, kad iš tiesų jo nemyliu, nes ne tik verčiu mokytis, bet dar ir pati jį mokau! Kartą kompiuteriu tikrinau vieno tarptauti­ nio konkurso rezultatus, vaikas priėjo ir pamatė knygos pa­ vadinimą anglų kalba. Perskaitęs žodžius „Dark Ages“, pa­ klausė: mama, apie kokias depresijas tu čia rašai? Atsakiau, kad mama visokių „velnių“ yra prirašiusi, ir neabejoju, kad jei ateityje sūnui kils klausimų, tikrai į juos atsakysiu. – Galų gale, galbūt ne eilėraščiai, o dėmesys, rūpinimasis, laikas kartu liudija apie tavo meilę sūnui?

– Taip! Galbūt kažkada jis net tą mokymą, kurį dabar vertina neigiamai, įvardys kaip meilės formą. Ir pati iš sūnaus išmokau daugybės dalykų – priimti kitus, vertinti jų kitoniškumą. Jis labai sportiškas, savo amžiaus grupėje tapo laipiojimo sienomis čempionu (o aš esu baisiai nerangi) ir net žygių, į kuriuos dažnai su šeima leidžiamės, metu visada demonstruoja savo ištvermę. Vienas kitą papildome.

KAI ASMENINĮ PATYRIMĄ PAVYKSTA SULYDYTI SU BENDROMIS PATIRTIMIS, JAUČIU, KAD KELIAUJU LINK UNIVERSALESNIO POETINIO KALBĖJIMO. ŽINOMA, SVARBI IR PAČIŲ SKAITYTOJŲ NUOMONĖ, KAI JIE PASIDALIJA ĮSPŪDŽIAIS IR SAKO: ŽINAI, TO NESU PATYRĘS, TAČIAU SKAIČIAU KAIP APIE SAVE.

– „Vis tik yra takoskyra, kai išsiskiria moterų skausmas, nusuka į kitiems / nematytas proskynas, nesakau, būna, kad ir sutampa, bet štai guliu / po migrenos parų, negeriu vaistų, esu maitinanti motina. Tada, kai / šitaip plėšia, šitaip saldu ir baisu tuo pat metu – / nėra pasaulio be kančios, yra kančios pasaulis“, – rašai eilėraštyje „Skausmo klinika“. Laidoje „Laikas kultūrai“ su Dovile Kuzminskaite kalbėjotės apie skirtį tarp moterų ir vyrų poezijos. Ar tiki, kad tarp jų yra takoskyra? – Jei manęs kas paklaustų, ar esu fe­ ministė, atsakyčiau, kad esu, nes vy­ rus ir moteris kaip kūrėjus myliu vie­ nodai. Labai džiaugiuosi vyrų poezija. Ramūno Liutkevičiaus, Nojaus Saulyčio ir kitų autorių eilėraščius skaitau su pasimėgavimu. Lygiai taip žaviuosi moterų poezija. Galvodama apie Vitalijos Pilipauskaitės poezijos knygą „Kvėpuoju“, apie savo „Tamsiuosius amžius“, svarstau, ar vyras galėtų taip rašyti. Norėtųsi sakyti, kad poezija yra vienis, o lytis nesvarbu, tačiau tam tik­ ros patirtys neretai susijusios būtent su lytimi. Rašydama tavo cituotą eilėraštį, mąsčiau apie moterų patiriamą skaus­ mą – joms skirta gimdyti ir patirti tai, apie ką gydytojai vyrai gali tik įsivaiz­ duoti. Esame lygūs, bet skirtingi, o iš tų skirtumų taip pat gali kilti poezija. Ne­ žinau, kaip kai kuriuos knygos tekstus skaitys vyrai, tačiau tikiu, kad jiems ver­ ta pažinti kitokią, net atgrasią moteriš­ kumo pusę. Kūryboje man labai svarbi įvairovė ir skirtingos prieigos. Renkuosi priimti kitokius žmones, nes tikiu, kad tai mane turtina – ir kaip literatūros ap­ žvalgininkę, ir kaip poetę, ir kaip žmo­ gų apskritai. – „Tamsiųjų amžių“ redaktorius – poe­ tas, vertėjas, literatūros apžvalginin-

kas M.Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį? Ar redagavimo metu drauge pavyko rasti netikėtų sprendimų? – Su abiejų knygų redaktoriais (pirmosios – Viktoras Ru­ džianskas) dirbti buvo malonu. Redaguojant „Helsinkio sindromą“ su Viktoru nusprendėme daugumos eilėraščių neatsisakyti, todėl pirmoji knyga artima poetiniam srautui. Antrąją knygą redaguojant Mariui, darbo buvo daugiau, kaip ir paties redaktoriaus įsikišimo. Kai kurių eilėraščių jis pa­ siūlė atsisakyti, o aš pritariau. Po penkto ar šešto rankraščio peržiūrėjimo susitikome gyvai, drauge skaitėme, tarėmės. Iš Mariaus sulaukiau daug palaikymo, tvirta jo nuomone pasi­ tikėjau. Už tai, kokia knyga yra šiandien, dėkoju būtent jam. Manau, kad Marius yra ne tik puikus vertėjas ir poetas, bet ir redaktorius. Redaguojant knygą taip pat svarstėme apie tai, kad trečioji mano knyga kalbėti panašiomis temomis vargiai galėtų – dėl to, kad tiek „Helsinkio sindrome“, tiek „Tamsiuo­ siuose amžiuose“ nagrinėju psichikos sutrikimus, ribinius iš­ gyvenimus. Vidines būsenas jau esu gana plačiai aptarusi, o kartotis tikrai nesinori. – Prisipažinsiu, kad jau po pirmosios tavo knygos galvojau panašiai kaip Marius. Tačiau „Tamsieji amžiai“, nagrinėjantys panašias problemas, vis dėlto nustebino – tiek apgalvota knygos struktūra, tiek gilesne tau svarbių temų analize. Ar sutinki su redaktoriaus išsakyta mintimi? Jei taip, kokios dar temos tave domina? – Apie tai, kad toliau taip pat rašyti nebegaliu, buvau pagalvo­ jusi dar prieš Mariaus komentarą. Žinoma, visada galima rašy­ ti sau artimiausiomis temomis, tačiau šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsisėmusi. Apie tai esame kalbėję ir su poetu Tomu Petru­ liu – kai judi viena trajektorija, kyla pavojus pabosti sau pa­ čiam. Jei minėtas temas vis dėlto nuspręsiu plėtoti, norėčiau dar labiau tolti nuo asmeninių patirčių ir gilintis į kitų istori­ jas, nes tai, kas nugulė dviejose mano knygose, buvo arti ma­ nęs, nepaisant to, kad ne viską patyriau ar išgy­ venau pati. Panašią kryptį pasirinko ir poetė Enrika Striogaitė, kurios knygą „Žmonės“ labai vertinu, netgi matau ją kaip savo­ tišką etaloną. Tačiau dabar svarbiausia neskubėti – sukaupti žinių, patirties, ir tik tada rašyti. Norisi galvoti apie pažeidžia­ mus, mažuosius žmones, socialinius klausimus. Save taip pat išmėginau dramaturgijos ir eseistikos srityse. Pastarasis žan­ ras man itin patrauklus, ateityje norėčiau jam skirti daugiau dėmesio, nes ką nors parašyti ne poezijos kalba yra įdomu. – 2019-aisiais publikuotame „Blunkančios sofos“ interviu kalbėjomės apie tau svarbų įvertinimo klausimą. Pernai rudenį vykusiame Psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ metu tave ir poetę Ramunę Brundzaitę kviečiau padiskutuoti tema „Lūkesčio anatomija“. Tiek interviu, tiek diskusijoje svarstėme, ką rašytojui reiškia skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimas, kaip tai prisideda prie rašytojo savivertės formavimosi. Ar įvertinimai tau vis dar tokie pat svarbūs? – Įvertinimai išlieka svarbūs, tačiau kitaip. Per tą laiką at­ naujinau psichoterapiją, kurios sesijų metu apie tai nema­ žai kalbame. Įvertinimo siekis kyla iš savivertės stokos, to­ dėl stengiuosi vertinti tai, ką turiu, priimti konstruktyvią kritiką, tikėti, kad galiu augti. Prisijaukinti mintį, kad ne­ gali visada būti geriausias, talentingiausias ir viską kon­ troliuoti, yra svarbu, tai suteikia daugiau erdvės vystytis, skleistis. Rašydama „Tamsiuosius amžius“ žinojau, kad knyga sukels įvairių nuomonių ir reakcijų – kad ne vi­ siems patiks, kad kai kurie galbūt net vadovausis tam ti­ kromis išankstinėmis nuostatomis. Todėl vis labiau mėgs­ tu pasitikrinti eilėraščius pristatydama tarptautiniuose poezijos konkursuose. Tekstai ten vertinami anonimiškai, manęs niekas nepažįsta, todėl žinau, kad jei eilėraščius komisija įvertino, tai pirmiausia nutiko dėl poezijos, o ne dėl mano tapatybės. – „Nepalioviau tikėti, kad tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ – rašai eilėraštyje „Kaunui“. Kokios sąlygos tau yra būtinos literatūrai? Ar tamsa – vis dar viena jų? – Kad ir kaip banaliai nuskambės, be tamsos negalėtume įvertinti šviesių dalykų. Tačiau tikiu, kad geras eilėraštis gims­ ta ne tik iš tamsos – yra įvairių tarpinių būsenų ir jų atspal­ vių, pustonių, kurie kartais ne tokie pastebimi. Svarbiausios sąlygos literatūrai man yra subrandinta patirtis, išnešiotos mintys ir eilėraščio sąžiningumas, nepriklausomai nuo to, ar poezija išpažintinė, ar ne.

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba


>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

JI

Rašė Giedrė Skaitė

...jai

JIS

M

iegamojo kambarys: karališka dvigulė lova centre, priešais ją – pastatomo veidrodžio puošnus rėmas. Scenos kairėje – rašomasis stalas, dešinėje – vos vos apšviestas balkšva medžiaga uždengtas fortepijonas. Kėdės šalia nėra. Ji pastatyta greta dešiniojo lovos kampo, ant kėdės – mirkčiojanti stalinė lempa. Bėgantį laiką šlubuojančiai primena seniai prisukto metronomo dūžiai: kažkur ant stalo, kažkur tarp largo ir grave.

Ji kruopščiai nusivalo makiažą. Tada šiek tiek pasidažo – taip, kad nesimatytų. Keliolika metronomo dūžių įdėmiai stebi save veidrodyje (kažin kiek žmonių dabar daro tą patį?). Pradžioje lyg ir ramų, neutralų žvilgsnį pakeičia nusivylimas: akys vis grįžta prie, regis, tik vakar parpuolusio pagurklio, kas sekundę labiau ryškėjančių raukšlių... Tarsi norėdama pakeisti temą, ji demonstratyviai nusisuka nuo savo atvaizdo, vos vos prisėda ant paklotos lovos krašto. Ima stip­riai į rankas trinti kremą. Kremas atkakliai kabinasi į žiedą ant dešinės rankos bevardžio piršto.

(A piacare) Nebuvo labai šalta, bet norėjosi lįsti po antklode. Jis dar prausėsi. Anksčiau taip ilgai neužtrukdavo. Arba aš buvau kantresnė. Arba nelaukdavau taip. O laukti pradėjau visai neseniai. Arba tik atkreipiau dėmesį, kad ėmiau laukti. – Skauda visą laiką ar tik kramtant? Būna, kad neskauda? (Paklausė odontologė, atrodo, prieš šimtą metų.) – Kai pamirštu, tai neskauda. – Gal, kai neskauda, tai ir pamiršti? Dabar atsakymas aiškus. Nes skauda nuolat. Vaistų. Kad pagyčiau. Stipriems vaistams reikalingas receptas... Negi man reikia meilės recepto? Kaip vargonininkui, norinčiam atlikti tokatą ir fugą d-moll. Kaip režisieriui – draminio teksto remarkų... Man reikia instrukcijos.

(Ostinato) Kaip tą patį kūrinį grojantys skirtingi pianistai nevienodai paliečia fortepijono klavišus, užgauna jo stygas, ataidinčias klausytojo sieloj,

(Dolce) ieškau bent kiek nekasdieniškos istorijos, prilygstančios rytinės kavos aromatui, kuris kiekvienąkart lygiai taip pat maloniai pažadina, bet sykiu ir nustebina... Trokštu vėl papasakoti tokį nutikimą, kad jo akys, kaip anksčiau, susidomėjusios susiaurėtų, galva kryptelėtų į šoną ir šypsena dar ir dar kartą įrodytų tą kasdienybės nekasdieniškumą. Tai, kad kartojamės, bet kitaip, vis dar netikėtai, įdomiai. Kūrinys gal ir tas pats, bet atlikimas vis kitas. Kalbame jau dešimt metų. Jau nebeatrenku, ką pasakojau, ką tik galvojau pasakyti. Jeigu ir būnu jau apie viena ar kita kalbėjusi, bet suprantu tik likus porai sakinių iki istorijos pabaigos, imu kiek galėdama stengtis ką nors jaudinančio įterpti, prisiminti ar net sugalvoti netikėtą detalę ar linksmą juokelį. Netiksliai, improvizuotai, kiek kitaip atlikti savo kūrinį... Vis dėlto dažniausiai išgirstu tai, ko beveik kaskart pradėjusi kalbėti bijau: Pasakojai.

Kam kaskart primint, kad kartojamės? Kam? Kai ir taip viskas tampa matyta, girdėta, skaityta, klausyta, rašyta... – Tačiau tiesa tokia, kad žmonės nieko bendro / Neturi, tik žodžius.

(Rubato) Ir vis suku galvą, skaitau įvairiausius straipsnius, klausausi keisčiausių įrašų, peržiūriu bendras senas ir naujas nuotraukas, pernykštes SMS žinutes ir elektroninius laiškus... Nieko. Nieko, kuo iš tiesų galėčiau nustebinti. Nieko, kas primintų, kiek dar daug nepadaryta, nepasakyta, nepamatyta, nepa – Vis ką nors prasimanome, kad apdumtume akis ir įtikintume save, jog dar gyvenam, ar ne, Didi?

(Fermata) Kai išgirdau užgesinant šviesą vonios kambaryje, pasidarė šalta. Abiejų rankų pirštai siekė dryžuotos antklodės, ieškojo jaukumo ir pasitikėjimo savim, drebėdami ir slysdami judėjo aukštyn žemyn, nebyliai maigydami vertikalius juodus ir baltus patalynės ruožus, lūpų kampučiai trūkinėjo... (p) Gal ką nors apie vaikystę? Jaunystę? Senatvę? Bendrus draugus? Darbą? Pomėgius? Gyvenimo lygmenis? Vaizdą už lango? Sąskaitas? Žinias naujienų portale? Vis populiarėjančias pramogas? Apie naujausią teatro ar filharmonijos repertuarą? Apie keliones? Drabužius? Vabzdžių gyvenimą? Apie šešiolika valsų? Nuolaidas ir išpardavimus? Apie naujausią feisbuko funkciją? Renovacijas mieste? Įvykusių ginčų absurdiškumą? Apie naujausius filmus? Apie naujausius seria­lus? Gėjų paradą ar moterų maratoną? Televizijos projektus? Apie metų knygas ir metų renginius? Grindiniam šildymui tinkamas grindis? Trapią pusiausvyrą? Apie blogiausius aktorius ir muzikantus? Apie naują prezidentą? 3D printerius? Apie mišką ir jūrą? Įpročius ir jų galią? Apie švietimo reformas ir neįtikėtinai prastą brandos egzaminų sistemą? Vengrų šokius? Naujausias sezono mados tendencijas? Apie vakar dieną? Praėjusių švenčių tradicijas? Apie netikėtus naktinius nuotykius? Apie dabar... (ff) Kažką gi veikiame, kažką kalbame, skaitome, grojame, galvojame, vaidiname, rašome, klausomės! Nuolat! (Appassionato) Bet norisi ypatingo pasakojimo, jautraus, visa sugriaunančio ir sukuriančio iš naujo. Prisiminimo. Trokštu dalytis savimi, provokuoti, atkreipti dėmesį, vėl ir vėl iš naujo intriguoti. Kad tai, kas buvo vakar, nublanktų prieš tai, kas vyksta dabar, ir nedrąsiai gundančiai užsimintų apie tai, kas dar tik įvyks. Praeitis – o gal, tiksliau, istorija – įsismelkė ne tik į mūsų veidus ir judesius, bet ir užvaldė sa-

komus žodžius, mintis. Tik nuo jos priklauso mūsų būsena ir laimė šiandien. Nors jau nėra, bet visuomet bus. Vis mažiau džiaugsmo atspėti. Vis mažiau nuostabos. – Kartais atrodo, svarbu, ne kas esi, bet ką kiti galvoja, kas tu esi. Ar mylimos moters efektas toks pats kaip kasdien klausomo to paties muzikinio kūrinio? Kažkada buvęs pats pats gražiausias, subtiliausias, žavingiausias ir ryškiausias iš visų, dažnai klausomas pabosta? Bet galbūt dar ne visos natos atrastos ir išgirstos..? Gal kur pražiūrėtas diezas ar bekaras..?

(Legato) Sunaikint save ryte–per–pietus–vakare–savaitgaliais–per–šventes–kasdien. (Staccato) Trokštu. Primint. Apie. Save. Iš naujo. Dabar. – Kas toji panelė Viktorija? – Tai jo mylimoji! – Tai bent atsakymas! Jam visai nerūpi, kas toji panelė yra mums ir kitiems! Ji y r a tokia, kokia ji yra j a m !

(Parlando) – Pameni (ir jis suklūsta)... Kai keliavome į Austriją. Tą kartą tu vykai drauge su manimi, manei, galėsi ramiai rašyti pradėtą pjesę. Dar kraudamiesi daiktus juokavome apie tai, kad į Vieną reikėjo keliauti vienai. Atsimeni? Dėl kasdienių mano repeticijų išvykome savaite anksčiau. Pirmąjį vakarą tu susitikai su keletu senų bičiulių, o aš privalėjau dalyvauti paramos vakare, kuris vyko viešbučio restorane apačioje. Gal nesakiau, kad tais metais – niekas nebuvo tikras, ar dėl naujos mano solo programos – kaip tik tais metais įtraukiau tris Čiurlionio kūrinius – ar dėl naujos suknelės aš patekau ant populiariausio austrų kultūros žurnalo viršelio!.. Taigi, ką norėjau pasakyti, renginį pradėti buvo sumanyta variacijomis, bet kelios sekundės prieš lipant į sceną prie manęs priėjo vietinis reporteris ir... – Pasako...

8 // freepik.com nuotr.

© 37O



Hannos Katrinos Jedrosz nuotr.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Daiva Juonytė

Britų biologą, grybų tyrinėtoją, knygos „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“ autorių dr. Merliną Sheldrake’ą visada žavėjo grybai ir jų sukeliamos transformacijos. Savo knygoje, nominuotoje daugeliui premijų, tarp kurių ir „British Book Awards“, mokslininkas leidžia pažinti fantastišką ir keistą grybų pasaulį bei aprėpia daugybę temų – nuo grybų evoliucijos, jų svarbos ekosistemai, gebėjimo mąstyti iki poveikio aplinkai. Ir tai daro nepaprastai lengvai ir įdomiai.

RAIZGUS GYVENIMAS PAGAL MERLINĄ SHELDRAKE'Ą

„G

rybai yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės“, – knygoje sako M.Sheldrake’as, vesdamas skaitytoją į pažintį su šia paslaptinga, bet tokia svarbia gyvybės forma.

– Neslėpsiu, vos baigusi skaityti knygą garsiai ištariau: „Velnias, daugiau niekada į grybus ir visą likusį pasaulį nebegalėsiu žiūrėti taip, kaip anksčiau.“ Kada tokia akimirka aplankė jus? – Kuo daugiau tyrinėjau grybus, jų in­ tymius ryšius ir sąsajas su kitais gyvais organizmais, tuo aiškiau supratau, kad, galvojant apie grybus, bandant juos suprasti, pasaulis pradeda atrodyti visiškai kitaip. Knyga iš dalies ir atsirado dėl to svaiginančio jausmo, kai suvokiau, kad mes tik pradedame su­ prasti šią mąstymą keičiančią karalystę. 10 // © 37O

– Šiuo metu grybais visame pasaulyje labai domimasi. Kaip jūs tai vertinate? – Nuostabu, kad susidomėjimas gry­ bais auga taip greitai. Nekantrauju pa­ matyti, kas atsitiks, kai tiek daug smal­ sių protų pradės tyrinėti šių nuostabių organizmų gyvenimus. – „Raizgiame gyvenime“ šiek tiek užsimenate apie nevienareikšmę in­ di­vido sąvoką. Kaip manote, kaip pakistų mūsų pačių savęs ir pasaulio

suvokimas, jei pradėtume galvoti apie save kaip apie išplėstines būtybes? – Žodis ekologija kilęs iš graikų kalbos žodžio „oikos“, reiškiančio „namą“ ar­ ba „gyvenamąją vietą“. Mūsų kūnai, kaip ir visų kitų organizmų bei ekosis­ temų, kuriuose gyvename, mums yra namai. Kur tai atveda mums kultūriš­ kai brangias tapatybės, autonomijos ir nepriklausomybės sampratas? Gal­ būt būtų naudinga apie šias katego­ rijas galvoti kaip apie klausimus, o ne iš anksto žinomus atsakymus. Tačiau tiek daug kasdienio gyvenimo ir patir­ ties – jau nekalbu apie mūsų filosofi­ nes, politines ir ekonomines sistemas – priklauso nuo individų, kad gali bū­ ti sunku likti nuošalyje ir stebėti, kaip ši sąvoka ištirpsta. Mūsų individualu­ mas formuoja tai, kaip mes užmezga­ me ryšius vieni su kitais, ir daro įtaką išteklių ir atsakomybės paskirstymui. Įsivaizduodami save kaip visiškai ats­ kirus – vienas nuo kito ir mus išlaikan­ čių ekosistemų – pateisiname tiek ki­ tų žmonių išnaudojimą ir priespaudą, tiek ekologinį niokojimą. Jei žvelgtu­ me dar giliau ir plėstume individu­ alumo idėją, kas atsitiktų su sąvoka „mums“? Arba „jiems“? Galiausiai, „aš“, „mano“? Manau, kad ši painiava yra sveika ir gali sušvelninti kai kuriuos nerimą keliančius skirtumus, kuriais grindžiama šiuolaikinė mintis. Taip pat padėti mums augti – kultūriniu, etiniu ir ekologiniu požiūriu.

– Tokia diskusija veda į dar vieną labai svarbią temą – tarprūšinį bendravimą. Leiskite jums užduoti tą patį klausimą, kurį jūs užduodate savo knygoje: ar tikrai gali būti taip, kad mes neprisitaikysime gyventi sužalotoje planetoje, jei neužmegsime naujų ryšių su grybais? – Egzistuoja daugybė būdų, kaip mes galime bendradarbiauti su grybais, ku­ rie mums padėtų prisitaikyti prie gyvy­ bės pažeistoje planetoje, tačiau vis dar nežinome apie juos tiek, kiek turėtu­ me. Didėjant ekologinių ekstremalių situacijų skaičiui, vėl iš naujo pradėjo­ me domėtis grybų pasauliu. Iš tikrųjų radikalių mikologinių galimybių aps­ tu: kai kurie grybai gamina galingus antivirusinius junginius, mažinan­ čius naminių bičių kolonijų nykimą, mikoremediacijos procese grybai gali būti naudojami toksiškiems teršalams skaidyti, mikofiltracijos metu užterštas vanduo prasiskverbia pro grybelių gry­ bieną, kuri išfiltruoja patogenus ir sun­ kiuosius metalus. Mikogamyboje gry­ bai naudojami tvarioms medžiagoms gaminti – nuo plytų iki odos. Aš jau nekalbu apie daugybę būdų, kaip gry­ bai keičia mūsų mąstymą, jausmus ir vaizduotę. – Iš tikrųjų po mūsų kojomis – ištisas pasaulis. Leiskite pasmalsauti: kaip jaučiasi mokslininkas, aistringas grybų tyrinėtojas kaip jūs, vaikščiodamas žemės paviršiumi? – Jaučiu vaizduotės svaigulį, kai galvo­ ju apie po kojomis esančių ekosistemų sudėtingumą – tai man sukelia plūdu­ riavimo vandenyno paviršiumi jausmą.

Tikras galvos svaigimas atsiranda tada, kai bandau keisti mastelį nuo labai ma­ žo iki labai didelio, nuo mikroskopinės atskirų grybų veiklos iki visos planetos, atmosferos, trijų trilijonų medžių, au­ gančių žemėje, ir kvadrilijonų kilome­ trų grybienos, kuri juos sieja su dirvo­ žemiu. – Pažįstate daugybę kerpių ir grybų rūšių, atrandate naujų. Ar įmanoma iš jų išsirinkti vieną mėgstamiausią? – Man siaubingai prastai sekasi tai da­ ryti, ypač kai grybų ir kerpių yra tiek daug. Visai neseniai buvau išvykęs į Tasmaniją tyrinėti atogrąžų miškų. Ten buvo daugybė grybų, kurių dau­ gumos anksčiau nebuvau matęs. Vie­ nas jų, patraukusių mano dėmesį, bu­ vo tinklagrybis, vadinamas Ileodictyon. Jis išnyra iš kiaušinio, suformuoja ap­ valų geometrinį narvą, padengtą bjau­ raus kvapo gleivėmis, tada atsiskiria nuo taško, prie kurio yra prisitvirtinęs, ir gali laisvai suktis. Gleivės pritraukia muses, kurios padeda išnešioti jų spo­ ras. Namuose buvę draugai nepatikė­ jo, kai jiems papasakojau apie šį grybą. Jie sakė, kad tai skamba kaip kliedinčio mikologo vaizdiniai. Nesu tikras, kiek mane įkvepia Ileodictyon, bet jis man priminė pašėlusią grybų pasaulio gau­ są ir tai, kiek yra įvairių grybų gyvavi­ mo būdų. – Kokią didžiausią pamoką esate gavęs iš grybų pasaulio? – Jų yra tiek daug. Vakar galvojau apie tai, kaip grybai mus moko pažvelg­ ti giliau, į tai, kas paslėpta, nematyta ir neregima.


NAUJOS KNYGOS Karl Ove Knausgård

Virginie Despentes

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai sukelia didžiulį nusivylimą. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva, o atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„MANO KOVA. KARTAIS TURI LYTI“

Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė

Robert Seethaler „LAUKAS“

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė

Clarice Lispector „ŽVAIGŽDĖS VALANDA“

Romano pasakotojas Rodrigas S.M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio. Iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis

„VERNONAS SUBUTEXAS 2“

Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas

Cho Nam-joo

„KIM DŽIJONGĖ, GIMUSI 1982“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Šis romanas – tai kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

Blake Crouch

„LAIKO KILPOS“

Policijos detektyvas Beris Satonas pirmą kartą susiduria su klaidingos atminties sindromu – paslaptingu reiškiniu, savo aukas išvedančiu iš proto prisiminimais gyvenimo, kurio jie niekada nepatyrė. Neuromokslininkė Helena Smit tiki, kad atsiminimai gali tapti realybe. Savo gyvenimą ji skyrė sukurti atminties kėdei, leisiančiai iš naujo išgyventi gražiausias prabėgusias akimirkas. Bet Helenos vadovas nori kur kas daugiau, nei tiesiog padėti prisiminti. Įkliuvę į pakitusio laiko tėkmę, Helena ir Beris turės paaukoti neįsivaizduojamai daug, kad išlaikytų savo prisiminimus ir neleistų griūvančiam pasauliui nusitempti jų drauge su savimi į nebūtį. Iš anglų k. vertė Tadas Juras

www.baltoslankos.lt


>> AUTOPORTRETAS

FOTOMENININKO REMIO ŠČERBAUSKO TERITORIJOJE

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Remio Ščerbausko

Su fotografu Remiu Ščerbausku kalbėtis taip pat įdomu, kaip ir žiūrėti jo nuotraukas: estetiškus, daugialypius pavienius pasakojimus, kuriuose niekas nesurežisuota, o akimirkos juose – įvaizdinančios duotąjį laiką ir niekada daugiau nebepasikartojančios. Prieš kurį laiką knygą „Teritorija Kaunas / Gatvės fotografija“ išleidęs menininkas sako labiausiai norintis, kad leidinys atsidurtų žmonių, kuriems būtų gera jį turėti, rankose. Ne atsitiktiniams – priešingai, nei joje įamžinti ryškūs žmonių tipažai, architektūros detalės ir kasdieniai įvykiai. dokumentika, bet ir ne kasdienybės fotografija. Gatvės fotografas yra ieškotojas, norintis pamatyti kažką nutolusio nuo kasdienybės, turintis rasti rakursą, tam tikrą veiksmą ar žmogų, pateikti viską kitokiu, išskirtiniu būdu. APIE VIRTIMĄ ŽANRU Kai netikėtai pats pradėjau fotografuoti, mano draugas, pamatęs mano nuotraukas, pasakė, kad tai gatvės fotografija. Nežinojau, kad yra toks žanras. Turbūt atsitiko taip, kad pats to nežinodamas sutapau su žanru: nežinau, ar jis atrado mane, ar aš jį (juokiasi).

12 // © 37O

APIE PRADŽIĄ Kažkada susimąsčiau, iš kur atsirado mano susidomėjimas fotografija. Prisimenu, kad namuose turėjau knygą, kurioje buvo sudėtos kito, mums nepažįstamo pasaulio nuotraukos. Nežinau, ar tai buvo gatvės fotografija, ar tiesiog dokumentika, bet ji sukėlė man kažkokį jausmą – buvo graži, nors ir neturėjau atsakymo, kodėl. Vėliau norėjau fotografuoti, bet tai daryti juostiniu fotoaparatu buvo sudėtinga. Tačiau iliuzija mane toliau persekiojo ir nepaleido. APIE ŽANRO (NE)PAPRASTUMĄ Kuo labiau domiesi tuo žanru, tuo geriau supranti, kad jis labai apibrėžtas ir nėra toks paprastas, kaip atrodo. Tai ne

APIE ŽMONIŲ ĮTARUMĄ IR IŠLIKIMĄ Žmonės labai įtarūs. Jie nepriima taisyklių, bijo, kad blogai atrodys. Pastebėjau, kad ypač moterys Lietuvoje, o turbūt ir visoje Rytų Europoje jaučiasi labai negražios, nors yra visiškai priešingai. Noras atrodyti gražiau yra pernelyg sureikšminamas. Dar žmonės mėgsta smerkti. Kartais atrodo, kad tai įaugę į kraują. Kažkada susimąsčiau, kad visos tos savybės – baimė, pyktis pavydas – yra išlikimo savybės, kurias, norėdamas išlikti, kaip gyvūnas, turi turėti, jos sukelia budrumą. Tai nėra blogai, tik nemalonu. Kai žmogus pyksta – jis saugosi. Kai pavydi – prižiūri savo teritoriją ir bando išlikti. Kuo nesaugesnis esi – o mūsų visuomenėje individas nesaugus – visą laiką esi įsitempęs. Toks kaip varna. Ir nors kiekvienas viduje suprantame, kad turėtų būti kitaip, nieko nekeičiame. APIE ATSITIKTINIŲ AKIMIRKŲ GROŽĮ Atsitiktinės akimirkos man labai gražios, nes tikros. Tokios, į kurias žiūrėdamas gėriesi. APIE KLAJŪNIŠKUMĄ Mėgau išvažiuoti į keliones, kur savaitei arba dviem lieki vienas, visiškai atsiduodantis tam miestui, kuriame esi: atsikeli su pirmaisiais saulės spinduliais, išeini ir visą dieną vaikštai, klaidžioji be jokio plano, žemėlapio. Po tokių žygių dažniausiai ištinsta kojos, skauda visą kūną.

APIE (NE)RASTUS KADRUS Nebūna, kad išėjęs ieškoti kadro, nieko nerandi. Kai ieškai, turi rasti. Labai dažnai geriausios akimirkos ateina tada, kai nesitiki. Jos išdygsta pačios pačiose netikėčiausiose vietose. Tačiau turi ieškoti. Smegenys ir akys dirba visą laiką. APIE BESIKEIČIANTĮ MIESTĄ Pirmiausia mieste keičiasi žmonės. Jie darosi vis labiau nepatenkinti. Ir šis reiškinys – pasaulinė tendencija, kolegos iš kitų šalių pastebi tą patį. Žmonės nenori patekti į viešumą, nors kartu patys dalyvauja socialiniame gyvenime, kur save viešina, tačiau pyksta, kai juos parodo kiti. Gal mano, kad iš jų bus pasityčiota, nors gatvės fotografijos etika to jokiu būdu neleidžia. Juk fotografija, meniniu požiūriu, kinta, iš jos atsiranda menas. APIE RAJONINIUS KONTAKTUS Mieste (Kaune) yra keletas žmonių, kuriuos labai gerai pažįstu, galiu pasakyti, ant kurio kampo stovės, kaip reaguos, kaip į mane pažiūrės, o galiausiai mes apsimesime, kad vienas kito nepastebime, nors tam tikra prasme esame pažįstami dešimt metų. Kad ir kaip stengiuosi likti nepastebėtas, suprantu, kad tai galiu daryti, kiek tik noriu, – vis tiek visi mane jau žino (juokiasi). Man priartėjus močiutės į šalį pasuka galvas, užsidengia akis, paslepia savo parduodamus dalykus, gėlytes. Kartais dar vis pagrūmoja. Kurčnebylis ženklu parodo, kad jam jau įgriso (juokiasi). Galiausiai mes vienas kitam nusišypsome. APIE VISŲ KELIŲ VEDIMĄ Į MIESTO CENTRĄ Dabar stengiuosi truputį daugiau pavažinėti ir pasivaikščioti po rajoną. Seniau irgi tai darydavau, bet šiuo metu to imuosi sąmoningai. Ten egzistuoja sava aura. Kartais pasiseka rasti absoliučiai naujų siužetų. Bet vis tiek galiausiai grįžtu į centrą, nes čia didžiausia žmonių koncentracija. Žmogus – pagrindinis objektas. Atsirasdamas mieste, jis jam suteikia kažkokią socialinę prasmę.



>> AUTOPORTRETAS

APIE PASLAPTINGĄ ŽMONIŲ GROŽĮ Žmogus yra supergražus. Mėgstu žmones, jų reakcijas. Dažnai manau, kad jie patys nežino, kokie yra gražūs būdami natūralūs, nepozuodami, kai tiesiog spinduliuoja gyvybišką energiją. Tada ne tik malonu į juos žiūrėti – nuotraukose irgi tai atsispindi, kartais, regis, išlenda net paslaptys, kurios mano akiai yra patrauklios.

APIE PRABANGĄ BŪTI GATVĖS FOTOGRAFU Aš manau, kad šio žanro Lietuvoje nėra. Kai kurias nuotraukas galima pavadinti gatvės fotografija, bet albumo, kuris būtų sudarytas vien tik iš šiam žanrui būdingų kadrų, nėra. Ypač šiame amžiuje. Juk tikra prabanga būti gatvėje, gaudyti, fiksuoti akimirkas, daryti darbą, už kurį niekas nemoka.

APIE KADRŲ REŽISŪRĄ Gatvės fotografija geba pateikti žmogų tokį, kokio jis savęs nė neįsivaizduoja. Kai kurie pažįstami man sakė, kad norėtų patekti į mano knygą. Atsakydavau, kad etiškai negaliu režisuoti kadrų, nes tada negalėčiau sakyti, kad tai gatvės fotografija, nesvarbu, kaip labai norėčiau tam tikrus žmones joje matyti (šypsosi). Tokiu atveju turėčiau parašyti, kad, pavyzdžiui, penktai ir šeštai nuotraukai yra pozuota (šypsosi).

APIE PAVADINIMUS Kartais galvoju, kiek nuotraukoms turiu valios. Dabar jose aš siekiu santykio, man veiksmas nuotraukoje yra labai svarbus. Mėgstu, kai gatvės fotografijoje slypi istorija, potencialas jai atsirasti. Dažnai girdžiu, kad kiekvieną nuotrauką reikia pavadinti. Man tai atrodo beprasmybė. Pavadinimas yra stiprus veiksnys, nes iškart užduoda toną ir žiūrintįjį nukreipia tam tikra kryptimi. Aš dažniausiai nenoriu, kad nukreiptų.

APIE NESPALVOTAS NUOTRAUKAS Mano nuotraukos nespalvotos dėl etinių sumetimų. Spalvos yra labai stiprus faktorius, bet pasirinkau tik juodą ir baltą. Gal tam įtakos turėjo klasikinė fotografija. Dažnai žiūrėdamas kai kurias nuotraukas matai, kad jos pačios negražios, bet gražių spalvų, ir tai tave klaidina. Aišku, galima ir nespalvotoje fotografijoje išgauti atspalvių, kurie erzina. Nespalvotos nuotraukos man sukelia pozityvią emociją, ir netgi karas, užfiksuotas nespalvotoje fotografijoje, ne toks žiaurus. Nespalvota fotografija labiau išryškina patį fokusą, žiūrintysis nepavargsta nuo spalvų. Žiūrėdamas spalvotas nuotraukas, kad ir kokios gražios jos man būtų, nematau objekto. Nespalvota fotografija padeda akiai pačiai rasti atsakymą. APIE FOTOGRAFIJOS PUSIAUSVYRĄ Fotografija meluoja – objektyvumo joje labai mažai, viskas labai subjektyvu. Užfiksuoji akimirką ir žinai, kad šiaip jos nebūtum pamatęs, bet realiai jos juk irgi nėra. Tačiau ji tikra, nesurežisuota. Kartais galvoju, ar čia vis dėlto fikcija, ar ne. Jei pakreiptum kadrą kitu rakursu, žinutė jau būtų kita. Nuotraukos visada šiek tiek meluoja. Bet gal jos ir turi tai daryti. Daugelis sako, kad fotografija yra tokia realy­bė, kurios nepaneigsi, jeigu nemanipuliuoji. Aš manau, kad fotografija yra ir melas, ir tiesa. Tam tikra pusiausvyra. APIE SAVO KNYGĄ IR PATĮ GERIAUSIĄ LAIKĄ Pačios nuotraukos mane į tai įvėlė. „Teritorija Kaunas / Gat­ vės fotografija“ – pirma tokia didelė mano knyga. Maketas susidėliojo ir buvo išnešiotas galvoje (jau trečias!), o pati knyga iš turėjusio būti didelio albumo vis mažėjo, traukėsi ir susitraukė. Dėkoju laikui ir aplinkybėms, kad viskas vyko ne per greitai, nes kitaip būtų ne viskas išdirbta iki galo. Pasiekiau tokį tašką, kai jau nebegalėjau ilgiau laukti – norėjau padėti tašką ir nieko daugiau nebekoreguoti. Ir tada, likus dar savaitei iki atidavimo spaudai, sugebėjau pakeisti dvi nuotraukas (juokiasi). Tada galvojau: kaip gerai, kad neatidaviau anksčiau. Išsiuntęs ramiau atsikvėpiau: pagaliau. APIE TERITORIJĄ Mano knyga vadinasi „Teritorija Kaunas / Gatvės fotografija“. Žodis „teritorija“ suprantamas labai skirtingai ir aš galvojau, ką jis reiškia man. Man teritorija yra apibrėžtas plotas, ratas, iš kurio negali ištrūkti, kur niekas nesikeičia, įsigali rutina, kur žmogus tarsi kažką nuolat stumia, traukia, ieško, bet kartu negali nieko padaryti ir pamažu pradeda galvoti, kad nebenori čia būti, jam nuo visko pasidaro bloga: tie patys žmonės, tie patys kampai. Teritorija yra kažkokia keista buitis. Lauki, nori rasti kažką dar nematyto, bet kaskart surandi tą patį ir pradedi galvoti, kad įstrigai.

14 // © 37O

APIE KNYGOS POJŪTĮ. Norėjau, kad knygoje ne vien tik matytųsi fotografija – siekiau, kad ji turėtų pojūtį. Kas tas pojūtis – aš nežinau. Labai mėgstu eiti į knygynus ir žiūrėti kitų fotografų darbus: kaip išleista, kaip sudėliota, kokios idėjos. Paimdamas knygą į rankas pajunti popierių, matai spaudą, verti puslapius ir jauti, kaip gera ją laikyti. Iš pradžių net nesigilini į nuotraukas – visą dėmesį atiduodamas tam jausmui galvoji, kad nori turėti tą knygą ir versti ją dar daug kartų. Aš irgi norėjau sukurti būtent tokį leidinį. Ir regis, per trejus metus, man pavyko tai padaryti (juokiasi). Tas noras sukurti pojūtį labai pretenzingas, dėl to ir spaudą pasirinkau kitoje šalyje. Kartą lankydamasis Kopenhagoje vaikštinėjau ir užėjau į tokią riedlenčių parduotuvę, kurioje ant sienos buvo prikabinta daugybė nuotraukų. Pagyriau, kad gražios nuotraukos, o ten dirbantis vaikinas papasakojo, kad yra išleista ir knyga, kurią jie taip pat turi. Paėmęs knygą pajutau tą pojūtį. Nusifotografavau informaciją, kur ji spausdinta, susisiekiau su autoriumi, pabendravome, jis patikino, kad spaustuvė tikrai labai gera. Apsilankiau spaustuvės puslapyje ir pamačiau, kad jiems rūpi tai, ką daro.

APIE PANDEMINIUS METUS IR KEISTAS KAUNO VIETAS Kai tik prasidėjo pirmasis karantinas, man labai patiko bastytis gatvėmis: ištuštėjusiomis, neaktyviomis. Atrodė, tarsi būčiau patekęs į kažkokį siurrealistinį filmą – nieko nėra, praeina vos vienas kitas žmogus. Tada pradėjau dažniau žvalgytis į pastatus. Nors daug kartų pro juos einame, tai darome skirtingai: nuleidę galvą, laikydami ją tiesiai, kartais – užversdami aukštyn. Kaune yra tokių keistų vietų, kad žmonės net nesusimąsto, jog jų yra: už pastatų slypi kiti pastatai, kurie tarpusavyje sudaro kažkokius keistus vaizdinius. APIE APLINKĄ Fotografo stiliui formuotis yra labai svarbi aplinka. Jei gyveni mieste, kuriame nedaug žmonių, automatiškai prie to prisitaikai ir negali daryti tam tikrų sprendimų, nes toje socialinėje aplinkoje tai nepriimtina. APIE APRIBOJIMŲ NAUDĄ Iš tikrųjų nuobodulys yra visa ko variklis. Kažkada būdamas Vokietijoje nuobodžiaudamas pradėjau fotografuoti seriją, kur matomos tik kojos: judesy, išplaukusios. Ta mintis taip man patiko, kad kur tik ėjau, visur ieškojau įdomesnių batų, eisenos, žingsnių. Fotografavau su specialiais išlaikymais, nuotraukos tapdavo neryškios, nutrupėjusios, panašėjančios į tapybą. APIE MIEGANTĮ FOTOAPARATĄ Kiek būna tokių gerų akimirkų, kurias praleidi, nes fotoaparatas nesureaguoja, užmiega ir spaudžiant mygtuką nepabunda. Ir nors žinodamas, kad jis taip greitai nesureaguoja, pasiruošiu, iš anksto paspaudau, bet vis tiek būna, kad nespėju. O čia akimirka – praleidai, ir viskas.



Igno Maldžiūno nuotr.

>> DEBIUTAS

KOMPOZITOR KŪRYBOJE REIKIA – Kompozitorius, Londono karališkosios muzikos akademijos magistras (diplomas su pagyrimu!), šiuolaikinės klasikinės muzikos kritikas, Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas, o nuo šių mokslų metų – ir LMTA dėstytojas asistentas. Kaip viską suspėji ir kuri sritis pačiam pati artimiausia, mieliausia?

– Ačiū, Giedre, už skambų forte! Gal kiek per garsiai pasakyta, vis dėlto labiausiai jaučiuosi esąs kompozitoriumi. Diplo­ mai atgula į stalčių ir didesnės reikšmės jiems neteikiu. Žinoma, malonu, kai kū­ riniai įvertinami, atsiranda dia­logas. Organizuojant koncertus tekdavo šiek tiek užsiimti vadyba, o dirbant su atli­ kėjais – prisiimti ir šiokį tokį pedagogo vaidmenį, tad tokia migracija tarp, pa­ vadinkime, žanrų tikriausiai ir nulėmė dabartinę mano veiklos panoramą. Ta­ čiau idealiomis aplinkybėmis norėčiau užsiimti vien kūrybine veikla. – Ketverius metus praleidai Anglijoje. Kokių pirmų kartų teko patirti išvykus?

– Jungtinėje Karalystėje atsidūriau iš jaunatviško avantiūrizmo. Pradėjęs studijas profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje, perstojau į antrą kursą Londo­ no karališkojoje muzikos akademijo­ je ir viskas staiga apsivertė aukštyn ko­ jomis – naujas miestas, nauji žmonės, nauja kalbos erdvė. Ketverius studijų metus praleidau fantastiškai talentin­ gų muzikų ir bendraminčių rate, kuris, galima sakyti, ir suformavo mane. Ko­ ne kas vakarą lankydavausi koncertuo­ se, spektakliuose, parodose, su bičiuliais kartu leisdavome laiką, diskutuodavo­ me. Dėstytojai taip pat buvo labiau ko­ legos nei didaktikai. Todėl be primestos valios galėjau formuoti savo estetinius kriterijus. Rašė Giedrė Ivanova

Apie muziką ir skirtingus su ja susijusius pirmus kartus kalbamės su kompozitoriumi, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytoju Kristupu Bubneliu.

16 // © 37O

– Tik baigęs studijas ir sugrįžęs iš Londono pradėjai LMTA dėstyti aranžuotės discipliną, Kompozicijos katedroje turi keletą specialybės studentų. Kas tau, kaip dėstytojui, yra svarbiausia? – Esu dar šviežias dėstytojas – studentai yra kone mano bendraamžiai. Kalbant apie kūrybos ir aranžavimo mokymą, manau, kad to išmokyti apskritai neį­ manoma. Galima nubrėžti gaires, su­ pažindinti su technikomis, tačiau iš­ mokyti – ne. Tai turi tapti gyvenimo būdu. Paskaitų metu vengiu primesti savo poziciją ir palieku erdvės studen­ tams patiems atsirinkti tai, kas aktua­ lu. Supažindinti su pačiais įvairiausiais aranžuotės praktikos kontekstais, pra­ dedant ankstyvosiomis epochomis ir baigiant postmodernizmu – kolia­ žo, pastišo pavyzdžiais. Inicijavau kū­ rybines dirbtuves, kurių metu atlikė­ jai gyvai atlieka studentų kūrinius.

Tai būtina praktika, kurios Lietuvoje vis dar stinga. – Ar visuomet svajojai tapti dėstytoju? – Tiesą sakant, apie pedagogo duoną niekada negalvojau. Ieškodamas savo kelio gana ilgai klaidžiojau. Šešiolikos apsisprendžiau, kad kursiu muziką. Ir dabar vis dar esu ieškojimų kelyje, ne­ turiu vienareikšmių atsakymų, tačiau laikausi nuostatos, kad atvirumas ir da­ lijimasis patirtimi plečia tiek studentų, tiek dėstytojų patirties spektrą. – Apskritai galima pasakyti, kad kurti muziką tolygu reikšti jausmus garsais. Rašymas, kalbėjimas apie ją – jau minčių dėliojimas žodžiais. Kuo tau svarbios, artimos abi šios komunikavimo sistemos ir kokį jų pagrindinį skirtumą įvardytum? Kuria jų – muzika ar žodžiu – vis dėlto lengviau reikšti savo mintis? – Fiziologas Ivanas Pavlovas atrado, kad žmogaus elgsena yra nulemta reflek­ sų, kuriuos įgyjame kartodami ir atpa­ žindami simbolius. Muzikoje taip pat esama simbolių, jie padeda nusaky­ ti stilius, žanrus, – atsiranda kultūrinių reikšmių. Šios reikšmės pasitelkiamos kaip simboliniai orientyrai, padedan­ tys ideologiškai suklasifikuoti ir įtvir­ tinti reiškinius. Šiuolaikinio meno, jei kalbame apie radikalias jo formas, už­ davinys yra tuos orientyrus kvestionuo­ ti. Opozicija par exellence. Grįžtant prie muzikos ir komunikacijos santykio, kū­ rybos proceso metu šių klausimų sten­ giuosi nekelti, pasitikiu klausytoju. Tai, kas anapus garso, – nebe mano terito­ rija. Tai kultūros kritikos laukas, o jame mane domina dialogo galimybė, su­ skliaudžianti kasdienybės reiškinius ir leidžianti juos analizuoti estetinėmis, sociologinėmis, politinėmis ar kitomis kategorijomis. Apibendrinčiau taip: mąstau žodžiais, kuriu garsais. – Dar vienas muzikos ir žodžio dermės variantas skleidžiasi suteikiant kūriniams pavadinimus. Man taviškiai labai patinka – jie apgalvoti, taiklūs, papildantys muzikinę kompoziciją ir sykiu tarsi suteikiantys jai apčiuopiamą, įvardijamą reikšmę ar bent šios galimybę. Ar išties tam skiri daug dėmesio? Gal pavadinimai ant sukurtų kompozicijų nutupia savaime, daug apie tai nemąstant? – Atrodo, Osvaldas Balakauskas yra pasakęs, kad muzika prasideda ir bai­ giasi ne nuo natų viršelio, ne nuo pa­ vadinimo, o pirma ir paskutine gaida. Pritarčiau šiai minčiai, tik pridurčiau, kad tarp teksto ir garso vis dėlto esa­ ma akustinės giminystės. Kompozi­ toriui pavadinimas yra tarytum abs­ trakcija ar idėja, kuri ištinka skaitant literatūrą, žiūrint kino filmą ar papras­ čiausiai stebint ramiai vakaro saulėje raibuliuojantį vandenį. Kita vertus, tai nulemia ir asmeninės patirties padik­


RIUS KRISTUPAS BUBNELIS: NUMATYTI KELIS ĖJIMUS Į PRIEKĮ tuotos asociacijos. Turiu užrašų knyge­ lę, kurioje pasižymiu tokius poetinius įvaizdžius, žodines jų nuotrupas, vė­ liau ieškau jų analogijų skambesio pa­ vidalais. Rašant muziką būna įvairiai: pirminį impulsą kartais sukelia poeti­ nė idėja, kitais atvejais ji ištinka ir pa­ ties kūrybos proceso įkarštyje ar net jam pasibaigus. – Jei nebūtum pasukęs muziko keliu, kaip manai, kur gyvenimas būtų tave nuvedęs?

– Vaikystėje labai mėgau piešti, visai neblogai sekėsi. Nemažai laiko praleis­ davau ir prie knygų, tad, jei ne muzika, tikriausiai būčiau pasirinkęs literatūrą, nes iki šiol turiu potraukį rašytiniam žodžiui, tekstams. Dažnai net jaučiu kaltę, kad laiką leidžiu ne prie partitū­ ros, o skaitydamas. – Praėjo nemažai laiko, kai debiutavai kaip kompozitorius. Ar pameni patį pirmą savo kūrinį?

– Paprastai dar mokykloje pradedama rašyti instrumentui, kuriuo grojama. Taip nutiko ir man, nors fortepijonu pradėjau groti santykinai vėlai. Dvy­ likos metų ėmiau rašyti trumpas dai­ neles, o pirmąjį kamerinį kūrinį – for­ tepijoninę siuitą – parašiau šešiolikos. Baigdamas konservatoriją naciona­ liniame moksleivių kūrinių konkur­ se pelniau prizinę vietą. Na, o tikrasis kūrybinis debiutas įvyko dvidešim­ ties, prieš penkerius metus, kai laimė­ jau Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotą naujų kūrinių fortepijonui solo konkursą. – Esi sukūręs daug išskirtinių šiuolaikinių kompozicijų: fortepijonui, perkusijai, styginiams, kameriniams ansambliams, orkestrui, chorui... Ar dar gali suskaičiuoti visas? Kokiam instrumentui ar jų sudėčiai kurti lengviausia? Gal tave labiausiai įkvepia sudėtingos užduotys ir noras kiekvieną sykį mesti iššūkį? – Apie kūrinių išskirtinumą gal vis dėl­ to nuspręs kritikai ir laiko distancija, tačiau tikra tiesa, kad sudėčių įvairovė žadina vaizduotę ir diktuoja kūrybos strategijas. Nesu iš tų kompozitorių, kurie rašo tik natas. Man svarbi instru­ mento fizika, atlikėjo somatika, psi­ chologija. Šiuo metu esu sukūręs virš 30 kūrinių įvairioms sudėtims, dau­ giausia – kamerinės muzikos. Didžioji dalis jau nuskambėjo, kiti laukia nau­ jų redakcijų ar premjerų. Pastaruo­ ju metu daug laiko praleidau prie sty­ ginių instrumentų, kuriems nemažai esu rašęs ir anksčiau. 2019 m. Klaipė­ dos kameriniam orkestrui sukūriau kū­ rinį „Tankėjanti šviesa“, kuriame greta styginių įsipina valtornų kvartetas, du fortepijonai ir arfa. Ši kompozicija ta­

PASTARUOJU METU, YPAČ PANDEMIJOS AKIVAIZDOJE, VĖL TEKO PRIMINTI SAU, KAD PASTEBĖTI AR IŠGIRSTI MAŽUS DALYKUS YRA REIKŠMINGIAU, NEI IMTIS KOKIŲ NORS DIDINGŲ UŽMOJŲ. SKRUZDĖLĖ, NEŠANTI ŠAPELĮ, IRGI SAVAIP DIDINGA, TIK REIKIA TAI PASTEBĖTI.

po atspirties tašku kitiems kūriniams, tarp kurių ir styginių kvartetas „…ad infinitum...“, šiemet netikėtai nuskynęs laurus tarptautiniame Eduardo Bal­ sio jaunųjų kompozitorių konkurse. Vėliau įgyvendinome labai gražų pro­ jektą su talentingais stygininkais, Lo­ ros Kmieliauskaitės ir Arno Kmieliaus­ ko ansambliu „Twenty Fingers Duo“, ir Lietuvos muzikos informacijos centru, kurio vaisius pristatėme visai neseniai, gruodžio mėnesį. Tai skaitmeninis al­ bumas ir natos, audiovizualinis klipas. Dirbti su tokia kūrybine komanda bu­ vo vienas malonumas. – Gal gali trumpai papasakoti, koks tas šiuolaikinio kūrinio rašymo, jo kūrimo procesas. Kaip parašyta kompozicija virsta atliekamu, salėje klausomu kūriniu?

– Kadaise įsiminiau vaizdingą britų kompozitoriaus Harrisono Birtwistle‘o pasakymą, kad komponavimas yra ta­ rytum pavadėliu vedžiojamas auginti­ nis. Pavadėlis – protas, uoslė – intuicija. Kūrybos procesas pirminėje stadijoje gali būti labai chaotiškas, tarsi tamso­ je mėginant apčiuopti daiktų paviršius. Vėliau imi atpažinti tų daiktų kontū­ rus, ima ryškėti forma, struktūra. Dar vienas dėmuo – terminas, iki kurio kū­ rinys turi būti sukurtas. Tikriausiai ne vienas kūrėjas yra nusvilęs, kai ne lai­ ku atidavė partitūrą, tačiau juk būna

atvejų, kai medžiaga fermentuojasi ne­ paisant aplinkybių ir negali pasikliau­ ti pro forma sprendimais. Kalbant apie šiuolaikinę muziką, kiekvieną sykį ten­ ka išrasti naują kalbą. Garsines idėjas galima perteikti tūkstančiais pavidalų, iliustruoti gausybe notografinių spren­ dimų. Juos paprastai nulemia prakti­ niai kriterijai. Vėliau vyksta repetici­ jos – ilgas ir neretai varginantis darbas. – Jeigu reikėtų išsirinkti, kurią vieną savo kurtą kompoziciją rekomenduotum paklausyti? – Styginių kvartetą „...ad infinitum...“ Tai vienas tų retų atvejų, kai pavyksta atras­ ti dermę tarp poezijos ir ratio. – Koks klausytojas esi pats? Ir kaip klausaisi, kaip vertini kitų atliekamą savo sukurtą muziką? Ar viskas privalo būti atlikta griežtai pagal partitūrą, o gal priešingai – atlikėjus skatini improvizuoti? – Yra tokie lietuvių kalbos žodžiai: „klausyti“ ir „girdėti“. Pastarasis tarsi ne­ reikalauja pastangos, o klausymas yra valinga veikla, reikalaujanti koncen­ tracijos. Sakome – „įsiklausyti“. Klausy­ mas turi ir tam tikrą kultūrinės patirties sluoksnį. Priklausomai (koks paradok­ salus žodis!) nuo to, kokioje aplinkoje augame, koks tos aplinkos santykis su garsu, susiformuoja ir mūsų klausymo­ si įgūdžiai. Kai Londone mokiau vaikus fortepijono pagrindų, leidau paklausy­

ti keletą graikų kompozitoriaus ir ar­ chitekto Iannio Xenakio kūrinių įrašų – neįtikima, tačiau jie klausė nepaprastai atidžiai, labai natūraliai. Vadinasi, daugeliu atveju mūsų klausymosi įpročiai yra nulemti aplinkos. Pats, be abejo, esu atidus klausytojas. Tai, kas užrašyta partitūroje, yra ne be reikalo ir turi būti atlikta taip, kaip parašyta. Žinoma, neretai atlikėjams palieku ir mažiau apibrėžtų padalų, kur tam tikros charakteristikos gali būti atliekamos atsitiktine tvarka. – Kokie buvo (ar tebėra) didžiausią įtaką tavo muzikiniam keliui darę dėstytojai, kompozitoriai, kritikai, atlikėjai? Gal tave labiausiai motyvuoja kitų sričių profesionalai? – Kad ir ką sakytume, žengiant pir­ muosius žingsnius svarbiais palydovais tampa autoritetai. Mano atveju tai bu­ vo žmonės, davę postūmį tam tikroms kūrybos užuomazgoms. Studijuojant Londone didelę įtaką padarė danų kompozitorius Hansas Abrahamsenas. Jį laikau svarbiu savo muzikinio mąs­ tymo raidos dėmeniu. Taip pat, kaip minėjau, daug laiko skiriu literatūrai, skaitydamas analizuoju, kaip skirtin­ gi autoriai konstruoja naratyvą, kaip jungiamos detalės ir pan. Tai labai gi­ mininga muzikos komponavimui. Esu dėkingas profesoriams, kurie mokė Lietuvoje, – Teisučiui Makačinui, Ričar­ dui Kabeliui ir Ryčiui Mažuliui.

DEBIUTANTO ANKETA – Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

vieną kitą įdomesnį dalyką. Tai darau nesuin­ teresuotai, pavyzdžiui, poetinėmis formomis.

– Kartais tas judėjimas pirmyn gali būti ap­ gaulingas. Pastaruoju metu, ypač pandemijos akivaizdoje, vėl teko priminti sau, kad paste­ bėti ar išgirsti mažus dalykus yra reikšmin­ giau, nei imtis kokių nors didingų užmojų. Skruzdėlė, nešanti šapelį, irgi savaip didinga, tik reikia tai pastebėti.

– Ko palinkėtum tam, kuris nori, bet nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio?

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, tiesiog darbas ar dar kas nors? – Manyčiau, atskaitos taškas, turintis ne vien privačią, bet ir viešą reikšmę. – Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą? – Nesu azartiškas iš prigimties, tad tokių am­ bicijų neturiu. Veikiau matau save kaip ama­ tininką, retsykiais paraštėse pasižymintį

– Žengti! – Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs kurti, o vėliau ir dėstyti, kokio ėjimo tikėjaisi iš kito žaidėjo (klausytojų, atlikėjų, kritikų, mamos, gyvenimo, draugų, o gal savęs paties)? – Įdomu, kad paminėjai šachmatus, nes šioje sporto šakoje yra vadinamosios šachmatų kompozicijos. Neretai sakoma, kad muzika ir šachmatai – giminingos sferos. Sergejus Prokofjevas, beje, buvo labai patyręs žaidėjas. Kūryboje taip pat reikia išsyk numatyti kelis ėjimus į priekį. Tačiau žaidžiant šachmatais yra dar vienas svarbus elementas – žaidimo grožis. Idealiu laikyčiau žaidimą dėl grožio, o ne pergalės.


>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Sandro Veronesi

Louise Glück

Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Baltos lankos, 2021

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. Alma littera, 2021

TU IR ESI KOLIBRIS

„Kiek žmonių palaidota mumyse?“ – paskutiniame italų rašytojo Sandro Veronesi romano „Tu ir esi kolibris“ puslapyje svarsto pagrindinis kūrinio veikėjas oftalmologas Markas Karera. Netrukus ir jo laukia paskutinė kelionė, į kurią leidžiamasi palaidojus spalvingą praeitį su kaltėmis, sielvartais, meile ir visu nepakeliamu dosnaus gyvenimo grožiu. Nuo mažens „gerokai žemesnis nei bendraamžiai“ (p. 20) Markas, švelniai vadinamas Kolibriu, auga ir bręsta žlungančios, nesutarimų purtomos tėvų santuokos pažymėtoje šeimoje, kurios „glebi gerovė“ jau formuoja sudėtingus ir tragiškus jo, brolio ir sesers likimus. Nepaisant to, atrodo, kad gyvenama „gal ir ne pačiame geriausiame pasaulyje, tačiau bent jau tikrai gražiausiame“ (p. 40). Jame netrūksta fatališkų, sukrečiančių nutikimų, ku-

Neretai nutinka taip, kad ateityje paradoksaliai kartojame šeimoje patirtas klaidas, o jų neregimas bagažas tartum karmos šleifas nusidriekia per tolimesnę mūsų egzistenciją. Paties Marko santuoka dramatiška ir nelaiminga, jis jau seniai myli kitą moterį, tačiau šiems ryšiams lemta gyvuoti tik godžiuose ir aistringuose laiškuose („santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi norint iš anksto sužinoti, kaip viskas baigsis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo“ (p. 81). Regis, visas negandas atsveria tvirti ir empatiški Marko ir jo dukters Adelės saitai, o vėliau – anūkės Miraidžin gimimas. Markas pamažu ima suvokti, kad jam teko ypatingas vaid­muo ne tik šios unikalios mergaitės gyvenime, tačiau ir viso pasaulio ateities spektaklyje.

Sodo metaforos šaknys raizgosi per amžius, siekia neatmenamus biblinius laikus, kai pirmieji žmonės dar neturėjo maišto spyglio ir džiaugėsi dosnia dovana, vadinama rojumi. Tačiau „kai mus pirmąkart / išvijo iš rojaus, tu sukūrei / jo kopiją, truputį kitokią, / skirtą mums pamokyti, / bet visiškai į tikrąją panašią“ (p. 15). Manau, kad JAV poetės Louise Glück poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“ eilėraščiai iš dalies kalba apie pastangas nuryti žmogiškąjį kartėlį ir priimti susitaikymą, kad gyvenimas ir mirtis po Išvarymo visada buvo, yra ir liks inkrustuoti aukštesnės jėgos sutvertoje kopijoje, iškultivuotame, nugenėtame gamtos ir kultūros simuliakre, kuris neturi nieko bendro su kadaise prarastu rojumi („Kad ir ko tikėjotės, / nerasite savęs sode, / tarp

Anot poetės, literatūros kritikės Stephanie Burt, L.Glück aprašomas sodas – tarsi išvalyta erdvė ar scena, kur savuosius vaidmenis atlieka seniausios literatūrinės metaforos ir metų laikų kaita. Rinkinio eilėraščiai yra atskirų personažų (sodo augalų, sodininko, gamtos reiškinių ar dieviškojo prado) monologai. Augalai prabyla tekstuose, pavadintuose jų vardais („Notrelė“, „Žibuoklės“ etc.). Kituose eilėraščiuose iš sodininko perspektyvos kreipiamasi į kūrėją (vis pasikartojančios „Aušrinė“ ir „Vakarinė“). Kūriniuose, kurie pavadinti pagal gamtos reiškinius arba metų laikus („Vaiskus rytas“, „Žiemos pabaiga“ etc.), referuoja ne kas kitas, o aukščiausioji esybė. Nors L.Glück rinkinys kai kur man pasirodė persmelktas krikščioniškos egzaltacijos, įdomu, kad skaityti tai visiškai netrukdė. Retsykiais lydėjo keistas įspūdis, kad skaitau savitą, L.Glück parašytą Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ versiją. Į šią knygą minėtas poetas sudėjo tariamo Spūn Riverio miestelio gyventojų epitafijas, beveik 250 išgalvotų gyvenimų. Džiugu nuosekliau susipažinti su Nobelio premijos laureatės poezija, džiugu ir tai, kad poeziją išbando ir didžiosios Lietuvos leidyklos.

Italo Calvino

Merlin Sheldrake

MARKOVALDAS

RAIZGUS GYVENIMAS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Baltos lankos, 2021

18 // © 37O

Ir visa čia sutelkta informacija tikrai susuka galvą, nes grybai, kaip ir raizgusis jų micelis, paprasčiausiai neišsitenka jokiose mūsų suvokimo ribose. „Stulbina tik praraja tarp to, ką tikimės pamatyti, ir ką pamatome, kai iš tiesų žiūrime“, – teigia M.Sheldrake’as. Grybų kasdienybė pilna veiklų, šie smegenų neturintys sutvėrimai „įvaldę daugybę sudėtingų būdų spręsti įvairias problemas“ (p. 27). Grybai „gyvena panirę į tirštą cheminės informacijos lauką“ (p. 43), aktyviai ir plačiais mastais tyrinėja aplinką, mezga naudingus ryšius ir tobulina „miško internetą“, o su

žydinčių augalų. / Jūsų gyvenimai nesisuka ratu kaip jų“ (p. 39). Dievas atėmė iš žmogaus amžinybę, įdavė mirtingumą ir patalpino į aplink cirkuliuojančius ciklus cikluose.

rie neaplenkia ir Marko. „Audros akies“ teorija ne visuomet pasitvirtina.

Ši S.Veronesi knyga turi nesunkiai atpažįstamus klasikinio tapsmo romano (Bildungsroman) dėmenis. Galbūt todėl ją gera skaityti lėtai ir įdėmiai, susigyvenant su pagrindiniu personažu. Ir nors kūrinio struktūrai būdingas postmodernus mozai­ kiškumas, galiausiai savo vaizduotėje nusipiešiame dinamišką Marko Kareros, žmogaus, tokio panašaus į trapų spalvotą kolibrį, gyvenimo liniją („tu esi kolibris, nes visai taip pat kaip jis eikvoji visą savo energiją, kad liktum vietoje“ (p. 269). Tam neretai reikia nekolibriškos drąsos.

Kol spirganti žmonių fantazija aptikti nežemiškų būtybių sukoncentruota į nesvetingą visatos tamsą, visai čia pat (netgi ant mūsų kūnų) vyksta daug įdomesnių, vaizduotės riboženklius laužančių dalykų. „Raizgiame gyvenime“ britų biologas, rašytojas dr. Merlinas Sheldrake’as komponuoja žavingą odę grybams, kurie „yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės“ (p. 11). Galima sakyti, kad patys grybai yra klausimai, ne tik „įsikūnijęs apetitas“ (p. 247). Deja, bet mokslas labai lėtais žingsniais žengia į šių organizmų karalijos valdas: šiandien galime kalbėti vos apie 6 proc. visų grybų rūšių. M.Sheldrake’o knyga yra nuostabos ir entuziazmo kibirkščių, ekstravagantiškų faktų ir beprotiškų teorijų prikimštas įvadas į tai, kas jau yra žinoma apie grybų pasaulį.

LAUKINIS VILKDALGIS

kitais floros ir faunos atstovais susišneka „vartodami chemijos žodyną“. Jiems jauku ir patogu simbiozėje, jie neišrankūs ekstremaliausioms gamtos sąlygoms. Atskleidžiamos ir nuo seniausių laikų gyvavusios grybų ir žmonių flirto subtilybės. Svarstoma, ar psilocibinių grybų, geriau žinomų magiškų grybukų pavadinimu, vartojimas nebuvo reikšmingas faktorius, nulėmęs žmogiškosios sąmonės nubudimą ir visos žmonijos civilizacijos aušrą. Mūsų sužalotai planetai vis labiau kaistant ir einant velniop, iškyla dar didesnis poreikis peržvelgti matomus ir nematomus ryšius su grybais. Galbūt grybai ir nesuvirškins viso mūsų palikto šlamšto, tačiau radikaliosios mikologijos judėjimas teikia vilčių, kad žmogus gali pasikliauti laiko patikrinta draugyste.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Rara, 2021 Miesto žmogau, kiek tavyje yra Markovaldo? Ar tave taip pat persekioja ir terorizuoja „aštriabriauniai ir nedraugiški kasdienybės dalykai“ (p. 28)? Skaitant Italo Calvino apsakymų rinkinį „Markovaldas“, gan greitai ima aiškėti nepatogi tiesa: betoninio miesto būvio tarsi neveikia metų laikų kaita. Galbūt tai mes, skubos genami miestiečiai, prarandame subtilų gebėjimą tą kaitą pastebėti ir ją patirti („Markovaldas juto sniegą esant bičiulišką: ši gamtos stichija panaikino sienų narvą, kuriame įkalintas tekėjo Markovaldo gyvenimas“ (p. 24). Nors lietuviškame leidime to nėra, paprastai ši knyga turi ir iškalbingą paantraštę – „Metų laikai mieste“. Ir nors optimisto Markovaldo „akis menkai tebuvo pritaikyta miesto gyvenimui“ (p. 7), o kasdienybė susidėjo iš sunkaus darbo fabrike, rūpinimosi gausia šeima, iššūkių ir nepriteklių, tai nesunaikino jo, didmiesčio romantiko, dvasios, kuri įtikėjo „tobulai giedra gamtos vizija“ (p. 15). 20 trumpų apsakymų atskleidžia nuotaikingus jautriojo, nuolat į kurioziškas situacijas patenkančio Markovaldo ir jį supančių artimųjų, kitų miestiečių nuotykius. Markovaldas – naivus fantazuotojas ir akylas stebėtojas, jis nepaliauja ieškoti „kitokio miesto ženklų – žievės, žvynų, materijos ir gyslelių miesto, išnyrančio iš po dažų, betono, stiklo ir tinko miesto“ (p. 111). Tačiau šis personažas ne tik stebi, grožisi ir vertina. Dažname apsakyme netikėtai paaiškėja, kad Markoval-

das kuo puikiausiai moka išlaukti tinkamos akimirkos, kada galės nuo gyvenimo atsiriekti naudos griežinėlį. Tiesa, ne visuomet ta nauda jo rankose išsilaiko. I.Calvino, žvelgdamas į pokario Italiją (pirmieji rinkinio apsakymai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo) giedru Markovaldo žvilgsniu, regi tai, kas dar labiau suvešės ir valdys šiomis dienomis: beprotišką skubą, laiko stygių ir besaikį vartojimą, kai vis giliau klimpstama į „aplink sruvenančias materialines gėrybes“ (p. 127). Miesto žmogus tampa graudžiai panašus į vieno knygos apsakymo triušį, kalėjime gimusią būtybę, kurios „laisvės troškimas nesiekė plačių horizontų“ (p. 67). Ritmiškai kalamas „pirkti, pirkti, pirkti“ stiprėja ir iš šeštojo dešimtmečio atsirita iki mūsų laikų.



>> EITI AR NEITI

pukario teatre būtų galima surasti pavyzdžių – robotus vaizduojantį spektak­lį „R.U.R.“ pagal čekų rašytojo Karelo Čapeko dramą 1927 m. Valstybės teatre statė režisierius Borisas Dauguvietis.

FRANKENŠTEINO KOMPLEKSAS

Žiūrėkite Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71, Kaunas) Repertuarą sekite dramosteatras.lt „Frankenšteino kompleksas“ – bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir „Dirty Deal“ teatro (Latvija) projektas. Spektaklis leido pajusti šiuolaikinio Lat­ vijos teatro dvasią ir susipažinti su jo kūrėjais. Tačiau svarbiausia intriga, kodėl ir noriu pasidalyti įspūdžiais apie šį spektaklį, – dramą kūrė dramaturgas Karlis Krūminis kartu su dirbtinio intelekto programa – Elonui Muskui priklausančios tyrimų laboratorijos „OpenAI“ 2020 m. sukurtu modeliu GPT-3 (Generative Prie-trained Transformer).

Filmai apie žmogų norinčius sunaikinti ar, priešingai, bet kokia kaina būti į mus panašius robotus pradėti kurti dar praėjusio amžiaus pradžioje. Prisiminkime pirmąjį ir brangiausią filmą šia tema – Fritzo Lango „Metropolį“ (1927), kuriame veikė robotė moteris, ar Steveno Spielbergo klasika tapusį filmą „Dirbtinis intelektas“ (2001), kuriame – robotas berniukas Deividas, gebantis jausti ir net mylėti stipriau už patį žmogų. Teatre DI – vis dar retas svečias. Nors jau Lietuvos tar-

Donato Stankevičiaus nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

PAKANKAMAS ATSTUMAS

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas) Repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir http://www.kamerinisteatras.lt

© 37O

Spektaklyje gvildenama šiomis dienomis labai dažnai vartojama sąvoka „atstumas“, tačiau reiškianti ne tai, kas pirmiausia toptelėja į galvą, o socialinį atstumą. Pandeminė situacija ypač išryškino nuomonių skirtumus, kai kasdien tenka susidurti su iššūkiu nepasiduoti kitų priešiškam nusiteikimui, komunikuoti tolerantiškai ir išlikti savimi. Šokėjai tarsi sustabdo laiką, iš didžiulio šių die-

nų visuomenės paveikslo iškerpa mažutį fragmentą – dviejų žmonių tarpusavio santykį ir pažvelgia į jį iš labai arti. Virvė, kuria naudodamiesi bendrauja šokėjų kuriami personažai, taikliai parodo šiuos nematomus mūsų tarpusavio atstumus. Harmoningi šokėjų judesiai su virve kuria tokias pat harmoningai banguojančias bangas, įkvepiančias sukurti kažką bendro, ir atvirkščiai. Šokėjams pavyksta sukurti ir ypač estetiškų kompozicijų, kai dviejų žmonių tarpusavio atstumas virsta kone meno kūriniu. Virvė tampa motyvacijos, destrukcijos, painiavos, grynumo, prisiriši-

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

20 //

„Pakankamas atstumas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, tapęs Kauno kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalimi ir 2021 m. jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ laureatu. Kuo ypatinga ši premjera? Paradoksalu, tačiau išgrynintu paprastumu. Spektaklio choreografai ir šokėjai Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano kuria ypač suprantamą ir artimą pasirodymą. Šokėjai vilki vienodus paprastus neutralios kūno spalvos drabužius, scenoje nėra jokių dekoracijų, pasitelkiamas tik vienintelis daiktas – virvė. Erdvėlaikį, istoriją, įtampą, emocijas ir estetiką kuria bendra šokio, muzikos (Andrius Stakelė) ir apšvietimo (Monika Šerstabojevaitė) sąjunga. Jeigu tai būtų maisto patiekalas, jį galima būtų įvardyti ekologišku, be jokių E.

Esminis skirtumas tarp robotus tyrinėjančių filmų ir „Frankenšteino komplekso“ – pirmuoju atveju tai rašytojų ir režisierių kūrybinė išmonė, tad, pasibaigus filmui, sugrįžti į saugią kasdienybę, o čia viskas realu – spektaklis sudėliotas iš atskirų dramos fragmentų, kuriuos iš tiesų sukūrė dirbtinis protas, kurį matai priešais save. Dramaturgas K.Krūminis spektakliui atrinkęs įdomiausius fragmentus iš jųdviejų su GPT-3 kūrybinio dialogo ar, greičiau, lygiavertės kūrybinės kovos, nes tenka pripažinti, kad ši programa gali kurti lygiai taip pat, kaip ir žmogus. Spektaklyje DI nepasirodo viename aiškiame kūne, kaip kad esame įpratę matyti tokio žanro filmuose. Jis – it Mary Shelley XIX a. aprašytas garsusis Frankenšteinas, sutvertas iš skirtingų mirusių žmonių kūnų dalių. Spektaklio metu šios programos portretas tavo vaizduotėje dėliojasi iš skirtingų dalelių. DI geba ne tik kurti, bet ir vaidinti – labai įtikinamai pamėgdžioti bet kurį žmogų. Vis dėlto čia neatsilieka ir aktoriai, suvaidindami daug skirtingų vienodai stipriai paveikių vaidmenų, taip įrodydami, kad žmogaus galimybės ne tokios ir ribotos. Režisierius Valteris Sylis, dailininkas Ugis Berzinis, šviesų dailininkas Lauris Johan-

sonas, muziką komponavęs Arvydas Saulytis ir keturi aktoriai – Inga Tropa, Karlis Reijeris, Vaidas Maršalka, Deividas Breivė scenoje sukuria daugybę trumpų situacijų pagal DI parašytą tekstą. Įdomu ir tai, kad jis tai darė remdamasis interneto erdvėje randama informacija. Todėl spektaklyje galime patirti įvairiausių asociacijų su siaubo žanro filmais, literatūra, teatru, taip pat ir su kasdieniais politiniais, kriminaliniais įvykiais. Tai ne vien citatos, programa pati kuria dialogus interpretuodama aptiktus duomenis. Šio kūrybinio proceso didžiausias netikėtumas – kartu su GPT-3 paveikslu kuriasi ir paties žmogaus. Ir čia tenka nuoširdžiai išsigąsti – pats žmogus sau yra kur kas didesnis priešas nei robotai. Frankenšteino kompleksas – JAV rašytojo Isaaco Asimovo terminas, apibūdinantis DI savarankiškumo siekį pasipriešinant jį valdančio žmogaus valiai. GPT-3 tokio tikslo neturi ir šios sąvokos prasme DI su žmogumi susikeičia vietomis. „Frankenšteino kompleksas“ sukelia prieštaringą įspūdį. Jį įdomu stebėti kaip tikrą, neišgalvotą eksperimentą, susipažinti, ką gali sukurti DI. Tai nauja, aktualu, netikėta. Tačiau jeigu eisime į spektaklį nežinodami konteksto, jis gali pasirodyti kaip tarpusavyje sunkiai besisiejančių pavienių scenų kaleidoskopas, stipriai išjudinantis protą ir mažiau – emocijas. Šis šiuolaikinio tea­tro eksperimentas ir žavi, ir atstumia, ir lieka iki galo nesuprastas. Na, turbūt kaip ir pats Frankenšteinas.

Rekomenduojama mokslinės fantastikos, siaubo žanrų gerbėjams ir norintiems patirti kažką naujo. Nerekomenduojama mėgstantiems aiškias istorijas ir jų atomazgas.

mo ir nutrūkusių santykių simboliu. Taip pat ir laidininku, kuriuo yra transliuojama aiški žinutė žiūrovui.

Laiką tirpdo ir A.Stakelės kurta muzika, kuri žiūrovą panardina į ambientinę atmosferą.

„Pakankamas atstumas“ nepateisina išankstinio nusiteikimo, kad šiuolaikinis šokis kartais atrodo pernelyg abstraktus ir sunkiai suprantamas. Ar, kitaip tariant, išlaiko pakankamą atstumą. Čia visos vaizduojamos situacijos atrodo gana artimos. Įdomu stebėti, kaip naudodamiesi virve šokėjai geba ja kalbėti, kaip jungia jos judėjimą ir faktūrą su savo kūnais. Galbūt todėl spektaklio laikas pralekia neįtikimai greitai. Dėmesys natūraliai krypsta į šokėjus ir jų nenuspėjamus veiksmus, užmiršti aplink egzistuojančią aplinką, kasdienius rūpesčius, nekyla noro žvilgtelėti į laikrodį.

A.Mozūraitis ir A.C.Bibiano – puikiai žinomi šokėjai profesionalaus Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke, galintys pasigirti ne vien puikiai ištreniruotais kūnais, bet ir siekiu nuolat ieškoti naujų išraiškos galimybių. Spektaklyje nerasime jų noro įtikti, demonstruoti savo kūnų, linksminti publiką. Jiems šokis – veidrodis, kuriame gali atspindėti esamą laiką, tyrinėti save ir aplinką, kurioje gyvena. „Pakankamas atstumas“ virsta terapiniu seansu – tarsi ekologišku patiekalu sielai. Išėjęs iš jo ir atsidūręs ryšyje su kažkuo, pradedi vaizduotėje žaisti, kaip jis galėtų atrodyti, jeigu būtų matomas.

Rekomenduojama mėgstantiems estetinę švarą. Nerekomenduojama besitikintiems patirti šou efektą.


Recenzavo Goda Dapšytė

SLABOTKĖS VYŠNELĖ Repertuarą sekite www.kitaskampas.lt

D.Vaitiekūnas „Slabotkės Vyšnelėje“ jungia asmeninius atsiminimus ir giminės pasakojimus su 10-ojo dešimtmečio refleksijomis ir net šiandienėmis, pandeminėmis aktualijomis. Jo pasakojimas nefiksuotas ir neužrašytas. Tad aktorius istoriją apie paslaptingąją, kaip paaiškėja, net kalėjime sėdėjusią tetą, pasakoja remdamasis atmintimi kaip pagrindine pasakojimo priemone ir kartu šio savotiško meninio tyrimo objektu. Tai tampa šiokiu tokiu iššūkiu ir pačiam aktoriui, vis stengiantis nepamesti pasakojimo siūlo, ir dramaturginei to pasakojimo dinamikai, kuri, panašu, turi kiek didesnio potencialo, nei kol kas pavyksta atskleisti. D.Vaitiekūną čia gelbėja dėmesys smulkmenoms ir detalėms (beje, labai būdingas jo vaid­ menims miuzikluose).

D.Vaitiekūnas išradingai išnaudoja muzikinio teatro nišą Lietuvos scenoje. Jis atrado savitą būdą atraktyviais, lyg ir lengvo žanro muzikiniais pasirodymais pasakoti autentiškas, neretai skaudžias ir visada labai žmogiškas istorijas, pakviesti neįpareigojančio, bet gana jautraus pokalbio. Ne išimtis ir „Slabotkės Vyšnelė“.

Rekomenduojama 10-ojo dešimtmečio vaikams (ir prijaučiantiems). Nerekomenduojama akademinio meno gerbėjams.

Nerijaus Putino nuotr.

Itin kamerinėje (vos 40 žiūrovų talpinančioje) kavinės-baro / teatro „Kitas kampas“ erdvėje D.Vaitiekūnas, padedamas gitaristo Kęstučio Vaitkevičiaus, pasakoja apie karantino (ir ne tik) paskatintą susitikimą su tolima giminaite – teta Genute. Kaip dažniausiai teatre nutinka, šis pasakojimas virsta šiuo tuo daugiau nei dokumentinio epizodo atpasakojimu. Nors aktorius ir remiasi storytellingo forma, bet, pasakojimą papildžius keliomis

šio susitikimo įkvėptomis dainomis, priartėja ir prie muzikinio teatro.

Justo Valinsko nuotr.

Ar seniai lankėte tolimus giminaičius? Ar susitinkate su jais ne ritualinėmis (vestuvių ar laidotuvių) progomis? Ar dar prisimintumėte močiutės (ar senelio) brolio (ar sesers) žmonos (ar vyro) vardą? Daugelis didmiesčių (net ir Lietuvos) gyventojų, ypač šiais nuotolinio bendravimo laikais, greičiausiai į šiuos klausimus atsakys neigiamai. Aktorius, muzikos atlikėjas ir kūrėjas Dominykas Vaitiekūnas neseniai savuosius atsakymus ryžosi pakeisti ir apie tai pasakoja savo naujausiame pasirodyme „Slabotkės Vyšnelė“.

NEMATOMAS ŠOKIS Repertuarą sekite www.vytisdc.lt

Kokiomis formomis ir pavidalais gali egzistuoti šokis? Kas yra ir gali būti suvokiama kaip šokis? Kas lieka iš šokio, kai šokėjai palieka sceną? Šiuos ir daugelį kitų (į šiuolaikinio šokio specifiką nesigilinantiems gal kiek ir netikėtų) klausimų kelia ir atsakymų ieško naujausias vyresniosios kartos lietuvių choreografo Vyčio Jankausko šokio darbas „Nematomas šokis“. Nenuostabu, kad po gana ilgos pandeminės pauzės pasirodęs naujas choreografo darbas – visų pirma refleksija. „Nematomas šokis“ tęsia pastarojo periodo V.Jankausko tyrinėjimus, permąstant šokio, judesio, choreografijos kategorijas ir jų tarpusavio sąveikas, ieškant atsakymų, kas vis dėlto yra ir nėra šokis. Įdomu, kad ši šokio ap-

mąstymų ir konceptualizavimo kryptis atitolina šokio meną nuo teatro ir priartina prie vizualiųjų menų krypčių ir tendencijų. Mėgindamas užfiksuoti „Nematomą šokį“ V.Jankauskas retrospektyviai dekonstruoja savo paties prieš daugiau nei dešimtmetį sukurtą ir 2019 m. atgimusį šokio spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Nacionalinės dailės galerijos erdvėje šokėjai Andrius Katinas, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė pristato, pateikia, reprezentuoja ir atlieka bene visas šokio fiksavimo ir atkartojimo (atkūrimo) formas: užrašymą, fotografijas, vaizdo įrašą, cituoja atskirus judesius ir jų sekas. Kaip vaizdavimo priemones jie pasitelkia net kostiumus: dėlioja drabužius tar-

si sustingusius judesyje, o tuomet savo kūnais mėgina tą judesį atkartoti. Regis, vienintelė šokio fiksavimo ir atkartojimo forma, kurios čia būtų galima pasigesti, – žodžiai. Bet gal taip yra dėl to, kad „Nematomame šokyje“ šis menas apmąstomas, stebimas, dekonstruojamas ir rekonstruojamas visų pirma iš kūrėjo ir atlikėjo, o ne stebėtojo perspektyvų. Atlikėjų perspektyva čia tiesiogine ir perkeltine prasme įkūnijama patyrusių, puikių, įdomių šokėjų, kurių asmenybės net ir minimalistinius, lyg ir ne šokio, bet judesius, pripildo turinio, vos jiems įžengus į scenos aikštelę. Jie pasakoja savo kūnais, net ir tada, kai lyg ir nejuda, o stebi, mąsto. V.Jankauskas „Nematomame šokyje“ sau ir šokėjams kuria laiko, erdvės ir pauzių prabangą. Laiko apmąstyti ir permąstyti ne tik tai, kas prieš akis, bet ir atmintyje, jis su-

teikia ir žiūrovams (net ir nemačiusiems ankstesnio darbo). Šiame darbe glumina tik ilgoka uvertiūra – iš televizoriaus ekrano paties choreografo skaitoma prailgstanti šokio teorijos ir filosofijos paskaita. Nors jos pirminė funkcija turėtų būti padėti panirti į šokio apmąstymus, tačiau poveikis, regis, priešingas. Be to, ši įžanga verčia apgailestauti dėl tam tikro nepasitikėjimo publika. „Nematomas šokis“ – viena vertus (pagal šiuolaikinio šokio vystymąsi ir vidinę logiką), įprastas šokio spektaklis, tačiau, kita vertus, jis peržengia įprastas laiko (esamojo ir atminties) ir erdvės (fizinės ir vidinių refleksijų) ribas, įtraukia į ilgalaikius ne tik šokio meno, judesio efemeriškumo, bet ir meno kūrinio egzistencijos ir priklausomumo autoriui / atlikėjui / stebėtojui apmąstymus.

Rekomenduojama šiuolaikinio šokio ir konceptualaus meno gerbėjams. Nerekomenduojama baletomanams.


>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

GINTAS K CHRISTMAS TILL THE END

ADAS IR ŠARUKAS TAVO ŽMOGUS Creative Industries

Powdered Hearts Records

MĖNESIO ALBUMAI

Justino Auškelio nuotr.

Aš mėgstu keistus įrašus. Kas gali būti keisčiau, nei siūlyti albumą, kuriame yra žodis „Kalėdos“, vasario mėnesį? Ogi tai, kad jo kūrėjas yra mikrogarsų šamanas, žmogus, sugebantis per metus įrašyti 3–4 albumus, ir šiaip išankstinio pasiruošimo reikalaujantis kūrėjas Gintas K. „Christmas Till The End“ yra labai neįprastas darbas neįgudusiai ausiai: mikrotoniniai sąskambiai, dirbtiniai pyptelėjimai ir burbtelėjimai, antiharmoniniai ėjimai ir lyg ksilofonu atliekami Lietuvos himnas, „Laimingų šv.Kalėdų“ ar „Elizai“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gal net kažkiek šventvagiška, bet pirmą kartą paklausius skamba tikrai įdomiai. Atrodytų, Gintas K nesiūlo kažko ypatingo, tačiau galutinis rezultatas yra toks neįprastas, bet kartu ir pažįstamas, kad susidaro įspūdis, jog taip mūsų žinomiausias melodijas galėtų suvokti ateiviai iš kosmoso. Ir gražu, ir malonu, bet kartais taip rėžia ausį, kad galiausiai pasidaro nedrąsu ir nejauku. Štai tas žodis. Nejauku. Imdamas kūrinius, kurie tokie artimi mūsų sieloms ir ausims, Gintas K išverčia juos į kitą pusę, apnuogina ir apiberia skaitmeninėmis draiskanomis, kurios paverčia viską svetimu, nenatūraliu ir, kaip minėjau, nejaukiu. Be abejo, su ausinėmis gatvėje ar per kolonėles automobilyje „Christmas Till The End“ nepaklausysi, bet jeigu norite keistos ir neįprastos patirties, pasiklausykite šio darbo. Gal kažkas jums nesijungs, gal trumpins, o gal galvoje bus vieni erorrai, bet tikrai jo taip lengvai nepamiršite. Ne tik, kad nepamiršite, bet gali būti, jog ir dar toli ateityje esančios Kalėdos jums prasidės jau dabar. („Bandcamp“) 74

Šaukite pirmą mintį, kurią jums sukelia duetas Adas ir Šarukas. Taip, sutinku, kad jei dar būtų bendra pavardė, dueto pavadinimas tiktų „Sveikinimų koncertui“. Bet muzikine prasme iškart pagalvotumėte apie svajingą „Garbanoto“ psichodeliką ir ritminiais motyvais paremtą Ado elektroniką. Garbanotą elektroniką. Ir būtent taip šis EP ir skamba. Jokių revoliucijų, jokių netikėtumų, jokių siurprizų, tiesiog patiekalas, kurį jau esame ragavę ir pamėgę arba ne, tiesiog žmonės, kurie yra jūsų arba ne, tiesiog darbas, kuris dar neklausius yra pažįstamas, ir jokių ne. „Tavo žmogus“ yra dviejų draugų susitikimas: neįpareigojantis, nekeliantis įtampos ir nieko pernelyg nereikalaujantis nei iš kūrėjų, nei iš klausytojų. Toks grynai sau, o jei ir kitiems pakeliui, tai – tik pranašumas. Priekyje viso kūrinių penketo neabejotinai – jau senokai žinomas „Nukrito saulė“, kuriame stipriausiai atsiskleidžia abiejų kūrėjų stipriosios pusės ir, svarbiausia, sąjunga, peržengianti tiesiog dviejų vaikinų bičiulystės ribas. Galbūt „Tavo žmogus“ man būtų nuskambėjęs kitaip, jei ir kiti kūriniai būtų tiek ryškūs, tačiau ir šio užtenka smagiai, paprastai ir atsipalaidavus paklausyti. Galbūt to ir reikia: raminančios muzikos neramiais laikais, kai frazė „tavo žmogus“ jau skamba įtartinai ir net šiek tiek konfliktiškai. Todėl šis bendradarbiavimas ir neprivalo duoti ko nors sprogdinančiai ypatingo. Gal šiek tiek daugiau, įvairiau ir išmoningiau būtų padėję, bet saviems bus daugiau nei gana. Dėl to, kam netinka, nėra prasmės ir stengtis. („Spotify“, „Deezer“) 74

100

100

ИIM FLOW MY TEARS Apport!

TEN WALLS AA

Runemark Records

22 //

Atsižvelgiant į tai, kiek per praėjusius metus EP išleido Marijus Adomaitis, tikrai netikėta buvo metų pabaigoje sulaukti ir albumo. Bet, kaip sakoma, žmonės planuoja... Netikėta tėvo netektis paskatino Ten Walls surinkti, kaip jis pats sako, sunkesnius kūrinius, suteikti jiems konteksto ir sukurti bene rimčiausią, nuoširdžiausią ir tik­ riausią pastarųjų metų darbą, kuriame jausmo yra daugiau nei išskaičiavimo, konteksto daugiau nei hito ir kūrybos daugiau nei konstrukto. „AA“ yra gilus albumas ne vien dėl sunkios atsiradimo priežasties, tačiau ir dėl muzikinių sprendimų, kurie balansuoja tarp techno- ir akademinės muzikos, labai rimtai žiūrint į pirmąją, tačiau neelitizuojant antrosios. Dėl to (ir dėl vis šmėžuojančios potekstės) pavyko įrašyti ir labai gilų, ir labai prieinamą albumą, kuriame kūryba, rodos, eina iš pačios širdies, iš pačios žaizdos, joje daug nostalgijos, melancholijos ir sentimentų. Pasakysiu atvirai, bent man tai ryškiausias Ten Walls darbas, kuriame kūrybiškumas pasireiškė gryniausia forma, akivaizdžiai išprovokuotas išgyvenimo ir įprasmintas greitai, skausmingai ir nuogai. Jame nėra klišinių fagotų, nėra klišinių ritmo sekcijų, nėra to, ką klausytojas yra tikras, kad išgirs, o muzikantas yra tikras, kad dės, nes klausytojas yra tikras, jog išgirs. Dėl šių priežasčių „AA“ suskamba naujai, nenuspėjamai ir drąsiai; tai įrašas, kuris ramina ir glosto, bet nebando įsiteikti. Jeigu jums tinka ir patinka tradicinis Marijaus skambesys, gal pirmus sykius ir skambės viskas pernelyg pretenzingai ir impozantiškai, esą, o kur čia man patūsint. Tačiau jei norite daugiau nei galvos palinksėjimo ilgoje trasoje, jei rūpi turinys labiau nei įvaizdis, „AA“ verta paklausyti, nes šįkart Ten Walls pavyko sukurti šokių muziką, kuri yra daugiau nei geras vakarėlis.

Smagu išgirsti leidinių iš tos mėnulio pusės, kurioje gyvena ne publikai pataikauti, o save realizuoti besistengiantys kūrėjai, ir liūdna suprasti, kad kol medaus šaukštas nebus tam klausytojui įkištas į burną, tol jis nesupras, kas jam siūloma. „Flow My Tears“ yra panašiai į užmarštį galintis išnykti darbas, neprastai reprezentuojantis lietuviško ambiento perspektyvas ir parodantis, kokie visgi talentingi Marijos žemės muzikantai. Edmundo Seiliaus (ne to, nors tas irgi talentingas) projektas – tai lyg pasivaikščiojimas ankstyvą nueinančios ir dargana jau kvepiančios vasaros rytą, kai rasa darosi per šalta, o horizonte matomos ūkanos sukelia praradimu dvelkiančią melancholiją. Žinau, gal ir nelabai aišku, bet tokios analogijos veliasi galvoje, kai išgirsti iš dalies sakralią, kažkiek pirmykštę eksperimentinę elektroniką, vis tyčia pažeidžiamą pasikartojančių loopų, lyg kūrėjas, banaliai tariant, brauktų ašaras dėl kažko prarasto, kažko dingusio ir kažko, kas niekada nesugrįš. Iš esmės, perklausius „Flow My Tears“, apima dvejopi jausmai: iš vienos pusės, įrašas tik­ rai geras, gilus ir gausus temų, nors ir minimalistiškas atlikimu, tačiau, iš kitos pusės, jis yra labai liūdnas, netgi gedulingas, todėl dažnai jo neklausysi. O ir nebūtina, nes LP reikalauja susikaupimo ir dėmesio (nors neabejoju, kad, skaitant kokią mitais paremtą knygą, toks garso takelis būtų tobulas). Paprasčiau tariant, „Flow My Tears“ yra labiausiai ethereal patirtis tikrąja šio žodžio prasme Lietuvos muzikos padangėje, kurią albumas papuošia dulksna. Pabandykite ir gal net viena kita ašara ištrykš. („Bandcamp“) 86

100

GRAD U T2N0

Greyscale) Pirmiausia, reikia pripažinti, kad kalbėti apie dub techno kūrėjo Aleksandro Martinkevičiaus darbą tik kaip apie muzikinių kompozicijų rinkinį neįmanoma. Tai garsinis dienoraštis, kuriame muzikantas reflektuoja jausenas, nuotaikas ir išgyvenimus, patirtus, sužinojus, kad serga vėžiu. Todėl ir „T2N0“ svoris yra nepalyginti didesnis. Nuo pat pirmų akimirkų juodai baltas, jei tikslu taip apibūdinti, Grad U ambientas prislegia, jame daug neramumo ir grėsmės, lyg pats nežinotum, ar muzika eina pirma prieš temą, ar visgi ji veikia taip, kad nuo jos nepabėgsi. Galbūt net ir bėgti nereikia, nes viskas: kūrinių pavadinimai, kasdieniai ligoninių garsai tuose pačiuose kūriniuose, galų gale jų išdėstymas – sudaro įspūdį, kad Grad U norėjo atpasakoti kelionę, vedusią nuo netikėtos žinios iki, duok Dieve, laimingos pabaigos. Tad ir apmąstyti šį darbą neužtenka vien tiesiog klausant. Vis pagauni save įvairiai interpretuojant, spėliojant, ar pats jaustumeisi taip pat, išgirdęs lemtingą naujieną, kovodamas su liga ar tiesiog gulėdamas vienas ligoninėje. Manau, kad Aleksandrui pavyko, nes albume nėra nei holivudiškos pompastikos, nei lemtingo fatalizmo. Tiesiog nuoširdūs muzikiniai sprendimai, labai sudėtingoje situacijoje leidę skleistis kūrybiškumui ir suteikę galimybę paklausyti skaudžios išpažinties. „T2N0“ yra svarbus darbas, kuris dar kartą įrodė, kad visgi kūrėjas turi kalbėti apie tai, kas svarbu jam. Tik tuomet iš to išeina kažkas gryna, tikra ir išties pageidaujama klausytis. („Bandcamp“)

© 37O

83

(„Spotify“) 82

kisielius

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas


#suVIKO pavyko

RINKIS STUDIJAS VILNIAUS KOLEGIJOJE! AGROTECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS ▶ Agroverslo technologijos (Tvaraus ūkininkavimo sistemos, Žaliasis kursas) ▶ Cheminė analizė ▶ Kraštovaizdžio dizainas ▶ Maisto technologija (Duonos kepimo technologija, Mėsos produktų technologija, Maitinimo įmonių gamybos technologija) ▶ Veterinarija ELEKTRONIKOS IR INFORMATIKOS FAKULTETAS ▶ Elektronikos inžinerija (Elektroninės sistemos, Mechatroninės sistemos) ▶ Informacijos sistemos (Informacijos sauga, Informacinių technologijų paslaugų valdymas, Finansinės technologijos) ▶ Kompiuterių inžinerija (Kompiuterių sistemų ir tinklų administravimas, Telekomunikacijų sistemos, Robotika) ▶ Programų sistemos (Duomenų bazių sistemos, Internetinės technologijos, Išmaniųjų įrenginių programavimas) * EKONOMIKOS FAKULTETAS ▶ Bankininkystė ▶ Buhalterinė apskaita ▶ Finansai (Finansų analitika, Viešieji finansai, Viešieji pirkimai) ▶ Investicijos ir draudimas ▶ Verslo ekonomika * MENŲ IR KŪRYBINIŲ TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS ▶ Įvaizdžio dizainas (Šukuosenų dizainas, Garderobo formavimas) ▶ Kultūrinės veiklos vadyba (Scenos menų vadyba, Renginių vadyba) * ▶ Mados dizainas ▶ Mados technologijos ir verslas ▶ Muzikinis teatras ▶ Populiarioji muzika (Vokalas, Gitara, Bosinė gitara, Mušamieji instrumentai, Fortepijonas, Saksofonai, Trimitas, Trombonas, Smuikas, Kontrabosas, Elektroninė muzika) * ▶ Šokio pedagogika

Sekite mus

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS ▶ Lietuvių gestų kalbos vertimas ▶ Pradinio ugdymo pedagogika (Priešmokyklinio ugdymo pedagogika, Ankstyvasis užsienio kalbos mokymas) ▶ Socialinis darbas (Socialinis darbas su kurčiųjų bendruomene, Socialinis darbas su pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėmis, Socialinis darbas bausmių vykdymo sistemoje, Socialinis darbas su jaunimu) ▶ Vaikystės pedagogika SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS ▶ Bendrosios praktikos slauga ▶ Biomedicininė diagnostika ▶ Dietetika ▶ Ergoterapija ▶ Higieninė ir dekoratyvinė kosmetologija ▶ Kineziterapija ▶ Radiologija VERSLO VADYBOS FAKULTETAS ▶ Kūrybiškumas ir verslo inovacijos ** ▶ Organizacijų vadyba ▶ Reklamos vadyba ▶ Ryšiai su visuomene ▶ Tarptautinis verslas (Logistika, Tarptautinė rinkodara ir pardavimas, Elektroninė prekyba) * ▶ Turizmo vadyba * ▶ Viešbučių ir restoranų verslas * * studijos vyks ir anglų kalba ** studijos vyks tik anglų kalba Studijų programų specializacijų sąrašas išankstinis. Specializacijų vykdymas priklauso nuo studentų skaičiaus ir darbo rinkos poreikių.

Daugiau informacijos: WWW.VIKO.LT


DIZAINAS: KLIMAITE KLIMAITE

2022 M. VASARIO 24–27 D. LITEXPO ORGANIZATORIAI

PARTNERIAI

RENGINĮ GLOBOJA


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.