kiausiai gali būti kalti mokytojai, dažniausiai prievarta vedantys mokinius į išskirtinai tradicinius operos spektaklius. Bet apie tai nepradėsime.
pasąmonėje daugeliui asocijuojasi su krinolinu, krakmolu, nėriniais, tapytais peizažais bei klykiančiomis moterimis (na, šios vis dar – skonio reikalas). Kai kurių subjektyvia nuomone, dėl tokio įvaizdžio kuo pui-
Dainininkai tampa modeliais Vis dar taip apie operą manančius galime nustebinti žiniomis, kad šiandienos etalonai gerokai pasikeitę. Spektaklius režisuoti imasi garsūs ne tik teatro, bet ir kino kūrėjai, pavyzdžiui, Anthony Minghela („Anglas ligonis“, „Šaltasis kalnas“). Jis ėmėsi Giaccomo Puccini operos „Madame Butterfly“ ir Londone, Vilniuje bei Niujorke ji kritikų bei nuolatinės publikos buvo įvertinta aukščiausiais balais ir žavi iki šiol. XXI a. operos dainininkai vėl tampa gerai žinomais veidais ne tik operos srityje, jie yra kviečiami reklamuoti produktų, jų gyvenimas sekamas spaudos, kai kurie iš jų net išbando save kitose meno srityse: čia pavyzdžių toli ieškoti nereikia – visai neseniai kino juostoje „Narcizas“ nusifilmavo ir lietuvių solistė Asmik Grigorian. Be to, jei vaikystės vaizdiniuose visi operos vokalistai iškyla kaip nuoširdūs, bet itin apvalių kūno formų vidutinio amžiaus žmonės, – pamirškit. Reikalavimai, keliami agentų, prodiuserių ir režisierių, seniai juos pavertė jaunuoliais atletais, sportininkais ir modeliais. Šiuolaikinės operos scenoje beveik nebelieka sąlygiškumo, tradicinių kostiumų, dvarų ir rūmų. Visa tai keičia mūsų kasdienybės vaizdai, vilos ar lūšnynai. Atrodo, tarsi dar kartą apsisuko ratas, ir kažkada aktualios buvusios operos bei jų siužetai įgauna naują kvėpavimą. Šiandien mitologinė Elektros istorija gali virsti pasakojimu apie Amy Winehouse. Reiktų turėti omenyje ir tai, kad rašomos ir naujos operos, kurių muzikinė pajauta artėja prie šiuolaikinės populiariosios muzikos, o pasirinktos temos, istorijos nebereikalauja iš žiūrovo skaityti siužeto santraukų, nes yra žinomos ir artimos. Tarkime, visiškai neseniai pasirodžiusi
opera apie Annos Nicole Smith gyvenimą ar Vilniuje rodytas spektaklis „Meilė ir kiti demonai“ pagal populiarųjį to paties pavadinimo Gabrielio Garcíos Márquezo romaną.
Opera ten Naujovės patinka ne visiems Žinoma, atsiranda žiūrovų, kuriems tokios naujovės ne visada būna priimtinos, kurie nori išsaugoti „klasiką“. Visada išliks skirtingos nuomonės, papildančios vienos kitas ir istorijai paliekančios svarbių pranešimų apie tai, kas buvo svarbu ir nauja, o kas tiesiog pratekėjo pro šalį. Štai kodėl šiandienis rūpestis dėl žiūrovų yra toks aiškus ir logiškas. Ar kuriant naujas operos interpretacijas, ar nusprendus sukurti tradicinį klasikinį spektaklį, itin svarbi tampa žinia, idėja, kurią kūrėjai savo koncepcija imasi siųsti. Todėl kinta ir bendravimas su potencialiu žiūrovu. Operos teatras ima taikyti populiariosios kultūros komunikacijos priemones, taip tikėdamasis pasiekti ir supažindinti publiką su naujovėmis tam, kad ši galėtų pasirinkti, ar tai atitinka jos požiūrį ir skonį. Šiemet „Vilnius City Opera“ tapę bohemiečiai renkasi žengti panašiu keliu. Pirmąja premjera – Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“ (režisierė – Dalia Ibelhauptaitė) – trupė paliečia šiandienį istorijos aktualumą. Mes gyvename laike, kur turtingi ir žymūs visuomenės veikėjai gali sau leisti bet ką, jie perka ne namus, jie perka salas. O visi eiliniai mirtingieji negali nustoti jų stebėti ne tik gatvėje – tam kuriami žurnalai, TV laidos, interneto puslapiai... O galiausiai mes vieni kitus teisiame: visi jie tokie – išdavikai, melagiai ir sukčiai. Bet ar tikrai? Kokios yra jų poelgių priežastys ir aplinkybės? Dar XVIII a. W.A.Mozartas uždavė šiuos klausimus, tačiau nepaliko vieno atsakymo, nesudėliojo visko į lentynėles. Kaip apie tai mąstome šiandien? Ir kaip tai atrodo šiandieniame pasaulyje? „Vilnius City Operos“ premjera „Visos jos tokios“ Vilniaus kongresų rūmuose gegužės 8–12 d.
Rašė: mb
Roberto Bolaño „PAŠĖLĘ DETEKTYVAI“
IŠ ISPANŲ KALBOS VERTĖ ALMA NAUJOKAITIENĖ. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.
Na va, R.Bolaño mada pagaliau atsirito ir pas mus. Europoje ja jau visi persirgo, rašytojas tapo naujosios Lotynų Amerikos prozos genijumi, o jo kūryba – XXI a. romano etalonu. Dabar jis ramiai ilsisi šviežiai nuobliuotame literatūros istorijos stalčiuke. O mes galime atsiversti jį išgarsinusius „Pašėlusius detektyvus“ lietuviškai. Didžiulio romano istorija pasakojama pirmu asmeniu, tačiau net 52 veikėjų lūpomis. Visi šie pasakotojai bando atkurti dviejų Meksikos poetų avangardistų – Arturo Belano (autoriaus alter ego) ir Uliso Limos kelionę, į kurią jie leidžiasi norėdami surasti po revoliucijos dingusią rašytoją Sezarėją Tinachero. Jų klajonės užtrunka net dvidešimt metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Fransiską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį. Romano apimtis – didžiulė, bet jis įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių. Rašytojas moka meistriš-
kai palaikyti intrigą, vis pamėtėdamas skaitytojui miglotų paslapčių, užuominų, mįslingų faktų. Argi kitaip skaitytumėte beveik 600 puslapių opusą apie poeziją ir du niekdarius, veltėdžius, oi, atsiprašau, poetus. „Pašėlę detektyvai“ prasideda gan linksma, bohemiška gaida – septyniolikmetis eiles bandantis kurpti jaunuolis prisijungia prie literatūrinių chuliganų „viscerealistų“ ir apie savo bohemiškus nuotykius rašo dienoraštį. Savo pirmąja dalimi „Pašėlę detektyvai“ primena šelmišką Bildungsroman, bet pasakojimas staiga pasuka kita kryptimi – tampa tolesnio Limos ir Belano likimo tyrimu, savotišku biografijos ir literatūros mišiniu. Autoriui puikiai pavyksta parodyti liūdną ne tik idealų, bet ir literatūros, ją kūrusių žmonių bei jų kūrinių likimą. Didžioji jų dalis pranyksta nežinomybėje ir viltis, kad apie juos kas nors parašys romaną, neguodžia.
Rašė: Jurga Tumasonytė
Philipas Rothas „PORTNOJAUS SKUNDAS“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ MARIUS BUROKAS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.
Skundas yra ypač bjaurus žanras – kam gali patikti klausytis svetimų zirzenimų? Dorai išklausyti skundų galima tik tuomet, kai už tai mokama. Nesvarbu kuo: pinigais, skaniais pietumis, kantrybe ir t. t. Knygos personažas Aleksandras Portnojus savo skundus vilioja išklausyti taip pat ne dykai ir atsiperka puikiu stiliumi bei satyra. Kai 1969 m. Ph.Rothas parašė šį romaną, sulaukė kaltinimų antisemitizmu, iškrypėliškumu ir kitais prie masturbacinio romano priderančiais apibūdinimais. Knygoje pasakojamas vieno asmens – žydų kilmės amerikiečio Aleksandro Portnojaus – skundas, išsakytas menamam psichologui, kuriuo virsta pats skaitytojas. Čia nenuosekliai papasakojamas visas Portnojaus gyvenimas – nuo lopšio iki pat vėliausių 33 metų simpatiško valdininko gyvenimo peripetijų. Nuolat grįždamas į vaikystę ir nuostabiai kandžiu stiliumi besišaipydamas iš savo rūpestingųjų žydų tėvelių, paauglystėje prasidėjusio onanizmo ir intymių santykių su šiksomis (ne žydų kilmės merginomis) aprašymais jis visiškai apnuogina Portnojų ir nepalieka nuošalėje jokių šio fikcinio asmens subtilybių. „Portnojaus skundas“ – tiesiog tobula psicholo-
ginė operacija, per kurią su maniakiško bei talentingo chirurgo užmoju apžiūrimi visi nesveiki paciento organai ir nustatomos jų sugedimo aplinkybės. Be galo rūpestinga, tradicijomis ir draudimais grįsta Portnojų šeima – tai terpė augti tokiems ne visai laimingiems ir asmens raidos problemų turintiems aleksandrams. Nors veikėjas gimė prieš Antrąjį pasaulinį karą, skundėsi prastu apetitu, kai jo gentainiai Europoje kentė genocidą, knygoje atsiribojama nuo kolektyvinio skausmo ir linkstama į individualią iš pirmo žvilgsnio sėkmingos bei garbingos Portnojaus asmenybės tragediją. Knyga patiks gyvo, sąmojingo stiliaus dozės pasiilgusiems skaitytojams (ačiū vertėjui M.Burokui), vaikinams, kurie kartais jaučiasi kaip Portnojus, erotinės ir psichologinės literatūros mėgėjams, svetimų patirčių graibytojams. Nepatiks – dvasingiems, gerų šeimų vaikams.