Page 1


TURINYS 12

Krau­jo do­no­rys­tės kai­na

6

Ak­to­rė Mil­da Šta­kė­nai­tė bus gy­dy­to­ja

11 12 16

Skausmą gydo adatomis

Šo­kas už spyg­liuo­tos tvo­ros Sie­ra Leo­nė­je

24

Pro­fe­so­rė E.Juo­zai­ty­tė at­sklei­džia, kaip iš­veng­ti vė­žio

42

Ne­rea­lus jaus­mas vėl ma­ty­ti

„Pa­lan­gos gin­ta­re“– pa­trauk­lios pa­slau­gos

47

Ska­nios sul­tys stip­ri­na svei­ka­tą!

48

Žie­mą vei­do odą bū­ti­na ap­reng­ti

52

Iš­kart po imp­lan­ta­vi­mo – į dar­bus

54

Daž­nas šla­pi­ni­ma­sis nak­ti­mis ga­li bū­ti ne pro­sta­tos, bet knar­ki­mo pro­ble­ma

58

Mei­lės žai­di­mai be kul­mi­na­ci­jos

27

Mi­tai ir tie­sa apie krū­tų di­di­ni­mą imp­lan­tais

28

Me­di­ci­nos pro­fe­so­rius – už liau­dies me­di­ci­ną?

32 37

Ekst­re­ma­lūs žie­mos po­ty­riai

60

Vie­na prie­mo­nė nuo tri­jų bė­dų

Sa­na­to­ri­jo­je „Gra­dia­li“ – uni­ka­lios pa­slau­gos

62 65

Nuo li­gų, stre­so ir se­nat­vės

38

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka: gy­do šian­dien ir ug­do svei­kus žmo­nes atei­čiai

41

Kiek­vie­nas am­žius tu­ri pra­na­šu­mų

42

Ne­rea­lus jaus­mas vėl ma­ty­ti

66

48 Žie­mą vei­do odą bū­ti­na ap­reng­ti?

Krau­jo do­no­rys­tės kai­na

46

32

Iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas gy­do? Moks­li­nin­kai: jau­ni­mas kvai­lė­ja Na­tū­ra­lus bū­das ­ stip­rin­ti kau­lus Kryžiažodis

Ekst­re­ma­lūs žie­mos po­ty­riai

54

Daž­nas šla­pi­ni­ma­sis nak­ti­mis ga­li bū­ti ne pro­sta­tos, bet knar­ki­mo pro­ble­ma


2013 žiema

REDAKTORĖS ŽODIS

Fotografija: Artūras Morozovas

Redaktorė Marijana Jasaitienė

Tiražas 45 000

Autoriai: Karolina Marcinkevičiūtė, Darius Sėlenis, Jurgita Šakienė

Redakcija: Kęstučio g. 86, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404

Fotografija: Andrius Aleksandravičius, Darius Gražys (viršelio nuotr.), Ne­ri­jus Jan­kaus­kas, Artūras Morozovas, Gediminas Žilinskas, BFL, „Shutterstock“ Dizaineris Petras Babušis Maketuotoja Dalia Šalnienė Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė

Sveikata

Grai­kų gy­dy­to­jų šei­mo­je 460 m. pr. Kr. gi­ męs Hi­pok­ra­tas, pa­nei­gęs ant­gam­ti­nį po­žiū­ rį į li­gas, įro­dęs pro­fi­lak­ti­kos ir diag­nos­ti­kos svar­bą, ta­po pa­sau­lio me­di­ci­nos sim­bo­liu. Ir šian­dien apie jį ži­no vi­si, ne tik me­di­kai. Dau­giau nei prieš tūks­tan­t į me­tų, 980-ai­siais, Uz­be­k i­jo­je gi­męs per­sų kil­mės gy­dy­to­jas ir fi­lo­so­fas Avi­ce­na, mo­kęs svei­ kai gy­ven­ti, ci­tuo­ja­mas iki šiol. Lie­tu­v ių tau­tos pa­triar­chas Jo­nas Ba­sa­ na­v i­čius bu­vo gy­dy­to­jas. Fi­lo­so­fas, ra­šy­to­ jas Vy­dū­nas bu­vo svei­kuo­lis, sa­vo pa­v yz­ džiu, svei­kai mai­tin­damasis pa­da­ręs įta­kos ne vie­nam tau­tie­čiui. Šį są­ra­šą bū­tų ga­li­ma tęs­ti. Is­to­ri­nių as­ me­ny­bių pa­v yz­džiai liu­di­ja: svei­ka­ta yra svar­biau­sia gy­ve­ni­me. Ja nie­ka­da ne­si­skun­dęs mū­sų ša­lies pre­ zi­den­tas Val­das Adam­kus ne­prieš­ta­ra­ vo bū­ti mū­sų žur­na­lo vei­du. De­ja, pa­ža­dė­ tam in­ter­v iu ne­ti­kė­tai su­truk­dė pre­zi­den­to svei­ka­tos ty­ri­mų re­zul­ta­tai. „Ne­de­ra man kal­bė­ti apie svei­ka­tą, kai bend­rau­ju su me­di­kais“, – nu­spren­dė pre­ zi­den­tas V.Adam­kus. Ak­to­rė Mil­da Šta­kė­nai­tė, bū­da­ma vos aš­ tuo­nio­li­kos, su­si­dū­rė su mir­ti­mi – ne­te­ko pa­ čių ar­ti­miau­sių žmo­nių: per au­toa­va­ri­ją žu­vo se­suo, sun­ki li­ga pa­si­glem­žė bro­lio gy­v y­bę ir po pus­me­čio, pa­lauž­ta pra­ra­di­mų skaus­mo, mi­rė ma­ma. Šian­dien Mil­da, me­tu­si teat­rą ir pra­mo­gų pa­sau­lį, stu­di­juo­ja me­di­ci­ną. Svei­ka­ta yra vis­kas. Vi­sas šio žur­na­lo nu­ me­ris – apie svei­ka­tą. Ver­ta per­skai­ty­ti kiek­ vie­ną straips­nį, ne­svar­bu, apie ką jis: svei­ka­tą ar li­gas. Be­je, iš­sau­go­ti ge­rą svei­ka­tą vis dėl­to leng­viau, nei pra­ra­dus ją su­si­grą­žin­ti. Sau­go­k i­me sa­ve ir ki­tus, bū­k i­me svei­k i. Nuoširdžiai Marijana Jasaitienė „SVEIKATOS“ REDAKTORĖ

Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 5) 279 1370, (8 37) 302 230, (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713, (8 5) 261 1688 Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino UAB „Diena Media Print“

Viršelyje: Milda Štakėnaitė Fotografija: Darius Gražys Žurnalas platinamas su „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, „Klaipėda“

5


Me­nas: Mil­da pui­kiai pa­si­ro­dė te­le­vi­zi­jos šo­kių pro­jek­te. And­riaus Ufar­to / BFL nuo­tr.


2013 žiema

Sveikata

Ak­to­rė Mil­da Šta­kė­nai­tė

bus gy­dy­to­ja Ši ži­nia – ne apie vaid­me­nį. Tai tik­ra tie­sa. Šiuo me­tu M.Šta­kė­nai­tė ne­dir­ba jo­kia­me teat­re, ne­si­fil­muo­ja, ne­da­ ly­vau­ja nė vie­na­me te­le­vi­zi­jos se­ria­le ar pro­jek­te, nes ji yra Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Odon­to­lo­gi­jos fa­ kul­te­to stu­den­tė. Pir­ma­kur­sė. TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė – Mil­da, kaip jums, ak­to­rei, se­ka­si me­di­ci­ nos stu­di­jos, – tik vė­lai va­ka­re pa­vy­ko pa­si­ kal­bė­ti su teat­ro, ki­no ir te­le­vi­zi­jos žvaigž­de, prieš tris mė­ne­sius ta­pu­sia stu­den­te ir šiuo me­tu la­bai at­sa­kin­gai be­si­ren­gian­čia žmo­ gaus ana­to­mi­jos eg­za­mi­nui. – Se­ka­si ge­rai, gau­nu ge­rus pa­žy­mius. – Mo­kyk­los ži­nios ne­pa­mirš­tos, įsto­ti į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Me­ di­ci­nos aka­de­mi­ją pa­vy­ko ne­sun­kiai? – Abi­tū­ros eg­za­mi­nus bu­vau iš­lai­kiu­si ge­rai, to­dėl tiek ba­lų, kiek bu­vo, už­te­ko. – Vis dėl­to už stu­di­jas rei­kia mo­kė­ti? – Ka­dan­gi jau esu bai­gu­si Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, ne­be­tu­riu tei­sės į vals­ ty­bės fi­nan­suo­ja­mas stu­di­jas. Da­bar­ti­nės kai­nuo­ja kaip ir vi­sos mo­ka­mos stu­di­jos. – Dirb­si­te kur nors stu­di­juo­da­ma, kad ga­ lė­tu­mė­te su­si­mo­kė­ti? – Vis­kas su­si­tvar­ko, kai no­ri – vis­ką ga­li. – Kas ta me­di­ci­na, kad ne­ga­li­te nuo jos pa­ bėg­ti? Sva­jo­jote apie ją jau se­niai? – Daug kas ma­nęs to klau­sia. Aš at­sa­kau: kas ga­li bū­ti įdo­miau, nei mo­ky­tis? – Ak­to­ri­nis meist­riš­ku­mas ir me­di­ci­na – kar­di­na­liai skir­tin­gos pro­fe­si­jos. – Iš da­lies gal ir skir­tin­gos, bet vis tiek vis­ kas sukasi apie žmo­gų. Kai bai­giau mo­kyk­ lą, pir­mu nu­me­riu, kur stu­di­juo­ti, įra­šiau ak­to­ri­nį, bet to­kį spren­di­mą priė­miau li­kus dviem mė­ne­siams iki moks­lo me­tų pa­bai­

gos. Prieš tai gal­vo­jau, kad sto­siu į gyo­mą­ją me­di­ci­ną. Ne odon­to­lo­gi­ją.

de­šimt me­tų. Jas bai­gus man bū­tų 37-eri, to­dėl ne­si­ry­žau ri­zi­kuo­ti.

– Ir kaip įvy­ko to­kie po­ky­čiai? – Aš ir da­bar bū­siu gy­dy­to­ja, ne­svar­bu, kad odon­to­lo­gė. Mo­ko­mės la­bai daug bend­rų me­di­ci­nos da­ly­kų, ir taip bus dve­ jus me­tus.

– Me­di­ci­na tū­no­jo šir­dy­je ne dėl to, kad sun­kiai sir­go ma­ma, bro­lis? Kar­tais jau­ni žmo­nės no­ri tap­ti gy­dy­to­jais, kad iš­gy­dy­tų ar­ti­muo­sius. – Man vi­są­laik la­bai rū­pė­jo su­ži­no­ti, su­ pras­ti, iš­siaiš­kin­ti. Pa­vyz­džiui, be­si­mo­kant bio­lo­gi­jos, che­mi­jos knie­tė­jo su­ži­no­ti, ko­dėl to­kie pro­ce­sai vyks­ta, iš vie­no da­ly­ko pa­si­da­ro ki­tas, no­rė­jau at­skleis­ti tas pa­ slap­tis. Mo­kai­si, mo­kai­si ir atei­na su­vo­ki­ mas, ko­dėl vie­nas or­ga­nas vei­kia vie­naip, ki­tas – ki­taip, ko­dėl taip yra, koks che­mi­ nis pro­ce­sas ir kaip vyks­ta. Tas pa­ži­ni­mas ža­vi, pa­ke­ri. Nes­vai­gau nuo sva­jo­nės, kad bū­siu gy­dy­to­ja, dė­vė­siu bal­tą cha­la­tą. Ma­ne mo­kyk­lo­je do­mi­no che­mi­ja, bio­lo­gi­ja, šios pa­mo­kos ge­rai se­kė­si. Da­bar man įdo­mios šios stu­di­jos.

Nes­vai­gau nuo sva­jo­nės, kad bū­siu gy­dy­to­ja, dė­vė­siu bal­tą cha­la­tą. Ma­ne mo­kyk­lo­je do­mi­no che­mi­ja, bio­lo­gi­ja, šios pa­mo­kos ge­rai se­kė­si. Da­bar man įdo­mios šios stu­di­jos.

– O po stu­di­jų gra­žuo­l ė ak­to­rė, šo­kė­ja plom­buos ka­r ie­s o su­nio­ko­tus dan­tis, ma­t uos dan­t ų pro­te­zų plokš­te­l es se­nu­ kams? – Man įdo­mus žmo­gus, jo ana­to­mi­ja. Pa­si­rin­kau me­di­ci­nos stu­di­jas nie­kie­no ne­ver­čia­ma. Nuo­lat apie tai pa­gal­vo­da­vau anks­čiau ir la­bai džiau­giuo­si, kad da­bar tu­ riu to­kią ga­li­my­bę. Mo­kyk­lo­je gal­vo­jau apie gy­do­mą­ją me­di­ci­ną, bet da­bar man 27-eri. Stu­di­jos Me­di­ci­nos fa­kul­te­te – il­gos, tęs­tų­si

– Va­di­na­si, jūs – ty­rė­ja, tar­si moks­li­nin­kė. O ar bus įdo­mu dirbti? Ant­ra ver­tus, vi­sa­ da ga­lė­si­te su­grįž­ti į teat­rą? – Vie­ną profesiją jau tu­riu. Ne­ži­nau, ne­gal­ vo­ju, kaip kas su­si­klos­tys atei­ty­je. Ma­nau, tie­siog vis­kas gy­ve­ni­me vyks­ta la­bai na­tū­ ra­liai. Yra toks po­sa­kis: kas yra ta­vo, ir po ak­me­niu ra­si. Aš gal­vo­ju, kad kaip tu­rės bū­ti, taip ir bus. – Ti­ki­te li­ki­mu, žvaigž­dė­mis, an­ge­lais sar­gais? – Hmmm... Kaip čia paaiš­kin­ti. Ma­nau, kad aš la­bai pra­gma­tiš­kai žiū­riu į gy­ve­ ni­mą. 7


2013 žiema

Sveikata

– Esa­te sa­kiu­si, kad jus sau­go trys jū­sų an­ge­lai sar­gai: iš gy­ve­ni­mo la­bai anks­ti išė­ję jū­sų ar­ti­ miau­si žmo­nės – ma­ma, se­suo, bro­lis. Bu­vo­te jau­niau­sias vai­kas šei­mo­je? – Taip.

– Mes mo­ko­mės cik­lais, vie­ną da­ly­ką – vie­ ną mė­ne­sį, yra dar daug vi­so­kių pa­pil­do­mų pa­skai­tų. Jos ne­re­tai bū­na nuo aš­tun­tos va­lan­dos ry­to iki aš­tun­tos va­ka­ro. Tik­rai ne nuo aš­tuo­nių iki pen­kių. To­dėl daug lai­ko nein­ves­tuo­ju į pa­tie­ka­lų kū­ry­bą, bet tie­siog sten­giuo­si, kad tai, ką val­gau, bū­tų švie­žia ir svei­ka.

– Ar rū­pi­na­tės sa­vo svei­ ka­ta, do­mi­tės ge­ne­tiš­kai pa­vel­di­mo­mis li­go­mis? – Ge­ne­ti­niais ty­ri­mais – ne, ne­sityriau sa­vo DNR. Kas po­rą me­tų pa­si­da­rau la­bai iš­sa­mius krau­jo ty­ri­mus – iš jų ga­li­ma la­bai daug su­ži­no­ti, diag­no­zuo­ti daug li­ gų. Ne­su iš tų žmo­nių, ku­rie su­si­rgę tem­pia iki pa­sku­ti­nių­jų, bi­jo ei­ti pas gy­dy­to­jus, nors ir jau­čia­si la­bai blo­gai.

– O kaip įvei­kia­te nuo­var­gį, stre­są, ku­ris kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­me yra neiš­ven­gia­mas? – Nu­si­ra­min­ti, pail­sė­ti man pa­de­ da ge­ras fil­mas, ge­ra kny­ga. Jei ran­di pa­na­šu­mų su per­so­na­žu, jo žo­džiai ir veiks­mai tar­si at­spin­di ta­vo bū­se­ną. Ir tuo­ met pa­ti­ri ka­tar­sį, ir bū­na sie­lo­je ge­ra. Be­je, da­bar man ge­riau­sias poil­sis, kai la­ bai daug mo­kiu­sis iš­lai­kau eg­za­mi­ną. Tuo­met ne­tgi to­kia na­tū­ra­li eu­fo­ri­ja api­ma: va, kaip ge­rai, vis­kas praė­jo!

– Daž­nai ser­ga­te? Ko­kia bu­vo jū­sų svei­ ka­ta vai­kys­tė­je? – Ne, ne­ser­gu. Ir vai­kys­tė­je li­gos ne­kan­ki­ no, sir­gau tik vai­kiš­ko­mis.

Aš bū­siu gy­dy­to­ ja odon­to­lo­gė. Mo­ ko­mės la­bai daug bend­rų me­di­ci­nos da­ly­kų, ir taip bus dve­jus me­tus.

– Iki šiol gy­ve­nu­si ak­ty­vų gy­ve­ni­mą bent pus­ry­čius svei­kus val­gė­te. Ar taip te­bė­ra? – Na ne, ne­ma­nau. Net ir pus­ry­čiau­ju ne vi­sa­da. – Nes­pė­ja­te, daug dir­ba­te? – Ne, da­bar tik stu­di­juo­ju, bet la­bai in­ten­sy­ viai. La­bai daug mo­ky­tis rei­kia. No­ri­si vis­ką pa­da­ry­ti nuo­šir­džiai, mo­ky­tis ir su­pras­ti, ką mo­kausi, o ne tie­siog rie­dė­ti, bet kaip iš­lai­ ky­ti eg­za­mi­nus.

– Be kny­gų skai­ty­mo ir ra­šy­mo, dar bū­tų la­bai ge­rai ke­lio­nės? – Da­bar aš ke­liau­ju marš­ru­tu Vilnius–Kau­ nas ir Kaunas–Vilnius.

– Esa­te mak­si­ma­lis­tė ir per­fek­cio­nis­tė: taip bu­vo ir per te­le­vi­zi­jos šo­kių pro­jek­tą, kai šo­ko­te su Dei­vi­du Meš­kaus­ku, ir fil­muo­ jan­tis se­ria­le „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“. Su­de­gin­si­te sa­ve. – Lai­kas ei­na la­bai grei­tai. Da­bar stu­di­jos la­bai in­ten­sy­vios, po ko­kių dve­jų me­tų gal pa­leng­vės. Dar nu­si­fil­ma­vau ke­lioms rek­la­ moms. Kai bus dau­giau lai­ko, gal­vo­siu, ką da­ry­ti. Da­bar nė ne­pas­te­bė­jau, kaip pra­bė­go trys stu­di­jų mė­ne­siai. – Bet die­not­var­kė bent jau ga­lė­tų bū­ti nor­ ma­li, kad galėtumėte re­gu­lia­riai mai­tin­tis?

8

– Te­be­no­ri­te pa­ra­šy­ti kny­gą ar sce­na­ri­jų spek­tak­liui? – Gal­vo­ju, kad no­rė­čiau pa­ra­šy­ti kny­gą, bet ne biog­ra­fi­nę, o sa­vo iš­gy­ve­ni­mus su­tei­kus iš­gal­vo­tam he­ro­jui, įvy­kius api­pa­vi­da­li­nus ak­cen­tais, pa­ryš­ki­nus, pa­gi­li­nus fan­ta­zi­jos su­kur­to­mis de­ta­lė­mis. No­rė­tų­si, kad to­je kny­go­je daug kas bū­tų ste­buk­lin­gai ki­taip. Da­bar ne­tu­riu pla­nų to pa­da­ry­ti. Ka­da nors vė­liau. Kny­ga tu­rė­tų atsirasti pa­ti, na­tū­ra­liai, sa­vai­me tam pri­bren­dus.

– Sa­kė­te, kad ne­si­fil­muo­ja­te. – Vil­niu­je daug me­tų pra­leis­ta. Ten ma­no drau­gai, na­mai, ten vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas.

Pokytis: nuo scenos – į odontologo kėdę.

– O ko­kį vaid­me­nį no­rė­tu­mė­te su­vai­din­ti, kai gy­ve­ni­mas eis į pa­bai­gą, kai bū­si­te, pa­vyz­ džiui, 90-ies ir ne­be­ga­lė­si­te dirb­ti odon­to­lo­ge? – La­bai su­dė­tin­gas klau­si­mas. Ir dra­ma­tur­ gi­jo­je to­kio am­žiaus mo­te­rims la­bai ne­daug vaid­me­nų. Gal ko­kia nu­se­nu­si auk­lė ga­lė­ čiau bū­ti...


2013 žiema

a Sveikata Sveikat

Ma­nau, tie­siog vis­kas gy­ve­ni­me vyks­ta la­bai na­tū­ra­liai. Yra toks po­sa­kis: kas yra ta­vo, ir po ak­me­niu ra­si. Aš gal­vo­ju, kad kaip tu­rės bū­ti, taip ir bus.

Tvir­ty­bė: M.Šta­kė­nai­tė, iš­gy­ve­nu­si pa­čių ar­ti­miau­sių žmo­nių ne­tek­tį, ne­pa­lū­žo, bet, nors ir bū­da­ma jaut­rios me­niš­kos sie­los, į gy­ve­ni­mą žiū­ri pra­gma­tiš­kai. Gedimino Žilinsko nuo­tr.

9


2013 žiema

Sveikata

– Esa­te su­vai­di­nu­si ja­po­nų ra­šy­to­jo Yu­kio Mis­hi­mos pje­sė­je „Mar­ki­zė de Sad“ mo­te­rį, de­šimt­me­čius iš­ti­ki­mai lau­kian­čią sa­vo ka­lin­čio vy­ro. Kas jums yra iš­ti­ki­my­bė ir ki­tos mo­ra­li­nės ver­ty­bės, la­bai daž­nai ig­no­ruo­ja­mos tiek jau­nų, tiek pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių? – Spek­tak­ly­je kal­ba­ma ne vien apie iš­ti­ki­ my­bę. Toks api­bū­di­ni­mas bū­tų per siau­ras.

Ten bu­vo fa­na­tiš­ka pri­klau­so­my­bė nuo vy­ ro, ku­ris tą mo­te­rį su­kū­rė, tie­siog su­pro­jek­ ta­vo to­kią, ir ji to­kia ta­po. Iš ša­lies žvelgiant at­ro­do, kad ji tu­ri sa­vo jaus­mus, są­mo­nin­gai taip el­gė­si, bet iš tie­sų ji gy­ve­no pa­gal vy­ro min­čių pro­jek­ci­ją, bu­vo jo tva­ri­nys. Vis dėl­to spek­tak­lio pa­bai­go­je mar­ki­zė su­ pra­to, kad ji iš es­mės jam nie­ka­da ne­rū­pė­jo, kad jis ja ma­ni­pu­lia­vo. Po 25 lau­ki­mo me­tų

mo­te­ris vy­rą at­stū­mė, ne­priė­mė jo grį­žu­sio. Gy­ve­ni­me yra gra­žiau­sia, kai du žmo­nės, gy­ve­nan­tys kar­tu, yra par­tne­riai, drau­gai ir bi­čiu­liai, my­li­mie­ji. Kaip grai­kų mi­te, kur bu­vo to­kie gy­viai, vy­ras ir mo­te­ris, suau­gę bam­ba­gys­le. Die­vai tą bam­ba­gys­lę nu­kir­ po ir jie vi­są gy­ve­ni­mą ieš­ko vie­nas ki­to. Tai der­mė. Jos rei­kia tarp žmo­nių, juo­lab san­tuo­ko­je.

UAB „Rasos klinika“

teikiamos nuolatinės profesionalios vaikų ir suaugusiųjų sveikatos priežiūros paslaugos.

Prisirašiusiems pacientams klinikos gydytojų specialistų konsultacijos yra nemokamos. Garantuojame kvalifikuotą gydytojų priežiūrą, draugišką aplinką ir išskirtinį dėmesį visiems pacientams. Maloniai laukiame Jūsų! Kaune, P. Plechavičiaus g. 5-2, tel. (8 37) 312 111, konsultuoja: • šeimos gydytojas; • vidaus ligų gydytojas; • gydytoja akušerė-ginekologė; • chirurgas. Moderniu ultragarso aparatu atliekamos širdies, mažojo dubens, skydliaukės, kaklo kraujagyslių vidaus organų echoskopijos. Atliekami laboratoriniai tyrimai. Atliekami profilaktiniai dirbančiųjų ir vairuotojų sveikatos patikrinimai.

Kaune, S. Žukausko g. 14-1, tel. (8 37) 729 797, konsultuoja: • odontologas; • burnos higienistas. Atliekami gydomieji masažai.

UAB „Rasos klinika“ Darbo laikas I–V 8–19 val. E. paštas rasosklinika@gmail.com 10


2013 žiema

Sveikata

Skausmą gydo adatomis

Iš pirmo žvilgsnio – paradoksas, nes juk adatomis žmonės buvo kankinami. Specialisto rankose tinkamai naudojamos adatos leidžia žmogui pamiršti skausmus. Senas metodas

Stebuklas? Anaiptol. Adatomis – ir ne tik skausmą – kinai gydė jau prieš 5000 metų. Kinams tai buvo vienas iš būdų, padedančių atkurti žmogaus kūnu tekančios energijos pusiausvyrą in ir jang bei sureguliuoti kūno funkcijas. Toks gydymo metodas vadinamas akupunktūra. Tai vienas iš seniausių gydymo būdų, kuris per tūkstantmečius ne tiek daug ir pasikeitė. Na, adatos tais laikais buvo gaminamos iš akmens, kaulų ar bambuko, vėliau – net iš aukso, o dabar naudojamos plonytės įvairaus ilgio adatėlės iš nerūdijančio plieno. Aišku, dabar medikai, diagnozuodami ligą, naudojasi visais šiuolaikiniais diagnostikos metodais, tačiau adatas duria į tas pačias vietas, kur dūrė ir prieš 1000 metų. „Ne visai taip, – paprieštaravo vienas garsiausių Lietuvos akupunktūros specialistų gydytojas Ilja Seldinas. – Mes, aišku, taikome ir tradicinę kiniškąją mediciną, bedame adatėles ir į klasikinius taškus, tačiau turime ir savus taškus, kurių kinų gydytojai net nežinojo. Tradicinė kiniškoji akupunktūra daugiau taikyta kraujotakos, vidaus ligoms gydyti, o dabar specializuojamės gydyti skausmą. Ir geriausią efektą pasiekiame tada, kai ligonį gydome kompleksiškai. Dirbdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, sužinojau, kad ligoniui galima daug greičiau padėti, kai į skausmingus taškus po oda arba į raumenis pagal specialias skausmo linijas įleidžiama medikamentinių tirpalų. To kinai tikrai nedarė.“

Skeptikų mažėja Gydytojui I.Seldinui pritaria ir Kauno Šilainių poliklinikos Reabilitacijos skyriaus vedėja Ieva Bartaševičiūtė. Gydytoja reabi-

litologė jau ne kartą turėjo galimybę praktiškai įvertinti, kaip sveiksta žmogus, kai reabilitacijai po sunkių ligų jam skiriamas vien masažas ar kuri nors kita procedūra, ir kaip gerėja savijauta, kai kartu dar panaudojama ir akupunktūra. „Tik bėda, kad dar ne visi gydytojai žino, kada galima taikyti gydymą adatomis, – sakė I.Bartaševičiūtė. – Besipriešinančių akupunktūros skyrimui medikų nėra, nes visi žino Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, tačiau daugelis mano, kad adatos gali padėti tik sergant artritais, esant skausmui, o iš tikrųjų ligų sąrašas daug didesnis.“ Tiek I.Seldinas, tiek I.Bartaševičiūtė teigia, kad efektyviausia adatomis gydyti skausmo sindromą, kurį sukelia sąnarių ir stuburo ligos. Tai osteoporozė, stuburo išvaržos, taip pat galvos migreniniai skausmai, nugaros, pečių, kelių lėtiniai skausmai, smegenų kraujotakos sutrikimai. Vienas iš I.Seldino norų ir ateities planų yra pasiekti, kad apie akupunktūrą kuo daugiau sužinotų ne tiek ligoniai, kiek gydytojai reabilitologai. Kartu su I.Bartaševičiūte jis yra parengęs 150 valandų mokomąją programą, kurią tikisi įregistruoti Švietimo ir mokslo ministerijoje, o po to apmokyti reabilitologus, kad jie patys galėtų gydyti adatomis. Tada jų darbas bus efektyvesnis, o ligoniams – tik geriau.

Norinčiųjų netrūksta Šiuo metu I.Seldinas ligonius adatomis gydo Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, kartais dar nuvažiuoja į Liepoją Latvijoje. Daugiau nebespėja, nes norinčiųjų taip gydytis netrūksta. Tad jei gydytojui pavyktų įgyvendinti savo svajonę, akupunktūros kabinetų atsirastų visuose didesniuose miestuose, kad kiekvienas žmogus, reikalui esant, galėtų nebrangiai gauti pagalbą. Beje, ligonių kasos už gydymą adatomis nemoka, tad šią paslaugą kiekvienas turi nusipirkti. Ne viską apsprendžia pinigai. „Lietuvoje aš turiu daug daugiau galimybių realizuoti save kaip specialistas, – sakė I.Seldinas. – Amerikoje medicina yra verslas. Dažnai gydytojai stengiasi kuo daugiau prirašyti ir kuo mažiau padaryti.“

Lietuvos akupunktūros specialistų gydytojas I.Seldinas.

Tik faktai PSO sudarytas sąrašas ligų, kurioms gydyti rekomenduojama akupunktūra: ■■ stuburo ir sąnarių ligos (osteochondrozė su įvairiomis jos išraiškomis – galvos, kaklo ir nugaros skausmais, galvos svaigimu, rankų tirpimu; sąnarių uždegimai, osteoartrozė, reumatoidinis poliartritas); ■■ nervų ligos (neurozės, nemiga, vegetodistonija, migrena, radikulitai ir kt.); ■■ virškinimo sistemos ligos (skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, gastritas ir kt.); ■■ kvėpavimo sistemos ir LOR ligos (lėtiniai ir užsitęsę bronchitai, alerginė sloga ir kt.); ■■ širdies ir kraujagyslių ligos (venų uždegimai, žemas kraujospūdis, kojų šalimas ir kt.); ■■ endokrininės ligos (skydliaukės susirgimai ir kt.); ■ ■ urogenitalinės sistemos ligos (impotencija, šlapimo pūslės uždegimai, vaikų naktinis šlapinimasis ir kt.); ■■ odos ligos (alerginės odos ligos, psoriazė ir kt.).

Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Liepoja. Tel. 8 662 25 881, e.paštas sesiakmo@gmail.com, www.akuses.com

11


2013 žiema

Sveikata

Krau­jo do­no­rys­tės kai­na Pa­sau­lis pe­rei­na prie neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­rys­tės. Mums te­rei­kia su­si­mąs­ty­ti: ar mus tur­ti­na ir džiu­gi­na pi­ni­ gai už pa­gal­bą, su­teik­tą mirš­tan­čiam žmo­gui? TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Pla­nai su­griu­vo per vie­ną die­ną „Gy­ve­ni­mas ku­pi­nas ne­t i­kė­tu­mų, ry­tą at­ si­kė­lęs ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­k ia va­k a­re. Nie­k a­da ne­bū­čiau pa­t i­kė­jęs, kad man pri­ reiks do­no­r ų krau­jo. Ir kai gu­lint li­go­ni­nė­ je slau­g y­to­ja at­ne­šė jo še­šis mai­še­lius, la­ bai nu­ste­bau. Sa­k iau, ne­ga­li bū­t i, kad tiek

Eri­kas Ma­čiū­nas:

Neat­ly­gin­ti­na krau­ jo do­no­r ys­tė yra vie­na pa­grin­di­ nių prie­lai­dų krau­jo sau­gu­mui už­tik­rin­ti. 12

daug – man vie­nam“, – 40-me­t is Gied­rius Pau­ž a pa­t y­rė, kad il­gai kur­t i gy­ve­ni­mo pla­nai ga­li su­g riū­t i per ke­lias mi­nu­tes. Jie šiam vy­rui su­griu­vo per vie­ną die­ną, kai iš­gir­do diag­no­zę: krau­jo vė­ž ys. Vie­toj kar­tu su šei­ma pla­nuo­tos ke­lio­nės į Grai­k i­ ją, Ro­do sa­lą, Gied­rius, nuė­jęs pas šei­mos gy­dy­to­ją pa­si­kon­sul­tuo­ti, at­si­dū­rė Vil­niaus San­ta­riš­k ių kli­ni­ko­se. „Li­ga pa­si­reiš­kė la­bai grei­tai. Dar prieš sa­ vai­tę iki jos su ko­man­dos drau­gais da­ly­va­ vau tarp­tau­ti­nia­me van­dens­v y­džio tur­ny­re Bal­ta­ru­si­jo­je, o po sa­vai­tės San­ta­riš­kė­se jau sto­jau į dvi­ko­vą su mir­ti­mi“, – lem­tin­gam gy­ve­ni­mo po­sū­kiui prieš pust­re­čių me­tų ne­ ga­lė­jo pa­si­prie­šin­ti Šiau­rės ša­lių ir de­v y­nis kar­tus Lie­tu­vos van­dens­v y­džio čem­pio­nas, pa­sau­lio ve­te­ra­nų am­žiaus gru­pė­je 35+ van­ dens spor­to ša­kų vi­ce­čem­pio­nas G.Pau­ža. Šian­dien už sa­vo gy­v y­bę ir vi­sa­ver­t į gy­ ve­ni­mą, į ku­rį su­grį­žo įvei­kęs li­gą, yra dė­ kin­gas do­no­rams. Žmo­nėms, ku­rie ati­duo­ da da­le­lę sa­vęs, kad iš­g y­ven­tų su­si­rgu­sie­ji, ku­riems me­di­kai vie­ni pa­dė­ti ne­ga­li.

Jei do­no­rų ne­bū­tų Do­no­r ų krau­jas yra vais­tai, ku­rių ne­ga­mi­ na jo­k ia far­ma­ci­jos kom­pa­ni­ja. „Gy­dy­mo me­tu li­go­niams rei­k ia ne vie­ nos de­šim­ties krau­jo mai­še­lių, jo kom­po­ nen­tų – plaz­mos, erit­ro­ci­tų. Kol to ne­ži­

Ar­ti: Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cent­re dau­gė­ja do­no­rų. Jie m

no­jau, ma­žai do­mė­jau­si krau­jo do­no­r ys­te, pa­ts nė kar­to ne­su da­vęs krau­jo. Da­bar, kai li­ga at­vė­rė akis, la­bai gai­la, kad dėl jos sa­ vo krau­ju nie­kad ne­ga­lė­siu pa­si­da­ly­ti su ki­ tais“, – ap­gai­les­tau­ja vers­li­nin­kas G.Pau­ža. Jam su­si­rgus ir pa­te­kus į li­go­ni­nę, krau­jo da­vė ar­ti­mie­ji ir drau­gai. Jis bu­vo pa­nau­do­tas ne tik Gied­riui, bet ir dau­gy­bei ki­tų li­go­nių. „Ma­no li­ga lei­do su­ži­no­ti drau­gams ir ar­ti­mie­siems, ko­k ia di­džiu­lė krau­jo do­ no­r ys­tės pra­smė. Da­bar jų ska­tin­ti duo­ti krau­jo ne­rei­k ia, jie tai da­ro nuo­lat, nors aš ir pa­svei­kau“, – džiau­gia­si Gied­rius.


2013 žiema

Sveikata

a­to čia pat gy­do­mus li­go­nius, ku­riems ne­re­tai gy­dy­to­jai vie­ni pa­dė­ti ne­ga­li.

Jo nuo­mo­ne, tai, kad yra do­no­r ų, ku­rie duo­da krau­jo už pi­ni­g us, yra lai­k i­na. Gied­ rius įsi­ti­k i­nęs: dis­ku­si­jų, ar rei­k ia mo­kė­ ti do­no­rams už duo­tą krau­ją, ne­bū­tų, jei žmo­nės gy­ven­tų ge­riau. „Dau­ge­lis do­no­r ų ima pi­ni­g us už krau­ ją dėl ne­pri­tek­liaus. Ma­nau, mie­liau duo­tų be pi­ni­g ų, jei jų ne­trūk­tų pra­g y­ve­ni­mui“, – įsi­ti­k i­nęs bu­vęs krau­jo ir do­no­ri­nių kau­lų čiul­pų re­ci­pien­tas. Jis ap­gai­les­tau­ja, kad krau­jo do­no­r ys­tės cent­rai ne­ga­li sau leis­ti mo­kė­ti už kil­niau­ sio že­mė­je ak­to – krau­jo ir or­ga­nų do­no­

rys­tės – rek­la­mą, nors tai ga­li, pa­v yz­džiui, alu­da­riai, siū­ly­da­mi sa­vo pro­duk­ci­ją. „Ra­šy­k i­te kuo dau­giau gra­žių straips­ nių apie do­no­r ys­tę. Juk taip rei­k ia tei­gia­ mos in­for­ma­ci­jos ir ge­r ų emo­ci­jų. Ma­no li­ gos at­ve­ju, jei­g u ne­bū­tų do­no­r ų, ne­be­bū­tų ir ma­nęs“, – sa­ko 40-me­tis vy­ras.

Pre­ky­ba žmo­gaus or­ga­nais drau­džia­ma Iki 1995 m. krau­jo do­no­r ys­tė Lie­tu­vo­je bu­ vo grin­d žia­ma neat­ly­gin­ti­nos do­no­r ys­

tės prin­ci­pu. Ta­čiau 1995-ai­siais, pa­kei­tus Vals­t y­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo įsta­t y­mą, įtei­sin­ta mo­ka­ma do­no­r ys­tė. Krau­ją ga­li­ma va­din­ti vie­nu iš žmo­gaus or­ga­nų. Pre­k y­ba jais drau­džia­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ar­gi ga­li­ma pre­k iau­ti krau­ju, jį par­duo­ti? „Pre­k i­niai san­t y­k iai, kai kal­ba­ma apie žmo­gaus kū­ną, yra ne­to­le­ruo­ti­ni“, – įsi­ti­ ki­nęs Na­cio­na­li­nės do­no­r ų aso­cia­ci­jos pre­ zi­den­tas Da­rius Tum­šys. Jis pa­ts yra do­no­ras, da­vęs krau­jo 35 kar­ tus. Ne­mo­ka­mai. Tai da­r y­ti jį ska­ti­na 13


2013 žiema

Sveikata

so­cia­li­nė pa­rei­ga pa­dė­ti ki­tiems. Do­no­ ru D.Tum­šys ta­po, kai rei­kė­jo pa­dė­ti ne­lai­ mės iš­tik­tam bi­čiu­lio vai­kui. „Sup­ra­to­me, kad pa­gal­bos la­bai rei­k ia. Vie­na mū­sų klai­dų – gal­vo­ti, kad duo­si­me krau­jo tuo­met, kai jo pri­reiks. Iš tie­sų ne­ lai­mės iš­tik­tie­siems rei­k ia tik de­šim­ta­da­ lio do­no­rų krau­jo, vi­sas ki­tas kie­k is ati­ten­ ka ser­gan­tie­siems įvai­rio­mis lė­ti­nė­mis li­go­ mis“, – ži­no do­no­rų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas. To­dėl jis sa­ko že­mai len­k iąs gal­vą prieš tuos, ku­rie krau­jo yra da­vę 100 kar­tų. D.Tum­šys ci­tuo­ja po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II žo­džius: do­no­r ys­tė – di­d žiau­sios žmo­ gaus žmo­g ui mei­lės iš­raiš­ka. Mei­lė yra neį­kai­no­ja­ma, ne­per­ka­ma ir ne­par­duo­da­ma. To­kia tu­ri bū­ti ir do­no­r ys­tė. „Dėl mo­t y­va­ci­jos pa­dė­ti ki­tiems neat­ly­ gin­ti­nai duo­da­mas krau­jas yra sau­ges­nis. Toks do­no­ras ne­nus­lėps sa­vo li­g ų. Iš jų itin pa­vo­jin­gos per krau­ją plin­tan­čios vi­ru­si­nės li­gos: he­pa­ti­tai B ir C, si­fi ­lis, ŽIV. Jų ty­ri­ mai do­no­r ų krau­jy­je yra pri­va­lo­mi“, – apie do­no­r ų krau­jo sau­g u­mą ir ga­li­my­bę bū­ti iš­tir­tiems aiš­k i­no D.Tum­šys.

Vi­so pa­sau­lio nuo­sta­ta Šį ru­de­nį Ro­mo­je įvy­ko Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos, Ita­li­jos svei­ka­tos mi­nis­te­ri­jos ir Ja­po­ni­jos svei­ka­tos, dar­bo ir ge­ro­vės mi­ nis­te­ri­jos or­ga­ni­zuo­tas fo­ru­mas, ana­li­za­vęs pa­sie­k i­mus, ini­cia­t y­vas ir stra­te­gi­jas ap­si­ rū­pi­nant sau­giu krau­ju ir krau­jo pro­duk­tais iš sa­va­no­riš­kų, neat­ly­gin­ti­nų do­no­rų. Fo­ru­me da­ly­va­vo svei­ka­tos mi­nis­te­ri­jų, re­gu­lia­ci­nių ins­ti­tu­ci­jų, na­cio­na­li­nių krau­ jo tar­ny­bų at­sto­vai iš 41 pa­sau­lio ša­lies, Af­ ri­kos, Ame­ri­kos, Azi­jos, Eu­ro­pos re­gio­nų ir Eu­ro­pos Par­la­men­to, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos, Tarp­tau­ti­nės Rau­do­no­jo Kry­žiaus fe­de­ra­ci­

14

jos, Tarp­tau­ti­nės krau­jo do­no­rų or­ga­ni­za­ci­jų fe­de­ra­ci­jos, Eu­ro­pos krau­jo al­jan­so at­sto­vai. Lie­tu­vai at­sto­va­vo svei­ka­tos ap­sau­gos vi­ce­ mi­nist­ras Eri­kas Ma­čiū­nas ir VšĮ Na­cio­na­ li­nio krau­jo cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja me­di­ci­nai Edi­ta Vi­lu­ty­tė, pri­sta­tę pre­zen­ta­ci­ ją apie krau­jo do­no­rys­tės sis­te­mą Lie­tu­vo­je.

Pre­ki­niai san­ty­kiai, kai kal­ba­ ma apie žmo­gaus kū­ną, yra ne­to­le­ruo­ti­ni.

„Vi­sos ša­lys, sie­k ian­čios ap­si­r ū­pin­ti pa­ kan­ka­mu kie­k iu sau­gių krau­jo pro­duk­tų, pri­pa­žįs­ta, kad neat­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­ rys­tė yra vie­na pa­grin­di­nių prie­lai­dų krau­ jo sau­g u­mui už­tik­rin­ti, nes as­me­nys, duo­ dan­t ys krau­jo ar jo su­dė­ti­nių da­lių neat­ly­ gin­ti­nai, ne­tu­ri mo­t y­va­ci­jos slėp­ti sa­vo gy­ ve­ni­mo bū­do, ri­zi­kos fak­to­rių ir svei­ka­tos būk­lės“, – apie fo­ru­mo da­ly­v ių nuo­sta­tas pa­sa­ko­jo vi­ce­mi­nist­ras E.Ma­čiū­nas. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ ni­mis, at­ly­gin­ti­nai krau­jo duo­dan­t ys do­no­ rai ir do­no­rai gi­mi­nės yra su­si­ję su daug di­ des­ne krau­ju per­duo­da­mų in­fek­ci­jų, to­k ių kaip ŽIV, he­pa­ti­tai B ir C bei si­fi­lis, ri­zi­ka. Dar 2009 m. bir­že­lio 11 d. Mel­bur­ne dau­giau kaip 65 eks­per­tai iš 40 ša­lių, at­sto­ vau­jan­t ys trans­f u­zi­nei me­di­ci­nai, vy­riau­ sy­bi­nėms ir ne­v y­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ ci­joms, priė­mė Dek­la­ra­ci­ją dėl 100 pro­c. sa­va­no­riš­kos neat­ly­gin­ti­nos krau­jo ir jo kom­po­nen­tų do­no­r ys­tės. Mel­bur­no dek­la­ ra­ci­jo­je ša­lių vy­riau­sy­bėms iš­ke­lia­mas už­ da­v i­nys iki 2020 m. pa­siek­ti 100 pro­c. sa­ va­no­riš­kos neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­r ys­

tės ro­dik­lius, nu­sta­tant stra­te­gi­ją ir laips­ niš­kas prie­mo­nes šiam tiks­lui pa­siek­ti.

At­ly­gis do­na­ci­jų ne­pa­di­di­no Pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos krau­jo do­no­ rys­tės įsta­t y­mą ir svei­ka­tos ap­sau­gos mi­ nist­ro įsa­k y­mu pa­t vir­tin­tą Neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­r ys­tės pro­pa­ga­v i­mo pro­gra­ mą 2006–2015 m. ša­ly­je įsi­pa­rei­go­ta dieg­ ti neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­r ys­tės prin­ci­ pus, sie­k iant už­tik­rin­ti ap­si­r ū­pi­ni­mą sau­ giais krau­jo pro­duk­tais. Prog­ra­mos už­da­v i­niams įgy­ven­din­ti krau­jo do­no­r ys­tės įstai­gos pa­si­tel­k ia įvai­ rių prie­mo­nių: neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­ rys­tės rek­la­mą, ak­ci­jas, neat­ly­gin­ti­nų krau­ jo do­no­r ų ska­ti­ni­mo prie­mo­nes, vi­suo­me­ nės švie­ti­mą ir in­for­ma­v i­mą. Aki­vaiz­du, kad po­pu­lia­rin­ti neat­ly­gin­ ti­ną krau­jo do­no­r ys­tę dar la­bai rei­k ia. Tai įro­do skai­čiai: per­nai bend­ras do­na­ci­jų skai­čius Lie­tu­vo­je bu­vo 88 749 do­na­ci­jos, iš jų 61 729 (69,56 pro­c.) – at­ly­gin­ti­nos ir 20 720 (30,44 pro­c.) – neat­ly­gin­ti­nos. Ši sta­tis­ ti­ka prieš 18 me­tų, kai dar ne­bu­vo įtei­sin­ ta mo­ka­ma krau­jo do­no­r ys­tė, sky­rė­si iš es­ mės: 1995-ai­siais Lie­tu­vo­je ne­mo­ka­mai bu­ vo duo­ta 126 731 krau­jo do­na­ci­ja. Po me­tų, įtei­si­nus at­ly­g į už do­no­r ų krau­ją, jo bu­vo duo­ta be­veik 3 tūkst. ma­žiau – 123 234 do­ na­ci­jos, ir už vi­sas jas bu­vo su­mo­kė­ta. „Da­bar si­tua­ci­ja ge­rė­ja, ta­čiau ver­tin­da­ mi pa­gal krau­jo kom­po­nen­tų po­rei­kį ga­li­me teig­ti, kad neat­ly­gin­ti­nos do­no­rys­tės plėt­ros mas­tai ša­ly­je yra ne­pa­kan­ka­mi“, – tvir­ti­na svei­ka­tos ap­sau­gos vi­ce­mi­nist­ras E.Ma­čiū­nas. Fo­ru­me Ro­mo­je bu­vo pri­sta­ty­ta stra­te­gi­ ja, sie­kiant už­tik­rin­ti Lie­tu­vos ap­si­rū­pi­ni­mą sau­giu krau­ju ir jo kom­po­nen­tais iš sa­va­no­ riš­kų neat­ly­gin­ti­nų krau­jo do­no­rų, ku­rios

Gel­bė­to­jai: G.Pau­ža, ga­lin­tis gy­ven­ti – dirb­ti ir ato­sto­gau­ti, dė­kin­gas do­no­rams ir gy­dy­to­jams. Gied­riaus Pau­žos as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.


2013 žiema

Sveikata

pa­grin­di­nės kryp­tys – vals­ty­bi­nės kont­ro­ lės stip­ri­ni­mas krau­jo do­no­r ys­tės veik­lo­je, pri­va­taus ka­pi­ta­lo ir rin­kos san­ty­k ių ne­bu­ vi­mas krau­jo do­no­r ys­tė­je, di­des­nis dė­me­sys ir pa­pil­do­mas fi­nan­sa­vi­mas neat­ly­gin­ti­nos do­no­r ys­tės pro­gra­mai įgy­ven­din­ti.

Pro­pa­guo­ti – ro­dy­ti pa­vyz­dį „ES ša­ly­se sėk­min­giau­siai vei­kia sis­te­ma su 100 pro­c. neat­ly­gin­ti­na do­no­rys­te. Taip bus ir pas mus, – įsi­ti­ki­nęs Na­cio­na­li­nės do­no­rų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas D.Tum­šys. – Svei­ka­ tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja šiam tiks­lui pa­siek­ti ski­ria pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir fi­nan­sa­vi­mą.“ Krau­jo do­no­r ys­tės cent­rai gy­dy­mo įstai­ go­se – la­bai ge­ras bū­das ska­tin­ti do­no­r ys­ tę. Ne­se­niai Kau­no kli­ni­ko­se ati­da­r y­ta­me Krau­jo cent­re dau­gė­ja do­no­r ų. Toks cent­ ras yra ir Vil­niaus San­ta­riš­k ių kli­ni­ko­se. „Žmo­nės šir­din­giau su­vo­k ia do­no­r ys­tės svar­bą ži­no­da­mi, kad krau­jas rei­ka­lin­gas tai kli­ni­kai, ma­ty­da­mi čia gy­do­mus li­go­nius“, – pa­ste­bė­jo vi­ce­mi­nist­ras E.Ma­čiū­nas. Uni­ver­si­te­ti­nė­se kli­ni­ko­se mo­ko­si stu­ den­tai – bū­si­mie­ji gy­dy­to­jai. Vi­ce­mi­nist­ras pa­sa­ko­jo, kaip jis su drau­gais, stu­di­juo­da­ mi Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­ te­te, jau­tė pa­rei­gą duo­ti krau­jo. Vi­si jie ta­ po daug­kar­ti­niais do­no­rais. Ar ne­ver­tė­tų da­bar­ti­niams stu­den­tams pa­sek­ti bu­v u­sių­jų pa­v yz­džiu? „Pak­v ies­k i­me rek­to­rius Re­mi­gi­jų Ža­liū­ ną, Jū­rą Ba­nį, mies­tų me­rus duo­ti krau­jo. Pap­ra­šy­k i­me, kad jie bū­tų neat­ly­gin­ti­nos do­no­r ys­tės pa­v yz­džiais“, – vi­ce­mi­nist­ras E.Ma­čiū­nas ma­to ir to­k į va­rian­tą, ga­lin­ tį pa­dė­ti įgy­ven­din­ti neat­ly­gin­ti­nos krau­jo do­no­r ys­tės dek­la­ra­ci­jas ir nuo­sta­tas. Trū­ku­mai, pa­si­tai­kan­tys or­ga­ni­zuo­jant krau­jo do­no­rys­tę, ne­tu­ri ap­tem­dy­ti kil­naus po­rei­kio. Krau­jo plaz­mos per­tek­lius, ti­ki­no E.Ma­čiū­nas, yra di­de­lė pro­ble­ma vi­so­se ša­ly­se. „Apie tai kal­bant Ro­mo­je vy­ku­sia­me fo­ ru­me bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma, kad far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jos iš per­tek­li­nės plaz­mos ga­lė­tų pa­ga­min­ti me­di­ka­men­tų – imu­nog­lo­bu­li­ no ar ki­tų, bet jos la­bai ne­no­riai tai da­ro“, – pa­brė­žė vi­ce­mi­nist­ras. Iš do­no­r ų paim­tas krau­jas li­go­niams tie­ sio­giai ne­per­pi­la­mas. Iš krau­jo iš­gau­na­mi rei­ka­lin­gi kom­po­nen­tai: erit­ro­ci­tai, leu­ko­ ci­tai. Plaz­ma, ku­rios rei­k ia ma­žiau­siai, už­ šal­do­ma ir sau­go­ma dve­jus me­tus. Krau­ jo do­no­rais ga­li bū­ti svei­k i as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų am­žiaus.

Do­no­ras: D.Tum­šys, da­vęs krau­jo 35 kar­tus, len­kia gal­vą prieš da­vu­siuo­sius dau­giau.  Da­riaus Tum­šio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ro­mos fo­ru­mo dek­la­ra­ci­jos pro­jek­to nuo­sta­tos ■■ Įt­rauk­ti į na­cio­na­li­nę po­li­ti­ką už­da­vi­nį vi­siš­kai ap­si­rū­pin­ti sau­giais, trans­fu­zi­joms skir­tais krau­jo kom­po­nen­tais ir krau­jo pre­pa­ra­tais iš sa­ va­no­riš­kų, neat­ly­gin­ti­nų do­no­rų bei nu­ma­ty­ti pa­kan­ka­mus iš­tek­lius šiam tiks­lui pa­siek­ti. ■■ Priim­ti nor­mi­nius tei­sės ak­tus dėl ap­si­rū­pi­ni­mo krau­jo pro­duk­tais iš sa­ va­no­riš­kų, neat­ly­gin­ti­nų do­no­rų, nu­ro­dant neat­ly­gin­ti­ną do­no­r ys­tę kaip vie­nin­te­lį šal­ti­nį, ap­si­rū­pi­nant krau­ju, plaz­ma ir ląs­te­li­niais kom­po­nen­ tais (tiek ruo­šiant krau­jo kom­po­nen­tus trans­fu­zi­joms, tiek krau­jo pre­pa­ ra­tus) bei pa­nai­ki­nant ap­mo­kė­ji­mą už krau­jo, plaz­mos ar ki­tų kom­po­ nen­tų do­na­ci­jas. ■■ Ini­ci­juo­ti pir­me­ny­bi­nį krau­jo pre­pa­ra­tų, pa­ga­min­tų iš neat­ly­gin­ti­nų do­ no­rų do­nuo­to kraujo/plazmos, nau­do­ji­mą, įdie­giant ženk­li­ni­mo rei­ka­ la­vi­mus trans­fu­zi­joms skir­tiems krau­jo kom­po­nen­tams ir krau­jo pre­pa­ra­ tams: do­na­ci­jų kil­mės žy­mė­ji­mas (at­ly­gin­ti­na ar neat­ly­gin­ti­na do­na­ci­ja). ■■ Su­kur­ti na­cio­na­li­nį krau­jo sis­te­mos koor­di­na­vi­mo me­cha­niz­mą, in­teg­ ruo­jant krau­jo ir plaz­mos pro­gra­mas, sie­kiant mak­si­ma­liai pa­nau­do­ti švie­žiai šal­dy­tą plaz­mą frak­cio­nuo­ti į krau­jo pre­pa­ra­tus. ■■ Įs­teig­ti me­cha­niz­mus, to­kius kaip ne­prik­lau­so­mas na­cio­na­li­nis trans­fu­ zi­nis ko­mi­te­tas, ku­ris nu­sta­ty­tų ak­tua­lius kli­ni­ki­nius po­rei­kius ir mo­ni­to­ rin­go kryp­tis, ver­tin­tų trans­fu­zi­joms skir­tų krau­jo kom­po­nen­tų ir krau­jo pre­pa­ra­tų pa­klau­są, pa­cien­tų po­rei­kius ir kli­ni­ki­nį pa­nau­do­ji­mą, iš­skir­tų na­cio­na­li­nio ap­si­rū­pi­ni­mo prio­ri­te­tus. ■■ Įdieg­ti stra­te­gi­jas ir prie­mo­nes, sie­kiant su­kur­ti pa­kan­ka­mas na­cio­na­ li­nės krau­jo sis­te­mos ko­ky­bės sis­te­mas ir stan­dar­ti­zuo­tas pro­ce­dū­ras krau­jui ir plaz­mai su­rink­ti, iš­tir­ti, per­dirb­ti, sau­go­ti ir pa­nau­do­ti.

15


2013 žiema

Sveikata

Šo­kas už tvo­ros

16


2013 žiema

spyg­liuo­tos Sie­ra Leo­nė­je

Sveikata

„Kam pra­neš­ti apie kū­di­kio ar gim­dy­vės mir­tį? Pro ša­lį bė­gan­čiai be­ždžio­nei?“ – liūd­nai juo­kau­ja Sie­ra Leo­ nės gy­ven­to­jai. Ten gy­dy­to­ja dir­ban­ti lie­tu­vė Eg­lė Bu­die­nė ne­ga­li įpras­ti prie mir­ties, nors ją ma­to daž­nai: džiung­ lių kai­me­liuo­se daug žmo­nių gy­ve­na na­tū­ra­lios at­ran­kos są­ly­go­mis. TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

Gam­ti­niai rei­ka­lai – tie­siog gat­vė­je

Lau­kia­mi: E.Bu­die­nė, kaip ir vi­si me­di­kai iš Eu­ro­pos, su­­lau­kia be­ga­li­nio dė­me­sio. Eg­lės Bu­die­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Dau­giau nei 50 tūkst. gy­v y­bių nu­si­ne­šu­sio žiau­raus pi­lie­ti­nio ka­ro iš­var­gin­to­je ša­ly­ je, ne­v y­riau­sy­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je „Ma­rie Sto­pes Sier­ra Leo­ne“ (MSSL), 44 me­tų me­ di­kė E.Bu­die­nė sa­va­no­re dir­ba nuo bir­že­lio. Pag­rin­di­nė lie­tu­vės veik­la – ini­ci­juo­ti gim­dos kak­le­lio vė­žio pa­tik­rą ša­ly­je, pa­dė­ti MSSL me­di­ci­nos kli­ni­koms ir pa­gal­bos ko­ man­doms ati­tik­ti me­di­ci­ni­nės veik­los stan­ dar­tus, at­rink­ti pri­va­čias ar re­li­gi­nių mi­si­ jų ša­lies me­di­ci­nos kli­ni­kas, ku­rios ga­lė­tų teik­ti komp­li­kuo­to gim­dy­mo pa­slau­gas. Lau­k i­nis žmo­nių gy­ve­ni­mas pa­si­tin­ ka nuo pir­mo­jo žings­nio sos­ti­nės Fri­tau­no Lun­gi oro uos­te. Mi­li­jo­no gy­ven­to­jų mies­ te, kaip ir vi­so­je ša­ly­je, nė­ra elekt­ros, ka­na­ li­za­ci­jos, tua­le­tų – vis­kas iš­kas­tais grio­v iais su­te­ka į At­lan­to van­de­ny­ną su nuo­sta­baus gro­žio pa­plū­di­miais. Juo­se be­si­mau­dan­ čių­jų, de­ja, nė­ra. „Žmo­nės gam­ti­nius rei­ka­lus at­lie­ka net ir jud­riau­sio­se mies­to gat­vė­se. Mur­zi­ni, snarg­liuo­ti, at­si­k i­šu­siais pil­vais su bam­ bos iš­var­žo­mis. Vai­kai žai­džia ri­den­da­ mi pa­dan­g ų ka­me­ras, svai­dy­da­mi ak­me­ nis, strė­les. Šau­k ia „po­to!“ (liet. k. bal­ta­sis žmo­g us), – apie pir­muo­sius įspū­džius Sie­ra Leo­nė­je pa­sa­ko­jo lie­tu­vė, tar­si bū­tų nu­ke­ lia­v u­si lai­ko ma­ši­na į praei­t į. Dvy­li­ka me­tų tru­kęs pi­lie­ti­nis ka­ras su­ grio­vė ša­lies inf­rast­ruk­tū­rą, atė­mė iš vai­kų ga­li­my­bę mo­k y­tis, pa­li­ko tūks­tan­čius su­ luo­šin­tų žmo­nių am­pu­tuo­to­mis ran­ko­mis ir ko­jo­mis. Ta­čiau žmo­nės jau­čia­si 17


2013 žiema

Sveikata

lai­min­gi, šyp­so­si ir sve­tim­ša­lių klau­ sia, ar pa­tin­ka jų ša­lis. Vai­kai pra­šo pi­ni­g ų, suau­g u­sie­ji – pa­siim­ti juos į Lon­do­ną, bet iš­gir­dę „ne“, vil­tin­gai nu­tę­sia: „Ge­rai... Ki­ tą kar­tą.“

Liū­čių se­zo­nu ke­liai neiš­va­žiuo­ja­mi Sie­ra Leo­nė­je vi­so la­bo dir­ba pen­k i gi­ne­ko­ lo­gai ir vie­nas pe­diat­ras. Kai ku­rio­se ka­ta­li­k iš­kų­jų mi­si­jų li­go­ni­ nė­se lai­k i­nai, nuo 6 sa­vai­čių iki 6 mė­ne­sių, dir­ba sa­va­no­riai gy­dy­to­jai iš Vo­k ie­ti­jos, Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos. Jie tei­k ia eu­ro­pie­tiš­kas me­di­ci­nos pa­slau­gas, kiek tai įma­no­ma su ten esan­čia apa­ra­tū­ra ir me­di­ka­men­tais. „Pa­cien­tui, at­v y­ku­siam į li­go­ni­nę, ga­li tekti lauk­ti dvi pa­ras, kol jį kas nors priims. Apie li­go­nių tei­ses, duo­me­nų ba­zę kal­bė­ti be­pras­miš­ka. Diag­no­zė pa­skel­bia­ma klau­ san­tis bū­riui vi­so sky­riaus li­go­nių, ku­rie daž­niau­siai gu­li vie­no­je pa­la­to­je, – pa­sa­ko­jo Eg­lė. – Teo­riš­kai yra at­ski­ras vy­rų ir mo­te­ rų sky­rius, bet li­go­niai gul­do­mi ten, kur yra vie­tos. Čia kar­tu pa­ma­ty­si ir ne­tru­kus gim­ dy­sian­čias nėš­čią­sias, ir jau pa­gim­džiu­sias.“ Ša­ly­je tė­vai vai­k us vi­sur ne­šio­ja­si: vy­ rai – ant ran­k ų, o mo­te­r ys – pa­si­r i­šu­sios juos už nu­ga­ros. Hu­ma­n i­t a­r i­nės pa­gal­bos iš Eu­ro­pos siun­to­se bū­na kū­d i­k ių ve­ž i­ mė­l ių, bet lie­t u­vė sa­ko ne­ma­č iu­si nei vie­ no kū­d i­k io ve­ž i­mė­ly­je. Pa­siek­ti me­di­ci­nos įstai­gas dau­g y­bės re­ gio­nų gy­ven­to­jams yra la­bai sun­ku, o per liū­čių se­zo­ną, nuo ba­lan­džio iki lapk­ri­čio, dau­g y­bė ke­lių tam­pa iš vi­so neiš­va­žiuo­ja­mi. Iš­v y­kos į ato­k iau­sius džiung­l ių kai­ me­l ius – eg­z o­t iš­k iau­sia E.Bu­d ie­nės dar­ bo da­l is.

Rea­ly­bė: vai­ke­lis kar­to­ni­nė­je dė­žė­je – daž­nai ma­to­mas vaiz­das.

pa die­nos kli­ni­ka. Va­das įpras­tai tu­ri 2–3 žmo­nas. Jau­niau­sio­ji iš­šluo­ja kam­ba­rį, iš­ ne­ša ra­kan­dus, ati­da­ro an­gą mo­li­nės tro­ be­lės sie­no­je – lan­gą, ku­rį nak­čiai už­den­gia me­di­niu ar­ba šiau­di­niu dang­čiu.

Atei­na 13-os me­tų mer­gai­tė, ku­riai dar ne­pra­si­dė­jo menst­ rua­ci­jos, ir pra­šo il­ga­lai­kės kont­ra­ cep­ci­jos.

Kli­ni­ka įkur­ta va­do tro­be­lė­je Ke­liai sun­k iai įvei­k ia­mi. Daž­nai 30 my­lių at­stu­mą ten­ka va­žiuo­ti tris va­lan­das. Kar­ tais ke­lią už­blo­kuo­ja įklim­pu­si ma­ši­na, pa­ ki­lęs upės van­duo, to­dėl nie­kas ne­ga­li per­ si­kel­ti į ki­tą kran­tą. „Miš­kų gro­žis bau­gi­na­mas. Pal­mių gi­rai­ čių aikš­te­lė­se iš­bars­ty­tos mo­li­nės tro­be­lės pal­mių la­pų sto­gais, pul­kai mur­zi­nų, ener­gin­ gai ran­ko­mis mo­juo­jan­čių ir bė­gan­čių pa­skui ma­ši­ną vai­kų, upė­se skal­bian­čios mo­te­rys ir ne­pap­ras­ta ra­my­bė“, – pa­sa­ko­jo me­di­kė. Kiek­v ie­nas kai­me­lis tu­ri sa­vo va­dą – la­ biau­siai ger­bia­mą vy­rą, ku­rio tro­be­lė tam­ 18

„At­ne­ša ke­lis ki­bi­rus van­dens. Kai­me­ lio žmo­nės su­si­ren­ka prie tro­be­lės, sė­da­ si ant že­mės ar­ba bam­bu­ki­nių suo­lų ir kant­ riai lau­kia sa­vo ei­lės, – pa­sa­ko­jo Eg­lė. – Va­do kam­ba­ry­je esan­čią lo­vą – iš mo­lio drėb­tą pa­ ky­lą ap­k lo­ja­me šiau­di­niu ki­li­mė­liu, su­si­ne­ ša­me inst­ru­men­tus, nu­si­plau­na­me ran­kas.“

gyvenimo trukmės vidurkis – 42 metai Pir­mie­ji pa­cien­tai – vy­rai, įpras­tai nuo 15 me­tų. Jų bė­dos – ly­tiš­kai plin­tan­čios li­gos.

Jas diag­no­zuo­ja­me be ty­ri­mų, ap­čiuo­piant kirkš­nies limf­maz­gius. Pa­gal PSO sind­ro­ mi­nio gy­dy­mo al­go­rit­mą su­lei­džia­me vais­ tų ir duo­da­me jų var­to­ti. „Daž­niau­siai žmo­nės ne­ži­no sa­vo am­ žiaus, kar­tais ne­sus­kai­čiuo­ja, kiek tu­ri vai­ kų. Mo­te­r ys bū­na gim­džiu­sios 7–11 kar­tų, ta­čiau gy­v i lie­ka vos ke­li vai­kai“, – pa­sak E.Bu­die­nės, tai nė­ra tiks­lūs skai­čiai, nes džiung­lė­se nie­kas neišduo­da do­ku­men­tų, o per įšven­ti­ni­mo pro­ce­dū­rą pa­kei­čia var­dą. MSSL iš­duo­da kor­te­les su nu­me­riu, ta­ čiau ki­tą kar­tą atė­jęs žmo­g us jos ne­be­tu­ri. Vie­ti­niai, vi­du­ti­niš­kai gy­ve­nan­t ys apie 42 me­tus, ly­ti­nį gy­ve­ni­mą pra­de­da itin anks­ti, tu­ri dau­g y­bę ly­ti­nių par­tne­rių. Pu­ sė ša­lies gy­ven­to­jų yra vai­kai ir jau­ni­mas iki 19 me­tų. Di­de­lė pro­ble­ma – paaug­lių nėš­tu­mai ir kri­mi­na­li­niai abor­tai. Treč­da­lis nėš­čių­jų ir dvi iš pen­k ių mi­ru­sių gim­dy­v ių – paaug­ lės. Kas­met mirš­ta apie 1 000 gim­dy­v ių iš 100 000, pa­gim­džiu­sių gy­vą kū­di­k į. Ta­ čiau sta­tis­ti­ka ži­no­ma tik did­mies­čiuo­se. „Atei­na 13-os me­tų mer­gai­tė, ku­riai dar ne­pra­si­dė­jo menst­rua­ci­jos, ir pra­šo il­ga­ lai­kės kont­ra­cep­ci­jos, nes, anot jos, kai­mo vy­rai ne­mėgs­ta nau­do­ti pre­zer­va­t y­v ų“, – pa­sa­ko­jo E.Bu­die­nė. Jau­ni­mui skir­to­se ly­ti­nės svei­ka­tos pa­ mo­kė­lė­se paaug­liai jau­čia­si la­bai lais­vai, dis­ku­tuo­ja apie sek­są ir sa­vo po­t y­rius,


Vilnonis močiutės megztas megztinis, pirštinės, kojinės – nuo vaikystės kone kiekvieną lydintys daiktai, turintys tam tikros simbolikos ir magijos. Visi žino, kokie šilti yra natūralūs vilnoniai drabužiai, tradiciškai populiarūs ir mėgstami mūsų atšiauraus klimato krašte.

Vilna – nuostabus ekologiškas produktas, kuris mus ne tik šildo, bet ir tausoja mūsų sveikatą. Tradicinė patalynė, kurios užpildas yra puikios izoliacinės medžiagos – plunksnos, pūkai arba vata, nepraleidžia oro, kaupia dulkes. Tokie patalai prastai praleidžia orą, todėl prakaituojame, peršylame, neišsimiegame. Vilnonė patalynė naudojama ištisus metus. Kai šilta, vilnos plaukas išsitiesia, leisdamas laisvai pereiti orui, o kai šalta – susitraukia ir šildo. Šią savybę vilna išlaiko daugelį metų, nes jos plaukas elastingas ir tamprus. Todėl vilnonė patalynė nėra sezoninė, o naudojama visus metus. Ši lengva patalynė šildo žiemą, o vasarą apsaugo nuo organizmo perkaitimo. Apvilkti vilnonę patalynę ar ne? Tai jūsų pasirinkimas. Jei miegosite neapvilktoje vilnonėje patalynėje, mažiau vargins sąnarių, stuburo skausmai, pagerės kraujotaka dėl tiesioginio vilnos poveikio.

Ar žinote, kad... ... pasaulyje yra 13 rūšių vilnos (avių, ožkų, alpakų, triušių, kupranugarių ir kt.). Populiariausia - avių vilna, pati brangiausia - Kašmyro ožkų vilna; ... norint perlaužti vilnos plaukelį, jį reikėtų perlenkti apie 20 000 kartų; ... kontaktuodama su atvira liepsna, vilna ne užsidega, o iš lėto anglėja lyg svylanti mediena; ... gaminant beisbolo kamuoliuką suvyniojama apie 150 m vilnos plaukelių; ... daugiau nei pusė pasaulio vilnos gaunama Pietų pusrutulyje, o 3/4 jos suvartojama Šiaurės pusrutulyje.

Vilniuje, A.Vienuolio g. 12, tel. (8 5) 270 3798 Kaune, A.Mickevičiaus g. 40, tel. (8 37) 207 673 Klaipėdoje, Tiltų g. 21, tel. (8 46) 211 283 Panevėžyje, Ukmergės g. 5, tel. (8 45) 463 851 Marijampolėje, Kęstučio g. 4, tel. (8 343) 29 417 info@flokati.lt www.flokati.lt

Vėsiuoju sezonu itin praverčia purios ir lengvos vilnonės smulkmenėlės. Tai šlepetės, skaudančią nugarą ir sąnarius šildančios gydomosios juostos, gerklės skausmą malšinančios kaklajuostės. Net ir šaltą žiemą jūsų kūdikis puikiai jausis ir ramiai miegos lauke vilnoniame miegmaišyje, kurie tinkami naudoti vežimėliuose, automobilinėse kėdutėse, rogutėse. Miegmaišiai pritaikyti ir naudoti juos prisegant saugos diržais. Naujagimiams siuvame ne tik vilnones kojinaites, bet ir kepurytes, pirštinytes, marškinėlius. O ūgtelėjusius vaikus galima papuošti ne tik dailiais, bet ir patogiais vilnoniais drabužėliais. Ar galima įsivaizduoti geresnę dovaną už šilumą, sveikatą ir ramybę? Artėjant gražiausioms metų šventėms, dažnai to linkime vienas kitam. Kaip linkėjimus galima paversti realybe, jums pasiūlys bendrovės „Flokati“ vilnos gaminių salonų darbuotojai. Artimuosius tikrai nudžiugins vilnonė smulkmena – šlepetės, šildančios juostos, kelioninės pagalvėlės ar prabangus ilgaamžis vilnos gaminys – patalynė, užklotas, ilgaplaukis kilimas. „Flokati“ gaminama produkcija yra sertifikuota „Oeko-tex“ ir „Woolmark“ standartais. „Oeko-Tex ® Standard 100“ patvirtina, kad visi „Flokati“ gaminių komponentai atitinka reikiamus ekologinius kriterijus, neturi nepalankaus, kenksmingo poveikio vartotojams. Gaminiai su „Woolmark“ ženklu rodo, kad jie atitinka griežtus vilnos kokybės bei veiksmingumo kriterijus ir yra pagaminti iš 100 proc. grynos vilnos.

Saugi ir draugiška vilna – tokią Jums šiandien pristato „Flokati“.


2013 žiema

Sveikata

Kliū­tys: ke­lio­nę į to­li­mus džiung­lių kai­me­lius ap­sun­ki­na liū­tys. Kant­r y­bė: ne­re­tai žmo­nės me­di­ko tu­ri lauk­ti dvi pa­ras. Eg­lės Bu­die­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

20

ta­čiau jiems la­bai sun­ku su­vok­ti, ko­dėl vie­nas par­tne­ris yra ge­riau nei daug. Daž­ nai paaug­lės duk­ros at­si­ve­da ir ma­mas, ku­ rioms jau pa­bo­do gim­dy­ti. Kont­ra­cep­ci­ja daž­niau­siai yra mo­ters rei­ka­las: mies­tuo­se ja nau­do­ja­si apie 20 pro­c. mo­te­r ų. Ne­re­tai, pa­k lau­sus mer­gi­ nos, kaip sau­go­si nuo ne­pa­gei­dau­ja­mo nėš­ tu­mo, ji įvar­di­ja sin­te­ti­nio ste­roi­do pa­va­di­ ni­mą, ku­ris skir­tas gim­dy­mui ska­tin­ti. Fri­ tau­no gyventojų ma­da – var­to­ti kar­tą per mė­ne­sį tur­g u­je pirk­tas šias tab­le­tes. Džiung­lė­se pas me­di­kus mo­te­r ys ei­na vie­nos, pės­čio­mis į ki­tą kai­mą, kad ne­su­ži­ no­tų vy­ras. „Kar­tais kont­ra­cep­ti­nių imp­lan­tų pra­ šo dvi žmo­nos ir džiau­gia­si, kad da­bar abi mai­ti­na krū­ti­mi, to­dėl vy­ras jų ne­lie­čia ir ne­pa­ma­t ys ant ran­kos už­ kli­juo­to pleist­ro, – pa­sak E.Bu­die­ nės, ša­lies ry­ tuo­se pa­ gal vie­ tos tra­

di­ci­jas šei­mos tur­tas skai­čiuo­ja­mas ber­ niu­kams, to­dėl kiek­v ie­na žmo­na sten­gia­ si gim­dy­ti kuo dau­giau vai­kų, kad po vy­ro mir­ties pa­vel­dė­tų dau­giau tur­to. – Kol mo­ te­ris žin­do kū­di­k į, vy­ras ne­ga­li tu­rė­ti su ja ly­ti­nių san­t y­k ių, nes ne­va su­ga­dins kū­di­ kiui pie­ną.“

Slap­tos or­ga­ni­za­ci­jos ir api­pjaus­ty­mai Be­ne la­biau­siai šo­k i­ruo­ja, kad Sie­ra Leo­nė­ je api­pjaus­t y­tų mo­te­r ų skai­čius ga­li siek­ ti iki 98 pro­c.! Ir paaug­lėms, ir vy­res­nėms mo­te­rims pa­ša­li­na­mas kli­to­ris ir da­lis ma­ žų­jų ly­ti­nių lū­pų, kai ku­rioms su­for­muo­tas siau­ras įė­ji­mas į makš­t į. Apip­jaus­t y­tų mo­te­r ų skai­čius šio­je ša­ ly­je – di­džiau­sias Va­ka­r ų Af­ri­ko­je. Tik at­ vy­kusi į ša­lį, dėl jos pa­čios sau­g u­mo lie­tu­ vė, kaip ir ki­ti me­di­kai, per­spė­ta ne­si­k iš­ti į mo­te­r ų api­pjaus­t y­mo rei­ka­lus ir net ne­kal­ bė­ti šia te­ma.


2013 žiema

Dau­g u­ma vie­ti­nių pri­k lau­so slap­toms or­ga­ni­za­ci­joms, į ku­rias jie įšven­ti­na­mi vi­ sam gy­ve­ni­mui. Tai – ga­lin­gos or­ga­ni­za­ ci­jos, tu­rin­čios stip­rius so­cia­li­nius tink­lus, daž­nai val­do­mos iš Va­ka­r ų ir pri­ly­gi­na­mos ma­so­nų lo­žėms Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je ar­ ba hie­rar­chi­nėms vers­lo, po­li­ti­nėms or­ga­ ni­za­ci­joms. „Slap­t ai vyks­t an­č ių su­s i­r in­k i­mų vie­ tos ir lai­k as ži­no­m as or­g a­n i­z a­c i­j ų na­ riams. Na­r ius draus­m i­n a mir­t ies bai­ mė už bet ko­k ią at­s kleis­t ą in­for­m a­c i­j ą, – pa­s a­k o­j o E.Bu­d ie­n ė. – Įš­ven­t i­n a­m a daž­ niau­s iai iki ly­t i­n io bren­d i­mo, ke­l ioms sa­v ai­t ėms mer­g ai­t ės iš­k e­l iau­j a į džiung­ les ir iš­k lau­s o pa­s i­r uo­š i­mo tap­t i mo­t e­r i­ mis kur­s ą.“ Joms su­tei­k ia­mas nau­jas var­d as, kai ku­r ios gru­p ės at­l ie­k a odos ran­d a­v i­mo pro­c e­dū­r as ant kak­lo, nu­ga­ros ar­ba krū­ ti­nės. Vi­s oms mer­gai­tėms ži­n iuo­nė, va­ di­na­ma dig­ma, džiung­l ių sto­v yk­lo­je an­ ti­s a­n i­t a­r i­nė­m is są­ly­go­m is be skaus­mo mal­ši­n i­mo api­pjaus­to išo­r i­n ius ly­t ies or­ ga­nus.

Mer­gai­tės la­bai trokš­ta bū­ti įšven­tin­tos, prie­šin­g u at­ve­ju jos bus at­stum­tos vi­suo­ me­nės. Vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos, kaip bun­du, skir­ tos tik mo­te­rims, ki­tos, hu­moi, skir­tos abie­jų ly­čių žmo­nėms. Na­riai ga­li bet ka­da grįž­ti į džiung­lių sto­v yk­las to­les­nėms mo­ ky­mo pa­ko­poms – taip su­stip­ri­na sa­vo pa­ dė­t į bend­ruo­me­nė­je.

Na­rius draus­mi­na mir­ties bai­mė už bet ko­kią at­skleis­tą in­for­ma­ci­ją.

Ma­no­ma, kad 95 pro­c. Sie­ra Leo­nės mo­ te­r ų pri­k lau­so bun­du ar­ba san­de or­ga­ni­za­ ci­joms, o mir­ties ir skaus­mo bai­mė žmo­ nėms ne­lei­d žia at­skleis­ti jo­k ių bun­du veik­ los de­ta­lių.

Nėš­tu­mą nu­trau­kia su­lei­dę skys­čio Sie­ra Leo­nė­je žmo­nes gy­do vie­ti­niai moks­ lų ne­bai­gę ir ne­tu­rin­t ys jo­k ios li­cen­ci­jos kai­mo „dak­ta­rai“. La­bai po­pu­lia­r ūs vais­tai – mil­te­liai iš au­ga­lų. Ant dra­bu­žių įpras­ta ne­šio­ti veid­ ro­d žio ga­ba­lė­lį, ku­ris at­bai­do blo­g į, o ant kak­lo, ran­kų ir juos­mens riš­ti ma­ž y­ čius mai­še­lius su gy­do­mai­siais mil­te­liais. Džiung­lė­se be­veik kiek­v ie­nas me­dis, anot jų, tu­ri tam tik­r ų gy­do­mų­jų sa­v y­bių. „Skau­d žių pa­da­ri­nių su­ke­lia vie­ti­nių „dak­ta­r ų“ at­lie­ka­mi abor­tai, kai mo­te­riai į gim­dą su­lei­d žia­ma pa­gal vie­ti­nes tra­di­ci­ jas pa­ga­min­to skys­čio. Pra­si­dė­jus krau­jop­ lū­d žiui, daž­niau­siai mo­ters gy­v y­bės iš­gel­ bė­ti ne­pa­v yks­ta“, – pa­sa­ko­da­ma apie ta­ria­ mą Sie­ra Leo­nės me­di­ci­ną pri­bloš­k ian­čiais fak­tais ste­bi­no gy­dy­to­ja iš Lie­tu­vos. La­bai po­pu­lia­rus bur­ti­nin­kų ir ži­niuo­ nių gy­dy­mas ir įvai­r ūs amu­le­tai, ta­lis­ma­ nai. Net aukš­tas pa­rei­gas vi­suo­me­nė­je uži­ man­t ys žmo­nės at­v i­rai nau­do­ja­si ži­niuo­nių pa­slau­go­mis ir daž­nai lan­ko­si tiek pas tra­ di­ci­nius me­di­kus, tiek pas bur­ti­nin­kus. Ša­ly­je apie 60 pro­c. gy­ven­to­jų yra mu­ sul­mo­nai, 20–30 pro­c. – krikš­čio­nys. Me­ di­kę iš Lie­tu­vos nu­ste­bi­no, kad Sie­ra Leo­ nė­je ga­li­ma iš­girs­ti net nau­ją žo­dį „kris­ mu­sai“: taip pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai

Sveikata

pri­si­sta­to abiem re­li­gi­joms pri­jau­čian­t ys gy­ven­to­jai. Daž­nai šei­mos ku­ria­mos ne­pai­sant re­li­ gi­nių įsi­ti­k i­ni­mų ir lan­ko abie­jų ti­kė­ji­mų mal­dos na­mus.

Ci­vi­li­za­ci­jos kon­ser­van­tai Die­nai gy­dy­to­ja E.Bu­die­nė gau­na du ki­bi­ rus van­dens. Ry­tą iš­si­trinkus gal­vą, plau­ kai iki po­pie­tės bū­na šla­pi – oro drėg­nu­ mas ša­ly­je sie­k ia 82 pro­c. Bu­te lie­tu­vė tu­ri šal­dy­tu­vą be gu­me­lės du­re­lė­se ir te­le­v i­zo­rių be an­te­nos. Kai die­ no­mis ne­bū­na elekt­ros, tai pa­pil­do­mų rū­ pes­čių ne­su­ke­lia. „Mais­tą per­ku die­nai ir vi­sa­da tik švie­ žią, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi E.Bu­die­nė. – Nak­t į vy­rai žve­jo­ja, ry­tą mo­te­r ys ne­ša žu­v is į tur­ gų. Ko ne­par­duo­da – iš­me­ta.“ Taip iš kar­tos į kar­tą. Viš­tos par­duo­da­ mos gy­vos. Ry­tą nu­si­pir­kę jas su­riš­to­mis ko­jo­mis ir iš­suk­tais spar­nais, dar­buo­to­jai at­si­ne­ša į sa­vo įstai­gą, su­de­da kur kam­pe, o ei­da­mi na­mo iš­si­ne­ša ir ga­mi­na va­ka­rie­nę. „Gal­vą viš­tai nu­suk­ti pa­ta­ria­ma tik prieš de­dant į puo­dą. Be­je, Lie­tu­vo­je įpras­ta ei­ nant į sve­čius ne­štis bu­te­lį ge­ro vy­no, o Sie­ra Leo­nė­je – pus­g y­vę viš­tą“, – šyp­te­lė­ jo me­di­kė. Lais­vais va­ka­rais ji sė­di na­mo te­ra­so­je ir gro­ži­si lai­vais, bal­tu smė­liu, skob­to­mis žve­ jų val­te­lė­mis. Ap­sau­gi­nin­kai ri­bo­ja ju­dė­ji­mo lais­vę. Nuo vie­ti­nių gy­ven­to­jų me­di­kę ski­ria ir spyg­liuo­tos tvo­ros. Itin skur­džio­je ša­ly­je lie­tu­vė pa­t y­rė ir la­ bai daug gė­rio, nuo­šir­du­mo. „At­ro­do, kad Va­ka­r ų ci­v i­li­za­ci­ja į žmo­ nių gy­ve­ni­mą pri­de­da kon­ser­van­tų ir įpa­ kuo­ja į gra­žius, bliz­gan­čius po­pie­rė­lius. Ir vi­sa tai tam­pa kaž­kuo sin­te­ti­niu, – priė­jo prie iš­va­dos E.Bu­die­nė. – Sie­ra Leo­nė­je vis­ kas yra ki­taip – tik­ra ir na­tū­ra­lu.“

95

– tiek pro­c. Sie­ra Leo­ nės mo­te­rų pri­klau­so bun­du ar­ba san­de or­ga­ni­za­ci­joms. 21


Kompleksinis grožio salonų ir atskirų kabinetų įrengimas pasitelkiant pažangiausius finansinius produktus ir lanksčias pristatymo, mokymo bei aptarnavimo sąlygas.

SveiKi atvyKę!

DeguonieS mezoterapija

FotoatjauninimaS lazeriu

grožio proceDūra

miKroDermabrazija


gerbiami kolegos, mielieji mūsų klientai! Džiugiai pranešame, kad pirmą kartą lietuvoje, Klaipėdoje, savo veiklą pradėjo profesionali įmonė, baltijos šalių rinkoje realizuojanti grožio salonams ir privatiems kosmetologams skirtus aparatus ir medžiagas. mes siūlome už patraukliausią kainą įsigyti daugiau nei 50 įvairių šiuolaikinių prietaisų ir efektyvias kosmetikos linijas vivien ir Denoyle’S (ispanija). Šias linijas sudaro profesionalios kosmetinės priemonės ir daugiau nei 600 pavadinimų individualaus naudojimo kosmetika. IRINA TIMOFEJEVA Vyriausioji gydytoja-kosmetologė

medicininė įranga Kosmetologinė aparatūra grožio salonų įranga Kosmetika profesionalams Franšizė, išperkamoji nuoma

artojo g. 7e, 213, Klaipėda tel. 8 626 73 013 www.tias-klaipeda.lt


2013 žiema

Sveikata

Pro­fe­so­rė E.J

kaip iš­v Moks­li­nin­kams at­ran­dant nau­jus gy­dy­mo me­to­dus ir to­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms, on­ko­ lo­gi­nės li­gos įvei­kia­mos vis leng­viau. Kal­ban­tis apie vė­žį su Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to va­ do­ve pro­fe­so­re Elo­na Juo­zai­ty­te op­ti­miz­mo ir vil­ties jos balse yra daug. TEKSTAS: Ka­ro­li­na Mar­cin­ke­vi­čiū­tė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

– Ne kar­tą sa­kė­te, kad vė­žys – tai ne mir­ ties diag­no­zė. Vis dėl­to ši diag­no­zė ko­jas pa­ker­ta dau­ge­liui. Pa­tar­ki­te, kaip gy­ven­ti, kad jos ne­tek­tų iš­girs­ti. – Taip, vė­žys – tai li­ga, o ne mir­tis. Jos iš­veng­ti ga­li­me rū­pin­da­mie­si sa­vi­mi, at­si­sa­ ky­da­mi ža­lin­gų įpro­čių. Svei­ka gy­ven­se­na – pa­grin­di­nė prie­mo­ nė už­kirs­ti ke­lią vi­soms lė­ti­nėms li­goms. Tai se­niai ir ge­rai ži­no­mos tie­sos. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja pri­me­na, kad svei­ka­ta yra mū­sų pa­čių rū­pes­tis, ir pa­ta­ria ne­rū­ky­ti, veng­ti ant­svo­rio, bū­ti ak­ty­viems, sai­kin­gai var­to­ti al­ko­ho­lį, pra­tur­tin­ti mi­ty­bą įvai­rių vai­sių ir dar­žo­vių, ri­bo­ti gy­vu­li­nės kil­mės rie­ba­lų var­to­ji­mą, sau­go­tis ža­lin­go sau­lės spin­du­lių po­vei­kio, da­ly­vau­ti gy­ven­to­jų svei­ka­tos būk­lės pa­tik­ros pro­gra­mo­se.

Mo­der­nu: pro­fe­so­rė E.Juo­zai­ty­tė pa­brė­žia, kad Lie­tu­vo­je tai­ko­mos me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jos neat­si­lie­ka nuo pa­sau­lio. 24

– Ar vė­žys ga­li bū­ti paveldimas? – Pa­vel­di­mu vė­žiu su­ser­ga 5–10 pro­c. vi­ sų on­ko­lo­gi­nių li­go­nių. Net ir nu­sta­čius žmo­gaus ge­ne­ti­nį po­lin­kį vė­žiui iš­si­vys­ty­ti dar ne­reiš­kia, kad tas žmo­gus bū­ti­nai juo su­si­rgs. On­ko­lo­gi­nėms li­goms at­si­ras­ti tu­ri įta­kos žmo­gaus gy­ven­se­nos ypa­ty­bės, ža­lin­gi išo­rės veiks­niai. Žmo­nes bau­gi­na, kai šei­mo­je yra daug ser­gan­čių on­ko­lo­gi­nė­ mis li­go­mis. Tuo­met ga­li­ma re­ko­men­duo­ti


2013 žiema

Sveikata

uo­zai­ty­tė at­sklei­džia,

eng­ti vė­žio Ke­pe­nų re­zek­ci­jos su­tei­kia šan­są iš­ gy­ven­ti net ir esant me­tas­ta­zėms šia­me gy­vy­biš­kai svar­bia­ me or­ga­ne. ge­ne­ti­ko kon­sul­ta­ci­ją, ku­ris įver­tins ri­zi­ką sirg­ti ir re­ko­men­duos rei­ka­lin­gus ty­ri­mus.

– Ko­kie gy­dy­mo me­to­dai yra efek­ty­viau­si? – On­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mas yra ne­pap­

ras­tai su­dė­tin­gas ir komp­lek­si­nis. Ne­re­tai rei­ka­lin­gas ne vie­nas, o ke­li gy­dy­mo bū­dai, juos tai­ko įvai­rių sri­čių, va­di­na­mų­jų mul­ ti­dis­cip­li­ni­nių ko­man­dų, gy­dy­to­jai. To­kias ko­man­das įma­no­ma su­for­muo­ti tik stam­ biuo­se cent­ruo­se, pa­vyz­džiui, Kau­no kli­ni­ ko­se. Čia įdieg­ti mo­der­nūs diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo me­to­dai at­ve­ria ga­li­my­bes ser­gan­ tie­siems gau­ti vi­są šiuo­lai­ki­nę pa­gal­bą. Moks­li­niai at­ra­di­mai nuo­lat pa­pil­do gy­dy­ to­jų ži­nias ir su­da­ro ga­li­my­bes efek­ty­viau pa­dė­ti ser­gan­čiam žmo­gui. Pa­vyz­džiui, Kau­no kli­ni­ko­se įdieg­ta ste­reo­tak­si­nė ra­ dio­te­ra­pi­ja. Tai vie­nas iš nau­jau­sių ra­dio­chi­ rur­gi­jos me­to­dų. Jis su­da­ro są­ly­gas tiks­liai

25


2013 žiema

Sveikata

Moks­li­nin­kai at­krei­pia vis dau­giau dė­me­ sio į žmo­gaus or­ga­niz­mo ga­ li­my­bes ko­vo­ti su li­ga.

į tai­ki­nį nu­kreip­ti di­de­lę spin­du­lių do­zę ir nai­kin­ti na­vi­ką sun­kiai priei­na­mo­se žmo­ gaus kū­no vie­to­se. Pil­vo chi­rur­gų, uro­lo­gų, gi­ne­ko­lo­gų jung­ ti­nės ko­man­dos at­lie­ka la­bai su­dė­tin­gas ope­ra­ci­jas esant du­be­ny­je iš­pli­tu­siems na­vi­kams. Ki­tas pa­vyz­dys: au­sų, no­sies ir gerk­lės li­gų spe­cia­lis­tų, vei­do ir žan­di­kau­lių chi­rur­gų jun­gi­nės pa­jė­gos sėk­min­gai įvei­kia na­vi­kus gal­vos ir kak­lo sri­ty­je. Ke­pe­nų re­zek­ci­jos su­tei­kia šan­są iš­gy­ven­ti net ir esant me­tas­ ta­zėms šia­me gy­vy­biš­kai svar­bia­me or­ga­ne. To­kių pa­vyz­džių Kau­no kli­ni­ko­se ga­li­ma ras­ti daug. – Tai la­bai su­dė­tin­gos ope­ra­ci­jos? – Vi­sos on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­čių­jų ope­ra­ci­jos yra ga­na su­dė­tin­gos ir rei­ka­lau­ja 26

chi­rur­gų pa­ty­ri­mo. O pa­ty­ri­mas įgy­ja­mas tuo­met, kai daug dir­ba­ma, yra ži­no­ma pa­sau­li­nė pa­tir­tis, ope­ra­ci­jos de­ri­na­mos su ki­tais vė­žio gy­dy­mo bū­dais. Dėl to į li­go­ni­ nes, ku­rio­se nė­ra spe­cia­lis­tų ko­man­dos ir ope­ra­ci­jos dėl vė­žio at­lie­ka­mos re­tai, li­go­ niams pa­tar­čiau ne­si­kreip­ti. – Ar nau­jau­si gy­dy­mo me­to­dai yra tik ope­ra­ci­niai? – Ne, ne tik. Yra, pa­vyz­džiui, bra­chi­te­ra­pi­ja. Tai spin­du­li­nės te­ra­pi­jos rū­šis, kai jo­ni­zuo­ jan­čios spin­du­liuo­tės šal­ti­nis įde­da­mas į na­vi­ką ar­ba ša­lia jo. Ne­se­niai Kau­no kli­ni­kų on­ko­lo­gai ra­dio­te­ra­peu­tai pra­dė­jo tai­ky­ti gal­vos ir kak­lo na­vi­kų bra­chi­te­ra­pi­ją. Tai su­dė­tin­ga sri­tis, nes na­vi­kai daž­niau­siai au­ga ne­pa­lan­kio­je vie­to­je, gre­ta gy­vy­biš­kai svar­bių struk­tū­rų.

Bra­chi­te­ra­pi­ja tai­ko­ma ir ki­tų lo­ka­li­za­ci­jų na­vi­kams gy­dy­ti. Jau esa­me ži­no­mi kaip pro­sta­tos vė­žio bra­chi­te­ra­pi­jos pra­di­nin­kai Lie­tu­vo­je, su­kau­pę di­džiau­sios pa­tir­ties. Pra­dė­ta krū­ties na­vi­kų bra­chi­te­ra­pi­ja. Be nuo­to­li­nės spin­du­li­nės te­ra­pi­jos tech­no­ lo­gi­jų plėtojimo, bra­chi­te­ra­pi­ja to­bu­lė­ja ir die­gia­mi nau­ji jos me­to­dai. – Pa­sau­ly­je tur­būt tai­ko­mi dar mo­der­nes­ni vė­žio gy­dy­mo me­to­dai? – Lie­tu­vo­je on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­ gan­tiems žmo­nėms gy­dy­ti tai­ko­mi vi­si įro­dy­mais pa­grįs­ti me­to­dai. Pa­sau­ly­je at­lie­ ka­ma la­bai daug ty­ri­mų vė­žio diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo sri­ty­je. Jei­gu paa­na­li­zuo­si­me spin­du­li­nę te­ra­pi­ją – ty­ri­nė­ja­mos da­le­lės, pro­to­nai, ku­riais dėl ki­to­kio ra­dio­bio­lo­gi­nio po­vei­kio gal­būt bus ga­li­ma su­nai­kin­ti gy­dy­ mui at­spa­rius na­vi­kus. Taip pat plė­to­ja­ma imu­no­te­ra­pi­ja. Moks­ li­nin­kai at­krei­pia vis dau­giau dė­me­sio į žmo­gaus or­ga­niz­mo ga­li­my­bes ko­voti su li­ga. Ban­do­ma at­skleis­ti, kaip, pa­si­tel­kus or­ga­niz­mo sa­vi­gy­ną, ga­li­ma su­nai­kin­ti vė­žį. Ly­giag­re­čiai vys­to­si na­vi­ko pa­ži­ni­mas, ana­ li­zuo­ja­mos jo sa­vy­bės plis­ti, me­tas­ta­zuo­ti į ki­tus or­ga­nus ir ieš­ko­ma bū­dų už­kirs­ti tam ke­lią. – Kaip ma­no­te, ar atei­ty­je kei­sis on­ko­lo­gi­ jos diag­nos­ti­ko­je tai­ko­mi me­to­dai? – Kau­no kli­ni­ko­se įdieg­ta po­zit­ro­noe­mi­si­nė to­mog­ra­fi­ja. Šis diag­nos­ti­kos me­to­das – vie­ nas iš tiks­liau­sių. Iki šiol vė­žys nu­sta­to­mas ir pa­tvir­ti­na­mas mor­fo­lo­giš­kai iš­ty­rus pa­tį na­vi­ką. Pa­to­mor­fo­lo­gi­nis na­vi­ko iš­ty­ri­mas nuo­lat to­bu­lė­ja, į tiks­les­nę diag­nos­ti­ką įsi­ lie­ja mo­le­ku­li­nės bio­lo­gi­jos at­ra­di­mai. – Ko­kie gy­dy­mo me­to­dai jau li­ko praei­ty­je, at­si­ra­dus mo­der­nes­niems? – Li­ko se­nos tech­no­lo­gi­jos. – O che­mo­te­ra­pi­ja? – Ji iš­lie­ka kaip pa­tik­rin­tas gy­dy­mo bū­das, už­tik­ri­nan­tis ge­rus re­zul­ta­tus ir pa­jė­gus kont­ro­liuo­ti tiek anks­ty­vą, tiek iš­pli­tu­sią on­ko­lo­gi­nę li­gą. Nau­jie­na – to­bu­lė­ja vais­tų įve­di­mo tech­no­lo­gi­jos. Anks­čiau vais­tai bu­ vo la­ši­na­mi į ve­ną, da­bar ga­li bū­ti imp­lan­ tuo­ja­mas poo­di­nis re­zer­vua­ras che­mo­te­ra­ pi­jai rea­li­zuo­ti. Tai su­ma­ži­na sta­cio­na­ri­nių pa­slau­gų po­rei­kį, lei­džia pa­cien­tui ju­dė­ti vais­tams la­šant. No­va­to­riš­ka įran­ga pri­tai­ ko­ma tam, kad li­go­niai ga­lė­tų ko­ky­biš­kai gy­ven­ti gy­dy­mo lai­ko­tar­piu.


2013 žiema

Sveikata

mi­tai ir tie­sa apie krū­tų di­di­ni­mą imp­lan­tais

Komentuoja Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ plastikos chirurgas dr. Darius Radzevičius.

– Šiuo­lai­ki­niai imp­lan­tai – vi­sam gy­ve­ni­ mui ir jų keis­ti nie­ka­da ne­rei­kės. – Ne­tie­sa. Imp­lan­tus re­ko­men­duo­ja­ma keis­ ti po 10 me­tų dėl jų ga­li­my­bės plyš­ti. Re­tais at­ve­jais pa­kar­to­ti­na ope­ra­ci­ja bū­na rei­ka­lin­ ga dėl di­des­nės pa­cien­tės au­di­nių reak­ci­jos į įdė­tą imp­lan­tą. – Imp­lan­tai yra A, B, C, D dy­džių ir juos ga­li­ma iš­si­rink­ti taip pat, kaip ir ren­kan­tis lie­me­nė­lę. – Ne­tie­sa. Imp­lan­tai ma­tuo­ja­mi mi­li­lit­rais ar gra­mais, jų yra įvai­rių mo­de­lių ir for­mų. Daž­nai neuž­ten­ka pa­cien­tės no­ro tu­rė­ti vie­ no­kio ar ki­to­kio dy­džio krū­tis. La­bai svar­ bus fak­to­rius – au­di­nių elas­tin­gu­mas, ku­ris lei­džia krū­tis pa­di­din­ti iki tam tik­ro dy­džio. – Išė­mus imp­lan­tus su­pras­tė­ja svei­ka­ta. – Ne­tie­sa. Imp­lan­tų tu­rė­ji­mas ar ne­tu­rė­ji­mas ne­tu­ri nie­ko bend­ro su pa­cien­tės svei­ka­ta. – Krū­tų ma­ži­ni­mo ope­ra­ci­ja yra su­dė­tin­ ges­nė, nei krū­tų di­di­ni­mas. – Taip, tie­sa. Krū­tų di­di­ni­mas trun­ka iki 1 va­lan­dos, poo­pe­ra­ci­nis pjū­vis yra ne­di­de­lis. Krū­tų ma­ži­ni­mas trun­ka iki 2,5–3 va­lan­dų, ope­ra­ci­ja di­de­lė ir su­dė­tin­ga.

– Me­no­pau­zės me­tu ar po jos mo­te­rims drau­džia­ma at­lik­ti bet ko­kias krū­tų ko­rek­ ci­jos ope­ra­ci­jas. – Ne­tie­sa. Krū­tų ko­rek­ci­ja at­lie­ka­ma ir me­ no­pau­zės me­tu. – Krū­tų di­di­ni­mo ope­ra­ci­jos daž­niau­siai at­lie­ka­mos per­dė­tai sa­vo iš­vaiz­da be­si­rū­pi­ nan­čioms jau­noms mo­te­rims. – Ne­tie­sa. Nor­ma­lu, kad mo­te­rys, tu­rin­čios neiš­si­vys­čiu­sias ma­žas krū­tis, no­ri tu­rė­ ti mo­te­riš­ku­mo sim­bo­lį – B ar C dy­džio krū­ti­nę. – Kū­di­kio žin­dy­mas tu­rint imp­lan­tus yra neį­ma­no­mas. – Ne­tie­sa. Po krū­ti­nės di­di­ni­mo mo­te­rys ga­li žin­dy­ti. – Prieš pa­sto­jant ar mai­ti­nant kū­di­kį, imp­ lan­tus rei­kia išim­ti. Ne­tie­sa. – Ne­re­ko­men­duo­ja­ma krū­ti­nę di­din­ti ne­ gim­džiu­sioms mo­te­rims. – Ne­tie­sa. Ta­čiau, jei pa­cien­tė iš­kart po ope­ra­ci­jos no­ri pa­sto­ti, tuo­met re­ko­men­ duo­čiau ope­ra­ci­ją ati­dė­ti. Pu­sė ma­no

pa­cien­čių, ku­rios di­di­na krū­ti­nę, yra ne­ gim­džiu­sios. – Jei krū­tys ope­ruo­tos dar ne­gim­džiu­siai mo­te­riai, tai po gim­dy­mo krū­ti­nės for­ma ir dy­dis de­for­muo­sis. – Taip, iš da­lies tai tie­sa. Po nėš­tu­mo ir žin­ dy­mo krū­tų for­ma ga­li pa­kis­ti. – Su imp­lan­tais drau­džia­ma skris­ti, nes jie ga­li sprog­ti. – Ne­tie­sa. Su krū­tų imp­lan­tais ga­li­ma ir skrai­dy­ti, ir nar­dy­ti. – Mo­te­rys, tu­rin­čios imp­lan­tus, yra la­biau lin­ku­sios į sa­vi­žu­dy­bę. – Tie­sa. Stu­di­ja ro­do, kad pa­cien­čių gru­pė, tu­rin­ti krū­tų imp­lan­tus, daž­niau žu­do­si, ta­čiau tai nė­ra su­si­ję su imp­lan­tų tu­rė­ji­mu. Tie­siog ši mo­te­rų gru­pė yra la­biau pa­žei­ džia­ma psi­cho­lo­giš­kai. – Po krū­ti­nės di­di­ni­mo ope­ra­ci­jos pa­ge­rė­ja sek­sua­li­nis gy­ve­ni­mas. – Tie­sa. Ta­čiau tai nė­ra su­si­ję su pa­čiais imp­lan­tais, o su tuo, jog po ope­ra­ci­jos mo­te­r ys jau­čia­si lais­ves­nės ir la­biau sa­vi­ mi pa­si­ti­ki. 27


2013 žiema

Sveikata

Me­di­ci­nos pro­fe­so­r už liau­dies me­di­ci­n Ar nor­ma­lu vai­kams sirg­ti de­ šimt kar­tų per me­tus? Kiek pa­ts ma­žas bū­da­mas sirg­da­vo ir kaip sa­vo vai­kus gy­do Lie­tu­vos svei­ ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Vai­kų li­gų kli­ni­kos va­do­vas pro­fe­so­ rius Ri­man­tas Kė­va­las? TEKSTAS: Ka­ro­li­na Mar­cin­ke­vi­čiū­tė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Vi­ru­sai: pro­fe­so­riaus R.Kė­va­lo įsi­ti­ki­ni­mu, ir vai­kus, ir suau­gu­siuo­sius nuo li­gų sau­go skie­pai ir ge­ri, šil­ti san­ty­kiai šei­mo­je.

28


2013 žiema

Sveikata

r­ ius – ną?

Vai­kys­tė: ma­žas bū­da­mas Ri­man­tas, bū­si­ma­sis vai­kų li­gų gy­dy­to­jas, sirg­da­vo ke­le­tą kar­tų per me­tus.

– Pap­ras­tai be per­ša­li­mo li­gų ne­pra­bė­ga nė vie­no mū­sų vai­kys­tė. Ko­kia bu­vo jū­sų svei­ka­ta vai­kys­tė­je? – Gi­miau ir au­gau Kau­ne, Vi­li­jam­po­lė­je. Tai bu­vo pra­mo­ni­nis ra­jo­nas, ap­lin­kos oras už­terš­tas. Sa­vo na­mus žmo­nės šil­dė­si kū­ren­ da­mi ne du­jas, o įvai­rias at­lie­kas, taip pat ir gu­mos at­lie­kas iš „Inkaro“. Vai­kys­tė­je sirg­da­vau, kaip ir vi­si vai­kai, vi­ du­ti­niš­kai ke­le­tą kar­tų per me­tus. Tė­vai ma­ ne gy­dė pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis. Da­bar, kai esu pro­fe­sio­na­las, su­pran­tu, kad tuo­met ma­no ko­su­lys bu­vo reak­ci­ja į ne­šva­rų orą. – Ar daž­nai tek­da­vo su­si­dur­ti su me­di­kais? – Mū­sų kai­my­nė bu­vo švie­saus at­mi­ni­mo vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Re­gi­na Ba­se­vi­čie­nė. Ji ma­ne gy­dė, kai tė­vų skir­tos liau­diš­kos prie­mo­nės ne­pa­dė­da­vo. Ati­džiai pa­klau­siu­

si plau­čius, kar­tais skir­da­vo skaus­min­gą ir man la­bai ne­pa­tin­kan­tį gy­dy­mą – leis­da­vo pe­ni­ci­li­ną į rau­me­nis. Vis dėl­to ne vi­sa­da ma­ne gy­dė an­ti­bio­ti­ kais. Tik­rai ne­pri­si­me­nu, kad bū­tų rei­kė­ję juos ger­ti. Tuo me­tu iš an­ti­bio­ti­kų te­bu­vo pe­ni­ci­li­nas. Jis, be­je, ir da­bar yra vie­nas iš pir­mo pa­si­rin­ki­mo vais­tų, gy­dant vai­kus nuo dau­ge­lio bak­te­ri­nių li­gų (pneu­mo­ni­jos, oti­to ir kt.). Daž­niau­siai ma­ne gy­dy­da­vo pui­kiai vi­siems ži­no­mo­mis liau­dies me­di­ci­nos prie­mo­nė­ mis: bul­vių lu­pe­nų, jo­do la­šų, so­dos in­ha­ lia­ci­jo­mis. Kai daug ko­sė­da­vau, la­biau­siai pa­dė­da­vo karš­to van­dens ir drus­kos vo­ne­lės ko­joms. Pa­me­nu, van­duo bū­da­vo la­bai karš­ tas ir ma­ma liep­da­vo ja­me lai­ky­ti ko­jas. Be abe­jo, rei­kė­jo ger­ti ir daug ar­ba­tų, pie­no su me­du­mi.

29


2013 žiema

Sveikata

Jū­ra­tė Stai­kū­nie­nė

Aler­gi­jos kli­ni­kos „CD8 klinika” gy­dy­to­ja alerg ­ ol­og ­ ė ir kli­ni­ki­nė imu­no­lo­gė, med ­ ic ­ in ­ os moksl­ų dak­ta­rė

R

u­de­nį pra­de­da­me sirg­ti va­di­na­mo­sio­mis per­ša­ li­mo li­go­mis. Jas su­ke­lia vi­ru­sai, va­di­na­si, mes nuo kaž­ko už­si­kre­čia­me, juo­lab bū­da­mi nu­si­lpę. Bak­te­ri­jos ir vi­ru­sai gy­ve­na ap­link mus. Juos imu­ni­nė sis­te­ma įvei­kia ar­ba ne. Pa­ti per­ša­li­mo li­ga, daž­niau­siai slo­ga ar gerk­lės už­de­gi­mas, su­kel­ta pa­pras­to vi­ru­so, greit pra­si­de­da ir greit bai­gia­si. Jei bū­na­me pa­var­gę, neiš­si­mie­go­ję, nuo­lat pa­ti­ria­me stre­są, ne­si­lai­ ko­me re­ži­mo, ei­na­me į dar­bą ir tu­ri­me kon­tak­tų su ser­gan­čiai­ siais ki­to­mis in­fek­ci­jo­mis, jo­mis už­si­kre­čia­me ir li­ga komp­li­kuo­

ja­si. Daž­niau­sios komp­li­ka­ci­ jos – si­nu­si­tas, pū­lin­ga an­gi­na, bron­chi­tas, plau­čių už­de­gi­mas, au­sų – ypač vai­kams. No­rint iš­veng­ti komp­li­ka­ci­jų, ser­gant la­bai svar­bu re­ži­mas. Bū­ti­na pa­ kan­ka­mai iš­si­mie­go­ti, ger­ti daug skys­čių, re­gu­lia­riai mai­tin­tis – duo­ti me­džia­gų imu­ni­nei sis­te­ mai ko­vo­ti su li­ga. Rei­kia veng­ti kon­tak­tų su ser­gan­čiai­siais, nes in­fek­ci­jos me­tu esa­me at­vi­ri bak­ te­ri­jai. Vi­ru­sai su­ke­lia pa­pras­tas per­ša­li­mo li­gas, o bak­te­ri­jos – jų komp­li­ka­ci­jas. Pa­mirš­ta­me ir tai, kad vi­ru­sas plin­ta su sei­lė­mis, kai kal­ba­me. Oro la­še­liai iš bur­nos, no­sies platina vi­ru­są. Šis sė­da ant vi­sų pa­vir­šių. Bū­ti­na daž­nai plau­ti ran­kas, kad vi­ru­so ne­per­ neš­tu­me į bur­ną. Net ir lai­kan­tis šių tai­syk­lių tik­rai daž­niau ser­ ga­me lė­ti­nių už­de­gi­mų li­go­mis. Pa­vyz­džiui, ser­gan­čių­jų aler­gi­ne slo­ga per šimt­me­tį pa­dau­gė­jo 20 kar­tų. Aler­giš­ki žmo­nės yra la­biau neats­pa­rūs in­fek­ci­jai, o juos už­klu­pu­si per­ša­li­mo li­ga tę­sia­si il­giau ne­gu svei­kiems. Ne­re­tai tė­vai klys­ta ma­ny­da­mi, kad au­gi­na daž­niau ser­gan­tį vai­ ką, ir nė neį­ta­ria, kad už­si­tę­su­si slo­ga yra aler­gi­nė. Ją nu­sta­čius ir gy­dant, daž­nos per­ša­li­mos li­gos ne­be­var­gi­na.

15

– Tik tiek pro­c. svei­ka­tos pri­klau­so nuo me­di­kų.

– Ko­kie dar gy­dy­mo me­to­dai iš­li­ko at­min­ty­je? – Daug ko­sė­da­vau. Ko­su­lys ne­bu­vo il­gas, už­si­tę­sęs, to­dėl tė­vai daž­niau­siai gy­dy­da­vo kai­tin­da­mi ma­no ko­jas, duo­da­mi iš­ger­ti pie­no su me­du­mi, dė­da­vo tau­res ant nu­ga­ ros. Ma­no tė­tis mo­kė­jo pui­kiai tai da­ry­ti. – Kaip ma­no­te, ar šie gy­dy­mo me­to­dai ne­ bū­tų veiks­min­gi šian­dien? – Nė vie­no me­to­do, ku­ris bu­vo tai­ko­mas man ir ku­riuos aš tai­kau sa­vo vai­kams, ne­kri­ti­kuo­čiau. Dau­ge­lį per­ša­li­mo li­gų su­ ke­lia vi­ru­sai, o ne bak­te­ri­jos. Nuo vi­ru­si­nės in­fek­ci­jos daž­niau­siai pa­sveiks­ta­ma per 6–7 die­nas, il­giau­siai – per 10 die­nų. Suau­gu­sie­ji pa­pras­čiau­siai tu­ri pa­dė­ti vai­kui iš­gy­ven­ti šį sun­kų jam pe­rio­dą. Jei li­go­nis jau­čia dis­kom­for­tą, jei jam ką nors skau­da, jis karš­čiuo­ja, ski­ria­mas pa­ra­ce­ta­mo­lis ar ku­rie nors ki­ti pa­pras­ti vais­tai, ir, ži­no­ma, karš­ta ar­ba­ta, ko­jų šil­dy­mas, įvai­rios in­ha­lia­ci­jos. Aš jau ne­kal­bu apie tik­rą­ją liau­dies me­di­ci­ną. Vis dėl­to ši me­di­ci­na taip pat tu­ri bū­ti de­ri­na­ma su mū­sų tra­di­ci­ne mo­der­nią­ja me­di­ci­na. La­bai daž­nai vai­kams pa­kan­ka ir pa­pras­tų prie­mo­nių, ku­rio­mis mus pa­čius gy­dė mo­ čiu­tės ir ma­mos. Tė­vai daž­nai gal­vo­ja, kad yra ste­buk­lin­gų tab­le­čių, nuo ku­rių praeis vi­sos li­gos. De­ja, taip nė­ra. – Sa­ko­ma, kad 6–8 per­ša­li­mai vai­kams per me­tus yra vi­siš­kai nor­ma­lu. Ar tai tie­sa? – Vai­kai dėl sa­vo am­žiaus fi­zio­lo­gi­nių ypa­tu­ mų ga­li sirg­ti daž­niau, daž­niau­siai – ūmio­mis kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis. Nor­ma­lu, kai iki tre­jų me­tų vai­kas ser­ga nuo 2 iki 12 kar­tų per me­tus. 4–7 me­tų vai­kai ser­ga apie 6 kar­tus per me­tus, o nuo 8 iki 17 me­tų – apie 3 kar­tus per me­tus. – Kaip gy­dy­ti ko­su­lį? – Ge­riau­sias vais­tas nuo ko­su­lio yra šil­ta liep­ žie­džių, avie­čių la­pų ar čiob­re­lių ar­ba­ta. Pap­ ras­tai vai­kui pa­kan­ka jė­gų iš­si­ko­sė­ti pa­čiam, or­ga­niz­mas ne­re­tai ir pa­ts su­si­tvar­ko. Ne­rei­kia sku­bė­ti griebtis che­mi­nių me­di­ka­men­tų, ku­rie kar­tais ski­ria­mi vi­siš­kai ne­pag­rįs­tai, kaip, pa­ vyz­džiui, an­ti­bio­ti­kai. Jie ne­gy­do nei ko­su­lio, nei karš­čia­vi­mo. An­ti­bio­ti­kai yra skir­ti sun­ kioms bak­te­ri­nėms in­fek­ci­joms gy­dy­ti. Vi­sa­da rei­kia ap­gal­vo­ti ža­los ir nau­dos san­ty­kį. – Kaip at­pa­žin­ti simp­to­mus, ku­rie ver­ti ne­ri­mo? – Ko­su­lys ir karš­čia­vi­mas nė­ra li­ga, tai tik li­gų simp­to­mai. Dau­ge­liu at­ve­ju tai bū­na dėl vi­ru­si­nės in­fek­ci­jos. Tie­siog vai­kui

30


2013 žiema

rei­kia simp­to­mi­nio gy­dy­mo. Ko­su­lys yra nor­ma­li ap­sau­gi­nė reak­ci­ja, ne­ken­kian­ti nei plau­čiams, nei šir­džiai. Jei­gu ko­su­lys trun­ka mė­ne­sius – tai ga­li bū­ti ir ki­tos li­gos simp­ to­mas, to­dėl rei­kė­tų kreip­tis dėl pla­ni­nės vai­kų pul­mo­no­lo­go kon­sul­ta­ci­jos. Vi­du­ti­niš­kai apie 95 pro­c. vai­kų kū­no tem­pe­ ra­tū­ra pa­di­dė­ja dėl vi­ru­si­nių in­fek­ci­jų. La­bai sun­ku at­skir­ti karš­čia­vi­mą, ku­ris ga­li bū­ti pir­ma­sis sun­kių bak­te­ri­nių li­gų simp­to­mas, pa­vyz­džiui, me­nin­gi­to ar me­nin­go­ko­ke­mi­jos. La­bai sun­ku da­ly­ti pa­ta­ri­mus, ne­ma­tant vai­ ko. Jei karš­čiuo­jan­tis vai­kas gau­siai ve­mia, vi­du­riuo­ja, at­si­sa­ko ger­ti skys­čius, su­trin­ka jo są­mo­nė, yra van­gus, mie­guis­tas, blo­gai rea­guo­ja į ap­lin­ką, at­si­ran­da bė­ri­mas ant kū­ne­lio, bū­ti­na ne­del­siant kreip­tis į me­di­ kus. Net ir ne­sant šių simp­to­mų, bet vai­ko kū­no tem­pe­ra­tū­rai pa­ki­lus iki 40 laips­nių ar karš­čiuo­jant kū­di­kiui iki 6 mė­ne­sių am­žiaus taip pat rei­kia kreip­tis į me­di­kus.

La­bai sun­ku at­skir­ ti karš­čia­vi­mą, ku­ ris ga­li bū­ti pir­ma­sis sun­kių bak­te­ri­nių li­ gų simp­to­mas. – Me­nin­go­ko­ki­nės in­fek­ci­jos simp­to­mai ga­li bū­ti su­pai­nio­ti ir su pa­pras­čiau­sio per­ša­li­ mo simp­to­mais. Neį­ta­rus šios in­fek­ci­jos, ku­ri anks­čiau ne­bu­vo to­kia grės­min­ga, vis daž­niau iš­girs­ta­me apie tra­ge­di­jas, kad vai­kas mi­rė. – Me­nin­go­ko­ki­nė in­fek­ci­ja bu­vo, yra ir bus. Kas ke­le­tą de­šimt­me­čių yra ste­bi­mi pa­si­kar­ to­jan­tys jos pro­trū­kiai. Šie­met taip pat yra šioks toks pro­trū­kis. Ši pro­ble­ma – ne me­di­ci­nos. Pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai daž­nai yra de­ta­liai nu­švie­čia­mos mir­tys, ne­lai­mės, ypač me­nin­go­ko­ke­mi­ jos at­ve­jai. Ma­nau, ši in­for­ma­ci­ja nau­dos ne­duo­da. Taip, apie tai rei­kia kal­bė­ti, ra­šy­ti, bet ne vien tik ke­liant pre­ten­zi­jas me­di­ kams, o tei­sin­gai in­for­muo­jant vi­suo­me­nę. Pa­ci­tuo­siu Oks­for­do uni­ver­si­te­to moks­li­ nin­kų duo­me­nis: tir­ti 448 vai­kai, ku­rie sir­go me­nin­go­ko­ki­ne in­fek­ci­ja. Nė vie­nam jų li­ga ne­bu­vo įtar­ta per pir­mas 4–6 va­lan­das. Pu­sė šių vai­kų po pir­mos gy­dy­to­jo ap­žiū­ros bu­vo iš­siųs­ti į na­mus. Mi­rė 108 vai­kai – ket­vir­ ta­da­lis su­si­rgu­sių­jų. Čia ne­kal­ba­ma apie žai­bi­nes for­mas, kur iš­gy­ve­na­mu­mas sie­kia

Sveikata

An­ti­bio­ti­kai yra skir­ti gy­dy­ti sun­kias bak­te­ri­ nes in­fek­ci­jas. Vi­sa­da rei­kia ap­gal­vo­ti ža­ los ir nau­dos san­ty­kį.

Vai­kys­tė­je: Ri­man­tui susirgus, tė­ve­liai ne­sku­bė­jo duo­ti vais­tų – pir­miau­sia gy­dė vais­ta­žo­lių ar­ba­ta, karš­to­mis vo­ne­lė­mis ko­joms.  Ri­man­to Kė­va­lo as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

tik 5–10 pro­c., net ir lai­ku nu­sta­čius li­gą bei lai­ku pra­dė­jus ją gy­dy­ti. Iš es­mės pro­ble­ma iš­lie­ka ta pa­ti: kaip anks­ti įtar­ti me­nin­go­ko­ki­nę in­fek­ci­ją? To neį­ma­no­ ma pa­da­ry­ti, nes, kaip jau mi­nė­jau, per pir­ mas 4–6 va­lan­das nė­ra nė vie­no simp­to­mo ar krau­jo ty­ri­mo, ku­ris pa­dė­tų tai at­skleis­ti. – Esa­te dir­bęs Aust­ra­li­jo­je, Mel­bur­no ka­ ra­liš­ko­jo­je li­go­ni­nė­je. Ar aust­ra­lai la­biau rū­pi­na­si sa­vo at­ža­lų svei­ka­ta nei lie­tu­viai? – At­virkš­čiai. Dirb­da­mas uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės vai­kų rea­ni­ma­ci­jos ir vai­kų priė­mi­ mo sky­riuo­se pa­ste­bė­jau, kad aust­ra­lai daug ma­žiau rū­pi­na­si vai­kų svei­ka­ta. Vis dėl­to ten ge­riau iš­plėtota vai­kų vak­ci­na­ci­ja, ją kom­pen­ suo­ja vals­ty­bė. Aust­ra­li­ja yra bu­vu­si Ang­li­jos ko­lo­ni­ja, ten ki­ta tvar­ka, ki­toks po­žiū­ris į svei­ ka­tą, ki­to­kia gy­ven­se­na, to­dėl ly­gin­ti sun­ku. – Kaip jūs pa­ts rū­pi­na­tės sa­vo ma­žo­sios duk­re­lės svei­ka­ta? – Jai dar tik me­tu­kai ir ji vi­siš­kai ne­si­rgo. Vie­ nin­te­lis da­ly­kas, ką aš pa­da­riau, tai pir­kau jai da­lį vak­ci­nų, ku­rių ne­kom­pen­suo­ja vals­ty­bė. Nuo gri­po mū­sų šei­mo­je skie­pi­ja­si vi­si. Ne ką ma­žiau svar­bu ir mei­lė, bend­ra­vi­mas. Vai­kų prie­žiū­ra da­bar yra daug leng­ves­nė, ly­gi­nant vy­res­nių­jų duk­te­rų ir pa­gran­du­kės au­gi­ni­mą. Da­bar yra blo­giau tik dėl in­ter­ne­to, ku­ria­me yra gau­sy­bė in­for­ma­ci­jos. Žmo­gui, ne­tu­rin­ čiam me­di­ci­ni­nio iš­si­la­vi­ni­mo, yra sun­ku at­si­rink­ti, ku­ri in­for­ma­ci­ja tei­sin­ga. Ne­se­niai į mū­sų Vai­kų in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­rių bu­vo at­vež­tas kū­di­kis, ku­ris bu­vo nu­ de­gęs ir vi­sas mil­tuo­tas. Vis­ko esu ma­tęs, bet

tą­kart la­bai nu­ste­bau, kad iš­si­la­vi­nę žmo­nės in­ter­ne­te ra­do in­for­ma­ci­ją ir pa­ti­kė­jo, kad nu­de­gi­mo ne­ga­li­ma šal­dy­ti van­de­niu, jį rei­kia slo­pin­ti mil­tais. – Ko­kių svei­ka­tos prin­ci­pų tu­rė­tu­me lai­ky­ tis no­rė­da­mi ne­si­rgti? – Tik 15 pro­c. svei­ka­tos pri­klau­so nuo me­ di­kų. Vi­sa ki­ta pri­klau­so nuo ap­lin­kos, ge­nų fon­do, ku­rį ga­vo­me iš tė­vų, mū­sų pa­čių gy­ve­ni­mo bū­do. Jei žmo­gus su­si­rgo, karš­čiuo­ja, kos­ti, jis tuo me­tu sklei­džia į ap­lin­ką vi­ru­są. Ypač per pir­mą­sias die­nas. Toks žmo­gus la­biau­siai pa­vo­jin­gas sa­vo ko­le­goms, ko­lek­ty­vui, sa­vo ap­lin­kos žmo­nėms. Blo­gai, kai žmo­nės ma­no, kad rei­kia ei­ti į dar­bą net ir ser­gant. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ga­li­ma atei­ti į sa­vo ko­ lek­ty­vą ser­gan­čiam ir li­gą pla­tin­ti. Ame­ri­ko­ je yra vie­nas di­džiau­sių nu­si­žen­gi­mų, jei bet ku­ris žmo­gus atei­tų į dar­bą sirg­da­mas. Be­je, Ame­ri­ko­je į Fi­la­del­fi­jos vai­kų li­go­ni­nę sta­žuo­tis aš bu­vau priim­tas tik po to, kai krau­jo ty­ri­mai pa­tvir­ti­no, kad bu­vau pa­skie­ py­tas nuo dau­ge­lio li­gų vai­kys­tė­je, jau ne­ kal­bant apie kas­me­čius skie­pus nuo gri­po. Imu­ni­te­tą rei­kia stip­rin­ti, o mes jį silp­ni­ na­me ne­tin­ka­mai gy­ven­da­mi: ne­svei­kai mai­tin­da­mie­si, tu­rė­da­mi ža­lin­gų įpro­čių, mažai ­ju­dė­da­mi. – Jūs esa­te svei­kas? – Ser­gu tik se­zo­ni­ne aler­gi­ne slo­ga. Blo­gai, kad mes gy­do­me tik simp­to­mus. Gy­dant li­gą rei­kia la­bai daug ką pa­keis­ti, veng­ti stre­so. Bet kaip iš­veng­ti, jei jo ku­pi­nas ta­vo dar­bas? 31


2013 žiema

Sveikata

Ekst­re­ma­lūs žie­m Žie­mos pra­mo­gos kal­nuo­se – ne tik ma­lo­nu. Neat­sar­gu­mas, per­ne­lyg di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ga­li su­ga­din­ti ato­sto­ gas ir su­kel­ti skau­džių pa­da­ri­nių. Tai sa­vo kai­liu pa­ty­rė ir ži­no­mi žmo­nės. TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

Ne­lai­mė pir­mą ato­sto­gų die­ną Jau 10 me­tų sli­di­nė­jan­tis bu­vęs Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas, da­bar Fi­ nan­sų val­dy­mo spren­di­mų cent­ro par­tne­ ris Liu­tau­ras Va­ra­na­v i­čius, prieš ket­ve­rius me­tus Aust­ri­jo­je, sa­vo mėgs­ta­miau­sia­me žie­mos ku­ror­te Zel­de­ne, su­si­lau­žė kai­rį­ jį pe­t į. „Pik­čiau­sia, kad tai nu­ti­ko pir­mą ato­sto­ gų die­ną, – ne­sle­pia ap­mau­do Liu­tau­ras, Zel­de­ne il­sė­ję­sis su sli­des į snieg­len­tes iš­ mai­niu­siais sū­nu­mis – 16 me­tų Kip­ru, 13 me­tų Kas­pa­ru, taip pat 7-erių duk­ra El­ze ir drau­gais iš fut­bo­lo bend­ruo­me­nės. – Tai įvy­ko nu­si­lei­dus nuo kal­

no, be­veik ly­gio­je vie­to­je, kai pa­var­gęs jau dai­riau­si, kur su­sto­ti pail­sė­ti.“ Nuo­kal­nė­je Liu­tau­ras at­si­pa­lai­da­vo, aki­ mir­ką pra­ra­do bud­ru­mą ir, su­si­pai­nio­jus sli­dėms, ver­tė­si per gal­vą. Aki­mirks­niu 43 me­tų vy­ras iš­gir­do trakš­te­lė­ji­mą ir pa­ju­to skaus­mą. Apie liūd­nus pa­da­ri­nius tuo­met ne­gal­vo­jo. „Nuš­liuo­žiau ieš­ko­ti drau­g ų, ku­rie tuo me­tu ne­sli­di­nė­jo, už­si­sa­k iau alaus“, – pri­ si­me­na Liu­tau­ras. Tik vė­liau jis nu­šliuo­žė į ne­to­lie­se įreng­ tą ne­di­de­lę me­di­ci­nos kli­ni­ką.

Ap­sid­raus­ti svei­ka­tą bū­ti­na Me­di­kai L.Va­ra­na­v i­čiui diag­no­za­vo su­dė­ tin­gą pe­ties kau­lo lū­žį ir jau tą pa­čią die­ ną, po po­ros va­lan­dų, at­li­ko ope­ra­ci­ją.

Žie­mos pra­mo­g

32

­lius t­as Š.Ka­ra s­kio eks­per vi , us ­ j žė d i­ kraš­to. ­no­mas d Pa­voj­us: ži nt be­dugn­ ės i at­si­dū­rė a a t ė­ k i­ ­ t ne ą t kar­

At­si­pir­k o: ne­sunk­ ią G.Sav­ ic­kas ka l­nuo­se p trau­mą. at­y­rė

■■ Ypač pa­vo­jin­gos ekst­re­ma­lios žie­mos pra­mo­gos mo­te­rims: jos pa­ti­ria trau­mas net aš­tuo­nis kar­tus daž­niau nei vy­rai. ■■ „Mo­te­r ys ken­čia dėl sa­vo kū­no. Jų klu­bai pla­tes­ni, ki­to­kia, va­di­na­mo­ji U kam­po, ko­jų ašis, joms bū­din­ gas di­des­nis rau­me­nų ir saus­gys­lių to­nu­so plas­tiš­ku­mas, – aiš­ki­no pro­


2013 žiema

Sveikata

os po­ty­riai

Sup­ra­to­me, kad sė­di­me ant di­de­lio snie­go lui­to, ku­ris bet ka­da ga­li ati­trūk­ti ir kris­ti že­myn.

os mo­te­rims pa­vo­jin­ges­nės net aš­tuo­nis kar­tus! fe­so­rius R.Gu­das. – Die­vas su­tvė­rė joms „ar­ką“, ir ke­lio są­na­r ys, kur plyš­ta kryž­mi­niai raiš­čiai, mo­te­riai per ankš­tas. Sli­di­nė­jant tas raiš­tis ga­li nu­trūk­ti ly­gio­je vie­to­je.“ ■■ Pa­sak R.Gu­do, spor­ta­vi­mas tre­ ni­ruok­lių sa­lė­je prieš sli­di­nė­ji­mo se­ zo­ną tik pen­kiais pro­cen­tais pa­dės iš­veng­ti trau­mų.

■■ Vis dėl­to at­lie­kant spe­cia­lius pra­ ti­mus, ku­rie ypač bū­ti­ni mo­te­rims, ri­zi­kos veiks­nys su­ma­žė­ja iki 80 pro­c. LSMU, at­si­žvel­gus į ne­ri­mą ke­lian­čią pa­sau­li­nę ir Lie­tu­vos sta­ tis­ti­ką, prieš po­rą me­tų įkū­rė Spor­to ins­ti­tu­tą, ku­ria­me mo­ko­ma ju­ti­mo ir kū­no val­dy­mo koor­di­na­ci­jos. Val­do ne rau­me­nys, bet sme­ge­nys.

■■ Po 6–8 sa­vai­čių kur­sų smar­kiai su­ma­žė­ja ti­ki­my­bė pa­tir­ti trau­mą. Sme­ge­nys duo­da ko­man­dą nu­si­ leis­ti vie­nu me­tu ant abie­jų, bet ne ant vie­nos ko­jos, ne­su­kant ke­lių į vi­ dų, plas­tiš­kai, pa­skirs­tant krū­vį tarp stu­bu­ro, ke­lio ir čiur­nos są­na­rio. Be­je, neį­gu­dę sli­di­nin­kai daž­niau­ siai nu­si­lei­džia ant ke­lio są­na­rio.

33


2013 žiema

Sveikata

Ne­ di­de­lė­je kli­ ni­ko­je, ku­rios spe­cia­li­ za­ci­ja – lū­žių ope­ra­ci­jos, li­go­ niams skir­tos ke­tu­rios vie­tos. Tą die­ną bu­vo at­lik­tos ope­ ra­ci­jos dar trims kau­lus su­si­ lau­žiu­siems sli­d i­nin­k ams, to­ dėl jau po pa­ros kau­nie­t is bu­ vo iš­leis­tas na­mo. Jis li­ko kal­ nuo­se, ato­sto­ga­vo skai­t y­da­ mas kny­gas. Už ope­ra­ci­ją ir ki­tas me­di­ ci­nos pa­slau­gas lie­tu­v is su­ mo­kė­jo 3 000 eu­r ų. Bu­vęs LFF pre­zi­den­tas sėk­min­gai pa­si­ nau­do­jo „Ame­ri­can Exp­ress“, „VI­SA Gold“ kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis. Mo­kes­tis už gy­dy­mą už­sie­ ny­je L.Va­ra­na­v i­čiui bu­vo kom­ pen­suo­tas grį­žus na­mo. Be to, jis tu­rė­jo pa­pil­do­mą gy­v y­bės

drau­di­ mą, ku­riuo taip pat efek­t y­v iai pa­si­nau­do­jo. Prieš vyks­tant į žie­mos ku­ ror­tus Liu­tau­ras vi­siems pa­ ta­ria pa­si­do­mė­ti, ar su­tar­ty­se įskai­čiuo­ta trau­mų, pa­tir­tų sli­ di­nė­jant ar šliuo­ži­nė­jant snieg­ len­tė­mis, kom­pen­sa­ci­ja. Jei yra ga­li­my­bių, ver­ta ap­si­draus­ti svei­ka­tą.

Komp­li­men­tai aust­rų me­di­kams „Me­d i­c i­nos ly­g is Aust­r i­jo­ je aukš­t as, – L.Va­r a­na­v i­č ių ope­r a­v u­sių­jų pro­fe­sio­na­lu­m ą įver­t i­no me­d i­k ai lie­t u­v iai, kai po mė­ne­sio rei­k ė­jo išim­t i spe­c ia­l ias me­t a­l i­nes vie­l as. – Rea­bi­l i­t a­c i­j a bu­v o il­g a, sun­ ki, ran­k ą val­d žiau, ta­č iau

Ope­ruo­tis ge­riau tė­vy­nė­je ■■ Snieg­len­ti­nin­kai, pa­ste­bė­jo pro­fe­so­rius R.Gu­das, la­biau iš­moks­ta val­ dy­ti kū­ną, mo­ka griū­ti. Jų trau­mos – re­tes­nės ir daž­niau kon­tak­ti­nės: už­kliu­vus už kups­to ar at­lie­kant triu­ką. ■■ „Ma­žiau­siai tris kar­tus re­čiau nei vy­rai trau­mas pa­ti­ria vai­kai, – aiš­ ki­no me­di­kas. – Jie tu­ri dar ne­su­ga­din­tą kū­no koor­di­na­ci­ją, grei­čiau iš­moks­ta tech­ni­kos, yra plas­tiš­kes­ni ir mo­ka tai­syk­lin­gai griū­ti. Tai­syk­ lin­gai sli­di­nė­ti ir šliuož­ti rei­kia pra­dė­ti mo­ky­tis nuo vai­kys­tės.“ ■■ Di­džiau­sias ekst­re­ma­lių žie­mos pra­mo­gų trau­mų pe­rio­das – nuo gruo­ džio iki ba­lan­džio vi­du­rio. ■■ Pas­ta­rai­siais me­tais vien tik LSMU at­lie­ka­ma apie 3 000 re­konst­ruk­ci­ nių ope­ra­ci­jų. Maž­daug 200 ope­ruo­tų­jų bū­na pa­ty­rę trau­mas kal­nuo­ se per tris mė­ne­sius. Palyginti su pa­sau­lio sta­tis­ti­ka, tai di­de­li skai­čiai. ■■ Pa­ty­rus trau­mą sli­di­nė­jant ar šliuo­žiant su snieg­len­te sku­biai ope­ruo­ti ten­ka pa­ly­gin­ti re­tai. ■■ „Jei už­sie­ny­je tai įvyk­tų man, ope­ruo­tis grįž­čiau į tė­vy­nę, – tvir­ti­no R.Gu­das. – Me­di­kai iš ko­mer­ci­nių pa­ska­tų kar­tais klai­di­na pa­ cien­tus, tvir­tin­da­mi, kad bū­ti­na sku­biai ope­ruo­ti. Po to­kių trau­mų daž­niau­siai rei­kia švel­nios, apie 1–2 mė­ne­sius trun­kan­čios rea­bi­li­ta­ ci­jos ir po to – ope­ra­ci­jos. Sku­biais at­ve­jais ope­ra­ci­ją ga­li­ma at­lik­ti praė­jus dviem sa­vai­tėms po trau­mos. Ir tik itin re­tai, kai yra grės­mė gy­vy­bei, rei­kia ope­ruo­ti nea­ti­dė­lio­jant.“ ■■ Pro­fe­so­rius R.Gu­das pa­brė­žė, kad ge­riau­siai ope­ra­ci­jos dėl trau­mų, pa­tir­tų sli­di­nė­jant kal­nuo­se, at­lie­ka­mos Švei­ca­ri­jo­je, Aust­ri­jo­je, Pran­ cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je. Iš­si­vys­čiu­sio­se, tur­tin­go­se ša­ly­se, kur nau­do­ja­ma nau­jau­sia ir mo­der­niau­sia įran­ga, yra di­de­lė to­kių ope­ra­ci­jų pra­kti­ka. Ki­to­se ša­ly­se, kur tau­po­ma, ne­re­tai bū­na pro­ble­mų ir grį­žu­siems žmo­ nėms ten­ka ope­ra­ci­ją at­lik­ti iš nau­jo. 34


pe­t į mau­d ė dar apie po­r ą me­t ų.“ Net ir kęs­da­mas mau­di­mą Liu­tau­ras jau ki­tą žie­mą vėl sto­jo ant sli­džių jo pa­mėg­ta­me Zel­de­ne. „Daž­niau­siai sli­di­nė­ja­me per Ve­ly­kas. Tuo­met šia­me ku­ror­ te bū­na maž­daug 15 laips­nių ši­lu­mos. Tra­sos pui­k ios, ge­ ras ap­tar­na­v i­mas, daug ka­v i­ nių, van­dens at­rak­cio­nų par­ kas, – apie pui­k iai šei­mų poil­ siui or­ga­ni­zuo­tą Aust­ri­jos ku­ ror­tą pa­sa­ko­ja kau­nie­tis. – Se­ niau ten il­sė­da­vosi dau­giau­sia aust­rai ir vo­k ie­čiai, vė­liau Zel­ de­ną at­ra­do ir ki­tų ša­lių, tarp jų ir Lie­tu­vos, ekst­re­ma­lai bei žie­mos spor­to my­lė­to­jai. Da­bar ten il­si­si ne­ma­žai ru­sų, bet ne triukš­min­gie­ji ir ne tie, ku­rių sli­dės – „Fer­ra­ri“. L.Va­ra­na­v i­čius sli­džių ne­ ban­do keis­ti snieg­len­tė­mis – vėl rei­kė­tų iš nau­jo mo­k y­tis, o tam gai­la lai­ko. Nusp­ren­dus mo­k y­tis, tai da­r y­ti, anot Liu­ tau­ro, ver­tė­tų tik su inst­ruk­ to­riu­mi. „Aš pra­dė­jau sli­d i­nė­t i pa­ mo­k y­t as drau­go, ta­č iau po dve­jų me­t ų vėl iš nau­jo mo­ kiau­si su inst­r uk­to­r iu­m i, – at­v i­r a­uja Liu­t au­r as. – Be to, ne­rei­k ia per­ver­t in­t i sa­vo jė­g ų ir iš­k art šliuož­t i su­dė­t in­go­ mis tra­s o­m is. Trau­mas daž­ nai pa­t i­r ia­me jau at­si­pa­lai­ da­vę, kai pra­r an­d a­me bud­ ru­m ą.“

L.Ka­ra­liusEzo­pas su­si­lau­žė šon­kau­lius Prieš tre­jus me­tus su di­de­le ko­ le­g ų kom­pa­ni­ja sli­di­nė­da­mas Aust­ri­jos Bad­gas­tei­no ku­ror­ te trau­mą pa­t y­rė 33 me­tų klai­ pė­die­tis ak­to­rius Gied­rius Sa­ vic­kas. Iš pra­d žių ke­liau­to­jai ma­nė, kad Pe­lė­da pra­var­džiuo­ja­mam ak­to­riui lū­žo šon­kau­liai, ta­

čiau, lai­mė, me­di­kai to ne­pat­ vir­ti­no. Sli­d i­n ė­t i mėgs­t an­t is vy­ ras at­s i­p ir­k o stip­r iu rau­m e­ nų pa­t em­p i­mu, to­d ėl ke­l io­n e į Aust­r i­j ą ne­nu­s i­v y­l ė, o ne­ ma­l o­nus nuo­t y­k is nuo žie­ mos spor­t o po­m ė­g io neat­ bai­d ė. Pran­cū­zi­jos Al­pių ku­ror­te Les 2 Alp 2008 m. va­sa­rį trau­ mą bu­vo pa­t y­ręs dai­ni­nin­kas Man­tas Jan­ka­v i­čius. Kai­rės ko­ jos ke­lio raiš­tis dai­ni­nin­kui įply­šo šliuo­žiant snieg­len­te. Grį­žęs į Lie­tu­vą Man­tas dar il­ gai vaikš­čio­jo su įtva­ru. Su M.Jan­k a­v i­č iu­m i tuo­met sli­d i­n ė­j ę „G&G Sin­d i­k a­t o“ ly­d e­r is Gab­r ie­l ius Liau­d ans­ kas, ge­r iau ži­no­m as Sva­r o pra­v ar­d e, gru­p ės na­r ys Kas­ ty­t is Šar­n ic­k as-Kas­t e­t as, Ar­ tū­r as Mat­k e­v i­č ius-DJ Ma­m a­ nia ir jo žmo­n a Ie­v a ne­nu­ ken­t ė­j o. La­bai ne­pa­si­s e­k ė bu­v u­siam Sei­mo, da­bar vėl gru­p ės ŽAS na­r iui Li­nui Ka­r a­l iui-Ezo­pui: jis su­si­l au­ž ė pen­k is šon­k au­ lius, at­l ik­d a­mas šuo­l į snieg­ len­te nuo per­ne­lyg ekst­re­ ma­l aus tramp­l i­no. Ma­ž a to, tais me­t ais be­ne pir­m ą kar­ tą iš­ban­d žiu­siam snieg­len­ tę šou pa­s au­l io vei­k ė­jui trū­ ko plau­t is. Iš pra­d žių Ezo­pas gy­dė­si Gre­nob­lio li­go­ni­nė­je. Svei­ka­tai pa­ge­rė­jus į Lie­tu­vą bu­vo par­ vežtas grei­to­sios pa­gal­bos au­ to­mo­bi­liu. Tai bu­vo ne pir­ma ir ne pa­ sku­ti­nė Li­no trau­ma: jau šių me­tų va­sa­rį šliuo­ži­nė­da­mas snieg­len­te Drus­k i­nin­kuo­se jis su­si­lau­žė ko­ją ir bu­vo pri­vers­ tas gul­tis ant ope­ra­ci­nio sta­ lo, po to il­gai ne­si­skir­ti su ra­ men­tais.

Vis­kio eks­per­to pa­ta­ri­mai L.Ka­ra­liaus-Ezo­po bend­ra­pa­ var­dis, bu­vęs ži­no­mas di­d žė­ jus, da­bar vis­k io eks­per­tas,


2013 žiema

Sveikata

3

– tiek tūkst. eurų Už ope­ra­ci­ją ir ki­tas me­di­ci­nos pa­slau­gas su­mo­kė­jo lie­tu­vis.

Pa­tir­tis: Š.Ka­ra­lius snieg­len­tė­mis šliuo­žia jau 10 me­tų. Ša­rū­no Ka­ra­liaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

ĮVairių fiKsaciJos lygių ĮtVarai traUmų PreVenciJai

Kaune: Savanorių pr. 284, tel. (8 37) 312 509 Vilniuje: L.Asanavičiūtės g. 27A (įėjimas iš Laisvės pr.), tel. (8 5) 273 1387 Klaipėdoje: M.Mažvydo al. 8, tel. (8 46) 412 445 Panevėžyje: Smėlynės g. 25 (įėjimas iš A.Jakšto g.), tel. (8 45) 582 063 Šiauliuose: Vilniaus g. 25, tel. (8 41) 524 342 Ukmergėje: Vytauto g. 105, tel. (8 340) 63 440 36

Jūsų patogumui e. parduotuvė: www.ortopedija.lt

vie­nas iš vis­k io ba­r ų bend­ra­tur­čių 41 me­tų Ša­r ū­nas Ka­ra­lius di­de­lių trau­mų kal­ nuo­se ne­pa­t y­rė. „Ne­kart, šliuo­žian­t į di­de­liu grei­čiu ir pa­ ga­v us zui­k į, ma­ne gel­bė­jo šal­mas, – Ša­r ū­ nas net ke­lis kar­tus pa­brė­žia bū­ti­ny­bę dė­ tis šal­mą ir vi­sus bū­ti­nus ap­sau­g us ir ste­ bi­si: – Ne­jau­gi šiais lai­kais dar yra žmo­nių, va­žiuo­jan­čių į kal­nus ir neap­sid­rau­du­sių svei­ka­tos?“ Dau­giau nei 10 me­tų snieg­len­tė­mis šliuo­ži­nė­jan­tis vy­ras la­biau­siai pa­mė­go tris gar­sias vie­tas. Pran­c ū­zi­jos Val Tho­rens – tai tri­jų slė­ nių re­g io­ne esan­t is ku­ror­t as, il­g iau­sias tra­sas, apie 700 ki­lo­met­r ų, tu­r in­t is re­ gio­nas. „Die­v i­nu šią vie­to­vę. Ten tu­ri­me pa­ žįs­ta­mą kal­nų gi­dą, ku­ris pa­de­da pa­siek­ ti nuo­ša­liau­sias vie­tas, kas neį­ma­no­ma kel­tu­vais. Pri­va­lo­ma tu­rė­t i vi­są sau­g u­mo komp­lek­tą – kas­tu­vė­lius, il­gas laz­das, ku­ rių pri­reik­t ų už­g riu­v us snie­g ui, ra­d i­jo sto­ te­les...“ Pran­c ū­zi­jos Tig­nes kal­nų ku­ror­t ą, pa­ sak Ša­r ū­no, la­bai mėgs­ta snieg­len­t i­nin­ kai, nes ten yra pui­k ios ga­l i­my­bės iš­ban­ dy­t i čiuo­ži­nė­ji­mą už tra­sų, ta­čiau vi­siš­k ai gre­ta jų. „Gu­d au­r i ne­si­t i­k ė­k i­t e va­k a­r ie­t iš­ko ser­v i­s o, bet ten ra­si­t e fan­t as­t iš­k ų vie­t ų, pui­k ios ir neur­b a­n i­z uo­tos žie­mos ma­ lo­nu­mų. Be to, ten ge­ros są­ly­gos čiuo­ž i­ nė­t i ne tra­s o­m is“, – Gru­z i­jos ku­ror­t ą gi­ ria Š.Ka­r a­l ius ir per­s pė­ja, kad, ke­pi­n ant sau­lei ir ko­piant aukš­t yn su­m a­ž ė­jus de­ guo­n ies kie­k iui, ga­l i tek­t i su­gaiš­t i dau­ giau lai­ko. Vis­k io eks­per­tas re­ko­men­duo­ja tu­rė­ ti gi­dą, ypač nau­jo­kams, juo­lab no­rin­tiems iš­ban­dy­ti po­pu­lia­r ų šliuo­ži­nė­ji­mą ne tra­ so­mis. „Ne­pa­t y­rę ekst­re­ma­lai ne­re­tai neį­ver­ ti­na pa­vo­jaus kal­nuo­se. Ten si­tua­ci­ja kei­ čia­si žai­biš­kai. Ir ap­lin­ka, ir oras“, – ti­k i­na Š.Ka­ra­lius. Jis pa­sa­ko­jo, kaip 2011 m., vie­šė­da­mas Mairhofeno ku­ror­te Aust­r i­jo­je su drau­ gais nu­ta­rė už­kop­t i į vie­ną vir­šū­nę pės­ čio­m is. „Vaiz­dai ne­pa­kar­to­ja­mi, tad su­sto­jo­me pail­sė­ti. Stai­ga ko­le­ga pa­ste­bė­jo ne­to­lie­se žio­jė­jan­čią sky­lę. Paž­vel­gę nu­stė­ro­me: dug­ no ne­si­ma­tė. Sup­ra­to­me, kad sė­di­me ant di­de­lio snie­go lui­to, ku­ris bet ka­da ga­li ati­ trūk­ti ir kris­ti že­myn“, – to jaus­mo ne­pa­ mirš Ša­r ū­nas.


2013 žiema

Sveikata

Pa­lan­go­je įsi­kū­ręs svei­ka­tos cent­ras „Gra­dia­li“ – išskirtinė rea­bi­li­ta­ci­jos įstai­ga, teikian­ti ne tik svei­ka­ti­ni­mo, bet ir plas­ti­nės chirurgijos pa­slau­ gas. Sa­na­to­ri­jos vardą garsina ir įstai­go­je dir­ban­ tys spe­cia­lis­tai, apie ku­rių pro­fe­sio­na­lu­mą kal­bos sklin­da net užsieny­je. TEKSTAS: Li­na Lik­šai­tė

Sa­na­to­ri­jo­je „Gra­dia­li“ – uni­ka­lios pa­slau­gos Nori sugrįžti Cent­ro pa­va­di­ni­mas „Gra­dia­li“ ki­lęs iš lo­ ty­nų kal­bos, reiš­k ia laips­niš­ką ge­rė­ji­mą. „Mū­sų šū­kis – lai­kas keis­tis. Ban­do­me įskie­py­ti mąs­ty­mą, kad žmogui ge­riau­sia tai, kas na­tū­ra­lu ir atė­ję iš gam­tos. Ak­cen­tuo­ja­ me ir ne­tra­di­ci­nius gy­dy­mo me­to­dus, ku­riuos mū­sų įstai­go­je pro­pa­guo­ja žmo­nės, tu­rin­tys rei­kia­mą kva­li­fi­ka­ci­ją ir pa­tir­tį“, – pa­sa­ko­jo sa­na­to­ri­jos va­do­vas Er­nes­tas Nor­vai­šas. Sa­na­to­ri­jo­je dir­ba gy­dy­to­jai rea­bi­li­to­lo­ gai, psi­cho­lo­gas, gy­dy­to­jas ref­lek­so­te­ra­peu­ tas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tai, er­go­te­ra­peu­tas, dia­ be­ti­nės pė­dos spe­cia­lis­tė, plastikos chirur­ gas, fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos bei bend­ro­sios pra­kti­kos slau­g y­to­jos, so­cia­li­ nis dar­buo­to­jas, ma­sa­žuo­to­jai. „Nors veik­lą pra­dė­jo­me dar vi­sai ne­se­ niai, ta­čiau jau da­bar ma­to­me, kad vie­ną kar­tą ap­si­lan­kę žmo­nės čia no­ri su­grįž­ti dar kar­tą“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Uni­ka­li gro­žio tech­no­lo­gi­ja Į sanatoriją dėl sveikatos problemų atvykęs žmogus dabar gali pasirūpinti ir savo fizi­ ne išvaizda. Įstaigoje dirba patyręs plastikos chirurgas, teikiantis profesionalias konsul­ tacijas ir atliekantis kokybiškas operacijas. „At­si­ve­žė­me nau­ją pro­duk­tą, ku­rio ne­tu­ ri nė vie­nas plas­ti­nės chi­rur­gi­jos cent­ras vi­ so­je Lie­tu­vo­je. Uni­ka­lus la­ze­ris „Asc­le­pion MCL 31“ pa­gei­dau­jan­tie­siems pa­de­da pa­

siek­ti ge­riau­sių vei­do odos to­bu­li­ni­mo re­ zul­ta­tų. Po pro­ce­dū­ros at­si­nau­ji­nan­ti oda įgau­na ki­to­k ią struk­tū­rą – jo­je padaugėja elas­ti­no ir ko­la­ge­no“, – sa­kė E.Nor­vai­šas.

Pas­kui K.Nas­top­ką – mi­nios Sa­na­to­ri­jo­je „Gra­dia­li“ su­bur­ta pro­fe­sio­ na­lių sa­vo sri­ties ži­no­v ų ko­man­da dėl sa­vo pa­tir­ties bei at­lik­tų dar­bų trau­k ia žmo­nes iš vi­sos Lie­tu­vos. „Džiau­gia­mės sa­vo ko­man­do­je tu­rė­da­ mi iš­skir­ti­nį žmo­g ų – Kon­ra­dą Nas­top­ką. Dip­lo­muo­tas psi­chiatras ir vie­nas žy­miau­ sių ref­lek­so­te­ra­peu­tų žmonėms pa­de­da aku­punk­tū­ra, koduoja nuo įvairių priklau­ somybių: rūkymo, alkoholizmo, padeda žmonėms, turintiems antsvorio problemų. Be to, me­di­kas pa­si­ž y­mi ypa­tin­gais ge­bė­ ji­mais – ge­ba ma­t y­ti dau­giau nei ki­ti žmo­ nės“, – kal­bė­jo E.Nor­vai­šas. K.Nas­top­ka ne tik at­lie­ka gy­do­mą­sias pro­ce­dū­ras, bet ir pa­de­da žmo­gui iš­siaiš­kin­ ti, ko­dėl jo gyvenime ne vis­kas vyks­ta pa­gal pla­ną. Daž­nai me­di­kas, pa­bend­ra­vęs su pa­ cien­tu, li­gas ir negalavimus nu­sta­to grei­čiau, nei at­lie­kant me­di­ci­ni­nius ty­ri­mus.

pė­dos spe­cia­lis­tą. „Pe­di­kiū­rą da­ro ne pa­pras­ tas žmo­gus, bet as­muo, ku­ris ser­gan­tie­siems cuk­ri­niu dia­be­tu at­lie­ka gy­do­mą­jį pe­di­kiū­rą, ku­rį su­da­ro pa­cien­to pė­dų nuospau­dų, su­ra­gė­ ju­sios odos ša­li­ni­mas, svei­kų ir de­for­muo­tų na­ gų kir­pi­mas, de­for­muo­tų na­gų šli­fa­vi­mas spe­ cia­lia įran­ga, įau­gu­sių ir gry­be­lio pa­žeis­tų na­gų prie­žiū­ra, pa­dų šli­fa­vi­mas“, – tei­gė va­do­vas.

Rengia įspūdingą šventę Sanatorija „Gradiali“ rūpinasi ne tik žmo­ nių fizine bei psichologine sveikata, bet ir gera nuotaika. Naujųjų metų naktį sveika­ tos centre klientų laukia nuotaikinga pro­ grama ir išskirtinis šventinis renginys. Svečius linksmins populiarus atlikėjas Mino, didžėjas ir vakaro vedėjas. Bus galima laimėti įvairių prizų. Naujieji metai bus sutin­ kami tris kartus: itališki, rusiški ir lietuviški. Šventės dalyviai galės mėgautis gardžia penkių patiekalų vakariene, o vakaro kul­ minacija taps vidurnaktį dangų nušvie­ siantis spalvingas fejerverkas. Sanatorija „Gradiali“ įsikūrusi Palango­ je, Vanagupės g. 15. Tel. 8 616 54 213. E. paštas – info@gradiali.com. Interneto svetainė – www.gradiali.com.

Pe­di­kiū­ras – ser­gan­ tie­siems ir sveikiems Įs­tai­gos va­do­vas kons­ta­ta­vo fak­tą, kad sa­na­ to­ri­ja „Gra­dia­li“ yra vie­nin­te­lė svei­ka­ti­ni­mo įstai­ga Pa­lan­go­je, tu­rin­ti cuk­ri­nio dia­be­to 37


2013 žiema

Sveikata

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka:

gy­do šian­dien ir ug­do svei­kus žmo­nes atei­čiai

Re­no­va­ci­ja: tris de­šimt­me­čius Sa­va­no­rių pr. sto­vin­ti po­lik­li­ni­ka pa­sta­rai­siais me­tais vėl at­ro­do kaip nau­ja. 

Į po­lik­li­ni­ką – ne tik gy­dy­tis su­si­rgus, bet ir pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tos, mo­ky­tis ją sau­go­ti, ne­tgi pra­leis­ti lais­va­lai­kį su me­di­kais. Tai sau lei­džia Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos pa­cien­tai, nes to juos iš­mo­kė di­rek­to­rės Vir­gi­ni­jos Gai­lie­nės va­do­vau­ja­mi me­di­kai. TEKSTAS: Rytė tvarijonaitė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Pag­rin­di­nis prin­ci­pas Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka – vie­na jau­ niau­sių mies­te, bet ki­tą­met ji jau mi­nės 30-me­t į. To­k io am­žiaus žmo­g us yra su­bren­dęs, gy­dy­mo įstai­ga – su­kau­pu­si di­d žiu­lę dar­ bo pa­tir­t į, nuo vai­k ys­tės užau­gi­nu­si sa­vo pa­cien­tus ir da­bar sau­gan­ti ne tik jų, bet ir 38

jų vai­kų svei­ka­tą. Šei­mos me­di­ci­nos mo­ de­lis su­tei­kė ga­li­my­bę gy­dy­to­jams tap­ti vi­ sos šei­mos na­rių drau­gais. To­k iais san­t y­ kiais pa­grįs­ti Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos me­di­ kų ir jų pa­cien­tų bend­ra­v i­mo sau­gant svei­ ka­tą me­to­dai. Prieš me­tus nau­ju dra­bu­žiu pa­si­da­bi­nu­ sio­je gy­dy­mo įstai­go­je, ku­ri bu­vo ap­šil­tin­ta ir dėl to su­ma­žė­jo su­var­to­ja­mos ener­gi­jos

są­nau­dos, dir­ba 400 dar­buo­to­jų, iš jų – 120 gy­dy­to­jų. Vien prie šei­mos gy­dy­to­jų pri­si­ ra­šę dau­giau kaip 35 tūkst. pa­cien­tų ir jų kas­met dau­gė­ja, ne­pai­sant ap­link pri­si­stei­ gu­sių šei­mos gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tų bei kli­ni­kų. „Tai yra vie­nas iš ro­dik­lių, kad gy­dy­mo įstai­ga dir­ba pui­k iai ir ei­na tei­sin­ga link­ me“, – kons­ta­tuo­ja jau de­šimt­me­t į po­lik­li­ ni­kai va­do­vau­jan­ti sa­vo dar­bo en­tu­zias­tė po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė. Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je dir­ba­ma pa­gal pa­žan­giau­sią mo­de­lį, kai šei­mos gy­dy­to­ jai yra tar­si var­ti­nin­kai, su­gau­nan­t ys li­gą, jai dar tik tai­kan­tis į žmo­gaus or­ga­niz­mą. Liga, nus­ta­t y­ta esant pir­mai sta­di­jai, leng­ viau iš­g y­do­ma. Nuo to ge­riau ir li­go­niui, ir vals­t y­bei. Tuo prin­ci­pu va­do­vau­ja­si di­rek­ to­rė V.Gai­lie­nė, or­ga­ni­zuo­da­ma po­lik­li­ni­ kos dar­bą. Neat­si­tik­ti­nai čia įkur­ta šei­mos gy­dy­to­jų re­zi­den­tų mo­k y­mo ba­zė.


2013 žiema

tai­ky­ta ku­ria­mai Lie­tu­vos e. svei­ka­tos struk­ tū­rai ir duo­me­nų kei­ti­mui­si su ki­to­mis įstai­ go­mis. Pla­nuo­ja­ma in­teg­ra­ci­ja su San­ta­riš­kių uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės koor­di­nuo­ja­mu res­ pub­li­ki­niu po­rta­lu ser­gu.lt“, – aiš­ki­na Kal­nie­ čių po­lik­li­ni­kos kom­piu­te­ri­nių tink­lų ir duo­ me­nų ba­zių spe­cia­lis­tas Ma­rius Pi­vo­ras. Jis sa­ko, kad vi­sa tai skir­ta ne tik li­go­ niams, bet ir gy­dy­to­jų lai­kui tau­py­ti, kad jo dau­giau lik­tų pa­cien­tams.

Jei rei­kia spe­cia­lis­to Be pir­mi­nės gran­dies, Kal­nie­čių po­lik­li­ ni­ko­je dir­ba daug pui­k ių pla­čios spe­cia­li­ za­ci­jos spe­cia­lis­tų, pas ku­riuos kon­sul­tuo­ tis va­žiuo­ja ne tik mies­to, bet ir ap­lin­k i­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jai. Juk tu­rint siun­ti­mą ga­ li­ma rink­tis bet ku­rio­je gy­dy­mo įstai­go­je dir­ban­čius gy­dy­to­jus. Kai Kal­nie­čiuo­se yra vi­sa rei­ka­lin­ga diag­nos­ti­kos įran­ga, jos duo­me­nis ver­ti­na ir gy­dy­mą ski­ria pri­t y­rę aukš­čiau­sios spe­ cia­li­za­ci­jos pro­fe­sio­na­lai, žmo­nės ver­žia­ si pas juos – ne­rei­k ia nė tre­čio­jo ly­gio kli­ ni­kų. Juo­lab kad čia dir­ba ab­so­liu­čiai vi­sų sri­čių spe­cia­lis­tai.

Li­go­niams ir gy­dy­to­jams Už­si­re­gist­ruo­ti pas bet ku­rį Kal­nie­čių po­lik­ li­ni­kos gy­dy­to­ją ga­li­ma iš anks­to. Jau ne vie­ ni me­tai čia vei­kia elekt­ro­ni­nė re­gist­ra­ci­ja per tink­la­la­pį kal­nie­ciu­po­lik­li­ni­ka.lt. Pert­var­k ius ir kom­piu­te­ri­za­v us re­gist­ra­ tū­rą, ne­be­li­ko atė­ju­sių­jų už­si­re­gist­ruo­ti ei­ lių, ne­kal­bant apie tai, kad jau se­niai kom­ piu­te­ri­zuo­ta kiek­v ie­na gy­dy­to­jo dar­bo vie­ ta, kur su­plau­k ia vi­sa pa­cien­tų ap­si­lan­k y­ mų ir siun­ti­mų in­for­ma­ci­ja, diag­nos­ti­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tai, ne­dar­bin­g u­mo pa­ž y­mų do­ku­men­ta­ci­ja. Pla­nuo­ja­ma įdieg­ti elekt­ ro­ni­nę pa­cien­to kor­te­lę. „Mū­sų po­lik­li­ni­ka nau­do­ja mo­der­nią PO­LIS in­for­ma­ci­nę sis­te­mą. Įgy­ven­di­nus kar­tu su Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ka jau įpu­sė­tą e. svei­ka­tos pro­jek­tą, ši sis­te­ma bus vi­siš­kai pri­

Vir­gi­ni­ja Gai­lie­nė:

Po­lik­li­ni­ka tu­ri ir to­liau iš­lik­ti ne­ prik­lau­so­ma, sa­va­ ran­kiš­ka įstai­ga. Be­je, vie­na kau­nie­tė, aukš­tas pa­rei­gas ei­ nan­ti mo­te­ris, pa­sa­ko­jo, kaip ją iš­gel­bė­jo Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­kos gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­ gė. Mo­te­ris il­gai ieš­ko­jo ją kan­ki­nu­sio ko­su­lio prie­žas­ties. Apė­jo vi­sus sa­vo po­lik­li­ni­kos, prie ku­rios yra pri­si­ra­šiu­si, spe­cia­lis­tus, pa­gal­bos ieš­ko­jo pri­va­čio­se ir Kau­no kli­ni­ko­se. Jai bu­

Sveikata

vo at­lik­ta dau­gy­bė ty­ri­mų, iš­leido ne­ma­žai pi­ni­gų, bet jo­kie pa­skir­ti vais­tai ne­pa­dė­jo, ko­ su­lio prie­puo­liai vis daž­nė­jo ir ūmė­jo. Diag­no­zę be jo­k io mo­kes­čio vi­sai leng­ vai nu­sta­tė Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos en­dok­ ri­no­lo­gė. Pa­si­ro­do, dėl ko­su­lio bu­vo kal­ta pa­di­dė­ju­si skyd­liau­kė. Ji spau­dė ir dir­gi­no tra­chė­ją. Po skyd­liau­kės ope­ra­ci­jos mo­te­ris jau­čia­si pui­k iai, ko­su­lį se­niai už­mir­šo.

Mo­der­nio­ji diag­nos­ti­ka Nu­sta­ty­ti, kuo li­go­nė ser­ga, Kal­nie­čių po­lik­ li­ni­kos en­dok­ri­no­lo­gei, galbūt, pa­dė­jo ne tik pro­fe­sio­na­lu­mas ir pa­tir­tis, bet ir tai, kad po­ lik­li­ni­ka tu­ri pa­čią nau­jau­sią me­di­ci­ni­nės diag­nos­ti­kos apa­ra­tū­rą? Gy­dy­mo įstai­gos kli­ ni­ki­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je at­lie­ka­mi itin pla­taus spekt­ro ty­ri­mai, ji ser­ti­fi­kuo­ta ir da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nė­se Suo­mi­jos ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­ jos tarp­la­bo­ra­to­ri­nė­se ko­ky­bės pro­gra­mo­se. Skait­me­ni­zuo­tas rent­ge­nog­ra­fi­jos apa­ra­ tas r­ o­do aukš­tos ko­k y­bės vaiz­dus, o tai yra la­bai in­for­ma­t y­v u, nu­sta­tant or­ga­no pa­ ki­ti­mus. Fib­ro­gast­ros­ko­pas „Pen­tax“ – tai nau­jau­sias vaiz­di­nės ap­žiū­ros įran­k is, lei­ džian­tis leng­vai pa­ma­t y­ti vi­daus or­ga­nų pa­to­lo­gi­ją, ne­kal­bant apie ki­tus nau­jos kar­ tos diag­nos­ti­kos apa­ra­tus – echos­ko­pus ir skait­me­ni­nius en­dos­ko­pus, spi­rog­ra­fą, skir­tą kvė­pa­v i­mo funk­ci­jai įver­tin­ti. Kaip ir aukš­čiau­sio ly­gio kar­dio­lo­gi­jos kli­ni­kos, Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka tu­ri Hol­te­ rio ste­bė­se­nos sis­te­mą šir­dies dar­bui tir­ti, to­dėl gy­dy­to­jai kar­dio­lo­gai su­ge­ba už­bėg­ ti ke­lią vi­suo­me­nę kan­k i­nan­čių šir­dies li­ gų komp­li­ka­ci­joms, dėl ku­rių gre­sia mir­tis. Po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė džiau­gia­ si ga­li­my­bė­mis pa­dė­ti li­go­niams. „Tu­ri­me stip­r ų diag­nos­ti­nį kon­sul­ta­ci­ nį cent­rą, tad mū­sų po­lik­li­ni­ka tam­pa pa­ trauk­li ir ša­lia esan­čių pri­va­čių šei­mos gy­ dy­to­jų ka­bi­ne­tų pa­cien­tams. Toks fak­tas – mū­sų vi­sų di­de­lių pa­stan­g ų ir nuo­šir­daus dar­bo ro­dik­lis“, – sa­ko ji.

Ne ma­lo­nu­mui, o gy­dy­mui Jau se­niai po­lik­li­ni­ko­je vei­kian­tį Rea­bi­li­ta­ci­ jos sky­rių kau­nie­čiai ži­no kaip vie­ną ge­riau­ sių mies­te. Jis pri­lygs­ta da­bar ma­din­giems SPA, ta­čiau tu­rint siun­ti­mą vi­sos pa­slau­gos ne­se­niai at­nau­jin­ta­me komp­lek­se – už ačiū. Kau­nie­tė Sau­lė Pranc­kai­tie­nė prieš­ta­rau­ ja: SPA – tai tik ma­lo­nu­mui, o čia 39


2013 žiema

Sveikata

Dar­bas: mak­si­ma­lus dė­me­sys ma­žam ir di­de­liam, vi­sa rei­ka­lin­ga diag­nos­ti­kos apa­ra­tū­ra – Kal­nie­ čių po­lik­li­ni­kos pra­na­šu­mai.

vis­kas skir­ta gy­dy­mui. Mo­te­ris džiau­ gia­si, kad nuo ult­ra­gar­so švie­sos ir elekt­ro­ te­ra­pi­jos pro­ce­dū­r ų jai daug grei­čiau, nei ti­kė­jo­si, su­gi­jo lū­žęs pa­di­kau­lis. „Fi­zio­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ros ge­ri­na mik­ro­ cir­ku­lia­ci­ją, ska­ti­na me­džia­g ų apy­kai­tą, or­ ga­niz­mo re­ge­ne­ra­ci­nius ir at­kuria­muo­sius pro­ce­sus, to­dėl grei­čiau gy­ja žaiz­dos, slops­ ta skaus­mas, stip­rė­ja or­ga­niz­mas po įvai­rių li­g ų“, – pri­dū­rė di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė. Rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­roms rei­k ia gy­dy­ to­jo siun­ti­mo. Be jo tei­k ia­mos mo­ka­mos pa­slau­gos pa­gal svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ ro įsa­k y­mu nu­sta­t y­tą kai­ną, ku­ri yra ge­ro­ kai ma­žes­nė nei sa­na­to­ri­jo­se ar SPA cent­ ruo­se.

Ra­gi­na iš­si­tir­ti „Svei­k a­t ą iš­sau­go­t i leng­v iau, nei su­si­rgus ją su­si­g rą­žin­t i, kad ir ko­k ia iš­si­v ys­čiu­ si me­d i­ci­na bū­t ų. Ant­ra ver­t us, kas no­ ri sirg­t i“, – svars­to po­l ik­l i­n i­kos svei­k a­tos mo­k y­mo spe­cia­l is­tė Bi­r u­tė Sut­r i­na­v i­čie­nė. Iš tie­sų Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je itin pla­ čiai iš­plė­to­ta li­g ų pro­fi ­lak­t i­k a. Na­cio­na­li­ nės šir­d ies ir krau­ja­g ys­lių li­g ų, kai ku­rių lo­k a­li­za­ci­jų vė­žio anks­t y­vo­sios diag­nos­ ti­kos, pre­ven­ci­jos pro­g ra­mos, kai diag­no­ zuo­ja­mi sun­kūs su­si­rgi­mai ir už­ker­ta­mas ke­lias jiems pro­g re­suo­t i, – dar ne vis­k as. Svar­bu, kad po­lik­li­ni­kos me­d i­k ai ne­pa­ tin­g i pri­min­t i pa­si­t ik­rin­t i kiek­v ie­nam pa­ cien­tui, ku­riam tai pri­k lau­so. Ne­ga­na pri­ min­t i – po­lik­li­ni­ko­je at­lie­k a­ma pa­t ik­ra pa­gal vi­sų pro­g ra­mų rei­k a­la­v i­mus. Po­lik­ li­ni­kos pa­cien­tams odon­to­lo­gi­jos gy­dy­mo 40

pa­slau­gas gy­dy­to­jai tei­k ia ne­mo­ka­mai, te­ rei­k ia su­si­mo­kė­ti tik už odon­to­lo­gi­nes me­ džia­gas ir vien­kar­ti­nes prie­mo­nes. „Pas mus at­lie­ka­mas ir dan­tų pro­te­za­vi­ mas, kon­sul­tuo­ja ir ope­ruo­ja pe­rio­don­to­lo­gas ir bur­nos chi­rur­gas, tei­kia­mos bur­nos hi­gie­ nis­to ir or­to­don­to pa­slau­gos bei dau­ge­lis ki­tų spe­cia­li­zuo­tos me­di­ci­nos pro­ce­dū­rų“, – var­ di­ja po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je dir­ba­ ma pa­gal pa­žan­giau­sią mo­ de­lį, kai šei­mos gy­dy­to­jai yra tar­si var­ti­nin­kai, su­gau­nan­ tys li­gą, jai dar tik tai­kan­tis į žmo­gaus or­ga­niz­mą.

Pas­kai­tos, kon­sul­ta­ci­jos, tes­tai Tik vienintelėje Kalniečių poliklinikoje yra išlikęs sveikatos mokymo kabinetas. Svei­ ka­tos pa­mo­kos dar­že­li­nu­kams, vai­kams ir jau­nuo­liams, ku­rias ve­da šei­mos gy­dy­to­jai, aku­še­riai ir gi­ne­ko­lo­gai, psi­chi­kos svei­ka­ tos cent­ro spe­cia­lis­tai, ren­gia­mos ir po­lik­ li­ni­ko­je, ir jos ra­jo­ne esan­čio­se mo­k yk­lo­se. Me­di­kai da­ly­vau­ja net tė­v ų su­si­rin­k i­muo­ se ir tam­pa lau­k ia­mais lek­to­riais, pa­de­dan­ čiais spręs­ti dau­g y­bę pro­ble­mų. Tai vyks­ta jau ke­lis de­šimt­me­čius.

Sie­kiant iš­sau­go­ti svei­ka­tą tai­ko­mi įvai­rūs me­to­dai. Vien šiais me­tais su­reng­ta dau­g y­bė ren­gi­nių. Skai­ty­tos pa­skai­tos apie pro­sta­tos vė­žį, ku­ris gre­sia kas de­šim­tam vy­rui, ir ra­ gin­ta iš­si­tir­ti. Po pa­skai­tų tai pa­da­rė 150 vy­ rų. Ko­vo­jant su šir­dies li­go­mis ne tik skai­to­ mos pa­skai­tos, bet ir or­ga­ni­zuo­ja­mos pa­pil­ do­mos kon­sul­ta­ci­jos, at­lie­ka­mi ty­ri­mai cho­ les­te­ro­lio kie­kiui krau­jy­je nu­sta­ty­ti. „Eu­ro­me­la­no­mos die­ną pas odos li­g ų gy­dy­to­ją ap­si­lan­kė 38 pa­cien­tai pa­si­tik­rin­ti ap­ga­mų. Pa­ž y­mint Pa­sau­li­nę lė­ti­nės obst­ ruk­ci­nės plau­čių li­gos die­ną pro­fi ­lak­tiš­kai spi­ro­met­ri­jos ty­ri­mas at­lik­tas 12 pa­cien­tų. Vie­nam nau­jai diag­no­zuo­ta bron­chi­nė ast­ ma, ke­liems rū­kan­tiems as­me­nims pri­min­ ta apie rū­k y­mo ža­lą, ka­dan­gi jų kvė­pa­v i­mo funk­ci­ja bu­vo su­ma­žė­ju­si“, – ge­rus dar­bus var­di­ja B.Sut­ri­na­v i­čie­nė.

Svei­ki su laz­do­mis Kal­nie­čių mik­ro­ra­jo­ne gy­ve­nan­tis sen­jo­ras Vy­tau­tas Ab­ra­mai­tis šyp­so­si: mankš­tin­tis, spor­tuo­ti, kad kvė­pa­vi­mas bū­tų gi­lus, svei­ kas, jis iš­mo­ko bū­tent iš Kal­nie­čių po­lik­ li­ni­kos me­di­kų. Čia ne­tgi įkur­tas Sen­jo­rų klu­bas. Vie­nas mėgs­ta­miau­sių jo na­rių už­ siė­mi­mų, be pa­skai­tų klau­sy­mo, dis­ku­si­jų, mankš­tos Kal­nie­čių par­ke, – šiau­rie­tiš­kas ėji­mas. Po­lik­li­ni­ka įsi­gi­jo 20 po­rų šiau­rie­tiš­ ko ėji­mo laz­dų, pa­ren­gė du spe­cia­lis­tus, jie sen­jo­rus mo­ko tai­syk­lin­gai jo­mis nau­do­tis. „Tai sau­gi ju­dė­ji­mo for­ma, ku­ri ga­li teik­ ti džiaugs­mo ne­tgi sun­k iai vaikš­tan­tiems žmo­nėms. Šiau­rie­tiš­ko ėji­mo mo­k y­mai vyks­ta kiek­v ie­ną mė­ne­sį, juo­se ga­li da­ly­ vau­ti vi­si Kau­no mies­to gy­ven­to­jai, prieš tai už­si­re­gist­ra­vę“, – siū­lo po­lik­li­ni­kos di­ rek­to­rė V.Gai­lie­nė. At­min­ties la­v i­ni­mas ir ne­tgi jos iš­t y­ ri­mas, mo­k y­mai mo­te­rims rū­pin­tis vy­ rų svei­ka­ta – tai vis Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos me­di­kų veik­la. Jie se­niai išau­go vien li­g ų gy­dy­mo marš­k i­nė­lius. Mo­k y­mas bū­ti svei­ kiems – tai in­ves­ti­ci­ja į atei­t į. „Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos vi­zi­ja – teik­ti ko­ ky­biš­kas, sau­gias, priei­na­mas as­mens svei­ ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gas. Tu­rė­da­mi ge­rą inf­rast­ruk­tū­rą, ak­re­di­tuo­tą šiuo­lai­ki­nę apa­ ra­tū­rą, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tus ir dar­nų ko­lek­ty­vą, ti­ki­me, kad mū­sų vi­zi­ja ir nu­ma­ty­ti tiks­lai bus įgy­ven­din­ti. Po­lik­li­ni­ kos ko­lek­ty­vas tu­ri ir to­liau iš­lik­ti ne­prik­ lau­so­ma, sa­va­ran­kiš­kai spren­džian­ti sa­vo pro­ble­mas as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­ ga“, – tvir­ti­na jos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.


2013 žiema

Sveikata

Kiek­vie­nas am­žius tu­ri pra­na­šu­mų Di­džią­ją Lie­tu­vos gy­ven­to­jų da­lį su­da­ro vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, de­ja, žur­na­luo­se, te­le­vi­zi­jos ek­ra­nuo­se ir ki­to­je vie­šo­jo­je erd­vė­je vy­rau­ja jau­nys­tės kul­tas. Jau­nys­tė vi­sais at­ žvil­giais – pui­ku, ta­čiau ir vy­res­nis am­žius tu­ri pra­na­šu­mų. TEKSTAS: Jū­ra­tė Kul­ber­kie­nė

Jū­ra­tė Kul­ber­kie­nė, Na­cio­na­li­nės vais­tų pre­ky­bos aso­cia­ci­jos di­rek­to­rė.

Pa­sit­rau­kia kai ku­rios li­gos Su­lau­kę ke­tu­rias­de­šim­ties žmo­nės pa­pras­ tai tam­pa at­spa­res­ni įvai­rioms aler­gi­joms, nes sens­tan­tis or­ga­niz­mas ga­mi­na ma­žiau aler­gi­nių an­ti­kū­nų. Tie­sa, sun­k ios for­mos aler­gi­jos, pa­v yz­džiui, že­mės rie­šu­tams ar mė­sai, ga­li neiš­nyk­ti iki ži­los se­nat­vės. Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, bė­gant me­tams mo­te­rims silp­nė­ja ir mig­re­nos po­ž y­miai. Da­lį jų daug me­tų kan­k i­nę stip­r ūs gal­vos skaus­mai maž­daug apie 65-uo­sius nu­rims­ ta: mig­re­na liau­ja­si ar­ba jos prie­puo­liai su­ re­tė­ja ir su­si­lpnė­ja. Trau­k ia­si ir ma­žiau jaut­rios tam­pa pra­ kai­to liau­kos, dėl to vy­res­ni žmo­nės ma­ žiau pra­kai­tuo­ja. Bė­gant me­tams, ma­žė­ja ir dan­tų jaut­ru­mas. Jei dan­tis nu­die­gia val­ gant karš­tą ar­ba šal­tą mais­tą, šis ne­ma­lo­ nu­mas atei­t y­je tu­rė­tų iš­nyk­ti, nes mik­ros­ ko­pi­nes dan­tų po­ras pa­ma­žu už­pil­do den­ ti­nas ir su­ku­ria vis di­des­nę izo­lia­ci­ją. Skai­čiuo­jant de­šimt­me­čius kau­pia­ma gy­ ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, žmo­gus su­bręs­ta psi­cho­ lo­giš­kai, tam­pa ra­mes­nis, jau bū­na iš­mo­kęs įveik­ti stre­są ir ki­to­kią įtam­pą. Tai pa­de­da iš­veng­ti li­gų, ku­rias su­ke­lia pa­kri­kę ner­vai.

Ge­rą sa­vi­jau­tą iš­sau­go svei­ka gy­ven­se­na Ati­to­l in­t i se­nat­vės ne­gan­d as bei iš­s au­ go­t i ener­g i­ją ir jau­nys­tę šir­dy­je kiek­v ie­

nam pa­dės svei­k a gy­ven­s e­na. Tai kas­d ie­ nė tin­k a­ma ra­c io­na­l i mi­t y­ba, op­t i­ma­lus fi­z i­n is ak­t y­v u­mas, grū­d i­n i­ma­sis, as­mens hi­g ie­na ir kū­no prie­ž iū­r a, psi­cho­lo­g i­ nis emo­c i­n is sta­bi­lu­mas, be to, su­si­k ur­t a sau­g i ir svei­k a ap­l in­k a, už­m irš­t i ža­l in­g i įpro­č iai ir pan. Bė­gant me­tams, or­ga­niz­mas kei­čia­si, o val­gant su­ba­lan­suo­tą mais­tą gau­na­me me­ džia­g ų, ku­rios pa­de­da iš­lik­ti svei­k iems, ak­t y­v iems ir ne­prik­lau­so­miems. Pa­v yz­ džiui, vy­res­niems nei 60 me­tų žmo­nėms pa­tar­ti­na var­to­ti įvai­rius mais­tin­g us pro­ duk­tus, val­g y­ti bent tris kar­tus per die­ną, į me­niu įtrauk­ti daug dar­žo­v ių, tarp jų ir ankš­ti­nių, taip pat vai­sių, grū­di­nių pa­tie­ ka­lų, duo­nos, ma­ka­ro­nų. Kal­cio at­sar­gas pa­dės pa­pil­dy­ti pie­nas, jo­g ur­tas, bro­ko­liai, varš­kė, žu­v is. So­čių­jų rie­ba­lų, ku­rių yra viš­tų odo­je, rie­bio­je grie­ti­nė­lė­je ar sū­r y­je, ge­riau veng­ti, taip pat la­bai sai­k in­gai rei­k ia var­to­ti drus­ką, cuk­r ų. Bū­ti­na ger­ti pa­kan­ka­mai van­dens ir ki­ tų skys­čių. Van­duo su­da­ro apie pu­sę vi­so kū­no svo­rio, tad kas­dien rei­k ia iš­ger­ti apie 1,5–2 lit­rus skys­čių. Di­de­lis skys­čių kie­ kis pa­de­da inks­tams ir re­g u­liuo­ja žar­ny­ no veik­lą. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nių virš­k i­ni­mo sis­te­mos veik­la ne­re­tai pra­stė­ja. Ją su­re­g u­ liuo­ti pa­dės skai­du­los – svar­bi mais­tin­go­ ji me­d žia­ga. Daug skai­du­lų tu­rin­tis mais­ tas, nuo­la­ti­nis ak­t y­v u­mas ir pa­kan­ka­mas van­dens kie­k is už­tik­rins ge­rą žar­ny­no vei­ klą. Suau­g u­sie­siems re­ko­men­duo­ja­ma su­ var­to­ti apie 30 g skai­du­lų per die­ną – daug

jų tu­ri duo­na, ja­vai­niai, vai­siai ir dar­žo­vės, rie­šu­tai, ankš­ti­nės kul­tū­ros, džio­v in­tos pu­ pos, pu­pe­lės, žir­niai, lę­šiai.

Mankš­tin­tis – nie­ka­da ne­vė­lu Fi­zi­nis ak­t y­v u­mas pa­de­da iš­sau­go­ti ne tik svei­ką kū­ną, bet ir ge­rą sa­v i­jau­tą. Ju­dė­ji­ mas ga­li su­ma­žin­ti kai ku­rių li­g ų ri­zi­ką, su­stip­rin­ti jė­gas, pa­kel­ti nuo­tai­ką. Vaikš­ čio­ji­mas, plau­k io­ji­mas, van­dens ae­ro­bi­ ka, so­do dar­bai, spor­ti­niai žai­di­mai su ka­ muo­liu, pa­si­va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiu – pui­kūs to­k io ak­t y­v u­mo pa­v yz­džiai. Pa­di­din­ti ak­t y­v u­mą pa­dės ir kas­die­niai pa­pras­ti bū­dai. Ne­pa­tin­gė­k i­te lip­ti laip­tais, užuot va­žia­vę lif­tu, į par­duo­tu­vę taip pat ge­riau nuei­ti pės­tu­te. Iš vie­šo­jo trans­por­to ga­li­ma iš­lip­ti bent vie­na sto­te­le anks­čiau, pa­si­steng­ti dau­giau lai­ko pra­leis­ti dir­bant so­de ar kai­me, daž­niau išei­ti pa­si­vaikš­čio­ ti, ypač su sa­vo šu­ne­liu. Na­mų ruo­ša – ir­gi mankš­ta, tad su mei­ le siurb­k i­te, va­ly­k i­te, plau­k i­te... Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos tei­gi­mu, svei­ka­ta di­džią­ja da­li­mi pri­k lau­so nuo pa­ties žmo­ gaus: svei­ka­tą ir gy­ve­ni­mo truk­mę apie 50 pro­c. le­mia gy­ve­ni­mo bū­das ir as­mens el­ ge­sys, apie 20 pro­c. – gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ ka, apie 20 pro­c. – pa­vel­di­mu­mas ir tik 10 pro­c. ji pri­k lau­so nuo me­di­ci­nos pa­gal­bos. Daug pi­giau su­kur­ti są­ly­gas ne­si­rgti, nei gy­dy­tis. Be to, iš­veng­ti li­g ų daug nau­din­ giau ir pa­čiam, ir vi­sai vi­suo­me­nei.

41


2013 žiema

Sveikata

Ne­ rea­lus jaus­ mas vėl ma­ty­ti

Jie jau se­niai pa­mir­šo dis­kom­for­tą dėl pra­sto re­gė­ji­mo, ne­šio­tus aki­nius, kon­tak­ti­nius lę­šius, o Na­ta­li­ja Bun­kė – net ir tai, kad jai bu­vo at­lik­ta akių ko­rek­ci­ja la­ze­riu. Vi­si ži­no­mi žmo­nės vėl džiau­gia­si nuo­sta­biu jaus­mu – ge­res­ niu ma­ty­mu. TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis fotografija: To­m as Ra­gi­na

42

Tar­si su smė­liu aky­se „Ne­se­niai ko­le­ga klau­sė, kaip jau­čiuo­si po ope­ra­ci­jos. Gal­vo­ju, ko­k ios ope­ra­ci­jos? – nuo­šir­džiai ste­bė­jo­si dai­ni­nin­kė N.Bun­ kė, vi­sai pa­mir­šu­si jai at­lik­tą akių ope­ra­ci­ ją lazeriu. – Ir tik tuo­met, kai ko­le­ga už­si­ mi­nė apie ma­no rek­la­muo­ja­mą akių kli­ni­ ką, pri­si­mi­niau, kad man re­gė­ji­mą ko­re­ga­ vo la­ze­riu.“ 2012 m. ko­vo mė­ne­sį Vil­niu­je, Akių la­ ze­ri­nės mik­ro­chi­rur­gi­jos cent­re, N.Bun­ kei, ku­riai tuo­met bu­vo 29-eri, at­lik­ta akies ope­ra­ci­ja. Tai ne­su­dė­tin­ga


2013 žiema

pro­ce­dū­ra, dai­ni­nin­kė tą pa­čią die­ną iš­va­ žia­vo na­mo. „Ma­tau ryš­k iai. Tie­sa, bū­ti­nai rei­k ia aki­ nių nuo sau­lės, net ir jai ne­švie­čiant, – iš­ kart po akių ko­rek­ci­jos sa­kė N.Bun­kė. Da­bar, praė­jus pu­sant­r ų me­tų, ji tik šyp­ so­si ir tvir­ti­na, kad jau se­niai vis­kas pa­ mirš­ta. Net ir po ope­ra­ci­jos maž­daug dvi sa­vai­tes jaus­tas dis­kom­for­tas. Tuo­met dai­ ni­nin­kė jau po po­ros die­nų da­ly­va­vo Lie­tu­ vos po­pmu­zi­kos pro­jek­te, sce­no­je pa­keis­ da­vo gru­pės „Či­li­nam“ na­rius Ra­mū­ną Ru­ do­ką, Ma­rių Jam­pols­k į ar­ba Sta­no. „Jie bū­da­vo su sau­lės aki­niais, tad pui­ kiai pri­ta­pau, – juo­kė­si N.Bun­kė. – Iš pra­ džių bu­vo ne­leng­va, nes net ir su tam­siais aki­niais akys jaut­riai rea­ga­vo į švie­są. Po­ rą die­nų ka­ma­vo jaus­mas, tar­si aky­se bū­tų smė­lio grū­de­lių.“ Sun­ku bu­vo ir vai­ruo­ti, ypač tam­siuo­ju pa­ros me­tu, nes akys jaut­riai rea­ga­vo į ki­tų au­to­mo­bi­lių žibintų švie­sas.

N.Bun­kei kon­tak­ti­niai lę­šiai ne­pa­ti­ko Pir­muo­sius po­ž y­mius, kad pra­sčiau ma­to, Na­ta­li­ja pa­ju­to maž­daug prieš de­v y­ne­rius me­tus. Re­gė­ji­mas sil­po pa­ma­žu, bet at­li­kė­ ja šį reiš­k i­nį ig­no­ra­vo. „Iš pra­džių kai­rio­ji akis kom­pen­suo­da­ vo de­ši­nio­sios nu­si­lpi­mą. Be to, aš la­bai ne­ mėgs­tu tar­nau­ti daik­tams, – pri­si­pa­ži­no dai­ni­nin­kė. – Kon­tak­ti­niai lę­šiai – la­bai ne­ pa­to­gu. Trum­pai ne­šio­jau spal­vo­tus – ne­pa­ ti­ko, jau­čiau dis­kom­for­tą. Išim­ti, įsi­dė­ti, iš­ si­plau­ti – man neim­po­nuo­ja to­k ia tar­nys­tė.“ Pak­laus­ta, ko­dėl ne­ne­šio­jo aki­nių, N.Bun­kė pa­nei­gė, kad tai bū­tų gė­da ar ne­ gra­žu. Prie­žas­tis ta pa­ti: įsi­pa­rei­go­ji­mas. Au­to­mo­bi­liui vai­ruo­ti ji tu­rė­jo aki­nius, ta­

Įp­ra­to: N.Bun­kė akių ko­rek­ci­ją la­ze­riu net už­ mir­šo.

čiau pa­mirš­da­vo juos už­si­dė­ti, bu­vo ne­pa­ to­g u. „Man ne­tgi vi­ta­mi­nus ger­ti ne­pa­tin­ka. Už­mirš­da­vau, ne­pri­si­vers­da­vau iš­ger­ti lai­ ku“, – pri­si­pa­ži­no mo­te­ris. Ka­da ry­žo­si akies ope­ra­ci­jai la­ze­riu? Tai nu­spren­dė ne iš kar­to. Jau ta­da, kai ži­no­jo, kad re­gė­ji­mas silps­ta, su YVA gru­ pės mer­gi­no­mis va­žiuo­da­mos į kon­cer­ tus lenk­t y­niau­da­vo, ku­ri pir­mo­ji per­skai­ tys už­ra­šus pa­ke­lės sten­duo­se, pa­ma­t ys ke­ lio ženk­lus. Prieš ope­ra­ci­ją N.Bun­kės de­ši­nės akies ma­to­mu­mas bu­vo mi­nus 2,5. Tie­sa, kai ji nu­spren­dė ope­ruo­tis, dar bu­vo mi­nus 2, ta­ čiau tuo­met mo­te­ris pa­sto­jo.

Aki­no prieš­prie­šiais va­žiuo­jan­čių au­to­ mo­bi­lių ži­bin­tai, ku­ rių švie­sos at­ro­dė tar­si il­gi brūkš­niai – kaip fil­muo­se ar­ba fo­tog­ra­fi­jo­se. Pus­me­tį su sau­lės aki­niais „Nėš­čia ope­ruo­tis ne­ga­lė­jau, – paaiš­k i­no N.Bun­kė, ku­riai diag­no­zuo­tas dar ir as­tig­ ma­tiz­mas. – Be­je, pra­stą re­gė­ji­mą, ma­tyt, pa­vel­dė­jau, nes blo­gai ma­to ir tė­tis, ir mo­ čiu­tė. Mo­čiu­tei akis taip pat ope­ra­vo la­ze­riu. Tuo­met jai bu­vo 80 me­tų. Prieš pen­ke­rius me­tus re­gė­ji­mą ko­re­ga­vo­si ir ma­no vaiko tėvas Da­nie­lius. Jis li­ko la­bai pa­ten­k in­tas.“ Ar bu­vo bai­su? Ne, nors vie­na pa­žįs­ta­ma po to­k ios ope­ra­ci­jos guo­dė­si il­gai kan­k i­nu­ siu stip­riu gal­vos skaus­mu. „Kai į akį kaž­ko įla­ši­no, rei­kė­jo žiū­rė­ti į švie­są. Ju­tau, kad kaž­kas vyks­ta, ta­čiau vi­ siš­kai ne­skau­dė­jo, – ti­k i­no N.Bun­kė. – Vis­ kas tru­ko la­bai trum­pai – apie 15 mi­nu­čių.“ Dvi sa­vai­tes po ko­rek­ci­jos ne­bu­vo ga­li­ ma at­lik­ti fi­zi­nių pra­ti­mų, lan­k y­tis ba­sei­ ne, pir­t y­je, so­lia­riu­me, į ope­ruo­tą akį pri­ va­lė­jo la­šin­ti an­ti­bio­ti­kus, vė­liau – ki­tus vais­tus. „Vis dėl­to ne­rea­lus jaus­mas vėl ma­t y­ti, – ne­slė­pė džiaugs­mo N.Bun­kė. – Be­je, vė­liau akių ko­rek­ci­ja bu­vo at­lik­ta ir ma­no anytai,

Sveikata

ku­ri li­ko la­bai pa­ten­k in­ta. Tie­sa, man li­ko įpro­tis ta pra­sčiau ma­čiu­sia aki­mi žiū­rė­ti pri­si­mer­kus.“

G.Rup­lė­nas te­bė­ra pa­ten­kin­tas Tei­si­nin­kui, ra­di­jo, te­le­v i­zi­jos dar­buo­to­jui, ži­no­mam TV vei­dui Gin­ta­rui Rup­lė­nui re­ gė­ji­mo ko­rek­ci­ja la­ze­riu at­lik­ta dau­giau nei prieš 10 me­tų. „Esu trum­pa­re­gis nuo vai­k ys­tės. Kai bu­ vau 12 me­tų, re­gė­ji­mas la­bai nu­si­lpo. Tuo­ met aki­niai ne­bu­vo ma­din­gi, to­dėl žiū­rė­ da­vau smar­k iai pri­si­mer­kęs, o žmo­nes iš­ mo­kau at­pa­žin­ti iš si­lue­tų, ei­se­nos, ma­nie­ rų“, – juo­kė­si G.Rup­lė­nas. Jis aki­nius ne­šio­ja nuo 18 me­tų. Vė­liau iš­gir­do apie gar­sų, prieš­ta­rin­gai ver­tin­tą of­tal­mo­lo­gą Svia­tos­la­vą Fio­do­ro­vą. At­si­ra­ dus ga­li­my­bei Lie­tu­vo­je re­gė­ji­mą ko­re­g uo­ti la­ze­riu, pa­si­r y­žo po­k y­čiams. „Su aki­niais daug su­dė­tin­giau ir spor­ tuo­ti, o mau­dan­tis tu­ri nu­siim­ti, – prie­ žas­tis var­di­jo G.Rup­lė­nas. – Ope­ra­ci­ja tru­ ko apie pus­va­lan­dį. Me­cha­niš­kai pa­zu­li­ no akį. Ne­bu­vo nei bai­su, nei skaus­min­ ga. Bjau­res­nis da­ly­kas – adap­ta­ci­ja. Aki­no prieš­prie­šiais va­žiuo­jan­čių au­to­mo­bi­lių ži­ bintai, kurių švie­sos at­ro­dė tar­si il­gi brūkš­ niai – kaip fil­muo­se ar­ba fo­tog­ra­fi­jo­se.“ Vis dėl­to G.Rup­lė­nas la­bai grei­tai vėl ga­ lė­jo ne­var­žo­mai vai­ruo­ti, o po ke­tu­rių mė­ ne­sių aky­se ne­ju­to jo­k ių ne­ma­lo­nių po­jū­ čių ar dis­kom­for­to. „Po re­gė­ji­mo ko­rek­ci­jos iš pra­d žių dar bu­vo li­kęs įpro­t is pa­si­tai­sy­t i aki­nius, ku­ rių jau ne­be­ne­šio­jau, – nu­si­šyp­so­jo 49-erių G.Rup­lė­nas. – Kiek­v ie­nas, tam ryž­da­ma­ sis, tu­ri gal­vo­t i sa­vo gal­va, bet aš, po ope­ ra­ci­jos praė­jus ir ke­lio­li­k ai me­t ų, jau­čiuo­ si ge­rai. Tie­sa, da­bar at­si­ran­da ki­ta, ant­ ro­sios gy­ve­ni­mo da­lies pro­ble­ma. Esant men­k am ap­švie­t i­mui pa­si­da­rė sun­k iau skai­t y­t i, tad rei­kės grei­tai gal­vo­t i apie aki­ nius skai­t y­mui.“

A.Pi­ly­pai­tę apė­mė eu­fo­ri­ja Dau­giau nei prieš 10 me­tų re­gė­ji­mas la­ze­riu ko­re­guo­tas ir dai­ni­nin­kei As­tai Pi­ly­pai­tei. „Vis dar jau­čiuo­si pui­k iai, – šyp­so­jo­ si mo­te­ris ir ne­slė­pė, kad prieš ope­ra­ci­ją jos trum­pa­re­g ys­tė bu­vo la­bai di­de­lio laips­nio. – Pir­mo­ji ope­ra­vo­si drau­gė. Pa­lau­kiau mė­ne­sį ir pa­si­r y­žau aš. Bai­siau pa­gal­vo­ti apie tas 43


2013 žiema

Sveikata

Da­bar vėl ma­tau ne vie­ną dvi, bet sep­ty­nias ei­lu­tes, kai tik­ri­na re­gė­ji­mą. Ir vi­sa tai – be aki­nių.

Pa­ten­kintas: šokti su akiniais būtų neįmanoma. Dabar N.Juš­kai jų nereikia.

Ra­sa Jan­kaus­kie­nė gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė

L

a­ze­riu ko­re­guo­ja­me trum­ pa­re­gys­tę, to­lia­re­gys­tę ir as­tig­ma­tiz­mą. Prieš ope­ra­ci­ ją at­lie­ka­mi ty­ri­mai.

Pa­cien­tas ope­ra­ci­nė­je pra­lei­džia apie 10–15 min. La­ze­ris nau­do­ ja­mas tik 10–35 sek. Tai – ne­skaus­min­ga ope­ra­ci­ja. Te­rei­kia ra­miai gu­lė­ti ir vyk­dy­ti chi­rur­go nu­ro­dy­mą žiū­rė­ti į rau­do­ ną švie­są.

Ne­rei­kia bi­jo­ti, jei su­ju­dė­si­te: la­ze­ry­je yra spe­cia­li se­ki­mo sis­ te­ma, ku­ri, pa­cien­tui nu­krei­pus žvilgs­nį, la­ze­rį iš­kart at­jun­gia. Akių ko­rek­ci­ja la­ze­riu – tai tau­so­ jan­ti chi­rur­gi­ja. Pjū­vis ra­ge­no­je neat­lie­ka­mas. La­ze­rio spin­du­liu pa­vei­kia­ma vir­šu­ti­nė ra­ge­nos da­lis, to­dėl pa­si­kei­čia ra­ge­nos gaub­tu­mas ir lau­žia­mo­ji ga­lia. Po to švie­sos spin­du­liai fo­ku­suo­ja­si akies tink­lai­nė­je.

44

Ne­ga­li­ma ope­ruo­ti la­ze­riu ser­gan­ čių­jų au­toi­mu­ni­nės sis­te­mos, jun­ gia­mo­jo au­di­nio li­go­mis, cuk­ri­niu dia­be­tu ir kū­di­kio be­si­lau­kian­čių ir krū­ti­mi mai­ti­nan­čių mo­te­rų. Tai – chi­rur­gi­nė in­ter­ven­ci­ja, po jos bū­ti­na var­to­ti an­ti­bio­ti­kus. Re­ko­men­duo­ja­mas am­žius re­gė­ji­ mo ko­rek­ci­jai – nuo 18 iki 48–51 me­tų. Jau­nes­niems ši pro­ce­dū­ra ne­re­ko­men­duo­ja­ma, nes dar bū­na ne­nu­sis­to­vė­ju­si lau­žia­mo­ji akies re­ga, to­dėl akies obuo­lys ga­li pa­si­suk­ti į vie­ną ar ki­tą pu­sę. Vy­res­niems žmo­nėms re­gė­ji­mas kei­čia­si, vys­to­si to­lia­re­gys­tė, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma ne la­ze­ri­nė, bet ki­to­kia chi­rur­gi­nė pa­gal­ba. Ne­re­ko­men­duo­ja­ma ope­ra­ci­ja ir tiems žmo­nėms, ku­rių ra­ge­na silp­na.

Trū­ku­mai ir pa­vo­jai? Bai­mė ir ne­ži­no­ji­mas. Be to, ne vi­siems re­ko­men­duo­ja­ma ši la­ze­ri­nė chi­ rur­gi­ja.

Tik maž­daug 1 pro­c. la­ze­riu ope­ruo­tų pa­cien­tų po 4–5 me­tų re­gė­ji­mo pro­ble­mos at­si­nau­ji­na. In­ten­sy­vus dar­bas kom­piu­te­riu po ope­ra­ci­jos la­ze­riu re­gė­ji­mui ne­ken­kia.

Akių ko­rek­ci­ją la­ze­riu ga­li­ma at­lik­ti pa­cien­tams, ku­rių trum­ pa­re­gys­tė ne di­des­nė kaip –8, to­lia­re­gys­tė ne dau­giau kaip +3, as­tig­ma­tiz­mas – iki 3 diopt­ri­jų.

Vy­rų ir mo­te­rų ra­ge­nos ne­si­ski­ria, tech­no­lo­giš­kai ope­ruo­ti nė­ra jo­kio skir­tu­mo. Vis dėl­to į ope­ra­ci­ją ir poo­pe­ra­ci­nį lai­ko­tar­pį vy­rai rea­ guo­ja jaut­riau nei mo­te­rys.

ope­ra­ci­jas, nei ope­ruo­tis. Juo­lab kad da­ bar jos dar la­biau iš­to­bu­lin­tos.“ Po re­gė­ji­mo ko­rek­ci­jos 42-ejų me­tų dai­ ni­nin­kė, kaip ir vi­si trum­pa­re­giai, pa­t y­rė ne­ma­lo­nių po­jū­čių. Ir jai nak­t į švie­sos at­ ro­dė per­ne­lyg ryš­k ios, kaip il­gas spin­du­lys, ku­ris ve­ria tar­si van­dens pri­pil­tas akis. „Tai ju­tau neil­gai. Ma­ne bu­vo apė­mu­ si eu­fo­ri­ja, džiau­giau­si ma­t y­mu, ryš­k io­mis spal­vo­mis“, – švy­tė­jo A.Pi­ly­pai­tė. Po akių ko­rek­ci­jos la­ze­riu jos ma­to­mu­ mas pa­ge­rė­jo nuo mi­nus 7,5 iki mi­nus 0,8 vie­na aki­mi, ir mi­nus 1 – ki­ta. Apie 4000 li­tų už abie­jų akių ope­ra­ci­ją la­ze­riu mo­kė­ju­si dai­ni­nin­kė dar ne­trum­ pai ne­ga­lė­jo at­si­k ra­t y­ti įpro­čio ieš­ko­ti prie lo­vos pa­dė­tų aki­nių. „Tie­sa, da­bar pra­si­dė­jo ki­tas eta­pas – se­ nat­vės, – juo­kė­si A.Pi­ly­pai­tė. – Jau rei­kės aki­nių skai­t y­ti.“ Nors ir la­bai džiaug­da­ma­si su­grą­žin­tu re­gė­ji­mu, drau­gams ir ne­pa­žįs­ta­mie­siems pa­ta­rė pa­tiems su­si­rink­ti in­for­ma­ci­ją, kon­ sul­tuo­tis ir nu­spręs­ti, ką da­r y­ti. Prieš ope­ra­ci­ją pri­va­lė­si­te pa­si­ra­šy­ti raš­ tą, kad ži­no­te apie ga­li­mas komp­li­ka­ci­ jas. Jei jos iš­si­v ys­t ys, tai bus jū­sų pro­ble­ma. Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad man to ne­nu­ti­ko.

N.Juš­ka vėl ma­to puikiai Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro pri­ma­ri­jus Ne­ri­jus Juš­ka aki­nius ne­šio­jo nuo vai­kys­tės, dar tuo­met, kai bu­vo dar­že­li­nu­kas. „Mo­k y­da­ma­sis mo­k yk­lo­je de­ši­ne aki­mi įžiū­rė­jau dvi ei­lu­tes nuo vir­šaus, kai­re – tik vir­šu­ti­nę, kai tik­ri­no re­gė­ji­mą pas of­tal­ mo­lo­gą, ta­čiau aki­nių ven­giau“, – pri­si­mi­ nė vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos ba­le­to so­lis­ tų, 37-erių N.Juš­ka. Be aki­nių jis ir au­to­mo­bi­lį vai­ra­vo, nors tai, jo žo­džiais ta­riant, bu­vo tra­ge­di­ja, ypač nak­tį. „Stab­dy­da­vau, nes at­ro­dė, kad ke­lias su­ ka­si, ar­ba tai da­r y­da­vau pa­sku­ti­nę aki­mir­ ką, iš­v y­dęs kliū­t į“, – da­bar pa­ts sa­v i­mi ste­ bė­jo­si N.Juš­ka. Dir­bant Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re bu­vo pri­va­lo­ma pa­si­tik­rin­ ti svei­ka­tą, akių – taip pat. Ver­dik­tas bu­vo griež­tas: taip pra­stai ma­t ydamas šok­ti ne­ ga­li, nes ne­jau­ti at­stu­mo. Ba­le­to pri­ma­ri­jus ry­žo­si re­gė­ji­mo ko­rek­ ci­jai la­ze­riu prieš pen­ke­rius me­tus. „Da­bar vėl ma­tau ne vie­ną dvi, bet sep­ty­ nias ei­lu­tes, kai tik­ri­na re­gė­ji­mą. Ir vi­sa tai – be aki­nių“, – pla­čiai nu­si­šyp­sojo N.Juš­ka.


U S I A B GALI BŪTI

S U I N I K A I T S E PAM

lo LIR Jei nežinote, ką siū

Regėjimo korekcija eksimeriniu lazeriu www.lirema.lt

E MA


2013 žiema

Sveikata

„Pa­lan­gos gin­ta­re“– pa­trauk­lios pa­slau­gos

Sa­na­to­ri­jo­je „Pa­lan­gos gin­ta­ras“, ku­ri vai­ Ve­ža ne­mo­ka­mai kams tei­kia di­džiau­sią rea­bi­li­ta­ci­jos ir svei­ Nuo spa­lio „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ ka­ti­ni­mo pa­slau­gų spekt­rą ša­ly­je, – džiu­gios sa­na­to­ri­jo­je tei­kia­ma ir vi­siš­kai nau­jo­vės. Įs­tai­go­je sa­vait­ga­lius, skir­tus svei­ nau­ja pa­slau­ga – vai­kų be slau­ gan­čio (ly­din­čio) as­mens at­ve­ ka­tai stip­rin­ti, ga­li pra­leis­ti šei­mos, o vai­ ži­mas į įstai­gą. kams, ke­ti­nan­tiems at­vyk­ti į sa­na­to­ri­ją, su­tei­ Net ir vi­du­ti­nes pa­ja­mas gau­ nan­tiems tė­vams daž­nai su­dė­ kia­ma pro­ga tai pa­da­ry­ti ne­mo­ka­mai. tin­ga nu­vež­ti vai­ką gy­dy­tis į TEKSTAS: Li­na Lik­šai­tė fotografija: Vy­tau­tas Liau­dans­kis

Ga­li­my­bės: „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ sa­na­to­ri­jo­je pri­sta­ty­ta nau­jo­vė – svei­ka­ tin­gu­mo sa­vait­ga­liai šei­moms.

sa­na­to­ri­ją ir par­si­vež­ti na­mo. „O jei glo­bė­jai per rea­bi­li­ta­ci­ją dar no­ri ir ap­lan­ky­ti sa­vo at­ža­ lą, su­si­da­ro net še­šios ke­lio­nės pir­myn ir at­gal. Gy­ve­nant ki­to­ je Lie­tu­vos pu­sė­je, no­rint ly­dė­ ti vai­ką, su­si­da­ro ne­men­ka su­ ma“, – skai­čia­vo va­do­vas. Pa­cien­tų at­si­ve­ži­mo į sa­na­to­ri­ ją ir par­ve­ži­mo iš jos tvar­ka nu­ sta­to, kaip pa­cien­tai, ku­riems rei­ ka­lin­gas rea­bi­li­ta­ci­nis gy­dy­mas Pa­lan­gos vai­kų rea­bi­li­ta­ci­jos sa­ na­to­ri­jo­je „Pa­lan­gos gin­ta­ras“, į įstai­gą ga­li at­vyk­ti ne­mo­ka­mai. Pa­cien­tai at­si­ve­ža­mi į sa­na­ to­ri­ją ir par­ve­ža­mi iš jos spe­ cia­liu įstai­gos trans­por­tu. Vai­ kai pai­ma­mi iš mies­to ar ra­jo­ no pir­mi­nės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­r ų ir po gy­dy­mo kur­so par­ve­ža­mi at­gal.

Pas­lau­gos šei­moms „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ sa­na­to­ri­jo­je pri­sta­t y­ta ir dar vie­na pa­trauk­ li nau­jo­vė – svei­ka­tin­g u­mo sa­ vait­ga­liai šei­moms. To­k ios pa­slau­gos suau­g u­sie­ siems be vai­kų įvai­rio­se sa­na­ to­ri­jo­se jau ta­po įpras­tu reiš­ ki­niu, ta­čiau vie­ni suau­g u­sie­ ji „Pa­lan­gos gin­ta­re“ nau­do­tis šia pa­slau­ga ne­ga­lės. Pas­lau­g ų komp­lek­sas par­duo­da­mas, jei­ gu kar­tu su suau­g u­siai­siais at­ vyks­ta bent vie­nas vai­kas. Svei­kai pra­leis­ti sa­vait­ga­lį su tė­vais ga­li­ma vai­kams nuo vie­ 46

nų iki 18 me­tų. Iki de­v y­nių me­ tų am­žiaus vai­kai prii­ma­mi tik su tė­ve­liais, o nuo 14 me­tų ga­li stip­rin­ti svei­ka­tą ir vie­ni. To­kiu at­ve­ju vai­kų lais­va­lai­kiu pa­si­rū­ pins sa­na­to­ri­jos vai­kų užim­tu­ mo or­ga­ni­za­to­riai. Atei­ty­je pla­ nuo­ja­ma jau­nuo­liams reng­ti ir eks­kur­si­jas į mu­zie­jus ir ki­tas lan­ky­ti­nas vie­tas už mies­to. „Ši pa­slau­ga skir­ta vai­kams, ku­rie ne­tu­ri rim­tų svei­ka­tos su­ tri­ki­mų, ta­čiau no­ri su­stip­rin­ti imu­ni­te­tą, pail­sė­ti ir gau­ti pa­pil­ do­mų svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gų“, – tei­gė „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ va­do­vas.

Pro­ce­dū­rų įvai­ro­vė Anot jo, šei­mos na­riai ga­li pa­si­ rink­ti skir­tin­gus pa­slau­gų pa­ke­ tus. Pir­mo­ji pro­gra­ma skir­ta vai­ kams ir suau­gu­sie­siems, tu­rin­ tiems kvė­pa­vi­mo sis­te­mos su­tri­ ki­mų, ant­ro­ji – at­ža­loms, ku­rias var­gi­na at­ra­mos-ju­da­mo­jo apa­ra­ to ar cent­ri­nės ir pe­ri­fe­ri­nės ner­vų sis­te­mos veik­los bė­dos, o tre­čio­ji – vai­kams, tu­rin­tiems psi­cho­lo­gi­ nių, bend­ra­vi­mo pro­ble­mų. K.Spei­čys pa­sa­ko­jo, kad pa­ slau­ga leis tris die­nas – penk­ta­ die­nį, šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį – pra­leis­ti sa­na­to­ri­jo­je ir mė­gau­tis įvai­rio­mis svei­ka­tą grą­ži­nan­čio­ mis pro­ce­dū­ro­mis. „Šei­mos bus mai­ti­na­mos tris kar­tus per die­ną, gy­vens pa­to­ giuo­se kam­ba­riuo­se. Vi­są sa­ vait­ga­lį bus at­lie­ka­mi ma­sa­žai, su­tei­k ia­ma ga­li­my­bė ap­si­lan­ ky­ti drus­kų kam­ba­r y­je, pro­ga nau­do­tis kont­ras­ti­nė­mis vo­ne­ lė­mis ar pa­si­mė­gau­ti de­guo­nies kok­tei­lių pro­ce­dū­ro­mis“, – sa­ kė įstai­gos di­rek­to­rius. Pa­sak jo, vi­si no­rin­tie­ji su 10 pro­c. nuo­lai­da ga­lės pa­plau­k io­ ti ir ne­to­li „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ esan­čia­me „Aus­kos“ ba­sei­ne.


2013 žiema

Sveikata

Ska­nios sul­tys stip­ri­na svei­ka­tą! Smagu, kai džiugina kiekviena diena, kai rytais pabundame žvalūs ir energingi, kai akyse žybčioja žavingos kibirkštėlės ir nedingsta šypsena. Taip jaučiamės, kai esame sveiki ir… šiek tiek įsimylėję. Natūraliai skanios Natūralios sultys „Magnum“ – netikėti skonio, natūralumo ir teigiamų savybių sveikatai deriniai, kurių tiesiog neįmanoma nepamėgti. Džiugina tai, kad šios sultys pagamintos Lietuvoje. Lietuviškos sultys „Magnum“ – įvairiausių uogų, vaisių ir daržovių gyvas vitaminų užtaisas. Jis praskaidrins žiemos niūrumą vasariškos nuotaikos blyksniais ir sveiku raudoniu nuspalvins jūsų skruostus labiau nei spustelėjęs kieme šaltukas. Sultys „Magnum“ – visiškai natūralios, be jokių dirbtinių priedų ir nepaprastai skanios. Gaminant sultis „Magnum“ atrenkami tik šviežutėliai aukščiausios kokybės vaisiai, uogos ir daržovės, o žaliavos kokybę ir skonį tiria ne vien prietaisai ar mašinos, bet ir gyvi žmonės – šios srities aukščiausio lygio ekspertai.

Netikėti vertingi deriniai Puikiai žinome apie burokėlių naudą sveikatai, o medikai nespėja vardyti naujai atrastų jų teigiamų savybių, tačiau ne visi juos mėgsta.

Faktai, kad burokėliai skatina raudonųjų kraujo kūnelių susidarymą, detoksikuoja visą organizmą, juose gausu baltymų, vitaminų ir mineralų, kartais nublanksta prieš jų savotišką skonį. O kaip sunku įkalbinti mažą vaiką išgerti burokėlių sulčių, tiesa? Bet ne burokėlių ir obuolių sulčių „Magnum“ – jos patinka net vaikams! „Burokėlių ir obuolių“ sultys yra vienas efektyviausių gėrimų, padedančių atsigauti didelius krūvius patiriančiam organizmui, šalinantis azotą iš kraujo. „Magnum“ burokėlių ir obuolių sultys – jau pripažintos Lietuvos plaukikų. Lietuvos plaukimo federacijos gydytojai, planuodami plaukikų racioną, pastebi: „Burokėlių sultys didina NO bioprieinamumą, dėl to sumažėja energinės sąnaudos per treniruotes ar varžybas.“ Ar esate ragavę obuolių ir erškėtuogių sulčių? Šis mūsų senolių laikų unikalus receptas be reikalo buvo primirštas, nes tai tikra palaima organizmui. Greipfrutų sultys yra labai vertingos, bet daugumai aitrokos, tačiau „Magnum“ šią problemą taip pat išsprendė. Obuolių ir greipfrutų sultys – ypatingo aromato ir egzotiško kartumo švelnioji versija, išsaugojusi visą naudą organizmui. Greipfrutų sultyse gausu vitamino C, jos mažina arterinį kraujospūdį ir tonizuoja organizmą, efektyviai mažina cholesterolio perteklių organizme ir padeda laikytis subalansuotos dietos. Aloe Vera su Stevia – natūralus saldumas be kalorijų! „Magnum“ „Aloe Vera“ gėrimas su alavijo gabaliukais ir stevija – vienintelis toks, pagamintas Lietuvoje. Be jokių sintetinių priedų ir saldiklių, be cukraus, bet malonaus salstelėjusio skonio, kurį suteikia augalas stevija. Todėl šis gėrimas

tinka ir diabetikams. Jame net aštuonios amino rūgštys, kurių organizmas pats negamina, ir nepaprastai daug mineralų. „Aloe Vera“ su stevija mėgsta ir sportuojantieji, besirūpinantieji dailiomis kūno linijomis, nes energinė gėrimo vertė – tik 2 kcal!

Gamtos energija – beržų sula Ar dar pamenate, koks yra tikros beržų sulos skonis ir kada paskutinį kartą gėrėte šį vertingą gėrimą? Užpraeitą pavasarį kaime? Su „Magnum“ jūs galite mėgautis naudingaberžų sula ir mieste visus metus. Beržų sula ne tik puikiai malšina troškulį, bet ir turi antimikrobinių savybių, joje gausu mineralų ir kitų vertingų medžiagų. Beržų suloje itin daug kalio, todėl ji naudinga širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai. Ir tai dar ne visi malonūs atradimai, kuriuos jums dovanoja „Magnum“. Neįtikimai skanios daržovių sultys, pomidorų sultys su Kajeno paprikomis – tikri „Magnum“ atradimai! Tereikia paragauti, kad jas pamėgtumėte! Iš pirmo lašo – taip būna ne tik kine. Ir, beje, ne tik gardžios natūralios sultys, bet ir teigiamos emocijos stiprina sveikatą. Į sveikatą, mielieji! 47


2013 žiema

Sveikata

Vi­siems: kos­me­to­lo­gas G.Vol­ka­vi­čius džiau­gė­si, kad į jį pa­gal­bos krei­pia­si ne tik mo­te­rys, bet ir vis dau­giau vy­rų.

Žie­mą vei­do odą bū­ti­na ap­reng­ti „Ne­ži­nau, kad Kau­ne dirb­tų dar nors vie­nas vy­ras kos­me­ to­lo­gas. Gal­būt to­dėl ma­nęs ne tik mo­te­rys, bet ir vy­rai klau­sia, kaip pri­žiū­rė­ti odą žie­mą“, – pri­si­pa­ži­no 27 me­tų Gy­tis Vol­ka­vi­čius. TEKSTAS: Jur­gi­ta Ša­kie­nė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius 48

Mo­te­ris vy­ro bal­su? Kos­me­to­lo­go dar­bas G.Vol­ka­v i­čiui – įdo­ mus, tei­k ian­tis džiaugs­mo, be to, nau­din­ gas jam ir jo klien­tams. Spe­cia­lis­tas neįž­vel­gė jo­k ių es­mi­nių kos­ me­to­lo­go vy­ro, ly­gi­nant su kos­me­to­lo­ge mo­te­ri­mi, pranašumų ar trū­ku­mų. „Svar­ bu ge­rai at­lik­ti sa­vo dar­bą, jį iš­ma­ny­ti, ži­


2013 žiema

Odos skir­tu­mai

nias nuo­lat pa­pil­dy­ti, at­nau­jin­ti“, – toks kos­me­to­lo­go G.Vol­ka­v i­čiaus mo­to. Vy­ras pri­si­pa­ži­no su­lau­k ian­tis klien­čių ir klien­tų nuo­sta­bos, kad pa­si­rin­ko pro­fe­ si­ją, ku­rios dau­g u­ma at­sto­v ų yra mo­te­r ys. Juo­k ia­si pri­si­mi­nęs, kai, ieš­ko­da­mas dar­bo vie­tos, bu­vo su­si­dū­ręs ir su ko­miš­ko­mis si­ tua­ci­jo­mis. „Skam­bi­nau vie­no gro­žio sa­lo­no sa­v i­ nin­kei. Kaip su­pra­tau, ji pa­ma­nė, kad esu kos­me­to­lo­gė keis­tu bal­su. Net ne­pa­gal­vo­ jo, kad į ją ga­li kreip­t is kos­me­to­lo­gas vy­ ras“, – kva­to­ja G.Vol­k a­v i­čius, lais­va­lai­ kiu žai­d žian­t is fut­bo­lą, mėgs­tan­t is ste­bė­t i „For­mu­lės-1“ lenk­t y­nes.

Ge­rų emo­ci­jų at­spin­dys Tai­gi, ką pa­ta­ria kos­me­to­lo­gas vy­ras, kai, žie­mai atė­jus, oda ima pleis­ka­no­ti, pa­raus­ ta. Ko­k ius kre­mus nau­do­ti šal­tuo­ju me­tų lai­ku, ka­da ir kiek jo tep­ti? „Net ir bran­giau­sias kre­mas, pa­mirš­ tas len­t y­no­je ar­ba ne­tin­ka­mai nau­do­ja­mas, ne­tu­rės efek­t y­vaus po­vei­k io“, – taip vie­ną pa­grin­di­nių rū­pi­ni­mo­si sa­vo oda tai­syk­lių įvar­di­ja kos­me­to­lo­gas G.Vol­ka­v i­čius. Jis ži­no dau­g y­bę mi­tų apie odos prie­ žiū­rą. Ži­no ir tai, kad bū­na mo­te­r ų, ku­rios nu­si­per­ka bran­giau­sią kre­mą ir jį tau­po, nau­do­ja tik šven­tėms ir ga­liau­siai pa­mirš­ ta, kad jį tu­ri. Kos­me­to­lo­gas pri­dū­rė: vei­das ne­spin­dės net ir nuo bran­giau­sio kre­mo, jei bū­si­me pra­stos nuo­tai­kos, pa­var­gę, nei­gia­mai ver­ tin­si­me gy­ve­ni­mą. „Ge­ra nuo­tai­ka, op­ti­miz­mas yra ne ma­ žiau svar­bu nei ko­k y­biš­k i kre­mai, drė­k ik­ liai, kau­kės ir įvai­rios pro­ce­dū­ros bei pro­ fe­sio­na­lūs pa­ta­ri­mai, kaip tai nau­do­ti“, – pa­brė­žia kos­me­to­lo­gas.

Kas ap­sau­go nuo šal­čio? Tam, kad vei­das bū­tų ap­sau­go­tas nuo šal­ čio, drėg­mės ir vė­jo, kre­mas bū­ti­nai tu­ri su­ da­r y­ti rie­bią ap­sau­gi­nę plė­ve­lę. Tai lyg vei­ do odos dra­bu­žis. Tam tin­ka mai­ti­na­mie­ji, taip pat ap­sau­gi­niai kre­mai nuo šal­čio. Ko­k į kre­mą rink­tis, pri­k lau­so nuo odos ti­po. Jei ji sau­ses­nė, tin­ka rie­bes­ni mai­ti­na­ mie­ji, jei rie­bi – ge­riau ap­sau­gi­niai kre­mai, ki­taip per­ne­lyg su­rie­ba­li­na­ma oda. Svar­bu, kad žie­mą nau­do­ja­mas kre­mas ne­bū­tų per daug rie­bus, nes ne vi­są lai­ką

Sveikata

Kre­muo­se esan­čios drė­ki­na­mo­sios me­ džia­gos pa­den­gia vei­dą ir rea­guo­da­ mos su šal­čiu dir­gi­ na odą. bū­na­me tik šal­ta­me ore. Ši­lu­mo­je per rie­ būs kre­mai odą var­gi­na. Rei­k ia rink­tis ap­ sau­gi­nius kre­mus nuo šal­čio, ku­rių su­dė­t y­ je ma­žiau rie­ba­lų. Pa­si­te­pus drė­k i­na­muo­ju kre­mu į šal­t į ei­ ti ga­li­ma, bet vis­kas pri­k lau­so nuo odos ti­ po. Jei ji rie­bi ir drė­k i­na­muo­ju kre­mu pa­si­ tep­si­me pus­va­lan­dį prieš išei­da­mi į lau­ką, odos rie­ba­li­nės liau­kos jau bus spė­ju­sios iš­skir­ti pa­kan­ka­mą kie­k į rie­ba­lų, na­tū­ra­ liai ap­sau­gan­čių odą šal­tuo­ju me­tų lai­ku. Jei vei­do oda yra sau­ses­nė, jaut­res­nė, prieš ei­nant į lau­ką drė­k i­na­mo­jo kre­mo nau­do­ ti ne­pa­tar­ti­na. Kre­muo­se esan­čios drė­k i­na­mo­sios me­ džia­gos pa­den­gia vei­dą ir rea­g uo­da­mos su šal­čiu dir­gi­na odą. Tai­gi ne­nuos­ta­bu, kad lau­ke vei­das ge­ro­kai pa­raus­ta, ypač jei kre­ mas yra in­ten­sy­v iai drė­k i­nan­tis. To­k į ge­ riau tep­ti va­ka­re prieš mie­gą, kad oda at­ kur­tų drėg­mę. Nu­sip­rau­sus vei­dą, taip pat ir ran­kas, į lau­ką ge­riau ei­ti tik po pus­va­lan­džio. Jei­g u oda ir bus leng­vai drėg­na, vė­jas ją grei­tai per­ne­lyg iš­d žio­v ins. Klai­din­gą ir tei­sin­gą po­žiū­rį į odos prie­ žiū­rą vi­sais me­tų lai­kais G.Vol­ka­v i­čius iliust­ruo­ja mi­tais ir juos griau­na.

teiginys Mo­te­rims oda rei­k ia rū­ pin­tis la­biau nei vy­rams. Ne, tik­rai ne. Rei­k ia rū­pin­tis ir mo­te­ rims, ir vy­rams. Be­je, kuo to­liau, tuo dau­ giau kos­me­to­lo­g ų klien­tų yra vy­rai. Jų oda pa­pras­tai yra tvir­tes­nė nei mo­te­r ų, bet prie­žiū­ros ir ap­sau­gos rei­k ia ir jai. teiginys Vei­do oda yra pa­žei­džia­ miau­sia, to­dėl jai rei­k ia ati­džiau­sios prie­ žiū­ros. Ne vi­sai. Plo­nes­nė nei vi­so kū­no yra ir vei­do, ir kak­lo oda. Šias sri­tis rei­k ia pri­žiū­ rė­ti dar ir to­dėl, kad jos, ypač vei­do, vi­suo­ met yra ati­deng­tos. Be­je, vie­na jaut­riau­sių ir plo­niau­sių odos vie­tų yra paa­k iuo­se. teiginys Odą rei­kia la­biau sau­go­ti, kai oro tem­pe­ra­tū­ra nu­kren­ta že­miau nu­lio. Tie­sa. To­k io­mis są­ly­go­mis oda iš­ski­ria daug ma­žiau rie­ba­lų, o jos na­tū­ra­lus ap­ sau­gi­nis sluoks­nis tam­pa leng­vai pa­žei­ džia­mas ir grei­čiau iš­ga­ruo­ja drėg­mė, odai su­tei­k ian­ti elas­tin­g u­mo, ne­lei­džian­ti for­ muo­tis raukš­lėms. teiginys Drė­k i­na­mo­jo kre­mo per­ tek­lius ken­k ia odai. Ne­ken­k ia, ta­čiau bet ku­rio kre­mo per­ tek­lius odai nė­ra rei­ka­lin­gas. Oda per pir­ mą­sias va­lan­das pa­ti įsi­sa­v i­na rei­k ia­mą kie­k į kre­mo. Daž­niau­siai kre­mo daug te­ pa­ma tuo at­ve­ju, kai jis ne­pa­kan­ka­mai drė­k i­na odą ir mums at­ro­do, kad, už­te­ pus jo dau­giau, oda bus ge­riau drė­k i­na­ma. Tai klai­din­gas po­žiū­ris. To­k iu at­ve­ju ge­riau rink­tis ati­tin­ka­mą veik­lių­jų me­džia­g ų kie­ kį tu­rin­čius kre­mus. To­k io net ma­žas kie­ kis drė­k ins il­gą lai­ką.

Kaip praus­tis? teiginys Mui­las yra odos prie­šas. Tie­sa. Pa­sak der­ma­to­lo­g ų, mui­las su­nai­ ki­na rie­ba­li­nį odos sluoks­nį, ku­ris mus ap­ sau­go ir ku­rio ne­ga­li pa­keis­ti joks kre­mas. Šar­mi­niai mui­lai pa­žei­džia na­tū­ra­lų odos hid­ro­li­pi­di­nį bar­je­rą, ku­rio ne­li­kus drėg­ mė iš odos pa­pras­čiau­siai grei­čiau iš­ga­ruo­ ja ir oda sau­sė­ja, tam­pa la­biau pa­žei­džia­ ma. No­rint tei­sin­gai odą praus­ti van­de­niu, ge­riau rink­tis hid­ro­fi ­li­nio alie­jaus pa­grin­ du su­kur­tus prau­sik­lius. Tuo­met oda ne­ bus sau­si­na­ma ir pa­žei­džia­ma. teiginys Dau­giau ža­los nei prau­ si­ma­sis mui­lu vei­dui da­ro sau­sas pa­tal­pų oras, stai­g us tem­pe­ra­tū­r ų pa­si­kei­ti­mas, pa­ vyz­džiui, iš šil­tos pa­tal­pos išė­jus į šal­t į. 49


2013 žiema

Sveikata

Pa­ta­ri­mas: in­ten­sy­viai drė­ki­nan­tį kre­mą ge­riau tep­ti va­ka­re prieš mie­gą. 

Ne. Mui­las da­ro dau­giau ža­los. Jei odos ap­sau­gi­nės funk­ci­jos ne­pa­žeis­tos, ji pa­ti sa­ve ap­sau­go nuo tem­pe­ra­tū­r ų svy­ra­ vi­mų. Jei oda pa­žeis­ta, iš šil­tos ap­lin­kos pa­ te­kus į šal­tą daug stai­giau ir stip­riau su­si­ trau­k ia ka­pi­lia­rai. Dėl to­k ių spaz­mų krau­ ja­g ys­lės su­trū­k i­nė­ja. teiginys Šal­tas van­duo, kaip ir karš­ tas, la­bai sau­si­na odą. Ne. Ne pa­ts van­duo, o prau­si­mo­si daž­ nu­mas ir nau­do­ja­mos prie­mo­nės daž­niau­ siai sau­si­na odą. Rei­kė­tų nau­do­ti ati­tin­ka­ mas prau­si­mo­si prie­mo­nes, odą mak­si­ma­ liai ap­sau­gant nuo sau­sė­ji­mo. teiginys Žie­mą odos ge­riau ne­šveis­ti. Tie­sa. Epi­der­m io vir­šu­t i­n is sluoks­n is ra­gė­ja, taip ap­sau­go­d a­mas odą nuo ap­l in­ kos po­vei­k io, su­teik­d a­mas odai ap­sau­g i­ nį – ter­moi­zo­l ia­ci­n į efek­t ą. Šveis­d a­m i odą mes pa­ž ei­d žia­me šį bar­je­rą ir oda ne­ ten­k a ap­sau­gos. Šveis­t i šal­t uo­ju lai­ko­tar­piu rei­kė­t ų švel­n iau. Jei­g u oda yra sau­sa, bent pa­čiais šal­čiau­siais mė­ne­ siais odos švei­t i­mo ge­r iau­ siai at­si­sa­k y­t i. Rie­bią, miš­r ią odą šveis­t i ga­l i­ma ir tuo­met, 50

Net ir bran­giau­sias kre­mas, pa­mirš­tas len­ty­no­je ar­ba ne­ tin­ka­mai nau­do­ja­mas, ne­tu­ rės efek­ty­vaus po­vei­kio.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

tik rei­kė­t ų rink­t is švel­nes­nius pa­v ir­ši­nius švei­t ik­l ius. teiginys Iš­si­mau­džius re­ko­men­duo­ ja­ma iš­si­tep­ti alie­ju­mi. Tai rei­ka­lin­ga, jei kū­no oda sto­ko­ja drėg­ mės. Tam ga­li­ma nau­do­ti įvai­rius drė­ki­na­ muo­sius pie­ne­lius, taip pat tam skir­tus alie­jus.

Ne­ga­li­ma lai­žy­ti teiginys Ge­r iau­sia pa­gal­ba su­ džiū­v u­sioms lū­p oms – va­z e­l i­n as. Ne­bū­t i­nai. Va­z e­l i­nas pa­pras­čiau­siai su­ da­ro plė­ve­lę, bet yra ir veiks­m in­ges­ nių il­g iau vei­k ian­čių lū­pų bal­z a­mų, ap­sau­gan­čių jas nuo ski­l i­nė­ji­mo ir in­ten­sy­v iai drė­k i­nan­čių. Tam tin­ ka­m i ir įvai­r ūs na­t ū­ra­lūs bi­čių vaš­ ko bal­z a­mai. Be­je, lū­pas kar­tais taip pat ver­ta pa­š veis­t i. teiginys Su­džiū­v u­sių lū­pų ne­ga­li­ma nuo­lat lai­ž y­ti, nes taip jos dar la­biau iš­džius. Taip. Drėg­mė trau­k ia šal­t į ir taip oda sau­si­na­ma dar la­biau. teiginys Lū­pų bliz­g ius ge­r iau pa­si­l ik­t i va­sa­rai.


Spindinti ir sveika veido oda – FACE LAB grožio terapija Grožio specialistai siūlo įvairių būdų, kaip prižiūrėti odą, kad ir žiemą ji būtų daili, sveika ir kuo ilgiau atrodytų jaunatviška. Deja, daugumos procedūrų poveikis yra trumpalaikis. Tačiau Vokietijos mokslininkai specialiai veido grožio puoselėjimui sukūrė tai, apie ką jūs tik svajojote - grožio procedūras moderniu estetinės medicinos aparatu FACE LAB! Šių FACE LAB procedūrų metu šalinami

2 0% NUOLAIDA

odos nelygumai, randeliai, pigmento pakitimo žymės, sutraukiamos poros, sprendžiamos riebios odos problemos, skatinama kolageno, elastino gamyba, lyginamos raukšlelės ir užkertamas kelias naujų formavimuisi. Kiekviena BIOFIRST klinikoje atliekama procedūra ar naudojama priemonė yra paremta natūralaus grožio ir sveikatos vertybėmis!

ARTĖJA GRAŽIAUSIOS METŲ ŠVENTĖS, TAD NEPAMIRŠKITE PALEPINTI SAVĘS IR TŲ, KURIUOS LABIAUSIAI MYLITE…

FACE LAB procedūra jautriai, probleminei odai Šveitimo vandeniu ir ultragarso procedūrų metu mažinamos išsiplėtusios poros, gydomi spuogai, reguliuojama riebalinių liaukų veikla, atstatoma odos drėgmė ir skaistumas. Procedūra yra neinvazinė, neskausminga, gali būti atliekama bet kokios būklės (išsausėjusiai, riebiai, spuoguotai, raukšlėtai) odai!

Tie­sa. Per šal­čius bliz­gis, už­tep­tas ant lū­ pų, ga­li jas dar la­biau iš­sau­sin­ti. teiginys Šal­t y­je ne­ga­li­ma už­deng­ti no­sies ir lū­pų. Tie­sa. Kvė­pa­v i­mas į ša­li­ką ga­li su­kel­ti ati­deng­tos vei­do da­lies at­ša­li­mą.

Ken­kia ir kom­piu­te­riai teiginys Prieš ei­nant į šal­tį, ne­ga­li­ ma ger­ti al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų. Tai tie­sa. Al­ko­ho­lis iš­ple­čia krau­ja­g ys­les, o, išė­jus į šal­t į, jos trau­k ia­si ir taip tam­pa lin­ku­sios daž­niau trū­k i­nė­ti. teiginys Bū­tent žie­mą at­si­ran­da pir­mo­sios raukš­lės. Ne­t ie­sa. Gal tie­siog šiuo me­t ų lai­ku jos tam­pa la­biau pa­ste­bi­mos. Ašt­r us, stip­r us vė­jas, šal­tas oras, drėg­mės trū­ku­mas la­bai sau­si­na odą – skruos­tai tam­pa šiurkš­t ūs, o lū­pos ski­li­nė­ja. Su­lė­tė­ja krau­jo­ta­k a, to­dėl oda tam­pa šiurkšti ir ne­ten­k a bliz­ge­sio. teiginys Žie­mą rei­k ia pa­mirš­ti pre­ pa­ra­tus, ku­rių su­dė­t y­je yra me­daus. Nevi­sa­da, tai pri­k lau­so nuo si­tua­ci­jos. Jei pre­pa­ra­tas skir­tas drė­k in­ti, o oda yra sau­sa, tuo­met prieš ei­nant į lau­ką jo ge­riau

FACE LAB procedūra brandžiai odai Jaunina, stangrina ir itin efektyviai lėtina odos senėjimo procesus. Modernios technologijos dėka gerinama odos struktūra, mažinamos mimikos raukšlės, skatinama kolageno gamyba. Puiki alternatyva plastinei chirurgijai!

ne­nau­do­ti. Bet drėg­mę at­ku­rian­čios me­ daus kau­kės žie­mą ir­gi ga­li bū­ti nau­do­ja­ mos kaip efek­t y­v i pa­gal­bi­nė prie­mo­nė. teiginys Žie­mą oda jaut­riau rea­ guo­ja į kva­pus. Taip, tai įvyks­ta dėl pa­ž eis­to ap­sau­g i­ nio bar­je­ro, ir oda tam­pa jaut­res­nė dir­ gik­liams, taip pat ir kva­pams. Šiam lai­ ko­tar­piui ge­riau rink­t is be­k va­pius ar ma­ žai kva­pik­lių tu­rin­čius kre­mus. Be to, ge­

Grožio terapijos metu į odą galima įvesti „The Organic Pharmacy“ kolageno kaukę. Ji veiksmingai suaktyvina kolageno gamybą, todėl oda tampa stangresnė, skaistesnė ir akivaizdžiai atjaunėjusi!

Daugiau informacijos apie grožio procedūras www.biogrozis.lt BIOFIRST klinika įsikūrusi Studentų g. 37, Kaune. Tel. (8-37) 750866, 8-686 40115. Pasiūlymai galioja iki 2014 01 31.

ras kre­mas, nau­do­ja­mas bet ku­riuo me­t ų lai­ku, ne­tu­rė­t ų kve­pė­t i per­ne­lyg in­ten­sy­ viai, nes kva­pas mū­sų odos ląs­te­lėms nau­ dos ne­tei­k ia. Tai tik psi­cho­lo­g i­nis po­vei­ kis, nes ma­lo­niau tep­t is ska­niai kve­pian­ čiu kre­mu. teiginys Odai ken­k ia, jei il­gai dir­ ba­ma kom­piu­te­riu. Tie­sa. Įjung­tas kom­piu­te­ris sau­si­na pa­ tal­pų orą.

Prie­mo­nė: kad vei­das bū­tų ap­sau­go­tas nuo šal­čio, drėg­mės ir vė­jo, kre­mas bū­ti­nai tu­ri su­da­ry­ti rie­ bią ap­sau­gi­nę plė­ve­lę. 51


2013 žiema

Sveikata

Iš­kart po imp­lan­t

Ge­rė­jant mū­sų gy­ve­ni­mo ko­ky­bei, kei­čia­mės ir mes: dau­ gu­ma, su­lau­kę bran­daus am­žiaus, vis dar esa­me jau­nat­viš­ki, ener­gin­gi, pil­ni no­ro dirb­ti ir bend­rau­ti. Praei­na tie lai­kai, kai nė še­šias­de­šim­ties ne­su­lau­kę nu­mo­da­vo­me ran­ka į sa­vo dan­tų svei­ka­tą sa­ky­da­mi: „Et, ką čia į se­nat­vę be­si­gra­žin­si!“ Atė­jus lai­kui spręs­ti, kuo pa­keis­ti pra­ras­tus dan­tis, dau­ge­lis ren­ka­mės ne tai, kas pi­giau­sia, o tai, kas pa­žan­gu, pa­ti­ki­ma, ko­ky­biš­ka ir svei­ka. TEKSTAS: Dia­na Jau­ra

ko­ky­biš­ki dan­tų imp­lan­tai „Da­bar aš esu žmo­g us, – džiau­gė­si prieš me­tus vi­sus nau­jus dan­tis imp­lan­ta­vęs 61 me­tų kre­tin­giš­k is Juo­zas V. – Jau­čiuo­si kaip dvi­de­šim­ties. Nau­ji dan­t ys net ge­res­ni už bu­v u­sius sa­v us. Esu links­mas iš pri­gim­ ties, o kaip ga­li šyp­so­tis, jei­g u ne­tu­ri dan­ tų? Už­tat da­bar su nau­jais dan­ti­mis vaikš­ tau iš­si­šie­pęs die­ną nak­t į.“ Pa­sak Juo­zą V. gy­d žiu­sio Kau­no dan­tų prie­žiū­ros cent­ro va­do­vo Si­mo­ no Ban­kaus­ko, ko­k y­ biš­k i dan­tų imp­lan­tai – vie­nas pa­žan­giau­ sių šian­dien, il­ga­lai­k is, svei­ka­tą tau­so­ jan­tis bū­das at­kur­ ti pra­ ras­tus dan­tis. Ir tam ne­bū­ti­na gaiš­ti daug lai­ko. Vi­ si nau­ji dan­t ys kre­tin­giš­k iui bu­ vo at­kur­ti per vie­ną vi­zi­tą. „Pri­tai­kė­me uni­ka­lią, dau­g u­mą ar vi­sus dan­tis pra­ 52

ra­du­siems skir­tą „All-on-4“ (liet. „vi­si ant ke­tu­rių“) me­to­di­ką. Tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi nau­ji dan­t ys pa­cien­tui tu­rė­tų tar­nau­ti vi­ są gy­ve­ni­mą.“ Pak­laus­tas, ar ap­si­mo­ka in­ves­tuo­ti – juk vis dėl­to ne­ma­ži pi­ni­gė­liai, už juos net pa­ va­ži­nė­tą automobilį ga­li­ma nu­si­pirk­ti, grū­ di­nių kul­tū­r ų ūkį tu­rin­tis vy­ras už­tik­rin­tai at­sa­ko: „O kas iš tos ma­ši­nos? Vie­ną die­ną ją tu­ri, o ki­tą die­ną, žiū­rėk, ir su­griu­vo, o pa­ti­k i­mi dan­t ys – vi­sai kas ki­ta. Ap­si­mo­ka vien dėl svei­ka­tos – juk nuo dan­tų vi­sos li­ gos pra­si­de­da. Ma­no da­bar ir svei­ka­ta ge­ra, ir sa­v i­jau­ta pui­k i. Vi­sai pa­mir­šau, kas yra dan­tų skaus­mas, mau­di­mas. Val­gau ką no­ riu, ka­da no­riu ir kiek no­riu.“

Nau­ji dan­tys – per vie­ną vi­zi­tą Prob­le­mos dėl dan­tų ūki­nin­kui pra­si­dė­jo prieš ge­rą de­šimt­me­t į, jie ėmė silp­ti, tru­pė­ ti, vie­nas po ki­to kris­ti. Pra­ra­dęs dau­g u­mą dan­tų Juo­zas V. ban­dė gel­bė­tis iši­ma­mais pro­te­zais. „Tai tas pa­ts, kas nie­ko, – pri­si­ mi­nė kre­tin­giš­k is. – Esu ūkio žmo­g us, mė­ są ir ki­tą stip­res­nį mais­tą mėgs­tu. Kai tu­ ri ūkį, tik­rai nė­ra lai­ko il­giau pri­sės­ti pa­ val­g y­ti, o val­gant su pro­te­zais tek­da­vo už­ truk­ti va­lan­dą ir dau­giau. Kol su­smul­k i­ ni, kol su­k ram­tai. Juo­kau­da­vau, kad su tais pro­te­zais dar ir ne­šio­ja­mą ran­k i­nę mais­to ma­li­mo ma­ši­nė­lę rei­k ia tu­rė­ti.“ Laik­raš­t y­je per­skai­tęs apie ga­li­my­bę vi­ sus vie­no žan­di­kau­lio dan­tis at­kur­ti tik ant

Gyd. S.Ban­kaus­kas: „Be­dan­čiams re­ko­men­ duo­ja­me „All-on-4“ me­to­di­ką, kai vi­si vie­no žan­di­kau­lio dan­tys at­ku­ria­mi tik ant ke­tu­rių imp­lan­tų.“

ke­tu­rių imp­lan­tų, vy­ras už­su­ko pa­si­kon­ sul­tuo­ti pas Dan­tų prie­žiū­ros cent­ro va­do­ vą S.Ban­kaus­ką. „Vis­kas vy­ko la­bai grei­tai – jau po sa­vai­tės at­v y­kau imp­lan­tuo­ti dan­tų. Per vie­ną kar­tą iš­ro­vė li­ku­sius su­ge­du­sius dan­tis, su­dė­jo po ke­tu­ris imp­lan­tus į abu žan­di­kau­lius ir iš kar­to pri­t vir­ti­no lai­k i­ nus dan­tis. Taip grei­tai, pa­pras­tai ir be jo­ kio skaus­mo.“

Gyd. S.Ban­kaus­kas:

No­bel Bio­ca­re“ imp­ lan­tams su­tei­kia vi­so gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ją. Juo­z as V. pri­s i­m i­n ė, kad tą pa­č ią die­ ną Kau­ne su­t var­k ęs rei­k a­lus par­v ažiavo na­mo į Kre­t in­g ą, o ki­t ą die­n ą jau ki­b o į ūkio dar­bus. ,,Pir­m as ke­l ias die­n as dar kaž­k iek pa­s i­s au­go­j au, o jau nuo tre­č ios val­g iau vis­k ą, ko šir­d is gei­d žia“, – pa­s a­ ko­j o jis. Pak­l aus­t as, ar ne­s kau­d ė­j o, ne­ bu­vo ki­t ų ne­p a­t o­g u­mų, vy­r as ti­k i­n a, kad ne: „Iš kar­t o po pro­c e­dū­r os iš­g ė­r iau tik vie­n ą tab­le­t ę nuo skaus­mo, ir dau­ giau nie­k o.“ Ūki­nin­kas pa­pa­sa­ko­jo, kad, praė­jus pus­ me­čiui, lai­k i­nus dan­tis jam pa­kei­tė nuo­la­ ti­niais. Juo­zas V. tvir­ti­no: „Nau­ji dan­t ys at­ ro­do ir tar­nau­ja kaip tik­ri ir dar ne­tgi ge­ riau. Vi­sai ki­ta su­kan­di­mo jė­ga, nes da­bar


2013 žiema

Sveikata

t a­vi­mo – į dar­bus ma­no dan­t ys tu­ri ge­rą at­ra­mą, o kuo ge­ res­nė at­ra­ma, tuo di­des­nė jė­ga. Čia aš kaip ūki­nin­kas ga­liu pa­sa­k y­ti.“

Gelbs­ti uni­k a­lūs me­to­dai Dantų at­k ū­r i­mo ant imp­lan­t ų sėkmė la­ bai pri­k lau­s o nuo to, ko­k ie imp­l an­t ai de­ da­m i ir ko­k ias gy­dy­mo ga­l i­my­b es jie tei­ kia. Juo­z ą V. gy­d ęs S.Ban­k aus­k as pa­pa­s a­ ko­jo, kad sa­vo dar­b e jis nau­do­ja pa­s au­l io imp­l an­to­lo­g i­jos ly­de­rės šve­dų kom­pa­n i­ jos „No­b el Bio­c a­re“ imp­lan­t us. Pa­s ak gy­ dy­to­jo, „No­b el Bio­c a­re“ gar­s ė­ja uni­k a­l io­ mis, mak­si­ma­l iai gy­dy­mo lai­k ą su­t rum­ pi­nan­č io­m is ir pa­c ien­to fi­z i­n iam bei emo­c i­n iam pa­to­g u­mui skir­to­m is imp­ lan­t a­v i­mo me­to­d i­ko­m is. Net 99 pro­c . imp­l an­t a­v i­mo at­ve­jų su šiais imp­l an­t ais yra sėk­m in­g i. Dau­g u­m ą ar vi­sus dan­t is pra­r a­du­siems žmo­nėms re­ko­men­duo­ja­ma „All-on-4“ me­to­d i­k a. Vi­siems vie­no žan­d i­k au­l io dan­t ims at­k ur­t i vie­toj tra­d i­c iš­k ai srie­ gia­mų 6–8 imp­lan­t ų nau­do­ja­m i tik ke­t u­ ri. „Tai iš es­mės kei­č ia vi­s o gy­dy­mo ei­gą, lai­k ą ir iš­lai­d as, – pa­pa­s a­ko­jo S.Ban­k aus­ kas. – Ši me­to­d i­k a lei­d žia iš­veng­t i su­dė­ tin­g ų kau­lo priau­g i­n i­mo pro­c e­dū­r ų. Dėl gy­dy­mo pa­pras­t u­mo yra ma­ž iau am­ž iaus ir bend­ros pa­c ien­to svei­k a­tos būk­lės ap­ ri­b o­ji­mų. Tiek imp­lan­t uo­jant, tiek ir po pro­c e­dū­ros pa­pras­t ai ne­skau­d a, ne­t ins­ ta, gi­ji­mas vyks­t a grei­t ai ir sklan­d žiai. Iš kar­to po imp­lan­t a­v i­mo pro­c e­dū­ros pri­ tvir­t i­na­m i gra­ž ūs, pa­to­g ūs lai­k i­n i dan­ tys, ku­r ie po ke­l ių mė­ne­sių pa­kei­č ia­m i nuo­l a­t i­n iais.“ Gy­dy­to­jas pa­mi­nė­jo, kad tais at­ve­jais, kai si­tua­ci­ja ypač su­dė­tin­ga – vir­šu­ti­nis žan­di­ kau­lis su­ny­kęs tiek, kad pra­ktiš­kai ne­li­kę vie­tos, kur bū­tų ga­li­ma tvir­tin­ti imp­lan­tus, ga­li bū­ti nau­do­ja­mi „No­bel Bio­ca­re“ su­kur­ ti il­gie­ji „Zy­go­ma“ imp­lan­tai. Jie ypa­tin­gi tuo, kad ge­ro­kai il­ges­ni nei įpras­ti­niai ir yra srie­gia­mi į skruos­ti­kau­lį ar ki­tą imp­lan­tuo­ti tin­ka­mą vie­tą. Gy­dy­mas su įpras­tais „No­bel Bio­ca­re“ imp­lan­tais ir su imp­lan­tais „Zy­go­ma“ pra­ktiš­kai ne­si­ski­ria. Jei­g u pa­c ien­t o bur­no­j e dar yra li­ kę sa­v ų, bet be­v il­t iš­k ai su­ge­du­s ių dan­

tų, „All-on-4“ ga­l i bū­t i de­r i­n a­m a su ki­t a pa­ž an­g ia me­t o­d i­k a – mo­men­t i­n iu imp­ lan­t a­v i­mu, kai imp­l an­t as srie­g ia­m as į ką tik pa­š a­l in­t o su­ge­du­s io dan­t ies šak­ nies vie­t ą.

„Bū­čiau ži­no­jęs, kad vis­kas taip pa­pras­ta, jau se­niai bū­ čiau imp­lan­tus su­si­dė­jęs.“  Juo­zas V.

„No­bel Bio­ca­re“ per be­veik 50 dar­bo me­ tų imp­lan­ta­v i­mo me­to­di­kas iš­to­bu­li­no iki neį­ti­k i­mų re­zul­ta­tų“, – tvir­ti­no S.Ban­kaus­ kas. – Sa­vo imp­lan­tams kom­pa­ni­ja su­tei­ kia vi­so gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ją – tai ro­do pro­ duk­to pa­ti­k i­mu­mą ir ko­k y­bę.“

Šykš­tus mo­k a du kar­tus

Ūki­n in­ko Juo­z o V. ma­ny­mu, tin­k a­mas kram­t y­mas – tai iš­t ver­mės, dar­bin­g u­mo, ge­ros nuo­t ai­kos ga­r an­t as. „Kad bū­č iau ži­no­jęs, kad vis­k as taip pa­pras­t a, grei­ tai ir be skaus­mo, jau se­n iai bū­č iau imp­ lan­t us su­si­dė­jęs, – tvir­t i­no jis. – Lai­k i­ ni spren­d i­mai ne­pa­sit­v ir­t i­na. Tu mo­k i, mo­k i ir vėl mo­k i... O kiek ner­v ų, svei­k a­ tos ir lai­ko tai su­r y­ja! Va­do­v au­juo­si tai­ syk­le „Šykš­t us mo­k a du kar­t us.“ Ji ga­l io­ ja ir kal­bant apie dan­t is. Iš pra­d žių, at­ro­ do, pa­t au­pai, o po to pa­si­ro­do, kad dar ir bran­g iau su­mo­k i.“ „Kiek­v ie­nas tu­ri ge­rai sa­vo dar­bą dirb­ti: ūki­nin­kas – ūki­nin­kau­ti, dan­tų gy­dy­to­jas – dan­tis tai­sy­ti. Man tik­rai pa­si­se­kė: su­ti­kau ge­rą, sa­vo dar­bą iš­ma­nan­t į gy­dy­to­ją. Drą­ siai ga­liu vi­siems re­ko­men­duo­ti jį ir jo nau­ do­ja­mus gy­dy­mo me­to­dus“, – sa­kė ūki­nin­ kas Juo­zas V.

53


2013 žiema

Sveikata

Daž­nas šla­pi­ni­ma­sis n

ga­li bū­ti ne pro­sta­tos, bet knar­ki­m Mie­guis­tu­mas, gal­vos skaus­ mas, su­tirš­tė­jęs krau­jas, šir­dies rit­mo su­tri­ki­mas, pa­daž­nė­jęs šla­pi­ni­ma­sis nak­ti­mis. Vi­sa tai ga­li su­kel­ ti la­bai ba­na­li, bet itin svar­bi prie­žas­tis – knar­ki­mas. TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

54

Vy­rai knar­kia daž­niau „Pag­rin­di­nė knar­k i­mo prie­žas­tis – nu­tu­ ki­mas. Knar­k i­mą pro­vo­kuo­ja ir al­ko­ho­lio var­to­ji­mas. Net­gi bu­te­lis alaus ar 50 g stip­ res­nio gė­ri­mo va­ka­re, nes al­ko­ho­lis at­pa­ lai­duo­ja rau­me­nis“, – tei­gė gy­dy­to­ja neu­ ro­lo­gė, mie­go kon­sul­tan­tė pro­fe­so­rė Van­ da Lie­sie­nė. Ki­ta knar­k i­mo pro­ble­ma – ana­to­mi­niai vei­do, no­sies, ryk­lės ypa­tu­mai, siau­ri oro ta­kai. Tai ga­li bū­ti ir įgim­ta, ge­ne­tiš­kai už­ ko­duo­ta, kai knar­k ia vi­sa šei­ma. Knar­k ia­ma ir dėl kvė­pa­v i­mo ta­kus siau­ ri­nan­čio su­si­da­riu­sio ląs­te­lie­nos per­tek­ liaus, dėl trau­mų, no­sies per­t va­ros iš­k ry­ pi­mo, gerk­lų iš­ve­šė­ji­mo, ton­zi­lių, go­mu­ri­ nio lie­žu­vė­lio pa­k i­ti­mų ir sens­tant. „Vy­ras, ku­riam jau­nys­tės lai­kų marš­k i­nių apy­kak­

lė pa­k i­to dviem dy­džiais ar­ba kū­no ma­sės in­dek­sas vir­ši­jo 30–35, kai nor­ma – iki 25, tam­pa kan­di­da­tu į knar­k ian­čių­jų cho­rą“, – dar kar­tą nu­tu­k i­mo žalą pa­brė­žė pro­fe­so­rė V.Lie­sie­nė, pa­ste­bė­ju­si, kad su­lau­kę 50 me­ tų knar­k ia apie 30 pro­c. vy­r ų ir tik apie 18 pro­c. mo­te­r ų. Daž­niau­siai knar­k ia žmo­nės nuo 65 me­ tų dėl se­nė­ji­mo pro­ce­so, o gy­ve­na­mo­ji vie­ ta, me­tų lai­kas, mi­t y­ba knar­k i­mui įta­kos ne­tu­ri. Ko­dėl knar­k i­mas var­gi­na vy­rus la­biau nei mo­te­ris? „Dar nė­ra at­lik­ta tiks­lių epi­de­mio­lo­gi­ nių, moks­li­nių ty­ri­mų. Įta­kos tu­ri tai, kad vy­rai daž­niau var­to­ja al­ko­ho­lį, – svars­tė pro­fe­so­rė V.Lie­sie­nė. – Pas­te­bė­ta, kad dėl knar­k i­mo ken­čia vai­ruo­to­jai, ypač to­li­mų­ jų rei­sų. Jie il­gai sė­di, ne­re­g u­lia­riai ir ne vi­ sa­da ko­k y­biš­kai mai­ti­na­si, to­dėl silp­nė­ja

Pa­ra­dok­sas: knar­kian­ty­sis to ne­jau­čia, o gre­ta mie­gan­tie­ji la­bai ken­čia. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.


2013 žiema

Sveikata

ak­ti­mis

m o pro­ble­ma rau­me­nų sis­te­ma, su­glem­ba vir­šu­ti­nių kvė­ pa­v i­mo ta­kų rau­me­nys, tra­chė­ja. Be to, pa­ di­dė­ja rie­ba­li­nis sluoks­nis.“

Prob­le­ma – de­guo­nies trū­ku­mas Kas yra knar­k i­mas? Daž­niau­siai pa­si­tai­ko po­zi­ci­nis, kai žmo­g us gu­li ant nu­ga­ros, at­ vers­ta gal­va. Už­m i­g us rau­me­nys at­si­pa­lai­duo­ja, lie­ žu­v is šiek tiek pa­si­slen­k a at­gal, at­si­pa­ lai­duo­ja ir gerk­los. Knar­k ia­ma orą įkve­ piant, bet ne iš­k ve­piant. Kuo il­g iau už­ trun­k a knar­k i­mas, tuo daž­n iau gerk­lo­se iš­si­l ie­ja smul­k ūs krau­jo la­še­l iai, o jos pa­ čios už­t ins­ta. Dėl to žmo­gaus sme­ge­nys gau­na klai­d in­gą in­for­ma­ci­ją, kad ne­rei­k ia kvė­puo­t i. Ne­sant sig­na­lo įkvėp­ti, kvė­pa­v i­mo pau­ zė il­gė­ja ir knar­k ian­tis žmo­g us iš­lei­d žia spe­ci­fi­nį, trūk­čio­jan­t į gar­są, tar­si pliaukš­ te­lė­ji­mą. Žmo­g us ban­do nu­bus­ti, bet vėl knar­k ia, ir pro­ce­sas kar­to­ja­si. „Ki­tą die­ną toks žmo­g us jau­čia­si mie­ guis­tas, mau­džia gal­vą ir ne­re­tai už­mie­ ga prie vai­ro, – fak­tais pro­ble­mą iliust­ra­ vo mie­go li­g ų spe­cia­lis­tė V.Lie­sie­nė. – Taip at­si­tin­ka to­dėl, kad sme­ge­nys ne­gau­na de­ guo­nies. Nus­ta­tė­me, kad įpras­tai knar­ kian­čių žmo­nių de­g uo­nies įsi­so­ti­ni­mas kren­ta iki 20–30 pro­c., nors yra pa­cien­tų, ku­riems jis su­ma­žė­ja net iki 50 pro­c.“ De­g uo­nies trū­ku­mo pa­da­ri­niai – ne tik mie­g uis­tu­mas, gal­vos mau­di­mas, bet ir tirš­tė­jan­tis krau­jas, su­tri­ku­si erek­ci­ja, šir­ dies rit­mo su­tri­k i­mas ir šla­pi­ni­ma­sis po ke­lis kar­tus per nak­t į. „Knar­k iant di­dė­ja slė­g is, o šir­d is ap­si­ gau­na ir gal­vo­ja, kad rei­k ia nu­leis­t i van­ dens, to­dėl duo­d a įsa­k y­m ą inks­t ams šla­ pin­t is, – aiš­k i­no pro­fe­s o­rė. – Vy­r ai gal­ vo­ja: jei nak­t i­m is ten­k a daž­nai kel­t is šla­ pin­t is, va­d i­na­si, yra problemų dėl pro­s ta­ tos. Bet daž­nas šla­pi­n i­ma­sis nak­t i­m is ga­ li ne­t u­rė­t i nie­ko bend­ro su pro­s ta­t a. Kaip ir daž­nai ne­rei­k ia var­to­t i vais­t ų nuo tirš­ tė­jan­č io krau­jo, nes rei­k ia gy­dy­t i prie­ žas­t į – knar­k i­m ą.“

Šve­dai jau se­ niai sėk­min­gai nau­do­ja pa­ pras­tą bū­dą – pi­ža­mo­je ar­ba marš­ki­nė­liuo­se že­miau men­čių įsiu­va te­ni­so ka­muo­liu­ką.

55


2013 žiema

Sveikata

Gy­ve­ni­mo ir mie­go ko­ky­bę la­bai pa­ge­ri­na ir nuo knar­ki­ mo ga­li iš­va­duo­ti net ir 10 ki­ log­ra­mų su­ma­žė­jęs ant­svo­ris.

lis­tus. Jei jie ne­ga­lės pa­dė­ti, pa­tars, kur rei­ kia kreip­tis: pas neu­ro­lo­gus ar chi­rur­gus. Au­sų, no­sies ir gerk­lės li­g ų spe­cia­lis­tai įver­tins no­sį, gerk­las, lie­žu­vė­lį, jo šak­nies sto­ru­mą, go­mu­rio for­mą, vei­do ana­to­mi­ nę struk­tū­rą. „Go­mu­rio lie­žu­vė­lis tu­ri ma­žiau nei de­ šim­ta­da­lį įta­kos knar­ki­mui, nors žmo­nės gal­vo­ja prie­šin­gai. Ne­re­tai knar­kia ir ere­lio sna­po for­mos ana­to­mi­nę struk­tū­rą tu­rin­ tys žmo­nės. Į ar­kos for­mos go­mu­rį įde­da­ma plas­ti­ki­nė plokš­te­lė. Kar­tais už­ten­ka ir ra­dio­ daž­nu­mi­nės ter­moab­lia­ci­jos – įpjo­vi­mo, pa­ plo­ni­nant lie­žu­vė­lio šak­nį, ar­ba lie­žu­vė­lį už­ lenk­ti ir su­seg­ti“, – ži­no pro­fe­so­rė V.Lie­sie­nė.

Knar­kia ir sė­dėdami

Ko­va: nors žmo­gus ir ne­kal­tas, kad knar­kia, ban­do­ma jį pa­veik­ti įro­dy­mais.

Pa­dės ir te­ni­so ka­muo­liu­kas Jei knar­k i­mas tik po­zi­ci­nis, gu­lint ant nu­ ga­ros, gy­dy­mas nė­ra su­dė­tin­gas. „Šve­dai jau se­niai pa­siū­lė ir sėk­min­ gai nau­do­ja pa­pras­tą bū­dą – pi­ža­mo­je ar­ba marš­k i­nė­liuo­se že­miau men­čių įsiu­va te­ ni­so ka­muo­liu­ką. Tuo­met mie­gan­t y­sis ne­ mie­gos ant nu­ga­ros ir ne­pra­dės knark­ti, va­di­na­si, ne­pa­bu­dins ir mie­gan­čio­jo gre­ta. Ži­no­ma, jei jis ne­tu­ri slo­gos, de­for­ma­ci­jų vei­de, gerk­lo­se“, – vie­ną bū­dų, kaip iš­veng­ ti knar­k i­mo, pa­tei­kė V.Lie­sie­nė. 56

Ki­tas bū­das nė­ra la­bai pa­to­gus. Moks­li­ nin­kai pa­siū­lė pri­si­riš­ti prie lo­vos kraš­to, kad ne­pa­v yk­tų ap­si­vers­ti ant nu­ga­ros. „Ne­są­mo­nė, kad pa­dės ekst­ra­sen­sai ar knar­ki­mas dings iš­trau­kus lie­žu­vį ir pri­ spau­dus jį lai­kik­liu, už­spau­dus no­sį ir kvė­ puo­jant tik per bur­ną. Oro ta­kai yra gi­liau, – mi­tus griau­na mie­go li­gų spe­cia­lis­tė. – Ne­ pa­dės ir in­ha­lia­ci­jos prieš mie­gą, me­dus ar šil­tas pie­nas. Ir jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma var­to­ti al­ko­ho­lio, ku­ris tik su­stip­rins knar­ki­mą.“ Ži­no­ma spe­cia­lis­tė re­ko­men­duo­ja pir­ miau­sia ap­si­lan­ky­ti ne pas plas­ti­nės chi­rur­ gi­jos, bet au­sų, no­sies ir gerk­lės li­g ų spe­cia­

Knar­k ian­čius žmo­nes iš­tin­ka ap­nė­ja – vi­ sai su­sto­ja kvė­pa­v i­mas, net po 20 kar­tų per va­lan­dą. „Bū­na, kad su­sto­ja net 50 kar­tų per va­ lan­dą“, – šo­k i­ra­vo pro­fe­so­rė ir pa­brė­žė, kad chi­rur­gi­nis gy­dy­mas tai­ko­mas tik iš­ban­ džius ki­tas prie­mo­nes. Vie­na jų – oro įpū­ti­mas spe­cia­liu apa­ra­ tu. Jis au­to­ma­tiš­kai pri­si­tai­ko prie oro ta­kų dy­džio, pa­si­prie­ši­ni­mo. Taip gy­dant pa­cien­tai iš pra­džių kvė­puo­ ja per spe­cia­lią kau­kę, pa­ma­žu jų gerk­lė at­ si­gau­na, dings­ta ty­ni­mas, o tuo­met ga­li­ma nu­sta­t y­ti knar­k i­mo prie­žas­tis. Daž­niau­siai pas V.Lie­sie­nę ap­si­lan­ko ar­ti­ mų­jų knar­ki­mo neap­si­ken­tę šei­mos na­riai. Ir tik po to atei­na knar­kian­tie­ji. Buvo ir to­ kių pa­cien­tų, ku­rie mie­go­da­vo tik sė­dė­da­mi. Jų krau­jas smar­kiai su­tirš­tė­jęs, su­tri­kęs šir­ dies rit­mas, vy­rams – erek­ci­ja. „Dėl di­de­lio ant­svo­rio knar­k ia net ir mie­gan­tie­ji sė­di­mo­je pa­dė­t y­je“, – pa­brė­žė V.Lie­sie­nė. Ar toks žmo­g us nu­sto­tų knar­kęs, jei nu­ mes­tų svo­rio? Pro­fe­so­rė V.Lie­sie­nė at­sa­ko: gy­ve­ni­mo ir mie­go ko­k y­bę la­bai pa­ge­ri­na ir nuo knar­k i­mo ga­li iš­va­duo­ti net ir 10 ki­ log­ra­mų su­ma­žė­jęs ant­svo­ris.


2013 žiema

Sveikata

Mei­lės žai­di­mai be k Sut­ri­ki­mas, gė­da prieš par­tne­rę, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Tai jaus­mai, ku­rie už­plūs­ta pa­ty­rus ne­sėk­mę mei­lės žai­di­muo­ se. Jų ma­lo­nu­mus bent kar­tą gy­ve­ni­me net kas ket­vir­tam vy­rui yra ap­kar­ti­nu­si sek­sua­li­nė pro­ble­ma – prieš­lai­ki­nė eja­ku­lia­ci­ja. TEKSTAS: Ma­tas Rin­gai­l a

Grei­čiau, nei vy­rai to no­ri „Prieš­lai­k i­nė eja­ku­lia­ci­ja – tai vy­ro sek­ sua­li­nė dis­f unk­ci­ja, kai sėk­la per suei­t į iš­ si­lie­ja grei­čiau, nei vy­ras to no­ri“, – vy­ rų pro­ble­mą, ku­ri, ap­k lau­sos duo­me­ni­mis, kan­k i­na kas tre­čią jo­je da­ly­va­v u­sį stip­rio­ sios ly­ties at­sto­vą, pri­sta­to sek­sua­li­nės me­ di­ci­nos gy­dy­to­jas, uro­lo­gi­jos moks­lų dak­ ta­ras Ro­ber­tas Ado­mai­tis. Prieš­lai­k i­nė eja­k u­l ia­c i­ja (PE) skirs­to­ ma į pir­m i­nę ir įgy­t ą. Pir­m i­nė PE pa­si­ reiš­k ia jau pir­m ą­k art my­l in­t is ir lie­k a pro­ble­ma vi­s ą gy­ve­n i­m ą per vi­s as sek­ sua­l i­nes suei­t is. Tai pa­ly­g in­t i re­t as su­t ri­ ki­mas, ku­r iuo skun­d žia­si 2–5 pro­c . vy­ rų. PE pa­t i­r ian­t ys vy­r ai daž­n iau­siai ne­ pa­jė­g ia kont­ro­l iuo­t i sėk­los iš­si­ver­ž i­mo ir jį be­veik vi­s a­d a pa­t i­r ia per pir­m ą suei­ ties mi­nu­tę. „Pir­mi­nė PE ga­li bū­ti nu­lem­ta ge­ne­tiš­ kai. Gal­vos sme­ge­ny­se esan­tis neu­ro­me­ dia­to­rius se­ro­to­ni­nas, pa­pras­tais žo­d žiais šne­kant, yra at­sa­k in­gas už tai, kad mums ne­si­no­rė­tų my­lė­tis nuo­lat – jis tu­ri slo­pi­na­ mą­ją funk­ci­ją. Esant la­bai grei­tai šio neu­ ro­me­dia­to­riaus apy­kai­tai, jis vei­k ia la­bai trum­pai ir sėk­la iš­si­lie­ja ne­spė­jus vy­rui net pa­mė­gin­ti ati­to­lin­ti eja­ku­lia­ci­ją“, – fi­zio­lo­ gi­nes prie­žas­tis aiš­k i­na gy­dy­to­jas R.Ado­ mai­tis.

Ken­kia ne tik lo­vo­je Nei su cha­rak­te­rio sa­v y­bė­mis, nei su par­t­­ne­re ši būk­lė nė­ra su­si­ju­si. Daž­niau­ siai ji su­ke­lia nei­gia­mų emo­ci­nių pa­da­ri­ nių ir ta­da būk­lė jau tam­pa sek­sua­li­niu su­ tri­k i­mu. Jo­k ia psi­cho­te­ra­pi­ja ne­veiks­min­ ga mė­gi­nant pail­gin­ti to­k ių as­me­nų ly­ti­nį 58

ak­tą. Vy­rams be­lie­ka iš­mok­ti pri­si­tai­k y­ti, par­tne­rę pri­si­v i­lio­ti ki­taip, ne sek­su, pa­ste­ bi gy­dy­to­jas. „Jei šių pro­ble­mų tu­rin­t ys vy­rai nė­ra ties­mu­k i, at­ran­da ki­tų bū­dų bū­ti pa­trauk­ liems, mo­te­r ys juos ren­ka­si ir sėk­min­gai gy­ve­na kar­tu, nors grei­ta eja­ku­lia­ci­ja vis tiek truk­do“, – pro­fe­si­ne pa­tir­ti­mi da­li­ja­si R.Ado­mai­tis.

Gal­vos sme­ge­ny­se esan­ tis neu­ro­me­dia­to­rius se­ro­to­ ni­nas, pa­pras­tais žo­džiais šne­kant, yra at­sa­kin­gas už tai, kad mums ne­si­no­rė­tų my­lė­tis nuo­lat.

To­k ie vy­rai su­vo­k ia, kad yra ki­to­k ie, jau­ čia­si ne­pa­ten­k in­ti ne tik ly­ti­niu gy­ve­ni­mu, bet ir sa­v i­mi ap­skri­tai vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ ty­se. Juos ga­li vis­kas er­zin­ti: dar­bas, va­do­ vai, ap­lin­ka. Ne tik sek­sua­li­nę, bet ir bend­ro savimi ne­pa­si­ten­k i­ni­mo pro­ble­mą iš­spren­džia gy­ dy­mas: nor­ma­li­za­v u­sis ly­ti­nei funk­ci­jai, sa­v i­jau­ta pa­ge­rė­ja, vy­rai sa­ve pra­de­da ver­ tin­ti ge­riau. Ar pir­m i­n ė PE iš­g y­d o­m a? Sek­s ua­l i­ nės me­d i­c i­n os gy­d y­t o­j as at­s a­k o nei­g ia­ mai: įgim­t a PE ga­l i bū­t i tik kont­r o­l iuo­ ja­m a. Var­t o­j ant vais­t us ga­l i­m a pail­g in­ ti ly­t i­n į ak­t ą. Tai su­t ei­k ia vy­r ui sa­v i­ ver­t ės, pa­g e­r i­n a san­t y­k ius su par­t ne­r e. Nut­r au­k us gy­d y­m ą, po tam tik­r o lai­k o ly­t i­n is ak­t as vėl su­t rum­p i­j a iki pra­d i­ nės truk­m ės.

Daug ko ga­li­ma iš­mok­ti

Ant­rą pro­ble­mi­nę gru­pę su­da­ro vy­rai, ku­ rių PE yra įgy­ta. Jei pa­v yks­ta iden­ti­f i­kuo­ ti ją su­kė­lu­sias prie­žas­tis ir jas lik­v i­duo­ti, pro­ble­mos ne­be­lie­ka. „Moks­li­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, nor­ ma­li ly­ti­nio ak­to truk­mė – lai­kas, ku­ris tę­ sia­si dau­g u­mai žmo­nių ly­ti­nio ak­to me­tu nuo var­pos įstū­mi­mo į makš­t į iki eja­ku­ lia­ci­jos, yra nuo tri­jų iki pen­k ių mi­nu­čių. Kai vy­rai pri­si­žiū­ri in­ter­ne­te, kad my­li­ma­ si dvi va­lan­das, ir diag­no­zuo­ja sau PE, aki­ vaiz­du, kad jiems stin­ga pa­pras­čiau­sios ob­ jek­t y­v ios in­for­ma­ci­jos“, – at­k rei­pia dė­me­sį moks­lų dak­ta­ras R.Ado­mai­tis. Ant­ri­nę PE daž­nai su­ke­lia psi­cho­lo­gi­nės prie­žas­t ys ir tai ga­li bū­ti iš­g y­do­ma be vais­ tų. Daž­nai tai yra ne­pa­t y­ri­mas, jau­du­lys, ku­rį ga­li su­kel­ti nau­ja itin trokš­ta­ma par­ tne­rė, ir pan. To­k iu at­ve­ju pro­ble­mai įveik­ ti te­rei­k ia op­ti­miz­mo, kad vis­kas bus ge­rai, ar­ba iš­mok­ti nau­jos sek­sua­li­nės elg­se­nos tech­ni­kos: kaip elg­tis, kaip kvė­puo­ti. „Psi­cho­te­ra­pi­jos rei­k ia iš­mok­ti, ir tai už­ trun­ka ma­žiau­siai po­rą me­tų“, – pa­brė­žia R.Ado­mai­tis. Psi­cho­lo­gi­nius sek­sua­li­nius su­tri­k i­mus pa­de­da spręs­ti pro­fe­sio­na­lai, tu­rin­t ys psi­ cho­te­ra­pi­jos ži­nių. To­k ie yra psi­cho­te­ra­ peu­tai, sek­so­te­ra­peu­tai. Šei­mos gy­dy­to­jo kom­pe­ten­ci­jos ir lai­ko daž­niau­siai ne­pa­ kan­ka, bet jie ga­li skir­ti vais­tų. „Gy­dy­mas vais­tais yra pa­pras­tas, – sa­ko gy­dy­to­jas. – Pats nau­jau­sias jų yra la­bai pa­ pras­tas nau­do­ti, gerai toleruojamas. To vais­ to re­cep­tą ga­li iš­ra­šy­ti ir šei­mos, ir bet ku­rios ki­tos spe­cia­li­za­ci­jos gy­dy­to­jas, pa­v yz­džiui, gi­ne­ko­lo­gas, uro­lo­gas, psi­chiat­ras, en­dok­ri­ no­lo­gas.“ Šie vais­tai – tai tab­le­tės. Jos ge­ria­mos pa­ gal po­rei­k į, li­kus maždaug 1–3 val. prieš pla­nuo­ja­mą ly­ti­nį ak­tą. Vais­tai vei­k ia apie ke­tu­rias va­lan­das. Joms praė­jus vaistas kraujyje beveik iš­nyks­ta. Dėl to vais­tas ga­na sau­gus, nes beveik ne­si­kau­pia or­ga­niz­me. Ša­lu­ti­nis po­vei­k is, ti­k i­na gy­dy­to­jas, taip pat trum­pa­lai­k is. Jis, kaip ir ki­ti se­ro­to­ni­ no apy­kai­tą vei­k ian­t ys vais­tai, ga­li su­kel­ ti py­k i­ni­mą ar gal­vos svai­gi­mą, bet, vaistui pasišalinus, šių po­jū­čių ne­be­lie­ka.


2013 žiema

Sveikata

ul­mi­na­ci­jos Ar, praė­jus ke­tu­rioms va­lan­doms, šių vais­ tų vėl ga­li­ma ger­ti? „Ne­re­ko­men­duo­ja­ma jų var­to­ti dau­giau kaip kar­tą per pa­rą. Tai liu­di­ja sau­g u­mo stu­di­jos. Dau­g u­ma po­r ų my­li­si vi­du­ti­niš­ kai du kar­tus per sa­vai­tę, tad ir PE su­tri­k i­ mų tu­rin­tie­siems nė­ra bū­din­ga lo­vo­je už­ truk­ti vi­są pa­rą“, – sa­ko sek­sua­li­nės me­di­ ci­nos gy­dy­to­jas. Juolab, kad di­džio­ji da­lis pro­ble­mų dėl PE iš­k y­la sta­bi­lioms po­roms. Jos ga­li pla­ nuo­ti ly­ti­nius ak­tus, jie nė­ra to­k ie daž­ni kaip san­t y­k ių pra­džio­je. Tai­gi to­k ioms po­ roms klau­si­mas dėl daž­nes­nio vais­tų var­to­ ji­mo tam­pa ne­beak­tua­lus. Apsk­ri­tai PE pa­ si­reiš­k ia jau­niems žmo­nėms ly­ti­nio gy­ve­ ni­mo pra­džio­je. Jie iden­ti­fi ­kuo­ja sa­vo pro­ ble­mas per ke­lis kar­tus ar keis­da­mi par­tne­ res. Lie­tu­vo­je, pa­brė­žia sek­sua­li­nės me­di­ci­ nos gy­dy­to­jas, ap­k lau­sų duo­me­ni­mis, ly­ti­ nį gy­ve­ni­mą pra­de­da pen­k io­li­ka­me­čiai. „Ki­ta PE pa­ti­rian­čių­jų gru­pė, ku­riuos pro­ble­ma pa­stū­mė­ja atei­ti pas gy­dy­to­ją, – ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai ir vy­res­ni. Tai įsi­se­ nė­ju­sių pro­ble­mų tu­rin­ti gru­pė“, – pa­brė­žia R.Ado­mai­tis. Etio­lo­gi­ja pa­pras­ta. Žmo­nės su­ku­ria šei­mą, gy­ve­na, au­gi­na vai­kus. Tu­rin­tys sek­sua­li­nių pro­ble­mų su­tuok­ti­niai pyks­ta­si, ken­čia, gin­ či­ja­si be­veik dėl vi­sų bend­ro gy­ve­ni­mo klau­ si­mų. Daž­nai į šei­mą įsi­ver­žia neiš­ti­ki­my­ bė. Tai tę­sia­si, kol vai­kai paau­ga. Kai il­gai­niui pra­de­da griū­ti san­ty­kiai, ne­be­lie­ka pa­sku­ti­

nio jun­gian­čio – vai­kų – veiks­nio, su­tuok­ti­ niai atei­na pas gy­dy­to­ją, ta­čiau, anot R.Ado­ mai­čio, to­kioms po­roms pa­dė­ti sun­kiau. „Pail­gin­ti ly­ti­nį ak­tą ga­li­ma, bet iš­g y­dy­ ti per gy­ve­ni­mą su­si­kau­pu­sių pro­ble­mų vien tab­le­tės ne­pa­kaks“, – api­bend­ri­na gy­dy­to­jas.

Dro­vė­tis ir dels­ti – va­di­na­si, kenk­ti sau Vy­rai ap­skri­tai dro­vi­si dėl PE ei­ti pas gy­dy­to­ją. Ne­re­tai dėl šios su­tuok­ti­nio pro­ble­mos į me­di­kus – uro­lo­gus, gi­ne­ko­lo­gus ar bet ku­rios ki­tos spe­cia­li­za­ci­jos, ku­riais pa­si­ti­ ki, krei­pia­si mo­te­r ys, ne­beap­si­ken­tu­sios ne tik jų ne­ten­k i­nan­čių ly­ti­nių san­t y­k ių, bet ir niurz­gan­čio vy­ro, krin­kan­čio bend­ra­v i­mo. Gy­dy­to­jas R.Ado­mai­tis pa­sa­ko­jo, kad pas jį kon­sul­tuo­tis atei­na vy­r ų, ku­riuos bū­ na at­siun­tu­sios žmo­nos, ir to­k ių yra vie­nas iš ke­tu­rių. Kai atei­na po­ro­mis, anot gy­dy­ to­jo, yra idea­lu. „Sėk­min­gas spren­di­mas daž­niau­siai glū­ di po­ros bend­ra­dar­bia­v i­me, – ak­cen­tuo­ja R.Ado­mai­tis, – nors Lie­tu­vo­je spręs­ti šias pro­ble­mas, pa­de­dant pro­fe­sio­na­lui, dar nė­ ra po­pu­lia­ru.“ Sek­sua­li­nė me­di­ci­na iš da­lies yra nau­ ja ša­ka, nors šios sri­ties moks­lui – jau ke­lios de­šim­tys me­tų. Ypač grei­tos eja­ku­lia­ci­jos fe­ no­me­nas pra­dė­tas nag­ri­nė­ti dėl rep­ro­duk­ci­ jos pro­ble­mų, nes PE ga­li bū­ti ne­vai­sin­gu­mo prie­žas­tis, jei sėk­la iš­si­ver­žia dar neįs­tū­mus var­pos į makš­tį. Juk kaž­ka­da bu­vo my­li­ma­si vien dėl to, kad gim­tų vai­kai. Da­bar daž­niau mė­gau­ja­ma­si mei­lės žai­di­mais kaip ypa­tin­

Pir­myn: sek­sua­li­nės me­di­ci­nos gy­dy­to­jas R.Ado­mai­tis vy­rams pa­ta­ria ne­kar­tin­ti sau gy­ ve­ni­mo del­siant, jei pa­ti­ria sek­sua­li­nių pro­ble­ mų, ir ska­ti­na juos drą­siai kreip­tis į me­di­kus.

gu ir suar­ti­nan­čiu bend­ra­vi­mo bū­du, o pa­ sto­ji­mo sie­kia­ma iš­veng­ti. De­ri­na­mi gy­dy­mo me­to­dai – psi­cho­lo­ gi­nis ir me­di­ka­men­ti­nis – yra išei­tis no­ rint mė­gau­tis mei­le. Vais­tai su­tei­k ia grei­tą efek­tą. El­ge­sio pa­ta­ri­mai, nor­mos aiš­k i­ni­ mas, psi­cho­te­ra­pi­ja už­trun­ka il­giau, bet kai vy­rai tuo pa­ti­k i, tu­ri kant­r y­bės ir sten­gia­si pa­siek­ti re­zul­ta­tų, tei­gia­mas gy­dy­mo efek­ tas tam­pa il­ga­lai­k is. Tai­gi be­lie­ka at­si­kra­ty­ti dro­vu­mo ir drą­ siai spręs­ti sa­vo pro­ble­mas tiek su par­tne­re, tiek su gy­dy­to­jais ar ki­tais pro­fe­sio­na­lais. Pa­ si­ren­gu­sių­jų pa­dė­ti Lie­tu­vo­je tik­rai yra.

59

LT/Pri/2013/22

Tik vie­na tab­le­tė per pa­rą


2013 žiema

Sveikata

Ne­ri­mas, stre­sas ir jų pa­ ly­do­vė ne­mi­ga – nuo šios mus nuo­lat per­se­kio­jan­čios tri­ju­lės ap­si­sau­go­ti pra­ktiš­ kai neį­ma­no­ma. Tad ten­ka ieš­ko­ti įvai­rių bū­dų, kaip su­švel­nin­ti jų po­vei­kį sa­vo gy­ve­ni­mui, kar­tu – ir svei­ka­tai. TEKSTAS: Živilė Verbašiūtė

Vie­na prie­mo­nė nuo tri­jų bė­dų Stre­so iš­veng­ti neį­ma­no­ma Bū­ti­ny­bė pri­si­tai­ky­ti prie kin­tan­čio gy­ve­ ni­mo – vie­na pa­grin­di­nių stre­są su­ke­lian­ čių prie­žas­čių. Tu­ri­te idė­jų, kaip jo iš­veng­ ti? Na, ne­bent ne­g y­ven­ti. Nek­reip­ti į jį dė­ me­sio? Ga­li­ma, bet stre­sas ne­truks pra­neš­ ti apie sa­ve fi­zi­niais simp­to­mais: or­ga­niz­mo at­spa­ru­mo su­ma­žė­ji­mu, aukš­tu krau­jos­pū­ džiu, skran­džio žar­ny­no su­tri­k i­mais, gal­ vos skaus­mais, mie­go su­tri­k i­mais, nuo­var­ giu, aler­gi­jo­mis ir ki­to­mis svei­ka­tos pro­ble­ mo­mis. Ir tai dar ne vis­kas – spe­cia­lis­tai ga­li pa­teik­ti vi­są są­ra­šą emo­ci­nių, kog­ni­ty­vi­nių, mo­ty­va­ci­nių stre­so simp­to­mų. 60

Tie­sa, pri­pa­žin­k i­me, stre­sas tu­ri ir sa­ vo pranašumų. Jis ska­ti­na mus mo­bi­li­zuo­ tis, pra­tur­ti­na pa­tir­t į, pa­de­da ge­riau pa­žin­ ti sa­ve, mo­k y­tis ir stip­rė­ti. Ne­pa­kan­ka­mai ak­t y­v us gy­ve­ni­mas dau­ge­lį žmo­nių vei­k ia kaip dep­re­san­tas, su­ke­lia nuo­bo­du­lį, blo­ gą nuo­tai­ką. Jau pra­dė­jo­te džiaug­tis, kad ko jau ko, bet stre­so jū­sų gy­ve­ni­me už­ten­ka? La­ bai ne­si­džiau­k i­te, dar kar­tą per­skai­t y­k i­ te anks­čiau iš­var­dy­tus stre­so simp­to­mus ir pri­si­min­k i­te – la­bai stip­rus, daž­nai pa­ si­kar­to­jan­tis stre­sas kau­pia­si ir ga­li su­kel­ti kū­no ir sie­los ne­ga­lių. Idea­lus spren­di­mas bū­tų iš­mok­ti ra­miau rea­g uo­ti esant stre­si­nėms si­tua­ci­joms, pa­

mė­gin­ti įžvelg­ti tei­gia­mų jų pu­sių. Taip, vi­ sa tai tei­sin­ga – svei­ka­ta ir stre­so val­dy­mas pra­si­de­da nuo mū­sų min­čių, po­žiū­rių ir įpro­čių kei­ti­mo. Bet tam rei­k ia lai­ko, o ne­ mi­ga jau ka­muo­ja vi­są sa­vai­tę. Ir gy­ve­ni­ mas kas­dien at­ro­do vis juo­des­nis. Tad bū­ ti­na ope­ra­t y­ves­nė pa­gal­ba.

Prieš bjau­rią­ją tri­ju­lę – au­ga­lų jė­ga To­k iu at­ve­ju ga­li pa­dė­ti „Neu­re­xan“ – ho­ meo­pa­ti­nis vais­ti­nis pre­pa­ra­tas, su­si­de­ dan­tis iš ke­tu­rių kom­po­nen­tų, tu­rin­tis ner­ vų sis­te­mą re­g u­liuo­jan­čių sa­v y­bių. Jis skir­ tas ner­v in­g u­mui, ne­ri­mui ir ne­mi­gai leng­


2013 žiema

vin­ti. Prieš šią bjau­rią­ją tri­ju­lę čia su­si­v ie­ ni­ja au­ga­lų ga­lia: rau­don­žie­dė pa­si­f lo­ra (Pas­sif­lo­ra in­car­na­ta), sė­ja­mo­ji avi­ža (Ave­ na sa­ti­va), ara­bi­nis ka­va­me­dis (Cof­fea ara­ bi­ca) ir cin­ko va­le­ria­na­tas (Zin­cum iso­va­ le­ria­ni­cum). Rau­don­žie­dė­je pa­si­flo­ro­je esan­čios vais­ tin­go­sios me­džia­gos ge­ri­na mie­gą, slo­pi­na ne­ri­mą, bai­mę, bet ne­ma­ži­na rau­me­nų to­ nu­so, ak­t y­v u­mo, pro­tas iš­lie­ka aiš­kus, tad šį vais­ti­nį pre­pa­ra­tą ga­li­ma var­to­ti ir die­ ną. Avi­ža pa­de­da įveik­ti mie­go su­tri­k i­mus po įspū­d žių ir ner­v i­nės įtam­pos. Ji, be­je, tei­gia­mai vei­k ia pa­cien­tus, at­si­sa­kan­čius ža­lin­g ų įpro­čių. Dar vie­nas ho­meo­pa­ti­nis „Neu­re­xan“ kom­po­nen­tas – ara­bi­nis ka­va­me­dis – ra­ mi­na, vei­k ia kaip na­tū­ra­lus an­ti­dep­re­san­ tas. Šį po­vei­k į dar su­stip­ri­na ir cin­ko va­le­ ria­na­tas, ku­ris kar­tu ma­ži­na ner­v in­g u­mą, dirg­lu­mą, mie­go su­tri­k i­mus. Tai­g i „Neu­re­xan“ ga­l i at­pa­lai­duoti esant ūmaus stre­so si­t ua­ci­joms, įveik­t i

leng­v us ar vi­du­t i­nius mie­go su­t ri­k i­mus, su­ma­žin­t i ner­v in­g u­mą. Šie tei­g i­niai bu­ vo įro­dy­t i ty­r i­mais, ku­r iuo­se da­ly­va­vo sa­ va­no­r iai.

Stiprus, dažnai pasikartojantis stresas kaupiasi ir gali sukelti kūno ir sielos negalių.

Efektyvumas įrodytas tyrimais Pa­v yz­d žiui, pa­si­k vies­t a 30 sa­v a­no­r ių, ku­r ių am­ž ius 30–60 me­t ų, ir bu­vo už­r a­

Sveikata

šy­t a jų elekt­roen­c e­fa­log­r a­ma at­l ie­k ant stre­si­nes už­duo­t is prieš var­to­jant pre­ pa­r a­t ą „Neu­re­x an“ ar­ba pla­c e­bą ir po jo var­to­ji­mo. Ty­r i­mo re­z ul­t a­t as – „Neu­re­ xan“ efektyviai ir grei­t ai pa­ge­r i­no ge­b ė­ ji­m ą su­si­do­ro­t i su stre­s o su­kel­to­m is už­ duo­t i­m is ir veik­t i jis pra­de­d a jau po 60 mi­nu­č ių. Ki­t i at­l ik­t i ty­r i­m ai pa­t vir­t i­no, kad mie­go su­t ri­k i­mo at­ve­j ais „Neu­re­x an“ po­vei­k is efek­t y­ves­n is nei vi­s iems įpras­ to va­le­r i­j o­no. Dar vie­n as pranašumas – ne­p as­t e­b ė­t a jo są­vei­k os su ki­t ais me­d i­ ka­men­t ais, tad jį ga­l i var­t o­t i ir žmo­n ės, ku­r ie pri­v a­lo var­t o­t i ir ki­t us vais­t us. Be to „Neu­re­x an“ ne­p a­s i­ž y­m i slo­pi­n a­muo­ ju po­vei­k iu – są­mo­n ė iš­l ie­k a aiš­k i, tad pa­c ien­t as ga­l i sėk­m in­g ai dirb­t i. Iš­si­mie­go­jus, jau­čian­tis ra­miau, ga­li­ma pri­si­min­ti ki­tus ver­tin­g us pa­ta­ri­mus: ug­ dy­ti po­zi­t y­v ų mąs­t y­mą, keis­ti po­žiū­rį į si­ tua­ci­ją ar tie­siog dau­giau vaikš­čio­ti gry­na­ me ore.

Miego sutrikimų ir nervingumo lengvinimas Neurexan® tabletės •

Homeopatinis vaistinis preparatas

1 tabletėje yra veikliųjų medžiagų: Avena sativa D2 0,6 mg, Coffea arabica D12 0,6 mg, Passiflora incarnata D2 0,6 mg, Zincum isovalerianicum D4 0,6 mg. Pagalbinės medžiagos: laktozė monohidratas, magnio stearatas. Terapinės indikacijos. Miego sutrikimų ir nervingumo lengvinimas. Indikacijos pagrįstos tik homeopatijos principais. Dozavimas ir vartojimo metodas. Suaugusiems žmonėms ir vaikams nuo 12 metų: po 1 tabletę 3 kartus per dieną. Ūminiais atvejais – po 1 tabletę kas 0,5–1 val. iki 12 kartų per dieną, po to gydymą tęsti įprastine doze. Vartoti per burną. Prieš nuryjant tabletę reikia ištirpinti burnoje. Ją vartoti likus ne mažiau kaip 30 min. iki valgio. Kontraindikacijos. Padidėjęs jautrumas veikliosioms medžiagoms arba bet kuriai pagalbinei medžiagai. Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės. Neurexan sudėtyje yra laktozės. Šio vaistinio preparato negalima vartoti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas – Lapp laktazės stygius arba gliukozės ir galaktozės malabsorbcija. Vartojimas vaikams. Neurexan negalima vartoti jaunesniems kaip 12 metų vaikams, nes duomenų nėra. Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika. Nežinoma. Šalutinis poveikis. Labai retais atvejais gali atsirasti alerginių reakcijų (pasireiškia mažiau negu 1 iš 10 000 vartotojų). Vaistinio preparato kiekis pakuotėje. Pakuotėje yra 50 tablečių. Nereceptinis vaistinis preparatas. Rinkodaros teisės turėtojas. Biologische Heilmittel Heel GmbH (Vokietija). Įgaliotasis atstovas. UAB „Farmahelis“, www.heel.lt Teksto peržiūros data. 2013-02-13 Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti, kaip nurodyta. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

61


2013 žiema

Sveikata

Nuo li­gų, stre­so ir se­nat­ v ės r t e s s ­ , o ų i rs

e­n

s v­ ė at

N

o u

­ lig

Ri­ba: glo­ba­lu­sis pa­sau­lis grįž­ta prie na­tū­ra­lu­mo. „Shut­ters­tock“ nuo­tr. 62


2013 žiema

Šiuo­lai­ki­nia­me mo­der­nia­me pa­sau­ly­je žmo­nės vis la­biau ieš­ko na­tū­ra­lu­mo. Na­tū­ra­lių gy­dy­mo ir svei­ka­tos stip­ri­ni­mo me­to­dų – taip pat. Vie­nas to­kių yra ozo­no­te­ra­pi­ja. Ją pui­kiai iš­ma­no gy­dy­to­jas Al­ber­tas Al­bert­ja­nas, dir­ban­tis Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je ir me­di­ci­nos kli­ni­ko­je „Mi­ra­me­da“. TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė fotografija: Ne­ri­jus Jan­kaus­kas – Kaip at­si­ti­ko, kad jūs – gy­dy­to­jas anes­ te­zio­lo­gas rea­ni­ma­to­lo­gas, prieš tris de­ šimt­me­čius iš Ar­mė­ni­jos į Lie­tu­vą at­vy­kęs stu­di­juo­ti, čia pa­si­li­ko­te ir pro­pa­guo­ja­te bei pra­kti­kuo­ja­te ozo­no­te­ra­pi­ją? – Tai se­na te­ra­pi­jos rū­šis. Oro gy­do­mą­ją ga­lią po per­kū­ni­jos įver­ti­no jau se­no­vės egip­tie­čiai. Pas­lap­tis pa­pras­ta: po per­kū­ni­jos elekt­ros sro­vė, te­kan­ti per ka­to­dą, de­guo­nį pa­ver­čia ozo­nu. Moks­li­niai jo ty­ri­mai dėl po­vei­kio svei­ka­tai pra­dė­ti praė­ju­sio am­žiaus pra­džio­je. Jie te­be­si­tę­sia, nes ozo­nas at­sklei­ džia vis nau­jas žmo­gui nau­din­gas sa­vy­bes. Ozo­no­te­ra­pi­jos pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je – Vil­ niaus mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Rea­ni­ ma­ci­jos ir in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas Ro­ber­tas Skals­kis. Šį gy­dy­mo me­to­dą jis pra­dė­jo tai­ky­ti 2004 m. Net­ru­kus jį pe­rė­miau aš, nes tai – gy­dy­mas be vais­tų. Bu­vo įdo­mu tai, kad šis me­to­das daug kur tin­ka, ne­tu­ri šalutinio po­vei­kio, o tei­gia­mai vei­kia daug or­ga­niz­mo sis­te­mų. – Bū­tent ko­kias? – Ozo­no­te­ra­pi­ja nau­do­ja­ma šir­dies ir krau­ ja­gys­lių sis­te­mos, plau­čių, virš­ki­na­mo­jo trak­to, in­fek­ci­nėms li­goms gy­dy­ti ir ge­rin­ti būk­lei, kai nu­si­lpu­si imu­ni­nė sis­te­ma. – Kaip ozo­nas vei­kia? – Šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­goms gy­dy­ti ozo­nas nau­do­ja­mas dau­giau kaip 40 me­tų. Šir­dies ste­no­kar­di­niai prie­puo­liai, rit­mo su­tri­ki­mai, šir­dies ir gal­vos sme­ge­nų in­ fark­tai, pa­di­dė­jęs ar­te­ri­nis krau­jos­pū­dis ir cho­les­te­ro­lio kie­kis, šir­dies ne­pa­kan­ka­mu­ mas, ate­rosk­le­ro­zė ir ki­tos li­gos iš­si­vys­to dėl su­tri­ku­sios krau­jo­ta­kos. Ozo­nas ją ak­ty­vi­na. Pas­te­bė­ta, kad po ozo­no­te­ra­pi­jos kur­so, 6–8 pro­ce­dū­rų, žmo­gaus fi­zi­nis ak­ty­vu­mas pa­di­ dė­ja 8–12 pro­c., ypač pa­ge­rė­ja šir­dies dar­bas esant fi­zi­niam krū­viui, iš­nyks­ta ta­chi­kar­di­ja, su­re­tė­ja ste­no­kar­di­nių skaus­mų prie­puo­liai, su­ma­žė­ja, o kar­tais net iš­nyks­ta du­su­lys. Dėl erit­ro­ci­tų ge­bė­ji­mo vei­kiant ozo­nui

Ozo­nas vei­kia kaip ir ne­ste­roi­di­niai, už­ de­gi­mą slo­pi­nan­tys vais­tai nuo skaus­mo. Kaip, pa­vyz­džiui, dau­ge­lio pa­žįs­ta­mas dik­lo­fe­na­kas. tap­ti lanks­tes­niems, pe­rei­ti per smul­kiau­ sias krau­ja­gys­les ir nu­neš­ti de­guo­nį ten, kur jo trūks­ta, ozo­no­te­ra­pi­ja tin­ka li­go­niams, ser­gan­tiems lė­ti­ne gal­vos sme­ge­nų iše­mi­ja, esant gal­vos sme­ge­nų krau­jo­ta­kos su­tri­ki­ mams, po iše­mi­nio gal­vos sme­ge­nų in­fark­to lie­ka­mie­siems pa­da­ri­niams, mig­re­nai gy­dy­ti. – Ser­gan­tie­siems šir­dies, plau­čių li­go­mis daž­nai tar­si trūks­ta oro, tai­gi, su­pras­ti ozo­no po­vei­kį šiems li­go­niams ne­sun­ku. O kaip su­pras­ti, kad ozo­nas da­ro tei­gia­mą

Sveikata

po­vei­kį or­ga­niz­mui ser­gant vi­ru­si­nė­mis li­go­mis, ap­si­nuo­di­jus? – Šiuo at­ve­ju ozo­nas vei­kia kaip imu­ni­nės sis­te­mos stip­ri­ni­mo ele­men­tas – imu­no­mo­ du­lia­to­rius, ir or­ga­niz­mas nu­ga­li li­gą. Ki­ta tei­gia­ma ozo­no sa­vy­bė yra ta, kad, jo mo­le­ ku­lei su­si­dū­rus su vi­ru­su ar bak­te­ri­ja, gry­be­ lio memb­ra­no­mis, ji jas ok­si­duo­ja ir dėl to šie mik­roor­ga­niz­mai žūs­ta. Toks yra tie­sio­gi­nis ozo­no po­vei­kis gy­dant in­fek­ci­nes li­gas. Vo­kie­ti­jo­je jau se­niai nau­do­ja­mi ozo­na­to­ riai bak­te­ri­joms van­de­ny­je nai­kin­ti. So­vie­tų Są­jun­go­je chlo­ruo­da­vo van­de­nį ir iki šiol chlo­ruo­ja, o vo­kie­čiai žu­do bak­te­ri­jas ozo­nu. – Va­di­na­si, ozo­no­te­ra­pi­ja tai­ko­ma ir uro­ lo­gi­jo­je, gi­ne­ko­lo­gi­jo­je, kai li­gos yra vi­ru­si­ nės ar­ba bak­te­ri­nės kil­mės? – Bū­tent taip. Ži­no­ma, ne­rei­kia gal­vo­ti, kad vi­sos li­gos iš­gy­do­mos vien ozo­no­te­ra­pi­ja. Li­ gų pro­fi­lak­ti­kai ji tin­ka, o gy­dy­mui ne­re­tai yra de­ri­na­ma su vais­tais ir ki­tais me­to­dais. Pa­si­ rin­ki­mas pri­klau­so nuo li­gos sun­ku­mo. Ži­no­ ti­na, kad lė­ti­nių li­gų iš­gy­dy­ti neį­ma­no­ma net ir vais­tais, to­dėl ir va­di­na­mos jos lė­ti­nė­mis. Te­ga­li­ma nu­mal­šin­ti paū­mė­ji­mą, pa­ge­rin­ti gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, pra­de­dant nuo anks­čiau va­di­na­mos ve­ge­to­dis­to­ni­jos – au­to­no­mi­nės so­ma­to­for­mi­nės dis­funk­ci­jos, bai­giant dia­be­ tu, įvai­rių lo­ka­li­za­ci­jų iše­mi­nė­mis li­go­mis. Tai, ar jas ga­li­ma pa­veik­ti vien ozo­no­te­ra­pi­ ja, pri­klau­so nuo būk­lės. Pui­kiai ži­no­te, kad vie­niems, ser­gant dia­be­tu, už­ten­ka vien die­ tos ir fi­zi­nio ak­ty­vu­mo. Bet ki­tiems, ser­gan­ tiems ki­ta dia­be­to for­ma nuo vai­kys­tės, net ir lei­džian­tis in­su­li­ną cuk­raus kie­kis krau­ jy­je ir ki­ti ro­dik­liai ga­li smar­kiai svy­ruo­ti ir vir­šy­ti nor­mą. Pir­muo­ju at­ve­ju už­tek­tų ozo­no­te­ra­pi­jos, o ant­ruo­ju – jo­kiu bū­du

Kur tei­kia­mos pa­slau­gos? Me­di­ci­nos kli­ni­ko­je „Mi­ra­me­da“: ■■ Vil­niu­je: Sa­va­no­rių pr. 11A, tel. (8 5) 212 5566, mob. tel. 8 676 07774, e. pa­štas: vilnius@mirameda.lt, ■■ Kau­ne: Vy­tau­to pr. 23, tel. (8 37) 333 557, mob. tel. 8 606 91120, e. pa­štas: kaunas@mirameda.lt, ■■ Klai­pė­do­je: Mi­ni­jos g. 2, tel. (8 46) 315 111, mob. tel. 8 606 91183, e. pa­štas: klaipeda@mirameda.lt. ■■ Dar­bo lai­kas: pirmadieniais–penktadieniais 8–20 val., šeš­ta­die­niais 9–16 val.

63


2013 žiema

Sveikata

Moks­li­niai jo ty­ri­mai dėl po­ vei­kio svei­ka­tai pra­dė­ti praė­ ju­sio am­žiaus pra­džio­je. Jie te­be­si­tę­sia, nes ozo­nas at­ sklei­džia vis nau­jų žmo­gui nau­din­gų sa­vy­bių.

Pat­rauk­lu: „Mi­ra­me­do­je“ at­lie­ka­mos ozo­no­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ros ne­skaus­min­gos, per jas ga­li­ma pail­sė­ti. Gydytojas A.Al­bert­ja­nas ti­ki­si, kad gy­dy­mas ir svei­ka­tos stip­ri­ni­mas ozo­nu bus tai­ko­mas ir vals­ty­bi­nė­se gy­dy­mo įstai­go­se.

ne, rei­kia ir įpras­to gy­dy­mo – in­su­li­no ir ki­tų me­to­dų komp­li­ka­ci­joms slo­pin­ti. Be to, ozo­nas pa­di­di­na ląs­te­lių memb­ra­nų pra­lai­du­mą gliu­ko­zei, dėl to su­ma­žė­ja gliu­ ko­zės kie­kis krau­jy­je, o pa­di­dė­ja au­di­niuo­se. Pas­te­bė­ta, kad po ozo­no­te­ra­pi­jos kur­so gliu­ ko­zės kie­kis krau­jy­je su­ma­žė­ja iki 26 pro­c. Tai kai ku­riems li­go­niams lei­džia su­ma­žin­ti in­su­li­no ar ki­tų vais­tų nuo dia­be­to do­zes.

– O Die­vo rykš­te va­di­na­moms on­ko­lo­gi­ nėms li­goms gy­dy­ti ozo­nas ne­ga­lė­tų bū­ti nau­din­gas? – Šio­je sri­ty­je at­lik­ta ne­ma­žai moks­li­nių ty­ri­mų ir jie te­be­tę­sia­mi. Re­zul­ta­tai ro­do, kad on­ko­lo­gi­jo­je veiks­min­gas tam tik­ros kon­cent­ra­ci­jos ozo­nas. Sti­mu­liuo­da­mas imu­ni­nę sis­te­mą jis pa­de­da ko­vo­ti su vė­ži­ nė­mis ląs­te­lė­mis, stab­do jų dau­gi­ni­mą­si.

Nuo ka­da?

Da­bar

■■ Moks­liš­kai pa­grįs­tas, spe­cia­li­zuo­tas ir efek­ty­vus gy­vy­bės ele­men­to – ozo­no tai­ky­mas ir ty­ri­mai pra­si­dė­jo XX a., Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. Jie te­be­si­tę­sia, nes ozo­nas at­sklei­džia vis nau­jų sa­vo gy­do­mųjų ir gy­vy­bi­nių sa­vy­bių.

■■ Ozo­no­te­ra­pi­ja tai­ko­ma dau­ge­ly­ je žy­mių pa­sau­lio me­di­ci­nos kli­ni­ kų JAV, Vo­kie­ti­jo­je, D.Bri­ta­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je ir ki­to­se. ■■ Maž­daug nuo 2006 m. ozo­nui ati­te­ko gar­bin­ga vie­ta gro­ žio me­di­ci­nos sri­ty­je. Dau­ge­lis pa­sau­lio įžy­my­bių, pra­mo­gų, vers­lo, spor­to žmo­nių re­gu­lia­riai nau­do­ja gra­ži­nan­čias, liek­ni­nan­ čias, at­jau­ni­nan­čias ir ener­gi­ zuo­jan­čias ozo­no pro­ce­dū­ras. Įro­dy­ta, kad ozo­nas stab­do or­ga­niz­mo se­nė­ji­mo pro­ce­sus.

■■ 1785 m. ozo­ną ap­ti­ko ir pir­mą­kart pa­mi­nė­jo olan­dų fi­zi­kas Van Ma­ru­ mas. ■■ 1900 m. iš­ra­dė­jas ir moks­li­nin­kas Ni­ko­la Tes­la su­kū­rė pir­mą­jį ozo­no ge­ ne­ra­to­rių. 1957 m. Vo­kie­ti­jo­je pa­ga­min­tas šis nau­jos kar­tos apa­ra­tas. ■■ Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais vo­kie­čiai pa­nau­do­jo ozo­ną kaip an­ti­ sep­ti­nę prie­mo­nę žaiz­doms ap­do­ro­ti ir in­fek­ci­joms gy­dy­ti. Po ke­le­rių me­tų ozo­nu pra­dė­ti gy­dy­ti ir vi­daus or­ga­nų su­si­rgi­mai. ■■ 1929 m. JAV iš­leis­ta kny­ga „Ozo­ne and Its The­ra­peu­tic Ac­tion“, ku­rio­je ap­ra­šy­ta 114 li­gų diag­no­zių ir jų gy­dy­mas ozo­nu.

64

Pir­mie­ji apie ozo­no­te­ra­pi­ją on­ko­lo­gi­jo­je pra­dė­jo gal­vo­ti JAV moks­li­nin­kai. Jau 1980 m. bu­vo skel­bia­mi straips­niai apie tei­gia­mą gy­dy­mo ozo­nu efek­tą pe­lėms, ser­gan­čioms pie­no liau­kų kar­ci­no­ma. Va­šing­to­no uni­ ver­si­te­to gy­dy­to­jai nu­sta­tė, kad, aš­tuo­nias die­nas vei­kiant ozo­nu vė­ži­nes ląs­te­les, paim­tas iš plau­čių, krū­tų ir gim­dos, jų au­ gi­mas bu­vo pri­stab­dy­tas, o svei­kų ląs­te­lių


2013 žiema

vys­ty­mui­si įta­kos ne­tu­rė­jo. Aiš­ki­na­ma, kad vė­ži­nės ląs­te­lės ne­su­ge­ba at­lai­ky­ti ozo­no su­ke­lia­mo ok­si­da­ci­nio po­vei­kio. Ozo­nas la­bai efek­ty­vus simp­to­mi­niam vė­žio gy­dy­ mui: skaus­mui mal­šin­ti, vi­du­rių už­kie­tė­ji­mui ma­žin­ti, bend­rai sa­vi­jau­tai stip­rin­ti, nuo­tai­kai pa­ge­rin­ti, nes veikia kaip antidepresantas. – Va­di­na­si, ga­li ap­sau­go­ti nuo žmo­ni­ją žu­ dan­čio nuo­lat pa­ti­ria­mo stre­so? – Ozo­no­te­ra­pi­ja itin tin­ka stre­so pro­fi­lak­ti­kai. – Paaiš­kin­ki­te, koks fi­zio­lo­gi­nis ozo­no­te­ra­ pi­jos po­vei­kis mal­ši­nant skaus­mą? – Ozo­nas vei­kia kaip ir ne­ste­roi­di­niai, už­de­ gi­mą slo­pi­nan­tys vais­tai nuo skaus­mo. Kaip, pa­vyz­džiui, dau­ge­lio ži­no­mas dik­lo­fe­na­kas. Jis slo­pi­na ara­chi­do­no rūgš­ties ga­my­bą, ir ozo­nas da­ro to­kį po­vei­kį, tik jis yra silp­nes­nis. – Koks yra op­ti­ma­lus gydymo kur­sas ? – Sa­ko­me, kad suau­gu­siam žmo­gui rei­kia de­šim­ties pro­ce­dū­rų. Tai už­tik­ri­na kuo ge­res­nį ir il­ges­nį po­vei­kį. Ta­čiau gy­dy­mą di­ fe­ren­ci­juo­ja­me, nes jau­nam or­ga­niz­mui ga­li pa­kak­ti 6–8 pro­ce­dū­rų, li­go­tam – il­ges­nio kur­so, pa­lai­ko­mų­jų pro­ce­dū­rų ir pan.

K

do? y­ g s a n o­ f ­ e tel­ Iš­ma­nu­sis

iek­v ie­no mū­sų gy­ve­ni­mo da­ li­mi ta­pęs iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas jau­nam bri­tui yra tik­ras iš­si­gel­ bė­ji­mas, skel­bia News.com.au. Vai­k i­nas po li­gos pra­ra­do at­ min­t į. Jis vie­nas net iš na­mų išei­ti ne­ga­lė­ da­vo, nes tuoj pat pa­mirš­da­vo, kur ir ko ei­ na. Jis taip pat pa­mirš­ta ir to­k ius ele­men­ta­ rius da­ly­kus, kaip val­gis ir dan­tų va­ly­mas. Jo ar­ti­mie­siems tek­da­vo jam pri­min­ti kiek­ vie­ną smulk­me­ną. Il­ga­lai­kė hi­pok­si­ja (de­g uo­nies ba­das) bu­ vo diag­no­zuo­ta tuo­met, kai jau­nuo­liui bu­ vo 11 me­tų. At­lik­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad ber­niu­kas ne­ga­li pla­nuo­ti atei­ties įvy­k ių

■■ Yra duo­me­nų, kad gy­dy­mas ozo­ nu sėk­min­gai ga­li pa­dė­ti gy­dy­ti tam tik­ras ne­vai­sin­gu­mo rū­šis. ■■ Eks­pe­ri­men­ti­nės me­di­ci­nos fak­tai ro­do, kad ozo­nas – efek­ty­vi prie­ mo­nė nuo dau­ge­lio odos su­si­rgi­mų, ku­rie ki­tais bū­dais sun­kiai iš­gy­do­mi. ■■ Ozo­nuo­to van­dens au­to­ma­tus ke­ti­na­ma pa­sta­ty­ti dau­ge­ly­je JAV įstai­gų. Įro­dy­ta, kad ozo­no pri­so­tin­tas van­duo ša­li­na ap­ lin­kos tar­šos, triukš­mo ir stre­so po­vei­kį or­ga­niz­mui, ge­ri­na sa­vi­ jau­tą, at­min­tį, dar­bin­gu­mą.

dėl rim­tų at­min­ties pro­ble­mų. Šis su­si­rgi­mas – tai gim­ dy­mo me­tu pa­tir­ tos trau­mos pa­da­ ri­nys. Vos tik iš­ma­nie­ ji te­le­fo­nai ta­po pa­ sie­k ia­mi kiek­v ie­nam, jau­nuo­lis pra­dė­jo juo nau­do­tis ir ne­si­ski­ria nė se­kun­dei. Į sa­vo te­le­fo­no at­min­t į vai­k i­nas įra­šo pri­ mi­ni­mus apie moks­lus, dan­tų va­ly­mą, val­ gy­mą, su­si­ti­k i­mus, gim­ta­die­nius ir ki­tus kas­die­nius da­ly­kus, ku­rių pa­ts pri­si­min­ ti ne­ga­li.

i­lė­ja a v k s a m i­ ­ n ai: jau Moks­li­nin­k o­rė­jos moks­li­nin­kai pa­ste­bė­

K

jo, kad jau­nų žmo­nių pro­ti­nius ge­bė­ji­mus silp­ni­na nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos. Jos vei­k ia taip pat kaip ir gal­vos trau­mos ar psi­chi­kos li­gos. Taip jau­ nuo­lius vei­k ia kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai ir mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, skel­bia zdr.ru. Me­di­kai šį reiš­ki­nį pa­va­di­no vir­tua­lia silp­ nap­ro­tys­te. Su­si­kon­cent­ra­vę į vir­tua­lią erd­vę jau­ni žmo­nės ne­be­su­ge­ba įsi­min­ti ele­men­ta­ riau­sios in­for­ma­ci­jos, to­kios kaip te­le­fo­no nu­ me­riai. Ši pro­ble­ma itin ak­tua­li paaug­liams. Kaip pa­ste­bė­jo moks­li­nin­kai, tech­no­lo­ gi­jos suau­g u­siems žmo­nėms ga­di­na ne at­ min­t į, o in­t y­mų gy­ve­ni­mą.

– Ko­dėl ozo­no­te­ra­pi­ja ne­tai­ko­ma vals­ty­bi­ nė­se gy­dy­mo įstai­go­se? – Pa­sau­ly­je ozo­no­te­ra­pi­ja yra pri­pa­žin­tas gy­dy­mo me­to­das ir jis įra­šy­tas tai reg­la­ men­tuo­jan­čiuo­se me­di­ci­nos al­go­rit­muo­se. Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ren­gia­si reg­la­men­tuo­ti kai ku­riuos ne­ tra­di­ci­nius gy­dy­mo bū­dus. Tu­ri­me vil­čių, kad bus reg­la­men­tuo­ta ir ozo­no­te­ra­pi­ja.

Atei­ty­je

Sveikata

u­lus a k i t ­ in ­ r ip t ­ ­ as s būd s u l ­ a r ­ ū t ­ a N pa silp­nas. An­tiok­si­dan­tai, ku­rių yra gau­

M

oks­li­nin­kai ti­ki­na, kad obuo­liai pa­de­da žmo­nėms, ku­rie su­si­du­ria su stu­bu­ro pro­ble­mo­mis, ir os­teo­po­ ro­zės ri­zi­kos gru­pė­je esan­ čioms mo­te­rims, skel­bia edik­fo­rum.ru. Obuo­liuo­se yra daug an­tiok­si­dan­tų, ku­ rie pa­de­da su­t vir­tin­ti kau­li­nį au­di­nį. Anot ty­rė­jų, kau­lų stip­ru­mas pri­k lau­so nuo dvie­jų ląs­te­lių: os­teob­las­tų, ku­rie for­muo­ja kau­lų ląs­te­les, ir os­teok­las­tų, ku­rie jas nai­ ki­na. Jei os­teok­las­tai yra itin ak­t y­v ūs, kau­ li­nis au­di­nys ne­spė­ja at­si­nau­jin­ti ir tam­

su obuo­liuo­se, neut­ra­li­zuo­ja os­teok­las­tų po­vei­k į. Eks­per­tai obuo­lius val­g y­ti re­ko­men­duo­ja vy­res­nio am­žiaus mo­te­rims, ku­rios yra lin­ ku­sios sirg­ti os­teo­po­ro­ze. Ne­ga­na to, kau­ lus tei­gia­mai vei­kia ir ki­ti ap­va­lios for­mos ir rau­do­nos spal­vos vai­siai. Juo­se yra daug li­ ko­pe­nų, fla­vo­noi­dų ir ki­tų me­džia­gų, ku­rios tei­gia­mai vei­k ia kau­lus. Me­di­kai re­ko­ men­duo­ja ne­pa­mirš­ti ir pie­no pro­duk­tų, ku­riuo­se yra gau­ su kal­cio. Pa­ren­gė Ka­ro­li­na Mar­cin­ke­vi­čiū­tė

65


2013 žiema

Sveikata

PROPOMAX – gerklei ir imuninei sistemai bei vitamino C dienos poreikiui tenkinti.

Vertikaliai: 1. Odos uždegimas. 2. Kultūrinis augalas, kurio sėklų lukštuose esančios gleivės išbrinksta žarnyne, sužadina jo peristaltiką, yra švelnus vidurius laisvinantis vaistas. 3. Mirkčiojamas akies uždangalas. 4. Gydytoja žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė. 7. Raginė atauga žmogaus piršto gale. 8. Nereceptinis virškinimo sistemą ir metabolizmą veikiantis vaistas. 10. Inksto ir jo geldelės uždegimas. 11. Girdėjimo pojūtis. 12. Dilbio ir žasto sąnarys. 13. Skrandžio prievarčio mėšlungis. 17. Kaulo uždegimas. 18. Pilvo vandenė. 21. Burnos ertmės gleivinės uždegimas. 22. Lanksčioji dalis tarp plaštakos ir dilbio. 23. Ausies už-

degimas. 24. Pilvo plėvė. 28. Ryjamoji burnos dalis. 29. Bambeklis kitaip. 32. Pušinių šeimos medis, iš kurio spyglių ir kankorėžių išgautas eterinis aliejus skatina atsikosėjimą susirgus peršalimo ligomis bei pasižymi antimikrobiniu poveikiu. 33. Probiotikas nuo viduriavimo (nereceptinis vaistas). Horizontaliai: 5. Kardiochirurgas, profesorius, širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas. 6. Chirurgas, urologas, Lietuvos politinis veikėjas. 9. Nedidelė stacionari gydymo įstaiga. 14. Patologinis ar dirbtinis kanalas, jungiantis organo ertmę su kūno paviršiu-

mi. 15. Gegužraibinių šeimos miškų ir pievų augalas. 16. Dusulys kitaip. 19. Ūmus kraujagyslių funkcijos nepakankamumas. 20. Moteris, slauganti ligonius. 25. Širdies ritmo sutrikimas. 26. Sąnario uždegimas. 27. Pritrinta pūslė, nuospauda. 30. Gleivinės uždegimas. 31. Gydomasis ar higieninis kūno dirginimas rankomis, prietaisu. 34. Raumens ar raumenų sutraukimas. 35. Moters lyties organų dalis. 36. Kvapi rausvai žydinti žolė, kurios arbata – veiksminga priemonė kosint, sergant viršutinių kvėpavimo takų, skrandžio ir žarnyno uždegimais. Kryžiažodį sudarė Gintautas Muraška

Norėdami laimėti PROPOMAX, atsakymus iki 2013 m. gruodžio 16 d. siųskite: „Kauno diena“, Kęstučio g. 86, Kaunas, „Vilniaus diena”, A.Smetonos g. 5, Vilnius,„Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda. Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą. Burtų keliu išrinksime tris nugalėtojus. Laimėtojus informuosime e. paštu arba telefonu.

66


2013 11 28 sveikata  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you