Telšių „Atžalyno“ progimnazijos laikraštis

Nr.

Labas

Telšių „Atžalyno” progimnazijos laikraštis. 2023 metų spalis

Interviu su lietuvių k. ir lit. mokytoja Jūrate Šliažiene

Kaip jaučiatės švęsdama 30-ies metų pedagoginio darbo jubiliejų?

Jaučiuosi gerai, nes esu tikra optimistė, kuriai gyvenimo prasmę suteikia šeima ir darbas.

Ar Jūsų vaikystės svajonė buvo būti mokytoja?

Vaikystėje būti mokytoja nesvajojau. Pasirinkti pedagogines studijas nusprendžiau besimokydama 12 klasėje.

Kokia mokytoja Jūs norėjote būti prieš ja tapdama?

Kai mokiausi paskutinėje Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos (dabar Žemaitės gimnazija) klasėje, mane istorijos mokė šviesaus atminimo istorikas, muziejininkas Jonas Andriusevičius. Šis mokytojas turėjo puikią iškalbą, buvo labai geras pasakotojas. Jo pamokos buvo pačios įdomiausios, nes jis mus, dvyliktokus, supažindino su tikrąja istorija, kurios vadovėliuose tuo metu dar nebuvo. Šis mokytojas paskatino mane domėtis savo krašto istorija ir užrašinėti senų žmonių pasakojimus. Jis man rekomendavo studijuoti istoriją, bet aš vis dėlto pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Būsimos istorijos studijos tada mane išgąsdino datų ir įsimintinų įvykių gausa...

Išskirti kažko vieno negaliu, nes per tuos 30 metų dirbant mokytoja buvo labai daug įsimintinų akimirkų. Tai ir mokinių laimėtos prizinės vietos respublikiniuose filologiniuose konkursuose, ir ekskursijos su auklėtiniais po Lietuvą ir už jos ribų, ir ugdymo turinio atnaujinimo konsultantės pareigos, ir mokymasis kvalifikacijos kėlimo renginiuose įvairiuose Lietuvos miestuose, ir malonūs susitikimai su buvusiais auklėtiniais ar mokiniais, aplankančiais mane mokykloje.

Kas, Jūsų nuomone, mokytojo darbe yra svarbiausia?

Ar prisimenate, kokie buvo Jūsų pirmieji metai dirbant mokytoja?

Žinoma, kad prisimenu. Pirmieji metai buvo pakankamai sunkūs. Man, jaunai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, teko mokyti vyresniųjų klasių mokinius ir juos paruošti egzaminams. Iškart gavau auklėti aštuntokų klasę – tikrų tikriausių išdykėlių būrį! Teko įveikti nemažai iššūkių. Esu labai dėkinga tuomet Žarėnų vidurinėje mokykloje sutiktiems pedagogams, kurie geranoriškai man dalijo patarimus ir pamokymus.

Kas iš 30-ies metų mokykloje Jums yra įsiminę labiausiai?

Mano nuomone, mokytojo darbe reikia didžiulio pasiaukojimo ir begalinės kantrybės, nes svarbiausias jo tikslas – išugdyti dorą ir atsakingą jauną žmogų.

Interviu paruošė Otilija Kostina ir Paulina Viršilaitė, 8b klasės mokinės

gumą, už atlaidumą, gerumą ir rūpestį. Būtent jūs parodote, koks didelis ir įdomus šis pasaulis, kaip dera jame gyventi ir elgtis. Linkime Jums kantrybės, idėjų ir gražios jūsų profesinės šventės.

Mokinių savivalda

Karštos ir įspūdingos atostogos Ispanijoje

Kelionė į Ispaniją lėktuvu truko 4 valandas. Pasirinkome aplankyti Torrevieją, miestą Ispanijos pietryčiuose, įsikūrusį tarp jūros ir dviejų druskos ežerų. Tris dienas smagiai leidome laiką

Atostogos Budėje

Šia vasarą aš atostogavau Norvegijos mieste Budėje. Budė įsikūrusi Norvegijos šiaurėje už poliarinio rato, kur vasaros metu naktį niekada nesutemsta. Iš Lietuvos iki jos reikia skristi net dviem lėktuvais.

Budė – tai miestas uostas, kuriame pamačiau įvarių laivelių: mažų ir didelių, senų ir naujų, net pačios Norvegijos karalienės, kuri buvo atplaukus atostogauti, laivą. Miestas yra spalvingas kaip ir jo apylinkės.

prie šiltos jūros. Čia atšvenčiau ir savo gimtadienį, kurio ilgai nepamiršiu. Ketvirtą dieną vykome į vieną iš populiariausių Ispanijos vietų – Alikantę. Aplankėme IX amžiuje musulmonų pastatytą Santa Barbaros pilį, kuri stūkso aukštai, ant į dangų iškilusio uolėto Benancantil kalno. Tai puikiai iki šių dienų išsilaikiusi viduramžių pilis, viena didžiausių Europoje. Penktą dieną džiaugėmės ilsėdamiesi prie viešbučio baseino, nes alino didelis karštis. Tačiau nepaisant jo kelionė paliko neišdildomų įspū-

džių ir gerų prisiminimų. Kopiau į didelius kalnus. Nemeluosiu – pykdavau ant tėvų, kad man reikia tiek vargti, bet užlipus atsiverdavo pasakiški vaizdai, net galėdavau debesį paliesti. Aplankėm vieną gražiausią Mjelle paplūdimį, kuris ypatingas rožiniu smėliu. Maudžiausi šaltoje jūroje. Šaltis buvo toks, kad net kojų pirštų nebejaučiau, o nuo sūraus vandens net oda pabalo ir plaukai sustingo. Tačiau kaip galėjau nesimaudyti –juk reikia viską išbandyti! Paty-

rėme ir nuotykių, kai išėję į kalnus pasiklydome, net kokius tris kartus pasukome ne tuo keliu ir kelis kilometrus ėjome miškais, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera (kaip sako mama) – radome gražų kalnų ežerą ir brastą-pievą. Ji buvo pilna didelių briedžių pėdsakų. Įtarėme, kad jie vakarais ateina čia pasiganyti ar atsigerti vandens ir, žinoma, pasigrožėti vaizdais. Labai bijojau, kad neišlįstų koks vienas arba dar baisiau – du.

Apylinkės žmonės man pasirodė labai mandagūs, o jų kalba įdomi. Todėl nesunkiai ir aš išmokau pasakyti „tusen takk“ (liet. „šimtą kartų dėkoju“). Įspūdį padarė ir nepakartojamo skonio ledai, kuriais gardžiavausi kasdien.

Dėkoju savo tėveliams už galimybę aplankyti nuostabiąją Norvegiją.

Lėja Karbauskaitė, 6b klasės mokinė

Gertrūda Gaudiešiūtė, 6b klasės mokinė

Geriausia mokyklos mokytoja

Merė Popins visada buvo auklė, visada iki dabar. Tačiau Anglijoje, pasirodo, nebereikia auklių, taip pat ir kitose pasaulio šalyse. O tai ką jai dabar daryti? Be darbo ilgai negyvensi, nusibosta, o ir pinigų būtų neprošal. Tai štai ji susirado darbą viename Lietuvos mieste Telšiuose, „Atžalyno” mokykloje.

Pirmą dieną atėjo į 7a klasės matematikos pamoką.

– Labas visiems, šiandien mokysimės apie teigiamųjų ir neigiamųjų skaičių sudėtį. Taigi visi į aktų salę!

7a mokiniai nuėjo į aktų salę su nauja mokytoja tokie sutrikę, kad galvotum, nustips.

– Gerai, visi vaikai susėskite ir, prašau, pažiūrėkite į sceną!

Vaikai sužiuro į sceną ir mato: skaičiai šokinėja, o prie jų ženklai. Jie ten maišosi maišosi, šoka šoka. Galiausiai jie atlieka veiksmą ir tvarkingai susideda: (+8) + ( +5). Tada tie du skaičiai pasižiūri vienas į kitą, apsikabina ir staiga susijungia į vieną (+13). Visi vaikai nustebę, bet viską supratę. Tuomet dar du skaičiai atšuoliuoja. Strykt, pastrykt. (+8) + (-5)

Šie neapsikabina, o pradeda muštis. Mušasi mušasi ir didesnysis (tas aštuonetas) laimi, tik susižeidęs tampa (+3). Mat 5 gyvybes

atėmė. Visi vaikai stebi stebi ir veiksmus supranta. Ir pamoka jau baigta. Vieni verkia, kad jau baigėsi, kiti stebisi, galvoja, kodėl sutrumpėjo pamoka.

Kitą pamoką Merė Popins veda 7b klasei anglų kalbą. Vaikai lėtai pareina į klasę. O Popins ir sako:

– Visi į lauką!

Mokiniai išeina į lauką ir mato: oro balionai, tokie spalvoti, galvotum, klounas čia gyvena. Ir net nespėję nustebti jaučia kylantys į orą, skrendantys kažin kur. Dar po akimirkos leidžiasi ir mato „Big Beną“. Jie Anglijoje! Vaikai taip nustebę, kad net nepastebi, kaip iššoka iš oro baliono ant žemės, ir Merė jau pradeda pamoką.

– Mes dabar išsiskirstome po 4 į grupes ir apžiūrime miestą, kalbame su žmonėmis. Visi kišenėse turite telefoną, kuriame rasite Londono žemėlapį ir visą informaciją. O po 40 minučių jūs būkite jau čia.

Ir mokiniai pasileido po miestą: vieni perka dovanas, drabužius, kiti vaikščioja po miestą ir lanko įžymias vietas. Taip ir praėjo 40 minučių. O vaikams įspūdžių iki ausų!

Trečią pamoką Merė Popins 8a klasei vedė biologijos pamoką. Mokiniai atėjo į kabi-

„Virvytė“ – pati geriausia stovykla

Šią vasarą teko stovyklauti „Virvytėje“.Tai pati geriausia stovykla, kokioje tik esu buvusi. Joje susipažinau su puikiais vadovais. Vienas iš jų labai mėgo humorą. Vakaro renginyje „Kas nudažė vadovui plaukus“ tas vadovas ver-

kė, kadangi jam buvo nutikusi nelaimė – kažkas naktį jam nudažęs plaukus. Bet paaiškėjo, kad tai jis buvo pasidaręs pats. Viena iš vadovių vakarais prie laužo skambindavo gitara ir dainuodavo gražias dainas. Tai būdavo nepakartojami potyriai taip

netą ir mato ant stalo padėtą lapelį su užrašu: „Mieli vaikai, prašau išeiti į lauką ir laukti manęs ten. Merė Popins”

Aštuntokai išėjo į lauką. Laukia laukia ir sulaukia. Po kelių minučių jau ir mato: spalvota kaip vaivorykštė raketa atskrenda. Ji nusileidžia ir laukia įlipant mokinių, kurie net nepajutę atsiranda viduje. Raketa užsidaro ir pakyla. Aštuntokai mato Mėnulį, Marsą, kitas planetas. Ten vaikščioja ir grįžta atgal į mokyklą. O tada iškart čiumpa telefonus, skambina mamai, tėčiui, gal močiutei pasakyti, kas nutiko.

O ketvirta Merės pamoka su 5b klase. Muzika.

Penktokai susėda kabinete, o mokytoja išdalina spalvotus skėčius. Visi kreivai žiūri ir į Merę, ir į skėčius, o tie skėčiai pradeda suktis. Sukasi sukasi sukasi, kol mokiniai patenka į koncertą. Jie dainuoja, šoka, šaukia. Po to skuba su skėčiais atgal, kad nevėluotų į kitą pamoką.

Laikui bėgant visi pamilo Merę. Tačiau jos raukšlės tik ryškėjo, kol galiausiai Merė pavargo ir atsisveikino su mokykla. Tose iškilmėse ir aš buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.

kaip ir maudynės, diskotekos, piešimo ir šaudymo būreliai. Ši stovykla mane išmokė mylėti, priimti ir gerbti visus ir save. Paskutinis vakaras buvo labai liūdnas, nes reikėjo atsisveikinti su naujais draugais ir vadovais.

Akvilė Nekrašiūtė, 7a klasės mokinė

Elija Varpučinskaitė, 6b klasės mokinė

Iš pedagogikos istorijos

Pirmieji mokytojai atsirado senovės Rytuose (Kinijoje). Vienas ryškiausių pedagogų – Konfucijus (551 – 479 m. pr. m. e.). Lietuvoje pirmaisiais pedagogais laikyti žyniai, kriviai, vaidilos. Pirmoji mokykla Telšiuose pastatyta 1795 – 1798 m. prie nedidelės aikštės priešais bažnyčią ir vienuolyną. Mokykloje buvo dėstoma lenkų ir žydų kalba. Vėliau mokykla buvo išplėsta iki 6 klasių ir teisiškai sulyginta gimnazijai. Šios mokyklos mokiniai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl mokyklą carinė administracija 1832 m. uždarė. Lietuvos nepriklausomybės metais buvo pradinė mokykla. Čia įvairios mokyklos kūrėsi iki 1944 m.

„Atžalyno“ progimnazija savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1936 metų. Žinoma, pirmiausia ji buvo tik pradinė mokykla. 1935

m. rugsėjo 22 d. Telšių laikraštyje „Mūsų kraštas” burmistras rašė, kad jam nepatiko senojo burmistro parinkta vieta pradžios mokyklai ir kad toje vietoje mokykla nebus statoma. Mokyklą iš miesto praplėtimo zonos norėta perkelti į centrą, bet buvo nutarta, kad mokyklą būtina statyti už miesto. „Nuo Žarėnų gatvės iki statyti numatytos mokyklos yra 250 mtr. 100 mtr.

Fantastiška knyga

Siūlau perskaityti Sally Green knygą „Pusiau blogas“. Tai įsimintiniausia mano vasaros knyga. Joje pasakojama apie vaikiną vardu Neitanas, kurio tėvas –juodasis raganius, o mama – baltoji raganė. Dėl to Neitanas aplinkinių buvo engiamas. Tai knyga apie paauglį, kuriam buvo sunku pritapti prie kitų. Skaitydami patirsite nepritapimo jausmą, pasinersite į fantastiškus nuotykius. tapkite nematomi.

Martyna Jankauskaitė, 7b klasės mokinė

Dešimt įsakymų mokytojams

1. Būkite linksmi.

2. Gražiu oru pamokas visada veskite lauke.

3. Užduokite kuo mažiau namų darbų.

4. Visada leiskite mokiniui pasitaisyti.

5. Dažniau rašykite dešimtukus.

6. Per kontrolinius darbus

7. Būkite išradingi.

8. Dažnai žaiskite su mokiniais.

9. Po darbo būtinai pailsėkite klausydamiesi ramios muzikos.

yra gero vieškelio ir tik 150 mtr. reikėtų pravesti kelią ir padėti šaligatvius. Pirmais metais iki mokyklos pakaktų net vienų šaligatvių” („Mūsų kraštas”, 1935 m. rugsėjo 22 d. Nr. 38).

Šaltiniai: https://www.lankykis.lt/ muziejai/pirmoji-telsiu-miesto-mokykla -126, https://lt.wikipedia.org/wiki/ Mokytojas, https://www.atzalynomokykla.lt/

10. Kasdien svajokite.

Gabija Šarpnickytė, 7a klasės mokinė

Artūras Norvaišas, 8b klasės mokinys

„Labas“ kūrė:

Gabija Šarpnickytė, 7a

Akvilė Nekrašiūtė, 7a

Elija Varpučinskaitė, 6b

Gertrūda Gaudiešiūtė, 6b

Lėja Karbauskaitė, 6b

Vadovė Audra Arlauskienė

Maketavo Sonata Kazokevičienė