370#20

2011 gruodis #20

Rasa bubulytė: „Juk ne Lietuva diktuoja muzikos madas“

Aštrūs sriubos kampai pagal Tomą Vyšniauską

Svetimo ilgesio nebūna „Freaks On Floor“ muzika, gimusi koplyčioje

Barų liūtų takais

37o

#20 Numerio bendradarbiai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

Au­ri­mas Min­se­vi­čius

Kitokios Kalėdos

Lie­tu­viš­ko teat­ro ži­no­vas

Lina Sabaitytė Poezijos mūzų specialistė Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

Vlada Kalpokaitė Menų spaustuvės „sandėlininkė“

Lamuslenis.lt Draugiškiausias lietuviškas žurnalas internete

I

š tiesų šiame numeryje žodis „Kalėdos“ paminėtas vos kelis kartus. Tačiau neišsigąskite, mes dar neišprotėjome ir nesiruošiame jums sekti kalėdinių pasakų ir čia, redakcijos skiltyje. Bet šventės artėja ir nori nenori visus įtraukia į tą šurmulį – tik vienus labiau, kitus mažiau.

Negaliu sakyti, kad pati nemėgstu šios šventės. Viskas dėl tos šventės gerai. Tik nemėgstu to burbulo, kurį išpučia žiniasklaida, reklamščikai ir verslininkai. Pirk tą, eik ten, daryk aną. Eikite, jūs, patys žinote kur! Kaip norėsiu, taip ir švęsiu. Ką norėsiu, tą ir dovanosiu. Kur norėsiu, ten ir eisiu. Ką norėsiu, tą ir žiūrėsiu.

Na, čia galėtumėte man paprieštarauti – juk niekas neverčia jėga daryti viena ar kita, tad ko čia putotis. Taip, neverčia. Bet negi jūsų nepykina nuo tų pačių šimtus kartų matytų kalėdinių filmų („Vienas namuose“), nuo tų perdėtai saldžių reklamų, nuo tų pačių renginių (pavyzdžiui, „Liepsnojantis Kalėdų ledas“). Likus mėnesiui iki Kalėdų kasdien gali pasijusti kaip filmo „Švilpiko diena“ herojus: eini, o viskas atrodo jau kažkur girdėta, matyta.

O ką gi daryti? Svarbiausia nesinervinti ir gerai maitintis, kaip sakė vieno animacinio filmuko herojus. Maitintis siūlau ne tik kūčiukais, baltomis mišrainėmis ir silke, bet ir geromis emocijomis, kurių dovanoja ši šventė.

Pirmas patarimas: išjunk televizorių. Net ir kalėdiniu laikotarpiu gali išlįsti viduriniu pirštu mojuojanti pabaisa Smoriginas ir sugadinti nuotaiką mažiausiai savaitei.

O tada: 1) paimk butelį gero vyno ir, kaip savo kalėdiniame himne rekomenduoja Marijonas, nueik pas kaimyną (geriausia pas tą, su kuriuo nelabai sutari); 2) pamėgink iškepti skanių imbierinių sausainių, kuriais ne tik papuoši eglutę, bet ir pavaišinsi artimuosius ar

kolegas darbe ; 3) susirask gražių atvirukų (tik ne masinės gamybos), parašyk ranka (būtinai) sveikinimus ir išsiųsk likus mažiausiai savaitei iki švenčių.

Kad nereiktų dovanų ieškoti Kalėdų išvakarėse sausakimšame prekybos centre, kurią dieną įlįsk į internetą ir paieškok bilietų į renginius – parodas, koncertus, spektaklius ar filmus. Nebūtinai kalėdinius, juk po jų gyvenimas nesibaigia. Ir artimas žmogus apsidžiaugs vietoj kokio niekniekio gavęs tikrai vertingą dovaną (kultūra dar niekam nepamaišė), o tu turėsi šansą tapti tuo, kuris bus pakviestas į renginį kaip kompanionas.

Kadangi jau prabilome apie renginius, tai jų gruodį netrūks. Tik žurnale vietos neliko jiems visiems apžvelgti. Asmeniškai labai rekomenduočiau Emiro Kusturicos ir „No Smoking Orchestra“ koncertą – buvau jau keletą kartų ir dar nueičiau. Naujus spektaklius, parodas, didžiausius „Lofto“ gruodžio mėnesio koncertus pristatome tradicinėje rubrikoje „Išklotinė“.

Labai džiaugiamės šiltu pokalbiu su Rasa Bubulyte, kuri kaip tik ruošiasi koncertui „Tamstoje“ su savo kolegomis norvegais iš grupės „Rasabasa“. Repeticijose pluša bei albumo „Hello, Girls!“ krikštynų nuotaikomis jau gyvena ir „Freaks On Floor“. Netrūksta šiame numeryje ne tik muzikos, bet ir mados. Dizainerių pora Giedrius Paulauskas ir Aistė Krasuckaitė kalba apie naujo kūrybos etapo pradžią, o mados fotografas Tomas Vyšniauskas atskleidžia, kad šviesai padedant galima vieną daiktą paversti mažiausiai šimtu skirtingų.

Taip pat siūlome pažintį su būsimu režisieriumi, „Pravdos naujokų“ nominantu Titu GQ, kuris šiuo metu gyvena ir studijuoja Paryžiuje, o su menininke Lina Albrikiene kartu džiaugiamės laimėtu prizu – kūrybinėmis atostogomis Monruže.

P. S. Mieli „37O“ skaitytojai! Kitokių nei visada jums Kalėdų – prasmingų, dvasingų ir mielų. Ir iki pasimatymo 2012-aisiais!

Agnė Tuskevičiūtė Madingo jaunimo reikalų žinovė

Lina Sabaitytė Antrojo „Freaks on Floor“ albumo krikštamotė

Tautė Bernotaitė Mados ir moters santykių specialistė

Viršelio autorius:

fotografas Tadas Černiauskas (Tadao Cern tadaocern.com) Modeliai: Simona Paciukonytė, Vladimir Latišonok („Baltijos baleto grupė“ (balticballet.com) Grimas: Karolina Taraškevič (facebook. com/Carolina.Make.Up.Studio)

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #20, gruodis, 2011

>> žirklės Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Rūta Jankauskaitė ir Vita Lažinskaitė

Ra­sa bubulytė: „Juk ne Lie­tu­va dik­tuo­ja mu­zi­kos ma­das“

J

au se­niai bran­di­nau min­tį pa­si­šne­ku­čiuo­ti su Ra­sa – ta sim­ pa­tiš­ka mer­gio­te iš „pa Ute­nas“, ku­ri da­ly­va­vo rea­ly­bės šou „Dan­gus“, kur lai­mė­jo pro­fe­si­nes stu­di­jas Li­ver­pu­ly­je.

Sa­vo ini­cia­ty­va „The Beat­les“ gim­ti­nė­je ji bai­gė ir ba­ka­lau­ ro stu­di­jas, o po jų grį­žo į Vil­nių jau ne vie­na, o su gru­pe­ le mu­zi­kan­tų iš Nor­ve­gi­jos. Jos su­bur­tos gru­pės „Ra­sa­ba­sa“ 2010-ai­siais iš­leis­tas de­biu­ti­nis al­bu­mas ko­mer­ci­nės sėk­mės ne­su­lau­kė (nie­ko ste­bė­ti­na), ta­čiau už­čiau­pė net di­džiau­sius skep­ti­kus, o jų mu­zi­kai api­bū­din­ti ne­tgi bu­vo „iš­trauk­tas“ (ko ge­ro, tik lie­tu­viai to­kį ga­li su­gal­vo­ti) ter­mi­nas „in­te­lek­tua­li po­pmu­zi­ka“ – na, kad ir dur­niui bū­tų aiš­ku, jog čia ne ta po­pmu­ zi­ka, ko­kia mus nuo­di­ja ra­di­jas ir te­li­kas.

Min­tis (pa­si­kal­bė­ti) vir­to kū­nu, kai su Ra­sa ne­ty­čia su­si­ti­ko­ me vie­na­me po­pu­lia­ria­me ba­re. Ji lyg ty­čia po ran­ka tu­rė­jo sa­vo nau­ją­jį al­bu­mą „1“, o aš ne­ga­lė­jau ne­priim­ti šio „ky­ šio“. Nuo jo ir pra­dė­jau po­kal­bį su Ra­sa, kai su­si­ti­ko­me ta­ me pa­čia­me ba­re, tik jau pa­do­riu pa­ros me­tu.

Mu­zi­ka, gi­mu­si kai­me Mi­nė­tą al­bu­mą tei­sy­bės dė­lei rei­kė­tų va­din­ti EP – anot Vi­ki­ pe­di­jos, tai toks mu­zi­ki­nis al­bu­mas, ku­rį su­da­ro dau­giau dai­ nų nei sing­le, ta­čiau ma­žiau nei pil­na­me al­bu­me.

Dai­ni­nin­kė su­ti­ko, kad EP for­ma­tas Lie­tu­vo­je neįp­ras­tas, o už jos ri­bų tai – nor­ma­lus reiš­ki­nys. Ta­čiau ne for­ma­tas es­mė – mu­zi­kan­tams tie­siog ne­si­no­rė­jo il­giau temp­ti gu­mos: „No­rė­ jo­me grei­čiau pa­ro­dy­ti nau­jus kū­ri­nius, juk per me­tus ge­ro­kai pa­to­bu­lė­jo­me. Be to, pir­mas al­bu­mas yra pir­mas.“ Dai­nos gi­mė dar 2010 m. va­sa­rą, per sa­vo­tiš­ką kū­ry­bi­ nę sto­vyk­lą. Mu­zi­kan­tai iš­si­nuo­mo­jo kai­mo so­dy­bą, at­si­ve­žė inst­ru­men­tus. „Dau­gu­ma mu­zi­ki­nių idė­jų ir gi­mė to­je so­dy­bo­ je. Vė­liau jas pa­nau­do­jo­me įra­šuo­se. O įra­šų te­ko pa­lauk­ ti net iki 2011 m. žie­mos, nes įreng­ti stu­di­ją už­tru­ko il­giau, nei ti­kė­jo­mės“, – pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tė.

Al­bu­mą „1“ ga­li­ma įsi­gy­ti kon­cer­tuo­se, dai­nas ga­li­ma par­ si­siųs­ti ir in­ter­ne­tu. „Ma­nęs nė kiek ne­ner­vi­na tas va­di­na­ma­ sis pi­ra­ta­vi­mas, kai mu­zi­ka par­si­siun­čia­ma ne­mo­ka­mai. Bet mes no­ri­me bent su­teik­ti ga­li­my­bę ger­bė­jams mus pa­rem­ti.

Mes ne­sie­kia­me už­si­dirb­ti, tie­siog no­ri­me bent jau pa­deng­ti lei­dy­bos iš­lai­das. Juk vis­kas kai­nuo­ja – įra­šo su­ve­di­mas, kom­ pak­ti­nių plokš­te­lių ir vir­še­lio ga­my­ba. Juk su­tik­si, kad 10 li­tų už „fi­zi­nę“ ko­pi­ją ar eu­ras už dai­ną in­ter­ne­te nė­ra daug?“ – re­to­riš­kai klau­sė Ra­sa.

4 // © 370

Už­dar­biau­ja gim­ti­nė­je Pa­sak lie­tu­vės, jos drau­gams nor­ve­gams – Snor­re Ber­ge­ru­ dui (gi­ta­ris­tas, pro­diu­se­ris), Sind­re Skeie (būg­ni­nin­kas), Nil­sui Bo­ge­nui (bo­sis­tas) ir Bjørnui Hol­mes­lan­dui (gi­ta­ris­tas) – la­bai pa­tin­ka Lie­tu­va, nors mū­sų kal­bos nė vie­nam ne­pa­vy­ko nor­ ma­liai per­kąs­ti. Vai­ki­nams di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko Juodk­ran­tė, drau­gų ves­tu­vės Pa­kau­nė­je, pa­si­plau­kio­ji­mas ka­no­jo­mis.

Vis dėl­to gy­ven­ti čia nuo­lat jie ne­tu­ri ga­li­my­bių – vai­ki­nams rei­kia pa­dir­bė­ti ke­le­tą mė­ne­sių Nor­ve­gi­jo­je, kad pa­skui už tuos pi­ni­gus Lie­tu­vo­je bū­tų ga­li­ma gy­ven­ti vien mu­zi­kuo­jant.

Anot dai­ni­nin­kės, dėl ma­lo­nu­mo gro­ti mėgs­ta­mą mu­zi­ką jos gru­pės na­riai ne­si­bo­di jo­kių dar­bų: „Pa­vyz­džiui, mū­sų bo­ sis­tas Nil­sas dir­bo vai­kų dar­že­ly­je. Būg­ni­nin­kas Sind­re dir­ba su neį­ga­liais žmo­nė­mis. Vie­nas mu­zi­kan­tas me­tė ga­na aukš­ tas pa­rei­gas vie­na­me pre­ky­bos cent­re, kad ga­lė­tų gro­ti su mu­mis. Lai­mė, to­kių spe­cia­lis­tų kaip jis trūks­ta, tad grį­žęs jis pa­pras­tai vėl gau­na tą pa­tį dar­bą, nors ir trum­pam.“ Ar pa­čiai ne­ky­la no­ras iš­va­žiuo­ti kar­tu su jais už­dar­biau­ ti, kad ga­lė­tų gy­ven­ti dau­giau ma­žiau pa­do­riai? „Kad yra ir čia ką veik­ti. Net­ru­kus „pa­kū­ri­nė­si­me“ sa­vo įra­šų stu­di­ją. Jau da­bar jau­čia­me su­si­do­mė­ji­mą, nors dar net stu­di­jos pa­va­ di­ni­mo ne­su­gal­vo­jo­me. Ma­no bi­čiu­liai nor­ve­gai – la­bai fai­ ni žmo­nės, su jais la­bai leng­va dirb­ti. Jie tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ją, sa­vo po­žiū­rį į mu­zi­ką. Jau tu­ri­me ir už­sa­ky­mų į prie­kį, do­mi­si tiek lie­tu­viai, tiek už­sie­nie­čiai. Ypač pa­sta­rie­ji – juk kiek­vie­ nam mu­zi­kan­tui įra­ši­nė­ji­mas ki­to­je ša­ly­je yra nuo­ty­kis“, – grei­ ta­kal­be bė­rė R.Bu­bu­ly­tė, ku­riai pa­ti­kė­tos stu­di­jos va­dy­bi­nin­ ko pa­rei­gos.    . 

.  .

Da­ro­me tai, ką no­ri­me, o ne spe­cia­ liai ku­ria­me mu­zi­ką tam tik­rai rin­ kai. Tai­gi, vi­ sai ne­svar­ bu, iš kur bus žmo­nės, ku­rie no­rės mū­sų klau­ sy­tis – iš Bul­ ga­ri­jos ar iš Ja­po­ni­jos.

Įkū­rė įra­šų stu­di­ją Min­tis bū­tent Lie­tu­vo­je įsi­reng­ti nuo­sa­vą aukš­tos ko­ky­bės įra­šų stu­di­ją ki­lo gru­ pės gi­ta­ris­tui Snor­re (tu­riu įta­ri­mų, kad jis yra ir Ra­sos šir­dies drau­gas, ta­čiau ne mū­sų žur­na­lo rei­ka­las kaps­ty­tis po in­ty­mias gy­ve­ni­mo kertes). „Tai yra jo as­me­ni­nė in­ves­ti­ci­ja, nes jis la­biau­siai gy­ve­ni­me tai ir no­ri da­ry­ti – pro­diu­suo­ ti mu­zi­ką. Tu­ri­me la­bai ge­rą apa­ra­tū­rą, inst­ru­men­tų. Lie­tu­viai į mū­sų su­ma­ny­mą, ži­no­ma, žiū­ri įta­riai. Bet kas ga­li blo­go nu­tik­ti? At­va­žia­vo­me čia, įsi­ra­šėm daug mu­zi­kos sau, gal ir ki­tiems daug įra­šy­ sim. Na, o jei ne­si­seks, kur nors ki­tur iš­ va­žiuo­sim ir vėl to­liau įra­ši­nė­sim“, – op­ ti­mis­tiš­kai, ta­čiau kar­tu at­sar­giai apie atei­tį kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Kaip su­pra­to­te, gru­pės „Ra­sa­ba­sa“ mu­zi­kan­tai ne­sle­pia am­bi­ci­jų iš­gar­sė­ti.

Ir kal­ba­me ne apie mū­sų ma­žą Lie­tu­vą, bet apie vi­są pa­sau­lį. „Lie­tu­viš­kai ne­dai­ nuo­ja­me, nes ne­no­ri­me da­ry­ti pro­duk­to tik Lie­tu­vai. Da­ro­me tai, ką no­ri­me, o ne spe­cia­liai ku­ria­me mu­zi­ką tam tik­rai rin­kai. Tai­gi, vi­sai ne­svar­bu, iš kur bus žmo­nės, ku­rie no­rės mū­sų klau­sy­tis – iš Bul­ga­ri­jos ar iš Ja­po­ni­jos“, – gūž­te­lė­jo pe­čiais mer­gi­na.

Ir nors nie­kas ne­tam­po už skver­nų gar­siems pro­diu­se­riams, rei­ka­lai po tru­ pu­tį ju­da  . . Gru­pė ne­se­niai su­lau­kė kvie­ti­mo kon­cer­tuo­ti Švei­ca­ri­jo­ je – vie­tos gru­pės vo­ka­lis­tė pri­si­pa­ži­no esan­ti su­ža­vė­ta „Ra­sa­ba­sos“ mu­zi­kos.

Gru­pė tu­ri ir di­de­lį ger­bė­ją Is­pa­ni­jo­je, ku­ris dir­ba di­džiu­lė­je kon­cer­tų or­ga­ni­ za­vi­mo bend­ro­vė­je. Vy­ras taip pat yra pa­ža­dė­jęs tar­pi­nin­kau­ti or­ga­ni­zuo­jant

gru­pės kon­cer­tus Ita­li­jo­je ir Is­pa­ni­jo­je. „Be­je, Ita­li­jo­je mū­sų dai­na at­si­dū­rė kaž­ko­kia­me to­pe, ket­vir­to­je vie­ to­je. Ma­no ma­ma be­gug­lin­da­ma jį ne­ty­čia su­ra­do.

Dar įdė­tas kli­pas, mū­sų biog­ra­fi­ja. Iš kur iš­trau­kė, kaip – net neį­si­vaiz­duo­ju“, – juok­da­ma­si ste­bė­jo­si Ra­sa.

Be­je, gru­pės dai­na „Train“ iš anks­tes­nio al­bu­mo skam­ba per na­cio­na­li­nį Nor­ve­gi­jos ra­di­ją. Tai ir­gi ne­ma­žas pa­sie­ki­mas, nes pa­tek­ti į jo ete­rį be pa­žįs­ ta­mų re­ko­men­da­ci­jų nė­ra pa­pras­ta. Be to, gru­pės EP ap­žvel­gė ir ke­li Nor­ve­gi­jos tink­la­raš­ti­nin­kai.

Ieš­ko sa­vo au­di­to­ri­jos Kiek to­kie da­ly­kai svar­būs pa­tiems gru­pės „Ra­sa­ba­sa“ mu­zi­kan­tams? „Kiek­vie­nas mu­zi­kan­tas no­ri, kad jį iš­ girs­tų kuo dau­giau žmo­nių. Taip, to­kia mu­zi­ka, ko­kią at­lie­ka Beyoncé ar Ri­han­na, vi­sa­da bus po­pu­lia­res­nė.

Tai na­tū­ra­lu ir taip tu­ri bū­ti. Bet ties jo­mis pa­sau­lis ne­si­ bai­gia, yra la­bai daug ni­šų. Ar pa­ti­kė­si, kad „Rol­ling Sto­nes“ tik už par­duo­tus marš­ki­nė­lius už­dir­ba dau­giau nei Ma­don­na už vi­są tu­rą? Tai tie­siog skir­tin­gi mas­tai, skir­tin­gos au­di­to­ri­jos“, – ma­no at­li­kė­ja.

R.Bu­bu­ly­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad la­bai svar­bu įvar­dy­ti, ko­ kiam pri­klau­sai žan­rui, – taip leng­viau ir sa­vo au­di­ to­ri­ją at­ra­si. „Mes gro­ja­me pop sti­lių, ta­čiau jis yra sa­vi­tas, nes kiek­vie­nas mu­zi­kan­tas įne­šė šį tą iš sa­ vo ap­lin­kos. Pa­vyz­džiui, du mū­sų gi­ta­ris­tai il­gai gro­jo me­ta­lą ir hard­co­re, to­dėl jų sme­ge­nys vei­kia ati­tin­ka­ ma kryp­ti­mi. Ta­čiau jiems pa­tin­ ka ir dau­gy­bė ki­to­kios mu­zi­kos.

O būg­ni­nin­kas gro­jo pan­ką ir kla­si­ki­nį ro­ką. Vi­sų mū­sų min­tys su­siei­na kaž­kur ten, mu­zi­ko­je, ir gau­na­me pop, ta­čiau su tam tik­ru at­spal­viu. Sup­ran­tu, ko­dėl Lie­tu­vo­je nie­kas ne­no­ri įsi­var­dy­ti kaip pop, – į šią mu­zi­ką žiū­ri­ma krei­vai. Ta­čiau juo­kin­ga, kai pa­ si­va­di­na­ma ki­taip, nors yra toks „pop“... Ne­si tas, kuo no­rė­tum bū­ti. Tu esi tas, kaip tu skam­ bi. Ga­lų ga­le rei­kia at­si­žvelg­ ti ir į ma­das. Jei­gu gro­ji pa­na­ šiai kaip de­vin­to­jo de­šimt­me­čio „pop“, tai tu ir esi de­vin­to­jo de­ šimt­me­čio „pop“. Ly­gin­ti vi­sa­da rei­kia su tuo, kas yra šian­dien.

Ir ne su „Yva“ ar dar kuo nors, o su tuo, kas ži­no­mi pa­sau­ly­je.

Juk ne Lie­tu­va dik­tuo­ja mu­zi­kos ma­das“, – sa­vo nuo­mo­nę dės­ tė Ra­sa.

Ji su­ti­ko, kad žmo­nėms sun­ku įvar­dy­ti mu­zi­ką, ne­mi­nint konk­re­ čių gru­pių pa­va­di­ni­mų, nors mu­ zi­kan­tai ir ne­mėgs­ta bū­ti ly­gi­na­ mi vie­ni su ki­tais: „Žmo­gui, ku­ris mėgs­ta „Ra­dio­head“, „De­pe­che Mo­de“ ar ta­vo mi­nė­tą „Coc­teau Twins“ (man gru­pės „Ra­sa­ba­sa“ skam­be­sys šiek tiek pri­me­na šią gru­pę – red. pa­st.), pa­siū­ly­čiau pa­klau­sy­ti ir mū­sų dai­nų. Tai ne­ reiš­kia, kad mes skam­bam taip pat, tik sa­kau, kad tam žmo­gui, ku­ris mėgs­ta to­kią mu­zi­ką, ga­li­ me pa­tik­ti ir mes. Tai pa­ste­bė­ jau žiū­ri­nė­da­ma pro­fi­lius feis­bu­ ke – la­bai daž­nai nu­tin­ka, kad ma­no ir tų žmo­nių, ku­rie kvie­ čia drau­gau­ti, mu­zi­ki­nis sko­nis su­tam­pa.“ Teks­tuo­se – nuo­tai­kų at­spin­džiai Ra­sa su­griau­na dar vie­ną ma­no pa­čios su­si­kur­tą mi­tą. Ži­no­jau, kad teks­tus ji ku­ria pa­ti, ta­čiau vi­suo­met ma­niau, kad mu­zi­ką ra­šo vai­ki­nai iš Nor­ve­gi­jos – to­kia ji man „ne­lie­tu­viš­ka“ at­ro­ dė. Pa­si­ro­do, Ra­sa pa­ti ra­šo ir pa­grin­di­nes me­lo­di­jas. „Pa­vyz­ džiui, dai­ną „No Mat­ter“ su­kū­ riau tie­siog sė­dė­da­ma prie pia­

ni­no. Pra­dė­jau niū­niuo­ti me­lo­di­ją, ta­da paieš­ ko­jau har­m o­n i­jos...

Pap­ras­tai kur­da­ma ne­ nau­do­ju net mik­ro­fo­no, įra­šau tą idė­ją pa­pras­ čiau­sia „Ga­ra­ge band“ pro­gra­ma. Ta­da duo­du pa­klau­sy­ti vai­ki­nams. O jie pa­reiš­kia sa­vo nuo­ mo­nę. Kar­tais tin­ka iš kar­to, kar­tais siū­lo pa­ to­bu­lin­ti. Pa­vyz­džiui, „No Mat­ter“ bu­vo tik ke­li pia­ni­no akor­dai ir bal­sas. Kai pa­siū­lė pa­ keis­ti, pia­ni­ną iš­me­čiau, su­gro­jau sin­te­za­to­riu­mi, ta­da už­dė­jo­me gy­vus būg­nus ir gi­ta­ras“, – gru­pės „Ra­sa­ba­sa“ mu­ zi­ki­nės vir­tu­vės pa­slap­tis at­sklei­dė mu­zi­kan­tė.

Už­tat ku­riant teks­tus jai su­teik­ta vi­siš­ka lais­ vė. Vai­ki­nai daž­nai nė ne­su­si­mąs­to, ko­kią ži­ nu­tę per dai­ną no­rė­jo per­duo­ti lie­tu­vė. „Teks­ tus ra­šy­ti ne­leng­va. Ra­ šau juos la­bai la­bai la­bai il­gai, nau­do­ju vi­ so­kias tech­ni­kas. Pa­vyz­ džiui, im­pul­są teks­tui ga­li duo­ti ne­tgi in­ter­ne­ te per­skai­ty­tas straips­nis apie mirš­tan­čias žvaigž­ des. Ar­ba skai­tau kny­ gą ir už­si­ra­šau žo­džius, ku­rie man pa­tin­ka. Vė­ liau tuos žo­džius skai­ tau ta ei­le, ku­ria už­si­ ra­šiau – tai yra vi­siš­kai ran­dom. Žo­džių se­ka ku­ria tam tik­rą is­to­ri­ją – bū­tent to­dėl, kad tas žo­dis ėjo ne pir­mas, o ėjo tre­čias. Taip, ma­no is­to­ri­jos nė­ra tik­ros, bet jos šiek tiek at­spin­di ma­ no nuo­tai­kas. Ir aš ne vis­ką iš­gal­vo­ju. Tik ne­ sa­kau, ko neiš­gal­vo­ju.

Gal­būt pir­mas al­bu­mas toks liūd­nas, nes tuo me­ tu dar bu­vau Ang­li­jo­je – to­li nuo tų, ku­riuos my­ liu. No­rė­jau per­duo­ti tas emo­ci­jas, ku­rio­mis tuo me­tu gy­ve­nau. Da­ bar taip ne­be­si­jau­čiu, to­dėl kai ku­rios dai­ nos skam­ba ne­tgi vai­ kiš­kai“, – šyp­te­lė­jo pa­ šne­ko­vė.

Vi­sų mū­sų min­tys su­siei­ na kaž­kur ten, mu­zi­ko­je, ir gau­na­me pop, ta­čiau su tam tik­ru at­ spal­viu.

šiuolaikinio baleto spektaklis

2011 m. gruodžio 13 d. 19 val. ŠOKIO TEATRE (T.Kosciuškos g. 11, Vilnius)

bilietusPLATINA platina – BILIETUS

>> žirklės

Di­zai­ne­rių po­rai Gied­riui Pau­laus­kui ir Ais­tei Kra­suc­kai­tei, ki­taip nei dau­ge­liui jų ko­le­gų, ru­ duo bu­vo ra­mus mė­nuo – me­ni­nin­kai nu­spren­dė ne­da­ly­vau­ti ru­de­ni­nė­je „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“. „Šią va­sa­rą pa­tys sau pa­sa­kė­me, kad vis­kas, rei­kia keis­ti po­zi­ci­ją. Dve­jo­nių bu­vo ir anks­ čiau. Ga­liau­siai nu­spren­dė­me keis­ti vis­ką. Po še­še­rių me­tų pra­si­de­da nau­jas eta­pas“, – at­ sklei­džia Gied­rius ir Ag­nė. ...................................................... ........... . ...................... .

Nau­jas eta­pas Ra­šė: la­mus­le­nis.lt Nuotraukos: Au­gio Nar­mon­to ir www.dual­head.com

– Ar jums ne­trūks­ta Lie­tu­vo­je spal­ vų, reikš­min­gų įvy­kių?

Gied­rius: – Kar­tais iš tik­r ų­jų liūd­ na. Pa­v yz­d žiui, no­rė­t ų­si, kad žmo­ nės, ku­rie do­mi­si gat­vės ma­da, kar­ tais suei­t ų pa­si­kal­bė­ti. Gal to­k ie dia­ lo­gai ir vyks­ta, bet mes ne­ž i­no­me.

Di­zai­ne­rių ma­žai, be to, jie skir­tin­g i.

Ne su kiek­v ie­nu ga­li bend­rau­ti – ne tik sko­nis, bet ir pa­žiū­ros kar­tais la­ bai ski­ria­si. Ir šiaip spal­v ų kar­tais la­ bai trūks­ta.

Ais­tė: – Ypač šal­tuo­ju me­t ų lai­ku.

– Bet emig­ruo­ti ar­ti­miau­siu me­tu ne­ža­da­te?

Gied­rius: – Ne, tai ne išei­tis. Emig­ ra­v us bū­t ų dar sun­k iau. Ne taip pa­ pras­ta ką nors įro­dy­ti. Tai su­si­ję su dau­g y­be da­ly­k ų, ne tik fi­nan­si­n ių, bet ir psi­cho­lo­g i­n ių. Juk ten nie­kas ta­vęs iš­skės­to­m is ran­ko­m is ne­pa­si­ tiks. Už tai per ke­lio­nes ga­li įsi­k rau­ti tei­g ia­mos ener­g i­jos.

Ais­tė: – Įsik­rau­ti ga­li ir Lie­tu­vo­je.

Iš­va­žiuo­ji, pa­v yz­džiui, į ko­k ią Ni­dą, pa­bū­ni sa­vai­tę, grįž­ti – ir tas Vil­nius jau vi­sai nie­ko.

– Ar yra ša­lis, ku­rios žmo­nių gy­ve­ ni­mo bū­das jums la­bai pa­tik­tų?

Ais­tė: – No­rint at­sa­k y­ti, rei­kė­t ų il­ giau kur nors pa­g y­ven­ti.

Gied­rius: – Pas­ta­rą­jį kar­tą bu­vo­ me Lon­do­ne. Fai­nas mies­tas, bet ne vi­sas, di­de­l is jis. Tar­k i­me, su ma­da su­si­ju­sios vie­tos, kaip Brick La­ne ra­

jo­nas, – taip, ten sma­g u, bet ap­skri­tai tai sle­g ian­tis mies­tas.

Ais­tė: – Jei rei­kė­t ų rink­tis iš Lon­ do­no ir Bar­se­lo­nos, rink­čiau­si Bar­ se­lo­ną. Dėl gy­ve­ni­mo bū­do, mais­to, žmo­n ių, kli­ma­to, to­k io leng­vo at­si­ pū­ti­mo.

Gied­rius: – Kaip tik da­bar lau­ kiam, kol pa­si­ro­dys nau­jas fo­toa­pa­ ra­tas – no­rim fik­suo­ti gat­vės ma­dą.

Kol kas fo­tog­ra­f uo­jam aki­mis.

Ais­tė: – Kai ge­ras oras, per die­ną pa­pras­tai pa­ma­tai ko­k ius du tin­ka­ mus va­rian­tus.

Gied­rius: – Daž­n iau­siai, gra­ž us pal­tu­kas, bet ran­k i­nė ar ba­tai – ne­ tin­ka­mi. Vi­su­ma – ne toks pa­pras­tas da­ly­kas. Anks­čiau pa­kak­da­vo tu­rė­ti įdo­mią ran­k i­nę ir jau bū­da­vai „sti­lio­ vas“. Da­bar vis­kas nuo gal­vos iki ko­ jų tu­ri bū­ti su­de­rin­ta. Bet mes ža­da­ me neap­si­ri­bo­ti tik Vil­niu­mi, va­žiuo­ sim į Pa­r y­žių, Lon­do­ną. O da­bar la­ bai įdo­mu ste­bė­ti.

– O ką su to­mis nuo­trau­ko­mis da­ ry­si­te?

Gied­rius: – Gat­vės ma­dos tink­la­ raš­t į pa­da­r y­tu­me. Daug tink­la­raš­ti­ nin­k ų taip da­ro.

– Bū­si­te „sar­to­ria­lis­tai“?

Gied­rius: – O ši­tas tink­la­raš­tis tai tik­rai su­per! Niu­jor­k as, Lon­do­nas, Pa­r y­ž ius. „Sar­to­r ia­l ist“ – vie­nas iš tų, ku­rie įkve­pia. Kar­tais ir ku­riant ko­lek­ci­ją ten­ka rem­tis gat­vės ma­da.

Svar­bių da­ ly­kų gy­ve­ ni­me yra la­ bai daug.

Tai ir drą­sa iš­sa­ky­ti sa­ vo nuo­mo­ nę, lai­ky­ tis griež­tos po­zi­ci­jos.

Ga­liau­siai – pa­sau­lio vie­nas neiš­ gel­bė­si.

Pa­sau­li­nė ma­da da­bar ei­na link pa­pras­t u­mo, aiš­ku­mo, šva­ros.

At­si­sa­ko­ma su­dė­t in­g ų de­ta­ lių, kir­pi­mų. Gat­vės ma­da uži­ ma la­bai stip­rias po­zi­ci­jas.

– Va­di­na­si, da­bar tie­siog vaikš­to­te sau ir ste­bi­te žmo­ nes?

Gied­rius: – Taip. Daž­nai. Juk fo­tog­ra­f uo­jant gat­vės ma­d ą dar la­bai svar­bu pa­gau­t i tam tik­rą kam­pą. Tad vaikš­čio­da­ mas ir gal­vo­ji, mąs­tai, kaip čia ge­riau bū­t ų. Mū­sų tiks­las – ne iš­ras­ti dvi­ra­tį, bet at­ras­ti iš­skir­ ti­nius žmo­nes.

– Gied­riau, o tau yra te­kę gy­ ve­ni­me dirb­ti ne sau?

Gied­rius: – Taip, to­dėl ir pra­ dė­jau dirb­ti sau, nes su­pra­tau, kad ne­ga­liu tar­nau­ti ki­tam. Esu net tur­gaus sar­g u Šir­v in­to­se dir­bęs. Mė­ne­sį nak­t i­m is sau­ go­da­vau tur­g ų. Tu­rė­jau di­de­l į šu­n į, ku­r į per dvi sa­vai­tes šiaip taip pri­si­jau­k i­nau. Iš pra­džių jis la­bai lo­da­vo, tai aš mė­sos ga­ba­ lą jam nu­mes­da­vau.

Ais­tė: – At­si­me­nu, kai su­si­ pa­ži­no­me, tu gi bi­jo­jai šu­nų!

Gied­r ius: – Tai bu­vo pir­ mas dar­bas, už ku­r į ga­vau už­ dar­bį. Kai bai­g iau aukš­tes­nią­ ją mo­k yk­lą, aš­t uo­n is mė­ne­ sius dir­bau Uk­mer­gės ga­myk­

lo­je konst­r uk­to­riu­m i. 6 val. ry­to kel­da­vau­si, ei­da­vau į sto­t į ir au­to­bu­su va­žiuo­da­vau į Uk­mer­gę. Ten bū­da­vau pu­sę sep­t y­nių, o dar­bas pra­si­dė­da­vo aš­tun­tą. Šeš­tą va­ ka­ro grįž­da­vau na­mo kaip zom­bis. Po aš­tuo­nių mė­ne­ sių su­pra­tau, kad tai ne man. Ge­rai, kad pa­ju­tau, ką reiš­ kia dirb­ti ki­tam, kai at­si­ran­da ru­ti­na, kai ne pa­ts sau re­ gu­liuo­ji gy­ve­ni­mą. Pas­kui, at­va­žia­vęs į Vil­nių, im­da­vau­ si įvai­rių dar­bų, su drau­g u „chal­t ū­ras“ da­r y­da­vom, nau­ jie­siems lie­tu­v iams ba­sei­nuo­se vi­so­k ius an­ge­liu­kus ta­ py­da­vom.

– Auk­si­nius?

Gied­rius: – Taip, taip! Dar ki­no stu­di­jo­je dir­bau. Pas­ kui su­pra­to­me, kad tu­ri­me su­si­kur­ti to­k ią sis­te­mą, kad dirb­tu­me pa­t ys sau.

– Gy­ve­ni­mas ėmė ir pa­si­kei­tė?

Gied­rius: – Vi­siš­kai. Kaip ge­ra bu­vo…

Ais­tė: – Ta­da pra­dė­jo­me kur­ti pir­mą­ją ko­lek­ci­ją. Dir­ bo­me pa­ža­lia­vę, bet su­k ū­rė­me.

Gied­rius: – Per­sik­raus­tė­me į se­na­mies­t į – dėl klien­ tų, kad žmo­g ui atei­ti pa­to­g u bū­t ų. Bet… Rei­kė­jo ne­ ma­žai įdir­bio.

6 //

– Lie­tu­vo­je vy­rai ir šiaip su ma­da daž­nai pyks­ta­si…

Gied­rius: – Taip jau mes pa­si­rin­ko­me. Bet tie dra­bu­ žiai pui­k iai tin­ka ir mo­te­rims.

© 370

– Ar mo­te­rų už­su­ka į jū­sų stu­di­ją?

Gied­rius: – Ži­no­ma.

“so­jic­ke­jni sod­aM„ ,a­jeD ­ie­lun­en uaič­at ,o­jėm­ia­len ųi­led­om į­lad ri ųk­nar uad

Mados fotosesija: Visvaldo Morkevičiaus Modelis: Eglė Ungurytė („Image group model management“)

Ais­tė: – Jų vi­są lai­k ą atei­da­vo.

Gied­rius: – Klien­tai vy­rai pra­šy­da­vo, kad kur­tu­me tik jiems, nes mo­te­r ys ir taip di­de­l į pa­si­rin­k i­mą tu­ri.

– Jūs pa­tys esat įpa­rei­go­ti nuo­lat iš­si­skir­ti iš­vaiz­da. Tai ne­var­gi­na?

Ais­tė: – Tai įdo­mu.

Gied­rius: – Ne­bent, kai šu­niu­k ą ve­džio­ ji, gal ir ne­bū­ti­na.

Ais­tė: – Ar va­žiuo­ji obe­lų so­din­ti pas tė­ vus.

Gied­rius: – Bet šiaip pa­čiam no­ri­si at­ro­ dy­ti įdo­miai. Bū­t ų dar sma­g iau, jei dau­g iau žmo­nių reng­t ų­si įdo­miai. Mes ir sa­vo kur­tus dra­bu­žius dė­v i­me, ir į „se­cond­han­dus“ ei­na­ me. Tik juo­se ne taip leng­va ką nors ras­ti.

Ypač kal­bant apie vy­r us. Vis tiek daž­nai apei­ na­me, tie­siog toks spor­ti­nis in­te­re­sas. Lon­ do­ne la­bai daug įdo­mių da­ly­kų ma­tė­me. Pas­ kui gai­lė­jo­mės, kad ne­nu­si­pir­kau to­k io bri­t ų Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro la­kū­no kom­bi­ne­zo­ . . Brick La­ne ma­tė­ no  me rau­do­ną odi­nę so­f u­tę ir la­bai sti­lin­gą die­ du­ką ša­lia. At­ro­dė, kad jis čia spe­cia­liai šeš­ta­ die­niais atei­na ir pa­puo­šia tą    kam­pą. Jis priė­jo prie mū­sų, mums komp­ li­men­tą pa­sa­kė, mes – jam. Ta­da ir su­gal­vo­ jo­me, kad rei­k ia gat­vės ma­dą fo­tog­ra­f uo­ti. 



Dizainerių Giedriaus Paulausko ir Aistės Krasuckaitės planuose - mados tinklaraštis.

– O kas jums yra tuš­ty­bė?

Gied­rius: – Juk vi­sa tai, ką čia kal­ba­me, taip pat yra tuš­t y­bė...

– Bet jūs tuo gy­ve­na­te...

Gied­rius: – Na, taip. Man tai įdo­mu, aš tai ver­ti­nu. Ir to­k ių žmo­nių yra daug. Nors ga­ lė­tum pui­k iau­siai be vi­so to ap­siei­ti, ne­leis­ti pi­ni­g ų ir ap­si­ri­bo­ti pa­pras­tais da­ly­kais. Ga­ lė­tum ap­siei­ti be pra­ban­g ių ma­ši­nų, bran­g ių apar­ta­men­t ų, mais­to, daug ko. Tuš­t y­bės yra daug. Bet kar­tais tai tam­pa ta­vo gy­ve­n i­mo da­li­mi ir no­ri­si į tą tuš­t y­bę pa­si­ner­ti.

– O kas ta­da gy­ve­ni­me yra svar­biau­sia?

Gied­rius: – Gy­ve­n i­me la­bai svar­bu pi­n i­ gai…

– Ki­ti pa­sa­ky­tų, kad tai ir yra di­džiau­sia tuš­ty­bė.

Gied­rius: – Kad ir kaip ten bū­t ų, tai vie­nas svar­biau­sių da­ly­k ų. Štai sto­v i nuo­gas mies­ te. Ir ko­k ios ta­vo ga­li­my­bės? Ti­kė­tis, kad kas nors duos? Daug to­k ių, ku­rie nie­ko ne­per­ka, tik ei­na ir ren­ka iš­mes­tą mais­tą, dra­bu­žius.

Iš­g y­ve­na iš to, ką ran­da. Bet tai nau­do­ji­ma­ sis ki­t ų dar­bu. Ki­tas klau­si­mas – kiek tau rei­k ia? Svar­bių da­ly­k ų gy­ve­ni­me la­bai daug.

Tai ir drą­sa iš­sa­k y­ti sa­vo nuo­mo­nę, lai­k y­tis griež­tos po­zi­ci­jos. Ga­liau­siai – pa­sau­lio vie­

nas neiš­gel­bė­si. Rei­k ia kal­bė­ti apie rea­l ius da­ly­kus. Kad ir vi­si tie eko­lo­g i­niai da­ly­kai.

Tai la­biau pi­n i­gais pa­rem­ta ma­da. O apie tik­r uo­sius eko­lo­g us mes tik­r iau­siai nie­ko ne­ži­no­me. Dar svei­ka­ta la­bai svar­bu. Man svar­bu, kad aš da­bar gy­ve­nu. Iš tie­sų to ir pa­kan­ka.

– Ką dar, be žmo­nių ste­bė­ji­mo, mėgs­ta­ te da­ry­ti?

Gied­rius: – Fil­mus žiū­rė­ti.

Ais­tė: – Bend­rau­ti, dis­ku­t uo­ti. Ypač su jau­nais žmo­nė­m is, stu­den­tais, jau­nais di­ zai­ne­riais.

Gied­rius: – Aš sa­vo gy­ve­ni­me jau pri­si­ links­mi­nau. Man įdo­miau keis­tis min­ti­mis, pa­ma­t y­ti ge­rą fil­mą. Dar – spek­tak­l į.

– Ar yra bu­vę, kad štai žiū­ri­te ko­kį fil­mą ir ne­ti­kė­tai gims­ta ge­nia­li idė­ja?

Gied­rius: – Daž­nai taip! Bū­na, pa­si­žiū­r i fil­mą, su­si­ran­d i gar­so ta­ke­l į, ieš­kai konk­ re­č ių sce­nų, kur ta mu­zi­k a skam­ba, at­si­ ren­k i spal­vas, kir­pi­mus. Mums tai įdo­mu, nes gau­na­me grįž­ta­mą­jį ry­šį – tiek vaiz­di­ nį, tiek idė­ji­n į.

– Ko­kį ge­rą fil­mą pa­sta­rą­jį kar­tą ma­tė­te?

Ais­tė: – Pran­c ū­zų fil­mas „Les amours ima­ gi­nai­res“.

Gied­rius: – Dar – „Ko­lum­bia­na“.

Vi­siš­kai ki­toks, bet ir­g i ge­ras.

– „Ma­dos in­fek­ci­jo­je“ šie­met nu­ spren­dė­te ne­be­da­ly­vau­ti. Tai ko da­bar lauk­ti? Kuo nu­ste­bin­si­te?

Ais­tė: – Da­bar gal­vo­jam apie ki­tus me­t us, pa­va­sa­r iop tik­rai bus kas nors įdo­maus.

– Va­di­na­si, jū­sų kū­r y­bo­je da­bar nau­jas eta­pas?

Gied­r ius: – Taip, taip. Šią va­sa­ rą pa­t ys sau pa­sa­kė­me, kad vis­kas, rei­k ia keis­ti po­zi­ci­ją. Dve­jo­nių bu­ vo ir anks­čiau. Ga­liau­siai nu­spren­ dė­me keis­ti vis­k ą. Po še­še­rių me­t ų pra­si­de­da nau­jas eta­pas.

Tuš­ty­bės yra daug. Bet kar­tais tai tam­pa ta­vo gy­ve­ni­mo da­ li­mi ir no­ri­si į tą tuš­ty­bę pa­ si­ner­ti.

>> scena Ra­šė: Li­na Sa­bai­ty­tė Nuot­rau­kos: Ok­sa­nos To­čic­ka­jos ir gru­pės ar­chy­vo

„Freaks On Floor“ eks­pe­ri­men­tas – mu­zi­ka, gi­mu­si kop­ly­čio­je Al­ter­na­ti­ve par­ty mu­zi­kos at­sto­vais sa­ve va­di­nan­tys ro­ke­riai „Freaks On Floor“ (to­liau jų pa­va­di­ni­mą trum­pin­si­me FOF) jau gruo­džio 16 d. į gy­ve­ni­mą pa­lei­džia ant­rą­jį „kū­di­kį“ – al­bu­mą „Hel­lo Girls!“. Ta pro­ga – iš­skir­ti­nis in­ter­ viu „370“ su vi­sais gru­pės na­riais, ku­ria­me jie at­sklei­džia nau­jo al­bu­mo už­ku­li­sius ir ra­gi­na ger­bė­jus už­suk­ti gruo­ džio 17-ąją į me­nų fab­ri­ką „Lof­tas“, kur įvyks triukš­min­gos „Hel­lo Girls!“ krikš­ty­nos. ..................................................... ........... . ...................... .

– Nau­jau­sias jū­sų ra­di­jo sing­las „Is The­re A Light“ šiek tiek me­lan­cho­liš­ kas. Ko­kią is­to­ri­ją no­ri­te pa­pa­sa­ko­ti šia dai­na?

FOF: – Ši dai­na pa­sa­ko­ja apie ga­li­my­bę ir pa­si­rin­k i­mą – ver­tin­ti tai, ką tu­ri, o gal siek­ti dau­g iau, ri­zi­kuo­ti vis­kuo ir gau­dy­ ti sėk­mę. Ji ke­lia pa­grin­di­nį klau­si­mą: „Is the­re a light, ho­pe  ?“

8 //

– Kas, jū­sų nuo­mo­ne, yra in­te­lek­tua­li mu­zi­ka? Kaip ma­no­te, lie­tu­viai jos bi­ jo, o gal­būt at­virkš­čiai – yra iš­troš­kę?

FOF: – Lie­tu­vo­je žmo­nės tik­rai trokš­ta in­te­lek­t ua­l ios mu­zi­kos. Mes ma­no­me, kad tai to­k ia mu­zi­ka, ku­rią tu nag­ri­nė­ ji, ban­dai su­pras­ti jos ži­nu­tę ir vi­sai ne­ svar­bu, ko­k io mu­zi­k i­nio sti­liaus ar žan­ ro ji yra. Tai­gi, vi­sa ko­ky­biš­ka mu­zi­ka yra in­te­lek­tua­li.

© 370

– Gru­pės vo­ka­lis­tas Jus­tas yra už­si­mi­ nęs, kad nau­ja­sis al­bu­mas pa­keis mū­sų

Klau­sy­da­mie­ si al­bu­mo su­ pra­si­te, kuo kom­piu­te­ri­nis at­li­ki­mas ski­ ria­si nuo tar­ si fo­toa­pa­ra­ tu už­fik­suo­ tos tik­ro gar­ so kon­cer­to ener­gi­jos.

vi­sų gy­ve­ni­mus. Apš­vies­ki­te, ką jis tu­rė­jo ome­ny­je.

FOF: – Su­bū­rė­me tik­rai stip­rią ko­man­dą. Vi­si la­bai ti­k i­me ant­ro­jo al­bu­mo sėk­me! Pats kū­r y­bos pro­ce­sas jau pa­kei­tė gru­pės po­žiū­r į į dar­bą stu­di­jo­je ir įpras­tą die­nos rit­mą. Nau­ jas al­bu­mas, ku­r į ne­kant­rau­ja­me pri­sta­t y­ti, tik­rai ga­li pa­keis­ ti mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mus. Gal­būt ne tik mū­sų...

– Ar ro­ko mu­zi­ka, jū­sų ma­ny­mu, yra ge­riau­sias žan­ras kal­bė­ti apie so­cia­li­nes pro­ble­mas? Kiek jos svar­bios jums pa­tiems?

FOF: – Ne­sa­me apo­li­tiš­k i. Esa­me so­cia­liai at­sa­k in­gi ir to­k ios te­mos mums ar­ti­mos, o ro­ko mu­zi­ka tik­rai yra vie­nas ge­riau­ sių įran­k ių apie tai kal­bė­ti. – Vi­si gru­pės na­riai gy­ve­ni­mą ma­to pa­na­šiai, ar vis dėl­ to de­rin­da­mi skir­tu­mus ir gau­na­te šį uni­ka­lų pro­duk­tą – „Freaks On Floor“?

FOF: – Net dvie­jų žmo­nių san­t y­k iams rei­k ia di­džiu­lio su­ de­ri­na­mu­mo, to­dėl vi­sai ne­nuos­ta­bu, kad ir ši mu­zi­k i­nė tri­ jų skir­tin­g ų as­me­ny­bių są­jun­ga rei­ka­lau­ja la­bai daug pa­stan­ gų ne tik sce­no­je, bet ir už jos.

– Ant­rą­jį gru­pės al­bu­mą, ku­ria­me yra de­vy­nios nau­jos dai­ nos, iš­lei­džia­te po pu­sant­rų me­tų per­trau­kos. Kaip vy­ko

bran­di­ni­mo pro­ce­sas, ka­da su­pra­to­te, kad jau lai­kas pa­leis­ti į pa­sau­lį?

FOF: – Kad jau lai­kas al­bu­mui, su­pra­ to­me ne­tru­kus po to, kai prie mū­sų pri­ si­jun­gė Au­re­li­jus. No­ras ženg­ti dar vie­ ną di­de­l į žings­nį į prie­k į su­stip­ri­no mus.

Ta­da ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji kū­r y­ba.

– Kaip, jū­sų ma­ny­mu, pa­si­kei­tė gru­pė nuo ta­da, kai įsi­kū­rė (pa­žiū­ros, idė­ jos, mu­zi­ka, žmo­nės ir t. t.)?

FOF: – Pa­sau­ly­je nė­ra nie­ko sta­bi­laus, gal­būt tik auk­so kai­na. Gru­pės bran­ duo­lys ir dva­sia li­ko ta pa­ti. La­biau­siai kei­tė­si pa­čios mu­zi­kos su­vo­k i­mas ir jos pa­tei­k i­mas klau­sy­to­jams. Pa­na­šiai gru­ pė­je kei­tė­si ir bo­sis­tai. ☻ – Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo mū­zas. Kas la­biau­siai įkve­pia kur­ti?

Jus­ti­nas: – Vis­kas pri­k lau­so nuo nuo­ tai­kos ir ap­lin­kos. Kai esu liūd­nas, ku­riu pik­to­kas dai­nas, kai esu links­mas – gra­

„Freaks On Floor“ sudėtis: Justinas Jarutis (gitara, vokalas), Rokas Beliukevičius (būgnai) ir Aurelijus Morlencas (boso gitara).

– Gal­būt pa­va­di­ni­mas „Hel­lo Girls!“ reiš­kia, kad ski­ria­te jį tik mer­gi­noms?

FOF: – Šis skam­bus pa­va­di­ni­mas vei­k iau­siai ne­ša ki­tą ži­nu­tę, kad al­bu­mas yra skir­tas IR mer­g i­noms. :) Dėl al­bu­mo pa­va­di­ni­mo įta­k ą pa­da­rė fo­to­se­si­ja.

Be­je, al­bu­me ra­si­te ir dai­ną to­k iu pat pa­va­di­ni­mu.

– Al­bu­mo įra­šai vy­ko Anykš­čių kop­ly­čio­je. Koks vel­nias jus ten nu­ne­šė?

FOF: – Pa­sau­ly­je tai tik­rai nė­ra nau­jo­vė, Lie­tu­vo­je – gal­būt. Tai po­žiū­ris į įra­šą ne kaip į tech­ni­n į pro­ ce­są, o kaip į tam tik­rą me­ni­n į prie­sko­n į, ku­ris tar­ si su­k li­juo­ja mu­zi­k ą. Klau­sy­da­mie­si al­bu­mo su­pra­ si­te, kuo kom­piu­te­ri­nis at­li­k i­mas ski­ria­si nuo tar­si fo­toa­pa­ra­tu už­fi k­suo­tos tik­ro gar­so kon­cer­to ener­ gi­jos. Be­je, kop­ly­čio­je ra­do­me ne tik ne­pa­kar­to­ja­mą au­rą, bet ir smir­din­čius cho­ris­t ų dra­bu­žius.

– Ar ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, kad šia­me al­bu­me esa­ te la­biau suau­gę, ne to­kie „frea­ky“?

FOF: – Mu­zi­ka – mū­sų iš­kal­ba. Ir ji tik­rai daug bran­des­nė. Pa­t ys – tik­rai ne.

– Tu­ri­te ne­ma­žą kon­cer­tų pa­tir­tį. Ko­kio­je ap­lin­ ko­je la­biau­siai mėgs­ta­te gro­ti, ar tai vi­siš­kai ne­ tu­ri reikš­mės?

FOF: – Kiek­v ie­nas at­li­kė­jas trokš­ta di­de­lės sce­nos, daug gar­so, švie­sų ir dau­g y­bės žmo­nių. Mes pui­k iai jau­čia­mės to­k io­mis są­ly­go­mis, o ir mū­sų at­lie­ka­ma mu­zi­ka taip ge­riau­siai skam­ba.

– Ro­kas Lie­tu­vo­je. Ko rei­kia, kad jį iš­lai­ky­tu­me, ne­nu­ma­rin­tu­me?

FOF: – Kur­ti ro­ko mu­zi­k ą, at­lik­ti ro­ko mu­zi­k ą ir ne­bi­jo­ti jos pa­teik­ti kaip ro­ko mu­zi­kos. Na, vi­sos ro­ko pa­ke­to su­dė­ties, ku­rią ži­no­me tik mes, tik­rai neatsk­lei­si­me.

– Ar no­rė­tu­mė­te su kuo nors iš už­sie­nio ar Lie­tu­ vos mu­zi­kan­tų kur­ti bend­rą mu­zi­ki­nį pro­jek­tą?

FOF: – Bend­r ų pro­jek­t ų kur­ti kol kas ne­si­no­ri, bet lip­ti į vie­ną sce­ną su dau­ge­liu pa­sau­li­nio ly­gio at­li­kė­ jų bū­t ų tik­rai jė­ga. Tai ne sva­jo­nė, o sie­k ia­my­bė.

– Gal tu­ri­te sa­vo nuo­mo­nę apie 2012 m. pro­gno­ zuo­ja­mą pa­sau­lio pa­bai­gą? Gal­būt jau pra­dė­jo­ te jai ruoš­tis?

FOF: – Š...s, o ne pa­sau­l io pa­bai­ga. Kai žmo­nės pra­dė­jo apie tai gal­vo­ti, da­bar vien apie tai ir mąs­ to. Mes – ne!

– Ar sten­gia­tės bū­ti ma­din­gi, mėgs­ta­te puoš­tis?

Kaip ma­no­te, kiek svar­bus sce­ni­nis įvaiz­dis kon­ cer­tą ste­bin­čiai pub­li­kai?

FOF: – Ver­ti­na­me ma­dą, bet jos ne­si­vai­ko­me. Su­ vo­k ia­me, kad mu­zi­kan­tas lip­da­mas ant sce­nos tu­ri at­ro­dy­ti pa­trauk­liai. O tai kiek­v ie­nas iš mū­sų su­vo­ kia kiek skir­tin­gai. Jei vis­kas bus ge­rai, lau­k i­te staig­ me­nų ir dėl mū­sų gru­pės įvaiz­džio.

žias. Įk­vė­pi­mas ap­lan­ko ta­da, kai iš­girs­tu ar pa­ma­tau sa­vo mėgs­ta­mą at­li­kė­ją. Man tai ge­riau­sias spy­ris į už­pa­ka­l į.

Ro­kas: – „Pan­te­ra“!

Au­ris: – Vi­sa ko­k y­biš­ka mu­zi­ka.

– Al­bu­mo iš­lei­di­mo pro­ga da­ly­va­vo­te int­ri­guo­jan­čio­je fo­to­se­si­jo­je...

FOF: – Įam­žin­ti mus ant po­diu­mo su­ ma­nė fo­tog­ra­fė Ok­sa­na To­čic­ka­ja. Prieš tai ji mums pa­ro­dė vie­ną aš­t un­to­jo de­ šimt­me­čio rek­la­m i­nių at­v i­r u­k ų kny­ge­ lę. Ta­da prie idė­jos pri­si­jun­gė apa­ti­n io tri­ko­ta­žo di­zai­ne­rė Jur­g i­ta Sta­kaus­kai­tė – jos kur­tus apa­ti­nius drą­siai de­monst­ ra­vo­me. Esa­me gra­ž ūs , to­ dėl ne­bi­jo­jo­me ka­ra­liau­ti ant po­diu­mo ir taip sa­ve pa­ro­dy­ti.

– Nau­jo­jo al­bu­mo vir­še­lį api­pa­vi­da­ lin­ti pa­ti­kė­jo­te sa­vo ger­bė­jams. Gal at­ sklei­si­te, ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te ma­ ty­ti sa­vo al­bu­mo vir­še­ly­je?

FOF: – Pa­ti­kė­jo­me šio al­bu­mo ap­da­rą su­kur­ti „Red Bull Dood­le Art“ nu­ga­lė­ to­jui. Tai iš­skir­ti­nis ir glo­ba­lus pro­jek­tas, per ku­r į ge­r iau­sia stu­den­t ų pai­ša­l io­nė ant są­siu­v i­nio kam­po ga­li pa­puoš­ti mū­ sų al­bu­mo vir­še­lį. Ne­kant­rau­ja­me pa­ma­ ty­ti vi­sus dar­bus ir iš­si­rink­ti ge­riau­sią.

– Ma­no­te, kad al­bu­mo sėk­mei įta­kos ga­li tu­rė­ti ir jo vir­še­lis?

FOF: – Al­bu­mo vir­še­l is su­tei­k ia al­bu­ mui es­te­ti­n į vaiz­dą. Ga­vęs al­bu­mą ga­ li ne tik klau­sy­t i mu­zi­kos, bet ir pa­si­ džiaug­ti ki­to me­ni­nin­ko dar­bu.

– Ko­kią ži­nią žmo­nėms no­ri­te per­duo­ ti sa­vo nau­juo­ju al­bu­mu?

FOF: – Kiek­v ie­na dai­na nag­r i­nė­ja at­ ski­ras te­mas, pa­sa­ko­ja skir­t in­gas is­to­ ri­jas, svars­to pro­ble­mas, at­sklei­džia no­ rus. Al­bu­me ži­nu­čių tik­rai daug, to­dėl vi­ siems lin­k i­me iš­g irs­ti tą, ku­ri skir­ta bū­ tent jam.

– Gal­būt no­ri­te dar ką nors pa­sa­ky­ti sa­vo ger­bė­ jams?

FOF: – Ne­bi­jo­k i­te klau­sy­tis šio al­bu­mo. Ir ne­pa­ mirš­k i­te da­ly­tis. O mes lauk­si­me grįž­ta­mo­sios reak­ ci­jos kon­cer­tuo­se gruo­d į ir sau­sį!

       

Dė­ko­ja­me vai­ki­nams už in­ter­viu, o jų ger­ bė­jams pri­me­na­me, kad gruo­džio 17 d. va­ka­rą jie tie­siog PRI­VA­LO BŪ­TI „Lof­te“.

Dau­giau in­for­ma­ci­jos apie al­bu­mo „Hel­ lo Girls!“ pri­sta­ty­mą ra­si­te www.freak­ sonf­loor.com.

>> mada

Ašt­rūs sriu­bos kam­pai

10 // © 370

Su ko­le­go­mis įkū­ręs stu­di­ją „t & v|creep“, fo­tog­ra­fas .............

To­mas Vyš­niaus­kas lyg užants­pau­da­vo ir per­spė­jo, kad prie .......... rei­ka­lo jis ga­li pri­sė­lin­ti neįp­ras­ta kryp­ti­mi. Kal­bi­na­mas apie .... (ma­dos) fo­tog­ra­fi­ją, To­mas tel­kė­si mėgs­ta­mos ku­li­na­ri­jos pa­ra­le­les, kad ap­švies­tų mums šios sri­ties vir­tu­vę. . da­ly­kai vi­sai gra­žiai per­si­ke­lia į fo­tog­ra­fi­ją. Sup­ras­da­mas, kaip su­ kur­ti įdo­mią sriu­bą iš ke­lių su­de­da­mų­jų da­lių, ga­li per­kel­ti tai į fo­ Pa­si­ruoš­kit pro­to įran­kius, po­žiū­rio kam­pai ga­li bū­ti ašt­rūs. tog­ra­fi­ją – ga­li pa­da­r y­ti ją gai­ves­nę, ašt­res­nę, sū­res­nę. Kū­r y­bos me­ . to­dai uni­ver­sa­lūs vi­sur. Ma­no ko­le­ga fo­tog­ra­fas yra fi­zi­kas. Su juo esa­me kal­bė­ję, kad kuo dau­g iau me­to­dų pa­ž įs­ti, tuo įdo­miau ga­li kur­ti, juos pri­tai­k y­da­mas. ..............

– Skai­čiau, kad au­gai su Pie­ro Pao­lo Pa­so­ – Pak­laus­tas apie sa­vo maiš­to fo­tog­ra­fi­jo­je pra­džią, 2010 m. vie­ . li­ni fil­mais. Jis bu­vo na­me in­ter­viu sa­kei, kad to me­to „kū­ry­bi­nė tik­ro­vė daug klam­ re­ži­sie­rius, ak­to­rius, pes­nė nei anks­čiau“. Ko­kia kū­ry­bi­nė tik­ro­vė da­bar? . žur­na­lis­tas, poe­tas ir – Esu nu­spren­dęs pa­suk­ti sa­vo fo­tog­ra­fi­ją glu­di­ni­mo link. Kai maiš­ dar dau­giau. Ką ma­ tau­ji, at­ro­do, kad tas šiurkš­tu­mas ge­ras ir rei­ka­lin­gas. Tiek idė­ji­niu, ... nai apie to­kį as­me­ny­ tiek tech­ni­niu po­žiū­riu. Da­bar at­ra­dau nau­ją žai­di­mo tai­syk­lę: ga­li­ bės dau­giak­r yp­tiš­ku­ ma šiurkš­čius, aki­vaiz­džius da­ly­kus nu­šli­f uo­ti tam, kad pa­da­r y­tum mą? Tur­būt ir pa­ts tu­ juos ne bu­kes­nius, ne ly­ges­nius ar pa­to­ges­nius, bet kaip tik ašt­res­ . ri dau­giau „ūg­lių“ nei nius ten, kur rei­k ia. Jei­g u kal­bė­tu­me apie kon­cep­ci­jas, tas efek­tas iš­gau­na­mas ren­kan­tis la­bai tiks­lias te­mas, po­žiū­rio kam­pą, tech­ni­ vien fo­tog­ra­fi­ja?

– Ži­no­ma. Ta pa­ti fo­ niu po­žiū­riu – la­v i­nant tech­ni­k ą ir įgū­džius. Da­bar tai vie­nas įdo­ tog­ra­f i­ja at­si­ra­do ne miau­sių da­ly­k ų man. kaip pa­g rin­d i­n is ūg­ lis, ji tie­siog ta­po vie­nu – Vis dėl­to ne taip se­niai ma­tė­me, kad kai ku­rie ta­vo ko­le­gos, ži­ sėk­min­g iau­sių, la­biau­ no­miau­si ma­dos fo­tog­ra­fai, po­žiū­rio kam­pų ne tik kad ne­šli­fuo­ siai ve­ž an­č ių ma­no ja, bet ko­ne iden­tiš­kai at­kar­to­ja jau ki­tų, daž­niau­siai už­sie­ny­je, pa­si­r in­k i­mų. Kaž­k a­ su­kur­tas kom­po­zi­ci­jas… da bu­vau kny­g ų dai­l i­ – At­leisk, aš nu­trauk­siu – man no­ri­si verk­ti. Ypač dėl tų at­ve­jų, kai nin­kas, dar la­bai mėgs­ vi­siš­kai pa­pras­tai ir aki­vaiz­džiai nu­ko­pi­juo­ja­ma. Keis­ta tai, kad taip tu ga­min­ti, ra­gau­ti ge­ ko­pi­juo­jan­t ys (ypač jei tai pa­v yks­ta pa­da­r y­ti ge­rai, o ta­vo žiū­ro­vas rą vy­ną. Sa­vo pa­si­r in­ ne­ži­no, ką pa­vo­gei) gal­būt ne­tgi pa­ti­ria pa­si­ten­k i­ni­mą ir mė­gau­ja­ ki­mais ren­k a­me pa­ si šlo­ve. Iš tik­r ų­jų daug kas ne­ži­no, kad Ge­das pa­vo­gė tą, To­mas pa­ tir­tis. Net ku­li­na­ri­niai vo­gė aną, gal ir Ro­kas ką nors pa­vo­gė, o gal ir Vis­val­das – nie­kas

ne­ži­no. O gal ir aš ką nors pa­ vo­giau? Gal­būt vie­ną ki­tą min­ tį, tik­rai ne pa­v i­da­lą. Vis­kas pri­ klau­so nuo abie­jų pu­sių iš­si­la­vi­ ni­mo ir aki­ra­čio. Ži­no­ma, iš­si­la­ vi­nu­siam žiū­ro­v ui sma­g u, ypač jei­g u jis ko­lek­cio­nuo­ja to­k ius „sma­g u­mus“. Ta­čiau jei žmo­ gus tai rim­tai prii­ma, tuo­met jam tik­rai da­ro­si liūd­na dėl to, kad fo­tog­ra­fas ėmė ir nu­ko­pi­ ja­vo pa­v i­da­lą, nes pa­ts ne­tu­rė­ jo idė­jų. Tik­rai ge­riau, kai žmo­ nės va­gia idė­jas ir jas per­lei­džia per sa­ve. Bet jei­g u va­gia­mas pa­ vi­da­las gry­ną­ja for­ma – tai vi­ siš­kai že­ma ir šlykš­tu.

– Kas vis dėl­to tai – tin­gu­mas, įžū­lu­mas, ban­dy­mai mo­ky­tis kar­to­jant?

– Aš tai va­d i­nu sek­lu­ma. Kai rei­k ia da­r y­ti grei­tai, daug, pi­ giai ir gra­žiai, kam nors tik­ti ir pa­tik­ti. Čia tin­ka mais­to ale­go­ ri­ja – ga­li­ma val­g y­ti mė­sos pa­ kai­tus už­si­ge­riant alu­mi iš plas­ ti­k i­nės stik­li­nės, ga­li­ma val­g y­ ti aukš­čiau­sios ko­k y­bės keps­n į už­si­ge­riant pui­k iu vy­nu – kiek­

fo­tos­tu­di­ją, bu­vo blo­g iau. Da­bar jau yra daug ge­riau.

– 2009 m. lai­mė­jai ge­riau­sio ma­dos fo­ tog­ra­fo ti­tu­lą už nuo­trau­ką „Aza­zel“, ku­rio­je – pus­nuo­gė mo­te­ris ant ark­ lio. Juo­di slie­kai jo­se, ko ge­ro, sim­bo­ li­zuo­ja įsi­ke­ro­ju­sią, nuo­dė­min­gai trau­ kian­čią ma­dą. Ar taip įsi­vaiz­duo­ji mo­ ters ir ma­dos san­ty­kį?

– Vi­siš­k ai tei­sin­gai per­skai­tei tą ma­no trip­ti­k ą. Vie­nu at­ve­ju ji ją trau­k ia kaip aist­ra, kaip geis­mo ob­jek­tas, ki­t u at­ve­ ju ji rai­ta ant jo, tre­čiu – ji ją plė­šo iš vi­ daus. Ma­da trau­k ia žmo­g ų, nes yra vie­ na tų neį­ti­k i­mų ga­li­my­bių. Ji kiek­v ie­nam su­tei­k ia šan­są at­ro­dy­ti sa­vaip ir pa­tik­ti sau pa­čiam. Tai yra jos, vie­no di­din­g iau­ sių žmo­gaus iš­ra­di­mų, trium­fas.

– Koks ta­vo kū­ry­bos prin­ci­pas?

– Daž­niau­siai tu­riu žmo­gaus re­gi­nį – to­ kį kon­cent­r uo­tą žmo­gaus pa­v i­da­lą, ku­r į per­ke­liu į sa­vo fo­tog­ra­fi­ją. Dar yra da­ly­ kai iš praei­ties ar­ba pa­ste­bė­tos ap­lin­kos de­ta­lės, si­t ua­ci­jos, emo­ci­jos. Lie­ka vis­ ką su­jung­ti tar­si taš­ke­lius. Pa­veiks­luo­ja­ mus mo­de­lius ren­kuo­si lyg rink­čiau­si ak­ to­rius fil­mui. Man vi­suo­met rei­k ia la­biau as­me­ny­bės, cha­rak­te­rio nei su­ge­ban­čio iš­lauž­ti va­do­vė­li­nę po­zą žmo­gaus. Aš vi­ suo­met tei­k iu pir­me­ny­bę idė­jai ir is­to­ri­ jai, ku­rią pa­sa­ko­ju sa­vo fo­tog­ra­fi­jo­mis.

Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Fo­tog­ra­fa­vo he­ro­jų: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Fo­to­se­si­ja: Ennui Fo­tog­ra­fas: To­mas Vyš­niaus­kas (fo­tos­tu­di­ja „t & v | creep“) Sti­lius: Li­na Ja­ke­liū­nai­tė Ma­kia­žas: Lau­ra Pet­raus­kai­tė Mo­de­liai: Kot­r y­na, Lau­ra, Lo­re­ta („Bal­tic Mo­del Ma­na­ge­ment“) Pro­diu­se­ris: Vy­tau­tas Raz­ma Fo­tog­ra­fo asis­ten­tas: Ker­nius Pau­liu­ko­nis Drabužiai iš parduotuvės „Decolte“ (Savičiaus g. 12, Vilnius)

– Kuo pa­grįs­tum se­ną ti­kė­ji­mą, esą kuo žmo­gus daž­niau pa­ten­ka į nuo­ trau­kas, tuo dau­giau jo­se pa­si­lie­ka jo sie­los?

– Fo­tog­ra­fi­ja yra toks da­ly­k as, ku­r ia­ me su­si­ker­ta erd­vė ir lai­kas. Ji gims­ta to­ je vie­to­je, ku­rio­je su­si­ker­ta aki­m ir­ka ir vie­ta. Ma­no kaip fo­tog­ra­fo ap­si­spren­di­ mas – kaip ir ka­da tą mo­men­tą už­fi k­suo­ ti. Kaip kū­rė­jas ga­liu su­de­rin­ti tuos pro­ ce­sus, pa­si­rink­ti taš­k ą ir lai­k ą, pa­k vies­ ti da­ly­v ius ir pa­spaus­ti myg­tu­k ą. Ži­nau, kad Af­ri­kos čia­bu­v iai la­bai bi­jo­jo ne­tek­ ti sie­los, nes ti­kė­jo, jog jų at­vaiz­dai ga­l i bū­ti pa­nau­do­ti ma­g i­jai. Šian­dien, gy­ve­ nant at­vaiz­dų džiung­lė­se, rea­li­jos ir bai­ mės tu­rė­t ų bū­ti ki­tos.

vie­nas ren­ka­si, kas jam ge­riau­sia, kas mie­liau­sia. Jei­g u žmo­g us no­ri ge­ro daik­to, tur­būt ži­no, kas tai yra, kiek kai­nuo­ja jį su­kur­ ti, tuo­met jis ren­ka­si to­k į. Tai bū­tent tas žmo­g us, ku­riam aš ku­ riu, ir no­riu ti­kė­ti, kad to­k ių kaip jis dau­gės.

– Kas yra švie­sa fo­tog­ra­fi­jo­je?

– Jei­g u da­bar iš­jung­čiau švie­są, ma­nęs ne­si­ma­t y­t ų, ta­vęs taip pat. Švie­sa už­ko­ duo­ta fo­tog­ra­fi­jos pa­va­d i­n i­me. Ji – fo­ tog­ra­fo ra­ša­las, tad jei švie­sos nė­ra, la­ pas lie­ka tuš­čias.

– Jei­gu ma­dos fo­tog­ra­fi­jos pio­nie­riai pa­ma­ty­tų da­bar­ti­nę pa­dė­tį, kas juos vers­tų aik­te­lė­ti?

– Tur­būt aik­te­lė­tų nuo kie­k io ir iš­si­gąs­tų dėl ko­ky­bės. Nors, tie­ są sa­kant, mes kar­tais per daug dra­ma­ti­zuo­ja­me ko­k y­bės klau­ si­mą – anks­t y­v ie­ji ma­dos fo­tog­ra­fi­jos pio­nie­riai bu­vo vie­ni ply­ na­me lau­ke. Kai esi vie­nas lau­ke ir rei­k ia pa­sta­t y­ti mies­tą, tau šiek tiek leng­v iau, ne­g u did­mies­t y­je iš­g riau­ti tris na­mus ir pa­ sta­t y­ti ką nors nau­jes­n į ir ge­res­n į. Pio­nie­riams bū­t ų keis­ta, kad toks mies­tas ap­skri­tai sto­v i. Jie dar tur­būt nu­steb­t ų, kaip šian­ dien leng­vai vis­kas su­de­da­ma iš ga­ba­liu­k ų ir leng­vai pa­spal­v i­ na­ma. Ir kaip vi­si pri­me­na vi­sus. Čia gal di­džiau­sia šian­die­nos pro­ble­ma – kai daug triukš­mo, vi­si su­pa­na­šė­ja ta­me triukš­me, su­tam­pa, pa­pil­kė­ja, lie­ka vie­no­dai ne­kont­ras­tin­g i.

– Ar Lie­tu­vo­je yra ma­dos fo­tog­ra­fi­ja? Ko rei­kia, kad toks reiš­ki­nys bū­tų?

– Rei­kė­t ų oku­puo­ti ke­le­tą ap­lin­k i­nių ša­lių. Neap­kal­tin­k i­te ma­ nęs im­pe­ri­nė­mis sva­jo­nė­mis, bet rei­kė­t ų dau­giau žmo­nių, dau­ giau gy­ve­n i­mo, ku­ria­me bū­t ų lei­d žia­ma ir per­ka­ma dau­g iau žur­na­lų, siu­va­ma dau­g iau dra­bu­žių. Dar rei­k ia, kad tie dra­bu­ žiai bū­t ų ne at­va­žia­vę į par­duo­tu­vę iš kur nors, o gi­mę čia. Kad bū­t ų dau­g iau nei ke­li di­zai­ne­riai. Žmo­nės, ku­rian­t ys sa­vo ko­ lek­ci­jas ir sa­vo pa­si­ro­dy­mus, sa­vo atei­ties stra­te­g i­jas. Kad bū­ tų dau­g iau vis­ko – dau­g iau laip­te­lių nuo juo­do iki bal­to. Ti­k iu, kad tai lai­ko klau­si­mas. Prieš še­še­rius me­tus, kai įkū­riau sa­vo

– Fo­tog­ra­fi­ja yra la­biau tie­sa ar ne­tik­ ry­bė? Jei pa­si­telk­tu­me ta­vo mėgs­ta­mą Pla­to­ną, ku­ris sa­kė, kad gy­ve­na­me še­ šė­lių pa­sau­ly ir ma­to­me ne tik­ruo­sius Fo­tog­ra­fi­ja yra toks da­ly­ kas, ku­ria­me su­si­ker­ta erd­ vė ir lai­kas. Ji gims­ta to­je vie­ to­je, ku­rio­je su­si­ker­ta aki­ mir­ka ir vie­ta.

daik­tus, o tik jų at­spin­džius. Gal čia ir yra fo­tog­ra­fi­jos di­ dy­bė, kad val­dy­da­mas švie­są, fo­tog­ra­fas ga­li mums ap­švies­ ti daik­tus taip, kaip mū­sų įpro­čio val­do­ma akis pa­ti ne­bū­ tų pa­ma­čiu­si?

– La­bai sun­ku šne­kė­ti apie uni­ver­sa­lius da­ly­kus, mū­sų ma­t y­ mo įpro­čiams taip iš­si­ke­ro­jus. Pla­to­no lai­kais, ma­nau, bu­vo pa­ pras­čiau. Ta­čiau pa­ts prin­ci­pas iš­lie­ka – fo­tog­ra­fi­ja vis dar lei­ džia už­fi k­suo­ti da­ly­kus ki­to­je švie­so­je. Juk yra toks po­sa­k is – „ki­to­je švie­so­je“. Fo­tog­ra­fi­ja vi­suo­met at­lie­ka tar­pi­nin­ko vaid­ me­n į, ji pa­ro­do tai, ką ma­to fo­tog­ra­fas. Aš ga­liu ap­si­spręs­ti, kad žiū­riu į ta­ve tuo ar ki­tu kam­pu, ap­švie­čiu ta­ve iš to ar ki­to taš­ ko, ap­švie­čiu kie­tai, minkš­tai. Vi­sos šios prie­mo­nės kei­čia ta­vo at­vaiz­do cha­rak­te­r į, bet ne ta­ve. Švie­sai pa­de­dant, ga­li­ma vie­ ną daik­tą pa­vers­ti ma­žiau­siai šim­tu skir­tin­g ų. Jei pri­si­min­tu­ me pa­ra­le­lę, kad švie­sa yra raš­tas, tai fo­tog­ra­fas ga­li ra­šy­ti dai­ ly­raš­čiu, ga­li ke­ver­zo­ti, ga­li ra­šy­ti go­ti­k i­niu šrif­t u, ga­li pa­dė­ti mi­ni­ma­lis­ti­n į taš­k ą tuš­čia­me la­pe. Tad, kaip su­pran­ti, ta tie­sa vi­suo­met to­k ia, ko­k ią ją ma­to fo­tog­ra­fas.

– Kaip sa­kei, fo­tos – švie­sa, grap­heo – ra­šau. Su­dė­jus, ką tu esi pa­ra­šęs, koks bū­tų teks­tas?

– At­si­me­nu, gal sep­tin­toj kla­sėj gra­fi ­kos mo­k y­to­ja mo­kė ra­šy­ti šrif­t us. Lai­kai plunks­ną, svar­bu ja tai­syk­lin­gai brauk­ti, bet sun­ kiai išei­na. Tai, ką aš iki šiol pa­da­riau fo­tog­ra­fi­jo­je, man at­ro­ do kaip tas są­siu­v i­nu­kas, ku­r į ta­da pri­ra­šiau. Man sma­g u, kad šian­dien ke­lios li­ni­jos jau tie­sios, da­bar jau no­rė­čiau pa­ra­šy­ti ke­le­tą skir­tin­g ų šrif­t ų. Man sa­kė, kad kai ku­rias rai­des ra­šau la­bai ne­blo­gai.

– Esi dir­bęs „Ai­dų“ lei­dyk­lo­je, api­pa­vi­da­lin­da­vai kny­gas.

Dar mėgs­ti Vil­niaus ba­ro­ką. Ti­kiu, ir pa­tį Vil­nių. Gal ga­li­ me su­jung­ti šias gi­jas ir ati­duo­ti duok­lę mū­sų mies­tui? Jei rei­kė­tų su­kur­ti vir­še­lį kny­gai apie Vil­niaus esy­bę, ko­kį vaiz­ dą pa­rink­tum?

– (Pa­gal­vo­jęs.) Tai bū­t ų kad­ras iš Vi­sų Šven­t ų­jų baž­ny­čios kie­ mo. Kai ei­ni šven­to­riu­mi šiek tiek kai­riau, ap­si­su­k i ir pro var­ tus ma­tai į dan­g ų be­si­stie­bian­t į baž­ny­čios bokš­tą. Ge­ra tai da­ ry­ti va­ka­rė­jant, be­veik su­te­mus. Liūd­na, kad tai vie­na la­biau­ siai pri­mirš­t ų baž­ny­čių Vil­niu­je.

– At­sik­vėp­ki­me. Kas ta­ve džiu­gi­na?

– Keis­ti žmo­nės neįp­ras­to­se, ne­ti­kė­to­se si­t ua­ci­jo­se. Bet aš jų ne­mėgs­tu fo­tog­ra­f uo­ti.

– Ko­dėl?

– Kai ku­riuos, ypač sma­g ius, da­ly­kus daug ge­riau fo­tog­ra­f uo­ti aki­mis į sa­vo at­min­tį. Nes jei­g u juos nu­fo­tog­ra­f uo­ji fo­toa­pa­ra­tu – daug leng­v iau pa­mirš­ti, juk fo­tog­ra­f uo­da­mas įsi­trau­k i į pro­ ce­są, o pa­ties įvy­k io neiš­g y­ve­ni, be to, at­ro­do, kad „už­si­ra­šei“, ką pa­ma­tei, tad ga­li pe­rei­ti prie ki­to. Taip ir pa­mirš­ti.

– At­ro­do, fo­tog­ra­fų bū­ti­na pa­klaus­ti, ar ne­si­jau­di­na fo­tog­ra­ fuo­da­mi nuo­gas mo­te­ris, bet skai­čiau, kad ne­mėgs­ti ak­tų fo­ tog­ra­fuo­ti. Tai ar ne­be­tu­riu int­ri­guo­ja­mo klau­si­mo, ar kaip tik dėl per di­de­lio jau­du­lio ir ne­fo­tog­ra­fuo­ji?

– Ačiū, kad ne­k lau­si, kas yra gra­ži mo­te­ris. Tai bai­siau­sias žur­ na­lis­to klau­si­mas fo­tog­ra­f ui. O dėl jau­du­lio – aš ap­skri­tai ne­ si­jau­di­nu fo­tog­ra­f uo­da­mas. Tai, ką su­ku­riu, iš­g y­ve­nu pa­ts kiek anks­čiau, vyks­tant pro­ce­sui. Va­di­na­si, vis­kas, ką fo­tog­ra­f uo­ju, gims­ta gal­vo­je daug anks­čiau ir jau­di­na ge­ro­kai stip­riau. Tai lei­ džia ma­t y­ti įva­ria­pu­siš­k iau ir jaus­tis sau­g iau. Kai kas sa­ko, kad tai vi­siš­kai an­ti­k ū­r y­biš­ka ir aš ne­si­ža­v iu aki­mir­ka. Aš ža­v iuo­si aki­mir­ka ta­da, kai ji tik gims­ta ma­no gal­vo­je.

>> svetur Ra­šė: Do­mi­ny­kas Cze Fotografavo: Marla Singer

S

u Ti­tu GQ (Chi­na Girl) su­si­pa­ ži­nau tuo me­tu, kai ma­no mer­ gi­na mė­gi­no mes­ti rū­ky­ti. Ge­rų ke­tu­rių va­lan­dų in­ten­sy­vaus po­kal­bio apie po­li­ti­ką, ki­ną ir ci­ga­re­tes bei bu­ te­lio jac­ko af­ter­mat­has bu­vo toks: ma­ no mer­gi­na trau­kė jau penk­tą ci­ga­re­ tę vis klaus­da­ma Ti­to, ar tik­rai nie­kuo ne­su­sirgs, nes jau dvi die­nas jos plau­ čiai ne­ga­vo ni­ko­ti­no, o aš svars­čiau, ar prie įvaiz­džio man la­biau tik­tų rū­ ky­ti ci­ga­re­tes, ar ci­ga­ri­les. Te­ko pri­ pa­žin­ti, kad ši­to žmo­gaus sto­r y-tel­ling įgū­džiai stip­rūs, kaip tu­ri bū­ti.

– Pra­dė­kim nuo pra­džių. Ko­dėl šian­ dien mes sė­dim ir kal­ba­mės čia, Rue Saint De­nis, Pa­ry­žiu­je, o ne Lon­do­ne?

– Ži­nai, Pran­c ū­zi­jo­je pa­ga­mi­na­ma dau­ giau­sia ki­no vi­so­je Eu­ro­po­je. Di­d žio­ji Bri­ta­ni­ja ma­nęs šiuo klau­si­mu ne­do­mi­ na, nes Lon­do­no kul­t ū­ros at­gar­sių man už­te­ko ir Lie­tu­vo­je. Ki­tas da­ly­kas – pa­ si­rin­kau Pa­r y­žių, nes ne­kal­bu pran­cū­ziš­ kai. Vel­niop kom­for­ta­bi­lu­mą vi­suo­me­ nės ap­sup­t y – kar­tais sma­g u pa­si­jus­ti   idio­tu.

Praė­jus ke­lioms die­noms po to, kai Ti­ tas bu­vo no­mi­nuo­tas „Prav­dos nau­jo­ kų“ rin­ki­muo­se už ge­riau­sią me­tų vaiz­dą („Fair and Squa­re“ dai­nos kli­pas „Del­ ta Dawn“), sė­dė­da­mi pa­sa­že ant laip­ tų pa­grin­di­nė­je Pa­ry­žiaus pro­sti­tu­čių gat­ vė­je ir klau­sy­da­mi fil­mo „Ig­la“ (Ti­to my­li­ miau­sias Ru­si­jos pro­duk­tas) gar­so ta­ke­lio dai­nos – „Ki­no“ „Gru­pa Kro­vi“, – kal­ ba­mės, kuo ski­ria­si du Eu­ro­pos kul­tū­ros cent­rai – Lon­do­nas ir Pa­ry­žius, ku­riuos šian­dien vis daž­niau kaip sa­vo kū­ry­bi­nę erd­vę ren­ka­si už­si­spy­ręs Lie­tu­vos jau­ni­ mas; apie ki­no atei­tį Lie­tu­vo­je bei pa­sau­ ly­je ir Ti­to as­me­ni­nes es­te­ti­nes bei kon­ cep­tua­lią­sias pre­fe­ren­ci­jas.

...... . ...................... .

Lie­tu­viš­ka Chi­na Girl Pa­ry – Ką nau­jo duo­si pa­sau­liui? Kam žiū­ rėt tai, ką tu ku­ri?

– „Duo­ti“ man skam­ba per daug ma­te­ ria­liai. Ką pa­sau­lis ga­lės „pa­siimt“, skam­ ba lyg ir tu­rė­čiau ką „duot“, vie­nu žo­džiu – per pai­nu. Be to, gana ne­lo­g iš­ka ban­ dy­ti vie­nu sa­k i­niu iš­reikš­ti tai, ką no­ri­ ma pa­sa­k yt vi­su fil­mu. Nors tur­būt dau­ gu­mai no­menk­la­t ū­ri­nių Lie­t u­vos ki­no žmo­n ių tai sa­va. Man vi­sa­da bū­da­vo kvai­la, kai kū­rė­jai apie sa­vo dar­bus žo­ džiais pa­sa­ko dau­giau nei pa­t ys kū­ri­niai.

Gal ta­da tie­siog vis­k ą sa­k yt vi­suo­me­nei teks­t u? Man di­d žiau­sią įta­k ą kū­r y­bo­ je da­ro ne kon­cep­tua­lu­sis, o po­pme­nas.

To­dėl (kal­bant apie bend­ra­v i­mą su pa­ sau­liu) no­riu tai da­r yt tie­siai per ki­ną, o ne per pa­pil­do­mus kon­cep­to la­pus ar pa­ na­šų  šū­dą. Vi­siš­kai neat­ sa­k yt į ta­vo klau­si­mą ir­g i bū­t ų ne­man­ da­g u, nes, ma­t yt, kas nors per­skai­tė vi­są pa­strai­pą ir nie­ko neiš­g ir­do. Tai sa­kau, kad šiuo me­t u man ar­ti­ma re­vo­l iu­ci­jos te­ma­ti­ka. Tu­riu ome­ny, kad vi­suo­me­nę rei­k ia pro­vo­kuot, veik­ti. Tiek Lie­tu­vo­je, tiek bet kur ki­tur.

12 // © 370

– Kal­bi apie su­ki­li­mą. Ką tu­ri ome­ny?

Kal­bi apie tik­rą re­vo­liu­ci­ją ar nau­do­ji tai tik kaip me­ta­fo­rą? Jei kal­bi apie tik­ rą, tai kas ir prieš ką, ta­vo ma­ny­mu, tu­ rė­tų su­kil­ti? Kaip įsi­vaiz­duo­ji pa­sau­lį po šios re­vo­liu­ci­jos?

– Re­vo­l iu­ci­ją įsi­vaiz­duo­ju tiek kul­t ū­r i­ nę, tiek po­li­ti­nę, tiek so­cia­li­nę; tiek Lie­ tu­vo­je, tiek pa­sau­ly­je. Ne­su ko­mu­n is­ tas, bet pri­ta­r iu Sla­vo­jaus Ži­že­ko iš­sa­ ky­tai min­čiai per Oc­cu­py Wall Street ma­

Pa­sau­lis už­ mie­ga sal­ džiu mie­gu, ypač Va­ka­rų, de­ja, tuo me­ tu kas nors jį prie­var­tau­ ja, ir ga­na žys­to­kai.

ni­fes­ta­ci­ją: „They will tell you that you are drea­ming, but the true drea­mers are tho­se who think that things can go on in­de­fi ­ni­te­ly they way they are, just with so­me cos­me­tic chan­ges. We are not drea­ mers, we are the awa­ke­ning from a dream, which is tur­ning in­to a night­ma­re.“ – Kuo tau svar­bios ci­ga­re­tės?

– Juo­kau­ji? Na, jei di­d žio­ji vi­suo­me­nės da­lis bū­t ų drau­g iš­ka rū­ka­liams, tai tur­ būt iš­v is slėp­čiau, kad rū­kau, ar­ba net ne­ rū­k y­čiau.

– Kas ta­ve įkve­pia?

– Ma­no dar­bų te­ma­ti­kai įta­k ą da­ro vi­ suo­me­nės ak­lu­mas ir im­po­ten­tiz­mas (at­ si­pra­šau, jei nė­ra to­k io žo­džio). Pa­sau­lis

už­mie­ga sal­džiu mie­g u, ypač Va­ka­r ų, de­ja, tuo me­tu kas nors jį prie­var­tau­ja, ir ga­na žys­to­kai. Tu­riu sva­jo­nę pri­si­dėt prie tų žmo­nių, ku­rie jau da­bar jį ža­di­na le­di­niu van­de­niu. Jei klau­si­ mas bu­vo apie ma­no kū­r y­bos brai­ž ą, tai ne­ga­liu ne­pri­si­pa­žin­ti, kad jau­čiu di­de­lę Da­v i­do Lyn­cho, Ji­mo Jar­mus­cho, Wong KarWai, Spi­ke’o Jon­ze’o, Ro­mai­no Gav­ras. Nea­be­jo­ti­nai ir Quen­ti­ no Ta­ran­ti­no, bet po ši­tos fra­zės tur­būt di­džio­ji da­lis ki­no „eks­ per­t ų“ ma­ne nu­ra­šys, nes kas ant­ras lie­tu­v is ži­no jo fil­mus    ...

– Jau ant­rą kar­tą šia­me in­ter­viu pa­si­sa­kai prieš pro­fe­sio­na­ lius ki­no kri­ti­kus („dau­gu­mai no­menk­la­tū­ri­nių Lie­tu­vos ki­ no žmo­nių tai sa­va“, „di­džio­ji da­lis ki­no eks­per­tų ma­ne nu­ ra­šys“). Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad esi prieš ki­no eli­ti­za­ci­ją? Ar, ta­vo ma­ny­mu, ki­ną var­to­ti, ver­tin­ti ir gar­siai apie tai kal­bė­ ti, o gal net ir jį kur­ti tu­ri tei­sę kiek­vie­nas, ne­prik­lau­so­mai nuo jo dip­lo­mų ar įra­šų CV? – Ne­tu­riu nie­ko prieš ge­r us ki­no kri­ti­kus. Jie kar­tais ga­li net iš­

Vi­sų pir­ma, aš ne kri­ti­ kas, o vi­sų ant­ra, kai gat­vė­je pa­ ma­tau šlykš­ tų šun­šu­dį, sten­giuo­si tą vaiz­dą iš­ trint iš sa­vo at­min­ties, o ne dis­ku­ tuot apie tai vie­šai.

– Ne­tie­sa. Kai pa­ro­džiau tau nau­ją „Die Ant­ woord“ kli­pą, daug kar­tų kar­to­jai, kad šiuo­lai­ ki­nis mainst­rea­mas yra vi­siš­kai iš­kry­pęs. Ką tu­ rė­jai ome­ny?

– Esant nor­ma­l iai si­t ua­ci­jai, ma­no akys to pa­ma­ čiu­sios ne­bū­t ų, tu ma­ne pri­ver­tei jį pa­ž iū­rėt. O kal­bėt apie mainst­rea­mo minusus tie­siog ne­no­r iu.

Vi­sų pir­ma, aš ne kri­t i­k as, o vi­sų ant­ra, kai gat­ vė­je pa­ma­tau šlykš­t ų šun­šu­d į, sten­g iuo­si tą vaiz­ dą iš­trint iš sa­vo at­m in­ties, o ne dis­ku­t uot apie tai vie­šai.

– Ar įma­no­ma kur­ti ki­ną ir iš­lik­ti lie­tu­viu?

– Ne. Ki­ną ku­r ia tik ame­r i­k ie­č iai, pran­c ū­zai ir veng­rai. Skai­tau kny­gą, kaip jais tapt.

– Ge­riau­sių fil­mų pen­ke­tu­kas...

– Žo­dis „ge­riau­si“ man skam­ba kvai­lai, bet kla­siš­ kiau­si ir di­džiau­sią įspū­dį pa­da­rę yra „Ta­x i Dri­ver“, „The Good, The Bad and The Ug­ly“, „Fight Club“, „Re­ser­voir dogs“, „Night On Earth“. Šiais me­tais la­ biau­siai pa­ti­ko „The Ar­tist“. Keis­ta, Lie­tu­vo­je tur­būt apie šį fil­mą nie­kas net neuž­si­mi­nė ir nie­kas ne­ži­no, kad re­ži­sie­riaus pa­var­dė lie­tu­viš­ka – Ha­za­na­vi­čius.

– Ką ma­nai apie vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą ki­ną?

Koks ki­nas tu­rė­tų bū­ti? Ko­mer­ci­nis? Vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mas?

– Jei vals­t y­bė nė­ra ap­sup­ta ki­no ma­fi­jos kla­no, tai lo­g iš­kai mąs­tant, au­to­rius tu­ri di­džiu­lę lais­vę, bet ar kū­rė­jai tai jau­čia – ne­ži­nau. Esu ma­tęs ge­r ų ir blo­g ų pa­v yz­džių. Gal­būt tik ne­są­ži­nin­ga, kad te­tos ir dė­dės ka­bi­ne­tuo­se spren­džia, kas yra ge­ras me­ nas. Vie­nu ar ki­tu at­ve­ju, jei ki­nas neat­si­per­ka, tai kas nors bu­vo ne­ge­rai. Gal­būt tai bu­vo ir ge­ni­jaus dar­bas, bet, ma­no aki­mis, to ne­tu­ri bū­ti. Aiš­ku, kal­ bu apie pil­na­met­ra­žį ki­ną. Ki­nas – bran­g us me­nas, tai kaip jam tapt vi­siš­kai ne­prik­lau­so­mam?

­ry­žiu­je – Ti­tas GQ pro­vo­kuo­ti kū­rė­jus kur­ti ir pra­dė­ti ko­ky­ biš­kai nau­ją erą. Kaip pa­v yz­d į ga­liu pa­ mi­nėt Pran­c ū­zi­jo­je tik po fil­mo kri­ti­k ų pa­skelb­tų ma­ni­fes­tų pra­si­dė­ju­sią Nou­vel­ le Va­gue (nau­jo­sios ban­gos – pranc.) erą.

Esu už lais­vą ki­ną, tik kiek­v ie­nas tu­rė­t ų su­prast kū­rė­jo at­sa­ko­my­bę. Kar­tu ne­su ir prieš ki­no eli­ti­za­ci­ją – eli­tas kul­t ū­ro­ je rei­ka­lin­gas. Lie­tu­vo­je jis šian­dien silp­ nas, o gal to­k io iš­v is nė­ra, tai­g i re­zul­ta­tą ma­to­me ir gir­di­me.

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad ta­vo kli­puo­ se daug pyk­čio? Jei taip, tai ant ko tu pyks­ti?

– Vie­no­je dai­no­je gir­dė­jau žo­džius „An­ ger is your gift“ (pyk­tis ta­vo do­va­na – an­ gl.). Ga­l iu pa­sa­k yt, kad tik­rai ši­tą ener­ gi­ją prii­mu bū­tent taip. Tik mo­k u at­ skir­t i pyk­t į ir ag­re­si­ją. Pyks­t u ant vis­ ko, įskai­tant ir sa­ve. Esu vi­siš­kas šių die­ nų vi­suo­me­nės pil­kos ma­sės la­šas. Skir­ tu­mas tarp ma­nęs ir dau­g u­mos yra tik toks, kad aš tai su­pran­tu – tu­riu vil­tį bent mir­ti pa­si­kei­tęs.

– Ar tie­sa, kad bu­vai su­ti­kęs D.Lyn­chą ir su juo bend­ra­vai?

– Ste­buk­lin­g u bū­du pa­te­kau į pri­va­tų va­ ka­rė­l į „Si­len­cio“ klu­be, prie ku­rio įkū­ri­ mo pri­si­dė­jo ir D.Lyn­chas. Kai klu­be yra ki­no sa­lė, ku­rio­je per va­ka­rė­l į ro­do Ing­ ma­ro Berg­ma­no fil­mus, su­pran­t i, kad Pa­r y­žius tik­rai ki­no mies­tas. O dar kai vie­nas iš pen­k ių žmo­nių, sė­din­čių sa­lė­ je, yra pa­ts D.Lyn­chas, tai pa­gal­vo­ji, ka­da ki­tą­kart bus pro­ga iš­reikšt pa­gar­bą sa­vo mėgs­ta­miau­siam re­ži­sie­riui. Bet vis tiek

ne­sup­ran­tu, ko­dėl bu­vau pri­vers­tas at­sa­ kyt į šį klau­si­mą.

– Pa­pa­sa­kok apie nau­jos kar­tos lie­tu­vių bo­he­mą Pa­ry­žiu­je. Kuo ji ypa­tin­ga ? Ar ma­nai, kad Lon­do­ne vis­kas ki­taip?

– Kal­bėt apie Lon­do­ną pa­li­k i­me tiems, kas ten gy­ve­na. Grįž­tant prie Pa­r y­žiaus, tai ja­me esan­čiai Ry­t ų Eu­ro­pos bo­he­mai vis­kas ge­rai. Kaip ir tu­rė­t ų bū­ti: kei­k ia­ me pran­c ū­zų bur­žua, so­v ie­ti­n į   ko­mu­nis­tų kla­ną, ku­ris dar šian­ dien val­do mū­sų tė­v y­nę, ir, aiš­ku, daug ku­ria­me.

– Ką ma­nai apie Lie­tu­vos iden­ti­te­tą?

Ar tai tau svar­bu?

– Ne­su di­de­l is pa­trio­tas, bet ir ne­ga­l iu pa­sa­k yt, kad man tai ne­r ū­pi. Ma­ne tik­ rai vei­k ia tai, kad Lie­tu­va vi­siš­kai kon­ser­ va­t y­v i, o kul­t ū­ros pa­sau­lis tra­g iš­kai už­ da­ras ir stag­na­t y­v us. Ger­biu tuos žmo­ nes, ku­rie ban­do ką nors keis­ti, bet rea­ ly­bė to­k ia, kad ša­lis juos la­biau disk­ri­mi­ nuo­ja, nei pa­sa­ko jiems ačiū.

– Api­bū­dink sa­vo kli­pų sti­lių. Ko juo­ se dau­giau, o ko ma­žiau nei mainst­rea­ mi­niuo­se vaiz­do kli­puo­se?

– Į ši­tą klau­si­mą at­sa­k y­ti rei­k ia tiems, ku­rie tuos vaiz­dus žiū­ri. Kol kas man vis dar keis­ta kal­bėt apie sa­vo dar­bus. Apie mainst­rea­mą ga­liu pa­sa­k y­ti tik tiek, kad jis man pa­tin­ka. Na, bent jau tas, ku­r is pa­sie­k ia ma­no akis. Vaiz­dai ga­li pa­veik­ti stip­riai, to­dėl rei­k ia mo­kė­ti at­si­rink­ti, ką val­g yt, nes ne vis­ką kar­tais ir pa­ts su­v irš­ ki­nu, o ap­si­vemt tik­rai ne­no­riu.

– Ar įma­no­ma šian­dien pra­si­muš­ti ki­no pra­mo­ nė­je be mė­ly­no pe­ru­ko   ir nar­ko­ti­kų?

– Ne. Ne­var­to­ju ir plau­kai ne mė­ly­ni, tai ir šuns die­nos man...

– Ką ma­nai apie žmo­nes, ku­rie daug kal­ba apie tai, kaip vis­kas vyks­ta ki­no pra­mo­nė­je?

– Su­ti­kau čia daug to­k ių. Kai kal­ba apie nor­ma­ lius da­ly­kus, bū­na neį­do­mu. Kai kal­ba apie mo­ra­ liai ne­nor­ma­lius, ga­liau­siai išaiš­kė­ja, kad tie žmo­ nės tik no­rė­t ų dirbt ki­no pra­mo­nė­je.

– Kam tau uni­ver­si­te­to dip­lo­mas? (Ti­tas stu­di­ juo­ja ki­ne­ma­tog­ra­fi­ją ICAR.) – Dar ne­tu­riu to­k io, bet ir reikš­mės jį tu­rė­ti ne­ma­ tau. Stu­di­juot ki­ną idio­tiš­ka ir aš vie­nas iš to­k ių...

– Ta­vo pseu­do­ni­mas feis­bu­ke yra Chi­na Girl.

Ką tai reiš­kia?

– Tai Da­v i­do Bo­w ie ir Ig­g y Pop dai­nos pa­va­d i­ ni­mas. Ši dai­na bu­vo pa­sku­ti­nė Ig­g y Pop al­bu­me „Idiot“. Ia­nas Cur­tis iš „Joy Di­v i­sion“ prieš sa­v i­žu­ dy­bę klau­sė „Idiot“ plokš­te­lės. Tai ko­k ia jo gir­dė­ ta dai­na bu­vo pa­sku­ti­nė?

– Kaip tu su­gal­vo­ji kli­po kon­cep­ci­ją   ?

– Daž­niau­siai tu­riu idė­ją dar prieš iš­girs­da­mas dai­ ną. Pas­kui tik pa­si­nau­do­ju pro­ga ją įgy­ven­dint.

– Kas ta­vo pla­nuo­se? Kuo už­sii­mi da­bar?

– Da­bar mon­tuo­ju siur­rea­lis­ti­n į vaiz­do kli­pą, ku­ rį ką tik nu­fi l­ma­vo­me Pa­r y­žiu­je Mar­lai Sin­ger (exS­heez­za­no­va). Jį pa­lei­sim į vie­šu­mą ki­tą sa­vai­tę.

Taip pat šiuo me­t u ruo­šiuo­si fil­muo­ti dar vie­ną, Vil­niu­je. Be to, ra­šau sce­na­ri­jų trum­po met­ro fil­ mui, ku­r į ža­du fil­muot Pa­r y­žiu­je.

>> menas

Sve­ti­mo il­ge­sio ne­bū­na

Ra­šė: la­mus­le­nis.lt Nuot­rau­kos: Li­nos Alb­ri­kie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo

Mon­ru­žas. „La Fab­ri­que“.

Jau­nų­jų Eu­ro­pos kū­rė­jų bie­ na­lės ati­da­ry­mas. 80 me­no kū­ri­nių iš 10 Eu­ro­pos ša­lių.

Ir ži­nia: „Svei­ki­nu – tu lai­mė­ jai!“ O ta­da – daug dre­bu­ lio ir nuo­sta­bos. Tai prieš ke­ le­tą sa­vai­čių pa­ty­rė me­ni­nin­ kė Li­na Alb­ri­kie­nė, ku­ri Pran­ cū­zi­jo­je, Pa­ry­žiaus pa­šo­nė­je esan­čia­me Mon­ru­že, pri­sta­tė sa­vo sen­ti­men­tų ku­pi­ną dar­ bą „Vil­nius iš ma­no vai­kys­tės ar­chy­vų (I). Laz­dy­nai“. ..... ....... ...................... .

J

i kar­tu su veng­ru To­mu Dez­ so ir Ita­li­jos at­sto­vu Ce­sa­ re Big­not­ti pa­si­da­li­jo pa­grin­di­nį bie­na­lės pri­zą – tri­jų mė­ne­sių kū­ry­bi­nes ato­sto­gas ir per jas su­kur­tų dar­bų pa­ro­dą Briu­se­lio ga­le­ri­jo­je „Be­La Edi­ tions“.

Dar ir šian­dien Li­na nie­kaip ne­ga­li at­sa­ky­ti sau į klau­si­mą, ko­dėl bie­na­lės ko­mi­si­ją taip pa­vei­kė, ro­dos, vi­siš­kai as­me­ niš­ka is­to­ri­ja, ky­lan­ti iš praei­ ties, ir į ku­rią žvel­gia­ma ma­žos mer­gai­tės, gy­ve­nan­čios vie­no Eu­ro­pos mas­tu ne to­kio jau di­ de­lio mies­to mie­ga­ma­ja­me ra­ jo­ne, aki­mis. Kur­da­ma dar­bą, me­ni­nin­kė pa­nau­do­jo kad­rus iš Vy­te­nio Imb­ra­so fil­mo „Laz­ dy­nai. Ar­chi­tek­tų gat­vė“. Dvi vaiz­do ins­ta­lia­ci­jas sie­ja va­di­ na­ma­sis vai­kys­tės šta­bas ir ba­ tu­kai, ku­riais Li­na žen­gė pir­ muo­sius žings­nius.

Min­tis per­ kel­ti tė­vų ves­tu­vių ce­ re­mo­ni­ją į baž­ny­čią ki­ lo at­li­kus San­tuo­kų rū­mų ana­ li­zę ir paaiš­ kė­jus, kad jie sto­vi ant evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ka­pi­nių.

Pa­gar­ba at­si­mi­ni­mams „Kū­ry­bo­je man svar­bi at­min­ties te­ma­ti­ ka. Tad pa­nau­do­jau la­bai trum­pus frag­ men­tus iš V.Imb­ra­so fil­mo, ku­rie svar­būs man pa­čiai. Aš gy­ve­nau Laz­dy­nuo­se.

Nors gi­miau de­šim­čia me­tų vė­liau, nei bu­vo su­kur­tas šis fil­mas, nie­kas ten ne­bu­vo pa­ki­tę, li­ko net ta pa­ti žais­lų par­duo­tu­vė. Pir­mą kar­tą pa­ma­čiu­si tą fil­mą, ­rea­ga­vau la­bai jaut­riai, – pa­sa­ ko­jo L.Alb­ri­kie­nė. – Be­veik vi­si ma­no dar­bai ky­la iš as­me­ni­nės pa­tir­ties. Kar­tą ma­mos na­muo­se ra­dau la­bai trum­pu­tį frag­men­tą iš sa­vo tė­vų ves­tu­vių Vil­niaus san­tuo­kų rū­muo­se. Ma­no tė­tis žu­vo, kai ma­ma ma­nęs lau­kė­si. Pa­ži­no­jau jį tik iš nuo­trau­kų. Tad pa­siė­miau tą 8 mm juos­tą, nu­ske­na­vau kad­rus ir tie­siog lei­ dau jiems su­ktis. Ir stai­ga pa­ma­čiau tė­ čio ju­de­sį, kaip jis ke­lia šam­pa­no tau­rę.

Min­tis per­kel­ti tė­vų ves­tu­vių ce­re­mo­ni­ją į baž­ny­čią ki­lo at­li­kus San­tuo­kų rū­mų ana­li­zę ir paaiš­kė­jus, kad jie sto­vi ant evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ka­pi­nių, kad ta­me pa­čia­me pa­sta­te yra ir Mir­ties ar­chy­

vas. Man pa­si­ro­dė, kad vi­sa tai ne­de­ra su ta gra­žia eu­fo­ri­ ja. Pa­no­rau tą mo­men­tą per­ kel­ti į šven­tą vie­tą. Pa­da­riau ins­ta­lia­ci­ją Ber­nar­di­nų baž­ny­ čio­je, prie­šais al­to­rių.“ Lai­mė­ju­si Jau­nų­jų Eu­ro­pos kū­rė­jų bie­na­lę, Li­na ga­lė­jo rink­tis kū­ry­bi­nių ato­sto­gų vie­ tą: Pran­cū­zi­ja, Aust­ri­ja ar Por­ tu­ga­li­ja. Ir nors šir­dis jau svai­ go nuo po­rtu­ga­liš­kos sau­lės, pro­tas įsak­miai kar­to­jo rink­ tis Mon­ru­žą. Juk vi­sai ša­lia – Pa­ry­žius su vi­sa sa­vo gar­ sių­jų ga­le­ri­jų gvar­di­ja ir žmo­ nės, nau­ji pa­žįs­ta­mi, pa­ža­dė­ ję bent jau mo­ra­li­nę pa­ra­mą, jei tik Li­nai jos pri­reik­tų.

Sen­daik­čių ma­nia­kė Nė­ra čia ko slėp­ti, Pa­ry­žius Li­ ną vi­lio­ja dar ir sa­vo gar­siai­ siais sen­daik­čių tur­gu­mis. Juk vir­tua­lio­je erd­vė­je ši me­ni­nin­

kė dar ži­no­ma kaip „Blu­sy­nu­kės“, jau­kaus sen­ daik­čių sa­lo­nė­lio, įkū­rė­ja. Nie­ko keis­ta, kad ir nau­jas Li­nos me­ni­nis pro­jek­tas bus su­si­jęs su šia te­ma­ti­ka. „Blu­sy­nu­kės“ idė­ja gi­mė kar­tu su Li­nos duk­re­le Rus­ne. „Kar­tą sė­dė­jo­me su vy­ru Jus­tu prie eže­ro, Rus­ne­lė mie­go­jo sau ra­miai ant kran­to. Gurkš­no­jom vy­ną, žvel­gėm į ho­ri­ zon­tą ir stai­ga su­pra­tau: „No­rė­čiau... Juk taip my­liu vi­sus tuos sen­daik­čius, vis kau­piu ir kau­ piu juos. Su­mąs­čiau, kad rei­kė­tų iš­nau­do­ti šią sa­vo silp­ny­bę, – pa­sa­ko­jo L.Alb­ri­kie­nė. Iš pra­ džių ji ke­ti­no įkur­ti elekt­ro­ni­nę par­duo­tu­vę, bet kol kas sa­vo ra­di­nius iš vi­sos Lie­tu­vos siū­lo įsi­ gy­ti feis­bu­ko drau­gams: „Įdo­mių daik­tų ieš­kau vi­so­je Lie­tu­vo­je. Daž­nai ge­riau­si sen­daik­čių tur­ gūs vyks­ta net ne mies­te­liuo­se, o ša­lia jų. Ke­ liau­da­ma po Is­pa­ni­ją, Pa­ry­žių ir­gi vaikš­čio­jau po tur­ge­lius. Ne­bu­vau tik pa­čia­me pa­grin­di­nia­ me Pa­ry­žiaus blus­tur­gy­je. Bet kai grį­šiu, bū­ti­nai ap­si­lan­ky­siu. No­rė­da­mas at­ras­ti ką nors tik­rai ver­tin­ga, pri­va­lai tam vi­siš­kai at­si­duo­ti. Vie­na­ me tur­ge­ly­je ga­liu pra­leis­ti ir tris va­lan­das. Va­ žiuo­ju net per di­džiau­sius šal­čius. Toks azar­tas ta­da bū­na ir toks džiaugs­mas api­ma, kai grįž­ ti pil­na ma­ši­na ra­di­nių!“

14 // © 370

>> muzika

KA­TE BUSH

SI­GUR RÓS

Fish Peop­le­/E­MI

XL

50 Words for Snow

In­ni

2011-11-21 No­ri­te ko nors tik­rai žie­miš­ko? Ka­te Bush „50 Words for Snow“ yra kaip tik tai. Kai prieš al­bu­mo pa­si­ro­dy­mą vie­ šai nu­skam­bė­jo sing­las „Wild Man“, įsi­klau­siau. Dai­no­ je pa­sa­ko­ja­ma apie eks­pe­di­ci­ją Hi­ma­la­juo­se, ieš­kan­čią Snie­go žmo­gaus. „Jie ta­ve su­gaus ir nu­žu­dys / bėk, bėk, bėk“, – ei­lu­tės iš dai­nos. At­si­me­nu jas iki šiol, nors dai­ nos klau­siau jau se­niai. Taip gi­liai ji įkri­to. Ko­dėl tai pa­sa­ ko­ju? To­dėl, kad pa­ti K.Bush tam tik­ra pra­sme yra mi­ti­nė pa­bai­sa, sa­vo dai­nos per­so­na­žas. „50 Words for Snow“ yra tik ant­ras al­bu­mas, gi­męs po 17 me­tų per­trau­kos. Vi­so kon­cer­to K.Bush nė­ra at­li­ku­si nuo le­gen­di­nio „Tour of Li­fe“ tu­ro 1979 m. Tai­gi pa­ti bri­tų dai­ni­nin­kė ir yra tas Snie­go žmo­gus, bė­gan­tis nuo sa­vo per­se­kio­to­jų. Ku­rie grei­čiau­ siai taip pat vi­di­niai. Vi­sas al­bu­mas pil­nas įpras­tų K.Bush kū­ry­bai bū­din­gų cha­rak­te­rių ir is­to­ri­jų – fan­ta­zi­jų, per­so­ni­ fi­ka­ci­jų, vai­duok­lių, pa­slap­tin­gų vie­tų, an­ge­lų, ne­mir­tin­gų­ jų ir t. t. Kuo ža­vi ši at­li­kė­ja? Tuo, kad po­stmo­der­nia­me pa­sau­ly­je ji ge­ba ty­liai ir ra­miai sek­ti nuo­šir­džias ir šil­tas pa­sa­kas. Su vi­sais pa­sa­koms bū­din­gais ele­men­tais. Ir da­ ry­ti tai dai­no­se, al­bu­muo­se. „50 Words for Snow“ mu­zi­ ka yra kaip snie­gas: čia ra­miai kren­tan­ti, čia už­ver­čian­ti pū­go­mis. Vi­sa tai vyks­ta tarp pirš­tų ir for­te­pi­jo­no kla­vi­šų.

Ir čia nė­ra jo­kio konk­re­taus sti­liaus, čia yra tam tik­ru me­tų lai­ku gam­to­je su­si­for­muo­jan­tis mu­zi­ki­nių pa­sa­kų de­be­sis, ku­rį te­ga­li­ma pa­va­din­ti Ka­te Bush.

80

100

AND­RIUS MA­MON­TO­VAS

Elekt­ro­ni­nis Die­vas

2011-11-11 Ši re­cen­zi­ja už­sa­ky­ta lei­di­nio val­džios. Sup­rask, už­teks pa­ga­liau ra­šy­ti apie tuos in­die šmin­die, ku­rių nie­kas ne­ si­klau­so, ir pra­dė­ti ra­šy­ti apie tai, ko klau­sosi vi­si. Im­tis ra­šy­ti apie tiek daug Lie­tu­vos mu­zi­kai nu­si­pel­niu­sio And­ riaus Ma­mon­to­vo al­bu­mą la­bai sun­ku. Pra­dė­siu nuo sa­ vo sva­jo­nės (šį žo­dį A.Ma­mon­to­vas al­bu­me ri­muo­ja su žo­džiu „ke­lio­nė“). Vi­sa mu­zi­ka – ne­mo­ka­ma ir priei­na­ma vi­siems. Ir poe­zi­ja. Vi­sa in­ter­ne­te. Mu­zi­kos pra­mo­nė ma­ žais žings­ne­liais ei­na link to. A.Ma­mon­to­vas tik­rai ne pir­ mas Lie­tu­vo­je duo­da at­si­siųs­ti al­bu­mą ne­mo­ka­mai in­ter­ ne­tu (nors ir ne be ko­mer­ci­jos kva­po, ku­rį sklei­džia vie­na te­le­vi­zi­ja, tar­pi­nin­kau­jan­ti šia­me pro­ce­se). Ta­čiau in­ten­ci­ja la­bai ge­ra, pa­gir­ti­na ir ska­tin­ti­na. Tai yra di­de­lis šio al­bu­ mo pliu­sas. Sa­ky­čiau, vie­nas di­džiau­sių... Vi­sa ki­ta leis­ki­ te švel­niai pa­kri­ti­kuo­ti, nors pui­kiai su­vo­kiu vi­sus tuos „kas tu toks, kad kri­ti­kuo­tum JĮ“. Al­bu­me ap­stu ba­na­lių poe­ti­nių kli­šių. A.Ma­mon­to­vas ir ne­pre­ten­duo­ja į poe­zi­ją, ta­čiau nuo ge­riau­sių „Fo­je“ al­bu­mų lai­kų jo įvaiz­džiai tam­pa vis pri­mi­ty­ves­ni ir ba­na­les­ni. Ži­nu­tė, ku­rią ly­ri­nis he­ro­jus no­ri per­duo­ti, aiš­ki. Šia­me al­bu­me ji pa­sa­ko­ma tie­siai: „Die­vo ne­bū­na ten, kur nė­ra žmo­nių.“ Vi­sa ki­ta – am­ži­na iliu­zi­jos ir tik­ro­vės ko­li­zi­ja ir se­ni ge­ri pa­drą­si­ni­mai ne­ran­dan­tiems sa­vęs iš se­ri­jos „gy­venk da­bar“. Cent­ri­nė ir stip­riau­sia al­ bu­mo dai­na – „Ra­ti­lai“, ji pri­me­na, kad A.Ma­mon­to­vas sa­vo dar neiš­šau­dė, ta­čiau po to­kios dai­nos kaip „Ka­lė­ dos“ vėl su­si­mąs­tai... ar tik­rai?

40

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

AT­LAS SOUND

Pa­ral­lax 4AD

2011-11-07 Yra vie­nas kū­rė­jas Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, ku­rio dar­bus tik­ rai ver­ta sek­ti. Tai Brad­for­das Co­xas. JAV ne­prik­lau­so­ mos mu­zi­kos sce­no­je šis žmo­gus ge­rai ži­no­mas, o to­kios mu­zi­kos kri­ti­kų tie­siog ne­šio­ja­mas ant ran­kų. Ne­šio­ti ne­ sun­ku, nes B.Co­xas daž­nai su­lau­kia ko­men­ta­rų dėl sa­vo ypač ma­žo svo­rio ir ne­ma­žo ūgio. Ko ge­ro, labiausiai šis ame­ri­kie­tis ži­no­mas dėl sa­vo va­do­vau­ja­mos psi­cho­ de­li­nės ir am­bient mu­zi­kos (api­bū­di­ni­mas la­bai santykinis) gru­pės „Deer­hun­ter“. Be to, B.Co­xas už­sii­ma ir so­lo pro­jek­tu „At­las Sound“. Jau pir­mie­ji du al­bu­mai („Let the Blind Lead Tho­se Who Can See but Can­not Feel“ ir „Lo­ gos“) pa­ro­dė, ko­kia pla­ti yra B.Co­xo mu­zi­ki­nė fan­ta­zi­ja. „At­las Sound“ mu­zi­kos po­žiū­riu ne­tu­ri be­veik nie­ko bend­ ra su „Deer­hun­ter“. Nau­jau­sias al­bu­mas „Pa­ral­lax“ stip­ rus vi­so­mis pra­smė­mis – kū­ry­biš­kai vien­ti­sas, ta­čiau ga­ li­ma klau­sy­ti ir at­ski­rų dai­nų, nuo­sta­biai ir ne­tra­di­ciš­kai „pa­da­ry­tų“, tai yra įra­šy­tų ir su­ves­tų. B.Co­xas tuo gar­sė­ ja. Pro­fe­sio­na­lus, ste­ri­lus gar­sas daž­nai už­lei­džia vie­tą triukš­mams ir šna­re­siams, prie­sko­niams, ku­riuos dau­gu­ ma stu­di­jos pro­fe­sio­na­lų va­din­tų bro­ku. Al­bu­mas me­lo­ din­gas, ne­perk­rau­tas inst­ru­men­tų, ga­li­ma sa­ky­ti akus­ti­nis – dau­giau­sia gi­ta­ros, sin­te­za­to­riai ir bal­sai. Ta­čiau „At­las Sound“ fe­no­me­nas yra tas, kad ta pa­ti mu­zi­ka ga­li bū­ti ir avan­gar­das, ir meinst­ry­mas, ir keis­ta, ir ra­mi, ir triukš­min­ ga, gali ir mig­dy­ti, ir bu­din­ti, ir vers­ti šok­ti.

85

100

2011-11-07 Ką ap­skri­tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie „Si­gur Rós“? Gal­būt tai, kad ši gru­pė dėl sa­vo po­pu­lia­ru­mo vi­sa­me pa­sau­ ly­je tarp įvai­riau­sios mu­zi­kos mė­gė­jų ta­po po­psiš­kiau­sia uni­ka­lios Is­lan­di­jos sce­nos at­sto­ve. Tuo jie ima lenk­ti net Björk! Ir, duok Die­ve, dau­giau to­kių „po­psų“! Al­bu­mas „In­ ni“ nė­ra ti­piš­kas gru­pės dar­bas. Vi­sų pir­ma, tai kar­tu ir fil­mas. Mu­zi­kos al­bu­mas (vi­ni­li­nė plokš­te­lė ar­ba CD pa­ si­rink­ti­nai) pa­si­ro­dė kar­tu su vaiz­di­ne me­džia­ga (DVD ar­ ba „Blue-ray“). Kas čia da­ro­si su tais is­lan­dais? Ne­beuž­ ten­ka įpras­to for­ma­to? Tik ką pa­si­ro­dęs Björk dar­bas taip pat neap­si­ri­bo­jo vien mu­zi­ka – pri­si­ri­šo dar ir prie kom­ piu­te­ri­nė­se laik­me­no­se esan­čių vi­zua­li­za­ci­jų. Vi­sų ant­ra, „In­ni“ yra tik­ro gar­so al­bu­mas. Pa­vy­dė­ti­nai ge­ros gar­so ko­ky­bės tik­ro gar­so al­bu­mas. Tre­čia – al­bu­me yra dai­nos iš vi­sų iki šiol išė­ju­sių „Si­gur Rós“ al­bu­mų. Tai­gi, ne­nau­ja me­džia­ga. Ta­čiau skam­ba nau­jai. Ir pa­ga­liau ket­vir­ta – tai dvi­gu­bas al­bu­mas. Štai čia ir yra di­džiau­sia jo bė­da.

Il­gis. Jūs pui­kiai ži­no­te „Si­gur Rós“ kos­mi­nes har­mo­ni­jas, lė­tą, plau­kian­tį, mi­ni­ma­lis­ti­nį sti­lių. Ma­no gal­va, to­kiai mu­ zi­kai ge­riau­siai tin­ka EP for­ma­tas. Na, ge­rai, kar­tais pa­ vyks­ta ir tik­rai ge­ri al­bu­mai. Bet dvi­gu­bi?! Ima nu­si­bos­ti...

Sa­ky­si­te, tai klau­sy­to­jo pro­ble­ma. Ir bū­si­te tei­sūs. Pri­sie­ku­ siam ger­bė­jui me­lan­cho­li­kui ver­ta tu­rė­ti. O tie­siog me­lo­ ma­nui ge­ra už­si­mes­ti. Bet ne vi­są dvi­gu­bą al­bu­mą. Da­li­ mis. Po dai­ną per sa­vai­tę.

70

100

GON­JA­SU­FI

The Ninth In­ning EP Hyd­ros­ha­re.tv

2011-11-15 Jei ma­nęs kas pa­pra­šy­tų įvar­dy­ti ge­riau­sią pa­sta­ro­jo me­to re­pe­rį, ne­dve­jo­čiau – tai Gon­ja­su­fi. Nors pa­va­din­ti jį re­ pe­riu nė­ra vi­sai tiks­lu. Ne­ga­li­ma jo sta­ty­ti į vie­ną ei­lę su ko­kiu nors Emi­ne­mu ar Ka­nye Wes­tu. Tai vi­sai skir­tin­gi ka­ lib­rai, net pa­sau­liai. Gon­ja­su­fi (tik­ra­sis var­das Su­ma­chas Eck­sas) yra ne tik re­pe­ris, bet ir dai­ni­nin­kas, di­džė­jus ir... jo­gos mo­ky­to­jas iš San Die­go. Bū­tent šis jo už­siė­mi­mas stip­riau­siai at­si­lie­pia ir mu­zi­ko­je. Jis iš­ra­do nau­ją sti­lių, tam tik­rą in­te­li­gen­tiš­kai de­mo­niš­ką mu­zi­ki­nį kal­bė­ji­mo bū­dą, ku­ rį pa­va­din­ti vien re­pu bū­tų ba­na­lu. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo jo 2010 m. še­dev­ro „Su­fi and a Kil­ler“. Re­pe­rio kū­ri­niai dvi­pu­siai – tai Va­ka­rų ag­re­si­ja ir Ry­tų iš­min­tis, mis­ti­ka. Šie du pa­sau­liai dai­no­se su­si­du­ria, įvyks­ta spro­gi­mas ir iš čia gims­ta vi­sos ki­tos te­mos. Net ir pa­ts sce­ni­nis var­das Gon­ ja­su­fi tai ro­do – var­dą su­da­ro „žo­lė“ (kaip nar­ko­ti­kas) ir „su­fi­jus“ (is­la­mo mis­ti­kas). Tai­gi pu­siau nar­ko­ma­nas, pu­siau iš­min­čius. In­dust­ri­niai gar­sai, ne­šva­ru­mai, traš­kė­ji­mai, to­li gra­žu ne ko­ky­biš­kiau­si vo­ka­lo įra­šai, pa­niū­nia­vi­mai, am­ bient, net noi­se, slo­gi at­mos­fe­ra, kaip mant­ros vei­kian­tys pa­si­kar­to­ji­mai – vi­sa tai bū­din­ga Gon­ja­su­fi nuo „Su­fi and a Kil­ler“ iki da­bar pa­si­ro­džiu­sio EP „The Ninth In­ning“. Ta­ čiau pa­vei­kiau­sias yra bal­sas – kaž­kas tarp Geor­ge’o Clin­ to­no, To­mo Wait­so ir prieš tūks­tan­čius me­tų gy­ve­nu­sių ša­ ma­nų vė­lių. Ir vis­kas dar pri­spaus­ta sun­kiu ak­me­niu.

75

100

>> išklotinė

parodos Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

RAI­MUN­DAS MA­LA­ŠAUS­KAS.

FO­TO­FINI­ŠAS IKI 2012 M. SAU­SIO 15 D.

NUO MI­NI IKI MAK­SI. SEP­TIN­TO­JO DE­ŠIMT­ME­ČIO MA­DA IKI 2012 M. LAPK­RI­ČIO 4 D.

ŠMC (Vil­niu­je, Vo­kie­čių g. 2)

Tai­ko­mo­sios dai­lės mu­zie­ju­je (Vil­niu­je, Ar­se­na­lo g. 3A)

1982 m. Vil­niaus jau­ni­mo teat­re bu­vo pa­sta­ty­tas spek­tak­lis pa­gal Pe­te­rio Us­ti­no­vo pje­sę „Fo­to­fin­ i­šas“, jo­je su­si­tin­kan­tys ke­tu­ri pa­grin­di­niai vei­kė­jai yra vie­nas ir tas pa­ts žmo­gus – Se­mas – įvai­riais sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­niais.

Da­lis spek­tak­ly­je vai­di­nu­sių ak­to­rių (An­ta­nas Šur­na, Arū­nas Stor­pirš­tis, Ge­ rar­das Ža­lė­nas, El­vy­ra Že­ber­ta­vi­čiū­tė, Kris­ti­na And­re­jaus­kai­tė) ne­se­niai vėl su­si­bū­rė į Rai­mun­do Ma­la­šaus­ko su­re­ži­suo­tą ho­log­ra­mi­nę erd­vę kar­tu su me­ni­nin­kų Gin­ta­ro Di­džia­pet­rio, Ele­nos Nar­bu­tai­tės, Ro­sa­lind Nas­has­hi­bi ir Fios Backst­rom kū­ri­niais, fi­gū­ro­mis ir re­gė­ji­mais. Šią ir ki­tas ho­log­ra­mas rems Liud­vi­ko Buk­lio, An­ta­no Ger­li­ko, Ge­di­mi­no G.Aks­ti­no ir Jur­gio Paš­ke­vi­čiaus pa­ga­min­ta kė­dė.

Ačiū ru­sų ma­dos spe­cia­lis­tui, ko­lek­ci­nin­kui ir teat­ro kos­tiu­mų dai­li­nin­kui Alek­sand­rui Va­ sil­je­vui, ku­ris mus, bū­rus lie­tu­vius, su­ma­nė iš ar­ti su­pa­žin­din­ti su pa­sau­lio ma­dos is­to­ri­ja.

Ma­dos mė­gė­jai jau tu­rė­jo ga­li­my­bę Vil­niu­ je pa­ma­ty­ti ne vie­ną įspū­din­gą šio ko­lek­ ci­nin­ko pa­ro­dą: „Ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų ma­da“, „Art de­co sti­lius (1918–1939 m.)“.

Tai­ko­mo­sios dai­lės mu­zie­ju­je vis dar eks­po­ nuo­ja­ma pa­ro­da „Du ma­dos šimt­me­čiai“, ku­rio­je – itin re­ti 1820–1940 m. mo­te­rų kos­tiu­mai ir dau­gy­bė ne tik joms, bet ir vy­ rams skir­tų ak­se­sua­rų, pa­ro­dą pa­pil­do fo­tog­ ra­fi­jos, gra­fi­kos ir ta­py­bos dar­bai.

Lapk­ri­čio vi­du­ry­je ėmė veik­ti dar vie­na A.Va­sil­je­vo ini­ci­juo­ta pa­ro­da „Nuo mi­ni iki mak­si. Sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio ma­da“, jos

eks­po­na­tai pri­klau­so va­di­na­ma­jai Pa­ry­žiaus ko­lek­ci­jai. Jos pri­sta­ty­ti bu­vo at­vy­kęs ir pa­ts au­to­rius. „Tai bu­vo lai­ko­tar­pis, kai mo­te­rys ėmė dė­vė­ti pėd­kel­nes, žmo­gus pa­ki­lo į kos­ mo­są ir at­si­ra­do hi­piai“, – pri­sta­ty­da­mas pa­ ro­dą, ku­rio­je eks­po­nuo­ja­ma per 60 sep­tin­ to­jo de­šimt­me­čio su­kne­lių, kos­tiu­mė­lių, taip pat dau­giau kaip 200 ak­se­sua­rų, la­ko­niš­ kai api­bend­ri­no A.Va­sil­je­vas.

Klys­ta­te, jei ma­no­te, kad vi­sa tai jau ma­ tė­te ma­mos ar se­ne­lės (pri­klau­so nuo to, ko­ kio jos am­žiaus) jau­nys­tės lai­kų nuo­trau­kų al­bu­me. So­vie­ti­nės mo­te­rys ga­lė­jo pa­sva­ jo­ti ne­bent apie prêt-à-po­rter (ga­ta­vi dra­ bu­žiai, su­kur­ti par­duo­tu­vių tink­lams), ta­čiau apie hou­te cou­tu­re (aukš­tą­ją ma­dą – pranc.) ne­tu­rė­jo ža­lio su­pra­ti­mo.

TO­NIS SAA­DO­JA IR FLO KA­SEA­RU.

„21.05.09“ / „14.06.09“ IKI 2012 M. SAU­SIO 15 D. ŠMC (Vil­niu­je, Vo­kie­čių g. 2)

16 // © 370

„21.05.09“ / „14.06.09“ – tai dvie­jų es­tų me­ni­nin­kų To­nio Saa­do­jos ir Flo Ka­sea­ru ko­ la­bo­ra­ci­nis pro­jek­tas.

T.Saa­do­jos nuo­trau­kų ins­ta­lia­ci­jos pa­va­di­ ni­mas „14.06.09“ nu­ro­do pir­mos ma­si­nės de­por­ta­ci­jos, ku­rią vyk­dė so­vie­ti­nės pa­jė­gos, da­tą Es­ti­jo­je 1941 m. Nuot­rau­kos, ku­rio­se už­fik­suo­tos tuš­čios san­kry­žos, bu­vo pa­da­ry­ tos Ta­li­ne tą pa­čią nak­tį, po šių įvy­kių praė­jus 68-iems me­tams. Vaiz­duo­ja­mos mies­to da­lys ne­tu­ri tie­sio­gi­nio ry­šio su is­to­ri­nė­mis de­por­ta­ ci­jos vie­to­mis ir la­biau re­mia­si min­ti­mi „jei­gu tai at­si­tik­tų šian­dien“, o pri­sta­to­mų nuo­trau­kų se­ka pra­si­de­da vė­ly­vo­jo XIX a. bur­žua prie­ mies­čiais ir tę­sia­si iki XX a. 9-ajame de­šimt­ me­ty­je sta­ty­tų mo­der­nių so­viet­me­čio gy­ve­na­ mų­jų na­mų blo­kų. Šis kū­ri­nys, pri­sta­to­mas kaip švies­dė­žių ins­ ta­lia­ci­ja, fi­ziš­kai vei­kia žiū­ro­vo bu­vi­mą erd­ vė­je ir tam­pa mo­nu­men­tu ap­lin­ky­bėms, kai žmo­gaus ga­lią kont­ro­liuo­ti įvy­kius pe­ri­ma for­

AN­TI­GA­LE­RI­JA GRUO­DŽIO 9–11 D.

ce ma­jeu­re (ne­nu­ma­ty­tos ap­lin­ky­bės – lot.). Švies­dė­žių ins­ta­lia­ci­ja pri­sta­to­ma su me­ ni­nin­kės F.Ka­sea­ru vi­deo­fil­mu „21.05.09“ (ar­ba ESC), ku­ris re­mia­si, nors ir neįp­ras­ta, tik­ra si­tua­ci­ja, įvy­ku­sia prieš ke­le­tą me­tų ge­ gu­žės 21 d., kai iš hi­pod­ro­mo pa­bė­gę žir­ gai blaš­kė­si po iš­tuš­tė­ju­sį Ta­li­ną. Šiek tiek at­kar­to­jant šiuos įvy­kius, kū­ri­nys bu­vo nu­fil­ muo­tas ant Ta­li­no fa­sa­dų pro­jek­tuo­jant grei­tą skait­me­ni­nį gra­fi­tį. Des­pe­ra­tiš­kos eksp­re­sy­viai šuo­liuo­jan­čio sim­bo­li­nio bal­to žir­go ir vie­no jau­nuo­lio lenk­ty­nės tam­pa įspū­din­ga ke­lio­ne mies­tu, ku­ri pri­sta­to­ma iš ne­ma­to­mo įti­ki­nė­to­ jo per­spek­ty­vos.

Tre­čia dvie­jų me­ni­nin­kų ko­la­bo­ra­ci­nio pro­ jek­to da­lis yra įvai­rių pa­sau­li­nės li­te­ra­tū­ros, laik­raš­čių ir is­to­ri­jos kny­gų ci­ta­tų rin­ki­nys, ku­ ria­me co­py pa­ste bū­du su­dė­lio­ja­mas nau­jas ko­lia­žas, o teks­tai taip iš­trau­kia­mi iš jų įpras­ ti­nio kon­teks­to. Šie rin­ki­niai bus ne­mo­ka­mai da­li­ja­mi pa­ro­do­je.

Ant­rus me­tus iš ei­lės ren­gia­mo­je „An­ti­Ga­le­ri­jo­je“ sa­vo dar­bus pri­sta­tys ke­lios de­šim­tys jau­ nų­jų kū­rė­jų. Pro­jek­to au­to­rė Jur­gė Skiau­te­rie­nė di­džiuo­ja­si, kad šiais me­tais „An­ti­Ga­le­ri­jo­je“ su­ti­ko da­ly­vau­ti ir kvies­ti­niai au­to­riai, pel­nę pri­pa­ži­ni­mą ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je.

Su at­rink­tais dar­bų au­to­riais šios neįp­ras­tos mu­gės or­ga­ni­za­to­riai pa­tys de­rė­jo­si dėl kai­ nų, kad iš­sklai­dy­tų mi­tą, jog gra­žūs ir ver­tin­gi dar­bai pri­va­lo bū­ti bran­gūs. Or­ga­ni­za­to­riai su­rin­ko dau­giau nei šim­tą jau­nų ir per­spek­ty­vių me­no žmo­nių kū­ri­nių, ku­rie ren­gi­nio die­no­ mis ka­bės vie­no­je erd­vė­je ir trauks lan­ky­to­jų akį.

Pro­jek­to au­to­rė džiau­gia­si, kad ne­ma­žai ta­len­tų at­ra­do ne sos­ti­nė­je, o pro­vin­ci­jo­je. Juo­ lab kad šios pa­ro­dos vi­zi­ja ir yra jau­nam me­ni­nin­kui su­ras­ti klien­tų ir jo kū­ry­bos ger­bė­jų. „Šiais me­tais pri­sta­ty­si­me ir mū­sų at­ras­to jau­no ta­len­to art brut sti­liaus (kai žmo­gus ku­ria bū­da­mas nea­dek­va­čios psi­chi­nės bū­se­nos – red. pa­st.) dar­bų, ku­rie yra la­bai gi­lūs, dau­ gias­luoks­niai, ypa­tin­gos au­ros, – pa­sa­ko­ja J.Skiau­te­rie­nė. – Džiu­gu gau­ti ir pop art dar­bų – tai yra vie­na per­spek­ty­viau­sių me­no kryp­čių Lie­tu­vo­je.“ Pa­sak pro­jek­to au­to­rės, pa­grin­di­nis tiks­las – su­rink­ti kuo dau­giau aukš­tos kū­ry­bi­nės ko­ ky­bės dar­bų, nes au­to­rių pro­duk­ty­vu­mas ir su­ge­bė­ji­mas vys­ty­ti nau­jo­viš­kas vi­zua­li­nes idė­ jas yra vie­ni pa­grin­di­nių šių me­tų mu­gės ko­mi­si­jos kri­te­ri­jų. „Tai yra to­kie pa­tys kri­te­ri­jai, ku­riais va­do­vau­ja­si ir pro­fe­sio­na­lūs ko­lek­ci­nin­kai, ma­tan­tys me­ną kaip il­ga­lai­kę in­ves­ti­ci­ ją“, – tei­gia J.Skiau­te­rie­nė.

Pa­ro­da ren­gia­ma žmo­nėms, ku­rie yra iš­si­la­vi­nę, nea­be­jin­gi sa­vo ap­lin­kai ir jau­čia po­ rei­kį ap­link sa­ve re­gė­ti nors tru­pu­tė­lį me­no. Dau­giau apie ren­gi­nį ir jo veiks­mo vie­tą – www.an­ti­ga­le­ri­ja.lt.

KON­CER­TAi

„TU­BORG loftas LI­VE“:

EBO­NY BO­NES GRUO­DŽIO 16 D.

Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­niu­je, Švit­ri­gai­los g. 29)

Tai bus spal­vin­giau­sias me­tų pa­bai­gos kon­ cer­tas me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ su ne­pa­kar­to­ ja­ma Ebo­ny Bo­nes. Ji – pro­diu­se­rė, ma­dos iko­na, dai­nų kū­rė­ja ir at­li­kė­ja, mul­tiinst­ru­ men­ta­lis­tė ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė. „Lof­tas“ dar svars­to, ar ver­ta iki kon­cer­to pa­puoš­ti Ka­lė­dų eg­lu­tę, vis tiek Ebo­ny ją de­ šim­te­rio­pai nu­stelb­tų.

Drą­si, ryš­ki ir ne­pa­kar­to­ja­ma dai­ni­nin­kė kar­tais net pa­va­di­na­ma įžū­lia. Jos ku­ria­mi mu­ zi­ki­niai teks­tai dre­bia vi­są tie­są apie šių lai­kų ak­tua­li­jas. Ro­man­ti­kai sa­vo kū­ry­bo­je ji pa­lie­ ka kur kas ma­žiau vie­tos. „Kur­ti ma­ne įkve­pia po­li­ti­nės pe­ri­pe­ti­jos pa­sau­ly­je ir fe­no­me­na­lus žmo­nių abe­jin­gu­mas“, – sa­ko pa­ti Ebo­ny. Šios at­li­kė­jos po­žiū­ris į po­psti­lių iš­skir­ti­nai pan­kiš­kas. Iš pir­mo žvilgs­nio ji at­ro­do kaip spal­vin­gas ani­ma­ci­nių fil­mu­kų mash-upas, šiek tiek ne­tgi pri­me­nan­tis M.I.A. ar San­ti­gold.

Lau­ki­nis Ebo­ny Bo­nes sti­lius, kar­na­va­li­nių rit­mų, plo­ji­mų ir skan­duo­ja­mo vo­ka­lo sin­te­zė, pa­dė­jo jai įgy­ti ger­bė­jų, ku­riems pa­tin­ka to­ kie at­li­kė­jai kaip Tim­ba­land ar Gra­ce Jo­nes.

Ebo­ny Bo­nes ger­bė­jų gre­tos ple­čia­si neį­ ti­ki­mu grei­čiu, tarp jų yra ir su­perp­ro­diu­se­ris Mar­kas Ron­so­nas. Be to, dau­gy­bė cool­hun­ter ti­po po­rta­lų ir nau­jien­laik­raš­čių ją ti­tu­la­vo vie­ na ge­riau­sių nau­jų at­li­kė­jų 2009-ai­siais.

Lie­tu­vių žur­na­las „Prav­da“ taip pat ne kar­ tą apie ją ra­šė. Ir štai pa­ga­liau Ebo­ny Bo­ nes mu­zi­ki­nis tu­ras po pa­sau­lį už­griebs ir ga­ ba­lė­lį Lie­tu­vos.

Ebo­ny Bo­nes į Lie­tu­vą at­vyks­ta pa­čiu šven­ tiš­kiau­siu me­tų lai­ku. Tad ieš­kant ko­ky­biš­kų pra­mo­gų, ge­rų emo­ci­jų ir vie­ne­ti­nio nuo­ty­kio, šios at­li­kė­jos pa­si­ro­dy­mo pra­leis­ti tik­rai ne­ver­ ta. Bi­lie­tus pla­ti­na „Ti­ke­ta“.

„CO­MING HO­ME FOR CHRIST­MAS“ SU „SKAMP“ GRUO­DŽIO 26 D. Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­niu­je, Švit­ri­gai­los g. 29)

„Co­ming Ho­me for Christ­mas“ su „Skamp“ jau pre­ten­duo­ja tap­ti tra­di­ci­ja. Praei­tais me­ tais tuo pa­čiu ste­buk­lin­gu me­tu ta­me pa­čia­ me „Lof­te“ vy­kęs gru­pės kon­cer­tas su­šil­dė dau­gy­bę šir­džių, ko­jų ir pirš­tų ga­liu­kų. Tad šie­met no­ri­si su vi­sais ir vėl su­si­tik­ti.

Ka­lė­di­niai kva­pai, rau­do­niu iš­muš­tos karš­ tų gė­ri­mų stik­li­nės, vai­kų kle­ge­sys, drau­gų ap­si­ka­bi­ni­mai bei svei­ki­ni­mai ir vi­siems ge­ rai ži­no­mos šios jau dau­giau nei 13 me­tų gy­vuo­jan­čios gru­pės dai­nos, ba­la­dės ir sma­ gūs pa­try­pi­mai.

Ma­no­me, kad toks va­ka­ro pla­nas, ke­lias die­nas ra­ga­vus šven­ti­nius pa­tie­ka­lus ir plė­ šius do­va­nų po­pie­rių, tu­rė­tų pa­tik­ti ir tau.

Juk drau­gams pa­svei­kin­ti daž­niau­siai ir lie­ ka ant­ro­ji Ka­lė­dų die­na, tad su­si­ti­ki­mo taš­ kas te­bū­nie „Co­ming Ho­me for Christ­mas“ su „Skamp“.

>> išklotinė

teatras Ra­šė: Me­nų spaus­tu­vės „san­dė­li­nin­kė“ Vla­da Kal­po­kai­tė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

ŪKIO BAN­KO TEAT­RO ARE­NO­JE (Vil­niu­je, Olim­pie­čių g. 3)

WORKS­HOP’S

(Mask­vos ki­ne­ti­nio teat­ro gast­ro­lės) Gruo­džio 4 ir 5 d.

Gruo­džio pra­džio­je į Me­nų spaus­tu­vę at­vyks­ta šiuo­lai­ki­nio šo­ kio (šiurkš­čiai ta­riant) teat­ras iš Mask­vos, ku­rį ka­dai­se įkū­rė Sa­ša Pe­pe­lia­je­vas (su­lau­kian­tis spau­do­je to­kių epi­te­tų: Ru­si­jos šiuo­lai­ ki­nio šo­kio met­ras, tė­vas mū­sų, pa­sta­ruo­ju me­tu vi­so­kie neiš­ ma­nė­liai sa­ko – ve­te­ra­nas). Ko­dėl šiurkš­čiai ta­riant: šis teat­ras nuo se­no ieš­ko iš­raiš­kos prie­mo­nių įvai­ro­vės ir ne­ria į mū­sų tik­ rai ma­žai iš­ban­dy­tus van­de­nis. Dėl to sie­ti jį vien su šiuo­lai­ki­ niu šo­kiu keb­lo­ka.

Kadras iš spektaklio „Senė“

SE­NĖ

(Mask­vos ki­ne­ti­nio teat­ro gast­ro­lės) Gruo­džio 7 ir 8 d.

DIAG­NO­ZĖ: VY­RAS Gruo­džio 13 d.

Pa­sak re­ži­sie­rės Ma­ri­jos Si­mo­nos Ši­mu­ly­ nai­tės, tai šo­kio spek­tak­lis apie vy­ro vie­ nat­vę. Ke­tu­ri šo­kė­jai (su­pran­ta­ma, vy­rai) mė­gi­na at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ku­rie rū­pi mo­ te­rims. Koks vy­ras bū­na sa­vo liū­de­sio aki­ mir­ko­mis? Koks vy­ras bū­na, kai be at­sa­ko įsi­my­li? O pa­nie­kin­tas ar kerš­tin­gas?

Anot re­ži­sie­rės, šo­kio kal­ba bus at­skleis­ ta vi­sa vy­ro jaus­mų pa­le­tė. O jo­je įsi­ten­ka vie­nat­vė ir liū­de­sys, mei­lė ir pui­ky­bė, duo­ bės ir vir­šu­kal­nės. Spek­tak­lio „diag­no­zė“ bu­vo nu­sta­ty­ta iš ar­tis­ti­nių imp­ro­vi­za­ci­jų, gy­ve­ni­mo rea­li­jų, vy­rų ste­bė­ji­mo. Kū­ri­ny­je taip pat at­si­žvel­gia­ma į vy­rų šo­kė­jų siū­ly­ mus. „Sta­tant to­kio po­bū­džio spek­tak­lį ir bū­nant mo­te­ri­mi, bū­tų kvai­la neat­siž­velg­ ti į ar­tis­tų nuo­mo­nę, siū­ly­mus – kaip be jų bū­tų ga­li­ma kal­bė­ti apie vy­rus“, – pri­du­ria spek­tak­lio „Diag­no­zė: vy­ras“ kū­rė­ja.

Spek­tak­lio ašis – gy­vas per­ku­si­jos vir­ tuo­zo Ar­ka­di­jaus Go­tes­ma­no pa­si­ro­dy­ mas. Vie­nas kū­ry­bin­giau­sių Lie­tu­vos per­ ku­si­nin­kų į sce­ną iš­si­neš ne­sus­kai­čiuo­ja­mą ga­ly­bę įvai­riau­sių inst­ru­men­tų ir jaut­riai at­ skleis pa­grin­di­nę spek­tak­lio „Diag­no­zė: vy­ras“ idė­ją.

Spek­tak­lio pa­gal Da­ni­ji­lą Charm­są au­to­rius žan­rą įvar­di­ja taip: ke­lių pa­veiks­lų, veiks­mų, di­men­si­jų, ko­mik­sų ir lin­di­ho­po spek­ tak­lis. Ir ne to­dėl, kad ma­ty­tų rei­ka­lą skam­bė­ti įmant­riau. Tie­ siog ten iš tie­sų yra ir pa­veiks­lų, ir veiks­mų, ir ne vie­na di­men­ si­ja, ir tik­rai yra ko­mik­sų, o lin­di­ho­pas dar ir kaip šo­ka­mas. Jei ne­ti­ki­te, lie­ka atei­ti ir pa­žiū­rė­ti!

DE­PAR­TU­RE

VIL­NIAUS MA­ŽA­JA­ME TEAT­RE (Vil­niu­je, Ge­di­mi­no pr. 22)

(Mask­vos ki­ne­ti­nio teat­ro gast­ro­lės) Gruo­džio 9 d.

In­te­rak­ty­vių tech­no­lo­gi­jų ir ani­ma­ci­jos so­lo spek­tak­ly­je „De­par­tu­ re“ pa­si­ro­do pa­ts Sa­ša Pe­pe­lia­je­vas. Čia ir­gi ne­trūks­ta in­te­rak­ty­ vių tech­no­lo­gi­jų, įvai­riau­sių skait­me­ny­bių, ku­rios sto­ja į žūt­bū­ti­nę ko­vą su nor­ma­liais reiš­ki­niais (aša­ro­mis, aist­ro­mis, pri­si­gal­vo­ji­ mais ir ki­tais se­no ge­ro ab­sur­do da­ly­kais). Kas lai­mės – griež­ tas su­prog­ra­muo­tas pla­nas ar me­ni­niai at­si­tik­ti­nu­mai? Vėl­gi – rei­kė­tų pa­ma­ty­ti pa­tiems. Be­je, dėl pa­va­di­ni­mo: ang­liš­ką žo­dį Sa­ša var­to­ja (ir ki­tiems lie­pia) to­dėl, kad jis tu­ri daug reikš­mių, o bet koks ver­ti­mas jų su­ma­ži­na. Į spek­tak­lį, ma­tyt, rei­kia ne­štis jas vi­sas: iš­vy­ki­mą, iš­skri­di­mą, iš­plau­ki­mą, išė­ji­mą, pa­si­trau­ki­ mą, pra­di­nį taš­ką, nau­ją da­ly­ką, nu­kry­pi­mą, ne­si­lai­ky­mą ir t. t. Ar­ba – nė vie­nos!

FEEL-LINK Gruo­džio 31 d.

18 // © 370

Me­nų spaus­tu­vė siū­lo pa­ly­dė­ti 2011-uo­sius su gat­vės šo­kio spek­tak­liu „Feel-Link (po jo ža­da­me įvai­rių šven­ti­nių staig­me­ nų). Ne­ti­kė­tas (o gal ti­kė­tas?) fe­no­me­nas – su šiuo spek­tak­liu pa­skui Lau­ry­ną Ža­ke­vi­čių ir Ai­ri­dą Gu­dai­tę į Šil­ta­dar­žio skers­ gat­vį plūs­te­lė­jo la­bai gau­si ir ne vi­sai įpras­ta, bet la­bai sim­pa­ tiš­ka žiū­ro­vų mi­nia. Ge­ro­kai jau­nes­ni už mū­sų jau pri­jau­kin­tus, la­bai smal­sūs, jie kaž­kaip ypa­tin­gai šur­mu­liuo­ja fo­jė. Ma­tyt, iš da­lies juos į Me­nų spaus­tu­vę at­ve­da pa­ts gat­vės šo­kio žan­ras ir te­le­vi­zi­jo­je ma­ty­ti vei­dai. Bet ši­tie da­ly­kai nie­kaip ne­pri­vers­tų taip nuo­šir­džiai plo­ti spek­tak­lio pa­bai­go­je! O ko­dėl tai vyks­ta?

Gat­vės šo­kė­jų due­tas su­kū­rė iš­ties pro­fe­sio­na­lų, la­bai ap­gal­vo­ tą, gal­būt ne­ vi­sai struk­tū­riš­kai ir dra­ma­tur­giš­kai to­bu­lą, bet la­ bai nuo­šir­dų spek­tak­lį. O nuo­šir­du­mas čia ne šiaip sau pa­mi­ nė­tas: ga­li­ma sa­ky­ti, kad šiuo­lai­ki­nio šo­kio sce­no­je pa­sta­ruo­ju me­tu ne­trūks­ta pro­fe­sio­na­lu­mo ir kon­cep­tua­lu­mo, abst­rak­ci­jų ir la­bai gi­lia­min­tiš­kos lai­ky­se­nos, bet tik­rai la­bai trūks­ta vie­no tar­ si ele­men­ta­raus da­ly­ko – emo­ci­jų. Šis spek­tak­lis jas tik­rai trans­ liuo­ja! Pa­ti­kė­ki­te, tai yra ver­ty­bė.

MO­TI­NA

(VA­SA ŽE­LEZ­NO­VA) Gruo­džio 9 d.

Ra­šė: Au­ri­mas Min­se­vi­čius Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

LIE­TU­VOS NA­CIO­NA­LI­NIA­ME DRA­MOS TEAT­RE (Vil­niu­je, Ge­di­mi­no pr. 4)

IŠ­VA­RY­MAS Gruo­džio 22 ir 23 d.

Os­ka­ras Kor­šu­no­vas grįž­ta į Lie­tu­vos na­cio­ na­li­nio dra­mos teat­ro sce­ną. Ge­ras ženk­las mū­sų rep­re­zen­ta­ci­nia­me teat­re? Tai su­ži­no­ si­me jau gruo­džio pa­bai­go­je, kai die­nos švie­są iš­vys nau­jau­sias re­ži­sie­riaus dar­bas pa­gal lie­tu­vių dra­ma­tur­go Ma­riaus Ivaš­ke­ vi­čiaus pje­sę „Iš­va­ry­mas“.

Dra­ma­tur­gas pje­sę ra­šė rem­da­ma­sis tik­ ro­mis is­to­ri­jo­mis, ku­rias pa­pa­sa­ko­jo emig­ ran­tai iš Ry­tų Eu­ro­pos, gy­ve­nan­tys Lon­do­ne. Žmo­nių, ku­rie pa­si­ju­to sve­ti­mi sa­vo na­muo­ se, to­dėl nu­spren­dė sa­vęs ieš­ko­ti sve­tur.

Emig­ra­ci­ja – idea­li vie­ta ste­bė­ti, pa­žin­ti sa­ ve, ieš­ko­ti sa­vo­sios ta­pa­ty­bės. Gal­būt re­ži­ sie­rius vėl kels jau „Ham­le­te“ gir­dė­tą klau­ si­mą: „Kas aš esu?“

Vi­suo­me­nė tie­siog su­ka sa­vo gy­ve­ni­mo ra­tą – Mak­si­mo Gor­kio dra­ma­tur­gi­ja vėl tam­pa ak­tua­li šių lai­kų kas­die­ny­bės folk­lo­rui. Šį kar­tą jos ima­si jau­nas re­ži­sie­rius Ki­ri­las Glu­ša­je­vas, Vil­niaus ma­ ža­ja­me teat­re sta­tan­tis spek­tak­lį pa­gal pje­sę „Mo­ti­na (Va­sa Že­ lez­no­va)“.

Su­ta­pi­mas ar ne, ta­čiau spek­tak­ly­je gvil­de­na­ma te­ma yra vėl kaip nie­kad ar­ti­ma ir ak­tua­li lie­tu­viams – is­to­ri­ja, kai ar­ti­mie­ji da­ly­ da­mie­si pa­li­ki­mą ga­li vie­nas ki­tam gerk­lę per­kąs­ti. Is­to­ri­jos cent­re – mo­ti­na Va­sa Že­lez­no­va, ku­riai pa­vy­ko su­kaup­ti dau­gy­bę pi­ni­gų, ta­čiau ši­lu­mos ir užuo­jau­tos – nė la­šo. Kaip sa­ko pa­ts re­ži­sie­rius: „Pi­ni­gų – daug, vai­kai – ne­vy­kę.“ Ki­taip ta­riant, re­ži­sie­rius ir ak­ to­riai nag­ri­nės lyg­tį, ku­rios dė­me­nys – mo­ti­na, vai­kai ir pi­ni­gai.

Dva­si­nėms ver­ty­bėms vie­tos jo­je ne­beuž­ten­ka.

Šiltadaržio g. 6, 01124 Vilnius Tel. (8 5) 204 0832 El. paštas info@menuspaustuve.lt www.menuspaustuve.lt

menų spaustuvė

kinas

gruodžio 3 d., šeštadienis *12.00

Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*

GANDRO DOVANA

3

gruodžio 4 d., sekmadienis *19.00 MARiuS VoN MAyENbuRG

UGNIES VEIDAS

Spektaklis, 120 min.

Rež. oskaras Koršunovas oskaro Koršunovo teatras » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa*

NE­ŽIŪ­RĖ­TAS JAR­MUS­CHAS

Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

gruodžio 4 d., sekmadienis *19.00

gruodžio 7–8 d., tre–ket *19.00

3

LIETAUS ŽEMĖ ¡ premjera !

Spektaklis Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

4

SENĖ

7–8

DEPARTURE

EŽIUKAS RŪKE ¡ premjera !

VĖJŲ MOTĖ ¡ premjera !

9

Šiuolaikinio šokio spektaklis Chor. Vytis Jankauskas Vyčio Jankausko šokio teatras » Juodoji salė, 30 Lt, bilietai.lt

Spektaklis žmonėms nuo 14 metų Rež. Tomas Stirna Teatras „Trupė liūdi“ » Juodoji salė, 15–25 Lt, Tiketa*

9

3

Kelių paveikslų, komiksų ir lindyhopo spektaklis, 70 min.

Chor. Saša Pepeliajevas Kinetinis teatras (Maskva) » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa**

gruodžio 10–11 d., šeš–sek *12.00

JUDANTYS TAIKINIAI ¡ premjera !

de­na­si Pres­lis. Jei­gu da­bar 2.17 val., o jūs esa­te ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, ku­rio­je gro­ ja E.Pres­lio dai­na, pri­va­lo­te pa­ma­ty­ti fil­ mą „Pas­lap­tin­gas trau­ki­nys“ (1989 m.).

Ka­da pa­sta­rą­jį kar­tą kal­bė­jo­tės su tak­sis­tu? Is­to­ri­ja kei­čia is­to­ri­ją... Fil­me „Nak­tis Že­mė­je“ (1991 m.) kei­čia­si tak­ si, kei­čia­si mies­tai, mo­de­lis ne­si­kei­čia. Žmo­gus prie vai­ro ir jo ke­lei­viai. Nak­ tį vi­si mes ki­to­kie nei die­ną. No­ri­me to ar ne.

John­ny Dep­pas. Skvar­bus žvilgs­nis, emo­ci­jų neiš­duo­dan­tis vei­das. Pats tas, jei­gu no­ri su­si­lauk­ti pro­ble­mų. „Ne­gy­vė­ lis“ (1995 m.) – kul­tū­ri­niai skir­tu­mai, mis­ ti­ka, vis­kas juo­da bal­ta. Svei­ki at­vy­kę į lau­ki­nius Va­ka­rus.

Jei­gu rei­kia ką nors nu­žu­dy­ti, pa­liep­ tas jis klus­niai tai įvyk­do. Pas­kui ne­pas­ te­bė­tas grįž­ta na­mo, kur ty­lė­da­mas pa­ le­si­na ba­lan­džius. Nors pa­ts ne­kal­ba pran­cū­ziš­kai, ge­riau­sias jo drau­gas – pran­cū­zas le­dų par­da­vė­jas, ne­kal­ban­tis ang­liš­kai. Fo­res­tas Whi­ta­ke­ris 1999-ai­ siais fil­me „Šuo Vai­duok­lis: Sa­mu­ra­jaus ke­lias“ tu­rė­jo gob­tu­vą ir pis­to­le­tą su dus­ lin­tu­vu, o ne „Os­ka­rą“.

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

Muzikinis etnologinis veiksmas šeimai Kūrybinė grupė: A. Mikutis, S. Degutytė, D. Rakauskas, J. Vilius Tūras, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

gruodžio 9 d., penktadienis *19.00

gruodžio 11 d., sekmadienis *19.00

GRUO­DŽIO 2–8 D.

Bū­na va­ka­rų, kai ei­nant nak­ti­nė­mis gat­vė­mis ne­si­no­ri su­tik­ti nė vie­ no pa­žįs­ta­mo. Bū­na, kad su­tik­ti ne­pa­žįs­ta­mie­ji ir trum­pas po­kal­bis su jais virs­ta ne­ti­kė­ta ir įdo­mia pa­tir­ti­mi. (Ne)pla­nuo­ti pa­šne­ke­siai, min­tys, ku­rios skver­bia­si gi­lyn, žvilgs­niai, ve­rian­tys pa­sta­tus, – vi­sa tai yra mies­to gy­ven­to­jo kas­die­ny­bė.

Ar ka­da nors ste­bė­jo­te žmo­nes vie­ša­ja­me trans­por­te? Kiek­vie­nas sa­vo už­da­ro­je erd­vė­je ir su sa­va is­to­ri­ja. Juk ka­vi­nė­je tik­rai te­ko nu­ girs­ti prie gre­ti­mo sta­liu­ko sė­din­čių po­kal­bį. Žmo­nės yra smal­sūs. Ki­ tų is­to­ri­jos do­mi­na, ste­bi­na, glu­mi­na, pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kad ne to­kie mes jau ir skir­tin­gi. Pa­ma­ty­ti ki­tų žmo­nių is­to­ri­jas sa­vo fil­muo­se mums siū­lo JAV ki­no re­ži­sie­rius Ji­mas Jar­mus­chas.

Kiek sa­vęs ieš­kan­čių dvi­de­šimt­me­čių ga­li­te su­tik­ti Vil­niu­je? O Man­ ha­ta­ne? Kiek­vie­nas jų sau – uni­ka­lus, iš­skir­ti­nis, ne­sup­ras­tas pa­sau­ lio ir vie­ni­šas. Vie­no jų is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja fil­mas „Am­ži­nos ato­sto­gos“.

1980-ai­siais J.Jar­mus­chas ėjo tie­siai prie es­mės – pa­grin­di­nį vaid­ me­nį at­li­ko ne­pro­fe­sio­na­lus ak­to­rius. Ji­mas sa­ko jau ta­da tu­rė­jęs su­ si­vok­ti – ko­man­duo­ti vai­kiui ar fik­suo­ti na­tū­ra­lu­mą.

Nuo­bo­du, nuo­bo­du, nuo­bo­du. Mo­no­to­ni­ja. Nė­ra ką veik­ti. Mes vi­si tik stu­mia­me lai­ką. Stu­mia ir Vi­lis iš „Keis­čiau nei ro­ju­je“ (1984 m.), kol jo drau­ge­lio at­vyks­ta ap­lan­ky­ti pus­se­se­rė. Pras­tū­mę dar me­ tus vi­si trys nu­spren­džia, kad „nėr čia ko“, ir pa­trau­kia į Flo­ri­dą. Ro­ jaus ieš­ko­ti.

Ar To­mas Wait­sas ka­da nors yra sė­dė­jęs ka­lė­ji­me? O iš jo pa­bė­ gęs? Fil­me „Už įsta­ty­mo ri­bų“ (1986 m.) – tik­rai taip. Dai­ni­nin­kas šio­je juos­to­je vai­di­na au­to­mo­bi­lių va­gį, o jam kom­pa­ni­ją bė­gant iš ka­lė­ji­mo pa­lai­ko są­va­dau­to­jas ir ang­liš­kai ne­kal­ban­tis ita­las. „Aš ma­čiau El­vį! El­vis gy­vas!“ Va­žiuo­ki­te į Mem­fį, jei­gu vis dar vai­

4

CEzARiS GRAužiNiS

gruodžio 9 d., penktadienis *19.00 Šokis, interaktyvios medijos, animacija, 60 min.

Chor. Saša Pepeliajevas Kinetinis teatras (Maskva) » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa**

Ki­no teat­ras „Skal­vi­ja“ (Vil­nius, A.Goš­tau­to g. 2 / 15)

gruodžio 3 d., šeštadienis *19.00

gruodžio 3 d., šeštadienis *12.00

LAI LAI LAI ¡ premjera !

Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų Spektaklio kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

10–11

gruodžio 12 d., pirmadienis *12.00

gruodžio 13 d., antradienis *19.00

PASAKŲ PIRMADIENIAI MAŽYLIAMS Žvejų pasakos

PAŽADĖTAS GYVENIMAS ¡ premjera !

Pasakas seka Saulė Degutytė Stalo teatras, Menų spaustuvė » infoteka, 10 Lt (1 suaugęs + 1 vaikas), 17 Lt (1 + 2)

Šokio apmąstymai Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, priimamos aukos

gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00

gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00

FEDERiCo GARCíA LoRCA

JuLiuS PAŠKEVičiuS

Spektaklis, 150 min.

Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 37–42 Lt, Tiketa*

Spektaklis Rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Stiklinė ii, 20 Lt, Tiketa**

gruodžio 15 d., ketvirtadienis *19.00

gruodžio 15 d., ketvirtadienis *19.00

FEDERiCo GARCíA LoRCA

JuLiuS PAŠKEVičiuS

Spektaklis, 90 min.

Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**

Spektaklis, 150 min.

Rež. Gintaras Varnas Teatras „utopia“ » Juodoji salė, 37–42 Lt, Tiketa*

Spektaklis Rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Stiklinė ii, 20 Lt, Tiketa**

gruodžio 16 d., penktadienis *12.00

gruodžio 17 d., šeštadienis *12.00

gruodžio 17 d., šeštadienis *19.00

11

gruodžio 13 d., antradienis *19.00

LIETAUS ŽEMĖ ¡ premjera !

Spektaklis Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

13

gruodžio 14 d., trečiadienis *19.00 CEzARiS GRAužiNiS

VISKAS ARBA NIEKO

14

PASAULIO SUTVĖRIMAS

Šiuolaikinio šokio spektaklis 5–11 m. vaikams ir jų tėvams Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, 10 Lt, bilietai.lt*

16

gruodžio 18 d., sekmadienis *12.00

PASAULIO SUTVĖRIMAS

Šiuolaikinio šokio spektaklis 5–11 m. vaikams ir jų tėvams Chor. birutė banevičiūtė Šokio teatras „Dansema“ » Juodoji salė, 10 Lt, bilietai.lt*

18

12

PUBLIKA

14

PUBLIKA

15

VĖJŲ MOTĖ ¡ premjera !

STEBUKLINGAS MEDIS

22

gruodžio 27 d., antradienis *19.00

BŪN TEP

RIBOS ¡ premjera !

14

RIBOS ¡ premjera !

15

KURŠO BĖGLYS ¡ premjera !

Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų Spektaklio kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

Spektaklis pagal Aldonos Liobytės pjesę, 120 min.

Rež. Alvyda čepaitytė Naujasis teatras » Juodoji salė, 6 Lt, bilietai.lt*

gruodžio 18 d., sekmadienis *19.00

gruodžio 21 d., trečiadienis *19.00

17

KURŠO BĖGLYS ¡ premjera !

Spektaklis pagal Aldonos Liobytės pjesę, 120 min.

Rež. Alvyda čepaitytė Naujasis teatras » Juodoji salė, 6 Lt, bilietai.lt*

18

gruodžio 22 d., ketvirtadienis *12.00, 15.00 gruodžio 22 d., ketvirtadienis *19.00 žongliravimo spektaklis visai šeimai, 40 min.

Kūrybinė grupė: M. Markevičius, A. balionis, M. Sučyla, T. Chmelevskij Menų spaustuvė, „Antigravitacija“ » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*

13

VISKAS APIE JĄJĄ

17

MARiJA KoRENKAiTė

PABĖGIMAS Į AKROPOLĮ

Spektaklis, 100 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė, 20–30 Lt, Tiketa*

21

gruodžio 27 d., antradienis *12.00

SENELĖS PASAKA

Aktoriaus Daliaus Skamarako ir sukarinto socialinės pakraipos kabareto „Atsakyk už save“ koncertas » Kišeninė salė, 15–20 Lt, Tiketa*

Muzikinis spektaklis-improvizacija ne tik vaikams, 60 min.

Rež. Aidas Giniotis Teatras „Atviras ratas“ » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

gruodžio 28 d., trečiadienis *19.00

gruodžio 28 d., trečiadienis *19.00

22

METRONOMES

27

CEzARiS GRAužiNiS

VISKAS ARBA NIEKO

Andriaus Kulikausko ir grupės „Kuli Family“ koncertas, 120 min.

Teatras „Atviras ratas“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

Teatralizuotas koncertas, 75 min.

Rež. zara Antonyan Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 40–50 Lt, bilietupasaulis.lt*

gruodžio 29 d., ketvirtadienis *17.30

gruodžio 29 d., ketvirtadienis *20.30

gruodžio 29 d., ketvirtadienis *18.00, 20.00

STIPRIAI KITAIP

NUTOLĘ TOLIAI

27

TELEFONŲ KNYGA

28

Spektaklis, 90 min.

Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**

28

Spektaklis, 120 min.

Rež. Vidas bareikis Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 25–30 Lt, bilietupasaulis.lt*

Koncertas, 90 min.

Teatro judėjimas „No Theatre“ » Juodoji salė, 22–27 Lt, bilietupasaulis.lt*

Poezijos spektaklis pagal Paulių Širvį, 70 min.

Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa*

gruodžio 30 d., penktadienis *12.00

gruodžio 30 d., penktadienis *19.00

gruodžio 31 d., šeštadienis *19.00

29

LAI LAI LAI

29

FEEL LINK

CEzARiS GRAužiNiS

Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa*

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

30

29

Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

30

Gatvės šokio spektaklis su šventiniais siurprizais! Kūrėjai ir atlikėjai Laurynas žakevičius ir Airida Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa**

31

*bilietai parduodami ir renginio vietoje, 1 val. iki spektaklio pradžios. Su omni iD auksine / sidabrine, „Daily Card“ kortele ar Ežio „Viza“ – 20 proc. nuolaida 2 bilietams.

Rengėjai pasilieka teisę keisti programą. Renginio dieną bilietai gali brangti. Perkant „Tiketos“ kasose, taikomi mokesčiai.

viLNiAus Miesto sAvivALDybĖ

Lietuvos RespubLikos kuLtūRos MiNisteRiJA

Lietuvos RespubLikos kuLtūRos RĖMiMo FoNDAs

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

Kai ne tik ra­di­jas, bet ir ta­vo šir­dis vi­su gar­su ima plėš­ti Ma­ri­jo­no „Vel­nias, man pa­tin­ka Ka­lė­dos“, lai­kas pa­gal­vo­ti apie do­va­nas – ma­mai, my­li­ma­jam, drau­gams, ko­le­goms. Kad ne­reik­tų laks­ty­ti lyg akis iš­de­gus po pre­kyb­cent­rius Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se ir pirk­ti „štam­pov­kių“, re­ko­men­ duo­ja­me (la­bai!) gruo­džio 18 ir 19 d. ap­si­lan­ky­ti Ka­lė­di­nia­me daik­tų tur­gu­je, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja mū­sų ge­ri bi­čiu­liai iš „Daik­tų vieš­bu­čio“. Ap­ gaub­ti me­duo­lių ir karš­to vy­no kva­po „Daik­tų vieš­bu­ty­je“ (Vil­niu­je, Šev­čen­kos g. 16A) nuo 12 iki 18 val. ga­lė­si­te įsi­gy­ti ori­gi­na­lių da­ly­kė­lių, ku­riais tik­rai pra­džiu­gin­si­te ar­ti­muo­sius: na­tū­ra­lių šo­ko­la­dų, eko­lo­giš­kų mui­lų, aro­ma­tin­gų ka­vos mi­ši­nių, šil­tų ak­se­sua­rų ir ki­tų ma­lo­nių smulk­ me­nų. Dėl vie­tos sto­kos pa­tei­kia­me tik da­lį Ka­lė­di­nio daik­tų tur­gaus ka­ta­lo­go. Kai­nų ne­skel­bia­me, nes tur­gu­je vi­sa­da ga­li­ma DE­RĖ­TIS! Ir pri­si­ min­ki­te, kad net ir ma­žos do­va­nė­lės stip­ri­na drau­gys­tę! .................... .. .

„Bug2Hug“ pi­lo­to ke­pu­rė Sto­ra kaip tik­ras pi­lo­ to šal­mas. Sti­lin­ga kaip tik­ras pi­lo­to šal­mas. Su odi­niu dir­že­liu kaip tik­ ras pi­lo­to šal­mas. Pui­ki ke­pu­rė ne­bi­jan­čioms su­ ga­din­ti šu­kuo­se­nos ar­ ba toms, ku­rių šu­kuo­ se­nos ne­su­ga­di­na­mos, nuo­sta­bios ir ne­pa­kar­ to­ja­mos. Ki­taip ta­riant, drą­sioms mo­te­rims. Kur skren­dam šį kar­tą?

Stik­liu­kai Sa­gės, są­sa­gos, seg­tu­ kai plau­kams, aus­ka­rai, pa­dėk­liu­kai ka­vai – vis­ kas iš stik­lo...

Lip­di­niai iš mo­lio Jau­na me­ni­nin­kų šei­ma iš Vil­niaus Li­na ir Ado­mas ku­ria keis­tus lip­di­nius iš pa­pras­čiau­sio mo­lio, nau­do­da­mi an­go­ bo (sgra­fi­to) tech­ni­ką, kai vir­šu­ti­nio spal­vo­to mo­lio sluoks­ nio pa­vir­šius iš­rai­žo­mas, kad pa­si­ma­ty­tų apa­ti­nis sluoks­nis.

Taip iš­gau­na­mos li­ni­jos, pie­ši­niai. Dar­bai de­ga­mi esant aukš­tai tem­pe­ra­tū­rai, gla­zū­ruo­ja­mi ir vėl iš­de­ga­mi.

Mui­las „Ma­rius Fab­re“ Par­duo­tu­vė­lė „Užu­pio ke­tu­rio­li­ka“ pri­ sta­to au­ten­tiš­kus, eko­lo­giš­kus, pa­gal se­nas Mar­se­lio gy­ven­to­jų tra­di­ci­jas ga­mi­na­mus mui­lus „Ma­rius Fab­re“.

Jie at­ke­liau­ja iš mui­lo fab­ri­ko, ku­ris įkur­tas dar 1900 m. Pran­cū­zi­jos Pro­ van­so re­gio­ne.

Sa­gės iš Lau­kės fab­ri­kė­lio Ža­vūs gy­vū­nė­liai, paukš­čiu­kai, laum­žir­giai su ma­lo­nu­mu nu­tūps ant jū­sų ar­ti­mų­jų. Taip pat Lau­kės fab­ri­kė­lis Ka­lė­ di­nia­me daik­tų tur­gu­je pre­kiaus ste­buk­lin­go gro­žio ran­kų dar­bo at­vi­ru­kais ir aus­ka­rais.

Paukš­tu­kai Dvi­pu­sės su­ri­ša­mos pe­te­ liš­kės, ku­rios mir­ga įvai­ riau­sio­mis spal­vo­mis.

20 //

Šo­ko­la­das „Cho­co­la­te Nai­ve“ Le­di­nu­kai „Tu­tu“

© 370

Na­tū­ra­lūs, lie­tu­viš­ki ir be ga­lo ska­nūs „Tu­tu“ le­di­nu­ kai! Ait­rio­sios pa­pri­kos ir ci­na­mo­no, ana­na­sų ir obuo­lių sko­nio.

Šo­ko­la­do al­che­mi­kai Do­man­tas ir Da­rius apie šį sal­dė­sį iš­ma­no, ko ge­ro, dau­ giau nei vi­sa Lie­tu­va kar­tu su­dė­jus. Jie eks­pe­ri­men­tuo­ja su rū­ši­nė­mis ka­ka­vos pu­pe­lė­mis, sten­gia­si at­skleis­ti šo­ko­la­do sko­nio su­dė­tin­gu­mą ir sa­vo dar­bu dar kar­tą pa­tvir­tin­ti, kad šo­ko­la­das – die­vų mais­tas. Šo­ko­la­do vir­tuo­zai į Vil­nių at­veš ne tik iš­skir­ti­nių „Cho­co­la­te Nai­ve“ ma­nu­fak­ tū­ros ran­kų dar­bo šo­ko­la­dų, bet ir ki­tų ga­mi­nių – triu­fe­lių, ka­ra­me­lių.

El­nias iš „Et­no De­sign“ Ant ra­gų jis par­ne­ša lauk­tą­ją švie­są – sau­le­lę il­gė­jan­čioms die­ noms. Trum­pė­sian­čių nak­tų mė­nu­ lai­čiui pa­lin­kė­sim il­ges­nio po­gu­ lio, o jums – vis­ko gra­žaus, kas tik su švie­sa atei­na!

>> blizgė Ra­šė: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė ir Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: re­dak­ci­jos ar­chy­vo

Ba­rų liūtų ta­kais Va­sa­rą su­pa­žin­di­no­me su ke­ lio­mis dė­me­sio ver­to­mis nau­jo­ mis vie­te­lė­mis po at­vi­ru dan­gu­ mi, o da­bar atė­jo lai­kas pri­sta­ ty­ti nau­ją ba­rų po sto­gu der­ lių. Vie­na po ki­tos at­si­da­riu­sios įvai­raus žan­ro pa­si­links­mi­ni­mo įstai­gos pa­kei­tė ne tik nak­ti­nė­to­ jų marš­ru­tą, bet ir vi­są sos­ti­nės že­mė­la­pį. Tai­gi, pa­ga­liau tu­ri­ me vi­są ba­rų ir klu­bų kvar­ta­lą, ku­ris api­ma Is­lan­di­jos, Vil­niaus, Pa­lan­gos, Šv. Ig­no­to ir Klai­pė­ dos gat­ves. Bet ge­riau vie­ną kar­tą pa­ma­ty­ti, nei daug kar­tų iš­girs­ti. Mes per vie­ną va­ka­rą pa­tik­ri­no­me ke­tu­rias nau­jas vie­ te­les, siū­lo­me jums pa­da­ry­ti tą pa­tį. „Tra­sos“ su­dė­tin­gu­mą rin­ ki­tės sa­vo nuo­žiū­ra.

At­gai­va sie­lai ir pil­vui –

„Soul­Box“

Ad­re­sas: Vil­niaus g. 33 / Pa­lan­gos g. 4 Dar­bo lai­kas: kvie­čia tiek pie­tau­jan­čius, tiek nak­ti­piečiau­jan­čius

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja įspė­ja: niurz­gė­da­mi ri­zi­kuo­ja­te šei­mos ir vi­suo­me­nės ge­ro­ve. Ta pa­ti Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ne­se­niai po sa­vo sto­gu pri­glau­dė vie­ tą, skir­tą niurzg­loms pe­rauk­lė­ti, – „Soul­box“. Eko­lo­giš­ku mi­ni­ma­liz­mu dvel­kian­tis in­ter­je­ ras be ne­rei­ka­lin­gų de­ta­lių, ta­čiau su įdo­miais ak­cen­tais. Ypač akys kliū­va už sie­nos, ku­ri pri­me­na ko­rį.

Ba­ras ga­li pa­si­gir­ti il­gu kok­tei­lių me­niu, ku­ria­me ne tik įpras­ti, bet ir vi­siš­kai ori­gi­na­ lūs gė­ri­mai, ku­riuos mai­šo vie­nas klu­bo šei­mi­nin­kų Au­re­li­jus.

Mon­day­jazz, tues­day­soul, fri­day­rock ir sun­day­chill... Jei­gu ne­sup­ra­to­te, aiš­ki­na­me: kiek­vie­ną va­ka­rą čia siū­lo­mos skir­tin­gos pro­gra­mos, pri­sta­to­mi tik­ro gar­so kon­cer­tai ar DJ se­si­jos. Juk gim­ta­die­nis ga­li pa­si­tai­ky­ti ir pir­ma­die­nį.

Vir­tu­vė, kaip ir ba­ro va­ka­ro pro­gra­ma, kas­dien siū­lo iš­ban­dy­ti vis ki­to­kių še­fo džia­ za­vi­mo re­zul­ta­tų. Pa­tys ne­val­gė­me, bet gir­dė­jo­me, kad mais­tas ver­tas grie­ko. Tai­gi, čia lau­kia­mi ne tik nak­ti­nė­to­jai, bet ir al­ka­ni.

P.S. Sa­vait­ga­lio va­ka­rais įė­ji­mas mo­ka­mas, o prie du­rų sto­vi pla­čių pe­čių ap­sau­gos vy­ru­kai.

Tech­no­lo­gi­jų šven­to­vė –

„The Room“

Ad­re­sas: Vil­niaus g. 39 Dar­bo lai­kas: tiek vir­tu­vė, tiek bar­me­nas dir­ba nuo ry­to iki... vė­lai (sa­vait­ga­liais – iki anks­ti)

Mo­ky­to­jų na­muo­se ne­se­niai įsi­kū­rė nau­jas „Kam­ba­riu­kas“. Na, bent jau taip šį ba­rą re­ko­men­duo­tų va­din­ti prie­ka­bie­ji kal­bi­nin­kai. In­ter­je­ras vien­ti­sas ir sti­lin­gas, kur­tas il­gai ir at­sa­kin­gai, res­tau­ruo­jant ir pri­ke­liant nau­jam gy­ve­ni­mui se­nus bal­dus. Ne­nu­si­vils ne tik se­nie­nų, bet ir nau­jų tech­no­lo­gi­jų mė­gė­jai. Ba­re įreng­ta nau­jo­viš­ka są­skai­tos se­ki­mo ir už­si­sa­ky­mo sis­te­ma – t. y. plan­še­ti­niai kom­piu­te­riai, in­teg­ruo­ti į sta­lus. Sė­di­mų vie­tų pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis: no­ri sėsk prie di­džiu­lių lan­gų (pro juos nie­kas ne­praeis ne­pas­ te­bė­tas) ar prie veid­ro­di­nių sie­nų (ši­tos erd­vės su­ba­lan­suo­tos mėgs­tan­tiems bend­rau­ti su pro­tin­giau­siu žmo­gu­mi pa­sau­ly­je). Jei­gu no­rė­sis pri­va­tu­mo, ra­si­te at­ski­rą erd­vę sa­vo di­des­nei ar ma­žes­nei šven­tei. (Kas sa­kė, kad kiek­vie­na die­na – ne šven­tė?).

Ne­di­de­lė­je erd­vė­je tel­pa ir di­džė­jaus pul­tas, tad, ko ge­ro, atei­ty­je va­ka­rais bus ren­ gia­mos spe­cia­lios pro­gra­mos. O jei tryp­čio­ji­mas pa­gal tran­kius rit­mus jums sve­ti­mas da­ly­kas, tai iš­mė­gin­ki­te ki­tą ma­lo­nu­mą – mais­tą. Vir­tu­vės še­fai vi­sa­da pa­si­ry­žę nu­ste­ bin­ti ne­ti­kė­tais de­ri­niais, o jei bus per­ne­lyg prės­ka, pa­gar­din­ti pa­tie­ka­lus ga­lė­si­te čia pat ant pa­lan­gių au­gan­čiais prie­sko­niais.

KNYGOS Ju­lio Cortá­za­ras Žai­di­mas baig­tas

Iš is­pa­nų kal­bos ver­tė Val­das V.Pet­raus­kas. Vil­nius, „Bal­tos lan­kos“, 2011 m.

22 // © 370

J.Cortá­za­ro kū­ry­bą ga­li­ma skai­ty­ti de­šim­tis kar­tų, ir kiek­vie­nas kar­tas at­vers nau­jas, anks­čiau ne­pas­te­bė­ tas pa­sa­ko­ji­mo de­ta­les ir teks­to su­bti­ly­bes, nes tirš­ tas, sod­rus pa­sa­ko­ji­mo sti­lius ku­pi­nas tiek pa­slap­čių, kad ga­li pri­ra­šy­ti krū­vas ti­ria­mų­jų dar­bų ir vis tiek vi­sų neatsk­lei­ si. Ban­džiau šį rin­ki­nį skai­ty­ti pa­va­sa­rį – ir ne­pa­vy­ko įsi­gi­lin­ti, blaš­kė per­ne­lyg di­na­miš­ka ap­lin­ka. Tai kny­ga kaip tik il­giems ru­dens va­ka­rams, kad ir kaip ba­na­liai skam­bė­tų. Tik to­kio­je ap­lin­ko­ je įma­no­ma įver­tin­ti tai, kaip au­to­rius nu­ve­da į teks­tą tar­si į tam­sų par­ką ir ne­ti­kė­tai pa­lie­ka sto­vė­ti vie­ną su ap­lin­ kui knibž­dan­čiais ne­ma­to­mais gy­viais – vi­di­nė­mis ir išo­ri­nė­mis pa­bai­so­mis, mįs­lin­gai din­ gu­siais ir vėl par­si­ra­du­siais žmo­nė­mis ir daik­tais, jų ke­lio­nių is­to­ri­jo­mis ir ki­tais nuo­sta­bą ke­lian­čiais nu­ ti­ki­mais. Tos pa­bai­sos yra vi­di­nio ar išo­ri­nio pa­sau­ lio pa­da­rai, sun­ku su­pras­ti – kar­tais at­ro­do, kad tai tas pa­ts, kar­tais – kad nė vie­na iš tik­rų­jų neeg­ zis­tuo­ja, nors bū­tent J.Cortá­za­ro kū­ry­bo­je to­kios fra­ zės kaip „iš tik­rų­jų“ vi­siš­kai ne­ten­ka pra­smės. Yra tik už­bu­rian­tis sa­ki­nių rit­mas, pa­ma­žu, švel­niai, su­bti­liai

įtrau­kian­tis į teks­to plot­mę, kaip nie­kas ki­tas su­pa­žin­ di­nan­tis su Pie­tų Ame­ri­kos kas­die­ny­be – ap­snū­du­sia, vi­sa­da ap­sta­ty­ta ge­rais se­no­vi­niais bal­dais, ku­rių stal­ čiuo­se ga­li ras­ti bet ko. Vie­na­me in­ter­viu ra­šy­ to­jas pra­si­ta­rė, kad tik kur­da­mas is­to­ri­jas su­ ge­ba nu­ga­lė­ti sa­vo pa­ties bai­mes. Čia pil­na ty­laus siau­bo, sly­pin­čio spin­to­se tvar­kin­gai gu­ lin­čių megz­ti­nių ran­ko­vė­se, šmi­ri­nė­jan­čio di­ džiu­liuo­se ty­liuo­se na­muo­se, vieš­bu­čio kam­ ba­riuo­se, so­duo­se, gi­mi­nai­čių vi­lo­se, siau­bo, ku­ris tik­rai kiek­vie­nam pa­žįs­ta­mas nuo vai­kys­ tės, kai bu­vo už­da­ro­mos mie­ga­mo­jo du­rys ir lik­da­vai vie­nas nak­čia, aukš­tiel­nin­kas. Monst­ rus sten­gia­ma­si drau­giš­kai pri­si­jau­kin­ti, su­si­tai­ ky­ti su jais, ba­lan­suo­jant tarp jų pa­sau­lio ir va­di­na­mo­sios tik­ro­vės, ir su­tar­ti gra­žiuo­ju, nes bet ku­ rią aki­mir­ką ga­li paaiš­kė­ti, kad tu pa­ts ir esi prie­šas, ku­rį per­se­kio­ji. Ar­ba or­kest­ras, žu­dan­tis gar­sais. Ar­ba gy­vis, ku­rį pa­slap­čia ste­bi. Ap­sė­di­mai, su­ta­pi­mai, da­ ly­kai, ku­riuos drau­gai sle­pia vie­ni nuo ki­tų me­tų me­ tus, „ele­men­tai, esan­tys ne sa­vo vie­to­je“, iš­trau­kia­mi į die­nos švie­są ir iš­gy­ve­na­mi neį­ti­ki­mai in­ten­sy­viai: tai tar­si te­ra­pi­jos sean­sas, kar­tu pri­me­nan­tis ša­ma­nų ke­ lio­nę lai­ke ir erd­vė­je.

Jua­nas Marsé Mer­gi­na auk­so kel­nai­tė­mis Vil­nius, „Ver­sus Au­reus“, 2011 m.

Pra­džio­je nu­ste­bau, ko­dėl No­be­lio pre­mi­ją au­to­riui pel­ nęs kū­ri­nys iš­leis­tas ki­še­ni­nius ro­ma­nė­lius, tin­ka­mus skai­ty­ ti vie­ša­ja­me trans­por­te, pri­me­nan­čia for­ma. Pas­kui – kad ko­ne vi­sas siu­že­tas nu­pa­sa­ko­tas kny­gos ga­li­nia­me vir­še­ly­ je: at­si­ver­tęs kny­gą skai­ty­to­jas į veiks­mą pa­nar­di­na­mas iš kar­to, be il­gų įžan­gų, ties­mu­kiš­kai ir šiurkš­to­kai. Ir be­veik iš kar­to akis už­kliū­va už ker­ti­nės ro­ma­no fra­zės: „Pa­sa­ko­ ju ne tai, koks esu ar koks bu­vau, o koks no­rė­jau bū­ti.“ O pa­ts teks­tas pra­šy­te pra­šo­si fil­mo, ku­rio pa­vi­da­lą ga­liau­ siai ir įga­vo: se­na­me žve­jų na­me prie jū­ros, nuo ku­rios kran­to ma­ty­ti Ibi­sa, gy­ve­na vie­ni­šas se­nas ra­šy­to­jas. Ra­šo sau ra­miai au­to­biog­ra­fi­nes kny­gas, kol į jo na­mus įsi­ver­žia jau­na, sek­sua­li, hi­piš­ka duk­te­rė­čia, dir­ban­ti žur­na­lis­te ir už­si­mo­ju­si pa­ dė­ti „dė­dy­tei“ su­si­tvar­ky­ti su di­de­ lės apim­ties me­džia­ga. Čia pra­si­ de­da de­ta­lūs ap­lin­kos ap­ra­šy­mai, il­gi dia­lo­gai, ki­ne­ma­tog­ra­fiš­ki pri­ si­mi­ni­mai, ku­riuo­se pa­ryš­ki­na­mi dra­ma­tiš­kiau­si mo­men­tai, nes, pa­ si­ro­do, dė­dė praei­ty­je bend­ra­dar­ bia­vo su fa­šis­ti­ne Fran­ko val­džia.

Sa­vo kny­go­se jis, ži­no­ma, sten­gia­ si tai už­glos­ty­ti gau­siais smul­kiais

Kok­tei­li­nė + vy­ni­nė =

„Ni­ño“

Augio Normanto nuotr.

Ad­re­sas: Šv. Ig­no­to g. 16 Dar­bo lai­kas: pra­de­da dirb­ti tuo­met, kai jūs dar­bus jau bai­gia­te

Mė­ly­no­ji tra­sa (su­ba­lan­suo­ ta ket­vir­ta­die­niui): „The Room“ (va­ka­ rie­nė ir tau­rė vy­no)–„Ni­ño“ (tau­rė vy­ no)–„Soul­box“ (1 kok­tei­lis)–namai.

Tik­ras se­na­mies­čio rū­sys, ku­rio in­ter­je­re de­ra se­nų ply­tų ar­kos ir nau­ji šiuo­ lai­kiš­ki bal­dai. Ori­gi­na­laus di­zai­no il­gas ba­ras, o už jo – ma­lo­nūs ir pa­slau­gūs bar­me­nai, kiek­vie­ną pa­si­tin­kan­tys su pla­čia šyp­se­na. Ti­kė­ki­mės, kas jos greit neišb­lės. At­ro­do, šio ba­ro šei­mi­nin­kai sten­gė­si su­kur­ti vy­ni­ nės ir kok­tei­lių ba­ro hib­ri­dą ir su­jung­ti abie­jų vie­tų pliu­sus. Tai­gi, ir kom­ pa­ni­jai bi­čiu­lių su­de­rin­ti skir­tin­gus no­rus nuo šiol bus daug leng­viau. Di­ džią­ją val­gia­raš­čio da­lį už­ka­ria­vo at­vy­kė­liai iš Is­pa­ni­jos – ta­pai, taip pat prie vy­no siū­lo­ma sū­rio ar ma­ri­nuo­tų dar­žo­vių. Čia pa­kan­ka­mai vie­tos, jei no­rė­si­te kam nors pa­ro­dy­ti sa­vo šo­kių žings­ne­lius pa­gal di­džė­jaus pa­ rink­tus rit­mus. Nors ba­ras dek­la­ruo­ja, kad yra ca­sual vie­ta, jau da­bar at­ ro­do, kad tai ga­li tap­ti nau­ja vie­ta sti­lin­gai mies­to grie­ti­nė­lei, kur ga­li­ma sa­ve pa­ro­dy­ti ir į ki­tus pa­si­žiū­rė­ti.

O jei­gu toks eks­hi­bi­cio­niz­mas jū­sų neįk­ve­pia, ga­li­te at­si­skir­ti nuo bend­ ros ma­sės ir įsi­kur­ti to­li­miau­sio­je ba­ro sa­lė­je, ku­ri skir­ta už­da­riems va­ka­ rė­liams.

Rau­do­no­ji tra­sa (su­ ba­lan­s uo­ta penk­ta­d ie­n iui): „Grin­go“ (3 alaus) – „Soul­box“ (4 kok­tei­liai)–namai.

Juo­do­ji tra­sa (su­ba­lan­suo­ta šeš­ta­die­niui): „Ni­ño“ (tau­rė vy­no ar­ba kok­tei­lis)–„The Room“ (2 tau­rės vy­no ar­ba 2 kok­tei­liai)–„Soul­box“ (3 kok­ tei­liai)–„Grin­go“ (4 bo­ka­lai alaus)–namai.

Var­li­ny­kas (ki­to­ mis die­no­mis): per va­ ka­rą – vie­nas ba­ras.

Alaus ir mu­zi­kos Me­ka –

„Grin­go“

Ad­re­sas: Vil­niaus g. 31 Dar­bo lai­kas: dir­ba net pir­ma­die­nį tiek, kiek jums rei­kia

Anks­čiau vi­si ke­liai ve­dė į Ro­mą, o da­bar – į „Grin­ go“. Šis ba­ras vi­suo­met pa­ke­liui, ne­svar­bu, va­ka­ras dar tik pra­si­de­da, ar jūs jau – pa­ke­liui na­mo. At­ro­ do, kad neį­pa­rei­go­jan­ti ir lais­va ap­lin­ka ypač trau­kia jau­ną­ją bo­he­mos kar­tą. Ir ne­svar­bu, ar tai prem­je­rą nu­spren­dęs at­švęs­ti ak­to­riu­kas, ar lie­tu­viš­kos mu­zi­kos per­las (čia mes ne apie „Yvą“, jei ką), ar įkvė­pi­mo (o gal ir pa­čios mū­zos) ieš­kan­tis dai­li­nin­kas. Vi­siems čia už­ten­ka vie­tos ir alaus. Ir net jei atė­jo­te vie­nas, ga­li­te ne­sun­kiai įsi­suk­ti į kom­pa­ni­ją – sta­liu­kai sto­vi vie­nas ša­lia ki­to, tad ga­lė­si­te kaipmat pri­si­jung­ti prie gre­ta vyks­tan­čios dis­ku­si­jos. Be to, irian­tis pro žmo­

nes daž­nai su­si­da­ro spūs­tys, tad šį lai­ką taip pat ga­ li­ma iš­nau­do­ti pa­žin­čiai su ap­lin­ki­niais.

Azar­tiš­kiau­siems – sta­lo fut­bo­las. Jis, be­je, tin­ka ir tuo at­ve­ju, jei no­ri­te pa­si­tik­rin­ti sa­vo koor­di­na­ci­ją. Te­ le­vi­zo­rių ek­ra­nuo­se mir­ga vaiz­dai įvai­riau­siems sko­ niams – nuo gy­vū­ni­jos pa­sau­lio ak­tua­li­jų iki spor­to var­žy­bų. Vi­sų sko­niams čia įtiks ir įvai­rių rū­šių alus.

Na, o la­biau­siai čia ma­lo­niai ste­bi­na mu­zi­ka. Va­ ka­ro­da­mas „Grin­go“ ga­li iš­girs­ti ir gergž­džian­tį To­ mo Wait­so vo­ka­lą, ir verkš­le­nan­tį To­mo Yor­ko („Ra­ dio­head“) bal­są, ir ne­sens­tan­čius „De­pe­che Mo­de“ rit­mus.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

Ma­ri Pois­son, Sa­ra Pois­son Ša­baš

Vil­nius, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011 m.

pa­sa­ko­ji­mais apie drau­gus, šei­mos na­rius, po­li­ti­kus ir san­ty­kius su jais ir kar­tu pa­slap­čia ste­bi duk­te­rė­ čios san­ty­kius su pa­sau­liu. O ši sten­gia­si flir­tuo­da­ ma ir int­ri­guo­da­ma iš­peš­ti iš ra­šy­to­jo kuo dau­giau in­ty­mių smulk­me­nų, taip, kad ga­liau­siai jis su­si­pai­ nio­ja, ką iš­si­gal­vo­jo, ką pa­gra­ži­no, o kas iš tik­rų­ jų įvy­ko. Jo kny­gos, kaip ir vi­so šio ro­ma­no teks­tas, kaip pa­ste­bi pa­ti mer­gi­na, – „jau­di­nan­ti me­lod­ra­ma su kan­de­liab­rais, ša­liu ir for­te­pi­jo­nu“ ar­ba „aist­rin­ gas fel­je­to­nas su ve­dy­bi­nė­mis ir po­li­ti­nė­mis iš­dai­go­ mis“. Ti­piš­ka puoš­nia is­pa­niš­ka ma­nie­ra ap­ra­šo­ma dau­gy­bė daik­tų, dra­bu­žių, po­rtre­tų, val­gių, gė­ri­mų, per­pa­sa­ko­ja­mi nu­ma­no­mi ki­tų vei­kė­jų veiks­mai ir pa­sa­ko­ji­mai, pa­skui iš­siaiš­ki­na­ma tie­sa ir vėl ne­pa­ liau­ja­mai ana­li­zuo­ja­ma, gro­mu­luo­ja­ma, ple­pa­ma.

Ypač sek­so sce­nų mė­gė­jai ras kuo pa­si­sma­gin­ti, nes vul­ga­ro­kos ero­ti­kos ir at­vi­rų po­kal­bių apie in­ty­ mius gi­mi­nai­čių san­ty­kius čia dau­giau ne­gu pro­to.

Pa­bai­go­je tra­di­ciš­kai iš­sau­go­ta ke­le­tas pi­kan­tiš­kų šei­mos pa­slap­čių, ku­rias at­sklei­dęs au­to­rius, tie­są sa­kant, ne­pa­da­ro be­veik jo­kio įspū­džio, nes ga­ liau­siai taip su­si­pai­nio­ja­ma tarp tik­ro­vės ir fik­ci­jos, fak­tų ir gan­dų, kad vis­kas at­ro­do vie­no­dai me­lod­ ra­ma­tiš­ka ir tra­gi­ko­miš­ka.

Dar vie­na sėk­min­gai ku­ria­ma fik­ci­ja, ku­ri, spren­džiant iš kny­ gos sto­rio, la­biau skir­ta su­teik­ ti džiaugs­mo ir pa­si­mė­ga­vi­mo pa­čioms au­to­rėms, o ne skai­ty­ to­jams. Skai­ty­to­jas čia tik „tarp kit­ko“ – il­giau­siais elekt­ro­ni­niais laiš­kais su­si­ra­ši­nė­jan­čios se­se­rys Ma­ri iš Lon­do­no ir Sa­ra iš Žio­gai­ čių ban­do ap­si­mes­ti, kad joms skai­ty­to­jas ap­skri­tai neeg­zis­tuo­ ja, ir jos ra­šo tik vie­na dėl ki­tos, nors ne­pa­liau­ja­mai vi­sur pri­me­na esan­čios ra­šy­to­jos – taip daž­nai ir uo­liai, lyg pa­čios tuo abe­jo­tų.

Vie­na iš jų, Ma­ri, Ang­li­jo­je blaš­ko­si tarp dvie­jų vy­ rų, ki­ta, Sa­ra, Žio­gai­čiuo­se ban­do imi­tuo­ti in­te­lek­ tua­lų klu­bą, ku­rio svar­biau­sia na­rė, ži­no­ma, yra ji pa­ti. Jau ap­sa­ky­mų rin­ki­ny­je „Čiu­pi­nė­ji­mo ma­lo­nu­ mas“ iš­ryš­kė­jo šios ra­šy­to­jos en­cik­lo­pe­di­nis, sau­sas pa­sa­ko­ji­mo sti­lius, at­si­ri­bo­jant nuo bet ko­kių ver­ti­ni­ mo kri­te­ri­jų (kas at­ro­do ab­sur­diš­ka: juk kam ra­šai, jei ven­gi ir bi­jai ver­tin­ti?), ba­lan­suo­ja­ma tarp pseu­ do­moks­li­nių iš­ve­džio­ji­mų fi­lo­so­fij­os ir li­te­ra­tū­ros te­

mo­mis ir nar­ci­ziš­ko gro­žė­ji­mo­si sa­vi­mi, at­ve­riant ko­ne in­ty­mias sa­vo gy­ve­ni­mo pa­slap­tis ir gar­siai afi­šuo­jant re­li­gin­gu­mą (ypač ner­vi­na, kai kal­bant apie vai­kus nuo­lat var­to­ja­mas žo­dis „ma­žu­tė­liai“, tar­si au­to­rė ne­bū­tų ma­čiu­si „Dog­vi­lio“). Jos li­te­ra­tū­ ri­nė se­suo at­ro­do ge­ro­kai ra­mes­nė, lin­ku­si į komp­ ro­mi­sus, tu­ri ge­res­nį hu­mo­ro jaus­mą, ji nuo­lat pa­ kliū­va į neį­ti­ki­mas is­to­ri­jas ir no­riai smul­kiai jas pa­sa­ko­ja, kar­tu ana­li­zuo­ja, da­ro iš­va­das ir spė­ lio­ja. Se­se­ris jun­gia tra­di­ci­nis po­žiū­ris į ly­čių san­ ty­kius, daug sam­pro­ta­vi­mų apie vy­rus bei mo­te­ris ir mis­ti­niai per­so­na­žai, ku­rie ke­liau­ja iš Lon­do­no į Žio­gai­čius ir at­gal, nuo­lat kur nors mįs­lin­gai šmės­ te­lė­ja, kei­čia iš­vaiz­dą, ver­žia­si į jų na­mus ir ap­ skri­tai neaiš­ku, ko šia­me pa­sau­ly­je no­ri. Šia­me il­ ga­me, ro­dos, ne­si­bai­gian­čia­me de­tek­ty­ve vis­kas bū­tų la­bai gra­žu, tik vie­to­mis fik­ci­ja pra­de­da ro­dy­tis siū­ta bal­tais siū­ lais: ypač to­se vie­to­se, kur ne­va kū­ry­bi­nį ra­šy­mą Lon­do­ne dės­tan­ti Ma­ri ne­su­ge­ba be klai­dų pa­ra­šy­ti ang­liš­kų žo­džių.

At­ro­do, smulk­me­na, ta­čiau tiek daug pa­sa­kan­ti ati­des­niam skai­ty­to­jui, kad to­liau neį­ti­kins jo­kios ki­tos įspū­din­gos de­ta­ lės ir int­ri­guo­jan­čios is­to­ri­jos – dėl to­kių „ne­svar­bių“ da­ly­kų net kruopš­čiau­siai su­kur­tas pa­sau­lė­lis ima ir su­bliūkš­ta tar­si ba­lio­nas, iš ku­rio iš­leis­tas oras.