2014 07 durys

Page 1



„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 liepa (Nr. 7) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

VEIDRODIS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

Birutė DAUNORAITĖ. P.Bielskio Lietuva, teatras ir prisijaukinimo išmintis

Laima SUGINTIENĖ. Kol žemė sukas amžinu ratu: Klaipėdos kariliono muzikos festivalio atgarsiai Danguolė VILIDAITĖ. Sezono pabaigos akcentas – „Porgis ir Besė“

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Loreta NARVILAITĖ. Karšta Klaipėdos kamerinio orkestro vasara

Valerija LEBEDEVA. Šimtmečio vasaros estafetė

20

KINAS Aivaras DOČKUS. „Ida“: išeiti, kad sugrįžtum, sugrįžti, kad išeitum, arba laiškas K.Kieslowskiui

TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

AFIŠA

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugas Petrulis. Kristijonas Donelaitis. 2014. Kaligrafija, skaitmeninė spauda 2 psl. – Radionas Petrovas. Secondary. 2014. Aliejus, drobė, 130x100 cm. Iš parodos „40 dizaino kartų“, veikusios Baroti galerijoje birželio 27–liepos 23 d. 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotrauka

18

NIDOJE

ŠOKIS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

10 15

MENO MARŠRUTAIS

LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“

ISSN 2351-5848

4

Violeta MILVYDIENĖ. (Pa)vasariškai iškalbingas „Spalio tylėjimas“

XVII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“

28

30

32

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. G.Grajauskas: Klaipėdai trūksta „stogą raunančios“ idėjos Gintaras GRAJAUSKAS. Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra Dainius VANAGAS. Kai nebėra dėl ko sėlinti Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas Donaldas BARTHELME’AS. Keletas mūsų grasė pirštu mūsų draugui Kolbiui Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai Jeronimas BRAZAITIS. Tas kietas R.Chandlerio meniškumas JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

34 39 40 41 42 44 46

Beatričė JUŠKAITĖ. Apie fotografiją, laikinumą ir jo stebėjimą

48

SUGRĮŽIMAI Lina BIELIAUSKAITĖ. Festivalio „Impresijos“ šaknys kabinasi į Lietuvos pajūrį

50

ŽURNALĄ REMIA

ATEITIES VARDAI Daiva JANAUSKAITĖ. Jaunieji muzikantai nustebino grandus

53

KELIAS Goda GIEDRAITYTĖ. 40 dizaino kartų

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Reprezentacinė Liepų gatvė (3)

60 3


VEIDRODIS

4


VEIDRODIS

P.Bielskio Lietuva, teatras ir prisijaukinimo išmintis Šiemet per uostamiesčio gimtadienį Klaipėdos kultūros magistro vardas bus suteiktas teatrologui, režisieriui, pedagogui, visuomenės veikėjui, Klaipėdos universiteto profesoriui, humanitarinių mokslų daktarui Petrui Bielskiui, kurį ne vienas šimtas teatrui pasišventusių lietuvių vadina gerokai šilčiau – Tėtušiu...

Birutė DAUNORAITĖ

Ilgas kelias į Klaipėdą P.Bielskio gyvenimo istorija sudėtinga, kaip ir daugelio pokario žmonių. Jau paauglystėje jis kalėjo Šiaurės Uralo Komijos lageriuose, grįžęs susidūrė su visomis įmanomomis kliūtimis, kurios tarybiniais metais buvo sudaromos politiškai nepatikimiems asmenims: šalinimai iš universitetų, darboviečių, persekiojimai... 1969 m.

Lietuvos valstybinėje konservatorijoje jis pagaliau įgijo aukštojo mokslo diplomą ir liaudies teatro režisieriaus specialybę, lemtingai susiejusią su teatru visam gyvenimui. Nors ir negailestingai blaškomas, P.Bielskis gyveno įdomų ir kūrybingą gyvenimą: vaidino Šiaulių dramos teatre, baigęs studijas dirbo tuometėje Lietuvos televizijoje meninių laidų bei televizijos spektaklių režisieriumi, statė spektaklius Šiaulių, Kauno, Vilniaus jaunimo ir Akademiniame dramos teatruose, aktyviai dalyvavo sostinės kultūriniame gyvenime. Tačiau tarybų valdžia jo nepamiršo. 1979aisiais Maskvos valstybiniame teatro

meno institute pradėjęs studijuoti teatrologiją P.Bielskis sulaukė rimto komunistinės Lietuvos televizijos vadovybės puolimo – jam uždraudė toliau mokytis. „Į Maskvą vykdavau slapta, prisidengdamas fiktyviomis gydytojų pažymomis, – pasakojo P.Bielskis. – Artėjo diplomo gynimo laikas ir aš su siaubu suvokiau – viskas paaiškės. Štai tada mano gyvenime atsirado profesorius Vytautas Jakelaitis, pasiūlęs išganingą išeitį: mesk Vilnių ir važiuok į Klaipėdą. Susipakavome vaikus ir su žmona patraukėme prie jūros, į garsųjį Klaipėdos studentų bendrabutį, Debreceno g. 7“. „Ar nesigailite?“ – paklausiau. ►

5


VEIDRODIS

Iš studentų mokosi prisijaukinimo išminties.

Klojimo teatrų draugijos vėliavnešys.

P.Bielskis – Šilalės garbės pilietis.

◄ „Velnias šaudo – Dievas kulipkas gaudo, – sulaukiau atsakymo. – Dieviškų žmonių dėka viskas išėjo į gera“. 1983 m. Maskvoje P.Bielskis apsigynė disertaciją ir padovanojo Klaipėdai visą save, kupiną idėjų, gerumo, energijos, gebantį rasti kelią į kiekvieną širdį, paversti gyvenimą pilnu žaismės spektakliu. Ir taip – jau keturias dešimtis metų.

kultūros žmonės, dirbantys Klaipėdos ir Lietuvos labui. P.Bielskis – vyriausias iš visų ir rečiausiai sulaukiantis dėmesio. Jo scenos – kaimuose ir miesteliuose, klojimuose ir mokyklose, jo studentai atvažiuoja iš pačio Lietuvos vidurio ir dažniausiai ten sugrįžta, lyg prometėjai nešdami ugnį – teatro šviesą. Formaliai (protokolui) P.Bielskis Klaipėdos kultūros magistro žiedu bus apdovanotas „už išskirtinius nuopelnus Klaipėdai ir visai Lietuvai, puoselėjant nacionalinę dramaturgiją ir lietuviškojo teatro tradicijas“. Kokie gi tie nuopelnai, tariant paprastu, širdingu žodžiu? „Aš parvedžiau lietuvius į klojimą, – kiek pamąstęs atsakė P.Bielskis. – Kaip galėdamas kėliau lietuvių tautinio teatro

Parvedė lietuvius į klojimą Klaipėdos kultūros magistrą šiemet, kaip ir kasmet, rinko garbinga komisija, vadovaujama Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko. Šeši kandidatai – iškilūs 6

Pirmiausia – mes turime sutarti ir krauju pasirašyti, kad Lietuva – mūsų pradžia ir pabaiga. idėją. Vaidindami klojimuose mes išgelbėjome senolių namus, atgaivinome tradicijas. Klojimo teatras yra mūsų tautodailė, čia, neperformuotoje sąmonėje, gimsta autentiška meninė mintis.“ Kita reikšminga veikla, už kurią teatralas sutinka būti pagirtas, – visi jo „paglostyti ir pabarti“ jauni žmonės. „Pulkai jaunų žmonių, kurie Klaipėdoje užaugo ir išėjo į Lietuvą darbo dirbti, – ne juokas. Jau 26 metus iš visos Lietuvos tai į vieną sodybą,


VEIDRODIS

Mokytojas ir mokinys – vieno vežimo arkliai. Su studentais susitinka ir laimėje, ir nelaimėje.

Vaidina ne „balabaikas”, o vyskupus.

tai į kitą suvažiuoja klojimo teatrai ir švenčia teatro šventes, – džiaugėsi P.Bielskis. – Taip atsiskleidžia per daugelį kartų ir epochų išsaugota mūsų individualybė, tautinė tapatybė, sugebėjimas kalbėti veidu – būti kitu, kalbėti už kitą, vaidinti, vaidentis…“

Gyvenimas – Dievo sukurtas paveikslas Suprantu, kad dabar mūsų pokalbis galėtų tęstis ir tęstis, nes pašnekovas „užsėdo“ ant širdžiai mielo „arkliuko“. Tad kiek pristabdau ir prisimenu, kad kitąmet P.Bielskis švęs labai jaunatvišką 80-metį (ne, aš nesuklydau, skaičiuokite patys). „O, kad taip kas nors nuimtų kokį dešimtį metelių! – atsidūsta jis. – Kas tau nuims...“ Ir tuoj pat ima džiaugtis, kad jo gyvenimas esąs laimingas. „Pirmiausia ir didžiausia laimė, kad mane gandras pametė į mano šventos mamos glėbį. Kokią aš turėjau gražią, dainingą ir išmintingą mamą!.. O tokio tėvo – aš ir dabar, užaugęs, jau beveik pasenęs, taip tebegalvoju – neturėjo niekas. Mano tėvas Povilas Bielskis buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, ulonas, raitelis, visų meistrų meistras, o visai neseniai iš paskutinio kaime likusio žmogaus sužinojau, kad mano tėvas vakaruškose grodavo smuiku... – susigraudina. – Ir šiaip gyvenimas – Dievo sukurtas paveikslas. Jame reikalingos ir svarbios visos spalvos. ►

VIZITINĖ KORTELĖ Petras Bielskis, teatrologas, režisierius, pedagogas, visuomenės veikėjas, Klaipėdos universiteto (KU) profesorius, humanitarinių mokslų daktaras. Gimė: 1935 m. vasario 20 d. Mėčių kaime Laukuvos valsčiuje Tauragės apskritiyje. Išsilavinimas ir moksliniai laipsniai: 1945– 1953 m. mokėsi Laukuvos gimnazijoje, 1957 m. baigė Šiaulių jaunimo vakarinę mokyklą, 1966 m. – vakarinę Vilniaus dailės mokyklą, 1969 m. – liaudies teatro režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1983 m. apsigynė menotyros daktaro disertaciją Maskvos valstybiniame teatro meno institute, 1986 m. suteiktas docento mokslinis laipsnis. Darbas: 1956–1961 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius, 1970–1980 m. – Lietuvos televizijos režisierius, 1980–2005 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas, 1991–2005 m. – KU Teatro pedagogikos katedros vedėjas, teatro meno dėstytojas, nuo 1999 m. – KU Humanitarinių mokslų fakulteto teatrologijos magistrantūros vadovas, nuo 2010 m. – KU profesorius. Visuomeninė veikla: Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus mokslo tarybos narys, Lietuvos vaikų teatro draugijos valdybos narys, Lietuvos RŠM dramos mokytojų kvalifikacinės komisijos pirmininkas, Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininkas, Lietuvos liaudies kultūros centro dramos ekspertas Tauragės apskričiai, Lietuvos studijų kokybės vertinimo centro ekspertas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. 1950 m. įkūrė slaptą Laukuvos gimnazistų organizaciją „Lietuvos laisvės kovotojų rėmėjai“. 1988 m. atkūrė pirmąjį Lietuvoje klojimo teatrą (Agluonėnai, Klaipėdos raj.). Klojimo teatras – senojo lietuvių teatro forma. Šiandien Lietuvoje aktyviai veikia daugiau

nei 20 kaimiškosios kultūros teatrų, kuriems vadovauja P.Bielskio mokiniai. Nuo 1988 m. sušaukė 26 respublikinius klojimo teatrų suvažiavimus, vadinamus krivūlėmis. Nuo 1990 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Klaipėdos sąjūdžio tarybos atsakingasis sekretorius. 1992 m. – Lietuvos sąjūdžio seimo narys. Kūrybinė veikla: įvairiuose Lietuvos teatruose pastatė daugiau nei 40 spektaklių. Dar okupacijos metais vaidino Maironį, K.Inčiūrą, Krėvę, Vydūną. Vilniuje įkūrė literatūrinį Novelės teatrą, kuris veikė nuo 1975 iki 1985 m. (repertuarą sudarė išimtinai lietuvių autorių novelės). Surengė 10 tapybos parodų. Rašė noveles. Už du dramos kūrinius pripažintas laureatu („Kipšas ir trylika moterų“ – pirmoji respublikinė premija 1971 m, „Motiejus Didysis“ – antroji respublikinė premija 2001 m.). P.Bielskio pjesės statytos Vilniaus, Jurbarko, Klaipėdos, Telšių teatruose. Knygos: parašė knygas „Lietuvių poetinio teatro raida“ (rusų kalba, Maskva, 1983), „Liaudies teatro meninis savitumas“ (1986), „Režisieriaus darbas“ (1990), „Lietuvių liaudies teatro poetika“ (1992), „Lietuvos klojimo teatro krivūlės“ (1997), „Lietuvos klojimo teatras“ (1999); sudarė knygas „Lietuvos teatro žygis“ (1999), „Tautos teatras“ T. l (1999), T. 2 (2000), T. 3 (2005). Įvertinimai: Balio Sruogos premija (2000), Motiejaus Valančiaus premija (2001), „Auksinio Arlekino“ diplomas ir ženklas (2007), Šilalės garbės piliečio vardas (2008), Pilietiškiausio klaipėdiečio titulas (2009), Vyskupo M.Valančiaus draugijos diplomas (2009). Šeima: žmona Stanislava, dukros Eglė ir Dalia, anūkės Ieva Marija ir Ugnė Danielė, tikslus vaikų-studentų skaičius nežinomas. 7


VEIDRODIS

◄ Žiūrėdamas į jį iš šono kartais net paverkiu, bet neprieštarauju Dievo valiai – mano gyvenimas gražus. Toks, koks yra.“

Moko atjautos ir dainuoti trimis balsais Didžioji P.Bielskio gyvenimo dalis – darbas su jaunimu. Legendinis dėstytojas, savo gyvenimą Klaipėdoje pradėjęs nuo studentų bendrabučio, kur visi buvo vaikai, kur kartu gulė ir kėlėsi, gydė, maitino ir ašaras šluostė, ne veltui gavo gražią ir šeimynišką – Tėtušio pravardę. Šiandien „Tėtušio vaikas“ – savotiška etiketė. Tėtušio vaikai vieningi, draugingi, padeda vieni kitiems ir tiki teatro idėja, net jei nedirba teatre. „Jie – kaip gaisrininko arkliai, – kalbėjo tėtušis apie savo buvusius studentus. – Tik išgirdę kviečiant – šoka ir bėga padėti“. Kaip pasiekti tokio vieningumo ir ištikimybės, kokios disciplinos išmoko žmogų ne tik teatro kalbos bet ir žmogiškumo? „Mokinys ir mokytojas, režisierius ir aktorius yra vieno kinkinio žirgai, – aiškino P.Bielskis. – Jiems skirta nešti bendrą naštą, todėl svarbiausia – suderinti žingsnį“.

Su žmona Stanislava atšventė auksines vestuves. 8

Anot jo, abipusio sutarimo esmė – pamatinės vertybės: „Pirmiausia – mes turime sutarti ir krauju pasirašyti, kad Lietuva – mūsų pradžia ir pabaiga. Antra – mokomės atjautos. Aš saugau vaikus, jie saugo mane. Galiausiai mokomės dainuoti trimis balsais ir būtinai – liaudies dainas. Ten viskas sudėta: ir bendravimas, ir susiklausymas, ir žmoniškumas. Kai žmogus kalba – matau jo fiziką, o kai uždainuoja – sielą”. Režisierius tvirtino ir pats visą gyvenimą besimokąs iš savo mokinių: „Mokausi žmogaus pažinimo. Prisijaukinimo išminties. Svetimi susitinkame tam, kad niekada nebeišsivaduotume iš prisirišimo“. Paklaustas, kiek tokių prieraišiųjų klajoja po platųjį pasaulį, dėstytojas atsakė nebeskaičiuojąs: „Nuo 1980-ųjų kas ketveri metai išeina vidutiniškai po 15–20 bakalaurų ir šeši teatrologijos magistrai. Važiuodamas autobusu per Lietuvą, galiu išlipti bet kuriame miestelyje – nepražūčiau, visur yra vaikų. Žinau jų pastatymus, neretai važiuoju į repeticijas. Pažįstu visų mergaičių berniukus, visas būsimas nuotakas, kartu parenkame vaikams vardus. O laimė ir nelaimė sušaukia visus į krūvą“.

Ne profesionalus, o liaudiškas Anot P.Bielskio, visas dabartinis lietuvių teatras pagrįstas liaudies meninio mąstymo tradicija. Ir tik dėl to stebina pasaulį savo autentiškumu. „Aš tik iš bėdos valgau atvežtines, pusiau sirpusias, pusiau nitruotas uogas. Uogas be pievų kvepėjimo. Maloniau jas skinti iš ežios, rasotas, su gyvu žiogo čirpimu, – metaforizavo pašnekovas. – Liaudiškame teatre nėra nieko išmokto, dirbtinio. Koks gimė, užaugo, toks ir yra. Visas kaimas – teatras, visi gali ir privalo vaidinti, nes vaidinimas yra gyvenimas ir išmonė, o ne darbas ar amatas”. Profesionalizmas gi, anot režisieriaus, turi daug techniškų, nukaltų formų. „Dingsta nežinojimo ir atradimo arba baimės dvasia“, – paaiškino. P.Bielskis tvirtino, kad jam visada maloniau dirbti su mėgėjais nei profesionalais. „Išskyrus tuos profesionalus, kurie sugeba išsaugoti pirmapradiškumą, savo tikėjimu ir pasitikėjimu lieka šiek tiek vaikai“, – patikslino. Patyręs teatrologas turi savitą požiūrį į teatrą. Jo teatras – kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, jungiamoji grandis tarp

P.Bielskio gėlynas – žmona Stanislava, dvi dukros ir dvi anūkės. Asmeninio archyvo nuotr.


VEIDRODIS

dabarties ir praeities, tarp žmogaus ir gamtos, tarp mistikos ir realybės. „Teatrui reikia didelės jėgos, – teigė režisierius. – Reikia baimės ir įtampos. Panašiai kaip bulių kovose – niekas nenori toreodoro mirties, bet tarpas tarp buliaus rago ir toreodoro liemenės tebūnie kuo mažesnis. Lietuviškasis atitikmuo – slaptų lietuviškų vakarų vaidinimai: užpuls žandarai ar neužpuls? Ištrems į Sibirą ar neištrems?“ P.Bielskio žodžiais, vaidinimas – tai ne vien plepėjimas. „Svarbu iš gyvenimiškos patirties iškelti kažką nepaprasto, – sakė profesorius. – Nepaprastumas atstoja baimę. Kaip žmogus geria vandenį, kaip pasiilgsta, kaip myli, kaip gimdo, kaip miršta...“ Ir čia pat papasakojo mizansceną iš savo gyvenimo: „Mano senutė mama po avarijos guli ligoninėje. Atvažiuoja tėvas, įeina į palatą, prisėda ant lovos. Baltas toks, ramus. Paglosto kaulėtą mamos ranką ir taria: „Kokia sudžiūvusi tavo rankelė...“. Stovėjome ir verkėme, nes tais keliais žodžiais žmogus išsakė visą savo gyvenimą“.

Ne blogesnis už bebrą ar kregždę Jaunystėje P.Bielskis buvo aktyvus Vilniaus menininkų gyvenimo dalyvis. Jam buvo atviros didžiosios scenos, jo spektakliuose vaidino tokios Lietuvos teatro žvaigždės kaip Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Juozas Kanopka, Laimonas Ciunis. Atvažiavęs į Klaipėdą jis atsidūrė savotiškame pogrindyje – kaimai, maži miesteliai, kur retai kada įspysta jupiterių šviesos. Ar nejaučia pelnyto dėmesio stygiaus? „Dėmesio stygiaus, ačiū Dievui, nejaučiu, – šypsojosi pašnekovas. – Einu gatve ne dėl to, kad mane matytų („kad mergos mėgtų ir paskui mane bėgtų“ – juokiasi), bet kad aš pamatyčiau žmogų, kurio pasiilgau. Šiemet Vilniuje, Dainų šventėje, rankų neužteko visiems pasiilgtiems apkabinti“. Visa savo esybe P.Bielskis byloja, kad labai aiškiai susidėliojo savas vertybes ir pats gyvena taip, kaip moko kitus. „Aš esu gamtos dalis, – sako jis. – Pažiūrėkite, kaip stropiai visi kuria savo namus. Kuo aš blogesnis už bebrą ar kregždę? Mano dukros ir anūkės jau užaugo, džiaugiuosi, kad ieško savęs literatūroje, dailėje, muzikoje. Mano gimtųjų namų nebėra, bet važiuo-

damas magistrale nuo Rietavo Kryžkalnio link ties Laukuva nevalingai žiūriu į Mėčius – horizonte už kelių kilometrų stūksančią mano tėvo sodintą giraitę. Arba atsisėdu ant tėvo suritintų pamatams akmenų ir valandų valandas laukiu tų, kurie niekada nepareis“.

KOMENTARAS

Dirba šiandien ir nekuria planų Visi, pažįstantys P.Bielskį, žino, kad jį sunku pagauti. Visada skubantis, bėgantis, važiuojantis, o jei ramiai sėdintis, tai palinkęs prie popierių šūsnies ar kompiuterio ekrano. „Ką šiandien dirbate?“ – paklausiau ir susidūriau su nebūdingu paslaptingumu: „Šį tą rašau. Ne rašinėju, o rašau. Vadinasi, rimtai dirbu, o ką ir apie ką – nesakysiu“. Dar P.Bielskis vaidina. „Kartkartėmis, – kuklinasi, nors vaidina ne šiaip „balabaikas“, o vyskupus. – Anksčiau vaidinau Motiejų Valančių, o dabar suradau labai įdomią vyskupo Jūzupo Karpio viduramžinę bulę apie raganų teismus. Tų vyrų gyvenimas ir dvasios stiprybė šiurpulį kelia. Žmonės tiki mano persakytais tekstais. Kokia bendravimo palaima!“ Pati veikla P.Bielskiui – dovana, kuria jis džiaugiasi. „Dirbu mėgstamą darbą, kaip dirbęs ir tiek, nieko daugiau iš Dievo neprašau“, – nesureikšmina. Apie planus esą neverta teirautis: „Planuojant reikalingi visi duomenys, o mano laikas jau neapibrėžtas”.

Likimo ratas pagaliau apsisuko Jau keturias dešimtis metų Klaipėda – P.Bielskio namai: „Esu labai sėslus, prisirišu prie žmonių, prie daiktų ir prie vietos. Jei kas nors dabar mane ištemptų iš Klaipėdos, jau nesugebėčiau apsiprasti“. Likimas lėmė, kad daugelis lemtingų P.Bielskiui dalykų nutiko čia – mieste prie jūros. 1947-aisiais Klaipėdoje jis pamatė pirmą savo gyvenime dramos spektaklį. 1953-iaisiais Klaipėdoje Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė P.Bielskį myriop, bausmę pakeičiant 25 metų katorga.

Prof. dr. Rimantas BALSYS Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Per ilgus pedagoginio ir mokslinio darbo metus profesorius P.Bielskis suformavo savo teatrinės mokyklos kryptį, kuri orientuota į klojimo bei mokyklinį teatrus, parengė gausų būrį liaudies teatro ir mokyklinio teatro režisierių, kurie sėkmingai ir produktyviai dirba tiek Klaipėdos mieste, tiek kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose. 1988-aisiais jis įsteigė Klojimo teatrų draugiją, kuriai sėkmingai vadovauja iki šiol (šiemet įvyko jau 26-oji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė). Profesorius P.Bielskis ne tik puikus pedagogas, produktyvus mokslininkas, bet ir aktyvus pilietis. Visa jo veikla ir asmeninis pavyzdys (59 metai teatre, 34 pedagoginio darbo metai, per 400 mokslinių bei publicistinių straipsnių) itin nuoseklūs: tautos vienybė, lietuvybė, gėris, grožis, tiesa – visų jo darbų nuolatiniai palydovai. Regis, šitiek dirbęs, šitiek kūręs, profesorius jau viską galėjo išsakyti, parašyti, atiduoti, dovanoti. Betgi ne. Jei išgirsti koridoriumi ar fojė atklystantį garsą, panašų į bepradedantį virti arbatinį, kaip ir A.Baranausko „Anykščių šilelio“ lyriniam herojui gali kilti klausimas: „Kas ten šnypščia?“ Bet nekyla, nes jau žinai, kad įkandin garso pasirodys ir naujų darbų, idėjų, sumanymų vedamas profesorius.

2014-aisiais Klaipėdoje P.Bielskiui nuspręsta suteikti Klaipėdos kultūros magistro vardą – ratas pagaliau apsisuko. Rugpjūčio 1-ąją, įteikus kultūros magistro žiedą, klaipėdietiškasis P.Bielskio gyvenimo etapas bus karūnuotas. O šios miesto ir kultūros sužieduotuvės – vienos gražiausių ir prasmingiausių, kokias kada nors regėjo Klaipėda.

9


MUZIKA

Kol žemė sukas am

Klaipėdos kariliono muzikos festiv Jubiliejinis – 10-asis Klaipėdos koncertų salės (KKS) sezonas baigėsi efektingai. Paskutiniai sezono koncertai, muzikiniais terminais tariant, buvo sudėlioti crescendo (it. garsinant, stiprinant, augant). Į kulminaciją pradėta kopti jau nuo tradicinio koncerto ribas peržengusios „Smuiko fiestos“, į vieną būrį sukvietusios net dešimt smuiko virtuozų. Estafetę perėmę Asmik Grigorian drauge su Feliksu Zakrevskiu ir Martynas Levickis su AXOS nemažino tempo ir „lazdelę” perdavė „Porgio ir Besės“ komandai. Finalas prilygo šventiniam fejerverkui. Ir štai, nepraėjus nė savaitei, prasidėjo dar vienas, ne importuotas, o vėl savo pajėgomis (tai visuomet džiugina) parengtas projektas – Klaipėdos kariliono muzikos festivalis. Laima SUGINTIENĖ

Ilgiausią metų dieną Virš miesto sklindantis varpų gausmas – įprasta, neatsiejama klaipėdietiškų savaitgalių ar švenčių dalis. Būta laikotarpių, kai varpai skambėdavo ir dar dažniau: 1987-aisiais Klaipėdos centrinio pašto bokšte įrengus pirmąjį karilioną, tais pačiais metais buvo įgyvendinta dar viena miesto kultūrai itin nusipelniusio Vytauto 10

Jakelaičio idėja – organizuotas ir pirmasis Varpų muzikos festivalis, gyvavęs ilgiau nei dešimtmetį (jei neklystu, paskutinis įvyko 2003 m.), tuomet trukdavęs tris savaitgalio dienas, o kartą, surengus jį Jūros šventės metu, sulaukęs ir pelnyto publikos dėmesio. KKS turi gražią tradiciją – karilionininkų drauge su kitais atlikėjais koncertu pasveikinti birželio 24-ąją, ilgiausią metų dieną, Joninių šventę. Tai bene vienintelis projektas, sutelkiantis didžiąją KKS pajėgų dalį, o renginio ašimi tuomet tampa varpai. Šįsyk jie skambėjo ir solo, ir kartu su solistais bei ansambliais, ir su choru.

Šiemet užsimota plačiau: tradicinėje vietoje, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, organizuotas vienos dienos itin koncentruotas Klaipėdos kariliono muzikos festivalis. Taigi tarsi grįžtama prie kažkada puoselėtos gražios tradicijos. Tiesa, dabar jau nuo 2006 m. skambinama nauju, žymiai kokybiškesniu 48 varpų instrumentu, pagamintu „Royal Eijsbauts“ varpų liejykloje Olandijoje. Įdomus ir patrauklus festivalio formatas, kai ilgiausią dieną kas trys valandos (laiko, laikrodžio simbolis) skambantys varpai tarsi primena apie metų ciklą bei nesulaikomą laiko tėkmę. Šią mintį pa-


mžinu ratu

MUZIKA

ivalio atgarsiai

Festivalio pradžią paskelbė „Vidudienio varpai“, kuriuos prakalbino klaipėdiečiai karilionininkai S.Žilevičius ir K.Kačinskas.

Koncerte „Popietės varpai“ M.Kazmierczak grojo solo ir kartu su Klaipėdos brass kvintetu.

brėžė ir prasmingi koncertų pavadinimai: vidudienio, popietės, vakaro ir nakties varpai. Filosofinę potekstę dar labiau sustiprino ne tik kiemelyje stūksantis saulės laikrodis, puiki A.Banytės ir J.Vosyliaus freska-sgrafitas „Laikas ir Klaipėda“, bet ir pats varpų simbolis – jie paprastai praneša gerą ar blogą žinią. Gi šįsyk – jau saulelė rudeniop... Kiekviename koncerte vis daugėjant atlikėjų, kartu plėtėsi ir klausytojų ratas: vakaro varpų pasiklausyti susirinko beveik pilnas jaukus muziejaus kiemelis. Nors festivalis vyko tik vieną dieną, jis turėjo visus tradicinius atributus: skoningą

afišą su renginio emblema, svečią iš užsienio, tarp dalyvių – net du Nacionalinės premijos laureatus bei specialiu užsakymu sukurtą kūrinį.

Net trys premjeros Festivalio programa buvo labai įvairi. Joje skambėjo įvairiausių epochų bei šalių muzika. Greta stiprias kariliono tradicijas turinčių šalių autorių kompozicijų klausėmės pasaulinės klasikos aranžuočių. Nuolat susidurdami su repertuaro proble-

J.Kuraitis improvizavo pagal varpų muziką.

Vytauto Petriko nuotr.

ma, muzikai ne tik patys aranžuoja įvairių autorių kūrinius, bet ir kuria savas kompozicijas. Ne išimtis ir daugiau nei ketvirtį amžiaus kariliono tradicijas uostamiestyje puoselėjantys klaipėdiečiai varpininkai Kęstutis Kačinskas („Karuselė“) ir Stanislovas Žilevičius (Cage’ui skirta kompozicija). Originalią kūrybą pademonstravo ir kauniečiai. Atskirai derėtų išskirti lietuviškos muzikos opusus, darniai įpintus į solidžią šventės programą. Pasipylė ir premjerų lietus. Savo veikalą „Nakties žingsniai“ balsui ir karilionui (tekstas Leonardo Gutausko) pristatė klaipėdietė Loreta Narvilaitė. ► 11


MUZIKA

Kauniečiai G.Kuprevičius ir J.Vilnonis muzikavo ir solo, ir duetu.

„Fanfaromis“. Specialiai festivaliui S.Žilevičius parengė dvi aranžuotes – J.S.Bacho / Charleso Gounod „Ave Maria“ ir L.van Beethoveno „Mėnesienos“ sonatos pirmąją dalį. Jų pagrindu Juozas Kuraitis improvizavo saksofonu. Įvairiuose projektuose dalyvaujantis atlikėjas sakė, kad „tai pats geriausias instrumentas, kuriuo teko groti“. Taip pat skambėjo B. de Bruino „Klingklang“, J.R.Knox „Dedikacija“, L.Gelo „En Impression of a First Nowell“, M. van den Gheyno Preliudas Nr. 5. Įspūdingai ir šventiškai nuaidėjo belgų kompozitoriaus J.Denyno „Postludium in D“, o festivalio lietuviškąją liniją brėžė Z.Virkšo „Saulelė raudona“ bei ne tik karilionininkų repertuare prigijęs puikusis G.Kuprevičiaus Preliudas M.K.Čiurlionio atminimui.

„Vakaro varpų“ koncertą papuošė skaidrus R.Ulteravičiūtės sopranas.

Su viešnia iš Lenkijos

◄ Net du kūrinius festivaliui pateikė įvairiapusiškasis Vaclovas Augustinas: „Tu man graži kaip vasaros diena“ (festivalio užsakymas) ir Du dob dob, lietuviška sutartinė.

Lauko sąlygoms tinkančiu kūriniu – G.F.Haendelio Uvertiūra iš „Muzikos ant vandens“ – nuolatinis birželio 24-osios koncertų dalyvis Klaipėdos brass kvintetas – Vilmantas Bružas (vadovas, trimitas), Alius Maknavičius (trimitas), Steponas Sugintas (trombonas), Algirdas Ulteravičius (valtorna), Vidmantas Liasis (tūba) – pradėjo „Popietės varpų“ koncertą, į kurį publika susirinko jau kiek gausiau. Šį kartą klaipėdiečių karilionu grojo festivalio viešnia, plačiai įvairiose šalyse

Improvizavo saksofonu Festivalį „Vidudienio varpais“ pradėjo klaipėdiečiai karilionininkai K.Kačinskas ir S.Žilevičius efektingomis J.N.Lemmenso 12

koncertuojanti tarptautinių konkursų laureatė, Lenkijos karilionininkų gildijos prezidentė Monika Kaźmierczak. Tituluota, plačiai gastroliuojanti atlikėja soliniams numeriams pasirinko festivaliui labai tinkančius, dažnai jos pačios aranžuotus patrauklius kino muzikos ar miuziklo fragmentus: M.Breso „Por Una Cabeza“ iš C.Gardelio „Moters kvapo“ , W.Kilaro „Vocalise“ iš R.Polanskio „Devintųjų vartų“, Valsą iš A.Wajdos „Pažadėtosios žemės”. Itin pavykusi išplėtota J.Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ popuri. Savo tautos muziką atlikėja reprezentavo M.Karłowiczo Trimis dainomis: „Žvaigždės danguje“, „Neverk, princese“ ir „Meilės poema“ (ar. R.Kłoczko) . Kartu su KKS senbuviais varpininkė atliko A.Vivaldi Koncerto Nr 8 L’Estro Armonico smuikui (ar. A.Jurek) transkripciją. Turėjome galimybę išklausyti ir originalias Geert D’hollander „Bell Canto“ bei L.V.Lopo Laudate Dominum brass kvintetui ir karilionui. Pastarosios patogi dialoginė kompozicija leido suvaldyti, „apeiti“ tiesioginio atlikėjų kontakto nebuvimą. O štai minėtas virtuoziškas A.Vivaldi kūrinys dėl tų pačių priežasčių tapo sunkiu išbandymu atlikėjams. Antrąjį festivalio koncertą papuošė ir vainikavo R.Rogerso „Tu pasinaudojai manimi“ (ar. L.Janssens).

Praturtino vokalo spalva „Vakaro varpai“ buvo atiduoti kauniečiams, kurie turi gilias skambinimo šiuo instrumentu tradicijas ir kurie festivalio programoje išvedė lietuviškąją karilioniškumo liniją. Jų pasirodymo metu, be tautinių M.K.Čiurlionio, pačių atlikėjų bei kitų autorių opusų, klausėmės ir C.Nielseno, J.Cago, E.Satie muzikos. Kauniečių karilionininkų pora savo programą praturtino vokalo spalva. A.Klovos „Ieškojau tavęs“, J.Tamulionio „Varpų haiku“ op. 331 bei L.Narvilaitės „Nakties žingsnius“ (premjera) drauge su svečiais atliko klaipėdietė Rasa Ulteravičiūtė (sopranas). Svečiai grojo ir duetu, skambino ir savas kompozicijas: Julius Vilnonis interpretavo „Dedikaciją“, o Giedrius Kuprevičius, bene labiausiai patyręs Lietuvos karilionininkas, grojantis šiuo instrumentu net nuo 1957-ųjų, atliko savo kūrinį „Blues-Ca-


MUZIKA

Choras „Aukuras“ atliko lietuvių kompozitorių opusus.

Vytauto Petriko nuotr.

Daugelis aikčiojo pamatę, kad tai toks fiziškai sunkus darbas, o grojama ir kojomis. Tiesiog akrobatika! rillon“ karilionui ir fonogramai. „BluesCarillon“ tapo efektinga „Vakaro varpų” kulminacija. Turėdami galimybę ekrane stebėti karilionininkų grojimą, akylesni pastebėjo, kad kauniečiai skambina kita technika. Klaipėdiečiai, mokęsi šio meno Vokietijoje ir Olandijoje, bei lenkė groja kumščiais, o štai kauniečiai klavišą ima pirštais, tuo būdu tęsdami Viktoro Kuprevičiaus muzikavimo tradiciją.

Nakties ritualai „Nakties varpai“ toliau vystė laiko tėkmės temą. Šio koncerto programa buvo labiausiai apgalvota, pati konceptualiau-

V.Augustinas dirigavo finalinį koncertą, kuriame skambėjo ir jo kūrinio premjera.

sia. Ją atliepė ne tik kūrinių pavadinimai (L.Rimšos „Metų pradžia“, A.Šenderovo „Amžinas būties ratas“), videoprojekcijos vaizdai (V.Tarasovo kūrinys „Interjero mechanizmas“ su laikrodžiais) ar ritualą primenantis kūrinio atlikimo būdas (S.Reicho „Muzika medžio gabalėliams“), bet ir apeigiškumo suteikiantis netradicinis atlikėjų išsidėstymas ir

scenoje, ir visoje kiemelio erdvėje, taip netiesiogiai įtraukiant ir publiką (minėtas A.Šenderovo kūrinys). Prasminga ir tai, kad, minint jubiliejinius K.Donelaičio metus, net du kūriniai – A.Šenderovo ir L.Rimšos – sukurti būrų dainiaus tekstais. Kas, kad saulelė jau ne „atkopdama“, o „nukopdama“... ► 13


MUZIKA

(A.Churgino vertimas), kuris baigėsi viltingais ir festivalio koncepciją atliepiančiais žodžiais: „Kol žemė sukas amžinu ratu ir akys šviečia, – tol žydėsi tu!“ Dar viena to paties autoriaus premjera – Du dob dob / lietuviška sutartinė „Tie bernelio pažadai“ tapo emocine baigiamojo koncerto kulminacija. Tai buvo įspūdingas, festivalio vardo vertas koncertas. Ir publikos buvo daugiau, nei atlikėjų scenoje... Visus koncertus jaukiai ir nuoširdžiai vedė nuolatinė Joninių koncertų vedėja muzikologė Rūta Vildžiūnienė.

Susidūrė su iššūkiais

Prie „Nakties varpų“ prisijungė ansamblis „Giunter Percussion“ ir pianistas S.Šiaučiulis. Vytauto Petriko nuotr. ◄ Prieš gausų atlikėjų būrį – „Giunter Percussion“ (Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas, Sigitas Gailius, Almantas Puidokas, Klaipėdos chorą „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Klaipėdos brass kvintetą, Saulių Šiaučiulį (klavišiniai) – stojo klaipėdietis karilionininkas S.Žilevičius. Visam apeigas primenančiam 14

koncertui meistriškai vadovavo dirigentas V.Augustinas. Vakariniame koncerte buvo atlikta ir specialiai festivalio užsakymu sukurto naujo šio talentingo ir įvairiapusio menininko kūrinio „Tu man graži kaip vasaros diena“ premjera. Jis parašytas pagal W.Shakespeare’o 18-ąjį sonetą

Organizatoriai susidūrė su dideliais iššūkiais. Tai ne tik tradicinės įgarsinimo bei atlikėjų kontakto problemos – jos šioje erdvėje kaskart iškyla, nes muzikai „žemėje“ neturi tiesioginio ryšio su karilionininkais bokšte, nemato ir negirdi vieni kitų, nebent tąkart, kai solistai Petras Vyšniauskas ar Laurynas Lapė grojo per bokšto langelį. Ankstesniais metais mėginta muzikuoti ir šalia freskos, ir ant muziejaus laiptų: visais atvejais iškildavo problemų. Tad čia dar reikia ieškoti sprendimo. Tai ir didelio atlikėjų būrio repeticijų grafiko koordinavimas. O čia dar ir lietuviškų vasarų ypatumas, itin nepastovūs orai, tad pirmą kartą Joninių koncertų istorijoje per naktį buvo sumontuota scena su stogu. Stiprus vėjas nešiojo garsą, nuo to kai kurie kūriniai gerokai nukentėjo. Pirmą kartą buvo įrengtas ir didelis ekranas, kuriame publika galėjo stebėti karilionininkus. Daugelis aikčiojo pamatę, kad tai toks fiziškai sunkus darbas, o grojama ir kojomis. Tiesiog akrobatika! Graži idėja – keturi koncertai per vieną dieną, tačiau tik ateitis (jei bus šio renginio tęsinys, o to labai norėtųsi palinkėti) parodys, ar ji prigis. Tiesiog smalsu: kiekgi varpų gerbėjų išklausė visus keturis koncertus? Sveikindami kūrybingus organizatorius bei atlikėjus linkime, kad festivalis prigytų ir taptų dar vienu prasmingu miesto kultūrinės panoramos akcentu.


MUZIKA

Sezono pabaigos akcentas – „Porgis ir Besė“ Birželio 18-osios koncertu „Porgis ir Besė“ užbaigtas 10-asis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Sėkmingas, anot Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus, praturtintas naujomis pažintimis, projektais, atradimais ir galimybėmis, jis tarsi ir negalėjo užsibaigti trivialiai. ►

G.Gershwino Porgį ir Besę Klaipėdos koncertų salės scenoje įkūnijo kviestiniai solistai iš JAV – I.Spauldingas ir M.Moore.

Vytauto Petriko nuotr. 15


MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

◄ Finaliniam vakarui buvo pasirinkta gana efektinga programa, sudaryta iš žymaus XX a. JAV kompozitoriaus George’o Gershwino ir Klaipėdoje dar negirdėtų Brazilijos kūrėjų Alberto Nepomuceno (1864–1920), Camargo Guarnieri (1907–1993) kūrinių. Stebino ir savo dydžiu įspūdinga, intriguojanti atlikėjų sudėtis: jungtinis orkestras, sudarytas iš Klaipėdos kamerinio ir Liepojos simfoninio gintarinio garso orkestrantų, choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), kviestiniai solistai iš JAV Marilyn Moore (sopranas) ir Ira Spauldingas (bas-baritonas). Koncertui vadovauti pakviestas brazilų dirigentas João Mauricio Galindo, vertinamas kaip puikus Amerikos muzikos žinovas ir interpretatorius.

Braziliškoji dalis Pirmoje vakaro dalyje, braziliškojoje, dėmesį traukė muzikos spalvingumas, sodrios faktūros. Pradžiai pasirinkta A.Nepomuceno „O Garatuja“ – vaizdinga buitinė scenelė,

sudaryta iš kelių kontrastingų epizodų, užbaigiamų pergalingu maršu su galingu pučiamųjų garsu. Antroji kompozicija – C.Guarnieri simfonija Nr. 4 „Brazilija“ – sudėtingesnės, modernesnės ir dramatiškesnės muzikinės kalbos drobė. Tai trijų dalių programinis kūrinys, garsais perteikiantis naujo miesto – Brazilijos – atsiradimą, išreiškiantis įvairius su tuo susijusius išgyvenimus: statybų dinamiką, sunkų žmonių darbą ir kančią, visuotinį džiaugsmą pastačius sostinę. Abiejuose opusuose jaučiama stipri europietiškos muzikos įtaka.

Operos fragmentai Bet labiausiai visus dominantį, svarbiausią šio koncerto akcentą išgirdome antroje jo dalyje – tai G.Gershwino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai, pateikti koncertiniu jos variantu (nors taip jį pavadinti gana drąsu, veikiau tai popuri, nes iš daugiau nei trijų valandų spektaklio medžiagos liko maždaug ketvirtadalis). Opera pirmąsyk pastatyta 1935-aisiais ir yra vertinama kaip pirmasis džiazinis šio žanro pavyzdys. Tematika tiems laikams neįprasta – čia pirmą kartą sceniniame muzikos kūrinyje prabilta apie afroame-

Koncertiniam G.Gershwino operos „Porgis ir Besė“ atlikimui buvo suburti klaipėdiečių ir liepojiečių orkestrai, „Aukuro“ choras, amerikiečių solistų pora ir 16


MUZIKA

rikiečių gyvenimą, jo skurdą, įpročius, tam panaudojant būdingą šiam sluoksniui kalbos manierą, pasakymus, bliuzo, džiazo ir akademinės muzikos elementus. Nors publika „Porgį ir Besę“ priėmė labai entuziastingai, o muzikos kritikai kompozitorių gyrė, įvertindami jo melodijų grožį, sugebėjimą išreikšti dramatinę nuotaiką, tikra sėkmė atėjo tik po 1950-ųjų. Kompozitorius šia sėkme, deja, jau nebegalėjo pasidžiaugti. Nuo pat premjeros atskiri operos fragmentai ar orkestriniai jos variantai, siuitos, popuri, nuolat skamba visame pasaulyje, neaplenkė ir mūsų krašto. 1968-aisiais opera „Porgis ir Besė“ (pirmą ir veikiausiai vienintelį kartą) buvo pastatyta mūsų šalyje, Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje (su E.Kaniava Porgio ir E.Saulevičiūte Besės vaidmenyse). Klaipėdoje pasitenkinta mažesniais

Jungtinis latvių ir lietuvių orkestras, vadovaujamas J.M.Galindo, skambėjo darniai ir labai išraiškingai, kai kuriose vietose – tiesiog virtuoziškai ir efektingai.

dirigentas iš Brazilijos.

variantais, pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, minėdamas savo 15-ąsias kūrybinės veiklos metines, pagrojo popuri, keli operos numeriai įtraukti į Klaipėdos muzikinio teatro teatralizuotą koncertą „Sapnai apie Brodvėjų“. Ir tai tik keli faktai.

Patys populiariausi Birželio 18-osios vakare Klaipėdos koncertų salėje buvo atlikti patys populiariausi spektaklio numeriai, tokie kaip Porgio solo „I got plenty o‘nattin“, Porgio ir Besės duetas „Bess, you is my woman now“, Džeiko „A woman is a sometime thing“. Ypač didelės sėkmės, publikos įvertinimo susilaukė I.Spauldingo interpretuotas Sporting Laifo, prekeivio narkotikais, „It ain‘t necessarily so“, padainuotas ir bisui – žaismingai, naujai, entuziastingai, kiekvienam žodžiui atrasta sava intonacija. Atskiro pagyrimo čia nusipelno ir „Aukuro“ choristų aktyvus bei nuoširdus dalyvavimas veiksme, sugebėjimas greitai judesiu reaguoti į solisto improvizaciją, ją atkartoti. Jungtinis latvių ir lietuvių orkestras, vadovaujamas J.M.Galindo, skambėjo

Vytauto Petriko nuotr.

darniai ir labai išraiškingai, kai kuriose vietose – tiesiog virtuoziškai ir efektingai. Kad ir orkestrinėje įžangoje „Catfish row“. Norėtųsi tokį kolektyvą nuolat turėti Klaipėdoje. O Klaros lopšinė, iškart po to atlikta M.Moore, didelio poveikio nepadarė – solistės balse pritrūko laisvės ir lengvumo. „Summertime“ yra bene pats populiariausias šios operos numeris, jau tapęs džiazo standartu. Juo savo jėgas išbandė daug žymių tiek džiazo, tiek operos vokalistų, net primadona Maria Callas, ir yra su kuo palyginti. Man priimtiniausias turbūt būtų Ellos Fitzgerald (iš 1958-ųjų įrašų su Louisu Armstrongu) variantas. Bendras koncerto įspūdis – geras. Ir net labai. Vokaliniai dainininkų trūkumai buvo kompensuoti vaidybiniais elementais, įsijautimu, bendra sukurta atmosfera, tam tikrais sunkiai žodžiais išreiškiamais momentais, kurie tarsi leido publikai pajusti tikrą šios muzikos dvasią, apčiuopti kažką labai autentiško. Įsimintinos akimirkos.

Dirigentas J.M.Galindo – puikus Amerikos muzikos žinovas ir interpretatorius. 17


MENO MARŠRUTAIS

Turio kultūros centre skambėjo ir lietuviška muzika. B.Dvariono elegijos „Prie ežerėlio“ solo partiją grojo L.Valickas.

Koncertuose Helsinkyje, itin gera akustika pasižyminčioje Tempeliaukio bažnyčioje,

Karšta Klaipėdos kam

Ši vasara Klaipėdos kameriniam orkestrui iš tiesų yra labai karšta: kolektyvas daug koncertuoja ne tik Klaipėdos koncertų salės ar kitose Lietuvos scenose, bet ir vyksta į atsakingas gastroles užsienyje. Štai birželio 6–11 dienomis Mindaugo Bačkaus vadovaujamas orkestras pirmąkart lankėsi Estijoje ir Suomijoje.

Loreta NARVILAITĖ

Gamtos tema – Estijoje Birželio 7-ąją klaipėdiečiai koncertavo Turio pavasario festivalyje. Turis – nedidelis ir jaukus miestelis, vadinamas Estijos pavasario sostine. Festivalio meno vadovė Iren Lill papasakojo, kad šio renginio, 18

šiemet vykusio jau aštuntąjį kartą, pagrindinė tema – gamta. Ankstesnių festivalių programose jau buvo paliestos paukščių, vandens, keturių elementų potemės, o šiemečio renginio dalyvių pasirodymuose buvo pageidaujami kūriniai, kurie susiję su... vabzdžiais. Tiksliausiai festivalio temą atitiko trumpa, bet efektinga N.Rimskio-Korsakovo pjesė „Kamanės skridimas“. Ją, taip pat E.Séjourné Koncertą marimbai ir orkestrui kartu su klaipėdiečiais efektingai atliko solistas Heigo Rosinas (Estija). Nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatas, pasak I.Lill, labai mėgstamas Estijos publikos. Jis jau yra surengęs solinius pasirodymus Belgijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Danijoje. Turio kultūros centre vykusiame koncerte skambėjo ir lietuviška muzika. Gamtos temą atliepė B.Dvariono elegija „Prie ežerėlio“. Subtiliai jos peizažo tapybai įkvėptai vadovavo solo grojęs orkestro koncertmeisteris Linas Valickas. Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantai Jurgita Bačkuvienė, Angelė Čiuberkienė, Kristina Kupšienė, Juozas Staniulis, Jurgis Karbauskas ir meno vadovas Mindaugas Bačkus trumpam tapo aktoriais, o Edvinas Kaziukaitis – dirigentu, įtaigiai atlikdami J.Mieželytės muzikinę pasaką „Kaip genys eglę kirto“. Estų publika įdėmiai klausėsi

jiems nesuprantamos kalbos, programėlėje skaitydama vertimą ir bandydama suprasti pasakos „moralą“. Tiek po šio kūrinio, tiek ir po viso koncerto atlikėjus ji nuoširdžiai apdovanojo gausiais aplodismentais. Birželio 8-ąją klaipėdiečiai praleido Estijos sostinėje, grožėdamiesi jos senamiesčiu, ilsėdamiesi ir kaupdami jėgas. O šio straipsnio autorė buvo susitikusi su dirigentu, kompozitoriumi bei prodiuseriu Andrumi Kallastu, abu lankėsi Talino filharmonijoje, svarstydami bendradarbiavimo ir pasirodymų Estijoje galimybes. Beje, kitų metų liepą Klaipėdos kamerinis orkestras jau yra pakviestas į Glasperlenspiel festivalį Tartu.

Su D.Geringu – Suomijoje Birželio 9-osios rytą klaipėdiečių laukė neilga, bet įsimintina kelionė keltu į Helsinkį. Po pietų orkestrantai jau skubėjo į repeticiją, kuri, kaip ir du koncertai, vyko modernistinėje Tempeliaukio bažnyčios salėje. Ji išsiskiria tuo, kad yra iškalta iš uolienų ir akmenų. Dėl savo neįprastos formos bažnyčia laikoma inžineriniu stebuklu. Iš paukščio skrydžio ji atrodo kaip kosminis laivas. Nepaisant akmeninių sienų ir niūrios prieigos, pačioje bažnyčioje


MENO MARŠRUTAIS

solo violončele griežė ir klaipėdiečių orkestrui dirigavo D.Geringas. Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

Kartu su klaipėdiečiais efektingai pasirodė estas marimbininkas H.Rosinas.

erinio orkestro vasara šilta ir šviesu. Čia itin daug turistų, nuolat vyksta evangelikų liuteronų pamaldos, nors religinės simbolikos matyti labai mažai. Tempeliaukio bažnyčia pasižymi itin gera akustika, todėl joje nuolat rengiami koncertai, stovi koncertinis „Steinway & Sons“ fortepijonas, vargonai. Solo violončelės partiją birželio 9-osios ir 10-osios koncertuose Helsinkyje atliko ir orkestrui dirigavo ilgametis jo bičiulis Davidas Geringas, pasak M.Bačkaus – „žymiausias lietuvių violončelininkas pasaulyje“. Džiugu, jog daug su garsiausiais kolektyvais koncertuojantis šis violončelės grandas savo scenos partneriu pasirinko ir Klaipėdos kamerinį orkestrą. Kartu jie jau yra parengę keletą koncertinių programų, kurių naujausia Klaipėdoje pristatyta šiemet kovą. Dauguma pastarosios programos kūrinių atlikti ir Tempeliaukio bažnyčioje. Tai A.Šenderovo Poema styginių orkestrui, M.Brucho „Kol Nidrei“ violončelei ir orkestrui, G.Mahlerio Adagietto iš V simfonijos, L. van Beethoveno Styginių kvartetas Nr. 11 „Serioso“, taip pat D.Šostakovičiaus Kamerinė simfonija, R.Schumanno Koncertas violončelei ir orkestrui. Įtaigioje D.Geringo interpretacijoje žavėjo melodinis jausmingumas ir nepaprastas garsas. Ypač jautriai akmeninės bažnyčios erdvėje nuskambėjo G.Mahlerio

kūrinys, žemyn besileidžiančiomis violončelių ir kontrabosų slinktimis tarsi pasiekęs požemių labirintus ir palietęs sielos gelmę. Arfos partiją jame atliko Eda Peäske (Estija). Pirmajame koncerte solo su orkestru griežė ir jauna Rusijos violončelininkė Dali Gutserieva. 15-metė atlikėja, neturinti daug koncertinės patirties, truputį jaudinosi ir klydo. Tačiau patyręs dirigentas ir pripažintas violončelės pedagogas D.Geringas kartu su orkestru greitai reagavo į situaciją. Daugiau nei tūkstantis klausytojų abu vakarus įdėmiai klausėsi emocionalaus atlikėjų muzikavimo. Renginius organizavusių „Zav Arte Classic Artist Agency“ ir „Himma Music Management“ vadovai taip pat buvo patenkinti rezultatais.

Po Italijos – Šveicarija „Po tokio įtempto sezono ši kelionė į Estiją ir Suomiją mums buvo tarsi dovana. Gamta nepagailėjo gero oro, ir net kelionė keltu per itin ramią lyg veidrodžio paviršius Baltijos jūrą buvo vienas maloniausių įvykių. O jeigu dar prie visko pridėtume tai, kad turėjome laimę groti su žymiu violončelininku D.Geringu, tai kelionės

nuovargis buvo su kaupu kompensuotas neišdildomų įspūdžių. Grįžusi jaučiausi lyg po mažų atostogų“, – sakė orkestro altų grupės koncertmeisterė Liuda Kuraitienė. Klaipėdos kamerinis orkestras birželio 18-ąją dalyvavo Koncertų salės sezono baigiamajame renginyje, kuriame buvo atliekama ir George’o Gershwino operos „Porgis ir Besė“ koncertinė versija. Pagroję šią programą dar ir Liepojoje, klaipėdiečiai birželio 20-ąją vyko į Vilnių atstovauti miestui Kultūros nakties renginyje prezidentūros kieme. Liepos 4 ir 5 dienomis Klaipėdos kamerinio orkestro laukė pirmieji pasirodymai Italijoje. Bergamo „Teatro sociale“ D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliko tas pačias programas, neseniai skambėjusias Helsinkyje. Rugpjūčio 17–23 dienomis kolektyvas pirmąkart vyks į svarbias gastroles Šveicarijoje. „Murten Classics“ festivalio koncerte jam diriguos šveicarų dirigentas ir fleitininkas Kasparas Zehnderis. Klaipėdiečiai taip pat koncertuos Ciuricho „Tonhhale“. Vasaros liko vos trečdalis, o Klaipėdos kamerinio orkestro atlikėjų atostogas vis keičia gastrolės. Netrukus dar keliais svariais faktais bus galima papildyti kolektyvo kūrybinę biografiją.

19


NIDOJE

Šimtmečio vasaros estafetė Th.Manno muziejus Nidoje festivalio svečius pasitiko atnaujinta ekspozicija.

Vasara siejama su atostogomis, karas – su ginklų žvangesiu, klasikinė muzika – su akademine rimtimi, mokslinis tekstas – su išnašomis ir citatomis, klavesinas – su filmais apie karališkųjų rūmų intrigas. Tačiau šio asociacijų domino poros gali būti sumaišytos, lyg estafetės lazdelę perduodamos viena kitai ir netikėtas asociacijas. Valerija LEBEDEVA

Liepos 12–19 dienomis Nidoje vykęs XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“ padarė šuolį laike ir perkėlė publiką į, anot Stefano Zweigo, 20

saugumo aukso amžių – Europą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Šios temos suvienyta klasikinės muzikos koncertų, šiuolaikinio meno renginių, pokalbių, parodų ir kino vakarų programa pradėtas naujasis festivalio penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.

Festivaliui pasibaigus galima konstatuoti – šis palikimas tebėra labai gyvas. Negalėdami savo gyvenamojo laikotarpio prilyginti minėtajam tariamo saugumo amžiui, vidinei būsenai šykštint ramybės, kai skubame užbėgti įvykiams už akių, tikėjimo ir tolesnį kelią rodančios šviesos rezervus galėtume papildyti pirmtakų


NIDOJE

nomis, sukurtomis keturvėjininko Kazio Binkio avangardistinėmis eilėmis, baigiant užburiančia Vidmanto Bartulio kompozicija „I like Marlene Dietrich“, kurią atliko pianistas Daumantas Kirilauskas ir Kauno styginių kvartetas. Jų grakščią manipuliaciją praeities muzikos tekstūra ir šiuolaikiškais sąskambiais papildė lyg iš niekur į bažnyčios erdvę nusileidęs M.Dietrich balsas – dainos „Lili Marleen“, sukurtos Pirmojo, o išpopuliarėjusios Antrojo pasaulinio karo metais, fonograma, dar labiau sustiprinusi kelionės po Europos kultūros landšaftą, neribojamą klišių, laiko arba erdvės, įspūdį. Atsvara šiam erotiškam gyvenimo grožio intarpui kareiviškoje buityje tapo koncertas, kuriame skambėjo Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Kompozitoriaus sukurtas kalint karo belaisvių stovykloje, jis neįprastu muzikiniu keliu veda klausytoją iš kasdienės būties lygmens į dieviškąją sferą. Kūrinį atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkas Povilas Jacunskas ir pianistė Indrė Baikštytė.

Pradžios koncerte savo naujausią kūrinį „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“, parašytą festivalio užsakymu, pristatė kompozitorius R.Kabelis.

Aktualusis klavesinas

kūryba. Mat ne viskas, kas ten sudėta, yra mūsų perskaityta, bet viskas, kas skaitoma, įgyja vis daugiau prasmių didėjant laiko – istorinio ir asmeninio, – nubėgtai distancijai.

K.Binkis ir M.Dietrich Tradiciškai gausiausia ir neabejotinai solidžiausia festivalio programa pripažįstamas koncertų ciklas, šiemet ne tik pažėręs įspūdžių išpuoselėtos klasikos mėgėjams, bet ir netaupęs kūrybinio eksperimento nuotaikos: pradedant Juozo Gruodžio dai-

Pradžios koncerte, be kita ko, nuskambėjo renginio premjera: kompozitoriaus Ričardo Kabelio kūrinys chorui „Rožių lietus“, specialiai parašytas festivalio užsakymu. Prancūzų karmelitės šv. Teresės ir Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės giesmę „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“ plėtojanti polifoninė kompozicija, atlikta kamerinio choro „Aidija“, pripildė sakralią erdvę meditacinės nuotaikos. Šią, ko gero, būtų dar labiau sustiprinusi nuosaikesnė atmosfera ir kontekstas. Svarstytina, ar verta specialiai renginiui sukurtą premjerą atlikti kaip itin gausaus atidarymo koncerto repertuaro, kurį dar labiau „apsunkina“ netrumpa sveikinimo kalbų įžanga, sudėtinę dalį? Būtent programos išbaigtumas ir grynumas, – be abejo, užtikrintas ir įspūdingo atlikėjų profesinio pasirengimo, – lėmė išskirtinę atmosferą koncerte „Senosios muzikos valanda“, kuriame viešnia iš Čekijos prof. Giedrė Lukšaitė-Mrázková ir jos doktorantas vilnietis Balys Vaitkus klavesinu skambino XVIII a. čekų kompozitorių kūrinius. ►

G.Lukšaitės-Mrázkovos ir jos doktoranto B.Vaitkaus klavesinu skambinti XVIII a. čekų kompozitorių kūriniai sužavėjo klausytojus.

Kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas R.Gražinio, turėjo progą pasipuikuoti vienu iš savo „arkliukų“ – lietuvių kompozitorių aranžuotomis sutartinėmis. 21


NIDOJE

Paroda muziejuje kvietė pamatyti rinktinius Nidos dailininkų kolonijos darbus. ◄ Atlikėjos charizma, atsidavimas muzikai bei instrumentui užtvindė salę, o klavesino skambesys pasirodė esantis įtaigus, nebanalus ir savo specifika net priminė šiuolaikinę elektroninę muziką. Koncertuose skambėjo ir Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeuso Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Arnoldo Schönbergo, Igorio Stravinskio, Aarvo Pärto, Juliaus Juzeliūno ir kt. kompozitorių opusai, taigi – platus stilių spektras ir nuotaikų įvairovė, kurios kamerinis formatas labai tinka Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Ir scena, ir tema Tradicinės kino naktys šiemet vyko Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ ir kvietė žiūrėti Vokietijos bei Lenkijos kino kūrėjų vaidybinius filmus:

Vokiečio Ph.Hamanno kūrybos pristatymas buvo nuotaikingas.

Paweło Pawlikowskio „Idą“, Ricko Ostermanno „Vilko vaikus“, kurie sulaukė itin gausios publikos dėmesio, Chriso Krauso „Keturias minutes“, Fraukės Finsterwalder „Tamsiąją pusę“ bei naujosios lietuviškos dokumentikos pavyzdį – Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“. Nauja kino naktų vieta, pasirinkta vykstant Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos buvusio senojo sandėlio, kur pastaraisiais metais buvo rengiami kino vakarai, rekonstrukcijai, pasiūlė ir naujų meno išėjimo į viešąsias kurorto erdves galimybių. Šiuo atžvilgiu itin vykęs rengėjų pasirinkimas buvo Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklis „Vieta, kurios nėra“ (choreografė Daiva Palubinskaitė, šokėjai Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas), atliktas vandens pripildytame baseine, kuris buvo įrengtas aikštėje prieš Neringos savivaldy-

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šokėjai P.Lisauskas, D.Binkauskaitė ir I.Kuznecova kino naktų programos atidaryme šoko choreografės D.Palubinskaitės spektaklį „Vieta, kurios nėra“. 22

bės pastatą. Originali meno intervencija prašyte prašosi tęstinumo. Žodžio bei šiuolaikinio meno programas vykusiai sujungė festivalio partnerio Goethe’s instituto bei VDA Nidos meno kolonijos rašytojų rezidentūros projektas: vokiečiai Nilsas Mohlis, prancūzė Corinne Roche ir lietuvė Paulina Eglė Pukytė Th.Manno terasoje skaitė savo tekstų, šiemet sukurtų Th.Manno ir Jeano Paulio Sartre’o fiktyvaus susitikimo Nidoje tema, ištraukas. Susitikimas pomirtiniame viešbutyje, Th.Manno panikos priepuoliai Nidos kopų akivaizdoje bei diskusijos su J.P.Sartru apie Europos likimą; eseistika, drama, novelė – regis, pasiūlytos temos rėmai neapribojo autorių kūrybiškumo, juolab žavus buvo trijų skirtingų Europos kalbų derinys, skambėjęs viename renginyje. Įvertinti rezultatus visa apimtimi bus galima žiemą, kai Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta trikalbė knyga su trijų rašytojų tekstais.

Kino naktys, šiemet vykusios turizmo ir kultūros informacijos norinčiųjų žiūrėti filmus vėlyvą vakarą.


NIDOJE

Japonai J.Konishis ir K.Taniguchi eksperimentuoja su tokiomis juvelyrikai nebūdingomis medžiagomis kaip betonas bei plastikas.

Postmodernus metraštis Tarpdisciplininį pobūdį su literatūrine dedamąja turėjo ir tradicinio Goethe’s instituto ir VDA Nidos meno kolonijos projekto – meno rezidentūros, kurios rezultatai pristatomi festivalio metu, – rezultatas. Jo metu instituto stipendininkas, Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje video- bei instaliacijų meną studijavęs vokiečių menininkas Philippas Hamannas pristatė savo viešnagės Nidoje metraštį, sudarytą iš ornamentiškai sudėliotų nuotraukų, anekdotų, komentarų ir kitokių gyvenimo nuotrupų, dažniausiai dienai prabėgus sušluojamų į gilesnį atminties arba užmaršties stalčių. Neformalumas, atvirumas savo įspūdžiams ir ištikimybė akimirkai; saugumo jausmą simuliuojančios (ir smalsumą žadinančios) interneto žinios

centre „Agila“, kaip įprasta, sulaukė daug

apie ketinamą aplankyti nepažįstamą vietą ir vaikščiojimo praktikos rezultatai; vietinės kulinarijos šedevrai ir didingas Th.Mannas, autorių nuo vidurinės mokyklos gąsdinęs ilgais savo raštų sakiniais... Pavadinimo neturinčioje mozaikoje visa tai dėliojasi į naivistinį, bet festivaliui papildomą matmenį suteikiantį postmodernų paveikslą.

Žvelgiant į praeitį Išplėtota tokio paveikslo versija, sukurta žvelgiant ne į dabartį, o į praeitį – vokiečių meno istoriko Floriano Illieso mikroistorijų romanas „1913: šimtmečio vasara“, pristatytas festivalyje. Anot festivalį kartu su partneriais rengiančio Th.Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, šiųmečio renginio pavadinimą ir temą

įkvėpusios knygos vertimo į lietuvių kalbą pasirodymas bei pristatymas – išskirtinis įvykis ligšiolinėje festivalio istorijoje. Meno istoriko F.Illieso darbas, vadinamas 1913-ųjų biografija, Vokietijoje pasirodė vos prieš dvejus metus ir netrukus tapo bestseleriu. Iš šmaikščių mikroistorijų sudarytoje įsimintinų metų mozaikoje, kurią lietuviškai išleido leidykla „Sofoklis“, figūruoja psichoanalizės patriarchas Sigmundas Freudas, mados kūrėja Gabrielle Chanel, rašytojas Th.Mannas ir jo brolis satyrikas Heinrichas (beje, šiuo metu Th.Manno memorialiniame muziejuje galima apžiūrėti jų santykių temai skirtą dokumentų ir nuotraukų parodą „Brolystė kaip likimas“), būsimasis diktatorius, o anuomet – sėkme negalėjęs pasigirti tapytojas Adolfas Hitleris, daugybė žinomų Europos menininkų, literatų, filosofų. ►

F.Illieso knygą „1913: šimtmečio vasara“ į lietuvių kalbą išvertusi K.Sprindžiūnaitė (centre) pasakojo ją pirmiausia ne perskaičiusi, o išgirdusi audioformatu ir susižavėjusi panoraminiu mikroistorijų romano turiniu. 23


NIDOJE

◄ Anot leidinį į lietuvių kalbą išvertusios Kristinos Sprindžiūnaitės, knyga gali būti vadinama istorine, tačiau su būtinomis išlygomis – tai nėra akademinis veikalas. Parašyta derinant populiarią laikraščių skelbimų, paskalų žurnalų bei detektyvinių istorijų stilistiką, ji formuoja neįprastą santykį su istorija bei jos traktavimu – itin patrauklų, verčiantį skaitytoją nuogąstauti matant, kad lengvai skaitoma turininga knyga tuoj baigsis. „Rašyti apie laiką – iššūkis. Jį autorius pasitiko ir įveikė kūrybiškai bei gyvai. Vengdamas determinizmo, nenurašydamas visko atsitiktinumams, F.Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmojo pasaulinio karo grėsmė buvo ne tik nuspėjama, bet ir išvengiama – juk šis klausimas siekia supaprastinti gyvenimą, – sakė knygos pristatyme dalyvavęs istorikas Nerijus Šepetys. – Jis sugeba rašyti apie tikrai buvusius žmones taip, kad klausimas, ar šitaip buvo iš tikrųjų, nebėra svarbiausias, kai takoskyra tarp tikro ir pramanyto nėra pagrindinis dalykas. Knygų, kurios mus sudomina laiku ir juo gyvenusiais žmonėmis, nėra daug, ypač – Lietuvoje.“ „Rimtuosiuose“ žodžio programos renginiuose daug dėmesio skirta Pirmojo pasaulinio karo visuomeniniam kontekstui. Lenkų istorikas Maciejus Górny pranešime „Blaivi vasaros dvasia“ atkūrė Rytų ir Vidurio Europos nuotaikų geografiją karo išvakarėse, istorikas dr. Eligijus Raila pristatė šmaikščią ir informatyvią apžvalgą, ką tuo metu veikė būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, o vokiečių kultūrologas Silvijus Vietta gvildeno europietiškos literatūros kalbos formavimosi, ekspresionizmo, pasaulėžiūrinio romano temas.

nerija mene ir moksle“, kuri apibendrino Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų darbuose raidą ir ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos etapą. Anot festivalio kuratoriumo narės istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tuomet pasitelkta koncepcija puikiai atitinka ir šiandien aktualius bandymus plėtoti produktyvų kūrybinį meno bei mokslo bendradarbiavimą: paroda, ją lydėjusiomis paskaitomis ir kitais renginiais buvo apžvelgtas ne tik Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiaus meno akademijos kūrybinis įdirbis, bet ir to meto mokslininkų įžvalgos, susijusios su unikalaus geografinio darinio išskirtinėmis savybėmis, gamta, čia gyvenančių žmonių kalba bei tradicijomis. „Nidden“ draugijos rinkinyje, kuriame iš viso sukaupta jau per 1000 paveikslų, šiuo metu yra 13-os minimoje istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų – Eduardo Andersono, Ernsto Bischoffo-Culmo, Emilio Doerstlingo, Wilhelmo Eisenblätterio, Rudžio Hammerio, Hanso Kallmeyerio, Annos Michelau, Helenės Neumann, Maxo Pechsteino, Otto Schwarzo, Danielio Staschuso, Margaretės Wedel ir Heinricho Wolffo – darbų, kurių dalis iki liepos 29 d. eksponuota parodoje Neringos istorijos muziejuje.

Klaipėdiečių indėlis

Istorikas Eligijus RAILA: Pirmąsyk dalyvavau festivalyje, ir, nepatikėsite, šia proga taip pat pirmąkart ilgesnį laiką viešėjau Nidoje. Man pasirodė, kad festivalis ir jo formatas – labai naujas dalykas. Renginys turi įspūdingą įdirbį ir netrukus pasitiks jubiliejų, kaip ir pats rašytojo memorialinis muziejus. Tačiau gyvas bendravimas, beje, labai nuoširdus, čia kuria neįprastą, netikėtą kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta akademizmas ir mokslinių titulų reikšmė, panaikinama ta dvasinė luominė visuomenė su jos įsipareigojimais ir pranešėjo,

Dailės programoje festivalis sulaukė klaipėdiečio meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – Neringos istorijos muziejuje veikė paroda „Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika“. Ji surengta prisimenant 1914 m. Karaliaučiuje vykusią ir anuomet didžiulio pasisekimo sulaukusią parodą „Kuršių 24

Be luomų ir titulų

kaip paskutinės instancijos, statusu. Apie festivalį žinojau ir anksčiau, jame yra dalyvavę ir dalyvauja nemažai mano kolegų: Antanas Gailius, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys. Kartais jiems net pavydėdavau, kad turi apie ką čia pasisakyti, o aš nelabai tinku pagal savo tyrimų laikotarpį – XVIII a. Todėl labai apsidžiaugiau kvietimu ir su dideliu malonumu ruošiausi bei dalyvavau.

Aukštas stilius – patraukliai

Muzikologė Jūratė KATINAITĖ: Šiemet mane ypač nudžiugino gausi žodžio programos publika – akivaizdu, jog festivalio kuratoriumui pavyksta rasti socialiai patrauklių intelektualiųjų klausimų. Žmonėms įdomi istorija, tad naujasis ciklas bei pirmojo jo renginio tema, susijusi su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, čia neabejotinai tinkama. Juolab svarbu, kad iki šiol Pirmasis pasaulinis karas lietuvių sąmonėje nebuvo reflektuojamas, nebuvo per daug svarbus – nei moksle, nei publicistikoje, nei kasdieniuose pokalbiuose. Tai natūralu: jo įvykius gožia 1918 m. bei vėlesni įvykiai, kur kas dramatiškesni mūsų tautai. Tad labai sveikinu festivalį pasikvietus istoriką dr. E.Railą – jo paskaita apie būsimųjų Nepriklausomybės Akto signatarų gyvenimą prieškariu galėjo būti perskaityta prieš 30 metų, atkūrus Nepriklausomybę, tačiau tuomet dėmesio centre vienu metu atsidūrė labai daug temų ir laikas savaip sudėliojo prioritetus. Man labai apmaudu, kad Vilniuje, o turbūt ir niekur kitur Lietuvoje nėra tokios apimties ir koncentracijos kamerinės muzikos festivalio. Seniai puoselėju idėją, kad Th.Manno festivalio muzikinė dalis arba bent pusė jos kitu sezonu galėtų būti pristatoma nebe kurorte. Tačiau būtent koncentruotu


NIDOJE

Th.Manno festivalis šiemet padarė šuolį laike ir perkėlė publiką į Europą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Pradėtas naujasis festivalio penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.

pavidalu – tuomet aiškiai matai, kokia sustiprėjusi yra lietuviškoji atlikimo tradicija, sėkmingai absorbavusi po karo diegtą rusiškąją manierą bei naują dabartinių 30-mečių ir 40-mečių patirtį dalyvaujant meistriškumo kursuose, mainų programose svetur. Žinoma, intensyviame renginyje labiau matyti skirtingas atlikėjų lygis, bet manau, jog einama teisingu keliu. Festivalis sugeba sujungti įvairias temas bei žanrus. Čia, be abejo, reikšminga Th.Manno figūra – ašis, jungianti kartas, istorijas, kontekstus, Th.Manno namelis – ir vieta, ir dingstis kalbėti apie daugelį dalykų be keliaklupsčiavimo arba angažuotumo. Kalbant plačiau, kultūros „festivalėjimas“ sulaukia dalies meno profesionalų kritikos. Nemažai jų festivalius apskritai vertina kaip šiokį tokį getą, neva ribojamą erdvės, laiko bei negausios interesantų kompanijos. Aišku, smagiau kasdien skanauti įvairesnės duonos nei kartą per metus pasigardžiuoti šventiniu pyragu, tačiau kultūrinis suvažiavimas kurorte visada turi didesnę prasmę nei ta, kuri išspinduliuojama paskaitų auditorijoje, koncertų ar kino salėje. Pirmiausia – dėl labai skirtingų žmonių, kurie susitinka festivalyje. Niekada nežinai, koks bus jų bendravimo, minčių mainų rezultatas. Tad, jeigu prieš penkerius metus buvau beveik įtikinta, kad festivaliai – XX a. kultūros reliktas, dabar manau, jog gyvenimas pats nurodo, kaip jį gyventi. O kai sugalvosime ką pažangesnio, bus matyti. Kalbant apie Th.Manno reikšmę kultūrai, negalėčiau neatsižvelgti į šį rašytoją vien todėl, kad joks muzikas negali nežinoti jo romano „Daktaras Faustas“. ►

Žinomiausia klasika nestokojo populiarumo: W.A.Mozarto muzikos vakaras sulaukė itin gausios publikos dėmesio.

Nuolatinis festivalio dalyvis Kauno kvartetas ir šiemet žavėjo įspūdingomis programomis.

Pabaigos koncerto metu improvizuota Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios scena užpildoma maksimaliai – atliekama J.S.Bacho kantata. Gintauto Beržinsko ir Aivaro Motuzo nuotr. 25


NIDOJE

◄ Manau, kad Th.Mannas, kaip ir Jamesas Joyce’as, prisidėjo prie aukštosios ir populiariosios literatūros atskirties XX a. Šių autorių modernioji literatūra atliko didelį darbą – ji taip aukštai iškėlė intelektualiąją kartelę, aprėpė tiek sluoksnių, asociacijų ir kultūros klodų, kad net kompetentingas, motyvuotas skaitytojas jos verčiamas pasijusti nejaukiai dėl savo neišprusimo. Šiuo atžvilgiu festivalio titulinė knyga F.Illieso „1913: šimtmečio vasara“ yra savotiškas situacijos apvertimas, būdas aukštajai kultūrai priminti apie save šių dienų visuomenei. Knyga įtaigiai atskleidžia, kad XX a. pradžios herojai, iki šiol esantys ant pjedestalo, brangiai įkainoti, buvo tokie pat žmonės kaip ir visi, turėję įprasčiausių gyvenimiškų problemų, negyvenę vien aukštu stiliumi, kaip norėtųsi manyti jų kūrybos pagrindu. Anuomet socialinio elgesio normas laužė bohema, šiandien tai atlieka Holivudo aktoriai, popmuzikos atlikėjai.

Proga pasidžiaugti profesija

Kultūrologas Silvijus VIETTA: Esu nustebintas ir sužavėtas šio festivalio, kuriame puikų kraštovaizdį papildo aukšto kultūrinio lygio renginiai. Labai patiko koncertai, lankiausi ir žodžio programos renginyje, kur rašytojai skaitė tekstus, įkvėptus Nidos bei Th.Manno temų – man labai patiko. Darsyk pasidžiaugiau savo laiminga profesija, kuri sudaro galimybių daug keliauti. Tiesą sakant, anksčiau apie Th.Manno sąsajas su Nida buvau girdėjęs tik bendrais bruožais – be datų ir kitokių smulkmenų, tad šis kvietimas tapo proga pasidomėti nuodugniau. O Th.Manno veikalus, atvirkščiai, skaitau nuo jaunumės, vien „Užburtą kalną“ – keturis kartus, 26

kaskart įsitikindamas, koks jis aktualus. Th.Manno kaip asmenybės atžvilgiu esu kritiškas. Jaučiuosi kur kas atviresnis gamtai ir jos grožiui, kurio akivaizdoje jis patirdavo paniką, ne itin žaviuosi jo gyvenimiška neempatiško šeimos kapitono poza. Tačiau, be jokios abejonės, Th.Mannas – išskirtinė asmenybė, daug nusipelniusi aukštajam stiliui, išmintingų politinių vertinimų diskursui. Tad jaučiu jam didelę pagarbą.

Menų sąveikos prasmė

masis muzikos, gali grožėtis jos tapybiškumu; minimalizmo ornamentiką gali įžvelgti ir postmodernioje, fragmentiškoje, mažai psichologizuotoje šiuolaikinio meno parodoje, ir jam labai artimo išgryninto paprastumo klavesino skambesyje. Tiek vienu, tiek kitu atveju prasmė gimsta iš klausytojų arba žiūrovų sąveikos su kūriniu. Manau, tai pajaučia visi, kurie lankosi keliuose festivalio renginiuose. Žmogiškumas, kuris matyti kiekviename darbe, ypač – mene, labai sukrečia, o žinojimas, kad vietos jam buvo ir dramatišku, siaubo kupinu karo laikmečiu, leidžia gyvai patirti meno galią. Man atrodo, kad festivalio perspektyva darosi platesnė, įgyja daugiau briaunų. Tai patvirtina ir įvairi publika.

Pavykusi edukacinė funkcija Semiotikė, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narė Gintautė ŽEMAITYTĖ: Man atrodo, Pirmojo pasaulinio karo laikmečio prasmei atskleisti pasirinktas geras kelias rodant, iš ko viskas atsirado ir kur atvedė. Tai itin jaučiama muzikinėje programoje, atspindinčioje ir modernios Europos kultūros ištakas, ir XX a. pradžioje brendusį nerimą. Sakyčiau, naujasis festivalio ciklas – itin parankus atskleisti įvairių kultūros sričių sąveikas. Neretai pasirodo, kad tai, ką suvokiame kaip šiuolaikišką dalyką, yra labai sena, – tai patvirtina ir pokalbiai apie literatūrą. Vienas iš įdomiausių aspektų man yra sričių susipynimas. Pavyzdžiui, klausyda-

Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth LEISEROWITZ: Pirmiausia reikia pasakyti, kad festivalio motto ir oras labai sutapo, nors tai, žinoma, šalutinis akcentas. Mane nudžiugino stiprūs koncertai, I.Stravinskio, A.Pärto, kaipsyk

Žodžio programos diskusijas papildė Goethe‘s instituo ir VDA Nidos meno kolonijos rezidentų rašytojų N.Mohlio (dešinėje), C.Roche ir P.E.Pukytės kūrybos Th.Manno ir J.P.Sartre‘o fiktyvaus susitikimo Nidoje tema skaitymai.


NIDOJE

festivalio savaitę gavusio vieną solidžiausių muzikos premijų – aukščiausią Japonijos apdovanojimą menų srityje „Praemium Imperiale“, muzika; neišdildomą įspūdį paliko O.Messiaeno kūrybai skirtas koncertas. Nepaprastai patiko žodžio programa – kaip sakiau, jeigu stropiai lankysite jos renginius, suvoksite plačią ir daugiabriaunę karo pradžios konteksto perspektyvą, visuminį vaizdą, kuris aprėpia Lietuvos mikroperspektyvą, Rytų Europos ir meninį bei literatūrinį kontekstą. Man atrodo, šįkart pavyko atlikti šiokią tokią edukacinę funkciją. Festivalio ciklas toliau bus plėtojamas chronologine tvarka, bet įvairiais aspektais. 2018 metai, žinoma, bus skirti Lietuvai ir karo rezultatams bei pasekmėms, 2017-aisiais kalbėsime apie imperijų žlugimą – platesniu kontekstu, 2016-aisiais diskutuosime apie Lietuvoje mažai aptariamą Oberosto fenomeną, o kitų metų dėmesio centre bus brolių Thomo ir Heinricho Mannų ginčas, prasidėjęs Heinrichui publikavus savo esė apie Émile’į Zolą, taigi gvildensime ir to meto Prancūzijos kultūrinę panoramą, taikos judėjimų temą ir kt. Prilygti šiųmečio pavadinimo skambumui bus sudėtinga, bet pabandysime. Pirmasis pasaulinis karas – netrumpas įvykis, tačiau tradiciškai buvome įpratę nagrinėti jo pradžią ir pabaigą. Manome, jog patirtis ir įspūdžiai taip pat verti nuodugnesnio dėmesio.

Diskutuotų dėl plėtotės

pristatymai, intelektualūs pokalbiai – galbūt kur nors ir vyksta kas panašaus, bet man šis renginys unikalus. Šiemet festivaliui pradėjus naująjį ciklą, nuo 1913 metų ir K.Sprindžiūnaitės nuostabiai išverstos knygos „1913: šimtmečio vasara“ siūloma judėti toliau, chronologine tvarka atskleidžiant karo metų panoramą. Šitaip gali būti, tačiau asmeniškai man tokia ciklo plėtotė neatrodo labai prasminga. Pirmasis pasaulinis karas iš tiesų yra XX a. šaknys, nuo kurių jis ir prasidėjo. Tad modernybės palikimą ir vertėtų nagrinėti viso amžiaus, kurį suprantu kaip laikotarpį nuo 1914-ųjų iki 1989-ųjų – Berlyno sienos griūties, kontekste. Juolab kad į festivalį ne kasmet atvyksta tie patys žmonės – būtų geriau, jeigu vieno renginio metu galėtum gauti atsakymus į esminius laikmečio klausimus nelaukdamas kitų metų. O šiemet pasigedau ne tik žodžio programos publikos klausimų, bet ir festivalio atsakymų, kokia aptarto laikmečio reikšmė šiandien. Sakyčiau, pati stipriausia tebėra muzikinė programa. Tai, ką gali išgirsti čia, neišgirsi niekur kitur, nes ji visuomet atspindi specifinę temą, aktualizuoja aptariamą laikotarpį ir džiugina puikia atlikimo kokybe. Kur dar išgirsi senuosius čekų kompozitorius, XX a. lietuvių kompozitorių monografinius koncertus? Džiaugiuosi, kad daug publikos sutraukia ir kino naktys, ir jas papildantys muzikiniai, o šiemet – ir teatriniai pasirodymai, dailės programa. Jie patrauklūs įvairaus amžiaus ir skonių publikai, tačiau visais atvejais siūlo aukštos meninės ir intelektualiosios kokybės turinį. Esu labai dėkinga Th.Manno kultūros centro direktorei Linai Motuzienei ir rašytojo memorialinio muziejaus vadovei Vitalijai Jonušienei, kurios rūpinasi festivalio organizavimu, už puikų darbą.

valiai – temiškai labai koncentruoti, bet siūlantys įvairių žanrų programas. Konceptualiu bei grafiko požiūriu tai yra labai gerai – jeigu nori, gali dalyvauti visuose renginiuose, jeigu ne – lankytis juose pasirinktinai. Antra vertus skirtingose programose galima matyti, kad kasmet yra naujovių – renkantis pranešėjus, pristatymo formą. Šiemet originalu buvo pakviesti tris rašytojus iš skirtingų šalių. Žinoma, tai, kas buvo pakviestas į programą, veikia ir galutinį festivalio rezultatą bei įspūdį: kartais pasirinkimas yra geresnis, kartais mažiau pavykęs, tai – ne problema. Laiko atima diskusijų vertimas, bet tarptautiniame renginyje kitokios išeities nėra. Visada labai palankiai vertinu muzikos programą. Pristatyti lietuvių kompozitorių muziką, derinant ją su užsienio autorių kūryba, kombinuoti seną ir šiuolaikinę – labai svarbi koncepcijos dalis. Įprastai programoje dalyvauja keli muzikai iš užsienio; šiemet to pasigedau. Visada galima pasitelkti kolegišką bendradarbiavimą, susirasti partnerių, keistis atlikėjais su kitais festivaliais ir šitaip paįvairinti programą bei išleisti mažiau pinigų. Įspūdinga kino programos auditorija – visai kitokia nei kitų festivalio programų. Gausybė jaunų žmonių, nemokamas įėjimas – manau, šie renginiai labai svarbūs Th.Manno festivalio įvaizdžiui. Norint sujungti kelis mano paminėtus aspektus, organizatoriams reikėtų apsispręsti dėl tikslinės auditorijos. Verta apsvarstyti, kodėl jauni žmonės, kurie lankosi kino seansuose, neina į klasikos koncertus? Sudaryti sąlygas skirtingų kartų sąveikai, ypač– įtraukiant jaunąją, yra kiekvieno festivalio iššūkis ir uždavinys.

Mažas, bet įstabus Teatrologė, Th.Manno kultūros centro kuratoriumo garbės narė Irena VEISAITĖ: Gaila, kad festivalis baigėsi. Tai visuomet ypatingos dienos. Išskirtinė Nidos atmosfera, kūrybinės veiklos

Buvęs ilgametis festivalio „East–West“ (Prancūzija) organizatorius Tonas VINKAS: Kaip sako anglai, „small but beautiful“ – „mažas, bet gražus“! Th.Manno festivalyje lankausi trečiąsyk ir esu sužavėtas. Šio tipo festi27


„Ida“: KINAS

išeiti, kad su arba laiškas

Kadras iš filmo „Ida“ (rež. P.Pawlikowskis, 2013).

Antrąjį liepos pirmadienį tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje „Kino naktyse“ žiūrovams pristatytas lenkų režisieriaus ir scenaristo Pawelo Pawlikovskio filmas „Ida“, praėjusiais metais laimėjęs beveik dvi dešimtis prestižinių apdovanojimų. Tarp jų – Toronto, Londono, Vysbadeno, Sietlo, Nešvilio, Varšuvos, Minsko, Gdynės festivalių prizai ir Amerikos operatorių asociacijos įvertinimas. 28

Aivaras DOČKUS

P.Pawlikowskis kiekviename savo filme ieško vis kitokios kino kalbos. Ar tai būtų jo ironiška dokumentika apie Rusijos rašytojus, prieštaringus politinius veikėjus ir Bosnijos karą, ar romantinės dramos „Paskutinė išeitis“ ir „Mano meilės vasara“, ar keistokai išdėlioti trileriai „Stringeris“ ir „Moteris iš penktojo rajono“ – visur šis režisierius „gaudo“ išskirtinę įklampinančią atmosferą, pateikia specifinių spalvų derinį ir išryškina nekasdieniškų personažų charakterius.

Įtaigiai nubloškia atgal Be jokios abejonės, P.Pawlikowskio braižas daug kur paveldėtas iš genialiojo Krzysztofo Kieslowskio. Bet kartu ir savitas, be to, kupinas šiuolaikinio nepriklausomo Europos kino įtakų. P.Pawlikowskis – tikras kosmopolitas, spėjęs pagyventi

Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, nemažai laiko praleidęs Rusijoje, o šiuo metu „nusėdęs“ Anglijoje. Pelnęs pripažinimą ir prodiuserių pasitikėjimą, artimiausiu metu jis imsis didžiausio savo projekto – istorinio filmo apie pirmuosius kruvinojo tirono Stalino žingsnius į valdžią. O „Ida“, kurią išvydo Nidoje apsilankę kinomanai, – labai mažo biudžeto darbas, didžioji dalis pinigų išleista laikmečio atkūrimui. Ir tai – nespalvotas filmas. Juoda ir balta spalvos suveikia kaip tobula laiko mašina ir įtaigiai nubloškia atgal. Viename interviu P.Pawlikowskis prisipažino norėjęs sukurti juostą „apie Lenkiją, kurios daugiau nebėra“. Labai įdomus pagrindinių aktorių pasirinkimas. Visiška priešprieša, kaip ir jų personažai. Idą suvaidinusi Agata Trszebuchowska – absoliuti naujokė, niekada nesifilmavusi kine ir, anot režisieriaus, neturėjusi jokių minčių ten kada nors patekti. Atrankoje dalyvavo daugybė kino mokyklų studenčių, bet nė viena neatitiko režisieriaus kriterijų. Agatą jis išvydo kavinėje ir beveik iškart suprato, kad tai JI. O Idos tetos Vandos vaidmenyje – ryškiausia


KINAS

grįžtum, sugrįžti, kad išeitum, K.Kieslowskiui Naujas filmas Pavadinimas: „Ida“. Premjera Lietuvoje: 2014 m. festivalyje „Kino pavasaris“, XVIII tarptautiniame Th.Manno festivalyje. Šalis: Lenkija, Danija. Amžiaus cenzas: N13. Trukmė: 80 min. Žanras: drama. Režisierius: Pawelas Pawlikowskis. Scenarijaus autoriai: Rebecca Lenkiewicz, P.Pawlikowski’s. Aktoriai: Agata Trzebuchowska, Agata Kulesza, Joanna Kulig. Operatoriai: Ryszardas Lenczewskis, Lucaszas Zalas. Prodiuseriai: Ericas Abrahamas, Piotras Dzeciolas. Kompanijos: „Canal + Polska“, „Danish Film Institute“. Siužetas: 1962-ųjų Lenkija. Ana – graži 18-metė, besiruošianti duoti vienuolės įžadus vienuolyne, kuriame gyveno nuo kūdikystės. Ji sužino, kad turi giminaitę, kurią reikia aplankyti prieš tampant vienuole. Tai jos motinos sesuo Vanda. Abi kartu leidžiasi į kelionę, kurios metu pažins viena kitą ir sužinos apie savo praeitį.

Lenkijos kino žvaigždė Agata Kulesza. Visas pagrindinis filmo krūvis atitenka dviem Agatoms. Kitas stulbinamas momentas – operatorių duetas. Vienas – veteranas, kitas – naujokas. Ir tenka pripažinti, kad toks nestandartinis ėjimas prasmingas. Operatorių originalus darbas sukuria savitą „Idos“ pasaulį, į kurį patenki nuo pat pirmųjų kadrų.

Komiška, skaudu, ironiška Man „Ida“ – net labai kieslowskiškas kūrinys. Tarsi 11-oji jo „Dekalogo“ dalis. Trukmės požiūriu P.Pawlikowskio filmas idealiai įsilietų į „Dekalogo“ struktūrą – vos valanda ir 15 minučių. Siužetas taip pat dekalogiškas – religinis pagrindas, sukrečianti istorija ir netikėta atomazga,

po kurios kiekvienas savo galvoje sustyguos asmeninį moralą. Norite taip, norite – kitaip, o norite – niekaip. „Ida“ – tylus filmas. Du trečdalius jame pratylima. Groja džiazas, slankioja personažai, mėgstantys užsisklęsti savyje. Jokių skambių frazių, kurios galėtų padėti surasti esminę pasakojimo idėją. Bet pagalbos nesulauksite. Čia viskas gyvenimiškai tikra, kartais komiška, kartais skaudu, dažniausiai ironiška. Jau pirmosiose scenose P.Pawlikowskis renkasi nebyliai tragikomiškus planus. Vienuolės sinchroniškai tempia Jėzaus skulptūrą, po to sutartinai irkluoja šaukštais. Vienuolynas atrodo kaip sporto komandos treniruočių bazė. Dirbtinai išpūstas dvasingumas dvelkia beprasme tuštybe ir kalėjimu. Prieš duodant vienuolės įžadus, Idai leidžiama išeiti į laisvę ir susipažinti su pagundomis alsuojančiu nuodėmingu pasauliu. Koks jo skonis, žino Idos teta Vanda. Ji žino, kaip viskas nešvaru ir neteisinga, kiek kainuoja žmogaus gyvybė. Vanda ir sutepta krauju, ir pati susitepusi. Kerštaudama už išžudytą šeimą, ji pati pasiuntė ne vieną myriop. Praeities šešėliai virsta šmėklomis, todėl Vanda sukietėjusią širdį mirko alkoholyje. Ji jau nebemato šviesos ir išeities, tačiau pasirodžius Idai ima gyventi dėl šventos misijos – atrasti artimųjų palaikus ir išgirsti tragedijos istoriją iš žmogžudžių lūpų.

Talpi tyla apmąstymams „Ida“ yra kelio filmo žanro. Herojų duetas keliauja. Kelionė – ir išorinė, ir vidinė. Reikia judėti užsibrėžto tikslo link – sužinoti atsakymus apie mirusiuosius. Antroji kelionė – turas po save. Ida turi apsispręsti – ar ji pasirengusi visą gyvenimą paaukoti maldoms ir praleisti tarp keturių sienų? Vanda nori apsivalyti nuo demonų, tai tam tikras egzorcizmo ritualas.

„Idoje“ nemažai siaubo filmo elementų. Tylaus, neišsprendžiamo, neišsiveržiančio, neapčiuopiamo, todėl neišvaromo siaubo filmo. Kas baisiau – išgirsti žmogžudystės detales, pažvelgti į akis nužmogėjimui ar atkasinėti artimųjų kaulus. Visiškoje tyloje. P.Pawlikowskis kaip ir K.Kieslowskis moka šokiruoti tyla ir ironiškais vaizdais. Juodai balta ironija nepradingsta iš ekrano nė sekundei.

Kai kur P.Pawlikowskis suteiks kone holivudinę viltį, bet tik tam, kad skambiau ir skaudžiau ją sudaužytų. Kita pagrindinė istorija – meilės istorija. Kaipgi be jos? Ida sutinka artimą sielą iš jai nepažįstamo pasaulio – džiazo muzikantą, kuris akimirksniu pajunta jai simpatiją. Užsimezga stiprus abipusis ryšys. Ida regi save veidrodyje visai kitokią – nepaprastai gražią merginą, kuri netrukus savo noru bus visam gyvenimui įkalinta vienuolyne. Kodėl ji turėtų atsisakyti visų žemiškų malonumų? Prasideda dvikova altorių šešėlyje... Abiejų herojų likimai išsispręs žaibiškai greitai. Ir, ko gero, ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Kai kur P.Pawlikowskis suteiks kone holivudinę viltį, bet tik tam, kad skambiau ir skaudžiau ją sudaužytų. Vanda problemas išspręs vienu gracingu poelgiu. Ida apsispręs po kelių gražių sakinių. Filmas baigsis tokioje pat talpioje apmąstymams tyloje, kaip ir prasidėjo. K.Kieslowskis tikrai norėtų pamatyti „Idą“.

29


ŠOKIS

(Pa)vasariškai iškalbin Smagi alternatyva nors trumpam pabėgti nuo tą savaitgalį uostamiestyje pasklidusio vasariškai siautulingo džiazo festivalio šurmulio – į Prano Domšaičio galeriją birželio 7 ir 8 dienomis priviliojęs jauno choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklis „Spalio tylėjimas“. Beje, toji tyla buvo gana iškalbinga...

Violeta MILVYDIENĖ

Persmelktas vienišumo

A.Krasauskaitė. 30

Inspiruotas šiuolaikinio danų rašytojo Jenso Christiano Grondahlio romano tuo pačiu pavadinimu spektaklis nepateikia kažkokios ypatingai nuoseklios istorijos. Bet tokios ir nereikėjo. Sukomponuotame iš keliolikos tarpusavyje susijusių fragmentų 35 minučių trukmės šokio kūrinyje, populiariai kalbant, atskleista „meilės trikampio“ tema. Tik itin savotiška, persmelkta ypatingo vienišumo... Čia jausmų raiška neužkoduota – ji gana atvira, bet jokiu būdu ne banali. Nieko pernelyg gluminančio, nenatūralaus, brutalaus, šokiruojančio. Tiesiog maloniai nuteikia pasirinktas stilingas kompozicijos modelis, užburia subtiliai erotiškas jausmų vaizdavimo metodas, vaizduotę sužadina ir įtraukia seksualus, tačiau estetizuotas judesys, epizodų intensyvumas, bemaž nenutrūkstanti muzikinio akompanimento (kompozitorius – Gediminas Gelgotas) pulsacija. Nė kiek neįmantri ir spektaklio režisūrinės formos sandara – vienas solo, antras, trečias... Vienas, kitas duetas, trejetas... Nors choreografinis leksikonas gana turtingas – stilistikoje laviruojama tarp neoklasikinio, modernaus, džiazinio ir šiuolaikinio šokio derinių sintezės. Imponuoja organiškos savitų ir originalių pas kombinacijų jungtys, glaudus visų trijų personažų ryšys ir santykis. Duetai skirtingi, savaip spal-

vingi ir įtaigūs, bet labiausiai įsimenantis vienas kulminacinis trio – nors pasikartojantis ir sinchroniškas, jis pateiktas tarytum analogiškai atvirkščiai (?).

Puikiai įkūnyti personažai Paveiki P.Domšaičio galerijos aplinka – ne itin erdvi, tačiau pakankama šiam minimaliam choreografiniam kūriniui įgyvendinti – kartkartėmis papildanti artistų emocijas. Scenografiškai pritiko ir ant sienų kabantys paveikslai, į kuriuos momentiškai „panirsta“ abi moterys. Tiesa, ne visai susirinkusiai auditorijai (maždaug 50 žiūrovų) buvo matomi svarbūs epizodai, „pasislėpę“ už atdarų greta esančios salės durų, kur fortepijono – neformalaus ketvirtojo veiksmo „dalyvio“ – klavišais liejosi natomis ir garsais virtusios herojų mintys. Trys realūs personažai puikiai įkūnyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės artistės Aušros Krasauskaitės ir Anos BuchovskajosZamulskienės bei giminingos Kauno teatro trupės naujojo nario, šiuometinio

Įsidėmėkime šio jauno choreografo vardą ateičiai – praeis kuris laikas, vėl jį išgirsime. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros (KU MF CHK) diplomanto Aurimo Tiškevičiaus. Akivaizdu – neatsitiktinai pasirinkti tokie skirtingi, ryškūs (ir ne vien išoriškai) atlikėjai. Tai individualybės, gebančios susitapatinti su vaizduojamais herojais – atskleisti dominuojančias jų savybes, charakterizuojančias būsenas, spalvingiausius elgsenos bruožus. Neapsirikta – imponuoja kiekvieno jų maniera, besikeičiantys emocijų protrūkiai, reikšmingi žvilgsniai, iškalbinga veido mimika.


ŠOKIS

n gas „Spalio tylėjimas“

Scena iš šokio spektaklio „Spalio tylėjimas“ (choreogr. T.Baužas, 2014). A.Buchovskaja-Zamulskienė ir A.Tiškevičius.

Štai emancipuotos, agresyvokos, atšiaurios, ambicingos, savarankiškos asmenybės įvaizdį sukūrusiai A.Krasauskaitei ypač tiko toks... „vampyriškumas“, dar pabrėžtas frakuotu juodos spalvos kostiumu, ilgos supintos kasos šukuosena. Ši herojė – nesuvaldoma, dominuojanti, triumfuojanti – tai ir atsispindi jos kūno plastikoje, vyriškose pozicijose, efektingai aukštuose battements develloppés, „špagatuose“, kituose plačių fizinių galimybių parametruose. Žinoma, ir skeptiškoje šypsenėlėje. Lyg priešprieša pirmajai – kontroversiška būtybė. Tai A.Buchovskajos-Zamulskienės herojė. Pradžioje spinduliuojanti šviesia, jautria energetika bei romantiška nuotaika, kiek vėliau ji tampa energingesnė ir aistringesnė (juk ne veltui aprengta raudonspalve suknele), bandanti kovoti už savo švelnios ir tyros meilės apraiškas. Vyrui-meilužiui (šokėjas A.Tiškevičius) teko sudėtingiausias uždavinys – su(už) valdyti abi – atskirai ar kartu – tas ypatingai stiprias moteris. Regis, jam kiek pristigo laisvesnio judesio, platesnio mosto, ekspresyvesnio šuolio ir šiaip – vyriškesnės jėgos. O gal asmeninės, gyvenimiškos ar artistinės patirties?

Deja, abipusė-tripusė trauka galiausiai virto jausmų „eutanazija” – abejingumu, išsiskyrimu, meilės „mirtimi”.

Susipažinkime su kūrėju T.Baužas – vos pernai (2013-ųjų pavasarį) baigęs studijas KU MF CHK absolventas, įgijęs šokio bakalauro diplomą. Manau, neapsiriksiu teigdama, jog studijų pradžia Taurūnui nebuvo lengva. Atvykęs iš Radviliškio, jis neturėjo reikiamų pagrindų ar ypatingų gebėjimų. Tačiau, pasižymėdamas tokiomis asmeninėmis savybėmis, kaip stropumas, smalsumas, pareigingumas, gana greitai įgavo ir profesinei brandai reikalingų įgūdžių. Kuo toliau, tuo labiau studentas išsiskyrė savitomis kūrybinėmis idėjomis, neįprastais ieškojimais, impulsyviu bendravimu, atsiveriančiu vidiniu intelektu bei (iš)(si) auklėjimo kultūra. Sceninės patirties palaipsniui sėmėsi, aktyviai dalyvaudamas meninėje-koncertinėje katedros veikloje – šokdamas tautinių šokių kolektyve „Vėtrungė“, istorinių šokių

Vytauto Petriko nuotr.

kolektyve „Saltanda“, pasirodydamas naujuose projektuose, įvairiuose festivaliuosekonkursuose, taip pat kai kuriuose KVMT spektakliuose. Vieną 4-ojo kurso pusmetį – 2012-ųjų rudens semestrą – pagal KU organizuojamą „Erasmus / Socrates“ mainų programą auklėtinis studijavo Turku (Suomija) taikomųjų mokslų universitete, o pedagoginę praktiką atliko M.K.Čiurlionio meno mokyklos baleto skyriuje ir „Vilniaus balete“. Baigiamajam studijų projektui su sostinės šokėjais būsimasis diplomantas pristatė savo pirmąjį išsamesnį autorinį darbą – šokio spektaklį „Romeo, Romeo ir Etiora“. Skorpioniškojo keistuolio aureolę, jaunatviško maksimalizmo pagimdytą veržlumą ir drąsą pastaruoju metu, reikia manyti, keičia ir tobulina gilinimasis į klasikinę muziką, įvairesnę literatūrą, kitų menų žanrus. Įsidėmėkime šio jauno choreografo vardą ateičiai – praeis kuris laikas, vėl jį išgirsime... Tikiu tuo.

31


AFIŠA

XVII „Muzikinis r 16 renginių, svečiai iš 5 užsienio šalių, koncertinės programos, spektaklis po vasaros dangumi bei I.Kalmano operetės „Misteris X“ premjera – visa tai šiemet pamatys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) tradicinio vasaros festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ publika. Prasidėjęs drauge su jubiliejine Jūros švente liepos 26-ąją festivalis vyks iki pat rugpjūčio 23-iosios ir aplankys Klaipėdą, Palangą, Nidą bei Juodkrantę.

S.Domarkas.

A.L.Bogza.

D.Pavilionis.

A.Liškauskas. 32

XVII „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dedikuotas šio festivalio iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, Muzikinio teatro dirigento, Klaipėdos kultūros magistro Stasio Domarko 75 metų jubiliejui. „Šių metų festivalyje jus lydės scenos viliokė operetė. Melodingumas, lyrika, romantiškų jausmų polėkis, tradiciškai laiminga pabaiga ir nemaža humoro dozė – norėtųsi, jog šios operetės žanro puošmenos rastų sąskambius visų klausytojų kasdienybėje“, – linkėjo KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys. Šiųmečio festivalio simboliu taps suolelis – daugelio operečių scenovaizdžių elementas. Jis teatro ir kviestinius atlikėjus lydės visuose XVII „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ renginiuose.

75 metų sukakčiai. Dviejų dalių šventiniame koncerte dalyvaus gausus būrys kviestinių atlikėjų iš Rumunijos, Čekijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Vilniaus ir Kauno teatrų, pasirodys Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, solistai, choro dainininkai ir baleto šokėjai. Diriguos jubiliejų švenčiantis maestro S.Domarkas. Šiųmetis festivalis lankytojus pirmąkart pakvies ir į atvirą diskusiją. Rugpjūčio 1-ąją Lietuvos ir užsienio muzikai bei muzikologas Viktoras Gerulaitis ieškos atsakymų į klausimą, ar XXI a. žmogui operetė vis dar patraukli, kokia šio žanro nūdiena ir ateities tendencijos.

Reveransas operetei

„Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ renginiai aplankys žiūrovų pamėgtas ir naujas pajūrio lauko erdves. Rugpjūčio 2-ąją nuotaikingus operečių meilės, neištikimybės bei laimingos pabaigos siužetus primins koncertas „Ak, tos damos“ Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Jame svečiuosis solistė iš Rumunijos Anda Louise Bogza (sopranas) bei režisierius, laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis, stosiantis prie koncerto vedėjo vairo. Antrąkart į Laikrodžių muziejaus kiemelį festivalio organizatoriai lankytojus pakvies rugpjūčio 8-osios vakarą. Operetės naktyje po atviru dangumi šįsyk skambės klasika tapęs J.Strausso „Vienos kraujas“ (rež. R.Kaubrys). Pagrindinius vaidmenis praėjusį pavasarį atnaujintame spektaklyje

Festivalio šaukliai – teatro baleto trupės artistai, vadovaujami Aurelijaus Liškausko, – liepos 26-ąją nuo pat ryto miesto aikštėje prie „Arkos“ surengė atviras šokio repeticijas – trečią vasarą iš eilės atvėrė profesinius užkulisius. Tą patį vakarą gatvės praeiviai turėjo galimybę stebėti KVMT šokio spektaklių fragmentus. Liepos 31-ąją pačiame teatre pakilia gaida nuskambės festivalio atidarymo šventinis koncertas. „Reveransas operetei“ nusilenks garsiausių operečių kompozitorių J.Strausso, I.Kalmano, F.Leharo, P.Abrahamo šedevrams bei šio žanro interpretavimo meistro dirigento S.Domarko

Meilės kerai


AFIŠA

rugpjūtis pajūryje“ atliks solistai Mindaugas Rojus, Aurimas Raulinavičius, Beata Ignatavičiūtė ir Rita Petrauskaitė. Diriguos maestro S.Domarkas. Svaiginančios meilės kerus rugpjūčio 9-ąją Juodkrantėje, L.Rėzos kultūros centro lauko estradoje, apdainuos KVMT solistai ir tenoras Kasparas Damulis. Teatralizuotame koncerte „Operetė – mano meilė“ – liepsningos arijos, duetai, ansambliai iš garsiausių pasaulio klasikinių operečių. Iš legendinių miuziklų „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Velnio nuotaka“ ištraukų bei daugybės kitų kūrinių sudėtas kamerinis teatro solistų ir instrumentinės grupės koncertas rugpjūčio 5-ąją skambės Kuršių nerijos nacionalinio parko viloje Smiltynėje, o rugpjūčio 12-ąją persikels į Klaipėdą, Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų kiemą.

Italo projektas Įpusėjus rugpjūčiui festivalis pakvies į italų muzikos alchemiku tituluojamo Vincenzo Cipriani, dainininkės Vaidos Genytės bei KVMT orkestro styginių grupės koncertą „Note d’amor“. „Meilės laiškas“ skries į Palangą (rugpjūčio 14 d.), Nidą (rugpjūčio 16 d.) bei Klaipėdą (rugpjūčio 17 d.). „Muzika, pranokstanti stereotipus“, „talentingas įvairių muzikos stilių derinimas“, „išskirtinė muzikinių koordinačių sistema“ – taip muzikos kritikai apibūdina italų kompozitoriaus, pianisto ir vargonininko V.Cipriani kūrybą. Pats muzikinių eksperimentų nebijantis kompozitorius pabrėžia, jog „Note d’amor“ yra naujausias jo projektas, kuriame, be Lietuvoje jau kartą skambėjusių „Weke“ kūrinių, bus pirmąkart atlikta arabiškais motyvais nuspalvinta muzika styginiams „Eclectic inside“, kompozitorių L.Dalla, L.Battisti, A.Piazzollos kūrinių aranžuotės bei tradicinės neapolietiškos dainos. „Tai koncertas apie meilę – amžiną, jokiai išorinei jėgai nepavaldų, niekuomet neapleidžiantį jausmą, gražų kaip nuodėmė ir au-

dringą kaip beprotystė“, – sakė V.Cipriani. Štai toks „Meilės laiškas“ į „Muzikinį rugpjūtį pajūryje“ atkeliaus iš kompozitoriaus koncertinių turų Brazilijoje, Turkijoje, Vokietijoje bei Egipte. Koncertų Lietuvoje metu pianistui talkins solistė V.Genytė. Diriguos Dainius Pavilionis. Visiems trims „Note d’amor“ koncertams festivalio rengėjai sumanė nuotaikingą įžangą – interaktyvią akciją „Diriguok mums“ Palangos, Nidos ir Klaipėdos viešosiose erdvėse. Pasak „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ koordinatorės Editos Lubickaitės, pasaulyje ši praktika jau seniai nebėra naujiena, tačiau Lietuvoje vis dar norisi griauti ribas tarp atlikėjų ir klausytojų. „Ar diriguoti gali kiekvienas? Koks jausmas apima stovint prieš tau paklūstantį orkestrą? Ar lengva būti atsakingam už kiekvieną dirigento mostą, nuo kurio priklauso, kokia, kaip ir ar apskritai bus atliekama muzika? Štai tokią pramogą, netikėtumą esame parengę gatvės praeiviams“, – apie savo sumanymą pasakojo E.Lubickaitė.

V.Genytė.

V.Cipriani.

„Misterio X“ premjera Rugpjūčio 22 ir 23 d. XVII tarptautinį festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikuos premjera – I.Kalmano, A.Grünwaldo, J.Brammerio operetė „Misteris X“ („Cirko princesė“). Naujausias KVMT pastatymas intriguoja ne tik nauja populiariosios „Cirko princesės“ režisūrine versija (aut. Rūta Bunikytė), bet ir spalvinga kūrėjų komanda. Operetės žanre debiutuojantiems režisierei R.Bunikytei ir choreografui Gyčiui Ivanauskui talkina spektaklio muzikos vadovas, dirigentas S.Domarkas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė bei chormeisteriai Vladimiras Konstantinovas ir Vytautas Valys. Misterio X vaidmenį premjeriniame spektaklyje atliks KVMT solistas Mindaugas Rojus ir kviestinis baritonas Romanas Kudriašovas, Fedoros – Judita Butkytė-Komovienė ir Beata Ignatavičiūtė.

V.Pauliukaitis.

M.Rojus. 33


GINTARO LAĹ AI

Pauliaus Sadausko nuotr. 34


GINTARO LAŠAI

G.Grajauskas: Klaipėdai trūksta „stogą raunančios“ idėjos Šis pokalbis buvo planuotas dar nuo vasaros pradžios. Jo idėja kilo norint pratęsti su kitu pašnekovu užsimezgusią temą apie jaunuosius kūrėjus, tiksliau, jų trūkumą uostamiestyje. Poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, muzikantas Gintaras Grajauskas jau aštuonerius metus literatūriniuose „Gintaro lašuose“ kuruoja jaunųjų kūrybos konkursą, kuriam savo darbus siunčia jaunimas ne tik iš uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos bei užsienio. „Visada labiau žiūrėjau į jaunųjų pusę, nes būtent iš ten ateina kažkas įdomaus“, – vienu metu pripažino pašnekovas. Gal todėl pokalbis su G.Grajausku šįkart vedė ne į asmeninės kūrybos, pagavų tyrinėjimą, bet koncentravosi į išorinio kultūros ir, konkrečiau, literatūros lauko refleksiją.

Kristina SADAUSKIENĖ

Aplink savo rūpesčiais apie vaikinus ir darbą dalijosi kiti kavinės lankytojai (diktofonas užčiupo svetimų pašnekesių nuotrupas), o G.Grajauskas kalbėjo apie meno legitimumą, mūsų miestą, ateinančią kūrėjų kartą. Rimtai, bet kartais susijuokdamas juoku, atpažįstamu iš pirmojo mudviejų interviu, vykusio prieš aštuonerius metus. Tas juokas, kurio negalėjau užrašyti čia, kuris lieka rymoti už žodžių, sakinių sandūros, ir yra vienas svarbiausių dalykų, persmelkiančių uostamiesčiui ištikimo menininko kūrybą. Tai ironiškas, savikritiškas juokas. Jis skamba tiek „Kontrabandos“, „Rokfelerių“ dainose, tiek G.Grajausko poezijoje, esė, pjesėse, romane, tiek jo „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“. Tai pagalbos ranką ištiesiantis juokas, leidžiantis išgyventi absurdą, neteisybę, istorijos, ateities ir dabarties svorį. Tokio juoko būtinybe ir prasidėjo mūsų pokalbis, kurio pirmą žingsnį, reaguodami į aktualijas, žengėme ne mūsų tuomet užimtoje Lietuvininkų aikštėje, o Neries pakrantėje Vilniuje.

Be humoro jausmo – Dabar Vilniuje reakcijų katilą sujudino kelių visuomenės veikėjų inicijuota peticija, siekiant pašalinti ant Neries krantinės stovinčią Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“. Turbūt šiuo atveju sostinės reikalai nėra mums tolimi – jie rodo visuomenės nuostatas, tad yra aktualūs visiems. Ką jūs manote apie šią situaciją, juolab kad ji primena visai neseniai įvykusį kitą neigiamos reakcijos pavyzdį – uždraustą knygą „Gintarinė širdis“? – Būta ir daugiau panašių epizodų. Kadaise bandyta uždrausti Jurgos Ivanauskaitės knygas. Tiesiog yra tam tikra žmonių rūšis, jie taip supranta meną, jie nori, kad menas jiems kasytų papades, jų neerzintų, kad viskas būtų gražu ir gerai. Jeigu gyvenime nėra – tai bent jau mene bus. Jie nueina į spektaklį, išeina pasipiktinę ir sako: „Kažkoks siaubas, spektaklis rodo gyvenimą! Mums nereikia gyvenimo, rodykite, kaip Pelenė tampa princese“. Jiems reikia pasakos. Tai žmonės, kurie liko amžinoje paauglystėje, kai kurie iš jų – apskritai kūdikystėje. Ir nieko jiems nepadarysi. Nors jie patys turėtų bent kartais pajausti savo situacijos komizmą ir bent jau nešnekėti niekų garsiai. Nei jie patys nuo to protingesni tampa, nei tai ką nors keičia. Dažniausiai tokie žmonės neturi humoro jausmo. ► 35


GINTARO LAŠAI

◄ Jie negali pažiūrėti į save iš distancijos kaip į komišką personažą; arba į tai, kas vyksta – kaip į komišką reiškinį, nedramatizuodami. Ir tas „vamzdis“, kur Vilniuje stovi, ir pas mus Klaipėdoje „Peliukas“, kurį būtinai reikia patrinti, ir kažkas gero nutiks, – tai tiesiog švelniai komiški miesto erdvės objektai. Ir visos anekdotinės istorijos, nutinkančios šitiems objektams, apskritai viskas, kas apie juos vyksta, – švelniai komiška. „Krantinės arkos“ (taip oficialiai vadinasi tas Vilniaus „vamzdis“) autorius gal įsižeis, kad „Arką“ sugretinau su „Peliuku“. Neketinu skirstyti – čia kičas, čia ne kičas. Jie abu – tiesiog tam tikri miesto akcentai. Ir jie gali būti tokie, kokie yra. „vamzdis“ tikrai nėra baisesnis už plastikines karves, kuriomis prieš kelerius metus buvo apstatytas visas Berlynas. Tai tiesiog vienas iš urbanistinės zonos ženklų, ir jis turi teisę būti – toks ir ten. Jeigu jau visai atvirai – daug labiau abejočiau, ar turi teisę tame pačiame Vilniuje ant Žaliojo tilto stovėti tos skulptūros, kurios yra tiesiog standartinis sovietinio agitpropo kūrinys. Panašių – jei ne visai identiškų – balvonų nesunkiai surastume ir kokiame nors Saratove ar Tambove. Jokių egzistencinių ženklų, jokio individualumo, išskyrus to laikmečio aromatą, kuris man nei geras, nei egzotiškas, jie netransliuoja. Jų galėtų ir nebūti, tikrai nenuliūsčiau.

Nevalia drausti meno – Turbūt galima teigti, kad humoras yra vienas iš sveiko proto požymių. Tebekalbant apie tą situaciją, įdomu, kaip viešą miesto erdvę žmonės tuo pat metu traktuoja kaip labai savą... – Komiška ir simboliška: kas ten tie garsiausiai kalbantys tautos atstovai – manekenė, krepšininkas, dar lyg ir vadybininkas kažkoks... – Atlikėja... – Atlikėjai, veikėjai – pas mus dabar pilna tokių, kurie neaišku ką veikia, niekas apie juos nieko nežino, bet laikraščiai apie juos rašo – „žinomas veikėjas“, „žinomas atlikėjas“. – Įdomu ir tai, kai gana tolimi meno pasauliui žmonės pateikia griežtas meno definicijas. – Įdomu? – tai tiesiog žavu! Čia tas pats, jei imčiau kalbėti apie kvantinę fiziką ir pateikčiau savo teoriją, kas ji tokia yra. Ir 36

dar pareikščiau, kad tai yra niekam tikusi fizika, kurią reikia skubiai uždrausti – nes, mano manymu, fizika turi skleisti gėrį, širdingumą ir optimizmą. – Kai paminėjote tilto balvonus, kilo ir kitas klausimas – kaip jūs manote, kada galima ir ar išvis galima uždrausti, sunaikinti meno kūrinį? – Jo negalima uždrausti. Nebent tai elementarus ir eilinis agitpropo tvarinys, skirtas teigti vienos sistemos privalumą prieš kitą, ir nieko daugiau. Bet tai iš esmės nėra menas, net ne kičas. Tai nuoga ideologija. Kiče yra daugiau meno negu šiuose „socialistinio realizmo“ projektuose. Jeigu mes taip saugome tuos balvonus, tai reikėjo

Visi žodžiai jau seniai pasakyti. Jau prieš tūkstantį metų visi pasakyti. Dabar tereikia juos sudėlioti taip, kad jie tau kažką dar reikštų. išlaikyti ir visus užrašus „Slava KPSS“, Lenino portretus ant daugiaaukščių. Ten irgi buvo „menas“, kažkoks dailininkas rašė šriftą, kažkas drobę raudonai dažė. Tai – paveldas... Iš tiesų čia visiški kliedesiai. Tiesiog reikia žiūrėti, ar kūrinyje yra nors kiek meno apraiškų. Nors menkiausių užuominų. Ar jis verčia mąstyti, ar verčia tik aklai paklusti. Ir jeigu tų užuominų yra, drausti nevalia.

Kai vis baisiau mirti – Gal viskas priklauso nuo to, kaip žiūrima į objektą? Reakcija į skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje gali priklausyti nuo to, ar jos priimamos kaip meno kūriniai, ar kaip istorinis dokumentas. – Istoriniams dokumentams vieta – archyvuose, muziejuose, o ne viešosiose erdvėse. Juo labiau tokiems istoriniams dokumentams. Tai nėra menas. O jei kam trūksta laikmečio ženklų, gali pasižiūrėti į Sporto rūmus, į anų laikų architektūrą. Jos pristatyta į valias. Dar ne visa ir nugriuvo. – Mąstau, ar Klaipėdoje būna tokių „vamzdinių“ situacijų? Kalbant apie

skulptūrą – mūsų mieste labiau išplitusi dekoratyvių skulptūrų mada. Bet teko girdėti, jog būna, kad archajiškiausia lietuvių pasaka „Eglė žalčių karalienė“ turistams iš užsienio pasakojama perkuriant pabaigą – broliai dalgiais nemojuoja, kraujo puta neatplaukia... – Apskritai mus užplūdo tokia buko pozityvizmo banga – viską pateikinėjame išsišiepę iki ausų, entuziastingai optimistiškai. Toks permanentinis „happyendas“. Ir tai jau panašu net ne į Holivudą, o į Bolivudą. Visi skleidžia tokį totalinį, apsimestinį, sacharininį gerumą. Naujausia mada. Iš kur tas nesveikas išsišiepimas? Dievai žino. Gal tiesiog – žmonės bijosi. Anapusiniu gyvenimu tiki vis mažiau. Tai vis baisiau mirti. Pasakai „mirtis“ – ir iškart susigūžia. Lyg jei jie nuolat kartos tuos pseudopozityvistinius niekus, tai gal ims ir nemirs. Arba mirs, bet pateks į ateistų pozityvistų dangų. Galima keisti tas pasakas kiek tik nori – broliai su dalgiais ateis pas visus. Kodėl taip elgiamasi? Bijoma mirti, bijoma kalbėti apie mirtį – tai toks laukinis tabu. Jei neįvardysiu – tai man nenutiks.

Talentą rasti – nuotykis – Kažkada jus jau kalbinau. Ruošdamasi susitikimui buvau atsivertusi tą mūsų pokalbį, net susiraukiau – kas per klausimai! Bet jūs į juos visus atsakėte rimtai... Tais pačiais metais, 2006-aisiais, pradėjote rengti jaunųjų kūrybos konkursą „Gintaro lašuose“. Jis tebesitęsia iki šiol. Ne kiekvienas yra pakantus jaunatviškam naivumui. Kas jus patį paskatino tai ilgus metus trunkančiai akistatai su jaunaisiais kūrėjais ir kokius juos matote? – Tai yra būtent jaunųjų naivumas, gerąja prasme. Tas, iš kurio išaugama. Su jais apskritai įdomu, visada labiau žiūrėjau į jaunųjų pusę. Ir į daug senesnių – arba apskritai mirusiųjų. Būtent iš tų jaunųjų ateina kažkas naujo ir netikėto, o ne iš tų, kuriuos jau vienaip ar kitaip seniai pažįsti. Senas metras – puikus, bet jau maždaug žinai jo stilistiką, gebėjimus, pliusus ir minusus. O čia visą laiką yra netikėtumo faktorius. Baisiai smagu atrasti tau visiškai negirdėtą personažą, kuris gyvena dievai žino kur, gūdžioje provincijoje, ir rašo puikius eilėraščius. Tai yra gyvenimo nuotykis.


GINTARO LAŠAI

Tiesiog geras eilėraštis

G.Grajauskas groja bosine gitara ir dainuoja bliuzroko grupėje „Kontrabanda“. Ginto Litinsko nuotr.

Vizitinė kortelė Gintaras Grajauskas, poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas. Gimė: 1966 m. vasario 19 d. Kapsuke (dab. Marijampolė). Išsilavinimas: baigė S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Džiazo katedroje. Darbas: nuo 2008-ųjų – Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Kūryba: poezijos knygos „Tatuiruotė“ (1993), „Ornitologija“ (eilėraščiai ir proza, 1993), „Atsiskyrėlio atostogos“ (1996), „Katalogas“ (1997), „Kaulinė dūdelė“ (1999), „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ (2004), „Eilėraščiai savo kailiu“ (2008); proza – „Erezija“ (2005), „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (2012); eseistika – „Iš klausos“ (2002), „Mažumynai“ (2010); dramaturgija – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (2007). Eilėraščių knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje. Pjesė „Rezervatas“ atskira knyga išleista Prancūzijoje. Eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų, rusų ir kitas kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose. Pagal G.Grajausko pjeses ir tekstus pastatyta 13 spektaklių Lietuvos ir Prancūzijos teatruose. Groja bosine gitara ir dainuoja bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, anksčiau – džiazroko grupėje „Rokfeleriai“. Su jomis išleido šešis albumus. Įvertinimai: respublikinė literatūrinė Z.Gėlės premija (1994), I.Simonaitytės literatūrinė premija (2000), „Poezijos pavasario“ premija (2000), Lietuvos kultūros ministerijos premija (2003), Auksinis scenos kryžius (2008) už geriausią nacionalinės dramaturgijos kūrinį („Mergaitė, kurios bijojo Dievas“), Vyriausybės kultūros ir meno premija (2013), Klaipėdos miesto kultūros magistro titulas (2004).

– Ar daug kūrinių gaunate ir ar jie pasiduoda kokiai nors bendrai klasifikacijai? – Gaunu daug. Gerų – normalus, įprastas procentas. Labai gerų – nedaug, vienas kitas, kaip ir turėtų būti. Likusieji – vidutiniai ir dar silpnesni. Kai kurie rašantieji pernelyg akivaizdžiai gimnazistai ar gimnazistės. Tie, kuriems mokytojai pasako: „Rašyk, rašyk, tu gerai rašai“. Tokie laikini gimnazijos suolo poetai, kuriems visa tai greitai ir be skausmo praeis. Ir jų tematika dažniausiai mokyklinė. Kita dalis būna šiek tiek pamaištaujantys, bet dar neaišku, kas iš jų bus, nes jų maištas tebėra toks srautinis, nulemtas amžiaus tarpsnio. Jie rašo tokius pačius maištingus eilėraščius, kaip ir jų maištaujantys bičiuliai. Vienas nuo

kito labai mažai skiriasi. Įtartinai mažai. Yra, matyt, internetinės terpės, kuriose jie bendrauja ir treniruojasi – rašyk.lt ar kurios kitos. Ir tuomet visi ima rašyti ta pačia vienoda maniera. Net žodynas tas pats. – Kalbant apie „rašyk.lt“, galima spėti, jog šios, kaip ir kitų panašių terpių, bėda yra kūrybos vertinimas, reitingavimas. Galima pastebėti auditorijos skonį ir pradėti rašyti taip, kad būtų įtinkama, gaunama daugiau žvaigždučių. – Iš esmės pati idėja gera, bet su tomis žvaigždutėmis, manau, – didelė strateginė klaida. Jos suniveliuoja kūrėjus, ir bet koks kalbėjimas savo balsu darosi rizikingas. Turi rašyti kaip visi, jei nori žvaigždutės antpečiuose.

– Kalbant apie vertinimą, kaip žinoti, kas yra toji Poezija, kas yra tikras Eilėraštis? Jūs juk vertinate konkursui siunčiamus kūrinius, nusprendžiate, kurie geri, o kurie ne. – Labai sunku nusakyti. Aš žinau, kaip atpažįstu, bet vargu ar kitiems tas pats receptas padės. Geras eilėraštis man yra tiesiog grynas koncentratas. Skaitai ir „nesidvigubina“, viskas fokusuojasi į vieną visumą, nėra nieko nereikalingo. Gali būti net ir klaida, iškritimas, dzingtelėjimas, bet jis yra laiku ir vietoje. Man kartais kyla klausimas, kaip daugybė kritikų atskiria gerą eilėraštį nuo blogo. Jei manęs paklaustų, ką manau, atsakyčiau, kad neretai ir neatskiria. Jie lygina su tais eilėraščiais, kurie jau yra jų smegenų dėžutėje, ir jei atitinka turimą sampratą apie poeziją, struktūrą, tam tikrą sistemą, kuria kritikas vadovaujasi, vadinasi, eilėraštis yra geras. – O gal eilėraščio, gero eilėraščio, atpažinimas yra labai subjektyvus dalykas? – Subjektyvus, be abejo. Kitoks ir negali būti. Duokime vien laikraščius skaičiusiam žmogui atskirti, kur yra geras eilėraštis, ir jis tikrai išrinks patį blogiausią, galvą guldau. Bet tai nieko nereiškia. Poezijoje objektyvumas išlieka. Išliko net tais laikais, kai nebuvo nė vieno profesionalaus literatūros kritiko, kai gyveno koks Homeras ar Shakespeare’as – jų kūryba išliko. Geri lieka, blogi atkrenta. Logiškas stebuklas.

Užduotis – prikelti žodį – Sakėte, kad įdomu stebėti jaunus kūrėjus. Pažinodamas tiek grandus, tiek jaunimą, gal pastebėjote kokias nors tekstų konstravimo ypatumų slinktis ar populiariausių temų pokyčius, vykstančius laikui bėgant? – Kažkokios generalinės slinkties lyg ir nėra. Nebent galima įvardyti „iš siauresnės į platesnę“: jei anksčiau buvo tie, kurie rimuoja, ir tie, kurie rašo verlibru, – dvi atskiros stovyklos, – tai dabar visi prieštaravimai tarp tų stovyklų yra išnykę. Bet kuris gali rašyti bet kaip. Visiška laisvė, ir tai yra gerai. ► 37


GINTARO LAŠAI

◄ Eilėraštis juk nuo to, kokia technika užrašomas, nepasidaro vertingesnis. Svarbu, kas užrašoma. Svarbu ir kaip, bet tikrai ne technika svarbiausia.

– O daug yra eksperimentuojančiųjų, kalbant būtent apie formos ieškojimus? – Kažkaip sudėtinga su tomis formomis. Tai nebėra populiaru. Prieš kokį dešimtmetį buvo rimtesnis avangardinis srautas Lietuvoje. Bet užtenka paskaityti kokį Šemerį, Morkūną ar vokiečių „konkrečiąją poeziją“, ir staiga supranti, kad joks čia ne avangardas, tai tiesiog grįžimas atgal kokiu puse šimto metų. Visi ieško, ieško, o kai ima ir galiausiai suranda ką nors naujo, staiga išaiškėja, jog ta naujovė iš tiesų – visiška seniena... – Kas tuomet? Visos galimybės panaudotos, visi žodžiai pasakyti. – Visi žodžiai jau seniai pasakyti. Jau prieš tūkstantį metų visi pasakyti. Dabar tereikia juos sudėlioti taip, kad jie tau kažką dar reikštų. Nes daugybė žodžių, kuriuos vartojame, yra nuzulinti, nuvalkioti, nieko nebereiškiantys. Užtenka pasižiūrėti kokį serialą per televiziją, kuriame kokius 86 kartus pasakoma „meilė“, „myliu“, kad serijos pabaigoje tas žodis jau nieko nebereiškia. Kaip vaikystėje, kai žaisdavome tokį žaidimą – pasiimi vieną žodį ir kartoji jį tol, kol jis praranda prasmę... Tokių žodžių lavonų yra daugybė. Na, gal ne lavonų, bet jiems – gili koma. Juos paimti, atgaivinti, ištraukti iš tos komos yra didelis ir vertingas darbas. – Ar jaunieji kūrėjai lengvai pastebi tas nuvalkiotas konstrukcijas, ar kaip tik pasiduoda „sidabrinei mėnesienai“ ir kitiems šablonams? – Pastebi. Žmogus, kuris rašo, turi kalbinę nuojautą. Jis jaučia žodį kontekste, žino, kaip jį vartoti, kad jis atgytų. Jei kūrinyje bus vien tik „meilė“, „žvaigždės“, „sidabras“, „mėnesiena“, „dangus“, „noriu skristi“, tai bus prastai. O jei laiku ir vietoje imsi ir parašysi „sidabrinė mėnesiena“, arba net „ak, aš myliu jus, Chuanai Antonijau!“, gal bus šedevras.

Šiek tiek vienišius – Pabambama, kad uostamiestyje juntamas jaunųjų kūrėjų trūkumas. Kokia jūsų nuomonė apie tą trūkumą? 38

– Pagrindinė bėda, kad jauni kūrėjai iš čia išvažiuoja. Jų yra lygiai tiek pat, kaip ir kituose miestuose. Bet čia visos Lietuvos bėda. Tėra vienas didmiestis, kuriame viskas verda, vyksta. Likti ne tik kokioje Marijampolėje, Skuode, Plungėje, bet net ir Klaipėdoje, yra rizikinga. Čia nėra didžiųjų leidyklų, ambasadų, redakcijų. Jei nori save realizuoti, turi gyventi bent jau Vilniuje. Aišku, dar geriau Londone, Berlyne ar Paryžiuje. Tiesa, būna – vienas kitas grįžta. Keista, bet dažniau grįžtama iš Londono, Berlyno, Paryžiaus, o ne iš Vilniaus. – Dėl šios traukos Vilnius yra gana stipriai demonizuojamas, bet turbūt iš tiesų jau yra taip, kaip ir sakote – žiūrima daug plačiau. Jei gali – jaunimas išvyksta į didesnes sostines. Jaunus žmones susirenka ne tik Vilnius.

Klaipėdai trūksta kažko uždegančio, kas suvienytų visą miestą. Tokios idėjos, kuri balansuotų ant ribos, dar kiek, ir taptų fantastine utopija. Kažko, kas aukščiau mūsų įsivaizduojamos galimybių ribos.

bet tai akivaizdu. Kartais pasitaiko tokių momentų, kad eini vidury baltos dienos, ir visame mieste tik tu ir dar kiras praskrenda – daugiau nieko nėra. Klaipėdai trūksta kažkokios „stogą raunančios“ idėjos, kažko uždegančio, kas suvienytų visą miestą. Tokios idėjos, kuri balansuotų ant ribos, dar kiek, ir taptų fantastine utopija. Kažko, kas aukščiau mūsų įsivaizduojamos galimybių ribos. Kitaip – bus uostas su jį aptarnaujančiu priedėliu, ir nieko daugiau.

Rašytojų situacija panaši – Grįžtant prie literatūros, ką manote apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą? Atrodo, lyg ir nemažai renginių vyksta, pakanka pereiti per bibliotekas – bene kasdien kažkoks bruzdesys. – Nemaža dalis tų renginių yra projektiniai nuliniai, atsiprašau, kad taip sakau, bet iš tiesų taip yra. Neaišku, kas per rašytojai skaito, neaišku, kokiems klausytojams, neaišku, kokią kūrybą. O kalbant apie vietinių rašytojų cechą, tai situacija panaši kaip ir visoje Lietuvoje – iš tų kelių dešimčių, kurie rašo, didžiausia dalis normalaus vidutinio lygio. Ir keletas tokių, kurie rašo įdomiau už vidutiniokus. Žodžiu, niekuo labai nesiskiria nuo Klaipėdos dailės, muzikos ir kitų menų.

– Jei būčiau jaunas ir iš Klaipėdos važiuočiau studijuoti, Vilniaus turbūt nesirinkčiau. Aišku, paskui, tikiuosi, bandyčiau grįžti į Klaipėdą. Nes šis miestas yra... yra labai blogas hiperaktyviems personažams, kuriems reikia grupuočių, bendruomenių, ginčų. Man viso to nereikia ir niekada nereikėjo. Esu šiek tiek vienišius. O vienišiams Klaipėdoje yra gerai – galiu tai užrašyti ir pasirašyti.

– Minite projektinius nulinius renginius... Gal jų pobūdis paaiškina ir ne itin didelį auditorijos gausumą? – Na, taip. Bet gal iš tiesų gerai, kad bent jau kažkas vyksta. Kažkoks žmogus ateina, skaito, kitas jo klausosi, randa sau kažką tinkamo. Gal čia labiau ne meninis, ne kultūrinis, o socialinis reiškinys. Žmonės užimti, turi ką veikti. Kitaip numirtų iš nuobodulio.

– Gal tiesiog kartais pasigendama buvimo tarp žmonių jausmo? – Tai nueini į turgų ir pabūni tarp žmonių. Viskas labai paprasta.

Prisiminimas iš Italijos

– Pastaruoju metu centre, senamiestyje kaip niekad daug ištuštėjusių vitrinų. Miestas atrodo gana tuščias. – Taip, taip, jis tuštėja gana smarkiai. Nežinau, ar yra kokia nors statistika,

– Pavasarį buvote išvykęs į poezijos dienas Italijoje. Pamenu, tuomet akį patraukė pavadinimas „Poetry, now!”. Neįprastas pasirinkimas – primygtinis kvietimas, reikalavimas. Aktyvi pavadinimo forma


GINTARO LAŠAI

kontrastavo su pas mus poezijai limpančia pasyvaus, meditatyvaus malonumo etikete. Kaip jums atrodo – bene italai kitaip išgyvena poeziją? – Ne. Manau, kad pavadinimas – tiesiog vadybinis triukas. Nebuvo nieko labai triukšmingo. Poetai kaip poetai – jie visame pasaulyje vienodi. Daugiau ar mažiau meditatyvūs. Vienas kitas patriukšmauja. Italijoje dalyvavau dviejuose vakaruose. Vienas visai akademinis – Venecijos universitete. Toks kaip ir visur pasaulyje. O kitas buvo truputėlį egzotiškas, vyko Vičenzoje, užmiestyje, garsaus italo architekto Andrea Palladio XVI a. projektuotoje viloje „Vila Pisani Bonetti“. Ten susirinko iš esmės Venetos regiono tikroji aukštuomenė. Ne manekenės ir ne krepšininkai. Iš tiesų labai įdomios asmenybės. Savo profesijų pripažinti meistrai, senų giminių atstovai. Tie žmonės labai vykusiai, labai ypatingai klausėsi poezijos. Kaip? – labai žmogiškai, labai natūraliai. Labai paprastai. Vienas geriausių skaitymų, ir publika viena geriausių. – Kaip pasireiškia tas italų natūralumas? Mes, lietuviai, atrodo, taip pat natūralūs... – Taip. Sėdime mediniais veidais. Na, taip, linktelime kartais. Italai, aišku, nepuola šokinėti, bet kai skaitai, kai vertėjas skaito, matai, jauti, kaip jie reaguoja. Ir tas jų reagavimas – žmogiškas, šiltas. Vargas mums su ta Lietuva. Reikia dar kokio 100 metų, kad užsiaugintume nuosavą kartą žmonių, galinčių vadinti save aukštuomene. Beje, tokių žavingų bobulyčių kaip Italijoje esu matęs ir pas mus, bet tik vienintelėje vietoje – Kaune. Buvo kažkoks renginys, dar prieš daugelį metų – atėjo tokios šviesios damos, tokios protingos, intelektualios, žvitrios. Koks tuzinas tokių! Sėdėjau išsižiojęs. Pas mus labiau įprasta, kad jei žmogus pagyvenęs – tai jis toks nelabai gudrus, švelniai nukvakęs, menko išsilavinimo... – Ką parsivežėte iš šios, ką parsivežate iš kitų kelionių? Nors viename eilėraštyje iš „Naujųjų laikų istorijos“ ir apibendrinote: „atsisėdi kur pievoj / ir pamatai: pasaulis besąs jau tik lygiai akies obuolio dydžio puikiausiai telpa akiduobėn / visai kaip čia buvęs“...

Gintaras GRAJAUSKAS

– Tai ir parsiveži. Esminis dalykas, ką parsiveži, – kažkokią bendrą nuovoką apie žmones apskritai, apie žmonių bendrumą. Apie žmoniškumą. Visi tie atseit skirtumai, kuriuos esame linkę eksponuoti, kad žūtbūt išsiskirtumėme iš minios, iš tiesų yra tokie graudžiai menki. Visame pasaulyje yra žmonės – jie lygiai taip pat kilsteli ranką ir pasikaso ausį, lygiai taip pat reaguoja į tuos pačius dalykus. Juos kankina tos pačios baimės ir apsėdimai, ta pati gėda ir siaubas. Tie patys džiaugsmai kartkartėmis. Negana to, kai atidžiau įsižiūri – dauguma žmonių pasaulyje yra geri.

Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra

Tenka pasitikėti vertėjais

jei būsi paslaugus, sakys: palaižūnas

– Italijoje skaityti jūsų poezijos vertimai, apskritai jūsų kūryba išversta į daugelį kalbų. Ar susimąstote apie pokyčius, kuriuos suteikia vertimai? Štai garsi avangardo rašytoja Gertrude Stein, versdama savo draugo Georges Hugnet eilėraštį – jį visiškai perrašė, o draugas dėl to nutraukė su ja bet kokius ryšius. – Pats verčiu pjeses teatrui, eilėraščius, tai šiek tiek žinau tą virtuvę. Poezijos vertimas tikrai labai sudėtingas reikalas. Turbūt kartais iš tiesų verčiant geriau imti ir parašyti eilėraštį iš naujo. Savaip. Nes jei tu jį tik išversi, kad ir preciziškai tiksliai – jis gali likti negyvas. – Kalbate apie tai, kas yra tarp žodžių, už jų? – Jei verti eilėraštį, reikia imtis versti tokį, kurį tu pajutai visa oda, kuris atsivėrė, ir tau tapo visiškai aišku, kas jame, kodėl ir kaip. Tokį gali drąsiai versti savaip. Ir jis bus artimesnis originalui, negu labai tiksliai, stropiai išverstas eilėraštis. Šviesaus atminimo Sigito Gedos vertimai gana dažnai per šviesmečius nutolę nuo originalo, bet tai puikūs vertimai. – Ar pats pasitikite tais, kurie verčia jūsų eilėraščius? – Kartais nieko kito nelieka – nes paprasčiausiai nemoki tos kalbos, į kurią verčiama. Vėliau bandai nugirsti kažkokias vibracijas, kažkokius atsiliepimus – suprasti, ar bent jau „į tą pusę“ buvo išversta.

jei būsi išdidus, tau sakys: pasipūtęs

jei būsi geras, tau sakys: mulkių mulkis jei būsi mandagus, sakys: bailys jei būsi dosnus, pasakys: švaistūnas jei būsi asketas, sakys: šykštuolis jei blogai jausiesi, tau sakys: kaip puikiai atrodai jei numirsi, sakys: mums tavęs trūksta jei būsi šventas, tau sakys: sukčius jei būsi sukčius, sakys: vyras prie pinigo o jei būsi poetas, kai jau būsi tikras poetas, štai tada, ką tada pasakys? nieko tada nesakys, pribaigs patylom.

39


GINTARO LAŠAI

Kai nebėra dėl ko sėlinti Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs. Eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2014, 112 p. Dainius VANAGAS Neretai patys poetai gerokai prisideda prie to, kad poezija šiuolaikinių menų kontekste užima periferinę poziciją. Rodos, dažna poezijos knyga rašoma taip, tarsi ji niekada ir jokiomis aplinkybėmis negalėtų ir netgi neturėtų pasiekti skaitytojo. Skaitytojo tiesiog nėra. Poetas yra vienui vienas žaižaruojančio pasaulio apsupty, atsidavęs pojūčių ir emocijų impulsams bei įsitikinęs, kad būties lyžtelėjimai yra vertybė savaime, kad jos nereikia pagrįsti ir apginti, kad įsčių įsčios transliuoja prasmę betarpiškai. O kadangi skaitytojas poetui neegzistuoja, tai ne eilėraščiai, ne jų meninė vertė, o knyga kaip įsidaiktinimo ir įsirašymo pasaulyje būdas ima vaidinti lemiamą vaidmenį, atstoti tiek priežastį, tiek tikslą. Naujausias poeto Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Kai sėlinsi manęs“ priskirtinas knygoms, kurios su karštligišku uolumu diskredituoja poezijos meną. Autorius vengia autentiškos medžiagos, redukuoja patirtį iki sterilaus emocionalumo, ignoruoja fenomenologinę konkretybę, – buvimo pasaulyje pagrindą, – ir iš esmės nedisponuoja jokiomis priešybėmis, taip savojo pasaulio elementus palikdamas plūduriuoti vakuume. Tai, kuo iš tiesų užsiima G.Bleizgys, yra viso labo begalinis dangstymasis abstrakčiomis, spekuliatyviomis ir dėl to jokiu turiniu neįkrautomis sąvokomis, negyvomis gyvenimo dekoracijomis. G.Bleizgio eilėraščiuose gausu metafizinio patoso, solipsizmo apraiškų ir tuščiažodžiavimo, todėl tekstai drungni, bespalviai, kuria neišbaigtumo, abejingumo įspūdį. Eilėse stokojama arba visiškai nėra skvarbumo, tikslumo, jautrumo niuansams, mažoms patirties detalėms ir subtilybėms, kadangi dominuoja išskirtinai monolitinės, chrestomatinės 40

sentimentalizmo temos: amžinai jauna gamta, amžinai yrantis žmogus ir, žinoma, nesustabdoma laiko tėkmė. Tačiau autoriui net ir su šiomis jam akivaizdžiai artimomis temomis nepavyksta atrasti jokio asmeninio santykio, jokios unikalios kalbos – tekstai suausti iš klišių ir seniai mirusių metaforų: „Kai dienos eina / ir teška laikas / įsikibęs į nykstantį / mano kūną“, „sekundė yra amžinybė / visas kitas būvis netikras / kai laiko nėra tai viskas / yra amžinai“ („Nuo skardžio negyvenamo“, p. 21, 22); „Nesugaunamas / yra laikas kuris / teka ir teka / per mano kūną“, „nes daiktai / tampa dulkėmis tai yra / amžinasis liepsnojimas“ („Čežėjimas“, p. 38, 39); „viskas yra laikina viskas praeinama / viskas subyra yra tik kelias“ („Kalnuose – su negyvenama savo puse“, XVI, p. 62). G.Bleizgio pasirinkta tematika savaime nėra problema: juk literatūrinė kūryba toli gražu ne vien tuščias originalumo vaikymasis. Tačiau tai, kad autoriui pasirinktomis temomis nepavyksta pasakyti nieko sava, jau yra rimtas trūkumas: eilės springsta banalumo dulkėmis, poeto kūryboje sunku aptikti nuostabos, tyrinėjimo, ieškojimo elementų, žodžio gaivumo, šviežumo. Be to, atrodo, kad vienintelė žmogiškoji drama, kamuojanti eilėraščių lyrinį subjektą, yra jo paties nykimas. Niekas, o niekas daugiau jam nerūpi. Tebūnie. Tačiau, užuot ieškojęs įtaigesnių, talpesnių, daugiasluoksnių išraiškos formų (retkarčiais, tiesa, pabandoma, pavyzdžiui, eilėraštyje „Vėjas vėl atpūtė juodasparnius – –“, p. 83), G.Bleizgys eina pačiu tiesiausiu, lengviausiu ir, regis, mažiausiai vykusiu keliu – lyg koks publicistas spontaniškai užrašinėja nenušlifuotas impresijas, kurios primena arba vien galvoje turinčius likti pokalbius su savimi, arba tyliai į Dievo ausį šnabždamas maldas. Ir iš tiesų: kalbant apie knygos „Kai sėlinsi manęs“ žanrą, „malda“ būtų gerokai taiklesnė charakteristika nei „eilėraščiai“.

Savo nykimu, praeinamumu susirūpinęs lyrinis subjektas, nors ir turi žavingų, hipochondrikams būdingų savybių, yra gana menkai panašus į žmogų. Jis neturi beveik jokių empatijos požymių, nesugeba, o gal tiesiog nenori užmegzti ryšio su niekuo, kas nėra jis pats arba jo paties produkuojami vaizdiniai. Kitaip tariant, G.Bleizgio eilėraščiuose iš esmės nėra svetimumo, kitoniškumo sampratos, jokios abejonės, nedarnos, vien ištisi nerefleksyvios idilės klodai. Tai sukuria skurdumo, o drauge ir neįtikimumo, nerealumo atmosferą – tarsi tai būtų ne šio pasaulio poezija. Ir ne apie jį. Ir ne apie jame gyvenančiuosius. Tačiau yra ir išimčių: „Ir lakštingalos grimsta / į žiedus gilyn ir kaimynė / trisdešimt penkerių / skarele apsirišusi galvą / po chemoterapijos Dieve / aš žinau kaip ji bijo“ („Metai praslinko“, p. 25); „O kai aiškinu / kad esu nemirtingas pažįstamai / psichiatrei tai pokšteli ir gėdingai / nulūžta menkutė šakelė kuri / jos manymu mane dar galėjo / išgelbėti ir sugrąžinti / prie normaliųjų pasaulio logikos – – “ („Apie poezijos psichopatiškumą“, p. 102). Na, o eilėraštis „Dar giliausioj vaikystėj“ (p. 91) apskri-


GINTARO LAŠAI

tai yra išskirtinis šio poezijos rinkinio kontekste: jame išsilieja plati patirčių ir įtampų, lūkesčių ir kaltės amplitudė, trintis tarp lyrinio subjekto ir jo buvimo aplinkybių tampa ypač intensyvi. Tačiau tokie dinamiškumo, susidūrimo su tuo, kuris nėra tapatus man, žybtelėjimai, ypač lyrinio subjekto atveju, yra gana reti. Savo ruožtu gamta G.Bleizgio eilėraščiuose sklidina žydėjimo, sirpimo, atsinaujinimo, gyvybė čia liejasi per kraštus: šlama erškėčiai, drebulė, žibutės, šermukšnis, avietės, viksva, lelijos, vėjarožės, tuntai paukščių – kovarniai, lakštingalos, kregždės, gervės, zylės, vanagai, vieversiai, griežlės, vyturiai. Nuvysta ir vėl žydi, nudvesia ir vėl gimsta. Ne visuomet šiai gyvūnijos ir augalijos karalystei pavyksta įgauti rišlaus, reikšmingo simbolizmo, retkarčiais ji tiesiog atlieka fetišo funkcijas. Stilistiškai eilėraščiai tvarkingi, eilutė slenka ritmingai, lūžta išlaukusi minties vingio. Eilių tonas švelnus, lyrinio subjekto žvilgsnis blausus ir lėtas, apsvaigęs nuo to, „kaip kunkuliuoja visa, kas čia yra“, nors pats bet kokio kunkuliavimo išvengia. Tai – meditatyvaus pobūdžio tekstai, kuriuose retkarčiais blyksteli išties dailios eilutės: „Aklasis kuris naktį / manei kad nieko nėra / atidengtas / dabar yra tavo / aklumas – – – – “ ( „Čežėjimas“, p. 41); „Kalnai pasitraukia visi/ išėjo / ir tada yra baisu sraigėms / užauga riestos kupros“ („Kalnuose – su negyvenama savo puse“, XIX, p. 65). Visgi bendras įspūdis lieka prėskas. G.Bleizgio knyga „Kai sėlinsi manęs“ – tai kabinetinė poezija, blyški ir abejinga, be pėdsakų. Nėra paskui ką sėlinti.

I.Simonaitytė 1977 m.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas Skelbiamas tradicinis Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Kaip sakė jo organizatorius – Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis, I.Simonaitytės premijai gali būti pristatomi visos šalies kūrėjai už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus arba dvejų pastarųjų metų sukurtus meniškai brandžius kūrinius, kuriuose literatūrinėmis priemonėmis atspindėta Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Pretendentus premijai gali pateikti fiziniai ir juridiniai asmenys iki 2014 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25).

I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos dydis – 4 000 litų. Jos steigėjai – bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. Kitų metų pradžioje bus paskirta ir įteikta jau 29-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija. I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje.

41


GINTARO LAŠAI

Keletas mūsų grasė piršt Donaldas BARTHELME’AS

Ganėtinai ilgai keletas iš mūsų grasė pirštu mūsų draugui Kolbiui dėl jo elgesio. Už tai, kad jis per daug sau leido, vieną dieną nusprendėme jį pakarti. Kolbis įrodinėjo, jog tai, kad per daug sau leido (taigi neprieštaravo), nereiškia, kad turįs būti pakartas. „Kiekvienas kartais per daug sau leidžia“, – tvirtino jis. Nekreipėme dėmesio į šį jo argumentą. Paklausėme, kokios muzikos norėtų klausytis per egzekuciją. Atkirto turįs pagalvoti, bet perspėjo, jog tai užimsią šiek tiek laiko. Pabrėžiau, kad turime sužinoti kuo greičiau, nes Hovardas, jis yra dirigentas, turįs pasamdyti muzikantus ir repetuoti su jais, bet negali pradėti, kol nežino, kokia būsianti muzika. Tada Kolbis paskelbė, jog jam visada patiko IV Aivzo simfonija. Hovardas konstatavo, kad Kolbis pasirinko „laiko marinavimo“ taktiką. Kiekvienas žino, jog Aivzo neįmanoma iš karto tinkamai pagroti – reikėtų ištisas savaites repetuoti, o išlaidos didžiuliam orkestrui ir chorui gerokai viršytų sumą, kurią mes galime skirti muzikai. „Pagalvok blaiviai“, – kreipėsi jis į Kolbį, ir šis pažadėjo, jog mėgins išsirinkti muziką, kurią būtų lengviau groti. Hugo rūpinosi, kaip surašyti kvietimus. Kas būtų, jeigu kuris patektų į valdžios atstovų rankas? Kolbio pakorimas, be abejo, būtų laikomas teisėtvarkos pažeidimu, ir jeigu valdžia iš anksto sužinotų apie mūsų planą, aišku, įsikištų ir viską sugadintų. Nors Kolbio pakorimas ir prieštarauja teisėtvarkos įstatymams, manyčiau, turime visišką moralinę teisę taip pasielgti, nes jis yra mūsų draugas ir tam tikru atžvilgiu priklauso mums. Ir dar per daug sau leido. Nutarėme, jog kvietimų tekstą surašysime taip, kad niekas negalėtų suprasti, kur yra kviečiamas. Nusprendėme viską pavadinti šitaip: „Įvykis, susijęs su misteriu Kolbiu Viljamsu”.1 1 Orig. Colby Williams; versiška aliuzija į CIA (CŽV) šefą, jo pavardė William E. Colby. Rašytojo norą parinkti savo herojais realius asmenis šiame kūrinyje stebėsime kelis kartus. Dar yra apsakymų apie Levą Tolstojų, Eugeniją Grande, Kortesą ir Montesumą...

42

Kataloge suradome gražų tekstą, parinkome kreminį popierių. Magnas prižadėjo pasirūpinti spausdinimu. Jis pamąstė, ar nereikėtų pateikti gėrimų. Kolbis įsiterpė, kad tai būtų visai malonu, tik jam kelia rūpestį galimos išlaidos. Labai nuoširdžiai jį patikinome, kad pinigai neturi jokios reikšmės – juk esame ištikimi jo draugai; jeigu jau grupė atsidavusių draugų negali susirinkti ir organizuoti viską truputėlį iškilmingiau, tai ko po velnių yra vertas šitas pasaulis? Kolbis paklausė, ar jis prieš pat finalą irgi gaus išgerti? „Aišku!“ – užtikrinome. Kitas klausimas – kartuvės. Niekas iš mūsų neturėjo supratimo, kaip jos galėtų atrodyti, bet Tomas, jis yra architektas, prižadėjo pasirausti senose knygose ir padaryti eskizą. Labai svarbi detalė, jis prisimenąs, yra kilnojamoji platforma. Garantavo, kad, skaičiuojant apytikriai, darbas ir medžiagos mums neturėtų kainuoti daugiau nei 400 dolerių. „O Dieve!“ – sušuko Hovardas. Paklausė, kokią medieną Tomas įrašė sąmaton, gal polisandrą? „Ne, paprasčiausią geros rūšies pušį“, – atšovė Tomas. Viktoras pasidomėjo, ar nedažyta pušis neatrodys „kažkaip primityviai“, bet Tomas atkirto, jog be didesnio vargo ją galima nudažyti tamsia riešutmedžio spalva. Pareiškiau, kad nors viskas, mano manymu, ir turi būti atlikta tikrai iškilmingai, bet apskritai išleisti 400 dolerių kartuvėms, – turint omeny, kiek dar kainuos gėrimai, kvietimai, muzika ir t. t., – tai jau persistengimas. Kodėl nepanaudojus tam reikalui tikro medžio – gražaus ąžuolo ar ko panašaus į jį? Priminiau, jog ceremonija vyks birželį, taigi visi medžiai jau bus pasipuošę puikia lapija, ir medis suteiks visam procesui ne tik „tam tikro natūralumo“, bet ir pratęs senas tradicijas. Braižydamas ant vokų nugarėlių kartuvių eskizus, Tomas perspėjo, kad korimo ceremonijai lauke visada gresia pavojus – lietus. Viktoras patvirtino tai ir pasakė, kad jam labiau patinka mintis viską atlikti kokiame nors dvare, geriausia – esančiame ant upės kranto, bet tada iškiltų svečių ir muzikantų atvežimo bei išvežiojimo į namus problema. Tuomet visų žvilgsniai nukrypo į Harį, – jis vertėsi lengvųjų automobilių ir sunkvežimių nuoma. Haris prižadėjo, kad jam

pavyks surasti pakankamai automobilių, galinčių aptarnauti svečius, bet perspėjo, jog vairuotojams reikės mokėti. Vairuotojai, pabrėžė jis, nėra Kolbio draugai ir negalima iš jų tikėtis nemokamų paslaugų, taip pat kaip ir iš kelnerių ar muzikantų. Patikslino, kad savo žinioje turi apie 10 automobilių, kuriuos daugiausia nuomoja laidotuvėms, ir tikriausiai jam pavyks gauti dar tuziną – kreipsis į pažįstamus, užsiimančius tuo pačiu verslu. Dar pridėjo, kad jeigu tai organizuotume dvare, bet po atviru dangumi, reikėtų į sąmatą įrašyti didelę palapinę ar tentą, kur galėtų prisiglausti nors svarbiausi svečiai ir muzikantai; jeigu lietus prapliuptų per ceremoniją, viskas atrodytų labai niūriai. Apie iškilusią dilemą – kartuvės ar medis – galėjo pasakyti tik tiek, kad pats neturįs kokių nors ypatingų pomėgių ir tikrai manąs, jog pasirinkti turime leisti pačiam Kolbiui – galų gale kalbama apie jo pakorimą. Kolbis vėl replikavo, kad kiekvienas kartais per daug sau leidžia. Taigi, ar nesame per daug drakoniški? Hovardas gana aštriai atkirto, jog viskas jau nuspręsta, telieka pasirinkti arba kartuves, arba medį. Kolbis paklausė, ar gali tikėtis visos egzekucijos ceremonijos. Ne, atsakė Hovardas, negali. Jo nuomone, visa ceremonija – tai nieko daugiau, tik Kolbio užgaida. Akių užrišimas, paskutinė cigaretė – Kolbis ir taip ganėtinai visko pridirbo, kam dar tas „papildomas teatras“. Kolbis patikslino, kad jam labai gaila, ne tą turėjo minty; jis renkasi medį. Nusivylęs Tomas suglamžė nubraižytus eskizus. Paskui iškilo budelio problema. Polis paklausė, ar būtinai reikią budelio. Jeigu naudotumės medžiu, tik pakylą reikėtų parinkti tinkamo aukščio, o Kolbis galėtų pats nušokti nuo kėdės, stalelio ar kokio nors kito daikto. Be to, papildė Polis, jis labai abejojąs, ar dabar, kai mirties bausmė kuriam laikui visiškai panaikinta, kokie nors samdomi budeliai šlaistosi po šalį. Tikriausiai turėtume „atsiskraidinti“ ką nors iš Anglijos, Ispanijos arba kokios nors Pietų Amerikos šalies, o jeigu ir padarytume taip, tai kaip galėtume iš anksto žinoti, kad jis tikras budelis profesionalas, o ne koks nors paprasčiausias godus pinigų mėgėjas, galįs tik sugadinti darbą, ir per jį „apturėtume viešą gėdą?“


gintaro lašai

u mūsų draugui Kolbiui Nutarėme, kad Kolbis privalo paprasčiausiai nušokti, bet ne nuo kėdės, nes tai, mūsų manymu, neatrodytų skoningai – kažkokia sena virtuvinė kėdė, išnešta į dienos šviesą ir pastatyta po mūsų gražiuoju medžiu. Tomas, pasižymintis labai šiuolaikinėmis pažiūromis ir nebijantis naujovių, pasiūlė, kad Kolbis stovėtų ant apvalaus, maždaug 10 pėdų skersmens guminio kamuolio. Jis pakankamai didelis, kad „atliktų platformos funkciją“. Be to, Kolbiui atsispyrus nuo jo, tas nuriedėtų šalin, tai svarbu tokiu atveju, jeigu Kolbis, nušokęs ir pakibęs kilpoje, dar apsigalvotų. Tomas priminė, kad, nusprendę nesinaudoti profesionalaus budelio paslaugomis, prisiimame didelę atsakomybę už sėkmingą viso reikalo eigą. Jis yra įsitikinęs, kad Kolbis elgsis pagirtinai ir paskutinę akimirką nepadarys draugams gėdos, bet yra žinoma, kad žmonės tokiais momen-

tais elgiasi ne visai sąmoningai – taigi toks paprastas dalykas, kaip plieninė viela ir guminis 10 pėdų skersmens sviedinys, kurį tikriausiai pavyktų pagaminti visai pigiai, užtikrintų didžiulį viso reginio pasisekimą. Paminėjus „vielą“, visą laiką tylėjęs Henkas staiga išpyškino, kad svarsto, ar nebūtų geriau, jeigu vietoj virvės panaudotume vielą? Labiau veiksminga ir, jo supratimu, labiau tinka Kolbiui. Kolbis truputį pažaliavo, ir aš tuo visai nesistebiu, nes žinia, kad būsi pakartas ne virve, o viela, yra labai nemaloni. Vien pagalvojus apie tai, žmoguje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Buvau įsitikinęs, kad Henkas elgiasi netaktiškai sėdėdamas čia ir kalbėdamas apie tą vielą. Ir dar tada, kai Tomo projektas (apie guminį sviedinį) padėjo labai sklandžiai išspręsti problemą, nuo ko Kolbis turės nušokti. Paskubomis tariau, kad viela netinka, nes sužalotų medį: tą akimirką, kai Kolbis visu

svoriu pakibtų ant vielos, ši įsirėžtų į šaką, prie kurios ją būtume pririšę, o šiais laikais, kai aplinka taip rūpinamasi, nenorėtume to, ar ne taip? Kolbis apdovanojo mane dėkingu žvilgsniu, ir susirinkimas baigėsi. Paskutinę dieną viskas vyko labai sklandžiai: muzika, kurią galų gale Kolbis išsirinko, buvo žinomas Elgaro šlageris, ir Hovardas su savo vyrukais pagrojo jį įspūdingai. Nelijo, susirinko minia žmonių, bet nepritrūko nei škotiško viskio, nei nieko kito. Guminis kamuolys buvo nudažytas tamsiai žalia spalva ir puikiai derinosi su visu kaimišku kraštovaizdžiu. Du dalykus, susijusius su visu tuo reikalu, – atsimenu geriausiai: dėkingą Kolbio žvilgsnį, kurį jis man pasiuntė, kai išreiškiau savo nuomonę apie vielą, ir tą faktą, kad nuo to laiko jau niekas niekada sau per daug neleido. Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Artūro Valionio nuotr. 43


gintaro lašai

Dainius Sobeckis

Kelionė pabaiga be pradžios kloniais kvepiantis rytas padūmavus diena tirštumon paniręs vakaras apšvietos naktis lakštingalų čiulbėjimas žiogų smuikavimas svirplių svirpimas

ropės neišrovimas obels neapžiedijimas vagos neapvarpinimas sutrupėjusių formų liekanos geometrinė kelių procesija kvadratiniam žemės matavimui šviesoje išnyra taškas įgaunantis subjekto būseną kastuvas nelygu šauktukui kurmrausio išrausai pradžia su pabaiga

Turgus

debesysna kylantis žvilgsnis mintimis apeinami kalnai sapnais išplaukiojami vandenys

sakoma viskas turi savo kainą

apvalymo sąstingis apvaldymo sąlytis apvalėjimo būsena

kainuoja vaisiai daržovės atitinkamai kainuoja vištos karvės arkliai

tiesa taip pat turi savo melo kainą meilė turi neapykantos antkainį ritualinis susivaldymas įkainojamas paleistuvystėmis įsitikinimai perkainojami abejonių gyliu tvarkingumas nukainojamas pirminiu chaosu malonei suteikiama keršto nuolaida karnavalinis pasimėgavimas perku parduodu subjektas renkasi objektą objektas subjektyviai pasiduoda nuvainikuodamas turgaus centrinės aikštės stalą turgaus dieną galima išmesti iš objektyvacijos plano stingdančiai tuščia

Algirdo Darongausko nuotr. 44


gintaro lašai

Visa tai

jam padėti begali gelbėjimo ratas

Sirenos

jis pranciškonas paukščiams pamokslaujantis

padėsime autoriui

naktį nori nenori prižadina uosto sirenos

jis jėzuitas prieš kitatikius kovojantis jis kryžiuotis krauju besivadovaujantis jis budistas nušvitimo belaukiantis jis musulmonas Europą užkariaujantis jis judaistas išskirtiniu besilaikantis jis mormonas Ameriką atradęs jis jehovistas prie durų besireklamuojantis jis induistas karmos neaplankiantis jis krišnaitas vegetariškai bevalgantis visuma

Apie rašytojus aplinkui nei vieno šiaudo anei šapelio ką jau kalbėt apie rąstą vien raštai mėlynas rašalas skaidosi sakoma rankraščiai nedega jie ir neskęsta anaiptol apie autorių to nepasakysi

jam sviedžiam girnapusę

Taip pasiuntinys ir pranašas kažkur virš erdvės ir laiko bendrauja dėl taikos

dieną nustatytu laiku išbandomos sirenos nuo mūsų norų nepriklauso sirenos taip ir neliko prieplaukos žmonių

susitiko parūkė išsiskyrė

nors čia ir nekaltos šitos sirenos

Jo kapas žinomas

Išbandyti

Algio Kuklio romano „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ (2008) interpretacija visi ir iš anksto žinojo jo gimimo dieną ir laiką tai nebuvo netikėta jis ir pats žinojo kad gimė tad nieko nelaukęs ėmė ruoštis užsisakė vietą Joniškės kapinėse nusipirko šiam konkrečiam atvejui skirtą plotą įsigijo marmurinį paminklą iškalė vardą pavardę gimtadienio datą beliko užbaigti paminklą

išbandyti visas evoliucijos formas planktono judrumą skystoje ledo formoje vėžlio žingsnį prieš pakylant skristi beždžionės įžvalgą tupint kriaušėje homo sapiens progresą siekiant regreso išbandyti visas revoliucijos formas panaudoti akmeninių kirvukų kietumą išgauti minkštumui įbesti peilio aštrumą tikrinant galąstuvą pokštelėti revolveriu išmatuojant atstumą išbandyti visas teigiamas neigiamas formas išbandyti ir paskelbti revoliuciją evoliucijai ► 45


gintaro lašai

Matymas mąstymas matant regint seimojimas kaimynams dūmojimas spalvotieji metalai spalvingi žmonės auksakasiai auksarinkiai auksakailiai rudi balti geltoni raudoni

Tas kietas R.Cha „Įstatymas nėra teisingumas. Tai labai sudėtingas mechanizmas. Jeigu tiksliai paspausite mygtukus, ir jus dar lydės sėkmė, teisingumas gali pasirodyti. Toks mechanizmas yra viskas, kas liko iš gerų įstatymo norų.“ Šiuos žodžius ištarė amerikiečių rašytojo Raymondo Chandlerio1 (1888–1959) pagrindinis herojus.

pilna spalvų gama nuo balta iki juoda iš tamsos link šviesos

Jeronimas BRAZAITIS

matau rytmetį ryškų geltonai liejantį horizontą visa kas po saule vakare matau raudonai

Šis žmogus – Philipe Marlowe, privatus seklys, veikiantis visuose R.Chandlerio romanuose. Jo darbas gerai apmokamas, tačiau labai pavojingas. Kad atliktų pavestą darbą, jam reikia nueiti didelių pastangų, juodo darbo, klaidų ir išmėginimų kelią, ir čia mažai kuo gelbsti beveik mistinė loginio mąstymo jėga. Jis nešiojasi ginklą, jo savisaugos instinktas puikiai išugdytas: pavyzdžiui, vykdamas su užduotimi į kai kurias Kalifornijos vietoves, turi „pasiimti su savim atsarginę galvą“, nes vietinei policijai Marlou alibi dažnai atrodo „toks tvirtas, kad net įtartina“. (Pirmas literatūriniame kūrinyje kieto detektyvo (hardboiled detective) Reiso Viljamso paveikslą 1922 m. sukūrė Carrolis Johnas Daly.) R.Chandlerio privatus seklys veikia

užmerkiu atmerkiu užmerkiu kojas tikriausiai tai nepadės visa ką dabar matau vadinama regėjimu ant vokų užrašyta nelygus matymas bespalvis regėjimas vertikalėje

R.Chandleris, meniškiausias „kietojo detektyvo“ mokyklos atstovas, gimė 1888 m. Čikagoje. Nuo ankstyvos vaikystės gyveno ir buvo lavinamas Anglijoje. Baigęs Dulwicho koledžą, metus praleido Prancūzijoje ir Vokietijoje mokydamasis kalbų. R.Chandleris išbandė nemažai profesijų: mokytojo, knygų apžvalgininko, studentų mokslinio vadovo, kareivio (grįžęs į Ameriką 1912 m., Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Kanados kariuomenėje), buhalterio, naftos kompanijos viceprezidento, Holivudo scenaristo (5 filmų scenarijai, 4 – bendradarbiaujant su kitais rašytojais). Paskutinius 40 gyvenimo metų rašytojas daugiausia gyveno Pietų Kalifornijoje, jos vaizdingoje aplinkoje veikia jo kūrinių herojai. Mirė R.Chandleris 1959 m. Pirmąjį jo apsakymą Blackmailers Don’t Shoot 1933 m. gruodžio mėnesį išspausdino žurnalas Black Mask, o per kitus penkerius metus jis parašė dar 17 apsakymų. Pirmąjį romaną The Big Sleep R.Chandleris išleido 1939 m., o paskutinį Playback – 1958 m. Visas rašytojo kūrybinis „kietojo detektyvo“ palikimas – 24 apsakymai, 7 romanai ir 5 straipsniai. 1

Kuršių išganymo klausimu marios užšalo nors imk ir eik kaip Kristus

46

daug sudėtingesnėje visuomenėje, kuriai jau neįmanoma taikyti tiesioginių įstatymo, teisingumo, pareigos ir socialinių luomų sąvokų. Marlou supranta, kokioje visuomenėje gyvena: „Mes esame didelė, galinga, turtinga, nežabota tauta, ir nusikaltimas yra kaina, kurią mokame už tai; organizuotas nusikaltimas – kaina, kurią mokame už visą struktūrą“ (Ilgasis atsisveikinimas / The Long Good-Bye). Atrodo, jog turėtų būti lengva dirbti laikantis tvirtų moralės normų, tačiau visuomenės struktūra yra tokia susipynusi, kad neretai Marlou arba patiria nemalonumų su policija, arba rizikuoja savo reputacija, arba imasi jam nepriklausančios atsakomybės (taip atsitinka pirmojo rašytojo romano Didysis miegas / The Big Sleep (1943) viduryje). *** R.Chandlerio herojus pastabus, moka įvertinti tikrą ir įdomų grožį, nevengia jausminių dalykų, tačiau viską daro žinodamas, kad jo pašaukimas ir profesija neleis jam ramiai gyventi meilės glėbyje. Jis žino, kad visų tos rūšies istorijų neišvengiamas finalas – vienas ir tas pats. Keistuolis Marlou, kurio vienu požiūriu tikrai niekas nenuskriaus: neatims jo neišsenkančio „turto“ – romantinės vienatvės. Gerai dar, kad kiekvieną išsiskyrimo situaciją jis moka pakomentuoti lyg iš šalies, kiekvienai moteriai parinkdamas tinkamą būdą, stilių ir frazę: „Prancūzai turi labai gerą posakį. Tie tipeliai apie viską turi ką pasakyti ir visada yra teisūs. Atsisveikinti – tai tarytum šiek tiek numirti“ (Ilgasis atsisveikinimas). Nuolatinis savęs kontempliavimas, kuriame pasireiškia ir autoriaus nuomonė, ir herojaus autoironija, padeda Marlou kiekvienąkart atsigauti po asmeninių sukrėtimų ir profesinių nesėkmių. Patekęs į nepavydėtinas situacijas, jis labai rimtai pakomentuoja, kad pritrenktas ir vedamas dviejų banditų kartu su jais atrodė „kaip skanus suglaustinis“, tik atsigavęs po apsvaigimo nuo vaistų, buvo toks naudingas „kaip baletmeisteris su


gintaro lašai

andlerio meniškumas

Garsus amerikiečių rašytojas R.Chandleris išbandė nemažai profesijų: mokytojo, knygų apžvalgininko, studentų mokslinio vadovo, kareivio, buhalterio, naftos kompanijos viceprezidento, Holivudo scenaristo. Ralpho Crane’o / Time and Life Pictures / Getty nuotr.

medine koja“, gali tiksliai užtikrinti: „... per pusę dienos padariau tik keturias klaidas“. *** Sekdamas privataus detektyvo veiksmus, didžiulės Marlou įtaigos veikiamas, skaitytojas įtraukiamas į knygą, atsiranda veiksmo pasaulyje: dalyvauja pats, girdėdamas posakių intonaciją, balso spalvą, aiškiai matydamas piešiamus vaizdus. Ypač spalvingai ir įtaigiai seklio atmintyje gyvena sutiktų moterų paveikslai, jis geba kurti grožio modelius, apibūdinti tipus, kiekvienai suteikti nepralenkiamo tikroviškumo. Visokių jų misteris Marlou sutiko savo tyrimų kelyje, tačiau tik dvi ar trys panoro jį vadinti Filipu. Kilnusis seklys elgėsi su jomis taip sąžiningai ir dalykiškai, kad tik vienai kitai kilo iliuzijų, tik kelios neįvertino jį užvaldžiusio darbo svarbos ir tarė žodžius, panašius į tos herojės, kuri tiesiog prisiekė meilę („visą gyvenimą save laikiau tau“) ir įkalbinėjo seklį, kad vertėtų pabandyti, nes jis „gali prarasti tik dulkes ant darbo stalo, nešvarias dėmes ant užuolaidų ir savo tuštoko gyvenimo vienatvę“.

Nors dažniausiai pasitaiko, atrodo, tik tipiškų moterų, kurias pamačius privati akis iš karto nustato joms aukštesnę ar žemesnę vietą konkrečiai apibrėžtame grožio diapazone „nuostabi–graži“, tačiau dar yra ir „tiksliai neapibūdinamas neurotinis grožis, kuriam trūksta kiek nuodugnesnio makiažo, kad būtų įspūdingas“, yra ir toks, kai daug dėmesio nusipelno akys, kadangi seklys išvydo jas „dideles, drėgnas, simpatiškas kaip šlapi akmenys“; viena veikėja „iš trisdešimties pėdų atrodė klasiškai, o iš dešimties pėdų – kaip kažkas padarytas tam, kad į jį žiūrėtum iš trisdešimties pėdų atstumo“, kita pasirodė kaip „sapnas-svajonė: auksiniai plaukai skrybėlaitėje įsitaisę kaip paukštelis lizde <…> šypsena tokia rinktinė, kad suparalyžiuoja <…> aptarnauti ją padavėjui reiškė atlikti misiją gyvenime“, o pagavęs jos žvilgsnį, Marlou „kažkur prasmego ir jam užėmė kvapą“. Kokie įvairūs seklio vaizduotės atspindžiai, kiek daug jis pamato žmonėse! Tai – dar viena nepakartojama mūsų privačios akies savybė. *** Tvarkydamas reikalus, Filipas sutinka daugybę žmonių, iš jų beveik kiekvienas

gali padėti jam, reikia tik mokėti su jais bendrauti. Jis puikiai geba ir tai. Su kiekvienu bendrauja jo kalba ir stiliumi: – galingo, jį tempiančio viena ranka laiptais aukštyn Malojaus paprašo paliesti, sakydamas: „Esu jau didelis ir moku pats vaikščioti“, tuo pačiu metu džiaugdamasis, kad nepasiėmė revolverio, kadangi tas tipas „būtų išplėšęs jį iš rankos ir sukramtęs“; – stebisi juodaodžiu, kurio negalima papirkti, ir klausia:„Kas iš tavęs išeis, kai užaugsi?“, o tas rimtai atsako: „Jau esu suaugęs, turiu žmoną ir tris vaikus“; – smalsuoliui, kuris domisi, ar galima paklausti jo pavardės, atsako: „Paklausti galima, bet galima ir negauti atsakymo“; – klientės, nuolat besiskundžiančios astma ir gydančios ją eiliniu porto buteliu, atsiklausia (šį kartą tik mintyse, bet ir tai sugeba suvaldyti jos aroganciją), ar „nekenks jos astmai, jeigu jis užsikels koją ant kojos?“ Ypatinga R.Chandlerio meninė savybė – slengas, t. y. nepriklausoma atskirų individų, profesinių grupių ir socialinių sluoksnių kalba. Todėl Marlou, beveik rašytojo antrininko, kalba grynakraujė ir gyva. Į porą slengui rašytojas parenka metaforas, labai tinkančias įdomiems žmonėms, kuriuos aprašinėjo. Jo žvilgsnis skverbėsi pro sutemas, miglą ir rūką. Viską matė ir viską girdėjo. Nepaprastai ryškūs veikėjų paveikslai labai pasitarnavo detektyviniam romanui, kuris „pasiekė MITO statusą: jo centre – seklys, kaip mitinis herojus“. *** Manau, jog rašytojo populiarumą (iš septynių jo romanų ekranizuoti šeši) padidino ir tas faktas, kad jis nagrinėjo geriausius pasaulinės literatūros kūrinius, gerbė žymiausius autorius, nuolat prisimindavo juos. Pavyzdžiui: „...mano kojos tokios buvo šaltos, kaip Finegano, kai jį vežė laidoti“ – James Joyce; „...prisiminiau, kad girdėjau prieš atsijungdamas krentant revolverį ir ieškojau jo atidžiai, kaip prarasto laiko“ – Marcel Proust. ► 47


gintaro lašai

◄ Todėl R.Chandlerio kūryba žavi ir eilinius skaitytojus, ir literatūros specialistus. W.H.Audenas pabrėžė: „Jo knygos turi būti skaitomos ir vertinamos ne kaip padedanti užmiršti kasdienybę literatūra, o kaip meno kūriniai.“ Dėl meistriško stiliaus, patrauklaus siužeto ir gyvos kalbos rašytojo kūriniai sėkmingai perkeliami į ekranus. Iš septynių R.Chandlerio romanų, išleistų nuo 1939 iki 1958 m., ekranizuoti šeši (!); pagal Farewell, My Lovely pastatyti net trys filmai (1942, 1945, 1975), o The Big Sleep ir The High Window įėjo į kinematografijos istoriją po du kartus. Antrajame, kurį 1946 m. pastatė Howardas Hawksas, Filipo Marlou vaidmenį sukūrė Humphrey Bogartas, jame sėkmingai pasirodė ir jo ketvirtoji žmona Lauren Bacall. Ši pora praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje įvykusioje pasaulio kino kritikų apklausoje buvo pripažinta geriausia kriminalinių herojų pora per visą kino meno gyvavimą. Vicečempionas, mano nuomone, pagal įtaigą ir meistriškumą yra Robertas Mitchumas, sukūręs Marlou vaidmenį 1975 ir 1978 m., atitinkamai pirmojo ir antrojo romano ekranizacijose (jo partnerės – Charlotte Rampling ir Sarah Miles). H.Bogarto sukurtas herojus buvo toks tikroviškas, jog visi identifikavo jį su Marlou. Dėl to Bogiui (angl. Bogie) nuolat tekdavo dalyvauti įvairiose varžybosedvikovose, kuriose kiti aktoriai stengdavosi įrodyti, kad nors vienu aspektu jie yra geresni. Varžovai reikalavo, kad savo kietumą, žinomą iš kino ekrano, Hamfris įrodytų ir gyvenime. Aktorius nevengė tų kovų – manė, kad savo vaidmens garbę turi ginti visur ir visada. O tiems, kurie bandydavo kuo nors jį viršyti, pavyzdžiui, nusipirkdami daiktą, kurio kaina jam buvo neprieinama, H.Bogartas atsakydavo: „Vieno dalyko – geros prigimties – jie negalės nusipirkti už jokius pinigus“.

48

Apie fotografiją,

Mary Barnes Swift ir anūkas, 1852.

Beatričė JUŠKAITĖ

Senos fotografijos – liūdnas reginys. Somnabuliškai nebesuskaičiuojamą ratą sukau pritemdytoje galerijos salėje ir hipnotizavau į šimtamečius dagerotipus. „Tai štai kaip viskas baigiasi“, – net norėjosi konstatuoti kiek dramatišku balsu, bet pasaulyje juk viskas baigiasi be didelio patoso. Visas balaganas su kalbomis, ašaromis ar filmais tėra reginys post factum. Šiaip viskas baigiasi tyliai. Tylūs rodėsi ir veidai dagerotipuose. Perdėčiau sakydama, jog jie žvelgė ypatingi, mistiški ar itin žavingi. Tas senų fotografijų žavesys – tai žavesys su kartėliu. Kaip ir laimė, pavyzdžiui, visad su kartėliu – grynas pasikartojimų ilgesys. Pirmiausia akimirkos blyksnis, o tada laike ištįsęs „et“. Tokios ilgesingos ir tos fotografijos: besišypsantys žmonės, paniurę veikėjai, vaikai su juokingomis kepurėmis, suaugėliai tautiniais kostiumais, seniai su pypkėmis ir aiškiai vienas be kito netveriantys mylimieji.

Saugiu laiko atstumu visus juos ženklina ilgesys, net jei jo ir nebūta. Taip eksponuojami žmonių veidai tampa sakralūs, erdvė poetiška. Fotografuojant momento rasa palieka atspalvį, plonu plonu pjūviu atriekia nuo kasdienybės ir nuo dabar bėgsmo. Pasak Susan Sontag, kiekviena fotografija yra memento mori. Fotografuoti – tai būti kito žmogaus ar daikto mirtingumo, pažeidžiamumo ir kintamumo dalimi. Vadinasi, žiūrėdama į tuos senus paveikslėlius, tame pažeidžiamume dalyvauju. Dar kitaip – esu to pažeidžiamumo stebėtoja. Paveikslėliai, kažkada buvę egzistavimo patvirtinimu, tapo išnykimo įrodymu. Fotografijos išgrynina kintamumą jau kaip faktą. Žmonių portretai portsigarus primenančiose dėžutėse su sodriaspalvės medžiagos skiautėmis ir miniatiūriniais metalo apvadais – intymūs sekretai, menantys nebesugrąžinamas dienas. Gal dėl to ir norisi rituališkai sukti ratus savo pačios šliūže uoliai užsiimt šiuo savirefleksišku kitų gyvenimų įspaudų tyrinėjimu. Sakykime, laikinumo stebėjimu.


Gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

laikinumą ir jo stebėjimą Dėmesį patraukia jaunuolis vienoje iš fotografijų vos vos aukštyn kilsteltu smakru, tiesia nugara, neaišku, kokios pareigos skatinamas sėdintis prieš objektyvą. Galima įsivaizduoti jo nekantravimą, kol dagerotipininko Šliomos Rozensono sidabru padengta plokštelė įrėš jo unikalų paprastumą kišenėje gniaužiant keturis rublius. Dabar šitoje pritemdytoje galerijos salėje jo nuotrauka – tik vizuali replika apie egzistavimą. Laiko atstumu ji tampa absoliuti – replika ir mano, ir tavo, ir visų kitų neįamžintų herojų (visai nepretenduojant tokiais vadintis) prarandamam buvimui. Buvimui, kurio alsuojantį virpulį taip aiškiai išduoda veidrodinis dagerotipas su dailios moters atvaizdu kairėje. Apie tokio aparato atradimą ji buvo skaičiusi Kurier Wileński ir visai nesitikėjo, jog toks naujoviškas savęs atvaizdas gali atitekti paprastiems mirtingiesiems kaip ji. Kaip ji, tu ar bet kas, kieno menkos istorijos dulkės kažkada galėtų paveikslėliu lygiai taip pat abejingai nugulti ant galerijos salės sienų. Sakykime, laikinumo dėsniams priminti.

Nežinoma pora, 1850.

Seserys Wood, 1854.

Jei visgi būčiau pasidavusi pagauliai dramaturgijai ir pratarusi tą „tai štai kaip viskas baigiasi“, galbūt tokiame futliare išvysčiau ir savo paveikslą. Visai kaip tas profesorius Ingmaro Bergmano Žemuogių pievelėje akistatoje ir su savimi, ir su senais gyvais ir nebegyvais pažįstamais Lunde, kur laikrodžiai be rodyklių.

Valandų neberodo ir dagerotipų žmonėms priklausantys laikrodžiai. Gyviems, bet monumentaliems, mirusiems, bet neišvykusiems, abejingai gyvenantiems nuotraukose, bet atskleidžiantiems savo esmę tik stebėtojo akimis. Sakau jums, senos fotografijos – liūdnas reginys. Kiek pabodus sukinėtis apie salę, kiekvienam dagerotipui jau buvau sugalvojusi po įtikinamą „o galėjo būti“. Mačiau, kaip kas nors bandys tokias istorijas klijuoti man, ieškoti jose atpirkimo ir priebėgos fotoaparatu išplėštoje būtųjų kartinių galybėje. Visos tos fotografijos – nebesugrąžinamo rojaus ilgesys, dulkės, nukloję mano, tavo ir dagerotipų žmonių žemę. Nukabinau jas nuo galerijos salės sienų ir įrėžiau vidinėje savo sielos pusėje. Sakykime, kad bent kiek išsaugočiau prarastas fotografijų amžinybes.

Librarycompany.org nuotr. 49


SUGRĮŽIMAI

Festivalio „Impresijos“ kabinasi į Lietuvos pajū Gaiviu dvelksmu į pajūrio muzikinį gyvenimą įsisukęs festivalis „Impresijos“ trumpam sugrąžino po Lietuvą ir pasaulį pasklidusius šio krašto jaunuosius, tačiau tarptautinėse scenose pripažinimą jau pelniusius muzikantus. Festivalio scenoje muzikavusi ir viena pagrindinių renginio iniciatorių – perspektyvi pianistė, M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivė Gabija Maknavičiūtė neabejoja, kad renginys turi prasmę ir ateitį. Klaipėdos ir šio krašto vardą pasaulyje plačiai garsinantiems jauniesiems talentams „Impresijos“ skelbia žinią, kad jie savo gimtinėje laukiami bei vertinami.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Muzika žadina įspūdį – Esate festivalio meno vadovė. Ar šio renginio idėjos autorystė priklauso būtent jums? – Tai bendra mūsų su mama ir dar viena jos kolege idėja. Šią mintį brandinome gana ilgai. Pati esu išvykusi iš Klaipėdos, ir visada miela čia sugrįžti, dalyvauti muzikiniuose renginiuose. Manau, kitiems jauniems žmonėms, studijuojantiems Vilniuje, Kaune ar užsienyje, taip pat smagu grįžti į savo gimtąjį miestą, kraštą. Be to, norisi, kad ir mūsų publika matytų tas ryškiai žybsinčias žvaigždutes. O kadangi jų gana daug ir vieno koncerto būtų per maža, nusprendėme surengti festivalį, kurio programą pristatome ne tik Klaipėdos, bet ir Palangos, Juodkrantės, Nidos publikai. Festivaliui neatsitiktinai pasirinktas toks pavadinimas. Impresija reiškia įspūdį, subjektyvų išgyvenimą. Visi renginio dalyviai – tarptautinių konkursų laureatai, tad 50

jų muzika neabejotinai žadina įspūdį, o jų pasakojimai – savotiškus išgyvenimus. Šalių, kuriose šiuo metu studijuoja festivalio dalyviai, geografija plati – Austrija, Danija, Didžioji Britanija, Portugalija, JAV, žinoma, neskaitant kitų Lietuvos miestų, kaip Kaunas ar Vilnius. – Ar nebuvo sunku prisikviesti taip plačiai išsibarsčiusius atlikėjus, juolab kad vasara – atostogų metas? – Tiesą pasakius, visi labai noriai sutiko dalyvauti festivalyje. Jei ir buvo keletas atvejų, kai žmonės atsisakė, tikrai ne dėl to, kad nenorėjo, o negalėjo dėl objektyvių aplinkybių. Be to, atlikėjai atvyko ir koncertuoja grynai iš idėjos, nebuvo planuotas net atlygis. Tik šaunių festivalio rėmėjų ir partnerių pastangomis pasisekė šį klausimą išspręsti mažumėlę kitaip, nors ir simboliškai.

Sieja svarbus vardiklis – Įvertinant, kad pasaulis kasdien vis labiau globalėja, neabejotinai nesate pionieriai, pasirinkę tokią idėją?

– Be abejo, pavienių koncertų šia tema būta, tačiau būtent festivalio formatas, kiek žinau, yra naujas reiškinys Vakarų Lietuvos muzikiniame gyvenime. Šalies mastu, Vilniuje, rengiamas festivalis „Sugrįžimai“ taip pat skirtas užsienyje besimokantiems ar dirbantiems jauniesiems muzikams, tačiau mūsų atveju vienas svarbiausių kriterijų – kad dalyviai būtų kilę būtent iš Klaipėdos ar šio krašto. Norėtume, kad „Impresijos“ taptų tradiciniu renginiu, jei, žinoma, tokių norų ir iniciatyvų turės patys dalyviai. – Organizuojant tokio pobūdžio renginį reikia nemažai patirties ir atsakomybės. Ar septyniolikmetei tai neatrodė per didelis iššūkis? – Nors ir esu organizacinio komiteto narė, vis dėlto pagrindinės mano pareigos – „Impresijų“ meno vadovė, tad ir didžiausias tekęs rūpestis – sukviesti į festivalį kraštiečius, šiuo metu studijuojančius Vilniuje, nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, taip pat – vesti renginius. Visus organizacinius darbus esame tarpusavyje pasiskirstę. Negaliu nepaminėti savo mamos, Ingos Maknavičienės, kuriai teko didžioji organizacinių reikalų dalis, muzikos pedagogės Saulutės Domarkienės – jos abi yra festivalio organizacinio komiteto garbės pirmininkės, taip pat vicepirmininkių – Linos Marijos ir Donatos Domarkaičių, komiteto nario Luko Budzinausko. Donata rūpinosi kraštiečių iš Kauno, o Lina Marija – iš Šveicarijos bei Austrijos paraiškomis, ir ji labai apgailestavo, kad pati negalėjo atvykti į festivalį. Mano sesuo Laura Maknavičiūtė ne tik koordinuoja literatūrinę „Impresijų“ dalį, bet ir visus organizacinius klausimus, susijusius su koncertų vedimu, taip pat yra organizacinio komiteto pirmininkė. Žinoma, renginys nebūtų įvykęs ir be gausaus būrio mūsų globėjų, rėmėjų, partnerių, tarp kurių – Klaipėdos J.Karoso muzikos mokykla, Juodkrantės L.Rėzos


SUGRĮŽIMAI

šaknys rį

Nuo mažumės muzikuojanti G.Maknavičiūtė savo ateitį sieja su koncertine veikla.

kultūros centras, Nidos bendruomenės namai, Klaipėdos P.Domšaičio galerija, Palangos kurhauzas ir, be abejo, Klaipėdos koncertų salė, kurioje rugpjūčio 1-ąją visą mėnesį vykusį festivalį vainikuos baigiamasis didysis koncertas „Mus užaugino Klaipėda“, skirtas 762-ajam mūsų miesto gimtadieniui. Šiame renginyje pasirodys ir muzikinių konkursų laureatai, šiuo metu studijuojantys Klaipėdoje.

Neabejingas ir augintinis – Esate kilusi iš žinomos uostamiesčio muzikų šeimos: jūsų mama I.Maknavičienė – pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, tėtis Alius Maknavičius – Klaipėdos brass kvinteto, Klaipė-

Muzikoje, apskritai mene kažko reikšmingo pasiekia tie, kurie yra asmenybės, kurie išsiskiria individualumu, savitumu. Stengiuosi tai atrasti bei atskleisti ir savyje. dos valstybinio muzikos teatro orkestro, Karinių jūrų pajėgų orkestro muzikantas. Turbūt buvote „pasmerkta“ pasirinkti muzikos kelią? – Tačiau jį pasirinkau pati, niekieno neverčiama. Iš pradžių tėvai matė labai didelį mano norą ir pomėgį šokti, leido į šokių būrelį. Tačiau ilgainiui pati apsisprendžiau eiti būtent muzikos keliu. Neneigsiu, tėvų pavyzdys įkvėpė. Man būdavo be galo gra-

Vytauto Petriko nuotr.

žu girdėti, kaip mama, o anksčiau – ir sesuo namuose muzikuoja pianinu. Neabejoju, kad sesuo Laura taip pat būtų tapusi puikia pianiste, jei ne patirta rankos trauma. – Ar jūsų šeimoje dažnai kalbama apie muziką? – O kaipgi – visi sukamės muzikos verpetuose, kažkas nuolat prasideda ar baigiasi. Vienas idėjas, įvykius gena kiti, nes niekada nestokojame pasiūlymų, turime visą būrį geradarių draugų, bendraminčių. Beje, ta proga galiu papasakoti vieną smagų pastebėjimą. Namuose dažnai įjungtas „Mezzo“ kanalas, ir štai praėjusią vasarą teko stebėti įdomų vaizdelį, kai mūsų šuo įsitaisė ne prie būdos, o kuo arčiau atvirų terasos durų, pro kurias sklido „Mezzo“ transliuojamos programos garsai. Taip supratome, kad mūsų namuose muzikai neabejingas net augintinis. ► 51


SUGRĮŽIMAI

Prioritetas – muzikalumas – Kaip manote, koks yra jūsų, kaip muzikės, išskirtinis braižas? – Klausytojai mano savitumu pirmiausia įvardija muzikalumą, jausmingumą, nuoširdumą. Manau, tai paveldėjau iš mamos. Net ir paskutiniajame konkurse, kuriame teko dalyvauti, buvau įvertinta specialiuoju prizu už magišką kūrinio interpretaciją. Konkursai – puiki galimybė ne tik išbandyti save, bet ir susipažinti su kitų šalių mokyklų muzikos atlikimo bruožais. Tarkime, kinai, kitų Azijos šalių atstovai labiau gilinasi į techninius dalykus, dažniausiai jų technika „išblizginta“ nepriekaištingai. O Europos vakariečiai labiau linkę atskleisti patį muzikos turinį, perteikti jos dvasią, pateikti savitą interpretaciją. Žinoma, technika svarbu, tačiau asmeniškai mane labiau žavi nuoširdus grojimas nei techninių galimybių demonstravimas.

Gabija džiaugiasi kiekviena proga koncertuoti gimtajame krašte, ne išimtis – ir „Impresijų“ festivalis. Vytauto Petriko nuotr.

Toks gyvenimo būdas

į „master class“ Šveicarijoje, o žiemą – Anglijoje, Mančesteryje.

◄ – Pasidalykite savo artimiausiais ir tolimesniais planais. – Matyt, kaip ir dauguma muzikantų, labai norėčiau būti koncertuojantis žmogus. Kol kas tai yra didelė svajonė, Dievas duos, gal ji po truputį ir pildysis. Be galo džiaugiuosi ne tik solo pasirodymais, bet ir žaviuosi kamerinio ansamblio teikiamomis galimybėmis. Kaip tik dabar muzikuojame su smuikininke Laura Staponkute, ir mums puikiai sekasi. Šiemet dalyvavome dviejuose konkursuose, kuriuose pelnėme pirmąsias vietas. Kalbant apie artimiausią metą, labai didelis rūpestis laukia dėl būsimųjų studijų ir svarbiausias klausimas – pas ką ir kur studijuoti. Nes ne kiekvienas puikus pianistas yra ir geras pedagogas. Labai džiaugiuosi dabartine savo mokytoja Albina Šikšniūte, su kuria dirbame šeštus metus, tačiau pamažu bręsta pokyčių laikas. Tad šie metai – labai svarbus apsisprendimo periodas. Bandau konsultuotis su įvairiais profesoriais, dalyvauju meistriškumo pamokose, rudenį ketinu vykti

– Koncertuojančio muziko dalia – nelengva. Daug darbo, įtemptas gastrolių grafikas, mažai laiko asmeniniam gyvenimui. Ar įvertinote, kad reikės daug ką aukoti? – Be abejo, tačiau esu tam pasiryžusi. Būdama 12 konkursų laureatė, negaliu imti ir sustoti – investuota labai daug pastangų ir sukaupta didžiulė patirtis. Iš visų konkursų Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, askritai paėmus, laimėtos 9 pirmosios ir 3 trečiosios vietos. Be to, man patinka tai, ką darau, aš tuo gyvenu, todėl net negalėčiau savo siekių pavadinti karjera.

52

– Ar muzikos pasaulyje turite autoritetų, į kuriuos norėtumėte lygiuotis? – Veikiau iš tam tikrų pedagogų norėčiau pasisemti vienokios ar kitokios patirties. Tačiau kažkokio vieno, konkretaus žmogaus, į kurį lygiuočiausi, norėčiau būti į jį panaši, tikrai nėra. Muzikoje, apskritai mene kažko reikšmingo pasiekia tie, kurie yra asmenybės, kurie išsiskiria individualumu, savitumu. Stengiuosi tai atrasti bei atskleisti ir savyje.

– Nors jūsų muzikinis kelias tik prasideda, pasiekimai įvairiuose konkursuose – įspūdingi. Kurie laimėjimai patys reikšmingiausi, mieliausi asmeniškai jums? – Ko gero, pirmuoju įvardyčiau patį pirmąjį savo laimėjimą 2009 m. Sankt Peterburge vykusiame konkurse, kai man buvo 12 metų. Jame dalyvavo labai stiprūs konkurentai iš Rusijos – kaip žinome, ši šalis garsėja puikia mokykla. Tąsyk pelniau trečiąją vietą. Be abejo, vienas reikšmingiausių įvertinimų – didysis prizas (Grand Prix) Italijoje vykusiame konkurse. – Ar tos euforijos akimirkos atperka juodą ir neretai monotonišką darbą? – Išties parengti konkursinę programą reikalauja daug sunkaus darbo, tačiau išeini į sceną ir supranti – štai dabar galbūt ir pasiseks nuskinti tą saldų vaisių. Tuo metu aplinkui nebeegzistuoja niekas, publikai atiduodu visas savo mintis ir jausmus. Ir žmonės tai jaučia.


ATEITIES VARDAI

Jaunieji muzikantai nustebino grandus Daiva JANAUSKAITĖ

Išgirdo, ko nesitikėjo

Garbė pradėti baigiamąjį konkurso koncertą teko pianistų didįjį prizą laimėjusiai anykštėnei M.Daunoraitei. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tarptautinis pianistų, pučiamųjų ir mušamųjų instrumentalistų konkursas-festivalis „Renaissance“, surengtas Klaipėdoje birželio 17–22 dienomis, tapo dar vienu reikšmingu įvykiu uostamiesčio kultūriniame gyvenime. Pirmajame taip pavadintame konkurse garbūs komisijos nariai pamatė ne vieną talentais apdovanotą vaiką – jiems pranašauja garsių atlikėjų ateitį.

Garbūs komisijos nariai daugeliu atvejų dėl laimėtojų nesiginčijo.

Konkurso sumanytoja, siela, meno vadovė, koordinatorė Klaipėdos universiteto docentė Inga Maknavičienė įsitikinusi, kad visiems dalyviams jis tapo galimybe ne tik pasidalyti laimėjimais, bet ir pasisemti kūrybinių galių bei įkvėpimo. „Man ir mano bendradarbiams tai yra aštuntas panašus renginys. 2010-aisiais rengtas konkursas vadinosi „XXI a. menas Klaipėdoje“, jame pasirodė maždaug 180 dalyvių, tarpusavyje varžėsi pianistai, stygininkai ir grojantys pučiamaisiais instrumentais mokiniai, – dalijosi patirtimi I.Maknavičienė. – Šiemet pamanėme, kad Klaipėdai aktualu į konkursą įtraukti ir mušamųjų instrumentų mokinius, tuo konkursas „Renaissance“ skyrėsi nuo ankstesniųjų.“ Dalyviams buvo leista laisvai pasirinkti programas, būta tik vieno pageidavimo – atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius. Lietuvos muzikų sąjunga (LMS) įsteigė specialųjį prizą kiekvieno iš keturių konkursų dalyviams. ►

Konkursą sumanė ir koordinavo I.Maknavičienė. 53


ATEITIES VARDAI

Vilnietė smuikininkė L.Staponkutė pripažinta geriausia tarp stygininkų bei laimėjo LMS specialųjį prizą.

Konkurso laimėtojai Pianistai Didysis prizas: Milda Daunoraitė (C grupė, Lietuva). I vieta: Milda Marija Kiškūnaitė (A grupė, Lietuva), Iana Bobkova (A grupė, Rusija), Milda Daunoraitė (C grupė, Lietuva), Lina Žutautaitė (E grupė, Lietuva), Kasparas Mikužis (C grupė, Lietuva), taip pat apdovanotas specialiuoju prizu „Baltijos lyra“ už geriausią Baltijos šalių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją, Gabija Maknavičiūtė (E grupė, Lietuva), taip pat apdovanota specialiuoju prizu „Muzikos magas“ už magiškai atliktą F.Liszto Petrarkos sonetą Nr.104. Konstantinas Ter-Matevosianas (II vieta, C grupė, Rusija) apdovanotas LMS specialiuoju prizu už geriausią Lietuvos kompozitoriaus kūrinio interpretaciją. Perkusininkai Didysis prizas: Lukas Budzinauskas (F grupė, Lietuva). I vieta: Sofija Barchatova (C grupė, Rusija). Stygininkai Didysis prizas: Laura Staponkutė (F grupė, Lietuva), taip pat apdovanota LMS specialiuoju prizu už geriausią Lietuvos kompozitoriaus kūrinio interpretaciją. I vieta: Gintas Buividas (A grupė, Lietuva), Darja Popova (A grupė, Rusija), Ugnė Liepa Žuklytė (C grupė, Lietuva), Beata Leimanė (D grupė, Latvija), Vera Nebilova (E grupė, Rusija). Pūtikai I vieta: Emilija Auškalnytė (D grupė, Lietuva), taip pat apdovanota specialiuoju prizu „Baltijos ekspresijos“, Tadas Vasiliauskis (D grupė, Lietuva), taip pat apdovanotas LMS specialiuoju prizu už geriausią Lietuvos kompozitoriaus kūrinio interpretaciją.

54

Nepralenkiamas tarp perkusininkų buvo klaipėdietis L.Budzinauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Klaipėdietė saksofonininkė E.Auškalnytė džiaugėsi gavusi miesto mero V.Grubliausko įsteigtą specialųjį prizą „Baltijos ekspresijos“.

◄ Organizatoriai nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi, kad jaunieji muzikantai galėjo pasirodyti Klaipėdos koncertų salės scenoje, tikra koncertinė erdvė pakylėjo konkurso dalyvius, o geras instrumentas – „Steinway & Sons“ fortepijonas – leido jiems pajusti konkurso solidumą ir įpareigojo, skatino bei kėlė. „Rengti tokius konkursus įkvepia tai, kad jų metu išgirstame, ko net nesitikėjome. Ir šiemet pamatėme vaikų, kurie yra akivaizdžiai apdovanoti ryškiu talentu. Labai džiaugiuosi dėl mūsų vertinimo komisijos – pakankamai griežtos ir objektyvios. Konkurse dalyvavusių vaikų garbei reikia pasakyti, kad jie yra tikri didvyriai, nes ruošdamiesi paaukojo mėnesį savo atostogų. Beje, kiekvieno jų pasirodymai buvo filmuojami, tad visi konkursantai turės prisiminimą“, – negailėjo gerų žodžių meno vadovė. Dalyvių amžius įvairavo nuo pradinukų iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) pirmojo kurso studentų. Kiekviename iš keturių konkursų buvo šešios amžiaus grupės, tiesa, šiemet ne visos užpildytos. Pianistų, kaip paprastai, buvo kur kas daugiau, nei grojančiųjų kitais instrumentais. Tačiau pianistai neturėjo vyriausiųjų E ir F grupių atstovų, o stygininkų konkurse dalyvavo visos amžiaus grupės. Dalyvius vertino keturios žiuri: dvi pianistų, stygininkų, vieninga pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų. Šiemet į konkursus atvyko ne tik gausus būrys klaipėdiečių, bet ir iš visos Lietuvos, Rusijos, Latvijos.

Motyvacija tobulėti

Albina ŠIKŠNIŪTĖ LMTA docentė, konkurse – A ir B grupių pianistų vertinimo komisijos pirmininkė: – Džiaugiamės, kad šis Lietuvos regionas turi tokį konkursą bei aktyvius organizatorius, kad jam pritaria miesto valdžia. Tai tikrai vertingas šio krašto kultūrinis renginys. Jis jau gali rungtyniauti su Balio Dvariono konkursu. Klaipėdiečių rengiamame konkurse vertinimo komisijoje dalyvauju ne pirmą kartą ir pastebėjau, kad labai kyla lygis. Programos parenkamos vis įvairesnės, vaikai pristatomi įvairiapusiškai. Iš pristatomų programų sprendžiame, kad šiame konkurse dalyvavo tie patys vaikai, kurie kiek anksčiau grojo Vilniuje, ir pastebėjome, kad kai kuriems čia pavyko groti geriau. Labai džiaugiamės, kad auga vaikų ir iš mažų miestelių profesionalumas. Buvome


ATEITIES VARDAI

maloniai nustebinti pamatę tikrų žvaigždučių, atvykusių iš provincijos. Paprastai didysis prizas skiriamas vyresniųjų klasių mokiniams, kurie imasi groti sudėtingesnius kūrinius, bet šį kartą jį skyrėme 13-metei mergaitei iš Anykščių. Dėl jos nebuvo jokių abejonių, visi komisijos nariainusprendė vienbalsiai. Ji turi ypatingą energetiką, išlaikė komisijos dėmesį nuo pat pradžios iki pabaigos, tai nebūdinga jos amžiui. Tokie konkursai yra labai puikus dalykas. Pirmiausia todėl, kad vaikai turi galimybę plėsti savo muzikinį akiratį, pasiklausyti vieni kitų grojimo, susipažįsta tarpusavyje, o svarbiausia, kad mokiniams konkursas tampa didžiule motyvacija tobulėti. Labai dažnai pavasarį jie pradeda galvoti, ar verta groti, nes daugelis vaikų nori greito rezultato, o grojimas yra itin kruopštus dalykas. Ilgas valandas sėdėti prie instrumento ne visi gali. Tokie konkursai tampa didžiuliu motyvu nemesti muzikos mokyklos. Jie turi tikslą gerai pasiruošti ir išbandyti savo jėgas. Profesiniame kelyje tai labai naudinga.

Džiaugiuosi, kad konkursas skirtas pirmiausia mūsų krašto vaikams. Tikiuosi, kad jis išaugs. Šiemet vyko Juozo Pakalnio konkursas Kaune, nemažai vaikų dalyvavo jame, galbūt todėl mes turėjome ne tiek daug dalyvių. Dalis iš anksto užsiregistravusių konkursantų neatvyko dėl objektyvių priežasčių. Pradžiugino trimitininkas iš Mažeikių, matyti jo ambicijos ir perspektyvos. Pagyrų vertas mušamaisiais grojantis S.Šimkaus konservatorijos studentas. Jam skyrėme didįjį prizą. Daugelis vaikų, grojusių šiame konkurse, rinkosi iš kelių konkursų, kurie vyko Latvijoje ir Estijoje. O mums teko nelengva užduotis atrinkti geriausiuosius, pasirodžiusius Klaipėdoje. Tikiuosi, kad konkursas ne tik gyvuos, bet ir plėsis, nes mums jo labai reikia.

Labai išaugo lygis

Lai gyvuoja ir auga

dar aukštesnio lygio atlikėjus. Mažiausiai aštuoniems šių vaikų pranašauju profesionalių atlikėjų ateitį. O svarbiausia, kad visi pasirodę vaikai grojo su didžiule meile, nematėme nė vieno, kuris čia pateko lyg atsitiktinai, beje, taip kartais būna. Šis konkursas tapo tikru išbandymu ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojams. Juk labai svarbu ne tik paruošti jaunąjį muzikantą konkursui, bet ir tinkamai parinkti jam kūrinius. Mano įsitikinimu, Klaipėdai tikras atradimas turėti tokį reikšmingą konkursą. Mano svajonė – kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių ir atvažiuotų čia ne tik iš Latvijos ir Rusijos, bet ir iš toliau. Jaučiu ir savo bei kolegų atsakomybę dėl to, nes mes visi turime pažįstamų, žinią apie šį konkursą galime skleisti. Galbūt taip pavyks sugundyti jame dalyvauti vaikus iš Vakarų Europos valstybių ar atokesnių Rusijos vietovių. Turiu pažymėti, kad konkursas organizuotas puikiai, visiems dalyviams skirta daug dėmesio, o komisijos nariai buvo tiesiog lepinami. Todėl noriu už tai labai padėkoti organizatoriams.

Vaikai grojo šauniai

Virgilijus NEMANIŪNAS Stasio Šimkaus konservatorijos Pučiamųjų instrumentų skyriaus vedėjas, konkurse – pučiamųjų ir mušamųjų instrumentalistų vertinimo komisijos pirmininkas: – Mano geriausia vizitinė kortelė – buvęs mano studentas miesto meras Vytautas Grubliauskas. Dar maloniau, kad jis įsteigė specialų prizą „Baltijos ekspresijos“. Tai yra klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino paveikslas, kuriame pavaizduoti audringos jūros linguojami laivai.

Viktoras RIABČIKOVAS Pianistas iš Maskvos, konkurse vadovavo D ir E amžiaus grupių jaunųjų pianistų vertinimo komisijai: – Mielai sutikau dirbti šiame konkurse, visada malonu susitikti su gerais draugais. Dalyvavau vertinant jaunuosius pianistus analogiškame konkurse „XXI a. menas Klaipėdoje“ prieš ketverius metus ir galiu palyginti atlikėjų lygį. Išvada vienareikšmė – jis labai išaugo. Ypač noriu pagirti vaikus iš Klaipėdos. Akivaizdu, kad išgirdę, kaip groja kiti mokiniai, atlikėjai labiau stengiasi, tai tapo jiems stimulu tobulinti meistriškumą. Tikiu, kad kitame konkurse pamatysime

Rimantas ARMONAS LMTA profesorius, stygininkų konkurso komisijos pirmininkas: – Šiuosyk pamatėme iki šiol dar nematytų žvaigždučių, nors vertinimo komisijoje dalyvavau ne pirmą kartą. Labai džiaugiausi atradimu – iš mažo Latvijos miestelio Gulbenės atvykusia jaunąja smuikininke. ► 55


ATEITIES VARDAI

◄ Aišku, jei mergaitė norės siekti didesnių aukštumų, turės važiuoti į Rygą mokytis pas kitus pedagogus, kurie imtųsi globoti tokį talentingą vaiką. Tačiau nenoriu nuvertinti visų kitų. Galėčiau vardyti tuos, kurie mums pateikė kūrinius, paprastai atliekamus studentų, subrendusių muzikantų. Vaikai grojo šauniai, dėl to noriu pasveikinti jų pedagogus. Akivaizdu, kad konkurse pasirodę jaunieji atlikėjai turi puikias mokyklas. Konkurse ašarų nemačiau, bet jaudintis yra normalu. Nors dalyvavo ne tiek daug vaikų, kaip ankstesniais metais, šį kartą mažiau atvažiavo tų, kurie sudarydavo apatinę konkurso lentelės dalį. Renginio organizatorių grupė – labai įdomi, darbšti, pajėgi. Tai, kad mokinukai galėjo pasirodyti Koncertų salės scenoje, yra ypatingas prestižas. Manau, šiuo požiūriu Klaipėdos vaikams tai turbūt buvo labiau jaudinantis momentas, nes jie žino, kad čia groja ir pasaulinio garso atlikėjai. Galbūt tai jiems sukelia savotišką virpulį ir prideda baimės. Vaikams yra šventė groti tikroje koncertų salėje, kur skamba rimta muzika.

išsivežė tai, kas jiems visą gyvenimą primins Klaipėdą ir pasirengimą šiam renginiui. Didįjį specialųjį prizą sukūrė Nacionalinės premijos laureatas klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas. Tikimės, kad ši dovana jauniesiems muzikantams taps sėkmės talismanu“, – sakė I.Maknavičienė.

Turi savų argumentų

Vertinimo komisijos narė iš Peterburgo Liubovė Boruchzon (nuotr.) pabrėžė, jog išskirtinai nuostabus renginio bruožas tai, kad yra ne tik konkursas, bet ir festivalis. Nusipelniusi Rusijos Federacijos kultūros darbuotoja, žymi pedagogė, meistriškumo kursų rengėja, teatro „Aplink fortepijoną“ įkūrėja ir vadovė džiaugėsi, kad konkurso „Renaissance“ laimėtojai koncertavo drauge su didžiulio meistriškumo bei iškilius vardus pelniusiais komisijos nariais. Tokie koncertai įvyko Klaipėdoje – Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, „All suites hotel“ koncertų salėje, Nidos bendruomenės namuose bei Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje. Dalyvavimas koncertuose su tokiais autoritetais paliko didžiulį įspūdį jaunųjų muzikantų širdyse.

Konkursą lydėjo pakili nuotaika. Skelbiant ir apdovanojant laimėtojus griaudėjo ovacijos, vaikai nuoširdžiai džiaugėsi ir didžiavosi sulaukę garbių profesorių sveikinimų. Apibendrindama nemažai jėgų pareikalavusį triūsą, I.Maknavičienė teigė jau galvojanti apie kitus konkursus bei esanti įsitikinusi, jog verta nedaryti anksčiau planuotos ketverių metų pertraukos, kad mokiniai ir pedagogai nepamirštų buvusios patirties ir vos pasibaigus šių metų renginiui jau pradėtų galvoti apie naujas programas kitų metų konkursui. Svečių iš Rusijos pasiūlymą geriausiai pasirodžiusius vaikus apdovanoti piniginiais prizais I.Maknavičienė komentavo teigdama turinti savų argumentų. „Daugelis konkursų turi piniginius prizus, tai yra normalu, bet mes galvojame apie ateitį. Pinigai yra bedvasis dalykas. Mūsų konkurso laimėtojai namo 56

40 diz

„Renaissance“ konkurso laimėtojai namo išsivežė tai, kas jiems visą gyvenimą primins Klaipėdą.

VDA KF fasadas.

Šiemet Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas mini savo veiklos 40-metį. Goda GIEDRAITYTĖ

Ištakos... 1974 m. įkurtas kaip dailininkų apipavidalintojų sekcija prie LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Klubininkystės katedros, šis padalinys nuėjo ilgą ir vaisingą savo istorijos kelią. Buvęs ilgametis LTSR konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius prof. Vytautas Jakelaitis apie sekcijos steigimą yra sakęs, kad ji atsirado iš realaus tuomečio poreikio kurti kokybišką vaizdinį apipavidalinimą ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, tarp kurių esminė – tuomet į Klaipėdą dirbti atvykęs energingas dailės pedagogas,


zaino kartų VDA KF naujieji mokslo metai pernai savo studentams pasiūlė naujų programų.

grafikas Algis Kliševičius (1950–2008). Nepaisant rizikos ir to, kad 1979 m. sekcija buvo prijungta prie tuomečio LTSR valstybinio dailės instituto, prof. V.Jakelaitis džiaugėsi jos atsiradimu būtent mūsų mieste: „Mums liko įkūrėjų garbė, o išlošė Klaipėdos miestas“ (ve.lt). Po prijungimo sekcija buvo pertvarkyta į Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedrą, o 1986-aisiais pervadinta į Vizualinių komunikacijų katedrą. 1990 m. aukštajai mokyklai atgavus Vilniaus dailės akademijos pavadinimą (toliau – VDA), nuo 1991-ųjų katedra vadinosi VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra (toliau – KVDK). Katedrai vadovavo garbi profesionalių kūrėjų ir pedagogų plejada: vyr. dėstytojai Algis Kliševičius (1974–1979), Vytautas Jakštys (1979–1981), Vytautas Dūdėnas (1981–1982), ėjęs docento pareigas Petras Šadauskas (1982–1983), docentas, vėliau profesorius Vytautas Jonas Kasputis (1983–2010). Dabartinis Klaipėdos fakulteto vadovas – prof. Alvydas Klimas. Pirmieji dėstytojai buvo V.Jakštys, Aloyzas Banaitis, Giedrė Fledžinskienė, Jeronimas Pakriaušis, Antanas Paukštė, Alvydas Broga, Adomas Skiezgelas. Pastarasis dėsto ir šiandien, pats save vadindamas „katedros mohikanu“. Vėliau dėstė architektas Gytis

Tiškus, juvelyras Saulius Bertulis, tapytojas Algimantas Jusionis, menotyrininkė V.Taurinskienė ir daugelis kitų. Dabartinė dėstytojų komanda taip pat vieni žymiausių Klaipėdos menininkų, dizainerių, teoretikų, humanitarų: vienos pirmųjų Klaipėdos dizaino kompanijų steigėjai Vakaris Bernotas ir A.Klimas, Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Arūnas Sakalauskas, LDM P.Domšaičio galerijos direktorė, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, kaligrafė, grafikė Lidija Kuklienė ir kiti. Katedra rengė vizualiojo arba komunikacijų dizaino specialistus, t.y. tuos, kurie įvairiomis meninėmis ir techninėmis priemonėmis pateikia vizualinį turinį. Dažnai šios specializacijos dizaineriai yra susiję ne tik su meninių vaizdų kūrimu, taikomosios grafikos spaudinių, reklamos objektų maketavimu, parodų ekspozicijų rengimu, bet ir su analize, vizualinės komunikacijos problemų sprendimais, vadybos ir kūrybos principų derinimu ir pan. Katedros dėstymo metodologijoje galima būtų išskirti specialybės disciplinų kompleksiškumą, o studijų koncepcija remiasi laipsnišku profesinės srities problematikos supratimu, technologinių galimybių pažinimu, individualių kūrybinių įgūdžių lavinimu.

KELIAS

Alvydo Klimo ir Aleksandro Katkovo nuotr.

Pasak prof. V.Kaspučio, „studijos organizuotos taip, kad būtų ugdomas studentų meninis-erdvinis mąstymas, saiko ir skonio pajautimas, skatinamas išradingumas ir originalumas, derinant dizaino logikos ir racionalumo bei meninio jutiminio emocionalumo pradus“.

Absolventai... Universalumą – kaip katedros vertybę – akcentuoja dauguma joje mokslus baigusių absolventų. 1983 m. absolventas, dabar miesto vyriausiasis dailininkas, kaligrafas ir VDA Klaipėdos fakulteto lektorius Mindaugas Petrulis viename interviu yra pasakęs: „Mano kurso draugai ir apskritai čia įgijusieji žinių dirba pačiose įvairiausiose srityse. Tarkime, yra landšafto dizainas, aplinkos dizainas, interjero dizainas, ir kiekvienos srities studijoms gali skirti visą gyvenimą. Bet būti labai siauros specializacijos „profas“. O čia gauni įvairiapusių žinių. Todėl kurdamas gali naudoti jų sintezę. Svarbu, ką tu sugebėjai pasiimti, o svarbiausia – paskui savo darbe, veikloje taikyti“ (Ibid). ► 57


KELIAS

◄ Gal dėl šio visapusiško studijų lauko dauguma katedros absolventų aktyviai dirba ne tik dizaino, reklamos, komunikacijos srityse, bet ir atrado vizualiosios dailės pašaukimą – tapo garsiais fotomenininkais, grafikais, tapytojais. Nuo įkūrimo pradžios katedrą jau baigė daugiau nei 700 studentų, tarp kurių ne vienas žinomas Klaipėdos, Lietuvos ar net pasaulio kūrėjas. Įdomu, kad pirmosios laidos baigimo diplomuose buvo įrašyta: „kultūros-švietimo darbuotojas su konservatorijos išsilavinimu“. Tik po metų pridėtas ir papildinys: „dailininkas apipavidalintojas“. Turėjo praeiti dar keliolika metų, kol diplomuose imtas rašyti dizaino specialybės pavadinimas.

Turėjo praeiti nemažai metų, kol diplomuose imtas rašyti dizaino specialybės pavadinimas. Tenka apgailestauti, kad dėl vietos stokos neįmanoma išvardyti visų absolventų, tačiau keletą pavardžių norisi priminti. Tarp jų – vieną žymiausių Klaipėdos tapytojų ir ilgametį LDS Klaipėdos skyriaus pirmininką A.Jusionį, pripažintą fotomenininką Remigijų Treigį, tapytoją Daną Andriulionį, Klaipėdos miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorių Kastytį Macijauską, vieną geriausių šių dienų spaudos grafikos dizainerių Gytį Skudžinską ar Klaipėdos universiteto leidyklos dizainerį Vilhelmą Giedraitį, pasaulyje laurus skinančius interdisciplinaraus meno atstovą Julijoną Urboną, fotomenininką Augustiną Našlėną, tapytoją Rodioną Petrovą, interjero dizainerį Ramūną Maniką ir daugelį kitų. Įdomu, kad daugelis pirmųjų absolventų į šią mokyklą išleido ir savo vaikus, kurie šiandien tęsia kūrybines mokyklos tradicijas. Štai, kad ir pirmosios laidos (1978) absolventas, ilgametis Jūros šventės dailininkas, dizaineris Anatolijus Klemencovas ir jo sūnūs – grafinio dizaino kūrėjai Ilja ir Romanas Klemencovai, šiuo metu susibūrę į „Klemencov group“. Ši kūrėjų gausa atspindi svarią menininkų ir dizainerių integraciją į miesto bei regiono gyvenimą. Glaudus absolventų bendradarbiavimas su čia veikiančiomis verslo įmonėmis ir kultūrinėmis įstaigomis 58

VDA KVDK dėstytojų branduolys.

„Dizaino savaitė“ Klaipėdoje šiemet viliojo jo pristatymais Prof. Algis Vyšniūnas prie naujosios ir viešosiose erdvėse. Godos Giedraitytės nuotr. architektūros programos studentų darbų.

ar jų pačių įsteigtos kompanijos liudija ne tik studentų praktinį pasiruošimą, bet ir kūrybinės industrijos mieste bei regione formavimąsi.

Pokyčiai... Praėjus keturiems itin kūrybingos veiklos dešimtmečiams, 2013-ieji VDA Klaipėdos padaliniui tapo reikšmingų pokyčių metais. VDA senatas 2013 m. kovo 20 d. patvirtino Klaipėdos fakulteto (toliau – KF) steigimą, o jau spalio 1 d. fakultetas pradėjo pirmuosius savo mokslo metus. Sulaukta studentų į tris naujai suformuotas bakalauro studijų programas (grafinis dizainas, interjero dizainas, architektūra) bei į vizualinio dizaino magistro studijų programą. Pasiūlius naujas grafinio ir interjero dizaino programas, priėmimas į vizualiojo dizaino bakalauro programą buvo sustabdytas. Ateinančiais metais baigs paskutinė šios ilgametę studijų epopėją menančios programos bakalaurantų karta. Įdomu, kad architektūros programą bene išimtinai suformavo veikiantys praktikai ar giminingų profesijų atstovai, kartu su diplomu norintys įgyti ir architekto licenciją. Taip pat pernai parengta ir Studijų kokybės vertinimo centre patvirtinta nauja

– šiuolaikinio meno ir medijų – programa, studentų laukianti jau šiemet. Prie VDA KF įsteigtas ir VDA Urbanistikos, dizaino ir architektūros institutas (toliau – UADI) – tyrimų ir praktikų bazė VDA studentams ir dėstytojams. Instituto veiklos baruose numatyti tiriamieji, ekspertiniai ir pedagoginiai mokslo bei meno darbai, projektinė veikla, profesinė metodinė pagalba. Šių metų sausį VDA UADI surengė leidinių, skirtų urbanizacijos temai, pristatymą (itin pasidžiaugta VDA periodinio mokslinio leidinio „Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeriu „Terra urbana: urbanistinės kaitos žemėlapiai“, kurį parengė Klaipėdos architektai ir UADI specialistai), taip pat realizuoja net kelis edukacijos projektus, prisidėjo rengiant „Dizaino savaitę“. Dar vienas reikšmingas pokytis – naujos fakulteto patalpos Klaipėdos senamiestyje, duris atvėrusios lapkričio mėnesį. Daug metų KVDK glaudėsi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto patalpose, tačiau 2013 m. Klaipėdos savivaldybė fakultetui perdavė buvusios Vydūno vidurinės mokyklos patalpas (Daržų g. 18). VDA jas renovavo savo lėšomis. Sutvarkytos šilumos, vandens ir kanalizacijos sistemos, pakeisti langai, durys, perdažytos sienos. Tiesa, renovuota tik dalis gautų pastatų. Likusieji renovuojami dabar arba laukia savo eilės ateityje.


KELIAS

suteikė projekto partneriai – įvairios miesto institucijos ir privačios įmonės. Klaipėdiečiai galėjo išvysti objektų, baldų, rūbų dizaino, juvelyrikos ir kitus autorinius kūrinius.

Paroda... Ilgametis katedros vedėjas prof. V.Kasputis.

VDA KF mokslo metų pradžios akimirka. Aleksandro Katkovo nuotr.

Paroda Baroti galerijoje subūrė dabar tapybą, grafiką, fotomeną kuriančius buvusius VDA KVDK absolventus. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Procesas... Pastaraisiais metais, siekdamas užtikrinti tarptautinių ryšių plėtrą, per tarptautines programas VDA Klaipėdos fakultetas nuolat keičiasi studentais ir dėstytojais su aukštosiomis Europos (ypač Skandinavijos, Italijos, Didžiosios Britanijos) šalių dizaino mokyklomis. Rengiamos kūrybinės dirbtuvės, paskaitos, seminarai, kuriuos veda specialistai iš Lietuvos ir užsienio. Kaip pavyzdys, pernai pavasarį kartu su bendraminčiu italų architektu ir kritiku Luca Diffuse (Italijos paviljono XIII tarptautinėje architektūros parodoje Venecijos bienalėje 2012 m. bendraautoris) ir vienu svarbiausių Italijos architektūros, meno ir dizaino žurnalų „Abitare“ surengtos audiovizualinės raiškos kūrybinės dirbtuvės „Nuo archyvo iki troškimo“, kuriose dalyvavo maždaug 30 VDA KF studentų. Lapkričio pradžioje studentai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Visual rhetorics in poster art“, kurias vedė vienas žymiausių plakato kūrėjų Lenkijoje, ilgametis Gdansko dailės akademijos ir jos padalinių vadovas prof. Tomaszas Boguslawskis. Tuo pačiu metu architektūros studentai VDA Nidos meno kolonijoje dalyvavo dėstytojų ir architekto Vytenio Rudoko iš Šiaulių surengtose kūrybinėse konsultacijose.

Šiemet gegužės 19–23 d. VDA KF viešėjo JAV architektas Algimantas Bublys. Svečias vedė užsiėmimus ir konsultacijas architektūros studentams, skaitė paskaitas jau praktikuojantiems Klaipėdos miesto ir regiono architektams bei dizaineriams. Šios kūrybinės dirbtuvės buvo tęstinio projekto „Dizaino ir architektūros kūrybinė laboratorija jauniesiems profesionalams” dalis, taip pat respublikinės „Dizaino savaitės“ renginys. Pagrindiniai „Dizaino savaitės“ renginiai vyko gegužės 5–12 d. Jos metu pristatytos VDA KF grafinio ir vizualiojo dizaino, architektūros ir interjero dizaino studentų darbų ekspozicijos, surengta vieša architektės Gerdos Antanaitytės paskaita „Išplėstinė realybė“ apie skaitmeniniu būdu realaus pasaulio vaizdą papildomais informacijos sluoksniais praturtinančią technologiją ir jos panaudojimo galimybes architektūriniuose, miesto formavimo projektuose, vizualiniame dizaine, istorinėse rekonstrukcijose. Be to, Klaipėdoje surengta atvira dizaino ekspozicija viešose miesto erdvėse, paženklinta dizainovacijos ženklu. 10 jaunų dizaino kūrėjų ir jų kolektyvų, tarp jų – ir VDA absolventai (Gintarė Šverytė, Ditė Dilginienė, Andrius Šaras, Ramunė Grikštaitė, Mindaugas Žukauskas, Agnė Medelytė, Vilhelmas Giedraitis, Inesa Kotelnikova, „Mamoo“ ir „Pret a porter LT“) savo kūrybą pristatė uostamiesčio centre esančiose vitrinose, kurias

Per keturis savo veiklos dešimtmečius VDA KF yra tapęs neatskiriama miesto ir regiono kultūrinio gyvenimo dalimi ir reikšmingu meno studijų centru. Čia išugdytas gausus būrys gabių Lietuvos ar net pasaulio menininkų, dizainerių. Tai liudija ir birželio 27-ąją Baroti galerijoje atidaryta pirmoji paroda, kuria prasidėjo renginių ciklas „40 dizaino kartų“, skirtas VDA Klaipėdos padalinio 40-mečio sukakčiai. Parodoje savo kūrybą pristatė KVDK „vizualistai“, arba tie, kurie pasirinko grynosios dailės kelią. Suburti pirmųjų kartų ir vos prieš kelerius metus baigusieji absolventai. Autoriams nebuvo keliami nei stilistikos, nei temos, nei novatoriškumo reikalavimai. Daug svarbiau buvo pristatyti retrospektyvą ir pokyčius nors ir nedidelėje savo apimtimi parodoje, nes toks formatas leidžia pamatyti raidą ir kaitą tematiniu bei stilistiniu aspektais. Šiandien jau puikiai žinomi tapytojai – tokie kaip D.Andriulionis, Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Arvydas Karvelis – atiduoda duoklę grynosios tapybos šauksmui, potėpio skvarbai, supančios kasdienės aplinkos ar abstrakčiai tematikai, o jaunieji ieško savęs naujuose stilistiniuose rėžiuose, feministinės problematikos kontekstuose (Agnė Kišonaitė, R.Petrovas). Analogiškus procesus stebime ir fotografijos ar grafikos žanruose. Romantizuotą vaizdą, estetinę R.Treigio fotografijos tuštumą papildo nišinė profesionalaus madų fotografo Vaido Jokubausko specifika. O grafinę kompozicinę sąrangą, keliasluoksnį vaizdą, dėmesį detalei keičia plakatinis minimalizmas ar rytietiška linija (grafikai Linas Dzimidas, Sigitas Faraponis, L.Kuklienė, Agnė Matulionytė, M.Petrulis, Laura Tūnik). Renginių ciklą vainikuos spalio 23–24 d. rengiama didžioji VDA KF dėstytojų ir absolventų paroda „40 dizaino kartų“ bei tarptautinė konferencija „Dizaino mokykla ir jos įtaka regionui“, kurioje pranešimus skaitys lektoriai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos. Akivaizdu, kad VDA KF 40-metis – ne tik nuveiktų darbų į(si)vertinimo laikas, bet ir nauja pradžia, žingsnis į ateitį... 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvės. R Šįkart atverskime tris karališkuosius Klaipėdos Liepų gatvės puslapius, atitinkamai įrašytus 1802 m., 1807–1808 m. ir 1810–1900 m., ir įsiklausykime į čia skambėjusių karališkų žingsnių didingą aidą.

Jovita SAULĖNIENĖ

Karališkoji Liepų alėja... Jos biografijoje įrašyti Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III, karalienės Luizės, Rusijos imperatoriaus Alexandro I vardai... Čia metus gyveno būsimasis Prūsijos karalius Wilhelmas IV, būsimasis suvienytos Vokietijos kaizeris Wilhelmas I, būsimoji Rusijos carienė Alexandra Fiodorovna... O kiek garsių politinių veikėjų napoleonmečiu vaikštinėjo po šį jų pamėgtą bulvarą.... Iškilios asmenybės suteikė gatvei karališko didingumo. Deja, apie tai net mažiausios nuorodos nė su žiburiu nesurasime. Sektinas kaimynų pavyzdys, prikeliant Prūsijos karalienės Luizės atminimą buvusiuose Rytprūsiuose: Zelenogradske atstatytas C.Raucho sukurtas karalienės Luizės biustas, Tilžėje, Jakobsrujės parke, skulptorius P.Ignatjevas atkūrė G.Eberleino karalienės Luizės paminklą...

Pervardijo Alexandro vardu

Naujieji pašto rūmai, atidaryti 1893 m. Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 60

Pirmąjį karališkąjį puslapį Liepų alėja atvertė 1802 m. Tų metų birželio 8–16 d. Klaipėdoje įvyko istorinis Prūsijos karaliaus F.Wilhelmo III ir karalienės Luizės susitikimas su Rusijos imperatoriumi Alexandru I. Ta proga Liepų alėjos pradžią papuošė triumfo arka su dviem girliandomis apjuostais obeliskais. Ant vieno plevėsavo Prūsijos, ant kito – Rusijos vėliavos. Triumfo arka ir alėja buvo iliuminuota 1080 elektros lempelių, kaip rašė J.Zembrickis. Vakarais didenybės važinėjosi karieta ir grožėjosi apšviesta gatve. Istorikai vieningi dėl teiginio, jog joks kitas valdovų susitikimas nebuvo toks ilgalaikis ir įtakingas, kaip šis. Palankiai jį vertino ir abiejų šalių valdovai. Pasakojama, jog iš jaunojo 25 metų amžiaus Rusijos imperatoriaus tryškę žodžiai apie dorovę, teisingumą, laimingą tautą. Alexandras I darė įspūdį. Prūsijos karalius F.Wilhelmas III (32 m.) pareiškė, kad „rusų tauta niekada neturėjo tokio imperatoriaus“. Grafienei von S.M.Voss jis atrodė „labai gražus vyras,


KULTŪROS ISTORIJA

eprezentacinė Liepų gatvė (3)

F.Wilhelmas III ir karalienė Luizė prie princo Wilhelmo, būsimojo Vokietijos kaizerio, lopšio. Dailininko A.Heringo piešinys

šviesiaplaukis, labai išraiškingos fizionomijos“, „neapsakomai mandagus ir galantiškas“, „labai mielas ir mokantis užkariauti širdis“. Visi matė, jog Rusijos valdovas liko „beviltiškai sužavėtas ir užburtas karalienės“. Karalienė Luizė (26 m.) dienoraštyje smulkiai aprašė vykusius balius, šokius, o birželio 16 d. laiške Alexandrui I išliejo išsiskyrimo skausmą ir išreiškė viltį susitikti po dvejų metų. Tarp jaunų valdovų užsimezgė „širdies draugystė“, kuri 1805 m. buvo sutvirtinta priesaika vidurnaktį prie Friedricho Didžiojo karsto Potsdame. Po to Rusijos imperatoriaus garbei Liepų alėja buvo pervardyta Alexandro vardu.

Pamėgo net dvariškiai Po nesėkmingų 1806 m. spalio Jenos ir Auerštadto mūšių Napoleono karo nepaliestoje Klaipėdoje nuo 1807 m. sausio 12 d. iki 1808 m. sausio 15 d. rezidavo Prūsijos karališkoji pora. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine, priglaudusia karališkąjį dvarą. Netruko dvariškiai pamėgti gražiausiąją gatvę: „Mieste yra tikrai puiki Liepų alėja, kurią Berlyno ponai ypač mėgsta ir vakarais naudojasi miniatiūroje tuo, kuo negali mėgautis visa didybe“ (J.Zembrickis). Smagiai jie jautėsi ir kviestinėse vakarienėse pirklio J.G.Argelanderio sode, kuriame 1807 m. rugpjūčio 8 d. švęstas karaliaus F.Wilhelmo

Karalienė Luizė su vaikais Mėmelyje. Tarpdury – grafienė M.S.Voss. Dailininko F.Martino piešinys

III gimtadienis. Pamėgo jie ir užeigą „Konditerių sodas“, vėliau pavadintą „Liepų sodu“ (namo Nr. 10/12), kurią atidarė su karališkuoju dvaru atkilęs konditeris iš Potsdamo J.Taulche, 1808 m. gavęs miestiečio teises. Lankėsi „Liepų sode“ ir karališkoji pora. Laiške broliui Georgui (1807 m. rugpjūčio 13 d.) karalienė Luizė aprašė ten patirtus įspūdžius: „Princesė Louise (Radziwill) užsakė ten atnešti šerbeto, kad darsyk išgertume į Tavo sveikatą. (...) Gerasis karalius užsakė man surprise der musique, bet jos atskirai gauti nebuvo įmanoma, nes privalu įterpti į affreuse comedie, kuri čia labai paplitusi...“ 1807 m. Alexandro gatvėje buvo surengta kalėdinė mugė. Karalienė Luizė su vaikais ją apžiūrėjo. Anot F.Delbriuko, „proziška eisena per skersgatvių purvą iki keturių būdelių, kuriose nieko nebuvo. Keletą kartų pirmyn atgal pražingsniavome alėja“. Tikrasis jų kalėdinis džiaugsmas prasidėjo karališkosios poros rezidencijos namų didžiojoje menėje...

Priglaudė karalių vaikus Alexandro gatvėje prieglobstį rado Prūsijos karališkosios šeimos vaikai, čia sulaukę šilumos ir meilės. Pirklio J.Lembckės name (Nr. 7), pastatytame 1793 m., buvo apgyvendinta „tyra kaip auksas, linksma, švelni, gera“ devynmetė princesė Šarlotė, 1817 m. tapusi Rusijos cariene Alexan-

dra Fiodorovna. „Guvaus proto, lakios fantazijos, kvatoklę“ keturmetę princesę Alexandrinę, būsimąją Meklenburgo-Šverino hercogienę, priėmė J.G.Argelanderio svainis Mutrey (name Nr. 4). Princas Karlas, „geraširdis, linksmas, doras ir talentingas“, būsimasis Sakso-Weimaro hercogas, atsidūrė pirklio D.Thedeno namuose. (Vaikus taip charakterizavo karalienė Luizė – J.S.) Princo Liudviko dukrą Friederikę priglaudė pirklys J.Griffinas savo namuose (Nr. 17–18), kur jų sode mėgo žaisti karalių vaikai. Visam gyvenimui karališkoji šeima išsaugojo dėkingumą tai „šventai žemei“, priglaudusiai sunkiu napoleonmečiu. Sosto įpėdiniai, tapę valdovais, ne kartą lankėsi Klaipėdoje, padėjo po didžiojo 1854 m. gaisro nuniokotam miestui, asmeniškai prižiūrėjo didžiąsias miesto statybas... Karališkų jų darbų ženklų mieste nemažai. Išliko ilgam ir tas žmogiškasis ryšys su klaipėdiečiais. Tai rodo jų susirašinėjimas su karališkąja šeima.

J.G.Argelanderio namai Turtinga istorija pasižymi pirklio J.G.Argelanderio namai. Tai buvo vieno aukšto su erdviomis mansardomis 1790 m. „gražiai pastatyti ir patogiai įrengti“ (P.Rozenvalis) namai. ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

J.G.Argelanderio namai, kurių antro aukšto mansardose 1807–1808 m. gyveno būsimasis Prūsijos karalius Wilhelmas IV ir būsimasis Vokietijos kaizeris Wilhelmas I.

◄ Juose 1807–1808 m. buvo apgyvendinti kronprincas F.Wilhelmas, būsimasis Prūsijos karalius Wilhelmas IV, princas Wilhelmas, būsimasis Vokietijos kaizeris Wilhelmas I su jų auklėtoju F.Delbriuku. Pastarasis dienoraštyje „Friedricho Wilhelmo IV ir Wilhelmo I jaunystė. F.Delbriuko dienoraščiai“ aprašė karališkosios šeimos gyvenimą Klaipėdoje. Kieme buvo dekoratyvus sodas, kuriame princai žaidė su Argelanderių sūnumi Fricu, būsimuoju garsiu astronomu, padėjo sodinti šparagus... Abu sūnūs buvo rengiami šalies valdymui, ugdant darbštumą, skiepijant aukštas moralines savybes, mokant „griežto paklusnumo“. Karalienė Luizė savo sūnui F.Wilhelmui laiške 12-ojo gimtadienio proga pastebėjo: „Jei pirmieji asmenys nusilenks griežto paklusnumo reikalavimui, kiti neturės teisės skųstis, ir taip Tu daug nuveiksi tėvynės ir karaliaus labui“. Sosto įpėdiniai prisirišo prie Argelanderių namų. Jų valia ilgai nebuvo leista namų perstatyti ar nugriauti. Karališkoji pora dažnai čia buvojo ne tik lankydama savo vaikus. Mėgo ji čia su aukštaisiais svečiais sode pasisvečiuoti, aptarti šalies problemas.

Iškilo pašto rūmai 1810 m. J.G.Argelanderio namą įsigijo pirklys E.Rupelis, iš kurio palikuonių 1841 m. jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą. 1888 m. istorinis pastatas nugriautas. 1890 m. vietoje jo rekonstruotame name įkurtas kaizerinio pašto skyrius. Trečiąjį kartą buvę J.G.Argelanderio namai pakito vietoj jų iškilus Pašto rūmams (architektas H.Schedė), iškilmingai atidarytiems 1893 m. spalio 16 d. Anot buvusio „Memeler Dampfboot“ laikraščio redaktoriaus B.Maskalio, išsamiai aprašiusio Pašto rūmų istoriją, „šis įspūdingas raudonų plytų pastatas yra vienas žinomiausių ir turbūt gražiausių miesto architektūros paminklų“. Tai istorinis paminklas, pirmiausia primenantis miesto – kaip laikinosios sostinės – laikus. Vienas iš karališkų ženklų – salėje kabojęs dailininko Stahlio sukurtas karalienės Luizės portretas, kuriame ji vaizduota Tauralaukio apylinkėse, – priminė svarbiausią istorinę asmenybę.

Kaizerinio pašto skyri us 1890 m., iškilęs J.G.Argelanderio namo vietoje. 62

Argelanderių šeima.

Šiandien ant pašto išorinės sienos memorialinė lenta skirta tik garsiajam vokiečių astronomui F.Argelanderiui (1799– 1875). Karališkieji asmenys pamiršti.

Pagražėjo ir pailgėjo Karalius F.Wilhelmas III laikė „judrų, tačiau pusiau kaimišką Mėmelį“ malonia vieta ir stengėsi tą „atkampią, mažą provincijos vietovę padaryti dideliu triukšmingu miestu“. Jis mėgo Alexandro gatvę, kur galėjo „kaip visi miestiečiai eiti pasivaikščioti be baimės, kad gali būti apsuptas žioplių“. Karaliaus valia pagražėjo ir pailgėjo ši gatvė. Jo įsakymu „aukštųjų karališkųjų valdovų pasivaikščiojimui ir kasdienėms leibgvardijos pratyboms“ Alexandro gatvėje buvo išpilta dešimt vežimų smėlio. O 1807 m. gruodžio 7 d. paskelbtas karaliaus įsakas pratęsti gatvę nuo dabartinės K.Donelaičio aikštės ir joje įrengti parapetus. Paskutiniaisiais XIX a. metais suformuota Alexandro aikštė. 1896 m. komercijos patarėjo W.Pietscho lėšomis čia pastatytas skulptoriaus R.Bėrvaldo paminklas karaliui Wilhelmui I, kuriam valdant Vokietija nugalėjo Prancūziją. Ši miestiečių pamėgta vieta imta vadinti Paminklo aikšte. Paminklas nuverstas 1923 m., o ketvirtąjį dešimtmetį atstatytas dabartinėje K.Donelaičio aikštėje. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas dingo.


kinas

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.