>> ŪSAI
Rašė: Goda Dapšytė Iliustracija: „Shutterstock“
Pasvarstymai apie cenzūrą Pastaruoju metu mūsų kultūros padangėje (tiksliau – teatro padebesiuose) ėmė mirgėti jau senokai primirštas, bet grėsmingai skambantis žodis „cenzūra“. Pasiaiškinti, kas vis dėlto ta cenzūra, paskatino šį rudenį nuvilniję du skandalai (na va, ir aš pagaliau pavartojau bene populiariausią žodį mūsų krašte).
A
pie pirmąjį daugiau ar mažiau girdėjo dauguma šalies gyventojų. Taip, turiu omenyje dėl italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ kilusį sąmyšį. Antrasis buvo daug tylesnis ir kol kas apsiėjo be Seimo ar teisėsaugos įsikišimo: tai teatro kritiko Valdo Gedgaudo recenzijos „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ atgarsiai. Šias dvi istorijas sieja ne tik cenzūros klausimas, bet ir tai, kad abiem atvejais pasigirdo kaltinimų nesantaikos kurstymu. Tačiau tam, kad apie šias istorijas būtų galima kalbėti išsamiau, pirmiausia vertėtų sugrįžti prie pačios „cenzūros“ sąvokos.
Kas tai per daiktas? Taigi cenzūra yra aktyvi kultūros produktų turinio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų ar teorijų. Kitaip tariant, tai viešos asmenų raiškos žodžiu, raštu ar meno kūriniais ribojimas ne dėl jų kokybės ar formos, bet dėl idėjinio turinio. Nors dažnai įsivaizduojame, kad cenzūra yra gana aiškus, su žodžio laisvės pažeidimu susijęs terminas, vis dėlto šis fenomenas kiek sudėtingesnis, o ir pasireiškia įvairiomis formomis. Trumpai tariant, politinę cenzūrą dažniausiai taiko valdžia, karinę įsiveda didžioji dalis į karo veiksmus įsivėlusių valstybių, visuomeninės ir moralinės griebiasi atskiros socialinės, tautinės ar religinės grupės, o kur dar religinė, taikoma įvairiausiems tikėjimams atstovaujančių Bažnyčių, ekonominė, būdingiausia komerciniam menui, ir dar keletas kitų. Pastebėta, kad dažniausiai cenzūrą taiko konservatyvios visuomenės, kurios visokeriopai siekia išlaikyti susiformavusią moralinę ar socialinę infrastruktūrą ir netoleruoja nevaržomų inovacijų, priešinasi ekonomikos naujovėms ir su jomis ateinančioms permainoms (rings any bells?). Tiesa, kasdienybėje savo veiksmus, žodžius ir ketinimus nuolat cenzūruojame kiekvienas, o to priežastys gali įvairuoti nuo nenoro įskaudinti iki siekio manipuliuoti turima valdžia. O senasis gerasis Sigmundas Freudas teigė, kad esame linkę cenzūruoti net savo sapnus. Meninės minties prevencija Dabar grįžkime prie minėtų pavyzdžių. Tai, kas vyko (ir, tiesą sakant, tebevyksta) Vilniaus miestelyje, kai tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ rengėjai nusprendė publiką supažindinti su naujausiu garsaus italų režisieriaus spektakliu, sunkiai suvokiama. Praeitos kadencijos LR Seimas šiam kūriniui skyrė tiek dėmesio, kad jo galėtų pavydėti ne vienas ar kitas kūrėjas, o visa šalies teatro sistema. Kitas dalykas, koks tas dėmesys
Praeitos kadencijos LR Seimas šiam kūriniui skyrė tiek dėmesio, kad jo galėtų pavydėti ne vienas ar kitas kūrėjas, o visa šalies teatro sistema. Kitas dalykas, koks tas dėmesys buvo.
buvo. Atidedant etikos bei kultūros klausimus į šalį, šiuo atveju pakaks konstatuoti, kad aukščiausia mūsų valdžios institucija kėsinosi taikyti politinę cenzūrą religiniu pagrindu (taip netikėtai supanašėdama su Franco režimu Ispanijoje) ir taip paskatino kai kurias visuomenės grupes prisiminti galimybę taikyti moralinę cenzūrą. Įdomiausia, kad visuomenę suskaldė, politikus įkaitino ir net grasinimus sprogdinti išprovokavo net ne pats spektaklis, o elementariausi gandai (ketvirtąja valdžia vadinama žiniasklaida įrodė savo galią). Reikia pripažinti, kad kūrėją ir raiškos laisvę ginančių gretos nebuvo gausios, tačiau solidžios ir romios (būdingai lietuviškos). Šiuo atveju buvo ginamas menininkas, kuris nei savo veiksmais, nei kūryba nenusižengė nei įstatymams (nei LR Konstitucijos, nei Baudžiamojo kodekso straipsniams, pagal kuriuos buvo kaltinamas), nei etikos ir moralės normoms. Įdomu, kad estetiniai spektaklio vertinimai dėl kaltinimų ir puolimo tapo tiesiog aksiomiškai teigiami. Tačiau dar įdomiau tai, kad spektaklį ir jo kūrėją nuo šmeižto ir cenzūros labiausiai gynė ne mūsų teatro bendruomenė (dėl to, kad užsienietis?), o žurnalistai, filosofai, politikos, visuomenės veikėjai ir dalis religinės bendruomenės atstovų. Tik kyla klausimas, ar iš šios istorijos bus ko nors pasimokyta? Tenka abejoti. Greičiausiai, kaip įprasta romiam mūsų tautos būdui, pasistengsime kuo greičiau ją pamiršti. Na, lieka tikėtis, kad ir mūsų valdžia ją pamirš, t. y. nusiplovę politinę ir moralinę gėdą, antrą kartą nebemėgins elgetauti rinkėjų balsų vykdydami meninės minties prevenciją . Kritiko bomba Šiek tiek (tiesa, palyginti nedaug) emocijų sukėlė ir recenzija apie laukto šurmulio nesulaukusį Gintaro Varno spektaklį „Tiksinti bomba“. Pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio Lewiso MacLennano pjesę „Nugalėti saulėlydį“ sukurtas spektaklis nagrinėja homoseksualumo ir AIDS problemas, tačiau nei šokiruoja, nei iš tiesų skatina diskusijas, nes nuo mūsų šiandienos yra pernelyg nutolęs laike ir erdvėje. Na, bent jau taip atrodytų, jei nagrinėtume vien patį spektaklį šiuolaikinio, kartais už Tėvynės ribų pasižvalgančio žmogaus akimis. Tačiau spektaklį recenzavęs V.Gedgaudas priminė, kad žvalgosi už tų ribų toli gražu ne visi. Lyg ir solidžiame kultūros žurnale „Literatūra ir menas“ publikuotoje jo recenzijoje režisierius įvardijamas kaip „nepaprastasis ir įgaliotasis
KNYGOS Jerzy Pilchas MANO PIRMOJI SAVIŽUDYBĖ: APSAKYMŲ ROMANAS IŠ LENKŲ KALBOS VERTĖ VYTURYS JARUTIS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2012 M.
16 // © 370
Jerzy Pilchas – vienas tų rašytojų, kurių knygas atsiverti su džiugia nuojauta, vienas tų, dėl kurių knygų skaitymas šiais laikas dar apskritai turi prasmę. Atsivertęs šį dešimties apsakymų romaną, randi viską, ko tikiesi: humorą, stilių, taiklius aprašymus, gyvus ir įdomius charakterius, filosofinius pasvarstymus. „Mano pirmoji savižudybė“ kritikų laikoma brandžiausiu rašytojo kūriniu, o pats autorius dažnai lyginamas su tokiais rašytojais kaip Bohumilas Hrabalas, Witoldas Gombrowiczius ir Milanas Kundera. Pagrindinis šio apsakymų romano veikėjas – penkiasdešimtmetis rašytojas Piotras – tipiškas Rytų Europos žmogelis: mėgstantis išgerti, įsiveliantis į įvairiausias istorijas, daugiau svarstantis, nei ryžtingai veikiantis, persekiojimas amžinos ir neišpainiojamai surizgusios šio regiono praeities. Šiokį tokį magijos ir egzotikos pojūtį J.Pilcho romanui suteikia ir „liuteroniškos šmėklos“ – Silezijos krašto (iš kur kilęs pagrindinis veikėjas) tradicijų, papro-
čių, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atšvaitai. Beje, ta dešimtis romano apsakymų nesudėta chronologine tvarka: juose šokinėjama nuo autoriaus vaikystės iki jaunystės ar brandos, nuo pirmojo apsakymo apie nepavykusią meilę Gražiausiajai Pasaulio Moteriai pereinama prie pasakojimo apie tai, kaip veikėjas paauglystėje bandė nusižudyti. Autorius pajudina daugybę temų: šeimyninius santykius (ko vertas vien besiriejančių tėvo ir motinos paveikslas iš „Mano pirmosios savižudybės“), meilę, neapykantą, krašto tradicijas, istoriją. J.Pilchui pavyksta tai, kas pavyko didžiausiems Rytų Europos rašytojams (prie išvardytų aukščiau galima pridėti dar Jaroslavą Hašeką, keletą kitų pavardžių), – juokas pro ašaras, skaidrus liūdesys, aštrus absurdo pojūtis... Viskas suplakta į kvapą gniaužiantį prozos kokteilį. O knyga vietomis tikrai pašėlusiai juokinga. Tekstas – itin tirštas, pilnas aliuzijų, nukrypimų, žodžių žaismo, apsakymų stiliai kaitaliojami gana dažnai. Skaitymo malonumas tikrai garantuotas. Derėtų paminėti ir vertėjo darbą – jis puikus: tikslus, išradingas, gyvas.
Umberto Eco PRAHOS KAPINĖS
IŠ ITALŲ KALBOS VERTĖ INGA TULIŠEVSKAITĖ. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2012 M.
Naujas ilgai lauktas Umberto Eco romanas jo gerbėjų tikrai nenuvils. Skaitytojas strimgalviais, be jokio perspėjimo panardinamas į šnipinėjimo, falsifikavimo ir sąmokslų istoriją. Viskas kaip visada: viskas ne tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio, visur tyko pavojai, visos dėželės turi dvigubą dugną, o tekstai – penkiagubą reikšmę. Skaitytojas leidžiasi vedžiojamas už nosies ir tirpsta iš malonumo... Autorius, žinoma, teigia, kad viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais, o vienintelis išgalvotas herojus – avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas ir žudikas, tikras blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis. Jo lūpomis U.Eco perteikia visą niūrią ir knibždančią sąmokslų XIX a. istoriją. S.Simoninis pats savo rankomis maišo tamsų ir dvokiantį istorijos viralą: jis sukuria ir suklastoja popierius, teigiančius, kad pasaulį valdo žydai ir masonai, jis prisideda prie Siono išminčių protokolų pasirodymo ir taip padeda pamatus XX a. holokausto tragedijai. Taip U.Eco grįžta prie savo pamėgtos temos – knygų, kurios žudo. Tame S.Simoninio virale murkdosi Prancūzijos ir Prūsijos slaptosios tarnybos, masonai, jėzuitai ir revoliucionieriai, šėtono garbintojai ir netgi Sig-
mundas Freudas. „Prahos kapinių“ forma – klasikinis nuotykinis ir avantiūristinis romanas, jo šaknys slypi Alexandre’o Dumas ir Eugene’o Sue parašytose daugiatomėse epopėjose. Tačiau tai tik paviršius. Į „Prahos kapines“ sukrauta tiek žinių, kad ne kiekvienas protas jas ištvertų, ir vietomis, skaitant apie Garibaldi žygius ar kariuomenių judėjimą po Europą, tais dalykais nesidominčiam skaitytojui darosi nuobodoka. „Pasaulinio sąmokslo paranoja yra galinga, nes ji amžina. Ir šio sąmokslo niekada iki galo neatskleisi, nes niekada nežinai, kas jį rezga. Tai psichologinis žmonijos gundymas“, – viename interviu sakė U.Eco. Pats U.Eco taip pat turi velnišką gundytojo talentą ir jam neatsispirsi.