2014 02 durys

2014 vasaris (Nr. 2) www.durys.daily.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

INICIATYVA

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Koziriai lošiant dėl publikos sielos

REDAKCIJA Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Vaiva Auškalnytė Tel. (8 46) 397 715, mob. 8 656 65 718 v.auskalnyte@kl.lt Daiva Daukšienė Tel. (8 46) 397 711, mob. 8 656 65 083 d.dauksiene@kl.lt PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Valerija LEBEDEVA. R.Marčius. Kosmosas ir aviečių kvapas Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Dvi parodos, dvi vizijos

LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Žurnalas platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, taip pat „Duris“ galima užsiprenumeruoti atskirai Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas „Vasaris“ (2014), 2 ir 4 psl. – Artūro Šeštoko fotografijos iš serijos „Kopų formos“ (1997–2000) ŽURNALĄ REMIA

Rita BOČIULYTĖ. Gražiausia metų knyga veda į Nidą

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. „Namuose“ – klaipėdietiško teatro paieškos

TEATRAS

KINAS

Aivaras DOČKUS. Olimpinės Lietuvos kino kūrėjų žaidynės – greičiau, daugiau, pelningiau

DAILĖ

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Goda GIEDRAITYTĖ. Pabaiga – naujo pradžia

FOTOGRAFIJA

Danguolė RUŠKIENĖ. Ne(at)pažįstamos „Tolumos“

GINTARO LAŠAI

Kristina SADAUSKIENĖ. D.Molytė: „Vieni stebi pasaulį, kiti įkvepia ir iškvepia“ Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai Gintaras GRAJAUSKAS. Poetė iš Kijevo Olena GERASIMIUK. Eilėraščiai Dainius VANAGAS. Sovietinis šėlas Marijus ŠIDLAUSKAS. Nemarinuoti marinistikos Knygoje – kretingiškis rašytojas

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Gytautė GINEITYTĖ. Eilėraščiai

PALIKIMAS

Asta DYKOVIENĖ. Sena mūsų stigma

MUZIKA

Laima SUGINTIENĖ. Muzikiniame žiemos peizaže – iškilios asmenybės Daiva KŠANIENĖ. Kaip būrėsi Klaipėdos kompozitoriai

KULTŪROS ISTORIJA

Leonas DYKOVAS. Pusė amžiaus: trys skirtingi pasauliai, trys kartos, viena grupė Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos tiltai

LANGAS

Pilies teatras gastroliuoja ir laukia svečių Šiuolaikinės Nidos tapybos kolekcija Meno festivalyje Vokietijoje R.Treigio fotografinis džiazas

4

10

13

16

18 22

26

30

34 37 38 38 40 41 44

45

46

49 54

56 60

15 21 29 33 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Gražiausia metų Aštuntąsyk vykę Klaipėdos metų knygos rinkimai pasiekė tikslą – supažindino visuomenę su vertingiausiomis uostamiesčio leidėjų per metus išleistomis knygomis, atkreipė dėmesį į jas, leidyklas, spaustuves, knygų dailininkus bei autorius. Vėlgi ypač įvertintos knygos, atskleidžiančios Klaipėdos, šio krašto ir Lietuvos pajūrio istoriją.

4

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

knyga veda į Nidą

Rita BOČIULYTĖ

Už populiariausią balsavo skaitytojai Uostamiesčio viešoji biblioteka, inicijavusi ir organizuojanti šį konkursą, kartu su jo ištikimu mecenatu bendrove „Mūsų laikas“ šiemet tradiciškai buvo įsteigusi dvi nominacijas: „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2013“, kurią patikėjo išrinkti specialistų komisijai, ir „Populiariausia knyga.

Klaipėda – 2013“, kurią rinko plačioji visuomenė.

Nuo sausio 6-osios iki vasario 13-osios 1554 skaitytojai balsavo Klaipėdos miesto bibliotekoje ir jos didžiuosiuose filialuose, taip pat elektroniniu paštu ar bibliotekos interneto svetainėje. Visos 15 konkurse dalyvavusios devynių leidėjų pristatytos knygos gavo rinkėjų balsų.

Bet daugiausia jų surinko ir skaitomiausia 2013-ųjų Klaipėdos knyga tituluota „Libra Memelensis“ leidyklos išleista Violetos Beresnevičienės giminės istorija „Po gerojo angelo sparnu“ (421 balsas). Nedaug nuo jos atsiliko Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo „Marinus“ išleista kapitono Žydrūno Naujoko ir žurnalistės Adelės Žičkuvienės knyga „Laiškai iš jūros“ (346 balsai). Trečioji pagal populiarumą – Klaipėdos universiteto (KU) leidyklos straipsnių rinkinys „Klaipėda Europos istorijos kontekstuose“ (167 balsai), kurį sudarė istorikas Vasilijus Safronovas.

Daugiausia skaitytojų simpatijų sulaukusi klaipėdietės lituanistės-režisierės V.Beresnevičienės knyga „Po gerojo angelo sparnu“ – vienos šeimos istorija, kurioje atsispindi ir visos Lietuvos tragiškas kelias.

Rašydama savo giminės istoriją, autorė apglėbė 150 metų, kartu parodydama ir šiandieninę Lietuvą, jos žmonių sprendimus valstybei atgavus nepriklausomybę.

Ypač vaizdžiai atskleidžiami fotografijomis ir aprašomi Sibiro tremtinių atsiminimai, NKVD persekiojimai ir žmonių sumanumas išvengiant komunistinės priespaudos. Knygos leidėjo Kęstučio Demerecko teigimu, autorė „atliko, regis, nesunkią misiją – parašė savo šeimos istoriją. Tačiau tai darbas kartais daug kartų sunkesnis už grožinę kūrybą, nes čia kuriamam tekstui diktuoja faktai, kurių negali nei pagražinti, nei nutylėti. Tai knyga, verčianti kiekvieną susidomėti savo šeimos šaknimis ir artimų žmonių likimais“. Dėmesį į ją atkreipė ir knygos pristatymas, surengtas bibliotekoje konkursui jau prasidėjus. ► 5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pagal tai komisija vertino konkurse dalyvavusių knygų išvaizdą, pirmiausia atmesdama tas, kurios, nepaisant įvairiais požiūriais vertingo ar intriguojančio

Apie konkurso dalyvių grožį buvo ilgai diskutuota, vertinant knygas visais aspektais – technologiniu ir meniniu.

V.Beresnevičienė parašė savo giminės istoriją, o K.Demerecko leidykla „Libra Memelensis“ ją išleido.

Biblioteka vos sutalpino visus besidominčius knygomis ir konkursu.

Ekspertai vertino leidinių išvaizdą ◄ Septynių ekspertų komisija, vadovaujama klaipėdiečio spaudinių dizainerio Arūno Juozapaičio, gražiausia 2013-ųjų Klaipėdos knyga išrinko Rytų Prūsijos meno mylėtojų draugijos „Nidden“ išleistąją „Kelionę į prūsiškąjį „Barbizoną“.

Apie konkurso dalyvių grožį buvo ilgai diskutuota, vertinant knygas visais aspektais – technologiniu ir meniniu.

6

Ekspertai analizavo knygas, atkreipdami dėmesį, kaip jos įrištos, ar suderintos įrišimo medžiagos, kaip parinktas popierius, ar kokybiška spauda, koks bendras rinkinio vaizdas, teksto ir iliustracijų išdėstymas (nuoseklumas bei originalumas), kaip parinktas šriftas, ar yra ryšys tarp turinio ir formos, kokios iliustracijos (kokybė, meniškumas, atitikimas knygos turiniui, ar deramas santykis su kitais knygos elementais), ar knygos atitinka esminius estetinius ir dizaino kriterijus.

Finalinis konkurso renginys ir laureatų apdovanojimai ekspertų komisijos pirmininkas A.Juozapaitis ir bibliotekos

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

turinio, toli gražu negali pretenduoti į laurus. Tarp jų atsidūrė Arnoldo Čaikovskio „Buriuotojo svajonių paukštė“ ir Ž.Naujoko, A.Žičkuvienės „Laiškai iš jūros“ (klubas „Marinus“, spausdino „Titnagas“), nors pastaroji, anot grafikės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės, ir patogi argonominiu požiūriu. Jokių komentarų nesulaukė populiariausia tapusi V.Beresnevičienės knyga „Po gerojo angelo sparnu“ („Libra Memelensis“, dail. Jolanta Mažeikaitė), Lino Poškos

„Vanduo turi tekėti“ (AB „Klaipėdos vanduo“, dail. Marius Vaidaugas, spausdino „Žemaitijos spauda“), „Lietuvos gamtinės geografijos“ vadovėlis (KU leidykla, dail. Vilhelmas Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“), Berto Raudvilo „Nuodėmių pilnatis“ ir Algimanto Kaminsko „Džiokeriai“ („Eglės“ leidykla, spausdino „Spaudos praktika“).

Kaip pastebėjo dizaineris Ernestas Šimkūnas, net keliose konkursinėse knygose nepaminėti nei jų dailininkai, nei dizai-

neriai: „Leidėjai galėtų parodyti daugiau pagarbos knygų kūrėjams“. „Kita vertus, ne taip seniai pradėjome leisti knygas, – replikavo jam A.Juozapaitis. – 600 metų – ne tiek daug.

Nuo pat pradžių beveik viską šioje srityje atlikdavo spaustuvininkai. Ir dabar kiti viską patys pasidaro.“ Belieka spėlioti, ar dabartiniai knygų leidėjai periferijoje neišgali pasisamdyti profesionalų, ar be jų tiesiog paprasčiau ir greičiau. ►

vyko Klaipėdos bibliotekos Meno skyriuje. Konkurso mecenato bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas R.Cibauskas, Meno skyriaus vedėja B.Skaisgirienė, direktorė B.Lauciuvienė paskelbė gražiausią pernai Klaipėdoje išleistą knygą.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

7

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Konkurso mecenato bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas R.Cibauskas ir Klaipėdos bibliotekos direktorė B.Lauciuvienė gražiausios 2013 m. knygos apdovanojimą įteikė jos leidėjos „Nidden“ draugijos pirmininkui A.Popovui.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Konkurso dalyvių viršeliai nuvylė ◄ Ekspertus nuvylė konkursinių knygų viršeliai. „Šrifto požiūriu visi jie neįdomūs“, – konstatavo L.SkačkauskaitėKuklienė. „Naujų šriftų niekas nebando ieškoti“, – jai antrino E.Šimkūnas. „Visi viršeliai išsyk sunkiai perskaitomi – tai irgi negerai“, – pastebėjo A.Juozapaitis. Šio priekaišto susilaukė ir viena savo išvaizda ekspertus labiausiai patraukusių konkursinių knygų – „Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje“ (KU leidykla, dail.

8

V.Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“). „Pavadinimą sunku perskaityti. Margame viršelyje jis paskęsta“, – apgailestavo komisijos nariai. Vis dėlto šis įspūdingo dydžio ir svorio katalogas su dėžute vietoj antrojo viršelio suintrigavo visus. Tačiau pabandę tą dėžutę atidaryti ir pamatyti jos turinį (joje sudėta per 50 originalaus dydžio istorinių žemėlapių, planų, piešinių), daugelis nuleido rankas. „Konstrukciškai labai įdomi. Teko matyti – šveicarai yra pateikę labai panašų sprendimą, – kalbėjo E.Šimkūnas. – Bet čia sunku prieiti prie tos žemėlapių dėžutės, ir tiesiog ant jos atspausdintas turinys sugriauna visą knygos stilių.“

„Man šis leidinys atrodo pakankamai novatoriškas dalykas, – gyrė dizaineris ir dailininkas Anatolijus Klemencovas.

– Čia pabandyta faksimilę sujungti su knyga. Tai inovatyvu.“ „...Bet inovacija pakišo koją, nes knyga nepatogi vartyti, skaityti“, – pridūrė menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Ekspertai sukritikavo ir albumą „Rusne, meile mano“ („Libra Memelensis“, spausdino „Spindulys“), kuriame sudėta fotografijos, eilėraščiai, proza ir dainos su natomis apie Rusnę. G.Giedraitytės nuomone, tai „apgaulinga knyga. Kaip natų sąsiuviniui viršelis per daug albuminis“. „Keli žanrai viename leidinyje – iššūkis,

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

bet tas sumanymas deramai neįgyvendintas“, – mano ir A.Juozapaitis.

Fotoalbumas „Kur susitinka vandenys ir žemė“ (Pajūrio regioninis parkas, VšĮ „Nepriklausomi projektai“), E.Šimkūno žodžiais, sodriai atspausdintas. Anot A.Juozapaičio, poligrafijos kokybė galėtų būti geresnė, juolab kad čia dėmesys sukoncentruotas į gamtos fotografiją.

Prie katalogo „Etnografinė dr. H.Šojaus kolekcija Šilutės muziejuje. Anuomet ir dabar“ („Libra Memelensis“), kaip pastebėjo G.Giedraitytė, „daug padirbėta „fotošopu“ ir persistengta – fotografijos labai ryškiai meta šešėlius. Neįdomiai padaryta knyga“.

Ji stebėjosi, kad knygoje „Klaipėda Europos istorijos kontekstuose“ (KU leidykla, dail. V.Giedraitis, „Petro ofsetas“) kai kurios nuotraukos atrodo kaip neparuoštos spaudai. L.Skačkauskaitei-Kuklienei krito į akį per ilgos teksto eilutės. O R.Treigys atkreipė dėmesį, kad labai informatyvūs vertikalūs užrašai – tai iškart „užkabina“ skaitytojus. „Bet norėtųsi kitokio popieriaus – estetiškesnio, matinio...“ – dalijosi mintimis ekspertas.

O Arvydo Stubros fotografijų albumo „Kasdienybės šviesa“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, diz.

Karolis Šumskis, Sauliaus Jokužio leidyklaspaustuvė) juodas fonas sunaikina pačią fotografiją, teigė dizaineris ir fotografas Remigijus Treigys. A.Juozapaičio nuomone, ši knyga – juoda, bet „susiūta baltais siūlais“, kažkas kažko nepadarė... „Man vis dėlto įsiminė šis fotoalbumas dar tada, kai pirmąsyk varčiau visas konkursui pateiktas knygas. Ir dabar jis atrodo ypatingas, kitoks“, – nesutiko E.Šimkūnas.

Idealios nėra, bet yra sėkmingiausia Akivaizdaus įrišimo broko neaptikta nė vienoje knygoje. Bet kitais atžvilgiais visos – su trūkumais, idealios nėra nė vienos, skėsčiojo rankomis ekspertai.

Parodos katalogas ir mokslo populiarinimo leidinys „Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės“ (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, dail. J.Mažeikaitė, S.Jokužio leidykla-spaustuvė) susilaukė nemažai komplimentų. G.Giedraitytės žodžiais, jis gražiai padarytas, o senos istorinės nuotraukos tokios gražios ir taip puikiai

restauruotos, kad sudaro tiesiog erdvinį įspūdį. Ir E.Šimkūnui imponavo knygos erdvumas, vientisas vidaus koloritas, subalansuotas tekstų ir fotografijų santykis, nors knyga ir neturi superviršelio.

Pasak R.Treigio su A.Klemencovu, viršelis silpnokas, be „suknelės“, nors labai gera šio leidinio nuotraukų ir spaudos kokybė. A.Juozapaitis patvirtino, kad knygai, dengtai audiniu, privalomas dar vienas apsauginis viršelis.

Išsyk pastebėta, bet kukliai laukusi savo eilės „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“ („Nidden“ draugija, spausdino „Druka“) irgi sulaukė priekaištų. Anot A.Juozapaičio, jos popierius per storas. „Užtat nepersišviečia“, – atrėmė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tačiau sutiko, kad ši knyga kietoka vartyti. E.Šimkūno teigimu, ji tiesiog priešinasi vartymui. „Gal orientuotasi į ilgaamžiškumą, kad knyga ilgiau tarnautų“, – svarstė R.Treigys. „Man ji savo formatu primena kelionės vadovą, kurį galima įsidėti į kišenę. Atrodo labai estetiškai, šviežiai šiemečio konkurso kontekste. Pažiūrėkite, kaip gražiai sudėtos iliustracijos, kokia puiki meno reprodukcijų kokybė, kaip gerai parinktas teksto šriftas. Gal tik viršelis kiek tiesmukas...“ – dėstė A.Klemencovas. Ši knyga surinko didžiąją daugumą ekspertų balsų ir nusipelnė gražiausios titulo.

Nes tai sėkmingiausia knyga iš visų 15-os, konkuravusių dėl laurų. Nepaisant, kad ji labai panaši į Vokietijoje 2005 m. išleistą Jörno Barfodo knygą „Nidden. Künstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung“. Yra dar 2007-ųjų tos pačios knygos antrasis, papildytas leidimas – identiško formato ir struktūros. Čionykščiai leidėjai ir neslepia, kad jų knygos formatas nėra originalaus dizaino (juolab kad ir tematiškai ji susijusi su išleistąja Vokietijoje). Matyt, todėl nenurodytas ir Klaipėdoje gimusio leidinio dailininkas. Konkurso nuostatuose ir gražiausios knygos kriterijuose apie originalumą irgi nėra nė žodžio. Ar ne todėl, kad šiais aktyvios komunikacijos laikais savitos išvaizdos knygų pasaulyje išleidžiama labai mažai?..

Apie menininkų traukos centrą „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“ – pažintinis leidinys apie XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje gyvavusį Rytprūsių menininkų traukos centrą – Nidos dailininkų koloniją.

Teksto autoriai – Rytprūsių ir Prūsų Lietuvos istorijos bei dailės paveldo žinovai: dr.

Nijolė Strakauskaitė (Klaipėdos universitetas) ir dr. Jörnas Barfodas (Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus, Vokietija).

Leidinys gausiai iliustruotas unikalaus Kuršių nerijos kraštovaizdžio suburtų dailininkų kūrinių reprodukcijomis. Šalia tradicinių motyvų – kopos, laiveliai mariose, kurėnų flotilės, žvejų sodybos, taisantys tinklus, išplaukiantys ar grįžtantys žvejai, juos pasitinkančios moterys, – istorinio bei buitinio žanro kompozicijos, taip pat garsių Rytų Prūsijos asmenybių portretai, Karaliaučiaus ir kitų Vokietijos miestų vaizdai.

Trumpos kūrėjų biografijos padės skaitytojams pajausti Nidos dailininkų kolonijos mastą ir šio reiškinio svarbą Mažosios Lietuvos dailės istorijoje.

9

INICIATYVA

„Namuose“ – klaipėdi Vis dar rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje kovą vyksiantis Klaipėdos teatrų festivalis „Namai“ pirmąsyk pabandys sutelkti vietines uostamiesčio teatralų pajėgas, apčiuopti Klaipėdos teatrinio vyksmo bendrumus ir išskirtinumus. Žiūrovai turės galimybę pamatyti 13os Klaipėdos miesto teatrinių kolektyvų spektaklius, tarp kurių ir dvi premjeros: Gliukų teatras parodys Beno Šarkos spektaklį „Išsitrauk kamštį“, o šokio teatras „Padi Dapi Fish“ – šokio spektaklį „Baltoji lopšinė“.

Festivalio idėjos autoriai – režisierius Darius Rabašauskas ir Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovas Tomas Juočys pasidalijo mintimis apie šią iniciatyvą.

10

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Šiltas, jaukus, „naminis“

Buria bendram veiksmui

– Kaip idėją apie festivalį sutiko teatrai?

T.Juočys: Entuziastingai. Nė vienas nesukritikavo, visi mielai sutiko dalyvauti. Mes nesame kažkokie idėjos pionieriai. Gandas, kad teatrai nebendrauja ir nesusieina po vienu stogu bendram renginiui, jau seniai sklandė. Mes tiesiog žengėme žingsnį.

– Kada ir kaip kilo mintis organizuoti festivalį, kuriame dalyvautų išskirtinai tik Klaipėdos miesto teatrai?

D.Rabašauskas: Mudviem su Mantvydu Poškumi tokia mintis šovė spontaniškai, improvizuojant – besirengiant radijo laidai „Teatro aikštė“ (laida buvo transliuojama 2013-aisiais radijo stoties „RadijoGAMA“ eteryje – aut. past.). Laidoje apie Klaipėdos teatrinį gyvenimą kalbėjomės su Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju Narūnu Lendraičiu ir bediskutuodami iškėlėme mintį, kad būtų galima, o gal ir reikėtų organizuoti klaipėdietiškų teatrų festivalį. Narūnui ši mintis patiko ir vėliau jau iniciatyvą perėmė jis. Mes idėją „palikome“ laidoje, o N.Lendraitis pradėjo mus skatinti ją realizuoti.

– Taigi jūsų tikslas – suburti Klaipėdos teatrus bendram veiksmui?

D.Rabašauskas: Taip, o Tarptautinė teatro diena – kovo 27-oji ir oficialiai paskelbti Teatrų metai yra gera proga susiburti bendram veiksmui.

Kadangi mintis organizuoti festivalį kilo spontaniškai, tai mes ir einame gana spontanišku keliu. Bet viena aišku: bendra aikštelė, apibrėžta festivalio erdvė ir laikas leis žiūrovams labiau susikoncentruoti, daugiau pamatyti, kas vyksta Klaipėdos mieste, ką kuria ir tie teatrai, kurie neturi savo scenos, ir galbūt dėl to yra mažiau matomi, girdimi. Manau, kad turime kuo pasidžiaugti – vien šiemetėje programoje dalyvaus 13 trupių, o jų yra ir daugiau.

Tikimės, kad festivalis vyks ir kitais metais, bet dabar svarbiausia žengti pirmąjį žingsnį, o paskui matysime, kas ir kaip išėjo, kokia iš festivalio nauda.

– Klaipėdos dramos teatro repeticijų salę, spėju, pasirinkote neatsitiktinai?

D.Rabašauskas: Repeticijų salė yra nauja, visiškai įrengta, moderni. Ir pasirinkta neatsitiktinai – mes labai norime dirbti savo teatre, savo namuose. Kartu festivalio pavadinimas „Namai“ reiškia ir simbolines bendrų „teatro namų“ paieškas.

T.Juočys: Mūsų festivalis turėtų būti šiltas, jaukus ir „naminis“ – tam labai tinka ši salė. Su šia vieta apskritai siejame labai daug vizijų. Tai kompaktiška, patogi eksperimentams ir gana universali erdvė.

Gali būti, kad kai bus atidarytos didžioji ir mažoji salės, bus dar viena repeticijų salė, šioji salytė taps eksperimentine erdve, kurioje savo spektaklius galės rodyti teatrai, neturintys savų erdvių.

Tiesą sakant, jau dabar po truputį tai vyksta. Šioje vietoje savo spektaklius rodo menininkų grupė „Kolektyvinis sodas“, teatras „Lino lėlės“, svečiavosi ir Klaipėdos Laisvasis teatras, buvo atvežta koncertinė programėlė iš Šiaulių... Mūsų prioritetas, žinoma, Klaipėdos dramos teatro spektakliai, bet derinant viskas įmanoma.

Padės apsikeisti idėjomis – Ta proga paklausiu: ar realu, kad 2015aisiais Klaipėdos dramos teatras išties grįš į savo namus?

T.Juočys: Tai visiškai realu. Iš tikrųjų kito varianto niekas net nesvarsto, nes pagal ES

INICIATYVA

ietiško teatro paieškos finansavimo sutartį iki 2015 metų pabaigos privalome užbaigti šio pastato renovaciją. Kitu atveju tiesiog tektų grąžinti ES lėšas. Tad gal jau kitąmet organizuosime atvirų durų dienas, nes didžiojoje salėje atsiras daug naujų dalykų – visa mechanizacija viršuje ir apačioje. Žiūrint į tuos griaučius, kontūrus, bus galima pajausti, kad salė tuoj, tuoj pradės veikti.

– Grįžkime prie artėjančios teatrų fiestos.

Ko patys pasigendate Klaipėdos teatriniame gyvenime? Ko tikitės iš festivalio?

D.Rabašauskas: Aš manau, kad žmonės patys turi veikti. Jeigu tu darai, tai tada ir vyksta. O kažko pasigesti... Na, komunikacijos gal ir trūksta. Todėl mes ir organizuojame šį festivalį, jam suteikiame erdvę. Bet dar svarbiau, kad toks festivalis sudaro sąlygas apsikeisti idėjo-

Bendra aikštelė, apibrėžta festivalio erdvė ir laikas leis žiūrovams labiau susikoncentruoti, daugiau pamatyti, ką kuria ir tie teatrai, kurie neturi savo scenos.

mis. Juk besėdėdamas pradedi pelyti, o idėjų kaita tam ir reikalinga, kad vienas kitam įpūstume šviežio oro. Turi krutėti, kad kažkas cinktelėtų smegenyse, kad galėtum dirbti ir profesionaliai, ir „kreizėdamas“, kad galėtum bendradarbiauti.

T.Juočys: Valstybiniai teatrai apskritai turėtų veikti kaip kokios „prodiuserinės kontoros“: sekti, kas aplinkui vyksta, kokie aktoriai, režisieriai, scenografai kuria šalia, kviesti juos bendradarbiauti.

Iš principo kiekvienas teatras turėtų turėti savo veidą, kad žiūrovai eidami į jį galėtų daugmaž įsivaizduoti, ką jie gaus tame teatre. Gal šis festivalis ir padės išsiaiškinti, koks yra klaipėdietiškas teatras.

T.Juočys ir D.Rabašauskas ėmėsi organizuoti uostamiesčio teatrų festivalį, kuris vyks rekonstruojamame Klaipėdos dramos teatre.

Vytauto Petriko nuotr.

11

afiša

Festivalis „Namai“: Klaipėdos teatrai – Klaipėdos žiūrovams Klaipėdos teatrų festivalis „Namai“, uostamiestyje vyksiantis kovo 1–23 dienomis, – pirmasis bandymas sutelkti vietines Klaipėdos teatralų pajėgas, įvertinti, kuo esame turtingi, apčiuopti Klaipėdos teatrinio vyksmo bendrumus ir išskirtinumus.

2014-ieji paskelbti oficialiais Teatrų metais. Lietuvos teatras – tradiciškai ne vien tik sostinė, ne vien Nacionalinis dramos

12

teatras. Net pirmojo lietuviško spektaklio – Keturakio „Amerika pirtyje“ – premjera įvyko Palangoje. Teatrinis judėjimas nuo seno vyksta visoje Lietuvoje, o retkarčiais, kaip kadaise J.Miltinio teatras, vadinamoji periferija gali ir nustelbti centrą...

Festivalyje „Namai“ dalyvaus Klaipėdos miesto teatrai – net 13 teatro sambūrių. Festivalio vieta – vis dar tebe-

rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro repeticijų salė. Bilietai į spektaklius – tik po 7 Lt. Anot šio renginio idėjos autorių – režisieriaus Dariaus Rabašausko ir Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovo Tomo Juočio, tai ir bandymas suvienyti Klaipėdos teatralus, ir simbolinės bendrų „teatro namų“ paieškos.

TEATRAS

Koziriai lošiant dėl publikos sielos

Sunku keliais žodžiais nusakyti pastarųjų kelerių metų permainingas nuotaikas, kildavusias po teatrinių premjerų Klaipėdoje. Būta visko, tik pulti į visišką rezignaciją rimtų priežasčių neatsirado – jei ne biudžetinės įstaigos, tai kokie nors neoficioziniai teatriniai vienetai (Benas Šarka, menininkų grupė „Kolektyvinis sodas“, šokio teatras „Padi Dapi Fish“ ar Apeirono teatras) pakaitomis palaikydavo intrigą ir skatino neapleisti žiūrovo pozicijų. Tokie yra ir naujausi režisieriaus Dariaus Rabašausko spektakliai Klaipėdos dramos teatre.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Spektaklis kaip paskata ir vėl sugrįžti į teatrą, be abejonės, yra teatro koziris lošiant dėl žiūrovų sielų. Premjerinis D.Rabašausko pastatymas pagal Petro Zalenkos pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ neabejotinai gali tapti tuo koziriu (jei tik jam bus suteiktos reikiamos sąlygas „sunokti“), skatinančiu žiūrovus atkreipti dėmesį ir į kitus Klaipėdos dramos teatro spektaklius, tarp kurių, beje, ir dar du D.Rabašausko darbai – Samuilo Maršako „Katės namai“ (vaikams) ir Ksenijos Dragunskajos „Lunačiarskio lunaparkas“.

Sieja turinio metafizika ir avantiūrizmas „Lunačiarskio lunaparkas“ glaudžiai susijęs su šiųmete premjera „Paprastos beprotybės istorijos“: ta pati scenografė (Anželika Šulcaitė), tas pats kompozitorius (Jonas Jurkūnas), nemažai tų pačių aktorių. Šiuos spektaklius sieja ir pjesių turinio metafizika (graudokai juokingi paprastų žmonių gyvenimai, liūdni ir beprotiški jų likimai, į kasdienybės siurrealizmą atsimušąs permainų geismas). Abiejuose spektakliuose pilna lengvai pamišusių spalvingų personažų (tiksliau, kitokių čia net nėra), kurių kiekvienas savaip – ieškodamas meilės, naujų patyrimų, gyvenimo prasmės, – kraustosi iš proto.

Sieja ir tam tikras režisieriaus avantiūrizmas: „Lunačiarskio lunaparke“ vaidina vien jaunosios kartos aktoriai, o spektaklio „Paprastos beprotybės istorijos“ pagrindinio herojaus Petro vaidmuo patikėtas Klaipėdos dramos teatro scenoje debiutuojančiam Donatui Žilinskui (jį dėmesingi žiūrovai galėjo matyti Klaipėdos Pilies teatro spektakliuose ir menininkų grupės „Kolektyvinis sodas“ spektaklyje „Lietuviai“). Abi avantiūros pasitvirtino.

Režisierius turi talentą aptikti įdomią dramaturginę medžiagą – nenuvalkiotą, persmelkiančią geraširdišku humoru, stojiška desperacija, paprasta išmintimi. Ilgą laiką aktyviau kaip režisierius turėjęs galimybę reikštis tik Kauno mažajame teatre, D.Rabašauskas štai jau ketvirtąjį spektaklį pastatė Klaipėdos dramos teatre, kuriame ir dirba. ► 13

TEATRAS

◄ Su kiekvienu spektakliu jis vis labiau intriguoja ir užsirekomenduoja kaip režisierius, neterorizuojantis žiūrovų neįmenamomis mįslėmis, neverčiantis publikos jaustis intelektualiai neįgalia, tačiau paprasta, netgi kiek asketiška režisūra, santūriomis, nevienareikšmėmis vaizdo prasmėmis patraukiantis ir rimtesnių kultūrinių aspiracijų turinčios publikos dėmesį; publikos, kuriai įdomu, kurlink vystosi spektaklis ir kuri nesilaiko nekvestionuojamos pirminio įspūdžio nuomonės.

Ties žavaus nenatūralumo riba Išsyk po „Lunačiarskio lunaparko“ premjeros (įvertinus scenovaizdį ir aktorių vaidybos manierą) spektaklį norėjosi vadinti „rokoko ir klojimo teatro hibridu“.

Užtat dabar, žvelgiant iš tam tikros laiko distancijos, toji „rokoko klasika“ atrodo kiek kitaip – švelniai ironizuojanti augaliniais raštais dekoruotų chalatų (medvilninių vs šilkinių) ir žalių guminių aulinukų „prabangą“, pilnaties romantiką ir agurkų

virkščių ornamentiką, trilitrinių stiklainių su agurkais eleganciją; šaržuojanti personažus iki žavaus nenatūralumo ribos. Žavi nenatūralumo riba pasiekiama ir spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“, kuriame aprašomuoju momentu dar daug per ilgų pauzių, tempo ritmas trūkinėja, o scenografijos subtilybės, galinčios užtikrinti nenutrūkstamą veiksmo energijos tiekimą, ne iki galo perprastos.

Bet premjera apie save formuoja teigiamą nuomonę. Nesunku įvertinti racionalios ir funkcionalios scenografijos privalumus, vidujai argumentuotus veikėjų santykius ir siekiamybes; muziką, sėkmingai palydinčią teatrinį veiksmą ir tapusią integralia spektaklio dalimi; daugiau ar mažiau nusisekusius vaidmenis (tokių, žinoma, būna kiekviename spektaklyje) – „kabinančius“ nuo pirmos sekundės, pamažu augančius ir sprogstančius netikėta atvertimi, pavojingai besikartojančius, monotoniškus ar visiškai „nepadarytus“.

Režisierius turi talentą aptikti įdomią dramaturginę medžiagą – nenuvalkiotą, persmelkiančią geraširdišku humoru, stojiška desperacija, paprasta išmintimi.

„Lunačiarskio lunaparkas“ (2013, rež. D.Rabašauskas).

14

Dangstosi aktorinių klišių vyturais Režisierius nesupančioja aktorių išankstinėmis schemomis, palieka be galo daug erdvės improvizacijai, kuri šiame spektaklio brandos etape dar ganėtinai kompleksuota, neišraiškinga (o kai kuriems aktoriams ir visai akivaizdžiai pagelbėtų iš anksto „išmoktos“ emocijos ir reakcijos, numatyti plastiniai vaidmens sprendimai).

Nieko naujo iš savo aktorinio arsenalo neištraukia Vaidas Jočys (spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ Alešas ir Aborigenas „Lunačiarskio lunaparke“) ir Toma Gailiutė (spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ Ana, Eva ir Maša „Lunačiarskio lunaparke“).

Beveik nepastebimai šmėkšteli Vido Jakimausko keistuolis Šefas, jaučiantis trauką mažiems berniukams, dėl to apgailestaujantis ir visiems apie tai pasakojantis.

Neįdomius, vienaplanius vaidmenis kuria Simona Šakinytė ir Renata Idzelytė: Simonos Jana beveik niekuo nesiskiria nuo hiperaktyvios karingos Senelės iš „Lunačiarskio lunaparko“. O Renata – ilgą laiką džiuginusi plačia emocijų skale, subtiliu gebėjimu vaidinti net pauzėse ir asmenybiniu žavesiu – ant scenos šįkart dangstosi iliustratyvumo, schematiškumo, aktorinių klišių vyturais, kuriais bando aprengti ir skulptorę Silviją.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

langas

Pilies teatras gastroliuoja ir laukia svečių

„Paprastos beprotybės istorijos“ (2014, rež. D.Rabašauskas).

Visada tesi pažadą nenuvilti Tarp iškart „kabinančių“ vaidmenų – Edvardo Brazio nelaimėlis ir nepailstantis optimistas, nuolat moterų pametamas „eksperimentatorius“ Musė. E.Brazys visada atviras scenos partneriui, nesislapsto po svetimomis kaukėmis, neprisiriša prie savo paties sėkmingų aktorinių atradimų, vienu metu yra ir impulsyvus, ir disciplinuotas, todėl jo vardas vaidmenų sąraše visada žada pasimatymą su aktyviu, kūrybišku, lanksčiu požiūriu. Dėl šio požiūrio aktoriui atsiduoda (o mus įtikina) ir ramus, savimi pasitikintis, bet giliai širdyje sentimentalus banko „Rusija, apgreidas!“ valdybos pirmininkas Jura iš „Lunačiarskio lunaparko“, ir spektaklio „Paprastos beprotybės istorijos“ Musė – erekcija ir ejakuliacija susirūpinęs apsmukęs bėdžius po per didele ausine kepure. Svarbiausia, pažadą nenuvilti žiūrovų E.Brazys visada tesi.

Nenuvilia ir Kęstučio Macijausko kuriamas Tėvo – kuklaus pusamžio vyro, aštuntąjį dešimtmetį garsinusio kino žurnalus – vaidmuo, kuriam ramentų prisireikia tik antroje spektaklio dalyje.

Išskirtinės pagarbos reveranso verta paranojiška, pernelyg rūpestinga Reginos Šaltenytės Motina, kuriai viskas svarbu – svarbu gerai patarti, svarbu duoti kraujo (nes jo gali prisireikti Čečėnijoje sužeistam rusų kareiviui), svarbu, kad sūnus perskaitytų iškarpą apie žemės drebėjimą Gruzijoje, svarbu, kad vyras pasirodytų

Vytauto Petriko nuotr.

specialistui ir išsiaiškintų, kuo – Alzheimeriu ar senatvine demencija – jis serga.

Neskubėdama, laipsniškai, štrichas po štricho aktorė pildo Motinos portretą ir kai jau įsivaizduoji, kad portretas baigtas, kad iki kaulų smegenų pažįsti tą moterį, ji demaskuoja pati save, savo pačios fiktyvų gyvenimą, kuriame normalumas yra reliatyvus, o beprotybė – pati tikriausia būsena.

Pilnas ekstravagantiškos beprotybės „Paprastos beprotybės istorijos“ – talpus ir erdvus spektaklis. Pradedant kylančiomis išdužusių plytelių grindimis, atsiveriančių liukų šachtomis, paslankia nudėvėtų baldų ir mizanscenų choreografija, videoprojekcijos sningančiu kosmosu ir pasauliniu tvanu, kuris, išsiveržęs iš ekrano, užlieja sceną ir žiūrovų salę, baigiant Šokėjos – trapaus, tyro, švelnaus moteriškumo ir per visas gyvenimo siūles besismelkiančios vienatvės – metafora.

Bet spektaklis nėra tragiškas. Nei dramaturgas, nei režisierius nesiekia sukrėsti, nors sceninis pasaulis ir pilnas ekstravagantiškos beprotybės, kurioje nutinka dar vienas paradoksalus dalykas: vienišas ir artimumo ieškantis Petras (akt. D.Žilinskas) palaipsniui iš autsaiderio transformuojasi į tą, kuris (kad ir neįprastu būdu) vis dėlto sugeba išsiveržti. Vieninteliu būdu – pasiųsdamas save paštu kaip siuntinį.

Klaipėdos Pilies teatras išvyko gastrolių į Rusijos Federaciją. Jis pasirodys vasario 23–28 d. Čeliabinske vykstančiame antrajame tarptautiniame mažų formų teatro spektaklių festivalyje „СHELoBEK TEATPA“. Į festivalį Čeliabinske suvažiavo Gruzijos, Kazachstano, Moldovos teatrai. Rusijai atstovauja Totorijos ir Baškirijos nacionalinės trupės, Sankt Peterburgo, Nižnyj Novgorodo, Zlatousto, Lipecko, Permės ir du Čeliabinsko teatrai.

Festivalio šeimininkai – Čeliabinsko Dailės teatras. Šio ir akademinio N.Orlovo dramos teatro scenose renginio metu bus parodyta 14 vaidinimų.

Visą savaitę ten vieši ir spektaklius žiūri Klaipėdos Pilies teatro kūrybinė grupė.

Klaipėdiečiai Čeliabinsko festivalyje šįvakar pristatys šio sezono premjerą – Pilies teatro vadovo Alvydo Vizgirdos režisuotą gruzinų dramaturgės Tamaros Bartajos 2-ejų dalių romantinę pjesę „Žaislinis pistoletas“.

Grįžęs namo, Pilies teatras vaidins Klaipėdos žvejų rūmuose. Ten kovo 13-ąją bus galima pamatyti monospektaklį „Amokas“ pagal S.Cveigo apysaką (rež. A.Vizgirda), o Tarptautinės teatro dienos proga kovo 27-ąją – T.Bartajos „Žaislinį pistoletą“. Jį pažiūrėti ruošiasi ir pjesės autorė, specialiai atvyksianti iš Gruzijos. Po spektaklio publikos lauks susitikimas su garsia gruzinų dramaturge ir naujojo pastatymo kūrybine grupe.

▪

„Žaislinis pistoletas“ (2013, rež. A.Vizgirda).

15

kinas

Olimpinės Lietuvo greičiau, daugiau, Regis, Lietuvos kino kūrėjai surezgė tobulą planą, kaip sulaužyti vis aštrėjančias kritikos strėles. Uraganiniu greičiu gaminamus „šedevrus“ apsaugoti nuo piktažodystės galima dar paskubinant naujų filmų pasirodymo tempą. Dabar jau šauname po tris naujutėlaičius vietinius kino projektus per mėnesį. Kas bus toliau? Lietuviškasis Bolivudas? Formulės bolido greičiu į Holivudo aukštumas. Deja, toks pragariškas olimpinis tempas anaiptol nėra lygus kokybės ženklui. Tai byloja trys viena paskui kitą į mūsų ekranus prasisunkusios lietuviškos premjeros.

Keliaukime nuo blogiausios iki geresnės.

Aivaras DOČKUS

Antroji dalis – Valentinas ant 2rniaus Režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas visiškai pablūdo, taikydamas į visur suspėjančio Luco Bessono filmų kepimo apsukas. Kaip biatlone, jis nori šaudyti greitai ir taikliai, nes reikia susižerti tautiečių pinigus, kol publika, apimta patriotinės karštligės, plūsta į sales, kitaip tariant, kalk geležį, kol ji karšta. Tik olimpinio principo čia nėra, valdo godulys, prisidengiant kredo „keliam tautinio kino lygį“. „Valentinas vienas“ buvo pasibaisėtina legali kanadiečių filmo kopija. Antroji dalis „Valentinas už 2rų“ išvis netinka jokioms apibūdinimų kategorijoms.

Scenarijus paprasčiausiai neegzistuoja, 16

nors siužetą bandoma sulipdyti iš dešimčių panašių holivudiškų ir rusiškų istorijų.

Skubama lekiama iš niekur į niekur ir apie nieką.

Juokeliai – prasčiausio lietuviškų serialų lygio. Nei vyresnės, nei jaunesnės kartos aktoriai neįšoka į personažų kailius. Ar tai būtų Vaidas Baumila, ar Vidas Petkevičius, koks skirtumas, žiaurokai nenatūrali aktorystė. Kita vertus, dėl to niekada negalima kaltinti aktorių, nes kam tada reikalingas režisierius?

D.Ulvydas į savo nepajudinamą vietą pasodino scenarijaus bendraautorį Evaldą Kubilių. O šiam ne itin ką ir buvo režisuoti. Televizinis humoro šou su žinomais veidais ir truputėlį apnuogintais kūnais.

Kankinantis nuobodulys, laiko švaistymas, juostos gadinimas.

Net pačios bukiausios Holivudo komedijos prieš mūsų „Valentinus“ atrodo kaip išradingo juoko fejerverkai. Ir nauja tendencija – kiekvienoms šventėms po lietuvišką filmą. Užgavėnėms – „siaubiakas“?..

kinas

os kino kūrėjų žaidynės – , pelningiau Spektakliukas „Kaip apvogti prancūzus“ Norite kalėdinės-naujametinės komedijos, prie kurios niekas neprisikabins, jog vaikomasi kokių nors rusiškų „likimo ironijų“ arba „eglučių“? To paties D.Ulvydo ėjimas vertas šachmatų didmeistrių kapituliavimo. Griebiate serbų dramaturgo pjesę, paverčiate ją lietuvišku teatriniu farsu, kuris baigia supūdyti mūsų rimtojo teatro prestižą spektaklėliais muzikiniuose klubuose, ir apvelkate prancūziškos buitinės komedijos (geriausias pavyzdys – Franciso Vebero „Vakarienė su idiotu“) griaučiais.

Nereikia sukti galvos ir tuščiai švaistytis išlaidomis. Mūsų aktoriai puikiai įvaldę komedinio spektaklio trims ar keturiems asmenims žaidimo taisykles. Žiūrėkite, dar kam nors šaus į galvą palyginimas su maestro Woody Alleno dialogų komedijomis.

Taigi – prieš mus kino juostoje užfiksuotas spektakliukas „Kaip pavogti žmoną“.

Jo stebėjimas kino salėje kainuoja pigiau nei mano minėti niekiniai vaidinimėliai klubuose ir koncertų salėse.

M.Ivaškevičiaus „Santa“ – mažas Lietuvos kino žingsnelis aukštyn.

Prie siužeto ypatingai neprikibsi, dramaturgas neblogas, istorijos linija dinamiškai vystoma, išlenda šiokia tokia idėja, dialogai šmaikštūs, personažai nenuraškyti „iš lempos“. Herojų situacija palankiai nepatogi susitapatinimui ir pojūčių perėmimui.

Bet filmas neįvyksta, jis taip ir lieka juostoje užfiksuotu ribotai smagiu spektaklėliu. Su neįtikinamais aktorių darbais. Teatro pervaidinimo dvasia niekur neišgaruoja. O jau pokalbių nepakeliamas ilgumas, kai kuriose vietose imi knapsėti kone iki knarkimo. Tiesa, kur ne kur žybteli Giedrius Savickas. Kiti aktoriai, švelniai tariant, ne kažką... Režisūros taip pat geriau neieškoti.

Kaip kino spektakliui to per akis pakanka. Apninka vienintelis klausimas – kiek į panašius filmus Lietuvos žiūrovai taip masiškai eis?

„Santa“ – tikroji kalėdinė premjera Ir pagaliau stipriausias iš trijų – Mariaus Ivaškevičiaus darbas „Santa“. Pusiau lietuviškas, pusiau suomiškas tvarinys, vėlgi – subalansuotas šventėms, bet sąmoningai nukeltas į vėlesnę datą dėl kitų pompastiškų šventinių premjerų. Mažiausiai fasadinis ir todėl labiausiai įsimenantis.

Dramaturgas, tapęs scenaristu ir režisieriumi, neskubriai, nesiblaškyda-

mas, nepaversdamas balaganu, pasakoja skaudžią gyvenimišką istoriją, kurią įpakuoja į stebuklingos dovanos dėžutę, taip sujungdamas tikroviškus įvykius ir pasakos motyvus.

Scenarijus gana paprastas, bet tiksliai išgrynintas, be „pritempinėjimų“ ir „ištempinėjimų“. Nebanaliai pamokanti istorija apie skirtingas kultūras, skirtingas veikėjų moralines vertybes, skirtingus poelgius ekstremaliomis sąlygomis. M.Ivaškevičius išmano, kur sudėlioti dramos polius, kad medžiaga tvirtai laikytųsi ir leistų žiūrovams patikėti tuo, kas rodoma. „Santa“ bando groti jautrumo bei gerumo instrumentais ir daug kur tai nepriekaištingai suskamba. Tačiau juosta atskiruose epizoduose netolygi, yra momentų, kai dėmesys nublunka ir iškrenti iš to, ką matai ekrane. Kai kur paslystama fantastinių vaizdų atkarpose. O sekant tokią istoriją, iš ritmo išmuša kiekviena atskilusi smulkmena.

Iš aktorinių darbų įspūdį paliko tik suomis Tommi Korpela. Visi kiti – silpnoki.

Tai silpniausia „Santos“ vieta. Ir sugrįžusi teatrinės lietuviškos aktorystės problema.

O dėl jos – vėl pyla režisieriui. Pateisinama, nes Marius Ivaškevičius-scenaristas yra daug stipresnis už tą patį Marių-režisierių.

Kad ir kaip ten būtų, „Santa“ – mažas Lietuvos kino žingsnelis aukštyn.

„Santa“ (2014, rež. M.Ivaškevičius, Lietuva).

17

dailė

R.Marčius. Kosmosa Vienaip atrodome iš toli, kitaip – veidrodyje. Dar kitokį vaizdą atveria foto- arba kompiuterinės tomografijos aparatas... Nagrinėti vien žiūros kampus šiandien nebeužtenka – juos papildo vis naujos technologinės sąsajos. Atverdamas žmogaus vidinę sąrangą ir būtį, juos palengva testuoja klaipėdietis tapytojas Rolandas Marčius.

Valerija LEBEDEVA

Šių „chirurginių“ bandymų vizualieji rezultatai primena Vladimiro Nabokovo eilutes apie perlamutrines Lolitos kepenis bei jūros vynuogių subtilumo plaučius arba veriasi neapibrėžtais siluetais, sušvelnintais Andromedos (ar, tarkime, priblėsusių prisiminimų) ūko. R.Marčius neskuba maišyti dažų ir ryškinti pavidalų, kol jaučiasi dar neišnešiojęs sumanymo.

fijos vaizdus. Ten gi kažkoks kosmosas atsiveria – tarsi į dangų žiūrėtum. Ši pasaulio sistemiškumo apraiška mane ir patraukė.

Dabar noriu daugiau padirbėti su spalvomis. Iki šiol dažniausiai siekdavau kontrasto efekto, spalvų pernelyg neištobulindamas...

Norėtųsi pažaisti jomis subtiliau.

– Ar regite baigtinį kūrybos tikslą, savo kaip menininko viziją?

– Kartais kyla minčių apie gana apibrėžtus dalykus, kuriuos norisi įgyvendinti. Bet apskritai man atrodo, kad šis procesas – be pradžios ir pabaigos.

Atsiveria dangus

Rožės vardas

– Kaip įvyksta perėjimas iš abstrakčių pamąstymų į aiškią darbų stilistiką, kurią jūsų atveju menotyrininkai nusako konkrečiais epitetais, pavyzdžiui, rentgeno estetikos?

– Tai sunkus ir dažniausiai užduodamas klausimas, – šypteli. – Kartais atsibundi naktį, galvoje turėdamas vizualiai išreikštą mintį ar idėją. Ieškai išraiškos, pasipaišai eskizų. Lyginant su išeities tašku, kūrybos procese gali nukrypti net į visiškai priešingą pusę. Bet visada sieki geriausio galutinio rezultato. O šis kartais pavyksta, kartais ne.

Manau, dar nesu išsėmęs rentgeno temos.

Imtis jos paskatino labai daug dalykų. Grįžęs į Lietuvą pats gulėjau ligoninėje. Tuomet atkreipiau dėmesį į kompiuterinės tomogra-

– Į meną atėjote netikėtai?

– Ne. Tėvai mudu su broliu atvedė į Eduardo Balsio menų gimnaziją, tuomet – vidurinę menų mokyklą. E.Balsio menų mokyklos centras tuo metu buvo jos direktorius Albertas Rožė. Jis įsuko kūrybinę energiją, subūrė jaunus gabius mokytojus, kurie amžiumi nebuvo labai nutolę nuo ugdytinių, tačiau drauge buvo tikri autoritetai. Į pamokas eidavome su dideliu noru. Mokytojai su visais mokiniais elgėsi kaip su asmenybėmis – nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų. Nebuvo atotrūkio tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų moksleivių.

18

– Kalbate konstruktyviai, negalvojote apie pedagoginį darbą?

Daugiau nei dešimtmetį praleidęs JAV klaipėdietis tapy

– Manau, kad tai būtų įdomu, bet drauge reikštų, jog reikia daug laiko skirti ne kūrybai.

– Kam skirti daugiau laiko ir energijos – amžinas prioritetų svarstymas.

– Turbūt dažniausiai pasirenkama tai, kas mažiausiai blaško.

dailė

as ir aviečių kvapas

Vizitinė kortelė

ytojas R.Marčius, grįžęs namo, sako atradęs gyvenimo pilnatvę.

– Jums svarbi koncentracija?

– Taip.

– Ar lengvai įsitraukiate į kūrybos būseną?

– Po pertraukos – sunkiai. Jeigu, tarkime, užsižaidžiu su kuriuo nors užsakymu ar šiaip pasitaiko koks tarpas, man reikia

Vytauto Petriko nuotr.

laiko susigrąžinti formą, nusiteikti. Jeigu pradedi dirbti, o sumanymas nepavyksta, jo įgyvendinimas dar labiau nusistumia; jeigu pavyksta iškart – darbas juda greičiau.

Pirma turiu susiformuoti viską mintyse, tik tuomet imuosi teptuko. Platonas sakė: „Gera pradžia – pusė darbo“. ►

R.Marčius gimė 1974 m. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno JAV. 2012 m. įgijo dailės bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete. Šiuo metu gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje bei JAV. Jo darbų yra įsigiję „Art Sites“ galerija (Riverheadas, Niujorkas, JAV), A.Mončio namai-muziejus (Lietuva) bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

19

dailė

Iš ciklo „Nemarūs marūs, marūs nemarūs“ (2008).

R.Marčius. Iš ciklo „Atodangos“ (2012). ◄ – Po kiek valandų per dieną tapote

pagavęs ritmą?

– Įvairiai. Po keturių intensyvių valandų dažniausiai pavargsti – nebe tas matymas. Būna, kad vienu kartu padirbėju ir ilgiau – jeigu yra įkvėpimo arba spaudžia terminas.

Praktiškas požiūris – Tapybos kryptį pasirinkote jau mokykloje?

– Iki šiol laikausi tapybos, bet nuolatos tikrinu save, ieškau... Turėjau minčių rinktis taikomąją specialybę. Po devynių klasių ketinau važiuoti mokytis į tuometį Telšių dailės technikumą. Tėvai ragino taip ir padaryti; mokytojai atkalbėjo. Vilniaus dailės akademijoje buvo tas pats – įstojau į tapybą, vėliau perėjau į freskos specialybę... Neblogai sekėsi skulptūra. Ir dabar eskizų sąsiuvinyje užsipaišau minčių bei idėjų, bet kol kas nesiėmiau įgyvendinti.

– Studijos akademijoje patiko?

– Tiesą sakant, po E.Balsio mokyklos tai buvo stresas. Tuomet studentai, atėję iš dailės mokyklų, būdavo ignoruojami. Dėstytojai kartodavo, neva jie – jau sugadinti, ir mieliau formuodavo tuos, kurie buvo dar neprisilietę prie dailės.

Gal jie iš tiesų šitaip matė; nežinau, ar šis 20

požiūris pasikeitė. Jaunam žmogui sunku irtis prieš tokią srovę; nesąmoningai ieškai išeičių. Tad susiradau darbą bare ir mažiau sėdėdavau paskaitose. Po to emigravau į Ameriką ir į akademiją nebegrįžau, bet nuo tapybos nenutolau.

Tačiau akademijos laikotarpio neneigiu: ir ten buvo dėstytojų, kurie vien savo buvimu suteikė labai daug. Pavyzdžiui, Repšys, dėstęs grafikos pagrindus, net ne specialybės dalyką. Jis bendraudavo labai paprastai, pajuokaudavo. Kartą atėjau į paskaitą, bet neturėjau jokių darbų parodyti. Atėjo mano eilė. „Kodėl nieko neturi? Kam tada iš viso atėjai?“ – paprastai ir be užuolankų paklausė jis. Nuo to karto nepraleisdavau nė vienos jo paskaitos ir visuomet atsinešdavau namų darbus.

Dabar studijuoti tapybos priima beveik dvidešimtį studentų. Mūsų kurse buvo vos devyni. Gal šiomis dienomis priimami visi, kurie to nori? Seniau būdavo, kad vyrai su barzdomis po egzamino akademijoje verkdavo pasieniais – neįstodavo.

– Į JAV taip pat nuvedė praktiški ketinimai?

– Su kurso draugu Faustu sugalvojome dalyvauti studentų mainų programoje, nuėjome į studentų atstovybę domėtis. Aš tąkart persigalvojau, bet išvažiavau kitąmet.

Amerikoje pragyvenau vienerius metus. Po to pamaniau, jog pabūsiu dar vienerius, dar ir dar, kol atėjo laikas, kai pasijutau tiesiog organiškai nepriimantis aplinkos...

Iš ciklo „Kosminės vibracijos“ (2012).

Iš ciklo „Nepamenu tavo veido“ (2013).

– Tačiau ji neabejotinai turėjo ir pranašumų?

– Iš tiesų. Bet kuo toliau, tuo prasčiau jaučiausi. Nepasakyčiau, kad būtų įkyrėjęs amerikie-

langas

čiams prikišamas materializmas – atvirkščiai, grįžęs į Lietuvą pastebėjau, jog lietuviams vien pinigai galvoje. Bet kažkas ten Amerikoje buvo ne taip... Ar ritmas, ar dar kas. Jaučiau kažkokį dirbtinumą. Užsimaniau ramybės, namų. Ir visiškai nesigailiu juos pasirinkęs. Parvažiavęs jaučiuosi labai gerai. Net geriau, nei maniau, nes daug ko negali įsivaizduoti – suvoki tik patyręs. Čia kaip su nutapytu paveikslu – nematai rezultato, kol jo nesi užbaigęs...

Namie nieko netrūksta – Ar grįžęs pastebėjote kokių pokyčių?

– Žmonių visur yra visokių; šitaip buvo ir bus. Užkliuvo akropolių gabaritai ir kiek žmonių ten vaikšto nuo ryto iki vakaro. O maloniausias dalykas buvo išeiti į gamtą, į mišką prie jūros. Neskubėjau visko aplėkti, tad gal tik praėjus metams nuo grįžimo pirmąsyk persikėliau į Smiltynę. Ir buvau „apšalęs“, kaip gražu. JAV gyvenau Long-

Menuose, kaip ir kitur, iš šimto žmonių šį tą įdomaus sukuria vos keletas, nors mėgina daug kas. ailende, vienas iš jo pliažų buvo patekęs į pasaulio geriausių paplūdimių dešimtuką.

Jeigu pažvelgtume iš fotografijos pozicijų, nuotraukoje jis tikriausiai atrodytų geriau nei mūsiškis. Bet atėjus nėra ką lyginti.

Grįžęs pradėjau užuosti kvapus. Amerikoje, būdavo, nusiperki iš fermerių mėlynių, braškių... Valgai, o jos – tarsi kempinė, be jokio aromato. Nežinau, ar dėl to, kad vietovės, kurioje gimei, gamta tau perduoda savo kodą, ar dėl to, kad iš tiesų jų uogos neturi kvapo? Sykį klausiausi filmuoto pokalbio su Aleksandru Solženycinu. „Amerikoje paukščiai nečiulba“, – sakė jis, grįžęs į Rusiją iš emigracijos. Labai gerai jį suprantu.

Namie nieko netrūksta. Išeini į mišką ir gali klausytis, užuodi aviečių krūmus net jų nematydamas.

– O kultūros gyvenimas?

– Daugiausia jame dalyvavau kaip stebėtojas. Gyvenau per šimtą kilometrų nuo Niujorko, tad dažnai ten nuvažiuodavau. Su draugu esame lyginę: Berlyne yra 500 meno

galerijų, o Niujorke vien Čelsio rajone – 2000. Nėra kada palipti į antrą aukštą... Turi tiksliai žinoti, kur ir ko eini. Jeigu nežinodavau, ko važiuoju, grįždavau namo nervingas ir nieko nauja nepatyręs – tiesiog pamėtytas didmiesčio ritmo... Iš esmės, žinoma, visa tai, ką iki tol buvau matęs tik sovietmečio meno albumuose, pamačiau gyvai, ir kai kuriais atžvilgiais netgi pasivijau laiką – juk tai, kas vyksta čia ir dabar, knygose atsiduria vėliau. Beje, didieji mano autoritetai, kuriuos susiradau tame pačiame mieste, buvo europiečiai – matyt, energiją sudaro migrantai. Ir dabar man imponuoja belgų, vokiečių tapytojai bei nemažai lietuvių.

Nemari vizija – Patiktų gyventi laisvo menininko gyvenimą?

– Staigiai norėjau pasakyti, kad norėčiau gyventi vien iš tapybos. Dirbti su žmonėmis taip pat yra įdomu – pajunti dėkingumą, matydamas, kad jie džiaugiasi, pavyzdžiui, namuose pasikabinę paveikslą. Juolab kad šiandien į parodas nedaug kas vaikšto. Kaip ugdyti publiką? Geriausia, kaip politikai sako, kad interesas kiltų iš apačios. O kitąsyk tie, kurie ugdo, tiesiog propaguoja savo įsitikinimus, užuot padėję žmogui susiorientuoti. Gal kas mieste išpurškė neprastą grafitį, tačiau kažkodėl iškart samprotaujama, kaip jį uždažius... Vandalizmo pateisinti nereikia, tačiau nereikia ir gniaužti kūrybiškumo. Menuose, kaip ir kitur, iš šimto žmonių šį tą įdomaus sukuria vos keletas, nors mėgina daug kas.

Pirmasis mano nutapytas paveikslų ciklas buvo autoportretai. Po poros metų į ciklą „Nemarūs marūs, marūs nemarūs“ sudėjau savo tuometę vidinę būseną, kuri buvo artima karo aukų nuotraukų įkvėptiems vaizdams – leisgyviems žmonėms, pakibusiems tarp šio ir ano pasaulio. Šio ciklo parodos Lietuvoje, sulaukusios neblogų atsiliepimų, sutapo su kruvinais įvykiais Gruzijoje.

Tačiau iš tiesų nieko konkretaus, politizuoto neturėjau galvoje. Tiesiog man tai buvo sunkiausias – apsisprendimo laikas. Grįžęs pradėjau narplioti sapnų, tomografijos vaizdus. Nežinau, kur tai veda, tačiau pasižiūrėjęs atgal įžvelgiu kažkokį dėsningumą – man atrodo, kad šie taškai sueina į visumą.

Šiuolaikinės Nidos tapybos kolekcija Vilniuje, galerijoje „Juozas ART“, nuo sausio vidurio iki kovo 11-osios veikia tarptautinė šiuolaikinės Nidos tapybos kolekcijos paroda.

Tai pastarųjų penkių plenerų „Nidos ekspresija“, surengtų Kuršių nerijoje vilniečio tapytojo Sauliaus Kruopio, ekspozicija, primenanti kasmečius draugystės tiltus, į Nidą nutiestus iš Užupio (2009, 2011), Molėtų (2010), Šiaulių (2012), Latvijos Saulkrastų (2013). Kolekcijoje – 92 tapybos ir grafikos darbai. Šalia dominuojančų lietuvių dailininkų kūrinių gausu ir kitų šalių – Latvijos, Karaliaučiaus krašto, Gudijos, Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Slovakijos ir Belgijos, Indijos, Kenijos, Gruzijos, Armėnijos – atstovų darbų.

Anot šios spalvingos parodos kuratoriaus S.Kruopio, ji „atskleidžia Nidos tapybos kolekcijos įvairovę, reprezentuodama stipriausius, galima sakyti, net dailininkus klasikus ir jaunesniuosius, mums dar mažai girdėtus autorius“.

Pačioje ekspozicijos pradžioje lankytojus pasitinka Užupio menininkai – Romualdo Kuncos, Dalios Mažeikytės, Giedriaus Bagdono darbai. Žaismingai nuteikia klaipėdiečio Danieliaus Rusio drobė „Reminiscencijos Nidoje“. Netoliese galima pamatyti gyvo uostamiesčio tapybos klasiko Algirdo Taurinsko paveikslą „Senos valtys smėlyje“, kretingiškio tapytojo Andriaus Miežio „Kurėną“ ir kitų autorių kūrinius. Šiuolaikinės Nidos tapybos kolekcija kaupiama jau 20 metų, bet iki šiol neturi vietos, kur galėtų būti nuolat eksponuojama.

▪

21

DAILĖ

Dvi parodos, dvi vizijos Įdomus sutapimas: uostamiestyje vienu metu vos kelių šimtų metrų atstumu veikia dvi tapybos parodos: „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje – Liudviko Natalevičiaus (g. 1954), o Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje J.Janonio gatvėje – Juozo Vosyliaus (g.

1950). Nors abu klaipėdiečiai dailininkai gana skirtingi, sąsajų tarp jų kūrybos yra daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pati bendriausia – abu yra pozityvios tapybos atstovai, kuriems triada tapyti, mąstyti, jausti lieka aktuali.

22

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Prisiminus vieną iš dažniausių priekaištų Klaipėdos dailininkams dėl nekintančio kūrybinio braižo (kad ir straipsnio „Keturios dešimtys kūrybos metų“ (DURYS, 2013 08 29) komentaras: „Dailininkų stilius nesikeičia, vardai – taip pat“) ir žvelgiant į abiejų dailininkų darbus, net galima tuo patikėti. L.Natalevičiaus paveikslus atpažinsi bet kur, J.Vosyliaus drobių su niekuo nesupainiosi. Ir taip jau keliasdešimt metų. Jei tai blogai, argi ne tikri stagnatoriai? O jei kam pasirodytų, kad J.Vosyliaus arba L.Natalevičiaus atžvilgiu žodis „stagnatorius“ skamba šventvagiškai, tai kaip dėl kitų dailininkų? Žvelgiant paviršutiniškai ir vienu iš tobulėjimo ženklų pripažįstant formalų kitimą, galima su vandeniu iš geldos ir vaiką išpilti.

L.Natalevičiaus vizija: dramatiška iliuzija L.Natalevičiui šie metai ypatingi, jubiliejiniai. Pagal vis labiau įsitvirtinančio jaunystės kulto normas bus peržengta solidi amžiaus riba (jau kaip ir „senolis“, pasak žiniasklaidos). Nors kūrybai amžius gali atnešti ir dažniausiai atneša labai vertingų korekcijų.

Nedidelė paroda, kurioje eksponuojami pastarųjų metų darbai, yra tarsi būsimo jubiliejinio vernisažo preliudija. Tapytojas nėra individualių parodų mėgėjas ir kolekcininkas, rengia jas retai, naujausia buvo, regis, 2006-aisiais. Be reikalo. Bet kuris

jo darbų pristatymas užtikrintai sulaukia susižavėjimo ir pagyrų, skambių epitetų „tamsos meistras“, „vienišius tamsos valdovas“.

Tamsuma jam tikrai svarbi. Dukslūs, švytinčių sodrių spalvų intarpų prisodrinti paveikslai užpildyti minkštų, plaukiančių, slystančių, iš neartikuliuotos prieblandos kylančių ir joje skęstančių siluetų. Vienišų ir susibūrusių į tylias draugijas. Pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, veikiau teka iš figūrų vidaus ir per jas, lyg iš tamsiosios gelmės. Tai intriguoja, traukia.

Racionalus protas reikalauja atsakymo, kas slypi maksimaliai apibendrintose formose, kas yra jose ir už jų. Nežinomybė, neaiškumas, slaptingumas, emanuojantys iš drobių, dažniausiai vinutėmis prikaltų tiesiai ant sienų, nepalieka ramybėje. Jei yra didi paslaptis, turėtų būti didis atsakymas.

Lengviau būtų perskaičius pavadinimus, betgi jų dažniausiai nėra. Nei „Kompozicija“, nei „romėniškas numeris kažkelintas“ nedaug tepasako, tiksliau, nieko. Lieka asmeninė patirtis – subjektyvus, kiekvieno stebinčiojo atveju, ko gero, tiksliausias šaltinis.

Atviros, nebaigtinės kompozicijos, abstrahuota forma ir jausminė raiška kelia į paviršių kažką sunkiai artikuliuojamą, paprastai nustumiamą kuo giliau; provokuoja ieškoti analogijų ir paralelių su sava patirtimi, išdrįsti pažvelgti į savąją „bedugnę“, universaliose temose atpažinti savąją ir suvokti, kad ji tokia nuspėjama.

Iš vienos pusės, kompozicijos remiasi keliais daugiau ar mažiau atpažįstamais biblinių temų inspiruotais motyvais. Nors ir laisvai interpretuotos, per misticizmą,

DAILĖ

Ritualų ir vyksmo atpažįstamumas L.Natalevičiaus paveiksluose sąlygiškas, juo ne teigiama, bet, interpretuojant universalijas, inicijuojamas naujas požiūris.

vyksmo vizionieriškumą, kurių apstu drobėse, jos vis dėlto asocijuojasi su krikščioniškąja ikonografija ir vaizdosena. Matyt, todėl nuolat kyla L.Natalevičiaus paveikslų, iš esmės nieko bendro su sakraline daile neturinčių ir į ją nepretenduojančių, sakrališkumo lygmens ir tikimo / netikimo šventovių erdvėms klausimas. ►

L.Natalevičiaus kompozicijos remiasi biblinių temų inspiruotais motyvais, asocijuojasi su krikščioniškąja ikonografija, nors nieko bendro su sakraline daile neturi ir į ją nepretenduoja.

23

DAILĖ

◄ Ritualų ir vyksmo atpažįstamumas paveiksluose sąlygiškas, juo ne teigiama, bet, interpretuojant universalijas, inicijuojamas naujas požiūris. Tačiau susiklosčiusi maniera gali tapti ir savotiškais spąstais.

L.Natalevičius yra tikras intrigos meistras ir provokatorius. Kartais pagalvoji, ar klausydamasis sužavėtųjų choro, jis mefistofeliškai nekrizena sau į ūsą?

J.Vosyliaus vizija: nostalgiška iliuzija O buvo taip: tapytojo dirbtuvėje stovėjo sau senas krėslas, ant jo atkaltės kartais kabodavo neišvengiamai aliejiniais dažais ištepliota liemenė. Vieną dieną šis keistas, vizionieriškas pavidalas – lyg žmogaus, lyg daikto – inspiravo paveikslų ciklą, tapo centriniu visų per kelis mėnesius lyg vienu atsikvėpimu nutapytų kompozicijų motyvu ir istorijų, kurias dailininkas tose kompozicijose rezga lyg žaisdamas, lengvai ir įkvėptai, veikėju. Tai verta pamatyti.

Kontrastas tarp iliuzionistinės, tikroviškos tapybos ir kuriamų vaizdinių metaforiškumo, grakštus skirtingų erdvėlaikių sujungimas spalvingose, momentais beveik klasikine XIX–XX a. sandūros, fin de siécle, dvasia alsuojančiose kompozicijose skleidžiasi kaip nauja meninė realybė. Jos egzistavimas patvirtinamas atpažįstamais, į poetinės metaforos lygmenį pakeltais motyvais.

Smagaus nostalgiško (praeičiai, tradicijai) atspalvio suteikia marginti rėmai.

Stilizuotas, atvirai naivus rėmų ornamentalizmas įsijungia į paveikslų erdves arba jas pratęsia ir gali būti suvokiamas kaip aukso (rėmų) epochos antipodas.

Kaip ir pritinka geram pasakotojui (jo sritis – esė, tikrai ne apsakymas ir ne novelė), J.Vosylius beveik kiekvienoje drobėje klosto įspūdingas vaizdines linijas.

Keistasis pavidalas atsiduria tai daiktų, tai natiurmorto fragmentų, tai peizažo, iš botanikos sodo margumyno tampančio vos ne mitinio rojaus sodo parafraze, fone, apsuptyje ar šmėžuoja kažkur erdvėse. Vis pasikartojančio motyvo dviprasmiškumas keičia įprastų poetizuotos tapybos objektų (žibintas, ąsotis, žvakė žvakidėje, delnas, sena ažūrinė skara) prasmes bei tarpusavio sąveikas, suteikia mistinio atspalvio objektyvios realybės atvaizdams.

24

Dailininkas sėkmingai naudoja inversijos principą, neįprasta pateikdamas kaip įprasta ir atvirkščiai. Realybė ir autoriaus kuriamo mito pasaulis kompozicijose susijungia taip natūraliai, kad „sužmogintas“ vaizdinys, atsitiktinio žvilgsnio ir atsitiktinio apšvietimo išprovokuotas, savuoju metafiziniu buvimu ne tik sukelia naujų prasmių virtinę, bet tampa tikresnis už tikrą.

Sujungdamas realybę ir kuriamo mito pasaulį, J.Vosylius sėkmingai naudoja inversijos principą, neįprasta pateikdamas kaip įprasta ir atvirkščiai.

DAILĖ

Naujasis J.Vosyliaus paveikslų ciklas – įkvėptas vieno motyvo ir lyg vienu atsikvėpimu, tarsi žaidžiant, lengvai ir įkvėptai nutapytas. Vytauto Petriko nuotr.

25

ŠIUOLAIKINIS MENAS

E.O’Kane’o erdvinė instaliacija iš medinių elementų – KKKC antrojo aukšto ekspozicijos centras.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki kovo 13osios veikia Eamono O’Kane’o (Airija, Danija) paroda „And Time Begins Again“ („Ir laikas prasideda iš naujo“), pakerinti turinio ir formos vienove: konceptualiu pagrindimu ir profesionaliu atlikimu, analitine gelme ir preciziška estetine išraiška.

26

Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr.

Pabaiga – na Goda GIEDRAITYTĖ

Priverčia žaisti pagal savo taisykles Norisi pradėti padėka. Žiūrovo padėka menininkui, vertinančiam ir gerbiančiam savo publiką. E.O’Kane’o paroda – tai paliudijimas, kaip šiandien kuriamas menas gali praturtinti sielą, protą ir perkratyti nusistovėjusias nuostatas. Ir visa tai padaryti estetiškai subtiliai, be kurtinančio riksmo ir akinamų šviesų.

Tiesiog atsiverdamas žiūrovams per vizualinį dialogą.

Nors autorius ir teigė, kad paroda nėra interaktyvi, ji įtraukia ir pasiglemžia. Arba, kaip teigė vokiečių filosofas, hermeneutinės krypties kūrėjas Hansas Georgas Gadameris, įvyksta kokybinis virsmas (įsitraukimas ir dalyvavimas) be jokių tarpinių pozicijų, kai meno kūrinio suvokėjas tampa dalyviu ir dalyvauja situacijoje, kurioje jis nėra šeimininkas. Konceptualiai įtaigiai suręstas E.O’Kane’o parodos naratyvas nejučia priverčia žiūrovus žaisti pagal menininko nustatytas taisykles: kvestionuoti kūrinius, jų išdėstymą ekspozicijos erdvėje, ieškoti tarpusavio sąsajų, gaudyti pavienes citatas ir nuorodas, kad suklijuotų keliaklodį parodos labirintą, suręstą ant dviejų esminių analizės polių – natūralios (gamta) ir žmogaus dirbtinai

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Portretas E.O’Kane’o darbuose – savotiška duoklė šiuolaikinio pasaulio realijai.

Medis parodoje tampa keliautoju erdvėje ir laike, vienu metu galinčiu būti praeityje ir užgimti ateityje.

ujo pradžia kuriamos kultūrų sąveikos bei vaikystės (istorijos) ir žaidimo įprasminimo. Tęsiant H.G.Gadamerio mintį, meno kūrinio supratimas visada seka nuo atskirybės prie visumos ir nuo visumos prie atskirybės, siekiant aprėpti visuminę prasmę. Kartu šiame rate slypi pirmapradiškiausia pažinimo galimybė, kuri padeda suvokti meno kūrinio mintį.

Formuoja paveikią juslinę atmosferą Pagrindinis parodos diskursas sukasi apie santykį tarp gamtos ir žmogaus dirbtinai kuriamos kultūros. Pastarąją menininkas

įprasmina per architektūrą / urbanistinį peizažą („Trijų tiltų vieta I“, „Pastatų peizažas“ (abu 2008), kt.), o gamtos visumą – per medžio (miško) motyvą, esminį parodos naratyvo ženklą, elementą, leidžiantį susieti visus parodos dalyvius (animacija „Miškas“ (2007) ar „Karaliaus Džeimso medis“ (2014), „Namai ir medžiai“ (2008), kt.). Medis parodoje tampa keliautoju erdvėje ir laike, vienu metu galinčiu būti praeityje ir užgimti ateityje, nes jis, pasak menininko „yra pasakojimas, istorija ir aplinka. Ir meno kūrinys“.

Kartais sunku identifikuoti takoskyrą tarp dirbtinės žmogaus intervencijos ir natūralios gamtos tėkmės. Tačiau E.O’Kane’as savo kūriniais nemoralizuoja, nesistengia vieno iškelti virš kito, abu polius priima

kaip savaime suprantamus ir egzistuojančius greta. Vieno mirtis dovanoja kitam gyvybę, ratui apsisukus, sena pakeičia nauja.

Tai įtaigiai atskleidžiama videodarbe „Regeneracija“ (2006) bei videoinstaliacijoje „Ir laikas prasideda iš naujo“ (2014), pagal kurią pavadinta ir visa parodos ekspozicija.

Pavadinimas, pasak autoriaus, paimtas iš Samuelio Becketto „Bereikalingų tekstų“, akcentuojančių gamtos bei žmogaus sukurtų dalykų (ypač – architektūros) antagonizmą. Jam atskleisti taikliai parinktas videoir fotoprojekcijose vaizduojamas apleistas šiltnamis. Architektūra, dirbtinis sėklų daiginimas ir gėlių sodinimas priešpastatomi natūraliai gamtos raidai. Bet, antra vertus, kadaise klestėjusi žmogaus veikla, šiandien ataidinti tik surūdijusio pastato konstrukcijomis ir styrančiomis piktžolėmis, leidžia įvertinti gamtos gaivalingumą, kuris nykstantį žmogaus rankų vaisių vėl prikels gyvenimui – grąžins į tikrąją gamtą.

Puikus ekspozicijos sprendimas. Videoinstaliacijai parinkta fachverkinė salė sukuria šiltnamio iliuziją. ► 27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Vizitinė kortelė

◄ Tinkama erdvė, balsas, kartojantis S.Becketto tekstą, video- ir fotovaizdiniai ant sienų bei TV ekranuose – visa formuoja paveikią juslinę atmosferą. Trūksta tik kvapo ir sudžiūvusių žolių šiurenimo garso, kad pasijustum lyg 3D erdvėje.

E.O’Kane’as gimė 1974 m. Belfaste (Airija).

Dabar gyvena ir dirba Odensėje (Danija) bei Donegole (Airija) ir yra Vakarų Anglijos universiteto Bristolyje, Jungtinėje Karalystėje, vizituojantis dailės srities mokslo darbuotojas.

Aktyviai dalyvauja parodose, yra pelnęs nemažai apdovanojimų ir stipendijų, tarp jų – „Taylor Art Award“, „The Tony O’Malley Award“ ir „Fulbright Award“.

2006 m. buvo vienas iš „AIB Prize“ konkurso finalininkų bei gavo Pollocko Krasnerio fondo didįjį prizą.

Yra surengęs daugiau kaip 40 autorinių parodų Berlyne, Frankfurte, Dubline, Ciuriche, Niujorke, Londone ir Kopenhagoje 2007 m. buvo nominuotas „Jerwood Drawing Prize“ apdovanojimui.

Menininko kūrinių yra daugelyje viešų ir privačių kolekcijų visame pasaulyje.

Sukuria naujų įžvalgų spektrą Ekspozicijos inovatyvumas akivaizdus ir kitose erdvėse. Kūrinys „Miręs miškas“ (2014), vaizduojantis medį, anglimi atliktas tiesiai ant sienos, o patrupėjusi ant grindų anglis reflektuoja bendrą gamtos naikinimo ir gyvastingumo temą. Ciklas „Medžio piešinys“ (2006–2010) taip pat vizualizuoja medžius, tik šįkart anglimi ant didelio formato (300x150 cm) popieriaus lakštų.

Intriguoja, kad kūriniai eksponuojami ne vertikaliai, kaip įprastai auga medis, bet horizontaliai, taip dar kartą „perkraudami“ mumyse nusistovėjusias pažiūras.

Ir kitais meno kūriniais menininkas tikrina ir keičia žiūrovų supratimą. Jis genialiai sugretina iš pirmo žvilgsnio netinkamus objektus, taip sukurdamas naujų įžvalgų spektrą. Pavyzdžiui, jo architektū-

E.O’Kane’o darbų ekspozicija – tai paliudijimas, kaip šiandien kuriamas menas gali praturtinti sielą, protą ir perkratyti nusistovėjusias nuostatas. riniai peizažai-natiurmortai: „Namas ant staltiesės vietovaizdžio“, „Pastatų peizažas“ (abu 2008), kt. Čia uolos tampa draperijomis, o pastatai – natiurmortų objektais, verčiančiais suabejoti įvaizdijamų objektų masteliais, o gal kvestionuojančiais, kas yra didingesnis – gamta ar žmogaus kūryba?

Draperijų motyvais menininkas eksperimentuoja ir cikle „Dvigubi portretai“ (2014). Portretas šiuose darbuose praranda savo pirmapradę funkciją – jis neįamžina žmogaus atvaizdo, o priešingai – jį užmaskuoja po audinio klostėmis. Tai – savotiška duoklė šiuolaikinio pasaulio realijai, kai pakuotė tampa svarbesnė už turinį, o už28

Videoinstaliacijai parinkta fachverkinė salė sukuria šiltnamio iliuziją.

maskuota informacija daug labiau masina nei atvirai demonstruojama.

Vaikystės ir istorijos sąšaukos Antroji parodoje nuosekliai gvildenama tema – vaikystė ir / ar istorija bei kūrybos sąlytis su žaidimu. Šiai idėjai atskleisti

menininkas pasitelkia vokiečių pedagogo, vaikų darželio koncepcijos pradininko Friedricho Fröbelio (1782–1852) studijas ir jo domėjimąsi kristalais. Ši mokslinė kristalografijos (griežtų struktūrų) ir vaikų darželio (ugdymo metodikos) analizė ir dermė pagrįsta. Mat žaidime, vėlgi prisimenant H.G.Gadamerį, visada stengiamasi kartoti tai, kas sudaro žaidimą – taisykles, struktūrą, vidinę tvarką ir pan. Vadinasi, žaidimas, kuris iš

langas

pirmo žvilgsnio gali atrodyti chaotiškas, iš tiesų yra labai struktūrizuotas. Dar daugiau – jis (kaip ir menas) yra tada, kai kartu veikia žmogus ir daiktas. Pasaulis atsiveria kaip mus supančių daiktų visuma.

Daiktais mes išreiškiame žaidimą (meną), o žaidimu (menu) – save.

Tiesiogiai mokslininko ieškojimai atskleidžiami dviejuose animaciniuose E.O’Kane’o darbuose „Fröbelio kristalai, Fröbelio struktūros“ ir „Fröbelio konstrukcijos“ (abu 2012). Pirmajame menininkas rodo, kaip medinės trinkelės transformuojasi į kristalus, o anglies molekulės lėtai jungiasi į tankų tinklą, antrajame – spalvotais pagaliukais, kaladėlėmis ir panašomis geometrinėmis formomis (daiktais) atskleidžia F.Fröbelio pasiūlytos vaikų darželių sistemos įtaką modernistinei dailei ir jos kūrėjų ekspresijai. Pasirodo, kad dauguma XX a. pradžios

kūrėjų buvo F.Fröbelio vaikų lavinimo metodikos auklėtiniai. Pavyzdžiui, žymus architektas F.L.Wrightas prisipažino vaikystėje patyręs didžiulę F.Fröbelio įtaką, žaidęs jo sumanytais žaislais – medinėmis įvairių formų ir spalvų trinkelėmis.

Vaikystės ir istorijos sąšaukos regimos ir videoinstaliacijoje „Rekonstrukcija: medžioklė, valgymas“ (2009), reflektuojančioje autoriaus vaikystės namus Airijoje bei šios šalies istoriją. Istorijos motyvai nuolat

iškyla parodos erdvėje. Štai, pavyzdžiui, kūrinys „Nevienalyčiai portretai“ (2007), vaizduojantis tris tūrinius renesansinius kostiumus su žmogaus galvos vietoje išaugusiais medžiais, arba pasikartojantis muziejaus, kaip istorinę atmintį saugančios institucijos, motyvas (animacija „Mobili muziejaus retrospektyva“ (2004–2014), piešinys „Muziejai ir medžiai“ (2008).

Istorija – tai praeitis, bet kartu ir mūsų dabartis – tapatybės pagrindas, savęs identifikacijos pamatas. Kaip ir vaikystė, kuri jau praėjo, bet jos atgarsius išgyvename visą savo gyvenimą. Ir čia vėlgi puikiai tinka medžio metafora – šaknimis į žemę (praeitį) įsitvėręs, bet šakomis besistiebiantis (į ateitį).

Veikia kaip vienas organizmas Parodoje eksponuojami skirtingais metais (daugiausia 2008–2014 m. laikotarpiu) sukurti darbai, tačiau jų idėjinis ir plastinis pagrįstumas toks vienalytis, kad leidžia įvertinti menininko kūrybos nuoseklumą ir gelmę, įvairovę ir kompleksiškumą. Tradicinės medžiagos – pieštukas, anglis – koreliuojamos su šiuolaikiškomis animacijos ir videomedijomis, klasikinė raiška (piešinys) – su subtiliu naratyvu, dideli formatai – su jautriu turiniu, praeitis sąveikauja su dabartimi ir nurodo į ateitį.

Ekspozicijos centre – didelė medinių objektų instaliacija „Esantis visur“ (2014) – savotiška visų parodoje gvildenamų temų sintezė, apibendrinanti menininko ieškojimus. Atraktyvu, kad kūriniai vienas kitą papildo. Čia medis – ir kaip koncepcija, ir kaip medžiaga... Čia ir F.Fröbelio kristalai, ir sąlytis su istorija – modernizmo schematizmas, ir erdvinė (architektūrinė) struktūra, ir žaidimas... Čia pradėjęs apsuki ratą ir vėl grįžti prie pradžios. „Kai daugybė kūrinių: videodarbų, projekcijų – tampa vieniu, jie veikia stebėtojų sąmonę kaip vienas organizmas“, – patvirtino autorius.

Meno festivalyje Vokietijoje Lietuvis menininkas Gytis Skudžinskas (g. 1975) kartu su kolegomis iš kitų šalių dalyvauja tarptautiniame meno festivalyje „Prieglobstis – apie rojaus ilgesį“ („Refuge – Of The Longing For Paradise“) Arenshope (Vokietija).

Renginio organizatorius – ilgametis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro partneris – Arenshopo menininkų namai „Lukas“ atidaryti festivalį pakvietė šešis juose anksčiau rezidavusius kūrėjus.

Vienas iš jų – G.Skudžinskas, kuris galerijoje „Neues Kunsthaus“ rodo naują savo fotografinių sekvencijų kūrinį „Juodas dangus“, kuriame aktualizuojama fotografinio momentiškumo ir atvaizdų ekologijos problematika. Vasario 7-ąją atidaryta ir iki balandžio 21-osios veiksianti lietuvio paroda tapo visus metus Arenshope vyksiančio festivalio starto aikštele.

Vokietijoje G.Skudžinskas pristato naujus darbus, nagrinėjančius fotografinės medijos pranešimo ribas. Kūriniuose atsisakoma konkretaus vaizdo fiksavimo, akcentuojant, jog estetika, problema ir sprendimo būdai slypi pasirinktos medžiagos techninėse charakteristikose.

Darbe „Retušas“ autorius išryškino įtampą, kylančią tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos, bei procesus, vienijančius skirtingas technologinės kūrybos rūšis. Psichologiniai atvaizdo suvokimo aspektai atskleidžiami kūrinyje „Grand theory of truth“. „The perfect shot“ – elektroakustinė garso meno kompozicija, interpretuojanti fotografiją ne iš regos, bet iš klausos perspektyvų.

▪

G.Skudžinskas. Retušas (2014).

29

FOTOGRAFIJA

Ne(at)pažįstamos Klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko autorinė fotografijų paroda „Tolumos“ atveria asmenišką ir jautrų autoriaus santykį su jį supančia aplinka. Jis čia – kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas, demonstratyviai ignoruojantis šiandieninės visuomenės modernumą ir bandantis save atrasti natūroje.

Danguolė RUŠKIENĖ

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ (Herkaus Manto g. 25) vasario 14 – kovo 1 dienomis veikiančioje parodoje – daugiau kaip dvi dešimtys A.Šeštoko fotografijų. Autorius pristato tonuotus, spalvotus ir nespalvotus peizažus, užfik-

Šviesai sklindant miško medžiai įgauna ritmą, mezga akivaizdžias sąsajas su rašto menu.

30

suotus Kuršių nerijoje, nacionaliniuose Lietuvos parkuose ir kitose vaizdingose, bet atokiose ir todėl retai lankomose vietovėse. Įspūdingo formato panoraminiai peizažai (2010–2012), iki achromatinių spalvų išgryninti gamtovaizdžiai (2013) ir realybės fragmentai iš šiek tiek jau žinomos autoriaus serijos „Kopų formos“ (1997–2000) reziumuoja pastarųjų metų A.Šeštoko fotografinę kūrybą.

Daugiau sentimentų ir meilės Kad pažintų, įžvelgtų objekto / reiškinio esmę, išsiaiškintų nesuvokiamus dalykus, žmogus linkęs priartėti prie jų kaip galima arčiau. Tačiau tai visiškai negalioja gamtovaizdžiui. Kad jį suvoktum, būtina aprėpti žvilgsniu, todėl reikia tam tikro atstumo.

Pati sąvoka tolumos jau iš anksto užprogramuoja, kad į fiksuojamus objektus bus žvelgiama per tam tikrą distanciją, vaizdo neprisileidžiant pernelyg arti, išlaikant nuotolį ir kartu pagarbų atstumą. Atstumą, kuris nesudrumstų priešaušrio tylos Vajuonio ežere (Švenčionių r.). Kuris išsaugotų nepaliestą vos vos nuo vėjo raibuliuojantį Notigalės ežero vandens paviršių (Kupiškio r.). Kuris nesuardytų skulptūriškos smėlio kopos Kuršių nerijoje ir kuris paliktų pakankamai erdvės skvarbiam menininko žvilgsniui.

Atstumą, kuris bet kokiomis sąlygomis eliminuotų žmogaus įsikišimą į pirmapradę

Gamtovaizdžiai, prarasdami jiems būdingas spalvas, gerokai praplečia asociatyvinį lauką.

Artūro Šeštoko nuotr.

FOTOGRAFIJA

„Tolumos“

Minkštos linijos išryškina vaizdo plastiką, o kur ne kur sutirštėję šešėliai sėja užuominas į dramatizmą.

A.Šeštoko peizažams būdinga dualistinė prigimtis: viena – liudyti realų vaizdą, kita – versti abejoti užfiksuoto vaizdo autentiškumu. gamtos būtį, nesuardytų jos autentiškumo, tačiau ir nebūtų pernelyg didelis, kad trukdytų jos pažinimui ar / ir prisijaukinimui.

Nors peizažas nėra naujas žanras A.Šeštoko kūryboje, „Tolumose“ sentimentų ir meilės gimtajam kraštui žymiai daugiau, nei ankstesniuose autoriaus darbuose.

Nuo 1993 m. dalyvaujantis parodose ir iš pirmųjų darbų geriau žinomas kaip socialinio reportažo kūrėjas („Bohemos portretai“, 1984–1990; „Macikų pensionatas“, 1994–1995; „Pagėgių krašto žmonės“, 2002), beveik prieš 20 metų A.Šeštokas pradėjo fotografuoti kopas. Tai buvo laikas, kai Lietuvos fotografijoje kopų fotografija

Plačiakampis objektyvas susintetina vaizdą, kopas paversdamas originaliais smėlio dariniais.

jau buvo įsitvirtinusi atskiru žanru – kopografija, ir menininkų kūrybiniai ieškojimai šiame unikaliame gamtos kampelyje vis dar buvo aktyvūs. Smėlio materijos, formuojančios neįtikėtinus darinius, pažinimas ir perpratimas visais laikais masino menininkus naujomis kūrybinėmis galimybėmis – eksperimentuoti ir atrasti dar nematytas šio reiškinio vizualines išraiškas. A.Šeštokas, įkvėptas vyresniųjų kolegų (J.Kalvelio, K.Mizgirio, A.Zavadskio ir kitų) pavyzdžio, taip pat pabandė išsiaiškinti savo asmeninę poziciją šia tema. Vis grįždamas į Kuršių neriją, per trejus metus jis surinko fotografijų seriją „Kopų formos“.

Asmeninė pozicija kopų tema Kopose impulsyvus A.Šeštoko objektyvas sintezuoja klasikų patirtis ir asmenines autoriaus emocijas. Fotografas nesiekia atkartoti gamtos, nesitenkina vien tuo es-

tetišku vaizdu, kuris glūdi joje jau savaime.

Jis bando užčiuopti esmę, įžvelgti sunkiai apibrėžiamas nuotaikas, joje glūdinčias subtilias būties vibracijas. Smėlio masyvų neprisileisdamas pernelyg arti, analizuoja juos iš tolo, savo dėmesį telkdamas ne į detalę, bet į visumą. Jo darbuose kopos praranda tiesias linijas, smėlio kalvos plačiakampiu objektyvu sujuosiamos puslankiais, iškreipiančiais jų natūralias formas vien tam, kad susintetintų vaizdą, sutraukiant į ribotą popieriaus lakštą beveik visus grynajam peizažui derančius dėmenis, kartu ir gerokai praplečiant interpretacinį jo lauką.

Autoriaus pasirenkama kompozicija ne visuomet išlieka nuosekli. Kartais ji netikėta, tarsi atsitiktinė, tai vieną, tai kitą objektą išstumianti iš kadro, paliekanti tik jo užuominą, o dar kitą paverčianti dominante. Tačiau žvilgsnis neklaidžioja, visuomet išlieka susikoncentravęs ir kartu – pakankamai platus, kad įvaizdintų ir paliudytų vietovės išskirtinumą. Tiršti debesys, susitelkę ties horizontu susilieja su žeme – sunkiais, nuolat judančiais ir besikeičiančiais smėlynais. ► 31

FOTOGRAFIJA

Rūkas – dar vienas fizinis ir prasminis sluoksnis, niveliuojantis atskirų objektų spalvines bei faktūrines skirtybes ir akcentuojantis šio kraštovaizdžio harmoniją. ◄ Natūralias formas dar labiau išbalansuoja gilūs, kai kur – seklesni, šešėliai.

Beužgimstantį dramatizmą čia pat slopina švelni faktūra ir minkštos linijos. Akimirką pamiršti kopų medžiagiškumą, jų egzistavimo faktą ir tais momentais gali aptikti žymiai daugiau, nei leidžia patirtis ir pažinimas. Keistais piešiniais vėjo išraižytos kopos tampa nematytais, stebinančiais dariniais, grasinančiais savo didybe ir kartu – trapumu.

Ir vėliau, keliaudamas po Lietuvos nacionalinius parkus, fotografas įdėmiai seka metų laikų ir paros kaitą jaukioje gamtos draugijoje. Fiksuoja pačius įstabiausius kraštovaizdžius. Kartais tradiciškai viename kadre sujungdamas visus grynajam peizažui būdingus komponentus: dangų, vandenį ir žemę. Kartais neįprastai, lyg sau bandydamas išsiaiškinti joje glūdinčias paslaptis.

Taip panoraminiai, spalvoti gamtovaizdžiai, pribloškiantys savo sodria žaluma ir

ankstyvą rytą raudonio nutviekstu dangumi, palaipsniui pereina į nuosaikesnę, bet neabejotinai įtaigesnę ekspresiją. Panardinami į sepijos bei jautriai niuansuotos nespalvotos fotografijos estetiką, kurioje dekoratyvumas išmainomas į formos grynumą ir ritmą. Prarasdama būdingas spalvas, gamta įgauna naujus dėmenis, papildomus prasminius sluoksnius, atveriančius ne tik subjektyvias autoriaus įžvalgas, bet ir demaskuojančius jo asmenines pajautas.

Nuosaikesnė, bet įtaigesnė ekspresija Ilgainiui A.Šeštokas pradeda intensyviau lankytis ir atokiuose miškuose, laukymėse bei paežeriuose. Čia jis ieško žmogaus nepaliestos gamtos pėdsakų. Tačiau, net ir juos aptikęs, nesitenkina vien aklu kopijavimu.

Pasinaudodamas antikvarine optika, suteikiančia fotografijai ypatingą, tapybišką efektą, jis formuoja vaizdingas, raiškias formas, daugiau ar mažiau atitrūkstančias nuo realaus pagrindo ir konstruojančias savitas šio pasaulio išraiškas („Šviesos kaligrafija“, 2003–2008). Kaip ir kopose, kuriose taip pat neaptiksi nei žmogaus, nei kitų socialinių užuominų, čia lieka tik gamta ir fotografas. Viena – akivaizdžiai matoma / stebima, kitas – tik nujaučiamas.

32

Viename kadre A.Šeštokas sujungia visus grynajam peizažui būdingus komponentus: dangų, vandenį ir žemę.

langas

Užhipnotizuoja harmonija ir tikrumu Pilki, perregimi tonai verčia klaidžioti tarp realybės ir fikcijos, tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kas įsivaizduojama. A.Šeštoko peizažams būdinga dualistinė prigimtis: viena – liudyti realų vaizdą, kita – versti abejoti užfiksuoto vaizdo autentiškumu.

Abejoti ne jo egzistavimu, bet suvokimo,

objekto identifikavimo ir informacijos priėmimo galimybe. Šviesoje išryškėjusios formos dėliojamos į ritmiškus raštus, ne pirmą kartą mezgančius asociacijas su fotografinių dėmenų dailyraščiu – kaligrafija. Kaligrafija – vaizdingo, raiškaus rašymo menas, jos paskirtis – puošti tekstą, daryti jį emocingesnį, vaizdingesnį. Tai, ką kaligrafijoje ant popieriaus lakšto sukuria ranka, fotografijoje atlieka šviesa. Šriftas, kuriuo išrašomas lietuviškas kraštovaizdis, A.Šeštoko peizažuose ne tik vaizdingesnis, bet ir žymiai emocingesnis. Čia stipriai prasiplečia vaizdo suvokimo ribos, vizualūs dėmenys, sutapatinant juos su begalinėmis hieroglifų improvizacijomis, užpildo erdvę nematytais emociniais pustoniais ir dar nepatirtomis jausenomis.

A.Šeštokas neslepia savo susižavėjimo lietuvišku kraštovaizdžiu, tačiau tradiciniam romantiškam ir idealistiniam peizažui jam pavyko suteikti visai kitokius bruožus – harmoniją ir tikrumą. Tikrumas atsiskleidžia ne iš karto, tačiau žmogaus ir gamtos harmonija užhipnotizuoja suvokėją iš pirmo žvilgsnio. Ir tada tolumos jau tampa be galo artimos.

Po parodos uostamiestyje A.Šeštoko „Tolumas“ planuojama eksponuoti Klaipėdos regiono bibliotekose.

Artūro Šeštoko nuotr.

R.Treigio fotografinis džiazas

Klaipėdiečių vernisažas Šiauliuose.

Klaipėdiečiui fotomenininkui Remigijui Treigiui šie metai prasidėjo parodų maratonu. Šiaulių universiteto Dailės galerijoje sausio 24 – vasario 13 dienomis veikė jo fotografijų bei klaipėdietės tapytojos Irmos Leščinskaitės tapybos ir videomeno paroda „Svarus medžiagiškumas“.

O vasario 18-ąją R.Treigys jau buvo vernisaže Tartu (Estija), kur galerijoje „NOORUS“ buvo atidaryta fotoparoda „TTL požiūris“. Tai trijų fotografų – Gintauto Trimako, R.Treigio ir Alvydo Lukio bendras projektas, kurio naujausia versija pasiekė Estiją Tartu meno kolegijos kvietimu. Prieš parodą surengtas autorių susitikimas su kolegijos studentais ir dėstytojais.

Lietuvos fotografų trijulės paroda „TTL požiūris“ Tartu paviešės iki kovo 8 d. „Visada TTL susitikimas parodinėje erdvėje mums patiems būna netikėtas. Mes iš anksto nesitariame, ką kiekvienas rodysime, ir tik susitikę, pamatę vienas kito atsivežtus darbus bei erdvę, kuriame ekspoziciją.

Tai yra tarytum koks momentinis džiazas, improvizacija, – aiškino R.Treigys. – Taip buvo Vilniuje, Kaune, Stokholme, Niujorke, Kijeve, Varšuvoje ir dabar taip yra Tartu.“ Estijoje R.Treigys eksponuoja ciklą „Miestas iš atminties. Vilnius“ ir fotografijų projekciją „Šverino dienoraštis“, G.Trimakas – seriją „Nurimęs sidabras“, A.Lukys – naujausius savo darbus.

▪

33

gintaro lašai

D.Molytė: „Vieni stebi pasa Istorija yra ne tik grėsmingai pirštu mojantis mokytojas. Istorija yra ir ryšys, siejantis su šaknimis, leidžiantis justi save ir kad pasaulis tęsiasi ne tik geografiškai, bet ir laike. Istorija, palikta istorijai, greitai pranyksta užmarštyje. Lyg nebuvę dingsta miestai, socialinės sanklodos, kalba. Istoriją reikia laikyti greta. Todėl sausio 23-iąją literatūros gerbėtojai rinkosi Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje.

Biblioteka šiuolaikiška, bet palėpėje jaučiamas šiltas istorijos alsavimas. Buvo minimas 117-asis garsiausios pajūrio rašytojos I.Simonaitytės gimtadienis. Ta proga pajūrio poetei ir dailininkei Daivai Molytei-Lukauskienei įteikta 28-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija.

Kristina SADAUSKIENĖ

Premija savo kelią pradėjo Agluonėnuose.

Dabar tai svarbiausias Klaipėdos literatūrinis apdovanojimas, nuo 1998 m. teikiamas I.Simonaitytės vardu pavadintoje bibliotekoje.

Galima sakyti, kad premija yra dar vienas būdas išsaugoti praėjusį laiką, jo šešėliniam tekėjimui susilieti su kasdienybe. Premija greitai kintančiam ir ne itin pastabiam pasauliui primena garsiąją rašytoją, atkreipia dėmesį į jos asmenybę ir kūrybinį palikimą.

Premija taip pat visų akivaizdon iškelia ir apdovanotąjį asmenį – skatina pasigilinti į jo kūrybą, uždeda reikšmės kirtį, pažymi kaip tą, kurį reikia prisiminti.

D.Molytei-Lukauskienei premiją, kaip ji pati sakė, išgiedojo ketvirtoji jos poezijos knyga „Baltojo kiro giesmynai“. Estetišką, šviesią knygą puošia pačios autorės iliustracijos, sukurtos Arenshopo menininkų namuose „Lukas“. Šią knygą labiausiai iš visų gobia pajūrio dvasia – nerimstantis vėjas ir vanduo smelkia eilėraščius, tad uostamiestyje gyvenančiam skaitytojui joje nėra sunku rasti save. Juk aplink klykaujant kirams visi skęsta tame pačiame smėlyje.

Su poete susitikome gana vienišame 34

savaitgalio Klaipėdos senamiestyje, veidus graibė žvarba, bet mes ieškojome šilumos.

Radusios mezgėme pokalbį apie premiją, kūrybą ir apdovanojimą pelniusią knygą.

Apie premiją – Premijos teikimo vakarą minėjote, kad jaučiatės prasilenkusi su I.Simonaityte.

Kurioje jūsų minčių periferijos vietoje ji yra ir kiek jums svarbi jos kūryba?

– Iš tiesų tai buvo labai simboliška. Tuo metu buvau dešimties, o I.Simonaitytė minėjo 80 metų jubiliejų. Jos kūrybos vakarą rodė per televizorių, tėtis pasikvietė mane žiūrėti kartu, sakydamas: „Ateik, vaikeli, čia yra didi rašytoja, didis žmogus“. Ir tikrai ji atrodė charizmatiška, įdomi asmenybė, nors jau buvo brandaus amžiaus. Taip ir liko prisiminimuose jos svarbumas. Vėlesnė pažintis tęsėsi mokykloje per I.Simonaitytės kūrinius, kurių neįmanoma išbraukti iš literatūros palikimo sąrašo. Įdomu, kad vėliau pati nutekėjau į šiuos kraštus – netoli Priekulė, muziejus, namas, kuriame gyveno rašytoja. Skaitydama romaną, gal juokais,

D.Molytei-Lukauskienei smagu, kad kai nerašo, gali

bet pagalvodavau apie į šiuos kraštus nutekėjusios Karalienės likimą, mėgindavau lyginti, kažką atrasti sau.

– Premija jus lyg ir suvedė su I.Simonaityte. Kokia šios premijos svarba jums, kuo šis įvertinimas skiriasi nuo kitų?

– Bet koks pastebėjimas ir įvertinimas kuriančiam žmogui yra svarbus. Nuolat gyveni dvejodamas – ar gerai darai, ar teisingu keliu judi. Įvertinimas tarsi patvirtina, kad viskas gerai. Jau nekalbant, kad tai yra ir pačios I.Simonaitytės įamžinimas, galimybė dar kartą pažvelgti į jos

gintaro lašai

aulį, kiti įkvepia ir iškvepia“ Vizitinė kortelė Poetė ir dailininkė D.Molytė-Lukauskienė gimė 1967 m. Valkininkų gyvenvietėje Varėnos raj.

1986−1989 m. mokėsi Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegija, J.Vienožinskio menų fakultetas). Įgijo dailininko-apipavidalintojo specialybę.

1993–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje menų krypties vizualinių komunikacijų dizainą, 1999–2001 m. – magistrantūroje. Suteiktas menų magistro laipsnis.

1989−1993 m. – Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus dailininkė.

Pirmieji eilėraščiai publikuoti žurnale „Moksleivis“ 1988 m.

Parašė ir iliustravo poezijos knygas „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002), „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006), „Persodintos gėlės“ (2007), „Baltojo kiro giesmynai“ (2012). Almanacho „Baltija 2011“ sudarytoja.

Surengė ne vieną personalinę tapybos darbų parodą įvairiuose Lietuvos miestuose, kūriniai eksponuoti užsienyje (Vokietijoje, Maskvoje).

Apdovanota Z.Gėlės premija už knygą „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002), almanacho „Varpai“ prizu už eilėraščius (2010), I.Simonaitytės literatūrine premija už knygą „Baltojo kiro giesmynai“ (2014).

Eilėraščiai išversti į vokiečių, rusų, baltarusių, lenkų kalbas.

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos narė. Suteiktas meno kūrėjo statusas. piešti, o kai nepiešia – rašyti.

asmenybę ir kūrybą. Premija taip pat yra ir įpareigojimas, atsakomybė, paskatinimas tolimesniems darbams.

Apie kūrybą – Kodėl vieni tampa, pavyzdžiui, žurnalistais, o kiti poetais? Tai – kosminis ar genetinis likimas?

– Vienareikšmio atsakymo nesurasime.

Noras žinoti, kažką pasakyti. Tai, kad savo

Pauliaus Sadausko nuotr.

gyvenimo kelyje gali pasimokyti iš senelių, prosenelių. Mano senelis statydavo namus, gražiai dainuodavo – galiu pasakyti, kad buvo pats tikriausias liaudies meistras.

Kai pažvelgiu į praeitį, prisimenu močiutę audžiančią – tikriausiai kiekviename laike yra kūrėjai, tik tai kitaip pasireiškia.

– Kaip manote, kas lemia kūrinio atsiradimą?

– Dažnai apie tai galvoju. Galima traktuoti labai įvairiai. Kuriančiam žmogui gali atrodyti, kad kažkas diktuoja aprašomus išgyvenimus, bet impulsas juk visada

yra realiame pasaulyje, mūsų gyvenime.

O vėliau jausminiu ar spalvų pavidalais atsiranda kūrinyje ant drobės ar balto popieriaus lapo.

– Kas jus pačią suvedė su poezija?

– Ten, kur aš gyvenau, dabar yra Naujieji Valkininkai. Vaitakarčmio kaime vasarodavo poetas Martynas Vainilaitis su žmona Sofija, dailininke. Jo pusbrolis Algirdas Vainilaitis buvo mūsų kaimynas. Jie pamatė, kad man patinka piešti, paskaičiau keletą savo eilėraščių. Natūraliai užsimezgė bendrystė, kuri vėliau išaugo į didelę šiltą bičiulystę. ► 35

gintaro lašai

◄ Juokaudavau, kad turiu dvejus tėvus, savus ir antruosius, kurie veda mane į meno pasaulį. Su Sofija eidavome į mišką, ji piešdavo iliustracijas knygoms, o po to visi susėdę jų sodyboje prie stalo skaitydavome eilėraščius. Tarsi paveikslą ir dabar matau mus visus sėdinčius kartu ir kalbančius.

nuo „a“, kad galėtum užrašyti paskutinę raidę.

Didelė dovana tie dideli žmonės. Nors ir vėlesniu laikotarpiu vyksta tas bendravimas – nuolat sutinku įvairių kūrėjų, poetų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Bet pirmieji, kuriuos galima suskaičiuoti, jie yra patys ryškiausi.

– Kas yra tas baltasis kiras? Kieno inkarnacija ar manifestacija?

– Šis paukštis gali turėti simboline prasmę.

Vieni gali matyti mūsų pajūryje skraidantį plėšrūną kirą. O baltasis kiras gali būti susietas ir su balta spalva, į kurią telpa simbolinės reikšmės. Baltumas, tyrumas – galbūt tai visi geri žmonės, kuriuos sutikau.

– Ar pamenate, kiek jums tuomet buvo metų?

– Tada ėjau į vidurinę mokyklą, tad turbūt 16–17 metų.

– Neseniai skaičiau Džanetės Vinterson knygą „Kam būti laimingai, jei gali būti normali?“. Ten daug kalbama apie literatūros svarbą. Autorė tvirtina, kad poezija yra ne prabanga ar nebūtinas pasirinkimas, bet išgyvenimo sąlyga – „sunkiam gyvenimui reikia sunkios kalbos“. Kaip manote, kokia yra poezijos svarba?

– Studijų metais gilinotės į teksto ir vaizdo santykį. Ir „Baltojo kiro giesmynai“ – ne pirma jūsų knyga, kurią iliustravote pati. Labai įdomu, kuo skiriasi skirtingos kūrybos terpės – tekstinė ir vizualinė?

– Smagu, kad kai nerašau, galiu piešti, o kai nepiešiu – rašyti. Labai gerai, kad galiu visiškai atsiriboti nuo teksto ir turimą pajautą perteikti kitomis priemonėmis.

Bet vis tiek yra tas pats autorius, vienas žmogus, tad ir piešinyje, ir tekste – bendri sąlyčio taškai. O kalbant apie šią knygą, tai piešiau iliustracijas, rašiau eilėraščius – kurti dizainą būtų buvę per sunku.

– Būtent tas amžius, kai svarbu padrąsinimas, palaikymas.

– Taip. Pamenu, turėjau sąsiuvinį pilkais viršeliais. Jame buvo parašytas vienas iš pirmųjų mano eilėraščių. Apie tėvynę. Ir vėliava nupiešta. Labai patriotiškai.

– Gal prisimenate, kokie buvo patys pirmieji jūsų eilėraščiai?

– Regimoji atmintis... Reikėtų susirasti tą sąsiuvinį. Prisimenu spalvas, piešinius, o tekstų negaliu prisiminti. Jau ne vienas skaitytojas susitikimuose yra klausęs apie pirmuosius eilėraščius. Dabar jaučiu pareigą juos surasti.

– Vieni rašo naktį, kiti pasikvėpina, kiti būtinai turi gerti kavą. Ar turite kokių nors rašymo ritualų?

– Buvo laikas, kai galėjau rašyti be poilsio valandų – degti ir sudegti. Dabar laikas planuojamas – darbui, poilsiui. Bet jei eilėraštis, jo mintis išsiveržia – reikia sustoti ir būtinai užsirašyti. Nesvarbu, vairuoji automobilį, ar esi vonioje.

– Kaip jaučiate savo, kaip poetės, augimą? Nuo pirmos knygos iki ketvirtos, nuo ketvirtos ir toliau. Kokius svarbiausius riboženklius būtų galima išskirti?

– Reikalavimai sau nuolatos yra dideli, ir ta kartelė kyla vis aukščiau ir aukščiau.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokius didelius mokytojus kaip Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonė, tą patį M.Vainilaitį, kuris skatino rašyti vaikams ir rimuoti. Klasikinio eilėraščio pagrindus esu gavusi iš gyvų poetų. J.Vaičiūnaitė laiškuose nuolat rašydavo, kad „arba rimuoji, arba rašai verlibru“.

Kažkaip savaime viskas susidėliojo.

Suprantama, kad reikia turėti tam tikrą žinių bagažą. Reikia pradėti nuo abėcėlės, 36

D.Molytei-Lukauskienei premiją, kaip ji pati sakė, išgiedojo ketvirtoji jos poezijos knyga „Baltojo kiro giesmynai“.

– Gera poezija, gera literatūra visais laikais buvo reikalinga ir yra reikalinga.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna tam tikrų atradimų ir praradimų. Tad didžiulė laimė, jei randi savo poetą, kurio tekstas tampa tavo nuolatiniu palydovu. Ilgai J.Vaičiūnaitės „Nemigo aitvaras“ buvo ta knyga, kurios man labai reikėjo. O dabar net nežinau, kur ją padėjau.

– Kitos aplinkybės – kita knyga?

– Arba pati knyga nuo manęs pasislėpė.

Apie knygą – „Baltojo kiro giesmynai“ yra jūsų ketvirtoji knyga. Visi dalykai turi savo istoriją, tad kokia yra giesmynų istorija?

– Norisi pašmaikštauti. Rašiau, rašiau ir parašiau. Džiaugiuosi, kad knygai sukūriau iliustracijas. Svajojau, kad dizainą kurtų šviesaus atminimo grafikas Romas Orantas. Jis išsakė daug gražių žodžių apie mano piešinius, sukūrė knygai dizainą.

Bet likimo ironija – pakalbėjome, darbas gimė, o rankos paspausti ir padėkoti jau nebesuspėjau.

– Jau minėjote, kad turite regimąją atmintį. O ir skaitant gana aiškiai juntama, kad jūsų eilėraščiai labai vizualūs. Pagrindinė juslė, kuria atpažįstate pasaulį – rega. Įdomu, kodėl būtent ji jums tokia svarbi?

– Gal mokslai ir specialybė sudėliojo viską į savo vietas. Eilėraščių rašyti mokykloje niekas nemokė. O piešti, komponuoti, derinti spalvas, santykius, proporcijas – tai jau buvo dalykai, kurių turėjau išmokti.

Vieni stebi pasaulį, kiti įkvepia ir iškvepia.

– Palyginti su kitomis jūsų knygomis, „Baltojo kiro giesmynuose“ daugiau vandens. Net ne to fizinio, matomo (kaip jūra ar marios), bet prasiskverbusio į kasdienę egzistenciją: „plaukia“, „laša“, „teka“, „banguoja“, „vilnija“ ir t. t. Kaip manote, iš kur ta vandens plastika, iš kur jis liejasi?

– Tikriausiai iš tų 20 metų, išgyventų šioje vietoje, kur vanduo, vėjas, kur visos stichijos atsiveria šiek tiek kitokiu rakursu, kiek kitaip nei kitur. Tad turbūt natūralu, kad galiausiai ta pajauta išsilieja būtent taip.

– Ar jūs pati mėgstate skaityti?

– Rašytojas, poetas nuolat gyvena tarp knygų ir paveikslų. Tai yra gyvenimo būdas – matyti, girdėti. Tai dalis tavęs.

Tikėjausi to klausimo. Šiandien pažiūrėjau į savo stalą ir nusišypsojau – ant jo gulėjo naujausias „Durų“ žurnalas.

gintaro lašai

Daiva Molytė-Lukauskienė

Susitikimas Išgirdau jos tolimą balsą, tarmiškai pasisveikino: – Ar čia tu? – paklausė. – Mačiau nuotrauką laikraštyje, apsidžiaugiau, nesusilaikiau, pabučiavau. Palaiminau.

Troba arkliarūgštėm apaugo.

Didelės, virš langų.

Nematyt nei kelio, nei takelio.

Tokia vasara vienkiemy.

Ir niekas nesugrįžta namo.

Išgirdau jos tolimą balsą, tarmiškai pasisveikino: – Ar cia tu? – paklausė. – – Ragėjau tą nuotraukų laikraščin, apsidziaugiau, nesuslaikiau, pabuciavau. Palaiminau.

Pirkia alkriarūgštėm apaugo.

Didziulės, virš langų.

Neragėc nei tako, anei kelio.

Tokia vasara vienkiemin.

Ir niekas nesugrįžta namo.

*** Mėnuo jaunas virš jūros pakibo.

Tamsiam fone – dangaus šypsena. Švyti virš gatvės žibintų, virš refleksuojančių beržų kamienų...

Dvi spalvos: balta ir juoda – sniegas ir asfaltas, šviesa yra tamsa...

Vėlyvą žiemos vakarą tuščia miesto stotis.

Neoninis užrašas garsiai skelbia: „Tiesiog gera kava“.

Vėlus metas. Labai. *** ištirpsta bruožai tarsi karameliniai ledai aplieti šokoladu teka nuteka išteka mylimosios svetimais vardais veidais susivynioja į kitus audeklus iš naujų rietimų kviečiamos jau neatsiliepia neatsigrįžta

ar pažinsi mane ar vardą atspėsi ar dar šauksi kaip prieš daugelį metų brodvėjuj po liepom kai naiviai nudelbus akis nedrįsau pažiūrėti tik klausiausi širdies krūtinėje sproginėjančios tik degantys skruostai ugnimi tvilkė kaitra ir aistra ir akys nuo vieno virbalo ant kito suvijo naujus raštus naujus rūbus išėjusiems sugrįžtantiems ir prasilenkiantiems kai bilda traukiniai geležinkeliais kai švelnus balsas ištaria sekanti stotis yra tavo nenori išlipti

malda šiandien skambinau negirdintiems

rodžiau spalvas neregiams nebylius kviečiau dainuoti malonės pilnoji visi su tavimi visi kartu meiliai šypsosi dėkodami

aukojimas vynas išgraužia akis lieka tuščios akiduobės vynui *** Velniškai seksualus pranešė rytmetinė reklama.

Pakartojo.

Tikrai, kad velniškai, tikrai seksualus, per televiziją, pamaniau.

D.Molytės-Lukauskienės piešiniai knygai „Baltojo kiro giesmynai“ (2012, popierius, pieštukas).

37

gintaro lašai

Poetė iš Kijevo Gintaras GRAJAUSKAS Praėjusį rudenį Tbilisyje ir Batumyje (Gruzija) vyko toks poetų-vertėjų susibūrimas.

Būtent – susibūrimas: susirinko būrys gruzinų, ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių poetų ir savaitę vertė vieni kitų eilėraščius.

Konsultavosi, ginčijosi, krizeno, šūkavo. Šį tą, nors ir nuolat gundomi jūra, kalnais ir vynu, netgi išvertė. Nepaisydami jokių kalbos barjerų, kurie po gruziniško vyno, tiesą sakant, kažikur išnykdavo.

Vieną iš tų svaigių vertimų šįkart ir pristatau.

Olena Gerasimiuk, ukrainiečių poetė. Gimė 1991 m. Kijeve.

Olena GERASIMIUK

***

***

Senė šamanė daužia į sieną – būgną.

Oro virpėjimai įtempia – ištempia odą, oras kaip stygą įtempia gyslotą kūną, skambūs ir skaidrūs suvirpa daiktai ir šešėliai...

Kai pas mane eini vandens paviršiumi lengva kaip miškas nenugalima kaip sapnas...

Senė šamanė daužia į sieną – būgną.

Naktis, apsirėdžiusi sabalo kailiais, slysta už lango, slysta kūnais ir sielomis, vilktakiais plaukus pašiaušia, uždega įsčias ir skamba, ir skamba, ir skamba, ir sukasi, sukasi, sukasi...

Miestas šoka, miestas krūpčioja liečiamas senė šamanė bumbsi delnais į langus – dangus, dangus atsimerkė...

Dabar slėpkis, žmogau, galvą barstyk pelenais, langus dangstyk tarsi veidrodį gedulo širmom, kol dar Dievo vyzdys tavęs link neatsigręžė, kol už čiuprynos tavęs nepastvėrė Dievas, o kai užmigs jis Šoki, kol laikas, pasauli, ant Pradžiapačio delno, sene šamane, grūsk mus atgal į būgną, iš erdvės ir iš laiko... Išskambink mus, išdaužyk ir išbelsk!

Ave, Marija! Ora! Ora pro nobis!

Skalambyk, Marija, varpais, ir šok su mumis!

Jėzau, skambink ir tu, ir šok su mumis!

Trenk, Jonai, trenk, Petrai, trenk, Tomai, Judai ir Pauliau!

Kurgi Juozapas, kur Jurgio kepurė, kanapių Pilypas?

Kur Barbora, kur šoko per tvorą?

Pavasario kasos pasvydo Miškais ir kloniais pasklido šokam rogėsna, skriesim anapus sniegą purvan išvoliosim Žiū!

Dangus, dangus atsimerkė...

38

taip atidžiai kilnodama kelius taip droviai kilsteldama suknią mačiau pasaulio šaknį vandenyje ji panaši į tavo kasytes duslus ir šimtabalsis jos gaudimas neišjudins galvoje akmens kai pas mane eini vandens paviršium nes tiki nes ieškai mudviejų veidų pažvelk į dugną šaknin tik sapnas mano tavo kai pas mane eini vandens paviršium tu aukščiau kas dieną tu nepakeliamai aukščiau tu – tyla tu – paukštė subtilesnė kitokia tavosioms rankoms nebeteks tirpinti ledo ir tavo krūtys nemaldaus baltumo

kas toliau – kai apie visa tai pamirši – kas toliau – kai apie visa tai pamiršiu – išsilaisvinsiu? užmigsiu? ir pakils į dangų ledas tarsi dievas ir tu kaip karalaitė kaip sena sakmė jau paskutinį kas kartą ženk kaip paskutinį kartą vandeniu *** Vasara bermudų trikampis virstantis linija kairėn dešinėn atgal – kur pasukti tavo namų stiklinėje, maloningoji, trokštu! kilmingojo kraujo kam tau tos ašaros – viskas dūmai, dūmais ir išsisklaido kam ta muzika – sklaidi kaip svaja trapius ir šaltus kaip šerkšnas tavo kelius kas sušildys kaip pikta moneta be balso tiesos ir be pykčio riedėjo žvilgėjo kaip saulė kaip įtemptos įsčios dabar vien tik kosmoso toliai vyniojas ratu iš kurio – nėra

gintaro lašai

kad taip nors kraštelį nuplėšus slapčia to pasaulio kur šviesa degina vyzdį kur kaipmat sulaukėjama kuo betaptum – žvėrim ar žmogum gyveni ir numiršti vienas kuo betaptum – vandeniu ar žaizda – visad kasdienybės elgeta muš tau per kuprą lazda o ten viršuje lauks tyla tolima nepasiekiama blėsta ir gęsta, žerplėja žaros ir temsta atsargus judesys – tai nubunda žuvis dugne tyro ežero stebuklingam baltam rate ranka rankoje – šaknis apsivijusi šaknį krinta rasa – vis garsyn jos tylus šnabždesys ir atmintis išskrieja aukštyn lyg stumbro suplėšytas miškas *** Žiema, naktis, danguj įšalęs dūmas sizifas – ratas stumia savo akmenį tuščia burna bedante žvelgia langas kaip dužusi vaza – bergždžiažiedis garsas ir sodas imasi siūbuoti – kaip viena šaka myluodamas ir trupindamas sieną į vieną akmenį sutraukia visą tamsą kaip citadelė – išpūsta krūtinė vėjo aš – citadelė sudužęs stiklas virpa – įskilęs rytmetinis gaidžio balsas diena juoduoja – tai senelio rūkykla visi tie dūmai – tavo esatis

*** Kaip tada kai stipriai spaudžiu šaltą obuolį atrodo štai ims ir išsprūs man iš rankų pažirs stiklo šukėmis nuriedės žolėn pasislėps po žeme net obuolys taikosi pabėgt nuo manęs Kaip tada kai karkvabaliai krinta po kojom bijau užminti šokčioju įsivaizduoju kaip sutreška kažkur užausyje smegenyse kaip sutreška ir netyčia užminu vieną trečią dvidešimtą tai ne vabalų šarvai lūžinėja tai mano kaulai ir vėl bijau užminti šokčioju

ir vėl nuo vidurio upės tą patį atspindį plukdo man nagi plauk čia plauk čia plauk dingsta prie pat kranto išnyksta nepasiekęs mano rankų net vanduo bėga nuo manęs Kad tik nesuprasčiau kaip visa tai liūdna Vertė Gintaras GRAJAUSKAS

Kaip tada kai bangos nusineša mano atvaizdą ilgai jį neša dingsta prie pat kranto

viskas tapo dūmais pašoko piestu susitraukė į vieną garsą – jis lydės per amžius ir kai iš vystyklų iki duobės išaugsi mėšlungiškai vaitos sudužęs stiklas – rečitatyvu, kortežu, tyla šėtoniškom eilėm gurgždės tau smėlis tu – amžinybė – dūmo laiko sienų kas kartą laiką ridenu kaip akmenį į tamsų sodą liejas mano veidas palik vien dūmus senoje rūkykloje tik tai

Alio Balbieriaus nuotr.

39

gintaro lašai

Sovietinis šėlas

Rimantas Šavelis. Šiek tiek mėnesienos. Romanas.

Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, 244 p.

Dainius VANAGAS

Šiek tiek socialinės žaismės, siautulingo minties polėkio, intriguojančios žmonių konfrontacijos ir, žiūrėk, nė nepajunti, kaip leki strimgalviais grakščių eilučių paviršiumi. Žymus rašytojas Rimantas Šavelis romane „Šiek tiek mėnesienos“ randa išradingą būdą „prakalbinti“ Tarybų Lietuvą: užuot tiesmukai dalijęsis prisiminimais apie kolūkio kasdienybę ir kūręs jau senokai banaliu tapusį „o buvo taip“ naratyvą, autorius sujaukia klasikinio realistinio kūrinio kompoziciją ir ramiame, ciklinį laiką tepripažįstančiame Patilčių miestelyje „prikelia“ antrajam gyvenimui būrelį numirėlių (kurie, reikia pažymėti, savo mirties niekaip nėra įsisąmoninę, todėl bando tęsti sau įprastą gyvenimą). Taip į aštunto dešimtmečio kultūrinę erdvę įsiveržia kone prieš šimtmetį miręs grafas Liudvikas Rūka-Rūkevičius, iš tarpukario atklysta Gabrielė, iš sovietmečio pradžios – nuožmiu charakteriu garsėjęs kolūkio pirmininkas Petras Liknora, galų gale į Patilčius iš galulaukės „pareina“ vos prieš kelias dienas palaidotas mokytojas Gediminas Vėlius.

40

Šie įvykiai, savaime aišku, ne juokais sudrumsčia vietinių gyvenseną, pasėja nerimą ir nuostabą. Lyg to būtų maža, miestelį tarsi marška aptraukia neperregimas rūkas, dėl kurio į rajono centrą – šauniuosius Žvarbėnus – netgi autobusai nustoja kursuoti. Šiame kracho, atskirties nuo likusio pasaulio kontekste R.Šavelis įsismaginęs kurpia įvairias kuriozines situacijas (– Ar anksčiau yra taip pasitaikę, drauge Spuogyte?/ – Kad mirtų? Pirmą sykį./ – Kad išeitų ir nepareitų, – patikslino klausimą Pamačnys./ – Irgi pirmą sykį!.. (p. 110) ir suvedinėja personažus į netikėčiausias kaktomušas (pieninės punkto vedėja Aliodija imasi slaugyti nuovoką praradusį grafą ir netrukus sužavi jį pieno riebumo nustatymo įrenginiais; buvęs kolūkio pirmininkas Petras Liknora vis kimba prie vietinių, kamantinėdamas, kur jo valdiniai ir kas, po velniais, čia dedasi, kodėl viskas „kitaip“, tačiau atsakymas jam niekaip, na niekaip neįkandamas: esą visi jo pažįstami seniausiai mirę ar šiaip kur išsilakstę, o vyksta čia... nagi nieko, viskas, taip sakant, „po senovei“).

Reikšmių struktūros požiūriu ši prisikėlusių numirėlių gvardija atsiskleidžia kaip kunkuliuojančio laiko metafora: pasaulis be atvangos keičiasi, spurda nenustygdamas vietoje. Todėl samprata „po senovei“, paaiškėja, yra gerokai komplikuotesnė nei atrodo. Mat net gūdžiausioje provincijoje monotoniškai bėgančios dienos palieka ryškų pėdsaką, tik, žinoma, čiabuviai, kas dieną klampojantys savo rutinos takais, pokyčius patiria kaip milimetrines slinktis, kaip mažytes kismo dozes, dėl to visavertis permainos vaizdas neretai praslysta pro akis. Betgi, kaip žinome, lašas po lašo... Ir štai grafas L.Rūka-Rūkevičius niekaip neatsistebi, kaip jo puošnus dvaras virto mokykla, o Gabrielė su nuostaba apžiūrinėja pirmąkart regimą televizorių.

Laikas užrašo naujus siužetų takelius ant tų pačių erdvės juostų: kartu su žmonių mirtimi dingsta ir pasaulis, kuriame jie gyveno ir kurio konvencijas jie puikiai išmanė.

Netgi Gediminas, kurį Patilčių gyventojai palaidojo vos prieš kelias dienas, „grįžęs“ į gyvenimą yra priverstas susitaikyti su nuo-

gu faktu, kad yra neatšaukiamai pašalintas iš gyvųjų bendruomenės: sužadėtinės lovoje jau vartosi kitas vyras, darbą mokykloje perėmė kolega. Į mirusiųjų vietą stoja gyvieji. Viena vertus, šis teiginys atrodo savaime suprantamas: na, žinoma, o kaipgi kitaip?! Tačiau žvelgiant iš kiekvieno mūsų asmeninės perspektyvos, kuriai būdingas itin stiprus ir visiškai pagrįstas įsitikinimas konkretaus asmens nepakeičiamumu, šis negailestingas istorijos principas – nauja žmonių karta, įsirašydama į pasaulį, nori nenori ištrina buvusias – yra gana dramatiška, tačiau neišvengiama raidos sąlyga.

Visgi R.Šavelį domina ne tik abstrakčios epochinio laiko permainos bei kultūrinės slinktys, bet ir subjektyvus žmogaus sąmonės laikas. Romano personažai (kurių, beje, tikra galybė!) nuolat blaškosi praeities rūkuose, apgailėdami išblukusias svajones, neišsipildžiusius lūkesčius, neįvertintas pastangas arba vėjavaikiškai pasidžiaugdami šviesiomis, jaukiomis akimirkomis, kurių, dievaži, irgi būta visai nemažai. Taip ir blykčioja šurmuliuojančio gyvenimo atšvaitai: kaimo bernų šokiai ir grumtynės dėl mergų su išsipusčiusiais studenčiokais, džiazavimai prie traktoriaus vairo, džiaugsmo ir pasigėrėjimo ašaros skaitant komunistų partijos įstatus... Tik štai priešaky, rodos, jau ne kažin kas laukia – gyvenimas gūdžioje, troškioje provincijoje greitai išmoko nieko gera ir nieko nauja iš rytdienos nesitikėti.

R.Šavelis, akivaizdu, puikiai išmano aprašomąjį laikotarpį, jo specifiką, yra pastabus įtampos židiniams, žmonių tarpusavio santykių niuansams. Savo ruožtu lengvo humoro gaida suteikia tekstui vitališkumo, judrumo, pasakojimas nesileidžia sugaunamas, vis šokčioja nuo vieno personažo prie kito. Ir jei ne šis siužetinis sąmyšis, netikėtai atsirandančios ir dar staigiau pranykstančios, be to, neretai neišbaigtos įvykių gijos, romanas „Šiek tiek mėnesienos“, visai tikėtina, taptų dar vienu meistriškai užrašytu (kaip jau tampa įprasta vyresniajai lietuvių rašytojų kartai), tačiau blankiu, šviežumo, intensyvumo stokojančiu kūriniu apie praūžusius sovietmečio

gintaro lašai

laikus. Todėl keista ir gaila, kad romanui persiritus į antrą pusę, R.Šavelis nei iš šio, nei iš to nusprendžia pasiteisinti: „Pedantiškas skaitytojas tikriausiai jau niršta ir visaip keikia autorių, nes pasakojimas yra labai nerišlus, painus, dažnai mįslingas, personažai atsiranda lyg ir iš niekur, kiti, vos pasirodę, prapuola nieko nepasakę ir nenuveikę. Reikalas tas, kad, kurdamas šią istoriją, autorius rėmėsi (gal ir klaidingai?) turgaus įvaizdžiu. Atvažiuoja, sakykime, žmogus į turgų, parduoda kitam, visai nepažįstamam, bulvių maišą, ir jie išsiskiria gal visam gyvenimui. Bet tie du vienas kitam visai svetimi turėjo persimesti bent kokiu žodeliu, susidurti žvilgsniais. Išeitų, kad tarp jų įvyko kontaktas, tegu ir labai trumpas, akimirksniu matuojamas, bet vis dėl to... Štai šitą akimirksnį autorius naiviai tikisi sugauti“ (p. 208). Tačiau autoriui nėra reikalo teisintis: būtent šis teksto nerišlumas, chaotiškumas, stiprūs atsitiktinumo akcentai suteikia romanui išraiškingumo, įtaigos ir netgi svaigaus polėkio.

Todėl belieka apgailestauti, kad R.Šaveliui nepavyko išlaikyti pasirinkto kurso iki kūrinio pabaigos. Finaliniuose romano puslapiuose atskleidžiamos gana banalios ir, rodos, visai nereikalingos tiek „magiško“, Patilčių miestelį apgaubusio rūko, tiek prisikėlusių numirėlių kilmės priežastys. Be to, išryškėjęs moralas apie civilizacijos klystkelius ir pavojus smarkiai disonuoja su lig tol romane tvyrojusiomis intonacijomis. Tokia neapdairi žanrų kaita liejantis paskutiniams kūrinio akordams suduoda nemenką smūgį romano kompozicijai.

Na, o kalbant apskritai, „Šiek tiek mėnesienos“ iš dalies primena į lietuvių kalbą neseniai išverstą ir „Gintaro lašuose“ jau aptartą (2013 09 26) žinomos lenkų rašytojos Magdalenos Tulli romaną „Yda“.

Abiejuose kūriniuose skaitytojas susiduria su ankšta, fantasmagoriškai iškreipta erdve, personažų gausa ir epizodišku, kone atsitiktiniu jų indėliu pasakojimo struktūroje, taip pat su socialine, kultūrine įtampa, santykių, mentalitetų priešpriešomis, be to, abu autoriai aprašo didžiulės, totalitarinės imperijos paribio, užkulisio situaciją. „Šiek tiek mėnesienos“ – tai šmaikštus, ironiškas pasakojimas, kurio lietuvių literatūros gerbėtojai išties neturėtų pražiūrėti.

Nemarinuoti marinistikos Rimtautas Rimšas. Vyriško torto receptas. Kaunas: Juodos avys, 2013, 256 p.

Marijus ŠIDLAUSKAS

Lietuvis yra graudus ir rimtas iš principo, toks turi būt ir tam neturi leist pražūt. Esame iš pašaknų prakeiktų lyrikų tauta (B.Sruoga) ir dažnai miške (blaivykloj, Maximoj, banke, priešais Seimo langus) lietuvis, ko verkia, nežino (A.Baranauskas). Visa tai žinodamas ėmiau ir perskaičiau įžūliai nerimtą knygą, kurią parašė Rimtautas Rimšas, kuris, nepaisydamas vardo ir pavardės įpareigojimų, rimtas ir graudus būti nenori, nors verk. O tą jo nerimtą knygą perskaitęs pamaniau, kad R.R. Vyriško torto receptui nereikia leist pražūt.

Kodėl? Labai geras ir rimtas klausimas.

Visų pirma, todėl, kad ši knyga atgręžia mus veidu į jūrą, kaip kadaise troško Kazys Pakštas.

Nepasakytume, kad atgręžia itin rimtu veidu, tačiau, turint galvoje, kad istoriškai lietuvis stovi atsigręžęs į jūrą pakaliu, istorinė šio Recepto vertė garantuota. Toks smagus niuksas užmarinuotoms mūsų, kaip jūrinės valstybės, ambicijoms. Visų antra, tai sveika gydomoji

injekcija mūsų merdinčiai marinistikai, kurios veidą anais dešimtmečiais padarydavo teisingą žvaliai-rūgščiai-rimtas sovietinis marinatas.

Visų trečia, tai tiesiog kitokia, kitos juoko kultūros knyga, kurią sunku prisaituoti (prašau po truputį jaukintis šį žodį, kitaip teks prišvartuoti) prie kokios nors lietuviškos tradicijos ar mokyklos. J.Gimberis su J.Erlicku čia niekuo dėti.

Nedėtas ir A.Valionis, taigi, tokių nedėtų jau susidarytų apytiksliai trys. Nedera į kompaniją nei A.Gricius su A.Pakalniu, nei P.Andriušis su J.Bulota, nei L.Janušytė su V.Žilinskaite anei L.Kiauleikis su A.Tendzegolskiu. Nebent iš tolybių atkumbrinantis Palangos Juzė, lietuviškasis šelmių literatūros pranokėjas, bus kai kur prikišęs savo žirkles ir adatą – idant įbestų į vieną vietą pretenzingam miesčioniškam rimtumui. Pasistengę su šiuo M.Valančiaus kūriniu rastume ir rimtesnių (na, gerai – gilesnių) sąsajų – tarkim, tą patį kelionės archetipą (nes aprašomas žygis yra ne tik jūrinė odisėja, bet ir paslėpta kelionė į vaikystę). O vaikiškai nesusikaustę aptiktume ir marinistinų sąmazgų: juk Juzės pačią Domicelę jau galima laikyti jūrinio mentaliteto įkaite, kai ji, viešėdama pas anytą, „tujaus užsigeidė eiti į pajūrį“, o ten, „išsėdusi iš ratų, sudrebėjo, klaupės, persižegnojo ir tarė: „Oi viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei!“ Domicelei jūra atsiveria kaip dieviškoji galybė, mysterium tremendum ir mysterium fascinans vienu metu. Įtariu, tokios sampratos nepultų ginčyti ir pats Recepto autorius, į knygos pabaigą vis dažniau rašydamas ne jūra, o Jūra.

Veiksmo ekspozicija maždaug tokia: nesitenkindami foteliniu-televizoriniu gyvenimo būdu trys vidutino amžiaus, vidutinio sudėjimo, vidutiniais pilvukais bičiuliai – Santechnikas, Bakalauras ir Daktaras – išsiruošia į dviejų savaičių kelionę burine valtimi. Tai nemaža avantiūra, nes vyrukai išplaukia į nežinomus vandenis (naviguoja kaži kur palei Švedijos fiordus) be buriavimo vadovėlio, sėdę į ne pirmos jaunystės burvaltę nepamirštamu pavadinimu Kirvis. ► 41

gintaro lašai

◄ Juk nėra paprasta, sakysim, plaukti

Longhundraledeno kanalu – pamėginkite pirma tą kanalą teisingai iššlebizavoti, ką jau kalbėti apie plaukimą (o dar laukia Tjustviksholmenas, Siodergarnsvegenas, Fjortonkastkniolenas...). Čia tau, broleli, ne kumelio juokas. Turint galvoje, kad vyrukai visai neįgudę buriuoti („...neretai kažkokiu mokslui dar nežinomu būdu plaukdami pirmyn nuplaukdavome truputėlį atgal“, p.

108), trijulės žygis jau iš anksto pasmerktas išbandymams ir nuotykiams, kurie nesunkiai virsta situaciniu humoru. Padėtį komplikuoja ir kitos iškylančios problemos (jų nemaža), pvz., kaip susigrąžinti katės okupuotą tentą.

Nesunkiai nujaučiama viso šio naratyvo prasmė ir patosas – jūros prisijaukinimas.

Ryšys su jūra palaipsniui kinta nuo vangaus baimingumo, kai „jūra mums buvo ne kas kita kaip aukščio baimės kamuojamam žmogui aštri viršukalnė rūkais apmuturiuota papėde, ant kurios jį nežinia nei kaip, nei kas užkėlė“ (p.93), iki pasiryžimo buriuoti naktį, kai buvę žali naujokai tampa (beveik) sąmoninga ir vieninga įgula. Berniukiška svajonė virsta vyriška tikrove. Nors jūrai skirta trečia dalis – trumpiausia (penktadalis knygos), ji – prasminis viso pasakojimo centras, kurio esmę XXXVI skyriuje nusako citata iš A.Strindbergo romano Atviroje jūroje: „... pirmyn per jūrą, kuri buvo visatos motina ir kurios įsčiose įsižiebė pirmoji gyvybės kibirkštis, pirmyn per jūrą, neišsenkantį meilės ir vaisingumo šaltinį gyvybės pradžią ir – gyvybės pabaigą“ (p. 225). Ryšys su jūra laiduoja ryšį su žmogumi. Visas pasakojimas persmelktas patrauklaus vyriškos bičiulystės etoso, tikrinamo juoku. Juk juokas – trumpiausias atstumas tarp dviejų (na, gerai – trijų) žmonių. Kas geba juoktis, geba atleisti.

Tasai etosas yra ir vidinis rašymo akstinas.

Yra du komizmo būdai: daryti juokingus daiktus (klounai ir fokusininkai) ir daiktus daryti juokingus (skaitykite Vyriško torto receptą). Pvz., gauti giku (tai toks galu prie stiebo pritaisytas įstrižas skersinis burės apatiniam kraštui pritvirtinti) į kaktą šiaip jau nėra savaime juokinga (ypač gavėjui), tačiau kai šio fenomeno aprašymą skaitai XII skyriuje (apie tai, kaip mokomasi buriuoti be instruktoriaus), verkti nesinori. Ir tai nėra koks nors kutenimas(is), veikiau priešingai: nekutenkite manęs – noriu juoktis pats.

Arba tokia fotelinių-televizorinių patirčių padiktuota meteorologinė įžvalga apie vėjo stiprumą: „Sunku ką nors nusimanyti,

42

kai vėjas dažniausiai pučia iš antro dulkių siurblio galo...“ (p. 121). Žinoma, humoristai dažnai sukeitinėja galus – užtat neskuba jų atiduoti. Pasakotojas instinktyviai jaučia klasikinį komizmo dėsnį – neatitikimą tarp to, kaip turėtų būti ir kaip yra. Toks komizmas atspindi žmogaus prigimties dvilypumą – tuo pat metu ir kedendamas už nukrypimus nuo normos, ir išreikšdamas slaptą troškimą tą normą ar tvarką peržengti.

Akivaizdu, kad šiam pasakotojui artimiausias anglų humoras, kuris šiaip jau reiškia nuotaiką ar savijautą ir yra susijęs su senovės medicinos mokymu apie keturis kūno skysčius – humorus, nulemiančius žmogaus temperamentą: tai kraujas (sangvinikas), flegma (flegmatikas), cholija, arba geltonoji tulžis (cholerikas), ir melancholija, arba juodoji tulžis (melancholikas).

Aptariamoje knygoje skysčių proporcijos būtų maždaug tokios: 10 (kraujas) : 0,5 (flegma) : 4 (cholija) : 0, 005 (melancholija). Palyginimui priminsime, kad lietuvių lyrikoje ir epikoje kraujas ir cholija visais laikais tebuvo, marinistiškai tariant, lašas jūroje, o štai flegma ir melancholija (leitmotyvas „Ir smūtna, ir liūdna...“) liejosi (tebesilieja) laisvai. Atsisakęs lietuviško drovumo, Recepto autorius ir neslepia, dargi pabrėžtinai eksponuoja literatūrinį pavyzdį, kuriuo seka – tai Jerome K.Jerome’o Trise valtimi. Skaičiusieji tą neužmirštamą kūrinį pamena, kad pats Jerome’as savo knygoje labiausiai vertino tai, kas joje

beviltiškai ir nepataisomai tikra. Panašaus tikrumo siekis nesvetimas ir lietuviškajam Jerome’o simpatikui. Lygindami abi knygas, aptinkame daug struktūrinių bei stilistinių panašumų: skyrių paantraštės, trys žodžio kišenėje neieškantys vyriškos lyties veikėjai, jų minčių bei veiksmų šaržuotas hiperbolizavimas, nuolatinės kurioziškos scenos ir situacijos, anekdotinės istorijos bei istoriniai-literatūriniai ekskursai, nenuobodus trijulės nuomonių apsikeitimas ir pan. Ne vienas Jerome’o topas (pasakojimas apie Liverpulio sūrius, turinčius 200 AJ kvapą ir galinčius prikelti numirėlius, nakvynė po brezentu, ananasų konservų skardinės atidarinėjimas, istorija apie upėtakį) R.R. rankose tampa vaisingais komiškosios deformacijos modeliais, iš kurių smagiai žiedžiamos atitinkamos lietuviškos lytys. Perimtas ir pasaulėjautos optimizmas, sveiko proto (itin trūktinas produktas šiuolaikinėje Lietuvos vartojimo rinkoje) viršenybė. Receptas primygtinai ragina džiaugtis tuo, kad yra taip, kaip yra, o ne raudot, kas būtų, jeigu būtų (žr. p. 136). Pridursime, kad šioji nesielvartinga nuostata yra metodologiškai visiškai teisinga, nes ir Aristotelis juoką kildino iš tokio trūkumo ar bjaurumo, kuris neteikia skausmo ir yra nekenksmingas. Pastarasis anesteziologinis požiūris susijęs su abiem autoriams esmingu maisto klausimu, nes, kaip kasdien pasitikriname, skaniai galima tik juoktis, o ne dūsauti ar verkti.

gintaro lašai

Suprantama, tarp abiejų opusų esama ir skirtumų. Jerome’o pasakojime dalių nėra, skyrių devyniolika. R.Rimšo – trys dalys, keturiasdešimt skyrių. Pirmajame ketvirtasis veikėjas yra narsus foksterjeras Monmorensis, o antrajame – juodas pūkuotas katinas, tikriau, katė su turtinga praeitimi, nebijanti savarankiškų sprendimų (tarkim, interpretuojanti Santechniko kojines kaip smėlio dėžę). Trise valtimi pasakotojas yra vienas iš trijų, o Recepto naratorius – vienas trijuose asmenyse, pasislėpęs už kolektyvinio mes (jei reiktų demaskuoti, daugiausia įtarimų keltų Bakalauro – A.Strindbergo ir literatūros apskritai fano – kaukė). Kiek skirtingai traktuojamas ir maisto klausimas – anglų džentelmenai labiausiai vertina šoninę su kiaušiniene, braškių uogienę ir airišką viskį (ypač Haris su Džordžu), o lietuvaičiai palankiausiai žiūri į batonus su pienu. Tačiau ir vieni, ir kiti gerbia Karlsono, kuris gyvena ant stogo, gyvenimo taisykles: 1) jei manęs nemaitina – aš nebe aš; 2 ) reikia, kad valgant būtų linksma ir smagu – kitaip aš nežaidžiu. Išties, ar humaniška būtų geisti, kad žmonės maitintųsi skėriais ir putpelėmis – juk ne į dykumą vyrai išsiruošė... Reikia iš karto pasakyti, kad alimentariniai-kulinariniai šio pasakojimo pamatai (žr. pavadinimą) nepadarytų gėdos pačiam Gargantiua su Pantagriueliu. Be užuominų į Karlsono (tai ne tik A.Lindgren, bet ir A.Strindbergo herojus) žygius, apstu situacijų, vertų Tilio Ulenšpy-

gelio ar Šveiko garbės bei orumo sampratos. Netrūksta autentiškų meditacijų apie gyvenimą ar tiesiog pamokomų fenomenologinių susimąstymų, pvz.: „Santechnikas galvoja, ką pagalvotų tiedu, jei jis dabar pasakytų, apie ką jis dabar galvoja“ (p. 177).

Verta pagalvoti ir susimąstyti.

Komizmas paspalvinamas sodraus lyrizmo intarpais, kai, tarkim, pasakojimo subjektu tampa Valtis: „Dar gerai, – pamanė Valtis, – kad jie jau pradeda suprasti, jog nepakanka būti gerais draugais, norint būti gera komanda“ (p.101). Ištisus lyrinės savimonės klodus slepia simpatijos paslaptingu būdu valtyje atsiradusiai katei: „Kaži kaip ji ten? – klausia lietaus Daktaras“ (p. 152). Daktaro kreipimasis į lietų (nes kreiptis į sėbrus šiuo klausimu reikštų pripažinti savo, nukvakusio kačmylio, nevyriškus sentimentus) – tikras vyriškojo lyrizmo šedevriukas. Beje, faktinis vyrų požiūris į katę paaiškėja iš Okersbergėje nupirktų prekių sąrašo, kur pirkiniai katei, pradedant minkštu vonios kilimėliu ir baigiant dviem dubenėliais, figūruoja keturiose pozicijose (žr. p. 157). Arba kai trys vyrai barščius padalija į keturias dalis (p.161). Arba kai Bakalauras, sužvejojęs savo pirmąją žuvelę, „su visa meškere, su visu kabliuku, dar spurdančią neša katei“ (p. 167-168). Lyrine-etine knygos kulminacija galima laikyti XXXVII skyrių, alsuojantį šventa pagarba Valčiai, ypač kai paaiškėja, kad kiekvienas jai yra paruošęs

Vyto Karaciejaus nuotr.

tą pačią dovaną – bronzinę aliejinę lempelę su Frenelio lęšiais (p. 228). Čia kalbama apie jų didžiąją „D dieną“, kai „kiekvienas matė savo Jūrą“ (p. 229), čia suformuluotos pamatinės jachtininkų kodekso tiesos: „Jiems svarbi garbė. Jie laikosi žodžio. <...> Jie be galo myli gyvenimą ir vaikšto ant savo kapų“ (p. 230). Taigi, rūstieji agelastai (tai F.Rabelais sugalvotas vardas žmonėms, neturintiems juoko organo), įsikalkite galvon, kad ten, kur smagu juoktis, lengva pamilti (ir sunku, praktiškai neįmanoma, išskysti). Dėl vyriškumo – kuo toliau skaitai, tuo labiau aiškėja, kad mūsų didieji vikingai tėra užsislaptinę romantikuojantys vaikai, o jų kelionė – slaptas grįžimas į vaikystę, pirmapradžio būties džiaugsmo šalį („...buvome susaistyti tik vaikiškų dienų bičiulyste ir noro kartkartėmis sugrįžti į ją“, p. 19). Animal ridens – juk pirmiausia žaidžiantis vaikas, juoko ir žaidimo prigimtis ta pati.

Vis dėlto pasakotojas neužsimiršta ir yra, sakytume, labai saikingas lyrikas.

Pvz., aprašydamas nirvanišką žmogaus ir laivo susiliejimą į vieną esybę, neužmiršta pridurti, kad „didžiausias mediumas toje materijų sąjungoje yra kartais taip nemandagiai spardoma (dabar jau, lyrikai ir estetai, atleiskite – M.Š.) subinė“ (p. 170). Beje, apie pastarąją tame pačiame puslapyje (ir dar ne vienoje vietoje, pvz., „laivą reikia jausti savo subine“, p. 213) pateikta išties nemaža kvalifikuotų ir empiriškai pasitvirtinančių pastabų), nors pažįstu žmonių, kuriems šios, tegu ir fundamentalios, kūno dalies paskirtis anaiptol neatrodo tokia jau universali. Šiaip ar taip, tai situacinis humoras, skatinamas pačios kalbos syvų: „Ketini šliumperkuoti du kilometrus dėl batono?!

– subliuvo 66,6%“ (p. 118). Dažnai jį įžiebia dialogai – kandūs tarpusavio traukimai per dantį, pasierzinimai, „atsišpygavimai“ (p.

17), kurie įmanomi tik tarp gerų bandžių. Juk esame patyrę, kad vaizdingiausi posakiai randasi iš pakaitinto kraujo. Arba iš kalbos kaitinamos vaizduotės, kaip antai, absoliuti verbalinė tyla, kokia „būna tik tuomet, kai žmonės ieško kažkur nukištų dirbtinių dantų“, p. 155). Visiškai nebijoma pasišaipyti iš savęs: „Iš plaukiančių pro šalį jachtų ir katerių į mus buvo žiūrima, tarpusavyje gyvai aptarinėjama ir linksima galvomis“, p. 185 (po ne visai sėkmingo bandymo iškelti spinakerį, palikus šią išdidžią sportinę burę padėtyje, kurią seni šachtininkai vadina dešra). ► 43

gintaro lašai

Knygoje – kretingiškis rašytojas

Klaipėdos universiteto leidykla praeitų metų pabaigoje išleido Angelės Jasevičienės monografiją „Algirdas Antanas Kuklys – paralelinis rašytojo pasaulis“.

Joje autorė rašo: „Kretingiškis rašytojas Algirdas Antanas Kuklys (1950), skaitytojų geriau žinomas tiesiog kaip Algis Kuklys, savo kūriniuose sustabdo laiką. 1989 m. debiutavęs knyga „Keleiviai“, jis iki šių dienų sėkmingai miklina plunksną įvairiuose žanruose. Pats rašytojas yra prasitaręs, kad „jaunystėje, turint impulsyvų charakterį (dzūkiškas, karštas kraujas – ne mistika), norėjosi išbandyti visus žanrus. Kaip tam vaikui, kuris ragauja visų uogienių iš eilės“.

A.Kuklys gimė Kretingoje, mokytojų šeimoje. Telšių taikomosios dailės technikume (dabar – VDA Taikomojo meno fakultetas) įgijo keramiko specialybę, taip pat studijavo Vilniaus valstybiniame universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1994 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Prieš tai pasirodė jo romanas „Žiūrėjimas į tamsą“ (1993), vėliau – dar bene 17 knygų – novelių, eilėraščių, humoreskų, publicistikos, pora romanų. Pastaraisiais metais išleido romanus „Tarp šviesos ir tamsos“, „Kerėtojas“, keletą eseistikos knygų.

2013 m. A.Kuklys apdovanotas rašytojos Ievos Simonaitytės literatūrine premija už žodžio, stiliaus, minties tobulumo paieškas, dvasinių vertybių teigimą novelėse.

▪

44

◄ Apie verbalinę humoro išraišką, kalbos dalykus derėtų šnektelti atskirai. Kalbinis R.R. išradingumas akivaizdus: „paleikampios parapijps vargdienyno šėralas“ (p. 165) – čia apie šrapnelių, t. y. tam tikrų kruopų, košę.

Tarsi derindamas malonumą (rašymo) su nauda (skaitymo) autorius skyrių gale pateikia jūrinių terminų paaiškinimus, tik aiškina ne visus ir, priešingai skaitytojo lūkesčiams, nebūtinai tuos (paprastai būtinai ne tuos), kurie konkrečiame skyriuje pavartoti. Arba, tarkim, pirma pavartoja žodį suvenduoti (p. 98), o tik vėliau (p. 105) ima aiškėti, kad vendas turėtų reikšti posūkis (pateiktame žodynėlyje šio žodžio nerasite. Kartais prideda suinteresuotą kalbinį komentarą, pvz.: „falas – virvė, kuria pakeliama burė. (Turime seną gražų termino atitikmenį – burvilkas)“, p. 85.

Nevartoja tokių parazituojančių svetimybių kaip prisišvartuoti (plg. „vakar prisirišome iš vidinės krantinės pusės“, p. 85; „priraištuota prie bujos“, p. 230). Vis dėlto XVIII skyriaus paantraštė yra apie švartavimąsi su burėmis.

Suprantu, kad įsivaizduoti saitavimąsi ar rišimąsi su burėmis būtų perdėm siurrealistiška, tačiau žinovai įrodinėja, kad švartuojasi tik rusai ir danai (fortoje), o jūreivystės terminų kalėjai olandai tam reikalui vartoja meren arba vastmaken, anglai – to moor, vokiečiai – festmachen, prancūzai – amarrer, lenkai – cumowac. Lietuviai gi švarte (nevartotinas germanizmas) vadina žievėtą rąsto šono nuopjovą, papentį. Panašiai ir pirsas (žr. p. 122) esąs rusų labdara, nes jei būtume jį pasiskolinę iš anglų, skaitytume ir rašytume pyras – kaip anglų pier. Juk yra patogi lietuviška prieplauka (kuri nelaikytina niekatrosios giminės sudaiktavardėjusia būdvardžio priplaukęs forma (nors ir pastaroji pradedantiesiems navigatoriams turėtų būti pažįstama), kalbininkai pasirausę dar siūlo senovinę pajūrio tarmybę valgumas, kuri mūsų apetitu nesiskundžiantiems burvaltininkams irgi galėtų būti patraukli. Užtat autorius principingai renkasi jūrinikę vietoj telniažkos, pasisakydamas, kad lietuviškai turėtų būti skeras, o ne šcheras – „viena iš daugelio kalbininkų, sukančių uodegą, kaip pagrįsti savo egzistavimą visuomenės sąskaita, sukurtų nesąmonių“ (p. 69). Tačiau pats vartoja grotas (didburė), stakselis (štagburė), rumpelis (vairalazdė). Apskritai toji jūrinė terminija yra dalykas rimtas ir ne kiekvieno galvai ar nosiai – sakykim, jeigu dabar man būtų liepta atskirti švertą nuo šterto ar topenantą nuo topinambo, iškelčiau rankas į viršų nedelsdamas.

Be kalbinių, sužinome ir kitokių buityje pravarčių dalykų – tarkim, paaiškėja, kad batraiščiai visose platumose ir ilgumose sumezgami rifo mazgu ir kad raišioti juos šoto, gelbėjimo ar karvės mazgais nebūtų tikslinga. Bet nemanau, kad buvo tikslinga aiškinti tokius žodžius kaip kontrabanda, navigacija, dreifas, jachta (pastarasis kažkodėl aiškinamas du kartus, p. 153 ir p. 246), kurie priklausytų bendrojo išsilavinimo minimumui. Kalbos klaidų kiekis galėjo būti kuklesnis. Ypač įkyrus netaisyklingas kažkas, kažkoks, kažkaip vartojimas: „O kažkam (=kai kam) kad tik skalbinius padžiaut“, p. 63; „Kažkas (=kas nors) turi likti prie valties“, p. 118; etc., etc.). Kiti riktai; Tampriai (=glaudžiai) supakuoti batonai (p. 67), Graikiški (=graikiniai) riešutai (p. 122), biblija (=Biblija), p.

200; Apskritai knygos redaktorė galėjo būti atidesnė.

Dar viena kita pastaba žvelgiant iš šono. Kai kurie sakiniai (su gremėzdiškais įterpiniais) taip ištįsę, kad jų pabaigoje jau neatsimeni pradžios („Bakalaurui tai priminė..., p. 62). Nemaža informacijos, kurią teks pasitikrinti enciklopedijose ir žinynuose (nors visos mokslinės-akademinės užmačios čia pat parodijuojamos). Stilius kai kada darosi manieringas, ir čia labiausiai kiša koją tai, ką pavadinčiau frazavimo pertekliumi („...visuotinės darbo prievolės vengimo nuodėmė buvo išpirkta pusryčių nevalgymo indulgencija bei pažadu ištaisyti pietus...“, p. 219). Komišką efektą menkina ir kai kurie vis dėlto perdėm specifiniai buriavimo aprašymai (XXXIII skyrius). Taip ir lieki nesupratęs, kada reikia plaukti bakštagu, kada beidevindu, o kada leventiku, kada atleisti spinakerio giko topenantą, o už kiek kabeltovų suhalsuoti į kairiojo halso fordevindą.

Bet gana priekabiauti ir pamokslauti. Nes šis buriuojantis rašytojas ir pats žino, kad fordevindas (kursas, kai plaukiama pavėjui), „anaiptol nėra nei pats lengviausias, nei saugiausias“ (p. 81). Gana žiūrėti į save ir pasaulį beviltiškai rimtai – o tai ir yra esminis Vyriško torto recepto pranešimas ir pasiūlymas, ta geroji profilaktinė naujiena, kurią norėtų nuslėpti visų šalių agelastai. Neišdegs jums, patentuoti nykūnai. To neleis padaryti laisvės dvasia alsuojanti jūra ir vėjas, kurie rašytojui nuo Baltijos teprimena, ką jis jau žino ir moka – niekad nenurimti ir marinisto savyje nemarinti bei... (žr. pavadinimą).

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Gytautė GINEITYTĖ

Lygiosios Į kiekvieno trečiadienio taviškę sriubą Aš paslapčia prispjaudau pjuvenų, Kaip servetėlės, suplūktos arklių kanopomis, Jos gynėsi nuo kraujo tavo nosies.

Matau jas tarsi sutartį – tu terši mano sielą, Aš teršiu tavo sriubą. Į tavo kasrytinę kavą Verkiame abu.

Aguonos atsisakė gimdyt opijų, Lieka susitaikyt su realybe.

Koks nuostabus esi.

Kokia aš naivi.

Nekrologas Suoliukas, koketė, Medžioklis šuva, Sulojo, suriko, Pašoko daina.

Pasislėpė laikas, Nes sapnas čia pat Ir mišios užtilo Lėlė kruvina.

Pačiupo barsuką Ir sviedė tolyn Užčiaupė kaip rūką Šiandien traukiny.

Sulygino vėžes Užkasęs betoną – Per daug panašus Į beveidį lavoną.

Iškrito per langą, Juokėsi baisiai Nes rytas čia pat Nusiteikė giesmei. *** Sukišo į krūvą Spalis piktuolis Ką maudžia, ką peršti Ir perrišo siūlu, Sudėjo kišenėn, Kad eidamas sėtum, O žiemai išdygus Kalbėt negalėtum.

Labas, aš čia

Artūro Valionio nuotr.

Ar aš kaltas, kad basas išėjau? Ir murzinas kaip šuo. Į giedrą dangų žuvėdrų nugaromis užsiropščiau, stebiu viską iš viršaus ir svarstau nebesugrįžti niekada. Nes stebėtojo dalia man patinka, aukštai sėdėti ir smerkti ar išteisinti man laisva valia. Matau, kas pasiklysta ir kas kelią namo randa.

Matau, kur bėgat, kai kaltė aplanko ir kur grįžtat, kai šilti jausmai užklumpa. Tie gėdingi sugrįžimai tokioje droviai įžūlioje būsenoje man čia kelia juoką.

Grįžt nežadu, nes ten kur jūs – pasaulis didelis ir visi vis praustis bando. Ir jūsų purvas teka į tą pačią žolę, ant kurios prigulę saulės šildomi taip nekaltai snaudžiate. O aš murzinas ir neapsimetinėju, kad galėčiau būt kitoks. Nėra prieš ką. Ir basas. Ir toks visada buvau, juk asfaltas toks trapus, kaip ir jūsų pasaulis visas. Nenoriu jo žaloti, palieku, kokį radęs, stebėtojo/smerkėjo postą užsiėmęs.

Galit manyt, kad aš kaip tas berniukas, kuris nugirdo svajonę svetimą apie vietą pasaulyje, kur neegzistuoja miegas. Kuris apėjo visa svietą ir rado ne ką kitą, o pievą su tūkstančiu gaidžių, taip garsiai rėkiančių, kad nė vienas neužmiega. Pamanė, kad įmanoma taip gyventi, vis tik sekiau svajonę savą. Ir po trijų dienų neapsikentęs grįžo namo.

Bet aš neišduodu to, ko ilgai siekiau. Tvirtybės turi siekiai mano. Ir tas dangus, kurio jūs nepažįstat, man sako daug, ypač apie tuos, pas kuriuos nebesugrįšiu. Čia viskas aišku – nėra ko spėlioti.

Viską matau: kam apsimetinėjate ir kaip neturite tam priežasčių; kodėl gėda tokia svetima labiausiai jos trokštantiems; ką iš tiesų medžiojate ir ko laukiate dieną naktį; kaip žaidžiate savų taisyklių nesuprasdami su žaist nemokančiais. Ir visi tokie atsargūs... Kodėl nė vienas nesugalvojote čia užlipti?

Kad stebėtojo kelią pasirinktum, reikia drąsos turėti. Juk šiame sprendime nėra garbės. Tačiau ar jūs jos susilaukiate, ar gyvendami tik teršiat savo gerą vardą?

Aš jūsų nesmerkiu už ramų būdą. Ar genialumo trūkumą. Ar bjaurumo perteklių. Aš jus smerkiu už beprasmybės būvį: nes einate ir niekur nenueinate. Tačiau išteisinu už tai, kad to nematote, kaip aš matau. Tik prausiatės veltui. Galų gale, aš viršuj vis tiek švaresnis lieku.

45

Palikimas

Sena mūsų stigma Turbūt vargiai Lietuvoje rastume mokinį, kuris nuoširdžiai domėtųsi Kristijono Donelaičio „Metais“, o šio veikalo skaitymas jam teiktų malonumą. „Metams“ reikia subręsti. Ne paslaptis, dauguma mūsų tautiečių tokios brandos nesulaukia visą gyvenimą, ir skambūs lietuvių dainiaus hegzametro rimai raibuliuoja tik akademinėje terpėje, kol į dienos šviesą juos vis iškelia kitataučiai, nusprendę išversti „Metus“ ir kitaip kalbančiam pasauliui parodyti, kokius lobius mes turime.

Asta Dykovienė

Klaipėdiečio avantiūra Sergejus Isajevas (literatūrinis pseudonimas – Clandestinus) – klaipėdietis rašytojas, poetas, scenaristas, vertėjas, į rusų kalbą vienas paskutiniųjų išvertęs K.Donelaičio „Metus“ ir už šį darbą jam skirta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.

Pirmasis K.Donelaitį į rusų kalbą išvertė Viačeslavas Ivanovas 1921 m., tačiau tik „Pavasario džiaugsmus“. Jo tai paprašė 46

Pasikeitė kalba ir būdas

K.Donelaitis iki šiol labiausiai į užsienio kalbas verčiamas lietuvių literatūros autorius.

Eriko Varno piešinys

padaryti Maksimas Gorkis, kuris sudarinėjo „Lietuvių literatūros antologiją“. Tai pirmasis „Metų“ vertimas į rusų kalbą.

Vėliau tai darė Davidas Brodskis.

2005 m. išėjo devintasis „Metų“ vertimas į rusų kalbą. Tą leidinį apsiėmė išleisti „PEN klubo“ leidykla Kaliningrade.

S.Isajevas pasakojo, kad jo ir leidėjo keliai tuomet susikirto. „Tada ten lankiausi, ir manęs redaktorius paprašė pažiūrėti tekstą, ar viskas gerai. Aš pasižiūrėjau ir pasibaisėjau, man nepatiko D.Brodskio vertimas. Buvo daug netikslumų, kai kurios pareigos paverstos pavardėmis, daug kitokių klaidų. Į tai redaktorius pasakė, jei jau aš taip gerai moku ir lietuvių, ir rusų kalbas, gal pats išversčiau šį veikalą. Ir tada ryžausi avantiūrai, kuriai nebuvau pasiruošęs“, – prisiminė vertėjas.

S.Isajevas pripažino, kad nesirengė versti K.Donelaičio, esą jo žinios apie šį autorių buvo tik mokyklinės. „Šis darbas sukėlė didelį džiaugsmą. Aš hegzametru kalbėjau ketverius metus, ir K.Donelaitis ateidavo kasnakt sapnuose.

Kažką pavyko pagauti iš jo laikų“, – džiaugėsi vertėjas.

Klaipėdos universiteto doc. dr. Žavinta Sidabraitė, analizavusi naujausią K.Donelaičio „Metų“ vertimą į rusų kalbą, neslėpė, kad „yra vietų geresnių, yra prastesnių“. „Rusams „Metus“ dabar yra lengviau skaityti, nes kūrinys išverstas į šiuolaikinę rusų kalbą. Lietuviams gimtąja kalba skaityti šį veikalą kur kas sunkiau, nes tai yra kalba, kurios jie neatpažįsta. Ir dar – žmonės nebeatpažįsta aprašomos realybės.

Tai ir yra sunkiausia skaitant „Metus“, – tvirtino mokslininkė.

Literatūrologas doc. dr. Marijus Šidlauskas, paklaustas apie šį K.Donelaičio „Metų“ vertimą, prasitarė, kad tai yra „sena mūsų visų stigma“. „Gerai, kad atsirado dar vienas vertimas. Bet kiek tas K.Donelaitis bus gyvas šiuolaikinėje rusų terpėje, išlieka didelis klaustukas. K.Donelaitį ir mums skaityti yra kančia, taisyklinga mūsų kalba yra kančia, mūsų istorija yra kančia“, – liūdnai pajuokavo M.Šidlauskas.

Motyvai, kodėl užsieniečiai imasi šio sunkaus lietuviško veikalo vertimo, patys įvairiausi. Tačiau neretai esą tai nulemia akademiniai siekiai. „Šiuo metu baigiamas „Metų“ vertimas į ispanų kalbą. Jo ėmėsi žmogus, turintis vertimo patirties, bendradarbiaudamas su Vilniaus universiteto mokslininkais pradėjo versti tai, kas yra geriausia mūsų literatūroje, nes K.Donelaičio kol kas dar niekas neaplenkė“, – teigė Ž.Sidabraitė. „Poezija tarsi neišverčiama, bet visame pasaulyje tai buvo, yra ir bus daroma.

Reikia bandyti. Viskas priklauso nuo talento. Yra vertimų geresnių nei originalai. Tai savo darbais įrodė M.Lermontovas, A.Puškinas. Visa vertimų istorija susijusi su Biblijos vertimu, nuo jos viskas prasidėjo“, – dalijosi mintimis M.Šidlauskas.

Prozininkas Juozas Šikšnelis džiaugėsi, kad K.Donelaitis labiausiai verčiamas

Palikimas

o buvusioje Sovietų Sąjungoje daugiausia verčiami buvo Lenino veikalai“, – dėstė J.Šikšnelis.

Išgelbėjo nuo bado

Dr. M.Šidlausko žodžiais, poezija tarsi neišverčiama, bet tai pasaulyje daroma nuo neatmenamų laikų. Redakcijos archyvo nuotr.

Klaipėdietis S.Isajevas už paskutinįjį K.Donelaičio „Metų“ vertimą į rusų kalbą apdovanotas I.Simonaitytės literatūrine premija.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

lietuvių autorius, juolab jis yra mūsų literatūros pradininkas. „Pagalvokime, kuris gi iš mūsų rašytojų po 300 metų bus prisimintas arba minimas taip plačiai, kaip K.Donelaitis.

Jo kūrinys aktualus yra ir dabar. Tai rodo, kad tai yra tikra literatūra. Labiausiai verčiamas pasaulyje yra Šventasis Raštas,

Klaipėdietis kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius, išleidęs ne vieną knygą apie K.Donelaitį, baigia parengti spaudai naują leidinį apie „Metų“ vertėjus.

B.Aleknavičius atkreipė dėmesį į vieną faktą, kaip K.Donelaičio kūrinys išgelbėjo lietuvę mokytoją Oną Juodelienę, kuri per Antrąjį pasaulinį karą, artėjant frontui, su grupe lietuvių rašytojų pasitraukė į Rytus.

Moteris atsidūrė Maskvoje be jokio pragyvenimo šaltinio. Tada Petras Cvirka jai pataręs, kad ši imtų versti K.Donelaičio „Metus“ į rusų kalbą. Ir už tai teisėtai gautų duonos kortelių.

Norėdama išgyventi karo metais, moteris ėmė pažodžiui versti „Metus“.

Taip K.Donelaitis nuo bado išgelbėjo O.Juodelienę.

Vėliau šiuo vertimu pasinaudojo D.Brodskis, jį surimavęs hegzametru.

D.Brodskis buvo labai didelis eruditas, ypatingos kultūros žmogus. Jis pradėjo „Metus“ versti į rusų kalbą nemokėdamas lietuviškai, baigė jau lietuvių kalbą „įkirsdamas“ ir vis tobulino savo vertimą.

Esą tokia yra vertimų praktika – poetinis vertimas neretai atliekamas iš pažodinio. Pasak Ž.Sidabraitės, beveik visa Vakarų Europos literatūros klasika su retomis išimtimis į lietuvių kalbą yra išversta būtent taip.

H.Buddensiego istorinė tiesa Dr. Hermanas H.Buddensiegas į vokiečių kalbą išvertė K.Donelaičio „Metus“ beveik prieš pusšimtį metų. Jis su dideliu entuziazmu triūsė, savotiškai atkurdamas istorinę tiesą, kurią mėgino užglaistyti ankstesnieji šio veikalo vertėjai. Vėliau H.Buddensiegas atviravo, kad jam šis darbas buvo ypač malonus. „Keistų dalykų dažnai atsitinka gyvenime: nei iš šio, nei iš to žmogus imiesi uždavinio, apie kurį anksčiau niekada nebuvai

galvojęs. Taip man atsitiko su Donelaičiu ir jo „Metais“. Aš nesiekiau šio uždavinio, jis teko man, tarsi kaip tik manęs ir būtų laukęs“, – rašė H.Buddensiegas savo straipsnyje „Kaip atsirado naujas K.Donelaičio „Metų“ vertimas“ (Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapis www.llvs.lt).

1964 m. birželį profesorius Viktoras Falkenhanas, Humbolto universiteto Berlyne baltistas, H.Buddensiegui parodė K.Donelaičio „Metus“ ir pasakė, kad jis turėtų tai išversti: „Tai – lietuvių nacionalinė poema. Jūs turite ją išversti, kaip kad išvertėte į vokiečių kalbą „Poną Tadą“. „Prisiminiau tik viena: prierašas prie A.Mickevičiaus „Gražinos“, sukurtos lietuviškais motyvais, sako, kad Donelaičio poema padariusi įspūdį Mickevičiui“, – pasakojo H.Buddensiegas.

Vertėją sužavėjęs poemos turinys, „realistiškai tiesus, savitas „Metų“ stilius“.

O juk tai sukurta tokiais laikais, XVIII a., kai buvo paplitę sentimentalūs eilėraščiai apie piemenėlius ir piemenaites, kuriems, pasak H.Buddensiego, labiau rūpėjo flirtas ir bučiniai nei avių ganymas, kuriuos „ištisi pasauliai skyrė nuo baudžiavos jungą velkančių valstiečių“. „Daug faktorių nulėmė mano suartėjimą su K.Donelaičio „Metais“. Visų pirma antikinis poemos charakteris, kuriam K.Donelaitis suteikė savą kūrybinę išraišką. Ne mažiau mane traukė ir lietuviško originalo eiliavimo forma – hegzametras, nes ta geniali antikos pėda man ypač patinka, aš turiu daug praktikos su ja. Aš norėčiau, kad šiandien būtų Elados laikai“, – atsiminimuose rašė vertėjas.

H.Buddensiegas pabrėžė, kad pagrindą tam darbui padėjo pažodinis prozinis vertimas, kurį atliko vilnietis Eduardas Astramskas, puikiai mokantis vokiečių kalbą.

Tą vertimą organizavo akademikas dr.

Kostas Korsakas, tuometis K.Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių respublikinio jubiliejinio komiteto pirmininkas.

H.Buddensiegas atkreipė dėmesį, kad ankstesniuose vertimuose į vokiečių kalbą „kaip tik saviti, valstietiški elementai, jau antikinio hegzametro sankcionuoti, buvo ne sykį komiškai, baikščiai sušvelninti, pagražinti“.

Toks švelninimas ir gražinimas esą atitiko XIX a. solidžių biurgerių gerą toną, bet nebuvo būdingas K.Donelaičiui. Vertėjas neslėpė, kad nuo to nukentėjo poemos atmosfera. ► 47

Palikimas

◄ Taip pat H.Buddensiegas atsisakė vokietinti lietuviškus vardus. Esą „čia galioja Martyno Liuterio nurodymas: „Žodį jie turi palikti“. „Suprasdamas šiuos trūkumus, aš persikėliau į K.Donelaičio pasaulį, nuoširdžiai įsigyvenau į jį. Širdies liepiamas, aš sukūriau naują „Metų“ vertimą, juos atkūriau.

Tai veikiausiai man niekad nebūtų pavykę, jei pats nebūčiau parašęs daug eilėraščių, nes, pasak Novalio, vien tik poetas gali tolygiai atkurti poeto kūrinį. Tas darbas nepaleisdavo manęs nei dieną, nei naktį“, – savąjį „Metų“ vertimą į vokiečių kalbą prisiminė H.Buddensiegas.

K.Donelaitį atranda svetimi K.Donelaičio kūryba per beveik 200 metų yra sulaukusi nemažo tarptautinio populiarumo ir yra versta į daugybę kalbų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, čigonų, esperanto, estų, gruzinų, italų, ispanų, japonų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, sorbų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių ir žydų. „Metus“ užsienio intelektualai atranda vėl ir vėl. Į anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas poema versta ne po vieną kartą, taip pat pasirodė ne viena šių vertimų laida. Į vokiečių kalbą „Metus“ pirmą kartą išvertė Martynas Liudvikas Rėza 1818 m. –

pirmojoje „Metų“ laidoje „Das Jahr in vier Gesängen“. Tai apskritai pirmasis poemos vertimas į užsienio kalbą.

Antrą kartą poema į vokiečių kalbą buvo išversta Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno 1869 m. knygoje „Christian Donalitius Littauische Dichtungen“.

Marijus Šidlauskas: K.Donelaitį ir mums skaityti yra kančia, taisyklinga mūsų kalba yra kančia, mūsų istorija yra kančia.

Vėliau vertė Ludwigas Passarge (Christian Donalitius’ Littauische Dichtungen, 1894; pakartota 1998, 1999) ir H.Buddensiegas (Die Jahreszeiten, 1966, 1970). Į latvių kalbą „Metų“ fragmentai buvo išversti taip pat gana anksti. Tai padarė Karlas Fridrihas Vatsonas 1821 m. Fragmentų taip pat paskelbė vertėjai Karlis Kundzinis, Janis Rainis, Edgaras Baumanis, Sudrabų Edžus, Janis Jaunsudrabinis, Emilija Prūsa, Emilis Skujeniekas, Janis Sudrabkalnis. Visas Paulio Kalvos „Metų“ vertimas „Gadalaiki“ pasirodė 1963 m. (vėliau – 2006 m.). Į lenkų kalbą proza „Metus“ išvertė Mikalojus Akelaitis 1860 m., tačiau neišleido, liko rankraštis. Taip pat rankrašti-

nių vertimo fragmentų yra palikę Janas Karłowiczius (1872) ir Janas Ossowskis (1883). Visas Kazimierzo Pietkiewicziaus „Metų“ vertimas „Rok“ pasirodė 1933 m. (pakartota laida 1953 m.). Antrąjį lenkišką vertimą „Pory roku“ paskelbė Zygmuntas Ławrynowiczius 1982 m. Į rusų kalbą poemos fragmentus 1916 m. išvertė V.Ivanovas, o pirmas visas rusiškas D.Brodskio vertimas „Времена года“ pasirodė 1946 m. Vėliau šis vertimas ne kartą buvo redaguojamas ir tobulinamas, taip pat išverstos ir pasakėčios. D.Brodskio versti „Metai“ buvo išleisti 1951, 1955, 1960, 1964, 1984, 1990 ir 2005 m. 2011 m. išleistas naujas vertimas į rusų kalbą „Времена“, atliktas klaipėdiečio poeto S.Isajevo (2012 m.).

Kiti „Metų“ vertimai: į čekų kalbą – Hanos Jechovos „Roční doby“ (1960), į baltarusių kalbą – Aleksandro Zaryckio „Чатыры пары года“ (1961, 1983), į anglų kalbą – Nado Rastenio (1967) ir Peterio Tempesto (1985) „The Seasons“, į gruzinų kalbą – Grigolo Abašidzės ir Revazo Margianio „Celicadis droni“ (1968), į vengrų kalbą – Dezsö Tandorio „Évszakok“ (1970), į armėnų kalbą – Felikso Bachčiniano (1986), į ukrainiečių kalbą – Dmitro Čeredničenkos „Лiта“ (1989), į švedų kalbą – Lennarto Kjellbergo „Årstiderna“ (1991).

Visai neseniai panevėžietė Vida Beinortienė sumanė išversti „Metų“ fragmentą į romų kalbą. Ir tai veikiausiai dar ne paskutinis šio veikalo vertimas.

K.Donelaičio „Metų“ fragmentas yra išverstas net į japonų kalbą – klaipėdiečio kraštotyrininko B.Aleknavičiaus paprašytas tai padarė Ikuo Murata.

B.Aleknavičiaus knygos „Donelaitis ir mes“ nuotr.

48

MUZIKA

Muzikiniame žiemos peizaže – iškilios asmenybės Vos savaitė praėjo nuo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos 90-mečio paminėjimo (sausio 7 d.), ir mes vėl rinkomės į tą pačią – Klaipėdos koncertų salę (KKS). Klaipėdiečiams vieną reikšmingiausių dienų – sausio 15-ąją, 1923 m. sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, be kitų renginių, tradiciškai paminėjome ir koncertu. Prasminga, kad tąkart KKS koncertavo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. Prasminga, kad muzikiniame žiemos peizaže – net kelios išskirtinės asmenybės. ► 49

muzika

Sausio 15-osios koncerte K.Donelaičio jubiliejinių gimimo metinių proga Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento S.Domarko (dešinėje), bei Klaipėdos muzikinio teatro solistai (kairėje – A.Kozlovskis) atliko A.Bražinsko operos „Kristijonas“ fragmentus.

Laima SUGINTIENĖ

1923-iųjų sukilimas ir konservatorija Dviejų svarbių įvykių artumas – 1923 01 15 ir 1923 09 30 (oficiali konservatorijos atidarymo data, minėta sausio 7 d.) – paskatino prisiminti ir pasigilinti į istorines minimų įvykių peripetijas. Juk šios dvi įsimintinos datos yra ypač glaudžiai susijusios.

Klaipėdiečiams svarbią dieną buvo pristatytas leidinys „Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės“. Jame itin akcentuota iškilios asmenybės, kiekvienos jų indėlis.

Pirmiausia prisimintas vienas svarbiausių 1923 m. sukilimo organizatorių – Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas. Neužmirštas ir jo bendražygis Jonas ŽiliusJonila (iki 1912 m. – Žilinskas, jis mirė Klaipėdoje ir buvo palaidotas Smiltynėje, Kopgalio kapinaitėse,1870–1932). Vienas leidinio sudarytojų prof. Vygantas Vareikis teigė, kad idėją apie Klaipėdos krašto užėmimą jėga dar 1922-aisiais pirmasis galėjo iškelti būtent J.Žilius. Šis kunigas, 50

ypač daug nuveikęs JAV lietuvių visuomeniniame gyvenime, publicistas ir poetas, vertėjas, gamtotyrininkas, bankininkas, diplomatas, valstybės veikėjas, 1925–1926 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius, buvo labai išsilavinęs, plataus akiračio žmogus. Jo veikla itin reikšminga ir lietuvių kultūros istorijai bei ypač Klaipėdos konservatorijai. Tačiau koks gi ryšys tarp sukilimo organizatorių ir konservatorijos?

Tiesioginis.

Dėkokime J.Žiliui ir... operos gerbėjams Kai 1920-aisiais po penkerių metų gyvenimo JAV į Lietuvą su šeima grįžo Stasys Šimkus. Nežinia, kaip būtų pakrypęs jo, kartu ir Klaipėdos krašto muzikinis gyvenimas, jei ne kompozitoriaus senas bičiulis J.Žilius. Jis, vienas pirmųjų savanorių, atvykusių po prijungimo į Klaipėdą, dėjo daug pastangų, kad į pajūrį atvyktų ir S.Šimkus. Pastarasis jau seniai brandino aukštosios muzikos mokyklos – konservatorijos įkūrimo idėją ir, vos grįžęs į Lietuvą, ėmėsi su jam būdingu veržlumu, ryžtu bei energija ją realizuoti. Dar tais pačiais 1920 m. Kaune, Laisvės alėjoje, net buvo suradęs patalpas ir ėmęs rengti statutą. Ta-

Koncerto metu aktorius R.Pelakauskas, tapęs K.Donelaičio laikmečio personažu – būru, paskaitė H.J.Zierke’s novelių apie K.Donelaitį.

čiau svarstant, ko pirmiausia reikia jaunai besikuriančiai valstybei – konservatorijos ar operos teatro, – nusvėrė pastarojo gerbėjai. Taip į mūsų muzikinę kultūrą atėjo naujametė G.Verdi „Traviata“...

Nepavykus senos svajonės įgyvendinti Kaune, kompozitorius išvyko į Vilnių, vėliau nutarė dar kiek pasimokyti Vokietijoje. 1922 m., gavęs seno bičiulio kvietimą, apsisprendė galutinai – atvyko į pajūrį.

Netrukus čia įkūrė Klaipėdos muzikos mokyklą – konservatoriją, kurios kuratorijos iždininku ir tapo minėtasis J.Žilius, o atidarymo iškilmėse dalyvavo ir pats E.Galvanauskas.

Tad J.Žiliaus indėlis yra išskirtinis ir jis dar nėra iki galo įvertintas.

Nuo S.Šimkaus kapelos iki simfoninio orkestro Prie dirigento pulto abu įsimintinus sausio vakarus stovėjo konservatorijos ugdytinis, dar viena iškili uostamiesčio kultūrinio gyvenimo asmenybė, Klaipėdos kultūros magistras Stasys Domarkas. Jį drąsiai galime vadinti vertu S.Šimkaus tradicijų tęsėjo vardo. Juk simfoninis orkestras, kompozitoriaus vadintas kapela, buvo vienas didžiausių jo tikslų.

MUZIKA

Panašiai kaip ir S.Šimkus, maestro, 1993 m. atvykęs į savo jaunystės miestą, subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kurį, pasitelkus kviestinius atlikėjus, sudarė Klaipėdos muzikinio teatro orkestro muzikantai, ir jau balandį pakvietė klaipėdiečius į debiutinį koncertą. Tai spaudoje buvo prilyginta „nebent D.Šostakovičiaus 7-osios simfonijos atlikimui blokadiniame Leningrade“.

Ne šio teksto tikslas analizuoti orkestro pavadinimo ar statuso klausimą – o čia esama baltų dėmių, nes akivaizdu, kad ir patys teatralai nėra apsisprendę dėl to, yra nenuoseklūs, tą patį orkestrą vadina dviem vardais, kad ir pristatydami 2014ųjų sausio–gegužės repertuarą.

Pastaruoju metu orkestro veikla apmirusi, pernai nepaminėtas ir 20-metis. O gal tokio – Mažosios Lietuvos simfoninio – orkestro iš tiesų nėra? Tačiau kolektyvas – kaip jį bevadintume – yra įmynęs ryškią pėdą ne tik pajūrio, Žemaitijos žemėse, bet ir gretimose kaimyninėse valstybėse – Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, taip pat Italijoje, Olandijoje bei Šveicarijoje.

Reguliariai koncertuodamas orkestras brendo ir stiprėjo. Ypač reikšminga, kad jis nuolat atlieka (atliko?) uostamiesčio kompozitorių muziką, dažnai ją ir inicijuoja.

Ypač glaudūs ryšiai su Alvidu Remesa.

Pastarasis yra sakęs, kad S.Domarkas paskatino rašyti simfoniniam orkestrui ne jį vieną, jis esą išprovokavo Vakarų Lietuvos simfoninės muzikos raidą.

Su minoriniu šventės prieskoniu Kadangi renginys buvo skirtas ir lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti, taip pat klausėmės Klaipėdos muzikinio teatro solistų Dalios Kužmarskytės (mecosopranas) ir Artūro Kozlovskio (bosas) atliekamų Algimanto Bražinsko operos „Kristijonas“ fragmentų, o aktorius Rimantas Pelakauskas, persikūnijęs į K.Donelaičio laikmečio personažą – būrą, skaitė ištraukas iš Heinzo Jurgeno Zierke’s knygos „Ana Regina važiuoja į miestą.

Novelės apie Donelaitį“.

Istoriškai labai „teisingas“ renginys: profesionaliai sudaryta koncerto programa, su minimalia skoningo teatralizavimo doze, su puikia koncerto vedėja Judita Butkyte-Komoviene, tokiai progai derama intonacija skaičiusia informatyvius ir prasmingus tekstus, su išradingai panaudota multimedija. Ir su lietuviams taip būdingu minoriniu šventės prieskoniu...

Jonas Šlekys, knygoje „Jonas Žilius.

Biografija, visuomeninės veiklos ir kūrybos metmenys“ tyrinėjantis klaipėdiečiams tokios svarbios figūros veiklą, citavo Joną Vanagaitį: „Sunku rasti Jungtinėse Amerikos Valstijose tokią lietuvių išeivių koloniją, kurios Žilius būtų neaplankęs, verbuodamas narius lietuvių organizacijoms, platindamas spaudą arba rinkdamas aukas

tėvynės reikalams. Jį pažinojo, mylėjo ir gerbė visa lietuviškoji Amerika, visų srovių ir visų nusistatymų žmonės, kadangi savo darbuotės pagrindan jis tedėjo tai, kas mūsų tautos žmones vienija ir jungia, vengdamas viso, kas mus skaldo, kas mūsų vienybę ir susiklausymą silpnina“.

S.Šimkaus laikais klaipėdiečiai garsėjo kaip dideli melomanai, nuolat lankantys koncertus. Palaikykime atlikėjus, prisidėkime kas kuo galime! Bent jau atėjimu į koncertą. Juk, anot S.Šimkaus ir G.Sauerweino, „lietuvininkais esame mes gimę“! O šįkart nemokamas renginys sudomino ne itin gausų senjorų būrį...

Horizontai – nuo klasikos iki avangardo Nestokojo įdomių, išskirtinių asmenybių ir kiti KKS žiemos sezono koncertai.

Sausio 21-ąją klausėmės jaunosios kartos pianisto Pavelo Yeletskiy’o rečitalio „Fortepijono horizontai: nuo klasikos iki avangardo“.

Tai buvo jo debiutas Lietuvoje. Šį vardą verta įsidėmėti: atlikėjas jau dabar išsiskiria savitu stiliumi, ypatinga garso kultūra, originalia programos koncepcija, kurioje nesilaikoma stilistinių epochų principo, o klasika ir romantizmas (L. van Beethoveno „Appassionata“, R.Schumanno „Fantazija“) derinama prie A.Weberno, A.Skriabino bei vengrų autoriaus G.Kurtago kūrinių. ►

Palaikykime atlikėjus, prisidėkime kas kuo galime! Bent jau atėjimu į koncertą.

Minėtame sausio 15-osios koncerte orkestras grojo jau 6-ąją A.Remesos simfoniją mišriam chorui ir orkestrui „Prisikėlimas“ (2011), kuri, pasak paties kompozitoriaus, yra brandžiausias jo kūrinys ir kurioje jis sujungė archajinį giedojimą bei šiuolaikinės muzikos išraiškos priemones. Choras čia traktuojamas kaip dar viena spalva, jis gieda aramėjų ir lotynų kalbomis, suskamba grigališkojo choralo, velykinės sekvencijos „Victimae Paschalis Laudes“ interpretacija.

Rečitaliu Klaipėdoje mūsų šalyje debiutavęs P.Yeletskiy’s publiką privertė suklusti ir jo vardą įsidėmėti.

51

muzika

Ch.Gounod, G.Bizet, G.Donizetti, G.Verdi, F.Leháras, J.Straussas, F.Loewe, M.Legrandas, E. di Capua, L.Denza, D.Modunio, P.Anka) savo gerbėjus maestro dar kartą pamalonino išskirtinai jautriomis ir nuoširdžiomis dainų ir romansų interpretacijomis, įtikinamomis, artistiškai įtaigiomis dramatiškomis arijomis, ypatinga atida poetiniam tekstui bei pagarba klausytojams. Paprastai ir naivokai skambėjo su buvusiu maestro mokiniu Dainiumi Puišiu (baritonas) atlikti duetai.

Fortepijonu skambino naujasis TV veidas Vytautas Lukočius, o renginį vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Klaipėdos kamerinis orkestras klausytojus pradžiugino drąsia ir rizikinga programa „Jūros atspindžiai“, kurioje A.Pärto „Fratres“ solo smuiku subtiliai griežė L.Valickas.

◄ Dėmesinga publika deramai įvertino

jaunojo pianisto interpretacijas ir entuziastingai jį palaikė.

Sausio 24-ąją Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO) pradžiugino drąsia ir rizikinga programa „Jūros atspindžiai“, kurioje – XX a. kompozitorių pavardės: I.Stravinskis, A.Pärtas, E.Balsys, D.Šostakovičius. Ir publikos tai neatbaidė! Su ypatingu malonumu pasiklausėme Klaipėdoje jau pamėgto A.Pärto „Fratres“ – šįkart versijos smuikui,

V.Noreika dar kartą pamalonino meistrišku, išskirtinai jautriu ir nuoširdžiu dainavimu.

52

styginių orkestrui ir perkusijai. Kūrinio solo partiją subtiliai griežė orkestro koncertmeisteris Linas Valickas.

Nepaprastas koncertas „Virgilijus Noreika: mano Lietuva“ įvyko sausio 30-ąją. Mėgavomės legendinio Lietuvos tenoro V.Noreikos meistryste. Didelėje koncerto programoje (S.Šimkus, J.Gruodis, J.Karnavičius, B.Dvarionas, V.Klova, A.Bražinskas, B.Gorbulskis, A.Raudonikis, F.Schubertas, E.Griegas,

Nemarių baroko opusų metamorfozės Nuoširdus ačiū už „Barokinį atviruką“, kurį KKO įteikė publikai vasario 7-ąją.

Tą vakarą laukė pažintis su dar viena išskirtine asmenybe. KKO meno vadovo M.Bačkaus iniciatyva kolektyvas jau keletą metų gilinasi į baroko muzikos interpretavimo subtilumus. Šį kartą stygininkai tobulino meistriškumą vadovaujami vokiečių dirigento ir smuikininko, žymaus senosios muzikos žinovo Reinhardo Goebelio, kuris ir dirigavo koncerte – su įkvėpimu, teatrališkai.

Legendinis Lietuvos tenoras V.Noreika šįsyk dainavo su savo buvusiu mokiniu D.Puišiu.

Jiems fortepijonu akompanavo V.Lukočius.

Vytauto Petriko nuotr.

MUZIKA

Koncerto F-dur „Musique de Table“ bei Lietuvoje mažiau žinomo vokiečių kompozitoriaus J.A.Hasse’s Adagio ir Fugos g-moll interpretacija efektingai užbaigė meistriškumo kursų prezentaciją.

Visus nustebino programoje papildomai pagriežtos populiariosios S.Bacho Arijos

Klaipėdos kamerinis orkestras nuosekliai kopia užsibrėžto tikslo link: tobulina savo atlikimo meistriškumą ir į plotį, ir į gylį.

metamorfozė. Orkestrantams šis koncertas buvo tikras iššūkis, mat jie atskirus kūrinius grojo vis kitos sudėties, tad kiekvienam teko itin reikšmingas vaidmuo bei ypač didelis krūvis.

Neįtikėtina. Šiandien, kai vis dažniau slystama paviršiumi, kai einama į kompromisą su muzikine sąžine, kai bet kokia gilesnė muzikologinė analizė kelia žiovulį net to mokyti turinčiose ugdymo įstaigose, KKO nuosekliai kopia užsibrėžto tikslo link: tobulina savo atlikimo meistriškumą ir į plotį (repertuaro įvairovė), ir į gylį (baroko muzikos interpretavimo ypatumai). Ir publika tai net su tais nelemtais muzikologiniais viražais džiaugsmingai priima!

R.Goebelį ir M.Bačkų suvedė baroko muzikos interpretavimo subtilumai.

Su vis didėjančiu susidomėjimu klausėmės neatpažįstamai pakitusių – pradedant tempais, artikuliacija, melizmų atlikimu ir baigiant muzikinio audinio faktūros „išlukštenimu“ – nemarių baroko opusų. Įtikinamai skambėjo G.F.Händelio dvylikos koncertų styginiams op. 6 penktoji dalis, J.S.Bacho Koncertas nr. 3 G-dur iš šešių „Brandenburgo“ koncertų ciklo intrigavo šviežiu žvilgsniu, o G.F.Telemanno

„Barokinį atviruką“ publikai įteikė Klaipėdos kamerinis orkestras su vokiečių dirigentu R.Goebeliu, kuris dirigavo su įkvėpimu, teatrališkai. Vytauto Petriko nuotr.

53

MUZIKA

Kaip būrėsi Klaipėdos Šiemet (2014) Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) Klaipėdos skyrius būtų šventęs 35-metį. Deja, jau septyneri metai šis talentingų muzikos kūrėjų ir muzikologų sambūris nebeegzistuoja. Skaudu ir pavydu, nes kitų sričių Klaipėdos menininkai tebesiburia į savo skyrius, bendrai dirbdami, kurdami, gyvuodami, daug nuveikia – džiaugiamės rašytojų, dailininkų, architektų sąjungų Klaipėdos padaliniais, jų pasiekimais.

Daiva KŠANIENĖ

Vis dėlto 27 metus (1979–2006) gyvavęs, nors ir negausus bei dažnai kintantis LKS Klaipėdos skyrius paliko labai ryškią, tuomet visų pastebimą, savitą – klaipėdietišką žymę, užpildydamas svarbią šiuolaikinės akademinės muzikos erdvę Vakarų Lietuvoje.

Vakarų Europos ir Lietuvos kryžkelėje Klaipėda, daug šimtmečių buvusi kryžkelėje tarp Vakarų Europos ir Lietuvos bei kitų ryčiau esančių šalių, visada buvo miestas, traukęs ir viliojęs menininkus, muzikus. Juk čia XIX–XX a. pirmoje pusėje kūrė ne tik Rytprūsių kompozitoriai vokiečiai, bet ir tarpukariu Klaipėdoje gyvenę lietuviai Stasys Šimkus, Jeronimas Kačinskas, Juozas Žilevičius, Juozas Bertulis, Antanas Vaičiūnas, Alfonsas Mikulskis ir kiti, vėliau (pirmąjį pokario dešimtmetį) – Juozas Karosas. Pastarajam išvykus, miestas beveik 25 metus neturėjo profesionalių kompozitorių.

Tik 1971-aisiais, Klaipėdoje įkūrus Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) fakultetus (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas), į miestą prie jūros vienas po kito ėmė grįžti muzikos kūrėjai.

Kurį laiką darbavęsi pavieniui, 1979 m. jie nusprendė burtis draugėn. Tai buvo nedidelė grupelė: trys kompozitoriai – 54

Jonas Domarkas, Jonas Paulikas ir Putinas Fledžinskas (1949–2008) ir trys muzikologės – Milda Kazakevičienė, Audronė Žiūraitytė ir šių eilučių autorė.

Gerą valią, iniciatyvą parodžius ir parėmus tuomečiam LKS pirmininkui kompozitoriui Vytautui Laurušui, buvo oficialiai įkurtas LKS Klaipėdos skyrius, kuris sparčiai gausėjo. Jo gretas palaipsniui papildė daug metų čia besidarbuojantys (dauguma iki šiol) talentingi kompozitoriai Zigmas Virkšas (1946–2001), Remigijus Šileika, Alvidas Remesa, Natalija Mūdraja-Eager (dabar gyvenanti JAV), kiek vėliau – Loreta Narvilaitė, Antanas A.Budriūnas, muzikologai Danutė Petrauskaitė, Rimantas Sliužinskas, Olegas Sotnikovas. Nors neilgai, bet produktyviai Klaipėdoje kūrė dabar vilnietės kompozitorės Onutė Narbutaitė (Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė), Nailia Galiamova-Januševičienė, italas Lukas Pavanas. Beveik visi (išskyrus vieną kitą) dėstė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedroje. Prie skyriaus darbų nemažai prisidėjo muzikologės, nebuvusios Kompozitorių sąjungos narėmis, Zita Jakštienė ir Idalija Šemetaitė.

Bendra – jūrinio miesto pajauta Kompozitorių sąjungos skyriui nutraukus savo veiklą Klaipėdoje, po įvairias institucijas išsiblaškę keli kompozitoriai bei muzikologai, suprantama, ir toliau sėkmingai kuria muziką, rašo moksli-

nius, publicistinius, kritinius straipsnius, tačiau vienijančios, aktyvios, mieste pastebimos bendros veiklos, buvusių festivalių, koncertų, konferencijų ir kt., deja, jau nėra.

Visi buvusio Klaipėdos kompozitorių skyriaus nariai yra labai skirtingos, įvairiapusės meninės asmenybės. Turbūt nėra nė vieno muzikoje egzistuojančio žanro, kuriuo Klaipėdos kompozitoriai nebūtų kūrę.

Tai operos, oratorijos, muzika dramos spektakliams, miuziklai, rekviem, mišios, simfonijos, ansamblinė kamerinė-instrumentinė (styginių bei pučiamųjų kvartetai, kvintetai, nonetai ir kt.), fortepijoninė muzika, vokaliniai ciklai, dainos, giesmės ir kt. Kiekvienas iš minėtų kompozitorių turi savo kūrybinį braižą, pavydėtiną meninę fantaziją, individualią stilistiką, atliepiančią šiuolaikinės modernios kūrybos reikalavimus, bet išsaugančią sąlytį su tradicija bei Klaipėdos – kaip jūrinio miesto – pajauta.

Muzikologai gvildeno (kai kurie ir tebegvildena) svarbias Lietuvos dabarčiai ir paveldui muzikines temas. D.Petrauskaitė tyrinėja lietuvių išeivių muzikinę kultūrą, šio teksto autorė – Mažosios Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinius, M.Kazakevičienė – religinės muzikos problemas, R.Sliužinskas – etninės muzikos klausimus, O.Sotnikovas – džiazo muzikos istoriją. Muzikologai reiškėsi ir kituose specialaus išsilavinimo reikalaujančiuose baruose: vedė koncertus su autoriniais komentarais, rašė muzikos kritikos straipsnius į Klaipėdos bei Lietuvos periodinę spaudą, skaitė paskaitas muzikos temomis visuomenei, dalyvavo įvairiose ekspertų komisijose, meno tarybose ir pan.

MUZIKA

kompozitoriai Juliaus Juzeliūno, Jurgio Juozapaičio, Gintaro Sodeikos, O.Narbutaitės, Ryčio Mažulio, vokiečių – Juttos Philippi Eigen, Franzo Jocheno Herferto ir kitų. Klaipėdos klausytojai festivalių metu galėdavo išgirsti įspūdingus savo miesto, Lietuvos bei įvairių kitų šalių atlikėjų (kurie tuo metu dar nelabai dažnai lankydavosi šiame mieste) pasirodymus. Festivalyje dalyvaudavo garsūs šalies atlikėjai: simfoniniai orkestrai, kameriniai ansambliai, solistai.

Muzikologai užfiksavo laikmečio aktualijas

LKS Klaipėdos skyriaus nariai 2004 m.: J.Domarkas, R.Šileika, D.Kšanienė, J.Paulikas, O.Sotnikovas, N.Mūdraja, L.Narvilaitė, D.Petrauskaitė, A.Remesa, M.Kazakevičienė, A.A.Budriūnas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Išaugo į „Marių klavyrų“ festivalį Per savo daugiau nei ketvirčio amžiaus veiklos laikotarpį Klaipėdos skyriaus kompozitoriai ir muzikologai sutartinai nuveikė nemažai reikšmingų, miesto muzikinę kultūrą ugdančių darbų. (Skyriui vadovavo P.Fledžinskas – 1979–1989, Z.Virkšas – 1990–1995, R.Šileika – 1995–1997 ir 2002–2006, O.Sotnikovas – 1998 m. pirmąjį pusmetį, šios apžvalgos autorė – nuo 1998 m. antrojo pusmečio iki 2001 m.)

Pačioje veiklos pradžioje, 1979 m. lapkritį, jau buvo surengtas pirmasis, tarp kitko, labai palankiai publikos priimtas Klaipėdos kompozitorių koncertas. Nuo tada tradicija rengti kasmečius (dažnai po du – pavasarį ir rudenį) bendrus Klaipėdos kompozitorių bei autorinius atskirų kūrėjų koncertus tapo nuolatiniu reiškiniu.

Autorinius koncertus (ir ne po vieną) surengė visi skyriaus kompozitoriai. Jų muzika skambėjo ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose (tarp jų –

Vilniuje, Kaune), taip pat Rygoje, Sankt Peterburge, Kijeve, Kielce (Lenkija), JAV ir kitur. Klaipėdiečių kūrėjų muzika dažnai būdavo atliekama vieno seniausių Lietuvos festivalių „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncertuose, atskirų atlikėjų rečitaliuose.

Vienas reikšmingiausių ir prestižiškiausių Klaipėdos kompozitorių skyriaus nuveiktų darbų yra net 13-os tarptautinių naujosios muzikos festivalių „Marių klavyrai“ suorganizavimas. Pirmasis, inicijuotas tuomečio skyriaus pirmininko Z.Virkšo, įvyko 1991 m. spalio 16–19 dienomis.

Jame dalyvavo penkių Baltijos šalių kompozitoriai ir atlikėjai.

Nuo tada „Marių klavyrai“ buvo rengiami kiekvieną rudenį (išskyrus kelis paskutinius, rengtus kas dvejus metus).

Festivalio geografija kaskart plėtėsi visomis prasmėmis: jame dalyvavo ne tik Lietuvos (Vilniaus, Kauno, Šiaulių), bet ir įvairių Europos šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.

Itin įdomūs ir daugelio dėmesį patraukdavę kiekvieno festivalio programos momentai – Lietuvos (ar kitos šalies) kompozitorių autoriniai koncertai: V.Laurušo,

Tuomet ypatingas, šiandien jau nieko nestebinantis įvykis buvo 1998 m. išleista kompaktinė plokštelė „Klaipėdos kompozitorių kūriniai“. (Vėliau imta leisti autorines kompaktines plokšteles.)

Tradicinėmis tapo ir per „Marių klavyrus“ rengiamos respublikinės muzikologinės konferencijos „Muzikos meno idėjos ir keliai“ (kartu su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedra; vedėja D.Kšanienė). Jose pranešimus (mokslinius, metodinius) skaitė Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir kitų miestų muzikologai bei įvairių sričių muzikai. Išleista beveik visų šių konferencijų medžiaga bei festivalio koncertų bukletai iki šiol yra vertinga literatūra, liudijanti apie minimo laikmečio Klaipėdos muzikinio gyvenimo aktualijas.

Itin reikšmingas įvykis buvo 1986 m. rugsėjo 24–27 d. Klaipėdos kompozitorių skyriaus bei Muzikos teorijos ir istorijos katedros jėgomis surengta XX Baltijos šalių muzikologų konferencija „Gamta muzikos akiratyje“. (Ji iki šiol kasmet rengiama paeiliui Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.) Pranešimus joje tuomet skaitė estų, latvių ir lietuvių (tarp jų – klaipėdiečiai) muzikologai.

Nutrūkus LKS Klaipėdos skyriaus veiklai, nebevykstant buvusiems itin ryškiems „Marių klavyrams“, jų netektį atsargiai bando kompensuoti Klaipėdos koncertų salė, retkarčiais surengianti vieną kitą koncertą šių festivalių atminimui.

55

KULTŪROS ISTORIJA

Pusė amžiaus:

trys skirtingi pasauliai, trys kartos, viena grupė Jeigu kas nors kada nors paklaustų, kokia jėga prieš ketvirtį amžiaus išjudino Berlyno sienos pamatus, net neabejodamas atsakyčiau – muzika. Ir pradžią tam davė ne kas kitas, o garsusis Liverpulio ketvertukas, suradęs aistringų gerbėjų net už geležinės uždangos. Jų įrašai slėpiningais keliais plito po visą SSRS erdvę, savaime suprantama, pasiekdami ir mūsų šalies melomanus, kurie dar ir šiandien su nostalgija prisimena „senas geras dienas“, kai pasislėpę klausėsi garsiųjų „Vabalų“.

56

Leonas Dykovas

Iš „Vabalų“ gyvenimo Šiemet liepą sukaks lygiai 50 metų, kai paprastų vaikinukų iš Liverpulio miesto Anglijoje kolektyvas, žinomas kaip „fantastiškoji ketveriukė“ arba dar kitaip – „The Beatles“ („Vabalai“), sudrebino pasaulį ir tapo varomąja popkultūros jėga.

Jau pusę amžiaus pasaulis kraustosi iš proto dėl Johno Winstono Lennono, Jameso Paulo McCartney’o, George’o Harrisono bei Richardo Starkey’o, dar žinomo Ringo Starro sceniniu slapyvardžiu, kurtos muzikos.

Nors pirmus du albumus „Please Please Me“ ir „With the Beatles“ grupė išleido dar 1963-iaisiais, būtent trečiasis, 1964ųjų, albumas ir to paties pavadinimo filmo garso takelis „A Hard Day‘s Night“ leido bitlams užkariauti Jungtines Valstijas, paskatino JAV įvairius protesto folk žanro dainų atlikėjus (kad ir Bobą Dylaną) eksperimentuoti su elektrine gitara (ir pasiekti naujų muzikinių aukštumų), išpopuliarino dvylikastygę elektrinę gitarą ir galiausiai pradėjo vadinamąją „britų invaziją“, t. y. atvėrė kelius kitiems anglų roko kolektyvams – „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Kinks“ ir „The Animals“.

Paskatinti „The Beatles“ sėkmės ir pavyzdžio, JAV susikūrė nemažai roko grupių, kurios daugiau ar mažiau mėgdžiojo „Vabalų“ muzikinį stilių. Kad ir psichodelinio roko kolektyvai iš Kalifornijos – „The Byrds“ ir „The Grateful Dead“.

Ir tai buvo tik pradžia. Nuo pat 1964-ųjų iki iširimo 1970 m. „The Beatles“ kasmet išleisdavo bent po vieną naują albumą, kuris būdavo vis kitoks – kitoks stilius, kitokie instrumentai, technika, kiekvienas jų kūrinys tapo išskirtine nemaria klasika, kuria jau 50 metų mėgaujasi skirtingų kartų, profesijų, socialinių sluoksnių žmonės.

Regis, neįmanoma, bet juos visus vienija meilė muzikai ir tam pačiam kolektyvui – „The Beatles“.

Su bitlais – trys kartos Remiantis sociologų bei istorikų Williamo Strausso ir Neilo Howe’o vadinamąja Strausso-Howe’o kartų teorija, galima sakyti, jog su bitlų muzika užaugo ir subrendo net trys jaunuolių kartos.

Visų pirma, vadinamoji Baby Boom („Kūdikių piko“) karta, kurios vaikai gimė nuo 1943 iki 1960 m. (jie yra ir „The Beatles“ amžininkai). Būtent šie žmonės, kuriems dabar yra 55–71 metai, išgyveno praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio kontrkultūros (haliucinacijas sukeliančio preparato LSD vartojimas, roko muzika ir radikaliai „kitoks“ požiūris į viską) iškilimą, žmogaus teisių judėjimą, Vietnamo karą, seksualinę revoliuciją bei kitus šiuo laikotarpiu vykusius procesus.

Antra, vadinamoji X karta (1961–1981 m.) buvo žmonės, gimę jau po „The Beatles“ iširimo arba šios grupės veiklos metu buvo dar maži. Tačiau jų gyvenimuose bitlai taip pat paliko pėdsaką.

Pvz.: „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino

KULTŪROS ISTORIJA

„The Beatles“ 1966 m.

biografijoje „Sunkiau nei dangus“, kurią parašė žurnalistas Charlesas R.Crossas, pasakojama, jog viena pirmųjų dainų, kurią išmoko mažametis būsimasis grunge žanro dievukas, buvo būtent „The Beatles“ hitas „Hey Jude“.

Kiekvienas „The Beatles“ kūrinys tapo išskirtine nemaria klasika, kuria jau 50 metų mėgaujasi skirtingų kartų, profesijų, socialinių sluoksnių žmonės.

Nors stereotipiškai galvojama, jog tokios grupės, kaip „Nirvana“ arba „Pearl Jam“, „maištavo“ prieš „The Beatles“, pastarųjų įtakos pirmiesiems negalima paneigti. Dar ryškesnis bitlų pėdsakas X kartos gyvenime yra juntamas persikėlus į Didžiąją Britaniją, kur Mančesterio grupės „Oasis“

lyderiai broliai Gallagheriai (ypač vokalistas Liamas) pagarsėjo agresyviais tarpusavio santykiais ir tiesiog fanatišku „The Beatles“ garbinimu.

Ir galiausiai – Y karta, arba vadinamoji „Millennial karta“ (1982–2004) – t. y. dabartiniai, XXI a. jaunuoliai, gimę ir augę sparčiai besivystančioje kompiuterių ir interneto bei kitų IT technologijų eroje.

Tačiau visa tai tik teorija. Norint pažinti „The Beatles“ įtaką skirtingų kartų žmonėms, reikia pažvelgti į atskirų jų atstovų asmeninę patirtį, susijusią su šia roko grupe.

„Kelionės bilietas“ / „Ticket to ride“ Štai anglų tautybės diplomatas, kuriam dabar yra daugiau nei 70 metų, buvęs karo lakūnas ir pirmasis Jungtinės Karalystės karo atašė Lietuvoje, nuo 1992-ųjų gyvenantis Klaipėdos rajone Davydas Holliday’us prisipažino visą laiką buvęs „The Beatles“ gerbėjas. Nuo pat anks-

tyviausių šios grupės išgarsėjimo laikų.

Nors britas ir teigė niekada nematęs filmo „Hard Day’s Night“. „Mes su „The Beatles“ nariais esame bendraamžiai. „Maccui“, t. y.

P.McCartney’ui, kaip ir man, dabar per 70 metų. Tomis dienomis, kaip ir jie, aš buvau jaunas vyrukas, tada dar Karo akademijos kursantas, ruošiausi tapti lakūnu. Nors bitlams tuo metu buvo ir sunkių akimirkų, tačiau jie žaibiškai išgarsėjo“, – prisiminė D.Holliday’us.

Visą laiką „The Beatles“ grojo Lennonas, McCartney‘is, Harrisonas, tačiau Ringo Starras į grupę atėjo šiek tiek vėliau, prieš jį buvęs kitas būgnininkas, pavarde Bestas.

Prieš išgarsėdami jie keletą metų grojo Vokietijos klubuose. Iš pradžių jiems nelabai sekėsi, tačiau vyko transformacijos, ir grupė sparčiai tobulėjo. „The Beatles“ prodiuseris Brianas Epsteinas buvo geras žmogus, tarp jo ir grupės narių buvo nemažas amžiaus skirtumas, tačiau B.Epsteinas baigė prestižinį privatų koledžą, todėl turėjo novatoriškų minčių ir buvo apsukrus verslininkas. ► 57

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Jis turėjo savą grupės viziją ir sąmoningai ją kūrė kaip prekės ženklą. Nors tarp jo ir „The Beatles“ narių buvo nemažas amžiaus ir kultūrų skirtumas, tačiau Brianui labai patiko bitlų stilius. Bet įvyko nelaimė – B.Epsteinas mirė perdozavęs narkotikų. „The Beatles“ mus įkvėpė, nes Anglijoje tarp kartų visada gyvavo priešprieša. Tada mes kartojome vyresniems žmonėms, kad jie yra ta kliūtis, trukdanti mums gyvenime nuveikti ką nors „kitokio“. O „The Beatles“ neklausė aplinkinių nuomonės, jie darė tai, ką norėjo“, – pasakojo D.Holliday’us.

Paklaustas, kada pirmą kartą išgirdo „The Beatles“ muziką, džentelmenas teigė tiksliai nepamenąs, nes bitlų tada klausėsi visur ir visi. Tačiau Davydas su šypsena pasakojo apie vieną atvejį, kurį prisimena iki šiol. Tuomet jis su savo kolegomis kursantais vyko į pratybas: „Važiavome ir staiga vienas mano bičiulis klausia: vyručiai, gal kas nors girdėjote naujausią „The Beatles“ įrašą? Mes pasidomėjome kokį.

Bitlų amžininkas britas D.Holliday’us dar ir šiandien pamena „Vabalų“ karjeros pradžią ir kokias aistras jie kėlė gimtojoje šalyje.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

58

Gal „Ticket to Ride“? Jo veidas spindėjo.

Mes atspėjome. Aš vis dar prisimenu šį žmogų, nors po to nutikimo praėjo daugiau nei 50 metų. Šiandien jis ne šiaip solidus pensininkas, o generolas su penkiomis žvaigždutėmis, mes retkarčiais su juo pabendraujame, bet aš niekada neužmiršiu jo veido išraiškos, kai jis pasiteiravo, ar mes girdėjome naujausią bitlų dainą“.

„Grįžimas į SSRS“ / „Back in USSR“ Bitlai prasmuko ir už geležinės uždangos.

Tai liudija senos archyvinės nuotraukos.

Viena jų – klaipėdiečio istorinių spaudinių leidėjo Kęstučio Demerecko praeito amžiaus 7-ąjį dešimtmetį daryta fotografija.

Joje du jaunuoliai pozuoja tarp garso technikos ir plokštelių. Svarbiausias elementas kadre – trys albumai: du iš jų 1965-ųjų geriausių ankstyvųjų dainų rinkinys „The Early Beatles“ ir 1967-ųjų albumas „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, priskiriamas bitlams, trečiasis – „Magic Bus“, išleistas ne tokios komerciniu atžvilgiu sėkmingos, tačiau muzikoje ne mažiau įtakingos britų grupės „The Who“.

Nuotraukos autorius prisiminė, jog tai buvusi diena, kai iš užsienio pirmą kartą kažkam iš bičiulių atsiuntė plokštelių: „Mes pirmą kartą pamatėme tikrus bitlų įrašus, dar buvo „Rolling Stones“ bei kelių kitų grupių vinilinės plokštelės, kurių pavadinimų neprisimenu. Kažkas gavo iš giminių siuntinį, ir mes, nusipirkę magnetofoną „Dnepr“ bei magnetinių juostų, nutarėme tas dainas persirašyti. Taigi atėjome pas tuos nuotraukoje įamžintus jaunuolius, kurie buvo patys „kiečiausi“ iš visų tuo metu mūsų pažinotų; tiesa, vyresni už mus, nes mes tada buvome visai vaikai. Tai buvo gal 1969-ieji“.

Užsienietiškos plokštelės, pasak Kęstučio, tuo metu buvusios retenybė, daugiausia populiarioji muzika iš Vakarų plisdavo per įrašus, skirtus magnetofonams. Tuometė valdžia, savaime suprantama, į šiuos jaunuolių pomėgius žiūrėjo gana skeptiškai ir visus, kurie turėjo ilgesnius plaukus, gaudė. Tačiau muzika buvo visa ko pagrindas, suvienydavęs bendraminčius. „Žmonės tiesiog susėsdavo lyg filharmonijoje ir klausydavosi muzikos, kai kas šiek tiek šokdavo. Pagrindinė pop music

ir rock n roll žavesio paslaptis – tai fiziškai sutampa su širdies ritmu. Kiti žanrai, kad ir džiazas, tuo nepasižymi. O kur dar naujos melodijos, žodžiai, laisvė!.. Juk buvo 1969-ieji – Vietnamas, protestai, laisva meilė, Vudstokas – viskas susiję“, – pasakojo K.Demereckas.

Anot klaipėdiečio, muzika vienija skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones. Tarp Kęstučio bičiulių buvo tokių, kurie baigė vos aštuonias klases, kiti – su aukštuoju išsilavinimu, tačiau nė vienas iš jų nebuvo išskirtas, visus juos vienijo aistra muzikai.

Vidinis geros muzikos poreikis žmogaus sieloje visada egzistuoja, o šiais interneto ir kompiuterių laikais sudarytos visos įmanomos sąlygos domėtis, atrasti ir mėgautis. „Šiais laikais bitlų klausausi šiek tiek mažiau, dažniau pasirenku Leonardo Coheno ar Arto Garfunkelio bei Paulo Simono dueto draugiją ir stebiuosi prisiminęs, kaip rimtai praeito amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje aš ir mano draugai visoje šitoje muzikoje ieškojome mistinio atsakymo į nežinomą klausimą arba bent jau kokios nors paslėptos prasmės“, – prisiminė pašnekovas.

„Kai aš būsiu 64-erių“ / „When I‘m Sixty Four“ Prabėgus 40 metų nuo „The Beatles“ iširimo ir 25 metams nuo Berlyno sienos griūties, daug kam gali atrodyti, jog bitlai ir kiti XX a. 7–8-ojo dešimtmečių muzikantai taip ir liks „kažin kieno seniai praėjusios jaunystės nostalgija“.

Tačiau toks požiūris klaidingas, nes vidinis geros muzikos poreikis žmogaus sieloje visada egzistuoja, o šiais interneto ir kompiuterių laikais sudarytos visos įmanomos sąlygos domėtis, atrasti ir mėgautis.

Tad ar belieka stebėtis, jog nemažai šiuolaikinių vadinamosios Y kartos jaunuolių, užuot paklusę masiniam varto-

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdiečio K.Demerecko jaunystės laikais ir Tarybų Lietuvoje „The Beatles“ jaunimui turėjo didžiulės įtakos.

Asmeninio archyvo nuotr.

jimui ir šią sekundę populiariai madai, atsisuka į praeities lobynus. Štai archeologijos magistrantūros studijas bebaigianti Viktorija Ziabreva įsitikinusi, jog muzika – tai geriausias būdas perteikti savo jausmus. Anot merginos, tai labiau panašu ne į gyvenimo foną, o į priklausomybę nuo alkoholio ar kitų intoksikantų: „Kadangi esu šiek tiek emocionalus žmogus, mane jaudina geri ir prasmingi dainų žodžiai. Neapsistoju ties vienu laikotarpiu ar stiliumi ir klausausi visko – nuo „The Beatles“ iki „Metallica“. Mano nuomone, klasika nesensta, o šiandien sukuriamos dainos radijo eteryje skamba savaitę, na, gal mėnesį, ir yra pamirštamos, vėliau jas keičia kiti tokie patys vienkartiniai kūriniai, ir vėl viskas iš naujo“.

Studentės teigimu, tokių atlikėjų, kaip Justinas Bieberis ar Rihanna, atliekama muzika skamba kaip monotoniškas radiatoriaus daužymas arba „rujos kamuojamų, benamių kačių riksmas pavasarį“. Ne

paslaptis, kad iš to kai kas uždirba labai daug pinigų, tačiau šių kūrinių dvasingumo lygis prilygsta nuliui. „Pirmoji rimtesnė pažintis su „The Beatles“ prasidėjo dar devintoje klasėje, kai istorijos pamokoje mokytojas sudrausmino vieną muzikos besiklausantį mokinį.

Jis liepė padėti ausines ir paklausė, ko šis klausosi. Vaikinukas pasakė, jog bitlų.

Tada mokytojas paprašė išvardyti visus bitlus ir, jei tai padarys, pažadėjo, kad gaus dešimtuką, – prisiminė Viktorija. – Savaime suprantama, bendraklasis juos visus išvardijo be didesnių pastangų ir taip užsitraukė likusių mokinių pyktį dėl „lengvo“ pažymio. Tada pamažu viskas ir prasidėjo. Šiek tiek vėliau susipažinau su viena mergina, kuri jau po pirmosios matematikos pamokos tapo mano drauge, be to, ji buvo kitokia – išskirtinė ir klausėsi kitokios muzikos. Aš pati po metų gavau savo pirmąjį kompiuterį, kuriame iki šiol sukasi visa „The Beatles“ diskografija“.

Unikalus kadras – praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Vakarų muzikos gerbėjai šilutiškiai buvo vieni iš tų retų laimingųjų, gavusių originalių plokštelių, dėl kurių tada iš proto ėjo visa Europa.

K.Demerecko asmeninio archyvo nuotr.

Studentė V.Ziabreva neslepia, kad anų laikų muzikos dievukų stilius ir dainos dar ir šiandien turi „magiškos galios“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Viktorijos nuomone, puiku, jeigu dalis jaunuolių atsisuka į savo tėvų ar net senelių jaunystės muzikinius klodus ir jais domisi, tačiau tokių žmonių mažuma; esą vis dar gajus stereotipas, jog viskas, kam 20 ar daugiau metų, nusenę ir todėl nebemadinga.

Kita vertus, ji įsitikinusi, jog dalis žmonių domisi senesne muzika, dažosi plaukus, darosi tatuiruotes ir t. t. vien tam, kad susikurtų „kitokių“ individų įvaizdį. „Tai kaip gražus riešuto kiautas, tačiau pats riešutas supuvęs“, – mano Viktorija.

Ji, kaip ir Kęstutis, kuris už merginą daugiau nei du kartus vyresnis, tiki, jog muzika gali suvienyti išoriškai skirtingus žmones. Šiais laikais tai kaip niekada svarbu, nes interneto amžiuje žmonės vis labiau svetimėja, užsiima savo reikalais, paskęsta rutinoje, todėl broliška meilė ir atjauta darosi vis aktualesnės. Reikia pradėti nuo savęs ir skleisti šias idėjas. Pati mėgstamiausia „The Beatles“ daina Viktorijai yra skandalingasis, iki šiol daug diskusijų sukeliantis kūrinys „Lucy in the sky with diamonds“ (1967). Paklausta, su kuo jai asocijuojasi šios grupės muzika, mergina atsakė: „Daugiausia – su studijų metais sostinėje, tačiau labiausiai norėčiau išskirti filmą „Aš esu Semas“ („I am Sam“, 2001 m.)

– šiame filme skambanti bitlų muzika geba suminkštinti net kiečiausias širdis“.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos Tiltai ne tik sujungia krantus. Jie – gyva istorija.

Tad ir mėginame prakalbinti Klaipėdos ankstyvuosius, buvusios pilies ir vėlesnius miesto tiltus, tikėdamiesi, jog skaitytojai pratęs ir papildys jų liudijimus.

Jovita SAULĖNIENĖ

Ankstyvieji tiltai – iš rykščių Pirmieji tiltai – tai per upes permesti rąstai, o Žemaitijoje – po vandeniu išdėti dideli, plokšti akmenys. Akmeninis po vandeniu grįstas tiltas buvo slaptas karinis kelias, vadintas kūlgrinda.

Kitaip buvo Klaipėdos krašte. Iš seniausių kelių aprašymų vegeberichtų sužinome, jog čia pašto ar karo traktuose pasitaikantys raistai „per vieną akmens metimą“ būdavo klojami žabais, o „dviejų ar trijų, kartais keturių virvių pločio“ tyrlaukiuose darytas lieptas. Net dviejų rykščių (prūsiškoji rykštė– 3,77 m) ilgumo lieptai iškildavo per upes. Šiame vandenų krašte pastačius naują tiltą atsirasdavo ir kelias.

Prie Biržos tilto anuomet stovėjo Biržos namai.

60

Tiltai tapo būdinga Rytprūsių kraštovaizdžio detale. Juos mėgo tapyti dailininkai.

O kiek sudėta tautosakinių pasakojimų apie tiltus!.. Net sapnų aiškinimuose atsirado simbolinės reikšmės (ėjimas tiltu – ilga kelionė ar naujas darbas; žiūrėti nuo tilto – pavydas, kad kitiems sekasi gerai, ir pan.).

Pilies tiltai apipinti legendomis Apie ankstyvuosius Klaipėdos tiltus medžiagos nedaug. Žinome, jog Friedricho Wilhelmo (dabar Tiltų) ir Vandens gatvių sankirtoje per Danės upės atšaką buvo tiltas, už kurio plytėjo pelkės (dabar Kirpėjų ir Grįžgatvio gatvių rajonas). Pelenyno apylinkėse per Piemenų tiltą gyventojai ožkas gindavo į Plantacijos ganyklas.

Nemažai buvo ir apsauginių griovių su tilteliais. Vėliau vietoj jų buvo supilti pylimai,

kaip tai atsitiko nugriovus Kūlių vartus.

Pilies tiltai – legendiniai. Ir kartais neįprasti. Livonijos kronikoje pasakojama apie sembų karo žygį, kai jie atplaukė su daugybe laivų į marias priešais Klaipėdą ir, sustatę laivus vieną šalia kito, nutiesė jais tiltą nuo nerijos iki miesto...

Memelburgo pilies pagrindinio tilto atmintį išsaugojo dvi legendos: apie Klaipėdą išgelbėjusį sūrį ir Klaipėdos juodąjį vaiduoklį.

Kaip sūris išgelbėjo miestą Praverti meniškus pilies vartus buvo galima praėjus pagrindiniu tiltu, ant kurio, kaip byloja legenda, kabėjo iš švino nulietas dviejų centnerių sunkumo sūrmaišis, naudotas pakeliant ir nuleidžiant vartus.

Biržos tiltas įamžintas ir R.Šmidto leidyklos atviruke.

KULTŪROS ISTORIJA

tiltai Legendoje atsispindi Memelburgo pilies gynėjų kovos su švedais, kurie Klaipėdą buvo užvaldę 1629–1635 m. ir dar kartą nesėkmingai siekę užimti miestą 1679 m.

Legenda sukurta po šių kovų. Švininis sūrmaišis ant tilto atsirado todėl, kad pilies gynėjai nuo švedų antpuolio apsigynė išmesdami į priešo stovyklą sūrį ir taip parodydami, jog dar turi pakankamai maisto. Švedai pasitraukė, o dėkingi klaipėdiečiai nuliejo „iš geležies sūrmaišį su sūriu viduje, kad amžiams prisimintų šį įvykį. Ir pakabino jį toje vietoje, kur buvo išmestas tikrasis sūris“. Beje, Ragainės pilies gynėjai irgi apsigynė nuo devynerius metus trukusios priešų apsupties, ant iešmo pasmeigę didžiulę lydeką ir iškėlę virš pilies mūrų.

Juodojo vaiduoklio pranašystė Ši legenda susijusi su vandenų būtybėmis.

Ir kokių jų tik nebuvo Rytprūsiuose!..

Tai ir velniai, vaiduokliai, energingasis vandenis Šlompėteris iš Aglaviškių kaimo kūdros. Jis praeinančius pro kūdrą aptaškydavo vandeniu, apmėtydavo dumblais,

žuvimis. Šis vandenis noriai lankydavosi bendruomenės pasilinksminimuose įdegusio, plačiapečio jūrininko drabužiais apsirengusio vyro pavidalu. Visada atsinešdavo dovanų krepšį gyvų žuvų...

Klaipėdos juodasis vaiduoklis – pranašas. Tas „vyras ilgu juodu drabužiu“ perspėjo apie klaipėdiečių laukiančius sunkumus. Legenda pasakoja, kad 1595

Šiame vandenų krašte pastačius naują tiltą atsirasdavo ir kelias. m. vasario 19 d. 9 val. vakaro Hansas fon Heidė iš Ditmaršo žemės ėjo sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo, ties priešakiniu apvaliu bokštu. Staiga jis pamatė, kaip virš pilies griovio iškilo tiltas ir nusitiesė iki pat pylimo, o ant jo stovėjo vyras ilgu juodu drabužiu. Tasai stipria saksoniška tarme užkalbino sargybinį ir paklausė: „Ko čia stovi?“ Karys atsakė: „Stoviu čia Dievo ir mano maloningiausiojo pono valia“. Tada juodasis vyras atkirto: „Taip Dievas liepė tau sakyti, – ir paklausė: – Ar ten, savo gūžtoje, dar turite kuo pilvą prikimšti?“ Hansas atsakė: „Taip, ačiū Dievui, ir valgyti, ir gerti turime pakankamai, taip pat gerų atsargų“. Tuomet juodasis vyras pratarė: „Bet grūdų ir malkų jums vis tiek trūks“. Su šiais žodžiais dingo jis nuo tilto, o gynybiniai sutvirtinimai smarkiai braškėjo...

Piliavietėje išliko Grandinių tiltas Buvusioje piliavietėje išliko neseniai restauruotas Grandinių tiltas. Per Daselio griovį vedęs ankstesnis tiltas 1839 m. buvo perdirbtas į portalinį. Pirklio Ernsto Wilhelmo Berbomo rūpesčiu 1855 m. jis tapo pasukamuoju tiltu. Vėlesniais laikais iki didesnių tiltų atsiradimo veikė keltai.

Paskui vandenimis judėjo plaukiojantis tiltas. Iki tol, kol atsirado Biržos tiltas, dabar įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Biržos tiltas atnešdavo pajamų Medinis Biržos tiltas iki XVIII a. vidurio buvo strateginės reikšmės. Dešiniajame upės krante jį saugojo fortifikacinis statinys. Iki XIX a. vidurio jis buvo ir vienintelis tranzitinis tiltas. Prie jo buvo miesto svarstyklės. Be to, kiekvienas praplaukiantis laivas mokėjo tilto pakėlimo mokestį – tilto viduryje būdavo atidaroma nedidelė anga burlaivių stiebams. Tai miestui atnešdavo pajamų. Kai 1838 m. buvo panaikintas gatvių apšvietimas, ant Biržos ir Karlo tiltų žibintai degdavo iki 24 val.

Tiltas daug sykių perstatytas, panaudojant ir pirklių lėšas, skirtas miestui (pvz., pirklio Ch.V.Schlewio palikimas – 90 tūkst. 257 taleriai). ►

Biržos tiltas sulaukė ne vienos restauracijos.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ 1872 m. pakeista viršutinė tilto dalis. 1877 m. geležinė pasukamojo tilto konstrukcija pertvarkyta pagal architekto Mejerio projektą.

Naujas varstomas metalinis Biržos tiltas ant mūrinių atramų atidarytas 1880 m. Senosios tiltų turėklų grotelės buvo išdėliotos priešais katalikų bažnyčią Puodžių gatvėje.

1904 m. mieste nutiesus bėgius tramvajui, viršutinė tilto dalis rekonstruota, o tiltą papuošė du metaliniai ažūriniai jugendo stiliaus portalai su žibintais. Vėliau turėklai buvo supaprastinti, o portalai pašalinti. Antrojo pasaulinio karo metu tiltas sugriautas.

Atstatytas 1948 m. Rekonstruotas 2007 m.

Grandinių tiltas.

Karlo tiltas (dabar – Pilies).

Karlo tiltas – dabartinis Pilies 1826 m. pastatytas medinis varstomasis tiltas, pavadintas karaliaus Friedricho Wilhelmo III sūnaus princo Karlo, napoleonmečiu gyvenusio Klaipėdoje, vardu.

Sutikimą dėl vardo davė pats princas Karlas 1826 m. liepos 2 d. raštu.

Karlo tilto atidaromoji anga buvo 11,6 m pločio. 1877–1878 m. jis perstatytas, o 1902 m. atnaujintas, gavus 127 tūkst. markių subsidiją. Tilto anga laivams praplaukti po juo praplatinta iki 17,5 m. Nutiesus tramvajaus liniją, 1904 m. medinis Karlo tiltas pakeistas metaliniu. Jį varstė elektros variklis. Anga laivams praplaukti buvo 20 m pločio. Tilto turėklai buvo metaliniai, o jų viršų puošė jugendui būdingi elementai.

Ant Karlo tilto buvo nedidelės krautuvėlės, kurios vėliau uždraustos.

Geležinkelio tiltas susprogdintas per karą 1874 m. tiesiant Klaipėdos–Tilžės geležinkelį, per Danę pastatytas trečiasis tiltas.

Jis buvo išmūrytas iš akmenų su penkiomis arkomis, kurių aukščiausia – 13,25 m pločio ir 8,5 m aukščio nuo vandens paviršiaus.

Laivybai tiltas nebuvo patogus: pro jo apačią galėjo praplaukti burlaiviai tik nuleistais stiebais, todėl pastatytas specialus mechanizmas stiebams pakelti. Tiltas susprogdintas per karą.

Geležinkelio tiltas.

Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 62