Issuu on Google+

1

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 1 (211) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Langas

Laisvasis teatras vaidins Vilniuje Šįvakar Vilniuje, Architektų namų teatro klube, Klaipėdos Laisvasis teatras parodys monospektaklį pagal Vadimo Levanovo pjesę „Sudie, derintojau!“, režisuotą klaipėdiečio Nerijaus Gedmino.

Anot klaipėdietės šio spektaklio aktorės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės Augustės Pociūtės, spektaklis apie tai, kad negalima žaisti žmonių jausmais, nes tada pats gali labai stipriai nudegti. „Man pačiai šis spektaklis yra kaip išpažintis ir jam pasibaigus atrodo, kad palengvėjo“, – sakė aktorė, šį vaidmenį sukūrusi dar būdama moksleivė. Spektaklio premjera įvyko prieš porą metų. Ir per tą laiką jos vaidmuo kito, įgijo naujų atspalvių, o jai vis įdomu į jį gilintis. Už šį spektaklį VI tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Augustė apdovanota geriausio debiuto prizu, sulaukė daug pagiriamųjų žodžių ir iš žiūrovų, ir iš kritikų. „Sudie, derintojau!“ jau ne kartą rodytas Klaipėdoje, Vilniuje, Palangoje ir dar daug kur Vakarų Lietuvoje. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis naujo, Laisvuoju pasivadinusio teatro pastatymas.

„Sugrįžimas“ – į Alma Mater Savojoje Alma Mater, Šiaulių universitete, autorinę tapybos parodą „Revertetur“ („Sugrįžimas“) sausio 10ąją pristatė klaipėdietė tapytoja Egidija Brinkytė.

„Tai viena atsakingiausių ir didžiausių mano parodų – teigė autorė. – Joje pristatau 25 drobes, nutapytas 2012 metais. Prieš vernisažą labai jaudinausi, toks jaudulys, prisimenu, buvo gal tik per pirmąją sesiją. Kūrybos pristatymas visai akademinei bendruomenei, buvusiems mano dėstytojams yra labai atsakingas dalykas, nors jau ne vienoje bendroje parodoje su jais dalyvauta.“ Ši Egidijos paroda yra 2013-ųjų parodų maratono pradžia. Jos net kelios personalinės parodos laukia Vilniuje. Karoliniškių bibliotekoje jos tapybos ekspozicija vyks jau vasario pabaigoje. Vilniaus universiteto bibliotekoje paroda numatyta kovo mėnesį. BEEPART kūrybinėse dirbtuvėse E.Brinkytės paveikslai bus eksponuojami pavasarį. Taip pat ji dalyvaus dar keliose bendrose parodose, vyksiančiose sostinėje. „Šiemet esu sumaniusi projektą, susijusį su Klaipėda ir Kuršių nerija, kurį planuoju pristatyti klaipė-

diečiams rudenį. Bet koks jis, dar kol kas neišduosiu“, – šypsojosi energijos ir kūrybinių sumanymų nestokojanti menininkė. Jos paroda Šiaulių universiteto bibliotekoje veiks iki vasario 9-osios.

Lėlės – geriausias grafikos kūrinys Vilniaus grafikos meno centre sausio 8–26 dienomis veikusioje estampo parodoje „Grafika nuo piešinio iki šešėlio. 2013“ Klaipėdos lėlių teatro režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės „Judančios lėlės“ išrinktos geriausiu kūriniu.

„Nesu geriausia, – gynėsi G.Radvilavičiūtė, kurios juvelyriškų, „efemeriškų“ vielinių lėlių kolekcija įkvepia žiūrovą iš judesių, šešėlių, kontūrų žaismės susikurti savitą vaizduotės spektaklį. – Gal mano darbas labiausiai atitiko šios parodos sumanymą – grafika nuo piešinio iki šešėlio. Lėliškas parodos pavadinimas... Lėlių teatre visada labai svarbus vaidmuo tenka dailininkui – tai jis diktuoja spektaklio sprendimą, pasiūlo lėlės formą... Grafika – vaizduojamosios dailės šaka, pasižyminti bene didžiausia technikų įvairove, – tyrinėju, gal jas galima pritaikyti lėlių teatre... Pasirodo, jau pritaikiau... O įvertinimas tik paskatina judėti toliau. Ačiū už tai.“ Pasak parodos kuratorių Irmos Balakauskaitės ir Marijos Marcelionytės-Paliukės, estampo paroda-eksperimentu „Grafika nuo piešinio iki šešėlio. 2013“ siekta išsiaiškinti, kur link šiandien juda grafika, kaip ji kinta ir kaip gali paveikti kitus menus. Parodai, atvirai visoms grafinės raiškos formoms, provokuojančiai skirtingų raiškų, meninių suvokimų dialogą, specialistų komisija atrinkio 24 kolekcijas, patvirtinančias faktą, kad būtina iš naujo apmąstyti pačią grafikos sąvoką, nes požiūris į grafiką – tik kaip į „spausdinimo meną“ – nebeatitinka šiuolaikinės meno sąvokos.

Pasirodė festivalyje Menų spaustuvėje Klaipėdos lėlių teatras ir menininkų grupė „Žuvies akis“ dalyvavo trečiajame festivalyje „Kitoks teatras vaikams“, sausio 15–20 dienomis vykusiame Vilniaus menų spaustuvėje.

Šis tarptautinis festivalis sostinės publiką sukvietė į tokį teatrą, kuriame žiūrovai virsta aktoriais, režisieriais, scenografais, muzikantais... Menų spaustuvėje jau trečius metus sausis paskelbtas vaikų mėnesiu. Visos jos erdvės atvertos pa-

„„Grafika: Laima GEDVILAITĖ-SAKALAUSKIENĖ. Užsitęsusi nemiga. 2012 m. Spalvotas linoleumo raižinys, 50x64 cm.

žinimui ir žaidimams. Ir festivalio programa buvo sudaryta taip, kad kiekviena vaikų amžiaus grupė jame rastų kažką įdomaus. „Kitokio teatro vaikams“ scenoje sausio 15-ąją dukart parodyto interaktyvaus šokio spektaklio „VVV+v“ („Virvė-Virvelė-Virvytė+Virvogalis“) kūrėjai, atstovaujantys menininkų grupei „Žuvies akis“, ir žiūrovai bendravo abiejų pasirodymų metu. Vaikai kartu su šokėjais scenoje leidosi į vaizduotės kelionę, kurioje virvė gali virsti kuo tik panorėjus. Šioje kelionėje vaikai įsitikino, kad ko nors siekiant drauge galima pakelti, patraukti ir patį didžiausią daiktą (o gyvenime – problemą), supinti tvirtą draugystės saitą ar iš virvogalio susikurti patį smagiausią žaislą. Spektaklio idėja ir choreografija – Petro Lisausko, muzika – Sauliaus Petreikio, jame šoka Inga Kuznecova ir Darius Berulis. Šis klaipėdiečių sceninis kūrinys skirtas vaikams nuo 6 iki 11 metų. O štai „Raudonkepuraitės“ interpretacija, režisuota Gintarės Radvilavičiūtės, – be jokio amžiaus cenzo, nes joje smagių dalykų gali rasti ir vaikai, ir suaugusieji. Klaipėdos lėlių teatras sausio 18-ąją vilniečiams dusyk parodė šį savo naujausią darbą – šiltą ir „minkštą“ „Raudonkepuraitę“. Po spektaklių vaikai buvo pakviesti kurti fantastinius personažus iš veltinio ir vilnonių audinių. Tokie jie – ir klaipėdiečių „Raudonkepuraitėje“, kuriai lėles ir scenovaiz-

dį sukūrė Viktorija Dambrauskaitė, siužetinius vingius narpliojo rašytojas Mindaugas Valiukas, muziką parašė Donatas Bielkauskas-Donis, lėles kalbina šimtabalsės aktorės Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė.

Bendro gyvenimo 40-mečio projektas Šiaulių dailės galerijoje nuo gruodžio 20-osios iki sausio 16 d. buvo eksponuojamas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių – telšiškių dailininkų Inčirauskų šeimos projektas. Jis taip ir vadinosi – „Inčirauskų projektas – 40“.

Dailėtyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės teigimu, Romualdas ir Zita Inčirauskai šį kartą pristatė ypatingą projektą. Jiems pavyko ne tik išgarsėti kaip puikiems pedagogams ir dailininkams, bet ir 40 metų laimingai nugyventi santuokoje, susilaukti trijų vaikų ir dviejų anūkų. Jų vaikai taip pat vienu ar kitu būdu yra susiję su įvairiomis meno sritimis. Todėl šis projektas – keliasluoksnis. Jame tėvai, vaikai ir vaikų vaikai eksponavo savo skirtingoms sritims priskirtiną kūrybą, kuri, sulieta draugėn, buvo pristatyta kaip viena didelė instaliacija. Kita vertus, kas paneigs, kad vaikai nėra tėvų projektas? Juolab kad vaikai taip pat turi ką parodyti: labiausiai tituluota jaunesniosios Inčirauskų

kartos atstovė – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, VDA galerijos „Artifex“ vadovė, baigianti išsiuvinėti kryželiu visus įmanomus negyvojo pasaulio objektus, parodoje pateikė savo instaliacinę tekstilę, Kazimieras Inčirauskas – videoinstaliacijas, Ignas Inčirauskas – tapybą. Jauniausioji karta, kuriai atstovavo Ieva Inčirauskaitė ir Kastis Kriaunevičius, į projektą įsiliejo su anime ir medaliais. „Inčirauskų projektas išties yra viena didžiulė vienos šeimos instaliacija: skulptūra, tekstilė, tapyba, piešiniai, videomenas. Idėjos, sklandančios ore, ir būdai joms įgyvendinti. Tai projektas, kuriuo pristatyta ne tai, ką kiekvienas iš šeimos narių kuria atskirose kamarėlėse, o tai, kas juos vienija: idėjų generavimas ir keitimasis jomis, pakantumas ir fantazija, džiaugsmas, matant kitą kuriantį, o svarbiausia – sugebėjimas išlikti visiems kartu, išliekant originaliais autoriais, – pastebėjo J.Ludavičienė. – R.Inčirausko metalo plastikos jėga ir preciziškumas, Z.Inčirauskienės kaligrafijos lengvumas ir kruopštumas, S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės originalumas ir K.Inčirausko konceptualumas susiliejo į vieną visumą – projektą. Jame atskirų šeimos narių kūriniai, papildydami vienas kitą, sukuria naujus derinius ir naujas prasmes“. Parengė Rita Bočiulytė


2

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie

„„Kartu: iškilmingame koncerte vėl suskambo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, kuriam dirigavo D.Pavilionis ir jo įkūrėjas S.Domarkas, taip pat dainininkių I.Linaburgytės ir

Ryškiausiu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-mečiui skirtų renginių akcentu tapo sausio 15-osios minėjimas ir iškilmingas koncertas, įvykęs šią atmintiną dieną Klaipėdos koncertų salėje.

Daiva Kšanienė Susiejo kūriniais

Šventiškai nuteikė Lietuvos Seimo pirmininko V.Gedvilo bei miesto mero V.Grubliausko sveikinimo kalbos, sceną puošiančios trispalvės vėliavos – Lietuvos ir Mažosios Lietuvos (žalia, balta, raudona). Žymaus Lietuvos istoriko Č.Laurinavičiaus paskaita apie svarbius ir lemtingus Lietuvai bei Klaipėdos kraštui 1923 m. įvykius, Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir realius veiksmus įvedė į būsimo prasmingo ir labai pavykusio koncerto kontekstą. Juk Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėjo ne tik geopolitinį, ekonominį, bet

ir kultūrinį aspektą, lėmusį krašte ir lietuviškos muzikinės kultūros pakilimą (vokiškosios kultūros fone), tam tikra prasme net suklestėjimą (įkurta konservatorija, susibūrė gausūs lietuviški chorai, vyko dainų šventės, koncertavo simfoninis orkestras, buvo statomos operos ir kt.). Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro surengto iškilmingo koncerto programa buvo sudaryta labai apgalvotai ir tikslingai, susiejant ją su įvairiais istoriniais laikotarpiais vienaip ar kitaip su Klaipėdos muzikine kultūra susijusiais kūriniais. Programa visiškai atitiko ir pagrindė organizatorių pateiktą mintį koncerto anonse: „Jubiliejaus proga Klaipėdos vals-

tybinio muzikinio teatro rengiamas koncertas šiemet išsiskirs ypatinga menine sinteze. Sujungus praėjusių amžių Klaipėdos krašto kultūrinį palikimą bei šiuolaikinės kūrybos elementus, renginyje žiūrovams bus atskleistas Klaipėdos, nuo seno laikytos pažangos miestu, identitetas“. Pakėlė dvasią

Išties koncerto programoje, kurią atliekant dominavo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, susipynė įvairių amžių, šalių ir kartų kompozitorių muzika, anot dirigento D.Pavilionio, atliepianti „chronologiškai svarbiausius Klaipėdos krašto istorinius momentus“.

Gausiai susirinkusių klausytojų – klaipėdiečių ir svečių – dvasią pakėlė pradžioje nuskambėjusi kompozitoriaus S.Šimkaus (1887– 1943), daug nusipelniusio prieškario Klaipėdos muzikinei kultūrai, daina „Lietuviais esame mes gimę“ (žodžiai G.Sauerweino), tapusi Mažosios Lietuvos himnu, šiuosyk atlikta orkestro ir Klaipėdos muzikinio teatro choro (dirigavo D.Pavilionis). Prasmingai ir logiškai koncertą pratęsė didingoji L. van Beethoveno (1770–1827) uvertiūra „Egmontas“ (pagal J.W.Goethe’s tragediją), kurioje įkūnijama kovos už laisvę idėja bei pergalės triumfas. Simboliška, kad vienas pirmųjų ką tik susikūrusio Klaipėdos konservatorijos lietuviško simfoninio orkestro kūrinių 1925 m. buvo L. van Beethoveno Pirmoji simfonija C-dur, atlikta toje pačioje salėje (tuomet – Klaipėdos šaulių namai), diriguojant S.Šimkui. Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, turintis didelę koncertinės veiklos patirtį, ir jaunas dirigentas D.Pavilionis įtikinamai ir profesionaliai atsklei-

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėjo ne tik geopolitinį, ekonominį, bet ir kultūrinį aspektą, lėmusį krašte ir lietuviškos muzikinės kultūros pakilimą, tam tikra prasme net suklestėjimą.

dė šio veikalo herojiškumą. Įspūdį klausytojams sustiprino rodomos istorinių 1923 m. sausio 15-osios įvykių, tuometės periodinės spaudos puslapių vaizdo projekcijos. „„Paroda: prieš iškilmingą minėjimą Klaipėdos koncertų salės fojė buvo pristatyta dokumentinė ekspozicija

„Kova dėl Klaipėdos – įvykiai ir žmonės“, įžvalgomis dalijosi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius J.Genys. Dabar šią istorinę medžiagą galima pamatyti šiame muziejuje.

Priminė praeitį

Senokai Klaipėdos scenoje girdėta puiki vilnietė dainininkė

I.Linaburgytė (sopranas) su Klaipėdos muzikinio teatro choro moterų grupe atliko Sentos baladę iš R.Wagnerio (1813–1883) operos „Skrajojantis olandas“ (dirigavo D.Pavilionis). Sužavėjo solistės kūrybinga ir emocionali vokaline prasme sudėtingos operinės scenos interpretacija, kurioje susiliejo jaudinantis lyrizmas ir sukrečiantis dramatizmas. Klausantis šio kūrinio, mintys vėlgi nukėlė į Klaipėdos praeitį. R.Wagneris ir Klaipėda – intriguojanti, jaudinanti bei dominanti tema. Juk šis didysis vokiečių operos reformatorius, daugelio nemirtingų, iškilių muzikinių dramų kūrėjas 1836 m. su Karaliaučiaus operos teatro trupe gastroliavo Klaipėdoje, čia kurį laiką gyveno, dirigavo ir kūrė muziką. Su Klaipėda glaudžiai susijęs ir kompozitoriaus E.Balsio (1919– 1984) vardas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis mokėsi čionykštėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, mokytojavo, vėliau pajūryje praleisdavo vasaras, čia kurdavo. Nemažai jo kūrinių susiję su pamario tematika (opera „Kelionė į Tilžę“, baletas „Eglė žalčių karalienė“ ir kiti). Tad neatsitiktinai koncerte skambėjo šio autoriaus kūriniai. Svečias iš Vilniaus, žinomas birbynininkas E Ališauskas su simfoniniu orkestru (dirigavo D.Pavilionis) atliko E.Balsio „Andante cantabile“ (Koncerto smuikui ir orkestrui II dalis, kūrinys parašytas 1958 m.). Skaidrus solisto instrumento tembras, logiškas muzikinės minties vedimas, jautrus orkestro „palydėjimas“ atskleidė prieš daugiau nei pusę amžiaus sukurto, bet ir šiandien menine prasme aktualaus ir populiaraus kūrinio savybes. Tapo klasika

Žvaliai nuteikė orkestro atliktas E.Balsio kūrinys „Liaudis linksminasi“ iš baleto siuitos „Eglė žalčių karalienė“ (dirigavo buvęs ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas ir dirigentas S.Domarkas). Vieno žymiausių XX a. lietuvių kompozitorių, dirigentų ir pianis-


3

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Lietuvos 90-metį, skambėjo muzika

V.Balsytės balsai, svečio iš Vilniaus – solisto E.Ališausko birbynės garsai. 

tų B.Dvariono (1904–1972) gyvenimo ir muzikinės kūrybos kelias, nors epizodiškai, taip pat buvo susijęs su Klaipėda. Prieškario metais (XX a. 4-ąjį dešimtmetį) tarp gastroliuojančių Klaipėdoje atlikėjų afišų buvo galima pamatyti jauno pianisto B.Dvariono pavardę. Iškilmingo minėjimo koncerto viešnia I.Linaburgytė su orkestru, diriguojant S.Domarkui, atliko Dalios ariją iš to paties pavadinimo B.Dvariono operos. Sodrus dainininkės balsas, pasižymintis plačiomis tembrinėmis-spalvinėmis galimybėmis ir dinamine skale, puikiai perteikė klasika tapusios

arijos grožį ir muzikalumą. Iki pat šių dienų bene populiariausią B.Dvariono dainą „Žvaigždutė“ (sukurta 1944 m., žodžiai L.Stepanausko) padainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistė (sopranas) V.Balsytė (dirigavo D.Pavilionis). Dar kartą galėjome gėrėtis talentingos mūsų dainininkės skaidriu balsu, įkvėptu dainavimu. Norisi tikėti, kad ji ateityje dažniau pasirodys Muzikinio teatro scenoje. Dabarties melodija

Koncerto programos sumanytojai Klaipėdos muzikinę praeitį iš-

Vytauto Petriko nuotr.

radingai susiejo su mūsų dienomis, į programą įtraukdami šių dienų Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos (g. 1951) „Melodiją“ birbynei ir simfoniniam orkestrui. Pats kompozitorius apie šį savo kūrinį rašė, kad jį sukūrė labai greitai, nieko nesvarstydamas: „Galėčiau šį kūrinį priskirti „išgirstųjų“ kūrinių kategorijai, kai nieko nereikia kurti, tiesiog jis išsilieja natomis. Ieškojau solinio instrumento, galinčio tiksliausiai išreikšti melodinį pradą, ir man toptelėjo, kad tai yra birbynė, o šio instrumento dialogas su

orkestru išreiškia bendrystės stebuklą“ (Klaipėda.diena.lt). Tuo maloniau, kad atlikėjai – birbynininkas E.Ališauskas ir orkestras, diriguojant S.Domarkui, įsijautė į kūrinio dvasią ir visomis muzikinio atlikimo prasmėmis nepriekaištingai jį interpretavo. Pakilų koncertą netikėtai žaismingai ir šventiškai užbaigė Habanera iš E.Balsio muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (dirigavo D.Pavilionis). Dar kartą žavėjomės kompozitoriaus orkestrinės instrumentuotės išmanymu ir išradingumu. Svarbiausia, kad mūsų Mažosios Lietuvos sim-

foninis orkestras ir dirigentas sugebėjo tai taikliai, ansambliškai bei tembriškai tiksliai perteikti. Viso iškilmingo koncerto metu scenoje rodomos Klaipėdos istorinio sukilimo, žymių jo veikėjų portretų, grupinių nuotraukų, architektūrinių statinių ir kitos vaizdo projekcijos pagilino renginio prasmę, suteikė žinių bei neabejotinai sukėlė žiūrovų pasididžiavimo savo šalimi jausmus. Koncertą išradingai ir sklandžiai vedė Š.Juškevičius, taikliai įterpdamas atmintinų 1923 m. žymių Lietuvos bei Klaipėdos krašto žmonių minčių.

In memoriam Majai Ehlermann Mollenhauer Jovita Saulėnienė Klaipėdą pasiekė žinia, kad išėjo amžinybėn šviesi asmenybė, daug nuveikusi grąžinant Rytprūsių istorijos, kultūros, meno ženklus, kurie šiandien gražiai įsitvirtinę Lietuvos kultūroje. Tai Maja Ehlermann Mollenhauer (1925 04 11 Nida – 2012 11 23 Maincas).

Ji buvo Hermanno Blodės anūkė, dailininko ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio duktė. Meno istorikė. Savo gyvenimą paskyrusi Rytprūsių kultūros paveldui. Ji buvo tarsi Rytprūsių kultūros ambasadorė, kuriai gimtoji Kuršių nerija buvo ne tik kūrybinė tėviškė, bet ir kultūros mainų tarp Rytų ir Vidurio Europos tautų dialogas. M.Ehlermann Mollenhauer buvo tas vienintelis dar likęs gyvas ryšys, siejęs su Nidos dailininkų kolonija, kuriai prikelti naujam gyvenimui ji negailėjo nei laiko, nei jėgų. M.Ehlermann Mollenhauer biografijoje svarbi takoskyra: gyvenimas iki karo Nidoje ir po jo nuo 1945 m. Vokietijoje. Dienos po aukštuoju saulėtu dangumi Nidoje, kur gimė ir augo meninėje atmosferoje, vėliau studijos didingame Kara-

liaučiuje suformavo M.Ehlermann Mollenhauer Tėviškės kodeksą. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, kaip tie grįžtantys paukščiai suka ratus virš gimtinės, taip ir M.Ehlermann Mollenhauer stiprybės ir įkvėpimo ieškojo savo tėviškės žemėje. Ypač gilus ryšys siejo ją su kraštu tarp jūros ir marių. Kiekvienais metais ji atvykdavo į Nidą su naujomis idėjomis ir užmojais. Rasdavo laiko susitikti su Klaipėdos krašte gyvenančiais kultūros žmonėmis ir pasidalyti savo sumanymais bei tuometėmis aktualijomis. Daugeliui tų pokalbių su frau Maja trūks. Visada ji aplankydavo ir miesto valdžios atstovus, kuriuos įtikinėdavo padėti įgyvendinti jos planus. Koks gražus M.Ehlermann Mollenhauer darbų kraitis Klaipėdoje, Nidoje, Šilutėje, Karaliaučiuje. Jos iniciatyva įamžintas atminimas apie Prūsijos karalienę Luizę, vokiečių astronomą F.Argelanderį, S.Dachą, H.Zudermaną. Negalima pamiršti jos pagalbos renovuojant bažnyčias Priekulėje, Doviluose, Juodkrantėje, Nidoje, jos organizuotų Nidos dailininkų kolonijos darbų parodų, tarptautinių konferencijų. M.Ehlermann Mollenhauer kultūrinė veikla susilaukė nemažo atgarsio Lietuvoje ir Vokietijoje.

„„Pėdsakas: M.Ehlermann Mollenhauer dažnai lankydavosi Klaipėdoje, būtinai užsukdavo į Teatro aikštę,

prie atstatyto Taravos Anikės paminklo, kuriam atkurti ji surado autentišką skulptūros modelį.

Antano Stanevičiaus nuotr.

Pasirodė studijų apie istorinį pašto kelią, karalienę Luizę, S.Dachą, straipsnių apie Nidos dailininkų koloniją. Buvusio Blodės viešbučio (dabar „Smiltės“ viešbutis) ūki-

niame pastate ji įkūrė Nidos dailininkų nuotraukų ekspoziciją ir pati jas komentavo... Darbų baras platus. Visko nepaminėsi. Frau Majos trūks.

Pažinojusiųjų M.Ehlermann Mollenhauer širdyse ji liks kaip veiklus turtingos meniškos sielos žmogus, o kitiems ją primins darbai Rytprūsių kultūrai.


4

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (1) Senosios Klaipėdos literatūrinis paveikslas... Koks jis? Kas ir kaip jį kūrė? Kiek dėmesio jam skyrė miesto gyventojai? Ką mes žinome apie klaipėdiečių literatūrinį skonį, su literatūra susijusius jų pomėgius? Kiek ta kultūrinė atmintis gaji dabar? Šie ir kiti klausimai – nemažas galvosūkis, ir ne į visus juos galima atsakyti. Tai nearti dirvonai. Pradėkime nuo literatūrinių ženklų mieste. Jovita Saulėnienė

Taip išvyniosime literatūrinį žemėlapį, kur surasime Simono Dacho, Kristijono Donelaičio, Ievos Simonaitytės, Butkų Juzės ir Igno Šeiniaus vardus. Tiek mieste vienokia ar kitokia forma įamžintas kūrėjų atminimas. Kitų čia gyvenusių ir kūrusių – Balio Sruogos, Stasio Santvaro, Jono Žiliaus-Jonilos, Salio Šemerio, Liūnės Janušytės ir dar daugybės garsių vardų nerasime. Kodėl? O ir įamžintiems kūrėjams skiriamas nevienodas dėmesys. Su Butkų Juzės ir I.Šeiniaus vardais nesusijusios jokios miesto kultūrinės tradicijos. Apie kūrėjus paraštėse

Netoli stoties esanti Butkų Juzės gatvelė primena, jog poetas, dramaturgas, vertėjas Butkų Juzė (1893–1947) prieš karą su pertraukomis Klaipėdoje gyveno, gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kurį laiką dirbo „Klaipėdos žiniose“, paskui korektoriumi „Ryto“ spaustuvėje. Galiausiai jis redagavo „Darbininkų balsą“. Kas šio veiklaus ir neramaus žemaičio sukurta Klaipėdoje?.. Herkaus Manto gatvėje 47 namas pažymėtas memorialine lenta, informuojančia, jog 1935-1939 m. čia gyveno rašytojas I.Šeinius (1889–1959). Jis dirbo Klaipėdos krašto gubernatūroje, aktyviai reiškėsi kultūriniame gyvenime:

buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, „Rotary“ klubo sekretorius, Turizmo draugijos Klaipėdos skyriaus valdybos narys, Akademinės jūros dienos komiteto pirmininkas ir t.t. 1939 m. I.Šeiniaus komedija „Diplomatai“ pastatyta Klaipėdos teatre. Taravos Anikės mitas

Teatro aikštėje stovi berlyniečio skulptoriaus A.Kiuno „Taravos Anikė“, pirmąjį kartą iškilusi 1912 m. ir, po karo skulptūrai dingus, 1989 m. atstatyta pagal autentišką modelį. Už jo sugrąžinimą miestui turime būti dėkingi šios idėjos sumanytojui Heinzui Radziwilui ir A.Kiuno skulptūros modelį suradusiai Majai Ehlermann Mollenhauer, kuri perdavė jį berlyniečiui restauratoriui Haraldui Haacke. Apie tai išsamiai pasakoja Antanas Stanevičius savo knygoje „Rätselraten um „Änchen von Tharau“. Klaipėdiečiai palankiai sutiko S.Dacho eilių herojei skirtą skulptūrą. Bronius Gražys tai progai skirtame eilėraštyje aukština Anikę, vadina ją miesto „gerąja fėja“ „grožio ir meilės Nike“: S.Dachai, Miela Anika, Vėlei drauge gyvensim, Gėrį ir grožį, Amžiną meilę Jūsų šaltiny semsim. Grožiesi S.Dacho eilių heroje Anike, tuo „laukų Taravos nuos-

tabiu žiedu“, išsiskleidusiu skulptūroje, ir didžiuojiesi paminklu literatūrinei herojei. Kaip, sakysime, Kopenhaga – Undinėle... Tuo pasigirti gali nedaugelis miestų. S.Dacho „Taravos Anikė“ – amžiną meilę aukštinantis kūrinys. Teisus F.Schilleris, teigęs, jog net dievai „laimingi meile“. Tad ką besakyti apie žmones, kurie „tik meile Dievų verti“. Ši daina pirmąjį kartą nuskambėjo per Trempų kunigo Johanno Portacijaus ir 17-metės gražuolės Anikės Neander jungtuves 1636 m. Karaliaučiaus katedroje. XVII a. ji buvo laikoma gražiausia meilės daina. Iki šiol ji gyva ir įamžinta įvairiuose meno kūriniuose. A.Kiuno paminklas mėgstamas, ypač lankomas turistų. Čia dažnai nuskamba šios dainos melodija, sukurta Karaliaučiaus katedros vargonininko Heinricho Alberto. S.Dacho eilių ašis – realiai gyvenusi A.Neander (1619–1689), kurios tėvai buvo kilę iš Saksonijos. 1619 m. nuo maro mirė jos motina. 11 metų ji neteko tėvo. Anikę į Karaliaučių paėmė jos krikštatėvis Štolcenbergas. Buvo ištekėjusi tris kartus: po pirmojo vyro mirties ji ištekėjo už Laukiškių kunigo Kristofo Gruberio, o po jo mirties (1652 m.) – už Laukiškių kunigo Melhioro Belšteino (mirė 1675 m.). Tokia buvo tvarka, jog naujas atvykęs kunigas turėjo vesti prieš tai mirusio kunigo našlę. Anikė susilaukė 11 vaikų. Išgyveno trys. Kalbama, kad

tacijumi ir sukūręs šią dainą, linkėdamas jauniesiems amžinos meilės. Kalbama, jog kai iš teatro balkono Hitleris rėžė kalbą, jam nepatiko, kad „Anikė“ atsukusi nugarą į jį „stovėjo“, ir todėl liepęs paminklą pašalinti. 1939 m. jis buvo demontuotas ir perkeltas į Lietuvininkų aikštę. Paskui jo neliko. Ir vėl gausybė legendų apie jo likimą... I.Simonaitytės pėdsakai

„„Skulptūra: paminklas S.Dachui

„Taravos Anikė” Klaipėdos Teatro aikštėje atstatytas 1989 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

jos palikuoniai E.T.A.Hofmanas, Agnes Miegel. A.Neander palaidota Įsrutyje. Eilių autorius S.Dachas negalėjo numatyti, jog dainos Anikė taps populiaresnė už jį patį. Nemažai ir dabar manančiųjų, jog „daina apie Anikę išliko populiari, o ne „Anikė“ kaip S.Dacho kūrinys“. Autorystės klausimas – atviras, bet nenubraukia S.Dacho vardo, priešingai – jį tik įtvirtina. Šiandien „Taravos Anikė“ paplitusi kaip S.Dacho kūrinys, išsaugojęs nuo užmaršties poeto vardą, kartu ir prikabinęs legendinį šleifą apie gražuolę iš Taravos. Paplitusi legenda, jog pats S.Dachas buvo įsimylėjęs Anikę. Pakviestas į jos vestuves su Por-

Žmogus esi... Jau niekad nepatarsiu tau Saulutės siekti spindulių Ir niekad nepasiūlysiu Mėginti žengti takais žvaigždžių Nes saulės spinduliai – karšta liepsna, Žvaigždžių takai – tik visata – – Žmogus esi, ir ženki kaip žmogus Žemės takais, kur erškėčiais nusėta; Kur mūsų senelių, protėvių Žengta, kovota ir kentėta. – Žmogus esi, tai dėl žmonijos labo Reik dirbti tau ir vargti iki grabo. „„Autografas: I.Simonaitytės braižą mena au-

torės įrašas jos knygoje.

„„Rašytoja: tokią I.Simonaitytę 1977 m. įamžino Bernardas

Aleknavičius.

S.E.Eglaitė

1921 m. I.Simonaitytė (1897–1978) apsigyveno Klaipėdoje. 1925–1938 m. butus nuomojosi Butsargių ir Tilžės gatvėse, dirbo Seimelyje mašininke, paskui – laikraščių redakcijose. Aktyviai reiškėsi miesto visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, dalyvavo 1923 m. sukilime. Rašė eiles pasirašydama S.E.Eglaitės pseudonimu. 1924 m. ji pradėjo rašyti „Aukštujų Šimonių likimą“, pasirodžiusį 1935 m. ir jai suteikusį pripažintos rašytojos statusą. Rašytoja – iš to krašto, kur taip stipriai žmonių buityje, psichikoje, intelekte susipynusios vokiečių ir lietuvių kultūros. I.Simonaitytė suaugusi su pamario krašto skaudžia istorija, gamta, tais stipriais čia šilus draskančiais vėjais, ta šaktarpio migla, tais smiltingais, beržais apsodintais vieškeliais, vedančiais tiek į Didžiąją Lietuvą, tiek ir į Karaliaučių, o iš ten – į pasaulio platybes... I.Simonaitytė neatsiejama nuo evangelikų liuteronų tikėjimo, nuo surinkimų, tų rūsčių ir didingų giesmių – juk pamario žemėje „trelioti – nuodėmė“. Ji buvo tokia pat lietuvininkė, kaip ir tie stiprūs, gyvybingi, išdidūs, kupini savigarbos klaipėdiškiai su savo savita šnekta. Ji – to krašto istorinės atminties, dvasinės kultūros ir kasdienės buities vaizdų metraštininkė, skausmingai fiksavusi, kaip visagalis laikas negailestingai nešasi į nebūtį jos tėviškę su visa lietuvininkų gentimi... Šiandien jos atminimą geriausiai saugo Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešoji biblioteka. Rašytojos vardą garsina 1987 m. įsteigta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija, skiriama už brandžius kūrinius, atspindinčius Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasią, kultūrinę tradiciją ir istorinę problematiką, arba įamžinančius lietuvių literatūros klasikės atminimą. Gražias rašytojos tradicijas puoselėja Klaipėdos I.Simonaitytės pagrindinė mokykla. K.Donelaičio atmintis

K.Donelaičio aikštėje 1973 m. iškilo Petro Deltuvos paminklas „Kristijonas Donelaitis“. Pirmakursiai lituanistai mokslo metus pradėdavo pirmąjį saulės spindulį sutikdami prie šio paminklo, saulei tekant nusilenkdami lietuvių grožinės literatūros pradininkui K.Donelaičiui. Dabar Klaipėdos šviesuoliai čia ateina prisiminti K.Donelaitį per jo gimtadienį sausio pirmąją. (Bus daugiau)


5

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Karaliaus sugrįžimas Vaida Marija Knabikaitė. Gulbės sparnu palytėtos. Istorinis romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 152 p. Dainius Vanagas

Šiuolaikinis anglų rašytojas Julianas Barnesas, romane „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ vaizdžiai demonstruodamas, kaip istorija skleidžiasi fikcijoje, o fikcija – istorijoje, gana ironiškai svarsto: „Kaip katastrofa virsta menu? Mūsų laikais tai vyksta automatiškai. Sprogo branduolinė jėgainė? Nepraeis nė metai, ir Londono scenoje pasirodys įvykiui skirtas spektaklis. Nužudytas prezidentas? Tuojau gausite knygą, filmą, o gal pagal knygą sukurtą filmą arba pagal filmą parašytą knygą. Karas? Greičiau siųskite rašytojus. Serija šiurpių žmogžudysčių? Įsiklausykite, štai darniomis eilėmis atžygiuoja poetai. Mes juk, be abejo, privalome ją suprasti, tą katastrofą; o kad suprastume, privalome pasitelkti vaizduotę <...> Tačiau to nepakanka; katastrofą reikia ir pateisinti, ir už ją atleisti, nors ir labai menkai. Kodėl taip įvyko – iš kur ši gamtos beprotybė, žmonijos pakvaišimo akimirka? Na, ji bent suteikė akstiną sukurti meno kūrinį. Gal, geriau pagalvojus, tam ir vyksta katastrofos“. Filologijos mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kalbos kultūros dėstytoja Vaida Marija Knabikaitė, savo istorinio romano šerdimi pasirinkusi karaliaus Mindaugo ir jo trijų žmonų tarpusavio santykius, neabejotinai apeliuoja į laikmečio poreikį – šįmet minėsime 750-ąsias vienintelio Lietuvos karaliaus žūties metines. Šiaip ar taip, kūrinys apie reikšmingą, kontroversišką istorinę asmenybę masintų skaitytoją net ir be simbolinės sukakties indėlio: archajiškos gyvenimo formos ir drąsūs, kalavijais žongliruojantys vyrai, autentiški iššūkiai ir upeliais nepaliaujamai tekantis draugų bei priešų kraujas, jaudinantys sprendimai ir pritrenkiantys nuotykiai, gaivališka aistra ir šūsnis įnoringų, greitai įsižeidžiančių

dievybių. Na, įsivaizduotume maždaug taip, tiesa? V.M.Knabikaitė jau pirmuose knygos puslapiuose aiškiai parodo, kad žaidimo taisyklės bus kiek kitokios: kelionę laiku žymės lėkšti, išsivadėję, draminių elementų stokojantys ir klaikiu nuoboduliu dvelkiantys dialogai; senų seniausiai mirusios ir naujam – literatūriniam – gyvenimui taip ir neprikeltos asmenybės bei jų bebruožiai charakteriai; statiškas, preciziškumo ambicijų ir literatūrinės nejautros sukaustytas siužetas. Autorė, užuot pasirinkusi trumpą istorinį fragmentą ir meniškai jį absorbavusi, galų gale suteikusi gylio, polemiškumo matmenį, nusprendė aprėpti visą Mindaugo, kaip aktyvaus politinio veikėjo, gyvenimą (Lietuvos vienijimas, mūšių santraukos, geistų moterų „paieškos“ ir užvaldymas, dalyvavimas pagonių šventėse, krikštas, karūnavimas, tragiška žūtis ir kitos chrestomatinės scenos), taip likdama niūriose ir nepatraukliose istorinėse seklumose. Akivaizdu, kad V.M.Knabikaitė savo knygą struktūravo remdamasi visiškai kitokia koncepcija: „Gulbės sparnu palytėtos“ pasižymi intensyviu žvilgsniu į mitologinius ir etnografinius XIII a. elementus – gimdymo, tuoktuvių, laidojimo, pagoniškų švenčių ritualai, papročiai, dainos tekste užima dominuojančią vietą. Pažymėtina, kad analizuodama šaltinius ir kaupdama informaciją, autorė šauniai pasidarbavo, tačiau paties svarbiausio – refleksiją stimuliuojančio, autentišką gyvenimo modusą steigiančio akto – taip ir neatlieka. Į akis pirmiausia krinta glaudesnės sąsajos su žanriniu kodu trūkumas. Knyga „Gulbės sparnu palytėtos“ pristatoma kaip istorinis romanas, nors „istorijos“ čia nepalyginamai daugiau nei „romano“. Išmonės ir istorinės medžiagos derinimas yra toks menkas, kad kiekvieną sykį, autorei galiausiai pasiryžus „pasibalnoti“ savo

vaizduotę, skaitytojas išnašomis yra įspėjamas, kad viena ar kita teksto detalė (veikėjo vardas ar jo priimtas sprendimas) nėra patvirtinta jokių istorinių šaltinių (taip romantiškai suponuojant, kad likusi teksto dalis, matyt, Švenčiausiojo apsireiškimo dėka, „išsiliejo“ į knygą grynu patirties, asmeninio žinojimo pavidalu. Tai – itin pretenzinga, todėl nekritiška ir iš humanitarinių mokslų kelis paskutinius dešimtmečius gujama istorinio suvokimo prielaida, tvirtinanti, kad istoriniai šaltiniai yra anapus fikcijos, t.y. objektyvūs, visapusiškai ir tiesiogiai atstovaujantys laikmečiui, įvykiams, asmenims, kuriuos reprezentuoja. Būtent apčiuopiamumo, pažinumo, galimybių potencialumo problematikos itin stinga V.M.Knabikaitės knygoje. Tekstas viensluoksnis, tiesmukas, nori nenori primenantis mokyklos suolą ir apiplyšusius, sukiužusius istorijos vadovėlius, kuriuose, beje, kartais pasitaikydavo gerokai įtaigesnių nei „Gulbės sparnu palytėtos“ pasažų. Vis dėlto šios knygos pasirodymas reikšmingas, kadangi leidžia atkreipti dėmesį į bendresnes istorijos (kaip faktų, dokumentų, šaltinių visumos) ir fikcijos santykių tendencijas, identifikuoti vis dar gajas fobijas ir prietarus, kurie dažniausiai remiasi neadekvačia skirtimi tarp to, kas „tikra“, ir to, kas „išgalvota“. Žinoma, tai nėra tušti žodžiai: kasdienybėje be jų mes niekaip neišsiverstumėme. Tačiau kalbant apie istoriją, taip formuluojama skirtis darosi itin komplikuota: kokia prasme, tarkime, koks nors XIII a. metraštis, yra iš tiesų „tikra“? Vien tik savo buvimu, jei įmanoma, patvirtinti jo priklausomybę minėtam laikotarpiui. Na, o visa kita tėra fikcija (beje, jokiu būdu netapatinama su melu ar apgaule): tai, kas užrašyta, neišvengiamai koreliuoja su tuo, kas nutylėta. Tas, kuris skrebino plunksną, atliko patirties, įvykių, galios, reikšmės atranką – jis turėjo nuspręsti, kas svarbu, o ko neverta prisiminti. Metraštininkas – lakumo dėlei galima net pabrėžti – nenorėjo nieko su-

klastoti, juo labiau klaidinti ateitį – tačiau ar jis pajėgus užfiksuoti visą buvimo platumą ir gylį, ar pajėgus juos suvokti? Metraštininkas, žinoma, darė viską, kas jo galioje, bet ta galia viso labo tėra pasakotojo, o ne visažinio Dievo galia. Istorija yra fikcija ne dėl postmodernizmo, kuris, sakytume, išsigalvojo eilinę sąmokslo teoriją, bet dėl to, kad praeitį mes visuomet patiriame per pasakojimą – jokių kitų būdų nėra. Ir niekuomet nežinome, kas liko nepasakyta, mat susiduriame jau su užbaigtu minties konstruktu. Visgi tokiu būdu praeitis nėra paneigiama ar paniekinama – ji paprasčiausiai išlaisvinama nuo aklo pretenzingumo, taip nusipelnydama netgi dar didesnės pagarbos, nes atsiveria kaip begalinė patirties turtų ir buvimo pasaulyje būdų įvairovė. Todėl rašytojas, kuris iš tiesų pasiryžęs atvirais delnais skverbtis į praeities laiką, yra priverstas ne mėgdžioti ar kopijuoti, o pasakoti galimybę – nutylėtą, pamirštą, neįvertintą, galbūt netgi nerealizuotą. Juk istorijos studijavimas – ne faktų ar detalių kaupimas, bet aktualių problemų formulavimo būdas. V.M.Knabikaitė, deja, šį iššūkį ignoruoja, taip švystelėdama savo istorinį romaną į neskaitytinų knygų lentyną.

Rusijos žurnalai – kaip literatūrinės Lietuvos veidrodis Dėmesio! Jaunųjų Pastaruoju metu Rusijos skaitytojai vis labiau domisi šiuolaikine – ir ne tik – lietuvių literatūra. Tokią išvadą galima daryti, vartant naujausius prie Baltijos leidžiamų žurnalų „Paraleli“ ir „Mur+“ numerius, kuriuose Lietuvos Respublikos autoriai pristatyti gana įvairios atrankos principu.

Paskutinis žurnalo „Paraleli“ numeris – jubiliejinis, skirtas Rusijos PEN klubo Kaliningrado skyriaus gimtadienio šventei. Anksčiau leidinys buvo išskirtinai rusų ir lietuvių projektas, dabar jo puslapiuose, be rusų ir lietuvių autorių, publikuojami svečiai iš Estijos (R.Kudu), Lenkijos (E.Liubinska), Baltarusijos (M.Goldenkovas). Lietuvos atstovų kaip niekada gausu – pristatyti Vilniaus po-

etai M.Martinaitis, A.Šimkus, R.Šileika, publicistas A.Juozaitis; Klaipėdos vardu kalba prozininkai J.Šikšnelis ir Clandestinus, poetai A.J.Navickas ir P.Narušis, publicistas ir dailininkas R.Borisovas (be tekstų, leidinio iliustracijoms panaudoti du jo darbai). Almanache publikuojami rusų poetai ir rašytojai, kuriantys tarp Maskvos ir Kaliningrado; tarp jų yra tokie grandai kaip A.Simonovas, V.Karpenka, O.Gluškinas, M.Nikitinas, A.Popovas bei kiti kūrėjai. Tą patį galima pasakyti ir apie paskutinį žurnalo vaikams „Mur+“ ketvirtinį numerį (beje, neseniai jis tapo prestižinės rusų premijos „Įkvėpimas“ laureatu), kuris šį kartą beveik visas skirtas lietuvių poetams ir prozininkams. Tarp jų yra jau išėjusiųjų –

K.Donelaitis, L.Rėza, S.Geda, klaipėdietis R.Černiauskas. Taip pat pristatyti Vilniuje ir Klaipėdoje dabar kuriantys autoriai: vilniečiai L.Degėsis, A.Juozaitis, M.Vainilaitis, G.Efremovas ir klaipėdiečiai R.LatvėnaitėKairienė, Clandestinus, A.J.Navickas. Abiejuose leidiniuose publikuojamų lietuvių autorių vertimo į rusų kalbą pagrindinį darbą atliko G.Efremovas ir Clandestinus. Sėkmės visiems lietuvių kolegoms 2013 metais! Neabejotina, kad artėjantis 300 metų K.Donelaičio gimimo jubiliejus, kurio mes nekantraudami laukiame, dar labiau sustiprins rusų ir lietuvių plunksnos brolių ryšį. Rusijos PEN klubo Kaliningrado skyriaus vardu – Sergejus Isajevas

kūrybos konkursas Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą.

Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2013-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galima siųsti elektroniniu paštu „Gintaro lašų“ sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui – grajauskas@gmail.com. Sėkmės ir kantrybės! Šis konkursas jau tapo tradicinis, kasmetis. Jis pradėtas rengti 2006-aisiais ir kasmet sulaukia vis daugiau dalyvių iš visos Lietuvos.


6

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

gintaro lašai

Gyvasis eksponatas Ištrauka iš romano „Dulkė ir šešėlis“ Juozas Šikšnelis

Narutavičius trankė kumščiais stalą. Ne vienu, abiem. Tai efektinga ir primena Gotesmaną. Yra toks perkusininkas. Groja viskuo, kas skamba. Tiesa, stalo netalžo. Nei vienu, nei abiem kumščiais. Narutavičius talžė. Blogiausia, be žodžių. Išsikalbėjus palengvėja. Daužant stalą, skauda tik kumščius. Siela toliau kraujuoja. Kėkštas ramus nebuvo. Krūpčiojo nuo tų duslių garsų, bet sunku pasakyti, ar bandė įsivaizduoti vietoje stalo savo šonus, skruostus, pilvą, galvą. Tiesą sakant, klysta manantys, jog daužant kumščiais stalą, juos skauda labiau nei talžant žmogų. Nesąmonė. Kiek užpuolikų, žmonių skriaudėjų, sadistų bei kitokių niekdarių, atlikdami savo juodą darbą, t.y. talžydami kaltus ir nekaltus, yra išsinarinę pirštus, susižaloję plaštakas, patempę riešų sausgysles, jau nekalbant apie nubrozdintus krumplius. Taigi sunku suprasti ar Kėkštas, krūpčiodamas nuo kumščių dundenimo į stalą, bandė įsivaizduoti save vengės medžio pluoštu dengto stalo vietoje. Narutavičiaus siela kraujavo. Skaudėjo ir kumščius, todėl liovėsi ir įbedė krauju pasruvusias akis į Kėkštą. – Pakišai man kiaulę? – Apie ką jūs? – Neapsimetinėk. – Šimtu procentų negarantavau. Rizikos būta. Perspėjau. – Bet nevisiškas krachas. Bankrotas. Ar žinai, kokį raštą gavau iš savivaldybės, beje, su tavo parašu. Rekonstruoti negalima, perstatyti negalima, visiškai nugriauti negalima, užkonservuoti! – Atsiprašau, ne aš rengiau šį nutarimą, esu tik vykdytojas. – Tu esi kurstytojas! Prikurstei pirkti tą laužą, kuriame neva slypi lobis. Blefui paaiškėjus, turiu džiaugtis krūva griuvėsių, kurių, šiukštu, judinti negalima. Bet juk taip niekas nesibaigs, nes praėjus kiek laiko gausiu grasinantį raštą, kodėl netvarkau griuvėsių. Ir vėl su tavo pavarde. – Aš tik varžtelis. – Tu būk nors ir atsuktuvas, bet man reikia tvirto atsakymo. Lobis, kurio nebuvo, nuplaukė, pinigai, investuoti į namą, pražuvo. Kas toliau? – Nieko, reikia laukti. – Ko? Ruskių, amerikonų ar kinų atėjimo? – Kantrybės. Nekilnojamasis turtas yra ne vienadienė vertybė. – Gal, tada padėk atsikratyti tuo akmeniu po kaklu. Terminas mėnuo. Jeigu per tą laiką nepadėsi sudaryti naudingo kontrakto, aš tave prigriebsiu. Ir sugrojo kumščiais į stalą. Melodingai bei vaizdžiai. *** Kėkštas buvo žinomas žmogus – gatvėje daugelis jam mojo, sveikinosi, stvarstė už skvernų ir kitaip reiškė prielankumą. Todėl gatve eidavo aukštai iškė-

Alio Balbieriaus nuotr.

lęs galvą, plačiai mosuodamas rankomis ir pasirengęs palaiminti kiekvieną nuskriaustąjį. Buvo pripratęs prie dėmesio, o žurnalistams mėgdavo kartoti: jei pasirinkai žmogaus gynėjo kelią, turi kantriai nešti tą kryžių. Šiandien, palikęs Narutavičiaus biurą, jautėsi tarsi ne savame kailyje: dairėsi atgalios, krūpčiojo, atsitrenkinėjo į praeivius – daugelis iš jų pažino visuomenės veikėją, todėl šypsojosi, plojo per petį, o viena garbaus amžiaus ponia netgi siekė pabučiuoti ranką už nuo pedofilų kėslų išgelbėtą anūkę. Kitais atvejais Kėkštas tik išpūstų krūtinę ir išdidžiai pareikštų: mes galim! Dabar susigūžė, lyg patį būtų apkaltinę turint pedofiliškų polinkių, ir movė šalin. Tik netoli. Kol atsitrenkė į tvirtą krūtinę. Jos savininkas nepuolė garbstyti ir dėkoti visuomenės veikėjui už komunalinių paslaugų įkainių sumažinimą, net nesiteikė trauktis iš kelio, atvirkščiai, dar labiau pasidavė į priekį ir prispaudė Kėkštą prie sienos, nupurkštos visokiausių spalvų dažais, kitaip sakant, sienlaikraščiu, kažkodėl vadinamu nelietuviškai, grafičiu. Reikėjo paklausti, ko iš jo norima? Bet negalėjo ištarti nė žodžio. Būna momentų, kai tylima ne prasmingai, o nevalingai. Sekse situacija taikosi dažnai: nori, bet negali, arba gali, bet nenori. Neatitikimas. Neadekvatumas. Iš mokyklos laikų kalte įkalta Didžiosios spalio revoliucijos priežastis: kai apačios nenori,

o viršūnės negali. Bet tikriausiai, atvirkščiai. Laikas supainioja ne tik akcentus, bet ir viršų su apačia. Užtat prabilo žmogus, į kurio krūtinę atsitrenkė Kėkštas. – Mes norim žinoti, ar paieškos bus tęsiamos, ar jau įjungti skolos skaitiklį? – pasakė lietuviškai su akcentu, kurio negalėjo atspėti visuomenės veikėjas, nes buvo nekompetentingas kalbos moksluose ir velniškai išgąsdintas. Išdrįsęs plačiau atmerkti akis ir nužvelgti tvirtos krūtinės savininką, pastebėjo, kad šis tarsi iš fantastinių filmų ar komiksų atkeliavęs personažas: veidas be ypatingų žymių, bet įtartinai tobulas, toks tarsi skulptūrų tarybinių karių kapuose arba manekenų Baltman drabužių parduotuvėse. – Tęsiamos, – išstenėjo visuomenės veikėjas ir susigėdo tokio savo ištižimo. Ko jam bijoti? Aplink visi savi. Visas miestas jo. Užtenka surikti, pašaukti pagalbą ir... – Pabandyk, – šyptelėjo ypata, parodydamas dar vieną nežmonišką požymį – idealiai lygius bei baltus dantis ir pūstelėdamas malonų, bet sunkiai nusakomą kvapą. – Pabandyk pašaukti pagalbos. Taigi ne tik išvaizda antžmogis, bet ir vidumi – skaitė mintis. – Aš... nieko... tokio... – lemeno Kėkštas, keikdamas dieną, valandą, minutę, kai nuobodžiaudamas naršė internete ir aptiko nekaltą pranešimą, kuriame per-

skaitė, jog savivaldybė atsakė užsieniečiui atlikti viename name paiešką. Reikėjo spjauti, o ne gilintis kas, kodėl, kam. – Turi keturiasdešimt aštuonias valandas įprastais kanalais pateikti tolesnių paieškų planą. Jeigu pasirodys, kad jis nieko vertas arba nerealus, įjungsime skolos skaitiklį. Tik tak... Atsipeikėjo Kėkštas ausyse skambant tik tak, nors to padaro, kuris buvo užspeitęs prie sienos, nesimatė ir nesijautė nė kvapo. Aplink buvo savas miestas, pilnas savų geranoriškai nusiteikusių, besišypsančių žmonių, pasirengusių kiekvienu momentu ateiti į pagalbą. *** Generolą įkalbėti nebuvo sunku. Reikia? Vadinasi, reikia. Kariškis. Iki kaulų smegenų. Tik perspėjau: – Jei galima išvengti kontakto su lankytojais – reikia jo vengti. – Visokių yra, visokių reikia, – sutiko generolas. Priekabiai apžiūrėjau uniformą. Atrodė dar pusėtinai, tik per daug blizgučių, vaikigaliai kėsinsis, mano statytinis priešinsis, kils konfliktas. Ko gero, net tarptautinis. – Sėdėkite nurodytoje vietoje, o kai užtirps galūnės – pasivaikščiokite pirmyn ir atgal. Kol aš ateisiu ir jus išsivesiu. – Tikrai taip, – atraportavo kariškai. O aš pagalvojau: be reikalo vengiau eiti į armiją. Daugeliui mūsų pravartu patarnauti armijoje, kad išmoktume klausyti ir atsakinėti: tikrai taip! Ypač moterims, kurioms sakai nesakęs, o jos vis viena nieko negirdi. Arba nesuvokia. Arba nuduoda, nes nespėji apsidairyti, o jau sako tą patį, tarsi niekur nieko. Apsirikau per anksti apsidžiaugęs generolo kariška drausme. Jos užteko iki tol, kol muziejų užplūdo turistai, ir pasitaikyk tu man! Iš Lenkijos. Sustoję prie gyvojo eksponato ėmė pliaukšti niekus. Gelgaudas neišlaikė. Pora poniučių sukniubo kaip stovi. Šiek tiek keista, bet visą laiką buvau įsitikinęs, jog alpstantis krenta aukštielninkas arba į šoną, o čia sukniubo, kiti išsižioję klausėsi aistringos generolo kalbos apie Tėvynę, pareigą, kraują ir taip toliau. Poniutės irgi neilgai gulėjo kniūbsčios, atsikėlė, neėmė nelabasis, ir prisijungė prie klausytojų. Nepatikėsite, bet generolas tą vakarą man įteikė dešimt tūkstančių zlotų. Elitinė prostitutė tiek neuždirba. Svarsčiau: dalintis su direktoriumi ar pasilikti svečio išlaikymui (kartą pareikalavo jerubės kepenėlių pašteto, pakeičiau vaikišku, pačiu pigiausiu, sukirto net ūsus aplaižydamas, tad klausimas: ar kulinarijos menas anais laikais buvo itin žemo lygio, ar dabartinė maisto pramonė yra itin ištobulinusi skoniklius?). Nusprendžiau neskubėti, nes ne kiekvieną dieną šventė, bus ir alkanų dienų. Bet gandai plinta žaibo greičiu, todėl lankytojų pagausėjo. Ne visi buvo dosnūs, bet visi be išimties buvo žingeidūs, todėl generolas vaka-

rais grįždavo lyg išsunktas. Ėmiau jo gailėtis. – Kare buvo kur kas sunkiau, – ramino Gelgaudas. Gyvasis eksponatas buvo priimtas ir netgi aprašytas spaudoje kaip pažangus muziejinės veiklos metodas, ir niekam nešovė mintis įtarti, kad jis ne tik gyvas, bet atkeliavęs iš anų laikų. Suprantamas, dėl to man galvos neskaudėjo, direktorius buvo teisus: užtektų kam nors iš valdininkų suuostyti tikrą teisybę ir kaipmat prasidėtų problemos, nes prireiktų surinkti pažymas iš sanitarinės epidemiologijos stoties, vandentiekio ir kanalizacijos tarnybos, laidojimo biuro ir t.t. Kaip, pavyzdžiui, gauti generolo mirties liudijimą? Arba prisikėlimo iš numirusių? Pirmąjį gal pavyktų pakeisti nužudymo aprašymu, kuris fiksuotas šaltiniuose. O antrasis? Kas ir kaip paliudys prisikėlimą? Juk net Kristaus prisikėlimo liudininkų nebuvo. Traukė jis labiau lenkus, nes lietuviai puikiai išmano savo istoriją ir nelinkę jos kartoti. Jiems viskas pernelyg aišku. Lenkams, atvirkščiai. Jie jeigu ir neabejoja tuo, ką žino, tai bando gilintis, kitaip sakant, vartyti istorijos puslapius. Lietuviui vieną kartą atsivertus būna daugiau nei aišku, todėl dažnai jis pamiršta tą puslapį užversti. O čia dar gidas ar eksponatas, kalbantis jų kalba, tegul kiek archajine. Atrakcija, kuri pasibaigė tragiškai. O buvo taip. Apspistas krykštaujančių tėvynainių, generolas su pakilimu pasakojo savo istorijas, o aplinkui, nutaisęs rūgščią miną, slankiojo toks tipas. Palaukęs, kol Gelgaudas liko vienas jis, lyg vanagas prišoko artyn ir kyštelėjo panosėn suglamžytą popiergalį, kuris skelbė, jog šio neva dokumento pateikėjas priklauso tautininkų partijai ar sąjungai. – Kodėl jūs pažeidžiate valstybinės kalbos įstatymą? – Nie rozumiem, proše pana? – atsakė sutrikęs gyvasis eksponatas ir susiorientavęs greitai perėjo į lietuvių kalbą: – atleiskite, ką jūs turite galvoje? – Kodėl kalbate lenkiškai? – Todėl, kad tai mano prigimtoji kalba. – Ar žinote, kad lietuviškoje įstaigoje privalo būti vartojama tik valstybinė kalba. – Nežinau, bet tie ponai valstybinės kalbos nesupranta. – Ne bėda, tegul mokosi. – Bet kam jiems? Jie gyvena Lenkijoje. – Tai ko veržiasi į Lietuvą? Vėl kėsinasi užgrobti mūsų žemes? – Man neduota žinoti, proše pana. – O jūs man kažkur matytas... palaukite, o kodėl jūs toks panašus į generolą Gelgaudą? – Todėl, kad aš ir esu Gelgaudas. – Dar geriau. Dokumentus turite? – Neturiu. Bet esu generolas Gelgaudas. – Bet juk jis... gyveno...

11


7

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Žalia šviesa kino džiunglėse

K

ino pasaulio sąlygos – gana atšiaurios, atvirumas naujokams – ribotas. Tad kiekvienas gautas apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link. Labai svarbu, kad filmas galėtų kuo ilgiau gyvuoti, o šis ciklas labai trumpas: lietuviška juosta, negavusi apdovanojimų ir neparodyta užsienyje, keliaus į archyvą, kurio niekas nekapstys, kol ateis laikas istorinei retrospektyvai... Taip kalbėjo režisierė Kristina Buožytė, kurios naujausias darbas „Aurora“ tapo šių metų pradžios Lietuvos kino ekrano intriga. Gimtajame mieste

Nacionaliniame kinematografe pastaraisiais metais nestingant aukščiausio laipsnio epitetų – pelningiausių, nustatytu laikotarpiu žiūrimiausių, tarusių naują arba nacionalinio kinematografo gerokai pamirštą žodį savo žanru filmų, – dar vieną įrašė „Aurora“: pirmoji lietuviška mokslinės fantastikos juosta bei meilės istorija viename. Šis filmas Klaipėdą – beje, K.Buožytės gimtąjį miestą, – didžiausio publikos susidomėjimo metu apskritai galėjo aplenkti. Nepavykus sutarti su didžiausiu komercinių kino teatrų tinklu, kitų miestų gyventojai ėjo žiūrėti „Auroros“ į vadinamąjį nekomercinį kiną rodančias sales, o uostamiesčio žiūrovams būtų tekę laukti filmo DVD formatu. Aiškiai turime problemų. Tiesa, žadama, kad jas išspręsti padės būsimasis kūrybinių industrijų inkubatorius senajame tabako fabrike, kuriame įsikurs ir techniškai pažangiai įrengta kino salė. O kol kas laiku reagavęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir naujoji jo kino programų koordinatorė Anelija Juškevičiūtė sausio 23–25 dienomis surengė tris „Auroros“ seansus. Žiūrovų skambučių ir išankstinių rezervacijų gausa paskatino organizuoti dar kelis papildomus. Jaunos režisierės ši situacija nestebina. „Senieji kino teatrai Lietuvoje buvo masiškai uždarinėjami, susidarė dominuojančio komercinio tinklo monopolis. Tačiau turėtų būti ir kitų erdvių, kurios ne tik suteiktų žiūrovui kitokios kino produkcijos pasirinkimo galimybę, bet ir kviestų į kultūros renginius. Tokio formato kino centrai labai populiarūs Europoje: juk pamatęs filmą nesužinai apie jį visko, labai daug įdomių dalykų lieka už kadro, todėl susitikimai su kinematografininkais yra itin vertingi. Manau, kad šią sritį galima labai patraukliai išplėtoti, nors kol kas Lietuvoje jai skirta labai mažai dėmesio. Be abejonės, tai turi būti remiama, o finansuojant derėtų atkreipti dėmesį į techninį lygį – jeigu vadinamasis kitoks kinas rodomas prastos kokybės technika, žiūrovui lengva apibendrinti, kad jis tėra „nesąmonė“, nesigilinant į priežastis...“

sakingas už gamybą, rašo paraiškas gauti finansavimą. Būdų ieškoti lėšų yra daug, bet beveik visais atvejais savos šalies finansavimas yra privalomas, kad galėtum pajudėti iš mirties taško. Aišku, gali sulaukti prodiuserio iš kitos šalies dėmesio, bet tuomet jo valstybė ir bus pagrindinė filmo „kilmės“ šalis. Bet kuriuo atveju fondai suinteresuoti, kad šalys komunikuotų tarpusavyje ir plėtotų kooprodukcijas. Finansų paieška – ilgas procesas, paraiškų teikimo terminai yra skirtingi, tad vien šiam etapui gali tekti skirti maždaug metus.

Gimė 1982 m. Klaipėdoje. Baigė Klaipėdos „Versmės“ vidurinę mokyklą. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo kino ir televizijos režisūros bakalauro bei magistro laipsnius. Stažavosi Švedijoje, Ispanijoje, dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir seminaruose Čekijoje, Latvijoje ir kitur. Sukūrė keletą trumpametražių filmų. Už juostą „23 palata“ bei vasaros MEDIA studijoje Juodkrantėje metu sukurtus darbus „Fata morgana“ ir „Pakeisk plokštelę“ pelnė geriausios scenarijaus autorės ir režisierės apdovanojimus.

– Tai – viena iš priežasčių, kodėl „Auroros“ kūrimo darbai užtruko ketverius? – Ne tik. Šis filmas išskirtinis vizualiniais efektais, kuriems atlikti prireikė vienerių metų. Nufilmavome, sumontavome filmą ir atidavėme numatytas scenas specialiesiems efektams kurti. Bet vi-

Kristina Buožytė:

Filmas „Kolekcionierė“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias 2008ųjų Lietuvos filmas, tais pačiais metais buvo apdovanotas už geriausią režisūrą festivalyje „Kinoshock“ Rusijoje. Iš viso ši juosta buvo parodyta 30-yje festivalių.

Lietuviškas filmas, negavęs apdovanojimų ir neparodytas užsienyje, keliaus į archyvą, kurio niekas nebekapstys, kol ateis laikas istorinei retrospektyvai.

Filmas „Aurora“ pelnė 12 tarptautinių kino festivalių apdovanojimų, tarp jų – Karlovi Varų (Čekija), NIFFF (Šveicarijoje vykstantis fantastinių filmų festivalis) prizas už originalumą ir Europos filmų festivalio Paliče (Serbija) kritikų komisijos prizas. 47-ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje filmas „Aurora“ išrinktas geriausiu metų Europos fantastiniu filmu. Gyvena Vilniuje.

sas laikas buvo panaudojamas pasiruošimui, todėl laukimo nebuvo. Paprasčiau yra gauti visus pinigus iškart, bet filmai labai brangūs... Nenaudojant specialiųjų efektų, kaštai yra vienokie, su jais – kitokie. Taigi turi būti numatęs, kokią istoriją pasakosi ir kokia stilistika kalbėsi. Gali prisigalvoti, kad štai, skrisime į kosmosą, arba sumanyti istorinį epą, bet tokio sumanymo neįgyvendinsi. – Kaip balanso tarp fantazijos ir išlaidų kalkuliavimo ieškota kuriant „Aurorą“? – Rašydami scenarijų su bendraautoriumi Bruno Samperiu galvojome apie vizualiką. Numatėme, kad filmavimo lokacijos nebus high-tech, o realios ir pasiekiamos; iki kadrų skaičiaus išgryninome specialiųjų efektų poreikį. Juos kūrė lietuvių kompanija – trimatės grafikos ir efektų studija „Okta“ su Vitalijumi Žuku priešakyje, prisidedant Kanados, Latvijos ir Suomijos specialistams. Vieneri metai nėra labai didelis laikas tokiam darbui. Abstrakcijos scenai sukurti prireikė penkių mėnesių, ežero scena, kuri filme trunka dvi minutes, kurta keturis mėnesius. Be to, šie žmonės atsižvelgė į mūsų situaciją ir padarė daug daugiau, negu mes jiems už tai galėjome sumokėti.

Vaizduotė buhalterijoje

– Kristina, kad jau prakalbome apie praktinius dalykus – kaip, paprastai tariant, pradėti dirbti režisieriumi? – Turėdamas scenarijaus sumanymą, kreipiesi į prodiuserį, kuris at-

Vizitinė kortelė

Kodėl kuria ištvermingiausieji

– Apie kino sritį sudėtinga kalbėti kaip apie darbą, kuris apsimokėtų? – Galima kurti komercinį kiną, taikantis į didžiąją auditorijos dalį.

– ką daryti tokiu atveju? Todėl pasakymas, kad kuria ištvermingiausieji, yra labai tikslus. Istorijų pasakojimas

„„Pasirinkimas: režisierei K.Buožytei pirmuoju laipteliu į kino pasaulį

tapo studijos: paauglystėje jį save mėgino teatre, su juo ketino sieti ir profesinę ateitį, bet stojant studijuoti buvo renkamas kino režisierių kursas. Paskatinta eiti kitu keliu, nesutriko ir dabar kiną vadina sritimi, kurios gylis ir aprėptis – neišmatuojami. Vytauto Petriko nuotr.

Tuomet įmanoma užsidirbti. Nors, tiesą sakant, skirstymas į „žiūrovišką“ ir arthauzinį kiną man atrodo gana komiškas. Visi filmai skirti didžiajam ekranui, visiems jiems reikalingos geros rodymo sąlygos: ne veltui režisierius praleidžia tris keturis mėnesius studijoje, atlikdamas galutinį montavimą. Nelegaliai parsisiuntęs filmą internetu pamatai gal 30 proc. pradinio sumanymo. Dabar svarbiausia yra rinkodara ir reklama. Ir ne tik Holivude. Pavyzdžiui, naujasis nepriklausomo režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Beasts Of The Southern Wild“ sukurtas už pusantro milijono JAV dolerių, o jo reklamai skirti net trys. Filmų yra tiek ir tiek, tad reikia labai daug investuoti, kad žinia apie tavąjį nueitų iki žiūrovo.

– Tavo gyvenimo būdas prašosi ir papildomos veiklos? – Taip. Labai svajoju kada pragyventi vien iš kino kūrimo. Kitas variantas – vieną dieną apsispręsti jo nebekurti ir tiesiog išeiti dirbti... Kol užsiimu kinu, negaliu dirbti biure, renkuosi projektines veiklas, kurios neprirakintų manęs prie vietos ir truktų palyginti trumpai, kad galėčiau būti mobili: bendradarbiauju kuriant dokumentikos projektus, vedu mokymus ir t. t. Dabar dar galiu tai daryti, bet kai įsibėgės naujas kino projektas, kai taps aišku dėl finansų, prasidės terminai, ir aš turėsiu užsiimti vien filmu. O po jo gamybos būnu visiškai išsekusi. Nufilmavus „Aurorą“ tris mėnesius jaučiausi tarsi ligonis, kuris nieko neturi ir net negali dirbti. O jeigu turi šeimą, vaikų

– Esi minėjusi, kad tau įdomiausia kino kūrimo dalis yra darbas filmavimo aikštelėje. Ar šitaip yra ir dabar? – Iš tiesų dabar manau, kad kiekviena stadija yra žavi ir skirtinga. Kai rašai scenarijų, gyveni tik pačia istorija. Repeticijų metu vizija pradeda materializuotis, o filmavimo aikštelėje kinas tarsi gimsta antrą kartą. Kiekvienas etapas turi savų pliusų ir minusų. Bet visada malonu dirbti su aktoriais, kurie įkūnija tavo išgalvotus personažus. Užsimezga labai stiprus abipusis ryšys. – Rašydama scenarijų, galvoji apie filme vaidinsiančius aktorius? – Ne, tai vyksta vėliau. – Kita vertus, ar yra aktorių, su kuriais labai norėtum padirbėti? – Pragmatiškai žvelgiant, žvaigždė filme atveria daug durų ir fondų. Pakyla biudžetai, padaugėja rodymo galimybių ir žiūrovų. Tikiuosi, kad vieną dieną man tai pavyks. Tačiau tokiu atveju projektas negali būti lietuviškas – reikia eiti plačiau. O Lietuvoje dar daug su kuo nesu dirbusi, bet kiekviena istorija pati pareikalauja atlikėjų. Jeigu nori padirbėti su konkrečiu aktoriumi, tada turi rašyti scenarijų būtent jam, nes kitam jis gali netikti.

16


8

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Malonę praradę švedai ieško išeičių

„„Įvairovė: švedų šiuolaikinio meno ekspozicijoje, kuri užima visus KKKC Parodų rūmus, dominuoja videomenas, instaliacijos ir piešiniai/tapyba, taip pat esama fotografijų. 

Rita Bočiulytė Sukėlė abejonių

„„Apžvalga: iš

Švedijos atkeliavusios parodos kuratorius M.Schibli’s prieš vernisažą skaitė paskaitą apie šiuolaikinį švedų meną.

Pateikta kaip didžiausias kada nors Lietuvoje buvęs šiuolaikinio švedų meno pristatymas, Klaipėdoje atidaryta paroda „Falling from Grace“ („Malonę praradusieji“).

Iš tikrųjų švedų menui atstovauja Kalmaro šiuolaikinio meno centras ir šio projekto kuratorius Martinas Schibli’s, surinkęs jam tokius autorius ir kūrinius, kokius sugebėjo ir finansiškai išgalėjo. Tai visuomet daug priklauso nuo projekto kuratoriaus skonio, kompetencijos, ryšių, gautų lėšų. Šiuosyk projekto pristatymui Klaipėdoje talkino Švedijos ambasada Lietuvoje, į vernisažą buvo atvykusi pati ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin. Parodoje dalyvauja jaunieji švedų menininkai Conny Blom, Kalle Brolin, Nadine Byrne, Alba S Enström, Klas Eriksson, Karin Hasselberg, Gustav Hellberg, Calle Holck, Johanna Karlin, Elin Magnusson, Kristina Müntzing, Magdalena Nordin feat. Sara-Vide Ericson, Astrid Nylander, Magnus Petersson, Daniel Segerberg ir Ninia Sverdrup. Jų ekspozicijoje, kuri užima visus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, dominuoja videomenas, instaliacijos ir piešiniai (parodos kuratorius tai vadina tapyba), taip pat esama fotografijų. Vieni darbai susiję su žmonėmis, jų prisiminimais, tapatumu (M.Petersson vaizdai iš serijų „Užantspauduota“ ir „Archipelagas“). Jie – su emociniais atspalviais. Kiti sietini su asmens identitetu, propaguoja feministines idėjas (E.Magnusson videodarbas „Kova“). Treti autoriai susitelkė ties socialine kritika – anot kuratoriaus, tai spyris švedų gerovės sistemai (C.Blom „Namai,

mieli namučiai“, K.Brolin „Gilumos vaizdai“). Esama videodarbų, kurie pilni lėto tekėjimo – poetinis procesas priešpastatomas greitam gyvenimo būdui (N.Sverdrup videodarbas „Urbanistinė scena: įėjimas“). Kiti charakterizuoja švedų menininkų siekį kurti viešąsias erdves (J.Karlin kartono instaliacija ir videoprojekcija „Tarp logiškos abstrakcijos ir kitų erdvių“)... Nors pristatydamas šį meno projektą jo kuratorius tvirtino, jog tai jaunosios, tarptautinėje meno arenoje jau išgarsėjusios Švedijos menininkų kartos menas, sunku patikėti, kad jis atspindi visos šalies potencialą šioje srityje. Jei taip, tai liūdna. Abejonių nekiltų, jei analizuodami parodos temą – išgirtosios socialinės Švedijos gerovės įtaką dabartinės kartos gyvenimo būdui ir laisvam pasirinkimui – autoriai nertų į pačias šiuolaikinio meno gelmes. Bet švedų ekspozicijoje dažnas čionykštis meno gerbėjas pasigedo įdomesnių minties judesių, net amato įvaldymo (pvz., kilo abejonių, ar menininkai, pateikę pieštų/tapytų „popierinių kūrinių instaliacijas“, išvis mokėsi piešti). Braidant seklumoje

Didžiulis kontrastas po neseniai tose pačiose KKKC parodinėse erdvėse veikusios lietuvių ir prancūzų menininkų parodos prestižo tema. Ten išties buvo konceptualu ir stipru, intrigavo rinktiniai autoriai ir jų meno kūriniai, atskleista ir įvairiapusiškai pagvildenta tema. Betgi projektas projektui nelygu. Šiuosyk tenka braidyti seklumoje, ieškant pateisinimo tam,

ką matai. Vienas kitas emocijos blyksnis, įdomesnis socialinės problemos rakursas – ir viskas. Jeigu šis projektas, kaip teigė jo kuratorius M.Schibli’s, pristato naujausias Švedijos šiuolaikinio meno tendencijas, tai jos kelia nuobodulį. Jei toks teiginys – tik „piarui“, tai kas čia ką gali apgauti? Juk ateisim – ir pamatysim. Dėl vieno kuratorius turbūt teisus. Jo žodžiais, šiuo metu kuriantys švedų menininkai jaučiasi savotiška lūžio karta, nes palyginti su ankstesnėmis kartomis, kurios akcentavo ir mėgavosi „švediškojo socializmo“ modeliu, dabartinė yra patekusi į savotišką vakuumą, kai dėl kultūrinės ir socialinės globalizacijos minėtas modelis nebeveikia. Autoriai savo kūrinių koncepcijas bando „patikrinti“ skirtingu lygmeniu – socialiniuose, politiniuose, kultūriniuose kontekstuose. Bėda tik, kad meno čia labai mažai. To paties šiuolaikinio, vadinasi, konceptualaus, penimo originaliomis idėjomis. Ir, ko gero, Švedijos šiuolaikinis menas dėl to nekaltas. Apskritai neaišku, kur eina visas šiuolaikinis menas. Jis tarsi atsidūręs kryžkelėje – nežinia, kur pasuks. Bet kartos lūžis – akivaizdus. Tarp kitko, bent jau sprendžiant iš to paties M.Schibli’o paskaitos ir per ją rodytų skaidrių, taip pat pačioje Švedijoje gyvai matytų šiuolaikinio meno projektų, švedai irgi turi ką pristatyti, permąstyti ir net kuo pasigirti šiuolaikiniame mene. O jų aimanos dėl socialinės gerovės griūties lietuviams paprasčiausiai nesuprantamos. Dažnas per ver-

nisažą pagalvojome – lai pagyvena jie mūsų šalyje, pabūna mūsų kailyje... Iššūkio simboliai?

Kita vertus, užjauskime savo artimą. Per vernisažą M.Schibli’s pasakojo, kad jam šios po Europą keliaujančios parodos idėja ir „Praradusiųjų malonę“ pavadinimas toptelėjo skaitant laikraščius. Ten buvo pateikta statistika, kad jaunoji karta Švedijoje gyvens daug blogiau nei jų tėvai. „Tai daug ką pasako apie mūsų šalies socialinės gerovės įvaizdį, – mano kuratorius. – Jei geresnis gyvenimas neįmanomas, tai – iššūkis šaliai ir atsiranda poreikis ieškoti būdų, kaip išlikti šiame pasaulyje. Švedija tampa globali. Vienas iš būdų suprasti ją kaip šalį – meno požiūris. Šie dailininkai – iššūkio simboliai. Išlikimo simboliai. Paprašiau, kad jie savo darbais šioje parodoje parodytų mums išlikimo būdus ir kelius. Autoriai pristato šiuolaikinį švedų meną ir galbūt atsako į klausimą, kaip elgtis šiuolaikinėje situacijoje. (Vienas iš atsakymų galėtų būti kad ir A. S Enström instaliacija, teigianti, jog „Meilė išlaikys mus kartu“ – aut. past.) Be to, jie paliečia ir požiūrio į menininką šiame pasaulyje klausimą.“ „Tai proga kartų diskusijai apie meną, kaip „perkrauti“ šiuolaikinį meną“, – trumpai apibūdino parodą jos viešnagę Lietuvos uostamiestyje organizavusio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Grupė parodos autorių savaitę viešėjo Klaipėdoje, rengdami ekspoziciją. Čia atsirado


9

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba

šiuolaikiniame mene Nors parodos kuratorius tvirtino, jog tai jaunosios, tarptautinėje meno arenoje jau išgarsėjusios Švedijos menininkų kartos menas, sunku patikėti, kad jis atspindi visos šalies potencialą šioje srityje. Nerijaus Jankausko / KKKC nuotr.

ir vienas įdomesnių jos eksponatų, sulaukusių gyvos publikos reakcijos, – C.Holck videofilmas „Vargšas Čarlis“, sukurtas dalyvaujant klaipėdiečiams kinomanams Arūnui Eimuliui, Mariui Plečkaičiui, Pauliui Kliševičiui, Mindaugui Valiukui ir kitiems. Jei kitam švedui – D.Segerberg konstruojant senų baldų, surinktų iš įvairįų uostamiesčio socialinių įstaigų, kompoziciją būtų dalyvavę klaipėdiečiai menininkai, kas žino, gal ji būtų virtusi iškalbinga instaliacijamonstru, o ne šiaip griuvenų krūva vidury parodų salės... Betgi nebūkime tokie kategoriški. Šiuolaikinį meną ir menininkus reikia suprasti. Bent pasistengti. Anot parodos atidarymą savo apsilankymu pagerbusio Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko, „Klaipėda – atviras miestas. Ji atvira ir šiuolaikiniam menui, kuris ne visada ir ne visur vienodai vertinamas. Klaipėda puoselėja liberalias vertybes ir yra atvira iššūkiams, kurie kitur galbūt vertinami priešingai“. Meras kvietė be išankstinės nuostatos vertinti ir pabandyti suprasti šį meną. „Klaipėda vis labiau įsitvirtina kaip vieta, kur šiuolaikinis menas sutinkamas palankiai ir atiduodamas žiūrovų vertinimui. Nebijokim prisipažinti, kad kažko nesuprantam, kad mums kažkas per drąsu. Bijokime išeiti abejingi“, – sakė meras. Prisipažinsiu, „Praradusieji malonę“ manęs neįtikino. Nei drąsos, nei iššūkių ten nepamačiau, tik kalbas apie tai girdėjau. Betgi ne pirmas kartas, kai žodžiai nesutampa su darbais. Ir tai labai šiuolaikiška. Tačiau kuo čia dėtas menas?

Tema diskusijai

Ignas Kazakevičius Menotyrininkas

K

urstant parodines diskusijas, galima paklausti ir taip: kodėl menininkai kuria „skurdų“ meną visais požiūriais? Tarsi be didelių tikslų ir idėjų, reflektuodami kasdienį gyvenimą. Kodėl išnyksta riba tarp meno tyrimo, kasdienės veiklos ir paties meno? Kokia misija tuomet lieka menui? Taip pat – kodėl naudojamos itin paprastos išraiškos priemonės ir jos naudojamos itin paprastai, gana primityviai? Ypač šiais laikais, kai įmanomos pačios įvairiausios. Švedai šiuo atveju – ne išimtis, o tik taisyklės patvirtinimas. Be abejo, tai ir nuo kuratoriaus priklauso. Manyčiau, kad šioji paroda laikytina tipišku „mainstreamu“ visais atžvilgiais – tiek formaliuoju, tiek koncepciniu. Problema vertinant parodas dažniausiai atsiranda todėl, kad mes reaguojame į vizualius ir koncepcinius meno pokyčius, remdamiesi vertinimo kriterijais, išmoktais prieš daugelį metų. Betgi menas šiais laikais kinta kaip „mobiliakų“ ir kompiuterinės technologijos, ir labai sparčiai kinta. (Juk keista būtų vertinti laišką ir mobiliojo telefono SMS principą, remiantis taisyklingos gramatikos taisyklėmis. SMS turi savo stilių ir žargoną.) Dabar pasikeitė ne tik meno formos ir „formatai“, kūrybinės taktikos ir strategijos,

bet ir vertinimas, požiūrio taškai. Ir viskas keičiasi labai greitai. Tarkime, nuo 1990 iki 2010 m. šiuolaikinis menas išgyveno kokius tris rimtus posūkius. Ir negalima lyginti modernizmo standartų, kurių dar laikosi Klaipėda, su šiuolaikinėmis tendencijomis. Tai būtų tas pats, kaip lyginti tenisą ir boksą, krepšinį ir penkiakovę (tiek individualios sporto šakos, tiek sporto šakos struktūros taškų skaičiavimo atžvilgiu). Arba hebrajų ir kinų kalbas, jų gramatiką ir fonetiką. Todėl šiuo metu klausimas „kodėl“ yra aktualesnis nei „kaip“. Kai menininkai, organizatoriai, prodiuseriai, mecenatai atsakys į klausimą „kodėl – kur mes einame“, jie imsis klausimo „kaip tai padaryti ir kaip vizualizuoti“. Tuomet ir rasis dar viena paralelinė visata arba nauja meno forma, ar stilius ir pan. Bet negarantuoju, kad jis visiems patiks. Taigi vertinant reikėtų lyginti tos pačios „svorio kategorijos“ objektus, blogiau ir geriau pavykusias parodas. „Falling from Grace“ galbūt galima palyginti su „Prestižu“, nes čia operuojama socialine sąvoka. Kas daro meną „geru“ – kodėl? Bet „Prestižo“ atveju mes nelindome į meno „gaminimo“, „užbrendinimo“ mechanizmą, tiesiog klausėme – ar „prestižinis“ yra gerai, kaip jaučiasi menininkas juo būdamas arba nebūdamas. Ir stengėmės parodyti, kaip lipdoma prestižo kaukė. Čia – ir ministro pakvietimas, ir pasaulinio lygio kuratoriaus N.Bourriaud pakvietimas į Klaipedą, ir taip laukiamo „išrišimo, triuko atskleidimo“ nedavimas publikai, kuri taip troško susitikimo su N.Bourriaud ir iš jo teišgirdo porą abstrakčių frazių. O švedai pasiėmė globalią kartos temą ir stengėsi ją suvaldyti... Kaip pavyko – jau kitas klausimas.

Sausio viduryje Prano Domšaičio galerijoje atidaryta klaipėdietės Laimos GedvilaitėsSakalauskienės grafikos paroda „Kasdienybės valandos“ – nei jubiliejinė, nei ataskaitinė. Kristina Jokubavičienė Priežastis

Atidarymo metu autorė atskleidė labai paprastą jos surengimo priežastį: kraustantis iš dirbtuvės į dirbtuvę, pakėlus šūsnis darbų, neišvengiamai teko juos peržiūrėti. Šiandien turime tos priverstinės peržiūros rezultatą – grafikos parodą, kurioje atsiskleidžia, kas sukurta per keliolika metų ir kas kuriama dabar, kas buvo svarbu anksčiau ir kas tapo svarbu autorės kūryboje šiandien. Tai tikrai įdomu, nes dailininkė nelepina žiūrovų dažnomis personalinėmis parodomis. Parodoje eksponuojami darbai, sukurti per kelis pastaruosius dešimtmečius – estampai, atlikti oforto, akvatintos, mecotintos, monotipijos, linoleumo raižinio ir mišriomis bei autorinėmis technikomis, taip pat savarankiški ir parengiamieji piešiniai. Greta rodomos išraižytos ir spausdinimui parengtos cinko, linoleumo plokštės, kurios paprastam žiūrovui padės nors šiek tiek pažinti paslaptingą, kiek alchemija ir magija dvelkiantį tradicinės grafikos kūrimo procesą. Toks edukacinis aspektas dailininkei, daugiau nei tris dešimtmečius atidavusiai pedagoginiam darbui, visai pritinka. Keliavimai

Artimesni draugai ir kolegos žino, kad Laima yra aistringa keliautoja. Ta kelionė gali būti bet kokiu oru ėjimas pajūriu su nepaklusniu taksiuku („Ėjimas jūros pakrante“, 2000). Gali būti tolima ir egzotiška. Tai visai nesvarbu. Kiekvienas buvimas už dirbtuvės sienų jau yra kelionė. Kiekvienas prisiminimas apie praeitį – taip pat. Kiekviename praeities vaizdinyje randame dabartį ir nuojautą, kas bus. Laimos kelionės yra labiau jų refleksija ir keliavimas į save, dažnai ir kelionių vizijos. Būtent taip jos skleidžiasi kūriniuose. Skirtingu laiku pamatyti ir patirti įspūdžiai kartais ilgokai laukia savojo meto, kol susiguli, išblunka smulkmenos ir lieka nuotaikų, potyrių bei koncentruotų vaizdų branduolys. Tada atsiranda ciklai („Kelionių miražai“: „Paryžius“, „Dykuma“, „Vandenys“, 2010), pavieniai estampai („Iš kelionių bloknoto“, 1999), piešiniai („Diena Versalyje“, 2009).

Tačiau negalvokite apie klasikinį vaizdelį – menininkė su bloknotu ir pieštuku rankoje, pripuolusi eskizuoja kokį kopų augalėlį ar karštligiškai fiksuoja kolonos nuolaužą Liuksore. Ji nuolat pabrėžia, kad niekada nieko nepiešia iš natūros. Nes yra stebėtoja, o ne fiksuotoja. Stebėjimai

Be abejonės, jos pastabumas ir greita reakcija yra tikra Dievo dovana. Ypač ji mėgsta stebėti žmones, o apie gebėjimą atkurti jų kalbėseną, elgseną sklinda legendos. Kadangi mato ir pastebi viską, su ja yra smagu keliauti, nes tikrai atras paprasto reiškinio netikėtą aspektą, sakydama „Ar tu matei, pavyzdžiui...“ Ir nebūtinai tai bus kažkas ypatinga – gal net visai nereikšminga, bet pamatyta menininkės akimis tokiu taps. Neatsitiktinai žodis „kasdienybė“ atsirado parodos pavadinime. Juk jis kartojasi ir darbų pavadinimuose, taigi ir temose: 1996–1999 m. buvo sukurtas ciklas „Kasdienybės ženklai“, 2005 m. – diptikas „Pilka kaip siena kasdienybė“, 2006 m. – „Užmiesčio faktūros“. Vaizduoti nepaprastus jausmus ir įvykius yra lengviau, o kaip su tuo gyvenimo „diena iš dienos“ perteikimu? Kai „Už lango lyja“ (1990), kai „Pilka diena“ (1983)?.. Kasdienybės stebėjimo procesas jos darbuose neturi nieko bendro su buitimi ar „puodų antipoezija“. Gebėjimas rasti ir kūriniuose atskleisti būties prasmingumą ten, kur jo lyg ir nėra, atrodo, prieštarauja nelabai optimistiškoms nuostatoms, kurias deklaruoja gyvenime. Tai man didžiausia kūrybos paslaptis. Keliavimas yra ir gamtos stebėjimas. Dažnai žmogaus ir gamtos paralelės kūriniuose išryškinamos per ramaus, beveik elegiško buvimo greta metaforą („Medžio žievė“, I–II, 1999; „Lizdelis“, 1998; „Kasdienybės ženklai“ II, 1999). Bet gamtiškoji aplinka kūriniuose ne visada tokia rami. Ji tampa ir baugiai pamėkliška, sunkaus vizionieriško sapno erdve, stipriu peizažiniu atbalsiu figūrų ir veidų konvulsiškoms grimasoms („Užsitęsusi nemiga“, 2012; „Autoportretas, 2012; „Vandenys“, 2010). Gamtos ir žmogaus būsenas, jų tarpusavio sąsajas grafikė atskleidžia su gilia vidine ekspresija.

10


10

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba

L.Gedvilaitė-Sakalauskienė. Autoportretas, 1983, mecotinta, sausa adata.

9

Tekstai

Kadangi dailininkė priklauso tai kartai ir tai žmonių kategorijai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be skaitymo, ilgesnis ar trumpesnis tekstas jos kūriniuose – kaip laisvos formos kaligrafijos intarpas – yra svarbus ir vaizdui lygiavertis komponentas. Įtariu, kad kai kurios

Tik palyginę 1980ųjų ir naujausius raižinius pamatysime, koks kelias nueitas, kol grafika „prijaukinta“ ir savaip permąstyta, kaip pasikeitė pasaulėvaizdis ir formos suvokimas, praturtėjo štrichas, toniniai sprendiniai.

frazės, eilutės yra pačios menininkės sudėliotos. Būtent pastarosios darbuose subtiliai reflektuoja būsenas ir nuotaikas. Su tekstais susijęs išsisakymo, „laiško kažkam“ poreikis („Senas laiškas“, 2003; „Ilgesio laiškai“, 2008). Konkretybė, buvusi kūrinio impulsu, galiausiai perkūnijama į bendrybę, nors ir pagrįstą prisiminimais („Senas laiš-

Autoportretas, 2012, spalvotas linoleumo raižinys.

Skausmas, 1990, mecotinta, sausa adata, 5/20.

Vakaro vartai, 2000, mišri technika.

kas“, 2003). Tekstai yra savotiška „silpnoji vieta“ – jie tarsi pralaužia užtvaras, už kurių slepiami išgyvenimai ir jausmai. Pasakojimai

Nepretenduodama į madingas temas, filosofines gelmes ir globalines problemas, nesistengdama patikti, per paprastus siužetus, eilinius motyvus, asmeninį autentiškumą, grafikė pasakoja žmogaus gyvenimo istorijas – tai su subtiliu lyrizmo, tai su lengvos ironijos atspalviu. Pasakoja fragmentiškai ir asociatyviai, išryškindama tik kai kurias detales, niuansus. Siluetai šešėliai lenkiasi „Vėlinių“ (1996) apeigose, „Vakaro vartai“ (2000) stūkso lyg riba tarp tikro ir tariamo, o už seno bufeto durelių nenustebk radęs siaubukų iš vaikystės. Tyli ir sukaupta kalba apie tai, ko realybėje jau nėra, kas buvo labai asmeniška – jausmų užuomazgos, praradimai ir atradimai įtraukia, nes atpažįstama, išgyventa, dvelkia tikrumu. Kaip tas nušvitęs vyro veido fragmentas „Neįtikėtinoje šviesoje“ (1984), kai šviesos pluoštas permaino buitišką situaciją į veik sakralumu dvelkiančią apeigą. Grafikė

Jai nereikia samprotauti apie grafikos situaciją ir perspektyvas, svarstyti, ar tradiciškesnė grafika yra mažiau įdomi ir originali už labai šiuolaikišką. Nereikia konceptualiai išmąstyti, nes viskas einasi natūraliai. Per dešimtmečius sukaupta kūrybinio darbo patirtis leidžia dailininkei meistriškai naudotis grafikos techni-

Vandenys. Iš ciklo „Kelionių miražai“, 2010, spalvotas linoleumo raižinys, 9/15.

Užmiesčio faktūros II, 2006, mišri technika.

kų ir priemonių raiškos įvairove ir eksperimentuoti. Be klasikinės giliaspaudės grafikos technikų – oforto, jo atmainos akvatintos, sausos adatos, mecotintos, ji kuria ir lietuvių grafikoje tradiciškai populiarius linoleumo raižinius. Tiksliau, nuo pastarųjų pradėjo dar M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kur gavo amato ir grafikos technikų pagrindus, jų gilinimą tęsė Dailės akademijoje. Sprendžiant iš naujausių darbų, vėl sugrįžta prie linoleumo raižymo. Tik palyginę 1980-ųjų ir 2012ųjų raižinius pamatysime, koks

Kasdienybės ženklai III, 1999, mišri technika.

kelias nueitas, kol grafika „prijaukinta“ ir savaip permąstyta, kaip pasikeitė pasaulėvaizdis ir formos suvokimas, praturtėjo štrichas, toniniai sprendiniai. Oforto ir kitų jam artimų tiražuojamųjų technikų laikotarpį keitė mišrių ir autorinių technikų etapas. Lygia greta visada egzistavo piešiniai anglimi, tušu, pastele, grafitu. Per visus metus liko viena nepajudinama konstanta – dailininkė nuosekliai laikosi plokštuminio formato ir jame yra savoje stichijoje. Nepriklausomai nuo to, kokia technika tapdavo kuriam laikui

Paryžius. Iš ciklo „Kelionių miražai“, 2010, linoleumo raižinys, koliažas.

pirmąja, grafikės kūrinius žymi tapybiškas tonų ir pustonių niuansavimas. Gilių tonų minkštumas mecotintose („Nuojauta“, 1983; „Skausmas“, 1991), grubaus štricho „paskandinimas“ spalvoje („Vandenys“, 2010) arba tiesiog virtuoziška linijų ir štrichų pasiutpolkė („Užsitęsusi nemiga“, 2012) byloja apie meistrystę ir platų kūrybos diapazoną. L.Gedvilaitės-Sakalauskienės parodą P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje galima apžiūrėti iki vasario 24-osios.

Dykuma. Iš ciklo „Kelionių miražai“, 2010, spalvotas linoleumo raižinys, koliažas.


11

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

gintaro lašai

Įtariamasis Algis Kuklys

Jam atrodė, jog tokio vakaro niekada nematė, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus, o kai kadair medžių viršūnes, bet žmonėms regisi, jog ten supasi išdykęs vėjas, kartais sukeldamas balsgano vieškelio dulkes. Ir ką reiškė tos nepažįstamos mergaitės žvilgsnis, kuri už metų kitų subręs lyg jaunutė vyšnia tėvų sode, ir kodėl ji nustebo išvydusi miestietį, kuris žingsniavo išsiviepęs basomis kojomis, lyg būtų neblaivas? Bet jis iš tiesų svaigo nuo gaivių kvapų, nuo mirgančių atspalvių ir subtilių garsų, kurių niekur neišgirsi, o tik šičia, senelio gimtinėje, kur prisiliesi prie jo daiktų ir senos namo palangės, prie pakrypusios obels. Tai kodėl šis vakaras toks ypatingas ir neapsakomas, svarstė jaunuolis, kol surado pažįstamą sodybą, kurioje gyveno nusenusi teta – neprigirdinti ir žliba, bet nuolat besišypsanti, lyg pozuotų prieš fotokamerą, o kai išvydo giminaitį, parodė visus kreivus dantukus ir, džiugiai dūsaudama, tuoj sodino prie stalo vakarienės ragauti. Rūgpienis ir bulvių košė su lašinukais, kuriuos vadino „spirgais“, jam labai patiko, paskui ant stalo padėjo saldainių dėžę, nes teta mėgo šokoladą, gardžiavosi saldainiais su arbata, kurios ji siūlė ragauti. „Tikra arbata, iš mano surinktų žolelių“, – tikino vaikaitį, todėl ir jis gėrė arbatą, žvilgsniu lėtai apmetė sienas ir baldus. Čia niekas nepasikeitė, pagalvojo ir tuoj pasiteiravo, kokia jos sveikata. Teta lengvai mostelėjo ranka, suprask tą gestą kaip nori, nes turbūt nenorėjo skųstis savo ligomis, kurias kiekvienas gauna dovanai. „Tai kas tu būsi, vaikeli, daktaras ar koks viršininkas?“ – nuoširdžiai domėjosi primerkusi akis. Kadangi teta neišmanė, kas yra „vadybininkas“, garsiai ištarė, kad būsiąs viršininkas. Ji supratingai palingavo galvą daugiau nieko nesiteiraudama, tarsi vaikaičio žodis būtų iš karto atsakęs į visus klausimus. Išsitiesęs kvepiančioje lovoje prie atviro lango, prisiminė tėvo pasakojimą apie studentišką jaunystę, kai tekdavo važiuoti į kolūkio talkas. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama, nors, anot tėvo,

studentus gerai maitino, o vakare, po darbo, jie krisdavo ant šieno lyg pašauti... Jo ausis pasiekė šuns amsėjimas, tolimas karvės baubimas ir tetulės seniokiškas kosėjimas. Šie garsai regėjosi neįprasti, nes didmiestis iki vidurnakčio ūždavo tarsi gigantiška gamykla. Teta šitą baugų ūžesį turbūt pavadintų „pragaru“. Tačiau ir jis, sugrįžęs į namus, ne iš karto priprasdavo prie tokio įkyraus triukšmo, kuris jautresnį išvestų iš pusiausvyros. Jaunuolio ausis pasiekė kažkokio paukščio čirškėjimas, obelų šakas truputį pajudino vėjas, kuris atnešė džiūstančio šieno kvapą, ir jam buvo taip gera, kad nenorėjo greitai užmigti, juolab kad rytą nereikės anksti keltis, o paskui skubėti į darbą. Nereikės bijoti, jog pavėluosi ir kad visą dieną būsi įsitempęs kaip styga. Jam atrodė, jog tapo lengvas lyg rūkas, ir šitas rūkas pagaliau užmerkė akis. Staiga pajuto, kad kažkas purto petį, paskui išgirdo įsakmų vyro balsą, raginantį keltis, o pravėręs akis, išvydo prie lovos kresną policininką. „Kelkis, vyruti“, – paragino ir kitas policininkas, stovintis prie durų. „Ką mano anūkėlis padarė?“ – virpančiu balseliu klausinėjo teta. „Išsiaiškinsime. Rajone jūsų anūkėlis kalbės su prokuroru“, – atsainiai bambėjo vienas iš jų. O gal aš sapnuoju, dingtelėjo mintis nustebusio jaunuolio galvoje, bet greitai įsitikino, jog visa tai buvo baisi tikrovė, nes ant jo rankų policininkas uždėjo antrankius ir nusivedė į mašiną. „Aš būtinai sugrįšiu, teta!“ – šaukė atsisveikindamas išsigandusiai senutei, kuri visa virpėjo, tarsi būtų ne vasara, o speiguota žiema. Baisus, nesuvokiamas jausmas, kai tau žemė slysta iš po kojų, kai tamsi properša atsiveria staiga, nes šioje šalyje esi nesaugus, niūriai svarstė, kol važiavo automobiliu, o mašina, atrodo, judėjo pernelyg ilgai, kol galop suprato, kad įvyko lemtinga klaida, bet ją padarė kažkas kitas. Tik vėliau iš pagyvenusio prokuroro lūpų išgirs, jog tą patį vakarą, kai atsipalaidavęs žingsniavo pas tetą ir sutiko mergaitę, vėlai vakare ją surado pasmaugtą ir išrengtą už kelių šimtų metrų nuo tetos sodybos. Kažkas iš vietinių tąsyk pastebėjo ir jaunuolį, ir tą mergaitę, vadinasi, nusikaltėlis atvyko iš miesto ieškodamas žiaurių pramogų. Jis atkakliai neigė savo kaltę, tačiau prokuroras

kreivai šypsojosi kartodamas, kad patikrins jaunuolio asmenybę, ar anksčiau neteistas, ar nebaustas. Jeigu iš karto prisipažinsi, gausi mažiau, o jeigu spardysies... Šitie žodžiai skambėjo kaip grasinimas, o su prokuroru nekovosi. Tikėjosi, jog teta praneš apie suėmimą jo tėvams, o jie pakels triukšmą. Deja, šioje valstybėje teisiami ir nekalti. Slinko neramios dienos: kol kas jo nemušė ir nevertė prisipažinti, nes galbūt vylėsi, kad užteks grasinimų, nes ir voras iš pradžių neskuba nugalabyti musės, jam turbūt patinka jos gailus cypimas. Kai užmigo jo kameros bendras, akyse sumirgėjo šviesūs ir tylūs vasaros vakarai tetos sodyboje. Dabar jie atrodė tokie nerealūs, lyg buvę sapnai, kurių niekada neužmirši. Tetą aplankydavo žilas ir nekalbus vyras, kuris, išgėręs arbatą, įsmeigdavo žvilgsnį į grindis ir iš karto visas sustingdavo, atrodė, net nealsuodavo. Ji sakė, kad šitą sodietį prieš penketą metų taip sumušė policininkai, kad jis greitai pražilo netekęs kalbos. Teta žinojo vyro vardą ir pavardę, ir pas ką yra prisiglaudęs. Nei nukentėjusiojo artimieji, nei neįgalus vyras neieškojo teisybės, todėl nesikreipė į teisėjus, nes policija niekada neklysta, visuomet kalti esą kiti. Tyliai pasėdėjęs ir nuolankiai linktelėjęs galva, vyriškis iškiūtindavo iš sodybos. Teta giliai atsidusdavo, persižegnodavo ir taip pat išslinkdavo pro duris, tarsi norėtų jį pasivyti. Bet ji nesivijo, o paėmusi laistytuvą kieme palaistydavo gėles, kurias itin mėgo, puoselėjo. Pavargusi atsisėsdavo ant kėdutės ir žvelgdavo, kaip skraido kregždės, ar tik jos nepranašauja orų permainos. Juk dabar gamta pamišo, todėl sulauksi ne vien perkūnijos, bet ir stipraus škvalo. Tokių netikėtų prajovų josios jaunystėje nebūta, nes žmogeliai gyveno ramiau. Kartais ją aplankydavo Barbora Venckienė, buvusi mokytoja, kuri aiškindavo gamtos reiškinius, o ilgiausiai jos porindavo apie vaistažoles. Jis ne kažin ką suprato, bet vis vien būdavo įdomu klausytis, nes mieste šito neišgirsi, ten žmonės bendrauja internetine kalba. Vietinė tarmė, žodžių junginiai ir patarlės sukurdavo įspūdį, kad jaunuolis nejučiomis pateko į XIX a. kaimą. Tačiau tokiame kaime sodiečiai jautėsi kur kas saugiau nei dabar. Visam laikui palikęs daboklę, pajuto stiprų palengvėjimą, todėl

Alio Balbieriaus nuotr.

viskas aplinkui viliojo akis, maloniai glostė klausą. Jį apkabino motina, paskui – tėvas. Tą akimirką nereikėjo žodžių, viskas atrodė labai paprasta. Vėliau iš jų išgirs, kad laiku suspėjo išsigelbėti, nes prokuroras jam būtų sukurpęs bylą, o tuomet... Senovėje vilkduobes spęsdavo žvėrims, o dabar jos spendžiamos žmonėms, ir visa tai daroma neva remiantis Baudžiamuoju kodeksu ir įstatymais, susimąstė jis, kai veidrodyje pastebėjo keletą žilų plaukų smilkiniuose. Tuosyk neskubėdamas nusiskuto barzdą, nusiprausė ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Kitą dieną privalėjo pasirodyti savo darbe, bet jau dabar įsivaizdavo, kaip jį sutiks kolegos, nes jiems bus tik įtariamasis, kuriam pavyko išsisukti nuo bausmės. Gal ateityje teks pakeisti darbą, o kol kas jį lydės mįslingi žvilgsniai ir nepasitikėjimas. Ir jis neapsiriko: nė vienas ir nė viena nesišypsojo išvydę nebuvėlį, o skyriaus vedėjas, ilgai į jį spoksojęs, pagaliau pasiteiravo, kaip jaučiasi, ar galės dirbti. Tarsi būtų koks neįgalus, su kuriuo bus ne-

patogumų. Tačiau didžiausias nepatogumas jis tapo sau pačiam, nes bjauri savijauta atslėgdavo tuomet, kai sugrįždavo pavargęs į namus. Ėmė svarstyti, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, bet šį vizitą nukėlė vėlesniam laikui. Kartą, kai nespėjo laiku užbaigti darbo, vedėjas, girdi, esąs gabus ne tokiems „darbeliams“, o čia netikėtai paslydo... Jis paraudo, bet nieko neatsakė, nes žaibiškai suprato užuominą. Teks palikti šią vietą, nes daugiau neįmanoma taip gyventi. Tėvams apie tai nieko neporino, nors jie klausinėjo, ką jis veikė. Pavalgęs nuslinko į savo kambarį ilsėtis, tačiau dar ilgai neįstengė užmigti, todėl rytą pabudo apsnūdęs. Tą pačią dieną susikivirčijo su vedėju ir jam išklojo viską, kas buvo susikaupę širdyje. Šaltą žiemą, kai speigas siautėjo miesto gatvėmis, vakarop vienoje sankryžoje troleibusas mirtinai sužalojo jaunuolį. Praeiviai policininkui liudijo, kad troleibusas užlėkė ant jo, tačiau vairuotojas dievagojosi, jog nelaimingasis netikėtai puolė po ratais, tarsi būtų aklas.

pažinojau, su kuo turėjome reikalų, ir galėjau imtis priemonių, bet Gelgaudas išdidžiai tylėjo, kilmingas mat, o aš viriau, kepiau ir rūpinausi juo lyg kūdikiu. Atvirai šnekant, ėmė patikti tūpčioti apie generolą. Nenorėjau būti jo pasiuntinuku ar adjutantu, bet virti, skalbti, lyginti ir adyti drabužius visai patiko. Su rūbais vėl problemos. Uniforma visai nusidėvėjo, teko dairytis kitos, ją aptikau dėvėtų rūbų parduotuvė-

je „Penki litai už kilogramą“. Vėliau paaiškėjo skudurų pundas atkeliavo ne iš svajonių europų, o iš teatro rekvizito sandėlio, kurį retsykiais patuštindavo viltį (ir talentą) praradęs aktoriukas už du tokius pundus gaudavęs vieną „bambalį“. Jeigu teatras, tai ir rekvizitas iš teatro, ne kokios Europos. Ak, kad tik tokių problemų. Čia dar niekas neprasidėjo ir niekas dar nesibaigė.

Gyvasis eksponatas 6

– Taip, jis... aš gyvenau devynioliktojo pradžioje ir numiriau trisdešimt pirmaisiais, o prisikėliau dabar. – Liaukitės, nes pasiskųsiu administracijai, jūs mane maustote. Proto nušvitimas pasitaiko ne visiems, bet daugeliui. Tik vieniems jis pablogina situaciją, kitiems padeda išsipainioti iš kebeknių. Generolui nušvito protas atsikratyti

tuo bepročiu, todėl jis nuolankiai sutiko: – Atsiprašau, aš jus mausčiau, toks mano vaidmuo. Esu generolu nugrimuotas aktorius. – Aš ir sakau, kad negali būti, – šūktelėjo Kapliadantis, nes tai buvo jis po paskutinio pokalbio su patronu pasiųstas kartoti istorijos kursą į muziejų. Galite manyti ką tinkami, bet generolo ir Kapliadančio susitikimas nebuvo specialiai sureži-

suotas, juk pasitaiko, kad erdvėje ir laike susiduria du kūnai. At-si-tikti-nai! Pasitaiko ar ne? Atsakykit. Niekas negali paneigti, kad nepasitaiko. Nors, kita vertus, šis susitikimas buvo iš anksto suprogramuotas. Taip, bet ne autoriaus, o likimo. Tą vakarą generolas grįžo šuniškos nuotaikos. Ne prieš gera, supratau, nors apie incidentą nepasakojo, būtų papasakojęs, gal galėjome išvengti pasekmių, juk aš šiek tiek


12

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Jurgis Viningas

Dviratis

*** medžio viršūnė palinksta virš savo šešėlio kaip saloninio dendžio galva viršum dienoraščio,

tai nutinka, kai jie perka pirmąjį savo vaiko dviratį. Jie ima suprast, jog gyvenimas niekada nežadėjo būti toks nuobodus, pamažu pradeda atpažinti tą įžūlų melą savo jaunystės nuotraukose.

leidžias ant žemės dangus tarsi drumzlės ant dugno stiklinės geriamos už tai, kad ne viskas pragerta,

Kartais sutinku juos parke, besislėpdamas nuo lietaus po medžiu, stebiu, kaip jie lekia įkandin savo mažiems, pedalus minantiems parazitams, ir kaip juokiasi, apsimestinai bando bartis, šaukdami, lėčiau, lėčiau, sustok, tarsi kreiptųs į savo dienas.

lyg dulkės knygas rūkas gatves apgaubia – jomis tolsta susikibę rankomis jie nei skliausteliai, uždarantys erdvę, tu stovi ant tilto, žiūri į rūką, ir atrodo, šis tiltas yra čia vien tam, kad stovėtum ant jo ir žiūrėtum į rūką. *** Nebijok, tai praeis, kaip kūdikių kūnais didvyriai praeina ir juos pasitinka su gėlėmis moterys basos. Nebijok, šią naktį mes galim daryti ką norim, į mus pro pirštus, išsigndę žiūri dievas ir kitos pabaisos

Laimingos porelės mane siutina laimingos porelės – parkų ir kavinių uzurpatorės. jei kada išgirstu laimingą porelę, besijuokiančią prie gretimo staliuko, tuoj pat pakylu ir išeinu neslėpdamas puikybės. mane siutina laimingų porelių nuotraukos, keliamos į albumus socialiniuose tinklalapiuose ir mieli jų draugų komentarai. man pikta ne todėl, jog jų laimė tokia apgailėtina; mane siutina neskoningos manieros. Pagarbos verti tik tie, kurie nepraranda gero skonio. laimingos porelės nevertos net apsimestinio pagarbos gesto. stoviu stotelėj, rūkau ir stebiu, kaip glaustosi dvi laimingos figūros. Sutraukiu cigaretę iki filtro. Kaip mane siutina laimingos porelės.

Grįžę namo, pakabina permirkusį švarką virš židinio ir, tarsi kažkieno paliepti, nukreipia žvilgsnį į langą ir klausosi ugnies skundo. Jie atrodo tarsi nuovoką praradę seniai, tarsi nepajėgtų prisiminti kažko labai svarbaus, tarsi nepajėgtų įvardinti, kas slepiasi už lietaus. Naktį, pakilę iš miego, eidami nusišlapinti, tarpdury jie suklumpa, ima atatupsti trauktis, išvydę, kaip iš koridoriaus tamsumos, skleisdamas tylų, žiogų svirpimą primenantį garsą, išslenka dviratis, apnuogina veidą mėnulio šviesoj ir žvelgdamas tiesiai į akis pratrūksta siaubingu juoku. *** O dievas yra, o dievas yra? košmaras veidrody, apie kurį repavo grupė Gravediggaz,

O Dieve ar tu, o Dieve ar tu man atleisi už tai kad sukūrei mane nuodėmingą ir kaltą? O aš nesakysiu, o aš nesakysiu, ar atleisiu už tai kad sukūriau tave nuodėmingą ir kaltą (juokiasi) *** Metas, kai vitrinose įsižiebia šviesos ir tėvai iš mokyklų veda namo savo vaikus, kai tarnautojai užrakina ofisų duris ir ūmai pavirsta minia. Vaikas spartina žingsnius, tempdamas tėvą už rankos, užkluptas nenumaldomo poreikio šlapintis, ir tu supranti esąs visa tai, – šie ženklai, kurie nieko nereiškia, tu esi vitrinos šviesa, raktas duryse, šlapimas vaiko pūslėj – eilėraštis, bandantis Ištrūkti šilta kalbos srove. O po to tu esi savo tyli vakarienė, kuri kartoja save, lyg istorija – pirma kaip troškinys, vėliau kaip cigaretė.

Atsisveikinimas su ginklais Mūsų virtuvės kėdžių sąmonėje ėmė busti nepatiklumas, abejonė mumis, galop išaugusi į audringus disputus prie židinio, naktimis, apie žmogaus kilmę. Kažkuri ištarė, jog mūsų (žmonių) nėra, ėmė įrodinėti, esą žmogus – ilgo kėdžių metafizinio nuotykio vaisius, pagirių siaubas, nežinomybės baimė, įskaitoma sustingusiose rievių srovėse ant atkalčių. Kėdės ėmė pritariamai girgždėti. Tingūs, stori odiniai foteliai nerimastingai šiugždėjo, girdėdami tai. Suoliukas putodamas kalbėjo apie genezės stebuklą, apie didįjį dailidę ir švelnujį užpakalio jungą. Gležna taburetė atkirto, jog tasai jungas yra chimera suoliuko ir fotelių rankose, priespaudos simbolis: kai žmogus, stovėdamas ant jos, stengiasi įsukti lemputę – kas tai per jungas, trypiantis orumą? Būti trypiamai fikcijos... Kažkas pasiūlė susidoroti su suoliuku. Tėvas ryte suoliuką rado sumaitotą, patrūkčiojo pečiais, kažką sumurmėjo ir išnešė tai, kas iš jo liko, į malkinę, prakūroms. Buvo Kūčios. Valgėme vakarienę. Staiga mes visi atsidūrėme ant žemės. Kėdės mus nuvertė kaip stabus.

O Dievas yra, o Dievas yra? kai tuščiam ir tamsiam kambary pabundi – siaubo daigas, O Dievas yra, o Dievas yra? giljotinos ašmuo, užsikirtęs penki milimetrai virš kaklo. O dievas yra, o Dievas yra? kas įvykti kitaip negalėjo – šitaip rašė Špinoza, O Dievas yra, o dievas yra? kiaulė, kaip ir visi vyrai, todėl jam reikėtų susmeigti peilį į kairįjį šoną,

Kalaitės mirtis ir apoteozė

O dievas įsius, o Dievas pasiųs plaukus delnams, nes tavo kairė nežino, ką dešinė daro iš geidulio aklo

Mūsų kalaitė, kaip ir visi didieji mąstytojai, mirė įveikusi vidines prieštaras ir tikriausiai laiminga. Paskutinėmis dienomis gulėdavo kieme, prie laiptelių, stebėdama, kaip auga žolė, atsidėjusi taikiai kontempliacijai, palikusi nuošaly žaidimus ir knygas. Būdama jauna medžiodavo vabzdžius kieme, šaltakraujiškai kramtydavo riebias jų galvas. Tačiau dėl to laikyti jos tirone, vulgarių instinktų verge, nederėtų. Atvirkščiai, ji nutraukdavo žemesnių grandžių nuobodžią kasdienybę, priversdama jų rūšis išgyventi tragedijos gimimą, kas reiškia, jog ji pirmą kartą vabzdžių pasaulyje pažadino katarsį, aštrius egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, „ar jų nelaimės yra atsitiktinumas gamtos jėgų žaidime, ar dievų darbas?“ ir t.t. Paskutinis jos paliktas ženklas buvo išmatų krūvelė prie kiemo vartų, šventam Petrui. Ji nebuvo pamaldi. Faktą, kad šunys neturi sielos, ji priėmė ne kaip įžeidimą, o kaip išsilaisvinimą. Ji laikėsi prancūzų filosofo požiūrio, esą siela – kūno kalėjimas. Palaidojome ją kieme, prie tvoros šalia jazminų krūmo. Žinoma, darėme tai ne iš meilės ir pagarbos jai, o iš meilės ir pagarbos sau. Tačiau aš jaučiau jai, na, jei ir ne meilę, tai tam tikrą solidarumą: mus siejo daug bendrų vertybių, pavyzdžiui, užmarštis ir veltėdystė.

Apie miestus

Ričardo Šileikos nuotr.

Miestas, kuriame gyvenu, Spengleriui sukeltų žiovulį. Kuo daugiau metų praleidi viename mieste, tuo jis tampa mažesnis. Atstumai neišvengiamai trumpėja, nors lieka tie patys, kaip ir atmintis. Taip yra dėl mįslingo laiko ir erdvės santykio: erdvė traukiasi proporcingai subjektyvaus laiko plėtimuisi. Tad jeigu būtum pasmerktas praleisti visą amžinybę viename mieste, tas miestas paprasčiausiai išnyktų. Todėl nesuprantu žmonių, tvirtinančių, jog Dievas yra amžinybė. Jei Dievas egzistuotų ir, lyg to dar nebūtų gana, jei jis būtų amžinybė, jam mūsų miestai paprasčiausiai neegzistuotų. Jei aš būčiau Dievas, rinkčiausi dykumas.


13

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Knygoje Klaipėdai prisikėlė karalienė Luizė Sausio pradžioje Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje gausūs rašytojo, filosofo dr. Arvydo Juozaičio gerbėjai pasitiko naują jo pjesių rinkinį „Gyvųjų teatras“.

Anot režisieriaus, jei spektakliui panaudotų visą surinktą medžiagą, jis, greičiausiai, truktų kiaurą dieną. O ir Klaipėdos dramos teatras neturi tiek aktorių, kiek toje pjesėje yra spalvingiausių veikėjų. Taigi teks atmesti kelias siužetines linijas ir, nors gaila, atsisakyti kelių herojų. „Labai dėkoju Klaipėdos dramos teatro direktoriui Gediminui Pranckūnui, kuris sutiko leisti po rekonstrukcijos teatrui naują gyvenimą pradėti spektakliu „Luizė“, – gerų žodžių teatro vadovui negailėjo G.Padegimas. Čia nuskambėjo ir mecenatystės tema – tarp žiūrovų kukliai sėdėjusi garsi Lietuvos žurnalistė Edita Mildažytė tarė trumpą žodį, pažadėdama rasti būdų paremti pjesės apie karalienę Luizę pastatymą. Kartu su Klaipėdos moterų ROTARY klubu „Luizė“ ji ketina vasario 10-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose surengti tradicinę teatro šventę „Šiupininę“ (rusiškai vadinamą „Kopustniku“). Visi, nusipirkę bilietus į šį nuotaikingą renginį, taps naujosios pjesės pastatymo rėmėjais.

Dalia Bielskytė

Knygos autorius į susitikimą su skaitytojais atvyko lydimas rimtos klaipėdietiškos palaikymo komandos: kultūrologo Lino Poškos, istorikės dr. Silvos Pocytės ir režisieriaus Gyčio Padegimo. Tad ir pokalbis, kaip galima buvo tikėtis, buvo gyvas, smagus, banguotas, neleidžiantis pavargti ar nutolti nuo turinio, panyrant mintimis į liūdnus ar romantiškus mąstymus. Pasakyčiau – teatrališkas. Puikūs aktoriai, puikūs žiūrovai ir nuojauta, kad ilgai netrukus iš naujoje knygoje pasėtos sėklos išdygs dar vienas Klaipėdai svarbus kultūrinis daigas: spektaklis apie ryškią ir spalvingą istorinę asmenybę – Prūsijos karalienę Luizę. Praeitis gyvesnė už dabartį

Knygos, išėjusios neįtikėtinai mažu tiražu (500 egz.), anotacijoje A.Juozaitis rašo: „Šešios dramos – šešios istorijos. Visi jų herojai ir antiherojai gyvena Lietuvoje. Vienija juos žemė ir aistra gyventi. Istoriniai likimai sugulė į šešis draminius pasakojimus, padedančius aiškiau matyti tėvynės laiko ir erdvės kontūrus. Pirmosios dramos pradžia – 1236 metai, paskutiniosios pabaiga – 1945 metai“. Šešiose pjesėse, kurių didžioji dalis jau pastatytos, išvydusios rampų šviesą, dramatiškos ir gyvos (juk tai – gyvųjų teatras) rikiuojasi istorinės asmenybės, kartais ryškiai blizgėjusios, o kartais – likdavusios užkulisiuose: sosto atsisakęs ir, anot A.Juozaičio, nepelnytai istorikų užmirštas kara-

Arvydas Juozaitis:

„„Siekis: „Svarbiausia, kad į sceną išeitų charakteriai“, – sakė A.Juozaitis, klaipėdiečiams pristatydamas sa-

vo naują pjesių knygą. 

liaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, moteriška valdžia manipuliavusios imperatorienė Luizė ir Antano Smetonos žmona prezidentienė Sofija, šiandien garbinamas, tačiau taip ir nepažintas, keistomis aplinkybėmis miręs talentingasis Čiurlionis, aistringi utopistai Pilsudskis ir Dzeržinskis... „Svarbiausia, kad į sceną išeitų charakteriai, – sakė pjesių autorius, o kalbėdamas knygą glostė meiliai, kaip vaiką. – Dramaturgija negali virsti poezija ar politiniu aktu. Ir net istorija čia nėra svarbiausia – ten, kur baigiasi istorinė tiesa, prasideda kūryba“. Kodėl gi pjesių rinkinio pavadinimas – „Gyvųjų teatras“, jei nė vieno iš jos pjesės veikėjų seniai nėra gyvo? Anot A.Juozaičio, „dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Dabartį galima pamatyti tik teatre. Tas, kas supranta, kad teatru sprendžiamas gyvybės ir mirties

„„Laukiamas: G.Pranckūnas sveikino A.Juozaitį,

į Klaipėdos dramos teatrą sugrįšiantį kaip dramaturgą.

Dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Dabartį galima pamatyti tik teatre.

Dalios Bielskytės nuotr.

klausimas, neišvengiamai tampa dramaturgu. Arba režisieriumi. Nugyventi mūsų metai gula sluoksniais tarsi persiški kilimai, jie auga mūsų atmintyje. Praeitis mus valdo. Ir praeitis atgyja teatro dabartyje“. Labiausiai jaudinantis personažas

Renginio vedėja istorikė dr. S.Pocytė neklydo manydama, kad Klaipėdos skaitytojus labiausiai turėtų sudominti drama „Luizė I“, kurios veiksmas vyksta 1807 m. Klaipėdoje, o pagrindinė dramos herojė – Prūsijos karalystės karalienė Luizė. Dalis renginio laiko buvo skirta polemikai: ar reikia Klaipėdai Luizės, kodėl reikia ir kaipgi pasiekti, kad jos atminimas visomis įmanomomis kultūrinėmis priemonėmis būtų įamžintas. Luizės paminklas, jos vardu pavadintas Jaunimo cen-

tras, mokykla, jai skirta muziejinė ekspozicija – ar to reikia, kaip ir spektaklio, kuris jau dabar tvirtai žengia į Klaipėdos dramos teatro sceną? Susirinkusieji, tarp kurių buvo ir Dramos teatro, ir miesto vadovai, manė, kad taip pritardami dr. S.Pocytės žodžiams, jog Klaipėda nuo neatmenamų laikų – daugiakultūris miestas, ir mes galime didžiuotis, jog čia lankėsi įvairių valstybių, taip pat ir Prūsijos didieji, minėti juos ir taip atsigręžti į savo istoriją. Ves į rekonstruotą teatrą

Pjesės krikštatėviu ir vienu įkvėpėjų vadinamas režisierius G.Padegimas buvo itin emocionalus – jis užsidegęs kalbėjo apie jos kelionę į Klaipėdos sceną. Iš A.Juozaičio gavęs 3-4 pjesės variantus, jis vadino autorių perfekcionistu, nuolat tobulinančiu kūrinį.

„„Perspektyvos: E.Mildažytė, S.Pocytė, A.Juozaitis, L.Poška ir G.Padegimas viliasi, kad drama

apie karalienę Luizę bus pirmoji, kurios pastatymas publiką sukvies į jau rekonstruotą Klaipėdos dramos teatrą.

Mylimas už tai, kad yra

„Arvydas Juozaitis – dvasinis internetas“, – nuskambėjo iš režisieriaus G.Padegimo lūpų. Ir tikrai sunku įvardyti, kas gi jis toks... Filosofas, kultūrologas, politikas? Eseistas? Dramaturgas? Daugelis Klaipėdos kultūrininkų su ilgesiu prisimena laikus, kai šis žmogus ugnikalnis buvo nežinantis žodžio „negaliu“ kultūros atašė Karaliaučiaus mieste, iniciatorius, palaikytojas, draugas ir tarpininkas... Fantastiškiausi bendri projektai vyko dviejuose vienas nuo kito per sunkiai įveikiamą politinį atstumą nutolusiuose, tačiau kultūriškai tokiuose gimininguose miestuose... Nebetelpantys salėje skirtingo amžiaus ir interesų žmonės šypsojosi ir laukė knygos autoriaus žodžių. Nes pirmiausia jis – charizmatiška asmenybė, puikus žmogus, visu savo gyvenimu nusipelnęs pagarbos ir meilės ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Latvijoje – visur, kur pabuvojo vienu ar kitu tikslu, gaubiamas savo talentingos neramybės ir vidinio švytėjimo. G.Padegimo teigimu, ateis diena, kad pats A.Juozaitis taps istorinės dramos apie mūsų amžių, tuo metu jau nutolusį ir tapusį fikcija, herojumi. Į gausius komplimentus ir liaupses A.Juozaitis atsakė su jam būdingu kuklumu, padėkodamas už pagalbą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorei S.Pocytei, literatūrologei Jovitai Saulėnienei, kitiems ekspertams, ne tik konsultavusiems, skaičiusiems pirmuosius tekstus, bet ir siuntusiems istorinę medžiagą jam į Gotlandą, kur ir gimė „Luizė I“.


14

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

„„Kitokia: Klaipėdos lėlių teatro „Raudonkepuraitės“ scenovaizdis ir visos pirštininės lėlės nuvelti iš vilnos, o ryškių, išraiškingų, charakteringų veikėjų, istorijos vingių ir peripetijų šio-

je sceninėje interpretacijoje daug daugiau nei visiems žinomoje pasakoje. 

Vytauto Petriko nuotr.

Raudonkepuraitė, kuri suvynios jus į vatą Klaipėdos lėlių teatras 2012-aisiais žiūrovų teismui pateikė tris premjerinius spektaklius. Naujausias – šiltas, ryškus, vilnonis, dinamiškas, kupinas intrigų muzikinis vaidinimas vaikams „Raudonkepuraitė“. Eglė Dirgėlaitė Padvelkė labai gaiviai

Ko galima tikėtis iš Klaipėdos lėlių teatro ir jo meno vadovės režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės – nujaučiau. Tai ieškanti, eksperimentuojanti menininkė, kurios kūrybos vienas pagrindinių prioritetų, ko gero, yra intensyvus naujų išraiškos priemonių, formų, naujos teatrinės kalbos ieškojimas. Anksčiau matyti spektakliai – beveik sakralus „indiškasis“ „Po Betliejaus žvaigžde“, knygos pristatymasdetektyvas paaugliams „Geriausias Pelenės laikas“, ekstravagantiškasis politinis baletas suaugusiesiems „Juoba“, fantasmagoriškasis vielinis trileris suaugusiesiems „Šalia“ – tai tik iliustruoja. Visuose spektakliuose lėlės kuriamos vis kita technika – iš vielos, popieriaus, šešėlių, arba „veikia“ objektai, daiktai (pvz. indai). o „Juoboje“ vaidinti įsigudrina net vanduo, ugnis, vėjas ir t.t., aktoriai nesislepia, jie ir lėlės – lygiaverčiai partneriai. Viso to „Raudonkepuraitėje“ nepamatysite. Klaipėdietiškoji „Raudonkepuraitė“ yra pirštininis spektaklis, aktoriai lindi už dekoracijų (niekas iš žiūrovų net nežino, kiek jų yra, jei neperskaitė afišoje), jokių

dramos teatro ingredientų. Po ypač draminio „Šalia“ „Raudonkepuraitės“ kūrėjams, matyt, iškilo poreikis grįžti prie archajiškesnių lėlių teatro formų, kad ir vaidinimo su pirštininėmis lėlėmis. Ir galiu patikinti, kad šis sprendimas padvelkė labai gaiviai. Nes... Lėlės yra originalios technikos – veltos (žr. nuotr.), jos šiltos ne tik temperatūros prasme (veltiniai ant rankų gi!), bet ir vizualiai. O plastinės jų galimybės tiesiog žavi. Čia galima pasakyti didelius komplimentus nesupainiojamo stiliaus dailininkei Viktorijai Dambrauskaitei. Ypatingų pagyrų nusipelno ir aktorės Karolina Jurkštaitė ir Renata Kutaitė. Jos dvi kuria nepakartojamų charakterių ir balsų personažus, kurių yra, atrodo, 12, jei skaičiuosim ir Aukso puodą. Prisipažinsiu, kad tikrai nežinau, kuri aktorė kurį personažą kūrė (be to, visą laiką atrodė, kad aktorių yra daugiau nei du, bent keturi). Neaptikau nė vieno „silpno“ veikėjo, visi jie ryškūs, išraiškingi, charakteringi, siekiantys savo tikslų. Žiūrėdama spektaklį tiesiog įsimylėdavau kiekvieną veikėją, atrodė, kad jau geriau būti negali. Bet pasirodo kitas, ir tave vėl nustebina, prajuokina. Ko verti vien Raudonkepuraitės motinos judėjimas, vil-

kės Kanelupės plaukų užmetimai, Kaimynės balsas, Medžiotojo Mindaugo D. kandžiojimasis ir t.t. Juokas liejasi per kraštus

Spektaklyje juokas liejasi per kraštus. Tai šiuolaikinė komedijinė visiems žinomos pasakos versija. Jos autorius poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas į pirmą planą iškėlė albinoso vegetaro pacifisto kopūstų augintojo vilko Albino dramą. Trokšdamas gražuolės vilkės Kanelupės meilės, jis ryžtasi „žygdarbiui“, kuris vos nesibaigia tragiškai ne tik pačiam Albinui, bet ir visai vilkijai...

Personažai, veiksmo vieta ir laikas – atpažįstami, galima identifikuotis arba identifikuoti kažką iš aplinkinių, smagiai pasijuokti iš nūdienos aktualijų.

(ko gero, Lietuvoje kiekvienas pažįstame po vieną kitą vilką Zenių ir Praną), smagiai pasijuokti iš nūdienos aktualijų, veikėjų žeriamo gatvės slengo, net tarmiško kalbėjimo, netikėtų, kitąsyk absurdiškų situacijų ir personažų poelgių. Štai keli perliukai: vilkai Zenius ir Pranas, norėdami nustebinti Kanelupę, nuvaro traktorių; vilkas Zenius Kanelupei padovanoja vėžliuką susidėti vizitinėms kortelėms; Kanelupė baudžiasi tekėti už vaikino iš Rytų, kuris turi dujų, naftos ir padovanos jai delfiną; kiškis Albinui pataria eiti į kryžkelę, kurioje dvyliktą dienos arba nakties yra virsmo metas, ir pasiversti vilkolakiu; Kaimynė grasina Močiutę išmesti iš choro, jei ta nefinansuos bendruomenės kelionės į dvasingos muzikos koncertą; Raudonkepuraitės motinos biznis bankrutuoja, nes nuo jos kepamų bandelių visiems iškrito dantys, todėl motinai reikia pinigų stomatologijos kabinetui steigti. Spektaklyje paaiškėja, kad Močiutės tokios didelės rankos dėl ūkio darbų, o akys didelės ir raudonos nuo televizoriaus ir t.t. Nugali lengvumas ir komizmas

Siužeto nepasakosiu, tik pasakysiu, kad jis neblogai „sukaltas“, dinamiškas ir su laiminga pabaiga. Vaikams nuo trejų metų gal dar per vingrus, bet jaunimui nuo penkerių iki 100 – pats tas. Būtent suaugę žiūrovai tikrai nepasigailės atvedę savo vaikus į šį spektaklį. Personažai, veiksmo vieta ir laikas – atpažįstami, galima identifikuotis arba identifikuoti kažką iš aplinkinių

Spektaklis kinematografiškas. Tai diktuoja ir dramaturginė medžiaga. Scenos keičiasi dinamiškai, dažnai keičiamos erdvės (meistriška Močiutės kambario scenografija: dviem judesiais pakyla kambario siena su televizorium, reta vazonine gėle, katinuko nuotrauka ir lova), tačiau pasakojimo nuoseklumui ir minties eigai tai nekenkia. Sukurta visa galerija originalių papildomų personažų: Kiškis, Šarka, Kaimynė, vilkai ir Aukso puodas, kuris, būdamas daiktas, yra

Naujas spektaklis Komiška muzikinė pirštininių lėlių melodrama „Raudonkepuraitė“. Klaipėdos lėlių teatre. Premjera – 2012 m. lapkričio 18 d. Dramaturgas – Mindaugas Valiukas. Režisierė – Gintarė Radvilavičiūtė. Dailininkė, lėlių kūrėja – Viktorija Dambrauskaitė. Kompozitorius – Donatas Bielkauskas-Donis. Aktorės – Renata Kutaitė ir Karolina Jurkštaitė.

svarbus tartum atskiras personažas (Hičkokas tokį daiktą, kurio visi trokšta, pavadino filmo Makgafinu). Yra keletas siužetinių linijų: žmonių (Raudonkepuraitė, Motina, Močiutė, Kaimynė, Medžiotojas) linija, vilkų (Albinas, Kanelupė, Pranas, Zenius) ir atskira Zuikio linija. Jos lyg holivudiniame filme susipina, susiraizgo į kamuolį, bet į spektaklio pabaigą visų personažų kolizijos, dilemos ir konfliktai (ir logiškai, ir komiškai) išsinarplioja, išsisprendžia. Katarsio nėra, bet kaip ne tragedijai – atleistina. Spektaklis su stipriu dramatiniu užtaisu, kiekvienas personažas turi savo didesnę ar mažesnę dramą, svajonę. Veikėjai motyvuoti, įtikinantys, jų poelgiai pateisinami. Tačiau nugali lengvumas ir komizmas. Vaikiškai auditorijai pernelyg didelis dramatizavimas, žinoma, nepritiktų. O vaidinant suaugusiesiems, spektaklis turėtų emocinių rezervų – paspaudus sugraudintų vieną kitą serialų mėgėją. Nereikia pamiršti, kad „Raudonkepuraitė“ yra ne tik komiška avantiūrinė (melo)drama su kriminaliniais elementukais, bet dar ir muzikinis spektaklis. Pagrindiniai personažai pradžiugina žiūrovų ausis daina, atspindinčia jų vidinį status quo. Kanelupės daina: Kur mano mėnulis? Ir žvaigždės, kurias pasiektum ranka. Širdis mana kiaura tartum mėnulis. Kas ją užpildys? Kas ją užpildys? Kas?!

Albino daina:

Saulė kyla, lyja, griaudžia, pusto, Vasara, ruduo... Aš tik tave matau. Mano siela skleidžias lyg kopūstas... Kanelupe, visos gėlės tau!

Muziką spektakliui kūrė Donatas Bielkauskas-Donis. Deja, daugumai aranžuočių pritrūko tos „šilumos“, spinduliuojamos kitų spektaklio ingredientų. Aranžuotės dainoms atrodo formalokos, „iš reikalo“, be „asmeninio prisilietimo“. Suprantu, kad dainoms buvo naudojamos tam tikros banalios muzikinės klišės, trafaretai, patikrinti „kvadratai“, tačiau dėl santykio taip ir netapo aišku – parodija tai, ar ne (nes originalia muzika to pavadinti negalima). Ir tai turbūt tik antrasis trūkumas, kurį leidžiu sau burbtelėti. O koks pirmasis?.. Apie trūkumus – gal kitąkart.


15

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys Pirmasis garsios Rygos šokių trupės „Dzirnas“ pasirodymas Lietuvoje – klaipėdiečiams pristatytas modernaus šokio spektaklis „O’Fortuna“ – beveik nepritraukė publikos. O gaila – jis buvo vertas didesnio dėmesio.

Choreografinis latviškojo malūno sėkmės „suktukas“ laikinio meno festivalyje „Plartforma 2011“. Tuomet minimalistine choreografija pasižymėjusiame, labiau akrobatika pagrįstame estų šokio spektaklyje „Kūnų grobikai“ atlikėjų ketvertukas karstėsi didelio metalinio narvo strypais. Taigi pačios „Dzirno“ spektaklio koncepcijos itin originalia nepavadinčiau, bet išvystymo ir jos panaudojimo prasme įvardinčiau kaip savotišką naujovę. Mat čia didžiulis tuščiaviduris kampuotas rutulys, kontūrais primenantis Rubiko kubą, nebuvo visąlaik stacionarus – atlikėjai jį nuolatos vartė, suko, rideno, ant jo kybojo, juo laipiojo, kaitaliojo jo poziciją scenoje, nuolat keitė ir jo paskirtį. Techniškai suderinę judėjimą

Violeta Milvydienė

Kas „kaltas“ – „braliukų“-organizatorių atsainumas, pavėluota reklama ar jos stoka, mūsų taupumas ar abejingumas, o gal… tiesiog tinginystė išsiruošti iš namų žvarboką ir gana vėlyvą vakarą? Belieka tik spėlioti. Ir konstatuoti akivaizdų faktą – sausio 10-ąją Klaipėdos koncertų salėje rodytas latvių šokio spektaklis net „sėkmingu“ pavadinimu nepriviliojo gausesnio būrio choreografijos specialistų, šokio fanatikų ar šiaip meno gerbėjų.

„„Ašis: didžiulis tuščiaviduris kampuotas rutulys šokio spektaklio metu nebuvo visąlaik stacionarus – atlikėjai jį

nuolatos vartė, suko, rideno, ant jo kybojo, juo laipiojo, kaitaliojo jo poziciją scenoje, nuolat keitė ir jo paskirtį.

Jie juda tarsi nejausdami diskomforto, be jokios įtampos ar aukščio baimės, kartais demonstruodami efektingus triukus ir tik retsykiais kojomis liesdami žemę.

Pažintis įvyko išvakarėse

1985-aisiais Latvijos sostinėje įkurta šokių mokykla „Dzirnas“ (verčiant į lietuvių kalbą – malūnas) laikoma didžiausia Baltijos šalyse. Ją lanko daugiau nei 200 šokėjų, su kuriais dirba maždaug 20 kvalifikuotų pedagogų. Šiais faktais galima tik pasidžiaugti ir baltai pavydėti – mūsiškės studijos panašių gerovės sąlygų, kaip ir moralinio bei finansinio valstybės palaikymo, neturi. Trupėje nuolat kuriami nauji projektai, iš kurių kaimyninės šalies publikai įsimintiniausi – „Queen“, „Bonnie and Clyde“, „Akuna matata“, „Adiemus“ ir kiti. Jos vadovas – bene žymiausias šiuolaikinis latvių choreografas Agris Danilevičius – mūsų žiūrovams gali būti pažįstamas iš tokių sceninių veikalų kaip „Velnio nuotaka“, „Voro vestuvės“, „Monmartro žibuoklė“ choreografijos. Nors spaudoje teigiama, jog spektaklis „O’Fortuna“ – pirmasis ir vienintelis „Dzirno“ pasirodymas Lietuvoje, tiek oficiali, tiek asmeninė (betarpiškoje neformalioje aplinkoje) pažintis su minėtos latvių trupės šokėjais (ir jų vadovu) įvyko dar išvakarėse. Mat sausio 9-ąją tie patys atlikėjai pasirodė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje pristatytame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros magistrantės Ramonos Valiūtės baigiamajame darbe – autorinėje koncertinėje programoje „Jos“.

„„Dermė: latvių šokio spektaklio „O’Fortuna“ personažai tarpusavyje tiek vidujai,

tiek techniškai, net virtuoziškai suderinę savo judėjimą – jie laipioja, šokinėja, dūksta natūraliai ir lengvai.  Vytauto Petriko nuotr.

Lyginant turinį ir formą

Naujausias trupės kūrybinis darbas „O’Fortuna“ Latvijoje jau susilaukė didžiulio pasisekimo. Sukurtas pagal vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo (1895–1982) „Carmina Burana“ kantatą, jis pasakoja apie deivę Fortūną, neva suteikiančią žmogui sėkmę ar nesėkmę ir taip nulemiančią pastarojo likimą. Pasak paties muzikos autoriaus, pagal viename Bavarijos vienuolynų rastus XIII a. tekstus ir matytą piešinį „Fortūnos ratas“ kūrinyje perteikiama „senųjų pasaulių dvasia“, iliustruojami kartu su bundančia gamta atgimstantys žmogaus jausmai, šlovinami žemiški džiaugsmai, galiausiai atskleidžiama meilės tema, išauganti į iškilmingą himną Venerai. Puikiai pamenu dar 1996-aisiais KVMT matytą sceninę kantatą-baletą – gana masyvų tradicinės formos (palyginti su šiuolaikinėmis

versijomis) pastatymą, kuriame, be orkestro ir choro artistų, dar dalyvavo net šešios poros šokėjų, papildę visumą neoklasikinio baleto stilistika (choreografija – Jurijaus Smorigino). Latviškoji istorija, tiesa, A.Danilevičiaus sukurta kartu su italu Markusu Zmolnigu, sukasi apie šešias asmenybes, mėginančias pelnyti pasaulio valdovės palankumą. Deja, pradinė latvio choreografo idėja – šokį palydėti gyva orkestrine ir chorine muzika – patyrė fiasko. Galbūt todėl „O’Fortunos“ prologas (bene 10 minučių trukmės) patikėtas išvaizdaus 13mečio paauglio (vadovo sūnaus) grojimui mušamaisiais instrumentais. Ir keistokai būtų nuskambėjęs muzikinis sujungimas, jei ne toji išlaikyta pauzė – nedidelė vaidybinė scenelė su humoristiniu atspalviu...

Esminis komponentas – rutulys

Modernusis latvių trupės pastatymas pateikė keletą malonių staigmenų – netikėtų rakursų, savitų išskirtinių ypatybių. Viena jų – manau, specialiai suvienodinti, todėl belyčiai atrodantys baltais triko aprengti visi šeši atlikėjai (kostiumų dizainerė – Evija Dabolina). Kita savybė – tai esminė idėja, tapusi kone svarbiausia spektaklio „dalyve“, jo ašimi – scenografijos elementas. Atmintyje iškilo kažkada regėta metalinė ratlankių konstrukcija, kurios viduje judėjo, žaidė ir... miegojo trys Jekaterinburgo (Rusija) trupės „Provinciaalnyje tancy“ šokėjos premjeriniame (2003-iųjų) spektaklyje „Skrydis arbatėlės metu“, pristatytame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio kontekste. Kaip svarbus vyksmo komponentas, panaši scenografinė detalė panaudota ir tarptautiniame šiuo-

Atlikėjai tiek vizualiai, tiek fiziškai atrodė gana lygiaverčiai, nors viena jų disponuoja aiškiu baletiniu pasirengimu, kitas (migrantas iš Baltarusijos) – įvaldęs hiphoperio techniką. Atrodo, tie šeši personažai tarpusavyje tiek vidujai, tiek techniškai, net virtuoziškai suderinę savo judėjimą – jie laipioja, šokinėja, dūksta natūraliai ir lengvai, akimirksniu keisdami vietas, „piešdami“ įvairias trajektorijas. Jie juda tarsi nejausdami diskomforto, be jokios įtampos ar aukščio baimės, kartais demonstruodami efektingus triukus ir tik retsykiais kojomis liesdami žemę. Lyriškose arijose dažniau šokama grupėmis po tris (atskirai merginų ir vaikinų) arba porose, pakartotinai atliekant derinius su nesudėtingai sukomponuotais „pasažais“, kartais naudojant „parterinę“ techniką. Įterptas solinis vaikino etiudas nenuspėjamai pikantiškas, kiti epizodai harmoningai sulydyti, stilingai ir estetiškai pateikti. Puikiai interpretuoja muziką

Atrodytų, ar galima tokią galingą ir dažnokai TV kanaluose transliuojamą (pvz., pagrindinė jos tema dabar skamba X faktoriaus reklamoje), t. y. itin išpopuliarėjusią C.Orffo muziką dar tiksliau interpretuoti, stipriau choreografiškai sudėlioti bei iliustruoti, taip net praplečiant jos diapazoną? Pasirodo, įmanoma. Pati turėdama, muzikų kalba šnekant, ne absoliučią (tokia tik pakenktų bet kurio šokio stiliaus kūrėjui-pedagogui), betgi intuityvią ir puikiai išlavintą klausą, galiu drąsiai teigti – muzikalumas buvo tiesiog puikus. Garsų, akcentų bei niuansų polifonija stilingai papildyta prasmingu judesiu. Ir toliau augant muzikinei euforijai, intriga nė minutėlei neatslūgsta, o energetiškai bei filosofiškai išsirutuliojusi spektaklio fabula epiloge ir choreografiškai vykusiai įprasminta bei galutinai atskleista. Teko girdėti apie „Dzirno“ gastroles po didžiausius Lietuvos miestus dar šį pavasarį. Taupysiu bilietui ir lauksiu... šilumos, kaip ir naujo energijos pliūpsnio.


16

ketvirtadienis, sausio 31, 2013

durys

Magijos karaliaus Peterio sugrįžimas. Pradžia

Žalia šviesa kino džiunglėse

Į kino teatrus atkeliavo naujas epas „Hobitas: nelaukta kelionė“, pradedantis dar vieną nuotykių magiškame pasaulyje kupiną trilogiją.

Manęs dažnai klausia, 7 ar dar dirbsiu su Gabija Ryškuviene (filmo „Kolekcionierė“ pagrindinio vaidmens atlikėja – aut. past.). Jeigu turėsiu tinkamą istoriją, tikrai taip.

Aivaras Dočkus Jis žino geriausiai

Entai arba kitaip – vaikštantys medžiai. Būtent jie tapo svarbiausiu režisieriaus Peterio Jacksono kokybės išbandymu. Tai buvo atskaitos taškas, kai grupelė man gerai pažįstamų „Žiedų valdovo“ trilogijos gerbėjų nusprendė nebeieškoti blogybių ir tiesiog mėgautis ekranizacijos gėriu. Nes prieš „Dviejų tvirtovių“ premjerą dėl entų pavaizdavimo teko išklausyti tiek abejonių, kad filmo prodiuseriai, tai išgirdę, išvis bijotų rodyti juostą kino teatruose. Bet vos išvydę nepriekaištingai judančius ir kalbančius entus, priekabieji „tolkinistai“ (rašytojo Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrybos gerbėjai) apsirėdė euforijos šarvais, kuriuos tikriausiai dėvi iki šiol. Prisipažįstu, kad vienas iš tų šarvuotų riterių esu pats. Ir kai vienas iš Lietuvos TV kanalų vaikiškiausiu bei keisčiausiu laiku per šventes mestelėjo „Žiedų valdovo“ trilogiją, vėl negalėjau atplėšti akių ir jau per metų atstumą įsitikinau, kad viskas ten tobulai sudėliota. Todėl niekaip negaliu suprasti, kodėl Holivudo genijams reikėjo tiek blaškytis neapsisprendžiant dėl „Hobito“ režisieriaus. P.Jacksonas yra neatskiriama Viduržemės istorijų dalis, jis tas kino Gendalfas, kuris geriausiai žino, kuomet tvirta ranka vesti aktorius į tikslą, kada pasitraukti ir leisti improvizuoti; kur palikti istoriją tokią, kokia ji knygoje, o kur pagražinti ar paaštrinti; kur galima leisti ilgesnius dialogus, o kur įterpti pribloškiančių efektų.

„„Personažas: pirmoji „Hobito“ ekranizacijos sėkmė slypi pagrindinių aktorių parinkime. M.Freemano įkūny-

tas Bilbas – lyg nužengęs iš knygos puslapių.

ningas ir nepradeda „laužti meno“ kur nereikia. Skirtingai nei Ango Lee, kuris į „Pi gyvenimą“ sumanė prikimšti nebūtinų filosofijų bei kai kuriose vietose pabėgti iš nuotykių teritorijos, dėl kurios susirinko žiūrovai. P.Jacksonas išmano, kad nuotykis visų pirmiausia yra nuotykis. Nesutiksiu su tais, kurie prikaišioja dėl ilgos „Hobito: nelaukta kelionė“ įžangos. Nuotykio laukimas taip pat yra nuotykis. Pasiruošimas nuotykiui taip pat yra nuotykis. Ir dar koks linksmas bei žaismingas! Nepranokstamas pasakų sekėjas

Nykštukų puota pas Bilbą niekur nedvelktelėjo nuoboduliu. O išmanusis P.Jacksonas atsikirto tiems, kas erzeliojo dėl iš „Žiedų valdovo“ išmestų dainelių. Nykštukai užtraukia dainą, kuri organiškai prigyja prie bendro „Hobito“ audinio

Nuotykio laukimas taip pat yra nuotykis. Pasiruošimas nuotykiui taip pat yra nuotykis. Ir dar koks linksmas bei žaismingas!

Įžvalgiai parinko aktorius

Pirmoji „Hobito“ sėkmė slypi ten pat, kur ir „Žiedų trilogijos“ ekranizacijos pirmieji lobiai. Tai pagrindinių aktorių parinkimas. Elijah Woodo sukurtas Frodas buvo kaip nužengęs iš knygos puslapių. Martino Freemano įkūnytas Bilbas lygiai toks pat. P.Jacksonas neprašovė laukdamas šio britų aktoriaus bei derindamasis prie įtemptų jo filmavimo grafikų. Kaip iš akies trauktas Bilbas ir net daugiau. Nerūpestingumas, draugiškumas ir sumanumas viename kailyje. Turint tokį aktorių, jau iš karto galima iškeliauti pasitikti nuotykių. P.Jacksonas nepaprastai sąži-

go žvaigždžių valanda – antrojoje dalyje. P.Jacksonas – nepranokstamas pasakų sekėjas. Nes jis jas moka skaityti. Scena su troliais virsta smagia siaubo komedija. Susitikimas su akmeniniais kalno milžinais – gąsdinanti akimirka, o patys sutvėrimai panašūs į bloguosius transformerius. Pasaka turi daugybę žanrų, bet kurią akimirką ji gali keistis, ir vienas dalykas virsta kitu. P.Jacksono „Hobite“ tarsi nėra šalutinių personažų, kiekvienas tampa savo ekrano laiko čempionu, nors didžiausias dėmesys – Bilbui ir Gendalfui.

ir nepakimba kaip koks svetimkūnis. Be abejo, kai kurios smulkmenos neatitinka to, kas aprašyta knygoje, tačiau Peteris ir jo scenaristų komanda tarnauja pirmiausia žiūrovui, o tik po to skaitytojui ir dėsto herojų poelgius pagal klasikinę kino istorijos pasakojimo receptūrą. Gudrus ir slibino Smogo pasirodymas. Mes jį kaip ir pamatome, bet kaip ir ne. Kabliukas su užuomina, kad su šiuo padaru dar susitiksime akis į akį ir pamatysime visą jo gražumą ir baisumą. Smo-

Gerokai šviesesnis, smagesnis

Režisūrinis sumanymas aiškus ir skaidrus – „Hobitas“ neginčijamai iš Tolkieno pasaulio ir paralelės su „Žiedų valdovu“ neišvengiamos, tačiau jis ir savitas, kitoks. Ne tik dėl poros veikėjų ir siužetinių linijų, kurių nėra knygoje. Filmas gerokai šviesesnis už „Žiedų valdovo“ trilogiją. Čia vėl imuosi ginti P.Jacksoną nuo tų, kuriems pritrūko baimę sėjančių tipažų ir šiurpuliais lakstančio jausmo, kad tuoj kažkuris iš pagrindinių herojų žus. Jei skaitėte knygą, tuomet žinote, kad „Hobito“ atmosfera būtent tokia, kokią perteikė magiškasis Peteris. Šviesesnė, smagesnė nei „Žiedų valdove“. Nors kvapą gniaužiančių akimirkų bei pavojų kupinų nuotykių pakanka, bet po šimts orkų, juk jų per akis ir pačiame filme, kurio beveik trys valandos prabėgo neįtikėtinai greitai. Žalumą keitė juoduma, pievas – kalnai, vandenį – dangus. Buvo ir itin paslaptingų bei baugių momentų – Tamsos valdovo kerai bei vorai, aplipę trobelę miške. Ir kažkur viduryje „Nelauktos kelionės“ – antroji pažintis su dviveidžiu Golumu. Neįtikėtinai įtemptas ir kartu nuotaikingas galvosūkių žaidimo epizodas. Filmukas filme, kuriame atsiskleidžia visi P.Jacksono režisūrinės magijos burtai. Bei stebuklingas aktoriaus

Andy Serkis talentas filmavimo studijoje žalio ekrano fone vartyti akis ir keisti išraiškingus kūno judesius bei mimikas. Golumas – vienas įdomiausių personažų visoje kino istorijoje, nors knygose jis apibūdinamas šykštokai. Gaila, kad čia tikriausiai neįmanoma skirti jokio „Oskaro“. „Hobito: nelauktos kelionės“ scenarijus baigiasi 104-uoju knygos puslapiu. Tai lėčiausioji pasakojimo dalis, visi smarkiausi įvykiai dar ateityje. Neabejoju, kad P.Jacksonas leis savo magiškiems burtams sklisti pašėlusiai įtraukiančiu tempu.

Naujas filmas Šalis: JAV, Naujoji Zelandija. Premjera: 2012 m. gruodžio 14 d. Žanras: fantastinis nuotykių. Trukmė: 155 min. Režisierius: Peter Jackson. Prodiuseriai: Fran Walsh, P.Jackson. Aktoriai: Martin Freeman, Ian McKellen, Richard Armitage, Andy Serkis, Ian Holm. Scenaristai: F.Walsh, Phillipa Boyens, P.Jackson, Guillermo del Toro. Pagal J.R.R.Tolkieno knygą „Hobitas: Ten ir Atgal“. Operatorius: Andrew Lesnie. Kompanijos: „New Line Cinema“, „Metro-Goldwyn Mayer“. Amžiaus cenzas: T. Siužetas: Bilbas Beginsas gyveno sau ramiai grafystės namelyje, niekieno netrukdomas ir pats niekam netrukdydamas, kol vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus į jo duris pasibeldė burtininkas Gendalfas Pilkasis. Nelaukta Kelionė įsuka Bilbą į nuotykių verpetą, kur jam ir 13-ai narsių nykštukų, vedamų legendinio kario Torino, teks įveikti begalę nuožmių goblinų, orkų, vargų ir kitokių Viduržemės padarų, norint pasiekti Vienišojo kalno viršūnę ir sugrąžinti prarastos Nykštukų karalystės šlovę.

– Istorijų turi sukaupusi daugiau? – Tiesą sakant, nesijaučiu esanti scenaristė ir tai darau, nes esu priversta. Bandžiau ieškoti bendraautorių, su kuriais galėčiau dirbti kartu. Man ilgai nesisekė, kol kūrybinėse dirbtuvėse Prahoje susipažinau su Bruno, prancūzų audiovizualiniu menininku. Su juo dirbome kurdami „Kolekcionierę“ ir „Aurorą“. Veiklą tęsiame. Tačiau bet kuriuo atveju norėtųsi, kad dialogus rašytų žodį valdantis profesionalas. Labiau norėtume ne rašyti patys, o adaptuoti knygą. Tačiau tų, kurios atrodo išties įdomios, ekranizavimo teisės kainuoja labai brangiai, dar nesame ant to laiptelio... Mane, tarkime, labai domintų Džeimsas Balardas, tačiau tai neįkandama. Atlikus tokią apžvalgą tampa aišku, jog reikės rašyti patiems. Šiuo metu dirbame su nauja istorija. Dar labai ankstyva stadija, bet stengsiuosi, kad kito filmo nereikėtų laukti ketverius metus. Laurai ir namai

– Kino apdovanojimai – būtina režisieriaus darbo dalis, asmeniškai malonus veiklos atributas ar kitkas? – Asmeniškai visada yra džiugu, kai tavo darbus pastebi. Kita vertus, tai labai svarbu, ypač Lietuvai, kuri pasaulinėje kino rinkoje yra menkutė. Kinas – didelės džiunglės, kuriose kovojama dėl išlikimo. Kiekviena šalis nori prastumti savo produkciją. Sąlygos yra labai šaltos, niekas nenori tavęs įsileisti, ypač jeigu esi nežymus režisierius iš nežymios valstybės, kurio filme vaidina nežymūs aktoriai. Šalys pasiskirsčiusios, kas į kieno darbus kreipia dėmesį. Ir mes šiuo kultūrinės geografijos požiūriu esame lyg ir niekur. Tad apdovanojimas yra žingsnelis žiūrovo link... – Esi klaipėdietė. Kas iš vaikystės ir ankstyvosios jaunystės įstrigo atmintyje? – Pirmiausia videotekos, kuriose sukdavo filmus per VHS vaizdo magnetofonus. Dažnai nueidavome su tėčiu. Ryškūs prisiminimai susiję su mamos darbo vieta – ligonine. Įtaką kūrybiniams užmojams padarė jaunimo teatras „Aušra“ ir mimas Aleksas Mažonas, kurio pantomimos būrelį lankiau. Ir, žinoma, jūra. Vilniuje gyvenu jau dešimtmetį, bet man jis nėra namai, nors ten viskas pažįstama, turiu savo bičiulių ratą. Labiausiai Vilnius susijęs su darbu, mat ten nuvažiavau studijuoti, o vėliau pradėjau profesinę veiklą. Vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau susikurti namus prie jūros, nes jos artumas – žymė visam gyvenimui. Kalbino Valerija Lebedeva

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.


2013 01 31 Durys