V. Butkus, G. Sapožnikovas, Rob. Šalna, R. Šalna "EUROPOS TURIZMO ŽINYNAS" by Leidykla Didakta

Vytautas Butkus Georgijus Sapožnikovas Rytas Šalna Robertas Šalna

T U R I Z M O

Zˇ I N Y N A S

IstorIjA G A m tA GyventojAI eKonomIKA įžymybės unesco

Vilnius / 2014

UDK 910.4(4)(036) Tu-105

Vytautas Butkus, Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna, Robertas Šalna europos turizmo žinynas

ISBN 978-609-442-024-5

Visos teisės saugomos įstatymo. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.

Turinys Europos gamtos apžvalga...............4 Europos istorijos epochos ir architektūros stiliai.............................12 vakarų europa

Airija............................................................32 Belgija........................................................36 Jungtinė Karalystė..............................40 Olandija.....................................................48 Prancūzija................................................52 vidurio europa

Austrija......................................................60 Čekija..........................................................64 Lenkija........................................................68 Slovakija....................................................73 Šveicarija..................................................76 Vengrija.....................................................81 Vokietija....................................................84 pietų europa

Graikija.......................................................92 Ispanija......................................................98 Italija......................................................... 106 Kipras....................................................... 114 Portugalija............................................ 117 Turkija...................................................... 122 Šiaurės europa

Islandija.................................................. 130 Danija...................................................... 133 Norvegija.............................................. 137 Suomija.................................................. 142 Švedija.................................................... 145

rytų europa

Baltarusija............................................. 150 Rusija....................................................... 153 Ukraina................................................... 161 pietryčių europa

Albanija.................................................. 166 Bosnija ir Hercegovina.................. 169 Bulgarija................................................. 172 Juodkalnija........................................... 176 Kroatija................................................... 179 Makedonija.......................................... 184 Moldavija.............................................. 187 Rumunija............................................... 189 Serbija..................................................... 194 Slovėnija................................................ 197 baltijos šalys

Lietuva.................................................... 200 Latvija...................................................... 207 Estija......................................................... 211 Karaliaučiaus kraštas...................... 214 Mažiausios valstybės

Liuksemburgas.................................. 218 Andora.................................................... 220 Malta........................................................ 221 Lichtenšteinas.................................... 222 San Marinas......................................... 223 Monakas................................................ 224 Vatikanas............................................... 225 Rodyklė.................................................. 227

europos gamtos Europos plotas sudaro per 10,5 mln. km², t. y. apie 7 % Žemės sausumos. Tai ypatingas žemynas, nors ir ne atskiras, o tik didžiausias Eurazijos pusiasalis, sudarantis vos 1/5 Eurazijos ploto, tačiau vaidina itin svarbų vaidmenį pasaulio regionų reitinge. Eurazijos skyrimas į dvi dalis grindžiamas ir ilgaamže tradicija, ir geografinės aplinkos ypatybėmis. Europa nuo Azijos skiriasi didesne sausumos sąskaida su gausybe salų, pusiasalių, įlankų bei vidinių jūrų. Labai įvairi Europos geografinė aplinka ir kartu palankios gyvenimo, plėtros sąlygos lėmė spartų šios pasaulio dalies visuomenės ir ekonomikos augimą, tobulėjimą. Europos gyventojai suvaidino bene

svarbiausią vaidmenį visuotinėje istorijoje, o audringa raida lėmė tautų, religijų, valstybių ypatingos mozaikos susidarymą. Nūnai Europa yra labiausiai politiškai suskaidytas pasaulio regionas, nors pastaraisiais dešimtmečiais vyksta ir valstybių integravimasis Europos Sąjungoje, kurios narių skaičius jau artėja prie 30. Europa yra šiuolaikinio turizmo lopšys ir svarbiausias bei geriausiai sutvarkytas tarptautinio turizmo regionas. Pasaulio mastu ji tebepirmauja ir atvykstamuoju, ir išvykstamuoju turizmu. Europai tenka maždaug pusė tarpvalstybinio turizmo ir maždaug tiek pat pajamų iš šios veiklos šakos aptarnavimo.

Geografinė padėtis Europos žemynas yra: 1) šiaurės pusrutulyje ir 2) rytų bei vakarų pusrutulių sandūroje. Jos kraštinės vietos (taškai) be salų yra: šiaurėje – Nordkino (Kinnarodden) kyšulys (ragas) 71° 8΄ š. pl. Norvegijoje, pietuose – Tarifos (Marroquí) kyšulys (isp. Punta de Tarifa) 35° 8΄ š. pl. Ispanijoje, vakaruose – Uolos kyšulys (port. Cabo da Roca) 9° 30΄ v. ilg. Portugalijoje, o rytuose – Baidaratos upės žiotys 68° 14΄ r. ilg. Rusijoje, netoli Poliarinio Uralo. Žemyno kraštiniai taškai yra geografiškai Vakariausia žemyninės Europos vieta (Uolos kyšulys) apibrėžta atrakcija, į kurią vyksta daugybė turistų, norinčių ten įžengti. Europos ribos daugelyje ruožų yra sutartinės. Žemynams, be jų pagrindinio masyvo, paprastai skiriamos kontinentiniame šelfe esančios salos. Europos kontinentui priskirtinos Britų salos, Naujoji Žemė ir daugelis kitų. Nepriklausytų Prano Juozapo Žemė, Svalbardas (Špicbergenas), Lokių, Jano Majaus, Rokalo salos, Islandija, Farerai ir daugelis kitų, nes jie nėra kontinentiniame šelfe. Skaičiuojant šelfines salas, vakariausia Eurazijos žemyno vieta yra Blasketo salyno Tearaght uolose (Tearaght Island Nature Reserve) prie Airijos krantų. Rytinė Europos riba yra sąlyginė (sutartinė). Ji praeityje keitėsi, buvo stumiama į rytus. Geografai neturi vienos nuomonės dėl Europos ir Azijos ribos skyrimo. Dažniausiai teigiama, kad ji tęsiasi nuo Karos jūros UraEuropos geografinis centras prie Vilniaus lo kalnų rytų papėde. Toliau – Uralo, Embos

apžvalga

NORVEGØ JÛRA

Europa

JÛ R

ATLANTO VANDENYNAS in a

LT IJO

Rytų Europos lyguma

ÐIAURËS JÛRA

Karp

JUODOJI JÛRA

ÛR

a s

VIDURÞEMIO JÛRA

i T a ur

a s a s t l

IJO

Pirėn ai

Biskajos álanka

a tai

ė s l p

upėmis iki Kaspijos jūros. Tarp Kaspijos ir Azovo jūros riba tradiciškai vedama Kumos, Manyčiaus ir Dono upėmis. Šiuo atveju aukščiausias Europos kalnas yra Monblanas. Tačiau vis dažniau žemynų riba vedama Kaukazo pagrindiniu kalnagūbriu. Tokiu atveju aukščiausia žemyno viršukalnė yra Elbrusas. Viduržemio jūroje Europai priskiriama Kreta (ir netoli jos Gavdo sala, kurioje yra piečiausia Europos vieta salose), Malta, Sicilija, Sardinija, Korsika, Balearai. Kipras gamtiškai skiriamas Azijai. Platesniu mastu Europai skiriamos ne tik Britų salos, Naujoji Žemė, bet ir Rokalas, Farerai, Islandija, Jano Majaus sala, Svalbardas, Lokių sala, Prano Juozapo Žemė (jos Rudolfo saloje yra šiauriausia Europos vieta salose – Fligely kyšulyje) ir Azorai (o jei taip, tai uolos prie Florešo salõs yra vakariausia Europos vieta salose). Tokias ribas aprobavo Tarptautinė geografų asociacija. Šiaurės Europos krantus skalauja Arkties vandenyno Barenco ir Norvegų jūros, o šį žemyno regioPavadinimas Plotas, km² ną nuo Vidurio Europos iš pietų skiria sekli Baltija. Britanija 219 805 Europos vakarus ir šiaurės vakarus skalauja atviras Islandija 102 800 Atlantas ir Šiaurės jūra. Europai gamtiškai sąlyginai Airija 83 304 priskaičiuojamą Islandiją nuo Grenlandijos skiria Nauj. Žemės Šiaurės s. 48 100 300 km pločio Danų sąsiauris. Vakarų Špicbergenas 39 300 Pietuose Europą nuo Afrikos skiria Viduržemio Nauj. Žemės Pietų s. 33 200 jūra, kurią su Atlantu jungia Gibraltaro sąsiauris. Sicilija 25 462 Prancūzijos geografijos instituto skaičiavimais, Sardinija 23 813 Europos geometrinis (geografinis) centras yra LieKorsika 8722 tuvoje, apie 25 km į šiaurę nuo Vilniaus. Bet į tokią Kreta 8372 turistinę atrakciją pretenduoja ir lenkai, čekai, slovaZelandija 7042 kai, baltarusiai, ukrainiečiai, rumunai, teigiantys, kad, Europos didžiausios salos kitais skaičiavimais, toks taškas yra jų šalyse.

Krantai Europos krantų linijos ilgis, be salų, sudaro apie 37 200 km. Nuotolio nuo jūros vidurkis tesudaro 340 km, Europos vakaruose didžiausias – vos 600 km, bet jau Europos rytuose – apie 1500 km. Didžiausia krantų sąskaida būdinga Pietų Europai. Krantų kilmė, tad ir išvaizda labai įvairi. Norvegijoje, Škotijoje, Islandijoje daug fiordinių krantų, Švedijoje ir Suomijoje – šcherinių. Fiordai Etretato uolos Prancūzijoje (klifinis krantas) susidarė jūrai užliejus gilius ledyno suformuotus slėnius. Kai kurie jų, pvz., Sognės fiordas (205 km), įsiterpia net šimtus (!) kilometrų į sausumą. Sognės fiordo gyliai siekia net 1200 metrų. Krantai labai statūs, skardingi. Fiordai itin vaizdingi – didelė gamtinio turizmo atrakcija, ypač Norvegijos vakaruose. Šcheriniuose krantuose – gausybė smulkių uolotų (akmenuotų) salų. Kiekviena salelė yra vadinamojo mutono gūbrio viršūnė. Tokie vaizdingi salynai būdingi Stokholmo prieigoms, Botnijos įlankos rytų krantui. Jie ypač reikšmingi vietiniam turizmui. Jūrai užliejus upių žiotis, tarp nuirusių senų kalnų susidarė riasiniai krantai, būdingi Airijos ir Britanijos vakarams, Bretanei, Pirėnų pusiasalio šiaurės vakarams, Korsikai, rytų Sardinijai. Riasiniai krantai vaizdingi. Juose gausu salelių ir toli įsiterpusių užutėkių. Viduržemio jūros baseine esama krantų, susidariusių jūrai užliejus slėnius jaunos alpinės kalnodaros srityse. Labai palankūs ir patrauklūs turizmui yra dalmatiški krantai Kroatijoje. Palei juos nutįsusios pailgos salos – kadaise buvusių kalnagūbrių viršūnės. Akumuliaciniai žemi krantai būdingi Baltijos pietuose, Danijos vakaruose, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje (palei Šiaurės jūrą jie vadinami vãtiniais, susiję su potvyniais ir atoslūgiais), Biskajos įlankos prancūzų krante, palei Liūtų įlanką, Adrijos jūros šiaurės vakaruose. Kai kur Europoje yra skardingų klifinių krantų (pvz., Anglijos pietuose). Estijoje jie vadinami glintu. Prie Lietuvos, Karaliaučiaus krašto, Lenkijos, Venecijos esama lagūninių krantų, kur smėlio nerijos daugiau ar mažiau skiria seklias įlankas – lagūnas – nuo jūrų platybių.

Paviršius Europa yra neaukštas žemynas. Jo aukščių vidurkis 292 m (maždaug aukščiausia Lietuvos vieta), o visõs sausumõs aukščių vidurkis 880 m. Beveik 74 % Europos teritorijos nepakilę aukščiau kaip 300 m virš jūros lygio, o iš tiesų kalnuotos sritys (> 1000 m virš jūros lygio) apima vos 6 %. Aukščiausias kalnas yra Monblanas (Monte Bianco – Baltasis kalnas)

Pavadinimas

Kur yra

Etna Askja Hekla Vezuvijus Strómbolis Santorinas (Tera) Vulkanas

Sicilija (Italija) Islandija Islandija Italija Liparų salos (Italija) Egėjo jūra (Graikija) Liparų salos (Italija)

Aukštis, m

Aukštesni ir labiau žinomi Europos aktyvieji ugnikalniai

3323 1570 1491 1277 926 556 195

Europa Alpėse: 4807 m virš jūros lygio, o žemiausia Europos sausumos vieta yra prie Kaspijos: 27 m žemiau jūros lygio (–27 m). Europos reljefo būdingas bruožas yra juostiškumas, ypač pastebimas žemyno pietuose. Žemumos Europoje prasideda į šiaurę nuo Pirėnų ir siaura juosta tęsiasi palei Prancūzijos, Belgijos ir Olandijos krantus, toliau platėja Vokietijos žemumoje ir Lenkijos žemumoje, dar toliau virsta didžiule Rytų EuMonblano viršukalnė ropos lyguma. Žemumų paviršių formavo daugiausia apledėjimai. Ypač įvairus ledyno paliktas reljefas yra žemumų šiaurėje, iš kur ledynas atsitraukė vėliausiai. Ši juosta tęsiasi nuo Meklenburgo aukštumų Vokietijoje per Pamario, Mozūrų, Baltijos aukštumas net iki Rusijos šiaurės vakarų. Tektoninėje įduboje tarp Karpatų, Alpių ir Balkanų kalnų plyti Panonijos lyguma. Panašaus kraštovaizdžio yra ir Valakijos žemuma į pietus nuo Karpatų bei Sandomiero žemuma į šiaurę nuo šių kalnų. Tektoniniame pažemėjime tarp Alpių, Apeninų ir Adrijos jūros yra derlingoji Po žemuma. Žemumas iš šiaurės ir pietų juosia seni kalnai ir aukštumos. Seniausi jų tęsiasi nuo Britų salų į Skandinaviją. Tai Kaledonijos kalnai (vidutiniai aukščiai 600–900 m), Grampiano kalnai (Ben Nevis 1343 m), Kambrijos kalnai (aukščių vidurkis ~ 600 m) ir 1800 km ilgio Skandinavijos kalnai, nutįsę to paties pavadinimo pusiasalyje (Galhiopigeno (Galdhøpiggen) kalnas 2469 m Jutunheimeno masyve). Kalnagūbrius keitė išorės jėgos, skaldė vėlesni kalnodaros judesiai, ryškios ir apledėjimų pasekmės. Žemumų juostą iš pietų apriboja seni kalnai ir aukštumos, perskirti pažemėjimų ir iškilę mezozojaus eroje. Jie tęsiasi nuo Centrinio masyvo (1885 m) ir Ardėnų vakaruose per Vogėzus ir Švarcvaldą (Juodąjį Mišką), Reino Skalūninius kalnus, Harcą, Čekijos Mišką ir Sudetus iki Šventojo Kryžiaus kalnų Lenkijoje, Liublino, Podolės ir Volynės aukštumų. Daugelyje šių kalnų iškilūs horstai kaitaliojasi su įsmukusiais grabenais. Šiuose kalnuose gausu mineralinių vandenų, kurie paskatino kurti kurortus. Europos pietuose vyrauja jauni aukšti alpinės kalnodaros kalnai. Vakaruose jie prasideda Pirėnų pusiasalyje, kur aukščiausi ir svarbiausi yra Betijos kalnai (Mulasenas (Mulhacen) 3478 m) ir Pirėnai (Anetas (Pico de Aneto) 3404 m). Kiti žemesni, pavyzdžiui, Kastilijos kalnai ir Iberijos kalnai, skaido vidinę pusiasalio dalį, vadinamą Meseta, į aukštumines dubumas. Alpinės kalnodaros jauni kalnai ryškiausi Alpėse (Monblanas 4807 m) ir Karpatuose (Tatros 2655 m). Didžiąją dalį Apeninų pusiasalio apima Apeninų kalnai (Korno Grandė (Corno Grande) 2914 m), panašiai kaip Balkanų pusiasalį užpildo Dinarai, Stara Planina (2376 m), Pirinas, Rila, Rodopai (2191 m), Pindas (2637 m). Kalnuotos ir Viduržemio salos – Balearai (1445 m), Korsika (2708 m), Sardinija (1834 m), Sicilija (Etnos ugnikalnis 3323 m) ir Kreta (2459 m). Europos jaunų kalnų sistemoje gana dideli aukščiai, vertikalusis augalijos ir kraštovaizdžio zoniškumas, reljefo bruožų įvairovė, išvagota skersinių ir lygiagrečių upių slėnių. Aukštai kalnuose yra ledynų bei sniegynų, gausu kritulių, vyrauja ypatingos klimato sąlygos. Alpinio raukšlėjimosi Europos kalnai naudojami įvairiems turizmo tikslams. Dėl gražių gamtovaizdžių, klimato gydomųjų savybių, mineralinių vandenų gausos ir palankumo žiemos sportui bei aktyviajam turizmui jų turistiniais ištekliais naudojamasi visais metų laikais. 77

Europos istorijos epochos ir architektūros stiliai Europos architektūra ir menas – vieni iš seniausių žmonijos istorijoje. Didžiulis žemyno architektūros paveldas užima nepaprastai svarbią vietą visoje pasaulio kultūroje. Nuo Didžiųjų geografinių atradimų Europos kultūra ir jos architektūros tradicijos pasklido po visą pasaulį. Niekur architektūros stilių įvairovė nebuvo tokia didelė kaip Europoje. Nė vienas kitas pasaulio regionas negali lygintis su Europa pagal išlikusių ankstesnių epo-

chų (nuo civilizacijos pradžios iki XIX a.) architektūros paminklų skaičių. Daugelio Europos senamiesčių vaizdas mažai pasikeitęs nuo viduramžių, iš kitų pasaulio regionų tuo gali pasigirti bene kai kurie arabų miestai. Šis nepaprastai turtingas architektūros paveldas – „senieji Europos akmenys“ – traukia turistų minias iš viso pasaulio. Toliau pateikiama Europos architektūros raidos analizė, pagrindiniai architektūros stiliai.

Priešistoriniai paminklai Kai kuriuose Europos regionuose išliko priešistorinių neolito epochos pabaigos (IV–III tūkstm. iki Kr.) statinių liekanų. Daugiausia tai megalitai – iš didelių akmenų blokų sudaryti statiniai, kurių paskirtis dažnai neaiški. Megalitams priskiriami dolmenai, kromlechai (ratu sustatyti akmenys), pilkapiai. Garsiausias megalitinis kompleksas pasaulyje – Stounhendžas (Stonehenge) Anglijos pietuose. Unikali megalitinių šventyklų santalka yra mažose Maltos salose. Daugelyje Europos šalių galima aptikti dolmenų – vertikalių aptašytų akmens monolitų. Viena įspūdingiausių priešistorinių Europos kapaviečių yra Niugrendžo (Newgrange) pilkapis Airijoje.

Antika Antikos laikotarpis seniausias Europos civilizacijos istorijoje. Kadangi pagrindiniai antikos civilizacijos centrai buvo senovės Graikijos valstybės ir Romos respublika (vėliau tapusi imperija), ji dar vadinama graikų ir romėnų civilizacija. Graikų ir romėnų kultūra Europos teritorijoje paliko daugybę pėdsakų, tačiau negailestingas laikas beveik visus architektūros pastatus pavertė griuvėsiais. Daugeliu antikos architektūros elementų (pavyzdžiui, orderiu, portiku, antablementu) plačiai naudotasi ir vėlesniais amžiais. Šio architektūros stiliaus esminiai principai taikomi iki šiol. Daugiausia antikos epochos paminklų yra Europos pietuose, ypač Graikijoje ir Italijoje. Nors nemažai antikinės architektūros paminklų virtę griuvėsiais, vis tiek palieka didžiulį įspūdį.

Stounhendžas – garsiausias priešistorinis statinys Europoje

1212

Europa

Senovės Graikija Senovės Graikijos meno ir architektūros raida paprastai skirstoma į 4 istorinius etapus: 1) Kretos ir Mikėnų periodas (XIX–XIII a. iki Kr.) 2) archaikos periodas (VIII–VI a. iki Kr.) 3) klasikinis periodas (V–IV a. iki Kr.) 4) helenizmo periodas (III–I a. iki Kr.) Kretos ir Mikėnų periodui priklauso dvi seniausios Europos civilizacijos – Mino ir Mikėnų. Šis laikotarpis paprastai nepriskiriamas antikos epochai ir kartais vadinamas protoantika (antikos priešistore). Protoantikoje dar nesusiformavo esminiai antikos architektūros principai, atsirado tik kai kurie jos elementai. Mino kultūra (XIX–XIV a. iki Kr.) suklestėjo Kretos saloje. Keliose salos vietose išlikę šio laikotarpio didelių rūmų liekanų. Rūmai dažnai buvo statomi šlaituose, juose buvo daug įvairaus dydžio stačiakampių patalpų, neretai sujungtų labirintiškais koridoriais. Pastatuose buvo plačiai naudojamos kolonos. Geriausias tokių rūmų pavyzdys – palyginti neblogai išlikęs (dalis restauruota) grandiozinis rūmų kompleksas Knose. Mikėnų kultūra (XVII–XIII a. iki Kr.) buvo paplitusi Peloponese ir balkaninės Graikijos pietryčiuose. Jos svarbiausias politinis ir kultūros centras buvo Mikėnų miestas, iš čia kilęs ir civilizacijos pavadinimas. Iš šios epochos architektūros paminklų mažai beliko. Šiek tiek geriau išliko gynybinės sienos ir kapavietės. Gana įspūdingas kiklopines (pastatytas iš didelių akmens blokų) mūro sienas galima pamatyti Mikėnuose (su garsiais „Liūtų vartais“) ir Tirynse. Po Mikėnų civilizacijos saulėlydžio (įsiveržus dorėnų gentims) prasidėjo vadinamieji Graikijos „tamsieji amžiai“ (XI–IX a. iki Kr.), iš kurių beveik neliko architektūros pastatų pėdsakų. Archaikos periodo pradžia (VIII a. iki Kr.) laikoma visos Antikos epochos pradžia. Šiuo laikotarpiu buvo padėti antikinės architektūros pamatai, pavyzdžiui, sukurta architektūrinė orderio sistema. Tiesa, archaikos periodo pastatų iki mūsų laikų išliko labai nedaug.

antablementas

Visu grožiu senovės Graikijos menas ir architektūra suklestėjo kiek vėliau – Klasikiniu periodu. Būtent šiam laikotarpiui priklauso žymiausi antikinės Graikijos architektūros paminklai (pvz., Atėnų Akropolio ansamblis). frontonas Helenizmo periodu graikų kultūra pasklido į Rytus. karnizas Nemažai helenistinės architektūros liekanų yra dabartifrizas nėje Turkijoje, Egipte. Beveik visi iki šiol išlikę (nors ir pusiau sugriauti) senovės Graikijos architektūros paminklai kapitelis priklauso dviem statinių tipams – šventykloms ir teatrams. Visos šventyklos pastatytos labai panašiu architektūros stiliumi. Klasikinė graikų šventykla remiasi vadinamąja orderine sistema. Šventykloje subalansuojamos priešingos jėgos – augimo aukštyn ir spaudimo žemyn. Visa liemuo konstrukcija laikosi ant stilobato – pjedestalo, ant kurio stovi kolonų eilė. Kolonos – ryškiausias graikų šventyklos elementas. Jų eilės paprastai perimetru apsupa vidinę pastato dalį, vadinama naosu, arba cele. Naosas – svarbiausia bazė graikų šventyklos patalpa, kurioje stovėjo dievybės statustilobatas la. Ant kolonų laikosi pastato stogas su antablementu. Korintinio tipo graikų orderis Jis yra tiesiogiai virš kolonų kapitelių, jį sudaro trys dalys:

1313

dorėniškasis

jonėniškasis

korintiškasis

Klasikinių graikų orderių tipai

Heros šventykla Peste (Paestum)

architravas, frizas ir karnizas. Priekinį šventyklos fasadą dažnai vainikuoja trikampio formos frontonas, esantis tarp stogo šlaitų ir karnizo. Pagal kolonų kapitelių formą skiriami trys orderio tipai: dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis. Seniausias (atsirado VII a. iki Kr.) ir labiausiai paplitęs – dorėniškasis orderis. Kadangi jam būdingos paprastos lakoniškos formos, jis įgijo pravardę „vyriškasis orderis“. Vėliau buvo sukurtas jonėniškasis orderis, kuris dėl grakštumo pavadintas „moteriškuoju“. Šiam orderiui būdingi kapitelis su didelėmis voliutomis ir elegantišSenovės graikų teatras Sirakūzuose kas antablementas. Vėliausiu klasikiniu graikų orderiu tapo korintiškasis („mergelių“) orderis – grakščiausias ir puošniausias. Jam būdinga taurės pavidalo kapitelis su voliutomis ir dviem akanto lapų eilėmis, puošnus antablementas. Mūsų laikais galime matyti tik pusiau sugriautų graikų antikinių šventyklų. Iš jų ištisas kolonų eiles išsaugojo tik mažiau nei dešimt šventyklų. Įdomu, kad bene geriausios būklės šventyklos išliko ne Graikijoje, o pietų Italijoje – Pestume (netoli Neapolio) ir Agridžente (Agrigento, Sicilijoje). Graikų teatrai yra pusapskritimio formos, dažniausiai buvo statomi ant kalvos šlaito. Sėdimosios vietos amfiteatro principu išdėstytos aplink apvalios formos orchestrą (apimdavo 3/5 jos apskritimo). Graikų teatrų šedevru laikomas puikiai išlikęs teatras Epidaure. Graikų architektūros paminklų Europoje

top 10

1 Atėnų Akropolio ansamblis 2 Apolono šventykla Delfuose 3 Teatras Epidaure (Peloponesas) 4 Knoso rūmai-labirintas (Kretos sala) 5 Liūtų vartai Mikėnuose (Peloponesas) 6 Agridžento šventyklos (Sicilija) 7 Pesto šventyklos (pietų Italija) 8 Poseidono šventykla Suniono kyšulyje (netoli Atėnų) 9 Teatras Sirakūzuose (Sicilija) 10 Liūtų terasa Delo saloje (Kikladai) 1414

Europa

Romėnų architektūra Senovės Romos menas ir architektūra skirstoma į tris istorinius etapus: 1) etruskų periodas (VIII–III a. iki Kr.) 2) romėnų respublikos periodas (IV–I a. iki Kr.) 3) Romos imperijos periodas (I–V a. po Kr.) Romėnai paveldėjo graikų meno ir architektūros tradicijas. Statydami šventyklas, teatrus ir namus jie sekė helenizmo laikotarpio architektūros formomis. Tačiau romėnai išrado ir pradėjo naudoti naujas medžiagas (betoną) ir konstrukcijas. Palyginti su akmeniu, betonas gerokai palengvino darbą, be to, statiniams užtikrino patvarumą. Paskui prabangesniuose pastatuose mūras buvo padengiamas vertingomis medžiagomis (pvz., marmuru). Pradėjus naudoti betoną, buvo padėti pamatai labiau plisti naujoms konstrukcijų detalėms – arkoms ir skliautams. Romėnams arka tapo architektūros pagrindu. Jie sumaniai taikė arkas skliautų konstrukcijose. Įmantru tapo sukurti didžiulius skliautus, kuriuos galima pavadinti kupolais (ryškiausias pavyzdys – garsusis Panteono kupolas). Romėnų civilizacijos laimėjimai arkų ir skliautų konstrukcijose padarė įtaką visai tolesnei architektūros istorijai. Romėnų pastatai gerokai įvairesni nei senovės graikų. Atsirado nemažai jų naujų tipų, kuriuose buvo plačiai naudojamos arkos bei skliautai: amfiteatrai, termos, bazilikos, dengtos turgavietės, triumfo arkos, akvedukai ir kt. Tačiau gyvenamieji namai buvo gana panašūs. Įprasto romėnų namo (domus) centre – atrijus (vidinis kiemas), aplink kurį buvo išdėstomi keli kambariai (į juos šviesa patekdavo tik iš atrijaus). Turtingesnių piliečių namuose būdavo kolonados apjuostas kiemas – peristilis, o prie namo – sodas (hortus). Didesniuose miestuose (visų pirma Romoje) atsirado kitas namų tipas – dideli kelių aukštų pastatai, vadinami insula. Turtingi namai ir termos viduje dažnai buvo puošiamos mozaikomis arba freskomis. Iki šiol Europoje išliko daug romėnų statinių liekanų. Nemažai jų atkasė archeologai. Ypač vertingi yra prie Vezuvijaus atkasti miestai – Pompėja ir Herkulanumas (kurie buvo palaidoti po ugnikalnio pelenų sluoksniu). Dauguma romėnų architektūros paminklų susitelkę pietų

„Kvadratinis namas“ Nime – antikinė šventykla, kurioje rodomas filmukas apie miesto istoriją

1515

austrija Oficialusis pavadinimas: Austrijos Respublika Plotas: 83 871 km² Administracinis 9 federaciniai kraštai suskirstymas: Gyventojų: 8,2 mln. Valdymo forma: parlamentinė federacinė respublika Sostinė: Viena (1,7 mln.) Kiti didesni miestai: Gracas (Graz), Lincas (Linz), Zalcburgas (Salzburg), Insbrukas (Innsbruck) Valstybinė kalbA: vokiečių Religija: vyrauja katalikai Pinigai: 1 euras = 100 centų BVP 1 gyv./metus: 42 600 JAV dol.

Austrija – šalis Europos viduryje, išsidėsčiusi Alpių rytinėje dalyje. Dabar nedidelė šalis, bet praeityje buvo didžiulė ir galinga imperija, visai arba iš dalies aprėpianti dešimtį dabartinių valstybių. Keletą amžių Austrijos imperija (anksčiau vadinama Šventosios Romos imperija) buvo tarp 4–5 įtakingiausių Europos šalių, kol suiro po I pasaulinio karo. Kartu Austrija net prarado priėjimą prie jūros. Šalies teritorijoje skiriama plati rytinė ir siaura vakarinė dalis. Kaip ir kaimynė Vokietija, Austrija yra federacinė valstybė. Nuo 1945 m. ji neutrali šalis, todėl į ES įstojo gana vėlai – 1995 m. Austrija yra stipri, savita valstybė. Ji itin garsėja muzikinėmis tradicijomis. Jokioje kitoje šalyje negyveno tiek didžių kompozitorių.

Istorijos gairės VI a. po Kr. – į šiuolaikinę Austrijos teritoriją atsikraustė germanų gentys bavarai ir langobardai – dabartinių austrų protėviai. 996 m. – Rytinę Markę (Šventosios Romos imperijos dalį) imta vadinti Ostarrîchi (Austrija). 1273 m. – Rudolfo I Habsburgo išrinkimas Šventosios Romos imperatoriumi. 1282 m. Austrija buvo prijungta prie imperijos (Habsburgai valdė šalį daugiau kaip šešis amžius). 1438 m. – Albrechtas V tapo Šventosios Romos imperatoriumi. Nuo šio laiko iki imperijos žlugimo (1918 m.) visi jos imperatoriai buvo Habsburgų dinastijos. 1493–1556 m. – valdant Maksimilianui I (1493–1519) ir Karoliui V (1519–1556), Šventoji Romos imperija pasiekė galybės viršūnę (jos teritorija aprėpė beveik pusę Europos). 1529 m. – osmanų turkai nesėkmingai apgulė Vieną. 1618–1648 m. – Trisdešimties metų kare didesnė Austrijos dalis buvo nusiaubta. 1683 m. – turkai antrąkart buvo apgulę Vieną. Lenkų ir vokiečių kariuomenė, vadovaujama Lenkijos karaliaus Jano Sobieskio, sumušė turkus ir išvarė iš šalies. 1687–1717 m. – austrai atkovojo iš turkų Vengriją, Kroatiją, Transilvaniją ir prijungė jas. 60

XVIII a. II pusė – imperija suklestėjo valdant imperatorei Marijai Teresei ir imperatoriui Juozapui I. Muzikinės kultūros pakilimas (Haidnas, Mocartas). 1805–1813 m. – Austrijos ir jos sąjungininkų kova su Napoleono Prancūzija, pradedant triuškinamu pralaimėjimu prie Austerlico (1805 m.) ir baigiant lemiama pergale prie Leipcigo (1813 m.). 1806 m. – Šventoji Romos imperija pervardyta Austrijos imperija. 1867 m. – po 1848–1849 m. revoliucijos ir pralaimėjimo kare su Prūsija (1866 m.) imperiją imta vadinti Austrija ir Vengrija. 1914–1918 m. – Austrijos ir Vengrijos imperija – viena pagrindinių I pasaulinio karo dalyvių (kartu su Vokietija prieš Antantę). 1918 m. – imperijos pabaiga. Jos teritorija atiteko kelioms valstybėms, tarp jų – nedidelei Austrijos Respublikai (tokio pat ploto kaip ir dabar). 1938 m. – Austriją aneksavo hitlerinė Vokietija. 1955 m. – Austrija atkūrė suverenitetą (1945– 1955 m.), buvo padalyta į 4 okupacines zonas.

Vidurio Europa Gamtos ypatumai Beveik 3/4 Austrijos ploto stūkso Alpės. Austrijai tenka rytinė šių aukščiausių Europoje kalnų dalis. Rytų Alpės platesnės ir žemesnės nei Vakarų. Rytuose mažiau ledynų, bet daugiau miškų. Jokia Rytų Alpių viršūnė nesiekia 4 km aukščio: aukščiausia jų – Grosglokneris (Großglockner, 3798 m), esantis Aukštojo Tauerno masyve. Kitaip nei Vakarų Alpėse, čia daug kalnagūbrių sudaryti iš minkštesnių nuosėdinių uolienų (klinties, dolomito ir kt.). Rytų Alpės lengviau įveikiamos negu Vakarų, nes perėjos rytuose žemesnės, be to, įsirėžę daug gilių upių slėnių. Taigi Austrijos Alpės nėra tokios rūsčios ir neHalštato miestelis Dachšteino kalnų masyve prieinamos kaip Alpės Šveicarijoje. Austrijos Alpėse ir jų priekalnėse daug gražių ežerų, bet jie mažesni nei Šveicarijos bei Italijos kalnuose. Alpių šiaurės priekalnėse paplitę karstiniai reiškiniai. Čia yra daugybė urvų ir bedugnių prarajų. Austrija yra miškingiausia Vidurio bei Vakarų Europos šalis (miškingumas 47 %). Miškai labiausiai paplitę Alpių vidutinkalniuose. Jų ruožas prasideda garsiajame Vienos miške į vakarus nuo sostinės ir tęsiasi beveik per visą šalį. Austrijos šiaurėje ir rytuose yra aukštumų ir lygumų. Šiaurinę dalį tarsi atskiria gražuolis žydrasis Dunojus. Austrijai tenka bene gražiausia šios upės atkarpa. Daug kur slėnį supa vaizdingos miškingos kalvos. Dunojus patvinsta vasaros pradžioje, kai jo dešinieji intakai Inas ir Ensas iš Alpių atplukdo daug sniego tirpsmo vandens.

Gyventojai Austrijos gyventojų tankumas nemenkas (95 žm./km²), bet šis rodiklis yra mažiausias iš Vidurio Europos šalių. Gyventojai pasiskirstę netolygiai: jų tankis Dunojaus srityje sudaro 150– 200 žm./km², o Alpių rajonuose – 15–20 žm./km². Apie 1/4 visų gyventojų susitelkę Vienos aglomeracijoje (2,2 mln.) – nė vienoje kitoje Vidurio ir Vakarų Europos šalyje nėra tokios didelės gyventojų santalkos sostinėje. Tik keturiuose kituose miestuose (Grace, Lince, Zalcburge ir Insbruke) gyventojų – per 100 tūkst. Šalyje vyrauja maži miestai. Beveik visi vietiniai gyventojai yra austrai, kalbantys vokiškai. Karintijoje daug amžių gyvena nedidelė slovėnų grupė, o Burgenlande – kroatų ir vengrų. Pagal imigrantų dalį (12–14 % visų gyventojų) Austrija Europoje nusileidžia tik Šveicarijai ir Liuksemburgui. Didžiausios imigrantų grupės yra pietų slavai (serbai, kroatai, bosniai) ir turkai (jų procentas čia maždaug toks pat kaip ir Vokietijoje).

Ūkio ypatumai Austrija – ekonomiškai labai pažangi šalis. Pobūdžiu ir struktūra jos ūkis panašus į Vokietijos. Vokietija yra ir svarbiausia Austrijos užsienio prekybos partnerė (30 % eksporto ir 45 % importo). Kaip ir Vokietijoje, labai svarbūs šalies ekonomikoje yra bankai ir draudimo bendrovės. Žemės ūkiui tenka nedidelis vaidmuo. Tam tikrą reikšmę turi gyvulininkystė kalnų ganyklose. Iš pramonės produkcijos Austrija eksportuoja mašinas bei įrenginius, medieną, popierių. Didesnė elektros energijos dalis (66 %) gaminama hidroelektrinėse, iš kurių galingiausios veikia prie Dunojaus. Svarbiausia Austrijos ūkyje yra paslaugų sfera. Daug pajamų teikia turizmas. 61

austrija įžymybės

top 10

Austrija – viena populiariausių turizmo šalių. Pagal užsienio turistų skaičių (2007 m. – apie 22 mln.) ji yra pirmajame pasaulio dešimtuke, o iš nedidelių šalių jai neprilygsta jokia. Kasmet atvykstančių turistų skaičius net 2,5 karto viršija šalies gyventojų skaičių! Daugiausia turistų vyksta į Alpių kurortus, kurių čia apstu. Austrija yra tikra kalnų slidinėjimo mėgėjų meka. Dėl to žiemą šalį aplanko daugiau turistų negu vasarą. Vasarą turistų minios vyksta į įvairius pėsčiųjų žygius. Austrijos kalnų kurortai garsėja aukščiausio lygio aptarnavimu. Tai bene populiariausia pasaulyje kalnų turizmo šalis. Kitos didžiosios turistinės atrakcijos yra gražioji sostinė Viena ir nuostabusis Zalcburgas. Abu miestai garsėja ne tik puikia architektūra, bet ir muzikos teatrais bei festivaliais. Zalcburgo festivalis neabejotinai yra svarbiausias pasaulyje muzikos renginys.

Zalcburgas – Mocarto gimtinė

1 Zalcburgo (Salzburg) istorinis centrasUNESCO – vienas gražiausių Europos miestų, Mocarto gimtinė. Jo senamiestis vaizdingai išsidėstė siauroje juostoje tarp Zalcacho upės ir dviejų uolų (ant vienos jų puikuojasi galinga tvirtovė – buvusi arkivyskupų būstinė). Alpių viršūnės prasideda vos už kelių kilometrų nuo miesto centro. Vaizdingos gatvės su koloritinėmis kaltinėmis iškabomis, aikštės su fontanais, papuoštais skulptūromis, ir daugybė barokinių bažnyčių bei namų suteikia Zalcburgui ypatingą XVIII a. – Mocarto epochos atmosferą. 2 Šv. Stepono (St. Stephen‘s) katedra Vienoje – viena gražiausių gotikinių katedrų Europoje. Jos rūstus vakarų fasadas, unikalus puošnus stogas ir grandiozinis pietų bokštas (136 m – antras pagal aukštį viduramžių bokštas Europoje) palieka neišdildomą įspūdį. Viduje yra labai vertingų altorių, skulptūrų ir antkapių.

Šv. Stepono katedra Vienoje

Hofburgo rūmų fragmentas 62

3 Hofburgas – grandioziniai Austrijos imperatorių rūmai Vienos centre. Beveik kiekvienas iš Habsburgų plėtė ir perstatė savo pagrindinę rezidenciją. Susiformavo milžiniškas įvairių laikotarpių (daugiausia Renesanso ir baroko) pastatų kompleksas – savotiškas miestas mieste, neturintis analogų Europoje. Hofburgą supa kelios gražios aikštės, papuoštos imperatorių pompastiškomis statulomis. Rūmų lobyne saugomos Šventosios Romos imperatorių unikalios regalijos. Įvairiuose pastatuose yra imperatorių apartamentai, puikios ginklų, porceliano, sidabro kolekcijos, geriausias pasaulyje piešinių rinkinys (Albertina), nacionalinė biblioteka (su nuostabia barokine sale). Čia pat įsikūręs garsusis maniežas – ispanų jojimo mokykla.

Vidurio Europa 4 Meno istorijos muziejus Vienoje – vienas svarbiausių pasaulyje meno muziejų, garsėjantis labai turtingu XV–XVII a. Europos dailininkų paveikslų rinkiniu. Čia yra garsūs Džordžonės (Giorgione), Rafaelio, Ticiano, Diurerio (Dürer), Rubenso, Rembranto (autoportretai), Vermero („Dailininko ateljė“), Velaskeso (Velázquez; infantų portretai) šedevrai. Muziejaus pasididžiavimas – neabejotinai unikalus Breigelio Vyresniojo kūrinių rinkinys.

5 Šenbruno (Schönbrunn) rūmaiUNESCO – pagrindinė Habsburgų XVIII–XX a. vasaros rezidencija Vienos pakraštyje. Tai bene gražiausias buvusios Austrijos imperijos rūmų ir parkų ansamblis. Impozantiški barokiniai rūmai su labai puošniais interjerais yra architektūros šedevras. Greta rūmų – didelis žavus parkas su gėlynais, tvenkiniais, fontanais, skulptūromis ir paviljonais (itin gražus yra „Gloriette“ paviljonas).

Pasteracės ledyno prieigos

6 Grosglokneris (Großglockner) – aukščiausia Austrijos viršūnė (3797 m). Speciali kelio atšaka atveda prie pat kalno papėdės (ši vieta vadinama „FranzJosefs-Höhe“). Iš čia galima pasivaikščioti palei itin vaizdingą, didžiausią Rytų Alpėse Pasteracės ledyną.

7 Krimml krioklys – vienas gražiausių Alpėse. Galingas krioklio srautas trimis pakopomis krinta tankiame eglyne. Visas aukštis – 380 metrų. Per porą kilometrų nuo kritimo vietos krioklio vandenys įteka į Zalcachą (Dunojaus intaką).

Vienas gražiausių Alpėse Krimml krioklys

8 Vachau (Wachau)UNESCO – vienas gražiausių Dunojaus slėnio ruožų 80 km į vakarus nuo Vienos. Čia Dunojus apsuptas neaukštų kalnų, vynuogynų ir abrikosų sodų. Žavūs kaimai ir pilys papildo pasakišką kraštovaizdį. Pagrindinė Vachau įžymybė – nepaprastas Melko vienuolynas, iškilęs virš upės ant 50 m uolos. Milžiniškas barokinis vienuolyno kompleksas stulbina didybe. Vienuolyno bažnyčia laikoma baroko šedevru.

9 „Ledo milžinų pasaulis“ (Eisriesenwelt) – didžiausia ledo urvų sistema pasaulyje netoli Zalcburgo. Urvų labirintas driekiasi daugiau kaip 40 km (turistai gali lankytis tik mažoje jų dalyje). Požemių salių ir tunelių sienos bei lubos dekoruotos fantastiškomis ledo formacijomis. Lankytojai patenka į „pasakos pasaulį“, kuris turi savo ledo „katedrą“, „pilį“ ir „rūmus“.

10 Dachšteinas (Dachstein)UNESCO – vienas aukščiausių karstinių klintinių kalnų masyvų Alpėse. Iš šiaurės masyvą dengia besileidžiantys ledynai (stulbinantis vaizdas nuo Gosau ežero), iš pietų – beveik vertikalus skardis į slėnį. Iš daugybės Dachšteino urvų išsiskiria įspūdingi ledo urvai. Masyvo šiaurės papėdėje šalia gražaus ežero įsikūręs nepaprastai vaizdingas Halštato (Hallstatt)UNESCO miestelis.

Šionbiuhelio pilis Vachau slėnyje

„Ledo milžinų pasaulio“ urvai 63

bulgarija Oficialusis pavadinimas: Bulgarijos Respublika Plotas: 110 994 km² Administracinis 28 sritys suskirstymas: Gyventojų: 6,9 mln. Valdymo forma: parlamentinė respublika Sostinė: Sofija (Sofiya) (1,2 mln.) Kiti didesni miestai: Plovdivas (Plovdiv), Varna, Burgasas (Burgas), Rusė (Ruse) Valstybinė kalba: bulgarų Religija: stačiatikių – 82 %, musulmonų – 11 % Pinigai: 1 levas = 100 stotinkų BVP 1 gyv./metus: 14 400 JAV dol.

Bulgarija – valstybė Balkanų pusiasalio pietryčiuose, prie Juodosios jūros. Viduramžiais tai buvo galinga karalystė (rimtas Bizantijos konkurentas šiame regione), bet vėliau daug amžių vilko Osmanų imperijos jungą. Po II pasaulinio karo Bulgarija tapo viena ištikimiausių SSSR sąjungininkių. Žlungant komunizmui, Bulgarija gana sėkmingai demokratėjo. Nors turi tam tikrų ekonominių sunkumų, šalis 2007 m. įstojo į Europos Sąjungą (tiesa, kartu su Rumunija jos yra skurdžiausios ES šalys).

Istorijos gairės I–VI a. po Kr. – teritorija, kur dabar yra Bulgarija, buvo Romos imperijos provincija Trakija (nuo 395 m. – Rytų Romos imperijos dalis). VII a. pradžia – į Trakiją atsikraustė pietų slavų gentys, kurios asimiliavo vietinius gyventojus. VII a. paskutinis ketvirtis – į rytų Balkanus atsikraustė tiurkų kilmės protobulgarų gentys ir sudarė su slavais sąjungą prieš Bizantiją. Slavų ir protobulgarų genčių maišymasis. 681–1018 m. – pirmoji Bulgarijos imperija. Ją 681 m. įkūrė protobulgarų chanas Asparuchas (iki IX a., kai bulgarai tapo krikščionimis, jų valdovai vadinosi chanais). IX a. pab. vienuoliai Kirilas ir Metodijus čia sukūrė slavų raidyną (kirilicą). X a. valdant carui Simeonui Didžiajam, Bulgarija pasiekė savo galybės viršūnę (jos teritorija apėmė didžiąją Balkanų pusiasalio dalį). 1018–1185 m. – Bulgarija pavaldi Bizantijai.

1185–1395 m. – antroji Bulgarijos imperija: po sukilimo 1185–1187 m. Bulgarija išsivadavo iš Bizantijos. XIII a. bulgarų valdovams pavyko atkurti didžiulę pirmos imperijos teritoriją, bet iki XIV a. vid. valstybė susilpnėjo ir sumažėjo iki tos teritorijos, kuri apytiksliai yra dabar. XIV a. pab. į Bulgariją įsiveržė turkai osmanai. 1395–1877 m. – osmanų viešpatavimo epocha. 1878 m. – po turkų pralaimėjimo kare su Rusija Bulgarija atkūrė nepriklausomybę (trečioji Bulgarijos karalystė). 1941–1944 m. – Bulgarija buvo Vokietijos sąjungininkė II pasauliniame kare (į šalies teritoriją įvesta vokiečių kariuomenė, bulgarų kariuomenė dalyvavo okupuojant Jugoslaviją). 1946–1990 m. – Bulgarijos socialistinės respublikos laikotarpis. Visą šį laiką ji buvo Sovietų Sąjungos satelitė. 1990 m. – komunistų valdžios pabaiga, šalies demokratizavimas. 2007 m. – Bulgarija įstojo į Europos Sąjungą.

Gamtos ypatumai Bulgarijos teritorijoje yra beveik po lygiai kalnų ir lygumų, kurių ruožai driekiasi iš vakarų į rytus per visą šalį. Šiaurine šalies siena (su Rumunija) teka galingas Dunojus. Nuo jo iki pietų sienų vieni kitus keičia: derlinga aliuvinė Dunojaus žemupio žemuma, jauni Stara Planinos kalnai (arba Balkanai), kalvota Aukštutinės Trakijos žemuma (jos viduriu teka Maricos upė), senoji Rilos ir Rodopų kalnų sistema. Bulgarijos rytuose kalnai žemi, jie tolydžio aukštėja į vakarus. Vidurio ir pietų šalies kalnai skiriasi vaizdu ir kilme. Stara Planina (aukščiausias – Botevo 172 172

pietryčių Europa kalnas, 2376 m) – jauni kalnai apvaliomis viršūnėmis. Jie iš esmės yra Karpatų kalnų sistemos tęsinys. Pietuose driekiasi seni uolėti kalnagūbriai (ilgiausi yra Rodopai), kuriuos kerta gilūs tarpekliai. Aukščiausi kalnų masyvai – Rila ir Pirinas – iškilę pietvakariuose. Jų granitinės smailios viršūnės (kelios dešimtys per 2500 m) panašios į Alpes. Rilos kalnuose stūkso aukščiausia Balkanų pusiasalio viršūnė – Musala (2925 m). Bulgarijos klimatas yra pereinamasis iš paatogrąžių į vidutinių platumų klimatą. Tai piečiausia Europos šalis, kur vidutinės sausio temperatūros lygumose yra neigiamos. Apie trečdalį šalies ploto dengia miškai (plačialapiai ir spygliuočiai).

Pirino nacionalinio parko kraštovaizdis

Gyventojai Pagrindinė šalies tauta – bulgarai (85 % gyventojų). Bulgarų etnosas susiformavo susimaišius kelioms tautoms: trakams (seniausi šių teritorijų gyventojai), pietų slavams (kurių kalbą perėmė bulgarai) ir atklydusioms čia iš Azijos stepių tiurkų gentims protobulgarams. Osmanų imperijos laikais Bulgarijos žemėse apsigyveno nemažai turkų pomakų. Dabar jie sudaro maždaug dešimtadalį šalies gyventojų. Dauguma bulgarų priklauso Stačiatikių bažnyčiai, o turkai yra musulmonai. Bulgarijoje gyvena ne„Nuostabieji tiltai“ ir įspūdinga arka Rodopų kalnuose mažai čigonų (370 tūkst.). Per paskutinius du dešimtmečius Bulgarijoje vyko viena skaudžiausių Europoje depopuliacijų. Nuo 1990 m. gyventojų skaičius dėl menko gimstamumo ir emigracijos sumažėjo beveik pusantro milijono!

Ūkio ypatumai Ekonomikos krizė Bulgarijoje po socializmo laikotarpio pabaigos užsitęsė, nes delsta privatizuoti įmones, ir dėl didelės korupcijos. Ekonomika čia neaugo iki XXI a. pradž. (tik 2004 m. šalies BVP pasiekė 1989 m. lygį). Gyvenimo kokybė labai suprastėjo, daug bulgarų emigravo iš šalies. Nuo 2002 m. Bulgarijos ekonomika gerokai išaugo (kasmet jos BVP didėjo 6 %), kur kas daugiau investuoja užsieniečiai. Tačiau šiuo metu ji yra viena skurdžiausių ES šalių (BVP/1 gyv. lygus vos 1/3 ES vidurkio). Vietoj buvusio socialistinio bloko šalių pagrindiniais jos prekybos partneriais tapo stiprios ES šalys, nors Bulgarija tebelieka labai priklausoma nuo Rusijos naftos ir gamtinių dujų tiekimo. Bulgarija eksportuoja spalvotuosiuos metalus (varį, šviną ir cinką), mašinų įrenginius, drabužius, žemės ūkio produktus (daržoves ir vaisius, vyną, tabaką, rožių aliejų). 173 173

bulgarija įžymybės

top 10

Bulgarijos sąlygos labai palankios plėtoti užsienio turizmą: puikūs paplūdimiai prie Juodosios jūros, daugybė kultūros įžymybių, vaizdingi kalnai, neblogai išplėtota infrastruktūra. Be to, kainos turizmo sferoje čia gerokai mažesnės negu, pavyzdžiui, Graikijoje arba Kroatijoje. Netolimoje praeityje SSSR ir kitų „socialistinių“ šalių gyventojams Bulgarija buvo populiariausia „pliažinio“ turizmo šalis. Tais laikais įkurti jūrų kurortai – Zlatni Pjasyci (Aukso Smėlynai), Slynchev Briag (Saulėtasis Krantas), Albena – iki šiol traukia poilsiautojus iš daugelio Europos šalių.

Savitas Veliko Tirnovo senamiestis

Rilos vienuolynas – bulgarų tautos dvasinis centras Plovdivo senamiestis – vienas gražiausių Balkanuose

174 174

1 Veliko Tirnovas – vaizdingiausias Bulgarijos miestas, XII–XIV a. buvęs Antros Bulgarijos imperijos sostine. Įspūdingas Tirnovo senamiestis: tai gatvių ir namų amfiteatras, išsidėstęs stačiame Jantros (Yantra) upės slėnio šlaite. Saviti „bulgarų renesanso“ stiliaus namai (XIX a.) suteikia jam ypatingo žavesio. Netoli – Carevec kalvoje – išlikę tvirtovės fragmentai (su įspūdingu „Baldvino bokštu“), caro rūmų griuvėsiai ir kelios senos cerkvės, iš kurių išsiskiria Keturiasdešimt Kankinių cerkvė (1230 m.) – bulgarų carų panteonas.

2 Rilos vienuolynasUNESCO – svarbiausias bulgarų tautos dvasinis centras, vienas gražiausių architektūros ansamblių Balkanuose. Išsidėstęs tarp miškingų Rilos kalnų vienuolynas iš išorės panašus į pilį (jo sienų aukštis – 24 m). Iš viduramžių pastatų išliko tik Chrelio bokštas (XIV a.), o dabartinį įvaizdį vienuolynas įgijo XIX a. I pusėje. Vidinį kiemą supa įspūdingos keturaukštės arkados. Kiemo viduryje yra nepaprasta pagrindinė cerkvė – bulgarų renesanso šedevras. Jos galeriją ir interjerą puošia nuostabios freskos, viduje yra didžiulis raižytas medinis ikonostasas. Kitas vienuolyno patalpas (apie 300 celių) irgi puošia freskos, medžio raižiniai. Rilos vienuolyno muziejuje yra ikonų, rankraščių su miniatiūromis, taikomosios dailės kūrinių, bibliotekoje – apie 16 tūkst. tomų senų knygų. 3 Plovdivo senamiestis – vienas gražiausių Balkanuose. Jo siauros vingiuotos su akmenų grindiniais ir savitais spalvingais namais gatvelės dvelkia senovinio Osmanų imperijos miesto atmosfera. Už daugelio namų aptvarų slepiasi žavūs kiemeliai su gėlynais. Gražiausiame name, kuris priklausė turtingam pirkliui Argir Kuyumdzhioglu, dabar įsikūręs Etnografijos muziejus. Senamiestyje yra keletas įdomių cerkvių ir viduramžių kupolinė Džumos mečetė (XV a.). Čia yra ir romėnų epochos liekanų, iš kurių labiausiai žavi puikiai restauruotas teatras (II a. po Kr.).

pietryčių Europa 4 Senasis NeseberasUNESCO – unikalus miestasmuziejus uolėtame pusiasalyje (850 m ilgio, 300 m pločio), 4 km nuo Saulėtojo Kranto kurorto. Nesebere žavios gatvelės, daugybė medinių namų. Miesto pasididžiavimas – kelios dešimtys nedidelių cerkvių, pastatytų antikos (V–VI a.), Bizantijos (X–XI a.), viduramžių Bulgarijos (XIII–XIV a.) ir Osmanų (XVII a.) laikais. Ypatingas jų architektūros bruožas – juostuotas mūras (balto akmens ir raudonų plytų). Dauguma cerkvių apgriautos, kai kuriose išliko vertingų freskų.

5 Pirino nacionalinis parkasUNESCO apima vienų aukščiausių kalnų Balkanuose dalį (iki 2900 m aukščio). Tai yra labai vaizdingi kalnų kraštovaizdžiai su uolėtomis viršūnėmis, ledyno ežerais (apie 70), kriokliais, urvais ir pušynais. 6 Bojanos cerkvėUNESCO (XI–XIII a.) – maža šventykla Sofijos apylinkėse, garsi unikaliomis freskomis (XIII a.). Čia pavaizduota 89 kompozicijos su 240 figūrų. Dėl subtilaus veidų individualumo ir tikslaus rūbų detalių perteikimo šias freskas galima laikyti ankstyvaisiais portretais viduramžių Europos tapyboje.

Nesebero tvirtovės griuvėsiai

Bojanos cerkvės freskos

7 Kazanleko trakiškas kapasUNESCO – Trakijos architektūros ir tapybos šedevras (IV a. iki Kr.). Kapo kupolą puošia nuostabios freskos su gedulingų pietų scena, apsupta karių, raitelių ir kovos vežimų vaizdų.

8 Madaros raitelisUNESCO – unikalus senosios Bulgarijos reljefas (710 m), iškaltas ant stačios uolos 23 m aukštyje. Pavaizduotas raitelis (chanas), persmeigiantis ietimi liūtą, už raitelio – šuo. Tai vienintelis uolos reljefas Europoje. 9 Triavna (Tryavna) – mažas senovinis miestas šalies viduryje, garsėjantis daugybe bulgarų Renesanso epochos architektūros paminklų (XIX a.). Senamiesčio namai savotiški, su įdomiu vidiniu dekoru. Įdomiausias Daskalovo namas su unikaliomis saulutėmis raižytomis medinėmis lubomis.

10 Belogradčiko uolos – įmantrių smiltainių uolų labirintas Bulgarijos šiaurės vakaruose. Kai kurių uolų kontūrai primena žmonių arba gyvūnų figūras, kitos uolos panašios į bokštus ir pilis. Uolų papėdėje matyti Belogradčiko tvirtovės sienos.

Kazanleko kapo kupolą puošiančios freskos

Triavnos senamiestis 175 175

Butkus, Vytautas; Sapožnikovas, Georgijus; Šalna, Rytas; Šalna, Robertas

Tu-105

Europos turizmo žinynas : [kelionių knyga] / Vytautas Butkus, Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna, Robertas Šalna. – Vilnius : Didakta, 2014. – 232 p. : iliustr. ISBN 978-609-442-024-5 Lietuvos autorių parengtas leidinys „Europos turizmo žinynas“ pristato visų Europos ir jos paribiuose esančių šalių unikaliausią gamtos ir kultūros paveldą. Kruopščiai atrinkti objektai yra neabejotinos ir išskirtinės reikšmės, nemažai jų – UNESCO paveldas. Iš viso leidinyje pristatomos 46 šalys bei daugiau kaip 415 objektų aprašymų. Nemažai jų iliustruoti. Keliautojo patogumui kiekvienai didesnei valstybei ar mažesnei valstybėlei pateikiama jos gamtos apžvalga, trumpa svarbiausių istorijos įvykių santrauka, kai kurie naudingi statistikos duomenys. Leidinys gali būti parankine knyga kiekvienam keliautojui, besidominčiam unikaliomis Europos vietomis, kelionių vadovams, turizmo agentūrų darbuotojams, sudarantiems maršrutus. Šis leidinys turėtų padėti kiekvienam, net ir labai patyrusiam keliautojui, atkreipti dėmesį į tas lankytinas vietas, kurios dėl informacijos stygiaus, arba kaip tik dėl perteklinės jos gausos, nepateko į akiratį.

UDK 910.4(4)(036)

www.didakta.lt +370 5 2137701

Vytautas Butkus, Georgijus Sapožnikovas, Rytas Šalna, Robertas Šalna

europos turizmo žinynas

Redaktorė Dalia Lunienė Viršelio autorius ir dailininkas Marius Zavadskis Meninis redaktorius Remigijus Martinavičius Kartoschemas ir iliustracijas parengė Jurgita Čeberiakaitė Maketavo Jurgita Čeberiakaitė 7,25 sp. l. Tiražas 2000 vnt. Užsakymas 4088 Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184-3, LT–04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, LT–02189 Vilnius

ISBN 978-609-442-024-5

9 786094 420245