KONKURSUI „NETIKĖTI SUSITIKIMAI MIŠKE“
Šaltą žiemos dieną nusprendžiau eiti į mišką pasivaikščioti. Kelias valandas klaidžiojau ir, praradęs viltį sutikti gyvūną, ėjau namo. Tačiau pakreipęs galvą pamačiau štai tokį reginį – tarp medžių stovėjo briedis. Sutrikau, nežinojau, ką daryti. Nufotografavau briedį ir nuskubėjau namo. Daniel Vasiljev, JMB „Lūšiukai“, Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija
Būdama svečiuose pas kaimynę, pamačiau ant tvoros tupinčią voverę. Kaimynė pasakojo, kad ji dažnai pas juos apsilanko, kadangi čia nuolat randa įvairių skanėstų. Gyvą voverę iš arti mačiau pirmą kartą, puoliau ją fotografuoti. Jana Iljina, JMBB „Lūšiukai“, Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija
Kartais nepastebime elementarių ir nepakartojamai gražių dalykų, kurie yra visiškai šalia. Kiekvieną kartą pro juos praeiname, nors užtektų tiesiog pakelti akis. Netyčia taip ir užtikau bukutį – vienintelį paukštelį, sugebantį laipioti medžio kamienu žemyn galva! Martynas Špiliauskas, JMBB „Verkniukai“, Trakų r. Aukštadvario gimnazija
Keliaudamas su tėčiu po mišką, aptikau vilko pėdsakus. Gerai, kad netikėtai jo nesusitikome... Vytaras Sarapas, JMBB „Gamtos bičiulis“, Panevėžio r. Paliūniškio pagr. mokykla
Gyvenu prie miško. Kartą grįždamas namo pamiškėje pamačiau būrelį stirnų. Jos ganėsi visai netoli mano namų. Ėjau tyliai, artėjau link jų, atsisukusios stirnos stebėjo mane. Nedariau staigių judesių, ir man pasisekė jas nufotografuoti. Domas Jankauskas, JMBB „Girinukas“, Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazija
Mūsų senas miškas, Rūmai dideli, Čia gyvena eglės, Ąžuolai žali... Vaikštau aš, Gėriuosi grožiu šiuo, O pažvelgusi aukštyn Aš apstulbinta esu, Kokį reginį regiu: Padangių karalius – Jūrinis erelis.
Greta Pakalniškytė, JMBB ,,Skroblas“, Tauragės r. Žygaičių gimnazija
KONKURSUI „ŽIEMA MIŠKE: ŽVĖRELIŲ PUOTA“
NĖRA NIEKO GERIAU KAIP LAUKINĖJE GAMTOJE IEŠKOTI NUOT YKIŲ Sveiki, kolegos! Aš esu Raimundas, gamtininkas nuo vaikystės kaip ir Jūs. Man teko ne tik daug keliauti po gamtą. Turėjau galimybę mokytis įvairių gamtos mokslų. Šiandien mano pomėgis tapo darbu, dirbu girininkijoje prie pat Baltijos jūros. Nors nesame pažystami, aš esu pilnas noro ir drąsos Jums, jauniesiems miško bičiuliams, perduoti šią žinutę.
Sulaukę ilgai laukto sniego, mes, JMB būrelio „Gamtos bičiuliai“ nariai, išvykome į Pyvesos girininkiją pašerti žiemą šąlančių žvėrelių. Nors miškuose dar nėra didelio bado, tačiau žvėreliai mielai ateina „pasivaišinti“ prie ėdžių. Žvėreliams atvežėme šieno, bulvių, morkų, obuolių, kopūstų, o paukščiams – grūdų. Šaltuoju metų laiku būtina padėti miško gyventojams! Po gerų darbų pramogavome Panevėžio miškų urėdijos įrengtoje stovyklavietėje šalia Stumbriškio priešgaisrinio bokšto. Čiuožinėjome nuo kalniuko, iškylavome prie laužo. Namo grįžome pavargę, bet laimingi. Vytaras Sarapas, JMBB „Gamtos bičiulis“, Panevėžio r. Paliūniškio pagr. mokykla
Raimundas
Atėjus šalčiui ir iškritus sniegeliui, visuomet skubu į pagalbą miško žvėreliams. Mano su tėte atvežtomis vaišėmis smaguriauja stirna. Ida Masaitytė, JMBB „Girinukas“, Jurbarko r. Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazija
Gamtą atradau ne iš karto. Nors gamtoje augau nuo mažiausių dienų, galiu brėžti aiškią ribą, kada pastebėjau, jog mane supanti aplinka yra pilna smulkių dalelių: skirtingų paukščių, žvėrių, augalų. Viskas prasidėjo dar tada, kai mano vyresnis brolis pasiėmė mane „kiškių ganyti“. Kas tai? Dar prieš kokius 20 metų pilkųjų kiškių buvo pilni laukai. Jie mėgdavo slėptis netvarkingai suartose dirvose. Eidavome laukais, atitolę vienas nuo kito per kokius 100 metrų. Per pusdienį pakeldavome 10 – 15 zuikių, pamatydavome 1 – 2 lapes. Stirnų būrį matėme iš toli vos porą kartų. Broliui ši veikla patiko, bet toliau nesivystė. O aš atradau „aukso gyslą“. Daugiau nieko nenorėjau – tik eiti toliau, daugiau, dažniau. Būdavo, per dieną padarydavau 3 išvykas – ryte, per pietus ir vakare. Tie pasivaikščiojimai buvo pilni nuotykių, azarto, detektyvų. Kiekvienas tolumoje matomas medis, krūmynas ar giraitė buvo mano naujas ge ografinis atradimas.
MIŠKĄ GALIMA KIRSTI IR NEPAKENKIANT GAMTAI
Vaikystėje apie jaunuosius miško bičiulius buvau tik girdėjęs. Mokykloje biologijos mokytoja man padovanojo iš kažkur gautą jaunųjų miško bičiulių ženklelį. Nors aiškiai supratau, jog organizacijai nepriklausau, ženklelį nešiojau. Man tai buvo svarbu. Kodėl? Ne kiekvieną vaiką pasiekia jaunųjų miško bičiulių organizacija, tačiau kiekvienas gamtininkas yra gamtos ir miško bičiulis. Nesvarbu, kur mes gyvenam, vaikštome miškais, pelkėmis ar pievomis – visi pažystame tą patį atradimo džiaugsmą. Tai mus vienija. Esu tikras, jog bet kuris vaikas, mylintis gamtą, yra vertas nešioti jaunojo miško bičiulio ženklelį. Gamtininko, miško bičiulio vardas įpareigoja. Negeras, neteisingas poelgis pastebimas ir aptariamas garsiau nei geras darbas gamtai. Gamtininko elgesys privalo būti pavyzdingas. Beržų šakelės per Velykas pasipuošti karpomos, o ne laužomos. Mažiausio vabalo gyvybė gerbiama tiek pat, kiek dramblio. Jei matai negerą elgesį, daromą skriaudą gamtai, ateik į pagalbą – būk gamtos advokatas. Kiekvienas žmogutis gali būti gamtosaugininkas. Ar kada pagalvojot, jog Lietuvos miškuose nuolatos vaikšto keli šimtai miškininkų? Jie sudaro platų budinčių, mišką saugančių žmonių tinklą. Jūs, vaikai, irgi galite būti šio tinklo dalimi, užkamšantys paskutines neapsaugotas spragas. Pastebėję ką nors įtartino, negero, jūs galite apie tai pranešti. Dažnai pakanka žmogų perspėti, jam patarti. Amerikoje perspėjamąjį, patariamąjį darbą atlieka reindžeriai. Jie užkerta kelią nemalonumams. Lietuvoje panašiai dirbam mes, miškininkai. Darykime šį darbą drauge!!!
Štai tokia ta mano žinutė. P.S. Girdėjau, jog gausi miško bičiulių kompanija vasarą atvyks prie jūros. Ten ir susitiksim. Turiu daug ką Jums papasakoti. Galėsit pasimatuoti eigulio kepurę. Bus geras laikas. Iki susitikimo.
Dar prieš šimtą metų miškininkystės mokslo pradininkas Lietuvoje ir kitų mokslų eruditas Povilas Matulionis rašė: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų.“ Šis požiūris gimė iš tradicinio miškų naudojimo, kai žmonės imdavo iš miškų tik tiek, kiek reikia, o svarbiausia – galvojo, koks miškas liks ateityje. Miškininkystės mokslo esmė ir yra ta, kokį mišką atkursime jį iškirtę. Ir visi miškininkai vadovaujasi nerašyta taisykle, kad atkuriamas miškas būtų ne prastesnis nei iškirstasis, t. y. kad vietoj miško nebūtų paliekamas menkavertis krūmynas, o iškirstame plote užaugtų vertingiausios medžių rūšys, kokios tik tinka to ploto dirvožemiui. O kokios tos vertingiausios rūšys? Žinoma, tai ąžuolai, uosiai, pušys, eglės... Bet šiais laikais, kai rūpinamasi ne tik miškininkyste, bet ir biologine įvairove, vertingomis laikomos visos medžių rūšys, ir miškininkai stengiasi tą kuo didesnę įvairovę išlaikyti. Vertinga ne tik rūšinė įvairovė, bet ir pačių miško kirtimų įvairovė, kad būtų įvykdytas jau minėtas Povilo Matulionio paliepimas.
Taip atrodo pušynas po atvejinio (Labanausko) kirtimo. LAMMC Miškų instituto nuotrauka. Miške kiekvienais metais dalis medžių žūva ir natūraliai. Pavyzdžiui, iš viename hektare pasodintų 6 000 pušelių užauga tik 300. Dalis nudžiūva, nes neatlaiko konkurencijos su kitais medžiais dėl saulės, dalį apninka ligos ir kenkėjai, dar nemažą dalį sunaikina nepalankūs orai (sausros, stiprūs vėjai). Taigi iš esmės miško kirtimai atkartoja šiuos natūralius procesus. Skirtumas tik tas, kad žmonės pasiima ir panaudoja savo reikmėms tą medieną, kuri natūraliomis sąlygomis tiesiog supūtų miške. Kitose Europos šalyse daug miškų nukenčia ir nuo gaisrų, bet Lietuvoje tai nėra didelė problema, nes turime labai efektyviai veikiantį priešgaisrinės apsaugos tinklą. Miškų masyvuose maždaug kas 10 km stovi priešgaisriniai bokštai, kuriuose įmontuotos kameros fiksuoja net menkiausią dūmelį ir perduoda vaizdą į miškų urėdiją. Urėdijoje dirbantys specialistai įvertina, ar grėsmė reali, ir prireikus tučtuojau išvažiuoja urėdijos priešgaisrinis automobilis. Taigi mūsų šalyje miškininkai neleidžia kilti dideliems miško gaisrams, bet net jei jie ir kiltų, miškai sugeba po jų atsikurti. Ypač gerai po gaisrų atauga pušynai. Šitaip atsirado ir gražiausias visoje Lietuvoje pušynas – Punios šilas, esantis prie Alytaus. Dėl natūralių priežasčių šiame šile pušys nyksta ir užleidžia vietą eglėms bei kitoms medžių rūšims. Miškininkai juokauja, kad norint atkurti tikrąjį Punios šilą, jį iš pradžių reikia sudeginti.
Miško atsikūrimas po plyno kirtimo (kairėje) ir atrankinių kirtimų (dešinėje). Tačiau deginti mišką tam, kad jis atsikurtų, yra labai neracionalu. Todėl Skandinavijos šalyse miškininkai imasi kitokių gudrybių – iškerta mišką plynai, medieną pasiima, o sudegina kirtavietę. Tokiose kirtavietėse netrukus įsigali viržynai (viena vertingiausių Europoje natūralių buveinių, dėl kurių trūkumo nyksta naktiniai drugiai), o tarp viržių smagiai auga naujos pušaitės. Tokie eksperimentiniai kirtimai, kuriais siekiama naudos ir žmogui, ir gamtai, pradėti ir Lietuvoje, ypač Dzūkijoje. Ateityje miškotvarka ir gamtotvarka taps neatsiejami dalykai ir jais abiem rūpinsis geriausiai mišką pažįstantys žmonės, t. y. patys miškininkai. Taigi pušynams atkurti labiausiai tinkami plynieji kirtimai, kai iškertami visi medžiai ir dėl biologinės įvairovės yra paliekama tik po aštuonis medžius hektare. Tačiau tokie plynieji kirtimai kenkia kraštovaizdžiui ir yra ypač nepageidautini saugomose teritorijose. Nacionaliniuose parkuose tokie kirtimai uždrausti, o regioniniuose parkuose tebevyksta ir dažnai piktina tiek vietinius gyventojus, tiek ir turistus. Tad ką daryti? Išeitys yra dvi: kirsti neplynai arba kirsti plynaisiais kraštovaizdžio formavimo kirtimais. Žinomiausias neplynas pušynų kirtimo būdas pavadintas Labanausko vardu. Žymus miškininkas ir mokslininkas Benediktas Labanauskas gimė 1904 metais Krekenavoje. Dar dirbdamas girininku Raseinių urėdijoje, jis rašė: „Girininkaudamas Birbeliškėje, gavau ir želdinti mišką. Nekantriai, kaip šventės, laukiau to laiko, kada galėsiu užveisti naują mišką, daug geresnį, negu iki šiol čia buvo. Tai juk kiekvieno miškininko svajonė...“ Tačiau šiai svajonei išsipildyti 1930 metais buvo sunku, nes labai trūko kokybiškų miško sodmenų. Daug vėliau, jau dirbant mokslinį darbą, jam kilo mintis, kaip atkurti mišką vi-
sai be sodmenų. Jis pasiūlė kertant pušyną 40 proc. visų medžių palikti. Nuo paliktų pušų kirtavietė užsisėja savaiminėmis pušaitėmis, ir kai jos truputį paauga, sėkliniais vadinami medžiai iškertami. Tai atvejinis, tiksliau – dviejų atvejų, kirtimas, kai miškas iškertamas ne per vieną kartą, o per du. Šiam kirtimo būdui prigijo Labanausko vardas ir iki šiol jis labai dažnai taikomas Rytų Lietuvoje. Kraštovaizdžio formavimo kirtimai, nors nėra ypač populiarūs, bet taip pat labai tinka regioniniams parkams. Paprastai miškai kertami rėžiais (ilgais stačiakampiais), tačiau natūraliai užaugusių miškų sklypų ribos retai būna tokios taisyklingos. Jei žvilgtelėtumėte į girininkijos medynų planą, pamatytumėte daug spalvotų ir netaisyklingos formos plotelių, kurie skiriasi ne tik medžių amžiumi, bet ir rūšine sudėtimi. Kur pasibaigia vienas miško sklypas ir kur prasideda kitas, pačiame miške niekaip nepaženklinama, bet tą ribą lengvai pamato įgudusi miškininko akis. Kas dešimtį metų miško taksuotojai šias ribas vis patikslina ir iš naujo pažymi miškų žemėlapiuose. Kai ruošiamasi mišką kirsti, girininkas turi jį atrėžti, t. y. specialiais įrankiais tiksliai pamatuoti kertamą plotą ir paženklinti jį dažais ant medžių. Mišką atrėžti tiesiomis linijomis – gana paprastas darbas, bet jei tai būtų daroma pagal miško sklypo ribas, tai pati kirtavietė įgautų netaisyklingą formą, ir žiemą net nelabai suprastum, ar čia miškas iškirstas, ar natūrali miško laukymė. Būna ir kitokių kraštovaizdžio formavimo kirtimų, kuriais pagerinamas kraštovaizdis prie paežerių, piliakalnių ir kitose žmonių dažnai lankomose vietose. Netgi paliekant tuos aštuonis medžius hektare dėl biologinės įvairovės, juos galima išdėstyti ne pavieniui, o guotais – mažomis miško salelėmis. Ir vaizdas iš karto kitoks. Taigi miško kirtimas yra savotiškas kūrybinis procesas, kai kūrėjo (miškininko) galvoje turi sutilpti rūpestis gamtos apsauga, kraštovaizdžiu ir ateities miško verte. Lapuočių miškuose dažniausiai taikomi atrankiniai kirtimai. Tai tokie kirtimai, kai miškas vis kertamas, bet niekaip nenukertamas, t. y. vieni medžiai iškertami, o kiti, dar jauni ir perspektyvūs, paliekami toliau augti. Po jais atviresnėse vietose vis želia nauja miško karta, vadinama pomiškiu. Miškas visą laiką auga po mišku. Jame ištisai peri paukščiai, ištisai gali grybauti ir uogauti. Tai patys draugiškiausi gamtai miško kirtimai, bet kartu jie reikalauja daugiau darbo ir kitokios miško kirtimo technikos. Vis dėlto tai atsiperka. Mokslininkai apskaičiavo, kad miškuose, kurie kertami atrankiniais kirtimais, per tą patį laikotarpį medienos užauga daugiau nei miškuose, kertamuose plynai. Logiška. Juk nereikia miško auginti „nuo nulio“. Atvejiniai ir atrankiniai kirtimai vis dažniau pakeis plynuosius ir dėl besikeičiančio klimato. Po plyno kirtimo užaugęs miškas yra vienodo amžiaus ir dažnai vienos rūšies medžių. Kitaip tariant, monokultūra. Miškų monokultūros yra daug mažiau atsparios ligų ir kenkėjų antplūdžiams, gaisrams, ekstremaliems orų reiškiniams. O juk su tokiais iššūkiais pirmiausia ir susidurs miškai bei miškininkai besikeičiančio klimato sąlygomis. Šalia rūpesčio biologine įvairove ir kraštovaizdžiu miškininkystės moksle atsirado dar vienas rūpestis, – kaip prisitaikyti prie nepalankių reiškinių, kurie neišvengiamai kėsinsis į mūsų miškų ateitį. Galų gale kas, jei ne miškai, geriausiai stabdo klimato kaitą, grynindami orą ir sugerdami milžiniškus kiekius šiltnamio efektą sukeliančių dujų? Taigi miškų vaidmuo ir šioje srityje taps vis labiau vertinamas. Gamtininkas ir miškininkas Andrejus Gaidamavičius
RETIEJI LIETUVOS MEDŽIAI: PAŽINK, SURASK, GLOBOK
Paprastosios pušies Vilkomo forma (Pinus sylvestris f. willkommi)
Lietuvoje savaime auga 25 medžių rūšys ir 20 rūšių krūmamedžių, kurie, priklausomai nuo klimato ir kitų sąlygų, vienose vietose užauga krūmu, kitose – neaukštu medžiu. Šiame straipsnių cikle aptarsime retesnius, kuriuos būtina išsaugoti mūsų miškuose dėl didesnės biologinės įvairovės. Dėmesio vertos ne tik retosios medžių rūšys, bet ir įprastų rūšių retesnės formos, aptinkamos natūraliai gamtoje.
Lietuvos aukštapelkėse mokslininkai rado keturias skirtingas ekologines pušies formas. Viena iš jų tikra įžymybė – Vilkomo pušis, kuri atrodo kaip bonsai medelis. Ši pušis labiau panaši į eglę, o ne į pušį, nes apatinės jos šakos gali būti ilgesnės už patį medį. Užauga iki žmogaus ūgio ir tokį aukštį pasiekia ne per vieną šimtmetį. Stovėdamas tarp tokių pušų, turėtum pasijusti tikru milžinu tikroje sengirėje. Vilkomo forma pavadinta žymaus vokiečių botaniko Heinricho Morico Vilkomo (1821–1895) garbei. Šių pušų aptinkama ne kiekvienoje aukštapelkėje, o tik tokiose, kurios yra mažiausiai paveiktos sausinimo. Pelkei sausėjant, žemaūgę Vilkomo pušaitę lengvai užgožia Litvinovo pušis (Pinus sylvestris f. litwinowii), užauganti iki 6 metrų, arba Raistinė pušis (Pinus sylvestris f. uliginosa), užauganti iki 15 metrų aukščio. Daugiausia gražių Vilkomo pušaičių galima prisižiūrėti Kamanų valstybiniame rezervate. Reikia tik nutaikyti progą, kada ten daromos ekskursijos, nes vienam po rezervatus vaikščioti negalima.
Paprastosios pušies nykštukinė forma (Pinus sylvestris f. pumila) Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad aukštapelkėse pušys visai kitokios nei sausumoje. Jos auga labai lėtai, nes patiria vadinamąją „fiziologinę sausrą“. Kaip tai įmanoma, – paklausite jūs, – juk pelkėje tiek vandens... Kokia dar sausra? Bėda ta, kad pelkės vanduo labai rūgštus, ir jei medis daug jo atsigertų, – žūtų. Čia tas pat, kas žmogui jūros vandenį gerti: vandens į valias, bet troškulys bus tuo didesnis, kuo daugiau tokio vandens išgersi. Taigi pelkėje pušaitės jaučiasi ne geriau nei dykumoje ir dėl to per metus paauga tik porą centimetrų ar dar mažiau. Lėčiausiai auga nykštukinė forma (f. pumila). Ji net neturi kamieno, auga po žeme besidriekiančiu krūmu, kurio pelkės paviršiuje tik viršūnėlės kyšo. Auga aukštapelkių centre. Lietuvoje reta. Esu ją radęs tik Raseinių ir Akmenės rajonuose. Jei keliausite pelkėmis ir rasite nykštukinę pušį, praneškite apie ją vietos gamtininkams, nes tai iš tiesų nuostabus radinys.
Pelkėse augančių pušų ekologinės formos: 1 – f. pumila, 2 – f. willkommii, 3 – f. litwinowii, 4 – f. uliginosa (pav. apačioje) Paprastosios pušies Litwinowii forma, gausiai aptinkama Kamanų valstybiniame rezervate. Jos apatinės šakos dažnai ilgesnės už patį medelį, todėl iš toli atrodo kaip eglutė.
Paprastosios eglės piramidinė forma (Picea abies f. pyramidata) Yra išvesta daugybė paprastosios eglės veislių, bet, pasirodo, gamta taip pat mėgsta su egle eksperimentuoti. Natūraliai aptinkama daugybė paprastosios eglės formų – pagal medžio lają, šakas, kankorėžius, žievę... Bet kai kurios formos tikrai įspūdingos ir gali miško lankytoją suklaidinti, ar iš tiesų priešais save jis mato eglę. Kartą Labanoro girioje kartu su kitais savo kaimo vaikais vaikščiojau Peršokšnos paupiu. Gražioje vietoje, kur upė daro staigų vingį, papuoštą kvapniomis vandeninėmis mėtomis, o visas šlaitas nuaugęs žemuogių sąžalynu (tokias vietas vadindavome „žemuogių karalystėmis“), pakėlėme galvą į viršų ir net aiktelėjome iš nuostabos. Priešais mus buvo 25 metrų aukščio kadagys! Bet, priėję arčiau, pamatėme, kad tai eglė. Tiesiog jos šakos labai
Europinis kukmedis (Taxus baccata) Kuko (arba Kauko) medis Lietuvos gamtoje yra išnykęs, kaip ir senasis pagonių tikėjimas, kuriame Kauku buvo vadinama vaisingumo, derliaus ir turtų dvasia. Bet kukmedžius žmonės mielai sodina šalia sodybų ir parkuose, lygiai kaip ir senąją lietuvių religiją bandoma atkurti iš naujo. Kai girdime istorijas apie buvusias šventas giraites, įsivaizduojame, kad tai buvo ąžuolų giraitės, nors aš manau, kad kukmedžių giraitės turėjo būti labiau garbinamos. Pačiose seniausiose liaudies dainose dar galime aptikti žodžius „kuko girios“. Kukmedis užauga storesnis už ąžuolą ir gyvena už jį daug ilgiau. Seniausi pasaulyje kukmedžiai turi 4 000 metų, nors iš tikrųjų niekas iš mokslininkų nežino, kur yra šio medžio amžiaus riba ir ar ji apskritai yra. Kai medžio vidus supūva, viena jo šaka pradeda augti žemyn, į save, virsta šaknimi, kuri „susiurbia“ visus trūnėsius. Vėliau augdama užpildo visą medžio ertmę. Taip kukmedis tarsi gimsta iš naujo. Ankstyvieji krikščionys Anglijoje kukmedį sodindavo ant kapo kaip nemirtingumo simbolį. Lietuvių kalboje turime seną žodį „kaukuras“, kuris reiškia nedidelį kalniuką. Yra manančių, kad kaukas iš tiesų buvo kalnų dvasia, ir apeigos jo garbei vykdavo prie kaukurų. Kas žino, gal dabartiniai aukurai – tai tie patys senieji kaukurai?.. Latvijoje dar išlikęs vienas kitas kukmedis ir gamtoje, o kaip bus Lietuvoje? Pas mus kukmedis įtrauktas į Raudonąją knygą kaip išnykęs medis, bet nuo
Piramidinė eglė Peršokšnos pažintiniame take (Švenčionėlių miškų urėdija). tankios ir visos kyla į viršų, sudarydamos taisyklingos piramidės formą. Ši eglės forma nėra labai reta, bet retai kur pamatysi tokią taisyklingą, „kadagišką“. Daugiau ar mažiau piramidiškų eglių galite rasti kiekviename miške, bet jei aptiksite kažką panašaus į Peršokšnos piramidinę eglę, praneškite apie ją girininkui, kad ji būtų įtraukta į gamtos paminklų sąrašą.
Kukmedžio uogos. Jos valgomos (išskyrus sėklas). pat vaikystės turėjau svajonę pasodinti tikrą kuko girią. Slapta prikaišiodavau nedidelių kukmedukų Labanoro apylinkėse, bet jie neišgyveno. Supratau, kad kukmedis yra labiau pajūrio krašto medis, kur mažiau būna sniego, nes didelis jo kiekis priploja šį visžalį medelį prie žemės. Dar vienas įdomus faktas apie kukmedį. Kaip žinoma, šis augalas visas yra mirtinai nuodingas, išskyrus skaisčiai raudonas uogas, kurias galima valgyti. To nežinojusi anglų rašytoja Agata Kristi viename iš savo detektyvų buvo aprašiusi istoriją, kaip žmogus buvo nunuodytas kukmedžio uogomis... Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius
Europinis kukmedis – labiausiai pakantus ūksmei iš visų medžių, todėl Europoje natūraliai auga lapuočių miškuose.
PAVASARINIO MIŠKO MĮSLĖS
Vertikaliai
2. Ne medis, o šakotas. 5. Krosnis nesikūrena, malkos nedega, bet šilumos yra. 7. Šakė dvinagė, vokiški rūbai, adverniška šnekta. 9. Kas gimė barzdotas? 12. Juodas kaip anglis, knisa kaip kiaulė, lekia kaip paukštis. 14. Balta kaip sniegas, juoda kaip vabalas, žalia kaip svogūnas, kraipos, sukas lyg kipšiukas ir miškan vis žiūri. 17. Lekia - tyli, tupi - tyli, kai numirs ir sugurs, tada ir prasižios. 18. Keturi bėga, du badosi, o septintas botagu vanoja.
Horizontaliai
1. Ir plonas, ir ilgas, o kai atsisėda žolėje - nematyti. 3. Arkliukas lekia, o ienos stovi.
4. Mažas vabaliukas, jame aštrus kirveliukas. 6. Kybo sietas, ne žmonių padėtas. 8. Senelės žiemos baltomis įkapėmis gobiama, pavasarį bernelio spalvotu apdaru taisoma. 10. Nei žeme vaikštau, nei dangun žiūriu, nei lizdą turiu, o vaikus vedu. 11. Pasirodė būgneliai, išsiskleidė varpeliai. 13. Nosis ilga, balsas plonas, skrisdamas rėkia, tupėdamas tyli, o kas jį užmuš - savo kraują pralies. 15. Kas - ir vakar buvo, ir rytoj dar bus? 16. Pėsčiam - pasiramstyti, tingiam - botagui nusidrožti, o ligoniui - į sveikatą.
Atsakymai (ne eilės tvarka): pavasaris, sniegas, upė, žemė, rytas, elnias, kregždė, bitė, juodvabalis, uodas, žuvis, pakalnutė, karvė, beržas, šarka, voratinklis, lietus, ožys.
Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio leidinys Leidėjas Viešoji įstaiga „Nepriklausomi projektai“ Laisvės pr. 85, LT-06123 Vilnius Tel./faks. (8 5) 2377134 El. paštas jurate@npprojektai.net Leidinį finansuoja Aplinkos ministerija Parengė Andrejus Gaidamavičius Maketavo Kristina Juozapavičiūtė Kalbos redaktorė Romualda Nikžentaitienė Viršelio nuotr. Andrejaus Gaidamavičiaus Spausdino spaustuvė „Petro ofsetas“ Ekologiškas popierius Tiražas 1000 egz.