su Bernard
inai.lt
2010 m. Nr. II (10) ISSN 1822-9611
Leidžiamas nuo 2008 metų
Redaktoriaus palydėjimas Leidžia VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius Tel. (8 ~ 5) 231 3009 Faks. (8 ~ 5) 278 4991 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt
Redaktorius Andrius Navickas Nuotraukos: Zenekos, Bertos Tilmantaitės ir kt. Maketo dizainas Povilo Zaleskio Talkininkai: Dalia Zaleskienė, Gediminas Kajėnas, Antanas Šimkus Kalbos redaktorė Michalina Bočiarova Rėmėjas
parėmė rubrikas Asmenybė, Šeima, Civitas, Sielogyda, Europa, Žiniasklaida, Pokalbiai apie kultūra, Aštuntoji diena. Tiražas 2500 egz. Formatas 210x280 Spausdino
Zenekos nuotrauka
Logistikos partneris
Puikus lenkų mąstytojas, teologas ir kunigas Josephas Tichneris dar pačioje pokomunistinių pertvarkų pradžioje rašė: „Ilgainiui labai nepastebimai laisvės kaltė tampa didesnė nei komunizmo. Laikas nutrina baisiausius prisiminimus, o mūsų vaizduotė linkusi dirgintis apokaliptinėmis vizijomis. Galbūt esu neteisus, tačiau dažnai, labai dažnai regiu, jog laisvės imama bijoti labiau nei prievartos.“ Pokomunistinėse visuomenėse suvešėjusią laisvės baimę galima aiškinti ir tuo, kad, totalitarinio režimo kalėjimui atvėrus duris, apsvaigome nuo atsivėrusių galimybių ir paauglišką šėliojimą, įgeidžių tenkinimą, gyvenimą be taisyklių pradėjome vadinti laisve. Pradėjome panašėti į minią, kurią galima suvaldyti tik rimbu ar meduoliu, o ne laisvų žmonių bendruomenę. Šiandien tenka kęsti tariamos laisvės siautulio pagirias. Mokytis, kad sąžiningas sutartų taisyklių laikymasis yra svarbus laisvos bendruomenės bruožas, jog vertybės nokina laisvę, kad, kaip rašo Marcelijus Martinaitis, valstybė nėra restoranas. Kita vertus, nors taisyklės ne paneigia, bet brandina laisvę, neteisinga laisvę sutapatinti su „teisingu taisyklių rinkiniu“. Laisvė neatsiejama nuo tiesos, tačiau pati tiesa yra kelias, meilės kelionė, pranokstanti visokias taisykles. Tikra laisvė visada yra išbandymas ir kartu dalyvavimas Kūrėjo veikloje. Kaip rašo metropolitas Antonijus iš Surožo, Dievas tiki žmogumi, ir tai yra žmogaus laisvės pamatas. O ar mes taip pat tikime žmogumi, net ir paslydusiu, net ir tada, kai jis ar ji renkasi tai, kas mums nepriimtina? Ar mes išlaikome bent trupinius tikėjimo Dievo padovanota mums laisve, kai patenkame į priklausomybių voratinklį, kai pasijuntame aklavietėje? Ar kiti man yra derlinga dirva, kurioje pražysta mūsų laisvės žiedai, ar jie – tai pragaras, kaip teigė Jeanas Paulis Sartre’as? Esu ne kartą girdėjęs atodūsį, kad laisvas žmogus gali būti nebent gyvendamas negyvenamoje saloje. Esą gyventi tarp žmonių – tai gyventi su laisve apkarpytais sparnais. Jei perskaitę šį žurnalo numerį suabejosite laisvės sau samprata, džiaugsimės, jog mums pavyko perteikti, kad tikra laisvė visada yra laisvė kitiems ir laisvė su kitais. Šia prasme laisvė panašiausia į meilę, tikėjimą bei viltį, ir jai niekas neišrašo garantijų. Tačiau taip pat jos niekas negali atimti, nebent atsižadi pats, sugundytas saugesnio ir sotesnio gyvenimo miražu. Andrius Navickas