Page 1

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

2013 SPALIS | NR. 10 (50)

OLIMPINĖ PANORAMA DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ

ŠAUTUVO NEPASIILGSTA, BET TURI NAUJŲ TAIKINIŲ

DIANOS RASIMOVIČIŪTĖS

KELIAS NUO SOLT LEIK SIČIO IKI SOČIO ŽAIDYNIŲ

VALERIJUS KONOVALOVAS

OPTIMISTIŠKAI ŽVELGIA RIO DE ŽANEIRO LINK

ŠIAULIAI PRALAUŽĖ LEDUS P RM PI MĄ KA K RTĄ RT Ą LI LLIETUVOJE ETUV ET UV VOJ OJEE TA ARP RPTA TA AUTTIN NĖS Ė Ž IR RGŲ Ų SPORTO SPO P RT RTO O VA VARŽ RŽ ŽYB YBOS OSS SSURENGTOS UR REN NGTTOSS D A GI AU GIAF A UN AF NKC K ĖJ Ė E PIRMĄ KARTĄ TARPTAUTINĖS ŽIRGŲ VARŽYBOS DAUGIAFUNKCĖJE A EN AR NOJ OJEE. E. N OR RS RA AITTEL E IA AI ŠIAULIŲ Š AU ŠI A LI L Ų ARENOJE A EN AR NOJ OJEE PER PER KLIŪTIS K IŪ KL IŪTI T S ŠOKINĖJO TI Š KI ŠO K NĖ N JO TTIK IK K TTRIS R S DI RI D EN NAS A , RU R OŠŠTI TS ARENOJE. NORS RAITELIAI DIENAS, RUOŠTIS Š AM R ŠI EN NGI GINI N UI P NI RA ADĖĖ TA AP R EŠ M RI ETUS ET USS. IŠŠ A N KŠ NY K ČI Č Ų BU B V A VO TV VEŽ ŽTA A TTŪKSTANTIS ŪK KSTTAN ANTI T S TO TI TTONŲ N SSMĖLIO, NŲ M LI MĖ L O, ŠIAM RENGINIUI PRADĖTA PRIEŠ METUS. ANYKŠČIŲ BUVO ATVEŽTA P A RENO RE N S ST NO TOG GU IŠ ŠDY YGO G M ILLŽI Ž NI N ŠK K AS A M IEESTTEL E ISS. PO ARENOS STOGU IŠDYGO MILŽINIŠKAS MIESTELIS.


SKAITYTOJAMS

DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTĖ

Mieli skaitytojai, spalio mėnuo vėl prasidėjo kelionėmis. Drauge su LTOK generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru Almatoje, Kazachstane, dalyvavome NVS, Baltijos šalių ir Gruzijos olimpinių komitetų vadovų pasitarime. Jau penkioliktą kartą vyko šis TOK olimpinio solidarumo organizuojamas forumas ir tik antrą sykį susirinko visų penkiolikos kviestų šalių olimpinių komitetų vadovai. Rusijos atstovai informavo apie pasirengimą 2014 m. Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, apie numatomas priemones saugumui užtikrinti. Azerbaidžano atstovai papasakojo, kaip rengiamasi 2015 m. Baku vyksiančioms pirmosioms Europos žaidynėms, o gruzinai pristatė sporto arenas, kuriose tais pačiais 2015-aisiais varžysis Europos jaunimo vasaros olimpinio festivalio dalyviai. Išgirdome įdomių pasisakymų apie sporto medicinos naujoves, apie didžiųjų arenų panaudojimą masiniam sportui. Aš skaičiau pranešimą tema „Tradicijos ir nauji iššūkiai“. Supažindinau kolegas su prieš metus išrinkto LTOK vykdomojo komiteto ir direktorato veikla, atliktais darbais. Diskutavome ir apie būsimus Europos olimpinių komitetų (EOK) rinkimus, kurie lapkričio mėnesį vyks Romoje. Tarp devyniolikos kandidatų į dvylikos narių EOK vykdomąjį komitetą LTOK vykdomasis komitetas delegavo ir mane. Teko dalyvauti Vilniuje vykusiame Europos Sąjungos sporto forume. Jame susitiko Senojo žemyno įvairių sporto organizacijų atstovai, tarp jų – Tarptautinio ir Europos olimpinių komitetų, sporto federacijų, sporto asociacijų, sportą visiems propaguojančių institucijų ir lygų, klubų bei atletų organizacijų atstovai. Sporto forume buvo galima susipažinti su ES finansuotais projektais. Paramos sulaukia ne tik gerai administruojami projektai, kuriais propaguojamas vyresnių žmonių fizinis aktyvumas ar savivaldybių lygiu platinama su efektyviu sporto skatinimu susijusi informacija, bet ir su smurtu, netolerancija sporte, susitarimais dėl varžybų baigties kovojančios organizacijos. Buvo diskutuojama ir apie naująją ES švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programą „Erasmus+“. Pagal ją numatyta 2014–2020 m. mėgėjų sportui kasmet skirti daugiau nei 30 mln. eurų. Bus remiami tarptautiniai projektai, kuriais siekiama skatinti dalytis praktinėmis žiniomis ir gerąja

patirtimi, rengti daugiau specialių nekomercinių Europos sporto renginių ir stiprinti sporto politikos formavimą. Mums, LTOK vadovams, šis puikiai Kūno kultūros ir sporto departamento organizuotas renginys buvo naudingas dar ir tuo, kad pavyko aptarti aktualius klausimus su į forumą atvykusiais Lenkijos, Belgijos, Olandijos olimpinių komitetų bei kai kurių olimpinių sporto šakų federacijų delegatais. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad sportas labai svarbus lietuvių gyvenime. Milžiniška sporto galia sudominti žmones įvykiais, įtraukti į plačias diskusijas, nepaisant jų amžiaus ir socialinės padėties. Kai beveik tuo pat metu iš užimamų pareigų atsistatydino Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis ir Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, žiniasklaida savo dėmesiu, o tautiečiai komentarais internete įrodė, kad šaliai ir jos piliečiams daug svarbesnės krepšinio problemos. Nors, beje, buvęs Seimo pirmininkas – garsus krepšinio treneris... Džiaugiuosi, kad po kelių abejonių dienų Arvydas vis dėlto sutiko toliau vadovauti Krepšinio federacijai. Didžiojo sporto padangėje vėl švytėjo jaunosios plaukikės Rūtos Meilutytės žvaigždė. Pasaulio plaukimo taurės etape Maskvoje trumpajame baseine ji laimėjo net tris finalus, o įveikdama savo mėgstamiausią 100 m krūtine nuotolį Rūta pagerino pasaulio rekordą. Džiaugiuosi ir sveikinu! Norėčiau tarti keletą žodžių apie atsinaujinančią LTOK interneto svetainę. Suvokdami sporto visuomenės, ypač jaunimo, didėjantį poreikį greitai rasti ir suprasti naujausią informaciją, nusprendėme tobulinti savo interneto svetainę ir žinių pateikimo būdus. Naujoji svetainė vartotojams padės artimiau pažinti sportą, olimpinį sąjūdį, sekti šalies ir pasaulio naujienas, susipažinti su istorija. Surinkus adresą www.ltok.lt, bus galima matyti nuolat atnaujinamas fotografijų galerijas, filmuotus siužetus. Atnaujintos svetainės išskirtinumas – greitai surandama, patogiai struktūrizuota naudinga informacija apie olimpinį sąjūdį, jo istoriją, būsimas olimpines žaidynes, tarptautines bei mūsų šalies sporto federacijas ir t.t.


KRONIKA PASIRAŠYTAS LTOK IR KKSD SUSITARIMAS

PATVIRTINTA PROGRAMA „RIO 2016“ Rugsėjo 26 d. Lietuvos olimpinio sporto centro Trakų sporto bazės konferencijų salėje vyko išvažiuojamasis LTOK vykdomojo komiteto posėdis. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė informavo apie Buenos Airėse vykusią 125-ąją TOK sesiją, kurioje ji dalyvavo, ir apie Centrinės bei Pietryčių Europos valstybių olimpinių komitetų vadovų pasitarimą Krokuvoje. Buvo patvirtinta Lietuvos sportininkų pasirengimo ir dalyvavimo XXXI olimpinėse žaidynėse programa „Rio 2016“. Posėdyje taip pat dalyvavo KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis. Vykdomasis komitetas patvirtino ne tik programą „Rio 2016“, bet ir jos įgyvendinimo ekspertų komisiją bei veiklos reglamentą. Ekspertų komisijai vadovaus Lietuvos olimpinio sporto centro direktorius Linas Tubelis. Kaip sakė LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, programos projektas buvo aptartas įvairiose darbo grupėse ir komisijose. Sutarta, kad artimiausiu metu bus pasirašytas LTOK ir KKSD susitarimas dėl šio dokumento įgyvendinimo. LTOK vykdomasis komitetas delegavo D.Gudzinevičiūtę į Europos olimpinių komitetų Vykdomąjį komitetą. Rinkimai vyks lapkričio mėnesį Romoje. Posėdyje nutarta gruodžio 11 d. Vilniuje sušaukti LTOK generalinės asamblėjos neeilinę sesiją LTOK atkūrimo 25-mečiui paminėti. Sesija vyks sostinės „Best Western Vilnius“ viešbučio konferencijų centre. Po penkias LTOK stipendijas paskirta Lietuvos sporto ir Lietuvos edukologijos universitetų gabiems sportininkams ir pažangiems studentams.

REGIONINIS FORUMAS ALMATOJE

Kūno kultūros ir sporto dienos, kuri minima pirmąjį spalio šeštadienį, išvakarėse, spalio 4-ąją, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis pasirašė susitarimą dėl Lietuvos sportininkų rengimo ir dalyvavimo XXXI olimpinėse žaidynėse programos „Rio 2016“ tvirtinimo. Šiuo susitarimu siekiama užtikrinti sportininkų rengimą ir dalyvavimą 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse. Likus trejiems metams iki žaidynių pradžios naujoji programa pradėjo veikti.

MOKYTOJAMS SKIRTI SEMINARAI Rugsėjo 26–27 d. Trakuose Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras surengė mokytojams skirtų ilgalaikių mokymų „Olimpizmo idėjos ugdant mokinių bendrąsias kompetencijas“ trečiąjį etapą. Pirmasis dviejų dienų seminaras vyko gegužės mėnesį, antrojo etapo dalyviai atliko praktiką savo mokyklose, o į finalinį etapą susirinkę pedagogai demonstravo sukauptą patirtį, išbandė interaktyvius ugdymo metodus, sužinojo apie įvairias projektų finansavimo galimybes. Mokymams vadovavo patyrę neformaliojo švietimo ir sporto integracijos specialistai Donatas Petkauskas bei Nerijus Miginis iš mokymų bendrovės „Development Crew“. Seminarai mokytojams – viena pagrindinių projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ veiklų.

LANKĖSI LBF VADOVAI

Spalio 8–10 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras dalyvavo regioniniame NVS, Baltijos šalių ir Gruzijos olimpinių komitetų vadovų pasitarime, kuris vyko Kazachstano mieste Almatoje. Rusijos atstovai informavo apie pasirengimą 2014 m. Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, Azerbaidžano – apie 2015-aisiais Baku rengiamas Europos žaidynes, o gruzinai papasakojo apie būsimąjį Europos vasaros jaunimo olimpinį festivalį, kuris taip pat 2015-aisiais kvies į Tbilisį. Forumo dalyviai diskutavo apie būsimus Europos olimpinių komitetų rinkimus, kurie lapkričio mėnesį vyks Romoje. D.Gudzinevičiūtė skaitė pranešimą tema „Tradicijos ir nauji iššūkiai“. Ji papasakojo, ką spėjo nuveikti vos prieš metus išrinktas LTOK vykdomasis komitetas ir direktoratas. „Daugybę metų LTOK veikla Senajame žemyne buvo vertinama teigiamai. Tikiuosi, kad ir ateityje dažniau būsime giriami nei kritikuojami“, – sakė LTOK prezidentė. Sutarta, esant reikalui, treniruočių stovyklas naudingomis sąlygomis organizuoti kitų šalių olimpinėse sporto bazėse, rengti bendrus kvalifikacijos kėlimo kursus treneriams, sporto teisėjams, sporto mokslininkams ir medikams skirtus seminarus. Šeimininkai svečiams aprodė Almatoje ir jos apylinkėse esančias žiemos sporto bazes – rekonstruotą „Medeo“ čiuožyklą, virš jos įsikūrusią šiuolaikinę kalnų slidinėjimo bazę, penkių tramplinų kompleksą. Ekskursijos į šias arenas parinktos neatsitiktinai – Almata kels savo kandidatūrą surengti 2022 m. žiemos olimpines žaidynes.

4

OLIMPINĖ PANORAMA

Spalio 16 d. LTOK lankėsi Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidentas Darius Šaluga ir generalinis sekretorius Antanas Arėška. Susitikime su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte ir generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru buvo aptartos šios sporto šakos perspektyvos, Lietuvos boksininkų galimybės pasaulio čempionate Almatoje. Svečiai papasakojo apie naujoves: keičiasi kai kurios taisyklės, teisėjavimas ir t.t., siekiama, kad boksas būtų patrauklesnis žiūrovams. Kaip žinoma, neseniai Lietuvos bokso visuomenė minėjo šios sporto šakos 90-metį. LBF atstovai įteikė LTOK vadovams jubiliejines atminimo dovanas bei Rimgaudo Tirilio knygą „Lietuvos boksui – 90“.

D.Šaluga, D.Gudzinevičiūtė ir A.Arėška


PATVIRTINTI KANDIDATŲ SĄRAŠAI Spalio 24 d. vyko LTOK vykdomojo komiteto posėdis, kuriame buvo patvirtintas 2014 m. Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų vykti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes sąrašas, aptartas pasirengimas 2014 m. Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, patvirtinta Lietuvos olimpinio fondo įstatų nauja redakcija. Posėdžio pradžioje LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė informavo apie Almatoje vykusį TOK olimpinio solidarumo organizuojamą forumą, kuriame dalyvavo NVS, Baltijos šalių ir Gruzijos olimpinių komitetų vadovai. Kaip Lietuvos žiemos olimpinė rinktinė rengiasi Sočio žaidynėms, POKALBIS SEIME Spalio 17 d. LTOK prezidentė supažindino LTOK viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas. Daina Gudzinevičiūtė ir Patvirtintas olimpinės rinktinės kandidatų sąrašas ir jiems generalinis sekretorius planuojami rezultatai. Jeigu žaidynės prasidėtų šiandien, jose Valentinas Paketūras Seime susitiko su Seimo pirmininke dalyvautų penki mūsų sportininkai – po du biatlonininkus ir Loreta Graužiniene. slidininkus bei vienas kalnų slidininkas. Dar bent keturi turi LTOK vadovai pasveikino L.Graužinienę, neseniai išrinktą galimybių iškovoti olimpinius kelialapius, tarp jų – čiuožėja Agnė Sereikaitė. Vykdomasis komitetas patvirtino 2014 m. Lietuvos į garbingas ir atsakingas pareigas, aptarė įvairius olimpinės rinktinės kandidatų į Rio de Žaneiro olimpines sporto klausimus. Seimo žaidynes sąrašą, kuriame su moterų ir vyrų krepšinio rinktinėmis pirmininkė patikino, kad ji mėgsta sportą ir mielai priima yra 128 sportininkai, dvidešimties sporto šakų atstovai. Apie kvietimą apsilankyti Lietuvos pasirengimą LTOK 25-mečio minėjimui informavo LTOK tautiniame olimpiniame generalinis sekretorius Valentinas Paketūras. Gruodžio 10 d. komitete. Ji taip pat pažadėjo, vyks trijų Baltijos šalių olimpinių akademijų atstovų mokslinė jeigu nesutrukdys kiti darbai, konferencija, o gruodžio 11 d. – LTOK generalinės asamblėjos dalyvauti LTOK atkūrimo 25-mečiui skirtoje generalinėje neeilinė sesija, skirta LTOK 25-mečiui. Olimpiniam sąjūdžiui asamblėjoje. nusipelnę žmonės bus pagerbti Seime, Vyriausybėje. Kaip NORI TOBULINTI APRANGĄ vykdomas LTOK 2013 m. pirmojo–trečiojo ketvirčių biudžetas, Spalio 21 d. LTOK sportininkų supažindino LTOK viceprezidentas, Finansų ir ekonomikos komisijos, kurios pirmininkas komisijos pirmininkas Romualdas Bakutis. Pirmojo–trečiojo Edvinas Krungolcas, nariai ketvirčių pajamos yra 16,1 mln. Lt, išlaidos – 13,8 mln. Lt. ir „Audimo“ atstovai tarėsi, Patvirtinta Lietuvos olimpinio fondo įstatų nauja redakcija. kaip patobulinti olimpinę aprangą. Pasak olimpiečių, Praplėstos fondo galimybės užsiimti papildoma ūkine galima pasidžiaugti, kaip puikiai atrodo mūsų paradiniai veikla. Vykdomasis komitetas pritarė Olimpinės chartijos sportininkų įvaizdžio ir ženklų naudojimo išplėstinėms drabužiai, bet „kovinė“ apranga kartais nevisiškai taisyklėms. LTOK jaunuoju ambasadoriumi antrose patenkina atletų poreikius. vasaros jaunimo olimpinėse žaidynėse 2014 m. Nandzinge Juk sporto žmonės dažnai patvirtinta Gintarė Okulevičiūtė. neatitinka mados modelių standartų, pagal kuriuos kuriami drabužiai. Savo nuomonę apie Londono žaidynėse dėvėtą aprangą ir pageidavimus, kokie varžybų drabužiai turėtų būti Rio de Žaneire, išsakė Laura Asadauskaitė, Justinas Kinderis, Brigita Virbalytė, Saulius Ritteris, Egidijus Balčiūnas. „Audimo“ kolekcijos kūrimo ir plėtros skyriaus vadovė Raimonda Vizbarienė, Po apdovanojimo. V.Šliteris – penktas iš kairės sportinės aprangos užsakymų skyriaus vadovas Dainius Spalio 14 d. LTOK lankėsi buvęs Lietuvos garbės konsulas Lenčiauskas, didmeninės prekybos vadovė Elona Uckutė Australijoje, Lietuvos olimpinis atašė 2000 m. Sidnėjaus vasaros olimpinėse žaidynėse, o dabar Sidnėjaus patikino, kad kurdamas Lietuvos olimpiečiams aprangą lietuvių klubo vadovas Viktoras Šliteris. LTOK prezidentė Rio de Žaneiro žaidynėms D.Gudzinevičiūtė garbingą svečią apdovanojo LTOK medaliu „Audimas“ atsižvelgs į atletų „Už nuopelnus olimpizmui“. Neseniai 80-metį minėjusį V.Šliterį pageidavimus. Pasitarime dalyvavo Lietuvos taip pat sveikino LTOK garbės prezidentas Artūras Poviliūnas, ministro pirmininko patarėjas LTOK viceprezidentas Bronislavas Vasiliauskas, UAB „Olifėja“ sporto klausimais olimpietis generalinis direktorius Antanas Muraška, jo pavaduotojas Vytautas Janušaitis, įžanginį Donatas Kazlauskas, „Žalgirio“ draugijos prezidentas, LTOK žodį tarė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. vykdomojo komiteto narys Vytas Nėnius, LTOK darbuotojai.

APDOVANOJIMAS – V.ŠLITERIUI

Iš kairės: T.Meškonis, D.Gudzinevičiūtė, J.Mikailionis, A.Pavilonis

ĮTEIKTI LTOK APDOVANOJIMAI Už nuopelnus olimpiniam sąjūdžiui spalio 24 d. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“ apdovanojo neseniai 60-metį šventusį ilgametį Vilniaus „Statybos“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėją, buvusį Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą, FIBA komisarą Algimantą Pavilonį. LTOK medaliais „Už nuopelnus olimpizmui“ 65-mečio proga apdovanotas ilgametis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ skyriaus vedėjas, sporto renginių organizatorius Jonas Mikailionis ir sporto žurnalistas Tautvydas Meškonis, neseniai šventęs 50-metį. Žodį taręs A.Pavilonis palinkėjo sėkmės Sočio žiemos žaidynėse ir 2016-aisiais gerų įspūdžių parsivežti ne tik iš garsiojo Rio de Žaneiro karnavalo...

GARSAUS TRENERIO SEMINARAI Garsus irklavimo treneris italas Giovanni Postiglione pratęsė Lietuvos treneriams skirtų seminarų ciklą. Šį kartą tarp svarbiausių aptartų aspektų – treniruočių gerinimo ir efektyvumo metodika, pavienio irklavimo, vienviečių ir dviviečių valčių irklavimo technika, streso valdymas, sportininko ir trenerio pedagogika. Į jaukią „Tony Resort“ viešbučio konferencijų salę prisirinko įvairiausio amžiaus ir skirtingos patirties trenerių – nuo dar siekiančių apsiginti trenerio vardą iki pasaulio čempionus išugdžiusių meistrų. Seminarų pasiklausyti ir naujų žinių pasisemti atvyko ir keletas irkluotojų. Tarp jų – ir pasaulio čempionė Milda Valčiukaitė. Specialistas ypatingą dėmesį skyrė sportininkų pasirengimo ir treniruočių proceso gerinimo klausimams, pabrėžė, kokią didžiulę įtaką sportininkų meistriškumui ir gebėjimui valdyti stresą turi treneris. Seminaro dalyviai buvo supažindinti su įvairiais streso valdymo būdais, aptartos dažniausiai daromos klaidos, atkreiptas dėmesys į trenerio ir sportininko tarpusavio bendravimą bei supratimą. G.Postiglione supažindino trenerius su savo numatyta Lietuvos rinktinės formavimo sistema bei pristatė siūlomą atrankos programą – kontrolines varžybas.

OLIMPINĖ PANORAMA

5


Broniaus Čekanausko nuotr.

SUKAKTIS

Valdo Malinausko nuotr.

Prezidentavimo metines D.Gudzinevičiūtė paminėjo kartu su LTOK darbuotojais

OLIMPINĖ ŠEIMA – NE TUŠTI ŽODŽIAI PRIEŠ METUS UŽRAKINUSI ŠAUTUVĄ SEIFE, JO ANT PETIES DAUGIAU IR NEUŽSIDĖJO. LTOK VAIRĄ SAVO RANKOSE TVIRTAI SUĖMUSI OLIMPINĖ ČEMPIONĖ ŠAULĖ DAINA GUDZINEVIČIŪTĖ ATGAL NESIGRĘŽIOJA, BET ŽIŪRI Į NAUJUS TOLIUS IR TURI NAUJŲ TAIKINIŲ. Rita Bertulytė

K

aip paminėjote pirmąsias prezidentavimo metines (LTOK prezidente D.Gudzinevičiūtė išrinkta 2012 m. spalio 12-ąją)? Kolektyvas padarė staigmeną. Kai tą dieną su Valentinu Paketūru (gen. sekretoriumi – aut. past.) grįžome iš komandiruotės Almatoje, mums buvo duotas lygiai pusvalandis nusiprausti ir persirengti. Kolektyvas mūsų laukė greitojo maisto restorane „McDonald‘s“. Tai simboliška, nes „McDonald‘s“ yra Tarptautinio olimpinio komiteto rėmėjas. Buvo užsakytas tortukas su LTOK logotipu, vėliau dar žaidėme boulingą. Buvo labai smagu. Ir dalyvavo visi, išskyrus vieną atostogaujantį darbuotoją.

Kokie buvo pirmieji jūsų darbo metai? Norėjome daug ką atnaujinti ir pakeisti. Stvėrėmės visko, ne viską galbūt spėjome. Kai kurie dalykai buvo lengviau įgyvendinami, pavyzdžiui, visų federacijų lygybė, kaip numatyta Olimpinėje chartijoje. Mes ir per rinkimus žadėjome į visas federacijas žiūrėti vienodai, vadovautis viešumo ir skaidrumo kriterijais.

6

OLIMPINĖ PANORAMA

Kai kas sekėsi sunkiau, tarkime, pertvarkyti direktoratą, sukurti naująjį LTOK tinklalapį. Norėjome, kad naujasis tinklalapis būtų talpus, informatyvus, naujoviškas, kad jame būtų galima rasti bet kokią su olimpizmu susijusią žinią. Taip pat norime kitokio LTOK populiarumo ir viešumo: iki šiol nelabai kas žino, kaip finansuojamas LTOK, kokios pagrindinės mūsų užduotys, nesupranta, kad mes nesame tik pinigų gavėjai, dalytojai ir perskirstytojai, o olimpizmas – tai ne tik olimpinės žaidynės. Juk olimpiada vyksta ketverius metus, ir tik olimpinės žaidynės – tas suskaičiuotas kelias savaites. Dirbame, bet ne viskas taip greitai įgyvendinama. Labai norime, kad sportas populiarėtų tarp vaikų. Pasižiūrėjome, kaip dirba kiti olimpiniai komitetai. Norime surinkti gerąsias praktikas ir sukurti savo modelį. Tarptautiniu lygmeniu jau spėjome užmegzti ryšių ir susidraugauti su kaimynais. Važiuojame, žiūrime, dalijamės patyrimu, kviečiame pas save. Olimpinė šeima nėra tušti žodžiai, tai iš tikrųjų yra šeima.

Trys dalykai, kuriais labiausiai norėtumėte pasidžiaugti. Visų pirma kolektyvas. Juntama bendrumo, kolektyviškumo dvasia. Kolektyvas dega idėja. Darbuotojai ateina ir siūlo idėjų, net jeigu tai ir ne jų darbo baras. Mes viską bendrai aptariame. Esame patenkinti Olimpinio fondo veikla, priimtas naujas direktorius, kuris atlieka visą rinkodaros darbą ir jau daug nuveikė. Antra, kalbant labai apibendrintai, džiugu, kad pavyko padaryti tai, ką žadėjome – turiu omenyje viešumą, skaidrumą, atvirumą. Mūsų durys atviros tiesiogine šio žodžio prasme – bet kada bet kas gali užeiti ir pasišnekėti. Trečia – renginiai. Džiaugiamės Olimpine diena, kuri pavyko, bet turime dar labai daug idėjų, kaip ji turėtų atrodyti ateityje. Šiemet Olimpinė diena jau buvo miesto šventė, ji vyko prie Baltojo tilto, o ne Vingio parke. Mūsų skaičiavimais, joje dalyvavo dvigubai daugiau žmonių nei anksčiau.


SUKAKTIS Dėl ko labiausiai skauda širdį – kas nepavyko per tuos metus, kur buksavote, strigote? Nepavyksta išprašyti iš politikų kitokio dėmesio sportui. Federacijų ir viso sporto, kaip ūkio šakos, finansavimo padėtis labai sudėtinga. Nesmagu, kad užtruko ir tinklalapio kūrimo darbai. Daugiau bėdų lyg ir neturime. Federacijoms finansavimą padidinote triskart. Laimėjote aukso puodą? Optimizavome direktorato išlaidas, peržiūrėjome finansavimo kriterijus ir gavome nemažų dividendų. Federacijos neturėtų skųstis. Visoms joms lėšos buvo paskirstytos pagal vienodus kriterijus, bet buvo tam tikrų išlygų: papildomai gavo žaidimų atstovai, atsižvelgiant į artėjančias Sočio žaidynes – žiemos sporto šakos. Ypač skirtumą pajuto mažosios federacijos, pavyzdžiui, triatlonas, kuris iš valstybės gavo apie 10 tūkst. Lt, o iš mūsų – 60 tūkst. Lt. LTOK prezidento kėdė tokia, kokią ir įsivaizdavote? Neturėjau ypatingų iliuzijų, nemaniau, kad atsisėsiu į ją kaip į caro sostą. Gal atvirkščiai – man reikėjo priprasti, kad kažkur nuskridus mane pasitinka su lentele. Juk visą laiką buvau nepriklausoma – pasiimu savo šautuvą ir vykstu ten, kur man reikia. Kaip ir prie kreipinio „prezidentė“ dar tenka pratintis. Olimpinės čempionės titulas padeda eiti LTOK prezidento pareigas? Taip. Pagarba laimėjimų pasiekusiam sportininkui yra. Ir Lietuvoje sportininkai dėl to negali skųstis. Olimpinė šeima tai ypač vertina. Aš girdžiu, kaip TOK pristato savo darbuotojus: čia toks ir toks, o va čia – čempionas. Man niekada neteko pačiai priminti savo laimėjimų. Mane pristato kaip LTOK prezidentę ir būtinai pasako, kad aš – buvusi sportininkė. Ir kai TOK prezidentu buvo išrinktas Thomas Bachas, jis iš karto buvo pristatytas ir kaip olimpinis čempionas. Jūsų, kaip prezidentės, pirmasis olimpinis krikštas bus Sočio žaidynės. Ko tikitės jose? Jaunimo žiemos olimpinis festivalis buvo sėkmingas – po daugelio metų pertraukos iškovotas sidabro medalis. Tikimės, kad sportininkai parodys, ko jie verti, padarys viską, kas nuo jų priklauso, pagerins savo asmeninius rekordus. Paprastai visi prisimena tik pirmąją olimpinio šūkio pusę – svarbu dalyvauti, o ne nugalėti. Bet yra ir antroji dalis –

svarbu nugalėti save. Taigi norime, kad mūsų sportininkai pasirodytų taip, kaip gali ir dar šiek tiek geriau. Ypatingų iliuzijų nepuoselėjame, bet, kaip ir žadėjome, sportininkas, iškovojęs teisę dalyvauti žaidynėse, turi į jas vykti. Labiausiai patyrusi – biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė. Dabar vėl prakalbta apie Isabellą Tobias. Būtų smagu, jeigu ji gautų Lietuvos pilietybę, bet sunku ką nors prognozuoti. Greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovė Agnė Sereikaitė dar labai jauna, bet perspektyvi ir vilčių teikianti sportininkė. Ruošdamasi žaidynėms ir pati ėmėte mokytis leistis kalnų slidėmis. Taip (juokiasi). Kadangi visi aplinkui slidinėja, tai ir aš nusipirkau slides, batus ir jau tris kartus šliuožiau nuo varlinuko. Tiesa, varlinuką įveikiau, bet statesnis kalnas dar sunkiai pasiduoda...

„VISUS KLAUSIMUS SPRENDŽIAME DRAUGIŠKAI. IR SU KAIMYNAIS PUIKIAI SUTARIAME – IR SU BALTARUSIAIS, IR SU ESTAIS, IR SU LATVIAIS, IR SU LENKAIS. DABAR ALMATOJE NET JUOKIAUSI: Į VAGONĖLĮ, VEŽANTĮ Į KALNUS, ATSITIKTINAI SULIPOME MES, TRYS BALTIJOS VALSTYBIŲ ATSTOVAI. IR ŽIŪRĖK: KAD IR KUR BŪTUME, MES JAU KOMPANIJA. TAI NEREIŠKIA, KAD SU KITAIS BLOGAI SUTARIAME, BET MES VIENAS KITĄ PALAIKOME.“ Bet šautuvo į rankas per tuos metus taip ir nepaėmėte? Ne. Šaudymas – sezoninis sportas, o vasarą ir taip yra ką veikti, nes vyksta pagrindinės varžybos, todėl labai retai turėjau laisvą savaitgalį. Tiesa, kelis kartus žiūrėjau šaudymo varžybas: kai viešėjau Vokietijoje, kaip tik vyko pasaulio taurės etapas, o dabar būdama Almatoje pataikiau į Azijos čempionatą. Viena vertus, lyg ir jaučiu nostalgiją, kita vertus, pagalvoju: na, ir ačiū dievui, kad viskas baigta, dabar kaip tik įdomiau užsiimti nauja veikla. Šaudyti savo malonumui, ko gero, niekada neišmoksiu, o draskytis nėra dėl ko. Kada dažniau teko krautis lagaminus – sportiniais metais ar dabar? Net nežinau, bet tarp lagaminų labai didelis skirtumas. Tą pastebėjau jau per pirmąją

kelionę į Baku. Anksčiau susiskaičiuodavau stovyklų dienas, vadinasi, tiek porų kojinaičių reikia, tiek treniruočių marškinėlių. Į lagaminą pirmiausia suguldavo visi šaudymo reikmenys, o laisvalaikio drabužių net neimdavau – išvažiuoti į parduotuvę ar išeiti pasivaikščioti į miestą tikdavo tie patys marškinėliai su užrašu „Lietuva“. Kai vykome į Baku, dėjausi kostiumėlių, išeiginių drabužių, nes buvo jubiliejus, prie jų derinau batelius, rankines ir labai stebėjausi, kad lagaminas dar tuščias. Visą laiką skaičiuodavau iki smulkmenų, nes sportinis inventorius gana sunkus. O dabar, regis, tiek prisikraunu, dar visokių reprezentacinių knygų prisidedu – ir vis tiek lagaminas lengvas. Bet laiko atžvilgiu dabar daiktus susikrauti sunkiau, nes reikia galvoti, ką prie ko derinti. Susiskaičiuoti kojines ir marškinėlius daug paprasčiau – viskas, kas turi būti lagamine, buvo iki skausmo pažįstama, viskas sukomplektuota. Kaip sportininkė visuomet buvau itin pedantiška. Kaip sekėsi įsilieti į tarptautinę olimpinę šeimą? Labai gerai – priėmė šiltai, draugiškai. Pliusas, kad esu moteris, todėl mane labiau pastebi. Iš kolegų sulaukiu didelio palaikymo. Lenkijos olimpinio 3 komiteto prezidentas Andrzejus Krasnickis, kuris keletą metų yra dirbęs Lietuvoje, kiekvieną susitikimą mane pasisodina ir klausia: „Ar viskas gerai, ar žinai, kad jeigu tau kažko reikės, pirmiausia turi paskambinti man?“ Visi labai padeda, ypač tie, kurie labiau patyrę. Sulaukiame daug patarimų, jų gauna ir LTOK tarptautinio skyriaus vadovė. Europos olimpinio komiteto (EOK) prezidentas Patrickas Hickey buvo pasikvietęs į Dubliną. Visus klausimus sprendžiame draugiškai. Ir su kaimynais puikiai sutariame – ir su baltarusiais, ir su estais, ir su latviais, ir su lenkais. Dabar Almatoje net juokiausi: į vagonėlį, vežantį į kalnus, atsitiktinai sulipome mes, trys Baltijos valstybių atstovai. Ir žiūrėk: kad ir kur būtume, mes jau kompanija. Tai nereiškia, kad su kitais blogai sutariame, bet mes vienas kitą palaikome. Olimpinė šeima – tai ne tušti žodžiai. Europoje Lietuva nelieka šešėlyje. Kandidatuosite į EOK vykdomąjį komitetą? Mes savo kandidatūrą esame pateikę. Šansų turime nemažai. Maloniausia prezidentavimo pusė? Smagu, kad aš esu čia sava. Prezidentė, bet sava. Nemaloniausios pareigos? Buvo nemalonu atsisveikinti su kai kuriais darbuotojais, gal ne visi liko patenkinti, bet tai buvo būtinas žingsnis.

OLIMPINĖ PANORAMA

7


Tomo Gaubio nuotr.

SPECIALISTAS

V.Konovalovas ir Lietuvos vyrų dviračių plento rinktinės vyriausiasis treneris A.Kasputis

TRENERIUI OPTIMIZMO NETRŪKSTA PRIE ŠALIES MOTERŲ DVIRAČIŲ PLENTO RINKTINĖS VAIRO GRĮŽUSĮ VALERIJŲ KONOVALOVĄ LABIAUSIAI DŽIUGINA DIDELĘ PAŽANGĄ PADARĘS JAUNIMAS. JIS TIKI, KAD RIO DE ŽANEIRO OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE STARTUOS MAŽIAUSIAI DVI LIETUVOS PLENTO DVIRATININKĖS. Tomas Gaubys

R

ugsėjo pabaigoje Italijoje, Toskanos regione, vykusiame pasaulio dviračių plento čempionate iš aštuoniolikos Lietuvos atstovų geriausiai pasirodė jaunosios dviratininkės – Žavinta Titenytė ir Milda Jankauskaitė. Iš Šiaulių kilusi Ž.Titenytė jaunių (17–18 metų) merginų atskiro starto lenktynėse užėmė ketvirtą vietą. Panevėžyje besitreniruojančią aštuoniolikmetę nuo medalio skyrė 3,32 sek. Jaunių grupinėse lenktynėse, kuriose dalyvavo 81 dviratininkė, iš Biržų rajono kilusi M.Jankauskaitė, aštuonioliktąjį gimtadienį minėjusi spalio 1-ąją, finišavo penkta. Moterų atskiro starto lenktynėse Inga Čilvinaitė liko penkiolikta. 27-erių metų dviratininkė vienintelė iš lietuvių pasiekė grupinių lenktynių finišą ir tarp 141 sportininkės liko 42-a. Lietuvos moterų rinktinei dar atstovavo 27-erių metų Daiva Tušlaitė, 22-ejų metų Agnė Šilinytė ir Katažina Sosna bei 19-metė Silvija Latožaitė.

8

OLIMPINĖ PANORAMA

Dviratininkėms trūko varžybų Pernai rudenį po dvejų metų pertraukos prie Lietuvos rinktinės vairo grįžusio V.Konovalovo įsitikinimu, mūsų šalies atstovių rezultatai pasaulio čempionate būtų buvę geresni, jeigu jos šį sezoną būtų startavusios daugiau varžybų. „Trasa buvo sunki, o varžovės labai stiprios. Norint geriau pasirengti kovai su pajėgiausiomis pasaulio dviratininkėmis reikia didesnės varžybų patirties. Būtina nuolat jausti varžybų įtampą, kad galėtum kautis. Jeigu mūsų dviratininkės startuotų bent 60 proc. varžybų, kiek jų dalyvauja olimpinė ir pasaulio čempionė olandė Marianne Vos, rezultatai būtų kur kas geresni, – neabejoja treneris. – Inga važiavo neblogai, bet jai neigiamai atsiliepė dviejų mėnesių pertrauka, kurios prireikė traumai išsigydyti. Atskiro starto lenktynėse Inga pasirodė pagirtinai. Jaunosios Lietuvos dviratininkės aukščiausio rango varžybose gali kovoti dėl aukštų vietų,


SPECIALISTAS nes didžiųjų dviračių sporto šalių jaunės nestartuoja tiek daug tarptautinių lenktynių, kiek tų valstybių moterys. Mūsų ir gilias dviračių sporto tradicijas turinčių šalių atstovių galimybės jaunimo varžybose yra panašios.“ Daugiau nei tris dešimtmečius dviratininkių treneriu dirbantis 59-erių V.Konovalovas mano, kad jau po poros metų šio sporto pasaulyje gali sužibti naujų žvaigždžių iš Lietuvos. „Perliukų turime. Užtektų dvejų metų, kad jos įsiveržtų į pasaulio moterų dviračių sporto elitą. Pavyzdžiui, Edita Pučinskaitė 1995 m. pasaulio čempionate bronzą pelnė būdama vos dvidešimties. Tokio pat amžiaus italė Rossella Ratto šių metų pasaulio pirmenybėse taip pat iškovojo bronzos medalį. Laima Zilporytė, būdama septyniolikos, pelnė kelialapį į Los Andželo olimpines žaidynes, o dar po ketverių metų Seule iškovojo olimpinę bronzą, – vardija pašnekovas. – Duomenys, kuriais pasižymi dabartinės mūsų merginos, niekuo nenusileidžia buvusioms žvaigždėms, bet norint gerų rezultatų reikia ir gerų sąlygų. Italijos klubas „Pasta Zara-Cogeas“ sutinka į savo komandą trejiems metams priimti dešimt Lietuvos dviratininkių, skirti joms dviračius, visą sportinę aprangą ir suteikti galimybę dalyvauti įvairiose lenktynėse. Tik reikia, kad ir Lietuva prisidėtų prie šio projekto.“ Žvelgia į Rio de Žaneirą Londono olimpinių žaidynių plento dviratininkių varžybose nedalyvavo nė viena Lietuvos atstovė. V.Konovalovas įsitikinęs, kad Rio de Žaneire mūsų šaliai atstovaus mažiausiai dvi plento dviratininkės. „Rengiantis olimpinėms žaidynėms rinktinės branduolį turėtų sudaryti I.Čilvinaitė, Rasa Leleivytė, po ketverių metų pertraukos į didįjį sportą sugrįžusi D.Tušlaitė ir dvi trys jaunosios dviratininkės. Dirbti tikrai yra su kuo. Jeigu sulauksime paramos, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dvi merginos tikrai dalyvaus, o galbūt startuos ir trys. Tereikia pasaulio šalių reitinge 2016-aisiais būti tarp trylikos stipriausiųjų. Mums kelialapiai į svarbiausias varžybas dalijami pagal vietą šalių reitinge, jokių A ir B normatyvų nėra, – paaiškina V.Konovalovas. – Labai palengvėtų, jei finansavimas dviratininkėms būtų skiriamas kaip komandai, o ne atskiroms sportininkėms. Norėtume, kad dviratininkės įgytų kuo daugiau patirties ir pelnytų kuo daugiau reitingo taškų.“ V.Konovalovo nuomone, lietuvėms naudinga rinktis lenktynes Azijoje ir Centrinėje Amerikoje. „Ten galima lengviau prisirinkti reitingo taškų ir kartu neleisti jų pelnyti artimiausioms varžovėms.

„JEIGU SULAUKSIME PARAMOS, RIO DE ŽANEIRO OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE DVI MERGINOS TIKRAI DALYVAUS, O GALBŪT STARTUOS IR TRYS. TEREIKIA PASAULIO ŠALIŲ REITINGE 2016-AISIAIS BŪTI TARP TRYLIKOS STIPRIAUSIŲJŲ. MUMS KELIALAPIAI Į SVARBIAUSIAS VARŽYBAS DALIJAMI PAGAL VIETĄ ŠALIŲ REITINGE, JOKIŲ A IR B NORMATYVŲ NĖRA. “

Rezultatus lemia darbas Panevėžietis, su kuriuo siejamos didžiausios mūsų šalies dviratininkių pergalės, tikina, kad sportininkių rengimo sistema ir toliau veikia, tereikia dar labiau sutelkti jėgas: „Šis sezonas nuteikia optimistiškai. Metų pradžioje pasaulio reitinge buvome 25 vietoje, o dabar pakilome į dvidešimtuką. Pelnėme penkis kelialapius į pasaulio čempionatą. Didelį žingsnį į priekį žengė mūsų jaunosios dviratininkės. Ketvirta ir penkta vieta pasaulio čempionate – puikus pasirodymas. Šiemet vėl įsitikinome, kad mūsų sukurta dviratininkių rengimo sistema yra produktyvi. Bet aš nesu stebukladarys.

Lietuvos merginų rinktinė (iš kairės): Ž.Titenytė, M.Jankauskaitė, J.Kubiliūnaitė ir R.Pocytė Kai pasaulio reitinge esi aukščiau, tada ir rėmėjų, ir klubų požiūris kitoks, dviratininkėms lengviau patekti į pajėgias komandas, kuriose galima daug greičiau tobulėti. Tikiuosi, kad šalies Dviračių sporto federacija pritars mano siūlymui, – viliasi treneris. – Šiemet rinktinė buvo nuvykusi į Kosta Riką ir Salvadorą. Prie to finansiškai prisidėjo mano sūnus Ignatas. Parsivežėme daug reitingo taškų, merginos įgijo patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis. Reikia išmokti laimėti ir užsiauginti ambicijų. Beje, netrukus po varžybų Centrinėje Amerikoje M.Jankauskaitė laimėjo jaunių lenktynes Italijoje“, – primena V.Konovalovas.

Tik bendromis jėgomis galime daug pasiekti. Kaip dirbsime, tokie ir bus rezultatai.“ Treneris džiaugiasi, kad po diskvalifikacijos ir motinystės atostogų ateinančią vasarą į didįjį sportą grįš R.Leleivytė, šių metų rugsėjo 22 d. susilaukusi sūnaus. Rasa 2006 m. tapo pasaulio jaunių, 2008 m. Europos čempione, o 2010 ir 2011 m. pasaulio čempionato moterų grupinėse lenktynėse atitinkamai finišavo aštunta ir devinta. „Pastaruoju metu su Rasa kalbėjomės ne kartą. Ji tvirtai nusiteikusi grįžti. Dviratininkė dega didžiuliu noru siekti naujų pergalių“, – šiuo sportininkės apsisprendimu džiaugiasi V.Konovalovas.

OLIMPINĖ PANORAMA

9


OLIMPIETĖ

NUO SOLT LEIK SIČIO IKI SOČIO KETVIRTOSIOMS ŽIEMOS OLIMPINĖMS ŽAIDYNĖMS BESIRENGIANTI BIATLONININKĖ DIANA RASIMOVIČIŪTĖ NEPROGNOZUOJA, KAIP JAI SEKSIS SOČYJE: „PER TRENIRUOTES NORĖČIAU PADARYTI VISKĄ, KO IŠ MANĘS REIKALAUJAMA, O PRIARTĖJUS ŽAIDYNĖMS BUS MATYTI, KAM ESU PASIRENGUSI.“ Marytė Marcinkevičiūtė

G

eriausia Lietuvos biatlonininkė 29-erių metų Diana Rasimovičiūtė dabar visą dėmesį sutelkusi į Sočio olimpines žaidynes. Ignalinietė puikiai žino, kokia didelė atsakomybė gula ant jos pečių: iš moterų biatlono lyderės laukiama dar svaresnių rezultatų nei anksčiau. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet D.Rasimovičiūtė dalyvavo Lietuvos vasaros čempionate Maduonoje (Latvija) ir liko patenkinta pergalingu savo pasirodymu. Kai kalbėjomės su Diana, ji kartu su Lietuvos biatlonininkais Natalija Kočergina, Natalija Paulauskaite, Tomu Kaukėnu, Karoliu Zlatkausku ir Karoliu Dombrovskiu treniravosi viename iš Austrijos ledynų.

Bučelį ir estą Meelį Aasmae. Austrijoje rinktinė treniravosi 25 dienas. Po to pratybos tęsis Norvegijoje jau ant pirmojo sniego. Lapkričio pabaigoje prasidės pasaulio taurės varžybos – pirmuose dviejuose etapuose Švedijoje ir Austrijoje D.Rasimovičiūtė planuoja dalyvauti, o trečiąjį žada praleisti. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse ignalinietė rungsis 7,5, 10 ir 15 km distancijų lenktynėse. Krūvis nemažas, bet patyrusi sportininkė prie to pripratusi. Apie savo galimybes Sočyje ji nelinkusi daugžodžiauti: „Dar taip toli, todėl nemąstau, esu susitelkusi į darbą. Nežinau, kuri vieta mane tenkintų. Per treniruotes norėčiau padaryti

Latve tapti nesirengia Lietuvė pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia Latvijoje nei gimtojoje Ignalinoje, kurioje dirba pirmieji jos treneriai – sportininkės tėvas Edvardas Rasimovičius ir Aleksandras Ščekočichinas. Tačiau apie Latvijos pilietybę ar nuolatinį gyvenimą kaimyninėje šalyje Diana negalvoja. „Man nėra tikslo kažkur važiuoti ir priimti kitos šalies pilietybę. Su Ilmaru Briciu ir toliau draugaujame, tiktai niekas nėra oficialiai įteisinta. Abu psichologiškai jaučiamės kaip šeima, bet neturime laiko tiems formalumams atlikti. Sportas atima ypač daug laiko ir jėgų“, – prisipažįsta sportininkė. Žaidynės po žaidynių Pasak D.Rasimovičiūtės, jos gyvenime olimpinės žaidynės daug ką reiškia. Tai pati viršūnė, kiekvieno sportininko svajonė. Primename, kaip Lietuvos biatlonininkei sekėsi ankstesnėse žiemos žaidynėse.

D.Rasimovičiūtę treniruoja jos širdies draugas latvis I.Bricis Pokyčiai į gera „Labai džiugu, kad pas mus pokyčiai vyksta į gerąją pusę. Visą sezoną reguliariai dirbame su masažuotoju Egidijumi Tutkumi, jis visą laiką būna kartu su mumis. Viskas tobulėja. Turime ir du trenerius – latvius Ilmarą Bricį ir Olegą Maluhiną. Olegas daugiau atsakingas už šaudymą. Mūsų komanda tikrai puiki, ja esu labai patenkinta, esame vienos šeimos nariai. Dirbti vienai ir kartu su komanda – visai kas kita“, – šalies rinktinėje sudarytomis sąlygomis džiaugiasi D.Rasimovičiūtė. Nuo praėjusių metų žiemos biatlonininkai turi du slidžių tepėjus – ignalinietį Aurimą

10

OLIMPINĖ PANORAMA

maksimaliai viską, ko iš manęs reikalaujama, o priartėjus Sočio olimpinėms žaidynėms bus matyti, kam esu pasirengusi.“ Šalies olimpinės rinktinės lyderė neslepia, kad šaudymas – labai slidus dalykas. „Gali nė karto nebūti čempione, bet jei šaudykloje visi šūviai bus taiklūs, būsi greita slidinėjimo trasoje – ims ir išauš tavo diena. Man šaudymas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo vėjuotos ar saulėtos dienos, nuo nuotaikos. Šaudau, žinoma, nestulbinamai. Bet tas bėdas stengiamės šalinti, daug laiko praleidžiu šaudykloje“, – aiškina biatlonininkė.

2002 m. Solt Leik Sitis 7,5 km – 66 vieta Į pirmąsias olimpines žaidynes Diana išvyko dar lankydama Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos dvyliktą klasę. „Dar buvau nepatyrusi, man tebuvo septyniolika, o jau laukė akistata su pasaulio biatlono žvaigždėmis, kurias anksčiau matydavau tik televizoriaus ekrane. Per žaidynes patyriau neapsakomai daug įspūdžių, viskas buvo nepaprasta, nepakartojama – ir aplinka, ir olimpinių žaidynių didingumas. Tai paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Žaidynės vyksta labai iškilmingai, todėl laimingi tie sportininkai, kurie bent kartą dalyvauja jose. Įėjau į istoriją – tapau jauniausia Lietuvos biatlonininke olimpiete. Visada svajojau tapti olimpiete, bet ta svajonė buvo nereali ir galbūt per greitai išsipildė. Gal reikėjo truputį palaukti, labiau subręsti, juk biatlono elitui priklauso sportininkės, kurioms apie trisdešimt. Debiutas olimpinėse žaidynėse man buvo tvirtas pamatas siekti ateities tikslų. Galutinai apsisprendžiau, kad biatlonas – tai mano sporto šaka, čia norėčiau ilgiau užsibūti. Dabar galima įvairiai vertinti Solt Leik Sityje užimtą


Alfredo Pliadžio nuotr.

OLIMPIETĖ

Sėkmingiausia lietuvei buvo Turino olimpiada 66 vietą. Tuo metu ši vieta man atrodė visai nebloga, nepridariau kažkokių kvailysčių, nesulaukiau aštrios kritikos. Manau, pasirodžiau pagal savo galimybes“, – taip dabar savo olimpinį debiutą vertina D.Rasimovičiūtė. Kelias iki olimpinių žaidynių buvo gana trumpas. Iš pradžių ignalinietė nežinojo, ką pasirinkti – slidinėjimą ar biatloną. Ir vienur, ir kitur neblogai sekėsi, pavykdavo pasiekti pergalių. Porą kartų su slidininkais buvo išvykusi į treniruočių stovyklą ant pirmojo sniego. „Požiūris į biatloną pasikeitė sulaukus keturiolikos. Biatlono pati nesirinkau, viskas išėjo natūraliai, po truputėlį“, – tikina sportininkė. Olimpinėms žaidynėms Dianą rengė jos tėvas E.Rasimovičius ir Lietuvos biatlono rinktinės vyr. treneris Vilius Repšys. Diana puikiai mena, kaip visa klasė ją išlydėjo į Solt Leik Sičio olimpines žaidynes ir vėliau sutiko. Po olimpinių žaidynių buvo surengtas Dianos susitikimas su rajono visuomene. Tomis

„GALI NĖ KARTO NEBŪTI ČEMPIONE, BET JEI ŠAUDYKLOJE VISI ŠŪVIAI BUS TAIKLŪS, BŪSI GREITA SLIDINĖJIMO TRASOJE – IMS IR IŠAUŠ TAVO DIENA. MAN ŠAUDYMAS PRIKLAUSO NUO DAUGELIO VEIKSNIŲ: NUO VĖJUOTOS AR SAULĖTOS DIENOS, NUO NUOTAIKOS. ŠAUDAU, ŽINOMA, NESTULBINAMAI. BET TAS BĖDAS STENGIAMĖS ŠALINTI, DAUG LAIKO PRALEIDŽIU ŠAUDYKLOJE.“

dienomis ji jaudinosi ne ką mažiau nei prieš olimpinius startus. „Dalijausi įspūdžiais, kurie man atrodė labiausiai verti dėmesio“, – mena biatlonininkė. 2006 m. Turinas 7,5 km – 18, 10 km – 27, 15 km – 66 vieta Į antrąsias olimpines žaidynes Diana jau vyko drąsesnė, turėdama didesnių svajonių. Solt Leik Sityje ji tik mokėsi, nedrąsiai žvelgė į pasaulio biatlono lyderes, o į Turiną jau keliavo kovoti dėl vietos trisdešimtuke. Tokie uždaviniai buvo keliami sportininkei ir ji juos įvykdė. Tai buvo iki šiol sėkmingiausios D.Rasimovičiūtės olimpinės žaidynės, nors prieš žaidynes netrūko sveikatos problemų – treniruotis visa jėga neleido virusinė infekcija, nerimą kėlė žema kūno temperatūra. Pasak pačios Dianos, tuo metu ji buvo nei kepta, nei virta, nei sveika, nei ligota. Dėl to sportininkė buvo priversta praleisti nemažai pasaulio taurės etapų. „Prieš olimpines žaidynes nepadariau to darbo, kuris buvo planuotas. Kita vertus, pailsėjau, atsigavo organizmas“, – sako sportininkė. Turine pirmasis Dianos startas nebuvo viltingas. 15 km nuotolio varžybose ji net aštuonis kartus suklydo šaudykloje, bet su dideliu jauduliu ir emocijomis pavyko susitvarkyti antroje 7,5 km sprinto rungtyje. Ugnies linijoje suklydusi vos vieną kartą, Diana užėmė 18 vietą – aukščiausią nepriklausomos Lietuvos biatlono istorijoje. „Buvau laiminga, man pavyko užmiršti tą dieną, kuri buvo tokia nesėkminga. Atsikėlusi ryte pradėjau galvoti apie naują dieną, naują startą olimpinėje trasoje. Nuteikiau save, kad niekas neprarasta, tereikia kovoti. Viską pavyko įgyvendinti“, – džiaugiasi D.Rasimovičiūtė. 2010 m. Vankuveris 7,5 km – 25, 10 km persekiojimo lenktynės – 34, 15 km – 30 vieta Vankuverio olimpinėms žaidynėms Dianą jau rengė Latvijos biatlono rinktinės treneris Vitalijus Urbanovičius, treniravęs ir dabartinį Dianos gyvenimo draugą bei trenerį I.Bricį, kuriam Vankuverio olimpinės žaidynės buvo jau šeštosios. „Su naujuoju treneriu pradėjau dirbti 2008-aisiais. Vankuveryje neužėmiau labai aukštų vietų, bet jos buvo stabilios. Ir vėl keiksnojau šaudymą: jeigu šūviai būtų buvę taiklesni, galėjau kovoti dėl aukštų vietų. Pasirodymo nevertinu kaip katastrofiško, bet norėjau geriau, į olimpines žaidynes važiavau su kitomis mintimis“, – neslepia sportininkė. Po Vankuverio žaidynių Dianos treneriu tapo jos širdies draugas I.Bricis.

OLIMPINĖ PANORAMA

11


MANTAS KALNIETIS LIETUVOS VYRŲ KREPŠINIO RINKTINĖ


OLIMPINĖ PANORAMA

Roberto Dačkaus nuotr.


LTOK ATKŪRIMAS

Į PRIEKĮ VEDĖ TIKĖJIMAS IDĖJOMIS VIENA IŠ DVIEJŲ LTOK ATKŪRIMO DARBO GRUPĖS MOTERŲ IRENA RAMELYTĖ MANO, KAD 1988 M. GRUODŽIO 11 D. PROFSĄJUNGŲ RŪMUOSE TVYROJUSI ATMOSFERA NIEKADA NEPASIKARTOS. JI NETIKI, KAD VĖL BŪTŲ GALIMA SUBURTI ŽMONES, KURIE BE JOKIO ATLYGIO TAIP PASIAUKOJAMAI DIRBTŲ. Marytė Marcinkevičiūtė

S

eimo pirmininkės pirmojo pavaduotojo Vydo Gedvilo patarėja Irena Ramelytė puikiai mena, kaip ji, tuomečio Kūno kultūros ir sporto komiteto propagandos ir organizacinio darbo viršininko pavaduotoja, įsitraukė į atkuriamąjį LTOK sąjūdį. „Lietuva jau krypo į nepriklausomybės kelią. Sklandė bendra iniciatyva, idėja, atmosfera. Dar besimokydama Kūno kultūros institute buvau visuomenininkė, aktyvistė, mėgau visuomeninius darbus, todėl prisidėti prie LTOK atkūrimo darbo grupės narių manęs nereikėjo kviesti. Labai domėjausi nepriklausoma Lietuva ir jos istorija, daug skaičiau. Į darbo grupę atėjau jau subrendusi, turėdama savų gyvenimo principų. Pagal zodiaką esu Vandenis, todėl patinka virsmai, perversmai, revoliucijos, naujos kokybės gyvenimo etapai. Sporte jau irgi vyravo permainų nuotaikos. Kūno kultūros ir sporto komitete kuravau savivaldybes, su žmonėmis palaikiau glaudžius ryšius. Atėjus iš griežtos sovietmečio organizacijos dirbti sporto srityje nebuvo sunku. Greitai radau bendraminčių, ėmus pūsti persitvarkymo vėjams ypač aktyvus buvo kūno kultūros valdybos viršininkas Dainius Kepenis, visa savo esybe sporto pertvarkos siekė Vytautas Briedis, Artūras Poviliūnas, Rimgaudas Jūras, Pranas Rimša. Tai buvo žmonės, kurie dirbo pasiaukojamai ir negailėdami savęs“, – prisimena I.Ramelytė.

Žmonės buvo labai aktyvūs Kūno kultūros ir sporto komitete, kuriam vadovavo Zigmantas Motiekaitis, I.Ramelytė buvo profsąjungos komiteto pirmininkė, turėjo ir kitų pareigų, tad darbo netrūko. „Kadangi neturėjau šeimos, visiškai niekas netrukdė. Gyvenau bendrabutyje, darbovietė čia pat. Ateidavau į darbą septintą valandą ryto ir grįždavau septintą vakaro. Kai susibūrė LTOK atkūrimo darbo grupė, dalyvavau posėdžiuose. Ne visiems tikslai buvo matomi ir pasiekiami, bet žmonės buvo aktyvūs, tikėjo, kad gali kažką daryti patys, be centrinės Maskvos valdžios, kuri mums duodavo komandas“, – pasakoja Irena.

14

OLIMPINĖ PANORAMA

I.Ramelytė nuo vaikystės buvo drąsi ir aktyvi, visą laiką norėjo pirmauti, gerai mokėsi, su pagyrimu baigė Kūno kultūros institutą. Tas noras gerai mokytis niekada neprapuolė, todėl moteris labai stebisi tais vaikais, kurie mokytis tingi. Ragavo ir sporto duonos – būdama Kaišiadorių rajono Rumšiškių vidurinės mokyklos moksleivė lankė lengvosios atletikos treniruotes, žavėjosi bėgimu. Dviese vyrų kompanijoje Iš visų LTOK atkūrimo darbo grupės narių I.Ramelytė su Roma Griniūte-Grinbergiene buvo vienintelės moterys. Bet, pasak Irenos, jos jautėsi labai gerai. Vyrų komanda draugiška, su jais bendrauti buvo lengva. Taip susiklostė, kad Irenai visą gyvenimą teko

„DIRBO VISI, KURIE TIK GALĖJO. MUS IŠ PRADŽIŲ GĄSDINO, NETGI GRASINO, KAD NEATKURSIME OLIMPINIO KOMITETO. TAIS LAIKAIS SUKVIESTI LIETUVOS ŽMONES Į KAŽKOKĮ RENGINĮ BUVO NE TAIP PAPRASTA. KELIS KARTUS REIKĖDAVO KEISTI DATĄ, VIETĄ, NES TEKDAVO NE SYKĮ DERINTI SU LTSR MINISTRŲ TARYBA, KURI NETIKĖJO, KAD ATKURSIME OLIMPINĮ KOMITETĄ.“ dirbti labiau vyriškuose kolektyvuose nei moteriškuose, bet dėl to jokių sunkumų nekilo. „Roma Griniūtė man buvo didelis to meto autoritetas, tačiau tarp mudviejų jokios konkurencijos nebuvo: ji dirbo sporto žurnaliste, o aš sporto organizatore, kitaip tariant, vadybininke. Man buvo didelė garbė būti su ja vienoje komandoje, – neslepia I.Ramelytė. – Patiko jos griežtas charakteris, imponavo tvirta jos nuomonė.“ Įdarbino ir J.Kazlauską I.Ramelytė priklausė LTOK atkūrimo suvažiavimui besirengusiai organizacinei grupei, kuri rūpinosi viskuo – pradedant kvietimais į suvažiavimą, delegatų registravimu ir baigiant jų pasitikimu ar vietų

užtikrinimu. Tekdavo dirbti iki vidurnakčio. Kartą Irena įdarbino ir krepšinio trenerį Joną Kazlauską, užsukusį atlikti kažkokių techninių darbų ir prisėdusį jos kabinete. „Jis irgi buvo įtrauktas į darbą. Dirbo visi, kurie tik galėjo. Mus iš pradžių gąsdino, netgi grasino, kad neatkursime olimpinio komiteto. Tais laikais sukviesti Lietuvos žmones į kažkokį renginį buvo ne taip paprasta. Kelis kartus reikėdavo keisti datą, vietą, nes tekdavo ne sykį derinti su LTSR Ministrų taryba, kuri netikėjo, kad atkursime olimpinį komitetą. Prisimenu, teko perdaryti visus dokumentus. Visi turėjome atlikti begalę darbų, kad tik įvyktų suvažiavimas“, – anuos laikus puikiai mena I.Ramelytė. Atkuriamojo suvažiavimo dieną Irena su R.Jūru ir V.Briedžiu jau nuo šeštos valandos ryto buvo Profsąjungų rūmuose. Atsivežė stalų, dėžių, sąrašus ir sutikinėjo žmones. „Susirinko ne vienas šimtas žmonių, delegatų buvo gal šeši ar septyni šimtai. Paskelbus, kad atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kilo didžiulė euforija. Man pačiai po šio nepakartojamo momento netgi pritrūko sveikatos, pasijutau išsekusi. Visi buvome be galo pavargę, bet laimingi. Visi nusifotografavome, tą nuotrauką ir šiandien saugau. Esu tvirtai įsitikinusi: tada žmonėms nieko nereikėjo, tik įgyvendinti savo idėjas“, – neabejoja pašnekovė. Nuotaikos – nepakartojamos Moteris įsitikinusi, kad atmosfera, kuri tą dieną tvyrojo sostinės Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, niekada nepasikartos. Ji netiki, kad dar kartą būtų galima suburti žmones, kurie taip pasiaukojamai ir nuoširdžiai be jokio atlygio ar paskatinimo dirbtų. „Šiais laikais to padaryti neįmanoma. Nors ką gali žinoti, gal blogai galvoju“, – tarsteli Irena. Kvietimo dirbti Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete I.Ramelytė negavo, nes dirbo Sporto komitete, tačiau 1998 m. jai teko Kūno kultūros ir sporto departamentu tapusį komitetą palikti. Kelis mėnesius pabuvusi bedarbe, vėliau įsidarbino Lietuvos moksleivių sporto centre, kuriame praleido


Olgos Posaškovos nuotr.

I.Ramelytei teko prisiliesti prie visų trijų naujų Kūno kultūros ir sporto įstatymo rengimo redakcijų

universitetą padėjo mano būdas – esu užsispyrusi, – atskleidžia Irena. – Darbas Seime atima labai daug laiko, be to, privalai būti patikima – neįtiksi viršininkui, per daug žersi teisybę į akis – tuoj gali išvaryti. O aš Talkina kurso draugui turiu labai blogą savybę – mėgstu viską sakyti Kai Irenos kurso draugas, 1997 m. Europos čempionės Lietuvos moterų krepšinio rinktinės į akis, o juk daugumai žmonių tai nepatinka.“ vyr. treneris Vydas Gedvilas pateko į Seimą ir kone trejus metus dirbo Seimo pirmininko Tarp sporto įstatymo kūrėjų pavaduotoju, Irena 2005-ųjų pradžioje tapo I.Ramelytei teko prisiliesti prie visų trijų naujų jo padėjėja sekretore. Su V.Gedvilu Irena kartu Kūno kultūros ir sporto įstatymo rengimo ir trečiąją kadenciją – dirbo Seimo pirmininko redakcijų. „Kai 1995 m. buvo priimta sporto sekretoriato vedėjos pavaduotoja, o dabar yra įstatymo nauja redakcija, dalyvavau darbo V.Gedvilo patarėja. Ji – Darbo partijos narė, grupėje. Po to buvo antroji įstatymo redakcija, dalyvauja darbo grupių, rengiančių įvairias o dabar jau esame parengę trečiąją Kūno šios partijos rinkimų programas į savivaldybių kultūros ir sporto įstatymo redakciją. Visur tarybas, Europos Parlamentą, Seimą, veikloje. tenka tiesiogiai dalyvauti. „Esu sukaupusi tam tikrų žinių ir patirties, Darbo partijai atėjus į Seimą, nuėjau dirbti nėra sunku. Nuolat gyvenu darbu. pas V.Gedvilą ir pati pasiprašiau dirbti prie Dirbdama Seime įgijau teisės magistro sporto įstatymo – norėjau pasižiūrėti, ar ką kvalifikacinį laipsnį – 2008 m. neakivaizdžiai nors galėtume įgyvendinti, nes mūsų siekiai baigiau M.Romerio universitetą. Mūsų tikrai verti dėmesio. Pasirodo, be galo sunku įstojo 35, o baigėme tiktai septyniese. Baigti ar praktiškai neįmanoma. Labai norėjome penkerius metus. Tačiau jai trūko veiklos, teigiamo požiūrio į vaikų ir jaunimo sportą, jų užimtumą.

nepriklausomos Lietuvos, svajojome, kad joje galėsime dirbti ir būti laimingi, susikursime gerovę, būsime sąžiningi. Tačiau, pasirodo, taip nėra. Tokioje mažoje Lietuvoje nesugebėjome įsivesti normalios tvarkos, kad žmonės pajustų, ką reiškia gyventi laisvoje šalyje. Į valdžią žmonės ateina vedami asmeninių tikslų. Jeigu Seime per 23-ejus metus negalime priimti normalios Kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcijos, kuri, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvas, pareguliuotų tam tikras sritis – juk sportas yra labai dinamiškas ir vis keičiasi, tai mes lyg kažkokie stabdžiai nepripažįstame naujų idėjų ir labai sunkiai persitvarkome. Praktiškai tos Kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcijos mes net nepertvarkėme, iki šiol turime dviejų žinybų sporto mokyklas, skirtingus trenerių darbo reikalavimus, skirtingus atlyginimus“, – nusivylimo neslepia pašnekovė.

OLIMPINĖ PANORAMA

15


PAMĄSTYMAI

MES – UŽ LIETUVĄ! AR TIK PER KREPŠINĮ? VILNIAUS ORO UOSTE VOS KELIOS DEŠIMTYS ŽMONIŲ SUTIKO SU AUKSO MEDALIAIS IŠ PASAULIO ČEMPIONATO PARSKRIDUSIUS ŠIUOLAIKINĖS PENKIAKOVĖS MEISTRUS, O ROTUŠĖS AIKŠTĖJE TŪKSTANČIAI ŠLOVINO SU SIDABRU IŠ EUROPOS PIRMENYBIŲ GRĮŽUSIUS KREPŠININKUS. Dr. Dainius Genys

K

aip argumentuotai paaiškinti tokį krepšinio populiarumą Lietuvoje? Pabandykime šiek tiek nuosekliau pažvelgti į krepšinio populiarumo priežastis ir pasvarstyti, kodėl krepšininkų pergalės sulaukia kur kas didesnio mūsų visuomenės dėmesio nei, pavyzdžiui, auksiniai penkiakovininkų medaliai. Šio tikslo siekti padės ir sociokultūrinės teorijos, sportą interpretuojančios ne vien kaip fizinę, bet ir kaip socialinę, kultūrinę veiklą bei leidžiančios geriau suprasti konkrečios sporto šakos reikšmę, vadinasi, ir populiarumo ar nepopuliarumo priežastis. Antai žinomas sociologas Pierre‘as Bourdieu teigia, kad statistinė sporto tipologija mažai ką pasako, jeigu neatsižvelgiama į socialinį bei kultūrinį kontekstą: siekiant suvokti sportinės veiklos esmę, neišvengiamai reikia gilintis, kada ir kaip buvo pasinerta į sportą, kaip ir kokioje dirvoje jis imtas praktikuoti.

Socialinės pasirinkimo priežastys P.Bourdieu tvirtinimu, kiekvienos socialinės klasės mėgstamos sporto šakos pasirinkimas priklauso nuo pripažįstamų vertybių. Pavyzdžiui, istoriškai aristokratai visada domėjosi vadinamąja aukštąja kultūra, menu ir estetika, todėl mieliau rinkdavosi jų individualumą išryškinantį, nekontaktinį, estetiniu žavesiu pasižymintį sportą (klasikiniai pavyzdžiai galėtų būti kriketas, jodinėjimas, lauko tenisas, golfas). Tuo tarpu vidurinė klasė, neišvengiamai susijusi su fiziniu darbu, pirmenybę teikė toms sporto šakoms, kur išryškėjo jų pranašumas (dažniausiai tai buvo fiziniu kontaktu paremtos sporto šakos, tokios kaip regbis, futbolas, boksas, imtynės). Istoriškai Lietuva ilgą laiką gyveno beklasėje visuomenėje, o sporto populiarumas ir pasiskirstymas buvo skatinamas visiškai kitokiais (sovietinės ideologijos) principais. Socialinės visuomenės klasės Lietuvoje dar tik pradeda įgauti aiškesnes formas, tad kalbėti apie sporto šakos pasirinkimą gana sudėtinga. Vis dėlto bandant analizuoti lietuvių įsitraukimą į šių dienų krepšinio įvykius ryškaus pasidalijimo tarp socialinių klasių nepastebima: krepšiniu žavisi turtingas ir

16

OLIMPINĖ PANORAMA

neturtingas, išsilavinęs ir vis dar besilavinantis, jaunas ir pagyvenęs. Krepšinis gausiai reprezentuoja įvairiausias vertybes, ir ši jo savybė leidžia rasti nišą skirtingų visuomenės sluoksnių atstovams. Tai komandinis sportas, todėl čia reikalinga darna, susiklausymas, pasiaukojimas, netgi tam tikras nuolankumas ir būtinybė atidėti individualius interesus dėl komandinių, bet tuo pat metu gali iškilti ir lyderio svarba. Krepšinis pasižymi intelektualumu, strateginiu mąstymu, estetiškumu, bet nestokoja ir paprastumo, nuolankumo, paklusnumo elementų. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti skirtį tarp

NEPAISANT SKIRTUMŲ, NEREIŠKIA, KAD KAŽKURI SPORTO ŠAKA YRA REIKŠMINGESNĖ AR SVARBESNĖ. SPORTO UNIKALUMAS KAIP TIK ATSISKLEIDŽIA PER ĮVAIROVĘ IR SKIRTINGUMĄ, O ŠIS PALYGINIMAS SKIRTAS AKTUALIEMS KLAUSIMAMS KELTI, O NE KAŽKURIOS SPORTO ŠAKOS PRIVALUMAMS IŠRYŠKINTI. profesionalaus ir mėgėjiško sporto, mat jiems keliami visiškai kitokie reikalavimai. Pavyzdžiui, žaidžiant krepšinį laisvalaikiu ne itin sureikšminami profesionalumo, etikos (taisyklių laikymosi) ir netgi estetikos reikalavimai. Mėgėjiškas krepšinis labiau siejamas su pramoga, dėl to jį žaisti visai nesudėtinga. Vienu metu gali varžytis skirtingo meistriškumo žaidėjai, o komandinis aspektas šiai veiklai suteikia socialumo (bendravimo, kolektyvinės patirties, pergalių, pralaimėjimų ir t.t.), todėl žaidimas įgauna emocionalumo, o tai pastebimai padidina jo patrauklumą visuomenei. Žvelgdami į pastaraisiais metais Lietuvą sporto pasaulyje bene labiausiai garsinančią šiuolaikinę penkiakovę, matome kitą vaizdą. Tai penkių savarankiškų (fechtavimo, plaukimo, jojimo, bėgimo ir šaudymo) sporto šakų kombinacija, reikalaujanti ne tik

daugybės pastangų, bet ir skirtingų įgūdžių. Penkiakovininkai turi pasižymėti jėga, ištverme, greita reakcija, mokėjimu susikaupti, taiklumu ir daugeliu kitų savybių. Jiems būtini visai kitokie įgūdžiai nei krepšininkams. Be to, palyginti su krepšiniu, ši sporto šaka labai individuali, todėl ir visuomenei ne tokia patraukli dėl socialumo – bendravimo su kitais, kolektyvinių išgyvenimų stygiaus. Dar penkiakovininkai turi mažiau galimybių improvizuoti. Šaudymo, plaukimo, bėgimo ir net jojimo rungtyse vietos improvizacijai nedaug, o štai žaidžiant krepšinį improvizacija yra vienas svarbiausių aspektų. Galimybė savarankiškai (mėgėjiškai) praktikuoti sporto šaką – be abejo, itin svarbi jos populiarumui. Čia penkiakovės ir krepšinio skirtumai akivaizdūs. Nenorint įžeisti visos šalies krepšinio sirgalių dera pripažinti, kad šiuo požiūriu krepšinis – gana nesudėtinga sporto šaka. Pakanka turėti kamuolį, krepšį ir sugebėti į jį mėtyti. O štai iš daugybės komponentų susidedanti penkiakovė – didesnės disciplinos ir ištvermės reikalaujanti sporto šaka, kuriai būtini penkių skirtingų sporto šakų įgūdžiai, tiksliau, universalus jų suderinamumas. Kitas svarbus bet kokios sporto šakos populiarumo aspektas – infrastruktūra. Ar bereikia klausti, kiek mūsų šalies vaikai turi galimybių mėtyti kamuolį į krepšį ir kiek treniruotis penkiakovę? Juk net mokykloje, kurioje dedami (ar bent turėtų taip būti) visuomenės fizinio aktyvumo pamatai, praktiškai nėra jokių galimybių moksleiviams susipažinti su šaudymo, jojimo, fechtavimo, o dažnai ir plaukimo pagrindais. Penkiakovės pasirinkimas dažniausiai priklauso nuo individualaus jaunuolių apsisprendimo, o dar dažniau – nuo gabų vaiką pastebėjusio trenerio mokėjimo įkalbėti, sudominti šių sporto šakų deriniu. O krepšinį ir jaunas, ir senas gali žaisti bet kur – kieme, salėje, paplūdimyje ir pan. Kultūrinės pasirinkimo priežastys Šiam aspektui aptarti svarbus vis stipriau ryškėjantis populiariosios kultūros vaidmuo. Visuomenės dėmesys sporto įvykiams vis labiau susipina su šios kultūros „gamybos“ procesais:


Tomo Bauro („Lietuvos rytas“) ir Alfredo Pliadžio nuotr.

Nors penkiakovininkai L.Asadauskaitė ir J.Kinderis iš pasaulio čempionato grįžo su aukso medaliais, jie sulaukė mažiau dėmesio nei Europos vicečempionais tapę krepšininkai stebimas tarsi po didinamuoju stiklu. Populiariosios kultūros naujienų dauginimo požiūriu komandinis sportas turi akivaizdžių pranašumų prieš individualų, juk daugiau asmenybių didina naujienų skleidimo galimybes. Pagalvokime, kiek žinučių (tiek asmeninių, tiek profesinių) gali būti susieta su vienu sportininku ir kiek su visa komanda, o juk sportininkai nestokoja populiariąją kultūrą dominančios žaliavos. Bendraudami sporto įvykiai žiniasklaidoje aptariami ne tiek su seksualiomis moterimis eskaluoja viešosios analizuojant ir minint jų unikalumą, bet ir nepamirštant simbolinės svarbos bei reikšmės – erdvės fantazijas, puoselėdami savo išvaizdą kartu diktuoja madas. skandalų, akibrokštų, sensacijų. Šis dėmesys ir populiariosios kultūros Sporto pergalės – tai interpretaciniu gebėjimas dauginti bei sureikšminti požiūriu gana riboti faktai. Tuo tarpu informaciją plečia krepšinio svarbos ir populiariosios kultūros klodų interpretacija populiarumo lauką, visų pirma akivaizdžiai ir reinterpretacija – kur kas ilgesnė bei turtingesnė. Pavyzdžiui, nėra daug galimybių didindamas ir gilindamas sąsajas tarp krepšinio ir bulvarinių naujienų. Krepšininkų išspausti įvairių variacijų, bet pasakoti apie sportininko nugalėtojo charakterį, gyvenimo santuokos tampa svarbiu visuomeninio gyvenimo įvykiu, o federacijos prezidento užsienyje sunkumus, patriotiškumą, garbingumą, kelią, kuriuo nueita iki medalio, atsistatydinimo pareiškimas visiškai užgožia Seimo pirmininko pasitraukimą. galiausiai tokias „svarbias“ detales, kaip Penkiakovininkams siekti visuomeninio mada, skonis, laisvalaikio įpročiai ir pan., populiarumo sunkiau, nes jiems visų galima ilgai. Populiariosios kultūros siekis pirma reikia įveikti populiariosios kultūros eskaluoti visuomenines fantazijas ir būti malonumo šaltiniu sukuria itin platų dėmesio abejingumą jų atstovaujamai sporto šakai. Visuomenės dėmesio sužadinimas dažniausiai placdarmą sporto šakai. Šiandien krepšinis ir populiarioji kultūra yra susijęs tik su skambiais laimėjimais, bet net ir po didelių bei reikšmingų pergalių šis dėmesys neatsiejami – žiniasklaidos bei visuomenės greitai atslūgsta. O krepšininkams itin stengtis dėmesys aiškiai sufokusuotas ir kiekvienas nereikia – žiniasklaidos prožektoriai į juos krepšininkų žingsnis kartais net liguistai

visada nukreipti. Štai dėl ko vidutinio lygio krepšininkas mūsų visuomenėje geriau žinomas ir atpažįstamas nei talentingas individualios sporto šakos atstovas. Kodėl krepšinis populiariausias Žvelgiant į istorinę krepšinio raidą ir jo reikšmę skirtingais periodais lietuvių tapatybei, galima sakyti, kad krepšinis tapo specifine, su patriotiškumu ir lietuvybe susijusia sporto šaka, o nuolatinis visuomenės dėmesys krepšinio aktualijoms ir sėkmingi krepšininkų pasirodymai stiprina šį ryšį. Vis dėlto pergalių reikšmė yra gerokai perdėta. Juk jei palygintume penkiakovininkų ir krepšininkų iškovotus reikšmingus titulus olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, pamatytume, kad penkiakovininkų pasirodymai yra sėkmingesni. Darytina prielaida, kad krepšinis visų pirma patrauklesnis dėl atstovaujamų vertybių priimtinumo visuomenei ir žaidybinio teatrališkumo, o galutinį dominavimą jam padėjo įtvirtinti populiarioji kultūra. Kita vertus, nepaisant minėtų skirtumų, tai nereiškia, kad kažkuri sporto šaka yra reikšmingesnė ar svarbesnė. Sporto unikalumas kaip tik atsiskleidžia per įvairovę ir skirtingumą, o šis palyginimas skirtas aktualiems klausimams kelti, o ne kažkurios sporto šakos privalumams išryškinti.

OLIMPINĖ PANORAMA

17


EOK sportininkų komisijos asamblėjoje Lietuvai atstovavo E.Petkus ir E.Krungolcas

RŪPESČIAI VISUR TIE PATYS BUVĘS PRABANGUS ROMOS IMPERIJOS MIESTAS POREČAS, ŠIAIS LAIKAIS VIRTĘS POPULIARIU KROATIJOS KURORTU, SPALIO 4–5 D. TAPO EUROPOS OLIMPINIŲ KOMITETŲ (EOK) SPORTININKŲ KOMISIJŲ KETVIRTOSIOS ASAMBLĖJOS SOSTINE, Į KURIĄ SUSIRINKO 33 ŽEMYNO ŠALIŲ DELEGATAI. Antanas Vaupšas

A

samblėjoje dalyvavo ir kalbėjo EOK generalinis sekretorius Raffaele‘is Pagnozzi, Kroatijos ir Slovėnijos nacionalinių olimpinių komitetų prezidentai Zlatko Mateša ir Janezas Kocijancičius, TOK sportininkų komisijos pirmininkė Claudia Bokel. Lietuvai atstovavo LTOK sportininkų komisijos pirmininkas Edvinas Krungolcas ir jos narys, Olimpinio komiteto darbuotojas Einius Petkus. Skirtingos asamblėjos dienos „Pasirodė, kad veltui gaištame laiką“, – taip pirmosios dienos asamblėjos darbą įvertino E.Krungolcas. Mat už ketverius darbo metus atsiskaitė EOK komisijos pirmininkas italas Antonio Rossi, kiti jos nariai. Nebuvo tik garsiosios rusų šuolininkės su kartimi Jelenos Isinbajevos. Visos kalbos buvo panašios, trūko veiklos analizės, kritiškesnio požiūrio.

18

OLIMPINĖ PANORAMA

Panašiai skambėjo ir pretendentų į 2013–2017 m. komisiją programiniai prisistatymai, tad ilgesnių diskusijų nekilo. Iš senosios komandos teliko belgas Jeanas Michelis Saive, kuriam atiteko pirmininko postas. Ukrainietė Natalija Dobrynska tapo vicepirmininke, britė Kate Walsh sekretore, vengras Danielis Gyurta, italė Alessandra Sensini, rusė Tatjana Lebedeva, suomis Mikko Ronkainenas ir lenkė Luiza Zlotkowska – nariais. Dauguma jų yra 2012 m. olimpinių žaidynių dalyviai, Londono arba ankstesnėse žaidynėse laimėję olimpinius medalius. Po antrosios dienos Lietuvos delegatų nuomonė pasikeitė, mat įdomių dalykų apie savo veiklą papasakojo Ukrainos ir ypač Didžiosios Britanijos bei kelių kitų šalių atstovai. Didelio dėmesio sulaukė artėjančios pirmosios Europos žaidynės, kurios vyks 2015 m. Azerbaidžano sostinėje

Baku. Nemažai kritiškų pastabų išsakyta po Pasaulinės antidopingo asociacijos (WADA) Europos būstinės direktoriaus Frederico Donze perskaityto pranešimo. Štai Ukrainoje didžiausias dėmesys skiriamas olimpiniam švietimui. Pakankamai finansuojama vaizdinė agitacija – plakatų, populiarių knygelių leidyba, televizijos laidos vaikams ir jaunimui. Prie šios veiklos mielai prisideda garsiausi šalies atletai. Tiesa, panašiai dirba ir LTOK komisija, tik, pasak E.Krungolco, mažesni mūsų finansiniai ištekliai atsiliepia planų įgyvendinimui, bet ieškoma ir tikimasi rasti kitokių būdų, kaip pagerinti olimpinio švietimo propagavimą. Didžiosios Britanijos atstovai pasakojo, kad jų šalyje į olimpinį judėjimą ir jo atstovus žiūrima šiek tiek kitaip – manoma, kad olimpietis bus labai naudingas tik tada, jei nepaliks sporto ir atsisveikinęs su kovos


SVETUR arenomis. Tik reikia, kad žmogus tam būtų deramai pasirengęs, tada ir į naują gyvenimą jis grįš kaip sporto mokytojas, treneris, vadybininkas, gydytojas ar masažuotojas. Beje, naujai veiklai pasirengti padeda ne tik įvairių sričių specialistai, psichologai, bet ir šalies sportininkų komisija. Ši didžiulė valstybė turi senas ir turtingas sporto tradicijas, mums yra ko iš jos pasimokyti. Mūsų krašte olimpiečio studijos aukštojoje mokykloje – tai tik jo asmeninis reikalas. Tiesą sakant, mažai kam rūpi, ar jis tas studijas baigs, o jei ir pabaigs, tai kokį darbą dirbs. Tarsi žmogus ir jo patirtis Lietuvos sportui būtų nereikalingi. Tiesa, yra atletų, kurie ir patys būdami aktyvūs tvirtai apsisprendžia neišeiti iš šalies sporto, bet nemažai esama ir svyruojančių, nepasitikinčių savimi, kankinamų nežinios ar ateities baimės. Būtent tokiems ir reikia padėti. Tai svarbus klausimas, tad jį reikėtų visapusiškai išgvildenti, surasti racionalų grūdą. Tradicijos atsiranda ne per metus ar dvejus. Kita vertus, nors britai turtingi ir galingi, mūsų šalies himnas Londone po Rūtos Meilutytės pergalės nuskambėjo gerokai anksčiau nei žaidynių šeimininkų. O jei dar prisimintume, kad žaidynėms atsisveikinant su Didžiosios Britanijos sostine Laura Asadauskaitė padėjo įspūdingą auksinį tašką, turėtume pripažinti, kad savo galimybes ir mes mokame puikiai išnaudoti.

GALIMA PASIDŽIAUGTI, KAIP PUIKIAI ATRODO MŪSŲ PARADINIAI DRABUŽIAI, BET „KOVINĖ“ APRANGA KARTAIS NEVISIŠKAI PATENKINA ATLETŲ POREIKIUS. JUK SPORTO ŽMONĖS DAŽNAI NEATITINKA MADOS MODELIŲ STANDARTŲ, PAGAL KURIUOS KURIAMI DRABUŽIAI. E.KRUNGOLCAS PRASITARĖ, KAD JAM LABAI SUNKU RASTI TINKAMĄ VIRŠUTINĘ APRANGĄ: JEIGU JI GERA PAGAL ŪGĮ, TAI BŪNA NE TIK PER PLATI, BET IR RANKOVĖS BEI KELNĖS KARTAIS BŪNA PER TRUMPOS, NES ATLETO KOJOS IR RANKOS ILGESNĖS, NEI NUMATYTA STANDARTŲ.

Žinoma ir tokių atvejų, kai šuolininkai starto dienos ketvirtą ar penktą valandą ryto buvo kviečiami į dopingo tarnybą. Dopingo testui atlikti tenka išgerti nemažai skysčių, tad prieš varžybas padidėja šuolininkų svoris, o tai kartais turi lemiamos įtakos rezultatui. Asamblėjoje sklandė gandas, kad WADA yra tapusi ūkiskaitine organizacija, turi savo finansinį planą ir be didelių skrupulų jį vykdo. Tiesa, šios organizacijos atstovai Lietuvoje visada dirba korektiškai, mūsų Sportininkų komisija jiems priekaištų neturi. Motyvai būna neaiškūs Nors kiti žemynai jau senokai rengia Pasaulio antidopingo asociacijos Europos būstinės direktorius F.Donze skaitė pranešimą savo žaidynes, Europa šiuo požiūriu yra likusi nuošalyje, todėl pirmosios Senojo apie tai, kaip kovojama su šia sporto rykšte. žemyno žaidynės, kurias po poros metų Asamblėjos dalyviai pritarė, kad veiksminga surengs Baku, atsidūrė dėmesio centre. kontrolė būtina, bet jiems kilo daug klausimų Viena svarbiausių šių žaidynių atsiradimo dėl kontrolės metodų, kurie kartais būna priežasčių – Europos atletai olimpinėse sunkiai paaiškinami. Štai kad ir plačiai nuskambėjęs mūsų septynkovininkės Austros žaidynėse ir pasaulio čempionatuose Skujytės atvejis Londone. Lietuvė po pirmosios pastaraisiais metais ne tik sulaukia varžybų dienos pretendavo į vieną aukščiausių vis didesnės kitų žemynų atstovų apdovanojimų. Deja, kai pagrindinės varžovės konkurencijos, bet ir praranda turėtas lyderio pozicijas. Kaip pastebėjo žaidynių ramiai miegojo, mūsiškė brangias keturias vyresnysis patarėjas Simonas Cleggas, naktinio poilsio valandas prarado sėdėdama dopingo kontrolės būstinėje. Olimpietė liko tik Azerbaidžano valstybės vadovai šiam penkta, o WADA tokio savo išskirtinio dėmesio renginiui skiria išskirtinį dėmesį ir daugybę vienai sportininkei motyvų taip ir nepaaiškino. lėšų. Europos sportininkams 2016 m. Rio de

Žaneiro olimpinių batalijų išvakarėse bus puiki proga pasitikrinti savo jėgas. Laisvalaikiu, kurio buvo nedaug, taip pat pietų ar vakarienės metu lietuviams teko artimiau pabendrauti su Graikijos, Ukrainos, Izraelio, Šveicarijos bei kolegomis iš kitų šalių. Galbūt šie kontaktai pravers ateityje, juk kitą kartą susitikę jau kalbėsis kaip seni pažįstami. O pradžiai, kad šie ryšiai nenutrūktų, mūsiškiai žada naujus bičiulius pasveikinti su Kalėdomis. Apie olimpiečių aprangą Iš asamblėjos grįžusiems E.Krungolcui ir E.Petkui namie rūpesčių netrūko. Iki Rio de Žaneiro žaidynių liko treji metai, bet komisijos pirmininkas jau dabar rengiasi imtis žygių, kad būtų išspręstos kai kurios su sportine apranga susijusios negerovės, su kuriomis susidurdavo ir ankstesnių žaidynių dalyviai. Galima pasidžiaugti, kaip puikiai atrodo mūsų paradiniai drabužiai, bet „kovinė“ apranga kartais nevisiškai patenkina atletų poreikius. Juk sporto žmonės dažnai neatitinka mados modelių standartų, pagal kuriuos kuriami drabužiai. E.Krungolcas prasitarė, kad jam labai sunku rasti tinkamą viršutinę aprangą: jeigu ji gera pagal ūgį, tai būna ne tik per plati, bet ir rankovės bei kelnės kartais būna per trumpos, nes atleto kojos ir rankos ilgesnės, nei numatyta standartų. Arba štai Virgilijui Aleknai sunku rasti tinkamus sportinius marškinėlius. Galingoms metiko rankoms marškinėlių rankovės būna per siauros ir veržia pažastis, o tai kelia tam tikrų nepatogumų atliekant metimą. Reikėtų pagalvoti ir apie šiuolaikinės penkiakovės meistrų plaukimo varžybų aprangą. Tikimės, kad Brazilijoje startuos keturi mūsų penkiakovininkai. Būtų gerai, kad eidami į baseiną jie vilkėtų specialius chalatus – tokius, kokius turi plaukikai. Šie drabužiai saugo šilumą, o prieš startą chalatą nesunku greitai ir patogiai nusimesti. Sportininkų komisijos pirmininko nuomone, šios ir kitos galbūt dar kilsiančios problemos bus nesunkiai išspręstos, nes Lietuvos rinktinių rėmėjai ir aprangos kūrėjai visuomet yra geranoriški ir mielai atsižvelgia į olimpiečių pageidavimus.

LTOK NARIŲ DĖMESIUI Pranešame, kad 2013 m. gruodžio 11 d. (trečiadienį) 17 val. Vilniuje, „Best Western Vilnius“ viešbučio konferencijų centre (Konstitucijos pr. 14), šaukiama Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos neeilinė sesija LTOK 25-mečiui paminėti. LTOK vykdomasis komitetas

E.Krungolcas – 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių čempionas

OLIMPINĖ PANORAMA

19


ŽVILGSNIS

KOVA DAR NELAIMĖTA KAI PRIEŠ DVYLIKA METŲ TARPTAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO PREZIDENTU BUVO IŠRINKTAS JACQUES‘AS ROGGE‘AS, PAGRINDINIS UŽDAVINYS, KURĮ JIS KĖLĖ SAU IR VISAI OLIMPINEI ŠEIMAI, BUVO KOVA SU DOPINGU. AR JAM PAVYKO ĮGYVENDINTI ŠIUOS TIKSLUS? Dr. Artūras Poviliūnas

S

akyčiau, J.Rogge‘ui pavyko tik iš dalies. Vien tokių „iškilių“ sportininkų (rašyti galime tik su kabutėmis), kaip amerikietis dviratininkas Lance‘as Armstrongas, prisipažinimas, kad nevartodamas draudžiamųjų preparatų jis nebūtų pasiekęs tokių pergalių, daug ką pasako... Manau, pagrįstai derėtų kelti klausimą, kodėl tokie dalykai vyksta. Nors pastaruoju metu TOK labai aktyviai kovoja su Olimpinės chartijos, Pasaulinės antidopingo agentūros pažeidimais (Olimpinė chartija, galiojanti nuo 2011 m. liepos 8 d., 59 punktas „Priemonės ir sankcijos“), nemažai atletų tai neatbaido nuo nepamatuotos rizikos.

priemonių ir žengia klaidingą žingsnį. Vartodami nereglamentuotus, nekontroliuojamus, nepatikrintus ir nesaugius preparatus jie ne tik netenka teisės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Gyvenimas gali susiklostyti daug liūdniau – dopingas gali kainuoti gyvybę. Nesuklyskime ir neapsigaukime – vartoti dopingą labai pavojinga. Konkurencinio pranašumo siekimas bet kokia kaina gali baigtis tragiškai. Deja, ne vienas sportininkas jau mirė vartodamas draudžiamųjų preparatų kokteilius. Antroji grupė – sąžiningi sportininkai. Nukenčia ir sąžiningi atletai, potencialūs olimpiniai čempionai, nes iš jų pavagiama

visada šlovinančios garbingą kovą, tampa auka. Nepaisant milžiniško viso pasaulio susidomėjimo didžiausiu sporto renginiu, olimpinės žaidynės siekia įkūnyti ir simbolizuoti viską, kas geriausia sporte, ir apimti pačią jo esmę. Penktoji auka yra pats sportas. Sportas – tai gėrio jėga, kultūros fenomenas, peržengiantis pramogų ribas. Savo gryniausia forma sportas yra žmogaus dvasios triumfas. Labai neperdedant galima teigti, kad amžinos ir esminės savybės, kurias įkvepia tai, kas geriausia sporte – savidrausmė, nesavanaudiškumas, tvirtumas ir ištvermė – padeda pasauliui tapti geresniam.

NESUGEBĖJIMAS ĮVERTINTI SKIRTUMO TARP AIŠKAUS SUKČIAVIMO IR TAM TIKRŲ PROTOKOLINIŲ KLAIDŲ AR APSIRIKIMAS KAI KURIUOS SPORTININKUS PADARO KALTUS, KOL NEĮRODOMA PRIEŠINGAI. VIS DĖLTO BET KOKIA KAINA SIEKTI SPORTO PERGALIŲ YRA NEPRIIMTINA IR AMORALU!

Didžiosios Britanijos olimpinio komiteto vadovas lordas C.Moynihanas pasiūlė imtis drastiškų priemonių Mano buvęs kolega Didžiosios Britanijos olimpinio komiteto vadovas lordas Colinas Moynihanas pasiūlė imtis drastiškų priemonių: draudžiamųjų preparatų vartojusius sportininkus bausti visam gyvenimui. Jo motyvacija labai argumentuota, atsako ir į mano keltus klausimus. Įsigilinkime. Dopingo vartojimas sporte tikrai nėra nusikaltimas be nukentėjusiųjų. Kitaip manyti būtų didelė klaida. Yra penkios pagrindinės nukentėjusiųjų, arba aukų, grupės, kurios dėl sąmoningo dopingo vartojimo patiria didelių nuostolių. Pirmoji grupė – patys neleistinų preparatų vartotojai sportininkai. Stumiami ambicijų ir troškimo laimėti bei susižerti visus apdovanojimus, jie griebiasi žūtbūtinių

20

OLIMPINĖ PANORAMA

galimybė įgyvendinti savo ambicijas, iš panosės nugvelbiami olimpiniai medaliai. Sąžiningi sportininkai ne tik netenka šlovės, bet ir piniginių premijų. Iš jų klasta atimami medaliai, pripažinimas, rėmėjai ir visa tai, kas siejama su galimybe dalyvauti ir gerai pasirodyti olimpinėse žaidynėse. Trečioji grupė – gerbėjai. Sporte, ypač olimpiniame, kuris žiūrovų širdyse ir galvose užima išskirtinę vietą, gimsta legendos ir didvyriai. Paaiškėjus, kad didelę pagarbą pelnę sportininkai tėra draudžiamųjų preparatų vartojantys apgavikai, kurių pergalės anuliuojamos, jų gerbėjai neabejotinai patiria skaudų nusivylimą. Ketvirtoji – pačios olimpinės žaidynės,

Manau, galima sutikti su šiais lordo C.Moynihano teiginiais. Aišku, būna visko. Nesugebėjimas įvertinti skirtumo tarp aiškaus sukčiavimo ir tam tikrų protokolinių klaidų ar apsirikimas kai kuriuos sportininkus padaro kaltus, kol neįrodoma priešingai. Vis dėlto bet kokia kaina siekti sporto pergalių yra nepriimtina ir amoralu! Kokie didžiausi iššūkiai laukia naujojo Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Thomo Bacho? Mano nuomone, kovos objektai liks tie patys. Korupcija, neteisėtos lažybos, draudžiamųjų preparatų (dopingo) vartojimas. Ir pridurčiau dar vieną – žmogaus teisių sergėjimas. Rašydamas šį straipsnį rėmiausi Didžiosios Britanijos olimpinio komiteto prezidento lordo Colino Moynihano kalba, pasakyta 2011 m. lapkričio 15 d. tarptautinių federacijų forume Lozanoje, naudojausi laikraščiu „International Herald Tribune“ (2013 m. rugpjūčio 14 d.) ir Olimpine chartija.


RENGINYS

Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Vaivorykštė“ vaikučiai

JUDĖJOME KARTU SU VISA EUROPA! 2013 M. SPALIO 7–13 D. VISOJE EUROPOJE VYKO DAUGIAU NEI 700 RENGINIŲ, SKIRTŲ EUROPOS JUDĖJIMO SAVAITEI PAMINĖTI. LIETUVOJE Į ŠIĄ AKCIJĄ ĮSITRAUKĖ NET 300 DARŽELIŲ IR MOKYKLŲ.

L

ietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos olimpinė akademija nutarė prisidėti prie šios iniciatyvos ir mūsų šalyje surengti visuotinę akciją – Europos judėjimo savaitės bėgimus bendrojo lavinimo įstaigose. Per dvi savaites sulaukėme daugiau nei 300 paraiškų iš visos Lietuvos darželių ir mokyklų. Europos judėjimo savaitės bėgimuose dalyvavo apie 50 tūkst. ikimokyklinių įstaigų auklėtinių, moksleivių, jų tėvelių ir pedagogų. Nepaisydami permainingų orų (kai kur ir lietui lyjant) stadionuose, aikštelėse ir parkuose vaikai įveikė nuotolius, atitinkančius savo amžiaus grupes. Nebuvo svarbu, kokiu greičiu įveikti atstumą, svarbiausia – aktyvus dalyvavimas, įdėtos pastangos, džiaugsmas kartu sportuoti. Tiek ikimokyklinukai, tiek vyriausi moksleiviai vieni kitus palaikė šūksniais ir plojimais, gera nuotaika ir šypsena – privaloma renginio atributika. Buvo akcentuojamos olimpinės vertybės, skatinančios sąžiningai varžytis, gerbti aplinkinius, stengtis iš visų jėgų ir siekti užsibrėžto tikslo. Kaip ir buvo nurodyta akcijos nuostatuose, pirmosios penkiasdešimt

Bėga Birštono gimnazijos moksleiviai

Biržų lopšelio-darželio „Rugelis“ jaunieji bėgikai

paraiškas atsiuntusių mokymo įstaigų dovanų gavo marškinėlių ir medalių, paskatinimo taip pat sulaukė bėgime dalyvavusios projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ narės. Visoms šioje akcijoje užsiregistravusioms įstaigoms elektroniniu paštu buvo išsiųsti Europos judėjimo savaitės oficialūs diplomai. Štai Vilniaus J.Basanavičiaus, „Minties“, Žvėryno ir S.Daukanto gimnazijos spalio 11-ąją surengė jungtinį bėgimą Vilniaus Vingio parke ir kartu paminėjo Europos judėjimo savaitę. Ikimokyklinių įstaigų auklėtiniai ne tik įveikė jiems numatytą 250 m distanciją, bet ir linksmai leido laiką mankštindamiesi bei žaisdami judriuosius žaidimus. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos olimpinė akademija dėkoja visoms bendrojo lavinimo įstaigoms, prisidėjusioms prie šios akcijos. Organizatorius maloniai nustebino toks didelis susidomėjimas, todėl tikimės, kad pirmą kartą rengtas bėgimas taps gražia projekto „Vaikų ir jaunimo olimpinis ugdymas“ tradicija, o kitais metais prie šios akcijos prisidės dar daugiau mokyklų bei darželių. „OP“ inf.

OLIMPINĖ PANORAMA

21


ISTORIJA

AUKSINĖ BERLYNO GRANDINĖ 1936 M. VASAROS OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS VYKO BERLYNE. TOSE ŽAIDYNĖSE BUVO DAUG NAUJOVIŲ. VIENA JŲ – AUKSINĖS GRANDINĖS SU MEDALIONAIS, SKIRTOS TARPTAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO IR OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ ORGANIZACINIO KOMITETO NARIAMS. Vytautas Ruzginas

LIETUVOS TAUTINIO OLIMPINIO KOMITETO ŽURNALAS

B

erlynas buvo pirmasis miestas, surengęs olimpinės ugnies estafetę. Olimpinės žaidynės pirmą kartą buvo taip plačiai reklamuojamos spaudoje ir radijo laidose. Žaidynių organizatoriai nusiuntė į Graikiją specialų vagoną nacionaliniam graikų didvyriui – Atėnų maratono nugalėtojui Spyridonui Louisui atvežti. Per žaidynių atidarymą S.Louisas įteikė Adolfui Hitleriui alyvų šakelę – taikos simbolį. 1936 m. Berlyno vasaros olimpinėms žaidynėms buvo išleista daugybė ženklelių, skirtų dalyviams, teisėjams, svečiams ir spaudai. Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Carlas Diemas pasiūlė pagaminti auksines grandines su medalionais. Šios grandinės buvo skirtos Tarptautinio olimpinio komiteto ir Berlyno vasaros olimpinių žaidynių organizacinio komiteto nariams. Auksines grandines sukūrė Berlyno skulptorius Walteris Lemcke. Šią grandinę sudarė šeši medalionai, sujungti olimpiniais žiedais. Po žiedais pritvirtintas septintasis – didesnis medalionas su Dzeuso atvaizdu. Kitoje medaliono pusėje buvo užrašas „XI olympiade Berlin 1936“. Ant šešių medalionų pavaizduoti senovės graikų atletai, startavę 300–500 m. prieš mūsų erą: ieties metikas, du imtynininkai, ugnies nešėjas ant žirgo, į tolį šokantis atletas, karine apranga vilkintis bėgikas ir disko metikas. Pirmą kartą su šiomis regalijomis pasirodė TOK prezidentas Henri de Baillet-Latouras ir Berlyno žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas Theodoras Lewaldas, Berlyne atidarę senovės helenų žaidynėms skirtą parodą. 1936 m. Berlyno vasaros žaidynių metu TOK ir žaidynių organizacinio komiteto nariai nešiojo šias regalijas. Manyta, kad auksinės grandinės taps visų būsimų olimpinių žaidynių atributu, bet jos nešiotos tik Berlyne.

22

OLIMPINĖ PANORAMA

Nr. 10 (50), 2013 m.

VIRŠELYJE Tarptautinės jojimo varžybos Šiaulių arenoje. Kliūtį įveikia Valdemaras Žukauskas Gintaro Šiupario nuotrauka

REDAKTORIUS Bronius Čekanauskas

AUTORIAI Rita Bertulytė Tomas Gaubys Marytė Marcinkevičiūtė Dainius Genys Antanas Vaupšas Artūras Poviliūnas Vytautas Ruzginas

FOTOGRAFAS Alfredas Pliadis

DIZAINERIS Artūras Gimžauskas

MAKETUOTOJAS Vytautas Gimžauskas

ADRESAS Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius

RAŠYKITE komitetas@ltok.lt

INTERNETO SVETAINĖ www.ltok.lt

SPAUSDINA „Lietuvos ryto“ spaustuvė

TIRAŽAS

4300 egz. ISSN 1648-6331

Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“


VARŽYBOS

ŠIAULIAI PRALAUŽĖ LEDUS SPALIO 10–13 D. ŠIAULIŲ ARENOJE SURENGTOS TARPTAUTINĖS JOJIMO VARŽYBOS. PIRMĄ KARTĄ LIETUVOS ŽIRGINIO SPORTO ISTORIJOJE TOKS RENGINYS VYKO DAUGIAFUNKCĖJE ARENOJE. Šiauliuose rungėsi raiteliai iš aštuonių šalių

Gintaro Šiupario nuotr.

K

ruopščiai varžyboms rengęsi šiauliečiai įrodė – viskas įmanoma. „Norėjome pralaužti ledus. Mums šios varžybos – pasiruošimas kitų metų pasaulio taurės etapui“, – sakė Lietuvos žirginio sporto federacijos (LŽSF) prezidentas Gediminas Gutkauskas. Iš viso Šiaulių varžybose iš aštuonių šalių atvykę raiteliai per tris dienas jojo 211 žirgų. „Varžybos vyko nuo aštuntos ryto iki vėlaus vakaro. Raiteliai keitė žirgus ir per visą dieną, aišku, nuvargo. Bet čia jų duona, jie laukia varžybų, kad per jas galėtų išsilieti. Raiteliai varžybas įvertino labai gerai“, – patikino G.Gutkauskas. Jo skaičiavimais, pasirengimas varžyboms tęsėsi apie metus. „Juk reikėjo pasirūpinti viskuo – nuo rėmėjų iki žurnalistų, žiūrovų, bilietų. Gruntą susivežėme taip: kai tik pagaudavome kokią mašiną, tuoj ir veždavome. Mašinų reikėjo labai daug. Gruntas atkeliavo iš Anykščių smėlio karjero. Atsivežėme apie tūkstantį tonų smėlio. Buvo padarytas apie 3,5 tūkstančio kvadratinių metrų miestelis po stogu, kuriame gyveno žirgai“, – sakė LŽSF vadovas. Vien darbai pačioje salėje truko savaitę prieš varžybas ir savaitę po. Didžiausias raitelių sportui atsidavusio verslininko apmaudas – žiūrovų kiekis. „Jų iš tikrųjų sulaukėme nedaug.

„ŠALIES JOJIMO SPORTO ISTORIJOJE TAI PIRMAS TOKS RENGINYS. IR JIS SURENGTAS PUIKIAI. JOJIMO VARŽYBOS – TAI NE VIEN JOJIMO AIKŠTELĖ, KLIŪTYS, SPORTININKAI, ŽIRGAI. ŽIŪROVAI MATO LABAI NEDAUG. REIKIA IR APŠILIMO AIKŠČIŲ, VETERINARŲ, GARDŲ, KITŲ DALYKŲ, SUSIJUSIŲ SU ŽIRGŲ SAUGUMU IR JŲ LAIKYMU. TAM REIKIA DAUGYBĖS FINANSINIŲ IR ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ. DAUG LAIKO PRALEIDAU UŽKULISIUOSE, TODĖL MANAU, KAD VARŽYBOS TURI BŪTI ORGANIZUOJAMOS BŪTENT TAIP, KAIP TAI PADARĖ G.GUTKAUSKAS SU SAVO KOMANDA.“

LTOK viceprezidento B.Vasiliausko nuomone, pagrindinė apytuščių tribūnų priežastis – reklamos trūkumas: „LŽSF nėra tokia turtinga, kad galėtų skirti pakankamai lėšų reklamai. Puikiai pamenu, kai prieš kelis dešimtmečius Vingio parke Vilniuje vykdavo Radijo ir televizijos taurės varžybos. Estrada būdavo sausakimša, žmonės burdavosi ir aplink jojimo aikštę. Bet dėl to, kad tai buvo RTV taurės varžybos, jos ne vieną mėnesį būdavo reklamuojamos per radiją ir televiziją. Jei dabar eitų toks informacijos srautas, tikrai susirinktų žmonių. Bet tam reikia daug pinigų. Mano nuomone, turėtų būti numatyta galimybė sporto renginius reklamuoti ne iš sporto federacijoms skirtų lėšų, o rasti kitų šaltinių, nes dabar žmonės apie tai, kad vyko varžybos, sužino tik joms pasibaigus.“ Vertindamas šias varžybas B.Vasiliauskas sakė: „Šalies jojimo sporto istorijoje tai pirmas BRONISLAVAS VASILIAUSKAS toks renginys. Ir jis surengtas puikiai. Jojimo varžybos – tai ne vien jojimo aikštelė, kliūtys, sportininkai, žirgai. Žiūrovai mato labai Gal dėl to, kad tuo metu Šiauliuose ir be šio nedaug. Reikia ir apšilimo aikščių, veterinarų, buvo daug renginių. Vyko Šiaulių dienos. gardų, kitų dalykų, susijusių su žirgų saugumu Užtat atvyko daug garbių svečių. Buvo ir LTOK ir jų laikymu. Tam reikia daugybės finansinių prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, viceprezidentas ir žmogiškųjų išteklių. Daug laiko praleidau užkulisiuose, todėl manau, kad varžybos turi Bronislavas Vasiliauskas, Šiaulių meras Justinas Sartauskas, kiti“, – vardijo varžybų organizatorius, būti organizuojamos būtent taip, kaip tai padarė G.Gutkauskas su savo komanda.“ kuris yra ir LTOK vykdomojo komiteto narys.

OLIMPINĖ PANORAMA

23


Olimpinė panorama 2013 10  

Žurnalas „Olimpinė panorama“

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you