370 Nr. 116

Page 1

2022 liepa #116

KOLIAŽUS KURIANTI DAIVA VISOCKYTĖ: KARTAIS UŽTRUNKU TRIS DIENAS, KARTAIS – TRIS SEKUNDES TAURAS KENSMINAS: YRA RAUDONŲJŲ LINIJŲ, KURIŲ PERŽENGTI NEGALĖČIAU (AL)CHEMIKĖS BURTAI: KAIP ŠIUKŠLES PAVERSTI MENU PUŠŲ PAVĖSY SU „SUPERKOLORITU“ 21:35 ANT PALANGOS TILTO

Daivos Visockytės koliažas



#116 EINA NA...

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

FESTIVALIS FESTIVALIS

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

freepik.com nuotr.

GRETA SIRVIDAITĖ MENO DEGUSTATORĖ IR RAŠYTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

P

raėjusio numerio vedamajame pasidžiaugėme, kad, atsilaisvinus pandemijos pančiams, žymiai padidėjo muzikos renginių pasiūla – koncertai, festivaliai įvairiausiems skoniams šią vasarą vyksta vos ne kasdien. Paradoksalu, kad bent jau kol kas didžiausio visuomenės dėmesio sulaukė Naisių festivalis, kuriame dėl politinio atspalvio pasirodyti atsisakė daugybė grupių ir atlikėjų.

Tiesa, visuomenė susiskirstė į dvi dalis – vieni palaiko prieštaringai vertinamo, prieš LGBT+ bendruomenę pasisakančio politiko (kai kas jį vadina buvusiu politiku, bet jis pats turbūt taip negalvoja, o ir jo veikla byloja priešingai) Ramūno Karbauskio organizuojamame ir remiamame festivalyje koncertuoti atsisakiusius muzikantus, kiti gi pyksta už tokį elgesį ir žada keršyti boikotuodami jų pasirodymus kituose renginiuose. Šunys loja, o karavanas eina. Arba „Eina na... festivalis festivalis“, kaip dainuoja legendinė grupė „Poliarizuoti stiklai“. Daugiau šios dainos teksto čia necituosime, nes galbūt ne visi supras ironiją, nes ir patys nelabai supratome. Renginys įvyko ir be žvaigždžių, kurias pakeitė mažiau žinomi atlikėjai ir grupės. Įdomu tai, kad R.Karbauskis dėl kilusio skandalo tradiciškai apkaltino valdančiuosius, kad šie esą išprovokavo tokį muzikantų elgesį. Negana to, politikas paskelbė, kad, nepaisant negausaus žvaigždžių būrio, nemokamame Naisių festivalyje apsilankė 45 tūkst. žmonių, nors tai daugeliui koncertų ir festivalių organizatorių pasirodė neįtikėtinas skaičius. Ir tai dar ne viskas: sakydamas kalbą festivalio scenoje R.Karbauskis pažadėjo susirinkusiesiems surengti dar vieną festivalį per Žolinę. Ką gi, matyt, sutaupė, o gal net uždirbo pinigų iš skandalo – koncertuoti atsisakiusioms muzikos žvaigždėms už sutarties sąlygų pažeidimus gali tekti susimokėti baudas. O visuomenė jau nekantriai laukia skandalo tęsinio per Žolinę – visiems labai įdomu, koks bus kito Naisių festivalio dalyvių sąrašas. Vasara jau įpusėjo, bet festivalių dar liko ne vienas ir be Naisių. Neabejojame, kad skaitytojai pasirinks tinkamus festivalius. O dabar kviečiame susipažinti su liepos numerio herojais ir temomis. „Koliažų avantiūrą pradėjau iš neturėjimo ką veikti. Vieną vasarą nusprendžiau neskubėti į darbus, o pabūti laisva ir gryname ore. Labai greitai apėmė nuo-

Viršelyje – Daivos Visockytės koliažas

bodulys ir reikėjo kažkur save padėti. Tada atsidariau nuotraukų redagavimo programą „Photoshop“, susimečiau kelias nuotraukas ir pradėjau jas karpyti. Pirmieji koliažai buvo baisoki. Jokios estetikos – tiesiog grynas vizualinis bajeriukas ar užsukimas (twistas). Manau, žmonės maloniai nustebtų pamatę, kiek daug įdomių, keistų, jiems nežinomų dalykų pradeda lįsti lauk ilsintis ilgiau nei 20 darbo dienų. Labai rekomenduoju“, – sako „Debiuto“ rubrikos herojė Daiva Visockytė, kurios sukurti darbai jau ne pirmąsyk papuošė mūsų žurnalą. Kitas mūsų herojus, jaunosios kartos skulptorius Tauras Kensminas sako, kad visada buvo neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to jo darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno. „Pats labai nemėgstu didaktinio pobūdžio kūrinių, tad ir savo darbais stengiuosi žiūrovui nebrukti savo vertybių ir pasaulėžiūros. Aišku, kartais būna, bet stengiuosi, kad tai nebadytų akių, – pasitelkiu metaforas, perkeltines prasmes. Didžioji dalis mano darbų – gana abstraktūs. Čia esama tokio įdomaus niuanso, mat daugelis žiūrovų (net ir labai išmanančių meną) kūrinyje ieško to, ką pavyktų atpažinti, to, su kuo galėtų tapatintis“, – teigia menininkas. Karantino metu, žiemą, kai viskas atrodė pilka, klausytojams ryškių spalvų savo muzika padovanojo Giedrės Nalivaikaitės ir Adomo Koreniuko duetas „Superkoloritas“. Giedrė groja su grupe „shishi“, o Adomas – su „Planeta Polar“, bet šį kartą su jais kalbėjomės apie į atostogas prie jūros nukeliantį jų muzikinį projektą „Superkoloritas“ ir jų pirmąjį EP „Debiutas“, šviesų liūdesį ir visas gyvenimo spalvas. Šiame numeryje rasite kino režisierės, mūsų bendraautorės Jorės Janavičiūtės įspūdžius iš Tarptautinio Palm Springso trumpųjų filmų festivalio, kur ji pristatė savo filmą „Automobilių stovėjimo aikštelė“, taip pat knygų ir muzikos apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo rugpjūtį. Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #116, liepa, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi


TAURAS KENSMINAS: ESU DRĄSUS, BET YRA RAUDONŲJŲ LINIJŲ, KURIŲ PERŽENGTI NEGALĖČIAU Rašė Greta Sirvidaitė

Jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino kūrybos objektai gali priminti mokslinės fantastikos motyvus, siurrealistinį sapną ar mitologines būtybes. Naudojant gerai žinomas medžiagas – geležį, betoną, medį – sukurti objektai neretai sukelia nepažinumo ir keistumo jausmą. Kaip menininkui tai pavyksta? Viena atsakymo dalis – drąsa. Tiesa, ji kartais gali būti kurianti arba griaunanti jėga – svarbu neperžengti raudonųjų linijų. Menininkas atskleidė, ko niekada neišdrįstų, ir papasakojo, kas jam svarbu, įdomu ir patinka jo veikloje.

© 37O

Rusnės Šimulynaitės nuotr.

4 //

– Papasakok apie savo pirmąjį kūrinį ir savo pirmąją parodą. Ką išskirtum kaip svarbesnį įvykį kūrėjo gyvenime? – Sudėtinga pasakyti, kas buvo tas pirmas kūrinys. Ribą tarp vaikiškų žaidimų su tėvo įrankiais ir tarp sąmoningos intencijos sukurti kažką, ką būtų galima laikyti meno kūriniu, gan sudėtinga apčiuopti. Galbūt tai buvo traukinys iš tuščių, lauže apdegintų konservų skardinių, galbūt vėžlys, kurį išgremžiau iš kalkakmenio su mamos nagų dilde, o gal mūsų turėto šuns Lokos portretas, kurį bandžiau iškalti iš granito su šriftiniais kalteliais, kai buvau septynerių ar aštuonerių. Nesinori kažko ypač sureikšminti. Pirmoji paroda įvyko studijuojant antrame kurse, 2012 m., „Akademijos“ galerijoje kartu su bičiuliu Mykolu Sauka. Paroda vadinosi paprastai – „Skulptūra“. Tada atėjo daug žmonių – gal koks 150 (kaip į studentų parodą „Akademijos“ galerijoje, tai labai daug). Nemaža dalis tų žiūrovų buvo gerai žinomi meno pasaulio grandai. Aišku, visi susirinko dėl Mykolo pavardės, bet ir aš tada laimėjau – mano darbai buvo eksponuojami pirmame galerijos aukšte, o Mykolo – antrame. Visi buvo priversti apžiūrėti mano kūrinius. Sulaukiau pakankamai dėmesio ir padrąsinimų. Buvo šiek tiek baisu ir išdidu vienu metu. Dabar prisiminus, ta mūsų paroda gana juokinga – studentiška, bet jautėmės visai kietai. Negaliu išskirti vieno kažkaip dramatiškai mane paveikusio įvykio. Visas


gyvenimas yra kažkoks laike besitęsiantis įvykis. Įsivažiuoji kaip traukinys ir judi užtikrintai, kol ateina laikas sustoti. – Tavo kūriniai atrodo nežemiški – lyg atklydę iš kitų planetų. Kokį dialogą per savo kūrinius mezgi su žiūrovu? – Kiek save pamenu, visada buvau neabejingas siurrealistinio meno tradicijai. Gal dėl to mano darbų nuotaika tokia nežemiška – kaip iš sapno (ar kitų planetų). Pats labai nemėgstu didaktinio pobūdžio kūrinių, tad ir savo darbais stengiuosi žiūrovui nebrukti savo vertybių ir pasaulėžiūros. Aišku, kartais būna, bet stengiuosi, kad tai nebadytų akių, – pasitelkiu metaforas, perkeltines prasmes. Didžioji dalis mano darbų – gana abstraktūs. Čia esama tokio įdomaus niuanso, mat daugelis žiūrovų (net ir labai išmanančių meną) kūrinyje ieško to, ką pavyktų atpažinti, to, su kuo galėtų tapatintis. Tad, net ir kuriant abstrakčius darbus, tenka laviruoti ir rasti būdą, nevaizduojant nieko konkretaus, sutalpinti į kūrinį kažkokią dalelę, kuri bent jau asociatyviai būtų atpažįstama. Taip suvokėjas kūrinį gali susieti su savo asmenine patirtimi ir mėginti jį interpretuoti. – Kokia tavo mėgstamiausia darbo medžiaga? Kokiu principu ją (jas) pasirenki imdamasis kurti naują darbą? – Jei žvelgtume iš ideologinės perspektyvos, sakyčiau, kad mėgstamiausios medžiagos yra mokslinė fantastika, įvairios distopinės fikcijos, mitai, legendos, ironija, humoras, nūdienos socialinių subtilybių refleksija ir retrofuturistinė estetika. Iš visų šių elementų sulipdau amorfinę masę, kurioje sudygsta visai smagios idėjos. Na, o kalbant apie fizinę materiją – čia dominuoja keletas medžiagų. Geležis – su ja lengva dirbti, ji nesunkiai prognozuojama, paklusni ir ilgaamžė, be to, po darbo nelieka nerūšiuotų atliekų, viskas perdirbama. Betonas – siejasi su progresu, civilizacijos augimu ir imperialistiniais užmojais. Esu neabejingas brutalizmo architektūrai. Apie technines savybes – kai su betonu elgiesi ne pagal jo siūlomą logiką (paprastai betoninės formos būna masyvios ir monumentalios, o man iš betono patinka lipdyti plonybes), jis tampa kaprizinga ir sunkiai nu-

spėjama materija, ir tai yra be galo įdomu. Medis – darbą su juo prilyginčiau meditacijai, ir dar kvepia skaniai. Dirbdamas su medžiu gali nemažai suprasti apie formos principus, vėliau šias žinias pritaikyti dirbdamas su kitomis medžiagomis. Medžiagos pasirinkimą dažniausiai padiktuoja idėja. Nors kartais pasitaiko ir atvirkščiai. Nesu prisirišęs vien tik prie išvardytų medžiagų – man smagu eksperimentuoti su skirtingomis materijomis, tad pasirinkimai nuolat varijuoja – nuo granito riedulių ar stiklo šukių iki poliesterinės dervos ar miške rastų guminių žarnų panaudojimo. – Kokios viešose Vilniaus miesto erdvėse esančios skulptūros tau patinka? Pateik keletą pavyzdžių. – Lengviau kritikuoti negu girti. Vis dėlto man labai patinka Mindaugo Navako „Kablys“. Surastas labai geras santykis su pastatu, gatve ir visa supančia aplinka. Be to, šio darbo forma gyva, o ne mechaniškai atlikta. Būtent dėl mechaniško atlikimo negaliu džiaugtis Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Ji per daug technologiška, pernelyg paprasta, nors, pažaidus su proporcijomis, galėjo būti puikus kūrinys. Teko matyti pirmines to kūrinio vizualizacijas – mano galva, jose kūrinys atrodė žymiai geriau. Komplimentų vertos M.Saukos skulptūros Viršuliškių miško parke. Tarp tų klaikių daugiabučių įsispraudusiame pušynėlyje išsibarsčiusios pamėkliškos žmogystos daro didžiulį įspūdį.

KIEK SAVE PAMENU, VISADA BUVAU NEABEJINGAS SIURREALISTINIO MENO TRADICIJAI. GAL DĖL TO MANO DARBŲ NUOTAIKA TOKIA NEŽEMIŠKA – KAIP IŠ SAPNO.

Kitas mane džiuginantis kūrinys – Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnis“. Pravažiuodamas pro šalį automobiliu ar dviračiu visada pasidžiaugiu. Labai vietoje. Puikus santykis su aplinka. Įdomi, nors kiek primiršta vieta yra skulptūrų parkas Aukštuosiuose Paneriuose, šalia Žarijų gatvės. Ten, atrodo, 1985–1986 m. vyko betono skulptūrų pleneras, inicijuotas Mindaugo Navako. Parko architektas – Vytautas Jakubauskas. Čia galima išvysti Naglio Nasvyčio, Ksenijos Jaroševaitės, Kęsto Musteikio, M.Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Mindaugo Šnipo kūrinius. Būtent M.Šnipo „Piliakalnis“ yra mano favoritas šiame parkelyje. Nors dėl užaugusių pušelių šiandien sunkiai pastebimas, šis darbas atrodo labai gerai. Paprasta, minimalistinė, įtaigi forma pasižymi vizualine švara. Priėjus arčiau, užburia medinių klojinių atspaudai. Gal ir dėl to, kad pats esu pridaręs nemažai betoninių reikaliukų, negaliu nesižavėti. Aišku, pramoninis rajonas po truputį valgo kultūrą – ant N.Nasvyčio „Mėnesienos“ pritvirtintas fūrinis tentas su užrašu „12 Žarijų g.“. Taip dažnai nutinka – nykstantys dalykai visada atrodo patys patraukliausi. Negaliu nepaminėti Kipro Dubausko veiklos Neries saloje, netoli Gariūnų. Čia prieš porą metų atsiradęs Vilniaus oro uosto „Litcargus“ vilkiko muliažas – išties įdomus meninis judesys. Mano galva, tai geras pavyzdys, parodantis, kad ne kiekvienas menininko veiksmas viešoje erdvėje turi būti oficialiai patvirtintas biurokratų kabinetuose. Kad kūrinys atsidurtų viešumoje, nebūtina dalyvauti „Kuriu Vilnių“ programoje. Atrodo, kad joje prioritetas dažniausiai teikiamas klaikiems kičiniams projektams, kurių esminis tikslas tėra savivaldybės lėšų panaudojimas. Kartais užtenka geros asmeninės iniciatyvos. Norėtųsi, kad ateityje miesto periferinėse zonose atsirastų ir daugiau panašių pankiškų iniciatyvų. – Yra nemažai pavyzdžių, kaip menininkai Lietuvoje po skulptūros studijų pasuka visai kita kryptimi ir kuria visai kitus dalykus (performansai, tapyba ir kt.). Kaip manai, menininkui svarbiau specializuotis vienoje srityje ar jungti įvairias medijas ir būti tarpdisciplininiu menininku?

Tauro Kensmino nuotr.

„Levitavimas“


„Trys ne pypkės“.

Tauro Kensmino nuotr.

– Drąsa ir menininkas. Ar laikai save drąsiu, ar vis dėlto yra kažkokios ribos, kurių niekada neperžengtum kūryboje? – Yra gana plona riba tarp to, ką laikome drąsa, ir tarp kvailo noro šokiruoti publiką. Drąsa laikau pasiryžimą imtis kūrybinio užmojo netgi tada, kai nesi tikras, ar tavo turimų žinių, įgūdžių bagažo ir finansinių išteklių tikrai pakaks. Kai pavyksta, žinai, kad tobulėji, nestovi vietoje. Jei nepavyksta – gali išsianalizuoti, kodėl taip nutiko, ir įgyti vertingos patirties ateičiai. Dėl publikos šokiravimo – labai svarbu sau atsakyti į klausimą: dėl ko aš noriu tai daryti? Labai gali būti, kad paaiškės, jog tai tik dėmesio stokos problema ir nieko gilesnio nėra. Galvoju, kad esu drąsus. Kūryboje netenka savęs cenzūruoti – kalbu (kuriu) taip, kaip galvoju, nevengiu būti aštrus ir vis mažiau baiminuosi, kad tai, ką darau ar kalbu, gali kažkam nepatikti. Vis dėlto yra tam tikrų raudonųjų linijų, kurių sau niekuomet neleisčiau peržengti dėl etinių priežasčių: niekada nenaikinčiau (neperdaryčiau) kitų menininkų darbų siekdamas įgyvendinti savo menines ambicijas. Jei kūrinys ideologiškai opus, geriau jį tiesiog nugramzdinti į užmarštį arba sunaikinti be meninių pretenzijų. Nesinori, kad ateityje kas nors tyčiotųsi iš mano darbų. – Vadini save oldskuliniu menininku. Kodėl? Kaip manai, ar menininkai turi gerai išmanyti tokias sritis kaip komunikacija, rinkodara, buhalterija, kad galėtų ne tik kurti, bet ir išgyventi iš kūrybos? – Dauguma mano darbų labai fiziški, materialūs ir medžiagiški – o juk šiandien skulptoriai dažnai pasuka videomeno kryptimi. Kurti materialią skulptūrą yra didelė prabanga – reikia erdvios studijos, gausybės įrankių, nuolat brangstančių medžiagų, tenka spręsti sudėtingus logistikos ir darbų sandėliavimo klausimus. Daug paprasčiau, kai viskas sutelpa į nešiojamąjį kompiuterį. Bet man patinka paprakaituoti, tad šia prasme esu truputį senovinis.

Dėl komunikacijos, rinkodaros ir kitų gražių žodžių – visada yra geriau kažką išmanyti, negu neišmanyti, bet jei per daug įsivelsi į vadybą, nebebus kada kurti. Tada būsi vadybininkas, o ne menininkas. Reikia to nepamiršti. Kai turi ką parodyti, su laiku atsiranda ir visi reikalingi įgūdžiai, o jei nėra nieko apčiuopiamo, nėra turinio – ką tada vadybinti? Tiesa, dabar galima būti tiktokeriu ir demonstruoti asmeninį žavesį... Pasirinkdamas menininko kelią nesitikėjau, kad bus labai lengva, tad nėra dėl ko nusivilti. – Iš kur semiesi įkvėpimo savo kūrybai? Kokie kiti tavo pomėgiai ir (arba) hobiai? – Dažnai įkvėpimo šaltiniu tampa literatūra. Mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus. Tiesa, turiu prisipažinti, kad patinka ir buki veiksmo filmai – smagu, kai blogiu-

„Anatominis industrinis“.

Jono Balsevičiaus nuotr.

– Kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią strategiją. Galbūt kai kuriems menininkams skulptūros studijos padeda suvokti, kad ši disciplina nėra jų kelias. Mano nuomone, tai natūralu ir sveikintina. Nenoriu apibendrinti teigdamas, kas menininkui yra svarbiau: kryptingas darbas vienoje srityje ar savęs ieškojimas daugelyje medijų ir disciplinų. Tai labai individualu. Tiesa, net ir tiems kūrėjams, kurie save atranda vienoje srityje (jiems priskirčiau save), privalu domėtis tuo, ką kuria kitas disciplinas pasirinkę menininkai. Žinau pavyzdžių, kai žmonės blaškosi ir visą gyvenimą ieško savęs. Tai irgi nėra nieko blogo, tačiau reikia nepamiršti, kad visur yra iššūkių, – negerai, kai nuleidi rankas vos susidūręs su sunkumais ar kritika ir bėgi kažkur kitur. Viskam reikia valios, pastangų ir laiko.

kai gauna į kaulus. Svarbią mano laisvalaikio vietą užima muzika – seniau puoselėjau viltį tapti roko muzikantu, bet dabar viskas taip susidėliojo, kad dažniau mėgaujuosi kitų kuriama muzika. Tiesa, kartais dar pabrazdinu gitarą, bet čia mano ambicijos kuklios. Iš lietuviškos muzikos padangės (gal, tiksliau, pogrindžio) labai mėgstu tai, ką daro „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“. Save jie įvardija kaip postmodernų nemodernios muzikos ansamblį. Orkestro veikla – geras derinys tarp pankroko, kabareto ir dar velniaižin ko. Jų muzika kažkaip rezonuoja su tuo, ką pats darau skulptūros srityje. Kai tik būna galimybė, stengiuosi nepraleisti jų gyvų pasirodymų. Šiaip daugiausia gerų minčių kyla vaikštinėjant ar bėgiojant su šunimi. Pastaruoju metu pamėgau tyrinėti Markučių, Rasų, Belmonto, Pavilnio ir Liepkalnio šuntakius – įdomių užkaborių ir radinių pavyksta aptikti tose apylinkėse. Savaitgaliais smagu darbuotis kaime – ten apstu ūkinės veiklos, kuri labai teigiamai veikia psichologinę savijautą. – Kur šiuo metu galima pamatyti tavo kūrybą? – Šiuo metu galima aplankyti mano parodą „Stovykla“ Trakų Vokės dvaro sodyboje. Ten nukeliavo nemaža dalis darbų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus. Visai neseniai Zapyškyje prisišvartavo meno laivas „Nemuno7“, kuriame yra ir naujausias mano darbas „Medūza“, o viename iš „Lukiškės 2.0“ kiemelių pakibo „Didžioji žuvis“, dar žinoma kaip „Ryklys“. Bręsta ir nauji darbai, tik kol kas dar neapsisprendžiau, kur ir kada juos parodyti.

„Beveik atpažintas“.

Tauro Kensmino nuotr.

© 37O

Tauro Kensmino nuotr.

6 // „Nemuno 7“.



>> DEBIUTAS

KOLIAŽUS KURIANTI DAIVA

KARTAIS UŽTRUNKU TRIS DIENAS, Rašė Giedrė Ivanova

Save visual composer vadinanti Daiva Visockytė džiaugiasi, kad, nors ir nekuria muzikos, gali kurti vaizdais. Kažkada, reklamuodama savo koliažus, jų plakatais Daiva išklijavo pusę Europos. Dabar jos darbų galima pamatyti paprasčiau – instagrame arba įvairiausių knygų, žurnalų, muzikos albumų viršeliuose, festivalių plakatuose ir, žinoma, šiame pokalbyje su ja.

– Kokia buvo tavo koliažų kūrybos pradžia? Kaip kilo mintis sudėti patį pirmąjį koliažą? Ar pameni, koks jis buvo? – Koliažų avantiūrą pradėjau iš neturėjimo ką veikti. Vieną vasarą nusprendžiau neskubėti į darbus, o pabūti laisva ir gryname ore. Labai greitai apėmė nuobodulys ir reikėjo kažkur save padėti. Tada atsidariau nuotraukų redagavimo programą „Photoshop“, susimečiau kelias nuotraukas ir pradėjau jas karpyti. Pirmieji koliažai buvo baisoki. Jokios estetikos – tiesiog grynas vizualinis bajeriukas ar užsukimas (twistas). Manau, žmonės maloniai nustebtų pamatę, kiek daug įdomių, keistų, jiems nežinomų dalykų pradeda lįsti lauk ilsintis ilgiau nei 20 darbo dienų. Labai rekomenduoju.

vienaip ir paskui persigalvoti. Turėti tūkstančius kopijų ir nė vieno originalo. Karpydama žurnalus, turiu tik vieną kopiją, vieną dydį, vieną bandymą nukirpti. Skamba įdomiau, tiesa? Be to, analoginė medžiaga turi dvasios ir tekstūros. O internete – vienas didelis „Shutterstock“.

– Iš pradžių kūrei skaitmeninius, o vėliau ėmei dėlioti ir klijuoti popierinius koliažus. Kodėl? – Pradėjau nuo „Photoshop“, bet gan greitai užverčiau kompiuterį. Pasiėmiau žirkles ir ėmiau karpyti senus žurnalus. Ir taip iki šiandien. Naudojantis programa „Photoshop“ nėra jokių ribų. Gali keisti spalvą, formą, mastelius, dublikuoti tą patį, kirpti

– Ar visuomet kurdama kažkur giliai matai siekiamą rezultatą, ar leidi detalėms jungtis pačioms? Ar kuri dėl paties proceso? – Nieko nematau. Atsisėdu tuščia galva ir vartau. Akis ir puslapius. Būna, prasėdžiu tris valandas, būna, tris minutes. Būna ir taip, kad jau ant stalo patys sluoksniai sukrito, man tik telieka nufotografuoti. Trunka tris sekundes. Proce-

– Kada ir ar lengvai nusprendei dalytis savo kūryba su visu pasauliu? – Man tie koliažai atrodė kaip vaikų žaidimai (kartais vis dar taip atrodo). Juk reikia eiti dirbti normalų darbą. Not. Todėl, maniau, susikursiu savotišką alter ego, kuris sau sėdi ir karpo, ir dalijasi, ir aš nesikišu. Nes kažkaip dalytis tikrai norėjosi. Nevaidinsiu, kad dariau tik sau į stalčių, slapčia vildamasi pripažinimo po mirties.

© 37O

Daivos Visockytės archyvo nuotr.

8 // Daiva Visockytė.

sas būna visoks. Malonus ir nelabai. Pavyzdžiui, dabar turiu sudėlioti knygos viršelį, bet jau trečia diena nesusidėlioja. Negražu, nepatinka ir nemedituoju. Džiaugsmas aplanko pamačius, kad kažkas gražaus susidėjo. Ne anksčiau. – Ne klausimas, bet vis tiek atsakyk. Kadangi koliažai kuriami iš jau egzistuojančių, anksčiau sukurtų paveikslų, nuotraukų, tekstų, jie visuomet yra antriniai meno kūriniai, antrinės prasmės skleidėjai. Tai tokia destrukcinė produkcija: kurdama savo kūrinį, t.y. rinkdama medžiagą savo koliažams, turi sukarpyti, sugadinti, išrinkti tą pirminį vaizdą. – Taip, būtent. Esu destruktyvi asmenybė. Niokoju tai, kas jau sukurta. Esu dar ir vagilė – imu neatsiklaususi. Kasdien pažeidinėju autorių teises ir vis dar laisvėje. Rimčiau kalbant, tai klausimas-komentaras, kuriam neturiu pastabų ir ko pridurti. Taip, taip, taip. – Kiek tau šiame koliažų kontekste aktuali perdirbimo, antrinio (meno) panaudojimo tema? – Mano koliažai kaip perdirbtas popierius be praktinio panaudojimo. Anti-

tualetinis variantas. Antrinio meno (vizualaus turinio) tema yra labai įdomi. Pastebėjau, kad daugybė interneto vartotojų aktyviai užsiima vaizdų kuravimu jau seniai. Net kai kurios socialinės platformos tokiu principu veikia: „Pinterest“, „Tumblr“, „Instagram“. Ką ten žmonės daro? Dalijasi nebūtinai savo sukurtais vaizdais, juos kolekcionuoja, dėlioja į temines lentas (board). Tada jau tas board tampa nauju turinio vienetu, kuris turi savo sekėjų. Kiti semiasi inspiracijų arba kopijuoja (fotografija, grafinis dizainas, iliustracija, etc.). Jokiu būdu ne plagiatas, o gryna inspiracija. Niekas per pirštus ir nedaužo. Vaizdų sklaida tapo nebesuvaldoma, o jų pirminis šaltinis nebeatsekamas. Būčiau galvojusi, kad to pasauliui ir nebereikia, kol neatsirado NFT idėja, bandymas atkurti autorystės ir originalo vaidmenį. Lygiai taip pat ir mano koliažai yra įsispraudę į tą išsišakojusią kūryboskuravimo grandinę su daugybe bendraautorių. Aš imu svetimus vaizdus (ne iš interneto!), juos kuruoju ir tuomet paleidžiu į internetą, kur jau nebegaliu suvaldyti jų kelionės. Pavyzdžiui, vieną koliažą sukūriau iš tapybos darbo ir pozuojančio modelio. Jį paverčiau fotografija ir įkėliau į internetą. Tuomet kažkas įsiinspiravo ir pertapė tą mano koliažą. Tas tapybos darbas kažką inspiravo pasidaryti didžiulę spalvotą tatuiruotę! Po gero pusmečio dar vienas žmogus pasidarė to kūrinio tatuiruotę. Kažkur Kalifornijoje. Ir aš tapau šios kūrinio kelionės pirminiu šaltiniu. Kosmosas. Pakartosiu: ši tema yra labai įdomi pati savaime – kaip internetas keičia suvokimą, autorystę, pirmenybes ir t.t. Na, ir dar tvarumo tema, kaip ir priklauso šiais laikais. Namie turiu vieną kubą makulatūros, kuriam šiaip yra skirtas atskiras konteineris lauke.


VISOCKYTĖ:

KARTAIS – TRIS SEKUNDES – Kai kurie tavo koliažai turi pavadinimus, o ir tie yra tokie tarsi negalutiniai, lyg placeholderiai (ar klystu?). Kiek reikalingas, svarbus koliažams (tavo ir apskritai) verbalinės kalbos dėmuo? – Kam tie pavadinimai reikalingi? Gadina man reikalus. Tarkim, pavadinau koliažą „Koralai“, nes noriu, kad būtent juos ir matytų visi? O kas, jei sliekus mato? Norisi nieko neprimesti, o palikti atvirus kūrinius. Todėl dažniausiai mano koliažų pavadinimai yra du taškiukai, du brūkšneliai, vienas pasviras, kabutė viršuje ar apačioje ir t.t. Verbalinė dalis koliažo rėmuose – jau kitas reikalas. Buvau pradėjusi kurti copy-based koliažus – frazė ir vaizdas. Kiek naujesnis metodas, kuris man patinka, bet publikai nelabai. Suprask, įmanoma ir nusikonceptualizuoti. Bet nepaleisiu dar šio metodo. Gal kažkas išsivynios. – Man tavo copy-based koliažai labai patinka. Kaip ir tie, kuriuose gėlės, – vienas pagrindinių tavo kūrybos elementų. Pamenu, kaip vaikščiodamos po Liono turgų vartėme visus žurnalus ir knygas iš eilės, ieškodamos gėlių nuotraukų juose. Tu, žinoma, planavai jas iškirpti ir panaudoti savo koliažams. Ar ir dabar keliaudama ar tiesiog turėdama laisvą popietę dažnai išsiruoši į tokias medžiokles? Ir kodėl – gėlės? Iškalbinga, kažkuo reikšminga ar tiesiog gražu? – Yra man kažkas su tomis gėlėmis. Gražu, patinka, traukia. Bet ne bet kokios. Olandų tapyba, japonų ikebana, darželio tulpės, vintažinės augalų iliustracijos. Kaip kad tose knygose, kurias radome Liono turgelyje. Per porą metų negailestingai viską iš ten išplėšiau. Jei būčiau knygos autorius, neatleisčiau. Kai keliauju, visuomet praeinu pro blusturgius ar senų knygų vietas. Dažniausiai parsivežu vietinių albumų, žurnalų, knygų su ilius-

tracijomis. Gryna egzotika. Iš Rumunijos esu parsivežusi žurnalų su jų vietinių kino žvaigždžių portretais, iš Serbijos – erotinės spaudos. Taip stengiuosi išeiti iš tų gėlių, nes kiek galima. – Tavo kurti koliažai puošia knygų, žurnalų (žurnalo „370“ 2020 m. gegužės mėnesio numerį), muzikos albumų viršelius, juos įvairūs festivaliai naudoja savo plakatuose ir pan. Kartais užsakovai išsirenka iš jau sukurtų tavo darbų, kartais užsako specialiai. Ar lengva, įdomu kurti pagal užsakymą? Ar skiriasi pats procesas? – Visaip būna. Jei randame gerą variantą iš esamų, naudojame. Jei reikia kažko specifiškesnio, dėlioju naujai. Procesas skiriasi, nes jau atsisėdu netuščia galva. Jau yra tema, užduotis. Tuomet reikia galvoti, kaip pataikyti į temą. Kaip ir sakiau, dabar kaip tik trečia diena, vis nesusidėlioja vienas viršelis. Kol kas dar neradau. – Ar koliažo principas būdingas tavo kasdieniam gyvenimui: aplinkai, aprangai, interjerui, kitiems pomėgiams?

AŠ BŪTENT TAIP IR SUVOKIU KOLIAŽO ESMĘ. BANDYMĄ DERINTI TAI, KAS IŠ PIRMO ŽVILGSNIO NEDERA. KAI SUGRETINI, TIE NAUJI DARINIAI MALONIAI STEBINA, PRAJUOKINA, ŠOKIRUOJA IR PAN.

– Koks fainas klausimas! Manau, kad būdingas. Labiausiai – aprangai. Aunuosi kedus prie ilgo elegantiško sijono arba klasikines kelnes ir puchavyką. Bet tokių stiliaus koliažistų gatvėse pilna. Gyvenime irgi sukrinta žanrinių susipriešinimų. Nueini į klasikinę operą, o paskui – į „McDonald‘s“ bulvyčių. Arba, sekmadienį – pirma, cross-fit treniruotė, o paskui – į Mišias. Aš būtent taip ir suvokiu koliažo esmę. Bandymą derinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nedera. Kai sugretini, tie nauji dariniai maloniai stebina, prajuokina, šokiruoja ir pan. – Prieš kelerius metus tavo darbai buvo įtraukti į didelę koliažų parodą Barselonoje. Koks jausmas matyti savo kurtus darbus parodoje?

– Buvo toks nutikimas. Labai džiaugiausi – tai buvo pirmoji fizinė paroda, ir jau užsienyje. Aišku, vykau pati į atidarymą, nešiau gėlių, jaučiausi nejaukiai, nieko nepažinojau, išskyrus kuratorę. Atsimenu, stebėjau žmones, žiūrinčius į mano darbus. Labai skvarbūs, rimti žvilgsniai. Tada supratau, kad kas kabo ant baltos galerijos sienos – oficialiai yra menas. Tad mano šeši darbai tuos kelis mėnesius oficialiai pabuvo meno kūriniais. Kai grįžo namo į Lietuvą, padėjau į tokį medinį lagaminėlį prie visų kitų darbų. – Ir pats svarbiausias klausimas: kada bus tavo koliažų paroda Lietuvoje? – O kada reikia? Šiaip neturiu tokių planų. Jei susiklostys viliojančios aplinkybės, nebūsiu prieš.

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn? – Iš patirčių. Neseniai nardžiau Raudonosios jūros rifuose, prisižiūrėjau koralų, grįžau ir net nepajutau, kaip jau pjaustau jų formas iš plastiko. Čia gan tiesioginė sąsaja, kurią apčiuopiu. Tikiu, kad tokiu principu nusėda ir iškyla vaizdiniai to net nesuprantant. Dėl judėjimo pirmyn – jaučiu, kad šiuo metu nejudu. Labiau plūduriuoju ir mąstau, į kurią naują pusę pasukus. Sėkmės man ją surasti. – Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors? – Debiutas man kaip koks oficialus sėkmingas išėjimas į viešumą. Tai būdas papasakoti apie save. Ir tikiu, kad tą poreikį turime visi, tik ne visi debiutuojame. – Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą? – Oi, tikrai turiu. Norėčiau parašyti knygą, sukurti filmą, atidaryti žiemos sodą arba bent jau gėlių saloną. Ir labai norėčiau sukurti viršelį Undinės Radzevičiūtės devintajai knygai (Undine, jei skaitote, laikykime tai ženklu). – Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio? – Ko tu bijai? Kas atsitiks? Jei ir nepavyks, niekas nepastebės. Nėra ko prarasti. – Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi kurti koliažus ir jais dalytis, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: žiūrovų, kritikų, kitų koliažų kūrėjų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios? – Kai pradėjau kurti koliažus, labiau jaučiausi ne kaip prie šachmatų stalo, o kaip smėlio dėžėje. Kepu ten smėlio tortus ir gera man. Iš pradžių turėjau planą išlikti incognito, bet nepavyko. O atsakų kol kas turėjau vien tik teigiamų. Jei patinka, pasako; jei nepatinka, matyt, patyli. Geriausiai nuteikdavo mano kolegų – talentingų dizainerių ir art direktorių – komentarai: „ei, patinka tavo darbai“ arba „visai gerai varai“ ir t.t. Tie žmonės kaip kokia aukščiausia instancija – juk tai jų laukas, kuriame aš tik makaluojuosi po darbo valandų.


>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Emmanuel Carrère

Liu Cixin

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos, 2022

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2022

JOGA

Galbūt ir jus suintriguos įrašas ant knygos viršelio. Norvegiško autofikcinio romano asas Karlas Ove Knausgårdas prancūzų rašytoją, režisierių ir kino scenaristą Emmanuelį Carrère’ą įvardija savo įdomiausiu šių laikų rašytoju. Jei mėgstate autofikcinę literatūrą ir tai, kaip joje veikia tikrovės ir pramano ribų trintukas, verta susipažinti su minėto autoriaus romanu „Joga“. Meditacija, anot E.Carrère’o, yra „vis labiau plintanti praktika, turėjusi būti vienintele šio pasakojimo tema, jeigu gyvenimas nebūtų nusitempęs jo į audringesnius kraštus“ (p. 28). Jau pirmame romano puslapyje pasakotojas, prisipažinęs, kad vylėsi „parašyti subtilią šypsningą knygelę apie jogą“ (p. 15), tuoj pat atskleidžia priežastis, kurios sukliudė tai padaryti. Bet minėtos priežastys

MIRTIES PABAIGA

(džihadistų terorizmo išpuolis, pabėgėlių krizė, melancholinė depresija) – tik kelios pagrindinės šios knygos temos, kurias kaip tik ir ruošiamasi išplėtoti. Ir tai yra paprastas, gudrus E.Carrère’o manevras, būdingas talentingiems prozininkams. Paskelbdamas apie kūrybinių ambicijų neišsipildymą, bet sudomindamas pažertais intrigos trupiniais, rašytojas beveik iškart pelno skaitytojo dėmesį. Tinklas užmestas. Dar sykį pažvelkite į šios knygos viršelį. Kai jį išvydau pirmąsyk, pagalvojau, kad tai eilinė saviugdos knyga. Bet neapsigaukite, viršelis niekaip nesusijęs su E.Carrère’o papasakota istorija, kurią verta patyrinėti. Tyrinėjame vieno „aš“ perspektyvą, kas ir yra autofikcinio romano branduolys ir drauge svarbiausias atsakymas, kodėl tokios knygos (pa)rašomos („Mano darbas – mano ego bastionas“ (p. 118). E.Carrère’o romanas atveria milžinišką ego drabužinę, kurioje šis gali kuistis visą dieną, bet taip ir neišsirinkti tinkamo apdaro. Pasakotojas dėlioja savo gyvenimo fragmentų pasjansą, kuriame netrūksta atvirų kortų, vaizduojančių visą įmanomą žmogiškųjų patirčių spektrą („vienintelė tikra mano problema, ir jos esama, bet tai vis dėlto pasiturinčio žmogaus problema, – griozdiškas, despotiškas ego, kurio įsigalėjimą siekiu pažaboti, o kaip tik tam ir sukurta meditacija“ (p. 18). Tarp įkvėpimų ir iškvėpimų – ne tik ji, bet ir pats gyvenimas, kuris visada netobulas.

Pristatant kinų mokslinės fantastikos kūrėjo Liu Cixino trilogijos „Žemės praeities atminimui“ finalinę dalį „Mirties pabaiga“, derėtų tarti keletą sakinių apie pirmąją ir antrąją. „Trijų kūnų problemoje“ Žemė užmezga kontaktą su Trisoliario civilizacija. Ši merdi, nesvetinga ir ieško naujo pasaulio įsikurti, todėl žemiečių signalas yra dingstis didžiosioms kraustynėms į Saulės sistemą. „Tamsiame miške“ žmonija vykdo Virtuozų projektą. Trisoliariečiai visiškai kontroliuoja Žemės informaciją, bet negali įsibrauti į žmogaus mintis. Būtent ten turi būti sukurtas ir paslėptas planas, kaip įveikti Trisoliarį. Įspūdingo užmojo L.Cixino trilogiją vainikuoja „Mirties pabaiga“. Dvi civilizacijos jau išgyvenusios Pasaulio pabaigos mūšio koliziją, bet aiš-

ku viena: kosmosas pilnas neišmatuojamos grėsmės, o ji neaplenks nei Trisoliario, nei Žemės („Kai žmonija pagaliau suprato, kad Visata – tamsus miškas, kuriame visi medžioja visus, vaikas, kadaise prie laužo svajojęs apie ateivius, skubiai užgesino liepsną ir drebėjo tamsoje. Net menkiausia kibirkštis kėlė siaubą“ (p. 110). Inžinierei Čeng Sin lemta įveikti laiką ir keliauti per skirtingus Žemės civilizacijos tarpsnius, matyti dramatiškus kultūrinius ir technologinius procesus. Nors žemiečiai pasitelkia visą išmintį ir mokslo laimėjimus, kad galėtų nulaužti išlikimo kodą, tačiau Visatos dėsniai nepermaldaujami. L.Cixinas kuria įtemptą sci-fi trilerį, epinio pasakojimo erdvėlaikis jo rankose – kaip balionas, kuris pučiasi iki neįsivaizduojamų apimčių. Rašytojas virtuoziškai žaidžia mikro- ir makrolygmenimis, kaitalioja perspektyvas ir skaitytojas jau keliauja ne tik trimatėje erdvėje, bet ir kitų matavimų pasauliuose. „Mirties pabaiga“ pasakoja apie nenugalimą gyvybės gajumą, universalų visos Visatos civilizacijų instinktą išlikti („Jeigu yra pakankamai laiko, gyvybė – tvirtesnė už metalą ir akmenį, galingesnė už taifūnus ir ugnikalnius“ (p. 31). Kiekvienas pasaulis užprogramuotas apie save palikti prisiminimą, tačiau tai „sunkiau, negu sukurti pasaulį“ (p. 533). Mano rekomendacija labai banali: L.Cixino trilogiją tiesiog būtina perskaityti. Ir ne tik mokslinės fantastikos gerbėjams.

Vaiva Grainytė

ROŽĖS IR BULVĖS

Antanas Šimkus

Baltos lankos, 2022

VAKARAS DEGA

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

10 // © 37O

Dega vakaras, bet nėra jokios grėsmės. Tik tas, žvelgiantis į liepsną, pasideda dar vieną dienos pabaigos egzempliorių į kondrotišką saulėlydžių kolekciją. Tokį nepanašų į vakarykštį ir tokį iki skausmo pažįstamą, daugsyk regėtą. „Nebemoku mylėti didžiųjų dienų. / Man patinka mažosios“, – ištaria balsas Antano Šimkaus eilėraščio „Nemėgstu didžiųjų“ (p. 12) pradžioje. Dienos „vis išaušta“, po savęs neišvengiamai palikdamos degančius vakarus, „dega dabar visi žodžiai“ (p. 27), kurių pelenai nusėda gyvenime, o persijoti – poezijos tekstuose. Tada ir smilktelėja miglotas suvokimas, kad didžiosios ir mažosios dienos žmogaus gyvenime visko palieka tiek pat, vienodai. Naujausiame A.Šimkaus rinkinyje „Vakaras dega“ galima rasti trumpą atokvėpį nuo šiandienę poeziją krečiančios daugžodystės, triukšmo formų, šoko terapijų. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas užsimena, kad A.Šimkaus poezijoje daug vėjo. Taip, knygoje atmosfera vėjuota, šis vėjas keliauja savo keliais, bet netampa skersvėju. Nors tai ir alkanas vėjas, net pats alkis, „Mediniais stebuklais kūrentas, / Dūmų sruogom maitintas“ (p. 30), tačiau patirties sutramdytas, ištreniruotas. Ar kiekviena nauja poeto knyga turi būti žiežirba, kūliaverstis per save, inovacija? Man jau taip nebeatrodo. Tai ne startuolių sfera, kur pegasui ant kaktos prilipdomas ragas. Kiek esu skaitęs A.Šimkaus poezijos, regis, ji ma-

ne ruošė tam, ką atrasiu šiame rinkinyje („Iš žodžių neišaugs giria / Tik debesys, lietus ir upė“ (p. 43). Atrandu ramų pokalbį su savimi, tą bandymą fiksuoti nenusakomą momentą tarp ką tik paleistos akimirkos ir iškart jai gimstančio ilgesio. Yra tokių poetų, kurių eilėraščiai kažkaip sukuria šiltą nostalgiją laikui, kuriame neteko gyventi. A.Šimkus – vienas jų. Tai poezija, kurioje sutelpa ta pati neapibrėžiama vėjo stichija, pagirios, koncertuose kaukiama mirtis, nuolatinis įsimylėjimas, kai vis dar yra, kas perspėja: „Neik saulės lydėti, neik, kol dar neišmokai sutikti“ (p. 53). Ir toliau renki savo degančius vakarus, kaupi saulėlydžius „Pasibaigus eilinės imperijos dienai“ (p. 75). Į akis šoka koks nors tebesitęsiančio laiko vėjūkštis. Pačiumpi jį į saujas, papurtai ir išrideni eilėraštį.

Amerikiečių rašytojo fantasto Ray Bradbury romano „Pienių vynas“ veikėjas juvelyras Leo Aufmanas mintija, kokia turėtų būti laimės mašina. „Gal ji turėtų tilpti kišenėje? O gal turi tave patį nešioti savo kišenėje?“ – svarsto Leo. Mintis kraupoka, nes ji XXI a. materializuojasi į objektą, tapusį realybę alternatyviai čiuopiančiu, nebenukertamu kiekvieno mūsų protezu. Tai išmanusis telefonas, prigrūstas socialinių tinklų programėlių, kuriose „virtualūs komentatorių liuksai impulso pavidalu pasiekia žinduolišką mūsų brokolį“ (p. 21), „o laimės higienos abėcėlę (…) viešojoje erdvėje skleidžia nušvitę influenceriai“ (p. 8). Rašytojos, poetės, dramaturgės Vaivos Grainytės dvikalbis romanas „Rožės ir bulvės“ – tai tirštai intertekstuali studija apie laimės reiškinį. Tačiau bent jau man šis iš fragmentų sudurstytas kūrinys neturi nieko bendro su romano žanru. Net ir „koliažinis“ skamba pretenzingai, pats naujo žanro išradinėjimas atrodo dirbtinis. Taip, knyga turi savitą formos karkasą, tačiau jos turinys sukelia chaoso įspūdį. V.Grainytės knygoje yra būrys plokščių personažų ir daugybė laimės apibrėžimų, formulių, formuluočių, sampratų ir patirčių. Pranašumas tas, kad perskaitę „Rožes ir bulves“ savo asmeninę laimės sąvoką neabejotinai praturtinsite, nes knygoje yra gausybė išnašų, kurios nukreipia į įvairius popierinius ir interneto resursus. Visada atrodė keistas sprendimas popierinėse knygose cituoti virtualiųjų šaltinių

nuorodas, kurios kūrinio skaitymo metu jau gali tiesiog nebeveikti. Neįsivaizduoju ir skaitytojo, kuris į naršyklę kantriai renka interneto nuorodą iš popierinio puslapio. Kai kurie V.Grainytės koliažai, deja, man kažkuo primena rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko įvaldytus vikipedinius žongliravimus. Šio autoriaus kūryba dažnai nusagstyta iš gūglo ištrauktų faktų perlais, kurie dar atmestinai sugromuliuojami ir pateikiami skaitytojui kaip… kas? Pusfabrikatinė erudicija? Susidaro įspūdis, kad taip tiesiog norima pridengti savo negebėjimą pasakoti, autentiško pasakojimo medžiagos stygių. Atkreipėte dėmesį, kad nieko neužsimenu apie literatūrinę, fiktyvią „Rožių ir bulvių“ dalį? Galbūt todėl, kad ji visa palaidota po sluoksniu eseistikos.



>> AUKSCIAU ZEMES

PUŠŲ PAVĖSY SU „SUPERKOLORITU“ Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Miglės Kirklytės

Karantino metu, žiemą, kai viskas atrodė pilka, klausytojams ryškių spalvų savo muzika padovanojo Giedrės Nalivaikaitės (G.N.) ir Adomo Koreniuko (A.K.) duetas „Superkoloritas“. Giedrė groja su grupe „shishi“, o Adomas – su „Planeta Polar“, bet šį kartą su jais kalbamės apie į atostogas prie jūros nukeliantį jų muzikinį projektą „Superkoloritas“ ir jų pirmąjį EP „Debiutas“, šviesų liūdesį ir visas gyvenimo spalvas.

– Kada ir kokia buvo „Superkolorito“ pradžia? G.N.: Prasidėjo nuo pokalbių, bet dabar sunku atsekti ir pasakyti, kada būtent buvo ta pradžia. Arba tiesiog buvo daug pradžių... Viena iš pradžių buvo tai, jog daug šnekėjome apie muziką, dalijomės, kas kam patinka, ir užsiminėme, kad gal ir mums reikia kažką pabandyti. Kita buvo, kai pasakiau žodį „Superkoloritas“ ir pagalvojau, kad tai toks keistas žodis, – gal reikėtų sukurti dainą, kur būtų tokių sušukimų. Tada Adomas pasakė, kad jam tai labiau panašu į grupės pavadinimą. Dar viena pradžia buvo, kai nuėjome į studiją ir pradėjome iš nieko lipdyti „Pušų pavėsy“.

12 //

– „Superkoloritas“ pasirodė karantino metu, kai visi buvo namuose, neturėjo daug progų bendrauti ir buvo ne pačių geriausių emocijų, bet būtent tuo metu gimė labai šviesus projektas, susijęs su geromis emocijomis, jūra ir lietuviška estrada. Kaip tai nutiko? G.N.: Visa mūsų ankstesnė muzikinė patirtis, t.y. tai, ką darėme iki šiol, visą laiką buvo šviesi ir vedė link gerų emocijų. Kažkaip natūraliai ši kryptis atsirado – ieškoti šviesos. Gal tiesiog taip jaučiame? A.K.: Gal esu svajoklio tipo atlikėjas. Man tamsa atrodo labai kasdienis, visąlaik šalia esantis ir artimas dalykas, todėl kūryboje bandau ne kiek pabėgti, bet įkvėpti save ir kitus. Manau, kad gyvenime reikia visą laiką stiebtis link kažko šviesaus. Karantino metu – tuo labiau. Kodėl jūra?.. Kai kūrėme pirmą kūrinuką – „Pušų pavėsy“, buvo žiema, tamsu, mes su Giedre svajojome apie vasarą ir labai natūraliai gimė tekstas. Tuo metu nemanėme, kad labai toli keliausime. Svajojome, kad sėdėsime po pušimi Nidoje, šoksime ir grosime... G.N.: Vienas geresnių atsiminimų, kad eini į studiją be didelio tikslo, nes mes tada taip rimtai dar nebuvome nusprendę, kokia čia ta mūsų grupė bus ir ką darysime. Tiesiog norėjosi eiti į studiją kurti kažką, kas abiem dar nebandyta. Tarsi tokia muzikinė pažintis – kaip seksis kartu kurti? Kaip tai skambės? Tai buvo įdomus nuotykis. A.K.: Ir tas svajojimas kartu, žodžių pingpongas kuriant „Pušų pavėsy“... Gal todėl, kad „Pušų pavėsy“ buvo taip smagu kurti, turėjome drąsos tęsti šį nuotykį. Daug gražių momentų buvo. Net, atrodo, tą vakarą pabuvome pajūryje ir labiau įsijautėme, nei iš tiesų būdami ten.

© 37O

– Ko tikėjotės pradžioje? Ar įsivaizdavote, kaip visa tai atrodys? G.N.: Kadangi buvo šaltasis metų laikas ir visi buvome uždaryti, galvojome, kad viskas turėtų prasidėti skaitmeniniame pasaulyje. Koncertai dar nevyko ir nebuvo aišku, kada jie galės vykti, tai galvojome, kad mūsų pirmas


koncertas bus mūsų klipai, ir taip prisistatysime žmonėms. Bandėme nusifilmuoti, kaip iš tiesų grojame, ir stengėmės, kad žmonės mus pamatytų taip, tarsi būtų koncerte. A.K.: Norėjome atsivesti žmones į savo koncertą, o kadangi jie nevyko, galvojome, kaip ateiti pas juos į tą kišenę, t.y. į telefoną. Todėl dėjome online klipus. Kadangi aš iki tol dainuodavau ispaniškai, man dar buvo labai įdomu, kaip seksis dainuoti lietuviškai. Kaip žiūrėti žmogui į akis ir kalbėti jo kalba? Kai staiga užsidarė sienos, pasaulis pasirodė toks mažytis mažytis ir kažkaip norėjosi šnekėti kartu. Taip pat buvo labai įdomu, kur tai nuves. Tikėjausi, kad čia mums bus kaip platforma – muzikinė kelionė, kuriai pasidarysime plaustą ir juo keliausime toliau.

– Jus labai anksti pastebėjo – jau pirmi singlai sulaukė nemažai dėmesio, dar nepasirodžius albumui buvote nominuoti M.A.M.A. apdovanojimui... Toks greitas dėmesys motyvavo, o gal kaip tik pagalvojote, kad dar patys tvirtai nežinote, ką darote, o to dėmesio jau tiek daug? G.N.: Tai ne tik M.A.M.A., bet gal dar keistesnis buvo kvietimas į televizijos šou „Dainuoju Lietuvą“. Aš galvojau, kodėl taip greitai. Gal tame garse yra kažkas naujo? Žmonės šiais laikais įpratę tiek visko girdėti ir gal mes kažkaip sugebėjome nustebinti? Nors ir semiamės įkvėpimo iš praeities, bet kai sujungi kitaip, gal suskamba kažkas naujo? Nustebinti žmones visada yra pats geriausias dalykas. A.K.: Iš kitos pusės – žmonės jau turi stalčiuką, į kurį gali padėti šitą muziką. Yra kažkoks vaikystės prisiminimas ar senelių muzika, tad į tą stalčiuką jau buvo kažkada kažkas įdėta. Taigi, jau yra kažkoks kultūrinis kontekstas. Aišku, žmonės kuria dabar ir kitaip. Mes sąmoningai bandėme eiti į žmones per telefoną ir kažkaip užkabinti akį. Galvojome iki detalių ir sąmonin-

ti dviese ir tada tarsi turi atsirasti kažkoks negyvas grupės narys. Vadiname elektrine estrada ir nelendame į elektroninę, nes elektroninė muzika daugiau siejasi su tamsiu klubu, pasikartojančia ritmika ir sava okultine, šiek tiek tamsia atmosfera. Kadangi estrada, mes bandome labai į tą tamsą neiti. Norisi šviesos, kur, atrodo, galėtų ir močiutė, ir anūkas klausyti tų žaisliukų. Čia tarsi aliuzija ir į tam tikrą laikmetį, ir jo garsinę estetiką. Muzika skamba svajingai ir gali nukelti tiek į kosmosą, tiek į pajūrį. G.N.: Buvo mintis, kai dar nebuvome sukūrę nė vieno „Superkolorito“ kūrinio, kad važiuosime kurti prie jūros. Norėjome išvažiuoti ir pasižiūrėti, kaip ten jausimės ir ką sukursime. Pajūris, t.y. kažkoks noras į tą pusę eiti, buvo pirmiau nei muzika. Taip išėjo, kad albumą nemažai ir kūrėme prie vandens telkinių – prie ežerų, Nidoje, Palangoje... Specialiai susiorganizuodavome mini kūrybines išvykas, nes jeigu rašai apie

gai tai dėliojome. Buvome nustebę, kad anksti pastebėjo, ypač M.A.M.A., bet, iš kitos pusės, – labai džiaugiamės. Tai buvo kaip papildoma motyvacija, nes eiti per tą labai nutolintą kontaktą – keista. Neturi to ryšio ir kai gauni kažkokių signalų, kad tave pastebi, tai labai pradžiugina ir suteikia motyvacijos judėti toliau. – Abu dalyvaujate ir kituose projektuose, kurie taip pat yra susiję su pozityviomis emocijomis. „Superkoloritas“ neturi tos lietuviams būdingos melancholijos. Kaip jums jos pavyksta išvengti? G.N.: Mes esame lietuviai ir turime pakankamai melancholijos, tik gal susibūrėme į gerus junginius. Kai mes „shishi“ grupėje kuriame po vieną, kai rašome dainas sau, tai dažnai būna verksmingos, liūdnos baladės. Jeigu aš kada pradėčiau viena dainuoti, tai irgi būtų kažkas lyriško, nostalgiško ir nebūtinai

įvairiapusis ir įdomus jo muzikinis mąstymas ir priėjimas prie kūrybos. Aš džiaugiuosi ir mokausi. Labai įdomu kartu kurti. A.K.: „Superkolorite“ sąmoningai bandžiau neužgrobti viso eterio ir G.N. pasiūlė nuostabių idėjų. Man tai buvo mokymasis įsiklausyti į kitą. Vis tiek kūryba yra apnuoginantis procesas ir labai artimas santykis. O ta kūryba vis dar vyksta. Buvo ir daug smulkių techninių atradimų, nes tokiu stiliumi pirmą kartą kuriame, ir dar visas miksavimas nuo pradžių iki galo...

linksmo. Manau, kad čia yra kažkokia magija tarp žmonių. Bet šviesą norisi skleisti, nes ir pačiam jos reikia, ir jauti, kad kitiems reikia, ir smagu. A.K.: Manau, kad „Superkoloritas“ bus išimtinai šviesus, bet ir liūdesys gali toks būti. Kažkokios melancholijos ar ramybės tikrai nepabijosime. – Tekstai lietuvių kalba jums gana naujas dalykas, ypač Adomui.... Kaip sekėsi įveikti šį iššūkį? A.K.: Kurdami lietuviškus tekstus atradome labai daug naujų dalykų. Yra rimavimas, kai žodžiai rimuojasi, ir tai suprantamas bei įprastas dalykas, bet... Žodžiai dar ir ritmuojasi. Parašai eilutę, ji gražiai skamba, rimuojasi, bet kai pabandai dainuoti, supranti, kad kirčiai sukrinta ne ten. Mūsų muzikoje yra šiek tiek sinkopuotų ritmų, melodijos gal kažkiek vingresnės. Tad supratome, kad nėra taip lengva lietuvių kalbą įpinti į sukurtą melodiją. Ir dar trečias dalykas – sprangumas. Man nauja, nes ispaniškai dainuodamas nebuvau susidūręs. Atrodo, radome fainą žodį, bet tada pagalvojame, kaip priedainis skambės arba daugiau žmonių prisijungs dainuoti, tai tik š, k ir r raidės... Na ir negali tų žodžių vartoti, nes jie springsta gerklėje. Tai tokie mano techniniai atradimai iš dainų rašymo lietuvių kalba (šypsosi). G.N.: Pradėjus rašyti vien lietuvių kalba užrašų knygutės labai greitai prisipildo. Dar man atrodo, kad yra daug lietuvių kalbų muzikoje. Tarkime, Andriaus Mamontovo lietuvių kalba, „ba.“ lietu-

Albumo viršelio autorė Aurelija Slapšytė

– Sakėte, buvote pasiilgę vasaros... G.N.: Vasaros visada trūksta. Netgi vasarą kartais trūksta vasaros (šypsosi). Galvojome, koks yra tas bendras vardiklis – ką moku, ką esu dariusi muzikos srityje, ką – Adomas, ir natūraliai gimė kažkoks pakrantės / pajūrio motyvas, nes gitara ir surfrokas, esu anksčiau truputį prisilietus ir prie estradinės muzikos... A.K.: Man irgi surfrokinė muzika buvo gana artima. Groju „Planeta Polar“. Visada buvau wanna be mexicano / columbiano, o elektriniai garsiukai – aš jiems irgi labai simpatizuoju – t.y. tai truputį žaislinei elektronikai, pirmųjų sintezatorių garsams. Iš kitos pusės – atsiranda išbandymas kur-

jūrą ir bandai perteikti ją dainoje, negali būti pamiršęs, kaip ji atrodo. Tarsi norisi pasitikrinti, nuvažiuoti pažiūrėti, pajausti, kaip ten tame pliaže yra. A.K.: Ir dar mažytė detalė – mano senelis buvo kapitonas. Jis anksti išėjo. Man nespėjo, bet mano mamai perdavė labai daug meilės jūrai. Todėl atrodo tarsi sąžininga, kad galiu apie jūrą šnekėti.

vių kalba, „Superkolorito“ lietuvių kalba, „FC Baseball“ lietuvių kalba – kai paklausai, kokie tekstai, kaip dėliojami žodžiai, atrodo, kad kita kalba. Visiškai kitur kreipiami akcentai ir labai įdomu, kad ta pati kalba gali skambėti visai kitaip. Kadangi pasirinkta kryptis yra estrada, kurortas, jūra – mūsų lietuvių kalba yra poetinė ir lyrinė. Man ja lengviausia rašyti tekstus. Aš gal norėčiau pabandyti ta kampuota, vienažodine kalba kažką parašyti, bet išeina per lyriškai ir per poetiškai, o čia yra tas projektas, kur tai tinka. – Kokie dar atradimai pačiam EP „Debiutas“ kūrybiniame procese? Koks jis buvo? G.N.: Aš, pavyzdžiui, atradau, kad Adomas groja saksofonu. Šito fakto nežinojau, nes nemačiau jo ant scenos su šiuo instrumentu. Kitas atradimas – pažinti žmogų kuriant. Adomą pažinti kaip muzikantą – koks

KAI STAIGA UŽSIDARĖ SIENOS, PASAULIS PASIRODĖ TOKS MAŽYTIS MAŽYTIS IR KAŽKAIP NORĖJOSI ŠNEKĖTI KARTU. TAIP PAT BUVO LABAI ĮDOMU, KUR TAI NUVES.

– Kaip patys vertinate savo debiutą? G.N.: Vienas dalykas, kaip galiu vertinti, tai jau dabar galiu klausyti tų dainų. Dažnai būna, kad, kai įrašai, labai nenoriai klausai. Arba palieki ilgam laikui kūrinį, kol prisijaukini iš naujo. Su „Superkoloritu“ yra taip, kad klausau ir gal net vis smagiau darosi. Tai labai smagus atradimas ir labai daug pasako. A.K.: Man irgi taip pat. Kad ir kiek girdžiu ten klaidų ar kažko – gal svajojau, kad ten taip gražiai gali padaryti, bet taip gražiai neišeina ir taip neskamba, bet vis tiek mane nustebina. Man smagu, kad gimė tos idėjos, būtent tie gitaros akordai suskambėjo. G.N.: Dar man atrodo, kad po visa elektra mums pavyko išlaikyti kažkokį nuoširdumą. Tikrumo ir nuoširdumo toje muzikoje daug. Aš tuo tikiu ir tai džiugina. – Kaip sekėsi pirmieji gyvi pasirodymai ir ką planuojate toliau? A.K.: Man iš techninės pusės klausimų buvo, bet neseniai pabandėme pagroti Katedros aikštėje. Pabandėme išnešti tą visą mūsų sistemą į lietų, ir net blogu oru kažkaip pavyko. Tai truputį nusiraminau. Supratau, kad įmanoma. Manau, kad dar daug išmoksime pakeliui, ir tai be proto įdomu. Liepos 20 d. numatėme savo pirmąjį koncertą Lietuvos kompozitorių sąjungoje, Žvėryne. Ten yra erdvė, į kurią užėjus savaime iškart kažkas kažkur nukelia. G.N.: Mes daug šnekame apie konkrečias dainas, kaip galėtų atrodyti gyvas atlikimas, ir pasvajojame. Gal dar ne pirmame koncerte, bet, man atrodo, abu matome, kad pasirodymai turėtų būti taip pat apgalvoti, kaip mes apgalvojome grupės startą. Pasirodymai neturėtų būti tik dainų atlikimas, bet galėtų būti mini veiksmas su įžanga, atomazga... A.K.: Kažkaip visą laiką pasąmonėje buvo mintis rengti koncertą, kur būtų galima ir paverkti, ir pašokti. Ir dabar, kai žiūriu, kokie kūrinukai dėliojasi, tai paverkti gal neišeis, bet dainų amplitudė labai įvairi – nuo labai ramių iki tokių stipresnių, tai gali būti, kad koncertas bus patirtis, kur galima labai ramiai pabūti, bet viskas virsta rimta diskoteka. Gal dėl to šiek tiek primins spektaklį, tragikomediją arba šiaip gyvenimą. Juk „Superkoloritas“ yra apie spalvas, tai visokių spalvų ir bus.


>> IR ŠVIESA TELYDI

(AL)CHEMIKĖS BURTAI: KAIP Tekstas ir nuotraukos Alisos Palavenis

Nuo 2020 m. mūsų šeima laisvalaikį supranta kitaip – mes einame rinkti šiukšlių gamtoje. Pavadinau šią misiją „Šiukšlių rojus“. Vyras renka, aš fotografuoju ir renku, jis neša, aš padedu. Pagrindinis tikslas yra išvaduoti gamtą nuo šiukšlių, o vizualizacijai naudoju fotografiją. Žiūrint vienaip, šiukšlių objektai parodomi per gamtos sukurtų meno instaliacijų prizmę. Žiūrint kitu kampu – tai savotiška dokumentinių iliustracijų serija, parodanti gamtos kampelius, kurie nuolat teršiami įvairiausių ekovandalų.

I

š pradžių net nenorėjau fotografuoti prišiukšlintų gamtos vietų, nes ją sutvarkyti buvo lyg mūsų dviejų (mano ir gamtos) reikalas. Rinkau, rinkau šiukšles ir atėjo momentas, kai sielą apėmė skausmas, jaučiau, suvokiau tą vieno žmogaus beviltiškumą prieš viso pasaulio užšiukšlinimo tėkmę, milijardus plastikinių maišelių, butelių... Vaizduotėje sukosi, kaip žmonės perka, vynioja, išmeta, meta, pameta, tai buvo lyg beprotybė.

Nusprendžiau atrasti savąjį įkvėpimą tęsti, atrasti toje šiukšlėje grožį, pasilenkus gamtos paklausti, kaip ji sugyvena su ta šiukšle, ką jaučia. Matau gamtos opas, susidariusias dėl žmogaus šiukšlių. O ji tokia kantri, ori, lyg tas purvas jos net nepalietė. ATËJO LAIKAS NESLËPTI GERØ DARBØ Sakoma, kad apie savo gerus darbus nepasakojama, net indų išmintis byloja, kad karmos taškai ateities gyvenime nusibraukia, jei kalbi apie juos. Pasaulyje, visatoje egzistuoja nerašyta taisyklė, kad geri darbai vyksta tyloje, o tamsieji darbai – lyg vyrauja, valdo visumą. Nepatyrusia akimi matant vyraujantį Blogį tai klaidina, gali net gluminti ar vesti į depresiją. Žmonės praranda viltį ir nustoja veikti, o tai yra dar vienas Blogio ginklas – priversti Gėrį nutilti visai, priversti jį neveikti. Vis dėlto neretai ateina momentas, kai tam tikros situacijos ar problemos tampa globalios, artėja prie katastrofos. Tokiais atvejais Gėris prabyla, ir asmeniniai karmos taškai aukojami bendram tikslui – nugalėti tą Blogį.

Pasitelkus erudiciją ar profesines žinias, galima prikurti įvairiausių istorijų, atspėti, kas lankėsi pajūryje, ar jūra buvo audringa, kiek laiko (metų) šiukšlė gulėjo ant smėlio, apie į uostą atplaukiančių laivų valstybes, laivų įgulų darbų pobūdį ir t.t. Viskas kaip veidrodyje atsispindi ant smėlio žmogaus pėdsakų pavidalu. Taip, pavyzdžiui, zoologas pasakys jums, kad suaugusiems ūsakojams (angl. barnacles) ant žiebtuvėlio yra dveji treji metai: labiausiai tikėtina, kad šis žiebtuvėlis ant smėlio pragulėjo nejudinamas kelerius metus. Pagal tai, kiek suiręs plastikas arba kiek stipriai išdegę užrašai ant pakuočių ir atsižvelgdamas į metų laiką chemikas pasakys, kiek maždaug laiko saulės (UV) spinduliai tą plastiką veikė.

„Philadelphia“. Smiltynė, 202

Pažiūrėkime į situaciją kaimyninėje šalyje: juk Lietuvos gyventojai viešai kalba, skelbia, padeda nukentėjusiesiems nuo karo, palaiko ir neslepia savo paramos ir pagalbos, niekas nesirūpina savo karmos taškais, nes dabar yra laikas Gėriui. Ne per seniausiai 7 000 eurų už aukcione parduotą menininko, fotografo, legendinės grupės „Foje“ būgnininko Algio Kriščiūno paveikslą „The Birds“ nukeliavo Ukrainos paramai. Norima pasakyti, kad gamtos užterštumas jau priėjo tą ribą, kai laikas Gėriui prabilti ir nugalėti, o asmeninius karmos taškus paaukoti šiam tikslui. Jei aš galiu pakelti tą šiukšlę – gali ir tu, jei aš galiu apsieiti be vienkartinio kavos puodelio – gali ir tu, jei aš galiu panešti savo šiukšlę iki toliau nuo vandens telkinio esančio šiukšlių konteinerio, o ne numesti ją ant perpildytos šiukšlių dėžės viršaus, – gali ir tu. ŽIŪROVO IŠTRAUKIMAS IŠ ĮSIVAIZDUOJAMO KOMFORTO ZONOS Internetas perpildytas tiesmukų šiukšlių fotografijų, bylojančių apie ekoproblemą, trenkia lyg skuduru per veidą, o tai juk nelabai kam patinka, tiesa? Taip jau yra, bet žmonės dažniausiai linkę nepamatyti, nes tai gali pareikalauti iš jų pastangų, išėjimo iš įsivaizduojamo komforto zonos. Mano tikslas – atkreipti žiūrovo dėmesį į šiukšlių fotografiją jos grožiu, įdomumu, šiuolaikiška meno kompozicija. Susižavėjęs žmogus prieina arčiau pasigrožėti, ir štai akistatos momentas: palaukite, juk tai šiukšlė!.. 14 //

Iš fotografijų matyti, kad, nepaisant (deja, vis dar) mažumos sąmoningų žmonių pastangų, XXI a. gamtai atitenka tas nelengvas vaidmuo atlaikyti besaikio vartotojiškumo laviną.

© 37O

KĄ MATAI ŠIUKŠLIŲ FOTOGRAFIJOJE? Pamenate filmus apie Amerikos indėnus? Blyškiaveidžių (taip jie vadindavo įsibrovėlius iš kito kontinento) pėdsakų indėnai aptikdavo pagal nulūžusią medžio šakelę arba staiga tolumoje pakilusio paukščio sparnų plazdėjimą. Praėjo keli šimtmečiai ir civilizacijos žmogus, tapęs šeimininku Amerikos kontinente ir kitur, jau neslepia savo pėdsakų, o tas pėdsakas – šiukšlė.

„Darom!“. Smiltynė, 2020 m. liepa.

Kai aptinku vis naujų žvejybos tinklų liekanų ant smėlio, nenorom prisimenu vieną skaitytą istoriją apie žvejų gyvenimą XVIII a. Istorija byloja, kad kai žvejo ranka atsitiktinai įstrigo tinkle traukiant laimikį iš vandens, kapitonas liepė nukirsti tą ranką, jokiu būdu nepažeidžiant tinklo, kapitono turto! Beje, vyras, kuriam nukirto ranką, buvo kapitono brolis... Dabar Smiltynės paplūdimiuose mėtosi įvairių spalvų, didelių ir mažų žvejybos tinklų liekanų. Viskas taip pigu ir vienkartinio naudojimo, kad gali būti be perstojo metama už borto. Mes nuėjome kelią nuo vienos beprotybės iki kitos... ŠIUKŠLĖ MENE Didžioji dalis fotografijų daryta pasilenkus iki šiukšlės, lyg žiūrint mažo gyvūnėlio ar vabalo akimis į šiukšlęmonstrą, ieškant vykusios kompozicijos, šešėlių žaismo, negatyvios erdvės,

įdomaus, netikėto fotografijos fono ar tekstūros, scenos veiksmo. Kai kuriose fotografijose šiukšlę fiksavau kaip abstrakciją. Tai yra neobjektyvi, eksperimentinė fotografija, kur svarbiau, kaip įdomiai tai atrodo, negu koks tai konkrečiai daiktas.

Ką pasakytų menininkas apie žvejybos tinklus? Žiūrėdamas į bangą imituojantį polipropileno austinį maišą, konkuruojantį su bangomis, japonų meno gerbėjas pamatytų jame šiuolaikinę Katsushikos Hokusai „Didžiosios bangos“ interpretaciją: austinio maišo banga yra ne tik užterštų paplūdimių faktas, bet ir neišvengiamos ekologinės katastrofos ir šių dienų nenormalios realybės žlugimo simbolis. Kai kurios šiukšlių fotografijos perkelia į Renesanso laikus. Jose norima užfiksuoti maloniai akį traukiantį gamtos peizažą, kuriame lyg musė ant galvos išdygsta šiukšlės elementas. Turbūt prisimenate „Hoferių šeimos moters portretą“, kuriame gražios moters portretas yra „papuoštas“ muse? Musė, toks lyg nehigieniškas, ne itin patrauklus gražiam paveikslui elementas, nuo seno turėjo simbolinę reikšmę meno istorijoje. Renesanso Europoje

sukurtuose portretuose musė simbolizuoja žmogaus gyvenimo laikinumą. Pagal didžiąją dalykų schemą mūsų gyvenimas nėra ilgesnis nei musės. Persikeldami į dabartį, galime daryti savotišką sąsają, interpretaciją, kurioje plastiko šiukšlės gabalas – tai musė, o gamtos peizažas – gražioji moteris. Ir šioje kompozicijoje, deja, įžvelgiame save toje musėje, plastiko šiukšlėje... IŠ MENOTYRININKĖS ANOTACIJOS Skaitytojui, trokštančiam patirti žodžio virtuoziškumo galią, yra skirtos filosofijos mokslų daktarės Salomėjos Jastrumskytės, 2018 m. įsteigusios vieną pirmųjų Lietuvoje medžių gynimo grupių, mintys apie mano fotografijų parodą LR Seime. Ši anotacija – lyg atskiras meno kūrinys, kuris net įkvėpė mane nutapyti siurrealistinį paveikslą apie Antropoceną (Antropoceno epocha yra neoficialus geologinio laiko vienetas, naudojamas apibūdinti naujausią Žemės istorijos laikotarpį, kai žmogaus veikla pradėjo daryti reikšmingą įtaką planetos klimatui ir ekosistemoms, – aut. past.). Ištrauka iš dr. S.Jastrumskytės anotacijos „Reductio ad absurdum ekosistemos“ A.Palavenis fotografijų parodai LR Seime „Pakelti ar palikti: niekieno šiukšlės gamtoje“, vykusioje LR Seime birželio 7–21 d., 2022 m.“: (...) „Milžiniškas šiukšlyno kūnas – sintetinė Leviatano išnara – nėra patiriama tiesiogiai visu savo pragaištingu mastu. Pavieniai absurdiški inkliuzai, kuriuos ekosistemų mechanizmai


ŠIUKŠLES PAVERSTI MENU

2 m. balandis.

atkakliai stengiasi neutralizuoti, kelia nuostabą ar net baugulį. (...) Gamta ne vien bando sugyventi su žmogaus atsainumo inkliuzais. Ji stengiasi juos paslėpti materijos ir gyvybės sterblėse, nepaisydama cheminės klastos. (...) Absurdiškasis Antropoceno performansas – taip poetiškai atrodo plastiko spalvomis ir formomis besilaižančios vandenynų ir jūrų pakrantės, kuriose menui ir gamtai tarpininkauja šių fotografijų autorė.“ TIESIOG PAKELK TĄ VIENĄ ŠIUKŠLĘ Yra žmonių, kurie nesusitvarko net savo kuprinėje ar rankinuke, ką jau kalbėti apie tvarkos palaikymą savo būste, darbo vietoje ar gamtoje! Vis dėlto gyvenimo magija yra tai, kad kiekvienas kitas gyvenimo momentas yra naujas ir tu gali jį keisti vedamas savo vidinio nusiteikimo. Žmogus nuo senovės troško prisiliesti prie amžinybės, būti jos dalimi. Šiais laikais tai atrodo taip paprasta padaryti – tereikia tik pakelti tą vieną šiukšlę, juk gamta amžina. Alisos nenuilstantis entuziazmas renkant šiukšles gamtoje veda prie, sakytum, elementarios, bet labai svarbios žinutės – šiukšlės pajūryje nebus tik tada, kai tu ją pakelsi. Kitąsyk praeidami, palikdami po kojomis šiukšlę, užbaikime galvoje besisukančią frazę: „Tai ne mano šiukšlės.“ Juk visa frazės versija: „Tai ne mano šiukšlės, bet tai yra mano planeta.“

„Rūšiavimo išdaiga“, Svinoùiscis (Lenkija), 2022 m. gegužė.

„Pikniko vieta“, Svinoùiscis (Lenkija), 2020 m. birželis.

APIE PARODĄ

Birželį LR Seime vyko Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nario Kasparo Adomaičio kuruojama paroda „Pakelti ar palikti: niekieno šiukšlės gamtoje“. Parodą sudarė dvi dalys. Pirmoji – tai, kas matoma plika akimi, – Lietuvos ir Lenkijos paplūdimių šiukšlių fotografijijos, darytos chemijos mokslų daktarės, vaistininkės A.Palavenis. Autorė fiksuoja tai, nuo ko nusisuka kiti, žmogaus atsainumą ir šiuolaikinio gyvenimo vienkartinumą. Vienkartinumą – nes viskas taip pigu ar nemokama, kad galima išmesti, pamesti ar numesti panaudojus vos kartą. Kiekviena fotografija nuoširdžiai kviečia atsimerkti, pažvelgti ir suvokti, kokių pražūtingų pėdsakų po savęs paliekame ir kaip nejučia patys į juos įklimpstame. Antroji – tai, kas matoma tik pro mikroskopą, – jaunosios mokslininkės, Klimato pakto ambasadorės Rasos Tumaševičiūtės mikroplastiko nuotraukos, aplinkoje yrančių šiukšlių mikroplastiko dalelės. Tai nuorūkos, polistireno, naftos produktai, kurių jau aptinkama gyvūnų organizmuose, mūsų maiste, vandenyje, nuotekose, netgi žmogaus kraujyje ir įvairiuose organuose ir kurie daro žalą aplinkai, gyvūnijai ir žmogui. Parodos atidaryme dalyvavo Aplinkos apsaugos komiteto nariai, aplinkos ministras, Lietuvos kariuomenės atstovai, rašytojas Ernestas Kuckailis, ekoaktyvistas, iniciatyvos „Kūrybos kampas 360“ įkūrėjas ir pokyčių lyderis Giedrius Bučas, Seimo ir visuomenės atstovai.

„Abstrakcija“.

Alisa Palavenis.

APIE AUTORĘ

Alisa Palavenis yra vaistininkė, chemijos mokslų daktarė, tyrėja ir meno kūrėja. Ji taip pat yra aistringa maisto be cukraus nuomonės formuotoja ir ekoaktyvistė, daug laiko praleidžianti gamtoje valydama paplūdimius ir upių, ežerų pakrantes nuo plastiko ir kitokių šiukšlių. 2021 m. Alisa išleido knygą „Rubbish Pradise“ („Šiukšlių rojus“), kurioje galite rasti daugiau kaip 100 šiukšlių gamtoje nuotraukų, anekdotinių istorijų iš ekoaktyvistų gyvenimo ir nemažai įdomių statistinių faktų apie šiukšles gamtoje. Soc. media: www.alisamgzn.com, instagram: @alisa_mgzn.


>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Š

tai. Aš jau ant tilto. Aišku, per anksti. Ir ką dabar daryt? Suoliukai – kaip kino salėje, kur rodo gerą filmą, – užimti visi. (Čia bilietų iš anksto internetu nenusipirksi. Gaila.) Į smėlį išeiginiais batais nerti nesinori. Nusiauti ir basom tavęs sulaukti – romantikos, manau, mažoka. Tolyn žygiuoti tiltu kažkaip irgi netraukia – o jeigu prasilenksim? Atgal į Basanavičių vienam išvis nėra ko nosies kišti. Belieka vietoj stovint stumdyt smėlį padais, pirštu vis pabarbenant tai į tilto rėmą, tai į telefoną (refresh), akylai dairytis – gal tave aš pirmas pamatysiu.

21:35

ANT PALANGOS TILTO

Rašei, kad tavo dideles akis (gal blakstienas?) iš karto pastebėsiu. Kad dėvėsi raudoną suknelę ir kokius nors specialiai prie jos nederančius batus. (Jei žinočiau, kas tiksliai dera prie raudonų suknelių, man būtų gerokai paprasčiau.) Susitarėme susitikti saulėlydžiui – jei nepatiksime vienas kitam, tai bent gražiu vakaro dangumi pasimėgausime. Tu taip ir pasakei. Tada skaniai, taip net, sakyčiau, gal kiek įžūlokai, nusikvatojai. Tavęs nėra, ir man jau darosi baisu – galvoj vis aidi tavo juokas. Gal tu ne juokavai, o iš manęs juokeisi?

Rašė Giedrė Skaitė

Skubėjau kaip tik galėdamas. Kad tik nepavėluočiau. Kad tik nepagalvotum, kad neatėjau. Lėkiau, suprakaitavau, ištroškau. Suvilgiau fontane rankas. Paskui šiek tiek ir kaktą... Jūratė ir Kastytis – kaip jiems gerai! Porelė amžinai kartu – nei vienam kito reikia kur ieškoti, nei susitarus laukti, nei vienam pas kitą verčiantis per galvą lėkti ir skubėti.

Turėjom susitikti vakar – švietė saulė, danguj nė vieno debesėlio. (Man rodos, net įdegiau kažkokį dryžį ties kaklu.) Jūra rami, šilta. Saulėlydis ilgas, ryškus, spalvotas. Tobula. Būtų buvę. Bet iš pat ryto mūsų pasimatymą perkėlei į šiandien. Sakei, taip bus tau patogiau. O šįvakar apsiniaukę. Vėsu. Žmonių visai nedaug. Jų, aišku, lygiai tiek, kiek vietų ant suoliukų. Ir vis neatrašai. Ateisi? Staiga pakilo vėjas (kokios bangos gražios!) ir, nors rašiau, kad būsiu apsirengęs mėlynus džinsinius šortus, dabar mieliau dėvėčiau ilgas kelnes. Gyvenu netoli (viskas čia netoli), gal suspėčiau nubėgti persirengti? Bet kaip mane tuomet pažinsi? Aišku, su tokiais šortais čia irgi nesu vienas. Dėl to perspėjau, kad dėvėsiu ir savo mėgstamiausios krepšinio komandos džemperį. Bet gal tu už Vilniaus „Rytą“?.. Kas, jeigu ir tu, permetus savo didelėmis akimis ir / arba visu kūnu pajutus orų prognozę, nuskubėjai namo pakeisti anksčiau aklai ir, spėju, ne visai rimtai sutarto outfito? Gal tu jau čia, tik tavo suknelė kitokia? Šiltesnė? Gal ta mėlyna? Gal tu apskritai su kelnėmis??? Atrodo, visi ir visos čia dėvi kelnes. Gerai – iš karto tave pastebėsiu. Išsiskirsi. Blogai – jei vis dėlto manęs neįspėjusi apsirengei kitaip. Nors ir neieškau nieko išskirtinio, būtų puiku, jei nebūtum tokia kaip visos. Bent šiandien.

16 //

Dairausi ir mąstau, kad gal tu tyčia? Tyčia kitaip apsirengei, kad pirma mane pamatytum ir tada apsispręstum, ar iš tiesų esi ant tilto prieš saulėlydį, ar tavęs nėra. Pamatysi, nepatiksiu, ir keliauji sau neatsigręžusi. Lyg tavęs ant tilto visai nebuvo. Lyg tą mūsų pasimatymą nekaltai pamiršai. Tikrai tikrai, visai iš galvos iškrito. Bet vėliau kitu metu vis negalėsi ir negalėsi. Kol galų gale ir tu, ir tiltas, ir pats miestas pasimirš. (Koks tiltas? Šventojoj? Tas beždžionių?..)

123rf nuotr.

© 37O

Šalta. Norėčiau, kad būtum čia. Ir kad (pa)tiktų tau tie mano šortai. Bent šiandien. Rytoj juk persirengsiu. Svarstau:  koks bus dangus, kai leisis saulė. Kiekvieną kartą juk būna jis kitoks. Kaip tave saulėlydis nušvies. (Raudonai, geltonai, šiek tiek melsvai, o gal rausvai ar violetine spalva...) O gal jo net nesimatys ir mes abu stovėsim apsiniaukę?

 kaip jūra oš (įkyriai, garsiai, nepastebimai...), ką mes kalbėsim. O gal tik jūra oš, o mes tylėsim?  kaip pasisveikinsim (apsikabinsim, spausime rankas, šypsosimės, gal nusijuoksim?) ir kada atsisveikinsim (dar šiandien, o gal jau rytoj? Gal niekad?) Matau, basa ateina mergina. Graži. Šypsosi. Man patinka. Ir aš imu šypsotis. Kažkur pilve lyg jauduliukas sukutena. Stengiuosi nė kiek neišsiduoti. Laukiu. Bet kai visai šalia sustoja ji, didžiulių abejonių kyla: 1) ji basa; 2) man keista (šiaip net nežinau kodėl), kad brunetė; ir 3) suknelė visiškai juoda. Labas gaiviai sako (mano mintys jai nė motais), gal žinai, kelintą saulė turi leistis? Tuoj sakau ir jau siekiu telefono, kad tą tuoj minutėmis tiksliau paversčiau, bet ji tik nusišypso ir pabėga. Tuoj! dar išgirstu sausai, kažkur toli, lyg kokį aidą ji belėkdama atgal suoliukų link kažkam sušunka. Tuoj. 21:27. Iki namų man – bėgant dešimt. Niekaip nespėsiu. Laukiu ir dairausi į visas puses. Žmonių daugiau. Stovinčių gretos šitoj saulėlydžio „kino salėj“ sparčiai plečiasi. Visi nori pamatyti ir patirti saulėlydį – unikalų monotoniškumą. Aš noriu pamatyti tave. Kažkur kažkas vis juokias (iš manęs?). Tas juokas, regis, debesis išskirstė į visas puses, sumaišė visą dangų, ir štai – išlindo ponia saulė. Didžiulė ir graži graži. Žvilgsnius prikaustė, įjungė fotoaparatus – juokai akimirksniu nutilo. Pamažėle ėmė rausti, apvalėti, tik raudonos suknelės niekur nematyti. Kad jau anksčiausiai atėjau, reikėjo suktis apžvalgos ratu – taip visą miestą būčiau lyg ant delno matęs. Raudona suknelė, kad ir sausakimšoje minioje, išsyk pasirodytų. Bet gal norėsi pasisukt ratu kartu? Gal paskui eisim valgyt belgiškų bulvyčių? Vaflių? Vatos cukrinės įvairių spalvų? Gal stabtelsim mielai kur nors prie kiauksinčių žaislinių šuniukų ir kokius gintaro karolius atminimui išsirinksi? Dangus jau tepa viską raudonai ir geltonai. Nudažo viską: jūrą, smėlį, veidus ir medžius... Kur tu? Kur tavo veidas, akys? Kur suknelė?..

Aš čia nedrąsų išgirstu. Atsisuku. Didžiulės akys, raudoni plaukai (sakiau!), raudona pusilgė suknelė ir šlepkės rankoj. Geltonos lyg. O gal žaliai ir geltonai dryžuotos – nespėjau staigiai tiksliai pamatyt ir ne žemyn dabar žiūrėti noriu. Bet lyg iš pirmo mesto žvilgsnio suprantu, kad, nors jos turėtų ir nederėt, iškart žinau – tau viskas tinka. Aš čia tu pakartoji jau garsiau, nes aš dar vis raudonas (ne tik nuo vėjo ir dangaus, bet ir iš džiaugsmo, ir šiek tiek iš gėdos) ir tyliu. Žiūriu į tas akis ir nebešalta su tais šortais. Kaip gera man staiga suprast, kad nors daugybę aš saulėlydžių jau matęs, bet šitas iš visų yra ir bus gražiausias. Žiūriu, šypsausi ir niekaip išsirinkti negaliu, kur eisim pasivaikščiot nusileidus saulei: į Pasakų parką ar iškart į Meilės alėją...



>> UŽ KADRO

Nuotraukos ir tekstas Jorės Janavičiūtės, kino režisierės, žurnalistės

Tarptautinis Palm Springso trumpųjų filmų festivalis (Palm Springs International Shortfest) laikomas kone didžiausiu trumpametražių filmų festivaliu Šiaurės Amerikoje. Šiemet jis vyko 2022 m. birželio 21–27 d. gyvai ir virtualiai. Tai vadinamasis pirmos kategorijos trumpametražių filmų festivalis, suteikiantis filmams kvalifikaciją varžytis dėl „Oskaro“ ir dalyvauti tokiuose apdovanojimuose kaip BAFTA, „Goya“ ir t.t.

F KO TU TIK NORI: ĮSPŪDŽIAI IŠ estivalio pagrindinėje programoje šiemet varžėsi apie 300 filmų ir jie buvo suskirstyti į 51 programą. Kai kurios programos kiekvienais metais išlieka tokios pačios, kartais pridedama naujų.

TARPTAUTINIO TRUMPŲJŲ FIL Maždaug po dvylikos valandų trukmės skrydžio be sustojimo pro lėktuvo langus pirmą kartą pamatau Ameriką – neaprėpiamą tuštumą, kalnus ir kanjonus. Ji nebėra ta amerikietiška svajonė, su kuria mes užaugome dešimtajame dešimtmetyje – dabar man tai tiesiog šalis toli toli, tūkstančius kartų matyta filmuose. Filmų žemė. Praskrendame Solt Leik Sitį, Las Vegasą, galiausiai matyti neaprėpiamas Los Andželas – su savo palmėmis, kalvomis, viešosiomis daiktų saugyklomis ir automobilių stovėjimo aikštelėmis. (Tikrai nenuostabu, kad į Palm Springsą JAV vykau pristatyti pačios sukurto trumpametražio filmo „Automobilių stovėjimo aikštelė“).

atsiveriantis Ramusis vandenynas, Malibu palmės apačioje... Galiausiai nusipelnytas alus po žygio prie vandenyno nusileidus saulei (išmokau pamoką, kad kartais gražesnis vaizdas būna nusileidus saulei, o ne pats saulėlydis). Galiausiai klasikinė LA patirtis po žygio – greitojo maisto restoranas „In-N-Out Burger“. Kartais vis apima tas jausmas: „Ei, aš Amerikoje!“

Kelias dienas praleidus Los Andžele apsvaigina beprotiškai skanaus maisto galimybės – baodziai, Budos dubenėliai, tajų maistas, suvožtiniai, takai, limonadai... Man neapsisprendžiant, ką noriu veikti ar valgyti, draugai amerikiečiai nuolat kartoja: „Whatever you want“ (liet. Ko tu tik nori). Pradžioje galvojau, kad tai ironija.

PALM SPRINGSAS Per dykumas ir kalnus važiuojame greitkeliu su keistomis advokatų kontorų reklamomis pakelėse, visai kaip iš „Geriau skambink Solui“.

18 //

Jaučiuosi kaip vaikas, kai pirmąkart pamatau Holivudo ženklą.

© 37O

Prieš vykdama į už poros valandų kelio esantį Palm Springsą laiką leidžiu Los Andžele – pasiplaukiojimas vandens dviračiais-gulbėmis Echo parke, netikėtas boulderingo žygis, Malholando kelias (kad juo važiuoju, nežinojau iki paskutinės minutės, kol išsukome iš jo prie medinės baikerių kavinės ir pamačiau užrašą). Išnirimas iš už kalnų ir pirmą kartą

Festivalis prasideda atidarymo ceremonija. Po jos rodoma filmų programa. Joje man asmeniškai ryškiausias – suomių trumpametražis filmas „The Blanket“ (rež. Teppo Airaksinenas) apie dešimtmetę Marją, kuri gyvena Suomijos vienkiemyje su mama ir mažu kūdikėliu. Ji padeda mamai rūpintis namais – dirba namų apyvokos darbus, neįprastus tokio amžiaus mergaitei, pavyzdžiui, kapoja malkas. Galiausiai ji turi su slidėmis per užšalusį ežerą nukeliauti į miestelį nupirkti kūdikėliui pieno. Mama jai įduoda baltą paklodę... Jai grįžtant virš jos praskrenda kariniai lėktuvai ir subombarduoja miestelį...

Kitos dienos – sėdėjimas prie baseino po skėčiu, bandant išvengti dykumos karščio, didesnio nei 40 °C, festivalio vakarėliai ir trumpų filmų programų žiūrėjimas. Viena įdomiausių programų man buvo „Slice of Life“. Šioje programoje – subtilūs filmai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, nedaug naratyvo, bet jie užgriebia trapius, o kartais ir beprotiškai svarbius gyvenimo įvykius, paprastai vos pastebimus kasdienybėje. Kai kurie tiesiog paperka gyvumu ir šviežumu. Paminėsiu keletą labiausiai įsiminusių. Šveicarų „Fish Fingers“ (rež. Larsas Mulle) iš atskirų scenų sudėliotas komiškas filmas apie baseiną sezono pabaigoje ir žmones, kurie nesugeba paleisti vasaros. Katherine Propper režisuotame „Birds“ – skirtingi ir autentiški kelių paauglių gyvenimo ir pirmosios meilės gabaliukai, pakibę kažkur laike ir Teksaso vasaros karštyje. „I Should Feed My Cat“ (rež. Abramas Cerda, Belgija) pasakoja apie homoseksualų lotynoamerikietį Briuselyje, kuris išgyvena sužinojęs apie savo buvusiojo mirtį, ieško ryšio ir artumo, bet

MAN NEAPSISPRENDŽIANT, KĄ NORIU VEIKTI AR VALGYTI, DRAUGAI AMERIKIEČIAI NUOLAT KARTOJA: „WHATEVER YOU WANT“ (LIET. KO TU TIK NORI). PRADŽIOJE GALVOJAU, KAD TAI IRONIJA.

kartu ir vengia, subtiliai atsiprašydamas, kad jam reikia pamaitinti katę. Vienas labiausiai įsiminusių programos filmų – „A Study in Conservation“ (rež. Anna Ramey Borden, JAV) apie jauną du vaikus turinčią šeimą, kuri vos geba susitvarkyti su kasdiene buitimi, gaunančia dar vieną teigiamą nėštumo testą. Kita sužavėjusi programa – „Growing Pains“, iš kurios bene labiausiai patikęs filmas – Kelly Pike „Picture Day“, vėliau festivalyje pelnęs „Young Cineastes“ apdovanojimą. Jis subtiliai pasakoja apie paauglę merginą, kuri priešinasi tėvų ir visuomenės jai primetamoms išvaizdos normoms. Kitas šios programos įsiminęs filmas – kanadiečių „Brasier“ (rež. Emilie Mannering) apie vienuolikmetę paauglę Pierre-Amelią, kurios nekaltas vaikiškas pasaulis dūžta, kai ji paskiriama į futbolo komandą su vyresnėmis paauglėmis, kurių seksualinio pobūdžio kalbos pažadina mergaitės užslėptą aistrą broliui. Dvi matytos programos „Outsiders & Underdogs” ir „Odd Couples“ – apie keistus veikėjus ir dar keistesnes jų visatas. „Binge Loving“ iš pirmosios programos, rodytas ir Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje, pasakoja apie privatų detektyvą, priklausomą nuo maisto, ir jo ryšį su kliente, sekančia neištikimą vyrą. Antroje programoje labiausiai sudomino „Wild Card“ (rež. Tipper Newton, JAV) – stilingas, ant juostos filmuotas filmas, kur maišomas „film noir“ komedijos ir romantinės komedijos žanrai, apie du keistuolius, kurie susitinka per vaizdo pasimatymų paslaugas teikiančią įmo-


„Meantime“.

Itin daug dėmesio susilaukė kasmetė programa „Gayla!“, skirta švęsti queerness. Dar įsiminė „Further and Further Away“ (rež. Polenas Ly, Kambodža), pelnęs geriausio vaidybinio filmo, trunkančio daugiau kaip 15 minučių, apdovanojimą ir kvalifikaciją „Oskarams“. Jauna vietinė Bunong moteris ir jos vyresnis brolis praleidžia paskutinę dieną savo kaimelyje Šiaurės Rytų Kambodžoje artėjant persikėlimui į sostinę ieškoti geresnio gyvenimo. Kol jos brolis džiaugiasi dėl persikėlimo, ji jaučia tylų norą grįžti į jų kaimą, kuris prieš keletą metų išnyko dėl šalia esančios hidroelektrinės užtvankos plėtros.

„Further and Further Away“.

„The Voice Actress“.

Tarp atradimų dar norisi paminėti estų filmą „Dear Passengers“ (rež. Madli Lääne). Tai eksperimentinio žanro filmas, galiausiai tampantis bene šokio filmu apie autobuso keleivius, atstumo ir artumo paieškas. Apie artumą, kurį kartais įsivaizduojame, bet nedrįstame sau to leisti.

„Fish Fingers“.

Kadrai iš filmų

„The Sentence Of Michael Thompson“.

PALM SPRINGSO

MŲ FESTIVALIO nę. Filmas pelnė „Best Midnight Short“ specialųjį paminėjimą. Režisierė pati vaidina filme. TARPTAUTINIS IR JAV KINAS Taigi matome, kokia didelė ir įvairi šio festivalio programa. Ko tu tik nori. Joje – ir jau po kitus festivalius keliavę ir apdovanojimų pelnę filmai, ir visiškai nauji perliukai, kuriuos iš atsiųstų beveik 6 000 filmų atrinko festivalio programos sudarytojai. Kaip minėjau, festivalyje rodyta apie 300 trumpametražių filmų, tad pamatyti visus tikrai sunku. Kiek teko kalbėtis su kino kūrėjais iš JAV, Palm Springso „Shortfest“ šalyje žinomas kaip prestižinis, daug dėmesio skiriantis tarptautiniams trumpiesiems filmams. Žvelgiant į festivalio programą, matyti gana ryškių skirtumų tarp tarptautinių ir amerikiečių trumpametražių filmų. Europos ir Azijos filmuose vyrauja formų paieškos, atvira pabaiga, o amerikiečių filmus paprastai į priekį labiau varo siužetas, labiau tradiciniai naratyvai ir formos; dažnai šie naratyvai originalūs ir su daug siužeto vingių, tačiau jų pabaiga uždara, žinutė aiškesnė. Kinematografija dažniau taip pat tradicinė. Filmai politiškesni, juose aptariamos socialinės temos. Į Lietuvos kino festivalius atkeliauja palyginti mažai amerikiečių trumpojo kino, tad šios šalies kine aptariamos temos ar naratyvai mūsų šalies praktiškai nepasiekia, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinių indėnų gyvenimas. Todėl šis festivalis buvo puiki proga susipažinti su amerikiečių kinu. Vienas originaliausių siužetu filmų buvo „Written By“ (rež. Callie Bloem, Christopheris Ewingas, JAV) – apie merginą, kuri sužino, kad yra fikcinė herojė. Merginą ištinka krizė, kad ji yra vidutiniška. Ji bando susisiekti su ją sukūrusiu autoriumi ir sužino tiesą apie save. Paminėsiu „Starfuckers“ (rež. Antonio Marziale, JAV) – tai vietinis filmas-žvaigždė, rodytas San-

Vertas paminėti šveicarų režisierės Jelos Hasler „On Solid Ground“, jau rodytas „Kino pavasaryje“, apie jaunos moters Eli dieną, jos kelionę per miestą ir susidūrimą su skirtingomis agresijos išraiškomis. Japonų kilmės JAV režisierės Annos J.Takayamos filmas „The Voice Actress“ poetiškai ir subtiliai pasakoja apie balso aktorę Kingyo, dirbančią Tokijuje, kuri sugeba matyti gyvų ir negyvų dalykų sielą. Ji turi atrasti save iš naujo šiai profesijai keičiantis. Pagrindinę aktorę įkūnijo režisierės mama, kuri iš tikrųjų dirba šį darbą.

Festivalio organizatoriai teigė, kad šiais metais specialiai neboikotavo rusiškų filmų, tiesiog taip atsitiko, kad nė vienas nepakliuvo į programą. Tačiau joje buvo trys ukrainiečių filmai. Iš jų pavyko pamatyti „The Diaper Cake“ (rež. Anastasia Babenko), kuris man – vienas labiausiai patikusių festivalio filmų. Jauna pora Lena ir Vitia ką tik susilaukė kūdikėlio. Nors ir jie patys kaip vaikai. Vitia ateina aplankyti Lenos ligoninėje po siautulingos vakarėlių nakties. Jie turi pažadinti vaikelį, kad Lena galėtų jį pamaitinti. Pamažu abu supranta, kad šis žmogus su jais liks visą gyvenimą. Per tokį trumpą filmą režisierė sugeba be galo subtiliai parodyti personažų užaugimo istoriją. KINO INDUSTRIJA IR BAIGIAMASIS ŽODIS Festivalio metu vyko ir renginiai – paskaitos, apskritojo stalo susitikimai, diskusijos. Kiekvieną dieną – vakarėliai, skirti kino kūrėjams susipažinti, užmegzti ryšius, draugystes. Rengėjai stengėsi surasti ir pasiūlyti skirtingų vietų Palm Springso mieste. Šis festivalis – tikrai puiki vieta pažintims ir draugystėms su kūrėjais iš viso pasaulio megzti. Ko tu tik nori. Kitą dieną, jausdami šios svajonės kvaitulį, keltuvu kylame į San Jacinto kalnus, ten pagaliau vos daugiau kaip 20 °C šilumos. Beveik kaip namie. Paskui beveik iki vakaro sėdime prie „Hilton“ baseino su kokteiliais ananasuose. Prisijungia dar viena režisierė. Ji pasakoja, kad kuria filmą apie undinėles, ir sako, kad dėl to lanko buvimo jomis kursus ir kad būtų smagu pabūti undinėlėmis kartu, jei kada atvyksiu į Kanadą. Ko tu tik nori...

danso ir Berlyno kino, kituose prestižiniuose festivaliuose. Jis pasakoja apie jaunus vaikinus, kurie tenkina žymaus režisieriaus fantazijas už pažadą, kad jis padarys juos garsius. Jie atranda kūrybišką ir itin sinefilišką būdą maištauti. „Act of God“ (rež. Spenceris Cookas, Parkeris Smithas, JAV), laimėjęs geriausio JAV trumpametražio filmo prizą, pasakoja apie neįgalų vaikiną Stiuartą, kuriam kartais trukdo itin aukšta savigarba – toks paprastas dalykas, kaip pakelti 100 dolerių nuo žemės, gali prilygti žygdarbiui. Dokumentinis filmas „Meantime“ (rež. Michaelas T.Workmanas, JAV), laimėjęs „Vimeo Staff Picks“ apdovanojimą, jautriai pasakoja istoriją apie režisieriaus tėtį, kuris po panikos priepuolio darbe sukelto insulto iš dalies praranda atmintį. Režisierius kartu su tėčiu bando susigrąžinti atsiminimus per vaizdo įrašus iš jo praeities. Šio festivalio programoje buvo galima išvysti nemažai žanrinių filmų – nuo labai meinstryminių iki labai arthauzinių, kur tarpusavyje maišomi skirtingi žanrai, daug siaubo filmų, maišytų su trileriais, fantastika ir visiškai žanriškai neįvardijamu arthauzu. Iš matytų norisi paminėti „Deep Blue“ (rež. Franie-Éléonore Bernier, Kanada). Viešbutyje suskamba telefonas. Moteris atsiliepia. Jai skambina jūra. Ji baseine randa žuvį. Moteris su ausinėmis stebi, kas vyksta. Danų režisieriaus Caspero Kjeldseno „In The Soil“ pasakoja apie Danijos kaime gyvenančią Karoline ir jos tėtį, kuris vieną dieną jų kieme pradeda kasti duobę. Jį traukia vis gilyn ir gilyn. Ko tu tik nori. Kad ir kaip būtų keista. Festivalyje itin populiarios buvo žanriniams filmams skirtos programos „Thrills and Chills“.

V

irš kalnų ir dykumos besileidžiant saulei grįžtu į Los Andželą. Vėl tie patys reklamos stendai kaip iš „Geriau skambink Solui“, tos pačios beribės automobilių stovėjimo aikštelės.

Kitą dieną, prieš išskrisdama, sėdžiu draugo, pas kurį apsistojau, kieme. Karšta. Geriame alų. Laidais prabėga voverytė, pravažiuoja ledų mašina. Jausmas „Aš Amerikoje!“ tampa „Man atrodo, aš čia ir gyvenu“. Vakarienei prieš skrydį pasirenkame tajų restoraną. Šį vakarą prie vakarienės geriu kokoso vandenį iš kokoso vaisiaus. Sako, kad dabar jau tikrai patyriau Los Andželą. Pakeliui į oro uostą automobilyje per radiją skamba „Automatic“ daina „Living on The Edge“ ir jau kėsinasi priminti man apie Vilnių.

O

ro uoste siunčiu draugams iš festivalio savo nuotraukas su tuo kokoso riešutu. Gimsta filmo idėja – kodėl nesukūrus filmo apie du personažus, kurie keliauja ir ieško kuo įdomesnių kokteilių iš vaisių? Bet tikroji pamoka, kurią jie turi išmokti, – gražiai elgtis su savimi. Nori nenori, galiausiai kelionės pabaigoje susimąstai: ko gi aš iš tiesų noriu?


>> EITI AR NEITI

RENGINIAI

Rašė Gintarė Žaltauskaitė

`

NETIKĖTI STATINIAI KAUNE

TEATRAS „SKARDINËJE“ Jau liepą Steigiamojo Seimo aikštėje, greta Birštono ir Šv. Gertrūdos gatvių sankryžos Kaune, pradės kilti 12 m metalinė konstrukcija „Silo“, kurioje įrengtos specialios vietos žiūrovams. Šį bokštą prancūzų šiuolaikinio cirko žvaigždė Boris Gibé sukūrė drauge su inžinierių komanda visame pasaulyje išgarsėjusiam spektakliui „L’absolu“. Unikaliame teatre nedidelėms lankytojų grupėms bus rodoma net penkiolika pasirodymų, jų fizines ir emocines patirtis pakylėjant į aukštesnį lygmenį. Judėdamas siloso formos bokšte, akrobatas panyra į transcendenciją, o žiūrovams kuriama unikali galimybė stebėti veikėjo likimą iš viršaus. Tyrinėdamas pasaulio suvokimą ir į absurdiškus rėmus įsprausto žmogaus būseną prancūzų šiuolaikinio cirko žvaigždė pažadina pojūčius ir siūlo naują žiūros kampą. Intensyviame ir svaiginančio pavojaus kupiname pasirodyme „L’absolu“ žmogaus išgyvenimai, troš-

Boris Gibé, „Geismo anatomija".

kimai ir būties klausimai susilieja su netikėtais akrobatikos, nostalgiškos muzikos ir optinių iliuzijų elementais. Į Lietuvą sugrįžtantis B.Gibé atveža ir dar du kūrinius. Santakos parke, upėje, vyks dešimties minučių pasirodymai „Vėtrungė“. Subtiliai ir netikėtai vandenyje iškilsianti konstrukcija įkurdins akrobatinius triukus. Pasirodymas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme gali būti vadinamas nežemišku šou, įkvepiančiu žiūrovus vandens ir vėjo genamoms vizijoms. Akrobatinis pasirodymas stebina savo unikaliu ir fiziškai sudėtingu atlikimu: čia gamtos šurmulį

užpildo valtyje plaukiojančio saksofono melodijos, orą – sudėtinga akrobatinė kompozicija, o scenografiją papildo nesibaigiantis horizontas ir vandens paviršių virpinančios bangos. Pagrindinis pasirodymo akcentas – vandenyje įtaisyta trikojė instaliacija, kurioje akrobatė M.Monnicchi, tarsi laikoma nematomos jėgos, ieško pusiausvyros, žaidžia su nesvarumu ir pakimba tarp dangaus ir žemės. Dar vienas virtuozo darbas, pristatomas šių metų festivalyje „ConTempo“, – pasaulinė premjera „Geismo anatomija“, žadanti aštriausių pojūčių pirmie-

„ConTempo“ archyvo nuotr.

Į Kauną atkeliauja pasaulinio garso žvaigždės ir kils neregėti statiniai. Miesto aikštėse įsikurs teatrai ir patirčių laboratorijos, unikalios akrobatų pasirodymams sutvertos konstrukcijos, o peizažai virs plačiausia scena. Visa tai – tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje, užpildysiančioje Kauną ir rajoną rugpjūčio 1–21 d.

siems. Pagrindiniu metafizinio cirko akcentu tampantis ir dideliame panoptikume pristatomas neatpažįstamas objektas kviečia pajusti nematomas jėgas, kurios per juslinę kelionę, prasidedančią kulinarine patirtimi tamsoje, sužadins mūsų troškimus. MIESTAS, PRIPILDYTAS VEIKSMO Didysis festivalio atidarymas Kauno miestui ir svečiams dovanos jaudulio kupiną pasirodymą: virš Vienybės aikštės dangų raižys penkios akrobatės. Judesius atlikdamos 7 m aukštyje, ant monumentalios 25 m ilgio spiralės,

APIE TARPUSAVIO RYŠIUS IR ŠIUOLAIKINĮ

Rašė Rasa Morkūnaitė

BITBYBIT | MOVEDBYMATTER & COLLECTIF MALUNÉS (BELGIJA)

„Menų spaustuvė“ rugsėjį Vilniuje pakvies į septynioliktą kartą organizuojamą, praėjusiais metais atsinaujinusį šiuolaikinio cirko festivalį HELIUM. Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis HELIUM vyks rugsėjo 6–11 d. ir Lietuvos publiką supažindins su šiuolaikinio cirko žanru, kviesdamas į kruopščiai atrinktus, išskirtinius šiuolaikinio cirko pasirodymus. laikinio cirko kūrėjų pasirodymai kartu su tėvais, vienas iš pasirodymų bus sukurtas ir atliekamas dviejų brolių. Šie pasirodymai – apie pačius svarbiausius žmonių tarpusavio ryšius – ryšius tarp artimųjų. Barto Grietenso nuotr.

P

raėjusiais metais festivalio pasirodymuose buvo nagrinėjamos žmogaus galimybių ribos, o šių metų festivalio programa skirta tarpusavio ryšiui akcentuoti ir analizuoti. HELIUM programoje – šiuo-

CARRYING MY FATHER | THERE THERE COMPANY (BELGIJA)

20 //

CARRYING MY FATHER – tai fizinis kartų susitikimas. Keturi cirko artistai dalijasi scena su savo tėvais akrobatiniame spektaklyje, pasakojančiame apie tai, ką reiškia nešti ir būti nešamam. Apie laikymąsi ir paleidimą. Apie jėgą ir konkurenciją. Aštuoni kūnai scenoje nėra vienodai stiprūs, tačiau vienodai galingi savo individualumu ir bendravimu. Kartu jie susiduria su senatvės iššūkiais. Kartu jie kuria ryšį tarp tėvo ir sūnaus.

© 37O

Kai susitinka kartos, gimsta nuostabių dalykų – šiame akrobatiniame spektaklyje keturi šiuolaikinio cirko artistai scena dalijasi su savo tėčiais. Kas neša, o kas yra nešamas? Kas laikosi, o kas paleidžia? Tai trapus spektaklis apie jėgą ir žaismingą konkurenciją, pasirodyme dalyvaujantys aštuoni vyrai skirtingai stiprūs, bet galingi savo unikalumu – susitinka, išbando vienas kitą ir galų gale pakelia vienas kitą. Raktas į šį pasirodymą yra suvokimas, kad kaip tėvas nešiojo sūnų, taip vieną dieną sūnui teks nešioti tėvą.

BITBYBIT sujungia klasikinę cirko techniką („Plieniniai žandikauliai“ – angl. The Iron Jaw) su įtaigiu pasakojimu apie du neišskiriamus brolius – Simoną ir Vincentą Bruyninckxus iš trupės „Collectif Malunés“. Jie įsitraukia į pavojingą traukos ir atstūmimo žaidimą, besivystantį jų fizinių galimybių ribose ir tik kelių centimetrų atstumu nuo publikos. Jų dvikova, jautri ir įspūdinga, puikiai dera su žavingu Dijfo Sanderso garso takeliu. Garsi cirko trupė „Collectif Malunés“ su velnišku malonumu nugriauna tarp įvairių disciplinų tvyrojusias sienas.

„Carrying my father“ akimirka

Pirmajame bendrame darbe „BITBYBIT“ Kasperas Vandenberghe ir broliai Bruyninckxai ieško pusiausvyros tarp ryšio, atsparumo ir neišvengiamo kritimo bei praradimo išgyvenimų, slypinčių už kiekvieno kampo. Tai galima suprasti pažodžiui – vadovaujami turtinga vaizduote apdovanoto Kaspero, broliai eksperimentuoja su cirko technika, kuri reikalauja dėl savo saugumo visiškai pasikliauti vienas kitu. Tai meninių tyrinėjimų ir fizinio pasirengimo kulminacija, tačiau broliams tai reiškia ir viso gyvenimo dalijimosi meile ir kančia kulminaciją. Jie užaugo kartu, o vėliau kartu tapo cirko artistais. Kartu jie praleido daugiau laiko nei daugelis to paties amžiaus porų. Vėliau jie vienas kitą po truputį paleido, todėl patyrė didžiulę netektį. BITBYBIT – tai paskutinis bandymas suartėti. Pasirodymo metu naudojama speciali cirko technika, kai abu broliai savo žandikauliais suspaudžia odinį antgalį. Plieninis lynas driekiasi tarp kandiklių kaip virkštelė tarp dviejų viską kramtyti mėgstančių mažų šuniukų. Kartu jie siekia tobulos pusiausvyros. Plačiapetis stipruolis Simonas su galingu žandikauliu iškelia savo


atlikėjos erdvę pavers atskiru pasauliu. Pasikliaudamos tik gravitacijos jėga, savo judesiais ir kūnu, jos pasakos galios ir išlikimo istoriją. Kūrinio kūrėja Chloé Moglia praėjusiais metais Kauną sužavėjo skirtingomis spalvomis ir emocijomis suskambėjusiu, net keliose vietose rodytu pasirodymu. Šiemet grįžta dar įspūdingesnis veiksmas: pasinerti į išgyvenimą sulaikius orą ir užvertus galvas, stebint kiekvieną penkių akrobačių judesį kvies „Spiralė“. „Žalgirio“ arenos prieigose, viešąjį tualetą ar vaistinę primenančioje nedidelėje erdvėje, dešimčiai dienų įsikurs humanoidė. Lankytojams ji pasakos apie (ne)legaliai gaunamų psichotropinių medžiagų, skausmo malšinamųjų ir antidepresantų poveikį, perkeičiantį emocinę realybę ir dirbtinai kuriantį laimės pojūtį. Į fundamentalų klausimą: „Kas yra laimė?“, atsakoma lakoniškai: „Laimė yra tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija.“ Teatro ir vizualiojo meno kūrėjas Driesas Verhoevenas instaliacijoje „Happiness“ tyrinėja laimės formulę ir kelia klausimų apie opiausias šiuolaikinės bendruomenės problemas. Festivalio metu teatras vyks gatvėse, kiemuose ir netikėtose prieigose ar net žmonių būstuose. Vienas pasirodymų – pirmajame scenos menų festivalyje „ConTempo“ žiūrovus pavergusi ispanų trupė „Kamchatka“. Progą pažinti Kauno miestą netikėtais rakursais, užklysti į dar nepažinotas gatveles ar slaptus, ne kiekvienam čia gyvenančiam žinomus užkaborius suteiks gatvės spektaklis „Fugit“. Atlikėjai čia nekalba, tačiau spektaklio žiūrovus įtraukia tapti aktyviais

dalyviais. Kupinas nuolatinio veiksmo spektaklis belsis į netikėčiausias miesto erdves, dalyviams suteikdamas migracijos ir išgyvenimo potyrį. O praeiviams – progą įsitraukti ar palikdamas neatsakytų klausimų apie tai, kas čia vyksta. Šis spektaklis – duoklė tiems, kurie trokšta išgyventi, kurti geresnę ateitį, būti laisvi ir dėl to pasiryžta paaukoti viską, ką turi, pažįsta ir žino. PEIZAŽAS – UNIKALI SCENA Iš miesto į gamtos apsuptį keltis kvies garso menininkai iš Nyderlandų (Jeroenas Strijbosas ir Robas van Rijswijkas) ir specialiai vietovei pritaikytas kūrinys „Signal prie Kauno marių“. Čia, neatrastoje marių pusėje, Palemone, suskambės keturių sopranų balsai. Gyvos muzikos peizažas besileidžiant saulei akimirką atitrauks nuo skubėjimo ir privers sustoti bei įsiklausyti. Pagrindiniais instrumentais taps aplinkoje įtaisyti 24 garsiakalbiai ir per juos sklindantys erdvėje išsibarstę balsai. Netikėtas, dinamiškas ir kiekviename žingsnyje skirtingai skambantis kūrinys ves žiūrovus per muzikos apsuptą Palemono pievų ir Vieškūnų piliakalnio kraštovaizdį, kvies išgyventi aplinką savaip: su daugiau gyvo bendruomeniškumo jausmo ir į vientisą kūną susijungiančiomis melodijomis. Kiekvienas žiūrovas čia taps integralia performanso dalimi ir galės leistis garsų ir aplinkos įkvėptos vaizduotės pavėjui. Netikėtos konstrukcijos ir statiniai kvies panirti į vasaros įspūdžius ir veiksmą atrasti tarptautiniuose scenos menuose. Ketvirtą kartą vyksiantis festivalis „ConTempo“ šiais metais atveža didžiausią programą, o renginius pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

CIRKĄ

BITBYT pasirodymo akimirka

mažąjį brolį iki cirko palapinės viršaus. Lieknas, it plunksna sveriantis Vincentas leidžiasi žemyn, o jo žandikaulis sukanda antgalį. Jis nuskrieja virš žiūrovų galvų kaip padangėje nardantis plėšrus paukštis. Jo gyvybė kabo ant plieninio lyno. Akivaizdu, kad juos abu sieja glaudus kraujo ryšys, tačiau vienas yra galingas plačiapetis, o kitas – lengvaatletis. Vis dėlto jie turi išmokti išlaikyti vienas kitą. Žingsnis po žingsnio jie šoka, žaidžia, kovoja vienas su kitu, užsispyrusiais objektais ir laiku, tirdami, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas... Šiame šiuolaikinio cirko spektaklyje broliai Bruyninckxai pasakoja ypatingą isto-

riją apie broliškus ryšius. Broliai įkūnija brolystės, rizikos prisiėmimo, meilės, kovos, nuopuolio ir solidarumo istoriją vien nuolatinėmis fizinėmis pastangomis, be žodžių. Tai tarsi viso gyvenimo dalijimosi meile ir kančia kulminacija.

Visa HELIUM programa – menuspaustuve.lt

Kriso Dewitte nuotr.

vanduomarse vanduomarse vanduomarse.lt info@vanduomarse.lt


>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

SUPERKOLORITAS DEBIUTAS

ALINA ORLOVA LAUMŽIRGIAI

Creative Industries

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

„Va Tai Tas Photography“ nuotr.

Tikiu, kad nuskambės kontroversiškai, tačiau man „Superkoloritas“ yra labai kontroversiška grupė (visi punai yra intendinti). Gal čia Ukrainos kontekstas, gal didžiulė nemeilė estradai, gal dar kas, tačiau viskas, kas bent kiek siejasi su sovietine patirtimi, mane tiesiog žudo, purto ir varo į kapus. Tas pats ir su to laiko muzika, todėl su ja reikalingas santykis. Monikai Liu pagarba, kad su savo saldžia ironija ji sugeba tą santykį išlaikyti; dabar – eilė šiam tikrai vėtytam ir mėtytam duetui. Įkvepiam... ir atsikvepiam, nes viskas tikrai gerai; melodijos žavios, rimas – ne lietuviškas arimas, o malonus nėrimas į Baltijos bangas, nors jau ir iki gyvo kaulo atsibodusias, o subtili saviironija, neva žinome, kad dainuojame apie nieką, užtat kaip žavingai, užkrečia. Viskam dar padeda ir tikslus įvaizdis, lyg kūrėjai būtų tarsi kokie ateiviai, pirma nusileidę septintajame dešimtmetyje, o paskui kažkaip staiga – ir šiais laikais. Iš esmės žengdamas dar gana vienišoku Monikos Liu takeliu „Superkoloritas“ sugeba balansuoti ant labai plonos ribos tarp retro skambesio ir nereikalingai sentimentalios bei iš esmės nuodingos nostalgijos, kuri reikštų grupės pabaigą. Dabar atstumas jaučiamas, nors ir tenka slėpti mintis apie tokios estrados ofioziškumą ir užsidėti rožinius akinius. Kas bus toliau, nežinau, nes „Superkoloritas“, kaip minėjau, vaikšto skustuvo ašmenimis. Jeigu jie nieku gyvu neprisileis net ir užuominų apie senus gerus laikus, tuomet talento ir muzikinių žinių duetui užteks projektą tęsti ir rasti naujų kampų. Ypač sugebant sukurti tokius kūrinius kaip „Pušų pavėsy“, kuris tikrai yra vienas didelis hitas. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „Youtube“) 80

Pirmas įspūdis, perklausius naują Alinos Orlovos darbą, – koks nemažas kelias nueitas: nuo nedrąsių ir naivių skambinimų pianinu iki dabartinio skambesio, kuris išlaiko intelektualios popmuzikos egzaminą. Ryškūs akcentai per visą karjerą ir po truputį brendusi muzika leidžia daryti labai keistai skambantį, tačiau gana tikslų apibendrinimą – „Laumžirgiai“ skamba adekvačiai, t.y. taip, kaip A.Orlova turi skambėti. Su Pauliaus Vaško ir Ado Gecevičiaus pagalba Alinos dainos nebėra žavios, žaismingos ar jaunatviškos. Tokios buvo „Laukiniam Šuny Dingo“, tokios buvo seniai, tokios kūrėjos nebeliko. Dabar yra tvirtos kompozicijos, stiprios aranžuotės, vis gausėjantis žinių aruodas ir jūsų teismas, kuris nuspręs, kurie kūriniai yra verti dėmesio, o kurie tiesiog praplauks pro ausis. Bent jau man ausis glosto valsiuko ritmu krypuojantis ir nostalgija neegzistuojančiam laikui dvelkiantis „Ruduo Tau Tinka“, tačiau ir kiti kūriniai turėtų rasti savo klausytoją. Labiausiai patraukia tai, kad „Laumžirgiai“ pasiduoda vienai atmosferai: po truputį vėstančiam ankstyvo rudens dvelksmui, kai ateina laikas skaityti prancūzų simbolistų eiles. Ši ašis jungia visą darbą, todėl „Laumžirgiai“ skamba, kaip reta, vientisai, be didelių išsišokimų ar bangavimų. Ar norėtųsi, kad jis būtų šiek tiek skalsesnis? Taip, galbūt, nes kartais jam pritrūksta detalių, paverčiančių albumą įsimintinesniu, tačiau net ir be to šis LP yra tikrai rimtas ir stiprus pareiškimas, galutinai nubraukiantis taip ilgai Aliną sekusį pixie'iškumą. Neabejoju, kad jai tai padės atsiverti dar plačiau. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“) 79

100

AFRODELIC DUSUNKUN HAKILI

BARANAUSKAS NAKTIS SUDRASKYTA

Self-released

SHISHI NEARLY HAPPILY EVER AFTER The State51 Conspiracy Ltd.

22 //

Su „shishi“ mano santykiai tokie truputėlį komplikuoti: tai mūsų muzikiniai žvilgsniai puikiai sutampa, tai skiriasi tiek, kad, atrodo, vieni žiūri kairėn, o kiti – nespalvotai. Su „Nearly Happily Ever After“ pagaliau žvilgsniai vėlei susitinka ir niekas neapanka. O jei rimtai, albumo pavadinimas puikiai atspindi mano požiūrį į šį darbą: gal ne mano arbatos puodelis, tačiau viskas taip tvirtai ir profesionaliai suveržta, kad net pagalvoji, kurgi tos pankiškos šaknys. Juokauju, pankiškos šaknys lenda visur: nuo jau vizitine kortele tapusio disonanso iki socialiai angažuotų tekstų, kurie taip tinka prie merginų įvaizdžio. Perklausius darbą susidaro įspūdis, kad spalvotas ir skirtingaratis kūrėjų traukinys galiausiai pataikė, o gal tiesiog rado sau tinkamus bėgius, kuriais dabar gali puškuoti be nereikalingų skaičiuočių ar marmaluočių. Pabandyta, gana, let's get back on track. O šiaip, viskas, atrodo, savo vietoje. Trijulė šauna konkrečiai, nefilosofuodama ir negrimzdama į lyrizmą, nors vis norisi, kad būtų dar aštriau, dar agresyviau, dar pikčiau ir dar labiau visiems prieš plauką. Girdėti, kad „shishi“ protestas vis dar smagus, bet norėtųsi, kad šiuolaikinės blogybės užknistų galutinai, kad ne paauklėjimais ir gera valia, o tvirta pozicija būtų grįstas jų kelias. Kol kas faina, kad grupė grįžo į formą ir tikrai tikiuosi, kad toliau bus tik skalsiau. Gaila, kad ant scenos „shishi“ vis dar vienišokos, nes atrodė, kad su jomis gims ir daugiau merginų grupių. Dar laukiame, labai laukiame.

© 37O

kisielius

Self-released

Reikia pripažinti, kad į Viktoro Diawaros muzikinius projektus visada žiūrėdavau su tam tikru atsargumu; nesu visų jų gerbėjas ir ši manoji savybė tikrai pakenkė mano ausims, nes vos nepraleidau „Afrodelic“ debiutinio albumo. Debiutinio? Taip, irgi buvau nustebęs, nes atrodė, kad projektui jau vos ne dešimt metų. Vis dėlto Viktoro tėvui skirtas „Dusunkun Hakili“ yra pirmasis pilnas LP, ir, žinote, geram vynui irgi reikia subręsti. Afrikietiškų garsų neišlepintai mano ausiai šis darbas pasirodė kaip labai subtilus, prasmingas ir romantiškai mielas Malio kultūros atspindys, kuriam, jei nori, galima prikišti kažkokį trafaretiškumą, tačiau per trafaretus galiausiai pereinama į smulkmenas, o „Afrodelic“ tam ir yra skirtas – pramušti pirmąsias sienas. Kol mes (ir kartu aš) kalbėsime apie Afriką kaip apie regioną, o ne apie milžinišką žemyną, ir nepagausime muzikinių skirtumų tarp Angolos, Malio, Kenijos ar PAR, tol V.Diawara turės darbo. „Dusunkun Hakili“, kaip minėjau, galima rasti priekaištų, bet jame ataidinti Viktoro savastis leidžia laisvai teigti, kad šis darbas yra arčiausias kūrėjo sielai, labiausiai atskleidžiantis jo asmenybę ir pagaliau pasakantis mums visiems itin banalią tiesą, kad mes visi – tokie patys. Šis nedidelis tarptautiškumo triumfas ir yra pagrindinė priežastis šią vasarą paklausyti „Dusunkun Hakili“. Žinant, kiek tarptautinių konfliktų dabar vyksta ir kad Afrikos žemynas, kaip niekas kitas, plėšomas įvairiausių negandų, albume skleidžiama gera žinia yra labai reikalinga. O jei taip giliai nemąstysite, tai bent jau kelioms akimirkoms pabėgsite į amžiną vasarą. („Bandcamp“, „Soundcloud“)

„Spotify“,

„Deezer“,

„iTunes“,

Apie daugiaplanio kūrėjo Martyno Baranausko kūrybą iki šio albumo žinojau nedaug. Taip, buvo patekusi į akiratį jo kūryba albume „Arha“, tačiau paskui kažkaip kažkas buvo žioplas, todėl prisėsti ir įdėmiau paklausyti, kodėl vis dėlto ta naktis yra sudraskyta, buvo labai įdomu. Kartu ir naudinga, nes Baranausko kūryba neturėtų praslysti pro kiekvieno, kas mėgsta nebanalią elektroniką, ausis. Sukauptas, minimalistinis skambesys, kuriame vyrauja neskubūs ir sodrūs ritmai, papuošti lietuviška poezija, tikrai turi rasti savo klausytoją, kuriam klausą glosto dubiniai sprendimai ar neintensyvus techno. Baranausko muzika yra kantri, nesiplėšanti, madų nesivaikanti, tačiau, kaip jaunam kūrėjui, neįprastai konkreti. Susidaro įspūdis, kad jis jau nebenori sudėti visko, ką klauso, žino ar domisi, ir ačiū Dievui, nes tokie opusai dažnai iš didelio rašto išeina iš krašto. Dabar rašto yra tiek, kiek reikia, kad būtų aišku. Banalu sakyti, bet tai tiesiog yra labai tvarkingas įrašas. Kiekvienas kūrinys – tai šuoliais nelekianti kelionė (dauguma kūrinių viršija keturias minutes), kuri nors ir nedvelkia nei šiluma ar jaukumu, nėra lietuviškai agresyvi ir šalta. Taip, akivaizdu, kad kūrėjas į savo kūrybą žiūri labai rimtai, gal net šiek tiek per rimtai, tačiau šis rimtumas nevirsta parodija, o tik parodo, kad kaip ir nieko linksminti jis nenori. Na, nenori, kaip nori, pono valia, kieno balius – tas ir muziką užsako. O jei rimtai, nepraleiskite progos tarp visų vasaros linksmybių ir Nidutės gėrybių paklausyti šio darbo. Jūsų smegenims irgi reikia maisto. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“) 83

84

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“) 77

100

100

100

70

kefyras

100

absentas

100

spiritas




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.