2013 08 02 santaka

6

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka /dailė J.Rimšos kūryboje susipina įvairūs tapybos stiliai

Lie­tu­vis, nu­ta­pęs in­dė­nų M.Ži­lins­ko dai­lės ga­ le­ri­jo­je vei­kia uni­ka­ li pa­ro­da „Bron­zi­niai žmo­nės. Atsk­lei­dęs in­dė­nų dva­sią“, ku­ rio­je eks­po­nuo­ja­ mi lie­tu­vio, o iš tie­ sų – pa­sau­lio dai­li­ nin­ko Jo­no Rim­ šos (1903–1978) ta­ py­bos dar­bai.

Gy­ve­ni­mas su­gu­lė į k Šiuo me­t u vei­k ian­č io­j e pa­ro­do­j e taip pat bu­vo pri­sta­ty­ta žur­na­l is­tės Au­re­li­jos Al­mo­nės Aks­ti­nie­nės (Ri­ man­tės Ro­py­tės nuo­t r.) kny­ga „Už­ bū­rė Alau­še nu­sken­dę var­pai“ apie iš­skir­ti­nį lie­tu­vių dai­li­nin­ką. Kny­gos au­to­rė pa­sa­ko­jo, kad su J.Rim­ša su­si­ pa­ži­no 1968 m., vie­šė­da­ma pas gi­mi­ nes Ka­li­for­ni­jo­je. „Su­ža­vė­jo nuo­sta­bi, nie­kur ne­ma­ty­ta jo kū­ry­ba, tad, grį­ž u­si į Tė­vy­nę, žur­ na­le „Kul­t ū­ros ba­rai“ iš­spaus­d i­nau straips­n į „Eg­zo­t i­ka ir hu­ma­n iz­mas“ su at­s i­vež­to­m is dai­l i­n in­ko dar­bų iliust­ra­ci­jo­mis, – pri­si­me­na A.A.Aks­ ti­nie­nė. – Tai bu­vo lyg pir­mo­ji kregž­ dė, at­skri­du­si į Lie­tu­vą, po dau­ge­lio me­tų pra­ne­šu­si apie įdo­mų, su­ dė­t in­gą ir pra­smin­ gą šio dai­l i­n in­ko gy­ve­n i­m ą ir kū­ry­bą.“ Su J. Rim­š a kny­g os „Už­ bū­rė Alau­š e nu­ sken­d ę var­p ai“ au­t o­r ė bend­r a­ vo laiš­k ais, sva­j o­ jo vėl su­s i­t ik­t i.

At­va­ž iuo­

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ne­rims­tan­ti sie­la

J.Rim­ša gi­mė Svė­da­suo­se, ten gy­ ve­no ir jo se­ne­lis. Tė­vai bu­vo įsi­kū­ rę Kau­ne, tu­rė­jo siu­vyk­lą, o va­sa­ras pra­leis­da­vo Svė­da­suo­se. Pra­si­dė­ jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, J.Rim­ša su tė­vais pa­si­trau­kė į Uk­ rai­ną, pas Pol­ta­vo­je gy­ve­nan­tį ge­ le­žin­ke­li­nin­ku dir­bu­sį tė­vo bro­lį, o po me­tų – į Char­ko­vą, kur bū­si­ma­ sis dai­li­nin­kas lan­kė ru­siš­ką gim­ na­zi­ją. Ten pa­mė­go pieš­ti. Jo po­ lin­kį dai­lei pa­lai­kė ma­ma, ki­lu­si iš ba­jo­rų gi­mi­nės, ku­rio­je bu­vo ne­ ma­žai me­ni­nin­kų.

Tė­vas no­rė­jo, kad J.Rim­ša tap­tų siu­vė­ju. 1924 m. jis iš­vy­ko mo­ky­ tis į Vie­ną, į ge­riau­sią siu­vi­mo mo­ kyk­lą, ta­čiau gy­ven­da­mas Aust­ri­ jos sos­ti­nė­je ėmė lan­ky­ti mu­zie­jus, ko­pi­juo­ti gar­sių me­ni­nin­kų dar­bus.

Stu­di­jų me­tais mi­rė ma­ma, to­dėl, grį­žęs į Lie­tu­vą ir ne­be­ra­dęs ma­ mos – jo me­ni­nių in­te­re­sų už­ta­rė­ jos, iš­vy­ko į Bra­zi­li­ją.

At­vy­kęs į Rio de Ža­nei­rą dir­bo ka­vos plan­ta­ci­jo­se. Pa­si­bai­sė­jęs ver­giš­ku gy­ve­ni­mu pa­bė­go į San Pau­lą, ve­dė su­len­kė­ju­sią lie­tu­ vai­tę ir su­si­lau­kė duk­ters. Žmo­ nai pa­rei­ka­la­vus pa­si­rink­ti ją ar­ba me­ną, nu­si­vy­lė ve­dy­bo­mis ir iš­ va­žia­vo į Ar­gen­ti­ną, vė­liau per­ si­kė­lė į Bue­nos Ai­res, kur gy­ve­ no bro­lis.

Jonas Rimša. Motinystės idilija.

Įs­to­jęs į stip­riau­sią vi­so­je Pie­tų Ame­ri­ko­je Bue­nos Ai­rių dai­lės aka­ de­mi­ją, J.Rim­ša sėk­min­gai pra­dė­jo dai­li­nin­ko kar­je­rą, stu­den­tų pa­ro­ do­se ne kar­tą pel­nė auk­so, si­dab­ro, bron­zos me­da­lius. Įsi­gi­li­nęs į aka­ de­mi­nio me­no rei­ka­la­vi­mus, ėmė bo­dė­tis ita­liš­ko­sios mo­kyk­los ru­ ti­na ir at­si­svei­ki­no su aka­de­mi­ja.

Jį trau­kė gam­ta ir se­nų­jų in­kų im­ pe­ri­jos pa­li­kuo­nių gy­ve­ni­mas bei kul­tū­ra.

Ar­ti­mas lie­tu­vių ta­py­bai

J.Rim­šos kū­ry­ba dau­giau­sia su­si­ju­ si su in­dė­nų, iš­sau­go­ju­sių se­no­sios kul­tū­ros tra­di­ci­jas, gy­ve­ni­mu, pa­ pro­čiais, is­to­ri­ja ir re­li­gi­ja. Jo kū­ry­ bo­je pri­mi­ty­vio­sios kul­tū­ros bruo­ žai su­si­pi­na su Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je pa­pli­tu­sia kla­si­ki­nės eu­ro­pie­tiš­

Ne­tu­rė­jęs tie­sio­gi­ nių kon­tak­tų su Eu­ ro­pos kul­tū­ra ir Lie­ tu­va, jis iš­li­ko ar­ti­mas lie­tu­vių ta­py­bai. kos is­pa­nų ta­py­bos pa­tir­ti­mi ir su XX a. pir­mo­sios pu­sės mo­der­nis­ ti­ne ta­py­ba.

Dai­li­nin­kas pri­klau­so Lie­tu­vo­je kū­ru­sių An­ta­no Gu­dai­čio, Leo­nar­ do Ka­zo­ko, Vy­tau­to Mac­ke­vi­čiaus, Sta­sio Ušins­ko, An­ta­no Sa­muo­lio, Jo­no Vai­čio ir išei­vi­jo­je at­si­dū­ru­sių Vik­to­ro Viz­gir­do, Adol­fo Va­leš­kos, Po­vi­lo Pu­zi­no kar­tai, ku­ri tie­sio­ giai ar ne­tie­sio­giai, per sa­vo mo­

ky­to­jus išau­go ant Pa­ry­žiaus mo­ kyk­los pa­ma­tų.

Kaip pa­ste­bi me­no­ty­ri­nin­kė Ni­ jo­lė Tu­mė­nie­nė, J.Rim­šos sa­vi­tu­ mą ir uni­ka­lu­mą su­da­ro tai, kad gy­ven­da­mas Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je ir įgi­jęs ki­to­kios – is­pa­nų mo­kyk­ los pa­tir­ties bei ne­tu­rė­jęs tie­sio­ gi­nių kon­tak­tų su Eu­ro­pos kul­tū­ra ir Lie­tu­va, jis iš­li­ko ar­ti­mas lie­tu­ vių ta­py­bai, pir­miau­sia hu­ma­nis­ ti­nė­mis kū­ry­bos nuo­sta­to­mis ir eksp­re­sy­via ko­lo­ri­to raiš­ka, kont­ ras­ti­nių de­ri­nių har­mo­ni­ja, ne­pap­ ras­tu ža­lios spal­vos emo­cio­na­lu­mu ir įtai­ga.

Gar­sus Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je ir JAV

Svė­da­suo­se gi­mu­sio ir Ame­ri­ kos kon­ti­nen­tuo­se su­bren­du­sio bei iš­gar­sė­ju­sio Lo­ty­nų Ame­ri­ko­

je J.Rim­šos dai­lės pa­li­ki­mą su­da­ ro apie pu­sant­ro tūks­tan­čio ta­py­ bos pa­veiks­lų, ku­rie iš­si­sklai­dę po Lo­ty­nų Ame­ri­ką ir JAV. Už nuo­ pel­nus Bo­li­vi­jos me­nui J.Rim­ ša bu­vo ap­do­va­no­tas aukš­čiau­siu ci­vi­liams ski­ria­mu ap­do­va­no­ji­ mu – An­dų kon­do­ro or­di­nu, jam su­teik­tas Bo­li­vi­jos gar­bės pi­lie­ čio var­das, įteik­tas gar­bės pro­fe­ so­riaus dip­lo­mas.

Lem­tin­ga pa­žin­tis su Al­ma ir Val­du Adam­kais pa­ska­ti­no dai­ li­nin­ką per­si­kel­ti iš Ba­ri­lo­čės, į ku­rią at­vy­ko su­tri­kus svei­ka­tai, į JAV. V.Adam­kaus rū­pes­čiu iš­vy­ko į Tai­tį, nes me­ni­nin­ką ža­vė­jo se­ nos kul­tū­ros pa­li­kuo­nys, ci­vi­li­ za­ci­jos ne­pa­lies­ta kul­tū­ra, pa­pro­ čiai, mi­to­lo­gi­ja. Bū­da­mas pa­ty­ręs dai­li­nin­kas, J.Rim­ša su­ge­bė­jo ne­