Saaremaa turismikataloog 2025 (LAT/LIT) by blender_ee

Uz salu var nokļūt ar Į salą galima patekti

PRĀMIS KELTAS

Osta Virtsu / Uostą Virtsu www.praamid.ee

Osta Sõru / Uostą Sõru www.veeteed.com

LIDMAŠĪNA LĖKTUVAS

AUTOBUSS AUTOBUSAS

Saaremaa Turism SA www.saaremaatourism.ee

Tallinn / Таллинн +372 634 7236 www.flynyx.com

+372 453 1661 www.tpilet.ee

Pasākumi / Renginiai:

https://saare.events https://kuressaareteater.ee

+372 453 3120 info@visitsaaremaa.ee

Tallinna 2, Kuressaare www.visitsaaremaa.ee

Sāres apriņķis: 2956 km²

Sāremā (Sāmsala): 2718 km²

Muhu: 208 km²

Roņu sala (Ruhnu): 12 km²

Abruka: 8,8 km²

Vilsandi: 8,8 km²

Apriņķī ir: 1 pilsēta – Kuressaare; 3 pagasti – Sāremā, Roņu, Muhu

Augstākais punkts: Raunamegi 54,2 m

Iedzīvotāju skaits: 34 000, apdzīvotība apm. 11 cilv/km²

Nacionālais sastāvs: 98% igauņi; somi, krievi, zviedri un vācieši, citas tautības

Saare (Salos) apskritis: 2956 km²

Sarema: 2718 km²

Muhu sala: 208 km²

Ruhnu sala: 12 km²

Abruka sala: 8,8 km²

Vilsandi sala: 8,8 km²

Apskrityje yra: 1 miestas – Kuressaare; 3 valsčiai – Sarema, Muhu, Ruhnu

Aukščiausia viršūnė: Raunamägi 54,2 m

Gyventojų skaičius: 34 000, gyventojų tankis apytiksliai 11 gyventojų/km²

Gyventojų sudėtis pagal tautybę: 98% estų, 2% - kitų tautybių

Salas, kur mīl atpūsties

arī saule un laiks

Sāres apriņķī apmeklētājus gaida lielās salas Sāremā un Muhu, kā arī mazās saliņas sākot ar Roņu, Vilsandi un Abruku – jūras apskalotais un salām bagātākais Igaunijas reģions! Salas no kontinenta šķir jūra, taču tas nebūt nenozīmē, ka dzīve uz salām ir vientuļa un garlaicīga. Gluži otrādi! Salās jūs varat izbaudīt cita veida brīvību, autentiskumu, dvēseles mieru un pabūt ar sevi.

Sāremā rakstnieks un dziesmu autors Alberts Ūstulnds, no kura dzimšanas šogad apritēs simt gadi, ir raksturojis sāmsaliešus ar vārdiem “šeit ir cilvēki, kuriem nav lielu ziedu, bet ir stipras saknes”, piebilstot, ka “maz daiļrunīgu vārdu, bet dziļa iekšējā pasaule”. Arī salas savā būtībā ir vienkāršas un dabiskas, bet savā dvēselē – izteiksmīgas un viesmīlīgas.

Salu iedzīvotāji parasti nekad nesteidzas, un pat apmeklētāji ir pārsteigti, ka laiks rit lēnāk vai tā brīnumainā kārtā ir vairāk. Šī sajūta atspoguļojas Muhu sauklī: sala, kur laiks atpūšas. Pat saule lielāko daļu laika pavada uz salām, īpaši Sāremā un Vilsandi. Ja Igaunijā gadā saule spīd vidēji 1700 stundas, tad Sāremā tā spīd 2440 stundas. Nav brīnums, ka saule Sāremā jūtas kā mājās – noslēpumainais Kāli ezers pat esot saules mājvieta.

Mūsu salās jūs varat izbaudīt mūsdienīgas ērtības un plašas aktīvās atpūtas iespējas, kā arī nevainojamu tīras dabas pieskārienu – atkarībā no tā, ko sirds vairāk kāro. Piedzīvojumu sniedz skaistie dabas skati, aizraujošie vēstures objekti un apskates vietas, bagātīga kultūras programma, jūras garšas un satikšanās ar patiesiem vietējiem iedzīvotājiem. Jūs gaida aizraujoša rosība, kā arī īpašs miers un klusums.

Ceļošanu var salīdzināt ar tilta būvēšanu. Arī salu nostāstos bieži ir runa par dažādiem „tiltiem“ – saikne ar dabu, savienojumi un sadarbība ar citām salām, kā arī starptautiskie kontakti un kopīga vēsture. Priekšstatu par to sniedz arī īsie stāstiņi sekojošajās lappusēs, kas īslaicīgi iegriežas dažādos pasaules stūros un sniedzas no debesīm līdz jūras dzelmei. Ceļojot pāri jūrai, bieži rodas sajūta, ka ikdienas rūpes paliek aiz muguras, un tas padara salas par ideālu vietu, kur izjust pašu svarīgāgo saikni – saikni ar sevi. Uz tikšanos mūsu salās!

Salos, kuriose saulė ir laikas taip pat mėgsta ilsėtis

Saare apskrityje laukia atradimų didžiosios Saremos ir Muhu salos, bei mažos salos, priešakyje Ruhnu, Vilsandi ir Abruka –Estijos labiausiai jūrinė ir turtingiausia salomis vieta yra priešais jus! Salas nuo žemyno skiria jūra, tačiau dėl to gyvenimas saloje netampa vienišas ar monotoniškas. Visiškai priešingai! Salose galite patirti visiškai kitokio pobūdžio laisvę, autentiškumą, dvasios ramybę ir buvimą savimi.

Saremos rašytojas ir dainų autorius Albertas Uustulnd´as, kuriam šiemet sukaks 100 metų, salos gyventojus apibūdino žodžiais „čia yra žmonės, kurie neturi didelių gėlių, bet turi tvirtas šaknis“ ir pridūrė, kad „nėra skambių žodžių, bet vidinis emocinis užtaisas galbūt dar didesnis“. Salos taip pat yra paprastos ir natūralios, o savo turiniu – išraiškingos ir svetingos.

Salų žmonės dažniausiai niekur neskuba, net svečiai stembisi, kad laikas kažkaip lėčiau slenka arba, nuostabiu būdu, jo tiesiog daugiau. Šį jausmą atspindi ir Muhu posakis: sala, kurioje laikas ilsisi. Saulė daugiausia laiko praleidžia salose, ypač Saremoje ir Vilsandyje. Jei Estijoje saulė per metus vidutiniškai šviečia 1700 valandų, tai Saremoje net 2440 valandų. Nenuostabu, kad saulė Saremos saloje jaučiasi kaip namie – vietinis paslaptingasis Kaali ežeras laikomas saulės namais.

Mūsų salose galėsite mėgautis šiuolaikiškais patogumais ir įvairiapusiškomis aktyvaus poilsio galimybėmis bei tobulu tyros gamtos prisilietimu – priklausomai nuo to, ko šiuo metu geidžia jūsų siela. Įspūdžius kuria nuostabūs gamtos vaizdai, jaudinantys istoriniai objektai ir įžymybės, turtinga kultūrinė programa, jūros gėrybių skoniai ir susitikimai su tikrais vietiniais gyventojais. Dalinamasi ir jaudinančiomis linksmybėmis, ir reta ramybe ir tyla.

Kelionės prilygsta įsivaizduojamo tilto kūrimui, ir net salų istorijos esą tarsi įvairūs „tiltai“ – jungtis su gamta, ryšys ir bendradarbiavimas su kitomis salomis bei tarptautiniai kontaktai ir bendra istorija. Tolesniuose puslapiuose pateikiami trumpi pasakojimai apie tai, kurie daro nedidelius nukrypimus į skirtingus pasaulio kampelius ir esą nuo dangaus iki jūros dugno. Keliaudami jūromis dažnai jaučiate, kad jūsų kasdienės mintys yra paliktos už borto, todėl salos yra puiki vieta pajusti tą svarbiausią ryšį – ryšį su savimi.

Iki pasimatymo mūsų salose!

Sāremā stāstu stāstītājs

atzīmē savu

160. gadadienu

Sāremā muzejs, kura sastāvā ietilpst Kuresāres pils-cietoksnis, Mihkli viensēta-muzejs un Johannesa un Jozepa Āviku māja-muzejs, šogad atzīmē savu 160. dzimšanas dienu. Šis Rietumigaunijas saturīgākais un populārākais muzejs ir viens no vecākajiem muzejiem Igaunijā. Muzeja fonda valdes loceklim un galvenajam arhivāram Prītam Kivi ir daudz labu ieteikumu apmeklētājiem.

„Iesaku noteikti apmeklēt pili-cietoksni, kas ir vienīgā tik labi saglabājusies viduslaiku nocietinājuma būve Baltijā. Cietokšņa krusta ejā apbrīnojiet viduslaiku amatnieku darbu, atrodiet šaurās trepes mūra iekšienē un apskatiet dažādās telpas, kur savulaik dzīvoja bīskapi. Apbrīnojiet viduslaiku koka skulptūru skaistumu. Vecākās skulptūras ir datētas ar 13. gadsimta pirmo pusi,“ stāsta muzeja vadītājs, saintriģējot: „Vai ir iespējams, ka Sāremā ir atrasta 1700 gadus veca zelta aproce, kas ir visdārgākais arheoloģiskais atradums Igaunijā?“

Ieplānojiet laiku, lai iepazītos ar izstādēm un izbaudītu skatu no pils aizsargejas. „Skaistā Kuresāre un jūra līdz apvārsnim ir kā uz plaukstas.“

Pastaiga pa Kuresāres vecpilsētu aizved līdz vēsturiskai mājai, kur dzīvojis valodnieks Johanness Āviks un viņa brālēns, mūzikas pedagogs Jozeps Āviks. „Pilsētas centrā, mājas-muzeja lielajā un mājīgajā pagalmā var apbrīnot skaista un sugām bagāta dārza skaistumu un mājā var iepazīties ar mūzikas dzīves stāstiem un gūt priekšstatu par igauņu valodas iespaidīgo vārdu krājumu,“ Prīts Kivi atklāj nelielās mājas bagātīgo iekšieni.

Mihkli viensēta-muzejs atrodas Viki ciemā, 30 km no Kuresāres. „Tur ir saglabājies māju komplekss, ko rūpīgi un ar mīlestību būvējušas astoņas paaudzes. Tur apskatāmi turpat gatavoti un izmantoti trauki, darbarīki un daudz kas cits. Ir daudz ko atklāt!“ viņš aicina visus apmeklētājus piedalīties Sāremā muzeja jubilejas gada notikumos.

Vai zināji, ka...

Kuresāres cietoksni ir apmeklējuši vairāki ārvalstu vadītāji un kronētas personas: Dānijas karalis Kristiāns IV (1597. gadā), Krievijas cars Aleksandrs I (1801. gadā), Somijas prezidente Tarja Halonena (2000. gadā), Latvijas prezidente Vaira VīķeFreiberga (2002. gadā), Polijas prezidents Aleksandrs Kvasņevskis (2005. gadā), Lietuvas prezidents Valdas Adamkuss (2005. gadā), Dānijas karaliene Margrēte II (2007. gadā), Nīderlandes karaliene Beatrikse (2008. gadā) un Austrijas prezidents Aleksandrs van der Bellens (2018 gadā).

Saremos pasakininkas švenčia 160-ąjį gimtadienį

Saremos muziejus, kuris susideda iš Kuresarės tvirtovės, Mihkli sodybos muziejaus ir Johanes´o ir Joosep´o Aavik namų muziejaus, šiemet švenčia 160 metų jubiliejų. Šis reikšmingiausias ir populiariausias muziejus Vakarų Estijoje yra vienas seniausių muziejų Estijoje. Priit Kivi, muziejaus fondo valdybos narys ir vyriausiasis saugotojas, turi daug gerų rekomendacijų lankytojams.

„Tikrai rekomenduoju aplankyti pilį-tvirtovę, kuri yra vienintelė viduramžių tvirtovė Baltijos šalyse, išlikusi be reikšmingos rekonstrukcijos. Pasigrožėkite viduramžių meistrų darbais pilies patalpose, suraskite siaurus ir įdomius laiptus sienų viduje ir atraskite įvairius kambarius, kuriuose kadaise gyveno vyskupai. Mėgaukitės viduramžių medinių skulptūrų grožiu, iš kurių seniausios datuojamos XIII amžiaus pirmaja puse“, – pataria muziejaus vadovas ir prideda jaudinančiai:

„Ar gali būti, kad Saremoje rasta beveik 1700 metų senumo karališka aukso apyrankė, kuri finansine prasme yra vertingiausias visų laikų archeologinis radinys Estijoje?“

Verta skirti laiko susipažinti su parodomis ir pasigrožėti geriausiu miesto vaizdu, kuris atsiveria iš tvirtovės atviros gynybinės perėjos. „Gražioji Kuresarė ir už horizonto nykstančios jūros platybės pasirodo kaip ant rankos delno.

Pasivaikščiojimas Kuresarės senamiesčiu veda į istorinį namą, kuriame gyveno žinomas kalbininkas Johannes Aavik ir jo pusbrolis muzikos pedagogas Joosep Aavik. „Dideliame ir jaukiame namo -muziejaus kieme galima mėgautis gražiu ir augalais turtingu sodu miesto centre, o namo viduje – leistis užburti save salos muzikinio gyvenimo melodijoms, susidaryti supratimą apie turtingą estų kalbos žodyną“, – puikų mažo namo turinį atskleidžia Priit Kivi.

Mihkli ūkio muziejus yra Viki kaime, kuris randasi 30 kilometrų nuo Kuresarės. „Išsaugotas aštuonių kartų rūpesčiu ir meile statytas vienkiemio kompleksas, kurio brangenybė –ten pagaminti ir panaudoti indai, įrankiai ir daug įvairių daiktų. Kiek daug atradimų!» tikimasi, kad visi svečiai taps Saremos muziejaus jubiliejinių metų dalimi.

Ar žinojote, kad…

Kuresarės pilį aplankė keli užsienio valstybių vadovai: Danijos karalius Kristianas IV (1597 m.), Rusijos caras Aleksandras I (1801 m.), Suomijos prezidentė Tarja Halonen (2000 m.), Latvijos prezidentė Vaira Vīkė-Freiberga (2002 m.), Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis (2005), Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus (2005), Danijos karalienė Margrethe II (2007), Olandijos karalienė Beatričė. (2008) ir Austrijos prezidentas Alexander Van der Bellen (2018).

Prominentas personas bīskapa

dzīvojamās telpās

Sāremā muzejs ir iekārtots Kuresāres pilī. Viena no muzeja vērtīgākajām kolekcijām ir koka epitāfijas, kas eksponētas bīskapa dzīvojamās telpās. Tās pārsvarā ir datētas ar 17. gadsimtu, un tika atvestas no Sāremā lauku baznīcām uz muzeju, lai pasargātu tās 1905. gada revolucionāro notikumu laikā.

Ģerboņepitāfijas tika nestas prominetu personu bērēs bēru gājiena priekšgalā un pēc bērēm tika piestiprinātas netālu no mirušā apbedījuma vietas pie baznīcas sienas. Dižciltīgo epitāfijas sastāv no dzimtas ģerboņa un plāksnes, uz kuras ir aizgājēja dzīves dati. Šī tradīcija nāk no Vācijas apgabalu bruņinieku kultūras, bet to vēsture ir cieši saistīta arī ar citu valstu, kas Sāremā valdījušas – Dānija, Zviedrija, Krievija – vēsturi.

Žymūs asmenys vyskupo rezidencijoj

Vienas vertingiausių Kuresarės pilyje esančių Saremos muziejaus rinkinių –medinių herbų epitafijų kolekcija, kuri eksponuojama vyskupo patalpose. Jos didesnė dalis yra XVII amžiaus ir 1905 m. revoliucinių įvykių metu buvo atgabenta į muziejaus prieglobstį iš Saremos kaimo bažnyčių.

Par ko šīs epitāfijas mums stāsta? Piemēram, par artilērijas pulka pulkvedi Karlu Johanu fon Freitāgu-Loringovenu (1781–1859), kurš nāk no Kurzemes, bet viņa saknes ir ZiemeļreinasVestfālenē. Viņš ieradās Sāremā, lai ar dūņām ārstētu cīņās pret Napolenu iegūtās brūces, bet palika te un nopirka Pajumeizas muižu netālu no Kihelkonnas. Tāpat arī par Oto fon Vetbergu (1659–1699), apriņķa valdes locekli un Parasmetsa muižas īpašnieku, kura epitāfija sākumā atradās Karja baznīcā. Ģerboņa vairoga augšējā daļā ir daļa no grifa un govs galva, apakšējā daļā septiņas liesmas, kuras ģerbonim pievienojis pāvests par to, ka Oto priekštecis ir piedalījies 1217. gada 5. krusta karā. Vecākā un vismazākā Sāremā epitāfija pieder 1664. gadā mirušajam Reinholdam fon Bukshēvdenam, un sākotnēji tas atradies Kerlas baznīcā. Starp citu, tieši viņš 1650. gadā bija viens no četriem ietekmīgākajiem dižciltīgajiem, kuram bija tas gods pārstāvēt Sāremā dižciltīgos Zviedrijas karalienes Kristīnas kronēšanas svētkos Stokholmā. Savulaik ļoti ietekmīgs Sāremā bruņniecības vadītājs Kristiāns fon Polls (1618–1693) bija saistīts ar Vehksa un Tillustes muižām. Papildus minētajām, Kuresāres cietoksnī ir vēl desmit epitāfijas, kas stāsta par seniem laikiem.

Vai zināji, ka...

Dižciltīgo dzimtas apvienojošā Sāremā bruņniecība tika dibināta jau viduskaikos un pēc 2. pasaules kara darbību turpināja Vācijā. Šodien tā ir kultūras un sabiedriska organizācija, kas apvieo Sāremā dižciltīgo dzimtu pēctečus no visas pasaules. 2017. gadā Berlīnē kopsapulcē par Sāremā bruņniecības vadītāju tika ievēlēts Nikolajs fon Kube un goda priekšsēdētāju –Hanssjergs Freitāgs von Loringovens.

Ar žinojote, kad…

Saremos riterių draugija, vienijanti didikų gimines, užsimezgė jau viduramžiais ir po II pasaulinio karo toliau veikė Vokietijoje. Šiandieninė kultūrinė ir visuomeninė organizacija vienija iš Saremos kilusius kilmingų šeimų narius iš viso pasaulio. 2017 metais Berlyne vykusiame visuotiniame Saremos riterių susirinkime buvo išrinkti Nicolai von Cube, pirmininku, ir Hannsjörg Freytag von Loringhoven, garbės pirmininku.

Žymių asmenų laidotuvių procesijos priekyje buvo nešamas herbas epitafija, o paskui pakabinamas nuo kapinių artimiausioje bažnyčioje. Dvarininkų herbai epitafijos susideda iš giminės herbo atvaizdo ir vardo lentelės, kurioje įrašyta mirusiojo biografinė informacija. Ši tradicija kilo iš vokiečių teritorijų riteriškos kultūros, tačiau jų istorija taip pat glaudžiai susipynusi su kitų čia valdžiusių šalių – Danijos, Švedijos ir Rusijos – istorija.

Apie ką mums byloja šie herbai? Pavyzdžiui, apie artilerijos pulkininką Karl´ą Johann´ą von FreytagLoringhoven´ą (1781-1859), kilusį iš Kuršo, ir turinčio šaknis Šiaurės Reino-Vestfalijoje, atvykusio į Saremą purvų gydyklą gydyti žaizdų, gautų karuose su Napoleonu, ir čia apsigyvenusio, nes netoli Kihelkonos nusipirko Pajumõisa dvarą. Taip pat apie Otto von Wettberg´ą (1659–1699), apskrities tarybos narį ir Parasmets´o dvaro savininką, kurio herbas iš pradžių buvo Karjos bažnyčioje. Viršutinėje herbo epitafijos dalyje puikuojasi puse grifono ir karvės galva, apatinėje – septynios liepsnos, kurias, kaip teigiama, pats popiežius įdėjo už jo tolimo protėvio dalyvavimą 5-ame kryžiaus žygyje 1217 m.

Seniausia ir mažiausia Saremos epitafija priklauso Reinholdui von Buxhoeveden´ui, mirusiam 1664 m., ji iš pradžių buvo Kärla bažnyčioje. Beje, 1650 metais jis buvo vienas iš keturių įtakingiausių vietos didikų, kuriems teko garbė atstovauti Saremos dvarininkiją Švedijos karalienės Kristinos karūnavimo iškilmėse Stokholme. Su Võhksa ir Tõlluste dvarais buvo susijęs labai įtakingas Saremos riterystės vadovas Christian´as von Poll (1618–1693). Be minėtųjų, Kuresarės vyskupo pilyje yra dar dešimt žavių epitafijų, kurios pasakoja istorijas iš tolimų laikų.

Fotogrāfija / Nuotrauka: Kristjan Lillimägi

19. gadsimtā Šveicē tika atrasts sens bultas uzgalis. To izpētot, tagad ir noskaidrots, ka tā gatavošanai izmantota meteorīta dzelzs. Visticamāk, ka bultas uzgalis ir izgatavots no Kāli meteorīta, un tas kārtējo reizi norāda uz plašajiem tirdzniecības sakariem Eiropā.

Ar žinojote, kad…

XIX amžiuje Möringen´e Šveicarijoje, buvo rastas senovinės strėlės antgalis, o dabar tyrimai parodė, kad jam gaminti buvo naudojama meteorinės kilmės geležis. Strėlės antgalis greičiausiai pagamintas iš Kaali meteorito ir tai yra dar viena nuoroda į plačius Europos prekybos tinklus.

Fotogrāfija / Nuotrauka: Kalmer Saar

Kāli ezers ilgi glabāja

savu noslēpumu

„Noskaidrots, kā radies Kāli ezers!“ paziņo liels virsraksts 1937. gada avīzē. Jau sen tika apspriesta ezera savdabīgā forma un tam apkārt esošā vaļņa iekšpusē redzamie dolomīta bluķi, un par ūdenstilpes rašanos bija dažādas hipotēzes. Piemēram, 1827. gadā likās ļoti ticams skaidrojums, ka Kāli ezers ir radies „pazemes uguns izvirduma“ rezultātā. 1927. gadā Kāli ezeru un tā tuvumā atrodošās iedobes sāka pētīt kalnu inženieris Ivans Reinvalds. Pēc pāris gadiem viņš bija droši pārliecināts, ka dažādā izmēra krāteri ir radušies pēc sadursmes ar kādu cietu priekšmetu. Ņemot vērā šāda sitiena spēku un ietekmi, tai bija jābūt dzelzij, un tas varēja būt vienīgi meteorīts. „Es bieži nevarēju naktīs gulēt, jo tā lieta man nelika mieru!“ stāstīja inženieris Reinvalds par pētniecības darbiem, kuri ilga desmit gadus un vainagojās ar meteorīta fragmentu atrašanu. 30 fragmenti kopā svēra 110 gramus, lielākais no tiem – 24 gramus.

Tomēr vislielāko satraukumu radīja atradums Amerikā, jo nedaudz agrāk izdevās pierādīt Arizonas krātera izveidošanos meteorīta nokrišanas rezultātā – Kāli krāteris ir otrais ar tādu pašu izcelsmi.

Tiek lēsts, ka Kāli meteorīts nokrita 1530.–1450. gadā pirms mūsu ēras un pirms nokrišanas uz zemes sadalījās mazākos gabalos. Lielākais no tiem izveidoja 110 metrus platu un 22 metrus dziļu krāteri, turklāt apkaimē ir vēl astoņi mazāki krāteri. Meteorīts izraisīja postījumus, kas pielīdzināmi nelielas atombumbas sprādzienam, un atsauksmes par postījumiem ir vairāku tautu nostāstos. Starp citu, Kāli ezers ir uzskatīts par vietu, kur saule dodas gulēt – tieši šādu tālu salu aprakstīja arī Grieķijas ceļotājs Pitejs savā ceļojumu aprakstā 330.–320. gadā pirms mūsu ēras.

Lielākas meteorīta fragments, kāds līdz šim Kālī atrasts, ir 622 gramus smags, bet 2024. gada rudenī tika ziņots, ka divi poļi ir izrakuši iespējamu meteorīta gabalu, kas svēra 5,7 kilogramus. Kāli joprojām raisa interesi un sniedz atklājumus!

Kaali ežeras ilgą laiką saugojo savo paslaptį

«Kaali ežero atsiradimas išspręstas» paskelbė didelė antraštė 1937 m. laikraštyje. Savotiška ežero forma ir jį supančio pylimo vidinėje pusėje matomi vertikalūs dolomito gabalai jau seniai buvo diskusijų objektas. Sklandė kelios prielaidos apie vandens telkinio susidarymą. Pavyzdžiui, 1827 m. atrodė gana tikėtina, kad Kaali ežeras susiformavo „požeminių išsiveržimų“ dėka. 1927 metais kalnakasybos inžinierius Ivanas Reinvaldas pradėjo tyrinėti Kaali ežerą ir panašios formos įdubas prie jo. Po kelerių metų jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad įvairaus dydžio krateriai susidarė susidūrus su kokiu nors kietu kūnu. Sprendžiant iš tokio smūgio jėgos ir jo įtakos, tai turėjo būti geležis, ir būtent meteoritas. „Dažnai negalėdavau užmigti, taip mane vargino šitas dalykas!“ pasakojo inžinierius Reinvaldas apie dešimt metų trukusius tyrimus, pasibaigusius pirmųjų meteorito skeveldrų radimu. 30 skeveldrų iš viso svėrė 110 gramų, iš kurių didžiausia – 24 gramus.

Didžiausią ažiotažą sukėlė radinys Amerikoje, nes kiek anksčiau ten pavyko įrodyti meteorinę Arizonos kraterio kilmę –Kaali tapo antruoju tokio pobūdžio pasaulyje.

Skaičiuojama, kad Kaali meteoritas nukrito 1530–1450 m. pr. Kr. ir subyrėjo į mažesnius gabalus prieš nusileisdamas į Žemę. Didžiausias iš jų padarė 110 metrų skersmens ir 22 metrų gylio kraterį, be to, apylinkėse yra aštuoni mažesni krateriai.

Palyginimui pateikiamas mažesnio tipo branduolinės bombos sprogimas, o nuorodų į tuometinį sunaikinimą galima rasti kelių tautų pasakojimuose. Beje, Kaali ežeras buvo laikomas vieta, kur saulė nusileidžia miegoti – būtent taip tokią tolimą salą apibūdino graikų tyrinėtojas Pitėjas savo kelionių aprašyme 330-320 m.pr.Kr.

Iki šiol didžiausias Kaali rastas meteorito gabalas sveria 622 gramus, tačiau 2024 metų rudenį du lenkai pateikė naujieną, iškasę spėjamą meteorito gabalą, sveriantį 5,7 kilogramo. Kaali ir toliau siūlo susidomėjimą ir atradimus!

Ceļš ved tieši uz Muhu sirdi

Pēc īsa brauciena pāri jūrai tos, kuri brauc no kontinenta puses, vispirms sveicina Muhu sala. Kuivastu ostā piesaista uzmanību arhaiskas durvis Muhu salai raksturīgos raibos toņos, kas simboliski aicina iepazīt salu. Otras tādas pašas durvis ir salas Sāremā pusē. Ceļš starp divām Muhu durvīm pieskaitāms pie valsts galvenajām šosejām un ved līdz Sāremā galvaspilsētai, bet vispirms – uz Muhu salas sirdi. Muhu salas centrs ir Līvas ciems, kuru vietējie jokojoties dēvē par Līvas pilsētu. Līva kļuva par centru pēc II pasaules kara, bet salas galvenais ceļš gāja caur Līvu jau senos laikos. Ciems, kur šobrīd ir aptuveni 150 pamatiedzīvotāju, tika izveidots 18. gadsimtā, bet Līvā atrodas Muhu vienīgā viduslaiku baznīca, kas tika uzbūvēta seno ciemu vidū 13. gadsimtā. Pateicoties proporcijām un ārējam izskatam, Muhu Katrīnas baznīca tiek uzskatīta par vienu no skaistākajām lauku baznīcām Igaunijā.

Pēdējos gados Līvas centrs ir strauji attīstījies un ieguvis jaunu izskatu. Centrā ir modernas arhitektūras biznesa ēka – Muhu māja –, kuras fasāde imitē skaistus tautastērpa svārkus. Netālu no tās atrodas centrālais laukums, tirgus un ļoti populārā “street food” zona. Nesen būvētais lielais, jaunais veikals bija jāpaplašina, jo Līva veikalu patīk apmeklēt gan saliniekiem, gan Sāremā viesiem.

Vairākkārtīgi ir secināts, ka visapmierinātākie cilvēki Igaunijā dzīvo tieši Muhu – tas ir apstiprinājies pat vairākos valsts mēroga pētījumos par iedzīvotāju apmierinātību ar savu dzīvi. „Mēs ļoti mīlam savu dzimto salu,“ stāsta Muhu pagasta vecākais Raido Lītmē par to, kas dara Muhu iedzīvotājus laimīgus. Muhu pagasts ir neatkarību atjaunojušās Igaunijas vecākā vietējā pašvaldība un šogad tiek atzīmēta pagasta 35. dzimšanas diena.

Vai zināji, ka...

Fotogrāfija / Nuotrauka: Kalmer Saar

Kelias veda tiesiai į Muhu širdį

Po trumpos kelionės jūra Muhu sala pirmoji pasitinka atvykstančius iš žemyno. Kuivastu uoste akį patraukia archajiškos Muhu būdingos ryškių spalvų durys, kurios simboliškai kviečia „įeiti“ į salą – kitoje iš Saremos pusėje yra dar vienos panašios. Kelias tarp dviejų Muhu durų yra vienas iš pagrindinių šalies greitkelių, kuriuo pasiekiama Saremos „sostinė“, bet pirmiausia jis veda tiesiai į Muhu salos širdį.

Muhu salos centre yra Liiva kaimas, kurį vietiniai juokaudami vadina Liiva miestu. Liiva centru tapo po Antrojo pasaulinio karo. Svarbiausias salos kelias ėjo per Liiva jau senovėje. Kaimas, kuriame šiuo metu gyvena apie 150 nuolatinių gyventojų, buvo įkurtas XVIII amžiuje, nors šitoje vietoje yra vienintelė Muhu saloje viduramžių bažnyčia, pastatyta XIII amžiuje. Muhu Šv.Kotrynos bažnyčia yra laikoma viena iš gražiausių kaimo bažnyčių Estijoje pagal savo proporcijas ir išorę.

Pastaraisiais metais centras „Liiva“ ypač sparčiai vystėsi ir įgavo visiškai naują išvaizdą. «Miesto vaizde» yra modernios architektūros komercinis pastatas - Muhu namas -, kurio fasadas imituoja gražų tautinio kostiumo sijoną. Netoliese yra centrinė aikštė su turgumi ir itin populiaria gatvės maisto zona. Vos prieš kelerius metus pastatytą naują didelę parduotuvę dabar teko plėsti, nes į „Liiva“ krautuvę mėgsta užsukti kaip salos gyventojai, taip ir Saremos svečiai.

Ne kartą buvo nustatyta, kad labiausiai patenkinti Estijos žmonės gyvena Muhu saloje – tai patvirtinta net kelios šalies gyventojų apklausos. „Mes be galo mylime savo gimtąją salą“, – sako Muhu valsčiaus seniūnas Raido Liitmäe, ir tai daro laimingus Muhu žmones. Muhu savivaldybė yra seniausia nepriklausomybę atkūrusios Estijos vietinė valdžia, o šiemet Muhu gyventojai švenčia savo gimtosios savivaldybės 35-ąjį gimtadienį.

Ar žinojote,

Keltai, plaukiojantys tarp žemyno ir Muhu, pavadinti senovės Saremos milžino Tõll ir jo žmonos Piret vardais. 2024 metų vasarą buvo pasiektas dar vienas rekordas Virtsu–Kuivastu linijoje, kai liepos mėnesį pervežta 121 853 transporto priemonės ir 285 686 keleiviai. Keleivių per metus yra daugiau nei 1,7 mln.

kad… Prāmji, kas kursē starp Igaunijas kontinentālo daļu un Muhu salu, ir nosaukti Sāremā teiku varoņa, spēkavīra Lielā Tella un viņa sievas Piretas vārdā. 2014. gada vasarā dzima kārtējais Virtsu–Kuivastu līnijas rekords – jūlijā tika pārvadāts vairāk nekā 121 853 automašīnu un 285 686 pasažieri. Gadā ir vairāk nekā 1,7 miljoni pasažieru.

Uz divu pilskalnu

akmeņiem izbūvētā

„jūras šoseja“

Sāremā un Muhu jau gandrīz 130 gadus stāv gluži kā rokās sadevušās, jo Veikeveinā tās savieno 3,5 km garais dambis, kurš tika uzbūvēts 1896. gadā. Pārvietošanās no vienas lielās salas uz otru ir tik vienkārša un ātra, ka neskatoties uz to, vai galamērķis ir Sāremā vai Muhu, vienas salas vietā vienmēr ir divas! Savulaik dambja izbūves galvenais iemesls bija zemais ūdens līmenis Veikeveinā, kas traucēja pasta pārvadāšanu un preču apmaiņu. Pamatakmens Veikeveina dambim tika likts 1894. gadā. Projektā bija paredzēts darbus pabeigt trīs gadu laikā, bet Muhu uzņēmēja Pontusa Vernhofa vadībā divu salu savienošana tika veikta divos gados.

Veikeveina dambis vienlaikus tika būvēts no abu salu puses, un tika nodarbināti vairāki simti Sāremā un Muhu salas iedzīvotāju. Ja šodien dambja kopējais platums ir 24 metri, tad sākumā tas bija 6,5 metri. Par vienas dambja ass jeb aptuveni divu metru izbūvi maksāja 50–60 zelta rubļus, un tajā laikā par šādu naudu varēja nopirkt, piemēram, četras slaucamās govis. Akmeņus būvdarbiem saveda no laukiem un akmeņu kaudzēm, bet lielu daļu akmeņu dambja būvēšanai ņēma no Muhu pilskalna iespaidīgā aizsargvaļņa un Sāremā ņēma akmeņus no Māsi ordeņa pils aizsargmūra. Darba gaitā Muhu pilskalna vaļņos tika atrastas diivas apslēptas mantas, tai skaitā sudraba un bronzas rotaslietas un 24 sudraba monētas, kas kaltas 1165.–1223. gadā un tika nēsātas kā piekariņi.

Tikai dažus gadus pēc Veikeveina dambja uzbūvēšanas radās jaunas problēmas. Vietējie zvejnieki sūdzējās, ka nozveja ir samazinājusies, jo dambī nav caurtekas un Veikeveinā zivīm ceļš ir nosprostots. Patiesībā caurteku dambī nav arī šobrīd, un jūras šauruma ekoloģiskais stāvoklis pamazām pasliktinās. Tomēr Veikeveina dambis ir izveidojies par Igaunijā zināmu dabas aizsardzības simbolu, un Veikeveina biedrība iestājas par to, lai tiktu izbūvētas caurtekas un tiktu ņemta vērā putnu labklājība. Nozīmīgs solis tika sperts 2024. gada rudenī, kad starp Sāremā un Muhu jūrā ieklātais zemūdens kabelis deva iespēju no Veikeveina dambja novākt 60 gadus veco augstsprieguma elektrības pārvades līniju, kas pēc ornitologu aplēsēm katru gadu izraisīja 500–2500 gājputnu bojāeju.

Vai zināji, ka...

Pirmā automašīna pāri Veikeveina dambim pārbrauca 1906. gadā. Saskaņā ar pēdējiem datiem, satiksmes intensitāte šajā ceļa posmā ir 3410 automašīnas vienā diennaktī, 94% no tām ir vieglās automašīnas.

„Jūros

Ar žinojote, kad…

Pirmasis automobilis Mažojo sąsiaurio pylimą kirto 1906 m. Naujausiais duomenimis, šio kelio ruožo eismo dažnis – 3410 motorinių transporto priemonių per parą, iš kurių 94 proc. yra lengvieji automobiliai.

Sarema ir Muhu salos tarsi laikosi susikibę rankomis jau beveik 130 metų, nes jas jungia 3,5 km ilgio pylimas per Mažajį sąsiaurį (Väike väin), kuris buvo baigtas statyti 1896 m. Persikėlimas iš vienos didelės salos į kitą yra taip paprasta ir greita, kad nesvarbu, ar kelionės tikslas yra Sarema ar Muhu, vietoj vienos salos visada gausite dvi!

Kadaise pagrindinė pylimo statybos priežastis buvo žemas Mažojo sąsiaurio vandens lygis, ėmęs trukdyti kaip pašto pervežimams, tiek prekybai. Kertinis pylimo akmuo buvo padėtas 1894 m., o vadovaujant Muhu verslininkui Pontus´ui Wernhoff´ui prireikė dvejų metų vietoj projekte numatytų trejų dviejų salų sujungimui.

Mažojo sąsiaurio pylimą abi salos statė vienu metu, ir tai suteikė darbo keliems šimtams salų gyventojams. Jei šiandien bendras pylimo plotis siekia net 24 metrus, tai iš pradžių buvo tik 6,5 metro. Už vienos pėdos, arba maždaug dviejų metrų, pylimo statybą buvo mokoma 50-60 rublių auksu, o anuomet už tokius pinigus buvo galima nusipirkti, pavyzdžiui, keturias geras melžiamas karves.

Statybiniai akmenys buvo vežami iš laukų, be to pylimui užpildyti buvo naudojama ir didelė dalis apsauginių sienų akmenų kaip galingo Muhu piliakalnio, taip ir Saremoje esančios Maasi ordino tvirtovės. Darbo metu Muhu piliakalnyje buvo rasti du paslėpti lobiai – sidabriniai ir bronziniai papuošalai bei 24 sidabrinės monetos, dėvėtos kaip pakabukai, iš 1165–1223 metų.

Jau po kelerių metų, užbaigus pylimo statybą, atsirado naujų rūpesčių. Vietiniai žvejai skundėsi, kad laimikis tapo prastas, nes Mažajame sąsiauryje žuvims kelią užkirto be angų pylimas. Tiesą sakant, iki šių dienų nėra atitinkamų pylime angų, o sąsiaurio ekologinė būklė pamažu prastėjo.

Tačiau Mažojo sąsiario pylimas (est. Väinatamm) visoje Estijoje tapo žinomu gamtos saugojimo simboliu, o Väike Väina draugijos iniciatyva rūpinamasi kaip pylimo angų statyba, taip ir paukščių gerovė. Labai svarbi buvo 2024 metų rudenį pasiekta pergalė, kai tarp Saremos ir Muhu nutiestas jūrinis kabelis leido nuimti 60 metų senumo aukštos įtampos oro liniją, kuri, pasak ornitologų, sukėlė kasmet 500–2500 migruojančių paukščių mirtį.

Fotogrāfija / Nuotrauka: Kalmer Saar

Ar žinojote, kad…

Estijoje iš viso yra 2317 salų ir salelių, iš kurių net 1066 priklauso Saare apskričiai. Yra reguliarus susisiekimas su mažomis Ruhnu, Abruka ir Vilsandi salomis, o šalia Muhu esančios Viirelaid, Kesselaid ir Kõinastu taip pat yra nuolat gyvenamos.

Kelionė

Lidojums uz Roņu

salu – „jūras planētu“

Aptuveni pēc 20 minūšu lidojuma plašajā Rīgas jūras līcī parādās Igaunijas dienvidu sala. Ja citas Sāres apriņķa mazās saliņas atrodas Sāremā un Muhu tuvumā, tad Roņu sala ir 70 km lidojuma attālumā no Kuresāres. Roņu salu un Kolkas ragu Latvijā šķir tikai 37 kilometri.

Pirms simt gadiem aktuāls bija jautājums par Roņu salas piederību Igaunijai vai Latvijai. Ņemot vērā to, ka kādreiz to apdzīvoja zviedri, ir saprotams, ka Roņu salas iedzīvotāji paši vēlējās būt Zviedrijas sastāvā. Mūsdienās Roņu sala ieguvusi popularitāti kā „Roņu planēta“, jo vasarās dzīve uz salas kļūst ļoti aktīva.

No maija sākuma līdz septembra beigām uz Roņu salu regulāri kursē kuģis, kas var pārvadāt 58 pasažierus. No oktobra sākuma līdz aprīļa beigām, kad kuģis nekursē, stafeti pārņem maza lidmašīna, kas ir domāta 9 pasažieriem. Parastā trajektorija ved no Pērnavas uz Roņu salu, no turienes tālāk uz Sāremā, tad atkal uz Roņu salu un beigās atkal uz Pērnavu.

„Īstenībā ar mazo lidmašīnu ir autentiskāks piedzīvojums, jo lidmašīna lido zemu – redzēt var vairāk un tuvāk,“ apraksta pilote Elīze Otsa, kura lido uz Roņu salu jau vairāk nekā desmit gadus. Pilota darbā visvairāk viņai patīk jauki un atbalstoši cilvēki, skaisti skati un dažādi laika apstākļi. Taisnība gan, ka mainīgie laika apstākļi var radīt arī nopietnus izaicinājumus. „Man ir bijusi situācija, kad tuvojos Roņu salai un tieši pirms nosēšanās snieg tik biezs sniegs, ka lidlauku vairs nevar saskatīt. Dažreiz tādā gadījumā vienkārši ir jānogaida, citreiz jāgriež lidmašīna atpakaļ un jāsaka pasažieriem, ka, diemžēl, šodien uz Roņu salu netiekam.“ To, ka reizēm daba maina kuģa un lidmašīnas grafiku pēc savas iegribas, Roņu salas iedzīvotāji uztver ar apbrīnojamu mieru – gan jau varēs braukt citā dienā.

Ir izveidojusies jauka tradīcija, ka sezonas sākumā Roņu salas iedzīvotāji sapulcējas kopīgi sveicināt pirmo kuģi un lidmašīnu. Elīze Otsa stāsta, ka tas vienmēr ir ļoti sirsnīgi, un priecīgi apraksta kā pagājušajā rudenī ciema iedzīvotāji sveicināja atbraucējus ar dziesmu, kas bija radīta speciāli šim gadījumam.

Vai

zināji, ka...

Igaunijā kopā ir 2317 lielāku un mazāku salu, un 1066 no tām ir Sāremā apriņķa sastāvā. No mazajām salām regulāra satiksme ir uz Roņu, Abrukas un Vilsandi salu, bet pastāvīgi apdzīvota ir arī Vīrelaida, Kesselaida un Keinastu Muhu piekrastē.

Praėjus maždaug 20 minučių po lėktuvo pakilimo, erdvios Rigos įlankos viduryje ima ryškėti piečiausia Estijos sala. Kitos mažos Saare apskrities salos yra netoli Saremos ir Muhu, o Ruhnu yra 70 kilometrų tiesia linija nuo Kuresarės ir „tik“ 37 kilometrai nuo Latvijos Kolkos rago.

Prieš šimtą metų kilo klausimas, ar Ruhnu sala turėtų būti Estijos ar Latvijos dalis. Atsižvelgiant į tai, kad istoriškai saloje gyveno pakrančių švedai, galima suprasti, kad patys runiečiai išreiškė norą prisijungti prie Švedijos. Šiandien sala žinoma kaip Ruhnu planeta, ir būtent vasarą salos gyvenimas būna itin aktyvus.

Nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos į Ruhnu reguliariai kursuoja laivas, talpinantis 58 keleivius. Nuo spalio pradžios iki balandžio pabaigos, kai laivas neplaukia, estafetę perima nedidelis lėktuvas, skirtas devyniems keleiviams. Įprasta trajektorija eina iš Pernu į Ruhnu, iš ten į Saremą, tada vėl į Ruhnu ir galiausiai vėl į Pernu.

„Su mažu lėktuvu patirtis iš tiesų yra autentiškesnė, nes lėktuvas skrenda žemiau – matosi daugiau ir arčiau“, – apibūdina pilotė Elise Ots, į Ruhnu salą skraidanti jau daugiau nei dešimt metų. Piloto darbe jai labiausiai patinka malonūs ir remiantys žmonės, jaudinantys vaizdai ir skirtingos oro sąlygos. Tiesa, permainingos oro sąlygos gali pateikti ir gerų iššūkių. „Patyriau situaciją, kai artėju prie Ruhnu ir prieš pat nusileidimą aerodromas dingsta iš akių, smarkiai sninga. Kartais tokiu atveju verta tiesiog šiek tiek palaukti, kartais reikia apsukti lėktuvą ir pasakyti keleiviams, kad šiandien, deja, tai neįmanoma“. Tai, kad pagal oro sąlygas keisčiami laivo ir skrydžių tvarkaraščiai, Ruhnu gyventojai reaguoja su nuostabia ramybe - juk bus ir kita diena.

Jau tapo gražia tradicija susiburti Ruhnu saloje pasitikti pirmojo sezono laivo ir lėktuvo. Anot Elise Ots, tai visada labai nuoširdu, ir ji mielai pasakoja, kaip praėjusį rudenį kaimo gyventojai atvykusiems atliko „lėktuvo daina“ skirta būtent šiai progai.

Salinieku 118 zelta

medaļas gaida

papildinājumu

Kas kopīgs ir Sāremā un Bermudu salām, lai gan tās šķir 6500 kilometri? Vai ar Folklenda salām, kas ir 14 200 kilometru putna lidojuma attālumā? Tieši tādā pašā veidā savstarpēji ir saistītas, piemēram, Olande un Gotlande, kā arī Fēru un Šetlendas salas. Sportisti no šīm un vēl 17 salām katru gadu sacenšas Salu sporta spēlēs, kas ir tādas kā olimpiskās spēles. Starp citu, diezgan daudzi Salu sporta spēļu sportisti ir piedalījušies arī īstajās olimpiskajās spēlēs, tai skaitā arī daudzi sāmsalieši.

Šogad aprit 40 gadi kopš pirmo reizi tika rīkotas Salu sporta spēles. Pirmās spēles notika 1985. gadā Mani salā, un jau tad piedalījās sportisti no 15 salām. Sāremā piedalās Salu sporta spēlēs no 1991. gada un kopā ir izcīnītas 320 medaļas, 118 no tām – zelta. Šogad Salu sporta spēles notiks Orkneju salās no 12. līdz 18. jūlijam un 12 sporta veidos sacentīsies 2000–2500 dalībnieki. Kāds ir Salu spēļu fenomens? 2025. gada spēļu rīkotāji trāpīgi atzīst, ka tiem cilvēkiem, kuri dzīvo uz salām, piemīt kas īpašs. „Uzaugšana nelielā kopienā, kura dzīvo jūras ieskauta, ieaudzina patstāvību un varenu lepnumu par savu kultūru un mantojumu – pat zināmu stūrgalvību.“ Šo kopīgo īpašību simbolizē 1991. gadā Olandē aizsākusies tradīcija, ka uz sacensībām ņem līdzi savas salas ūdeni, ko salej kopā ar citu salu ūdeņiem – līdzīgi kā salas savieno jūra.

Salu sporta spēles satuvina arī sportiskas ģimenes. 2023. gadā Gērnsijā iegāja vēsturē laulātie Linda un Kaurs Kivistiki, izcīnot zelta medaļu gandrīz vienlaicīgi – Linda šķēpmešanā un Kaurs 10 000 metru skrējienā. Tajās pašās spēlēs panākumus guva arī Lindas māsa un brālis un arī viņu vecāki kādreiz pa abiem kopā ir izcīnījuši 20 medaļas.

Vai zināji, ka...

Arī Igaunijā notiek vairākas sacensības starp salām, piemēram, 2008. gadā tika atdzīvināta Roņu un Kihnu spēļu tradīcija, un Sāremā un Hījumā 2016. gadā sacentās virves vilkšanā pāri jūrai. 2023. gadā Sāremā un Hījumā sacentās soļu skaitīšanā, un teju mēneša laikā sāmsalieši veica 103 482 336 soļu – tas ir 1,9 reizes apkārt Zemei.

Ar žinojote, kad…

Estijoje taip pat vyksta keletas tarp salų jėgų išbandymo varžybų, pavyzdžiui, Ruhnu ir Kihnu žaidynių tradicija buvo atgaivinta 2008 metais, o Sarema ir Hiuma 2016 metais išbandė virvės traukimą per jūrą. 2023 metais vyko Saremos ir Hiuma tarpusavio žingsnių varžybos, ir kiek mažiau nei per mėnesį salos gyventojai įveikė 103 482 336 žingsnius – tai 1,9 karto aplink Žemę.

Salos gyventojų 118 aukso medaliai laukia papildymo

Kas bendro tarp Saremos ir Bermudų, nors jas skiria daugiau nei 6500 kilometrų? Ar su Folklando salomis, kurios nuo Saremos yra nutolusios tiesia linija daugiau nei 14 200 kilometrų? Alandai ir Gotlandas bei Farerų ir Šetlando salos taip pat yra sujungtos lygiai taip pat. Šių ir 17 kitų salų sportininkai kas dvejus metus dalyvauja Salų žaidynėse, kurios yra tarsi salų olimpinės žaidynės. Beje, nemaža dalis Salų žaidynių sportininkų yra kovoję ir tikrose olimpiadose, tarp jų ir keli saremiečiai.

Šiemet sukanka 40 metų nuo Salų žaidynių pradžios. Pirmosios žaidynės įvyko 1985 metais Meno saloje, ir jau tada dalyvių buvo iš 15 salų. Sarema Salų žaidynėse dalyvauja nuo 1991 metų ir iš viso iškovota daugiau nei 320 medalių, iš kurių 118 aukso. Šiais metais Salų žaidynes rengs Orknio salos ir liepos mėnesio 12–18 d. vyksiančiose 12 sporto šakų žaidynėse laukiama nuo 2000 iki 2500 dalyvių.

Kas yra Salų žaidynių fenomenas? 2025 metų žaidynių organizatoriai taikliai teigia, kad salose gyvenantiems žmonėms tai tiesiog būdinga. „Augimas mažoje bendruomenėje, apsuptoje jūros, įskiepija nepriklausomybę ir didelį pasididžiavimą savo kultūra bei paveldu – gal net tam tikrą užsispyrimą simbolizuoja.“ Šį bendrumą simbolizuoja 1991 m. Alanduose užsimezgusi tradicija – į varžybas pasiimti vandenį iš savo salos, kuris sumaišomas iš kitų salų atvežtu vandeniu – taigi, kaip salas jungianti jūra.

Salų žaidynės suvienija ir sportiškas šeimas. 2023 m. Saremiečiai, vyras ir žmona, Linda ir Kaur Kivistik įžengė į istoriją Gernsis saloje vienu metu iškovodami aukso medalius – Linda ieties metime, o Kaur 10 000 metrų bėgime. Tose pačiose žaidynėse sėkmingai dalyvavo ir Lindos sesuo bei brolis, o jų tėvai savo laiku Salų žaidynėse iškovojo iš viso 20 medalių.

Fotogrāfija / Nuotrauka: Mati Mäetalu

Vērtīgs materiāls

no jūras dzīlēm

1938. gada dienas laikrakstā minēts Pēteris Alliss (1829-1898), kurš tiek dēvēts par Vilsandi, Lonalaiu “nekronētu karali un pirmo Sāremā ūdeņu iekarotāju”. Laikrakstā aprakstīts, ka Alliss bijis liecinieks neskaitāmām kuģu katastrofām, jo zemūdens klintis Vilsandi apkārtnē “pievilka buriniekus kā līmpapīrs mušas”. Pēteris Alliss kļuva par cienījamu un slavenu glābēju. Zinādams, ka netālu no viņa mājām jūras dibenā guļ daudzi veci kuģi, Alliss Vācijā iegādājās niršanas tērpu un devās zemūdens dārgumu meklējumos. Viņš atrada gadsimtiem vecu porcelānu un daudz citu antīku vērtslietu, kuras pārdodot, labi nopelnīja.

Laika gaitā Sāremā ūdeņos ir nogrimuši neskaitāmi kuģi, un vraku reģistrā ir ziņas par vairāk nekā 200 kuģiem, kuru paliekas līdz šodienai nav atrastas. Galamērķis pārsvarā bija Rīga vai Pēterburga, un ceļš tika uzsākts no Amsterdamas, Roterdamas, Lībekast, Londonas, Liverpūles, Kopenhāgenas, Lisabonas un daudzām citām pilsētām. Kuģi bija piekrauti ar dažādām precēm, sākot ar sāli un sveču taukiem, un beidzot ar mēbelēm, parfimēriju un šampānieti. 1860. gadā vien Sāremā piekrastē nogrima 12 ārzemju kuģi, un saistībā ar kravu un kuģa komandu glābšanas darbiem izveidojās sava veida uzņēmējdarbības joma. Nogrimušie kuģi deva vērtīgu materiālu, ko izmantot dažādām vajadzībām. Tautā klīst nostāsti, ka no dzelzs, kas tika atrasta uz kāda kuģa vraka, smēdēs daudzus gadus kala pakavus un izkaptis, un dzelzs bija tik daudz, ka darinājumus varēja arī pārdot.

Vēl pagājušā gadsimta sākumā avīzēs tika publicēti vairāki raksti par noslēpumaino Persijas kuģi ar zeltu, kas jau no 1783. gada Sāremā piekrastē Meldri līcī gaida, kad to atradīs. Neskatoties uz to, ka 1910. gadā galvaspilsētas avīzē daudzsološi tika paziņots, ka Sāremā tiek izcelts kuģis ar zeltu, pasakainā zelta krava nav atrasta līdz šodienai un runas par to ir apsīkušas. Tomēr Meldri līcī ir vieta, kura kartē arī tagad ir atzīmēta kā Kullanina (latviski: Zelta rags).

Ar žinojote, kad…

Vienas iš seniausių Estijoje sudužusių laivų – XVI amžiaus vietinis prekybinis laivas, kuris buvo aptiktas 1985 metais Mažajame sąsiauryje (Väike väin) prie Maasi ordino tvirtovės. Jį galima pamatyti Estijos jūrų muziejaus oro uosto ekspozicijoje Taline.

Vai zināji, ka...

Viens no vecākajiem vrakiem Igaunijā ir vietējais preču kuģis no 16. gadsimta, ko atrada 1985. gadā Veikeveinā netālu no Māsi ordeņa pils. Māsi kuģi ir iespējams apskatīt Tallinā Igaunijas jūras muzeja Hidroplānu ostas ekspozīcijā.

Fotogrāfija / Nuotrauka: Valdur Maibach

Lobis, kuris

iš jūros dugno

nukeliavo

naują ratą

1938 metų dienraštyje buvo pasakojimas apie Peterį All (1829–1898), kuris vadinamas „nekarūnuotu Loonalaiu (sala prie Vilsandi) karaliumi ir pirmuoju Saremos vandens užkariautoju“. Laikraščio istorijoje rašoma, kaip All matė begalę laivų žučių, nes Vilsandi apylinkėse pasislėpusios povandeninės uolos, „prie kurių burlaiviai prilipdavo kaip musės prie musgaudžių“. Peteris All tapo vertinamu ir žinomu jūrų gelbėtoju. Žinodamas, kad netoli namų jūros dugne guli daug senų laivų, jis Vokietijoje nusipirko nardymo kostiumą ir pradėjo ieškoti povandeninių lobių. Jis rado šimto metų senumo porcelianą ir daugybę kitų antikvarinių vertybių, kurias pardavęs gavo gerą pelną.

Bėgant metams Saremos vandenyse žuvo keli šimtai laivų, o nuskendusiųjų registre yra užrašų daugiau nei apie 200 laivų, kurių nuolaužos iki šių dienų neaptiktos. Dažniausiai kelionės tikslas buvo Ryga arba Sankt Peterburgas, o startavo iš Amsterdamo, Roterdamo, Liubeko, Londono, Liverpulio, Kopenhagos, Lisabonos ir daugelio kitų miestų. Krovinys buvo gana skirtingos prekės, pradedant druska ir žvakių vašku, baigiant baldais, parfumerija ir šampanu

Vien 1860 metais prie Saremos krantų žuvo 12 užsienio laivų, o jūroje nelaimės ištiktų laivų krovinių ir įgulų gelbėjimas tapo savotiška verslo šaka salose. Nuskendę laivai tapo vertinga medžiaga perdirbimui. Iš liaudies pasakojimų žinoma, kaip iš geležinio laivo korpuso, pakelto iš jūros dugno, namų kalvėse daug metų buvo gaminama pasagos ir dalgiai, kurie taip pat buvo parduodami.

Dar praėjusio šimtmečio pradžioje spaudoje pasirodė keletas pasakojimų apie paslaptingą persų auksinį laivą, kuris Saremos pakrantėje esančioje Möldri įlankoje nuo 1783 metų laukia, kol bus surastas. Nors 1910 metais sostinės laikraštyje jau buvo daug žadančios žinutės, kad šiuo metu Saremoje vyksta auksinio laivo kėlimas, nors pasakiškas aukso krovinys nerastas iki šiol, ir pasakojimai apie jį nutilo. Tačiau Möldri įlankoje yra vieta, kuri žemėlapiuose vis dar vadinama Kullanina (auksine nosimi).

Fotogrāfija / Nuotrauka: MoSaaremaa

Pirmais Igaunijas siers pasaulē

Igaunijas siers rakstos pirmo reizi minēts 1569. gadā, kad Sāremā Māsi fogts pieprasīja no 16 zemnieku saimniecībām nodevas siera veidā. Siera ražošana Sāremā sāka strauji attīstīties 19. gadsimta vidū, un sākot no 1843. gada tā ne reizi nav pārtraukta. 1851. gadā, kad Londonā notika pirmā starptautiskā izstāde, tur bija pārstāvēta arī Sāremā Dellingshauzena siera fabrikas produkcija – kā zināms, tā bija pirmā reize, kad Igaunijas siers parādījās starptautiskajā arēnā. 1870.–1910. gadā Sāremā darbojās gandrīz 50 muižas pienotavas, un daudzās no tām darināja arī sieru. Slavenākais Sāremā siera sējējs bija šveicietis Alberts Šlups (1851–1929), kurš ieradās Sāremā gatavot sieru 1880. gadā pēc vietējo muižnieku uzaicinājuma. Savu siera ražotavu Šlups izveidoja 1885. gadā, un pēc tam, kad 1890. gadā viņš iegādājās plašākas ražošanas telpas Kuresāres nomalē, sākās liela veiksme. Drīz Šlups atvēra savas siera virtuves arī vairākās vietējās muižās un arī ārpus Sāremā. Kādreiz slavenās siera ražotnes atrašanās vietu vēl šodien sauc par “Slupi stūri”. Šlupa siers garšas un kvalitātes ziņā bija ļoti līdzīgs Ementāles sieram, un tika uzskatīts, ka tam par iemeslu ir Sāremā augsne un augu valsts dažādība, kas piedod pienam šādu garšu. Sāremā alvaru ganības tika salīdzinātas pat ar Alpu pļavām. 1887.–1890. gadā vien Šlupi siers gadatirgos un izstādēs ieguva 11 zelta un sudraba medaļas, bet 1913. gadā Neapoles izstādē tam tika piešķirta Grand Prix balva.

Vai zināji, ka...

2024. gadā Igaunijas piena ražošanas jomā tika uzstādīts jauns rekords, kad kontroles laikā izslauktais piena daudzums dienā pirmo reizi pārsniedza maģisko 100 kilogramu robežu. Šo rezultātu sasniedza Sāremā govs, kurai jau agrāk bija iedots vārds Rekords. Iepriekšējais labākais rezultāts bija 2023. gadā, un to sasniedza cita Sāremā govs vārdā Krēta.

Ar žinojote, kad…

Naujas Estijos pieno gamybos rekordas buvo pasiektas 2024 metais, kai kontrolinio melžimo dienos kiekis pirmą kartą viršijo magišką 100 kilogramų ribą. Tokį rezultatą pasiekė Saremos karvė, kuri jau buvo pavadinta Rekord. Ankstesnis geriausias rezultatas buvo 2023 m. ir priklausė kitai Saremos karvei Kretai.

Pirmasis pasaulyje estiškas sūris

Pirmą kartą estiškas sūris rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1569 m., kai Saremos saloje esančioje Maasi valdoje sūrius turėjo gaminti 16 ūkių. Saremoje sūrių gamyba iš tiesų pradėjo vystytis XIX amžiaus viduryje, o nuo 1843-iųjų sūrių gamyba buvo pastovi. 1851 m., kai Londone buvo surengta pirmoji pasaulinė paroda, ten buvo atstovaujama ir Saremos Dellingshausen´o sūrio gamyklos produkcija - žinoma, kad tai buvo pirmas kartas, kai estiškas sūris pasiekė tarptautinę areną.

1870–1910 metais Saremoje veikė beveik 50 dvaro pieninių, daugelis jų gamino ir sūrius. Žymiausias Saremos sūrio meistras buvo šveicaras Albertas Schlup (1851–1929), kuris 1880 m. atvyko į salą gaminti sūrio vietinių dvarininkų kvietimu. Schlup savo sūrių gamyklą įkūrė 1885 m., o 1890 m. Kuresarės miesto pakraštyje įsigijus erdvesnes gamybos patalpas, prasidėjo didelė gamyba. Netrukus Schlup´as atidarė savo sūrių virtuves keliuose vietiniuose dvaruose ir tolimesnėse nuo Saremos vietose. Kadaise garsios Kuresarės sūrio pramonės vieta ir šiandien vadinama „Slupi kampeliu“.

„Schlup“ sūris buvo laikomas panašiu į originalųjį „Emental“ savo skoniu ir kokybe. Manyta, kad svarbų vaidmenį čia vaidina Saremos dirvožemis ir turtinga augalija, kuri atsispindi pieno skonyje. Saremos aliuvinės ganyklos netgi buvo lyginamos su alpinėmis pievomis. Vien 1887–1890 metais „Schlup“ sūris mugėse ir parodose pelnė 11 aukso ir sidabro medalių, o 1913 m. parodoje Neapolyje gavo Grand Prix.

Šobrīd Sāremā siera flagmanis ir piena kombināts „Saaremaa Piimatööstus”, kas pieder salu fermeriem un apvieno 31 piena ražotāju. Izejvela ražošanai pienāk no tuvienes, un, pateicoties tam, piens ir svaigs un „maz kratīts“. Sāremā piena kombināta produkcija tiek eksportēta uz Somiju, Latviju, Spāniju, Grieķiju, Poliju, Holandi un no 2023. gada arī uz Japānu. Preču zīmes „Mo Saaremaa“ sieru piedāvājumā ir Gouda, Edam, Cheddar un Tilsiter, bet jo īpaši iemīlēts ir Old Saare siers, kam ir piešķirts Igaunijas labākā pārtikas produkta tituls.

Dabar Saremos sūrio flagmanas – salų ūkininkams priklausantis Saremos Pieno Kombinatas (Saaremaa Piimatööstus), vienijantis 31 pieno gamintoją. Žaliava yra labai arti gamybos, todėl pienas yra ypač šviežias ir „mažai suplaktas“. Saremos pieno pramonės produkcija eksportuojama į Suomiją, Latviją, Ispaniją, Graikiją, Lenkiją ir Olandiją, o nuo 2023 metų – ir į Japoniją. „Mo Saaremaa“ prekės ženklo sūrių asortimente yra „Gouda“, „Edam“, „Cheddar“ ir „Tilsiter“, o ypač populiarus Estijoje geriausiu maisto produktu išrinktas „Old Saare“ sūris.

Vai zināji, ka...

No 2012. gada tiek pielietota reģiona zīme „Saaremaa Ehtne“ (latviski: „Sāremā autentiskais“). Zilā zīme apstiprina, ka produkts vai pakalpojums nāk no tīrās salu dabas un ir vietējo rūpīgs darbs. Šobrīd zīmi nes 140 ražotāju produkti, 80 no tiem ir pārtikas produktu un dzērienu ražotāji.

Ar žinojote, kad…

Nuo 2012 metų naudojamas regioninis ženklas „Saaremaa Ehtne“, kuris patvirtina, kad už mėlynu ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos slypi švari natūrali salų aplinka ir kruopštus vietos žmonių darbas. Iki šiol yra 140 ženklų turėtojų, iš jų 80 - maisto ir gėrimų gamintojai.

Salu garšas ir iekarojušas visu Igauniju

Sāremā, Muhu un Roņu sala 2024. gada vasaras sākumā tika pasludinātas par Igaunijas gada pārtikas reģionu. Līdz ar to sākās daudzpusīgs un interesants salu garšu gads, kura notikumi turpinās arī 2025. gadā. Vietējās ēdienu tradīcijas raksturo māka pateicīgi un atjautīgi izmantot visu, ko sniedz daba, un jūras ieskautie iedzīvotāji līdz mūsdienām ir saglabājuši prasmi dzīvot tā, lai no esošā pietiktu arī rītdienai.

Viennozīmīgi, ka salu galvenā izejviela ir zivis, un to ēšanai ir daudz veidu. Kāds mutē kūstošs zivju ēdiens ir pagatavojams dažos acumirkļos? Ar ko parasti pavasaros „izdekorē“ māju? Kā zivis vairākus mēnešus uzglabāt bez ledusskapja? Kāpēc salinieki ar šķērēm griež zivs strēmeles?

Visātrāk ir pagatavojams, kā igauņi saka, äkis jeb mazsālīta zivs –svaigu zivs fileju sakapā mazos gabaliņos, uzber sāli un tūlīt mutē iekšā! Šādi zivi var pagatavot pat uzreiz laivā – nav vajadzīga ne plīts, ne virtuve. Ja zivju ir daudz, vērts padomāt par sālīšanu, kaltēšanu vai žāvēšanu. Salu pavasari ir grūti iedomāties bez raudām un reņģēm, kuras kā vizuļojošas, sudrabainas virtenes tiek izkarinātas žāvēties pie mājas pajumtes. Un īstai vasarai piederas patīkami sāļa, kaltēta bute, no kuras ar pieredzējušu roku tiek grieztas strēmeles kumosa lielumā.

Neskatoties uz to, ka daudzas garšas salās ir līdzīgas, katrai salai ir arī savi tradicionālie ēdieni. Sāmsaliešiem tāda ir sāļā plātsmaize, kurai noteiktas receptes nemaz nav – tās pamatā ir iepriekšējā dienā pārpalikušais ēdiens. Senāk bija paraža, ka kāzās, kuras ilga vairākas dienas, sāļo plātsmaizi pasniedza kā pēdējo maltīti. Līdzīgi ēdieni ir arī citām tautām – par sāļās plātsmaizes radinieku tiek uzskatīts lietuviešu nacionālais ēdiens cepelīni.

Muhu iedzīvotāju gods un lepnums ir vietējā rupjmaize. Lai to nopirktu pat ir jāizstāv rinda maiznīcā, bet salas tradicionālais ēdiens noteikti ir hapuroks – no skābētiem kartupeļiem un miltiem gatavots svētku ēdiens. Mūsdienās tas ir kļuvis par smalku saldo ēdienu, un kartupeļu vietā tiek izmantoti arī āboli un rabarberi.

Roņu salā senāk galvenā izejviela bija roņu gaļa, ko ēda gan vārītu, gan žāvētu, bet patreizējie Roņu salas iemītnieki labprātāk ēd svaigas zivis.

Salu pārtikas tradīcijām rozīnīti piešķir mūsdienīga, inovatīva pieeja, un salu produkti parasti ir Igaunijas labāko pārtikas produktu saraksta priekšgalā.

Salų skoniai užkariavo visą Estiją

Sarema, Muhu ir Ruhnu 2024-ųjų vasaros pradžioje buvo paskelbtos metų maisto regionu Estijoje. Taip prasidėjo įvairiapusiški ir jaudinantys salų skonių metai, kurių veikla tęsis ir 2025 m. Vietos maisto tradicijos pasižymi gebėjimu dėkingai ir išradingai panaudoti viską, ką duoda gamta, o jūrų glėbyje žmonės vis dar gyvena taip, kad turimo maisto šiandien užtektų ir rytojui.

Žinoma, vienas pagrindinių salų skonių yra žuvis, ir yra daug būdų ją valgyti. Kokį burnoje tirpstantį žuvies maistą galima paruošti vos keliais akies mirksniais? Koks yra paprotys namus „puošti“ pavasarį? Kaip keletą mėnesių laikyti žuvį be šaldytuvo? Kodėl salos gyventojai žirklėmis kerpa žuvies juosteles?

Äkis (greitai sūdoma žuvis) paruošiamas greičiausiaišviežią žuvies filė supjaustote mažais gabalėliais, įberiate druskos ir iš karto dedate į burną! Äkis galite pasigaminti net valtyje – nereikia viryklės ar virtuvės. Jei žuvies daugiau, verta pagalvoti apie sūdymą, džiovinimą ar rūkymą. Sunku įsivaizduoti salų pavasarį be kuojų ir strimėlių, kurios kaip sidabrinės grandinėlės žaižaruoja sukabintos džiūti po pastatų karnizais. Ir tikra vasara būna su skaniai pasūditomis džiovintomis plekšnėmis, kurios įgudusia ranka sukarpomos, burnoje tirpstančiomis, juostelėmis.

Nors daugelis salų skonių yra panašūs, tačiau kiekviena sala turi ir savo tradicinių patiekalų. Saremos gyventojai turi pannileib - bulvių plokštainį (kugelį), kuris neturi konkretaus recepto, ir gaminamas iš praėjusios dienos maisto likučių. Seniau buvo įprasta, kad kugelis būdavo patiekiamas kaip paskutinis, kelias dienas trukusių vestuvių, vaišių valgis. Panašių maisto patiekalų yra ir kitų tautų maisto kultūroje, o lietuviškas nacionalinis patiekalas cepelinas laikomas bulvių plokštainio gimine.

Muhu salos gyventojų garbė ir pasididžiavimas – vietinė juoda duona, kad jos įsigyti net eilėje prie kepyklos stovima, tačiau firminis salos patiekalas neabejotinai yra hapurokk – tradicinis švenčių patiekalas iš parūgštintų bulvių ir miltų. Dabar jis tapo rafinuotu desertu, o vietoj bulvių taip pat naudojami obuoliai ir rabarbarai.

Seniau Ruhnu pagrindinė maisto žaliava buvo ruonių mėsa, kuri buvo valgoma ir virta, ir rūkyta, tačiau dabartiniai ruhniečiai labiausiai vertina šviežią žuvį.

Salų maisto tradicijos pagardintos šiuolaikišku, novatorišku požiūriu, o salų produktai visada yra geriausio estiško maisto konkurso priešakyje.

Kuressaare

Apskates objekti / Įžymybės

Rātsnams / Rotušė

Bijusī ugunsdzēsēju ēka / Buvusi gaisrinė

Sv. Laurencija baznīca / Šv. Lauryno bažnyčia

Sv. Nikolaja Apustuliskā pareizticīgo baznīca / Šv. Mikolojaus ortodoksų bažnyčia

Pilsētas parks / Miesto parkas

Bīskapa cietoksnis / Vyskupo tvirtovė

Kūrzāle / Kurotinė salė

Kudjapes kapsēta / Kudjapė kapinės

Piemineklis Brīvības karā kritušajiem saliniekiem (1918-1920) / Paminklas saremiečiams žuvusiems

lšsivadavimo kare (1918-1920)

Lielais Tells un Pireta / Skulptūra “Milžinai Tõll ir Piret”

Saaremaa

APSKATES OBJEKTI

Skaties vairāk www.saaremaatourism.ee

Üügu stāvkrasts

Muhu Sv.Katrīnas baznīca

Muhu muzejs

Darbojošas Ēmu vējdzirnavas

Muhu pilskalns

Kogi purvs

Poides baznīca

Valjalas pilskalns

Valjalas baznīca

Kāli meteorīta krāteru lauks

Kārmas baznīca

Kārmas senais pilskalns

Piha baznīca

Lodes ozolaine

Salmes aizvēsturisks kuģis

Sēres bāka

Sõrve Kara muzejs

Vīdumē dabas rezervāts

Sāremā Kaļķu parks

Vilsandi Nacionālais parks

Kihelkonnas baznīca

Mihkli brīvdabas muzejs

Harilaiu pussala

Odaletsi avoti

Ezers Karujärv

Ninases vējdzirnavas

Pangas stāvkrasts

Anglas vējdzirnavu kalns

Loonalaid

Vilsandi rahvuspark

Vilsandi

Tagamõisa poolsaar

Neeme

VaiguRannaküla

Lätiniidi

Kõruse

Koorunõmme looduskaitseala

Sepise

Tagamõisa lka

Kesknõmme lka

Tagalaht

Kallaste

Teesu lka

Virita

Rootsiküla

Eeriksaare

Karjas baznīca

Māsi ordeņa cietoksnis

Ruhnu muzejs un baznīca

ĮŽYMYBĖS

Žiūrėti papildomai www.saaremaatourism.ee

Üügu skardis

Muhu Šv.Kotrynos bažnyčia

Muhu muziejus

Dirbantis Eemu vėjo malūnas

Muhu piliakalnis

Koigi pelkė

Pöide bažnyčia

Valjala bažnyčia

Valjala piliakalnis

Kaali meteoritų kraterių laukas

Kaarma bažnyčia

Kaarma piliakalnis

Püha bažnyčia

Loode ąžuolynas

Salme priešistorinis laivas

Sõrve švyturys

Sõrve Karo muziejus

Viidumäe gamtos draustinis

Saremos kalkių parkas

Vilsandi Nacionalis parkas

Kihelkonna bažnyčia

Mihkli sodyba-muziejus

Pusiasalis Harilaid

Odalätsi šaltiniai

Ežeras Karujärv

Ninase vėjo malūnas

Panga skardis

Angla vėjo malūnų kalnas

Karja bažnyčia

Maasi ordino tvirtovė

Liivaranna

Panga mka

Panga

Ninase poolsaar

Ninase

Kugalepa

Vanakubja

Laidu saare lka

Laidu

Küdema laht

Paatsa

Paatsa lka

Küdema

Silla

Tuiu

Lussu

Asuka

Pammana poolsaar

Pammana

Loona

Lümanda-Kulli

Atla

Karala

Vilsandi rahvuspark

Odalätsi

Kõõru

Odalätsi mka

Pajumõisa

Viki

Varkja

Ohtja

Pöitse

Järise

Lümanda

Leedri

Jõgela

Varpe

Kipi

Koki

Lahetaguse

Viidu

Kotlandi

Peederga

Tõrise Linnuse

Pamma

Rahuste lka

Lindmetsa

Lindmetsa mka

Ohessaare mka

Rahuste

Kaunispe

Jämaja

Laadla Pidula

Paiküla

Koidula

Mätasselja

Viidumäe looduskaitseala

Taritu

Lõmala

Rahuste lka

Pahapilli Ohessaare

Iide

Tammuna

Tiisatu lka

Hakjala

Käku lka

Vendise

Sõmera Jõempa Ansi

Arandi

Käesla

Hirmuste

Haavassoo lka

Vintri Kurevere

Kaugatoma

Kaugatoma-Lõu maastikukaitseala

Viieristi lka

Sõrve poolsaar

Viieristi lka

Siplase lka

Läbara Hänga

Karuste

Sääre

Sääre looduskaitseala

Kaavi Abula

Koimla lka

Suurna

Lassi

KaarmiseJõempa lka

KaarmaKungla

Kaarmise

Mõnnuste

Karida

Mõisaküla Tõlli

Ulje

Anseküla

Kaimri

Mässa

Mäebe

Mõntu

Paevere

Mullutu

Irase

Saia

Kellamäe

Käku

Laheküla

KURESSAARE

Mullutu-Loode lka

Mändjala

Imara

Järve luidete maastikukaitseala

Meedla

Laadjala

Sikassaare

Piila

Kaubi Sauvere

Kaarma-Jõe

Mullutu-Loode looduskaitseala

Suur Katel

Abruka

Vahase

Abruka

Kaarma Lilbi

Kasti Võhma mka

Kiratsi

Kasselaid

Abruka looduskaitseala

Kaarma-Jõe

Pammana

Murika

Meiuste

Parasmetsa laht

Triigi

Laugu

Parasmetsa

Leisi

Peederga Nurme

Pamma mka

Pamma

Oitme

Veske

Karja

Nõmme

Kaisa lka

Luulupe

Haeska

Piila

Liiva-Putla lka

SauePutla

Asuküla

Uduvere

ratsi

Linnaka

Randküla

Kõinastu laid

Koguva

Nõmmküla

Tamse

Põitse

Kapi

Üügu mka

Kallaste

Tupenurme mka

Külasema Levalõpme

Paenase

Piiri

Viira

Liiva

Lepiku

Pärase

Matsalu rahvuspark

Rannaniidi pankade mka

Lõetsa

Lehtmetsa

Hellamaa

Kesselaid

Kesselaiu mka

Suur väin

Salevere

Kõmsi

Kaseküla

Kause

Roobaka

Nihatu

Pärsama

Ratla

Lööne

Vaivere

Praakli

Kudjape

Kasti mka

Kasselaid

looduskaitseala

VäikeTulpe

Reeküla

Kaali mka

Kaali

Reo

Kuusiku

Ilpla

Vatsküla

Kasti

Liiva-Putla lka

Eiste

Kõljala

Jööri Hanila

Kõnnu

Jõelepa

PühaKõnnu

Tahula Pihtla

Vanamõisa

Tirbi

Ruhnu

Säärenõmme looduskaitseala

VäikePahila

Kuninguste

Orinõmme

Liigalaskma

Väike-Rahula

Suur-Rahula

Mäeküla

Liiva

Rootsivere

Soonda

Kantsi Nautse

Ridasi

Orissaare

Mäla

Võlla

Koksi

Veeriku

Valjala

Kalju

Kalli

ValjalaAriste

Vanalõve

Pühametsa lka

Kangrusselja

Püha

Kailuka

SuureRootsi

Sutu

Salu

Tagavere

Ariste

Väike väin

Linnuse

Suuremõisa

Pädaste

Simiste

Kuivastu

Viire kurk

Mehama Virtsu

Kahutsi

Koigi mka

Pöide

Oti Koikla

Käo

Jõe

Kõriska

Tõnija

Kalli mka

Sakla

Viira Kallemäe

Väljaküla

Turja

Põlluküla

Kahtla

Kõiguste

Kungla

Tõlluste

Siiksaare Kavandi

Rahniku

Nässuma

Sutu laht

Vätta poolsaar

Sandla

Laidevahe looduskaitseala

Reina

Mui

Veere

Uuemõisa

Audla

Kingli Neemi

Ridala

Laimjala

Aaviku

Randvere

Ruhve

Kärneri

Tornimäe

Välta

Suuremõisa lahe looduskaitseala

Kanissaare

Kõrkvere

Saaremetsa

Saareküla

Muraja poolsaar

Suurlaid

Võilaid

Kübassaare poolsaar

Kübassaare maastikukaitseala

Udriku laid

Puhtu-Laelatu looduskaitseala

Varbla laidude looduskaitseala

Allirahu lka

LEPPEMÄRGID LEGEND

Kaitseala

Nature reserve

Kaitseala

Bicycle track LEPPEMÄRGID LEGEND

Nature reserve

Kaitseala

Nature reserve

Kaitseala

Nature reserve

Bicycle track LEPPEMÄRGID LEGEND

Bicycle track LEPPEMÄRGID LEGEND ® ®

Kaitseala

Nature reserve