Mitas ir menas

Mit i art Myth and Art Mitas ir menas

2013

Catalogue for Croatian-Lithuanian artists project "Myth and Art".

Project exhibitions:

2013 07 05 - 2013 07 31 Gallery "Meno parkas", Kaunas

2013 09 02 2013 09 14 Gallery "Barrel", Zagreb

"Myth and Art" is a part of gallery "Meno parkas" project "The Young. Green Counciousness".

Co-publishers: Croatian Association of Artists & gallery “Meno parkas” Printed by UAB “Spaudos praktika”

ISBN 978-9955-674-30-6

© Croatian Association of Artists & Gallery “Meno parkas” 2013, Kaunas

Giedrė Legotaitė Likovni kritičar, kustosica Galerije „Meno parkas“/ Art critic, gallery‘s „Meno parkas“ curator / Menotyrininkė, galerijos „Meno parkas“ kuratorė

Mit – fenomen, sazrio s poviješću i umjetnošću

Radovi na temu mita i umjetnosti šestoro mladih umjetnika, troje iz Litve i troje iz Hrvatske, predstavljeni su u zajedničkom projektu Hrvatskog društva likovnih umjetnika (HDLU) iz Zagreba i Galerije Meno parkas iz Kaunasa. Korištenjem umjetničkih sredstava izražavanja, autori istražuju granice ovih pojmova, traže veze između njih, propituju i objašnjavaju pojavu mita i njegovu važnost. U selekciji litavskog dijela projekta odabrani su sljedeći umjetnici: Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas i Gabrielė Tamoliūnaitė. Ideje odabranih litavskih umjetnika realizirane su posebno za potrebe ovog projekta.

Julija Pociūtė (1981). Kada počinje spoznavati ovaj svijet, čovjek (dijete) počinje postavljati pitanja: Što je ovo? Zašto? Stari mitovi pomažu pronaći odgovore na ova važna pitanja tijekom tog razdoblja. Stari mitovi izgubili su svoju sposobnost objašnjavanja i ne odgovaraju današnjici; suština poimanja stvarnosti pretvara ih u nove mitove koji su prihvatljivi u današnje vrijeme – one mitove koje je “odobrila“ znanost. Vjerovanje

Myth – phenomenon, matured with history and art

Works of six young artists that are presented in a joint project of Croatian Association of Artists (HDLU), Zagreb, and gallery „Meno parkas“, Kaunas. Three artists from Lithuania as well as three Croatian artists realized their artworks in a theme of myth and art. While using artistic means of expression, creators explore the boundaries of these notions, seek for the connections, explain the appearance of myth, its relevance and question it.

During the selection of Lithuanian part of the project, was chosen Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas and Gabrielė Tamoliūnaitė. The selected Lithuanians‘ ideas of the artworks were accomplished specially for this project.

Julija Pociūtė (1981). Starting to know this world, human (a child) begins to rise questions: What is this? Why? The old myths helps to answer these from the ages distressing issues. Dead myths, lost its explaining validity and do not matching era, essence of reality perception

Mitas – istorijos ir meno subrandintas reiškinys

Bendrame Kroatijos menininkų sąjungos (Zagrebas) ir galerijos „Meno parkas“ (Kaunas) projekte pateikiama grupinė šešių jaunų menininkų darbų paroda. Trys menininkai iš Lietuvos ir trys Kroatijos kūrėjai savo kūrinius įgyvendino meno ir mito temoje. Pasitelkiant menines išraiškos priemones, kūrėjai tiria šių sąvokų prasmines ribas, ieško šiųdviejų sąsajų, aiškinasi mito atsiradimą, jo aktualumą bei kvestionuoja jo sąvoką.

Lietuviškos projekto dalies atrankos metu buvo pasirinkti Julija Pociūtė, Povilas Ramanauskas ir Gabrielė Tamoliūnaitė. Atrinktų lietuvių kūrinių idėjos pagal mito ir meno koncepciją buvo realizuotos specialiai šiam projektui.

Julija Pociūtė (1981). Pradedantis pažinti pasaulį žmogus (vaikas) ima kelti klausimus: Kas čia? Kodėl? Senieji mitai padeda atsakyti į šiuos nuo amžių žmoniją kankinančius klausimus. Mirę mitai, netekę savo

Giedrė Legotaitė

CR u određene suvremene teorije ne dokida mogućnost da će nam

gdje međusobni susreti rađaju nove izričaje. U ovom konkretnom

u budućnosti ova uvjerenja izgledati jednako naivno kao i stari

slučaju, odnos djeteta i mitskog naslijeđa stvara novi sustav

mitovi...

vrijednosti“, razmišljanja je autorice o njenom radu.

Kolaž instalacija „Sinergija“ (2013.), rad umjetnice koja radi

“Sinergija“ Julije Pociūtė istražuje važnost prošlosti kroz

sa staklom, odnosi se na mit o nasipu Dziugas i jezeru Mastis koji

priče o nasipu Dziugas i jezeru Mastis te “procjenjuje“ udaljenost

za umjetnicu predstavljaju važan dio njezine prošlosti, djetinjstva

između dviju točaka u osi vremena. Za potrebe ovog rada Julia

provedenog u sjeverozapadnoj Litvi. Autorica istražuje relevatnost

priziva osjetljivo oruđe – dječju iskrenost.

mita i analizira ga očima djeteta.

Naslov rada odnosi se na različite korištene tehnike (fotografiju, projekciju, stakleni predmet; slojeve koji stvaraju dojam reljefa na karti). Kako kaže sama Julia, “to je više neka vrsta disperzije filozofske misli“. Matematička analogija sinergije (zajedničko djelovanje daje veće rezultate nego zbroj pojedinačnih rezultata) je 1+1=3. Kada govorimo o međuljudskim odnosima, govorimo o neopisivoj energiji, novoj energiji koja nastaje međudjelovanjem pojedinaca, a koja se zatim fizički očituje. Isto je i s odnosom čovjeka prema prošlosti i prema materijalnoj baštini

EN transforms into the new ones, that are relevant today - „approved“

by science. Belief in a certain present theories do not protects from possibility that in the future these convictions might look as naive as for us the old myths...

Installative collage „Synergy“ (2013) made by glass artist, refers to mythical story about Dziugas mound and Mastis lake, that are important for artist as a part of her past, the childhood period in North West Lithuania. Author researches on relevance of myth and analyzes it through the eyes of a child.

Jako me zanima ideja ljudskog života kao slike sna, od književnih usporedbi do metafizičkog poimanja bića. Poznate diljem svijeta, ove slike nisu strane ni litavskom folkloru, posebno u kozmogonijskim pričama. Mit o snu svijeta vjerojatno je jedan od prvih mitova koji se može pronaći u svim svjetskim mitologijama, pri čemu litavska mitologija nije iznimka. Kada se u snu susretne veći entitet, on poučava, daje upute. Prostor sna, spavanje, poistovjećuje se sa stvaranjem, kontaktom s višim entitetom. U mitu o stvaranju

ly the same with a relation of man and past and material heritage while contacting with each other gives birth for a new expression.

In this concrete case, ratio of a child and relief mythical heritage creates new measurement system”, author shares some thoughts about her work.

J. Pociutė’s “Synergy” explores relevance of the past through concrete Dziugas mound and Mastis lake telling, “estimates” the distance between two dots set out in axle of time. For this Julija invokes sensitive tool – childish frankness.

The title of the work appeals to different techniques linking (photography, slides projection, glass object; with layers created impression of map‘s relief). According to Julija, „it is more a dispersion of a philosophical thought“. Mathematical analogy of synergy (joint actions‘ gives bigger results, than a sum of separate actions‘ results) is 1+1=3. „Talking about people relations with each other, it is indescribable energy, that working through separate individuals generates new energy, expressed in material way. It is exact-

Povilas Ramanauskas (1987). Idea of human life as an image of a dream, interests me a lot, starting with literary comparisons and finishing with metaphysical conception of the being.

This widely known in the world image is not stranger for Lithuanian folklore as well, especially in cosmogonic stories. Myth of a world‘s dream probably is one of the firsts myths, detected in the whole world mythology and Lithuanian‘s is no exception. When meeting a bigger entity in a dream, it teaches, gives instructions. Space of

LT aiškinamosios galios ir neatitinkantys laikmečio, realybės suvokimo

individus sugeneruoja naują energiją, išreikštą materialiai. Lygiai

esmės, transformuojasi į naujuosius, kurie aktualūs šiandien - “įro-

taip pat žmogaus santykis su praeitimi, su materialiu palikimu, kon-

dyti” mokslo. Tikėjimas tam tikromis dabarties teorijomis neapsau-

taktuojant tarpusavyje, gimdo naują išraišką. Šiuo atveju konkre-

go nuo to, kad ateityje šie įsitikinimai gali atrodyti tokie pat naivūs,

čiai vaiko ir reljefinio mitinio palikimo santykis sukuria naują mata-

kaip mums senieji mitai…

vimo sistemą“, apie savo darbą kalba autorė.

Stiklo menininkės instaliacinis koliažas „Sinergija“ (2013)

J. Pociūtės „Sinergija“ per konkretų Džiugo piliakalnio ir

remiasi mitiniu pasakojimu apie Džiugo piliakalnį ir Masčio ežerą,

Masčio ežero pasakojimą tiria praeities aktualumą dabar, „matuo-

kurie menininkei svarbūs, kaip praeities dalis iš vaikystės etapo

ja“ atstumą tarp dviejų laiko ašyje išsidėsčiusių taškų. Tam Julija pa-

šiaurės vakarų Lietuvoje. Autorė tiria mito aktualumą šiandien ir jį

sitelkia jautrią priemonę - vaikišką atvirumą.

analizuoja per mažo vaiko akis.

6

Povilas Ramanauskas (1987)

Povilas Ramanauskas (1987). Žmogaus gyvenimo, pa-

Kūrinio pavadinimas apeliuoja ne tik į skirtingų technikų

saulio kaip sapno vaizdinys, idėja, pradedant literatūriniais sugre-

jungimą (fotografija, skaidrių projekcija, stiklo objektas, sluoksniais

tinimais ir baigiant metafizine būties samprata, mane labai sudo-

kuriamas žemėlapio reljefo įspūdis). Pasak Julijos, „tai daugiau filo-

mino. Šis plačiai pasaulyje žinomas vaizdinys nėra svetimas ir Lie-

sofinės minties sklaida“. Sinergijos, kaip bendro veiksmo, duodan-

tuvių tautosakoje, būtent kosmogoninėse sakmėse. Pasaulio sapno

čio didesnius rezultatus, nei atskirų veiksmų rezultatų suma, analo-

mitas, ko gero, yra vienas pirminių mitų, aptinkamų viso pasaulio

gija su matematine išraiška: 1+1=3. „Kalbant apie žmonių tarpusa-

mitologijose, ne išimtis ir lietuvių. Sapne susitikus „didesnę“ esybę,

vio santykius, tai nenusakoma energija, kuri veikdama per atskirus

ji kalba, pamoko, duoda instrukcijas. Sapno erdvė, miegojimo veiks-

svijeta sve izvire iz sumaglice, sve se stvara iz magle, tako da ga u ovoj

Mlada perpektivna umjetnica Gabrielė Tamoliūnaitė ove je

situaciji vidimo kao prostor sna, spavanja – kao proces stvaranja. Može

godine završila likovnu akademiju. U ovom bilateralnom programu

se protumačiti i kao sanjanje svoga postojanja. Okružen maglom, san je

sudjeluje sa svojom serijom video radova “Vrag ima stotinu lica“

mjesto gdje se događa stvaranje, gdje se sanja o vlastitom postojanju.

(2013.). Svojim radom umjetnica prikazuje razvoj mita, njegov tok.

Ovim radom umjetnik pokušava objasniti porijeklo mita.

Umjetnica temu promatra na razini predaje, bavi se shvaćanjem mita

Apstraktno platno “Stvaralačka sumaglica i san o postojanju“ nudi ideju o stvaranju svijeta iz magle. Povilasu je zanimljiv motiv magle, koji je povezan s filozofijom sna svijeta. Autor analizira značenje litavske riječi (migla (hr. sumaglica), migti (hr. spavati), miegas (hr. san). Referirajući se na etimologiju P. Ramanauskas oslikava transmutaciju. Samo figure u pokretu “prekidaju“ autorovu apstraktnu sliku.

Gabrielė Tamoliūnaitė (1990.)

Pitanje: tko je i kakav je bio taj čovjek/žena koji je prvi izmislio/ la mitska stvorenja? Onaj tko je stvorio ovu ili onu predaju? Kao polazište biram lik vraga, koji nam je i danas dobro poznat. Vrag može biti jak ili slab, pametan ili glup, mlad ili umoran. Može biti u odnosu sa podzemnim stanovnicima kao i sa stanovnicima zemlje.

a dream, the sleeping action is identified with creation, a contact with a higher entity. Everything appears from the mist in a myth of world‘s creation, whole being produces from nebula, so, in this situation, we understand it as a space of dream, sleep – a process of creation. It is also might be interpreted as a dreaming of your existence. The surrounding of mist, sleep is where creation happens, so as where the being of yourself is being dreamt.

kroz izvore priča o vragu. Ona se nalazi u ulozi promatračice, one koja bilježi priču. Video rad “Vrag ima stotinu lica“ proizvoljno emitira izmišljene priče u kojima je vrag glavni lik. Glumac u višestrukoj ulozi objašnjava multidimenzionalnu stranu rada. Kada čovjek ispriča priču, sebi također “daje“ određeni oblik. Priča se mijenja, prilagođava / biva prilagođena (npr. današnjem kontekstu). Ako Provilas istražuje mit o porijeklu svega, Gabrielė istražuje povijest mita.

Povijest vs. „povijest“. Razmišljanje o temi mita dovelo je do pitanja o postojanosti prepričavanja.

Prisjetimo se propitivanja pobjede u borbi kod Žalgirisa (Grunwalda): u vrijeme Velike grofovije Litve bitka kod Žalgirisa bila je jedna od najvećih srednjovjekovnih viteških bitaka i u 19. je stoljeću

Who created one or another saga? A starting point I chose personage of the devil, which is well known for us even nowadays. Devil can be strong and weak, clever and stupid, young and tired. He can be related with the underground inhabitants the same, as with the tenants of the earth.

Gabrielė Tamoliūnaitė (1990). Question: who was that man and what he / she was like, who first invented mythical creatures?

Young perspective artist Gabrielė Tamoliūnaitė graduated from art academy this year. She participates in this bilateral project with her video work series „Devil has a hundred faces“ (2013). With her piece artist portrays myth’s development, its flow. Artist considers the topic on the basis of legend, processes myth coception through origins of the stories that involves devil. Here she becomes more of an observer, the told action’s recorder. Video work “Devil has a hundred faces“ broadcasts randomly made up stories, where character of the devil takes the plot. The multicharacter player explains the multidimensional side, exposed with this work. Once a man tells a story, he “gives some” from self as well. The story changes, adopts / is adapted (for example, for nowadays context).

mas tapatinami su kūrimu, kontaktu su aukštesne esybe. Pasaulio su-

ną ar kitą sakmę. Kaip atspirties tašką pasirinkau velnio personažą,

kūrimo mite viskas atsiranda iš miglos, visa esatis tveriasi iš ūko, tad

kuris mums gerai žinomas ir dabar. Velnias gali būti stiprus ir silpnas,

šiuo atveju suprantame tai kaip sapno, miego erdvę – kūrimo procesą.

protingas ir kvailas, jaunas ir pavargęs. Jis gali būti siejamas tiek su po-

Taip pat tai galima interpretuoti ir kaip savo paties egzistavimo sapna-

žemio, tiek su žemės gyventojais.

The artists with his piece is trying to explain the origin of myth.

Abstract canvas „The creating mist and the dream of existence“, that is presented in the project, offers world’s creation of mist conception.

Povilas finds motive of mist interesting, which is linked with philosophy of world’s dream. Author analyzes Lithuanian words meaning (migla (en. mist), migti (en. to sleep), miegas (en. sleep). P. Ramanauskas referring to the etymology paints transmutation. Only the weltering figures interrupts author’s abstract painting.

vimą. Miglos, sapno erdvėje yra ne tik kuriama, bet ir sapnuojama savo paties esatis.

Šiemet baigusi dailės akademiją, jaunoji menininkė Gabrielė Tamoliūnaitė šiame dvišaliame projekte dalyvauja su video darbų seri-

Menininkas savo kūriniu aiškinasi mito atsiradimą ir paties pa-

ja „Velnias turi šimtą veidų“ (2013). Kūriniu menininkė vaizduoja mito

saulio atsiradimo mitą. Projekte pristatomas abstraktus tapybos dar-

vystimąsi, tėkmę. Menininkė svarsto mito temą per sakmės (padavi-

bas „Kurianti migla ir egzistavimo sapnas“ perteikia pasaulio sukūrimo

mo) atsiradimo istoriją. Čia autorė tampa daugiau stebėtoja, pasakoji-

iš miglos koncepciją. Menininkui įdomus miglos motyvas, kuris sieja-

mo įvykio fiksuotoja. Videodarbas „Velnias turi šimtą veidų“ transliuo-

mas su „pasaulio sapno“ samprata. Autorius analizuoja žodžių reikš-

ja netikėtai , atsitiktinai sugalvotus pasakojimus, kuriuose įtraukiamas

mę Lietuvių kalboje (migla, migti, miegas kilmė bendra). Remdamasis

velnio charakteris. Šių mitinių personažų daugialypiškumą paaiškina

miglos etimologija, P. Ramanauskas savo kūrinyje tapo virsmą. Auto-

darbu eksponuojamas „daugiaautoriškumas“ ir daugiaplaniškumas.

riaus vaizduojamą miglos abstrakčią tapybą pertraukia joje skendin-

Žmogus, pasakodamas istoriją, „prideda“ dar ir nuo savęs. Ji kinta, pri-

čios figūros.

sitaiko ar yra pritaikoma (pvz. „šiems laikams“).

Gabrielė Tamoliūnaitė (1990). Klausimai: kas ir koks buvo tas žmogus, kuris pirmasis sugalvojo mitines būtybes, kuris sukūrė vie-

Jei Povilas savo darbu tyrinėja visa ko atsiradimo mitą, tai Gabrielė savo kūriniu aiškinasi mito atsiradimo istoriją.

Giedrė Legotaitė

CR postala nacionalni mit u Litvi i Poljskoj. Uzroci bitke ne doživljavaju

ljudskog društva; 3. Priča. Mit - [gr. Mythos] „svijet, legenda, priča“]2.

se nužno jednoznačno ili nedvosmisleno. Priče iz povijesne

Posebno je atraktivna definicija mitologije: ukupnost mitova jedne

memorije na litavskom, poljskom i bjeloruskom međusobno se ne

civilizacije ili naroda koji su se u cijelom svijetu pojavili u vrijeme

poklapaju. “Različite povijesne priče bore se oko toga tko je bio

kada ljudi nisu imali razvijenu proizvodnju i znanja te su se u borbi

najveći pobjednik ove bitke, a tko je bio najveći neprijatelj“1.

s prirodom osjećali bespomoćno i slabo pa su u svojoj mašti stvorili

Povijest je vrlo zamršen fenomen. Ona daje činjenice o određenim događajima ljudima koji im nisu svjedočili ili nisu sudjelovali u njima. To je nečija tuđa, zapisana povijest. Kada razmišljamo o prošlosti, kada su jedini koji su je mogli zapisati bili oni koji su imali tu mogućnost i taj luksuz, javlja se trenutak nepovjerljivosti: jesu li autori zapisali cijelu priču? Možda je nešto ostalo skriveno ili nepoznato? Što je protumačeno? Koliko je pripovjedač povijesti uspio ostati objektivan? Je li zadržana iskrenost unatoč osobnoj pristranosti?

Povijest [gr. historia]: 1. Ukupnost prošlih činjenica, prošla

nadnaravni svijet. “Ako usporedimo objašnjenja tog pojma, razina društvenog razvoja postaje očita. Mit je i povijest, ali se odmah doživljava kao fikcija, nesigurna pretpostavka. Objašnjavajuća funkcija mita relevantna je koliko je i njegova priča pouzdana.

Općenito, shvaćanje mita mijenjalo se tijekom vremena te se doživljavao heterogeno (mit – simbol, mit – herojska priča o životu, mit – izum pjesnika). U prošlosti su se za pričanje mitova koristila umjetnička sredstva. U hrvatsko-litavskom projektu umjetnici su ga pretvorili u objekt i analizirali iz različitih kuteva. Mit je osebujan i jedan od prvih portreta svijeta. Mit – kreativno sintetizirana povijest.

stvarnost, predmet bavljenja povjesničara; 2. znanost o razvoju

EN

If Povilas explores myth of everything’s origin, Gabrielė History vs. „History“. Thinking about myth theme brought to the issue of retelling‘s stability.

Remembering the questioning of a victory of Zalgiris (Grunwald) battle: in the times of the Grand Duchy of Lithuania Zalgiris battle was one of the biggest medieval knights army battles and since 19th century became national myth of Lithuania and Poland.

The lead ups of the battle reflects the lead ups that not necessary are perceived unambiguously. Stories do not match to each other in Lithuanian, Polish and Byelorussians historical memory. “Different historical stories fight for who was the most important winner of this battle and who was the biggest enemy“1.

History is a very tricky phenomenon. It is given for people, who have not been the witnesses or have not survived particular actions, facts. Someone else‘s told, written down history. Thinking

LT

Istorija vs. „istorija“. Mąstymas apie mito temą, atvedė iki įvykių perpasakojimo pastovumo.

moment: did the author submitted the whole story? Maybe something left concealed or unknown? What was interpreted? How much the submitter of the history managed to stay objective? Did the honesty was maintained despite of personal partiality?

History [gr. historia]: 1. Entirety of facts and events of past life; the past, that remains in human memory; 2. science about development of human society; 3. Story. Myth - [gr. Mythos] „world, legend, story“]2. Especially attractive is the definition of mythology: entirety of myths, which appeared in whole earth nations in that stage, when human, while not having developed mode of production and knowledge, felt their weakness and helplessness in a fight with nature and created supernatural world in their imagination.“ By comparing terms explanations, the separating level of society‘s development becomes obvious. Myth is also history, but right away

terpretavo? Kiek istorijos pateikėjui pavyko išlikti objektyviam? Ar sąžiningumas išlaikytas nepaisant asmeninių šališkumų.

Prisimenant Žalgirio mūšio pergalės fakto kvestionavimą:

Istòrija [gr. historia]: 1. Visuma faktų ir įvykių, priklausančių

LDK laikais Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių

praeities gyvenimui; praetis, išliekanti žmonių atmintyje; 2. moks-

kariuomenių mūšių, o nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos naciona-

las apie žmonių visuomenės vystymąsi [...]; 3. Pasakojimas. Mitas

liniu mitu. Mūšio įvykiai ir dalyviai atspindi įvykius, kurių padariniai

- [gr mythos „žodis; sakmė, padavimas“]2. Ypatingai patrauklus mi-

nebūtinai yra suvokiami vienareikšmiškai. Lietuvių, lenkų ir balta-

tologijos termino aiškinimas: „mitologija [gr. Mythologia] - visuma

rusių istorinėje atmintyje Žalgirio mūšio pasakojimai nesutampa.

mitų (sakmių apie dievus, didvyrius, įvairius demonus ir dvasias),

„Skirtingi istoriniai pasakojimai kaunasi dėl to, kas yra svarbiausias

kurie atsirado visose žemės rutulio tautose toje stadijoje, kada

šio mūšio nugalėtojas ir kas yra didžiausias priešas“ .

žmogus, neturėdamas išsivysčiusio gamybos būdo ir mokslo žinių,

1

Istorija - itin keblus reiškinys. Konkretaus etapo neišgyvenusiems ar nebuvusiems įvykio liudininkais, yra pateikiama kažkieno kito papasakota, užrašyta istorija. Mąstant apie ankstesnius laikus, kada užrašyti galėjo tik gebantys rašyti ir turėję tokias prabangias galimybes, išryškėja nepatiklumo akimirka: ar viską autorius 8

about previous times, when to write down could only the ones who were able and had such a luxury options, shows up a mistrustful

does the research on coming‘s history of myth.

pateikė, o gal kažką svaraus nutylėjo arba apie tai nežinojo? Ką in-

jautė savo bejėgiškumą kovoje su gamta ir savo vaizduotėje kūrė antgamtinį pasaulį“. Sugretinus terminų aiškinimus akivaizdus tampa mitologiją ir istoriją skiriantis visuomenės vystymosi lygis.

Mitas taip pat yra istorija, tačiau iš karto suvokiamas su aiškia prasimanymo, neužtikrintumo, prielaida. Mitų aiškinamoji (pvz. pasaulio) funkcija yra aktuali tiek, kiek pasitikima jo pasakojama istorija.

1. D. Staliūnas, jedan od autora knjige " Kas laimėjo Žalgirio mūšį?" (Tko je pobijedio u bitci kod Žalgirisa?) objavljene 2012. godine. http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/12033/istorikai_niekas_ nebesidalija_zalgirio_musio_pergales_vaisiu 2. Tarptautinių žodžių žodynas (Dictionary of International Worlds). Vilnius, 1969

perceived with clear invention, uncertainty assumption. The explaining function of myth is relevant as much as it is trusted on its told story.

Generally, the conception of a myth was changing during the time and was perceived heterogeneously (myth - a symbol, myth - heroically decorated human story, myth - invention of poets). In a past the artistic means were used to tell myth. In the Lithuanian-Croatian project artists turn it into an object and gets to analyze it form various angels. Myth is peculiar and one of the firsts portraits of the world.

Myth - Creatively Synthesized History.

1. D. Staliūnas, one of the authors of the book "Kas laimėjo Žalgirio mūšį?" (Who Won Žalgiris battle?) http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/12033/istorikai_niekas_nebesidalija_zalgirio_musio_pergales_ vaisiu 2. Tarptautinių žodžių žodynas (Dictionary of International Worlds). Vilnius, 1969

Apskritai, paties mito koncepcija kito ir buvo suvokiama nevienalyčiai (mitas - simbolis, mitas - suherojintų žmonių istorija, mitas - poetų išradimas). Praeityje meninės priemonės buvo naudojamos papasakoti mitui. Projekte lietuvių ir kroatų menininkai per meną suobjektina mitą ir imasi jį tyrinėti iš įvairių rakursų. Mitas - savotiškas ir vienas pirminių pasaulio portretų. Mitas - kūrybiškai susintetinta istorija.

1. D. Staliūnas, vienas iš 2012 m. išleistos knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“ autorių http://www.lrt.lt/ naujienos/kalba_vilnius/32/12033/istorikai_niekas_nebesidalija_zalgirio_musio_pergales_vaisiu 2. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1969

Gintautas Mažeikis Doktor znanosti / Doctor of science / Mokslų daktaras

Mit i sinestezija: od M. K. Čiurlionisa do suvremenog neošamanizma

Što znači suvremeni mitski zaokret? Može li se interpretirati kao analogan jezičnom zaokretu u filozofiji s početka XX. stoljeća ili vizualni zaokret umjetničke kritike s kraja XX. stoljeća? Je li mitski zaokret jednostavna kulturna i nekritička varijacija zamišljenih tema, priče društva spektakla, simulakrum; ili mitski zaokret pak želi poručiti nešto novo, važno? Odgovor ovisi o tome što mi smatramo mitom. Ako je riječ o jezičnim pričama, jedinstvenim žanrovima, serijama slika ili čak animacijama, crtićima, zaokret je samo imitacija u stilu “post”: postmoderne, postfilozofije, postpovijesti ili postapokaliptičnog vremena. Drugi je slučaj kada mit tretiramo kao sinesteziju, ritualno nastavljanje prereflektivnih, kompleksnih iskustava: individualnih ili zajedničkih, rada ili odmora. Suvremene studije klasičnog šamanizma i neošamanizma u stilu New Age-a, istraživanja halucinogenih subkultura i lijevih-desnih moždanih ispitivanja interpretiraju mit ne samo sa semiotičke nego i s fenomenološke točke gledišta. Mitska iskustva izražena su jedino kroz simbole i parabole. Simbole interpretiram ne kao znakove, ne u semio-

Myth and Synaesthesia: from M. K. Čiurlionis to contemporary neo-shamanism

What does contemporary mythic turn mean? Could it be interpreted as an analogous of the language turn in philosophy in the early XX century or visual turn in the art critique in the late XX century?

Is the mythic turn simple cultural and uncritical variations on imaginary topics, some stories from the spectacle society, simulacrums, or the mythic turn says something new, important? The answer depends on what we consider as a myth. If it is language stories, peculiar genre, series of pictures or even animation, cartoons, the turn is just imitation in the style of “post”: postmodern, post-philosophy, post-history, postapocalyptic time. Another situation is if we treat myth as a synesthetic, ritual continuation of pre-reflective complex experiences: individual or communitarian, labour or holiday. Contemporary studies of classical shamanism and neo-shamanism in the New Age style, researches on hallucinogenic subcultures and left-right brain inquires interpret myth not only from semiotic, but as well from phenomenological point of view. Mythic experiences are only expressed through symbols and

Mitas ir sinestezija: nuo M. K.Čiurlionio iki šiuolaikinio neo-šamanizmo

Ką reiškia šiuolaikinis mitinis posūkis? Ar gali jis būti interpretuotas pagal analogiją kalbiniam posūkiui filosofijoje XX amžiaus pradžioje arba vizualiniam posūkiui XX amžiaus pabaigos meno kritikoje?

Ar mitinis posūkis yra paprasčiausia kultūrinė ir nekritiška variacija įsivaizduojama tema, dar viena istorija iš visuomenės spektaklio, simuliakras, ar mitinis posūkis yra kažkas naujo, svarbaus? Atsakymas priklauso nuo to, ką mes laikome mitu. Jei tai yra kalbinės istorijos, specifinis žanras, paveikslėlių ar animacijos, multiplikacijos serijos, tai posūkis yra paprasčiausia imitacija „post“ stiliumi: postmodernas, post-filosofija, post-apokaliptinis laikas. Kitokia situacija bus, jei mes aiškinsime mitą kaip sinestetinį, ritualinį, iki-refleksyvių patirties kompleksų pratęsimą: individualų arba bendruomeninį, darbo ar šventės. Šiuolaikinės klasikinės šamanizmo studijos arba neo-šamanizmo New Age stiliuje studijos, haliucinogeninių subkultūrų tyrinėjimai ir smegenų kairės-dešinės apklausa aiškina mitą ne tik semiotiniu požiūriu, bet taip pat fenomenologiškai. Mitinės patirtys yra tik išreiškiamos simbo-

10

tičkom smislu, nego kao tragove kompleksnih događanja, otvorene situacije ili čak kao vrata prema kontradiktornim susretima.

Slike M.K. Čiurlionisa (1875. – 1911.) tradicionalno su interpretirane s ikonografskog, semiotičkog stajališta ili povijesno: u kontekstu kasnog romantizma i simbolizma s početka XX. stoljeća i povezivane s osobama kao što je Arnold Böcklin – švicarski simbolistički slikar. Međutim, traganja za utjecajima i srodnim školama samo je djelomično objasnila iskustva umjetnika, dramatične susrete s ranjivim i skrivenim među mitskim svijetom. Vizualne forme slika mogu se ikonografski opisati, glavne sheme umjetnikova načina razmišljanja mogu se interpretirati u kontekstu tipologija simboličkog razmišljanja (u neokantovskom smislu), no to ne objašnjava drame osobnih iskustava, ikonologiju individualnih osjećaja (u smislu E. Panofskog) i mala je pomoć u razumijevanju uloge mita u individualnom prihvaćanju lokalnog života ljudi i urođenog svemira. Brojne kritike, kako bi bile prepoznate od strane vodstva akademskih institucija, radije govore o sinkretičkim i sintetičkim sudovima

parabolas. I interpret symbols not as signs, not in the semiotic way, but as traces of complex events, open situations or even doors to the contradictory meetings.

Traditionally, M.K. Čiurlionis’s (1875 – 1911) paintings are interpreted from iconographical, semiotic point of view or historically: in the context of late romanticism and symbolism of the beginning of the XX century and related with such figures as Arnold Böcklin - a Swiss symbolist painter. However, searching for the influences and related schools only partly explains the experiences of the artist, dramatic meetings with the vulnerable and hidden between myth world. The visual forms of paintings could be described iconographically, major schemes of artist thinking could be interpreted in the context of typologies of symbolical thinking (in the Neo-Kantian sense), but that does not explain the dramas of personal experiences, iconology of individual feelings (in E. Panofsky sense) and (it offers?) little help for understanding the role of myth in individual acceptance of the local life

liais ir parabolėmis. Aš aiškinu simbolius ne kaip ženklus, ne semiotiniu požiūriu, bet kaip kompleksinių įvykių pėdsakus, atviras situacijas arba kaip duris į prieštaringus susitikimus.

Tradiciškai, M. K. Čiurlionio (1875-1911) paveikslai interpretuojami ikonografiniu, semiotiniu požiūriu arba istoriškai: XX amžiaus pradžios vėlyvojo romantizmo ir simbolizmo kontekste ir siejami su tokiomis figūromis kaip Arnold Böcklin - švedų dailininkas, simbolistas.

Tačiau, įtakų ir susijusių mokyklų paieškos tik iš dalies paaiškina menininko patirtis, jo dramatiškus susidūrimus su audringu ir paslėptu mite pasauliu. Vizualines paveikslų formas galima aprašyti ikonografiškai, o pagrindinės menininko mąstymo schemos gali būti interpretuotos simbolinio mąstymo tipologijų (neokantianiška prasme) kontekste, tačiau tai nepaaiškina asmeninių patirčių dramatizmo, o asmeninio jausmo ikonologija (E. Panofsky prasme) mažai padeda suprasti mito vaidmenį individualiai atveriant žmonių vietinį gyvenimą ir gimtąjį kosmą.

Daugelis kritikų, siekdami, kad juos pripažintų akademinių instituci-

umjesto da interpretiraju pre-reflektivna iskustva, umjetničke manifestacije i mitska obnavljanja svijeta. Prema Kantu i neokantovskoj tradiciji sintetički sudovi su rezultat djelovanja čistog uma; oni su teološki i teže tomu da budu neovisni od spontanih percepcija. Naprotiv, suvremena fenomenologija pre-reflektivne osjećaje smatra nastavkom materijalnog svijeta. U tom su smislu Čiurlionisova glazba i slike produžetak, razjašnjenje horizonta života. Interpretacija njegovih slika kao alegorijskih, vizualnih parafraza glazbenih ostvarenja slaba je i ne razjašnjava egzistencijalnu odgovornost, odlučnost i samoodređenje umjetnika.

Mnoštvo zaista pametnih stručnih knjiga napisano je u stilu istraživanja utjecaja škola i razlika u stilovima: monografija M. Vorobjovasa1

i kasnije istraživanja V. Lansbergisa2, R. Okulicz-Kozaryna3, R. ŽukienėAndriušytė4. Drugi, i za moj esej važniji način razumijevanja njegovih slika, jeste praksa sinestezije. Ovaj pristup ne proturječi povijesno-biografskim interpretacijama, ali otvara mit na razini predracionalnih iskustava i pomaže razumjeti Čiurlionisovo slikarstvo u kontekstu vjerskih,

of human beings and native cosmos. A number of critiques, in order to be recognized by the authorities of academic institutions, prefer to speak about syncretic and synthetic judgement instead to interpret prereflective experiences, artistic manifestations and mythic continuations of the world. According to Kant and Neo-Kantian tradition, synthetic judgements are the function of pure reason; they are teleological and seek to be independent from spontaneous perceptions. On the contrary, contemporary phenomenology sees pre-reflective feelings as a continuation of material world. In this sense, Čurlionis’s music and paintings are prolongation, explication of the horizon of life.

Interpretation of his paintings as allegorical, visual paraphrases to the musical creations are weak and don’t explain existential responsibility, resolution and self-determination of the artist.

A number of very clever academic books was written in the style of researches on school influences, and differences of styles: the monograph of M. Vorobjovas1 and later researches of V. Lansbergis2,

jų autoritetai, yra linkę kalbėti apie sinkretinius ir sintetinius sprendimus vietoje to, kad aiškintų iki-refleksyvias patirtis, pasaulio menines manifestacijas ir mitinius pratęsimus. Pasak I. Kanto bei neokantinės tradicijos, sintetinis sprendiniai yra grynojo proto funkcija; jie yra teleologiniai ir siekia būti nepriklausomais nuo spontaniško jusliškumo.

Priešingai, šiuolaikinė fenomenologija aiškina ikirefleksyvius jausmus kaip materialaus pasaulio pratęsimą. Šiuo požiūriu, Čiurlionio muzika ir tapyba yra gyvenamojo horizonto išsklaida ir plėtra. Interpretacija, esą jo tapyba yra muzikinių kūrinių alegorinės, vizualinės parafrazės yra silpna ir nepaaiškina egzistencinio atsakingumo, sprendimo ir menininko savi-determinacijos.

Daugelis labai protingų akademinių knygų yra parašytos apie mokyklų įtakas ir įvairius stilius, pavyzdžiui, M. Vorobjovo1 mo-

nografijoje bei vėlesniuose V. Lansbergio2, R. Okulicz-Kozarynos3, R. Žukienės-Andriušytės3 tyrinėjimuose. Kitas, mano esė labiau svarbus tapybos interpretacijos būdas yra sinestetikos praktika. Šis požiūris ne

Gintautas Mažeikis

CR okultnih i mitskih rituala. Okultna interpretacija njegovog slikarstva

može biti vezana uz njegov interes za teozofiju H. P. Blavatskaya (o povećanju svijesti). Međutim, za moju interpretaciju okultni pristup je također pretjerano narativan i ne objašnjava unutarnju psihičku dramu litvanskog umjetnika.

Interpretaciju sinestezije Čiurlionisove umjetnosti u svom radu dala je Salomeja Jastrumskyte5. Ona je čak upotrijebila i termin

- “sinesteta” – synaesthet, čovjek koji dodirom osjeti svjetlo ili osluškuje boje... Međutim, ona njegove ritualne prakse ne povezuje s lokalnim mitovima ili s, na primjer, šamanskim i okultnim djelovanjem, u kojima su se razvila intuitivna, kompleksna iskustva i multikarakterna estetika. Akademska te čak i pozitivistička istraživanja sinestezije skrivaju živi mit i mogućnosti za njegove fenomenološke-psihoanalitičke interpretacije.

Uzmimo, na primjer, Čiurlionisov ciklus Trava – Zmijska sonata („Žalčio sonata“ (1908). Alegorijska interpretacija slika ne uzrokuje duboke religijske osjećaje i dramatične spojeve s urođenim sve-

EN R. Okulicz-Kozaryn3, R. Žukienė-Andriušytė4. Another, and for my

essay more important, way of the interpretation of his paintings is the praxis of synaesthesia. This approach doesn’t contradict the historical-biographical interpretations but opens the work of myth on the level of pre-rational experiences and helps to understand Čiurlionis paintings in the context of religious, occult, and mythic rituals. Occult interpretation of his paintings could be related to his interests into theosophy of J. P. Blavatskaya (on enlargement of consciousness). However, for my interpretation the occult way is also too narrative and doesn’t explain internal psychic drama of this Lithuanian artist.

Interpretation of synaesthesia of Čiurlionis art was done in the paper of Salomeja Jastrumskyte5. She even used the name – „sinestetas“ – synaesthet, man, who tactically feels lights, or hears colours ... However she doesn’t relate his ritual practices, with local myths or, for example, with shaman and occult praxis were intuitive complex experiences, multi-character aesthesis was developed. The academic and even positivistic researches on synaesthesia hide live

LT prieštarauja istorinėms-biografinėms interpretacijoms, o atsklei-

džia mito veiklą ikirefleksyvios patirties pakopoje ir padeda suvokti Čiurlionio tapybą religijos, okultizmo ir mitinių ritualų kontekste.

Okultinė jo tapybos interpretacija gali būti siejama su jo susidomėjimu J. P. Blavatskajos teosofija (apie sąmonės išplėtimą). Tačiau, mano požiūriu, okultinis kelias yra perdėm naratyvus ir nepaaiškina vidinių psichinių Lietuvos menininko dramų.

Čiurlionio sinestetikos interpretacija buvo pateikta Salomėjos Jastrumskytės4 straipsnyje. Ji netgi pasinaudojo vardu – „sinestetas“ – žmogus, kuris taktiliškai jaučia šviesą arba girdi spalvas... Tačiau Jastrumskytė nesiejo sinesteto ritualinių praktikų su vietos mitais, pavyzdžiui, su šamanistinėmis ar okultinėmis praktikomis, kuriose intuityvi kompleksinė patirtis, daugialypis estezio charakteris buvo išplėtotas. Akademiniai ar net pozityvistiniai sinestetikos tyrinėjimai kartais slepia gyvą mitą bei galimybes jo fenomenologinei ar psichoanalitinei interpretacijai.

12

mirom. Slike nisu samo vizualni ili etnički prikaz glazbenih tonaliteta (sonata) i lokalnih priča. Litvanski mit Drvo jele – kraljica travnatih zmija („Eglė – žalčių karalienė“) dio je litvanskih poganskih tekstova o tabuima o ubijanju bogova i različit je u odnosu na mit o junacima u borbama protiv zmija ( u ruskoj tradiciji je змееборство) ili pobjedama protiv htoničke boginje. Mit govori o litvanskim domaćim Oikos i Ecumene: odlaze zajedno s travnatim zmijama, ježevima i brojnim drugim domaćim životinjama prije industrijalizacije te otkriva izvorni animizam i totemizam.

Litvanski “poganski” način života opisan je u mnogim poljskim romanima. Zanimljivo je da je među aktivistima Mlado Polsca-e u Varšavi u svom ranom umjetničkom periodu Čiurlionis bio prozvan Lokis (medvjed). Mlado Polsca bio je vrlo romantičan i mističan pokret umjetnika te je gradio ideje na vizijama Raja Jeruzalema, Mistične Litve i ezoterije Sivih Godina (szara godzina6). Međutim, li-

tvanski je slikar bio malen, slab i osjetljiv. Fizički nije nalikovao medvjedu. Drugo objašnjenje kaže kako Poljaci Litvance zovu medvjedi.

Može biti, ali je to objašnjenje prejednostavno. Postoji drugo mogu-

myth and possibilities for its phenomenological-psychoanalytical interpretations.

Take, for example, Čiurlionis’ cycle The Grass-Snake Sonata („Žalčio sonata“ (1908). The allegorical interpretation of paintings doesn‘t open a depth of religious feelings and dramas of meetings with native cosmos. The paintings are not just visual or ethnic representations of musical tonalities (sonatas) and local stories.

Lithuanian myth Fir Tree – A Queen of grass-snakes („Eglė – žalčių karalienė“) is the part of Lithuanian pagan religious texts about taboo on gods killing and is different from myths on heroes of battles with snakes (in Russian tradition it is змееборство) or victories against chthonic goddess. The myth reproduces Lithuanian domestic Oikos and Ecumene: leaving together with grass-snakes, hedgehogs, and numbers other domestic animals before industrialization, reveals native animism and totemism.

Lithuanian “pagan” life style was described in many Poland novels. It is interesting that in his early artistic period Čiurlionis was called Lokis (a bear) between activists of Mlado Polsca in Warsaw.

Išnagrinėkime, pavyzdžiui, Čiurlionio ciklą Žalčio sonata (1908). Alegorinė paveikslų interpretacija neatveria religinių jausmų gelmės ir dramatiško susitikimo su gimtuoju kosmu. Paveikslai nėra paprasčiausios vizualinės ar etninės muzikinių tonacijų (sonatų), ar vietos istorijų reprezentacijos. Lietuviškas mitas Eglė žalčių karalienė yra dalis lietuviškų pagoniškų religinių tekstų apie dievažudystės tabu. Ir jis skiriasi nuo mitų apie herojų kovas su gyvatėmis (Rusijos tradicijoje tai vadinama žodžiu змееборство) arba apie pergales prieš chtonines dievybes. Lietuviškas mitas reprodukuoja vietos Oikos ir Ecumene: gyvenimą kartu su žalčiais, ežiais, bei dideliu skaičiumi kitų naminių gyvulių iki industrializacios, kas atveria vietos animizmą ir totemizmą.

Lietuviškas „pagoniškas“ gyvenimo stilius buvo aprašytas daugelyje lenkų apsakymų. Pažymėtina, kad ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Mlado Polsca judėjimo aktyvistai Varšuvoje Čiurlionį vadino lokiu. Mlado Polsca buvo labai romantiškas

će objašnjenje. U to je vrijeme novela Prospera Mériméea Lokis (objavljena 1869. godine) postala jako popularna i ispunila je mističke potrebe simbolista i Mlado Polsca-e. Mérimée junaka romana naziva, Grofa Szémiotha, Lokis (medvjed) ne zbog njegove snage: to je samo na površini, iluzija. Važnija je mistična duša: biti medvjed u duši. Takva egzegetska interpretacija Mériméeovog Lokis-a može djelomično objasniti način na koji je Čiurlionis prihvatio mistične priče: ne kao simboličke (ili amblemske), alegorijske, ne jer je Čiurlionis njima prikazivao glazbene osjećaje, nego zbog toga jer je sudjelovao u mističkim pretkršćanskim događajima žrtvovanja ambivalentnog simbola: travnate zmije. Brojne slične vjerske, kao i okultne i šamanske tradicije, možemo pronaći i u ritualima kobra-vjenčanja u Indiji. Litvanski mit prenosi slično: tragičnu povijest vjenčanja ili kozmološku dramu o ubojstvu Boga. Braća Jele (ime sestre) srpom su pokosila Travnatu Zmiju, kralja podzemnog svijeta, koji ima palače u oceanu. Ubojstvo Boga manifestira se kao krvava pjena oceanskih valova. Čiurlionis je također interpretiran kao slikarskladatelj koji u svojoj duši skriva sneno more7. Pospan, melankoličan medvjed ili more u osjetljivom tijelu karakteriziraju Čiurlionisa. Svoje je

rano zanimanje usmjerio na Chopinov Nokturno8 (Čiurlionis je neko vrijeme slijedio Chopinov rad) s utjelovljenim mitskim vizijama. Pred-manifestacijski uvjeti utjelovljenog mita ili Travnate zmije duše pojavljuje se samo simbolički, kao tragičan ili epičan, mitski početak ljudskog bića, kao nastavak zamišljenih, mističnih Litvanaca. Od točke radikalne mitske inkarnacije i imaginacije on postaje nietzscheanac: no ljubav prema mističnoj litvanskom narodu odvaja njegove snove od nihilizma i individualizma F. Nietzschea.

Mlado Polsca was a very romantic and mystic movement of artists and built visions of Heaven Jerusalem, Mystic Litwa, esoteric of Grey Time (szara godzina6). However, Lithuanian painter was small, weak, and delicate. He did not resemble a bear. Another interpretation maintains that Poles refer to Lithuanians as bears. May be, but this is too simple.

There is another possible explanation. In this time Prosper Mérimée‘s novella Lokis (was published in (1869) became very popular and fulfil mystical needs of symbolists and Mlado Polsca. Mérimée calls the hero of the novel - Count Szémioth - by Lokis (the bear) not because of his strength: it is only on the surface, mirages. More important is mystical soul: to have bear in your spirit. Such exegetic interpretation of Merime’s Lokis could partly explain how Čiurlionis accepted mythical stories: not as emblematic, allegorical, not because Čiurlionis illustrated musical feelings, but because he participated in mystical pre-Christian event of sacrificing an ambivalent symbol: grass-snake. We can find a number of similar religious, as well as occult and even shamanistic traditions in the cobra-wedding rituals in India. Lithuanian myth tells something similar: tragic wedding history or cosmological drama of God killing. Brothers

of Fir (name of sister) hashed with scythes the Grass-Snake, the king of subterranean world, who has palaces in the ocean. Killing of God is manifested by blood foam of ocean waves. Čiurlionis is also interpreted as a painter-composer who hides the drowsy sea in his soul7. Somnolent, melancholic bear or sea in a delicate body characterises Čiurlionis. So his early interest were Chopin’s Nocturnes8 (Čiurlionis followed Chopin›s works for some time) with incarnated mythic visions. Pre-manifest condition of incarnated myth or the grass-snake of soul appears only symbolically, as a tragic or epic, mythic beginning of human being, as a continuation of imagined, mythic Lithuanians. From the point of radical mythic incarnation and imagination he is Nietzscheanian; but his love to the mystical Lithuanian nation separates his dreams from intensive nihilism and individualism of F. Nietzsche.

ir kartu mistiškas menininkų judėjimas, kuris plėtojo vizijas apie Dangišką Jeruzalę, Mistinę Lietuvą bei Pilkojo laiko (szara godzina5) ezote-

giais užkapojo žaltį Žilviną, požeminio pasaulio, kuris randasi okeane, karalių. Dievažudystė buvo simboliškai pažymėta jūros bangų kraujo puta. Čiurlionis taip pat yra aiškinamas kaip tapytojas-kompozitorius, kuris slepia snaudžiančią jūrą6 savo sieloje. Mieguistas, melancholiškas lokys arba jūra randasi subtilių charakteristikų Čiurlionio kūne. Ir taip, jo ankstyvas susidomėjimas Chopin‘o noktiurnais7 (Čiurlionis kurį laiką sekė Chopin‘o kūryba) sietinas su inkarnuotomis mistinėmis vizijomis. Įkūnyto mito būsena iki-manifestacijos arba sielos žaltys pasireiškia tik simboliškai, kaip tragiška arba epinė, mitinė ištaka, kaip įsivaizduojamų, mitinių lietuvių tęsinys. Radikalaus mito įsikūnijimo ir įsivaizdavimo požiūriu jis yra nietzscheanininkas; tačiau jo meilė mistinei lietuvių tautai skiria jo svajones nuo F. Nietzsches individualizmo.

riką. Tačiau Lietuvos dailininkas buvo smulkus, silpnas ir delikatus. Jis nepriminė meškos. Gal būt, tačiau ne visa taip paprasta. Yra ir kitas galimas paaiškinimas. Tuo metu Prospero Mérimée‘s apsakymas Lokis (pirmą kartą paskelbtas 1869) tapo labai populiarus ir išpildė mistinius simbolistų ir Mlado Polsca lūkesčius. Mérimée vadino savo pagrindinį apsakymo herojų grafą Šemetą lokiu (meška) ne dėl jo galios: tai tik ant paviršiaus, tik iliuzija. Labiau svarbi yra mistinė dvasia: turėti lokį savo sieloje. Tokia egzegetinė Mérimée Lokio interpretacija gali iš dalies paaiškinti kaip Čiurlionis priėmė mitines istorijas: ne kaip emblematines, alegorines, ne todėl, kad jis iliustravo muzikinius jausmus, o kadangi jis dalyvavo mistinėje iki-krikščioniškame prieštaringo simbolio - žalčio - aukojime. Mes galime rasti daugelį panašių religinių, taip pat okultinių ar net šamanistinių tradicijų, pavyzdžiui, kobros-vedybų ritualai Indijoje. Lietuviškas mitas pasakoja kažką panašaus: tragišką vestuvių istoriją arba kosminę dievažudystės dramą. Eglės broliai dal-

Brojni kritičari slažu se da Čiurlionisovo slikarstvo izražava glazbu svijeta i njegove mistične, panteističke osjećaje. Međutim, ovdje ne govorim o narativnom, nego o njegovom sinestetskom nastavljanju Svijeta života (slijedeći Husserlov Lebenswelt). Analiza njegovih slika pokazuje da je sinestezija karakteristika svih njegovih umjetničkih djela i svjedoči o pred-racionalnim i racionalnim iskustvima. Slične pred-racionalne i racionalne karakteristike definiraju šamane i svećenike izvornih, panteističkih religija. Oni nastavljaju svijet na mitski, ritualan način, primjerice kroz ekstatična pjevanja. Čiurlionis je posvetio mnogo vremena i snage harmonizaciji litvanskih izvornih pjesama, kao i onih s dubokim

Number of critics agrees, Čiurlionis paintings express music of the world and his mystical, pantheistic world-feeling. However I am not talking about narrative, but about the mythical synesthetic continuation of the Lifeworld (following to Husserl’s Lebenswelt). The analysis of his paintings shows that synaesthesia was characteristic of all his art works

Daugelis kritikų sutinka, Čiurlionio paveikslai išreiškia pasaulio muziką ir jo mistinę, panteistinę pasaulėjautą. Tačiau aš kalbu ne apie pasakojimus, naratyvus, bet apie mitinį sinestetinį gyvenamojo pasaulio (sekant Husserlio Lebenswelt) pratęsimą. Jo paveikslų analizė rodo, kad sinestezija buvo charakteringa visiems jo meno kūri-

Gintautas Mažeikis

CR ekstatičnim osobinama. Fenomenološka analiza šamanističkih ritua-

la i putovanja ukazuje da takvi racionalni stavovi (studije, harmonizacija...) služile samo za pripremu: prikupljanje predmeta moći, pozivanje sudionika na ritual, priprema halucinogene hrane, učenje pjesama. Spremnost zahtijeva nevidljiva, strukturalna pravila ceremonija. Čiurlionis se racionalno priprema za ulazak u tantrička-izvorna iskustva Lebenswelt-a. Međutim, samo živa izvedba, igra je stvarno biće.

Dakle, Sonata Travnate Zmije trebala bi biti interpretirana kao ekstatičko i vrlo osobno umjetničko utjelovljenje i nastavljanje litvanskih mitova, kao dijela materijalno-simbolističkog Svijeta života.

Sinestezijsko iskustvo različito je od refleksivnih izlaganja, različito od Kantovog djelovanja čistog uma. Sinestezija je složeno i moguće nastavljanje svijeta: vjetrova, polja, stabla, životinja, energije, bijesa, simpatija ili bijesa, simbolička organizacija imaginarnoga. Složeno je produljenje svijeta ambivalentno, nelogično, nejasno, osjećajno, ali mit daje prve dostupne strukture, pravila i smjernice.

Najpopularnija produljenja su pjevanja radničkih ili ritualnih pjesama.

EN and testifies both pre-rational and rational experiences. Similar pre-

rational and rational characteristics define shamans and priests of native, pantheistic religions. They do continuations of the world in mythical, ritual way, for example through ecstatic singing of songs. Čiurlionis paid a lot of time and strength to the harmonization of Lithuanian native songs as well to those that had deep ecstatic features. Phenomenological analysis of shamanistic rituals and journeys shows that such rational attitudes (studies, harmonization …) serve only for preparation: collection of things of power, inviting participants to the ritual, preparing of hallucinogen foods, learning songs. A readiness obeys invisible, structural rules of ceremonies. Čiurlionis rationally prepares for his entrance into tantric-native experiences of Lebenswelt. However, only live performance, a play is real being. So, The Grass-Snake Sonata should be interpreted as ecstatic and very personal, artistic incarnation and continuation of the Lithuanian myths as the part of material-symbolical Lifeworld.

Synesthetic experience is different from reflective representations, from I. Kant’s actions of pure reason. Synaesthesia

LT niams ir iki-racionalioms, ir racionalioms patirtims. Panašios iki-

racionalios ir racionalios charakteristikos būdingos šamanams bei vietos, panteistinių religijų šventikams. Jie taip pat pratęsia pasaulį mitiniu ir ritualiniu būdu, pavyzdžiui, dainuodami ekstatines dainas. Čiurlionis skyrė daug laiko ir jėgų harmonizuodamas lietuvių tautines dainas. O pasirengimas tokiam veiksmui paklūsta neregimoms, struktūrinėms ceremonijų taisyklėms. Čiurlionis sąmoningai pasirengia įžengti į tantrines-tautines Lebenswelt patirtis. Tačiau tik gyvas atlikimas, žaismas yra reali būtis. Todėl, Žalčio sonata turėtų būti interpretuojama kaip ekstatinis ir labai asmeniškas, meninis lietuviško mito įkūnijimas ir pratęsimas kaip dalis materialaus-simbolinio gyvenamojo pasaulio.

14

Sinestetinė patirtis skiriasi nuo refleksyvių reprezentacijų, nuo I. Kanto grynojo proto veiksmų. Sinestezija yra kompleksinis ir priklausomas nuo įvykio pasaulio pratęsimas: vėjų, laukų, medžių, gyvūnų, energijų, šėlo, simpatijos arba agresijos, simbolinių įsivaizduojamų organizacijų. Kompleksinė pasaulio tąsa yra prieštaringa, nelogiška, neaiški, emocinė, o mitas suteikia pirmąsias pri-

Čiurlionis je težio iskusiti pjesme u bojama i dodirom. Obično je šamansko iskustvo isto: pjevanje zbora pomaže prihvatiti taktilne osjećaje drugih svjetova i različitih morfologija. Zbor također inspirira šamana i pacijenta da učini / prihvati medicinski čin. Dakle, mit služi sinestezijskim iskustvima i određuje pravila za transformaciju zvuka u vizualno i taktilno. S iracionalne točke gledišta sinestezija se razlikuje od reflektivnih religijskih sinkretizama jer su crkve, kao institucije, svjesne, objektivne i pokušavaju ograničiti ambivalentne rituale, kritizirati panteizam. Čiurlionisove aktivnosti nisu dio Crkve. To čak nisu bile niti poganske ili izvorne institucionalne aktivnosti, nego dijalektička, umjetnička pred-racionalna/racionalna nastavljanja litvanskih arhetipa i osjećaja u simboličkom i romantičnom stilu. Narodne radničke pjesme, bajke u dugim noćima, vezani lokalni osjećaji i lokalne predaje seljaka produžuju Oikos i Ecumene. Pjevanje pjesama u košnji ili tijekom branja lana nastavilo je polje, vjetrove, trave, ptice, konje, travnate-zmije, lokalna dobra... Biljke prethode tlu, a životinje produljuju energiju za život. Nema reflektivnih kočnica, a raznolikost je dio rizomatskih produženja. Ljudska bića su reflektivna u svojim

is complex and eventual continuation of the world: winds, fields, trees, animals, energies, furious, sympathies or aggressions, symbolical organizations of imaginary. Complex extension of the world is ambivalent, illogic, unclear, emotional but myth gives first available structures, rules, directives. The most popular extensions are singing of labour and ritual songs. Čiurlionis sought to experience the songs in colours and by touching. Usually shaman experience is the same: a choir singing helps to touch other worlds or different morphologies. The choir also inspires shaman and patient to make / accept medical actions. So myth serves for synesthetic experiences and gives the rules for transformation of audio into visible and tactile.

From irrational point of view synaesthesia is different from reflective religious syncretism because churches as institutions are conscious, objective and try to limit ambivalent rituals, criticize pantheism. Čiurlionis activities are not a part of the Church. They were not even pagan or native institutional activity, but dialectical, artistic prerational/rational continuation of Lithuanian archetypes and feelings in symbolical and romantic style. The folklore labour songs, fairy tales

imtinas struktūras, tvarką, kryptis. Labiausiai populiarus tęsimas yra darbo ir ritualinių dainų dainavimas. Čiurlionis siekė patirti dainas spalvomis ir lyta. Paprastai, šamano patirtis yra tokia pat: choro dainavimas padeda paliesti kitus pasaulius arba skirtingas morfologijas. Choras taip pat įkvepia šamaną bei pacientą atlikti / priimti medicininius veiksmus. Tokiu būdu mitas padeda sinestetinei patirčiai ir pateikia taisykles transformuoti girdimą į matomą ir liečiamą. Iracionaliu požiūriu, sinestetika skiriasi nuo refleksyvaus religinio sinkretizmo nes bažnyčios kaip institucijos yra sąmoningos, objektyvios ir siekia riboti prieštaringus ritualus, kritikuoja panteizmą. Čiurlionio veiklos taip pat nėra Bažnyčios dalis. Jos nėra nei pagoniškos ar tautinės institucinės veiklos, o dialektinis, meninis ikiracionalus lietuviškų archetipų pratęsimas ir jausmai išreikšti simboliniu ir romantiniu stiliumi. Folklorinės darbo dainos, ilgų vakarų pasakos, susieta vietos jausena ir vietiniai valstiečių pasakojimai išplečia Oikos ir Ecumene. Dainų dainavimas šienaujant ar raunant linus pratęsia lauką, vėjus, žoles, paukščius, arklius, žalčius, vietos dievus... Augalai pateikia dirvą, gyvūnai išskleidžia energiją gyven-

idealima i ciljevima; međutim, radničke i prazničke pjesme i ritmovi kretanja vraćaju ih na dionizijsko ujedinjenje. Međutim, zapadnjačka tradicija preferirala je harmoničnu i pobožnu maštu o ujedinjenju, institucionaliziranju i srodnu institucionalizaciju umjesto prirodnog produženja svijeta i ekstatičnih iskustava njegovih granica. Čiurlionis stvara intuitivnu, mitičku dijalektiku: pre-reflektivna sinestezija i harmonična imaginacija, složena nastavljanja i stilizirani romantički imaginarij. Simbolički, pa čak i dionizijski romantizam pomaže u prihvaćanju i transformaciji bajki, mitova, religijskih sinkretičkih slika i panteističkih pripovijesti. Dionizijski romanticizam je izvediv. Mislim da se mitska izvedivost može razjasniti u smislu Leibniz - Deleuzeove monadologije. Ljudska bića kao monade otvaraju se putem adaptacije, per-formacije mogućnosti, pred-racionalnog. Umjetna performativnost u mnogome je slična, ali i različita od šamanističkih akcija i od suvremenih situacionističkih izvedbi. Za razliku od šamana, suvremeni umjetnik transformira simbole, prisvaja ih za unutarnje, dionizijske, kreativne potrebe samoizražavanja. Suvremeni umjetnici performansa uvelike su uključeni u sinestetsku organizaciju novih situacija kroz adaptaciju mi-

of long evenings, related local feelings and local narrations of peasants prolong the Oikos and Ecumene. Singing of songs in the mowing or in the tearing up flax continued the field, winds, grasses, birds, horses, grass-snakes, local goods … Plants precede a soil, and animals prolong energy to live. There are not reflective brakes and diversity is the part of rhizomatic extensions. Human beings are reflective in their ideals and objectives; however, the labour and holiday’s songs and rhythms of moving return them into Dionysian unification. However, Western traditions preferred harmonious and pietistic imagination of unifications, institutionalization and related institutionalization instead of natural prolongation of the world and ecstatic experiences of its limits. Čiurlionis does intuitive, mythic dialectics: pre-reflective synaesthesia and harmonious imaginations, complex continuations and stylised romantic imaginary. Symbolic, even Dionysian romanticism helps for accepting and transforming of fairy tales, myths, religious syncretic images and pantheistic narratives. Dionysian romanticism is performative. I think, mythic performativity could be explained in Leibniz-Deleuze’s monadology sense. Human being as a Monad unfolds

ti. Čia nėra refleksyvių pertrūkių, o įvairovė yra dalis rizomatinių tęsimų. Žmonės yra refleksyvūs savo idealais ir tikslais; tačiau darbo ar švenčių dainos ir ritmai padeda jiems grįžti atgal į dionisišką susivienijimą. Tačiau, Vakarų tradicijos veikiau pasirenka harmoningą ir pietistinę vienovės vaizduotę, institucionalizaciją, vietoje natūralaus pasaulio pratęsimo ir ekstatinės jo ribų patirties. Čiurlionis plėtoja intuityvią, mitinę dialektiką: ikirefleksyvią sinesteziją ir harmoningą vaizduotę, kompleksinius pratęsimus ir stilizuotą romantinį vaizdavimą. Simbolinis, ar net Dionisiškas romantizmas padeda priimti ir pakeisti pasakas, mitus, religinius sinkretinius vaizdus ir panteistinius pasakojimus. Dionisiškas romantizmas yra performatyvus. Aš manau, mitinis performatyvumas gali būti paaiškintas Leibnizo-Deleuze monadologijos prasme. Žmogus yra monada, kuri išskleidžia save prisitaikydama, per-formuodama potencialumą, iki-racionalumą. Meninis performatyvumas turi daugelį panašumų ir skirtumų lyginant su šamanistiniais veiksmais ir lyginant su šiuolaikiniais situacionistų performansais. Skirtingai nei šamanai, šiuolaikiniai menininkai pakeičia simbolius, pritaiko juos vidiniams, dionisiškiems, kū-

tova, priča, ideologija. Čiurlionis je također performativan, ali drugačiji način od šamana i suvremenih umjetnika performansa. Njegova performativnost nosi mnoge osobine umjetničkog prihvaćanja, utjelovljenja i dijalektičkog razvoja mita.

1. Vorobjovas Mikalojus. M.K. Čiurlionis lietuvių tapytojas ir muzikas. 2012.

2. Landsbergis V. M.K.Čiurlionis. Žodžio kūryba., Vilnius 1997 3. Okulicz-Kozaryn R., Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba "Jaunosios Lenkijos" konteskte. Versus Aureus, 2009.

4. R. ŽukienėžAndriušytė. M.K.Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus aureus, 2005.

5. Jastrumskytė. M.K. „Čiurlionis ir sinestezinė kūryba“, isn: Asmenybė, Menas, Istorija, Dabartis.

6. Okulicz-Kozaryn R., str. 38 7. Okulicz-Kozaryn R., str. 113.

8. Prema njemu žanr nokturna predstavlja melankoliju mističnog Sivog vremena

itself by adaptation, per-formation of potential, pre-rational. Artificial performativity has many similarities and differences with shamanistic actions and with contemporary situationists performances. Differently from shamans, contemporary artist transform symbols, adopt them for internal, Dionysian, creative self-expression needs. Contemporary artists of performances are very involved into synesthetic organising of new situations through adaptation of myths, stories, ideologies. Čiurlionis is also performative but differently from shamans and contemporary artists of performances. His performativity has many features of artistic accepting, incarnation and dialectical development of myth.

1. Vorobjovas Mikalojus. M.K. Čiurlionis lietuvių tapytojas ir muzikas. 2012.

2. Landsbergis V. M.K.Čiurlionis. Žodžio kūryba., Vilnius 1997 3. Okulicz-Kozaryn R., Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba "Jaunosios Lenkijos" konteskte. Versus Aureus, 2009.

4. R. ŽukienėžAndriušytė. M.K.Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus aureus, 2005.

5. Jastrumskytė. M.K. „Čiurlionis ir sinestezinė kūryba“, isn: Asmenybė, Menas, Istorija, Dabartis.

6. Okulicz-Kozaryn R., p. 38 7. Okulicz-Kozaryn R., p. 113.

8. According to him the genre of nocturnes present melancholy of mystical Grey Time.

rybiniams saviraiškos poreikiams. Šiuolaikiniai meniniai performansai yra įtraukti į sinestetinį naujų situacijų organizavimą adaptuojant mi-

tus, istorijas, ideologijas. Čiurlionis taip pat yra performatyvus, tačiau skirtingai nei šamanų ar šiuolaikinių menininkų performatyvumas. Jo performatyvumas turi daugelį meninio imlumo, įkūnijimo ir dialektinės mito plėtros bruožų.

1. Vorobjovas M., M. K. Čiurlionis lietuvių tapytojas ir muzikas. Vilnius: Aidais, 2012.

2. Landsbergis V., M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba, Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

3. Okulicz-Kozaryn R., Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba "Jaunosios Lenkijos" konteskte. Vilnius: Versus Aureus, 2009.

4. Žukienė-Andriušytė R., M.K.Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus Aureus, 2005.

5. Jastrumskytė S., „M.K. Čiurlionis ir sinestezinė kūryba“, in: Asmenybė, Menas, Istorija, Dabartis.

Kultūrologija, t. 15, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, p. 89-109.

6. Okulicz-Kozaryn R., p. 38 7. Okulicz-Kozaryn R., p. 113.

8. Noktiurnų žanras atskleidžia mistinės Pilkosios valandos melancholiją.

Suzana Marjanić

Dr.sc, folkloristica / Dr.sc., folklore researcher / Mokslų daktarė, folkloro tyrinėtoja

Mit i art – sakralni, ideološki i/ili anarhični link

Izložba Mit i art – sakralni, ideološki i/ili anarhični link posvećena je fascinantnoj osobnosti Mikalojusa Konstantinasa Čiurlionisa (1875.-1911.), litvanskom skladatelju i slikaru, te njemu analognoj ličnosti u Hrvatskoj, Natku Nodilu (1834.-1912.), historičaru, političaru, publicisti i mitologu. I dok je Čiurlionis nastojao ostvariti prožimanje slikarstva i glazbe u jedan umjetnički medij, Natko Nodilo u svojem je znanstvenom istraživanju ostvario međusobnu nadopunu historiografije i mitoloških istraživanja. Npr. Nodilova “Religija Srbâ i Hrvatâ, na glavnoj osnovi pjesama, priča i govora narodnog” (tiskana 1885–90. u deset knjiga Rada JAZU), čiji naslov u “Ispravcima i dopunama” (Rad JAZU, 1890, 101) mijenja u “Stara vjera Srbâ i Hrvatâ, na glavnoj osnovi pjesama, priča i govora narodnog”, smatra se prvom studijom koja se bavi rekonstrukcijom prahrvatske mitologije. Pritom je značajno da Nodilo u re/konstrukciju stare vjere Srba i Hrvata polazi od Helmoldove “k/Kronike” (“Chronica Slavorum”) koja se odnosi na baltičke Slavene.

Myth and Art – Sacred, Ideological and/or Anarchic Link

Myth and Art – Sacred, Ideological and/or Anarchic Link is the exhibition dedicated to the fascinating personality of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), a Lithuanian composer and painter, and his Croatian analogue, Natko Nodilo (1834-1912), historian, politician, publicist and mythologist. And while Čiurlionis tried to achieve interpenetration of painting and music within one artistic medium, in his scientific research Natko Nodilo achieved mutual complementation of historiography and mythological researches. For example, Nodilo’s “The Religion of Serbs and Croats, from the Main Basis of the Poems, Stories and Speech of the Masses” (published in 1885-90 in the ten books of “The Works of the Yugoslav Academy of Sciences and Arts”), the title of which he changed to “The Old Faith of Serbs and Croats, from the Main Basis of the Poems, Stories and Speech of the Masses” in “Corrections and Addendum“ (“The Works of the Yugoslav Academy of Arts and Sciences”, 1890, 101), is considered to be the first study to deal with the reconstruction of the pre-Croatian mythology. At the same time, it is significant that he

Mitas ir menas – šventas, ideologinis ir/ar anarchinis žvilgsnis

Mitas ir menas – šventas, ideologinis ir/ar anarchinis ry-

šys yra paroda, skirta kerinčiai lietuvių kompozitoriaus ir tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) asmenybei, bei jo kroatiš-

kam analogui - Natko Nodilo (1834-1912) – istorikui, politikui, publicistui

ir mitologui. Tuo metu, kai Čiurlionis bandė suderinti tapybą ir muziką vienoje meninėje terpėje, Natko Nodilo savo moksliniais tyrinėjimais pasiekė, kad istoriografija ir mitologiniai tyrimai papildytų vienas kitą. Pa-

vyzdžiui, Nodilo „Serbų ir kroatų religija, iš pagrindinio poemų, istorijų ir liaudies pasakojimų rinkinio“ (išleista 1885-90 metais, dešimties knygų

rinkiniu „Jugoslavijos Mokslų ir menų akademijos darbai“), kurios pavadinimą “Prieduose ir pataisymuose” jis pakeitė į „Senasis serbų ir kroa-

tų tikėjimas, remiantis pagrindiniu poemų, istorijų ir liaudies pasakojimų rinkiniu“ („Jugoslavijos Menų ir mokslų akademijos darbai“, 1890, 101), yra laikoma pirmąja studiją, kurioje imtasi kroatų mitologijos, egzistavusios iki nepriklausomybės, nagrinėjimo ir atkūrimo. Tuo pačiu metu yra

16

svarbu ir tai, kad imdamasis senojo serbų ir kroatų tikėjimo (at)kūrimo

Upravo na odabranu temu Mit i art – sakralni, ideološki i/ili anarhični link Galerija Meno parkas (Kaunas, Litva) i Hrvatsko društvo likovnih umjetnika (Zagreb, Hrvatska) tijekom 2013. godine organizira zajedničku izložbu troje mladih litvanskih umjetnika i troje hrvatskih, i to u Galeriji Meno parkas u Kaunasu i u Galeriji Bačva Hrvatskog društva likovnih umjetnika u Zagrebu.

Litvanske umjetnike izabrala je Arvydas Žalpys, Airida Rekšty-

tė, Giedrė Legotaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, a hrvatske umjetnike

Sara Čičić i Suzana Marjanić.

Izvan konotacija mita kao svete i istinite priče ili pak kao otrcane, izmišljene, ideološke priče, ovim izborom otvaramo i treći – anarhičan put mita kao otpora ciničkoj politici moći na vlasti, kao alternativu postojećem svjetskom poretku koji vodi samo slobodnom protoku kapitala ali ne i slobodnom protoku ljudi. Uostalom kao što je bilo za vijeke vjekova…

takes Helmod’s “Chronica Slavorum”, which refers to the Baltic Slavs, as a starting point in the re/construction of the old faith of Serbs and Croats.

Meno Parkas Gallery (Kaunas, Lithuania) and the Croatian Association of Artists (Zagreb, Croatia) have agreed to organize a joint exhibition in 2013 on this selected topic, Myth and Art – Sacred, Ideological and/or Anarchic Link. The exhibition will feature three young Lithuanian artists and three Croatian ones, and it will be shown in Meno Parkas Gallery in Kaunas and in Bačva Gallery of the Croatian Association of Artists in Zagreb.

Lithuanian artists were selected by Arvydas Žalpys, Airida Rekš-

tytė, Giedrė Legotaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė and Croatian ones

by Sara Čičić and Suzana Marjanić.

Beyond the connotations of myth as a sacred and true story or as trite, made-up, ideological story, with this selection we have also opened the third – anarchic path of myth as the resistance to the ruling cynical politics of power, as the alternative to the existing world order that only

jis išeities tašku pasirenka Helmod „Chronica Slavorum“ (kuriame kalbama apie Baltijos slavus).

Galerija “Meno parkas” (Kaunas, Lietuva) ir Kroatijos dailinin-

1. SAKRALNI MIT Riječku multimedijalnu umjetnicu – modnu dizajnericu i umjetnicu performansa Tajči Čekadu, točnije njezinu nekonvencionalnu modnu izložbu, fotoperformans Pogled u međusvijet (iz koje smo za ovu prigodu odabrali 12 fotografija; 100 x 70cm) predstavljamo kao ilustraciju sakralnoga, arhaičnoga mita. Naime, riječ je o modnoj dizajnerici koja odbija diktat modne scene i standardnoga catwalka i kao što je jednom sâma istaknula – uloga mita, to jest korištenje različitih arhetipova bitna je odlika većine njezinih radova. Pritom umjetnica osobito naglašava rad na modnoj kolekciji “Mrtva priroda” (kolekciju je počela raditi 2006/2007. i prvi puta javno ju je izložila 2009) koji nekoliko godina kasnije prerasta u drugi oblik, odnosno medijem fotografije umjetnica je pretvara u seriju fotografija, fotoperformans pod nazivom “Pogled u međusvijet” (2011) u kojemu autorica uprizoruje mitska bića kao što su npr. vila i vilenjak, mora, kudlak, n/Najada, rusalka. No ne koristi postojeće arhetipove tih mitskih bića nego polazi od osobnoga iskustva koji posjeduje s tim nadnaravnim bićima.

leads to the free flow of capital, but not the free flow of people. After all, as it was forever and ever…

1. SACRED MYTH We introduce the Rijeka-based multimedia artist – fashion designer and performance artist Tajči Čekada, or more precisely, her unconventional fashion exhibition; photo-performance "Look into the Interworld" (we have selected 12 photographs from it for the purposes of this exhibition; 100 x 70cm), as the illustration of the sacred, archaic myth.

In fact, she is a fashion designer who rejects the dictation of the fashion industry and conventional catwalk and, as she once pointed out herself – the role of the myth; the use of different archetypes is a prominent characteristic of the majority of her works. The artist especially emphasizes her work on the fashion collection "Still Life" (she started working on it in 2006/2007 and first exhibited it publicly in 2009) that several years later grew into another form, i.e. by using photography, the artist turned it into the series of photographs, a photo-performance titled "Look into

1. ŠVENTASIS MITAS Mes pristatome Rijekoje gyvenančią multimedijų menininkę –

mados dizainerę ir performansų atlikėją Tajči Čekada, o tiksliau - jos

kų sąjunga (Zagrebas, Kroatija) susitarė suorganizuoti bendrą parodą

neįprastą mados ekspoziciją; foto-performansas „Žvilgsnis į tarpinį pa-

ginis ir/ar Anarchinis Ryšys. Parodoje rodomi trys jauni lietuvių meni-

švento, archainio mito iliustracija. Tiesą sakant, ji yra mados kūrėja,

2013 metais, šia pasirinkta tema – Mitas ir Menas – Šventas, Ideoloninkai ir trys kroatai; paroda bus eksponuojama galerijoje “Meno par-

kas” Kaune ir Kroatijos dailininkų sąjungos galerijoje “Bačva” Zagrebe.

Lietuvių menininkus atrinko Arvydas Žalpys, Airida Rekštytė,

Giedrė Legotaitė, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, o kroatus atrinko Sara Čičić ir Suzana Marjanić.

Be konotacijų mitui, kaip šventai ir tikrai istorijai, arba kaip bana-

liai, išgalvotai, ideologinei istorijai, šiuo pasirinkimu mes parodėme ir trečią –

anarchinę mito pusę, kaip pasipriešinimą valdančioms ciniškoms politinėms jėgoms, kaip alternatyvą egzistuojančiai pasaulio tvarkai, kuri veda tik į lais-

vą kapitalo, bet ne žmonių judėjimą. Galų gale, taip buvo per amžių amžius…

saulį“ (iš jo atrinkome 12 fotografijų šiai parodai; 100 x 70cm) yra kaip

kuri atsisako to, ką diktuoja mados industrija ir įprastinis podiumas, ir kaip ji pati kartą pastebėjo – ir mitų vaidmens; vyraujanti daugumos jos

darbų charakteristika – įvairių skirtingų archetipų naudojimas. Meninin-

kė ypač akcentuoja jos darbą kuriant kolekciją „Natiurmortas“ (pradėjo

dirbti 2006-2007 metais, ir pirmąkart kolekciją viešai parodė 2009), kuri po kelerių metų įgavo kitą formą, t.y. pasinaudodama fotografija, menininkė pavertė ją fotografijų serija, foto-performansu, pavadintu „Žvilgs-

nis į tarpinį pasaulį“ (2011), kuriame ji pristato mitines būtybes, tokias kaip fėja ir elfas, košmarus (mora/more), vilkolakius (kudlak), Naiad, Ru-

salka. Tačiau, jos išeities taškas yra ne egzistuojantys šių mitinių būty-

Suzana Marjanić

CR

Naime, u razgovoru s umjetnicom doznajem da kada je napravila tu kolekciju, osjetila je da nešto nedostaje – svojevrsna aura prostora. I odlučila je fotografirati te modele i to na umjetnici posebno bitnim lokacijama; naime, radi se o prostorima na kojima je i dobila ideju o stvaranju takvih kreacija i mjestima na kojima je skupila veći dio dijelova-materijala koje je poslije lijepila na te vilenjačke halje. I upravo za tu kolekciju umjetnica je odlučila da se posveti i mediju fotografije, kako bi prožela auru modela i prostora. I tako je nakon nekoliko mjeseci posvećenosti svladavanju fotografskih tehnika umjetnica i izradila svoju prvu foto seriju i dobila onaj aura-osjećaj koji je željela postići tim fotoperformansom, tom serijom fotografija.

Odnosno, kao što je istaknuo povjesničar umjetnosti i kustos Branko Cerovac, kako je Tajči Čekada ujedno i snimateljica, fotografkinja, “u ovom slučaju, daje čitavom projektu naročitu dimenziju. Sâme fotografije (riječ je o šezdesetak fotografija) posjeduju vlastitu estetsku kvalitetu, moguće ih je tretirati kao konačni medij posredovanja umjetničine ideje, procedure i prizora” (usp. Tajči Čekada, katalog “Pogled u međusvijet”, Atelje galerija Lokvina, Kastav, 2011).

EN the Interworld" (2011) in which she presents mythical creatures, such

as fairy and elf, nightmares (mora/more), werewolf (kudlak), Naiad, Rusalka. However, as a starting point she does not take the existing archetypes of those mythical creatures, but her own experience with those supernatural beings.

Namely, in a conversation with the artist I found out that, after she made that collection, she felt something was missing – a sort of aura of space. And she decided to photograph those models at locations of special importance to her; namely, the places where she was inspired to design such creations and places where she collected the majority of parts-materials she later glued to those elvish robes. For the purposes of that collection the artist decided to take up photography in order to penetrate the aura of the model and the space. And so, after few months dedicated to mastering the techniques of photography, she made her first photo session and got that aura-feeling she wanted to achieve with that photo-performance, that series of photographs.

That is, as the art historian and curator Branko Cerovac pointed out, Tajči Čekada is at the same time a camerawoman, a photographer, “in this case, she gives the whole project a distinctive dimension. The pho-

Tajči Čekada: "Naiad before the Drought", from the cycle: "Look into the Interworld" (2011) Tajči Čekada: Najada pred sušu, iz ciklusa Pogled u međusvijet (2011) Tajči Čekada: Naiad prieš sausrą , iš ciklo Žvilgsnis į Tarpinį Pasaulį (2011)

LT bių archetipai, bet jos pačios patirtis su šiom antgamtinėm būtybėm.

Būtent pokalbio su menininke metu aš sužinojau, kad po to,

kai ji sukūrė šią kolekciją, pajuto, kad kažko trūksta – tam tikros erdvinės auros. Tad autorė nusprendė nufotografuoti tuos modelius jai ypa-

tingai svarbiose vietose; būtent tose vietose, kur jai atėjo įkvėpimas sukurti tokius darbus ir vietose, kur ji surinko daugumą detalių-medžiagų, kurias vėliau suklijavo į tuos nykštukiškus apdarus. Meninin-

kė nutarė pasitelkti fotografiją tam, kad prasiskverbtų į šios kolekcijos

modelių ir erdvės aurą. Ir taip po kelerių mėnesių, kuriuos ji paskyrė

fotografijos technikos įsisavinimui, sukūrė savo pirmąją foto sesiją ir tuo foto performansu, ta nuotraukų seriją, įgijo tą auros jausmą, ku-

rį ir norėjo pasiekti. Tai, kaip pastebėjo meno istorikas ir kuratorius Branko Cerovac, kad Tajči Čekada tuo pačiu yra operatorė, fotografė,

“šiuo atveju visam projektui suteikia išskirtinumo dimensiją. Pačios fo-

tografijos (jų yra apie šešiasdešimt) pasižymi estetine kokybe, ir gali

būti laikomos pagrindine priemone išreikšti menininkės idėją, atlikimo procesą ir vietas” (taip pat žr. Tajči Čekada, „Žvilgsnis į tarpinį pasaulį“,

18

Parodos katalogas, Atelier Lokvina galerija, Kastav, 2011).

Ukratko, modele njezine kolekcije “Pogled u međusvijet” čine prilično zahtjevne konstrukcije, ponekad i monumentalnih oblika, te ih neki nazivaju i skulpturama a ne kostimima, iako sâma dizajnerica smatra da se radi o nosivim kostimima. Posebnost je tih nadrealnih konstrukcija što su označene prirodnim mozaicima dobivenih iz nađenih djelića u prirodi kao npr. životinjskim dlakama, kostima, pužićima, žirevima, sušenim narančinim korama, suhim palminim lišćem, sušenim lišćem, sušenom i sirovom travom, cvijećem, bršljanom i mahovinom, borovim iglicama, perjem, morskom spužvom i ljušturama školjki (iz crnih kućica dagnji autorica je još 2004. načinila zaokruženu kolekciju od osam modela), ježevima, grahom i tjesteninom, kamenčićima, čije je lijepljenje na odabranu podlogu zahtijevalo izuzetnu ljubav i strpljenje, a što je u radu Tajči Čekade prisutno i više nego dovoljno. Pritom radi se o monumentalnim kostimima, zahtjevnih krojnih konstrukcija, koje su svojim većinskim dijelom opterećene prirodnim mozaicima izrađenih kombiniranjem spomenutih organskih i anorganskih prirodnih materijala te strpljivo lijepljenih jedan po jedan, često i pincetom. Naime, osnovna joj je motivacija bila da se dobije forma koja kad se postavi u neki ambijent, pobuđuje asocijacije na mitska šumska bića. Odnosno kao što je zabilježio ovdje spomenuti Branko Cero-

vac: “Tako da se tu design, mit i Art neminovno susreću, međusobno determiniraju i integriraju – što dovodi do estetski zanimljivih i intrigantnih prekoračenja granica / rubova / normi ‘modnog dizajna’” (usp. Tajči Čekada, katalog “Pogled u međusvijet”, Atelje galerija Lokvina, Kastav, 2011).

U toj fazi opčinjenosti mitskim bićima iz slavenske etnotradicije sama je umjetnica, među ostalim istaknula:

tographs themselves (there are about sixty of them) have their own aesthetic quality, they can be treated as the ultimate medium of mediating the artist’s idea, procedures and scenes“ (cf. Tajči Čekada, "Look into the Interworld", Exhibition Catalogue, Gallery – Atelier Lokvina, Kastav, 2011).

mary motivation was to create a form that would, when placed in an environment, evoke associations of mythical forest creatures. Or, as Branko Cerovac wrote: “This is where design, myth and Art inevitably meet, mutually define and integrate each other – which leads to aesthetically interesting and intriguing transgression of ‘fashion design’ limits / edges / norms“ (cf. Tajči Čekada, "Look into the Interworld", Exhibition Catalogue, Gallery – Atelier Lokvina, Kastav, 2011). In that phase of fascination with mythical creatures from Slavic ethnic-tradition, the artist pointed out:

In short, models in her collection Look into the Interworld are made of some quite complex constructions, sometimes in monumental forms, and some would even call them sculptures, not costumes, although the designer sees them as wearable costumes. The specific quality of these surreal constructions is that they are recognizable by natural mosaics made of pieces found in nature, such as animal hair, bones, snails, acorns, dried orange peel, dried palm leaves, dried leaves, dried and fresh grass, flowers, ivy and moss, pine needles, feathers, sea sponge and shellfish (by using black mussel shells the author designed a collection of eight models in 2004), sea urchins, beans and pasta, small stones, where this process of gluing to a specific surface required extraordinary love and patience, which Tajči Čekada’s work has more than enough of. These are monumental costumes of elaborate sewing structures; mainly loaded with natural mosaics; the combination of the aforementioned organic and inorganic natural materials carefully glued, one by one, often with tweezers. Namely, her pri-

“Ljudi su nedovršeni što znači da će se možda još usavršavati, a to pruža određenu dozu optimizma. Zanimljiv mi je stav rozenkrojcera koji tvrde da ljudi imaju odgovornost za sve oblike života, pa čak i za mineralni svijet. Vjerujem da ta ideja ima smisla. Dugo vremena imam ideju o postojanju Gzmauta, hibridnih vrsta koje imaju sumerske oči i ne služe ničemu. Obično su bespolni, vole se opijati i veseliti. Pojavljuju se kad ih najmanje očekujete, sami ili u grupi, i ne postavljaju nikakva pitanja. Postoje ih dvije podvrste: meki i tvrdi. Često njihove likove oslikavam na svojima kreacijama. Svaka nova pojava neobično me zabavlja.”1 Tako je u prekoračenju nosivoga materijala svoju kolekciju “Nemojte mi samo reći da su ovi modeli nenosivi” (2006) za izradu angažirala auto-limara Dina Abramovića koji je na temelju njezine konstruk-

“People are imperfect, which means they might still improve themselves, and that gives a certain amount of optimism. I found Rosicrucian philosophy, which argues that people are responsible for all life forms, even for the mineral one, interesting. I believe that this idea makes sense.

For a long time I have had the idea about the existence of Gzmauts, hybrid species with Sumerian eyes, with no purpose. They are usually sexless, they like to drink and have fun. They appear when you least expect them, alone or in a group, and they ask no questions. There are two sub-species: soft and hard ones. I often depict their figures on my creations. Each new appearance amuses me strangely.” 1

Trumpai tariant, jos kolekcijos „Žvilgsnis į tarpinį pasaulį“ mode-

moje aplinkoje sukeltų asociacijas su mitinėmis miško būtybėmis. Arba,

mentalių formų, o kai kurie jas netgi pavadintų skulptūromis, o ne kostiu-

giamai susitinka, abipusiai išsiskiria ir susijungia vienas su kitu – tai veda

liai yra sukurti iš keleto gana sudėtingų konstrukcijų, kai kurios jų – monu-

mais, nors pati dizainerė mato jas kaip dėvėti tinkamus kostiumus. Specifinė šių siurealių konstrukcijų savybė yra tai, kad jas galima atpažinti

iš natūralių mozaikų, kurios sukurtos iš dalių, rastų gamtoje, tokių kaip

– gyvūnų plaukai, kaulai, sraigės, gilės, džiovinta apelsino žievelė, džiovinti palmių lapai, džiovinti lapai, džiovinta ir šviežia žolė, gėlės, gebenės

ir samanos, pušų spygliai, plunksnos, jūros kempinė ir vėžiagyviai (naudodama juodųjų moliuskų kriaukles autorė sukūrė iš aštuonių modelių su-

sidedančią kolekciją 2004 metais), jūrų ežiai, pupelės ir makaronai, nedideli akmenukai; šis procesas, kurio metu viskas buvo suklijuota ant specifinio paviršiaus, reikalauja ypatingos meilės ir kantrybės, kurios Tajči

Čekados darbuose yra daugiau nei pakankamai. Tai monumentalūs kostiumai, kuriems būdingas įmantrus siuvimas; juose gausu natūralių mozaikų; aukščiau minėtos organinės ir neorganinės natūralios medžiagos yra kruopščiai suklijuotos, po vieną, dažnai naudojantis pincetu/žnyplutėmis.

Jos svarbiausias motyvas būtent ir buvo sukurti tokią formą, kuri atitinka-

kaip rašė Branko Cerovac: ”Tai yra, kur dizainas, mitas ir menas neišvenį estetiškai įdomų ir intriguojantį “mados dizaino” ribų/normų peržengimą

(taip pat žr. Tajči Čekada, „Žvilgsnis į vidinį pasaulį“), Parodos katalogas,

Atelier Lokvina galerija, Kastav, 2011). Toje susižavėjimo mitinėmis būtybėmis iš slavų etninės tradicijos fazėje, menininkė pažymi:

„Žmonės yra netobuli, kas reiškia, kad jie vis dar gali save patobulinti, ir tai suteikia šiek tiek optimizmo. Man pasirodė įdomi Rozenkreicerių filosofija, kuri teigia, kad žmonės yra atsakingi už visas gyvybės formas, net ir mineralus. Aš tikiu, kad ši idėja turi prasmę. Ilgą laiką, be jokio tikslo aš turėjau idėją apie Gzmauts - hibridų su šumerų akimis - rūšies egzistavimą. Jie dažniausiai neturintys lyties, jie mėgsta gerti ir linksmintis.

Jie pasirodo, kai mažiausiai jų tikiesi, pavieniui ar grupėmis, ir jie neužduoda jokių klausimų. Yra dvi jų atmainos: minkšti (švelnūs) ir tvirti (žiaurūs).

Aš dažnai atvaizduoju jų figūras ant savo kūrinių. Kiekvieną kartą, kai jie pasirodo, jie mane keistai pralinksmina.“ 1

Suzana Marjanić

CR cije pocinčane limene ploče modificirao u krojne dijelove. Pritom je

umjetničina intuicija polazila u smjeru metala koji naglašava promjenu ljudske forme, u produženoj i pomalo izopačenoj varijanti. I nadalje njezinim riječima: “Metal nije postao ograničenje, naprosto je dodao neku novu formu ljudskom tijelu. Metalizirani slap s grudi, tubusi, željezni trudnički trbusi, genitalije riješene u smislu 3D dizajniranja brodskog trupa te tu i tamo pokoji piramidalni rep.”

Pri tome, kako uvijek naglašava u autointerpretacijama svojih radova, teži negaciji mitizacija svih vrsta. Tako je u toj demistifikaciji umjetnica odlučila sama birati manekenke te odabrala “obične” ljude – prijatelje/ice koji/e ni izgledom ni ponašanjem, recimo to tako, prema modnim konvencijama nisu za modne piste, te kako skromno i prijateljski ističe – “Bez njih i mnogih drugih moja roba bi bila samo roba”.

Osim toga povod je brojnih njezinih kolekcija reciklaža materijala, ističući kako je reciklaža “jedini odgovor svakog malo svjesnijeg pristupa životu s krajnjim ciljem povećanja ekološki čistog duhovnog te materijalnog prostora naših života”.

EN

Thus, in transgressing the wearable material in her collection "Don’t Tell Me These Creations are Unwearable" (2006), she hired a car-body mechanic Dino Abramović who, on the basis of her construction, modified galvanized tin plates into sewing patterns. The artist’s intuition focused on metal that emphasizes the change of the human form, in an extended and somewhat perverted version. And furthermore, in her own words: “Metal did not become a restriction, it just added a new form to the human body. Metallized cascade falling down the chest, tubes, iron pregnant bellies, genitalia designed by the principle of 3D hull design and a pyramidal tail that can be found here and there.“ As she always emphasizes in the self-interpretation of her works, in that process she weights toward the negation of all kinds of mythization. In that process of demystification the artist decided to choose models herself and she chose “common“ people – friends who, according to fashion conventions, are not runway models by their looks nor by their behaviour, and as she modestly and warmly pointed out – “Without them, and many others, my clothes would be just a commodity“.

LT

Tokiu būdu, peržengdama dėvimos medžiagos ribas, savo „Ne-

2. IDEOLOŠKI MIT – SUBVERZIJA IDEOLOGIJE Za ilustraciju ideološkoga mita, odnosno njegove subverzije odabrali smo nekoliko radova kipara Ivana Fijolića: riječ je o njegovoj skulpturi Jovanke Broz (T&TO, 2011), nadalje o skulpturi nabildanoga “Isusa Krista, Show Off” (visine 80 cm), skulpturi “Su-

Besides, the starting point of her numerous collections was the recycling of material, and she points out that recycling is “the only possible reaction of a more conscious approach to life with the final goal of increasing the environmentally pure spiritual and material space of our lives“.

As the artist herself says, with the ritual performance "Sendoff" (2012), which she performed at a mystical location at the entrance to the Tramuntana forest in Beli (the Island of Cres), she literally performed a send-off ritual for the entities with which she collaborated for a long time. That forest, as she states, is the ideal location for a sendoff because it has long been known as a mystical place; home to fairies, elves, Macmalićs and Kudlaks (werewolves). Besides saying goodbye to all these mysterious creatures, with this send-off performance the artist also officially ended her long-term creative phase which relied on Slavic mythology, mysticism, fascination with forests, traditions, legends, various borderline worlds, i.e. interworlds. With that ritual performance ends her devotion to archaic myths.

Be to, daugelio jos kolekcijų pradžios taškas buvo medžiagos

sakykite, kad šie kūriniai yra nedėvimi“ (2006), ji pasamdė automobilio

perdirbimas, nes ji pabrėžia, kad perdirbimas yra „vienintelė galima

modifikavo cinkuotas skardos plokšteles į siuvimo iškarpas/modelius.

didinti tyrą dvasinę ir materialinę mūsų gyvenimų erdvę gamtosaugos

kėbulo mechaniką Dino Abramović, kuris, remdamasis jos aiškinimu, Menininkės intuicija dėmesio centru pasirinko metalą, kuris išplėstiniu ir šiek tiek iškreiptu būdu pabrėžia žmogiškos formos pasikeitimą. Be to, pačios autorės žodžiais: „Metalas netapo apribojimu/suvaržymu, jis

tik papildė žmogaus kūną nauja forma. Metalizuota kaskada, besileidžianti žemyn nuo krūtinės, vamzdžiai, metaliniai nėščiųjų pilvai, genitalijos, suprojektuoti 3D korpuso dizaino principu, ir piramidine užpakaline dalimi, sutinkami vienur ir kitur.“

Kaip ji visuomet pabrėžia pati interpretuodama savo darbus,

to proceso metu ji sustiprina visų rūšių mistifikavimo paneigimą. Tame demistifikavimo procese menininkė nusprendė pati pasirinkti modelius, ir pasirinko „paprastus“ žmones – draugus, kurie, pagal mados

formalumus nėra podiumui skirti modeliai nei savo išvaizda, nei elgesiu, ir kaip ji kukliai ir šiltai pastebėjo – „Be jų, ir daugelio kitų, mano

20

Ritualnim performansom “Ispraćaj” (2012), kako umjetnica ističe, koji je izvela na mističnoj lokaciji, na ulazu u Tramuntansku šumu u mjestu Beli (otok Cres), doslovno je izvršila obred ispraćaja entiteta s kojima je dugoročno surađivala. Ta je šuma, kako pridodaje umjetnica, idealna lokacija za ispraćaj jer je od davnina poznato da je to mistično mjesto u kojem obitavaju vile, vilenjaci, macmalići i kudlaci. Ovim se performansom osim opraštanja sa svim tim misterioznim bićima svečano i okončala umjetničina dugoročna stvaralačka faza koja je počivala na slavenskoj mitologiji, misticizmu, fascinaciji šumama, predajama, legendama, raznim graničnim svjetovima odnosno međusvijetovima. Tim ritualnim performansom tako i završava njezina posvećenost arhaičnim mitovima.

drabužiai būtų tik prekė“.

sąmoningo požiūrio į gyvenimą reakcija, siekiant galutinio tikslo - pa-

prasme“.

Kaip sako pati menininkė, savo ritualiniu performansu „Išleis-

tuvės“ (2012), kurį ji atliko mistinėje vietoje – prie įėjimo į Tramuntana mišką Beli (Cres saloje), ji tiesiogine to žodžio prasme atliko išleistuvių ritualą toms būtybėms, su kuriomis ji kartu dirbo ilgą laiką. Tas

miškas, kaip ji sako, buvo ideali vieta tokioms išleistuvėms, kadangi jis

ilgą laiką buvo žinomas kaip mistinė vieta; kaip fėjų, elfų, Macmalićs

ir Kudlaks (vilkolakiai) namai. Be atsisveikinimo su visomis tomis mistinėmis būtybėmis, menininkė taip pat užbaigė savo ilgalaikę kūrybinę fazę, kuri buvo paremta slavų mitologija, misticizmu, susižavėjimu

miškais, tradicijomis, legendomis, įvairiais abejotinais pasauliais, t.y.

tarpiniais pasauliais. Tuo ritualiniu performansu ji užbaigė savo atsidavimą archainiams mitams.

perman” s američkom zastavom (uklesani junak blockbustera, Heraklov potomak, koloriran je flomasterom na komadu kakarskog mramora), skulpturi “Bruce Lee” te instalaciji “Školica” (igra školica u funeralnom mramoru) kao i o light-boxu “Banana”. Ukratko, riječ je o kiparu uz čije se radove veže subverzija, i to većim dijelom subverzija ideoloških mitova, bili to likovi i junaci pop kulture, kojim se umjetnik, možemo reći, gotovo opsesivno vraća, i koji svojom utopijskom kategorijom biti dobar u dobroti djeluju karikaturalno u realnom svijetu (što se tiče lokalnoga konteksta) tranzicije i kriminala, bili to povijesni likovi i junaci, veliki muževi a i žene (slučaj Jovanke Broz). Pritom kao njegov najpoznatiji rad ostaje brončani kip Brucea Leeja (Mostar, BiH, 2005) koji je, do uništenja (a uništen je istoga dana kada je i postavljen), stajao u mostarskom parku, i to kako bi pomirio dvije ideološki, politički razdijeljene polovice grada (hrvatski i muslimanski dio Mostara). Naime, Urbani pokret Mostar od umjetnika je naručio hiperrealističku, u bronci izlivenu skulpturu Brucea Leeja. Tako su naručitelji i autori projekta Veselin Gatalo i Nino Raspudić nastojali podizanjem skulpture tom junaku svoga djetinjstva izliječiti Mostar uništen ratom i tranzicijskom pretvorbom gdje je od to-

ga multikulturalnoga grada nastao etnički raskoljen grad (što dakako odgovara političkim vrhuškama Bosne i Hercegovine – i srpskim i hrvatskim i bošnjačkim vlastodršcima). Bila je to prva javna skulptura posvećena Bruce Leeju na svijetu. I nakon uništenja rada umjetnik je napravio i camp ružičastu pop skulpturu Brucea Leeja (“Bruce Lee Show Off”, bojani poliester, 2007) koji djeluje – kako je to zamijetila povjesničarka umjetnosti Jasna Jakšić – poput mega plastične igračke, u tonu magenta (purpur) korporacije Deutsche Telekom, korporacije koja vlada hrvatskim tržištem telekomunikacijskih i informacijskih usluga i korporacije koja je sa zagrebačkim Muzejom suvremene umjetnosti usustavila godišnju nagradu THT@MSU, dakako, za umjetnike, gdje nimalo paradoksalno nagrade osvajaju umjetnine koje odišu društvenim angažmanom.

Kao što navodi povjesničarka umjetnosti Ksenija Orelj u katalogu Fijolićeve izložbe “Dobar loš, krelac” (Rijeka, Mali salon, 2010), taj ultraružičasti Bruce Lee izveden je campy, pretjerano je super, megamoderan, hiperrealan; njegov je realni oblik u suvremenosti “doveden do apsurdnih razmjera, do kolektivnog tripa koji sugerira i sam naslov – Show-off”.

Nadalje, skulptura Jovanke Broz (T&TO, 2011) po prvi je puta bila izlo-

2. IDEOLOGICAL MYTH – SUBVERSION OF IDEOLOGY

to reconcile two ideologically, politically divided halves of the city (Croatian and Muslim part of Mostar). Namely, Urban Movement Mostar commissioned a hyper-realistic sculpture of Bruce Lee cast in bronze. By erecting a sculpture to their childhood hero, the commissioners and authors of the project, Veselin Gatalo and Nino Raspudić, tried to cure Mostar devastated by war and transition that turned this multi-cultural city into an ethnically divided city (which, of course suits the political elite of Bosnia and Herzegovina – Serbian, Croatian and Bosnian rulers). It was the first public sculpture in the world dedicated to Bruce Lee. And after the destruction of the work the artist made a Camp pink pop-sculpture of Bruce Lee ("Bruce Lee Show Off", painted polyester, 2007) which seems – as the art historian Jasna Jakšić noted – like a huge plastic toy, in magenta (purple) tone made

by Deutche Telekom, corporation that rules the Croatian telecommunications and information services market, which established the annual artist award THT@MSU in cooperation with the Zagreb Museum of Contemporary Art, which, not at all paradoxically, is awarded to socially engaged artworks. As the art historian Ksenija Orelj states in the exhibition catalogue of Fijolić’s exhibition "The Good, the Bad and the Dorky" (Rijeka, Mali salon, 2010), that ultra-pink Bruce Lee is made in campy style, it is over-

To illustrate the ideological myth, i.e. its subversion, we have chosen several works by the sculptor Ivan Fijolić: his sculpture of Jovanka Broz (“T&TO”, 2011), then the sculpture of muscular “Jesus Christ, Show Off” (80 cm in height), sculpture of “Superman” with the American flag (carved blockbuster hero, Heracles’ descendant, painted with a felt-tip pen on a piece of Carrara marble), the sculpture of “Bruce Lee” and his installation “Hopscotch” (a game of hopscotch in funeral marble) as well as the “Banana” light-box. In short, he is a sculptor whose works are often associated with subversion, mainly subversion of ideological myths, be it popculture figures and heroes, which the artist, we might say, almost obsessively returns to, which in the real world (regarding the local context) of transition and criminal seem caricatural with their utopian category “to be good in goodness“, be it historical figures and heroes, great husbands as well as wives (the case of Jovanka Broz). However, the bronze statue of Bruce Lee (Mostar, Bosnia and Herzegovina, 2005) remains his most famous work. It was placed in a Mostar park and survived there until its destruction (it was vandalized the same day it was put up), and its aim was

2. IDEOLOGINIS MITAS – IDEOLOGIJOS SUGRIOVIMAS

kyti dvi ideologiškai ir politiškai pasidalinusias miesto dalis (Mostaro kro-

Tam, kad iliustruotume ideologinį mitą, t.y. jo sugriovimą,

atiškąją ir musulmoniškąją). Būtent Mostaro Miesto judėjimas užsakė hi-

skulptūrą „T&TO“ (2011), raumeningą „Jėzus Kristus, Pasirodymas“ (80

jų vaikystės herojui, užsakovai ir projekto autoriai, Veselin Gatalo ir Nino

liarus herojus, Heraklio palikuonis, išpieštas flomasteriu ant Carrara mar-

kotą, ir iš multi-kultūrinio miesto pavirtusį į etniškai susiskaidžiusį miestą

sės“ ant laidotuvėms skirto marmuro) ir švieslentę „Bananas“. Trumpai

atų ir bosnių valdantiesiems). Tai buvo pirmoji pasaulyje vieša skulptūra,

giausia ideologinių mitų, ar tai būtų pop kultūros asmenybės ir herojai, ar

beskonę rožinę Bruce Lee pop skulptūrą („Bruce Lee Pasimaivymas“, išta-

atveju), prie kurių menininkas, galėtume sakyti, beveik liguistai sugrįžta,

na Jakšić – kaip didžiulis fuksino spalvos plastikinis žaislas; ją sukurti pa-

žvelgiant į vietinį kontekstą) su jų utopine kategorija „būti geram gerume“

formacinių technologijų paslaugų rinką), kuri kartu su Zagrebo Šiuolaikinio

Bosnija ir Hercegovina, 2005) išlieka jo žymiausiu darbu. Ji buvo pastatyta

kai be jokio paradokso, yra skiriamas už socialinius klausimus liečiančius

kinta vandalų tą pačią dieną, kai tik buvo pastatyta); jos tikslas buvo sutai-

„Geras, blogas ir keistuolis“ (Rijeka, Mali salonas, 2010) kataloge, šis per-

mes pasirinkome keletą skulptoriaus Ivan Fijolić darbų: jo Jovanka Broz

per-realistinę Bruce Lee figūros bronzinę skulptūrą. Pastatydami skulptūrą

cm aukščio), „Supermeno“ skulptūrą su Amerikos vėliava (iškaltas popu-

Raspudić, siekė „atkurti“ Mostarą, karo ir pereinamojo laikotarpio nunio-

muro), „Bruce Lee“ skulptūrą, instaliaciją „Klasės“ (vaikų žaidimas „Kla-

(kas žinoma patogu politiniam Bosnijos ir Hercegovinos elitui – serbų, kro-

tariant, jis yra skulptorius, kurio darbai dažnai siejami su sugriovimu, dau-

skirta Bruce Lee. Ir po to, kai darbas buvo suardytas, menininkas sukūrė

istorinės asmenybės ir herojai, puikūs vyrai, ir žmonos (kaip Jovankos Broz

pytas poliesteris, 2007 m.), kuri atrodo – kaip pastebėjo meno istorikė Jas-

kas realiame pereinamojo laikotarpio ir nusikalstamame pasaulyje (atsi-

dėjo Deutche Telekom (bendrovė valdanti Kroatijos telekomunikacijų ir in-

atrodo karikatūriškai. Tačiau, bronzinė „Bruce Lee“ skulptūra (Mostaras,

meno muziejumi įsteigė kasmetinį apdovanojimą THT@MSU, kuris, visiš-

Mostaro parke, ir sėkmingai išbuvo ten iki jos suardymo (nors buvo išnie-

meno kūrinius. Kaip pastebi meno istorikė Ksenija Orelj, Fijolić parodos

Suzana Marjanić

CR žena u okviru umjetnikova ciklusa od sedam skulptura pod nazivom

Neo NOB (Lauba – kuća za ljude i umjetnost, Zagreb, 2012, kustosice: Becky McKay, Ivana Bertić, Vanja Žanko, izložba je otvorena na 1. maj/svibanj). Tako je prigodom medijskoga predstavljanja navedene izložbe, na kojoj je umjetnik izložio sedam monumentalnih skulptura koje počivaju na ideološkim tekovinama narodnooslobodilačke borbe (NOB – ovdje umetnutom kraticom kontekstualiziram naslov izložbe za litvansku publiku), umjetnik isticao kako smo u Hrvatskoj u razdoblju tranzicije obilježene neonacionalističkom paradigmom uništili oko 2965 spomenika prošlog političkog sistema, koji je svojim spomenicama obilježavao antifašizam i partizansku ikonografiju. Kao što je jednom prigodom Fijolić izjavio – upravo ta ogromna rupa u pamćenju izazvala ga je na reakciju tom izložbom. Naime, kip Jovanke Broz Fijolić je izveo kao re-enactment Augustinčićeve skulpture Josipa Broza Tita, a pritom je Titovo lice subverzivno zamijenio glavom Maršalove supruge (Jovanka Budisavljević, jedna od Brozovih supruga).2 Zanimljivo je pritom da umjetnik i povjesničar umjetnosti Josip Zanki u navedenom radu iščitava kult djevice, majke i bludnice, od-

EN impressive, ultra-modern, hyper-realistic; in modern times its real form

is “blown up to the absurd proportions, to the collective trip suggested by the title itself – Show-off“. Furthermore, the sculpture of Jovanka Broz (T&TO, 2011) was first exhibited as a part of the artist’s cycle of seven sculptures titled "Neo NOB" (Lauba – People and Art House, Zagreb, 2012, curators: Becky McKay, Ivana Bertić, Vanja Žanko, the exhibition was opened on May 1). During the media presentation of the exhibition, at which the artist exhibited seven monumental sculptures based on the ideological legacy of the national liberation struggle (NOB – with this abbreviation I am contextualizing the title of the exhibition for the Lithuanian audience), the artist pointed out that during the transition period in Croatia, marked by neo-nationalist paradigm, we destroyed about 2965 monuments of the ex-political system, which glorified anti-fascism and partisan iconography. As Fijolić said on one occasion – precisely that huge gap in memory caused him to react with that exhibition. Namely, the sculpture of Jovanka Broz was a re-enactment of Antun Augustinčić’s sculpture of Josip Broz Tito, where Ivan Fijolić subversively replaced Tito’s head with the head of his wife (Jovanka

Ivan Fijolić: "Bruce Lee" (lijevana bronca, 168 cm, 2005) prva je javna skulptura ovog blockbuster heroja u svijetu postavljena 26. studenoga 2005. u Mostaru (Bosna i Hercegovina). Dan kasnije spomenik "Malom zmaju" postavljen je i u Šangaju.

LT nelyg rožinis Bruce Lee, sukurtas manieringu/beskoniu stiliumi, per-

Ivan Fijolić: "Bruce Lee" (cast bronze, 168 cm, 2005) is the first public sculpture in the world dedicated to this blockbuster hero, erected on November 26, 2005 in Mostar (Bosnia and Herzegovina). A day later the monument to the "Little Dragon" was erected in Shanghai.

nelyg įspūdingas, pernelyg modernus ir hiper realistinis; moderniais

Ivan Fijolić: "Bruce Lee" (bronzos liejinys, 168 cm, 2005) yra pirmoji vieša skulptūra pasaulyje, skirta šiam garsiam herojui; ji buvo pastatyta 2005 lapkričio 26 Mostare (Bosnija ir Hercegovina). Diena vėliau, Šanchajuje buvo pastatytas paminklas "Mažajam drakonui".

menininko septynių skulptūrų ciklo, pavadinto Neo NOB, dalis (Lauba –

laikais jo tikroji forma yra “išdidinta iki absurdiškų proporcijų, „iki haliucinacijų“, ką sufleruoja pats pavadinimas – „Pasimaivymas“. Be to, Jovankos Broz skulptūra (T&TO, 2011) pirmąkart buvo eksponuota kaip

Liaudies ir Meno Namai, Zagrebas, 2012, kuratoriai: Becky McKay, Ivana Bertić, Vanja Žanko, paroda buvo atidaryta gegužės 1 dieną). Parodos, kurioje menininkas rodė septynias monumentalias skulptūras,

paremtas ideologiniu nacionalinio pasipriešinimo ir išsivadavimo judėjimo palikimu (NOB – šiuo sutrumpinimu aš adaptuoju parodos pavadinimą Lietuvos žiūrovams) pristatymo žiniasklaidai metu, menininkas

pabrėžė, kad pereinamuoju periodu Kroatijoje (kuris paženklintas neonacionalistine paradigma), mes sugriovėme maždaug 2965 buvusios

politinės sistemos paminklus, kurie šlovino antifašizmą ir partizaninę

ikonografiją. Kaip vieną kartą Fijolić pasakė – būtent ta didžiulė spraga

atmintyje privertė jį sureaguoti šia paroda. Būtent Jovankos Broz skulp-

22

tūra buvo kaip perkūrimas Antun Augustinčić sukurtos Josip Broz Tito

nosno minuciozno zamjećuje kako se ovaj rad referira na više povijesnih činjenica, posebno na onu da je Jovanka uz grupu urotnika nastojala smaknuti Josipa Broza te doći na njegovo mjesto.3 Inače, sâm je Augustinčićev spomenik demoliran 2004. godine kada je s torza raznesene skulpture bila otkinuta i Maršalova glava. Naime, što se tiče hrvatske umjetnosti, umjetnost socrealizma kao estetsko-etička konstanta, kako to pokazuje Ljiljana Kolešnik u knjizi “Između Istoka i Zapada” (Zagreb, 2006), trajala je svega četiri godine: od 1945. do 1949. godine. Augustinčićev spomenik Josipu Brozu Titu podignut je 1948. ispred njegove rodne kuće u Kumrovcu, dakle, godine kada je Jugoslavija objavila raskid s Informbiroom Komunističke partije SSSR-a nakon čega se u Jugoslaviji događa profiliranje iz državnog socijalizma u tzv. samoupravni socijalizam, te stvaranje platforme za osnivanje pokreta Nesvrstanih zemalja. I kako je to zamijetila povjesničarka umjetnosti Ivana Hanaček – zamjenom glava na tom spomeniku ujedno je riječ i o spomeniku palom spomeniku; umjetnik nas poziva “na sjećanje, na spominjanje i pamćenje pokušaja sustavnog zatiranja antifašističkih vrijednosti u našem društvu”.4 I završno zaustavimo se na light boxu

koji prikazuje obrnutu i oguljenu Warholovu bananu (koju je Warhol napravio za album “The Velvet Underground & Nico”, 1976) iz Fijolićeva ciklusa “Lajtmotivi” (2006) kao falusoidni simbol, odnosno kao demaskiranje mitologizacije vezane uz navedeni pop simbol: dakle, Warholova je banana u Fijolićevoj interpretaciji falusoidno postavljena i pritom ogoljena, oguljena. I ponovo se nalazimo na terenu igre riječima – lajtmotiv i light-motiv; provodni i svjetlosni motiv, u posljednjem slučaju motiv pop arta, tako da je pri danjem svjetlu kutija s Warholovom bananom bijela a crteži su tamni dok je noću obojena rupičastom rasvjetom. Naime, rad je izveden u formi bijele kutije u čiju je unutrašnjost umetnuta rasvjeta žute boje (riječ je o žaruljicama za bor, odnosno stručnije rečeno o rope lightsu). Odnosno kao što navodi sâm umjetnik: Sve ima dvije strane i obično je samo jedna vidljiva. Tako se jedna strana razotkriva danju a druga noću kada se pali unutarnje svjetlo u kutiji. U konačnici gledatelji mogu vidjeti obje strane djela – onu dnevnu i noćnu, oni svijetlu i mračnu.

Budisavljević, one of Broz’s wives).2 It is interesting, though, that the artist and art historian Josip Zanki sees here the Cult of the Virgin, a mother and a harlot, that is, he meticulously notices that this work refers to several historical facts, especially to the one that, with a group of conspirators, Jovanka attempted to assassinate Josip Broz and take over his place.3 Augustinčić’s monument was demolished in 2004 when Marshall’s head was torn off the sculpture that was blown to bits. Namely, regarding the Croatian art, the art of Socialist Realism as aesthetic and ethical constant, as shown by Ljiljana Kolešnik in her book "Between East and West" (Zagreb, 2006), lasted only four years: from 1945 to 1949. Augustinčić’s monument to Josip Broz Tito was erected in 1948 in front of his birth home in Kumrovec, the same year in which Yugoslavia declared break with the Information Bureau of the Communist Party of the Soviet Union, after which Yugoslavia went through profiling from state socialism to the so-called selfregulated socialism, and through creating a platform for founding the NonAligned Movement. And as the art historian Ivana Hanaček noted – by replacing the heads on that monument, the artist makes it a monument to the fallen monument; the artist calls us to “think of, to talk about and remember the attempts of systematic suppression of anti-Fascist values in

our society“.4 And finally, let us stop at the light box in which a reverse and peeled Warhol’s banana (Warhol made it for "The Velvet Underground & Nico" album, 1967) from Fijolić’s cycle Leitmotifs (2006) is shown as a phallic symbol, as unmasking the mythologization related to the given pop symbol: therefore, in Fijolić’s interpretation, Warhol’s banana is phallically positioned and bared, peeled. And here we are again, playing with words – leitmotif and light-motif; a recurrent motif and light motif, in the latter case the pop-art motif; thus, in the daylight the box with Warhol’s banana is white and drawings are dark, while at night it is coloured with perforated light. The work is made in the form of a white box with yellow-coloured light installed into it (Christmas tree lights, that is, in expert words rope lights). As the artist himself states: “Everything has two sides and usually only one is visible. Thus, one side is revealed during the day and the other at night, when the box lights from the inside. Finally, the visitors can see both sides of the work – a day and night one, light and dark one.”

skulptūros, kurioje Ivan Fijolić ardomai pakeitė Tito galvą jo žmonos galva

kas jį paverčia puolusiu paminklu; jis kviečia mus “pamąstyti, kalbėti ir

nininkas ir meno istorikas Josip Zanki įžiūri čia Mergelės Marijos kultą, mo-

je pastangas”.4 Ir galų gale, sustokime prie švieslentės, kurioje atvirkščias

(Jovanka Budisavljević, viena iš Broz žmonų).2 Įdomu tai, kad vis dėlto me-

3. ANARCHIC MYTH Two works by the multimedia artist Ksenija Kordić, selected for this exhibition, are classified under the anarchic myth. Namely, we are

prisiminti sisteminio antifašistinių vertybių nuslopinimo mūsų visuomenė-

tiną ir ištvirkėlę, tai yra, jis smulkmeniškai pastebi, kad šis darbas susijęs

ir nuluptas Warholo bananas (Warholas sukūrė jį grupės „The Velvet Un-

lininkų, Jovanka bandė nužudyti Josip Broz ir perimti jo vietą.3 Augustinčić

yra rodomas kaip falo simbolis; tai kaip kaukės mitologizacijai, susijusiai

su keletu istorinių faktų, o ypač su vienu, kur padedama grupės sąmokspaminklas buvo nugriautas 2004-aisiais, kai Maršalo (Marshall) galva buvo

nuplėšta nuo skulptūros, susprogdinta į smulkius gabalėlius. Būtent kalbant apie kroatų meną, socialistinio realizmo menas, kaip estetinė ir etinė

konstanta, kaip parodo Ljiljana Kolešnik savo knygoje „Tarp Rytų ir Vaka-

derground & Nico“ albumui, 1967 m.) iš Fijolić ciklo „Leitmotyvai“ (2006)

su šiuo pop simboliu, nuplėšimas: todėl, Fijolić aiškinimu, Warholo bananas yra falo pozicijoje ir apnuogintas, nuluptas. Ir štai čia vėl, yra žodžių

žaismas – leitmotyvas ir šviesos motyvas (angl. leitmotif ir light-motif);

pasikartojantis motyvas ir šviesos motyvas – pastaruoju atveju, pop me-

rų“ (Zagrebas, 2006), tęsėsi tik ketverius metus: nuo1945 iki 1949. Au-

no motyvas; tokiu būdu dienos šviesoje dėžė su Warholo bananu yra bal-

priešais jo gimtuosius namus Kumrovec, tais pačiais metais, kai Jugosla-

sa. Darbas sukurtas kaip balta dėžė, kurios viduje yra instaliuota geltonos

gustinčić paminklas, skirtas Josip Broz Tito buvo pastatytas 1948-aisiais,

vija paskelbė atsiskirianti nuo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Informacinio biuro, ko pasekoje Jugoslavija perėjo nuo socialistinės valstybės profilio, į taip vadinamą pačių tvarkomą socializmą, o kartu ir platformos

sukūrimą Neprisijungimo Judėjimo įkūrimui. Kaip pastebėjo meno istorikė

Ivana Hanaček – pakeisdamas galvas ant aptariamo paminklo, meninin-

ta, o piešiniai yra juodi, kai tuo tarpu naktį ji nusispalvina perforuota šviespalvos šviesa (Kalėdinės lemputės, t.y. specialisto žodžiais tariant girliandos). Kaip sako pats menininkas: „Viskas turi dvi puses, ir paprastai tik

viena yra matoma. Tokiu būdu, viena pusė atsiskleidžia dienos metu, ir kita naktį, kai iš vidaus šviečia lemputės. Galų gale, parodos lankytojai gali pamatyti abi darbo puses – dieninę ir naktinę, šviesą ir tamsią.“

Suzana Marjanić

CR

3. ANARHIČAN MIT Dva za ovu izložbu odabrana rada multimedijalne umjetnice Ksenije Kordić upisujemo u anarhičan mit. Riječ je o radu “Kron vs. Narcis” (2003), seriji od 126 fotografija, složenih u cjelinu kao foto-kolaž. Taj je fotoperformans izložen po prvi puta u sklopu skupne izložbe “U prvom licu” kustosice Ive Rade Janković (Zagreb, HDLU, 2004) koja je tematizirala autopsihobiografije suvremenih hrvatskih vizualnih umjetnika/ica. Odnosno kao što je u katalogu izložbe zabilježila spomenuta povjesničarka umjetnosti i kustosica da se rad Kron sv. Narcis događa “između dviju kategorija – prolaznosti (Kron) i potrebe da se ta prolaznost zaustavi lijepim, nepomičnim odrazom (Narcis)”, a pritom dijapozitivi prikazuju čin koji istodobno asocira na dionizijske bakanalije i hard core pornografiju.5 Na tih 126 fotografija umjetnica fotografski dokumentira vlastito lice ili tijelo u suodnosu s nagom lutkom Barbie, točnije – anti-Barbie s obzirom da lutka Barbie Ksenije Kordić ima crno obojanu kosu, čime postaje svojevrsna minijaturna preslika (alkemijski homunculus, “femincula”) potencirano gothic izgleda sâme umjetnice. Nadalje, umjetnica u erotskim i

EN talking about the work "Chronos vs. Narcissus" (2003), a series of 126

photographs, arranged in a photo-collage. That photo-performance was first exhibited as a part of a group exhibition "First Person Singular", curated by Iva Rada Janković (Zagreb, Croatian Association of Artists, 2004), which thematized self-psychobiographies of the contemporary Croatian visual artists. That is, as the aforementioned art historian and curator mentioned in the exhibition catalogue, the work "Chronos vs.

Narcissus" happens “between two categories – transience (Chronos) and the need to stop that transience with a beautiful, motionless reflection (Narcissus)“, and in the process the slides show the act that at the same time evokes Dyonisian bacchanals and hard core pornography.5 In those 126 photographs the artist photo-documents her own face or body in the interaction with a naked Barbie doll, more precisely – antiBarbie, since Ksenija Kordić’s Barbie has dyed black hair, which makes her a kind of intensified gothic miniature copy (alchemical homunculus, “femincula“) of the artist herself. Furthermore, in erotic and intensified pornographic poses with the Barbie doll, the artist further modifies the symbol of that consumerist doll (according to data from 2009 the doll made $3,6 billion in annual sales) by turning it into a kind of

Ksenija Kordić: "Samozapaljenje" (Zagreb, klub Močvara, 14. siječnja 2003) Ksenija Kordić: "Self-combustion" (Zagreb, Močvara Club, January 14, 2003) Ksenija Kordić: „Susideginimas" (Zagrebas, Močvara klubas, 2003 m. sausio 14d.)

LT

3. ANARCHINIS MITAS Du šiai parodai atrinkti darbai, sukurti multimedijų menininkės

Ksenijos Kordić, yra priskiriami anarchinio mito kategorijai. Mes

kalbame būtent apie darbą „Chronas prieš Narcizą“ (2003), 126 foto-

grafijų seriją, sukomponuotą kaip fotokoliažas. Šis foto performansas

pirmą kartą buvo eksponuotas kaip grupinės parodos „Pirmasis asmuo

vienaskaita“ dalis; parodos kuratorė - Iva Rada Janković (Zagrebas,

Kroatijos Dailininkų sąjunga, 2004 m.); parodos objektas buvo Kroatijos šiuolaikinių vaizduojamo meno menininkų auto-psichobiografijos.

Tai yra, kaip anksčiau minėta meno istorikė ir kuratorė paminėjo parodos kataloge, darbas „Chronas prieš Narcizą“ vyksta “tarp dviejų kategorijų – trumpalaikiškumo (Chronas) ir poreikio sustabdyti tą trumpalaikiškumą su gražiu, nejudančiu atspindžiu (Narcizas)“, o proceso metu skaidrėse rodomas veiksmas, kuris tuo pačiu metu primena Dionizo

bakchanalijas ir atvirą pornografiją.5 Tose 126 fotografijose menininkė

foto-dokumentuoja savo pačios veidą ar kūną sąveikoje su nuoga lė-

le barbe, o tiksliau – anti-barbe, kadangi Ksenijos Kordić’s lėlė barbė

24

yra juodai dažytais plaukais, kas ją padaro tarsi suintensyvinta minia-

potencirano pornografskim pozama s lutkom Barbie dodatno modificira simbol te konzumerističke lutke (naime, prema podacima iz 2009. god. prodaja lutke godišnje donosi zaradu od 3, 6 milijardi dolara), i to tako da položajima (glava porno Barbie u umjetničinim ustima ili pak njezina crna kosa postavljena na umjetničinu spolovilu) postaje svojevrsni falusoidni simbol Vrlog novog svijeta. I nadalje – umjetnica još dodatno anarhično razbija mit o lutki Barbie time da toj lutki-odrasloj ženi, čije dvije trećine tijela čine noge, iscrtava bradavice i spolovilo koje je dakako na samoj lutki Barbie izbrisano. Time je umjetnica lutku Barbie, najpopularniju lutku svih vremena, regresivno smjestila (za-vratila) u njezino prvotno pornografsko ishodište. Naime kao model za Barbie upotrijebljena je njemačka lutka Bild Lilli koja je lansirana na tržište 1955. god., a nastala je prema strip liku Lili koju je kreirao Reinhard Beüthien u njemačkom tabloidu “Bild-Zeitung” 1952. god. Seks lutka Bild Lilli, koja slovi dakle kao prototip današnje Barbie, imala je duge noge, vitak struk i bujne grudi (baš kao i Barbie), a prodavala se u trafikama i bila je dakako namijenjena odraslim muškarcima. Ruth Handler, kreatorica lutke Barbie, nije bila upoznata s tim erotskim, porno ishodištem lutke Bild

Lilli; odnosno svidjelo joj se što je lutka izgledala kao odrasla žena. Tom anarhičnom feminističkom interpretacijom lutke Barbie kroz spoj dvaju mita – mita o Kronu, koji jede, proždire vlastitu djecu, i mita o smrtnome Narcisu, koji zbog zaljubljenosti u sebe sama, točnije u vlastitu sliku, danas označava patološko samoljublje, zagledanost u sebe, odnosno, tim anarhičnim mitom o Kronu (čiju ulogu u tom fotoperformansu preuzima sâma umjetnica) koji proždire femininu narcisoidnost koju nameće patrijarhalna dogma, Ksenija Kordić subvertira mit o lutki Barbie kao svojevrsnoga uzora djevojčicama – mita o modelu kako bi trebala izgledati odrasla djevojka.

phallic symbol of the Brave New World by putting it in different positions (the head of porno Barbie in the artist’s mouth or its black hair on the artist’s genitalia). And furthermore – the artist additionally archaically shatters the myth of the Barbie doll by drawing nipples and genitalia that have been erased from that doll-adult woman whose legs take up two thirds of her body. By doing so the artist regressively puts the Barbie doll, the most popular doll of all times, back to its original pornographic origin. Namely, the model used for Barbie was the German doll Bild Lilli, first launched on the market in 1955, which was based on the comic-strip character Lili created by Reinhard Beüthien for the German tabloid "Bild-Zeitung" in 1952.

Sex doll Bild Lilli, which is considered to be the prototype of today’s Barbie, had long legs, slim waist and big breasts (just like Barbie), and it was sold in tobacco shops and was, of course, aimed at adult men. Ruth Handler, the creator of Barbie, was not familiar with that erotic, porno origin of Bild Lilli doll; actually she loved that the doll looked like an adult woman. With that anarchic feminist interpretation of the Barbie doll through the combination of two myths – the myth of Chronos, who eats, devours his own children, and the myth of the mortal Narcissus, who, because of love for himself, more precisely love for his own image, now represents pathological

self-love, self-obsession, i.eQ. with that anarchic myth of Chronos (whose role in that photo-performance is taken over by the artist herself) who devours feminine narcissism imposed by patriarchal dogma, Ksenija Kordić subverts the myth of the Barbie doll as a kind of role-model for girls – myth of how a grown-up girl should look like.

tiūrine pačios menininkės kaip gotės kopija (alcheminis homunculus, “fe-

Lilli lėlės kilmę; tiesą sakant, jai patiko tai, kad lėlė atrodė kaip suaugusi

barbe, menininkė, padėdama ją įvairiomis pozicijomis (porno lėlės bar-

mitų – Chrono, kuris valgo ir ryja savo paties vaikus, ir mirtingojo Narcizo,

mincula”). Be to, erotinėse ir sustiprintose pornografinėse pozose su lėle bės galva menininkės burnoje ar jos juodi plaukai ant menininkės genitalijų) toliau modifikuoja tos vartotojiškos lėlės simbolį (remiantis 2009 metų

I nadalje za okrilje ove izložbe, a u konceptu anarhičnoga mita, odabrali smo fotografsku dokumentaciju (točnije projekciju te fotografske dokumentacije) njezinoga prvoga performansa “Samozapaljenje” (Zagreb, klub Močvara, 14. siječnja 2003.) od kojega je, što se tiče dokumentacije i materijalizacije performansa, umjetnici preostalo tek nekoliko fotografija i artefakt-skulptura.

Naime, u klubu Močvara, inače zagrebačkom alternativnom prostoru kulture, u okviru je navedenoga performansa umjetnica ritualno

And furthermore, in the fold of this exhibition, and within the concept of archaic myth, we have selected photographic documentation (more precisely the projection of that photographic documentation) of her first performance "Self-combustion" (Zagreb, Močvara Club, January 14, 2003).

The artist is left only with a few photographs and artefacts-sculptures regarding the documentation and materialization of this performance.

Namely, in Močvara Club, otherwise Zagreb’s space for alternative culture, during the abovementioned performance the artist ritually burned the Bible, the Koran and the Bhagavad Gita, after which she used the ashes mixed with clay to make a phallic symbol. On the occasion of that performance, as she often points out, the artist experienced three types of censorship – she was censored by institutions, by the media and by some of her colleagues. That is, in her own words:

moteris. Su ta anarchine feministine lėlės barbės interpretacija per dviejų kuris dėl meilės sau, o tiksliau savo paties atvaizdui, dabar simbolizuoja

patologišką meilę ir maniją sau, sujungimą; tai yra, šiuo anarchiniu Chro-

duomenimis, lėlės metiniai pardavimai siekė 3,6 bilijonų dolerių), pavers-

no mitu (kurio rolę foto-performanse perima pati menininkė), kuris prary-

menininkė papildomai archajiškai sugriauna lėlės barbės mitą, nupiešda-

nija Kordić sugriauna lėlės barbės, kaip tam tikro pavyzdžio mergaitėms,

dama ją į tam tikrą Puikaus Naujojo Pasaulio falo simbolį. Dar daugiau –

ma jai spenelius, ir genitalijas, kurios tai suaugusiai moteriai – lėlei (kurios

kojos lygios dviem trečdaliams jos kūno) buvo panaikintos. Taip padarydama, menininkė atgaline tvarka sugrąžina lėlę barbę – populiariausią visų

laikų lėlę – atgal į jos originalią pornografinę kilmę. Būtent, modelis, panaudotas kuriant barbę, buvo vokiška lėlė Bild Lilli, rinkoje pirmąkart pasirodžiusi 1955 metais, sukurta remiantis komiksų veikėja Lili, kurią sukūrė Reinhard Beüthien vokiškam bulvariniam leidiniui „Bild-Zeitung“ 1952

metais. Sekso lėlė Bild Lilli, kuri laikoma šiandieninės barbės prototipu, turėjo ilgas kojas, liekną liemenį ir dideles krūtis (visai kaip barbė), ir buvo parduodama tabako parduotuvėse, ir žinoma, skirta suaugusiems vyrams.

Ruth Handler, lėlės barbės kūrėja, nežinojo apie tokią erotinę, porno Bild

ja/užvaldo moterišką narcisizmą, primestą patriarchalinės dogmos, Ksekaip turėtų atrodyti suaugusi mergina, mitą.

Be to, šios parodos ir archainio mito koncepcijos rėmuose, pa-

sirinkome jos pirmojo pasirodymo „Susideginimas“ (Zagrebas, Močvara

klubas, 2003 m. sausio 14 d.) foto-dokumentavimą (tiksliau, tos foto-dokumentacijos projektą). Menininkei yra likę tik kelios fotografijos ir priemonės – skulptūros, susiję su šio performanso dokumentavimu ir materializavimu.

Būtent Močvara klube, kuris Zagrebe dar kitaip žinomas kaip al-

ternatyvios kultūros vieta, aukščiau minėto performanso metu menininkė

ritualo metu sudegino Bibliją, Koraną ir Bhagavadgitą, o po to ji panaudo-

Suzana Marjanić

CR palila Bibliju, Kur’an i Bhagavad-gîtu, od čijega je pepela pomiješa-

noga s glinom oblikovala falusni simbol. Inače, povodom tog performansa, kako često ističe, umjetnica je doživjela tri cenzure – institucionalnu, medijsku i od nekih kolega. Odnosno, riječima sâme umjetnice: “Nažalost, zbog nekolegijalnosti izgubila sam videosnimku, pa su mi ostale samo fotografije kao dokumentacija rada. Moram priznati da sam tri godine šutjela o njemu i nisam ni pokušavala prezentirati taj rad kroz neke ozbiljnije umjetničke institucije, a zauzvrat sam imala osjećaj da se on nije ni dogodio. Na performans je došlo nekoliko novinara, ali nijedan članak o njemu nije napisan, zbog direktive odgovornih osoba tih medija. Tako sam tom prilikom doživjela tri cenzure – institucionalnu, medijsku i od nekih kolega.”6

1. Usp. 2007. O Gzmautima, krikovima i tkanju dagnji. (Razgovor s Tajči Čekadom). Razgovarala Suzana Marjanić. Zarez, 201, 22. veljače 2007, str. 36-37.

2. Inače, Miljenko Jergović upozorava na mit da je zbog žurbe Antun Augustinčić vjerojatno za Titov spomenik iskoristio kalup za figuru kralja Aleksandra I. Ujedinitelja. Naime, desetak godina ranije (1937), Augustinčić je dovršavao spomenike dvojici Karađorđevića – Petru I. Osloboditelju i Aleksandru I. Ujedinitelju. Bilo je to doba kada je Augustinčić vjerovao u rojalističku koncepciju rješenja južnoslavenskoga problem, i to prema recepturi koja je dolazila iz Beograda. Usp. Miljenko Jergović: "Ivan Fijolić: Jovanka i mi". (http://www.jergovic.com/subotnja-matineja/ivan-fijolicjovanka-i-mi/).

3. Josip Zanki: "Sarkofag Ivane Orleanske". Zarez, broj 330, 15. ožujka 2012., str. 10-11.

Ivana Hanaček: "Ivan Fijolić: Neo NOB". (http://lauba.hr/hr/kalendar-9/ivan-fijolic-neo-nob-637/).

4. Janković, Radmila Iva. 2005. U prvom licu. (kustosica izložbe: Radmila Iva Janković). Zagreb: HDLU; Dubrovnik: Umjetnička galerija, str. 111.

5. Usp. Marjanić, Suzana. 2010. "Dozvola za izvedbu: ženski, feministički i antifeminini performans".

Treća: časopis Centra za ženske studije 2/1:19-36.

Ovime i završavamo ovaj izložbeni put od arhaike do anarhije.

EN

“Unfortunately, because of the bad attitude towards fellow-artists, I lost the video recording, so I am only left with photographs as the documentation of the work. I have to admit that I kept quiet about it for three years and I did not even try to present the work through some more serious art institutions, and in return I got the feeling it never happened. Several journalists came to the performance, but not a single article was written about it, because of the directive from the top of those media institutions. Thus, on that occasion, I experienced three types of censorship – by institutions, by the media and by some of my colleagues.”6

1. Cf. 2007 O Gzmautima, krikovima i tkanju dagnji, (Interview with Tajči Čekada). Interviewed by Suzana Marjanić. Zarez, 201, February 22, 2007, pg. 36-37.

2. Miljenko Jergović points to the myth that says that for Tito’s monument Antun Augustinčić probably used the mould of King Alexander I the Unifier because he was in a hurry. Ten years earlier (1937), Augustinčić was finishing the monuments to two members of Karađorđević Family – Peter I the Liberator and Alexander I the Unifier. It was the time when Augustinčić believed in the royalist conception of solving the South-Slavic problem in line with the recipe coming from Belgrade. Cf. Miljenko Jergović: "Ivan Fijolić: Jovanka i mi". (http://www.jergovic.com/subotnja-matineja/ivanfijolic-jovanka-i-mi/).

3. Josip Zanki: "Sarkofag Ivane Orleanske". Zarez, No 330, March 15, 2012, pg. 10-11.

4. Ivana Hanaček: "Ivan Fijolić: Neo NOB". (http://lauba.hr/hr/kalendar-9/ivan-fijolic-neo-nob-637/).

5. Janković, Radmila Iva. 2005 First Person Singular. (exhibition curator: Radmila Iva Janković).

Zagreb: HDLU; Dubrovnik: Art Gallery, pg. 111.

6. Cf. Marjanić, Suzana. 2010 "Dozvola za izvedbu: ženski, feministički i antifeminini performans".

Treća: magazine published by Centre for Women’s Studies 2/1:19-36.

With this we end this exhibition path from archaism to anarchism.

LT jo pelenus ir sumaišė juos su moliu tam, kad sukurtų falo simbolį. Dėl

šio performanso, kaip autorė dažnai pabrėžia, ji patyrė trijų tipų cenzūrą – ją cenzūravo institucijos, spauda ir kai kurie jos kolegos. Jos pačios žodžiais:

„Deja, dėl neigiamo požiūrio iš kolegų menininkų, aš praradau video įrašą, taigi man liko tik fotografijos, kaip šio darbo įrodymas. Aš turiu prisipažinti, kad aš tylėjau apie jį tris metus ir net nebandžiau šio darbo pristatyti per rimtesnes meno organizacijas, taigi to pasekoje mane apėmė jausmas, kad jis niekad ir neįvyko. Keletas žurnalistų atvyko į performansą, bet nebuvo parašyta nei vieno straipsnio apie jį, kadangi buvo duotas nurodymas iš tų spaudos institucijų vadovų. Tad, aš patyriau trijų tipų cenzūrą – iš institucijų, iš spaudos ir iš kai kurių mano kolegų.“6 Taip mes užbaigiame šios parodos kelią nuo archaizmo iki

anarchizmo.

26

1. Taip pat žr. 2007 O Gzmautima, krikovima i tkanju dagnji, (Interviu su Tajči Čekada). Interviu ėmė Suzana Marjanić. Zarez, 201, 2007 m. vasario 22d., psl. 36-37.

2. Miljenko Jergović atkreipia dėmesį į mitą, kuris sako, kad Tito paminklui Antun Augustinčić greičiausiai naudojo Karaliaus Aleksandro I, Suvienytojo šabloną, kadangi jis skubėjo atlikti darbus. Dešimčia metų anksčiau (1937 m.), Augustinčić užbaiginėjo paminklus, skirtus dviems Karađorđević Šeimos nariams – Petrui I Išlaisvintojui ir Alexandrui I Suvienytojui. Tai buvo tuo metu, kai Augustinčić tikėjo rojalistų koncepcija, kuri pietų slavų problemas sprendė pagal iš Belgrado ateinančias rekomendacijas. Taip pat žr. Miljenko Jergović: "Ivan Fijolić: Jovanka i mi". (http://www. jergovic.com/subotnja-matineja/ivan-fijolic-jovanka-i-mi/).

3. Josip Zanki: "Sarkofag Ivane Orleanske". Zarez, No 330, 2012 m. kovo 15d., psl. 10-11.

4. Ivana Hanaček: "Ivan Fijolić: Neo NOB". (http://lauba.hr/hr/kalendar-9/ivan-fijolic-neo-nob-637/).

5. Janković, Radmila Iva. 2005 Pirmas asmuo vienaskaita/ First Person Singular (parodos kuratorė: Radmila Iva Janković). Zagrebas: HDLU; Dubrovnikas: Meno galerija, psl. 111.

6. Taip pat žr. Marjanić, Suzana. 2010 "Dozvola za izvedbu: ženski, feministički i antifeminini performans". Treća: žurnalas, išleistas Moters Studijų centro 2/1:19-36.

Josip Zanki Akademski slikar - grafičar / painter - graphic artist / tapytojas ir grafikas

Mitske slike svijeta

Nastanak mitskih slika je vezan za početak formiranja slavenskih etničkih skupina. Znanstvenici Vitomir Belaj i Radoslav Katičić rekonstruirali su izgubljeni slavenski mit polazeći od Kijevskog ljetopisa, nastalog oko 1113. godine i istraživanja ruskih znanstvenika Vjačeslava V. Ivanova i Vladimira N. Toporova te od vlastitih istraživanja predaje, pučkih pjesama i običaja u slavenskim i baltičkim zemljama. Rekonstrukcija mita je kao otkriće izgubljenog mitskog teksta, hijerarhije bogova i sakralnog reda u krajobrazu važna za sve Slavene. Na skupu Vilinska vrata, održanom u Starigradu 2012. godine, Radoslav Katičić je primijetio, kako je ključna kolonijalna pretpostavka o podjeli naroda na one koji su stvorili vlastito pismo i one inferiornije koji nisu imali pismo već usmenu tradiciju. Zbog svega je toga odnos Slavena prema vlastitoj mitologiji bio potpuno određen kolonijalnim diskursom, gledali su na nju kao ostatak svoje barbarske prošlosti, poglavito zbog toga što je za njih početak pismenosti bio vezan uz pokrštavanje, te se time stvorila slika o staroj vjeri kao nečemu što ih

Mythical Images of the World

The appearance of mythical images is related to the formation of Slavic ethnic groups. Scientists Vitomir Belaj and Radoslav Katičić reconstructed the lost Slavic myth taking as a starting point the Kiev Annals, created around the year 1113, researches by the Russian scientists Vjačeslav V. Ivanov and Vladimir N. Toporov, and their own researches of the tradition, folk songs and customs of the Slavic and Baltic countries.

The reconstruction of a myth, as a discovery of a lost mythical text, the hierarchy of gods and sacral order in the landscape, is important for all Slavs. At the conference ”Vilinska vrata“ held in Starigrad in 2012, Radoslav Katičić noticed that of key importance is the colonial assumption of the division of nations into those that created their own script and the inferior ones who had no written but only oral tradition. Because of all that the relation of Slavs towards their own mythology was entirely defined by the colonial discourse, they saw it as the remains of their own barbaric past; especially because, for them, the beginning of literacy was

Mitiniai pasaulio vaizdai

Mitinių vaizdinių atsiradimas yra susijęs su slavų etninių grupių formavimusi. Mokslininkai Vitomir Belaj ir Radoslav Katičić atkūrė prarastą slavų mitą, išeities tašku pasirinkdami Kijevo analus, sukurtus maždaug 1113 metais, rusų mokslininkų Vjačeslav V. Ivanov ir Vladimir N. Toporov tyrinėjimus, bei jų pačių atliktus slavų ir Baltijos šalių tradicijų, liaudies dainų ir papročių tyrimus. Mito atkūrimas, kaip prarasto mitinio teksto, dievų hierarchijos ir sakralinės kraštovaizdžio santvarkos atradimas, yra svarbus visiems slavams. „Vilinska vrata“ konferencijoje, kuri vyko 2012 metais Starigrade, Radoslav Katičić pastebėjo, kad svarbiausias elementas yra kolonijinis tautų skirstymas į tas, kurios sukūrė savo raštą, ir žemesnes, kurios neturi rašytinių, bet tik žodines tradicijas. Dėl viso to slavų ryšys su jų pačių mitologija buvo apibūdinimas tik per kolonijinį aspektą, kadangi jie matė jį kaip jų pačių barbariškos praeities liekaną, ypač todėl, kad jiems rašto atsiradimas buvo susijęs su krikščionybe, kuri privertė juos matyti senąją religiją kaip kažką, kas laikė juos nežinojimo ir prietarų rūke. Rytų slavams periodas iki krikščionybės labiausiai susijęs

Josip Zanki

CR je zarobljavalo u magli neznanja i predrasuda. Kod istočnih Slavena

se period prije kršćanstva najčešće veže uz obredne ljudske žrtve, čime se stvara i prigodni sram od vlastite prošlosti. Tome sam se i osobno mogao uvjeriti prošle godine, na terenskom istraživanju u Galiciji, prilikom posjete Institutu za arheologiju Lavovskog sveučilišta. Međutim, mitska je slika svijeta ostala prisutna kroz prikrivene forme u narodnoj predaji i kulturi, u tekstovima pjesama, ritualima i običajima. Činjenica je da se drevna slavenska religija bazira s jedne strane na mitu o plodnosti, a s druge na dominantnom bogu Perunu koji vlada ljudima. Slavenski je religijski sustav simbolički predstavljen stablom svijeta (Axis mundi), drvom hrasta na vrhu kojeg je zlatna grana na kojoj sjedi orao, okružen s devet malih orlića i pticom kukavicom. Orao u ovom religijskom konceptu predstavlja boga Peruna, devet orlića su njegovi sinovi, a ptica kukavica jedina kćer Morana1. U obrednom je smislu bog Perun vrlo često prikazan

u četiri obličja. Opisujući Perunovo svetište, u Perinji kod Novgoroda i uspoređujući njegovu strukturu s litvanskom usmenom preda-

EN related to the christening, which made them see the old religion

as something that had captured them in the fog of ignorance and prejudices. In Eastern Slavs the period before Christianity is mostly associated with ritual human sacrifice, which also creates an appropriate shame about their own past. I personally witnessed this last year, on a field study to Galicia, while visiting the Institute of Archaeology at the University of Lviv. However, the mythical image of the world remained present through hidden forms in folk tradition and culture, in songs, rituals and customs.

On the one hand, the ancient Slavic religion is based on the fertility myth, and on other on the supreme god Perun who ruled the people. The Slavic religious system is symbolically represented by the tree of the world (Axis mundi), the oak tree with eagle sitting on the top of the highest golden branch, surrounded by nine small eagles and a cuckoo bird. In this religious concept the eagle represents the god Perun, the nine small eagles are his sons and the cuckoo bird is his only daughter, Morana1. In the ritual sense, the god Perun is often shown in four forms. When describing Perun’s shrine

LT su žmogaus aukojimo ritualais, kas taip pat sukelia atitinkamą

gėdos jausmą dėl jų praeities. Praėjusiais metais aš tai asmeniškai pastebėjau viešėdamas Lvovo Universiteto Archeologijos Institute ir atlikdamas studiją apie Galiciją. Tačiau mitinis pasaulio įsivaizdavimas paslėptomis formomis vis dar išliko gyvas liaudies tradicijose ir kultūroje, dainose, ritualuose ir papročiuose.

28

Iš vienos pusės, antikinė slavų religija yra paremta vaisingumo mitu, iš kitos pusės, aukščiausiu dievu Perunu, kuris valdė žmones. Slavų religinė sistema yra simboliškai reprezentuojama pasaulio medžio (Axis mundi), ažuolo, kurio viršūnėje, aukščiausioje auksinėje šakoje tupi erelis, apsuptas devynių mažesnių erelių ir gegutės. Šioje religinėje koncepcijoje erelis reprezentuoja dievą Peruną, devyni mažesni ereliai yra jo sūnūs, o gegutė yra jo vienintelė duktė Morana1. Ritualine prasme, dievas Perunas yra dažnai vaizduojamas keturiomis formomis. Apibūdindamas Peruno šventyklą, esančią Peryn netoli Novgorodo, ir jos struktūrą lygindamas su lietuviška žodine tradicija, Katičić sako: „Štai taip buvo atrasta, kad Perunas iš tikrųjų reprezentuojamas keturių figūrų. Jos yra atsisukę į

jom, Katičić navodi: “Tako se saznaje da su Perun zapravo četvorica. Raspoređeni su prema četirima stranama svijeta. To se podudara s rasporedom žrtvenih vatrišta na Perunovu svetištu kod Novgoroda. Saznaje se i to da su oni braća, što ističe jedinstvo njihova četvorstva. Kaže se i to zašto ih je četiri, zašto ih je više. To je zato jer grmjeti može svagdje istovremeno“2. Upravo je Perunova sveprisutnost jedan od elemenata koji ćemo istražiti u ninskom krajobrazu. Zanimljiva je također činjenica da je neprijatelj boga Peruna bog podzemlja, stoke i tla Veles, nedefinirane spolnosti i roda, pa se nekad definira kao muškarac, a nekad kao žena ili biće androginog obličja. Znanstvene su činjenice da su kod Slavena ostaci ovakvog religijskog koncepta opstali i ostali ne samo u predaji, folkloru i običajima već i u odnosu prema prirodi, prostoru i vremenu.

Hrvatska je zemlja gdje se ostaci ovih slojeva mogu naći ne samo u toponimiji, već i u strukturi krajobraza. Perun se najčešće povezuje s cvijetom perunikom, iz čega Radoslav Katičić zaključuje: „Da je pak Perun i južnim Slavenima bio bog, što god ta riječ u praslavenskom prvotno značila, pouzdano je potvrđeno činjenicom da se

in Peryn near Novgorod, and in comparing its structure with the Lithuanian oral tradition, Katičić says: “That is how it was discovered that Perun is actually represented by four figures. They are facing the four sides of the world. That coincides with the arrangement of sacrificial fireplaces at Perun’s shrine in Novgorod. It was also discovered that they are brothers, which emphasizes the unity of their quadrality. It was also explained why there are four, i.e. more of them. That is because he can thunder everywhere at the same time“2. Perun’s omnipresence is precisely one of the elements we will explore in the landscape of Nin. It is also interesting that Perun’s enemy is the god of the underworld, cattle and earth, Veles, god of undefined sexuality and gender, thus he is sometimes defined as a man and sometimes as a woman, or is shown in an androgynous form. The scientific facts prove that in Slavs the remnants of such religious concept survived not only in tradition, folklore and habits, but also in the relation towards nature, space and time. Croatia is the country in which the remains of these layers can be found not only in toponymy, but also in the structure of the landscape. Perun is

keturias pasaulio puses. Tai sutampa su šventųjų aukurų išdėstymu Peruno šventykloje Novgorode. Taip pat buvo atrasta, kad jie yra broliai, kas pabrėžia jų keturių vienybę. Taip pat buvo išaiškinta, kodėl jie yra keturi, t.y. kodėl jų yra daugiau. Taip yra, kadangi jis gali griaudėti bet kur tuo pačiu metu“2. Peruno sugebėjimas būti visur tuo pačiu metu yra tik vienas iš elementų, kuriuos tyrinėsime Nino kraštovaizdyje. Taip pat įdomu, kad Peruno priešas yra požemio karalystės, galvijų ir žemės dievas, Veles, dievas, kurio seksualumas ir lytis nėra apibrėžti, todėl jis kartais apibūdinamas kaip vyras, o kartais kaip moteris, arba rodomas kaip dvilytis. Moksliniai faktai įrodo, kad tokių religinių konceptų liekanos išliko ne tik slaviškose tradicijose, folklore ir įpročiuose, bet kartu ir ryšiuose su gamta, erdve ir laiku. Kroatija yra šalis, kur šių sluoksnių liekanos gali būti rastos ne tik toponimikoje, bet taip pat ir kraštovaizdžio struktūroje. Perunas dažniausiai yra siejamas su vilkdalgiu (irisu)3, kas privertė Radoslav Katičić padaryti tokią išvadą: „Neabejotina, kad Perunas buvo ir pietų slavų dievas, nesvarbu kaip jis originaliai buvo vadinamas protoslavų, kadangi ta pati gėlė, pietų slavų paprastai vadinama perunika4,

za isti cvijet, koji se u južnoslavenskom najčešće zove perunika, u Dubrovniku i njegovoj široj okolici kaže bogiša“3. Mitska nam priča govo-

ri i o desetom sinu Peruna i Mokoši, Jarilu, koji je boravio u Velesovom podzemnom svijetu. U proljeće je Jarilo izašao iz podzemnog svijeta te je prešavši most, a potom sedam gora i sedam voda, došao pod stablo svijeta. Ispod stabla svijeta, u zelenom lugu, pokraj okuke rijeke, sjedila je ljepotica Morana. Kad je ugledao Moranu, Jarilo se zaljubio u nju i ona u njega te su ispod stabla svijeta vodili ljubav, ne znajući da su brat i sestra. Došavši nakon toga, braća su, zajedno s Moranom, ubila Jarila. Tijelo su mu rasjekli i pobacali po polju. Jarilo je tako donio plodnost polju, stoci i ljudima 4. Ovaj se mitski tekst može dovesti u vezu s poznatom egipatskom predajom o Izidi i Ozirisu5, ali i drugim predajama o ritualnoj smrti i obnavljanju prirode. Mit o Jurju se zasniva na tumačenju pokretačke snage u prirodi.

U danima mog djetinjstva život u sjevernoj Dalmaciji je još bio organiziran po obiteljima. Upravo je to područje nastanka hrvatskog mitskog konstrukta u ranom srednjem vijeku. Ostatak plemenskog u društvu, u sjevernoj Dalmaciji, naročito je dolazio do izražaja prilikom

zajedničkog ribarenja i rada u vinogradu. O početku navodnog nestanka rodovsko-plemense organizacije na temelju istraživanja ostataka tijela iz starohrvatske nekropole na Ždrijacu kod Nina piše i Mario Šlaus: „Antropološke analize donekle su potkrijepile tvrdnje da je u to vrijeme slabila rodovsko-plemenska organizacija koja se zasniva na krvnom srodstvu, odnosno da se pripadnost višem staležu u to vrijeme više nije stjecala isključivo rođenjem, već uvjetno rečeno zaslugama“6. Takvi su se odnosi u mom rodnom kraju počeli raspadati početkom devedesetih, u tranzicijskom razdoblju.

Jedna od najznačajnijih svetkovina, u doba moga djetinjstva, bio je blagdan svetog Vida. Crkva svetog Vida se nalazi na privlačkom poluotoku, nedaleko ostataka starog naselja Kupare i u blizini bunara Sokolar, kojemu je pisac prvog hrvatskog romana Planine, Petar Zoranić, posvetio poglavlje Prijetvor sokolara u vodu. Ivo Pilar o crkvi svetog Vida piše: „Na lijevoj strani Ninskoga zaljeva protegao se dug i oširok poluotok, koji na zapadnoj strani ima mjestance Privlaku (tal.

Brevilacqua); na istočnoj strani stoji na umjetnu 4 - 5 m visoku isponku prastara kapelica sv. Vida. Ta kapela bijaše nekada župna crkva i spo-

most commonly associated with the iris flower3, which made Radoslav Katičić conclude the following: “It is positive that Perun was also ‘the god’ of Southern Slavs, whatever the original meaning of the word in Proto-Slavic, because the same flower, usually called perunika4 in the Southern Slavs, is called bogiša5 in Dubrovnik and its surrounding area“6. The myth also tells us about the tenth son of Perun and Mokoš, Jarilo, who lived in Veles’s underworld. In spring, Jarilo came out of the underworld and after crossing the bridge, seven mountains and seven waters, he reached the tree of the world. In a green grove, by the bend of the river, was beautiful Morana sitting under the tree of the world.

When they saw each other, they fell in love and made love under the tree, not knowing that they were brother and sister. The brothers, who came afterwards, together with Morana killed Jarilo. They cut his body into pieces and scattered it around the field. Thus Jarilo brought the fertility to the field, cattle and people.7 This myth can be associated with the famous Egyptian legend of Isis and Osiris8, but also with other legends of ritual death and renewal of the nature. The myth of Juraj is based on the interpretation of the driving force of nature.

In the days of my childhood the life in northern Dalmatia was still organized in families. This is precisely the area where the Croatian mythical construct was created in the early Middle Ages. In northern Dalmatia, the remains of tribal characteristics in the society were especially manifested during a joint fishing and work in the vineyard.

On the basis of the examination of the human remains from the old Croatian necropolis at Ždrijac in Nin, Mario Šlaus also writes about the beginning of the alleged disappearance of the clan-tribal system: “Anthropological analysis partly supported the claims that the clantribal system, based on consanguinity, had weakened at that time, i.e. that the belonging to a higher social class was not gained solely by birth, but, in a manner of speaking, by the merits“9. Such relations in my native area started to fall apart in the early nineties, during the transition period.

yra vadinama bogiša5 Dubrovnike ir jį supančiose teritorijose“6. Mitas taip pat pasakoja apie dešimtą Peruno ir Mokošos sūnų, Jarilo, kuris gyveno Veleso požeminiame pasaulyje. Pavasarį Jarilo išėjo iš požeminio pasaulio ir perėjęs tiltą, septynis kalnus ir septynias upes, pasiekė pasaulio medį. Žalioje giraitėje ties upės vingiu, po pasaulio medžiu sėdėjo gražioji Morana. Vienas kitą pamatę, jie įsimylėjo ir mylėjosi po medžiu nežinodami, kad jie yra brolis ir sesuo. Vėliau kiti broliai, kartu su Morana, nužudė Jarilo. Jie sukapojo jo kūną į gabalėlius ir išbarstė po laukus. Tokiu būdu Jarilo atnešė derlingumą laukams, galvijams ir žmonėms.7 Šis mitas gali būti siejamas su žymia Egipto legenda apie Izidę ir Ozirį8, bet kartu ir su kitomis legendomis, kuriose minima ritualinė mirtis ir gamtos atsinaujinimas. Jurajaus mitas yra paremtas varomosios gamtos jėgos interpretavimu.

žmonių liekanų iš senojo Kroatijos nekropolio Ždrijac Nine tyrinėjimu, Mario Šlaus taip pat rašo apie tariamos klanų-genčių sistemos išnykimo pradžią: „Antropologinė analizė iš dalies paremia teiginius, kad klanų-genčių sistema, paremta kraujo ryšiais, tuo metu susilpnėjo, t.y. priklausymas aukštesnei socialinei klasei buvo įgyjamas ne vien tik gimstant, bet tam tikra prasme, pagal nuopelnus“9. Tokie santykiai

Mano vaikystės dienomis šiaurės Dalmatijoje gyvenimas vis dar buvo paremtas šeimomis. Tai yra būtent ta vieta, kur Kroatijos mitiniai konstruktai buvo sukurti Viduriniais amžiais. Šiaurės Dalmatijoje, gentinių charakteristikų likučiai visuomenėje ypač pasireiškė per bendrą žvejybą ir darbą vynuogynuose. Remdamasis

One of the most important church holidays in the days of my childhood was the celebration of St. Vitus. The Church of St. Vitus is located on the Privlaka Peninsula, not far from the remains of the old village Kupare and nearby the well Sokolar, to which the writer of the first

mano gimtojoje žemėje pradėjo irti pereinamuoju periodu, ankstyvame devintame dešimtmetyje.

Viena iš svarbiausių bažnytinių švenčių mano vaikystėje buvo šv. Vito šventė. Šv. Vito bažnyčia yra Privlaka pusiasalyje, netoli seno Kupare kaimo likučių ir šalia Sokolar šaltinio, kuriam pirmos Kroatiškos novelės Planine (Kalnai) kūrėjas rašytojas Petar Zoranić paskyrė visą savo knygos skyrių Prijetvor sokolara u vodu. Ivo Pilar rašo apie šv. Vito bažnyčią: “Ilgas ir platokas pusiasalis, nusidriekęs palei kairiąjį Nin Bay šoną, kartu su mažu Privlaka kaimu (itališkai Brevilacqua), esančiu vakarų pusėje, ir antikine Šv. Vito koplyčia ant dirbtinės, 4-5 metro aukščio kalvos rytų pusėje. Ta koplyčia kadaise buvo parapijos bažnyčia; pirmą kartą ji buvo paminėta 1357 metais

Josip Zanki

CR minje se prvi put god. 1357. u katalogu beneficija, što ga je složio

biskup Dominik de Matafari“. 7 Crkva svetog Vida se nalazi na prahistorijskom tumulu koji dominira nad ravničarskim krajolikom. Misa se u vrijeme mog djetinjstva održavala u 11 sati ujutro. Nakon završetka mise, radi se takozvana kružna procesija, u smjeru kazaljke na satu, oko brežuljka na kojem je crkva. U procesiji se nosi kip svetog Vida, a posebno je zanimljivo da procesija staje četiri puta, kada svećenik moli okrenut prema stranama svijeta. Ovdje svakako moramo postaviti pitanje radi li se možda o Perunovom brežuljku i jesu li kršćanske molitve ostatak starijeg kulta u kojem su molitve bile upućene bogu s četiri lica, Perunu?! Pilar također opisuje procesiju: „Svake godine na Vidovo održi se kod te kapele veliko proštenje, koje posjećuje mnogo puka sa svih strana: iz Podgorja, Like, Ravnih Kotara, iz cijele sjeverne Dalmacije. Osobito dolaze onamo s očnim bolestima, da im sveti Vid vida oči, a to da se često i događa. Ja sam uvjeren, da su ova vidovska proštenja samo produženje staroslovjenske Svetovidove solsticijske svetkovine“.7 U svome za-

Na ovom ću se mjestu opet vratiti u vlastito djetinjstvo. Činjenica je da su se prilikom svetkovine svetog Vida donosili prvi plodovi, kao što su primjerice rane trešnje. Činjenica je da se u Ninu, za vrijeme njihovog proštenja, na dan Svete Marcele posipa cvijeće po

EN Croatian novel Planine (The Mountains), Petar Zoranić dedicated the

St. Vitus there was a big parish fair near that chapel, visited by many people from all sides: from Podgorje, Lika, Ravni Kotari, from the whole of northern Dalmatia. It was especially visited by people with eye diseases, who wanted St. Vitus to cure their eyes, which often happened. I believe that these St. Vitus parish fairs were only the continuation of the old Slavic St. Vitus solstice celebration“.11 In his conclusion, Pilar sticks to dualistic concept of the old Slavic religion, however it is interesting that he associates St. Vitus celebration with solstice celebration. If we take into consideration that it is precisely St. Vitus who protects from eye diseases, and that his church is located on the hill, we will get the answers. God Perun, who lives on the mountain, is the god of thunder and the god of lightning, and lightning bolts cause blindness. Also, by explaining the dualistic concept of space, he refers to the remains of the former shrine of the Baltic Slavs on the island of Rügen and he claims: “First of all, a wonderful sanctuary at sea, where the sea bay replaces fresh water, as for example at the famous St. Vitus shrine in Rügen in the Baltic Sea. In that case, the direction goes from the coast towards the

LT privilegijų/palaiminimų knygoje, kurią sudarė Vyskupas Dominik de

tačiau įdomu tai, kad jis sieja šv. Vito šventę su saulėgrįžos švente.

Jei atsižvelgsime į tai, kad būtent šv. Vitas saugo nuo akių ligų, ir tai, kad jo bažnyčia yra įsikūrusi ant kalvos, mes ir gausime atsakymus. Dievas Perunas, kuris gyvena ant kalno, yra perkūnijos ir žaibo dievas, o žaibas sukelia aklumą. Taip pat, aiškindamas dualistinę erdvės koncepciją, jis daro nuorodą į buvusios Baltijos slavų šventovės likučius Riugeno saloje ir teigia: „Pirmiausia, tai nuostabi šventovė jūroje, kur jūros įlanką keičia šviežias vanduo, kaip pavyzdžiui, žymioje šv. Vito šventykloje Riugene Baltijos jūroje. Tokiu būdu, kryptis iš kranto link atviros jūros atitinka upės tėkmę ir taip apibrėžia dualistinį kairės ir dešinės scenarijų“.12

chapter of his book, Prijetvor sokolara u vodu. Ivo Pilar writes about the Church of St. Vitus: “A long and widish peninsula stretched along the left side of the Nin Bay, with a small village of Privlaka (Italian Brevilacqua) on the west side, and with an ancient chapel of St. Vitus on an artificial, 4-5 meters high hill, on the east side. That chapel was once the parish church, first mentioned in 1357 in the catalogue of benefits compiled by the Bishop Dominik de Matafari“.10The Church of St. Vitus is located on a prehistoric tumulus dominating the lowland area. In my childhood the Mass was held at 11 am. The Mass was followed by a clockwise circular procession around the hill on which the church is located. People in the procession carried the statue of St. Vitus, and it is especially interesting that the procession would stop four times when the priest prayed facing the four sides of the world. Here we must raise the question whether this was Perun’s hill and are Christian prayers remnants of an older cult in which the prayers were addressed to the god with four faces, Perun?! Pilar also describes the procession: “Each year on the day of

Matafari“.10 Šv. Vito bažnyčia yra priešistorinio milžinkapio žemumų

30

ključku, Pilar ostaje kod dualističkog koncepta stare slavenske vjere, međutim zanimljivo je da svetkovinu kod svetog Vida povezuje sa svečanostima solsticija. Ako ćemo analizirati činjenicu da upravo svetac Vid štiti od očnih bolesti, a da se njegova crkva nalazi na gori, dobit ćemo i odgovore. Bog Perun koji živi na gori je bog gromovnik koji gospodari munjama, a munje su te koje uzrokuju sljepilo. Također se, objašnjavajući dualistički koncept prostora, poziva na ostatke nekadašnjeg svetišta baltičkih Slavena na otoku Rujana te tvrdi: „U prvom redu krasno jedno svetište na moru, gdje morski zaton zamjenjuje tekuću vodu, kao što je to na pr. i kod glasovitoga Svetovidova svetišta na Rujani (Rügen) na Baltičkome moru. U takvom slučaju pravac od kopna na otvoreno more odgovara toku rijeke pa desno i lijevo određuje dualističke scenarije“.7

teritorijoje. Mano vaikystėje mišios būdavo laikomos 11 val. ryto.

Po mišių sekdavo pagal laikrodžio rodyklę ratu aplink kalvą, ant kurios yra bažnyčia, einanti procesija. Procesijoje dalyvaujantys žmonės nešdavo šv. Vito statulą, o ypač įdomu tai, kad procesija sustodavo keturis kartus, ir kunigas tuo metu meldsdavosi žiūrėdamas į keturias pasaulio puses. Čia turime iškelti klausimą, ar tai buvo Peruno kalva, ir ar krikščioniškos maldos yra senojo kulto, kur maldos buvo skirtos dievui su keturiais veidais, Perunui, liekanos?! Pilar taip pat apibūdina procesiją: „Kiekvienais metais šv. Vito dieną netoli tos koplyčios vykdavo didelė parapijos mugė, į kurią susirinkdavo žmonės iš visų kraštų: iš Podgorje, Lika, Ravni Kotari, iš visos šiaurinės Dalmatijos. Į ją ypač skubėdavo žmonės, su akių ligomis, kurie norėjo, kad šv. Vitas išgydytų jų akis, kas labai dažnai ir įvykdavo. Aš tikiu, kad šios šv. Vito parapijos mugės buvo tik senos slavų šv. Vito saulėgrįžos šventės tąsa“.11 Savo išvadose, Pilar lieka ištikimas dualistiniam senosios slavų religijos konceptui,

Pasinaudosiu proga vėl pakalbėti apie savo vaikystę. Šv.

Vito dieną žmonės atsinešdavo ir pirmuosius vaisius, pavyzdžiui, ankstyvąsias vyšnias. Nine, parapijos mugės metu, šv. Mortos dieną, žmonės barstydavo gėles po visą antikinę sostinę (ankstesnės romėnų šventyklos, skirtos trejybei, palikimą). Mes galime tik klausti savęs, ar gėlės ir vyšnios buvo dėkingumo Jurje išraiška,

antičkom kapitelu, ostatku nekadašnjeg rimskog hrama posvećenog trijadi. Možemo se samo zapitati jesu li cvijeće i trešnje zahvala Jurju na plodnosti tla ili proslava snage boga Gromovnika. Za Pilara ninski zaljev predstavlja mitsku vodu koja staroslavenskog boga Svetovida dijeli od njegovog protivnika. Njega pak nalazi u poluotoku kojeg danas nazivaju Punta ili Mulo, a tada su ga nazivali punta Velebit, te tvrdi: „Mene je to ime, identično s imenom poznate visoke planinske kose Velebita, koja 15 km zračne crte udaljeno prema sjeveru zatvara našu obalu od Senja do Obrovca, dovelo u čudo. Sumnjao sam, nije li kakva pogreška kod kartografiranja, te se iz Nina dadoh čamcem provesti oko ove glavice, ali mornari uvjeravahu, da se ta glavica baš zove Velebit. Prema tome taj Velebit stojeći na desnoj strani vode, ima neko mitološko značenje, i to u smislu demonskom. Stranu demonsku potpuno indicira starinska kapela sv. Mihajla, koja stoji u blizini Velebita“. 7 Međutim, da je Pilar išao od crkve svetog Mihovila kopnenim putem, i produžio do otočića Zečeva, naišao bi na crkvu Gospe od Zečeva, izgrađenu na mjestu gdje se Djevica ukazala pastiru, što može čini-

open sea and corresponds to the river flow and thus defines dualistic scenarios on the left and right“.12 I will use this opportunity to talk about my childhood again.

On St Vitus Day people would bring first fruits, for example early cherries. In Nin, during their parish fair, on St. Marcela Day, people would scatter flowers all over the antic capital; remain of a former Roman temple dedicated to the triad. We can only wonder whether the flowers and cherries were the expression of gratitude to Jurje for the fertility of the ground or the celebration of the power of the God of Thunder. For Pilar, the bay of Nin represents the mythical waters that separate the old Slavic god St. Vitus from his opponent. He finds him on the peninsula nowadays called Punat or Mulo, which was called punta Velebit at that time, and he claims: “That name, identical to the name of the well-know high mountain Velebit which encloses our coast from Senj to Obrovac, 15 kilometers of the air distance towards the north, baffled me. I suspected there was some mistake in mapping, and I took a boat to go around this hill, but the sailors tried to assure me that the name of that hill was Velebit. Thus, that Velebit on the

dėkingumo už žemės derlingumą, ar tai buvo šventė, skirta pagerbti Perkūnijos dievo galią. Pilar, Nin įlanka simbolizavo mitinius vandenis, kurie skyrė senąjį slavų dievą šv. Vitą nuo jo oponento. Jis atsiduria pusiasalyje, kuris dabar vadinamas Punat arba Mulo, ir kuris buvo vadinamas punta Velebit tais laikais, ir teigia: „Tas vardas yra toks pat, kaip gerai žinomo aukšto kalno Velebit, kuris supa mūsų krantą nuo Senio iki Obrovac (15 km atstumas oru link šiaurės), suglumino mane.

Aš maniau, kad sudarant žemėlapį įsivėlė kažkokia klaida, ir todėl laivu apiplaukiau aplink tą kalvą, tačiau jūreiviai bandė mane užtikrinti, kad to kalno vardas buvo Velebit. Todėl tas Velebit, dešinėje vandenų pusėje, turėjo kažkokią mitinę, demonišką, prasmę. Demoniškoji pusė pažymėta senąja šv. Mihajlo Koplyčia, netoli Velebit“.13 Tačiau jei Pilar būtų pasirinkęs maršrutą žeme nuo šv. Mihajlo bažnyčios link Zečevo salos, jis būtų aptikęs Zečevo Dievo Motinos bažnyčią, pastatytą toje vietoje, kur Mergelė pasirodė piemeniui, ir kuri galėtų būti vienas iš potencialaus šventojo trikampio kraštovaizdyje dalių. Kaip žinoma, kraštovaizdžio organizavimo šventojo trikampio forma idėja buvo pirmiausiai suformuota slovėnų archeologo Andreh

ti jedan od mogućih sakralnih trokuta u krajobrazu. Kao što je poznato postavu sakralne organizacije krajobraza u formi trokuta prvi je postavio slovenski arheolog Andrej Pleterski, nakon otkrića kultnih mjesta u blizini Kumanova u Makedoniji.8 Na tlu Hrvatske ovu je teoriju razradio

Vitomir Belaj, otkrivši ne samo ovakve strukture u krajobrazu, već i odnose između malih i velikih trokuta. Veliki trokut u ninskom krajobrazu bi činila crkva svetog Vida - Perunovo kultno mjesto, crkva svetog Mihovila - mjesto Velesa i crkva Gospe od Zečeva - mjesto Mokoši. Ono što je u ovom mogućem trokutu zanimljivo jest činjenica da mjesto Mokoši i mjesto Velesa presijeca morski kanal, ali i malena rječica koja protječe kroz polje Jasenovo blizu naselja Vrsi. Crkva svetog Mihovila se nalazi na prirodnoj uzvisini, dok je brdo - tumul na kojem se nalazi sveti Vid piramidalnog oblika i predstavlja ublaženu kopiju Svetog Brda, na koje i gleda apsida crkve. Crkva Gospe od Zečeva se pak nalazi tik uz morsku obalu. Mjere koje nam je zadao Pleterski predstavljaju okvir koji izlazi iz pozitivističkog mišljenja i ulazi u ono što je Levi Strauss definirao Divljom, magijskom misli, koja ne samo da ima svoja pravila nego i potpuno drugačije posljedice i uzroke.9

right side of the water, had some kind of mythical, demonic, meaning.

The demonic side was indicated by the old Chapel of St. Mihajlo, near Velebit“.13 However, if Pilar had taken the land route from the Church of St. Mihajlo towards the island of Zečevo, he would have stumbled upon the Church of Our Lady of Zečevo, built on the site where the Virgin appeared to a shepherd, which could form one of the potential sacral triangles in the landscape. As is known, the idea of the position of sacral organization of the landscape in the form of a triangle was first developed by the Slovenian archaeologist Andrej Pleterski, after the discovery of cult places near Kumanovo in Macedonia.14 In Croatia, this theory was developed by Vitomir Belaj, who not only discovered these structures in the landscape, but also saw the relations between the small and large triangles. In the landscape of Nin, the large triangle was formed by the Church of St. Vitus – Perun’s cult place, the Church of St. Mihovil – the place of Veles and the Church of Our Lady of Zečevo – the place of Mokoš. What is interesting in this potential triangle is that the place of Mokoš and the place of Veles are divided both by

Pleterski, po to, kai jis atrado kultines vietas netoli Kumanovo Makedonijoje.14 Kroatijoje šią teoriją plėtojo Vitomir Belaj, kuris ne tik atrado tokias struktūras kraštovaizdyje, bet kartu pamatė ryšius tarp mažesnių ir didesnių trikampių. Nino kraštovaizdyje, didelis trikampis yra suformuotas iš Šv.Vito Bažnyčios – Peruno kultinės vietos, Šv.

Mihovil Bažnyčios – Veleso vietos ir Zečevo Dievo Motinos bažnyčios – Mokošo vietos. Kas yra įdomu, kad šiame potencialiame trikampyje Mokošo ir Veleso vietos yra padalintos tiek jūros kanalo, tiek ir mažos upės, tekančios per Jasenovo laukus, netoliese nedidelio Vrsi kaimo. Šv. Mihovil bažnyčia yra ant natūraliai aukštesnės žemės, kai tuo metu kalnas – milžinkapis ant kurio yra Šv. Vitas, yra piramidės formos ir reprezentuoja modifikuotą Šventojo Kalno kopiją, į kurią nukreipta apsidė. Zečevo Dievo motinos bažnyčia yra ant kranto. Pleterski atlikti matavimai reprezentuoja struktūrą/sistemą, kuri ateina iš pozityvizmo ir pereina į tai, ką Levi Strauss apibrėžė kaip Laukinis, Magiškas Protas, kuris ne tik turi savo taisykles, bet ir visiškai kitokias pasekmes ir priežastis.15

Josip Zanki

U trenutku kad su se Hrvati spustili na morsku obalu potražili su brdo na kojem će sada stanovati njihov vrhovni Bog. Tek kad su odredili njegov dom (parafrazirat ću ovdje Vitomira Belaja), mitsko je zaposjedanje domovine moglo biti dovršeno. Perunova točka, koja je možda dio najsvetijeg trokuta svakako je Sveto Brdo na planini Velebit. Ono što smo već spomenuli jest oblik Svetog Brda koji je istovjetan svim ostalim svetim planinama. Međutim, naši su preci poznavali još jednu činjenicu. Hladni zrak iz Sibira preko srednje Europe putuje prema Jadranu. Upravo se zaustavlja na prirodnoj barijeri, Velebitu. Međutim, činjenica je ta da se Velebit diže gotovo okomito na morsku obalu. To uzrokuje dizanje morskog, toplijeg zraka u visinu. Kada dođe do sudara toplog i hladnog zraka na hrptu Velebita, s jedne strane dolazi do pucanja velike mase oblaka, a s druge strane do početka vjetra bure. Sve to uzrokuje da je Sveto Brdo simboličko poprište najveće borbe između dvije klime, klime sjeveroistoka, koja nosi snijeg, vlažno i hladno vrijeme i one jugozapada, koja nosi toplo i suho vrijeme. Nije li ta borba oblaka mogla biti analogna vječno po-

navljajućem Božanskom boju između Gromovnika Peruna i njegova suparnika Velesa, kao i čekanju pobjednika zajedničke supruge Mokoš. Upravo su u prirodnim silama i organizaciji krajobraza naši preci mogli vidjeti drevni božanski red, isti onaj koji su željeli preslikati ne samo u organizaciji svoga plemena, roda ili kneževine već i u svome vlastitom životu. Vrijeme i prostor spajaju se s ljudskom sudbinom i prirodnim silama. Zato prestajemo govoriti ljudskim jezikom i gledamo lica bogova.

EN a sea channel and a small river running through Jasenovo field

cold air from Siberia travels toward the Adriatic across the Central Europe. It stops precisely at the natural barrier, Velebit. However, Velebit rises almost vertically above the seacoast. That causes the warm sea air to rise up. When the warm and cold air meet at the ridge of Velebit, two things happen; the great masses of clouds start to roar, and the wind Bura is born. All that causes the Holy Mount to become a symbolic scene of the biggest battle between two climates, the climate of the northeast, which brings snow, wet and cold weather and the climate of the southwest, which brings warm and dry weather. Could this battle of clouds be analogous to the eternal Divine battle between the God of Thunder Perun and his enemy Veles, with their shared wife Mokoš waiting for the winner.

Precisely in these natural forces and organization of the landscape our ancestors saw the ancient divine order, the same one they wanted to imitate, not only in the organization of their tribe, clan or principality, but in their own life as well. Time and space merge with human destiny and natural forces. That is why we stop speaking human language and watch the faces of gods.

CR

near the small village Vrsi. The Church of St. Mihovil is located on a natural high ground, while the hill – tumulus with St. Vitus located on it, is of pyramid shape and it represents the modified copy of the Holy Mountain, which the apse is facing. The Church of Our Lady of Zečevo is located on the shore. Measures set by Pleterski represent a framework which is coming out of positivism and entering what Levi Strauss defined as a Savage, Magical Mind, which not only has its own rules, but also completely different consequences and causes.15 At time when the Croats came down to the shore they looked for a hill that could serve as a home to their supreme God. Only after defining his home, (I will here paraphrase Vitomir Belaj), a mythical occupation of the homeland could be completed. Perun’s point, maybe the part of the most sacred triangle, is definitely the Holy Mountain on Velebit. We have already mentioned the shape of the Holy Mountain, which is identical to all the other holy mountains. However, our ancestors were aware of another fact. The

LT

32

Tuo metu, kai kroatai persikėlė į krantą, jie ieškojo kalvos, kuri galėtų būti namai jų aukščiausiam dievui. Tik nusprendus kur jo namai (čia aš perfrazuosiu Vitomir Belaj), mitinis namų žemės apgyvendinimas galėjo būti užbaigtas. Peruno taškas, galbūt paties švenčiausio trikampio dalis, garantuotai yra Šventasis Kalnas ant Velebit. Mes jau minėjome Šventojo Kalno formą, kuri identiška visiems kitiems šventiesiems kalnams. Tačiau, mūsų protėviai žinojo ir kitą faktą. Šaltas oras iš Sibiro keliauja link Adrijos per Centrinę Europą. Jis sustoja būtent ten, kur yra natūralus barjeras, Velebitas. Tačiau, Velebitas iškilęs beveik vertikaliai virš jūros kranto. To pasekoje šiltas jūros oras kyla aukštyn. Kai šiltas ir šaltas oras susitinka Velebito viršūnėje, atsitinka du dalykai; didelės debesų masės pradeda griaudėti, ir kyla Bura vėjas. Viso to pasekoje Šventasis Kalnas tampa simboline dviejų atmosferos zonų didžiausios kovos vieta – šiaurės rytų atmosferos, kuri atneša sniegą, drėgną ir šaltą orą, ir pietvakarių atmosferos, kuri atneša šiltą ir sausą orą. Ar galėtų ši debesų kova būti prilyginama amžinai Dieviškai kovai tarp Griaustinio dievo Peruno ir jo priešo

Veles, su abiejų jų žmona Mokoša, kuri laukia nugalėtojo. Būtent šiose natūraliose jėgose ir kraštovaizdžio organizavime mūsų protėviai matė dieviškąją tvarką, tokią pat kurią jie siekė imituoti, ne tik organizuodami savo gentis, klaną ar kunigaikštystę, bet ir savo pačių gyvenimą. Laikas ir erdvė susilieja su žmogaus likimu ir natūraliomis jėgomis. Štai todėl mes nustojame kalbėti žmonių kalba ir stebime dievų veidus.

1. Katićić, Radoslav. 2010. Zeleni lug. Zagreb: Ibis grafika 2. Katičić, Radoslav 2007. „Čiji to dvor stoji na gori?“ FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 3. Katičić, Radoslav 2007. „Čiji to dvor stoji na gori?“ FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 4. Belaj, Vitomir. 2007. Hod kroz godinu. Zagreb: Golden marketing 5. Plutarchus. 1993. O Izidi i Ozirisu. Zagreb: Integra.

6. Šlaus, Mario 2010. „Neke karakteristike kvalitete života i zdravlja socijalno povlaštenog muškarca pokopanog na starohrvatskom groblju na Ždrijacu u Ninu“. Archaeologia Adriatica. Vol. IV (2010), (25 - 35) 7. Pilar, Ivo. 1931. „O dualizmu u vjeri starih Slovjena i o njegovu podrijetlu i značenju“. Zbornik za narodni život i običaje južnih Slavena. knj. XXVIII sv. 1, (90 - 151) 8. Belaj, Vitomir i Goran Pavel Šantek. 2006. „Paški sveti trokut“. Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 9. Levi-Strauss, Claude. 2001. Divlja misao. Zagreb: Golden marketing

1. Katićić, Radoslav. 2010, “Zeleni lug“ (The Green Grove, TN). Zagreb: Ibis grafika 2. Katičić, Radoslav 2007, „Čiji to dvor stoji na gori?“ (“Whose Castle Stands on the Mountain?“, TN) FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 3. “perunika“ in Croatian – “Perun’s plant“, TN 4. the iris flower, i.e. Perun’s plant, TN 6. “god’s plant“, TN 7. Katičić, Radoslav 2007, „Čiji to dvor stoji na gori?“ (“Whose Castle Stands on the Mountain?“, TN) FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 8. Belaj, Vitomir. 2007. Hod kroz godinu (Walk through the Year, TN). Zagreb: Golden marketing 9. Plutarch. 1993. On Isis and Oziris. Zagreb: Integra.

10. Šlaus, Mario 2010. „Neke karakteristike kvalitete života i zdravlja socijalno povlaštenog muškarca pokopanog na starohrvatskom groblju na Ždrijacu u Ninu“ (“Some Characteristics of Quality of Life and the Health of a Socially Prominent Male Buried at the Early Croatian Cemetery at Ždrijac in Nin“, TN).

Archaeologia Adriatica. Vol. IV (2010), (25 - 35) 11. Pilar, Ivo. 1931, „O dualizmu u vjeri starih Slovjena i o njegovu podrijetlu i značenju“ (“On Dualism in the Religion of the Old Slavs and its Origin and Meaning“, TN), Zbornik za narodni život i običaje južnih Slavena. knj. XXVIII sv. 1, (90 - 151) 12. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“The Holy Triangle of Pag“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 13. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“The Holy Triangle of Pag“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 14. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“The Holy Triangle of Pag“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 15. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“The Holy Triangle of Pag“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 16. Levi-Strauss, Claude. 2001, “Divlja misao” (“The Savage Mind“, TN). Zagreb: Golden marketing

1. Katićić, Radoslav. 2010, “Zeleni lug“ (Žalioji giraitė, TN). Zagreb: Ibis grafika 2. Katičić, Radoslav 2007, „Čiji to dvor stoji na gori?“ (“Kieno pilis stovi ant kalno?“, TN) FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 3. “perunika“ kroatų kalba – “Peruno gėlė“, TN 4. Irisas (gėlė), t.y. Peruno gėlė, TN 5. “Dievo gėlė“, TN 6. Katičić, Radoslav 2007, „Čiji to dvor stoji na gori?“ (“Kieno pilis stovi ant kalno?“, TN) FILOLOGIJA. Vol. 48, (75 – 113) 7. Belaj, Vitomir. 2007. Hod kroz godinu (Ėjimas per metus, TN). Zagreb: Golden marketing 8. Plutarch. 1993. Apie Izidę ir Ozirį. Zagreb: Integra.

9. Šlaus, Mario 2010. „Neke karakteristike kvalitete života i zdravlja socijalno povlaštenog muškarca pokopanog na starohrvatskom groblju na Ždrijacu u Ninu“ (“Keletas ypatybių apie visuomenėje gerai žinomo vyro, palaidoto ankstyvosiose kroatiškose kapinėse Ždrijace, Nine gyvenimo kokybę ir sveikatą“, TN). Archaeologia Adriatica. Vol. IV (2010), (25 - 35) 10. Pilar, Ivo. 1931, „O dualizmu u vjeri starih Slovjena i o njegovu podrijetlu i značenju“ (“Apie dualizmą senųjų slavų religijoje, jo kilmę ir prasmę“, TN), Zbornik za narodni život i običaje južnih Slavena. knj.

XXVIII sv. 1, (90 - 151) 11. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“Pag Šventasis trikampis“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 12. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“Pag Šventasis trikampis“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 13. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“Pag Šventasis trikampis“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 14. Belaj, Vitomir and Goran Pavel Šantek. 2006, „Paški sveti trokut“ (“Pag Šventasis trikampis“, TN), Stud. ethnol. Croat., vol. 18. (153 - 183) 15. Levi-Strauss, Claude. 2001, “Divlja misao” (“Laukinis protas“, TN). Zagreb: Golden marketing

Tajči Čekada Tajči Čekada (Rijeka, April 27, 1979) works in the field of fashion design, costume design, performance and photography. In late 90s (1998-2008) the beginning of her artistic work was connected with Palach Club in Rijeka, i.e. the then artistic organization M.M.C. “Palach“ that was also a platform for actionist and performance artists in Rijeka. In 2004 Tajči Čekada started working in her own studio, located within Palach Club where, besides designing costumes and clothes, she also held sewing and tailoring workshops, as well as the workshops for fabric painting techniques. In 2006, in cooperation with M.M.C. she initiated a cycle of fashion manifestations titled Fashion News. From 2004 to 2013 she has been actively involved with the work of M.M.C and O.K. Gallery, often in designing joint projects with artists gathered around “Palach“, nowadays known as K.U.N.S., and especially in the field of performance art. First solo performance in which she was also a performer and in which she united all her previous works was performed in 2011 and titled Post Mortem High Fashion.

(Varuna Gallery, Veprinac, 2011).

Lately, she has been intensively involved with photography and had four solo photography exhibitions: Look into the Interworld (Gallery – Atelier Lokvina, Kastav, 2011), Still Life (Museum of Lošinj, Fritzy Gallery, Mali Lošinj, 2011), Fashion Photographs and Practical Dresses (O.K. Gallery, Rijeka, 2013), Self-portraits (Mali Salon Gallery, Rijeka, 2013).

She designs and makes costumes for numerous concert performances and music videos of various bands, for film, theatre, TV shows and numerous performances.

Website: http://www.tajcicekada.com

MORA / NIGHTMARE / KOŠMARAS iz ciklusa "Pogled u međusvijet" / from the cycle "Look into the Interworld / iš ciklo „Žvilgsnis į tarpinį pasaulį“. 2011

34

Ivan Fijolić Ivan Fijolić (Zagreb, March 30, 1976), visual artist and figurative sculptor, graduated from the Academy of Fine Arts in Zagreb, Department of Art Education. He takes superheroes, media icons and blockbuster protagonists as starting points for his works. He has been exhibiting since 1999 and several of his sculptures can be found in public places in Croatia and abroad. He has won several awards. He will remain recognized as the author of the first public sculpture in the world dedicated to Bruce Lee (erected on November 26, 2005 in Mostar). Monument to Little Dragon in Shanghai was erected a day later. One of the few artists of a younger and middle generation dedicated to figurative sculpture, and he often points out that in the framework of realism he ludically plays with aesthetic and ethic categories of the original on the one hand, and on the other he approaches those sculptural re-enactments in a very serious and subversive way.

Website: http://www.ivanfijolic.com/ http://fijolic.blogspot.com/

JESUS CHRIST SHOW OFF / JĖZAUS KRISTAUS PASIRODYMAS Iz serije "Vertikalni triptih" (bojani poliuretan, drveno postolje i elektromotor) / From series "Vertycal Tryptich" (painted polyester, wooden pedestal and electromotor) / Iš serijos "Vertikalus triptikas" (dažytas poliuretanas, medžio pagrindas ir elektros variklis). 210x125x70 cm. 2007.

36

Ksenija Kordić Ksenija Kordić (Sisak, March 15, 1979), graduated from the Academy of Fine Arts in Zagreb in 2004. In her work she explores the field of new media (experimental video, video installations, 3D modelling and animation, performance, photography, etc.), and she is thematically concerned with human rights, ethics, activism, religion and identity.

Website: http://www.ksenijakordic.com

KRON vs. NARCIS / CHRONOS vs. NARCISSUS / CHRONAS PRIEŠ NARCIZĄ. 2003 38

Julija Pociūtė Julija Pociūtė (Born in 1981), visual artist received MA degree in Vilnius Art Academy Kaunas art faculty, Department of glass. Julija has been exhibiting since 2004 and take part in few big international biennials in Italy and Denmark selected by national jury, either various local and foreign exhibitions. She is creating using the most different methods: complex technologies of glass material treatment, modern media tools like photography and video; besides the creative elements that she implements herself and that need accurate manual work. The artist says that she is examining the surrounding environment, which identification is becoming a weird creative game, searching for visible and invisible reflections of reality. She tries to “catch”, express and stress the dual meaning of reality that is not always understood. She does it by rejecting unnecessary details in her works and approaching the visualization of the carried idea in the minimal mode.

Website :http://www.stiklomenas.lt/pociute_e.php

SINERGIJA / SYNERGY / SINERGIJA Razne tehnike / Mixed media / Įvairi technika. 2013

40

Povilas Ramanauskas Povilas Ramanauskas (Kaunas, Lithuania, 1987 06 25), visual artist, graduated from the Vilnius Academy of Arts, Kaunas Faculty, Department of Visual Arts, Painting Studio (Bachelor and Master studies, 2006-2012). Also he was studying painting at the Academy of Fine Arts in Macerata, Italy (2009-2010). We may say that Povilas is one of the most active artists of the younger generation. He participates in exhibitions and art projects since 2006. Povilas Ramanauskas is trying to find the line balancing between the concepts of painting and „non-painting“ in his creative works. His works – ranging from monochromic art to installation of volumetric objects – play a significant role in introducing innovative and original perspective of the concept of creation in the context of contemporary art in Lithuania. Povilas Ramanauskas is trying to question the limits of common understanding towards painting through the aspects of new techniques and concepts of contemporary art.

Website: http://povilas-ramanauskas.blogspot.com

KURIANTI MIGLA IR EGZISTAVIMO SAPNAS THE CREATING MIST AND THE DREAM OF EXISTENCE STVARALAČKA SUMAGLICA I SAN O POSTOJANJU Canvas, ulja / Canvas, oil / Drobė, aliejus. 2013

42

Gabrielė Tamoliūnaitė Gabrielė Tamoliūnaitė (Kaunas, November 13, 1990), I`m a young artist who just finished Painting studies and was awarded with Bachelors degree from Academy of Fine Arts in Kaunas. At the moment I`m mostly interested in Painting and Video arts, approaching relatively different themes. When I`m making a video, I try to film people, provoke them into talking, storytelling, creating a specific mood mostly leading to absurd. Each time I start filming it becomes sort of a game where the basic rules are being interpreted by participants and me becoming more of an observer. In painting I concentrate on illusionary structures created by sunlight and their relations to a portrait.

VRAG IMA STOTINU LICA DEVIL HAS A HUNDERED FACES VELNIAS TURI ŠIMTĄ VEIDŲ Video-loop. 2013

44

ORGANISERS OF THE PROJECT:

HRVATSKO DRUŠTVO LIKOVNIH UMJETNIKA

GALERIJA “MENO PARKAS”

Trg žrtava fašizma bb, 10 000 Zagreb,

Rotušės a. 27, Kaunas LT 44279 www.menoparkas.lt, galerija@menoparkas.lt

www.hdlu.hr, hdlu@hdlu.hr

www. facebook.com/galerija.meno.parkas

Executive board of HDLU:

Commission for selecting Lithuanian

Josip Zanki (president), Tomislav Bunatk

artists for this project:

(vice-president), Fedor Vučemilović (vice-president),

Arvydas Žalpys (director of the gallery "Meno parkas"),

Gordana Bakić Vlahov, Ivan Fijolić,

Giedrė Legotaitė (curator of the gallery "Meno parkas"),

Koraljka Kovač Dugandžić, Anita Kuharić Smrekar

Airida Rekštytė (designer of the gallery "Meno parkas"), Jūratė Jarulytė (artist, lecturer), Agnė Jonkutė (artist).

Artistic board of the Barrel Gallery: Leonida Kovač, Gordana Bakić Vlahov, Koraljka Kovač

Catalogue Design:

Dugandžić, Gaella Alexandra Gottwald, Ivica Župan,

Airida Rekštytė (gallery “Meno parkas”)

Igor Španjol and Josip Zanki Director: Gaella Alexandra Gottwald

Printed by: UAB “Spaudos praktika”, Kaunas

Associate: Sara Čičić

Preface: Gintautas Mažeikis, Giedrė Legotaitė, Suzana Marjanić and Josip Zanki.

Photos in the book are authors‘ property.

Book cover: Ivan Fijolić: “Banana”, light box (50x50x10 cm), from “Leitmotifs” cycle (2006) Co-publishers: Croatian Association of Artists & gallery „Meno parkas“ The exhibition is financially supported by: the Ministry of Culture of the Republic of Croatia and City Office for Education, Culture and Sport Zagreb, Lithuanian Culture Support Foundation and Kaunas City Municipality.

Gallery's "Meno parkas" media sponsors:

ISBN 978-9955-674-30-6 Gallery's "Meno parkas" sponsors: