Pasaka "Kaip burbuliukas ieškojo draugų"

KAIP BURBULIUKAS DRAUGŲ IEŠKOJO

PASAKA „KAIP BURBULIUKAS DRAUGŲ IEŠKOJO“ Autoriai: Klaipėdos l/d „Žuvėdra“ Klaipėdos l/d „Žilvitis“ Klaipėdos l/d „Čiauškutė“ Kretingos l/d vaikučiai Klaipėdos l/d „Linelis“ Klaipėdos l/d „Liepaitė“ Iliustravo: Klaipėdos l/d „Žilvitis“ priešmokyklinės grupės „Pagrandukai“ vaikučiai Knygą paruošė: priešmokyklinio ugdymo mokytoja Audronė Teresienė ir priešmokyklinio ugdymo mokytoja Daiva Vaišvilienė Klaipėda, 2020

Mažajam Burbuliukui labai nepasisekė. Po sočių darželio pietų jis ramiai užmigo savo mažoje lovytėje. Prie jo pritykino Peliūkštis.

Nedorėlis čiupo už mažos Burbuliuko kojytės ir pagavo. Dar apsvaigęs nuo miego Burbuliukas norėjo išsivaduoti, timptelėjo kojytę ir ji nutrūko.

Susirietė į mažą kamuoliuką ir galvoja, ką dabar daryti?

,,Tada Burbuliukas nusprendė ištarti stebuklingus žodžius: ,,Aš Burbuliukas, aš skraiduoliukas, kur tik noriu, ten skrendu".

Pakilęs, jis ėmė ieškoti draugų, kurie jam padėtų.

Pirmiausia pamatė šuniuką, kuris užuodė, kur yra katytė.

Tada visi ėmė ieškoti Peliūkščio. Padėjo sūrį ir jį prisiviliojo .Kai tik jį pagavo, paliepė išgydyti Burbuliuko kojytę .

Peliūkštis labai išsigando ir išsiruošė į kelionę. Jam reikėjo surasti stebuklingą adatą ir siūlą, kad galėtų prisiūti Burbuliukui koją.

Peliūkštis nedrąsiai, bet su didele viltimi, pasišokinėdamas, pradėjo savo kelionę.

Eidamas vingiuotu takeliu atsidūrė dideliame kukurūzų lauke. Kažkas dainavo. Įsiklausęs nubėgo link garso. Pamatė Kukurūzių.

Peliūkštis smalsiai pradėjo jį apžiūrinėti ir atsargiai palietė Kukurūziaus plaukus. Apsidžiaugęs, kad rado Burbuliukui siūlą pamėgino jį ištempti.

Kukurūzius pradėjo šaukti: - Nedaryk taip, čia mano plaukai, man skauda!

Tuomet, Peliūkštis išsigandęs, tyliai, šnibždėdamas papasakojo savo istoriją.

- Ar tu, galėtum man padėti?

-paprašė Peliūkštis.

- Klausyk Peliūkšti, tu nutraukei draugui koją, o dabar rauni mano garbanas. Kas tave mokė?

- Niekas nemokė. Ir aš visai netyčia taip padariau.Burbuliukui koją nutraukiau, nes norėjau pažaisti, o tau plaukus roviau, nes nežinojau, kad čia tavo plaukai. Galvojau, kad raunu stebuklingus siūlus, kurių reikia prisiūti Burbuliukui koją.

Labai atsiprašau, – nuleidęs galvą ir vos neverkdamas pasakė Peliūkštis.

- Na gerai, atleidžiu, kad norėjai sugadinti mano šukuoseną. Svarbu, kad atsiprašei.

- O tai gal tu gali man pasakyti, kur galėčiau rasti stebuklingą adatą ir siūlą,kad galėčiau prisiūti nutrauktą Burbuliuko koją? - paklausė Peliūkštis.

- Na, nežinau. Bet gal tu gali paklausti Drugelio, kuris čia visai netoli skraido. Jis tuoj manęs atskris aplankyti Kai atskrenda, papasakoja daug visokių dalykų, – atsakė Kukurūzius.

Truputį Peliūkštis palaukė ir tikrai pamatė, kad atskrenda gražus ir margaspalvis Drugelis.

-Gal jūs galite, gražusis drugeli pasakyti, kur galėčiau rasti stebuklingą adatą ir siūlą, – šaukė Drugeliui Peliūkštis.

- Koks nemandagus Peliūkštis, – pasakė Drugelis. – Juk reikia pirma pasisveikinti.

Peliūkštis buvo labai susijaudinęs ir norėjo kuo greičiau padėti Burbuliukui, todėl ir buvo toks nemandagus.

Drugelis, judindamas savo gražiuosius sparnus, papasakojo, kur galima rasti stebuklingą adatą ir siūlą.

-Tau, Peliūkšti, reikės keliauti labai labai toli, už devynių jūrų marių, už devynių girių ir miškų, į stebuklingą karalystę.

Turėsi pereiti baisią vilko olą, kurią saugo dešimt rudų piktų lapių, pasiimti iš Raganų pilies stebuklingą lazdą, su kuria turėsi keliauti toliau ir numušti siūlą ir adatą nuo didelio ir plataus ąžuolo, kurį saugo pikta ir žiauri Pelėda. Ar tu tikrai nori keliauti? – paklausė Drugelis Peliūkščio.

Vaikai, ar žinojote, kad mažasis Burbuliukas, kuris patyrė nelaimę išdykaudamas su Peliūkščiu, turi brolį – stebuklingą muilo burbulą? Kol Peliūkštis galvos, ar jis nori leistis į tokią pavojingą kelionę, leiskite jums papasakoti apie jį..... Kadangi jis yra stebuklingas, galbūt galės padėti Peliūkščiui nugalėti visus sunkumus ir rasti stebuklingą adatą ir siūlą, kad šis galėtų prisiūti nutrauktą Burbuliuko koją? Taigi paklausykime Burbuliuko brolio – muilo burbulo – istorijos.

Muilo burbulas gyveno stebuklingame muilo burbulų indelyje. Ilgą laiką buteliukas stovėjo parduotuvės lentynoje nieko neliečiamas, kol vieną dieną jį nupirko mažajai Ievutei. Namuose juos atidariusi ir pamirkiusi žiedelį, skirtą muilo burbulams pūsti, į muilo tirpalą ir papūtusi į jį, visas kambarys prisipildė žaižaruojančiu sidabro spalvos juoku, tarsi į kambarį būtų paleistas visas pulkas juokučių.

Tarp didžiulio pulko žaižaruojančių juokučių vienas stebuklingas burbulas buvo vienišas.

Jis pakilo lyg lubų, prie kurių prisiklijavo savo muilo puta, ir pradėjo stebėti mergaitę.

Begaudydama po kambarį skraidančius burbuliukus – juokučius, Ievutė pastebėjo stebuklingąjį burbulą. Jis buvo daug didesnis ir spalvingesnis už kitus, tačiau atrodė liūdnas ir susimąstęs.

Mergaitei pagailo burbulo, ji jį atsargiai nuėmė nuo lubų, atidarė langą ir išleido laukan.

Ilgai skrajojo išleistas į laisvę burbulas, nutūpdamas tai ant gėlės žiedelio, tai ant medžio lapelio, pasisveikindamas su boružėle, pamojuodamas žiogui, kol visai netikėtai susidūrė su Drugeliu. Drugelis papasakojo, kokia bėda nutiko jo mažajam broliui.

Susikrimtęs burbulas išskrido ieškoti Peliūkščio, o jį suradęs – įsisodino savo vidun ir abu nuskrido ieškoti stebuklingos adatos ir siūlo. Ilgai keliavo burbulas, daug vargo patyrė, daug sunkumų įveikė, tačiau adatą su siūlu gavo.

Parskraidino Peliūkštį į darželį, o šis miegančiam Burbuliukui prisiuvo kojytę. Atsibudo Burbuliukas, patrynė akytes, pasitikrino kojytes ir galvoja – ar tai tikras įvykis, ar tik sapnas buvo?... O kaip manote Jūs, vaikai?