Page 1

1

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 101

Iš šei­mos al­bu­mo puslapių

Ra­mu­nė Pi­ga­gai­tė. Duo­nos ga­myk­los dar­buo­to­ja.

Ra­mu­nė Pi­ga­gai­tė. Gam­tos mu­zie­jaus di­rek­to­rė.

Fo­to­me­ni­nin­kės R.Pi­ga­gai­tės ret­ros­pek­ty­vi­nės pa­ro­dos kūriniai pa­ke­ri nuo­šir­du­mu

3

Vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams

Ban­dy­mas at­kur­ti pu­siaus­vy­rą

Kai Vi­li­jam­po­lė dar bu­vo mies­tas

Se­niai ne vien vil­nie­čių gal­vo­so­piu ta­pu­si Lu­kiš­kių aikš­tė – menotyrininko E.Pa­ruls­kio aki­ra­ty­je.

Pa­ro­dos „Pos­ti­dė­ja II. Ats­ta­to­mie­ji dar­bai“ da­ly­vės sa­vaip žvel­gia į mo­te­rų ir vy­rų me­no pa­sau­lius.

Ra­di­nys Na­cio­na­li­ nia­me Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos ar­chy­ve at­sklei­džia nau­jų fak­tų apie se­ną­jį Kau­no ra­jo­ną.

2

4

7


2

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka /nuomonės

Lu­kiš­kių aikš­tės ak­sio­ma

V

Er­nes­tas Pa­ruls­kis

i­suo­met, prii­mant bet ko­ kius spren­di­mus, ver­ta pri­ si­min­ti Lu­kiš­kių aikš­tės Vil­ niu­je is­to­ri­ją. Ži­no­ma, gy­ve­ ni­mo klai­dų ga­li­ma iš­veng­ti iš­vel­kant iš at­min­ties dau­gy­bę ki­to­kių pa­mo­ko­ mų pa­vyz­džių, bet pa­sa­ko­ji­mas apie Lu­kiš­kių aikš­tę šią dis­cip­li­nuo­jan­čią funk­ci­ją ir­gi at­lie­ka pui­kiai. Vis­kas pra­si­dė­jo 1795-ai­siais, kai Vil­ nius ta­po Ru­si­jos gu­ber­ni­jos cent­ ru, tre­čiu pa­gal dy­dį im­pe­ri­jos mies­ tu. 1801 m., bai­giant re­konst­ruo­ti Vil­ niaus ka­ted­rą su tri­mis skulp­tū­ro­mis ant fron­to­no, val­džia nu­griau­na Val­ do­vų rū­mų lie­ka­nas. Ka­ted­ros fa­sa­do orien­ta­ci­ja ro­do, kad ka­da nors jis tu­rės žvelg­ti ne į dar­žus ir tro­bas, o į ką nors ur­ba­nis­tiš­kai di­din­ges­nio. Bet dar­ži­ nin­kai ir so­di­nin­kai sa­vo skly­puo­se (o jie pra­si­dė­jo tie­siog ten, kur da­bar yra Na­cio­na­li­nis dra­mos teat­ras) ra­ miai dir­bo be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­ čius, kol 1834 m. vis dėl­to pra­dė­ta lė­tai ties­ti kol kas be­var­dė gat­vė Žvė­ry­no link. Pri­rei­kė be­veik dvi­de­šim­ties me­ tų, kol gat­vė priar­tė­jo prie da­bar­ti­nės V.Ku­dir­kos aikš­tės (anuo­met – Šv.Jur­ gio) ir ga­vo Jur­gio pro­spek­to pa­va­di­ni­

Bep­ras­miš­ka keis­ti na­ tū­ra­lią pri­gim­tį. Ir žmo­ gaus, ir aikš­tės. mą. Lu­kiš­kių aikš­tės dar nė­ra, to­je vie­ to­je ply­ti šiaip Lu­kiš­kės, to­li­mo prie­ mies­čio vie­to­vė, ku­rio­je sto­vi Do­mi­ni­ ko­nų vie­nuo­ly­nas ir Šv. apaš­ta­lų Pi­ly­ po ir Jo­kū­bo baž­ny­čia. Aikš­tė čia at­si­ ra­do tik 1860 m., kai į ją per­kė­lė pen­kis tur­gus iš Til­to ir Py­li­mo gat­vių. Pui­kiai įsi­vaiz­duo­ju, kaip py­ko ir prie­ši­no­si iš pa­to­gaus cent­ro į ab­so­liu­tų už­kam­pį iš­ stu­mia­mi pre­kei­viai. 1863–1864 m. šia­ me už­kam­py­je, Tau­ro kal­no pa­pė­dė­ je (bet ne pa­čio­je aikš­tė­je), su­šau­do­mi ar­ba pa­ka­ria­mi su­ki­li­mo da­ly­viai. 1879 m. te­be­tie­sia­mas Jur­gio pro­spek­tas ga­ lų ga­le priar­tė­jo prie Lu­kiš­kių aikš­tės ir ji ta­po ak­ty­ves­ne mies­to da­li­mi – nuo 1887 m. čia ren­gia­mos Že­mės ūkio pa­ ro­dos, nuo 1897-ųjų – cir­ko pa­si­ro­dy­ mai, dar vė­liau pra­dė­tas ro­dy­ti ki­nas, XX a. pra­džio­je ke­le­rius me­tus vei­kė mies­to teat­ras. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, len­kiš­kuo­ ju tar­pu­ka­riu, aikš­tės funk­ci­jos ypa­tin­ gai ne­si­kei­tė – čia vy­ko tur­gūs, mu­gės, ret­kar­čiais – iš­kil­mės ir ka­ri­niai pa­ra­ dai, bet vie­ta ne­bu­vo sak­ra­li­zuo­ta. Ban­ dy­mų, tie­sa, neiš­veng­ta: 1921 m. aikš­tės pa­kraš­ty­je, už ge­ro pus­ki­lo­met­rio nuo ga­li­mos su­ki­lė­lių eg­ze­ku­ci­jos vie­tos, pa­dė­ta pa­mink­li­nė plokš­tė su iš­kal­tu už­ra­šu „1863“, o 1936 m., per­var­di­jus aikš­tę J.Pil­suds­kio var­du, siū­ly­ta vie­ toj plokš­tės įreng­ti at­vi­rą al­to­rių. Bet pla­nai li­ko neį­gy­ven­din­ti. Ir tik pa­si­bai­gus ka­rui bei pra­si­dė­jus nau­jai oku­pa­ci­jai, Lu­kiš­kių aikš­tei bu­ vo su­ras­ta nau­ja pa­skir­tis ir nau­jas, kaip grei­tai paaiš­kė­jo, trum­pa­lai­kis, Ta­ry­bų var­das. Ra­sa An­ta­na­vi­čiū­tė straips­ny­ je „Sta­li­ni­nis „penk­me­tis“: Vil­niaus vie­ šų­jų erd­vių įpras­mi­ni­mo dar­bai 1947– 1952 m.“ (Me­no­ty­ra. 2009. T. 16. Nr. 3–4,

p. 150–169) ra­šo: „...1945 m. bu­vo nu­tar­ ta, kad Vil­niui rei­ka­lin­gas nau­jas so­ vie­ti­nis cent­ras, at­spin­dė­sian­tis nau­ją res­pub­li­kos vys­ty­mo­si eta­pą. Po neil­ gų svars­ty­mų cent­rą bu­vo nu­spręs­ta per­kel­ti iš Pi­lies (dab. Ka­ted­ros) aikš­ tės į apy­tuš­tę Ta­ry­bų (dab. Lu­kiš­kių) aikš­tę.“ Bū­tent so­vie­ti­niai ur­ba­nis­tai pir­mą kar­tą rea­liai sak­ra­li­za­vo Lu­kiš­kių aikš­ tę, su­for­muo­da­mi neok­la­si­cis­ti­nę jos ar­chi­tek­tū­rą su Le­ni­no pa­mink­lu ir kva­ziant­ka­piu-gė­ly­nu cent­re. 1952 m., praė­jus dve­jiems me­tams po Ka­ted­ros skulp­tū­rų nu­ver­ti­mo, aikš­tė bu­vo ati­ da­ry­ta. Ta pro­ga Ge­di­mi­no gat­vė pa­va­ din­ta Sta­li­no pro­spek­tu, o Ta­ry­bų aikš­ tė – Le­ni­no var­du. Po ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo abie­jų aikš­čių – Ka­ted­ros ir Lu­kiš­kių – ašy­je pra­si­dė­jo 1801 m. sta­tus quo at­ kū­ri­mo dar­bai. Nu­kel­ta pa­go­niš­ka Le­ ni­no sto­vyk­la, į Vo­ro­ne­žą kar­tu su sta­ tu­la ati­duo­ti I.Čer­nia­chovs­kio pa­lai­kai, vėl už­kel­tos Ka­ted­ros fron­to­no skulp­ tū­ros, at­sta­ty­ti Val­do­vų rū­mai. Bu­vu­sios bū­se­nos grą­ži­ni­mo veiks­mų gran­di­nė neap­len­kė ir Lu­kiš­kių aikš­ tės. 1995 m. bu­vo nu­spręs­ta kol kas ar­ chi­tek­tū­ri­nių vi­zi­jų pa­vi­da­lu už­sta­ty­ ti aikš­tę, kur be­veik šim­tą me­tų vy­ko tur­gūs, mu­gės ir ki­to­kios pra­mo­gos, vi­ suo­me­ni­niais ir ko­mer­ci­niais pa­sta­tais bei įreng­ti rek­rea­ci­nes zo­nas. Lo­giš­kas spren­di­mas tuo­met ne­su­vei­kė. 1998-ai­ siais su­reng­tas ant­ras aikš­tės per­tvar­ ky­mo kon­kur­sas. Jį lai­mė­jęs pro­jek­tas ir­gi bu­vo is­to­riš­kai na­tū­ra­lus – ar­chi­tek­ tai siū­lė su­tvar­ky­ti ta­kus, įreng­ti lau­ko ka­vi­nes, šį bei tą pa­so­din­ti. Ir vėl pro­jek­ to ne­spė­ta įgy­ven­din­ti, nes tais pa­čiais me­tais pa­da­ro­ma klai­da: Sei­mas prii­ ma nu­ta­ri­mą, skel­bian­tį, kad Lu­kiš­kių aikš­tė tu­rė­tų tap­ti „pa­grin­di­ne rep­re­ zen­ta­ci­ne Lie­tu­vos aikš­te su lais­vės ko­ vų me­mo­ria­li­niais ak­cen­tais“. Šis nu­ta­ ri­mas, pa­ra­dok­sa­liai at­kar­to­jan­tis ankš­ čiau ci­tuo­tą so­vie­ti­nį 1945 m. spren­di­ mą, ne­del­siant bu­vo už­prog­ra­muo­tas ne­sėk­mei. So­vie­tams ir­gi ne­pa­vy­ko Le­ ni­no aikš­tės pa­vers­ti svar­biau­sia so­vie­ ti­ne vie­ta mies­te. Net gė­lių dė­ji­mą Vyk­ do­ma­sis ir Cent­ro ko­mi­te­tai mie­liau or­ ga­ni­zuo­da­vo jau­kes­nė­je I.Čer­nia­chovs­ kio aikš­tė­je, juo la­biau kad ir ka­pas ten bu­vo tik­ras, o ne stab­mel­diš­ka Le­ni­no aikš­tės imi­ta­ci­ja. Po Sei­mo spren­di­mo praė­jo 15 me­tų, su­ reng­ta mi­li­jar­das neuž­baig­tų ar­chi­tek­ tū­ri­nių ir skulp­tū­ri­nių aikš­tės re­konst­ ruk­ci­jos kon­kur­sų. Švie­žiau­sias, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­si­bai­gęs, pre­ten­duo­ja bū­ti ga­lu­ti­nis. Abe­jo­ju, ar pa­vyks. Re­zul­ ta­tai su­kė­lė nau­ją vi­suo­me­nės ne­pa­si­ ten­ki­ni­mo ban­gą, tur­būt bus ir teis­mų. O Lu­kiš­kių aikš­tė­je ru­de­niop, kaip ir praė­ju­siais me­tais, bus pa­sta­ty­ta „Mu­ sic week“ sce­na. Ve­jo­se gu­li­nės klau­sy­ to­jai. Nors jie ir be mu­zi­kos ten gu­li­nė­ja. Žie­mą gal vėl bus iš­lie­ta čiuo­žyk­la, o ap­ link ją ri­kiuo­sis ka­lė­di­nio tur­gaus kios­ kai. Kve­pės karš­tu vy­nu. To­kia ir yra or­ ga­niš­ka Lu­kiš­kių bū­se­na. Pak­lau­si­te: o ko­dėl Lu­kiš­kių aikš­tės is­ to­ri­ją ver­ta pri­si­min­ti prii­mant pri­va­ čius spren­di­mus? To­dėl, kad ji to­bu­ lai iliust­ruo­ja vie­nos ak­sio­mos ak­tua­ lu­mą: be­pras­miš­ka keis­ti na­tū­ra­lią pri­ gim­tį. Ir žmo­gaus, ir aikš­tės.

„Ne­re­tai žmo­nės į fil­mą nuei­na su­ vi­lio­ti iš­pūs­tos rek­la­mos, o iš ki­no sa­lės išei­na nu­si­vy­lę, nes pa­ma­tė ne tai, ko ti­kė­jo­si. Rek­la­ma fil­mo ge­ro ne­pa­da­ro. Fil­mas kal­ba pa­ts už sa­ve“, – sa­ko lie­tu­viš­ko de­tek­ty­vo „Var­das tam­so­je“ pro­diu­se­rė Ži­vi­ lė Gal­le­go, sos­ti­nės „Me­nų spaus­ tu­vė­je“ ini­ci­ja­vu­si pir­mą­jį Lie­tu­ vo­je at­vi­rą ban­do­mą­jį ki­no fil­mo sean­są. Spa­lį di­džiuo­sius ek­ra­nus pa­siek­sian­čio fil­mo kū­rė­jai ti­ki­no at­si­žvel­gę į eks­pe­ri­men­to da­ly­vių pa­sta­bas Po il­gos per­trau­kos su­ kur­tas lie­tu­viš­kas de­tek­ty­vi­nis fil­ mas ki­no ek­ra­nus pa­sieks spa­lį. Šal­ti­nis: „Me­nų spaus­tu­vė“ Kad­ras iš fil­mo „Var­das tam­so­je“

„Lie­tu­vos in­te­lek­tua­li­nia­me kon­ teks­te, ku­ria­me kar­te­lė nu­leis­ta ge­ro­kai že­miau, nes in­te­lek­tua­lų daug ma­žiau, to­kie žmo­nės, mąs­ tan­tys, kad yra ne­ver­ti dau­ge­lio da­ ly­kų, juos gau­na, nes kaž­kam juos tie­siog rei­kia gau­ti“, – kons­ta­tuo­ ja jau­na poe­tė Auš­ra Ka­zi­liū­nai­tė, ne­slėp­da­ma, kad ir pa­ti vis daž­niau su­si­mąs­to apie tai, kad nė­ra ver­ta pa­sie­ki­mų ar jai ro­do­mo dė­me­sio. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt

„Mes kū­rė­me is­to­ri­ją!“ – sa­ko tarp­tau­ti­nio pro­jek­to „Eu­ro­pea­ na 1989“ or­ga­ni­za­to­riai, kvies­ da­mi lie­tu­vius pa­si­da­ly­ti pri­si­ mi­ni­mais apie 1989 m. įvy­kius ir įspū­din­giau­sią iš jų – Bal­ti­ jos ke­lią. Vi­si ga­lin­tie­ji pa­si­da­ly­ ti ano me­to liu­di­nin­kais – pri­si­ mi­ni­mais, ar­te­fak­tais – rugp­jū­čio 9–10 d. nuo 10 iki 18 val. lau­kia­ mi Sei­mo II rū­mų fo­jė (Ge­di­mi­ no pr. 53, Vil­niu­je, įė­ji­mas nuo Ne­ries upės pu­sės). Nuot­rau­kos, su­ve­ny­rai, vaiz­do ar gar­so įra­šai, laiš­kai, pla­ka­tai, skel­bi­mai, sa­vi­ lai­dos laik­raš­tė­liai, to me­to kas­ die­nio nau­do­ji­mo daik­tai, – vi­ sa tai tin­ka. „Vi­si pri­si­mi­ni­mai ir at­si­neš­ti daik­tai bus įre­gist­ruo­ti, ap­ra­šy­ti ir per­kel­ti į skait­me­ni­nes laik­me­nas: jie at­si­durs vir­tua­lia­ me 1989 m. Eu­ro­pos že­mė­la­py­je, o ori­gi­na­lai bus grą­žin­ti. Taip pat ga­lė­si­te su­ži­no­ti, kaip sa­va­ran­ kiš­kai įkel­ti į pro­jek­to in­ter­ne­to sve­tai­nę www.europeana1989.eu sa­vo pri­si­mi­ni­mus“, – sa­ko uni­ ka­laus pro­jek­to au­to­riai. Šal­ti­nis www.europeana1989.eu

„Gy­ve­ni­mas per­ne­lyg trum­pas, kad klau­sy­tu­mė­me pra­stos, ne­ ko­ky­biš­kos mu­zi­kos“, – šią pa­ pras­tą, ta­čiau svar­bią tie­są pri­ mi­nė va­sa­ros fes­ti­va­lio „Pia­no. lt“ me­no va­do­vas Alek­sand­ras Ši­ me­lis. Rugp­jū­čio 9–30 d. Vil­niu­je vyk­sian­čio fes­ti­va­lio ren­gė­jai, ža­ dan­tys ne­tra­di­ci­nių kon­cer­tų, li­ko

iš­ti­ki­mi sau – per­nai su­ren­gę pir­ mą­jį pa­sau­ly­je for­te­pi­jo­no mu­zi­ kos kon­cer­tą ore, šį­met pri­si­lie­tė prie ki­tos sti­chi­jos – van­dens. Įs­ pū­din­ga fes­ti­va­lio pre­liu­di­ja ta­po maest­ro Pet­ro Ge­niu­šo kon­cer­tas Ne­ry­je. And­riaus Ufar­to / BFL nuo­tr.

Šal­ti­nis: pia­no.lt


3

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka/fotografija

Sustabdytos gy­ve­ni­mo teat­ro akimirkos Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ ma ret­ros­pek­ty­vi­ nė fo­to­me­ni­nin­ kės Ra­mu­nės Pi­ ga­gai­tės dar­bų pa­ro­da.

R.Pi­ga­gai­tė Lie­tu­vo­je pa­gar­sė­jo tuo, kad nė­jo įpras­tu psi­cho­lo­gi­nio po­rtre­to kū­ri­mo ke­liu.

Ais­tė Ki­sa­raus­kai­tė

Ne, tai ne­bus in­ter­viu su R.Pi­ga­gai­ te, nors mes bu­vo­me su­si­ti­ku­sios ir ma­lo­niai pa­sė­dė­jo­me prie puo­de­lio ar­ba­tos, kal­bė­da­mos apie jos vai­ kys­tės Va­rė­ną, pri­si­mi­ni­mus, ku­ rių ve­da­ma su­kū­rė vi­zi­ti­ne kor­te­le ta­pu­sią se­ri­ją „Ma­no mies­to žmo­ nės“, apie ana­lo­gi­nę fo­tog­ra­fi­ją ir, ži­no­ma, apie ne­si­bai­gian­čius mo­ te­riš­kus dar­bus. Ne vie­nas in­ter­viu jau bu­vo spau­do­je, į klau­si­mus, kaip jau­čia­ si lie­tu­viai, gy­ven­da­mi sve­tur (fo­ tog­ra­fė yra iš­te­kė­ju­si už vo­kie­čio ir jau daug me­tų gy­ve­na Frak­fur­te), taip pat ne vie­ną kar­tą at­sa­ky­ta, o R.Pi­ga­gai­tė mums tu­ri ką per­duo­ti tie­siog sa­vais kū­ri­niais, ma­nau, – daug dau­giau. Ži­no­ma, šį bei tą iš lie­tin­gą sek­ma­die­nį lau­ko ka­vi­nė­je vy­ku­sio mū­sų po­kal­bio pa­si­steng­ siu jums pa­pa­sa­ko­ti, vis­kas bus tie­siai iš ant­rų lū­pų, kaip įpras­ta.

Už­dan­ga

Tai­gi čia su Ra­mu­ne ir ple­pa­me apie įvai­rius už­siė­mi­mus, pie­vu­ tes ir gė­ly­nus, bet apie au­ga­lų so­ di­ni­mą ne­pa­sa­ko­siu, tik pri­dė­siu dar ke­le­tą žo­džių iš po­kal­bio apie Va­rė­ną. Se­ri­ja „Ma­no mies­to žmo­nės“ baig­ta, nes ne­bė­ra se­no­jo mies­to, jos gy­ven­to­jų, vis­kas pa­ki­to. Gat­ vės iš­pla­tin­tos tar­si kos­mi­nių lai­vų nu­si­lei­di­mo ta­kai, tuš­čios, ne­bė­ra res­to­ra­no, į ku­rį ne­ty­čia už­su­kęs ga­lė­jai pa­jus­ti tik­rą ves­ter­nų dva­ sią, nė­ra ne­tgi tos sie­nos, prie ku­ rios nu­fo­tog­ra­fuo­ti po­rtre­tai. Šio­ji da­bar da­žy­ta ryš­kiai gel­to­nai, o ša­ lia įsi­kū­rė gro­žio sa­lo­nas, tad ne­ bent nuo­ta­kas su nau­jo­mis šu­kuo­ se­no­mis čia ga­li­ma fo­tog­ra­fuo­ti. Vis dėl­to R.Pi­ga­gai­tė tu­ri ką veik­ti – jau ne vie­nus me­tus, grį­ žu­si prie ne­spal­vo­tos ana­lo­gi­nės fo­tog­ra­fi­jos, ku­ria ra­šy­to­jų ir me­ ni­nin­kų po­rtre­tus. Gai­la, kad ne­ di­de­lė­je ga­le­ri­jos sa­lė­je nau­jau­ sios se­ri­jos „Pot­re­to me­nas“ til­po tiek ne­daug... Be­lie­ka lauk­ti at­ski­ ros pa­ro­dos.

Sce­nog­ra­fi­ja

Vi­du­ri­nės kar­tos (g. 1966 m.) fo­ tog­ra­fė R.Pi­ga­gai­tė Lie­tu­vo­je pa­ gar­sė­jo tuo, kad nė­jo įpras­tu psi­ cho­lo­gi­nio po­rtre­to kū­ri­mo ke­liu: pra­dė­ju­si nuo se­ri­jos „Kai­mų gy­ ven­to­jai“ ji po­rtre­to žan­rą plė­to­ ja iki da­bar, lyg ko­kį įran­kį pa­nau­ do­da­ma vis ki­tam tiks­lui, nau­jiems už­da­vi­niams spręs­ti. Kai­mų gy­ven­to­jai pa­pras­čiau­siai sto­vi prie fo­ne pa­ka­bin­tų ran­ko­mis aus­tų lo­va­tie­sių ar ki­tų au­di­nių, jie at­ro­do atė­ję iš praė­ju­sio am­žiaus fo­tog­ra­fi­jų. Ri­ba tarp do­ku­men­ta­ vi­mo ir se­no­jo pa­ra­di­nio po­rtre­to nu­si­try­nu­si, taip ma­ga pa­sa­ky­ti – vis­kas su­jung­ta į vien­ti­są au­di­ nį. Pui­kiai de­ra iš­sty­pu­si paaug­lė nu­skalb­ta su­kne­le ar se­nu­tės akių iš­raiš­ka su mu­zie­jaus ver­tais et­ nog­ra­fi­niais at­ri­bu­tais, puoš­tais tau­ti­niais raš­tais. La­bai tiks­lin­gai šios ne­spal­vo­tos fo­tog­ra­fi­jos at­spaus­tos ant ne­di­ de­lių au­di­nio sta­čia­kam­pių, to­kių jau­kių lyg mo­čiu­tės ska­re­lės, – gal to­dėl taip ma­ga pa­čiu­pi­nė­ti. Ži­ nau, eks­po­na­tų ran­ko­mis ne­lies­ti! Ne­su­si­lai­kiau, slap­čia pa­tik­ri­nu – dro­bė, bet, ti­kiuo­si, jūs to ne­kar­ to­si­te... Cha­rak­te­riai

Žy­mio­ji fo­tog­ra­fė Dia­ne Ar­bus po­rtre­tais mums sten­gė­si pa­ro­dy­ ti, kad ap­link – keis­tas, daž­nai ne­ ma­lo­nus, bau­gus, ano­ma­li­jų ku­ pi­nas gy­ve­ni­mas, o R.Pi­ga­gai­tės pa­sau­ly­je, ga­lė­čiau sa­ky­ti, žmo­nės pa­pras­čiau­siai nuo­lat kaž­ką dir­ba,

Kar­tą to­je pa­čio­je ka­vi­nė­je, kur mes su Ra­mu­ne lie­tin­gą sek­ma­ die­nį gurkš­no­ja­me ar­ba­tą, sė­dė­jo jau­nas ak­to­rius, pa­sa­ko­da­mas, kaip jis stu­di­juo­da­mas iš­mo­ko nuo­lat dirb­ti – ste­bė­ti žmo­nes, stengda­ masis per ke­lias mi­nu­tes per­pras­ti jų cha­rak­te­rius, is­to­ri­jas, pro­fe­si­ jas. Tuos LMTA išug­dy­tus įgū­džius Ra­mu­nė ir nau­do­ja sa­vo kū­ry­bo­je. Kaip pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, sa­vo mo­ de­liams duo­da tam tik­rų už­duo­čių, ta­čiau į juos žiū­ri ne­ver­tin­da­ma, tik su nos­tal­gi­ja, dis­ku­tuo­da­ma su sa­vo pri­si­mi­ni­mais, o in­di­vi­dua­ ly­bė po­rtre­tuo­se nie­kur ne­dings­ ta – neiš­nyks­ta raukš­lės, žvilgs­nis, nuo­var­gis ar juo­kas bur­nos kam­ pu­čiuo­se, sto­vi sau ra­miai ap­si­vil­kę dar­bo dra­bu­žiais, ran­ko­se lai­kan­ tys įran­kius ar mėgs­ta­mus daik­tus, po dar­bo ar dar­be, ra­miai su­stin­gę ar plau­da­mi grin­dis. Čia tin­ka dar vie­nas ga­le­ri­jos va­ly­to­jos klau­si­ mas: „O ko­dėl tas grin­dis plau­nan­ čias mo­te­ris taip pa­že­mi­nai?“ Klau­si­mas tei­sin­gas – se­ri­jos „Va­lan­ti mo­te­ris“ fo­tog­ra­fi­jos pa­ ka­bin­tos vi­sai ne­to­li grin­dų. „Ne­pa­že­mi­nau, – at­sa­ko Ra­mu­ nė, – to­kiu bū­du no­rė­jau žiū­ro­ vams pri­min­ti kas­die­nius dar­bus, ku­riuos vi­si tu­ri­me da­ry­ti, kad gy­ ve­ni­mas ju­dė­tų į prie­kį.“

Ra­mu­nė Pi­ga­gai­tė. Sil­ke Scheuer­mann.

my­li sa­vo pro­fe­si­jas ar ki­tus kas­ die­nius už­siė­mi­mus. Se­ri­jo­je „Ma­no mies­to žmo­nės“ (2000–2007) Va­rė­nos gy­ven­to­jai nu­fo­tog­ra­fuo­ti taip pat po­zuo­jan­ tys, tik da­bar prie pa­pras­tos sie­ nos, kon­cent­ruo­jant dė­me­sį tik į po­tre­tą, ran­ko­se lai­ky­da­mi kas šau­tu­vą, kas paukš­čio iš­kam­šą, žo­lės gniu­tu­lą, ly­gin­tu­vą ar veid­ ro­dį ir gy­va­tę. Čia kaip tik pri­tik­tų Kau­no fo­ tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jos va­ly­to­jos ko­ men­ta­ras, ku­rį man per­da­vė Ra­ mu­nė: „Ko­kie šil­ti tie žmo­nės, at­ro­do, kad vi­sai ne­po­zuo­ja!“ Ir iš tie­sų nors vi­si R.Pi­ga­gai­tės per­so­na­žai pa­sa­ko­ja apie sa­vo pro­ fe­si­jas kaip „Upių va­do­vai“ (2010) ar li­go­ni­nės dar­buo­to­jai („Li­go­ ni­nė­je“, 2006–2007), ta­čiau bal­ ti cha­la­tai ne­ga­li pa­slėp­ti skir­tin­gų

vy­rų ir mo­te­rų cha­rak­te­rių. Ga­ li nu­jaus­ti itin ap­kū­nios li­go­ni­nės re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jos is­to­ri­ją ar min­ti­mis pa­si­ner­ti į me­džio­ji­mo aist­rą, pa­spė­lio­ti, kaip jau­čia­si... Vis mąs­tau, kad R.Pi­ga­gai­tės he­ro­jai man pri­me­na Roy’aus An­ ders­so­no fil­mą „Tu gy­ven­da­mas džiau­kis“ („Du le­van­de“), ro­dy­tą Tarp­tau­ti­nia­me Kau­no ki­no fes­ti­ va­ly­je, pil­ną keis­to jau­ku­mo ir ši­ lu­mos. Re­ži­sie­rius są­mo­nin­gai sten­gia­si ne­ro­dy­ti in­di­vi­dua­ly­bių, api­brėž­da­mas juos vi­sus tie­siog kaip žmo­nes, o Ra­mu­nės fo­tog­ra­ fi­ja tu­ri tą ga­lią fik­suo­ti ir kiek­vie­no per­so­na­žo sa­vi­tą bu­vi­mą, kiek ga­ li pa­sa­ko­ti vei­do iš­raiš­ka, sto­vė­se­ na, dra­bu­žiai, nors ran­ko­se lai­ko­mi daik­tai pri­me­na sce­nos rek­vi­zi­tą. Gal to­dėl įpras­ta sa­ky­ti, kad R.Pi­ga­gai­tės po­rtre­tai re­ži­suo­

ti, teat­ri­niai, fo­tog­ra­fi­jos kal­ba ne apie žmo­gų, o tik apie jo vaiz­duo­ ja­mą pro­fe­si­ją, tad bū­tent ret­ros­ pek­ty­vi­nė­je pa­ro­do­je ga­li­ma ati­ džiau pa­ty­ri­nė­ti, kiek šie tei­gi­niai tei­sin­gi. Vaid­me­nys

Port­re­to stra­te­gi­ja, ži­no­ma, at­si­ neš­ta iš jos teat­ro stu­di­jų – R.Pi­ ga­gai­tė stu­di­ja­vo Lie­tu­vos mu­zi­ kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je (LMTA) ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo spe­cia­ly­ bę. Bai­gu­si drau­ge su kur­so drau­ gais, vė­liau ta­pu­siais „Keis­tuo­lių teat­ro“ įkū­rė­jais, dir­bo Ma­ri­jam­ po­lės teat­re. Atė­ju­si kri­zė ra­di­ka­ liai pa­kei­tė gy­ve­ni­mą – dar­bo ne­ li­ko, tad 1992 m. iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją, kur Main­co uni­ver­si­te­te bai­gė fo­ tog­ra­fi­jos stu­di­jas, vė­liau dir­bo fo­ to­re­por­te­re.

P.S.

No­rė­čiau tie­siog pa­si­džiaug­ti, kad Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja pri­si­ kal­bi­no ži­no­mą, ta­čiau itin re­tai pa­ro­do­se Lie­tu­vo­je da­ly­vau­jan­čią Ra­mu­nę Pi­ga­gai­tę, ku­ri sėk­min­gai ski­na­si ke­lią Vo­kie­ti­jo­je, – pri­pa­ ži­ni­mą pel­nė jos cik­las „He­se­no že­mės ra­šy­to­jai“, „Edi­tion Braus“ iš­lei­do al­bu­mą „Ma­no mies­to žmo­ nės“, jos per­so­na­li­nės pa­ro­dos vy­ ko Frank­fur­te, Ber­ly­ne, Greifs­val­ de, Bel­fas­te, fo­tog­ra­fė yra pel­niu­si daug tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų. Tai­gi pri­myg­ti­nai kvie­čiu pa­žiū­rė­ti R.Pi­ga­gai­tės už­fik­suo­to mū­sų gy­ ve­ni­mo keis­tuo­lių teat­ro. kas: R.Pigagaitės retrospektyvinė darbų paroda. kur: kauno fotografijos galerijoje. kada: vei­kia iki rugp­jū­čio 4 d.


4

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka /projektas

Moterų parodos dalyvės Vy­rai me­di­ci­no­je, po­li­ti­ko­je, vers­le – stip­ rio­ji ly­tis do­mi­nuo­ja dau­ge­ly­je vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­čių, ne išim­tis – ir me­nas. „Pos­ti­dė­ja“ griau­na se­ną tvar­ką ir su­grą­ ži­na Lie­tu­vos mo­te­ris me­ni­nin­kes į de­ra­ mą po­zi­ci­ją.

Ak­vi­lė Vit­kaus­kai­tė Vien tik mo­te­rų dar­bai

„Pos­ti­dė­ja – tai nau­jos idė­jos, mo­ der­niz­mas, mė­gi­ni­mas su­griau­ti se­na ir su­kur­ti nau­ja“, – pa­sa­ko­jo pa­ro­dos „Pos­ti­dė­ja II. Ats­ta­to­mie­ji dar­bai“ ku­ra­to­rė Lai­ma Krei­vy­tė. Prieš me­tus vy­ku­si pir­mo­ji pa­ ro­da at­krei­pė vi­suo­me­nės dė­ me­sį į ne­to­ly­gią mo­te­rų ir vy­rų me­ni­nės kū­ry­bos rep­re­zen­ta­ ci­ją mu­zie­jų eks­po­zi­ci­jo­se ir šiuo­lai­ki­nio me­no pa­ro­do­se. Šian­dien pir­mo­sios pa­ro­ dos tę­si­nys kal­ba apie tai, kad kaž­kas yra at­ku­ria­ma. Kas? Pa­ro­dos au­to­rės at­ sa­ko: min­čių ir ga­lios pu­ siaus­vy­ra.

„Da­bar vi­si ap­si­gy­ve­no so­cia­ li­niuo­se tink­luo­se ir kar­tais at­ ro­do, kad ne­be­li­ko kam mąs­ty­ti“, – tei­gia L.Krei­vy­tė, pri­pa­žin­da­ ma, kad, ne­pai­sant šios ten­den­ ci­jos, vi­suo­me­nė­je vis dar iš­lie­ka po­rei­kis spręs­ti es­mi­nius klau­ si­mus. Šis po­rei­kis ska­ti­na ana­ li­zuo­ti me­ną, jį ver­tin­ti ir kur­ti nau­jas idė­jas. Kar­tą vie­nas Stok­hol­mo mu­zie­ jaus ku­ra­to­rius pa­ste­bė­jo, kad dau­ giau­sia rep­re­zen­tuo­ja­mi vy­rų me­ ni­nin­kų dar­bai, tad nu­spren­dė pirk­ti tik mo­te­rų me­ni­nin­kių kū­ri­ nius. „Mes nie­ko ne­lauk­da­mos su­ si­rin­ko­me tik mo­te­rų dar­bus ir su­ ren­gė­me pa­ro­dą“, – L.Krei­vy­tė pri­pa­ži­no, kad bu­vo sek­ta Stok­hol­ mo mu­zie­jaus ini­cia­ty­va.

Anks­ty­va­sis fe­mi­niz­mas

Pa­ro­da pra­si­de­da nuo is­to­ri­jos ak­ tua­li­za­vi­mo – ro­do­mi anks­ty­vie­ji Kar­los Gruo­dis ir Gied­rės Li­lie­nės, vie­nų pir­mų­jų šiuo­lai­ki­nio Lie­tu­ vos me­no fe­mi­nis­čių, dar­bai. K.Gruo­dis ži­no­ma ne tik kaip Ka­ na­dos lie­tu­vė, žur­na­lis­tė, bet ir lie­ tu­viš­kų fe­mi­niz­mo eks­kur­sų su­ da­ry­to­ja. Au­to­rė pri­sta­to du sa­vo dar­bus: per­for­man­są, ku­riam dau­ giau nei pen­kio­li­ka me­tų, ir dai­ lės kū­ri­nius, pieš­tus tu­šu ir lie­taus van­de­niu. Per­for­man­sas at­lik­tas 1995 m. Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re per pa­ro­dą „Dėl gro­žio“. Ša­lia per­ for­man­so au­to­rė pa­tei­kia die­no­raš­ tį, ku­ria­me at­si­sklei­džia jos po­jū­čiai, vai­kys­tės pa­tir­tis jau­čiant ir šo­kant ba­le­tą. Nau­jau­siuo­se dai­lės kū­ri­ niuo­se ieš­ko­ma vy­ro ir mo­ters kū­no li­ni­jų skir­ty­bės in­terp­re­ta­ci­jų. „Abu dar­bai ty­ri­nė­ja kū­no pa­tir­ tį, es­te­ti­ką ir ką mes gal­vo­ja­me apie gro­žį. Nors juos ski­ria še­šio­li­ka me­tų, yra daug pa­na­šu­mų. Ne­no­ riu daug kal­bė­ti, no­riu, kad žmo­nės pa­tys juos pa­tir­tų to­kius, ko­kie jie yra“, – la­ko­niš­kai sa­vo dar­bus pri­ sta­tė K.Gruo­dis. Skir­tin­gai nei pa­sta­ro­ji, G.Li­lie­ nė sa­vo pie­ši­nių cik­le „5 ver­ti­ka­ lūs“ dau­giau gi­li­na­si į pa­triar­cha­ to sim­bo­lius. Vaiz­duo­ja­mi ypač pre­ci­ziš­kai pieš­tu­ku su­pin­ti pen­

ki vy­riš­ku­mo ir val­džios sim­bo­liai: kak­la­raiš­tis, ci­ga­ras, fa­las, šau­tu­ vas ir po­pie­žiaus tia­ra. „Kai ati­da­ rė­me pir­mą­ją pa­ro­dą Vil­niu­je, tuo me­tu at­si­sta­ty­di­no po­pie­žius. Ti­ kiuo­si ne dėl to, kad bu­vo pri­sta­ ty­tas šis kū­ri­nys“, – šyp­te­lė­jo pa­ ro­dos ku­ra­to­rė L.Krei­vy­tė. To­bu­ly­bės paieš­kos

Pa­ro­do­je gau­su įvai­riau­sių dai­ lės in­terp­re­ta­ci­jų, ku­rios iš pir­mo žvilgs­nio ne­tu­ri daug bend­ro su fe­ mi­niz­mo dis­kur­su: ar­chi­tek­tū­ros ir ta­py­bos per­konst­ruo­to­ja Eg­lė Ri­ di­kai­tė ta­po iš na­tū­ros, pa­vyz­džiui, „Flu­xus mi­nis­te­ri­jos“ ply­tų sie­ ną ar­ba nu­fo­tog­ra­fuo­tą, bet gy­vai ne­pa­ma­ty­tą Lais­vės sta­tu­lą Niu­ jor­ke. Eg­lė Gi­nei­ty­tė tę­sia ar­chi­tek­tū­ ri­nio (ne)reikš­min­gu­mo te­mą, ta­ py­da­ma tai, ko pa­pras­tai ne­fik­suo­ ja žvilgs­nis, nau­do­da­ma sod­rius mė­ly­nos spal­vos pus­to­nius. Vie­ nos me­ni­nin­kės vaiz­duo­ja mo­ters kas­die­ny­bę, kaip tai da­rė dai­li­nin­ kė Ina Bud­ry­tė, ki­tos gi­li­na­si į mo­ ters pra­dą ir klau­sia: ką reiš­kia bū­ ti mo­te­ri­mi? Jau­n o­j i me­n i­n in­k ė Shalt­m i­ra me­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis in­terp­ re­tuo­ja mo­ters no­rą bū­ti to­bu­ lai, ge­rai, kaip pa­ti au­to­rė mi­nė­ jo, šva­riai.

Virš ly­čių ka­ro fron­to – bal­ta vė­lia­va Ak­vi­lė Vit­kaus­kai­tė Sė­dė­ti val­džios pi­ ra­m i­d ės vir­š u­j e dar ne­reiš­kia tu­ rė­ti rea­lią val­ džią, sa­ko pa­ro­ do­je, pristatan­ čioje tik mote­ rų menininkių darbus, ap­si­ lan­kiu­si me­ n o ­t y ­r i ­n i n ­ kė No­me­da Rep­šy­tė.

Gi

ed

Le l

ie

.K ak

la

ra i

št is.

– Ko­kių įs­pū­­džių pa­li­ko pa­ro­ da „Pos­ti­dė­ja II. Ats­ta­to­mie­ ji dar­bai“? – Ačiū pa­ro­dos da­ly­vėms, ku­ra­to­ rei Lai­mai Krei­vy­tei ir Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio mu­zie­jaus dar­buo­ to­jams, kad pa­ro­da eks­po­nuo­ja­ma Kau­ne. Lie­tu­vo­je vaiz­duo­ja­mo­jo me­no eks­po­zi­ci­jų dar­bo lai­kas yra orien­tuo­tas į ne­dir­ban­čius ir dir­ ban­čius ne­stan­dar­ti­nes va­lan­das žmones, tad sta­tis­ti­niam mo­kes­čių mo­kė­to­jui ne­no­ro­mis ten­ka pra­leis­ti kai ku­rias ver­tin­gas pa­ro­das ki­tuo­se mies­tuo­se. Vi­sa­da įdo­mu pa­ma­ty­ ti, kuo ir kaip gy­ve­na vi­zua­laus me­ no kū­rė­jai ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se, ku­rios te­mos bend­ros, o ku­rios – ski­ria­si. – Ar tie­sa, kad menininkės ma­ žiau ger­bia­mos nei meninin­ kai? – Pa­gar­ba yra in­di­vi­dui su vi­sais jo pliu­sais ir mi­nu­sais, o ne pa­ se nu­ro­dy­tai ly­čiai, ir to­kiu prin­ ci­pu tu­rė­tu­me va­do­vau­tis kiek­vie­ na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me vei­kia­me – me­no, me­di­ci­nos, že­mės ūkio, vie­šo­jo trans­por­to. Kiek mes rū­pi­ na­mės sa­vi­mi ir vie­nas ki­tu, ma­to­ me iš emig­ra­ci­jos, pri­klau­so­my­bių ir psi­chi­kos li­gų, sa­vi­žu­dy­bių sta­ tis­ti­kos, ne­nyks­tan­čių vai­kų na­mų ir mū­sų el­ge­sio ke­liuo­se. Kau­ne prieš­ka­rio mo­te­rų dai­li­ nin­kių veik­lą po Ko­vo 11-osios pra­ tę­sė kau­nie­čių ta­py­to­jų gru­pė „Ke­ tu­rios“ (Auš­ra An­dziu­ly­tė, Ele­na Bal­siu­kai­tė-Braz­džiū­nie­nė, Auš­ra Barz­du­kai­tė-Vait­kū­nie­nė ir Ju­di­ta Bud­riū­nai­tė, da­ly­vau­jant dai­lė­ty­ri­ nin­kei Ra­su­tei And­riu­šy­tei-Žu­kie­ nei). Gru­pės 1990–2000 m. vyk­ dy­ta veik­la ir bu­vo tie kul­tū­ri­niai ka­rai tarp dai­lę ku­rian­čių mo­te­ rų ir vy­rų; be­je, ka­riau­ti san­tū­riai ir be fe­mi­nis­ti­nio teo­ri­nio žar­go­

No­me­da Rep­šy­tė:

Mo­te­rys nu­spren­džia, ką de­le­guo­ti į Sei­mą, ko­kius pro­duk­tus kurs ga­min­to­jai, kam ati­ teks Ge­riau­sio me­no kū­ri­nio dip­lo­mas. no. 1997 m. pra­dė­ju­si veik­ti Kau­ no teks­ti­lės bie­na­lė, kur dau­gu­ma au­to­rių yra mo­te­rys, ma­tyt, vi­ siems lai­kams iš­kė­lė bal­tą vė­lia­vą tarp dvie­jų sto­vyk­lų bent jau Kau­ no dai­lės pa­sau­ly­je. – Tei­giama, kad mo­te­rys Lie­tu­ vo­je uži­ma svar­biau­sius vals­ ty­bės po­stus, to­dėl ne­­tu­ri pa­ grin­d o jaus­t is vi­s uo­m e­n ės at­skir­ty­je. – Neuž­si­mirš­ki­me: Pre­zi­den­tė Da­ lia Gry­baus­kai­tė ir 2008–2012 m. ka­den­ci­jos Sei­mo va­do­vė Ire­na De­ gu­tie­nė tik tę­sia Lie­tu­vos mo­te­rų veik­lą po­li­ti­ko­je, ku­rios nuo­sek­lu­ mą lai­ki­nai bu­vo su­stab­džiu­si so­ vie­ti­nė oku­pa­ci­ja. 1926 m. bir­že­lio 7 d. Stei­gia­mo­jo Sei­mo rū­mų sa­lė­ je (dab. Mai­ro­nio gim­na­zi­ja) Fe­li­ci­ ja Po­vic­kai­tė-Bort­ke­vi­čie­nė (1873– 1945) ir Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė (1861–1943) kan­di­da­ta­vo į Lie­tu­ vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­to po­stą. Šie pa­vyz­džiai, be abe­jo, yra tik

sim­bo­li­niai, nes Lie­tu­vos mo­te­rys po­li­ti­ko­je vei­kė ir iki jų, ir po jų, – įsta­bių var­dų yra daug, net jei ty­ri­ nė­ji­mai ir jų po­pu­lia­ri­ni­mas vyks­ta van­giai. Tad Lie­tu­vos mo­te­rys po­li­ ti­ko­je šian­dien jo­kių ame­ri­kų neat­ ra­di­nė­ja. Dėl de­mog­ra­fin ­ ių ypa­tu­mų Lie­ tu­vo­je mo­te­rų yra daug dau­giau ir jau vien dėl to jos tu­ri daug ga­lių. Tai jos, mo­te­rys, nu­spren­džia, ką de­le­guo­ti į Sei­mą, ko­kius pro­duk­tus kurs ga­min­to­jai, kam ati­teks Ge­ riau­sio me­no kū­ri­nio dip­lo­mas, – jos yra pa­grin­di­nės rin­kė­jo­si, var­ to­to­jos ir kul­tū­ros ren­gi­nių lan­ ky­to­jos. Ne vi­sa­da ga­lios po­zi­ci­ ja su­tam­pa su pi­ra­mi­dės vir­šū­nės už­gro­bi­mu. Ki­ta ver­tus, disk­ri­mi­ na­ci­jos prie­žas­čių pa­ša­li­ni­mas ne­ bū­ti­nai pa­kei­čia as­mens sa­vi­jau­tą iš kar­to ir tei­gia­ma link­me. – Yra ste­reo­ti­pas, kad vy­rai skir­ti vie­šam gy­ve­ni­mui val­ dy­ti, o mo­te­rys – pri­va­čiam. Ar Lie­tu­vos vi­suo­me­nei tai tai­ky­ ti­na? – Lie­tu­vos vi­suo­me­nė – joks ne­vy­ kė­lių sam­bū­ris, ku­riam rei­kia tai­ ky­ti ko­kius nors ste­reo­ti­pus. Mū­sų Kons­ti­tu­ci­ja kiek­vie­nam lai­duo­ja ly­gias tei­ses, ir ja tu­rė­tu­me va­do­ vau­tis. Mo­te­rys, kaip ir vy­rai, yra in­di­vi­dai, o ne vien­ti­sa ma­sė. Jos vi­sos skir­tin­gos, ir vie­no, vi­soms tin­ka­mo, gy­ve­ni­mo sce­na­ri­jaus ne­ pa­vyks pa­ra­šy­ti ir pri­mes­ti. Šian­ die­nos Lie­tu­vo­je kiek­vie­nas tu­ri­me ga­li­my­bę pa­ts sau at­sa­ky­ti į klau­ si­mą: kuo bū­siu, kai užaug­siu? Tiek lais­vės ir ga­li­my­bių tu­ri­me jau ket­ vir­tį am­žiaus, be­lie­ka tuo pa­si­nau­ do­ti. Ir pre­zi­den­tė, ir pre­zi­den­tie­nė yra vie­no­dai gar­bin­gi ir pra­smin­gi už­siė­mi­mai, jei jais už­sii­mi ne to­ dėl, kad kaž­kas lie­pė, bet to­dėl, kad tam tu­ri ta­len­to.


5

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka/projektas

primena: mene – ne vien vyrai „Mo­te­ri­mi bū­ti sun­ku, no­ri­ si bū­ti to­bu­lai, gim­dy­ti vai­kus, bet aš to­kias mo­te­ris pa­va­din­čiau mo­ ti­no­mis ma­zo­chis­tė­mis. Taip, kū­ di­kio lau­ki­mas ir gim­dy­mas at­ne­ša džiaugs­mo, bet kar­tu ir be­ga­li­nes fi­zi­nes kan­čias“, – sa­vo dar­bus žo­ džiais ban­dė nu­pieš­ti Shalt­mi­ra. Klau­si­mas, ką reiš­kia gy­ven­ti mo­ters kū­ne, taip pat jau­di­no me­ ni­nin­kę Beat­ri­čę Va­na­gai­tę. Ši au­ to­rė pa­si­tel­kė praė­ju­sio am­žiaus šeš­to­jo de­šimt­me­čio rek­la­mos ir fil­mų vaiz­di­nius apie to­bu­lą mo­te­ rį, ar­dy­da­ma tų vaiz­di­nių pa­vir­šius ir per­kur­da­ma ste­reo­ti­pus. Įk­vė­pi­mas – vir­tua­li erd­vė

Vi­sų me­ni­nin­kių po­žiū­ris į pa­sau­lį la­bai sa­vi­tas. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ ja­mi kū­ri­niai itin skir­tin­gi: nuo dro­bių, kal­ban­čių apie mo­ters no­ rą bū­ti to­bu­lai, iki vi­deo­dar­bų, su­ kur­tų iš ras­tų sve­ti­mų kad­rų, ku­rie į as­me­ni­nių iš­gy­ve­ni­mų lau­ką per­ ke­lia sve­ti­mą pa­tir­tį ir ku­ria nau­ jas pra­smes. Ste­bė­da­mos šian­die­nes ak­tua­li­ jas ar bend­ras ten­den­ci­jas, su­pan­ čias žmo­ni­ją, Lie­tu­vos me­ni­nin­ kės ku­ria tiks­lin­gą me­ną. Lais­vy­dė Šal­čiū­tė sa­vo dar­bų cik­le „In­di­vi­ dua­lios prie­šis­to­rės“ mė­gi­no iša­ na­li­zuo­ti teks­to ir pie­ši­nio sin­te­ zę. „Sa­vo dar­bams ieš­ko­jau teks­tų

in­ter­ne­te ir tie­siog mė­gi­nau juos iš­pieš­ti, at­ras­ti pu­siaus­vy­rą“, – apie sa­vo dar­bus pa­sa­ko­jo L.Šal­ čiū­t ė. Ste­b int au­to­r ės dar­b us at­ro­do, kad in­ter­ne­te šmė­žuo­ jan­čios fra­zės, iš­reikš­tos ir lie­tu­ vių, ir ang­lų kal­bo­mis, su­si­du­ria su dai­lės pa­sau­liu, o vis­ką jun­gia me­ni­nin­kės pa­si­rink­ta rau­do­na li­ ni­ja. Iš­ryš­ki­na­mos to­kios pra­smės kaip at­vi­ru­mas, tra­pu­mas, pa­žei­ džia­mu­mas, ge­nia­lu­mas. Vir­tua­lios erd­vės me­ni­niams at­ ra­di­mams pa­trau­kė ir Lau­rą Za­lą. Me­ni­nin­kė su­kū­rė šiuo­lai­ki­nę lie­ tu­vių liau­dies pa­sa­kų „Gul­bė ka­ ra­liaus pa­ti“ adap­ta­ci­ją. „Ka­dan­gi esu fo­tog­ra­fė, daž­nai žiū­riu į fo­ tog­ra­fi­jas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Vie­nas ma­no pa­žįs­ta­mų po sa­vo ir žmo­nos nuo­trau­ka pa­ra­šė: „Aš ir ma­no pa­ti.“ Tuo pat me­tu išė­ jo ket­vir­ta­sis pasakos „Gul­bė ka­ ra­liaus pa­ti“ lei­di­mas ir man ki­lo min­tis su­kur­ti šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kų adap­ta­ci­ją“, – ori­ gi­na­lią idė­ją at­sklei­dė L.Za­la. Au­to­rė pa­ste­bė­jo, kad šian­dien re­tai kas žmo­nas va­di­na pa­čio­mis, ka­dan­gi mo­te­rys yra sa­va­ran­kiš­ kes­nės. Tai pa­ska­ti­no L.Za­lą per­ ra­šy­ti lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kas ir jas trans­for­muo­ti, o tam kū­rė­ ja pa­si­tel­kė in­ter­ne­to teks­tus. Pa­ sa­koms pa­si­rink­tos te­mos, su­

lau­ku­sios dau­giau­sia ko­men­ta­rų: „Da­lia Gry­baus­kai­tė ap­lan­kė li­go­ ni­nė­je gu­lin­čią Ju­li­ją Ti­mo­šen­ko“, „Gar­lia­vo­je Lai­mu­tei Stan­kū­nai­tei per­duo­ta mer­gai­tė“ ir ki­tos te­mos. Au­to­rė taip pat pa­si­rin­ko vie­ną te­ mą, ku­ri ne­su­lau­kė jo­kių ko­men­ ta­rų: „Moks­lei­vių dai­nų šven­ tė „Mū­sų var­das – Lie­tu­va“ tę­sia tra­di­ci­jas“.

Da­bar vi­si ap­si­gy­ ve­no so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir kar­tais at­ro­do, kad ne­be­li­ko kam mąs­ty­ti.

Daž­nai ste­bi­nan­tis ar sar­kas­tiš­ kas au­to­rės žvilgs­nis ir žo­dis at­ sklei­džia kar­tais ne­ma­lo­nią tie­są ar kas­dien ma­to­mą, ta­čiau daž­nai ne­pas­te­bi­mą reiš­ki­nį: „Kaip kont­ ro­lie­rius as­me­niš­kai pa­žy­mė­jo ta­ lo­nė­lį gra­žia­jai De­reš­ke­vi­čiaus mo­ te­riai 5 tro­lei­bu­se“ ar­ba „Kaip iš gė­dos dėl Ro­žans­kai­tės at­ve­jo rau­ do na­cio­na­li­nių pre­mi­jų ko­mi­si­ja“. M.Vo­sy­liū­tė taip pat pri­sta­tė at­vi­ ru­kų ko­lek­ci­ją „At­vi­ru­kai vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams“, ku­riuo­se įam­žin­tos Ni­do­je da­ry­tos au­to­rės fo­tog­ra­fi­jos. Po kiek­vie­na fo­tog­ra­ fi­ja yra al­ter­na­ty­vus teks­tas, ku­ris pa­pil­do ir daž­nai ne­tgi pa­kei­čia fo­ tog­ra­fi­jos pra­smi­nius lau­kus. Vi­deo­dar­bų gau­sa

Teks­tas, kei­čian­tis pra­smę

Di­de­lei da­liai pa­ro­dos au­to­rių svar­bus ne tik vi­zua­lu­mas, bet ir teks­tua­lu­mas, gi­les­nės iš­gy­ven­tų is­to­ri­jų in­terp­re­ta­ci­jos. Sce­nog­ra­ fė, fo­tog­ra­fė ir daž­nai eks­pe­ri­men­ tuo­jan­ti me­ni­nin­kė Mar­ta Vo­sy­liū­ tė tę­sia be­ga­li­nę se­ri­ją „Lie­tu­vos dai­lės is­to­ri­ja pa­veik­slė­liuo­se“. Šiuo­se pa­veiks­lė­liuo­se me­ni­nin­kė ak­va­re­le po­pie­riu­je vaiz­duo­ja gy­ ve­ni­miš­kus vaiz­dus ir čia svar­bų vaid­me­nį at­lie­ka teks­tas ša­lia pa­ veiks­lė­lio.

Me­ni­nin­kės sa­vo kū­ri­niuo­se jun­ gė skir­tin­gas tech­ni­kas. Jur­gai Ba­ ri­lai­tei svar­būs ne­di­de­li švie­sos in­ tar­pai, ply­šiai, iš vai­kys­tės atė­ju­si skry­džio pa­tir­tis. Me­ni­nin­kė sa­vo kom­po­zi­ci­jo­je „Tiek ne­daug“ su­ jun­gia vi­deo­dar­bus ir pie­ši­nius, vaiz­duo­da­ma pa­pras­tus mo­men­ tus, mus su­pan­čius da­ly­kus ir pir­ mą­sias vai­kys­tės pa­tir­tis. „No­rė­ jau pa­ro­dy­ti, kad vis­kas, kas mus su­pa, yra tas „tiek ne­daug“, kas atei­na iš vai­kys­tės ir yra kas­die­ nė­je ap­lin­ko­je. Tai yra pa­pras­ta ir kiek­vie­no iš­gy­ve­na­ma as­me­niš­

kai“, – apie sa­vo idė­ją pa­sa­ko­jo J.Ba­ri­lai­tė. Vi­deo­dar­bų ne­sti­go vi­ so­je pa­ro­do­je. „Cool­tū­ris­čių“ ko­ lek­ty­vas vi­deoins­ta­lia­ci­jo­je jun­gė at­si­kar­to­jan­čių at­spin­džių vir­ti­nę. Švie­są ir is­to­ri­ją trans­for­muo­jan­ tys at­spin­džiai pa­tys tam­pa „Cool­ tū­ris­čių“ vi­deoins­ta­lia­ci­jos ge­ne­ ra­to­riais. Do­ku­men­tas ir fik­ci­ja ap­si­ver­čia vie­to­mis žvel­giant pro veid­ro­džius ir fo­toa­pa­ra­tui su­kū­ rus spal­vo­tas vei­kė­jų au­ras. Is­to­ri­jos pra­das vi­deo­for­ma­te jau­di­no ir Pau­li­ną Eg­lę Pu­ky­tę, pri­ sta­čiu­sią kū­ri­nius „Iš­ti­sai“ ir „Prie fon­ta­no“. Vi­deo­dar­buo­se ga­li­ma įžvelg­ti sve­ti­mos pa­tir­ties su­kei­ti­ mą, įde­dant į mo­ters lū­pas nu­ma­ no­mus žo­džius ir dra­ma­ti­zuo­jant kas­die­nę ru­ti­ną. „Dar­be „Prie fon­ ta­no“ no­rė­jau su­kur­ti apokaliptinę nuo­tai­ką, bai­mės nuo­jau­tą. O ten te­bu­vo mo­te­rų ry­ti­nės mankš­tos kad­rai, su­jung­ti į vie­ną vi­deo­dar­bą ir įgar­sin­ti ne­ri­mą ke­lian­čios mu­zi­ kos. Tai tik pa­ro­do, kaip vis­kas ga­li at­ro­dy­ti, bet ne­bū­ti­nai tai tu­ri bū­ti tie­sa“, – tei­gė P.E.Pu­ky­tė. kas: Pa­ro­da „Pos­ti­dė­ja II. Ats­ta­to­mie­ji dar­bai“. kur: Na­cio­na­li­nio M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. kada: vei­kia iki rug­sė­jo 1 d.

2012 metais

surengta pirmoji paroda „Postidėja“.

„„Žvilgsnis: tapytojos Eglės Velaniškytės dėmesį patraukė Eglės Ridikaitės „Kitas kraštas“. 

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.


6

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka /dailė J.Rimšos kūryboje susipina įvairūs tapybos stiliai 

Lie­tu­vis, nu­ta­pęs in­dė­nų M.Ži­lins­ko dai­lės ga­ le­ri­jo­je vei­kia uni­ka­ li pa­ro­da „Bron­zi­niai žmo­nės. Atsk­lei­dęs in­dė­nų dva­sią“, ku­ rio­je eks­po­nuo­ja­ mi lie­tu­vio, o iš tie­ sų – pa­sau­lio dai­li­ nin­ko Jo­no Rim­ šos (1903–1978) ta­ py­bos dar­bai.

Gy­ve­ni­mas su­gu­lė į k Šiuo me­t u vei­k ian­č io­j e pa­ro­do­j e taip pat bu­vo pri­sta­ty­ta žur­na­l is­tės Au­re­li­jos Al­mo­nės Aks­ti­nie­nės (Ri­ man­tės Ro­py­tės nuo­t r.) kny­ga „Už­ bū­rė Alau­še nu­sken­dę var­pai“ apie iš­skir­ti­nį lie­tu­vių dai­li­nin­ką. Kny­gos au­to­rė pa­sa­ko­jo, kad su J.Rim­ša su­si­ pa­ži­no 1968 m., vie­šė­da­ma pas gi­mi­ nes Ka­li­for­ni­jo­je. „Su­ža­vė­jo nuo­sta­bi, nie­kur ne­ma­ty­ta jo kū­ry­ba, tad, grį­ž u­si į Tė­vy­nę, žur­ na­le „Kul­t ū­ros ba­rai“ iš­spaus­d i­nau straips­n į „Eg­zo­t i­ka ir hu­ma­n iz­mas“ su at­s i­vež­to­m is dai­l i­n in­ko dar­bų iliust­ra­ci­jo­mis, – pri­si­me­na A.A.Aks­ ti­nie­nė. – Tai bu­vo lyg pir­mo­ji kregž­ dė, at­skri­du­si į Lie­tu­vą, po dau­ge­lio me­tų pra­ne­šu­si apie įdo­mų, su­ dė­t in­gą ir pra­smin­ gą šio dai­l i­n in­ko gy­ve­n i­m ą ir kū­ry­bą.“ Su J. Rim­š a kny­g os „Už­ bū­rė Alau­š e nu­ sken­d ę var­p ai“ au­t o­r ė bend­r a­ vo laiš­k ais, sva­j o­ jo vėl su­s i­t ik­t i. At­va­ž iuo­

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Ne­rims­tan­ti sie­la

J.Rim­ša gi­mė Svė­da­suo­se, ten gy­ ve­no ir jo se­ne­lis. Tė­vai bu­vo įsi­kū­ rę Kau­ne, tu­rė­jo siu­vyk­lą, o va­sa­ras pra­leis­da­vo Svė­da­suo­se. Pra­si­dė­ jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, J.Rim­ša su tė­vais pa­si­trau­kė į Uk­ rai­ną, pas Pol­ta­vo­je gy­ve­nan­tį ge­ le­žin­ke­li­nin­ku dir­bu­sį tė­vo bro­lį, o po me­tų – į Char­ko­vą, kur bū­si­ma­ sis dai­li­nin­kas lan­kė ru­siš­ką gim­ na­zi­ją. Ten pa­mė­go pieš­ti. Jo po­ lin­kį dai­lei pa­lai­kė ma­ma, ki­lu­si iš ba­jo­rų gi­mi­nės, ku­rio­je bu­vo ne­ ma­žai me­ni­nin­kų. Tė­vas no­rė­jo, kad J.Rim­ša tap­tų siu­vė­ju. 1924 m. jis iš­vy­ko mo­ky­ tis į Vie­ną, į ge­riau­sią siu­vi­mo mo­ kyk­lą, ta­čiau gy­ven­da­mas Aust­ri­ jos sos­ti­nė­je ėmė lan­ky­ti mu­zie­jus, ko­pi­juo­ti gar­sių me­ni­nin­kų dar­bus. Stu­di­jų me­tais mi­rė ma­ma, to­dėl, grį­žęs į Lie­tu­vą ir ne­be­ra­dęs ma­ mos – jo me­ni­nių in­te­re­sų už­ta­rė­ jos, iš­vy­ko į Bra­zi­li­ją. At­vy­kęs į Rio de Ža­nei­rą dir­bo ka­vos plan­ta­ci­jo­se. Pa­si­bai­sė­jęs ver­giš­ku gy­ve­ni­mu pa­bė­go į San Pau­lą, ve­dė su­len­kė­ju­sią lie­tu­ vai­tę ir su­si­lau­kė duk­ters. Žmo­ nai pa­rei­ka­la­vus pa­si­rink­ti ją ar­ba me­ną, nu­si­vy­lė ve­dy­bo­mis ir iš­ va­žia­vo į Ar­gen­ti­ną, vė­liau per­ si­kė­lė į Bue­nos Ai­res, kur gy­ve­ no bro­lis.

Jonas Rimša. Motinystės idilija.

Įs­to­jęs į stip­riau­sią vi­so­je Pie­tų Ame­ri­ko­je Bue­nos Ai­rių dai­lės aka­ de­mi­ją, J.Rim­ša sėk­min­gai pra­dė­jo dai­li­nin­ko kar­je­rą, stu­den­tų pa­ro­ do­se ne kar­tą pel­nė auk­so, si­dab­ro, bron­zos me­da­lius. Įsi­gi­li­nęs į aka­ de­mi­nio me­no rei­ka­la­vi­mus, ėmė bo­dė­tis ita­liš­ko­sios mo­kyk­los ru­ ti­na ir at­si­svei­ki­no su aka­de­mi­ja. Jį trau­kė gam­ta ir se­nų­jų in­kų im­ pe­ri­jos pa­li­kuo­nių gy­ve­ni­mas bei kul­tū­ra. Ar­ti­mas lie­tu­vių ta­py­bai

J.Rim­šos kū­ry­ba dau­giau­sia su­si­ju­ si su in­dė­nų, iš­sau­go­ju­sių se­no­sios kul­tū­ros tra­di­ci­jas, gy­ve­ni­mu, pa­ pro­čiais, is­to­ri­ja ir re­li­gi­ja. Jo kū­ry­ bo­je pri­mi­ty­vio­sios kul­tū­ros bruo­ žai su­si­pi­na su Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je pa­pli­tu­sia kla­si­ki­nės eu­ro­pie­tiš­

Ne­tu­rė­jęs tie­sio­gi­ nių kon­tak­tų su Eu­ ro­pos kul­tū­ra ir Lie­ tu­va, jis iš­li­ko ar­ti­mas lie­tu­vių ta­py­bai. kos is­pa­nų ta­py­bos pa­tir­ti­mi ir su XX a. pir­mo­sios pu­sės mo­der­nis­ ti­ne ta­py­ba. Dai­li­nin­kas pri­klau­so Lie­tu­vo­je kū­ru­sių An­ta­no Gu­dai­čio, Leo­nar­ do Ka­zo­ko, Vy­tau­to Mac­ke­vi­čiaus, Sta­sio Ušins­ko, An­ta­no Sa­muo­lio, Jo­no Vai­čio ir išei­vi­jo­je at­si­dū­ru­sių Vik­to­ro Viz­gir­do, Adol­fo Va­leš­kos, Po­vi­lo Pu­zi­no kar­tai, ku­ri tie­sio­ giai ar ne­tie­sio­giai, per sa­vo mo­

ky­to­jus išau­go ant Pa­ry­žiaus mo­ kyk­los pa­ma­tų. Kaip pa­ste­bi me­no­ty­ri­nin­kė Ni­ jo­lė Tu­mė­nie­nė, J.Rim­šos sa­vi­tu­ mą ir uni­ka­lu­mą su­da­ro tai, kad gy­ven­da­mas Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je ir įgi­jęs ki­to­kios – is­pa­nų mo­kyk­ los pa­tir­ties bei ne­tu­rė­jęs tie­sio­ gi­nių kon­tak­tų su Eu­ro­pos kul­tū­ra ir Lie­tu­va, jis iš­li­ko ar­ti­mas lie­tu­ vių ta­py­bai, pir­miau­sia hu­ma­nis­ ti­nė­mis kū­ry­bos nuo­sta­to­mis ir eksp­re­sy­via ko­lo­ri­to raiš­ka, kont­ ras­ti­nių de­ri­nių har­mo­ni­ja, ne­pap­ ras­tu ža­lios spal­vos emo­cio­na­lu­mu ir įtai­ga. Gar­sus Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je ir JAV

Svė­da­suo­se gi­mu­sio ir Ame­ri­ kos kon­ti­nen­tuo­se su­bren­du­sio bei iš­gar­sė­ju­sio Lo­ty­nų Ame­ri­ko­

je J.Rim­šos dai­lės pa­li­ki­mą su­da­ ro apie pu­sant­ro tūks­tan­čio ta­py­ bos pa­veiks­lų, ku­rie iš­si­sklai­dę po Lo­ty­nų Ame­ri­ką ir JAV. Už nuo­ pel­nus Bo­li­vi­jos me­nui J.Rim­ ša bu­vo ap­do­va­no­tas aukš­čiau­siu ci­vi­liams ski­ria­mu ap­do­va­no­ji­ mu – An­dų kon­do­ro or­di­nu, jam su­teik­tas Bo­li­vi­jos gar­bės pi­lie­ čio var­das, įteik­tas gar­bės pro­fe­ so­riaus dip­lo­mas. Lem­tin­ga pa­žin­tis su Al­ma ir Val­du Adam­kais pa­ska­ti­no dai­ li­nin­ką per­si­kel­ti iš Ba­ri­lo­čės, į ku­rią at­vy­ko su­tri­kus svei­ka­tai, į JAV. V.Adam­kaus rū­pes­čiu iš­vy­ko į Tai­tį, nes me­ni­nin­ką ža­vė­jo se­ nos kul­tū­ros pa­li­kuo­nys, ci­vi­li­ za­ci­jos ne­pa­lies­ta kul­tū­ra, pa­pro­ čiai, mi­to­lo­gi­ja. Bū­da­mas pa­ty­ręs dai­li­nin­kas, J.Rim­ša su­ge­bė­jo ne­


7

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka/vietos dvasia kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

sie­lą

kny­gą ti į Lie­t u­vą dai­l i­n in­k as ne­ga­lė­jo dėl pa­blo­gė­ju­s ios svei­ka­tos, o A.A.Aks­ ti­n ie­nei trum­p am at­s i­d a­r iu­s i ge­le­ ži­nė už­d an­g a vėl už­s i­vė­rė. „Dai­l i­n in­k ui bu­vau pa­ža­dė­ju­si apie jo gy­ve­n i­mą ir kū­r y­bą pa­ra­šy­t i iš­ sa­m iau, – pa­sa­ko­ja A.A.Aks­t i­n ie­nė. – At­k ū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­ bę, 1991 m. nu­vy­kau į Ar­gen­ti­ną. Su­ si­pa­ž i­nau su ten gy­ve­nan­čiais jo gi­ mi­nai­čiais, jį pa­ž i­no­ju­siais žmo­nė­ mis, rin­kau me­d žia­gą apie Ar­gen­t i­ no­je J.Rim­šos pra­leis­tą lai­ką, fo­tog­ ra­fa­vau ten li­k u­sius jo pa­veiks­lus. Tik da­bar dai­l i­nin­kui duo­tą pa­ža­dą ga­lė­jau įvyk­dy­ti.“ Kny­go­je meist­r iš­kai ir la­bai emo­cio­ na­liai at­sklei­džia­ma J.Rim­šos tur­tin­ ga gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, pra­si­dė­ju­si Lie­ tu­vo­je, iš­si­ru­tu­l io­ju­si Vie­no­je, Pa­ry­ žiu­je, Ar­gen­ti­no­je, Bra­zi­li­jo­je, Bo­li­vi­ jo­je, Tai­ty­je, Ka­l i­for­ni­jo­je. Tai pa­sa­ ko­ji­mas apie ne­nu­mal­do­mą aist­rą me­nui, pa­siau­ko­ji­mą dėl už­bu­rian­ čios idė­jos. Su­si­pa­ž i­nus su dai­l i­n in­ko gy­ve­n i­ mu, vi­sai ki­to­mis spal­vo­mis su­skam­ ba jo dar­bai, iš­r yš­kė­ja siu­že­tai, da­ ro­si su­pran­ta­mos įvai­rių ša­ lių kul­t ū­ros įta­kos. Kny­ go­j e at­s klei­d žia­m i ir dai­l i­n in­ko ry­š iai su Ma­t u Men­čins­k u, jo drau­g ys­tė su bend­ ra­pa­var­d žiu Pet­r u Rim­š a, jo bi­č iu­l ys­ tės (o gal mei­lės?) is­ to­r i­ja su žy­ mia Bo­l i­ vi­j os poe­ te Jo­l an­d a Bed­r i­gal.

pa­si­duo­ti Pau­lio Go­gui­no įta­kai ir su­ra­do sa­vo te­mą – mei­lės šo­ kį ta­mu­ru, o su juo – ir ta­py­bos kal­ba ori­gi­na­liai iš­reikš­tą tem­pe­ ra­men­tin­gą, vi­di­nės įtam­pos ku­ pi­ną ri­tua­li­nės me­di­ta­ci­jos šo­kio rit­mą. Į Lie­tu­vą su­grį­žę jo do­va­no­ti pa­ veiks­lai sau­go­mi Lie­tu­vos dai­ lės mu­zie­ju­je, Na­cio­na­li­nia­me M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je ir pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se. Da­bar vei­ kian­čio­je pa­ro­do­je M.Ži­lins­ko dai­ lės ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ma di­džiau­sia J.Rim­šos kū­ri­nių ko­lek­ci­ja. kas: pa­ro­da „Bron­zi­niai žmo­nės. Atsk­lei­dęs in­dė­nų dva­sią“. kur: M.Ži­lins­ko dai­lės ga­le­ri­jo­je. kada: iki rug­sė­jo 1 d.

„„Žmo­nės: Vi­li­jam­po­lės mies­tie­čių są­ra­šas, da­tuo­ja­mas 1653 m. lie­pos 17 d. 

Sau­go­ma Na­cio­na­li­nia­me Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos ar­chy­ve

Vilijampolė: 11 ūkių ir au­dė­jai Vi­li­jam­po­lės įkū­ri­mo da­ta lai­ko­mi 1652-ie­ji, kai Jo­nu­šas Rad­vi­la kvie­tė į šią sa­vo val­ dą už­sie­nio pirk­lius ir ama­ti­nin­kus, ke­tin­da­mas čia įkur­ti mies­tą. Istoriko Algimanto Miš­ki­nio nuo­mo­ne, Vi­li­jam­po­lė fak­tiš­kai įkur­ta tik 1663 m., kai bu­vo iš­ma­tuo­ta jai sta­ty­ti skir­ta te­ri­to­ri­ja. Gin­ta­ras Druč­kus, Kris­ti­na Sta­ni­šaus­kė Kau­no ap­skri­ties ar­chy­vas

Uni­ka­lus ra­di­nys

Lan­ky­da­mie­si Na­cio­na­li­nia­me Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­jos ar­chy­ve tu­ rė­jo­me ga­li­my­bę pa­var­ty­ti ke­le­ tą au­ten­tiš­kų Vi­li­jam­po­lės in­ven­ to­rių. Anks­ty­viau­sias jų da­tuo­tas 1653 m. lie­pos 17 d. (Gal ši is­to­ri­ nė da­ta ga­lė­tų tap­ti ofi­cia­lia Vi­ li­jam­po­lės įkū­ri­mo die­na? Vie­ na ver­tus, ši da­ta au­ten­tiš­ka. Ki­ta ver­tus, va­sa­ros lai­kas pa­lan­kus vie­šiems ren­gi­niams.) Do­ku­men­to teks­tas rei­ka­lau­ ja kruopš­čios ir iš­sa­mios ana­ li­zės, ta­čiau at­si­žvelg­da­mi į tai, kad šio­mis die­no­mis su­kan­ka ly­ giai 360 me­tų nuo šio reikš­min­go ir įdo­maus do­ku­men­to su­da­ry­mo, ryž­ta­mės bent pa­vir­šu­ti­niš­kai, bend­rais bruo­žais pri­sta­ty­ti jį vi­ suo­me­nei. Mi­nė­ta­sis Vi­li­jam­po­lės in­ven­ to­rius – anks­ty­viau­sias iš mums ži­no­mų. Su­ra­šy­tas 10-yje la­pų len­kų kal­ba. Šia­me in­ven­to­riu­je Vi­li­jam­po­lė va­di­na­ma Vil­jo­po­le, ta­čiau ne­ky­la abe­jo­nių, kad ja­me

kal­ba­ma apie da­bar­ti­nės Vi­li­jam­ po­lės te­ri­to­ri­ją, nes in­ven­to­riaus pream­bu­lė­je, t. y. įva­di­nė­je da­ly­ je, ra­šo­ma, kad tai yra in­ven­to­ rius nuo­sa­vy­bės, pri­klau­san­čios jo švie­sy­bei Vil­niaus vai­va­dai (Jo­nu­ šui Rad­vi­lai), esan­čios Kau­no pa­ vie­te tarp upių Ne­mu­no ir Vi­li­jos.

Gal ši is­to­ri­nė da­ta ga­lė­tų tap­ti ofi­cia­lia Vi­li­jam­po­lės įkū­ri­ mo die­na?

Ūkininkai – lietuviai

Pir­miau­sia ap­ra­šo­ma pa­li­var­ko so­dy­ba, pa­sta­tai, po to iš­var­di­ja­ mi ūki­nin­kai, ap­ra­šo­mi gy­vu­liai, že­mės ir kt. In­ven­to­riu­je iš­var­ di­ja­ma 11 ūkių, iš ku­rių de­šim­ty­ je gy­ve­na žmo­nės, o vie­nuo­lik­tas iš­mi­ręs. Įdo­mu, kad vi­sų ūki­nin­ kų pa­var­dės lie­tu­viš­kos ir už­ra­šy­ tos lie­tu­viš­kai jų be­veik neišk­rai­ pant. Lau­ry­nas Balt­rū­nas, Jo­nas Pi­vo­rai­tis, Sta­sius Kur­ti­nai­tis – alu­da­ris, Jo­nas Lau­kys, Ma­čiu­lis

Švil­pai­tis, To­mas Alek­sie­jū­nas, Ja­sius Bal­čiū­nas, Jo­nas De­be­sys (De­be­sis), Sta­sius Mi­ku­lė­nas(?), Ma­čiu­lis Lau­ža­dis (?). Nurodoma, kad iš vi­so tais me­ tais gyveno 39 asmenys – ūki­nin­ kai su savo šei­mų na­riais. Su­do­mi­no ir tai, kad šis anks­ty­ viau­sias kol kas ži­no­mas Vi­li­jam­ po­lės in­ven­to­rius su­si­de­da tar­si iš dvie­jų da­lių. Pir­mo­ji da­lis bai­ gia­si vals­tie­čių šei­mų iš­var­di­ji­ mu. Ant­ro­jo­je in­ven­to­riaus da­ly­je yra teks­tas, ku­rio ant­raš­tė by­lo­ja: „Vi­li­jo­po­lio mies­tie­čių var­dai“. To­liau są­ra­še iš­var­di­ja­mi 23 Vi­li­ jam­po­lės mies­tie­čių var­dai ir pa­ var­dės. Mi­ni­ma ir kar­če­ma, ir prie jos – per­va­ža per Ne­rį. Iš­var­dy­ti mies­tie­čiai pa­gal už­ siė­mi­mus pa­si­skirs­tė taip: kar­di­nin­kas – 1; kal­vis – 1; mė­si­nin­kas – 1; žva­kių meist­rai – 2; siu­vė­jai – 2; au­dė­jai – 6. Dau­giau­sia nu­ro­dy­ta au­dė­jų – 6. Ke­le­tas mies­tie­čių tu­rė­jo po ke­le­ tą spe­cia­ly­bių – Kas­pa­ras No­vi­kas (Na­vi­kas?) įvar­dy­tas kaip vai­tas ir

au­dė­jas; ki­tas mies­tie­tis – kaip ve­žė­jas ir siu­vė­jas. Ke­lių mies­tie­ čių už­siė­mi­mai ne­nu­ro­dy­ti. Tau­ti­nė su­dė­tis neaiš­ki

Sun­ku spręs­ti ir apie mies­tie­čių tau­ty­bę. Do­ku­men­te tau­ty­bė nu­ ro­dy­ta tik prie vie­no gy­ven­to­jo pa­var­dės – Ab­ra­mo Moi­ze­ro­vi­ čiaus (žy­das). Neaiš­ku, ar tuo me­ tu tai bu­vo vie­nin­te­lis žy­dų tau­ty­ bės Vi­li­jam­po­lės gy­ven­to­jas, nes mi­ni­ma, kad kar­če­mą lai­kė ir per­ va­žą per Ne­rį nuo­mo­jo žy­das (per me­tus už tai mo­kė­jo 400 auk­si­nų), ta­čiau jo pa­var­dė ne­nu­ro­dy­ta, tad sun­ku tvir­tai pa­sa­ky­ti, ar tu­ri­mas gal­vo­je tas pa­ts A.Moi­ze­ro­vi­čius, ar ki­tas žy­dų tau­ty­bės as­muo. 1653 m. Vi­li­jam­po­lės in­ven­to­ rius yra reikš­min­gas vi­sų pir­ma tuo, kad ja­me mi­ni­mi Vi­li­jam­po­ lės mies­tie­čiai ir vai­tas (kaip ži­ no­me – vai­to pa­rei­gy­bė yra bū­ din­ga mies­tui). Tai lei­džia da­ry­ti pa­grįs­tą prie­lai­dą, kad tuo me­ tu Vi­li­jam­po­lė jau bu­vo mies­tas, to­dėl ma­no­me, kad siū­ly­mas Vi­ li­jam­p o­l ės gim­ta­d ie­n į mi­n ė­ ti lie­pos 17-ąją yra ga­na mo­ty­ vuo­tas.


8

penktadienis, rugpjūčio 2, 2013

santaka /muzika

Festivalio dovanos vo­ka­lo my­lė­to­jams Va­sa­ra, ne­ju­čia priar­tėjusi prie rugp­jū­čio, bran­di­ na ir XVIII Pa­žais­ lio mu­zi­kos fes­ti­va­ lio der­lių. Mu­zi­ki­nių po­ty­rių trokš­tan­tys klau­sy­to­jai to­ly­giai pa­si­skirs­tė tiek ka­ me­ri­nės mu­zi­kos, tiek didesnėse sa­lė­ se. Vis dėl­to inst­ru­ men­ti­nės mu­zi­kos pro­gra­mas per­svė­ rė vo­ka­li­nė mu­zi­ ka – cho­rų ir vo­ka­li­ nių an­samb­lių mu­ zi­kos mė­gė­jams rink­tis tik­rai bu­vo iš ko.

Ne ma­žiau įdo­mus ža­ da bū­ti ir pa­sku­ti­ nis pro­gra­ mos treč­ da­lis. „„Ak­cen­tas: šių­me­ti­s Pa­žais­lio mu­zi­kos fes­ti­va­lis iš­si­sky­rė vo­ka­li­nių ko­lek­ty­vų gau­sa.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Dė­me­sys cho­rams

Jau fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo kon­cer­ te tra­di­ciš­kai skam­bė­jo so­lis­tų ir cho­rų (net dvie­jų) vo­ka­las. Cho­ ri­nė mu­zi­ka skam­bės ir už­da­ry­ mo kon­cer­te. Juo­se – lyg Pa­žais­lio fes­ti­va­lių vi­zi­ti­nė kor­te­lė – Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras, ati­da­ry­mo kon­ cer­te su­stip­rin­tas Lie­tu­vos na­cio­ na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro cho­ ro pa­jė­go­mis. Be­je, tuo ne­bu­vo ap­si­ri­bo­ta – kon­ cer­te Giu­sep­pe’s Ver­di Ver­gų cho­rą „Skrisk, sva­jo­ne“ iš ope­ros „Na­bu­ kas“ dai­na­vo ne tik cho­ris­tai sce­no­ je, bet ir gau­siai Pa­žais­lio vie­nuo­ly­ no šven­to­riu­je su­si­rin­kę klau­sy­to­jai, įro­dę, kad ši me­lo­di­ja po­pu­lia­ri ir pui­kiai ži­no­ma ne tik Ita­li­jo­je. Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras pra­plė­ tė fes­ti­va­lio geog­ra­fi­ją net iki Ši­la­ lės ra­jo­no – Kal­ti­nė­nų, sa­vo pro­ gra­ma pri­min­da­mas apie Že­mai­čių krikš­to 600-ąsias me­ti­nes. O Bab­ ty­no-Že­mait­kie­mio dva­re cho­ris­ tai ne tik dai­na­vo, bet ir šo­ko links­ min­da­mie­si ir ki­tus links­min­da­mi Vid­man­to Bar­tu­lio prem­je­ro­je tar­ mių me­tams „Mū­sų Lie­tu­va“. Dar ne kar­tą klau­sy­si­mės šio cho­ro ir rugp­jū­tį – Pa­žais­lio vie­nuo­ly­ne. Ne vien Kau­no vals­ty­bi­nis cho­ras pa­puo­šė Pa­žais­lio fes­ti­va­lį. Ma­ri­ jam­po­lė­je, ne­tra­di­ci­nė­je kon­cer­ti­ nė­je ap­lin­ko­je – se­niau­sia­me Lie­ tu­vos cuk­raus fab­ri­ke, Wolf­gan­go Ama­deus Mo­zar­to „Re­quiem“ at­ li­ko ki­tas vals­ty­bi­nis – Šiau­lių ka­ me­ri­nis cho­ras „Po­li­fo­ni­ja“ kar­tu su Kau­no sim­fo­ni­niu or­kest­ru. Nus­te­bi­no at­li­ki­mu ir gau­sa

Be lie­tu­viš­kų, fes­ti­va­lio klau­sy­to­ jai ga­lė­jo pa­si­klau­sy­ti ir iš sve­tur

at­vy­ku­sių ko­lek­ty­vų. Išg­ry­nin­ tu, be­veik idea­liu skam­be­siu at­ lie­kant tiek se­ną­ją, tiek šiuo­lai­ ki­nę mu­zi­ką, ma­lo­niai nu­ste­bi­no Ka­ra­liš­ko­jo Hol­lo­way uni­ver­si­te­ to cho­ras iš Lon­do­no. Ne vel­tui jis lai­ko­mas vie­nu ge­riau­sių miš­rių bal­sų cho­rų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­ je. Jo kon­cer­tas Kau­no ka­ted­ro­je – vie­nas iš cho­ro šių me­tų kon­cer­ ti­nio tu­ro po Bal­ti­jos ša­lis pa­si­ro­ dy­mų. Ki­tas sve­čių cho­ras nu­ste­bi­no gau­sa. 120-ies da­ly­vių ame­ri­kie­ čių cho­ras iš Jei­lio – „Ya­le Alum­ ni Cho­rus“ (di­ri­gen­tas Jeff­rey Dou­ma) vos su­til­po Kau­no fil­har­ mo­ni­jos sce­no­je. Ly­gi­nant su Lon­ do­no stu­den­tais, Jei­lio uni­ver­si­te­to alum­nai jiems ne­pri­ly­go nei pro­ gra­mos su­dė­tin­gu­mu, nei mu­zi­ki­ ne dar­na. Ki­ta ver­tus, pa­siek­ti aukš­tą vo­ ka­lo kul­tū­rą ko­lek­ty­ve, vir­ši­jan­čia­ me šim­tą na­rių, ku­rių am­žiaus dia­ pa­zo­nas nuo 20 iki 80 me­tų, mi­si­ja sun­kiai įvei­kia­ma. Tuo la­biau kad šis cho­ras – ne pro­fe­sio­na­lus, o mė­gė­jų. Ja­me dai­nuo­ja uni­ver­si­te­ to ab­sol­ven­tai – vers­li­nin­kai, žur­ na­lis­tai, tar­nau­to­jai. Cho­ras nu­si­ pel­no pa­gar­bos jau vien už tai, kad už­trau­kęs Juo­zo Nau­ja­lio „Lie­tu­va bran­gi“ pri­ver­tė at­si­sto­ti vi­są fil­ har­mo­ni­jos sa­lę. Skir­tu­mas tas, kad šis neo­fi­cia­ lus Lie­tu­vos him­nas, dai­nuo­ja­ mas lie­tu­vių cho­rų, skam­ba kur kas emo­cin­giau ir eksp­re­sy­viau. Ne­žiū­rint mi­nė­tų trū­ku­mų, cho­ ras nu­si­pel­no pa­gar­bos, kai ma­tai, su ko­kiu už­si­de­gi­mu ir nuo­tai­ka jie dai­nuo­ja sa­vo kraš­to dai­nas – spi­ri­čiue­lus, kai re­gi cho­re gre­ta sto­vin­čius gal­būt esa­mą stu­den­ tą ir bu­vu­sį, stu­di­ja­vu­sį prieš pus­ šim­tį me­tų.

Ma­ži, bet ga­lin­gi

Pas mus mė­gė­jų cho­ri­nis ju­dė­ji­ mas ir ne­su­lau­kia rei­kia­mo pa­lai­ ky­mo bei pa­ra­mos, ta­čiau cho­rai kaž­ko­kiu bū­du iš­si­lai­ko ir net su­ ge­ba pa­siek­ti ga­na aukš­tą ly­gį. Ma­ ny­čiau, kad ma­žes­niems ko­lek­ty­ vams – vo­ka­li­niams an­samb­liams me­ni­nio ly­gio aukš­tu­mų siek­ti kur kas pa­pras­čiau. Gal dėl to pa­sta­ ruo­ju me­tu pa­ste­bi­me be­si­ku­rian­ čius vo­ka­li­nius an­samb­lius, ku­rių meist­riš­ku­mas ga­li ten­kin­ti ir prie­ ka­biau­sius vo­ka­li­nės mu­zi­kos gur­ ma­nus.

Lie­tu­vių-vo­kie­čių pro­jek­tas ver­tin­gas pa­žin­ti­mi ne tik su gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­ mo spe­ci­fi­ka, bet ir su jau­na kom­po­zi­to­re.

Vie­nas to­kių – Kau­no vo­ka­li­nis an­samb­lis „Acus­to“ (me­no va­do­ vas Kęs­tu­tis Ja­ke­liū­nas), kon­cer­ ta­vęs ga­na nuo­ša­lio­je, bet jau­kio­je Mar­gi­nin­kų švč.Mer­ge­lės Ma­ri­jos Škap­lie­ri­nės baž­ny­tė­lė­je. Vos per de­šim­tį na­rių vie­ni­jan­tis an­samb­ lis per ke­lis sa­vo kū­ry­bi­nės biog­ra­ fi­jos me­tus spė­jo pa­siek­ti pa­ste­bi­ mų me­ni­nių lai­mė­ji­mų ir su­bur­ti so­li­dų sa­vų ger­bė­jų ra­tą. Ne­nuos­ ta­bu, kad šis ko­lek­ty­vas gra­žiai įsi­ kom­po­na­vo į Pa­žais­lio fes­ti­va­lį su­ bti­liai dar­nia pro­gra­ma. Ki­tas vo­ka­li­nis an­samb­lis – „Frank­fur­ter Cho­rals­cho­la“ iš Vo­ kie­ti­jos. Jo pa­si­ro­dy­mas Pa­žais­lio vie­nuo­ly­ne iš­si­sky­rė uni­ka­lia pro­ gra­ma, pri­sta­tan­čia re­tai skam­ban­

Gra­ži­nos Dai­naus­kie­nės nuo­tr.

tį gri­ga­liš­ką­jį gie­do­ji­mą, su­gre­tin­tą su šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos po­stmo­ der­nis­ti­ne sti­lis­ti­ka. Šio pro­jek­to au­to­rė – jau­na kom­po­zi­to­rė Dia­na Če­me­ry­tė, jau dau­giau kaip de­šimt me­tų gy­ve­nan­ti ir lais­vai ku­rian­ ti Frank­fur­te prie Mai­no. Kū­ri­nys „Vi­di Aquam“, įvar­dy­tas kaip po­ stmo­der­naus ir gri­ga­liš­ko­jo cho­ra­ lo dia­lo­gas, tę­sia au­to­rės pa­mėg­tą ty­los es­te­ti­kos li­ni­ją. Pa­sak kom­po­zi­to­rės – ty­los es­ te­ti­kos pro­pa­guo­to­jos, jai sve­ti­ma už­grūs­ta, ne­kvė­puo­jan­ti mu­zi­ka, prie­šin­ga tai, ku­rio­je ga­li­ma žais­ ti su gar­sais. Jos mu­zi­ko­je ty­la su­ vo­kia­ma kaip bud­rios pau­zės, per ku­rias įsi­klau­so­ma, tar­si įei­na­ma į ki­tą pa­sau­lį, to­li­mą nuo ru­ti­nos ir ci­vi­li­za­ci­jos triukš­mo. Suar­tė­ji­mas su gri­ga­liš­kuo­ju cho­ra­lu – tar­si pri­si­lie­ti­mas prie sak­ra­lu­mo, sie­kis įsi­klau­sy­ti į me­ lo­di­jos li­ni­jos ir žo­džio san­ty­kį, at­ sar­giai įsi­terp­ti, ran­dant ato­kvė­pį nuo kas­die­ny­bės. Cho­ra­lo žo­džio me­lo­di­jos li­ni­ja gre­ti­na­ma su ke­ tu­rių flei­tų temb­rų ku­ria­ma cho­ ra­lo inst­ru­men­ti­ne pa­ra­le­le. Šis bend­ras lie­tu­vių-vo­kie­čių pro­jek­ tas ver­tin­gas pa­žin­ti­mi ne tik su gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­mo spe­ci­fi­ka, bet ir su jau­na, per­spek­ty­via lie­tu­ vių kom­po­zi­to­re. Jau­ni­mas su­tei­kė vil­čių

Ki­to­kio ti­po są­ly­tis su sak­ra­lu­mu – gos­pe­lo mu­zi­ko­je. Ją pri­sta­tė jau­ nų kū­ry­bin­gų kau­nie­čių vo­ka­lis­tų ir inst­ru­men­ta­lis­tų gru­pė „Hark“ ir Ste­po­nas Ja­nuš­ka. Jų kon­cer­tą, nu­ma­ty­tą VDU Bo­ ta­ni­kos so­de, ne­pa­lan­kios oro są­ly­ gos pa­ko­re­ga­vo, nu­kel­da­mos ren­gi­ nį į fil­har­mo­ni­ją. Gal­būt tai tu­rė­jo įta­kos apa­ra­tū­rai su­re­gu­liuo­ti, nes pra­si­dė­jus kon­cer­tui paaiš­kė­jo, kad

fil­har­mo­ni­jos sa­lė­je gar­so ge­ro­kai per daug. Jau­nie­ji vo­ka­lis­tai vie­nas per ki­t ą sten­g ė­s i dai­n uo­t i ge­r iau, emo­cio­na­liau, gar­siau. Ka­dan­ gi ko­lek­ty­vas su­si­bū­rė ne­se­niai, ti­kė­ki­mės, kad lai­kui bė­gant to­ bu­l ės vo­ka­l is­t ų dar­n a, at­s i­ras pu­siaus­vy­ra tarp vo­ka­lo ir inst­ ru­men­tų, o mu­zi­ka­vi­mo nuo­šir­ du­mas ir kū­ry­bi­nė ener­gi­ja ska­ tins siek­ti to­bu­lu­mo. Ne­se­niai su­si­bū­rė ir vo­ka­li­nis džia­zo an­samb­lis „Vi­ve“ iš Di­ džio­sios Bri­ta­ni­jos (va­do­vas Ja­me­ sas Ro­se’as). Jų są­ly­tis su mu­zi­ka – vi­siš­kai ki­toks. An­samb­lio a ca­pel­la su­de­rin­ta ir temb­rais, ir di­na­mi­ka, jau ne­kal­bant apie in­to­na­ci­jų dar­ ną. Jų pa­čių ku­ria­mos aran­žuo­tės ir ori­gi­na­lios kom­po­zi­ci­jos skam­ ba kaip spal­vin­gas dau­gia­bal­sis inst­ru­men­tas, at­sklei­džian­tis at­ li­kė­jų ar­tis­tiš­ku­mą, vo­ka­lo tech­ ni­nes ga­li­my­bes ir ge­bė­ji­mą imp­ ro­vi­zuo­ti. Pen­ki vai­ki­nai (tarp jų – lie­tu­vis Mar­ty­nas Vil­pi­šaus­kas) ir mer­gi­ na, stu­di­ja­vę ar dar stu­di­juo­jan­ tys Lon­do­no „Guild­hall“ aukš­to­ jo­je mu­zi­kos ir teat­ro mo­kyk­lo­je džia­zo dai­na­vi­mą, su­si­bū­rė į gru­ pę prieš po­rą me­tų. Į Pa­žais­lio fes­ ti­va­lį jie at­vy­ko jau su įra­šy­ta pir­ mą­ja gru­pės kom­pak­ti­ne plokš­te­le, ku­rią po kon­cer­to klau­sy­to­jai no­ riai pir­ko, ti­kė­da­mi gra­žia šio an­ samb­lio atei­ti­mi. Pa­žais­lio fes­ti­va­lis jau du mė­ne­ sius džiu­gi­na gau­sius jo klau­sy­to­ jus kon­cer­tų įvai­ro­ve, pa­teik­da­mas ma­lo­nių staig­me­nų ir at­ra­di­mų. Ne ma­žiau įdo­mus ža­da bū­ti ir pa­sku­ ti­nis pro­gra­mos treč­da­lis, va­sa­ ros sa­vait­ga­liais vi­lio­jan­tis vo­ka­lo, inst­ru­men­tų ir ki­to­kių žan­rų mu­ zi­kos vil­ni­mis.

2013 08 02 santaka  
Advertisement