Beatos virtuvė, Kalėdos 2021, Nr. 34

Page 1


Kalėdos sodyboje

Kūčių virtinukų dirbtuvės

Mūsų šeimoje nėra didesnės Kū­ čių virtinukų gerbėjos nei mano sesuo Odeta. Ji moka tobulai plonai iškočioti tešlą ir paruošti puikų įdarą. Tad į virtinių lipdy­ mo dirbtuves ji jus ir palydės: „Nei vienos Kūčios mūsų šeimoje neapsieina be virtinukų su grybais ir su aguonomis. Juos gamindavo mūsų bobutė Barbora, o dabar jos tradicijas tęsia mūsų su Beata teta Narciza, jau kelerius metus juos gaminu ir aš. Be virtinių pas mus tiesiog neįsivaizduojamas Kūčių stalas! Beatos mėgstamiausi – su džiovintais grybais ir kepintais svogūnais. O mano – su aguonų įdaru, kuriam aguonos nuplikomos ir išmirkomos, kelis kartus permalamos, pasaldinamos, o patys virtinukai prieš pat patiekiant užpilami aguonpieniu. Tešlą ruošiu iš miltų, vandens ir šiek tiek druskos. Svarbiausia, kad virtinių tešla būtų iškočiota labai labai plonai, o įdaro – daug. Aš vaikystėje aguoninių virtinių visuomet labai laukdavau. Po Kūčių visas maistas būdavo sudedamas į tambūrą – šaldytuve vietos jau neužtekdavo. Tai Kalėdų rytą, vos tik pabudusi, pirmiausia traukdavau ten, pasiimdavau šaltų virtinių su aguonomis ir eidavau prie televizoriaus žiūrėti filmukų. Valgydavau tuos virtinius kaip didžiausią desertą. Mūsų šeima abiejų rūšių virtinukus ir per Kūčias valgo šaltus. Juos patiekiame visus kartu jau išvirtus: aguoninius užpilame aguonpieniu, o įdarytus grybais apšlakstome alyvuogių aliejumi ir apibarstome kepintais svogūnais. Beje, toks virtinių patiekimo būdas artimiausias senoviniam, nes, jei skaitėte etnologės A. Valiukevičienės pasakojimą, Kūčių patiekalai būdavo paruošiami iš anksto ir kone visi būdavo šalti. Mano vaikai nesupranta, kaip aš vis dar mėgstu tuos aguoninius virtinius ir kodėl valgom juos šaltus. Pernai, kai šventės buvo kitokios, pati juos ruošiau ir valgėme šiltus, tai vaikams buvo labai skanu. Tiesą sakant, ir pati tik praėjusiais metais pirmą kartą gyvenime paragavau jų šiltų. Visai patiko! Taigi atradimai su aguoniniais virtiniais vyksta iki šiol.“

24


Įprasta virtinukų tešla

Plikyta virtinukų tešla

Reikės:

• 1 stiklinės miltų • 0,5 stiklinės drungno • druskos

vandens

1. Miltų kauburėlio viduryje padarome šulinėlį, įberiame druskos. Supilame pusę kiekio vandens ir šakute pamaišome, kad druska ištirptų. Supilame likusį vandenį ir užminkome tešlą. 2. Paliekame ją šaldytuve brinkti apie pusvalandį. Ištraukę dar 7–10 minutes minkome, kad taptų elastinga ir nebeliptų prie rankų.

Reikės: • 1,5 stiklinės miltų • 2 šaukštų aliejaus • 0,5 stiklinės labai karšto pasūdyto vandens 1. Miltus suberiame į dubenį, įpilame aliejaus ir supilame karštą pasūdytą vandenį. Labai sparčiai viską sumaišome šaukštu. 2. Paliekame išbrinkti ir kiek pravėsti. Kai tešla atšąla tiek, kad ją galima imti rankomis, pradedame minkyti. Minkome, kol taps vientisa ir glotni. Apie 10 minučių paliekame visiškai atvėsti ir pabrinkti.

Miltų gali prireikti ir daugiau – priklausys nuo jų rūšies ir malimo, nes jie skirtingai įgers drėgmę. Tik neskubėkite jų pridėti per daug, kad tešla netaptų akmens kietumo – kantriau paminkykite.

25


Kalėdos sodyboje

38

Kuc̆io�


Etnologė A. Valiukevičienė: „Kuo arčiau šių dienų, tuo dažniau minima, kad per Kūčias turi būti 12 patiekalų. Bet rasime užrašyta, kad kadaise būdavo ir septyni, ir devyni. Svar­ biausia, kad būtų daug. 12 patiekalų – tiek so­ čių mėnesių. O štai devyni turi magijos atspal­ vį, kuris labai svarbus Kūčioms: jos buvo skir­ tos atverti vartus tarp dviejų pasaulių – mūsų ir antgamtiško. Mūsiškas pasaulis baigiasi su kaimo tvora, o kur prasideda miškas ir ežerai, ten jau nebe mūsų pasaulis: iš miško atsliū­ kina monai, iš ežero ar upės taip pat išnyra visokios būtybės. Todėl patiekalai Kūčioms daugiausia buvo ne iš daržo: išsirutuliojo tra­ dicija, kad trys patiekalai ant stalo – iš miško, trys – iš daržo ir trys – iš ežero. Iš svetimo pa­ saulio daugiau nei iš savojo. Visgi kad ir koks buvo skaičius, skalsa ir gausa svarbiausia, sie­ kiant užtikrinti, kad ir kiti metai būtų sotūs. O bet kas, kas daugiau negu du, jau laikyta gausa ir skalsa.“

JORŪNĖ PAUŽIENĖ

BEATA NICHOLSON, JORŪNĖ PAUŽIENĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

39


Kalėdos sodyboje

40



Kalėdos sodyboje

svečiai dalyvavo daugybėje estafečių. Žygius mėgstanti pora iš Vilniaus nusprendė pasivaikščioti ir savo tuoktuvių dieną jie kartu su svečiais į Molėtų rajone esantį Pagulbį iš Vilniaus atėjo pėsčiomis. O vienos labiausiai nustebinusių vestuvių vyko stimpanko stiliumi: jaunieji vilkėjo Paryžiaus maro stiliaus kaukes, primenančias paukščių snapus, – taip jie reagavo į pandemijos situaciją“, – pasakoja Aliona. Rengia Pagulbio festivalį Pagulbio dvasią pajusti ir čia apsistoti galima ir be progos. Arba sudalyvauti šeimos festivalyje: tai vienos dienos renginiai, kurių metu pačios įvairiausios veiklos randa visi šeimos nariai: vaikai mokosi kurti pasakas, praleidžia šalia gyvūnų – alpakų, ožkų, triušių. Tėvai, seneliai tuo metu klausosi koncertų, dalyvauja pirties programose, ragauja žolininkės ruošiamos arbatos. Taip pat šventės metu ant laužo kepami blynai, o visi svečiai atsiveža savo uogienių, kuriomis nukrauname stalą ir kartu vaišinamės. Pandemija šiuos Pagulbio festivalius buvo pristabdžiusi, bet Aliona tikisi, kad jau greitai galės vėl į juos pakviesti šeimas. Pagulbis visuomet alsavo kūrybingumo dvasia: čia yra vykusios ir teatro, ir istorijų pasakojimo, ir kanklių stovyklos. Taip pat šią sodybą savo kino juostos „Pamažu atgyjant sodybai tapo

„Kita tylos pusė“ filmavimo aikštele buvo pavertęs režisierius Algimantas Puipa.

„Vos sodybai atvėrus duris įsivaiz-

sau – Pagulbis vertas būti pastebėtas.

davau, kad senovinė aplinka natūraliai

Ir nors Pagulbyje veiksmo ir klege-

Tuomet uošvis patikėjo mano mintimi

diktuos autentiškumą ir modernumą

sio ypač vasarą tikrai netrūksta, Alionai

atverti Pagulbio duris plačiau, o dabar,

jungiantį stilių šventėms. Tačiau kie-

sodyboje patinka ir tada, kai viskas nu-

kaip pats pripažįsta, tuščios sodybos jau

kviena Pagulbyje besituokianti pora

ščiūva: tada dar paprasčiau susilieti su

neįsivaizduoja. Taigi, jau trejus metus

sugalvoja vis kitokią šventę“, – šypsosi

praeities dvasia.

čia šeimininkauju aš“, – šypsosi moteris.

sodybos šeimininkė.

„Labiausiai mėgstu laiką leisti Pagul-

šeimininkais

Pirmoji Pagulbyje surengta šventė

bio verandoje, ten labai smagu paskaity-

džiaugiasi ir sodybos kaimynai. „Kaimy-

buvo vestuvės, tačiau dabar čia vyksta

ti ar tiesiog išgerti arbatos saulėtą popie-

nų turime vos kelis, bet draugystę su jais

ir krikštynos, giminių susitikimai, gim-

tę. O kai noriu pabūti nuošaliau, ką nors

labai vertiname. Kad ir ko prireiktų –

tadieniai.

apgalvoti ar minutę atsikvėpti renginio

Regis,

54

Pagulbio veidą.

akivaizdu, kad jos negalime laikyti tik

naujaisiais

vietinių bičių sunešto medaus ar gyvos

„Lietuviai itin kūrybingai orga-

metu, keliauju pasėdėti prie atokiau nuo

žąsies fotosesijai – kaimynai visuomet

nizuoja šventes ir stengiasi netikėtais

kitų sodybos pastatų esančios dūminės

pagelbsti“, – džiaugiasi šeimininkė.

sprendimais nustebinti svečius. Pagul-

pirtelės“, – atskleidžia Aliona.

Alionai Pagulbis – ir nesibaigiančių

byje vyko ir festivalio tipo vestuvės su

Džiaugiamės, kad žurnalo pusla-

atradimų vieta. Sodybą atranda vis dau-

maisto vagonėliais ir grupėmis ant sce-

piuose galėjome ir jus pakviesti į kupiną

giau žmonių, kurie atskleidžia vis kitą

nos, ir sporto tematikos vestuvės, kurių

įkvėpimo Pagulbį.



Kalėdos sodyboje

60



Kaledo�

Bendruomenės Švenčių stalą dažniausiai puošia iš vaikystės pažįstami patiekalai ir viena kita naujovė. Gal šįmet tą neragautą patiekalą pagaminti įkvėps mūsų žurnalo herojai.

Julija Steponavičiūtė – tinklaraščio Kitchen Julie autorė

Maisto ritualas man siejasi su intymumu, susibūrimu, dalijimusi. Prie valgomojo stalo mezgasi prasmingi pokalbiai, gimsta idėjos, stiprėja draugystės ir visa tai vyksta kvapų, tekstūrų bei skonių žaisme. Vėliau tie patys skoniai ir kvapai veikia kaip laiko mašina, akimirksniu leidžianti dar kartą pajusti tai, kas jau patirta, dar kartą pasimėgauti atsiminimu. Šios mielinės bandelės yra manoji laiko mašina, nukelianti atgal į Kūčių vakarus pas mano tėčio mamą, močiutę Svetlaną. Tai buvo jos firminis patiekalas. Pamenu, kaip greitai bandelės nykdavo akyse – cukruoti pirštai, pirmiausia išgraibstantys spanguolines, vėliau – aguonomis įdarytas. Visuomet jų atrodydavo per mažai. Vis dėlto viduje slapta džiaugdavausi, kad jos išskirtinės, jų neįmanoma atsivalgyti ir vėl laukdavau to paties skonio kitais metais. Tai buvo brangi tradicija, kurią tęsiu aš ir mano teta. Linkiu ir Jums branginti savąsias, o galbūt šiuo receptu prisijaukinti naują.

72

JULIJA STEPONAVIČIŪTĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ, JULIJA STEPONAVIČIŪTĖ



bendruomenės Kalėdos

84



valgomos dovanos

Valgomos dovanos – laukiamiausios

Ievutė yra buvusi ilgametė žurnalo „Beatos virtuvė“ ir televizijos laidos maisto redaktorė. Ji – pirmasis žmogus, kuris su manimi dirbo maisto srityje, daugelį metų kartu kūrėme receptus. Ievutę vadinu tobula moterimi: jos širdies ir šypsenos platumas nenupasakojami, ji tiesiog nuostabus žmogus, pilnas meilės ir kūrybingumo, bet kartu kupina ryžto, užsidegimo ir jėgos siekti savo tikslų. Gal tik mėsos ji nelabai mėgsta, bet ir nevalgydama puikiai sugeba ją paruošti. Vis dėlto žinau, kad jei Ieva keliautų į maisto olimpiadą, iš valgomų dovanų rungties tikrai parsivežtų aukso medalį. Ji visada itin kūrybingai ir aistringai ruošia valgomas dovanas, tad tikrai neprašovėme pasikvietusios ją papildyti šių metų kalėdinį žurnalą. Ačiū tau, Ieva! O jūs imkite, mėgaukitės ir gaminkite!

88

BEATA NICHOLSON, IEVA PIKŽIRNYTĖ-DIGNAITIENĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ


skanestas

TALER džiovintų vaisių

su juoduoju šokoladu

Nenuvilsite nė vieno, kam pagaminsite ir padovanosite šį rankų darbo skanėstą.

Šie arbatinių traškučių TALER bokšteliai buvo tokie skanūs, kad po fotosesijos dingo akimirksniu – tai vienas geriausių įrodymų, kad receptas patiks ir skaitytojams. Ir nemanykite, kad ši valgoma dovana patiks tik vaikams. Suaugusieji pamėgs dar labiau, nes šis desertas subtiliai saldus – saldumo suteikia tik džiovinti vaisiai ir juodasis šokoladas, o ir šių traškučių TALER sudėtyje nėra cukraus. Jei dar atidžiau studijuosite sudėtį, pastebėsite, kad arbatiniai traškučiai TALER gaminami be jokių hidrintų riebalų, palmių aliejaus – tik natūralios sudedamosios dalys, nėra konservantų. Puiku ir tai, kad pertepti jie nesuminkštėja, išlieka traškūs, bet kartu yra gana ploni, miltai neužgožia skanaus įdaro.

Reikės: • arbatinių traškučių TALER • 100 g skrudintų lazdynų riešutų • 70 g džiovintų slyvų • 70 g džiovintų figų • 100 g juodojo šokolado • druskos Papuošti: • 50–100 g juodojo šokolado • kapotų lazdynų riešutų Elektriniu trintuvu labai smulkiai sukapojame lazdynų riešutus, tik nepersistengiame, kad nepradėtų skirtis aliejus. Riešutų trupinius trumpam atidedame į šalį. 2. Džiovintas slyvas ir figas, jei jos labai išsausėjusios ir kietos, prieš gaminant vertėtų bet valandą pamirkyti karštoje juodojoje arbatoje, o prieš malant nuspausti. Į elektrinio trintuvo indą sudedame džiovintus vaisius ir sutriname iki pastos konsistencijos. Ten pat grąžiname riešutus, beriame žiupsnelį druskos, supilame pravėsusį lydytą juodąjį šokoladą ir darsyk viską išsukame, bet tik tiek, kad susijungtų. 3. Imame arbatinius traškučius TALER ir sutepame juos pasiruoštu įdaru. Gautus bokštelius švelniai, bet tvirtai paslegiame ranka ir dedame trumpam į šaldytuvą pastingti. 4. Dekoruojame: bokštelius apliejame arba iki pusės merkiame į lydytą juodąjį šokoladą ir barstome stambiai kapotais lazdynų riešutais. Padekoruotus skanėstus rikiuojame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir siunčiame į šaldytuvą galutinai sustingti.

reklam a

1.

Užkandžiams rinkitės iš daugybės traškučių TALER rūšių: su pelėsiniu sūriu, su bananais, su vytinta jautiena, su žemės riešutais, su kokosais bei traškučiai be glitimo su Provanso žolelėmis. Traškučius galima įsigyti visuose didžiuosiuose prekybos centruose. UGNĖ AUKŠTAKALNYTĖ-JOKŪBAITĖ

89




šventiniai kepiniai

Mieste

šiandien cukrum sninga

102


Meduoliniuose namuose cukriniais langais ir saldainių stogais gyvena tik laumės raganos. Laimė, ne visos alkanos tyko jonukų ir grytučių. Kai kurios, žmonių džiaugsmui ir nuostabai, buria. Anelė iš Bajorų kaimo – viena tokių laumių, kurios prieš Kalėdas gali iš meduolio pastatyti Rokiškio dvarą, ant degtuko sutupdyti visą Šventąją Šeimą ir priversti miniatiūrinio miestelio kaminus rūkti cukraus vata.

Kai prieš septynerius metus matininkė Anelė Čirūnaitė-Bruzgė iš Vilniaus parvažiavo į Rokiškį, kaip pati

nukrinta galimybių, kurios didmiesčio maišatyje tavęs nė nerastų. „Kas jau man Vilniuje būt pasiūlęs

„Aš ne konditerė, aš – tokia… kepėja. Kai dirbau matininke, kepiau namų bylas (taip ir vadinome), modilino

sako, gimtajame krašte vaikų auginti,

muziejų iš meduolio nulipdyt? O

lipdinius irgi reikia orkaitėje džiovinti

nelabai įsivaizdavo, ką dar čia veiks.

čia vienam kilo mintis, kitas mane

– kepti. Dabar kepu meduolinius mūrus

Rodėsi, kad po studijų sostinėje ir

paminėjo ir jau skambina iš muziejaus:

ir vis pagalvoju, kad reikia ir mūsų

dešimtmečio įdomaus darbo, kuriame

„Anele, statyk dvarą!“ Paskui eina

šeimos namo kopijos“, – pasvarsto

teko matuoti net Pažaislio vienuolyną

prieš šventes pusė miesto žiūrėt lange

jau septynerius metus ir kalėdinius

ir smalsiai landžioti po ne visiems

padėto, muziejus savo meduolinę

namukus namiškiams kepanti Anelė.

prieinamas vietas, dabar gyvenimas

kopiją aukcione parduoda – tikra

įjungs stabdį. Tačiau taip nenutiko.

atrakcija! Arba kasmetinė prakartėlių

užleisti dukroms. Pernai prieš Kalėdas

Anelės šeimoje auga dvi dukrelės, ji

paroda Rokiškyje. Padariau iš

mažosioms virtuvės durys buvo

dirba vaikų darželyje, o Bajoruose –

modilino figūrėles ant degtuko ir vėl

užtrenktos, kol virė saldžių statybų

Rokiškio „priemiestyje“ – atsirado

atvažiavo „žinios“. Kviečia: eik, sako,

darbai. Mergaitės tik muziejaus

tiek bendruomeninės veiklos, kad

pakalbėk, papasakok žurnalistams. O

vitrinoje galėjo pamatyti mamos

klausantis net pavydu.

man atrodo, ko gi ten eisiu? Tiesiog

sukurtą meduolinį dvarą. Šiemet

patinka stebinti, nesivaikau rekordų ar

Dorotėja (4 m.) ir Dominyka (7 m.)

metus festivalį „Geras skonis“: septyni

televizijos. Man pačiai smagu ir labai

pačios kepa morengus, o Anelė

kaimo kiemai burtais išsitraukėme

įdomu ką nors kuo mažesnio sugalvoti.

tik prikanda lūpą, kai iš dešimties

skirtingas šalis, gaminome autentiškas

Nuo vaikystės ir dailės mokyklos laikų

kiaušinių bent trys taip ir nepasiekia

vakarienes, ragavome, ieškojome

mėgau krapštytis, pas mamą stalčiuose

dubens.

slaptų ingredientų, spėliojome,

dar dabar liko prikišta visokių mano

balsavome visokių TV laidų

knygelyčių centimetro didumo“, –

išpaišytomis durimis virs meduoline

prisižiūrėję. Net su libaniečiais

juokiasi Anelė.

kopija, o gal po planuojamos jo

„Susiorganizavome prieš kelerius

virtuvės šefais konsultavomės. Oi, ko

Anelė svajoja apie kelionę į kokį

Bet ji šiemet nusprendė virtuvę

Nežinia, ar jos vaikystės namas su

rekonstrukcijos taps kokia namelių

tik či nebuva!“ – šiaurės aukštaičių

miniatiūrų muziejų. Sakė, kad ir kur

kepykla, prie kurios prieš Kalėdas nutįs

greitakalbe išberia Anelė.

nuvažiuotų, ieško ko nors stebinamai

eilės su projektais rankose norinčių

mažo, smulkios detalės ją tiesiog

užsisakyti tikslias meduolines savų

užburia.

namų replikas ar kokias svajonių pilis.

Ji filosofiškai pasvarsto, kad mažoje veiklioje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta ar bent yra girdėję, neretai lyg iš dangaus

GINTĖ ZURBAITĖ

DARIUS BALTAKYS

O kokie stebuklingi planai paruošti ateičiai?

Iš tiesų, niekad nežinai, kas gali nutikti šitoje cukraus pasakoje.

103


šventiniai kepiniai

terapija Dovilės torto kepimo

108


Dovilė yra mano pagrindinė fotografė – jos nuotraukos papuošė beveik visus „Beatos virtuvės“ viršelius, jų pripildyti žurnalai. Bet ji ne tik fotografė, o ir plataus profilio kūrybininkė. Tik ji man suranda įspūdingiausias sukneles dėvėtų drabužių parduotuvėse, o prie visos savo talentų puokštės dar ir puikiai rašo. Tad šiame numeryje rasite ne tik Dovilės nuotraukas – šįkart ji ir autorė: papasakojo, kaip torto kepimas gali tapti terapija. Imkitės jos čia ir dabar... Tikrai nesu konditerė ar kulinarė, bet esu patyrusi tortų valgytoja ir fotografė. Skambant Clair De Lune, už lango sukantis snaigėms, svajojant apie pavasarį, bet negalint atsigrožėti žiema, gimė mintis, kad verta pabandyti artėjančiam duk­ ros 2 metų gimtadieniui pačiai iškepti tortą. Teko girdėti, kaip viena moteris iš Jungtinių Valstijų keturis kartus be atvangos perplaukė Lamanšą, o pastarasis rečiau įveikiamas nei Everestas... Tad ir čia skamba panašiai. Kai dažnai nepraktikuoji tortų kepimo, reikia įgusti. Su kepiniais mano virtuvėje būdavo

mos mintys yra galingas prieskonis!

dažnai tai būna konditeriai. Jie niekuo-

taip: arba neplanuotai, garbingai išgarsė-

Dar gaminant man labai svarbus

met nesumeluos ir surašys tobuliausias

ju, arba už neplautų dubenų stoja gėdin-

jausmas, kad dabar čia vyksta kūryba,

formules bei pateiks nenuspėjamiau-

ga tyla. Pastarosios labai vengiu, nes gaila

priimti tą momentą kaip ritualą. Jį susi-

sių maistinių derinių.

laiko ir išmestų produktų. Tad įsigudri-

kurti man padeda mėgstama muzika, su

Kai randu tą tobulą formulę, imu

nau ir suradau sėkmingo torto teoremą,

didžiausiu malonumu apsivelku mėgs-

svajoti, kaip tai atrodys. Faktas, kad pir-

kuri 99 proc. suveikia. Torto teorema

tamą suknelę ir visai nebijau, jei ant jos

masis įspūdis kartais gali būti lemtingas.

teigia, kad ne įžambinės ar statinės svar-

kampo užtikš lašelis tešlos. Jausmas, kai

Net nenorėčiau pagalvoti, kad dukra

biausia, o įkvėpimas, noras nudžiuginti

gamini pasidabinusi, vertas visų pasau-

nuneštų gimimo dienos tortą į darželį,

bei susikurta nuotaika kepant tortą.

lio neišskalbtų dėmių. Tortą kepame ne

o jis taip ir liktų neparagautas, nes, kaip

kasdien, tad kodėl jis negali būti mažytis

tas bjaurusis ančiukas, stovėtų kampe

namų manifestas?

vienas, nepastebėtas.

Man labai svarbu, kad tortas turėtų konkretų valgytoją, kam jis bus skirtas: antrajam dukros gimtadieniui, laipti-

O dabar – keli praktiški patarimai,

Tortas = šventė, o pirmajam įspū-

nę išplovusiai kaimynei, seniai matytai

kaip atrasti tobulą receptą, kad tikrai

džiui sudaryti turime vos penkias se-

draugei, pasiilgtai mamai, o gal kole-

pavyktų, ir ką daryti, kad tortas neru-

kundes. Tad šioje vietoje miklinu pirštus

gėms, man sugrįžus po ilgų atostogų.

duotų iš gėdos, o stovėtų didingai pasi-

ir stebiu, ką daro profesionalai. Tarkime,

Kaip gera maišant tešlą įsukti vieną ar

puošęs, pavyzdžiui, mandarinų karūna?

interneto svetainėje „Pinterest“ suvedu-

kitą gerą mintį apie žmogų, kuriam tai

Internetas, nepaneigsi, dažnu atve-

si raktinius žodžius „carrot cake“ šalia

skirta. Niekas nepaneigs, kad energija ga-

ju visagalis. Mane labai įkvepia žmonės,

parašau „food stylist“, „food photogra-

minant yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ci-

savo sričių profesionalai, todėl popu-

phy“ ir dažniausiai algoritmas suranda

namonas ar kepimo miltelių gramai. Ne

liariose platformose (pvz., instagrame)

geriausiai vertinamas nuotraukas inter-

veltui močiutė sakydavo: jei esi blogos

seku ir esu atradusi profilius, kuriuose

nete. Ne kartą išgelbėjo, įkvėpė ir leido

nuotaikos, tai net neik į virtuvę. Įmaišo-

žmonės dalijasi savo kurtais receptais,

keroti fantazijai. Patikrinkite ir jūs!

BEATA NICHOLSON, DOVILĖ JAKŠTAITĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

109


112


jausmu˛ Įpakuoti dovaną į audeklą

Sakoma, kad svarbiausia – ne kokia dovana, o kiek meilės į ją įdėta. Tad kai matai daiktą, suvystytą į japonišką furoshiki, nekyla abejonių, kad žmogui, kuris tave apdovanojo, esi svarbus. Apie ypatingą dovanų vyniojimo tradiciją į audinį mums papasakojo Yuko Yamasaki – kadenciją šį rudenį Lietuvoje baigusio Japonijos ambasadoriaus žmona. Ji pirmoji sugalvojo, kad furoshiki gali būti ir lininis.

Furoshiki yra kvadrato formos medžiagos gabalas, kuris nuo

„Kartą, kai lankiausi pas draugę, dovanų gavau didelį mo-

senovės laikų Japonijoje pasitelkiamas įvairiems tikslams: supa-

liūgą. Jis, žinoma, netilpo į rankinę, bet joje turėjau furoshiki.

kuoti dovanas, nešti daiktus ar juos apsaugoti.

Suvyniojau moliūgą į audinį ir užsimetusi ant peties parsinešiau

Beje prieš daugiau nei 500 metų furoshiki buvo naudotas einant į pirtį. Japonai audinį surišdavo kaip krepšį ir jame nešdavosi daiktus. O pirtyje išvyniotas furoshiki tarnaudavo kaip

namo. Labai patogu į furoshiki įvynioti ir nešti didelius daiktus“, – tvirtino ponia Yuko Yamasaki. Tradiciškai furoshiki buvo gaminami iš šilko ir medvilnės, tačiau dabar Japonijoje galima įsigyti ir iš poliesterio ar visko-

patiesalas. Visais laikais neatsiejama Japonijos kultūros dalimi buvęs furoshiki dabar išgyvena tikrą aukso amžių, nes atitinka tvaraus

zės. O Yuko Yamasaki Lietuvoje atrado, kad ir lino audiniai puikiai tinka kaip furoshiki.

gyvenimo būdo principus: gali būti perduodamas, naudojamas

„Japonijoje mes naudojame šilkinius furoshiki dovanoms

daugybę kartų, pritaikomas bet kokios formos daiktui įvynioti.

įvynioti. O kitoms reikmėms – medvilninius audinius, nes jie

Mat japonai atneša dovaną suvystę į furoshiki, o prieš do-

stiprūs, praktiški ir lengvai prižiūrimi, – pasakojo ponia Yuko. –

vanodami daiktą iš audeklo išvynioja. Dovaną tuomet įteikia

Lininių furoshiki Japonijoje nėra, nes neauginame linų. Bet kai

gavėjui, o furoshiki pasilieka sau.

Lietuvoje atradau kokybiškus lino audinius, pagalvojau, kad jie

Furoshiki dabar jau populiarūs ir už Japonijos ribų. O jei šįmet sugalvosite audiniu dailiai apgaubti kalėdinės dovanas, jos

labai tiks furoshiki, nes juos malonu liesti, jie jaukūs ir ilgai nepraranda tvirtumo. Manau, kad lino audiniai suvienija savybes, kurias turi šil-

bus tikrai ypatingos.

kiniai ir medvilniniai. Be to, man taip pat labai patiko ir dviejų Ir dovanoms, ir pirkiniams

kultūrų – japonų ir lietuvių – jungtis.“

„Aš vynioti daiktus į furoshiki išmokau stebėdama savo

Taip vedama dviejų kultūrų draugystės ponia Yuko sugal-

mamą kasdienybėje ir bandydama supakuoti nešulius ar do-

vojo gražų projektą „Lino–furoshiki „Rugutei“: lino salone „Jau-

vanas pati. O įmantresnius įvyniojimo būdus išmokau iš kny-

kūs namai“ dabar galima įsigyti furoshiki, o už juos surinktos lė-

gos, – pasakojo ponia Yuko Yamasaki. – Furoshiki kasdieniame

šos skiriamos labdaros fondui „Rugutė“, kuris rūpinasi vaikais,

japonų gyvenime pasitarnauja ir kaip krepšys, ir kaip dėklas

sergančiais onkologinėmis ligomis.

pietų dėžutei. Į audinius mes vyniojame ir didelę dėžę, kurioje supakuojami gausūs pietūs šeimos iškylai.“ Jei rankinėje turi furoshiki, gali jaustis ramiai: visuomet bus kaip parsinešti daiktus namo.

JORŪNĖ PAUŽIENĖ

JAPONIJOS AMBASADA LIETUVOJE, DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Parodo pagarbą ir meilę Nekyla abejonių, kad furoshiki yra kuo tikriausias rūpesčio ir pagarbos simbolis. Mūsų laikais lengviausias būdas įteikti

113


Graikinių riešutų advento kalendorius Gal šiemet sumanysite sukurti netradicinį advento kalendorių iš žvakelių graikinių riešutų kevaluose. Po žvakutę kiek­ vienam advento vakarui. Reikės: graikinių riešutų kevalų, ilgos dagties ir vaško, kepimo indo ar padėklo, spygliuočių šakelių ar kitų dekoracijų. Gaminame: šiais metais adventas truks 26 dienas, taigi jums reikės 26 graikinių riešutų puselių. Lengviausia graikinius riešutus atidaryti įkišant peilį į riešuto galą ir truputį pasukant. (Siūlyčiau turėti daugiau riešutų, nes ne kiekvienas kevalas gražiai atsiveria.) Ištraukite riešutą ir pirštais pašalinkite visas dalis, kurios yra jo viduje, kad kevalas liktų visiškai tuščias. Susikarpykite specialioje parduotuvėje įsigytą dagtį (galima nusipirkti ir internetu) maždaug 5–6 centimetro gabaliukais. Jei bus per ilgi, vėliau nukirpsite. Vaškui tirpinti labiausiai tiks bičių vaško granulės, vaško lakštas ar seni bičių vaško žvakių galiukai. Vaškas tirpinamas dviguboje vonelėje su vandeniu. Mažesnį indą, kuriame tirpinsite vašką, išklokite folija, taip pasilikusį vašką, kai jis sustings, galėsite panaudoti kitam projektui. Jei folijos neturite, naudokite indą, kurio nebūtų gaila sugadinti (pvz., skardinę nuo avinžirnių). Įstatykite jį į puodą su vandeniu ir palikite kaisti ant mažos ugnies, kol vaškas ištirps. Dagčiai pritvirtinti yra keli būdai. Mes su Liuce arbatiniu šaukšteliu į kiekvieną kevalą pylėm truputį vaško ir dagtį prilaikėme pirštais, kol vaškas sustingo. Vaškui sušilus ir suskystėjus, laikas lieti jį į kevalus. Šis procesas reikalauja kruopštumo ir kantrybės, nes reikia arbatiniu šaukšteliu užpildyti visus kevalus, kuriuos turite. Taigi jei nuspręsite gaminti graikinių riešutų advento kalendorių, tam geriausia paskirti bent kelias valandas. Tiesa, galima žiūrint filmą, vieną vakarą atidaryti ir pasiruošti kevalus, o kitą juos pripildyti vaško. Kai vaškas kevaluose sustings, sudėliokite advento žvakelių spiralę nedegiame kepimo inde, lėkštėje ar padėkle. Jame galite pakloti spygliuočių šakelių, centre pastatyti didesnę žvakę kalėdinėje žvakidėje. Vis įprastesnė ir dažniau sutinkama kalėdinė puošmena – vainikas. Jis gali būti ir visai minimalistinis. Mes kiekvienais metais vainikus gaminame iš augalų ir elementų, kurių galime rasti miške ar parke. Paskiriame vieną dieną ir su krepšiais traukiame į gamtą, o vakare susėdę prie stalo užsiimame kūryba. Šia idėja galima pasinaudoti ir gyvenant bute. Jei nenorite kabinti laiptinėje, galite pritvirtinti vidinėje durų pusėje, ant sienos, pakabinti virš stalo arba tiesiog panaudoti kaip stalo dekoraciją. Nebijokite būti kūrybingi ir panaudoti tai, ką jau turite namuose arba galite rasti šalia namų. Jeigu neturite modelino, iš kurio galima pasigaminti įvairių dekoracijų, jį atstos druskos tešla, kuriai tereikia druskos, miltų ir šiek tiek vandens.

120


Mes gyvename dideliame mieste, todėl mums ir mūsų vaikams lengviau prarasti ryšį su gamta. Įsisukus į miesto ritmą, sunkiau pastebėti, kaip keičiasi metų laikai. Tai viena priežasčių, kodėl kurdami sezonines puošmenas naudojame natūralias medžiagas, o įkvėpimo ieškome gamtoje. Stengiamės prisikviesti jos kuo daugiau į savo namus. Nepamirškime šventiniu laikotarpiu sulėtinti gyvenimo tempo ir skirti laiko tam, kam paprastai jo trūksta. Ne veltui keturios advento žvakės, uždegamos kiekvieną sekmadienį nuo advento pradžios, simbolizuoja viltį, meilę, džiaugsmą ir ramybę. Ramių ir jaukių jums švenčių, kurias, tikiuosi, šiemet galėsime praleisti artimiausių ir brangiausių žmonių apsuptyje.“

121


122


PRIEŠKALĖDINĖ PYNIMO TERAPIJA

„Pernai Advento vainikas buvo didelis, nes supratau, kad mažo man neužteks… Neužteks, kad pailsėčiau ir ilgiau pabūčiau su savimi jį pindama. Kai rankos dirba, galva išsivalo ir nurimsta“, – įsitikinusi Alina Januškaitė (@sodo_blogas), kurios šeima – naujakuriai Trakų miškų ir ežerų pašonėje.

Prieš šešerius metus šeima pabėgo iš sostinės, ieškodami tylos

ir ne itin pasisekė, jis tapo mėgiama medžioklės vieta: šeiminin-

ir ramybės, pavargę nuo triukšmo ir dulkių. Tuomet jų naują

kų šuo lysvėse nuolat ieškojo kurmių ir lauko pelių. 40 kilogra-

namą supo plynas laukas, aplink nebuvo anei kuokšto žolės.

mų medžiotojas lyg buldozeris rausė visą daržą, o tokio purvi-

„Taip norėjosi to žalio vaizdo, kad po langais pirmiausia atsira-

no (nebe)auksaspalvio retriverio paskui nesinorėjo įsileisti per

do gėlynai“, – prisimena Alina.

slenkstį.

Niekas neplanavo 20 arų valdoje užsiimti kokiu nors ūkiu,

Daržą teko aptverti. Buvo pasirinkta tokia pati stilistika,

Alina su vyru ir toliau dirba mieste. O didelį kiemą tiesiog po

kaip medinės pergolės prie namo, ir dabar aro didumo darželis

truputį apželdina, kasmet pasodindami po vieną daugiametį

tapo patrauklia vieta. Yra visas ritualas: įeini pro vartelius, už-

gėlyną. Sodas – nesibaigiantis procesas ir nenutrūkstantis ki-

darai ir jau esi visai kitur, o išėjus dėl visų ramybės ir derliaus

timas. Želdynų vaizdas niekada nesikartoja: šiandien jis jau ki-

reikia drausmingai užkabinti kablį. Visas derlius nesunkiai su-

toks nei vakar, o ryt jau skirsis nuo šiandieninio.

dorojamas per vasarą ir ankstyvą rudenį.

Tuo Alinai ir žavus šis užsiėmimas: „Pavasarį pasodini vos gyvą augalėlį, o rudenį jis jau gali būti ir iki poros metrų tįstelė-

Daržas šeimai yra pramoga suaugusiesiems ir pasaulio pažinimas mažajai, kuri, regis, bus iš tų sodininkų mėgėjų.

jęs. Toks nuostabus ir gana greitas rezultatas. Žinoma, nutinka visko, bet man labai įdomu stebėti, ar prigijo, kaip pražydo, kas

Alinos Kalėdų vainikas

ką nustelbė. Naujakuriams iš pradžių atrodo, kada gi tas krū-

Apie Kalėdas verta galvoti jau vasarą: ką nors auginti, rink-

mas ar medis užaugs, bet pasodinai ir auga. Gali kasdien to ir

ti, laikyti tamsiai, sausai, kad nesupelytų, išlaikytų spalvą. Yra

nepastebėti, panašiai kaip su vaikais, o pasklaidai prieš porą

tokių stropių žmonių, bet čia ne visai aš... Dažniausiai artėjant

mėnesių ar metų darytas nuotraukas ir nustembi: kaip pasikei-

šaltajam sezonui, būna, staiga pagalvoju: o, jau noriu vainiko!

tė! Ir augalai, ir vaikai.“

Tada tiesiog dairausi aplinkui, iš ko čia jį man nusipynus. Esu

Būtent akimirkoms įamžinti iš pradžių ir buvo skirtas Ali-

tokia „emocinė puošėja“ be išankstinio plano ir pasiruošimo.

nos sodo tinklaraštis instagrame. Augant sekėjų skaičiui, vis

Laimė, yra daugybė augalų, kurie nužydėję vasarą natūraliai

smagiau su jais pabendrauti, pasidalyti idėjomis ir patarimais,

gamtoje išsilaiko iki rudens, net žiemos. Sudžiūvę jie praran-

įkvėpti kitus. O Alinos įkvėpimo šaltinis yra gamta: tiesiog už

da spalvas, bet išlaiko struktūrą. Ta struktūra man labai įdomi.

tvoros žydinti natūrali pieva.

Prieš Kalėdas dar daug kas žaliuoja: tujos, kiparisai, puskipari-

Gėles visada augino Alinos mama, tad jai nuo vaikystės čia

siai, kėniai, kukmedžiai, kadagiai, pušys, eglės. Jie puikiai tinka.

daug kas pažįstama. Prieš dešimtmetį ne kartą nustebindavo

Paprastai praretinu mamos ir savo kiemą ir nesunkiai susirenku

būsimus darbdavius, į klausimą apie laisvalaikio pomėgius at-

įvairių žalių atspalvių, skirtingų spyglių augalų.

sakydama, kad tai – sodininkystė. Toks hobis anuomet nebuvo

Pagrindą vainikui parenku pagal jo dydį. Jei vainikas bus

įprastas jaunai merginai: „Bet dabar viskas keičiasi ir tuo susi-

dedamas ant stalo ar palangės, jam užteks ir lanksčių vytelių

domi vis jaunesni žmonės. Labai vykusi mada.“

ruošinio. Tikrai paprasta tokį susukti iš liaunų beržų, lazdynų,

Pasak Alinos, yra dvi kategorijos žmonių – sodininkai ir ne-

gluosnių šakelių, kurios iki šalnų nelūžta ir lengvai lenkiasi.

sodininkai: „Pastebėjau, kad kai kurie užsukę į svečius būtinai

Sodo lianos, vijokliai tam irgi puikiai tinka, pvz., iš vynmedžio

apžiūri, ką auginu, – ir aš pas mamą nulėkusi taip darau. O kiti

šakų sulenkto pagrindo net nebūtina viso apipinti – jis ir taip iš-

net akies neužmeta.“

raiškingos struktūros. Pasidarius karkasą, galima dengti kuo tik

Moteris prisipažįsta, kad jai gėlės visada buvo įdomesnės už daržoves, todėl daržui savo eilės teko palaukti. O pirmajam

GINTĖ ZURBAITĖ

ASMENINIS ARCHYVAS

nori: samanomis, įvairiomis šakelėmis, džiovintomis gėlėmis. Dideliam vainikui, kurį ruošitės kabinti, reikės tvirtesnio

123


įkvėpimas

Šventos Kalėdos Tyla ir vienuma – dvi mano pribuvėjos Šią tamsią naktį, spanguolėms Sunkiais lašais pabyrant ant baltos paklodės. Duris užtrenkęs šaltas šiaurės vėjas Lyg cerberis prie kojų Susirango. Taip noriu viską sustabdyti ir sustoti... Bet skyla laikas, į šalis pabyra gaidžio plunksnos, Vanduo pavirsta į žvaigždėtą Kisielių – dubeny – ant stalo – po žvaigžde – tik tavo rankos – Neduotos man. Į kamuolį už lango vejas dulksnos. Stebuklas? Kur? Tik eglės šakos. Juodos, aitriai kvepiančios ir tankios. Gimimas ar mirtis? Mirtis. Ji viską į savas vietas sustato ir palieka Pasaulį tarsi krištolą, o laikas Prasideda iš naujo.

130



Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.