2014 08 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2014 RUGPJŪTIS (Nr.8)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 rugpjūtis (Nr. 8) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys SUKURTA KLAIPĖDOJE Laima SUGINTIENĖ. Jubiliejinė, 80-oji: Jūros šventė sutikta ir palydėta su muzika

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

SUGRĮŽIMAI

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

MUZIKA

Jovita NAVICKAITĖ. N.Grigalavičiūtė: kovoju už kiekvieną natą

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Danguolė VILIDAITĖ. XVII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – operetės keliu

4

10

14

MENO MARŠRUTAIS Laima SUGINTIENĖ. Varpų muzikos festivalis nuvedė į Sankt Peterburgą

20

RAŠTO MENAS Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Vasara su kaligrafija: ant burių ir ant sienų

22

DAILĖ Marina MOTIEJAUSKIENĖ. 40-asis tarptautinis akvarelės pleneras: gyvenimas po gyvenimo

ISSN 2351-5848

GINTARO LAŠAI

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kristina SADAUSKIENĖ. R.Bončkutė: tautą didelę padaro kultūra Dainius VANAGAS. Poetinis placebas Paata ŠAMUGIJA. Eilėraščiai Henry’s SLESARAS. Kandidatas

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugas Petrulis. Vasara.

2014. Kaligrafija, skaitmeninė spauda.

2 psl. – Lidija Kuklienė. Iš iliustracijų R.Černiausko knygai „Tolminkiemio istorijos“. 2014 m. Kaligrafija, skaitmeninė spauda, 170x130 cm. Iš penktosios tarptautinės Lietuvos rašto meno parodos, veikusios KKKC Parodų rūmuose liepos 18–rugpjūčio 24 d.

4 psl. – Vytauto Petriko nuotrauka

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ŽURNALĄ REMIA

Valerija LEBEDEVA. Lėlių teatras – vyšnia iš laimingos vaikystės sodo

Saulius VASILIAUSKAS. Pilvų auginimo klinika

30

34 40 42 46

50

TEATRAS 53

KINAS Aivaras DOČKUS. Apie žmones ir beždžiones: karas – kaip natūrali būsena

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Judrioji Herkaus Manto gatvė

60 3

SUKURTA KLAIPĖDOJE

Jubiliejinė,

Jūros šventė sutikta ir

„Grįžtamosios bangos“ koncerte Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui ir solistams dirigavo D.Pavilionis.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jau kelinti metai tradiciškai paskutinį liepos savaitgalį vykstanti Jūros šventės programa (kalbėsiu tik apie muzikinę jos dalį) plečia žanrų ir stilių ribas. Išskirtinė šiuo požiūriu ji buvo 2012-aisiais, Klaipėdos 760 metų istorinės sukakties paminėjimui skirtoji. Šiemet lūkesčiai buvo ne mažesni, nes reklama nuolat trimitavo (tiesiogine ir perkeltine prasme) apie neeilinę, jubiliejinę 80-ąją šventę. Jau įprasta, kad didžioji tokių renginių dalis yra skirta „masiniam vartojimui“. Taip buvo ir šiemet. Tačiau organizatorius derėtų pagirti už vis gerėjantį muzikinį skonį.

4

80-oji:

SUKURTA KLAIPĖDOJE

palydėta su muzika riausia, ką turime!“ , o jame – ne tik grupių „Leon Somov & Jazzu“, „Biplan“ ir „G&G sindikatas“ koncertai, bet ir pirmosios „Švyturio“ Klaipėdos ateities“ stipendijos laureatės, pianistės Adelės Daunoravičiūtės ir solisto Stepono Zonio pasirodymas. O štai generalinis rėmėjas „Admen“ klaipėdiečiams bei gausiai susirinkusiems miesto svečiams „įteikė“ laiko patikrintą dovaną – estrados grando Stasio Povilaičio ir Kauno bigbendo koncertą „Visų laikų geriausios dainos“. Su grupe „Saulės kliošas“ gražiai ir išlydėjome „jubiliatę“. Šventinėje programoje ypač džiugino sutikta abreviatūra SK – sukurta Klaipėdoje. Tokių renginių išties buvo gausu.

Ne masiniam skoniui

D.Norvilas.

Laima SUGINTIENĖ

Skoningos dovanos Išskirčiau renginius, vykusius Kruizinių laivų terminale. Visai šventei gerą starto toną davė vis dažniau koncertinėse

scenose sėkmingai pasirodanti jauna, žavi, puikiai dainuojanti ir plastiškai judanti klaipėdietė Raimonda Vaičiūtė, su grupe „Ačiū Kubu“ atlikusi programą „Senos dainos, geros dainos šiandien skamba vėl naujai...“ Prasmingos ir skoningos šiemet buvo rėmėjų dovanos: štai Jūros šventės mecenatas „Švyturys – Utenos alus“ padovanojo šventei koncertą „Ge-

O štai koncertų kitai publikos daliai, tegu ir gerokai mažesnei, pristigo. O kad jos, tos publikos, palaikančios ne į mases orientuotą produktą, esama, kad jos, tegu ir nežymiai, bet daugėja, įsitikinome ir šiemet.

Viskas prasidėjo prieš trejetą metų, kai Laikrodžių muziejaus kiemelyje Irenos Bierontaitės organizuotas projektas „Nuo baroko iki džiazo...“ (geras pavadinimas, iškart atsijojantis „kur jūsų rankos“ publiką) pakvietė atrasti Laiko salą, kurioje skambėjo ne masiniam skoniui ir plačiajai publikai skirta programa. Pripažinkime, iki tol – su labai retomis išimtimis – Jūros šventėje vyraudavo popsiniai koncertai, įvairūs šou. ► 5

SUKURTA KLAIPĖDOJE

S.Petrulis.

K.Alčauskis.

N.Grigalavičiūtė.

6

◄ Nors šiemet ši jauki erdvė nebuvo panaudota, tačiau galbūt paskatintos ir minėto projekto sėkmės bei mąstydamos apie miestiečių bei svečių kitokių poreikių tenkinimą, šią nišą ėmėsi užpildyti svarbiausios miesto koncertinės įstaigos – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) ir Klaipėdos koncertų salė (KKS).

Džiugina, kad šventės programoje jos abi pamažu įsitvirtina ir randa savus klausytojus. Būta metų, kai paties teatro organizuojamas festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ įsiliedavo į siautulingą Jūros šventę, renginiai „persidengdavo“.

Bene pirmą kartą Teatro aikštėje jau kaip „jūrinį“ renginį teatro kolektyvus išgirdome Klaipėdos 760 metų istorinės sukakties paminėjimui skirtoje programoje – tuomet klausėmės Karlo Jenkinso kūrinio „Stabat Mater“.

Vis daugiau klausytojų pritraukia ir šalia KKS esančio parko estradoje Jūros šventės metu vykstantys koncertai, suteikiantys galimybę mėgautis klasikine, džiazo muzika atvirame ore. Čia, triukšmingame šventės fone, klausytojai randa ramų užutėkį. Šie koncertai – tai taip pat tęstinio vasaros ciklo dalis. Cikle „Nuo Joninių iki Žolinės“ yra muzikavęs KKS kolektyvas Klaipėdos brass kvintetas, o pastaraisiais metais vis naujas programas pristato ir Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO).

M.Lukošiūtė.

Skirtingai nuo ankstesnių metų, šiemet abi įstaigos Jūros šventės jubiliejui parengė specialias jūrinės tematikos programas.

Užliejo grįžtamoji banga KVMT ir Stasio Šimkaus konservatorijos muzikinės dedikacijos Jūros šventės 80mečiui „Grįžtamoji banga“ Teatro aikštėje klausėmės liepos 25-ąją. Į sceną drauge su KVMT simfoniniu orkestru bei choro grupe žengė septyni solistai: šeši – dainininkai ir vienas trimitininkas, kurių biografijos susijusios su uostamiesčiu. Vieni čia gimė, kiti – mokėsi ar studijavo, treti žengė ir pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje. Taip jau susiklostė, kad vienus jų daugumai gimtajame mieste girdime dažniau (Deivydas Norvilas), o kiti čia yra itin reti svečiai: negalime pasigirti operos dainininkų Kęstučio Alčauskio ar Laimos Jonutytės koncertiniais vizitais, ką jau sakyti apie Klaipėdoje puikiai karjerą pradėjusią Nidą Grigalavičiūtę, kurią „banga“ atnešė net iš už Atlanto. Koncerto vedėja žavioji Beata Ignatavičiūtė, pasipuošusi suknele su jūrine simbolika ir taip scenoje tapusi vieninteliu jūriniu koncerto akcentu, citavo dainininkų mintis

SUKURTA KLAIPĖDOJE

apie Klaipėdą. Šis šaunus solistų būrys su orkestru, kuriam dirigavo teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis, atliko programą, pavadintą „Visų laikų geriausi“ (gal čia koks šios šventės leitmotyvas?). Šįsyk pasirinkti popmuzikos, miuziklų hitai, kuriuos instrumentavo Jonas Janulionis, Rimantas Giedraitis, Jaroslavas Cehanovičius ir Vladimiras Konstantinovas. Tokios „grįžtamosios“ koncepcijos koncerto pradžiai itin tinkamu Ozzy’o Osburne’o „Mama, i’m coming home“, šauniai Kęstučio Nevulio sudainuotu, pradėję pasirodymą atlikėjai toliau kopė į hitų viršukalnę. O kopti į ją nebuvo lengva.

Kaip žinoma, dainuoti tai, kas visuotinai populiaru, itin rizikinga: vieni solistai, „išsinėrę“ iš savo tradicinio amplua, nelabai apgalvotai pasirinko kūrinius, kiti tiesiog pristigo įgūdžių dainuoti su mikrofonu, o kai kurie buvo tiesiog nevykusiai įgarsinti.

K.Nevulis.

Kad jos, tos publikos, palaikančios ne į mases orientuotą produktą, esama, kad jos, tegu ir nežymiai, bet daugėja, įsitikinome ir šiemet.

Beje, įgarsinimas – nuolatinė koncertų, kuriems pritaria simfoninis orkestras, bėda. Ir šį kartą neatsiskleidė instrumentuotojų įdirbis, jautriai, tačiau itin rimtais veidais akompanavusio orkestro muzikos audinyje pavyko nugirsti vos vieną kitą, pvz., obojaus, solo. Norėjosi ir ryškesnio pritariamojo vokalo.

Užtikrintai scenoje jautėsi ir gerą vokalinę formą demonstravo N.Grigalavičiūtė, laimėjusi pasirinkdama kūrinius, pernelyg nenutolusius nuo jos tradicinio stiliaus. Puikus M.Lukošiūtės pasirodymas – ji pasirinko saugų kelią, atlikdama jau ne kartą dainuotus Astoro Piazzollos „Yo Soy Maria“ ir Jose Maria Cano „Hijo De La Luna“. Išskirčiau vyriškąją solistų dalį: „savo vandenyse“ tiesiog nardė K.Nevulis, „ant bangos“ buvo ir K.Alčauskis su D.Norvilu, kurie ne tik stilingai, ekspresyviai dainavo, bet ir profesionaliu judesiu, apgalvotomis aprangos detalėmis sukūrė mini spektakliukus.

Gražia trimito spalva koncertą paįvairino Sigitas Petrulis.

„Grįžtamosios bangos“ koncerte Teatro aikštėje klausytojų nestigo.

Abejočiau dėl koncerto programos, ypač ansamblinių numerių parinkimo: ir vėl Freddie’o Mercury’o „Barcelona“ , ir vėl Bryano Adamso „All For Love“...

Beje, jei jau hitai, kuriuos net publika niūniuoja kartu, lyg ir derėtų solistams dainuoti mintinai. Tai ir darė aikštė, drauge dainuodama finalinį Gavino Sutherlando „I Am Sailing“ ir taip sukurdama tikrą grįžtamąją bangą.

Kai idėja konceptuali, kai programa byloja pati, tikrai pakanka paprasčiau-

Vytauto Liaudanskio nuotr.

sio pranešimo klausytojams, pasakyto tinkamu tonu ir maniera. Tačiau be klaidų. Šiuosyk kai kurių dainų autorystė paskelbta ne visai tiksliai („Satisfaction“ – ne tik Micko Jaggerio, bet ir Keitho Richardso, „With Or Without You“ – ne tik Bono, bet visos „U2“ grupės). Ką besakyti, kai Marija Magdalena tampa... Mere. Šiemet publika susirinko tikslinė.

Prasidėjus koncertui, jau mažiau žmonių ėmė skirstytis. Džiugu: mačiau nemažai ir jaunimo, ir jaunų šeimų su atžalomis. ► 7

SUKURTA KLAIPĖDOJE

Klaipėdos koncertų salės parke Jūros šventės metu skambėjo koncertas „Jūreiviška sakmė“.

◄ Tačiau vertėtų pagalvoti ir apie praėjimo palei sceną užtvėrimą, atsitiktinių praeivių migracija gerokai trikdė, tai buvo ypač akivaizdu stebint vaizdo įrašą (vėliau koncertą transliavo LRT).

Sekė jūreivišką sakmę Kitą vakarą, liepos 26-ąją, KKS parengė specialią KKO dedikaciją Jūros šventės 80-mečiui – muzikos projektą „Jūreiviška sakmė“. Naujai atgimusias dainas atliko Evelina Sašenko (sopranas), Rafailas Karpis (tenoras) ir Mindaugas Rojus (tenoras / baritonas).

Po naktiniu dangumi liejosi jausmingi tango ir fokstrotai, energingi maršai ir smagios polkos. Skambėjo šįsyk lietuviški hitai. Dedikacijai prasmingai parinktos praėjusio šimtmečio retro stilistikos populiarios Benjamino Gorbulskio, Eduardo Balsio, Kajetono Leipaus, Konrado Kavecko, Mikalojaus Noviko, Antano Šabaniausko ir kitų dainos apie Neringą ir akmenėlius, gintarus, vėją ir buriuotojus. Neapsieita ir be Danieliaus Dolskio „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“, o koncertą bei visą KKS vasaros ciklą užbaigė nemarioji Jerzio Peterburgskio „Paskutinį sekmadienį“. Kūrinius aranžavo Andrius Kulikauskas ir nuolatinis talkininkas Rimantas Giedraitis. Šiuo atžvilgiu išskirčiau pastarojo legendinės E.Balsio 8

baladės „Senas jūrininkas“ aranžuotę, gražų Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikų duetą atliekant J.Peterburgskio „Paskutinį sekmadienį“.

Koncerto pažiba buvo pirmąkart su mūsų orkestru, papildytu ritmo grupe (Saulius Šiaučiulis (klavišiniai), Edmundas Federavičius (perkusija) ir Eugenijus Jonavičius (gitara) dainavusi E.Sašenko. Ji ne tik puikiai, smagiai paimprovizuodama muzikavo, bet ir šiltai bendravo su publika. Kaip itin pavykusias išskirčiau vieną sudėtingesnių dainų „Kaštonai – kaštonai“, o „Gintaruose“ ji tiesiog meistriškai „apžaidė“ kiekvieną frazę. Vyrijai toks kontekstas buvo netinkamas. Nors vokalo požiūriu dainininkai pasirodė neblogai, artistiškumo ir įtaigos jiems pristigo, abu liko žavios dainininkės šešėlyje. Apskritai greitesnio tempo, žaismingo charakterio dainos – silpnoji atlikėjų pusė. Ne be reikalo sakoma: juokas – dalykas rimtas.

Koncertą būtų „kilstelėjęs“ dainavimas mintinai.

Orkestras nuotaikingai akompanavo, reagavo, emociškai buvo „į taktą“ su solistų kuriama nuotaika. Apgalvotos ir detalės: žavios smuikininkės, pasipuošusios retro stiliaus skrybėlaitėmis, virto poniutėmis, o solistė net suknelę pasirinko jūros spalvos.

Smagu – šiemet KKS parkelyje dar daugiau publikos, pasak KKO meno vadovo Mindaugo Bačkaus, panorusios „pasislėpti nuo šurmulio”.

Jame dainavo E.Sašenko, R.Karpis ir M.Rojus.

To dar nebuvo „Didžioji Jūros šventės naujiena – šokančių fontanų programa „Iš meilės jūrai!“; „pagaliau prilygs didžiausių Europos valstybių sostinėms!“; „šoks pagal specialų, iš gražiausių lietuviškų jūrinių ir meilės melodijų sukurtą garso takelį!“ – o, kad taip būtų reklamuojami aptartieji koncertai... Du vakarus tarsi piligrimai žiūrovai miniomis plaukė į Jono kalnelį pažiūrėti šio stebuklo.

Taip. Gražūs, spalvingi, įspūdingi.

Ypač kai dulksnos fone išryškėjo šokėjų figūros. Čia – apie šviesų, lazerių ir vaizdo projekcijų ant vandens efektais sukurtą reginį. Žiūrovai (tikrai nepavadinsi jų klausytojais) aikčiojo, o gerai žinomas dainas smagiai traukė kartu. Na, tokia mini Dainų šventė. Jei tiesa, kad šis reginys „suvalgė“ šventinio biudžeto liūto dalį (kiek žinau, latviams už aštuonis 25 min. trukmės pasirodymus sumokėta beveik 60 tūkst. litų, o tai yra šiek tiek mažiau nei dešimtadalis viso Jūros šventės biudžeto), norėtųsi ir atitinkamos renginio muzikinės kokybės. Kalbu ne tik apie techninius dalykus – transliacijos, pačių įrašų kokybę – ji buvo baisi, – bet ir apie idėją, turinį, apie tą „gražiausių lietuviškų jūrinių ir meilės melodijų garso takelį“.

Jo pradžioje daug žadančiai nuskambėjo M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ akordai. Po to – jokia logika ne-

SUKURTA KLAIPĖDOJE

Su Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantais dainininkams akompanavo E.Jonavičius ir S.Šiaučiulis.

paaiškinamas dainų kratinys. Dramaturgija? Kulminacija? Meninė dainų vertė?

Panašu, kad pakako tekste žodžio „jūra“ arba „meilė“... Viskas paklydo kažkur Jurgos Šeduikytės „pievose“... Kitaip tariant, takelis – į lankas. Viskas taip chaotiška, kad nelabai ir nustebome dėl tokios muzikinės pabaigos. Vėliau paaiškėjo, kad dėl incidento renginys buvo nutrauktas ties „pievomis“. Mačiusieji / girdėjusieji visą versiją teigė, kad ir likusios 5 min. iš esmės nieko nepakeitė.

Apmaudu ir apgailėtina dėl tokio požiūrio į muzikinę reginio pusę.

Klaipėdos kamerinis orkestras šiuosyk atrodė neįprastai šventiškai – jo muzikantės buvo pasipuošusios skrybėlaitėmis.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

9

SUGRĮŽIMAI

Klaipėdiečiai Muzikinio teatro lankytojai Nidos Grigalavičiūtės pavardę veikiausiai vis dar pamena. Čia prieš du dešimtmečius jauna solistė skynėsi kelią į teatro sceną, o sulaukusi pripažinimo publiką žavėjo vis naujais vaidmenimis: ji buvo Rozina G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“, Mikaela G.Bizet „Karmen“...

Tuomet, kai menininkės karjera Klaipėdoje, atrodo, buvo pačiame zenite, ji visų nuostabai nusprendė išvykti už Atlanto. Šiandien N.Grigalavičiūtė dainuoja su Čikagos simfoniniu orkestru, o jos balsas paklūsta žymiojo italų dirigento Riccardo Mutti mostui.

Jovita NAVICKAITĖ

Kitaip ir negalėtų būti!

– Šią vasarą tapote miesto muzikinių renginių puošmena. Dainavote net keliuose Jūros šventės renginiuose, dirigento Stasio Domarko jubiliejui skirtame koncerte 10

N.Grigalavi kovoju už kiekvieną natą Klaipėdos muzikiniame teatre. Ar grįžote po ilgos pertraukos?

– Pastarąjį kartą Lietuvoje buvau 2011aisiais. Paprastai šeimoje visas savo keliones suplanuojame pusmetį į priekį.

Jei kelionės tikslas yra Lietuva, pagalvoju ir apie Klaipėdos muzikinį teatrą, taip pat apie kitus renginius, festivalius.

Deja, šiemet pamiršau apie Pažaislio muzikos festivalį, kuriame taip pat labai norėjau sudainuoti. Galbūt kitąkart...

Taigi grįždama stengiuosi pasiskambinti

teatro vadovui ar kitiems buvusiems kolegoms, pasiteirauti, kas tuo metu bus statoma, kokie koncertai rengiami ir, jei tai sutampa su galimybėmis, mielai dalyvauju. Kitaip ir negalėtų būti! Šiame teatre praleidau dešimtį savo gyvenimo metų. Čia – ir nostalgija, ir brangūs prisiminimai. Ko tik čia nebuvo – juoko ir ašarų, nesėkmių ir didelių sėkmių. Tokie dalykai nepasimiršta. Be to, Klaipėda mano gimtasis miestas – čia šeima, artimieji, draugai.

SUGRĮŽIMAI

čiūtė:

– Štai kodėl tėvai davė tokį gražų vardą...

– Išties gimiau ir užaugau Klaipėdoje, vadinamajame rybporte. Galiu tik spėlioti, kodėl Nida. Tiesa, esu klaususi mamos. Pasakojo, jog atostogų Nidoje metu drauge su tėveliu nusprendė, kad mergaitei tai būtų gražus vardas. Skamba kaip legenda. Įdomu, kad Lietuvoje šis vardas gana retas, o Amerikoje esu sutikusi ne vieną Nidą, visos – lietuvių kilmės.

– Šeima – lyg ramybės uostas, į kurį visuomet norisi grįžti. O miestas?

Ar jame jaučiate, pastebite teigiamų pokyčių?

– Kaskart grįžusi matau gerų dalykų Lietuvoje. Vakarietiškų. Anksčiau į akis krisdavo žmonių kultūros stoka, dabar tai pastebiu retai. Minusų visur yra, bet ir čia einama į priekį. Suprantu, kad žmonės ir toliau gana sunkiai verčiasi, bet gyvena ir vis dažniau džiaugiasi tuo, ką turi. Kiekvienam – savo.

Save vertino skeptiškai – Prisimenate, kada savyje subrandinote norą, svajonę dainuoti?

– Tam tikru požiūriu dainavimu įgyvendinau ne tik savo, bet ir mamos svajonę.

Tai ji visuomet norėjo tapti dainininke, tačiau jos tėvai, mano seneliai, buvo kaimo žmonės, tokios profesijos kaip muzikantas, dainininkas išvis nesuprato. ► 11

SUGRĮŽIMAI

◄ Nors pati mama tą mintį metė, mane visuomet palaikė. Dainavimu susidomėjau palyginti vėlai. Pirmiausia buvo instrumentas, fortepijonas. Dabar jis labai padeda, ypač dirbant su mokiniais.

– Koks buvo jūsų kelias į teatro sceną?

Atrodo, jog visąlaik kryptingai ėjote tikslo link. Juk ir čia, Klaipėdoje, pradėjote nuo choro artistės.

– Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijau choro dirigento ir muzikos pedagogo specialybę. Tuomet galvojau dirbti mokytoja, bet rasti darbo Klaipėdoje nebuvo lengva. Dar studijuodama sulaukdavau prašymų padėti vieniems kitiems chorams, pasiūlymų padainuoti. Apie teatro chorą man užsiminė dėstytoja Valentina Vadoklienė. „Dainuoji, – sakydavo, – chore gal tiksi“. Taip ir atėjau dainuoti pirmiausia į teatro chorą.

– Nejau tuomet buvote vertinama kaip vidutinių gabumų dainininkė?

– Tai ne kiti, tai aš pati save vertinau skeptiškai. Iki šiol tokia esu – reikli pirmiausia sau, po to ir kitiems. Nemėgstu pagyrų, pati save „linčiuoju“ po kiekvienos klaidos.

Gal tai prigimtis. Šiandien jaunimui įprasta save vertinti gerai. Žaviuosi tuo ir manau, jog tai jau – pusė darbo. Žinoma, pervertinti savo jėgas taip pat negerai, nes tuomet tenka žemai kristi. Ilgai manyje gyveno tarybinių laikų kompleksai: neišsiskirti iš daugumos, būti mažesniam, neišsišokti...

Įrodė, kad gali – Vis dėlto prasiskynėte kelią į teatro solistų gretas.

– Praėjus maždaug metams, kai įsidarbinau, teatrą ištiko šiokia tokia krizė, keitėsi vadovai, kūrybiniai darbuotojai. Kolegos pasiūlė pabandyti „įkelti koją“ į kokį nors vaidmenį, tai aš ir įkėliau į G.Donizetti komišką operą „Varpelis“. Tuo metu salėje sėdėdavo gal dešimt žiūrovų, geras laikas mokytis (juokiasi). Ne paslaptis, kad iškart įsigijau daug priešų, ypač tarp moterų – juk į sceną atėjau ne visiems įprastu keliu.

Bet, kaip sako Saliamonas: „Viskas praeina, praeis ir tai“. Iš tiesų praėjo. Toks buvo mano pirmasis vaidmuo. Dėl kiekvieno naujo vaidmens eidavau lyg į karą. Juk 12

Muzikos sferoje imigrantams Amerikoje sudėtinga. Visąlaik turi būti dviem trimis laipteliais aukščiau, nei į tą pačią poziciją pretenduojantis amerikietis. iki tol nebuvau susidūrusi su elementariais vaidybos, sceninio judesio dalykais.

Kasdien vien su koncertmeistere repetuodavau po šešias valandas. Vakarais po repeticijų su manimi dirbdavo ne režisieriai, bet kolegos Virgis Pupšys, Šarūnas Juškevičius, Mindaugas Gylys – visi jie buvo mano mokytojai. Kažin, ar dabar teatruose taip būna, kad negaudami atlygio žmonės eikvotų kitiems savo laisvą laiką.

Dėl vaidmenų teko numesti daug svorio, išmokti subretinio šokio. Šeimos neturėjau, gyvenau su mama, beliko daug daug dirbti.

Visi tie žmonės, kuriuos paminėjau, ne vien kolegos, jie buvo ir yra tikri draugai.

– Kokios buvo jos – jūsų sukurtos herojės uostamiesčio Muzikinio teatro scenoje?

– Pirmasis rimtas vaidmuo, kuris man buvo lyg egzaminas, galimybė įrodyti, ką iš tiesų galiu – tai Odetė I.Kalmano operetėje „Bajaderė“. Štai po jos ir buvau oficialiai perkelta iš choro į solistų gretas. Dainavau įvairias partijas – ir mažas, ir dideles.

Ryškiausiomis man tapo Rozina G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir Mikaela G.Bizet operoje „Karmen“. Labai artimas savo laisvumu ir galimybe pakvailioti scenoje buvo Mis Ford vaidmuo O.Nicolai „Vindzoro šmaikštuolėse“. Kaip tik tada teatras ėmė klestėti, salės prisipildė žiūrovų, dažnėjo gastrolių didžiuosiuose Lietuvos miestuose, daugėjo apdovanojimų... Kiekvienas pasirodymas buvo šventė.

Viską pradėjo iš naujo – Tačiau 1998-aisiais, kai teatras išgyveno patį pakilimą, susidėjote daiktus iš išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Kodėl? Ar nekankino abejonės? Juk viską reikėjo pradėti iš naujo, o čia, Klaipėdoje, jau turėjote ryškių vaidmenų, mėgstamą darbą, pasisekimą...

N.Grigalavičiūtė šiąvasar tapo net kelių Klaipėdos XVII festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ pradžios

– 1998-ieji buvo labai derlingi metai.

Varšuvoje laimėjau tarptautinį dainininkų konkursą, gastroliavau užsienyje, o grįžusi gavau ir išsvajotą Mikaelos vaidmenį.

Kiek vėliau tą pačią partiją sudainuoti režisierius Eligijus Domarkas pakvietė į Čikagos lietuvių operą. Štai po jos viskas ir apsivertė aukštyn kojomis. Ilgai svarsčiau, nebuvo lengva atsisakyti kūrybinių planų, galimybių teatre. Tempiau laiką kiek galėjau, kol mano būsimas vyras pasakė: „Arba tu – Lietuvoje, arba – Amerikoje“. Iš tiesų, santykiams toks atstumas neįveikiamas. Žinoma, bijojau. Tariausi ir su artimaisiais, kolegomis. Šeima nesikišo, ir sprendimą priėmiau pati. Uždariau teatro duris ir užverčiau svarbų savo gyvenimo puslapį.

Viską pradėjau iš naujo.

– Kokia buvo pradžia ten, kur, kaip pati sakote, niekas nelaukė?

– Amerikoje visko ir visur tiek daug, jog tavęs iš tiesų niekam nereikia. Gali būti fantastiškas, talentingas, darbštus, tačiau jei tavęs patys meno kolektyvai nekviečia, nesidomi, tokiems laimės ieškotojams

SUGRĮŽIMAI

siems – orkestro muzikantams, choristams, solistams – nepaprastai aukšti. Kritika – tik tiesi. Žiauru, kai tenka išklausyti, bet ir tai užgrūdina. Dėl šių priežasčių šiandien Čikagos simfoninis orkestras ir visa asociacija yra pasaulio penketuke. Tai daug ką pasako.

– Ar nepasigendate teatro, operos, sceninių vaidmenų?

– Prie muzikinio teatro, operos žanro retkarčiais sugrįžtu Čikagos lietuvių operoje.

Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius ją subūrė lietuvių emigrantai, tarp kurių būta žymių dirigentų, režisierių, dainininkų.

Anuomet organizacija buvo išties galinga, tačiau dabar, tenka apgailestauti, ji merdėja. Trečiosios bangos Amerikos lietuviai vis dar stengiasi Čikagos lietuvių operos veiklą palaikyti, tačiau vis sunkiau surinkti lėšų pastatymams, jų kasmet mažėja. Beje, spektakliuose dažniausiai dalyvauja ne tik Amerikoje gyvenantys menininkai, bet ir kūrėjai, solistai iš Lietuvos. Kitąmet Čikagos lietuvių opera planuoja išleisti naują premjerą. Džiaugiuosi, kai turiu progą padainuoti su kolegomis. Būtų smagu tarp jų išvysti ir klaipėdiečių. muzikinių renginių puošmena, solo bei duetu su Mindaugu Gyliu dainavo ir Klaipėdos muzikinio teatro koncerte „Reveransas operetei“.

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

visos durys uždarytos. Vėlgi – įrodyk! Pirmus metus ieškojau kelių, dirbau aukle ir kitus darbus, neturinčius nieko bendra su muzika. Atsitiktinai susipažinusi su bažnyčios choro vadovu, sulaukiau pasiūlymų padainuoti ten ceremonijų metu. Žinojau, jog ilgai tokia situacija tenkintis negalėsiu ir pradėjau dalyvauti dainininkų perklausose įvairiuose kolektyvuose. Čikagos simfoninio orkestro chore įsidarbinti nedideliu etatu pavyko tik po trečio bandymo.

Bet, kaip sakoma, užkišau koją už durų.

– Ar po to žengti pirmyn buvo lengviau?

– Muzikos sferoje imigrantams Amerikoje sudėtinga. Nesi savas, nors su tavimi ir maloniai, mandagiai bendrauja. Visąlaik turi būti dviem trimis laipteliais aukščiau, nei į tą pačią poziciją pretenduojantis amerikietis. Tokio dalyko, kaip neterminuota darbo sutartis, ten taip pat nėra nei choristams, nei solistams. Choro dainininkų perklausose tenka dalyvauti kasmet, solo partijų – prieš kiekvieną naują programą. Savo pirmąją solinę partiją G.Verdi „Requiem“ gavau 2010-aisiais.

Beje, šis kūrinys Čikagos simfoniniam orkestrui pelnė „Grammy“. Žinoma, sukilo ambicijos, bet ilgainiui išmoksti jas laiku suvaldyti. Perklausose dalyvauju nuolat, tačiau nebesielvartauju, jei nepasiseka. Paklausa žvėriška – į vieną dainininko vietą pretenduoja 500–600 žmonių. Esi stebimas lyg pro didinamąjį stiklą: ar nevėluoji į repeticijas, ar uoliai joms ruošiesi, ir pan.

Tvarka – kaip kareivinėse, pakankamas argumentas pakeisti repeticijų planus yra tik mirtis. Čikagos muzikinis pasaulis žiaurus. Nors pinigai nemaži, kovoti tenka už kiekvieną natą.

Kritika – tik tiesi – Čikagoje dirbate su garsiu italų kilmės dirigentu R.Mutti. Kokia tai asmenybė?

– R.Mutti pirmiausia yra puikus muzikantas, galintis nepaprastai daug duoti atlikėjams. Amerikos muzikiniame pasaulyje jis labai vertinamas, tačiau reikalavimai vi-

– 16 metų svetur – pakankamas laikas adaptuotis, susikurti sau priimtiną socialinę aplinką?

– Ir šiandien, praėjus tiek metų, galiu kliautis tik savimi ir savo šeima. Draugų turiu, tačiau kiekvienas – už save, pagalbos prašymams durys labai greitai užsidaro.

Gyvenimo tempas nepalyginti greitesnis.

Jei turiu vieną laisvą dieną per savaitę, tai jau gerai. Į darbą einu ir sirgdama, diena, praleista namie, brangiai kainuoja. Baisu, kai pagalvoji, kad gyvenimo minutes skaičiuoji ir vertini pinigais... Tačiau tenka taupyti – ateičiai, dukrai. Žinoma, tam tikri reiškiniai sekina, bet yra ir tikrai teigiamų dalykų. Jei esi geranoriškas, kiti su tavimi taip pat elgiasi geranoriškai. Darbo santykiuose tokie dalykai, kaip apkalbos, apskritai neegzistuoja.

Vertinu dažnai nors ir perdėtą amerikiečių mandagumą.

– Ar grįžus į Lietuvą nekamuoja nostalgija? Svajojate kada nors sugrįžti suvisam?

– Bijau sakyti taip ar ne... Niekada nespjausiu į Lietuvą, jei reikės – grįšiu.

Tačiau kol kas planuose to nėra. Lietuvą palikau būdama 33 metų, pačioje gyvenimo kryžkelėje. Ten pradėjau naują etapą.

13

MUZIKA

XVII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – operetės keliu Kaip kasmet, trukęs beveik mėnesį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro XVII tarptautinis festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ uostamiesčio ir pajūrio miestų melomanų bei šio krašto svečių vertinimui šiąvasar pateikė bene 14 skirtingo žanro ir trukmės renginių.

jai iš Rusijos – Anait Mkrtčian, Viktoras Bobkovas, iš Ukrainos – Ivanas Beilikči, iš Baltarusijos – Natalija Dementjeva, iš Rumunijos / Čekijos – Anda Louise Bogza, iš Italijos – Vincenzo Cipriani, esamos ir buvusios mūsų teatro žvaigždės, tarp pastarųjų – Mindaugas Gylys, Nida Grigalavičiūtė (JAV). Specialiai į šį renginį pasikviesta ir Kauno muzikinio teatro primadona, operetės legenda Danutė Dirginčiūtė. Papildomai publikos smalsumas buvo žadinamas lietuviškomis įžymybėmis, dažnai matomomis įvairiuose TV projektuose ar laidose – festivalio projektuose dalyvavo Vaida Genytė, Viktoras Gerulaitis, Vytenis Pauliukaitis. Žodžiu, siekta parodyti visa, kas geriausia turėta, turima, ir dar daugiau...

Apie premjerinį spektaklį – kitose „Duryse“, o dabar jau galima apibendrinti pirmuosius festivalio įspūdžius ir mintis, prisiminti gražiausius koncertinius momentus.

Danguolė VILIDAITĖ

Festivalio kryptys

„Diriguok mums“.

14

Festivalio programą sudarė spalvingi koncertai, du operetės spektakliai, tarptautinis teatrų forumas, interaktyvi akcija, Muzikinio teatro baleto trupės atviros repeticijos ir spektaklių fragmentų demonstravimas „Ore“ prie paminklo „Arka“ Klaipėdoje.

Pabaigai paliktas vienas svarbiausių akcentų – Imrės Kalmano operetės „Misteris X“ („Cirko princesė“) premjera.

Koncertuose atlikta stilistiškai gana įvairi muzika, didžioji jos dalis – lengvo, pramoginio charakterio. Muzikavo atlikė-

Pirmiausia džiugina festivalio (jo organizatorių) ištikimybė tradicijoms ir kartu sugebėjimas pajusti laiko dvasią, nuolat ieškoti naujų erdvių ir galimybių, užmegzti pažintis, atsiverti įvairioms naujovėms, kurios gal kartais ir ne visai pasitvirtina, bet suteikia papildomos vidinės dinamikos.

Taip „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ geografijoje atsiranda pačių netikėčiausių vietų, diktuojančių vienas ar kitas sąlygas. Dalis jų liko vienkartinėmis, dalis jų tarsi tapo nepamainomomis,

MUZIKA

„Ore“.

kaip uostamiestyje vieta prie paminklo „Arka“, Laikrodžių muziejaus kiemelis. Šiais metais sąrašas papildytas nedidele daubele Smiltynėje prie Kuršių nerijos nacionalinio parko vilos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų kiemu, neseniai atstatyto Palangos kurhauzo sale.

Kartais tokius sumanymus patikslina netinkamos oro aplinkybės – nepavyko lauke parodyti J.Strausso operetės „Vienos

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

kraujas“, tik iš dalies įgyvendinta interaktyvi akcija „Diriguok mums“.

Festivalio nuotaika kuriama tarsi žaidžiant ir kitus linksmai kviečiant prie to prisijungti, patirti kartais labai nelauktų jausmų: plojimai pasitinkant klausytojus; galimybė išbandyti savo jėgas vadovaujant orkestrui (nustebtumėte sužinoję, kiek daug žmonių pritraukė ši akcija) ar tarsi kokiai įžymybei papozuoti fotografams. Žavi teatro atlikėjų nuoširdus muzi-

kavimas, nuolatinis kontakto su publika ieškojimas, improvizuotos linksmos mizanscenos pasirodymų metu, sugebėjimas sudvasinti paprastus dalykus – daiktus, tarsi praskleisti užmaršties skraistę ir priminti, ką tai reiškia asmeniškai kiekvienam iš mūsų, pavyzdžiui, suolelio fotografijų akcija.

Pasitvirtino, manau, ir vienos dalies koncerto forma, pritaikyta atsižvelgiant į poilsiaujančių žmonių poreikius. ► 15

MUZIKA

„Reveransas operetei“: A.L.Bogza, S.Domarkas, L.Jonutytė ir M.Rojus, D.Dirginčiūtė ir M.Gylys, D.Norvilas, teatro orkestras ir baleto artistai, R.Petrauskaitė ir V.Pupšys.

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

16

MUZIKA

Tegyvuoja operetė! ◄ Tradiciškai „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ akcentuoja kurią nors vieną temą. Šių metų pasirinkimas – operetė. Jai išaukštinti skirta didžioji renginių dalis.

Tarp jų teatralizuotas koncertas „Reveransas operetei“, mano nuomone, buvo pats ryškiausias ir efektingiausias. Būtent šiame įspūdingame muzikos ir vaizdo reginyje, dedikuotame, kaip ir visas festivalis, dirigento Stasio Domarko 75-mečiui, pasirodė daugiausia jau anksčiau minėtų svečių, Lietuvos ir užsienio atlikėjų.

Sunku kaip reikiant įvertinti S.Domarko nuopelnus Klaipėdai, jos muzikiniam gyvenimui. Paminėsiu tik du jo kūrybinės biografijos faktus, susijusius su aptariama tema: tai operetės įsitvirtinimas Klaipėdos scenoje, maestro taip pat yra ir šio festivalio, vykstančio nuo 1998-ųjų, iniciatorius.

Siekta parodyti visa, kas geriausia turėta, turima, ir dar daugiau.

Bendra vakaro nuotaika buvo nepaprastai šventiška ir pakili, muzikui pasakyta daug gražių žodžių. O programoje, natūralu, prisiminti patys sėkmingiausi šio žanro numeriai, „aukso fondas“, tarsi peržiūrėtas operetės kelias mūsų teatre. Skambėjo fragmentai iš F.Leharo „Linksmosios našlės“, „Grafo Liuksemburgo“ ir „Džiuditos“, I.Kalmano „Maricos“, „Bajaderės“, „Čardašo karalienės“ ir „Cirko princesės“, P.Abrahamo „Baliaus Savojoje“, J.Strausso „Čigonų barono“ ir „Šikšnosparnio“. Įsimintinų momentų tikrai ne vienas. Gal kiek labiau į atmintį įsirėžė ansamblinės scenos iš F.Leharo operečių, kankanas iš I.Kalmano „Maricos“, neįtikėtinai šmaikščiomis spalvomis nuspalvinti Šarūno Juškevičiaus personažai, Silvos arija iš „Čardašo karalienės“, išraiškingai ir įtaigiai atlikta baltarusių solistės N.Dementjevos. Stebino ir pagarbą kėlė D.Dirginčiūtės nepaprastai gerai išlaikyta kūno (šio žanro atlikėjams tai labai svarbu) ir balso forma. O juk dainininkei šiais metais sukako 72 metai.

Pagyrimo nusipelno ir šio vakaro vedėjai Š.Juškevičius bei Judita ButkytėKomovienė – nuoširdžiai ir kūrybingai, žodžio neieškant kišenėje, buvo ne tik

„Meilės laiškas“: V.Cipriani, V.Genytė ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestro styginių grupė.

Vytauto Petriko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

pateikti svarbiausi faktai, bet ir sukurta šilta nuotaika. Šventiškai, pakiliai atrodė ir orkestras, tam kartui „iškeltas“ iš savo „duobės“ (dirigentas S.Domarkas). Šis žingsnis kiek apsunkino dirigento darbą, jam nuolat teko atsigręžti atgal, ne visada išlaikyta orkestro garso stiprumo ir balso pusiausvyra. Čia labiau sekėsi mūsų solistams. Gal todėl, kad jie geriau susipažinę su teatro akustinėmis savybėmis. Jų dikcija, tarp kitko, irgi buvo aiškesnė.

Žėrintys viražai Atskiro žodžio vertas ir žymios rumunų kilmės vokalistės A.L.Bogza pasirodymas keliuose festivalio koncertuose – „Reveransas operetei“ ir „Ak, tos damos“.

Stebėtina šios dainininkės kūrybinė biografija – laimėta pirmoji premija ir žiūrovų simpatijų prizas Vienos tarptautiniame

vokalistų konkurse, sukurti ryškūs pagrindiniai vaidmenys žymiausiose pasaulio operose – W.A.Mozarto „Don Žuane“, P.Čaikovskio „Pikų damoje“, G.Verdi „Aidoje“ ir „Otele“, G.Puccini’o „Toskoje“, „Turandot“ ir „Manon Lesko“. Nors šiuo metu solistė dažniau pasirodo Prahos ir Bratislavos operos teatruose, anksčiau jos nuostabus sopranas, tinkantis ir lyriniams, ir dramatiniams charakteriams atskleisti, skambėjo ne tik Europos, bet ir JAV, Japonijos žymiausiose scenose.

Klaipėdoje jos atlikti klasikinių operečių numeriai, arijos ir duetai (su M.Gyliu) išsiskyrė užburiama balso kantilena, jautriu ir jausmingu muzikos perteikimu su tam tikru koketiškumo žavesiu. Muzikė charizmatiška, moka ir nori palaikyti ryšį su klausytojais, moka ir žavingai netikėtose situacijose (kad ir pamiršus tekstą) suimprovizuoti, išsisukti. Interpretacijai spalvingumo suteikė ir skambėjusi originali kūrinių kalba, o įgarsinimas padėjo atskleisti daugiau subtilių balso niuansų. ► 17

MUZIKA

◄ Efektingas buvo ir vakaro „Ak, tos damos“ vedimas (Inga Briazkalovaitė, V.Pauliukaitis). Nors į pagrindinį klausimą, kas yra tos damos, kokios jos yra, taip ir liko neatsakyta. Bet tai veikiau intriga, o ne klausimas laukiant atsakymo. Tikrai netrūko išmonės ir šmaikštumo žinomo Lietuvoje laidų vedėjo ir režisieriaus V.Pauliukaičio kalboje, ji žėrėte žėrėjo sąmojingais posakiais ir mintimis. Negaliu bent keliomis iš jų nepasidalyti: „Jei surandi savo svajonių moterį, su kitomis svajonėmis gali atsisveikinti“, „Meilė panaši į vaiduoklį – visi apie ją kalba, tik mažai kas matė“, „Jeigu mes su savo žmonomis kiekvieną vakarą padainuotume po tokį duetą, visai kitaip gyventume“. Sunku nesutikti su tokiais žodžiais.

Orkestriniuose intarpuose (dirigentas Dainius Pavilionis) skambėjo J.Strausso uvertiūros iš „Šikšnosparnio“ ir „Čigonų barono“, valsas iš „Vienos kraujo“, kelios to paties autoriaus polkos. Vyravo lengva, džiaugsminga ir šviesi nuotaika.

Kiek kitoks amplua Organiškai į renginių, aukštinančių operetės žanrą, gretas įsiliejo ir keli kitokio amplua koncertai.

Pirmajame jų, „O, mielas drauge“, sudarytame iš populiariausių miuziklų numerių, ir vėl liejosi muzika, pasižyminti nuostabiais solo numeriais, jausmingais lyriniais duetais, spalvingomis žanrinėmis scenelėmis. Išraiškingiausiai tarp jų suskambo ištraukos iš V.Ganelino „Velnio nuotakos“. Gal todėl, kad šis miuziklas ir dabar yra teatro repertuare. Tai „Baltaragio arija“ (Š.Juškevičius), „Jurgos ir Uršulės duetas“ (Aurelija Dovydaitienė, Rasa Ulteravičiūtė), „Jurgos ir tėvo rauda“ (R.Ulteravičiūtė, Š.Juškevičius), „Raupio daina“ (Š.Juškevičius, Virginijus Pupšys, Rokas Spalinskas, A.Dovydaitienė, Jadvyga Grikšienė, R.Ulteravičiūtė, Kęstutis Nevulis). Įsimintinas ir A.Dovydaitienės su-

gebėjimas perteikti personažo charakterį, V.Pupšio ir K.Nevulio įsijautimas į kūrinį, prasiveržianti roko dainavimo maniera.

Ir dar. Nemokamų renginių, kuriuos publika ankstesniuose festivaliuose gal ir nelabai vertino, beveik neliko. O pastarasis pasirodymas pagal savo žanrą ir atlikimo vietą (Kuršių nerijos nacionalinio parko vila) tiesiog prašyte prašėsi tokio sprendimo. Šiek tiek nuvylė „Meilės laiškas“. Gal ne tiek pats koncertas ir jo programa, o V.Genytės silpnas balsas (tokios jau tos TV žvaigždutės, be mikrofono – niekur), nuolatinis žvilgčiojimas į gaidas, C.King daina „Tu turi draugą“ visai neskambėjo.

Balsas gražus, prigimtiniai duomenys yra, bet, manyčiau, dar reikia padirbėti prie muzikinio teksto. Palangos klausytojai (girdėjau šį variantą) muzikavimą palydėjo audringais plojimais ir šūksniais, tad toks renginio sumanymas vis dėlto irgi pasitvirtino.

„Ak, tos damos“: I.Briazkalovaitė, D.Pavilionis ir V.Pauliukaitis, Klaipėdos muzikinio teatro orkestras ir solistai, A.L.Bogza.

18

MUZIKA

Festivalio nuotaika kuriama tarsi žaidžiant ir kitus linksmai kviečiant prie to prisijungti.

Kiti solo atlikti kūriniai – tai estradoje dažnai girdimos, populiarios dainos – S.Cardillo „Nedėkinga širdis“, E.Mario (Giovanni Gaeta) „Santa Lucia Luntana“, A.Piazzollos „Ave Maria“, J.Lenono „Labanakt“, E. di Capua „O sole mio“.

Gražiai šiame koncerte suskambo italų kompozitoriaus ir pianisto V.Cipriani instrumentinės kompozicijos „Mano tėvo akys“, „Eklektika viduje“, „Daktaras Elijus“, „Pasivaikščiojimas svajojant“, „Nuo aušros iki sutemų“. Sužavėjo melodinga ir grakšti jo kūrinių stilistika, paties autoriaus muzikalumas, mokėjimas improvizuoti.

„O, mielas drauge“: A.Dovydaitienė, R.Ulteravičiūtė, J.Grikšienė, Š.Juškevičius.

Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

„Operetė – mano meilė“: K.Damulis ir S.Rezgevičius su teatro baleto šokėjomis, D.Kužmarskytė ir A.Raulinavičius.

19

MENO MARŠRUTAIS

Varpų muzikos festivalis n Vos pasibaigus vienos dienos Klaipėdos kariliono muzikos festivaliui, klaipėdietis varpininkas, Lietuvos karilionininkų gildijos, priklausančios pasaulinei Karilionininkų federacijai, narys, daugelyje Europos šalių – Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir už Atlanto koncertavęs prof. Stanislovas Žilevičius išvyko į Sankt Peterburgą (Rusija). Ten liepos 6–16 dienomis Petropavlovsko tvirtovėje vyko kasmet organizuojamas, šiemet – jau 13-asis tarptautinis kariliono festivalis „Muzika virš miesto“.

Laima SUGINTIENĖ

S.Žilevičius buvo vienintelis trijų Baltijos šalių atstovas tarp septynių karilioninkų iš Sankt Peterburgo, Belgorodo, Maskvos bei Mecheleno (Belgija). Kas vakarą atlikėjai grojo savo pasirinktas programas, atskirą koncertą atliko ir Sankt Peterburgo valstybinio universiteto studentai.

Belgija – kariliono gimtinė

Kariliono varpų skambesys toli sklido iš Petropavlovsko tvirtovės bokšto.

Simboliška, kad festivalį organizuoja ir Klaipėdoje viešėjęs prof. Jozefas Vilhelmas Haazenas iš kariliono gimtinės Belgijos, o Mecheleno miestas net yra vadinamas varpų miestu. Ten šis instrumentas minimas jau XV a., iki šiol klesti ir yra labai populiarus: Belgijoje vaikai jau nuo aštuonerių

metų yra mokomi skambinti šiuo instrumentu.

Vėliau iš Belgijos skambinimas varpais ėmė plisti ir į kitas šalis, kur varpai tradiciškai buvo įkeliami į miesto rotušių ar bažnyčių bokštus. Šiandien kariliono šalimis, be jau minėtos Belgijos, tradiciškai yra laikomos Europos šalys Olandija, Danija, Prancūzija, populiarus jis ir Amerikos žemyne.

Sparčiai šis instrumentas įsitvirtina ir Rusijoje. Šioje šalyje caro Petro Pirmojo dėka karilionas gyvuoja jau tris amžius.

Būtent jo nurodymu iš Nyderlandų buvo atvežti šeši šie instrumentai: po tris Maskvai ir Sankt Peterburgui, vienas jų buvo įkeltas į minėtos tvirtovės bokštą. 2005aisiais, jau įsibėgėjus J.V.Haazeno vadovaujamiems festivaliams, buvusioje caro rezidencijoje Peterhofe įrengtas dar vienas karilionas, o šiuo metu yra gaminamas dar vienas instrumentas, kuris bus skirtas jaunajai karilionininkų kartai – universiteto studentams.

Sankt Peterburgo kariliono festivalis ir šiemet nestokojo publikos dėmesio – netilpę ant suoliukų klausytojai įsikūrė pievelėje aplink tvirtovę.

20

MENO MARŠRUTAIS

uvedė į Sankt Peterburgą V.Gergijevo kolega Nuo 2001-ųjų Petropavlovsko tvirtovės karilionininku ir tapo minėtas J.V.Haazenas, kuris caro Petro Pirmojo įkurtame mieste ėmėsi itin aktyvios veiklos. 2006-aisiais Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Menų fakultete, kuriam vadovauja žymusis dirigentas Valerijus Gergijevas, Vargonų ir klavesino katedroje jo pastangomis įvesta nauja – atlikimo karilionu meno – programa. Šiuo metu jos mokosi 10 studentų, jie jau gastroliavo Belgijoje, tai jiems festivalyje ir buvo skirtas atskiras koncertas.

Beveik dešimtmetį Klaipėdoje sklinda naujo kariliono aidas. Už šį instrumentą, be kitų indėlio, klaipėdiečiai netiesiogiai turėtų būti dėkingi taip pat ir minėtam belgui. Mat jis dalyvavo paskutiniame, beveik dešimtmetį Klaipėdoje rengtame kariliono muzikos festivalyje 2003-iaisiais ir... atsisakė groti nekokybišku senuoju instrumentu. Pasakojama, kad po festivalio vykusiame vakarėlyje tuomečiam miesto merui Rimantui Taraškevičiui jis užsiminęs apie naujo instrumento būtinybę...

Išskirtinis pasisekimas Būtent J.V.Haazenas ir pakvietė S.Žilevičių dalyvauti jo rengiamame festivalyje Sankt Peterburge. Pasak S.Žilevičiaus, jis buvo puikiai organizuotas, festivalio dalyviai turėjo geras gyvenimo ir repeticijų sąlygas.

O tai buvo labai svarbu, nes Petropavlovsko tvirtovės karilionas gerokai skiriasi nuo dabartinio klaipėdietiškojo: nors jis ir labai geras, tačiau klaviatūra kitokia, manualai rankoms – siauresnio, o kojoms – platesnio diapazono, todėl mažesnis instrumento jautrumas. Dėl tos priežasties varpininkui teko kai kuriuos kūrinius transponuoti.

Klaipėdietis atsakingai rinkosi koncertui programą, kuri nuskambėjo liepos 8-ąją.

Joje jis pristatė Lietuvos muziką: be liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“, Giedriaus Kuprevičiaus Preliudo M.K.Čiurlionio atminimui, atlikėjas klausytojus supažindino ir su originalia savo kompozicija, skirta Johnui Cage’ui.

Didelę programos dalį sudarė Nyderlandų

S.Žilevičius Sankt Peterburge skambino karilionu, kuris gerokai skiriasi nuo dabartinio klaipėdietiškojo.

Asmeninio archyvo nuotr.

– tradicinių kariliono šalių – autorių muzika.

Skambėjo Matthiaso van den Gheyno Preliudas Nr. 5, nuaidėjo ir belgų kompozitoriaus Jefo Denyno Postludium in D. O organizatorius karilionininkas pagerbė atlikdamas Sergejaus Rachmaninovo Romansą op. 11, nr. 5, Modesto Musorgskio „Seną pilį“ iš „Parodos paveikslėlių“ bei Jerzy Petersburgskio „Tango Milonga“. Didžiąją programos dalį sudarė paties atlikėjo aranžuotės.

Klaipėdiečio pasirodymą lydėjo išskirtinis pasisekimas, S.Žilevičius susilaukė daug pagyrimų ne tik dėl atlikimo meistriškumo, bet ypač dėl repertuaro ir aranžuočių.

Patyrė visokių nuotykių Kalbėdamas apie kitus festivalio atlikėjus (S.Žilevičius girdėjo koncertą išvakarėse ir kitą dieną po savo koncerto – aut. past.), klaipėdietis pabrėžė jų aukštą profesinį meistriškumą, tačiau apie repertuarą ir aranžuotes atsiliepė gana santūriai.

Festivalio leidiniai – dar vienas aukštos renginio kokybės įrodymas, kaip ir profesionalūs koncertą vedusios muzikologės komentarai.

Sankt Peterburgo kariliono festivalis nestokojo publikos dėmesio: ant suoliukų erdvėje šalia tvirtovės telpa 300 žmonių, tačiau klausytojai sėdėjo ir ant pievelės aplink visą tvirtovę.

Su koncerto vedėja Aleksandra.

Patyręs įvairių nuotykių (iškvietimas į festivalį buvo turistinis, o ne kultūrinis – teko papildomai sumokėti; netiko galiojantis pasas, nes... apsitrynęs – teko skubos tvarka keisti; Latvijos pasienyje pasibaigė vizos galiojimas – teko pratęsti vizą...), į Klaipėdą karilionininkas grįžo užmezgęs naujų ryšių, apdovanotas vertingais natų rinkiniais, patyręs neišdildomų įspūdžių.

21

RAŠTO MENAS

Vasara su kaligr ant burių ir ant

Kaligrafijos burės, liepą iškeltos Klaipėdos senamiestyje, Danės upėje, plevėsuos iki spalio.

22

Vytauto Petriko nuotr.

RAŠTO MENAS

afija: sienų Kaligrafiją nori nenori pamatysi vaikštinėdamas po vasaros karščių įkaitintą ir ryžtingai nuo jų besivaduojančią Klaipėdą: Danės upėje tarp Biržos ir Pilies tiltų ant keturių pontonų tyvuliuoja sau laisvai aštuonios burės su rašto meno kaligrafiškais raštais, dar penkios sukinėjasi aplink vėtrungėmis karūnuotus stiebus krantinėje.

M.Petrulis. Metų laikai. Pavasaris (2014).

L.Kuklienė. Donelaičio klavesinai (2014).

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Į viešąją erdvę Prieš dvejus metus menotyrininkės Godos Giedraitytės, dailininkų Mindaugo Petrulio ir Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės buvo sumanytas tęstinis tarptautinis projektas „Kaligrafija Klaipėdai“, skirtas šio miesto 760 metų jubiliejui. Kaligrafijos konkursas, paroda ir antrasis projekto etapas, išsiskleidęs unikalia rašto meno paroda ant burių Danės upėje 2012-ųjų vasarą, buvo toks sėkmingas, kad sulaukė tęsinio ir 2014-aisiais. ►

J.Maierhoferis. Kristijonas Donelaitis. Pavasario linksmybės (2014).

23

RAŠTO MENAS

◄ Šiemet projektas sutapo su penktąja

Lietuvos rašto meno paroda, tad prieš einant į ją (o gal ir po parodos dar sugrįžtant) verta apžiūrėti išdidintus ir ant trikampių burių formato tentų atspausdintus kūrinius, o parodoje – susirasti jų pradinius variantus (tarkime, palyginti Aušros Lisauskienės darbą „Diversija 01“ parodoje ir jo improvizaciją krantinėje).

Pasak kuratorės G.Giedraitytės, „projekto idėja yra šiuolaikinėmis virtualiomis priemonėmis atkreipti žmonių dėmesį į raštą, jo kultūrą. Parodyti, kaip raštas gali būti susijęs su menu ir išnešti tą meną į viešąją erdvę, kad žmogus, tiesiog eidamas gatve, netikėtai su juo susidurtų“.

Kaip bežiūrėsi, kaligrafijos sostine vadinamame mieste nuo rašto meno šią vasarą neišsisuksi.

Lietuvos rašto meno paroda surengta uostamiestyje jau penktąjį kartą, tad galima kalbėti apie tradiciją ir tęstinumą ir, prieš peržengiant Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų slenkstį, prisiminti rašto meno parodų istoriją.

A.Gurskas. Donelaitis (2014).

Spontaniškai, „ant bangos“

A.Lisauskienė. Diversija 01 (2014).

A.Gotenberg-Yariv. Tinklo raštas.

24

Strutis.

Pirmoji buvo spontaniška, „ant bangos“. Ir organizatoriai (kuratorius Algis Kliševičius (1950–2008), ir dalyviai buvo kupini entuziazmo. Ir drąsos. Surengti respublikinę (1992 m. šalies parodos dar taip vadintos iš inercijos) kaligrafijos, keisto ir paslaptingo daugumai paribio meno parodą Klaipėdoje?..

Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje „Rašto menas“ dalyvavo 18 autorių: keletas iš Vilniaus, kitų šalies miestų, dauguma – klaipėdiečiai, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros dėstytojai ir auklėtiniai. Uostamiesčio Dailės parodų rūmuose buvo galima pamatyti visų kaligrafijos srityje kuriančių lietuvių dailininkų darbų. Buvo eksponuoti ir patyrusių šrifto meistrų A.Kučo, A.Gursko, J.Varno, A.Kliševičiaus, M.Petrulio, ir pradedančiųjų dailininkų, studentų kūriniai. Klaipėdiečių (A.Kliševičiaus, M.Petrulio, L.Skačkauskaitės-Kuklienės ir kitų) kaligrafija tuomet buvo pavadinta avangardine, nors tai, kaip kūrė Klaipėdos kaligrafai XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, toli gražu nebuvo

RAŠTO MENAS

avangardas. Tiesiog jie vieni pirmųjų drąsiai bandė ir įtvirtino naujas technikas, įrankius, medžiagas, kurios keitė rašto meno raišką.

1992 m. paroda „Rašto menas“ sulaukė didelio visuomenės dėmesio (kaligrafija jo niekad nestinga). Po jos buvo įsteigta Lietuvos šriftininkų draugija, bet ji liko neveikli. Galbūt trukdė ir nemaži atstumai tarp centro ir pajūrio tiesiogine ir perkeltine prasme.

Nauja ir įdomu Kitos parodos teko laukti septynerius metus.

1999 m. surengtoje antrojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje „Rašto menas“ (kuratorius A.Kliševičius) dalyvavo 33 dailininkai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Bene pirmą kartą parodoje eksponuoti skaitmeninės spaudos būdu atlikti darbai. Naujos technologijos įsitvirtino ir rašto meno srityje, o vienas pirmųjų kompiuterį kaligrafijai kurti pasitelkė A.Kliševičius. Būtent po antrosios parodos vilnietis grafikas Rimvydas Kepežinskas pasakė lakiąją frazę: „Klaipėdą aš vadinu Lietuvos kaligrafijos sostine“.

Parodos metu vykusiame seminare „Tradicija ir šiuolaikiškumas“ buvo aptarta kaligrafijos situacija Lietuvoje,

J.Zovė. Kristijonas Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės (2014).

Sh.H.Roshi. Švarus protas nejudantis.

Per visus laikus pučia tas pats švarus vėjas.

Paroda stipri, įdomi ir netikėtai vieninga, nors joje dalyvauja skirtingų šalių ir kultūrinių tradicijų, įvairaus amžiaus, kelių meno kartų atstovai. išsakytos nuomonės, kad šalies kaligrafijos parodas reikėtų rengti dažniau.

Prof. A.Gurskas apie parodą teigė: „Po ilgokos pertraukos surengta antroji šrifto ir kaligrafijos paroda liudija, kad ši meno šaka tyliai, ramiai egzistuoja, vis pasipildydama naujumu ir gilesniu klasikos supratimu“. Tų pačių metų rudenį paroda eksponuota Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijoje „Arka“ Vilniuje. ►

Z.Inčirauskienė. Metų laikai (2014).

25

RAŠTO MENAS

◄ Nusprendus parodas rengti kas

R.Olesen. Happy / Laimingi (2014).

penkeri metai, trečioji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda „Rašto menas“ lankytojams duris atvėrė 2004-aisiais (kuratorius A.Kliševičius). Pirmą kartą rengėjai atsigręžė į aktualijas: paroda buvo skirta lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečiui, o jos metu buvo pristatytas specialiems lingvistikos darbams skirtas ir tuo metu Lietuvių kalbos komisijos užsakymu jau baigiamas kurti naujas lietuviškas šriftas „Palemonas“.

Trečiojoje parodoje dalyvavo 28 autoriai. Greta gerai žinomų, patyrusių kaligrafijos meistrų savo darbus vėl eksponavo būrelis jaunimo – studijuojančio arba jau baigusio dailės mokslus, labai kūrybingai eksperimentuojančio, ieškančio savų „kaligrafiškųjų kelių“, – iš Klaipėdos, kitų miestų. A.Kliševičius tuomet teigė: „Parodoje yra ir akademinio rašymo pavyzdžių, ir improvizacinės kaligrafijos, kur emocijos daugiau nei informacijos. Be to, esama art-dizaino stiliaus darbų – kaligrafijos su tekstile, ant akmenukų, medžio lapų, – įtraukti motyvai, kurių anksčiau nebuvo. Tai nauja ir įdomu“.

Savotiškas katalizatorius

G.Gučaitė. Iš ciklo „Takai“ (2010–2014).

26

Trečioji paroda tapo savotišku kaligrafijos meno sklaidos katalizatoriumi. Po Klaipėdos ji buvo eksponuota Šiauliuose (galerijoje „Laiptai“) ir Vilniuje (LDS galerijoje „Arka“, LR Seimo rūmuose).

A.Kliševičius kartu su savo buvusiu mokiniu, vėliau kolega dailininku ir taip pat kaligrafu M.Petruliu 2005 m. parengė ir išleido albumą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (2006 m. išverstas į rusų kalbą albumas pristatytas Vakarų Lietuvos regiono kaligrafų parodos Kaliningrade metu). 2006 m. dienos šviesą išvydo A.Kliševičiaus sumanytas pirmasis tęstinis leidinys Lietuvoje – „Kaligrafijos sąsiuviniai“, kurie sėkmingai leidžiami iki šiol.

Beveik visa, kas svarbiausia nuveikta kaligrafijos srityje Klaipėdoje ir ne tik joje iki 2008-ųjų, yra neatsiejama nuo šviesaus atminimo A.Kliševičiaus asmenybės, idėjų ir darbų.

Ketvirtoji Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda (kuratorė L.Skačkauskaitė-Ku-

RAŠTO MENAS

Ž.Kriūkaitė. Palikimas (2014).

klienė) patvirtino, kad Klaipėdoje stabiliai puoselėjamos rašto meno tradicijos.

Kviesdami dalyvauti parodoje, rengėjai akcentavo Lietuvos rašto kultūrines sąsajas su Europos šalių mentalitetu, daile tiek istorijos, tiek nūdienos aktualijų kontekste, klausdami šiuolaikinių kūrėjų, kiek jiems svarbūs istorinė sąmonė ir tradicijų tąsa bei santykis su amžinosiomis vertybėmis. Net 47 dailininkai pateikė savo darbus, iš jų – keturi užsieniečiai, Izraelio, Japonijos, Latvijos ir Vokietijos kaligrafai. Išaugęs dalyvių skaičius ir naujas, tarptautinis parodos statusas liudijo, kad kaligrafija nesiruošia atiduoti savų pozicijų šiuolaikiniame mene.

Stipri ir netikėtai vieninga Turiu prisipažinti, kad eidama į penktąją Lietuvos rašto meno parodą (kuratorė L.Skačkauskaitė-Kuklienė) buvau skeptiškai nusiteikusi dėl anonse skelbiamų parodos dedikacijų Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo bei lietuviškos spaudos atgavimo 110-osioms metinėms bei kvietimo dailininkams „prisiminti ir kitus literatūrinius jubiliejus, kuriais sodrūs 2014-ieji. Tai ir lietuvių poetės

A.Balvočius. E (2014).

Salomėjos Nėries 110-osios, rašytojo Jono Biliūno 135-osios, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto 145-osios, Vakarų Europos poezijos ir dramaturgijos tėvu tituluojamo Williamo Shakespeare’o 450-osios gimimo metinės“. Visada atsargiai žvelgiu į parodų temiškumą, kurį neišvengiamai formuoja dedikacijos, jubiliejai. Juk beveik visose pastarųjų metų parodose „būrų dainiaus“ vardo pasirodymas tapo privalomas, o kur dar kiti, vienas už kitą „svaresni“...

Pasižvalgius po parodą, akivaizdu, kad orientacija į konkrečias literatūros pasaulio asmenybes paskatino kūrėjus koncentruotis į vaizdo ir teksto, dviejų svarbiausių ir universalių pasaulio suvokimo būdų, esmę.

Paroda stipri, įdomi ir netikėtai vieninga, nors joje dalyvauja skirtingų šalių ir kultūrinių tradicijų, įvairaus amžiaus, kelių meno kartų atstovai. Apie 50 dailininkų iš 10 šalių – Baltarusijos, Danijos, Italijos, Izraelio, Japonijos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Rumunijos, Vokietijos ir Lietuvos pateikė po kelis kūrinius.

Puikus ekspozicinis sprendimas (šios parodos, kaip ir visų kitų „Rašto meno“ ekspozicijų, autorius – M.Petrulis), kuris nuosekliai veda nuo kaligrafijos klasikos iki negausių, bet kaip reta prasmingų erdvinių objektų. ►

Ko gero, orientacija į literatūros klasikus prisidėjo prie grynumo ir patikrinto, bet nenuobodaus tradiciškumo jausmo, kurį kelia parodos visuma.

J.Larcheras. Laisva cancellaresca abėcėlė (2014).

27

RAŠTO MENAS

◄ Jau keletas autorių pažįstami, dalyvavę 2012 m. kaligrafijos projekte „Kaligrafija Klaipėdai“: Anastasia Kulazhenko (Baltarusija), Katharina Pieper (Vokietija), Leo Ray (Izraelis), Pavelas Semchanka (Baltarusija). Dzen meistro iš Pietų Korėjos Pang Dziang Sol Cong Kun Sunimo kaligrafija buvo pristatyta praėjusiais metais parodose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Dzenbudizmo kaligrafijos tradicijai parodoje atstovauja ir japono Shodo Harada Roshi darbai.

Intriguoja gyva autentika Nuo XX a. septintojo dešimtmečio ryškėjant šiuolaikinės konceptualiosios kaligrafijos apybraižoms, vis bandoma kurti apibrėžimus, jas atitinkančius.

Kartais ilguose, kartais painiuose apibrėžimuose kalbama apie vaizdo ir naujos prasmės kūrimą, pasitelkiant komunikacinių savybių turinčių, bet nebūtinai įskaitomų ženklų (raidžių, žodžių, tekstų) metaforiškumą ir ekspresiją. Ekspresija, dinamiška asimetrija, judėjimas ir emocionalumas išlieka esminiai rašto meno kūrinių sandai, nesvarbu, ar kalbama apie tradicinę, ar konceptualiąją kaligrafiją. Ji formavosi kaip dailaus ir, pridėkime, „gyvo“ rašymo menas. Skaitmeninės technologijos tarsi pratęsė dailininko ranką, suteikė naujų galimybių, ir visai suprantamas

Ziv Pelev Ben Zevas. Diena ir širdis.

28

susižavėjimas jomis arba naudojimasis praktiniais sumetimais (kai vaizdas perkeliamas ant tento).

Bet niekas negali pakeisti to ypatingo pojūčio, kad žvelgi į ranka ant plokštumos parašytas raides, žodžius, posmus, stebi ant popieriaus paviršiaus vos matomus, atsitiktinius (gal ir ne), tirpstančius juodraščio likučius, ilgo paruošiamojo darbo liudininkus, o šerpetotame raidės kontūre numanai paviršių dreskiančios plunksnos garsą. Tokios gyvos autentikos paroda pateikia tikrai nemažai.

Kaip uvertiūra į lietuvių literatūros klasiką ir pačią tradiciškiausią, kokia tik gali būti kaligrafija, pasitinka penki Alberto Gursko darbai. Efemeriškai grakščiai parašyto Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Lietuviškam žodžiui“ pirmojo posmo eilutė „O mūs šventas lietuviškas žodi“, tapusi darbo pavadinimu (2014), suskamba kaip visos dailininko kūrybos moto. Tobula raidžių formų, dydžių, vaizdinių ir prasminių akcentų derme, lapo plokštumos užpildymu išsiskiria „Jau saulelė vėl“ (2013). O „Donelaitis“ (2014) nustebina originalia dviejų horizontalių dalių kompozicija ir paralelėmis, kurios atsiranda tarp rašytojo pavardės suspaustų raidžių sunkaus lyg tvirtovės siena bloko lapo apačioje ir „genealoginio medžio“ šakų išklotinės virš jo – iš tikro visai paprastos lietuvių rašytojų chronologinės juostos, tik ne chronologiškai sudėliotos. Ir būtent čia atsiranda intriga.

Dvi prasmingos linijos Po A.Gursko reikėtų sustoti prie Jokūbo Zovės „Kristijonas Donelaitis. Metai“ – tušu ant popieriaus išvedžiotų pavasario linksmybių, vasaros darbų, rudens gėrybių ir žiemos vargų posmų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jau matyta; betgi čia – ne greitas maistas. Jei pradėsi gilintis į subtilias dviejų sudėtinių kiekvieno lakšto dalių – pavadinimo ir posmo – slinktis, bent klausi savęs, nors ir nerasdamas atsakymo, kodėl jos atsiranda, būsi įtrauktas į žodžių / eilučių ir gamtos / gyvenimo ritmo tvarką.

Parodoje ryškėja dvi pagrindinės linijos – labiau struktūrizuota, kaip, tarkime, Shiri Lanzero (Izraelis), Jurijaus Torejevo (Baltarusija), K.Pieper, L.SkačkauskaitėsKuklienės, A.Kliševičiaus, ir laisva, pašėlusiai improvizacinė, kaip Leo Ray, M.Petrulio, Andriaus Balvočiaus, Donatos Porvaneckaitės.

Abi linijos nestokoja daugybės prasmių, metaforų, kylančių iš formos ir ženklo ar teksto sąveikos. Ne šalis ar kultūrinė tradicija lemia šias kryptis.

Visai nesvarbu, koks raštas – hebrajų, lotynų, arabų, japonų ar kirilica, kaip rašoma – iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę ar iš viršaus į apačią. Veikiau tai individualaus mąstymo ir raiškos bei bendrųjų globalizuoto pasaulio šiandieninio meno tendencijų pasekmė. Rašto ženklai / neženklai tampa simboliais,

RAŠTO MENAS

G.Oškinytė. Sentimentai Nėriai (2014).

kaip Arielos Gotenberg-Yariv (Izraelis) „Tinklo raštai“ ir „Strutis“ (2014), Jeano Larchero (Prancūzija) „Laisva cancellaresca abėcėlė“ ar Pavelo Semchankos „Aušra“ (2014).

Šiuolaikiškiau nei skaitmena Minkštas, kaip tirpstantis prisiminimas iš praeities Gražinos Oškinytės grafitu ant drobės atliktas triptikas „Sentimentai Nėriai“ (2014). Penktojoje parodoje apskritai pastebimas polinkis į subtilias turinio prasmingumo ir lakoniškos, išgrynintos formos paieškas, be reikalo nedidinant formatų, atsargiai renkantis spalvinius derinius, tonų niuansus, atkreipiant dėmesį į faktūras, šešėlius, vaizdo ir minties daugiasluoksniškumą.

Kodėl nepasvarsčius apie tarptautinės rašto meno trienalės variantą – turint tokią rengimo patirtį ir gražų menininkų būrį, Klaipėdai tai visai realu. Šiuo požiūriu artimi Ziv Pelev Ben Zevo (Izraelis) miniatiūrų ciklas „Diena ir širdis“, Rasos Olesen (Danija) „Laimingi“ (2014). Net „senovės“ atspalvis, kuris skleidžiasi per tradicinius įrankius ir medžiagas (žąsies plunksna, marmuro dulkės, drobė, siuvinėjimas, rankų darbo

popierius, keramika) ar per asociacijas su manuskriptais (Johannas Maierhoferis, Vokietija), liaudiškąja tekstile ir amatais (Žydrūnė Kriukaitė „Palikimas“), Šumero molinių lentelių vaizdiniais (Giedrė Gučaitė, iš ciklo „Takai“) atrodo šiuolaikiškiau nei skaitmena.

Ko gero, orientacija į literatūros klasikus daugiskaitoje prisidėjo prie grynumo ir patikrinto, bet nenuobodaus tradiciškumo jausmo, kurį kelia parodos visuma. Į ją įsilieja ir puikiai dera objektai: A.Lisauskienės autentiška rašomoji mašinėlė ir baltų bei juodų raidžių krūvelės, Zitos Inčirauskienės supjaustyti kadaise nepakeičiami emaliuoti puodai, tapę metų laikų parabole („Metų laikai“, 2014), ar „Istorija apie šūdvabalį“ (2014) bei L.SkačkauskaitėsKuklienės „Donelaičio klavesinai“ (2014). Žvalgantis ekspozicijoje, neapleido mintis apie kaligrafijos parodų perspektyvą. Pastarosios dvi, atrodo, prašyte prašosi būti rengiamos dažniau – penkerių metų laikotarpis sparčiai kintančiame pasaulyje net ir kaligrafijai yra per ilgas.

Kodėl nepasvarsčius apie tarptautinės rašto meno trienalės variantą – turint tokią rengimo patirtį ir gražų menininkų būrį, Klaipėdai tai visai realu.

P.Semchanka. Aušra (2014).

29

DAILĖ

40-asis tarptautinis gyvenimas po gyve 40-asis tarptautinis akvarelės pleneras „Gyvenimas po gyvenimo“, liepą vykęs Klaipėdoje, sujungė beveik tris dešimtis ištikimų akvarelinei technikai dailininkų iš visos Lietuvos bei būrį svečių iš Danijos, Suomijos ir Švedijos. Juos vienija akvarelės žanras ir Baltijos jūra.

Dailininkės Renatės Lūšis (1942–2014) iniciatyva ir entuziazmu keturis dešimtmečius plėtota tradicija nenutrūko ir šiemet.

Marina MOTIEJAUSKIENĖ

Akvarelininkų kolonija

R.Lūšis. Iš eskizų albumo II (2008).

Ciklas „Džiazas mene“ (2012).

30

Portretas.

Nuo XIX a. vidurio pleneru įprasta vadinti kūrybą vasaros metu gamtoje, prie jūros, mieste. Už to slypi ir komandos kūrimas, bendraminčių kūrėjų egzistavimas kūrybinėje erdvėje. Klaipėdoje Baltijos šalių akvarelininkai daug metų suburiami į vasaros plenerus. Tad jau galima kalbėti apie savotišką Klaipėdos akvarelininkų koloniją, kaip kalbame apie „barbizono“ mokyklą ar XX a. pradžios Nidos dailininkų koloniją.

Klaipėdos plenerai prasidėjo dar Klaipėdos vaikų (dabar Adomo Brako) dailės mokykloje prieš 40 metų. Prieš 20 metų jie tapo tarptautiniais – prisijungė menininkų iš Suomijos, Švedijos, Vokietijos, JAV, Rusijos.

40-ąjį plenerą organizavo dailininkų grupė, suburta R.Lūšis – ilgametės plenero įkvėpėjos ir kuratorės – pastangomis.

Ji mokėjo suburti žmones, sudominti juos renkantis temą, surasti įvairių bendravimo ir renginių formų. Tai ne tik parodos, bet ir performansai, išvykos, ekskursijos, tapyba miesto erdvėse kartu su visuomene. Visi 40-ojo plenero renginiai buvo dedikuoti jai – šio sambūrio sielai – po sunkios ilgos ligos Renatės gyvybė užgeso per patį šiemečio renginio

DAILĖ

akvarelės pleneras: nimo

I.Novokreščionova. Rožės (2012).

T.Simanaitienė. Krikštai (2014).

Plenero parodose – daugiasluoksnė šiuolaikinės akvarelės panorama, kurioje meniškai vizualizuotos Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos miesto paveldo išsaugojimo idėjos.

G.Koncevičius. Perėjimų sandūra (2014).

A.Čiurlionytė. Iš dienoraščio. Noktiurnas (2014).

įkarštį. Turi praeiti šiek tiek laiko, ir dar daug šiltų žodžių bus pasakyta, vertinant šios dailininkės kūrybinį bei pedagoginį palikimą.

Klaipėdos akvarelės plenero egzistavimo metais jame dalyvavo per 100 Lietuvos

ir užsienio dailininkų. Per pastaruosius trejus metus pleneras atjaunėjo: Justina Pakalnytė ir Dominika Sidabraitė tik pradėjo dalyvauti šio sambūrio parodose. Šiemet debiutavo Svetlana Gorenko ir Rita Lengvenytė iš Klaipėdos, Laimutė

Tamoševičienė iš Vilniaus, vėl į plenerą sugrįžo Tatjana Simanaitienė. Laima Drazdauskaitė iš Kauno – plenero veteranė, į jį atvyksta kasmet nuo 1974-ųjų, kiti dalyviai ištikimi vasaros plenerui daugiau nei dešimtmetį. ► 31

DAILĖ

V.Urbonavičienė. Rytas.

Platus, daugiasluoksnis ◄ Akvarelės menininkai pastaraisiais metais bendradarbiauja su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, Klaipėdos tautinių kultūrų centru, Klaipėdos apskrities viešąja I.Simonaitytės ir Klaipėdos miesto savivaldybės viešąja bibliotekomis.

Ten vyksta plenerų parodos, performansai, kiti renginiai. Šiemetis pleneras – platus, turintis daug aspektų: kaip visada – meninį ir kitą – istorinį, kultūrinį. Plenero parodose – daugiasluoksnė šiuolaikinės akvarelės panorama, kurioje meniškai vizualizuotos Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos miesto paveldo išsaugojimo idėjos.

Prasmingas akvarelininkų ir muziejininkų ketverių metų projektas, skirtas Klaipėdos skulptūrų parkui, kuris yra vienas iš įdomiausių ir lankomiausių kultūros objektų mieste. Parkas vienija senųjų miesto kapinių istoriją ir moderniosios skulptūros galeriją po atviru dangumi. Istorinės ir kultūrinės atminties idėja buvo labai svarbi plenero dalyviams. Mintys apie žmogaus gyvenimą, jo palikimą ir greitai prabėgantį laiką įsikūnijo dailininkų akvarelėse.

Darbai atspindi sudėtingą parko istoriją, jo vietą šiuolaikiniame miesto kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. Juose susipynė gamta miesto erdvėje, skulptorių kūryba bei filosofiški pamąstymai apie pasaulį ir save.

Klaipėdiečiai liepos mėnesio pabaigoje buvo pakviesti į tikrą vernisažų maratoną: 32

Kelias prie jūros.

viena po kitos 40-ojo akvarelės plenero dalyvių parodos atidarytos net penkiose erdvėse.

I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ ir Tautinių kultūrų centre prista-

tyta jungtinė plenero dalyvių paroda. Šį kartą dominuoja peizažai ir natiurmortai, išsiskiria abstrakčios ir filosofinio pobūdžio kompozicijos, žadinančios vaizduotę. Autoriai labai skirtingai

Performansas Girulių bibliotekoje per V.Urbonavičienės parodos atidarymą – R.Lūšis atminimui.

DAILĖ

Skulptūrų parkas.

interpretavo plenero temą „Gyvenimas po gyvenimo“.

Irinos Novokreščionovos peizažuose – lyriška erdvės giluma. Jolanta Vitkutė pakerėjo gyvenimo motyvo

interpretacijomis. Nedidelio formato Ariadnos Čiurlionytės kompoziciją norėtųsi palyginti su vitražu pagal spalvų pasirinkimą ir su juvelyriniu kūriniu – pagal darbo kokybę. Santūriu spalvų deriniu traukia akis pajūrio motyvai Kauno tapytojos Aušros Andziulytės akvarelėse. Lakoniškumu išsiskiria L.Drazdauskaitė, etnografijos medžiaga poetiškai stilizuojama T.Simanaitienės darbe.

Matyti grožį visur

Eugenijaus Maciaus nuotr.

40-asis pleneras pasižymėjo asmeninių parodų gausa. Jos puikiai atskleidžia autoriams būdingą plastinę kalbą, koloritą, savotišką akvarelės techniką.

Klaipėdos miesto bibliotekos Meno skyriuje pristatyta R.Lūšis paroda „Be rėmų“. Ji paskelbė 40-ojo tarptautinio akvarelės plenero pradžią. Piešiniai iš bloknoto, eskizai, akvarelės fotografuoti, atspausdinti ant drobės ir eksponuojami be rėmų. Taip be rėmų Renatė santūriai ir „sezaniškai“ filosofuoja portretuose, aktuose ir natiurmortuose, žavi vos sulaikoma jausmų stichija džiazui skirtuose etiuduose. Visa ekspozicija demonstruoja dailininkės atvirumą novatoriškumui. Per visą ilgametę R.Lūšis kūrybinę biografiją tai buvo bene vienintelis vernisažas, kuriame autorė nedalyvavo – pablogėjo sveikata...

I.Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje atidaryta R.Lūšis mokinės

Vilijos Kazragytės paroda „Sustabdytos akimirkos“. „Matyti pasaulio grožį visur – tuo mokėjo užkrėsti Renatė savo mokinius “, – sakė autorė. V.Kazragytės natiurmortai – tai spalvos sodrumo, ypatingos dinamikos ir darbo kruopštumo sąjunga.

Klaipėdos miesto bibliotekos Girulių filiale po ilgos bene 14 metų pertraukos eksponuojama Virginijos Urbonavičienės kūryba. Jos parodos „Kelias prie jūros“ akvarelėse vyrauja tik gamtos motyvai. „Bet neturiu tikslo realistiškai jų kopijuoti, įdomiau sumanymą perteikti savaip“, – teigė autorė.

Jos žiemos ir pajūrio peizažuose daug sudėtingų spalvinių niuansų, juntamas siekis išgauti akvarelės lengvumą.

Darbai išduoda tvirtą ir ramų kūrėjos charakterį.

Norisi pabrėžti, kad dailininkų akvarelininkų tradicija burtis į bendraminčių ratą, kurti kartu bendradarbiaujant, gyva ir turi sekėjų. R.Lūšis organizuodavo plenero kilnojamąsias parodas, jos keliaudavo po visą Lietuvą. Tęsiant tradiciją, rudenį šio plenero kolekcija bus pristatyta A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje.

33

GINTARO LAŠAI

R.Bončkutė: tautą didelę pad

„Tokie jau tie metai“, – atsiduso profesorė Roma Bončkutė pastebėjus, jog šiemet 300 gimtadienį švenčiantis Kristijonas Donelaitis užėmė svarią vietą mūsų pokalbyje. Gal ir gerai, kad taip nutiko, mat programinės literatūros sąrašuose esančių klasikų santykis su skaitytojais yra gana įtemptas. O galėtų būti kitaip. Italo Calvino žodžiais, klasikos kūrinys nesensta, jis niekada nebaigia kalbėti ir kiekvieną kartą skaitytojui gali atverti ką nors naujo. Tad ir K.Donelaitis, užuot dar mokykloje palikęs sausą privalomybės skonį, galėtų atsiskleisti kaip, pavyzdžiui, įdomaus aplinkybių ir įtakų raizginio rezultatas, parodęs kalbėjimo gimtąja, natūralia kalba svarbą. ► 34

GINTARO LAŠAI

aro kultūra

Pauliaus Sadausko nuotr.

35

GINTARO LAŠAI

Kristina SADAUSKIENĖ

◄ Toks šįkart pokalbis ir vyniojosi – apie mūsų literatūros klasiką, jos kontekstą ir tos klasikos pėdsakus šiandienoje, apie mokytojų vaidmenį bei apie sunkiai užčiuopiamą, mažai apmąstytą savo žemės ir kalbos įtaką tam, kaip kuriama ir kodėl norima kurti.

Pašnekovė – Klaipėdos universiteto Literatūros katedros vedėja profesorė R.Bončkutė užsiminė esanti kamerinis (ne kalėjimo reikšme) žmogus, tačiau aistra, su kuria ji kalba apie literatūrą, klausytojo negali palikti abejingo.

Vėlyvos pradžios mįslė – Pradėti norisi nuo pradžių, o pradžia sunkiai beįžiūrima. Pakanka pažvelgti į antiką, jos literatūros palikimą ir pamėginti atrasti save tuo metu – kas mes buvome tokie. Juk lietuvių literatūros šaknų pradedama ieškoti tik XIV a. kunigaikščio Gedimino laiškuose, o ir tie patys – lotynų kalba. Ką reiškia šimtmečių atotrūkis, mėginant suvokti savo literatūrą? Ką jai ir mums reiškia neturėti tokių senų literatūrinių šaknų?

– Kad besikuriančioje valstybėje atsirastų literatūra, reikia lėšų, reikia ilgesnio taikaus periodo, kokio didžiulės LDK imperijos aukštuomenė neturėjo. Juk ir graikai, ir romėnai, kol grobikiškais karais patys, o ne samdyta kariuomene stengėsi išplėsti ir įtvirtinti savo šalių ribas, nelabai rūpinosi raštu ir kultūra.

Kai Graikija VII a. pr. Kr. sutvirtėjo, tada buvo užrašyti Homero epai, atsirado lyrika, tragedija, istorija, filosofija... Tas pats ir Romoje. Kai tik romėnai sustiprino respubliką (III–II a. pr. Kr.) ir galėjo užaugti karta be karo, atsirado literatūros poreikis. Jaunoji karta laisvą laiką (otium) nuo valstybinės tarnybos pamažu išmoko leisti ne tik puotose ir linksmybėse, bet vis daugiau radosi tokių, kurie ėmėsi plunksnos.

Lietuvos aukštuomenė, kai pagaliau po krikšto, po unijos su Lenkija, sulaukė ilgesnių taikos periodų ir laisvalaikį skyrė kūrybai, nerašė lietuviškai. Pasaulietinės 36

literatūros pradžia Lietuvoje nėra susijusi su lietuvių kalba. Poemos, šlovinusios Lietuvą, jos narsius karžygius, buvo parašytos lotyniškai. Kadangi pirmieji kunigai buvo svetimtaučiai, mūsų religinė raštija ilgai buvo nekokybiška, rašyta ne gyva lietuvių kalba, o knygine, išlaikant lotynų ar lenkų kalbų konstrukcijas, leksiką.

Turbūt du kartus kaimyninių kraštų reformoms turime dėkoti, kad išliko lietuvių kalba: pirmąjį – reformacijai; antrąjį – Rusijos revoliucijai.

– Kokiu būdu tos reformos padėjo mums?

– Pirmasis lietuviškumo sąjūdis buvo protestantiškos dvasios, padėjo pagrindus kitos kokybės religinei literatūrai.

Jos pradininkai – Martynas Mažvydas bei jo „konkurentas“ Didžiojoje Lietuvoje Mikalojus Daukša. Tačiau tik Rytų Prūsijoje M.Mažvydo pradėtas darbas buvo tęsiamas. Didžiojoje Lietuvoje po kontrreformacijos religinių raštų kalbos tobulinimas sustojo, o pasaulietinė raštija ir toliau buvo rašoma lenkų, lotynų kalbomis. Rytų Prūsijoje Biblijos vertėjai, gausūs giesmynų rengėjai, konkuruodami vienas su kitu, paliko nemažai

K.Donelaitis ragina lietuvį imti gyvenimą į savo rankas. savo darbo vaisių, o jų kontekste išaugo ir K.Donelaitis. Juk tuščioje vietoje nieko neatsiranda.

Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje dėl Vakarų Europoje plintančių liberalizmo idėjų, ypač per Vilniaus universiteto profesūrą, jaunoji karta susidomėjo savo krašto liaudies švietimu, jos kalba, kultūra.

Smulkioji žemaičių bajorija, savo dvarelių pastogėse išsaugojusi pasakojimus apie garsius Vytauto žygius, apie didingą Lietuvos praeitį, juos perdavė jaunajai kartai. Todėl jaunesni už Dionizą Pošką – Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Jurgis Plateris – palyginti per trumpą laiką, t.y. XIX a. trečiąjį dešimtmetį, rado naujų formų perteikti savo tėvų pasakojimus ir sukūrė brandžių tekstų. XIX a. pradžios žemaičių sąjū-

džio dalyviai buvo atvirti įtakoms, jie nebebijojo skaityti ir tirti liuteroniškosios Rytų Prūsijos kultūrininkų darbų, mezgė su jais ryšius, perėmė aukštesnės kultūros raiškos formas. Deja, 1831 m. sukilimas kultūrinį sąjūdį nutraukė.

Bet S.Daukanto „mokinys“ Motiejus Valančius, tapęs žemaičių vyskupu, kad ir nedidelę dalį buvusios krašto švietimo programos įgyvendino. Jis rūpinosi lietuviška raštija, kuri, patekusi į kunigų rankas, vėl prarado anksčiau įgytą atvirumą, vėl buvo diegiamos ksenofobinės idėjos kitų konfesijų atžvilgiu.

Dvasininkijos poveikis – Tai netikėtas požiūris į dvasininkijos vaidmenį lietuviškos literatūros plėtroje.

– XIX a. kunigų suformuotas hermetiškas požiūris į lietuvių kalbos vartojimą (vyravo nuomonė, kad lietuvių kalba reikalinga tik liaudžiai šviesti) viešajame gyvenime sunkiai keitėsi net XX a. pradžioje. Pirmosios kartos lietuviškoji inteligentija – kunigai, kurie turėjo daugiausia įtakos, diktavo ir literatūros madas, formavo požiūrį į literatūros istoriją. Pavyzdžiui, tarpukario laikotarpiu K.Donelaitis ir jo „Metai“ buvo priimami labai rezervuotai. K.Donelaitis laikomas svarbus kaip būrų gynėjas, švietėjas, vaizdingos kalbos vartotojas. Net ir mūsų dienomis tiek Leono Gineičio, tiek Vinco Kuzmicko, tiek Dalios Dilytės ir kitų sudėtingiau perskaityti K.Donelaičio „Metai“ platesniam skaitytojų ratui sunkiai suprantami.

Katalikiškos pasaulėjautos lietuviui sunku perprasti ne tik K.Donelaičio žodyną, bet ir svarbiausią idėją. Savo poemoje pasitelkęs tiesią, sodrią, veidmainingam mandagumui nepataikaujančią kalbą, nuo kurios krūpčioja tūlas šių dienų inteligentas, K.Donelaitis ragina lietuvį imti gyvenimą į savo rankas; jo kalboje išsaugotas gyvosios kalbos rūpumas gąsdina skaitytoją. Juk ir mes, susitikę kur nors Žemaitijos vienkiemyje ūkininką, susigūžtame nuo taiklaus, stačiokiško pasakymo. Tad tokia ir K.Donelaičio kalba: raiškos autentiškumu ir jėga prislegianti silpnesnį skaitytoją.

GINTARO LAŠAI

K.Donelaičio kontekstas – K.Donelaičio „Metai“ yra oficialus mūsų pasaulietinės, grožinės literatūros pradžios taškas. Ir šiemet minimas tik 300-asis jų autoriaus gimtadienis. Tas „tik“ – reaguojant į jau minėtus antikos tolius. Sakykite, ar besiformuojanti literatūra turi kokių nors bendrų taškų su kitomis kultūromis, ar tai – unikalus procesas?

– Vakarų Europos literatūra galbūt tuos 300 metų ir yra unikali. Iki romantizmo Europoje nuo klasikinės Graikijos vyravo tradicinio transcendentalizmo (retorinio tipo) kultūra. Ji pagrįsta griežtu susitarimų, t.y. taisyklių ir metodų, laikymusi. Tačiau K.Donelaitis gyveno Rytų Prūsijoje tuo metu, kai ten kūrė daug labai įdomių, moderniai mąstančių filosofų. Paminėtinas antišvietėjas, pietistinių (kaip K.Donelaičio) pažiūrų Johannas Georgas Hamannas – labiau linkęs į mistinę tradiciją, rašęs metaforomis, nelengvai paskaitomas. O J.G.Hamannas buvo Johanno Gottfriedo Herderio draugas, jie abu gyveno Rygoje, domėjosi pabaltijo kraštų gyventojais. Švietimui klestint, J.G.Hamannas kalbėjo priešingai, jis, tęsdamas M.Liuterio tradiciją, teigė, kad ne protas svarbiausia, o žmogaus širdis, jo jausmai.

J.G.Hamannas nuo racionalumo ėjo antropocentrinio pasaulio pažinimo link; tai perėmė ir J.G.Herderis, Immanuelis Kantas ir kiti.

Liuteroniškoji orientacija į jausmus, į žmogaus širdį turėjo įtakos lietuvių kalbos vartojimo religiniuose raštuose pobūdžiui.

K.Donelaičio „Metai“ sugėrė ir retorinės tradicijos, ir ankstyvojo romantizmo idėjas.

– Taigi galima manyti, kad K.Donelaičio „Metų“ lietuviškos kalbos raiškus skambesys – platesnio masto teorinių idėjų įgyvendinimas?

– Vakarų Europoje pamažu formuojantis individualumui, kilo būtinybė nuo objektyvaus kalbos vartojimo (pagal retorikos, poetikos taisykles) rašte pereiti prie subjektyvaus – rašyti autentiškai, taip, kaip noriu. Rytų Prūsijoje vietoje knyginės estetikos buvo siūloma pasikliauti individualia, ir filosofai ragino

pasitikėti žmogaus asmeniniu skoniu.

J.G.Herderis pareiškė, kad raštuose reikia sekti motinos kalba (Mutter Sprache), o ne dirbtine, gramatikų sukurta. Sukilta prieš svetimų lotynų, prancūzų kalbų vyravimą viešame diskurse, kūryboje.

Pagaliau pastebėta, kad ir tautinėmis kalbomis rašyta literatūra daugiau atspindėjo lotynų kalbos ypatumus, o ne gyvąją kalbą. Vis daugėjo antigramatistų, siūlančių rašyti taikant gyvosios kalbos elementus, kurie atsispindi idiomose, liaudies dainose, patarlėse.

K.Donelaitis, susižavėjęs lietuvių liaudies kalba ir norėdamas parapijiečių būti kuo geriau suprastas, ėmėsi reformuoti rašomąją kalbą.

Kartais stebimasi, kodėl K.Donelaičio tekstas taip jaudina, juk siužetas mums nebeįdomus, nors akylesnis skaitytojas mato, kad dainiui pavyko perteikti universalų žmogaus gyvenimo ratą, su jo visomis spalvomis. „Metų“ kalbos skambėjimas jautriam, kaip pasakytų S.Daukantas, skaitytojui atveria tas prasmes, kokių nerandame žodžiuose.

K.Donelaičio karta pradėjo, o romantikai dar labiau išplėtojo muzikalumo svarbą kūrinyje. Jie sakė, kad tai, ko nepavyksta perteikti žodžiais, reikia perteikti skambesiu, kūrinio muzikalumas turi sukurti papildomų reikšmių. Prisimintina, kad iki pat XIX a. knygos buvo skaitomos garsiai.

Tad K.Donelaitį ir S.Daukantą reikia garsiai skaityti.

Netiesioginė įtaka – Vis dar kalbant apie „Metus“, kaip manote, kokiu būdu jie paveikė kitus, po jų sekusius kūrinius? Ar „Metai“ paliko kokį nors išliekantį pėdsaką metalygmeniu tame, kaip konstruojamas tekstas, kokia jo tematika ar kalbėjimo būdas? Ar tokių „Metų“ pėdsakų galima rasti net ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje?

– Rytų Prūsijos kultūrininkai po K.Donelaičio mirties saugojo jo rankraščius, juos skaitė, jais vadovavosi. Bet šito aš nesu tyrinėjusi. O Didžiojoje Lietuvoje pats geriausias „Metų“ skaitytojas laikytinas S.Daukantas. 1992 m. man pateko į rankas jo autografas, kuriame yra 178 žodžiai, 9 žodžių junginiai iš dviejų

Vizitinė kortelė Roma Bončkutė, profesorė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros vedėja.

Gimė: 1964 m. Telšiuose.

Išsilavinimas: Vilniaus universitete baigė lietuvių filologiją su klasikinių kalbų specializacija.

Mokslinės veiklos kryptys: S.Daukanto kūrybos tyrinėjimai, antikinė literatūra, lotynų k. istorija, retorika, XIX a. lietuvių literatūros istorija, tekstologija, egodokumentika, vertimas.

Dėstomi dalykai: antikinė literatūra, lotynų kalba, retorika, drama nuo Aristotelio iki Lessingo, mokslinio darbo pagrindai. Šeima: dukra Ieva (g. 1995).

žodžių, 3 junginiai iš trijų žodžių ir pora sakinių, išsirašytų skaitant „Metus“. Tik šiais metais, švenčiant jubiliejų, grįžau prie rankraščio, pradėjau analizuoti ir rinkti medžiagą. Paaiškėjo, jog XIX a. vienintelis S.Daukantas be išlygų priėmė „Metus“. Atrodo, kad be K.Donelaičio įtakos S.Daukanto stilius būtų buvęs kitoks. S.Daukanto išrašai rodo, kokia skurdi buvo mūsų svetimomis kalbomis išsimokslinusių inteligentų lietuvių kalba.

Vaizdingi, ekspresyvūs K.Donelaičio žodžiai skatino S.Daukantą nevengti šnekamosios kalbos leksikos. Galima spėti, kad „Metų“ tekstas jam iš atminties prikeldavo senelių, tėvų rečiau vartotus, jo jau primirštus žodžius; „Metų“ tekstas įtaigiai parodė, kad gyvąja kalba ne tik galima rašyti, bet galima ja laisvai disponuoti, keisti, plėsti žodžių reikšmes. Štai S.Daukantas vietoj anksčiau vartoto svetimžodžio „ricielius“ („riteris“) pradėjo rašyti „eržilas“. Kas yra eržilas, visi žinome, ir kai S.Daukanto istorijoje perskaitome, kad eržilas į rūmus atvyko užmegzti diplomatinių ryšių, nelabai suprantame, kodėl istorikas taip parašė. ► 37

GINTARO LAŠAI

◄ O jis veikiausiai intuityviai, nors nebūtinai skoningai, laikydamasis liaudies dainų tradicijos, kai vietoj bernelio atjoja tik žirgelis, norėdamas senovės lietuvių narsiausią karį pavadinti savu lietuvišku žodžiu, jį pavadino „eržilu“, nes tinkamiausio veislei gerinti arklio savybės perkeliamos narsiausiam karžygiui.

Tad kūrybingoms XIX–XX a. asmenybėms K.Donelaitis galėjo daryti netiesioginę įtaką per S.Daukanto raštus.

Pavyzdžiui, Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“ randame abiejų kūrėjų tekstų atspindžių. Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ parašytas išlaikant S.Daukanto sakinio ritmą.

– Jau kelis kartus minėta įtampa tarp liuteronų ir katalikų. Įsivaizduokime, jei mūsų literatūros pradžią žymėtų kažkas panašaus kaip prancūzų modernios poezijos pradininkas Fransua Villonas – poetas vagis, o ne dvasininkas, kaip įprasta Lietuvoje?..

– Įtampos kyla iš kompleksų, nuolatinio kartojimo ir įsisąmoninimo, kad mes maži.

Graikija taip pat buvo maža, neaukštas ir Olimpo kalnas – dievų buveinė. Tačiau iš graikų palikimo to nepajausi, tautą didelę padaro kultūra.

Turime ir mes savo villonų: Antanas Strazdas, Paulius Širvys. S.Daukantas, matyt, daug apie A.Strazdo kūrybą buvo girdėjęs, nes apgailestavo, kad jo knygelės neturi. A.Strazdas, nors baudžiamas ir ujamas kaip kunigas, nemėgstamas valdžios, neturėjęs mecenatų, turtingo ir ramaus gyvenimo, buvo žinomas, nes garsas apie jį pasiekė net Peterburgą.

Galbūt S.Daukantas ir iš jo nemažai ką būtų perėmęs, būtume turėję kitokį istoriko tekstą. Bet literatūros, kaip ir žmogaus, gyvenime yra daug atsitiktinumų. Nei kultūros, nei literatūros raidos nesuplanuosi.

Kultūra vystosi lėtai – A.J.Greimas, svarstydamas apie Lietuvos ateitį, dar prieš keliasdešimt metų kalbėjo apie išsiveržimo iš agrarinės kultūros svarbą: „Nebenorėjome: lietuviškų kelnių, lietuviškų vestuvių, taurių lietuviškų asmenybių (...).

38

Atsisakydami toliau dainuoti pagal Radauską apie „mergeles ir darželes“, mes lietuviškoje kultūroje norėjome turėti žmogiškos kultūros atspindį“.

Kaip, jūsų nuomone, mums sekasi išsiveržti?

– Kad valstybėje koegzistuotų visos kultūros ir subkultūros, ji turi turėti stiprų vidurinįjį sluoksnį. Tarpukario laikotarpio pabaigoje kultūra jau buvo išsisluoksniavusi: buvo ir populiarioji, kuri atitiko

Epochoje, kurios esmė – turtingai ir laimingai gyventi, rašytojas negali būti kitoks: jis daugina ne idėjas, o lankus. ūkininkų, darbininkų poreikius; augo ir stiprėjo profesionalioji. Viską nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Po karo naujai diegiamos ideologijos legali atsvara buvo liaudies kūryba. Sunkiai pasiekiamas kitoks modernizmas, nei atsklindantis iš Maskvos ar Peterburgo, kreipė kūrybą atnaujinti kartą jau sukritikuota liaudine ar maironine tradicija, ar vis dar autoritetinga – antikos. Rašytojų noras išlaikyti tautiškumą buvo įmanomas tik stilizuojant liaudinę tradiciją, kuri nebuvo draudžiama. Sėkmingai lietuvių dainiškumas buvo perimtas Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Vytauto P.Bložės... Blogai – ne „mergelės ir darželės“, bet netikusios jų transformacijos pritaikymas naujam laikmečiui, naujam individui.

Na, dabar susiliejame su Vakarais, tad lauksime rezultatų. Norėdami atsinaujinti, perdėm sekdami kitais, galime prarasti norą rašyti lietuviškai. Juk gerai išmokus anglų kalbą ir ką nors sukūrus atsivertų plati rinka ir dideli pinigai...

– Vykstant tam susiliejimui su Vakarais, kaip manote, kur esame dabar?

– Dabar esame kaip ir pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu – bandome kurtis naująjį tapatumą. Blogiausia, kad dabartinei valdžiai atrodo, jog Lietuvos pilietį galima išugdyti be kultūros. Kultūra nėra būtinybė, žmogus jos sąskaita mielai nusipirks kelionę į Egiptą. Mūsų politikai galvoja, kad švietimas ir kultūra

turi mažiausiai kainuoti, ir jie teisūs: kam brangiai ugdyti gerus darbininkus svetimiems?

Rašytojai, išleidę pirmąją knygą, jau negali kaip poetė Salomėja Nėris pasistatyti namo. Tuoj ieško patogių, perkamų temų naujam tekstui, nes gautojo honoraro neilgam užteks. Šiandien rašytojas negali ramiai gyventi, mąstyti, laukti temos, įkvėpimo. Lygiai kaip jis negali ir nenori būti a la Villonas ar Strazdelis – gyventi bastūno gyvenimą.

Kai nedidelėje tautoje pinigas tampa valstybiniu ir visuomeniniu tikslu, kultūra kartu su tos tautos kalba tampa nerentabili. Todėl netenka stebėtis, kad pirmoji „laisvos rinkos“ sąlygomis užaugusi karta nelabai nori skaityti. Ji nematė pavyzdžio: tėvai nuo ryto lig vakaro plušėjo čia arba važinėjo į užsienius užsidirbti pragyvenimui, o kompiuterinės šaudyklės teikė daug primityvaus malonumo ir reikalavo mažiau pastangų nei rimta literatūra.

Suvaržantis kalbos glėbys – O kokioje gretoje esame su pasaulio literatūra? Einame kartu ar dėl visų istorijos pristabdymų šlubčiojame atsilikę?

– Galbūt literatūrą su kitomis pavojinga lyginti kaip vaikus. Ji tokia yra todėl, kad ją pagimdė tokios sąlygos. Jas čia pavardiję, galime tik džiaugtis, kad apskritai dar išlaikėme ir kalbą, ir literatūrą. Kartais atrodo, kad su sanskritu lyginama lietuvių kalba nesileidžia sunaikinama, kad jos perdėm archajiška gramatinė struktūra priešinasi neribotam destruktyvumo perteikimui. Ji į save įsileidžia tik turintį dorą tikslą. Štai Danutės Kalinauskaitės kūriniuose sutampa kalba ir sukurtas pasaulis, skaitai ir niekas nekliūva, nesinori nei autorės nušauti, nei savęs (juokiasi).

– Kaip įsivaizduojate mūsų literatūros ateitį? Sakėte, kad net ir šiuolaikinių autorių tekstuose netrūksta neskoningo dirbtinumo...

– Racionaliai negalime suprojektuoti nei kultūros, nei literatūros raidos.

Viską labiausiai formuoja istorinės

GINTARO LAŠAI

aplinkybės, o kokios jos bus dabar – pamatysime. Žmogaus galimybės būti žmogumi – labai ribotos. Epochoje, kurios esmė – turtingai ir laimingai gyventi, rašytojas negali būti kitoks: jis daugina ne idėjas, o lankus.

Svarbu – brandi asmenybė – Daugiausia kalbėjomės apie klasiką.

Natūraliai kyla mintis apie jos populiarumą, recepciją tarp jaunimo. Vienas kalbintas rašytojas gal juokais, o gal ir visai rimtai pastebėjo, kad šiuolaikiniam rašytojui pakliūti į mokyklos programinės literatūros sąrašą reiškia pražūtį.

– Pirmiausia, tai ir vėl susiję su švietimo politika, kuri tik imituoja rūpestį mokiniu. Antra, mūsų mokyklinės programos esmė nesikeičia turbūt nuo XX a. pradžios, kai mokslo buvo siekiama, kai inteligento literatūrinis išprusimas buvo palaikomas visuomenės, kai buvo mažiau klasikų. Be to, tada dar galiojo požiūris: timeo hominem unius libri (bijau vienos knygos žmogaus. Prasmė – „perskaičiusio tik vieną knygą, besivadovaujančio tiek viena knyga“).

Ką padarė šiuolaikinių vadovėlių autoriai? Jie atsisakė sovietinės ideologijos, bet vietoj to įdėjo tai, kuo netiki: Lietuvą su „rūtų darželais“. Šiais laikais literatūra turėtų būti menas, padedantis formuotis asmenybei. Vietoj rašinių kurį laiką, kol sustiprės Lietuvos ir lietuvių kalbos autoritetas, kad vaikų visai neatgrasytume nuo knygų, reikėtų mokyti be klaidų parašyti diktantą. Kai atsikąsime visų IT, kai ir mes patikėsime, kad mąstymui ugdyti labai svarbu skaitymas, mokymasis mintinai, rašymas rašikliu, galėsime grįžti prie rašinių, prie privalomos literatūros sąrašo.

Nekalti mokiniai, jei jie namuose nebuvo pripratinti skaityti, o mokyklose juos verčia. Jeigu tėvai neprivertė – mokytojai neprivers. Galima siūlyti, bet ne versti. Bet siūlyti ir sudominti – tai tas pats, kaip dirbti reklamos agentu – reikia nepaprastai daug kūrybingumo.

Juk senokai jau susitarta, kad fiziniai gebėjimai yra įgimti, negalima rašyti

pažymio už menkus kūno kultūros pasiekimus. O dvasiniai gebėjimai yra ugdomi švelniai su prievarta. Jei vaikas namuose yra auginamas kaip veršelis – tik pavalgydinamas ir aprengiamas, tai jam bus sunku suprasti kultūros (jau nesakau – literatūros) svarbą, o ypač kad privaloma skaityti knygas. Kitos šalys jau anksčiau susidūrė su neskaitymu, mokykimės iš jų. Pavyzdžiui, Danijoje yra suteikiama didesnė laisvė mokykloms, jos pačios daro planus, pačios ieško būdų, kaip ugdyti moksleivį. Svarbu rezultatas – brandi asmenybė. O į Daniją, atrodo, lietuviai mielai važiuoja...

– Sunku kalbėti apie literatūros pamokų laisvumą. Įdomu, kokių sprendimų pasitaiko. Bet galima įtarti, kad dažnai didžiausias dėmesys tradiciškai skiriamas biografijai, istorinėms aplinkybėms...

– Taip, ypač po paskutiniosios programos atnaujinimo, kai vėl reikalauta biografijos, istorinio konteksto išmanymo. Tai yra literatūros mokslas, o ne mokymas skaityti ir suprasti tekstus.

Geras pedagogas mato, kurį kūrinį galima suprasti ir be konteksto, o kuriam jo būtinai reikia. Man šios vasaros kelionės po Karaliaučiaus srities lietuviškąsias gyvenvietes, kuriose darbavosi mūsų didieji kultūrininkai, patirtis parodė priešingą tendenciją. Studentai stebėjosi, kam vaikštome po tuos griuvėsius, jie, sako, nors atstatyti būtų, tai būtų į ką žiūrėti.

Pradėjau galvoti, juk jie gyvena atvirame pasaulyje. Įsivaizduokite, gimiau Vilniuje, mokiausi Berlyne, gyvensiu Naujojoje Zelandijoje ir būsiu žymi rašytoja. Ar kas nors iš zelandiečių domėsis, kas yra tas Vilnius? Ar kas nors važiuos ten? Jei ir bus norinčiųjų, kils klausimas, kiek tai kainuos, ir norai pasibaigs.

Man atrodo, kad ne visada mes, suaugusieji, teisūs. Kai kada ir mums reikia išklausyti ir išgirsti augančiąją kartą.

egzaminas ir klausimas, kaip jį reikia vertinti...

– Bet ir mano laikais buvo tas pats.

Mokytojai taip pat turėjo programas.

Pamenu, mūsų literatūros mokytoja Elena Borusevičiūtė vadovėlį paimdavo į rankas tik dienynui užpildyti. Mes rašinį rašyti mokėmės skaitydami pačius šaltinius, t. y. literatūros tyrinėtojų darbus. Žinoma, nebuvo ji labai valdžios mėgstama, bet mokiniai ją mėgo. Gyvenime dažnai tenka apsispręsti – kur, kaip, su kuo. Aš, nuvykusi į Vilniaus universitetą, pamačiusi Juozapą Girdzijauską, Viktoriją Daujotytę, Donatą Sauką, žinojau, „su kuo valgoma druska“, buvau išklausiusi visą F.Kafkos „Procesą“ per dvi literatūros pamokas (nes Telšiuose buvo viena knyga, ir mokytoja, ją gavusi, mums atpasakojo).

Mokytojas nėra profesija, o pašaukimas. Tik pašauktasis gali dirbti taisyklių nesilaikydamas, bet siekdamas galutinio rezultato. Tačiau Lietuvos politikams tai nerūpi. Vienam kitam skauda, bet jie visi kartu suėję nesusitaria, kam dirba – Europai ar Lietuvai.

– Jūs ir pati jau ne vienerius metus dirbate su studentais. Kokie jie yra?

Turintys aistrą domėtis, skaityti, pažinti?

– Preclara sunt rara (kas gera, yra reta) – sakydavo senovės romėnai. Tą patį galiu pasakyti apie studentus. Kiekviename kurse yra po du tris tikrai perspektyvius. Šie mokosi noriai, teikia džiaugsmą profesoriams ir ateityje tikrai gali juos pranokti. Kitus tenka raginti. Tačiau kaip prikalbinti rimtai studijuoti tuos, kurie į universitetą įstojo tik tam, kad pinigais ir sėdėjimu paskaitose nusipirktų aukštojo mokslo diplomą, aš nežinau.

Kas gera – reta – Tiesa, bet ar mokytojų šiek tiek nespaudžia sistema? Kad ir kiekvieną pavasarį diskusijas keliantis interpretacijos 39

GINTARO LAŠAI

Poetinis placebas Tadas Žvirinskis. Užrašai ant receptų. Eilėraščiai.

Kitos knygos, Kaunas, 2014, 111 p.

Dainius Vanagas

Nespardykite girto vaistininko, Verčiau pasitarkite su juo, Kokia chemija svaigintis, Kad ruduo išauštų protingesnis už vasarą, Ir taip – kiekvieną penktadienį. („Vietoj epilogo“, p. 111). Štai šiuo eilėraščiu poetas ir vaistininkas Tadas Žvirinskis užbaigia savo poezijos rinkinį „Užrašai ant receptų“.

Tai – nokautuojančios, bet kokią polemiką užgniaužiančios eilės, nes farmacininkas, – žmogus, puikiai žinantis, kad tabletėmis, milteliais, žolelėmis, sirupais, tepalais galima išprovokuoti kone bet kokią žmogaus būseną, – yra gudrus ir neįveikiamas oponentas. Dėl to jis nė nemirktelėdamas tvirtina, kad poezija – „tai psichotropinis vaistas“ (p. 3). Ji veikia psichiką – gali praskaidrinti, sunaikinti nerimą, pataikyti į taikinį, bet gali sukelti ir šleikštulį, sutrikdyti, net paralyžiuoti. Visgi cituoto eilėraščio mintis yra aiški: jei nuo poezijos pykina, tai ne poezija kalta, o pasirinkimas: tiesiog ne tą chemiją į savo kūną susišvirkštei. Taigi, suprask, reikia atsakingai ieškoti sau tinkamo vaisto, o sykiu ir kitiems leisti ieškoti – juk visi mes su savu ligų krepšeliu, su specifinėmis organizmo charakteristikomis. Ši T.Žvirinskio pasiūlyta pozicija yra pagarbi, taktiška ir tarsi įpareigoja nevertinti jo kūrybos platesniame literatūros kontekste, o veikiau tik diagnozuoti, kokiai nuo poezijos priklausančių „pacientų“ grupei šis eilių rinkinys turėtų suteikti patį didžiausią efektą. Šiuos „pacientus“ visų pirma turėtų kankinti bent jau antros stadijos skepsis: T.Žvirinskis kuria santūraus cinizmo atmosferą, neflirtuoja (išskyrus keletą desperatiškų maldų) su Dangum, šalinasi 40

salstelėjusių intonacijų. Poeto tekstuose justi talpios, tikslios kalbos siekis, bandymas užaštrinti patirtį, eksploatuoti šiurkštumą, tiesa, subtiliai, be maivymosi. Visgi reikšminių priešpriešų, polifoninio kalbėjimo stoka, kompozicinis monotoniškumas (dažniausiai remiamasi linijiniu pasakojimu, vengiama išsišakojimų, šuolių, lūžių, inversijų, paralelių – tokiu būdu, žinoma, yra išlaikomas minties tolydumas, tačiau labai brangia dinamiškumo kaina) neleidžia autoriui išbaigti eilėraščių kaip vitališkų ir asketiškai koncentruotų minties viražų.

Aišku, pasitaiko puikių išimčių, kai eilės vis dėlto išsirutulioja į daugiaplanę struktūrą ir tokiu būdu ima produkuoti trintį, įtampą, išryškina patirties komplikacijas: Draudimai, draudimai: neiškylauti, nesimaudyti.

Keista, kad iš ežero pusės nėra draudimo Neišsilieti į krantą, neardyti pakrantės. Žvelgiu į tavo akis, jose nėra draudimo Imti tave automobilyje, viešbuty, ant piliakalnio, Bučiuoti, kur panorėsiu, kada panorėsiu.

Keista, kad neįžvelgiu tavo akyse Leidimo pažinti tave ne per kūną – Taip ir susitinkam – kaip ežeras ir pakrantė: Lyg ir nuolat, lyg ir Niekados. („Vasara. Dublis antras“, p. 13) Panašios tendencijos aptinkamos ir kai kuriuose kituose eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Poetai“ (p. 15) arba „Atspindys kartais būna toks ryškus“ (p. 62).

Tematikos požiūriu „pacientai“, ketinantys vartoti „Užrašus ant receptų“, turėtų jausti prielankumą klasikiniams siužetams: alkoholio blyksniai ir šypsniai, kolegų poetų pabaksnojimai, vienišumas, stojantis į grožėjimosi akistatą su kvapais, garsais

ir reginiais pritvinkusiu pasauliu, sielos ir kūno senėjimas, silpimas, nykimas, o kartu – lūkesčių menkėjimas, rezignacija, buities dominantė. Jaunystės karštis atslūgęs, sieteliu atsijotas, romus, suprask, visko matęs žvilgsnis – iš dalies brandus, patikimas, iš dalies pasimetęs, išsiblaškęs, perteklinis.

Išskirtiniai ir iš tiesų puikūs yra eilėraščiai, apeliuojantys į tėvo ir vaiko ryšį – kartais leidžiama suprasti, kad šis santykis plėtojamas iširusios šeimos kontekste (pvz., „Savaitgalio reanimacija“ (p. 18), „Tėveli, tu šiandien esi sniegena“ (p. 42), „Pasididžiavimas“ (p. 98). Šiuose tekstuose kaip niekur kitur lyrinis subjektas itin preciziškai apčiuopia tyliai išgyvenamą, bet viduje kone deginančią dramą. Na, o bene dažniausiai šmėkštelinti tema – vyro ir moters sąjungos trapumas ar netgi jos iliuziškumas. Kūnai, nors ir būdami svarbiausiais aistros įrankiais, yra neperžengiama ir susiliesti, susiglausti neleidžianti siena.

Nepažinumas išlieka dominuojantis ir tragiškas: kuo troškimas suartėti didesnis, tuo sunkiau susitaikyti, kad jis iš anksto pasmerktas.

Knygos nugarėlėje rašoma: „Ir ar išvis reikia žmogui tapti pacientu, t. y. (šios knygos) skaitytoju? Be abejo – jei tik jis pasiryžęs rizikuoti ir akis į akį susitikti su šiame rinkinyje transformuota gyvenimo

GINTARO LAŠAI

kasdienybe“. Šį teiginį, skambantį, be abejo, viliojamai, iš tiesų derėtų traktuoti kaip reklaminę retoriką. Mat iš tiesų lyrinio subjekto pasaulis yra statiškas, valdomas pačių elementariausių dėsnių ir principų. Keliaženkliai lengvai atpažįstami, daugelis situacijų šabloniškos, reakcijos į jas – taip pat. Galima kalbėti apie tai, kad T.Žvirinskiui pavyksta sukurti įtaigų „netobulo ir senstančio, šiek tiek pagiringo“ personažo portretą, bet „transformuotą gyvenimo kasdienybę“ – ne, anaiptol.

Eilėraščiuose ši kasdienybė pasirodo pačiu gryniausiu, tiesiausiu, taigi erzinančiu ir greitai įkyrinčiu pavidalu: lyrinis subjektas, rodos, yra sklidinas jausmo, pastabus, jautrus, tačiau be vaizduotės, be stuburo, be kibirkšties. Jo regėjimo laukas siauras, judėjimas – vien pagrindinėmis magistralėmis; medžiagiškas pasaulis su gausybe savo variacijų išnaudojamas skurdžiai, nuostabos elemento tekstuose apskritai nėra. Eilėraščių subjektas yra pervargęs, jo smalsumas, susidomėjimas išoriniais dirgikliais minimalus, netgi inertiškas – tik iš neišvengiamybės. Tai, sakysite, reikšmingos, itin dažnai pasitaikančios ar

net neišvengiamos tūlo žmogaus patirtys, kurias poetui antai pavyko detaliai pagauti. Ir visgi dera pastebėti, kad ne visiems „pacientams“ patinka, kai eilėse vaizduojamas pasaulis yra gerokai vargingesnis nei atrodo žvilgtelėjus pro langą, griausmingai supykus, pavažiavus sausakimšu arba priešingai – visiškai tuščiu troleibusu, gavus antausį, pametus pasą svečioj šaly, pakliuvus į jūros srovės žabangas.

Retkarčiais koks nors lepus postmodernistas vis dar turi įžūlumo burbėti, kad visa jau seniausiai parašyta, kad dabar begalima tik kartoti. Jis taip burba, kad pasiguostų, kad turėtų tvirtą argumentą, kodėl štai stovi rankas nuleidęs ir klapsi tingiom, sočiom akimis. Tačiau šis argumentas yra pliuškių argumentas. Kasdien susiduriama su galybe naujų iššūkių – šios planetos staklės dar niekuomet nesisuko tokiu pragarišku tempu. Naujumas kaip vertybė savaime, žinoma, yra nieko vertas. Tačiau akistata su naujybėmis, kurios nori nenori jau yra šalia mūsų, kurios veikia mus kaip galingiausi „psichotropiniai vaistai“, yra iššūkis, kurio nederėtų ignoruoti. Tai – savivokos sąlyga, galų gale – kūrybinė drąsa.

Ir būtent dėl šios priežasties, kad ir kokių privalumų turėtų T.Žvirinskio poetinė kalba, kad ir koks reikšmingas būtų jo kuriamo lyrinio subjekto portretas, tai visuomet liks kapstymusi – tebūnie visai kokybišku – po žemę, kuri jau seniausiai iškapstyta. Kas jau kas, bet vaistininkas puikiai žino, kad dėl itin dažno vartojimo nemaža dalis antibiotikų praranda efektyvumą: bakterijos evoliucionuoja, tampa atsparios.

Panašiai nutinka ir su literatūros kūriniais. Nebent, aišku, jie patenka į tą išskirtinę, laiką ir epochas pranokstančią kūrinių draugiją. Bet tokių, kaip žinoma, nėra daug.

Kaip bebūtų, „pacientų“, kuriems „Užrašai ant receptų“ suteiks gydomąjį poveikį, pas mus dar tikrai yra. Ir tai, dievaži, yra palaimingas įvairovės triumfas. Na, o kitiems, – kaprizingesniems, – ligoniams vertėtų šią knygą bent pavartyti – jau vien dėl to, kad ji itin kruopščiai ir stilingai išleista.

Gintaro Grajausko nuotr.

41

GINTARO LAŠAI

Paata Šamugija – šiuolaikinis gruzinų poetas. Baigė Tbilisio universiteto Filologijos fakultetą. Dirba žurnale „Liberali“, rašo apžvalgas ir kritinius straipsnius.

Pirmąją knygą „Tigro kailis“ P.Šamugija išleido 2006 m. – ir iškart tapo plačiai žinomas Gruzijoje. Šis leidinys gerą pusmetį buvo aptarinėjamas spaudoje ir televizijoje.

2010 m. išleista knyga „Pirmenybė“ buvo nominuota geriausios metų knygos rinkimuose. 2012 m. Paata išleido trečiąją – „Akatistas“, pripažintą geriausia Gruzijos metų knyga.

42

gintaro lašai

Paata ŠAMUGIJA

Kanibalo biblija netyčia nudobęs bičiulį ir su meile jį ištroškinęs, tark – taip ir amen! ir jeigu nepagailėjai nei baziliko, anei kalendros, ir druskos pataikei įdėti, ir virš lėkštės kyla garas, nelyg nuo šėtono pietų, tark – taip ir amen! ir jei sukvietei bičiulius, kurių vis dar netyčia nenudobei, ir jie atėjo, ir šlovino tavo meistrystę, tark – taip ir amen! ir jei sočiai pavalgęs užmigsi ir sapną regėsi, kuriame tavo pražuvęs bičiulis netikėtai atgijo, ir muša tave, ir beda tau peilį į širdį, gūdžiai baubodamas – „Amen! Amen!“ tark – taip ir amen! ir jeigu įtūžęs išskersi savo sapno scenarijaus autorius, ir pagaminsi iš jų naujų valgių, kur pipirų bus kiekvienam pagal nuopelnus, tark – taip ir amen! o jeigu ištiko egzistencinė krizė ir apėmė gailestis, ir jis, tasai gailestis, suėmė taip, kad pargriovęs tave kampan visaip kaip prievartauja, tark – taip ir amen! ir jeigu išspirsi tą gailestį lauk tarsi katę, bet išspyręs pradėsi gailėtis katės, ir visa tai augs ir didės, ir oi, kaip tu tada pradėsi gailėtis, tark – taip ir amen! ir jei paskui nusipjausi kokį gabalą savo gailaujančio kūno, ir nusipjausi dar kitą gabalą savo vis dar gailaujančio kūno, ir nusipjausi visą likusį gabalą savo gailaujančio kūno, va tada ir neliks tau jokio ten kūno, ir galų gale būsi siela, ir nurimsi, ir būsi numiręs, būsi visai numiręs, taip. Ir amen!

Kompromisas Aš tvirtai tikiu, jog mačiau Dievą.

Jis stovėjo prie pašto durų, laikė rankose mano knygą ir butelį vodkos.

Aš tvirtai tikiu, kad viskas, kas benutiktų, nekeičia nieko,

ir daiktų esmė lieka ta pati, kaip ir buvo.

Aš tvirtai tikiu, kad poezija galiausiai visgi pateks kriminalinėn kronikon, ir žinių pabaigoj vedėjai rimuotai papasakos apie banko plėšimą ar nužudymą iš pavydo, ar apie tai, kas šiandien nutiko Džastinui Byberiui ar, dar blogiau, apie jo stebuklingą karjerą.

Oro prognozė pavirs puikiausiu bukolinės poezijos pavyzdžiu.

Aš tvirtai tikiu, kad meilė iš tiesų egzistuoja, kartais.

Juk pati matai, kaip tavo bučinys praturtina ekskliuzyvinę mano kūno istoriją.

Aš tvirtai tikiu, kad mūsų laikais žaisti blogį yra nuobodu ir tai praktikuoja vien depresyvūs bankininkai.

Aš tvirtai tikiu, kad žmogus gali numirti keletą kartų per dieną (be jokių prisikėlimo perspektyvų), ir tai anaiptol nėra koks ypač įsimintinas poelgis.

Aš tvirtai tikiu, jog mirtis tėra gėdingas kompromisas, aš tuo tvirtai tikiu – nes tas, kuris valdo mirtį, vis dar nenumirė.

Keiskimės vietomis Ei, Dieve, susikeiskime vietomis!

Tu būsi aš.

O aš būsiu tu – būsiu Dievas.

Tai ne taip jau sunku, kaip atrodo, tau teks tik numesti truputį svorio, pakeisti šukuoseną, užsiauginti ilgesnius plaukus, įsispirti į sportbačius, surūkyti tris pakelius per dieną.

Tai kiek nuobodoka, bet turėsi būt sumanus (nesugadink, šiukštu, mano įvaizdžio, taip sunkiai kurto) Kasryt tu pabusi sename bendrabutyje, kartkartėmis tau paskambins tavo laikinasis globėjas (mano tikrasis tėvas), viskas O.K. Jei jis skaitys tau moralus, kad nieko doro nedirbi, pernelyg nesinervink.

Tuo metu aš glamonėsiu angelus, mokysiuosi dangiškųjų manierų ir stebėsiu Žemę pro ozono skylę, tarsi norėčiau ką nors pakeisti, tarsi galėčiau ką nors pakeisti.

Ir galiausiai tarsi apskritai egzistuočiau. ►

43

gintaro lašai

◄

Ir vėl apie tai, kad mirti nedera.

Mane įkvėpė tikra istorija, kurią vietomis pagražinau nieko nesakančiomis metaforomis argi būtina mirti, kai yra daugybė civilizuotesnių būdų nuraminti sąžinę pavyzdžiui, parašyti eilėraštį kad ir prastą eilėraštį (bet ne tokį prastą, kaip šis) pasiguosti būties tuštybe, išeiti į parduotuvę, išeiti pietų, išeiti į atvirą kosmosą, bet jokiu būdu ne iš gyvenimo. iš tikrųjų mirtis yra beviltiškai aseksuali, net nežinau, ką ji mūsų laikais dar galėtų sugundyti, nebent kokią garbaus amžiaus vaškinę damą, turinčią atavistinių polinkių normalios moterys į tokį banalų flirtą neatsakytų nė antakio krustelėjimu. ir nieko čia labai originalaus – numirti, juk mes visi galų gale mirsime! kartą važiavau 61 autobusu moteris paėmė bilietėlį ir numirė.

Va taip, be jokios sąžinės, paėmė ir numirė. „kokia begėdystė“ – pagalvojau, ir už mano akių susitvenkęs kraujas išsiliejo į vyzdžius iš gailesčio ir bejėgiško įtūžio.

Lingvistinis ratas ir taip nuolat ir nuolat: aš tampu žodžiu, kuris su manim susietas, ir kiekvienas žodis, kuris su manim susietas, primena man apie erdvės tvarumą, stengiasi būti panašus į save, suteikti man savo pavidalą ir pavergti trapia norų logika. štai, pavyzdžiui, „kažkas“, arba kas nors tokio paprasto kaip „prezidentas“ arba „Džeimsas Bondas“, – vos spėjau ištarti, o jau tampu jais ir dalyvauju spaudos konferencijoje, tuo pat metu atsainiai atsimušinėdamas nuo sovietų agentų.

44

ir aš – poetas, aš – paleistuvė, aš – patriarchas, aš – teroristas, liberalas, lenktynininkas, aš – cirko artistas, genijus ir Dievo Motina.

Sėdžiu susigūžęs iš baimės nuo visų tų reikšmių, jos jau tapo papildomomis mano galūnėmis

gintaro lašai

ir alumi „Heineken“, ir naujausiu mados klyksmu, ir „Windows Vista“, ir Galaktionu*. ir sėdžiu aš visų vėjų pagairėje.

Siuvu sapnus iš praskriejančių žodžių. _______ *Turimas omenyje Galaktionas Tabidzė (1892–1959) – garsiausias XX a. gruzinų poetas.

Vertė Gintaras GRAJAUSKAS

Gintaro Grajausko nuotr.

ir nakčiai artėjant manęs jau tiek daug, kad viskas praranda prasmę, juolab – skaičiavimas. iš šiltųjų kraštų parskrenda visi išbraukyti žodžiai ir kalena snapais, ir kiekvienam man įteikia po numerėlį, ir kiekvieną mane įrašo į sąrašą, ir atlieka nuodugnią apžiūrą, užklijuoja lipduką, ir paverčia mane mano įvaizdžio kūriniu, brendu, „veidu“, ir pornožvaigžde, ir Spilbergu, ir Paradžanovu,

45

gintaro lašai

Kan Henry’s Slesaras

Henry’s Slesaras (1927–2002) – amerikiečių rašytojas, dramaturgas, reklaminių skelbimų sudarytojas.

Išskirtinis jo kūrinių ypatumas – ironija ir netikėtos pabaigos, kūrybos žanrai – detektyviniai apsakymai ir romanai, mokslinė fantastika, kriminalinės istorijos, trileriai.

Parašė šimtus scenarijų TV serialams ir muilo operoms, sudarydamas prielaidas TV žinynams vadinti jį rašytoju, turinčiu didžiausią auditoriją Amerikoje. 1974 m. laimėjo „Emmy“ apdovanojimą kaip vyriausias „The Edge of Night“ rašytojas ir pelnė puikių atsiliepimų „The Soap Opera Encyclopedia“ skiltyse.

H.Slesaras gimė Niujorko miesto rajone Brukline. Tėvas ir motina – žydai, imigrantai iš Ukrainos; jie išaugino ir dvi dukras – Doris ir Lilian.

17-os metų baigęs Pramonės meno mokyklą, H.Slesaras atrado savyje talentą rašyti reklaminius tekstus ir dirbo tą darbą maždaug 20 metų, turėjo nuosavą agentūrą.

Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo oro laivyne.

Ankstyvuosius trumpus apsakymus 1956–1958 m. jis pasirašinėjo net 11 skirtingų slapyvardžių. Pirmąjį apsakymą „The Brat"(„Imaginative Tales“, 1955) išspausdino būdamas 28-erių. Tuo periodu pasirodė keli šimtai H.Slesaro apsakymų – vien 1957 m. per 40!

– tokiuose žurnaluose kaip „Playboy“, „Imaginative Tales“, „Alfred Hitchcock’s mystery Magazine“, „Rogue“, „Super-Science Fiction“, „Fantastic“ ir kituose.

Pirmasis rašytojo romanas „The Gray Flannel Shroud“ (1958) – „Pilkos flanelės įkapės“, į lietuvių kalbą dar neišverstas – buvo apdovanotas Edgaro Allano Poe premija.

Visas kūrybinis H.Slesaro palikimas – penki romanai, viena pjesė, 19 TV pjesių, keturios autorinės apsakymų kolekcijos; 44 rinktiniai apsakymai buvo įtraukti į 69 kolekcijas ar antologijas.

46

„Tikroji žmogaus vertė nusakoma jo priešų kalibru“. Susidūręs su šita fraze, Bertonas Granzeris nuleido ant kelių prieš kelias dienas kioske pirktą knygą – paprastas storesnio popieriaus viršelis: kažkieno biografija – ir susimąstęs pažvelgė į tamsų elektrinio traukinio langą. Tanki migla pavertė jį veidrodžiu, ir Granzeris nepamatė nieko – tik savo atvaizdą, kuris dabar labai atitiko savininko mintis. Įdomu, kiek priešų turi tas veidas, tos primerktos, šiek tiek žaižaruojančios trumparegės akys, kurioms dėl savo tuštybės vis dar neparūpina akinių; nosis, kurią jis pats mintyse vadino aristokratiška, lūpos – minkštos, kai būna atsipalaidavęs, ir griežtos kalbant, šypsantis bei reiškiant panieką. Taigi – kiek priešų? Patrauklus klausimas. Ir kokių? Keletas pavardžių jam atėjo į galvą iš karto; truputį pasvarsčius, buvo galima pridėti dar kelias. Bet svarbiausia ne kiekis: kalibras – štai kas svarbiausia. Vitmenas Heisas, pavyzdžiui, – kaip reikiant oponentas, trauks iki visų dvidešimt keturių karatų! * Granzeris turėjo trisdešimt ketverius metus. Heisas, kurio žili plaukai proporcingai atspindėjo gyvenimo patirtį, – du kartus daugiau. Tokiu priešu buvo galima tik didžiuotis. Prekybą išmanė puikiai – jokių abejonių – žinojo visus jos aspektus: šešerius metus prekiavo gatvėje su vežimėliu, paskui dešimt metų dirbo makleriu, vėliau – dvidešimt vienos prekybos firmos agentu. Tik tada bosas priėmė jį į savo kompaniją – padarė savo dešiniąja ranka. Prispausti Heisą prie kilimo buvo nelengvas dalykas – tuo labiau Granzerį džiugino mažos, bet pastaruoju metu nuolatinės pergalės prieš oponentą.

didatas Taip, kartais jis galėjo save pasveikinti.

Jam pavykdavo Heiso privalumus paversti trūkumais, kartais parašyti lygybės ženklą tarp jo daugiametės patirties ir seniokiško sukiužimo, tai yra nesugebėjimo atnešti daugiau naudos. Per pasitarimus Granzeris visada atkreipdavo dėmesį į naujas prekybos sąlygas dideliame mieste, kad bosas žinotų – laikai keičiasi, praeitis apmiršta, reikia naujos komercinės taktikos, o įdiegti ją į gyvenimą gali tik jauni žmonės!

Staiga jo nuotaika subjuro. Koks džiaugsmas iš tų pergalių? Taip, porą nedidelių susirėmimų kompanijos konferencijų salėje jis laimėjo: rausvi Heiso žandai nusidažė violetine spalva, o išraižytas negilių raukšlių – kaip tikras pergamentas – boso veidas labiau susiraukė gudria šypsena.

Tačiau ką jis tuo pasiekė? Heisas jautėsi dar labiau užtikrintas – bosas vis daugiau pasitikėjo veterano siūlymais.

Tą dieną Granzeris parėjo į namus šiek tiek vėliau nei paprastai, bet jo žmona Džina nieko neklausė. Per aštuonerius bevaikio gyvenimo metus ji užtektinai gerai prisitaikė prie vyro įpročių ir dabar protingai jį sutiko ramiu pasisveikinimu, šiltu maistu ir dienos pašto krūvele. Greitai perskleidęs sąskaitas ir reklaminius prospektus, Granzeris užtiko laišką be atgalinio adreso. Įsikišo jį į užpakalinę kelnių kišenę – kam dar gadinti žmonai akis – ir tylėdamas baigė vakarieniauti.

Po vakarienės Džina pasiūlė eiti į kiną, ir Granzeris sutiko – koviniai filmai buvo slapta jo aistra. Bet prieš išeidamas jis užsidarė vonios kambaryje ir atplėšė laišką. „Kepurėlė“ lapo viršuje skambėjo gana paslaptingai: „JUNGTINĖS SĄVEIKOS DRAUGIJA“. Vietoj adreso – tik pašto dėžutės numeris. Laiškas skambėjo šitaip: Gerbiamasis misteri Granzeri, Jus rekomendavo mums vienas bendras pažįstamas. Mūsų draugijos uždavinys – nelabai įprastas ir aprašyti jo šiame laiške neįmanoma, bet mes tikimės, jog jis pasirodys Jums nepaprastai įdomus.

Mes su dideliu malonumu susitiksime su Jumis pasikalbėti asmeniškai artimiausiu Jums patogiu laiku.

Jeigu per tris dienas negausime iš Jūsų pasiūlymo dėl susitikimo, aš išdrįsiu paskambinti Jums į darbą.

Toliau ėjo prierašas: Karlas Teikeris, sekretorius. Lapo apačioje smulkiu šriftu buvo išspausdinta: Pelno nesiekianti organizacija.

Pirma jo reakcija buvo įtarimas: tikriausiai tai užmaskuotas siekis palengvinti jo piniginę. Bet paskui nugalėjo smalsumas.

Na, ką gi, šyptelėjo pats sau, teks ryti šitą kabliuką... * Per kitas tris dienas niekas nepaskambino, ir Granzeris tiesiog netvėrė savo kailyje – smalsumas vėl šventė pergalę.

Tačiau penktadienį užgriuvo tiek darbų, kad mintims apie laišką neliko nei vietos, nei laiko. Bosas sušaukė pasitarimą. Tema: „Duonos ir pyrago kepinių skyriaus darbas“. Už pasitarimo stalo Granzeris atsisėdo priešais Vitmeną Heisą, pasirengęs kibti jam į gerklę dėl mažiausios klaidelės.

Vieną kartą jam tai beveik pavyko, bet Ekhardas, duonos ir pyrago kepinių cecho direktorius, palaikė Heiso nuomonę. Metęs į jį rūstų žvilgsnį, Granzeris mintyse įrašė Ekhardą į nekenčiamų žmonių sąrašą.

Trečią valandą paskambino Karlas Teikeris.

– Misteris Granzeris? – balsas buvo draugiškas, netgi linksmas. – Negavau iš jūsų jokio pranešimo, todėl esu linkęs manyti, jog jūs neprieštaraujate mano skambučiui... Ar galėtume artimiausiu laiku susitikti?

– Norėtųsi žinoti, misteri Teikeri, apie ką kalbėsimės?

Teikeris skambiai pliaukštelėjo liežuviu.

– Jeigu jums kilo įtarimas, kad mes – labdaringa organizacija, galite būti ramus.

Visai ne taip. Ir mes nieko neparduodame.

gintaro lašai

Mes, jeigu taip galima pasakyti, grupė savanorių...

– Atvirai kalbant, – susiraukė Granzeris, – aš apie jūsų draugiją niekada negirdėjau.

– Savaime suprantama – tai vienas iš mūsų privalumų. Nė kiek neabejoju – jūs viską suprasite, kai papasakosiu apie mus smulkiau. Jeigu jums patogu, susitikime šiandien. Aš būsiu po penkiolikos minučių...

Granzeris žvilgtelėjo į laikrodį.

– Gerai, misteri Teikeri, dabar man pats patogiausias laikas.

– Nuostabu. Tuoj pat prisistatau.

Teikeris atvyko greitai. Dešinėje rankoje jis laikė gana ryškų portfelį – pamačius jį Granzerį apėmė nerimas. Tačiau kai šis šešiasdešimtmetis raudonskruostis žmogus smulkiais veido bruožais pradėjo kalbėti, Granzeris pasijuto gana užtikrintai.

– Dėkojame, misteri Granzeri, kad radote laiko susitikti. Ir patikėkite – aš nesiruošiu jūsų įkalbinėti apsidrausti ar pirkti iš manęs skutimosi peiliukų. Anksčiau aš tikrai dirbau makleriu, bet dabar jau esu palikęs prekybos sferą, taigi, net ir panorėjęs, nieko negalėčiau jums parduoti.

Dalykas, kurį aš norėčiau su jumis apsvarstyti, yra gana intymus, todėl iš anksto norėčiau kreiptis į jus su vienu prašymu...

Teikeris atsikvėpė ir tęsė toliau: – Prašymas būtų toks: visa tai, ką aš jums dabar pasakysiu, turi likti griežčiausioje paslaptyje. Jeigu tą paslaptį išduosite arba atskleisite mūsų draugiją kokiu nors būdu, padariniai gali būti patys nemaloniausi. Sutinkate?

Suraukęs antakius, Granzeris linktelėjo.

– Puiku! – spragtelėjęs portfelio užraktu, svečias išsitraukė iš jo kažkokį susegtą rankraštį. – Taigi draugija paruošė prospektėlį apie pagrindines filosofines mūsų idėjas. Bet aš nesiruošiu jūsų varginti skaitydamas tą dokumentą – manau, kad geriau tiesiai pereiti prie mūsų pokalbio temos. Galimas dalykas, atsisakysite laikytis mūsų pirmojo principo, ir aš norėčiau tai žinoti iš karto... ► 47

gintaro lašai

◄ – Pirmojo principo? O koks tai dalykas?

– Na... – Teikeris truputį raustelėjo. – Grubiai kalbant, misteri Granzeri, Jungtinės sąveikos draugija mano, jog yra žmonių, kurie paprasčiausiai... neturi gyventi. – Jis metė greitą žvilgsnį į Granzerį, lyg norėdamas tuojau pat užfiksuoti pašnekovo reakciją. – Štai ir pasakiau, – nusijuokė jis, jausdamas aiškų palengvėjimą. – Kai kas iš mūsų organizacijos netiki mano metodo teisingumu – jeigu atvirai...

Jie mano, kad reikalo esmė turi būti pateikta slaptesne forma. Bet aš pasiekiau puikių rezultatų, veikdamas taip – tiesiai.

Ką jūs manote apie mano išsakytas mintis, misteri Granzeri?

– Nežinau. Apskritai aš dar nespėjau apie tai pamąstyti... – Granzeris pasitrynė kumščiu pabarzdį. – Kad ir kaip ten būtų, mirties nuosprendį aš visiškai palaikau – su visomis detalėmis. Žudikai, prievartautojai, iškrypėliai – velniai griebtų, taip – aš besąlygiškai sutinku, kad jie neturi gyventi!

– Suprantama, – ištarė Teikeris. – Vadinasi, jums priimtinas pirmasis mūsų principas. Reikalas tik tas, kokiai žmonių kategorijai jį pritaikyti, – aš jus teisingai supratau?

– Na, galima sakyti, jog taip.

– Gerai. Dabar aš pamėginsiu – tiesiai šviesiai – pateikti antrą klausimą. Jūs – asmeniškai jūs – ar troškote kada kieno nors mirties? Nekalbu apie akimirksnio troškimus, aplankančius kiekvieną... Turiu minty tikrai gilų troškimą, kad mirtų žmogus, kaip jums atrodo, neturintis gyventi.

Jūs troškote to?

– Be abejo, – atvirai prisipažino Granzeris. – Žinoma, troškau.

– Ar, jūsų nuomone, gyvenime yra aplinkybių, kai kokio nors žmogaus likvidavimas gali pasirodyti naudingas?

– Klausykit, kokius klausimus jūs man užduodate? – Granzeris nejaukiai šyptelėjo.

– O gal esate žudikų korporacijos narys?

Teikerio veidą užliejo plati šypsena.

– Na, ką jūs, misteri Granzeri, ką jūs!

Mūsų praktinėje veikloje nė su žiburiu nerasi nusikalstamo prado. Nesiginčysiu – mūsų draugija slapta, bet tai jokiu būdu ne banditų gauja. Garantuoju – jus smarkiai sukrėstų kiekybinė mūsų organizacijos sudėtis. Tarp kitko, joje nemažai juristų. Bet dabar geriau papasakosiu, kaip draugija buvo įkurta.

48

* Pradėjo ją organizuoti du žmonės, kurių pavardžių jums negaliu dabar atskleisti.

Vienas iš jų dirbo advokatu apygardos prokuratūroje, kitas buvo psichiatras. Abiem teko dalyvauti – galima drąsiai pasakyti – sensacingame procese: vyras buvo kaltinamas žvėriškai nuskriaudęs du nedidelius berniukus. Mūsų draugai nė kiek neabejojo teisiamojo kaltumu, bet išimtinai gabus gynėjo darbas ir prisiekusiųjų praskydimas padarė tiesiog neįmanomą dalyką – vyras buvo išteisintas. Paskelbus teismo sprendimą, tie du – o jie buvo ne tik kolegos, bet ir geri draugai – pasijuto lyg žaibo trenkti.

Abu žinojo, jog įvyko baisi neteisybė, bet buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Čia turiu smulkiau papasakoti apie psichiatrą. Ne vienus metus jis tyrinėjo tokią sritį, kurią būtų galima pavadinti antropologine psichiatrija. Daugelis jo darbų apėmė kai kurių Haičio etninių grupių šamanų praktiką. Jūs tikriausiai pakankamai girdėjote apie šamanizmą, arba obea, kaip jį vadina Jamaikoje, todėl neslėpsiu – jūs dar nuspręsite, kad mes draugijoje atliekame laukinių ritualus ir badome smeigtukais lėles... Tai štai – pats įdomiausias jo tyrinėjimų reiškinys buvo šiurpinamai stabilus tam tikro keisto veiksmo objektas. Mūsų psichiatras – mokytas žmogus, ir nuorodos į antgamtines jėgas jo nepatenkino. Jis ieškojo tam veiksmui racionalaus paaiškinimo ir rado vienintelį ir, be jokios abejonės, teisingą atsakymą. Veiksmo esmė štai kokia: kai šamanas, nagrinėjantis peržengusiojo kokį nors įstatymą veiksmus, paskelbia savo valią – ar tai būtų paprasta nuobauda, ar mirties bausmė, jo sprendimas būna neišvengiamai įvykdomas. Ir atsitinka taip štai dėl ko: peržengusysis įstatymą nė sekundės nesuabejoja tos valios įvykdymu, nes šventai tiki magiškąja šamanizmo galia. Kartais procesas yra atliekamas organiškai – kaltinamojo kūnas reaguoja į šamano sprendimą psichosomatiškai: žmogus suserga ir miršta.

Kartais jis miršta įvykus „nelaimingam atsitikimui“, tačiau tam atsitikimui visada padeda įvykti nebylus nuteistojo įsitikinimas, jog, vieną kartą prakeiktas, jis būtinai turi mirti. Žiauroka, ar ne?

* – Truputį, – ištarė sukepusios Granzerio lūpos.

– Trumpai kalbant, mūsų psichiatras paklausė savęs, ar taip toli mes pažengėme civilizacijos keliu, kad negalėtume pasiduoti tokios rūšies „įkalbėtai“ nuobaudai?

Ir jis pasiūlė savo draugui advokatui padaryti eksperimentą kaip tik su tuo išteisintu nusikaltėliu ir įsitikinti, ar įmanoma jį taip nubausti.

– Techniškai tai atrodė labai paprastai, – toliau pasakojo Teikeris. – Jie susitiko su tuo žmogumi ir pranešė jam apie savo ketinimą. Paaiškino, kaip ir kodėl jų noras neišvengiamai išsipildys, ir nors anas juokėsi iš jų žodžių, jo akyse mano kolegos įskaitė religinę baimę. Jie prisiekė, kad įsipareigoja kasdien reguliariai linkėti jam mirties – ir tai truks tol, kol jis jau negalės ilgiau priešintis nenumaldomai mistinei jėgai ir jų troškimas išsipildys.

Granzeris susigūžė ir suspaudė kumščius – netikėtai sau pačiam.

Gintaro lašai

– Absoliutūs niekai, – ramiai pareiškė jis.

– Praėjus dviem mėnesiams, tas žmogus mirė nuo širdies smūgio!

– Žinojau, kad jūs taip pasakysite. Bet yra toks dalykas kaip sutapimas...

– Savaime suprantama. Ir mūsų draugai buvo ne tiek patenkinti, kiek suintriguoti.

Todėl pamėgino dar kartą...

– Dar? – Taip, dar kartelį. Nėra reikalo prisiminti, kas tapo jų antrojo bandymo auka, pasakysiu tik tiek, jog šį kartą jiems padėjo keturi vienminčiai. Ta grupelė ir tapo draugijos, kuriai aš dabar atstovauju, branduoliu.

Iš pradžių nariai buvo parenkami stichiškai – dabar turime griežtą ir tikslią sistemą. Norintysis tapti Jungtinės sąveikos draugijos nariu turi pasiūlyti vieną potencialią auką. Žinoma, draugija surenka informaciją ir nusprendžia, ar auka yra nusipelniusi jai numatyto likimo.

Jeigu auka parinkta teisingai, visi draugijos nariai pradeda linkėti tam žmogui mirties.

Sėkmingai įvykdžius tą uždavinį, naujas narys paskelbiamas priimtu ir privalo ateityje bendrai veikti. Tai viskas, ko reikia, kad žmogus įstotų į draugiją. Na, ir dar nedidelis kasmetinis įnašas...

Karlas Teikeris atsiduso ir nusišypsojo.

– Jeigu jūs, misteri Granzeri, abejojate, ar aš kalbu rimtai... – jis vėl kyštelėjo ranką į portfelį ir ištraukė storą mėlynu viršeliu bylą, panašią į telefonų knygą. – Čia yra išdėstyti faktai. Iki šios dienos mūsų atrankos komitetas yra atrinkęs du šimtus dvidešimt devynias aukas. Šimtas keturi iš jų persikėlė į kitą pasaulį. Sutapimai, misteri Granzeri?

Taip, šimtas dvidešimt penki kol kas dar gyvena, bet tai įrodo tiktai tą faktą, kad mūsų metodas suveikia per laiką.

Jis pasklaidė mėlynosios knygos puslapius.

– Šioje knygoje suregistruoti visi mūsų organizacijos nariai. Aš suteikiu jums galimybę – paskambinkite bet kuriam iš jų, kuriam tik panorėsite. Paskambinkite ir pats įsitikinsite, ar kalbu teisybę.

Ir jis mestelėjo knygą Granzeriui ant stalo. Stipriai trinktelėjusi ji nukrito šalia bloknoto. Granzeris paėmė knygą į rankas. *

Artūro Valionio nuotr.

– Tai kaip? – paklausė Teikeris. – Skambinsite?

– Ne. – Granzeris apsilaižė lūpas. – Aš patikėsiu jūsų žodžiais, misteri Teikeri.

Tereikia įsivaizduoti, jog tūkstantis žmonių linki tau mirties, ir dvasia pati išlėks iš kūno, – jo akys susiaurėjo. – Tarp kitko, yra vienas „bet“. Jūs minėjote „nedidelį įnašą“...

– Jis sudaro penkiasdešimt dolerių, misteri Granzeri.

– Penkiasdešimt – štai kaip? Penkiasdešimt padauginti iš tūkstančio – visai neblogai, ar ne?

– Užtikrinu jus, organizacija nekelia sau jokių uždavinių gauti pelno. Bent jau tokį, kokį esate įpratę skaičiuoti. Įnašai

skirti išlaidoms padengti, komiteto darbui apmokėti, tyrimo darbams finansuoti... Juk tai savaime suprantama.

– Galimas dalykas, – nenoriai burbtelėjo Granzeris.

– Vadinasi, jūs vis dėlto susidomėjote?!

Granzeris pasisuko kartu su kėde ir įsmeigė žvilgsnį į langą. „Velniai griebtų!“ – pamanė jis. – Tegul!

O jeigu iš tikrųjų pavyks?“ Bet argi tai įmanoma? Jeigu tokie troškimai taip lengvai (nors ir per laiką) pildytųsi, kiek jam neparankių žmonių būtų jau aname pasaulyje! Bet ne, čia visiškai kitas reikalas... Jo troškimai visada būdavo slapti, giliai užgrūsti viduje, kad nesužinotų kiti žmonės, – apie juos niekas net neįtarė. O šito metodo pagrindas – daug realesnis, daug pavojingesnis. Taip, dabar jam aišku, kaip tas metodas gali paveikti žmogų. Granzeris mintyse įsivaizdavo, kaip tūkstantis protų suliepsnoja mirties troškimu, pamatė auką, iš pradžių pašaipiai sukandusią dantis, paskui pamažu tikrai ir neišvengiamai pasiduodančią slegiamam ir nenumaldomam baimės jausmui. * Netikėtai prieš akis – kaip dažnai pasirodanti šmėkla – iškilo įraudęs Vitmeno Heiso veidas.

Granzeris atsisuko ir pratarė: – Ar žmogus, kurį pasirenkate kaip auką, būtinai turi apie tai žinoti? Jis turi žinoti, jog yra draugija, kokių ji pasiekė rezultatų ir dabar trokšta jo mirties. Būtinas dalykas, ar ne?

– Būtinas – taip, – patvirtino Teikeris, dėdamasis savo knygas atgal į portfelį. – Jūs palietėte patį svarbiausią klausimą, misteri Granzeri. Auka turi būti smulkiai apie viską informuota, ir kaip tik toks buvo mano vizito pas jus tikslas. – Jis pažiūrėjo į laikrodį. * – Šiandieną vidurdienį draugija ėmėsi darbo, misteri Granzeri. Ji trokšta jūsų mirties. Prašau man atleisti...

Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Pilvų auginim Tikra Virginijaus Plėvos

Saulius VASILIAUSKAS

Žemėje įsivyravus tokiai socialinei lygybei, kad dalyje šiaurės Europos valstybių katės ir šunys ėmė gyventi kaip lygiateisiai visuomenės nariai, netrūko įdomybių.

Iš pažiūros nedidelis, bet reikšmingas perversmas įvyko ir Lietuvoje, kai į atsitiktinai sutikto puspročio Virginijaus Plėvos išsakytas idėjas investavo bei greitai ekonominę naudą pajuto viena didžiausių Kinijos kompanijų. Netrukus ėmė keistis požiūris į sveiką gyvenseną ir kūno kultą.

Netgi konservatyvūs, tradicijas gerbiantys žmonės suvokė, kokia puiki naujiena pasiekė mūsų mažą, prasiskolinusią, tačiau išmintingą šalį.

Vieną alinančią vasarą Lietuvoje lankėsi įtakingos kinų kompanijos „Xuji“ atstovai.

Sukūrę naujausią delninių kompiuterių operacinę sistemą „PoPo“ ir užsidirbę milijonus, čia jie steigė dar vieną – jau trečiąjį – biurą, siekdami užtikrinti dominavimą rinkoje. Kaip žinote, technologijos mūsų šalyje tuo metu turėjo didelį pasisekimą (turiu galvoje ne tik internetą ar lazerius, bet ir be žmogaus pagalbos apsirengiančius, su klientais dėl drabužių kainų besiderančius vitrinų modelius): vis dažniau susilaukdavome užsienio investuotojų ir verslo partnerių dėmesio. Tiesa, tuometinė vyriausybė nesutarė, kaip elgtis su jaunųjų mokslininkų atradimų patentais – o ir finansines valstybės spragas reikėjo nedelsiant kamšyti – tad didžiausia dalis novatoriškų idėjų buvo parduodamos už neįtikėtinai mažutėles sumas. Šioje istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko bankrutavęs verslininkas Virgini50

jus Plėva, slampinėjantis iš vienos sostinės knaipės į kitą ir leidžiantis paskutines emigravusios žmonos per skubą paliktas santaupas. Kadaise sėkmingai verslo pasaulyje debiutavęs vyras, atliko keletą rizikingų sprendimų ir buvo nušluotas konkurentų šluotomis bei apdaužytas tvirtais jų kotais. Didelio skausmo ir širdgėlos apimtas, jis pasirinko archajiškąjį stikliuko metodą – šiek tiek paguodžiantį, nors ir niekur nevedantį. Visgi net ir jį pasirinkęs žmogus giliai viduje išsaugojo viltį pradėti viską iš naujo. Tik mažumėlę dvejojo, kam teks mirti pirmam: žlugusiam verslininkui ar vilčiai.

Taigi mūsų herojus, kadaise draugų vadintas Virgiu, o prasidėjus nesėkmių lavinai tiesiog plevėsa, vieną įprastą trečiadienio, o gal ketvirtadienio vakarą siūbavo Konstitucijos prospektu. Nors pats buvo panašus į obuolio graužtuką, eidamas ėmė svarstyti kažką apie storus žmones – „visi verslininkai dabar stori“, – galvojo jis, mintyse prisiminęs buvusį konkurentą, dabartinį milijardierių, pravarde Smilkalas. Pastarasis taip buvo pramintas dėl fanatiško smilkalų naudojimo – dauguma moterų net iš jo kojinių užuosdavo azijietiškų aromatų puokštę.

Tiesa, jis prisimintas dėl milžiniško pilvo, kurį dėl gurmaniškų, bet nesaikingų mitybos įpročių buvo išpuoselėjęs ir kuris, apjuostas tamsiai pilku švarku, naujiems verslo partneriams simbolizuodavo tvirtybę ir keldavo pasitikėjimą.

Virgiui besvarstant, iš naujojo biuro išėjo keli įsismaginę kompanijos „Xuji“ atstovai, vienas jų – pats direktorius.

Prieš sėsdami į prašmatnų taksi, jie dar prisidegė cigaretes ir garsiai (nors jiems atrodė tyliai) skaldė vidutiniškos

vertės anekdotus apie europiečius ir jų naivumą. Pro šalį slinkęs Virgis nugirdo šurmulį ir nusprendė nieko neprarasiąs prieidamas arčiau.

Apdriskusiomis juodomis kelnėmis mūvintis, bet prabangiu paltu apsisiautęs vyras nebuvo panašus į valkatą. Pridėkime ir tai, kad grupelė kinų buvo neblaivaus proto, todėl akys kiek pagražino atėjūno drabužį. Pastarasis aiškiu gestu paprašė cigaretės ir, ją gavęs, pradėjo dialogą laužyta, bet suprantama anglų kalba.

– I am Virgis, the boss of Baltic States business. I know a lot of secrets in these countries, and if you listen, I can tell you one.

– Go go, Mr. Boss! – žaismingai ištarė kinai, mintimis sutarę klausytis šio žmogaus kalbų, kol baigs rūkyti.

– You know, I was one of best businessman, but make few mistakes and lost all what I had... But even now, I can tell you one fact, which can change concept of healthy life and make a lot of cash for your business. Maybe you don’t notice, but most businessmen’s have a really big belly!

– šitaip kalbą pradėjęs Virgis, nestokojo vaizduotės ir fantazijos įrodyti, kad, nepaisant visuomenėje nusistovėjusios lygybės, kur kas daugiau versle pasiekia žmonės, turintys didelius pilvus. Buvęs verslininkas papasakojo ne tik Smilkalo, bet ir kitų pilvočių istorijas, kurias sugebėjo atkurti.

Nors grupelė kostiumuotų kinų įtariai žiūrėjo į tokius atėjūno svaičiojimus, vyriausias jų, Shvanas Majus Fi, buvo girdėjęs, esą dauguma taip atrodančių, apleistų ir nereikalingų žmonių, savyje slepia sėkmingumo sėklą. Būtent tą sėklą

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

o klinika istorija

jis nutarė pasėti vešinčiame „Xuji“ kompanijos sode. *** Ryte Virginijus Plėva atsibudo sopančia galva. Apsidairęs nustebo esąs

prabangiame viešbučio kambaryje. Ant stalelio pūpsojo pusiau nugertas viskio butelis, o šalia popieriaus lapas. Nuėjęs į tualetą ir nusilengvinęs prisiminė vakar kartu su įsilinksminusiais kinais užsukęs į jų apsistojimo vietą bei diskutavęs apie žymių verslininkų pilvus.

Ant lapo buvo nupieštas pastatas, prie durų keletas eilėje stovinčių storų vyrų bei didelėmis raidėmis trimis kalbomis užrašyta: PILVŲ AUGINIMO KLINIKA BELLY GROW CLINIC 不斷增長的肚子診所 ►

Artūro Valionio nuotr.

51

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ ***

Dar ilgai Virgis praleido viešbutyje diskutuodamas su kompanijos „Xuji“ nariais.

Nors jį šios diskusijos sekino, o ir burnelė pastebimai džiūvo, buvęs verslininkas prisiminė kadaise vertintus bruožus – kantrybę ir santūrumą.

Jūs teisūs – ne taip dažnai tokie dalykai įvyksta, bet Shvanas Majus Fi, nors atsikėlęs ir kvatojosi dėl keistos pažinties su „Mr. Boss“, paprašė grupelę darbuotojų skubiai gauti visas įmanomas statistikas, padėsiančias nustatyti įžymių verslininkų Europoje ir, atskirai, Baltijos šalyse svorio vidurkį. Atsakymas pribloškė – visoje Europoje verslininkai sveria vidutiniškai 95 kg, o Baltijos šalyse – net 115 kg. Kartu su statistika gautos ir nuotraukos – sudribę verslininkų pilvai – it burnos su ryškiais kaklaraiščių liežuviais.

Shvano Majaus Fi tėvas Twanas Majus Fi – buvęs gydytojas, kadaise daręs riebalų nusiurbimo operacijas. Sūnus paskambino lovoje gulinčiam, bet budrią sąmonę meditacijos pastangomis išsaugojusiam tėvui ir pasidalijo netikėtomis vakarinio atėjūno įžvalgomis bei statistikos duomenimis.

Tėvas keliskart prunkštelėjo, bet galiausiai palaimino savo sūnaus ryžtą.

Praėjus penkioms diskusijomis ir specialistų komentarais užpildytoms dienoms, Virginijus Plėva tapo naujuoju kinų kompanijos „Xuji“ valdybos nariu bei gavo didelį butą Vilniaus senamiestyje. Plėvos kabinete ant stalo gulėjo projektas, pavadinimu: „Pilvų auginimo klinika“. Gulėjo ir visiems jį pamačiusiems šypteldavo.

Kai buvo aptarta ir išgryninta projekto koncepcija, rasti ir tuoj pat dokumentuoti geriausi architektūriniai sprendimai savo forma panašaus į kostiumuoto vyro pilvą pastato statyboms. Joms prasidėjus, slinko ilgos pokalbių apie gydymą valandos. Nutarta samdyti grupę gerų gydytojų, išmanančių skrandžio veiklą bei poodinio riebalų audinio subtilybes. Taip pat pakviesti keli žymūs virėjai – iš pradžių kiek sutrikę, bet priėmę stambų pasiūlymą. Nedelsdami jie ėmėsi kurti tokį dienos mitybos meniu, kuris skatintų kuo greičiau priaugti trokštamus kilogramus pilvo srityje. *** Po pusmečio spaudoje pasirodė skelbimai: „Norite būti pastebėtas verslo 52

partnerių? Mokslininkai nustatė – to pasiekti beveik neįmanoma neturint ryškaus, apvalaus, pasitikėjimą keliančio pilvo. Tai suprasdama, viena didžiausių Kinijos kompanijų „Xuji“ pristato naują, nepakartojamą ir modernią įstaigą – „Pilvų auginimo kliniką“!!! Tikėdamasi Jūsų nuostabos, rinktinė klinikos komanda, sudaryta iš žymių mokslininkų, gydytojų ir virtuvės šefų, organizuoja nemokamus susitikimus, kurių metu pristatys ne tik pribloškiamus statistikos duomenis, bet ir naujausius tyrimus, skelbiančius apie kūno kulto krachą ir keičiančius požiūrį į sveiką gyvenseną. Mūsų klinika – Jūsų verslo sėkmės garantas.“ Dalyje panašių skelbimų buvo galima pastebėti ir daugiau manipuliacijos, tiesiogiai nesusijusios su verslu, pvz.: „Jaučiatės nelaimingas? Nustatyta – plonas pilvas = liūdnas veidas!“; arba „Nebetraukiate savo žmonos? Jūsų santykiai tikrai pasikeis užsiauginus sveiką ir seksualų pilvuką!“.

Vos tik atsidariusi klinika sutraukė šimtus pacientų. Visų pirma atklysdavo pasitikėjimą savimi praradę verslininkai, vėliau net ir patyrę, tikrai ne patys kvailiausi įvairių sričių žmonės – netgi mokytojai. Viešųjų ryšių komanda greitai reagavo į tokį visuomenės poreikį ir išplėtė verslo pilvuko sampratą iki tiesiog sėkmę nešiančio simbolio. Netrukus buvo rasta įvairiausių argumentų, vienaip ar kitaip įrodančių storapilvių sėkmę. Žaviausi iš klinikos klientų, gavę atitinkamą honorarą, spindėdavo reklamose, vaizduojančiose pilvą mylinčiųjų laimę. Beje, ir pati klinika užsidirbdavo reklamuodama kitų įmonių veiklą – pacientų naudojamų lėkščių dugnuose buvo įmontuoti nedideli ekranėliai, kurių vaizdus pavalgiusysis dar ilgai stebėdavo, gardžiai raugėdamas ir nepajėgdamas pakilti nuo stalo.

Klinika suteikė visas galimybes joje lankytis net eiliniam, nepasiturinčiam verslininkui – taikydama įvairias akcijas. Čia gydytis galėjo kiekvienas, suprantantis pilvo šiuolaikinėje visuomenėje reikšmę. Be to, vienintelė klinikos procedūra (neskaitant profilaktiškų riebalologų – pakeitusių dietologus – apžiūrų) buvo nepaprastai sotus, riebiais patiekalais grįstas dienos mitybos racionas. Dažniausiai tai būdavo ant grotelių arba keptuvėje kepta kiauliena (rečiau veršiena), netrūkdavo ir

įvairiausių mėsainių, dešrainių, kebabų, skrudintas bulvytes pacientas privalėdavo valgyti kas valandą darbo metu ir dešimt minučių prieš miegą. Žinoma, virėjai ruošdavo ir originalius, autentiškus patiekalus, kurių dėl savo neįtikėtino riebumo negalėdavai gauti jokioje kitoje klinikoje ar maitinimo įstaigoje. Pacientus traukė ir nemokamas alus, nors retas pastebėdavo reklamoje mažomis raidėmis pridurtą užrašą: „Nemokamas alus geriamas kasdien, išskyrus antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais“. Ši nedidelė apgavystė nekėlė pasipiktinimo, mat alaus kainos klinikoje buvo tokios menkos, jog didžiai privalgęs jų nė nepajusdavai.

Jūs tik įsivaizduokite, koks šokas ištiko sporto klubų savininkus „Pilvų auginimo klinikai“ įgijus populiarumą... Su kiekviena diena klientai traukėsi iš sporto salių, kai kurie net apšaukdavo darbuotojus, esą jie pakenkė jų sveikatai, atėmė iš jų laimę ir privalo grąžinti už abonentą sumokėtus pinigus! Nežinodami, ko griebtis, dalis sporto klubų vadovų keliais atšliaužė į kliniką, maldaudami bent iš dalies suprasti sunkią jų dalią ir grąžinti klientus. Dalis jų būdavo įtikinti mesti sportą ir steigti mažesnius klinikos filialus gimtuosiuose miestuose.

Kinų kompanija „Xuji“ netrukus atidarė dar vieną biurą Lietuvoje, tačiau kito keistuolio po atidarymo vakarėlio nesutiko. „Mr. Boss – neeilinis žmogus“, – prisidegdamas cigarą kartą pareiškė kompanijos prezidentas Švanas Majus Fi, ir pats nejučia įtikėjęs sutiktojo keistuolio idėjomis – užsiauginęs ne patį menkiausią pilvuką. *** – Tegyvuoja pilvų auginimo klinika!

– dar ilgus metus iškilmingai kartojo spauda. – Tegyvuoja!!! – čirškė iš pasitenkinimo straipsnių komentatoriai.

Tai buvo Virginijaus Plėvos triumfo akimirkos.

TEATRAS

Lėlių teatras – vyšnia iš laimingos vaikystės sodo

Vytauto Petriko nuotr.

Klaipėdos lėlių teatro namelyje tylioje senamiesčio gatvėje vasarą yra neįprastai ramu.

Spektaklių maratone – atokvėpis, „Karakumų asilėlio“ teatrinė-edukacinė stovykla išlydėjo trečiąją mažųjų pamainą atostogų, salėje tamsu ir tuščia. Tačiau, anot teatro aktorės Renatos Kutaitės, ši pertrauka – trumputė, o noras vėl imtis darbų ateina net greičiau nei jos pabaiga. ► 53

TEATRAS

Valerija LEBEDEVA

◄ „Neseniai grįžome iš kūrybinių dirbtuvių Vokietijoje – visada smagu pamatyti ką nors naujo iš profesinės srities. Dabar rūpi naujo spektaklio repeticijos, sezono atidarymas, „Karakumų asilėlio“ mokyklėlė, – vardijo pašnekovė. – Ir išvis rugsėjis reiškia, kad jau artėja Kalėdos.“

– Šis kartojimasis nevargina?

– Tai kad jis tik teorinis – iš tiesų viskas kaskart vyksta naujai. Manęs neerzina gamtos sezonų kaita, taip ir vienas kitą vejantys teatro sezonai. 2014-ųjų pusmetis pralėkė greitai. Itin produktyvus buvo pavasaris, gegužę vykome gastrolių. Lankėmės Baltarusijoje – iš festivalio „Lėlės prie Nemuno“ parsivežiau geriausios aktorės apdovanojimą. Tai labai malonu. Vėliau Švedijoje, Stokholme, rodėme spektaklius lietuvių bendruomenei.

Tokiais atvejais visuomet ir gera, ir liūdna. Gyvenant bei dirbant Lietuvoje – jei, ačiūdie, jautiesi atradęs savo nišą, – labai aiškiai patiri svetur įsikūrusių tautiečių patriotizmą, kuris sunkiai apčiuopiamas čia. Matyti lietuvius vaikus, spektaklyje nebesuprantančius sudėtingesnio lietuviško teksto, yra skaudu. Kita vertus, smagu matyti, koks didžiulis lietuviškos kultūros poreikis, noras žinoti, kas vyksta, balsuoti, dalyvauti, susitikti...

Kas malonu, labai greitai prabėga. Bet man patiko vienas posakis, kurį patvirtinu pati: gyvenimą ilgina pirmieji kartai, – pakiliai, vos vos teatrališkai, bet su šypsena

lūpų kampučiuose tarė Renata. – Kelionės diena atrodo ilgesnė nei įprasta, nes yra kupina įspūdžių. Manau, kad ir ne kelionėse kiekvieną dieną verta daryti ilgą – gausią naujų patirčių, malonių darbų.

Riešutų duonos skonis – Ar ilgai dirbate lėlių teatre?

– Galėčiau skaičiuoti su studijomis – nuo stojamųjų egzaminų 1999-aisiais, taigi jau 15-i metai. Tik 12-oje klasėje, kovą, suvokiau, ką norėčiau veikti gyvenime, ir pradėjau tuo domėtis. Iki tol teatrinėje terpėje nesisukau, dramos būrelio nelankiau.

Mama su tėčiu pasikvietė mane į virtuvę: „Tai kur tu stosi?“ Sakau, į režisūrą. Pauzė.

Gerai, sako. Aš šitaip ir prieš tai pusiau pokštaudama sakydavau paklausta, kuo norėčiau tapti.

Augau Šiauliuose, bet daug laiko praleidau kaime. Važiuodavau pas močiutes pakaitomis. Buvau jų lepinama, bet prireikus ir burokus pakapstydavau, – juokiasi. – Vasara, kaimas, braškės, vaikiški ekstremalūs nuotykiai, lipdymas iš molio, naktinis plaštakių gaudymas, ežeras, viščiukai, laukimas, kol vyresnis pusbrolis pavėžins dviračiu ir pasiims susitikti su savo draugais – ryškiausi vaikystės įspūdžiai. Miesto bendravimas atrodė šiek tiek dirbtinai modeliuotas. Iš paauglystės atsimenu vidinį neapibrėžtumą, šiokį tokį chaosą.

– Ar savosios vaikystės pojūtis dažnai atgyja dirbant su vaikais?

– Labai. Aktorius nuolat renka pastebėjimus personažams kurti, šaržuoja, kad vaidmenys būtų įdomesni. Mano pirmasis suvaidintas spektaklis „Vištytė ir gaidelis“ iš tiesų yra mano močiutė ir senelis, viskas ten – iš jų bendravimo, man labai mielų tarmybių. Kolega Linas Zubė mano senelio nepažinojo, bet intuityviai perėmė manierą, papildė iš savo patirties... Spektaklyje daug improvizacijos – juk natūraliai gyvenime neplanuoji, ką pasakysi, – purpt, ir žodis išlėkė. Studijų metais stačiau „Laumių pasaką“ – prosenelės man sektos pasakos motyvais. Siužetą atsiminiau fragmentiškai, tačiau niekur neišnyko emocija, kvapas, jausmas... Tokiais atvejais turi ant ko statyti ir kuo apauginti, o teatrinės medžiagos ar vaidmens, kuriam pritaikai ką nors labai asmeniško, svoris yra ypatingas. Ir, manau, tai matyti. Juk tam ir darai, kad pamatytų kiti.

Europos lygio perspektyva – Sąmoningai pasirinkote studijas Klaipėdoje?

– Apskritai į stojimą žvelgiau paprastai: neįstosiu šiemet, stosiu kitąmet. Vilniuje apsilankiau tik konsultacijose, jų neperėjau, bet ir nesikrimtau – miestas nelabai patiko. O kai atvažiavau į Klaipėdą, patiko viskas, ir labai. Nerealiausia buvo, kad būtent čia pamaniau: štai, yra tokių žmonių kaip aš! Tais, kuriuos sutikau Klaipėdoje, – kurso draugais, dėstytojais – šiandien džiaugiuosi lygiai taip pat, kaip pirmąją

Prieš ketverius metus R.Kutaitės suvaidintas spektaklis „Stebuklingas Pelenės laikas“ (rež. G.Radvilavičiūtė) buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.

54

TEATRAS

Vizitinė kortelė

Iš Baltarusijoje vykusio festivalio „Lėlės prie Nemuno“ R.Kutaitė grįžo su geriausios aktorės apdovanojimu.

Asmeninio albumo nuotr.

dieną. Gyvenime, ko gero, apskritai labiausiai vertinu žmogų... Galvojau pridurti – ir darbus, bet vis dėlto ir juos padaro žmogus.

Stojant atrodė, kad aplink visi kur kas gabesni už mane – dauguma puikiai dainavo, skambino fortepijonu. Trečiajame ture padarė įspūdį kitų stojančiųjų etiudui atlikti atsineštos lėlės, specialiai tam pasiskolintos iš profesionalių lėlių teatrų arba padarytos savo rankomis. Kadangi pati tik egzaminų metu sužinojau, kad stoju būtent į lėlių teatro režisūrą, lėlę pasidariau paskutinę naktį. Pirkti parduotuvėje žaislą šiuo tikslu atrodė lėkšta. Čiupau popierinį rankšluostį – kūnui, galvą pasidariau iš kempinės, rankas – iš pripūstų medicininių pirštinių, į nugarą įkišau bendrabutyje rastą vinį, o galvai valdyti į kempinę įsmeigiau nagų dildę.

Kai parodžiau etiudą, komisijos nariai paprašė parodyti lėlę iš arti, labai domėjosi, ar pati pasidariau. Papildomos užduoties, kaip kitiems, man nepateikė, ir tuomet pamaniau, kad viskas jau tikrai baigta. Bet savo pavardę įstojusiųjų sąrašuose vis dėlto radau ir tuomet bėgau į taksofono kabiną skambinti tėvams.

Mano dabartinės bendradarbės Karolina Jurkštaitė, Gintarė Radvilavičiūtė, Aušra

Daukantaitė yra ir mano buvusios kurso draugės. Su kitais kurso bičiuliais susitinkame rečiau, bet lėlininkystė, kūryba tebėra jungiančioji grandis. Tai laiko patikrintas bendravimas, nes studijų metais dalijomės duona ir saule, – šypsosi. – Kurse buvo 18 žmonių, po lygiai vaikinų ir merginų, tad atmosfera buvo labai sveika.

Visi buvo stiprūs, gabūs, motyvuoti, kupini ambicijų, todėl dirbome itin produktyviai.

Mūsų kurso vadovė Jūratė Januškevičiūtė – nuostabus žmogus. Kadangi dabar tenka padirbėti kartu, jau pažįstu ją iš kelių pusių. Matydama, kaip Jūratė dirba su studentėmis, neatsistebiu, kokia ji jauna savo idėjomis, demokratiškumu, kokią turi subtilią estetinę nuojautą. J.Januškevičiūtės ir L.Zubės mūsų teatre labai daug. Šis tvirtas postamentas suteikia nežabotą kūrybinę laisvę.

– Kaip vertinate dabartinę meno studijų Klaipėdoje situaciją, lėlių režisūros specialybė perspektyvas?

– Tai, ką J.Januškevičiūtė daro su netrukus jau trečiuosius studijų metus pradėsiančiomis lėlių teatro režisūros studentėmis, mane labai džiugina. Nežinau, kokį kelią jos pasirinks, bet nuėjusi į repeticiją ar egzaminą ir matydama jų pažangą nuo idėjos

Renata Kutaitė, lėlių teatro aktorė.

Gimė 1980 m. Šiauliuose.

1999–2000 m. studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Įgijo teatro bakalauro diplomą.

Nuo 2004 m. kuria Klaipėdos lėlių teatre.

Nuo 2008 m. – viena iš „Karakumų asilėlio mokyklėlės“ edukacinių užsiėmimų sumanytojų, vadovių.

2006 m. – tarptautinio lėlių festivalio „Aitvaro“ laureatė lėlių teatro kategorijoje kaip spektaklio „Žirafa su kojinėmis“ kūrybinės grupės narė, 2009 m. – kaip objektų spektaklio suaugusiesiems „Juoba“ viena iš kūrėjų.

2010 m. kartu su režisiere Gintare Radvilavičiute nominuota Auksiniam scenos kryžiui lėlių teatro kategorijoje už spektaklį „Stebuklingas Pelenės laikas“.

2012 m. su kūrybine grupe nominuota uostamiesčio teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė“ už spektaklį „Raudonkepuraitė“, 2013 m. – už spektaklį „Sudaužytas kiaušinis“.

2014 m. festivalyje „Lėlės prie Nemuno“ (Baltarusija) pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Suvaidino 16-oje spektaklių, sukūrė 56 vaidmenis.

iki rezultato, esu labai patenkinta. Yra naujų atradimų, puikiai išreikštų minčių, gero parako! Matau aiškią perspektyvą – būsimąsias Europos lygio kūrėjas.

Net jeigu merginos kitu etapu rinktųsi studijas užsienyje, labai norėčiau, kad jos vėliau grįžtų į Klaipėdą, kad kurtume kartu. Tokiais atvejais labiausiai džiaugiuosi turėsianti daugiau scenos partnerių.

Teatras nėra vien monospektakliai, o dirbti scenoje su lygiaverčiu kolega yra grynas malonumas – ir proceso, ir rezultato požiūriu.

Kaitos poreikis – Neturėjote abejonių dėl pasirinktų studijų ir profesijos?

– Ne, kažkodėl šiuo atžvilgiu visada buvau rami. Gal penktame kurse pradėjau dirbti Parodijų teatre. Tad baigusi studijas nesijaučiau patekusi į neįprastai naują situaciją: jau turėjau kūrybinį darbą, gyvenau iš jo, buvo gastrolių, kontaktų. Lygiagrečiai pradėjome kelti Klaipėdos lėlių teatrą.

Buvo aišku, kad jeigu neišeis vienaip, išeis kaip nors kitaip. ► 55

TEATRAS

Atradęs save matai, kad iš to, kuo užsiimi, gali ne tik uždirbti, bet ir praturtėti nematerialiai.

◄ Buvo ir trejų metų etapas, kai dirbau batų parduotuvėje ir kartu vaidinau lėlių teatre. Paskui pradėjau jausti diskomfortą, kai koks nors žmogus, kuris buvo spektaklyje, atvažiuodavo apsipirkti ir aš jam atnešdavau batus: dėl darbo pobūdžio nesikrimtau, finansinis saugumas ramino, bet pradėjau nebesuprasti, kas esu. Kolegos ir draugai palaikė sprendimą susitelkti į teatrą, ir aš ryžausi.

Būna visokių periodų ir egzistencinių krizių, bet aš nesu linkusi į paranoją.

Tikiu, kad noras kurti nelabai susijęs su pastatu, aplinka, neva tinkamu momentu.

Svarbiausia, kad būtų su kuo tai daryti.

Atradęs save matai, kad iš to, kuo užsiimi, gali ne tik uždirbti, bet ir praturtėti nematerialiai.

– Kokias sritis svajojate išmėginti?

– Norėčiau garsinti animacinius filmukus, būtų įdomi kino aktorystė. Man atrodo, svarbiausia, kad neblėstų noras daryti kitaip, naujai, negalvojant, kad štai jau viską moku ir žinau. Labai inspiruoja susitikimai su kūrybingais žmonėmis – nebūtinai teatro srities. Patinka dirbti su vaikais – pamilau juos ir jaučiu atsaką, nors maniausi niekada nedirbsianti edukacinio darbo. Norisi sukurti ir vienokį, ir kitokį spektaklį, su žodžiais, be žodžių; ką nors paprasto, šilto, jaukaus, kamerinio... Tai beveik tas pats, kaip vieną dieną apsiauti aukštakulnius, o kitą – sportinius batelius ir išeiti be makiažo, toks pat kaitos poreikis.

– Puiki reklama lėlių teatro režisūros specialybei.

– Lėlininkystė iš tiesų turi labai daug pliusų. Nesakau, kad drama riboja, bet tai, ką patiri dirbdamas su lėle... Sakytumei, dramos aktorinė mokykla yra kauliukas, o lėlininkystė – sultinga vyšnia.

Iš kauliuko užaugs dar vienas medis, bet koks gardus tas minkštimas, „mėsa“!..

Man labai smagu, kad ir kiti žmonės, 56

Aktoriai R.Kutaitė ir Simas Venckus spektaklyje „Suraskime pasaką“.

atėję dirbti į lėlių teatrą, patiria tą patį.

Pradžioje stresas, be abejo, garantuotas – juk lėlė pati nevaidina. Tačiau, kai susikonfigūruoji, atrakini save, imi patirti tiek adrenalino, kad greitai važiuoti mašina arba šokinėti parašiutu nebesinori.

Lėlių teatro „ekstrymas“ yra sveikas, su išliekamąja verte ir dar ilgai po spektaklio išliekančiomis emocijomis.

Duobės ir viršukalnės – Kuo skiriasi pasirodymai vaikų ir suaugusiųjų auditorijoms?

– Labai retai auditorija būna vien vaikų, tačiau tai neesminis dalykas. Nieko nauja – jeigu nežinai, kas Tikra, kas Gerai – didžiąją raide, – visas režisūros bei aktorines klaidas į vietas sudėlios vaidinimą žiūrintys vaikai. Jie nekalbės apie spektaklio duobes kaip kolega ar kritikas, bet kuo tiksliausiai jas nurodys savo reakcija.

Suaugusiųjų publika skiriasi tautiniu aspektu: lietuviai, rusai, skandinavai labai skirtingai reiškia emocijas. Kai rodai spektaklį lietuvių publikai, kuri yra iš santūriųjų, ir kas nors išdrįsta ateiti po spektaklio pasakyti, kad labai patiko, „mes net nesitikėjome“, „mes net galvojome neiti“, supranti, kad tai ne šiaip sau.

Yra toks labai tikslus pasakymas, kad aktoriai scenoje kartais negirdi vienas kito.

Bet būna, kad vienas kito negirdi žiūrovai. O jeigu sąveikos tarp jų nėra, scenoje gali daryti ką nori – iš tavęs jie nieko nepasiims. Ir, kita vertus, kai nepažįstami žmonės salėje suneria nematomas rankas, ant kurių gali kristi, rezultatas bus, be to – abipusis. Potyris kaskart kitoks: spektaklis – ne kinas, jis visada vyksta skirtingai.

Jeigu kas nepavyko, labai laukiu kito – kad nuimtų tą blogą „aurą“. O kai viskas gerai, dar ilgai mėgaujuosi emocijomis.

– Vadinasi, aktoriai ir režisieriai, kurie dirba vaikams, turėtų tobulėti kur kas greičiau nei kitų žanrų jų kolegos?

– Taip, ko gero, šitaip ir yra. Nežinau, ar tai ir yra procesas, vedantis į tobulybę kaip absoliutą, tačiau vaikų publika tikrai greitai sutvarko spektaklį ir sudėlioja viską į vietas, tad geras rezultatas įmanomas labai greitai. Čia, manau, svarbu, kad vaikai – atidūs žiūrovai. Kartą vienas suaugęs žiūrovas pasakė mums su L.Zube dalyką, kurį priėmėme kaip komplimentą, suprasdami, kokia mūsų kasdienybė: „Žiūrėjau štai jūsų spektaklį ir, žinote, net SMS žinutės negalėjau atrašyti“.

Vaikai apie tokius dalykus negalvoja – jie yra čia ir dabar, o suaugusieji, atėję į teatrą, neretai tebėra užvaldyti dienos rūpesčių.

Galbūt yra neatliktų reikalų, laukia buitis, galbūt atėjo su vaiku ir rūpinasi dėl jo nuo-

TEATRAS

R.Kutaitė tik manė nepamėgsianti edukacinio darbo, ilgainiui tapusio dar viena kūrybine aistra.

Nuotraukoje – su Karakumų asilėliu ir jo vadovaujamos mokyklėlės mokinuke.

R.Kutaitė – žieminiu kailiuku vilkintis Zuikis iš Klaipėdos lėlių teatre kasmet per didžiąsias šventes veikiančio Kalėdų senelio namelio.

taikos. Todėl į teatrinį veiksmą panyra ne iškart ir ne visada. Gerai, jeigu per komedinio žanro spektaklį šalia tavęs sėdi žiūrovas, kuris juokiasi – ir pats lengviau persiimsi šia nuotaika. O jeigu ne – nejučia pradėsi save stabdyti. Visos šios smulkmenos turi labai daug įtakos tam, ar publika atskleis, ką iš tikrųjų darai scenoje.

– Laikas bėga greitai, ir per jūsų darbo metus jau užaugo ne viena tokių žiūrovų karta.

– Šypsausi pagalvojusi, kad spektaklių metu, per Kalėdas ir kitas šventes daromos vaikų ir teatro personažų nuotraukos saugomos šeimų albumuose. Su Karolina (Klaipėdos lėlių teatro režisierė K.Jurkštaitė – aut. past.) kalbėjomės, kad po daugelio metų gali nutikti taip, jog kas nors jas aptiks ir įdėmiai pasižiūrėjęs konstatuos: „Ė, žiūrėk, taigi šitas zuikis – mano uošvienė!“, – kvatojosi Renata.

– Klaipėdoje man labai malonus dalykas, kad išėjusi į miestą sutinku daug pažįstamų vaikų ir jų tėvų. Einu ir girdžiu šnabždant: „Mama, žiūrėk!..“, kitąsyk – santūrų „laba diena“, kiti kviečia draugauti „Facebook“ tinkle. Pasijuntu tarsi teta Beta. Man labai malonus šitoks bendruomeniškumas. Turime gerbėjų ne tik Klaipėdoje. Viena kompanija reguliariai atvažiuoja iš Vilniaus: „Vaikutį atvežėme“, – komentuoja penki kartu su juo į spektaklį atėję suaugusieji, – šypsosi.

Teta Beta iš Klaipėdos – Ar lengvai atsiduriate ant vienos bangos su kolegomis iš kitų šalių?

– Su kai kuriais – taip, su kai kuriais – ne, nes ne profesija vienija žmones, o meilė darbui. Tačiau, jeigu susitikai festivalyje arba mokymuose, tikrai rasi apie ką pasikalbėti, nes ten renkasi norintieji pamatyti ir patirti ką nors naujo. Jeigu lėlių spektaklis geras, viską supranti net nemokėdamas jo kalbos. Tad geografija ir kalbinė išraiška nesukuria ribų.

Kita vertus, Lietuvoje bei užsienyje labai skiriasi žmonių reakcija pasisakius, jog dirbi lėlių teatre. Statistinė tautiečių reakcija: „Kokiame?“ Tuomet gestais bandoma išsiaiškinti, su kokiomis lėlėmis dirbi – marionetėmis ar pirštininėmis, nes šie terminai menkai žinomi, – Renata vaizduoja tampanti lėlę už virvelių ir

manipuliuojanti pirštinine. – Užsienyje esi apipilamas klausimais, ar matei ir ką manai apie vieną arba kitą spektaklį, ar buvai lėlių teatre Prahoje, ar mūsų teatras turi internetinį tinklalapį...

– Iš kur toks dramatiškas skirtumas?

– Neturime tradicijų, o joms susiformuoti reikia laiko – ne vieno studentų kurso ir net ne vieno šimtmečio. Čia tas pats, kaip neraštingai tautai nunešti knygą – ar galėtume nuspėti, kada ji bus perskaityta ir kada – pamilta? Su kolegomis lėlininkais esame nagrinėję, kad mūsų sąmonėje žodis „lėlė“ asocijuojasi su nelabai gerais dalykais. Juk lėle, nekalbant apie vaikų žaidimus, yra manipuliuojama. Mes patys 50 metų buvome lėlės.

Europėjant tai pamažu pasimiršta, bet pasąmonėje tebėra gyva.

Todėl vis pagalvoju apie lėlininko misiją.

Smagu nustebinti, smagu sužinoti, kad žmogus tikėjosi lėlių teatre pamatyti viena, o pamatė visai ką kita. Kai pajauti, kad apvertei ką nors jo sąmonėje, galvoji – va, va, va, šitaip ir reikia, – juokiasi. – Kai iš kasdienės technologijų apsupties ištrauktas trečiaklasis, nenoriai įslinkęs į lėlių teatrą paskui mokytoją, po spektaklio degančiomis akimis prašo aktorės autografo, klausia vardo bei pavardės ir kamantinėja, ko ji mokėsi, kad čia dirbtų, supranti, kad štai čia ir yra lygis!

– Ir kasmet sulaukiate naujų žiūrovų.

– O taip! Kai prieš spektaklį pakėlusi teatro telefono ragelį išgirstu klausimą, kur ta „Vežėjų keturi“, suprantu – štai, dar vienas mažasis gyventojas paaugo, kad atrastų lėlių teatrą.

57

KinAS

Apie žmones ir beždž karas – kaip natūrali

Kadras iš filmo „Beždžionių planetos aušra“ (rež. M.Reevesas, 2014).

Filmas „su širdimi“ – taip amerikiečių žodžiais galima apibūdinti naują Matto Reeveso fantastinę veiksmo dramą „Beždžionių planetos aušra“, liepą pasiekusią kino teatrus.

momis situacijomis. Scenarijus privalo „užkabinti“. Jeigu „neužkabina“, tuomet negelbsti net įspūdingiausi efektai.

Senas naujas A.Serkis Aivaras DOČKUS

Holivude – vėl sausra Vasaros pradžioje, įkvėptas naujųjų „iksmenų“ ir stipraus fantastinio trilerio „Ties riba į rytojų“, nepamatuotai drąsiai prognozavau, kad užderės gausus įdomių „blokbasterių“ derlius, tad karščiausiomis dienomis puikiausia užuovėja taps kino teatrų salės. Graži svajonė neišsipildė.

58

Vasariškų milžiniško biudžeto premjerų buvo neišsemiamai daug, bet visų jų kelias vienas – į atminties šiukšliadėžę.

Efektingų niekalų lyderiai du – kvailumo viršūnė „Transformeriai: išnykimo amžius“ ir akivaizdžiai patys save suriję „Nesunaikinami 3“.

Abiem atvejais norėta priblokšti epiniais mastais, kurie atsitrenkė į nevykusių scenarijų skydą ir subliūško dar pakeliui į ekraną. Ir tai dar vienas patvirtinimas, kad gero kino stuburas yra geras scenarijus. Jis nebūtinai turi būti perkrautas išraiškingais ir šmaikščiais dialogais ar nenuspėja-

Prieš trejus metus pasirodęs naujas senos istorijos „perkrovimas“ „Beždžionių planetos sukilimas“ nustebino kitais dalykais nei tikėjausi. Pirmiausia, tai buvo jaudinamas pasakojimas apie draugystę, pasitikėjimą, taip pat niekšingą ir savanaudišką žmogaus prigimtį. Veiksmas ir efektai nustumti į antrąjį planą. Štai kodėl, išvydęs tęsinio „trailerį“, karštligiškai puoliau ieškoti premjeros datos. Pirmoji dalis nebuvo kažkuo revoliucinė, tiesiog tai retas filmas, kuris, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai, – „yra su širdimi“.

KinAS

iones: būsena Lygiai toks pat ir tęsinys – „Beždžionių planetos aušra“. Nors pasikeitė ir režisierius, ir aktorių komanda.

Filmus „Projektas: monstras“ ir „Įsileisk mane“ (amerikietiškąją versiją) režisavęs M.Reevesas sėkmingai pakeitė Rupertą Wyattą, o aktoriaus Jameso Franco vietą užėmė antraplanių vaidmenų atlikėjas Jasonas Clarke’as.

Pasikeitė ne tik aktoriai, bet ir personažai. „Beždžionių planetos aušra“ – visiškai naujas dar 1968-aisiais į kino ekranus perkeltos prancūzų rašytojo Pierre’о Boulle sukurtos istorijos puslapis.

Tiesa, ryškiausias 2011-ųjų filmo personažas – beždžionių lyderis Cezaris dominuoja ir „Beždžionių planetos aušroje“. Jį tobulai įkūnijo tas pats Andy’s Serkis. Motion capture (sutrumpintai – „mocap“) technologijos genijus. Ši moderni 3D judesių matavimo ir analizės sistema veikia pritvirtinus prie aktoriaus žymeklius, kurie perduoda tikslius duomenis kompiuteriams. Taip skaitmeninis personažas tampa gyva būtybe.

Pasigirdo kalbų, kad A.Serkiso vaidmuo vertas atskiros „Oskaro“ kategorijos. Sunku su tuo ginčytis, nors tokio apdovanojimo jis galėtų sulaukti už naujausių kino technologijų adaptavimą ir tobulinimą.

A.Serkis pats yra geriausias ir įtaigiausias vaizdo efektas. Jis viso to pradininkas, dar 2001-aisiais „suvaidinęs“ Golumą „Žiedų valdovo“ trilogijoje, o vėliau tapęs King Kongu kitoje Peterio Jacksono juostoje. Šiam anglui dabar patikimos antrojo režisieriaus ir „motion capture“ konsultanto pareigos. „Beždžionių planetos aušroje“ jo darbas tiesiog stulbinamas.

Išgrynintas iki švytėjimo Grįžkime prie scenarijaus. „Beždžionių planetos aušros“ siužete nėra jokių stebuklų. Viskas smulkiais gabaliukais

Naujas filmas Pavadinimas: „Beždžionių planetos aušra“.

Premjera Lietuvoje: 2014 m. liepos 18 d.

Amžiaus cenzas: N13. Šalis: JAV. Kompanija: „Chernin Entertainment“.

Prodiuseriai: Markas Bombackas, Rickas Jaffa. Žanras: fantastinė veiksmo drama.

Trukmė: 130 min.

Režisierius: Mattas Reevesas.

Vaidina: Jasonas Clarke’as, Andy’s Serkis, Gary’s Oldmanas, Keri Russell.

Scenarijaus autoriai: M.Bombackas, R.Jaffa, Amanda Silver.

Operatorius: Michaelis Seresinas.

kažkur jau matyta. Pradėkime nuo to, kad paskutiniuoju metu kas antras filmas startuoja informacija apie dalinį arba visišką žmonijos išnykimą. Skiriasi tik priemonės. Virusai (ši tema bus vis aktualesnė), zombiai, ateiviai, robotai...

Rinkitės pagal skonį – apokaliptinis kinas įsibėgėja. Toliau – gabaliukas „Juros periodo parko“, gabaliukas „Įsikūnijimo“. Žmonės supras, kad ne visos beždžionės yra blogos, o beždžionės supras, kad pasitaiko gerų žmonių ir blogų beždžionių. Tarpusavyje susipriešins ir tie, ir tie. Liks du nepajudinamai stiprūs charakteriai su savo moralės principais.

Scenaristai nepamiršo įterpti muilo operos epizodų. Žmonės padės beždžionėms. Beždžionės padės žmonėms.

Reikia pripažinti, jie šį triuką „prasuko“ meistriškai. Televizijos serialo lygio intriga virsta epine klaida.

Didžiausia „Beždžionių planetos aušros“ scenarijaus stiprybė – jo išgryninimas. Scenarijus išgrynintas taip, kad jis beveik permatomas. Jokių išsišakojimų, bandymų padalyti ir padauginti siužetines linijas. Viskas tiesiai ir aiškiai.

Scenarijaus autoriai tiksliai žino, ką nori pasakyti ir kur nuvesti. Kelios frazės įstringa galvoje kaip prezidentinės kalbos perliukai – „beždžionės nežudo beždžionių“, „maniau, kad beždžionės geresnės už žmones, bet supratau, kad mes labai panašūs“, „žmonės neatleis ir keršys“.

Dar labai įsimena Gary’s Oldmanas antraplaniame vaidmenyje. Personažas „per vidurį“ – nei gėrio, nei blogio pusėje.

Veikia pagal aplinkybes.

Biudžetas: 170 mln. JAV dolerių.

Siužetas: Nedidelė mokslininkų grupelė, išgyvenusi po pasaulyje kilusio pražūtingo maro, suka galvas, kaip išgyventi naujame pasaulyje. Didžiausias jų galvos skausmas – žemę valdančios protingosios beždžionės, vadovaujamos savo vado Cezario. Per dešimtmetį po nevykusio eksperimento tarp žmonių ir beždžionių galiausiai įsivyravo trapi taika, tačiau visi nujaučia, kad ji – trumpalaikė ir netrukus viskas pasikeis.

Abi pusės – beždžionės ir žmonės – ruošiasi visus taškus ant „i“ sudėsiančiam karui, kuris nulems, kas Žemėje taps dominuojančia rūšimi...

Skausmingai aktualus Tačiau svarbiausias momentas – „Beždžionių planetos aušra“ pasirodė labai laiku. Kai žmonijai, tiksliau – kai kuriems galingiesiems silpnapročiams visiškai „nuvažiavo stogas“.

Tai filmas apie amžiną nesantaiką ir karą. Apie įvykius Ukrainoje ir Gazos ruožo tragediją. Apie kruviną norą įrodyti pranašumą tūkstančių gyvybių kaina.

Apie melą, baimę ir prievartą. Apie nelaisvę. Religijų skirtumus ir kitatikių netoleravimą. Apie atimtą teisę rinktis. Nes kažkas nusprendė, jog tiesa yra viena, ir tie, kas jai nepaklūsta, yra išdavikai ir turi būti sunaikinti. Imperija turi būti viena, tikėjimas vienas, visi privalo galvoti kaip vienas. Štai jums Šiaurės Korėja ir Rusija.

Kalba taip pat tik viena – ginklo, jėgos ir absoliučios valdžios. „Beždžionių planetos aušra“ realistiškai nepalieka vilčių optimizmui. Susitarti nepavyks. Per daug toli šiame konflikte nužengta. Kelio atgal nebėra. Draugais tapę lyderiai šiltai, bet liūdnai atsisveikina. Jie padarė viską, ką galėjo. Net daugiau. Bet jie negali sustabdyti neišvengiamo karo. Mirties mašina jau paleista kariaujančiųjų galvose.

Iš esmės „Beždžionių planetos aušros“ žanras – fantastinė tragedija. Nors, kai įsijungi žinias, supranti, kad žodį „fantastika“ reikia išbraukti. Jokios fantastikos. Žiauri realybė, perkelta į kino pasaulį.

Ir dar. Filmo kūrėjai pasiliko sau visišką veiksmų laisvę trečiajai daliai. Mes žinome tik tiek, kad bus karas. Tiesą pasakius, karas jau vyksta.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvės. J Ilgoji, Liepojos, Moltkės, H.Geringo, Montės... Taip vadinosi dabartinė Klaipėdos Herkaus Manto gatvė, kurios vardai praveria jos biografijos puslapius skirtingais istoriniais laikotarpiais. „Vardai – tarsi indai. Kažką jie saugo...“ (dr. Christianas Grafas von Krockowas), todėl jie svarbūs ir gatvės charakteristikai.

Liepojos gatvė XX a. pradžioje.

Jovita SAULĖNIENĖ

Vadinosi Ilgąja Tada tai buvo priemiesčio gatvė, nutiesta nuo Liepų alėjos kampo iki dabartinės S.Daukanto gatvės. Tiesi ir tų laikų matais pakankamai ilga, todėl nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pr. ji vadinosi Ilgąja. Jos pabaigoje buvo pastatyti Liepojos vartai. Prie jų įrengtoje prekyvietėje „Karališkasis kiemas“ vyko aukcionai-varžytinės. Šalia to šurmulio nepamirštas ir būdingas viduramžių miesto „atributas“ – ąžuoliniai kaulų laužymo ratai ir kartuvės. Tik laikas neišsaugojo nusikaltusių ir čia nubaustų žmonių istorijų.

Ilgosios gatvės įžymybė buvo užeiga „Hotel de Russie“ (Nr. 20), 1645 m. gavusi privilegiją alaus darymui bei pilstymui 60

ir atleista nuo miestiečiams privalomo kareivių apgyvendinimo. Šioje užeigoje ne kartą pakeliui į Karaliaučių buvo apsistojęs caras Petras I. Išlikęs pasakojimas, kaip 1712 m. anksčiau už Petrą I atvykusią carienę savininkas Gotšalkas apgyvendino pereinamajame kambaryje, šalia kurio buvo pypkininkų draugijos patalpa. Tąkart pypkininkai su šeimininku „be perstojo rūkė ilgas molines pypkes, gėrė be saiko, kėlė vis didesnį triukšmą...“ (E.Hillebrandas). O kai „keletas sugėrovų įsidrąsino visu greičiu prabildėti pro garbiosios damos kambarį“, carienei trūko kantrybė. Kitą rytą Gotšalkas, surakintas grandinėmis, buvo įkalintas tvirtovėje. Po kelių savaičių atvykęs Petras I išlaisvino užeigos savininką. Caras, anot E.Hillebrando, „jautė silpnybę triukšmadariams ir storžieviams, kadangi pats buvo nulipdytas iš to paties molio“.

1790 m. Ilgoji gatvė buvo išgrįsta.

Liepojos vardą suteikus XIX a. pr. prasidėjo naujas gatvės puslapis, kuriame ryškūs du skirtingi gatvės kūrimo etapai.

Pirmasis – tranzitinės gatvės tiesimas.

1810 m. Ilgąją gatvę nuspręsta pratęsti iki dabartinės J.Janonio. 1812 m. ji buvo pervardyta Liepojos pavadinimu ir apsodinta medžiais. Nugriauti kaulų laužymo ratai, kartuvės. Karališkame kieme pasodintas sodas, kur buvo įrengtas baseinas su orkestrine viduryje. Prie dabartinės J.Janonio gatvės perkelti Liepojos vartai ir šalia pastatytas vieno aukšto gynybinis pastatas – blokhauzas, kuriame vėliau įsikūrė prieglauda. Gatvė baigėsi aikšte, kuri 1903 m. pavadinta Liepojos, 1935 m. – Kanto, 1939 m. – Hindenburgo, 1987 m. – Pergalės, dabartiniais laikais – Lietuvininkų vardais.

Liepojos aikštėje buvo poilsio skveras, kur driekėsi žvyru išpilti takeliai, o „birželio pradžioje pražysdavo rožių plačios lysvės“.

Vakarinėje aikštės pusėje ošė seni pavėsingi medžiai. Jais 1854 m. apsodinta visa aikštė.

Nuo gatvės šurmulio saugojo dekoratyvūs krūmai. Šį „didelį žaluma apaugusį plotą priešais daugiausia valdininkų apgyventą kvartalą“ miestiečiai mėgo. Anot amžininkų, „saulės nutviekstoje pusėje pavasarį mėgo sėdėti jaunos mamytės ir auklės su vaikais, pasistačiusios vežimėlius su miegančiais naujagimiais priešais save, su romanais minkštais viršeliais – ant kelių. Čia ateidavo pagyvenę vyreliai ir moterytės iš netoliese buvusių senelių namų, kad prasvajotų lėtai slenkančias valandas ir prisimintų laikus, kai vietoje geltonai raudonų autobusų pro šią vietą į stotį dardėjo tramvajus“ (Heinrichas A.Kurschatas). 1867 m. nuo aikštės nutiesus Wienerio promenadą iki Karališkosios giraitės, o 1877 m. pratęsus iki Tauralaukio, poilsio dienomis čia buvo pilna susiruošusių gamtoje pramogauti miestiečių. 1934 m. kalendoriuje aprašytas iškalbingas aikštės vaizdelis: „Kanto aikštėje („prie Liepojaus vartų“), kur prieš dešimtmetį dar karvės ir ožkos ganės, dabar išaugo nauji miesto kvartalai. Kas po eilės metų Klaipėdos nebematęs, vos ją bepažins: visur nauji namai, naujos gatvės, naujos miesto dalys, lyg iš žemės išdygusios“.

KULTŪROS ISTORIJA

Judrioji Herkaus Manto gatvė Kaip didmiesčiuose XX a. pr., anot dr. E.Kueselio, „senoji, mieloji Klaipėda tapo didmiesčiu“. 1901 m. buvo nutiestos tramvajaus linijos. Liepojos gatvėje – taip pat. 1902 m. Liepojos aikštės pakraščiu tramvajaus bėgių viena atšaka vedė į geležinkelio stotį, kita – į J.Janonio gatvę, o iš jos – į Vitę ir Smeltę. Gatvėje įsikūrė įstaigų, tarp jų – dailininko A.Brako baldų fabrikas (Nr. 5), Klaipėdos krašto muilo fabrikas (Nr. 40), M.Scheuricho dešrų gamykla (Nr. 25) ir kt. Populiarūs buvo Prekybos namai (Nr. 15). Atminimui miestiečiai galėjo nusifotografuoti Maxo Kopplowo, Otto Weidtkės (Nr. 23) fotoateljė. Net kazino „Astoria“ (Nr. 42) veikė. Pastatytos mūrinės prieglaudos: 1863 m. (Nr. 23) ir 1864 m. Wienerio prieglauda-mokykla, kur gyveno daugiau kaip 20 mergaičių. Dabar čia – viešbutis „Navalis“.

1931 m. perklotas gatvės grindinys. Šioje gatvės atkarpoje pirkliai statėsi išvaizdžius namus. Išsiskyrė du patricijų namai.

Viename (Nr. 22) gyveno amerikietis dantų gydytojas Feraris. Kitas priklausė prekybos patarėjui H.Gerlachui (1846–1913). Pastarojo namas (Nr. 25) – neorenesanso stiliaus, su fasadą puošiančiais lipdiniais, reljefine kompozicija, vaizduojančia sparnuotą moterį, saugančią gėrybes nešančius vaikus. Traukė akį išorinės durys su daugybe drožinėtų detalių. Metalinėse tų durų grotelėse švytėjo savininko monograma „H.G.“ – taip jį apibūdino architektūros istorikas Jonas Tatoris. 1936 m. į šį namą įsikėlė miesto biblioteka, kurioje atsidūrė ir daugiau nei 3 000 J.Zembrickio

Pirklio H.Gerlacho namas maždaug 1936 m.

Liepojos gatvė XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Pirkliui H.Gerlachui priklausęs Dramblio namas Liepojos gatvėje.

Išvaizdus buvęs pirklio namas Liepojos g. 16.

61

KULTŪROS ISTORIJA

knygų. Dabar čia – Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka su kadaise buvusio savininko pavardę primenančia Gerlacho palėpe.

Didmiesčio veidą ši gatvė įgijo, kai jos pradžioje 1938 m. išaugo daugiaaukštis taupomosios kasos pastatas, o kitoje gatvės pusėje iškilo Fr.W.Zieberto leidykla-spaustuvė.

Ypatinga atmosfera Buvęs mokytojas Bruno le Coutre’as, spalvingai aprašęs Liepojos gatvę, užsiminė apie joje vaikštančias „visas gražias mergaites“ ne todėl, kad tai buvo jo jaunystės laikai, kai mokėsi tik berniukus priimančiame Mokytojų seminare. Ne todėl, kad prekybos mokykloje mokėsi vien mergaitės. Ir ne todėl, kad čia buvo garsioji Pertzo konditerija su burnoje tirpstančiais gardžiais tortais ir pyragaičiais, geros reputacijos restoranas „Sanssouci“ su didžiuliu, parką primenančiu sodu, žiemą paverčiamu čiuožykla, taip pat gausiai lankoma prie dabartinės J.Janonio gatvės pradžios tuomet įsikūrusia Baumgarteno čiuožykla. Ne tik dėl „Centrale-Cafe“, garsėjusios šakočiais ir marcipanais, ar dėl kino teatro „Capitolium“... Galima ir toliau vardyti Liepojos gatvės kultūrines ir pramogų vietas. B. le Coutre’as kalbėjo apie tai, ką gražaus ir sielai malonaus rado jaunimas šioje tada tiesiausioje ir judriausioje miesto gatvėje. Apie čia tvyrojusią atmosferą.

Liepojos gatvės tęsinys – Moltkės gatvė XX a. pr.

Čia viešpatavo švietimo dvasia. Pačiame miesto viduryje, pastate (Nr. 20) priešais H.Gerlachui priklausiusį 1813 m. pastatytą Dramblio sandėlį, 1905 m. įsteigtas Klaipėdos mokytojų seminaras su trimis auditorijomis, muzikos kabinetu, kuriame vestos ir piešimo pamokos. Apatiniame aukšte tebebuvo nebenaudojama virtuvė su atviru židiniu. Palėpėje glaudėsi biblioteka, gamtinių eksponatų kabinetas, direktoriaus kabinetas ir ūkvedžio butas. Kieme augo didelis sodas, kuriame studentus, anot to paties B. le Coutre’o, „mokė „bukolikos meno“ pagrindų, deja, ne su tokiu užsispyrimu, kokio nusipelno ši svarbi mūsų gyvenimo sritis“. 1908 m.

Klaipėdos mokytojų seminarui įsikėlus į naujus rūmus netoli stoties, čia įsikūrė miesto biblioteka, vėliau statybos valdyba, katalikiškoji mokykla, metrikacijos tarnyba. Dabar čia – „Lūjos“ restoranas.

Prekybos mokykla Liepojos g. 31.

Iliustracijų kopijos iš asmeninio ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 62

Moltkės – iki 1935-ųjų 1904 m. pradėjus statyti kareivinių kompleksą priešais miesto parką, nuspręsta gatvę pratęsti nuo Liepojos aikštės iki 1907 m. užbaigto neogotikinio stiliaus kareivinių ansamblio iš aštuonių (išliko šeši) pastatų. Tą gatvės atkarpą pavadino generolo Helmutho von Moltkės (1800–1891) vardu. Nereikėtų šios pavardės painioti su Prūsijos vidaus reikalų ministru, buvusiu provincijos oberprezidentu, Klaipėdos miesto garbės piliečiu Friedrichu von Moltke (1852–1927), kuris kaip nacionalinio Borusijos paminklo (skulptorius P.Breueris) pastatymo komisijos pirmininkas dalyvavo jo atidengimo šventėje 1907 m. rugsėjo 23 d. Kurį laiką ši gatvės atkarpa buvo vadinama Liepojos vartų / Moltkės ar Liepojos / Moltkės pavadinimais.

Pirkliai ir amatininkai Moltkės gatvėje kūrėsi dailiuose dviaukščiuose privačiuose namuose su sodais. Tačiau svarbiausias statinys buvo kareivinių ansamblis, apie kurį 2012 m. išleista knyga „Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu“ – siekiant atskleisti Klaipėdos įgulos istoriją, mažiau dėmesio skiriant ansamblio architektūrai (žr.

J.Tatorio „Senoji Klaipėda“, p. 167–169).

1935 m. visos trys gatvės dalys sujungtos į vieną ir pavadintos Liepojos vardu. 1942 m. jis pakeistas į H.Geringo. Po karo ji vadinta Montės gatve. 1987 m. pervardyta Herkaus Manto vardu. Šiam prūsų vadui skirtas Vytauto Mačiuikos paminklas 1983 m. buvo atidengtas kaip „Sargybinis“...

Tada Herkaus Manto vardas buvo nepriimtinas...

kinas

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8