6
ŠEŠTADIENIS, GRUODŽIO 29, 2012
šeštadienio interviu
R.Palaitis: išdavystė politikoje – ne naujiena
I
šdavystės, finansinių grupuo čių siekis manipuliuoti vals tybės pareigūnais ir nedoros suktybės. Tai tik menkutė rea lybės dalis aukščiausiosios valdžios kasdienybėje, apie kurią, po 12 me tų nusprendęs trauktis iš aktyvios politikos, prabilo buvęs vidaus rei kalų ministras, ilgametis Seimo na rys, buvęs Palangos meras Raimun das Palaitis. Asta Dykovienė a.dykoviene@kl.lt
Protėviai – iš Klaipėdos
– Kaip jūs susijęs su Klaipėda? – Mano senelis iš tėvo pusės Klai pėdoje dirbo pasienio policijoje, o paskui, kai kraštą užgrobė hitle rininkai, šeima persikėlė gyventi į Palangą. – Kokią Palangą menate iš sa vo vaikystės? – Pamenu, kad vasaromis į Palangą privažiuodavo labai daug poilsiau tojų iš visos Sovietų Sąjungos. Ir aš labai greitai išmokau rusų kalbos, nes kieme tekdavo žaisti su rusa kalbiais vaikais. O šiaip visi pa langiškiai, taip pat ir mano tėvai, nuomodavo turimas laisvas lovas atvykusiems pailsėti prie jūros. Iš to pakankamai lengvai uždirbda vo. Manau, kad tai ilgainiui pavei kė ir palangiškių charakterį, jie ga na sunkaus būdo. – Buvote Palangos meras, pa skui kurį laiką dirbote sostinė je. Kaip Palanga jums dabar at rodo? – Palanga ilgą laiką buvo „užmi gusi ant laurų“, nerealiai vertino savo galimybes. Į kitus kurortus žiūrėjo iš aukšto ir nieko nedarė. Galbūt Palangos vystymąsi stab dė politinių partijų tarpusavio rietenos. O per tą laiką tie patys Druskininkai gana stipriai pažen gė į priekį. Ir tik dabar Palanga po truputį daro teisingus žingsnius ir matyti tam tikras įdirbis. Bet daug kur pavėlavo. Apie paslaptis neprabils
– Kokia jūsų profesija? – Dabar, kai pildžiau gyvenimo aprašymą, parašiau, kad esu pla taus profilio vadovas. Nes tų pro fesijų turiu be galo daug, baigiau matematiką, užsiiminėjau finan sais, po to 12 metų – politikoje, iš jų trejus su puse metų – vykdomo joje valdžioje. Vidaus reikalų sfe roje, o ji labai plati. Kai kuriose šalyse tai sričiai atstovauja trys ministrai. Nes ji apima ir regionus, ir migraciją, ir jėgos struktūras, ir viešąjį administravimą, valstybės tarnybą. – Ar 12 metų politikoje – daug? – Daug. Ir aš sau pasakiau, kad jau užteks. Dabar noriu pajusti malo numą, kaip gera nebūti viešam as meniui, kai galiu neatsiliepti į žur nalistų skambučius. Arba kai jie manęs ko nors klausia, galiu neat sakinėti. Noriu pajusti tą praban gą, kai galiu žmonėms sakyti tai, ką galvoju, o ne tai, ką jie nori išgirsti. Politikoje yra įprasta pataikauti vi
Vizitinė kortelė
suomenės nuomonei, šnekėti tai, ką žmonės nori girdėti, o ne tai, kaip yra ir ką reikia pasakyti.
Gimė 1957 m. spalio 23 d. Palangoje.
– Bet ar dabar jūs galite vis ką šnekėti apie savo darbą Vy riausybėje? – Kai kuriais atvejais – ne. Tai, kas yra slapta informacija, aš nelabai šneku apie ją, turbūt nelabai ir šne kėsiu.
Pirmus penkerius gyvenimo metus augo Kartenoje, kur abu tėvai moky tojavo pagal paskyr imą. Šeimai grį žus į Palangą, pradėjo lank yt i mo kyklą ir ją baigė 1975 m. 1980 m. baigė Viln iaus universite tą, taikomosios matemat ikos spe cialybę.
– Ar mūsų valstybėje išties yra tokių baisių paslapčių, kurių negali žinoti visuomenė? – Tiesą sakant, aš per savo ad ministravimo laikotarpį tokių pa slapčių, kurios pasirodytų kuo nors ypatingos, neišgirdau. Yra tam tik ri dalykai, apie kuriuos yra geriau, kai žino mažiau žmonių. Juk čia pat veikia ir užsienio žvalgybos, mes esame ir didžiųjų valstybių intere sų lauke. Be to, nėra taip, kad žmo nės, turintys leidimą susipažinti su slapta informacija, visą ją ir žino.
1978 m. vedė buv usią klasės drau gę Adelę. Baigęs universitetą, su šeima grįžo į Palangą dirbti čia įsikūrusiame Kau no kardiologijos instituto filiale, Skai čiavimo centre. Dirbdamas baigė matemat inės ki bernet ikos aspirant ūrą Matemat i kos ir kibernetikos institute.
„Atsitiktinių dalykų nedaug“
Nuo 1989 m. dirb o priv ač iam e versle.
– Per tuos 12 metų politiko je teko nemažai išgyventi, gal ketinate rašyti prisiminimų knygą?
Iš prad žių kūrė prog ram inę įrangą kompiuteriams, vėliau persiorienta vo į finansinę veiklą – prekybą akci jomis, investicijas.
Raimundas Palaitis:
Nuo 1994 m. – Liet uvos liberalų są jungos, 2003 m. – Liberalų ir centro sąjungos Palangos skyriaus narys.
Buvau įspėtas, kad susprogdins. Reika lavo, kad nelįsčiau, atsitraukčiau.
1995–1997, 1997–2000 ir 2007 m. (mandato atsisakė) Palangos sav i valdybės tarybos narys. Nuo 2000 m. baland žio 13 iki lapkri čio 2 d. Palangos meras.
– Ne, neketinu. Nesugebėsiu su koncentruoti visų detalių atmin tyje, o be to, dar mokykloje lietuvių kalba buvo silpnoji mano vieta. – Jūsų manymu, kodėl valsty binės jėgos struktūros neturi visuomenėje autoriteto? – Kai manęs užsieniečiai vidaus reikalų ministrai klausdavo, kodėl policijos reitingas Lietuvoje toks že mas, tik apie 50 procentų, kai Va karų šalyse – apie 80 procentų, aš jiems atsakydavau, jog todėl, kad sovietų laikais milicija, iš kurios išsivystė mūsų policija, ir žmonės dar tai prisimena, buvo okupantų represinė struktūra, todėl tas mū sų policijos reitingas istoriškai yra žemas. Požiūris po truputį keičia si, bet labai lėtai. Beje, estai šioje srityje yra pažengę kur kas toliau. Policijos reforma pas juos buvo la bai sėkminga. Jie gerokai sumaži no policininkų skaičių, pakėlė at lyginimą, ši profesija tapo labiau prestižinė nei pas mus, atsirado konkurencija, į tas pareigas gali ma atrinkti geresnį kontingentą. Tada ir pačios institucijos presti žas kyla. – Ar yra tekę susidurti su to kiais atvejais, kai suinteresuo ti asmenys, norėdami paspausti politikus, bandė kenkti jų šei mos nariams? – Tai įprasta nusikalstama pra ktika visame pasaulyje. Jei neįker ta tiesiogiai, griebiasi silpniausios grandies – šeimos narių, vaikų. At
2000–2004 ir 2004–2008 m. Seimo narys. 2008–2012 m. – vidaus reikalų mi nistras XV Vyriausybėje. Atsitraukė: po 12 metų R.Palaitis apsisprendė trauktis iš politikos.
sitiktinių dalykų nedaug. Tokių at vejų pas mus pasitaiko, bet tai nė ra sistema. – O jums ar yra kas nors kada nors grasinęs? – Yra, dar kai dirbau versle. Buvau įspėtas, kad susprogdins. Reikala vo, kad nelįsčiau, atsitraukčiau. – O kai dirbote ministru? – Ne, tiesiogiai tada man niekas negrasino. Kita vertus, aš ir nelin dau ten, kur nereikia lįsti politikui. Nors politikai dažnai mėgsta gilin tis į operatyvinę informaciją. Aš to nedariau. Nelengva ministro duona
– Ar politikoje jus kas nors ka da nors išdavė? – Taip. Ir ne kartą. Bet politikoje tai nieko neįprasta. Čia nuolatos turi žiūrėti akis išplėtęs. Net išsivysto nepasitikėjimo sindromas. – Ar suklydote pasirinkęs akty vią politiką? – Ne. Mano gyvenimo variklis ju dėjimui į priekį yra smalsumas. Man turi būti įdomu. Iš pradžių
Vytauto Liaudanskio nuotr.
buvau meras, po to – Seimo narys. Trečią kadenciją Seimo nariu bū ti jau nebelabai įdomu, antrą, dar įdomu. Paskui tapau vidaus reika lų ministru. Dabar tą smalsumą lyg ir esu patenkinęs. 12 metų atidaviau politikai, tiksliau, Lietuvai, nes tai – tarnystė valstybei. Dabar jau no rėčiau pradėti gyventi ir dirbti sau. Daviau sau žodį, kad tikrai nei siu dirbti nei į viešąjį sektorių, nei į valstybės tarnybą. Ir į politiką taip pat – ne. Esu laisvas, gal kas nors pasiūlys kokį darbą. Dabar nagri nėju įvairius verslo projektus, pri simenu savo seną verslą, stebiu bir žas, finansines rinkas. – Koks momentas buvo pats sunkiausias per tuos 12 metų? – Kalbant apie asmeninius daly kus, pats sunkiausias buvo žmonos mirtis. O grįžtant prie politikos, tai ministro duona – kur kas sunkesnė nei Seimo nario. – Yra nuostata, kad ministru būti lengva? – Tai klaidinga nuomonė. Nes atsa komybė – tikrai didelė. Labai konk rečiai turi sukoncentruoti mintis ir išsakyti jas žiniasklaidai, nes jie yra
Nuo 2004 m. našlys. 2006 m. vedė dar kartą. Turi dukrą Barborą, sūnus Povilą ir Antaną.
pagrindinis ruporas, kurie perduo da informaciją visuomenei. Yra la bai daug nedraugų ir tarp tų pačių žurnalistų, kurie siekia užduoti su ktą klausimą, kad susimautum ar ne taip atsakytum ir po to taptum savo žodžių įkaitu. Yra finansinės grupės, kurios veikia per žiniask laidą, aš juos vadinu oligarchais, kurie irgi yra suinteresuoti visokiais būdais politikus palenkti savo nau dai. Tokių dalykų daug, ir tarp vi so to laviruoti nepaprasta. Visi tie treji su puse metų, kol vadovavau ministerijai, dėl pinigų stygiaus buvo šokas visai vidaus reikalų sis temai. Ir žmonės ne iškart patikėjo, kad nėra pinigų. Tam prireikė metų ar dvejų. O pradžioje manė, kad tai ministras jiems pinigų neduoda. – Ar žmonėms saugu gyventi Lietuvoje? – Manau, kad pakankamai saugu. Tik kol neiššoki iki tam tikro lygio. Pavyzdžiui, į ministrus. Tada pra sideda pavojai. Tada daug kas nori tavo kraujo ir bet kuriais metodais bando tave sukompromituoti. Tada jau nėra jokių taisyklių.