Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija

KRAUJODAROS KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ TRANSPLANTACIJA

Informacinis leidinys pacientams

KRAUJODAROS

KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ

TRANSPLANTACIJA

Informacinis leidinys pacientams

ir jų artimiesiems

ĮŽANGA.

Lietuvoje kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos (dar vadinamos kaulų čiulpų transplantacijomis) yra atliekamos jau dvidešimtmetį. Šis gydymo būdas tapo tikru perversmu, nes ženkliai pagerino kraujo ligų gydymo galimybes ir daugeliui žmonių padėjo pasveikti ar suvaldyti ligą. Kol kaulų čiulpų transplantacijos nebuvo daromos, dalies kraujo susirgimų nepavykdavo visiškai išgydyti.

Natūralu, kad išgirdus onkologinės ligos diagnozę daugeliui žmonių ir jų artimųjų pasaulis išslysta iš po kojų. Reikia laiko susitaikyti su žinia ir situacija. Tačiau būtent laiko labai dažnai pritrūksta. Pacientą užgriūna informacijos lavina: sudėtingas gydymo kelias, chemoterapija, skirtingų vaistų pavadinimai ir kaulų čiulpų transplantacija.

Pirmą kartą išgirdus apie šią procedūrą, ji gali nuskambėti kaip filmo siužetas. Kartais, labai baugus ir neatitinkantis tikrovės. Ir visada – pribloškiantis. Visi terminai, apibūdinantys gydymą, yra nauji ir neaiškūs, kyla daug klausimų, o laiko suprasti sudėtingą medicininę informaciją, kuri gaunama ne tik prieš, bet ir per transplantaciją bei po jos, yra ne tiek ir daug.

Informuotumas yra labai svarbi kraujo ligų gydymo etapo dalis. Norint įveikti ligą, reikia ne tik bendradarbiauti su medicinos personalu, bet ir suprasti, koks gydymas bus taikomas, kokie iššūkiai laukia šiame kelyje, kokie galimi šalutiniai reiškiniai ir ką pacientas bei jo artimieji gali padaryti, kad kelionė sveikimo link būtų kaip įmanoma sklandesnė.

Parengėme šį informacinį leidinį tam, kad geriau suprastumėte kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją ir su ja susijusius dalykus, atsakytume į dažniausiai pacientams kylančius klausimus, apžvelgtume ne tik tiesioginius gydymo aspektus, bet ir mitybą, emocinius iššūkius, artimųjų vaidmenį. Tikimės, jog čia pateikta informacija pagilins jūsų žinias, padės suprasti šį gydymo būdą, nuramins ar bent sumažins nerimą dėl laukiančios procedūros ar galimų šalutinių reiškinių.

Primename, jog leidinys yra informacinio pobūdžio ir nėra tapatus gydytojo konsultacijai. Pacientams visus kylančius klausimus pirmiausia rekomenduojame aptarti su gydančiu gydytoju.

TURINYS

1 skyrius. Kaulų čiulpų transplantacijos istorija ............................................................................8

Kaulų čiulpų transplantacijos atsiradimas ...................................................................................9

Transplantacijos Lietuvoje ...........................................................................................................10

Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registras .............................................................12

Informacinis socialinis projektas „Būk geras“...........................................................................14

2 skyrius. Gydymas kaulų čiulpų transplantacija .......................................................................15

Kas yra kaulų čiulpai ir kamieninės kraujo ląstelės?................................................................15

Kodėl reikalinga KKLT ................................................................................................................16

Transplantacijų rūšys ...................................................................................................................18

Kamieninių ląstelių šaltiniai ........................................................................................................24

Kokios ligos yra gydomos kaulų čiulpų transplantacija? ..........................................................24

Kam galima atlikti KKLT? ............................................................................................................25

3 skyrius. Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos procedūra ...............................26

Tyrimai ir procedūros, atliekami prieš transplantaciją ............................................................26

Kur bus taikomas gydymas? ........................................................................................................26

Paruošimas procedūrai (kondicionavimas) ..............................................................................28

Donoro parinkimas alogeninei KKLT ......................................................................................29

Kraujodaros kamieninių ląstelių surinkimas

Ankstyvas

laikotarpis po transplantacijos ...... ......................................................................38

Kaip transplantacijos metu jaučiasi pacientai? ..........................................................................39

įtampa .......................................................................................................................40

5

6

8 skyrius. Skausmo mažinimas .......................................................90

Kas yra skausmas? .........................................................................................................................91

Kodėl jaučiame skausmą? ...........................................................................................................91

Skausmo mažinimas .....................................................................................................................92

Burnos ir odos opelės ...................................................................................................................92

Skausmas medicininių procedūrų metu ...................................................................................92

Augimo faktoriai ...........................................................................................................................94

Periferinė neuropatija ..................................................................................................................94

Skausmo priežasties paieškos ......................................................................................................94

Kaip yra parenkamas vaistas ir tinkama jo dozė? ...................................................................95

Baimė tapti priklausomu nuo vaistų .........................................................................................96

Jei skausmas išlieka ......................................................................................................................96

Nemedikamentinės skausmo mažinimo priemonės ...............................................................96

Teigiamas nusiteikimas ...........................................................................................................98

Dėmesio nukreipimo technika ..............................................................................................99

Relaksacija ..............................................................................................................................100

Malonios vietos vaizdinys ....................................................................................................101

Prisilietimai ir švelnus masažas ...........................................................................................101

Vaizduotės pratimai ..............................................................................................................101

Fizinėstimuliacija ..................................................................................................................102

Skausmo klinika .........................................................................................................................102

9 skyrius. Streso mažinimo technikos ..........................................................................................103

Ką daryti su kylančiu stresu ir įtampa? ...............................................................................104

Kaip sumažinti kylantį stresą? ..................................................................................................104

Relaksacijos nauda .....................................................................................................................106

Relaksacijos ABC ........................................................................................................................108

Pagrindinės atsipalaidavimo pozos ..........................................................................................109

Kvėpavimo relaksacija ...............................................................................................................109

Pasyvi raumenų relaksacija ......................................................................................................110

Progresuojanti raumenų relaksacija ........................................................................................111

Valdomos vaizduotės relaksacija arba vizualizacija ..............................................................112

Autogeninė treniruotė ....................................................................................................113

Ko reikia, kad sėkmingai atsipalaiduotumėte? ........................................................................116 10 skyrius. Artimųjų vaidmuo ......................................................................................................117

Kodėl artimojo pagalba yra svarbi? .......................................................................................118

Poilsio svarba ..............................................................................................................120

Emocijų valdymas ......................................................................................................................120

Priimkite pagalbą .......................................................................................................................121

Būkite paciento gynėjas .............................................................................................................121

Informacijos paieškos ................................................................................................................122

Lankstumas ir kantrybė – svarbios savybės ...........................................................................122

Išlaikykite humoro jausmą .......................................................................................................124

Supraskite savo vaidmenį ..........................................................................................................124

Pakitę santykiai ...........................................................................................................................125

Kaip su tuo susitaikyti vaikams? ...................................................................................125

Grįžimas namo ...........................................................................................................................126

11 skyrius. Stebėsenos plano sudarymas ...................................................................................128

Stebėsenos planas ......................................................................................................................129

Kaip turėtų būti sudarytas stebėsenos planas? ........................................................................129

Ilgalaikė priežiūra ir tyrimai ......................................................................................................130

Emocinė sveikata ........................................................................................................................130

Pakitę santykiai su šeimos nariais .............................................................................................132

Prisijaukinkite pokyčius .............................................................................................................132 12 skyrius. Vėlyvieji kaulų čiulpų transplantacijos padariniai ...........................................133

Dėmesio koncentracijos ir atminties problemos ...................................................................134

Lėtinis nuovargis ........................................................................................................................134

Miego sutrikimai .........................................................................................................................137

Akių problemos ..........................................................................................................................138

Kaulų tankio

SKYRIUS.

KAULŲ ČIULPŲ TRANSPLANTACIJOS ISTORIJA

Kasmet Lietuvoje kraujo vėžiu suserga apie 1500 žmonių. Diagnozavus ligą, ne visada padeda gydymas vien vaistais (chemoterapija, imunoterapija), daliai pacientų reikalinga kaulų čiulpų transplantacija. Šis gydymo būdas tapo perversmu kraujo vėžio gydyme – ligos, ilgą laiką laikytos mirtinomis, tapo išgydomos. Kaulų čiulpų transplantacija atvėrė galimybes kraujo vėžiu bei kitomis sunkiomis ligomis sergantiems pacientams pasveikti ar suvaldyti ligą bei gyventi visavertį gyvenimą

„ 1

„Pirmaisiais metais, po kaulų čiulpų transplantacijos, atsidėkodama nusiunčiau sesei raudonų rožių puokštę, o iš jos gavau baltų. Nuo tada kiekvienais metais minėdamos šią sukaktį, tradiciškai apsikeičiame gėlėmis.. Kiekvienais metais mums tai šventė, mes ja džiaugiamės ir visada tą įvykį apmąstome, prisimename vien gerus ir gražius dalykus, kurie bėgant laikui pavirto nuostabia istorija, o gyvybę išgelbėjusi kaulų čiulpų transplantacija –brangiausia dovana.“

Prieš daugiau nei 20 metų leukemija sirgusiai Daliai pasveikti padėjo sesers kaulų čiulpai.

Kaulų čiulpų, periferinių kamieninių kraujodaros ląstelių ir virkštelės kraujo transplantacija – tai medicininė procedūra, kuria gydomos anksčiau buvusios neišgydomos ligos. Transplantacija taikoma pacientams, sergantiems ūmia leukemija, kitomis piktybinėmis kraujo ligomis, daugine mieloma, limfoma, Hodžkino limfoma, autoimuninėmis ir kai kuriomis genetinėmis ligomis, solidiniais navikais ir ligomis, kurių metu sutrinka kraujo ląstelių gamyba.

Medicininis terminas, skirtas apibrėžti kaulų čiulpų, periferinių kamieninių kraujodaros ląstelių ir virkštelės kraujo transplantaciją, yra hemopoetinių kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija (naudojamas trumpinys – KKLT). Kol gydysitės, dažnai girdėsite tokius ir panašius trumpinius: KKLT, autoKKLT (autologinė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija), aloKKLT (alogeninė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija). Šiame leidinyje apie visas procedūras papasakosime plačiau.

Kaulų čiulpų transplantacijos atsiradimas

Pirmieji rimti bandymai žmogui persodinti kaulų čiulpus atlikti dar 5–ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nors iš pradžių keliems pacientams po transplantacijos pavyko pasiekti remisiją (t.y. nebuvo aptikta ligos požymių), tačiau netrukus dauguma jų patyrė ligos atkryčius.

6–ojo dešimtmečio pradžioje buvo atliktos dvi sėkmingos kaulų čiulpų transplantacijos. Abu kartus donoru tapo identiškas dvynys. Viena šių transplantacijų buvo atlikta JAV, kita – Kinijoje. Pacientai buvo vaikai, sirgę kraujodaros liga, vadinama aplastine anemija. Atlikus transplantaciją, pacientai pasveiko.

Pirma sėkminga kaulų čiulpų transplantacija, kai donoras yra ne identiškas dvynys, buvo atlikta 1968 metais. Pacientas buvo mažas berniukas, sirgęs įgimtu imunodeficitu. Nuo šios ligos jau buvo mirę 11 berniukų iš mamos šeimos pusės. Atlikus dvi transplantacijas, mažasis pacientas pasveiko ir gyveno pilnavertį gyvenimą.

Vėliau buvo aprašytos panašios leukemija sergančių pacientų sėkmės istorijos. Iki 1986 metų visame pasaulyje šimtuose transplantacijų centrų buvo atliekama po 5000 transplantacijų kasmet.

Tačiau tuomet buvo atliekamos tik kaulų čiulpų iš giminingų donorų transplantacijos. Dauguma pacientų, kurie galėtų būti tinkami transplantacijai, jos nesulaukdavo, nes neturėjo giminaičio, tinkančio pagal audinių tipą.

1973 metais dvi gydytojų komandos atliko alogenines kaulų čiulpų transplantacijas. Alogeninė kaulų čiulpų transplantacija – kai perpilamos ne paties ligonio, bet kito donoro kamieninės kraujo ląstelės.

• Viena iš jų Londone sėkmingai atliko kaulų čiulpų transplantaciją iš negiminingo donoro vaikui, sirgusiam lėtine granuliomine liga.

• Antroji Niujorke atlikto septynias kaulų čiulpų iš negiminingo donoro transplantacijas vaikui, sirgusiam sunkiu kombinuotu imunodeficitu (SCID).

Nensi King Maklein yra ilgiausiai po kaulų čiulpų transplantacijos gyvenantis žmogus. Jai kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija buvo atlikta 1963 metais, o donore tapo dvynė sesuo Bonė. Nensi – buvusi mokytoja, kuri šiuo metu yra pensinio amžiaus ir mėgaujasi jodinėjimu, slidinėjimu, važinėjimu dviračiu ir plaukimu.

„

„Myliu gyvenimą, nes žinau, kad galėjau jį prarasti, kai buvau jauna“.

1986 metais JAV buvo įkurtas Nacionalinis kaulų čiulpų donorų registras, labai palengvinęs negiminingų donorų paiešką.

Autologinės kaulų čiulpų transplantacijos plačiai naudojamos tapo tik 8–ojo dešimtmečio pabaigoje. 1978 metais mokslininkai aprašė pirmas sėkmingas autologines

KKLT limfoma sergantiems pacientams, o jau 10 – ajame dešimtmetyje autologinių

KKLT buvo atliekama daugiau nei alogeninių. Šiandien visame pasaulyje kasmet atliekama per 30 tūkst. autologinių KKLT, beveik pusė jų – JAV. Lietuvoje kasmet atliekama apie 120 – 140 autologinių KKLT

Transplantacijos Lietuvoje

Pirmasis hematologijos skyrius Vilniuje įkurtas 1961 m. Respublikinėje Kraujo perpylimo stotyje (30 lovų). 1972 m. skyrius perkeltas į Respublikinę Raudonojo kryžiaus ligoninę (40 lovų). Nuo 1980 m. Hematologijos skyrius veikia dabartinėse Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų patalpose, jame yra 60 lovų. Po reorganizacijos 2001 m. Hematologijos skyrius padalintas į du poskyrius: Bendrosios hematologijos bei Intensyvios chemoterapijos ir kaulų čiulpų transplantacijos. 2004 m. įsteigtas Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centras (HOTC).

VUL Santaros klinikų HOTC plotu yra didžiausias Baltijos šalyse bei vienas didžiausių Europos kaulų čiulpų transplantacijos centrų pagal atliekamų kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų skaičių. 2019 m. buvo atlikta 200 (128 autologinės bei 72 alogeninės) kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų.

Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios terapijos skyriui vadovauja vienas garsiausių Lietuvos hematologų, jo įkūrėjas dr. Igoris Trociukas. Prieš pradėdamas dirbti Lietuvoje, gydytojas I. Trociukas tobulinosi Italijoje, vėliau, 1998 m., įgijo Kaulų čiulpų transplantologijos specializaciją Silezijos Medicinos akademijoje Katovicuose, Lenkijoje. Savo patirtimi jis kasmet dalijasi su Europos hematologais Europos Kaulų čiulpų transplantacijos bendrijos suvažiavimuose.

• 1999 m. spalio 25 dieną VUL Santaros klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyvios chemoterapijos skyriuje buvo atlikta pirmoji Lietuvoje giminingo donoro kaulų čiulpų transplantacija.

• 2000 m. buvo atlikta pirmoji autologinė kaulų čiulpų transplantacija.

• 2002 m. atlikta pirmoji imunoterapija donorinių limfocitų infuzija.

• 2003 m. atlikta pirmoji haploidentinė kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija.

• 2004 m. atlikta pirmoji alogeninė negiminingo donoro kaulų čiulpų transplantacija Lietuvoje.

• 2013 m. pradėta transplantuoti pacientus, sergančius autoimuninėmis ligomis (sisteminė sklerodermija, išsėtinė sklerozė), kurių gydymas kitais metodais buvo neveiksmingas.

Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registras

Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasmet išgirsta 1500 įvairaus amžiaus žmonių, daliai jų – vienintelis būdas įveikti ligą yra gydymas kaulų čiulpų transplantacija. Iš viso onkologinėmis ligomis serga apie 10000 asmenų.

Kaulų čiulpų transplantacijos Lietuvoje nuo 1999 m. yra atliekamos VUL Santaros klinikose (suaugusiems ir vaikams), nuo 2015 m. LSMU Kauno klinikose atliekamos autologinės, o nuo 2020 m. ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos suaugusiems pacientams.

VUL Santaros klinikų HOTC veikia Negiminingų kaulų čiulpų donorų paieškos ir stebėsenos poskyris – Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registras. Jis buvo įkurtas 2004 m. Tais pačiais metais nacionalinis registras prisijungė prie Pasaulinio registro. Pirmaisiais metais registre buvo vos 250 donorų, šiandien jų yra beveik 14 000.

Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registro darbuotojai ieško negiminingų kaulų čiulpų donorų Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams. Kasmet ieškoma apie 100 naujų donorų Lietuvoje besigydantiems pacientams: tinkamas negiminingas kaulų čiulpų donoras randamas daugiau kaip 90 proc. pacientų, daugiau kaip 70 proc. jų atliekamos kaulų čiulpų transplantacijos. Registras taip pat organizuoja negiminingų kaulų čiulpų donorų donacijas.

Lietuvoje kasmet atliekama apie 220 transplantacijų. Iš jų apie 20 vaikams ir 200 suaugusiesiems.

Nuolat yra apie 20 pacientų, kuriems planuojama kaulų čiulpų transplantacija (jie gydomi, ruošiami transplantacijai, jei reikia, ieškoma donoro).

Kasmet pasaulyje atliekama apie 10000 negiminingų donorų kaulų čiulpų transplantacijų. Lietuviams yra donavę vokiečiai (daugiausia), lenkai, italai, donorai iš Kipro, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Šveicarijos, Austrijos, Izraelio, Ispanijos, Portugalijos ir net Singapūro ar JAV.

Baltijos šalyse negiminingų donorų kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos tik Lietuvoje. Latvijos piliečiams yra atliktos 53 Kaulų čiulpų transplantacijos, 2 Kazachstano piliečiams.

Tik 20 – 25 proc. pacientų randa donorą savo šeimoje, o kitiems tenka ieškoti negiminingo donoro Lietuvos ir pasaulio negiminingų kaulų čiulpų donorų registruose.

Kaulų čiulpų donorų tinkamumą pacientui lemia itin individualūs žmogaus leukocitiniai antigenai, pagal kuriuos ir nustatomas donoro ir paciento tapatumas. Pasitaiko tik tam tikrose etninėse grupėse vyraujančių žmogaus leukocitų antigenų, todėl registras stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių iš įvairių etninių ir rasinių bendruomenių. Plečiant registrą didėja galimybės surasti negiminingus donorus visiems pacientams. Nacionaliniai registrai yra labai svarbūs, kadangi rasti tapatų donorą toje pačioje etninėje grupėje daugiau galimybių, paieška užtrunka trumpiau, ląstelių nereikia vežti ir taip sutaupoma daug brangaus laiko, kuris tikrai svarbus sergantiems onkohematologinėmis ligomis. Kiekvienas donoras, užsiregistravęs mūsų šalies negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, savaime pakliūna ir į Pasaulinį registrą.

Kiekvienas donoras yra be galo reikšmingas. Leukocitinių antigenų sistema labai individuali ir niekada nežinai, kuris donoras kam tiks. Iš visų užsiregistravusių į negiminingų donorų registrą prireikia tik 1 iš 500.

Įsirašydamas į registrą donoras duoda kraujo mėginėlį ar žando gleivinės nuograndas, pagal kuriuos nustatomi leukocitiniai antigenai. Ši informacija saugoma duomenų bazėje. Donoras gali tikti bet kokiam žmogui bet kur pasaulyje.

Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre šiuo metu yra beveik 14000 potencialių kaulų čiulpų donorų. Pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre jų yra daugiau kaip 37 mln.

Lietuviai donorai jau jau daugiau kaip 100 kartų donavo Lietuvos ir užsienio pacientams.

Maždaug 80 proc. negiminingų donorų lietuviams randama užsienyje (daugiausia iš Vokietijos, Lenkijos, Italijos, Kipro, Izraelio, Čekijos, Austrijos, Olandijos, Šveicarijos, Portugalijos, Didžiosios Britanijos ir JAV).

Didžiausius pasaulio registrus turi Vokietija (daugiau kaip 8 mln.) ir JAV (virš 9 mln.). Pasitaiko, jog ir mažesnės šalys turi pakankamai didelius registrus. Pavyzdžiui, Kipro (1,2 mln. gyventojų) registre yra daugiau kaip 166 tūkst. donorų, Portugalijos (10 mln. gyventojų) – beveik 400 tūkst. donorų, Izraelio (8 mln. gyventojų) – beveik 1 mln. donorų.

Į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą įtraukiami asmenys, kurių amžius yra nuo 18 iki 35 metų (imtinai). Sąraše esantis donoras donuoti gali iki 56 metų amžiaus.

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog transplantacijai naudojant jaunesnių donorų kaulų čiulpus, pasiekiama geresnių rezultatų. Kadangi dėl didelės žmogaus leukocitų antigenų įvairovės donuoti prireikia tik 1 iš 500 donorų, siekiama, kad donoras registre išliktų kuo ilgiau ir kad tikimybė donuoti padidėtų. Dėl šios priežasties į registrą įrašomi tik asmenys iki 35 metų (imtinai).

Kaulų čiulpų donorais negali būti žmonės, sergantys lėtinėmis plaučių, širdies, inkstų, kepenų ligomis su funkcijos nepakankamumu, piktybinėmis ligomis (vėžiu), sifiliu, ŽIV, hepatito B arba C virusu.

Kaulų čiulpų donorystė visiškai nekenkia donoro organizmui. Paimtos donoro ląstelės atsistato per porą savaičių.

Negiminingo donoro paieška vidutiniškai užtrunka mėnesį. Radus donorą Lietuvoje, paieškos procedūra trumpesnė – iki 10 dienų. Vis tik dažniausiai donorai yra randami Lenkijoje ar didžiausią Europoje donorų registrą turinčioje Vokietijoje. Jeigu paciento genotipas retas ir reikia donoro iš toliau, paieška užtrunka dar ilgiau.

Suradus pacientui tinkamą donorą registre, pirmiausia susisiekiama su donoro centru. Šis susisiekia su donoru asmeniškai. Donoras yra visapusiškai ištiriamas, įsitikinama, kad nėra jokių sveikatos sutrikimų. Šis procesas užtrunka dar apie 3 – 5 savaites, todėl nuo donoro paieškos pradžios iki transplantacijos dažniausiai praeina du mėnesiai.

Informacinis socialinis projektas

„Būk geras“

Dalis žmonių Lietuvoje jau žino, kas yra kaulų čiulpų transplantacija ir yra neabejingi susirgusiems kraujo vėžiu. Pamažu daugėja užsirašančių į Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, jų tarpe randama vis daugiau tinkamų donacijai donorų. Tačiau kaulų čiulpų donorystę vis dar lydi daugybė mitų ir baimių, kurios neretai sutrukdo užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, o didžioji dalis donorų Lietuvos pacientams yra surandami užsienyje.

2005 m. asociacija „Kraujas“ pradėjo informacinį projektą „Būk geras“. Jo tikslas – pristatyti visuomenei kaulų čiulpų donorystės svarbą, paneigti vyraujančius mitus, suteikti kuo daugiau informacijos apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti.

Norint pabrėžti kaulų čiulpų donorystės svarbą, būtina apie tai ne tik kalbėti, bet ir dalintis patirtimi. Tiek kaulų čiulpų transplantacija gydytų žmonių, tiek jų artimųjų, taip pat, pačių donorų. Jeigu jūsų bičiuliai ar pažįstami domisi kaulų čiulpų donoryste

bei galimybe užsiregistruoti, rekomenduojame informacijos ieškoti projekto „Būk geras“ interneto puslapyje: www.bukgeras.lt

„Netikėtai sužinojusi leukemijos diagnozę, išgirdau ir tai, kad vienintelė galimybė įveikti ligą – kaulų čiulpų transplantacija.

„

Aistei negiminingo donoro transplantacija atlikta 2010 m.

Esu be galo dėkinga nepažįstamam žmogui, kuris pasidalijo savo kaulų čiulpais ir padėjo man įveikti ligą, todėl raginu ir kitus būti geranoriškais ir registruotis negiminingų kaulų čiulpų donorų registre.“

2 SKYRIUS. GYDYMAS KAULŲ ČIULPŲ TRANSPLANTACIJA

Kas yra kaulų čiulpai ir kamieninės kraujo ląstelės?

Kaulų čiulpai – tai kempinės konsistencijos audinys kaulų viduje. Jie sudaryti iš kamieninių ląstelių, iš kurių kaulų čiulpuose gaminasi subrendę kraujo kūneliai. Kamieninės ląstelės gamina:

• baltuosius kraujo kūnelius (leukocitus), kovojančius su infekcijomis,

• raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus), pernešančius deguonį į audinius ir iš jų pašalinančius anglies dvideginį,

• kraujo plokšteles (trombocitus), kurie dalyvauja kraujo krešėjime.

Šiek tiek kraujodaros kamieninių ląstelių randama ir kraujyje, bet daugiausiai jų yra kaulų čiulpuose. Kamieninių ląstelių transplantacija (kraujo ar kaulų čiulpų) yra kamieninių ląstelių, kuriomis siekiama pakeisti ligos pažeistas, infuzija į organizmą.

Kamieninių ląstelių transplantacijos gali prireikti, jei kaulų čiulpų veikla sutrinka ir nebegeba pagaminti pakankamo kiekio sveikų kamieninių ląstelių.

Kaulų čiulpų transplantacija ar periferinio kraujo kamieninių ląstelių transplantacija ji vadinama pagal tai, kas naudojama kaip kamieninių ląstelių šaltinis. Kaulų čiulpų transplantacijai gali būti naudojamos paciento organizmo ląstelės (autologinė KKLT) ar donoro ląstelės (alogeninė KKLT). Pagal tai, kokio donoro kamieninės ląstelės naudotos alogeninei KKLT, jos vadinamos: identiško dvynio (singeninė transplantacija), giminingo donoro KKLT (paprastai tai būna broliai ar seserys), negiminingo donoro KKLT ir virkštelės kraujo KKLT, kadangi jame taip pat gausu kamieninių ląstelių. Pastaroji procedūra Lietuvoje neatliekama.

Kodėl reikalinga KKLT?

Pasitaiko, jog pacientui išgydyti nepakanka atliktos standartinės chemoterapijos ar radioterapijos. Didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija gali įveikti ligą, tačiau ji taip pat sunaikina ir sveikas paciento kamienines kraujodaros ląsteles. Be šių ląstelių organizmas negali kovoti su infekcija, aprūpinti kūno deguonimi ar užtrikrinti normalų kraujo krešėjimą.

Autologinė KKLT leidžia gydytojams apsaugoti pacientą nuo daugybės komplikacijų, kurios grėstų baigus agresyvų gydymą. Paciento kamieninės ląstelės surenkamos prieš pradedant gydymą didelių dozių chemoterapija, o vėliau grąžinamos į organizmą, įsikuria kaulų čiulpuose ir ima gaminti sveikas kraujo ląsteles.

Alogeninės transplantacijos metu, po didelių dozių chemoterapijos, yra panaudojamos donoro ląstelės. Tai leidžia atkurti sveiką kraujodarą, o naujai susiformavusi imuninė sistema apsaugo nuo kraujo vėžio atsinaujinimo.

„Procesas prasidėjo nuo šeimos pokalbio gydytojo kabinete.Čiabuvoaptartosgalimosgrėsmės.Natūralu, jog kiekvieno reakcija buvo skirtinga. Tėtį užplūdo nesėkmės baimė, o ir mudviejų su mama optimizmas išgaravo. Tačiau suvokėme, jog tvirčiausią šeimos žmogų saugosime ir drąsinsime.

„Pati kaulų čiulpų transplantacija yra gana nesudėtingas procesas – į periferinį kraują sušvirkščiamos ląstelės. O štai pasiruošimas priimti naujas ląsteles į savo organizmą yra be galo sunkus. Mūsų atveju jis taip pat nepraėjo be visiems gerai žinomų pašalinių reiškinių, ne tik fizinių: pykinimo, vėmimo, viduriavimo, dingusio apetito, gleivinės opėjimo, bet ir psichologinių. Mums labai padėjo profesionalus medicinos personalas, o nuostabios psichologės žodžiai, konkretūs patarimai buvo vertingi kaip maži žiburėliai, vedantys į šviesą.“

Transplantacijos gydymą patyrusio Dainiaus dukra.

Transplantacijų rūšys

Skiriami trys transplantacijų tipai:

• Alogeninė • Singeninė • Autologinė

Alogeninė transplantacija – tai tokia kamieninių kraujo ląstelių transplantacijos rūšis, kai perpilamos ne paties ligonio, bet kito žmogaus – donoro – kamieninės kraujo ląstelės. Šios procedūros metu didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija naikinamos paciento likutinės ligos ląstelės bei kraujodaros kamieninės ląstelės, kurios vėliau pakeičiamos sveikomis donoro ląstelėmis.

Tokių transplantacijų tikslas – ne tik kraujodaros po intensyvios prieštransplantacinės chemoterapijos atstatymas, bet ir donorinių imuninių ląstelių kova su likusiomis vėžinėmis ląstelėmis. Paties paciento imuninė sistema nėra pajėgi su jomis susidoroti.

Alogeninė KKLT taip pat taikoma tokioms ligoms gydyti, kai paciento kaulų čiulpai nesugeba pagaminti kraujo kūnelių (pavyzdžiui, aplastinė anemija, įgimti imunodeficito sindromai ir kt.).

Prieš atliekant kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją taikoma didelių dozių chemoterapija (vadinamas kondicionavimo režimas). Jos tikslas sunaikinti kuo daugiau organizme esančių vėžinių ląstelių (jei tai piktybinis susirgimas) ir labai susilpninti paciento imuninę sistemą, kad ši neatmestų donorinių ląstelių bei nevyktų imunologiniai konfliktai tarp donoro ir paciento ląstelių. Po šios chemoterapijos atliekama donoro kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Naujai į organizmą suleistos kamieninės ląstelės keliauja į kaulų čiulpus, čia suformuoja naują, sveikų kamieninių ląstelių populiaciją, iš kurios ilgainiui ima gamintis sveiki kraujo kūneliai. Kartu atsistato ir sveikos imuninės sistemos ląstelės, kurios atpažįsta svetimas vėžines ląsteles ir jas naikina. Tai vadinamas transplantato prieš leukemiją / limfomą poveikis. Deja, bet neretai donorinės imuninės ląstelės užpuola ir šeimininko sveikus audinius – tai komplikacija, kitaip vadinama transplantato prieš šeimininką liga. Dėl didelės rizikos ir galimų komplikacijų alogeninė KKLT dažniau yra taikoma jauniems, geros sveikatos pacientams.

Kraujo vėžiu (dažniausiai ūmia mieloleukemija, ūmia limfoleukemija, mielodisplaziniu sindromu, kitomis kraujo vėžio formomis) sergantiems pacientams alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos, kai kiti gydymo metodai negali išgydyti ligos arba kuomet paciento kraujo gamyba yra sutrikusi (pavyzdžiui, sergant aplastine anemija). Beveik pusė pacientų, sergančių įvairiomis piktybinėmis kraujo vėžio for-

momis, ir beveik 100 proc. sergančių aplastine anemija visiškai pasveiksta po alogeninės transplantacijos, grįžta į normalų gyvenimą, dirba, sukuria šeimas, keliauja. Kai kuriems net pavyksta susilaukti palikuonių.

Alogenines transplantacijas galima skirstyti pagal donoro kilmę: giminingo tapataus donoro, negiminingo donoro, haploidentinio (pusiau tapataus giminingo donoro).

Jų principai ir eiga panašūs, skiriasi paruošiamoji chemoterapija (kondicionavimo režimas), planavimas, pakankamas donoro ląstelių skaičius, po transplantacijos taikomas imunosupresinis režimas.

Singeninės transplantacijos metu taip pat naudojamos kito asmens kamieninės ląstelės, tačiau tas asmuo yra identiškas dvynys, o ne kitas giminingas ar negiminingas donoras. Kadangi paciento ir donoro ląstelės yra identiškos savo imunogenetine informacija, išvengiama imunologinių konfliktų, tačiau menka transplantato prieš leukemiją / limfomą efekto tikimybė lieka.

Autologinė transplantacija yra dažniau naudojamas ir mažesnę komplikacijų tikimybę turintis gydymo metodas nei alogeninė transplantacija. Šios procedūros metu paimamos sergančiojo kamieninės ląstelės, vėliau pacientui taikoma didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija, sulašinamos paties paciento surinktos kamieninės ląstelės. Tokių procedūrų metu sunaikinamos tiek sergančios, tiek sveikos kamieninės ląstelės. Jei nieko nebūtų daroma papildomai, po tokios chemoterapijos sveiki kraujo kūneliai greičiausiai nebeatsistatytų arba tai truktų labai ilgai. Todėl taikoma autologinė kamieninių ląstelių transplantacija, kurios tikslas padėti greičiau atkurti normalią kraujodarą ir normalius kraujo kūnelių skaičius..

Prieš pradedant gydymą surenkamos paties paciento kamieninės kraujodaros ląstelės, jos užšaldomos ir suleidžiamos pacientui jau po intensyvios chemoterapijos (paruošimo transplantacijai režimo). Tuomet iš suleistų kraujodaros kamieninių ląstelių atsigamina sveiki kraujo kūneliai. Kadangi tai paties paciento ląstelės, nebūna imunologinio konflikto ir su tuo susijusių komplikacijų (tokių kaip transplantato prieš šeimininką liga, kaulų čiulpų atmetimas ir kt.). Autologinės kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos sergantiems mielomine liga, limfomomis, germinaciniais navikais, kuomet kiti būdai nepakankamai veiksmingi ar liga atsinaujina. Tai leidžia pasiekti ilgalaikes ligos remisijas ir grįžti pacientams į normalų gyvenimą. Kadangi gydymas intensyvus, susijęs su daugeliu komplikacijų, šis gydymo būdas taikomas jauniems (vertinant biologinį amžių, paprastai iki 65 – 70 m. pacientams).

Pirmosios KKLT buvo atliktos ląsteles surenkant tiesiai iš kaulų čiulpų. Juose yra gausu kamieninių ląstelių, kurios gamina įvairias organizmo ląsteles. Praėjusio amžiaus

8 – ojo dešimtmečio viduryje mokslininkai sužinojo, jog galima padidinti kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje ir per į veną įvestą kateterį, kuris yra sujungtas su specialiu aparatu, jas surinkti bei sėkmingai panaudoti KKLT atlikti. Tokios iš kraujo surinktos kamieninės kraujo ląstelės vadinamos periferinėmis kamieninėmis kraujo ląstelėmis.

„Pirmą kartą apie kaulų čiulpų transplantaciją išgirdau, kuomet man buvo 11 ar 12 metų.

Tuo metu leukemija sirgo mano 25 metų pusbrolis, kuris laukė savo donoro, tačiau, dėl itin sunkios būklės ir pačios transplantacijos sudėtingo prieinamumo, ligos įveikti jam nepavyko. Kai susidūriau su limfomos diagnoze, perskaičiau visą pasiekiamą gydymo chemoterapija ir kaulų čiuplų transplatacija informaciją tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Skaičiau mokslinius straipsnius, žiūrėjau informacinius vaizdo įrašus „Youtube“, stengiausi susirinkti informaciją iš skirtingų šaltinių, net atsekiau šio gydymo atsiradimo istoriją ir dėl to esu labai dėkinga JAV profesoriui ir Nobelio premijos laureatui

„ Kamieninių ląstelių šaltiniai

E. Donnall Thomas ir jo komandai už tokį stulbinantį gydymo pasiekimą, kurio dėka galiu toliau gyventi. Šis žinojimas, aiškus gydymo planas padėjo nusiraminti ir pasitikėti tiek gydytojais hematologais, tiek pačia savimi.“

Deimantei kaulų čiulpų transplantacija atlikta sulaukus 26 metų.

Kokios ligos yra gydomos kaulų

čiulpų transplantacija?

Šiandien daugiau nei keliasdešimt skirtingų ligų gali būti gydomos atliekant KKLT.

Dažniausios ligos, gydomos autologine KKLT, yra dauginė mieloma, kitų tipų limfoma, Hodžkino limfoma ir neuroblastoma bei kai kurios sarkomos.

Alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos atliekamos sergantiems kraujo vėžiu pacientams (dažniausiai ūmia mieloleukemija, ūmia limfoleukemija, mielodisplaziniu sindromu, kitomis kraujo vėžio formomis), kai kiti gydymo metodai negali išgydyti ligos arba kuomet paciento kraujo gamyba yra sutrikusi (pavyzdžiui, sergant aplastine anemija).

Tikimybė, jog KKLT bus sėkminga, priklauso nuo kelių veiksnių. Pacientas turi būti pakankamai geros fizinės būklės, kad atlaikytų transplantacijos sunkumus ir galimus šalutinius reiškinius. Liga, kuria serga pacientas, turi būti jautri tam tikrų kombinacijų didelių dozių chemoterapijai ir / ar radioterapijai, kad būtų galima sunaikinti vėžio pažeistas ląsteles. Gydytojų komanda turi būti kompetentinga ir pakankamai patyrusi, kad galėtų anksti atpažinti ir valdyti gydymo proceso metu iškilusias komplikacijas.

VUL Santaros klinikų HOTC kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija taikoma šiomis ligomis sergantiems pacientams:

• aplastine anemija,

• ūmine leukemija,

• lėtine leukemija,

• mielodisplazijos sindromais,

• mieloproliferacinėmis ligomis,

• Hodžkino limfoma ir kitais limfomų tipais,

• centrinės nervų sistemos limfomomis,

• autoimuninėmis ligomis (išsėtine skleroze, sistemine skleroze),

• AL amiloidoze,

• daugybine mieloma,

• kitais piktybiniais plazminių ląstelių susirgimais.

Nors ne visus pacientus galima išgydyti atlikus KKLT, tačiau daugeliui jų galima pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti išgyvenamumą.

Kam galima atlikti KKLT ?

Asmuo, kuriam galima atlikti KKLT, turi būti pakankamai sveikas, kad pajėgtų priimti procedūrą ir atlaikytų sunkius šalutinius reiškinius. Gydytojų konsiliumas įvertins jūsų amžių, bendrą fizinę būklę, diagnozę bei ligos stadiją ir tik tada nuspręs, ar esate tinkamas kandidatas transplantacijai.

Jums atliks širdies, plaučių, inkstų ir kitų gyvybiškai svarbių organų tyrimus tam, kad įvertintų, ar transplantacija bus tinkamiausias gydymo metodas. Jei turite naviką, apie jį taip pat spręs šiame etape. Transplantacijos efektyvumas ir poveikis jūsų organizmui bus vertinamas pagal visus aukščiau išvardintus tyrimų rezultatus.

SKYRIUS. KRAUJODAROS KAMIENINIŲ LĄSTELIŲ

TRANSPLANTACIJOS PROCEDŪRA

Tyrimai ir procedūros, atliekami prieš transplantaciją

Prieš kamieninių ląstelių transplantaciją būtina atlikti tam tikrus tyrimus ir procedūras, kuriais siekiama įvertinti paciento ligą ir sveikatos būklę. Įprastai atliekama širdies echoskopija, specialiu kvėpavimo tyrimu tikrinama plaučių funkcija (plaučių funkciniai mėginiai), užrašoma elektrokardiograma, paimami kraujo tyrimai kraujo kūnelių ir įvairių biocheminių tyrimų įvertinimui. Jeigu reikia, atliekama kaulų čiulpų punkcija kraujo ligos būklei įvertinti. Gydytojas gali paskirti ir papildomų tyrimų. Tai labai svarbu tam, kad būtų užtikrintas paciento tinkamumas procedūrai ir numanomas transplantacijos sėkmingumas. Šio etapo metu į didelę veną krūtinėje (šalia kaklo) įvedamas plonas, lankstus vamzdelis (kateteris), kuris dar vadinamas centriniu veniniu kateteriu (CVK). Jis bus reikalingas viso gydymo metu. Centrinis veninis kateteris naudojamas kamieninių ląstelių, vaistų, skysčių, maitinimo tirpalų ar kitų reikalingų medžiagų suleidimui į organizmą. Per ją gali būti surenkamos kamieninės kraujodaros ląstelės (jei tai autologinė transplantacija) ar kartais paimamas kraujas tyrimams. Kartais kamieninių ląstelių surinkimo procedūrai iš paties paciento (autologinės KKLT atveju) kateteris įvedamas į kirkšnies veną. Po procedūros jis pašalinamas.

Kur bus taikomas gydymas?

Anksčiau pacientai kondicionavimo metu, per transplantaciją ir kelias savaites po transplantacijos gulėdavo ligoninėje. Tačiau šiandien jau yra tokių transplantacijų centrų, kuriuose dalis gydymo procedūrų atliekamos dienos stacionaruose ar klinikose ir taip sutrumpinamas laikas ligoninėje. Pacientai dienos stacionare paprastai praleidžia nuo 4 iki 12 valandų. Tuo metu jiems perpilamas kraujas, lašinamos infuzijos, antibiotikai, vaistai nuo pykinimo. Naktį jie gali praleisti namuose, kur pacientą prižiūri artimas žmogus (daugiau apie pacientų globą ir priežiūrą skaitykite 10 skyriuje). Į namus pacientai dažniausiai išleidžiami, kai ląstelės prigyja, o į ligoninę atvyksta tik pasitikrinti arba jei paskirta kokia procedūra.

„Aš atsitiktinai susirgau angina, ją išsigydžiau, grįžau

į normalų gyvenimą, kankino tik nuovargis, kuris nebuvo niekuo išskirtinis.

Vis tik, dėkoju šeimos gydytojui, kuris patarė man pasidaryti kraujo tyrimą. Jis buvo lemtingas. Aš puikiai žinojau, kad kraujo vėžio terapija ir gydymas Lietuvoje yra ypatingai toli pažengę, kad mes turime centrą, kuris žinomas regioniniu mastu, o pacientai gydymui atvyksta ne tik iš Lietuvos.“

Liudas – tūkstantasis pacientas, kuriambuvoatliktakaulųčiulpųtransplantacija.

Paruošimas procedūrai (kondicionavimas)

• Vėžinių ląstelių sunaikinimui.

Atlikus visus tyrimus ir procedūras prieš transplantaciją, pradedamas procesas, kitaip vadinamas kondicionavimu. Kondicionavimo metu taikoma chemoterapija, skirta:

• Paciento imuninės sistemos slopinimui tam, kad organizmas neatmestų transplantuotų kamieninių ląstelių (tai aktualu alogeninės transplantacijos atveju).

Skiriamas kondicionavimas priklauso nuo įvairių veiksnių: ligos, bendros sveikatos būklės, amžiaus ir planuojamos transplantacijos rūšies.

Kondicionavimo, kaip ir intensyvios chemoterapijos metu, žūsta visos greitai besidauginančios ląstelės. Žūsta kraujo kūneliai. Dėl to vystosi anemija (mažakraujystė) su jai būdingais požymiais, infekcinės komplikacijos dėl leukocitų skaičiaus sumažėjimo, kraujavimai dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo. Nukenčia gleivinių ląstelės, opėja burna, žarnynas, taip pat nukenčia odos ląstelės, plaukai, lytinės ląstelės. Kai kurie kondicionavimo metu naudojami vaistai yra toksiški tam tikriems organams, galimas jų funkcijos sutrikimas.

„Buvo skaudu, kai netekau ilgų ir vešlių plaukų. Ilgai slėpiausi po megztuko gaubtu, negalėjau susitaikyti su pirmais išorės pasikeitimais.

„ „

Kaulų čiulpų transplantaciją patyrusi Ramunė.

Pamažėle susigyvenau su mintimi, kad plaukai juk ataugs. Pradėjau mokytis priimti save tokią, kokia esu. Nenukrypti nuo tiesos ir susigyventi su liga, nes ji buvo dalis manęs. Man labai padėjo psichologas.“

Nepageidaujami poveikiai kondicionavimo metu:

• Pykinimas ir vėmimas. Paprastai gydytojai skiria pykinimą slopinančių vaistų. Jei jų nepakanka, ieškoma kitų pagalbos priemonių.

• Viduriavimas.

• Karščiavimas. Sukarščiuoti galima dėl tam tikrų kondicionavimo metu skiriamų vaistų, tačiau tai gali būti ir prasidedančių infekcijų požymis.

• Silpnumas, nuovargis.

Netrukus po kondicionavimo (dėl ląstelių žūties ar toksinio organų pakenkimo):

• Burnos žaizdos ir opos (mukozitas).

• Plaukų slinkimas.

• Infekcijos (pavyzdžiui, plaučių uždegimas, sepsis).

• Kraujavimai.

• Anemijos sindromas.

• Kepenų, inkstų funkcijos sutrikimas.

Vėlesni nepageidaujami poveikiai:

• Katarakta.

• Nevaisingumas.

• Širdies, kepenų ar plaučių nepakankamumas, odos pažeidimas.

Siekiant sumažinti nepageidaujamus poveikius, skiriami juos malšinantys vaistai. Daugiau apie kondicionavimą skaitykite 4 skyriuje.

Donoro

parinkimas alogeninei KKLT

Leukocitai savo paviršiuje turi specialius baltymus, kitaip vadinamus žmogaus leukocitų antigenais (trumpinama ŽLA ar HLA). Jie dalyvauja organizmo apsaugoje ir padeda organizmui atpažinti „savas“ ląsteles nuo „svetimų“, pastarąsias sunaikindami.

Tad transplantuojant svarbu suderinti donoro ir paciento HLA, kad donorinės ląstelės būtų palaikytos „savomis“ ir sumažėtų imunologinių konfliktų tarp donoro ir paciento ląstelių (atmetimas ar transplantato prieš šeimininką liga).

Kiekvienam žmogui būdingos unikalios HLA molekulės, nulemtos genetiškai –pusė paveldima iš tėvo, o pusė iš motinos (paveldimos pusės antigenų rinkinys vadinamas haplotipu). Tad tikimybė, kad brolis ar sesuo bus HLA tapatūs yra 25 proc., kad pusiau tapatūs – 50 proc., ir kad visiškai netapatūs – 25 proc. Visuomet HLA tapatūs yra identiški dvyniai. Motina ar tėvas visuomet bus pusiau tapatūs. Tikimybė, kad jie bus visiškai tapatūs – labai maža (atsitiktinai sutampa mamos ir tėvo haplotipas, kurį paveldi vaikas). Kuo tolimesnis giminaitis, tuo tapatumo mažiau. Tapatų giminingą

donorą turi tik apie 15 – 20 proc. žmonių. Galimybė didėja turint daugiau brolių ar seserų, tačiau HLA haplotipai paveldimi atsitiktinai, tad gali būti, kad tapatus bus vienintelis brolis ar sesuo arba, kad netiks nei vienas iš gausaus brolių ar seserų būrio. Visada pirmenybė teikiama giminingam donorui (broliui ar seseriai), kadangi tuomet KKLT rezultatai yra geresni, donoras visuomet šalia, tad ir logistika paprastesnė.

Jei pacientas neturi tapataus giminingo donoro, ieškoma negiminingo. Tokio, kurio 10 HLA alelių sutaptų su paciento (taip vadinamų A, B, C, DRB1 ir DQB1 lokusų antigenai ir aleliai turi sutapti). Taip pat dažniau ieškomas vyriškos lyties, jaunesnis donoras, nes tai lemia geresnius KKLT rezultatus. Negiminingas donoras greičiausiai niekada nebus visiškai tapatus, kadangi yra netiriamų ar dar nežinomų antigenų, kurie gali skirtis.

Jei negiminingų kaulų čiulpų donorų registre tinkamo donoro nėra, svarstoma haploidentinio (pusiau tapataus) donoro transplantacija. Visada pusiau tapatūs yra paciento vaikai ir tėvai, dalis brolių ir seserų, rečiau donoro ieškoma tarp tolimesnių giminaičių. Šiuo atveju pirmenybė teikiama jaunesniam, sveikesniam donorui. Tiriama, ar pacientas neturi pagaminęs antikūnų prieš nesutampančius antigenus. Tą sąlygoti gali buvęs nėštumas ar kraujo komponentų perpylimas.

Kraujodaros kamieninių ląstelių surinkimas

Jeigu transplantacijai naudojami kaulų čiulpai, tai bendrosios nejautros metu švirkštu su specialia adata iš klubakaulio ištraukiama maždaug 700 – 1500 ml kraujo ir kaulų čiulpų suspensijos. Pastaruoju metu kaulų čiulpai kaip kamieninių ląstelių šaltinis naudojami vis rečiau.

Jeigu transplantacijai naudojamos kamieninės ląstelės, esančios periferiniame kraujyje, tuomet jos surenkamos per į veną įvestą kateterį, kuris sujungiamas su specialiu aparatu (separatoriumi / aferezės aparatu), padedančiu iš kraujo atskirti kamienines ląsteles. Šis procesas vadinamas afereze. Likęs kraujas per kitą kateterį grąžina-

mas pacientui. Periferiniame kraujyje kamieninių ląstelių yra per mažai, todėl prieš rinkimą skiriamos specialios biologiškai aktyvios medžiagos – augimo faktoriai, kurie specifiškai skatina kamieninių ląstelių dauginimąsi ir išmetimą į kraują.

Jei paciento kamieninės ląstelės renkamos autologiniam naudojimui, jam skiriama tam tikra chemoterapija, o tuomet, kai pradeda atsistatyti kraujodaros ląstelės, papildomai skiriamas granuliocitų kolonijas stimuliuojantis faktorius G-CSF, kuris sušvirkščiamas po oda ryte ir vakare. Kai ląstelių surinkimui kraujyje aptinkama pakankamai (parodo specialus kraujo tyrimas), atliekama aferezė. Reikiamam kiekiui ląstelių surinkti gali prireikti ir kelių aferezių. Surinktos ląstelės užšaldomos. Jos bus panaudotos po intensyvios chemoterapijos.

Jei donoro kamieninės ląstelės renkamos alogeninei KKLT, donoras gali pasirinkti, ar donuoti kraujodaros kamienines ląsteles iš kraujo, ar iš pačių kaulų čiulpų. Jei donuojama iš kraujo, donorui 5 dienas po oda švirkščiamas preparatas G-CSF, didinantis kraujodaros kamieninių ląstelių koncentraciją kraujyje tam, kad jas būtų galima surinkti. Tai saugu ir nekenksminga, tačiau gali šiek tiek pakilti temperatūra, pamausti kaulus. Baigus švirkšti preparatą G-CSF, nemalonūs pojūčiai praeina.

Penktą (kartais ir šeštą) dieną kamieninės ląstelės yra renkamos iš donoro aferezės būdu. Dalis kraujo paimama į aparatą, surenkamos kamieninės ląstelės, o visa kita grąžinama donorui. Paprastai procedūra trunka apie 4 – 5 valandas, tačiau surinktas tūris būna labai nedidelis – apie 100 – 300 ml. Kartais prireikia dviejų aferezių. Aferezės procedūra yra saugi ir nekenksminga, naudojamos tik vienkartinės priemonės. Tą pačią ar kitą dieną galima vykti namo, o paimtas ląstelių kiekis atsistato per 2 savaites.

Jei donuojama iš kaulų čiulpų, minėtas preparatas nėra švirkščiamas. Kamieninės ląstelės renkamos iš dubens kaulų operacinėje bendros nejautros metu. Paimama apie 700 – 1500 ml kraujo su kamieninėmis ląstelėmis. Procedūros metu donoras miega, tad nieko nejaučia. Po jos gali būti juntamas bendras silpnuma, gali pamausti dubens kaulus, bet šie nemalonumai yra laikini ir per keletą dienų praeina. Paimtas ląstelių skaičius atsistato per kelias savaites. Surinkti kaulų čiulpai pacientui privalo būti sulašinti per 48 val., o periferinės kraujodaros ląstelės – per 72 val.

Kraujodaros

kamieninių ląstelių transplantacija

Kamieninių ląstelių transplantacijos metu, po 6 – 9 dienų chemoterapijos kurso, atliekama donorinių arba paties paciento kamieninių ląstelių infuziją į organizmą per

Užšaldytų ir atšildytų kaulų čiulpų ar kraujo kamieninių ląstelių sudėtyje būna konservanto, kuris apsaugo ląsteles nuo suirimo šaldymo metu. Todėl prieš ir po transplantacijos papildomai skiriami intraveniniai skysčiai, kurie padeda organizmui jį pašalinti. Galimi konservanto nepageidaujami poveikiai:

• Pykinimas.

• Karščiavimas.

• Viduriavimas.

• Šaltkrėtis.

• Dilgėlinė.

• Raudonas šlapimas.

• Centrinės nervų sistemos pažeidimas.

Nepageidaujami konservanto poveikiai pasireiškia ne visiems pacientams. Dažniausiai jie yra laikini ir praeina per keletą dienų.

Kraujodaros

kamieninių ląstelių transplantacijos rizika

„ centrinę liniją. Taip, kaip perpilamas kraujas. Dažniausiai infuzija trunka keliasdešimt minučių – valandą. Transplantuotos kamieninės ląstelės nukeliauja į kaulų čiulpus, kur iš jų ima gamintis nauji kraujo kūneliai. Tam, kad pradėtų gamintis nauji kraujo kūneliai ir atsistatytų kraujo rodikliai, gali prireikti kelių savaičių.

Kaulų čiulpų transplantacija yra susijusi su komplikacijų rizika, kuri priklauso nuo įvairių veiksnių, taip pat ir nuo kraujo ligos bei transplanto rūšies, paciento amžiaus ir sveikatos būklės. Pasitaiko, jog kai kurie žmonės beveik nejaučia pasekmių po transplantacijos, kitiems gali išsivystyti komplikacijos, todėl prireikia gydymo ar hospitalizacijos. Tam tikros komplikacijos gali kelti grėsmę gyvybei.

„Gydytojas įspėjo, kad tai sudėtinga procedūra ir yra rizika. Bet aš esu labai paprastas skaičių žmogus. Su gydytoju susėdome, paėmėme popieriaus lapą ir viename stulpelyje rašėme galimus pliusus, kitame – minusus. Minuso baigtis aiški, o pliusai tokie, kad jei transplantacija pavyks sėkmingai, galėsiu gyventi normalų gyvenimą. Tai nulėmė mano apsisprendimą, aš sutikau ir visiškai pasiklioviau gydytoju.“

Kaulų čiulpų transplantacija Algimantui buvo atlikta 2010 m.

Galimos kaulų čiulpų transplantacijos komplikacijos:

• Transplantato prieš šeimininką liga (būdinga tik alogeninei transplantacijai).

• Kamieninių ląstelių (transplantato) neprigijimas ar atmetimas.

• Organų pažeidimas.

• Infekcijos.

• Nevaisingumas.

• Naujas vėžys.

• Mirtis.

Ankstyvas periodas po transplantacijos ir jo komplikacijos

Tai periodas, kol prigyja kamieninės kraujodaros ląstelės ir atsinaujina kraujodara. Jis trunka apie 2 – 4 savaites ir yra itin svarbus. Kondicionavimo metu naudoti vaistai sunaikino paciento kamienines ląsteles ir laikinai susilpnino imuninę sistemą, todėl šiuo periodu pacientas išgyvena gilios pancitopenijos (visų kraujo kūnelių trūkumo) laikotarpį. Jis kiek primena laikotarpį po intensyvios chemoterapijos. Kol transplantuotos kamieninės ląstelės neprigis ir nepradės gaminti naujų kraujo ląstelių, jūs būsite itin imlus infekcijoms, taip pat yra didelė kraujavimo rizika. Gydytojai iki prigijimo beveik kasdien kartoja kraujo tyrimą ir stebi jo dinamiką. Pagal kraujo rodiklius žino, kokių kraujo komponentų reikia perpilti, kad neiškiltų grėsmė paciento gyvybei.

Siekiant sumažinti riziką užsikrėsti virusais ar bakterijomis, medicinos personalas nuolat plaus rankas antiseptiniu muilu ir naudos alkoholinius rankų dezinfekcinius skysčius. Jūsų prašys dėvėti veido kaukę, kuri apsaugo nuo bakterijų ir virusų. Kaukė ir aplinkiniams bus ženklu, jog esate itin imlus infekcijoms.

Šiuo laikotarpiu rekomenduojama vengti šviežių vaisių, daržovių, salotų ir net gėlių, kadangi juose gali tūnoti jums pavojingų bakterijų, grybelių. Tol, kol imuninė sistema ims pilnai funkcionuoti, tikėtina, jog teks vengti kontakto su vaikais ir tam tikrais naminiais gyvūnais (daugiau apie infekcijas skaitykite 6 skyriuje).

Tam, kad kaulų čiulpai kuo sparčiau atsigautų, jums gali būti papildomai skiriami vaistai, kitaip vadinami augimo faktoriais. Gali būti perpilamas kraujas ir skiriama

antibiotikų, kad neužsikrėstumėte infekcijomis. Perpilti kraujo komponentus (trombocitus ar plazmą) gali reikėti ir tam, kad išvengtumėte kraujavimo.

Jei mažėja eritrocitų ir hemoglobino koncentracija, anemijos sindromo korekcijai perpilama eritrocitų masė.

Kraujavimą sukelti gali trombocitų trūkumas. Jų transfuzijos atliekamos, kai itin sumažėja trombocitų skaičius (paprastai mažiau 10 – 20x109 / l trombocitų). Tačiau jei anksčiau gydantis jums buvo dažnai perpilami trombocitai ar laukėtės kūdikio, imuninė sistema gali pradėti gaminti antikūnus. Šie ima pulti perpiltus trombocitus, trombocitai labai greitai žūsta, tad transfuzijos tampa neefektyvios. Tokiais atvejais reikia perpilti tik gerai suderintus trombocitus: prieš perpilant kraujo komponentai apšvitinami ir išfiltruojami baltieji kraujo kūneliai.

Dėl leukocitų trūkumo pacientui labai pavojingos infekcijos, todėl reikia laikytis specialaus higienos ir mitybos režimo. KKLT skyriai įrengti taip, kad palatose būtų kuo mažesnis mikrobiologinis užterštumas (ištraukiamoji ventiliacija, specialūs oro filtrai). Personalas, dirbantis su KKLT pacientais, taip pat turi laikytis specialių aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Jei kilo infekcija, nedelsiant skiriami plataus veikimo spektro antibiotikai ar priešgrybeliniai vaistai, atliekami įvairūs tyrimai infekcijos šaltiniui nustatyti (kraujo, šlapimo pasėliai, pasėliai iš kateterio, pilvo organų, širdies echoskopija, krūtinės ląstos rentgenograma ar kompiuterinė tomografija ir kiti). Pavojingiausia, jei išsivysto sepsis (infekcija kraujyje) ar septinis šokas. Tokiu atveju gali prireikti gydymo intensyvios terapijos skyriuje. Taip pat labai pavojingos grybelinės infekcijos, kurios dažniausiai pažeidžia paciento plaučius. Po transplantacijos neretai reaktyvuojasi Citomegalo (CMV) ar Ebštein – Baro (EBV) virusai, todėl periodiškai stebimas virusų kopijų skaičius kraujyje. Jei jis padidėja, skiriamas priešvirusinis gydymas. Profilaktiškai, saugantis Citomegalo viruso, ilgą laiką, kol nutraukiamas imuninę sistemą slopinantis gydymas, reikia vartoti vaistus (dažniausiai aciklovirą ar valaciklovirą). Saugantis Pneumocystis Jiirovecii infekcijos, profilaktiškai vartojamas Biseptolis arba Dapsonas. Infekcijų rizika padidėjusi išlieka ir po transplantacijos, todėl labai svarbu laikytis gydytojo nurodymų, o sukarščiavus pradėti vartoti paskirtus antibiotikus bei skubiai vykti į gydymo įstaigą.

Ankstyvame periode po transplantacijos, dėl kondicionavimo metu skirtų vaistų, išopėja gleivinės. Burnos gleivinės išopėjimas (mukozitas) neretai būna labai skausmingas, trukdo normaliai maitintis. Skausmui malšinti skiriami nuskausminamieji, o tam, kad per pažeistą gleivinę neužsikrėtumėte infekcija, reikia laikytis burnos higienos.

Ankstyvame periode, kondicionavimui naudojami vaistai gali sukelti inkstų ar kepenų pažeidimus, dėl masyvių infuzijų, vėmimo, vaistų poveikio gali sutrikti elektrolitų balansas ar kraujo krešėjimas. Norint laiku pastebėti šiuos pažeidimus, gydytojas bent keletą kartų per savaitę atlieka biocheminį tyrimą, vertina rodiklius ir imasi reikiamų priemonių.

Transplantato prieš šeimininką liga

Kai atliekama transplantacija, kurios metu naudojamos donoro kamieninės ląstelės (alogeninė KKLT), kyla grėsmė, kad išsivystys transplantato prieš šeimininką liga. Tai yra, transplantuotos donoro ląstelės ims kovoti prieš recipiento organizmą ir audinius. Tam, kad būtų galima išvengti šios ligos, skiriami imuninę sistemą slopinantys vaistai (dažniausiai Ciklosporinas, Mikofenolinė rūgštis, Takrolimas). Vis tik, ši komplikacija pasireiškia daugiau nei pusei transplantuotų pacientų.

Transplantato prieš šeimininką liga, kuri išsivysto anksti po transplantacijos (paprastai iki 100 dienų laikotarpyje),vadinama ūmia. Ji dažniausiai pažeidžia:

• Odą (pasireiškia paraudimu, bėrimu, panašiu į nudegimą saulėje. Kartais oda išopėja, joje atsiranda pūslių).

• Virškinimo traktą (pasireiškia pilvo skausmais, viduriavimu, pykinimu ar vėmimu).

• Kepenis (atsiranda gelta, sutrinka kepenų funkcija).

Lėtinė transplantato prieš šeimininką liga atsiranda vėliau (dažnai praėjus daugiau nei 100 dienų po KKLT) ir pasireiškia kiek kitaip nei ūmi. Ji vargina apie pusę transplantuotų pacientų, gali būti lengva ar pažeisti daugelį organų ir sistemų. Dažniausiai pažeidžia:

• Odą (ji tampa sausa, kieta, kai kuriose vietose nepaslanki, primena surandėjimus. Kartais apriboja judesius, pakinta odos pigmentacija, atsiranda įvairaus pobūdžio bėrimai).

• Akis (vystosi akių sausumo sindromas).

• Burnos gleivinę (burnoje atsiranda panašių į surandėjimus pakitimų, taip pat sausumas, seilių trūkumas).

• Virškinamąjį traktą (kartais siaurėja stemplė ir tampa sunku nuryti maistą. Gali varginti pykinimas, vėmimas, anoreksija, krinta svoris, pacientai liesėja).

• Plaučius (siaurėja bronchai, vargina dusulys).

• Kepenis (sutrinka jų funkcija, tulžis užsistovi kepenų latakėliuose).

• Raumenis, sąnarius (šie tampa mažiau judrūs).

• Lytinę sistemą (makšties sausumas, pakitimai, panašūs į randus).

Transplantato prieš šeimininką ligos gydymui naudojami imuninę sistemą slopinantys vaistai. Paprastai pradedama nuo gliukokortikosteroidinių hormonų skyrimo, Ciklosporino, Mikofenolinės rūgšties. Jei liga atspari gydymui, bandoma individualiai pritaikyti gelbstintį gydymą: naudojami monokloniniai antikūnai, taikoma ekstrakorporinė fotoferezė (gydymas, kuomet aferezės būdu surenkami paciento limfocitai, apšvitinami ultravioletiniais spinduliais ir sulašinami atgal pacientui).

Sveikimo laikotarpis

Sveikimo laikotarpio trukmė ir sklandumas labai priklauso nuo paciento. Tam, kad grįžtų į įprastą rutiną, vieniems užtrunka kelis mėnesius, kitiems – ilgiau. Šiame etape nereiktų išsikelti nepasiekiamų tikslų ar lyginti savo ir kitų pacientų ligos eigą. Jūsų pasveikimo galimybė ar gyvenimo kokybės gerėjimas nepriklauso nuo sveikimo periodo trukmės. Kai kurie pacientai sveiksta lėčiau, bet pasveikę mėgaujasi ilgu ir pilnaverčiu gyvenimu.

Pasitaiko, jog praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams po transplantacijos, pacientams išsivysto infekcija ar kita komplikacija. Jei taip nutinka, pacientą guldo į ligoninę. Grįžimas į stacionarą gali sukelti pyktį ar nerimą, kadangi ligoninės aplinką norisi pamiršti kuo greičiau. Todėl svarbu nepamiršti, jog komplikacijų pasitaiko, tačiau jos yra laikinos ir išsprendžiamos.

Pirmieji metai po transplantacijos jaudina ir neramina. Jausite didžiulį palengvėjimą ir džiaugsmą, jog išgyvenote. Didžioji dalis pacientų pasakoja, jog po transplantacijos jų gyvenimo kokybė gerokai pagerėjo. Tačiau jaudintis dėl to, kad galite atkristi, normalu. Prabėgs daugybė mėnesių ir vieną dieną jūs tiesiog nebegalvosite apie savo ligą ar išgyventą patirtį.

„Po transplantacijos jaučiau silpnumą, bet savijauta nebuvo tokia bloga kaip įsivaizdavau.

„

Nebijojau važiuoti namo, nes žinojau, jog gydytojai viską atidžiai stebi ir padeda. Po antrosios kaulų čiulpų transplantacijos jaučiausi visiškai išsekusi – tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Vis dar turėjau savyje baimės, jog liga gali vėl pasikartoti, nes praeityje tai įvyko ne kartą.“

Gabrielei teko du kartus išgyventi kaulų čiulpų transplantaciją.

Vėlesnis laikotarpis po transplantacijos

Po kamieninių ląstelių transplantacijos pacientai yra labai atidžiai stebimi ir prižiūrimi. Jiems periodiškai atliekami kraujo ir kiti tyrimai tam, kad būtų galima laiku pastebėti atsinaujinusią ligą. Ūmi leukemija po alogeninės KKLT atsinaujina trečdaliui pacientų, tačiau laiku pastebėjus pirmuosius požymius, galima išvengti tikro recidyvo (mažinamas imuninę sistemą slopinantis gydymas, skiriama donoro limfocitų infuzija). Pacientams bus dažnai atliekamos kaulų čiulpų punkcijos. Jos reikalingos funkcijai įvertinti bei ligos atsinaujinimo požymiams pastebėti. Jeigu atlikta alogeninė KKLT, periodiškai bus atliekamas ir chimerizmo tyrimas – jis parodo, kiek procentų kraujodaros sudaro donoro ir recipiento kraujodara (siekiama 100 proc. donorinio chimerizmo).

Po KKLT ilgą laiką išlieka padidėjusi rizika užsikrėsti infekcijomis, todėl būtina atidžiai klausyti gydytojų nurodymų, o pastebėjus infekcijų požymius, gerti vaistus. Po KKLT išnyksta imunitetas ligoms, kuriomis pacientas persirgo anksčiau arba nuo kurių buvo skiepytas (pavyzdžiui, vėjaraupiams, raudonukei). Šios ligos gali būti labai sunkios, kartais – mirtinos, todėl svarbu vengti kontakto su galimai sergančiais, skiepyti šeimos narius. Kai baigia vartoti imuninę sistemą slopinančius vaistus, iš naujo skiepijami ir patys pacientai. Po transplantacijos reikia vartoti ir kitus vaistus. Paprastai tai būna:

• Po alogeninės KKLT vartojami imuninę sistemą slopinantys vaistai (dažniausiai Ciklosporinas, Mikofenolinė rūgštis, Takrolimas). Jie skirti tam, kad išvengtumėte imuninio konflikto tarp donoro ir paciento ląstelių, nebūtų transplantato atmetimo, o vėliau nesivystytų transplantato prieš šeimininką liga. Jei komplikacijų nekyla, palaipsniui imunosupresantų vartojimas nutraukiamas (po kelių mėnesių ar, dažniausiai, pusmečio). Jei imuninių komplikacijų rizika didelė, vaistus vartoti reikia ir kelerius metus. Kol vartojami imunosupresantai, kartu geriami ir vaistai infekcijų profilaktikai, rekomenduojama vengti kontakto su ligoniais, didelių žmonių susibūrimų.

• Profilaktiniai vaistai prieš infekcijas yra acikloviras ir Biseptolis, grybelinių infekcijų profilaktikai gali būti naudojamas vorikonazolis ir mikafunginas.

Po KKLT (ypač alogeninės) padaugėja ir komplikacijų, kurios gali pasireikšti tik praėjus metams ar net dešimtmečiams. Tai širdies ligos, endokrininės sistemos sutrikimai (ankstyva menopauzė moterims ir su ja susijusios komplikacijos), antriniai piktybiniai susirgimai ir kt.

„Pastaruoju metu požiūris į vėžį keičiasi. Žmonės mažiau tokių

diagnozių išsigąsta, nes liga vis dažniau išgydoma, o ir žinia apie ligą nuo pacientų nebeslepiama. Išgirdęs diagnozę, gali greičiau susitaikyti su esama situacija ir pradėti ruoštis kovoti su klastinga liga. Kai sirgau aš, diagnozė „leukemija“ buvo lygu kone mirties nuosprendžiui, nes transplantacijos

„ Kaip transplantacijos metu jaučiasi pacientai?

Lietuvoje nebuvo atliekamos, o išvykti į užsienį prilygo stebuklui. Jį man galiausiai sukūrė šeima, draugai, medikai ir kiti specialistai.“

Prieš daugiau nei 20 metų Daliai kaulų čiulpų transplantacija buvo atlikta Lenkijoje.

Kamieninių ląstelių transplantacija kartais išgydo ligą, o kartais padeda pasiekti ligos remisiją. Transplantacijos tikslas priklauso nuo konkrečios situacijos, bet dažniausiai siekiama ligą išgydyti, kontroliuoti, prailginti gyvenimo trukmę ir pagerinti jo kokybę.

Kai kuriems žmonėms kamieninių ląstelių transplantacijos metu pasireiškia nedaug nepageidaujamų poveikių ir komplikacijų. Kiti susiduria su trumpalaikėmis ar ilgalaikėmis problemomis. Nepageidaujamų poveikių sunkumas ir transplantacijos sėkmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai ir kartais gali būti sunkiai nuspėjami.

Problemos, su kuriomis susiduriama transplantacijos metu, gali atgrasyti nuo procedūros, baimė gali paskatinti nuleisti rankas. Tačiau labai daug išgyvenusiųjų transplantaciją ištvėrė gydymą, transplantacija baigėsi sėkmingai, jie pasveiko ir gyvena visavertį gyvenimą.

KKLT yra fiziškai ir emociškai alinanti procedūra. Tiek pacientui, tiek ir jo artimiesiems. Kai baigiamas gydymas kondicionavimo režimu, galite jaustis stipriai pavargę, silpni ar sergantys. Jus gali varginti pykinimas, vėmimas, karščiavimas ir viduriavimas. Įprasta kasdienė veikla, tokia kaip pasivaikščiojimai, knygų skaitymas, kalbėjimas telefonu, artimųjų ir draugų lankymas ar netgi televizijos žiūrėjimas reikalauja daug daugiau jėgų nei anksčiau.

Po transplantacijos atsirandančios komplikacijos: infekcija ar kraujavimas, taip pat sukelia nemalonius pojūčius. Dėl burnoje atsiradusių opelių gali būti sunku kramtyti ir valgyti.

Pasitaiko, kad nuo skiriamų medikamentų jaučiamas laikinas sumišimas, pasimetimas. Dėl to gali būti neramu ir jums, ir jūsų šeimos nariams, tačiau nemalonumai yra laikini – medicinos personalas padės išspręsti šias problemas.

Emocinė įtampa

Ligos gydymas taikant KKLT sukelia fizinį diskomfortą. Tačiau psichologinis diskomfortas būna ne ką mažesnis. Nemažai pacientų būtent jį vadina sunkesniu. Per ganėtinai trumpą laiką tenka ne tik susitaikyti su faktu, jog sergama gyvybei grėsminga liga, bet ir priimti nelengvus sprendimus dėl tolimesnio gydymo plano. Ypač neramu, kai tenka spręsti greitai. Daug nerimo kelia ir pati transplantacija. Tai dažniausiai nauja, nepažinta ir bauginanti procedūra. Ir nors šis gydymo būdas suteikia išgijimo ar geresnės gyvenimo kokybės viltį, tačiau garantijų nėra. Todėl susitaikyti su nežinomybe gali būti labai sudėtinga.

Būkite drąsūs! Jūs visada galite kreiptis į savo gydymo įstaigos personalą ir paprašyti psichologo konsultacijos. Psichologinė pagalba teikiama tiek pacientams, tiek jų artimiesiems. Galite rinktis individualias konsultacijas ar prisijungti prie pacientų paramos grupių. Daug naudingos informacijos, emocinės paramos ir psichologinės pagalbos, nuorodų apie vykstančias paramos grupes galite rasti įvairiose pacientus vienijančiose organizacijose. Atkreipkite dėmesį į ligoninėje esančias skelbimų lentas ar tiesiog ieškokite informacijos internete apie pagalbą savo mieste. Mokslinių tyrimų duomenimis, emociškai stipresni pacientai gydymą priima lengviau, patiria mažiau šalutinių reiškinių ir sėkmingiau gyja.

Šiame ilgame gydymo kelyje tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems gali kilti daugybė pačių įvairiausių emocijų. Baimė, liūdesys, pasimetimas, pyktis, nerimas, bejėgiškumas, neapibrėžtumas bei neapsakomas noras ką nors daryti, kad situacija bent šiek tiek pagerėtų. Svarbu suprasti, kad visi šie jausmai gimsta ne veltui. Kiekvienas iš jų reikalingas tam, kad padėtų įveikti nelengvus gyvenimo pokyčius, prie jų prisitaikyti ir išlikti, pasiekti visokeriopą išgijimą.

Laikas, kol lauksite, kada kraujo ląstelių rodikliai grįš į įprastas ribas, gali kelti emocinę įtampą. Sveikimo procesas šiek tiek primena amerikietiškus kalnelius: vieną dieną galite jaustis labai gerai, o kitą – taip prastai, jog nesinorės nieko.

Po transplantacijos gali varginti izoliacijos, atskirties ir vienišumo jausmas. Siekiant sumažinti užsikrėtimo infekcijomis riziką, tenka imtis papildomų apsaugos priemonių. Tai kartais apsunkina bendravimą su draugais bei artimaisiais. Svarbu suprasti,

kad išgirdus ligos diagnozę, tiek sergantysis, tiek jo artimieji paprastai patiria tas pačias emocines reakcijas: šoką, neigimą, pyktį, liūdesį ar net depresiją. Prireikia nemažai laiko, kol susitaikoma su šia netikėta žinia. Dauguma neturime patirties, kaip elgtis ir teisingai reaguoti tokiomis aplinkybėmis, todėl natūralu, kad aplinkiniai dažnai sutrinka, išsigąsta sužinoję apie sunkią kito ligą. Nežinia paskatina vengti atvirų santykių su sergančiuoju. Bijoma ne tik įžeisti ar įskaudinti sergantįjį. Baimė kyla ir dėl savo sveikatos, abejojama ir dėl savo gyvenimo prasmingumo. Priartėjusi liga primena, kad visi esame mirtingi ir nėra nei vieno, kuris būtų apsaugotas nuo sveikatos sutrikimų.

Beviltiškumo jausmas po transplantacijos gali kelti pyktį ir nerimą. Dauguma pacientų rūstauja, nes yra priklausomi nuo nepažįstamų, ir nesvarbu kad ir kaip patyrusių šioje srityje ir kompetentingų gydytojų. Taip pat galite jausti gėdą, nes pagalbos reikia norint atlikti ir įprastus kasdienius veiksmus (apsitarnauti tualete, pasigaminti maistą ar pavalgyti). Neignoruokite patiriamų jausmų, stenkitės juos išjausti, tačiau atminkite, kad šiuo metu išgyvenate sudėtingą gydymo etapą ir leiskite aplinkiniams jums padėti. Šis etapas laikinas, o artimieji tikrai džiaugsis jausdamiesi reikalingi.

Daugiau apie emocinius aspektus skaitykite 5 skyriuje.

Ar verta tam ryžtis?

Normalu, kad susipažinus su viso gydymo eiga, galimomis rizikomis ir komplikacijomis, gali kilti klausimas, ar verta tam ryžtis? Ar mano kūnas atlaikys gydymą? Ar aš pasveiksiu? Daugybė žmonių, kurie kažkada sirgo neišgydomomis laikytomis ligomis, šiandien gyvena visavertį gyvenimą, nes pažanga, padaryta KKLT srityje, milžiniška.

Buvę pacientai tvirtina, jog jie gyvena taip pat ar net geriau, nei buvo anksčiau. Nors kamieninių ląstelių transplantacija ne visuomet yra sėkminga ir gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, daugybei žmonių ji grąžina galimybę gyventi.

„

„Jei reikėtų dar kartą apsispręsti, ar ryžtis transplantacijai, sutikčiau nedvejodama. Tokia galimybė yra viena iš nedaugelio. Daugybė žmonių metų metus laukia to vienintelio tinkamo donoro ir užgęsta jo taip ir nesulaukę. Žinią apie atsiradusį donorą prisimenu taip, lyg tai būtų įvykę šiandien.“

Kaulų čiulpų transplantaciją patyrusi Lina.

KONDICIONAVIMAS

Kondicionavimas – tai iki transplantacijos trunkantis gydymo etapas, kurio metu skiriama didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija. Jo tikslas yra sunaikinti kuo daugiau vėžinių ląstelių ir padaryti kuo mažiau žalos gyvybiškai svarbiems organams.

Kondicionavimui kartais naudojami tie patys vaistai, kaip ir gydant kitas vėžio rūšis, tačiau jų dozės yra gerokai didesnės, todėl veiksmingesnės kovoje su liga.

Kondicionavimo trukmė prieš autologinę transplantaciją gali trukti nuo 1 iki 6 dienų, prieš alogeninę – 6 – 9 dienas.

Didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija taip pat naikina ir sveikas ląsteles, esančias jūsų kaulų čiulpuose. Todėl vėliau būtina šias žuvusias kamienines ląsteles pakeisti naujomis. Tai atliekama net ir tuo atveju, jei jūsų liga nėra išplitusi į kaulų čiulpus.

Nemieloabliacinė

kamieninių

ląstelių transplantacija

Nemieloabliacinė transplantacija arba sumažinto intensyvumo kondicionavimas yra alogeninės transplantacijos rūšis, kurios metu taikomas mažiau intensyvus kondicionavimo režimas.

Sumažinto intensyvumo kondicionavimas, kurio metu taikomos ne tokios didelės chemoterapijos dozės, sunaikina dalį vėžinių ląstelių ir slopina imuninę sistemą. Po to į organizmą suleidžiamos donoro ląstelės, kurios per tam tikrą laikotarpį pakeičia kaulų čiulpų ląsteles. Donoro ląstelių imuniniai veiksniai ima kovoti su piktybinėmis ląstelėmis.

Mažesnio intensyvumo kondicionavimas kartais skiriamas vyresniems pacientams, kadangi jo metu taikomas mažiau intensyvus chemoterapinis paruošimas. Tačiau tokia transplantacijos rūšis nėra tinkama visoms situacijoms – po jos dažniau pasitaiko ligos atsinaujinimų (recidyvų). Geriausio kondicionavimo režimo parinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių: ligos sudėtingumo, paciento amžiaus bei sveikatos būklės.

Mieloabliacinė KKLT

Taikomas toks intensyvus kondicionavimo režimas, kuris visiškai sunaikina paciento kraujodarą ir stipriai susilpnina imuninę sistemą. Jis žymiai veiksmingiau sunaikina vėžines ląsteles, būna mažiau ligos atkryčių. Deja, yra toksiškesnis, sukelia daugiau komplikacijų. Paprastai taikomas jaunesniems pacientams.

Daugumoje kondicionavimo režimų naudojama didelių dozių chemoterapija. Šie vaistai paprastai vartojami 1 – 9 dienas. Jie gali būti skiriami per centrinės venos kateterį, esantį jūsų krūtinės ląstoje, ar tabletėmis.

Viso kūno apšvitinimas

Kai kuriuose kondicionavimo režimuose naudojamas viso kūno apšvitinimas (VKA).

Ruošiantis šiai procedūrai, kūnas detaliai išmatuojamas. To reikia tam, kad spindulinė energija būtų tolygiai pasiskirstyta po organizmą. Kartais gali būti naudojami skydai, kurie apsaugo nuo plaučių pažeidimo.

Viso kūno apšvitinimas taikomas trumpiau nei lokali radioterapija. Dažniausiai gydymas skiriamas nuo vieno iki kelių kartų per dieną ir trunka 1 – 7 dienas. Kiekviena gydymo sesija trunka nuo 30 iki 60 minučių, švitinimas taikomas tiek vienai, tiek kitai kūno pusei.

Jei VKA atliekamas per kelias dienas, tai vadinama frakcionuota VKA. Jei VKA skiriama mažesnėmis dozėmis ir atliekama per vieną dieną, tai vadinama hiperfrakcionuota VKA.

Nors radiacija nejuntama ir nematoma, tačiau yra nelengva patirtis. Jums gali tekti gulėti ar sėdėti nepatogioje padėtyje 10 – 45 min. Šios procedūros diskomfortą gali sustiprinti pykinimas ar kiti fiziniai suvaržymai, kurių gali prireikti siekiant išlaikyti kūno stabilumą procedūros metu. Kai kuriuose transplantacijų centruose naudojama speciali įranga. Ji padeda pacientams išlikti visiškai nejudant vienoje padėtyje. Suvaržymo jausmas taip pat gali kelti nerimą, todėl VKA metu skiriama raminamųjų, kurie padeda atsipalaiduoti.

„Buvau morališkai pasiruošusi, kad transplantacija bus fiziškai ir psichologiškai sunki.

„

Ryžtingai nusiteikiau ir ji nepasirodė tokia jau ir sudėtinga, tačiau neišvengiamai atėmė labai daug jėgų – fizinis nuovargis, silpnumas ir apatija, noras nuolat gulėti lovoje. Tai buvo tas laikas, kuomet bet kuriame žingsnyje reikėjo pagalbos – patogių sąlygų, kasdieninės rūpybos, aplinkinių motyvavimo judėti ir sveikai maitintis. Net ir kalbantis su gydytojais reikėjo žmogaus, kuris sąmoningu protu galėtų išgirsti tolimesnius gydytojų hematologų nurodymus, ką daryti ir ko nedaryti.“

Limfoma sirgusi Deimantė.

Kartais pacientai vaistus pakeičia gerai įvaldytomis streso ir nerimo mažinimo technikomis. Jos procedūros metu padeda atsipalaiduoti ir nukreipti mintis nuo nemalonių pojūčių ir kylančių neigiamų emocijų (apie streso ir nerimo mažinimo technikas plačiau skaitykite 9 skyriuje).

Dažniausi trumpalaikiai nepageidaujami poveikiai

Didelių dozių chemoterapija ir VKA toksiškai veikia vėžines ląsteles, bet taip pat ir sveikus audinius bei organus. Nepaisant medikamentų, skiriamų šalutinių gydymo reiškinių mažinimui, galite jausti pykinimą, vėmti, viduriuoti, gali atsirasti burnos opų, laikinai prarasite plaukus. Sunkios ar ilgalaikės komplikacios dėl sveikų audinių ir organų pažeidimo atsiranda žymiai rečiau.

Atminkite, jog šalutinių gydymo reiškinių sunkumas skiriasi kiekvienam pacientui ir niekas nepatiria visų įmanomų pašalinių reakcijų. Toliau pateiksime visą sąrašą šalutinių reakcijų – pcientus jis dažnai priblokškia. Tačiau dauguma nepageidaujamų poveikių gydymo metu gali būti slopinami medikamentais ir yra trumpalaikiai, išnyksta pasibaigus gydymui, o ilgalaikiai pažeidimai yra labiau išimtis nei taisyklė. Tik apie tai būtina kalbėtis su gydytojais ar slaugančiu personalu.

Pykinimas, vėmimas ir viduriavimas

Pykinimas ir vėmimas yra dažni nepageidaujami poveikiai. Juos sukelia visos kondicionavimo rūšys nepriklausomai nuo to, kokie medikamentai skiriami. Pykinimas ir vėmimas kontroliuojami vaistais, vadinamais antiemetikais.

Antiemetikai slopina pykinimą, tačiau gali sukelti nerimą ir vangumą, kartais gali tempti raumenis, nevalingai, ritmiškai judėti akys (nistagmas) ar krėsti drebulys. Šios pašalinės reakcijos skamba gąsdinančiai, tačiau sumažinus vaisto dozę ar papildomai skyrus antihistamininių preparatų, dauguma šių reakcijų nuslopinamos ar visai nepasireiškia. Kondicionavimo metu taip pat dažnai viduriuojama. Tuomet skiriami vaistai, kurie slopina raumenų susitraukimus, lėtina žarnų peristaltiką ir tokiu būdu stabdo viduriavimą.

Jei sutrinka virškinimas ar skauda pilvą, informuokite savo gydytoją, kartu aptarkite mitybos režimą ir tai, kuriuos negalavimus galima malšinti vaistais.

Burna, ryklė, oda ir plaukai

Didelių dozių chemoterapijos tikslas yra sunaikinti greitai besidauginančias, tai yra vėžines ląsteles. Tačiau jūsų kūne yra ir sveikų ląstelių, kurios greitai dauginasi.

Tai gleivines sudarančios ląstelės, esančios burnoje, stemplėje ir žarnyne, taip pat plaukų ir odos ląstelės. Jas chemoterapija ar radioterapija gali laikinai pažeisti.

Burnos gleivinės uždegimas (mukozitas) ir opelės paprastai atsiranda praėjus 4 – 8 dienoms po kondicionavimo. Skausmui ir diskomfortui mažinti gali būti naudojami vietiniai anestetikai (pavyzdžiui, lidokainas), ir intraveniniai nuskausminamieji (pavyzdžiui, morfinas). Dažnas dantų bei dantenų valymas švelniu šepetėliu ir burnos skalavimas specialiais tirpalais padeda užkirsti kelią infekcijai. Pasiteiraukite gydytojo, kurios priemonės tinkamiausios jums.

Dėl uždegimo burnoje tampa sunku valgyti, todėl maisto medžiagos jums bus leidžiamos į veną specialiais tirpalais. Tol, kol vėl galėsite valgyti pats. Tai vadinama parenteriniu maitinimu (PM). Parenterinis maitinimas skiriamas ir tais atvejais, kai jūsų skrandis, paveiktas chemoterapijos, nesugeba suvirkškinti maisto medžiagų. Antiacidiniai vaistai padeda sumažinti diskomfortą skrandyje (daugiau apie maitinimosi problemas skaitykite 7 skyriuje).

Jei kondicionavimo metu derinami radioterapija, busulfanas, etopozidas, karmustinas ar tiotepas, jus gali išberti. Tamsesnės odos ploteliai, vadinami hiperpigmentacija, dažniausiai atsiranda naudojant busulfaną. Hiperpigmentacija labiausiai matoma odos raukšlėse, taip pat ant rankų ir kojų pirštų. Dažniausiai ji būdinga tamsesnę odą turintiems pacientams. Dėmelės išnyksta per 1 – 3 mėnesius.

Laikinas plaukų praradimas (alopecija) yra dažnas šalutinis kondicionavimo reiškinys. Tai gerokai keičia paciento išvaizdą. Nešiokite įvairius šalius, dėvėkite kepures, skrybėles ar perukus, kol jūsų plaukai ataugs. Plaukų nuslinkimas – unikali ir vis dar sunkiai atskleidžiama chemoterapinio gydymo patirtis. Daugumai pacientų ji sukelia itin stiprius išgyvenimus. Ir nors gali atrodyti, kad tai smulkmena, tačiau pastebima, jog tai vienas stipriausiai emociškai pacientus paliečiančių išvaizdos pokyčių gydymo metu. Galite prieš pradedant kondicionavimą nusiskusti plaukus ar nusikirpti juos itin trumpai ir taip išvengti staigaus išvaizdos pasikeitimo. Lengviau šį pokytį priimti gali padėti ir tam tikri atsisveikinimo ar šios netekties įprasminimo ritualai. Kartais pacientai sako, kad tam, jog liga pasitrauktų, jai reikia ką nors atiduoti, pavyzdžiui plaukus. Arba įtikina save, kad kerpa ne plaukus, o ligą. Paprastai plaukai atauga per 3 – 6 mėnesius po transplantacijos. Kai kuriais atvejais ataugusių plaukų storis ir išvaizda gali skirtis nuo tų, kuriuos turėjote. Labai retai plaukai prarandami ilgam ar negrįžtamai.

Taip pat gali iškristi antakiai ir blakstienos, susilpnėti ir lėčiau augti nagai.

„Vieną dieną pasiryžau ir nusikirpau plaukus trumpai. Apie tai jau

anksčiau man buvo užsiminusi ir skyriaus vedėja. Vis tikėjausi, kad gal ir nenuslinks visi, bet atsibudau ryte, perbraukiau ranka per plaukus ir jie ėmė kuokštais slinkti. Pasidarė baisu, kad tai vyksta, pradėjau verkti. Nors žinojau, kad taip bus, bet kai tai iš tikro atsitiko, pasijutau sugniuždyta. Paskambinau sesei ir paprašiau, kad plaukus nuskustų. Kai pečius siekę plaukai byrėjo ant grindų, ašaras tramdėme abi. Tuomet stipriai pajutau, jog perėjau

„į vėžiu sergančiųjų pusę, nes plika galva – labai ryškus sergančiojo ženklas.“

Aistė sirgo ūmine limfoblastine leukemija

Šlapimo pūslės pažeidimas (hemoraginis cistitas)

Šlapimo pūslės pažeidimas, kuris sukelia skausmingą ar kraujingą šlapinimąsi, gali atsirasti kondicionavimo metu, ypač jei naudojami tokie vaistai, kaip ciklofosfamidas ar ifosfamidas. Kad būtų išvengta šio nepageidaujamo vaistų poveikio, jums bus skiriamos didelės apimties skysčių infuzijos specialių vaistų (Mesna), apsaugančių nuo šlapimo pūslės pažeidimo. Jei juntate skausmą šlapinantis ar pastebite rausvą ar net kraujingą šlapimą, informuokite gydytoją.

Kepenys

Kepenų rodiklių pokyčiai kondicionavimo metu pasireiškia beveik pusei pacientų, tačiau tik keliems iš kepenys pažeidžiamos rimtai. Galite susirgti gelta, kūno apimtys gali padidėti dėl skysčių kaupimosi arba tiesiog padidės kepenų fermentų ir bilirubino koncentracija kraujo tyrimuose. Nesijaudinkite, viso gydymo metu gydytojai atidžiai ir reguliariai seks jūsų kraujo rodiklius, todėl iš karto pastebės pokyčius ir skirs reikalingą gydymą. Šių problemų gydymas prasideda nutraukus hepatotoksinių vaistų (kepenų funkciją bloginantys vaistai) vartojimą. Paprastai kepenų funkcija atsistato savaime.

Sinusų obstrukcijos sindromas (SOS)

Sinusų obstrukcijos sindromas (SOS), anksčiau vadintas venookliuzine liga (VOD), yra gyvybei pavojingas kepenų funkcijos sutrikimas, kurį sukelia didelių dozių chemoterapijos ir / ar radioterapijos. Jo metu kraujagyslės, kurios perneša kraują į kepenis, paburksta, todėl sumažėja jų spindis ir sutrinka kraujotaka. Sutrikdžius kraujotaką, kepenys negali pašalinti toksinų, vaistų ir kitų medžiagų apykaitos produktų, nevyksta svarbių medžiagų (krešėjimo faktorių, albumino) gamyba kepenyse. Sutrikus

kepenų funkcijai, inkstuose gali kauptis skysčių ir druskų perteklius, o tai lemia galūnių patinimą bei pilvo apimties padidėjimą.

Sunkesniais atvejais pilvo ertmėje susikaupęs skystis ima spausti plaučius ir tampa sunku kvėpuoti. Toksinai, kurių kepenys negali pašalinti ir perdirbti, ima kauptis organizme ir gali sutrikdyti smegenų veiklą. Sumišimas taip pat gali būti ir kitų problemų simptomas (pavyzdžiui, vaistų poveikio, infekcijos).

Dažniausiai SOS sukeltas kepenų pažeidimas yra švelnus ar vidutinis ir pilnai grįžtamas. Gydymui yra naudojamas vaistas Defibrotibas bei didelės gliukokortikosteroidų (metilprednizolonas) dozės. Šios komplikacijos dažniausiai yra būdingos hospitalizavimo metu, todėl Jums nereikėtų dėl to nerimauti, nes gydytojas pastebėjęs simptomus, paskirs reikiamą gydymą.

Plaučiai ir širdis

Kondicionavimo metu galite pastebėti, kad jūsų kvėpavimas tapo nereguliarus. Kai kurie pacientai dėl nusilpusios imuninės sistemos per pirmas keturias savaites po transplantacijos gali susirgti plaučių uždegimu (pneumonija). Dažniausiai plaučiai pažeidžiami nestipriai ir laikinai, tačiau pasitaiko atvejų, kai pacientai patiria ilgalaikių, su pasunkėjusiu kvėpavimu susijusių problemų. Plaučių pažeidimą gali sukelti busulfanas.

Kondicionavimo metu, ypač jei naudojamas ciklofosfamidas ar karmustinas, gali šiek tiek sutrikti širdies veikla: nereguliarus širdies plakimas vadinamas aritmija, padažnėjęs širdies plakimas – tachikardija. Dažniausiai baigus gydymą širdies ritmas normalizuojasi. Rimta ir ilgalaikė širdies pažaida nutinka retai. Vėlyvieji kaulų čiulpų transplantacijos padariniai plačiau aptariami 12 skyriuje.

Sumišimas (delyras)

Sumišimas yra retas ir laikinas vaistų, naudojamų kondicionavimo metu ar skirtų gydyti kitas komplikacijas, nepageidaujamas poveikis. Sumišimas gali būti išties gąsdinantis tiek pacientui, tiek aplinkiniams. Tačiau ir ši problema yra laikina ir grįžtama, dažnai ją galima valdyti sumažinus vaisto dozę ar pakeitus vaistą. Nepamirškite, kad gydytojai viso gydymo metu atidžiai stebės jus ir seks jūsų tyrimų rezultatus, todėl nuolatos bus pasiruošę veikti. Vis tik, svarbiausia, kad kartu kantriai bendradarbiautumėte ir siektumėte optimaliausio gydymo ir šalutinių jo reiškinų valdymo.

Raumenų spazmai ir mėšlungis

Raumenų spazmai yra dažna problema po transplantacijos. Juos sukelia elektrolitų (mineralų, randamų kraujyje), tokių kaip kalcis, magnis ir kalis, disbalansas orga-

nizme. Pajutę raumenų smazmus, informuokite savo gydytoją, kadangi šių medžiagų koncentracija kraujyje turi būti pastovi. Kondicionavimo metu ir vėliau po transplantacijos tyrimų rezultatuose periodiškai bus stebimas elektrolitų kiekis jūsų kraujyje, o trūkumas koreguojamas papildais.

Raumenų spazmai praeina vartojant maisto papildus, kuriuose yra kalio, magnio, kalcio ar fosforo. Pasitarkite su savo gydytoju, kokius maisto papildus jums rekomenduojama vartoti. Jei raumenų spazmus sukelia ne mineralų trūkumas, tuomet jums gali padėti nedidelėmis dozėmis vartojamas vitaminas E. Būtinai aptarkite tai su gydančiu gydytoju.

Nevaisingumas

Didelių dozių chemoterapija ir radioterapija daugumai, bet ne visiems pacientams, sukelia nevaisingumą po transplantacijos. Laimei, yra įvairių būdų išsaugoti vaisingumą, jei po transplantacijos planuojate turėti vaikų. Tačiau labai svarbu, kad prieš pradėdami gydytis pasikalbėtumėte apie tai su savo gydytoju. Išsiaiškinkite, kaip taikomas gydymas paveiks galimybę susilaukti vaikų ir ar yra būdų išsaugoti vaisingumą.

Iš pradžių gali būti sunku galvoti apie ateitį ir vaikus, tačiau onkologinė liga nėra priežastis jų nesusilaukti. Tyrimai rodo, jog daugiau kaip 70 proc. pacientų, nepriklausomai nuo ligos formos, po gydymo išreiškia norą susilaukti palikuonių.

Jei pacientui bus taikomas gydymas, sukelsiantis riziką vaisingumui, šių dienų medicina užtikrina jo išsaugojimo procedūras visiškai nemokamai. Net jei abejojate dėl ateities, nuogąstaujate dėl ligos progresavimo, pasikonsultuokite su specialistu apie individualius, jūsų atveju tinkamiausius vaisingumo išsaugojimo būdus bei jų įtaką jūsų gydymui ir sveikatai.

Vaisingumo išsaugojimas. Galimybės

Yra du pagrindiniai metodai vyrų vaisingumui išsaugoti: lytinių ląstelių (spermatozoidų) arba sėklidžių audinio šaldymas. Dauguma vyrų renkasi pirmąjį būdą, nes tai paprastas, efektyvus, gydymo atidėjimo nereikalaujantis, standartinis metodas, taikomas net 95 proc. atvejų. Pasirinkus jį ir pasikonsultavus su vaisingumo specialistu ar urologu, tereikia atlikti kraujo tyrimus bei priduoti spermos mėginį. Spermą galima saugoti net ir tuo atveju, jei jau buvote gydytas chemoterapija.

Vaisingumą norinčioms išsaugoti moterims siūlomi trys metodai: kiaušialąsčių, embrionų (jei moteris turi partnerį ir planuoja susilaukti bendrų vaikų) arba kiauši-

džių audinio šaldymas. Rekomenduojamas kiaušialąsčių arba embrionų šaldymas. Tačiau procedūra užtrunka kelias savaites, reikalauja intervencijų ir gali būti netinkama, jei transplantaciją jums būtina atlikti nedelsiant.

Kai pasirenkama užšaldyti kiaušidės audinį, jis paimamas nedidelės chirurginės procedūros metu ir užšaldomas. Vėliau šį audinį galima grąžintį į moters organizmą ir jis vėl ims gaminti kiaušialąstes.

Nevaisingumo keliami emociniai išgyvenimai

Vaisingumas yra vienas iš skaudžiausių onkologine liga susirgusių vyrų ir moterų praradimų. Žinia, jog negalėsite turėti vaikų, gali siaubingai priblokšti ir šokiruoti.

Bus neramu, kaip ši žinia paveiks jūsų dabartinius ar būsimus santykius, santuoką. Tai sukelia liūdesį, tuštumą, pyktį, jausmą, jog nebekontroliuoji savo gyvenimo ir net gedulą. Labai dažnai žmonės pasakoja, jog išgyvenimai dėl nevaisingumo – tai tarsi važiavimas per kalnelius atrakcionų parke. Šiuos jausmus gali sustiprinti ir įvairiausios fizinės bei emocinės priežastys. Pavyzdžiui, jei bandoma pastoti ir taikomos nevaisingumo gydymo procedūros, galite stipriai jaudintis, ar jos pavyks. Daug jausmų sukelia ir žinia, jog kažkas artimoje aplinkoje laukiasi. Tačiau bus ir tokių dienų, kai apie šią patirtį net nepagalvosite.

Kartais visai nesinori kalbėti apie nevaisingumą, kuriam įtakos turėjo gydymas KKLT. Gali būti, jog skausmui, kurį jaučiate, nėra tinkamų žodžių nusakyti, bijote pratrūkti arba tiesiog per sunku kalbėti su kitais, atsiverti.

Yra žmonių, kurie pasirenka kurį laiką tiesiog atsiriboti nuo kitų. Tol, kol patys išjaus netektį, prisitaikys prie skausmingo patyrimo. Jei esate intravertas ir sunku su kitais dalintis savo išgyvenimais, pabandykite savo išgyvenamus jausmus bei kylančias mintis užrašyti popieriuje ar išreikšti kūryboje.

Taip pat gali būti, jog dalintis su kitais savo skausmu nesinori, nes nerimaujate, jog tapsite našta aplinkiniams. Arba būsite priimti, kaip nesugebantys susitvarkyti, silpni bei palūžę. Nepakeliamas gali būti ir buvimas kartu su draugais ar artimaisiais, kurie šiuo metu laukiasi ar turi vaikų. Nebijokite atsisakyti kvietimų į vaikų gimtadienius, kūdikių sutikimo vakarėlius, pasimatymų su besilaukiančiomis draugėmis tol, kol pajausite, kad tai nebe taip skausminga.

Laikas gydo, tad tikrai rasite būdų susidoroti su nevaisingumo keliamu skausmu ir kaip atsiverti kitiems. Jis visai neišnyks, bet sumažės. Tačiau neskubinkite ir nespauskite savęs.

Nevaisingumo patirtį visi išgyvena skirtingai. Yra labai palaikančių partnerių, tačiau yra ir vengiančių kalbėti šia tema. Jei taip nutiktų, galite pasijusti vieniši, atstumti ir palikti vieni su šiuo sunkumu. Įtampa gali kilti ir dėl to, kad abu su partneriu skirtingai reaguojate į situaciją – vienas visais įmanomais būdais siekia išnaudoti nevaisingumo gydymo galimybes, o kitas visiškai atsisako bet kokių siūlomų priemonių. Jei nesutampa nuomonės arba jaučiate, kad abiems sudėtinga atvirai kalbėtis šia tema, pabandykite kreiptis pagalbos į specialistą.

Kaip padėti sau įveikti nevaisingumo keliamus išgyvenimus?

• Paklauskite savęs, kaip galite labiau kontroliuoti esamą situaciją. Daugumai žmonių liūdniausia būna dėl to, kad onkologinė liga ir jos ar gydymo sukeltas nevaisingumas pakeitė gyvenimo planus ir sugriovė svajones. Nežinia dėl ateities išmuša pagrindą iš po kojų.

• Ieškokite informacijos ir būdų sau padėti. Jei norite susilaukti vaikų, kartu su partneriu aptarkite visas įmanomas galimybes ir priimkite sprendimą dėl vaisingumo išsaugojimo. Skausmą ir nerimą numalšinti gali mėgstama veikla (pavyzdžiui, sportas, piešimas). Paklauskite savęs, kas padeda sumažinti stresą, nuraminti kūną ir sielą sunkiose situacijose.

• Prašykite palaikymo iš šeimos bei draugų. Tikėtina, jog jaučiatės taip, lyg jie jūsų nesuprastų. Tačiau gali būti, jog artimieji ar draugai tiesiog nežino, kokiu būdu jus palaikyti, kokios paramos jums labiausiai iš jų reikėtų. Priminkite žmonėms, esantiems šalia, jog neprašote patarimo ar pagalbos išsprendžiant problemą, o tik norite būti išklausytas.

• Ieškokite specialistų pagalbos. Kartais lengviau apie sunkumus kalbėti ne su savo artimaisiais, bet su specialistais, dirbančiais šioje srityje – psichologais, gydytojais, dvasininkais. Aptarkite su jais sunkius sprendimus, kuriuos reikia priimti, onkologinės ligos ir nevaisingumo poveikį Jūsų santykiams, pasidalinkite išgyvenamu nerimu ir stresu, savijauta dėl besilaukiančių draugų, gimimų ir vaikų artimoje aplinkoje, prašykite patarimo, kaip tvarkytis su jausmais, kurie slegia.

• Bendraukite su to paties likimo draugais – kitais sergančiais ar sirgusiais. Pakalbėję su jais apie nevaisingumą, nesijusite toks vienišas ir izoliuotas, o ir gausite praktinių patarimų, kas kitiems padėjo panašioje situacijoje.

Žmonės į žinią apie nevaisingumą reaguoja įvairiai. Vieniems pamažu pavyksta priimti šį faktą ir susitaikyti, jog negalės susilaukti vaikų. Kartais netgi surasti teigiamų dalykų šioje patirtyje. Pavyzdžiui, daugiau laiko skiriama savo pomėgiams, santykiams su partneriu ar karjerai. Ne visi nori būti tėvais. Yra daugybė žmonių, gyvenančių laimingą bei visavertį gyvenimą be vaikų.

5 SKYRIUS. EMOCINIAI IŠŠŪKIAI

„Ir tai praeis“ – tai vedė mane į priekį, tikiu, kad šie žodžiai padės ir kitiems.

Pasidarykite namų darbus – kiek įmanoma daugiau sužinokite apie transplantaciją. Ne tik tiek, kiek gydytojai hematologai pasako prieš procedūrą, bet nepatingėkite pasidomėti plačiau, pabendrauti su žmonėmis, kurie tai jau praėjo – betarpiškas pokalbis gali atsakyti į daugelį klausimų. Taip pat, pasiruoškite psichologiškai, ne tik pačiai transplantacijai, – bet ir tam ilgam 3 – 6 mėnesių laikui, kurį praleisite saviizoliacijoje. Turėsite saugotis infekcijų, jausitės labai silpni ir vieniši. Suburkite palaikančių žmonių komandą, galbūt pasidarykite šeimos ar draugų vaizdo skambučių grafiką, kurkite nors ir mažus planus, dėl kurių norėsis kuo greičiau atsigauti ir juos įgyvendinti. Socialinė tuštuma ir laikina fizinė negalia sukuria labai palankias sąlygas depresijai atsirasti.

„O ji tik apsunkins sklandų atsigavimą po tokios sudėtingos procedūros kaip transplantacija.“

Deimantė sirgo limfoma.

Gydymas kaulų čiulpų transplantacija – nauja viltis pacientams, kurių ligos kadaise buvo laikytos neišgydomomis. Ji ir galimybė pasveikti palaiko pacientus ir jų artimuosius itin sunkiu gydymo ir sveikimo periodu. Vis tik, ilgame kelyje į sveikimą su liga susidūrusius žmones neretai užklumpa emociniai bei socialiniai sunkumai.

Šiame skyriuje aptarsime kylančius emocinius iššūkius ir pasidalinsime pacientų, kurie patyrė kaulų čiulpų transplantaciją, patirtimis, įkvėpsiančiomis nepasiduoti.

žinia?

Žinia, jog jums būtina atlikti kaulų čiulpų transplantaciją, sukrečia. Gali būti, jog tą akimirką jūs dar nesuvokiate, kad sergate gyvybei grėsminga liga. Taip pat tikėtina jog nežinote, kas ta kaulų čiulpų transplantacija, kaip ji vyksta. Arba esate klaidingai informuotas apie šį gydymo metodą ir jo eigą. Gydytojai rekomenduoja, tačiau turite patys priimti sprendimą sutikti gydytis šiuo būdu ar ne. O tai yra didelis iššūkis. Ypatingai, jei sprendimą turite priimti nedelsiant.

„Viskas skambėjo kaip filme, nes žodį „transplantacija“ buvau girdėjusi tik per televiziją. Gerai, kad žmogus taip sutvertas – kritiniu metu protas priima tik dalį informacijos.

„ Kaip susidoroti su netikėtai užklupusia

Kita dalis tarsi blokuojama. Jei viską iki galo suprastum, gal ir nepakeltum.“

21 m. Virginijai buvo diagnozuota aplastinė anemija

Daugybė naujos informacijos užklumpa nepasiruošus. Jei anksčiau nesate susidūręs su medicininiais terminais, gali būti sunku suprasti, ką sako gydytojai. Klauskite. Jei reikia, net ir kelis kartus. Tam, kad suvoktumėte ir įsisavintumėte.

Pasitaiko, jog pacientai bijo atsakymo, todėl verčiau nieko neklausia. Baimė sulaukti prastų žinių yra tokia didelė, jog nežinomybė dėl ateities atrodo mažesnė bėda.

Neretai didžiulė emocinė įtampa ir šokas, kurį patiriame, taip sutrikdo, jog dalies informacijos galime neišgirsti ar tiesiog neprisiminti. Todėl, jei tik yra galimybė, rekomenduojama į konsultaciją pas gydytoją pasikviesti artimą žmogų, kad palaikytų emociškai, įsimintų tai, ką sako gydytojas ar užduotų papildomų klausimų. Taip pat patariama iš anksto pasiruošti rūpimų klausimų sąrašą ir pasižymėti gydytojo atsakymus į juos.

Didžioji dalis pacientų nori išgirsti, jog transplantacija yra greita, neskausminga ir nerizikinga procedūra. Taip pat, jog transplantacija išgydys nuo sunkios ligos, o išgijus jie gyvens ilgai ir laimingai. Deja, to garantuoti neįmanoma. Gydytojas tik pažadės, jog bus daroma viskas, kas įmanoma, kad ligą įveiktumėte ir gyventumėte.

Kur ieškoti informacijos?

Gydytojai paprastai atvirai ir išsamiai nupasakoja smulkiausias detales ir tai, ko tikėtis, jei ryšitės atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Tam, kad kiek įmanoma geriau suvoktumėte galimas rizikas. Tik dažnai jie kalba medicininiais terminais, todėl ne visada suprantamai. Kaip sakė vienas pacientas: „Gydytojai kalba profesine, o pacientai – žmonių kalba“.

Nesidrovėkite pokalbio su gydytojais metu perklausti ar paprašyti pakartoti informaciją, jei ją ne iki galo supratote. Paprašykite paaiškinti paprastesniais žodžiais. Į pagalbą visuomet suskubs ir slaugytojai.

„

Yra pacientų, kurie daug užsirašo pokalbių su gydytojais metu. Kiti informaciją kaupia iš lankstinukų, brošiūrų, mokomojų knygelių ir papildo ją savais įrašais.

„Sunku kažką konkretaus patarti tiems, kurie atsiduria panašioje situacijoje. Bet jei šeimoje esate artimi, jei jautiesi saugus ir mylimas, tai tavo sielą užlieja gerieji „fluidai“. Pajusi, tave savo meile, dėmesiu gydo žmonės. Ir tu supranti, kad negali jų nuvilti. Ir tiki, kad viskas bus gerai. Tas begalinis tikėjimas veda į tikslą pasveikti. Veda mane visą laiką. Todėl manau, jog viskas bus gerai.“

Algimantui gydymas KKLT buvo taikytas dėl mielominės ligos.

Konsultacijos metu gydytojai jums pateiks galimų komplikacijų šąrašą. Jis gali pasirodyti gąsdinantis ir sukrėsti. Kartu su gydytoju išsiaiškinkite, kurios iš šių komplikacijų yra dažniausios, kurios sunkiausios, kurios – ilgalaikės, o kurios – trumpalaikės. Atminkite, jog kai kurios komplikacijos pasitaiko dažnai, tačiau pasibaigus gydymui išnyksta visam laikui. Pavyzdžiui, plaukai. Gydymo metu jie nuslenka, tačiau per kelis mėnesius po gydymo atauga vėl.

Komplikacijos skirstomos į tris kategorijas:

• labai tikėtinos, • galimos, • mažai tikėtinos.

Kartais gydytojai aiškiai nenurodo, kaip galimos komplikacijos bus valdomos, todėl pacientai ima jaudintis dėl nepakeliamo skausmo ar diskomforto. Tačiau yra daugybė medikamentinių ir nemedikamentinių simptomų slopinimo būdų. Gydytojai jus atidžiai stebės ir jei tiks reiks, paskirs reikalingų vaistų. Daugiau apie skausmo kontrolę galite skaityti 8 skyriuje.

Kartais atrodo, kad laikas ligoninėje transplantacijos metu ir sveikimo periodu niekada nesibaigs. Pasitaiko dienų, kai jaučiamas pagerėjimas, tačiau būna dienų, kai jo nėra. Toks lėtas procesas yra nemenkas iššūkis ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems. Visi tikisi kuo greičiau pasveikti, grįžti namo ir pamiršti šią patirtį. Tačiau gydymas taikant kaulų čiulpų transplantaciją yra labiau panašus į maratoną nei į sprintą. Čia labai svarbus nuoseklumas, strategija, teisingas planas ir balansas.

Drauge su gydytoju ir slaugytoju pasiruoškite realių tikslų planą. Nuolatinis jų siekimas ir mažos pergalės motyvuoja ir suteikia jėgų. Paprašykite, kad jus informuotų apie visas geras, net ir pačias mažiausias, naujienas. Jos suteiks jums pasitikėjimo savimi ir vilties.

Stenkitės gyventi šia diena ir nesijaudinti dėl to, kas bus po penkių dienų ar penkerių metų.

„Prieš transplantaciją visiems buvau pasakiusi, kad po mėnesio mane išleis. Aš pati taip buvau nusprendusi!

Ir kai po mėnesio ryte atėjęs skyriaus gydytojas pasakė, kad galiu vykti namo, iškart šokau krautis daiktų.

„ Nusistatykite tikslus

Žodis „namai“ buvo stebuklingas. Nors ir su kateteriu, bet važiavau labai labai laiminga.“

Aistei kaulų čiulpų transplantacija buvo atlikta 22 metų.

Kontrolės praradimas

Kaulų čiulpų transplantacija išsekina fiziškai. Po transplantacijos kelias savaites, o gal net ir ilgiau, galite jausti silpnumą ir dėl to apimantį beviltiškumo jausmą. Įprasta kasdienė veikla, pavyzdžiui, vaikščiojimas, knygos skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, sėdėjimas lovoje ar pokalbis su bičiuliu gydymo ir sveikimo metu pareikalaus daugiau pastangų nei anksčiau.

Jei iki tol buvote savarankiškas, galėjote pasirūpinti savimi ir kitais, tokia pasikeitusi situacija išmuša pagrindą iš po kojų. Savarankiškumo ir kontrolės praradimas pacientams kelia pyktį. O jis dažnai nukreipiamas ne tik į artimuosius, bet ir į medicinos personalą.

Patarimas artimiesiems – visada paklauskite sergančiojo, ar jam reikia pagalbos, ar jis nėra per silpnas atlikti kurį nors veiksmą savarankiškai. Privatumas prausiantis, galimybė pačiam pavalgyti ar pasiimti maisto ligonį tikrai įkvėps ir nuramins.

„Nenorėjau nei gydytis, nei pasveikti. Buvo labai sunku pasiryžti kaulų čiulpų transplantacijai, nes žinojau, kas po jos laukia. Vis tik, žmogaus galimybės beribės.

„Labai bijojau tapti našta savo artimiesiems, norėjau tvarkytis pati, todėl nusprendžiau gydytis. Visą tą laiką labai padėjo ir palaikė vaikai, seserys, jų šeimos ir patys artimiausi draugai.“

Lėtine limfoleukemija serganti Rimutė.

Atskirties jausmas

Gydymas KKLT – ilgas ir sudėtingas procesas. Jo metu pacientai yra priversti ypatingai saugoti savo sveikatą. Ne tik ligoninėje, bet ir grįžę į namus jie turi laikytis papildomų saugumo priemonių. Priemonės, užkertančios kelią infekcijoms, socialinių kontaktų bei veiklų apribojimas žmogų atskiria nuo aplinkinio pasaulio ir jis gali pasijusti vienišas.

Kol gydotės ligoninėje, palatos aplinką pagyvinkite jums brangiais daiktais. Šeimos nuotrauka rėmelyje ar mėgstamas apklotas primins namus ir sukurs jaukesnę atmosferą.

Kai jus aplankys šeimynykščiai ar draugai, tegul papasakoja apie pasaulį, esantį už ligoninės sienų. Linksmos bičiulių istorijos, aplankyti muziejai ar koncertai, perskaitytos naujos knygos ar peržiūrėti filmai, smagūs pokalbiai padės pasijusti realaus gyvenimo dalimi ir sumažins atskirtį.

Tačiau jei bendravimas su žmonėmis jus erzina, slegia ir ima kelti neigiamus jausmus (tokius kaip gėda, kaltė, pyktis, nusivylimas), turite visą teisę atsiriboti. Būkite su tais, kurie palaiko, supranta ir padeda šiomis nelengvomis gyvenimo aplinkybėmis. Atminkite, visi mes esame skirtinti, todėl ir būdai, padedantys priimti ir atlaikyti kylančius iššūkius, taip pat skiriasi.

Nepageidaujami poveikiai

Tam tikri nepageidaujami didelių dozių chemoterapijos ir / ar radioterapijos poveikiai taip pat slegia. Pavyzdžiui, plaukų nuslinkimas gali sumenkinti pasitikėjimą savimi, gali būti nedrąsu, kaip jūsų pasikeitusią išvaizdą priims šeima ir draugai. Sirgusieji pataria, jog pokyčiams geriau pasiruošti iš anksto. Nusikirpti ilgus plaukus trumpai dar prieš jiems nuslenkant. Arba pasirinkti peruko, kurį vėliau nešiosite, kirpimą.

Taip pat galite dėvėti skirtingas skrybėles, kepuraites ar ryšėti skareles.

Dėl atsiradusių opelių burnoje, o jos yra dažnas šalutinis chemoterapijos poveikis, gali būti sunku valgyti. Gydymo metu vartosite daug vaistų, tad nuryti piliules irgi nebus malonu. Be to, vaistai dažnai keičia skonio suvokimą. Šiuos kylančius iššūkius gali padėti įveikti papildomi gydytojų skiriami medikamentai ar bendri mitybos pokyčiai (daugiau apie mitybą skaitykite 7 skyriuje).

Gydytojai nuolat stebės ir vertins ligos būklę, todėl jums bus atliekama daug tyrimų. Nors dauguma jų neskausmingi, tačiau gali kelti papildomą įtampą. Jei nerimaujate, jaučiate stresą, informuokite medicinos personalą. Jums ne tik daugiau paaiškins apie planuojamus tyrimus, palaikys, pasiūlys psichologo konsultaciją, bet ir prieš atliekamą procedūrą paskirs raminamųjų vaistų.

Nors dauguma atliekamų tyrimų ir medicininių procedūrų yra neskausmingos, tačiau skirtingais gydymo etapais tikimybė patirti skausmą yra didesnė. Taip gali nutikti ir dėl šalutinių reiškinių, ir dėl bendro fizinio ir emocinio organizmo nusilpimo. Sutarkite su gydytoju, ar nuskausminamųjų pageidausite prieš skausmingą procedūrą, ar tik tuomet, kai skausmas taps intensyvus (daugiau apie skausmo kontrolę skaitykite 8 skyriuje).

Nerimo valdymas

Nerimas yra nuolatinis pacientų palydovas viso gydymo proceso metu. Tai jausmas, kuris gimsta iš baimės ir noro žinoti, kas ir kaip bus ateityje. Yra manoma, kad dažniausiai nerimas kyla dėl įvairių neišreikštų baimių ir neigiamų įsitikinimų apie ateitį. Būkite sąžiningi su savimi. Jei jums per sunku vienam susidoroti su esama situacija, nedvejodami prašykite pagalbos. Kartais pokalbis su žmogumi, kuris yra patyręs tą patį, gali labai padėti.

Pagalbos kreiptis taip pat galite į psichologą, socialinį darbuotoją ar psichiatrą. Įprastai nerimui suvaldyti pakanka kelių konsultacijų su psichologu, tačiau jei simptomai užsitęsė ir būklė po konsultacijų su psichologu negerėja, gali prireikti ir gydytojo

psichiatro konsultacijos. Pastarieji nerimui mažinti gali skirti raminamųjų ar antidepresantų. Šie medikamentai pacientams po tranplantacijos yra skiriami trumpą laiko tarpą ir nesukelia pripratimo.

„

„Gydymui pasibaigus man buvo sunku. Ne iš karto suvokiau, kas įvyko. Nebuvo lengva priimti save plika galva. Atrodė, jog visi žino, kad sergu. Dabar suvokiu, kad tai buvo mano paties problema, mano įsitikinimai, nes iš aplinkinių nesu sulaukęs jokios pašaipos ar komentaro. Taip pat buvo sunku susitaikyti su tuo, kad nebeturiu tiek jėgų, kiek prieš diagnozę ir gydymą, jog reikia leisti sau dažniau pailsėti. Tuo laikotarpiu labiausiai padėjo mano antroji pusė bei noras tęsti gyvenimą kartu. Labai svarbus buvo ir aplinkinių palaikymas: šeima mane lankydavo ligoninėje, draugai skambindavo –tai leido nesijausti vienišam.“

Ūmine leukemija sirgęs Aurimas.

Nemiga

Po kaulų čiulpų transplantacijos pacientai dažnai skundžiasi nemiga. Jei ilgiau kaip dvi savaites sunkiai užmiegate, naktį dažnai prabundate ar nubundate itin anksti ir daugiau nebegalite užmigti, po miego jaučiatės nepailsėję, dirglūs, jums sunku sukaupti ir išlaikyti dėmesį, tai yra pirmieji ženklai, kad jūsų kūnas kenčia ir nebepakelia jam tenkančių emocinių išgyvenimų. Įveikti kylančius iššūkius jums gali padėti psichologas, psichoterapeutas ar savitarpio pagalbos grupės dalyviai. Miego sutrikimus dažniausiai sukelia labai aiškios priežastys, todėl kartu su psichologu jas identifikavus ir išsprendus – jis normalizuojasi. Psichologas ar psichoterapeutas taip pat gali padėti geriau įvaldyti miego higieną, išmokyti papildomų atsipalaidavimo pratimų ar kitų technikų, padėsiančių įveikti jūsų miego sutrikimus. Tačiau išskirtiniais atvejais psichologinės pagalbos gali nebeužtekti. Gydytojas psichiatras papildomai paskirs jums tinkamus medikamentus. Yra daugybė vaistų, padedančių atsikratyti nemigos, tačiau kaip ir visi kiti medikamentai, jie taip pat turi nepageidaujamų poveikių. Aptarkite juos su savo gydytoju.

Tikėtina, jog gydymo ir sveikimo laikotarpiu jausitės pernelyg silpnas lankytis pas draugus ar net kalbėtis su jais telefonu. Fizinė ir emocinė būsena gali padidinti atskirtį tarp jūsų ir buvusio socialinio gyvenimo, tačiau labai svarbu žinoti, jog jūsų draugai ir artimieji yra su jumis ir jus palaiko. Net paprastos žinutės ar atvirutės leidžia pasijausti geriau ir prisiminti, kad esate ne vieni.

„Didžiausia motyvacija man buvo išsikeltas tikslas išlaikyti sesijos egzaminus universitete. Tai padėjo nukreipti mintis nuo ligos, nuo gydymo sukeltų šalutinių reiškinių, skausmo. Iš pradžių mokiausi ligoninėje, o vėliau jau namie, tačiau buvau labai nusilpusi, todėl užrašus skaičiau gulėdama lovoje. Susitelkimas į tikslą, procesą labai padėjo.

„ Bendraukite su draugais

Ligoninėje su šeima prisigalvodavome pramogų –kartu skaitydavom knygas, žurnalus, žiūrėdavome filmus, su mama mezgėme šalikus, su sese pirkome drabužius internetu, tėtis mokė žaisti šachmatais. Buvo svarbu nuveikti ką nors malonaus, suteikti sau kuo daugiau teigiamų emocijų.“

Kraujo vėžiu sirgusi Aistė.

Nepamirškite, kad jus supa daugybė žmonių, kuriems rūpite, tačiau kartais jie nemoka tinkamai to parodyti. Priimkite bei burkite aplink tuos, su kuriais lengva ir gera – tai suteiks vidinės stiprybės priimti kylančius iššūkius.

Jei turite prieigą prie interneto, jaučiate, kad norite ir jau galite, apsvarstykite galimybę pasidalinti savo išgyvenimais socialiniuose tinkluose. Kartais žmonės nedrįsta dažnai skambinti ar rašyti laiškų, nes nenori trukdyti.

Liga yra nauja ir nepažinta patirtis ne tik jums, bet ir aplinkiniams. Jie gali būti nedrąsūs, bijoti įžeisti, įskaudinti, užduoti per asmenišką klausimą. Niekas niekada mūsų nemokė, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis. Būkite atviri ir kurkite tokius santykius, kokių jums patiems norisi. Drąsiai pataisykite žmones, kai jų replikos ar komentarai skaudina, inicijuokite jums įdomius pokalbius, parodykite draugams ir artimiesiems, kaip jumis pasirūpinti geriausia. Kartais, po ilgo gydymo, sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą gana sudėtinga. Jūsų išvaizda gali būti pasikeitusi: sumenkęs ar padidėjęs svoris,

plika galva, nuovargio žymės ir dėvima apsauginė veido. Po transplantacijos pacientai net savo šeimos nariams ir artimiesiems gali pasirodyti pasikeitę ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tad draugams yra dar sunkiau pradėti pokalbį, kadangi ilgai nesimatėte. Stenkitės su jais kuo daugiau dalintis savo kasdienio gyvenimo detalėmis ir dažniau bendrauti.

Tam, kad atkurtumėte prarastą ryšį, reikia laiko. Jei jaučiate, jog bendravimas su draugais pakito, atšalo ir nėra toks sklandus kaip anksčiau, pabandykite juos įtraukti į kasdienę savo veiklą. Pavyzdžiui, paprašykite nupirkti produktų iš parduotuvės, pavežti jūsų vaiką iki mokyklos ar tiesiog pakvieskite vakarienės.

Po transplantacijos

„Po kaulų čiulpų transplantacijos ėmiau mažiau galvoti, ką mano kiti. Susitelkiau į „dabar“, o ne į „kažkada“. Tapau daug atviresnė, tiesa, ir jautresnė. Apmaudu, bet po antrosios kaulų čiulpų transplantacijos liga grįžo po 3 mėnesių. Patyriau daug komplikacijų, gerai, kad yra vaistų. Svarbiausia yra nepasiduoti ir eiti toliau. Linkiu visiems greičiau pasveikti ir labiau mylėti save!“

„

Gabrielei limfoma buvo diagnozuota 21 metų.

Patirti išgyvenimai laikui bėgant išblės, tačiau prireiks nemažai laiko, kol vieną dieną suprasite, jog vis mažiau ir mažiau laiko galvojate apie savo patirtį ligoninėje. Pirmaisiais metais po transplantacijos kai kuriems pacientams būna sunku įsipareigoti ar išsikelti ilgalaikius tikslus. Tai visiškai normalu – išgyvenote rimtą su sveikata susijusią krizę, todėl turite duoti sau laiko išgyti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Transplantaciją patyrę pacientai pripažįsta, jog tai daugybę emocijų ir vidinių išgyvenimų keliantis gydymas, kiekvienas su jais tvarkomės skirtingai. Dalis pacientų pasakoja nenorintys kalbėti apie tai, kas nutiko, jie tiesiog siekia pradėti gyvenimą iš naujo. Tuo tarpu kiti atvirkščiai. Jiems lengva dalintis savo patirtimi ir paramos grupėje, ir su psichologu ar psichoterapeutu, ir su aplinkiniais. Gyvenimas po transplantacijos keičiasi ir dažniausiai tik nuo mūsų pačių priklausys kaip: ar įsirėš į atmintį kaip sunkiai pakeliama fizinė ir emocinė trauma, ar tamps ypatinga patirtimi, perdėliosiančia prioritetus. Kaulų čiulpų transplantaciją išgyvenę žmonės neretai kitaip vertina tai, ką turi, nepriima to kaip savaime suprantamo dalyko ir labiau mėgaujasi kasdieniu gyvenimu.

„Kartais pagaunu save galvojant apie tai, koks gražus oras, kokia nuostabi diena.

Ir imu šypsotis. Apima sunkiai nusakomas jausmas: kiek daug šiandien aš turiu – antrą galimybę gyventi.“

Aistei transplantacija atlikta prieš 11 metų.

6 SKYRIUS. INFEKCIJOS

Oras, kuriuo kvėpuojame, maistas, kurį valgome, daiktai, kuriuos liečiame – viskas, su kuo susiduriame kasdien, gali tapti potencialiais bakterijų, virusų ir grybelių šaltiniais, sukeliančiais infekcijas. Žmogui, kurio imuninė sistema stipri, jie nepavojingi.

Tačiau asmenims, kuriems atlikta kaulų čiulpų transplantacija, bet koks infekcijų šaltinis gali pridaryti rimtų bėdų, kadangi gydymas sutrikdė normalią jų imuninės sistemos veiklą ir jos atsistatymui reikia skirti laiko.

Žmogaus imuninė sistema ir KKLT

Žmogaus imuninę sistemą sudaro:

• apsauginiai barjerai (oda ir gleivinės),

• kraujas su jame cirkuliuojančiomis ląstelėmis (baltieji kraujo kūneliai),

• limfa,

• kaulų čiulpai,

• limfmazgiai, blužnis, čiobrialiaukė, tonzilės.

Didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija, skiriama prieš transplantaciją, sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir laikinai sutrikdo žmogaus imuninės sistemos veiklą.

Kondicionavimo metu naudojami medikamentai pažeidžia greitai besidauginančias ląsteles, tad nuo šių vaistų nukenčia odos ir gleivinių ląstelės. Jos dengia burnos ir nosies ertmes bei žarnyną ir yra pirmoji gynybos su infekcijomis linija.

„Tik susirgęs suvoki, kad gyvenimas –absoliuti vertybė. Negalima taupyti dėmesio, šilumos, pagalbos kitiems žmonėms. Ta patirtis atveria širdį: nes jeigu tu gavai, ir pats turi duoti.“

„ „

Kaulų čiulpų transplantacija Virginijai atlikta 2004 m.

Kondicionavimo metu vartojami vaistai veikia baltuosius kraujo kūnelius. Jie taip pat yra atsakingi už kovą su infekcijomis, tad chemoterapija pažeidžia ir antrąjį žmogaus imuninės sistemos barjerą. Dėl chemoterapijos mažėja ir specialių baltymų, vadinamų antikūnais, kiekis organizme. Šie baltymai kovoja su bakterijomis ir virusais. Todėl, kol perpilti kaulų čiulpai prigis ir ims gaminti sveikus baltuosius kraujo kūnelius, būsite itin imlūs infekcijoms. Pirmos 2 – 4 savaitės po transplantacijos yra kritinės. Ir nors vėliau infekcijų rizika vis mažės, prireiks laiko (nuo 6 mėnesių iki kelerių metų), kol jūsų imuninė sistema visiškai atsistatys.

Bakterinės infekcijos

Bakterijos – tai mikroskopiniai organizmai, kurie patekę į audinius ima sparčiai daugintis. Bakterijos gali sukelti infekcijas įvairiose kūno vietose. Tačiau dažniausiai sukelia ausų (otitas), sinusų (sinusitas), plaučių (pneumonija), žarnyno ir kraujo infekcijas.

Bakterijos išskiria nuodingas medžiagas, vadinamas toksinais. Jie sutrikdo normalią organų veiklą, gali sukelti šoką, sumažinti kraujo spaudimą. Dėl to gyvybiškai svarbūs organai, tokie kaip širdis ir smegenys, nepakankamai aprūpinami deguonimi. Jei šie procesai nekontroliuojami, žmogų ištinka mirtis.

Gydytojas įspės jus, kad būtumėte budrus: jei neutrofilų kiekis bus mažesnis nei 0,5 x109/l, sukarščiuosite, iškart pradėkite vartoti antibiotikus, įspėkite gydytoją ir vykite į gydymo įstaigą. Ši būklė vadinama febrilia neutropenija, o jos sukėlėjas – bakterinė infekcija. Ji gali būti pavojinga gyvybei. Jūsų natūralios organizmo galimybės kovoti su infekcija yra labai menkos, tad skubiai reikalingi antibakteriniai vaistai ir kitos medicininės priemonės.

Besidaugindamos bakterijos ne tik išskiria toksinus, bet ir sutrikdo organų veiklą. Pavyzdžiui, tam tikras pneumonijas (plaučių uždegimus) sukelia sparčiai besidauginančios bakterijos, kurios užpildo plaučių audinio tūrį ir neleidžia jiems įsisavinti deguonies.

Bakterinės infekcijos paprastai kyla per pirmas 2 – 4 savaites po transplantacijos. Dažniausiai pasitaiko žarnyno, odos ir burnos gleivinės infekcijos. Retais atvejais jos apima plaučius ir šlapimo pūslę. Kartais bakterinė infekcija plinta krauju. Tai vadinama sepsiu. Tam, kad gydytojas galėtų nustatyti infekcijos sukėlėją, iš galimai pažeistų vietų bus imami pasėliai (šlapimo, išmatų, įvairių kūno sekretų ar kraujo). Įvertinęs tyrimo atsakymus jis skirs tinkamiausią antibakterinį gydymą. Ypač pavojingos yra ligoninės aplinkoje gyvenančios bakterijos. Jos dažnai yra atsparios daugeliui antibio-

tikų. Jei pacientas daug laiko leidžia ligoninėje, tokios bakterijos apsigyvena jo organizme (pavyzdžiui, žarnyne), tad ligonis tampa šių bakterijų šeimininku ir nešiotoju. Kai imunitetas silpnas (taip būna po transplantacijos), jos plinta po organizmą. Todėl kad gydytojai žinotų, ar pacientas netapo hospitalinių bakterijų nešiotoju bei galėtų taikyti efektyvią antibiotikoterapiją, ligoninėje daug laiko praleidžiantiems pacientams periodiškai imami epidemiologiniai pasėliai (pavyzdžiui, iš tiesiosios žarnos).

Kaip apsisaugoti nuo bakterinių infekcijų?

Siekiant užkirsti kelią infekcijai, pirmosiomis savaitėmis po transplantacijos pacientams yra skiriami antibiotikai. Profilaktiškai arba tik kai pasireiškia tam tikri simptomai (pavyzdžiui, karščiavimas). Nepamirškite higienos! Kasdien prauskitės, o dantis ir dantenas valykite minkštu šepetėliu.

Užtikrinti sterilumą stengsis ir ligoninės personalas bei lankytojai. Rankas jie nuolat plaus antibakteriniu muilu ir dezinfekciniu skysčiu, dėvės kaukę bei vienkartinį specialų chalatą. Ligoninės palatoje draudžiama merkti gėles ar mėgautis šviežiais vaisiais ir daržovėmis.

Jei pastebimos laiku, dauguma bakterinių infekcijų išgydomos.

Grybelinės infekcijos

Grybai – tai primityvios gyvybės formos, su kuriomis susiduriame kasdien. Pavyzdžiui, pelėsinis grybelis ant senstančios duonos paviršiaus. Dauguma jų yra visiškai nekenksmingi, kiti, tokie kaip Candida, gyvena mūsų organizme ir nekelia pavojaus mūsų sveikatai.

Grybelinės infekcijos pirmomis savaitėmis po transplantacijos kyla rečiau nei bakterinės, tačiau yra daug sunkiau gydomos. Po transplantacijos skiriami antibiotikai saugo jus nuo bakterinių infekcijų, bet taip pat sunaikina ir gerąsias organizmo bakterijas, todėl jūsų organizmas tampa jautresnis ir imlesnis grybelinėms infekcijoms.

Kaip apsisaugoti nuo grybelinių infekcijų?

Transplantacijų centrų palatose įrengti specialūs oro filtrai, kurie pašalina grybelius iš oro. Pacientui palatoje taip pat draudžiama pasimerkti gėlių ar laikyti šviežių vaisių ir daržovių. Jei sergantysis nesiliauja karščiuoti net ir gydomas antibiotikais, jis bus tiriamas dėl grybelinių infekcijų bei skiriami priešgrybeliniai vaistai.

Candida ir Aspergillus yra dažniausios grybelinės infekcijos, kylančios po transplantacijos. Candida grybelis randamas žarnyne, burnoje ir makštyje, o šio grybo sukeltos infekcijos gydomos flukonazoliu, vorikonazoliu, mikafunginu ir kitais priešgrybiniais preparatais.

Aspergillus grybas aptinkamas statybvietėse ar senų pastatų viduje. Patekęs į kvėpavimo takus gali sukelti plaučių uždegimą. Aspergillus sukeltoms infekcijoms gydyti naudojamas vorikonazolis, posakonazolis, amfotericinas, mikafunginas ir kiti priešgrybiniai vaistai.

Grybelis Pneumocystis jiirovecii (ankstesnis pavadinimas pneumocystis carinii), aptinkamas sveikų žmonių trachėjoje. Jei imuninė sistema silpna, jis gali patekti į plaučius, kur ima formuoti mažas cistas ir sukelia uždegimą. Šiai infekcijai gydyti naudojami trimetoprimas / sulfametoksazolis (Biseptolis / Berlocidas).

Nėra vieno būdo, kaip apsisaugoti nuo daugumos grybelinių infekcijų. Būtina rūpintis savo aplinka ir atidžiai sekti kūno siunčiamus signalus. Pajutus pirmuosiuos infekcijos simtomus, nedelsiant kreipkitės į gydytojus.

Kai kraujo ląstelių kiekiai grįžta į normos ribas, grybelinių infekcijų rizika gerokai sumažėja.

Virusinės infekcijos

Virusai yra smulkūs, net už bakterijas smulkesni organizmai, kurie savarankiškai neegzistuoja. Tam, kad išgyventų, jiems būtina apsigyventi svetimose ląstelėse. Virusai patenka į ląstelės branduolį, pakeičia jos genetinę medžiagą ir priverčia gaminti daugiau viruso kopijų. Ilgainiui tokia pažeista ląstelė žūva, o naujos virusų kopijos apninka naujas ląsteles ir procesas kartojamas iš naujo.

Virusų sukeltoms infekcijoms gydyti naudojami vaistai, kurių veiklioji medžiaga yra acikloviras ir gancikloviras. Tačiau jos yra veiklios tik prieš kelias virusų rūšis. Po transplantacijos virusinės infekcijos kyla arba susitikus su nauju virusu iš aplinkos, arba dėl virusų, kurie tūnojo paciento kūne, suaktyvėjimo. Gydymo metu pacientai profilaktiškai gauna priešvirusinį vaistą aciklovirą.

Dažniausiai virusines infekcijas sukelia herpes simplex (HSV) ar varicella zoster virusai (VZV).

Herpes simplex virusas (HSV)

Herpes simplex infekciją gali sukelti du skirtingi virusai: herpes I ir herpes II. Nors abu jie infekcijas sukelia bet kurioje kūno vietoje, herpes I virusas dažniausiai pasireiškia skausmingomis pūslelėmis ant lūpų, o herpes II virusas – genitalijų ir išangės srityje.

Apie 70 proc. žmonių yra bent kartą gyvenime susidūrę su herpes I infekcija. Ypatingai vaikystėje. Sergančio žmogaus virusas perduodamas sveikam per pūsleles, esančias ant lūpų. Herpes II virusu pasidalinama lytinių santykių metu.

Organizme virusas gali tūnoti daugybę metų, pasireikšdamas tik kartas nuo karto.

Herpes infekcija dažniausiai atsiranda per pirmą mėnesį po transplantacijos, tačiau yra lengvai gydomas priešvirusiniu vaistu acikloviru ar valacikloviru.

Varicella zoster virusas (VZV)

Varicella zoster virusas kitaip dar vadinamas herpes zoster arba juosiančiąja pūsleline. Tai jis sukelia vėjaraupius. Šia infekcija dažnai užsikrečia pacientai, sergantys limfoma, leukemija ar Hodžkino limfoma.

VZV infekcija pasireiškia niežuliu ir atsiradusiomis skaidriu turiniu pripildytomis pūslelėmis palei nervo eigą. Dažniausiai nugaroje ar krūtinės ląstoje. Viruso pažeistos nervų galūnėlės, esančios odoje, sukelia stiprų skausmą. Infekcija taip pat gali pasireikšti skausmingu bėrimu kaktos ar vokų srityje bei pažeisti akies nervą. Negydoma infekcija akį sužaloja negrįžtamai.

VZV infekcija gydoma valacikloviro tabletėmis arba intraveniniu acikloviru.

VZV infekcijos sukeltas skausmas mažinamas vartojant paracetamolį, ibuprofeną ar net morfiną. Kuo anksčiau infekcija bus pradėta gydyti, tuo trumpiau truks.

Po transplantacijos VZV infekcija gali kilti daugiau nei vieną kartą. Skausmas ir niežulys buvusių pūslelių vietoje išlieka net ir pranykus kitiems ligos požymiams, todėl dalis pacientų gana ilgai vartoja nuskausminamuosius medikamentus.

Kaip apsisaugoti nuo VZV?

VZV infekcija labai lengva užsikrėsti, tad pirmus metus po transplantacijos venkite kontakto su asmenimis, sergančiais vėjaraupiais ar juosiančiąja pūsleline.

Citomegalovirusas (CMV)

Citomegalovirusas – dažna virusinė infekcija. Tik žmonės, kurių imunė sistema

stipri, ja užsikrečia retai. Žmonėms, kurių imunitetas nusilpęs, liga pasireiškia simptomais, panašiais į gripo ar infekcinės mononukleozės ir lengva forma.

Kartais pacientams po transplantacijos kepenyse, storojoje žarnoje, akyje ar plaučiuose gali išsivystyti CMV infekcija. Ypač grėsminga yra CMV sukelta pneumonija.

Kaip apsisaugoti nuo CMV?

Maždaug 1/3 ar 2/3 populiacijos per savo gyvenimą bent kartą susiduria su CMV infekcija. Prieš transplantaciją būsite tiriami, ar taip nenutiko ir jums. Jei ne, bus imtąsi ypatingų saugumo priemonių, kad neužsikrėstumėte šia infekcija gydymo metu. Riziką užsikrėsti CMV mažina kraujo produktų filtravimas.

Kiti virusai

Peršalimą sukeliantys (rinovirusas, koronavirusas, parainfluenza virusas) ar gripo (influenza) virusai pacientams pavojingiausi pirmaisiais metais po transplantacijos.

Kiti, pavyzdžiui, adenovirusas, papovirusas, Epstein – Barr (EBV), respiracinis sincitinis (RSV) ir žmogaus papilomos (ŽPV) virusai tai gali pakenkti sveikatai, tačiau šios infekcijos yra pakankamai retos.

Pneumoniją sukelia RSV ir adenovirusas. Pastarasis taip pat iššaukia infekcijas inkstuose, šlapimo pūslėje, kepenyse ar virškinamajame trakte. Abiejų virusų sukeltoms infekcijoms gydyti naudojami ribavirinas arba cidofoviras.

Kaip apsisaugoti nuo virusų?

Tikimybė užsikrėsti šiais virusais kyla, jei kontaktuojate su žmonėmis, kurie jaučia peršalimo ar gripo simptomus. Riziką sumažins dėvima kaukė, dažnai ir kruopščiai plaunamos rankos ir higienos reikalavimų laikymasis viešose vietose. Nuo gripo viruso rekomenduojama skiepytis, tik pasitarkite su gydytoju dėl tinkamiausio vakcinacijai laiko.

Pirmuonių sukeliamos infekcijos

Pirmuonys – tai vienaląsčiai organizmai, kurie minta kitais organizmais (pavyzdžiui, žmogaus kūno ląstelėmis) tam, kad išgyventų. Pirmuonių sukeliamos infekcijos pasitaiko daug rečiau nei bakterinės ar virusinės, tačiau yra pavojingoms po kaulų čiulpų transplantacijos besigydantiems pacientams.

Vieną dažniausių pirmuonių infekcijų – toksoplazmozę – sukelia parazitas, vadinamas toksoplazma gondii. Juo užsikrečiama per kačių išmatas. Šis parazitas gali pažeisti smegenis, akis, raumenis, kepenis ir / ar plaučius. Skausmingas tinklainės už-

degimas yra pagrindinė toksoplazmozės išraiška. Negydant akies, ji sužalojama negrįžtamai, tačiau laiku atpažinus ligos simptomus, vaistais ligą galima suvaldyti.

Infekcijų prevencija

Bakterijos, virusai, grybeliai ar pirmuonys sveikam žmogui yra nekenksmingi, tačiau asmeniui, kurio imuninė sistema nėra pilnai funkcionuojanti, jie gali sukelti rimtų padarinių.

Gydytojas jums rekomenduos, kaip saugotis infekcijų. Tačiau pagrindinė taisyklė – dažnai antibakteriniu muilu plaukite rankas ar dezinfekuokite jas alkoholio turinčiais tirpalais.

Rekomenduojama plauti rankas:

• kai pakeičiate saukelnes kūdikiui (jei jums tai leidžiama),

• jei lietėte augalus ar žemę (jei jums tai leidžiama),

• pasinaudojus tualetu,

• palietus gyvūną ar su juo pažaidus,

• jei lietėte kūno skysčius (pavyzdžiui, seiles, šlapimą ar išmatas) ar daiktus, kurie lietėsi su kūno skysčiais (pavyzdžiui, drabužiai, patalynė, asmens higienos reikmenys)

• grįžus iš lauko,

• nusimovus pirštines,

• surinkus ir išmetus šiukšles (jei jums tai leidžiama),

• prieš ir po liečiant kateterius ir atviras žaizdas.

Dauguma transplantacijos centrų pirmus 6 mėnesius po transplantacijos rekomenduoja vengti:

• potencialiai sergančių žmonių ir jų susibūrimų,

• kontakto su asmenimis, kurie neseniai buvo paskiepyti gyvomis vakcinomis (pavyzdžiui, vėjaraupių),

• kūdikių sauskelnių keitimo,

• sodininkavimo,

• maudymosi atviruose vandens telkiniuose (pavyzdžiui, ežeruose ar kūdrose),

• statybviečių ar rekonstruojamų pastatų, kol esate imlus infekcijoms,

• šulinio vandens gėrimo.

Jei turite naminių gyvūnų

Transplantacijų centrai pateikia skirtingas rekomendacijas dėl gyvūnų laikymo namuose sveikimo periodu. Aptarkite jas su savo gydytoju individualiai.

Bendri patarimai:

• venkite kontakto su sergančiais gyvūnais,

• kurį laiką susilaikykite nuo naujų naminių gyvūnų įsigyjimo bei kontakto su gyvūnų jaunikliais, nes pastarieji gali jus apibraižyti, o per mažas žaizdeles odoje gali patekti infekcija,

• venkite kontakto su driežais, gyvatėmis, vėžliais bei iguanomis ir objektais, kuriuos jie lietė,

• nelaikykite namuose egzotinių gyvūnų, tokių kaip šinšilos, šeškai, jūrų kiaulytės ar pan.,

• patys nevalykite gyvūnų narvų ar išmatų dėžučių bei akvariumų,

• šerkite gyvūnus tik pilnai termiškai aprodotu maistu ar specialiai jiems pagamintais mišiniais,

• nelieskite paukščių išmatų,

• nelaikykite kačių išmatų dėžučių tose namų erdvėse, kur ruošiamas ar valgomas maistas,

• namines kates laikykite tik namuose, neprisijaukinkite nepažįstamų kačių,

• jei savo kieme turite smėlio dėžę, laikykite ją uždengtą ir apsaugotą, kad svetimos katės ja nesinaudotų kaip išmatų dėže.

Jei pajusite pirmuosius ligos simptomus (tokius kaip kosulys, dusulys, viduriavimas, bėrimas, dažnas ir skausmingas šlapinimasis) ar sukarščiuosite, praneškite savo gydytojui. Infekcijas lengviausia gydyti, kai jos aptinkamos anksti. Svarbu suprasti, kad infekcijos, į kurias anksčiau galbūt nekreipdavote dėmesio, po transplantacijos gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Infekcijų prevencija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti perdėta apsaugos priemonė, tačiau ji gali išgelbėti gyvybę.

Revakcinacija

Revakcinacija – tai pakartotinis skiepijimas. Antikūnų, kurie saugojo jus nuo infekcijų, kiekiai po KKLT gali būti sumažėję. Todėl vaikystėje atlikti skiepai po transplantacijos praranda savo apsaugantį poveikį. JAV Ligų kontrolės centas (angl. The Cen-

Lietuvoje rekomenduojama vakcinacija

Laikas po KKLT 6 mėn. 7 mėn. 8 mėn. 10 mėn 12 mėn. 18 mėn. 24 mėn.

Data

Vartojami vaistai

Ar yra TPŠL požymių?

Inaktyvuota gripo vakcina

Nemokama (kompensuojama valstybės)

Konjuguota pneumokokinė vakcina (PCV)1 ≥3–4 mėn. po KKLT, 4 dozės

Nemokama (kompensuojama valstybės)

Serija/galiojimas

Data

Td (Tdap), HIB ir poliomielito vakcinos2 ≥6 mėn. po KKLT, 3 dozės

Serija/galiojimas

Data

Konjuguota meningokokinė keturvalentė A, C, Y, W vakcina (Men-A,C,Y,W) ≥6 mėn. po KKLT, 1 dozė

Serija/galiojimas

Data

Rekombinantinė meningokokinė B vakcina (Men-B)≥6 mėn. po KKLT, 2 dozės

Serija/galiojimas

Data

Rekombinantinė hepatito B vakcina (HBV)≥6 mėn. po KKLT, 3 dozės

Serija/galiojimas

Data

1–2 dozės >3–4 mėn. po KKLT prieš gripo sezoną. 2 dozės rekomenduojamos, jei vakcinacija atliekama praėjus <6 mėn. po KKLT. Vėliau kasmet 1 dozė prieš gripo sezoną.

Td (Tdap), HIB ir poliomielito vakcinos

Td (Tdap), HIB ir poliomielito vakcinos

(Men-B)

HBV HBV

(Men-B)

Td (Tdap), HIB ir poliomielito vakcinos

HBV

Tymų–epideminio parotito–raudonukės vakcina (MMR)3 ≥24 mėn. po KKLT, 1 dozė MMR

Serija/galiojimas

Data

1. Pneumokokinė polisacharidinė konjuguota 13–valentė vakcina.

2. Jeigu yra galimybė, vietoje trijų išvardintų vakcinų skiepyti viena penkiavalente Dtap–HiB-IPV (difterijos, stabligės, kokliušo –haemophilus influenzae B – inaktyvuota poliomielito) vakcina.

3. Jeigu nevartoja imunosupresantų ir nėra TPŠL.

Lentelė Nr. 1. Suaugusiųjų kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos (KKLT) recipientų vakcinacijos kalendorius

Transplantanto prieš šeimininką (TPŠL) liga

Pacientų, sergančių aktyvia TPŠL, imuninis atsakas į vakcinas gali būti nevisavertis. Todėl, jeigu vakcinaciją būtinina atlikti TPŠL metu, rekomenduojama atsaką į ją įvertinti antikūnų tyrimais.

Pacientai, sergantys lėtine TPŠL, skiepijami įprastai. Tačiau jei TPŠL gydoma trijų ar daugiau imunosupresinių vaistų kombinacija arba > 0,5 mg / kg prednizolonu, vakcinaciją derėtų atidėti. Tol, kol vaistų kombinacija bus sumažinta iki dviejų arba < 0,5 mg / kg prednizolono dozės.

Serologiniai tyrimai

Jei praėjus mėnesiui ar daugiau po trečiosios hepatito B vakcinos dozės šio viruso paviršiaus antigeno antikūnai (anti – HBs) yra neigiami, rekomenduojama skiepytis iš naujo.

Rituksimabas

Pacientai, gydomi rituksimabu, pradedami skiepyti praėjus 6 mėn. po paskutinės minėto vaisto dozės suvartojimo.

Vakcina nuo erkinio encefalito

Papildomai, praėjus 1 metams po KKLT, rekomenduojama pasiskiepyti vakcina nuo erkinio encefalito. Reikalingos 3 dozės: antra – po 1 – 3 mėn., trečia – prabėgus 5 – 12 mėn. po antrosios. Vėliau revakcinacija atliekama kas trejus metus.

Gripo vakcina namiškiams

Paciento namiškiams skiepytis sezonine gripo vakcina rekomenduojama kasmet.

Kur kreiptis dėl vakcinacijos?

Dėl vakcinacijos kreipkitės į savo šeimos gydytoją arba į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro Konsultacijų ir imunoprofilaktikos skyriaus specialistus (Santariškių g. 2, 08661 Vilnius).

Konsultacijų ir imunoprofilaktikos skyriuje teikiamos šios paslaugos:

• dėl užkrečiamųjų ligų rizikos konsultuojami keliautojai,

• atliekami profilaktiniai skiepijimai nuo geltonojo drugio, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, meningokokinės infekcijos, difterijos, stabligės, poliomielito, kokliušo ir kitų infekcijų,

• konsultuojami ir skiepijami komplikuotos skiepijimo anamnezės asmenys, rizikos grupių asmenys, asmenys su susilpnėjusiu imunitetu po kaulų čiulpų persodinimo, prieš ir po blužnies šalinimo operacijų, ŽIV užsikrėtę asmenys,

sergantieji lėtinėmis inkstų, plaučių, širdies ir kraujagyslių sistemos, endokrininės sistemos ligomis, kepenų ciroze.

Pirmadienį, antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį skiepijama 9 – 16 val., penktadienį 9 – 14 val. Savaitgalį specialistai nedirba. Daugiau informacijos rasite interneto svetainėje www.santa.lt.

Kontaktai: Tel.: 8 5 2752680, el. paštas: auguste.jelinskaite@santa.lt

Jei vyksite į egzotinius kraštus, dėl papildomos vakcinacijos taip pat kreipkitės nurodytu kontaktu.

7 SKYRIUS. MITYBA

„Dalintis savo istorijomis būtina dėl kitų žmonių.

„

Kaulų čiulpų transplantacija Aurimui atlikta 2019 m.

Kovojantieji su vėžiu – jūs ne vieni. Be to, kalbėdami apie sunkios ligos patirtis, parodysime, jog onkologinė liga yra įveikiama. Juk ir aš, vos išgirdęs kraujo vėžio diagnozę, maniau, kad tai nuosprendis, o netrukus įsitikinau, kad klydau.“

Kaulų čiulpų transplantacija yra vienas iš vėžio gydymo būdų, kuriam labai svarbi mityba. Tinkamas maitinimasis tiek prieš transplantaciją, tiek po jos, ne tik padės geriau jaustis, bet ir palengvins patį gydymą bei jo rezultatus. Bloga mityba yra tiesiogiai susijusi su sudėtingesne gydymo eiga, blogesnėmis ligos išeitimis ir komplikacijomis. Susirgus onkologine liga ar ruošiantis kaulų čiulpų transplantacijai ir po jos, ligoniams bei jų artimiesiems kyla daugybė klausimų, kaip teisingai maitintis, kad tai nepakenktų gydymui, nesukeltų ligos progreso ar atkryčio. Taisyklė paprasta: maistas turi aprūpinti atitinkamu kalorijų kiekiu, reikalingomis maistinėmis medžiagomis, o pats valgymas – teikti malonumą.

Chemoterapija ir / ar radioterapija prieš kaulų čiulpų transplantaciją veikia ne tik vėžines, bet ir sveikąsias ląsteles. Todėl dažnai dar iki transplantacijos pasireikškia įvairūs šalutiniai reiškiniai: apetito stoka, uoslės ir skonio pakitimai, pykinimas, vėmimas, tuštinimosi sutrikimai, burnos ir gerklės gleivinės išopėjimas bei sausumas, svorio mažėjimas ar net išsekimas. Visi šie reiškiniai taip pat būdingi ir po kaulų čiulpų transplantacijos. Dėl to, tiek iki gydymo pradžios, tiek ir po jo labai svarbu organizmą aprūpinti kuo didesniu kalorijų ir baltymų kiekiu. Paprastai pacientui skiriama perpus didesnio kaloringumo dieta nei tokios pats lyties, amžiaus ir kūno sudėjimo sveikiems asmenims. Tokia dieta reikalinga ir 1 – 2 mėnesius po atliktos kaulų čiulpų transplantacijos.

Sergančiųjų onkologine liga ar besiruošančiųjų kaulų čiulpų transplantacijai ir po jos pacientų mitybos rekomendacijos skirasi nuo visiems žinomų sveikatai palankios ir subalansuotos mitybos principų. Kai vargina šalutiniai ligos ir / ar gydymo reiškiniai – pagrindinis tikslas yra juos palengvinti ir aprūpinti organizmą pakankamu kalorijų ir baltymų kiekiu. Svarbiausia suvaldyti svorio mažėjimą. Tad jei ligoniui, kurį vargina šalutiniai ligos ir / ar gydymo reiškiniai sėkmingiau pavyksta valgyti paprastai nesveiku laikomą maistą, nestabdykite jo. Praėjus 1 – 2 mėnesiams po kaulų čiulpų transplantacijos, kai paciento būklė stabilizuosis, bus galima grįžti prie įprastų sveikatai palankios ir subalansuotos mitybos principų ir rinktis sveiką maistą.

Labai svarbu tiek iki transplantacijos, tiek ir po jos, reguliariai, bent kartą per savaitę, matuoti svorį ir jį registruoti. Taip paprastai seksite svorio dinamiką, o jam mažėjant ar didėjant, galėsite informuoti jus gydantį gydytoją dietologą.

Jeigu iki kaulų čiulpų transplantacijos ar po jos vargina ligos ar jos gydymo pašaliniai reiškiniai, kurie trukdo adekvačiai maitintis, netekote arba priešingai – priaugote svorio arba tiesiog jums ar jūsų artimiesiems iškilo klausimų susijusių su maitinimusi sergant onkologine liga, prieš planuojant kaulų čiulpų transplantaciją ar po jos, apie tai pasisakykite jus gydančiam gydytojui, kuris nukreips jus gydytojo dietologo konsultacijai. Ambulatorinei gydytojo dietologo konsultacijai poliklinikoje reikalingas šeimos gydytojo arba gydytojo hematologo/ onkologo arba kito gydytojo specialisto siuntimas.

Mityba prieš transplantaciją

Pasitaiko atvejų, kai išgirdę vėžio diagnozę, ligoniai nusprendžia keisti valgymo įpročius. Neretai jie ieško įvairių dietų ar maisto papildų, kurie galėtų pagelbėti. Yra daugybė moksliškai nepakankamai pagrįstų ar visiškai nepagrįstų teorijų, kaip maitintis susirgus vėžiu ir jo gydymo metu. Deja, šiuo metu nėra jokios moksliškai patvirtintos „vėžio dietos“.

Onkologinių ligų gydymo metu būtina subalansuota dieta, kuria užtikrinamas didesnis energijos, baltymų, pagrindinių maistinių ir skaidulinių, mineralinių, įvairių bioaktyvių medžiagų bei vitaminų poreikis. Saugokite save ir nepasikliaukite nekvalifikuotų mitybos ar kitokių specialistų, kurie nėra licencijuoti gydytojai dietologai, pateikiamomis mitybos ar maisto papildų vartojimo rekomendacijomis. Informacijos ieškokite įvairiuose patikimuose šaltiniuose: oficialių, su onkologinėmis ligomis susijusių organizacijų bei gydymo centrų tinklalapiuose ar jų leidiniuose.

Onkologiniams ligoniams, ypač prieš ir po kaulų čiulpų transplantacijos, griežtai draudžiamos visuomenėje populiarios, bet moksliškai nepagrįstos ir nesubalansuotos

dietos: protarpinis badavimas, ketogeninė, bado, šarminanti dieta bei įvairios monodietos (pavyzdžiui, grikių, sulčių).

Onkologinės ligos gydymo metu taip pat pavojingi ir kai kurie natūralūs augaliniai maisto papildai: jie gali mažinti vartojamų vaistų efektyvumą, sukelti kepenų, inkstų ir kitų vidaus organų pažeidimą, pabloginti virškinamojo trakto veiklą ar net sutrikdyti kraujo krešėjimą. Nepakankamai apdorotos ir išvalytos vaistinės žolelės gali sukelti infekciją. Todėl nevartokite jokių maisto papildų nepasitarę su jus gydančiu gydytoju.

Su gydytoju būtinai aptarkite ir žuvų taukų, vitamino D, multivitaminų ar atskirų vitaminų, mineralinių medžiagų, papildomo maitinimo gėrimų (pavyzdžiui, „Nutridrink“, „Nutridrink protein“, „Supportan“, „Fresubin“), papildomo baltymų papildų ir baltymų papildų (pavyzdžiui, „Protifar“ miltelių, grynų išrūgų baltymų miltelių) vartojimą.

Mityba po transplantacijos

Pirmus tris mėnesius po kaulų čiulpų transplantacijos, daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti maisto ruošimo saugai ir higienai. Netinkamai paruoštas, laikomas ar transportuojamas maistas gali būti infekcijų šaltinis. Tokios pat taisyklės galioja ir pacientams, kuriems dar iki transplantacijos išsivystė neutropenija.

Maisto saugos ir higienos taisyklės:

• Prieš, ruošimo metu ir pabaigus ruošti maistą, taip pat prieš valgį plaukite rankas po tekančiu vandeniu. Ne trumpiau kaip 20 sekundžių, naudokite muilą ir šepetėlį.

• Reguliariai valykite maisto ruošimo paviršius specialiomis dezinfekcinėmis priemonėmis. Actas turi dezinfekcinių savybių, bet jų gali nepakakti, todėl pirmenybė teikiama setifikuotoms priemonėms.

• Prieš gamybą po tekančiu vandeniu nuplaukite to reikalaujančius produktus: daržoves, vaisius, uogas, prieskonines žoleles, riešutus ir sėklas, paukštieną, žuvį, jūros gėrybes, mėsą bei kiaušinius.

• Tinkamai termiškai apdorokite visų rūšių mėsos, žuvies ir jūros gėrybių patiekalus. Nevalgykite žalių ar pilnai termiškai neapdorotų kiaušinių ir iš jų pagamintų patiekalų bei padažų. Rinkitės tik pasterizuoto pieno produktus.

• Atskiras pjaustymo lenteles naudokite skirtingų grupių šviežiems maisto produktams ir jau pagamintiems produktams bei patiekalams.

• Jei jums pažįstami maisto produktai ar patiekalai atrodo neįprastos išvaizdos, konsistencijos, skleidžia keistą kvapą – net neragaukite jų.

• Nevalgykite maisto produktų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs. Taip pat nepirkite maisto, kurio galiojimo laikas baigiasi tą pačią dieną.

• Atsakingai planuokite, kiek maisto perkate. Taip pat stenkitės ruošti maisto tiek, kiek reikia vienam, daugiausiai dviems jūsų ar jūsų šeimos valgymams.

• Maisto produktus įvairiose tarose (pavyzdžiui, stiklainiuose, skardinėse) prieš atidarydami pirmiausia nuplaukite. Taip pat nevalgykite ir negerkite tiesiai iš taros – perdėkite ar perpilkite į atskirą indą, iš kurio valgysite ar gersite.

• Šaldytus maisto produktus atšildykite tik šaldytuve. Tačiau karšto maisto į šaldytuvą nedėkite – palikte jį atvėsti kambario temperatūroje. Šaldytuvo temperatūra turėtų siekti 0 – 5 C, šaldiklio – ne aukštesnė kaip –18 C.

• Reguliariai keiskite naujomis virtuvėje naudojamas šluostes, plaušines, dažnai skalbkite rankšluosčius. Nenaudokite tų pačių rankšluosčių ir kitų priemonių maisto ruošos ir asmeninės bei namų (pavyzdžiui, vonios kambario) higienos tikslais.

• Jei perkate pagamintą maistą parduotuvėse ar užkandinėse, užsisakote jo į namus, rinkitės tik tuos produktus ir patiekalus, kurie turėjo mažiausią kontaktų su kitais asmenimis kiekį.

• Maisto kitiems asmenims ruošti neturėtų bet kokios infekcijos požymius jaučiantis ar sergantis žmogus.

• Neutropenijos metu, nevartokite pieno produktų, kurių sudėtyje yra gyvų bakterijų bei probiotikų papildų. Atsakingai laikykitės maisto higienos ir saugos taisyklių gamindami, sandėliuodami, pirkdami maistą.

• Neutropenijos metu, nevartokite probiotikų (gerųjų bakterijų) papildų.

Pirmosiomis savaitėmis po transplantacijos gali būti sunku valgyti dėl apetito trūkumo, atsiradusių pašalinių reiškinių: burnos sausumo, opų ir skausmo, pykinimo, vėmimimo, viduriavimo ar vidurių užkietėjimo, bendro silpnumo, slogios nuotaikos ir nuovargio. Su jus gydančiu gydytoju kalbėkitės ne tik apie fizinę ir emocinę savijautą, bet ir apie apetito stoką. Jei gydytojas nuspręs, kad būtina, jums papildomai skirs kaloringų ir baltymų gausių gėrimų. Jei valgyti pačiam bus per sudėtinga, galimas maitinimas per zondą arba į veną leidžiant specialius maistinius medžiagų tirpalus.

Pašaliniai reiškiniai iki arba po transplantacijos. Kaip maitintis?

Išopėjusi burna

• Rinkitės lengvai nuryjamą, minkštos konsistencijos maistą: produktus labai smulkiai supjaustykite arba sutrinkite trintuvu.

• Paprašykite artimųjų, kad pagamintų minkštų ir švelnių patiekalų: pudingą, omletą, daržovių, permaltų kruopų košes, trintas sriubas, suflė, maltinukus, kremus, želė ir pan.

• Išbandykite kūdikiams pramoninu būdu gaminamas tyreles.

• Naudokite patiekalus sudrėkinančius produktus: įvairius padažus, jogurtus, grietinėlę, sultinius, kurie padės lengviau nuryti maistą.

• Venkite produktų, kurie gali pažeisti burnos gleivinę: aštrių, labai rūgščių, sūrių, kietų ir kampuotų produktų (pavyzdžiui, traškučiai, sausainiai, džiūvėsėliai, vafliai ir pan.).

• Tinkamiausi ruošimo būdai yra virimas, troškinimas, ruošimas garuose.

• Rinkitės tik šiltus arba vėsius patiekalus ir gėrimus.Venkite karštų patiekalų ir gėrimų.

• Valgykite mažu šaukšteliu. Mažesnius kąsnius lengviau nuryti.

• Visus skysčius gurkšnokite per šiaudelį, tai palengvins rijimą.

• Gerkite kaloringus skysčius: nerūgščias sultis, sriubas, pieną, pieno kokteilius, kisielių.

• Venkite gazuotų gėrimų ir alkoholio.

• Po valgio praskalaukite burną drungnu virintu vandeniu. Stenkitės, kad burnoje neliktų maisto likučių

• Po valgio labai švelniu šepetėliu ir neutralaus skonio dantų pasta atsargiai išsivalykite dantis.

• Jei labai skauda, prieš valgį burną praskalaukite tirpalais, mažinančiais jautrumą (pavyzdžiui, turinčiais lidokaino), ar sučiulpkite pastilę, kurioje yra skausmą malšinančių medžiagų.

• Venkite sudėtyje alkoholio turinčių burnos skalavimo skysčių.

• Pasisakykite jus gydančiam gydytojui apie burnos išopėjimus ir / ar skausmą ir būtinai vartokite paskirtus vaistus.

Burnos sausumas

• Išbandykite labai saldžius arba rūgščius produktus, kramtykite gumą, čiulpkite ledinukus ar mažus ledo gabaliukus. Tai padidins seilių išsiskyrimą. Tačiau jei burnoje yra žaizdelių, šios priemonės netinka.

• Rinkitės lengvai nuryjamus patiekalus.

• Naudokite patiekalus sudrėkinančius produktus: įvairius padažus, jogurtus, grietinėlę, sultinius, kurie padės lengviau nuryti maistą. Visada su savimi turėkite vandens ir gurkšnokite vos pajutus nemalonų sausumą, skausmą ar tada, kai sunku ryti.

• Venkite alkoholio ar sudėtyje alkoholio turinčių burnos skalavimo skysčių.

• Lūpas tepkite balzamu, jis neleis joms išsausėti ir suskilinėti.

• Vaistinėse įsigykite dirbtinių seilių arba seilių pakaitalų.

Skonio ir uoslės pakitimas

• Rinkitės ryškių skonių patiekalus ir gėrimus: rūgščius, sūrius, saldžius, aštrius, karčius (jeigu nevargina burnos išopėjimai).

• Patiekalus skaninkite patinkančiais prieskoniais: druska, pipirais, cukrumi, čili, mėtomis, bazilikais ir kitomis žolelėmis, taip pat cinamonu, kardamonu, imbieru, citrusinių vaisių žievelėmis (jeigu nevargina burnos išopėjimai).

• Patiekalus gardinkite padažais: geltona citrina ir jos sultimis, obuolių, vyno ar balzaminiu actu, garstyčiomis, krienais, čili, pomidorų, sojos padažu (jeigu nevargina burnos išopėjimai).

• Medus, melasa, klevų ar agavų sirupas, šokoladas, kakava pasižymiai sodriais skoniais, todėl taip pat gali pagardinti patiekalus ir gėrimus.

• Jeigu burna nėra išopėjusi, rinkitės keptus ar skrudintus patiekalus.

• Išbandykite įvairių skonių arbatas: mėtų, pipirmėčių, melisų, imbierų, kinrožių.

• Priedų, galinčių pagerinti maisto skonį, turėkite ir ligoninėje, gydymo metu.

• Jei jaučiate nemalonų poskonį ar kvapą, valgykite šaltą arba vėsų maistą.

• Jeigu galite, maistą ruoškite ne patys, venkite būti patalpoje, kurioje jis ruošiamas.

• Rūpinkitės burnos higiena: reguliariai valykite dantis jums malonaus skonio dantų pasta, valykite tarpdačius, skalaukite burną.

• Išbandykite mėtines kramtomas gumas bei jums patinkančio skonio pastiles.

• Jeigu burnoje jaučiate metalo skonį, stenkitės valgyti ne metaliniais įrankiais.

Pykinimas ir vėmimas

• Valgykite dažnai, maždaug kas 2 valandas, ir po truputį.

• Pamėginkite vėsius arba šaltus patiekalus bei gėrimus.

• Nebijokite valgyti ledų ar šerbetų, gėrimus prieš geriant palaikykite šaldytuve.

• Jei burna neišopėjusi, neatsisakykite gazuotų gėrimų (pavyzdžiui, gazuoto vandens, limonadų, pasterizuotos giros, nealkoholinio alaus).

• Jeigu burna neišopėjusi, ragaukite sūrius ir rūgščius užkandžius bei gėrimus (pavyzdžiui, trapučiai, sūdyti sausainiai, traškučiai, krekeriai, duoniukai, pomidorų sultys, spanguolių, bruknių kisielius).

• Išbandykite imbierą ir iš jo pagamintus gėrimus (pavyzdžiui, arbata, kompotas).

• Venkite labai saldžių patiekalų ir gėrimų.

• Venkite labai riebių maisto produktų ir patiekalų.

• Venkite aštraus ar intensyvaus kvapo maisto ar gėrimų.

• Venkite karštų skysčių. Ypač, kai valgote.

• Jei galite, maistą ruoškite ne patys, nebūkite patalpoje, kurioje jis ruošiamas.

• Po valgio bent 1 valandą nesigulkite. Jei norite ar reikia pailsėti, verčiau prisėskite ar sėdėkite lovoje pusiau gulomis, laikydami galvą pakeltą.

• Venkite aštrių kvepalų, stipriai kvepiančios kosmetikos.

• Pasisakykite jus gydančiam gydytojui apie pykinimą ir pagal rekomendacijas vartokite pykinimo malšinimui paskirtus vaistus.

Viduriavimas

• Valgykite dažnai, maždaug kas 2 valandas, ir po truputį.

• Daugiau valgykite maisto produktų, kurie nesukelia viduriavimo: neriebios mėsos, paukštienos, žuvies, kiaušinių, bulvių be odelės, fermentinio arba kito sūrio be laktozės.

• Valgykite kuo mažiau vaisių ir daržovių. Jeigu įmanoma, nulupkite odeles, pašalinkite sėklas.

• Viduriavimą gali sumažinti termiškai apdorotos daržovės ir vaisiai.

• Venkite ankštinių daržovių, kopūstų, brokolių, žiedinių, briuselio ir kininių kopūstų, česnakų, svogūnų, čili, paprikos.

• Viso grūdo kruopas keiskite jų kuo labiau rafinuotais dribsniais, taip pat baltais ryžiais, kukurūzais, kuskusu.

• Venkite riešutų ir sėklų. Geriau rinkitės riešutų ar sėklų sviestą.

• Venkite produktų ir gėrimų, kuriuose daug cukraus, šviežiai spaustų bei pramoniniu būdu ruoštų vaisių sulčių

• Venkite labai riebių ar riebaluose ruoštų patiekalų.

• Venkite aštraus maisto.

• Įprastus pieno produktus keiskite pieno produktais be laktozės.

• Venkite labai šalto ir labai karšto maisto bei gėrimų. Idealiausia, vidutinės temperatūros.

• Venkite gėrimų ir maisto su daug kofeino (pavyzdžiui, kavos, šokolado).

• Gerkite negazuotą vandenį, kmynų, ramunėlių, čiobrelių, raudonėlių, silpną juodą ir žalią arbatas.

• Venkite kramtomos gumos.

• Informuokite gydytoją, jog viduriuojate ir būtinai vartokite paskirtus vaistus. Be gydytojo paskyrimo, negalima vartoti šių vaistų: „Loperamid“, „Lopedium“, „Imodium“.

Užkietėję viduriai

• Varginant vidurių užkietė jimui, rekomenduojama vartoti pakankamai skysčių ir daugiau šiltų skysčių.

• Papildomai užkandžiaukite šviežiais ar termiškai apdorotais daržovėmis, vaisiais, uogomis bei mirkytais džiovintais vaisiais ir uogomis.

• Gerkite šviežias ar pasterizuotas vaisių ir uogų bei daržovių sultis.

• Į maistą berkite išmirkytų linų sėmenų, kviečių ar avižų sėlenų, čija sėklų. Tai padidins suvartojamų skaidulinių medžiagų kiekį

• Informuokite gydytoją, kad jums užkietėję viduriai ir būtinai vartokite paskirtus vaistus. Be gydytojo paskyrimo, negalima vartoti „Bisacodyl“ vaistų bei senos lapų preparatų.

Apetito stoka ir svorio mažėjimas

• Valgykite dažnai, maždaug kas 2 valandas, ir po truputį

• Visada turėkite užkandžių. Tik pajutę alkį, galėsite užkąsti.

• Kai valgote, pirmiausia rinkitės sočiausią patiekalą, o tik tada – lengvesnį. Pavyzdžiui, pietų metu pirma valgykite antrą patiekalą, o tik tada – sriubą.

• Valgant patiekalus pirmenybę taip teikite sočiausiajai daliai, pavzdžiui, patiekale esančiai mėsai, žuviai.

• Kai pasijusite geriau, didinkite porcijas. Mėgaukitės naktipiečiais – jie išsaugos daugiau energijos.

• Keiskite patiekalo formą. Pavyzdžiui, vietoj vaisiaus gerkite trintų vaisių kokteilį, vietoj įprastos sriubos – trintą

• Patiekalus skaninkite prieskoniais. Jie pagerins skonį.

• Prisiminkite savo mėgstamiausius patiekalus. Net jei tai yra sumuštinis su skrudintomis bulvytėmis iš greitojo maisto restorano ar pica – pasimėgaukite.

• Vartykite maisto gaminimo knygas, žurnalus, žiūrėkite kulinarines laidas per televiziją, gal tai sužadins apetitą

• Prieš valgį išeikite pasivaikščioti ar bent įkvėpkite gryno oro balkone. Valgydami klausykite mėgiamos muzikos, žiūrėkite televizorių ar, pavyzdžiui, papietaukite terasoje.

• Sumažėjus apetitui stenkitės padidinti patiekalų ar produktų energijos tankį, kad su kiekvienu nedideliu kąsniu gautumėte kuo daugiau kalorijų.

• Rinkitės ne tik kaloringą maistą, bet ir kalorijų turinčius gėrimus.

• Toliau pasidalinsime būdais, kaip padidinti patiekalų energijos tankį ir suvartojamų kalorijų kiekį.

• Pasisakykite jus gydančiam gydytojui apie pablogėjusį apetitą, pasitarkite dėl papildomo maitinimo kaloringų ir baltymais gausių gėrimų (pavyzdžiui, „Nutridrink“, „Nutridrink protein“, „Supportan“, „Fresubin“), papildomo baltymų papildų (pavyzdžiui, „Protifar“ miltukų, grynų išrūgų baltymų miltukų) vartojimo, vaistų, gerinančių apetitą, skyrimo.

• Apetito pablogėjimą aptarkite ir su jus konsultuojančiu psichologu.

Būdai, kaip praturtinti dietą:

1. Pienas ir jo produktai vartojami siekiant papildyti racion ą kalorijomis ir baltymais.

• Rinkitės riebius pieno produktus vietoj liesų.

• Papildomai pilkite riebios grietinėlės, grietinės į sriubas, padažus, troškinius ir kitus patiekalus.

• Visada turėkite riebaus sūrio, kurio būtų galima gardinti sriubas, padažus, sumuštinius, košes, makaronų ar kitus patiekalus ar tiesiog užkandžiauti.

• Kruopų ar daržovių košes, sriubas, omletus ir apkepus, troškinius, makaronų patiekalus, daržovių ar vaisių salotas papildomai skaninkite sviestu, riebiu pienu, grietinėle, grietine, riebiu sūriu, sutirštintu pieno, riešutų ar sojų pienu.

2. Riebalai ir riebū s patiekalai papildys racion ą kalorijomis.

• Naudokite sviestą: tepkite ant sumuštinių, paskaninkite košes, gaminkite padažus ir kitus patiekalus.

• Vyno actą, citrinos sulčių padažus salotose, mišrainėse ar padažuose keiskite aliejumi, grietine, majonezu.

• Ne tik salotas, bet ir kitus patiekalus skaninkite įvairiais aliejais. Savo skoninėmis savybėmis jie dera ir prie saldžių, ir prie nesaldžių patiekalų.

• Į racioną įtraukite riešutų sviestą, kuriame gausu riebalų ir baltymų.

3. Jeigu galite valgyti saldžius patiekalus, gardinkite juos:

• uogienėmis, džemais,

• medumi, įvairiais sirupais,

• cukrumi,

• skystu ar tepamu šokoladu bei kieto šokolado gabaliukais.

Kaloringų užkandžių idėjos:

• Sumuštiniai: duona, batonas, trapučiai su riebiu sūriu, mėsa, žuvimi, sviestu ar riešutų sviestu.

• Riebi varškė ir riebūs sūriai bei jų patiekalai (pavyzdžiui, kepti obuoliai su varške arba maskarponės sūriu).

• Riebūs pieno produktai ir jų kokteiliai: pieno, jogurto, kefyro, ledų su įvairiais priedais, pavyzdžiui, vaisiais, uogomis, riešutais ir riešutų sviestu, uogienėmis, šokolado gabalėliais ir pan.

• Tirštos, trintos, pieniškos ar saldžios sriubos. Sriubas stenkitės valgyti su duona ar įvairiais duonos pakaitalais.

• Duona ir duonos gaminiai, džiūvėsėliai, trapučiai, duoniukai, krekeriai, traškučiai, tortilijos tinka ne tik kaip užkandžiai, bet ir prie įvairių patiekalų.

• Riešutai, saulėgrąžų ir moliūgų sėklos, riešutų ir sėklų chalva, riešutų ir sėklų batonėliai.

• Įvairūs saldumynai, desertai ir saldūs kepiniai: pyragai, pyragaičiai, bandelės, rageliai, šokoladas, saldainiai, saldūs batonėliai ir pan.

• Pramoniniu būdu pagaminti desertai: pudingai, kremai, jogurtai, varškės sūreliai, varškės desertai ir pan.

Kaloringi gėrimai:

• Pienas, kefyras, rūgpienis, pasukos, geriamieji jogurtai.

• Pieniški kokteiliai su grietinėle ar ledais.

• Sriubos, kurios gaminamos su pienu ar augalinės kilmės pienu.

• Vaisių, daržovių sultys ir tirštieji kokteiliai.

• Įvairūs namuose ir pramoniniu būdu pagaminti saldūs gėrimai: sultys, kisielius, limonadas ir pan.

• Karšto pieno gėrimai: latte kava, kakava, karšto šokolado gėrimai ir pan.

• Augalinės kilmės gėrimai: sojų, kokosų, migdolų ir pan.

8 SKYRIUS. SKAUSMO MAŽINIMAS

Yra pacientų, kuriuos labiau neramina skausmo baimė, bet ne visos kitos galimos transplantacijos komplikacijos. Šiame skyriuje aptarsime pacientų patiriamo skausmo rūšis bei medikamentinius ir nemedikamentinius būdus, kuriais jį galima sumažinti ir kontroliuoti.

„Ląstelių prigijimas truko 16 dienų.

„

Tėtis kentė fizinius skausmus, kuriais į gydymą reagavo chemoterapijos išsekintas organizmas, bet viltis ir tikėjimas buvo stipresni. Mes besąlygiškai palaikėme vienas kitą. Tėtį slaugyti galėjo tik vienas žmogus, su juo buvo mama, o aš kasdien atidžiai sekiau kraujo tyrimų rezultatus ir vieną rytą ekrane pasirodė taip ilgai laukti skaičiukai. Tai buvo pati geriausia dovana mano artėjančio gimtadienio proga.

Vėliau rodikliai kasdien vis kilo, o savijauta – gerėjo.“

Limfoma sirgo Ievos tėtis.

Kas yra skausmas?

Skausmas yra apsauginis kūno mechanizmas. Jis leidžia suprasti kad kažkas kenkia mūsų kūnui. Tačiau skausmas nėra vien tik signalas iš sužeistos kūno vietos. Šiame procese labai svarbi yra limbinė sistema (galvos smegenų dalis), kurioje apdorojamos emocijos. Būtent limbinė sistema moduliuoja suvokimą, kiek ir kokio stiprumo skausmą mes patiriame dėl tam tikro dirgiklio.

Šiandien skausmo medicinos specialistai sutaria, jog skausmu laikomas tas pojūtis, kurį nupasakoja ir parodo pacientas. Šiuolaikinėje skausmo sampratoje mokslininkai sutinka, kad tai, kaip skausmas juntamas, lemia ne tik fiziniai veiksniai (pavyzdžiui, audinių pažeidimas), bet taip pat ir psichologiniai, socialiniai bei aplinkos veiksniai.

Įrodyta, jog du žmonės tokį patį skausmą jaučia labai skirtingai. Nevienodai asmenys įsisavina bei apdoroja ir nuskausminamuosius vaistus, todėl skiriamo vaisto dozė tokios pačios kilmės skausmui slopinti gali būti kaskart vis kitokia.

Skausmas būna ūminis ir lėtinis. Ūminis skausmas dažniausiai kyla dėl staiga atsiradusio audinių pažeidimo, paprastai trunka kelias dienas ar savaites ir praeina, kai pažeista vieta sugyja. Didžioji dalis pacientų po transplantacijos patiria būtent tokį skausmą. Žodžiu „ūminis“ nurodomas skausmo atsiradimo laikas, bet ne skausmo pobūdis, jo aštrumas ar nemalonumas.

Lėtinis skausmas tęsiasi mėnesius ar net ilgus metus. Jį sukelia negrįžtamas audinių, nervų pažeidimas ar kita neaiški priežastis. Dažnai tokį skausmą įvairiais medikamentiniais ir nemedikamentiniais metodais galima tik kontroliuoti, tačiau jį sukėlusią priežastį pašalinti sunku.

Mokslininkai įrodė, kad streso malšinimo pratimai bei kognityvinės elgesio terapijos metodai veiksmingai mažina skausmą: ne tik momentinį, bet ir ilgalaikį. Tokie sąmoningumo pratimai, kaip meditacija, relaksacija, atsipalaidavimo ir kvėpavimo, vaizduotės pratimai, joga, kūno skenavimas ir pozityvių minčių sustiprinimas, mažina skausmo parametrus ir pagerina gyvenimo kokybę.

Kodėl jaučiame skausmą?

Skausmą, kurį jaučia pacientai po KKLT, dažniausiai sukelia laikinas audinių ar nervų uždegimas. Audiniuose išsidėstę receptoriai aptinka fizinę pažaidą ir siunčia signalus į smegenis, kur ji suvokiama kaip skausmas. Skausmo stiprumas priklauso nuo to, kaip gautą signalą interpretuoja mūsų smegenys. O interpretacija smegenyse

priklauso ne tik nuo siunčiamo signalo stiprumo, bet ir nuo paciento emocinės bei fizinės būklės. Nuovargis, depresija, nerimas, fizinis silpnumas ar net skausmo baimė – visa tai sąlygoja juntamo skausmo intensyvumą.

Skausmo mažinimas

Skausmą slopinantys vaistai ir kitos nemedikamentinės priemonės veikia paprastai – jos blokuoja skausmo signalą. Skausmo, kurį pacientai jaučia po kaulų čiulpų transplantacijos mažinimui yra naudojami vaistai, vadinami opioidiniais analgetikais. Šiai medikamentų grupei priklauso morfinas ir kiti panašūs preparatai. Įprasti analgetikai (aspirinas, ibuprofenas, paracetamolis) nėra pakankamai stiprūs ir efektyvūs.

Nemedikamentinio skausmo mažinimo būdus aptarkite su psichologu.

Kiekvienas asmuo po transplantacijos skausmą patiria skirtingai. Yra pacientų, kurie jaučia nedidelį diskomfortą, tad jiems pakanka nedidelių vaistų dozių. Tačiau yra ir tokių, kuriems skauda smarkiai, todėl skiriamos didesnės vaistų dozės.

Burnos ir odos opelės

Skausmingos burnos opelės dažnai apsunkina potransplantacinį periodą. Norint sumažinti diskomfortą, skiriami vaistai. Pavyzdžiui, lidokainu skalaujama burna. Tačiau dažnai skiriamas ir morfinas.

Didelių dozių chemoterapija ir / ar radioterapija gali pažeisti paciento odą. Tokiu atveju skausmui mažinti laikinai skiriami opioidai (tramadolis, morfinas). Jei vargina ir odos deginimo pojūtis, galima naudoti alavijų kremus (jei sudėtyje nėra alkoholio), ar kremus, kuriuose yra lidokaino.

Skausmas medicininių procedūrų metu

Kai kurios medicininės procedūros, pavyzdžiui, kaulų čiulpų biopsija, taip pat nėra malonios. Jos metu specialia adata duriama į klubakaulį ir paimamas nedidelis gabalėlis kaulinio audinio. Adatos dūrio vieta odoje yra nuskausminama, tačiau paties kaulo nuskausminti neįmanoma, todėl galite jausti nemalonų spaudimą.

Nerimą prieš šią procedūrą sumažina ir psichologo konsultacija. Su profesionalu aptarsite ne tik kylančius jausmus, bet ir sukursite savipagalbos planą. Vis tik, jei psichologinių technikų nebepakanka, nerimui slopinti skiriami benzodiazepinai (diazepamas). Skausmui prieš / po procedūros numalšinti kartais skiriami vaistai nuo

skausmo ar net morfinas. Nesidrovėkite prašyti psichologinės pagalbos ar medikamentų, jei jaučiate, kad tai jums padės.

Augimo faktoriai

Augimo faktoriai – tai medikamentai, kurie skiriami po transplantacijos tam, kad paskatintų baltųjų kraujo kūnelių atsikūrimą. Jie gali sukelti švelnaus ar vidutinio intensyvumo kaulų, raumenų ar galvos skausmą. Dažniausiai jį numalšinti galima paracetamoliu ar antihistamininiais vaistais (pavyzdžiui, klemastinu). Skausmas įprastai praeina, kai pacientas baigia vartoti augimo faktorius. Tačiau jei jis yra itin intensyvus, gali būti skiriami ir opioidiniai analgetikai.

Periferinė neuropatija

Periferinė neuropatija – tai nervų pažeidimas, kuris kartais atsiranda po transplantacijos. Kai kuriems pacientams, pavyzdžiui, sergantiems daugine mieloma, kaip pagrindinės ligos komplikacija ji gali išsivystyti ir iki transplantacijos.

Sergant periferine neuropatija pacientus vargina dilgčiojimas ar net skausmas plaštakose ir pėdose. Šis pojūtis itin sustiprėja naktį ar šaltame ore. Jei jaučiate šiuos simptomus, būtinai kreipkitės į gydytoją neurologą. Nervų pažeidimo visiškai išgydyti neįmanoma, tačiau skausmui numalšinti skiriami vaistai: pregabalinas (Lyrica®), gabapentinas, duloksetinas (Cymbalta®). Jei vaistų nesinori, padėti gali ir nemedikamentinės skausmo mažinimo priemonės: transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija ar biogrįžtamasis ryšys.

Jei sergate periferine neuropatija, būtinai kasdien pasitikrinkite, ar ant pėdų neatsirado opelių ar infekcijos. Fizioterapija padės, jei sutriko jūsų pusiausvyra ar koordinacija.

Skausmo priežasties paieškos

Norint tinkamai gydyti skausmą, svarbu išsiaiškinti jo priežastį. Fizinę priežastį gydytojas identifikuoja klausydamas paciento pasakojimo ir skausmo apibūdinimo. Tačiau kartais skausmo priežastis nėra akivaizdi, bet tai nereiškia, jog jo nejaučiate. Ekspertai sutaria, jog labai svarbu, kad jūsų gydytojų komanda skausmą vertintų rimtai, net jei ir nėra akivaizdžios jo priežasties.

Nuolat skausmą kenčiantys pacientai sveiksta lėčiau. Jiems sudėtinga valgyti ar sportuoti. Be to, įsisenėjusį skausmą ir valdyti daug sunkiau. Todėl nesidrovėdami prašykite nuskausminamųjų, kad sau nepakenktumėte.

Gydytojui pagelbėsite, jei apie savo skausmą papasakosite tiksliai ir detaliai. Įvertinkite jo intensyvumą, vietą, kaip dažnai skausmas pasikartoja ir kokius simptomus tuo metu jaučiate. Dalinamės keliais jums padėsiančiais patarimais:

• Skausmo intensyvumą vertinkite balais nuo 0 (nejaučiate skausmo) iki 10 (nepakeliamas skausmas).

• Skausmas aštrus ar bukas? Pulsuojantis? O gal jo metu jaučiate deginimą ar niežėjimą?

• Ar skausmas yra nuolatinis, o gal užklumpa tik retkarčiais? Kaip dažnai? Kiek laiko trunka?

• Kada skausmas praeina? Ar jis skirtingas dieną ir naktį?

• Kada skausmas prasidėjo?

• Kas palengvina skausmą? Ar padeda gilus kvėpavimas, kūno padėties pakeitimas?

• Kaip skausmas paveikia jūsų kasdienę veiklą?

Kuo daugiau informacijos pateiksite, tuo didesnė tikimybė, jog gydytojas išsiaiškins skausmą sukėlusią priežastį ir ras tinkamą būdą jums padėti.

Kaip yra parenkamas vaistas ir tinkama jo

dozė?

Kokiais vaistais bus malšinamas skausmas, priklauso nuo to jį sukėlusios priežasties. Pavyzdžiui, opioidiniai analgetikai mažina skausmą, kurį sukelia audinių pažeidimas, antidepresantai ir vaistai nuo epilepsijos – skausmą, kurį sukelia nervų pažeidimas.

Vieni vaistai veikia lėtai, tačiau skausmą malšina ilgam. Kiti veikia greitai, tačiau trumpą laiko tarpą. Kartais, kai siekiama, kad poveikis būtų maksimalus, naudojami skirtingų vaistų deriniai.

Jei skausmas stiprėja, nuskausminamųjų dozė taip pat padidinama. Vienų vaistų, pavyzdžiui, opioidinių analgetikų, dozę didinant, jų poveikis stiprėja, tačiau yra medikamentų, kurių poveikis nuo dozės dydžio nepriklauso. Padidinus vaisto dozę išauga ir nepageidaujamų poveikių tikimybė. Dažniausiai jie yra švelnūs ir grįžtami, tačiau nesavivaliaukite – vaistų dozės dydį nustatyti gali tik jus prižiūrintis gydytojas.

Baimė

tapti

priklausomu nuo vaistų

Kai kalbame apie vaistų vartojimą, viena iš didžiausių pacientų baimių yra tapti nuo jų priklausomais. Kartais ši baimė tokia stipri, jog sergantysis verčiau renkasi kęsti skausmą, nei vartoti medikamentus.

Gydytojas jums skirs tiek vaistų nuo skausmo, kiek reikia. Kai skausmas atslūgs, vaistų dozė taip pat bus sumažinta. Tad rizika prie medikamentų priprasti išties menka. Nebent anksčiau esate piktnaudžiavę jais ar psichotropinėmis medžiagomis.

Jei skausmas išlieka

Kadangi skausmą jaučiame skirtingai, gali užtrukti, kol gydytojas jums parinks tinkamiausią nuskausminimo priemoną ir dozę. Padėkite savo gydytojui! Kuo daugiau jis žinos, kaip veikia skirti vaistai, tuo bus paprasčiau ir lengviau:

• Ar vaistai bent kiek sumažino skausmą?

• Ar vaistų poveikis praeina iki jūs išgeriate papildomą vaisto dozę?

• Ar ir kokias patiriate nepageidaujamas reakcijas patiriate (pavyzdžiui, slopinimą, mieguistumą, nervingumą, pykinimą, niežulį ar vidurių užkietėjimą)?

Jei jaučiate, jog skausmo kontrolė nepakankama, būtinai informuokite apie tai savo gydytoją ar slaugytoją.

Nemedikamentinės skausmo mažinimo priemonės

Šios priemonės labai populiarios tarp sportininkų. Iš tiesų, tai kiekvienas mūsų bent kartą esame mažinę skausmą be vaistų.

Gimdymo metu moterys skausmą malšina kvėpavimo pratimais. Fizioterapija, karštos ar šaltos vonelės yra dažnos sportininkų tarpe, kai reikia apmalšinti skausmą dėl milžiniško fizinio krūvio ar sužeidimų. Nemedikamentiniais skausmo slopinimo būdais vadinami ir įvairios psichologinės technikos bei pratimai: jų metu susipažįstama su jausmais, mokomasi juos valdyti ir taip siekiama sumažinti juntamo skausmo intensyvumą. Pagrindinė priemonė skausmui po kaulų čiulpų transplantacijos mažinti yra vaistai. Tačiau jei tenka laukti, kol jums parinks tinkamiausius, galite sau padėti ir kitais būdais.

TEIGIAMAS NUSITEIKIMAS

Baimė ir beviltiškumas, deja, tačiau dažnai lydi pacientus po kaulų čiulpų transplantacijos. Nelengva susitaikyti su liga, kuri visiškai pakeitė gyvenimą. Sunku visiškai priklausyti nuo nepažįstamų, niekada anksčiau gyvenime nesutiktų žmonių komandos. Pyktis ir įtampa dėl esamos situacijos gali sukelti depresiją, o tai tik apsunkina skausmo kontrolę.

Blogai jaustis yra visiškai normalu, tačiau jei norite sau padėti, išbandykite pozityvaus nusiteikimo techniką. Stenkitės koncentruotis į tai, ką galite padaryti. Džiaukitės visomis mažomis pergalėmis ir pasiekimais. Pavyzdžiui, ilgas gydymasis ligoninėje slegia. Bet tik pagalvokite, kad kiekviena praleista diena yra žingsnis pasveikimo ir namų link. Jei sužinote, jog jūsų kraujo kūnelių skaičius vėl sumažėjo ar infekcija nereaguoja į gydymą taip, kaip tikėtasi, priminkite sau, jog tokie nesklandumai yra gydymo proceso dalis, bet ne pasaulio pabaiga. Galvokite, kokį progresą pasiekėte ir niekada nelyginkite esamos dienos su prieš tai buvusia.

Pacientai pataria, kad pozityviai nusiteikti padeda automatiškas frazių kartojimas Pavyzdžiui, „man sekasi puikiai“, „aš puikiai tvarkausi“, „aš viską ištversiu“ ir t. t.

„Jei sužinote, jog jūsų kraujo kūnelių skaičius vėl sumažėjo ar infekcija nereaguoja į gydymą taip, kaip tikėtasi, priminkite sau, jog tokie nesklandumai yra gydymo proceso dalis, bet ne pasaulio pabaiga.

Jei tai nepadeda, pamėginkite kitą būdą. Jo tikslas – įvardinti nemalonų, nepatogų jausmą ir „atsverti” jį kiekvieno iš mūsų viduje rusenančia viltimi. Pavyzdžiui, „taip, man šiandien liūdna, bet liūdesys praeis ir aš jausiuosi geriau”, „taip, aš šiandien jaučiuosi nusivylęs, bet tai tik maža kliūtis mano kelyje ir aš ją įveiksiu”, „taip, aš šiandien jaučiuosi beviltiškai, bet noriu pasveikti ir nesiruošiu pasiduoti”, „taip, man apmaudu, kad nepasisekė, bet gydytojai man padės” ir t. t.

Jei jums sunku pozityviai nusiteikti pačiam, kiekviename transplantacijų centre yra galinčių ir norinčių padėti žmonių: psichologas, kunigas, socialinis darbuotojas ar dvasinis vadovas. Nebijokite prašyti pagalbos.

DĖMESIO NUKREIPIMO TECHNIKA

Tai bene dažniausiai naudojama nemedikamentinė skausmo mažinimo priemonė. Įvairūs užsiėmimai: filmų žiūrėjimas, malonios muzikos klausymas ar bendravimas su artimaisiais nukreips mintis nuo patiriamų sunkumų, skausmo ir padės susikoncentruoti į malonias patirtis. Ypatingai tinka kruopštus, smulkmeniškas darbas. Jei tik galite, lankstykite origami, spalvinkite, dėliokite dėliones ar megzkite. Bet kuri ši ar panaši veikla padės užsimiršti, o ir laikas bėgs greičiau.

Dėmesį puikiai išblaško ir nuotaiką praskaidrina kūrybiniai užsiėmimai: piešimas ar mozaikų kūrimas.

Prieš transplantaciją apgalvokite savo mėgstamas veiklas. Tokias, kurios po transplantacijos padės susidoroti su nerimu ir skausmu. Atrinkite kelias jums patinkančias knygas, filmus, mėgstamos muzikos įrašus ar stalo žaidimus. Tačiau nepersistenkite!

Dėl jums skiriamų vaistų gali sutrikti dėmesio koncentracija ar tiesog jausitės pavargęs, todėl rinkitės lengvesnio žanro kūrinius.

Puikus būdas atitrūkti nuo skausmingos kasdienybės yra istorijų pasakojimas ar jų rašymas, emocijų išliejimas lape. Jis labai tinka vaikams. Lygiai taip pat malonu gali būti ir klausytis kito asmens pasakojamų istorijų.

„Iki kaulų čiulpų transplantacijos paciento laukia ilgas kelias. Pirmiausia reikia

pasiekti ligos remisiją. Tas etapas man buvo ypatingai sunkus. Ir fiziškai, ir psichologiškai. Kuo daugiau chemoterapijos taikoma, tuo labiau silpsta organizmas.

„

Tave pykina, vemi, viduriuoji, išopėja burna...

Stengdavausi tiesiog ištverti dar vieną dieną, kad tik kuo greičiau bent trumpam grįžčiau namo.“

Kaulų čiulpų transplantaciją išgyvenusi Vaida.

RELAKSACIJA

Tai – dažnai naudojamas skausmo ir nerimo slopinimo būdas.

VDU profesorius A. Perminas teigia, jog relaksacija psichologinio ir fiziologinio aktyvumo sumažėjimas budrumo būsenoje, kuomet žmogus gali pasiekti panašų atsipalaidavimo lygį kaip ir miegodamas, tačiau vis tiek išlieka budrus.

Šiuos pratimus žmogus gali atlikti pats, savarankiškai, tačiau iš pradžių pasimokyti rekomenduojame kartu su psichologu. Dažniausiai tokios pratybos vyksta grupėse.

Jei atsipalaidavimo mokosi pats pacientas, tai vadinama autogeninėmis treniruotėmis.

Relaksacijos pratybų metu žmogus išmoksta valingai atsipalaiduoti, o reguliarus praktikavimas padeda atkurti fiziologinius ir psichologinius organizmo resursus, todėl gerėja fizinė ir psichologinė savijauta, žmogaus jaučia mažiau nerimo ir labiau pasitiki savimi (A. Perminas, 2008 m.).

Relaksacijos metodų praktikavimas padeda:

• sumažinti širdies plakimą,

• normalizuoti kvėpavimą,

• sumažinti deguonies poreikį,

• aprūpinti krauju pagrindines raumenų grupes,

• sumažinti raumenų įtampą,

• pašalinti streso fizinius simptomus,

• numalšinti galvos bei nugaros skausmus,

• pagerinti nuotaiką, pašalina pyktį, neviltį,

• pasikrauti energijos, padidėja dėmesio koncentracija, darbo efektyvumas, suteikia jėgų (A. Perminas, 2008 m.).

Relaksacijos technikos: transcendentinė relaksacija, autogeninė treniruotė, progresuojanti raumenų relaksacija, įvairios jogos formos, hipnozė, trumpalaikė ir ilgalaikė vizualizacija, taikomoji relaksacija, gilioji relaksacija, gydymas spalvomis, dėmesingumo ir sąmongumo praktikos, kt. Kai kurie relaksacijos metodai moko atsipalaiduoti ne tik pratybų metu, bet ir kasdienėses situacijose, kur mums jų dažniausiai ir reikia (G. Intaitė, 2008 m.).

Relaksacijos metu paeiliui įtempiami ir atpalaiduojami kūno raumenys, ypatingas dėmesys skiriamas kvėpavimui. Pratimų metu stenkitės galvoti apie malonią, saugią aplinką ar užsiėmimą, kuris teikia laimės. Šių technikų išmokti lengva, tačiau gali

prireikti laiko, tinkamo nusiteikimo, kol ji taps efektyvi. Mokytis patariama dar iki transplantacijos. Galite išbandyti kelias skirtingas relaksacijos rūšis. Tol, kol rasite sau tinkamiausią. Daugiau apie streso ir nerimo mažinimo technikas skaitykite 9 skyriuje.

MALONIOS VIETOS VAIZDINYS

Skausmą ir juntamą įtampą mažina ir malonūs prisiminimai bei patirtys. Užsimerkite ir galvokite apie ramią, jaukią vietą, kurioje norėtumėte šiuo metu būti (savo namuose, sodyboje, pievoje, paplūdimyje, ant kalno ir t.t.). Pasistenkite pajusti tos vietos kvapą, išgirsti garsus, palytėti paviršius ir pajausti ją visu kūnu. Su kilusiais vaizdiniais sugrįš ir tuometinės emocijos, kurios gali pakeisti ar sumažinti skausmo keliamą kančią.

PRISILIETIMAI IR ŠVELNUS MASAŽAS

Prisiminkite, kaip skausmą malšindavote vaikystėje. Susisukdavome į kamuoliuką ar imdavome linguoti. Nesvarbu, kiek jums dabar metų, klausykite kūno, priimkite skausmą ir atliepkite jį taip, kaip tuo metu norisi. Delnu, švelniais sukamaisiais judesiais masažuokite vietą, kurią skauda, linguokite, susisukite į kamuoliuką ar jei jėgos leidžia – pasinaudokite šiltu dušu. Nepamirškite savęs liesti, o ypač apglėbti save rankomis ir švelniai paglostyti. Juk daugelis paprastai nurimstame, kai mus apkabina mylimas žmogus. Šioje situacijoje kūnas į apkabinimą reaguoja taip, lyg mus apkabintų artimas, ypač jei užsimerksime ir leisime sau tai prisiminti. Taip pat galite paprašyti, kad kažkas iš artimųjų skaudamą vietą pamasažuotų ar paglostytų už jus. Tačiau jeigu kūno vieta paraudusi, pažeista ar patinusi, venkite ją masažuoti.

VAIZDUOTĖS PRATIMAI

Tam tikri vaizdiniai gali sumažinti skausmą ne tik tuo metu, kai atliekate pratimą, bet ir kelias valandas po to. Vaizduotės pagalba jūs ne tik galite aplankyti mėgstamas vietas, kaip rašyta anksčiau, tačiau ir labai tikslingai atliepti kylantį skausmą. Pirmiausia, išsiaiškinkite, kokio tipo skausmą patiriate: aštrus jis ar bukas, deginantis, duriantis, spaudžiantis, plėšiantis ar koks kitoks skausmas. Nustatę skausmo tipą pagalvokite apie šio pojūčio priešingybę, pavyzdžiui, jei skausmas deginantis, įsivaizduokite kaip neriate į ledinį upelį ir kūnas ima vėsti, skausmas traukiasi; arba kaip ant skaudamos vietos užsidedate ledo maišelį ir jo skleidžiamas šaltis vėsina skaudamą vietą. Jei skausmas aštrus, įsivaizduokite, kaip įkrentate į minkštų pūkų krūvą ir kūnas tampa ramus, lengvas ir atsipalaidavęs, skausmas traukiasi. Būkite kūrybiški, ieškokite vaizdinių, kuriais galėtumėte atsverti kylantį skausmą. Jei šie vaizdiniai nepadeda,

pamėginkite mintimis nukeliauti į skaudamą vietą ir savo skausmą įsivaizduokite kaip akmenuką ar teniso kamuoliuką. Tada čiupkite jį ir iš visų jėgų svieskite tolyn. Jei esate vienas, šį veiksmą galite ne tik įsivaizduoti, bet ir fiziškai atlikti. Pridėkite ranką prie skaudamos vietos, užsimerkę įsivaizduokite, kad suimate akmenuką ir meskite jį tolyn. Pratimą kartokite tiek kartų, kiek reikia. Pacientai pasakoja, kad tokio tipo pratimai padeda sumažinti juntamą skausmą bent keliais balais ir leidžia pasiekti tokią ribą, su kuria tiesiog lengviau išbūti.

Būkite drąsūs ir domėkitės nemedikamentiniais būdais skausmui mažinti. Mūsų visų skausmo patyrimas – unikalus, todėl ir būdai skausmo mažinimui gali skirtis. Daugiau įvairių metodų jums pristatys skausmo medicinos specialistai ar psichologai, todėl jei vis dar sunku valdyti skausmą ar išbūti jame – ieškokite pagalbos.

FIZINĖ STIMULIACIJA

Skausmas juntamas tuomet, kai signalas iš nervinių galūnėlių nugaros smegenimis perduodamas į galvos smegenis. Vienas iš būdų šiuos signalus prislopinti yra suteikti kūnui visai kitokį fizinį pojūtį, tiek fiziškai, tiek saviįtaigos būdu.

Galite išbandyti šildomuosius ar šaldomuosius kompresus skaudamoje vietoje – jie blokuoja skausmo signalus. Tačiau 6 mėnesius ledo paketų nederėtų naudoti toje vietoje, kur buvo atliekamos radioterapinės procedūros. Masažas taip pat gali suteikti malonių pojūčių ir nuslopinti skausmo signalus. Kai kuriems pacientams labai padeda fiziniai pratimai. Pasitarkite su savo gydytoju, kurias iš šių priemonių jums galima naudoti.

Skausmo klinika

Jei jaučiate, jog jums skiriami vaistai neveikia taip, kaip norėtųsi, ar į jūsų prašymus nėra iki galo įsiklausoma, po transplantacijos visada galite kreiptis pagalbos į skausmo kliniką.

Kartais išsivysto itin specifinis skausmas. Jo kontrolei, deja, nevisada pakanka įprastinio skausmo malšinimo, todėl gali būti reikalingas kompleksinis situacijos ištyrimas. Jį geriausiai atlieka specializuotų skausmo gydymo centrų specialistų komanda. Skausmo medicina – nauja ir sparčiai tobulėjanti sritis. Dauguma ligoninių šiandien jau turi specializuotas skausmo klinikas, o jų specialistai padeda parinkti tinkamus medikamentinius ir nemedikamentinius skausmo mažinimo būdus.

9 SKYRIUS.

STRESO MAŽINIMO TECHNIKOS

„Sunkiausia būdavo suvaldyti nerimstančią širdį.

Kai vaikus matai tik pro langą, šypsaisi ir mojuoji jiems, o viduje neapleidžia mintis, kad gal matai juos paskutinį kartą.“

„

Leukemiją įveikusi Ramunė.

Vienas dažniausiai siūlomų būdų, kaip išvengti streso ir neigiamų jo padarinių –vengti pačių stresorių. Tačiau ne visuomet tai įmanoma arba priimtina. Todėl kita išeitis – išmokti toleruoti stresą bei įvaldyti jo įveikos būdus. Dažnai net nesusimąstome, kad pats paprasčiausias būdas viso to atsikratyti – tiesiog atsipalaiduoti.

Gerai žinoma, jog kairysis mūsų smegenų pusrutulis yra atsakingas už logišką mąstymą ir kalbą, o tuo tarpu dešinysis vadovauja intuicijai, jausmams, svajonėms, vaizduotei ir net fantazijoms (D. Myers, 2000 m.). Deja, šiandieniniame gyvenime beveik nebelieka laiko jausmams, o didžioji dalis žmonių gyvena remdamiesi racionaliais sprendimais bei logika ir neretai pamiršta, jog būtent intuicija mums padeda pažvelgti į dalykus giliau. Kaip teigia psichoterapeutai egzistencialistai, reikia išeiti iš neautentiškos būties į autentiškąją, tam, kad pamatytume tikrąjį pasaulį, kylančių problemų gilumines priežastis ir sprendimo būdus (J. Corsini, D. Wedding, 2011 m.). Vienas iš jų – pasitelkti savo intuiciją. Analizuodami intuicijos prigimtį nerasime nieko mistiško. Intuicija – tai visų pirma patirtis, tiek sava, tiek kitų žmonių, kuria besiremdami galime išvengti netikėtumų bei išsisukti iš įvairių keblių situacijų, užklumpančių pačiu netinkamiausiu laiku ir visiškai netikėtai. Naudodamiesi intuicija įdarbiname dešinįjį mūsų smegenų pusrutulį, todėl jaučiamės ramūs, esame linkę į kūrybinius sprendimus ir sugebame atsipalaiduoti. Būtent tokiu atsipalaidavimo būdu ir remiasi psichologų bei daugelio žmonių naudojami relaksacijos metodai (Psichologijos žodynas, 1993 m.).

Ką daryti su kylančiu stresu ir įtampa?

• Pasikalbėkite apie savo išgyvenimus su artimaisiais, kuriais pasitikite, nelikite vieni. Paleiskite susikaupusius jausmus, taip ne tik geriau jausitės patys, bet ir jūsų gydymosi bei sveikimo kelias bus sklandesnis, neigiami jausmai mažiau veiks jūsų bendravimą su gydytojais ir artimaisiais.

• Prisiminkite, kad normalu ir suprantama, jog gydymosi metu ar po jo jausitės liūdni, nusivylę, praradę viltį, irzlūs, jautrūs, pavargę.

• Kartais geriausias būdas sumažinti įtampą – leisti sau paverkti. Dažnai užgniaužiame ašaras, baiminamės, kad pradėję verkti, nesugebėsime sustoti, kad prasiveržęs skausmas taps nevaldomas. Iš visų jėgų stengiamės, kad tik nė viena ašara nepasirodytų, užuot leidę sau išsiverkti ir išjausti liūdesį bei skausmą.

• Neatsiprašinėkite už savo jautrumą, ašaras ir emocijas. Jausmų rodymas – ne silpnumo, o stiprybės ženklas.

• Ieškokite pagalbos, kreipkitės į pacientus atstovaujančias organizacijas ar grupes.

• Tikintiems žmonėms padeda malda ar pokalbis su dvasininku.

• Pasikalbėkite apie savo jausmus ir baimes su psichologu. Jį jums rekomenduos gydantis gydytojas. Daug informacijos apie psichologinės pagalbos galimybes rasite ir interneto puslapyje www.kraujas.lt

• Pasistenkite daugiau judėti – fizinis aktyvumas padeda įveikti stresą.

• Įsitraukite į mėgiamas veiklas, kurios padeda nukreipti dėmesį.

• Keletą kartų per dieną atlikite kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus.

• Jei jaučiate stiprų, ilgai besitęsiantį nerimą ar depresijos simptomus, pasikalbėkite su gydytoju dėl antidepresantų ar nerimą slopinančių vaistų vartojimo.

Kaip sumažinti kylantį stresą?

Stenkitės išsaugoti emocinę pusiausvyrą, pozityvų požiūrį ir ramybę. Kalbėkitės apie savo jausmus su kitais, nepasiduokite panikai. Jei užplūsta stiprus nerimas, įtampa ar stresas, išbandykite bent vieną pagalbos sau būdą:

1. Nuraminkite kvėpavimą.

2. Atpalaiduokite raumenis.

3. Perkelkite dėmesį nuo vidinių pojūčių į išorės objektus.

4. Patyrinėkite, kaip jūsų mintis veikia susiklosčiusi situacija.

Nuraminkite kvėpavimą.

Patogiai atsisėskite arba atsigulkite. Vieną ranką padėkite sau ant krūtinės, kitą – ant pilvo. Užmerkite akis. Kvėpuokite tik per nosį. Lėtai, ramiai ir giliai įkvėpkite ir taip pat iškvėpkite. Pajuskite, kaip įkvepiant jūsų pilvas išsipučia, o iškvepiant subliūkšta. Pasitelkite vaizduotę. Įkvėpkite šviesą ir ramybę, o iškvėpkite nerimą, baimę ir stresą. Mėgaukitės ramiu kvėpavimu, pajuskite, kaip kūnas palaipsniui atsipalaiduoja ir rimsta. Pratimą tęskite 5–10 min.

Atpalaiduokite raumenis.

Patogiai atsisėskite, išsitieskite ir atremkite nugarą į kėdės atlošą, padėkite rankas ant kelių. Užsimerkite. Įkvėpdami stipriai stipriai suraukite ir įtempkite kaktą ir staigiai ją atleiskite. Tai pakartokite 3 kartus. Tada, palaipsniui įtempdami ir staigiai atpalaiduodami raumenis, keliaukite kūnu žemyn – stipriai įtempkite ir atpalaiduokite veidą, pečius, nugarą, krūtinę, rankas, pirštus, pilvą, sėdmenis, kojas, kojų pirštus. Pajuskite, kaip kūnas vis labiau atsipalaiduoja ir šyla. Derinkite kūno įtempimą ir atpalaidavimą su kvėpavimu. Kurį laiką pasilikite užmerktomis akimis ir vidiniu žvilgsniu „perbėkite“ savo kūną. Jeigu kuri nors kūno dalis tebėra įsitempusi – 2 – 3 kartus pakartokite įtempimo ir atpalaidavimo pratimą toje vietoje.

Perkelkite dėmesį nuo vidinių pojūčių į išorės objektus.

Pasistenkite per minutę pamatyti ir įvardyti kuo daugiau spalvų savo aplinkoje; išgirskite aplinkoje 3 skirtingus garsus; pažiūrėkite pro langą – suraskite 3 artėjančios žiemos ženklus; paplekšnokite savo kūną dainuodami mėgstamą dainelę. Išbandykite ir kurkite savas dėmesio perkėlimo užduotis. Domėkitės ir mokykitės naujų jums tinkančių atsipalaidavimo būdų. Naudokite juos.

Patyrinėkite savo mintis ir nuostatas apie susiklosčiusią situaciją.

Pamėginkite išrašyti kiek įmanoma daugiau minčių, besisukančių jūsų galvoje. Suraskite mintis, keliančias daugiausiai nerimo. Patyrinėkite, kurios iš jų yra tikros, o kurios tik jūsų interpretuotos. Tai padės sumažinti grėsmės jausmą ir padidinti emocinį saugumą. Pildykite savo minčių dienoraščius, juose išreikškite kylančius jausmus ir mintis, kad galėtumėte pasižiūrėti į juos iš šalies. Pripažinkite viską, kas sukasi jūsų galvoje, nes tik įvardiję tikruosius jausmus, galėsite padėti sau gyti.

Relaksacijos nauda

• Relaksacijos pratybos padeda išvengti organizmo arba protinės veiklos išsekimo, gydyti ligas, susijusias su stresu, pavyzdžiui, įtampos tipo galvos skausmus, arterinę hipertenziją, nemigą, imuninės sistemos nepakankamumą arba jų išvengti, pašalinti liguistą nerimą bei jo psichologines ir fiziologines apraiškas.

• Relaksacija sumažina nerimą, stresą, leidžia pailsėti, sumažina skausmą, padeda valdyti mintis ir nukreipti jas nuo nepageidaujamo turinio, keisti jausmus, gerinti dėmesio koncentraciją, mažinti nuovargį, didinti kūrybingumą.

• Nuolat praktikuojant relaksaciją (1 – 2 kartus per parą) mažėja bendras imlumas stresui, žmogus jaučia mažiau nerimo. Ilgai praktikuojantis žmogus jaučiasi galįs kontroliuoti savo gyvenimą, save vertina pozityviau.

• Relaksacinės technikos metodai padeda atsipalaiduoti ir pagreitinti užmigimą.

• Nemedikamentiniam depresijos gydymui priskiriama relaksacinio kvėpavimo technika. Jei depresiją lydi nerimas, pacientus tikslinga jos išmokyti. Šis metodas apima psichinę bei raumenų relaksaciją, pasiekiamą kvėpavimo judesiais (santykis tarp įkvėpimo ir iškvėpimo turėtų būti 1:2), kai pamažu pereinama prie diafragminio kvėpavimo (kvėpavimo pilvu). Pastebėta, kad tai refleksiškai mažina tinklinio darinio, esančio smegenų kamiene, aktyvumą, todėl silpnėja psichinė įtampa bei nerimas.

• Taikomoji relaksacija veiksminga gydant fobijas, panikos ir kitus nerimo sutrikimus, įtampos tipo ir mišraus tipo galvos, taip pat kaklo ir nugaros skausmus. Užfiksuota sėkmingų atvejų, kai taikomoji relaksacija pagerino ligonių, sergančių epilepsija ir tinitu būklę.

• Relaksacijos metodai kasdienybę palengvinti padeda ir osteoartritu sergantiems žmonėms, todėl jei aktyvumas mažas, dažnai siūlomi relaksacijos metodai fizinio ir dvasinio skausmo mažinimui.

• Nustatyta, kad apie 80 procentų visų kraujotakos, endokrininių, virškinimo trakto, onkologinių sutrikimų, imuninės sistemos nusilpimų yra psichosomatinio pobūdžio, todėl organizmui fiziologiškai yra reikalingas periodiškas poilsis, kuris įmanomas giluminio atsipalaidavimo, relaksacijos arba miego metu.

• Atsipalaidavęs organizmas veikia pačiu optimaliausiu jo funkcionavimo režimu.

• Moksliniai tyrimai patvirtina egzistuojantį ryšį tarp raumenų įtampos bei padidėjusio kraujo spaudimo ir atskleidžia teigimą relaksacijos poveikį kraujo spaudimo mažėjimui.

• Relaksacijos veiksmingos mažinant potrauminio streso sutrikimus.

• Pastebėtas teigiamas relaksacijos poveikis onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Tyrimų duomenys rodo, jog net vieno relaksacijos seanso taikymas prieš magnetinio rezonanso procedūrą ar chemoterapijos kursą juos palengvina, greitina ir pagerina rezultatus. Taip pat relaksacija susijusi su geresniais imunologiniais rezultatais.

• Padidėjusio arterinio kraujo spaudimo sumažinimui relaksacijos turi geresnį ilgalaikį efektą nei medikamentinis gydymas.

Relaksacijos ABC

Pirmasis žingsnis mokantis relaksacijos turėtų būti sau priimtiniausių pratimų pasirinkimas. Yra skiriama daugybė relaksacijos tipų, tačiau pagrindiniai jų šie (pagal M. Shaffer‘į, 1982 m.):

• Gili raumenų relaksacija. Ši relaksacija skirta raumenų atpalaidavimui, jos dėka mažėja įtampa, gerėja miegas, normalizuojasi vidaus organų veikla, atsiranda energijos.

• Tempimo pratimai. Čia galima priskirti jogą bei progresuojančią raumenų relaksaciją. Ji skirta įtampos pašalinimui bei raumenų lankstumo didinimui.

• Meditacija. Šiai relaksacijos pratimų grupei būtų galima priskirti ir valdomos vaizduotės tekstus. Tokia relaksacija skirta raumenų atpalaidavimui, o taip pat ramybės ir kontrolės pojūčio sukūrimui.

• Gili kvėpavimo relaksacija. Ji atpalaiduoja raumenis, praplečia kraujagysles, sumažina įtampą.

• Biogrįžtamasis ryšys (angl. biofeedback). Šio metodo dėka pasiekiama bendra relaksacija, išmokstama savireguliacijos, specifinių raumenų grupių ir organų relaksacijos, spartėja gijimo procesas.

• Autogeninė treniruotė. Ši gana populiari technika skirta bendrai relaksacijai, kraujo apytakos, miego ir bendros savijautos gerinimui.

Pagrindinės atsipalaidavimo pozos

Išskiriamos trys pagrindinės relaksacijos pozos:

• Gulima. Atsigulama ant nugaros ištiesus kojas, rankos padedamos šalia, delnais į viršų. Svarbiausia, kad būtų patogu. Galima po klubais ir galva pasidėti pagalvių.

• Pusiau sėdima. Atsilošiama minkštoje kėdėje ar fotelyje, kojos atremiamos į grindis visu padu. Tarpas tarp kojų turėtų būti apie 30 cm ar daugiau. Keliai sulenkiami buku kampu, tam, kad išvengtume kojų tirpimo. Nugarai ir kojoms reikalinga tvirta atrama, rankas geriausia pasidėti ant kelių ir ištiesti pirštus.

• Vežiko poza. Patogiai atsisėdama, atsiremiama taip, kad kaklą laikytume vienoje linijoje su kūnu, o kojas sulenkiame buku kampu (A. Perminas, 2008 m.).

Relaksaciją galima atlikti bet kokiu metu, tačiau geriau jos nedaryti ką tik pavalgius. Geriausia, kad po valgio būtų praėjusios 1 – 2 valandos. Pirmuosius pratimus patartina atlikti pritemdžius šviesą, nuošalioje patalpoje, uždarytais langais tam, kad netrukdytų triukšmas, sklindantis iš lauko. Rekomenduojama išjungti telefoną, pasirūpinti, kad į kambarį netikėtai neužeitų kiti žmonės. Geriausia, kad patalpoje vyrautų vidutinė temperatūra, nebūtų ypač šalta ar karšta, nes tai trukdys atsipalaiduoti. Drabužiai neturėtų varžyti, todėl patariama atsegti diržą, sagas. Geriausia relaksacijos pratimus atlikti užsimerkus. Vėliau, geriau įvaldžius relaksacijos metodus, aplinka tampa nebe tokia svarbi ir relaksacijos metodus galima naudoti bet kurioje jums patogioje ir priimtinoje vietoje ir bet kurią akimirką, kai tik turite laisvo laiko (A. Perminas, 2008 m.). Moksliniais tyrimais įrodyta, kad atsipalaidavęs žmogus aiškiau mąsto, greičiau ir geriau įsisavina informaciją, geriau valdo savo emocijas bei supranta kitus žmones. Todėl akivaizdu, jog atsipalaidavimo įgūdžiai padeda pasiekti geresnių rezultatų tiek dirbant, tiek bendraujant su kitais žmonėmis. Kvėpavimo relaksacija

Šiame pratime pagrindinis vaidmuo tenka kvėpavimui. Kvėpavimas prisiderina prie mūsų vidinės būsenos, todėl susijaudinę kvėpuojame greitai ir paviršutiniškai (t.y., mažai įkvepiame ir iškvepiame), o atsipalaidavę – kvėpuojame lygiai, giliai ir lėtai. Tačiau kvėpavimą gana lengvai galime kontroliuoti sąmoningai tuo pačiu keisdami ir savo vidinę būseną (tiek fizinę, tiek ir emocinę) (R. Bandzevičienė, 1994 m.).

Pratimo pavyzdys: skaičiuodami iki 4 (1-2-3-4) lėtai įkvėpkite... ir taip pat, skaičiuodami iki 4 (1-2-3-4), lėtai iškvėpkite. Kartokite keletą kartų.

Galite šiek tiek pasunkinti pratimą. Įkvėpdami mintyse sakykite sau: „keturi“, iškvėpdami: „jaučiuosi atsipalaidavęs“. Paskui: „trys... jaučiuosi dar labiau atsipalaidavęs...“ , „du... jaučiuosi dar labiau atsipalaidavęs nei anksčiau...“, „Vienas... jaučiuosi visiškai ramus ir atsipalaidavęs“.

Komentaras: kvėpavimo relaksacijos privalumas tas, kad tai labai paprasta ir veiksminga technika. Ją puikiai galima pritaikyti prieš pat tyrimą ar net jo metu.

Pasyvi raumenų relaksacija

Pagrindiniai šios relaksacijos komponentai: kvėpavimo sureguliavimas ir raumenų atpalaidavimas.

Pratimo pavyzdys: giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite. Dar kartelį giliai įkvėpkite ir lėtai iškvėpkite. Sutelkite dėmesį į veidą. Pajauskite įtampą ir ją atpalaiduokite. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja visi veido raumenys, išsilygina raukšlelės, veidas apsunksta.

Giliai ir lėtai įkvėpkite. Iškvėpkite. Sutelkite dėmesį į kaklą, pajauskite jame esančią įtampą ir ją atpalaiduokite. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja jūsų kaklas.

Dabar vidiniu žvilgsniu pamatykite savo pečius. Leiskite jiems atsipalaiduoti. Slinkite žemyn, pajauskite įtampą rankose ir jas atpalaiduokite. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja jūsų rankos, žąstas, plaštakos, delnai.

Toliau kvėpuokite giliai ir lėtai. Sutelkite savo dėmesį į nugarą. Pajauskite joje įtampą ir atpalaiduokite ją. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja jūsų nugara. Nukreipkite dėmesį į krūtinę. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja krūtinės raumenys. Pajauskite kaip slūgsta įtampa, o jūs labiau atsipalaiduojate. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja jūsų pilvo raumenys. Kūną palieka įtampa, jūs vis labiau ir labiau atsipalaiduojate.

Dabar sutelkite dėmesį į sėdmenis, pajauskite kaip atsipalaiduoja šie raumenys. Kvėpuokite giliai ir lėtai. Pajauskite, kaip atsipalaiduoja kojų raumenys, šlaunų raumenys, blauzdų ir pėdų raumenys. Įtampa slūgsta, palieka kūną, didėja atsipalaidavimas.

Giliai ir lėtai įkvėpkite, iškvėpkite. Atsipalaiduokite. Pajauskite, kaip visą jūsų kūną užvaldęs malonus atsipalaidavimo, sunkumo ir šilumos pojūtis.

Kai būsite pasiruošę, suskaičiuokite iki 5 ir lėtai atsimerkite. Nusišypsokite. Pasirąžykite.

Komentaras: tokia relaksacija, kai ji jau įvaldyta, padeda pasiekti pilną atsipalaidavimo būseną, todėl tinka tuomet, kai reikia nusiraminti, pailsėti ir atsigauti (pavyzdžiui, prieš miegą arba po sunkios dienos) bei turima pakankamai daug laiko (pavyzdžiui, 10 min.) jos atlikimui. Žinoma, ji gali būti panaudota ir greitam nusiraminimui prieš bet kokį svarbų įvykį.

Progresuojanti raumenų relaksacija

Pagrindinis vaidmuo šioje relaksacijoje tenka raumenų įtempimui ir atpalaidavimui. Progresuojančią raumenų relaksaciją pasiūlė E. Jacobson‘as, kuris pastebėjo, jog raumenys veikia švytuoklės principu. Tai yra, norėdami raumenis atpalaiduoti, iš pradžių turime juos įtempti.

Pratimo pavyzdys: atliekant šį pratimą reikia kiek įmanoma stipriau įtempti visas pagrindines raumenų grupes (veido ir kaklo, rankų ir pečių, krūtinės ir nugaros, kojų ir sėdmenų), palaikyti 5 sekundes ir atpalaiduoti. Po 5 sekundžių – pakartoti.

Pirmiausia užmerkite akis ir rodydami įvairias grimasas įtempkite veido raumenis (suraukite kaktą, nosį, tvirtai sukąskite dantis).

Įtempkite kaklo raumenis: kiek tik galite, pasukite galvą į šoną. Pakartokite šį pratimą, tik galvą sukite jau į kitą pusę. Kaklo raumenis taip pat galite įtempti palenkdami galvą link krūtinės ar stipriai atsilošdami.

Įtempkite pečius (pavyzdžiui, pečius atlošdkite atgal taip, tarsi norėtumėte susiliesti mentimis).

Pakelkite pečius link ausų (gūžtelėkite).

Įtempkite rankas. Tai galite padaryti laikydami rankas priešais save, delnus nuleidę žemyn ir plačiai išskėtę pirštus. Kitas pratimas rankų raumenų įtempimui – laikykite rankas priešais save, delnais į viršų. Sugniaužkite kumščius ir nukreipkite juos link savęs (atlikdami šį pratimą plaštakas laikykite horizontaliai, o kumščius – tvirtai sugniaužtus). Toliau įtempkite bicepsus – laikykite rankas priešais save, delnais į viršų ir įtempkite, palikdami rankos pirštus atpalaiduotus.

Rankas galite įtempti ir laikydami jas šonuose, sugniaužę kumščius.

Įtempkite nugaros raumenis – išsirieskite ir nukreipkite pečius į priekį.

Krūtinės raumenis įtempkite įkvėpdami daug oro į plaučius, leiskite krūtinei pakilti.

Įtempkite pilvo raumenis – pasistenkite, kad pilvas taptų kuo tvirtesnis.

Įtempkite sėdmenis, šlaunis ir blauzdas. Galite tai padaryti užrietę pėdą link savęs. Jei sėdite, pakelkite pėdas nuo žemės ir nukreipkite jas žemyn, nuo savęs.

Komentaras: ši relaksacija veiksminga ir leidžia atpalaiduoti tik tam tikras raumenų grupes, palaiko žvalumą dienos metu.

Valdomos vaizduotės relaksacija arba vizualizacija

Ši relaksacija apima kvėpavimo sureguliavimą, raumenų atpalaidavimą ir vaizdinių kūrimą.

Pratimo pavyzdys: patogiai įsitaisykite, užsimerkite. Susitelkite į savo kvėpavimą. Keletą kartų lėtai ir giliai įkvėpkite ir iškvėpkite.

Vidiniu žvilgsniu peržvelkite visą savo kūną: veidą, kaklą, pečius, rankas, nugarą, krūtinę, pilvą, sėdmenis, kojas, raskite įtampą ir leiskite jai išnykti. Atsipalaiduokite.

Įsivaizduokite, kad esate miške. Oras švarus ir gaivus. Jūs girdite medžių ošimą, lapų šnarėjimą, užuodžiate miško kvapą, samanas, lapus, grybus, uogas, jaučiate lengvą miško vėjelį.

Priešais save įžiūrite takelį ir imate juo eiti. Takelis neseniai sutvarkytas. Jūs saugiai ir tvirtai žengiate juo.

Štai takelis baigiasi, jūs prieinate miško properšą. Matyti ežeriukas, o jo pakrantėje – suoliukas. Prisėdate. Atsilošiate. Atsipalaiduojate. Žvelgiate į ežeriuką ir mėgaujatės vaizdais bei kvapais.

Ežeriuke matote lelijas, plaukiojančias laukines antis.

Aplink jus dvelkia ramybe. Kaskart iškvėpdami jūs paliekate visus rūpesčius, įtampą ir įkvepiate gryną orą, naują energiją ir ramybę.

Jaučiatės atsipalaidavęs, ramus.

Jums metas grįžti. Pakylate nuo suoliuko ir imate eiti tuo pačiu takeliu, kuriuo ir atėjote.

Kai būsite pasiruošęs, suskaičiuokite iki 5 ir atsimerkite.

Komentaras: ši relaksacija naudinga tuomet, kai įtampa ar jaudulys pasireiškia ne tik kūne, bet ir psichologiškai ar emociškai, užplūsta įvairios mintys. Gerai įvaldyta, ši technika trunka apie 3 – 5 minutes ir leidžia nusiraminti, susitelkti bei pasiruošti priimti laukiančias procedūras ar nurimti ir atsipalaiduoti po jų.

Autogeninė treniruotė

Autogeninės treniruotės metu mes pasitelkiame į pagalbą tikslingus vaizdinius ir koncentruotą saviįtaigą. Patirta ramybė ir poilsis bus pirmasis akivaizdus autogeninės treniruotės laimėjimas. Autogeninės treniruotės gali būti atliekamos pasinaudojus keliais pagrindiniais pratimais:

1) sunkumo pratimas atpalaiduojant raumenis,

2) šilumos pratimas atpalaiduojant kraujagysles,

3) širdies pratimas reguliuojant širdies darbą,

4) kvėpavimo pratimas valdant kvėpavimą,

5) pilvo ertmės organų veikimas (saulės rezginio pratimas),

6) galvos pratimas (kaktos atvėsinimas).

Bet kuri autogeninė treniruotė yra atliekama tik ramybės būsenoje. Tai „susitelkimas rimčiai", pasiekiamas savitaigos mintimi „aš visiškai ramus”.

Prieš autogeninę treniruotę rekomenduojama atlikti pratimą, atpalaiduojantį veido ir kaklo raumenis. To pasiekti padės vidinis žvilgsnis, kuriuo reikia pamažu „pamatyti“ visus veido ir kaklo raumenis iš viršaus žemyn, ta pačia tvarka juos valingai atpalaiduojant. Nuosekliai skanuojant savo veidą ir kaklą, galima kartoti tokias frazes: „Kakta visiškai lygi. Antakiai nesuraukti, visai laisvi. Vokai nusileidža. Akys po vokais žiūri į toli esantį tašką. Skruostų raumenys atsipalaiduoja (apatinis žandikaulis šiek tiek nusileidžia žemyn, burna prasiveria maždaug per 1— 1,5 cm). Liežuvis švelniai liečia viršutinius dantis. Lūpos pravertos, truputėlį papūstos į priekį. Atsipalaiduoja ryklės ir kaklo raumenys. Atsipalaiduoja sprandas (kai pratimas atliekamas sėdint, šiuo momentu galva turėtų nusvirti ant krūtinės)".

1. SUNKUMO PRATIMAS

Atsisėdus arba atsigulus ir atpalaidavus kaklo bei veido raumenis, pirmiausia sutelkiame dėmesį į savo dešinę ranką (kairiarankiai pratimą pradeda nuo kairės rankos). Ją įsivaizduojame, pajaučiame, įsisąmoniname jos kasdienes funkcijas ir esame jai už tai dėkingi. Tuomet paskatiname save pajausti malonų apsunkusių kūno dalių nuovargį, kartodami mintis: „Mano dešinė ranka labai sunki“. Po to tęsiame pratimą, kartojame vis tą pačią saviįtaigos frazę ir sunkumas savaime išplinta antroje rankoje, vėliau dešinėje (kairėje) kojoje ir yra baigiame fraze: „Visas mano kūnas sunkus“.

Kol mokomės pirmo standartinio „sunkumo“ pratimo, labai praverčia vaizdinys, kad jūsų kūnas tarsi prisipildo švino. Pajutus sunkumą, jame galima pasilikti tiek, kiek norisi arba iš karto pradėti kraujagysles atpalaiduojantį — šilumos — pratimą. Prieš šilumos pratimą šešis kartus pakartojamos saviįtaigos frazės, padedančios pajusti sunkumą rankose bei kojose. Vėliau kartojama saviįtaigos frazė rimties būsenai: „aš visiškai ramus“.

2. ŠILUMOS PRATIMAS

Atliekant šilumos pratimą, šešis kartus kartojama saviįtaigos mintis: „mano dešinė (kairė) ranka labai šilta“, o pabaigoje vieną kartą įteigiama „ramybė“. Turėtumėte jausti iš vidaus „sklindančią“ šilumą, kuri dažnai prasideda švelnučiu dilgčiojimu delnuose, o kartais ir kojų paduose. Kuo ilgiau darote pratimą, tuo šilumos pojūtis stiprėja ir yra jaučiamas vis labiau ir labiau. Iš atskirų pratimų pakopų (rankos ir kojos) jis pamažu išplinta po visą kūną. Žmogus greitai apsunksta ir sušyla. Kad greičiau ir ryškiau pajustumėte šilumą, papildomai galite galvoti apie šiltą vonią. Kaip gulite šiltoje vonioje, kaip lengvai atsipalaiduoja jūsų raumenys. Tada pereinama prie apibendrinamosios saviįtaigos minties ir kartojama frazė: „Aš visiškai ramus, mano kūnas sunkus ir šiltas“. Taip galite bet kuriuo metu atsiriboti nuo aplinkos, nusiraminti, pailsėti ir, „panirus į save“, įgauti naujų jėgų kasdieniniams darbams. Tas, kuris greitai ir gerai atlieka sunkumo ir šilumos pratimus, gali „suvaldyti savo širdį“ ir ją atitinkamai paveikti. Autogenine treniruote valdant vegetacinę nervų sistemą, pavyksta padaryti tai, kas, atrodytų, yra neįmanoma — pačiam reguliuoti širdies ritmą. Vadinasi, žmogus pats pasigerina savo širdies bei kraujagyslių darbą ir šitaip geba padidinti pratekančio kraujo kiekį, o kartu ir pakankamai apsirūpinti deguonimi.

3. ŠIRDIES DARBO REGULIAVIMAS

Trečioji, tačiau nebūtina, autogeninės treniruotės dalis – širdies reguliavimo pratimas. Čia kartojama saviįtaigos frazė: „Mano širdis plaka ramiai ir ritmingai“. Tai daroma visiškos ramybės būsenoje. Tuomet tiesiog pereiname prie kvėpavimo pratimo, kuris pradedamas laisvai, be papildomų pastangų. Taip suintensyvėja ramybė, sunkumas, šilumos jausmas bei poveikis širdžiai. Šis pratimas, kurį visada reikia pradėti sąmoningu iškvėpimu, leidžia pajusti savyje laisvai vykstančius gyvybinius procesus tiesiog kartojant frazę „Mano širdis plaka ramiai ir ritmingai”.

4. PRATIMAS KVĖPAVIMUI REGULIUOTI

Ketvirtasis autogeninės treniruotės pratimas skirtas nenatūraliam arba „sukaustytam” kvėpavimui sureguliuoti. Šio pratimo metu kartojama saviįtaigos frazė: „Mano

kvėpavimas visiškai ramus“. Tol, kol pajusite kad „kvėpuoti“ lengva, surasite savo kvėpavimo ritmą. Kai kuriems žmonėms, kai jie atlieka kvėpavimo reguliavimo pratimą, geriau sekasi, kai jie vaizduotėje susikuria atitinkamus paveikslus, pavyzdžiui, įsivaizduoja matantys vėjyje banguojantį rugių lauką arba kylančią ir slūgstančią bangų mūšą. Išmokus daryti kvėpavimo pratimą, ramiai įsijausti į savo kvėpavimą, geriau pailsima ir nurimstama.

5. SAULĖS REZGINIO PRATIMAS

Šis pratimas atliekamas kartojant saviįtaigos frazę: „saulės rezginyje kaupiasi maloni šiluma“. Juo veikiant pilvo ertmės organus, ramybė ir poilsis dar labiau pagilėja. Saulės rezginys yra nervinių ląstelių ir nervų jungiamųjų grandžių mazgas. Jis yra po diafragma ir veikia visus pilvo ertmės organus. Autogeninės treniruotės metu į jį kreipiamės kaip į saulės rezginį. Kad greičiau pilvo ertmėje patirtume šilumą ir šis pojūtis būtų intensyvesnis, galima įsivaizduoti, jog tarp krūtinkaulio ir bambos yra uždėta šilta pūslė arba gulime šiltoje vonioje, laikydami ant tos vietos ranką. Po kurio laiko iš tikrųjų pajuntame „sklindančią šilumą“, kuri atsiranda išsiplėtus pilvo ertmės kraujagyslėms. Tuo pačiu skatinama ir medžiagų apykaita, taigi gerėja virškinimas. Žmogus jaučia save kaip sunkią šiltą masę. Jis yra visiškai ramus, atsipalaidavęs, jo kvėpavimas laisvas, kraujotaka gera, visas kūnas atsipalaidavęs.

6. GALVOS PRATIMAS

Juo išmokstame „atvėsinti kaktą“ ir galutinai įtvirtinti jau pasiektą fizinę ir dvasinę atsipalaidavimo būseną. Šio pratimo metu mes, kartodami saviįtaigos frazę: „Kakta vėsta“ arba „Kakta maloniai vėsi“, sąmoningai išskirtinį dėmesį kreipiame tik galvai. Šį pratimą, kuris turėtų trukti ne ilgiau kaip kelias sekundes, galime palengvinti įsivaizduodami gaivią oro srovę. Arba, kad braukiame sau per kaktą drėgnu vėsiu rankšluosčiu. Šiuo koncentracijos pratimu galvai žmogus saviįtaigos formule „Mano kakta vėsi“ gali sau padėti išlaikyti „blaivią galvą“ streso ir kritinių situacijų metu.

Autogeninės treniruotės pabaiga

Po koncentracijos rimtyje, ramybėje ir atsipalaidavime, į normalią būseną reikia grįžti nuosekliai ir iš lėto. Pirmiausia reikia pradėti ilginti įkvėpimą ir trumpinti iškvėpimą taip, kad per 8—10 kvėpavimo ciklų pasiektume maksimalų įkvėpimą ir minimalų iškvėpimą, kitaip dar vadinamą „lanko šūviu“. Įkvėpimas jo metu ilgas ir gilus, lyg lanko gumos įtempimas, o iškvėpimas trumpas ir staigus — kaip paleistos strėlės skrydis. Šis kvėpavimas aktyvuoja visą organizmą, padeda pereiti į budrumo būseną.

Vėliau reikia aktyvuoti raumenis, kurie buvo maksimaliai atpalaidavę. Geriausiai tai daryti tokia tvarka: iš pradžių įtempti ir atpalaiduoti rankų raumenis, po to pasirąžyti visu kūnu, pagaliau energingai pajudinti visus veido (mimikos) raumenis. Tik tada galite atsimerkti!

Ko

reikia, kad sėkmingai atsipalaiduotumėte?

Relaksacijos technikų – gausu, tačiau turėtumėte prisiminti keletą pagrindinių dalykų:

• Relaksacijos reikia mokytis. Pirminiai jūsų užsiėmimai truks gana ilgai, apie 15 – 30 minučių. Vėliau jūs atsipalaiduoti sugebėsite vis geriau, todėl užsiėmimų trukmė trumpės. Galiausiai, užteks poros minučių, kad atsipalaiduotumėte ir nusiramintumėte.

• Kad relaksacijos išmoktumėte kuo greičiau, turėtumėte skirti bent po 10 – 15 minučių kasdien, o jei galite, net ir po kelis kartus (pavyzdžiui, ryte ir vakare).

• Išmokę atsipalaiduoti negrėsmingose situacijose, pamėginkite relaksaciją tuomet, kai jaučiate nedidelę įtampą (pavyzdžiui, prieš kontrolines ar draugiškas varžybas). Vėliau šiuos įgūdžius praktikuokite ir prieš svarbesnius startus ar pačių varžybų metu.

• Mokykitės saugioje aplinkoje. Tai turėtų būti vieta, kur jūsų niekas neblaškys, be reikalo nekalbins, kur nebus įjungtas televizorius ar radijo imtuvas.

• Praktikuodamiesi patogiai įsitaisykite. Galite atsisėsti arba atsigulti. Svarbiausia, kad jaustumėtės patogiai, kad jūsų nevaržytų rūbai (jei reikia, atsisekite marškinių sagas, kaklaraištį, nusiimkite akinius).

• Atminkite, kad jau vien tai, jog skirate dėmesį savo kūno dalims, atpalaiduoja jose įtampą. Be to, kai atsipalaiduoja raumenys, prasiplečia kraujagyslės, patenka daugiau kraujo, todėl kartu jaučiamas sunkumo ir šilumos pojūtis.

• Relaksacija veikia trimis būdais: nukreipia jūsų mintis nuo grėsmę keliančių dalykų, atpalaiduoja raumenis ir normalizuoja kvėpavimą.

• Kol mokotės relaksacijos, geriausia, kai tekstą jums skaitytų kažkas kitas. Galite jį įgarsinti pats ir įsirašyti. Įrašas pagelbės ir prieš startą, kai į galvą lenda pašalinės (gąsdinančios) mintys ir labai sunku susikoncentruoti bei atsipalaiduoti.

• Jei neturite, kas jums paskaitytų tekstą ar negalite jo įsirašyti, mokykitės savarankiškai. Tekstų mintinai mokytis nereikia! Jie – tarsi gairės. Užteks prisiminti bendrą mintį, vaizdinį arba pagrindines raumenų grupes, kurias reikia atpalaiduoti (tai – veidas ir kaklas; pečiai ir rankos; krūtinė ir nugara; sėdmenys ir kojos). Mintyse peržvelkite visą kūną ir atpalaiduokite raumenis. Arba leiskite savo mintims laisvai nukeliauti į tolimus kraštus, mišką, paplūdimį, pievą... Į vietą, kuri jus atpalaiduoja ir kur jaučiatės gerai.

• Tekstus jūs galite pasirinkti pačius įvairiausius – tokius, kurie jums labiausiai patinka. Internete rasite nemažai pavyzdžių ar vaizdo įrašų, padėsiančių jums mokytis.

• Didelis pagalbininkas pamokų metu – muzika. Jų tiek daug ir įvairių, kad beliks išsirinkti jums labiausiai patinkantį kompaktinį diską ar įrašą su meditacine ar atpalaiduojančia muzika.

10 SKYRIUS. ARTIMŲJŲ VAIDMUO

Transplantacija – tai ne tokia patirtis, su kuria galėtumėte susitvarkyti vienas. Dauguma centrų rekomenduoja transplantacijos metu ir sveikimo periodu į pagalbą pasikviesti žmogų, kuriuo pasitikite (tai gali būti šeimos narys, draugas ar tiesiog artimas žmogus). Yra tokių centrų, kuriuose nebūsite gydomas, jei šalia nebus jumis besirūpinančio žmogaus. „Kai išgirdau diagnozę, užplūdo įvairiausios mintys. Man ir dabar sunku apie tai kalbėti, psichologiškai nebuvau tam visiškai pasiruošęs. Bet stengiausi išlikti optimistu, nė karto nepagalvojau, kad liga galėtų pakeisti mūsų santykius. Kai paaiškėjo, koks gydymas laukia, kokios komplikacijos gali kilti, ji pasakė, jog supras, jei neliksime kartu. Pyktelėjau, kokias nesąmones kalba. Aš norėjau būti kartu su ja, jai padėti, palaikyti, supratau, jog dabar esu reikalingesnis nei bet kada anksčiau ir žinojau, kad iš šitos ligoninės išvažiuosime kartu. Kad ir kas būtų.“

„

Justino žmonai buvo atlikta alogeninė kaulų čiulpų transplantacija.

Kaulų čiulpų transplantacija yra iššūkių kupina kelionė sveikimo link tiek pacientui, tiek ir jo artimiesiems. Kol visi stengiasi dėl paciento gyvybės, dėmesys žmogui, kuris visą laiką būna šalia, jo fizinei ir emocinei savijautai, nublanksta.

Rūpintis sau brangiu žmogumi, kuris patiria transplantaciją, yra fiziškai ir emociškai sekinanti patirtis. Stebėti, kaip jūsų mylimam žmogui atliekamos skausmingos procedūros yra nelengva net ir pačiam stipriausiam asmeniui. Paciento artimiesiems svarbu nepamiršti ir savo poreikių bei norų, nes tik jausdamiesi gerai, galės tinkamai pasirūpinti sergančiuoju.

Kodėl artimojo pagalba yra svarbi?

Kol būsite ligoninėje, jus prižiūrintis asmuo:

• Bendraus su gydytojų komanda ir įspės juos apie jūsų būklės pokyčius, kurių jūs kartais galbūt net nepastebėsite dėl gydymo šalutinių reiškinių ar tiesiog nesureikšminsite,

• suteiks jums emocinę paramą,

• padės jums įvardinti poreikius ir priimti sprendimus, jei tai daryti taps sunku,

• nuolat bendraus su šeima ar kitais jos nariais, artimaisiais bei draugais ir praneš apie jūsų būklę.

Kai būsite išrašytas iš ligoninės, jūsų artimasis:

• padės jums nuvykti į konsultacijas pas gydytoją ar į procedūras,

• rūpinsis, kad nepraleistumėte vizitų pas gydytojus,

• pasirūpins, jog laiku gertumėte vaistus,

• pasirūpins centrinės venos kateterio priežiūra,

• aptars su gydytoju jūsų būklės pokyčius,

• stebės infekcijos ir kitų komplikacijų požymius,

• skatins jus valgyti,

• jei reiks, suleis jums vaistų,

• atsakingai ir kruopščiai gamins jums maistą,

• saugos jus nuo infekcijų, pavyzdžiui, ribos kontaktą su peršalimo simptomus turinčiais asmenimis ar tais, kurie neseniai buvo susidūrę su sergančiu asmeniu,

• padės jums saugiai judėti namuose.

Kad galėtų nuolat prižiūrėti pacientą, artimajam taip pat reikalingas poilsis. Yra daugybė būdų sumažinti įtampą ir prasiblaškyti. Galite eiti pasivaikščioti, žiūrėti filmus, aplankyti draugus ar tiesiog prigulti pokaičio – būtina rasti laiko sau.

Laiko sau skirkite net ir tuomet, kai su pacientu grįšite į namus. Namuose jums teks daugiau pareigų ir atsakomybių bei priežiūros darbų – ligoninėje anksčiau tai atlikdavo gydytojas ar slaugytojas. Tai patyrę artimieji dalinasi patirtimi, jog jiems labai padėjo seminarai ar psichologo konsultacija, skirti pacientų artimiesiems. Juose jie išmoko, kaip slaugyti lėtine liga sergantį žmogų.

Rūpinkitės savo sveikata. Valgykite visavertį maistą, išlikite fiziškai aktyvūs ir miegokite, kai tik galite. Jei gerai jausitės pats, galėsite pasirūpinti ir kitu.

„ Poilsio svarba

Nepamirškite ir savo emocinės sveikatos. Raskite žmogų, į kurį atsiremti galėtumėte patys – draugą, artimąjį, nepažįstamąjį, sutiktą ligoninėje, psichologą ar socialinį darbuotoją. Dalinkitės kilusiais jausmais, nes jie gali sekinti labiau nei fiziniai iššūkiai.

„Būdamas šalia Aistės stengiausi išlikti pozityvus, tačiau įtampa buvo tokia didelė, kad grįžęs namo dažnai verkdavau. Žinojau, jog privalau rūpintis savimi – jeigu susirgčiau ar peršalčiau, nebegalėčiau jos net aplankyti. Po naktinės pamainos norėdavau iškart skubėti į ligoninę, bet privalėjau skirti laiko poilsiui, nes tik būdamas sveikas ir stiprus galėjau padėti mylimam žmogui.”

Justinas, 35 metai.

Emocijų valdymas

Tikėtina, kad gydymo laikotarpiu norėsis apsaugoti savo mylimą žmogų nuo bet kokių papildomų neigiamų išgyvenimų, todėl ne retai paminsite savo poreikius ir skaudulius. Tačiau jūs taip pat turite savo poreikių ir jei juos pamiršite, gręsia perdegimas, nuo kurio nukentėsite ir jūs, ir jūsų artimasis. Saugokite pacientą, bet nepamirškite rūpintis ir savimi.

Žmonės, kurie rūpinosi pacientu po transplantacijos, sako, jog labai svarbu apie savo jausmus ir baimes kalbėtis paramos grupėse ar su psichologu, bet ne kartu su pacientu. Atminkite, kad jūs kaip artimasis ar globėjas nesate šališkas žmogus. Svarbiausia, raskite kam galėtumėte išsipasakoti.

KKLT ir sveikimas po jos yra ilgas, todėl leiskite aplinkiniams padėti. Daugelis prižiūrinčiųjų sergantį žmogų mano, jog transplantacija yra tik jų pačių problema. Tačiau padėti sunkiai sergančiam pacientui, atlikti įprastus namų ruošos darbus ir dirbti pilną darbo dieną yra daugiau, nei kas galėtų pajėgti. Dažnai draugai ar aplinkiniai nori padėti, tačiau nežino, kaip tai padaryti. Todėl gali įkyrėti su pasiūlymais. Kartais nesulaukę leidimo padėti, aplinkiniai nuleidžia rankas ir atsitraukia. Tad ilgainiui gali apimti jausmas, kad draugai nuo jūsų nusisuko. Pačioje gydymo pradžioje pažadėkite sau, kad ir priimsite, ir prašysite tokios pagalbos, kokios tuo metu labiausiai reikia.

Jūsų vaikų draugų tėvai gali pavežti vaikus iki mokyklos. Jei sportiškas kaimynas pasisiūlo padėti, paprašykite nupjauti kiemo žolę. Jūsų draugė nuostabiai ruošia maistą? Puiku, pasiūlykite paruošti pietus. Pasidalinkite darbais, tik taip galėsite sutelkti dėmesį ir daugiau laiko skirti paciento poreikiams patenkinti.

„Kai vyras sirgo, šeima gražiai susibūrė, darniai veikė artimųjų logistika.

Sesuo ir mama rūpinosi dukra. Vyro tėvai, brolis atveždavo naminio maisto, skalbdavo drabužius. Atvažiuodavo draugų, po langais stovėdavo, mojuodavo.

„ Priimkite pagalbą

Nesijautėme vieni. Palaikymas labai svarbus. Be to, taip aš galėjau visąlaik būti su vyru ligoninėje. Kai daug padedančių rankų, tai ir sunkumo nejauti, tik reikia leisti padėti.“

Kaulų čiulpų transplantacija buvo atlikta 28 m. Ievos vyrui.

Būkite paciento gynėjas

Nors transplantacijos komanda stengiasi kaip įmanoma geriau prižiūrėti, vis tik jie gali nepastebėti subtilių paciento būklės pakitimų. Tokių kurie yra matomi tik artimiesiems. O pacientas jaučiasi daug ramiau, kai šalia yra žmogus, kuris rūpinasi tik juo.

Jūs puikiai pažįstate savo artimąjį, tad žinote daugiau nei gydytojai ar slaugytojai. Pavyzdžiui, jog pacientas labai drovisi paprašyti nuskausminamųjų vaistų prieš procedūrą ir verčiau kenčia skausmą. Padrąsinkite pacientą nebijoti arba patys informuokite gydytoją. Svarbu bendradarbiauti, kad gydymas būtų kuo sklandesnis ir lengvesnis.

„„Svarbiausia buvo, yra ir bus šeima. Kai nutinka nelaimė, retas draugas ras laiko bėgti pas tave nuskusti tau plaukų, pagaminti maistą, pakeisti patalynę, palaikyti ranką, kai pasidarys silpna ar kitaip padėti. Šeima visada bus šalia, be jos mes nieko gyvenime daugiau neturime.“

Po transplantacijos daugiausiai stibrybės Deimantei teikė šeima.

Informacijos paieškos

Užklupusi liga ir naujas, dar niekada anksčiau nepatirtas gydymo kelias į gyvenimą įneša daug neapibrėžtumo ir atima mums įprastą kontrolės jausmą. Kad sumažintume patiriamus išgyvenimus ir atgautume prarastą stabilumą, ypač aktuali tampa su mūsų sveikata susijusi informacija. Kasdien apie ligos eigą pasakoja gydytojas, tad sužinokite, kuriuo laiku vizituojamos palatos ir pasistenkite tuo metu likti šalia paciento. Jei negalite tiesiogiai pasikalbėti su gydytoju, paprašykite jo telefono numerio. Jei kartu su jumis būna ne vienas, o keli žmonės, galite rašyti savotišką dienyną ir taip perduoti informaciją vieni kitiems.

Tiesa, gydytojai dažnai dirba pamainomis. Jei gydytojų pamainos keičiasi, apie tai būtinai pasakykite pacientui, kad sutiktas naujas specialistas nesukeltų papildomo nerimo.

Lankstumas ir kantrybė –svarbios savybės

Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, kiekviena transplantacija vyksta skirtinga eiga. Neįmanoma nuspėti, kokiu keliu pasisuks įvykiai, todėl turite būti pasiruošę priimti pakilimus bei nuosmukius tiek gydymo, tiek ir sveikimo metu. Pacientui gali kilti komplikacijų, jis gali sveikti lėčiau, nei tikėtasi, tačiau visa tai yra proceso, kurio negalite paveikti, dalis. Priimkite tai, koncentruokitės į mažesnius žingsnelius ir trumpalaikius tikslus. Nelyginkite su kitais pacientais, nesilyginkite su jų artimaisias. O svarbiausia –pasistenkite išsaugoti viltį ir tikėjimą, kad tai galimybė gyventi.

Pasiruoškite grįžti namo. Atrodytų, pasibaigęs gydymas ligoninėje reiškia iššūkių pabaigą, tačiau nepamirškite, kad sveikimo laikotarpis po KKLT yra toks pat svarbus kaip ir aktyvaus gydymo ligoninėje etapas.

Namuose pacientams dažnai išsivysto infekcija. Taip pat galimos ir kitos komplikacijos, tad gali tekti grįžti į ligoninę. Tai nėra pralaimėjimas. Tai tik dar vienas laikinas ir nenumatytas posūkis artimo žmogaus sveikimo kelyje. Svarbiausia išlaikyti fizinę ir emocinę pusiausvyrą bei nepamesti krypties.

„Liga mums nukrito kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet niekada neklausiau: „Kodėl man?“ Kiekvienas einame mums skirtu keliu.

Arba jį įveiki, arba pasiduodi. Mes pasirinkome suremti pečius ir eiti kartu.

„Esu stipri, optimistė, tačiau duobių buvo.

Vyras mane ne sykį ramino. Man jo guosti nereikėjo, o jis mane guodė, bet išsiverki, keliesi, eini, dirbi... Pradedi džiaugtis smulkmenomis. Ilgainiui atėjo suvokimas, kas yra tikra bėda, o kas – smulkmenos. Labai suprantu kitus žmones, kiekvienas turime tokią bėdą, kurią galime ištverti.“

Ievos vyrui transplantacija buvo atlikta prieš 10 metų.

Išlaikykite humoro jausmą

Daugybė artimųjų pasakoja, jog gera nuotaika ir humoras net ir sunkiausiomis akimirkomis padėjo jiems ir pacientams įveikti šią nelengvą patirtį.

Nors jūsų artimajam ir taikomas gydymas, stenkitės gyventi. Darykite mėgstamus dalykus, gvildenkite įdomias pokalbių temas ir kiek įmanoma, mėgaukitės gyvenimu. Gydymas – etapas, kuris turi savo pradžią ir pabaigą. Ir nors gali atrodyti, kad niekada nebebus taip, kaip buvo, tačiau daug kas priklausys nuo jūsų pačių – ką pasiimsite ir ką paliksite.

Supraskite savo vaidmenį

Rūpintis savo sutuoktiniu ar partneriu, kuriam atliekama transplantacija, yra tikrai nelengvas iššūkis. Jūs ne tik turite atliepti paciento, savo pačių ir kitų šeimos narių poreikius, bet turite tai padaryti be žmogaus, su kuriuo anksčiau tuo dalindavotės – savo partnerio.

Jūs taip pat galite turėti skirtingų lūkesčių. Galbūt jūs galvojate, jog svarbiausia yra suprasti medicininę šios problemos pusę, gydytojų vartojamus terminus, tikrinti vaistų

dozes, sekti laboratorinių tyrimų duomenis, tačiau gali būti taip, jog jūsų partneriui labiausiai reikia emocinio palaikymo.

Egzistuoja plona riba, tarp supratimo, palaikymo ir spaudimo, kad tik įvykdytumėte gydytojų reikalavimus. Pavyzdžiui, jei pacientas neturi apetito, turite pasistengti įtikinti jį pavalgyti; jei jis neturi jėgų išeiti pasivaikščioti, supraskite ir priimkite tai, tačiau skatinkite judėti, pasiūlykite pasivaikščioti drauge – bent 5 minutes, bent kelis žingsnius.

Pakitę santykiai

Kol būsite savo sutuoktinio ar partnerio globėju, neišvengiamai pasikeis ir jūsų tarpusavio santykiai. Nuolat patiriama fizinė ir emocinė įtampa gali sukelti depresiją, pyktį, nervingumą. Dažniausiai šie pokyčiai laikui bėgant praeina ir galiausiai tampate dar artimesni, tačiau kartais šios problemos išlieka ilgam.

Stenkitės atrasti laiko pasirūpinti savimi, pasikalbėti su kuo nors apie savo jausmus ir išgyvenimus. Atraskite laiko ir erdvės savo jausmais pasidalinti ir su sergančiuoju. Jis čia, toks pats, koks buvo, tik laikinai atsitraukęs, kad pajėgtų pasirūpinti savimi, tačiau vis dar taip pat mylintis ir kai tik jėgos leidžia – trokšta padėkoti ir dėmesiu apgaubti jus.

Kaip su tuo susitaikyti vaikams?

„„Mano šeima per tuos trejus gydymo metus subrendo, sustiprėjo dvasinis ryšys. Nuo vaikų iš pat pradžių neslėpėme, kuo sergu. Kas dėjosi jų širdelėse, sunku pasakyti. Šiandien jie nebenori apie tai net kalbėti. Tik jaučiu, kad bendraamžius jie gerokai praaugo.“ Kraujo vėžiu sirgusi Ramunė.

Paciento vaikai taip pat išgyvena dėl savo tėvų ligos. Kaip jie išreikš savo jausmus, priklauso nuo amžiaus. Vieni jaučiasi labai prislėgti arba net kaltina save. Kitų pakinta elgesys, atsiranda mokymosi sunkumų. Dar kiti baiminasi užsikrėsti ir susirgti patys. Yra vaikų, kuriems vien būti atskirtiems nuo vieno iš tėvų yra be galo sunku. Padėsite jiems, jei būsite su jais visiškai atviri. Pasakokite jiems apie savo ligą ir taikomą gydymą, tačiau neskubėkite. Suaugusiojo išgyvenimai ir įvykių interpretacijos gali smarkiai

skirtis nuo to, ką išgyvena mūsų vaikai. Pasistenkite atsiriboti nuo savo jausmų ir skirkite laiko pokalbiams, tiek, kiek to reikės. Pasakokite pamažu, o svarbiausia – leiskite jiems užduoti klausimus. Taip vaikai pokalbyje atsivers, patys parodys svarbiausias ir jiems aktualiausias kryptis bei leis jiems padėti. Skatinkite juos išsakyti savo jausmus ir nepamirškite paklausti: „kaip tu jautiesi?“, „ką apie tai galvoji?“, „ar galiu tau dar ką nors papasakoti?“, „ar galiu kuo nors padėti?“, „ar yra kas nors, kas tau dabar padėtų?“

Grįžimas namo

Tiek pacientas, tiek artimieji nekantriai laukia, kol bus galima palikti ligoninę ir grįžti namo. Tačiau neretai esame nepasiruošę tam, jog iškart po transplantacijos gyvenimas namuose nebebus toks, kaip anksčiau.

Namuose prižiūrėti ir globoti pacientą išties sudėtingiau nei ligoninėje, kurioje jums padėjo daugybė slaugytojų. Reikės dozuoti vaistus, prižiūrėti kateterius, laikytis specialių rekomendacijų ruošiant maistą ir saugotis infekcijų – tikėtina, jog visa ši atsakomybė kris ant jūsų vieno pečių. Pirmosios savaitės ar mėnesiai šeimoms dažnai būna neramūs. Didelė dalis artimųjų tuo metu perdega. Jaučiate, jog jūsų mylimas žmogus išgyveno transplantaciją ir pagaliau yra namuose, norėtumėte tuo tiesiog džiaugtis, tačiau dar ne visi sunkumai įveikti. Teks lankytis pas gydytojus, ar net vėl grįžti į ligoninę. Gali būti, jog žmonės, kurie anksčiau jus palaikė, dabar tiesiog nusigręžė, nes tiki, jog visi sunkumai jau praeityje. Priminkite draugams ir artimiesiems, jog jie yra reikalingi ir gali jums padėti.

Raskite savyje jėgų paprašyti ir priimti pagalbą iš tų, kurie yra šalia. Pasidalinkite atsakomybėmis – taip pasirūpinsite ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais.

Džiugu, jog dauguma pacientų, kurie išgyveno kaulų čiulpų transplantaciją, tvirtina, jog nesigaili visų patirtų sunkumų. Pacientų artimieji gi prisipažįsta, jog ši patirtis juos labai pakeitė.

Tikriausiai artimojo svarbą pacientui geriausiai iliustruoja šie trimečio paciento mamai pasakyti žodžiai: „Praėjus vieneriems metams po transplantacijos, pasakiau savo sūnui, jog vyksime į ligoninę. Jis paklausė, kodėl. Atsakiau jam, jog visi, kurie labai juo rūpinosi, nori vėl jį pamatyti, o ir jis turįs padėkoti gydytojams, kurie jam padėjo pasveikti. Mano sūnus papurtė galvą ir pasakė, jog jam pasveikti padėjau aš.“

„Ši patirtis išmokė dar labiau puoselėti ir branginti tarpusavio ryšius, labiau vertinti tai, ką turiu, iš gyvenimo pasiimti daugiau šią minutę, nelaukti rytojaus, džiaugtis kiekviena diena. Nors buvau jaunas ir neturėjau sveikatos bėdų, bet liga ir jos iššūkiai parodė, kaip akimirksniu viskas gali pasikeisti. Sveikata yra svarbiausia, tad stengiuosi rūpintis savo kūnu tiek išoriškai, tiek iš vidaus, mylėti save, gyventi sveikiau, žiūrėti į viską paprasčiau, leisti sau daugiau.“

Kraujo vėžiu sirgo Justino žmona.

11 SKYRIUS. STEBĖSENOS PLANO SUDARYMAS

Ištvėrę kaulų čiulpų transplantaciją, jūs patyrėte neįkainojamų išgyvenimų. Todėl sugrįžus į įprastą gyvenimą, galite jaustis kitoks tiek pats sau, tiek aplinkiniams. Tiek patyrę, jūs tiesiog kitaip vertinsite gyvenimą, jus domins kiti dalykai, gali pasikeisti net jūsų poreikiai. Vis tik teks susitaikyti su dar vienu dalyku – reikės priprasti prie nepageidaujamų poveikių ir susigyventi su jais. Dauguma jų praeina praėjus metams po transplantacijos, tačiau kiti gali išlikti ir ilgiau.

Transplantaciją išgyvenę pacientai jaučiasi pakylėti – jiems suteikta dar viena proga gyventi. Tačiau kartu tai ir didelė atsakomybė. Dabar svarbiausia jums bus saugoti savo sveikatą, suvokti, koks gydymas jums buvo taikytas ir kokios yra galimos vėlyvos komplikacijos. Taip pat turite reguliariai lankytis pas specialistus, kad jie galėtų įvertinti jūsų sveikatos būklę.

„ „

„Dar ir dabar pagalvoju, kaip neįtikėtina yra tai, jog nepažįstamasis iš Vokietijos pasidalijo savo kaulų čiulpais su manimi ir grąžino man sveikatą, galimybę džiaugtis gyvenimu, dirbti. Tai – stebuklas, už kurį esu ir būsiu dėkinga kiekvieną dieną visą gyvenimą.“

Aistė, 33 metai.

Stebėsenos planas

Daugelis pacientų po transplantacijos toliau yra stebimi savo transplantacijų centre, tačiau kiti pacientai, kurių gyvenamoji vieta yra ktame mieste ar kaimelyje, turi grįžti namo. Ten nebūtinai bus patyrusių specialistų. Todėl yra sudaromas tolesnės stebėsenos planas, kuris pagelbės ne tik jums, bet ir jūsų gydytojui. Atidus ir smulkmeniškas plano pildymas užtikrins tinkamą jūsų sveikatos būklės stebėjimą per atstumą. Kuo daugiau žinosite apie savo ligą, taikytą gydymą ir galimas jo komplikacijas, tuo labiau padėsite savo šeimos gydytojui laiku pastebėti galimą sutrikimą.

Kaip turėtų būti sudarytas stebėsenos planas?

Šį planą ruošia transplantacijų komanda. Jūsų sveikatos istorija nėra eilinė, tad turėkite kelias išrašų su rekomendacijomis kopijas ir išdalinkite jas visiems savo gydytojams, net ir odontologui. Pasirūpinkite, jog jūsų medicininiai dokumentai būtų tvarkingi ir nuolat atnaujinami, o apie gydymo pakeitimus iškart būtų pranešta jus prižiūrinčiam gydytojui. Jūsų transplantacijos komanda turi turėti jūsų šeimos gydytojo ar gydytojo hematologo kontaktus. Atnaujinkite šią informaciją, jei pakeitėte gydytoją.

Stebėsenos plane svarbu nurodyti:

• jums skirtų chemoterapinių vaistų dozes, tikslius pavadinimus ir gydymo režimą. Taip pat svarbu nurodyti vaistus, kuriais buvote gydytas iki transplantacijos,

• jei jums buvo taikyta radioterapija, apšvitos dozę ir gydymo režimą. Taip pat nurodyti, kokiu režimu ir doze jums buvo skirta radioterapija iki transplantacijos,

• vaistus, kurie galėtų turėti ilgalaikį nepageidaujamą poveikį,

• ar po transplantacijos sirgote rimtomis infekcinėmis ligomis ir kaip buvote gydytas,

• ar įvyko ligos atkrytis po transplantacijos ir kaip jis buvo gydytas,

• tikslų visų vartojamų vaistų sąrašą,

• medikamentų, kuriems esate alergiškas, sarašą,

• visų jums atliktų skiepų sąrašą,

• svarbiausių tyrimų rezultatus,

• klinikinio ištyrimo ir laboratorinių tyrimų, kurie turėtų būti atliekami periodiškai sąrašą,

• jus gydžiusio hematologo kontaktus arba kontaktą gydytojo, kuris galėtų atsakyti į šeimos gydytojo klausimus.

Ilgalaikė priežiūra ir tyrimai

Europos kaulų čiulpų transplantacijos asociacija – tai viena žymiausių organizacijų, atliekančių tyrimus kaulų čiulpų transplantacijos srityje. Ši organizacija paruošė gaires, kuriomis vadovaujantis turėtų būti stebimi pacientai po transplantacijos. Įvertinęs jūsų gydymo ypatumus, gydytojas rekomenduos jūsų stebėsenos planą. Tikėtina, jog jums periodiškai bus atliekami visi ar kai kurie iš šių tyrimų:

• tyrimai dėl infekcijos išsivystymo rizikos,

• praėjus 6 mėnesiams po transplantacijos atnaujinami vaikystėje atlikti skiepai (nebent jūsų transplantacijų komanda rekomenduos kitaip),

• plaučių funkcijos tyrimai, jei turėjote problemų su plaučiais transplantacijos metu,

• regėjimo aštrumo tyrimai, kuriais siekiama įvertinti, ar jums nesivysto katarakta,

• kasmetinis profilaktinis vizitas pas odontologą, kuris įvertins, ar nesiformuoja kariesas, opelės ar burnos gleivinės vėžys, ar nejaučiate burnos sausumo,

• kasmetiniai skydliaukės funkcijos tyrimai,

• tyrimai, skirti įvertinti kepenų ir inkstų funkciją,

• tyrimai, skirti įvertinti lytinių hormonų kiekį,

• širdies funkcijos tyrimai,

• kaulų tankio tyrimai osteoporozei įvertinti.

Emocinė sveikata

Pacientus ir jų artimuosius po transplantacijos dažnai vargina emocinis distresas. Ligos atkryčio baimė, fiziniai kūno pokyčiai, lėtas sveikimas, socialinė izoliacija, finansiniai sunkumai ir jausmas, jog niekas jūsų iki galo nesupranta – visa tai kelia įtampą.

Pacientai nusiraminimą randa paramos grupėse, internetinėse paramos svetainėse ar kalbėdamiesi su panašią patirtį turinčiais žmonėmis. Taip pat labai vertingos psichologo / psichoterapeuto konsultacijos.

Kartais, jei kitas pacientas, su kuriuo bendravote gydymo įstaigoje, neišgyveno ar jei jam sugrįžo liga, galite jausti kaltę, jog jums pasisekė. Atsikratyti tokių jausmų jums padės dalyvavimas psichologo konsultacijose ar paramos grupių veikloje.

Ligos atkryčio baimė didžiausia pirmaisiais metais po tranplantacijos. Vėliau ji sustiprėja jums reikšmingų, ne tik su liga susijusių įvykių metu. Prireiks laiko, kol ateitį imsite planuoti drąsiau ar kol sulauksite dienos, kurios metu nepagalvosite apie savo ligą.

„Daugiausiai stiprybės man teikė mano šeima, draugai ir skyriuje dirbusi psichologė. Kai nebuvo jėgų galvos pakelti fiziškai, aš visą dėmesį skyriau savo minčių „valymui“. Blogas mintis keičiau geromis ir teigiamomis. Galvojau, ką veiksiu, kai pasveiksiu; kokie orai bus ryt ir kad jei šiandien jaučiuosi prastai, rytoj bus geriau, tik reikia palaukti.“

„

Dvi kaulų čiulpų transplantacijas išgyvenusi Gabrielė.

Pakitę santykiai su šeimos nariais

Transplantacija ir sveikimas po jos keičia sutuoktinių gyvenimus. Vienos poros teigia, jog jų santykiai nepasikeitė ar net pagerėjo, tačiau būna ir priešingai.

Taip pat gali pasikeisti jūsų santykiai su vaikais.

Jei susidūrėte su panašiomis problemomis, jums gali padėti šeimos psichologas / psichoterapeutas.

Prisijaukinkite pokyčius

Praeis nemažai laiko, kol nuolatinė baimė dėl sveikatos nebekankins nei jūsų, nei jūsų artimųjų. Nors fizinė būklė yra svarbi, tačiau didžiulę įtaką bendrai savijautai turi glaudūs šeimos ryšiai, draugų palaikymas bei vidinė stiprybė.

Kiekvienas prieš transplantaciją baiminasi skausmo, galimų komplikacijų ir patiria emocinius pakilimus bei nuosmukius. Tačiau vėliau atranda būdų, kaip su tuo susitvarkyti ir mėgautis nauju gyvenimo etapu.

Daugybė išgyvenusių transplantaciją pripažįsta, jog ši patirtis išmokė mėgautis gyvenimo malonumais, džiaugtis kiekviena diena ir neatidėlioti svarbiausių dalykų ateičiai.

12 SKYRIUS. VĖLYVIEJI KAULŲ ČIULPŲ TRANSPLANTACIJOS PADARINIAI

„Jaučiuosi tikra nugalėtoja.

Einu gatve ir galvoju, kad jūs žinotumėt, per kokias kančias aš matau jus, galiu šypsotis jums, kalbėtis su jumis. Norėčiau išrėkti visam pasauliui –nepasiduokit sunkumams, vėžys – pagydomas.

„

Reikia tik labai norėti, gyventi ir tikėti“.

Kaulų čiulpų transplantacija

Ramunei atlikta 2006 m.

KKLT suteikia galimybę išgyventi ar pagerina gyvenimo kokybę, tačiau tai ilgas ir sudėtingas gydymo procesas, kurio metu pacientai susidūria su įvairiomis komplikacijomis. Vienos jų gali atsirasti po kelių mėnesių ar net metų ir laikui bėgant praeina. Tačiau kai kurios būna ilgalaikės ir reikalauja nuolatinio dėmesio.

Galimi vėlyvi kaulų čiulpų transplantacijos padariniai yra:

• dėmesio koncentracijos ir atminties problemos,

• lėtinis nuovargis ir miego sutrikimai,

• akių problemos,

• kaulinio audinio pažeidimas,

• periferinė neuropatija (plaštakų ir pėdų dilgčiojimas ir aptirpimas),

• inkstų, plaučių ir širdies problemos,

• seksualinės funkcijos sutrikimai,

• nevaisingumas,

• antrinis vėžys,

• ligos atkrytis.

Nei vienas pacientas nepatiria visų čia išvardintų komplikacijų. Rizika joms atsirasti priklauso nuo jūsų ligos, chemoterapijos vaistų rūšies ir dozės, radioterapijos dozės, jūsų amžiaus bei anksčiau buvusio gydymo. Daugelio šių komplikacijų galima išvengti, jei atidžiai save stebėsite ir jums laiku paskirs gydymą.

Dėmesio koncentracijos ir atminties problemos

Pacientus po transplantacijos dažnai vargina pakitęs informacijos suvokimas. Tai vadinama kognityvinių (pažinimo) funkcijų, tokių kaip mąstymas, atmintis ar dėmesys, pokyčiais. Jie yra nemalonūs tiek pacientui, tiek jo artimiesiems. Sergantieji skirtingai patiria šiuos pokyčius: vieniems jie gali būti vos pastebimi, tuo tarpu kitiems – intensyvesni. Jums gali:

• sutrikti atmintis,

• sutrikti dėmesio koncentracija,

• tapti sunku atlikti kelias užduotis vienu metu,

• būti sunku planuoti,

• būti sunku prisiminti tam tikrus žodžius pokalbio metu.

Šios problemos paprastai silpnėja ar laikui bėgant praeina visiškai, tačiau kai kuriems pacientams kognityviniai sunkumai juntami ilgai. Tokiu atveju rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju neurologu.

Lėtinis nuovargis

Juo po transplantacijos dažnai skundžiamasi. Lėtinis nuovargis paveikia nuotaiką, fizinį aktyvumą, darbo našumą ir miegą. Kitaip nei nuovargis, kurį kiekvienas mūsų patiria kasdien, lėtinis nuovargis nesumažėja net pailsėjus. Jį sukelia:

• anemija (kitaip mažakraujystė) – tai būsena, kai sumažėjus eritrocitų ir juose esančio baltymo hemoglobino kiekiui, organizmas nebegauna pakankamai deguonies,

• depresija,

• skausmas,

• miego sutrikimai,

• elektrolitų disbalansas,

• infekcija,

• prastai funkcionuojanti imuninė sistema,

• skydliaukės sutrikimai ar kiti hormonų pokyčiai,

• antinksčių nepakankamumas,

• mitybos trūkumas,

• dehidratacija (skysčių trūkumas),

• nepakankamas fizinis aktyvumas,

• stresas,

• vaistai, kurie veikia galvos ir nugaros smegenis,

• uždegiminiai mediatoriai, tokie kaip IL–6 (interleukinas 6), citokinai ir interferonai.

Pacientai dažnai skundžiasi, jog trūksta energijos, kad jaučia bendrą silpnumą ir / ar sumažėjusią motyvaciją. Nuovargis kelia liūdesį, pyktį ir nervingumą. Gali būti sunku atlikti kasdienius darbus. Pablogėja atmintis.

Informuokite gydytoją, jei jaučiate lėtinio nuovargio simptomus. Norint nustatyti jo kilmę, galima atlikti tyrimus anemijos ar skydliaukės hormonų pusiausvyrai įvertinti.

Sumažinti lėtinio nuovargio simptomus padės subalansuota mityba: gerkite pakankamai skysčių, valgykite pilnavertį maistą, praturtintą baltymais ir angliavandeniais. Jei turite klausimų dėl mitybos plano, galite kreiptis į dietologą.

Dar vienas būdas – tinkamas fizinio aktyvumo bei darbo ir poilsio režimo palaikymas. Nepamirškite, kad jūsų kūnas iškentė ilgą ir sudėtingą gydymą, todėl nereikalaukite iš savęs per daug. Jei jaučiate lėtinio nuovargio simtomus, stenkitės tausoti savo energiją. Pavyzdžiui, prisėskite ruošdami valgį ar maudydamiesi vonoje. Svarbiausius darbus planuokite ryte ar tuomet, kai jaučiatės kupini jėgų. Stenkitės dirbti savo tempu, neskubėkite, o nebūtinas užduotis palikite kitiems.

Vis priminkite sau, kad tai laikina ir dabar svarbiausia – judėti savu tempu. Tačiau jei tik jėgos leidžia, nepamirškite ir malonumo teikiančių fizinio aktyvumo veiklų. Net ir nedidelis fizinis krūvis, pavyzdžiui, 5 – 10 minučių kasdien, gali pagerinti bendrą savijautą. Pagalvokite, galbūt verta užsirašyti į kineziterapijos užsiėmimus, sporto klubą, jogos klasę ar kitas treniruotes, kur galėtumėte reguliariai sportuoti.

Kognityvinė elgesio terapija taip pat yra veiksminga.

Jei lėtinis novargis neigiamai veikia jūsų darbo našumą, pakalbėkite su darbdaviu. Galbūt galima laikinai sumažinti darbo krūvį arba kitaip jį paskirstyti: sutrumpinti darbo valandas ar dirbti nepilną darbo savaitę. Svarbiausia, kad nesidrovėtumėte prašyti pagalbos.

Miego sutrikimai

Miego sutrikimu dažnai skundžiasi ne tik kaulų čiulpų transplantaciją, bet ir kitas su sveikata susijusias krizes patyrę pacientai. Prastas miegas ilgainiui sukelia rimtų sveikatos sutrikimų, tokių kaip širdies ligos, diabetas ar nutukimas. Taip pat turi įtakos:

• galvos skausmui,

• nuovargiui dienos metu,

• depresijai,

• nerimui,

• piktnaudžiavimui psichotropinėmis medžiagomis ar alkoholiu,

• dėmesio koncentracijos ir atminties problemoms,

• nervingumui.

Profesionali psichologinė pagalba ir kognityvinės elgesio terapijos technikos padeda suprasti miego problemas, jų kilmę, koreguoti savo elgesį bei nukreipti mintis tinkama linkme. Yra skiriamos pagrindinės miego higienos taisyklės, kurias rekomenduojame išmėginti:

• Reguliari miego dienotvarkė. Labai svarbu keltis ir eiti miegoti tuo pačiu metu, net ir savaitgaliais.

• Lova skirta tik miegui ir seksui.

• Jei ilgai neužmiegate, verčiau kelkitės iš lovos, nelikite joje gulėti.

• Prieš miegą sudarykite rytdienos darbų sąrašą. Tuomet naktį nereiks nerimauti, jog kažką pamiršote.

• Venkite kofeino, nikotino ir kitų stimuliuojančių medžiagų turinčių gėrimų bei maisto produktų bent 4 – 6 valandas iki miego. Atminkite, jog aktyvina ne tik kava, bet ir saldinti gazuoti gėrimai, juoda ir žalia arbata, šokoladas. Prieš miegą nepersivalgykite, tačiau nepatartina eiti miegoti ir alkanam.

• Vakare nevartokite alkoholio. Klaidingai manoma, jog alkoholis padeda atsipalaiduoti ir užmigti. Atvirkščiai, miegas tampa paviršutiniškass ir fragmentuotas.

• Miegamajame negali būti elektroninių prietaisų (telefono, planšetės, kompiuterio ir pan.). Įsigykite tradicinį žadintuvą, kad nereiktų šalia lovos laikyti veikiančio telefono.

• Atsikratykite įpročio nakties metu tikrinti, kiek yra valandų. Pirma, tai blaško ir prabudina iš miego. Antra, sunerimsite, jog dar per mažai išmiegojote, vėl prabudote ar dar daug laiko liko iki kol išauš rytas. Šis patarimas itin svarbus sergantiems nemiga.

• Susikurkite ritualus prieš miegą. Tai galėtų būti šilto pieno stiklinė ar puodelis arbatos, rami muzika, karšta vonia ar keli knygos puslapiai (tačiau ne darbas prie kompiuterio ar naršymas telefone, kai gulite lovoje).

• Nėra nieko svarbiau už jūsų miegą, todėl neaukokite jo dėl nesibaigiančių darbų, buities ruošos, vakarėlių ir t. t. Neramias mintis ir rūpesčius taip pat palikite už miegamojo durų.

Gydytojai miego problemoms spręsti dažnai siūlo migdomųjų vaistų, tačiau įrodyta, jog profesionali psichologinė pagalba ir kognityvinės elgesio terapijos metodai taip pat efektyvūs. Amerikos gydytojų koledžas rekomenduoja suaugusiems pacientams, kurie skundžiasi miego problemomis, pirmiausia peržiūrėti savo miego įpročius, pakoreguoti juos vadovaujantis miego higienos taisyklėmiss bei kognityvinės elgesio terapijos metodaiss.

Akių problemos

Katarakta yra dažna vėlyvoji komplikacija po kaulų čiulpų tranplantacijos. Jei ji išsivystė, prireiks operacijos.

Jei jums buvo taikytas viso kūno apšvitinimas, gali varginti akių sausumas. Tokiu atveju padės dirbtinės ašaros ar drėkinantys akių tepalai.

Kaulų tankio sumažėjimas (osteoporozė)

Viena iš galimų vėlyvų kaulų čiulpų transplantacijos pasekmių yra kaulų tankio sumažėjimas (osteoporozė). Rizikos veiksniai:

• moteriška lytis,

• vyresnis amžius,

• menopauzė,

• nepakankamas fizinis aktyvumas,

• smulkus skeletas,

• anksčiau gydymui naudoti steroidai (dar vadinami gliukokortikoidais, hormonais).

Jei jūsų kaulų tankis mažėja, gydytojas gali rekomenduoti:

• didinti fizinį aktyvumą,

• vartoti kalcio papildus,

• vartoti vitaminą D,

• pakaitinę hormonų terapiją,

• biofosfonatus.

Avaskulinė nekrozė (tam tikros rūšies sąnario pažeidimas) po kaulų čiulpų transplantacijos atsiranda 2 – 5 proc. pacientų. Ši komplikacija itin dažna, jei žmogus ilgą laiką buvo gydytas didelėmis steroidų dozėmis. Paprastai ši būklė pažeidžia klubo, bet taip pat ir peties ar čiurnų sąnarius. Problema sprendžiama sąnario endoprotezavimo operacija. Transplantacijos centruose pacientams reguliariai matuojama kalcio ir vitamino D koncentracija kraujyje. Ypatingai pirmus metus po transplantacijos. Jei reikia, papildomai skiriami maisto papildai ir vitaminai.

Inkstai

Inkstų problemos dažniau išsivysto tiems pacientams, kurie sirgo daugine mieloma ar tiems, kuriems buvo taikomas viso kūno apšvitinimas. Gydymas priklauso nuo to, kokia liga išsivystė. Jei jūsų inkstų funkcija sutrikusi, informuokite gydytoją apie visus vaistus, kuriuos vartojate. Taip pat nepamirškite paminėti ir vaistinių žolelių –jos gali paveikti inkstų funkciją ir pabloginti būklę.

Plaučiai

Kai kurie chemoterapiniai vaistai, pavyzdžiui, bleomicinas, karmustinas, brentuksimabas, taip pat radioterapija sukelia plaučių pažeidimą. Jei pradedate netoleruoti fizinio krūvio ar tampa sunku kvėpuoti, informuokite gydytoją. Venkite rūkymo (taip pat ir elektroninių cigarečių) bei stenkitės riboti kontaktą su lakiomis medžiagomis.

Širdis

Kai kurie pacientai, patyrę kaulų čiulpų transplantaciją, turi didesnę infarkto ar širdies nepakankamumo išsivystymo riziką. Rizikos veiksniai:

• radioterapija, taikyta krūtinės ląstoje,

• hormoniniai pokyčiai,

• vaistai (tokie kaip ciklofosfamidas, melfalanas ir antraciklinai).

Norėdami apsaugoti širdį, sekite savo kraujospūdį, kontroliuokite gliukozės ir cholesterolio kiekį kraujyje. Stenkitės būti fiziškai aktyvūs ir informuokite gydytoją apie bet kokius savijautos pasikeitimus.

Periferinė neuropatija

Tai nervų pažeidimas, kartais atsirandantis po kaulų čiulpų transplantacijos. Periferinė neuropatija pasireiškia pėdų ir plaštakų aptirpimu bei dilgčiojimu. Nemalonūs pokyčiai gali sustiprėti naktį ar šaltame ore. Periferinės neuropatijos riziką didina šie vaistai:

• ciplatina,

• vinkristinas,

• talidomidas,

• lenalidomidas,

• bortezomibas.

Daugiau apie tai, kaip valdoma periferinė neuropatija, galite sužinoti 8 skyriuje.

Dantų pokyčiai

Po transplantacijos gali sumažėti seilių gamyba, o tai savo ruožtu didina dantų ir dantenų ligų riziką. Fluoru praturtintos dantų pastos ar burnos skalavimo skysčiai padės išvengti šių komplikacijų. Būtina reguliariai lankytis pas odontologą.

Vaisingumas ir seksualinė sveikata

„

Šiuolaikinė medicina gali padėti išsaugoti vaisingumą.

Daugumai, tačiau ne visiems, pacientams, kaulų čiulpų transplantacija lemia nevaisingumą. Rizika ypač didelė, jei buvote gydytas ciklofosfamidu, taip pat jei jums kondicionavimo metu apšvitino visą kūną (daugiau informacijos apie šeimos planavimo galimybes po transplantacijos galite rasti 14 skyriuje). Šiuolaikinės medicinos pagalba vaisingumą galima išsaugoti, tačiau tuo pasirūpinti reiktų prieš pradedant gydymą transplantacija.

Po transplantacijos dažnai sutrinka seksualinės funkcijos, tačiau apie tai drovisi kalbėti tiek pacientai, tiek gydytojai. Sunkumams įtakos turi ir fizinės, ir psichologinės priežastys, tačiau nepamirškite, kad tai laikina ir daugelį sutrikimų galima išspręsti (daugiau apie tai skaitykite 13 skyriuje).

Antrinis vėžys

Nedidelei transplantaciją išgvenusių pacientų daliai išsivysto antrinis vėžys. Dažniausiai ūminė mieloleukemija, odos, krūtų ir burnos gleivinės vėžys. Gydytojas jus informuos, ar tokia rizika yra ir kokius tyrimus reikia reguliariai atlikti, kad vėžį aptiktų kuo anksčiau.

Ligos atkrytis

Tai pirminės ligos atsinaujinimas po transplantacijos. Tam tikrais atvejais tikimybė yra labai didelė. Pavyzdžiui, dažna ji pacientams, kurie serga daugine mieloma. Gydant šią ligą transplantacijos tikslas yra ne išgydyti, bet sustabdyti ligos progresavimą ir prailginti gyvenimą.

Daliai pacientų po transplantacijos yra skiriamas palaikomasis gydymas tam, kad sumažėtų ligos atkryčio rizika. Jei vis dėlto tai nutiko, gydytojas praneš jums visas gydymo galimybes. Viena jų yra atlikti antrą transplantaciją kaulų čiulpus imant iš jūsų ar donoro. Taip pat galima dalyvauti klinikiniame tyrime, kuriame tiriami nauji ligos gydymo būdai.

Neskubėkite ir atidžiai apsvarstykite visas galimybes. Jei reikia, pasitarkite su dar vienu gydytoju.

Rūpinkitės savo sveikata

Kaulų čiulpų transplantacija daugumai žmonių suteikia galimybę pasveikti ar pristabdyti ligos progresavimą, prailginti gyvenimą ir išlaikyti geresnę jo kokybę. Tačiau gera savijauta priklauso ir nuo jūsų pačių. Nepamirškite reguliariai lankytis pas gydytoją, informuokite jį apie naujai atsiradusias sveikatos problemas, kartu spręskite jums rūpimus klausimus.

Pokyčiai turi didžiulę įtaką gyvenimo kokybei. Reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė ir subalansuota mityba bei streso mažinimas gali padėti jums nugyventi ilgą, sveiką ir laimingą gyvenimą.

13 SKYRIUS. SEKSUALINĖ SVEIKATA

„Man niekada netrūkdavo moterų dėmesio. Mokėjau jas sužavėti, pakalbinti, paflirtuoti.

Tačiau šita liga iš manęs atėmė pasitikėjimą savimi kaip vyru.

„

Nuolat šalia moterų jausdavausi lyg mokinukas, jaudinausi. Man atrodė, jog jos permato mane kiaurai ir žino, jog kažkada sirgau…“

Mykolas, 37 metai.

Seksualinio gyvenimo problemos po transplantacijos – lyg dramblys kambaryje.

Retai kada apie tai kalbama, nes svarbiausia kova – už paciento gyvybę. Visuomenės tarpe apstu pikantiškų žinučių lytinės ir reprodukcinės sveikatos bei seksualumo ir seksualinių santykių temomis, tačiau atviras ir nuoširdus pokalbis vis dar yra retenybė.

Daugelis pacientų nedrįsta apie tai užsiminti savo gydytojui, o šie savo ruožtu taip pat jaučiasi suvaržyti. Tad problemos dažnai išlieka nepaliestos ir pacientai kenčia vieni.

Seksualinio gyvenimo pokyčiai po transplantacijos yra dažni, ir jei žinosite, ko galima tikėtis, geriau tam pasiruošite ir gal net išvengsite įtampos tarp jūsų ir partnerio.

Ne visi pacientai patiria seksualinio gyvenimo sunkumų. Vieno iš tyrimų rezultatai parodė, jog daugiau kaip 46 proc. vyrų ir daugiau kaip 80 proc. moterų seksualinis aktyvumas sumažėjo praėjus 5 metams po transplantacijos, palyginus su asmenimis, kuriems KKLT nebuvo atlikta. Įdomu tai, kad moterys, kurios atnaujino seksualinį gyvenimą praėjus vieneriems metams po transplantacijos, turėjo mažiau seksualinių sunkumų vėliau, nei tos, kurios liko seksualiai neaktyvios.

Seksualinį gyvenimą neigiamai veikia tiek fiziniai (radioterapija, chemoterapija), tiek emociniai (nuotaikų kaita, depresija) išgyvenimai bei tam tikri nuskausminamieji vaistai ar antidepresantai. Visa tai turi įtakos žmogaus libido (lytiniam potraukiui) ir seksualiniam gyvenimui po transplantacijos. Pokyčiai tiek pacientą, tiek ir jo partnerį užklumpa netikėtai. Tačiau, svarbu nepamiršti, kad seksualinis gyvenimas – vienas iš bazinių žmogaus instinktų, kuris apima ne tik fizinį kūną, bet ir emocinę bei psichologinę asmens gerovę. Natūralu, kad po tokio ilgo ir sunkaus gydymo gali prireikti laiko.

Atvirai kalbėkite su savo partneriu apie pokyčius, kuriuos jaučiate. Aptarkite tai, kas jus jaudina, yra malonu ir patenkina. Su šiais iššūkiais susiduriate jūs abu, todėl ir problemą spręsti turite kartu. Jei ieškosite, tikrai rasite naujų būdų, kaip mėgautis intymumu. Nebijokite patarimo kreiptis ir į psichologą ar seksologą.

Vyrai

Kūno švitinimas gali pažeisti smulkias penio kraujagysles, o tai sukelia erekcijos problemas. Radioterapija ir kai kurie chemoterapijai naudojami vaistai gali sukelti nervų pažeidimą, sumažinti lytinio hormono testosterono koncentraciją kraujyje, todėl sumažėja lytinis potraukis.

Daugumai vyrų prireikia nuo pusės iki dvejų metų, kad testosterono lygis kraujyje sugrįžtų į normos ribas. Pacientams, kurių testosterono lygis išlieka žemas, skiriama pakaitinė terapija.

Jei jaučiate erekcijos sutrikimą, yra vaistų, kurie atpalaiduoja lygiuosius raumenis ir skatina kraujo tekėjimą į penį. Vis tik jie neveiks ir nedidins lytinio potraukio, jei buvo pažeistos nervinės galūnėlės.

Pasiekti erekciją taip pat padeda vaistų Caverject® ir Edex® injekcijos. Taip pat galite įsigyti ir vakuuminių prietaisų. Būdų yra, tik aptarkite juos su gydytoju urologu.

Moterys

Viso kūno apšvitinimas ir didelių dozių chemoterapija gali sukelti ankstyvą kiaušidžių audinio išsekimą, kuris lemia makšties elastingumo ir lubrikacijos sumažėjimą. Makšties oda suplonėja, tampa trapi, todėl lytinių santykių metu gali perštėti, kraujuoti ar net skaudėti. Skausmas lytinių santykių metu, kaip ir kai kurie menopauzės simptomai, pavyzdžiui, karščio bangos, slopina moters lytinį potraukį.

Daugelis moterų pasakoja, jog po transplantacijos fizinis potraukis sumažėjo, sunku patirti organizmą, lytinių santykių kokybė nebe ta. Padėti gali makšties drėkikliai ar kiti panašūs produktai. Taip pat prieš sueitį išbandykite vandens ar silikono pagrindo lubrikantus.

Daugumai moterų po transplantacijos anksti prasideda menopauzė. Pakaitinė hormonų terapija galėtų padėti, tačiau naujausių tyrimų duomenys yra prieštaringi. Pasitarkite su savo ginekologu, jis padės atrasti geriausią sprendimą.

Psichologiniai iššūkiai

Psichologiniai sunkumai po transplantacijos yra ne ką menkesni už fizinius. Jie taip pat turi įtakos lytiniui potraukiui. Tokie pokyčiai, kaip svorio priaugimas ar nete-

kimas, nuslinkę plaukai bei kiti keičia jūsų požiūrį į save. Natūralu, jog jausitės mažiau patrauklus sau ir aplinkiniams. Be to, judu su partneriu gali neraminti infekcijos rizika, ypač jei jūsų imuninė sistema dar nėra visiškai atsistačiusi.

Buvę pacientai pataria neskubėti ir duoti sau laiko. Yra daugybė metodų, kaip susigrąžinti intymų ryšį su savo partneriu.

Svarbiausia, atvirai kalbėkitės. Nemanykite, jog žinote viską. Klauskite. Susidarykite planą, kurkite taisykles. Taip užkirsite kelią nesusipratimams ir pykčiui, o kartu paspartinsite seksualinės sveikatos susigrąžinimą.

Padėti įveikti sunkumus taip pat gali psichologas ar seksologas.

14 SKYRIUS. ŠEIMOS PLANAVIMAS

„Aš asmeniškai pasigedau informacijos apie vaisingumo išsaugojimą. Transplantacijos metu man buvo 26 metai. Tokių jaunų pacientų per metus nebūna tiek ir daug, bet informacijos labai trūko. Vienintelis man matytas faktas apie nevaisingumą – tai sutartyje dėl planuojamos atlikti procedūros įrašytas punktas apie didelę tikimybę prarasti vaisingumą po transplatacijos.“

„Deimantei transplantacija atlikta prieš 4 metus.

Ne visi, tačiau dauguma pacientų, kuriems atlikta transplantacija, tampa nevaisingais. Tai priklauso nuo jūsų amžiaus, lyties, seksualinės brandos, taip pat nuo jums skiriamų chemoterapinių vaistų ir / ar radioterapijos kondicionavimo metu. Tačiau būdų net ir po transplantacijos susilaukti vaikų yra. Vaisingumo išsaugojimas prieš transplantaciją, pagalbinis apvaisinimas in-vivo (moters kūne) ar in-vitro (ne moters kūne, o mėgintuvėlyje) fertilizacija, įsivaikinimas. Tai pasirinkimai šeimoms, kurios susidūria su vaisingumo sutrikimais po KKLT.

Pagalbinis apvaisinimas

moters kūne

In–vivo fertilizacija arba kitaip sakant pagalbinis apvaisinimas moters kūne, kuris dar vadinamas intrauterine inseminacija (IUI) – procedūra, kurios metu atitinkamai paruošta vyro sperma specialiu kateteriu sušvirkščiama į moters makštį tuo metu, kai yra didžiausia tikimybė apvaisinti subrendusias kiaušialąstes, per ovuliaciją. Kartais prieš šią procedūrą skiriamas specialus gydymas – kiaušidžių stimuliacija. Jos metu kūnas skatinamas užauginti tinkamos kokybės kiaušialąstę ir siekiama sukontroliuoti

moters ovuliaciją, kad inseminacija būtų atlikta tinkamiausiu laiku. Jei vieną iš kiaušialąsčių pavyksta apvaisinti, susiformuoja embrionas, kuriam įsitvirtinus gimdos gleivinėje užsimezga nėštumas.

Šaldyta sperma yra sėkmingai naudojama pagalbinio apvaisinimo metu. Todėl vyrams, kuriems po transplantacijos gresia tikimybė prarasti vaisingumą, yra rekomenduojama užšaldyti spermos mėginį lytinių ląstelių banke dar iki transplantacijos. Tai paprasta procedūra. Keli spermos mėginiai surenkami ir užšaldomi labai žemoje temperatūroje (kriopreservacija) steriliuose konteineriuose.

Pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne

In–vitro fertilizacija arba kitaip sakant pagalbinis apvaisinimas ne moters kūne, kuris kartais dar vadinamas pagalbiniu apvaisinimu mėgintuvėlyje (IVF) – procedūra, kurios metu surinktos moters kiaušialąstės yra apvaisinamos laboratorijos sąlygomis.

Šios procedūros metu kiaušialąstės apvaisinimas, arba paprasčiau sakant „susitikimas“ su spermatozoidu, vyksta laboratorinėje Petri lėkštelėje. Vėliau susidarę embrionai perkeliami į moters gimdą. Jei jie įsitvirtina gimdos gleivinėje, užsimezga nėštumas. Šiai procedūrai galima naudoti savas kiaušialąstes, užšaldytas iki transplantacijos.

Jei spermatozoidų kiekis labai mažas arba jei sutrikęs jų judrumas, rekomenduojama intracitoplazminė spermatozoidų injekcija, dar kitaip vadinama ICSI, į kiaušialąstę. Tuomet toks apvaisintas kiaušinėlis perkeliamas į moters gimdą.

Jei prieš transplantaciją ketinate užšaldyti savo kiaušialąsteles, pasikalbėkite apie tai su savo gydytoju. Yra vaistų, kurie stimuliuoja kiaušialąsčių brendimą, bet gali paspartinti jūsų ligos vystymąsi ar kitaip paveikti taikomą gydymą. Be to, jei transplantaciją reikia atlikti nedelsiant, ši procedūra, deja, nėra tinkama.

Tokiu atveju vertėtų apsvarstyti kitas moters vaisingumo išsaugojimo strategijas. Kiaušidžių audinio šaldymas, kiaušidžių transpozicija, lytinių liaukų ekranavimas ar kiaušidžių funkcijos slopinimas. Tinkamiausią vaisingumo išsaugojimo metodą jums parinks gydytojų komanda. Būtinai pasikonsultuokite ir su vaisingumo specialistais.

Šiuo metu daugelyje šalių in-vitro fertilizacija yra pilnai ar bent dalinai kompensuojama su vaisingumo iššūkiais susiduriančioms poroms. Tą geriausiai žino vaisingumo specialistai.

ŠEIMOS PLANAVIMAS PO ONKOLOGINĖS LIGOS GYDYMO

Paveikslas Nr 1.

ŠEIMOS PLANAVIMAS PO ONKOLOGINĖS LIGOS GYDYMO

ONKOLOGINIŲ

PACIENTŲ VAISINGUMO

Paveikslas Nr 2. VYRŲ VAISINGUMO IŠSAUGOJIMO STRATEGIJA

Paveikslas Nr 3. MOTERŲ VAISINGUMO IŠSAUGOJIMO STRATEGIJA

Pagalbinio apvaisinimo metodai padidina tikimybę pastoti, tačiau gali tekti procedūrą kartoti kelis kartus. Deja, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai pastoti nepavyksta. Būtinai apsvarstykite visas šeimos kūrimo strategijas.

Įvaikinimas

Tai gali būti viena iš galimybių į šeimą pasikviesti vaikutį. Tikėtina, jog įvaikinimo proceso metu turėsite atskleisti informaciją apie savo sveikatos būklę. Kartais tai yra kliūtis, bet daugybė porų po transplantacijos džiaugiasi tokiu būdu pas juos atėjusiais vaikais.

„„25 metų mano krikšto sūnų iš sunkios ligos gniaužtų ištraukė savo kaulų čiulpais pasidalinęs vaikinas iš Vokietijos. Kai krikštasūnis pilnai pasveiko, vedė ir įsisūnijo berniuką, kuriam dabar 3 metukai.”

Birutė, 66 metai.

PRIEDAS A. APIE KRAUJO LĄSTELES

Kraujas sudarytas iš daugybės ląstelių, kurios atlieka skirtingas funkcijas. Dauguma kraujo ląstelių gaminamos kaulų čiulpuose ir patenka į kraujotaką būdamos skirtingai subrendusios. Yra suskaičiuota, jog sveikas suaugęs žmogus kas valandą pagamina apie 500 milijonų įvairių kraujo ląstelių.

Viso gydymo metu gydytojai atidžiai seks jūsų kraujo ląstelių rodiklius. Dažniausiai girdėsite kalbant apie raudonuosius kraujo kūnelius, baltuosius kraujo kūnelius ir kraujo plokšteles.

Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) deguonį iš plaučių perneša į kitus audinius. Jie taip pat išneša iš audinių ten susidariusį anglies dvideginį į plaučius, kur jis pašaliniamas.

Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) yra reikalingi kovojant su infekcija. Yra kelios baltųjų kraujo kūnelių rūšys, jos bus aprašytos vėliau.

Kraujo plokštelės (trombocitai) – tai mažiausi kraujo elementai. Jie reikalingi kraujo krešėjimui.

Visos kraujo ląstelės vystosi iš vienos pradinės ląstelės, esančios kaulų čiulpuose ir vadinamos pluripotentine ląstele. Jos yra ypatingos, nes gali daugintis ir gamina dvi kitas ląstelių rūšis – tai mieloidinė kamieninė ląstelė ir limfoidinė kamieninė ląstelė. Savo ruožtu šios ląstelės arba dauginasi pačios, arba gamina kitas ląsteles, subrendusias kraujo ląsteles. Limfocitai, priklausantys baltiesiems kraujo kūneliams, kyla iš limfoidinės kamieninės ląstelės, o raudonieji kraujo kūneliai, kraujo plokštelės ir kiti baltieji kraujo kūneliai kyla iš mieloidinės kamieninės ląstelės.

Baltieji kraujo kūneliai

Skiriamos penkios pagrindinės baltųjų kraujo kūnelių rūšys:

Limfocitai yra mažiausi iš visų baltųjų kraujo kūnelių. Limfocitai kovoja su virusinėmis infekcijomis, o taip pat padeda sunaikinti bakterijas, grybus ir kitus parazitus. T limfocitai – tai tokia limfocitų rūšis, kuri kovoja su virusais ir pirmuonimis. B limfocitai gamina baltymus, vadinamus antikūnais. Jie prisijungia prie svetimų ląstelių ar parazitų paviršiaus. Tuomet veikti pradeda kiti baltymai, vadinami komplemento sistema, citokinais, kurie apsupa „pažymėtą“ ląstelę ar mikroorganizmą ir padeda jį sunaikinti.

Monocitai yra didžiausi iš baltųjų kraujo kūnelių. Jie gali apsupti ir sunaikinti

bakterijas bei grybus. Jie taip pat padeda pašalinti svetimų organizmų liekanas, kurias sunaikino kitos kraujo ląstelės. Kai monocitai palieka kraujotaką ir įsikuria kituose audiniuose ar organuose, jie virsta didelėmis ląstelėmis, vadinamomis makrofagais. Pastarieji geba dar geriau kovoti su infekcijų sukėlėjais.

Neutrofilai (dar vadinami granuliocitais) kovoja su infekcijas sukeliančiomis bakterijomis. Jie nuolat cirkuliuoja kraujyje ar limfinėje sistemoje ir sunaikina į organizmą patekusias žalingas bakterijas. (Limfinė sistema – tai gyslų tinklas, kuriame cirkuliuoja specialus skystis, vadinamas limfa. Jis išsidėstęs šalia kraujagyslių).

Eozinofilai – tai baltųjų kraujo kūnelių rūšis, kovojanti su pirmuonimis.

Bazofilų funkcija nėra iki galo aiški. Manoma, kad jie dalyvauja alerginėse reakcijose, tokiose kaip astma, dilgėlinė, šienligė ir tokiose, kurias sukelia vaistai.

Blastai

Baltieji kraujo kūneliai pereina kelias vystymosi stadijas, kol subręsta ir virsta limfocitais, monocitais, neutrofilais, eozinofilais ar bazofilais. Nesubrendę baltieji kraujo kūneliai vadinami blastais.

Jie paprastai randami tik kaulų čiulpuose. Jei didelis kiekis blastų aptinkamas kraujotakoje, greičiausiai pacientas serga ūmia leukemija. Nedideli blastų kiekiai gali būti aptinkami sveikstant po chemoterapijos ar infekcijos. Tai dažnai pasitaiko, bet nereiškia, jog pacientas serga leukemija.

PRIEDAS B. KAIP SUPRASTI KRAUJO TYRIMUS?

Tikriausiai ne kartą svarstėte, ką parodo kraujo tyrimai. Šiame skyriuje aptarsime pagrindinius tyrimo rodiklius ir jų reikšmes.

Bendras kraujo tyrimas (BKT) – tai laboratorinis tyrimas, kuriame nurodoma, kokių tipų ir kiek ląstelių randama kraujyje. Toliau aptarsime pagrindines kraujo tyrimo reikšmes.

Raudonųjų kraujo kūnelių skaičius (RBC) parodo, kiek raudonųjų kraujo kūnelių yra viename pikolitre. Jų kiekis priklauso nuo paciento amžiaus ir lyties. Normalios reikšmės: • Vyrų nuo 4,5 iki 6,2, • Moterų nuo 4,2 iki 5,4, • Vaikų nuo 4,6 iki 4,8.

Žemas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis rodo anemiją, skysčių susikaupimą kūne ar kraujavimą. Didelis raudonųjų kraujo kūnelių kiekis gali būti policitemijos (kraujo sistemos liga, kai raudonųjų kraujo kūnelių kiekis būna pernelyg aukštas) ar dehidracijos (skysčių trūkumo) išdava.

Hemoglobino koncentracija. Hemoglobinas, tai baltymas, esantis raudonuosiuose kraujo kūneliuose, kuris plaučiuose prisijungia deguonį ir išnešioja jį po organizmą. Su deguonimi susijungęs hemoglobinas yra ryškiai raudonos spalvos, todėl ir eritrocitai yra raudoni. Tyrimu matuojamas hemoglobino kiekis gramais litre. Šis rodiklis padeda gydytojams nustatyti anemijos ar policitemijos sunkumą. Normalios reikšmės (skirtingose laboratorijose gali šiek tiek skirtis):

• Vyrų 125 – 160 g / l, • Moterų 120 – 150 g / l, • Vaikų 110 – 130 g / l.

Ryški anemija diagnozuojama tuomet, kai hemoglobino koncentracija yra mažesnė nei 70-80 g / l.

Hematokritas nurodo procentinį raudonųjų kraujo kūnelių kiekį ėminyje. Normalios reikšmės:

• Vyrų 40 – 48 proc., • Moterų 36 – 42 proc., • Vaikų 36 – 40 proc.

Eritrocitų rodikliai. Yra trys rodikliai, kurie matuoja eritrocitų dydį ir hemoglobino kiekį eritrocituose:

• Vidutinis eritrocitų tūris (MCV) nustato, kokio dydžio yra eritrocitai. Normali reikšmė 84 – 99 fl.

• Vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH) – norma 26 – 32 pg.

• Vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC) – nustato, kokia hemoglobino koncentracija yra eritrocituose. Normali reikšmė 30 – 36 g / dl.

Baltieji kraujo kūneliai (WBC) – šis rodiklis nurodo, kiek baltųjų kraujo kūnelių yra viename nanolitre (arba x10⁹ / l). Normali reikšmė svyruoja tarp 4,1 ir 10,9, tačiau šis skaičius kinta priklausomai nuo išorinių veiksnių, pavyzdžiui, fizinio aktyvumo, streso, infekcinės ligos. Žemas baltųjų kraujo kūnelių kiekis gali reikšti virusinę infekciją ar toksinę reakciją. Jei baltųjų kraujo kūnelių skaičius mažesnis nei 1 – infekcijos rizika didėja, o jei tampa mažesnis nei 0,5 – infekcijos rizika labai didelė. Paprastai gydytojas prašys atidžiai sekti skaičius ir jei matysite, jog neutrofilų yra mažiau nei 0,5 x109 / l, sukarščiavote, tuoj pat pradėkite vartoti antibiotikus, informuokite gydytoją ir vykite į gydymo įstaigą. Ši būklė vadinasi febrilia neutropenija. Kartais ji gali būti

pavojinga gyvybei, nes natūralios organizmo galimybės kovoti su infekcija yra labai menkos, skubiai reikalingi antibakteriniai vaistai, kitos medicininės priemonės.

Baltųjų kraujo kūnelių skaičius didėja sergant infekcija, leukemija ar esant audinių pažeidimui.

Leukograma – nurodo skirtingas baltųjų kraujo kūnelių rūšis ir ląstelių kiekį. Normalios reikšmės:

Ląstelių rūšis

Procentai

Absoliutūs skaičiai (nanolitre arba x109 / l)

Neutrofilai 50 – 60 proc. 3 – 7

Eozinofilai 1 – 4 proc. 0,05 – 0,4

Bazofilai 0,5 – 2 proc. 0,025 – 0,1

Limfocitai 20 – 40 proc. 1 – 4

Monocitai 2 – 9 proc. 0,1 – 0,6

Rimta infekcijos rizika iškyla, jei neutrofilų kiekis tampa mažesnis nei 0,5. Pirmiausiai vertinkite absoliučius skaičius.

Trombocitų skaičius (PLT) – nurodo kraujo plokštelių (trombocitų) skaičių viename nanolitre (arba x109 / l). Šių ląstelių skaičius didėja fizinio krūvio metu ar sergant tam tikra ligų grupe, vadinama mieloproliferaciniais susirgimais. Trombocitų skaičius taip pat gali didėti infekcijos ar kito uždegiminio proceso metu, taip pat sergant piktybiniu augliu ar pašalinus blužnį. Trombocitų skaičius sumažėja prieš pat menstruacijas. Normali reikšmė: 150 – 600 / nanolitre (arba x109 / l). Kai trombocitų skaičius yra mažesnis nei 50, iškyla kraujavimo rizika, o jei mažiau nei 10 – pacientas rizikuoja mirtinai nukraujuoti.

ŽODYNĖLIS

Adjuvantinė terapija – papildomi gydymui naudojami vaistai, kuriais siekiama sustiprinti pagrindinio gydymo efektyvumą.

Aferezė – tai procedūra, kurios metu kraujas iš paciento rankos cirkuliuoja per specialų aparatą, pašalinantį (arba surenkantį) tam tikrus kraujo komponentus, ir grąžinantį kraują atgal į paciento kraujotaką. Ši procedūra taikoma norint pašalinti trombocitus iš donoro kraujo ar surinkti kamienines ląsteles iš paciento, kuriam bus atliekama kaulų čiulpų transplantacija

Alergenas – bet kuris aplinkos veiksnys, lemiantis alergiją.

Alergija – nenormali, audringa organizmo reakcija į įprastus aplinkos veiksnius.

Alopecija – plaukų netekimas.

Anafilaksija – ūmi alerginė reakcija, pasireiškianti bėrimu, dusuliu, švokštimu ir kraujospūdžio kritimu.

Anafilaksinis šokas – gyvybei grėsminga alerginė reakcija, kuriai būdingas audinių patinimas, ypač gerklų, sunkumas kvėpuoti bei staigus kraujospūdžio kritimas.

Angliavandeniai – viena iš trijų maisto medžiagų, teikiančių energijos organizmui

Anemija – per mažas raudonųjų kraujo kūnelių / hemoglobino kiekis kraujotakoje, lemiantis nepakankamą deguonies pristatymą į audinius ir organus.

Anoreksija – apetito netekimas.

Antibiotikas – vaistas, skirtas bakterijų sukeltoms infekcijoms gydyti.

Antiemetikai – tai vaistai, slopianantys pykinimą ir vėmimą.

Antikūnis – tai organizmo gaminamas baltymas, kuris dalyvauja kovojant su infekciniu veiksniu.

Antigenas – tai į organimą patekusi svetima medžiaga, kuri skatina organizmo imuninį atsaką, tai yra, antikūnių gamybą ir baltųjų kraujo kūnelių aktyvinimą.

Antitoksinas – tai antikūnis, kuris nukenksmina bakterijų gaminamus toksinus.

Aplazija – nesugebėjimas gaminti ar formuotis. Esant kaulų čiulpų aplazijai, kamieninės ląstelės negamina kraujo kūnelių ir kaulų čiulpai yra tiesiog tuščia ertmė.

Ascitas – skysčio susikaupimas pilvo ertmėje.

Ataksija – pusiausvyros sutrikimas.

Autoantikūnis – tai toks antikūnis, kuris reaguoja į savus, paties paciento audinius.

Autoimuninė liga – tai tokia būklė, kai organizmo imuninė sistema ima pulti savus audinius ar organus.

Biopsija – tai procedūra, kurios metu paimamas nedidelis tiriamo audinio gabalėlis, siekiant atlikti detalesnius tyrimus ir nustatyti ligos diagnozę.

Blužnis – limfinės sistemos organas, esantis pilvo ertmėje.

Centrinės venos kateteris – tai nedidelis plastikinis vamzdelis, kuris įvedamas į stambią veną, esančią netoli širdies. Juo galima paimti kraują tyrimams, taip pat suleisti vaistus ar skirti lašines infuzijas.

Chemoterapija – tai vaistai ar jų kombinacijos, skirtos vėžinėms ląstelėms naikinti.

Chromosoma – tai iš genų sudarytos struktūros, esančios ląstelių branduoliuose. Žmogus turi 23 chromosomų poras.

Citogenetinė remisija – kai ląstelių su Filadelfijos (Ph+) chromosomomis kaulų čiulpų mėginyje ar kraujyje neberandama prieš tai jas turėjusiam pacientui.

Citokinai – aktyvios ląstelių išskiriamos cheminės medžiagos. Jos atlieka svarbų vaidmenį imuninės sistemos reguliacijoje.

CNS – centrinė nervų sistema.

Čiobrialiaukė (arba užkrūčio liauka) – imuninės sistemos organas, esantis krūtinės ląstoje, kuriame vystosi ir bręsta limfocitai.

Dalinė remisija – bent 50 proc. ligos regresija taikant gydymą.

Dendritinės ląstelės – retos, tačiau svarbios ląstelės, dalyvaujančios aktyvinant T limfocitus.

Dermatitas – odos bėrimas.

Disfagija – rijimo sutrikimas.

Displazija – tai ląstelių formos, dydžio ar išsidėstymo pakitimai audinyje.

DNR (dezoksiribonukleininė rūgštis) – tai medžiaga, randama ląstelės branduolyje, kurioje saugoma genetinė informacija.

Edema – skysčių susikaupimas, pavyzdžiui, plaučių edema – skysčių susikaupimas plaučiuose.

EKG (elektrokardiograma) – elektrinės širdies veiklos registravimas.

-ektomija – pašalinimas chirurginiu būdu, pavyzdžiui, blužnies pašalinimas – splenektomija.

Elektrolitai – kraujyje randami mineralai, tokie kaip kalis, kalcis, magnis, natris ir kiti. Šių medžiagų koncentracija kraujyje turi būti pastovi, norint užtikrinti darnią organų ir audinių veiklą.

-emija – esantis kraujyje. Paprastai vartojama kalbant apie kraujo sutrikimus, pavyzdžiui, leukemija, anemija.

Encefalopatija – nenormali galvos smegenų veikla.

Ezofagitas – stemplės uždegimas.

Febrilus – epitetas, skirtas nurodyti aukštą temperatūrą.

Fermentas – tai baltymas, galinti vykdyti cheminę reakciją.

Flebitas – venų uždegimas.

Foley kateteris – tai šlapimo kateteris, įvedamas į šlapimo pūslę.

Gastritas – skrandžio uždegimas.

Gastrointestinis – susijęs su skrandžiu ir žarnynu.

Genas – genetinės medžiagos vienetas, kuris užtikrina ląstelės funkciją, pavyzdžiui, tam tikro baltymo gamybą.

Gliukozė – kraujo cukrus.

HBV – hepatito B virusas.

HCV – hepatito C virusas.

Hemoglobinas – eritrocituose esantis baltymas, pernešantis deguonį.

Hematologija – tai medicinos mokslo šaka, studijuojanti kraują ir jo sutrikimus.

Hemopoetinė ląstelė – tai tokia ląstelė, iš kurios kyla visi kiti kraujo forminiai elementai.

Hemoragija – kraujavimas.

Hemoraginis cistitas – šlapimo pūslės pažeidimas, kilęs dėl chemoterapinių vaistų poveikio.

Hematopoezė – tai kraujo ląstelių formavimasis, dažniausiai vykstantis kaulų čiulpuose.

Hepato – susijęs su kepenimis.

HHV6 – žmogaus herpes virusas 6.

Hiper – padidėjęs, perteklinis.

Hiperpigmentacija – kūno odos patamsėjimas.

Hipertenzija – kraujospūdžio padidėjimas.

Hipo – stokojantis, nepakankamas.

Hipotenzija – per žemas kraujospūdis.

Imuninis atsakas – tai organizmo imuninės sistemos reakcija į svetimą baltymą.

Imuniniai kompleksai – tai kompleksai, susidarantys susiliejus antikūniui ir antigenui.

Imunoglobulinas – arba antikūnis, tai baltymas, kovojantis su infekcija.

Imunokompetentinis – sugebantis užtikrinti normalų imuninį atsaką.

Imunosupresija – tai būklė, kai organizmo imuninė sistema funkcionuoja nepakankamai.

Interleukinas – tai imuninės sistemos baltymas, aktyvinantis įvairių tipų leukocitus.

Intramuskulinis – skiriamas į raumenį.

Intraveninis – skiriamas į veną.

Kalorija – tai energijos kiekio, gaunamo su maistu, matavimo vienetas.

Kateteris – nedidelis plastikinis vamzdelis, įvedamas į organizmą, skirtas pašalinti ar suleisti įvairius skysčius.

Kompiuterinė tomografija (KT) – keliomis kryptimis / pasluoksniui atliekamos rentgeno nuotraukos specialiu aparatu.

Konjuktyvitas – akies uždegimas.

Kriopreservacija – saugojimas užšaldant labai žemoje temperatūroje.

Kserostomija – dėl sutrikusios seilių liaukų veiklos atsiradęs burnos sausumas.

KSF – kolonijas stimuliuojantys faktoriai.

Laktozės netoleravimas – organizmo nesugebėjimas virškinti laktozės (pieno baltymo).

Lėtinis – besitęsiantis ilgą laiką.

Limfa – skaidrus šiek tiek gelsvas skystis, kuriame cirkuliuoja limfocitai. Jis skalauja kūno audinius ir teka limfagyslėmis.

Limfagyslės – tai platus gyslų, panašių į kraujagysles, tinklas, išsidėstęs organizme, kuriuo limfa teka į imuninės sistemos organus, o vėliau į kraujotaką.

Limfiniai organai – tai imuninės sistemos organai, kuriuose vystosi limfocitai. Jiems priskiriami kaulų čiulpai, čiobrialiaukė, limfiniai mazgai, blužnis ir kitos limfoidinio audinio sankaupos. Kraujagyslės ir limfagyslės taip pat priskiriamos limfiniams organams.

Limfmazgiai – nedideli žirnio dydžio organai, išsidėstę visame kūne, priklausantys imuninei sistemai.

Limfokinai – cheminės medžiagos, kurias išskiria limfocitai. Šios tirpios molekulės padeda reguliuoti imuninį atsaką.

Lipidai – riebalai.

Maistingosios medžiagos – maiste esančios medžiagos, kurios suteikia organizmui energijos ir statybinių medžiagų. Jiems priskiriami baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralai ir vitaminai.

Malabsorbcija – tai sutrikimas, kai žarnynas nesugeba įsisavinti maistingų medžiagų ar vaistų.

Metabolitas – tai maisto medžiagų virškinimo ar vaistų skaidymo metu atsiradęs apykaitos produktas.

Metastazė – tai ligos išplitimas į kitus audinius ar organus.

Mieloabliacija – kaulų čiulpų sunaikinimas.

Mikrobai – mažosios gyvybės formos. Jiems priskiriami bakterijos, grybai, virusai ir pirmuonys.

Mikroorganizmai – tai mikroskopiniai augalai ar gyvūnai.

Mineralai – medžiagos, reikalingos užtikrinti skysčių balansą organizme ir tinkamą organų veiklą.

MLL – minimali liktinė liga.

Molekulė – tai mažiausia savarankiškai egzistuoti galinti cheminė dalelė.

Monokinai – tai cheminės medžiagos, išskiriamos kai kurių baltųjų kraujo kūnelių. Jos padeda reguliuoti imuninį atsaką.

Monokloniniai antikūniai – antikūniai, kilę iš vieno šaltinio.

MRT – magnetinio rezonanso tomofragija. Tai vaizdinimo metodas, atliekamas naudojant magnetinį lauką ir radio bangas.

MTD – maksimali toleruojama dozė.

Natūralieji kileriai – tai baltųjų kraujo kūnelių rūšis, kuri atpažįsta ir sunaikina vėžines ląsteles.

Nefro – susijęs su inkstais.

Neuro – susijęs su nervų sistema.

Onkologija – tai medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti vėžinius susirgimus.

Oportunistinės infekcijos – tai infekcijos, sukeliamos organizmų, paprastai nedarančių žalos organizmui, kurio imuninė sistema veikia pilanvertiškai.

Oto – susijęs su ausimi.

Paliatyvus gydymas – skirtas simptomams palengvinti, o ne išgydyti.

Pancitopenija – visų kraujo ląstelių stoka.

Parazitas – augalas ar gyvūnas, kuris gyvuoja, auga ir minta kitu gyvu organizmu.

Pasyvus imunitetas – susidaro į organizmą suleidus kito asmens serumą ar antikūnius.

Patechija – nedidelė ryškiai raudona / melsva dėmelė odoje. Dažnausiai ji kyla dėl per mažo trombocitų skaičiaus. Paspaudus odą jį neišnyksta.

-penija – trūkumas, pavyzdžiui, neutropenija – tai baltųjų kraujo ląstelių, vadinamų neutrofilais, trūkumas.

Pilna remisija – tai būklė, kai neaptinkama vėžinių ląstelių ir pacientas nejaučia ligos simptomų.

Profilaktika – prevencinės priemonės ar vaistai, skirti išvengti ligos.

Prognozė – tikėtina ar numanoma ligos išeitis.

Proteinai (baltymai) –maisto medžiaga, reikalinga audinių, tokių kaip raumenų, kaulų, odos ir kraujo statybai.

Protokolas – paciento ligos gydymo planas.

Pulmo – susijęs su plaučiais.

Refliuksas – skrandžio rūgšties patekimas į stemplę.

Renalinis – susijęs su inkstais.

RSV – respiracinis sincitinis virusas.

Subkutaninis – skiriamas po oda.

Solidinis navikas – tai vėžys, kuris kyla iš vieno organo ar audinio, bet ne kaulų čiulpuose ar limfinėje sistemoje.

Sepsis – kraujo užkrėtimas.

Serumas – skaidrus skystis, sudarantis kraują (skystoji kraujo dalis). Jame cirkuliuoja antikūnai.

Stomatitas – burnos gleivinės uždegimas.

Šarminė fosfatazė – tai fermentas, gaminamas kepenyse ir kauluose.

Tandeminė transplantacija – tai dvi viena po kitos sekančios transplantacijos.

Toksinai – augalų ar gyvūnų gaminamos cheminės medžiagos, kurios yra labai kenksmingos žmogaus audiniams.

Trauma – sužeidimas.

Tumoras – nekontroliuojamai auganti ląstelių masė.

Ultragarsas – vaizdinio tyrimo metodas, kurio metu naudojant ultragarso bangas gaunamas audinių ar organų vaizdas.

Uždegiminis atsakas – tai paraudimas, patinimas, temperatūros pasikeitimas, skausmas ir funkcijos sutrikimas, atsiradęs dėl kilusios infekcijos. Jis kyla dėl suintensyvėjusios kraujotakos ir į infekcijos židinį patekusių imuninės sistemos ląstelių, kovojančių su infekcijos sukėlėju.

Vakcina – skystis, kurio sudėtyje yra nukenksmintų infekcinių ligų sukėlėjų ar jų dalių. Tai medicininis preparatas, skirtas įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos. Imituodamas natūralią infekciją, šis preparatas nurodo imuninei sistemai ligos sukėlėją, prieš kurį imuninė sistema pagamina antikūnius ir kitus gynybos mechanizmus. Sušvirkštus vakciną, sukeliamas tik imuninis atsakas, o ne pati liga.

NAUDINGI INFORMACIJOS ŠALTINIAI

• www.kraujas.lt

• www.drasosambasadoriai.lt

• www.bukgeras.lt

• https://www.cancerresearchuk.org/

• https://www.who.int/

• https://www.cancer.net/

• https://www.cancer.org/

• https://www.esmo.org/

• https://ecpc.org/

• https://www.nih.gov/about-nih/what-we-do/nih-almanac/national-cancer-institute-nci

• https://www.nccn.org/

Interneto puslapio www.kraujas.lt skiltyje „Leidiniai“ rasite elektronines leidinių versijas:

• Apie skirtingas kraujo ligas.

• „Seksualumas ir onkologinė liga“.

• „Streso mažinimo vadovas onkologiniams pacientams“.

• „Sveikimo link: rekomendacijos onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems“

• „Mityba sergant onkologine liga“

• „Rekomendacijos, esant trombocitopenijai“ ir kt.

KNYGŲ, GALINČIŲ ĮKVĖPTI, SĄRAŠAS

„Neverta visko skaityti, skaityti reikia tik tai, kas atsako į sieloje kilusius klausimus.“ (L. Tolstojus)

• E. Umbrasaitė „Vienos krūties istorija“, Alma littera, 2018.

• E.Umbrasaitė„Moteriskatėirjaunasmėnulis:neįtikėtina,bettikrairsukrečiantimeilėsistorija”(knygos„Vienoskrūtiesistorijatęsinys),Almalittera,2019.

• J.R. Geffen „Kelionė per vėžį“, Mens Sana, 2003.

• R. Brett „Dievas niekada neužsimerkia“ Vaga, Vilnius, 2010.

• J. Ivanauskaitė „Viršvalandžiai“, Tyto alba, 2007.

• Ajahn Brahm „Atverk savo širdies duris“, Tyto Alba, 2010.

• Ajahn Brahm „Dramblys, kuris pamiršo laimę“, Tyto alba, 2016.

• G. Colombero „Vidinio išgijimo kelias“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.

• Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

• L. Gounelle „Dievas visada keliauja incognito”, Alma littera, 2012.

• Irvin D. Yalom „Gydymas Šopenhaueriu“, Vaga, 2007.

• Irvin D. Yalom „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“, Vaga, 2016.

• Beisser Arnold „Skrydis be sparnų. Praradimų, negalios ir išgijimo apmąstymai.” VU spec. Psichologijos laboratorija, 2004.

• P. Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Baltos lankos, 2016.

• M. Albom „Antradieniai su Moriu”, Trigrama, 2009.

• Moorjani „Miriau, kad tapčiau savimi”, Mijalba, 2013.

• Kumža „Rasa. Po angelo sparnu”, Alma littera, 2019.

• J. Grinienė „Galimybė gyventi kitaip”, Litera, 2017.

• Stanislavas Stavickis-Stano „Kodėl aš?”, Mados akademija, 2019.

• D. Burns „Geros nuotaikos vadovas”, Žmogaus studijų centras, 2013.

• D. Greenberger, Ch. Padesky „Nuotaika paklūsta protui: keiskite jauseną keisdami mąstyseną”, VU Specialiosios psichologijos labor., 2000.

• Dr.JoeDispenza„Jūsesateplacebas.Kaipsąmonėvirstamaterija”,Mijalba,2020.

• J. Murphy „Jūsų pasąmonės galia”, Alma littera, 2019.

• R. D. Siegel „Sąmoningumo ugdymas: mindfulness”, Sofoklis, 2019.

• Toliatas „Žmogaus ir Dievo metai“, Tyto alba, 2016 (I knyga).

• Toliatas „Gerumo liūnas“, Tyto alba, 2017 (II knyga).

• Toliatas „Šeštas jausmas yra pirmas“, Tyto alba, 2018 (III knyga).

• E. Kubler–Ross „Apie mirtį ir mirimą”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.

• K.O. Polukordienė „Netekčių psichologija”, Vilnius, 2008.

• K.O. Polukordienė „Psichologinės krizės ir jų įveikimas”, Vilnius, 2003.

• F. Riemann „Pagrindinės baimės formos”, Alma littera, 2004.

• David Servan Schreiber „AntiCancer. A New Way of Life“.

• Carl Simonton „The Healing Journey“.

• Carl Simonton et. al. „Getting Well Again: The Bestselling Classic About the Simontons' Revolutionary Lifesaving Self- Awar eness Techniques”.

• McKay, Matthew, et. al. „Thoughts and Feelings: Taking Control of Your Moods and Your Life Oakland Calif”.

REIKŠMINGI FILMAI

• „Kraujo kelias” (2011)

• „Dievas sukūrė viską išskyrus kilimą” (2012)

• „Prieš parskrendant į žemę” (2007)

• „50/50” (2011)

• „Now is good”/ „Dabar gerai” (2012)

• „One day”/ „Viena diena” (2011)

• „Letters to God”/ „Laiškai Dievui” (2010)

• „My Sister’s Keeper”/ „Mano sesers globėjas” (2009)

• „The Bucket List”/ „Prieš pakratant kojas” (2007)

• „The Fountain”/ „Šaltinis” (2006)

• „Wit” (2001)

• „The doctor”/ „Daktaras” (1991)

• „Magnolia”/ „Magnolija” (2001)

• „Stepmom”/ „Pamotė” (1998)

• „The Fault in Our Stars”/ „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos” (2014)

• „A walk to remember”/ „Įsimintinas kelias” arba „Skubėk mylėti” (2002)

• „Irreplaceable you”/ „Tu nepakeičiamas” (2018)

• „Kiss & Cry” (2017)

• „Miss you already”/ „Jau ilgiuosi Tavęs” (2015)

• „Then came you”/ „Atsisveikinimai” (2018)

• „Clouds”/ „ Debesys” (2020)

Asociacija „Kraujas“ – 2002 m. įsikūrusi visuomeninė organizacija, vienijanti kraujo ir kitomis onkologinėmis ligomis sirgusius ar sergančius ligonius, jų artimuosius, gydytojus bei visus asmenis, palaikančius bendrijos veiklą. Vienas iš pagrindinių asociacijos „Kraujas“ darbų – siekti, kad skirtumai tarp galimybių ir gydymo inovatyvumo didžiosiose ES šalyse ir Lietuvoje palaipsniui išnyktų.

Kviečiame tapti asociacijos„Kraujas“ nariais ir prisijungti prie veiklos savo idėjomis, patarimais, iniciatyvomis, kita galima pagalba.

Laukiame Jūsų!

Kontaktai: Tel. +370 687 40952 El. p. info@kraujas.lt Išsamesnės informacijos ieškokite www.kraujas.lt

Leidinį recenzavo:

VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos

gydytojai hematologai Rita Čekauskienė, Andrius Žučenka, gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė, psichologė Evelina Sabaitytė.

Leidinį išleido asociacija „Kraujas“

Redaktorė Agnietė Lukšaitė – Keršė

Meno vadovas Tomas Samulis

Išleidimo metai 2021

Rėmėjai: