370 Nr. 115

Page 1

2022 birželis #115

VASARIŠKA ALINOS ORLOVOS LYRIKA IR „LAUMŽIRGIAI“ POEZIJA TARP VILNIAUS IR SAN DIEGO

MOTERYS SU KAMERA PASAKOTOJA MILDA VARNAUSKAITĖ: DEBIUTAS – TAI TIK PIRMOJI ISTORIJOS VERSIJA



#115 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ freepik.com iliustracija

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA

MUZIKOS NEBUS PER DAUG!

S

usidaro įspūdis, kad šią vasarą muzikos gali būti net ir per daug. Ir ne tik Vilniuje. Koncertai, festivaliai organizuojami arenose, parkuose, kavinių terasose, miestų aikštėse. Mokami ir nemokami. Labdaringi (dažniausiai skirti nuo karo kenčiančiai Ukrainai palaikyti) ir ne. Klasikos, roko, popmuzikos, džiazo, šokių, alternatyviosios muzikos. Ar tik pasiūla neviršys paklausos?

Gausi pasiūla tikrai nestebina – po dvejų pandemijos metų tiek renginių organizatoriai, tiek muzikantai stengiasi išnaudoti visas galimybes ir užsidirbti. Dažnas jų per tą prakeiktą kovidą bandė gyventi iš pašalpų, kažkas įklimpo į skolas. Tad dabar pats laikas atsigriebti. Regis, labiausiai visi pasiilgome festivalių – geriausias to įrodymas Vingio parke neseniai vykęs „Eurovizijos“ nugalėtojų „Måneskin“ ir juos apšildžiusių Lietuvos ir užsienio muzikantų koncertas, organizatorių vadintas vienos dienos festivaliu. Puikus vasariškas oras, šėlstanti daugiatūkstantinė minia (kalbama, kad susirinko per 30 tūkst., ir tai bene didžiausias žiūrovų skaičius po „Foje“ rekordo 1997-aisiais, kai tame pačiame Vingio parke šėlo apie 60 tūkst. muzikos gerbėjų), ko gero, leido optimistiškiau į gyvenimą pažvelgti ir kitų renginių organizatoriams. Taigi džiugiai konstatuojame, kad po dvejų metų kovidinės nežinios iš numirusiųjų prisikėlė beveik visi festivaliai, o jums, mieli skaitytojai, linkime turėti pakankamai pinigų ir sveikatos, kad aplankytumėte savo mėgstamiausius ir atrastumėte naujų. Daugelis stengiasi atsigriebti ir kitoje per pandemiją kiek apmirusioje – poilsinių ar pažintinių kelionių – srityje. Dešimtys lėktuvų su tūkstančiais lietuvių kasdien skrenda į turkijas, graikijas beigi ispanijas pasimaudyti šiltesnėse jūrose nei Baltijos, paragauti kitokio maisto ar tiesiog pailsinti smegenis nuo Lietuvos realijų. Mes neatostogausime visą vasarą ir kviesime skaityti žurnalą pamėgtose vietose ir netgi festivaliuose. Birželio numeryje rasite interviu su seniai girdėta (ir mū-

sų kalbinta) dainininke Alina Orlova, kuri ką tik išleido savo naują albumą „Laumžirgiai Mėlyni“. Su ja kalbėjomės ne tik apie naują darbą, bet ir apie populiarumo kainą. „Man pasisekė anksti atrasti savo kelią ir užsiimti mėgstama veikla. Gavau tuo metu retą galimybę plačiai dalytis savo kūryba, sulaukiau daug dėmesio ir palaikymo iš klausytojų... Kita vertus, ankstyvas įvertinimas, manau, nepraėjo be padarinių. Su amžiumi, kai praeitis jau po truputį virsta istorija, imu geriau suprasti tą didelių lūkesčių ir aukštai iškeltos kartelės poveikį jaunai asmenybei. Nėra paprasta – lengva nusivilti, pasiklysti ir pamesti save“, – duodama interviu mūsų bendraautorei Tomai Vidugirytei kalbėjo žinoma muzikos autorė ir atlikėja. „Svajonių darbo“ rubrikoje – net septynios moterys, kurios nepabijojo imtis iki šiol itin vyriška laikytos kino operatoriaus profesijos. Apie operatoriaus darbo užkulisius ir iššūkius mūsų kino srities ekspertė, režisierė Jorė Janavičiūtė kalbėjosi su Meida Lileikyte, Laura Aliukonyte, Lina Margaityte, Odeta Riškute, Vismante Ruzgaite, Kristina Sereikaite ir Elvina Nevardauskaite. Debiuto rubrikoje – taip pat gana egzotiškos profesijos atstovė. Giedrė Ivanova kalbėjosi su istorijų pasakotoja Milda Varnauskaite, kuri šio meno išmoko Amsterdame, tačiau dabar su savo pasakojimais keliauja po visą pasaulį. Taip jau sutapo, kad ir „Blunkančios sofos“ rubrikai mūsų bendraautorė poetė Lina Simutytė irgi pakalbino moterį – San Diege (JAV) gyvenančią poetę, „Pirmosios knygos“ (PK) konkurso pirmos vietos laimėtoją Birutę Grašytę-Black. Šiame itin moteriškame numeryje taip pat rasite naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo liepą! Jūsų „370“

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – „Devilstone“ reklama

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 370.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #115, birželis, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi


VASARIŠKA LYRIKA IR „LA Rašė Toma Vidugirytė Nuotrauka Monikos Penkutės

Dainų autorė ir atlikėja Alina Orlova savo gerbėjams vis pristato po kūrinį iš naujausio albumo. Naujausia lyriškosios kūrėjos daina „Laumžirgiai Mėlyni“ persmelkta vasariškos lyrikos, o plaukiant Nerimi filmuotas klipas tą jausmą tik papildo. Su A.Orlova kalbamės apie jos kūrybą, naujausią albumą ir artėjančią intensyvią, tačiau visada džiuginančią vasarą.

– Išgarsėjai arba tapai žinoma labai jauna ir gana greitai. Tau pasisekė ar kaip tik buvo sunkiau? Anksti išgarsėti jaunai asmenybei yra gerai ar blogai? – Man pasisekė anksti atrasti savo kelią ir užsiimti mėgstama veikla. Gavau tuo metu retą galimybę plačiai dalytis savo kūryba, sulaukiau daug dėmesio ir palaikymo iš klausytojų... Kita vertus, ankstyvas įvertinimas, manau, nepraėjo be padarinių. Su amžiumi, kai praeitis jau po truputį virsta istorija, imu geriau suprasti tą didelių lūkesčių ir aukštai iškeltos kartelės poveikį jaunai asmenybei. Nėra paprasta – lengva nusivilti, pasiklysti ir pamesti save. – Atrodo, kad būdama labai jauna puikiai susitvarkei su tuo dėmesiu. Kas tau padėjo? – Galbūt sveikas protas, o gal savikritika? Sunku dabar pasakyti. Manau, kad galėjo padėti tai, kad esu gana skeptiška savo pačios atžvilgiu.

4 // © 37O

– Žinomiausias tavo kūrinys – „Mėnulyje“. Ar tai tas kūrinys, kuriuo norėjai išgarsėti? Ar tinkama klausytojų išrinkta tavo vizitinė kortelė? – Rašiau šią dainą neturėdama kažkokių konkrečių intencijų – dar tais laikais, kai mokiausi mokykloje ir apie klausytojus galėjau tik svajoti. Tada rašiau ją labiau sau, gal dėl to ji ir turi kažkokį autentišką, nuoširdų užtaisą? Pačiai man gan sunku vertinti savo kūrinius ir pamatyti juos iš šalies, todėl palieku klausytojams išsirinkti tai, kas jiems artimiausia. – Ne kartą esi pavadinta unikalia atlikėja / kūrėja. Kokį didžiausią išskirtinumą savo muzikoje matai? Kas

MAN PASISEKĖ ANKSTI ATRASTI SAVO KELIĄ IR UŽSIIMTI MĖGSTAMA VEIKLA. GAVAU TUO METU RETĄ GALIMYBĘ PLAČIAI DALYTIS SAVO KŪRYBA, SULAUKIAU DAUG DĖMESIO IR PALAIKYMO IŠ KLAUSYTOJŲ.

tau svarbiausia ir kuo norėtum išsiskirti? – Manau, kad mano atveju svarbus yra būtent teksto ir melodijos derinys, bendra jų poetika, taip pat ir tam tikras jausmingumas, atvirumas. Neturiu tikslo kažkaip ypatingai išsiskirti. Norisi tiesiog groti gražią muziką, kurti naujus garsinius, poetinius pasaulius, kurie vėliau kažkam kitam galėtų praskaidrinti kasdienybę ir suteikti jai įvairesnių pojūčių. – Rudenį pasirodė singlas „Ruduo Tau Tinka“, žiemą – „Apie Ką Šitas Filmas“, o gegužės 31-ąją – kūrinys „Laumžirgiai Mėlyni“. Kodėl būtent juos pasirinkai albumui pristatyti? – „Ruduo Tau Tinka“ – žaisminga, truputį pasakiška daina. „Apie Ką Šitas Filmas“ – gilesnis, lėtesnis, labiau filosofinis kūrinys, keliantis egzistencinių klausimų. „Laumžirgiai Mėlyni“ – gana paprasta savo muzikine forma daina, poetiška ir ilgesinga. Su muzikantais dainas parinkome intuityviai – tiesiog savaime pajutome, kad jos atliepia tą laiką ir atspindi mūsų skambesį. – Pirmiesiems trims singlams paruošėte ir vaizdo klipus. Kokie įspūdžiai

iš jų kūrybos proceso? Kokių įdomių nutikimų galėtum papasakoti? – Abu vaizdo klipus kūrė Ignė Narbutaitė. Pradėjome nuo kūrinio „Apie Ką Šitas Filmas“, kurį išleidome žiemą. Norėjosi tokių atmosferinių, gamtinių vizualizacijų, judėjimo – vandens, sniego ir t.t. Susirašinėjome su Igne, kol pasiekėme mums patinkantį vaizdą ir jo ritmą. Manau, kad jis puikiai atspindi dainos nuotaiką. Dainos „Laumžirgiai Mėlyni“ klipui sugalvojome nufilmuoti plaukimą barža Nerimi. Įdomi nauja patirtis. Nors labai sušalome plaukdami, buvo verta – labai džiaugiuosi rezultatu. – Pristatyk trumpai albumą „Laumžirgiai“. Ko iš naujojo tavo darbo tikėtis klausytojui? – Albumas minimalistinis ir atmosferinis, gana lakoniškas ir grynas. Jame nemažai gyvo, natūralaus skambesio ir jis neperkrautas garsų – grojame tik trise, todėl jame gana daug erdvės. Tekstai, jų temos – ne vien asmeniškos, o labiau filosofinės ir egzistencinės. Albume norėjome suderinti muzikinės išraiškos paprastumą ir emocinį gylį, jautrumą. – Koks buvo albumo kūrybos procesas? Kaip seniau atrodė tavo kūrybos procesas ir kokios jo detalės pasikeitė? – Albumą kūrėme su gitaristu Pauliumi Vašku ir būgnininku Adu Gecevičiumi. Jau esame ir anksčiau kartu groję, bet studijoje dirbome pirmą kartą. Susitikdavome, aš atnešdavau dainų ar jų motyvų, tada grodavome, komponuodavome... Kartais ir tą pačią dieną įrašydavome albuminę dainos versiją, o kartais procesas išsitęsdavo ir reikalaudavo kruopštesnio darbo prie įrašų ar aranžuočių. Nauja man buvo ir tai, kad kūrybos ir įrašų procese dalyvavome visi trys – tai


UMŽIRGIAI“

išplėtė mano muzikinį suvokimą, suteikė daugiau minčių ir spalvų. – Dažnai mėgstu ieškoti neatrastų perliukų – ne klausytojų pamėgtų ir žinomų dainų, o tų, kurios kaip tik mažai žinomos. Jos dažnai ne tik nenusileidžia toms, kurios kūrėjus išgarsino, bet dažnai būna gal net geresnės. Kaip manai, kurie tavo kūriniai būtų tie neatrasti perliukai, kuriems klausytojai galėtų skirti daugiau dėmesio ir iš naujo atrasti? – Nemažai visokiausių įrašų iš gyvų koncertų per ilgus grojimo metus susikaupė „YouTube“ platformoje. Tarp jų yra daug mano neįrašytų, neišleistų dainų, koverių, skirtingų muzikinių atlikimų iš įvairių gyvenimo laikotarpių. Vienas įdomesnių yra filmuotas mūsų koncertas „Waves“ festivalyje, Bratislavoje, kuriame grojome albumo „88“ programą. – Albumas „Laumžirgiai“ pasirodys birželio viduryje, o gyvai jį išgirsime Lukiškių kalėjime birželio 28 d., per tavo gimtadienį. Netyčia taip išėjo, ar buvo planuota? Kuo bus ypatingas šis koncertas? – Kiek atsimenu, ieškojome datos koncertui Lukiškių kalėjime ir laisvų buvo

kaip tik birželio pabaigoje. Pagalvojome, kad būtų smagu surengti tą dieną albumo pristatymą, kad jau šventė (šypsosi). Šis koncertas bus ypatingas tuo, kad savo naują muzikinę programą atliksime kartu su pučiamųjų kvintetu. Labai to laukiu – įdomu, kaip viskas pavyks. – Laukia intensyvi vasara, nes daug koncertuosi. Papasakok daugiau apie koncertus ir artimiausius planus. – Liepos 14-ąją naujo albumo „Laumžirgiai“ programą pristatysime Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode, o liepos 16-ąją – Palangoje, OLDMAN parke. Pagrosime ir festivaliuose – „Bliuzo naktys“, „Granatos“, „Mėnuo Juodaragis“. Bus intensyvi vasara, tačiau bus smagu pamatyti, kaip priimami nauji kūriniai. – Kuo dar, be muzikos, gyvena A.Orlova? Kas tau suteikia energijos? Ką sau padovanosi po koncerto ar po intensyvios koncertų vasaros? – Gyvenu viskuo – gamta, žmonėmis, pasivaikščiojimais, knygomis, filmais... Visu šiuo margu pasauliu. Geriausia dovana man būtų gražiai pavykę koncertai.


>> BLUNKANTI SOFA AUTOPORTRETAS

Rašė Lina Simutytė Nuotrauka Malachi Black

Susirašinėjame poetei Birutei Grašytei-Black esant San Diege, kur kompaniją jai palaiko ne tik skrajojantys kolibriai ir vasariška kaitra, bet ir debesuotas, tiems kraštams būdingas „May Gray“, kurio pavadinimas skamba kaip vardas personažo, nužengusio iš keistosios literatūros knygos puslapių. Netrukus pasirodys debiutinė autorės eilėraščių knyga „Sumokėjau alyvmedžio lapais“, kuri poezijos kategorijoje pelnė pirmąją vietą Rašytojų sąjungos leidyklos įsteigtame „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse. Iš savo balkono Vilniuje kaip tik matau tiek nužydėjusias slyvas, tiek žiedus jau praskleidusias alyvas. Turbūt ore tvyranti vasara, kuria dvelkia ir poetės būsimos knygos pavadinimas, sustiprina jausmą, kad leidiniui pasirodyti – pats metas. Apie tai Birutę ir nusprendžiau pakalbinti.

POEZIJA TARP VILNIA – Debiutuoji 30-ies, todėl noriu paklausti, ko rengdama knygos rankraštį patyrei daugiau: šildančių vasariškų emocijų ar debesuotų būsenų? Ką tau reiškia pražysti vėliau, nei įprasta lietuvių poezijoje? – Dėliodama ir tvarkydama tekstus supratau, koks nelengvas tai darbas. Ir su savimi ne visada paprasta susitarti, būna, kad tą patį eilėraštį mėtau tai į rankraščio pradžią, tai į pabaigą, tai džiaugiuosi pasirinkta struktūra, tai ja abejoju. Pirmosios mano poezijos publikacijos pasirodė prieš gerą dešimtmetį, bet tik pernai sudėliojau eilėraščius į rankraštį. Gyvenime labai nemėgstu skubėti, nuo vaikystės prisimenu pasakymą, kad „skubų darbą velniai neša“. Nemanau, kad poezijoje pražystu vėliau, apskritai negalvoju, kad tam yra koks nors įprastas laikas. O jeigu yra, man jis absoliučiai neįdomus. Poezija turi savo žydėjimo laiką, kuris nepavaldus tiems įprasta ir neįprasta.

6 // © 37O

– Kalbu apie vėlesnį debiutą, nes prisimenu mūsų susitikimus literatūrinių renginių metu bendroje poetų ir rašytojų kompanijoje. Ar bičiuliai (ne vienas išleidęs jei ne dvi tris, tai bent vieną knygą) neskatino surinkti eilėraščių į rankraštį? Ar tai buvo grynai asmeninis sumanymas? – Bičiuliai nuolat skatino rankraštį teikti PK ar kur kitur. Kartais toks paskatinimas yra labai reikalingas, ypač kai kasdienybė ir darbai linkę taip įtraukti. Bičiuliai žadindavo, traukdavo iš tos kasdienybės. Bet ir pačiai reikėjo pasiryžti, pamatyti, kad tie tekstai jau galėtų gulti į knygą. Be to jokie paskatinimai nebūtų suveikę. – Viename interviu sakai, kad poezijoje tau svarbi atminties tema. Rašai apie tai, ko nebėra arba yra, tik kitu pavidalu.

Pirmosios tavo knygos fiziniu pavidalu taip pat dar nėra, tačiau eilėraščių publikacijų kultūrinėje spaudoje buvo galima rasti nuo 2010-ųjų. Asociacija „Slinktys“ 2019 m. tavo kūrybą pristatė jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūrybos rinkinyje. Skaitydama naujausius tavo eilėraščius aptikau ir ankstesniuose tekstuose dominavusių kaimo, močiutės, ryšio su artimaisiais ir gamta įvaizdžių. Kaip per tą laiką keitėsi tavo santykis su poezija? Ar rašai apie tai, ko nebėra, todėl, kad kūrybai svarbi distancija, ar dabartis mažiau įdomi? – Įvaizdžius, kuriuos pasitelkiu, kažkada išmokau kaip gimtąją kalbą. Ir, nors poezijoje dažnai gręžiuosi į atmintį ir praeitį, jais kalbu ir apie dabartį. Kartais kalbėdama apie save vaikystėje, kalbu apie save dabar. Bet tavo paminėta distancija taip pat svarbi, būna, kad dabartis tokia greita, tiršta, paini, kad be distancijos ją sunku suprasti. Poezija man labai svarbi, kasdienė, labai reta, kad praeitų diena man neperskaičius nė vieno eilėraščio. Kažkada vasarą kaime susigalvojau, kad kasdien išmoksiu po vieną Jono Strielkūno eilėraštį, mokėjau jų gal 30,

dabar jau reikėtų gerai pasikartoti. Čia tiems atvejams, kai šalia nėra knygos. O šiaip per tą dešimtmetį keitėsi skaitymo įpročiai, atradau naujų autorių, pati ėmiau daug lėčiau rašyti. Į savo eilėraščius įsileidau velnių, to, kas baisu. Bet forma drastiškai nepasikeitė, kaip raktai pasiliko ir kai kurie įvaizdžiai. – Galbūt velnius arčiau prisileisti padėjo ir tave žavintis magiškasis realizmas? Esi sakiusi, kad Gabrielis García Márquezas ir Jorge Luisas Borgesas yra tavo mėgstami autoriai, o Juano Rulfo romanas „Pedras Paramas“ – mėgstamiausia knyga. – Tikrai padėjo. Dar prie tų padėjusių paminėčiau ir Norbertą Vėlių, kurio knygą „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ perskaičiau kelis kartus skersai ir išilgai. Iš naujo pažindinausi ir aiškinausi apie savo kaimo velnią, kurio visą vaikystę labai bijojau. Pamenu, jei tekdavo eiti namo vienai, ypač mišku, melsdavausi arba dainuodavau, kad tik neišgirsčiau ko nors, kas neįprasta. Apskritai gyvenimas kaime buvo pilnas magiško realizmo: tas pats velnias, pasišūkavimai su aidu, istorijos apie netoli namų pašlaitėje riedančias kaukoles, degantis auksas, senelio veidas medžio kamiene, monstrinės varlės, laukiančios prie kūdros, danguje skraidančių „ateivių“ lėkščių skaičiavimas (nors gal ateiviai šitam sąrašui ir nelabai tinka) ir t.t. Atsitraukusi suprantu, kiek daug tų patirčių nešiojuosi iki dabar. – Įdomu, kad tavo minėtasis J.Strielkūnas šiuolaikinėje elektroninėje lietuvių literatūros antologijoje „Tekstai.lt“ yra įvardijamas kaip „Tarp savo kartos poetų turbūt pats nuosekliausias tradicionalistas. Kone visi jo eilėraščiai parašyti


simetriškais ketureiliais.“ Gyvuoju klasiku vadinamas poetas Aidas Marčėnas – būsimas tavo knygos redaktorius, neretai taip pat priskiriamas tradicinės literatūros atstovams. Kodėl pasirinkai būtent jį ir koks tavo santykis su modernybe, tradicijomis ir poetiniais eksperimentais? – Labai mėgstu A.Marčėno kūrybą, taip pat buvau girdėjusi, kad jis puikus redaktorius – šita kombinacija ir nulėmė mano pasirinkimą. Labai sunku atsakyti, koks mano santykis su modernybe ir tradicijomis. Džiaugiuosi, kad pasaulis eina pirmyn, vaduojasi iš stereotipų, atvirėja, kai kuriose srityse gal net nepakankamai sparčiai. Mene taip pat nebėgu nuo modernumo, mielai einu į šiuolaikinio meno muziejus, žaviuosi gerais poezijos performansais. Tačiau, jei visi poezijos renginiai būtų supermodernūs, tikriausiai, pavargčiau, todėl džiaugiuosi, kad yra ir paprastų geros poezijos skaitymų. Jei dabar turėčiau rinktis, ką skaityti, tikriausiai, rinkčiausi klasikinį kūrinį. – Interviu spaudai po žinios apie laimėtą „Pirmosios knygos“ konkursą teigi, kad nemoki apie save pasakoti, nes nežinai, per daug ar per mažai žinai. Ar poezijos rašymas suteikia galimybę labiau pažinti save? O gal priešingai – kuo daugiau eilėraščių sukuri, tuo mažiau apie save žinai? – Manau, kad poezija net labai padeda pažinti save. Nors būna ir taip, kad perskaitai prieš trejus metus parašytą eilėraštį ir jautiesi taip, tarsi jis būtų ne tavo rašytas. Nebeatpažįsti to, kuris rašė. Tas negalėjimas savęs atpažinti irgi savotiškas savęs pažinimas. Bet čia tik man, kitam skaitytojui mano poezija, manau, nepadės manęs pažinti, tik save. – Jei rašymas tau – pasaulio ir vidinio triukšmo suvaldymas, kaip įsivaizduoji savo pirmosios knygos skaitytoją? Ar rašydama, redaguodama, rengdama publikacijas galvoji apie būsimą savo eilėraščių auditoriją? Koks būtų idealus literatūros skaitytojas apskritai? – Apie jokį skaitytoją rašydama negalvoju, nežinau, gerai tai ar blogai. Perskaičiusi tavo klausimą prisiminiau Andriaus Jakučiūno tyrimą, kuriame buvo bandoma sukurti idealaus skaitytojo fotorobotą. Rezultatas man pasirodė grėsmingas. Galiu dabar pafantazuoti ir aš: nenusakomo amžiaus, su dideliais gintariniais karoliais, Onės Baliukonytės akiniais, pa-

da klaidžiojant su išsikrovusiu telefonu, prie manęs pribėgo vyresnio amžiaus policininkas ir paklausė, ar man viskas gerai. Po to ne itin reikšmingo momento pradėjau suprasti, kad nežiūriu aš jokio filmo, kad esu viso šito dalis, esu matoma. – Lietuvos edukologijos universitete baigei lietuvių filologijos bakalaurą, Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą. Šiuo metu ir pati esi pedagogė, keletą metų dirbai Vilniaus Valdorfo mokykloje, dabar San Diego lietuvių mokykloje lietuvių kalbos mokai suaugusiuosius, vasaromis Vytauto Didžiojo universiteto kalbos ir kultūros kursuose lietuvių kalbos mokai užsieniečius. Kaip apsisprendei sukti šia kryptimi, ar dėstymas keičia tavo santykį su pedagogika? Ar lietuvių kalbos mokymas padeda gimtąją kalbą suvokti kitaip? – Į pedagogiką pasukau atsitiktinai, nors gali būti, kad kai pirmoje klasėje auklėtoja paklausė, kuo noriu būti užaugusi, užrašiusi, kad mokytoja, ėmiau ir nulėmiau savo ateitį. Nors pirmoje klasėje, tikriausiai, težinojau, kad galima būti mokytoja, policininke, virėja ir valytoja. Į Vilniaus pedagoginį universitetą stojau, nes norėjau studijuoti literatūrą, apie mokyklą visai nesvajojau. Studijų laikais buvau gryna literatė, kuriai visai patiko istorinė gramatika, bet pradėjusi dėstyti lietuvių kalbą užsieniečiams supratau, kiek daug joje visko slypi. Pabandykite kita kalba paaiškinti, kas yra linksnis, tam, kurio kalboje nieko panašaus nėra. Atsiveria naujas pasaulis. Bet ne tik jam, ir man pačiai. Vėliau, dirbdama Valdor-

tu neturėjau galimybės dalyvauti. Tiek vertų dėmesio poezijos renginių nuo vasario, kai čia atvykau, galiu įvardyti. Pradėjau daugiau skaityti angliškai, ėmiausi Cormaco McCarthy knygos „Kelias“. Šis postapokaliptinis romanas su sudegusiais miestais, migla ir tamsa buvo šiokia tokia atsvara aplinkai, kurioje dabar gyvenu. Kartais pasidaro pikta, ko čia ta saulė taip šviečia, kodėl žydi gėlės, kai Ukrainoje vyksta karas. – Tavo eilėraščiai – subtilūs, kiek melancholiški, meditatyvūs, kupini prigesintų spalvų. Juose nedaug aštriabriaunių įvaizdžių, pretenzingų kalbos puošmenų, sukrečiančių siužetų ar rėksmingų temų. Ar tu ne tik kaip autorė, bet ir kaip skaitytoja mūsų šalyje pasigendi panašia nuotaika parašytų knygų? Koks tavo požiūris į šiuolaikinę lietuvių literatūrą? – Būdama San Diege supratau, kad tas prigesintas spalvas mėgstu ir tiesiogine prasme. Man šventė ne tada, kai šviečia saulė, ryškiai mėlynas dangus, bet kai rūkas, debesuota, apniukę. O lietuvių literatūra yra labai įvairi, turi iš ko rinktis, todėl negaliu sakyti, kad ko nors pasigendu. Stengiuosi perskaityti visą naujausią poeziją. Man įdomu iš kur, kaip ir kur einama. Dabar nekantrauju į Lietuvą grįžusi perskaityti neseniai pasirodžiusias Ramunės Brundzaitės ir Antano Šimkaus knygas, pavartyti „Poezijos pavasario“ almanachą. Kažkada buvo pikta dėl visų tų leknickų ir jo pasekėjų, galvojau, kad jaunas skaitytojas ieškos poezijos, ir, radęs tokią, nuspręs, kad poezija ne jam. Bet per mažai pasitikiu ir tuo jaunu skaitytoju.

US IR SAN DIEGO

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba

keltais antakiais, rodančiais nuostabą ir susidomėjimą. Aišku, juokauju. Negaliu pasakyti, kas yra idealus literatūros skaitytojas. Net nežinau, ar pati esu ideali kurio nors autoriaus skaitytoja, ar esu ideali savo pačios tekstų skaitytoja. Kartais gal ir esu. Gal ta devintokė (irgi kalbu apie save), kuri Vyžuonose atsivertė J.Strielkūno „Lapkričio medį“ ir jo tą vasarą nepaleido, yra ideali J.Strielkūno skaitytoja. – „Vaikystės vietos mane mokė, kad pasaulis pilnas magijos ir paslapčių, šviesos ir tamsos“ – ištrauka iš jau minėto interviu. Tavo vaikystė prabėgo šalia Tauragnų miestelio, Grašių kaime. Vėliau gyvenai Užpaliuose, Vyžuonose. Į Vilnių atvykai studijuoti, o dabar gyveni tarp Vilniaus ir Kalifornijos, San Diege. Tavo vaikystės vietos susijusios su ežerais, miškais, užmiesčio gamtai būdingais peizažais, o suaugusi patyrei ne tik sostinės, bet ir didžiulio San Diego (1,3 mln. gyventojų) gyvenimo ritmą. Ko išmokai iš didmiesčių? Kas juose gyvenant padeda išlaikyti vidinę ramybę, pasiekti rašymui svarbų susikaupimą? – Žinau, ko neišmokau, – nepasiklysti, suprasti žemėlapius. San Diegas man dar painus ir svetimas, atidarinėju skirtingas jo dalis kaip nedidelius komodos stalčiukus. Nesijaučiu būnanti didmiestyje, kadangi visas miestas tarsi susideda iš dalių. Šiuo metu gyvenu North Park, kur pėsčiomis galiu pasiekti neblogą knygyną, parduotuvę, parką, gerą vietą pavalgyti, stotelę, iš kurios per 20 minučių autobusu galiu pasiekti Downtown ir uostą. Tas galėjimas ką nors pasiekti savomis kojomis gal ir padeda suvaldyti didmiestį. Tik čia atvažiavusi įsivaizduodavau, kad žmonės yra kažkokie netikri, tarsi visi vaidintų filme, o aš juos stebėčiau, bet vaidinime nedalyvaučiau. Dabar man jie tikrėja. Kažka-

fo mokykloje, iš naujo skaičiau Antano Škėmos „Baltą drobulę“, Jurgio Kunčino „Tūlą“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Jono Biliūno, Jurgio Savickio, Juozo Apučio noveles ir kitus lietuvių literatūros klasikos kūrinius. Skaitymas su mokiniais leido pažvelgti į literatūrą be išmoktų formuluočių, rasti to, ko neieškojau, nustebti. – Gyvenimas ar viešėjimas svetur plečia akiratį. Pati tuo įsitikinau reziduodama Visbio, Ventspilio rašytojų ir vertėjų rezidencijose. Tai leidžia ne tik labiau pažinti kitas kultūras, bet ir suteikia galimybę iš arčiau žvilgtelėti į kitų šalių literatūrinį gyvenimą, jo kontekstą. Ar pačiai teko su tuo susidurti, palyginti skirtingas literatų bendruomenes? Jei taip – kokių skirtumų ar panašumų pastebėjai? – Literatūrinis gyvenimas San Diege tikrai ne toks aktyvus kaip Lietuvoje. Šį mėnesį per nuotolį stebėjau 2020 m. Pulitzerio premijos laureato Jericho Browno poezijos skaitymus, vykusius viename iš San Diego universitetų. Vienoje privačioje mokykloje balandį vyko susitikimas su Jay Hopleriu ir Kimberly Johnson, tačiau tuo me-

– Eilėraštyje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ lyrinis subjektas prisipažįsta: „Ir už jaunatį aštrią, ražieną / Pabudimą iš sapno, / Į sapną, / Surūdijusį vinį kulne, / Nepasiekusį / Irgi aštraus mano kaulo. / Betoninių stulpų tarsi įtvarų / Laikomą šitą pasaulį / Už jį visą / Kadais sumokėjau / Alyvmedžio lapais“. Kas tau, šių eilučių autorei, yra alyvmedžio lapų valiuta? – Tai yra pati tikriausia 1998 m. valiuta. Negaliu tiksliai pasakyti, kada ji pradėjo ir nustojo (ar nustojo) galioti. Bet už ją prisipirkau pačių šviesiausių ir tamsiausių dalykų. – Kaip manai, kas šiandieniame kontekste padėtų pasauliui tvirčiau laikytis be betoninių stulpų tarsi įtvarų: kokios vertybės, žmonių savybės ar reiškiniai? Kas tau, be gyvenime itin svarbios poezijos, yra minėtieji betoniniai stulpai? – Manau, kad meilė, tikrumas, nuoširdumas sau (pirmiausia) ir kitiems yra tie dalykai, kurie padeda pasauliui laikytis. Bet šitų dalykų visada trūksta. O tie įtvarai, kuriuos prarandu, kažkokiu būdu tampa manimi pačia.


>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Mark Haddon

Vladimir Nabokov

Iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas ir Anita Kapočiūtė. Sofoklis, 2022

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys ir Kornelijus Platelis. Rara, 2022

DELFINAS

Nemėgstu, kai senųjų mitų ir legendų nuotrupos šiuolaikinėje literatūroje naudojamos egzotinei ar intelektualiai atmosferai sukurti. Kai autoriai renkasi patogų ir lengviausią kelią ir mitinius herojus arba jų gyvenimų fragmentus paverčia tik nereikšmingomis, kūrinio paviršiumi slystančiomis žaidimo figūrėlėmis. Bet britų rašytojas Markas Haddonas ir jo romanas „Delfinas“ tikrai sėkmingai naviguoja, grakščiai praplaukdamas tarp su mitologija siejamų paviršutiniškumo Scilės ir nuobodžio Charibdės. Netgi spėju, kad, imdamasis rašyti šį ganėtinai sudėtingos struktūros ir daugybės kontekstinių sluoksnių kūrinį, M.Haddonas turėjo gerokai padirbėti braižydamas romano veikėjų ir įvykių schemas savo darbiniuose juodraščiuose. Tiesa, norint apžvalgoje labai glaus-

BLYŠKI UGNIS

tai nupasakoti, apie ką ši knyga, irgi reikia pastangų. Tad mėginu. Tikrovė „Delfine“ yra gan paprastai pasiūtas neišvaizdus drabužis, o visi, pavadinkime, senieji pasakojimai sudurstyti į itin margą šio drabužio pamušalą. Maja pagimdo Anželiką iškart po lėktuvo katastrofos ir miršta. Dukrelę, atskirtą nuo išorinio pasaulio, augina Filipas. Nors jis „mažylę garbina“ (p. 33), šiai augant, tarp jos ir tėvo pakimba incesto kalavijas. Darijus, kuris netikėtai sužino apie nederamus Anželikos ir Filipo saitus, stipriai nukenčia. Jis laivu sprunka ir išsineša tamsią tėvo ir dukters paslaptį. Maždaug nuo šios romano vietos M.Haddonas pradeda austi savo labirintišką odisėją. Netrukus imi pagauti save, kad rašytojas tavimi naudojasi tarsi adata, kuria apsukriai draugėn siuva tikrovės ir fantazijos audinį. M.Haddonas įrodo, kad, nuodugniai išstudijavus painias senųjų istorijų ir veikėjų dimensijas, galima modeliuoti patrauklų, natūraliai įtraukiantį modernų pasakojimą, turintį sapniško neapibrėžtumo ir šiurpumo. Šio rašytojo kuriami personažai, nors ir mitiniai ar istoriniai, vis dėlto pulsuoja gyvu krauju ir turi savarankišką intelektą. Viena svarbiausių šio romano žinučių – apie ypatingą moterų stiprybę ir valingumą, ir kaip jos pasipriešina engiančiam vyrų pasauliui („Jai į nosį buvo veriamas žiedas, kurį vyrai vadina moteriškumu. Bet ji tylomis atmetė tas pamokas“ (p. 241).

Vladimiras Nabokovas – išradingas mistifikatorius su juokdario kepure. Įdomiausia tai, kad skaitydamas „Blyškią ugnį“ nė nepajunti, kaip ta kepurė atsiduria ant tavo galvos. Tai tu tampi autoriaus šmėklą juokinančiu klounu, sutrikusiu ir netrukus džiūgaujančiu (nes jau tariesi aptikęs tekstą atrakinantį raktelį), tada staiga pasiklystančiu ir vėl išnyrančiu iš besimainančio pasakojimo galvosūkio. Ši knyga yra tarsi ištaiginga, literatūrinė Hieronymo Boscho „Žemiškųjų linksmybių sodo“ versija. Rašytojas, kino kritikas Dwightas Macdonaldas skundėsi, kad „Blyški ugnis“ nepaskaitoma, Anthony Burgessas kūrinio struktūrą – priešingai – liaupsino. Abejingų nebuvo. Amerikiečių poetas Džonas Šeidas nužudytas. Jis taip ir nesuspėjo užbaig-

Czesław Miłosz

Ramunė Brundzaitė

Iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova. Apostrofa, 2022

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

31 EILĖRAŠTIS

Šypsausi prisiminęs, kad studijų metais į Česlovo Milošo asmenybę žvelgiau kaip į seną dulkėtą bronzinį biustą. Panašų į vieną tų, iš tikrųjų rymojusių universiteto rūmų koridoriuose. Keista, kai pagalvoji: tada nuo poeto mirties buvo praėję vos keleri metai, nors man atrodė, kad šviesmečiai. Nemėgau jo poezijos, niekaip neprisiversdavau perskaityti daugiau nei poros eilėraščių. Jie atrodė sausi, per daug gudragalviški, snobiški. Priminė mažus filosofinių ar krikščionybės idėjų prikaišiotus traktatus, kurie šiepiasi iš bibliotekų lentynų ir erzina mažiau išmintingesnius studentus. Žinoma, gerą kavą ar kokį nors gurmaniškesnį skanėstą taip pat prisijaukiname ne iškart.

8 // © 37O

„Tikiu, jog visa, kas yra, – suardoma“, – prieš pat Vilniaus knygų mugę pasirodžiusio dvikalbio rinkinio eilėraštyje „Ryte“ (p. 9) santūriai šypsosi Č.Milošas. Vartau šio poezijos tomelio puslapius, o mano taip ilgai laikęsis studenčioko skepsis po truputį ima blėsti. Kažkodėl, laikui bėgant, kartais šmėstelėja suvokimas, kad apie poeziją kalbėti tampa vis sudėtingiau. Vis dažniau kyla klausimų, kurie nebesiprašo komentuojami, aptariami, juo labiau – atsakomi. Visaip vengiu, išsisukinėju nuo poezijos mistifikavimo, tačiau man ji tebėra kažkur pasislėpusi. Ir dabar Č.Milošo eilėraščiai sykiu patvirtina šio žaismingo ir šiek tiek bauginančio slapukavimo faktą („Galybės blėso lyg apsnigtas varis. / Stebi-

no protą, bet jau nenustebins“ (p. 27). Poetas daug dėmesio skiria įvairių kraštovaizdžių aprašymui. Priešais akis jie plūduriuoja tartum išskydusios hologramos, jų matmenys – beveik nenusakomi. Vienoje tokioje neišmatuojamoje hologramoje susilieja, lėtai persidengia ir mainosi Baltijos jūros, Danijos lauko ir baltuojančio Labradoro erdvių pavidalai, bet tą patį akimirksnį „atimama viskas, / Ko atimti negalima – žmonės, vietovės“ (p. 31). Č.Milošo poezija byloja apie efemeriškumą, kuriam nesurandame stabilaus inkaro. Vienas tokių žmogiškųjų inkarų yra ir namai, net jeigu „Likimas (...) lėmė prarasti tėvynę“ (p. 53). Perfrazuojant patį poetą – praeina ir amžius, praeina ir atmintis. Vos 31 eilėraštis, o turi pakankamai galios nupūsti dulkes nuo bronzos.

ti savo svarbiausio 999 eilučių opuso – poemos „Blyški ugnis“. Tačiau keistuolis mirusio poeto kaimynas, „kosmopolitas mokslininkas“ (p. 78) Čarlzas Kinbotas imasi užrašinėti išsamius keturių dalių poemos paaiškinimus, kurie autorinį Šeido kūrinį transformuoja į chimerišką ištremto Zemblos karaliaus Karolio ir jį persekiojančio žudiko Graduso epopėją („pagaliau pasijutau tikras, kad spindinčią Zemblą, svilinančią mano smegenis, jis atkurs poemoje. Aš kerėjau ja Šeidą, sotinau jį savo vizija, su siautulingu girtuoklio dosnumu grūdau jam viską, ką pats buvau bejėgis išreikšti eilėmis“ (p. 78). Kitaip tariant, kol Šeidas dar buvo gyvas, Kinbotas metodiškai siekė „prinokinti“ paslaptingąjį Zemblos kraštą poeto sąmonėje. Tad po Šeido mirties tampa nebeaišku, ar Kinbotas nuodugniai tiria ir komentuoja autentiškomis poeto patirtimis grįstą poemą, ar joje įžvelgia ir iš jos išrankioja miglotus fragmentus, neva turinčius sąsajų su „su didingąja Zemblos tematika“ (p. 87). Šeido poemos rėmai suyra ir virsta „senamadiška melodrama“. Kinbotas nebepaiso literatūros kritiko vaidmens ir visas 999 eilučių pritempia prie beprotybės atspalvių įgaunančių zemblietiškų pasakojimų. Istoriją komplikuoja dar ir tai, kad skaitytojas nuolat vedžiojamas už nosies ir turi spėlioti, kas iš tikrųjų slepiasi po komentatoriaus Kinboto tapatybe: ambicingas tyrinėtojas, pamišėlis ar pats karalius Karolis, pabėgęs iš Zemblos.

TUŠČIŲ BUTELIŲ DRAUGIJA Antrasis Ramunės Brundzaitės eilėraščių rinkinys, sutinkamas praėjus kone dešimtmečiui nuo poetės debiuto, man buvo laukiamiausia neseniai pasibaigusio „Poezijos pavasario“ naujiena. Beveik prieš penkerius metus „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusi R.Brundzaitės publikacija surezonavo, siuntė signalą, kad netolimoje ateityje galima tikėtis stiprios poezijos knygos, o eilėraštis „29-eri“ jau tąsyk įsiminė kaip jautri, dilginanti, saviironiją ir nuovylį gniaužiančio, brandos nežinomybėn žengiančio jauno žmogaus deklaracija. Nors „27-erių klubas jau pragyventas“ (p. 46), tačiau vis labiau įsisąmoninamas intensyvėjantis esamojo laiko bėgsmas, jo krypties nuojauta. Virš galvos pakimbanti ketvirtoji gyvenimo dešimtis ima pašnibždom sufleruoti paprastus, bet ne taip paprastai artikuliuojamus egzistencinius klausimus („Ką rašysiu kai sulauksiu 39-erių? / 49-erių? / Ar rašysiu? / Ar sulauksiu?“ (p. 47). Ateities perspektyva neįgauna ryškesnių apibrėžčių bandant išreikšti ją metų skaičių žyminčiu ženklu. Galbūt dar „per anksti šitaip galvoti“, bet iš tikrųjų jau nespėji, jau kažkur vėluoji, o „pabaigos jausmas / kartoja savo vardą“ (p. 45). Nujaučiau, kad ši R.Brundzaitės knyga nebus sprogstančio sugrįžimo po pertraukos manifestacija, netaps įnoringų kalbinių ieškojimų, naujų formų konstravimų, kitų panašių eksperimentų lauku. Poetės kalbėjimas išliko ramus, tekan-

tis. Nesibraižantis dirbtinai moduliuojamu, išskirtinumą teigiančiu tonu, vis dar taip pat, kaip ir pirmame rinkinyje „Drugy, mano drauge“, gebantis lengva, nepretenzinga eilute užčiuopti tiek asmeninius, tiek kolektyvius skaudulius, nerimus, ydas ir kompleksus. Šiuolaikinė lietuvių poezija, nors ir gerokai vėluodama, tampa vis atviresnė, bet kartu ir pati dar retsykiais baidosi savo „naujo“ atvirumo. R.Brundzaitės atveju šis atvirėjimas atrodo natūralus, nesibaiminama to „per daug pasakiau“. Kalbėti apie artimoje aplinkoje banguojančias įtampas, detalizuoti kurioziškus darbo santykius ir jų negailestingą hierarchiją, dalytis alkoholinėmis patirtimis, – viskas šios knygos eilėraščiuose vyksta be perspaudimo, tiesiog teigiant, konstatuojant vienokį ar kitokį patirties faktą.



>> DEBIUTAS

PASAKOTOJA

MILDA VARNAUSKAITĖ: DEBIUTAS – TAI TIK PIRMOJI ISTORIJOS VERSIJA

Rašė Giedrė Ivanova

Kiekvieną dieną ką nors pasakojame – draugui, sesei ar kaimynui. Kiekvieną dieną klausomės kitų pasakojamų istorijų. Kai kurie pasakojimai – realūs, juokingi ir įdomūs, kai kurie – išgalvoti, liūdni ar nuobodūs. Pa(si)pasakojame ir grįžtame prie tiesioginių savo darbų. O štai Milda Varnauskaitė – ne, nes jos darbas ir yra pasakoti istorijas!

10 //

– Neretai kuriantiems žmonėms kažkaip nedrąsu įsivardyti: aš – rašytojas, aš – muzikantas, aš – tapytojas ir t.t. Kada ir kaip tu pirmą sykį sau ir visam pasauliui ištarei: aš – pasakotoja? – Kadangi istorijų pasakojimo mokiausi Amsterdame, ten ir pradėjau ja dirbti. Užsiregistravau kaip laisvai samdoma darbuotoja. Reikėjo suteikti vieno žmogaus įmonei vardą, tad tiesiog įrašiau: Storyteller Milda. Norint pasakojant istorijas išgyventi ir įsitvirtinti Amsterdame, atšiauriame ir labai konkurencingame mieste, reikėjo daug ir sunkiai dirbti – nebuvo kada galvoti, ar aš jau pasakotoja, ar dar ne. Tai išmokė disciplinos, nesusireikšminti. Niekada nenorėjau, kad kas nors kitas nuspręstų, kada aš jau pasakotoja, o kada dar ne, – pasakoju istorijas, vadinasi, esu pasakotoja. Ir įsivardijimas neužbaigia augimo proceso. Visi, kurie turėjo galimybę stebėti mano karjerą nuo pradžių, žino, kad per visus tuos metus beprotiškai išaugau ir vis dar keičiuosi, tobulėju, bet niekada nesu daugiau ar mažiau pasakotoja. Esu tiesiog pasakotoja, ir tiek.

© 37O

– Pasakotoja neturi biuro (nors, žinoma, ji taip pat atlieka galybę biurokratinių ir kitų reikalų), jos darbo vieta – scena. Visuomet tiesioginė akistata su klausytoju, visuomet čia ir dabar, visuomet tiesioginis eteris. Gali pasirengti tik pats – publikos reakcijų, replikų ar kokių kosulių ir čiaudėjimų nesurežisuosi. Kaip tam ruošiesi ir susitelki? – To biuro darbo tikrai netrūksta. Turiu ir savo buhalterę (Amsterdame buhalteris ateidavo į mano pasirodymus!).

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

– Milda, pataisyk, jei sumeluosiu, bet manau, kad vaikystėje tikrai nesvajojai tapti sakytinių istorijų pasakotoja, nes anuomet (nors pasitaiko ir dabar) nebuvome girdėję, kad kas nors dirbtų pasakotoju. Didžiulį, mažai kieno mintą kelią nuėjai! Koks buvo tas kelias? – Tikrai vaikystėje nesvajojau tapti tuo, kuo esu dabar, tačiau visada norėjau rašyti ar kaip kitaip pasakoti istorijas. Kiek save pamenu, visada kažką rašinėdavau arba pasakodavau gyvai: namuose ar mokykloje. Nors daug rašiau, bet vien rašyti istorijas man atrodė labai vieniša. Patiko matyti žmonių reakcijas, kai jiems kažką gyvai papasakoji ar perskaitai. Labai patiko teatras ir matyti, kaip tekstas scenoje tampa gyvas. Būdama paauglė rašiau pjeses, universitete, nors ir nesimokiau filologijos, dalyvavau filologų rengiamuose skaitymuose, kur skaičiau savo pačios tekstus. Per šeimos gimtadienius mėgau parašyti kalbas ir sakyti tostus. Todėl, kai atradau istorijų pasakojimą gyvai, iškart supratau, kad tai yra veikla, kurios seniai ieškojau.

Bet tikra tiesa – kaip pasakotoja gimstu vis iš naujo pasirodymų metu. Labai gerai pasakei, kad pasirodymai – visada gyvas eteris. Tai man labai patinka, nes, kaip ir gyvenime, čia niekada niekas nevyksta taip pat. Jeigu ir pasakoju tą pačią istoriją 100-ąjį kartą, man ji visada vis kitokia: jos klauso kiti žmonės, kitoje vietoje, kitu metų laiku, o ir aš pati jau esu kitokia. Geriausias pasiruošimas – daug daug darbo. Kai prisimenu save karjeros pradžioje – kartais drebančią iš baimės ir užstringančią – negaliu patikėti, kiek toli nuėjau. Mokiausi improvizacijos, sąmoningumo, daug dirbau su savo pačios baimėmis, požiūriu, kas man, moteriai, kūrėjai, Rytų europietei, mylimajai, dukrai, neva galima ir kas neva negalima sakyti ar pasakoti. Į pasirodymus atsinešame viską ir jeigu bandysime kažką nustumti, apsimesti, neištversime to gyvo eterio įtampos. Gal kuriam laikui, bet tai nebus tvaru. Į visas baimes reikia įsižiūrėti, į save įsiklausyti ir rasti būdų, kaip su viskuo gyventi. Kartu reikia nuolatos pasakoti, nuolatos save pačią kaip pasakotoją perpasakoti, tobulinti savo techniką, įpročius, nuostatas, požiūrį ir žiūrėti, ką galima palikti, o kas trukdo augti ir ko reikia atsisakyti. – Tavo istorija „No Heroes“ nugulė ir ką tik pasirodžiusioje Brune Smith sudarytoje knygoje „Bodies of Stories“ – oficialiai tapai publikuota autore (sveikinimai!). Visos knygą

sudarančios 20 istorijų buvo pasakotos gyvai online renginiuose pandemijos metu, tačiau spausdintas žodis naikina pasakotojo ir klausytojo sambūvį, keičia tą esminį čia ir dabar. Ar, keičiantis medijai, keiti pasakojimą? Kas pradingsta, o ko atsiranda knygoje? – Labai patinka tavo klausimai, retai tokių sulaukiu! Tikrai taip, sakytinė istorija keičiasi ją užrašant. Ji suliteratūrinama, pritaikoma raštui ir laikmečiui, kuriame yra spausdinama. Jeigu skaitytum archyve folkloristų užrašytas pasakas, jos būtų žalios: su, sakytum, tekstui nereikalingais pasikartojimais, kasdieniškais žodžiais, neišraiškingais sakiniais, išlaikyta tarme. Folkloristai užrašo tas istorijas taip, kaip jos pateikiamos. Vis dėlto norint, kad tokios pasakos gerai skambėtų skaitant, reikia jas suliteratūrinti. Vieni garsiausių pasakų suliteratūrintojai – Broliai Grimai. Nė vienas neužaugome be jų perrašytų pasakų, surinktų iš žmonių, dažniausiai moterų, nes būtent jos per-


– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn? – Kai pavargstu, einu pailsėti. Tai išlaiko ir motyvaciją, ir įkvėpimą. Pats gyvenimas stumia į priekį, kažkas nutinka, keičiasi ir vis norisi apie tai papasakoti. – Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymą, įrodymą, kad gali viską, darbą, laisvalaikio praleidimą ar dar ką nors? – Tai reiškia pirmąją istorijos versiją. Ją ateityje dar bus galima perpasakoti ir pakeisti, tereikia nebijoti. – Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą? – Noriu dar šokti ir dainuoti! Gal ir knygą parašysiu, tereikia prisijaukinti iš naujo rašymą.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

Karlo R.Giesrieglo nuotr.

– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti pirmojo žingsnio? – Linkiu sau kartoti, kad esate tiek pat reikšmingi, kiek ir visai nereikšmingi. Jei labai susimausite, žmonės tai pamirš taip pat greitai, kaip ir jūsų sėkmes. Tad kodėl nepabandžius?

duodavo sakytinę tradiciją dirbdamos namuose ar laukuose ir taip užimdamos vaikus. Perrašydami tas istorijas Grimai jas ir keitė – pritaikė tiems laikams, dažnai ir moterų nenaudai, prie tuo metu egzistavusių normų. Sakytinėse istorijose egzistavusios drąsios ir aktyviai veikiančios herojės virto pasyviomis, bevardėmis, laukiančiomis išgelbėjimo princesėmis. Man, kaip pasakotojai, dažniausiai tenka atlikti atvirkštinį veiksmą: skaitant užrašytos istorijos variantus, gilinantis į kultūrą, kūrybiškai interpretuojant per savo patirtį, laikantis pagarbos tradicijai atkurti sakytinės gyvai pasakojamos istorijos pulsą ir jos žinutę. Neretai tenka išlaisvinti herojes iš pasenusių socialinių normų, įgalinti jas veikti, pačioms spręsti savo likimą – sugrąžinti atgal į ikiliteratūrinę stadiją. Tad pasakojimas keičiasi skirtingose medijose ir reikėtų būti atidiems ir atkreipti dėmesį į tai, kas jį pasakoja, nes kiekvienas pasakotojas kuria savo istorijos variantą. – Pasakodama keliauji po skirtingas šalis, miestus, institucijas, pasakoji skirtingoms įvairaus amžiaus auditorijoms. Viena vertus, gerai, kad pagrindinė darbo priemonė – žodžiai. Juos lengva pasiimti su savimi, kad ir kur vyktum. Kita vertus, tu turi tik žodžius: nei multimedija, nei scenografija nepadės pasislėpti. Kada pajutai, kad žodžiai, istorijos turi tokią didžiulę galią? Ar būna, kad jų neužtenka?

– Tiesą sakant, vis dar kaskart nustembu, kokios galingos yra žodinės istorijos. It blows my mind – ateina į galvą vienintelė frazė, norint apibūdinti tą nuostabą, kurią vis patiriu dirbdama su žmonėmis ir pasakodama istorijas gyvai. Tai yra toks neįtikėtinai paprastas, bet galingas žmonijos išradimas, sakyčiau, kaip ugnis. Šast, ir užkūrei su dviem akmenimis, bet kiek tai viską keičia! Istorijos mus pavertė bendruomenėmis, leido perduoti vertybes ir moralę iš kartos į kartą mažai jas kvestionuojant, suteikė prasmę ir išmokė empatijos. Kas būtume be sakytinių istorijų? Atskiri niekaip vieni su kitais nesusiję individai, susieinantys tik patenkinti fizinių poreikių. Žinoma, būna, kai atrodo, kad žodžių neužtenka, bet tik tada, kai patirtis dar labai šviežia, kai emocija per stipri, kad galėtum sudėti ją į žodžius. Po sunkių gyvenimo sukrėtimų esu patyrusi didelį žodžių beprasmiškumo jausmą, kai atrodė, kad negaliu patirties sudėti į žodžius, nes ji tampa per maža, per universali, o man dar skauda per daug, kad galėčiau suvokti, jog ir kiti panašius jausmus gali išgyventi. Vis dėlto, praėjus kuriam laikui ir patirčiai slopstant, atsiranda ir vėl poreikis suteikti patirčiai formą ir ją sudėti į istoriją, kurioje save galėtų atpažinti kiti. Pasakojant žodžiu, tą patirtį galima vis iš naujo reflektuoti, vis keisti metams bėgant, perpasakoti. Dėl to labai mėgstu sakytinį istorijų pasakojimą: jis niekada neužsidaro, niekada nesustoja, o pasirodymo metu patiriama tik mažytė jo dalelė. – Tavo gyvenime – daugybė nepramintų, su žodžiais ir pasakojimais sukibusių kelių, kuriais drąsiai žengi. Į Lietuvą

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjusi pasakoti, kokio ėjimo tikėjaisi ar kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo (klausytojų, kritikų, kitų pasakotojų, tėvų, paties gyvenimo, draugų, o gal savęs pačios)? – Iš visų tų patirtų triuškinančių ir apdovanojančių atsakų kuriu istorijas ir jas pasakoju. Kviečiu visus ateiti ir pasiklausyti gyvai.

pirmoji atvedei ir pradėjai įgyvendinti Free Little Library idėją, įkūrei Baltijos istorijų pasakojimo žodžiu centrą, šiuo metu kuruoji „Kaunas 2022“ pasakojimo programą, Nacionaliniame muziejuje dirbi prie parodos, skirtos migracijai, pasakojimo, o kur dar visa galybė su pasakojimo menu susijusių mokymų, renginių, festivalių. Kuris projektas – pats įsimintiniausias? – Jau seniai niekas nebuvo paminėjęs Bibliotekėlių idėjos, ačiū, kad prisiminei! Man, kaip performerei, įsimintiniausi tie projektai, kurie vyksta čia ir dabar. Stengiuosi nesidairyti nei atgal, nei labai į priekį, tik būti dėkinga už tai, ką turiu ir veikiu dabar. Viskas, ką kuriu, yra efemeriška ir galioja tik tiek, kiek yra klausytojų čia ir dabar: ar tai būtų istorijų pasakojimo dirbtuvės, ar pasirodymas, ar kuruojamas renginys. – Pasakoji pati, mokai pasakoti kitus. Jei tektų išrinkti, koks vienas dalykas yra pats svarbiausias geram pasakojimui ir geram pasakotojui? – Būti savimi, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Kaip mėgstu kartoti savo studentams – šiame pasaulyje yra vietos visų istorijoms ir nėra reikalo dėl to savęs lyginti su kitais ar konkuruoti. – Ar klausytoją lengviau prajuokinti, ar pravirkdyti? Sunkiau išgąsdinti ar supykdyti? – Sunku pasverti tą sunkumą. Labai priklauso nuo daugybės konteksto detalių: jei pasakosi laidotuvėse, tikrai bus lengviau pravirkdyti, jeigu penktadienio vakarą populiariame Amsterdamo klube – prajuokinti. Nors gal tądien kas nors globalaus bus įvykę: karas, uraganas, potvynis – ir tai paveiks tavo pasirodymą ir auditoriją. Tad ir vėl: čia ir dabar.

– Visus pasakojimus reikia ir išgirsti. Kai gyvenai Amsterdame ir mokeisi pasakojimo meno, ar mokė, kaip būti geru klausytoju? – Aktyvaus klausymo mokėmės, bet daugiausia išmokau jau pati pasakodama ir dirbdama su žmonėmis. Tu teisi, be klausymo nėra ir pasakojimo. Sunku gerai pasakoti, jei nemoki klausyti. Iškart matau, jei žmonės nori pasakoti tik savo pačių istoriją ir neturi erdvės išgirsti kitą. Matau negalėjimą susieti savęs su didesne bendruomene, jausti savo asmeninių istorijų universalumą, matyti, kad didžioji dauguma tavo asmeninių patirčių yra labai universalios, o šis paradoksas yra sakytinio pasakojimo pagrindas. Auditorija, klausytojai, turi atpažinti save klausomoje istorijoje, kad ji nemirtų čia ir dabar, o būtų vis perpasakojama. Sakytinės istorijos keliauja iš kartos į kartą tūkstančius metų, nes jose mes atpažįstame save ir norime apie tai vis iš naujo pasakoti ir perduoti turimą patirtį. – Kišenėje jau turi ne vieną parengtą pasakojimą, galvoje sukasi įvairiausios pasakojimo strategijos... Ar pavyksta atsipalaiduoti, pamiršti visas technikas ir tiesiog paplepėti su draugais ar artimaisiais? – Hahahaha, čia prigavai. Esu išranki istorijoms, tai tiesa. Bet ir nesureikšminu to. Jeigu žmogus tikras, gyvas, autentiškas, man bus įdomu klausyti jo istorijos, net jei ji ir nebus struktūriškai tvarkinga ar gerai išdirbta. Tad tikrai galiu šiaip paplepėti ir atsipalaiduoti, bet tai nereiškia, kad nustoju pasakoti istorijas. Nežinau, kaip to nedaryti, – man tai ir bendravimo, ir gyvenimo forma. Labai smagu būna, kai susitinku su draugais ir kolegomis pasakotojais, tada laikykis!


>> SVAJONIU DARBAS

MOTERYS SU KA Rašė Jorė Janavičiūtė

Lina Margaitytė

Modesto Endriuškos nuotr.

Praėjusiais metais, 2021-aisiais, pirmoji moteris operatorė Lietuvos kino istorijoje nufilmavo vaidybinį ilgametražį filmą. Iš vienos pusės, džiugu, iš kitos – kodėl tik dabar?

kurioje moterų skaičius auga lėčiausiai, o disproporcija tarp lyčių – vis dar didžiausia. Taigi moterys operatorės Lietuvos kine taip pat vis dar daugiausia dirba prie mažesnių biudžetų, t.y. mažesnę galią suteikiančių, projektų. Žvelgiant į apdovanojimus, moteris operatorė niekada nelaimėjo Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ geriausios operatorės prizo. Moterų dalis tarp Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) „Ąžuolo“ apdovanojimų nominantų ir laimėtojų – itin maža, tačiau pastaraisiais metais (tas laikotarpis atliekant tyrimą jau nebevertintas) matome vis daugiau laiminčių ar nominuojamų moterų, ypač jauniems operatoriams skirtam „Gilės“ apdovanojimui. PIRMIEJI APDOVANOJIMAI Meida Lileikytė, jauna vaizdo operatorė, neseniai baigė vaizdo operatorių bakalauro studijas LMTA ir šiais metais pelnė LAC apdovanojimų „Gilę“ už geriausią jauno operatoriaus darbą Luko Kačinausko trumpametražiame filme „Aš buvau Maksas“. Šiuo metu ji filmuoja muzikinius klipus, reklamas, dirba keliuose filmuose. Daug laiko ji skiria darbui už aikštelės ribų – gilinasi į montažą ir spalvų korekciją. Kinu M.Lileikytė susidomėjo dar mokykloje, kur vykdavo kūrybinės dirbtuvės ir ji su klasės draugais kurdavo trumpus filmus. „Tuo metu išgirdau apie „Skalvijos“ kino akademiją. Ten pradėjau detaliau gilintis į filmų kūrimo proce-

P

asak dr. Linos Kaminskaitės ir dr. Jelenos Šalaj tyrimo „Moterys Lietuvos kino industrijoje“, operatoriaus darbas – didžiausią lyčių atskirtį turinti profesija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Išsiskiria operatorių studijų programos absolventai: didžioji dauguma specialistų, 1993–2018 m. baigusių LMTA, yra vyrai, o šios programos bakalauro ar magistro diplomą gavusios moterys sudaro tik 15 proc. Daugiau kaip per 20 metų (1994–2018 m.) iš 67 operatorių studijas LMTA baigusiųjų buvo tik dešimt moterų. Į šią studijų programą pirmoji moteris įstojo 2002 m. Studijų pasirinkimų pokytį rodo tai, kad 2002–2018 m. atsiranda moterų, įstojančių ir baigiančių operatorių studijų programą; to visiškai nebuvo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį.

12 //

Žinoma, šios problemos priežasčių galime ieškoti ir kino istorijoje – vaidybinio kino moterų operatorių dalies vidurkis sovietmečiu buvo 0 proc. Kiek kitokia dokumentinio kino situacija. 1 proc. dokumentinių filmų, kuriuos filmavo moterys, buvo sukurta ankstyvuoju sovietmečiu (1947– 1960 m. – 4 proc.), vėliau moterų operatorių kūrybinėse grupėse iš viso nebeliko.

© 37O

Ilgametražių vaidybinių filmų moterų operatorių dalies vidurkis nepriklausomybės laikotarpiu iki 2021 m. buvo 0 proc., kol pirmoji moteris operatorė – Laura Aliukonytė – nenufilmavo pirmojo ilgametražio komercinio vaidybinio filmo – „Vyras už pinigus“ (rež. Justinas Krisiūnas). Savaime suprantama, moterys iki tol nefilmavo ir komercinių filmų, taigi šis buvo pirmas komercinis filmas, kurį Lietuvoje nufilmavo moteris. Dokumentinio kino situacija buvo šiek tiek pozityvesnė – ilgametražio dokumentinio kino moterų operatorių dalies vidurkis nepriklausomybės laikotarpiu

Kadras iš filmo „Namai“

(1991–2017 m.) buvo 5 proc., jų šiek tiek daugėjo nuo 2001 m. Moterų operatorių dalis ilgametražių dokumentinių filmų komandose 2012–2017 m. sudarė 8 proc. Pasak tyrimo, trumpametražio vaidybinio kino moterų operatorių dalies vidurkis visu nepriklausomybės laikotarpiu (1991–2017 m). – 2 proc. Trumpametražio dokumentinio kino 1991–2000 m. – 0 proc., 2001–2011 m. – 6 proc., 2012–2017 m. – 13 proc. Lyginant dokumentinio ir vaidybinio kino kuriančių moterų situaciją matyti, kad pats moterų skaičius kino kūrėjų komandose auga, tačiau vaidybiniame kine tai vyksta gerokai lėčiau. Kaip L.Kaminskaitė sakė „Verslo klasei“ straipsnyje „Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema?“: „Moterų režisierių mažiau ten, kur daugiau pinigų – galios.“ Taigi ilgametražis vaidybinis kinas siejamas su didesne galia dėl didesnių biudžetų. Pasak tyrimo, ilgametražis vaidybinis kinas lieka sritimi,

są, supratau, kad man tai labai įdomu, kiek daug visokių galimybių slypi ir kad man tai pavyksta. Pradžioje, kaip ir dauguma su manimi lankiusiųjų, galvojau, kad, baigusi mokyklą, stosiu į režisūrą, bet po metų „Skalvijoje“ ir jos dėstytojų patarimų supratau, kad vis dėlto man labiausiai sekasi operatoriaus darbas. Tad, baigusi mokyklą, ir įstojau į LMTA operatoriaus specialybę“, – pasakoja M.Lileikytė. „Ši profesija įdomi tuo, kad tai ne tik profesija, bent man – gyvenimo būdas, – mano vaizdo operatorė. – Man atrodo, kad visą laiką ir gyveni kinu, kadrais, idėjomis ir paieškomis. Visas kūrybinis procesas – nuo idėjos iki ga-


MERA L.Aliukonytė, praėjusiais metais tapusi pirmąja moterimi operatore, nufilmavusia pilnametražį filmą mūsų šalyje, prisimena, kaip stojo į LMTA vaizdo operatoriaus specialybę: „Kai kurie giminaičiai iki dabar negali suprasti, nes giminėje nėra nė vieno menininko: kas prie ūkio, kas prie technikos ar medicinos. Puikiai prisimenu, kad nuo devintos klasės pirkdavau žurnalus „Kur stoti“ ir vis žymėjausi, kur noriu mokytis. Dešimtoje klasėje tikslingai pasirinkau studijuoti mediciną (galbūt įgyvendinti mamos svajonę). Viskas pasikeitė, kai brolis įstojo į LMTA meno vadybos specializaciją. Jis pakvietė mane į muzikinio klipo filmavimą, režisierė Algina

atėjo momentas, kai supratau, kad tai gali tęstis ir tęstis... Juk po vieno filmo bus kitas, dar geresnis, su dar geresne kūrybine komanda, ir taip gyvensi tokiame užburtame rate. Todėl pasakiau sau ir kitiems – noriu daryti tai, ką mokiausi visus šešerius metus, – filmuoti, būti operatore. Ir labai natūraliai tai įvyko. Vienas mėnuo, kitas ir, atrodo, visata sudėjo viską į vietas – nebesulaukiu skambučių paasistentuoti, o kviečia prisidėti prie filmų ar reklamos filmavimų. Šiuo metu įtemptai ruošiamės naujam J.Krisiūno vaidybi-

Silvijos Valeišaitės nuotr.

lutinio rezultato yra visiškai nerealus. Žinoma, iškyla ir sunkumų ar bėdų, bet viską galima išspręsti. Ir kai pamatai kino ekrane rezultatą, kartais pilve net drugeliai skraido. Ar iš džiaugsmo, ar iš jaudulio, nežinau, bet vien dėl to labai faina. Ši profesija neturi nustatytų konkrečių darbo valandų, kartais išvis pameti laiko nuovoką, bet man tai žavu. Kiek nuostabių žmonių sutinki! Žodžiu, privalumus galėčiau vardyti ir vardyti…“

per vaizdą ir garsą – kine telpa visos meno rūšys, formos ir išraiškos, čia atradau begalinę laisvę ir neribotumą.“

Kadras iš filmo „Aš prisimenu", LMTA baigiamosios užduoties „Atgijęs paveikslas“

niam filmui, kurio filmavimo darbai prasidės jau birželio viduryje, laukiame kelių trumpametražių filmų finansavimo. Tad dabar gyvenime daug mažiau aikštelės, o daugiau kūrybinio darbo.“ Laurai labai sunku tiksliai įvardyti jausmus, dalykus, kurie suteikia džiaugsmo pasirinkus šią profesiją: „Aš iki šiol nežinau, kaip tiksliai įvardyti, tai lyg nematomas, neapčiuopiamas jausmas, trauka būti aikštelėje, tuo gyventi. Net ir po sunkiausių projektų, kuriuose būdavo nesėkmių, o gal ir nesutarimų, visada norisi sugrįžti. Kartais net pagalvoju, ar tai tikrai galima įvardyti kaip darbą... Atrodo, darai tai, kas tau patinka, ir dar gauni už tai pinigų.“ Kadras iš filmo „Amžini ieškojime“

Navickaitė užsiminė apie „Skalvijos“ kino akademiją. Susižavėjusi filmavimais įstojau, o dveji metai režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentikos kurse leido suprasti, kad kinas yra tai, ko noriu mokytis. Baigiau mokyklą ir iškart įstojau į LMTA: čia baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas.“ „Ilgą laiką dirbau skaitmeninio vaizdo technike (angl. Digital Imaging Technician – DIT), po trejų ketverių metų supratau, kad nebėra iššūkių, viskas tapo šiek tiek monotoniška, norėjosi būti arčiau kameros. Tad palaipsniui tapau antrąja kameros asistente, – prisimena L.Aliukonytė. – Daug dirbau, bet prieš naujus metus

Meida Lileikytė

Kadras iš filmo „Aš buvau Maksas“

„Kino industrijoje, galima sakyti, sukuosi jau septynerius metus, – pasakoja jauna kino operatorė Lina Margaitytė, 2021 m. LAC apdovanojimuose nominuota „Gilei“ už filmą „Pomirtinis gyvenimas“ (rež. Paulius Stankevičius), jos kartu su Mariumi Krivičiumi filmuotas LMTA bakalauro studijų diplominis darbas – trumpametražis filmas „Namai“ – rodytas prestižinio kino operatorių meistrystei skirto filmų festivalio „Camerimage“ studentų etiudų konkursinėje programoje. – Šiuo metu su savo draugu operatoriumi M.Krivičiumi dirbame kaip operatorių duetas reklamos, muzikinių klipų ir trumpametražių filmų srityje. Be tiesioginės veiklos, kuriame fotografijų serijas, skirtas vietai ir laikui įamžinti bei žmogaus santykio su praeitimi ir dabartimi paieškoms. Jau ketvirtus metus rengiu operatoriaus meistriškumo paskaitas „Skalvijos“ kino akademijoje.“ PAŠAUKIMAS IR PRIKLAUSOMYBĖ L.Margaitytės manymu, tokia profesija nepasirenkama tiesiog, kad sudomina, tai pašaukimas, kurį atradus, labai sunku atsisakyti: „Aš šį pašaukimą atradau išbandžiusi begalę įvairiausių menų – muziką, šokį, tapybą, grafiką, literatūrą, fotografiją. Supratau, kad geriausiai save išreikšti galiu

Kaip ir kolegę Laurą, Liną, kad ir kas nutiktų, kinas vis kviečia sugrįžti: „Nors pasitaiko, kad po pamainos jaučiuosi pavargusi tiek protiškai, tiek fiziškai, nes operatoriaus profesija yra sunkus kūrybinis (daugeliu atveju – ir fizinis) darbas, bet pailsėjus vėl labai norisi sugrįžti į aikštelę ir dirbti toliau. Tai lyg priklausomybė, kurios nesinori atsisakyti.“

Operatorė Odeta Riškutė, 2018 m. tapusi pirmąja moterimi operatore, pelniusia LAC apdovanojimų „Gilės“ prizą už geriausią jauno vaizdo operatoriaus darbą režisierės Klaudijos Matvejevaitės trumpametražiame filme „Paskutinė diena“, teigia, kad jai sunku save įsprausti į rėmus: „Dirbu tiek prie vaidybinio, tiek dokumentinio kino, įvairių tarpdisciplininių audiovizualinių projektų. Dirbu aikštelėje ir kaip skaitmeninio vaizdo technikė.“ Ji nepamena tikslaus momento, kada sugalvojo pasirinkti vaizdo operatoriaus studijas. Tačiau susidomėjimas vaizdu prasidėjo, kai, būdama dar visai paauglė, laimėjo skaitmeninį fotoaparatą iš MTV. Odetai daugiausia džiaugsmo ši profesija teikia dėl pavykusių scenų ir kadrų. „Kai žiūri per akį į kadrą filmuojant ir jauti, kad visi elementai veikia – aktorius, kameros judesys, šviesa. Šiaip šis amatas – nesibaigiantis problemų sprendimas, tad tos akimirkos, kai jauti, kad scena ar kadras eina – atgaiva sielai. Tada atrodo, kad visi prieš tai priimti sprendimai, kurie atvedė iki šio momento, buvo tinkami. Kažkoks labai geras jausmas apima, norisi jį patirti kuo dažniau“, – dalijasi vaizdo operatorė. Operatorė ir fotografė Vismantė Ruzgaitė, taip pat nominuota „Gilei“ – 2016 m. už operatoriaus darbą filmui „Roneta“ (rež. Simona Ruočkutė), daugiausia kaip operatorė dirbo studijuodama LMTA, kur filmuodavo kitų studentų filmus. Jos kelias į vaizdo operatoriaus studijas LMTA nebuvo toks tiesus – prieš tai mokėsi kūrybinių industrijų Vilniaus Gedimino technikos universitete, o dar prieš tai – verslo vadybos Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. Šiuo metu daug užsiima fotografija. „Aikštelėje daugiausia DIT‘inu (dirba skaitmenine vaizdo technike – aut.past.). Dabar vairuoju vadinamąją Elvio greituškę – vokišką greitosios medicinos pagalbos mašiną, kurioje įkurta „DIT station“ – skaitmeninio vaizdo techniko darbo vieta).


>> SVAJONIU DARBAS

Odeta Riškutė

Šį darbą dirbu nelabai ilgai. Intensyviai DIT‘inu gal tik dvejus trejus metus“, – kalba Vismantė. Ji prisimena, kad operatore sugalvojo tapti, nes norėjo susirasti vaikiną ir būti meniškoje aplinkoje. LMTA mokėsi daug vaikinų ir jie buvo prie meno, kas jai tuo metu atrodė labai cool. Kaip pasakoja, šią misiją pavyko įgyvendinti, tačiau neilgam: „Čia toks comic relief (angl. komedinis palengvėjimas – scenarijaus rašymo terminas – aut.past.). Jei rimtai, manyje labai daug jausmų ir kartais sunkiai sekasi juos atpažinti, juo labiau išreikšti žodžiais, bet vaizdiniais nupasakoti tą nuotaiką man sekasi, todėl ši profesija ir yra artima.“

14 //

Kino operatorė Kristina Sereikaitė kino industrijoje dirba daugiau kaip dešimt metų. LAC apdovanojimuose „Ąžuolas“ buvo nominuota du kartus kategorijoje „Geriausias metų kino operatoriaus darbas“ (2016 m. ir 2013 m.) ir 2013 m. gavo specialaus paminėjimo diplomą filme „Pietūs Lipovkėje“ (rež. Linas Mikuta). Ji daugiausia dirba prie dokumentinių filmų, daugiausia jų nufilmavo su savo vyru – režisieriumi L.Mikuta. Tai filmai „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, „Romano vaikystė“, „Šaltos ausys“, „Pietūs Lipovkėje“ „Dzūkijos jautis”, „Nevykęs scenarijus“. Dabar pora kuria naują stebimosios dokumentikos pilnametražį filmą „Gabrielius“. Kine K.Sereikaitė dirbo ir su kitais režisieriais – Vytautu Puidoku („Pasienio paukščiai“), Ramune Rakauskaite („Kelionės namo“), Agne Marcinkevičiūte („Iš kur tas švytėjimas“), Vytautu V.Landsbergiu („Trispalvis“), Oksana Buraja („Liza, namo“) ir kitais. Daug užsiima fotografija, organizuoja parodas.

© 37O

Pasak K.Sereikaitės, galima sakyti, kad į kiną ji atėjo visiškai atsitiktinai: „Baigusi fotografijos studijas stažavausi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Pietų Prancūzijoje, ir grįžusi į Lietuvą gavau pasiūlymą fotografuoti tuo metu filmuojamą režisieriaus Algimanto Puipos vaidybinį filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Dirbau kaip aikštelės fotografė ir kartu turėjau užfiksuoti filmo STOP kadrus. Pamenu, po vienos filmavimo pamainos mane pasikviečia režisieriaus A.Puipos žmona, dokumentinio kino kūrėja Janina Lapinskaitė, ir sako: „Klausyk, šiemet renkamas kino operatorių kursas. Nenori pabandyti?“ Kaip tik tuo metu neturėjau per daug veiklos, tad šis pasiūlymas sudomino. Kodėl gi ne? Galiu, pagalvojau. Taip per fotografiją atsidūriau kine.“ „Mane žavi pats kino kūrimo procesas. Ta dokumentikos nežinomybė, nes negali nuspėti, kas netrukus vyks prieš tavo akis. Iššūkiai, kai nori sukurti ryšį su filmuojamu herojumi, kad šis atsivertų, o jis nenori... Galiausiai adrenalino jausmas, kai priešais tavo akis – stipri dramaturginė situacija, o turi vienintelį dublį tam užfiksuoti... Taip pat kūrimo procese sutikti žmonės, kurie vienokiu ar kitokiu atveju plečia mano akiratį ir suvokimo ribas“, – atskleidžia kino operatorė. Operatorė ir režisierė Elvina Nevardauskaitė, skirtingai nei kitos pašnekovės, kino mokslus baigė užsienyje. „Mokiausi Midlsekso universitete Londone, mano bakalauro studijos vadinosi „Film Degree“ (liet. kino laipsnis). Čia turėjau galimybę išbandyti tiek operatoriaus darbą, tiek režisūrą praktiškai. Tad filmuoju ne tik kitų režisierių darbus, bet kuriu ir savo filmus, esu studijos „Broken Island Films“ bendraįkūrėja, dirbu prie filmų, muzikinių klipų ir TV reklamų. Galima sakyti, kad šioje industrijoje esu nuo 2013 m. – jau studijuodama pradėjau dirbti prie komercinių projektų“, – apie save pasakoja kūrėja. Ieškoti kelio į kiną jai ilgai nereikėjo: „Dar būdama keturiolikos žinojau, kad dirbsiu kine, tik dar nebuvau tikra, ką tiksliai darysiu, nes įdomu buvo viskas. Tuo metu pati daug kūriau, rašiau, ėjau į Kauno moksleivių techninės kūrybos centrą. Ten mokėmės ir eksperimentavome, ši vieta buvo didžiausias įkvėpimo ir atspirties taškas. Kai pradėjau studijuoti, maniau, kad man labiausiai tiktų prodiusuoti. Tad, gavusi pirmąją užduotį universitete, pasirinkau šį

vaidmenį. Viską sėkmingai suorganizavau, bet filmavimo rytą režisierė parašė žinutę, kad susirgo, o operatorius tiesiog neatvyko (pirmas kursas, vakarėliai ir pan.). Kadangi jau buvo susirinkusi visa likusi komanda ir aktoriai, o užduotį reikėjo atlikti per kelias dienas, nusprendžiau pati imti kamerą į rankas. Iki to laiko buvau filmavusi tik muiline su automatiniais nustatymais, tad, prieš pradėdama, greitai pasigūglinau, kaip valdyti kamerą. Filmavau intuityviai, daugiausia iš rankos, labai jaudinausi, bet ir labai patiko. Po savaitės vyko užduočių peržiūra ir aptarimas. Kai pradėjo rodyti mano filmuotą darbą, vos galėjau išsėdėti, buvo labai nejauku. Negana to, maždaug per vidurį filmo vienas iš dėstytojų sustabdė filmą ir atsisuko į auditoriją: „Who Shot This?“ (angl. „Kas tai nufilmavo?“) Aš tiesiog tylėjau, sukosi mintis, kad neįskaitys šio darbo. Tada vienas iš kursiokų sušuko

PASAKIAU SAU IR KITIEMS – NORIU DARYTI TAI, KĄ MOKIAUSI VISUS ŠEŠERIUS METUS, – FILMUOTI, BŪTI OPERATORE.

Urtės Aškelovičiūtės nuotr.

mano vardą ir dėstytojas atsisuko į mane: „Nicely Filmed. Well Done“ (angl. „Puikiai nufilmuota. Šaunuolė“). Po peržiūros priėjo kursiokai ir klausė, ar galiu būti jų filmų operatore. Taip viskas ir prasidėjo.“ Elviną ši specialybė žavi galimybe augti. Po kiekvieno filmavimo ji jaučiasi paaugusi ne tik profesine prasme, bet ir kaip žmogus. „Turi mokėti įsiklausyti, suprasti, susijungti, perlipti per save patį ir padaryti, ką gali geriausio, nepaisant aplinkybių. Ir galiausiai, matydamas pažangą, pats save įkvepi. Smagu ir tai, kad tenka susipažinti su labai įdomiais ir talentingais kūrėjais, per pertraukas tarp filmavimų visada kalbamės, dalijamės savo patirtimis, – pasakoja E.Nevardauskaitė. – Be to, suartina ir bendras iššūkis, adrenalinas, jautiesi kažko svarbaus dalimi. Galbūt dėl to mane kartais apima vienišumo jausmas po filmavimų – visi išvažiuoja namo, o aš dar noriu pasilikti ir jausti bendrystę, šurmulį. Man svarbus ryšys su žmonėmis. Net jei filmo tema rimta, svarbu, kad aikštelėje skambėtų juokas.“ TIKSLAI IR KYLANTYS IŠŠŪKIAI Paklaustos apie tikslus, operatorės atsako gana vieningai – dauguma jų siekia išbandyti naujus stilius ir technikas, dirbti su skirtingais režisieriais ir prie skirtingų projektų, nufilmuoti ilgametražį filmą ar tiesiog kuo daugiau filmuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tobulėti ir patirti kūrybinį augimo jausmą. Kai kurios neplanuoja – stengiasi susikoncentruoti į artimiausią filmavimą ir tiki, kad tai bus žingsnis prie dar didesnio ar įdomesnio projekto, arba tiesiog stengiasi išlaikyti jautrumą aplinkai, žmonėms, o tai itin svarbu kuriant dokumentiką. Pasak E.Nevardauskaitės, moterys, kaip ir visi kiti, dirbantys šioje srityje, turi būti stiprios, ryžtingos ir išmanyti savo darbą. Be to, moterys dar turi būti ir kantrios – vis dėlto, net ir šiais laikais, kai kuriems komandos nariams prireikia laiko, kad jie priprastų ir pasitikėtų. Elvinai aikštelėje yra tekę sulaukti ir komentarų. „Viena įsiminusių situacijų buvo, kai, ruošiantis filmavimui, susirin-


ko komanda, kurioje dominavo vyrai, visi sveikindamiesi spaudė vienas kitam rankas. Atkišau ranką ir aš, bet paspaudimo nesulaukiau, nes vienas jų garsiai išreiškė nuostabą, kurią palydėjo juokas, – nuo kada ir moterims reikia spausti ranką? Buvo nejauku, turint omenyje, kad vėliau turėjome dirbti kaip komanda. Kažkada dar yra juokais prašę būti ir švelnesnei, mielesnei, daugiau šypsotis. Juokai juokais, bet sutrikau, kad gal kažką ne taip darau. Vėliau, po filmavimo, permąsčiau, kad nieko kitaip daryti negalėjau – buvau susikoncentravusi, dirbau“, – sako vaizdo operatorė ir režisierė.

K.Sereikaitė gerai prisimena dieną, kai atėjo laikyti stojamųjų egzaminų į LMTA ir pamatė didžiulį būrį vyrukų. Vienas jų sarkastiškai paklausė: „Ką tu čia veiki? Ar kamerą nuo žemės pakelsi?“ „Aišku, kad pakelsiu“, – atrėžiau, nors iš tiesų jaučiausi nejaukiai ir norėjosi greičiau sprukti iš ten, – apie stojamuosius pasakoja operatorė. – Ačiū Dievui, netrukus atėjo dar keletas merginų ir pasidarė drąsiau. Įstojome tik dvi merginos ir po gerų pusės metų likau studijuoti viena, nes kitai studijos pasirodė per sunkios ir ji pasuko fotografijos keliu. Prisipažinsiu, studijuoti tikrai nebuvo lengva. Nelengva suprasti techninius dalykus, kartais tiesiog pritrūkdavo fizinių jėgų tampyti kamerą ar apšvietimo techniką. Veikė visuomenės suformuoti stereotipai, kad tai nemoteriška, techninė profesija. Kartais pagalvodavau, kad gal reikėtų viską mesti ir grįžti atgal prie fotografijos. Esu labai dėkinga savo dėstytojams, kurie nuolat mane padrąsindavo ir motyvuodavo. Labai džiaugiuosi, kad mano vyras visuomet buvo šalia, mane palaikė ir, svarbiausia, tikėjo manimi. Laikui bėgant, abejonės pamažu blėso ir mane taip įtraukė ši profesija, kad baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas.“

Kristina Sereikaitė

Kadras iš filmo „Romano vaikystė“

V.Ruzgaitė mano, kad moteris operatorė turi labiau stengtis. „Aš, pavyzdžiui, nepakeliu kai kurių kamerų. Fizinis pasiruošimas būtinas. Nors visada sportuodavau, bet vis tiek pavargstu greičiau nei vyras operatorius. Samdyti vien mo-

terį operatorę yra brangu, nes jeigu reikia filmuoti sudėtingą sceną, papildomai reikia samdyti ir vyrą, valdantį kamerą (camera operator), kuris galėtų pafilmuoti hand-held‘u. Bet kameros lengvėja – viskas įmanoma. Tai tik vienas iš veiksnių.“

nį, kurie suteikia tam tikro savitumo, unikalumo ir tampa būtent jo pranašumu. Svarbu tai perteikti, – pabrėžia ji. – Dar pastebėjau, kad kartais operatorės yra net šiek tiek atidesnės, pastebi mažesnes detales nei operatoriai.“

Vismantė pasuko į fotografiją. Ji mano, kad tai nutiko dėl to, kad kažko nepadarė, kad taptų operatore. „Arba tuo metu atrodė, kad tai ne mano charakteriui. Aš chaotiška asmenybė. Apsižvalgius aplink, operatoriai labai ramūs žmonės. Aš labai emocinga. Čia galbūt reikėtų eiti pas psichologą ir aiškintis, kodėl nedirbu operatore, nors nuoširdžiai manau, kad man puikiai sekėsi.“

„Sunkių momentų šitoje srityje visada buvo ir bus. Tiek fizinių, tiek moralinių, bet aš visada vadovaujuosi tuo, kad visas problemas galima išspręsti. Tokių situacijų, kad būčiau pagalvojusi, ar pasirinkau tinkamą profesiją, buvo vos viena, pirmame kurse, kai staiga užgriuvo sunkumai, bet ir ta mintis buvo labai trumpa, nes turėjau visiškai nerealių kurso draugų ir sulaukdavau jų pagalbos. Man pasisekė nepatekti į nepatogias situacijas, blogų komentarų irgi dar neišgirdau. Viskas pasikeitė, žmonės tapo tolerantiškesni, retai sulaukiu replikos – o, moteris operatorė! Dažniau girdžiu – kaip kietai arba kaip fainai. Nežinau, ar čia mano sėkmė, bet noriu tikėti, kad viskas keičiasi į gerąją pusę“, – mano Meida.

Lauryno Kamarausko nuotr.

Pasak L.Margaitytės, esama situacija labai gerai buvo aprašyta L.Kaminskaitės ir komandos paskelbtame tyrime „Moterys Lietuvos kino industrijoje“: „Jame minima, kad vyrai dažnai gauna darbą su pasitikėjimo kreditu, o moterims tokioje pačioje situacijoje tas kreditas nesuteikiamas. Moteris turi žymiai daugiau stengtis, kad įrodytų, jog yra verta to darbo, ir įrodžiusi dar nebūtinai jį gauna. Tą situaciją dažnai stebiu ne tik aš, bet ir pažįstami, nors dauguma to nesieja konkrečiai su diskriminacija lyties pagrindu ir nelinkę (bent jau viešai) akcentuoti kaip problemos.“

Laura Aliukonytė

Kadras iš filmo „Liza, namo!“

KAIP KIETAI M.Lileikytė taip pat pastebi, kad Lietuvos rinka maža, o pasiūla didelė ir dar vis didėja, todėl moterims operatorėms reikia šiek tiek daugiau pasistengti. „Manau, labai svarbi tampa tavo asmeninė komunikacija. Kaip gebi suprasti tau pasakojamą idėją, istoriją ir kiek gali padėti įgyvendinti tai iš vizualinės pusės. Labai svarbu mokėti ne tik kažką pasakyti, bet ir pasidalyti savo nuomone ar suformuluoti tam tikrus klausimus. Žinoma, kiekvienas operatorius turi ir savo tam tikrų filmavimo būdų, skirtingą estetikos supratimą, sko-

O.Riškutė taip pat yra sulaukusi nemažai teigiamų komentarų, pavyzdžiui, kai sako: vau, kaip faina ir pan. „Po tokių gal pasimiršta ir kandesni komentarai. Bet aš jų niekada nesureikšminu. Stengiuosi sau vis priminti, kad tai daugiau pasako ne apie mane, o apie patį žmogų, kuris komentuoja, – apie jo požiūrį į save“, – mano ji. REIKIA, KAD PASIKEISTŲ MĄSTYMAS Pasak kino ir kultūros istorikės doc. dr. L.Kaminskaitės, moterų opeatorių padėtis, palyginti su buvusia prieš kelis dešimtmečius, gerėja. „Pavyzdžiui, Laimos Pangonytės, kuri ėmėsi kameros dokumentuoti Lietuvos istorijos lūžio įvykius 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, ir pirmosios nepriklausomoje Lietuvoje brendusios kino operatorės K.Sereikaitės darbus skiria daugiau kaip du dešimtmečiai. Šiandien džiugina tai, kad nebereikia laukti dešimtmečių ir turime vis daugiau kameros meistrių.

Mariaus Morkevičiaus nuotr.

Vis dėlto ji mano, kad šios nepatogios istorijos – išskirtiniai atvejai. E.Nevardauskaitė teigia, kad situacija per pastaruosius šešerius metus labai pasikeitė: „Pastebiu, kad vis daugiau režisierių nori dirbti su moterimis operatorėmis – galbūt tikisi iš jų daugiau palaikymo ir atsidavimo?“


>> SVAJONIU DARBAS

Pasak E.Nevardauskaitės, iš kitos pusės, norėtųsi, kad prodiuseriai suteiktų daugiau galimybių parodyti, ką moterys operatorės gali, pasiūlytų joms prisijungti prie ambicingų projektų – filmų, reklamų. Jos teigimu, tai atvertų daugiau durų ir dar labiau laužytų stereotipus. L.Margaitytės manymu, Lietuvoje nebėra viešos nuostabos ir nėra naujiena, kad moteris realiai gali būti operatore ir filmuoti, bet pasąmoninis diskriminuojantis požiūris į moterį išlikęs: „Tai gerai įrodo paprasčiausi faktai, kiek Lietuvoje didesnio biudžeto projektų, t.y. reklamų, vaidybinių komercinių filmų, režisuoja ar filmuoja moterys.“ „Manau, kad gamybos kompanijos galėtų kurti iniciatyvas, skirtas moterims įveiklinti įvairiose kino industrijos srityse pagal jų specialybę, – teigia vaizdo operatorė. – Taip filmografija ir kuriančio žmogaus CV plėstųsi, automatiškai atsirastų daugiau darbo pasiūlymų, daugiau moterų dirbtų pagal savo pasirinktas profesijas. Matydamos šį pavyzdį, daugiau moterų rinktųsi tokias profesijas. Reikia teigiamo postūmio iš galios pozicijas užimančios pusės, kad viskas pradėtų judėti greičiau.“

Galima pasidžiaugti pirmąja moterimi, nufilmavusia vaidybinį ilgametražį filmą Lietuvos kino istorijoje. Nerimą kelia, kad tai nutiko tik 2021 m., – tai rodo, jog ši sritis vis dar yra susaistyta konservatyvių, patriarchalinių normų – šiame departamente norinčioms dirbti moterims vis dar reikia įveikti storas celiulioidines lubas“, – mano kino istorikė.

16 // © 37O

Operatorius Feliksas Abrukauskas, LAC pirmininkas, taip pat mano, kad moterų operatorių situacija gerėja: „Lietuvos kinas okupacijos metais buvo priklausomas nuo sovietinių laikų normų, kurios diktavo, kokius darbus tinka dirbti moterims ir kokius – vyrams. Todėl nebuvo moterų, dirbančių techninėse sferose, kaip ir nebuvo vyrų, dirbančių grožio departamentuose; lietuviškame kine iki šiol beveik nėra vyrų grimo ar kostiumų dailininkų. Dauguma Vakarų pasaulio valstybių jau seniai negyvena diferenciacijos sąlygomis, daug anksčiau įveikė šią problemą, o Lietuvoje požiūrį į lyčių klausimą keičiame tik pastaraisiais dešimtmečiais. Atrodo, keista, bet tiek užtruko, kol sistema ir mąstymas pasikeistų, ir dar kažkiek laiko užtruks, kol lyčių klausimą išspręsime ir pamiršime, kad jis egzistuoja. Reikia nemažai laiko, kol pasikeis mąstymas, kartos ir neliks įsisenėjusių dėmių. Jauniems žmonėms ateityje tai atrodys kaip blogas sapnas.“ Anot K.Sereikaitės, iš tiesų pats požiūris į lyčių vaidmenis, laikui bėgant, nema-

Vismantė Ruzgaitė

žai pasikeitė: „Prieš dešimt metų vos kelios merginos ryždavosi rinktis operatoriaus specialybę, o pastaruoju metu jų susirenka vis daugiau. Filmavimo aikštelėse moterų operatorių daugėja ir jos tikrai drąsesnės šioje srityje. Manyčiau, kad dabar dauguma supranta, jog kuria ne lytis, o asmenybės.“ „Iš tiesų labai liūdna, kad tiek mažai moterų operatorių. – mano L.Aliukonytė. – LMTA operatorių kursas renkamas kas dvejus metus, tačiau kasmet į jį bando stoti tik viena kita mergina. Manau, prie to prisideda ir visuomenės nuomonė, kad tai vyriškas darbas. Nėra kalbančių, kviečiančių ir raginančių merginas tapti operatorėmis. Pastaruoju metu buvo daug kalbama apie pačių moterų poziciją apskritai visoje kino industrijoje. Labai tikiuosi, kad, bėgant metams, skaičiai pasikeis. Prie to prisidėsme ir mes, jauni kūrėjai, skleisdami žinią, savo darbais ir pasiekimais rodydami, kad nėra vyriško ar moteriško darbo. Jei apie tai svajoji – siek to“, – merginoms, norinčioms tapti operatorėmis, pataria Laura.

„Manau, geriausias pavyzdys ir paskata kitoms merginoms, dvejojančioms ar ieškančioms profesijos kino industrijoje, yra jau dirbančių merginų operatorių pavyzdžiai. Stereotipai ir išankstinės nuostatos dingsta su laiku, matant sėkmingų pavyzdžių. Tikimės, kad, rengdami studentes ir studentus, ir mes prie to prisidedame. Beje, šiemet renkame tiek bakalaurus, tiek magistrus. Stojamieji egzaminai vyks antroje birželio pusėje“, – pastebi V.Dambrauskas.

TIESIOG PABANDYTI, AR PATINKA „Galiu drąsiai pasakyti, kad kino industrija Lietuvoje patyrė kažkokį moterišką persitvarkymą, – mano L.Aliukonytė. – Tik pradėjusi mokytis, dirbti kino aikštelėje, sulaukiau daug klausimų, nuostabos, kaip mergina gali rinktis tokią specialybę (moterų operatorių tuo metu buvo vienetai). Mokytis yra viena, bet kai jauna mergina ateina į filmavimo aikštelę, į kameros departamentą, kuriame tik suaugę vyrai, – viskas dar kitaip. Dabar kardinaKadras iš filmo „Rising“ liai pasikeitė požiūris į merginas kameros departamente. Net pradėta jų norėti! Manau, jos pakeičia atmosferą, atsiranda daugiau ramybės, harmonijos, tvarkos ir mažiau vyriško grubumo.“

Žilvino Pūro nuotr.

Elvina Nevardauskaitė

vaikinų. Taip susiklostė natūraliai“, – pastebi B.Kapustinskaitė.

„Dėstydama „Skalvijos“ kino akademijoje susipažįstu su merginomis, norinčiomis tapti operatorėmis, labai gerbiu tokį norą ir stengiuosi kuo daugiau motyvuoti ir palaikyti, – kalba L.Margaitytė. – Patinka matyti, kad jos nekvestionuoja, ar operatoriaus darbas yra moteriškas, ar vyriškas.“

„Labai labai norėčiau, kad daugiau moterų pasirinktų studijuoti vaizdo operatoriaus specialybę. Tada daugiau atsirastų ir dirbančių kine moterų“, – sako O.Riškutė.

„Aš kartais galvoju, kad galbūt viskas yra labiau mūsų pačių galvose, kad neva turime įrodinėti savo vertę kitiems, – mano O.Riškutė. – Iš esmės visoms ir visiems reikia stengtis išsilaikyti, ir nesvarbu, kokios lyties esi.“

MAŽAI STOJANČIŲ MERGINŲ Pasak LMTA Kino ir TV katedros vedėjo ir dėstytojo doc. Vytauto Dambrausko, rinkdama kursą į bet kurią iš specialybių Kino katedroje (režisūra, kino dramaturgija, garso režisūra, montažas, operatoriaus menas, prodiusavimas) komisija stengiasi atkreipti dėmesį į stojančiojo gebėjimus, nežiūrėdama į lytį ir nevertindama stojančiojo potencialo ar ateities perspektyvų, remiantis lytimi. Kaip teigia šios katedros dramaturgijos programos kuratorė ir dėstytoja doc. Birutė Kapustinskaitė, jeigu yra galimybė ir abiejų lyčių stojančiųjų skaičius yra gana didelis, kad galėtų susidaryti konkurencinga grupė, stengiamasi laikytis 50/50 politikos. Tačiau kartais jau per stojamuosius matyti, kad stoja žymiai mažesnis skaičius vaikinų ar merginų, todėl ne visada pavyksta surinkti 50/50 grupes. „Manau, visos stojančios merginos turėtų girdėti ir žinoti, kad akademijoje nėra profesijų, kurias studijuoti joms būtų netinkama. Tačiau merginų operatorių nedaug, matyt, vis dar gajūs stereotipai, kad tai profesija, kuri merginoms gali būti sunki. Tokie stereotipai anksčiau buvo ir apie režisūros ar garso režisūros studijas. Tačiau dabar režisūros kursuose dažnai būna 50/50 merginų ir vaikinų studentų, o į garso režisierių kursą 2020 m. surinkta daugiau merginų nei

Moteriai, kuri svarsto, ar būti operatore, E.Nevardauskaitė patartų pabandyti. Saugiausia pradėti nuo asmeninių projektų ir mažesnės komandos. „Man asmeniškai pasitikėjimo savimi suteikė dokumentikos filmavimas, kur turėjau galimybę eksperimentuoti, improvizuoti. Nufilmavus dar naudinga ir pačiai sumontuoti – atidžiai žiūrint medžiagą geriau supranti, kas veikia, o kas – ne, gali pagalvoti, ką galėjai padaryti kitaip. Gali mokytis filmuoti ir telefonu, bet vis dėlto gera idėja būtų išsinuomoti profesionalią (ar iš dalies profesionalią) vaizdo kamerą. Nebūtinai pačią brangiausią – variantų yra daug. Bet svarbu pajausti kamerą rankose, kiek daug su ja turi galimybių, išbandyti objektyvus, kaip jie reaguoja į šviesą, ar tie vaizdai jaudina, ar kelia nuobodulį. Šita patirtis arba atstums, arba ta kamera taps ta, kuria tu nufilmuosi savo pirmąjį filmą“, – mano ji.



MIESTO FESTIVALIS „AUDRA“:

PENKIOS DIENOS KAUNO ATEIČIAI PAMATYTI Rašė Daiva Juonytė

Kaunui tapus Europos kultūros sostine, miesto kultūrinis gyvenimas pasidarė toks intensyvus, kad viskam aplankyti dažnai neužtenka ir visos savaitės. Ypač kai šalia jau įprastų renginių, akcijų ir parodų atsirado ir naujų, dėmesio ir laiko vertų festivalių. Vienas jų – naktinio klubo „Lizdas“ kartu su Kauno jaunimu parengtas didžiulis festivalis viso miesto teritorijoje „Audra“, kurio metu visos Europos centre atsidūrusios miesto gatvės ir erdvės birželio 29–liepos 3 d. prisipildys muzikos, šiuolaikinio meno instaliacijų ir gyvų pasirodymų. Dauguma jų – nemokami ir prieinami visiems. Martyno Plepio nuotr.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

F

estivalio organizatoriai, kviesdami, įsibėgėjus vasarai, savo kalendoriuose susiplanuoti kelionę į Kauną, sako: „Penkioms dienoms visas miestas taps griausminga šiuolaikinio meno, kultūros ir muzikos scena.“

„Jeigu atvirai, pradėję galvoti apie festivalį užsibrėžėme tikslą sukurti renginį, kuris savo turiniu būtų įdomus visko persisotinusiems užsienio festivalių lankytojams, – neslepia vienas „Audros“ iniciatorių Žilvinas Širka. – Kartu, jam atvykus į Kauną, norėjome kuo išsamiau atskleisti miesto aurą. Todėl pasirinkome skirtingas miesto erdves, kurios sukurs bendrą Kauno paveikslą: nuo daugelio mūsų mėgstamų tarpukario objektų iki industrinę miesto praeitį menančių vietų.“ Jau pačią pirmą festivalio dieną žiūrovams atsivers Kauno taksi parkas. Šiandien beveik nefunkcionuojantį ir dėl savo patrauklios lokacijos norimą nugriauti pastatą kadaise sudarė ne tik keliaaukštis automobilių garažas, bet ir plovykla, dirbtuvės, administracijos korpusas, degalų kolonėlė. „Audros“ metu statinys pirmą kartą taps menine scena – jame koncertuos italų elektroninės muzikos kompozitorė Caterina Barbieri ir veiks išskirtinė audiovizualinė instaliacija. „Po populiaraus serialo „Černobylis“ daugelis žmonių pradėjo daugiau dėmesio kreipti į sovietinės eros pramoninę, šaltą ir niūrią estetiką, kurios tebėra mūsų mieste, ir tai savotiški pastatai randai, – pasakoja Ž.Širka. – Daugelis jų ilgą laiką tik beprasmiškai užėmė miesto erdvę. Todėl vienas tikslų buvo suteikti jiems naują prasmę ir pirmą kartą atverti šiuos pastatus ne tik svečiams, bet ir patiems miesto gyventojams. 18 // © 37O

Tautvydo Stuko nuotr.

Arvydo Čiukšio nuotr.

NUO INDUSTRINĖS ESTETIKOS IKI INTYMIAUSIOS MIESTO ERDVĖS Nors „Audra“ vyks pirmą kartą, festivalis stebina tiek programos apimtimi, tiek lokacijų įvairove: žiūrovai renginių metu pateks į paprastai visuomenei uždaras arba pasirodymams neįprastas vietas – nuo 1978 m. Vilijampolėje pastatyto taksi parko, kadaise metalo gamybai tarnavusių patalpų iki didžiausio miesto teritorijoje esančio ažuolų parko visoje Europoje – Ąžuolyno.

Tarp tokių erdvių – ir kadaise metalo gamybai tarnavusios patalpos miesto centre – „Pergalės koncernas“. Šios masyvios industrinės erdvės, anksčiau talpinusios didžiagabaritę techniką plienui formuoti, dviem naktims virs didžiule šokių aikštele, kurioje pasirodys vieni garsiausių šiandienių elektroninės muzikos didžėjų: Helena Hauff, Jobas Jobse, „Call Super“, „Partiboi69“, „Miss Kittin & The Hacker“, LSDXOXO, „Hector Oaks“. Atlikėjus apšildys būrys geriausių vietinių scenos atstovų, tokių kaip Manfredas ir Loranas Vaitkus. Didžiulis nemokamas koncertas vyks ir bene intymiausioje miesto dalyje, tarp ąžuolų ir žaliuojančios augmenijos, – Ąžuolyno parke. „Ąžuolyne tarpukariu veikusi miesto oranžerijos žalioji erdvė puikiai sutampa su džiazo, fanko ir afromuzikos grupės „Mauskovic Dance Band“ nuotaikomis“, – sako Ž.Širka ir atskleidžia, kad, palaikant didžėjams Bradley Zero, Violet ir Gabrielle Kwarteng, be minėtų „Mauskovic Dance Band“, Ąžuolyne pasirodys grupės „Planeta Polar“, „Garbanotas“, „Esa Afro-Synth Band“ ir kt. Festivalio muzikinės dalies uždarymas vyks Nemuno ir Neries santakoje, o įvairių kultūrinių veiklų ir menų bus pilna visame Kaune: nemokamos veiklos ir renginiai užpildys visiems gerai pažįstamas erdves, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelį, Kauko laiptus, Geležinkelio stotį. PERFECT STORM: MIDORI TAKADA, NFT HAKATONAS IR PSICHODINAMINĖS TERAPIJOS SIMULIACIJA Ne mažiau nei lokacijos, žavi ir festivalio programa, kurioje netrūksta nei pasaulinio lygio kūrėjų, nei mūsų vietinių atlikėjų ir menininkų: laikinai Kaune įsikurs ir čia transliuos savo specialią programą Berlyno kultine kultūrine institucija tapęs HÖR radijas, savo pasirodymus surengs Azu Tiwaline, Deena Abdelwahed, DJ Marcelle, Hilda, Jobas Jobse, Mor Elian, Pakas, Noia, Patricia Kokett, Roads, Eimantas, Vox Low, V, 5zyl, Mantas T, Lover, „Tarp Dviejų Aušrų“, Alex

Krell, „Arp Frique“, Antal, Aurora Halal, DJ Rituals, Juoduomenė, Julia Huxtable, Maria Paskevic, Mario Moretti, Elboe, Mamiko Motto, Monika Seta, Aistė Regina, Identified Patient, Under Black Helmet, VTSS, Free Finga, „Flash Voyage“, CCL, Eris Drew, Less Feeling, Vaiper Vitalijus. Bene audringiausia festivalio viešnia yra viena iš pasaulinių ambiento ir minimal muzikinių stilių pradininkų laikoma japonų perkusininkė ir kompozitorė Midori Takada. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje, ji pristatys kartu su keliais ansambliais sukurtą bendrą projektą „Silent Birds“, įkvėptą Rusijos karo su Ukraina. „Audroje“ dalyvausiantys atlikėjai – tie, kuriuos seniai taupėme neatsivežtųjų sąraše, – juokiasi Ž.Širka. – Labai džiaugiamės, kad jie visi labai organiškai atsidurs idealiai jiems tinkančiose erdvėse – „Pergalės“ gamykloje skambės technomuzikos ir hauso ritmai, o į Santakos parką visus iš kitų festivalio veiklų uždarymui sukvies būrys indie, popmuzikos ir roko atlikėjų. Tikime, kad birželio gale prasidės tikras perfect storm. Be muzikinės programos, festivalio dienomis vyks „Nepatogaus kino“ kuruojamos audiodokumentikos perklausos po atviru dangumi, naktiniai skaitymai, paroda „NFThon: ateitis“, komikų pasirodymai renginyje „Standup 2.0“, naktinės tapybos užsiėmimai, psichodinaminės terapijos simuliacija pavadinimu „Gilyn“, veiks „Gia Ram“ paroda, VR kino zona ir daugybė kitų.

Daugiau informacijos apie festivalį: www.audrafestival.lt



THOMAS HAMPSONAS

„Jo baritonas – gražiausias balsas pasaulyje, jo namų židinio atbrailą puošia didelė „Grammy“ ir „Echo“ statulėlių kolekcija, jis atrodo kaip kino žvaigždė!“ Taip garsioji Elbės filharmonija Hamburge 2016-aisiais pristatė vieną ryškiausių šių dienų dainininkų, amerikiečių baritoną Thomą Hampsoną, kurį „Metropolitan Operos“ gildija skambiai tituluoja „Metropolitan Operos“ meistru („Met Mastersinger“). T.Hampsonas yra šių metų Vilniaus festivalio svečias, savo pasirodymu birželio 22 d. pradžiuginsiantis žiūrovus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Koncertas dėl įvairių priežasčių jau kelis kartus buvo atidėtas, tad šio dainininko pasirodymo festivalyje publika laukia ypač viltingai. Solisto karjeroje – daugiau kaip 80 operinių vaidmenų, kuriuos jis atlieka viso pasaulio operos teatruose, diskografijoje – daugiau kaip 170 albumų, kurie ne kartą buvo nominuoti arba pelnė tokius prestižinius apdovanojimus kaip „Grammy“, „Edison“ ar „Grand Prix du Disque“. Amerikiečių baritonas savo intensyvią koncertinę veiklą turiningai papildo pedagoginiu darbu. Jo rengiami meistriškumo kursai neretai vėliau skelbiami interneto erdvėje, pavyzdžiui, akademinės muzikos platformoje medici.tv, vyksta Manhatano muzikos mokyklos ir fondo „Hampsong“ tiesioginės transliacijos. T.Hampsono meistriškumo kursai vyks ir Vilniaus festivalio metu – birželio 23 d. 10 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. T.Hampsonas buvo Niujorko filharmonijos kviestinis ir reziduojantis menininkas – pirmasis šios garsios organizacijos istorijoje. Be intensyvios operinės veiklos, solistas rengia kamerinės muzikos programas, jo repertuare – gausybė vokiečių lied, Ludwigo van Beethoveno ciklas „Tolimai mylimajai“, Gustavo Mahlerio dainos, įvairiaspalvė Amerikos kompozitorių vokalinės muzikos retrospektyva, todėl neretai šis dainininkas vadinamas dainos ambasadoriumi.

20 //

Be to, koncertuose T.Hampsonas į rankas ima ir batutą. Tad ir Vilniaus festivalio koncerte dainininkas meistriškai suderins šiuos du – dainininko ir dirigento – amplua, programai parinkęs monografinį austrų kompozitoriaus G.Mahlerio simfoninės ir vokalinės muzikos repertuarą: pramaišiui su ištraukomis iš simfonijų skambės dainos iš „Stebuklingojo berniuko rago“.

© 37O

Lietuvos nacionalinės filharmonijos inf.

T.Hampsono ir LNSO interpretuojama G.Mahlerio muzika koncerte „Pasaulinės šlovės baritonas Thomas Hampsonas dainuoja ir diriguoja Gustavą Mahlerį“ skambės birželio 22 d. 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Bilietai – kakava.lt

Rašė Rasa Morkūnaitė

Menų spaustuvės organizuojamas tarptautinis festivalis SPOT šiais metais Vilniuje vyks jau penktą kartą. Festivalis pakvies atrasti gatvės menų ir į kasdienį miesto gyvenimą pažvelgti kiek kitomis akimis. Tarptautinis gatvės menų festivalis SPOT vyks liepos 7–10 d., o šių metų festivalio tema – teritorijos ir ribos.

TERITORIJŲ IR RIBŲ TYRINĖJIMAS TARPTAUTINIAME GATVĖS MENŲ FESTIVALYJE SPOT

VILNIAUS FESTIVALYJE – ILGAI LAUKTAS PASAULINĘ ŠLOVĘ PELNĘS BARITONAS

Jimmy Donelano nuotr.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

„Praėjusiais, 2021-aisiais, metais SPOT festivalis pirmą kartą savo istorijoje turėjo konkrečią temą – mobilumas, judėjimas mieste, kuri pasiteisino su kaupu: atsirado temų viešoms diskusijoms, kūrybinėms dirbtuvėms ir daugiau erdvės interpretacijoms, pačių menininkų kūrybai. Su komanda penktojo SPOT temą sugalvojome dar rudenį, šių metų festivalis kvies kalbėtis apie teritorijas ir ribas. Kaip apibrėžiame savo teritorijas? Asmenines, rajono ar miesto? Kur yra mūsų žmogiškosios ribos? Gal jas tiesiog susikuriame? Kas mus riboja ar verčia išsilaisvinti? Pastarųjų mėnesių karo kontekste ši festivalio tema tampa dar prasmingesnė ir įgyja dar daugiau sluoksnių“, – apie festivalio temą pasakoja viena iš festivalio organizatorių Judita Strumilaitė. Kasmet festivalis SPOT Vilnių paverčia savotiška žaidimų aikštele, pristatydamas tiek užsienio šiuolaikinius gatvės menininkus, tiek lietuvių kūrėjų darbus, su-

SPOT PROGRAMOJE Liepos 7 d. 18 val.

IŠ|MIESTAS | A.RUDELYTĖ, M.K.ZUJUTĖ, V.O.MAKŪNAITĖ, R.JANKAUSKYTĖ (LIETUVA) Kūrybinio proceso metu spektaklio kūrėjos aplankė mažus, nykstančius Lietuvos kaimelius ir miestelius – Beržėnus, Krivonis, Totoriškes, Virškupėnus, Kvetkus, Skrebiškį ir Užventį – ir bandė suprasti, ką reiškia gyventi vietoje, kuri nyksta. Nors visos šios vietos yra geografiškai nutolusios viena nuo kitos, jų gyventojus sieja vienas noras – išsaugoti savo gyvenamąsias vietas, kurių nykimo faktą pripažinti sunku net sau. Kartu su festivalio lankytojais keliaudamos siurrealiai dangoraižių fone atrodančiu, žvyruotu Šnipiškių keliuku, kūrėjos bandys atsakyti į klausimą – fizinis kūnas, namas, kaimas, viskas, kas materialu, išnyksta, išeina į žemę ar ugnį, bet kažkur dingsta prisiminimas, dvasia? Juk ir ji turi turėti kažkur pasidėti? Liepos 7 d. 21.30 val.

7 MINUTĖS | K.BUJANAUSKAS, L.VERVEČKA, I.JUŠKEVIČIŪTĖ, L.DIRSĖ, T.STONYS, Ž.DUBNIKOVAITĖ (LIETUVA) Susitelkimas išblaško, o atsitiktinės gyvenimo aplinkybės nejučia sustato viską į vietas. Vis dėlto žengti žingsnį per slenkstį į nežinomybę pasirodo saugiau nei neperžengus jo išlikti ramiam ir neblaškomam. Vieno žmogaus kelias per save virsta tik ilgo proceso dalimi – koks šis procesas ir koks šios kelionės tikslas, nežino net pats artistas. Trys skirtingos asmenybės. Trys skirtingos meno sritys. Trys skirtingos nuotaikos. Ir viso labo 7 minutės.


Christiano Glauso nuotr.

pažindindamas ne tik su įvairia festivalio menine programa, bet ir kviesdamas į festivaliui skirtas diskusijas ir edukacijos užsiėmimus. Liepos 7–10 d. šiuolaikiniais gatvės menais alsuos tiek Vilniaus senamiesčio gatvelės, tiek atokesnės miesto rajonuose esančios erdvės ir kvestionuos žmonių susikurtas fizines ir vertybines ribas.

Festivalio informacija www.menuspaustuve.lt Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio programą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje, Ispanų kultūros fondas, Šveicarų kultūros fondas.

Nikolo Milatovic nuotr.

Šokio spektakliai, netikėtos instaliacijos, gatvės teatro pasirodymai, interaktyvios ekskursijos ir dar daugiau visko – jau liepos 7–10 d. tarptautiniame gatvės menų festivalyje SPOT, atvirose Vilniaus erdvėse, nemokamai!

Liepos 7 d. 22.30 val. / 23 val. / 23.30 val.

Liepos 8 d. 19 val. / liepos 9 d. 19 val.

Liepos 9 d. 14 val. / liepos 10 d. 12 val. ir 15 val.

PASAKŲ PARKAS | MMLAB (LIETUVA)

D-CONSTRUCTION | CIE DYPTIC (PRANCŪZIJA)

[ THE FRAME ] | ELECTRICO 28 (KATALONIJA)

Liepos 8 d. 18 val. / liepos 9 d. 12 val. ir 16 val.

Liepos 9 d. nuo 12 iki 18 val. / liepos 10 d. nuo 12 iki 18 val.

GAME THEORY | JOSHUA MONTEN DANCE COMPANY (ŠVEICARIJA)

STUDIO CITÉ| BENJAMIN VANDEWALLE (BELGIJA)

Šveicarų „Joshua Monten Dance Company“ trupės estetiškai griežtos ir kupinos žaidimų elementų šokio kompozicijos „Game Theory“ pristatymas. „Prieš šokiui tampant menu, prieš jam bandant ką nors išreikšti, prieš tampant ceremonija ar technika, tai buvo žaidimas. Būkime atviri, mums labiausiai patinka tie žaidimai, kurių tikriausiai išvis nederėtų žaisti. Žaidimai, kurie turi padarinių ir kupini rizikos, žaidimai, kurie yra daugiau nei žaidimai, tokie, kurie apsuka mums galvas ir gali sudaužyti širdis. Bet koks apsilankymas stadione, žaidimų aikštelėje ar net šunų parke aiškiai rodo, kad mūsų gabumai išryškėja žaidžiant. Kurdami „Game Theory“ mes sutelkėme dėmesį į spontanišką judesių grožį, kuris atsiranda intensyviai žaidžiamo žaidimo tėkmėje. Tokie judesiai dažnai pasižymi sklandžiu virtuoziškumu, nesąmoningumu ir intuicija. Lygiai tokios pat žavingos yra intensyvaus žaidimo sukeltos emocijos: adrenalino drebulys, pralaimėjimo įgėlimas, spontaniška žaidėjų ir žiūrovų empatija, įtampa, nežinant, kas bus toliau“, – pasirodymą pristato šokio trupė.

Antrą kartą į festivalį grįžtantis belgų kūrėjas Benjaminas Vandewalle‘as šių metų festivalyje pristatys savo patirtinį projektą – „Studio Cite“, kurio metu vieša Vilniaus miesto erdvė virs savotiška meno muge su net vienuolika skirtingų instaliacijų. Vilniaus Rotušės aikštėje pristatomos instaliacijos festivalio lankytojams savaip perteiks žvilgsnį į viešąją erdvę. Kitaip nei teatre, kai pasirodymas kuriamas nuo nulio su kruopščiai parinktomis dekoracijomis, apšvietimu ir kūnais, B.Vandewalle‘as pirmiausia dirba su tuo, kas jau yra mieste: gatvėmis, jas sudarančiais architektūriniais elementais, praeiviais, medžiais, oru ir t.t. Šios performatyvios instaliacijos vers mus panaudoti pojūčius kitaip ir stebėti, patirti realybę nauju kampu, čia festivalio lankytojai taps stebėtojais– atlikėjais–žiūrovais. „Studio Cite“ instaliacijos veikia autonomiškai, tačiau nuolat rezonuoja viena su kita turinio ir formos atžvilgiu, o svarbiausia – jos sąveikauja su auditorija ir pačiu miestu.

Kai kurie mitai dar nesukurti. Ne visos pasakos baigiasi laimingai. Legendomis apipintas Vilniaus „Pasakų parkas“ kviečia į neįprastą pasivaikščiojimą. Kol ausinėse skamba čia pat esančios, į pasimatymą parke atėjusios merginos istorija, šviesų žaidimai ir netikėtos vizualinės užuominos audrina drauge su ja keliaujantį žiūrovą: kur baigiasi šios vietos pasaka ir kur prasideda realybė? Gal šis pasivaikščiojimas – tik dar vienas mitas? „Pasakų parkas“ mitologizuoja realius nusikaltimus ir į blankią pasakojimus papildančių instaliacijų šviesą ištraukia miesto legendų pabaisas – ne tas, kurios slepiasi po lovomis, o tas, dėl kurių atsigręžiate per petį kaskart, kai klaidžiojate parko šešėliuose. Beje, jie irgi turi savo istoriją.

Lukiškių aikštėje nuguls metaliniai pastoliai, kurie taps energingo hiphopo šokio spektaklio „D-Construction“ dalimi. Šokis, lydimas galingų ritmų su rytietiškais prieskoniais, perteiks šokėjų minčių išsilaisvinimą. Pasirodymo metu šeši šokėjai kurs stiprią esybę, o kiekvienas individualiai patvirtins savo unikalumą, aikštės viduryje stovintys metaliniai pastoliai pasirodymo dalyvius įkalins, saugos ir išlaisvins. „Mes tyrinėjame, ką reiškia būti žmogumi, skirdami ypatingą dėmesį žmonijos istorijai, stengiamės atsižvelgti į dalykų intymumą ir gylį“, – apie būsimą pasirodymą pasakoja prancūzų kūrėjų kompanija „Cie Dyptic“.

Katalonų menininkų komandos „Electrico 28“ kuriamas pasirodymas „[ The Frame ]“ siūlo patogiai įsitaisyti lyg prieš televizorių ir stebėti nuolat kintantį miesto gyvenimą, jį permąstyti, perskaičiuoti, padalyti, perskirstyti, įsidėmėti svarbiausius dalykus ir jais pasidalyti. Keturi personažai, kurie puikiai moka stebėti ir tvarkyti aplinką, objektus ir subjektus, padės festivalio žiūrovams pamatyti miestą pasitelkiant raides. Raidės vėliau taps žodžiais, o žodžiai pavirs sakiniais. Viskas taps dideliu gatvės spektakliu, kuriame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Šis spektaklis be siužeto, o jo tikslas – balansuoti ties akimirkos nereikšmingumu ir banalybe, panaudojant didinamąjį stiklą. „[The Frame]“ tai kvietimas atverti akis ir širdis mažiems dalykams, smulkmenoms, tai ir galimybė patirti nuotykį. „Festivalio lankytojai prie Nacionalinio dramos teatro bus kviečiami prisėsti lauko teatro parteryje. Kaimyniniai pastatai sukurs scenos erdvę, o prieš žiūrovų akis atsivers didysis pasaulio teatras! Ištęstoje vaizdingoje erdvėje tarp žmonių ir gretimos erdvės, žiūrovų, atliekančių stebėtojų vaidmenį, ir aktorių gims žaidimas. Liepos 10 d. 12 val. ir 15 val.

BRŪZGYNŲ EILĖS | TEATRO ISTORIJOS (LIETUVA) Interaktyvusis spektaklis vaikams vaikščiojant Lietuvos kraštovaizdžio pažintiniais takais, klausantis lietuvių poetų eilėraščių, šiek tiek poeto Vaidoto ir jo senelio girininko vaikystės gamtos apsuptyje istorijų, naujai patiriant šalies gamtą ir poeziją. Spektaklį-žygį sudaro aštuonios stotelės, kuriose dalyviai patiria ir išgirsta aštuonis eilėraščius, pamato akį glostančių vaizdų, neįprastų meninių objektų, kiekvienas jų sukuria mažų stebuklų, o akyliausieji pamato ir patiria dar daugiau.


>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

AMBULANCE ON FIRE MORNING YOGA MEDITATION

OBCDN

Beyond („Gars Records“)

Self-released

83

MĖNESIO ALBUMAI

Gabrieliaus Kavaliausko nuotr.

Bene geriausio praėjusių metų EP kūrėjų duetas „Ambulance On Fire“ pagaliau įrašė savo debiutinį albumą, su kuriuo, reikia pripažinti, grupė šiek tiek pagudravo, bet vis tiek padarė įdomesnių dalykų nei nemažai jų kolegų ant scenos. Iš vienos pusės, merginos į albumą įdėjo savo EP, o tai reiškia, kad naujų dainų tėra trys. Na, gerai, galima pernelyg nesikabinėti sakant, kad keturi anksčiau jau viešinti kūriniai yra perkurti, atnaujinti, savotiškai realodinti, tačiau vis tiek tai nėra iki galo nauja. Iš kitos pusės, update'ai skamba tiksliau ir turtingiau, o ir trys naujienos leidžia lengvai atsiplėšti nuo pernykščio mini albumo. „Morning Yoga Meditation“ – keistai melodingas elektroninės ir šiuolaikinės akademinės muzikos junginys, turintis nemažą popmeno užtaisą, balansuojantį tarp nepatogaus postapokaliptinio filmo garso takelio ir tamsaus vakarėlio, iš kurio nežinai, ar bėgti, ar pasislėpti kamputyje, kad niekas neliestų. Po visu šiuo svoriu slypi didelis intelektualinis užtaisas, leidžiantis nuolat spėlioti, koks posūkis seks po kiekvieno akordo, ką dar netikėto pasiūlys kitas kūrinys, kiek drąsos kūrėjos turi rizikuoti. Tai iš esmės pakelia viską į naują lygį, nes vis dėlto reikia pripažinti, kad dauguma Lietuvos kūrėjų tikrai nėra muzikos profesoriai. Mėta E.Pelegrimaitė ir Jūra E.Šedytė – išimtis taisyklės, patvirtinančios, kad, prieš kažką darant, dar reikia gerai pasukti galvą, ką nori pasakyti. O jos turi, taigi vietoj banalių pseudointelektinių meditacijų rinkitės šį darbą. Naudos šimtąkart daugiau. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“) 100

Kartais tiesiog norisi, kad kažkas tau perkeltine, ir tik perkeltine, prasme padaužytų per galvą. Griežtai, įnirtingai ir be skrupulų, ir tokiai misijai OBCDN technomuzika kuo puikiausiai tinka. Pirmąsyk išgirdus užlieja energijos banga, kuri ne tik neleidžia atsikvėpti, bet ir linksta tave pamėtyti ir pavėtyti. Kaip tikra banga. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių, nes EP „Beyond“ nėra tik taškymas industriniame technomuzikos požemyje. Už greito tempo ir negailestingų dūžių slypi labai įvairus ir spalvingas garsų kaleidoskopas, puikiai susisiejantis su psichodelinio miško peizažu įrašo viršelyje. Taip „Beyond“ virsta technariška kelione į mišką, kuriame medžių ne tik daugiau, bet jie vis šiurpesni, kreivesni ir baisesni. Banaliausiai, kaip galima, kalbant, atrodo, kad kūrėją valdo intensyvus ritmas ir atmosfera, kuri kiekvieną akimirką siūlo ne atsipalaidavimą, o nepatogumą, ne eskapizmą, o pavojų, ne paguodą, o nerimą. Ir žinote ką? Efektas pasiekiamas ir tam tikrai užtenka keturių kūrinių ir vieno perdirbinio. Jei viso to būtų daugiau, na, bijau, kad efektas būtų priešingas ir kiltų atmetimo reakcija, o dabar gauni tiek, bet galva stabiliai išlieka ant pečių. „Beyond“ įvardyčiau kaip įrašą, kuris gali parodyti, kur ant bangos esančiai, bet link komercijos linkstančiai technomuzikai galima vystytis. Juk į priekį nelabai nueisi, žanras jau toks, tačiau pasikasti po pamatais visada smagu, ir OBCDN labai keistų ir šiurpulingų dalykų iš po tų pamatų ištraukia. Nors įrašas daug gailesčio nesiūlo, tai ne vien tik smūgiai, dūžiai ir trenksmai. Tai keistai nejauki kelionė po technomuzikos užkaborius, kuriuose vyrauja ne vien juoda spalva, bet visas vaivorykštės spektras. („Bandcamp“, „Soundcloud“) 86

PALMĖS ŽIEDAS ELEKTRONINĖ MUZIKA

JAUTI MEILĖ

Kometa

AU-DESSUS MEND

Les Acteurs de l'Ombre Productions

22 //

Tikrai ilgai teko laukti kažko naujo iš vieno stipriausių sunkiosios muzikos kolektyvų Lietuvoje, tačiau, ilgai laukus, ir rezultatas skamba stipriau, išraiškingiau ir įnirtingiau. Apie tai, kad „Au-Dessus“ nėra vien tik sunki gitarų muzika, pilna metalinių trafaretų, kalbėta ne kartą ir ne du, todėl ir su „Mend“ susiję lūkesčiai, švelniai tariant, buvo kitokie nei eilinių lietuviškų gitarėlių. Ir „Mend“ svorį atlaiko (jei neatlaikytų, esu tikras, kad išsyk pasitaisytų); inovatyvus metalas nesurūdijo, nepalengvėjo ir su velniu obuoliauti neišėjo. Jau ambientinė pradžia su „Negation I“ verčia kilstelėti ausis viršun, ar tik nenusprendė grupė šoktelėti aukščiau debesų ir atsisakyti prigimtinio sunkumo. „Negation II“ viską greitai sustato į vietas, tačiau postmodernistiniai sprendimai šiai grupei leidžia maišyti viską iš eilės: stonerį, blacką, postą ir dar gausybę požanrių ir požanriukų, kuriuos kiekvienas headbangeris gali išvardyti net pažadintas trečią ryto. Reikia pripažinti, kad tai jau grupės kūryboje girdėjome ir „Au-Dessus“ nepristato ko nors, ko nebuvo galima tikėtis. Tačiau kartais vien meistrystės užtenka, kad pasimėgautume tiesiog gerais gabalais, kuriuose rasi net ir sentimentaloko melodingumo („Allienation“), ir klasikinio juodmetalio („Lethargy“). „Au-Dessus“ yra išskirtinis ir svarbus reiškinys Lietuvos metalo scenoje, ne be reikalo vien pagūglinus galima rasti ne vieną šio albumo recenziją, jie sugeba vis rasti, vis atrasti ir vis perprasti klasikinius metalo postulatus, jiems suteikdami savų spalvų ir taip viliodami tiek jau plinkantį melomaną, tiek pirmąją kasą užsiauginusį naujoką. Dabar telieka laukti antrojo ilgagrojo – jam tiek grupė, tiek mes visi seniai pribrendome. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

© 37O

82

100

Kai pirmąkart išgirdau Jono Matusevičiaus kūrinius, jie buvo tiesiog žavūs. Buvo akivaizdu, kad kūrėjas talentingas, bet vis dar jaunas ir naivus, todėl į daug ką buvo galima žvelgti per daug nesikabinėjant, per daug neironizuojant ir per daug nepašiepiant. Be to, kaip minėjau, viskas buvo labai talentinga. Dabar jaunystė tolsta, norisi darbo vaisių ir „Elektroninė muzika“ rodo, kad viskas juda tinkama linkme. Atsirado konceptualumas, kuris, ačiū Dievui, nėra in your face, o labiau nuspėjamas, sumažėjo tekstų, padaugėjo tiesiog... elektroninės muzikos ir viskas iš esmės pakilo į naują lygį. Šiame lygyje „Palmės žiedas“ jaučiasi gana tvirtai: perklausyta krūva elektroninės muzikos, iš kurios galima semtis patirties, įkvėpimo ir įtakos, peržiūrėta filmų, perskaityta knygų, iš kurių jau galima kurti kažką savito. Smagiausia tai, kad Jonas vis dar atrodo alkanas, vis dar norintis pažinti, vis dar rizikuojantis, todėl ir šis vėlgi retrofuturistinis (čia jau tikriausiai bus „Palmės žiedo“ vizitinė kortelė) darbas skamba kaip tarpinė stotelė. Gal ateityje naivumo bus mažiau, nors jis visada skamba žavingai, tačiau akivaizdu, kad vien komerciniais rezultatais šio projekto nesuviliosi. Mano nuomone, šiam projektui muzika nėra tikslas, o tik medija pažinti pasaulį, o mums tai yra tiesiog galimybė gerai praleisti laiką. Kas bus toliau, tikrai nežinau, tačiau tikiuosi, kad Jonas niekada nebus sotus ir iki galo savimi patenkintas, kad vien tik džiaugtųsi savimi, o ne ieškotų naujų patirčių. Jo elektroninė muzika turi savybę ne būti laiko šaukliu, o judėti sava linkme, ne būti mados atributu, o turėti savo stilių, ne būti tik pramoga, o gal net ir tapti menu. Jei ir liks elektronine muzika, tai bus labai smagi elektroninė muzika. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „YouTube“) 88

100

Self-released

DŽIUGAS ŠIRVYS PASTORIŲ VAIKAI Self-released

Retokai man tenka kalbėti apie du albumus išsyk, tačiau šį kartą tokią šventvagystę sau leisiu, nes... kas man uždraus, ir dar dėl to, kad abu šie darbai akivaizdžiai maitinami iš vieno aruodo, kurio grūdų skoniai kartais neišdildomai sutampa, nors jų forma ir skirtinga. Paprastai tariant, Dž.Širvio solo projektas – tai „jauti“ be grupės: nuogas, daug paprastesnis, tyčia primityvesnis skambesys, atskleidžiantis atlikėjo asmenines godas ir bėdas, tačiau stovintis ant to paties pamato, kaip ir pagrindinės grupės kūryba. Tai yra toks mažas nuėjimas į šoną, tačiau ne per toli, nes, uždėjus ant šios nuogos kūrybos mums jau pažįstamą bagažą, išeina kas? Teisingai, „jauti“, ir tai ypač paryškėja, kai klausai albumų vieno po kito, lyg „Pastorių vaikai“ būtų koks demoįrašas, atsineštas kaip namų darbai į grupės repeticiją. Nenuostabu, kad „Meilė“ ir skamba kaip EP po šimtų tokių repeticijų. Tai didelis (nors tik keturių dainų) darbas su ketinimu plėsti horizontus. Pasikviesti keturi superkomerciški featuringai, įrašyti kūriniai, kurie dvelkia logika, apskaičiavimu ir ambicija, ir tai padaryta prieš pat vasarą, kurios metu šie kūriniai jaučiantiems ir prijaučiantiems sueis kaip šviežios bandelės. Akivaizdžiai komerciškiausias įrašas (manau, turėtume sulaukti ir albumo) turėtų išstumti grupę iš hipsteriškos, bet uždarokos aplinkos, padaryti juos masiškesnius ir gal net padėti sekti Justino Jaručio ir Monikų populiarumo pėdomis. Viskas logiška ir suprantama, tačiau man susidaro įspūdis, kad jei „Pastorių vaikai“ ir „Meilė“ susijungtų į kažką vientisą, būtų be galo stiprus darbas. Vis dėlto reikia paspausti ranką, kad jie stengiasi, tobulėja ir juda. Užmigti ant laurų lengva, o nebijoti suklysti – sunku. Jaučiu, kad geriausia dar priešaky. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“) („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „YouTube“) 75 73

kisielius

70

kefyras

100

absentas

100

100

100

spiritas




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.