JAUNIEJI MIŠKO BIČIULIAI VARŽĖSI KONKURSUOSE Ketvirtadienį, gegužės 5 d., beveik šimtas jaunųjų miško bičiulių atvyko į Aleksandro Stulginskio universitetą, kur vyko respublikiniai, Aplinkos ministerijos inicijuoti, konkursai „Tiriamieji darbai miške“ ir „Jaunimas Europos miškuose“. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, yra organizuojamas konkursas „Jaunimas Europos miškuose“ (angl. YPEF – Young People in European Forests). Kiekviena šalis turi išrinkti respublikinio konkurso laimėtojus, kurie vyks į tarptautinį konkursą. Lietuvoje dėl šios galimybės varžėsi net 13 komandų. Namuose komandos sukūrė plakatus ir parengė pristatymus viena iš temų: miško apsauga, miško atkūrimas, biokuras, biologinė miško įvairovė, sodmenų auginimas, miškininkystės istorija, miško socialinė reikšmė. Vėliau reikėjo atsakyti į testo apie Europos miškus klausimus. Laimėtojais tapo Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos JMBB „Lūšiukai“ atstovai Rugilė Andrejevskytė, Danielius Krasauskas, Tomaš Savel. Būrelio vadovė Jūratė Taučiuvienė. Būrelį globoja VĮ Vilniaus miškų urėdija. „Prasidėjus projektui, mes ilgai galvojome, kokią temą pasirinkti. Apmąstę visas galimybes ir atsižvelgę į aktualumą, pasirinkome temą „Biokuras“ ir parengėme privalomąją konkurso medžiagą. To rezultatas – mes pirmoje vietoje!!!“, – laimėtojų išgyvenimais dalijosi Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos JMBB „Lūšiukai“ narys Danielius Krasauskas.
Tą pačią dieną, po pietų, antroje konferencijos dalyje vyko konkurso „Tiriamieji darbai miške“ mokslinių darbų, apėmusių dviejų trijų mėnesių gamtos stebėjimus bei tyrimus, pristatymas. Trylikos konkursinių darbų autoriai savo darbus turėjo pristatyti komisijai ir susirinkusiems renginio svečiams. Pirmosios vietos laimėtojų laukė kelialapis į tarptautinį tiriamųjų darbų konkursą Sankt Peterburge, Rusijoje. Konkurse „Tiriamieji darbai miške“ pirmąją vietą laimėjo ir laureatais tapo Kauno r. savivaldybės Raudondvario gimnazijos Kulautuvos skyriaus JMBB „Kultuvėlė“ narės Emilija Obelienytė (IIIc kl.) ir Erika Abromavičiūtė (IIIc kl.). Darbo vadovė Kolomba Bulotienė. Laureatės tyrinėjo, ar natūralus muilas, pagamintas su pušų, eglių ir kadagių nuoviru, turi antibakterinių savybių. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad pagamintas muilas antibakterinių savybių turi, tokio muilo galima pasigaminti namų sąlygomis. „Išgirdęs kitų komandų pristatymus, sunerimau, nes mokinių darbai tikrai buvo neeiliniai ir aukšto lygio. Tai buvo diena, kupina teigiamų emocijų ir sunkaus darbo“, – konkursų įspūdžiais dalijosi Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos JMBB „Lūšiukai“ narys Tomaš Savel.
Ula Rastauskaitė VšĮ „Nepriklausomi projektai“
Konkursų dalyviai
Konkursų dalyviai
Konkurse „Tiriamieji darbai miške“ pirmąją vietą laimėjo ir laureatais tapo Kauno r. savivaldybės Raudondvario gimnazijos Kulautuvos skyriaus JMBB „Kultuvėlė“ narės Emilija Obelienytė (IIIc kl.) ir Erika Abromavičiūtė (IIIc kl.) Konkurso „Jaunimas Europos miškuose nugalėtojai“ Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos JMBB „Lūšiukai“
SVEIKINAME VISUS JMBS KONKURSŲ DALYVIUS IR NUGALĖTOJUS RESPUBLIKINIO KONKURSO „JAUNIMAS EUROPOS MIŠKUOSE“ LAURETAIS TAPO: 1 vieta
Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija
JMBB „Lūšiukai“
Rugilė Andrejevskytė Danielius Krasauskas Tomaš Savel
Būrelio vadovė Jūratė Taučiuvienė, globėja – Vilniaus miškų urėdija
2 vieta
Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazija
JMBB „Šiliukai“
Enrikas Kebedys Audrius Kubilius Martynas Narkevičius
Būrelio vadovė Rasa Stipinienė, globėja – Vilniaus miškų urėdija
3 vieta
Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla
JMBB „Kultuvėlė“
Deimantė Riepšaitė Akvilė Bulotaitė Augustė Pikelytė
Būrelio vadovė Kolomba Bulotienė, globėja – Kauno miškų urėdija
RESPUBLIKINIO KONKURSO „TIRIAMIEJI DARBAI MIŠKE“ LAUREATAIS TAPO: 1 vieta
Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla, JMBB „Kultuvėlė“
J„Spygliuočių antibakterinių ir fitoncidinių savybių tyrimas“
Emilija Obelienytė, IIIc kl. Erika Abromavičiūtė, IIIc kl.
Darbo vadovė Kolomba Bulotienė, globėja – Kauno miškų urėdija
2 vieta
Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazija, JMBB „Šiliukai“
„Europinės eglės (Pinaceae abies f. Europaea) sėklų daigumo tyrimas skirtingomis sąlygomis“
Karolina Baranova, XI kl. Enrikas Kebedys, XI kl.
Darbo vadovė Rasa Stipinienė, globėja – Vilniaus miškų urėdija
3 vieta
Jurbarko r. Viešvilės pagrindinė mokykla, JMBB „Atžalynas“
„Miškinio ir šiurkščiojo asiūklių ūglių sandaros ypatumai“
Mantas Leveckis, X kl. Raminta Sakalauskaitė, X kl.
Darbo vadovės Vaida Jakaitytė ir girininkė Irena Petrošienė, globėja – Jurbarko miškų urėdija
RESPUBLIKINIO KONKURSO „MIŠKO DRAUGAS“ NUGALĖTOJAIS TAPO: I vietą laimėjo
Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija JMBB „Lūšiukai“, būrelio vadovė Jūratė Taučiuvienė Piniginis prizas – 75 eurai Būrelį globoja VĮ Vilniaus miškų urėdija
II vietą laimėjo
Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazija JMBB „Miško meistreliai“, būrelio vadovas Romas Kupčinskas Piniginis prizas – 50 eurų Būrelį globoja VĮ Panevėžio miškų urėdija
III vietą laimėjo
Jurbarko r. Viešvilės pagrindinė mokykla JMBB „Atžalynas“, būrelio vadovė Vaida Jakaitytė Piniginis prizas – 25 eurai Būrelį globoja VĮ Jurbarko miškų urėdija
GIRINUKO NR. 33 KRYŽIAŽODŽIO (psl. 8) „PAVASARINIO MIŠKO PASLAPTYS “ ATSAKYMAI:
(ne eilės tvarka) žalčialunkis, bobausis, plunksnomis, nykštukas, žiogo, šalpusnis, šilagėlė, kirstukas
ATVYKSTANČIŲJŲ Į STOVYKLAVIETĘ LAUKIA MENINĖ INSTALIACIJA Ne vienas panevėžietis apsilanko Žaliosios girios „Vilktupio“ poilsiavietėje. Nusileidus Lėvens šlaitu, galima pamatyti tekantį šaltinėlį. Sraunaus šaltinėlio vanduo ypatingo skonio – šiek tiek saldus. Tačiau atvykstantieji susiduria su rimta problema – šiukšlėmis. Dėl didelio žmonių srauto čia dažnai būna prišiukšlinta, nesutvarkytoje aplinkoje nepatogu semti šaltinėlio vandenį. Tad mes, Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Miško meistreliai“ nariai, šiais metais nutarėme sutvarkyti aplinką ir įrengti medinę aikštelę prieiti prie šaltinio. Mums mielai sutiko padėti Panevėžio miškų urėdijos girininkijos „Gegužinė“ girininkas Dainius Medutis. Pakvietėme ir mūsų mokyklos floristikos būrelio „Gabija“ nares, kurioms vadovauja mokytoja Daiva Baubonienė. Jaunosios floristės šalia šaltinėlio sukūrė kalėdinę instaliaciją. Girininko padedami, įrengėme nedidelę aikštelę – patogesnį priėjimą prie šaltinėlio. Baigę darbą palikome nebylų prašymą – užrašą visiems čia atvykstantiems: „Doras žmogus – graži aplinka“. Gal dabar pamėgusieji šaltinėlio vandenį nebešiukšlins ir saugos vaikų išpuoselėtą poilsiavietės ir šaltinėlio aplinką.
www.delfi.lt/grynas Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos JMBB „Miško meistreliai“ nuotraukos, vadovas Romas Kupčinskas
MIŠKININKAS IR ... KORMORANAI (straipsnių ciklas „Sugyvenkime su gamta“) Tęsiant straipsnių ciklą apie žmogui nepatogius gyvūnus ir bandymus su jais sugyventi negalima pamiršti ir kormoranų. Bet kuo čia dėtas „Girinukas“ ir miškininkai? Juk kormoranais daugiausia skundžiasi žvejai. Nuo tada, kai kormoranai pradėjo perėti medžiuose, šie paukščiai tapo ir miškininkų galvos skausmu. Kormoranus į medžius „užkėlė“ patys žmonės Didysis kormoranas (Phalacrocorax carbo) aptinkamas beveik visame pasaulyje ir dar yra išlikę vietų, kur jis peri ne medžiuose, o ant žemės. Šios vietos – tai negyvenamos salos, sunkiai prieinami pelkynai arba tiesiog bemiškės teritorijos šalia didelių ežerų, tvenkinių, jūrų ir vandenynų. Palei Baltijos jūrą ant žemės perinčių kormoranų kolonijų yra išlikę tik Vokietijoje. XIX amžiaus istoriniai šaltiniai liudija, kad ir Lietuvoje kormoranai buvo ant žemės, o ne medžiuose perintys paukščiai. Jų kolonijos užimdavo mūsų pamario pelkes. Tačiau dėl prietaro, kad kormoranai naikina žuvų išteklius, jie šimtmečius buvo baidomi ir naikinami, todėl neturėjo kitos išeities, kaip tik persikelti į saugesnę vietą. Į medžius. Galbūt ir būtų įmanoma kormoranus vėl pripratinti gyventi taip, kaip gyveno pastaruosius 50 milijonų metų, t. y. „nukelti“ juos nuo medžių ant žemės, bet šiuo metu, kai žmonių priešiškumas šiems paukščiams toks pats didelis kaip ir viduramžiais, ši idėja vargu ar įgyvendinama.
Viršuje: Jaunasis miško bičiulis Tomas Kucinas Apačioje: „Miško meistrelių“ pagaminta instaliacija
Kormoranai ilgą laiką buvo ant žemės perintys paukščiai. Viliaus Paškevičiaus nuotrauka
Kormoranai efektyviai kovoja su invazinėmis žuvų rūšimis Taigi belieka susitaikyti su mintimi, kad Lietuvos kormoranai ir toliau gyvens medžiuose, o jei tie medžiai yra spygliuočiai, kurie nepakenčia kormoranų „trąšų“, miškai, kuriuose įsikuria kolonijos, pasmerkti žūti. Išnaikinti šių paukščių negalime ne tik dėl to, kad „neleidžia Europa“, bet ir dėl to, kad kormoranai, kaip ir bet kuri rūšis, vaidina savo svarbų vaidmenį ekosistemoje ir yra reikalingi gamtai. Ypač reikalingi Baltijos jūroje, kurioje nesustabdomai daugėja invazinių žuvų – grundalų – ryjančių kitų žuvų ikrus ir keliančių gerokai didesnį pavojų mūsų vietinėms žuvų rūšims nei kormoranai ar kiti žuvimis mintantys paukščiai. Be kormoranų praktiškai nėra kam grundalų populiaciją kaip nors apmažinti. Tad jei negalime išnaikinti, reikia ieškoti būdų, kaip sugyventi, kad ir kormoranai galėtų gyventi, ir jų daroma žala miškams būtų minimali.
Senieji Kuršių nerijos miškai buvo ne pušynai Apie gamtą – kaip ir apie žmogų: jei nežinai jos istorijos, nieko tikro negali pasakyti. Tie, kas šiuo metu karštai ginčijasi dėl kormoranų, tos gamtos istorijos nežino. O man teko pusę metų pasėdėti bibliotekose studijuojant antikvarinę literatūrą (ir ne tik gamtinę), pavažinėti į Vokietiją, kur 2010 metais kormoranas buvo paskelbtas Metų paukščiu, kad užčiuopčiau visų dabartinių problemų, dėl kurių kaltinami kormoranai, siūlo galą. Taigi, kad suprastume kormoranus, nusikelkime daugiau nei du amžius į praeitį, kai Kuršių nerijoje vešėjo... ąžuolynai. Neįtikėtina, ar ne? Būtent ąžuolynus tais laikais negailestingai kirto pirkliai Kuršių nerijoje ir būtent po tų kirtimų pradėjo judėti kopos, kurios po smėliu palaidojo 14 kaimų. Tai buvo bene didžiausia to meto ekologinė katastrofa, sukelta neatsakingo gamtos išteklių naudojimo. Toliau iš istorijos žinome, kad 1825 metais pašto viršininkas G. D. Kuvertas, vėliau padedant F. Efai, L. G. Hagenui, M. Daujotui ir kitiems, pradėjo kovoti su pustomomis kopomis, sodindami svetimžemes kalnapušes, kurios pastaraisiais metais vis užsiplieskia kaip parakas, ir pradedama kalbėti, kad jas reikėtų visai iškirsti.
Kormoranai gali padėti atkurti Kuršių nerijos ąžuolynus
Niekas kitas neišgaudo tiek invazinių žuvų grundalų, kaip kormoranai. Viliaus Paškevičiaus nuotrauka
Išdžiuvusi Juodkrantės sengirė. Gamta nemiršta, tik pasikeičia
Bet grįžkime prie ąžuolų. Tokiame skurdžiame smėlyje kaip Kuršių nerijoje jie neaugtų. Nebent gerai patręštum. Tūkstančius metų prie Baltijos jūros perėję kormoranai buvo taip pakeitę dirvožemį, kad susiformavo storas azoto ir fosforo turtingas sluoksnis. Kadangi po šiuo sluoksniu vis tiek buvo tik nederlingas smėlis, ąžuolai galėjo augti tik iš lėto. Jų metinės rievės buvo labai siauros, ir tai lėmė, kad nerijos ąžuolų mediena buvo nepaprastai tvirta, gal net tvirčiausia visoje Europoje. Štai ir atsakymas, kodėl Kuršių nerijos ąžuolynas buvo pirmoji visiškai iškirsta giria mūsų šalyje. Ir dabar Juodkrantės sengirėje po nudžiūvusiomis pušimis dygsta vienas kitas ąžuoliukas, tačiau jiems nėra iš ko pasisėti, nes nerijoje ąžuolų labai mažai. Čia reikia žmogaus įsikišimo – organizuoti talkas masiškai sėti giles, antraip tą kormoranų gausiai patręštą žemę užims tik krūmai ir įvairūs svetimžemiai augalai. Prie gilių
Išdžiuvęs Bavarijos miškas išskirtiniais vaizdais traukia masę turistų
sėjimo galėtų prisidėti ir jaunieji miško bičiuliai. Taip su kormoranų ir žmonių pagalba būtų atkurta tai, kas prieš du amžius buvo sunaikinta.
Gyvoji laboratorija Juodkrantėje Juodkrantės sengirės pušys taip pat vertingos. Miško taksuotojai apskaičiavo, kad kai kurioms iš jų yra per 260 metų. Tad kaip jas apsaugoti nuo kormoranų? Pirmiausia, ką reikia daryti, – tai neskubėti kirsti jau nudžiūvusių pušų. Kormoranai dar ilgai gali perėti ir nudžiūvusiuose medžiuose, todėl jei juos iškirsime, jie bus priversti persikelti į žaliuojančius. Antra, nudžiūvęs medis nėra negyvas medis. Sausi medžiai yra pilni gyvybės. Juose gali perėti gausybė uoksinių paukščių, negyvoje medienoje sau tinkamą buveinę atranda retos vabzdžių ir grybų rūšys. Trečia, išdžiūvęs miškas labai efektingai atrodo ir gali būti tam tikra atrakcija turistams. Kai Bavarijos nacionaliniame parke (Vokietija) 1990 metais dėl žievėgraužių išdžiūvo milžiniški plotai eglynų, parko administracija ir miškininkai susitarė, kad 90 ha išdžiūvusio miško jie nekirs, paliks gamtai. Šis miškas pavadintas gyvąja laboratorija. Ne tik turistai, bet ir mokslininkai iš viso pasaulio atvažiuoja čia pažiūrėti, kaip po kataklizmų gamta pati atsikuria. Apie tai sukurtas ir ne vienas dokumentinis filmas. Panašiai išgarsėti galėtų ir Juodkrantės sengirė. Dar prieš dešimtmetį Suomijos garbės konsulas Klaipėdoje Kristeris Kastrenas (Krister Castren) siūlė: „Šių paukščių lizdavietės – puiki vieta ekologiniam turizmui vystyti. Juk reikia tiek nedaug: pailginti priėjimą prie lizdaviečių, pagaminti suvenyrų, pavyzdžiui, marškinėlių su kormorano atvaizdu, vaizdžiai papasakoti poilsiautojams, kodėl šie paukščiai sunaikino Juodkrantės sengirę. Kiek žmonių eina pažiūrėti į kormoranų lizdavietes. Juodkrantė – kone vienintelė vieta visose Baltijos šalyse, kur galima pamatyti žmonių vengiančius paukščius iš taip arti. Tai unikali gamtos dovana.“
Išlikusias Juodkrantės senpušes įmanoma išsaugoti Šiuo metu viskas, kas yra daroma, tai kormoranai baidomi jų perėjimo metu, bandant sumažinti jų dėčių skaičių ir kontroliuoti paukščių gausumą. Vis dėlto ne vienas gamtininkas pripažįsta, kad toks kasmetinis paukščių baidymas gali baigtis blogai. Kolonija gali suskilti, ir dalis paukščių iš Juodkrantės persikels perėti prie Nidos arba prie Klaipėdos. Tuo tikrai neapsidžiaugs nei miškininkai, nei kiti žmonės, todėl reikia stengtis, kad kormoranų kolonija išliktų ten, kur yra. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikoje, JAV (Floridoje), Japonijoje, kormoranams specialiai įrengiamos platformos, ant kurių jie galėtų perėti ir nakvoti. Tai daroma kitu tikslu, – kad būtų patogiau surinkti paukščių ekskrementus, kurie yra vertinga trąša žemės ūkiui. Lietuvoje tokiomis platformomis galima būtų užlaikyti kormoranus vienoje vietoje, kad jie nepersikeltų perėti į žaliuojančius medžius. Panašiai dabar keliamos dirbtinės lizdavietės jūriniams ereliams, kurios labai pasiteisino. Beje, kalbant apie šiuos erelius, dabartiniu metu tai kone vieninteliai plėšrūnai, natūraliai reguliuojantys kormoranų skaičių, todėl kormoranų kolonijos apylinkėse vertėtų iškelti daugiau dirbtinių lizdaviečių ereliams. Anksčiau pagrindinis kormoranų priešas buvo kilnusis erelis, bet ši rūšis Lietuvoje išnykusi jau 160 metų. Kovoti galima su viskuo, bet neigiamą gamtos veiksnį paversti teigiamu – labai didelis menas, kuris, be abejonės, tikrai atsiperka.
Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius
GAMTOS PĖDSEKIO KALENDORIUS. VASARA Gamtos pėdsekiui vasaros pradžia labai skiriasi nuo vasaros pabaigos, tarsi tai būtų skirtingi metų laikai. Nors panašiai šilta, bet gyvūnų aktyvumas birželio mėn. yra gerokai didesnis nei rugpjūty. Vasaros pradžioje daugelis paukščių giesmininkų dar ruošiasi antrajai vadai, todėl galima girdėti jų giesmes, kuriomis konkurentams pranešama, kad teritorija jau užimta. Bet jau po mėnesio viskas nutyla, išskyrus šen bei ten girdimus tylius „cyy-cyy“. Neapsigaukite, tai ne vienos rūšies cypsėjimas, o net keleto. Ir visur, kur beeitumėte, šis signalas nuolat jus lydės miške, nes tokiu būdu paukščiai (net skirtingų rūšių) perspėja vieni kitus: artėja žmogus. Taigi skirtingų rūšių gyvūnai, gyvenantys viename miške, puikiai supranta vieni kitus. O ar suprantame mes juos?
nos ių būrio paukščių, plunks Jerubės, kaip ir kitų vištin snį unk epl plunksnelę – pri turi po mažą prikibusią
Gyvūnų elgsenos mokslininkai etologai (beje, tai vienas įdomiausių mokslų) jau seniai bando iššifruoti, ką reiškia paukščių ir žvėrių skleidžiami garsai, ir nustatė, kad kai kurie iš jų naudojasi gana turtingu „žodynu“. Štai erelis žuvininkas skleidžia 22 skirtingus garsus, kurių kiekvienas reiškia kažką kita. Panašų kiekį garsų naudoja ir vilkai. Kiekvienas garsas – tai net ne žodžiai, o ištisi sakiniai. Patys svarbiausi sakiniai šių gyvūnų gyvenime. Pavyzdžiui, jei išgirstumėte ilgą, pratisą vilko staugimą, kuris prasideda žemu balsu, paskui kyla ir baigiasi taip pat žemai – šis garsas reiškia „paskambink man“. Taip vilkas bando sužinoti, kur yra jo gentainiai. Paprastai užtenka vieno tokio „skambučio“. Išgirdęs jį, vilkas daugiau nebestaugia ir bėga ten, kur išgirdo atsakymą. O išgirsti jis gali labai iš toli, kartais būdamas net už 4 kilometrų. Rugpjūtis – tai metas, kada vilkiukai mokosi ne tik medžioti, bet ir staugti, todėl neatsitiktinai gamtininkai būtent šį mėnesį pasirenka pasiklausyti vilkų staugimo Tam, kad vilkus išgirstum, reikia juos išprovokuoti: pačiam užstaugti ir klausyti. Vilkų šeimoje visada pirmieji atsiliepia vilkiukai. Seni vilkai supranta, kad staugia žmogus, ir bando visaip raminti savo neklaužadas paauglius, bet galop neiškenčia ir patys ima staugti, tik jau gerokai storesniu balsu. Taip galima atskirti, kiek šeimoje yra suaugusių vilkų ir jauniklių. Toks vilkų šeimų apskaitos metodas yra populiarus Lenkijoje ir Švedijoje.
rūšys, tuoktuviniame apdare turi Didžioji antis, kaip ir kitos ančių blizgesio juostelę sparne „veidrodėlį“ – spalvotą metališko
Praėjusiame „Girinuko“ numeryje žadėjome, kad vasarą pamokysime jus atpažinti dažniausiai gamtoje pasitaikančias plunksnas. Daugiausia plunksnų galima rasti paukščių šėrimosi metu, t. y. kai tuoktuvinis apdaras keičiamas į poilsio. Daugelis smulkiųjų giesmi-
nksnelių lynai raibas. Panašių plu Kėkšto „veidrodėlis“ – mė is. kšt pau s joks kita
ninkų šeriasi rudenį, bet stambesni paukščiai pradeda anksčiau. Daugelis ančių šeriasi jau liepos mėnesį, ir jų plunksnų keitimas trunka iki rudens. Išsišėrusių ančių patinų spalva tampa panaši į patelių. Vištiniai paukščiai (pavyzdžiui, kurtiniai) keisti apdarą pradeda jau gegužės mėnesį ir šeriasi visą birželį. Šėrimosi metu paukščiai labai slepiasi, nes netekus daug plunksnų nėra lengva pabėgti nuo plėšrūnų. Vištinių paukščių (jerubių, tetervinų, kurtinių, kurapkų, putpelių) plunksnos lengvai atpažįstamos iš to, kad daugelis jų turi prieplunksnį, t. y. mažą plunksnelę, prikibusią prie pagrindinės plunksnos. Jei šalia vandens telkinio radote plunksną, kurios forma labai primena peilį, tai greičiausiai bus anties plunksna. Kiekvienos ančių rūšies patinėlis sparne turi po kelias ypatingas plunksnas, sudarančias vadinamąjį veidrodėlį. Tai spalvotos (žalios, mėlynos, baltos ar oranžinės) plunksnos su metaliniu blizgesiu – būtinas tuoktuvinio apdaro atributas. Gražius veidrodėlius turi ir kėkštai, tik jų mėlynos plunksnelės dar juodais dryžiais išmargintos. Labai lengva atpažinti ir
neturi
genio plunksnas – jos išmargintos stambiais bal- tais taškais. Plunksnų kolekcionavimas yra populiarus tarp gamtininkų visame pasaulyje. Šiuo metu netrūksta ir literatūros, pagal kurią galima būtų nustatyti, kuriam paukščiui priklauso jūsų rasta plunksna. Kartais tai būna vienintelis įrodymas apie kažkur netoliese gyvenantį labai retą paukštį. Pavyzdžiui, 1996 metais Labanoro girioje buvo rasta baltojo tetervino (žvyrės) plunksnų, nors iki tol manyta, kad Lietuvoje šis paukštis išnykęs jau prieš 50 metų. Vasarai baigiantis daugelis augalų sunokina vaisius ir sėklas. Tuo tarpu paukščių ir žvėrių pasaulyje prasideda ypatingas metas – maisto atsargų kaupimas žiemai. Apie tai daugiau papasakosime rudeniniame „Girinuko“ numeryje.
Didžiojo margojo genio, kaip ir kitų margųjų genių, sparno plunksnos baltai taškuoto s
VASARIŠKOS MIŠKO PASLAPT YS 1 2
3
4
5 6
7
8
9 10
11
12 13
14 15
16
17 18
19 20
21
22
Horizontaliai:
3. Niekas nebaido, o visa dreba (mįslė) 4. Raguose akys įstatytos, ant kupros namas pastatytas (mįslė) 7. Kuris vabzdys įgėlęs miršta? 9. Vienas didžiausių miško vorų 11. Juodas paukštis su raudona „kepure“ 13. Stovi seneliukas raudona kepure. Kas prieis, tas jam nusilenks (mįslė) 14. Grobuonis augalas, mintantis ant jo nutūpusiais vabzdžiais 17. Koks didelis plėšrus žvėris labai mėgsta avietes? 18. Kuris vabzdys prieš lietų slepiasi, užkimšdamas visus įėjimus į savo namus? 20. Paukštis, kurio labiausiai nekenčia kiti paukščiai ir aptikę visi puola 21. Iš krūmo šnypštelėjo, į koją lyžtelėjo (mįslė) 22. Kas dukart gimsta, vienąkart miršta? (mįslė)
Vertikaliai:
1. Paukštis, kurio vaikai tėvų nepažįsta 2. Voragyvis su ilgomis kojomis, kurios nulūžusios juda taip, lyg šieną pjautų 5. Paukštis, kurio jaunikliai šnypščia drevėje kaip gyvatė 6. Kokį augalą ir akli pamato? (mįslė) 8. Koks paukštis lizde kloja pamatą iš žuvų kaulų? 10. Kuri pelė suka lizdus žolėje? 12. Kuris žvėrelis skraido? 15. Kuri žuvis po vandeniu suka lizdus ir rūpinasi savo jaunikliais? 16. Gyvena be kūno, kalba be liežuvio (mįslė) 19. Koks (suaugęs) vabzdys neturi burnos?
ATSAKYMAI (ne eilės tvarka): mažylė, tulžys, paukštis, grąžiagalvė, gegutė, bitė, dyglė, šikšnosparnis, lašalas, lokys, dilgėlė, drebulė, aidas, meleta, skruzdėlė, pelėda, kryžiuotis, šienpjovys, raudonviršis, gyvatė, sraigė, saulašarė
Viršelio nuotr. A. Gaidamavičiaus