Panteonas. Birutė Saulytė. Ištrauka.

Panteonas Romanas

Leidėjas: Birutė Saulytė Viršelis: fotografija CCYBLIS A, maketas autorės

2021

Skiriu tam, kuris žadėjo neskaityti, ir tiems, kurie patys to nežinodami padėjo sukurti personažus.

1.

Smarkaus vėjo gūsiai bando išversti didžiulę pakelės reklamą, kurioje garstyčiomis ir pomidorų padažu pagardintas dešrainis kviečia rasti sotumą ir jaukumą vienoje iš artimiausių degalinių. Tuščias celofano maišelis skrieja pagautas vėjo ir akivaizdu, jog ši jo kelionė netrukus baigsis artimiausiuose krūmuose. Stambus kovas šokčioja aplink ant žemės besivoliojantį vienkartinį indelį ir bando išpešti iš jo paskutinį gardų kąsnelį, bet nepaisant jo gudrumo jam tai sunkiai sekasi. Šalti snaigių kąsniai atsimušdami į mano veidą informuoja apie galimus sunkumus kelyje, jei užsibūsiu ilgiau, bet grįžti į automobilį kol kas dar nesinori. Noriu dar kartą pažvelgti į ją – tą savo dinozaurę toli horizonte. Išrietusią savo spygliuotą nugarą ir lyg pasiruošusią šuoliui į ateitį. Esu kūrėjas, kuris pamilo savo kūrinį. Tenka tai pripažinti.

Nejučia iš atminties iškilo eilutės: Jos dvylika bokštų remsis į dangų, Jos mūras tvirtai apglėbs tėvynę brangią, Jos vitražai dievybėms akis apžlibins, Tai bus pabaisa, dinozauras, slibins...

Ketureilis sugrąžino mane į praeitį, į laikotarpį, kuriame apie tokią dabartį nebūčiau galėjęs net pagalvoti. Kada tai prasidėjo, klausiau savęs. Ak, tiesa, galėčiau net pasakyti tikslią datą. Nenoriu jums smulkiai pasakoti tos dienos įvykių, tai buvo eilinė mano darbo diena, kuri nuo kitų tesiskyrė tik tiek, kiek skiriasi antradienis nuo trečiadienio arba kairė kojinė nuo dešinės. Kaip jau sakiau, pasakoti smulkiai nemėgstu, todėl ir stumiu dabar jus nuo jūsų rutinos olos tiesiai į savo prisiminimų liūną, kad viską patirtumėt patys. Nespėjote įkvėpti? Nebijokite, tai tik prisiminimaaaaaaaaaaaaaaai. ...

– Modernu. Įtaigu. Paprasta. Tai, ko nori miestas, – savo prezentaciją baigė Aleksandras ir vienu kažkokio išmanaus daikčiuko mygtuko spustelėjimu įjungė skaidrę, kurioje mūsų akis džiugino jo projekto 3D turas.

Ant baltos drobės mirguliuojantis pastato vaizdas kiek hipnotizavo ir kvietė mus žvalgytis po pastato fasadą. Komisija bei kiti susirinkusieji galėjo tiesiog be jokių pastangų varvinti seilę. Aleksandro ir jo komandos sukurtas Sporto rūmų renovacijos projektas nebuvo prastas ir net atsiribojęs nuo konkurencinių nuotaikų galėjau pasakyti, jog jis net vidutinis, tačiau bet kuris antro kurso architektūros studentas patvirtintų, jog šio projekto sprendimas – tai lengvas ir tingus būdas apeiti bet kokią kūrybą. Pagrindinis reikalavimas konkurso dalyviams kuriant projektą buvo senojo pastato dvasios išlaikymas, todėl Aleksandras pasuko paprastu ir net kiek ironišku keliu: jis visą pastatą apvilko stikline dėže. Stačiakampė metalo ir stiklo konstrukcija apgaubė rūmus tarsi sakydama: „Norėjote senienų muziejaus? Štai!“. Stikliniame narve tūnantys Sporto rūmai dienos metu turėjo džiuginti istorinės architektūros mylėtojus lyg beždžionė už grotų, o vakare virsti XXI-ojo amžiaus pasilinksminimų, verslo ar pirkinių centru tamsiais stiklais. Lyg įžymybė su akiniais nuo saulės prieš paparacių blykstes.

Jie mums nušluostys nosį, galvojau sau ramiai ir beveik jau buvau susitaikęs su pralaimėjimu. Mūsų projektas, demonstruotas prieš valandą, kaip ir galima buvo tikėtis, prieš šį nublanko. Bet ne dėl to, kad tai prastas architektūrinis sprendimas ar būtų buvęs atliktas paskubomis, kas yra ne naujiena mūsų srityje, kadangi kartais per labai trumpą laiką tenka paruošti kelis projektus aukojant tam poilsį ir sveikatą. Manau, kad atlikom darbą tobulai. Ir už savo idėjos nugaros stovėjau tvirtai ir negręžioju akių į šalis, kaip yra tekę matyti darant kolegas. Išlaikiau unikalią rūmų brutalizmo stiliaus dvasią ir jo laivą primenančios išvaizdos kardinaliai nekeičiau. Pridėjau tik stilizuotą burę bei papildomą apžvalgos aikštelę ir visą pastatą apsupau „bangomis“. Pusiau uždaromis erdvėmis, kurios puikiai pasitarnautų lauko kavinių ar meno galerijų veiklai. Čia ir aš nepabijojau nei stiklo, neišsižadėjau nei drąsių lūžtančių formų, nei itin komplikuoto idėjos įgyvendinimo. Jei tik komisijos nariai būtų buvę bent kiek įžvalgūs, iš karto būtų supratę, jog „bangos“ yra šio projekto arkliukas ir apskritai mūsų projektas yra optimaliausiais sprendimas siekiant iš to seno griozdo išspausti aukso viduriuką tarp „sena“ ir „nauja“, „atsibodę“ ir „kvepia ateitimi“. Vis dėlto projektas jiems nepatiks, nes pristatėme jį sausai ir nuobodžiai.

Mano projektas ir Aleksandro projektas – tai diena ir naktis. Kaip ir mudu. Jis visuomet iškišęs liežuvį bėga paskui naujausias technologijas, mėgsta pompastiką ir greitą rezultatą, žino, jog yra geresnis vadybininkas nei architektas, tačiau to neslepia ir tuo tik skinasi sau kelią į priekį. Imk, ką duoda gyvenimas, dėl nieko nesikrimsk, laižyk, ragauk, mėgaukis, juokis.

Nors mudu skiria vos du metai, aš visad jaučiausi visai kitos, nepabijokime to žodžio, senosios kartos atstovu. Surambėjęs, galbūt, lėtas, tiesa, ramus, žinau. Bet greta to visuomet kruopščiai apmąstantis kiekvieną žingsnį ir kiekvieną pastato išlinkimą, kiekvieną milimetrą, kiekvienos statybinės medžiagos sudėtį bei jos svarbą ilgaamžiškumui ir estetikai. Tvirta pastato koncepcija – be jos aš nežengiu nei žingsnio. Man nereikia kėdės su ratukais, telefono su liečiamuoju ekranu, duokit man pieštuką ir liniuotę ir aš būsiu ramus iki dienos, o gal net gyvenimo galo. Lygiai toks esu ir kasdienybėje.

Iš apmąstymų pabudino susirinkusiųjų klausimai Aleksandrui. Į klausimus jis atsakinėjo lyg žaistų tenisą: negalvok apie turinį, tiesiog atmušk juos nuostabia šypsena ir trumpu sąmoju.

O šypsotis jis mokėjo, lygiai kaip ir žarstyti sąmojus, tenka tai pripažinti. Ir tie rožiniai marškiniai bei prabangios kostiuminės kelnės puikiai papildė holivudinį jo įvaizdį, kuriam abejingų tikriausiai neliko tarp moteriškosios giminės atstovių. Žiūrėjau į jį ir galvoje sukosi žodžiai „nekenčiu“, „myliu“, „konkurentas“, „brolis“, „mūsų niekas nesieja“, „kaip jam sekasi?“. Jausmų ir būsenų mišrainė, kurios jau seniai nebesiėmiau narplioti.

Po pusvalandžio paskelbti konkurso rezultatai nenustebino. Tegyvuoja narvas, sudie laive. Projektą įgyvendins Aleksandro įmonė, o mes likome apgailėtinoje antroje vietoje.

Apmaudas buvo toks nedidelis, jog galėjau jį išspjauti vienu ypu ir visai pamiršti.

– Po velnių – nusikeikė Egidija, kai kilome nuo kėdžių, – betgi tas pasiutėlis prarijo mus visus vienu kąsniu.

Mano kolegės apmaudas buvo gal sprindžiu didesnis nei maniškis, nors iš esmės ji veikiausiai mintyse tiesiog atmetė kelis naujus planuotus pirkinius, nes premijos nebus, ir toliau

gyveno savo gyvenimą, kuriame visi tie pastatai ir konkursai – tik darbas. Nuobodus, rutiniškas, už pinigus.

– „Pasiutėlis“. Gerą žodį parinkai, – tariau, kol pamažu slinkome pasveikinti laimėjusius ir persimesti vienu kitu žodžiu su renginio dalyviais, – Iš karto matyti, kad praleidai visą prezentaciją svajodama, kaip atseginėji tuos parduotuve tebekvepiančius marškinius.

Gavau stiprų ir labai žemišką niuksą į šoną. Užplūdo prisiminimai, kaip būtent aš atseginėjau josios marškinių sagas, kurios tą paskutinį įsimintiną kartą buvo ypač mažos ir slidžios, todėl gerokai teko pavargti ir net, rodos, vieną palikome ištrūkusią ir pariedėjusią kažkur po jos lova, tame gyvenimo užkaboryje, kuriame slepiasi visos mūsų nuodėmės ir paslaptys. Prasilenkdami su Aleksandru linktelėjom vienas kitam ir tiek. Spausti ranką ir veidmainiauti šiuo atveju nebuvo noro ir žinojau, kad jis tai įvertins, o aplinkiniai nei nepastebės.

– Ar dalyvausi afterpartyje? – klausė Egidija nežymiai besitaisydama sijoną priešais savo atvaizdą stiklo sienoje.

Ar yra akimirkų, kuomet jos negalvotų kaip atrodo, svarsčiau. Mūsų įmonė planavo nedidelį vakarėlį nepaisant konkurso rezultatų. Tokios šventės turėjo surišti mus į vieną mazgą, nors paprastai tik gerokai patuštindavo mūsų pinigines, o pigus šampanas ir kaloringi tortai daugumai kitą dieną sukeldavo vien rėmenį.

– Ne, tikriausiai ne, – atsakiau ir grožėjausi kaip ji hiperbolizuodama patempia lūpą.

– Bus nuobodu, – inkštė suplonintu balseliu.

– Nebijok, pasigesi manęs kaip gripo pavasarį.

– Ateik, juk vis tiek nuobodžiausi, – krestelėjo plaukus atgal.

– Nebijok, nuobodžiauti man, užkietėjusiam viengungiui, nėra kada. Ar žinojai, kad standartiniame televizoriuje telpa net penki pornografijos kanalai? Žinoma, ten rodomas turinys sunkiai sutelpa standartinėje mano vaizduotėje, bet kartais įsijungiu...

– Oi, Deksteri, kartais būni šlykštus. Šlykštus ir užsispyręs kaip koks…

– Paisyti savo norų, tai dar ne užsispyrimas. Juk žinai, kaip nemėgstu eiti ten, kur tikimasi, kad aš eisiu, – dėsčiau užtikrintai, nes mėgau, kad mano žodis mudviejų pokalbiuose, kad ir kokie jie paviršutiniški, būtų paskutinis.

Egidija tik pažibino į mane savo dviem švyturiais ir nukreipė žvilgsnį į netoliese pastebėtą pažįstamą žmogų. Pasinaudojęs proga pasišalinau. Kai pasiekiau savo miegamąjį rajoną, prapliupo gaivi, bet kartu gana baugi pavasariška liūtis. Galėjau luktelėti automobilyje, kol lietus liausis, tačiau kas nežino, jog mūsų krašte taip gali prasėdėti ir valandą, todėl ryžausi greitai bėgti iki laiptinės. Užrakinau automobilį ir paleidau į darbą kojas. Iš karto supratau, kad esu ne vienas toks nelaimėlis, nes priešais mane jau bėgo iš gretimos gatvės staiga išnirusi moteris. Ji pirmoji mažais žingsneliais užbėgo laiptais, o aš dviem šuoliais atsidūriau jai už nugaros. Mandagumas reikalavo luktelėti ir praleisti ją pro duris pirmą, o ir lietus po stogeliu jau nebuvo nebaisus. Už apykaklės jaučiau vėsinančią drėgmę ir supratau, kad prisėmiau batus. Moteris taip pat atrodė lyg šlapias kačiukas, tačiau

pro duris eiti neskubėjo. Gal nežino kodo, pagalvojau. Ji mandagiai pasitraukė į šalį ir suspaudžiau laiptinės kodą.

Lifte ant grindų nuo mūsų lašėjo vanduo, vos pajudėjus mano batai juokingai čežėjo, todėl nepaisant gana romantiškų aplinkybių jaučiausi kaip paskutinis idiotas. Ji delsė spausti reikiamo aukšto numerį, todėl ir čia parodžiau iniciatyvą. Galbūt nenori išsiduoti, šmėkštelėjo mintis. Nors kaimynų ir jų svečių gyvenimai manęs niekada nedomino, tačiau nejučiomis ši šlapia gražuolė sužadino mano smalsumą. Šviesūs be galo ilgi – net nežinau ar esu kada tokius matęs – plaukai dailiai gaubė jos išraiškingą figūrą. Žydra retro stiliaus suknelė išryškino jos moteriškumą, nors tokios tikriausiai nesivilktų nei viena, norinti atkreipti į save dėmesį. Veido įsižiūrėti nespėjau, tačiau tokia moteris turėtų būti atimanti žadą, pakertanti kojas, o gal tiesiog mano skonio. Ji išlipo vienu aukštu žemiau, todėl į padanges kilau su kartėliu tarp lūpų ir tikrai labai šlapiais batais.