4 MORTOS
Kauno kamerinis teatras pastaruoju metu pamėgo ritualus. Čia vyksta Karolinos Žernytės vien tik moterims skirtas pojūčių ritualas „Atvira oda“. O jam kontrastą sudaro režisieriaus Dariaus Rabašausko kartu su žavių aktorių kvartetu sukurtos „4 Mortos“. „Atvira oda“ alsuoja vitališkais moteriškumo kerais, o „4 Mortos“ dvelkia mirtimi. Jaunos, grakščios ir žaismingos aktorės Simona Bladženauskaitė, Rūta Kumpikaitė, Laurita Peleniūtė, Jonė Dambrauskaitė scenografės ir kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės apvilktos elegantiškomis, praėjusio amžiaus pradžią primenančiomis suknelėmis, šiurkščiais vilnoniais paltais bei prisidengusios juodomis kaukėmis, įkūnija Mortas ir entuziastingai prisistato kiekvienam žiūrovui. Viso pasirodymo metu jos siaučia, šoka, žaidžia, dainuoja, kartoja priežodžius ir šiurpokas skaičiuotes, kūrena ugnį, skleidžia kerus. Kitaip tariant, iš folkloro elementų, jų interpretacijos ir suvaldyto jaunatviško šėlsmo kuria žaismingą mirties prisijaukinimo ritualą. Vis dėlto ritualui būdingais pakartojimais perpildytas pasirodymas taip ir nevirsta visaverčiu spektakliu. O tautosaka grįsti žaidimai su mirtimi taip ir netampa artikuliuotu pasakojimu ar komentaru. Spektaklyje, regis, koncentruojamasi į atskirus elementus kaip visumą, suvokiant tik bendrą atmosferą. Ritualas nevirsta veiksmu, o skaičiuotės ir dainos – pasakojimu. Taip ir lieka
Deimantės Piraitytės nuotr.
ŽIŪRĖKITE KAUNO KAMERINIAME TEATRE Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt
tik besikartojančių, mirties link vedančių žaidimų virtinė, kažkiek primenanti vaikystės pasakas, tik baisesnes. Taigi kūrėjų pasirinktas įvardijimas „vakarėlis su mirtimi“, matyt, gana tikslus. Rekomenduojama skaičiuočių ir strašylkų mėgėjams. Nerekomenduojama besitikintiesiems visaverčio teatro spektaklio.
Į ŠVYTURĮ
ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (ŠILTADARŽIO G. 6, VILNIUJE) Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Kamerinė opera dažniau nepriklausomai scenai būdingas žanras, tačiau jį išbandyti jau beveik prieš metus ryžosi ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurio repertuare pasirodė kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir libreto autorės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos opera „Į švyturį“, pagal to paties pavadinimo modernizmo rašytojos Virginios Woolf romaną. Režisuoti šį šiuolaikinį kamerinį kūrinį ėmėsi klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova.
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina operos veikėjus, kamerinį muzikantų ansamblį ir žiūrovus įkurdino vienoje filmavimo paviljoną primenančioje erdvėje. Operos, kaip ir romano, veiksmas vyksta saloje esančiame Ramzių šeimos vasarnamyje, kur, be šeimininkų, apsistoja ir svečiai, kartu čia leidžiantys atostogas. Tad ant dirbtinės žolės vaikštantys, gulinėjantys ir badmintoną žaidžiantys operos veikėjai dėvi baltus drabužius ir iš pirmo žvilgsnio nerūpestingai leidžia laiką. Operos muzika, vizualiniai sprendimai ir mizanscenos kupini tingaus geresnio oro laukimo ateities pažadų – viskas čia vystosi tyvuliuojančio vandens tempu su vis kylančio nerimo, negeros nuojautos prieskoniu, regis, idiliškoje vasarnamio aplinkoje. Ši tingumo atmosfera išlieka ir antrame operos veiksme, nors po dešimtmečio susitinkančių operos veikėjų likimai – dramatiškai pasikeitę. Tik ateities laukimą čia pakeičia atsiminimai ir nostalgija praeičiai. Tačiau vis laukiant išsipildymo, lieka galioti diena dieną keičiančios kasdienybės tvermės dėsniai. Moteriškoji „Į švyturį“ kūrybinė komanda moterų ir vyrų veikėjų dialoguose paaštrino feministinės kritikos aspektus, tiesmukai aiškiai išreikšdama patriarchalinio požiūrio ribotumą.
Operos kūrėjos pripildė kamerinę jos erdvę ne tik laukimo, bet ir uostamiesčio scenai tokio būdingo absurdo bei būties paradokso suvokimo atmosferos. Rekomenduojama šiuolaikinės operos mėgėjams. Nerekomenduojama klasikinės operos apologetams.