Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2014 RUGSĖJIS (Nr.9)


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 rugsėjis (Nr. 9) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

FESTIVALIS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKINIS TEATRAS

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

SVEČIAS

Valerija LEBEDEVA. Devintoji „Plart forma“: menas, draugiškas žmogui

Danguolė VILIDAITĖ. „Misteris X“ – uždangą praskleidus

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugas Petrulis. „Ant saulelė nuo mūs atstodama ritas...“ 2014. Kaligrafija, skaitmeninė spauda. 2 ir 4 psl. – Artūro Šeštoko fotografijos iš serijos „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986).

Jovita NAVICKAITĖ. V.Cipriani. Eklektika viduje

4

14

18

MENO MARŠRUTAIS Loreta NARVILAITĖ. Klaipėdos kamerinis orkestras Šveicarijoje: tūkstančiai sužavėtų klausytojų

22

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. A.Šeštokas. Nutylėtos istorijos – ne tik apie miestą ir žmones

26

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Vakarų vėjai vardu Donelaitis

30

GINTARO LAŠAI Akvilė EGLINSKAITĖ. R.Kmita: kalbos varatarius

36

Dainius VANAGAS. Dialogas ar jo imitacija?

41

Gintaras GRAJAUSKAS. Skaityti ar neskaityti

42

Serhijus ŽADANAS. Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose

44

Charlesas B.GILFORDAS. Numirti naktį

47

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Beatričė JUŠKAITĖ. Gimtadienis

53

KINAS Aivaras DOČKUS. Serialas, verčiantis sustingti prie ekrano

54

ETERIS Valentina ŽIGIENĖ. „RadijoGama“ tyčia transliuoja kultūringiems

56

ŽURNALĄ REMIA

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos mažosios gatvelės

60

LANGAS

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Terminale spurda menas

9

Gastrolėse – anšlagas

25

Fotografų seminaras Nidoje

29

Tandemu – į Šiaulius

35 3


FESTIVALIS

Devintoji „Plart menas, draugišk Susipažinus – susidraugaujama. Arba apsiribojama formaliu bendravimu. Situacijoje su šiuolaikiniu menu paprastai sudėtinga įvertinti, kur link krypsta santykiai: kartais – dėl menininkų pozos, kitąsyk – dėl publikos santūrumo. Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ siekia artimesnės bičiulystės su žiūrovais, ir tai yra dėsningas bei sveikintinas rugpjūčio 21–26 dienomis devintąjį kartą Klaipėdoje vykusio renginio orientyras.

Valerija LEBEDEVA

Jis nereiškia pataikavimo publikai. Tačiau jai festivalis šiemet buvo itin atviras – gavus gausesnį nei įprastai finansavimą, į daugelį renginių kviesta nemokamai; auditorijai siūlyta pamatyti lengvai „skaitomų“, pagaulių dalykų, galinčių tapti puikiu šiuolaikinio meno žanrų pažinimo pradžiamoksliu. Įdomi programa laukė ir šeimų, kuriose auga jauniausioji auditorija – organizatoriai rimtai ėmėsi nuolat diskutuojamos, tačiau tik palengva šaknis uostamiesčio kultūrinių veiklų dirvoje leidžiančios vaikų edukacijos. Dėl to, o ir dėl svarbesniųjų programos dalių meninės kokybės bei įtaigos festivalis buvo vizualus ir įtraukiantis. Išgrynintas ir jo pavadinimas: „Plartforma“ rengėjų šiemet buvo lanksčiau vadinama tarptautiniu menų festivaliu, nebeakcentuojant šiuolaikinio meno kategorijos. Ne paslaptis, kad ši įpratusiems prie tradicinės kūrybinės raiškos tebeatrodo bauginanti. O prisidengus universalesniu pavadinimu galima pateikti ir originalesnių meno pavidalų, kurių šiųmetis festivalis nestokojo. 4

Laivui reikia jūros „Plartforma“ prasidėjo iškart dviem interaktyviais projektais, kurie nebūtų galėję įvykti be tiesioginio publikos įsitraukimo. Tiesa, dėl skirtingo aktyvumo poreikio skirtingi buvo ir rezultatai – jiems, kaip įprasta, tiesioginės įtakos turėjo visiems žinomas klaipėdietiškas proporcingumas. Trijų lovų „Sapnų viešbutis“ – interaktyvi instaliacija, trinanti meno ir mokslo ribas, faktiškai miego laboratorija, menininko Julijono Urbono įkurdinta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme, – visas tris dienas buvo pilnutėlis, t. y. sulaukė maždaug 60 dalyvių. Julijonas baltu kombinezonu nesitraukė iš viešbučio registratūros. Įvairaus amžiaus publika susidomėjusi klausėsi pasakojimų apie sapnų kontrolės technikas ir noriai taisėsi miegoti kapsulėse, kad išmėgintų jas praktiškai. Kita vertus, ir daugiau nei keliasdešimt susidomėjusiųjų buvo per mažai, kad fantasmagoriškas lenkų „Teatr Ósmego Dnia“ („Aštuntosios dienos teatro“) laivas skrostų žmogiškuosius vandenis visas numatytas 90 pasirodymo minučių – užteko ir trumpesnių reisų. Tačiau tapti jų dalimi

buvo verta. Vienas iš garsiausių pasaulyje alternatyviųjų teatrų, išaugęs iš opozicinės Poznanės studentų saviraiškos, yra išplėtojęs įtaigią scenos vaizdinių kalbą. „Laivas“, ramaus, taikaus, prasmingo gyvenimo siekiamybės alegorija, – neabejotinai vienas iš įspūdingiausių uostamiestyje pastaraisiais dešimtmečiais rodytų atviro oro meno reginių bei puikus inspiracijų šaltinis tiems, kurie nori ryškiu paveikslu išlikti žiūrovų atmintyje. Neišskiriant ir Jūros šventės, kurios žmogiškųjų masių mastelis laivui būtų pats tas. Reprezentaciniams miesto renginiams seniai metas dalytis įdirbiu ir siūlymais – šitaip jie praturtintų vienas kitą. O „Plartforma“ bus praturtinusi miesto kultūrinį gyvenimą nebe pirmus metus plėtojama tendencija neįkyriai ir kūrybiškai įtraukti publiką į meninį veiksmą. Be to, nebelikus „Švyturio menų doko“, bet vystantis kitoms miesto erdvėms ir kultūros organizacijoms, į festivalio žemėlapį grįžo kai kurios senos renginių vietos bei atsirado naujų adresų ir krypčių – pavyzdžiui, dalis šokio ir teatro renginių šiemet vyko Pilies uosto jachtų angare, o galerija „si:said“ papildė festivalio programą konceptualia menininkų grupės iš Londono paroda „Daiktas. Skirtis. Kartotė“. ►


forma“: as žmogui

Lenkų spektaklis „Laivas“ Klaipėdos piliavietėje tapo vienu įspūdingiausių festivalio renginių.

FESTIVALIS

Vytauto Petriko nuotr. 5


FESTIVALIS

Malonumas šokti ◄ Gausia šiųmečio festivalio šokio programa pamėginta apibendrinti lietuviško šiuolaikinio šokio aktualijas, suteikiant sceną ir jaunosioms uostamiesčio kūrybinėms pajėgoms. Čia ryškiai spindėjo Auksinio scenos kryžiaus laureatas Mantas Stabačinskas ir jo drauge su kolegomis išplėtotos kūrybinės iniciatyvos: labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklis „Contemporary?“ (idėjos autoriai, choreografai ir atlikėjai: Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir M.Stabačinskas, dramaturgė Sigita Ivaškaitė; apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi“ 2013-ųjų Metų scenos meno reiškinio kategorijoje) bei „ID: D&G“ (idėja M.Stabačinsko, choreografija ir atlikimas: Marius Pinigis, M.Stabačinskas, režisierė Vilma Pitrinaitė, dramaturgė Monika Jašinskaitė). Įkvepiantis nekonvencinis požiūris be savitikslės patetikos įvertintas aukščiausiais šalies scenos apdovanojimais. Nors patys kūrėjai linkę tai ironizuoti, niekas neslepia, kad pripažinimas – malonus. Kaip buvo

Lenkijos alternatyviojo „Aštuntosios dienos teatro“ („Teatr Ósmego Dnia“) spektaklis „Laivas“ Klaipėdos piliavietėje. 6


FESTIVALIS

malonūs ir pelnyti publikos, šiuos spektaklius stebėjusios jaukiame jachtų angare, audringi plojimai – žiūrėta ne šiaip su malonumu, o mėgaujantis kiekvienu judesiu. Klaipėdiečiai šokio propaguotojai festivalyje pristatė publikai jau rodytus ir patobulintus pasirodymus. Renginio kontekste ir „kraštovaizdyje“ savo patraukliai stilizuota forma labai tiko įsibėgėjančio uostamiesčio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektaklis „Akvariumai“ (idėja ir choreografija Aušros Krasauskaitės, dramaturgė Silvija ČižaitėRudokienė), o choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklis „Spalio tylėjimas“ priminė šio jauno kūrėjo ambicijas bei užmojį burti bendraminčių komandą.

Smalsių sielų klubas Beje, buvo malonu matyti, kad šio savo kolegos kurto spektaklio nepraleido Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas. Mat dažnusyk atrodo, kad uostamiesčio kultūros srities veikėjų ir darbuotojų bendruomenės abipusiam dėmesingumui negali išjudinti nei žmogiškasis bendravimas, nei profesinis interesas. Dažniausiai, be abejo, ginamasi laiko stoka. Na, žinoma, mažame mieste – mažai laiko kultūrai. O jeigu laisvu metu valandėlės jai neturi net tie, kurie kiekvieną mielą dieną tiesiogiai dalyvauja kuriant, organizuojant kūrybos procesus bei jų pristatymą, gal nereikėtų stebėtis dėl šiai sričiai tenkančio podukros statuso? Kurioziška: daugelis miesto kultūrinių renginių yra tradiciniai, vykstantys ne vienerius ir net ne trejus metus iš eilės, tačiau įdirbis pats savaime neaugina populiarumo, kuriuo jiems dažniausiai tenka konkuruoti su daugeliu fragmentiško pasaulio alternatyvų, neretai galinčių pasigirti didesniais finansiniais ištekliais. Pasitinkama vis dėlto pagal drabužį, renginių atveju – ir pagal įžanginę reklaminę dalį. Kelių dienų festivalis – savaime suprantamas renginys organizatoriams ir vienas iš daugelio laisvalaikio pasirinkimų publikai. Viena vertus, galima samprotauti, kad geram dalykui reklamos, kaip ir atsitiktinių žiūrovų, nereikia, ir čia ypač svarbi kiekviena smalsi siela, sąmoningai atradusi bei ateičiai įsidėmėjusi festivalio siūlomą kūrybinę raišką. ►

Labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklis „Contemporary?“ Pilies uosto jachtų angaro scenoje. 7


FESTIVALIS

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Akvariumai“ biurų pastato S.Daukanto gatvėje pirmajame aukšte. ◄ Kita vertus, Klaipėdos miestą kaip neužšąlantį šiuolaikinio meno uostą garsinančiam renginiui – ne šiaip miesto reprezentaciniam, bet ir pripažintam geriausiu miesto kultūriniu įvykiu 2012-aisiais, – verta dėl žiūrovų dėmesio pakovoti įžūlesniais būdais. Toks būtų linkėjimas kitų metų „Plartformai“.

Cirko bangavimas Tačiau grįžkime į festivalį, kuris siekė platesnės auditorijos dėmesio kūrybinės produkcijos įvairove. Šiemet žiūrovus traukė ir renginio partnerio Prancūzų instituto Lietuvoje kino filmų programa, ir žavi Maios Flore fotografijų paroda „Įsivaizduo-

jama Prancūzija“ Baroti galerijoje, ir šiuolaikinio cirko programa, vykusi nemokamų renginių viešosiose miesto erdvėse forma. Pastarosios metu klaipėdiečiams Prancūzų instituto Lietuvoje pristatytas Loïsės Manuel ir Hugo Marchando dueto „Le cirque content pour peu“ naujojo cirko spektaklis „Tarp pakilimų ir nusileidimų“ – vadinamosios fizinės komedijos ir akrobatikos kompozicija. Daug rekvizito ir įrangos nereikalaujantys profesionalūs gatvės cirko spektakliai – dar vienas patrauklus ir žaismingas būdas išeiti į miesto viešąsias erdves, skleidžiant žinią apie renginį. Kartu tai priminimas apie Klaipėdoje užgimusią ir šiemet į Palangą perkeltą gatvės cirko festivalių tradiciją – logišką ir šiuolaikišką klaipėdietiškų šventinių eisenų bei gatvės teatrų festivalių tąsą.

Šiuolaikinio šokio spektaklis „ID: D&G” Pilies uosto jachtų angare. 8

Reprezentaciniams miesto renginiams seniai metas dalytis įdirbiu ir siūlymais – šitaip jie praturtintų vienas kitą. Būtent tokių prancūzų su jų numeriais trūko klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklyje „Šapito“, kur kas palankesniu vakaro metu rodytam vienoje žavingiausių festivalio vietų – piliavietės pievoje. Stilizuota scenografija bei kostiumai, pažįstami klaipėdiečių režisierių bei aktorių veidai ir kūrybingai parinkti personažai atrodė intriguojamai bei žadėjo nuotaikingą reginį. Bet istorija apsiribojo fakto konstatavimu: komandai deramai pasiskirsčius


LANGAS

Terminale spurda menas

Spektaklis „Allege“ Pilies uosto jachtų angaro scenoje.

Interaktyvi J.Urbono instaliacija „Sapnų viešbutis“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme.

darbus, šapito palapinę per valandą galima pastatyti stipriai nesuprakaitavus. Tai puikus masalas publikai, kad ir nesunkiai nuspėjusiai proceso rezultatą nuo pat jo pradžios. Vis dėlto vėliausiai iškilus palapinei ir turėtų prasidėti cirkas, kurio šiuosyk nesulaukta. Suprantama, kad be pakilimų ir nusileidimų neįmanomas joks festivalis ir joks kūrybinis augimas. Džiugu, jog šiemetė „Plartforma“ baigėsi aukščiausia gaida. Vokietijos organizacijos „Public in Private“ prodiusuotą judesio bei satyros monospektaklį „Allege“ (choreografas Clémentas Layesas, dramaturgė asistentė Jasna Layes-Vinovrski), atliktą Vincento Weberio, publika stebėjo čia prapliupdama

juoktis, čia sutrikusi tylėdama – iki pat kulminacinės atomazgos, kurioje iš pirmo žvilgsnio absurdiški personažo veiksmai įgijo prasmę, suteikdami reginiui filosofinę potekstę, atskleisdami politikos, ekologijos, poezijos dėsningumų įžvalgios ir šmaikščios analizės plotmę. Aktoriaus manipuliacijos vandens stikline bei kitais kasdienybės atributais atgaivina vaikiškų žaidimų, kuriuose įprasčiausi daiktai virsta netikėčiausiais veikėjais, taisykles, kad kalbėtų apie suaugusiųjų gyvenimą. Jeigu kartais ir atrodo, jog iš „šiuolaikinio meno“, kuris esą „plečia ribas“, teliko nustekenti epitetai, pasižiūrėjus tokį spektaklį, belieka priskirti šias mintis akimirkos silpnumui. Ir laukti jubiliejinės „Plartformos“. ►

Rugsėjo 4-ąją Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ meno parodų kuratoriai – klaipėdietis Ignas Kazakevičius ir vilnietis Vidas Poškus pirmą kartą Lietuvoje pristatė jųdviejų projektą „Meno terminalas“, žaismingai apžvelgiantį šalies šiuolaikinį meną per 16 jo stereotipų – fenomenų ir menininkų. „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną. Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas, bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojus. Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnijo Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis. Tai pirmoji „Meno terminalo“, iki šiol eksponuoto užsienyje, paroda Lietuvoje. „Titanike“ ji veikė iki rugsėjo 20-osios. Kuratoriai ketina projektą tęsti, kurti naujas „Meno terminalo“ programas ir jas pristatyti kitose meno erdvėse. Antrasis susitikimas – šį gruodį Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje.

„Meno terminalas“ – lyg informacinis žaidimas. 9


FESTIVALIS

Miestas, įelektrintas menu

◄ Gitana GUGEVIČIŪTĖ, teatrologė: Užsidarius „Švyturio menų dokui“, „Plartformos“ organizatoriams, be abejo, tapo sunkiau valdyti festivalio tėkmę, bet dėl žiūrovų nebūčiau tikra – asmeniškai man patrauklus toks veiksmo organizavimas, kai įprastos miesto erdvės, įelektrintos menu, pasisuka nauju rakursu. Šiųmetės festivalio programos, orientuotos į šiuolaikinio šokio ir teatro, naujojo cirko ir kino, fotografijos ir medijų menų gerbėjus, spektaklių kokybė buvo argumentuota gana racionaliai – Auksiniais scenos kryžiais, įvairių festivalių prizais ar spaudoje publikuotomis kritikų recenzijomis. Trumpai tariant, žiūrovams nebuvo siūloma pirkti katės maiše. Bene labiausiai intriguojamu festivalio renginiu / reginiu tapo pirmą kartą Lietuvoje viešėjusio „Aštuntosios dienos teatro“ spektaklis „Laivas“ – išraiškingas gatvės teatro pavyzdys, įdomus ne tik kruopščiai apgalvota scenografija, šviesos ir muzikiniais sprendimais, efektingu ugnies šou ir teatrinio vaizdo organišku santykiu su mistinį atspalvį vakaro prieblandoje įgavusia piliavietės teritorija, Kruizinių laivų terminale sustingusiais kranų, pastatų,

konstrukcijų siluetais, bet ir nepaprastu savo mobilumu, išjudinančiu žiūrovų mases, priverčiančiu jas judėti nematomomis spektaklio veiksmo trajektorijomis. Pastatytas prieš 14 metų, tebekariaujančio, degančio, griūvančio, globalaus ir integralaus pasaulio fone spektaklis „Laivas“ tebėra aktualus ir gražus pasižiūrėti, jis labai tiko kaip festivalio atidarymo „fejerverkas“. Jei reikėtų skirti specialų prizą už gyvą / gyvenantį teatrą, savąjį įteikčiau „Menų spaustuvės“ muzikinio interaktyvaus spektaklio visai šeimai „Gaidelis pinigautojas“ kūrybinei trupei. Spektaklis tikrai gyvas – jis turi akis, ausis, burną ir smegenis, suprantančias, su kuo ir apie ką bendraujama, be to, yra nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui kaip geriausias spektaklis vaikams, o kūrybinė komanda – Šarūnas Datenis ir Antanas Dubra – už jį pelnė Auksinį scenos kryžių Jaunojo menininko kategorijoje.

Sužavėjo interaktyvumas

Gabrielė LABANAUSKAITĖ-DIENA, rašytoja, dramaturgė, poezijos festivalio „Tarp“ organizatorė: Bent kelis kartus

Naujojo cirko spektaklis „Šapito“ piliavietės pievoje. 10

Klaipėdos miestą kaip neužšąlantį šiuolaikinio meno uostą garsinančiam renginiui verta dėl žiūrovų dėmesio pakovoti įžūlesniais būdais. festivalis buvo audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“, kurioje kartu su muzikantais bei vaizdo menininkais pristatau savo sukurtus tekstus, niša ir galimybė pristatyti kūrybą Klaipėdos kraštui, o šiemet dalyvavau tiesiog kaip žiūrovė. Gaila, nepavyko pamatyti visų „Plartformos“ renginių, todėl galiu apibūdinti tik aplankytuosius. Patiko rodytų spektaklių santykis su auditorija, apskritai adekvačiai atspindintis XX a. pab. – XXI a. meno suvokimo tendencijas. Dabar žiūrovai – nebe pasyvūs stebėtojai, o aktyvūs spektaklio dalyviai. Nesvarbu, ar tai būtų vis pajudinami ir spektaklio erdvę performuojantys lenkų „Laivo“ žiūrovai, ar šokio pasirodymą „Akvariumai“ pro biuro langą stebintys atsitiktiniai praeiviai, ar kituose renginiuose kalbantys, diskutuojantys, prie reginio prasmės kūrimo prisidedantys lankytojai. Taigi, trumpai tariant, sužavėjo interaktyvumas. Apžvelgdama tradiciją, sakyčiau, jog festivalis sistemingai bei nuosekliai pristato Lietuvos ir užsienio tarpdisciplininių bei scenos menų darbus. Antra, per tuos metus užsiauginta šiuolaikinio meno procesus suvokianti auditorija. Kasmet vis labiau jaučiu, kad „Plartforma“ tampa ne tik menininkų, bet ir festivalio lankytojų kūrybingu meno reiškinių suvokimo pagrindu. O tai – jau labai daug.


FESTIVALIS

Šokio spektaklis „Spalio tylėjimas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Pamatas – šokis ir cirkas

Sondra SIMANAITIENĖ, rašytoja, literatūros kritikė, muziejininkė: Su vaikais ėjome pasižiūrėti „Gaidelio pinigautojo“ – tai buvo profesionalu, nauja, gyva ir nuoširdu. Atėjus į spektaklį, norisi tikro, iš vidaus paliečiančio išgyvenimo, kurį čia ir patyrėme. Tiesa, buvo ir dvejopų įspūdžių, susijusių su diskutuojama lyties, kaip so-

cialinio pasirinkimo, koncepcija. Nežinau, ar viską yra supratę patys kūrėjai: kartais po humoru slypi netikėtumų, būtų įdomu, jeigu spektaklį be vertinamojo aspekto išanalizuotų sociologas. Mačiau ir „Akvariumus“, beje, nebe pirmą kartą, tad pastebėjau, kad spektaklis labai pakeistas. Filosofinis pagrindas kelia pamąstymų – menas neretai žaidžia, daro šou iš plokščių, vizualiai akivaizdžių dalykų, tačiau atliekant „archeologinį“ tyrimą, turinys ima kelti abejonių. Biurų darbuotojai nėra jau tokie kaliniai; ko verta vien prieiga prie interneto. Vieną iš pirmųjų festivalio vakarų pamačiusi „Facebook“ socialiniame tinkle spektaklio „Laivas“ nuotraukas, puoliau į piliavietę ir neprašoviau: man atrodo, kad jis labai tiko šioje naujoje erdvėje, kuri kaipsyk laukia įvaizdinimo renginiais, galinčiais nubrėžti tolesnį jos viešąjį funkcionavimą. Mintis, kad laivu išplaukiama, išsigelbėjama iš pasaulio tvano, o mūsų laikais – iš vartotojiško, antiekologiško gyvenimo, yra sena kaip pasaulis ir suprantama. Apibendrinti festivalio tradiciją gal būtų ir per anksti – reikėtų luktelėti 10-mečio. Tačiau asmeniškai man „Plartformos“ įspūdžių pamatas yra šiuolaikinio šokio ir cirko spektakliai, kasmet pažeriantys netikėtumų. Sakyčiau, kad festivaliui reikia kuo daugiau reklamos: net man, šiaip jau dažnai besilankančiai renginiuose, vasaros pabaigoje reikia papildomų impulsų, kurie paskatintų išeiti pasižvalgyti. Manau, tai aktualu daugeliui klaipėdiečių, kuriems rugpjūtis sutampa su atsipalaidavimu.

Signalas organizatoriams

Julijonas URBONAS, dizaineris, menininkas: Beveik visą festivalio laiką praleidau savo „Sapnų viešbutyje“. Labiausiai nustebino, kad dauguma lankytojų buvo mano tėvų amžiaus, tarp 40-ies ir 60-ies. Atrodo, kad dauguma tiesiog kyšteldavo nosį eidami pro šalį; klausdavo, ką čia reikia daryti. Paaiškinimas, kad reikia miegoti, šiek tiek suglumindavo, bet tik trumpam – žmonės labai lengvai įsitraukdavo. Tiesą sakant, su tokiu entuziazmu dar nesu susidūręs niekur, jokių projektų metu! Manau, tai signalas, kad Klaipėdos renginiai žmonėms atsibodo, jiems norisi šio to įdomesnio; suprantamo, bet naujo. Dauguma renginių vyksta senoviška forma: yra auditorija ir yra atlikėjai, žiūrovų kėdės bei scena, tradicinis ir pats turinys. Kita vertus, man atrodo, kad vyresni žmonės turi šiokios tokios baimės nesuprasti šiuolaikinio meno, o kai šis suteikia galimybę pačiam įsitraukti į veiksmą, jautiesi jaukiau. Čia ir tema buvo universali, juk visi miegame ir sapnuojame. ► 11


FESTIVALIS

◄ Vieni domėjosi koncepcija, kiti užsukdavo tiesiog snūstelėti: atėjo dvi puošnios ponios vakarinėmis suknelėmis, gražiai jas susilankstė, numigo ir išėjo. Tad, man atrodo, popietės miego arba sapnų kūrybinių dirbtuvių paslaugos – puiki verslo niša Klaipėdoje, juk vien kavinių nepakanka. Aš pats buvau skeptiškas sąmoningo sapnavimo atžvilgiu, bet susipažinęs su vienu mokslininku pradėjau domėtis šia tema, kolekcionuoti prietaisus ir techniką, o vėliau sulaukiau siūlymo pristatyti šią temą Lisabonos architektūros trienalėje.

Apie miegą ir sapnus nepapasakosi – geriau patirti pačiam. Taip ir atsirado „Sapnų viešbutis“. Jį dar pristačiau Vilniuje. Po Klaipėdos jau norėčiau uždaryti projektą arba perdirbti į kokį kitą. O festivalius ypač mėgstu tokius, kurie jungia skirtingas meno sritis, įtraukia mokslą, technologijas. Paprastai jie yra labai interaktyvūs. Štai „Ars Electronica“ Austrijos Lince įsuka visą miestelį, įtraukia aplinką, transportą, įvairius objektus – vienąkart vyksta laive, kitąsyk – atliekų perdirbimo ceche, trečią – buvusiame tabako fabrike. Lietuvoje tokių renginių nėra, tačiau organizatoriams verta pamąstyti: kad gimtų įtraukiantys dalykai, kartais tiesiog užtenka drąsesnių idėjų.

Tokie renginiai būtini

uostamiestyje ir apskritai visoje vakarinėje Lietuvos pusėje. Tokie renginiai būtini. Nepaisant to, kad jie suburia palyginti negausias žmonių, nuolat lankančių kultūrinius renginius, gretas, o ir dažnai girdime: „Lankosi visur tie patys“, tačiau „tie patys“ šitaip susitinka, turi progą šnektelėti, aptarti įspūdžius, po to kartu migruoti, užsukti į kavinukę atsigaivinti ir toliau dreifuoti festivalio programa. „Tie patys“ ir yra tendenciją augti turintis bendruomeniškumas, į kurį taip mėgstama apeliuoti, kuris yra miesto siekiamybė. Šiemet įsitaisiusi žiūrėti labai šiuolaikinio šokio (ne)labai spektaklio „Contemporary?“, pagavau save mąstant, jog pasiilgau spektaklių angare. Staiga supranti, ko tau ilgą laiką trūko: buvimo šalia laivų, pojūčio, kad gyveni neužšąlančiame jūrų uoste. Beje, labiau mėgstu laivus krante, mat vandenyje kankina jūros liga. Tad kultūrinė platforma marinistiniame urbanistiniame kraštovaizdyje ir dar su puikia bendraminčių kompanija – kas gali būti nuostabiau?!

Teka arti vandens

Naujojo cirko spektaklis „Tarp pakilimų ir nusileidimų“ Danės krantinėje ties Pilies jachtų uosteliu. 12

Skaistė MARČIENĖ, kultūros vadybininkė, galerijos „si:said“ kuratorė: Šiemetiniai renginiai vyko ne tik jachtų angare, bet ir kitose projekto partnerių erdvėse. Mūsų galerija „si:said“ labai džiaugėsi sulaukusi kvietimo įsitraukti į festivalį – sutikome lankytojus savo patalpose Galinio Pylimo gatvėje, kuri yra gana arti pagrindinio festivalio „epicentro“. Pristatėme menininkų grupės OOAG iš Londono parodą „Daiktas. Skirtis. Kartotė“. OOAG (object oriented art group), kurioje Andrew Hewisho, Dariaus Verbicko, Mouezo Hamdžio, Willo Pecko ir Michaelo Robertsono grupė įvairiomis technikomis tyrinėja objektų ir proceso sąvokas, aptariamas šiuolaikinėje neomaterialistinėje kritikoje. Tikiuosi, kad pirmoji šios grupės paroda, pristatanti įvairius specifinei erdvei sukurtus ir naujus kūrinius, rado savo vietą festivalyje. „Plartforma“ yra vienintelis, o dabar jau ir ilgaamžiškumą (o tai didis išbandymas!) įgavęs tarpdisciplininis festivalis, sujungiantis šokį, teatrą, dailę, kiną, cirką

Dovilė BINKAUSKAITĖ, choreografė, šokėja: Šiais metais pati šokau spektaklyje „Akvariumai“, tačiau turėjau galimybių pamatyti ir kolegų pasirodymus. Susidomėjusi stebėjau spektaklį „ID: D&G“, kuriame šoka vienas pirmųjų Lietuvoje šiuolaikinio šokio propaguotojų M.Stabačinskas ir vienas jauniausiųjų – M.Pinigis. Labai patiko spektaklio judesių įvairovė, jų dinamika: atrodo, kad viename kūrinyje dera itin skirtingos technikos bei mokyklos, man kaip šokėjai tai buvo labai patrauklu. Žiūrėjome spektaklį vaikams „Gaidelis pinigautojas“, džiaugiuosi, kad jį pamatė sūnus. Interaktyvumas, įvairaus amžiaus žiūrovų įtraukimas tokiame renginyje man buvo naujas ir nuostabus.


FESTIVALIS

Džiugu, kad festivalio veiksmas plėtojasi arti vandens – prie marių, uosto. Pamatai daugiau erdvių, pakeistų, pripildytų meno – tai labai gyva, veikia žiūrovą. Organizaciniu požiūriu juntama, kad reikalai nusistovėję – gerąja prasme: viskas vyksta sklandžiai, tiesiog teka, nėra panikos. Linkėčiau festivaliui ir toliau pristatyti įvairių žanrų kūrybą: kiną, teatrą, šokį. Manau, praverstų kūrybinės dirbtuvės, pamokos – jos suteiktų galimybę kūrėjams dalytis patirtimi, praturtintų renginį artimesniu bendravimu.

Tereikia augti

Goda GIEDRAITYTĖ, festivalio „Plartforma“ prodiuserė: Manau, šis festivalis parodė, kad esame išsigryninę jo programos schemą, kuri šiemet buvo labai subalansuota. Seniau yra pasitaikę, kad programoje dominuodavo kuris nors žanras: vienais metais – šokis, kitais, pavyzdžiui, cirkas. Vis dėlto norėtume, kad festivalio struktūroje būtų atstovaujami skirtingi meno žanrai. Pirmieji festivaliai buvo įkvėpti maksimalistinio noro daryti, atvežti į Klaipėdą kuo įdomesnių projektų. Dabar, kai festivalis yra tarptautinio tinklo „Development of new arts“ narys, kai pa-

Muzikinis interaktyvus spektaklis šeimai „Gaidelis pinigautojas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Vytauto Petriko nuotr.

tys daugiau važinėjame į renginius, esame įgiję įvairesnės patirties, galime planuoti atsižvelgdami į perspektyvą. Taigi šiemet renginiai pasiskirstė kur kas tolygiau. Programoje buvo vizualiųjų menų akcentų, didelio populiarumo sulaukė kinas, programa vaikams, kurią ketiname plėsti, savo vietą turi vadinamoji jaunųjų „Plartforma“, pristatanti jaunųjų čionykščių kūrėjų darbus; buvo ir viešų, visiems prieinamų renginių, ir uždarų; tiek populiaresnės stilistikos, tiek skirtų specifiniam skoniui. Dėl šios gausos festivalis išsiskleidė plačiau – vietoje trijų dienų vyko šešias, manau, kad tokį formatą išsaugos ir kitąmet, nes būsimojo jubiliejinio renginio programa buvo pradėta dėlioti jau rengiantis šiųmečiam. Kitaip neįmanoma – visų veiklių trupių grafikai yra įtempti, planuojama bent 1,5 metų į priekį. Iškart po festivalio lankiausi „Tanzmesse“, Vokietijoje rengiamoje tarptautinėje šokio

mugėje, kur peržiūrėjau daugiau projektų, kuriuos galėtume atvežti į Klaipėdą. Dar nėra visai aišku, kuriose miesto erdvėse kitąmet vyks festivalis – šiemet tai taip pat buvo nemenkas iššūkis, bet, atsiradus Kultūros fabrikui, galimybių turėtų padaugėti. Kalbant apie techninę organizacinę pusę, visi darbai iš tiesų buvo sustyguoti iš anksto, jautėmės pasiruošę. Dabartinių festivalio technikų būrys – praėjęs ugnį ir vandenį, dėl jų gali būti visiškai tikras. Techniniai reikalavimai ir galimybės pradedamos derinti nuo kovo. Anksčiau labai nerimaudavome dėl finansų: neturėdami garantijų, nedrįsdavome dėlioti programos. Dabar einame va bank: deriname galimybes ir datas su atlikėjais dar belaukdami konkursų rezultatų. Šiemet esame labai dėkingi rėmėjams: Klaipėdos miesto savivaldybei ir Lietuvos kultūros tarybai. Jie mus palaikė, todėl programa ir buvo tokia įvairi. 13


MUZIKINIS TEATRAS

„Misteris X“ – už

Scena iš I.Kalmano operetės „Misteris X“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre. 

Vytauto Petriko nuotr.

Kartu su vasaros pabaiga suskambo ir paskutiniai šiųmečio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akordai – du premjeriniai Imrės (Emmericho) Kalmano „Misterio X“ („Cirko princesė“) spektakliai. Jie garbingai užbaigė, tiesiog vainikavo virtinę įvairiausių renginių, skirtų operetės – šventiško, žaismingo, tarsi šampano burbuliukai lengvai žmogui galvą susukančio žanro; žanro, priverčiančio šypsotis ir užmiršti visus gyvenimo vargus, – išaukštinimui. M.Rojus (Misteris X). 14


MUZIKINIS TEATRAS

dangą praskleidus Danguolė VILIDAITĖ

Kodėl tik dabar pasirinktas šis spektaklis, turtingas ryškių antraplanių personažų, šmaikščių mizanscenų ir, žinoma, nuostabios melodingos muzikos, sunku pasakyti. Lietuvoje mielai statomi kiti šio žymaus XX a. operetės meistro kūriniai, tokie kaip „Čardašo karalienė“ („Silva“), „Bajaderė“ ar „Grafaitė Marica“. Anksčiau jie buvo įrašyti ir Klaipėdos muzikinio teatro repertuare. Du paskutiniuosius bei „Monmartro žibuoklę“ ir dabar galima pamatyti Kauno muzikinio teatro scenoje. Nors mūsų krašte „Cirko princesė“, kiek man žinoma, statyta tik kartą, jos turinys vyresnės kartos klausytojams veikiausiai yra labai gerai žinomas, nes šią operetę išpopuliarino televizija. Prisimename 1958 m. „Lenfilmo“ kino studijoje sukurtą ir gana dažnai tuomet transliuotą „Misterį X“ su žymiuoju estų dainininku Georgu Otsu pagrindiniame vaidmenyje – tai buvo vienas iš labiausiai vaikystėje patikusių muzikinių filmų. 1982-aisiais „Mosfilme“ vėl pasirodė nauja šios operetės versija.

Š.Juškevičius (Baronas) ir J.Butkytė-Komovienė (Fedora).

Šmeižtas, kerštas, meilė Šmeižtas, keršto siekis ir meilė yra pagrindinės „Misterio X“ istorijos varomosios jėgos. Grafas Verdje, bijodamas prarasti jauną sužadėtinę, savo sūnėnui Etjenui (Mindaugas Rojus), įsivaizduojamam, o gal ir tikram priešininkui meilės reikaluose, ją apšmeižia, sukuria intrigą. Jaunuolis priverstas bėgti iš namų, praranda turtus, karjerą husarų pulke, tampa cirko artistu. Vėliau, net ir tapęs žymiu, niekaip negali su šia netektimi susitaikyti (kituose pastatymuose negali ir savo meilės pamiršti), visų savo nelaimių kaltininke vis dar laiko dėdienę, dabar jau tapusią našle, siekia jai atkeršyti. Ir štai gastrolės Paryžiuje, reali galimybė tikslą įgyvendinti. Barono Gastono de Kreveljako (Šarūnas Juškevičius,

B.Ignatavičiūtė (Fedora).

Virginijus Pupšys) įkalbėtas, jis nusimeta kaukę ir, aukštuomenei pristatytas kaip grafas Anri de Šatonef, sužavi Fedorą Verdje (Judita Butkytė-Komovienė, Beata Ignatavičiūtė). Bet keršto jausmas virsta nenumaldoma aistra, visa nugalinčia meile („Meilė – laisva kaip paukštis, nugali visas sienas, kliūtis...“ – dainuojama duete) – tiesa atskleidžiama, intrigos išnarpliotos. Operetės schema ir veikėjai gana tradiciniai: pagrindinė dramatinė kulminacija

skamba antrojo veiksmo pabaigoje, o jos laiminga atomazga – finale. Klaipėdietiškame variante kai kurios scenos išmestos, liko du veiksmai, susilpninta lyrinė-dramatinė spektaklio pusė, siužetas iš Sankt Peterburgo ir Vienos nukeltas į XX a. pradžios Paryžių. Veiksmas vyksta aukštuomenėje, jo centre – įsimylėjėlių pora. Ji – vyrų dėmesio išpaikinta turtinga našlė, gražuolė, jis – paslaptingas Misteris X, cirko žvaigždė, slepianti ne tik savo tikrąjį vardą, bet ir veidą. ► 15


MUZIKINIS TEATRAS

R.Ulteravičiūtė (Mari) ir A.Raulinavičius (Tonis). ◄ Gal ir teisinga, kad premjerai duotas ne „Cirko princesės“ pavadinimas. (Sakoma, kad I.Kalmanas pavadinimo atžvilgiu buvo labai prietaringas ir bijodamas nesėkmių juos sąmoningai rinkdavosi moteriškus.) Pagrindinis personažas Etjenas Verdje (jis ir Misteris X) čia yra svarbesnis, jo charakteris labiau išplėtotas, muzikinėje partijoje ryškių solo numerių jis turi daugiau. Ir pats žodžių derinys „Misteris X“, suprantama, skamba stipriau, kviečia ieškoti kitokių prasmių.

Charakterių spalvos Gražia kantilena M.Rojaus interpretacijoje suskambo pirmoji, žymioji Misterio X arija „Spindi arenoj jūra šviesų“. Vyravo lyrinė išraiška, nuspalvinta susimąstymo, liūdesio, meilės ilgesio, ryžto intonacijomis. Taip pat efektingai padainuota ir „Husarų daina“, vokalisto jau ne vieną kartą sėkmingai atlikta LRT projekte „Triumfo arka“. Aktoriniu požiūriu Fedoros vaidmuo buvo stipresnis ir aktyvesnis. J.ButkyteiKomovienei įtaigiai pavyko perteikti išdidų ir kaprizingą šios gražuolės charakterį. B.Ignatavičiūtės grafienė kiek švelnesnio, koketiškesnio būdo, bet tik šios atlikėjos, jos sugebėjimo įsijausti į veiksmą dėka ryškesne tapo ir svarbiausia dramatinė kūrinio kulminacija antrame veiksme, kitomis spalvomis nušvito finalas. 16

V.Pupšys (Baronas).

Tad antrasis premjerinis pasirodymas (rugpjūčio 23 d.) tiek dramaturgijos, tiek įgarsinimo atžvilgiu, mano nuomone, pasisekė labiau. Paraleliai spektaklyje plėtojama komiškos porelės meilės linija tarp cirko artistės Mari (Rasa Ulteravičiūtė, Rita Petrauskaitė) ir jauno studento, jos gerbėjo Tonio (Aurimas Raulinavičius, Rokas Spalinskas). Šis antraplanių personažų duetas pateiktas taip ryškiai ir žaismingai, kad rugpjūčio 22 d. spektaklyje net kiek nustelbė pagrindinius personažus. Ypač įsimintinas R.Ulteravičiūtės ir A.Raulinavičiaus atlikimas: nuoširdžiai, laisvai, gyvai. Į juos žiūrėdamas prisimeni pagrindinį šio žanro bruožą operetėje – artistas turi mokėti ne tik gerai dainuoti, vaidinti, kalbėti, gal net žodžiu improvizuoti, bet ir šokti. O tą patį vakarą suvaidinta komiška scena Tonio mamos restorane kartu su Stanislovu Rezgevičiumi (Pelikanas) ir Aurelija Dovydaitiene (Karolina) buvo tiesiog tobula. Galėjai pajusti, kaip atsiranda tas stebuklingas ryšys tarp publikos ir artistų, kaip salė tiesiog gerte sugeria kiekvieną žodį.

Gyvenimo moto Naujasis klaipėdietiškasis pastatymas (režisierė – Rūta Bunikytė, dirigentas – Stasys Domarkas) tikrai nėra klasikinė operetė tradiciniu požiūriu. Siužetas

S.Rezgevičius (Pelikanas) ir A.Do

pašaipiai sušiuolaikintas. Vietoje cirko mes matome dabartinę visuomenę, jos elitą (o gal ir pačius save), vietoje gyvūnų – žmonių ydas. Tokia koncepcija kažkiek primena šio žanro pradininko J.Offenbacho kūrybą. Jo „Orfėjuje pragare“ randame ir ironijos, ir satyros, ir bufonados, pasitaiko ir vulgaresnių momentėlių. Tai visuomenė, kurioje lėbaujama iki sąmonės netekimo, meldžiamasi vietiniams dievukams – vienkartinėms žvaigždėms, kuriami skandalai, siekiama garbės ir pripažinimo, niekinamas pralaimėjusysis ir pagrindinis visko matas – pinigai. Šiame gyvenimo cirke pasipainioja daug keisčiausių personažų: dėl bilietų į Misterio X pasirodymą iš proto einantis jaunuolis, svetimus pinigus siekianti pasiglemžti ponia, pykčio nevaldanti isteriška panelė, apgirtusiųjų siluetai... „Gimnastai“, „klounai“ ir „akrobatai“... Režisierės R.Bunikytės arsenale – priemonių daug, akivaizdu, kad ji žino, kaip veiksmą padaryti įdomesnį, dinamiškesnį, linksmesnį, ir tai įgyvendinta su skoniu. Patiko choro (chormeisteriai – Vladimiras Konstantinovas, Vytautas Valys) ir kordebaleto (choreografas – Gytis Ivanauskas) sujungimas į vieną visumą, jų aktyvus dalyvavimas, suteiktos individualios charakterių spalvos ir vaidybos požiūriu dauguma jų – labai įtaigūs.


MUZIKINIS TEATRAS

vydaitienė (Karolina).

Galėjai pajusti, kaip atsiranda tas stebuklingas ryšys tarp publikos ir artistų, kaip salė tiesiog gerte sugeria kiekvieną žodį. Tik nesinorėtų, skambant gražiam meilės duetui, fone šmėžuojančias matyti dėmesį atitraukiančias po vakarėlio užsilikusiųjų figūras – taip susilpninama lyrinė spektaklio pusė, kuri, manyčiau, čia turėtų būti lygiavertė komiškajai.

Ir kita... Scenografija – minimali (scenografas – Marijus Jacovskis): juodas fonas, scenos centre gana masyvus laikraščių kioskelis, pagal situaciją transformuojamas į barą ar kokį kitą objektą, apšviestas kupolo formos rampos šviesomis. Aplink jį verda, šurmuliuoja visas spektaklio gyvenimas, būriuojasi naujienų ištroškusi ar bilietų į pasirodymą laukianti publika. Jo stogas – Misterio X pasirodymų vieta. Būtent ant jo finalinėje scenoje pasirodo laiminga, susitaikiusi pora – išaukštinta, apšviesta – tarsi meilės pergalė prieš visas intrigas, gyvenimo rutiną. Kostiumų klausimas (dailininkė – Aleksandra Jacovskytė) išspręstas panašiai.

R.Petrauskaitė (Mari) ir R.Spalinskas (Tonis). 

Prigesintų rudų, juodų ir kitų spalvų fone akį traukė spindinčios, šviesios Fedoros suknelės, dviprasmišką Misterio X situaciją išreiškė asimetriškas kostiumas, tarsi sulaužytas likimas. Tik to ryškumo, pagrindinių personažų išskirtinumo norėtųsi dar daugiau.

Vytauto Petriko nuotr.

Stebino maestro S.Domarko sugebėjimas jautriai, dėmesingai reaguoti į kiekvieną atlikėją, laukti, kol baigsis linksmi dialogai, improvizacijos, o jų šiame pastatyme buvo tikrai daug. Nors precizikos ir lankstumo orkestro grojime dar trūko... 17


SVEČIAS

V.Cipriani. Ek

Maišydamas klasiką su džiazu, pupuliariąja ir minimalistine muzika, V.Cipriani sukuria tokį rezultatą, kuris yra priimtinas įvairių šalių publikai.  Vytauto Petriko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr. 18


SVEČIAS

lektika viduje Rugpjūčio viduryje Klaipėdoje, Nidoje ir Palangoje – XVII tarptautiniame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ drauge su Klaipėdos muzikinio teatro orkestro styginių grupe bei dainininke Vaida Genyte koncertavo italų kompozitorius ir pianistas Vincenzo Cipriani.

Jovita NAVICKAITĖ

Džiazas, klasika, minimalizmas, populiarioji muzika – visa tai italų muzikos alchemiku tituluojamo V.Cipriani kūryboje susilieja į savitą muzikinę drobę. Šiuo „mišiniu“, pavadintu WEKE, jo autorius prisivilioja pilnas sales klausytojų gimtojoje Italijoje, atlieka jį Vakarų ir Rytų šalyse, keliauja po pasaulį, ieškodamas naujų jo dedamųjų. Šiandien V.Cipriani kuria ir atlieka muziką, aranžuoja, dėsto Materos muzikos akademijoje, vadovauja bent trims prestižinėms Italijos muzikos kūrėjų asociacijoms, rengia tarptautinius pianistų konkursus, muzikos festivalius. „Eklektika viduje“, – prisipažįsta jis ir ima vieną po kitos žerti mintis apie muzikos deskriptyvumą, technologijų nulemtus auditorijos pokyčius, populiariosios ir klasikinės muzikos revoliuciją, improvizavimą, džiazo krizę, klausos aparato evoliuciją... Visko ir neišvardysi.

Žadina smalsumą – Vincenzo, Klaipėdoje viešite ir koncertuojate antrąkart. Teatro orkestras jums jau pažįstamas, o štai dirigentas, solistė – nauji. Kaip jaučiatės? – Orkestras nuostabus, kaip visada. Beje, Klaipėdos muzikinio teatro orkestras buvo pirmasis užsienio kolektyvas, su kuriuo 2012-aisiais atlikau savo programą už Italijos ribų. Galbūt todėl iki šiol jaučiu jam tokią didelę meilę, sentimentus. Pastarąjį kartą būnant Klaipėdoje įsiminė šiltas, profesionalus bendravimas su maestro Vladimiru Konstantinovu. Puikiu stiliumi mano muziką tuomet interpretavo sopranas Judita Butkytė-Komovienė. Dabar, po dvejų metų pertraukos, pradėjome naują koncertų turą, kuriame santykius su dirigentu Dainiumi Pavilioniu ir dainininke V.Genyte. Esu patenkintas ir tikiu, kad kiekvienas koncertas atneš tikrai gražių rezultatų. – Didžioji šio koncertinio turo dalis skirta jūsų autoriniams WEKE programos kūriniams. Seniai norėjosi paklausti, kodėl WEKE? Kaip turėtumėme iššifruoti šį pavadinimą? – WEKE absoliučiai nieko nereiškia (šypsosi). Ieškodamas pavadinimo šiai programai jaučiau, kad WEKE žadins žmonių smalsumą. Be to, man patinka pats žodžio skambesys: asocijuojasi su saule, vasara...

Atėjo laikas – Po jūsų minėtų koncertų Lietuvoje 2012-aisiais spėjote apkeliauti nemažai užsienio šalių – nuo Brazilijos, Turkijos, Egipto iki Vokietijos. Kaip WEKE priėmė skirtingų šalių klausytojai? – Į šios vasaros koncertų Lietuvoje programą neatsitiktinai įtraukiau savo naujausią kūrinį

„Eclectic inside“ („Eklektika viduje“). Jis gimė po mano paskutinės kelionės į Egiptą. „Eclectic inside“ ypatingas tuo, kad jame europietiška muzikos tradicija susipina su arabiškos muzikos motyvais. Manau, jog toks žanrų liejimas, miksavimas ir lemia, kad savo muziką galiu atlikti bet kuriame pasaulio taške. Maišydamas klasiką su džiazu, minimalistine muzika, sukuriu tokį rezultatą, kuris yra priimtinas įvairių šalių publikai. Sąmoningai siekiu, kad mano kūryba atliktų ir deskripcinę funkciją. Paimu klausytoją už rankos ir vedu jį į savo muzikos pasaulį. – O koks šios muzikos „alchemijos“ tikslas: ieškote savito kūrybinio braižo, ar tiesiog esate linkęs eksperimentuoti, improvizuoti? – Tokia mano asmenybė – eklektika viduje. Mano muzikinis išsilavinimas apima antikinę vargonų, fortepijoninę muziką ir džiazą. WEKE projektas gimė tuomet, kai supratau, kad noriu ir galiu išleisti į pasaulį visas šias patirtis, sukauptas per daugelį metų. Ilgą laiką to negalėjau padaryti dėl šeimyninių, profesinių priežasčių. 2010-ųjų vasarą pasakiau sau, kad atėjo laikas išsilaisvinti iš stereotipų. Pirmuosius WEKE kūrinius daviau paklausyti savo giminaičiams, tėvams, draugams. Gavęs jų palaiminimą, per vieną mėnesį sukūriau visą muziką styginiams, dar po mėnesio pasirodė „WEKE: muzika fortepijonui ir styginiams“ kompaktinis diskas.

Muzikanto misija – Kaip pats sakote, WEKE kompozicijoms būdingas tam tikras universalumas. Klausantis neapleidžia mintis, kad jos turėtų sudominti ir kino filmų kūrėjus. – Turiu susitarimų su kino studijomis, kurios gali naudoti mano muziką. Tačiau šiuo metu mano didžiausias interesas yra atlikti savo muziką gyvai. ► 19


SVEČIAS

◄ Publikai patinka girdėti klasikinį orkestrą, ypač styginius. Tačiau norėdami pritraukti ir išlaikyti auditoriją, tiek jaunesnę, tiek brandžią, negalime jai siūlyti vien klasikinio repertuaro. Turime suprasti, kad laikai pasikeitė. Technologijos taip pagreitino laiko suvokimą, kad jaunimas šiandien nebegali klausytis J.Brahmso simfonijų. Tai normalu. Štai todėl reikia ieškoti naujų muzikos ekspresijos formų, ieškoti būdų, kaip viename koncerte sujungti praėjusių laikų patirtį ir šiuolaikines muzikos tendencijas. Į tokį koncertą atėjęs jaunuolis gaus ne tik „dozę“ naujos muzikinės raiškos, bet ir susipažins su didžiaisiais pasaulinės muzikos klasikais.

– Nemanote, kad norint iššifruoti jūsų muzikos „mišinio“ dedamąsias taip pat reikia nuovokos, žinių, supratimo? – Tereikia valios ir noro. Štai prieš mėnesį grojau tris koncertus drauge su Bario simfoniniu orkestru. Pirmojoje koncertų dalyje skambėjo mano muzika, antrojoje – W.A.Mozarto „Jupiteris“. Atrodytų, milžiniškas kontrastas, tačiau nuobodulio klausytojų veiduose nebuvo matyti. Jei muzika žmogų greitai ir tiesiogiai „įjungia“, to paties koncerto metu jis gali įvertinti ir Mozartą. O jei koncerte skamba vien akademinė muzika, jis daugiausia įdomus tik klasikinės muzikos ekspertams. Mūsų, muzikantų, misija viena – į muziką atvesti visus: jaunus, senus, išmanančius ir visiškai nieko nenutuokiančius. Taip suprantu muzikanto misiją šiandien, 2014-aisiais.

Kaip gimsta muzika

Koncertuose Lietuvos pajūryje V.Cipriani šiąvasar klausytojus sužavėjo muzikalumu, melodinga ir grakščia savo kūrinių stilistika, mokėjimu improvizuoti.  Vytauto Petriko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr. 20

– Esate minėjęs, kad didelę įtaką jūsų kūrybai ir gyvenimui padarė grupė „The Beatles“ ir kompozitorius Astoras Piazzolla. Kodėl jie? – Nesu didelis pačių bitlų fanas, tačiau tenka pripažinti, kad XX a. būtent jie sukėlė populiariosios ir klasikinės muzikos revoliuciją. „Yesterday“ visame pasaulyje buvo atliekama ir elektrinėmis gitaromis, ir aranžuota simfoniniam orkestrui. Tai reiškia, kad jų kūryba suveikė, o patys bitlai tapo išeitiniu naujos muzikinės eros tašku. Prieš kelerius metus, analizuodamas bitlų antologiją, atsitiktinai aptikau


SVEČIAS

kūrinį „Goodnight“, kurį retas ir anuomet, ir dabar apskritai yra girdėjęs. Originali jo versija skamba gana nykiai, tačiau pati melodija – graži. Dainuodavau ją savo vaikams prieš miegą (šypsosi). Taip gimė „Goodnight“ aranžuotė styginiams, fortepijonui ir vokalistui, o publika susipažino su kiek kitokiais bitlais. O A.Piazzolla – tai kompozitorius, geriausiai charakterizuojantis mano kaip muziko formavimąsi. Manau, kad jis buvo vienas reikšmingiausių XX a. muzikos kūrėjų, sujungęs klasikinę, populiariąją muziką (argentinietišką tango) ir džiazą. Esu parašęs Piazzollos aranžuočių ne tik styginiams, bet ir vargonams. – Kas apskritai jus inspiruoja kūrybai? – Kiekvienas kūrinys atsiranda skirtingai. Vieni aplanko, ateina, atrodytų, iš niekur, kiti – dėl kažkokios fundamentalios priežasties, įvykių, kurie keičia mano gyvenimą. Kai po nelaimingo atsitikimo savo tėvą lydėjau į operacinę, jis nebegalėjo pratarti nė žodžio, bet akimis sakė: „Padėk man“. Būdamas mažas prašydavau jo pagalbos, tąkart jos reikėjo jam. Ši patirtis giliai sukrėtė, privertė daug ką apmąstyti ir pagimdė kūrinį „My father’s eyes“. 2012 m. jį pirmąkart atlikau Klaipėdoje. „Doctor Elio“ parašiau tuomet, kai mirė mano draugas medikas vardu Elio. Kiti kūriniai, vienas tokių „Walking dreaming“, randasi iš vaizduotės nutapytų paveikslų – miško, kelio, horizonto. O „Eclectic inside“ yra labai gerai apgalvotas. Jį rašiau, dėliojau taktas po takto. Taigi – taisyklių nėra.

Tobulas mokslas – Kai kurie kompozitoriai prisipažįsta, kad vienas sudėtingiausių dalykų kūrybos procese – padėti tašką, pasakyti sau, kad štai kūrinys jau baigtas. O kaip yra jums? – Mano muzika gimsta iš atlikimo. Groju fortepijonu, bandau, įrašau. Vėliau perklausęs įrašą atsirenku man pačiam labiausiai patinkančius motyvus ir susidėlioju juos į vientisą kūrinį. Tada, kai gimsta pagrindinė tema fortepijonui, parašau aranžuotę orkestrui, sau – nieko. Fortepijoninė partija taip ir lieka improvizacija, tačiau ją visuomet lydi preciziška styginių muzika. Muzika

– tobulas mokslas, kuriame kiekvienas elementas turi funkcionuoti. Jei nėra tinkamo profesinio pasirengimo, žinių, skirtingi elementai tarpusavyje nedera, o muzika neveikia klausytojų. Tai tas pats, kaip pastatyti namą. Architektas nusprendžia, koks bus projektas, kur ir kokie bus langai, durys – tai kūryba. Bet inžinierius-statybininkas turi parengti tinkamą bazę, pamatą. Be jo joks namas nestovės. Muzikos mene, mano nuomone, yra lygiai taip pat. Tai turi būti kūrybiškumo ir tobulo tikslumo derinys. Muzika nėra ir negali būti vien tik improvizacija. Pavyzdžiui, jūs džiazo muzikos koncertuose visuomet išlaikote dėmesį?

Mūsų, muzikantų, misija viena – į muziką atvesti visus: jaunus, senus, išmanančius ir visiškai nieko nenutuokiančius. – Tenka prisipažinti, kad retkarčiais „išsijungiu“. – Būtent. Improvizacija iš esmės negali būti visuomet įdomi. Mano tvirtu įsitikinimu, šiuo istoriniu laikmečiu džiazo muzika apskritai išgyvena krizę, nes ji yra pagrįsta vien improvizacija. Galima įdomiai, gerai improvizuoti 10–15 minučių, tačiau vėliau atlikėjas pradeda kartotis, klausytojams darosi nuobodu. Dėl interneto pasaulis tapo toks mažas, kad šiandien kiekvienas lengvai galime pasiklausyti Bacho, Beethoveno, arabiškos, indiškos, Pietų Amerikos muzikos. Tiek mūsų klausos aparatas, tiek muzikos suvokimas nepaprastai evoliucionavo. Tokiomis sąlygomis kuriant muziką, klasiką galima miksuoti su įvairiausia pasaulio muzika, tačiau tam tikros taisyklės lieka galioti.

Patinka gyventi

Renginių organizavimas man padeda suprasti publikos poreikius ir skonius. Be to, galiu tiesiogiai bendrauti su žmonėmis. Visavertis jaučiuosi tada, kai galiu, sugebu atlikti daug skirtingų dalykų. Svarbi gyvenimo dalis yra ir tai, kas tavęs laukia namuose – žmona, vaikai, atsakomybė. Negaliu pakęsti, kai apie muzikantus kalbama taip, lyg jie būtų už šio pasaulio ribų, gyvenantys menu ir menui. Muzikantas dirba darbą, kaip ir bet kuris kitas žmogus. – Tačiau neretai tam darbui ir teikia didžiausią prioritetą. – Aš visuomet ieškau būdų būti normaliu vyru. Gyvenimas yra gražus. Jį reikia leisti su mylimais žmonėmis, žmona, vaikais, draugais. Jeigu manęs kas klausia, liksiu namie groti, kurti muziką, ar vyksiu drauge trumpų atostogų, pirma – atostogos (juokiasi). Man patinka gyventi gyvenimą. – Kokia pasaulio kryptimi jūsų WEKE keliaus toliau? – Šių metų pabaigoje koncertuosiu Bankoke (Tailandas), Pekine, Tiandzine (Kinija). Kitąmet „Robert Speed Productions“ organizuoja WEKE turą JAV. Grosiu ir Italijoje – Turine, Baryje ir kituose miestuose. Dar laukia festivalio „Radici“, skirto muzikai ir Viduržemio jūros šalių kultūrai bei filosofijai, organizavimas. Norisi pasisemti skirtingos patirties, praplėsti horizontus. Juk iš esmės daug kultūrinių dalykų mus sieja: aš paimu kažką iš tavęs, o tu – iš manęs. Dėl to skirtingos tautos kartais turi susitikti. Gera, kai tai padaryti padeda muzika. Aš, italas, atvykau į Lietuvą, su savimi atsiveždamas ir arabiškos muzikos. Į Egiptą nuvyksiu turėdamas lietuviškos kultūros dalelę. Tikiuosi, kad ir jūs atvyksite pas mane.

– Be to, kad kuriate ir atliekate muziką, esate įvairių renginių, muzikos festivalių organizatorius. Ką duoda pastaroji veikla? – Man niekaip nepavyktų domėtis tik viena sritimi. Vėlgi – eklektika viduje. Taip pat manau, kad profesiniam tobulėjimui reikia įvairių patirčių. 21


MENO MARŠRUTAIS

Klaipėdos kamerinis orkestras – Ciuricho Tonhalle scenoje.

Klaipėdos kamerinis tūkstančiai sužavėtų Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO) neseniai grįžo po itin sėkmingų gastrolių Šveicarijoje. Šalis, kuri garsėja prabangiais laikrodžiais, solidžiais bankais, muziejus primenančiomis parduotuvėmis ir gurmanišku šokoladu, buvo labai svetinga klaipėdiečiams.

Loreta NARVILAITĖ

Griaudėjo ovacijos Beveik du tūkstančiai susižavėjusių klausytojų susirinko į mūsų orkestro pasirodymus. Buvo ypač džiugu stebėti ne tik patenkintą publiką, prašančią dar vieno kūrinio bisui, bet ir švytinčius orkestrantų veidus. Jie buvo tikri vakaro 22

herojai, jų garbei griaudėjo ovacijos. Ir jie nusipelnė tokio pripažinimo. Juolab kad visa tai vyko viename svarbiausių Šveicarijos festivalių „Murten Classics“ ir prestižinėje Ciuricho salėje, vadinamojoje Tonhalle. Aukštą „Murten Classics“ festivalio kokybės kartelę tvirtai laiko jo meno vadovas, dirigentas ir fleitininkas Kasparas Zehnderis, kurio muzikavimo su KKO bei Kauno simfoniniu orkestru prieš porą metų klausėsi ir Klaipėdos publika. K.Zehnderis dirigavo viduram-

žiškos Murteno pilies kieme, po atviru vasaros dangumi rugpjūčio 20-osios vakarą įvykusiam klaipėdiečių koncertui. Orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus atliko solo partiją C.Ph.E.Bacho Koncerte violončelei ir orkestrui a-moll. Beveik pusvalandžio trukmės solinių pasireiškimų prisodrinto kūrinio interpretacija buvo įtaigi ir stilinga. M.Bačkui tai buvo jau antrasis pasirodymas šiame festivalyje – prieš keletą metų jis čia griežė solo su Brno simfoniniu orkestru, taip pat diriguojant K.Zehnderiui.


MENO MARŠRUTAIS

Ciuricho panorama.

orkestras Šveicarijoje: klausytojų Jungtinis lietuvių ir šveicarų solistų kvartetas – Ana Ioana Oltean (fleita), Doris Mende (obojus), Linas Valickas (smuikas) ir M.Bačkus (violončelė) – su orkestru interpretavo J.Ch. Bacho Simfonia concertante C-dur. Šio kūrinio atlikimui KKO dar buvo papildytas pučiamųjų grupe. Žinant, jog po dviejų parų kelionės autobusu kolektyvas turėjo tik dvi repeticijas su dirigentu ir solistais, vykusias skirtingose erdvėse, bei trumpą programos perbėgą prieš renginį pilyje, koncerte buvo pasiektas tinkamas skambesio balansas (tai yra sudėtinga grojant atvirame ore). Išraiškinga interpretacija, muzikalumas, atliekamo kūrinio stiliaus pojūtis klausytojams neleido nė akimirkai suabejoti atlikėjų profesionalumu.

Kaip cukruota razina Dviejų dalių koncertą įrėmino dvi kompozicijos orkestrui: B.Britteno Paprastoji simfonija ir F.Mendelssohno Simfonija styginiams h-moll. K.Zehnderio įkvėptas KKO griežė laisvai ir užtikrintai. Po truputį temo ir vėso, tačiau iš atlikėjų sklidusi muzikavimo aistra klausytojams neleido ilgam užsisvajoti, nukreipus žvilgsnį į dangų, paukščius ar pilies sienas su spalvotomis langinėmis – puikią koncerto dekoraciją. Po paskutinio kūrinio nugriaudėjo aplodismentų audra: pilnutėlis pilies amfiteatras (500 žmonių) taip išreiškė savo pagarbą ir dėkingumą atlikėjams. Dirigentas pradėjo kūrinį bisui ir... pasitraukė nuo scenos. Visų klausytojų nuostabai orkestras toliau grojo taip pat vieningai ir

tvirtai, sklandžiai pereidamas nuo sudėtingo ritminio unisono į atpalaiduojančias improvizacijas su Juozo Staniulio solo. Bisui atliktas D.Brubecko Blue Rondo à la Turk ne tik sukūrė netikėtumo momentą klasikinės programos eigai, bet ir buvo ta viršutinė cukruota razina ant gardaus pyragėlio. Iš visos Šveicarijos į Murteną susirinkę išrankūs muzikos gurmanai ją suvalgė su dideliu pasigardžiavimu. Neabejotina koncerto sėkme džiaugėsi festivalio meno vadovas K.Zehnderis ir festivalio direktorė Jacqueline Keller, kuri atsakingai ir nuoširdžiai rūpinosi visomis klaipėdiečių delegacijos viešnagės detalėmis. Dar apie „Murten Classics“ festivalį ir pyragėlius. Žavus senovinis Murteno miestelis yra įsikūręs vakarinėje šalies dalyje, ant to paties pavadinimo ežero kranto, už kurio tolumoje driekiasi kalnai. ► 23


MENO MARŠRUTAIS

Klaipėdos kamerinio orkestro koncerto Murteno pilyje akimirka.

M.Bačkus (pirmas iš kairės) Šveicarijoje griežė ir solo. ◄ Jau daug metų vasaros pabaigoje

čia vykstantis festivalis garsėja savo ypatinga atmosfera ir aukšto meninio lygio renginiais. Per tris savaites surengiama maždaug 30 koncertų: nuo solinių rečitalių, kamerinių ansamblių vakarų iki simfoninių orkestrų pasirodymų. Vaikštant po šį spalvingą miestą, visur dėmesį traukė festivalio atributika: vėliavomis papuoštos gatvės, afišos pagrindinėse koncertų vietose ir daug kur kitur (net ant nedidelio viešojo tualeto pastato), programėlės parduotuvėse, kavinukėse... O prieš koncertą netoli pilies atradome „Murten Classics“ atributika padabintą fontaną: smuikų figūrėlės, gėlės ir ypač paragauti gundantys pyragėliai! Puikus įkvėpimas ne tik sielai, bet ir skrandžiui!

24

Festivalio reklama visaip gundė jame apsilankyti.

Suskambo nerealiai Rugpjūčio 21-osios rytą atvykus į šalies sostinę klaipėdiečiams rūpėjo ne grožėtis pro langą atsiveriančia įspūdinga miesto panorama, bet išbandyti Tonhalle akustiką. Didžiulėje pusantro tūkstančio klausytojų talpinančioje erdvėje orkestras juk grojo pirmą kartą. Rūpestį kėlė ir koncerto dieną vykstantis pirmasis susitikimas su soliste, violončelininke Miriam Prandi (Italija). Juolab kad šioje programoje, kaip jau įprasta, orkestras griežė be dirigento. Koncertą Ciuriche KKO pradėjo kūriniu, kuriuo pabaigė pasirodymą Murtene – F.Mendelssohno Simfonija styginiams. Toliau kartu su M.Prandi atliko J.Haydno Koncertą violončelei ir orkestrui C-dur.

Šiemet Ciuriche laimėjusi „Rahn Musikpreis“ fondo prizą talentinga jaunoji italė griežė emocionaliai ir gaiviai. Orkestras akompanavo jai labai taktiškai, net piano vietose aiškiai buvo girdėti daininga violončelės kantilena. Publika atsidėkojo gausiais aplodismentais ir išprašė iš solistės J.S.Bacho Sarabandą bisui. Po pertraukos skambėjo įstabiųjų Norvegijos fiordų įkvėpta E.Griego „Siuita iš Holbergo laikų“, P.Čaikovskio Polonezas iš operos „Eugenijus Oneginas“, koncertiška šiuolaikinė W.Kilaro pjesė „Orawa“ ir visiems puikiai žinomas J.Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“. Žinoma, publikai viso to grožio dar buvo negana. Bisui vėl žaviai atliktas D.Brubecko Blue Rondo à la Turk ją dar labiau įkaitino. Tapo smalsu, kuo šįkart baigsis koncertas? Nerealiai suskambo


langas

Gastrolėse – anšlagas

Iš pilies atsiveria Murteno vaizdai... 

Mindaugas Bačkus: Tai buvo savęs patikrinimas svečioje šalyje, kur mūsų niekas nepažįsta ir neturi išankstinės nuomonės. Á.Piazzollos Tango Oblivion įžanga ir suspindo ilgesinga aistros melodija, jautriai griežiama M.Bačkaus. Ji turbūt ne vienam dar ilgai skambėjo mintyse, grįžus po šio įsimintino koncerto.

Dieviška akustika Klaipėdiečių triumfo vakarą Tonhalle buvo pilnutėlė dėmesingos, supratingos ir muziką išmanančios publikos. Beje, tiek šios salės, tiek ir Murteno festivalio klausytojų daugumą sudarė solidūs vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimo buvo matyti labai mažai. Tačiau šioje salėje jau skelbiamas 2014–2015 m. koncertinis repertuaras nustebino ne tik aukštomis koncertų kainomis bei garsiomis atlikėjų pavardėmis, bet ir dideliu dėmesiu edukacijai. Pasirodo, čia atskiros programos kuriamos kūdikiams (iki 1 metų), 1–3 metų, 3–5 metų ir 5–7 metų vaikams. Sezono metu surengiama 20 tokių vaikiškų koncertų.

Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

Tarp retų jaunosios kartos klausytojų „Murten Classics“ festivalyje buvo muzikologas bei kompozitorius Andreas Zurbriggenas. Pasak jo, „orkestras padarė didelį darbą ir gerai suskambo nelengvomis Murteno pilies kiemo akustinėmis sąlygomis. Jis pasižymi šiltu garsu ir jaučiasi kaip namuose tiek baroko muzikoje, tiek atlikdamas nuostabų D.Brubecko bisą. Turėjau įdomų ir jaudinamą patyrimą klausydamasis jūsų orkestro“. Atsakomybė ir disciplina, kolegiškumas, mokėjimas susitelkti svarbiausiais momentais buvo pagrindiniai orkestro pasirodymų Šveicarijoje sėkmės veiksniai. „Tai buvo savęs patikrinimas svečioje šalyje, kur mūsų niekas nepažįsta ir neturi išankstinės nuomonės. Čia publika išauginta ilgamečių klasikinės muzikos tradicijų, todėl jos įvertinimas mums yra itin brangus. Ir pati Tonhalle alsuoja ilgamete kultūra. Mes įšokome į tos kultūros erdvę, ir mus tai įkvepia. Orkestras pajunta didelę energiją, kuri suteikia jėgų tobulėti toliau, kita vertus, įpareigoja susitelkti ir siekti maksimalaus rezultato“, – teigė KKO meno vadovas M.Bačkus. „Esu savo gyvenime grojusi įvairiose salėse, bet tokią dievišką akustiką, – noriu pabrėžti žodį „dievišką“, – kuria pasižymi Ciuricho Tonhalle, vargu ar dažnam atlikėjui tenka patirti, – sakė orkestro altų grupės koncertmeisterė Liuda Kuraitienė. – Tokios sėkmingos gastrolės, manau, ne vienam mūsų orkestro nariui įkvėpė pasišventimo rimtam tolesniam darbui“.

Klaipėdos muzikinis teatras naują sezoną pradėjo ne tik premjeriniu spektakliu – I.Kalmano operete „Misteris X“ savo scenoje, bet ir gastrolėmis Vilniuje. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 17-ąją klaipėdiečiai parodė savo naujausią ir bene labiausiai pastaruoju metu publiką suintrigavusį šokio spektaklį „Altorių šešėly“ (2014) pagal to paties pavadinimo Vinco Mykolaičio-Putino romaną. Jame pagrindinį Liudo Vasario personažą įkūnijo šokėjas ir šio pastatymo choreografas Aurelijus Liškauskas. Dar prieš trupei vykstant į sostinę jis džiaugėsi, kad susidomėjimas spektakliu – didžiulis, visi bilietai išpirkti bematant vos apie jį paskelbus. Spalio 1-ąją Klaipėdos muzikinis teatras gastroliuos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, į kurį nuveš Zigmaro Liepinio muzikinę dramą „Adata“ (2013). Teatro vadovo ir spektaklio režisieriaus Ramūno Kaubrio teigimu, šį kontroversiškai vertinamą klaipėdiečių pastatymą pamėgo jaunimas. Jo tikimasi sulaukti ir spektaklio gastrolėse Kaune. Ten pat Klaipėdos muzikinis teatras sugrįš spalio 22-ąją su šokio spektakliu „Altorių šešėly“. Teatro vadovo įsitikinimu, šie abu pastatymai tinkami dramos teatro scenai. Bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl Klaipėdos muzikinis teatras nutraukė ilgametę tradiciją kasmet savo geriausius darbus pristatyti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje. „Ten priimtų mus ir šiemet, bet, kaip paaiškėjo derinant gastrolių grafiką, mums tai jau per brangu“, – apgailestavo R.Kaubrys.

Scena iš šokio spektaklio „Altorių šešėly“. 25


FOTOGRAFIJA

A.Šeštokas. Nutyl ne tik apie miestą Istorijos, kokios jos bebūtų, visada išlieka praeities liudininkės. Todėl visuomet dvelkia paslaptimi. Nepažintu, neišgyventu laiku ir nepatirtais įvykiais. Laiku, kai kiti potyriai priklausė kitiems žmonėms, kitaip formavo jų nuomones, santykius, kitaip veikė kasdienybę. Galop kitaip nulėmė gyvenimus. Dar labiau intriguoja nutylėtos istorijos. Išgirsti apie tai, ko dar niekas nėra girdėjęs. Žinoti tai, ko nežino kiti. Priartėti prie to, kas buvo neprieinama ir todėl vis dar yra nežinoma. Tai – išskirtinumas, kurį kiekvienam maga patirti...

Danguolė RUŠKIENĖ

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose eksponuojama klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko fotografijų paroda „Nutylėtos istorijos“.

Joje – dvi fotografijų serijos: „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986) ir „Macikų pensionatas“ (1992). Archyviniuose darbuose – prieš 20–30 metų sukurta nespalvota fotografija, kurios kadrai užfiksuoti uostamiestyje ir Macikų kaime, tuomečiame Šilutės pensionate (dabar – Macikų socialinės globos namai).

A.Šeštokas. Iš serijos „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986). 26

Iš atminties kampelio Jaukaus formato atspauduose išryškėja lig šiol nepapasakotos, fotografo nutylėtos istorijos, kurios ne vieną dešimtmetį prakiūtojo tolimiausiame jo atminties kampelyje. „Nutylėtos istorijos“ – gerai apgalvota vaizdų


FOTOGRAFIJA

ėtos istorijos – ir žmones išklotinė ne tik apie tą laiką, tada sutiktus (ne)keistus žmones. Tai – fotografija, liudijanti paties autoriaus anuometes būsenas, jo asmenines patirtis ir išgyvenimus. Nors A.Šeštokas meninės fotografijos lauke pirmiausia prisistatė kaip socialinio reportažo atstovas („Bohemos portretai“, 1984–1990; „Macikų pensionatas“, 1992; „Pagėgių krašto žmonės“, 2002), pastaraisiais metais tiek personalinėse, tiek bendrose parodose dažniau tenka matyti jo įamžintus gamtovaizdžius. Civilizacijos beveik nepaliestuose peizažuose ar jų fragmentuose („Šviesos kaligrafija“, 2003–2008), originaliose kopografijose („Kopų formos“, 1997–2000) jis atsisakė universalios kalbos, o labiau gilinosi į savo santykį su gamta, supančia aplinka. Fotomenininkas čia pasinėrė į atviro ir tyro, pirmapradžio kaip esminio paieškas. Gamta šiose fotografijose

beveik visada buvo vaizduojama įvairialypė. Kai kur mistifikuota, tačiau be jokio patoso ar nostalgijos ženklų.

Išduoda, kas vyko Fotografija, kurią A.Šeštokas pristato parodoje „Nutylėtos istorijos“, nors ir yra gana sena šio autoriaus kūryboje, tačiau lig šiol visai (arba beveik visai) žiūrovams nematyta. Serija „Macikų pensionatas“ vienintelį kartą buvo eksponuota 1993 m. LFS Klaipėdos skyriaus organizuotoje parodoje Klaipėdos fotografijos galerijoje. Tai buvo pirmoji A.Šeštoko autorinė paroda. Skirtingai nuo jos, fotografijų serija „Miestas – nutylėtos istorijos“, kaip neretai nutinka menininkams, dienos šviesą išvydo tik po

daugelio metų. Absoliuti dauguma šios serijos kadrų tik dabar buvo atspausti iš negatyvų ant popieriaus ir pirmą kartą eksponuojami. Šios fotografijų serijos svarbios ne tik tuo, kad jos yra A.Šeštoko kūrybos dalis, atskleidžia paties autoriaus kūrybos raidą, nužymi jo ieškojimus. Jo darbai, kaip ir kelių kitų tuomečių jaunųjų klaipėdiečių fotomenininkų, kartu su sostinėje kūrusiais kolegomis brandinusių naujas raiškas Lietuvos fotografijoje, liudija apie tuometes Klaipėdos fotografijos tendencijas. Išduoda, kokiomis kryptimis klaidžiojo mūsų fotografai ir kas vyko Lietuvos fotografijoje tuo metu. Kita vertus, archyvinei fotografijai būdinga dar ir tai, kad ją galima vertinti informaciniu aspektu. Kaip informacijos kaupėją / nešėją apie tą laiką, įvykius ir žmones. Nelygu, kokią poziciją ir sprendimus pasirenka autorius. ►

27


FOTOGRAFIJA

A.Šeštokas. Iš serijos „Macikų pensionatas“ (1992).

Tai, ką jaučia pats ◄ Serijoje „Miestas – nutylėtos istorijos“ –

dar sovietinė Klaipėda. Paskutiniai šios santvarkos metai. Laikas, kai brendo didžiulės permainos ir vyko svarbūs pokyčiai visoje šalyje, taip pat ir meno lauke. Lig tol Lietuvos fotografijoje vyravę pompastiški socialistinių įvykių atvaizdai, fasadinę gyvenimo pusę įamžinę kadrai vis sparčiau traukėsi į antrą planą, užleisdami vietą jausmingesnėms ir nuoširdesnėms žmonių gyvenimo refleksijoms. Kita vertus, tai buvo laikas, kai suvešėjo nereikšmingų ar nepastebimų įvykių fotografija, menotyrininkės Agnės Narušytės įvardyta kaip nuobodulio estetika. Fotogra28

fai, ypač tuometis jaunimas, noriai ėmėsi labiau įprastų kasdienybės temų, jai įvardyti pasirinkdami lakonišką fotografinę kalbą ir minimalias priemones. Ir A.Šeštokas apeidavo reprezentatyvias miesto zonas, reikšmingus įvykius, visą savo dėmesį telkė į visiškai nereikšmingas istorijas, utilitarius, gerokai padėvėtus daiktus, atrodo, niekuo neišsiskiriančius ir todėl nepastebimus. Čia beveik niekur nėra žmogaus. Jeigu jis ir pasirodo, tai labai trumpam, palikdamas paskui save tik blunkantį judesio šleifą. Nors A.Šeštokas nesivaikė vaizdų, galinčių paliudyti anuometines visuomenines permainas, tačiau kalbėti apie sovietinės santvarkos sąstingį jam taip pat nebuvo svarbiausia. Jis ieškojo kadrų, kurie pirmiausia perteiktų jo jausmus ir išgyvenimus. Autorius siekė

„Nutylėtos istorijos“ – dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepapasakoti pasakojimai. Ne tik apie miestą, kuriame beveik nematyti žmonių, ar apie žmones, kuriems nerūpėjo miestas. įvaizdinti tai, ką jaučia pats. Savo santykį su aplinka, jos žmonėmis, iš to susiformavusias asmenines jausenas. Akivaizdu, kad jau čia jis atsiskleidžia kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis individas, labiau susitel-


langas

kęs į savianalizę nei tyrinėjantis aplinką. Vėliau panašią jauseną, tik konstatuojančią nūdienės visuomenės situaciją, galima bus atpažinti ir jo fotografiniuose peizažuose.

Asmeninis nerimas... Tikrų jausmų ir išgyvenimų paieškos gana netikėtiems kūrybiniams sprendimams A.Šeštoką pastūmėjo Šilutės pensionate. Čia jis apsilankė vedamas profesinės užduoties, turėjo parengti laikraščiui fotoreportažą apie jo gyventojus. Macikų pensionate tuo metu buvo radę prieglobstį skirtingų fizinių ir psichinių negalių kamuojami žmonės. Kažkada gyvenę skirtingus gyvenimus skirtingose vietose ir, ko gero, skirtingais keliais patekę į tą patį pensionatą. Vieni iš jų čia – laisvi ir savarankiški, kitų net judėjimas apribotas. Susidūręs su tokia situacija, fotomenininkas netruko suprasti, kad vien įprastu spaudos fotoreportažu šįkart tikrai nenori apsiriboti. Taip šalia informatyvių siužetų, pasakojančių apie pensionato gyvenimą, atsirado

Šios istorijos – apie vidinį nerimą, nuotaikas, kurios susiformavo anuomečio sociumo ir laikmečio terpėje. Apie būsenas, kurios atsirado būtent tuo laiku ir toje vietoje. kita fotografija. Analizuojanti ne žmonių atstumtųjų ar Dievo nuskriaustųjų gyvenimus, bet – būties esmę. Fotografijų serijoje „Macikų pensionatas“ – istorijos ne tik apie ne/kitokius žmones, jomis bandoma atspėti pati egzistavimo priežastis. Tai buvo laikas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Beveik visas sovietinis palikimas be didesnės atrankos buvo priskiriamas praėjusiam gyvenimui. Su viltimi, kad netrukus pagerės ne tik sociumo padėtis, bet pasikeis ir pats visuomenės mąstymas. Autoriaus teigimu, tuometis gyvenimas jam buvo sudėtingas ne tik dėl politinių permainų ar pakitusių visuomeninių nuotaikų. Tai – laikas, prisipildęs neaiškumo ir nerimo jo paties gyvenime.

...Svetimų žmonių veiduose Galbūt dėl šių priežasčių „Macikų pensionato“ tema jam tapo labai artima. Fotografo dėmesį patraukė ne tik didžiulis kontrastas tarp to gyvenimo, kurį jis stebėjo, pats gyveno, ir čia, pensionate, gyvenančių vadinamųjų keistuolių. Jam rūpėjo suprasti šių žmonių būtį, priimant jų keistumą kaip normą ir galbūt net pabandyti kvestionuoti nusistovėjusias visuomenės nuostatas. Pensionato gyventojų nuoširdumas, kartais naivus ar net vaikiškas elgesys atrodė neįprastai. Čia vyravo savotiškas laisvės pojūtis ir visai kitoks laimės suvokimas, kurį norėjosi pažinti. A.Šeštokas jau tais laikais meistriškai operavo juodos ir baltos spalvų deriniais, kontrastingais tonais ir pilkos niuansais. Puikiai valdė netikėtais pliūpsniais kadrą užliejančius šviesos / tamsos srautus. Jis ir tada vengė sudėtingų, įmantrių rakursų. Pasitikėjo labiau įprastu žiūros tašku, pateikiančiu patogų santykį su fiksuojamu objektu / subjektu. Kartkartėmis išblukindamas portretuojamųjų veidus ar pridengdamas juos neperregimu šešėliu, fotografas tik paliudijo fiksuojamos situacijos neapibrėžtumą, savo paties dvejones ir absoliučios tiesos neįmanomybę. „Nutylėtos istorijos“ – dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepapasakoti pasakojimai. Ne tik apie miestą, kuriame beveik nematyti žmonių, ar apie žmones, kuriems nerūpėjo miestas. Šios istorijos – apie vidinį nerimą, nuotaikas, kurios susiformavo anuomečio sociumo ir laikmečio terpėje. Apie būsenas, kurios atsirado būtent tuo laiku ir toje vietoje. * Parodą lydi ką tik išleistas A.Šeštoko fotografijų albumas tuo pačiu pavadinimu – „Nutylėtos istorijos / Omitted stories“ (sudarytojas – Darius Vaičekauskas, leidėjas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius). Uostamiestyje paroda veikia nuo rugpjūčio 29-osios iki rugsėjo 28-osios. Jos kuratorius – D.Vaičekauskas, parodą organizavo LFS Klaipėdos skyrius. Kitąmet ją planuojama pristatyti Tauragėje, Mažeikiuose, Šiauliuose ir Kaune.

Fotografų susitikimas Nidoje Tradiciškai Nidoje rugsėjo 15–19 dienomis vyko 37-asis tarptautinis fotomenininkų seminaras „Fotografų susitikimai“, sutraukęs nemažą būrį fotografų ir menotyrininkų iš visos Lietuvos, sulaukęs svečių iš užsienio. Jie klausėsi paskaitų aktualiomis fotomenui bei jo kūrėjams temomis ir patys jas skaitė, diskutavo, ko verti fotografijos archyvai, rengė portfolio peržiūras, vieni dalyvavo fotografijų konkurse „Fotografuojame Nidoje 2014“, kiti pristatė autorines fotografijų parodas. Pastarųjų įvairiose Nidos viešosiose erdvėse per seminarą užderėjo kaip niekad daug. Gintautas Trimakas išeksponavo savo „Išėjimus (Neringoje)“, Romualdas Požerskis – „Lietuvos senamiesčių“ ciklą. Be to, Vytautas Daraškevičius savo iniciatyva surengė parodą „Tarp vandenų ir smėlynų. Neringa 1969– 2010“, kurios daugelis fotografijų atspindi šį tradicinį fotografų sambūrį, pradedant nuo paties pirmojo 1973-iųjų rugsėjį. Be lietuvių fotografų, parodomis pristatyti ir kviestiniai seminaro svečiai: Davidas Jiménezas (Ispanija) ir jo fotoekspozicija „Žaisti su nematomu“, Nikolajaus Kulebjakino (Rusija) serijos „Nesustabdyta akimirka“ ir „Portretai“, Alnio Staklės (Latvija) „Heavy Waters“, Johno Demos (Graikija) „Tradicijų ištakose“. „Iš parodų – latvis tikrai stiprus ir ispanas išties įdomus. Paliko įspūdį labai geros vengro Mihály Surányi ir čekės Štepankos Šimlovos paskaitos apie jų šalių pokario fotografiją ir jos tradicijas“, – komentavo fotomenininkas Gytis Skudžinskas.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr. 29


DAILĖ

Vakarų vėjai va

Gražiai sutapo kas dveji metai Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus rengiama apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ ir K.Donelaičio metai: šiemečiai „Vakarų vėjai“ gavo dedikaciją, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmų sales užpildė tęstiniame projekte dalyvavusių dailininkų kūriniai, skirti K.Donelaičiui.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Neblogai pasidarbavo LDS Klaipėdos skyrius, rengdamasis Kristijono Donelaičio jubiliejiniams metams: trejus metus organizavo tęstinį tarptautinį meninį 30

projektą „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejus“, kvietė, švietė, skatino dailininkus atspindėti poeto ir kunigo asmenybę, jo darbus savo kūriniuose. Pasitelkę ne tik Klaipėdos, bet ir kitų Lietuvos miestų dailininkus bei menininkus iš užsienio, Kaliningrado srities, rengė tapytojų plenerą Tolminkiemyje, tapybos, grafikos,

mažosios plastikos ir taikomosios dailės parodas, jas rodė ne tik Klaipėdoje, bet ir vežiojo po Lietuvą (Vilnius, Šilutė), užsienį (Suomija, Lenkija, Latvija, Kaliningrado sritis). Pagaliau finišas, baigiamoji ir vainikuojanti paroda KKKC Parodų rūmuose (rugpjūčio 29–rugsėjo 28 d.). Po jos galima ir lengviau atsikvėpti – darbas padarytas, būrų dainius apdainuotas. Kaip teigiama parodos anotacijoje, deramas K.Donelaičio paminėjimas „mūsų krašto dailininkams yra (dabar jau galima sakyti – buvo) garbės reikalas“.

Santykis – dvejopas Kol vakarų vėjai siūbuoja Tolminkiemio (dab. Čistyje Prudy) bažnytėlės šventoriaus medžius, groja kaimelį apipynusiais elektros laidais, grasindami nuo stulpų


DAILĖ

rdu Donelaitis

Vytauto Petriko nuotr.

nusviesti gandralizdžius, ir šiaušia varnų plunksnas, pasižvalgykime, kaip menininkų darbuose skleidžiasi santykis su „mokyklinio klasiko“ (gerai, kad mokyklinėse programose dar paliktas) asmeniu ir jo kūriniu. Nepriklausomai nuo dailės srities jis – dvejopas: vieni semiasi įkvėpimo K.Donelaičio biografijos ir „Metų“ puslapiuose, pastaruosius panaudodami bent pavadinimams. Nemaža dalis – laisvi, su bet kuria tema ir proga galintys būti susieti vaizdiniai. Tapybos salėje vyrauja konkrečių vietų peizažai. Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia (dabar K.Donelaičio memorialinis muziejus), kurios slenkstį kunigas 37 metus mynė ir kuri tapo jo amžinojo poilsio vieta, vaizduojama dažniausiai. Tolminkiemyje 2011 m. vasarą vyko pirmasis projekto renginys – tapytojų pleneras. Buvimas vietose, kur kadaise po

savo parapiją žingsniavo didysis poetas, negalėjo nepaveikti, tad ne tik bažnyčia, bet ir klebonija, pastorių našlių namai ir jau dabartinio Čistyje Prudy objektai pateko į plenerininkų akiratį, buvo apžiūrėti, išnagrinėti ir užfiksuoti iš visų pusių, tuo atliekant svarbią meninės dokumentacijos misiją (Sargisas Gogorianas, Vladimiras Kornilovas, Andrejus Mašychinas, Dalia Skridailaitė, Algirdas Vadoklis, Simas Žaltauskas). K.Donelaičio poema „Metai“ sufleruoja įvairias metų laikų ritme besikeičiančios gamtos temas. Tai ir universalūs gamtovaizdžiai-būsenos (Dalia Čistovaitė, Dalia Kirkutienė, Virginijus Viningas), ir būdingais krašto atpažinimo ženklais pažymėti kūriniai (Edvardas Malinauskas, Algirdas Taurinskas). Kadangi paroda dedikuota K.Donelaičiui, sąsajų paliekama ieškoti žiūrovams, kartais užuominą išryškinant pavadinimu.

Lyg kito laiko vizija Tapybos dalyje neapleidžia keistas pojūtis, kad patekai į kitą laiką. Ne į XVIII a. – poeto laikmetį, o į XX a. pradžią ar vidurį, kai klestėjo realizmas, vėlyvasis impresionizmas, kilo pirmieji ekspresionistinės tapybos daigai, vėliau perėję į vėlyvąjį ekspresionizmą. „Pleneriniai“ nuotaikingų peizažų formatai kartais primena dailės salono pardavimų kampelį. Šiame kontekste tapybos požiūriu morališkai pasenusi neatrodo E.Malinausko (1983–1988) iliustratyvi kompozicija „Donelaitis tarp būrų“, tarp kitko, viena iš trijų figūrinių kompozicijų tapybos dalyje. Būtent jos naratyvas (ir formatas) kuria atsvarą dekoratyviam Romo Klimavičiaus „Globuso“ (2014) laiko ratui ir abstrakčių geometrinių struktūrų Dano Andriulionio paveikslui „MMXIV–XXI. Trys Kristijono regėjimai“. ► 31


DAILĖ

A.Ma

J.Vosylius. Vienas Kristijono – balto fortepijono rytas (2014). ◄ Pagirtina, kad tapytojai vengia ties-

muko K.Donelaičio atvaizdo kūrimo – portretinių vaizdinių lietuvių dailėje pastaraisiais dešimtmečiais būta tiek ir tiek. Lyg kito erdvėlaikio vizija kūrėjo ir kunigo K.Donelaičio įvaizdinimas iškyla dviejose Juozo Vosyliaus drobėse: „Vienas Kristijono – balto fortepijono rytas“ (2014) ir „Donelaitis – žmogus vitražas“ (2014). Pastarajame ypač atsiskleidžia tapytojo gebėjimas kurti vidinio švytėjimo ir skaidrumo kupiną veik, sakrališką atmosferą.

D.Čistovaitė. Pagal „Metus“. Žieminis (2014). 32

Ekspresyvūs, dramatiški Grafikos salėje, kaip ir beveik prieš dvejus metus vykusioje parodoje, toną duoda didelio formato Augustino Virgilijaus Burbos lino raižiniai. 2012 m. grafikas sukūrė fundamentalų 16-os darbų ciklą „Sekmadienio žemė“ (K.Donelaičio 300ojo jubiliejaus proga), keletą ciklo dalių autorius eksponavo tų pačių metų pabaigoje vykusioje projekto grafikos parodoje. Dailininką užvaldžiusi K.Donelaičio tema, Tolminkiemio, Lazdynėlių motyvai estam-

D.Kirkutienė. Vasara (2014).

Donelaitis – žmogus vitražas (2014).

S.Ža

puose skleidžiasi kaip krašto kultūrinių, istorinių klodų ir asmeniškai suvokto ryšio su nenutrūkstama tradicijų tąsa patvirtinimas. Šiais metais už išskirtinę kūrybinę veiklą grafikas A.V.Burba buvo apdovanotas LDS auksiniu ženkleliu. Pasak LDS informacinio leidinio „Dailėraštis“, apdovanojimas grafikui skirtas ne tik už meistrystę, bet ir už tvirtas estetines ir etines nuostatas. Greta jau matyto triptiko „Lazdynėliai“ (2012) parodoje grafikas eksponuoja naujausią darbą, diptiką „Kristijonas

V.Viningas. Tolminkiemio medžiai (2011)


DAILĖ

ašychinas. Pastoriaus namas (2011).

D.Skridailaitė Tolminkiemis. K.Donelaičiui (2011).

altauskas. Tolminkiemio sodai (2011).

S.Gogorianas. Donelaitis (2011).

).

Donelaitis. Rominta“ (Romintos girioje Septynerių metų karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu slėpėsi apylinkių žmonės, taip pat ir Tolminkiemio klebonas K.Donelatis). A.V.Burbos raižinių paviršiai – kaip sudėtingi kalnų reljefai, o erdvės tirštai apgyventos motyvų ir objektų. Gausos įspūdį sustiprina fragmentavimas, raižymo maniera, stiprus baltų ir juodų dėmių kontrastas, linijų ir štrichų įvairovė. Tai ekspresyvūs, dramatiški ir kartu lyrizmo nestokojantys darbai.

V.Kornilovas. Senoji Čistyje Prudy geležinkelio stotis (2011).

A.Vadoklis. Be pavadinimo (2011).

Ar grafikai poetiški? Kažkodėl manoma, kad grafikams lengviau susidoroti su literatūros srities asmenybės ar datos iššūkiu. Gal todėl, kad iš karto kyla asociacijos su knygų iliustracijomis ir lyg tradiciškai prigimtiniu poetiškumu, esą būdingiausiu grafikos meno aspektu. Ar grafikai šioje parodoje poetiški? Manau, poetiški tiek, kiek apskritai jų kūryba yra linkusi arba ne į lyriškąjį objekto ir reiškinio interpretavimą. ►

A.Taurinskas. Karklė. Iš jūros (2014).

R.Klimavičius. Globus (2014).

D.Andriulionis. MMXIV–XXI. Trys Kristijono regėjimai. 33


DAILĖ

◄ Ar poetiškos Gražinos Oškinytės pieštuku išpintos voratinklinės Tolminkiemio bažnyčios, muzikos instrumentų (juk buvo klavesinų meistras) vizijos („Smėlio klavyrai. Donelaičiui“, I–II, 2012), traktuojamos kaip dylantys istorijos ir realybės pėdsakai, arba asociacijas su senoviniais žemėlapiais keliantys du „Klodai“ („Kūlgrinda“ ir „Luotas“, abu 2014)? Žemė juose pamatyta bešališko stebėtojo iš aukštai ir toli, o pagrindiniai motyvai išdidinti. O Danutė Žalnieriūtė abstrakčias formas dalykiškai dėlioja į konstrukcijas, įvaizdinančias chaoso („Maras“, 2012) ir tvarkos („Vargonai Tolminkiemyje“, 2012) sąvokas. Grafikai labiau nei tapytojai Tolminkiemio bažnyčią eksploatuoja medžio motyvą. Vienų autorių darbuose jis yra traktuojamas kaip neatsiejama realistinio ar mistifikuoto makropeizažo dalis (Nadežda Matvejeva, Jevgenijus Pečerskis, G.Oškinytė), kitų – kaip mažas, bet reikšmingas fragmentas (Ekaterina Stiychuk, Ona Šimaitytė-Račkauskienė). Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė kuria „edukacinį“ medį – įveda rašytojo biografijos faktus, o vaizdais iliustruoja konkrečius istorinės aplinkos momentus („Kristijonui Donelaičiui atminti“, I–II, 2012). Vaizdą ir tekstą, kaip vizualiai nesusietas dalis, matome N.Matvejevos cikle „Kristijonas Donelaitis. Metų laikai“, I–IV (2012). Greiti ir lengvi eskizų bloknoto piešiniai ne visai sujungti su poemos „Metai“ ištraukų pateikimu (jos naudingos kitu požiūriu, nes galima sužinoti, kaip posmai skamba rusų kalba).

Tarsi neužtektų užuominos Didesnioji dalis taikomosios dailės dirbinių (papuošalai) ir mažosios plastikos kūrinių buvo pristatyta 2013 m. parodoje „Mažoji forma, gintaras“. Sumanymas įtraukti „privalomą“ medžiagą gintarą į mažųjų formų darbus buvo įdomus, rezultatas – kur kas kasdieniškesnis. Formalus gintaro, kaip medžiagos, įvedimas neprisidėjo prie naujų prasmių sukūrimo ar atvėrimo. Prie žiedo, segės, pakabučio-žibučio linksniuojamas „Donelaitis, Donelaičio, Donelaičiui, Donelaitį“ turėjo praturtinti dirbinį ar priminti, kad tas tai vasaros metu nešiotinas, o anas – tik žiemai? K.Donelaitį lengviausia sieti su senove, materialia autentika, paprasta kaimo buitimi, juk „būrų poetas“: tad ir medis, įskilęs suoliukas, blusos, gintaro ar akmens duonos kepalai, karoliai būrei moteriškei, vėl grėsmingai ant Parodų rūmų sienos pakibęs uodas mutantas. Daniaus Drulio mažosios plastikos kūriniai rodo, kad autorius nuoširdžiai gilinosi į temą, surado gana gerų plastinių sprendinių, betgi tas noras viską iškloti iki galo, tarsi neužtektų užuominos, subtilios nuorodos... Tai būdinga ne vieno parodos dalyvio darbams. Sunku pasakyti, kas po tuo slypi – nepasitikėjimas savo kūriniu, dedikacija ar žiūrovų supratingumu ir branda? Įsijautus į dailiuosius chrestomatinius „Jau saulelė vėl...“, kiti poemoje glūdintys gamtos ir žmogaus egzistencijos, dorybės

Visos dailininkų pastangos kūriniais išreikšti K.Donelaičio reikšmę ir prasmę šiuolaikiniame pasaulyje yra vertingos ir gerbtinos.

Z.Inčirauskienė. Mano senelio maniška (2014). 34

G.Oškinytė. Klodai. Luotas (2014).

ir nuodėmės klodai, tobulasis sacrum ir žemiausias profanum pranyksta iš akiračio. Gal tai būtų galėję suteikti vertingų impulsų autentiškai minčiai ir interpretacijai.

Nes jie – puikūs Iš mažosios plastikos objektų išskirčiau du: Zitos Inčirauskienės „Mano senelio maniška“ (2014) (jaunoji karta gal nežino, kad tai – marškiniai „apgavikai“, tik perkelinis antkrūtinis su apykakle, seniau nešiotas prie vyriško kostiumo) ir Aurimo Anuso „Donaleičio žandikaulis“ (2014). Paėmė Z.Inčirauskienė iš senos spintos girgždančiomis durimis mėtomis, levandomis kvepiančių, baltai išskalbtų, standžiai iškrakmolytų, saulėje vėjo išplaikstytų, mogliais išmogliuotų baltų vyriškų marškinių (o gal tikrai tik „maniškų“) dvi krūveles, sutvirtino, sukabino jas skląsčiais-apkaustais metaliniais ir prašom – autentiškas, personalizuotas, įasmenintas, per savo giminės istoriją išgyventas pasakojimas be žodžių, įmantrių sąvokų ar patetikos. Žvelgdamas į A.Anuso kūrinį, kaip neprisiminsi Žygimanto Augustino

A.Anusas. Donaleičio žandikaulis (2014).


LANGAS

Tandemu – į Šiaulius D.Žalnieriūtė. Tolminkiemio vargonai (2012).

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Kristijonui Donelaičiui atminti, I–II (2012).

2011 m. K.Donelaičiui skirtoje parodoje galerijoje „Arka“ Vilniuje eksponuoto paveikslo „Bandymas atkurti Donelaičio kaukolę, užkastą Tolminkiemyje“, vienų susietą su K.Donelaičio palaikų ieškojimo, suradimo, veido rekonstrukcijų atlikimo pagal kaukolę ir galų gale „tikro“ atvaizdo sukūrimo istorijomis, kitų pavadintą realybės rekonstravimo fikcija. A.Anusas kuklesnis, į visą kaukolę nepretendavo, paėmė tik didoką medinį „žandikaulį“, lyg medžio šaką, lyg dantimis apvainikavo pamokančiu užrašu iš metalo, įsodino metalo lapą, lyg liežuvį-lopetą. Silpnesnių nervų žmogus gali ir išsigąsti. Bet įsijautęs į istorines antropologijas ir anatomijas, savo rankomis pirmojo kūrinio efektą gana sumenkino, greta padėdamas dar ir „Donaleičio kauls“ (2014), atrodantį kaip žaislinis atributas iš pasakų apie milžinus ir pupą iki dangaus. O gal tai nuoroda į renesansinį pasididžiavimą žmogumi, jo fizine ir dvasine galiomis. Pasak tos

A.V.Burba. Kristijonas Donelaitis. Rominta, I–II (2014).

epochos skulptoriaus ir juvelyro Benvenuto Cellini, „tau bus malonu piešti šiuos kaulus, nes jie puikūs“. Gausiai atsiliepę į kvietimą paminėti lietuvių grožinės literatūros pradininko jubiliejinius metus, tapytojai, grafikai, skulptoriai ir taikomosios dailės atstovai pasiekė įvairių, daugiau ar mažiau sėkmingų rezultatų. Visos dailininkų pastangos kūriniais išreikšti K.Donelaičio reikšmę ir prasmę šiuolaikiniame pasaulyje yra vertingos ir gerbtinos.

Į šiemečių Šiaulių dienų renginius plastiškai įsiliejo klaipėdiečių dailininkų Isroildžono Baroti keramikos ir Mindaugo Petrulio kaligrafijos paroda, rugsėjo 12-ąją atidaryta Šiaulių universiteto dailės galerijoje ir ten veiksianti iki spalio 2-osios. M.Petrulis joje pristato net dvi dešimtis įvairių metų savo kaligrafijos darbų, anot jo paties, – pradedant nuo rankraštinių (yra keli šilkografijos estampai) iki šiuolaikinėmis technologijomis sukurtų. Greta I.Baroti eksponuoja 13 keramikos paveikslų iš „Suzani“ (2013) ir „Peizažų“ (2014) ciklų, o salės centre akį traukia jo keramikos skulptūros „Ji ir Jis“, „Tuopos“, „RyMart“, „Aguona“ ir „Šulinys“. Abu menininkai parodą vertina kaip savotišką iššūkį, nes reikėjo ne tik atsiskleisti pačiam, bet ir stengtis neužgožti kolegos. „Estetiška, neperkrauta ekspozicija gražiai suskambo erdvėje, – džiaugėsi I.Baroti. – Juolab kad mano naujausio „Peizažų“ ciklo darbai savotiškai apeliuoja į kaligrafiją.“ Tapytojas, Šiaulių universiteto doc. Arūnas Uogintas per vernisažą pastebėjo, kad I.Baroti keramikoje susipynę Rytų ir Vakarų kultūrų tradicijos ir sunku pasakyti, kas kūriniuose svarbiau – forma ar spalva. Grafikas, Menų fakulteto dekanas prof. Vaidotas Janulis, kalbėdamas apie M.Petrulio kaligrafiją, pabrėžė, kad autorius eina improvizacijos keliu, nesiekia akademiškumo, rašto aiškumo ar technikos tobulumo, jam svarbiau išreikšti emocijas.

I.Baroti ir M.Petrulis per vernisažą Šiauliuose. 35


GINTARO LAŠAI

Gyčio Skudžinsko nuotr. 36


R.Kmita: kalbos varatarius Jubiliejinis 50-asis Poezijos pavasaris šiemet praėjo deramai. Bent man. Spėjau ne tik poetinių atlaidų renginiuose dalyvauti, bet ir vieną poetą pakamantinėti. Pasibaigus vasarai ir baigiantis maudynių sezonui, tenka prisiminti vieną reiškinį, kuris buvo spėjęs tapti kultūrine Klaipėdos savastimi. Buvusiuose kariniuose įtvirtinimuose už Girulių, Pajūrio regioniniame parke, šešis rudenis iš eilės vyko poetų sambrūzdis. Atsiverčiu iš per vasarą užkonservuoto kompiuterinio aplanko dar pavasarį įrašytą pokalbį su buvusiu klaipėdiečiu Rimantu Kmita.

Akvilė EGLINSKAITĖ

R.Kmita nerangiai pasiduoda provokacijoms, bet pasiryžta pabendrauti prie kavos vieną šiltą gegužės popietę. Neramina Rimanto atsargumas ir racionalus požiūris, tad pradedu vynioti žodžius į vatą ar dar žino ką ir bandau pradėti rūpimą ir aktualią temą, kol galop tiesiai šviesiai klausiu: – Ar šiuo metu ką nors rašote? – Rašau. – Poeziją? – Skaitau. Manau, kad skaityti net svarbiau, negu rašyti. Nes jei visi rašo, kas tuomet skaitys.

Kiti rašto darbai – Debiutavote, viešinote savo kūrybą jau trimis etapais. Neberašote, nes subrendote, dingo jaunatviškas naivumas ir maksimalizmas? – bandau provokuoti ir pasitelkiu paties literatūrologo išrašytą poziciją: „Jaunatviškas maksimalizmas reiškiasi naivumu, kad galima kažką pakeisti, kad gali būti kitaip. Be naivumo ir tokio tikėjimo būtų sunku pradėti rašyti, debiutuoti viešumoje...“ („Metai“, 2011, Nr. 4). – Kai žurnalistai neturi ko paklausti, tai pradeda nuo klausimo, kodėl jūs pradėjote

GINTARO LAŠAI

rašyti, bet kažkodėl retai kas klausia, kodėl jūs „metėte rašyti“. Abiem atvejais poetai neturi ką atsakyti arba šneka nesąmones apie likimo pirštą ar kažką panašaus. Tai labai natūralu – kažką darai, kažko nebedarai. Kaip pradedi rašyti, taip ir pabaigi. Net nežinau kodėl. Nors, tiesą sakant, žinau – daug tenka atlikti kitų rašto darbų. Bet turbūt jei būtų didelis noras ir „negalėčiau nečiulbėti“, tai čiulbėčiau. Žinoma, galėčiau rašyti eilėraščius, leisti knygas, bet kadangi nėra labai didelio poreikio, tai ir nedarau to. Kita vertus, tikiuosi, kad mano rašymai apie poeziją yra tokie patys kūrybiški... Tarsi prozininkas renku medžiagą, ją dėlioju. Lyg rašyčiau istorinį romaną. Kūrybiškumo ir saviraiškos rašyme apie kitus tekstus tikrai pakanka. Kai rašiau poeziją, irgi daug skaičiau, galvojau, kas yra poezija, kokia ji yra, kokia buvo – iš to galvojimo ir rašiau. Dabar iš esmės tas pats – galvoji apie tekstus, tik rašai kita forma, ir tiek.

Kas yra poezija – Tęsiant poezijos temą, kodėl pirmosios dvi jūsų knygos įvardytos eilėraščių rinkiniais, o paskutinioji „Švelniai tariant“ (2009 m.) tiesiog eilėmis? – Kai rašiau paskutiniąją knygą, tai buvo jau irgi seniai, tuomet man rūpėjo ir daug galvojau apie tai, kas yra poezija ir kuo ji skiriasi nuo paprasto plepėjimo. Man atrodė, jog eilutė yra labai svarbu. ► 37


GINTARO LAŠAI

◄ Toks esminis poezijos vienetas. Ne metaforos, ne dar kažkokie kalbiniai triukai, o būtent eilutė. Eilutės formavimas, jos perkėlimas gali labai daug. Kai rašai, žaidi žodžiais ir dėlioji eilutes, nuolat balansuoji, kadangi klausimas „kur prasideda poezija?“ išlieka. Dėliojau žodžius į eilutes ir sudarydamas knygą, taip ir nusprendžiau ją pavadinti – eilės. Pavadinus eilėraščiais liktų daugiau pretenzijų į poeziją, o šiuo atveju tėra žodžių eilės. Rašydamas trečiąją knygą, daugiau ir atsakingiau galvojau apie tai, kas yra poezija. Matyt, dėl to tas skirtumas ir atsirado.

– Ar galėtumėte tuomet kaip literatūrologas glaustai apibūdinti, kas yra poezija? – Šis klausimas galėtų būti priskiriamas tai klausimų kategorijai, kai reikia atsakyti, o kas yra gyvenimo prasmė. Jeigu remtumėmės XX a. pradžios teorijomis, tai jau formalistai apibūdino, jog poezijos įrankis, objektas ir rūpestis yra kalba. Dėl to poetinis kalbėjimas yra nukreiptas į pačią kalbą, o poetinės kalbos funkcija yra poe-

Skaityti net svarbiau, negu rašyti. Nes jei visi rašo, kas tuomet skaitys. tiškumas. Taip teigė formalistai. Remiantis kitais metodais, galima kitaip apibūdinti. O grubiai kalbant apie kitas literatūros rūšis, jos naudoja kalbą tik kaip priemonę, tačiau dar turi kitų užduočių ar tikslų. O poezija – tai darbas su pačia kalba arba dėl kalbos. Bene Tomas Venclova yra kalbėjęs, kad skirtingų kalbų poezijos negalima lyginti. Poezija įmanoma tik vienoje toje pačioje kalboje. Poeto įrankis yra kalba, visi jos niuansai ir galimybės. Poetą galima sulyginti su „Formulės 1“ mechaniko atradimais. Jis turi puikiai išmanyti apie greitį, padangų ir kelio dangos sukibimą, tepalų klampumą, kad mašina pasiektų aukščiausius rezultatus, kurie vėliau pritaikomi kitose pramonės sferose. Poetas privalo išmanyti ir būti jautrus įvairioms kalbos formoms. Privalu jausti ir gebėti valdyti įvairius stilius – nuo šnekamosios iki tam tikrų archajiškų, jau nebenaudojamų arba funkcinių kalbos stilių. Dažnai poetai suformuluoja tai, ką vėliau žmonės perima į kasdienę kalbą. Kad ir 38

Maironis savo poezija suformavo tokį stilių, kokiu dar tuomet žmonės nekalbėjo, bet vėliau pradėjo. Poezijoje svarbiausia lieka jautrumas kalbai ir gebėjimas stebėti tai, kas dabar vyksta su kalba ir kaip tai keičia kalbą. O dar svarbiau sugebėti užbėgti tiems procesams už akių.

Maironio iššūkis – Maironis buvo modernus poetas / kalbėtojas? – Paskaičius kitas tuo metu išleistas poezijos knygas, galima tai įžvelgti. Iš šiandienos perspektyvos vėliausių redakcijų Maironio tekstai atrodo parašyti lengvai, be jokios įtampos. Tai ir yra poeto iššūkis valdyti lietuvių kalbą taip, kad ji nebūtų kliūtis kažką pasakyti. Kitas momentas, kad Maironiui reikėjo apsispręsti bei pasirinkti pačią rašymo kalbą. Galbūt jam būtų buvę parankiau rašyti lenkų kalba, bet sąmoningas angažavimasis pasirinkti lietuvių kalbą bei siekis kažką su ja nuveikti laikytinas moderniu poelgiu. Ne dėl to, kad ji nebuvo prestižinė, buvo laikoma valstiečių kalba, bet vien kitų intelektualų opinija, kad ši kalba niekam tikusi ir ja nieko neįmanoma sukurti, buvo iššūkis Maironiui, apsisprendusiam rašyti poeziją lietuviškai. Toks sąmoningumas būnant dvikalbiam, baigus aukštuosius mokslus lenkų kalba, apsispręsti kurti lietuviškai, manau, buvo tikras iššūkis. Dabar tapo savotiška mada pasirinkti dialektą ar marginalų žargoną ir pozicionuoti tai kaip originalų kalbėjimo būdą. Maironis kiek kitaip priėmė sprendimą, nebūdamas sąmoningas postmodernistas.

Šaltinis – tu pats – Prakalbus apie madingą būdą naudoti žargoną ar dialektą rašant, papasakokite apie savo naujausią veiklą – Pedro Lenzo romano „Čia aš varatarius*“ (orig. „Der Goalie bin ig“) vertimą iš šveicariško dialekto į šiaulietišką patarmę. – Vertimai, kurie man labai įdomūs, tik, deja, negaliu skirti jiems labai daug laiko, – tai ir vėl darbas su lietuvių kalba. O ____________________ *Varatarius – vartininkas šiauliečių šnekta.

šiuo atveju atsirado kitokie, nauji iššūkiai. Kadangi apsisprendėme versti į šiauliečių šneką, tai teko prisiminti savo paauglystės miestą, save patį ten, savo šneką. Kito varianto ir nebuvo, nes nėra jokių šaltinių ar miesto slengo žodynų. Vienintelis šaltinis esi tu pats. Buvo nemažai galvojimo apie pačią kalbą. Skirtingai nuo šveicarų, Lietuvoje ypač jaučiamas tas bendrinės kalbos spaudimas. Mes visi, suvažiavę iš gimtųjų miestų ir kaimų į universitetinius miestus, labai greitai pamirštame savo šneką ir lengvai pereiname į bendrinę kalbą. Nes žmogus, kalbantis tarmiškai, laikomas juokingu keistuoliu ir provincialu, savotišku personažu. O štai Šveicarijoje nėra vienos bendrinės kalbos. Yra priimta kaip valstybinę kalbą naudoti vokiečių, kuria rašomos knygos, kalbama televizijoje, tačiau niekas nekompleksuoja kalbėti savo dialektu. Ir tų dialektų ten nemažai, ir jie labai skirtingi, tačiau nėra taip, kaip pas mus įsivaizduojama, jei kalbėtų dzūkas su žemaičiu – jie nesusikalbėtų. Tiesiog ėmiau galvoti, kaip čia, Lietuvoje, bendrinė kalba įskiepijama per įvairias valstybines institucijas bei mokyklas. Išugdoma savotiška baimė bei įtampa, kad lietuvių kalba yra labai sunki ir jos neįmanoma išmokti, bet svarbu bent egzaminui pasiruošti. Dažnai nutinka, kad bendraujant su žmogumi, jei išaiškėja, jog jis yra lenkų kilmės, tai būtinai atsiprašys, kad kalba su klaidomis. Nežinau, kodėl taip vyksta. Tarkime, aš pats kalbu su klaidomis. Kartais tai darau labai sąmoningai, kartais nesąmoningai. Bet manau, kad toks sąmoningas vertimas visus kalbėti pagal tam tikras normas parodo, jog yra kažkas nesveiko su mūsų bendrine kalba. Tarkime, gimsta ir užauga žmogus kažkokiame krašte, išmoksta bendrauti kalba, kuria kalbėjo tėvai ir seneliai, o vėliau jis yra priverstas gėdytis, kad taip kalba.

Šiauliečių tarme – Papasakokite apie pačią knygą daugiau ir vertimą – ar nesusidūrėte su problemomis, kai reikėjo užrašyti tarmiškus žodžius? – Šveicarijoje yra susiformavusi tarminės literatūros mada ar net tradicija. Yra grupelė tokių poetų ir rašytojų. Jie pirmiausia pradėjo nuo poezijos įvairiais Šveicarijos


GINTARO LAŠAI

dialektais skaitymo arba savotiško slam-o. Pradžioje tai ir buvo daugiau žodinė kūryba, žodinė literatūra, kol vienas leidėjas pasiūlė tai užrašyti. Ir taip pamažu, derindami tarpusavyje rašytojai surado būdą ir formas, kaip užrašyti dialektinius garsus ir žodžius. Vėliau tai labai išpopuliarėjo ir tapo savotiška mada rašyti tarmine kalba. P.Lenzo knyga tapo bestseleriu ir buvo išversta į kitas Šveicarijos bei kitų šalių kalbas. Tai pirmasis šio autoriaus romanas, nes iki tol jis rašė poeziją ir esė. Tai buvo pirmoji knyga, užrašyta specifiniu tarminiu slengu, ir ji tapo labai paklausi, skaitoma. Todėl daugelis ėmė sakyti, jog jei autorius būtų rašęs vokiškai, tuomet pasiektų daug didesnę auditoriją, nereikėtų versti į kitus dialektus. Bet P.Lenzo teigė, jog paradoksalu – kai rašė vokiškai, tai nesukėlė tokio susidomėjimo, kaip nutiko su romanu, parašytu Šveicarijos vokiškosios dalies tarme. Turbūt tai ir yra literatūros esmė, ką mes prieš tai kalbėjome – darbas su gyvąja kalba, kuri yra gyva, patraukli ir artima skaitytojams. Kai žmonės atpažįsta kalbos tikrumą, autentiškumą. Kadangi P.Lenzo yra poetas, tai jo prozos kalba, ypač dialogai, pasižymi savotišku poetiškumu, gebėjimu taikliai suvaldyti žodžių srautą, ypač dialoguose. Buvo įdomu versti, nes kai kurie momentai priminė mano paties eiles. O dėl šveicarų

dialekto nebuvo sunku, nes pusę darbo atliko Lietuvoje gyvenantis šveicaras Markas Roduneris, kuris pats kalba šia tarme. Man nereikėjo per daug ieškoti ar aiškintis konkrečių žodžių reikšmių, ko nebūtų įmanoma padaryti, nes nėra tokių žodynų. Mano užduotis buvo rasti atitikmenis šiauliečių tarmėje. Be to, autorius leido laisvai elgtis su jo tekstu, svarbu, kad vertimas gerai skambėtų, būtų gyvas ir suprantamas. Dėl to kai kurių realijų ar niuansų teko atsisakyti arba ieškoti tinkamų atitikmenų. Tarkime, kava su vietinės gamybos naminuke, vadinama Kaffee fertigarba kitaip. Jų regione tai kombinacijai yra atskiras meniu puslapis. Kitose kalbose labai sunku rasti tinkamų vertimų. Tuomet pagrindinis personažas šiaulietiškai bando paaiškinti, kas tai yra. Tad vertime liko kava su pagerinimu.

Niekada negali žinoti... – Pasikalbėkime apie Klaipėdą jūsų biografijoje. Esate šiaulietis, net rašyti tuo dialektu pradėjote, Vilniuje nesijaučiate vietinis, o prisipažįstate, kad mylite Klaipėdą. Kodėl apsisprendėte išvykti iš šio miesto? ►

Vizitinė kortelė Rimantas Kmita gimė 1977 m. ir vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose, lietuvių filologiją studijavo Klaipėdos universitete, Vilniaus ir Greifswaldo universitetuose parašė ir apgynė disertaciją apie moderniąją lietuvių poeziją sovietmečiu. Dėstė Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose, šiuo metu – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas. Yra paskelbęs daugiau nei 100 poezijos, publicistikos, kultūrinės eseistikos, literatūros mokslo ir kritikos publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje, dalyvavęs tarptautinėse literatūros mokslo konferencijose ir poezijos festivaliuose, gavęs Lietuvos Respublikos ir užsienio fondų kūrybinių stipendijų. Už poezijos rinkinį „Nekalto prasidėjimo“ (1999) gavo Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją, už knygą „Ištrūkimas iš fabriko: poezijos modernėjimas XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) – „Lietuvos ryto“ premiją už kultūrinę eseistiką. Taip pat yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Upės matavimas“ („Nemuno“ leidykla, 2002), „Švelniai tariant“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), kartu su Marku Roduneriu iš vokiečių kalbos (Berno tarmės) išvertęs P.Lenzo romaną „Čia aš varatarius“ (Langenthal: „BaltArt“ leidykla, 2013). Eilėraščiai versti į lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

Dar tebegyvendamas Šiauliuose R.Kmita ne tik kalbėjo vietiniu dialektu, susidomėjo literatūra ir pradėjo rašyti eilėmis, bet ir žaidė regbį „Vairo“ komandoje.  Gyčio Skudžinsko nuotr. 39


GINTARO LAŠAI

◄ – Paprastai nebūna vienos priežasties. Priežastys būna daugiasluoksnės, bet viešumoje dažniausiai įvardijami išoriniai faktoriai. Vilniuje pasiūlė darbą, be to, veiklų įvairovė didesnė, informacija bei tam tikri specifiniai dalykai lengviau pasiekiami, darbo sąlygos geresnės. Taip susiklostė, kad visuomet domėjausi sovietine literatūra, o jai tyrinėti reikalingi įvairūs archyvai, kurie yra Vilniuje. Šiame mieste didesnės bibliotekos, tai irgi būtina literatūrologo darbo specifikai. Tai dažniausiai pateisinimui įvardijami momentai, bet buvo ir kitų priežasčių. Negaliu sakyti, kad norėjau išvykti iš Klaipėdos. Tiesiog taip susiklostė.

– Prieš keletą metų viename Klaipėdos dienraštyje publikuotame interviu teigėte, kad po poros metų, praleistų Vokietijoje, apsisprendėte likti Klaipėdoje ir keisti situaciją čia. Nepavyko? – Negaliu taip sakyti, kadangi nelikau ilgam. Manau, kad kiekvienas gerai ir sąžiningai atliktas darbas kažkokiu būdu keičia situaciją. Kiek yra pavykę nuveikti, tai gyvena savo gyvenimą ir po kelerių metų, žiūrėk, kas nors atsiliepia, parašo ir praneša, kad kažkada skaitė, girdėjo ir tai jį inspiravo, įkvėpė. O rezultatai, jeigu tai ne koks nors administracinis darbas, nėra apčiuopiami ir akivaizdūs. Niekada negali žinoti ar numatyti, kaip ir kada tavo tekstas ar eilėraštis ką nors paveiks. Nežinau, ar man pavyko ką nors pakeisti Klaipėdoje. Reikėtų suregistruoti (juokiasi). Gal ir nieko.

„Placdarmas“ prie jūros – Buvote vienas iš poetų sambūrio prie jūros „Placdarmas“, vykusio nuo 2000-ųjų, iniciatorių ir organizatorių. Jums išvykus, nutrūko šio renginio tradicija. Papasakokite, kaip kilo „Placdarmo“ idėja? – Kažkaip labai natūraliai bendraudami su Gintaru Grajausku ir Mindaugu Valiuku nusprendėme, kad Klaipėdai reikia tokio poezijos renginio. Kadangi jau daug metų vyksta Poezijos pavasaris Vilniuje, po to Druskininkų poezijos ruduo. Vasarą dažniausiai būna kultūrinių renginių pertrauka, tad po jos būtų labai tikslinga susitikti ir užbaigti kurortinį sezoną prie jūros prieš rudeninį darbų ir renginių startą. Žinoma, susitikimas prie jūros turėtų būti neformalus. Jokių premijų ar skambių nominacijų. Kitas momentas, kuris mums tuo metu atrodė aktualus, kad, tarkime, poezijos festivalyje Druskininkuose dominuoja svečiai iš užsienio, o lietuvių poetai per retai skaito ir apskritai pasirodo viešai. Tad mūsų mintis buvo sukviesti lietuvių poetus, visų premijų laureatus į tą keistą militaristinę erdvę ir pasiūlyti jiems ten paskaityti savo poezijos. Taigi G.Grajauskas buvo tas žmogus, kuris rūpinosi dalyvių sukvietimu, nes jis geriausiai pažinojo visus kolegas ir apie jį žinojo. Jis turėjo daug ryšių ir pačioje Klaipėdoje, tai mums padėjo susibičiuliauti su Pajūrio

Šiuo metu rašymą ir posėdžius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Rimantas dažnai papildo pasivažinėjimais dviračiu po Vilniaus parkus ir apylinkų miškus bei propaguoja kitas aktyvaus laisvalaikio formas.  Gyčio Skudžinsko nuotr. 40

regioniniu parku ir gauti kareiviškos košės. Aš tuo metu buvau atsakingas už organizacinius veiksmus – projektų rašymą, derinimus su savivaldybe bei kitomis institucijomis. Per keletą metų renginys išaugo savo reikšme, tapo šarmingas, pastebimas Lietuvos kultūros žemėlapyje. Tačiau mes, kaip organizatoriai, pradėjome jausti monotoniją, trūko finansinio palaikymo ir kažkaip natūraliai, man išvykus į Vokietiją, ši tradicija nutrūko. Tiesa, neseniai poetų iniciatyva buvo bandyta atgaivinti šį sąskrydį, tačiau jis nepavyko dėl oro sąlygų ir nesulaukė atgarsio.

Užsikrėtė džiazu – Ir kertinis pokalbio klausimas – kaip Klaipėdos išeivis, kokios miesto vietos, erdvės ar objekto dažniausiai pasiilgstate ar norite aplankyti grįžęs? – Tai džiazo klubas „Kurpiai“. Negaliu sakyti, kad gyvendamas Šiauliuose nebuvau girdėjęs ar neklausiau džiazo muzikos, bet tikrai užsikrėčiau džiazu „Kurpiuose“. Tuo metu, kai atvykau į Klaipėdą, džiazo buvo tikrai kur kas daugiau „Kurpiuose“, ir pirmieji džiazo festivaliai Laikrodžių muziejaus kiemelyje buvo labai specifinis įvykis. Visa ta nuotaika ir atmosfera, kurią sukuria džiazas ir jūros artumas, man yra labai svarbūs. Nepamiršiu, kaip pavasario sesijos metu, kai reikėdavo ruoštis egzaminams, mes kelias dienas šėldavome Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ir tikrai galiu sakyti, kad kartu su studijomis Klaipėdoje teko patirti daug laisvės ir daug gyvenimo. Beje, man kiekviename mieste, kuriame teko gyventi, svarbiausi yra sutikti žmonės, bendruomenė. Visa infrastruktūra ir darbo galimybės taip pat yra svarbu, bet tai, kas suartina su miesto erdve, traukia ir teikia malonumą, yra žmonės. Tad „Kurpiai“ yra ta vieta, kurią ir dabar grįžęs į Klaipėdą mielai aplankau.


gintaro lašai

Dialogas ar jo imitacija?

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas. Apysaka, esė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2014, 176 p.

Dainius VANAGAS

Romualdas Granauskas yra rašytojas, kurio publikai jau seniai nereikia pristatinėti. Stilistika, kompozicijos ypatumai, ritmika, tematika, tekstų privalumai ir trūkumai – visa tai puikiai žinoma ir nesikeičia daug metų. Naujausias rašytojo kūrinys – „Trečias gyvenimas“ – yra sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje – apysaka (jos pavadinimas sutampa su knygos), kurioje rašytojas pasakoja apie savo pokario metais prabėgusią vaikystę, tad tekstas, nenuostabu, prisodrintas „pirmųjų kartų“: baikštūs prisilietimai prie nepažįstamo pasaulio, atrastas skaitymo malonumas, mokykla, bandymai rašyti, simpatijos mergaitėms, žaidimai, išsiskyrimai, baimės, netektys, o visa tai jungiama gana chaotišku asociacijų principu. Daugiau kaip ir nėra ką pridurti – apysakoje „Trečias gyvenimas“ skaitytojas ras viską, ko galima tikėtis iš R.Granausko.

Beje, pažymėtina, kad ši apysaka pratęsia dar 2011 m. pasirodžiusį apsakymų rinkinį „Trys vienatvės“, kuriame R.Granauskas aprašė kiek vėlesnį laiką – savo jaunystę. O štai antroji knygos dalis – esė „Žodžio paglostymas“ – atrodo žymiai įdomiau, komplikuočiau ir yra verta atidesnio žvilgsnio. Šiame tekste atskleidžiamas intymus rašytojo santykis su gimtąja kalba, išdėstomas jo požiūris į kalbos kaip vertybės padėtį šiuolaikinėje kultūroje, bandoma įvardyti pagrindines grėsmes. Deja, esė, nors, reikia manyti, kupina pačių kilniausių intencijų, pasižymi trumparegiškumu, nuovokos, istorinio jausmo ir vaizduotės stoka. Daugiausiai energijos R.Granauskas skiria piktinimuisi netaisyklinga ar tariamai netaisyklinga lietuvių kalbos vartosena, taip pat neskoningus naujadarus kuriančiomis reklamos kompanijomis, medinę kalbą išradinėjančiais valdininkais ir šiaip visokiais „mažaraščiais“. Šis piktinimasis dažnai atrodo laužtas iš piršto, tendencingas ir grįstas silpnais argumentais. R.Granauskui antai kelia apmaudą, kad krepšinio komentatoriai į eterį žeria štai tokias „bjaurias žiurkes“: „tikslus metimas!“, „Pocius meta tiksliai“ (p. 160) ir t. t. Klaida, anot rašytojo, yra ta, kad žodis „tikslus“ nėra žodžio „taiklus“ sinonimas, o tokia „nelegali“ vartosena yra perimta iš rusų kalbos. Tebūnie taip! Tačiau kodėl R.Granauskas įsitikinęs, kad komentatoriai būdvardį „tikslus“ vartoja kaip būdvardžio „taiklus“ sinonimą? O kodėl ne pagrindine šio žodžio reikšme? Tikslus metimas – tai nepriekaištingai apskaičiuotas (nuotolis, jėga, kryptis, atsispyrimo taškas ir kiti taikliam metimui būtini parametrai) judesys.

Dargi rašytoją siutina toks sakinys: „Išvyko į turistinį žygį dviračiais“. R.Granauskas esą gudriai klausia: „Koks idiotas, užsėdęs ant dviračio, žygiuoja?!“ (p. 166). Lietuvių kalbos žodyne, kuriuo taip mėgsta remtis rašytojas, pirmoji žodžio „žygis“ reikšmė yra: „vykimas kur nors, kelionė“. Tad ar tikrai čia esama skandalo? Tuomet galbūt reikėtų susirūpinti, kad rankšluosčiu yra sausinamos ne tik rankos? Rašytoją iš kantrybės veda ir įvairūs naujadarai, pavyzdžiui, sveikatinimas, priešpienis. Štai kokios pozicijos laikosi R.Granauskas: „Žmogau, kuris sugalvojai šitą žodį, į kokią dvasios ubagystę esi įkritęs, kokiose nežinojimo tamsybėse paskendęs! [...] Tik visai apkvaišusioj ar apkvaišintoj sąmonėj gali gimti visokie „priešpieniai“ (p. 151). Autoriui, akivaizdu, mielesnis ausiai žodis yra „krekenos“ – daugeliui, turinčių bent šiokią tokią klausą, greičiausiai taip pat. Tačiau argi iš tiesų bet koks naujadaras yra pasmerktas vien dėl to, kad „nėra ir niekada nebuvo tokio žodžio nei Lietuvos žemėje, nei po jos dangum, nei Didžiajame Lietuvių Kalbos žodyne“? (p. 151). Nejaugi kalba stovi kaip įbesta ir nė krust? Jei žodis prastas, nevykęs, tai neprigis, atmes jį žmonės, o jei pasiliks, tai, vadinasi, galbūt pasirodė svarbus, reikalingas? Kalba visuomet atsirenka. Šis tuštokas R.Granausko kabinėjimasis prie įvairių kalbinių situacijų – ne pasaulio pabaiga: kiekvienas yra laisvas ko nors nemėgti. Tačiau kalba – tai žmogaus buvimo pasaulyje būdas. Mes jį perimame iš tėvų, draugų, mokymo įstaigų, knygų, kurias skaitome, filmų, kuriuos žiūrime, tuomet laviname jį, formuojame, maišome su kitais, eksperimentuojame. ► 41


GINTARO LAŠAI

◄ Klaidos, kurias darome, barbarizmai, kuriuos vartojame, pertarai, kurie vis išsprūsta, – visa tai yra asmeninės kultūros (kokia žema ar aukšta ji bebūtų) dalis, žmogaus poreikių ir patirtų įtakų žemėlapis. Taisyklių, kanonų bazė – kaip atspirties taškas, kaip kalbos funkcionavimo gairės – yra neabejotinai būtina. Įstaigos, kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija, – taip pat. Tačiau neišmanymas – anaiptol ne vienintelė netaisyklingos kalbos priežastis. Juk mus supantys daiktai, kad ir nežymiai, tačiau nuolat kinta. Drauge su jais – ir emocinės būsenos. Todėl natūralu, kad šie maži pokyčiai nuolat iššaukia atitinkamas korekcijas kalboje – neretai kodo pažeidimo forma. Žodžiai, kuriuos R.Granauskas vadina „kalbos žiurkėmis“, nėra kalbos niekinimas, tai – sociokultūrinių ir netgi ekonominių slinkčių iliustracijos. Dėl to autoriaus graudenimai, esą baisiausiai „skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį“ (p. 174), kelia vien liūdną šypsnį. Tas „naujasis lietuvis“, duodu pirštą nukirsti, savo gimtąją kalbą tikrai brangina ir vertina, tik jau kitaip, visiškai kitaip nei R.Granauskas. Ir visgi būtų kvaila visą kaltę, kaip kad įprasta, suversti kartų konfliktui. Ne, anaiptol. Šįkart tai – R.Granausko nenoras ar nesugebėjimas įsisąmoninti šiuolaikinio gyvenimo aplinkybių, technologijų poveikio, naujų iššūkių ir jų keliamų pavojų. Šį pasaulį galima mėgti, juo galima bjaurėtis, bet kam apie jį kalbėti, jei net nebandoma susikalbėti? R.Granauskas jau seniai numojęs ranka į mūsų dienų žaizdas – tarsi jų nebūtų, tarsi gyvenimas toliau klostytųsi kažkur ana ten, nepasiekiamuose praeities toliuose. Per keletą paskutinių metų rašytojas pagamino šūsnį knygų, beveik visos – apie pasaulį, kurio jau nėra. O štai apie pasaulį, kuris skausmingai skleidžiasi prieš akis, – vos žiupsnis kitas. Iki šios esė. Ir štai pagaliau paaiškėjo, kokia yra gyvenimo už uždarų durų, tarp atminties vėjų, kaina – tai išblėsęs jautrumas, nemokėjimas apčiuopti svetimo, į save patį nepanašaus žmogaus, turinčio kitokių traumų, kitokių baimių, augusio kitokiomis, „ne alkanos vaikystės“, sąlygomis. Gyvenant tarp keturių sienų visi ima atrodyti kaip siūti ant vieno kurpaliaus – patogu, gera, paprasta. Tačiau vos kyšteli nosį lauk – ir šokas. Nenuostabu, kad rašytojui nuo poros jauno poeto eilučių galva paskausta, o 42

gimtoji šalis, mažėjant bendraminčių, ima panašėti į atgrasią išvietę. Visuomet atrodė, ar bent jau norėjosi tuo tikėti, kad R.Granauskas turi gilią įžvalgą, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nelinkęs ja naudotis. Bet, pasirodo, ne, neturi ir turėti nenori. Štai dabar rašytojas nusprendė pamokslauti apie kalbos svarbą, apie bjaurėjančią visuomenę, apie reklamas, apie politikus, apie melą ir t. t. Ką gi, puiku! Vadinasi, skruzdėlynas anapus lango rašytojui dar kažkiek rūpi. Tai kodėl bent viena iš jo paskutinių knygų negalėjo kryptelti į dalykus, minimus šioje esė (apsakymų rinkinys „Išvarytieji“ lyg ir bandė grybštelėti, tačiau ne kažin kas išėjo: žvilgsnis, poza ta pati, tik dekoracijos kitos)? Kodėl, užuot šaudžius tuščiais šoviniais, rašytojui nepasvarsčius apie veiksnius, lemiančius, kad vaikai auga tokie, o ne kitokie? Kodėl keičiasi jų santykis su kalba? Galų gale, kaip keičiasi santykis su savimi? Galbūt tada autoriui pasidarytų aiškiau, kodėl „solidžias firmas, įstaigas, įmones tenkina tokios kiaušingalviškos reklamos“ (p. 153). Galbūt ir daugiau dalykų pasidarytų aiškesni. Betgi ne – vis ta nučiupinėta ir nuzulinta, puikiai pažįstama ir autoriui be jokių pastangų pasiduodanti praeitis. Viskas gerai: įdomi ta praeitis – niekuo neprastesnė nei už esamus, nei, tikėkimės, už būsimus laikus. O ir R.Granauskas – puikus rašytojas. Tačiau kas vengia dabarties, kas nesistengia jos perprasti, o tik išdidžiai nužvelgia ją iš aukšto, tam tuščia apie ją kalbėti, nes ką gi mes galime pasakyti apie šalis, kuriose niekuomet nesilankėme? Nebent tik sausus enciklopedinius faktus. Štai kokiomis intonacijomis savo knygą užbaigia R.Granauskas: „Kam aš čia rašinėju tokius niekus, – nei čia gilios mintys, nei čia būto prisiminimai. Pats nežinau. Ar tik nebus šitoj vietoj įsimaišiusi baimė: užsirašyk, kas atėjo į galvą, nes rytoj neprisiminsi, ką vakar buvai prisiminęs...“ (p. 173). Reikia tikėtis, kad ne pigus kuklumas, o nuoširdumas šiais žodžiais pridengtas. Iš tiesų – kam? Kam reikia užrašyti viską, kas tik atėjo į galvą? Nejaugi tik geri, vertingi dalykai ten užklysta? Kaži. Kaip ten bebūtų, džiugu, kad R.Granauskas esė „Žodžio paglostymas“ blykstelėjo šviežiomis, gyvomis spalvomis. Galbūt kitoje savo knygoje šįkart vos paliestą tematiką rašytojas ryšis išplėtoti labiau.

Skaity Gintaras GRAJAUSKAS

Va suokia kažkoks kostiumuotis scenoje: sveikinu abiturientus,  jaunimui visi keliai atviri, jūsų laukia begalinė daugybė pasirinkimų, jūs kaip tie paukščiai, paliekantys tą  lizdą. Meluoja, bestija. Galvą dedu, pats nė menkiausio supratimo neturi, apie kokius ten blin paukščius ir apie kokį dar blin lizdą jis ten ūturiuoja. Tiesiog mala kažką atseit gražiai, kad visiems atsivertų sekrecijos liaukos. Ir apie tą daugybę pasirinkimų meluoja. Neraudonuodamas. Iš tiesų gyvenime tėra vos du esminiai, egzistenciniai pasirinkimai – ir dauguma jūsų savo likimą jau seniai pasirinkote. Gal net to dorai nežinodami. Iškilmingai pranešu: du lemtingieji pasirinkimai, nulemsiantys visą jūsų gyvenimą, yra šie: 1. Jūs skaitysite knygas. 2. Jūs neskaitysite knygų. Pradėkime atvirkščiai – nuo antrojo pasirinkimo. Taip įdomiau. Vadinasi, situacija tokia – jūs neskaitote knygų. Vaikystėje tai nemirtina ir beveik nepavojinga, kaip ir visi chroniški negalavimai. Net atvirkščiai – jūs būsite visai laimingas vaikas. Turėsite daug gražaus laiko spardyti kamuolį, turėsite daugybę draugų, nenešiosite akinių ir nekvaršinsite sau galvos kvailais klausimais. Visi knygų neskaitymo simptomai išryškės vėliau. Kai subręsite ir užaugsite. Niekas kaip ir nepasikeis – jūs ir toliau nenešiosite akinių, turėsite daug draugų ir laisvo laiko. Tik palaipsniui imsite pastebėti, kad laisvą laiką leidžiate taip pat kvailai ir neįdomiai, kaip ir prieš dešimtį metų. Ir kad jūsų draugai, tiesą sakant, labai neįdomūs tipai. O įdomiems žmonėms jūs kažkodėl esate neįdomus. Kadangi knygų jūs neskaitote, jūsų vaizduotė bus – trumpai sakant – jokia. Todėl su savo neįdomiais draugais jūs kalbėsitės tik apie tai, kaip durnai praleidote savo


gintaro lašai

ti ar neskaityti laisvą laiką – kiek vakar išgėrėte ir kaip patvarkėte vieną tokią žiurkikę. Lygiai tą patį, žodis žodin, jums papasakos ir jūsų neįdomūs draugai – negana to, finale išaiškės, kad net žiurkikė, kurią tvarkėte, buvo ta pati – nes ji vienintelė visame rajone duoda kiekvienam, net ir tokiam nykiam liurbiui kaip jūs. Galų gale nebeapsikentęs jūs vesite. Iš nevilties ir nykulio. Tikėdamasis, jog tai ką nors jūsų gyvenime pakeis. Vesite – na, žinoma, nesunku atspėti – tą pačią gailestingąją žiurkikę. Mylėsitės grubiai ir kvailai – nes neturite vaizduotės, todėl jums atrodys, jog taip ir reikia mylėtis, jei esi tikras vyras. Baigsite per greitai (jei netyčia būsite blaivas) arba visai nebaigsite (jei būsite girtas). Jūsų nuobodūs draugai jus paliks, nes neberas apie ką su jumis kalbėtis. O ir jūs pats kalbėsite daug mažiau. O žmona žiurkikė kalbės vis daugiau. Cypaus nebenutildama. Bet jūs surasite bendrų interesų. Kas vakarą gersite su ja pigų vyną, tupėdami prie parduotuvės. Paskui ji ims ir išeis pas kitą. Geriantį kiek brangesnį vyną. Ir jūs liksite vienas kaip pirštas į akį... Tai yra – akis į akį. Su aštuoniais bambaliais alaus „Kobra“. Tada jūs labai nusiminsite, išgersite visą „Kobrą“ ir nueisite pas savo buvusiąją. Jūs primušite jos naująjį išrinktąjį taburete, paskui primušite policininką, pasakiusį „pilieti, na kodėl jūs mušate šitą žmogų per galvą taburete“, paskui primušite buvusią žmoną, jos pusseserę, kaimynų pudelį, senutę prie bakalėjos ir skautų tuntą. Ir tada jūs pateksite į kalėjimą. Ir štai tada – ten, kalėjime – jūs galiausiai pradėsite skaityti knygas. Daugiau apie jūsų gyvenimą nebėra ką pasakoti – tad grįžkime prie pirmojo pasirinkimo: jūs skaitote knygas. Jūs skaitote knygas. Vaikystėje tai nemirtina ir beveik nepavojinga, kaip ir visi chroniški negalavimai. Tik tiek, kad veikiausiai būsite gana vienišas vaikas. Kai kiti spardys kamuolį, jūs skaitysite knygas. Iš jūsų šaipysis – nes neabejotinai nešiosite akinius. Tu-

rėsite vos vieną draugą – tokį pat akiniuotį, su kuriuo kvaršinsite vienas kitam galvas pačiais keisčiausiais klausimais. Visi knygų skaitymo simptomai išryškės vėliau. Kai subręsite ir užaugsite. Niekas kaip ir nepasikeis – jūs ir toliau nešiosite akinius. Turėsite vos vieną draugą – su kuriuo šnekėsitės apie Rilkę ir Borchesą. Laisvu nuo knygų skaitymo metu dirbsite kontoroje. Uždirbtą atlyginimą išleisite knygoms ir buteliui gero viskio. Galų gale sutiksite moterį. O, ji bus nuostabi. Perskaičiusi daugybę knygų. Todėl turinti nežabotą vaizduotę. Mylėsitės... Na, jei turite nežabotą vaizduotę, galite įsivaizduoti, kuo užsiima lovoje du žmonės, turintys nežabotą vaizduotę. Jūs praleisite daugybę laiko kartu – skaitydami knygas, gurkšnodami viskį, kartkartėmis žiauriai susiginčydami. Nes vienam – o siaube! – labiau Nabokovas, o kitai labiau Bulgakovas. Paskui ji jus paliks – išeis pas kitą, perskaičiusį dar daugiau, dar įdomesnių knygų. Su dar labiau nežabota vaizduote nei jūsų. Ir jūs liksite vienas – su savo knygomis ir su savo buteliu viskio. Ir jūs labai nusiminsite. Ir jūs vienas išgersite visą butelį viskio. Ir tada jums dingtels: „Hm, ogi beveik lygiai tokią istoriją aprašė Bukovskis viename iš savo apsakymų... Kaipgi jis ten vadinosi?“ Ir jūs akimirksniu pralinksmėsite, ir iškeliausite į artimiausią biblioteką – pasižiūrėti, kaip ten po galais iš tiesų vadinosi tas apsakymas? * Skaityti ar neskaityti? Rinkitės patys. Objektyvumo dėlei prieš jums pasirenkant privalau priminti: visi mes, bičiuliai, numirsime. Kad ir ką beskaitytumėme. Bet kai kurie numirs truputėlį išmintingesni už kitus.

43


gintaro lašai

Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, ska grupės „Sobaki v Kosmosi“ tekstų autorius, viena ryškiausių jaunesniosios ukrainiečių literatūros kartos asmenybių. Aštuonių poezijos rinkinių ir septynių prozos knygų autorius, daugybės literatūrinių premijų laureatas. Gyvena Charkove. Naujame Serhijaus eilėraščių cikle – Maidano įvykių, karo Ukrainoje atspindžiai.

Kodėl manęs nebėra socialiniuose tinkluose Serhijus ŽADANAS

Adata Antonas, trisdešimt dvejų metų, statuse nurodyta, kad gyvena su tėvais. Stačiatikis, nors į cerkvę nevaikšto, baigė universitetą, užsienio kalba – anglų. 44

Dirbo tatuiruotoju, turėjo savo braižą, jei galima taip pasakyti. Per jo įgudusias rankas ir aštrią adatą perėjo ištisos govėdos vietinių. Kai viskas prasidėjo, daug kalbėjo apie politiką ir istoriją, pradėjo vaikščiot į mitingus, susipyko su draugais. Draugai įsižeidė, klientai prapuolė. Bijojo, nesuprato, išvažinėjo iš miesto.


gintaro lašai

Geriausiai pajauti žmogų, palietęs jį adata. Adata duria, adata susiuva. Po šiltu metalu tokia paklusni moterų odos drobė, toks tamprus ir šviesus vyrų odos brezentas. Praduri kažkieno apvalkalą, išleidi iš kūno aksominius kraujo lašus, bedi, bedi, iškali angelo sparnus ant klusnaus pasaulio paviršiaus. Besk, besk, tatuiruotojau, mes juk pašaukti pripildyti šitą pasaulį prasmės, pripildyti jį spalvų. Prabesk, tatuiruotojau, šitą paviršių, po kuriuo sielos ir ligos – tai, kuo mes gyvenam, dėl ko numirštame. Kažkas pasakojo, kad jį nušovė blokposte, ryte, su ginklu rankose, lyg ir atsitiktinai – niekas nieko nespėjo suprasti. Palaidojo bendrame kape – juos visus ten taip laidojo. Asmeninius daiktus atidavė tėvams. Statuso taip niekas ir nepakeitė. Ateis laikas ir koks nors šunsnukis būtinai parašys apie tai herojiškas eiles. Ateis laikas ir koks nors šunsnukis pasakys, kad apie tai apskritai neverta rašyti.

Paieška Ilgai jos ieškojo. Numerį ji pasikeitė, iš miesto pabėgo, socialiniais tinklais nesinaudojo. Per pažįstamus surasti nepavyko, per cerkvę taip pat. O paskui pati parašė, apie reikalus, apie persikraustymą, apie naujas aplinkybes, apie pripratimą. Papasakojo apie brolį, manau, dėl to ir parašė kad papasakotų apie brolį, apie jo mirtį. Tikriausiai kreipėsi ne vien į mane, mažų mažiausiai ne į mane pirmą. Pernelyg jau ramiai parašė. Juos užmušė, rašė ji, visus iš karto, viena salve. Po to mūsiškiai sugrįžo, norėjo paimti žuvusius. Tiksliau – tai, kas iš jų liko. Sunkiausia buvo su kojomis. Kiekvienas privalo turėti po dvi kojas. Jie taip ir dėliojo – kad kiekvienas turėtų po dvi kojas, pageidautina – to paties dydžio. Brolis užsiiminėjo muzika. Turėjo gerą gitarą. Ją iš jo visi nuolat skolindavosi. Ir ką gi dabar su ja daryti? – klausė jinai. – Aš paėmiau, pabandžiau groti, susipjausčiau pirštus, neįpratus. Labai skaudėjo. Iki šiol neužgyja. ►

45


gintaro lašai

Sekta Andrijus ir Pavlo, adventistai, studentai. Tėtis – verslininkas, remiantis Ukrainą. Jie įprato laikyti cerkvę dalimi savo gyvenimo – buvodavo ten kasdien, padėjo atlikti remontą, kėlė nuotraukas į internetą, dėkojo už paramą. Juos ir taikos metais vadino sektantais, o kai viskas prasidėjo – prasidėjo tikra medžioklė. Kas pabėgo, kuris pasislėpė. O juos abudu pagavo. Laikė rūsyje, vertė laidoti žuvusius, kasti kapų duobes. Jie norėjo išsipirkti, bijojo, verkė. Juos nuvedė prie kitos duobės. Paskui tiesiog pamiršo apie juos, tarsi jų ir nebūta. Sėdėjo juodame rūsyje, klausėsi tamsos, pradžioje meldėsi, vėliau nustojo – gėdijosi vienas kito. Tikėjimą ir prarandi tuomet, kai atsiranda galimybė už jį numirti, o tu ta galimybe nespėji pasinaudoti. Kam tikėjimas tam, kuris matė, kaip viskas yra iš tikrųjų? Kam tikėti tuo, kas neturi tau jokios reikšmės? Niekas nekalba, kas nutiko šventiesiems, kuriems atsivėrė stigmos. Kas nutiko toms stigmoms? Jos užsiverdavo pačios, kaip rožės apyvakare? Ar gal ilgai kraujuodavo, pūliavo, skaudėjo po tvarsčiais? Vyrai aklomis nuo tamsos akimis ateidavo į ligoninę keisti tvarsčių, sukąsdavo dantis, kai slaugė plėšė jiems nuo žaizdų prikepusius bintus ir šviežias kraujas ištrykšdavo ant tamsios odos. Prašė nuskausminamųjų, nors kokių nors. Bet nėra tokių nuskausminamųjų, nuo to, ką jiems skauda, nėra.

Marodierius Netikusi biografija, iš tokių biografijų gimsta rytinės naujienos. Jo senis sušalo gruodį, tuščiame tramvajuje. Mamai problemos su cukrumi. Nebaigtas proftechninis, dveji metai įskaitoje, išdeginta jodu gerklė, armatūra perplėšta ausis. Apie ką jis svajojo visus tuos metus? Ko norėjo? Viskas, ko jis norėjo, gulėjo artimiausiame prekybos centre. Įsilaužti ten buvo lengviau, nei sulaužyti antspaudus ant tėvo garbės raštų. „Aš niekada, – rašė jis, – neturėjau tokios daugybės pinigų, kad nusipirkčiau viską, ko man norisi. Visada kažką atidėdavau geresniems laikams. Tik dabar supratau, kad geresnių laikų nebus. Tu gi irgi čia gimęs. Tai žinai, kaip čia viskas. Kartok paskui mane: gyvenimas – žiaurus ir neteisingas, gyvenimas – beviltiškas ir trumpas. gyvenimas – bedžiaugsmis ir niekšiškas. Tas, kuris nieko neturi – nieko ir neturės. Tas, kuriam nėra ką prarasti, nieko ir nepraras.“ Čia seniai niekas nebelaukia geresnių laikų. Tyli nekalbi mirtis čia niekuo nesiskiria nuo kitų moterų. Gera širdis, silpni plaučiai – gyveni su ja, todėl, kad myli, miršti todėl, kad su ja gyveni. „Ačiū, kad rašai, – dėkoja jis, – ačiū, kad rašai.“ „Nėr už ką“, – atsakau aš. Tikrai – nėr už ką. Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS

46


gintaro lašai

Charlesas Bernardas Gilfordas (1920–2010) – JAV rašytojas, scenaristas, dėstytojas. Pirmas detektyvinis jo apsakymas „Triangular Weekend“ buvo išspausdintas žurnale „Alfred Hitchcock’s Mystery Magazine“ (1957); iki 1980 m. spalio jame pasirodė dar 26 Ch.B.Gilfordo apsakymai. 36 šio autoriaus apsakymai 1959–1989 m. buvo įtraukti į 44-ias Alfredo Hitchcocko sudarytas kolekcijas ar antologijas. Du Ch.B.Gilfordo romanai – „The Liquid Man“ (mokslinės fantastikos žanro) ir „The Crooked Shamrock“ (nuotykių) buvo išleisti 1969 m. Rašytojas gimė ir mirė Kanzas Sityje (Kansas City).

Numirti naktį 

Charlesas B.Gilfordas

Ji negirdėjo šūvio. Vargu ar būtų išgirdusi, jeigu ir geriau būtų klausiusi. Šovė toli, kažkur viršutiniame tamsaus ir apšiurusio sandėlio aukšte: atstumas ir sienos slopino garsą. Tačiau Riva ir nesiklausė. Net šūviai dabar jos nejaudino. Kas jai svetimas gyvenimas ir svetima mirtis – turėjo prasmę tik jos gyvenimas, jos mirtis. Savas gyvenimas, su kuriuo ji jau po truputį atsisveikina, ir sava mirtis, kurios ji laukia.

Riva žiūrėjo į upę. Upė tekėjo prie jos kojų – juoda bedugnė, beveik begarsė. Girdėjosi tik kaip bangos pliuškena į prieplaukos polius. Riva žinojo, kad tėkmė čia greita, tačiau apgaulinga maloni tyla ir upės juodumas viliojo ir toliau traukė į save. Ten, po mirgančiu paviršiumi, kuriame atsispindi tolimi miesto žiburiai, tyla ir ramybė. Riva žengtelėjo pirmyn. Tuo pat metu nuo viršutinio sandėlio aukšto lentinėmis kopėčiomis lipo žemyn vyras. Batų kulnys garsiai kaukšėjo ant medinių lentelių, tačiau jo tai nejaudino. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Jeigu kas

Artūro Valionio nuotr.

buvo prie upės ir neišgirdo šūvių, tai neišgirs ir žingsnių. Tik Riva galėjo juos išgirsti. Bet ji žiūrėjo į juodą vandenį po savo kojomis. Ji stovėjo prie pat prieplaukos krašto. Gražiose mažose ausytėse tamsoje blizgėjo pigūs auskarėliai. Jai net nereikėjo šokti į vandenį, tik pasilenkti ir prarasti pusiausvyrą... Žingsniai vyro, nusileidusio nuo pat viršaus, jau skambėjo ant betono. Prieš keletą sekundžių jis išėjo, atidaręs šoninius vartelius, apsidairė aplink, ar jo niekas nemato, ir vėl pajudėjo. ► 47


gintaro lašai

◄ Kaip tik tą akimirką, sukaupusi visą savo valią, mergina palinko virš vandens. Auskarėliai, nubrėžę ore lankus, užgeso kaip žėrinčios metamų cigarečių ugnelės, ir Riva paniro – pliūkštelėjimas buvo garsesnis nei anksčiau šūvis. Vyras, išėjęs iš sandėlio, pamatė ją krentant. Pagavo jos auskarų blyksnį. Suprato, kad tai moteris. Pliūkšt – ir tylu, nieko daugiau nesigirdėjo, net burbuliavimo. O upė tekėjo toliau, be garso ir abejingai. Vyras neskubėdamas pasuko prieplaukos link, stengdamasis likti šešėlyje. Batai tyliai žengė girgžčiojančiomis prieplaukos lentomis. Pagaliau kažkaip nenoromis jis priėjo arčiau prie krašto ir pasilenkė. Jo akys, įpratusios dirbti tamsoje, nesunkiai įžiūrėjo vandenyje merginą. Žinoma, ne visą. Nešvaraus, net dvokiančio vandens paviršiuje baltavo jos veido ovalas, tarytum lelija gražučiame ežere.

48

Pirmiausia, žinoma, jis pagalvojo: jeigu ji nori numirti, kodėl neapsiverčia ir nepanardina veido į vandenį. Dėl ko dar nori pailginti savo kančias? O gal jai malonu taip mirti – žiūrint į žvaigždes? Tokių minčių tikrai turėjo ateiti jam į galvą, nes mirtis buvo jo profesija. Jis ne kartą – ir ne du – matė, kaip jie iš paskutiniųjų stengiasi nutolinti mirtiną agoniją, beviltiškai įsitvėrę ploniausio gyvenimo šiaudelio. O dabar prieš jį buvo žmogus, kuris norėjo pats numirti. Silpnumo valandėlė? Emocijų antplūdis? Tikriausiai kažkas panašaus. Žmonės paprastai savo valia nemiršta... Tačiau – kad ir ką jis galvotų – jo kūnas įsitempė ir palinko virš vandens. Pats vyras dar nenusprendė, ką jam daryti, o jo ranka jau dirbo automatiškai – jis pamiršo, jog jo darbas – žudymas. Kūno reakcija buvo lyg paprasto piliečio, stropiai paisančio įstatymų. Judesiai pasidarė greiti

ir energingi. Išsinėrė iš švarko ir švystelėjo jį ant grindinio. Trukt nuo peties diržą su dėklu, kilst koją – vienas batas, kilst – kitas. Nėrė į vandenį kregždute – rankos dar neiškilusios sumosavo krauliu. Jis buvo geras plaukikas ir, merginai dar nespėjus suvokti, kad kažkas jai atėjo į pagalbą, atsidūrė greta. Ji dar galėjo sutrukdyti ją gelbėti, galėjo panerti giliau, kur jis tikriausiai nebūtų jos suradęs, bet jau buvo per vėlu. Kai vyras pagriebė jos ranką, ji bandė pasipriešinti. Tačiau jam, atrodo, tai nebuvo naujiena. Staigiai pliaukštelėjo jai atgalia plaštaka per veidą; ji neprarado sąmonės, bet pajuto, lyg būtų panirusi į tirštą rūką, ir pakluso. Greičiau atvirkščiai – ją užplūdo kažkoks liūdnas linksmumas: kažkas ja rūpinasi, kažkam ji reikalinga, kažkam svarbu, ar ji gyvens, ar ne.


Gintaro lašai

Kai jie pasiekė prieplauką, jis jau žinojo, ką daryti. Žinoma, padėjo merginai, bet ant lentinio grindinio užsikepurnėjo pati. Ji ropštėsi aukštyn, jis – iš paskos. Užlipę jie pirmą kartą pažiūrėjo vienas į kitą. Tamsoje. Nuo abiejų tekėjo vanduo, ir pradžioje jiedu nepratarė nė žodžio, tiktai klausėsi vienas kito sunkaus alsavimo ir vandens teškenimo po kojomis. – Kvailai elgiesi, mergyte, – pasakė jis pirmas. Jis pavadino ją „mergyte“, ir Rivą pradžiugino, kad jis parinko tokį žodį. Žinoma, ji yra jauna ir nedidelio ūgio, bet jau ne mergytė. – Aš tikriausiai turiu jums padėkoti, – atsakė ji, daugiau turėdama omeny tai, ką jis pasakė, o ne padarė. – Nesivargink, – burbtelėjo vyras. Toks pokalbis jam buvo gana įprastas. – Gerai, nedėkosiu, – sutiko ji. – Bet kodėl jūs?..



Remigijaus Treigio nuotr.

Jis tik numykė, atsisėdo ant grindinio ir pradėjo autis batus ant šlapių kojinių. Paskui pakėlė dėklą ir užsinėrė diržo kilpą – ant šlapių marškinių. – Jūs policininkas? – paklausė mergina. Jis šyptelėjo. Ji blogai matė jo veidą tamsoje, o jis – lyg ir patrauklus vyras. Plačių pečių ir, žinoma, labai stiprus. – Na, ir ką jūs su manim darysite? – paklausė mergina. – Pristatysit į policiją? – Su policija nesibičiuliauju, – pasakė jis. – Bet išties – ką man su tavim daryt? Gal parvežt namo? Ji papurtė galvą. – Aš neturiu namų. – O adresą? – Ir adreso. Gal geriausia įmest mane atgal? – Po visų mano pastangų?! Ne, mergyte, aš esu įpratęs atlikti savo darbą iki galo! Jis staigiai sugriebė ją už rankos – suspaudė taip stipriai, kad priešintis buvo beprasmiška; ji klusniai nužingsniavo šalia jo – neliko kitos išeities. Vandeny ji pametė batelius, o vaikščioti basomis per akmenis nebuvo pratusi – jie dursčiojo padus. Jis nesusivokė arba paprasčiausiai nekreipė į tai dėmesio, žengė greitai, ir kartkartėm jai teko pabėgėti. Laimei, ėjo jie neilgai. Iš tamsos priešais išniro brangus automobilis. Odinės sėdynės, ir šlapi drabužiai joms nepakenks, pagalvojo ji. Sėdėjo mašinoje minkštai, patogiai, tik šaltas vėjas, besiveržiantis pro atvirus langus, vos neprišaldė jai prie kūno šlapios suknelės. – Tave turbūt reikia pavėžėti iki Gelbėjimo armijos štabo ar ko nors panašaus? – paklausė jis po ilgos tylos. – Koks skirtumas, – abejingai atsiliepė Riva. – O gal tu rengiesi, tik pasitaikius pirmai progai, vėl grįžti prie upės? – Gali būti... – Štai tai man ir nepatinka. Jeigu aš pasistengiau ką nors išgelbėti nuo mirties, tai jis turi gyventi. Lygiai taip pat, lyg aš... Jis užsikirto ir nutilo. Visą kelią daugiau nieko nepasakė. Jie įvažiavo į priemiestinį privačių prabangių namų rajoną. Netrukus mašina sustojo prie didelio gražaus namo. – Atrodai taip, kad geriau būtų eiti pro užpakalines duris, – tarė vyras. – Tikiuosi, niekas mūsų nepamatys. Jis paėmė merginą už rankos ir nuvedė per didelį pusiau požeminį garažą prie

krovininio lifto. Į viršų jiedu kilo pamažu, tyliai – tarytum kokie įsilaužėliai. Liftas sustojo septintame aukšte, ir Riva nusekė paskui savo išgelbėtoją ilgu koridoriumi, išklotu minkštu kilimu, slopinančiu žingsnių garsą. Vyras išsiėmė raktą; kai atsivėrė durys, takštelėjo jungiklį. Riva negalėjo susilaikyti nesušukus: – Oi, koks nuostabus tavo butas! – Ne mano – vienos mano pažįstamos, vardu Diana. Dabar ji išvažiavus. Gera mergužėlė. Gali pabūti kol kas čia – ji neprieštaraus. Riva sutiko. Ji nuėjo į erdvų, prabangiai apstatytą miegamąjį, nusivilko šlapią suknelę, pakabino ją vonioje, apsisupo didžiuliu pūkuotu maudymosi rankšluosčiu ir pravėrė raudonmedžio spintos duris. Po ilgų svyravimų išsirinko storą kilpinį chalatą ir porą minkštų šlepečių. – Kaip jautiesi? – paklausė jis. – Nuostabiai. Jis atnešė kavos sidabriniame kavinuke. Kava buvo karšta, ir Riva galutinai sušilo. Jie sėdėjo vienas priešais kitą už mažo stalelio ir siurbčiojo kavą. – Koks tavo vardas? – Riva Renard. – Tikra pavardė? Ji linktelėjo. – Tu ištekėjusi? – Ne. – Kur dirbi? – Aš pozuotoja. Ji pakėlė antakius. – Na, ir labai tave apspjaudė per paskutinį mėnesį? Aišku, jis nenorėjo įžeisti jos, bet išgirsti tokį klausimą vis tiek buvo nemalonu. – Gerai, – metė ji. – Niekas manęs neapspjaudė. Ir niekur aš nedirbu. Man tenka užsiimti kitu darbu... – Ir atrodo, lyg jis tau ne itin patiktų? – Pakęst jo negaliu... – Suprantu. Tu visai graži, Riva. Kodėl tau nesugrįžus namo, į savo mažą ir tylų miestelį, pas tėvelį ir mamytę, o paskui neištekėjus už kokio nors vaikystės draugo, tokio paprasto bernelio, nesusidūrusio su ta paleistuviška civilizacija? Ji neigiamai papurtė galvą – net auskarėliai ausyse suskambėjo. – Vėlu. Čia ir yra visa esmė, supranti tu? Gal iš tikrųjų jis nesuprato, o gal tik apsimetė. – Dėl to ir šokai į upę? Ji linktelėjo galvą. ► 49


Gintaro lašai



◄ – Aišku. Taip susiklostė, kad dabar turbūt aš už tave atsakau? Ji pasakė jai, kad pasiliktų ir pagyventų šičia dieną kitą – bent jau iki to laiko, kol visko kaip reikiant neapgalvos. Bute užtektinai maisto, yra rūbų. Diana sugrįš negreit. Savaime suprantama, jis kartais užeis. Ji sutiko. – O tavo vardas? – paklausė Riva, kai jis jau stovėjo tarpdury. – Mano tikras vardas? – Nesvarbu. Kokį nori. Kad galėčiau tave kaip nors vadinti... – Gerai. Džonis Konas. – Koks juokingas vardas. Skamba kaip... – Kaip kas? – Kaip gangsterio arba panašaus veikėjo... – Mergyte, tavo vaizduotė įsiaudrinusi. Kai jis užtrenkė duris, ji prisiglaudė prie sienos, o per kūną perbėgo virpulys. Antrą kartą jis pavadino ją mergyte net po to, kai ji šį tą apie save papasakojo... Minutėlę ji net pamiršo, koks juokingas jo vardas – Džonis Konas. Kitą rytą Riva pamatė, kad nors Diana ir išvažiavusi, laikraščiai vis tiek įmetami. Vestibiulyje prie durų gulėjo rytinis laikraštis. Riva neturėjo ką daugiau veikti, todėl atskleidė jį. Per visą pirmą puslapį – antraštė riebiu šriftu: ŽMOGŽUDYSTĖ SANDĖLYJE Nužudytąjį vadino Niku Teineriu. Tą pavardę Riva žinojo – kaip ir visas miestas. 50

Nikas buvo vienos gangsterių grupuotės vadas, bet policijai niekaip nesisekė surinkti tokių įrodymų, kad būtų galėjusi dvi tris savaites palaikyti jį kalėjime. Na, dabar policijai rūpestis nuo galvos. Jį nušovė. Nušovė šaltakraujiškai, iš arti viršutiniame sandėlio aukšte. Straipsnyje buvo išvardyti Niko pagalbininkai – gal dešimt žmonių, kuriuos policija rengėsi apklausti. Tarp jų – ir Džonio Kono pavardė. Riva sėdėjo ir laukė, kad pasigirs durų ar telefono skambutis. Tačiau niekas neatėjo ir neskambino. Vakariniame laikraštyje pasirodė naujų Niko Teinerio nužudymo smulkmenų. Įtariamuosius apklausė – taip pat ir Džonį Koną. Apklausos rezultatų laikraštis neskelbė – tik tiek, kad niekas dar neareštuotas. Vakarą Riva praleido skaitydama laikraštį ir galvodama apie Džonį. Ir dar – ji ilgai sėdėjo prie Dianos tualetinio stalelio. Jai pavyko visiškai atnaujinti šukuoseną, kurią buvo sunaikinęs upės vanduo, ir net paslėpti ratilus po akimis. Džonis pasakė, kad ji graži – ir jai pačiai taip atrodė. Pradžioje ji nenorėjo vilktis Dianos suknelės, bet paskui pamatė, kaip jai tinka viena melsva; sėdėjo dabar susišukavusi, apsirengusi ir laukė Džonio. Jis atėjo apie vienuoliktą. Pamatęs ją melsva suknele, kilstelėjo antakius ir nusišypsojo – greičiau ne jai, bet savo mintims. – O tu dar gražesnė, negu aš maniau, – pasakė jis.

Remigijaus Treigio nuotr.

Ji panoro, kad Džonis apkabintų ją ir pabučiuotų. Bet jis nepadarė nei viena, nei kita. Ir išties – kodėl turėtų? Ji jai niekas. Šiaip ar taip, Džonis jos dar nepabučiavo... Jinepabučiavo jos, galimas dalykas, ir dėl to, kad tik įėjęs pamatė ant tualetinio stalelio laikraščius. Įdėmiai pažiūrėjo į juos, paskui į Rivą. Džonis neapsimetinėjo. – Beveik visą dieną praleidau policijoje, – pasakė atvirai. – Jie, man rodos, mano, kad aš patvarkiau Niką. Tiesą sakant, faktų neturi jokių, o įtaria dėl to, kad aš turėjau motyvų... Bet jų makaulės per daug bukos. Neįrodys, kad naktį aš buvau tame sandėlyje netoli prieplaukos. O štai aš galiu įrodyti, kad tuo metu buvau visiškai kitame miesto gale – visą naktį žaidžiau pas Čarlį Plantą pokerį. Jis atsisėdo ant sofos ir nusišypsojo. – Tu jau radai, kur Diana laiko gėrimus? Sumaišyk man viskio su soda. – Nežinau dar... – Štai ten, – parodė jis. – Tai ne bufetėlis pieniukui, mergyte. Tai baras. O pas Dianą viskis visada pats geriausias. Ji nuėjo sutaisyti jam gėrimo. Kai atnešė stiklą, Džonis nieko nepasakęs siubtelėjo. – O tu nenori? – Aš nelabai mėgstu viskį, – prisipažino Riva. – Ką, tau reikia blaivios galvos apmąstymams?


Gintaro lašai

– Aš jau ganėtinai primąsčiau. – Na, ir ką tu sumąstei? Nors kuriam laikui pamiršai aną silpnumo valandėlę? – Taip, aišku. Bet nuo to laiko, kai perskaičiau laikraštį, jau negalvoju apie save. – Tai apie ką tu galvoji? – Apie tave. Jis šyptelėjo. – O gal dar ir apie tai, kad tavo mėlynos akys – todėl ir tinka mėlyna suknelė? – O gal dėl to ir apsivilkau ją, kad galvoju apie tave? Jeigu jis ir suprato ją, tai niekuo neparodė. – Tiesą sakant – ne itin aš čia skubėjau, – prisipažino jis. – Buvau tikras, kad jau išskridai. Arba vėl nubėgai skandintis, kai tik aš išėjau iš namo, arba rytą perskaitei laikraštį, leidai galvelei pasvarstyti ir nuvykai į atitinkamą įstaigą... Ji atsisėdo į krėslą. – Tu šitaip ramiai kalbi apie tai? Gal tau visai tas pats, kas toliau bus, todėl ir nebijai? Jis vėl nusišypsojo. Akys – protingos, suprantančios, pagalvojo ji. Jose neatsispindėjo nei žiaurumas, nei grasinimas. Džonis buvo visiškai nepanašus į gangsterį. – Jeigu moteris renkasi suknelę, kuri jai tinka, – jai ne tas pats, kas toliau su ja bus, – kažkaip švelniai tarė Džonis. – Džoni, nejau tu iš tikrųjų pamanei, kad tave įskųsiu? – Pasitaiko visko... – Bet tu išgelbėjai man gyvybę! – Taip. Ir tas tave sulaiko – šiaip ar taip, kol kas. Jei būtų buvę kitaip, o tu kažką žinotum apie nusikaltėlį – lėktum kaip kulka į policiją. Juk tu sąžininga pilietė, gerbianti įstatymą? Teiki visokeriopą paramą valdžios struktūroms. – Bet, Džoni, aš juk nenuėjau! – Žinau, jei būtum nuėjusi, detektyvai man jau būtų pasakę... – Tu manim netiki? Jis dar kartą nusišypsojo ir švelniai atsakė: jis nenorėjęs gąsdinti – jie tik dalykiškai aptaria reikalus. – Mano biznis yra toks: jei nenori atsidurti tolimame kurorte, niekuo netikėk. Riva vos nesustaugė iš nevilties. Kodėl jis negali suprasti? Juk yra turėjęs moterų, Dianą, pavyzdžiui... Bet ne, gal čia ir slypi visa esmė. Yra turėjęs tiktai tokių moterų kaip Diana. – Na, ir ką gi tu darysi? – paklausė su

viltimi. – Jeigu manimi netiki – ką dabar darysi? – Apie tai dabar ir galvoju, Riva. Jis nustojo šypsotis, akys susiaurėjo. Nevadino jos daugiau mergyte. – Tu nori mane nužudyti?! Jis pažiūrėjo į savo tuščią stiklą. – Turi pripažint, – suskambėjo nelauktai linksmas balsas, – tai vienintelis būdas iš tikrųjų apsaugoti save. – Viskas taip kvaila, – paprieštaravo Riva. – O kaip tie žmonės, kurie pareiškė, kad tu naktį pas Čarlį Plantą žaidei su jais pokerį, o jų akyse nematei? Juos taip pat nori nužudyti? Ji vėl nusišypsojo, tačiau šypsena buvo pavargusi, trūko jai džiaugsmo ir šilumos. – Tu dar nieko nesupranti? Čarlis Plantas ir kiti vyrukai turi priežasčių patvirtinti mano alibi. Esmė ne ta. Aš jais galiu tikėti... todėl, kad jie įpratę meluoti. Štai koks tarp jūsų skirtumas. Tu meluoti neįpratusi. Tu – atvira mergaitė, turi sąžinę. O sąžinė mūsų darbe – kaip penkių kilogramų svarsčiai prie bėgiko kojų! Per ją vien nemalonumai! Ta prabanga mums nereikalinga. Ji panoro prieiti prie Džonio, paliesti jį, pridėti jam ranką prie kaktos, paglostyti skruostą... Tačiau tepasakė: – Tikriausiai turiu suprasti tai kaip komplimentą? – Tikriausiai. – Tau neatrodo, kad tai kvaila? – Kas? – Nužudyti mane, kai vakar tiek padarei, kad išgelbėtum? Klausimas pataikė ten, kur reikėjo. Jis nieko neatsakė. Patylėjęs atsistojo ir, vengdamas žiūrėti jai į akis, nuėjo prie Dianos bariuko. Įsipylė dar viskio. – Ir kodėl tu mane vakar išgelbėjai? – toliau primygtinai klausinėjo Riva. – Prieš kelias minutes buvai nušovęs žmogų ir tau reikėjo tik vieno dalyko – skubiai dingt, kad tavęs ten niekas nepamatytų. Užuot taip padaręs, šokai į vandenį ir gelbėjai mane. Sugaišai nemažai laiko – jau galėjai būti toli nuo sandėlio ir prieplaukos. O tu rizikavai netekti alibi, kad išgelbėtum žmogų, kurio anksčiau niekada gyvenime nebuvai matęs... Laikydamas rankoje stiklą jis pasisuko į merginą. – Ko tau iš manęs reikia? Nori prisilaižyt?

Ji pažiūrėjo žemyn, į savo suknelę. – Nežinau, ko jūs su Niku nepasidalijot, tai ne mano reikalas. Galbūt jis nusipelnė būti nušautas. Bet aš manau, Džoni, kad esi labai geras vyras. Jis staigiai ir skambiai trinktelėjo stiklą ant stalo. Paskui pasisuko ant kulnų ir, greitai peržingsniavęs per kambarį, išėjo. – Džoni! – pašaukė Riva, bet jis net neatsigręžė. *** Jos galvoje brendo planas. Dvi dienas, kol Džonio nebuvo, ji rengėsi: ilgas valandas sėdėjo prie Dianos veidrodžio, stengdamasi padaryti save kuo gražesnę, kad patiktų Džoniui! Veidrodis tikino ją, kad jai sekasi. Ji visada buvo graži, todėl ir pakliuvo į tokį sūkurį, iš kurio užvakar nerado kitos išeities – tik į upę. Dabar randai ir mėlynės – būtini papuošalai, kuriais apdovanojo jos profesija, – jau beveik išnyko. Veidrodyje gimė naujas veidas – beveik laimingas, spindinčiomis akimis ir lūpomis, laukiančiomis bučinių. Vienintelio žmogaus bučinių. Ir, žinoma, kiekvieną dieną ji skaitė laikraščius. Apie Niko Teinerio nužudymą vis dar rašė pirmuosiuose puslapiuose. Policija buvo tikra, jog tai – pačių gangsterių darbas, įtariamųjų ratas siaurėjo, bet iki šiol dar niekas nebuvo suimtas. Džonis Konas grįžo po dviejų dienų, vėlyvą vakarą. Laikai, matyt, jam buvo nelengvi. Po akimis – tamsūs ratilai, pečiai sulinkę, atrodė pavargęs. Kai Riva atidarė jam, Džonis kiek patrypčiojo ant slenksčio, lyg jos veidas būtų jam pastojęs kelią. Ji tylėjo, ir Džonis prakalbo pirmas. Jo balsas buvo užkimęs ir beaistris. – Diana grįžta, – tarė jis. – Tau reikia nešdintis. – Supratau, – greitai sutiko Riva. – Palauk minutę, aš persirengsiu savo suknelę. – Nėra reikalo. Diana nieko nesakys. – Bet aš pasakysiu. Negana to, kad aš – neprašyta viešnia – tris paras gyvenau jos bute, tai dar ir apsivogsiu. – A, taip. Tu juk turi sąžinę. Tavo reikalas. Aš palauksiu. Ji pasistengė tą užgaulią „sąžinę“ praleisti pro ausis ir nubėgo į miegamąjį. Kai vėl apsivilko seną juodą suknelę ir pamatė save veidrodyje, vos nepradėjo iš nevilties raudoti. ► 51


Gintaro lašai

◄ Juoda suknelė panaikino beveik viską, kas buvo pasiekta per ilgas valandas prie veidrodžio. Veidas liesas, išblyškęs; jis atrodė kaip suglamžytas, be jokios išraiškos. Jei ji pati sau dabar nepatinka, tai kaip ja susižavės Džonis? Bet žodis ne žvirblis: neatsiimsi dabar savo žodžių, teks apsieiti be Dianos suknelės. Riva sugrįžo į svetainę. Stengėsi nežiūrėti Džoniui į akis. O jis nekreipė nė mažiausio dėmesio, kaip ji atrodo. – Mašina apačioje, – burbtelėjo. – Einam iš čia. Gatvėje Riva geriau įsižiūrėjo į mašiną. Tai buvo ilgas blizgantis ševrolė. Naujutėlis. Džonis maudėsi piniguose. Tik pajudėjus, Riva pagaliau paklausė: – Na, ir ką tu nusprendei? – Nusprendžiau dėl ko? – Dėl manęs. Vis dar rengiesi nužudyti, kad garantuotai apsidraustum? Džonis apsilaižė apatinę lūpą. – O tu gerai kalbi – be užuolankų. – O kodėl tu su manim taip nekalbi, Džoni? – Na, ką gi. Prisipažinsiu: galvojau aš ir apie tai. Tik viena mane sulaiko. Nužudyti tave – tai ne Niką Teinerį. – O ką tu jautei, kai šovei į jį? – Nieko. Nejaučiau nieko. Ne ką daugiau, nei būčiau užmušęs žiurkę. – O su manim būtų kitaip? – Be abejo. – Kodėl? – Žudydamas tave atimčiau gyvybę žmogui, kuris niekuo nekaltas. O apie Niką niekas negalėjo pasakyti, kad jis visai nekaltas. – Ir aš daug kuo kalta, Džoni. – Netiesa. Tau tik šitaip atrodo, tau – dėl tos sąžinės. Bet man nusispjaut, ką manai apie save. Aš žinau viena: tu niekuo nekalta. Tu gera panelė. – Ir vis dėlto galėtum mane nužudyti? Sugebėtum pergalėti save? – Nežinau. Yra dar vienas dalykas, apie kurį žmogus privalo galvoti. Tai savisaugos instinktas. O mano jis itin stiprus. Nieko nepadarysi – pavojinga profesija. Štai kaip! Jinutilo ir susikaupęs žiūrėjo į kelią. Ji žvelgė į Džonį iš šono. Kai jo veidą apšviesdavo pakelės žibintai, matė, kaip jis kankinasi, ir nuoširdžiai jo gailėjo. – Džoni, kur tu mane veži? – Sėdėk ramiai. Ar tau nemalonu pasivažinėti? – O tu tikrai veži mane tik pasivažinėti? 52

Ar dabar tas dalykas tik taip vadinasi? Pasivažinėti? – Nekvailiok. – Džoni, atsakyk man. Jis neatsakė. Žiūrėjo į bėgančią po mašinos ratais kelio juostą ir nė karto nepasisuko į Rivą. Jie nėrė į šiaurę. Ji nežinojo tų vietų, ji čia niekad nėra buvusi, bet prisiminė iš mokyklos, kad anksčiau ar vėliau, jeigu jie visą laiką važiuos ta kryptimi, teks pervažiuoti upę. Jos galvoje sukosi mintis: ką galima padaryti? Kol kas jie dar nepasiekė upės, bet vis tiek ją privažiuos. Ir ji tylėdama laukė. Ji vis dar puoselėjo savo planą. Smulkmenos priklausys nuo aplinkybių, bet pagrindinis tikslas yra aiškus. Tai reikia padaryti, tai reikia padaryti... Ir staiga, kai jie nuvažiavo dar kelias mylias, ji pamatė jį. Tiltas! Nedidelis tiltas su žemais turėklais, o po juo – nešvarus juodas vanduo, jame atsispindėjo žibančios už upės ugnelės. Jie važiavo tiesiai į tiltą. Įdomu, ar pasuks Džonis per jį? Ne! Prieš pat tiltą nuo plento šakojosi keliukas į kairę. Džonis pasuko į jį ir nulėkė šalia upės, žibintais skrosdamas tamsą. Tai galbūt paskutinė jos galimybė. Riva nusispyrė batelius ir suriko: – Sustok! Kaip ji ir laukė, jis automatiškai pakluso – anksčiau negu kokia mintis šovė į galvą. Jo koja primygo pedalą, ir mašina cypdama padangomis sustojo. Svarstymams laiko neliko. Riva atbloškė dureles ir puolė tilto link. Ji užbėgo ant tilto, girdėdama už savęs ją besivejančio Džonio žingsnius. Džonis prisivijo ją – taip ji ir buvo apskaičiavusi – dar nepribėgus tilto vidurio. Jis sugriebė ją už pečių, sustabdė, supurtė visą ir prirėmė prie turėklo. Keletą sekundžių jie taip ir stovėjo, uždusę, prisispaudę vienas prie kito – lyg besibučiuojanti porelė. – Ką tu čia sumanei? – šiurkščiai paklausė jis, pamažu atsitraukdamas nuo jos. – Aš noriu dar kartą šokti į vandenį. – Kokio velnio, tu, kvaile? – Džoni, nejau tu verčiau užmuši mane, o ne leisi pačiai nusižudyti? Džonis nerado žodžių atsakyti, ir kol jisvarstė, Riva pamažu išsilaisvino. Pradėjusi kalbą ji neapsimetinėjo. Ji iš tikrųjų tą akimirką taip galvojo. – Džoni, kam tada ištraukei mane iš vandens? Kad aš tave įsimylėčiau? O gal čia labai keistas dalykas, kad panelė įsimyli

vyrą, kuris ją išgelbėjo? Džoni, aš tikrai nepradėjau blogai apie tave galvoti, kai sužinojau, kad tu nušovei Niką Teinerį. Tai ne žmogžudystė. Jis buvo tavo priešas. Tu nušovei jį, nes suveikė tavo savisaugos instinktas. O paskui, Džoni, tu bijojai – tu manęs bijojai! Aš tą supratau, nes įsimylėjau tave, tu net nenujauti, kaip stipriai aš tave įsimylėjau – aš geriau mirsiu, negu padarysiu tau ką nors bloga. Taip, Džoni, štai aš ir noriu numirti! Aš noriu numirti, kad tu daugiau manęs nebijotum. Bet aš nenoriu, kad tu mane nužudytum. Tu nesugebėtum taip lengvai tai išgyventi. Todėl, kad turi sąžinę, taip – turi, Džoni, aš žinau. Ir mano mirtis gulėtų tau ant sąžinės. Todėl leisk man pačiai... Viskas įvyks taip, kaip iki mūsų susitikimo, lyg mes nepažinotume vienas kito, lyg tu nebūtum išgelbėjęs manęs. Tiktai dabar tu nešok paskui mane į vandenį. Supranti, Džoni. Džoni? Džoni, Džoni, mielasis – aš taip tave myliu! Ji išsilaisvino, peržengė per turėklus ir puolė į upę. Tiltas buvo neaukštas, bet jai pasirodė, kad praėjo visa amžinybė, kol ji pasiekė vandenį. Trenkėsi į vandenį krūtine, ir jai užėmė kvapą. Prisirijo vandens ir pradėjo kepurnėtis į paviršių. Plaukti ji nemokėjo, tik instinktyviai mosavo rankomis. Riva išnėrė ir įkvėpė oro. Ir pamatė virš savęs dangų, nubarstytą ryškiomis žvaigždėmis, o dangaus fone – galvą ir pečius. Džonis stovėjo atsirėmęs alkūnėmis į turėklus ir žiūrėjo žemyn į ją. Ne, ji nešauks jo. Tegul pasielgia, kaip jam norisi. Ji įrodė, kad myli jį, ir ji žinojo, – jautė aiškių aiškiausiai, – kad ir jis myli ją. Tiktai jis bijosi jos – bijosi, kad neišduotų. Bet dabar ji įrodė, kad gali nebijoti. Dabar jis gali ją ramiai mylėti. Ir kai dabar jis šoks į vandenį ir vėl išgelbės ją, viskas bus tikra tikra. Tėkmė patraukė Rivą po tiltu, ir žvaigždės minutėlę užgeso. Iškilusi kitoje tilto pusėje, ji vėl pamatė Džonį. Ji jau stovėjo toj pusėj, prie kito turėklo. Žvaigždžių fone baltavo Džonio veidas, bet jo išraiškos negalėjo įžiūrėti. Tėkmė pagreitėjo, Džonio veidas sumažėjo, pavirto blausiu taškeliu. Paskui visai išnyko. Liko tik žvaigždės. Vanduo buvo vėsus... ir geras. Vertė Jeronimas BRAZAITIS Versta iš: Meet Death at Night. Alfred Hitchcock’s Mystery Magazine. January, 1963.


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS



eFoto nuotr.

Gimtadienis Beatričė JUŠKAITĖ

Gimtadienis – komiška šventė. Bandai, kaip pridera, išlikti irzlus, apsimesti, kad nerūpi. Mesteli kokią frazę, kaip tai sureikšminta, ir kreivai šypsais, neva tau vis vien. Nedrąsų kirbtelėjimą prieš dieną pavadini vidurių pūtimu ir įprastą vakarą vaizduodamas nueini miegoti. Juk atvirai rodyti emocijas šiais laikais tas pats, kas besišypsant pakviesti ant jų nusilengvinti. Net jei ir šypsomasi draugams. O šypsenas tą dieną dalija visi. Mano šypsena, patvirtinant klišes, visai kaip kaukė. Kiek pamenu, graikai savąsias gamindavo tik ribinėms emocijoms žymėti. Taip ir mano veidą nudažo herbo spalva ir perdėtas džiaugsmas. Tinkamai reaguoti juk irgi mokslas. Praverčia, beje, nes kartais dovanos priverčia nevalingai aiktelti. Ką čia slėpti. Pavyzdžiui, šiais metais man padovanojo kilimą. Ir negali pykti, nes daiktas praktiškas – kaupia dulkes, saugo pasibėdoti užsukančių draugų pėdas, filmuose į juos vyniojami numirėliai. Taupūs vaikaičiai į jį galės įritinti ir mano kūną – makabriškai pagalvojau. Kokia visgi efektinga pabaiga būtų. Stingstanti

lavoniena, įritinta į kadaise gimtadieniui gautą mylimųjų numindžiotą kilimą, ir sudžiūvusi puokštė, įsprausta į delnus. Betrūksta lacrimosa traukiančių angelų būrio ir pasirodančio barzdoto Dievo. Bet gal tokiems paklydėliams jis net nesivargina rodytis? O pasirodo tik draugų būrelis, apgaunantis, jog kažkam rūpiu. Jie paskambina durų skambučiu ir optimistiškais veidais įgriūva vidun. Gal ir nebuvau tokia šiknė, jei kažkas visgi varginasi atvykti iki mano durų? Apgavystė? Įprastą dieną tokių laimės palinkėjimų kaip lapų ant medžių rudenį. Juos surenka nebent pradinukai, kad išlankstytų tokias sudžiūvusias rožes, sutvirtintas siūlais, arba sušluoja miesto tarnybų estetai oranžinėmis uniformomis. Sako, kad gyvenimo menas yra gerai save apgauti. Gal visas tas šventinis šurmulys ir yra tik būtina pasaka, atotrūkis nuo tikrovės ir trumpas pasiganymas vienučių išorėje? Kai dingsta istorijos apie gandrus nešantį vaiką ir mistinius veikėjus, visa tai persikūnija į realius žmones. Norisi taip ir susmegti veidu į birų dabarties smėlį, kuriame pažįstami tampa tariamais filmų herojais. Filmų su S ženklu, beje. Tik kad pornografija čia tampa realybe, dulkinanti žmogų su amžinai pasistojusiais klausimais.

Esi priverstas leistis į tuos nimfomaniškus kasdienybės kūrybos žaidimus, tvirkinančius kiekvieną jautresnį protą. Arba tai protas masturbuoja pats save, fantazuodamas draugų ir kažkada sutiktų žmonių projekcijomis, visai neatsiklausęs jų leidimo. Godžiai taupomą laiką stumi kurdamas į tikrovę panašias pasakaites, o iš tiesų... Dar vieną atvirukinį gimtadienio ritualą atlikęs graudžiai sėdi prie stalo su vienais apatiniais ir klausai, kaip pirmąją lapų lavonieną tvarko tarnybų šlavėjai. Išėjęs draugų būrelis paliko tik tuščius butelius, keletą nuorūkų, įsipainiojusių kilimo šeriuose, ir švelnią nuojautą. Visos tos šventės – užuovėja. Proga pamiršti įprastą nejautros vaidmenį, nebegalvoti, kaip nuolat trūksta pinigų, palinkėti sveikatos, gal net meilės (taip darom dar per Kalėdas) ir pasišypsoti. Visai tai ne naivu. Iš pertekliaus kylančiame stygiuje to ir tetrūksta. Leisti sau bent kartą nebūti ciniku, sulipdyti iš lapų džiūstelėjusią rožę ir nutipenti prie gimtadienininko durų. Šiaip jau kasdienybės ramybė yra pati nenatūraliausia būsena apskritai. Draugai iš Izraelio sakė, jog armijoje, kad nuovargio iškamuoti išliktų budrūs, pešiodavo savo gyvaplaukius. Šiais metais turbūt nusiskabiau visus rankų plaukus tik tam, kad išlaikyčiau aštrų realybės pojūtį. Kad mažiau skųsčiaus, nebebandyčiau galva nerti į svarstymų gelmę atsimušdama dugnan, nes tai, pasirodo, tik seklus varganas prūdas. Pešiojau gyvaplaukius kaip myli–nemyli žiedą, kad nereikalaučiau daugiau, nei kiti gali pasiūlyti. Netikėtai užplūsta jausmas, jog jei ir kažko trūksta, net nesąžininga reikalauti daugiau. Užtenka tiek, kiek yra. O yra tiek, kiek turi būti. O turi būti tiek, kiek turi. O turi tiek, kiek gali pasiūlyti gyvenimas. Gyvenimas? Nebent tas, kur egzistuoja jau minėtuose S filmuose. Tad mano gyvaplaukiai guls kaip kritę kariai ant apteršto dovanoto kilimo, atvirukų lapai nuguls skverus ir pakampes. Tada juos surinks tarnybų estetai. Arba rožes iš lapų siūlais tvirtins entuziastingi draugai, ateisiantys prie mano durų pasveikinti su gimtadieniu.

53


kinas

Serialas, verčiantis s Televizijos serialas „Vaikščiojantys negyvėliai“ pagal Roberto Kirkmano komiksus jau keturis sezonus fenomenaliai į vieną komandą suburia tiek amžinai viską kritikuojančius kinomanus, tiek paprastus „filmų valgytojus“.

„Vaikščiojančiuose negyvėliuose“ policininką Riką suvaidinęs britų aktorius A.Lincolnas tapo ryškiausiu ekrano veidu, kaip ir N.Reedus, pelnęs publikos simpatijas Derilo vaidmeniu.

Aivaras DOČKUS

Kadangi apsilankymai kino teatruose paskutiniuoju metu būna nuviliantys, pastebimai juntamas augantis susidomėjimas televizijos serialais. Kartais net atrodo, jog trečdalis kino pramonės pajėgų emigravo būtent ten. Anksčiau būdavo prabanga kviesti filmuotis seriale ryškiausias ekrano žvaigždes. Dabar jos pačios veržiasi į televizijos projektus, nes kas nenorėtų būti linksniuojamas milijonų garantuotų žiūrovų. Honorarai čia taip pat ne šiaudiniai. Pavyzdžiui, komiško serialo „Moderni šeima“ žvaigždė Edas O’Neillas ramia sąžine iš prodiuserių už seriją reikalauja 200 tūkst. JAV dolerių. Legalus reketas, bet už kasmet į padanges šaunančius reitingus reikia mokėti.

Metų laukiamiausias Taigi šiais idėjų pilnametražiams filmams stygiaus laikais karaliauja serialai. Kiekvienas kažką žiūri: vienas – „Sostų karus“, kitas – „Du su puse vyro“. Ir nekantriai laukia naujų serijų. Tačiau yra vienas serialas, kuris įdomus visiems. Tai kabelinės televizijos kanalo AMC siaubo drama „Vaikščiojantys 54

negyvėliai“ / „The Walking Dead“ (Lietuvoje matoma per „Fox“ kanalą), kurios naujas sezonas tradiciškai startuoja spalį. Šis serialas prieš kitus, apdovanotus šimtais prizų ir įvertintus epitetu „kultiniai“, turi rimčiausią, neginčijamą pranašumą – tolygiai kylančius reitingus. Kito tokio „augančio“ projekto paprasčiausiai nėra. Lietuviškos televizijos anonsuose mėgsta meluoti, kad rodo žiūrimiausius serialus. Tiesa kitokia. Netikite – patikrinkite. Du trečdaliai vadinamųjų kultinių projektų kiekvieną sezoną laikosi ant plauko, kai auditorija siekia vos milijoną žiūrovų. Tų serialų gamintojai prisidengia neatremiamais motyvais – jų projektai turi tvirtą ištikimiausių fanų bazę ir gali pasigirti prestižiniais „Emmy“ apdovanojimais. „Vaikščiojančių negyvėlių“ autoriai kol kas renka šias statulėles išskirtinai už grimą. Tačiau reitingai... Pirmąją seriją prieš ketverius metus per kabelinės televizijos kanalą AMC žiūrėjo daugiau nei 5 mln. žmonių, paskutinioji ketvirtojo sezono dalis sutraukė beveik 16 mln. žiūrovų.

Rizikinga pradžia „Vaikščiojantys negyvėliai“ – genialus nedidelės talentingų vyrukų komandos

sumanymas. 2010-aisiais neabejotinai geriausias siaubo karaliaus Stepheno Kingo romanų ekranizuotojas, scenaristas ir režisierius Frankas Darabontas („Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Rūkas“) nusprendė, kad laikas mesti iššūkį serialams apie vampyrus ir ant raudonojo kilimo sugrąžinti zombius. Jam po ranka pasitaikė jauno rašytojo ir dailininko R.Kirkmano komiksų serija „Vaikščiojantys negyvėliai“. Beje, šių komiksų išvis nebūtų, jei ne Roberto gudrybė. Leidyklai zombių tema atrodė išsemta, bet R.Kirkmanas sugebėjo bosus nustebinti neregėta siužetine linija – zombių virusą paskleidė ateiviai iš kosmoso, kad galėtų užkariauti Žemę nepaleidę nė šūvio. Žinoma, kai projektui buvo uždegta žalia šviesa, ateivių tema paslaptingai išgaravo. Nors F.Darabontui talkino žymioji filmų „Terminatorius“ ir „Svetimi“ prodiuserė Gale Anne Hurd, kelių televizijos kanalų vadovybės, tarp jų HBO, „zombiška“ istorija neįtikino. Užkibo AMC televizija, kuri iki 2002-ųjų rodė tik klasikinius amerikietiškus filmus ir intensyviai kurti televizijos serialus pradėjo 2006-aisiais, paleisdama į ekranus visus įmanomus apdovanojimus laimėjusius „Reklamos vilkus“ ir „Bręstantį blogį“. AMC vadovams pakako perskaityti įvadinės serijos scenarijų, kad žaibiškai rastų


kinas

ustingti prie ekrano biudžetą nufilmuoti šešioms „Vaikščiojančių negyvėlių“ dalims. Viskas buvo atlikta itin kruopščiai – antraplaniams aktoriams įsteigta zombių vaikščiojimo mokykla, o jų bauginamai tikroviška išvaizda rūpinosi vienas garsiausių Holivudo grimo efektų meistrų Gregory Nicotero. O scenaristai vieningai sutarė, kad žodis „zombiai“ seriale nebus ištartas. Jokiu būdu. Veikėjai juos vadins „vaikščiojančiais“, „kandžiojančiais“ ir visaip kitaip. Vasaros pabaigoje serialo kūrėjai pristatė šešias dalis ir tapo aišku, kad kanalas AMC sėdi ant aukso gyslos. Tačiau prodiuseriai vis dar stipriai rizikavo – o gal tema nesudomins žiūrovų? Jie nusprendė eiti iki galo ir skyrė lėšų analogų neturinčiai reklaminei kampanijai. 2010ųjų spalio 26-ąją AMC kartu su kanalu „FOX international“ organizavo masines zombių eitynes 26-iuose didžiuosiuose pasaulio miestuose. Vaizdai atsidūrė „Youtube“, ir taip milijonai žmonių sužinojo apie artėjančią pasaulinę naujo serialo premjerą.

Nesulaikoma epidemija Po šešių serijų „Vaikščiojantys negyvėliai“ turėjo milžinišką gerbėjų armiją, kuri primygtinai reikalavo greičiau pratęsti kraują stingdantį nuotykį. Policininką Riką suvaidinęs britų aktorius Andrew Lincolnas iki tol galėjo pasigirti antraplaniais vaidmenimis mistiniame seriale „Gyvenimas po mirties“ ir romantinėje komedijoje „Tegyvuoja meilė“. Dabar jis – ryškiausias ekrano veidas, kaip ir Normanas Reedus („Bundoko šventieji“), pelnęs publikos simpatijas Derilo vaidmeniu. Antrajam sezonui „Vaikščiojančių negyvėlių“ kūrėjai pristatė 13, o trečiajam ir ketvirtajam – 16 serijų. Ir metė dar vieną reklaminį kozirį. Antrajame sezone pasirodė speciali serialui skirta laida „Kalbantys negyvėliai“, kurią veda žinomas komikas Chrisas Hardwickas. Šou prasideda pasibaigus kiekvienai serijai. Joje dalyvauja žinomi žmonės iš įvairiausių sričių – sportininkai, muzikantai, žurnalistai. Visi jie – serialo gerbėjai. Taip pat į studiją

skambina ištikimiausi fanai – kanalo AMC žiūrovai, „ant karštųjų“ aptarinėjantys pasibaigusios serijos nuotykius. Laidoje rodomi vaizdai iš filmavimo ir interviu su aktoriais. Įdomu, kad iš pradžių „Kalbantys negyvėliai“ trukdavo pusvalandį, o dabar vos sutelpa į valandą. Ir, kaip pajuokavo vienas televizijos ekspertas, reitingais lenkia tris kultinius serialus kartu sudėjus. Nepasiginčysi – laida sutraukia 7 mln. žiūrovų. Jų nuomonė serialo kūrėjams padeda nuspręsti, kuris veikėjas labiau mėgstamas, o kurį galima „nužudyti“. Čia kaip sporte. Pasirodai geriau – išlieki. O tų herojų, kuriems scenaristai numato žūtį, mirtinos scenos filmavimo išvakarėse laukia tradicija tapęs kūrybinės grupės ritualas – paskutinė vakarienė. Kas toliau? Serialo tema neišsemiama, viskas priklauso nuo scenaristų meistriškumo. Projekto iniciatorius F.Darabontas dėl nesutarimų su kitais komandos nariais pasitraukė po pirmojo sezono. Per serialo gyvavimo laiką pasikeitė nemažai scenaristų, bet aukšto lygio siužeto rašytojų Holivude – devynios galybės. Naujokus atidžiai prižiūri senbuviai. O jie tikina, kad turi pakankamai medžiagos dar septyniems sezonams ir puikiai įsivaizduoja, kas dėsis 12-ajame. Be to, neseniai visus „Vaikščiojančių negyvėlių“ gerbėjus pribloškė žinia, kad serialui planuojama kurti kompanioną – veiksmas vyks kitoje pasaulio vietoje, kur taip pat yra po epidemijos išlikusių gyvųjų, kuriems tenka kautis su išalkusiais numirėliais...

Populiarumo paslaptys Kodėl „Vaikščiojantys negyvėliai“ taip mėgstami ir šio straipsnio autorius – tarp serialo fanų? Projekto kūrėjams nuo pirmųjų kadrų pavyko sukurti ypatingą atmosferą ir išskirtinius personažus. Jie nešvaistė laiko „gumos tempimui“ ir iš karto įmetė žiūrovus į pragaro girnas. Seriale daug veiksmo ir bekompromisinių smurto scenų. Nuolatos tvyro įtampa ir artėjančios grėsmės nuojauta. Net pagrindiniai personažai nėra

apsaugoti nuo žūties. Praradimai neišvengiami. Žūsta veikėjai, kuriuos spėjote pažinti ir prie jų prisirišti. Žūsta tėvai, vaikai, motinos, broliai, seserys. Kai galvojate, kad personažas keliaus iki paskutinės serijos, gaunate peilį į nugarą. Kitas dėmesio vertas momentas – „Vaikščiojančių negyvėlių“ kūrėjai išmano, kaip tolygiai „auginti“ reitingus, ir neleidžia serialui virsti įspūdingomis skerdynėmis, nors, oficialiais duomenimis, daugiausia žiūrovų pasiekia kruviniausios serijos. Scenaristai sumaniai įtraukia moterų auditoriją, įpindami į siužetą meilės trikampius ir pavojingus romantiškus ryšius. Taip pat personažai tikroviškai keičiasi, išgyvendami skirtingus etapus, vertindami tai, kas vyksta, susidurdami su siaubingais išbandymais. Seriale – daug pačių netikėčiausių, meistriškai parašytų, režisuotų ir suvaidintų scenų, kurios papuoštų bet kurį didžiojo ekrano „blokbasterį“. Žinoma, pagrindinė herojų grupė privalo gyventi, kitaip žiūrovų įniršiui nebus ribų. Kita vertus, „Vaikščiojančių negyvėlių“ autoriai nelekia išdegę akis. Jie sumaniai perjunginėja pavaras. Po uraganinės serijos – herojų pasisėdėjimas prie laužo dviese. Kad ir kaip būtų keista, tai viena geriausių dalių, kurioje personažai susiremia su vidiniais demonais. O jų turi visi. Ir čia – stipriausioji serialo vieta, scenarijaus stuburas, nes tai istorija ne apie zombius, o apie žmones. Ne šiaip vieno sezono šūkis skambėjo „Mirusiųjų pasaulyje bijok gyvųjų“. Jis labiausiai atspindi „Vaikščiojančių negyvėlių“ esmę. Tai serialas apie žmogiškumą ir sužvėrėjimą. Sena kaip pasaulis tiesa – ekstremaliomis aplinkybėmis išryškėja geriausi ir blogiausi bruožai. Kas nugalės – blogis ar gėris? Dar vienas didžiulis serialo privalumas – ryškūs antraplaniai veikėjai, ypač – didieji niekšai, tironai ir žudikai. Pirmoji vieta atitenka genialiai Davido Morrissey suvaidintam Gubernatoriui, pasižymėjusiam begale putiniškų savybių. Kalbama, kad penktajam sezonui paruoštas dar baisesnis niekšas ir laukia daugybė netikėtumų. Pažiūrėsime, ar „Vaikščiojantiems negyvėliams“ pavyks pakilti į naują lygį. 55


ETERIS

Kintų pakraštyje, kadaise buvusioje fermoje, dabar paverstoje loftu, gyvena atsiskyrėlis meistras. Iki giliausių šaknų vilnietis, daugybę metų restauratoriumi dirbęs Šv. Jonų bažnyčioje, jis spjovė į sostinės šurmulį, įsikūrė atokiai, darbuojasi ir savo didžiulėse dirbtuvėse kasdien klausosi radijo stoties „RadijoGama“. Kodėl? „RadijoGamiečių“ įsitikinimu, muziką augina klausytojai. Tai – ir malonumas, ir iššūkis.  Vytauto Petriko nuotr. 56


ETERIS

„RadijoGama“ tyčia transliuoja kultūringiems Valentina ŽIGIENĖ

„Tokiam vienišiui, kaip aš, radijas – draugas. Žinoma, pasirinkimas didžiulis, bet „RadijoGamoje“ pirmiausia gera muzika. Labai subalansuota, visokių stilių. Gal trūksta heavy metal, bet visa kita puiku. Be to, man įdomios visos tos smulkmenos apie šį kraštą, istoriniai, etnografiniai dalykai, jūrinės temos. Kitur to neišgirsi. Labai šilta stotis. Dirbu ir klausausi“, – apibendrino Vaclovas Kiselevičius.

Muzika – plati ir kontrabandinė Ji apibūdinama vienu žodžiu – variety. Į jį sutelpa rokas, džiazas, pop, indie, folk muzika, populiariosios klasikos šiuolaikinės aranžuotės. „Mūsų formatas – gera, įdomi, įvairiapusė muzika. Per vieną valandą klausytojai gali išgirsti visko“, – kalbėjo programų vadovė Janina Silkauskienė, kuriai antrino radijo stoties vadovas Arūnas Graželiūnas: „Bet siekiame, kad laisvas stilius netaptų eklektiškas, kad programa turėtų loginę seką, melodijos, harmonijos, ritmo, tembrų tam tikros estetikos“. Įprastai daugumoje radijo stočių skamba Europos ir Amerikos hitai. „RadijoGama“, kiek leidžia galimybės, ieško įvairių tautų muzikos. Taip atsirado naujas muzikos programos „prieskonis“ – pasaulio muzika. Čia

– ir Europos šalys, ir Japonija, Kinija, Naujoji Zelandija, Afrika. „Paieškos sunkios, bet smagu suvokti, kad, pavyzdžiui, Afrikos muzika panaši į lietuvių. Dainos taip pat melodingos ir net panašių į žemaitiškus žodžius aptikti galima“, – juokavo Janina. Radijo stočiai gyvuojant penktus metus ir klausytojai nelieka abejingi. Dovanoja retesnių įrašų. Pavyzdžiui, vienas vietinis italas pasiūlė itališko džiazo porciją. Neretai atkeliauja žydų, gruzinų ar kitų tautų muzikos. „Kas kur lankėsi, parsivežė retesnių įrašų, kodėl gi ne? Štai poetas Gintaras Grajauskas savo „Kontrabandos“ permeta“, – džiaugėsi Arūnas.

Ieško praganytų žodžių Kaip iš tikrųjų atrodė Kristijono Donelaičio veidas? Apie ką savo naujausioje knygoje rašo Nijolė Kepenienė? Kokią legendą slepia Danės krantinėje esanti „Juodojo vaiduoklio“ skulptūra? Kodėl jaunimas vėl klauso „Pink Floyd“? Ką bendro Žemaitijoje turi arklys ir serbentai? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų „RadijoGama“ ieško atsakymų savo kultūrinės laidose. Joms rengti buriama ne vien Vakarų Lietuvoje žinomų, aktyvių žmonių grupė, kurios kiekvienas narys įsilieja su savo gebėjimais, įžvalgomis, žiniomis. „Praganytos žodžių lankos“ – karščiausia eterio kultūrinė naujiena, gimusi iš gražios draugystės su Klaipėdos apskrities viešąja Ievos Simonaitytės biblioteka ir jos vadovu

rašytoju Juozu Šikšneliu. Kilo klausimas: kodėl gi garsine forma nepriminus dingusių lietuvių kalbos žodžių, kuriais prabilo paminklas kalbai I.Simonaitytės bibliotekos kieme?.. Kuriant laidos koncepciją, viskas klostėsi itin sėkmingai. Tomis dienomis Klaipėdoje darbo reikalais lankėsi Lietuvių kalbos instituto profesorė Danguolė Mikulėnienė. Sumanymo sudominta ji surado laiko, net aštuntą vakare atvyko į studiją, ir čia buvo įrašyta visa, ką buvo parengusi. Laida pagalbininkų turi ir daugiau. Įsijungė Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė, docentas Jonas Bukantis, Šiaulių universiteto docentė Rūta Kazlauskaitė, lektorius Robertas Gedrimas, Klaipėdos etnokultūros centro bei Šilutės muziejaus darbuotojai. Šiaulių universiteto prorektorius Juozas Pabrėža ir pats lankėsi studijoje, pasidalijo mintimis apie lietuvių kalbos ir ypač tarmių puoselėjimą. Net viena klausytoja, buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rožė Poškienė „užsidegė“. 80-metė moteris dar ir savo 100-metę seserį įpareigojo prisiminti senovinių žodžių. O apie naują laidą R.Poškienė išgirdo toje pačioje „RadijoGamos“ studijoje, atėjusi pristatyti savo knygos. Tąsyk ji net naktį nemiegojo, prisiminė senus žodžius ir vis rašė. Dabar studijoje likęs gražus entuziazmo liudininkas – ponios Rožės kelių lapų rankraštis. Nauja laida rengiama siekiant parodyti mūsų kalbos skambesį bei grožį. Per tuos žodžius prisimenami ir amatai, gamtos reiškiniai. „Jaunas žmogus nežino, kas buvo skiečius, ratelninkas. ► 57


ETERIS

Arūnas Graželiūnas: Realybė tokia: idėjoms įgyvendinti reikia pamato. Šioje vietoje spyruoklė suspausta. Reikia ir dirbti, ir rasti finansų, ir jausti prasmę. Ieškome.

◄ Arba ką reiškia žodis augyvė. Senovėje

taip vadino gimdytojas, motinas. O ventarinė pasirodo besantis pilvas. Pamario krašte sakydavo: „Į ventarinę tik kiša, tik kiša“, – įdomybių pažėrė laidos autorė Janina.

Traukia nuo knygų lentynos Iš draugystės su I.Simonaitytės biblioteka prieš trejus metus gimė dar viena laida – „Nuo knygų lentynos“, skirta pirmiausia šio krašto naujausioms knygoms ir jų autoriams. Kiekviena knyga turi savo istoriją. Filosofo Arvydo Juozaičio vienas naujausių darbų, jo paties žodžiais, niekam nereikalingas. Tuo metu, kai autorius laidoje pristatė knygą „Napoleonas. 101 diena“, nė viena leidykla nesiėmė spausdinti. O štai Albinas Šerelis, susidūręs su tokia pat problema, nuvažiavo į savo tėviškę, nuėjo į biblioteką, ten sumaketavo, dauginimo aparatu padaugino, pats puslapius susegė, ir taip atsirado savos leidybos poezijos rinktinė „Arimų tyla“. Iš viso 10 egzempliorių, bet vieną autorius padovanojo „RadijoGamai“. Taip nuo dangaus – Ramutės Skučaitės, A.Juozaičio, Elenos Karnauskaitės, Dalios Bielskytės, Roko Flicko, N.Kepenienės, Eugenijaus Skerstono ir kitų žinomų autorių iki žemės – 80-metės Izabelės Lukšienės ar Valentino Čižo, neregio iš Jurbarko, pagaliau atvežto į radijo studiją pristatyti savo knygos „Apetitu nesiskundė“. Anot laidos autorės Janinos, „Nuo knygų lentynos“ – tarsi sluoksniuotas pyragas, į kurį sudėta ne vien kūryba, bet ir kitų pagardų – autorių pomėgių, jų gyvenimo istorijų.

Su mikrofonu – į pakraščius „RadijoGamos“ eteryje jau treti metai transliuojama laida „Slėpiningoji Mažosios Lietuvos istorija“, kurią rengia Gargždų krašto muziejaus ir jo filialų Priekulėje, Agluonėnuose, Drevernoje darbuotojai. Čia – žinomos, pamirštos, naujai atrastos istorijos arba, tiksliau, istorinės apybraižos apie mūsų kraštą. Visko yra. Priekuliškė istorikė Sabina Vinciūnienė pasakojo apie laisvės kovas, tremtį, Laima Lemežienė – apie Ievą Simonaitytę ir jos vasaras Prie58

Kriminalų, horoskopų ir virtuvės „RadijoGamoje“ nė su žvake nerasi. Protingos knygos – kitas reikalas.

kulėje, Marius Mockus – apie Gargždus, archeologinius tyrinėjimus. Taip pat laidos talkininkai yra žinomi istorikai, archeologai, etnografai, kraštotyrininkai. Tarp jų – Silva Pocytė, Jonas Genys, Klaidas Perminas, Raimonda Nabažaitė, Dalia Kiseliūnaitė, Arvydas Urbis, Edita Barauskienė ir kiti. Anot radijo stoties programų vadovės J.Silkauskienės, žmonėms įdomiausia išgirsti apie save ir savo namus, būtent dėl to kraštui, atokesniems jo kampeliams skirta laida yra įdomi. Be to, ją rengia muziejaus kolektyvas. Taip „RadijoGamos“ eteris tampa prieinamas to norintiems, kūrybingiems žmonėms. Sąsajų su krašto istorija turėjo praėjusį sezoną transliuota laida „Didiai bagots krašts“. Ji buvo dedikuota Tarmių metams, ir nors rengti nebuvo paprasta, bet pavyko parodyti, kad tarmės dar gyvuoja. Ir ne vien

jos. Dar yra daugybė patarmių, tačiau jaunesni nei 40-mečiai kalbėti tarmiškai beveik nemoka. Šito projekto neketinama pamiršti.

Gaivina jūreiviškas šantes „RadijoGamos“ kultūrinę programą praturtino laidų ciklas „Mažoji Klaipėdos architektūra“ – apie uostamiestį puošiančias skulptūras. Laidas rengė VšĮ „Klaipėdos publika“, vedama savo lyderio Romando Žiubrio, o idėjas, pasakojimus, su skulptūromis susijusias legendas, kūrybos subtilybes pateikė skulptūrų autoriai. Ką tik klausytojai galėjo išgirsti naują R.Žiubrio inicijuotą ir VšĮ „Klaipėdos šventės“ rengiamą laidą „Senosios jūreivių dainos – šantės“. Jos autoriaus žodžiais, Klaipėdoje,


ETERIS

kaip jūriniame mieste, maža komunikavimo šia tema, o šantės yra unikalus jūrinis paveldas. Laidą rengti nebuvo lengva dėl informacijos stokos, tačiau norėjosi parodyti, kad šantės dar gyvos. Jos neatlieka tikrosios savo „darbinės“ funkcijos, tačiau dainuojamos laisvalaikiu, chorų atliekamos. „Mes už kultūrą net rengdami laidą „Eurò opinija – iš darbų grįžtančios mintys“. Projektas skirtas už Europos Sąjungos lėšas vykdomų rekonstrukcijų, statybų viešinimui. Tokių – keli šimtai, bet mūsų prioritetai yra kultūros objektai“, – pabrėžė J.Silkauskienė ir vardijo, kad jau pasakota apie Klaipėdos dramos teatrą, Kultūros fabriką, Delfinariumą, Gargždų „Minijos“ kino teatrą, Palangos gintaro muziejų, Kretingalės, Drevernos kultūros centrus, Ventės ragą ir kitus.

Jautresnės bendravimo formos Nuo pat pirmosios „RadijoGamos“ gyvavimo dienos kiekvieną vakarą mažuosius pakviečia „SOLo pasakėlė“. Jau keletą metų birželio eteris atiduodamas patiems vaikams. Pasakas seka pasakininkų festivalio-konkurso „Vieną kartą...“ laureatai. Festivalį organizuoja Klaipėdos universiteto profesorius Albinas Drukteinis drauge su uostamiesčio Etnokultūros centru. Šiemet atsirado ir laida jaunimui „Yra racijos“. Ji transliuojama kartą per mėnesį. Anot vienos iš autorių Gitanos Gugevičiūtės, idėją kurti radijo laidą pa-

augliams inspiravo sudėtinga kultūrinės pasiūlos jiems situacija Lietuvoje. Vadinamasis paaugliškas amžius dažniausiai apibrėžiamas kaip sunkus, problemiškas, maištingas, oponuojantis, bet jautresnių bendravimo su paaugliais formų neieškoma, pastangų suprasti paauglį plačiojoje visuomenėje trūksta. Laidoje „Yra racijos“ į „akistatą su paauglyste“ stoja patys paaugliai ir tie, kurie su jais dirba – mokytojai, psichologai, tėvai. Į paauglystės fenomeną mėginama žvelgti lanksčiai, taip pat į pasaulį – geranoriškai, tarsi „džiazuojant“, atramų ieškant kultūroje ir mene. Antrasis laidos autorius – paauglių atstovas Adomas Zubė. Vaikinas atviravo: „Labai džiaugiuosi galėdamas vesti šią laidą. Man tai didelis iššūkis: susidoroti su dikcijos reikalavimais, atsipalaiduoti prie mikrofono... Tikiuosi, kad mums su Gitana pavyks laidą padaryti dar aktualesnę ir fainesnę. Norėčiau, kad laida būtų interaktyvesnė ir labiau patrauktų mano bendraamžius lankytis kultūrvietėse“.

Visiems gyvenimo atvejams

Janina: „Nesame tradiciškai kabinetuose dirbanti radijo stotis. Gal todėl laiko mus kitokiais, turinčiais savo veidą“.  Vytauto Petriko nuotr.

Yra ir kita „RadijoGamos“ pusė – rimtoji, informacinė. Joje – laidos apie mokesčių naujoves, statybų ir verslo subtilybes, europines pirkėjų teises, religines tiesas ir kitos aktualijos. „Mūsų radijo studija – lyg baltas popieriaus lapas, kuriame iniciatyvūs žmonės gali imti ir rašyti. Bet realybė tokia: idėjoms įgyvendinti reikia pamato. Šioje vietoje spyruoklė suspausta. Reikia ir dirbti, ir rasti finansų, ir jausti prasmę. Ieškome“, – teigė „RadijoGamos“ vadovas A.Graželiūnas. „...O norint iškapstyti gerą idėją ar rasti laidai naują netikėtą kūrybinį sprendimą, kartais tenka ir ant grindų pasėdėti, kitąsyk ant kėdės užsilipus į viską iš aukščiau pažiūrėti ar vakarėjant po Kruizinių laivų terminalą pasivaikščioti, – atviravo programų vadovė J.Silkauskienė. – Nesame tradiciškai kabinetuose dirbanti radijo stotis. Gal todėl klausytojai laiko mus kitokiais, turinčiais savo veidą. O ar esame reikalingi? Vaclovas iš Kintų sako, kad taip. Tokiems kaip jie ir transliuojame. Kad popsas neužknistų juodai“. 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos Šįkart pasidairykime po mažąsias miesto gatveles. Daugiausia tai skersinės gatvelės, kurių tinklas mieste gerai buvo išvystytas. Įdomių biografijų tos nedidelės gatvelės, kertančios ilgąsias gatves ar nuo jų nutiestos tam tikra kryptimi. Vienos – jaukios, formavusios vaizdingus miesto kampelius ir saugančios įdomius istorijos momentus. Kitos – judrios, triukšmingos. Daugelio jų nebeliko ir jas mena tik senos nuotraukos. Kai kurios jų – bevardės, vėliau pakitusios ir jau įvardytos pasiekė mūsų laikus.

Biržos gatvė XIX a. pab.–XX a. pr. Nežinomo dailininko piešinys.

R.Šmidto knygynas Biržos gatvėje.

Jovita SAULĖNIENĖ

Mūsų žvilgsnis nukreiptas į tris skirtingo likimo gatveles: dingusią Biržos, pakitusią dabartinę Mažvydo alėją bei nutiestą Vitės ir Smeltės priemiesčių kryptimi dabartinę J.Janonio gatvę.

Biržos vardas Senoji Klaipėda buvo sumanių pirklių miestas, kuriame klestėjo prekyba. Biržos 60

vardas buvo populiarus. Šalia Biržos tilto iškiliuose Biržos namuose, kurių ištaigingoje salėje buvo sukaupta vertingų meno kūrinių, pagal seną klaipėdiečių paprotį pirkliai, pasipuošę frakais, juodais blizgančiais cilindrais, po pietų rinkdavosi aptarti verslo reikalų, o po to „pasisotinti taure „Bordo“ ar sunkiojo portveino“ (E.Radtke) Veisono ar Fischerio vyninėse. Biržos vardu anksčiau ir dvi gatvės vadinosi. Vienai skyrė Didžiosios Biržos (dabartinės Tiltų g. dalies) vardą. Kitai, 1840 m. dar buvusiai bevardei ir tik 1856 m. pavadintai Mažąja Biržos, 1935 m. buvo lemta išnykti, nors dar tų metų miesto planuose ji pažymėta.

Kuo įdomi dingusi Mažoji Biržos gatvė, vėlesniais laikais vadinta tiesiog Biržos, prasidėjusi nuo Danės pakrantės prie Rotušės, kirtusi dabartinę Atgimimo aikštę ir užsibaigusi ties Liepų gatvės pradžia? Tai buvo jauki gatvelė, kur nedideli namai buvo pastatyti pirklių našlėms. XIX a. pabaigoje juose jau įsikūrė mažos krautuvėlės, todėl čia visada buvo pilna šurmuliuojančių žmonių. Dideliuose kiemuose prie krautuvėlių sandėlių taip pat virė gyvenimas. Daugelis miestiečių mėgo užsukti į „tetos Potabel, energingos prekiautojos miltais, didįjį kiemą“ (E.Richteris). Greta – ir slaptinga grožio oazė. To paties E.Richterio liudijimu,


KULTŪROS ISTORIJA

mažosios gatvelės redakcija. Nebeliko ir trikampės aikštės Liepų, Herkaus Manto ir buvusios Biržos gatvių susikirtime... Biržos gatvelėje veikė garsaus fotografo R.Šmidto, palikusio ateities kartoms neįkainojamų nuotraukų su senojo miesto vaizdais, knygynas, kur buvo organizuojamos dailininkų parodos, apskritai virė kultūrinis miesto gyvenimas... Nepelnytai primirštas šiandien šio fotografo įnašas išsaugant senosios Klaipėdos vaizdus.

Pievų taku Biržos gatvė XX a. pr.

Biržos gatvė XX a. pr. R.Šmidto leidyklos atvirukas.

„ponas Lasas turėjo nuostabų rožių sodą, apie kurio egzistavimą žinojo tik nedaugelis“... Išskirtinio dėmesio nusipelno su istorine Alexandro gatve besiribojantys Biržos gatvės namai Nr. 8 (F.V.Sieberto leidykla) ir Nr. 9 (krašto patarėjo J.Ogilwie, vėliau pirklio H.Beyme butas). Garsaus spaustuvininko F.V.Sieberto senojo namo priešakinė terasa buvo puošta gelsvais variniais rutuliais, traukusiais praeivių akis. Anot E.Richterio, „gražiais vasaros vakarais malonu buvo žiūrėti į Alexandro gatvėje ir ant krašto patarėjo buto priešakinių laiptų sėdinčius šių namų gyventojus vėjo siūbuoja-

Biržos gatvelėje veikė garsaus fotografo R.Šmidto knygynas, kur buvo organizuojamos dailininkų parodos, apskritai virė kultūrinis miesto gyvenimas... mų žibintų šviesoje“. Tačiau abu namai buvo „paaukoti pažangai“: nugriauti, o vietoje jų iškilo daugiaaukščiai, iš kurių viename įsikūrė taupomoji kasa, o kitame – laikraščio „Memeler Dampfboot“

Dar XIX a. J.Janonio gatvės vietoje tekėjo Švijanės arba dar kitaip vadintas Žvejonės upelis, o šalia plytėjo pievos, kur ganėsi ožkos, avys... Prireikus sujungti Tiltų gatvę su Vitės ir Smeltės priemiesčiais, nuo dabartinės Lietuvininkų aikštės 1875 m. buvo nutiestas kelias, ilgainiui virtęs gatve. Ji buvo pavadinta Pievų, o 1930 m. nutiestas iš jos išeinantis skersgatvis – Pievų taku, iki šiol išsaugojusiu senąjį pavadinimą. 1940 m. Pievų gatvės pavadinimas pakeistas į J.Schirmanno. Nuo 1960 m. iki šiol ji vadinama nei su miestu, juolab su pačia gatve nieko bendro neturinčiu lietuvių proletarinio poeto Juliaus Janonio vardu. 1876 m. gatvelė užpilta žvyru. Po kelerių metų sudėtas akmenų grindinys. 1901 m. nutiesti tramvajaus bėgiai. Tramvajus vežiojo ir keleivius, ir krovinius iki 1934 m. Gatvėje daugiausia įsikūrė amatininkų – šaltkalvių, siuvėjų, taip pat statybininkų, konditerių. Apsigyveno tarnautojų, vienas kitas pirklys. XX a. trečiajame dešimt-metyje pastatyta tada madingo Tėvynės stiliaus pastatų (Nr. 17, 19). Pievų gatvėje veikė Zandvero / Katalikiškoji miesto mokykla (Nr. 19). Gatvelė neilga, bet buvo gana triukšminga dėl intensyvaus judėjimo. Tokia ji išliko iki pat mūsų dienų. Bene labiausiai gatvelę reprezentavo jos pradžioje buvę puošnūs H.Barsties svečių namai „Zur Ostbahn“. Išlikęs pastatas dabar apleistas, apsilupusiomis sienomis, su grėsmingai daugiausia be stiklų žiojėjančiais langais ir su vos besilaikančiais jų rėmais... ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

◄ Be abejo, gyvumo gatvei suteikė ir Liepojos vartai, XIX a. pr. perkelti prie dabartinių J.Janonio ir Herkaus Manto gatvių sankryžos. Netoli vartų buvo ir gynybinis pastatas. 1871 m. gatvės pradžioje prie Liepojos vartų miestas pastatė šeimyninę prieglaudą, po dvejų metų ją perdavė Vargšų globos draugijai. Senojoje Klaipėdoje itin daug buvo įsteigta globos namų. Kadangi Pievų gatvėje buvo intensyvus eismas ir 1927 m. pradėta užstatyti naujai tiesiama I.Kanto gatvė, miesto valdžia išskyrė plotą parkui tarp šių gatvių. Tais pačiais metais užveistas visuomeninis sodas tarp dabartinės I.Kanto gatvės ir Pievų tako. Ten buvo pastatytos sūpynės, čiuožynė ir pavadinta vaikų žaidimo aikšte. 1935 m. ši vieta jau vadinta sodu-parku. Vėliau prigijo Kačių parko pavadinimas (H.A.Kurschatas). Šią vietą buvo pamėgęs jaunimas. „Kartais po audringos šokių nakties sėdėdavome čia ant baltai nudažyto suolo, kai jau ir veikliausi katinai, ir katės murkė už koklinės krosnies. Nebuvo jis ypatingai gražus, mūsų Kačių parkas, gana skurdi jo pakraščius juosianti žaluma, bet dėl šių jaunystės valandų išsaugojome jam savo meilę“, – rašė H.A.Kurschatas. Deja, mes, naujieji šios gatvės gyventojai, nebeužtinkame to sodo-parko pėdsakų...

Mažvydo alėja Tai buvęs bevardis, 1856 m. pavadintas Senojo Rūpesčio – Kiemų pavadinimu skers-

Kiniško stiliaus namelyje Senojo Rūpesčio skersgatvyje veikė kirpykla.

gatvis. 1960 m. jam suteiktas Mažvydo alėjos vardas. Neįprastas ir nebūdingas gyvybingam miestui ankstesnis pavadinimas krito į akis ir amžininkams. E.Richteris, rašęs apie šį miesto kampelį, prisipažino ilgai laužęs galvą dėl jo. Autorius spėjo, jog toks pavadinimas galėjo kilti iš tradicijos, nes „Karaliaučiuje kadaise buvo Naujoji Rūpesčio gatvė, kuri, pasak nepatvirtintų šaltinių, už savo vardą turėjusi būti dėkinga naujų rūpesčių išvengti mėgdavusiam kurfiursto vietininkui“. Kartu E.Richteris kelia klausimą: „Kas gi Klai-

Buvusios Pievų gatvės pradžioje stovėjo svečių namai „Zur Ostbahn“. 62

pėdoje galėjo būti atsakingas už niūroko vardo suteikimą šiai siaurai gatvei su nepataisomai išklypusiu akmenų grindiniu?“ Atsakymas – ilgokoje jo paties citatoje: „Anais laikais, kai Klaipėdoje dar nebuvo centrinės kavinės ir „Apolo“ kino teatro, šiame vienišame, bet visai šalia judrios Liepojos gatvės snaudžiančiame skersgatvyje galėjai pamiršti visus rūpesčius mažojoje Perco konditerijoje prie puodelio kavos su plakta grietinėle arba nuryti juos su pyrago gabalu. Akivaizdu, jog tuomet užsiimti šia sotinančia „veikla“ žmonės traukdavo į nuošalesnes gatveles: Habelio, kurio šeima iš kažkokios pusės giminiavosi su filosofu Kantu, konditerija buvo įsikūrusi Tomo gatvėje, o Kalko – Kurpių gatvėje, kur nežinia iš kur atklydęs gipsinis mauras rodė į laiptelius. Taigi visos minėtos įstaigos lankytojų laukė ne žmonių knibždančiose gatvėse, o mažiau patraukliuose skersgatviuose“. Senojo Rūpesčio skersgatvis buvo toks siauras, jog „nuo vienos tvoros iki kitos skirtingose gatvės pusėse žmonės galėjo patogiai šnekėtis“... Ypač pasikarstyti ant tvorų ir pašūkauti mėgo vaikai. Tačiau „neperkalbamos namų šeimininkės itin stropiai žiūrėjo tvarkos ir gero elgesio“... Nelabai ką galime pasakyti apie čia gyvenusius žmones. Žinome, jog šiame skersgatvyje buvusio laivininko Šulco namuose „daugybė daiktų priminė apie jo burlaivius ir tolimas keliones“. Tačiau bene labiausiai visiems imponavo „neaukšto ūgio sutuoktinių Percų pora“, atkilusi dar XIX a. pab. iš Reino krašto. Į savo kavinę jie pritraukdavo rinktinę miesto publiką, kuriai jie pirmieji pademonstravo kiną. Anot E.Richterio, tai buvo „kino teatro epochos aušra“ mieste, ir ji išaušo Senojo Rūpesčio skersgatvyje. Percų pora buvo išradingi verslininkai. Jų kepiniai tirpo burnoje, akis viliojo išradinga kavinės vitrina. Praeivius „prieš Kalėdas jų vitrinoje stebino Reino upės lipdinys su krantuose iškilusiomis pilimis ir garlaiviais. Tai buvo nedideli meno kūriniai iš marcipanų ir cukraus glaisto“ (E.Richteris). Miesto svečius pasigėrėti šia siaurąja miesto gatvele viliojo ir atvirukai. Įprasta buvo fotografuoti kampinį namą su didžiąja gatve, šįkart – su judriąja Liepojos (dabartine Herkaus Manto).


kinas

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

2014 09 durys  
2014 09 durys  
Advertisement