Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2014 SPALIS (Nr.10)


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 spalis (Nr. 10) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

FESTIVALIS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ. Nuo dangaus iki žemės, arba pasaulis pagal „Permainų muziką“

Laima SUGINTIENĖ. Ruduo su klasika

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas (2014). 4 psl. – Artūro Šeštoko fotografija iš serijos „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986). ŽURNALĄ REMIA

4

10

MENO MARŠRUTAIS Arūnas PEŠTENIS. Keliai susitiko Tbilisyje

13

KINAS Aivaras DOČKUS. „Lošėjas“ – lietuviškas žaidimas pagal europietiško nepriklausomo kino taisykles

14

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Dešimt jausenų, šimtai atspalvių

16

ERDVĖS Goda GIEDRAITYTĖ. „Viešas dialogas 2“: diskusija tęsiasi

19

ŠIUOLAIKINIS MENAS Akvilė EGLINSKAITĖ. A.Našlėnas. Fotografuojantis siurrealistas

22

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. A.Stubros peizažuose – teatrališka Baltija

30

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. R.Rastauskas: kūrybos laisvė nebūtinai turi sukelti adresato susidomėjimą

34

Rolandas RASTAUSKAS. Geležinkelio keleiviai

40

Dainius VANAGAS. Gaivaus literatūrinio oro gurkšnis

41

Dainius SOBECKIS. Gyvenimo knyga

42

Jovita SAULĖNIENĖ. Prūsijos genas R.Flicko romanuose

44

Jeronimas BRAZAITIS. Oksfordo absolventė – žymi detektyvų rašytoja

46

Dorothy Leigh SAYERS. Žmogus, kuris žinojo, kaip...

46

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai Virginija RIMKAITĖ. M.K.

49 51

LANGAS Moksleivių kūryba – spektaklyje

53

INICIATYVA Kristina SADAUSKIENĖ. Pasakojimai iš Klaipėdos knygų mugės

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

54

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Ramioji Puodžių

60 3


FESTIVALIS

Nuo dangaus

arba pasaulis pagal

„Jeruzalės vartai“: Klaipėdos kamerinis orkestras, pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, choras „Aukuras“, dirigentė M.Gražinytė-Tyla. 4


iki žemės,

FESTIVALIS

„Permainų muziką“ Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje Klaipėdos koncertų salės erdvėje nuskambėjo šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ – tradicinis, jau 10-asis, kaip ir kiekvienais metais, kvietęs susipažinti su šiuolaikinio meno ieškojimais ir atradimais, vis dar godžiai laukiantis savo klausytojų. Paprastas, kokybiškas, ir, atrodo, atsikratęs savo ypatingų pretenzijų.

Danguolė VILIDAITĖ

Terpė eksperimentams „Permainų muzika“ – tai visada įdomūs prieškoncertiniai susitikimai su kompozitoriais ir atlikėjais, tai galimybė išgirsti profesionalų modernių opusų atlikimą, tai terpė, skirta pasireikšti įvairiems eksperimentams. Pagaliau tai vienintelis Klaipėdoje festivalis, propaguojantis geriausius šiuolaikinės akademinės lietuvių ir pasaulio muzikos pavyzdžius. Festivalio struktūra pastaruosius kelerius metus nelabai kito. Šeši jo renginiai kompaktiškai sutilpo keliose savaitėse. Programa, kaip visada, sudaryta įdomiai, spalvingai tiek žanrų, tiek ir atlikėjų atžvilgiu. Koncertuose vyravo chorinė ir mušamųjų muzika, jai buvo skirta po du vakarus. Išgirdome chorus „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas, Vilnius) ir „Aukuras“ (meno vadovas

Alfonsas Vildžiūnas, Klaipėda), mušamųjų grupes „Amadinda Percussion Group“ (Vengrija) ir „Giunter Percussion“ (Vilnius), vokalinį ansamblį „Balsai“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas, Vilnius), Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus), pamatėme šokių teatro „Padi Dapi fish“ ir menininkų grupės „Žuvies akis“ (Klaipėda) 2-iejų dalių spektaklį, elektroninės muzikos nišą užpildė audiovizualinis projektas „Metroscan“, įvykęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Ritualai ir užkeikimai Ryškių momentų šiemetėje „Permainų muzikoje“, suprantama, buvo ne vienas. Vienu iš jų laikyčiau koncertą, skirtą kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrybai. Toks ypatingas dėmesys šiam menininkui festivalyje rodomas jau kelintą kartą, jis tikrai nėra atsitiktinis. B.Kutavičius – kultinė lietuvių muzikos figūra, su jo vardu siejamas tam tikro perversmo kultūriniame gyvenime, atsinaujinimo momentas,

dažnai kalbama apie nepaprastą jo muzikos įtaigumą. Vakare „Jeruzalės vartai“ suskambo du minėto autoriaus opusai: „Gilijos laivužis“ chorui ir dviem fortepijonams bei keturių dalių ciklinis kūrinys „Jeruzalės vartai“, inspiruotas Šventojo Rašto tekstų (atlikėjai: choras „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras, Sonata ir Rokas Zubovai – fortepijonai, Romualdas Gražinis – kantorius). Klaipėdos scenoje išgirdome kiek netikėtą variantą. Dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos (Lietuva – Vokietija) ir režisierės Gabrielės Bakšytės sumanymu abu kūriniai buvo sujungti į vieną ištisinę kompoziciją, kurioje Mažosios Lietuvos krašto daina tarsi tapo jungiamąja jos dalimi, suteikiančia baltišką, pagonišką atspalvį, apeiginio vaikščiojimo įspūdį. Nesiimu spręsti, ar toks sprendimas teisingas, veikiausiai jam pritarė pats kompozitorius. Šiuo atveju bendra koncerto atmosfera priminė ankstyvąsias jo oratorijas. Kad pašaliniai garsai netrukdytų apeigų, buvo nuspręsta groti be avalynės – toks ypatingai pagarbus judesys. „Jeruzalės vartai“ – sudėtinga muzikinė drobė, savotiška įvairių šalių religinių ritualų fragmentų antologija, kurioje susipina įvairūs kultūriniai-intonaciniai klodai – nuo pačių seniausių iki dabarties: japonų gagaku, jakutų šamanų šokis, autentiškas karelų užkeikimas, Afrikos bei Okeanijos genčių ritminiai motyvai ir t. t. Mano paminėta tik maža jų dalis. Keturi vartai („Rytų“, „Šiaurės“, „Pietų“, „Vakarų“) – keturios fantastiškos muzikinės vizijos. O pabaigoje – įspūdingi „Vakarų vartai. Stabat Mater“, sukrečiantys savo giliu jausmingumu, kosminiu sferų harmonijos pojūčiu. Puiku, kad toks ženklus kūrinys pagaliau atrado vietą klaipėdiečių repertuare. ► 5


FESTIVALIS

„Miestai ir lėktuvai“: choras „Jauna muzika“, vokalinis ansamblis „Balsai“, tenoras D.Norvilas, dirigentas V.Augustinas.

Skrajojantys padebesiais ◄ Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ savo profesionalumo įrodinėti nereikia. Susitikimai su šiuo kolektyvu visada palieka pačius geriausius, nepamirštamus prisiminimus. Koncerto „Miestai ir lėktuvai“ pagrindinė tema –

dangus, jo begalybė, noras atitrūkti nuo žemės, pasaulis tarsi stebimas iš aukšto, prisiliečiama prie šventų debesų, kontempliuojami miestus gaubiantys garsai. Pirmoje dalyje skambėjo JAV kompozitoriaus Erico Whitacre’o „Leonardo Dreams of His Flying Machine“ („Leonardo svajonės apie skraidančią mašiną“), Vi-

„Gimęs laukiniam smūgiui“: ansamblis „Giunter Percussion“. 6

dmanto Bartulio „Atvirutė“, skirta Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą, Donato Zakaro „Cities“ („Miestai“) – spalvingos, iliustratyvios kompozicijos. Čia galima buvo išgirsti vėjo šnabždėjimą, propelerio sukimąsi, lėktuvo pakilimą ir nusileidimą, traukinuką, įvairius kitus garsinius efektus. Net gana svarbus klausimas, ar yra žemėje


FESTIVALIS

miestas, kuriame žmogui iš tikro būtų gera, čia pateikiamas žaismingai ir lengvai. Įtaigi interpretacija, nepriekaištingas a cappella. Bet didžiausioji programos dalis buvo skirta vieno žymiausių dabarties britų chorinės muzikos atstovų Bobo Chilcotto darbams. Antroje dalyje atlikta „Songs and Cries of London Town“ („Londono dainos ir riksmai“), „High Flight“ („Aukštas skrydis“), „Swimming over London“ („Plaukiant virš Londono“). Ir vėlgi – preciziška, vaizdinga, tobulai perteiktos įvairiausios chorinės faktūros. Čia dar galima geru žodžiu paminėti ir virtuozišką vokalinio ansamblio „Balsai“ muzikavimą. Kiti šio vakaro dalyviai: Klaipėdos Vydūno gimnazijos vokalinis ansamblis (vadovė Ingrida Bertulienė), Deividas Norvilas (tenoras), Jekaterina Bieliauskienė ir Julija Morozova (fortepijoninis duetas), Pavelas Giunteris (perkusija).

Žemiški pagriaudėjimai Pačiu efektingiausiu ir dinamiškiausiu 10-osios „Permainų muzikos“ koncertu laikyčiau pavadintą „Gimęs laukiniam smūgiui“ su „Giunter Percussion“ (P.Giunteris, Tomas Kulikauskas, Sigitas Gailius, Viktoras Mogilo-Žano), skirtą P.Giunterio 50-mečiui. Jau pats renginio pavadinimas tarsi ir nusako, kokio charakterio ir temperamento

muzika čia galėjo būti atlikta. Taip ir buvo. Nuo pat pirmųjų minučių koncertų salės erdvę tarsi perskrodė uždegančių garsų lavinos, išlaisvinta vitališka energija, būgnai krito, lazdelės skrido, ritmas triumfavo. JAV kompozitoriaus Andrew Beallo opuse „Rancho Jubilee“ demonstruojama, ką galima padaryti muzikuojant paprastomis dėžėmis. J.B.Smitho „Conga shtük“ ir „Conga mix“ – tradiciniais lotynų ritmais pagrįstos improvizacinės kompozicijos kongai. ►

Tai vienintelis Klaipėdoje festivalis, propaguojantis geriausius šiuolaikinės akademinės lietuvių ir pasaulio muzikos pavyzdžius.

„Įsivaizduojamas peizažas“: „Amadinda Percussion Group“. 7


FESTIVALIS

„Metroscan“: V.V.Jurgučio ir V.Nevčesausko audiovizualinis projektas.

◄ Dar koncerte išgirdome vokiečių kūrėjo Eckhardo Kopetzky’o solo būgnams „Canned Heat“, žymaus serbų perkusininko Nebojsa Jovano Zivkoviciaus preciziško tikslumo reikalaujančią „Trio per uno“ ir keistą, nepaprastai sugestyvią „Born to beat wild“ su trimito solo (Algirdas Januševičius). Tikri, anot P.Giunterio, mušamųjų muzikos hitai. O pabaigoje – meistriškas marimbos solo (S.Gailius) su mušamųjų grupės pritarimu Kanados kompozitoriaus Johno Throwerio trijų dalių kūrinyje „Aurora Borealis“ („Šiaurės pašvaistė“).

Įsivaizduojamas peizažas Tokios ekspresyvios, pagavios išraiškos, „kieto“ ritmo kiek pritrūko koncerte „Įsivaizduojamas peizažas“, taip pat skirtame mušamiesiems. Jame muzikavo grupė iš Vengrijos „Amadinda Percussion Group“ (Zoltán Rácz, Zoltán Váczi, Aurél Holló, Károly Bojtos). 8

Pastarasis ansamblis labiau specializuojasi avangardo srityje, stengiasi praplėsti mušamųjų garsyną, tad dažnai žengia menkai pramintais keliais. Šiuos perkusininkus galime vadinti savotiškais šios srities tyrėjais. Atliktos ansamblio nario A.Holló kompozicijos „39 – The Dream of the Manichaeian / beFORe JOHN“ ir „Zen Gardens“ didelio įspūdžio nepadarė, kūrė šiek tiek eklektiškos formos pojūtį, aliuzijos į Johno Cage’o muziką ir gagaku dirbtinės (mano jau anksčiau minėtuose B.Kutavičiaus „Jeruzalės vartuose“ Gagaku grojimo maniera stilizuota meistriškai). Gražiu festivalio atradimu tapo amerikiečio Ellioto Cole’o opusas „Postludes“ – keturi atlikėjai aštuoniais kontraboso strykais braukia per vibrofono klavišus, taip išgaudami sudėtingiausius garsų kontrapunktus, trapias, švelnias harmonijas. Atrodė, kad ši muzika geba nuraminti, prisiliesti prie subtiliausių sielos pajautų. Toks kūrimo principas, kai tradicinės priemonės panaudojamos ne visai joms būdinga maniera, įtraukiami įvairiausi,

Vytauto Petriko nuotr.

net ir nemuzikiniai tradicine prasme garsai, XX–XXI a. muzikoje gana dažnas. Nepralenkiamu šioje srityje turbūt galime laikyti kitą JAV muziką, žymųjį J.Cage’ą. Įsiminė skardinis jo „Imaginary Landscape No. 2“ („Įsivaizduojamas peizažas Nr. 2“) garsas – kompozicija parašyta 1942-aisiais, bet kai kuriais savo aspektais dar ir dabar skamba moderniai. Minimalizmo guru Steveo Reicho „Mallet qartet“ žavėjo savo melodingumu, sąskambių grožiu. Virtuoziškai perskaityta belgo Thierry de Mey kompozicija „Musique de Tables“ („Stalo muzika“). Ši miniatiūra – tai savotiškas rankų teatras, kuriame į stalą barbenama, braižoma, jis tarsi glostomas, siekiant išgauti įvairius garsinius efektus. Garsas pastiprinamas po medinėmis plokštėmis pritaisytais mikrofonais. Kūrinys prieš kelerius metus jau skambėjo festivalio programoje. Tuomet jį taip pat labai efektingai atliko „Kroumata“ iš Švedijos. Paradoksalu, bet beveik visos šios sudėtingos šiuolaikinės muzikinės drobės buvo pagrotos iš atminties.


FESTIVALIS

Šokis su gyvu muzikavimu Dabar šiek tiek apie pirmąjį festivalio „Permainų muzika“ koncertą – bendrą šokių teatro „Padi Dapi fish“, menininkų grupės „Žuvies akis“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro projektą. Dviem vienaveiksmiams šokio spektakliams nuspręsta pritarti gyvu muzikavimu. Nieko nepasakysi, sėkminga idėja. Parinkti Giya Kancheli’o ir Leonido Desiatnikovo kūrinių fragmentai tiko, pastiprino vaidinimų įtaigą. Bet finaliniame „Kambariai. Istorijos be pabaigos“ epizode, mano nuomone, dramatiška, depresinė judesio išraiška labai nederėjo su išaukštintomis, pakylėtomis religinėmis muzikos prasmėmis. Nebent kūrėjų taip ir buvo sumanyta.

„Paikos mergaitės maldos“, „Kambariai. Istorijos be pabaigos“: šokio teatras „Padi Dapi fish“ ir menininkų grupė „Žuvies akis“, Klaipėdos kamerinis orkestras. 9


MUZIKA

Ruduo su Johaneso Brahmso Vokiškojo rekviem atlikimas, pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis, Baltijos gitarų kvarteto 10-mečio retrospektyva ir G.Verdi operos „Makbetas“ transliacija iš Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ – rudeniniai klasikos maršrutai vedė į Klaipėdą, intriguodami atlikėjų vardais ir muzikos kūriniais.

Laima SUGINTIENĖ

Paminėjo Muzikos dieną

M.Rubackytės rečitalis „Džiaugsmas ir šviesa“ Klaipėdos koncertų salėje. 10

Kitąmet bus jau 40 metų, kai UNESCO spalio 1-ąją paskelbė Tarptautine muzikos diena. Gerą 20-metį – tegu ir ne kasmet – šią datą mini ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). O šiemet šventės išvakarėse tai ketino daryti su užmoju – šventiniam koncertui buvo pasirinkta viena iškiliausių simfoninių-chorinių drobių – didingasis vokiečių kompozitoriaus J.Brahmso Vokiškasis rekviem (Ein deutsches Requiem). Beje, šį kūrinį klaipėdiečiai yra sėkmingai atlikę gerokai seniau, vienose pirmųjų užsienio gastrolių Karaliaučiuje ir Amsterdame. Dabar šiam opusui buvo sutelktos didelės muzikų pajėgos: prie KVMT orkestro ir choro (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), prisijungė jubiliatai – 40-metį minintis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovas Tomas Ambrozaitis). Kartu muzikavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, klaipėdiečiams pažįstamas sopranas iš Vilniaus Asta Krikščiūnaitė. Pažįstama, mat savo karjerą po

studijų dainininkė pradėjo būtent Klaipėdoje. Klausytojai tikriausiai dar prisimena (nors tai buvo senokai – 1989–1990 m.) jos sukurtus vaidmenis tuomet neseniai įsteigtame mūsiškiame teatre: Rita – G.Donizetti operoje „Rita“ bei Monika – G.C.Menotti operoje „Mediumas“, kurie iš karto patraukė klausytojų ir kritikų dėmesį. Netrukus solistė išvyko gyventi į Vilnių, tačiau į Klaipėdą grįžo kaip Kristina G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Jos scenos partneris – nuo 2007 m. gyvenantis ir dainuojantis Lietuvoje, ne kartą ir Klaipėdoje koncertavęs baritonas iš Norvegijos Steinas Skjervoldas. Regis, ir solidaus kūrinio, ir atlikėjų parinkimas žadėjo įspūdingą šventinį koncertą. Tačiau taip nenutiko. Jei sakyčiau – atlikėjus ištiko nesėkmė, manau, būčiau neteisi. Nes nesėkmės muzikus ištinka, jei norite – užklumpa net ir tuomet, kai kūrinys surepetuotas, muzikų žargonu tariant – „padarytas“. Tuomet kalbame apie vieną kitą atsitiktinę, nelemtą klaidą, nesuintonuotą natą ar „pažirusį“ pasažą ir pan. Šiuo atveju, mano galva, buvo kiek kitaip. Jei nebūčiau girdėjusi šio kūrinio (tiesa, praėjo beveik pora dešimtmečių) KVMT kolekty-

J.Brahmso Vokiškasis rekviem – Klaipėdos muzikiniame


klasika vo atliekant, sakyčiau, kad gal „nepaveža“, gal per plačiai užsimota... Betgi ne, tuomet buvo pasiektas visai geras lygis, o ir atlikėjų didžioji dalis – ta pati. Priežastys, matyt, slypi kitur. Choras... Juk šiame kūrinyje būtent jis „veža“ pagrindinį prasminį krūvį! Toli, scenos gilumoje įkurdintas, jis skambėjo blankiai. Sėdėdama kairiajame salės krašte, girdėjau tik aukštame registre „užspaustus“ sopranus bei toje scenos gilumoje ir „paskendusius“ tenorus. Dikcija, artikuliacija... Visi pastarieji „Polifonijos“ koncertai, kuriuos teko girdėti, buvo išskirtinai aukštos kokybės, tad šiuosyk akys krypsta į KVMT chorą. O ir kontekstas buvo nepalankus. Publika, kaip tyčia, išvakarėse prisiklausiusi puikių chorinių kūrinių interpretacijų, atliktų itin preciziškai, – Vaclovo Augustino choro „Jauna muzika“ parengtos programos, žvalgėsi ji ir pro Mirgos GražinytėsTylos atvertus „Jeruzalės vartus“, – turėjo didelių lūkesčių. Nesublizgėjo ir orkestras: jis buvo nedarnus visais požiūriais – ir intonaciniu, ir ansambliavimo, ir... Nei puikūs, išskirtinai raiškios artikuliacijos solistai, nei gerai mu-

teatre. Dirigentas – D.Pavilionis. 

zikinę medžiagą įvaldęs ir tvirtai jautęsis teatro vyr. dirigentas Dainius Pavilionis situacijos neišgelbėjo. Priežastys? Manau, kad viena iš jų galėtų būti atsainokas požiūris, gal net pristigta profesionalios sąžinės. Gal prisidėjo ir tai, kad kolektyvas senokai reguliariai neberengia koncertinių programų, prarado formą. Juk tik atliekant aukštus reikalavimus keliančius kūrinius įmanomas profesinis tobulėjimas. Nė vienas atlikėjas nenorėtų išgirsti, kai apie koncertą profesionalūs muzikai pasako: „Buvo gerų vietų“, kaip nutiko šį kartą. Kai po koncerto spaudžiau ranką T.Ambrozaičiui tardama „sveikinu“, jis retoriškai paklausė: „Su kuo?!” Paraštėse: kompozitorius Feliksas Bajoras, išvakarėse, likus dienai iki jo jubilieji-

Nė vienas atlikėjas nenorėtų išgirsti, kai apie koncertą profesionalūs muzikai pasako: „Buvo gerų vietų“...

MUZIKA

nio autorinio koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, „nuėmė“ savo naują kūrinį – „2014“ simfoniniam orkestrui. Nes nenorėjo jo rodyti neparengto.

Ir džiaugsmas, ir šviesa Spalio 3-iąją melomanams teko spręsti dilemą: Klaipėdos koncertų salėje (KKS) vyko pianistės M.Rubackytės rečitalis „Džiaugsmas ir šviesa“, tą patį vakarą KU MF salėje koncertavo „Polifonija“. Po J.Brahmso pasiklausyti choro buvo ypač smalsu... Apmaudus sutapimas. Pasirinkau paprastai vos kartą metuose klaipėdiečiams skambinančią garbiąją pianistę, kuri šįsyk Lietuvoje surengė visą pasirodymų seriją. Matyt, daugelis priėmė tokį pat sprendimą – salė buvo artipilnė. Išskirtinė inteligencija bei elegancija, visų koncerto detalių, pradedant programa ir baigiant rūbu, kūno kalba subtilus apmąstymas – tai skiriamieji atlikėjos stiliaus bruožai. Šiandienos pasaulyje muzikams balansuojant tarp komercijos, pataikavimo publikai ir profesinių vertybių, tituluotoji viešnia ir šįkart nėjo į jokius kompromisus. ►

Vytauto Petriko nuotr. 11


MUZIKA

◄ Programoje – net dvi retokai atliekamos, „nenugrotos“ Ludwigo van Beethoveno Sonatos: op. 31 Nr. 3 Es – dur ir op. 110 Nr. 31 As – dur. Abiejų interpretacija buvo savita, „mūziška“. Ir jei atliekant pirmąją dar buvo juntamas startinis jaudulys, tai antroji nuskambėjo užtikrintai, joje skleidėsi visa jos talento meistrystė: virtuoziška technika derėjo su filosofiniu mąslumu, instrumento skambesys žėrėjo nuostabiausių tembrų žaisme. Polifoniniuose epizoduose buvo efektingai „išausti“ visi pobalsiai. Meistriškai užauginta kulminacija santūriojoje Johanno Sebastiano Bacho / Ferruccio Busoni Čakonoje d-moll. Na, ir, be abejo, Ferenczas Lisztas. Dar 1981 m. Budapešte laimėjusi didįjį prizą Liszto – Bartoko konkurse, ji iki šiol yra viena puikiausių šio pianizmo genijaus kūrinių atlikėja. Tai jos, „arkliukas“. Šį titulą pianistė pateisino atlikdama „Veneciją ir Neapolį“ iš ciklo „Klajonių metai“ antrosios siuitos „Antrieji metai: Italija“ bei bisui paskambindama Parafrazę R.Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ temomis. Tiesiog „sėdo“ ant savo pamėgto „arkliuko“ ir... nušuoliavo.

S.Lipčius, Sergejus Krinicinas ir Chrisas Ruebensas. Jame kartu su gitaristais muzikavo gausus jų scenos partnerių būrys: tenoras Edmundas Seilius ir mecosopranas Rita Novikaitė, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir multiinstrumentininkas Saulius Petreikis. Dalyvavo net flamenko šokėja Sandra Muningytė. Ne mažiau marga buvo ir jubiliejinio koncerto programa, kurioje dominavo pačių ansambliečių aranžuoti kūriniai bei naujausio ansamblio nario Ch.Ruebenso kūryba. Matyt, norėta atskleisti visą per 10-metį sukauptą paletę, pasidžiaugti kartu su bičiuliais. Bet šiuo atveju patys jubiliatai šiek tiek liko solistų bei koncertą vedusio muzikologo Viktoro Gerulaičio šešėlyje ir tenkinosi, su retomis išimtimis, akompaniatorių vaidmeniu. O taip norėjosi dar kartą išgirsti jų meistriškai atliekamų kūrinių! Juk pamenate jų puikią programą „Tradición nuevo: naujoji tradicija“, kuri pademonstravo, kad tai kūrybingas, ieškantis kolektyvas.

Retrospektyva su bičiuliais

Pernai rudenį savo valandos sulaukę klaipėdiečiai operos mėgėjai ir šį rudenį, spalio 11-ąją, galėjo dalyvauti „Forum Cinemas“ kino teatre vykusioje tiesioginėje G.Verdi operos „Makbetas“ transliacijoje iš Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET). Ja prasidėjo jau devintasis

Klaipėdiečius sudomino ir nemažą būrį gerbėjų sukvietė spalio 7-osios koncertas „10 metų su Baltijos gitarų kvartetu“, kuriame groja Zigmas Čepulėnas, Saulius

Kraugeriška operos puota

(Lietuvoje Vilniuje ir Kaune – penktasis) operos spektaklių transliacijų, kurias kino ekranuose turi galimybę matyti beveik 70 šalių žiūrovai, sezonas. Šį sezoną klausytojų lauks 10 pasaulio operinės muzikos šedevrų – pradedant W.A.Mozarto „Figaro vedybomis“, G.Bizet „Karmen“, G.Rossini „Sevilijos kirpėju“ ir pavasarį baigiant verizmo perlais – P.Mascagni „Cavalleria Rusticana“ ir R.Leoncavallo „Pajacais“. O sezono atidaryme karaliavo žavioji nutrūktgalvė Ana Netrebko. Jos kuriamas kraugeriškas ledi Makbet personažas buvo tobulas tiek vokalo, tiek aktoriniu aspektais. Po garsiųjų pirmojo veiksmo arijų salėje kilo tiesiog neįtikėtinos ovacijos. Jos ir jų, ovacijų, buvo verti ir kitų vaidmenų atlikėjai – Joseph Calleja, René Pape, ypač baritonas Željko Lučić, įspūdingai atlikęs Makbeto partiją. O orkestras! Nors šioje ankstyvojo periodo operoje G.Verdi orkestras dar nėra itin simfonizuotas, tačiau jame daugybė soli epizodų. Jie buvo fantastiški. Kaip ir įspūdingai nuskambėję chorai bei ansambliai. Dirigentas Fabio Luisis tiesiog meistriškai vedė partitūros labirintais. Beje, į šį kitur pelningą verslą įsisuko ir Maskvos Didysis teatras, rodantis baletus. Tad gal baleto mėgėjų rasis daugiau, nes kino teatre Klaipėdoje aukščiausios prabos operos pastatymo klausėsi gal 20–30 melomanų... Vilniuje salė buvo sausakimša.

„10 metų su Baltijos gitarų kvartetu“ Klaipėdos koncertų salėje: gitaristai S.Krinicinas, S.S.Lipčius, Z.Čepulėnas ir Ch.Ruebensas, flamenko šokėja S.Muningytė. 12


MENO MARŠRUTAIS

Keliai susitiko Tbilisyje Klaipėdos Pilies teatro gastrolių geografija kasmet plečiasi. Rugsėjo pabaigoje teatras dalyvavo Tbilisio (Gruzija) tarptautiniame teatro festivalyje („Tbilisi International Festival of Theatre“), kuriame pristatė savo spektaklį pagal gruzinų dramaturgės Tamar Bartajos pjesę „Žaislinis pistoletas“.

Arūnas PEŠTENIS

Festivalyje – 30 spektaklių Tbilisio festivalis rengiamas kasmet nuo 2009-ųjų ir yra vienas pagrindinių tarptautinių kultūrinių renginių Gruzijos sostinėje. Kaip teigė organizatoriai, festivalio tikslas – nutiesti tiltą tarp Europos ir Azijos bei sukviesti į Tbilisį žinomiausius, provokuojančius ir novatoriškiausius teatro kolektyvus. Beveik mėnesį trunkančiame festivalyje pristatomos keturios programos: dvi tarptautinės (klasikinės dramaturgijos ir naujų pjesių), Gruzijos šiuolaikinio teatro panorama, kūrybinės laboratorijos ir aktoriaus meistriškumo pamokos, kurias veda garsūs teatro pedagogai iš viso pasaulio. Šiemetė programa – tikrai įspūdinga. Svečiuose – „Cloud Gate Dance Theatre“ (Taivanas), Phillip Hochmair Company ir „Satelit Production“ (Vokietija), „Song of the Goat Theatre“ (Lenkija), „Nacijų teatras“ (Rusija), Slavos Polunino „Sniego šou“ (Rusija – Jungtinė Karalystė), I.Franko akademinis dramos teatras (Ukraina), „Lappeenranta City Theatre“ (Suomija). Iš viso festivalyje šiemet rugsėjo 20 – spalio 8 dienomis parodyta trys dešimtys Gruzijos bei užsienio šalių teatrų spektaklių.

Lietuvos teatro diena Specialiai ar ne, bet rugsėjo 28-oji tapo Lietuvos teatro diena Tbilisyje.

Spektaklio aktoriai prieš pasirodymą Tbilisyje su pjesės „Žaislinis pistoletas“ autore T.Bartaja.

Tą vakarą festivalyje savo spektaklius rodė Klaipėdos Pilies teatras ir Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras (S.Beketo „Paskutinė Krepo juosta“ su Juozu Budraičiu). Klaipėdiečiai (aktoriai Vilija Gruodytė, Vilma Ptašinskaitė, Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas) vaidino Valstybinio N.Dumbadzės jaunimo teatro didžiojoje scenoje, o J.Budraitis - Valstybiniame K.Marjanišvilio dramos teatre. Pasirodymo išvakarėse atvykę į Tbilisį, klaipėdiečiai turėjo pusiaudienį pasiruošti spektakliui – „prisijaukinti“ scenografiją, nes dekoracijos ne gabentos iš Klaipėdos, o pagamintos specialiai Tbilisyje; suderinti garsą, nes lietuviškai vaidinamas spektaklis buvo sinchroniškai verčiamas į gruzinų kalbą. Įkvėpė festivalio vadovės Jekaterinos Mazmišvili pasakyti žodžiai: „Jūs mums esate labai svarbūs“. „Nors techniškai organizatorių viskas buvo puikiai paruošta, vis tiek jaudinomės. Pradžioje lyg ir sunkiai mezgęsis dialogas su publika palengva „įsivažiavo“, o spektaklio viduryje suskambusi „Suliko“ melodija visiškai sugriovė barjerą tarp aktorių ir žiūrovų. Nuogąstavimai galutinai išgaravo, kai aktoriams bei pjesės autorei T.Bartajai po spektaklio festivalio žiūrovai plojo stovėdami. Puikus siurprizas – dar čia, scenoje, po sveikinimo žodžių gruzinų režisierius Georgijus Salutašvilis pakvietė mus dar kartą parodyti „Žaislinį pistoletą“ kitąmet gegužę Tbilisyje vyksiančiame nacionalinės dramaturgijos festivalyje“, – pasakojo Pilies teatro vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda. Malonaus dėmesio teatralai sulaukė iš Lietuvos ambasados, talkinusios sėkmingoms gastrolėms. Visas ambasados personalas atėjo pažiūrėti spektaklio. Po jo ambasado-

rius Jonas Paslauskas su žmona Dalia užsuko į užkulisius pasveikinti aktorių su sėkmingu pasirodymu. Lietuvos teatro atstovų garbei vėlų vakarą buvo suruoštas priėmimas Lietuvos ambasadoje. Ambasadorius J.Paslauskas padėkojo už parodytus spektaklius, palinkėjo geros kūrybinės kloties.

Įvertino pjesės autorė Pjesės „Žaislinis pistoletas“ autorė T.Bartaja buvo kviečiama atvykti į spektaklio premjerą ir Teatro dienos šventę Klaipėdoje, bet dėl įvairiausių priežasčių viešnagę turėjo atidėti. Tad pažintis su ja įvyko tik Tbilisyje. T.Bartaja atskubėjo ir į repeticiją, bet ilgai neužsibuvo – „išėjo jaudintis namo“. Jau Klaipėdos Pilies teatrui grįžus į Lietuvą, atėjo jos laiškas, kuriame rašoma: „Jūsų spektaklis man buvo labai įdomus. Patiko aktoriai, muzikinis apipavidalinimas (Gintaro Kizevičiaus), scenografija (Dainos Ališauskaitės-Zinovičienės) – dekoracijos visą laiką buvo „apžaistos“, veiksme, o ne šiaip daiktai scenoje. Man svarbu, kad buvo daug humoro, kuris netrukdė ir net paryškino dramatišką siužetą. Režisierius labai taikliai sudėliojo pagrindines mano kūrinio idėjas, sukūrė puikias mizanscenas. Supratau, kad pjesėje keliamos problemos svarbios ir pažįstamos lietuviams. Džiaugiuosi, kad gruzinų publika taip šiltai priėmė mano pjesę ir jūsų spektaklį. Esu laiminga, kad „Žaislinis pistoletas“ vaidinamas Klaipėdoje, Lietuvoje. Tikiuosi, kad Pilies teatro ir mano kūrybiniai keliai dar susitiks ir ateityje. Linkiu visiems sėkmės ir laimės“. 13


kinas

„Lošėjas“ – lietuviškas europietiško nepriklau Naujas filmas

Pavadinimas: „Lošėjas“. Šalis: Lietuva, Latvija. Žanras: drama, trileris. Sukurta: 2013 m. Premjera Lietuvos kino teatruose: 2014 m. rugsėjo 26 d. Trukmė: 109 min. Režisierius: Ignas Jonynas. Scenarijaus autoriai: I.Jonynas, Kristupas Sabolius. Aktoriai: Oona Mekas, Vytautas Kaniušonis, Giedrė Giedraitytė, Romualdas Lavrinovičius, Jonas Vaitkus, Simonas Lindešis. Prodiuseriai: Uljana Kim, Robertas Vinovskis. Operatorius: Janis Eglitis. Montažas: Stasys Zak. Kompanijos: „Wide“, „Garsų pasaulio įrašai“. Dialogai: lietuvių, rusų. Amžiaus cenzas: N13. Siužetas: Vincentas yra geriausias greitosios pagalbos stoties darbuotojas, kurio aistra – įvairiausi azartiniai lošimai. Persekiojamas skolininkų, jis priverstas imtis ko nors radikalaus, kad grąžintų nuolat pralošiamus pinigus. Vincentui gimsta idėja sukurti su jo profesija susijusį nelegalų žaidimą. Iš pradžių makabriškas užsiėmimas sudomina tik greitosios pagalbos darbuotojus, bet netrukus ima sparčiai plėstis. Kolegos medikai tampa lošimo agentais, o Vincentas – bankininku. Finansiniai reikalai vis gerėja, bet žaidimui pasipriešina gydytoja Ieva, su kuria Vincentą sieja ką tik užsimezgęs aistringas ryšys. Netrukus jis bus priverstas lemtingai pasirinkti – žaidimas ar meilė. 14

Igno Jonyno „Lošėjas“ mūsų žiūrovams besąlygiškai pristatomas kaip geriausias nacionalinis metų filmas ir šiaip kaip vienas puikiausių visų laikų lietuviškų kino darbų. Penkios „Sidabrinės gervės“ ir 30 tarptautinių festivalių, palankiausi užsienio kino ekspertų įvertinimai. Ar dar gali būti labiau įtikinamų argumentų, kad pagaliau prieš mus – rimtas lietuviškas kino projektas, kurį drąsiai galime pasiūlyti „Oskaro“ atrankai? Aivaras DOČKUS

Į tą pačią teritoriją Pirmiausia, ką reikia pastebėti ir pagirti: Lietuvos kino gamintojai ir platintojai jau moka tobulai įsukti kiekvieno lietuviško filmo reklaminės kampanijos variklį. Dabar bet kuri vietos autorių premjera tampa nacionalinės reikšmės įvykiu. Visiems be išimties filmams lipdomos „pirmojo“, „geriausio“, „begėdiškiausio“ ir t. t. etiketės. Panašiais isteriškais klyksmais paženklintos ir būsimosios premjeros – „Gustavo nuotykiai“ bei „Rūsys“. Sunku ginčytis. Žanro požiūriu tai išties pirmieji bandymai. Bet ar verti jie tokių apokaliptinių šūkių? Ar skambiausius riksmus atitinka „Lošėjas“? Mes vėl įžengiame į tą pačią „Redirected! / Už Lietuvą“ tamsių spalvų Lietuvos teritoriją, kurią dar galėtume įvardyti pilkąja zona. Tai tarsi kitoks, juodai realistiškas „historical fiction“ + „right now, right here“ laiko ir erdvės kvadratas, kuriame uždaroma iš socialistinio į kapitalistinį pasaulį žengianti visuomenė. Visur tyko mirtinos pagundos, apie kurias niekas neįspėjo. Pusiau susiformavusi pusiau naujoji karta gyvena tokį pusiau gyvenimą tarp dviejų realybių. Su visomis problemomis ir ydomis. Taigi, žiūrėdami „Lošėją“, teigiamų emocijų nesitikėkite. Tik juodojo

humoro ir ironijos. Makabriškas anekdotas apie prasilošusį paramediką Vincentą. Keista, bet jeigu nebūtų „Redirected / Už Lietuvą!“, „Lošėjas“ atrodytų daug šviežiau ir netikėčiau. Emociškai tai du skirtingi filmai, bet jų atmosferos glaudžiai susipina.

Įdomybių pakanka valandai Kažkokių nepagrįstai išpūstų priekaištų scenarijui nesinori ieškoti. Lyg ir viskas pagal taisykles chirurgiškai sudėliota į lentynas. Yra ant bedugnės krašto atsidūręs herojus, kuriam situacija padiktuoja netikėtą sprendimą. Misija paprasta ir aiški – išsisukti bet kokia kaina, trauktis nėra kur. Taip gimsta beprotiškai geniali idėja, įtraukianti gydytojus į beširdį žaidimą. Čia Vincentui kelią pastoja didžioji kliūtis – mylimai moteriai tokie triukai nepatinka (ji turi nepaprastai jautrią ir skaudžią priežastį tokių ciniškų žaidimų mirtinai nekęsti). Ir vėl tenka rinktis. Sumaniausia filmo scenaristų kilpa – toji, kuriai žaidimas atgrasus, tampa priklausoma nuo jo rezultatų. Štai tokia paprasta „Lošėjo“ fabula. Toliau – įvairiausi išsišakojimai į siužetinių linijų gyslas, gyvenimo realijas, pamąstymus paraštėse, antraplanių herojų pasirodymus, dingimus ir poelgius. Bet branduolys išlieka tas pats ir nekintamas. O jis nėra labai jau originalus, nes panašus siužetas matytas vienoje vieno kriminali-


kinas

žaidimas pagal usomo kino taisykles

Kadras iš filmo „Lošėjas“ (2013, rež. I.Jonynas). Vincentas – V.Kaniušonis, Ieva – O.Mekas.

nio amerikiečių serialo dalyje. Visaverčiame pilnametražiame didžiojo ekrano filme atsiranda daugiau laiko plėtoti istorijai ir plėsti vaizduotės ribas. Tačiau „Lošėjo“ įdomybių pakanka maždaug valandai. Sutraukus viską į 60 minučių, filmas tikrai nieko neprarastų. Kai kurios scenos nebūtų dirbtinai ištęstos. Arba reikėtų ištraukti siužetą į pavojingesnių posūkių kelią, nes labai greitai žaidimo taisyklės pasidaro aiškios ir smegenys ima nuobodžiauti, nebegaudamos įtampos dozės. Kitas filmo minusas – negatyvių dalykėlių rinkinėlis, primenantis klišinį visų blogiausių Lietuvėlės reiškinių sandėlį. Ten rasite viską, ką esate girdėję, matę arba skaitę apie lietuviškąsias ypatybes ir blogybes. Galbūt tai ir tiesa, bet atrodo žiauriai dirbtinai.

Iš tolimesnių horizontų „Techniškai“ prie „Lošėjo“ nėra dėl ko įkyriai kabinėtis. Kai kur pavyksta sukurti įtampą. Kai kur personažai atkreipia į save dėmesį.

Kai kur įtaigūs dialogai priverčia patikėti rodomais įvykiais. Montažo ritmas neleidžia vaizdams iškristi iš bendro paveikslo. Operatoriaus darbas vertas atskiro pagyrimo. Aktorių komanda (režisieriaus nuopelnas nenuginčijamas) įrodo, kad po truputėlį išsisklaido „teatrinės“ ir „serialinės“ lietuviškos vaidybos rūkas. Vytautas Kaniušonis įtaigus pagrindiniame vaidmenyje, antraplaniai personažai taip pat pakankamai ryškūs. Sunkiau sekasi Oonai Mekas, jos herojė taip ir lieka „neišgryninta“. Visa kita – daugiau nei padoru ir įdomu, vertinant „Lošėją“ lietuviško kino kontekste. Žvelgiant iš tolimesnių horizontų, atsiveria problemos. Filmas daug kur primena modernų, bet neaiškų paveikslą, kuriame būtinai reikia įžiūrėti kažką giliau ir įdomiau, net jeigu ten iš tiesų nieko nėra, tik spėlionės. Tokia būsena arba liga būdinga visam lietuviškam kinui. Ir to nenuslepia kameros fokusai ar vaizdo sulėtinimai. Efektingais kadrais galima grožėtis, bet jie neišgelbsti turinio. Kas pasakyta, tas jau pasakyta, tuščias pilstymas paprasčiausiai suryja ekrano laiką. O kai kurios „Lošėjo“ scenos, turinčios galimybių užaugti iki

emocingų epizodų, staiga nutraukiamos ir nebevystomos. Personažai ne visur išbaigti, yra momentų, kai jų veiksmams pritrūksta logiškų motyvų, kai kurios siužetinės atkarpos išmėtytos chaotiškai. O tas chaotiškumas nenoromis nustumia į nuobodulį. Gerai, kad herojų pokalbiai gyvi, ne literatūriniai ir ne poetiški. Gerai, kad neužsižaidžiama ilgais „prasmingais“ kadrais ir laikomasi neblogo tempo. Gerai dera muzikos takelis, kuris yra vienas stipriausių filmo elementų. Gerai, kad griežtai sukonstruota ir sukoncentruota siužeto struktūra, neleidžianti filmui suskystėti ir plaukioti nežinomuose vandenyse. Galima drąsiai teigti, kad kūrybinė komanda pasiekė užsibrėžtą rezultatą. Kad jis kažkodėl „neužkabino“ šio straipsnio autoriaus – jau kitas klausimas. Priežasčių gali būti pačių įvairiausių ir nebūtinai objektyvių. Sakykime taip: man „Lošėjas“ nesulošė, nors žaisti buvo visai įdomu.

15


dailė

Dešimt jausenų, Daiva Ložytė. Pilnatvė.

Apglėbimas. 16

Daivos Ložytės kūrinių paroda „Jausenos“, vykusi „Klaipėdos galerijoje“, baigėsi dar spalio pradžioje. Bet lapkričio 8-ąją ji bus atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos Vilniuje vitrinoje, o gruodį viešės Keramikos muziejuje Kauno rotušėje.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Nerimas.

Drovumas.

Ne rožėmis klotas... 12 keraminių kompozicijų, sukurtų beveik per metus, kone vienu įkvėpimu, nėra dažnas įvykis šiandienėje keramikos meno kasdienybėje. Juolab kad ciklo sukūrimą paskatino praėjusiais metais įsteigtos ir pirmą kartą paskirstytos Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendijos 2013–2014 metams, tekusios keturiems menininkams, tarp jų – ir Daivai. Iš parodos „Jausenos“ anotacijos įsiminė eilutės apie stipendiją, kuri leido menininkei „... kurti be įtampos, nesijaudinant dėl medžiagų įsigijimo ar kitų buities, o ne būties problemų...“


dailė

šimtai atspalvių Kaip įmanoma kurti be įtampos, geriausiai žino pati autorė. Pilkoji buitis nuolat veržiasi į mūsų būties teritorijas, ir nieko čia nepadarysi. Tikiuosi, kad palikusios parodų sales keraminės kompozicijos nedulkės dailininkės dirbtuvės lentynose, o pasklis po viešas erdves, bylodamos tylius monologus apie tai, kas sunkiai nusakoma žodžiais. Šiandien vargiai tiki, kai dailininkė pasakoja, kad į Vilniaus dailės akademiją įstojo iš kelinto karto, o keramika buvusi savotiška „paskutinė stotelė“. 1984 m. baigusi studijas, ji jau dalyvavo keliose bendrose parodose, o pirmąją autorinę keramikos parodą surengė 1990-aisiais Klaipėdoje. Vernisažo metu žvelgiant į jaunatvišką dailininkę, kažkokiu būdu gebančią nepasiduoti šiuolaikinio gyvenimo chaosui, sunku patikėti, kad jau tris dešimtmečius ji

keliauja visai ne rožėmis klotu kasdienės kūrybos keliu, o nusprendusi, kad jau laikas parodyti viešai, kas sukurta, kaskart stebina darbų plastikos ir idėjų įvairove.

Palaima.

Artumas.

Indai su keistenybėmis Prieš gerą dešimtmetį interviu spaudoje Daiva teigė: „Iš pat pradžių tai, ką dariau, buvo smulkučiai indai, į kuriuos galima kažką įdėti. Vėliau jie didėjo, apaugo snapeliais, straubliais, ragais, puošybai naudodavau naujas medžiagas – varį, akmenį, medį ir gintarą. Žaisdama atrasdavau kitoniškų išraiškų, dėdavau vieną formą į kitą. Tai buvo indai su keistenybėmis, nepaklusnūs, judantys, tarsi neturintys pagrindo“. ►

Bučinys.

Liūdesys. 17


dailė

◄ Nors ir kitokie, ankstesni kūriniai buvo

pakankamai funkcionalūs: vazos, dubenys, vis dažniau besijungiantys į duetus, trio ar kvartetus, skirtingi dydžiais, artimi aptakiais siluetais, pamėgtais beveik kaligrafiškais dekoro motyvais, glazūrų atspalviais, paviršių faktūromis, sienelių ažūru. Kuo daugiau radosi detalių, kitų medžiagų intarpų, tuo labiau kito ir darbų formos. Tačiau dailininkė neapsiribojo vien estetiškos formos ieškojimais ir jos sprendimais. Iš kelių nuolat pasikartojančių motyvų – paukščio, žuvies, valties, mėnulio pjautuvo, žmogaus figūros – pastarasis vis labiau įsitvirtino kūriniuose. Keramikei nereikėjo nieko išradinėti, greta paprastų ir monumentalių formų dekoratyvių ir funkcionalių indų kažkaip savaime pasirodė keraminė plastika. Indai-statiniai, indai-figūros, skulptūriški kūriniai pastaraisiais metais yra ryškiausia Daivos kūrybos sritis.

Kuždesys.

Sukėlė tikrą ažiotažą

Vienis.

2006-aisiais keramikė tai vadino „lėlėmis“. Įkvėptos autentiškų vaikystės prisiminimų, praturtintos asmenine patirtimi, tos baltaveidės, statiškos, stotingos ir spalvingos lėlės-moterys-indai, eksponuoti parodoje, sukėlė tikrą ažiotažą. Drąsiai žengusi skulptūrinės plastikos link, dailininkė liko ištikima funkcionalumui. Galvos kartu buvo dangteliai, o vidaus ertmėse, stalčiukuose galėjo tilpti kas tik nori. Pristatydama panašius kūrinius Filadelfijos meno muziejaus (JAV) mugėje „Craft Show“ 2013-aisiais, Daiva rašė, kad jos skulptūriniai keraminiai indai skirti arbatai, prieskoniams, medui, cukrui, riešutams sudėti, gėlėms pamerkti arba dar kokiam išskirtiniam dalykėliui, „sekretui“... Pirmosios keraminės lėlės-moterys buvo tikros puošeivos: spalvingos suknelės, dekoruotos preciziškai išlipdytu smulkiu ir technologiškai sudėtingu reljefiniu ornamentu, dailios išpuoselėtos šukuosenos, koketiški batukai su kaspinėliais. Lėliško dirbtinumo kontrastas su keistu atsiribojimu, užsisklendimu savyje darė tuos figūrinius indus baugiai pavojingus. 2009-ųjų parodoje pristatytas antrasis skulptūrinės keramikos ciklas „Monos“ vėl stebino. Parodos pavadinimas prasmių ir žodžių žaismo požiūriu buvos susijęs ir su monos (graik., vienas, vienišas), ir su Itali-

18

joje nuo viduramžių vartojamo pagarbaus kreipimosi į moterį madonna (it., mano ponia) trumpiniu monna. Vienišos baltaveidės moterys tuomet atrodė labiau subrendusios, išsilaisvinusios iš „žaislo“ statikos, įgijusios plastiškesnį judesį. Kompozicijos pasižymėjo vieningesniais, „minkštesniais“ siluetais, labiau apibendrintomis formomis, kartu ramybe ir jaukia šiluma.

Vieningos visumos išraiška Jau teikdama paraišką stipendijai, Daiva turėjo pradinę viziją, koks bus, apie ką bylos sekantis ciklas „Jausenos“. Natūralu, kad sumanymas darbo procese kito ir įgavo ypatingai vieningos visumos išraišką. Pasak autorės, ciklas prasidėjo nuo figūros „Bučinys“. Pastaroji ir dar viena kompozicija „Palaima“ iš tikrųjų labiau susijusios su ankstesne stilistika. Abiejų kompozicijų motyvai bemaž klasikiniai – motina su kūdikiu, moteris su paukščiu. Jų drabužiai – sodrių spalvų, kaip ir buvusių figūrų-indų, o „Palaimos“ dar ir dekoruoti kontrastingu smulkiu ornamentu, abiem figūroms būdingos sunkokos formos. O kitos aštuonios keraminės skulptūros – lengvos ir išlakios, ornamentų voratinklis paviršiuose vos juntamas, subtilus. Siluetų slinktys, formų aptakumas ir plastika primena kolonas. Autorė kuria analogiją tarp moters figūros ir grakščios vazos silueto. Ne sykį ankstesniuose darbuose kaip priešpriešinimas naudotas dviejų figūrų – vyro ir moters – motyvas šmėkšteli tik kartą, gana deklaratyviame „Vienyje“. Daug įdomiau stebėti jausenų dvilypumo („Kuždesys“, „Apglėbimas“, „Artumas“) ar būsenų daugiaveidiškumo („Nerimas“) raišką vienos figūros kompozicijose. Reikšti neišreiškiama, forma, plastika, siluetu prabilti apie mentalines būsenas – mintis, suvokimą, prisiminimus – yra drąsus siekis. Skulptūrinės kompozicijos byloja ne tiek apie jausmus, kiek apie emocinius būvius, įvykių ir situacijų išgyvenimą, apie žmogaus santykio su tikrove atspalvius. Į faktiškai tuščiavidures keramines kompozicijas, skulptūros plastikos objektus Daiva sudėjo tiek daug užuominų, egzistencinių „sekretų“. Tai veikia vaizduotę, bet dar labiau – jausmus, nes primena iššūkius, kuriuos kiekvienas anksčiau ar vėliau patiria savo būtyje.


ERDVĖS

„Viešas dialogas 2“: diskusija tęsiasi

Prieš keletą metų keramiko Isroildžono Baroti inicijuotas ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos bei Baroti galerijos pradėtas viešųjų erdvių humanizavimo meninėmis priemonėmis projektas „Viešas dialogas“ akivaizdžiai įgauna pagreitį. Klaipėdos senamiestyje šį rudenį išdygo naujų skulptūrų. Goda GIEDRAITYTĖ

Vienakis Jono Gelčio „Palikuonis“ („Klonas“) ir Lino Kutavičiaus šviestuvas „Gėlė“ (2011 m. vykusio projekto metu buvo kuriamos skulptūros iš metalo)

rugsėjo pabaigoje į savo draugiją Dienovidžio skvere priėmė ir penkis keramikos iš akmens masės kūrinius. Pastarieji gimė bendradarbiaujant su pagrindiniu projekto partneriu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, kurio kūrybinėse dirbtuvėse dvi liepos savaites ir kūrė dailininkai.

Jei nebūsi priimtas... Atidarymo metu drobule uždengti kūriniai intrigavo nežinia. Kas gi atsivers pakėlus uždangą? Kokia plastika, turinys, autorinė stilistika? ► 19


ERDVĖS

◄ Juk meno kūrinio integravimasis į

viešąją erdvę jam kelia daug sudėtingesnius uždavinius nei tiems, eksponuojamiems parodų salėse. Šis objektas suponuoja į ilgaamžiškumą, vadinasi, į nuolatinį diskursą su praeiviais ar šalia gyvenančiais žmonėmis, o gal ir su nuolat ant gretimo suolelio besiilsinčiuoju... Žodžiu, su aplinka. Tiek žmogiškąja, tiek fizine. Ir jei nebūsi priimtas (kaip antai nuolat kažkam užkliūvanti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ Neries pakrantėje Vilniuje), gali tapti meno atžvilgiu negatyviai nusiteikusių piliečių pajuokos objektu ar vandalų „išmonės“, o gal ir net gamtinių kataklizmų auka. Trumpiau – meno kūriniai viešojoje erdvėje visada sulaukia didesnio atgarsio ir diskusijų, jie arba patys tampa pagrindinėmis temų ašimis, arba kelia svarbesnių klausimų bendruomenei.

Nors kurta iš tos pačios medžiagos, kūriniuose atsiskleidžia kiekvieno autoriaus savastis, kūrybos principai ir charakteris. „Viešo dialogo 2“ projekte dalyvavę dailininkai keramikai Jolanta Kvašytė ir Rytas Jakimavičius iš Vilniaus, Egidijus Šimatonis iš Kauno, Eugenijus Čibinskas iš Panevėžio ir pats klaipėdietis I.Baroti šiuo atveju nėra radikaliosios pusės šalininkai. Veikiau priešingai. Studijas baigę 9-ojo dešimtmečio pradžioje, šiandien jie atstovauja brandžiajai kūrėjų kartai, labiau reprezentuojančiai nuosaikią tradicinę stilistiką, dekoratyvinį braižą ir technikos meistrystę. Tačiau nei plastiškai, nei tematiškai eksponuojamų kūrinių ansamblis nėra vieninga visuma. Priešingai, nors kurta iš tos pačios medžiagos, kūriniuose atsiskleidžia kiekvieno autoriaus savastis, kūrybos principai ir charakteris. Tematiškai autoriai koncentravosi į gamtos, žmogaus naratyvus. Vieni ryškiau brėžė realistinę, kiti – abstrakčiąją liniją. Kai kas dėmesį sutelkė į glazūros žaismingumą, o kiti atidavė duoklę medžiagos paviršiaus natūralumui. 20

Gamtos ir žmogaus tema Štai J.Kvašytė savo kūrinyje „Lietaus debesis“ keliais cilindrais sukonstravo simbolinį dangaus skliautą, kurio viršūnėje boluoja purios debesies kalvos. Debesies dugnas persunktas mėlynos spalvos, kuri it lietaus lašai „bėga“ skulptūros tūriu žemyn. Kaip būdinga autorės mažajai plastikai, šiame kūrinyje taip pat neatsisakyta teatrališkumo, tačiau į pirmąjį planą iškeltas tikroviškas objekto vaizdavimas. Realistinę vaizdo traktuotę tęsia ir E.Šimatonis, kurio skulptūra „Dėmesio!“ vaizduoja milžinišką pirštą. Tiesa, piršto paviršiaus faktūra suponuoja į kompiuterinių žaidimų figūras, ir tai itin tikrovišką objektą transformuoja į priemonę diskursui. Į analizės gelmę apeliuoja ir pats kūrinio pavadinimas. Gal tai kvietimas ir / ar įspėjimas apie vis labiau virtualėjančią mūsų aplinką, kurioje žmogaus pirštai dažniau „glosto“ kompiuterio klavišus nei artimo žmogaus galvą? R.Jakimavičiaus „Jūrų medis“ išsiskiria savo jaukia plastika ir saldžiais atributais. Kūrinio forma primena vaikiškų ledų krepšelį, o braškių inkrustacijos ir paviršiaus ornamentika suteikia jam dekoratyvumo bei žaismės. Pasakiškumo šiam kūriniui suteikia ir jau atidarymo metu žiūrovų į vazoną pradėti žerti centai, savotiškai ataidintys Aleksejaus Tolstojaus „Buratino nuotykiuose“ aprašoma pinigų medžio sodinimo istorija. Augalą primena ir E.Čibinsko kompozicija „Apsikabinimas“. Žalsva glazūra padengta abstrakti banguojanti forma, dekoruota mozaikiniais intarpais. Iš pirmo žvilgsnio nuo konkrečių pavidalų nutolstantis, spalviškai išbaigtas objektas, įsižiūrėjus subtiliai įžengia į pavadinimo suponuojamą dvasinės patirties pasaulį. Vizualiai įtaigiai „Laukimo“ temą sprendžia I.Baroti. Minimaliomis plastinėmis priemonėmis menininkas sukūrė skaudžią gyvenimo dramą, ataidinčią šių dienų kasdienėmis realijomis. Beveidė moteris (motina, žmona?) „kruvinomis“ rankomis laukia grįžtančio vyro, sūnaus? Į dangų pakelta galva nebyliai transliuoja netekties ir skausmo išgyvenimus, aprauda beprasmiškas aukas ir vis dėlto

R.Jakimavičius. Jūrų medis.

E.Šimatonis. Dėmesio!

išlieka viltinga... Tai – vienas emocionaliai stipriausių simpoziumo kūrinių, visą ekspoziciją praturtinantis globalaus konteksto turiniu.


ERDVĖS

šių projektų patirtis parodė, kad Klaipėdai labai reikalingos tokios viešos akcijos-parodos: jos suteikia miestui naują kultūrinę erdvę bei pratina plačiąją publiką prie įvairiapusės šiuolaikinio meno raiškos. Maža to, tokios parodos po atviru dangumi labai pagyvina senamiesčio vaizdą ir gyvenimą, todėl nemažai prisideda sprendžiant Klaipėdos senamiesčio gaivinimo problemas. Žinant, kad Lietuvos miestų infrastruktūrai ypač trūksta modernaus ir žaismingo meno apraiškų, atsižvelgta į kūrinių projektų novatoriškumą ir pritaikymą iš anksto numatytai erdvei“, – apie projekto inspiracijas kalbėjo jo kuratorius I.Baroti. Be Baroti galerijos projekto, miesto viešąsias erdves nuolat atakuoja ir kiti meniniai sprendimai, pavyzdžiui, UAB „Pamario restauratorius“ realizuojamų skulptūrų senamiestyje serija, Klaipėdos pramonininkų asociacijos organizuojamas

J.Kvašytė. Lietaus debesis.

E.Čibinskas. Apsikabinimas.

Atvira idėjų aikštelė Akivaizdu, kad nuolatinis valdžios diskursas, kaip gaivinti senamiestį, menininkams

Vis dar lieka atviras viešųjų erdvių įmeninimo strategijos formavimo ir realizavimo bei tokių kūrinių priežiūros klausimas.

I.Baroti. Laukimas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

jau tapo atvira idėjų implikacijų aikštele. Viena vertus, meno kūrinių integravimas į viešąją erdvę yra iššūkis, tačiau kartu – ir praktinė galimybė. „Praeityje rengtų pana-

M.Mažvydo alėjos suoliukų puošimas meniniais elementais arba spalio pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir partnerių surengta tarptautinio kultūrinių mainų projekto „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“) menininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities (Rusija) viešojo meno objektų, garso instaliacijų ir kitų atributų ekspozicija uostamiesčio erdvėse. Reikia džiaugtis, kad miesto savivaldybė, įvairios įmonės ir net privatūs asmenys jau supranta tokių ekspozicijų miesto viešosiose erdvėse atsiradimo svarbą ir prisideda finansiškai. Tačiau vis dar lieka atviras viešųjų erdvių įmeninimo strategijos formavimo ir realizavimo bei tokių kūrinių priežiūros klausimas. Tikėkimės, kad menininkų pradėtas judėjimas uždegs daugiau entuziastų įvairiuose bendruomenės sluoksniuose ir tai leis kūrėjams drąsiau veržtis į viešąją miesto aplinką, o gyventojams mėgautis estetiškai ištobulintu miesto landšaftu.

21


ŠIUOLAIKINIS MENAS

A.Našlėnas tvirtino atradęs fotografiją kaip parankiausią būdą realizuoti savo idėjas. 22

Asmeninio archyvo nuotr.


ŠIUOLAIKINIS MENAS

A.Našlėnas. Fotografuojantis siurrealistas Augustinas Našlėnas – jaunosios kartos menininkas, studijas baigęs Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Iš pradžių domėjęsis peizažu ir daiktų fotografavimu, netrukus jis ėmėsi jungtinės, „sintetinės“ dailės idėjos. Jam norėjosi tapybą, grafiką ir fotografiją sujungti į vientisą sistemą. Būtent tai Augustiną atvedė prie skaitmeninių technologijų, kuriomis naudojasi šiandien. Šiuo metu jis gyvena ir kuria Šefilde (Didžioji Britanija), ten studijuoja Hallam universitete, fiksuoja miesto kasdienybę fotografijose ir, kaip dera tikram studentui, laisvu nuo paskaitų metu darbuojasi vietiniame pub’e. Nepamiršta ir savo gimtinės – jo fotokoliažų ciklas „Rekviem posovietiniam sapnui“ pastaraisiais metais apkeliavo ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir daugelį kitų Lietuvos miestų bei miestelių.

Akvilė EGLINSKAITĖ

Be išankstinio plano – Ar buvo kokia nors konkreti priežastis, paskatinusi pasirinkti vizualiųjų menų, tiksliau, dizaino studijas? – Labai pragmatiška. Tuo metu neturėjau nei finansinių, nei kitokių paskatų išvažiuoti studijuoti toliau nuo gimtųjų vietų. Esu gimęs Klaipėdoje ir užaugau netoli jos, o šiame mieste labai plataus menų disciplinų pasirinkimo nebuvo, todėl ir apsisprendžiau pasirinkti vizualiojo dizaino studijas. Meniniai dalykai man geriausiai sekėsi. Tėvas nuo ketverių metų mane pradėjo mokyti paišyti. Mano abu tėvai

yra dailės mokytojai. Matyt, jau užkoduota genetiškai. – Papasakokite, ką dabar veikiate. – Tebestudijuoju. Pradėjau trečiuosius, paskutinius, magistro studijų metus Šefildo Hallam universite. Kadangi pasirinkau neakivaizdinių arba ištęstų (part-time) studijų modelį. Tai ta pati programa, tik viskas užtrunka ne dvejus, o trejus metus. Paskaitos ir susitikimai su dėstytojais vyksta maždaug du kartus per savaitę. Tai labai patogu, nes lieka laiko ir kitiems darbams, kurie sudaro galimybę susimokėti už mokslą. – Galite apibūdinti savo studijas – kokį laipsnį jos suteikia, kokias disciplinas apima ar temas analizuoja? – Siekiu menų magistro laipsnio (Masters degree in Fine Arts), o studijų programa apima šiuolaikinio meno praktiką (Con-

temporary Arts Practice). Mano mokslinio darbo tema – psichinio automatizmo reikšmė vizualiniame mene. – Kas tai yra? – Tai gali būti suprantama bei naudojama ir kaip meno terapija. Mano nagrinėjama tema turi stiprų ryšį su psichologija ir psichoanalize. Viskas prasidėjo nuo Sigmundo Freudo ir išplito su siurrealizmo judėjimu. Didelė mano magistrinio darbo dalis yra siurrealistų palikimo studijos. Esminė psichinio automatizmo mintis – kad menininkai kuria neturėdami realaus išankstinio plano. Jie nežino iš anksto, ką daro ar ką nori sukurti. Idėjos tarsi atsiranda pačios. Jos gimsta ir vystosi savaime, todėl menininkui dažnai sunku apibūdinti, kodėl jis kažką daro, kuria, kodėl priima būtent tokius, o ne kitokius sprendimus. Šiame procese labai daug lemia pasąmonė. ► 23


ŠIUOLAIKINIS MENAS

A.Našlėnas. Rekviem posovietiniam sapnui XV, 50x100 cm. ◄ – Ar taip kuria tik siurrealistai?

– Dauguma menininkų. Bet tik nedaugelis susimąsto apie tai. Tai gana dažnai pasitaikantis fenomenas, tačiau mažai tyrinėtas. Tokių dalykų dažniausiai niekas neaprašo, o kartais net nenusako žodžiais. Nuojautos būsena – dažnas reiškinys žmogaus gyvenime. Kartais tai įvardijama kaip intuicija. Ką reiškia, kai žmogui liepia klausyti „širdies balso“? Kas tai yra, iš kur jis kyla? Kaip semiotiškai apibūdinti, kas tas „širdies balsas“? Tai mūsų pasąmoninis pasaulis – sąmonės tamsioji pusė. Tai, kas slypi pasąmonėje, parodo, kokie mes iš tikrųjų esame. Priimta manyti, kad žmogaus asmenybę formuoja tik aktyvioji sąmonės dalis. Tik tuomet, kai sąmonė budri, žmogus geba koncentruoti dėmesį, spręsti problemas. Bet žmogaus sąmonę sudaro daug daugiau sluoksnių, apie kuriuos mes nieko nežinome. Tačiau tai, kas ateina, kyla, t. y. susiformuoja sąmonės paribiuose, yra labai svarbu, tik žmonės dažnai neįvertina šitų dalykų reikšmės. Dėl to, iškilus sąmoningai neišsprendžiamoms problemoms, mums prireikia psichologų ar psichiatrų, kurie padeda suvokti, jog esame daug daugiau, negu iš pradžių galvojome. Mene tai ypač veikia ir pasireiškia galbūt dažniau nei kitose gyvenimo srityse. Kaip gimsta idėjos bei sprendimai jas realizuoti, kaip generuojama mintis? Apskritai, kas yra meninė praktika ir kam jos reikia? Kokią psichologinę realizaciją patiria kuriantis menininkas, kokia jo motyvacija? Šiuos klausimus mene pirmieji pradėjo kelti siurrealistai. Panašūs klausimai apima ir mano tiriamąjį darbą. 24

Užtruko 12 metų – Kas jums pačiam yra kūrybinis procesas? Gal tai irgi psichologinė savirefleksija? – Savo darbo įžangoje rašau, kaip aš pats per meninę praktiką suvokiau, kad yra kažkas daugiau anapus sąmoningo suvokimo ribų. Kai pradėjau studijuoti Klaipėdoje, po pirmųjų metų teko patirti nemenką nusivylimą. – Moksluose ar asmeniniame gyvenime? – Galima sakyti, jog nepasitenkinimas studijų kokybe buvo paskutinis lašas. Tuomet pradėjau ieškoti saviraiškos alternatyvų. Blaškiausi negalėdamas apsispręsti ir pasirinkti savo krypties, o studijos akademijoje nesuteikė konkrečių paskatų ar nuorodų. Tuomet atradau fotografiją – kaip parankiausią būdą realizuoti savo idėjas. Buvo kelios motyvuojančios priežastys. Pirmiausia mano mamos domėjimasis fotografija ir jos sukauptos analoginės fotografijos priemonės. Taip pat patraukė Klaipėdos menininkų fotografų ratas bei jų veikla. Aš visuomet sekiau, kas vyksta Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, stengiausi susipažinti su jos nariais ir bandžiau įsitraukti į tą ratą. Žinojau, kad fotografija yra kažkas įdomaus. Rūpėjo, ką daro „tie“ žmonės „ten“. Pradėjau fotografuoti bei savarankiškai domėtis fotografija, ieškoti aparatūros. Pats ryškinau bei spausdinau nuotraukas, kaupiau inventorių. Buvo labai įdomus procesas. Sutikau daug gerų

žmonių. Daug patarimų ir pamokymų gavau iš dabar jau išėjusio anapilin fotomenininko Arvydo Stubros. Taip pat didelė bičiulystė sieja su Algirdu Darongausku, kurį iki šiol laikau savo mokytoju. Fotografavau tuo metu viską be atrankos, kas tik pasitaikydavo. Niujorko menininkas, gatvės fotografijos pradininkas Garry’s Winograndas sakė fotografavęs vien tam, kad pamatytų, kaip atrodo nufotografuotas pasaulis. Aš elgiausi panašiai ir neturėjau jokio aiškaus plano, ką veiksiu su tomis nuotraukomis – ar rodysiu jas kažkam, ar ne. Vėliau panašų susidomėjimą sužadino skaitmeninės technologijos. Jos sudomino kaip naujas, neišbandytas vizualinės kūrybos modelis. Smalsumą kėlė dvejopas šio reiškinio vertinimas – vieni labai džiaugėsi ir priėmė šią naujovę, kiti atvirkščiai – kritikavo ir vengė jos. Kaip minėjau, nebuvo minčių kažką konkretaus veikti su analoginėmis priemonėmis kurta fotografija. Išvykdamas iš Lietuvos išsivežiau sukauptą 2 000 negatyvų archyvą. Tuo metu buvo galimybė pamatyti vokiečių siurrealisto Maxo Ernsto koliažus, ir jie man paliko didžiulį įspūdį. Savo koliažams jis naudojo XIX a. medicinos ir mokslo enciklopedijų iliustracijų iškarpas, taip pat kitų menininkų darbų, – pavyzdžiui, Gustave’o Doré graviūrų – fragmentus. Natūraliai man kilo mintis pabandyti panašiai elgtis su savo fotografijomis. Žinojau, jog M.Ernstas savo koliažus reprodukuodavo, kad nebūtų matyti fragmentų sujungimo linijų. Aš savo koliažus nusprendžiau daryti kompiuteriu,


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Rekviem posovietiniam sapnui XI, 50x100 cm.

nes tai suteikė plačiausias elementų derinimo galimybes. Tik sudėliojęs penketą tokių koliažinių kompozicijų pastebėjau, kad ten gimsta pasakojimas, kad tie vaizdai kuria savo naratyvą. Tos kompozicijos atkūrė mano vaikystės prisiminimus ar detales, kurias aš pats buvau primiršęs. Prisiminimai atgijo išvydus užuominas sulipdytuose iš atsitiktinių vaizdų darbuose, ir tai mane labai nustebino. Staiga pamačiau istoriją, pasakojančią apie vaiko, užaugusio pirmuoju posovietiniu dešimtmečiu, išgyvenimus ir patirtis. Nustebau, kad kažkas apčiuopiamo ir konkretaus atsiranda iš visiškai nesuplanuotų ir netikėtų dalykų. Mus mokė labai pragmatiškų profesinių dalykų ir kaip juos įgyvendinti: sumąstai idėją, eskizuoji, surandi priemones ir realizuoji. Apie atvirkštinį procesą nebuvo kilusi jokia mintis. Tik tuomet, kai tai atradau per savo asmeninę praktiką, supratau, jog tai jokia naujovė ir net turi savo pavadinimą – psichologinis automatizmas. Tuomet ėmiausi studijuoti, analizuoti, gilintis ir praktikuoti šią kryptį. Visas šis procesas užtruko maždaug 12 metų nuo tos dienos, kai paėmiau į rankas fotoaparatą.

Kas lemia kūrybiškumą – Ar galėtumėte įvardyti mokslinius tyrimus, kuriais rėmėtės gilindamasis į psichologinį automatizmą tiek savo kūryboje, tiek mene apskritai?

Vizitinė kortelė Augustinas Našlėnas Vandenis – dailininkas, dizaineris, fotografas. www.augustinas-naslenas.net www.vandenis.net Gimė: 1985 m. Klaipėdoje, šiuo metu gyvena Šefildo mieste Jungtinėje Karalystėje. Išsilavinimas: 2003–2008 m. – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra; nuo 2012 m. – Šefildo Hallam universitete studijuoja šiuolaikinių menų praktiką. Asmeninės parodos: „Tylios šventovės” (2007 m. – Šiaulių universiteto galerijoje, Klaipėdos fotografijos galerijoje, Gargždų kultūros centre), „Fotomontažai” (2011 m. Vilniaus fotografijos galerijoje), „Rekviem posovietiniam sapnui” (2012 m. – Šefildo menų kalvėje, Baroti galerijoje Klaipėdoje, 2013 m. – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila”, Šilutės rajono savivaldybės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, Kauno valstybinėje filharmonijoje, Gargždų kultūros centre, 2014 m. – AGC galerijoje Šefildo Hallam universitete, Šiaulių „Laiptų galerijoje“, Klaipėdos koncertų salėje). Jungtinės parodos: tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė „Jaunieji Europos kūrėjai“ (2008, Klaipėda), Šefildo fotografų paroda (2010, Šefildas), Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurso „Debiutas“ finalininkų paroda (2010, „Prospekto galerija“, Vilnius) – 3-ioji vieta, tarptautinė jaunųjų menininkų paroda „Sąmonės evoliucija“ (2012, UCA galerija, Čatamas, Jungtinė Karalystė), Woolgatherio meno premijos konkurso finalininkų paroda (2012, Lidsas, Jungtinė Karalystė) – 2-oji vieta.

– Daugiausia šis reiškinys buvo tyrinėtas 8-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje JAV (Kalifornijos) mokslininkų ir psichologų, kuriems vadovavo Donaldas MacKinnonas. Buvo parašyta keliolika studijų, remiantis eksperimentais ir daugybės žmonių apklausomis, siekiant nustatyti, kas lemia kūrybiškumą, kodėl vieni žmonės atrodo labiau kūrybingi už kitus, ir pan. Kokie procesai ar sąlygos padeda atsiskleisti kūrybiškumui? Tyrimai parodė, jog visa tai susiję su pasąmone – kuo labiau išlaisvinta, atverta pasąmonė, tuo lengviau priimami kūrybingesni, originalesni ir taiklesni sprendimai. Kūrybiškumui skleistis padeda

atvira, staigių kritinių sprendimų nereikalaujanti aplinkos atmosfera ir jos lemiama sąmonės būsena. Originalūs, išradingi sprendimai neįmanomi patiriant didelį stresą ir baimę. Todėl ir šiandien žmonėms, patiriantiems daug streso, patariama užsiimti fiziniais pratimais ir meditacija. Mokoma, kaip susikurti privačią erdvę, kur bent valandą per dieną būtų galima pabėgti nuo rutininio klegesio ir skirti dėmesio savo psichologinei būklei. Korporatyvinės jogos praktika moko valdyti sąmonės būsenas šiuolaikinio verslo pasaulio situacijose. Tai vis dažniau taikomos pasąmonės išlaisvinimo formos. ► 25


ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Man pačiam labiau įdomu, kokie psichologiniai procesai vyksta kuriančio menininko pasąmonėje. Kokios būsenos egzistuoja, kaip jas galima suvaldyti ir kokios iš to kyla patirtys.

– Ar daugelis menininkų tai pripažįsta arba stengiasi kurdami stebėti savo sąmonės permainas ir įtakas? – Antrame bei trečiame praėjusio šimtmečio dešimtmečiais Prancūzijoje tuo užsiėmė beveik kiekvienas menininkas. Siurrealistų grupės taip pat egzistavo Londone, Berlyne, Briuselyje, Prahoje. Pokariu susidomėjimas šiais dalykais persikėlė į JAV, kur vyko anksčiau minėti tyrimai. Iš visų XX a. pradžios avangardo judėjimų vienintelis siurrealizmas buvo sėkmingas. Reikia nepamiršti, kad siurrealizmas buvo ne tik meninis, bet ir sociopolitinis judėjimas. Tik menininkai turėjo daugiausia laiko, pasiryžimo ir jėgų kovoti, galvoti ir siekti šio apibrėžimo įgyvendinimo. Siurrealizmas prasidėjo kaip protestas prieš Pirmojo pasaulinio karo padarinius.

Viena koliažinė kompozicija leidžia papasakoti daugiau, nei kiti žmonės tai išrašo daugiatomiais tekstais. Tai ir yra magija.

Rekviem posovietiniam sapnui XVIII, 50x100 cm. 26

Šovinizmo ir radikalaus nacionalizmo stiprėjimas Europoje prognozavo gresiančias dideles nelaimes, ir šio judėjimo tikslas buvo atverti žmonių akis, padėti susivokti, kas vyksta. Didindami susidomėjimą ir gilindami žinias apie psichologinius procesus, tų dienų intelektualai tikėjosi pažadinti žmonių sąmoningumą ir galbūt gresiančių kruvinų įvykių dar būtų buvę galima išvengti. – Esate tikras siurrealizmo ambasadorius. Manote, jog šios srovės idėjos tebėra aktualios? – Taip, manau, kad siurrealistai stipriai prisidėjo prie šiuolaikinės kultūros formavimo. Jeigu pažvelgtume į šiuolaikinio žmogaus psichologiją, kaip ją veikia komunikacinės ir technologinės naujovės (pavyzdžiui, socialinės medijos fenomenas), pamatytume daugybę panašumų su siurrealistų pranašauto ateities pasaulio vizija. Jau vien tai, kad mes kalbamės nuotoliniu ryšiu. Idėjos dabar „sklando ore“ kone tiesiogine prasme. Siurrealistų ir jų amžininkų veikaluose dažnai kalbama apie supersielos, superego, arba infosferos formavimąsi – tai tarsi visą žmoniją apimantis minčių ir žinių pasaulis. Kuo toliau, tuo labiau jis tampa realesnis ir apčiuopiamesnis. Mūsų laikais jis jau įgavo materialią formą – tai pasaulinis informacijos tinklas, kurį vadiname internetu. Siurrealizmas siekė padėti žmogui sąmoningiau suvokti, ką jis daro. Jo esmė – ieškoti vis platesnių ir pranašesnių

savirefleksijos formų, pritaikant pažangiausias psichologijos, istorijos ir kitų mokslų žinias. Toks, anot siurrealistų, yra ar galėtų būti vienas menininko vaidmenų visuomenėje. Aš manau, kad tai yra labai aktualu ir šiandien.

Visada – tik stebėtojas – Kas jums pačiam yra menas? – Galiu pacituoti savo baigiamojo darbo išvadas. Vaizduojamasis menas, žvelgiant į jo fundamentaliausias išraiškos formas – pieštuko žymę popieriuje arba nuodėguliu įrėžtą ženklą uolos sienoje, – tai pats tiesiausias kelias nuskaityti mintį, perkelti ją iš žinių pasaulio į materijos pasaulį. Materialios, apčiuopiamos formos suteikimas minčiai – tai yra menas – aukščiausioji magijos forma. Fotografija mane ir patraukė savo magiškumu. Užtenka paspausti mygtuką ir atsiranda vaizdas! Man tai atrodė be galo paslaptinga… Stebėti, kaip ryškalų vonelėje po truputį ant popieriaus išryškėja paveikslas... Niekada nesijaučiau pats atsakingas už ten vykstantį procesą – visada esu tik stebėtojas, besimėgaujantis jo grožiu ir mistika. O fotografavimas – tai begalinis dėmesys aplinkai ir smalsumas. Kaip sakė Henri’s Cartier Bressonas, „gera nuotrauka – tai gerai išvesta linija tarp natūros, širdies ir akies“.


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Rekviem posovietiniam sapnui VI, 50x100 cm.

– Ką vaizduoja arba į kokius ciklus suskirstytos jūsų fotografijos? – Pirmasis buvo fotopeizažų ciklas „Tylios šventovės“. Su juo dalyvavau jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje. Vėliau iš sukauptų objektų (pašiūrių, atliekų, nuolaužų) nuotraukų sudėliojau ciklą „Smulkmenos“. Abu šiuos ciklus inspiravo mano domėjimasis Rytų kultūromis. Ypač senovės Kinijos ir Japonijos estetika. – Vieną fotomontažų ciklą pavadinote „Rekviem posovietiniam sapnui“. Paaiškinkite, kodėl būtent taip? – Jau pasakojau, kad atsitiktinai dėliodamas savo sukauptus vaizdinius

pastebėjau, kaip gimsta naratyvas. Tuomet, užčiuopęs tą pasakojimo temą, sąmoningai ėmiau pildyti spragas, sudėliojau pradžią ir pabaigą bei visą ciklo seką. Ciklo kompozicijos turi savo eiliškumą, yra sunumeruotos ir eksponuojamos tam tikra tvarka. Tuomet galima perskaityti istoriją apie berniuką, užaugusį Lietuvoje pirmuoju posovietiniu dešimtmečiu. Jaučiu tam laikui didelę nostalgiją – tai buvo labai įdomus ir labai keistas laikas. Ateitis atrodė labai neapibrėžta, visi nauji dalykai – stebuklingi. Staiga įvyko daug permainų, ir žmonėms atrodė, kad jie gali susikurti savo ateitį taip, kaip ją patys įsivaizduo-

ja, apie kokią svajoja. Viskas priminė stebuklinių pasakų atmosferą. Ta pakili dvasinė nuotaika leido žmonėms daryti neįtikėtinus dalykus. Pavyzdžiui, apkeliauti aplink pasaulį trimis jachtomis, perplaukti Baltijos jūrą irkline valtimi, įkopti su Lietuvos trispalve į Everesto viršūnę ir kita. Apie tai prieš dešimtmetį nebuvo galima net pasvajoti. Žmonės sėmėsi energijos iš būsenos, kilusios žlungant Sovietų Sąjungai. Utopiniai žygiai pasireiškė ir paprastų žmonių, ir menininkų darbuose. Mano ciklas ir yra skirtas būtent to ypatingo laiko ir jame egzistavusios egzaltuotos psichologinės būsenos nostalgijai. ►

Rekviem posovietiniam sapnui XIV, 50x100 cm. 27


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Mano kūryba panaši į žaidžiančio kaleidoskopu vaiko pasitenkinimą. Žiūri pro skylutę, sukinėji ir negali patikėti tuo, ką matai...

A.Našlėnas. Altorių šešėliai. 2012, 300x400 cm.

– Fotografijose – atpažįstami veikėjai. Ar jie irgi atsitiktiniai jūsų kameros objektyvo taikiniai, vėliau tapę statistais? Ar tos istorijos – apie konkrečius žmones? – Dvejopai. Štai paveiksle, kurį vadinu „utopine menininko dirbtuve“, kiekvienas objektas ar žmogus atstovauja tam tikrai įtakai arba ryšiui su kultūriniu kontekstu, kuris man svarbus ir kuris turi įtakos mano pasaulėvaizdžio visumai. Utopinėje studijoje aplink save surikiavau Jimį Hendrixą, Vincentą van Goghą. O aš pats – centre tarp šias dvi skirtingas asmenybes jungiančių skirtingų laikmečių, srovių bei veikėjų. Čia galima atpažinti M.K.Čiurlionį, V.Mykolaitį-Putiną, V.Kernagį, A.Darongauską. – Turėdamas tiek siužetų ir pasakojimų, niekada negalvojote tekstu užrašyti savo mintis? Juolab kad apibūdinti savo kūriniams naudojate literatūrinius terminus, pvz., magiškasis realizmas?.. – Todėl ir pasirinkau vizualiuosius menus, nes rašytinis tekstas man – sunkiai pasiduodanti forma. Vizualinė kalba ir jos semiotinis krūvis leidžia man pasakyti daugiau nei užrašytas tekstas. Viena koliažinė kompozicija leidžia papasakoti daugiau, nei kiti žmonės tai išrašo daugiatomiais tekstais. Tai ir yra magija.

A.Našlėnas. Vasaros žemė. 2014, 120x160 cm. ◄

Vizualinės kalbos magija – Pakomentuokite keletą savo darbų – kas juose pasakojama, kokie žmonės veikia? – Tarkime, mano ciklo 14-asis koliažas, vaizduojantis dirvą ariantį žmogų. Jame atsispindi dviejų kartų santykis. Vienos 28

kartos, kuri dar giliai įklimpusi į praeities dirvą ir niekaip negali pakeisti elgsenos bei įpročių. Ji tarsi sustingusi procese. Nors jis jau tapęs bereikšmis, persmelktas primityvių įsitikinimų ir neteikia jokios prasmės jaunajai kartai. Tačiau jaunoji karta negali pasiūlyti geresnių alternatyvų. Tokia keista tarpinė būsena. Viskas pasikeitė, išsvajota laisvė pasiekta, tačiau tie permainų ženklai horizonte – bauginantys, keisti, nepažįstami. Vieni juos nori nuversti, kiti stato ir garbina.

– O kodėl pasirinkote nespalvotą fotografiją? – Nes norėjau išlaikyti ryšį su Lietuvos fotografijos tradicija. Esu didelis Lietuvos fotografijos mokyklos gerbėjas. Ji mane taip yra paveikusi, kad nori nenori „išlenda“. Montuodamas darbus pats pastebėdavau ir juokdavausi, kad šitas gabaliukas – aliuzija į R.Rakauską, kitas – A.Macijausko paveiktas. Aš neplanuoju tų momentų, bet jie savaime išlenda mano darbuose. Mano kūryba panaši į žaidžiančio kaleidoskopu vaiko pasitenkinimą. Žiūri pro skylutę, sukinėji ir negali patikėti tuo, ką matai...


ŠIUOLAIKINIS MENAS

– Ar vis tebetęsiate šį ciklą? – Ne, jis jau visiškai išbaigtas. Sukūriau 19 vaizdinių ir praėjusį lapkritį padėjau tašką. Pajutau, jog istorija yra vientisa. Bandyti kažką pridėti būtų labai dirbtina. – Kokias kūrybines idėjas dabar realizuojate? – Be abejo, domina fotografinis vaizdas, eksperimentuoju su montažu. Ir susiformavo dvi kryptys. Viena yra gerokai labiau realistinė nei pastarieji fotomontažai. Tik čia automatizmo lieka mažiau, viskas būna iš anksto apgalvota. Daug nenoriu pasakoti apie būsimus darbus, nes tai mano baigiamosios parodos kūriniai ir niekur nėra paviešinti. Galiu tik prasitarti, kad jie bus labai didelio formato. Kita kryptis išsikristalizavo į iliustratyvaus, pritaikomojo pobūdžio darbus.

Viename daugiabutyje...

čiųjų tiltą. Kai pradėjau studijuoti, mano draugai ten nuomojosi butą. Jie buvo vienu kursu aukščiau už mane. Tame bute, kurį mes taip ir vadindavome – „vienuoliktas aukštas“, praleidau labai daug laiko. Gerokai daugiau nei paskaitose, tiesą sakant. Tai buvo tikra hipių komuna, kažkas panašaus į vadinamuosius „skvotus“, su kuriais susipažinau jau čia, Anglijoje. Per tuos dvejus metus ten nuolat gyveno, jei teisingai pamenu, mano draugas iš akademijos, du universiteto studentai, ir dar du žmonės, kuriuos pažinojau mažiau. Tačiau bet kuriuo metu ten nuolat viešėdavo dar kas nors. Jauni žmonės su labai savitais požiūriais, gyvenimo patirtimi ir tendencijomis. Iš kiekvieno kambario skambėjo be galo skirtinga muzika, nuo „The Doors“ ir Jimmi’o Hendrixo iki skandinaviško „metalo“ ar net čigoniško folkloro. Tapetai buvo nuolat „perdekoruojami“ vis nauja vizualine atributika,

oras buvo tirštas nuo tabako ir marichuanos dūmų, tušti buteliai rikiavosi į nesibaigiančias eiles pasieniais. Atmosfera buvo be galo draugiška, šmaikšti, kupina laisvės ir eksperimentavimo dvasios. Man tie dveji metai buvo didelių dvasinių ir psichologinių pokyčių laikas. Nusivylimo, intensyvaus ieškojimo ir ateities apmąstymo laikas. Bet taip pat tai buvo didelių atradimų laikas. Laikas, praleistas su draugais tame bute sėdint, šnekantis apie įvairiausius dalykus – nuo merginų ir alaus iki egzistencijos prasmės, klausantis muzikos, skaitant poeziją, žiūrint filmus, man buvo be galo svarbus. Daugybė tuose pokalbiuose suformuotų požiūrių ir įsitikinimų man iki šiol aktualūs ir, manau, tokie bus visada.

Paklaustas apie planus sugrįžti į Lietuvą, kai baigs studijas, Augustinas prisipažino, jog apie tai tikrai nenori kalbėti viešai. Išsikalbėję apie situaciją gimtojoje šalyje, apie laisvės ir nepriklausomybės suvokimą ir poreikį pažinti pasaulį, žmones, pabaigai pasilikome tradicinį klausimą: – Kuri Klaipėdos vieta labiausiai įsiminė ar yra patraukliausia? – Gal atrodys neįprastai, bet kai dabar galvoju, daugiausia prisiminimų man kyla apie vieną daugiabutį. Kretingos g. 6, jeigu teisingai prisimenu. Tai lyg netyčia toje vietoje išdygęs trylikaaukštis. Iškart už geležinkelio, kur dabar pastatė naują pės-

A.Našlėnas. Medžiotojas. 2012, 52x90 cm.

A.Našlėnas. Pasaulio lygintojas. 2013, 63x200 cm. 29


FOTOGRAFIJA

A.Stubros peizažu teatrališka Baltija Klaipėdos koncertų salės antrojo aukšto fojė veikiančioje klaipėdiečio fotomenininko Arvydo Stubros (1959–2013) atminimui skirtoje personalinėje fotografijų parodoje „Jūros peizažai“ – jo sukurti darbai marinistine tema.

Savo temperamentingu charakteriu A.Stubros jūra atliepia tokį pat kaip ir ji permainingą kraštovaizdį.

Danguolė RUŠKIENĖ

Iš menininko palikimo A.Stubra priskirtinas tiems autoriams, kurių kūrybos raidoje retsykiais įsiterpdavo pauzių. Tai būdinga ir jo parodinei veiklai. Tik pastaraisiais metais ji suaktyvėjo. Paskutinė šio autoriaus darbų paroda buvo surengta prieš metus Klaipėdos kultūrų 30

komunikacijų centro Parodų rūmuose, dar jam gyvam esant. Tuokart buvo eksponuojama A.Stubros fotografijų serija „Kasdienybės šviesa“ (1984–1989), jo asmeniniuose archyvuose pragulėjusi daugiau nei 20 metų. Prieš tai fotografas asmeninę parodą buvo surengęs 2008-aisiais Klaipėdos fotografijos galerijoje. Tai buvo „Peizažai“ (1993–2000) – tarp ryškiaspalvių miesto ir gamtos vaizdų, deformuotų objektų ir įmantrių kompiuterinių manipuliacijų autorius parodoje pristatė ir keletą pajūrio fragmentų.

Fotografijų serijos „Kasdienybės šviesa“ ir „Peizažai“ sudaro A.Stubros fotografinio palikimo pagrindą. Šie darbai, besiskiriantys ne tik savo tematika, bet ir stilistika, kartu liudija gana atvirą ir įvairiapusį šio fotomenininko kūrybinį mąstymą, jo polinkį ieškoti ir eksperimentuoti, taip siekiant atrasti kažką savito ar sunkiai atkartojamo. Nors „Kasdienybės šviesoje“, kaip visada teigė A.Stubra, vyravo „reportažas be įvykio“, liudijantis anuomečio laikmečio/santvarkos stingulį, tam tikra prasme jis randa atgarsį ir jo paskutinėse


uose –

FOTOGRAFIJA

fotografijose, kuriose įamžinti tie patys miestai ir vietovės. Klaipėda čia lygiai tokia pat ištuštėjusi ir nyki, kaip sovietmečiu. Skirtumas tik tas, kad čia oras labiau pritvinkęs gyvybės ir jaudulio, ryškesni būties pėdsakai. Tačiau akistatos su žmogumi, aktyvesnio veiksmo čia taip pat neaptiksime.

Ieškojo vienintelio – grožio Nespalvoto kadro estetiką palaipsniui išmainęs į spalvotą fotografiją, A.Stubra anuomet teigė, kad „serija „Peizažai“ yra be konkrečios temos. Čia toks kūrybinis tarpsnis tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos. Galima teigti, kad vieno – pradžia, o kito – pabaiga“. Nuo 1993 m. rinkti gimtojo miesto, vaizdingų apylinkių ir Baltijos pajūrio kadrai, pasitelkus skaitmenines technologijas, buvo prisodrinti sodrių atspalvių ir gruoblėtų faktūrų, užlieti dramatiškų šviesų. Tokiu būdu jiems suteikiant neįprastų vizualinių išraiškų. Nemenką šios serijos dalį sudarantys pajūrio vaizdai, kurie šiuo metu eksponuojami parodoje „Jūros peizažai“, dažniausiai buvo fiksuojami naudojant plačiakampį objektyvą. Taip autorius susintetindavo erdves, pernelyg nesigilindamas į detales, vien tam, kad pabrėžtų fiksuojamų gamtos reiškinių ir objektų dermę. Jo jūra įspūdingo formato fotolakštus užtvindo iki pat kraštų, plačiame horizonte išsiliedama į išraiškingus debesis. „Kai pajutau, jog „gęsta“ sovietmečio fotografijų ciklo „Kasdienybės šviesa“ įkvėpimas, ėmiausi pajūrio peizažų. Tačiau ir juos fotografuodamas dariau kažką panašaus į reportažus“, – apie savo kūrybos pokyčius prieš keletą metų pasakojo A.Stubra. Tada jis teigė, kad jo domėjimąsi kompiuterinėmis manipuliacijomis ir naujomis raiškomis fotografijoje paskatino galimybė išsižadėti vaizdo dokumentalumo. ►

Debesų sankaupos, akiplėšiškai purslais besitaškančios bangos ir stambūs pakrantės akmenys sudėlioti į vientisą vizualų pasakojimą.  Arvydo Stubros nuotr. 31


FOTOGRAFIJA

◄ O laisvos variacijos spalvomis, anot autoriaus, fotografiją padaro tapybiškesnę. Jūros tema – vienintelė, prie kurios jis grįždavo nuolat. Dominuojantis šios serijos bruožas – dekoratyvumas. Čia lengvai atsižadama realistiškumo, neretai tikrovę perkonstruojant į tapybines imitacijas. Stulbinamai ryškūs gamtos vaizdai, sąmonę užliejantis vaiskus dangus ar nerimą kelianti audringa jūra tampa veikiau ne išgyvenimu, prisiminimu, o geidžiama patirtimi ar net vizija. Anuomet, nuklysdamas į atokiausius pajūrio kampelius, kelintą ar keliasdešimtą kartą braidydamas tais pačiais efemeriškos prigimties smėlio takais, jis ieškojo vienintelio – grožio, kuris atitiktų jo pasaulėjautą, jo suvokimą apie gamtą ir pačią būtį. Bene svarbiausia priežastis, nulėmusi autoriaus atsitraukimą nuo socialinių temų ir lig tol kūryboje plėtotos stilistikos – harmonijos siekis. Abstrahuojantis vietoves, bendrais štrichais nužymintis pagrindinius gamtovaizdžio bruožus ir išryškinantis romantišką jos prigimtį. Intensyvios spalvos, dramatiškos debesų sankaupos ar akiplėšiškai purslais besitaškančios jūros bangos sudėliotos į vientisą vizualų pasakojimą – apie vietas, kurios artimos ir neabejotinai brangios autoriui, apie jam svarbius gamtovaizdžius, kuriuos jis godžiai susiurbia per savo fotoaparato objektyvą, kad kažkada galėtų išskleisti fotolakštuose dar ryškesniais ir sodresniais atspindžiais.

Fotografijos skleidžia garsą A.Stubros fotografijose – jūra. Įsiaudrinusi ir nerimastinga. Savo temperamentingu charakteriu atliepianti tokį pat kaip ir ji permainingą kraštovaizdį – susišiaušusias pajūrines smiltlendres, demonstratyviai pakrantę nusagsčiusius akmenis, kopose blunkančius smėlio raštus. Čia vandenys darniai susijungia su dangaus skliautu, tokiu pat išraiškingu ir dažniausiai – grėsmingu. Tiršti debesys kai kur visiškai, kai kur iš dalies paslepia pagrindinį šviesos ir šilumos šaltinį – saulę, kitur per visą dangų išsibarsto šaižiomis rykštėmis. Nuo nerangių personažų – akmenų nutįsta vakaro šešėliai... Kokią gamtos nuotaiką fiksuodavo autorius, nesvarbu kuriuo paros ar metų laiku, jis dažniausiai likdavo ištikimas klasikinei peizažo kadro kompozicijai. Čia 32

A.Stubros peizažas turi visus klasikiniam sprendimui būdingus dėmenis: žemę, vandenį ir dangų.

eksperimentuota spalvomis, faktūromis, apšvietimu, bet kadro struktūra liko veik nepakitusi. Nėra nei aštrių rakursų, nei netikėtų sprendimų. Kiekviename jo kadre sutilpo ir žemė, ir vanduo, ir dangus. Paros kaitoje besikeičiantis peizažas leidžia vis naujai pažinti tas pačias vietoves. Todėl net ir išlaikant tą pačią kadro struktūrą, A.Stubrai pavyko išgauti vis naujus vaizdus. Tai dar labiau išryškino nenuspėjamą Baltijos pajūrio charakterį. Audringa jūra ir į keistus darinius susitelkę debesys ne tik charakterizuoja nepriklausomas gamtos stichijas, bet ir formuoja dramatiškas nuojautas. Šios fotografijos skleidžia garsą – jūros šniokštimą ir ilgesingą vėjo ūžesį. Nors jų viduje glūdi nuolatinis vyksmas, stovint greta laikas sustingsta. Suvoki, kad visada būsi šalia viso to ir niekada nebūsi dalimi. Gamta jokio prašalaičio neįsileistų. Atrodo, kad tai suprato ir Arvydas. Paroda surengta autoriaus artimųjų iniciatyva, prie jos prisidėjo ir A.Stubros kolegos fotografai. Ekspoziciją apžiūrėti galima iki lapkričio 5-osios.

Stulbinamai ryškūs gamtos vaizd tampa veikiau ne išgyvenimu, p

Dramatiški, įvairiausių formų debesys užpildo visą dang


FOTOGRAFIJA

Nuo pakrantėje dailiai išsirikiavusių akmenų tįstantys šešėliai išduoda vangią paros slinktį.

dai, sąmonę užliejantis vaiskus dangus ar nerimą kelianti audringa jūra prisiminimu, o geidžiama patirtimi ar net vizija.

gų... 

Arvydo Stubros nuotr. 33


GINTARO LAŠAI

Reikia prisipažinti, kad buvo sunku rasti tinkamą pradžią pokalbiui su Rolandu Rastausku. Dvejonės prasidėjo vien svarstant, kaip pristatyti garsųjį pašnekovą – kaip sudėti žodžius, kad jie daugiabriaunės, kūrybos procesą nuolat tyrinėjančios menininko asmenybės nesuskliaustų į stagnatišką, vadovėliu atsiduodantį kiautą. Atrodo, kad tikrai nepakanka R.Rastauską pavadinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, žinomiausiu eseistikos žanro meistru mūsų šalyje. Bet rasti alternatyvą, kuri leistų į sakinį sutraukti įvairias meno šakas paliečiantį, jas sukabinantį menininką, jautrų ir pastabų sociumo stebėtoją, taip pat nėra lengva. Kitas sunkumas – tinkamos pokalbio krypties pasirinkimas. Teatras? Literatūra? Išskirtiniai multimedijų projektai su muzikantais ir videomenininkais? Darbas universitete? Gal tiesiog žengti pirmyn, bandyti aprėpti visumą ir tikėtis, kad bus nepasimesta atsivėrusioje susipinančių veiklų erdvėje. ► 34

R.Rastaus

kūrybos laisv sukelti adres


Pauliaus Sadausko nuotr.

GINTARO LAŠAI

skas:

vė nebūtinai turi ato susidomėjimą 35


GINTARO LAŠAI

Kristina SADAUSKIENĖ

◄ Šis spalis R.Rastauskui prasidėjo asmeniniu jubiliejumi, o į pabaigą krypo dalyvavimu lietuvių ir šveicarų menininkų jungtiniame projekte „Mon Tan Dun“ bei rinktinių eilėraščių rinkinio „Vienišos vėliavos“ sutiktuvėmis.

Bėgti nuo jubiliejų – Mūsų pokalbis atsispiria į rimtą progą – spalis jums atnešė jubiliejų. Kaip pats žiūrite į tokius gyvenimo nutikimus? – Tie nuliai ir penketai primena ne vien į dangų tiesiamas, bet ir išmaldos prašančias rankas: perdėto dėmesio, premijų, kažkokios traumos „lopymo“... Itin sureikšminama praeitis, kurioje neva būta išskirtinių pergalių, kurių, kaip mokė didysis Pasternakas, tu pats neturėtum skirti nuo pralaimėjimų. Vienų tenka atsiprašinėti, kad gimei, kiti dėkoja tau už tai, kad tu dar gyvas. Todėl geriausia nuo jubiliejų bėgti. Pranerti pro tą nulio angą kaip liuką į kitą tikrovę, ir tiūtiū. Ir kuo toliau. Tai ir žadu padaryti su keliais Klaipėdos menininkais. RoRa turi pagaliau pasiekti Raroną ir padėti rožę ant Rilkės kapo. Be jo „Laiškų jaunajam poetui“ ir „Maltės Lauridso Brigės užrašų“ manoji jaunystė būtų netekusi svarbaus pašaukimo ir „urbanistinės“ vienatvės matmens. – Jūsų biografija įdomi, nuo pat ankstyvos jaunystės neriate į meno pasaulį. Atsivertus „Bermudų trikampį“ iš jo byra vietos, žmonės bei įvykiai čia, Lietuvoje, ir užsienio šalyse. Toji jau minėta proga leidžia užduoti proginį klausimą – ar kada nors bandėte išsidėlioti labiausiai paveikusius žmones, vietas, įvykius? Gal galite pasidalyti bent dalele svarbiausiųjų? – Vaikystėje gyvendamas per keletą žingsnių nuo „sąjunginės reikšmės“ rašytojų ir dailininkų vilų, išties turėjau retą progą labai anksti iš arti (kad ir prie biliardo stalo, kur itin išryškėja charakteriai) stebėti ne vieną Lietuvos (tada, žinoma, sovietinės) klasiką. Ir ne tik Lietuvos – Palangoje bendravau su Andrejumi Voznesenskiu, Jevgenijumi Reinu ir kitais svarbiais rusų 36

Su bičiuliais menininkais Remigijumi Treigiu ir Benu Šarka. 

ir kitų respublikų poetais bei dailininkais. Stiprų poveikį darė artima mano šeimos draugystė su Juozo Grušo, o vėliau ir Mykolo Sluckio šeimomis. Studijuodamas Vilniuje vakarus paprastai leisdavau Vladislovo Žiliaus, Vytauto Kalinausko, Rimtauto Gibavičiaus, Stasio Krasausko dirbtuvėse ir ponios Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės salone. Faktiškai ten ir vyko tikrosios studijos. Nemažai laiko prabėgo Maskvoje, Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), Varšuvoje. Vardų ir pavardžių – daug. Jos daugiau ar mažiau žinomos. Nepriklausomybės laikais turėjau laimės bendrauti su

Pauliaus Sadausko nuotr.

RoRa turi pagaliau pasiekti Raroną ir padėti rožę ant Rilkės kapo. Czesławu Miłoszu, Fernandu Arrabaliu, Peteriu Handke, JoAnne Akalaitis, Tankredu Dorstu, Tadeuszu Różewicziumi, Adamu Michniku, Alanu Ayckbournu ir kitais. Tai nepaprasta patirtis. Jų prielankumu stengiausi nepiktnaudžiauti, nors progų, neslėpsime, buvo. Daug pasisėmiau iš


GINTARO LAŠAI

Vizitinė kortelė Rolandas Rastauskas, poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas. Gimė 1954 m. spalio 13 d. Gyvena Palangoje. Išsilavinimas: baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą (anglų k. ir literatūros dėstytojo kvalifikacija), stažavosi Sąjunginiame kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute (Maskva, Rusija), Londono nacionaliniame teatre, Karališkojoje dramos akademijoje, The Traverse teatre Edinburge ir Stephen Joseph Theatre in the Round Skarbore (Didžioji Britanija). Darbas: Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros docentas, nuolatinis žurnalo „Verslo klasė“ autorius. Kūryba: parašė pjeses „Lenktynių aitvaras“ (1971), „Talmantas Žuvėdra“ (1974); „Bermudų trikampis“ (1982). Išvertė ir pastatė E.Kirkkopelto pjesę „Rytoj ketvirtą (Klinika)“ ALF tarptautiniam teatrų festivaliui „Kaitos taškas“ (1996). Parašė scenarijus O.Koršunovo spektakliui „Klepsidros sanatorija“ (2001; Varšuvos teatras STUDIO, Lenkija; taip pat buvo režisieriaus asistentu) ir A.Žoldako (Ukraina) spektakliui „Othello?!“ (2002; Sibiu „Radu Stanca“ teatras, Rumunija). Parašė scenarijų ir režisavo spektaklį „Notturno, arba Bebrų respublika“ (2002; E.Nekrošiaus teatras-studija „Meno fortas“, Vilnius). Lietuvos nacionalinio teatro užsakymu išvertė I.Villqisto pjesę „Helverio naktis“, Šiaulių dramos teatrui – I.Vyrypajevo „Valentinų dieną“, o festivaliui „Sirenos“ – I.Vyrypajevo „Deguonį“. Parašė „Gastono Lerū kupletus“ koncertiniam A.Webberio miuziklo „Operos vaiduoklis“ atlikimui (2004; Vilnius–Kaunas). Tarptautiniam šiuolaikinio meno festivaliui „Virusas“ parengė multimedinius projektus (tekstas; video; šokis) „Berlynalijos“ (2005; Šiauliai; nauja versija tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“; 2006, Klaipėda), „Deguonis“ (pagal to paties pavadinimo I.Vyrypajevo pjesę; 2008; parodyta J.Meko vizualiųjų menų centre 2009) ir „Septynetas žydų vaikų“ (pagal to paties pav. C.Churchill pjesę; 2009). Išleido esė rinktines „Kitas pasaulis“ (2004), „Privati teritorija“ (2009), eilėraščių rinkinius „Albumas“ (1987), „Tinginio raudos“ (1992), „Aktorius pasitraukia“ (1996), „Metimas“ (2006), „Vienišos vėliavos“ (2014), pjesių rinkinį „Lenktynių aitvaras. Talmantas Žuvėdra“ (1988), teatrinių istorijų ir pjesių rinkinį „Bermudų trikampis / Teatrinės istorijos“ (2011), albumą „Berlynalijos“ (kartu su fotomenininku R.Treigiu, 2008). Įrašė poetinio džiazo kompaktinę plokštelę „Metimas“ (kartu su A.Gotesmanu, 2005). Kaip skaitymo performansų atlikėjas pasirodė Varšuvoje, Briuselyje, Gente ir kitur. Dalyvavo „Europos literatūros naktyje“ (2013, Vilnius). Tekstai versti į anglų, rusų, slovėnų, lenkų, vokiečių, švedų ir kitas kalbas. Turėjo savo skiltis periodikos leidiniuose „Atgimimas“, „Lietuvos rytas“, „Akiračiai“ (JAV), nuo 2005 m. – žurnale „Verslo klasė“. Verčia iš lenkų, anglų, rusų, slovėnų kalbų. Daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, teatro festivalių konsultantas. Įvertinimai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis (2001), Lietuvos Respublikos Prezidento atminimo ženklas „Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga“ (2003), Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2006), Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią metų knygą (2006), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos stipendija (2006), KLASCO premija už meninę veiklą (2010), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2010).

muzikų – Aldonos Dvarionaitės, Osvaldo Balakausko, Donato Katkaus. Visus man svarbius atvejus esu užsklendęs virtualioje bendrijoje „Living Classics Ltd.“.

Špagatas tarpeklyje – Esate įsikūręs Palangoje, ji turi gana prieštaringą įvaizdį: vieniems – triukšmingas kurortas, kitiems – parko ir jūros erdvių ramybė. Kokius savo namus mato-

te jūs pats ir kaip manote, ar Palanga kuo nors prisidėjo prie to, kaip žiūrite į pasaulį ir jo reikalus? Kaip pats save įvardytumėte – Centro ar Krašto gyventojas? – Įvardyčiau kaip pakibusį tame svaigiame „tarp“: alpinistas tarpeklyje. Visų pirma – tarp Palangos ir Klaipėdos. Dėl šio „špagato“ turėjau bėdų: klaipėdiečiai kartą ne juokais supyko, kodėl jų savivaldybė nusprendė paremti svetimos parapijos autorių, nors Vytautas Grubliauskas visada mane laikė klaipėdiečiu. O kitąsyk jau putojo palangiškiai – irgi, žinoma, dėl projektinių pinigų. Todėl seniai nieko iš nieko

nebeprašau. Norės – patys duos. (Beje, Klaipėda / Palanga – realiausias mūsų dipolis.) Palanga itin patogi sugrįžimams. Bet norint pajusti sugrįžimo skonį, reikia išvykti. Dėl įvairių priežasčių nūnai keliauju nedaug, bet neilgai trukus žadu atsigriebti. Turiu keletą pamėgtų aikštelių – Centre Pompidou-Metz (Mece), S.M.A.K. ir Museum Dr. Guislain (abu – Gente), Bozar (Briuselyje), keletą vietų Varšuvoje ir Stokholme. Lankausi ten beveik kasmet. Labai mėgstu savo senelės jaunystės miestą – Rygą. Sykiu nepaliauju stebėtis Baltijos šalių kultūrinio bendradarbiavimo vangumu. Gal Palanga, pasistačiusi naująją daugiafunkcę koncertų salę, galėtų imtis iniciatyvos rengti bendrus festivalius, jaunųjų menininkų dirbtuves ir pan.? Klaipėdai tai akivaizdžiai per sudėtinga. – Šis klausimas susisiejo su kitu, nuskambėjusiu vienoje jūsų esė. Pasirodė, kad jis čia tinka: „Ar gali būti lietuviu žmogus, savąjį privatumą ir sykiu laisvės idėją iškeliantis aukščiau tautinės tapatybės?“ Atrodo, kad jis užkabina gana aštrią lietuvišką problemą. Kaip pats atsakytumėte į jį? – Atsakyčiau – gali. Kai kurių iškilių menininkų ar mokslininkų pasuose drąsiai galima rašyti „Europietis“. Jei ES lemta išlikti, tai tik kaip Jungtinėms Europos Valstijoms. Mano atveju reikalai išties klampūs: daugelio iš inercijos tebelaikomas užkietėjusiu kosmopolitu, niekada, net ir niūriausiais sovietinės nykumos metais, nesvarsčiau emigravimo galimybės. Nieka-da. O daugelis tautiškumą deklaravusių ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais jį demonstravusių bendrapiliečių seniai įsikūrę toli už Lietuvos ribų. Privatumo ir bendruomeniškumo skirtis – išties įdomi tema. Prie jos pažadu sugrįžti.

Nėra nesvarbių dalykų – Esate sakęs, kad jūsų esė rašymo būdas primena zuihitsu. Turbūt mūsiškiems skaitytojams šis stilius gali būti pažįstamas iš veik tūkstantmetės „Priegalvio knygos“, kurią parašė japonė Sei Shonagon. Ten aiškinama, kad zuihitsu „išpažinėjai“ atidžiai stebi kasdienybę, nes joje nėra nesvarbių dalykų. Kas svarbiausia jūsų zuihitsu, kokios jo taisyklės? ► 37


GINTARO LAŠAI

◄ – Japonų damos priesakas „sekant teptuku“ man (pa)tinka: paprastai neturiu gatavos idėjos ar net temos. Tema gimsta parašius pirmąją pastraipą ar net sakinį. Artimas man ir kitas veik prieš tūkstantmetį kurtos eseistikos postulatas, kurį ką tik paminėjote: o juk išties nėra nesvarbių dalykų! Beprasmybės nėra iš principo! Virpanti medžio šakelė irgi verta atidos ir azarto tą virpulį perteikti teptuku ar žodžiais. Mano kelionių užrašai pagrįsti kaip tik šiomis nuostatomis: čia dalis dažnai ir išreiškia visumą. Kažkur netoliese vokiečių romantikų pamėgta „fragmento teorija“: dužena irgi turi ką paporinti pasauliui. Teatrinio avangardo pradininkas Maeterlinckas teigė, kad spektaklis turi būti eilėraštis, bet galima mąstyti ir priešingai: eilėraštis (ar trumpa esė) gali būti spektaklis. O pastarasis, kaip sako Oskaras Koršunovas, vyksta žiūrovo sąmonėje. Tai sąmonei pasiųsti kuo daugiau impulsų – tokia mano, kaip kūrėjo, užduotis.

– Jūsų tekstai skaitytojus neišvengiamai suvilioja atviru „aš“ (turbūt visi turi tą kiek vujeristinį geną, ypač jei atrodo, kad skaitoma ar matoma „tikras“ gyvenimas), bet jūsų „aš“ – apgaulingas, jis pasirodo esąs istorijos, kultūros, aktualijų ruporas, kas kad „aš“ geria kavą kur nors Berlyne. Skaitytojai atsivertę jūsų esė niekada neliks jūsų miegamajame klausytis melancholiškų graudulių. Papasakokite, kaip auginote tą žvilgsnio į save ir nuo savęs balansą? – Mano žingsnis į eseistiką buvo legitimuotas demokratijos virsmo: atsirado daugmaž nepriklausomų leidinių (kai kurių – „Proskynų“, „Krantų“, lenkų „Pogranicze“ – ištakose teko pastovėti), kuriems reikėjo laisvesnių balsų. O tokių buvo nedaug. Aš išsyk apsibrėžiau medžioklės plotus: privati erdvė, privati žiūra, susitikimai su kitu ir kitoniškumu. Tai išties atrodė egzotiškai: net publicistiką rašyti kaip grožinį tekstą. Brodskio priesaką „neišeiti iš kambario“ ilgainiui sulaužiau: tačiau išeita buvo ne gražių žodžių politikų lūpose klausytis (tai turbūt didžiausias poezijos įžeidimas), o patyrinėti, ar „blogis iš tikrųjų triumfuoja“ (Viliaus Orvido sušukimas)? Ar korumpuotame klanų pasau38

lyje dar lieka kokia niša, koks parkelis jautresnėms sieloms? Štai ta prasme „Kitas pasaulis“ gali būti suvoktas ir kaip atrakcionų parkas. Kodėl ne?

Iš teatro alkio – Jau minėjote teatrą. Pati pažintį su jumis pradėjau nuo eseistikos, bet jūsų kelias prasidėjo nuo dramaturgijos, nuo pjesės „Lenktynių aitvaras“. Ir iki šiol teatras ir literatūra jūsų gyvenime yra glaudžiai susiję ir susipynę (kad ir, pavyzdžiui, „Berlynalijos“). Kaip derinate literatūros ir teatro pasaulius, kaip jie papildo vienas kitą? – O, čia ilga kalba. Savo teatrinę biografiją išklojau jau minėtoje knygoje-albume „Bermudų trikampis“. Regis, stalo knyga nūdienos jauniesiems teatralams ji netapo. Tai irgi laiko ženklas. Pastaraisiais metais teatrui nerašau, tik verčiu. Iš lenkų versta T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“ turi šansų tapti net šiokiu tokiu tarptautiniu hitu. Dvejus metus buvau ją pastačiusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno taryboje. Išėjau, supratęs, kad ir tokiam teatrui „kolektyvinis protas“ nereikalingas – viską sprendžia pora žmonių. Gal taip ir geriau. Čia, Klaipėdoje, su būsimomis scenos žvaigždėmis bendrauju paskaitose. Žinau, kad kai kuriems tai davė apčiuopiamos naudos. To man pakanka. Ir sykiu liko kažkoks alkis, akivaizdus teatrinio kelio neišsipildymo pojūtis. Pastarąjį kompensuoja skaitymo performansai su džiazo vilkais. Štai ir dabar su Arkadijum Gotesmanu esame pakviesti atstovauti Lietuvai prestižiniame Perigo poezijos festivalyje Prancūzijoje. Nepaprastai branginu artimą tokių žmonių kaip Eimuntas Nekrošius, Ivanas Vyrypajevas (su juo kaip tik aptarinėjame bendrą projektą) ar Juozas Budraitis draugystę. Įdomiausias nūdienos teatras vis mažiau įkvėpimo semiasi iš dramaturgijos, jis gręžiasi į sudėtingos prozos, kino, konceptualaus meno pusę. Tai puikiai iliustruoja Franko Castorfo, Krzysztofo Warlikowskio, Sachos Waltz, Ivo van Hove’s darbai. Mūsų su O.Koršunovu spektaklis Varšuvos teatre STUDIO pagal magišką Bruno Schulzo prozą irgi apkeliavo ne vieną Europos festivalį. Gaila, kad Oskaras nesiryžo jo perkelti į Lietuvą – pagrindinis tėvo Jokūbo vaidmuo šaukte šaukėsi Vytauto Paukštės.

Traukia nenuspėjamumas – Muzika atveria dar vieną dimensiją. Kaip manote, kuo sintezėje su muzikos kūriniu praturtėja tekstas (nors gal reikėtų klausti apie abipusį santykį)? Kuo jums patinka multimedijų projektai? Ką randate kurdamas juos, bendradarbiaudamas su skirtingų sričių menininkais? – Patraukia, kaip tai beskambėtų, savo rizikingumu: faktiškai niekas ligi galo nesurepetuota, o tik aptarta. Štai šis čia ir dabar man ypatingai svarbus: privalu girdėti ir jausti partnerį, reaguoti į menkiausius virpesius ar vaizdo slinktis. Paskutiniajame mūsų projekte su videomenininke Aurelija Maknyte (vj makaura) Becketto prozos ištraukas pramaišiui su gana asmeniškų ir intymių anoniminių moterų laiškų fragmentais aš skaitau nugara į ekranus, visiškai nežinodamas, ką Aura rodo. Taip džiazo pradas konceptualiame mene dabar tampa ir anarchijos, ir sykiu momentinio apskaičiavimo dariniu. Nepaprastą malonumą jaučiau skaitydamas savo verstus Cz.Miłoszo eilėraščius su Petru Vyšniausku ir A.Gotesmanu Kėdainių senojoje sinagogoje, Icchoko Mero prozą su Dima Golovanovu ir Arkadijumi Joniškio raudonojoje sinagogoje – pati vieta čia tapdavo atlikėjų bendrininke. Dėl erdvės vyksmas įgydavo akivaizdų metafizinį matmenį. Tai su niekuo nepalyginami išgyvenimai. Deja, kai kurių sumanymų nepavyksta realizuoti dėl lėšų stygiaus, didelių atstumų ir pan. Visada svajojau turėti veiklų prodiuserį, globojančią aikštelę. Deja, tai tik svajonės.

Dabar iššūkiai – kiti – Vienoje esė apibrėžėte rašytojo kūrybos principą sovietiniais metais: „išaukštinti būtį, apdainuoti žmogaus buvimą nematant tikrovės, – štai didžiausias sovietinės lietuvių literatūros prieštaravimas. Nematant, nes pamatyti draudžiama“. Mokykloje su mokiniais kalbama apie literatų partizaninį karą su cenzoriais, dviprasmybių žaidimus. O kaip manote, koks šiandieninio rašytojo kelias? Ar jis turi cenzorius, ar turi prieš ką ir su kuo kovoti šiais, atrodo, visiškai laisvais laikais?


GINTARO LAŠAI

– Tas „karas su cenzoriumi“ gerokai perdėtas, nes tikrojo cenzoriaus veidas niekad nebūdavo identifikuotas (lengviausia išsipirkti sakant, kad svarbiausias cenzorius buvo pati Sistema). Cenzorius apsigyvena tamstos organizme nelyginant koks kaspinuotis. Sovietmečiu tikrieji cenzoriai buvo ne gogoliški GLAVLIT-o tarnautojai (vadinamieji „paslapčių saugotojai“), o vis dėlto menininkai (čia tenka kalbėti ne tik apie rašytojus), cenzūravę... patys save. Ir, kas be ko, kolegas – meno tarybose. Kas pakito? Na, laisvė kurti kaip tokia tada irgi egzistavo – problemos iškildavo reprezentacijų plotmėje, kadangi profesionaliajam menui galėjo atstovauti tik oficialiųjų kūrybinių sąjungų nariai. Visi kiti, leiskime pajuokauti, buvo „tautodailininkai be tautos“. Kai kurie puikūs (L.Šepka, J.Nalivaikienė), bet didžiuma (ypač „liaudies“ teatre) siekė žūtbūt prilygti „oficiozui“. Tai darydavo komišką įspūdį. Dabar iššūkiai kiti – gali kurti ką tinkamas, gali

Man patinka jausti savąjį laikmetį kaip tąsą. publikuoti, gali tapti madingu blogeriu, gali kabinti „sofistikuotus“ makaronus ant sienų ar patiltėse, darkytis ar bėgioti nuogas stogais, bet publikos tai „nebeveža“. Žodis „menininkas“ tūlo tautiečio lūpose virto vos ne keiksmažodžiu: tai jis gūdžiais vakarais it vampyras atsėlina siurbti tautiečio kraujo, jis sankryžose atiminėja mūsų pinigus ir tvirkina vaikus. Vernisažuose matome dailininkus ir „gimines“, knygų pristatymuose vaizdas dar liūdnesnis, poezijos nebeskaito niekas, išskyrus kritikes su peiliais dantyse, bet gal negraudinkime vienas kito, Kristina. Mano mintis paprasta: kūrybos laisvė nebūtinai turi sukelti adresato susidomėjimą. Pastarąjį lemia jau kiti veiksniai – leidyklos reklaminės galimybės (štai kodėl Vilniaus knygų mugė tampa piligrimystės vieta), žiniasklaidos dėmesys (Lietuvoje jis paprastai susijęs tik su karjera svetur ar kraujo praliejimu bei skandalais tėvynėje). Rinka, deja, itin maža, iš kūrybos išgyventi praktiškai neįmanoma. Menininko veikla virsta nuolatiniu gudravimu – parašyti tokį projektą, kuris leistų metus kitus šiaip ne taip egzistuoti, o rezultatas jau lyg ir nebe toks

svarbus. Valstybė tarsi siekia paremti kuo platesnį meninės veiklos spektrą, tačiau tokia lygiavos strategija ilgainiui tampa pražūtinga talentingiausiesiems – jie turi gana stipriai riboti „apetitus“, kurti paskubomis ir pan. Arba – išvažiuoti. Užsienyje šiuo metu dirba turbūt aukštesnio lygio meistrai nei tėvynėje. Nebijokime pasakyti: nepalyginti aukštesnio.

Epų laikai nepraėjo – Jau seniai dirbate su studentais – kokią kartą matote ateinant dabar? Štai jūsų esė galima rasti nusivylimo jaunų žmonių neišprusimu, abejingumu kultūros, meno istorijai: „paimti kvapniosios belgės e. pašto adresą, ar ne. Vis dėlto nepaėmiau: mergina, nežinanti Visconti, snobiškose mūsų kartos dėlionėse – mušta korta“. – Dėstytojavimą prilyginčiau vyndirbystei – nelygu klimato sąlygos, dirvožemio ypatybės, dar kažkas, ką labai sunku įvardyti. Kai mano vadovaujama bakalaurė ar magistrė puikiai apgina baigiamąjį darbą, žinau, kad triūsas nenuėjo veltui. (Kitas dalykas, kad daugelis tų dešimtukininkų nugarma į nežinią, pradingsta kažkokiose juodosiose skylėse.) Bet būna ir bergždžių metų. Visi mūsų universitetai, ypač tie du provincijoje, išgyvena „metodologinę“ krizę, todėl geriausi studentai renkasi užsienį arba centrą, kur studijos žymiai atraktyvesnės, kur žymiai daugiau interaktyvių traukos laukų, ir jie visiškai teisūs. Juk ne studentai turi išlaikyti ir garsinti universitetą! Bet visada pasitaiko išimčių, kurioms tos studijos turbūt tik vienas iš pasirinkto kelio etapų, o ne kažkoks likimo virsmas. Sąmoningai modeliuojant biografiją ar karjerą jaunystėje (o tai bene svarbiausias Nepriklausomybės iškovojimas) dar galima manevruoti, klaida čia nesunkiai ištaisoma, nors drastiškų pokyčių baimė dažnai tvyro tūlo studijozo akyse. – „Ar skaitei?“- štai svarbiausias mūsų jaunystės klausimas <...> Klausimas „Ar tu skaitei?“ šiandien skamba: „Ar tu matei?“ O dažniausiai: „Ar tu girdėjai?“. Turbūt nieko naujo – visuomenė nuolat išgyvena kokį nors virsmą. Jūsų įvardytas klausimas „ar skaitei“ reprezentuoja pažinimo vertikalę, o „ar tu matei“ ir „ar tu

girdėjai“ – horizontalę, kurią internetas pavertė kasdienybe. Filmai, knygos, spektakliai – savojo laikmečio ikonos. Turbūt epų laikai praėjo, o gal jų ir nebereikia pasauliui tinkle, kur kiekvienas yra kūrėjas, pakanka turėti filmuojantį telefoną ir „Youtube“ ar „Vimeo“ kanalą. Ką manote apie tokį poslinkį? – Pradėsiu nuo epo: ne, nepraėjo. Harukis Murakamis ar Jonathanas Littelas kuria savąjį epą. Savąjį epą kuria ir Kristina Sabaliauskaitė. Technologijų žaislai tikrovę praplečia, svarbu tik neužsidaryti jų gete. Gyvas bendravimas yra Dievo dovana, jo nepakeis joks ekranas. Jokie 5D. Veidas ekrane turėtų priminti apie šią gyvastį, o ne ilginti kelią į nušvitimą: ten, kur auga TA pušis, kur tebekybo TAS balkonas, kur barmenu tebedirba TAS Arvydas. O vien tik savąjį laikmetį susiurbę artefaktai – dažnai itin trapūs, vienadieniai. Man patinka jausti savąjį laikmetį kaip tąsą, man patinka „eiti ratelio“ ne tik su Remigijumi Treigiu, Šarūnu Naku ar Valdu Ozarinsku, bet ir su Vaidotu Dauniu, Kaziu Binkiu, Algimantu Mackumi, Liudu Truikiu, Juozu Miltiniu, etc. Ir su daugybe ne mažiau talentingų, bet likusių kažkokiame amžinajame „tarp“ draugų. Tai jiems skirta mano rinktinių eilėraščių knyga „Vienišos vėliavos“. Tai jų vėliavos. Jų heraldika. – Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie ką tik paminėtas „Vienišas vėliavas“? Knygoje – eilėraščiai iš gana plataus laikotarpio (1972–2012). Suprantama, kiekvienas skaitytojas kartografuos savaip, bet smalsu, kokį taką pats įžvelgiate šioje retrospektyvoje, ką įvardytumėte kaip pagrindines gaires? – Nelengvas klausimas. Serijai, kurią leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, galėjau pateikti kad ir rinktinių esė rinkinį. Jei Valentinas Sventickas nebūtų manimi patikėjęs kaip poetu, turbūt ir būčiau taip pasielgęs. Visada buvau „nišinis“ poetas – kažkur toli toli nuo mūsų lyrikos centrinių trajektorijų. Dabar labai įdomu pasižiūrėti, ar manųjų eilių korpusas grįžta į bendrąją panoramą, ar ne. Įsipaišo, ar ne. O apie gaires pakalbėsime per knygos pristatymą Klaipėdoje.

39


GINTARO LAŠAI

Geležinkelio keleiviai Rolandas RASTAUSKAS

1. – Paskutinį kartą klausiu: ar nori sužinot, kaip įeis tankai? – Sakai įeis, o ne įvažiuos? – Įeis, įžlegsės, įsėlins. – Tai kaipgi? – Ogi katės letenėlėm! Supratai?!

2. – Ponia, atsimenat, tie paukščiai, kur užkapojo žmones per televizorių, vakar buvo atskridę į mūsų kiemą! – Ir aš juos mačiau! Jie tupėjo ant tilto turėklų! Ant telefonų būdelių... – A, ta amerikoniška filma! Kažkokio garsaus režisieriaus. – Didžkoko? – Aha, rodos.

3. O dabar paklausyk, kas įvyks toliau. – Kaip tai KAS – susems ir pasodins. Jeigu nori moksliškiau – internuos. Kaip Lenkijoj prieš dešimt metų. Sąrašai sudaryti iš anksto kur nors Ivanove ar Sovietske. Žinia, atsiras ir mirusių sielų – ateis, pavyzdžiui, Puidoko, o jis seniai po velėna arba Čikagoj! – O žinai, kaip bus sudaryti sąrašai? – Abėcėlės tvarka. – Vadinasi, pirmas bus Abišala. – Visai teisingai. Net jei sudarinėjo miknius, Aa-bišala bus pirmas. – Ar panaudos civilinės gynybos išaukštintas slėptuves?

Linija.  40

– Plius pionierių stovyklas, tuščius nešildomus poilsio namų korpusus, garažus, angarus, bulvių rūsius, dėžes nuo aparatūros... – Norėčiau sėdėti vienam rūsy su buv. LR pil. gerb. n.a. p. Katkumi Donatu. – Galiu tik tiek tamstai pasakyti: kiekvieniems trims internuotiems inteligentams teks po vieną jaunalietuvį, kuris jus, perdylas ožius, kels prieš saulei patekant ir pratins prie darbo – lieps daryti mankštą, vers skalbti, mazgoti ir dainuoti patriotines dainas, kaip antai „Grįžtu į Lietuvą“, „Medinis Dievas“ ir dešimtis kitų. – Balsu? – Balsu ar mintyse, bet sinchroniškai! – O skaityti leis? – Tik vieną knygą. – Kokią? – „Apie duoną, meilę ir šautuvą”. – Tai ką, tikrasis Sąjūdžio įkūrėjas liks laisvėje? – Kaip tik šiuo klausimu mūsų Mykolas Burokevičius labiausiai ir nesutaria su jų Michailu.

4. – Ar statysim barikadas, Almi? – Ne, Rolandai, lietuvių poezijoje neieškok prancūziškos gatvių kautynių tradicijos. Mes išeisime į miškus. – Tai Arūnas Tomas Rudokas liks be savo barikados?!

5. – Ponia, tas generolas per televizorių sakė, kad rusų karininkų namų sienos, laiptinės ir durys pažymėtos mirties ženklais!

– O taip, aš pati mačiau: iksas, igrekas ir kažkokia keista žuvėdra!

6. – Ką tamsta pasiųstumei į Kremlių vesti derybų nuo Lietuvėlės? – Tiktai jaunąjį Buškevičių! Jis įžengtų mebliuotan Gorbio kabinetan susikišęs rankeles į striukės kišenes, sužaibuotų marengo spalvos akelėmis ir tartų metaliniu balseliu: „Pats nevykdai įsipareigojimų, Gorbi Em Es. Vakar sakei viena, šiandien kita, o rytoj dar ką kita. Mūsų kantrybė baigia išsekti. Duodam pačiam savaitę. Ne, mažiau. Jeigu per tris dienas nepakeisi Konstitucijos, santvarkos ir skrybėlės, imsimės veiksmo. Artėja žiema, ir niekas ilgiau nebelauks. Aš viską pasakiau.“

7. – Girdėjom, kad atvyko naujas pamokslininkas? Gal žinot, kuo vardu? – Kažkoks Pranas. Ką tik iš traukinio. – Ir ką anas skelbia? – Ogi štai ką: „Žiūrint žemiškai suteršta akimi, mes esame atsidūrę situacijoje geležinkelio keleivių, kuriuos ištiko katastrofa ilgame tunelyje, ir tai tokioje vietoje, kur pradžios šviesos jau nebematyti, o galo šviesa tokia mažytė, kad žvilgsnis vis turi jos ieškoti ir vis ją pameta, be to, nėra tikra, ar pradžios ir galo apskritai esama. O aplink mus dėl juslių sumaišties arba dėl nepaprasto jų jautrumo mes regim vien tik siaubus ir, nepriklausomai nuo kiekvieno nuotaikos ir susižeidimo, nuostabų arba varginantį kaleidoskopinį mirguliavimą. Ką man daryti arba kam man taip daryti? – neklausiama šiose vietose.“ 1990

Remigijaus Treigio nuotr.


gintaro lašai

Gaivaus literatūrinio oro gurkšnis Pedro Lenz. Čia aš varatarius. Romanas. Iš šnekamosios Berno vokiečių kalbos vertė Markus Roduner ir Rimantas Kmita. BaltArt, Vilnius, 2013, 115 p.

Dainius VANAGAS

Susidūrus su puikiu meno kūriniu, įvyksta trumpasis jungimas, sąmonės perkrova: akimirką apima pojūtis, kad kiti pastaruoju metu skaityti ir ligi šiol dar visai pusėtinai atrodę kūriniai yra grynų gryniausias šlamštas. Žinoma, su atitinkamais niuansais, subtilumais, mažais privalumais, tačiau vis tiek – šlamštas. Ir tuomet dar sykį įsitikini, kad prie kultūros – kokio lygio ji bebūtų – ilgainiui yra priprantama. Tarpimas joje – ypač jeigu kultūros laukas siauras ir menkai fragmentuotas – užburia, priverčia snūduriuoti, daugėja kompromisų, nuolaidų, kartelė leidžiama vis žemiau. Tačiau užtenka vos vieno išskirtinio teksto, ir šio snūdo, laimei, lyg nebūta. Šveicarų rašytojo Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“ yra būtent toks tekstas. Tai įtaigus, gyvas ir intriguojantis pasakojimas apie Šumertalyje gyvenantį Varatarių – neseniai iš kalėjimo išėjusį narkomaną, pasiryžusį iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą: susirasti butą, gauti darbą, atsisakyti heroino ir susidraugauti su patinkančia mergina. Tačiau Šumertalis – mažas miestelis: čia visi žino tavo pra-

eitį, taigi ir ateitį, todėl reabilituotis nėra lengva. Nepaisant to, Varatarius, – tiesus, plepus ir savitai pasaulį regintis vyrukas, – ryžtingai juda savo pasirinkta kryptimi. Kaip jam sekasi? Geras klausimas. Vis dėlto įdomus siužetas ir guvus, išraiškingas personažas – ne vieninteliai ir galbūt net ne pagrindiniai šio romano privalumai. P.Lenzo savo kūrinį parašė Berno vokiečių tarme, taip siekdamas kuo labiau priartėti prie savo veikėjų šnekamosios kalbos. Knygos vertėjams – Markui Roduneriui ir Rimantui Kmitai –

Romanas „Čia aš varatarius“ – puikus kūrinys ne tik dėl išskirtinio rašytojo talento, bet ir dėl kruopštaus, kūrybingo vertėjų darbo. teko rimtai pasukti galvą ieškant tinkamiausio sprendimo, kaip išversti šį tekstą. Galiausiai buvo pasiryžta versti į stilizuotą šiauliečių „bazarą“ – romano socialinė ir kultūrinė aplinka tokį pasirinkimą logiškai pagrindė. Štai šio eksperimento rezultatas:

„Visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį! Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal (p. 26). Nereikia apsigauti: ši knyga – ne apie kumščiais mosuojantį prasčioką, kuriam iš burnos be perstojo krenta varlės ir kitokios siauro, primityvaus pasaulėvaizdžio išskyros. Varatarius yra persmelktas pasaulio, kurį matė, draugų, su kuriais užaugo, pramogų, kuriomis galėjo mėgautis, ir sunkumų, kurių negalėjo išvengti. Tai jo savastis, galų gale – buvimo pasaulyje būdas, kurį lengvesne ar sunkesne forma praktikuoja daugybė mus supančių žmonių, o neretai ir mes patys. ► 41


GINTARO LAŠAI

◄ P.Lenzo nesmerkia ir neteisina, nesikapsto po priežastis, nedaro toli siekiančių apibendrinimų. Rašytojas viso labo jautriai ir talentingai atskleidžia paribio gyventojo žvilgsnį jo paties lūpomis:

A galiu Jums kai ką papasakot‘? Kai mes mokykloj už jojima aikštes žaisdavom fūlę, vartus pasidarydavom iš kupriakų, sumestų po kelis į krūvą. Kaip Jums atroda, kaip dažnai kildava klausimų, kai kamuolys skrisdavo biški nuo žemes, a buvo įvartis, a ne. Būt buvę, saka tas, katras spyre. Būt štanga, saka tas, kur vartuose. Jo, bet vidine štangas puse, o tada būt atšokęs į vartus, pirms saka. Ne, štanga, o tada atšok lauk, saka tas, kur vartuose. I abu saka sava teisybe, kiekviens iš sava taška. Jie viens kitam aiškin, ka jis yra trintuks. Tokia yr teisybes problema. Bet čia buvo ne jų klaida. Ne, čia buva tų žmonių iš savivaldybes klaida, katriems nešove į galvą mums, vaikams, pastatyt‘ porą normalių vartų. Tode iš mūsų kartos nieka gera i neišėja. Bent jau sportininkų jokių (p. 47–48). Romanas „Čia aš varatarius“, nors ir kupinas šmaikščių situacijų ir dialogų, yra dramatiškas kūrinys. Tai – atstumto (atsistūmusio?) ir vienišo žmogaus pasakojimas. Ir nors Varatarius karštligiškai stengiasi išlaikyti galvą virš vandens, pasprukus iš Šumertalio jam tenka pripažinti: „Aš niekada nebuvau tas, katras įsivaizduoj, ka nauja vieta iš tavęs padara naują žmogų. Bet reik‘ tiesai žiūrėt‘ į akis. Ten, iš kur išėjau, niekas manęs nepasigend, o ten, kur daba bastaus, nieks manęs nelauk‘ (p. 112)“. Nepaisant įvairių ydų ir „naglo“ charakterio, Varatarius kuria įžvalgaus, jautraus ir, pavadinkime, gero žmogaus įspūdį. Jis nekerštingas (nors priežasčių tokiu būti turi apsčiai), linkęs rūpintis tais, kuriuos brangina. Tačiau jo gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos: iš pradžių narkotikų liūnas ir bausmė kalėjime, kurios jis nenusipelnė, tada draugų išdavystė, mylimos merginos abejingumas ir iš padilbų vis šnairuojanti visuomenė: Vieną sykį tokioj firmoj, kur aš tada mokiaus, pasigeda pinigų. Toks konstruktorius saka, ka jo pinigine dingus, 42

pinigine su kažkiek ten šimtų frankų. Visi turėjo varyt‘ pas šefą ant kilimėlia. Įtarts buvau aš, nors tikrai ne aš ten buvau. Nieks nieka negalėja įrodyt‘. Nu i kaip įrodysi, jeigu ne aš ten buvau. I vis tiek nuo to momenta viskas buva kitaip negu iki to. Nieks taip i neišsiaiškina, kas nupisa tą konstruktoriaus piniginę, bet visą laiką aš likau kaip kalts, nes aš kitiems fig znajet kode atrodžiau įtartiniausias, gal ka ilgus plaukus turėjau, gal ka pastoviai basas buvau, nežinau (p. 42). Nori nenori prieš akis iškyla niūri, tačiau bene taikliausia citata iš Ekleziasto knygos: „Savo trumpalaikiame gyvenime mačiau šiuos du dalykus: kartais teisus žmogus pražūva, nepaisant jo teisumo, ir kartais nedorėlis išlieka, nepaisant jo nedorumo“. Nėra jokios „grąžos“ sistemos, sako Mokytojas. Mes dažnai norime, kad būtų, kartais netgi tikime, kad yra, bet iš esmės visi paklūstame atsitiktinumo principui. Už gerumą šis pasaulis gali, bet neprivalo atsimokėti tuo pačiu; už blogumą gali, bet neprivalo nubausti. Visa, kas lieka Varatariui, yra nuolatinės pastangos ir viltis aiškiai suprantant, kad nėra jokių, visiškai jokių sėkmės garantijų. Todėl nepaisant to, kad šis personažas reprezentuoja santykinai siaurą socialinės struktūros dalį, jo vidinė drama, pergalės ir pralaimėjimai, lūkesčiai ir rūpesčiai yra bendražmogiški. Romanas „Čia aš varatarius“ – puikus kūrinys ne tik dėl išskirtinio rašytojo talento, bet ir dėl kruopštaus, kūrybingo vertėjų darbo, todėl aistringi literatūros mėgėjai tenepraleidžia progos susipažinti su juo atidžiau.

Gyveni Dainius Sobeckis

Kartais žmonės mėgsta pasigrožėti savo vardu ir pavarde laikraštyje ar žurnale. Jie džiūgauja, kai tai išvysta spausdintoje formoje visuomenėje. Tuomet galima pasigirti draugams ar giminaičiams: ar matei?! ar skaitei?! Tai būna bene viso gyvenimo apvainikavimas. Galima ta proga iškelti balių. O jeigu prie pavardės publikuojama ir nuotrauka, tuomet šią publikaciją galima įsirėminti, kad liktų ateities kartoms – vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams. Juk tai neapsakomas malonumas. Neišmatuojama garbė. Jeigu tai tik ne penktieji laikraščių puslapiai, kur spausdinamos kriminalinės kronikos. Nors pasaulyje yra ir tokių elementų, kuriems nesvarbu, kokią pasirinkti išgarsėjimo formą – galima patapti kad ir žudiku maniaku, kad tik kiti rašytų ir kalbėtų. Jeigu jau jokioje kitoje gyvenimo srityje nepavyksta išgarsėti, tai tokiems garbėtroškoms belieka imtis kriminalinių veiksmų – vagysčių, sukčiavimo ar net susidorojimo. Vieni stengiasi patekti į laikraščius, žurnalus ar kitą spausdintinio žodžio formą, o kiti patys kuria knygas, taip įsiamžindami knygų viršeliuose. Pagalvokime, kiek yra Lietuvoje išleidžiamų vien lietuvių autorių grožinės literatūros knygų, kad nepakaktų viso gyvenimo joms perskaityti, daugiau nieko neveikiant, tik skaitant, valgant ir miegat, nei dirbant, nei vaikus auginant! O kiek gyvenimų reikėtų, norint perskaityti Europos rašytojų knygas, išleistas tik lietuvių kalba? O viso pasaulio?.. Turbūt neužtektų nė šimto gyvenimų. Reikėtų reinkarnuotis bent jau kokį tūkstantį kartų... Įdomu, kokią knygą šiuo metu skaito pats Viešpats Dievas? Ar jis šiuo metu skaito Gintaro Grajausko, Sigito Parulskio, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno knygas? Gal jis skaito Viktorą Peleviną, Olegą Gluškiną ar Viačeslavą Karpenką? Gal skaito Vakarų Europos klasiką? O gal tiesiog neturėdamas ką veikti varto Bibliją – Senąjį arba Naująjį Testamentą? Juk jis neturėtų pamiršti savo žodžio, kuriuo Katalikų bažnyčia valdo pasaulį. Galbūt Dievas šiuo metu nieko neskaito, o rašo. Rašo?! Ką gi jis gali rašyti, jeigu pasau-


imo knyga liui per savo pranašus ir apaštalus davė abu testamentus. Gal dar kokį nors Naujausiąjį Testamentą, kurių ir taip jau pilna pasaulyje. Greičiausiai ne. Visko gali būti, kad jis rašo Gyvenimo Knygą. Kas gi tai per knyga – galėtumėte paklausti. Apie šią knygą pats Dievas Biblijoje sako, kad tas, kuris nebus įrašytas Gyvenimo Knygoje, neįeis į Dievo karalystę. Tai turbūt kiekvieno gyvo padaro (t. y. žmogaus) tikslas ir svajonė turėtų būti pakliūti į minimą knygą. Įsivaizduoju, kaip Paskutiniąją teismo dieną visi išsižioję klausysis Viešpaties balso ir lauks to momento, kuomet Dievas ištars jo vardą ir pavardę, taip priskirdamas asmenį prie išganytųjų būrio. Taip ir aš išsižiojęs bei akis išvertęs lauksiu pašaukimo į išrinktųjų grupę. Girdėsiu, kaip Viešpats ištaria pavardę Sabolius, ir suprasiu, kad jau ne už kalnų ir mano amžinas likimas. Vėliau Dievas ištars pavardę Savickas, taip dar labiau priversdamas mane jauditis. Toliau Aukščiausiasis tars – Sederevičius, o aš vis nekantrausiu, kol ateis (arba neateis) mano eilė. Tada išgirsiu kaip Kūrėjas taria Sirtautas, vis artėdamas ir

prie manęs. Tuomet Visagalis paskelbs naują pavardę – Sobakinas, taip priversdamas mane iki sielos gelmių jaudintis. Ir pagaliau išgirsiu karališką pavardę Sobeckis... Tačiau dar vardą skelbs ne mano. Viešpats paskelbs: Sobeckis Antanas, Sobeckis Ąžuolas, Sobeckis Benediktas, Sobeckis Celestinas, Sobeckis Česlovas... Ir pagaliau Dievas prieis prie vardo D raidės: Sobeckis Dagnis, Sobeckis Dagnius, Sobeckis Dailius, taip naikindamas paskutines mano prikelto proto (kartu su kūnu) ląsteles. Dabar jau tikrai tikėjausi išgirsti savo vardą. Ir Viešpats tarė: Sobeckis Dainys, Sobeckis Danielius... Ir aš bestovėdamas apsimyžau. Šlapimas tekėjo per triusikus (sūnus visada mane pataiso, sakydamas, jog reikia tarti kelnaitės), kelnes, kojines, į batus (jei Dievas žmones prikėlė su drabužiais). Daugiau jau jokių vardų ir pavardžių nebegirdėjau. Stovėjau apsimyžęs, nejaučiau jokios gėdos, nes turbūt smegenų ląstelės, atsakingos už gėdą, ir galbūt kitas funkcijas, buvo žuvusios nuo tvyrojusios laukimo įtampos. Kojos sulinko per kelius, ir apsimyžęs atsisėdau ten, kur stovėjau. Jau niekas nebebuvo

gintaro lašai

svarbu. Tik dar šmėstelėjo mintis proto likučiuose, ar mane ir kitus, kurių pavardžių ir vardų neįrašė Gyvenimo Knygoje, Dievas prikėlė tik tam, kad iš mūsų pasityčiotų. Taip ir norėjosi Kūrėjo paklausti: nejaugi toks niekingas buvo mano gyvenimas, kad likau neįtrauktas į Gyvenimo Knygą? Bet juk kūrinys neturi jokių teisių, ir Kūrėjas kūriniui neprivalo atsakyti. Juk Kūrėjas turi teisę elgtis su savo kūriniu, kaip tik užsigeidžia, o kūrinys privalo paklusti Kūrėjo įgeidžiams. Taip man bemąstant, Dievas atvertė dar vieną, bet jau kitą Gyvenimo Knygą ir tarė: ateikite į mano džiaugsmą visi tie, kurie įvairiausiomis priemonėmis palaikėte, išbandėte, neleidote užgesti ir prarasti sūrumo tiems, kuriuos paskelbiau iš pirmosios Gyvenimo Knygos. Tad ateikite į mano džiaugsmą... Ir Kūrėjas pradėjo vardyti pavardes ir vardus tų, kuriuos kviečia pas save. Aš nei klausiaus, nei girdėjau. Tik kaip perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo iki skausmo pažįstamas žodžių derinys – Sobeckis Dainius. Negalėjau patikėti, tačiau pakilau ir apsimyžęs nuėjau į Dievo glėbį.

Ričardo Šileikos nuotr. 43


gintaro lašai

Prūsijos genas R.Flicko romanuo Rokas Flick. Emma, pastoriaus duktė. Romanas. Alma littera,

Jovita SAULĖNIENĖ

Rašytojas Rokas Flickas – archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, nuo 2009 m. – Lietuvos taikomųjų mokslų akademijos narys. R.Flicko protėviai prieš keletą amžių iš Zalcburgo žemės emigravo į Prūsų Lietuvą. Iki 1989 m. slėpęs savo kilmę ir gyvenęs Liaukonio pavarde, zalcburgiečių ainis gali pagrįstai didžiuotis įspūdinga darbų kraite. Šio klaipėdiškio, gimusio ir brendusio Šilutėje, prieš daugelį metų tapusio ir klaipėdiečiu, darbų krepšyje – trys monografijos, istorinė drama, publicistikos knygos, du romanai. Neseniai pasirodė trečiasis – „Emma, pastoriaus duktė“. Knygos „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“, „Emma, pastoriaus duktė“ – 44

romanų trilogija, kuria R.Flickas atsigręžė į nugrimzdusią į nebūtį kažkada galingą Prūsijos valstybę, pažymėtą skaudžiu būties praradimo ženklu. Čia buvo išnaikinti prūsai, XX a. iš tos šalies išvaryti vokiečiai, kuršiai, seniau gyvenę lietuviai. Prūsijos valstybės nebėra. Istoriniai viesulai, Agnesės Miegel žodžiais tariant, ją „... užpustė lyg briedžio pėdsaką proskynoje“. Tačiau literatūrinė Prūsija iš atminties neišdeginama. R.Flickas yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje rašytojų, kuris ragina, jo paties žodžiais tariant, „nors retkarčiais prisiminti buvusią artimiausią mūsų kaimynę, giminaitę, kraujo sesę – Prūsų Lietuvą“ (p. 270). Prūsijos genas užkoduotas šio autoriaus prigimtyje ir jis prasiveržia minėtoje romanų trilogijoje. Ji jaudina autoriaus pagarbiu, tolerantišku, sąžiningu, pozityviu požiūriu į kultūros atmintį. Koks R.Flicko romanų trilogijos literatūrinis kontekstas? Literatūrinės Prūsijos kūrėjų gausu. Pirmiausia Prūsijos valstybę jos egzistavimo metu šlovino nemažai autorių, bene didžiausią duoklę atiduodami jos valdovų garbinimui. Tarp jų – ir Klaipėdoje gimęs poetas Simonas Dachas. Po Antrojo pasaulinio karo prie Prūsijos temos grįžo buvę šios valstybės menininkai. Tai Prūsijos valstybės nušlavimo temą skausmingai apraudoję poetai, kurių poezijos motina laikoma rytprūsietė zalcburgiečių palikuonė A.Miegel, nors mums bene geriausiai žinomi ne tik eiles kūrę, bet ir prozą rašę Zudermanas, Bobrovskis, Wiechertas, Wichertas ir kiti. Prie jų šliejasi ir Nidos kolonijos dailininkai, kurie emigracijoje ne tik iš atminties savo drobėse atkūrė krašto vaizdus, bet ir paliko įspūdingus atsimi-

nimus apie Nidą, buvusią menininkų olimpu. Galiausiai Prūsijos temą literatūroje vysto nūdienos rašytojai, daugiausia buvusios Prūsijos gyventojų ainiai, savo kūryba įsikomponuojantys ne tik į nacionalinės literatūros kontekstą. Šių autorių (mozūrų dabartinėje Lenkijoje, vokiečių autorių ir kitų, tokių kaip Adolfas Frey, Ervinas Krukas, Herbertas Reinasas) kūryboje dominuoja Prūsijos išnykimo tema. Tai rašytojų kartai priklauso ir R.Flickas. Vystydamas romanuose buvusios valstybės ir jos žmogaus egzistencines gyvenimo problemas, autorius remiasi tikrais ir svarbiais Prūsijos įvykiais. Trys romanai ir trys temų blokai. Pirmoji romanų tema – meno galia ir menininko misija. Menininkas yra ypatingos sielos žmogus, kurio gyvenimo vingiai ir kūrybos džiaugsmai bei kančios autoriui yra ir šalies likimas. Gvildendamas meno ir menininko temą, dailininko impresionisto Martyno Lukeito paveikslu romane „Šiaurės Sachara“ iš užmaršties autorius prikelia naujam gyvenimui Nidos, tuo metu priklausiusios Prūsijai, stebuklą. R.Flickas dovanoja meninį paminklą tam vandenų ir šviesos kraštui, dailininkų rojui, poetų, rašytojų įkvėpimo oazei, tam, autoriaus žodžiais tariant, „civilizacijos nepaliestam, sielos ramybės kraštui“ – Nidai. Antroji trilogijos tema – karas ir jo viesulų išdraskyti žmonių likimai – atskleista romane „Paskutinis traukinys“, kurio centre – architekto Valterio iš Vakarų Berlyno prisiminimai apie išblaškytą šeimą, žuvusius tėvus, buvusį ramų gyvenimą Kaune ir Karaliaučiuje. Skaitant, anot rašytojo E.Ignatavičiaus, „nė akimirkos nepaleidžia gyva romano intriga, žavi autoriaus išmonė atkuriant


gintaro lašai

ose

Vilnius, 2014, 280 p. pelenais paverstos vaikystės, šeimos, kurią užgožti jau buriasi grėsmingi pasaulinio karo debesys, vaizdus. Intrigą ir veiksmo dinamiką pagyvina užsimezganti trumpalaikė meilės istorija, šiurpą keliantys karo vaizdai, žūtbūtinės vokiečių ir rusų kautynės už prūsų sostinę. O paskui – girtų kareivių plėšikavimai, moterų žaginimai ir žudynės, mirštantys iš bado žmonės, atsidūrę tikroj pragaro angoj“. Trečioji trilogijos tema – tikybos galia, jos vaidmuo valstybei ir žmonių gyvenimams – gvildenama naujajame romane „Emma, pastoriaus duktė“. Prūsų Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių (karų, prekybos, religijos ir kitų) gyveno įvairiausių tautybių, kartu ir skirtingų tikėjimų žmonės. Romanas „Emma, pastoriaus duktė“ jau savo pavadinimu orientuoja skaitytoją į protestantų evangelikų tikėjimą. Prūsų Lietuvoje, autoriaus žodžiais, „daugumą gyvenančiųjų vienija ta pati bažnyčia ir evangelikų tikėjimas. Per vieningą bažnyčią ir tikėjimą sukursime laimingą ir sotų gyvenimą“ (p. 261). Tai pagrindinė kūrinio idėja, kuri plėtojama pradedant pasakojimą nuo susiskaldžiusios į katalikiškąją ir protestantiškąją XVII a. Austrijos. Tų religinių kovų išdava – protestantų išvarymas iš gimtosios žemės ir jų, zalcburgiečių, emigracija į Prūsų Lietuvą. Autorius remiasi istoriniu Zalcburgo arkivyskupo Leopoldo Antono fon Firmiano (1727–1747) 1731 m. spalio 31 d. emigracijos patentu, kuriuo įsakyta visiems evangelikams palikti Zalcburgo žemę. Pagal šį dokumentą neturtingieji privalėjo išsikraustyti per aštuonias dienas, turtingesnieji ir kilmingieji – per tris mėnesius. 1731 m. lapkričio pradžioje pajudėjo pirmoji kolona.

Į svetimus kraštus iškeliavo 32 kolonos – 20 tūkst. 694 zalcburgiečiai protestantai. Kelyje jų žuvo 800. Zalcburgiečių padėtį palengvino Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I 1732 m. vasario 2 d. patentas, kuriuo jis pakvietė zalcburgiečius apsigyventi jo valdomose tuo metu nuo karų ir marų ištuštėjusiose Prūsijos žemėse. „Man nauji sūnūs, jums – maloni tėvynė“, – toks užrašas kabojo Gumbinės gimnazijos aktų salėje po dailininko Otto Heicherto (1868–1946) freska, vaizduojančia karalių Friedrichą Wilhelmą su svita, pasitinkančius zalcburgiečius. Į Prūsiją atvyko maždaug 14 tūkst. zalcburgiečių, iš kurių 10 tūkst. buvo apgyvendinti Prūsų Lietuvoje, likusieji – kitose provincijos dalyse. Daug jų apsistojo Gumbinėje, kuri ilgai buvo vadinama zalcburgiečių miestu. Neatsitiktinai Prūsijos kelionės lazda kabojo virš altoriaus liuteronų bažnyčioje, skirtoje zalcburgiečiams. Tai tikri istoriniai faktai. Rašytojas R.Flickas, nuodugniai išstudijavęs istorinę medžiagą, ir skaitytojui pateikia daug zalcburgiečių gyvenimo Austrijoje ir Prūsijoje realijų. Pagrindiniai istoriniai faktai išvardijami romano prologe, epiloge cituojamas kronprinco Friedricho laiškas Volterui. Nemažai tikrų faktų įpinta ir į meninį romano audinį. Zalcburgiečių emigracijos tema romane „Emma, pastoriaus duktė“ atskleista per Austrijos slėnyje gyvenančios protestantų Langių keturių kartų šeimos istoriją, jos narių – pastoriaus Wilhelmo Langės, dukters Emmos su mažamečiu sūneliu kelionę į Gumbinės apylinkes. Tai šeimos saga, kurioje atsispindi svarbiausi Langių šeimos įvykiai: vestuvės, krikštynos, laidotuvės... Čia gausu papročių, tradicijų aprašymų, spalvingų gamtos vaizdų. Pasakojimas gyvas, sodrus, intriguojantis, prisotintas istorizmų, tarmybių. Taip autorius sukūrė informatyvų ir įtaigų meninį pasaulį. Svarbus romane pasakotojo vaidmuo. Kaip skandinavų sagose, taip ir čia, pasakotojas visažinis ir visa matantis: dėlioja faktus, detaliai apibūdina veikėjų išorę, nusako jų išgyvenimų tėkmę, vaizdingu žodžiu atkuria buities scenas, sumaniai pina meninę intrigą, atskleisdamas personažų gyvenimo peripetijas. Romano „Emma, pastoriaus duktė“ privalumas – R.Flicko sugebėjimas persikūnyti ir sukurti individualizuotus įvairių socia-

linių sluoksnių, skirtingų charakterių ir tikėjimų personažus. Tai autoriaus idėjų ruporas – pastorius Wilhelmas Langė, itališko temperamento jo brolis Emanuelis, savimyla našlė Ana Šmit, gudrusis karčemos savininkas Icikas Kapulskis, apsileidėlis baudžiauninkas Pakulis ir kiti. Kuriant veikėjų charakterius, vykusiai individualizuota jų kalba. Pagrindinė romano veikėja – Emma. Tai stipri ir išdidi asmenybė, neišduodanti savo įsitikinimų, jaučianti savo vertę, neprarandanti žmogiškojo orumo net ir pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Emma – simbolinė figūra, skaitytojams atskleidžianti optimistinį zalcburgiečių gyvenimą kartais ne visai svetingoje Prūsų Lietuvos žemėje. Emmos vedybos su Gumbinės lietuvininkų pradžios mokyklos vedėju Edvinu Gariniu ir jų dukros gimimas byloja apie lietuvininkų susigiminiavimą su emigrantais iš tolimo Zalcburgo krašto. Ir pabaigai citata iš Emmos svarstymų apie savo likimą: „Žmogaus gyvenimas – lyg peiliu suraikytas pyragas. – Praeitis... dabartis... ateitis. Kas raiko tą žmogaus gyvenimą? Dievas? Pats žmogus? O gal svetimi? Kuris iš tų atriektų gabalėlių reikšmingiausias? O gal jie visi vienodai svarbūs? Kad ir kaip ten būtų, mums dabar svarbiausia ateitis. Ji paslaptinga, visada laukiama su nerimu. Visada artėja, bet... keista... ji niekada neateina. Ji juntama, bet nesučiumpama, visada stovi kažkur už durų. O kuo svarbi praeitis? Tai visa ko, kas iki šiol buvo, pabaiga, nugyvento laiko mirtis. Praeities neprisišauksi, nes ji kurčia šauksmui. Nes jos nebėra. Ak taip, ji vis dėlto išsaugota senose graviūrose, paveiksluose, ją saugo mirusiųjų kapai, jų palikti daiktai, raštai, dainos.“ Tai atviri klausimai, kuriuose slypi mūsų gyvenimo prasmė. Atsakymų į juos ir turi ieškoti romano skaitytojai.

45


gintaro lašai

Oksfordo absolventė – žymi detektyvų rašytoja Dorothy Leigh Sayers (1893–1957) – anglų dramaturgė, literatūros mokslininkė, pripažinta detektyvinių romanų, kuriuose veikia žvitrusis seklys lordas Peteris Wimsey, kūrėja. Ji gimė Oksforde, jos airių-anglų kilmės tėvas buvo dvasininkas. Mergaitė augo ir lavinosi Bluntishamo pastoriaus namuose; laimėjusi stipendiją, studijavo Oksfordo universitete (šiuolaikines kalbas), jį puikiai baigė 1915 m. Pradėjo dirbti „Blackwell’s“ leidykloje, kuri 1916 m. išleido jos pirmąją knygą (poezijos). Po metų, dirbdama skelbimų agente, pradėjo rašyti knygą „Whose Body?“. Per kitus 20 metų D.L.Sayers išleido dar dešimt lordo Wimsey’o romanų ir keletą apsakymų, sukūrusi tokius veikėjų paveikslus, kurie buvo neįprasti to meto detektyvinei literatūrai. Nuo 1936 m. rašė pjeses, pasireikšdama kaip novatorė: pvz., pačioje pirmojoje, „The Man Born to Be King“, Kristus prabyla to laikmečio anglų kalba. Po Antrojo pasaulinio karo jos kūryba pasiekė kulminaciją. Labai populiarus – ypač dėl aiškių komentarų – tapo jos pirmųjų dviejų Dantės „Dieviškosios komedijos“ tomų vertimas iš senosios italų kalbos; sėkmingai pabaigė „Rolando giesmės“ vertimą iš senosios prancūzų kalbos. 1957 m., verčiant paskutinįjį Dantės tomą „Paradiso“, rašytoją ištiko širdies smūgis. Po D.L.Sayers mirties šį darbą pabaigė jos draugė daktarė Barbara Reynolds. Vertėjas

Žmogus, kuris žinojo, kaip...

Dorothy Leigh SAYERS

Jau gal dvidešimtą kartą nuo to laiko, kai traukinys paliko Karlailą, pakėlęs akis nuo „Žmogžudystės pastoriaus namuose“, Penderis pagavo priešais sėdinčio vyro žvilgsnį. Susiraukė truputį. Dirgino jį toks akylas stebėjimas, ir visą laiką su ta vos pastebima sardoniška šypsenėle. Dar labiau Penderį jaudino tai, kad jis leidžiasi trikdomas kažkieno šypsenos ir įdėmaus žvilgsnio. Vėl prisivertė grįžti prie knygos, tvirtai nusprendęs susikaupti ties dvasininko, užmušto bibliotekoje, problema. Tačiau pasakojimas buvo akademinio stiliaus, kurio laikantis, visi kvapą gniaužiantys įvykiai suspraudžiami pirmajame skyriuje, o paskui – vien ilgos išprotavimų serijos, galų 46

gale nuvedančios prie mokslinės išvados. Plona susidomėjimo gija, su dideliu vargu susukta ant mąstančių Penderio smegenų ratelio, buvo nutraukta. Du kartus turėjo grįžti patikrinti skaitant praleistų detalių. Paskui suvokė, kad jo žvilgsnis perbėgo nieko neužčiuopęs net per tris argumentų kupinus puslapius. Jau nebesvarstė apie nužudytą dvasininką – vis labiau sąmonėje ryškėjo ano žmogaus vaizdas. „Koks keistas veidas!“ – pamanė Penderis. Patys bruožai niekuo itin patraukiančio dėmesį nepasižymėjo – Penderis sunerimo dėl jų išraiškos. Tai buvo paslaptingas veidas, veidas žmogaus, žinančio daugybę dalykų, tačiau... kitų žmonių nenaudai. Lūpos šiek tiek iškreiptos ir stipriai įgaubtos kampuose, lyg saugotų paslėptą pasitenkinimą. Neįprastai ryškiai blizgančios akys, – už berėmių pensnė, – bet gal jas tokias darė atsispindėjusi nuo stiklų šviesa.

Penderis svarstė, kokia galėtų būti to vyro profesija. Vilkėjo jis tamsiu išeiginiu kostiumu, lietpalčiu, ant galvos – minkšta aplamdyta skrybėlė; amžius – tikriausiai apie keturiasdešimt metų. Penderis be jokio reikalo kostelėjo ir įsispraudė giliau į kampą, kartu pakeldamas detektyvinę apysaką aukščiau, prieš pat akis, lyg atsitverdamas ja kaip užtvara. Pajuto vyrą supratus šį manevrą ir dabar slapta džiūgaujant. Norėjo pasisukęs pakeisti padėtį, bet neaiškiai jautė, kad šitaip elgdamasis savotiškai pripažintų ano tipo pergalę. Sumišęs dėl tos minties, sėdėjo taip įsitempęs, kad negalėjo skirti knygai nė trupučio dėmesio. Tiesiog fiziškai neįmanoma! Dabar traukinys turėjo sustoti tik Ragbyje, ir buvo mažai tikėtina, kad koks nors keleivis įeis iš koridoriaus ir nutrauks tą nemalonią solitude a deux1. Pranc. vienatvę dviese.

1


gintaro lašai

Bet reikėjo ką nors daryti. Tyla jau truko taip ilgai, kad bet kokia pastabėlė, nors ir pati paprasčiausia, toje įtemptoje atmosferoje nuskambėtų kaip nenormaliai garsus žadintuvo čirškimas. Aišku, jis galėjo išeiti į koridorių ir negrįžti, tačiau tai būtų prisipažinimas pralaimėjus. Penderis nuleido „Žmogžudystę pastoriaus namuose“ žemyn ir vėl sugavo vyro žvilgsnį. – Nusibodo skaityti? – paklausė anas. – Naktinės kelionės visada nuobodokos, – atsakė Penderis pusiau su palengvėjimu, pusiau nenoriai. – Gal jūs norėtumėt paskaityti? Išsiėmė iš diplomato „Sąvaržėlė padeda išspręsti problemą“ ir su viltimi ištiesė jam. Vyras žvilgtelėjo į pavadinimą ir papurtė galvą. – Labai ačiū, – tarė jis, – bet aš neskaitau detektyvų. Jie tokie... netikroviški, ar ne taip? – Žinoma, veikėjų charakteriai ne be priekaištų, jiems trūksta humaniškumo, – pripažino Penderis, – tačiau kelionei geležinkeliu... – Ne tą turėjau minty, – pertraukė vyras. – Humaniškumas manęs nedomina. Bet visi tie žudikai yra tokie nevykę – man gryna nuobodybė. – Nežinau, – atsakė Penderis. – Šiaip ar taip, paprastai jie yra daug gudresni ir turi geresnę vaizduotę negu tie tikrame gyvenime. – Palyginti su tais iš tikro gyvenimo, kuriuos sugauna, – taip, – sutiko jis. – Net ir kai kurie sučiuptieji prieš įkliūdami veikia gana gudriai, – paprieštaravo Penderis. – Pavyzdžiui, Kripenas: jo taip ir nebūtų pagavę, jeigu nebūtų pametęs galvos ir pabėgęs į Ameriką. Georgas Džozefas Smitas spėjo visiškai sėkmingai nugalabyti mažiausiai dvi sužadėtines, kol jam nesukliudė likimas ir World News... – Taip, – pritarė vyras, – tačiau kaip negrabiai viską darė: tie nuodugniausi pasirengimai, melagystės, daugybė įrankių. Visiškai nebūtina... – Ką jūs kalbat! – užprotestavo Penderis. – Nejaugi tikite, kad galima ką nors užmušti ir išsisukti labai paprastai ir lengvai – kaip žirniams iš ankšties? – O! – šūktelėjo vyras. – Jūs taip manote? Penderis laukė, kad jis patikslintų savo klausimą, bet nieko neišgirdo. Vyras atsilošė ir paslaptingai šyptelėjo vagono luboms: atrodė manąs, kad pokalbio neverta tęsti.

Kai vėl kėlė knygą, Penderio žvilgsnį patraukė pašnekovo rankos: baltutėlės, pirštai neįprastai ilgi. Stebėjo, kaip jie švelniai barbena į šeimininko kelį. Paskui ryžtingai pervertė puslapį ir... dar kartą nuleidęs knygą paklausė: – Na, jeigu tai yra taip paprasta, įdomu, kaip jūs imtumėtės kokio nužudymo? – Aš? – lyg atkartojo vyras. Jo akiniai atspindėjo šviesą, ir Penderis neįžiūrėjo akių, tačiau balsas pasirodė truputį linksmesnis. – Tai visiškai kas kita. Man nieko nereikėtų išgalvoti! – Kodėl? – Nes žinau, kaip tai padaryti. – Ar tikrai? – provokuojamai murmtelėjo Penderis. – O, taip – nieko sudėtinga! – Kaip galite būti toks tikras? Tikiuosi, kad nebandėte... – Nėra reikalo bandyti, – nukirto vyras. – Mano metodui eksperimentų nereikia – garantuotas. Čia visas jo žavesys. – Lengva kalbėti, – atkirto Penderis. – Ir koks tas metodas? – Nejaugi tikitės, kad pasakysiu ką? – nustebo vyras, pakėlė akis ir pažvelgė į Penderį. – Tai būtų pavojinga. Jūsų išvaizda tokia nekalta, tačiau ar atrodė kas nors dar nekaltesnis už Kripeną? Nė vienas žmogus nėra toks, kad jam būtų galima patikėti visišką kitų žmonių gyvybių kontrolę. – Nesąmonė! – riktelėjo Penderis. – Man net nėra kilusi mintis ką nors užmušti. – O, taip – ateitų ir mintis, jeigu būtumėt tikras žinąs saugų būdą. Neatsispirtų niekas. Kam tada tos visos didžiulės dirbtinės užtvaros, kurias pastatė bažnyčia ir įstatymas, kad atbaidytų nuo žmogžudysčių? Kadangi tai – nusikaltimas. Prieinamas kiekvienam ir toks natūralus dalykas kaip kvėpavimas. – Bet tai absurdiška! – karščiuodamasis sušuko Penderis. – Jūs taip manote? Dauguma žmonių irgi taip šūktelėtų. Tačiau aš jais nepatikėčiau. Dar turint omeny, kad už du pensus tanatolio sulfato galima nusipirkti kiekvienoje vaistinėje... – Kokio sulfato? – aštriai išsprūdo Penderiui. – A! Manot, prasitariau? Gerai, bet reikia mišinio – to ir dar dviejų dalykų, visi vienodai paprasti ir pigūs. Už devynis pensus galima pasidaryti tiek nuodų, kad jų užtektų išguldyti visai Ministrų Tarybai... O šito net ir jūs nepavadintumėte nusikaltimu, ar

ne taip? Tačiau, žinoma, visų iš karto niekas nepribaiginėtų: keistai atrodytų, jeigu jie visi vienu metu pakratytų kojas voniose. – Kodėl voniose? – Tik šitaip juos galima pasiųsti į aną pasaulį. Suprantate, to mišinio veikimą geriausiai skatina karštas vanduo. Veikia nevienodai: nuo kelių valandų iki kelių dienų. Mirtį sukelia visiškai paprasta cheminė reakcija, kurios neatskleidžia jokie tyrimai. Atrodo, kad žmogų tiesiog ištiko širdies smūgis. Penderis sunerimęs žiūrėjo į jį. Nepatiko jam ta šypsena – buvo ne tik pašaipi, bet ir rodė pasitenkinimą savimi, ir dar... piktdžiugiška... net triumfuojanti. Nesugebėtų jos tiksliai apibrėžti. – O žinote, – tęsė lyg svajodamas vyras, išsitraukdamas iš kišenės pypkę ir pradėdamas ją kimšti, – net keista, kaip dažnai tenka skaityti apie negyvus žmones, rastus voniose. Tikrai neretas nelaimingas atsitikimas. Net ima pagunda. Galų gale ir žmogžudystė kažkuo žavi. Užvaldo kiekvieną... ji yra... žinote, taip įsivaizduoju, kad turėtų užvaldyti. – Galimas dalykas, – sutiko Penderis. – Pažiūrėkite – Palmeris, Džosina Gitfrid, Armstrongas. Ne, ne – šito būdo nepasakysiu niekam, net ir... tokiam dorovingam jaunuoliui kaip jūs. Ilgi balti pirštai kažkaip prikimšo pypkę ir brūkštelėjo degtuką. – O kaip jūs? – susierzinęs atkirto Penderis. (Niekam nepatinka, kai jį vadina dorovingu jaunuoliu.) – Jeigu niekuo negalima pasitikėti... – Tai ir manim – cha cha, – baigė vyras. – Ką gi, teisybė, tačiau nieko nepadarysi. Žinau tą būdą ir negaliu jo pamiršti. Gaila, bet taip jau yra. Šiaip ar taip, jūs galvokite, kad man nieko bloga neatsitiks. O! Jau Ragbis. Išlipu. Turiu Ragbyje vieną reikaliuką... Pakilo, energingai nusipurtė, užsisagstė visas lietpalčio sagas ir nulenkė žemiau – beveik iki paslaptingų akinių – nudėvėtos skrybėlės kraštą. Traukinys sumažino greitį ir sustojo. Taręs trumpą „labanakt“ ir pasipuošęs sukta šypsenėle, vyras žengė į peroną. Penderis sekė akimis, kaip jis tirpsta migloje už dujinio žibinto šviesos rato. – Kažkoks trenktas... – su keistu palengvėjimu tarė pats sau Penderis. – Ačiū Dievui, važiuosiu toliau vienas... „Koks pavadinimas to vaisto, apie kurį jis kalbėjo?“ Nors užmušk – negalėjo prisiminti! ► 47


gintaro lašai

*** Kitą dieną po vidurdienio Penderis perskaitė laikraštyje žinutę. Jis nusipirko Standard norėdamas paskaityti per priešpiečius, ir žvilgsnis užkliuvo už žodžio VONIOJE; kitu atveju to trumpo straipsnelio tikriausiai būtų nepastebėjęs. TURTINGAS FABRIKANTAS MIRĖ VONIOJE TRAGIŠKAS ŽMONOS LIKIMAS Šiandien rytą misis Braitlesi, turtingo fabrikanto Džono Braitlesio, kompanijos „Braitlesio inžineriniai darbai“ šefo, žmona, nesulaukdama nusileidžiant pusryčiauti vyro, kurį mažiau negu prieš valandą matė gyvą ir sveiką, nuėjo jo paieškoti į vonios kambarį... Išlaužus duris, inžinierius buvo rastas negyvas vonioje. Gydytojo nuomone, gyvybė jį buvo palikusi prieš pusę valandos. Anot medicininės išvados, mirties priežastis buvo širdies smūgis. Velionis... – Keistas sutapimas, – sumurmėjo Penderis. – Ragbyje. Manau, mano nepažįstamas pakeleivis, jeigu vis dar yra ten ir tvarko savo reikaliuką, susidomės tuo įvykiu. Beje, norėčiau žinoti, koks tas jo reikaliukas... ◄

Labai įdomus dalykas: kai žmogus atkreipia dėmesį į kokį nors ypatingą aplinkybių derinį, šis, atrodo, pradeda jį persekioti. Tave ištinka apendicito priepuolis: ir iš karto laikraščiuose pasirodo pranešimų apie valstybės veikėjus, iškentusius apendicito priepuolį arba net mirusius nuo jo; tada sužinai, kad visi tavo pažįstami arba išgyveno jį, arba žino išgyvenus draugus; jie arba mirė, arba pasveiko taip nuostabiai greitai, – daug greičiau negu tu, – kad nors rodyk juos parodoje; tik atversk bet kurį populiarų žurnalą ir sužinosi, kad jo operacija laikoma vienu iš didžiųjų šiuolaikinės chirurgijos laimėjimų, pasinerk į kokį nors mokslo traktatą ir netrukus sužinosi apie žmonių ir beždžionių apendikso formų lyginimą. Tikriausiai tų pranešimų apie apendicito priepuolius vienodai dažnai pasirodo visą laiką, tačiau tu atkreipi dėmesį į juos tik kai protas tam pasirengęs. Maždaug šitaip Penderis stengėsi paaiškinti pats sau, kodėl tuo laiku žmonės taip neįprastai dažnai, kaip jam atrodė, miršta voniose. Tie pranešimai jį persekiojo kiekviename žingsnyje. Visada ta pati įvykių eiga: karšta vonia, lavono radimas, tyrimas ir

ta pati medicininė išvada – širdies smūgis dėl to, kad žmogus pasinėrė į per karštą vandenį. Penderiui pradėjo rodytis, kad retai kam lipti į karštą vonią nepavojinga. Į vonias vandenį kaskart leido vis šaltesnį, kol galiausiai maudymasis nebeteikė malonumo. Kiekvieną rytą, prieš skaitydamas žinias, permesdavo akimis laikraštį, ieškodamas straipsnių antraščių su žodžiu „vonia“; jausdavo kartu ir palengvėjimą, ir neaiškų nusivylimą, jeigu visa savaitė praeidavo „be tragedijos vonioje“. Viena iš žinučių, rastų laikraštyje, buvo apie jaunos ir gražios moters mirtį; jos vyras, gydantis vaistininkas, prieš kelis mėnesius nesėkmingai bandė su ja išsiskirti. Teismo tardytojas buvo linkęs įtarti kažką nešvaraus ir kelis kartus griežtai jį apklausė. Tačiau atrodė, kad gydytojo išvada neginčytina. Penderis, paskendęs fantazijose apie neįtikimą galimybę, kiekvieną savaitės dieną vis iš naujo stengėsi prisiminti tų vaistų, kuriuos minėjo anas vyras, pavadinimą... (Pabaiga – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Algirdo Darongausko nuotr. 48


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Deimantė BANDZEVIČIŪTĖ xxx gražūs tavo miestai iš miros, smilkalų, aukso – smagūs amatininkų pokštai tokios jaukios parduotuvėlės – maži kabantys sodai tik imk ir raškyk lig soties kokios dailios tavo gatvės – tikras auksakalių darbas šitaip eiti jomis galėčiau be proto kol išeičiau kokia graži kalba tavo, Dieve, jei dabar prabiltum per vyną ir duoną, atsakytum kaip seniai mane išdalijo xxx Tolyn į vakarus dar 60 kilometrų smėlio, dulkių, o tada tik į kaire, stebėk, tik nepralėk kairiojo posūkio, visi jį pravažiuodavo, o ten siauras takas, toks neryškus buvusio laiko kontūras, o namai – gražios pelėdos suūkia kaip tik gali taip ir maniau: tikrina ar atsiliepsiu, ar ta pati, neatsiliepiu. Sakė reikia at(si)rinkti, ką sudegint, ką tvarkingai į dėžes, gal prireiks kam, juk gaila, kaip nauji dar, kitą savaitę išveš, tau nereiks pačiai kartoju sau man nereiks pačiai nieko nereiks tik sėdėt ir laukt kol pačią išveš. xxx šiandien galėtų būti tavo gimtadienis išpuoštume kaip naujametinę eglutę po kuria sudėtume dovanas vai vai vai tai tai kokia graži sakytume o po to uždegtume lemputes – šviesk šiandien turėtų būti tavo gimtadienis

o kaipgi kitaip tik capt už žando kokia didelė šiandien manyčiau tavo gimtadienis tuoj ištrauksim kokią nepatogią tikrai gėdingą istoriją griebsimės už pilvų kaip juokinga po to demonstruosime visą privalomą nuoširdumą tirados gražiausių, ilgiausių niekų šiandien mano gimtadienis. sakau, kaip čia viena. xxx senolės, atėjus pavasariui, susivesdavo savo dukrų mažąsias į majavą, suklupdydavo ties altoriumi, ir taip klūpėjom visos, o nuo alyvų ir žvakių svaigdavo galva, bet turėjai ištverti, gal duos saldainių, bet dažniausiai neteko ten visad giedamos gražios giesmės, o po to smagios apkalbos vos tik užpučiamos žvakės, jei atsisukdavai nors pusę peties, matydavai tokius žvilgsnius tarsi ką nuo klausyklos, o vėliau rinkdavo, kuri mergaitė gražiausiai klūpėjo, rankas laikė, visad gaudavau barti: kodėl ne kaip visos, ne taip gražiai, o užpakalį atkišus, o dar nusižiovavai – žmonės šnekės --dabar majavos dažniausiai prie kurios nors kaimynės tvoros vyksta, susispiečia į ratuką, sušnara, turbūt kažką renka gaunu nuo savo senosios barti: ką tu darysi, kodėl ne kaip visos, nieko išvis negalvoji, žmonės šnekės, iš tiesų jau seniai šnekėjo xxx tikriausiai buvo kovas tiksliai dabar nepamenu iš pirmo atsikraustė penki marmuriniai drambliukai išlipo iš rudos rankinės, apsidairė, lyg ir susigūžė pridėjau prie tavo dviejų turim laimingą septynetą susiglaudę nugarėlėmis kaip ir mes iš tiesų koks šaltas marmuras po to atkeliavo suknelės, auskarai, lėkštutės, nebenaujas paltas, striukė, marinuoti agurkai, sagos ir siūlai, šampūnas, minkštas žaislas, taupyklė, dieninės užuolaidos, pėdkelnės, mamos slyvienė džinsai ir knygos, juokavai ► 49


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ dėžės ir maišai vien sumažėjo mūsų pasaulis, šalto marmuro kvadratai kariavo daiktai vis tarpusavyje retkarčiais reikdavo išskirti jų pykčius ieškoti sprendimų, kompromisų, gal kiek apgauti nesuprato šios keistos jungties, o taip iš lengvo ir gruodis

apie gerą poetą ginčijosi trise koks tas geras poetas sakė svarbu savitas braižas, rimas, idėja kitas pabrėžė: parašyti porą gerų eilėraščių, o trečias tylėjo taip ir neaišku, ką nutarė

Ciklas „Iš...“ ... konferencijų sakyt taip smagu taip gera jus matyti daug linksėti, geriausia su kiekvienu išmintingesniu žodžiu, kinkuoti galva, išleisti kelis pasigerėjimo šūksnius galiausiai pasakyti, kad viskas seniai jau parašyta

Artūro Valionio nuotr. 50

... darbo pokalbių kalbėjo kokį rinktis gyvenimo kelią suklusau iš tiesų vaikščiojau šunkeliais ... kursų kokie neįtikėtini gali būti Jūsų karjeros posūkiai, vingiai, kalneliai, aukštumos, o tu judi tiesėje ... pokalbių su draudimo agentais klausia: ar turit butą, mašiną, vyrą, o gal vaikų? suprato, kad beviltiška kažką iš jos pešti, nejauki tyluma sakau: o gal galėčiau nuo savęs apsidrausti? ... gyvenimo viskas jam puikiai ėjosi kol pats išėjo ... eilėraščių apie meilę jei nesi parašęs eilėraščio apie meilę reiškia apie meilę iš tikro žinai daug ... parduotuvės „mums svarbi Jūsų nuomonė todėl mielai prašome palikti atsiliepimus“ juk tik taip gali palikti ženklą savo menko buvimo


M.K.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Virginija RIMKAITĖ

Labiausiai M.K. nervindavo tai, kad kai eidavo namo iš savo darbovietės Centriniame pašte, kieno nors ėjimo kryptis sutapdavo su jo. Tada M. turėdavo arba sulėtinti žingsnį ir eiti iš paskos, arba jį paspartinti ir jausti, kaip kažkas šnopuoja jam į pakaušį. Nei to, nei to jis tiesiog negalėjo pakęsti, tačiau dažniausiai M.K. pasirinkdavo pirmąjį variantą – praleisdavo kažką į priekį. Taip sumažėdavo rizika, kad koks nors nevykėlis, einąs gale, užlips ant jo bato ir nuplėš kulną. M.K. maršrutas niekada nesikeisdavo: Centrinis paštas–namai. Laikas taip pat nesikeisdavo – lygiai 15 val. ir nė minutės anksčiau ar vėliau. Taigi jis eidavo kažkam iš paskos ir keikdavo tą nelabąjį klipatą, nes per jį, būtent per jį ir nieką daugiau, M.K. negalėjo eiti tokiu greičiu, koks jam yra priimtinas. Kartais, kai prieš jį eidavo kokia gyvenimo nuskriausta moteris ir nešdavo šimtą maišų su bulvėmis ir kiaušiniais, jis keikdavo ne tik ją, bet ir visus turgaus pardavėjus, kurie pardavė jai tuos kiaušinius ir bulves, nes jeigu ne jie, ta moteriškė gal eitų daug greičiau, ir jam dabar nereikėtų kankintis. Eiti kitu keliu neleido jo moralinės vertybės, nes, jo nuomone, tas kelias turėjo priklausyti tik jam. Kai M.K. eidavo kažkam įkandin ir garsiai bei piktai šnopuodavo, kartais kas nors neapsikentęs sustodavo, pro maloniai sukąstus dantis pasakydavo: „Prašom“, idant senis galėtų eiti priekyje, bet tada M.K. apsimesdavo, kad jis besąs kurčias ir to neišgirdo, arba specialiai užsižiūrėdavo į pakelėje augantį krūmą, kol žmogus vėl pradėdavo eiti. O kartais būdavo ir taip, kad jis eidavo vienas. Tai būdavo jo laimingiausios dienos, nes tada ėjo nei per greitai, nei per lėtai, ir niekas netrukdė jam žiūrėti į asfalto plyteles, į tarpus tarp

jų, užpiltus smėliu, į stiklo šukes, į šakas, į smiltis ir į kitas gėrybes, kurių apsčiai yra ant grindinio. Vieną dieną priešais jį ėjo nematytas jaunuolis. Ėjo tokiu pačiu greičiu, kokiu vaikščioti mėgo ir M.K., tad senis šiek tiek sutrikęs stengėsi išlaikyti saugų vieno metro atstumą nuo vaikino. Žiūrintiems iš šalies jie galėjo atrodyti kaip vienas nepriekaištingai veikiantis mechanizmas: žengė ta pačia koja, abiejų žingsniai nebuvo nei per dideli, nei per maži, abu pakeldavo tą pačią ranką ir netgi lyg susitarę žiūrėjo į žemę. Tačiau senis niekaip negalėjo pajusti šio netikėto solidarumo teikiamos palaimos ir vis labiau niršo. Jam nepatiko garsas, kuris kyla, kai jaunuolis padeda koją. Jis nebuvo mielas, jis nebuvo gražus ar įprastas, seniui jis asocijavosi su garsu, kurį sukelia drugelio vikšras, ką tik išsiritęs iš savo baltyminio lukšto ir jį graužiantis. Taip, tas garsas jam priminė šlykštaus vikšro čepsėjimą, tokio niekingo vikšro, kuris suėda savo namus, kad galėtų dar ką nors suėsti po jo. Kairysis vaikino batas buvo rudesnis už dešinįjį ir senis dar labiau susiraukė, nes įtarė, kad priešais jį eina labai nevalyvas žmogus. Jaunuolis mūvėjo džinsus. Jų galai buvo apspurę, keli ilgesni siūlai vilkosi žeme ir vėjo suneštose smiltyse brėžė punktyrinę liniją. „O, kaip norėčiau dabar turėti savo rankoje žirkles ir nukirpti tuos prakeiktus siūlus!“ – pagalvojo M.K. Jaunuolis ėjo šiek tiek sulenktais keliais, jo užpakalinėje kišenėje pūpsojo nušiurusi piniginė. Senį suerzino toks neatsargumas – jis priklausė tai žmonių grupei, kurie manydavo, kad saugiausia pinigus nešiotis jei ne prie širdies, tai bent jau bate ar kojinėje. Staiga jaunuolis pradėjo švilpauti kažkokią melodiją. M.K. net stabtelėjo iš netikėtumo. Švilpauti va taip vidury kelio jam atrodė dar didesnė nuodėmė negu nevienodai nutepti batus ir nešiotis piniginę užpa-

kalinėje kišenėje kartu sudėjus. Baisus jaunuolio akiplėšiškumas privertė M. piktai atsidūsėti, tačiau vaikinas turbūt neišgirdo šio akivaizdaus reikalavimo nebeskleisti jokių garsų ir švilpavo toliau. Tolimesnė kelionė seniui buvo baisesnė už visus devynis pragaro ratus, jis vos nepuolė ant kelių ir nepradėjo daužyti galvos į asfaltą, dėl triukšmo, aidinčio joje, jis vos nepuolė ant kelių ir nepradėjo šaukti, dėl tokio likimo jam siųsto išbandymo. Net nepastebėjo, kaip priėjo namus. Visą vakarą M.K. negalėjo nusiraminti. Prie stalo sėdėjo parėmęs galvą rankomis ir niršdamas kūrė planus, kaip atkeršyti jaunuoliui, kuris šiandien taip jį suerzino. Kai žmona jam pasakė: „Tėvai, valgyk kopūstus, kol neatšalo“, jis abejingai paėmė šakutę ir vėl vos nepuolė ant kelių, nes rusva troškintų kopūstų spalva jam priminė tuos nevienodai išteptus batus ir tuos žeme besivelkančius siūlus. M.K. abejingai paknibinėjo maistą ir nuėjo miegoti nieko nevalgęs. Tačiau užmigti negalėjo. Galvoje jis girdėjo vikšrų čepsėjimą – tokį ritmišką ir nervinantį iki sielos gelmių. Kelias valandas vartėsi nuo šono ant šono ir užmigo tik tada, kai žmona jam pasakė: „Tėvai, gana dūsaut, eik miegot“. Kitą dieną darbe jam niekaip nepavyko susikaupti. Kitos pašto darbuotojos tai pastebėjo ir paklausė, ar M.K. šeimoje niekas nenumirė, kad jis toks nesavas, tačiau M. atsakė, kad ne, ir jos nuėjo nepatikliai linguodamos galvas. O M.K. vis kūrė ir kūrė planus, vis įsivaizdavo, kaip eina prie vaikino ir pasako, kad jo batai skirtingų spalvų, kaip demaskuoja jo desperatišką norą išsiskirti, ir taip visiškai jį sutriuškina, po to oriai nueina, o jaunuolis rausta iš gėdos ir daugiau niekada neina tuo keliu. Jis su nerimu žiūrėjo į laikrodį, ir su kiekvienu laikrodžio rodyklės pajudėjimu jo širdis plakė vis smarkiau ir smarkiau. ► 51


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Artūro Valionio nuotr. ◄ Galiausiai baigėsi jo darbo laikas. M.K. išėjo ir, didžiausiai jo nelaimei, jaunuolis jau švilpaudamas ėjo keliu, palaimingai mosuodamas rankomis, o M.K. negalėjo padaryti nieko kito, tik eiti iš paskos ir pikčiau negu piktai dūsauti. Tai tęsėsi visą mėnesį. M.K. sukumpo ir suruko. Buvo irzlus ir nepaliaujamai kentėjo. Naktimis nemiegojo, darbe negalėjo susikaupti, viršininkas jį vieną dieną pasikvietė pas save. Paklausė, ar pastaruoju metu neįvyko kokia nelaimė, gal šeimoje kas numirė, kad jis toks keistas. M.K. atsakė, kad ne, ir viršininkas jį nušalino nuo skyriaus vedėjo pareigų. Dabar M. buvo eilinis pašto darbuotojas ir dėl to dar labiau keikė tą netikšą jaunuolį, kuris taip sugadino jo gyvenimą. Apie savo karjeros smukimą žmonai nieko nesakė, tačiau ji apie tai sužinojo iš davatkos kaimynės ir nuo tada su M.K. nesikalbėjo, tik pasitikdavo jį rūsčiu žvilgsniu ir įnikdavo į kojines, kurias labai mėgo adyti. M.K. buvo sunku. Jis taip nekentė to niekšo! Visą laiką senio mintyse skambėdavo tas įkyrus jaunuolio švilpavimas, atmieštas vikšrų čepsėjimu. Vieną dieną, eilinį kartą eidamas įkandin jaunuolio, jis turbūt per daug garsiai ir piktai atsidūsėjo, nes staiga jaunuolis sustojo. Sustojo, tada lėtai lėtai pakreipė galvą, tada lėtai lėtai atsisuko ir sušuko džiugiu balsu: „Ak, atleiskite, aš turbūt užstoju jums kelią, 52

maloniai prašom!“, – ir pasitraukė į šalį, kad senis galėtų praeiti. Jis buvo toks apstulbęs nuo tokio netikėto džiugesio to vaikino balse, kad net nespėjo apsimesti kurčiu. Jis sunkiai nurijo seilę, tada pasižiūrėjo į jaunuolį ir buvo didžiai šokiruotas – jaunuolio akys spindėjo. M.K. tai supykdė. Jis negalėjo suprasti, kaip tas vaikinas gali būti laimingas, taip blogai elgdamasis ir griaudamas kitų žmonių gyvenimus. M. susikūprinęs paėjo į priekį ir toliau ėjo galvodamas, koks neteisingas yra gyvenimas ir kokie žiaurūs gali būti žmonės. „Atsiprašau, jūsų batraištis atsirišęs“, – vėl pasigirdo malonus ir perdėm laimingas balsas. M.K. sustojo it stabo ištiktas. Pasižiūrėjo į savo batą ir – jo didžiausiam siaubui – batraištis ištvirkusiai raitėsi ant asfalto. Kol priklaupęs jis bandė surišti dailų mazgelį su kaspinėliu, jaunuolis vėl pasišvilpaudamas ėjo tolyn keliu. Tai buvo pati didžiausia gėda, kokią M.K. buvo kada nors patyręs. Vaikinas jį paniekino, jis iš jo pasišaipė, o M., ak, nelaimingas M., buvo toks bejėgis, toks silpnas, kad nė neapsigynė. Senis prakeikė tą akimirką, kai jaunuolis pirmą kartą pasirodė, jis prakeikė tą akimirką, kai jaunuolis pirmą kartą atrado šį kelią, jis prakeikė visus kelininkus, kurie klojo plyteles šitam takeliui, nes galbūt, jeigu jie nebūtų to padarę, niekas daugiau, tik jis vienintelis, vaikščiotų šiuo keliu, galiausiai jis smer-

kė ir tuos, kurie maišė žvyrą su cementu, kad tos nelaimingos betono plytelės išvystų šį pasaulį. M.K. mintyse laimino tuos laikus, kai galėdavo vaikščioti šiuo keliu niekieno netrukdomas, tokiu greičiu, koks jam buvo mieliausias, niekas nešmėžuodavo priekyje su savo nevienodais batais ir neversdavo jo taip piktybiškai ir sunkiai alsuoti, nuo ko jis nuolatos apsvaigdavo ir akimirką jam aptemdavo akyse. Po šio incidento su batraiščiu M. dar intensyviau kūrė keršto planus, kaip galėtų atsilyginti jaunuoliui. Kaip galėtų išnaikinti tą džiaugsmą iš jo akių ir tą kvailą švilpavimą iš jo lūpų. M.K. trokšte troško, kad jaunuolis būtų toks pats nelaimingas, koks dabar buvo jis! Vieną naktį kažkas padegė Centrinį paštą ir ryte M.K. paskambinusi buhalterė, kuri visada iš toli dvokia rūkyta skumbre, pasakė, kad šiandien jam į darbą eiti nereikia. Senis pamanė, kad tai ženklas. Ženklas iš viršaus, kad jis pagaliau galėsiąs pailsėti maloniai ištiesęs kojas su laikraščiu rankose. Žmona vėl staiga pradėjo kalbėti, ji pasakė: „Tėvai, pagaliau nematysi tos buhalterės, aš viską žinau, nevaidink nustebusio“, - ir toliau adė savo raštuotą kojinę žydrais nailoniniais siūlais. M.K. stengėsi pasimėgauti tokia puikia diena, paskęsti šeimos idilėje. Jis atsargiai paseilindavo pirštus, prieš versdamas laikraščio puslapius. Jam patiko, kad šalia sėdi žmona ir tyli. M.


langas

rado anekdotų skiltį ir tyliai krizeno juos skaitydamas. Tada žmona jam sakė: „Tėvai, ko juokiesi vienas, paskaityk ir man“, - ir tai jam šiek tiek numušė ūpą. Juoką jis laikė labai intymiu ir labai asmenišku dalyku. Pasakyti, iš ko juokiesi, jam reiškė visiškai apnuoginti savo sielą, be to, jis negalėjo sakyti anekdoto garsiai, jis bijojo, kad garsiai ištartas jis praras kažkokį komiškumą – mintyse M.K. drąsiai skaitydavo varijuodamas tembru, įsijausdavo į personažą, o kai reikėdavo tai padaryti realybėje, jam tiesiog nepavykdavo, todėl jis nelaimingai susigūžė fotelyje. „Kas yra, tėvai, ar nenori palinksminti savo žmonos, tu turbūt skaitai anekdotus savo buhalterei“, – pasakė žmona ir, užmazgiusi žydrą siūlą, į adatą vėrė raudoną. M. padėjo laikraštį ant staliuko. Netikėtai širdyje užgimė kažkoks nepaaiškinamas nerimas. Jis pasižiūrėjo į laikrodį, ir jo smegenys ūmai pamiršo visas šeimos idiles, anekdotus ir ženklus iš viršaus. Liko lygiai dvidešimt minučių iki penkioliktos valandos. Tai reiškė, kad jaunuolis tuoj eis keliu. Eis vienas, už jo neis joks M.K., ir jis eis laimingas ir švilpaus dar laimingiau negu visada, nes eis keliu visiškai vienas, vienut vienutėlis, vienesnis net už patį Dievą. M. pašoko nuo fotelio, greitai apsirengė paltą ir apsiavė batus. Šie buvo be raištelių, įsispiriami, nusipirko juos turguje už ilgai paslapčia taupytus pinigus iš karto po to nelaimingo ir gėdingo įvykio. „Tėvai, viskas aišku, kur bėgi, kam tau būtų reikėję tų naujų batų“, – vėl pasakė žmona ir, padėjusi nesuadytą kojinę, nuėjo užsikaisti arbatos. M.K. bėgo kaip išprotėjęs. Jis nulėkė prie Centrinio pašto, buvo be septynių minučių penkiolikta valanda. Lauke tvyrojo degėsių kvapas, prie pašto augę karklai buvo pajuodę su visais kačiukais, kurie dabar visai nepriminė kačiukų, dabar jie nebuvo nei švelnūs, nei pūkuoti ir karklas nebuvo nei gražus, nei krūmas, o tik baisios šakos. M. apsidairė. Tuoj tuoj pasirodys jaunuolis, M.K. nerimaudamas vaikščiojo aplink paštą, kad tik nepražiopsotų, kad nepadarytų per didelio atstumo ir galėtų piktai eiti už jaunuolio. Penkioliktą valandą jaunuolio vis dar nebuvo. Gailiai sudegusių namų kniaukė katės, o karklai nuo vėjo siūbavo siūbavo siūbavo. „Kažin kaip jaučiasi tie apdegę baisūs kačiukai ant karklo šakų“ – pamintijo sau senis. Po penkiolikos minučių M. pasidarė šalta, ir jis ėjo keliu

namo. Jaunuolis taip ir nepasirodė, turbūt jam šiandien taip pat nedarbo diena. M.K. ėjo įbedęs akis į žemę ir galvojo, kokia nuostabi akimirka, štai jis eina vienas ir niekas jam nepastoja kelio, ir niekas nešnopuoja jam į nugarą, jis eina tokiu greičiu, koks jam labiausiai patinka, kažin kur dabar tas jaunuolis, jis turbūt nelaimingas, jis turbūt liūdi, kad nėjo šiandien tuo keliu ir neskaudino seno M.K., labai geras kelias, plytelės visai švarios, žvarboka šiandien, kažin ką veikia tas jaunuolis, gal blizgina savo batus, gal tik vieną, o gal nieko neveikia, gerai, kad nereikia klausytis to baisaus garso, to vikšrų čepsėjimo, gal žmona bus patušinus kopūstų, kaip gerai būtų vėl pavalgyt kopūstų, kokia laiminga ši diena, kaip ilgai jis apie ją svajojo, koks jis dabar laimingas, kaip gaila, kad jaunuolis jo nemato, jis gal supyktų, pamatęs jį tokį, tokį laimingą, kokio dar niekad nematė, kaip ten tas jaunuolis švilpdavo, kokia ten baisi melodija buvo. M.K. pradėjo švilpauti nė pats to nejusdamas. Grįžęs namo, susmuko į fotelį ir galvojo, kaip gerai būtų, jei ir rytoj jis būtų toks laimingas, koks šiandien buvo. Žmona rūšiavo kojines ir movė vieną į kitą, taip suformuodama iš jų nelygius rutulius. M.K. juodų vilnonių kojinių kamuoliai priminė jam apdegusius kačiukus ir jis pyko ant žmonos, kad ji taip žaidžia su tomis prakeiktomis kojinėmis. Jis paklausė jos, kam ji jas rūšiuoja ir suka į tuos baisius rutulius, o žmona jam atsakė: „Tėvai, kad nesupainiotum porų“, bet kaip galima jas supainioti, pamanė M.K., jeigu visos kojinės juodos. Jis pirmą kartą nuėjo miegoti laiku ir miegojo ramiai, su šypsena veide, nes laukė tos akimirkos, kai galės rytoj įskaudinti ir sužlugdyti vaikiną savo netikėta laimės apraiška. Bet jaunuolis kitą dieną nepasirodė. Nebuvo jo ir dar kitą. Ir net po savaitės nėjo jis tuo keliu. Ir niekada daugiau nėjo. Ir M.K. galvojo, kur galėjo dingti tas jaunuolis, kurio ėjimo greitis taip sutapo su jo, kuris taip linksmai švilpaudavo. Ne taip, kaip tos baisios moterys, su savo šimtu maišelių kiaušinių ir bulvių, kurios taip lėtai lėtai klipatina priekyje jo.

Moksleivių kūryba – spektaklyje Plataus meninio profilio sindikatas „Bad Rabbits“ – tai šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigusių jaunų režisierių ir dramaturgės kūrybinis tandemas. Jie 2014 m. rugsėjo 1-ąją paskelbė kūrybinių darbų konkursą „Vienatvė. 1991“, skirtą Lietuvos aukštesniųjų klasių mokiniams (galima buvo siųsti prozos, dramos, poezijos, muzikos, fotomeno ir visos kitos meninės raiškos darbus). Buvo pasiūlytos jauniems žmonėms aktualios penkios temos: nepriklausomybės atkūrimas, galimybių ir informacijos gausa, autoriteto, vertybių ir identiteto krizė. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, projekto partneriai – kultūros baras „Kablys“ ir LMTA. Vienas iš konkurso tikslų – suteikti galimybę moksleiviams kurti dramaturgiją, susipažinti su teatro menu, spektaklio kūrimo procesais, bendradarbiaujant su profesionaliais teatro menininkais. Spalio 6-ąją buvo paskelbti konkurso laimėtojai. Tarp šešių iš visos šalies atrinktų kūrėjų – net trys Klaipėdos Vydūno gimnazijos vienuoliktokės – Salvija Stončiūtė (drama), Laimutė Tamošiūnaitė (novelė, poezija, dailės darbas) ir Grytė Šeštokaitė (fotografijos). Spalio 10–12 d. konkurso laimėtojos atvyko į pirmąsias kūrybines dirbtuves Vilniuje, kuriose kartu su kūrybine grupe kūrė būsimo spektaklio „Vienatvė. 1991“ dramaturgiją. Darbas buvo labai intensyvus ir įdomus: vyko kūrybinių darbų aptarimas su dramaturge T.Kavtaradze, veiksminės analizės dirbtuvės su režisiere G.Kriaučionyte, sceninės interpretacijos dirbtuvės su režisieriumi G.Aleksa ir sindikato „Bad Rabbits“ aktoriais, filmų bei spektaklių peržiūros, diskusijos, individualus darbas su profesionaliais kūrėjais. Spektaklio premjera numatyta lapkričio 11-ąją Vilniuje, kultūros bare „Kablys“. Į premjerą, suprantama, vyks ir spektaklio bendraautorės klaipėdietės.

53


INICIATYVA

Pasakojimai iš Klaip „Leidėjams – pelno, knygoms – skaitytojų, skaitytojams – knygų“ – tokiu Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko ir I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio palinkėjimu prasidėjo antroji Klaipėdos knygų mugė.

Klaipėdos knygų mugė šiemet sulaukė daugiau dalyvių ir lankytojų nei pernai. 

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kristina SADAUSKIENĖ

Ne visada pamatomoms

Mugė prasidėjo balandžių skrydžiu iš I.Simonaitytės bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelio. 54

Tris dienas (rugsėjo 18–20 d.) I.Simonaitytės bibliotekoje trukęs renginys nuo neįtikėtinas žmonių minias sutraukiančios giminaitės Vilniuje skyrėsi ne tik mastu, bet ir idėja. Klaipėdos knygų mugėje nebuvo didžiųjų leidėjų, čia savo leidinius pristatė vien mažos ir vidutinio dydžio leidyklos. Jau minėtą iškilmingą palinkėjimą į dangų lydėjo beveik 100 balandžių. Tačiau jei pastarieji, gaubiami susirinkusiųjų juoko ir jau nostalgija dvelkiančios saulės šviesos, iš bibliotekos kiemelio išsiveržė akimirksniu, tai palinkėjimas liko atmintyje ir, nusirengdamas šventinį rūbą, priminė, kad atsirado iš ne visada šviesios realybės. Knygos gyvenimas yra gana sunkus, ji turi atsikovoti skaitytojų dėmesį iš kompiuterio ar televizijos. Jei didžiosios leidyklos


INICIATYVA

ėdos knygų mugės gali kiek pastūmėti knygas rinkodaros rankomis, tai mažų ir vidutinio dydžio leidyklų leidiniams tokia galimybė nusišypso retai. Didžiausius pirkėjų srautus sutraukiantys knygynai yra tinklų knygynai, ne paslaptis, priklausantys toms pačioms didžiosioms leidykloms. Turbūt nieko keisto, kad tokiuose knygynuose pirkėjams labiausiai eksponuojamos būtent tų leidyklų knygos, o mažų ir vidutinio dydžio leidyklų produkcijos kartais net ir ieškant rasti sunku. Klaipėdos knygų mugė ne visada pamatomoms knygoms suteikė išskirtinę galimybę pabūti dėmesio centre, o skaitytojams – įvertinti jų pasiūlą. Kad ir prasidėjęs ne pačiomis šviesiausiomis nuotaikomis, šis tekstas, sekdamas mugės vyksmo žemėlapį, turėtų kiek pagiedrėti.

Rengėjų pastebėjimai Klaipėdos knygų mugė gimė Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos ir Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos (LiMViLA) pastangomis. Pernai joje dalyvavo 10, šiemet – 15 leidyklų („Andrena“, „Asveja“, „Aukso žuvys“, „Charibė“, „Eglė“, „HomoLiber“, „Lieparas“, Lietuvos Biblijos draugija, Mažoji leidykla, „Margi raštai“, „Mijalba“, „Raidynėlis“, Rašytojų sąjungos leidykla, „Versus Aureus“, „Žara“) ir du svečiai – spaustuvė „Baltic printing house“ bei LCC tarptautinis universitetas.

Per atidarymą koncertavo violončelininkų „T&K Duo“.

Mugė auga ne tik dalyvių, bet ir lankytojų skaičiumi. Malonus patobulinimas – ji veikė ir šeštadienį. Anot vienos iš jos rengėjų, I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Laimos Pačebutienės, mugės darbo laikas buvo prailgintas atsižvelgus į lankytojų pageidavimus: „Siekėme sudaryti galimybę užsukti tiems, kuriems darbo dieną tai padaryti neparanku“. Jei ketvirtadienį ir penktadienį lankytojai daugiau vaikščiojo pavieniui ar su draugais, tai šeštadienis džiugino šeimyniškumu – į mugę traukė šeimos su vaikais. Tos dienos programa nebuvo išskirtinai orientuota į šeimos interesus, bet gali būti, kad lankytojų demografija

sufleruos kitų mugių renginių tvarkaraščio ypatumus. Kalbant apie lankytojų specifiką, sunku atsekti, kuo išsiskiria klaipėdietis literatūros mėgėjas. L.Pačebutienė pastebėjo, jog galima spėti, kad miestiečiai pasižymi praktiškumu „Mugės renginių pasiūla buvo tikrai gausi ir labai įvairiam skoniui. Lankytojai buvo kviečiami ne tik į pačios įvairiausios literatūros pristatymus, bet ir į mokymus, koncertus, parodas. Didelio susidomėjimo sulaukė mokymai „Skaitykite greičiau, įsiminkite daugiau“. Jie buvo organizuojami įvairioms grupėms – specialistams, suaugusiems bibliotekos skaitytojams ir vaikams. ►

Atėjusieji į knygų mugę galėjo pasigrožėti ir balandžių paroda, ir dalyvauti K.Girdžiūno knygos „Balandžiai, balandininkai, balandininkystė“ sutiktuvėse. 55


INICIATYVA

R.Černiausko novelių romaną „Tolminkiemio istorijos“ sudarė autoriaus dukra Rimantė.

Apie M.Vainilaičio knygą „Spalvoti akmenėliai“ ir autorių pasakojo leidėja R.Žandarienė.

Su L.Andriekaus poezijos knyga „100 eilėraščių“ supažindino jos sudarytojas D.Sobeckis.

◄ Mane asmeniškai nustebino tai, kad į Leonardo Andriekaus poezijos knygos „100 eilėraščių“, Martyno Vainilaičio knygos „Spalvoti akmenėliai“ sutiktuves auditorija rinkosi vangiai, o štai Samuelio Taco ir Ingos Liutkevičienės knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ bei knygos „Subtilieji kūnai ir čakros“ pristatymai sulaukė didesnio lankytojų dėmesio“, – į susidomėjimą praktine literatūra atkreipė dėmesį bibliotekos direktoriaus pavaduotoja.

Nors nuo mugės pabaigos buvo praėję tik kelios dienos, L.Pačebutienė prisipažino, jog kartu su „LiMViLA“ atstovais jau aptarė kitų metų mugės viziją: „Norėtume, kad Klaipėdos knygų mugė tobulėdama pamažu suformuotų savo išskirtinį veidą, turėtų tik jai būdingų akcentų. Kad tokia knygų šventė bus – neabejojame. Sieksime, kad ji būtų gyvesnė ir knygų mėgėjus įtrauktų į įvairius žaidimus, konkursus gerokai anksčiau nei ji prasidės. Taip pat tikimės, kad ateityje į šią mugę įsijungs daugiau Klaipėdos leidyklų ir spaustuvių“. Gal rengėjų veiklumu ir entuziazmu galima paaiškinti pačią mugę kaip įvykį – ji ne tik surengiama, bet ir apmąstomos augimo perspektyvos, numatomas tęstinumas. Aplink zujant žmonėms mugės metu stabtelėjus pasisveikinti su L.Pačebutiene, ji tarstelėjo, kad ne kiekviena biblioteka galėtų surengti tokią šventę ir kad kai

kurie kolegos iš kitų miestų sakė abejojantys, ar jiems pavyktų organizuoti ką nors panašaus.

Planuoja tik augti Su L.Pačebutiene kalbėjomės jau atligus mugės šurmuliui, kai buvo galima į renginį pažiūrėti iš šiokios tokios distancijos. Paaiškėjo, jog mugės rengėjai negaišta laiko pernelyg ilgai grožėdamiesi savo darbo rezultatais.

Dalios Milukaitės-Buragienės (dešinėje) eilėraščių knygą ir kompaktinę plokštelę „Čiulba volungėlė“ pristatė knygos sudarytoja bei redaktorė aktorė Virginija Kochanskytė. 56

Bibliotekos Gerlacho palėpėje vyko Liudos Petkevičiūtės naujų knygų vaikams „Raudona“ ir „Vištelė Put Putė“ sutiktuvės.  Kristinos Sadauskienės nuotr.

Pamirštami vardai Mugės renginių programa iš tiesų buvo gana plati, vyko 11 knygų pristatymai, trys koncertai, keturios filmų peržiūros, o kur dar mokymai, parodos, meninės instaliacijos. Rengėjams to net neplanavus, vienu iš mugės akcentų galima įvardyti jubiliejus. Vieną iš jų priminė garsaus lietuvių išeivijos veikėjo kunigo Leonardo Andriekaus (1914–2003) 100-osioms gimimo metinėms skirtos poezijos rinktinės „100 eilėraščių“ sutiktuvės (leidykla „Versus Aureus“). Deja, iš Barstyčių Mažeikių rajone kilęs L.Andriekus, prieš kelis dešimtmečius buvęs įtakinga figūra literatūros pasaulyje (buvęs žurnalo „Aidai“ vyr. redaktorius), dabar turbūt jau grimzta į užmarštį. Pristatyme daugelis kėdžių buvo tuščios. Rinktinės sudarytojas klaipėdietis poetas Dainius Sobeckis pasakojo, kad ir pats su L.Andriekaus asmenybe susipažino tik pradėjęs rinkti medžiagą daktaro disertacijai. Pirmieji perskaityti L.Andriekaus eilėraščiai D.Sobeckio tuomet nesužavėjo, skaitymo malonumas atsirado kiek vėliau. Jam ypač patinka ankstyvoji L.Andriekaus kūryba, kuri išsiskiria laisvumu, didesne įvairove, drąsa – poetas išbandė ir baltąsias eiles, ir verlibrą. D.Sobeckis atkreipė dėmesį ir į išskirtinę L.Andriekaus asmenybę. Būdamas „Aidų“ redaktoriumi jis stengėsi plėsi krikščioniškosios skaitytojų pusės požiūrį į šiuolaikinį meną (pastarasis vertintas gana neigiamai), pats kaupė meno kolekciją, iš


INICIATYVA

Lietuvos atvykstančius svečius pirmiausia vesdavosi ne į bažnyčią, o kviesdavosi į operą, kitus meno renginius. L.Andriekus gerai sutarė su Niujorko bohema ir buvo jos mylimas. D.Sobeckis, apibūdindamas kunigo asmenybę, kaip pagrindinį bruožą išskyrė pasaulėžiūrą: „Jis pasižymėjo plačiomis pažiūromis į kultūrą ir gyvenimą, ir tos pažiūros nuolat plėtėsi. Manau, kad jei L.Andriekus nebūtų buvęs plataus akiračio žmogus, apie jį kalbėtų tik vienuoliai“. Mugėje pristatyta knyga vis dar keliauja per Lietuvą kaip L.Andriekaus 100-mečio jubiliejui skirtų renginių dalis. S.Paradžanovo filmus prieš jų peržiūras Gerlacho palėpėje pristatė kino režisierius M.Sargsyanas, ten pat veikė fotoparoda „Sergejus Paradžanovas: gyvenimas – tarsi filmas“.

Vaikus gerbęs rašytojas Antrąją mugės dieną pristatyta vieno garsiausių vaikų poetų Martyno Vainilaičio (1933–2006) knyga „Spalvoti akmenėliai“ lyg ir žadėjo sutraukti nemažą auditoriją. Bet nebuvo mažųjų skaitytojų, kuriuos taip mylėjo poetas, o ir jų tėvų atėjo mažokai. Dianos Radavičiūtės iliustruota, tai jau 10-oji šio poeto knyga, išleista „Žaros“ leidyklos. Patį poetą gerai pažinojusi leidyklos vadovė Ramutė Žandarienė, rodydama „Spalvotus akmenėlius“, pasakojo, kad knygelės puslapiuose sugulė dar nepublikuoti 2006 m. mirusio poeto eilėraščiai kiekvienai abėcėlės raidei. Visi jie parašyti jam būdingu stiliumi, kuriame nėra didaktikos – žinios vaikams nebrukamos, juos siekiama tiesiog sudominti. „Meilė vaikui, pagarba vaikui, – sakė R.Žandarienė, paklausta, ką įvardytų kaip pagrindinę, jai labiausiai pati-

kusią M.Vainilaičio savybę. – Jis sakydavo, kad nereikia iki vaiko nusileisti, reikia iki jo priaugti. M.Vainilaitis matydavo vaikų tikrumą – suaugęs žmogus gali paslėpti emocijas, suvaidinti, o vaiko tyrumas, išmintis visada išlieka.“ Poeto pagarba vaikams nebuvo tik žodžiai, tai aiškiai juntama ir jo kūryboje. Rašydamas vaikams, M.Vainilaitis šalia turėdavo lietuvių kalbos žodyną, nebijojo vartoti jau nunykusių lietuvių kalbos žodžių (ypač rengdamas mitologines pasakas). R.Žandarienė svarstė, kad pasitikėdamas vaikų išmintimi poetas neklydo, per daugelį metų dalyvauta daugybėje susitikimų su mažaisiais skaitytojais, bet niekada neteko girdėti priekaištų, kad kažkas nesuprato poeto tekstų. Leidyklos vadovės žodžiais, jei kartais tenka išgirsti kūrybą vaikams apibūdinant neigiamomis intonacijomis, esą tai paprastesnis, lengvesnis darbas, tai

Pianistas Z.Plavinas ir smuikininkas R.Butvilas knygų mugėje surengė koncertą „Rudenio laiškai“.

Dairantis po antrąją Klaipėdos knygų mugę, džiugino augantis lankytojų srautas, platėjanti renginių pasiūla įvairaus literatūrinio skonio skaitytojams.

M.Vainilaitis kūrybą vaikams visada įvardydavo kaip reikalaujančią didesnės atsakomybės ir atidos.

Nusilenkė kraštiečiams Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Rimanto Černiausko (1950–2011) „Tolminkiemio istorijas“. Tai novelių romanas apie lietuviškos literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį, kurio 300 m. jubiliejus minimas šiemet. Proga prisiminti prieš trejus metus mirusį mylimą Klaipėdos rašytoją sutraukė nemažą auditoriją. „Tolminkiemio istorijas“ R.Černiauskas rengė ilgai, net 20 metų. Jis ilgai tyrinėjo aplinką, kurioje gyveno K.Donelaitis, žmones, su kuriais galbūt jis bendravo. Knygos išleidimu rūpinosi ir ją sudarė rašytojo dukra Rimantė Černiauskaitė. Paprašyta papasakoti, kaip sekėsi ją sudaryti, Rimantė sakė, kad buvę svarbiausia atsekti tėvo kūrimo strategiją: „Kadangi jis buvo matematinio proto, didesnius kūrinius kūrė sistemiškai. ► 57


INICIATYVA

Mugės metu vidiniame bibliotekos kemelyje akį traukė meninė instaliacija „Skaitymo vonia“.  ◄ K.Donelaitis jam atrodė nepaprasta asmenybė, tikriausiai todėl, kad apie jį ir jo gyvenimą nedaug yra išlikusių faktų. Tėvas, norėdamas atskleisti K.Donelaičio gyvenimą, užpildyti baltas dėmes jo biografijoje, pirmiausia pats įvairiuose šaltiniuose ieškojo atsakymų. Ir vėliau, tuos faktus apipindamas istorijomis, rašė noveles. Todėl procesas užtruko. O mano užduotis buvo atrasti ir perprasti tėvo kūrybos sistemą. Ją perpratus buvo lengva sudėlioti tekstus“. Dėl nepaprastai įdėmaus R.Černiausko žvilgsnio K.Donelaitis prieš skaitytojų akis iškyla visai kitoks, nei pristatomas vadovėliuose. Rašytojo dukra prisipažino, jog mokykloje pažintis su K.Donelaičiu jai pačiai buvo sausa ir gana nuobodi – „Tolminkiemio istorijų“ skaitytojai Kristijoną pažins kaip žmogų, ne tik sausą rašytoją ir baudžiauninkų ganytoją. O knygos sudarymo darbas R.Černiauskaitei buvo proga pasigilinti į tėvo kūrybos dirbtuves. Pasiteiravus, ar darbas su tekstais atskleidė ką nors apie tėvą, Rimantė pripažino, jog, daug su juo bendravus, jis pažinotas gana gerai, tad didelių atradimų nebūta. „Nebent tai, kad sekant noveles matyti, kaip keičiasi tekstas. Mano subjektyvia nuomone, jo paskutiniai tekstai žymiai liūdnesni, net su depresijos prieskoniu. Manau, čia atsiskleidžia ir autoriaus dvasinė būsena, kurios visuomenėje jis nedemonstravo“, – sakė rašytojo dukra.

S.Paradžanovo kinas Visos trys Klaipėdos knygų mugės dienos baigėsi vėlyvais kino seansais, sutraukusiais didelį būrį susidomėjusiųjų. Kiekvieną 58

vakarą buvo galima pamatyti po vieną garsaus armėnų kino režisieriaus Sergejaus Paradžanovo (1924–1990) filmą. Pradėta „Granato spalva“, tęsta „Užmirštų protėvių šešėliais“ ir baigta „Legenda apie Suramo tvirtovę“. Šios peržiūros – dalis režisieriaus 90-mečiui skirtų renginių (Vilniuje vyko koliažų paroda, filmų peržiūros). Kartu su filmais pristatyta ir S.Paradžanovo gyvenimą vaizduojanti tarptautinė fotografijų paroda „Sergejus Paradžanovas – gyvenimas tarsi filmas“. Sunku glaustai apibūdinti kino pasaulyje išskirtiniu, lygių sau neturinčiu vadinamą režisierių ir jo kūrybą. „Granato spalva“ – filmas, kuriame atsiveria neįtikėtina S.Paradžanovo grožio pajauta. „Užmirštų protėvių šešėliai“, kurtas apie etninę Ukrainos grupę kuculus, iki šiol gali būti laikomas ukrainietiškiausiu filmu (kad ir sukurtu armėno). Už šį filmą S.Paradžanovas buvo atsidūręs kalėjime. Griežtos cenzūros metais gyvenęs režisierius pasižymėjo nepaprasta laisve, visada atvirai išsakydavo savo nuomonę, kūrė nebodamas apribojimų. Tai jam kainavo 15 metų kalėjimuose, kur negalėjo kurti kino. Iš to periodo S.Paradžanovo kūrybos gerbėjus pasiekė unikalūs jo koliažai, kuriuos jis pats yra apibūdinęs kaip „suspaustus filmus“.

Aktualu atpažinti grožį S.Paradžanovo filmų peržiūras pristatė Lietuvoje gyvenantis jo kraštietis kino režisierius Maratas Sargsyanas. Iškalbingas ir gerai su S.Paradžanovo gyvenimu bei kūryba susipažinęs režisierius paprastai

Vytauto Liaudanskio nuotr.

gana santūrią klaipėdiečių publiką lengvai įtraukė į gyvą pokalbį. Po peržiūrų dialogas su susirinkusiais žiūrovais užsitęsdavo iki vėlumos – apie kino filmų kūrimo aplinkybes, apie juose naudotą simboliką ir t. t. Po „Užmirštų protėvių šešėlių“ pristatymo kalbintas M.Sargsyanas prasitarė, kad S.Paradžanovas yra vienas jo kino mokytojų, iš kurio įtakos lauko buvo labai sunku išsivaduoti. Pasidomėjus, ar S.Paradžanovo filmuose esantys simboliai ir metaforos leidžiasi iššifruojami užsienio žiūrovų, M.Sargsyanas tvirtino, jog S.Paradžanovo kino kalba yra pakankamai universali: „Žiūrint jo filmus, tereikia atmesti klasikinio kino suvokimo metodus. Tikėtis pamatyti ne kiną, o reiškinį. Pavyzdžiui, „Granato spalva“ man ne kinas, tai labiau kino tapyba. Kai žmogus medituoja, jis „atjungia“ mąstymą. Tas pats su S.Paradžanovo filmais – atsisakius nusistatymų, jie atsiveria. Mėginimas juos suvokti logiškai ne visai pasitvirtina, bet metafizinė, religinė prieiga veikia. Negaliu atsižiūrėti, kaip kvėpuoja kadras“. Svarstydamas 70-aisiais, 80-aisiais sukurtų filmų aktualumą šiandieniams žiūrovams M.Sargsyanas nedvejojo, kad S.Paradžanovas aktualus siekiant pažinti grožį ir tikrumą. Būtent gebėjimą atpažinti grožį pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Įdomu ir tai, kad garsus režisierius kadaise ir Lietuvoje domėjosi galimybe kurti filmą apie Knutą Hamsuną, tačiau į jo prašymą buvo neatsakyta. Armėnijoje režisieriaus jubiliejus – svarbus įvykis, jam buvo skirtas 11-asis tarptautinis „Auksinio abrikoso“ kino festivalis, jo vardu šiais metais išleistas konjakas. „Armėnijoje tai labai aukštas įvertinimas“, – šypsojosi pastarąją nuotru-


INICIATYVA

pą pateikdamas M.Sargsyanas. Ukrainoje režisierius irgi labai vertinamas, jo jubiliejaus proga buvo restauruotas bei „Oskaro“ apdovanojimui pateiktas filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“. Tai rodo, jog žymų armėnų režisierių ukrainiečiai priima kaip savą. M.Sargsyanas tai išskyrė kaip dar vieną ypatingą S.Paradžanovo bruožą – gebėjimą giliai pajusti bet kurios šalies tautiškumo esmę ir perprasti ją. Esą ir pats režisierius yra sakęs, kad jei nuvyktų pas kokią nors Afrikos tautą, galėtų sukurti tokį tautišką filmą, kokio ji pati niekada nesukurtų.

Duoklė klausai Klaipėdos knygų mugė prasidėjo ir baigėsi muzika. Atidarymą lydėjo ne tik balandžiai, bet ir „T&K Duo“ violončelininkų Tomo Mikalausko ir Karolio Vaičiulio atliekami populiarūs kūriniai. Išskirtiniu mugės muzikiniu akcentu galima laikyti Lietuvoje gimusių muzikos mokslų daktaro Zecharijos Plavino (fortepijonas) ir profesoriaus Raimondo Butvilo (smuikas) dueto pasirodymą. Į Lietuvą grįžtantys mokslininkai ir atlikėjai rengia įvairias muzikines programas. Knygų mugėje vykusiame pasirodyme jie sugrojo tris segmentus iš Ernesto Blocho kūrinių, anot Z.Plavino, išsiskiriančių inteligentišku mąstymu, tai yra neskubriu pasaulio pažinimu. Susirinkusią ir koncerto metu vis pasipildančią auditoriją muzikai žavėjo ne tik švariu, tiksliu atlikimu, bet ir Z.Plavino prologais – kaskart prieš pradedant groti jis pakildavo nuo fortepijono ir pateikdavo trumpą apibūdinimą, kas bus grojama, ką „pamatys“ klausytojai. Tai retas gebėjimas – keliais sakiniais sukurti nuotaiką, pateikti kūrinio istorines aplinkybes ir neprimygtinai pasufleruoti klausymosi gaires. Knygų mugė baigėsi dainuojamosios poezijos vakaru, kuriame muzikavo šilutiškė Žydrė Adomaitienė su kolege Liuda Kašėtiene.

Užrašai paraštėse Iš visų mugėje vykusių knygų pristatymų tik vienas buvo skirtas užsienio autoriaus kūrybai. Tai „Žaros“ leidyklos pristatytas šiemet

90-metį švęsiančio vieno garsiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų Michelio Tournier romanas „Girių karalius“. Leidyklos direktorė pasakojo, kad prieš suteikdamas teises Lietuvoje leisti šį vienu svarbiausių pokario Europos literatūroje laikomų savo romanų M.Tournier pareikalavo išsamių tiek vertėjos, tiek pačios leidyklos veiklos aprašymų. L.Pačebutienė menką užsienio literatūros atstovavimą mugėje paaiškino praktiška priežastimi – pristatant lietuviškas knygas gali dalyvauti patys autoriai ar knygos sudarytojai. O atsivežti autorius iš užsienio nėra paprasta. Kita vertus, stebint leidyklų pasiūlą, aiškėja, kad tų užsienio autorių nėra tiek jau daug, ypač jei kalbama apie šiuolaikinius, leidžiamus ir aktualius dabar. Dažniausiai sutinkami „patikrinti“ vardai, klasika, filosofų veikalai. Sunku bendrai apibūdinti mugėje dalyvavusių leidyklų produkciją. Kiekviena iš jų stengiasi rasti savo nišą. „Negalima teigti, kad jos leidžia tai, ko nesiima arba ką atmeta stambūs leidybos banginiai. Vis dėlto dažniausiai jos leidžia ne komercinius, bet daugeliui labai reikalingus leidinius, kurie, beje, ne visada atsiranda knygynų lentynose“, – apie pasiūlą svarstė L.Pačebutienė. Galima pastebėti, jog kiekviena leidykla turi savo specifiką. Pavyzdžiui, „Charibdė“ siūlo nemažai albumų, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – lietuvių poezijos knygų. Dairantis po pačią mugę, džiugino didėjantis lankytojų srautas, platėjanti renginių pasiūla įvairaus literatūrinio skonio skaitytojams. Ieškant prie ko prikibti galima pasvarstyti, pavyzdžiui, apie vizualinę mugės reprezentaciją, t. y. plakatus, skrajutes. Atrodo, kad nors ir gyvenama metu, kai vizualumas yra nepaprastai svarbu (girdėjote liaudies išminties perlą, kad „nuotrauka pasako daugiau nei tūkstantis žodžių“?), rengėjai pasirinko apie mugės įvykį pranešti kiek senamadiškai maketuotu plakatu, kuriame – vien tekstinė informacija. Galima svarstyti, kad gal nereikia pataikauti masinėms madoms, tačiau pritraukiant skaitytojus kai kurios priemonės yra tikrai pateisinamos. Nesinori gręžiotis į sostinę, bet pakanka prisiminti įspūdingus Vilniaus knygų festivalio plakatus, išmoningą Vilniaus knygų mugės vizualinę komunikaciją, kad suprastume, jog taip ne tik suviliojami lankytojai, bet ir kuriamas renginio veidas, nuotaika.

Kraštotyros skaitykloje veikė K.Donelaičio „Metų“ faksimilės paroda.

Instaliacija „Rašytojų durys“. 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gat Sakoma, jog žinome tiek, kiek prisimename. O ką savo atminties saugykloje slepia Klaipėdos Puodžių gatvė, išsaugojusi senąjį pavadinimą? Tik sovietiniais laikais ji buvo pervadinta V.Kapsuko vardu. Pasidairykime po tą nejudrią gatvę, žvilgtelkime į čia tyliai tekėjusius žmonių gyvenimus. O gal ne taip ir ramiai sruveno čia gyvenusiųjų dienų tėkmė?.. Puodžių gatvė XIX a. pab.

Jovita SAULĖNIENĖ

...Gal taip tik atrodė įdomiai ją aprašiusiam buvusiam šios gatvės gyventojui mokytojui Bruno le Coutre, kurio mama čia turėjo porceliano ir žaislų parduotuvėlę, virš kurios durų tinke buvo iškaltas „neišdildomas užrašas: „Marie le Coutre“?

Pavadinimas ir gyventojai Gatvės pavadinimą lėmė Klaipėdoje buvusi populiari puodžiaus profesija. Anot Jono Tatorio, 1862 m. mieste gyveno 15 puodžių meistrų ir 11 gizelių. Puodžių sumažėjo, kai iš Vokietijos fabrikų į miestą plūstelėjo serijinė keramikos produkcija. XX a. pr. Puodžių gatvėje gyveno jau tik vienas puodžius Selvigas, tačiau ar jis gamino tuos populiariuosius mėlynus, baltus, juodus, žalius koklius, kuo garsus jis buvo, nebepasakysime. Puodžių gatvę buvo pamėgę amatininkai. Net buvusi užeiga pavadinta „Auksiniu malūnu“. Pasak B. le Coutre, „iš šešiasdešimties šeimų, gyvenusių čia maždaug 1900 m., XVI–XVII a. priklausė amatininkų luomui. Dažniausiai tai buvo vieno žmogaus įmonėlės. Kai kurie dirbo 60

meistrais fabrikuose“. XX a. pr. čia gyveno dailidė ir lentpjovys Palmas, šaltkalvis Vermbteris, Šneiderio laivų statyklos meistras Šorningas, puikus pasakotojas, turėjęs biblioteką, kurią pavadinęs „Mokslas ir žinios“, šaltkalvis Aušrat, įkūnijęs vidutinio amatininkų sluoksnio tradicijas ir dorybes, stalius Severinas, batsiuvys Engelis, siuvėjas Muskat ir kiti. Ilgai priešais gimnaziją veikė gintaro apdirbimo įmonėlė, kalvė, kur galėjai pagaląsti pačiūžas, nukaldinti ratlankius ar pakaustyti arklius. Daug įdomaus ir gražaus apie tuos amatininkus būtų galima pasakyti. Tačiau tai atskira tema. Kiti gatvės gyventojai – „šeši ar aštuoni pirkliai, taip pat trys ar keturi kapitonai, maždaug 10–12 valdininkijos atstovų, 6–8 profesoriai ir daktarai, du konsulai ir vienas miesto tarybos narys. Gyveno ir keletas nuomininkų, kuriuos vadino „rentieriais“ – tai žmonės, „maitinęsi“ palūkanomis ir karpę maisto kuponus. Jų buvo penki šeši“ (B. le Coutre). Puodžių gatvės gyventoja Ilzė Reinkė parašė romaną apie Klaipėdą, jos laivus ir jūrininkus. Istorijos puslapiuose – ir Erika Riostel, kuri 1915 m. Klaipėdą užimant rusams iki paskutinės akimirkos pašte budėjo prie telefono... Puodžių gatvės gyventojai turėjo nusistovėjusias švenčių tradicijas. Kiek širdies buvo atiduodama šventėms, iškalbinga B. le Coutre atsiminimų detalė: „Mūsų įėjimo

į nepatiklaus cerberio saugomus Eliziejaus sodus bilietai buvo „roletės“, t. y. krakmolyti rankogaliai. Šventinėmis dienomis jie buvo maunami per riešus ir viršum jų smagiai čiužinėjo aukštyn žemyn. Lengvai praskėsti nykščiai ir smiliai padėjo nepamesti šios garderobo detalės. Temperamentingiems kalbėtojams pasitaikydavo, kai toks rankogalis nuslysdavo nuo rankos ir nubrėžęs aukštą lanką nusileisdavo salotų dubenyje ar kur kitur. Kai mums „roletės“ tapdavo nebepatogios, paprasčiausiai jas nusimaudavome ir senųjų tetulių pasibaisėjimui išrikiuodavome ant palangės“.

Ramybės atmosfera 1873 m. buvo išgrįsta netašytais akmenimis plati gatvė su neįprastai tiems laikams plačiais šaligatviais. Čia karaliavo ramybė – „šiokiadieniais virš jos tvyrojo tarsi koks snaudulio šydas“, o „popiečio valandomis galėjai pamanyti, kad gatvė užburta“ (B. le Coutre). Daugiau gyvybės pasijausdavo turgaus dienomis, kai visa gatvė virsdavo prekyviete. Sekmadieniais tylą sudrumsdavo katalikų bažnyčios varpai, kvietę į pamaldas. Netriukšmingos buvo nei čia veikusios užeigos „Auksinis malūnas“ ir „Breihorn“, nei spirito varykla. O kur dar


KULTŪROS ISTORIJA

atvės. Ramioji Puodžių

Puodžių gatvė ir karalienės Luizės gimnazija XIX a. pab. 

Nežinomo dailininko piešinys.

Katalikų bažnyčios pagrindinis fasadas XIX a. pab. Nežinomo dailininko piešinys.

Gatvės pavadinimą lėmė Klaipėdoje buvusi populiari puodžiaus profesija. mokytojo Kvanto „ritinius tualetinio popieriaus, ant kurio buvo išspausdintos juokingos iliustracijos ir šmaikštūs posakiai“, – porina savo atsiminimuose žinomo jūrų kapitono sūnus B. le Coutre.

Namų istorijos Karalienės Luizės gimnazijos aula.

prie į gatvę išeinančių langų pritvirtinti „šnipai“ – maži, į sėdintįjį kampu pasukti veidrodukai, leidę stebėti gatvėje vykstantį gyvenimą. Anot B. le Coutre, „būta senų tetulių, kurioms niekas negalėjo praslysti pro akis. Bet kokiu atveju jauteisi kontroliuojamas. Pasakota apie žmones, kurie, patekę į tokio „šnipo“ akiratį, iš pykčio iškišdavo liežuvį arba atlikdavo kitą tiesiogiai suprantamą judesį“. Gatvės ramybę trumpam sudrumsdavo, kai pas gydytojo praktika besiverčiantį dr. Gesnerį privažiuodavo keturiais arkliais pakinkyta grafienės Tiškevič

karieta, o pats grafas atidardėdavo kukliu vienkinkiu. Puodžių gyventojai žinojo apie grafų Tiškevičių pasakiškus turtus – jiems priklaususius 99 kaimus ir dvarus. Jie laukė, kol grafas įsigis šimtąjį dvarą ir gaus kunigaikščio titulą, o kartu su juo – įpareigojimą savo lėšomis išlaikyti kariuomenės pulką. Gatvės gyventojai sudarė bendruomenę. Viską žinojo vienas apie kitą. Kiek įdomių istorijų – nuo gandų apie rusų pulkininką dekabristą, radusį prieglobstį Puodžių gatvėje ir „stumiantį varganą batų lopytojo gyvenimą“ iki pasakojimų apie gimnazijos

Gatvėje dominavo nedideli dviaukščiai namukai, kurių daugelio kiemuose stovėjo ūkiniai pastatai, stalių dirbtuvės, ošė didžiuliai sodai. O vieninteliam čia gyvenusiam vežikui, laikiusiam tris grynakraujus juodus žirgus, reikėjo ir didelės daržinės. Būta gražių biurgeriškų namų su terasiniais įėjimais ir dideliais rūsiais. Toks buvo konsulo ir medienos pirklio Diokseno namas, virš kurio įėjimo puikavosi konsulato iškaba. Išsiskyrė profesoriaus fon Gerikės pastatas, turėjęs du įėjimus – centrinį ir šoninį, vedantį į milžinišką priestatą. Ant šio namo durų tebebuvo pritvirtinta skambučio virvelė su porcelianine rankena. ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

vaikams mėgęs pasakoti šiurpias jūrines istorijas, didžiosios žemkasės „Seegatt“ kapitonas ir kiti, saugoję jūrinę dvasią. Prekiautojas žuvimi Lichtas, dirbęs žvejybos uoste, viliojo iš žuvų rūkyklos sklindančiu gardžiu kvapu. Kad gatvės gyventojai ar praeiviai „nuleistų inkarą“ kolonijinių prekių parduotuvėje, kvietė jos pavadinimas – „Nuo turtingo inkaro“...

Prakilnūs bruožai

Klaipėdos katalikų bažnyčia maždaug 1915 m. Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM ir asmeninio archyvų

kurio „dvigubi laiptai vedė aukštyn į atvirą terasą su biurgeriškam namui labai gražiu portalu. Erdvus, aukštas prieškambaris pasitikdavo įėjusįjį. Patalpos su dideliais langais atrodė neįprastai: pro juos buvo matyti gerokai sulaukėjęs sodas, dar leidęs nuspėti išlavinto skonio pėdsakus. Apatinis aukštas ir skliautuotas rūsys darniai įsiliejo į visumą, kaip ir aukšti, visada uždaryti, masyvūs vartai“ (B. le Coutre). Šiandien šioje gatvėje restauruoti du dar XVIII a. statyti namai. Tai buvusio amatininko klasicistinio stiliaus namas Puodžių g. 11 ir Puodžių g. 20. Nepraeikime nepasigėrėję ir buvusio pirklio Samuelio Karpuso 1904 m. pastatytu jugendo stiliaus gyvenamuoju namu Puodžių g. 4, kur dabar įsikūrusi J.Karoso muzikos mokykla.

Katalikų bažnyčios rytinis fasadas XX a. pr. ◄ Traukė akį jūrinės profesijos savininkų namai, „švytėję tarsi ką tik nuluptas kiaušinis“, nors kai kurių jų „grotelės su nuolatos nublizgintais vario bumbulais kėlė santūrumo ir šaltumo įspūdį“. Vieno jūrinio verslo atstovo troba buvo angliškos kaimo sodybos stiliaus. Atskiro žodžio vertas 120–130 metų senumo, įdomios istorijos prašmatnus namas, pastatytas našlės kapitono, kadaise patekusio į Maroko sultono vergiją. Gavusi karaliaus Friedricho Wilhelmo leidimą rinkti aukas išpirkai, kapitono žmona net septynerius metus siekė išlaisvinti vyrą iš vergijos. Tačiau jam mirus, triūsas nuėjo vėjais. Iš surinktų pinigų ir iškilęs šis plataus fasado pastatas, 62

Jūrinė aplinka Tačiau ne rami gyvenimo tėkmė formavo Puodžių gatvės veidą. „Aplinka čia jau buvo gana jūrininkiška, kone galėjai užuosti dažų ir smalos kvapą, – rašė amžininkai. – Kadaise pažvelgus nuo šios gatvės žemyn viliojo uostas su 1000 stiebų“. Nors didžioji burlaivių viešpatavimo epocha XX a. pr. jau buvo pasibaigusi, bet, „liepos ir klevai vis dar ošė krikščioniškosios jūrinės laivybos dainą“. Šioje gatvėje nuosavuose namuose gyveno kapitonai Mageris, Kondrunas, Kaunatas, Horchas, Braunas, Holcmanas, nuskendęs su barkasu „Viltis“ prie Klaipėdos uosto vartų, burlaivių meistras Pralis, buvęs šturmanas,

Puodžių gatvės gyventojai didžiavosi karalienės Luizės gimnazija, pradėta statyti 1889 m. ir su eisenomis, vaidinimais bei parodomaisiais gimnastikos pratimais iškilmingai atidaryta bei pašventinta 1891 m. Gimnazijos pastatų kompleksą sudarė mokomasis korpusas ir sporto salė didelėje, medžiais apsodintoje aikštėje. Netoliese stovėjo gimnazijos senojo sargo Hohenšteino gana niūrus namukas, pro kurį einant ne vieną gimnazistą nukrėsdavo šaltukas. Sargas mokėjo ginti savo teritoriją. Gimnazijos kompleksas (žr.: J.Tatoris. Senoji Klaipėda, p. 207–211) tiek išore, tiek vidumi – įspūdingas, suteikęs gatvei prakilnumo. Ypač didinga buvo gimnazijos aula, kurioje kabėjo karaliaus Wilhelmo I dovanota dailininko Tischenberscheno karalienės Luizės portreto kopija, atlikta Lessingo, ir pirklio H.Gerlacho dovanotas karaliaus Friedricho Wilhemo III portretas. Ant sienos išrašyti karalienės Luizės žodžiai jaunimui priminė: „Viskas pasaulyje laikina. Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni“. Karalienės Luizės gimnazija buvo svarbus mokslo ir kultūros židinys, sulaukęs klaipėdiečių dėmesio. Nepraradę vertės mokytojų, ypač jos direktoriaus dr. E.Kueselio darbai, žinomi jos buvusių mokinių astronomo W. Argelanderio, dailininkų K.Eulensteino, M.Brako, pirklio H.Šojaus, prof. V.Gaigalaičio ir kitų vardai ne tik mūsų mieste. 1865 m. Puodžių gatvėje pastatyta Šv. Trejybės katalikų bažnyčia, kurios bokštas siekė bene 52 m, o pagrindinis portalas buvo nukreiptas į gatvę. Priešais bažnyčią aikštėje augo nuostabios, stotingos liepos. Šalia bažnyčios veikė katalikiškoji mokykla. Sielai išsiskleisti turėjo galimybių ir didelis, ir mažas. Bažnyčia nugriauta 1945 m. bombarduojant miestą.


kinas

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Profile for Diena Media News

2014 10 durys  

2014 10 durys  

Profile for diena
Advertisement