Page 1

2010 gruodis #8

EDI­TA VIL­KE­VI­ČIŪ­TĖ: Lie­tu­vo­je neat­pa­žįs­ta

SKAI­TI­NIAI: BU­KOWS­KI „Ho­li­vu­das“ GEO­LO­KA­CI­NIAI ŽAI­DI­MAI Iš Niu­jor­ko per­si­ke­lia ir į Vil­nių

VI­DIS IR MA­RIO BA­SA­NOV

MB + V 3 metai 1OO bemiegių nak­tų 1OOO Pepsi = 2 CD CHNGD


37o su:

Ra­šė: In­ga Nor­ke

Socialinės tendencijos 2011 m. ir intravertą pavers ekstravertu N

eskubėsiu apibendrinti šių į pabaigą einančių metų (juk maža ką). Užtat jau dabar būtų galima užkabinti mums aktualesnes tendencijas, kurios siūbuos 2011 m. socialinę rinką. Kodėl būtent socialinę rinką? „37O“ skaitytojui, manau, tai yra taip įprasta, kaip puodelis šilto gėrimo ankstyvą rytą. Tiesa, tendencijų yra begalė. Apžvelgsiu tik įdomesnes ir laiko požiūriu artimes­ nes mums Lietuvoje, kur procesai nuolat vienaip ar kitaip vėluoja.

#8

NUMERIO BENDRADARBIAI:

ROMAS ZABARAUSKAS Kino apžvalgininkas

NERINGA ČERNIAUSKAITĖ Meno kritikė, kuratorė, artnews.lt redaktorė

DAINA DUBAUSKAITĖ Naktinio gyvenimo redaktorė

ANDRZEJ BONG Muzikos specialistas, suru.lt redaktorius

VISVALDAS MORKEVIČIUS Fotografas

Masinis bendravimas. Visi su visais. Tai yra šiuo metu viena gajausių tendencijų, kuri 2011 m. ir toliau maitins socialinės rinkos dalyvius. Vadinamasis masinis bendravimas paneigia online kartos realaus kontakto akis į akį fobijas. Etapas, kai zombiškėjome ir sėdėjome prie kompiuterinių žaidimų, avatarų, anketų apie save ir „čiatų“ kuklindamiesi išlįsti iš savo susikurtojo „aš“ kailio – tolima praeitis. Virtualioji realybė dabar klesti daugiausia tik dėl to, kad tai yra apčiuopiama galimybė filtruoti, susitikti ir pasidalyti („kažkuo“, apie ką užsiminsiu vėliau).

pranašumų, palyginti su ekranu. Manau, juos patys esate atradę kiekvienas sau. Tačiau faktas, kad sentimentalumas ir gilios tradicijos popieriui nebepadės išlikti pagrindiniu informacijos skleidėju ateityje. Išties, taip jau netgi nėra dabar. Esame priversti suspėti su sparčiomis informacijos apsukomis. Popierius velkasi iš paskos.

Nuo „Foursquare“ iki „Google Latitude“ ir daugybės kitų jaunam smalsiam nesvetimų programų, pritaikytų išmaniesiems telefonams, planšetiniams kompiuteriams ir pan. – visų jų esmė ieškoti, sekti, rasti, susijungti ir galiausiai susitikti.

Pirkimo–pardavimo rinka verda ne tik tarp fizinių feisbuko vartotojų, bet ir tarp bendrovių profilių feisbuke. Pastarosios mažiau dėmesio skiria netgi savo oficialiam tinklalapiui atnaujinti nei „statusams“ bei pasiūlymams veidaknygėje.

Išmanieji telefonai apskritai ištrynė ribą tarp buvimo online ir offline, nes dabar turime galimybę visuomet būti „linijoje“. Juk mobiliojo interneto ir 3G sprogimo jau esame liudininkai ir mes, lietuviai. O panašiu metu iki mūsų atkeliavę planšetiniai kompiuteriai ir skaitytuvai ant ausų pastatė leidėjus.

Socialinė komercija verslui – gera tarnaitė dar ir dėl to, kad vartotojas, įsigijęs daiktą, juo, tikėtina, pasidalys online ir paliks komentarą apie „potyrį“. Šalia būtinai atsiras daugiau susijusių komentarų. Taip bendrovės atseka lojaliausius savo vartotojus. Bendradarbiaudami su jais, arba būtų galima sakyti drąsiau – pasisavindami žmogelio intelektinį kapitalą, sukurs tai, kas nokautuos patį vartotoją ir jis atiduos už tai savo paskutines kojines.

Tiesa, ant ausų leidėjai stovi dar ne Lietuvoje. Šiame krašte manoma, kad skaitmenizacijos procesas laiko prasme atitols nuo mūsų, jei niekas čia dar bent jau kurį laiką šia tema nieko nedarys, nekrutins. Deja, jie klysta. Vėliau gali tekti skaudžiai apsvilti ir į brangius skaitytojus kreiptis sušelpti litu kitu. Spauda ir knygos. Nuo 2012 m. planšetiniai kompiuteriai ir skaitytuvai gerokai atpigs, spauda ir knygos kelsis į ekraną – panašias prognozes žada jau 2011 m. Popierius informacijos sklaidai buvo naudojamas tūkstantmečius. Tačiau ar verta toliau kirsti medžius, kai yra galimybė jų nebekirsti? „The New York Times“, kurio sekmadieniniam tiražui atspausti reikia 75 000 medžių, paskelbė apie planus eiti tik skaitmeniniu formatu, bet neatsisakyti laikraščio išdėstymo ir ypatybių. Esu įsitikinusi, kad šachmatai perdėliojami ne dėl ekologijos, o dėl orakulo gebėjimų matyti ateities verslą. Apie leidybą šiuokart – tik epizodiniai pamąstymai. Juk puikiai suprantu, kad jūs rankose laikote popierinį „370“ ir skaitmeniniu formatu jis būtų nebe toks. Apskritai bet kuriuo spaudiniu jūs galite mėgautis netrukdomi – t. y. jokių iššokančių žinučių „Jūs gavote naują e. laišką“, skaipe „Kaip sekasi, merga?“ ir pan. Popierius turi ir kur kas daugiau

Socialinė komercija. Jau dabar gali be didesnio vargo pats parduoti bet ką, kad ir tame pačiame feisbuke. „Share“ funkcija padės tavo pasiūlymą pamatyti draugų draugams, draugų draugų draugams. Taip daiktai ir paslaugos socialiniuose tinkluose parduodami minučių greičiu.

Geolokacija. Buitiškasis ekshibicionizmas jau kurį laiką yra palaikomas ir dar vienos sistemos galimybių. Kalbu apie GPS (padėties nustatymo sistema). O jei sukonkretinus – apie vietos „atsižymėjimo“ programas. Kaskart įėjęs į mėgstamą kavinę, visiems savo draugams, su kuriais esi „susijungęs“, gali pranešti, kur esi ir ką ten siūlytum nuveikti arba, priešingai, ko nenuveikti. Pavyzdžiui, „gervuogių pyragas čia dieviškas“, o „šaldytos daržovės itališkoje sriuboje – na jau ne!“. Aktyviausiems vienos ar kitos vietos lankytojams yra dovanojamos įvairiausios dovanos, dovanų kuponai ir t. t. Pamiršk lipdukus. Online check-in pasirengęs susukti mums protą. Tiesioginis nuomonės transliavimas. Susijungęs į tinklą su būriu draugų ir pažįstamų (galbūt netgi ir nelabai pažįstamų?) gauni šūsnį informacijos. Tai yra tikri ir gyvi patyrimai, kurie neredaguojami, necenzūruojami ir niekaip kitaip niekieno nekontroliuojami. Patyrę ir išrankūs vartotojai tai vertina. Kalbant bendriau, turint realią galimybę pasiekti pačią įvairiausią informaciją internete, dabar ji tiesiog nebejaudina. O štai draugės Agnės patirtis išbandžius champi ir pėdų masažo derinį gali sukelti nuostabą bei susidomėjimą. Taigi šiame numeryje kalbame apie kelias iš šių tendencijų. Reaguojame čia ir dabar, kartu su visu pasauliu. Tai tik maža dalis, nori daugiau – skaityk 37O.diena.lt

PAULĖ BOCULLAITĖ Iliustratorė

JURGITA KRUKAUSKAITĖ Žurnalistė

PAULIUS ILEVIČIUS Melomanas

NAUJI BENDRADARBIAI: DOMANTAS ŠIRVINSKAS Žurnalistas

ŽIVILĖ GEINA Iliustratorė

PAULIUS GASIŪNAS Fotografas

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė In­ga Nor­ke 37O@dienamedia.lt Di­zai­nas To­mas Mo­zū­ra Viršelio autoriai: Fotografavo: Paulius Gasiūnas Modelis: Kristina Tučkutė Kostiumas: A&V (Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė) Pavasaris-vasara 2011 m. Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz. Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #8, gruodis, 2010


>> išklotinė

Grei­čiau­siai dau­ge­lis da­ly­vių nu­stebs, ko­ kie vis dėl­to esa­me pa­na­šūs ir, nors me­to­dus bei prie­mo­nes at­ran­da­me skir­tin­gais ke­liais, vi­sų tiks­lai ve­da į tą pa­tį. Pri­vers­ti žmo­nes „Bal­ti­jos elekt­ro­ni­ šok­ti. Ir gau­siai. Kiek pi­ni­gų iš to už­dirb­ ti – jau as­me­ni­nis kiek­vie­no rei­ka­las. Ži­ ka“ – die­ni­nis dis­ nau vie­na – lab­da­ra už­siim­ti ga­li tik ne­ ko­te­kų veid­ro­dis dau­ge­lis. Kas ten vyks? Kon­fe­ren­ci­ja skir­ta ir Kai „Sat­ta Out­si­de“ pa­plū­di­ atei­čiai, ir praei­čiai. No­rint ei­ti to­liau my­je su­kai­tęs Nost­ra iš „Par­ svar­bu iša­na­li­zuo­ti lie­tu­viš­ko nak­ti­nio gy­ ty­za­nų“ pa­sa­ko­jo apie idė­ją ve­ni­mo is­to­ri­jos klai­das, tie­sa? su­reng­ti elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos 2010-ie­ji tik­rai nė­ra aukš­čiau­sias nak­ kon­fe­ren­ci­ją, man bu­vo skep­ ti­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos taš­kas. Ar duo­ tiš­kai įdo­mu. Ga­liau­siai vis­ bė? No­rė­tų­si ti­kė­tis, kad že­miau ne­be­ kas su­si­klos­tė taip, kad į pir­ nu­si­ri­si­me. O kal­bų apie tai, kad kul­tū­ros mą­jį to­kį su­si­bė­gi­mą „Bal­ti­jos šia­me rei­ka­le ne­be­li­ko, jau pa­kan­ka. elekt­ro­ni­ka“ vi­sus ki­tus kvie­ Kam tai įdo­mu? Vi­sų pir­ma tiems, ku­ čia­me jau mes abu. rie dis­ko­te­kas ren­gia. Taip pat tiems, ku­rie jo­se gro­ja. Tiems, ku­rie pa­de­da veiks­mui vyk­ti, na, ir ga­liau­siai ak­ty­viau­siems nak­ti­nė­ to­jams. Dau­ge­liui tai – vi­so la­bo bū­das pra­ leis­ti lais­va­lai­kį, bet to­kių, ku­riems ne­si­no­rė­tų vie­ ną niū­rų sa­vait­ga­lį stai­ga ne­be­tu­rė­ti kur ei­ti, taip pat pa­kan­ka. Į 2007-ųjų aukš­tu­mas pa­kil­ti leng­va ne­bus, bet kai ži­ nai, kad tu­ri bend­ra­min­čių, nors ir skir­tin­guo­se mu­zi­ki­niuo­se pa­ri­biuo­ se, veik­ti kaž­kaip drą­siau. Iš­si­kal­bė­ti svei­ka. „Bal­ti­jos elekt­ro­ni­ka“ – ne Bal­ti­jos ke­lias, bet ir dis­ko­te­kos – ne vi­sas gy­ve­ni­mas.

DAI­NA DU­ BAUS­KAI­TĖ:

Elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos ir nak­ti­nio gy­ve­ni­mo kon­fe­ren­ci­ja 2010 12 11, Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja, Vil­nius

IŠ LŪ­PŲ Į LŪ­PAS

GIM­TA­DIE­NIS

„Opium“ vie­ni 2010 12 17, Vil­nius Sie­kian­tis tap­ti ne tik ko­ky­biš­kos elekt­ro­ni­kos, bet ir ko­ky­biš­kos pub­li­kos klu­bu „Opium“ vei­kia štai jau be­veik me­tus. Už gim­ta­ die­nio pro­gra­mą at­sa­kin­ga ne pir­mos ir jau net ne ant­ros jau­ nys­tės ko­man­da – „Dis­co­ma­fia“, o sve­čiuo­se – Si­mo­nas Lee iš hou­se-dis­co-jazz-funk pro­jek­to „Fa­ze Ac­tion“. Jau­nys­tė mi­ni­ma neat­si­tik­ti­nai. „Dis­co­ma­fios“ di­džė­jai šok­ti kvie­ čia tuos, su ku­riais Vil­niu­je drau­ga­vo prieš emig­ruo­da­mi – tuos, ku­riems jau per tris­de­šimt. Stop, ne­ga­lio­ja pa­si­tei­si­ni­mai apie šei­ mą, vai­kus ir pan. Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no ir vai­kų dar­že­liu – „Sma­rag­do mies­tas“ – penk­ta­die­nio nak­čiai iki šeš­ta­die­nio ry­to. Vai­kai bus ir pa­links­min­ti, ir pa­mai­tin­ti, ir pa­mig­dy­ti, o tai šo­kių ba­te­lius pra­mankš­tin­ti pa­no­ru­siems rei­ve­riams kai­nuos 40 Lt. Spe­ cia­li įė­ji­mo į „Opium“ kai­na pen­si­nin­kams – 10 Lt. Ap­si­mo­ka!

PAR­DUO­TOS KA­LĖ­DOS 2010 12 11, nuo 12 val. Ha­va­na So­cial Club, Vil­nius 4 //  © 370

Sme­ge­nis jau spau­džia ar­tė­jan­čių Ka­lė­dų šur­šu­las? Jei dar ne, ge­riau to ir ne­lauk­ti, už­bėg­ti sau ir ki­tiems už akių bei su­ras­ti do­ va­nas per „Par­duo­tas Ka­lė­das“. Pa­ro­do­je da­ly­vaus uni­ka­lių dra­ bu­žių, ak­se­sua­rų ir ki­to­kių da­ly­kė­lių ga­min­to­jai. Ne­tuš­čia­žo­džiau­ jant – ir­gi ap­si­mo­ka!


MĖ­NE­SIO PREM­JE­RA

ADO­MAS

& THE MIT­TENS 2010 12 08, nuo 21 val. Klu­bas „Tams­ta“, Vil­nius Jei oda šiau­šia­si ne tik nuo šal­čio

„37O“ jau spa­lio nu­me­ry­je pri­sta­tė ir kal­ bi­no gra­žiau­sią ir ge­riau­siai Lie­tu­vo­je dai­ nuo­jan­tį Ado­mą. Jis gy­ve­na Briu­se­ly­je, pa­ lė­pi­nia­me bu­te su erd­via ve­ran­da. Ten at­li­kė­jas ir ku­ria sa­vo pa­sa­kiš­kus džia­zo­ vus sou­lo ga­ba­lus. Nak­ti­mis. Juos pri­sta­ty­ ti at­ve­ža pir­miau­sia į gim­tą­jį Vil­nių (Lon­do­ no lie­tu­vių bo­he­ma feis­bu­ke kly­kia, ko­dėl Ado­mas su šia pro­gra­ma pir­miau ne­pra­ su­ka pro juos). To­kio elekt­ro­ni­nio ka­ba­re­ to, „37O“ gir­dė­jo ir liu­di­ja, Vil­niu­je šiaip jau neiš­gir­si.

Kon­tak­tų mu­gė 2010 12 09, nuo 19 val. „The Pa­per bar“ („Daik­tų vieš­bu­tis“)

Lie­tu­vo­je to­kia mu­gė vyks pir­mą kar­tą. Bent jau ofi­cia­liai. Kon­tak­ tus juk mez­ga­me kas­dien. Tik vie­nais džiau­gia­mės, ki­tų vė­liau kra­ to­mės. Ta­čiau, vie­naip ar ki­taip, kon­tak­tai – lai­ko pa­tik­rin­tas tur­tas. Pa­gal­vok, kuo ga­li bū­ti nau­din­gas ki­tam – gal­būt sėk­min­gai „su­ve­si“ du vie­nas ki­to ne­pa­žįs­tan­čius, bet vie­nas ki­tam nau­din­gus žmo­nes, o gal pa­ts iš ko nors gau­si ge­ros bu­hal­te­rės te­le­fo­ną, ku­rios tau taip rei­kia ta­vo nau­jai veik­lai pra­dė­ti. Ren­gi­nys – eks­pe­ri­men­tas Vil­niu­je, ta­čiau to­kios mu­gės pa­sau­ly­je vyks­ta jau se­niai.

Re­gist­ruo­tis pa­tar­ti­na: networking@komitetas.lt + Var­das, Pa­var­dė + te­le­fo­no nu­me­ris + veik­los po­bū­dis [gink­lai, ku­li­na­ri­ja ar ki­ta]

MĖ­NE­SIO RO­KO KON­CER­TAS

Off The Wall Mu­sic Sta­ge 2010 12 16 – „Tams­ta“, Vil­nius 2010 12 17 – „Džem‘Pub“, Kau­nas

Lie­tu­vių pa­mėg­ti šie­met de­biu­ti­nį al­bu­mą „Frea­ky Won­der“ iš­lei­dę „Freaks On Floor“ ir es­tų elect­ro-ro­ko gru­ pė „Epord­werk“ į sce­ną lips vie­nas po ki­to. Ža­da­mas ge­ras pa­si­kra­ty­mas ro­ko rit­mu, siau­tu­lys, gra­žus jau­ni­ mas ir tik­ras gar­sas. Daug. „Freak­sai“ į šį mu­zi­ki­nį įvy­kį at­vyks­ta spe­cia­liai iš sa­vo nau­jų na­mų Lon­do­ne.


>> išklotinė

A&V PRIS­TA­TO KO­LEK­CI­JĄ

Pa­va­sa­ris-va­sa­ra 2011 m.

Di­zai­ne­rių due­tas A&V – Alek­sand­ras Pog­reb­no­jus ir Vi­da Si­ma­na­vi­čiū­tė – jau pa­si­ruo­šė 2011 m. pa­va­sa­rio-va­sa­ros se­zo­nui. Nau­jau­sią sa­vo ko­ lek­ci­ją juo­du pri­sta­tys gruo­džio ant­ro­je pu­sė­je. Pir­mi­nės už­ma­čios reng­ti ma­dų šou Laz­dy­nų mies­to ba­sei­ne žlu­go pa­nag­ri­nė­jus vi­di­nę (ne)tvar­ką. Nauja renginio vieta – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras. 2010 m. gruodžio 16 d. Ge­riau­siai šiuos dra­bu­žius di­zai­ne­riai įsi­vaiz­duo­ja fil­me „Nas­rai. Kerš­tas“. Spor­tiš­ka ko­lek­ci­ja, kaip ir pa­sta­ro­ji, pri­sta­ty­ta te­ni­so aikš­ty­ne šių me­ tų bir­že­lio mė­ne­sį, bus ti­ra­žuo­ta bend­ra­dar­biau­jant su „Au­di­mu“. Taip di­zai­ne­riš­kos pre­kės taps tik dar priei­na­mes­nės kiek­vie­nam nea­be­jin­gam ma­ dai. Tiks­liau ma­dai iš Lie­tu­vos. Di­zai­ne­riai, pa­klaus­ti, ko­kiu spor­tu įsi­vaiz­duo­ja už­sii­man­čius ko­lek­ci­jos mo­de­lius, vien­bal­siai at­sa­ko: „sek­sas“. Taip, dra­bu­žiai bus sek­sua­lūs, ta­ čiau „šių dra­bu­žių sek­sua­lu­mas nė­ra at­vir­as ar ba­na­lus. Ki­taip ta­riant, tai ne Pa­me­la An­der­son, o Pa­me­la An­der­son, su­val­gy­ta ryk­lio mė­ly­nom liūd­ nom akim“, – taip trum­pai sa­vo ir V.Si­ma­na­vi­čiū­tės atei­nan­čio se­zo­no nau­jie­nas pri­sta­to di­zai­ne­ris A.Pog­reb­no­jus.

A&V ĮK­VĖ­PI­MŲ lenta

6 //  © 370

Fotografavo: Paulius Gasiūnas


Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: Marcas Homas, Solve Sundsbo

Edi­ta Vil­ke­vi­čiū­tė:

Lie­tu­vo­je neat­pa­žįs­ta Po vie­no Lie­tu­vos dien­raš­čio iš­krai­py­to straips­nio apie ją Edi­ta pa­si­ža­dė­jo sau ne­ be­duo­ti jo­kių in­ter­viu rei­tin­gus sap­nuo­jan­ čiai lie­tu­viš­ka­jai ži­niask­lai­dai. ...... . .... .


ŽIRKLĖS S

u­ras­ti ke­lią iki šios mer­gi­nos ne­bu­vo pa­ pras­ta. „37O“ pa­si­se­kė bū­ti už­tar­tam šiuo me­ tu gar­siau­sio mo­de­lio iš Lie­tu­vos gi­mi­nių. Edi­ta Vil­ke­vi­čiū­tė ru­dens pa­ bai­go­je, prieš „Vic­to­ria‘s Sec­ret“ šou, su­ti­ko at­sa­ ky­ti į ke­le­tą ma­no klau­ si­mų.

8 //  © 370

Įver­tin­ta ir mo­ty­vuo­ta, bet ant že­mės Vie­no­je nuo­trau­ko­je ji ap­ si­ka­bi­nu­si eks­cent­riš­ką­jį Ter­ry Ri­chard­so­ną, ki­to­ je ją lai­ky­da­mas už ran­ kos drą­si­na pa­ts Kar­las La­ger­fel­das, tre­čio­je iki aša­rų juo­kia­si su ge­nia­ liu ma­dos fo­tog­ra­fu Ma­ rio Tes­ti­no: „Per fo­to­se­ si­jas su juo la­bai daug pri­si­juo­kia­me. Ma­rio toks links­mas žmo­gus“. At­ro­do, kad Edi­ta tam­pa gei­ džia­mu mo­de­liu ir jos kar­ je­ra su­lig pir­mom raukš­ lėm ant vei­do ne­si­baigs (se­no­lės Ka­te, Eva, Lin­da ir Nao­mi ro­do pa­vyz­dį, kaip iš­lik­ti įdo­miai at­si­ra­ dus ir ge­ro­kai ne­be pir­ mom raukš­lėm). „Už­k u­li­s iuo­s e ga­n a daž­nai ten­ka su­tik­ti ir su­ per­mo­de­lių, ir dai­ni­nin­ kų, ir ak­to­rių. Pas­ta­ruo­ju me­tu ma­lo­nų įspū­dį pa­li­ ko dai­ni­nin­kė Beyoncé – te­ko su ja bend­rau­ti per To­mo For­do šou, ku­ria­me da­ly­va­vo­me kar­tu. Ji iš­ties nuo­šir­di ir pa­pras­ta mo­ te­ris“, – sa­vo dar­bo pra­ na­šu­mais in­ter­viu „37O“ da­li­ja­si E.Vil­ke­vi­čiū­tė. O vis­kas pra­si­dė­jo nuo vie­no mo­de­lių konkurso… Kau­ne. Ta­da bu­ vo ke­li se­zo­nai „trem­ty­je“ Bar­se­lo­no­je: „Te­ko pra­ džio­je nu­si­vil­ti ke­lio­mis agen­tū­ro­mis, su ku­rio­mis dir­bau. Ta­čiau tai bu­vo ge­ra pro­ga iš­mok­ti leng­ vai ne­be­pa­si­ti­kė­ti žmo­nė­mis“, – pri­si­me­na Edi­ta. Ga­liau­siai nė dvi­de­šimt me­tų tuo­met ne­tu­rė­ju­si mer­gi­na tiek Lie­tu­vo­je, tiek vi­sa­me pa­sau­ly­je bu­vo pa­ste­bė­ta po sėk­min­gos „Ver­sa­ce“ kve­pa­lų rek­la­ mos, ku­rios vei­du ji ta­po. Įgi­ju­si gy­ve­ni­mo pa­tir­ ties Pie­tų Eu­ro­po­je, Edi­ ta vė­liau dir­bo Pa­ry­žiu­je, Lon­do­ne, ga­liau­siai ją pa­si­ti­ko Niu­jor­kas. Šia­me mies­te mo­de­lis iš Lie­tu­vos ir įsi­kū­rė. Da­bar ten jos na­mai. Niu­jor­ke ji tu­ri ir sa­vo mėgs­ta­miau­sias vie­ tas: „Cent­ri­nis par­kas, ka­ vi­nė pa­va­di­ni­mu „Cof­fee Shop“ ir ma­no bu­tas – tai vie­tos, ku­rio­se jau­čiuo­

Iki va­sa­ros Edi­ta ra­šy­da­vo sa­vo tvi­te­ry­je, ta­čiau stai­ga nu­sto­jo: „Aš nei va­sa­rą, nei žie­mą ne­pa­ si­sa­ky­da­vau tvi­te­ry­je, nes jo nie­ka­da ir ne­tu­rė­ jau. Kaž­kas tu­rė­jo įžū­lu­mo ap­si­mes­ti ma­ni­mi ir ra­ši­nė­ti ne­są­mo­nes.“

Cent­ri­nis par­ kas, ka­vi­nė pa­va­di­ni­mu „Cof­fee Shop“ ir ma­no bu­ tas – tai vie­ tos, ku­rio­se jau­čiuo­si ge­ riau­siai.

Ar Edi­ta – pir­ma­sis su­per­mo­de­lis iš Lie­tu­vos? „Anks­čiau tų mo­de­lių tiek daug ne­bu­vo kaip da­bar, to­dėl tos pa­čios mer­gi­nos da­ry­da­vo daug dau­giau dar­bų ir bu­vo kur kas la­biau vi­ sų ste­bi­mos, pa­ste­bi­mos ir ver­ti­na­mos. Be to, da­bar ma­dos pa­sau­ly­je di­de­lę da­lį mo­de­lių dar­bo at­lie­ka ir ak­to­riai. To­dėl ne­be­ži­nau, kas čia su­per­mo­de­lis, kas ne. Tur­būt iš mū­sų kar­tos ma­ne­ke­nių var­giai kas nors ga­lė­tų bū­ti pa­va­ din­tas su­per­mo­de­liu.“

si ge­riau­siai“, – taip apie sa­vo bui­tį did­mies­ty­je da­bar kal­ba Edi­ta. Nors san­tū­rio­ji kau­nie­tė ir spė­jo pri­si­ jau­kin­ti šio did­mies­čio rit­mą, sa­vo atei­ ties Niu­jor­ke ji ne­ma­to: „Jau­čiu, kad tai ma­no mies­tas, ta­čiau tik kol čia dir­bu. Gy­ven­ti Niu­jor­ke vi­są gy­ve­ni­mą var­ gu ar su­ge­bė­čiau – per daug triukš­mo, per ma­žai gam­tos.“ Vis dėl­to Edi­ta ir ten ban­do su­si­kur­ti sa­vo ža­lią kam­pą: „Ma­no na­muo­se daug au­ga­lų. Man rei­kia žalumos… tie­siog rei­kia. Be to, ir na­mai tam­pa jau­kes­ni su vi­sais tais au­ga­lais.“ Taip, E.Vil­ke­vi­čiū­tė bū­da­ma vos 22ejų ir iš Lie­tu­vos sa­vo dar­bu su­ge­bė­jo už­si­dirb­ti ne tik bu­tui Niu­jor­ko cent­re, bet ir tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą bei to­ kių ma­dos le­gen­dų kaip K.La­ger­fel­das (jis sa­vo re­ži­suo­ta­me fil­me apie Co­co Cha­nel jau­nys­tę pa­grin­di­nį vaid­me­nį pa­sky­rė su­vai­din­ti bū­tent Edi­tai) įver­ti­


ni­mą. Nors tu­rė­tų dėl vi­sų sa­vo sėk­mių skrai­džio­ti pa­de­be­ siais, aki­vaiz­du, pa­ne­lė Vil­ke­vi­čiū­tė tvir­tai sto­vi ant že­mės. Jai vis dar ten­ka ap­si­pir­ki­nė­ti dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se, lais­ty­ ti na­mie au­gi­na­mas gė­les, daug bei są­ži­nin­gai dirb­ti ir tik re­tais at­ve­jais ras­ti lai­ko pa­tin­gė­ti su drau­gu sa­vo na­muo­ se Niu­jor­ke, ret­kar­čiais ir Kau­ne (ten pa­sta­rą­jį kar­tą lan­kė­si prieš po­rą mė­ne­sių). Lie­tu­vo­je – ei­li­nė kau­nie­tė Pa­sau­li­nę šlo­vę pel­nę tau­tie­čiai sa­vo ša­ly­je pa­si­tin­ka­mi šil­tai, jais di­džiuo­ja­ma­si, juos at­pa­žįs­ta gat­vė­je. Ta­čiau tai yra ne ab­so­liu­ti tie­sa ir ji ne­ga­lio­ja Lie­tu­vo­je (lyg tu­rė­tu­me daug pa­ sau­li­nių gar­se­ny­bių). E.Vil­ke­vi­čiū­tė (esan­ti pa­sau­li­nia­me ge­riau­sių dvi­de­šim­tu­ke!), ku­ri yra gar­dus kąs­ne­lis už­sie­nio pa­pa­ra­cams (ypač JAV dėl „Vic­to­ria‘s Sec­ret“ kam­pa­ni­jų), grį­žu­si į gim­tą­jį Kau­ną tam­ pa tar­si ne­ma­to­ma. Ne­ma­to­ma? Juk kal­ba­me ne apie ko­kią nors ru­sy­tiš­ką ar va­len­tai­tiš­ką ka­ta­lo­gų mer­gai­tės kar­je­rą sve­ tur, o pa­sau­li­nį ma­dos eli­tą. „Kol kas ne­pas­te­bė­jau, kad Lie­tu­vo­je ma­ne kas nors at­pa­ žin­tų. Man tai pa­tin­ka, nes tik grį­žu­si na­mo pas tė­vus ga­ liu at­si­pa­lai­duo­ti“, – in­ter­viu at­vi­rau­ja „Dol­ce & Gab­ba­na“,

Ne­no­riu keis­ti sa­vo bū­do, cha­ rak­te­rio ir ver­ty­bių dėl ap­lin­ky­bių, ku­rio­mis gy­ ve­nu.

„Cal­vin Klein“, K.La­ger­fel­do ir „Cha­ nel“, „Chris­tian Dior“, „Ver­sa­ce“, Ale­ xan­de­rio Wan­go ir kt. mū­za bei vei­ das. Gal­būt taip yra dėl mer­gi­nos iš­lai­ky­ to eman­ci­puo­tos jau­nos mo­ters to­no? Edi­ta ne­kal­ba neap­gal­vo­tai, kaip tai bū­din­ga Lie­tu­vos kraš­to šou vers­lo at­ sto­vams, to­dėl dau­ge­liui ga­li pa­si­ro­dy­ ti tie­siog neį­do­mi – jo­kių skan­da­lų, jo­ kių trum­pa­lai­kių ro­ma­nų. Tie­sa, už Edi­tą kal­ba jos dar­bai – pro­duk­ty­vaus ypa­tin­ gu ža­ve­siu ap­do­va­no­to mo­de­lio kar­je­ ros eta­pai. Ji da­bar pa­ti spren­džia sa­ ky­ti ma­dos na­mams „taip“ ar „ne“. Be­je, jos nuo­gos fo­tog­ra­fi­jos An­ dy War­ho­lo ini­ci­juo­ta­me žur­na­le „In­ ter­view“ su­kė­lė kont­ro­ver­siš­kų nuo­mo­ nių pliūps­nį net Lie­tu­vo­je. At­ro­do, kad Edi­ta jų kiek iš­si­gan­do, to­dėl pa­klaus­ ta apie pa­ste­bi­mus po­ky­čius Lie­tu­vo­je tik at­si­dūs­ta: „Man čia ne­trūks­ta mies­

tų kai­tos, kiek pa­čios vi­suo­me­nės mąs­ ty­mo po­ky­čių.“ Ir vis dėl­to įdo­mu, ar ji pa­ti su­vo­kia, kad nie­ka­da ne­be­bus tik pa­pras­ta mer­ gi­na iš Kau­no: „Vi­du­je aš vis dar jau­ čiuo­si pa­pras­ta mer­gi­na iš Kau­no. Ne­ no­riu keis­ti sa­vo bū­do, cha­rak­te­rio ir ver­ty­bių dėl ap­lin­ky­bių, ku­rio­mis gy­ve­ nu.“ Ta­čiau nuo sa­vo dar­bų ne­pa­bėg­si, Edi­ta. Be­ne kas­dien šiai jau­nai mo­te­riai ten­ka sa­vo at­vaiz­dą ma­ty­ti ne­ti­kė­to­se erd­vė­se, o gal ji iš­mo­ko to tie­siog ne­ pas­te­bė­ti? „Taip, ten­ka gat­vė­je pa­ma­ ty­ti rek­la­mos sten­dų su sa­vo atvaizdu… ir to ne­pas­te­bė­ti neį­ma­no­ma. Man vi­ sa­da ma­lo­nu pa­ma­ty­ti sa­vo dar­bo re­ zul­ta­tus“, – sa­ko ji. Da­bar E.Vil­ke­vi­čiū­tę ga­li ma­ty­ti nuo Pie­tų Ko­rė­jos ma­dos žur­ na­lų vir­še­lių, rek­la­mos sten­dų per vi­są dau­giaaukš­čio sie­ną ir pan. iki šio mė­ ne­sio vo­kiš­ko­jo „Vo­gue“ vir­še­lio.


>> žirklės

Kva­pas, ku­rį pa­si­ren­ka žmo­gus purkš­ti ant sa­vo odos, pa­sa­ko apie jį dau­giau nei jo ra­šy­se­na. Tie­sa, šis po­kal­bis ne apie tuos kve­pa­lus, ku­riuos nu­si­per­ki iš ne­ tu­rė­ji­mo ką veik­ti oro uos­to par­ duo­tu­vė­je „Du­ty Free“. O apie tuos, ku­rių sklei­džia­mas aro­ma­ tas pri­vers žmo­nes gat­vė­je su­sto­ ti ir pa­klaus­ti ta­vęs: „Kas tai?“

Ra­šė Jur­gi­ta Kru­kaus­kai­tė Fo­to: asmeninis archyvas

G

e­za pa­siū­ lo už­suk­ti į už kam­p o esan­č ią ka­v i­n u­k ę „oliv aus Lie­be“. Ten ir pa­si­ne­ria­me į leng­vą pran­cū­ziš­ ko­je „Kus­mi Tea“ ar­ ba­to­je pa­sken­du­sį ir di­de­liu bei svai­gi­na­ mu „Es­cent­ric mo­le­ cu­les“ de­be­siu ap­ gaub­tą po­kal­bį.

Kve­pa­lų ge­ni­jaus sėk­mės ir kva­pų re­cep­tai 10 //  © 370

Gruodis, o mes ir vėl sugrįžtame į pamėgtąjį Berlyną. Apniukusi ir kiek skubota šeštadienio popietė. Jaukioje Münzstrasse gatvelėje laukiu garsaus ir kartais ekscentrišku vadinamo kvepalų genijaus Gezos Schöno. Susitikti jis atlekia laiku ir jau kupinas paslaptingo šarmo, kuriuo nesunkiai išsiskiria iš minios. Sakoma, kad menininkai būna kiek pakvaišę, bet šis – pakvaišęs savaip. Tai yra itin charakteringa, tačiau šilta ir tolerantiška asmenybė, kuri jaučiasi patogiai apsupta žmogiškojo dėmesio skraiste.

– Ge­za, pa­pa­sa­kok apie kva­pus iš es­ mės, pra­de­dant nuo ska­naus mais­to kva­ po ir bai­giant jau­kiu mo­ters kva­pu. – Tai toks sun­k us klau­si­mas, rei­k a­lau­ jan­t is pla­t aus at­sa­ ky­mo! Man pa­t in­ ka įvai­r ūs kva­pai, bet la­biau­siai ne­mėgs­t u stip­raus ir ypač pra­sto žmo­nių kva­po. Kal­bu apie tuos, ku­r ie sto­ ko­ja šva­ros įpro­č ių. Kve­pa­lų in­dust­r i­jo­je mes taip pat tu­r i­me ne­ma­ž ai kva­pų, ku­ rių aš ne­ken­č iu. Ta­ čiau kiek­v ie­nas jų tu­ ri sa­vo funk­ci­ją ir su­ mai­š y­ti jie ga­l i tu­rė­t i di­de­l į po­vei­k į ap­l in­ ki­n iams. Tie­sa, ti­k iu, kad tik tuo­met, kai la­ bai my­l i žmo­g ų, ga­ li to­le­r uo­ti ir jo pra­st ą kva­pą. – Kaip kva­pai su­si­ ję tar­pu­sa­vy­je? Kaip juos de­rin­ti? Kaip kur­ti har­mo­ni­ją? – Har­mo­ni­ja – tai ir yra tai, ko mo­ko­mės par­f u­me­ri­jos mo­k yk­ lo­je. Aš pa­ts to iš­mo­ kau bend­ro­vė­je, ku­rio­ je tuo me­tu dir­bau. Pa­ ti har­mo­ni­ja, bend­rais bruo­žais kal­bant, yra ypa­tin­ga, ypač kve­pa­ lų rin­ko­je. Ten­ka daug mo­ky­tis, kaip ją kur­ti, ku­rie akor­dai de­ra tar­ pu­sa­v y­je, o ku­rie ne. – Kaip pa­si­rin­kai kve­pa­lus sa­vo kū­r y­ bos ob­jek­tu? Ar bu­ vai jaut­rus kva­pams dar anks­t y­vo­je vai­ kys­tė­je ar šis bruo­ žas iš­r yš­kė­jo tik lai­ kui bė­gant?


– Na, ma­no tė­vai nuo­lat pa­sa­ko­ja, kaip aš uos­t y­da­vau kiek­v ie­ną pa­tie­ka­lą, no­ rė­da­mas nu­spręs­t i – val­g y­ti ar ne. Bet aš to tiks­l iai ne­pa­me­nu... Kve­pa­lų kū­ ry­ba tur­būt bu­vo vie­nas keis­čiau­sių ma­ no tuo­me­čių pa­si­rin­k i­mų. Jei ne­kur­čiau kve­pa­lų, grei­č iau­siai pa­si­r ink­č iau pra­ mo­nės di­zai­ną.

Jo ku­ria­mi kva­pai daž­nai va­di­na­mi atei­ties kve­pa­lais Ge­za ne­skai­to in­ter­ne­to die­no­raš­čių ir ne­tu­ri iPodo Iki kol pra­dė­jo kur­ti sa­vo ni­ši­nius kve­pa­lus, jis kū­rė „Die­sel“, „Com­me de Gar­cons“ ir kt. Jam pri­klau­so fra­zė-re­to­ri­nis klau­si­mas „Kas no­rė­tų kve­pė­ti kaip Pa­ris Hil­ton“ Ge­zos ku­ria­mus kve­pa­lus jau už­si­sa­kė Ma­don­na, Di­ta von Tee­se, Ka­te Moss ir kt.

– Juk tai ga­na skir­tin­gi da­ly­kai... – Ne vi­sai. Na taip, yra ne­ma­žai skir­tu­ mų, bet gau­su ir pa­na­šu­mų. Abie­jo­se sri­ ty­se yra svar­bus kū­r y­bos pro­ce­sas ir ga­ lu­ti­nio pro­duk­to iš­vaiz­da. Pra­mo­nės di­ zai­nas ne­pra­si­de­da nuo pie­ši­mo – pir­ miau­sia tu­r i idė­ją ir tik ta­da jai su­tei­k i fi­zi­nę for­mą. Taip pat yra ir su kve­pa­ lais. Ne­pa­ti­kė­si, bet kve­pa­lai pir­miau­sia gims­t a ta­vo gal­vo­je.

rė­me ge­ro­kai grei­čiau ir neiš­lei­do­ me nė cen­to rek­la­mai. Mums tie­ siog pa­si­se­kė. Ir mums dar pa­dė­jo Ti­mas Blank­sas – gar­sus ma­dos pa­ sau­lio ra­šy­to­jas. Jis yra kvie­čia­mas į gar­siau­sius ma­dų šou, vie­na­me jų jis kve­pė­jo „Es­cent­ric 01“. Taip mū­sų kve­pa­lai ta­po ma­din­g i. Dau­g u­ma di­zai­ne­rių ir mo­de­lių tik ir klau­sė jo: „Kas tai? Tu kve­pi tie­ siog nuo­st a­biai!“ Tai­g i su­k ū­rė­me kve­pa­lus, ku­rie ver­čia su­sto­ti gat­vė­ je ir pa­k laus­t i: „Kas tai?“ Jei su­ku­ri ge­rą pre­kę, jos ne­rei­k ia rek­la­muo­ti – ji kal­ba pa­ti už sa­ve. Tau te­rei­k ia ge­ ro pro­duk­to de­ri­nio ir sėk­mės.

– Kaip gims­ta kve­pa­lų for­mu­lės? – La­bai skir­tin­gai. Kar­tais tu tie­siog mąs­ tai „jei paim­čiau jaz­mi­ną ir mus­ku­są, tai ga­lė­t ų bū­ti nuo­sta­bus kva­pas!“. Kve­pa­ lų rin­ko­je pla­t us su­de­da­mų­jų da­l ių pa­ si­r in­k i­mas. Na­t ū­ra­lu, kad vie­n i kva­pai yra priim­ti­nes­ni, dėl to ir žai­di pils­t y­da­ mas ir jung­da­mas juos vie­ną su ki­tu daž­ niau. Juk kiek­v ie­nas tu­ri­me sa­vo as­me­ni­ nius pa­tin­ka / ne­pa­tin­ka. Pa­v yz­džiui, aš be­veik nie­ka­da ne­nau­do­ju le­van­dų alie­ jaus. Man jis at­si­duo­da se­nie­na. Ki­ta ver­ tus, ga­li ne­pa­kęs­t i sa­lie­r ų, ta­čiau tam tik­ ra­me pa­tie­ka­le jie ne­pa­kar­to­ja­mi. Jei tik bū­t ų taip pa­pras­t a tie­siog paim­ti tau pa­ tin­kan­čius kva­pus ir juos su­jung­ti, kiek­ vie­nas ga­lė­tu­me kur­ti be per­sto­jo.

– Ku­ri iš vi­sų „Es­cent­ric mo­le­cu­ les“ tau pa­tin­ka la­biau­siai? – Yra še­ši „Es­cent­r ic mo­le­c u­les“: trys mo­le­ku­lės ir tre­ji kve­pa­lai. Pa­ tys nau­jau­si yra „Es­cent­ric mo­le­cu­ le 03“. Ma­no ma­ny­mu, „Es­cent­r ic 01“ yra ypa­t in­g i ir vie­n in­te­l iai to­ kie vi­so­je kve­pa­lų rin­ko­je. Jie su­bti­ lūs ir jų es­mė – koks kva­pas iš­lie­ka ant odos. Tai kva­pas, ku­riuo aš vi­ suo­met no­rė­jau kve­pė­ti. Jis leng­vas, bet ne­sal­dus. Gai­v us, bet tur­tin­gas. Kar­tais vaikš­ti­nė­da­mas Ber­ly­ne su­ tin­ku žmo­nes ir pa­ste­biu sa­ve užuo­ džian­t į jų kva­pą: „Wow, jie kve­pia tik­rai ge­rai – ak, taip, tai „Es­cent­ric 01“. (Juo­kia­si.)

– O kaip at­ro­do kve­pa­lų for­mu­lės? – Kaip pa­pras­t as re­cep­tas. Aš už­ra­šau for­mu­les taip pat, kaip jūs ra­šo­te die­no­ raš­tį ar laiš­ką: cit­ri­nų alie­jus – 20 g, mus­ ku­sas – 5 g ir t. t. – Pa­pa­sa­ko­ki­te apie vi­są kve­pa­lų kū­ri­ mo pro­ce­są. Ko­kie pa­grin­di­niai žings­ niai? – Jei tu­r i idė­ją ir rei­k ia­mas su­de­da­mą­ sias da­l is, ga­l i leng­vai įgy­ven­d in­ti sa­vo vi­zi­ją. Tar­k im, spin­to­je tu­ri pen­k is švar­ kus, dvi­de­šimt kel­nių, de­šimt pa­lai­di­nių, pen­k ias po­ras ba­t ų – iš vi­so to tu ga­li su­ kur­ti ga­ly­bę de­ri­nių. Ly­g iai taip pat ir su kve­pa­lais. Kar­tais de­ri­nys tau pa­tin­ka ir tu ne­no­r i nie­ko keis­t i, o kar­tais tie­siog sa­kai: „Aš ir vėl ne­tu­riu ką ap­si­reng­ti.“ Tuo­met ir pra­de­di kom­bi­nuo­ti: tai at­ro­ do ge­rai, bet gal de­rė­t ų dar ge­riau su ki­ta po­ra ba­tų. Kal­bant apie kve­pa­lus, nau­do­ ji cit­ri­nų alie­jų, bet gal tu­rė­tum nau­do­ti man­da­ri­nų. Pa­kei­ti tik vie­ną su­de­da­mą­ ją da­l į ar jos kie­k į ir su­ku­ri rei­k ia­mą har­ mo­ni­ją. Kve­pa­lų rin­ko­je, kaip ir ma­do­je, nuo­lat eks­p e­ri­men­tuo­ja­me: pra­de­da­me nuo ma­ž ų akor­dų ir ei­na­me to­liau. – Ka­da kur­ti leng­viau, kai dir­bi pa­ts sau ar di­de­lė­je bend­ro­vė­je? – Tai pri­k lau­so nuo as­me­ny­bės. Aš dir­ bau di­de­lė­je bend­ro­vė­je 12 me­t ų. Tai bu­ vo nuo­sta­bus lai­ko­tar­pis ma­no gy­ve­ni­ me – daug ju­dė­ji­mo, daug ke­lio­nių (Lon­ do­nas, Pa­r y­žius, Niu­jor­kas, Sin­ga­pū­ras ir t. t.). Ta­čiau vie­ną die­ną taip jau nu­tin­ ka, kad tu­r i nu­spręs­t i, ką da­r y­ti to­l iau. Prieš aš­t uo­ne­r ius me­t us nu­spren­d žiau išei­ti iš bend­ro­vės. Žvel­g iant iš kū­r y­bi­ nės pu­sės, ži­no­ma, kad yra daug ge­riau, kai dir­bi sau. Taip jau yra, kad di­de­lės bend­ro­vės re­mia­si ma­si­ne ga­my­ba ir jo­ se gau­su griež­t ų ap­ri­bo­ji­mų bei tai­syk­ lių, prie ku­rių tu­ri tai­k y­tis. O aš jau toks esu – no­riu dirb­ti su kve­pa­lais il­giau. Tai juk toks nuo­sta­bus pro­ce­sas!

– Ko­kius kve­pa­lus daž­niau­siai ren­kie­si pa­ts? – Aš ir nau­do­ju „Es­cent­ric 01“, ar­ba ku­riu ką nors spe­cia­liai sau. Ta­čiau to­k ius kva­pus nau­do­ju re­tai ir tik ypa­tin­go­mis pro­go­mis. Man ne­pap­ ras­t ai pa­tin­ka me­die­nos kva­pas. – Ar se­ki ma­das, vy­rau­jan­čias kve­ pa­lų rin­ko­je? – Par­f u­me­r i­jos pa­sau­ly­je vy­rau­ ja ma­si­nės ten­den­ci­jos, ku­rias dik­ tuo­ja to­k ie di­de­li ma­dos na­mai kaip „Guc­ci“, „Dollce&Gabanna“, „Ar­ ma­n i“ ir kt. Ne­se­n iai tu­rė­jau ga­l i­ my­bę žvilg­te­lė­ti, kas šiuo me­tu siū­ lo­ma kve­pa­lų rin­ko­je. Dau­g u­ma kva­pų yra dau­g iau ar ma­žiau tie pa­ tys – leng­v i ar­ba ga­na sun­kūs. Dau­ gu­ma ma­si­nių kve­pa­lų kū­rė­jų daž­ nai siū­lo tai, ką jau esa­me iš­ban­dę. Ta­č iau, kad jaus­t u­mei­si pa­to­g iai, pri­va­lai ieš­ko­ti es­t e­ti­kos. Išieš­ko­ti.

– Kaip gi­mė kva­pas „Es­cent­ric mo­le­cu­le 01“? – Kai pir­mą kar­tą pra­dė­jau kur­ti „Es­cent­ric mo­le­cu­les“, dir­bau su „Com­me des Gar­çons“. Jie pa­pra­šė ma­nęs su­kur­ti kve­pa­lus, ku­rių pa­g rin­das bū­t ų eu­ka­lip­tas. Svars­čiau, ar eu­ka­lip­to kva­ pas ga­lė­t ų ką nors su­jau­din­ti?! Juk eu­ka­lip­tas kve­pia taip stip­ riai ir taip ne­v y­ku­siai, be to, pri­me­na vais­t ų sko­n į. Ta­čiau taip eu­ka­lip­tas kve­pia su nie­kuo ne­su­mai­šy­tas. Tai­g i pa­ma­niau, jei jie no­ri, kad nau­do­čiau eu­ka­lip­tą, vi­sos ki­tos su­de­da­mo­sios da­ lys tu­ri ma­sin­ti! Ir taip su­k ū­riau kve­pa­lus bend­ro­vei „Com­me des Gar­çons“. For­mu­lė bu­vo pa­pras­t a – pi­pi­rai, ža­lio­sios cit­ri­ nos ir eu­ka­lip­tas kaip pa­grin­di­nė na­ta. Bend­ras de­ri­nys kve­pė­jo ge­rai, bet eu­ka­lip­tas grei­tai iš­si­k ve­pia. Ta­čiau ne­pa­ti­kė­sit – tai, kas li­ko po jo, kve­pė­jo tie­siog die­v iš­kai! Tad vė­liau pa­ma­niau sau – vel­niams tas eu­ka­lip­tas, aš jį tie­siog išim­siu ir dirb­siu su tuo, kas li­ko. Taip gi­mė „Es­cent­ric mo­le­cu­le 01“. – Ko­kiai as­me­ny­bei skir­ti „Es­cent­ric“ kve­pa­lai? – Tie­są sa­kant, jie ne­skir­ti jo­k iai as­me­ny­bei. Kai pra­dė­jo­me kur­ti „Es­cent­ric mo­le­cu­les“, kve­pa­lų bu­te­liu­kus pil­dė­me ga­ra­ že. Taip taip, ga­ra­že. Tai tu­rė­jo bū­ti po­k štas. Su­k ū­rė­me kie­tą pro­duk­tą, bet ne­ži­no­jo­me, ar žmo­nėms jis pa­tiks. Mū­sų kve­ pa­lai ki­to­k ie nei įpras­t i, bet kve­pia ge­rai. Ta­čiau esa­me nau­jas pre­kės ženk­las, apie ku­rį dar nie­kas ne­ži­no. Pap­ras­t ai no­rint įsi­ tvir­tin­ti kve­pa­lų rin­ko­je, pri­rei­k ia be­veik me­t ų. Mes tai pa­da­

ti­kiu, kad tik tuo­met, kai la­bai my­li žmo­gų, ga­li to­le­ruo­ti ir jo pra­stą kva­pą.

– Kal­bant apie atei­tį, ar ke­ti­ni mus dar kuo nors nu­ste­bin­ti? – „Es­cent­r ic mo­le­c u­les“ yra ma­no po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, į tai, kaip aš su­ pran­t u par­f u­me­r i­ją. „Es­cent­r ic 01“ esu aš pa­ts. Bet ku­riuo at­ve­ju, aš ir to­l iau kur­siu kve­pa­lus. Ta­čiau ma­ nau, kad atei­t y­je no­rė­čiau iš­ban­dy­ ti ką nors nau­ja. Gal­būt mo­de­liuo­ siu ba­tus! Ar ne­nu­v y­liau to­k iu at­sa­ ky­mu? (Juo­kia­si.)


>> scena

Straips­nio pa­va­di­ni­mas – tai švie­žu­tė­lio Vi­džio ir Ma­rio Ba­sa­no­vo al­bu­mo „Chan­ged“ kū­ry­bos for­mu­lė. Al­bu­mą juo­du ger­bė­jams pa­ža­dė­jo dar praė­ju­siais me­tais. Šią va­sa­ rą su­pra­to, kad me­džia­gos tu­ri net dviem dis­kams. Tad dvi­gu­bas al­bu­mas, pa­va­din­tas „Chan­ged“, ne­truks pa­si­ro­dy­ti Lie­tu­vo­je jau ant­rą­ją gruo­džio sa­vai­tę. Ta pro­ga mu­zi­ ka­lus ir in­ty­mus po­kal­bis su dviem kū­rė­jais iš kar­to. ...... . .... .

Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius

APIE MU­ZI­KĄ

– Ma­rio, ku­ris ga­ba­las iš „Chan­ged“ tau ar­ti­miau­sias? Ma­rio: – Sun­ku at­sa­k y­ti, kai ge­ri yra vi­si (šyp­so­si). Ta­ čiau fa­vo­ri­tu pa­va­din­čiau pa­sku­ti­n į pir­mo al­bu­mo kū­ri­ nį „When No­bo­dy Lis­t ens“, ku­r į su Vi­džiu va­di­na­me tie­ siog „Out­ro“ – gal dėl to, kad šia­me kū­ri­ny­je nu­skam­ba dau­g iau­sia na­t ų. – Vi­di, o tau kaip? Vi­dis: – Jo... sun­k io­ji da­lis ver­tin­ti sa­vo ga­ba­lus – juk vi­ si vai­kai vie­no­dai gra­ž ūs. Bet man vi­sa­da no­ri­si at­k reip­ti dė­me­sį į tuos, ku­rie gal ne­bus vi­sų pa­ste­bė­ti ir daž­niau­siai klau­so­mi. „Plas­t ic Peop­le“ iš­skir­ti­nis sa­vo spal­va ir „grū­ vu“, „You Are He­re“ – akor­dų kai­ta, „Ad­ven­tu­rous Inst­r u­ men­tal Mu­sic Con­ti­nues“ – ne­stan­dar­ti­ne ir nuo­lat au­sį ap­gau­di­nė­jan­čia rit­mi­ka. – Al­bu­mas va­di­na­si „Chan­ged“ – ką daž­niau­siai kei­čia­ te ši­ta­me gy­ve­ni­me? M.: – Mais­t ą, vir­tu­vę. V.: – Plokš­te­les ant gro­tu­vo ir  kū­ri­nius „iTu­ nes“ grotu­ve. – Ko­kie po­ky­čiai gir­dė­ti al­bu­me? M&V.: Al­bu­mas bu­vo ku­ria­mas tre­jus me­tus, to­dėl ja­me ir gir­dė­ti tre­jų me­t ų po­k y­čiai, au­g i­mas ir to­bu­lė­ji­mas. – Abu­du tu­ri­te dar be­ga­lę veik­lų – kiek pro­cen­tų iš šim­to kal­bant apie lai­ką ten­ka jū­sų bend­ram due­tui? M.: 50 %.

V.: – No­rė­čiau įra­š y­ti folk hou­se šla­ge­r į su Cort­ ney Tid­well. – Ga­liau­siai, kur link ju­da pa­sau­li­nė mu­zi­kos pra­mo­nė? V.: – Vis dar ban­do iš­bur­ti sa­vo atei­t į iš ka­vos tirš­ čių, per vė­lai pa­bu­du­si po to, kai nau­do­jan­tis in­ter­ ne­tu įvy­ko kol kas di­džiau­sia in­te­lek­ti­nės nuo­sa­ vy­bės va­g ys­t ė žmo­ni­jos is­t o­ri­jo­je. Ta­čiau kū­r y­ba dėl to ne­sus­t o­ja, ir tai yra svar­biau­sia. APIE MA­DĄ

– Jū­sų pra­ktiš­kiau­sia die­nos ap­ran­gos kom­bi­ na­ci­ja. M.: Stu­d i­jo­je – džin­sai, džem­pe­r is, sport­ba­čiai. Vie­šu­mo­je – aki­na­mo bliz­g u­mo ba­tai, ne­prie­kaiš­ tin­go siu­v i­mo megz­ti­nis, slim kir­pi­mo kel­nės. V.: – Nu­si­bo­do dė­vė­ti džem­pe­rius su ka­pi­šo­nais, džin­sus ir sport­ba­čius, to­dėl pa­sta­r uo­ju me­tu daž­ niau­siai tri­nu slim kel­nes, pa­to­g ius ba­tus, marš­k i­ nius ir ko­k į per prie­k į su­sags­t o­mą megz­ti­n į. – Ma­čiau Vi­dis mėgs­ta Fre­dą Per­ry. Ką mėgs­ti tu, Ma­rio, kal­bant apie kas­die­nių dra­bu­žių kū­ rė­jus? M.: – Oi, aš ir­g i esu se­nas Fre­do Per­r y ger­bė­ jas. Vis dar tu­riu 1991 m. ko­lek­ci­jos spor­ti­n į FP kos­t iu­mą, ku­r iuo di­d žiuo­juo­si. Taip pat mėgs­t u „Cam­per“ ba­tus. Na, ir ži­no­ma, „Ame­ri­can Ap­pa­ rel“ tri­ko­ta­ž ą.

MB + V 3 metai 1OO bemiegių nak­tų V.: Oi, skai­čiai nie­ka­da ne­bu­vo ma­no stip­rio­ji pusė… Ži­ nau tik vie­ną – mu­zi­kai ir vis­kam, kas su­ka­si ap­link ją, yra skir­tas vi­sas ma­no lai­kas. – Kaip ta­vo mo­te­ris tai pa­ken­čia? – V.:      

      

12 // 

– Kas ge­riau – jū­sų ga­ba­lą įdai­nuo­ja / įkvė­puo­ja Ok­sa­ na Pi­kul ar jū­sų ga­ba­lą įdai­nuo­ja / įkvė­puo­ja MIA? M&V.: Ka­dan­gi esa­me mak­si­ma­lis­t ai, tai la­biau­siai no­rė­ tu­me, kad pa­šno­puo­t ų abi iš­kart ir dar ge­riau­sio­mis Ser­ ge’o Gains­bour­go ir Ja­ne Bir­k in tra­di­ci­jo­mis (juo­kia­si).

© 370

– O jei­gu rink­tu­mė­tės iš kur kas di­des­nio at­li­kė­jų bū­ rio ir ne tik Lie­tu­vo­je – jū­sų tik­ra sva­jo­nė bū­tų bend­ ra­dar­biau­ti su… M.: – Cla­ra Hill – dėl jos ak­so­mo, Li­sa Shaw – dėl jos eksp­ re­sy­vaus tin­g u­mo ir Bea­dy Bel­le – dėl jos ga­lan­tiš­ku­mo.

– Ir vis dėl­to, kas ge­riau krok­sai ar ug­sai, jei tek­ tų ku­riuos nors vie­nus dė­vė­ti vi­sus me­tus? M&V.: – Esa­me la­biau už ug­sus, nes jie bent kiek pa­na­šes­ni į ba­tus, o ne į klum­pes ar ka­lio­šus. – Mėgs­ta­miau­si kva­pai. M.: – Jau še­še­r i me­tai be su­sto­ji­mo kvė­pi­nuo­si Is­sey Miya­ke – L’Eau d’Is­sey pour Hom­me. Kla­si­ ka! (ne tik kla­si­ka, bet dar ir nė kiek ne­sens­tan­ti kla­ si­ka – red. pa­st .) V.: – Pas­t a­r uo­ju me­tu „sė­dau ant“ Com­me des Gar­ çons kva­pų. Da­bar kvė­pi­nuo­si nau­jau­siu Won­der­ wood. Bet pro­gai pa­si­tai­k ius vėl įsi­g y­siu ir sa­vo mėgs­t a­miau­sią Sil­ver Words. – Ma­rio, klau­si­mas tau, kaip mėgs­tan­čiam fan­ tas­ti­ką ir kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, – ku­ris su­ per­he­ro­jus tau ar­ti­miau­sias? . M.: – Bet­me­nas. Jo ap­siaus­t as ne­rea­lus. 

GY­VE­NIMiŠ­KI DA­LY­KAI

– Ge­riau­sias gau­tas pa­ta­ri­mas šia­me gy­ve­ni­me. M.: – „Gal tu ge­riau pa­dėk tą plak­tu­k ą ir eik kurt mu­zi­kos“ – vie­ną­kart man pa­sa­kė žmo­g us, ku­ris pa­ban­dė įver­tin­ti ma­no bui­ties dar­bus. V.: – Tai gal net ne pa­ta­ri­mas, gal la­biau iš­m in­tis: „Nu­tilk ir dirbk sa­vo dar­bą.“ Tai kar­to­ju sau daž­nai, nes gy­ve­nu pa­sau­ly­ je ir dir­bu sri­t y­je, ku­rio­je di­džio­ji dau­g u­ma tik po­zuo­ja, vai­di­ na ar kuo nors ap­si­me­ta. – Ma­nęs drau­gas daž­nai klau­sia, kur din­go tie se­ni ge­ri lai­ kai? Ką jam at­sa­ky­ti? M&V.: – Pa­sa­k yk jam, kad sens­t a.


Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius

De­ja, „Ma­dos in­ jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­

CHAN­GED: KE­LIŲ HI­TŲ IS­TO­RI­JOS – In My Sys­tem (feat. Kat­hy Dia­mond – Al­bum Re­do) – Kū­ri­nys ir re­mik­sas (+ dar vie­na nau­ja mū­sų pa­čių su­kur­ta ver­si­ ja) bus iš­leis­t i vi­sam pa­sau­liui vi­ni­li­nė­je plokš­te­lė­je ki­t ų me­t ų sau­sį. Tuo rū­pi­na­si ja­po­nų lei­dy­bi­nė įmo­nė „Mu­le Mu­sic“. – Sus­pend The Fee­ling (feat. Gied­rė) – Gru­pės „Litt­le Dra­gon“ kla­v i­ši­nin­kas Håka­nas Wi­renst­ran­das yra se­nas Ma­rio drau­gas. Dar praė­ju­siais me­tais su­k ū­rė­me „Litt­le Dra­ gon“ hi­t ų „For­tu­ne“ ir „Thun­der Lo­ve“ re­mik­sus. Pas­kui pa­ti Yu­k i­mi Na­ga­no pa­ra­šė komp­li­men­tų pil­ną laiš­ką. Ta­čiau to ne­pa­ka­ko įti­k in­ ti lei­dė­jus pub­li­kuo­ti re­mik­sus. Tad ga­liau­siai nuė­mė­me Yu­k i­mi vo­ ka­lą ir pa­si­k vie­tė­me mū­sų my­li­mą vo­ka­lis­t ę Gied­rę („Emp­ti“). Re­ zul­ta­tai pra­no­ko lū­kes­čius – jau pa­čią pir­mą trans­lia­ci­jų sa­vai­tę kū­ ri­nys at­si­dū­rė vie­no ra­di­jo gro­ja­miau­sių kū­ri­nių vir­šū­nė­je. – Chan­ged (feat. Er­nes­to) – Be jo­k ių abe­jo­nių – vie­nas švie­siau­sių ir stip­riau­sių mū­sų dar­bų. Kū­ri­n į kaip vi­ni­li­n į sing­lą ki­t ų me­t ų pra­džio­je leis aust­ra­lų lei­dy­bi­nė įmo­nė „Fu­tu­re Clas­sic“, o vaiz­do kli­pą ga­ba­lui jau da­bar su­ka na­g in­ gie­ji ir ma­din­g ie­ji lie­tu­v ių gra­fi ­kos ir ani­ma­ci­jos spe­cia­lis­t ai „Phan­ tom“.

nak­tų 1OOO Pepsi = 2 CD CHNGD – Ko­kių mais­to silp­ny­bių tu­ri­te? M.: – Pie­niš­kas šo­ko­la­das. V.: – Ir ma­no... Esu sma­li­žius ir nie­ko ne­ ga­liu dėl to pa­da­r y­ti. – Vi­di, ar tau ne­truk­do, kai jud­viem gro­jant kar­tu Ma­rio rū­ko? V.: – Jei pe­le­nai ne­by­ra ant ma­no kom­ piu­te­r io kla­v ia­t ū­ros – pa­ken­č ia­ma. Džiau­g iuo­si, kad bent jau stu­d i­jo­je jis nu­sto­jo rū­k y­ti. O ir šiaip, koks ten rū­k y­ mas, tik ci­ga­re­čių ga­di­ni­mas, pa­trau­k ia tris dū­mus ir nu­me­ta (juo­kia­si).

Ži­nau tik vie­ną – mu­ zi­kai ir vis­ kam, kas su­ka­si ap­ link ją, yra skir­tas vi­ sas ma­no lai­kas.

         

– I‘ll Be Go­ne (feat. Jaz­zu – Al­bum Re­do) – Dar net da­bar ne vi­si ži­no, kad iki šiol di­džiau­sias mū­sų hi­tas yra tik­ rų tik­riau­sias „ne­ty­čiu­kas“. Po to, kai „BBC Ra­dio 1“ ete­r y­je sa­vo lai­do­ je „World­w i­de“ mū­sų kū­ri­nį „Test“ pra­dė­jo gro­ti Gil­le­sas Pe­ter­so­nas, su mu­mis su­si­sie­kė bri­tų vo­ka­lis­t as Be­nas West­bee­chas ir pa­siū­lė įra­ šy­ti bend­rą dai­ną. Mes, aiš­ku, su­ti­ko­me. Ta­čiau Be­nas kaip at­si­ra­do, taip ir din­go. Te­ko ieš­ko­ti pa­ti­k i­mos pa­mai­nos. Skam­bi­no­me į Lon­ do­ną Jaz­zu ir rė­kė­me į ra­ge­lį: „Se­su­te, va­duok!“ Net nea­be­jo­ja­me, kad ir šve­dų lei­dė­jus, pa­siū­liu­sius jai tarp­tau­ti­nę su­tar­tį, pas at­li­kė­ją at­ve­dė bū­tent ši dai­na. Dė­me­sio – al­bu­me vi­siš­kai nau­ja kū­ri­nio ver­si­ja. – Plas­tic Peop­le (feat. Dol­ce Vy­tas) – Kū­ri­nys įra­šy­tas su Ham­bur­ge gy­ve­nan­čiu Vy­tu Son­dec­k iu. Tiems, ku­rie ne­ži­no, – jis vie­nas ga­biau­sių ir ži­no­miau­sių sa­vo kar­tos vio­lon­ če­li­nin­kų. Ta­čiau tik ar­ti­miau­si drau­gai ži­no, kad jis tu­ri slap­tą aist­rą – yra se­no­v i­n ių ana­lo­g i­n ių sin­te­za­to­rių ko­lek­cio­n ie­rius. Sa­vo na­mų stu­di­jo­je Vy­tas yra pri­si­sta­tęs re­čiau­sių pa­sau­ly­je apa­ra­t ų, ku­rie, pa­ vyz­džiui, bu­vo nau­do­ja­mi įra­šant Stan­ley Kub­ric­ko „2001: Kos­mi­nės odi­sė­jos“ gar­so ta­ke­l į. Įsik­lau­sy­k it – taip burz­g ia tik ana­lo­gas!


>> muzika

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

Former Ghosts New Love.

Blonde Redhead Penny Sparkle

Ordo Rosarius Equilibrio Songs 4 Hate & Devotion

Upset! The Rhythm 2010-11-08

4AD 2010-09-13

Out Of Line 2010-10-04

Ši trijulė – nenupoliruotas deimančiukas. Jų prodiusuoti tiesiog negalima. Sterilumas nužudytų esmę. Rinktinės undeground-indie muzikantų komandos „razinka“ – jų nuoširdumas. Amerikietis Freddy Ruppertas (kurį ir reikėtų laikyti šio projekto tėčiu) žemu vokalu pasakoja liūdnas istorijas. Jam padeda Jamie Stewartas (iš Xiu Xiu) ir Nika Roza (iš Zola Jesus). Jų kūrybos rezultatas – eksperimentinė muzika kažkur tarp art-rock ir noise, atsiduodanti 80’s goth-pop (įsivaizduokite Ianą Curtisą, verkiantį pagal Casiotone for the Painfully Alone). Tik nuobodžiauti nereikės. Liūdna plokštelė, nuo kurios neliūdna.

87°

Abe Vigoda Crush

68°

3du1

MĖNESIO HITAI

Post Present Medium 2010-09-28

Koks netikėtas šuolis! Prieš dvejus metus keturi Kalifornijos meksikiečiai (arba beveik) buvo tropical punk rock stiliaus pionieriai ir išpažinėjai. Visa laimė, kad jie ne iš tų, kurie pasižymi nuomonės pastovumu. Antraip pasaulis neišgirstų tokio nuostabaus praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio albumo. Tarp visų albume sutalpintų new wave gūsių išgirsite pažįstamas fragmentus iš New Order, The Cure, Duran Duran ir gal net Billy Idol. Viskas pabarstyta madingu Bloc Party ir Passion Pit skambesiu. Susilaižome plaukus atgal, užsimetam trumpą odinukę ir į šokių aikštelę.

Rimtieji kritikai šį albumą nurašė. Bet velniop juos. Naujas BR darbas, kaip ir priklauso – liūdnokas, melancholiškas ir itin tolygus. O ko daugiau reikia šaltajam sezonui? Taip, plokštelė ne tokia ekspresyvi, aštri ir lolitiška kaip senesnės. Taip, broliai dvyniai Simone ir Amedeo Pace’ai pašalino beveik visas gitaras, kurias galima buvo rasti pastarajame 23 [2007] ar ankstesniuose albumuose. Užtat prikišo dar daugiau sintezatorių. Nuo to „raudonplaukių“ atliekamas dream-pop tapo dar lengvesnis ir svajingesnis. Juolab kad Kazu Makino vis dar moka koketuoti balsu.

82°

Vieni švedų leidyklos Cold Meat Industry vėliavos nešėjų priversti palikti namus dėl šeimininko Rogerio Karmaniko godumo. Vokiškame leible ORE ir toliau daro tą patį, ką sugeba geriausia – deklamuoja savo dainuojamąją poeziją apie apokalipsę, karą, geismą, gašlumą ir fetišistinius „iškrypimus“. Muzikiniu požiūriu nuo dvejų metų senumo albumo ONANI mažai kas tepasikeitė. Toks pats neofolk kaip ir penkiuose plokštelėse iki šiol. Nei geriau, nei blogiau – stabilumo požymis. Kiek šviesesnis ir labiau prieinamas skambesys neabejotinai pritrauks naujų gerbėjų (net jei ir nuvils senus). ORE to tikrai nusipelnė per savo 17 veiklos metų.

Kings of Leon Come Around Sundown RCA 2010-10-18

Rašė: Paulius Ilevičius

Sailors With Wax Wings – Strange That I Should Have Grown So Suddenly Blind

Ilgas pavadinimas, negirdėtas ir kiek paslaptingas projektas, po kuriuo slepiasi visa muzikantų svajonių komanda. Bet koks kūrinys, toks ir albumas – svajingumo viršūnė, plaukianti švelniomis it šilkas gitarų sienomis, lėtomis būgnų partijomis ir nuostabiu vokalu. Trapu ir didinga tuo pačiu metu. Daug svajokliško popatlikėjų svajotų sukurti tokį epą.

Beach Fossils – Face it

Nuostabus post punk grynuolis, šiek tiek menantis auksinius indie laikus. Beach Fossils tokie pat pozityviai melancholiški, bet nebe tokie lo-fi. Tikras, nepretenzingas, paprastas, bet magiškas numeris. Face it.

Glasser – T

Šitos naujokės toliau tęsia Bat For Lashes ar Fever Ray tradicijas. Šis jausmingai pulsuojantis kūrinys – puikus to įrodymas. Naktinė lopšinė, apipinta kažkokios klasikinės ramybės bei tyrumo. Nesumeluotų emocijų pliūpsnis.

Penktuoju albumu Nešvilio karaliai įtvirtina savo – kaip elitinės pop/rock grupės – statusą. Šalia tokių vardų kaip U2, Coldplay ar The Killers. Ir net jei albumas yra kiek brandesnis už praeitą vieno hito įrašą Only by the Night [2008], savo aštrumu jis vis vien neprilygsta trejų metų senumo blokbasteriui Because of the Times arba debiutiniam Youth & Young Manhood [2003]. Keturi Followillai visiškai atsidavę kaubojų stichijai ir redneck’ų džiaugsmui dainuoja apie rodeo ir ūkininkės Marytės rūpesčius. Kitaip sakant – KoL tapo plataus vartojimo preke, kaip Teleloto bilietai Lietuvoje. O juk tokie (nuspėjami bedančiai) mums nereikalingi.

The Naked and Famous Passive Me, Aggressive You Rough Trade / Secretly Canadian 2010-10-11

60°

Manic Street Preachers Postcards From A Young Man

Antony and the Johnsons Swanlights

Somewhat Damaged 2010-09-06

80°

Columbia 2010-09-20

14 //  © 370

Kalbant apie madingą skambesį... Naujoji Zelandija – štai, kur kryptis! Ladyhawke, kaimynai iš Australijos The Presets, Cut Copy, Van She (ir kiti atlikėjai iš Modular fabriko), klounai Empire of the Sun... Iš Žiedų Valdovo šalies kilęs ir žymus norintis tapti penketukas su savim atsineša rėkiantį, šaukiantį ir visaip kitaip jaunu krauju tvinksintį popalbumą. Spalvotos juostelės, kreivų veidrodžių kambariai ir šukės, fejerverkai, euforija, blizgių žurnalų trumpalaikiškumas ir tuštybė bei jaunystė... Tokie tie atsitiktiniai plokštelės epitetai. Kaip M83 sumaišyti su MGMT.

Netradiciškai greitai sulauktas darbas. Iki tol Antony neapsieidavo be ketverių metų tarp albumų. Ne, nepasakysi, kad šis darbas blogesnis už buvusius tris. Tačiau, ko gero, lūkesčiai, siejami su šiuo drebiabalsiu, yra pernelyg dideli. Juolab kad Swanlights jis ne toks „tradiciškai melodingas“, bet linkęs į akademinę muziką. Paprasčiau tariant – svarstyklių rodyklė labiau krypsta į avant-garde nei į pop pusę (kaip tai ir buvo anksčiau). Ir gerai. Tegu mokosi kaimiečiai. Net Björk revanšas už Dull Flame of Desire nepasirodys toks saldus.

Gatvių pamokslininkai albumo knygutėje cituoja T.S.Elioto žodžius: „Great simplicity is only won by an intense moment or by years of intelligent effort.“ Neatimsi. Dešimtas albumas. Ir tas iš pirmo žvilgsnio lengvai išgautas įrašo paprastumas reikalauja nemažai pastangų ir patirties. Tik gaila, kad šis albumas visiškai neįdomus (tik iš pagarbos jiems nerašau nuo-bo-dus). Na, gerai, Džeimsas Dynas Bredfildas sakė, kad įrašinėja popalbumą, prikimštą hitų radijo stotims. Na, ir sėkmės jiems. O mes mieliau iš lentynų išsitrauksime Everything Must Go [1996] arba This Is My Truth... [1998].

0° kisielius kefyras

77°

75°

55°

70°  absentas

100° spiritas


Geo­lo­ka­ci­niai po­pu­lia­rĖ­ja >> blizgė

Lietuva – ekshibicionizmo šalis!

Lietuviai visada buvo dvigubo gyvenimo mėgėjai. One.lt pradėjus teikti socialinio tinklo funkcijas, pamėgome galimybę susikurti savo „aš“ tiksliai tokį, kokio norime: gražų, turintį daug draugų, turtingą. Tada atėjo feisbukas. .. Gražumas ir šaunumas pradėtas kurti ne tik per nuotraukas ar komentarus „forumiuke“, bet ir per savo veiklos viešinimą. Vieni teišspaudžia „einu gamintis valgyt“ ar „klausau naujausio Shakiros hito!“, kiti bando būti intelektualesni: „Sukonstravau nuostabią lazaniją“ (su prisegta nuotrauka), „Konferencijoje klausau Google atstovo, pristatančio naujas paslaugas“. Tačiau net ir šis virtualus ekshibicionizmas, leidžiantis nevaržomai transliuoti savo buitį, nėra riba. ......... .. . ............... ... .

16 //  © 370


i­niai žai­di­mai ir Vil­niu­je

Ra­šė: In­ga Nor­ke Fo­tog­ra­fa­vo:

V

is­kas kraus­to­si į mo­bi­liuo­sius įren­gi­nius. Jei sta­tu­ so at­nau­ji­ni­mo lan­ge­lį tie­siog per­kel­tu­me į ma­žą iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ek­ra­ną, di­de­lio tech­no­lo­gi­nio po­jū­čio ne­pa­jus­tu­me. Bet juk šiuo­lai­ki­niai ai­fou­nai, and­roi­dai ir blek­be­riai mo­ka daug dau­giau! Pir­mas sma­gus da­ly­kas, ku­rį prie sa­vęs pri­jun­gė bui­ tiš­ka­sis eks­hi­bi­cio­niz­mas – tai GPS (pa­ly­do­vi­nė vie­tos nu­sta­ty­mo sis­te­ma). Šis ga­li vi­siems ta­vo drau­gams vu­ ja­ris­tams trans­liuo­ti, kur da­bar esi. Bet net ir tai ma­žai džiu­gi­na! Už­tat, jei kas­kart įė­ję į mėgs­ta­mą ka­vi­nę, vi­ siems drau­gams pa­sa­ky­tu­me: „Lau­kiu ska­niau­sio sū­rio py­ra­go mies­te!“ – jau ati­tiktume vi­sus po­žy­mius: ir pa­ ro­dy­tume sa­vo  so­cia­li­nį sta­tu­są, ir pa­skelb­tume po­ mė­gius, ir gal net su­ži­no­tume, kad koks se­nas bi­čiu­lis (su ku­riuo ne­bū­ti­nai no­ri­si  bend­rau­ti) sė­di vos už ke­lių sta­liu­kų! Tai­gi kal­ba­me apie so­cia­li­nę geo­lo­ka­ci­ją. Ga­li­my­ bių pri­tai­ky­ti – mi­li­jo­nas, ta­čiau la­biau­siai pri­gy­ja tie, ku­rie ge­riau­siai ten­ki­na   vers­lo in­te­re­sus. Tur­būt to­dėl vie­nas pir­mų­jų pa­sau­ly­je iš­ki­lo „vie­tos at­si­žy­mė­ji­ mų“ įran­kis pa­va­di­ni­mu „Fours­qua­re“. Ar pri­gis jis ir Lie­ tu­vo­je? Ar to­liau pa­tei­sin­si­me šū­kį „Lie­tu­va – eks­hi­bi­cio­ niz­mo ša­lis!“?

„Fours­qua­re“ Lie­tu­vo­je „Fours­qua­re“, nau­do­da­ma­sis GPS ar­ba GSM an­te­nų duo­me­ ni­mis, nu­sta­to įren­gi­nio bu­vi­mo vie­tą ir pa­sa­ko, ko­kie taš­kai yra ap­link. Te­rei­kia pa­spaus­ti vie­tos, ku­rio­je lan­kai­si, pa­va­di­ni­mą, ir štai – apie tai su­ži­no ta­vo drau­ gai! O kad tu­rė­tum dar di­des­nę mo­ty­va­ci­ją pra­neš­ti sa­vo pa­mėg­ tas vie­te­les, įdieg­ta ir at­ly­gių sis­ te­ma. Ap­si­lan­kei dau­giau­sia kar­ tų ta­me taš­ke – pa­ta­pai me­ru. Jei taš­kas ma­to nau­dą iš to­kios vir­tua­lios ir eks­hi­bi­cio­nis­ti­nės lo­ ja­lu­mo pro­gra­mos, jis me­rą ga­li kaip nors pa­ska­tin­ti. Tad ar Lie­ tu­vos įmo­nės įsi­trau­kia į šį žai­di­ mą? De­ja, vis dar van­giai. Vie­ ni tie­siog nie­ko ne­gir­dė­jo, ki­ti net gir­dė­ti apie nau­jie­nas ne­no­ri ir to­liau  kli­juo­ja lip­du­kus ant po­pie­ri­nių ku­po­nų.

Ar pri­gis jis ir Lie­tu­vo­je? Ar to­liau pa­tei­sin­si­me šū­kį „Lie­tu­ va – eks­hi­ bi­cio­niz­mo ša­lis!“?

„Cof­fee Inn“ pa­tir­tis Pa­ban­dė­me pa­si­do­mė­ti, ku­rios įmo­nės Lie­tu­vo­je iš­nau­do­ja „Fours­qua­re“. Be ke­le­to pa­vie­nių ir ne­la­bai ak­ty­vių at­ve­jų, ap­ti­ko­me ka­vi­nių tink­lą „Cof­fee Inn“, ku­ris jau ne pir­mą kar­tą drą­siai eks­pe­ri­men­tuo­ja su nau­jais so­cia­li­niais įran­ kiais. Tad kal­ba­mės su vie­nu tink­lo įkū­rė­jų Ni­du Kiu­be­riu. .........

– Bet kam to rei­kia? Juk skai­čiai to­kie ma­ži! – Taip, žmo­nių, žai­džian­čių šį žai­di­mą, ne­daug. Ta­čiau jį žai­ džia va­di­na­m ie­ji anks­t y­v i įsi­sa­v in­to­jai, ku­rie mėgs­t a iš­ban­ dy­ti vi­sus nau­jau­sius žais­lus. O šie žmo­nės, kaip įpras­t a, yra so­cia­liai ak­t y­v ūs ir taip tam­pa mū­sų ak­ci­jos am­ba­sa­do­riais ir ne­ša ži­nią iš lū­pų į lū­pas. Kai ku­rie net nu­si­fo­tog­ra­fa­vo su do­ va­no­ta ka­va ir nuo­trau­ko­mis pa­si­da­li­jo tink­la­raš­čiuo­se. Mū­ sų ko­mu­ni­ka­ci­jai tai la­bai svar­bu.

– Ko­dėl pra­si­dė­jo­te su „Fours­qua­re“? – „Cof­fee Inn“ vi­sa­da bu­vo ino­va­t y­v us ir į prie­k į mąs­t an­tis ka­v i­nių tink­las. Tai at­si­spin­di ir ka­vo­je (į Lie­tu­vą at­ne­šė­me ka­vos iš­si­neš­ti kul­t ū­rą), ir mais­t e, ir, ži­ no­ma, ko­mu­ni­ka­ci­jo­je. Vie­ni pir­mų­jų pra­dė­jo­me ak­t y­v iai nau­do­ti feis­bu­ką, iš­si­ ban­dė­me tvi­te­r į. Da­bar no­ri­me iš­mė­gin­ti geo­lo­ka­ci­ją. Pir­miau­sia ją ap­ti­kę Niu­ jor­ke, pa­ga­liau su­lau­kė­me ir Lie­tu­vo­je.

– Koks yra „Cof­fee Inn“ ka­vi­nių  „Fours­qua­re“ var­ to­to­jas? – Pa­ly­gin­ti su vi­sais feis­bu­ko ger­bė­jais, „Fours­qua­re“ var­to­to­ jas yra šiek tiek vy­res­nis. Tur­būt pir­miau­sia to­dėl, kad tai šiuo mo­men­tu rei­ka­lau­ja ypa­tin­go do­mė­ji­mo­si ir iš­ma­nio­jo (tai­ gi ir bran­ges­nio) te­le­fo­no. „Fours­qua­re“ var­to­to­ją ma­tau kaip dau­g iau nei 22 me­t ų tech­no­lo­g iš­kai iš­pru­su­sį žmo­g ų. Ar­ba ir dar vy­res­nius, ta­čiau vis dar no­rin­čius jus­t i nau­jo­v ių ir ten­ den­ci­jų pul­są. Ži­no­ma, tai ne­truks il­gai – iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai pin­ga, jų įsi­g y­ja vis dau­g iau žmo­nių.

– Kaip se­ka­si? – Sup­ran­ta­ma, „Fours­qua­re“ yra dau­g iau žai­di­mas. Ta­čiau no­ras iš­ban­dy­ti, pri­ ver­tė iš­kart pa­leis­t i pir­mą ak­ci­ją. Rugp­jū­t į kiek­v ie­nam me­r ui (dau­g iau­sia kar­ tų ap­si­lan­k iu­siam var­to­to­jui konk­re­čio­je vie­to­je) do­va­no­jo­me „Me­ro esp­res­so“. Re­zul­ta­tai – per ke­lias sa­vai­tes vi­so­se tink­lo ka­v i­nė­se įvyk­dy­t ų re­gist­ra­ci­jų skai­ čių pa­dvi­g u­bi­no­me – nuo 200 iki 400. Da­bar jų su­skai­čiuo­ja­me per 1000.

– Kaip ma­tai so­cia­li­nės geo­lo­ka­ci­jos atei­tį „Cof­fee Inn“? – Tur­būt la­biau­siai no­rė­tų­si ją jung­ti su esa­ma lo­ja­lu­mo kor­te­ le – „Ma­gic Card“. No­rė­tu­me dar ge­riau ži­no­ti, ką ku­rie klien­ tai mėgs­t a, ku­rio­se vie­to­se ir ka­da lan­ko­si, ką per­ka. Šiuo me­tu ieš­ko­me įdo­maus ir kū­r y­biš­ko spren­di­mo, kaip su­jung­ti pa­pil­ dy­to­sios rea­ly­bės, „Fours­qua­re“ ir QR ko­dų plat­for­mas.

.. .


>> blizgė

„Co­zy“ pa­tir­tis Taip pat kal­bi­na­me be­si­ple­čian­čio res­to­ra­nų tink­lo „Co­zy“ sa­vi­nin­ką Ber­nie ter Braa­ką, ku­ris vi­sai ne­se­niai pa­lei­do pir­mą­jį so­cia­li­nės geo­lo­ka­ci­jos žai­di­mo pa­siū­ly­mą sa­vo res­to­ra­ nų tink­lo lan­ky­to­jams. – Ko­dėl „Co­zy“ pri­si­jun­gė prie „Fours­qua­re“? Ko­kių tu­ri­te lū­kes­čių? – Pir­miau­sia – smal­su­mas. No­ri­me pa­tik­rin­ti, kaip nau­jo­sios tech­no­lo­g i­jų ir so­cia­li­nės ži­niask­lai­dos for­mos ga­li pa­veik­ti mū­sų vers­lą. Sup­ran­ta­me, kad tai la­bai nau­jas da­ly­kas Lie­tu­vo­je, to­dėl di­de­lių vil­čių ne­de­da­me. Da­bar sa­vo lan­k y­to­jams do­va­no­ja­me tau­rę vy­ no ar­ba bo­ka­lą alaus, kai jie res­t o­ra­ne ap­si­lan­ko 10 kar­t ų. Jei ma­t y­si­me, kad žmo­nės įsi­ trau­k ia, su­gal­vo­si­me dau­g iau pre­mi­jų lo­ja­liems lan­k y­to­jams, jas ak­t y­v uo­si­me ir ant­ra­ ja­me sa­vo res­t o­ra­ne „Eu­ro­pos“ pre­k y­bos cent­re. – Ar pel­nin­ga to­kiam vers­lui, kaip „Co­zy“, dieg­ti ino­va­ci­jas, ste­bė­ti atei­nan­čias ten­ den­ci­jas ar net jas nu­sta­ty­ti pa­tiems? Ar­gi ne pa­pras­čiau nau­do­ti jau iš­ban­dy­tus ir vei­kian­čius me­to­dus? – Tai kiek­v ie­no pa­si­rin­k i­mo rei­ka­las – tin­ka­mai nau­do­jant vei­k ia vi­si iš­var­dy­ti bū­dai. Ta­čiau aš pa­si­rin­kau su­dė­tin­ges­n į ir ne to­k į pra­min­tą ke­lią. Jei bū­čiau no­rė­jęs pa­pras­t o bū­do da­r y­ti vers­lą, tik­rai ne­bū­čiau at­v y­kęs į Lie­tu­vą. – Kaip ma­nai, ko­kia „Fours­qua­re“ (ir ki­tų geo­lo­ka­ci­jos nu­sta­ty­mo pa­slau­gų) atei­ tis Lie­tu­vo­je? – Ti­k iu, kad mo­bi­lio­sios (tai­gi ir geo­lo­ka­ci­jos) pa­slau­gos smar­k iai plė­sis atei­nan­čiais me­ tais. Kaip Va­ka­r ų Eu­ro­po­je ar JAV, taip ir Lie­tu­vo­je. To­dėl, ti­k iuo­si, tei­g ia­mos atei­ties. Te­rei­k ia pa­lauk­ti ir pa­ma­t y­ti, ku­ri pa­slau­ga nu­si­sto­vės.

Me­ras: „Fours­qua­re“ pa­de­da at­ra­kin­ti mies­tą Kaip minėjo Nidas, šiuo metu Lietuvoje „Foursquare“ naudojasi naujausiomis technologijomis besidomintys žmonės, dar vadinami ankstyvaisiais įsisavintojais – tais, kurie pirmieji išbando paslaugas gyvai ir jei jas pamėgsta, paskleidžia draugams. Taigi ši žmonių grupė yra lyg technologinės naujovės nešėjai į mūsų kasdienį gyvenimą. Kalbiname vieną tokių ankstyvųjų įsisavintojų, 25-ių vietų mieste merą Skomantą Janonį. ...... ... . Už­sie­ny­je: nuo „Star­bucks“ iki už­kan­di­nių „Fours­qua­re“ už­sie­ny­je nau­do­ja dau­gy­bė di­džių­jų tink­lų: „Star­bucks“ su­tei­kia do­le­rio nuo­ lai­dą ka­vai, „McDo­nald‘s“ už­si­re­gist­ra­vu­siems at­si­tik­ti­ne tvar­ka da­li­ja ku­po­nus. Ta­čiau sma­ giau­sia, kai sa­vo kū­ry­biš­ku­mą pa­ro­do ma­žo­jo vers­lo at­sto­vai. Tai yra daug nuo­šir­džiau! Štai vie­na už­kan­di­nė Mil­vo­ky­je (JAV) nu­spren­dė su­reng­ti lab­da­rin­gą ren­gi­nį, pa­rem­ tą „Fours­qua­re“. Per jį į ka­vi­nę su­gu­žė­jo be­veik pu­sė to mies­te­lio „Fours­qua­re“ var­to­to­jų, t. y. 161 žmo­gus, ir vi­si už­si­re­gist­ra­vo. Vir­tua­lus flash­mo­bas! Per ak­ci­ją su­rink­ta apie 500 JAV do­le­rių, šian­dien to­je už­kan­di­nė­je iš vi­so at­lik­ta per 7000 re­gist­ra­ci­jų. O svar­biau­sia, kad ši is­to­ri­ja nu­skam­bė­jo ži­niask­lai­do­je – ir so­cia­li­nė­je, ir tra­di­ci­nė­je.

18 //  © 370

Įž­val­gos atei­čiai O kas to­liau? Bū­tų nai­vu ti­kė­tis, kad lo­ka­ci­jos nu­sta­ty­mo pa­slau­gos su­stos ir liks da­bar­ti­ nės sta­di­jos. Ne­se­niai rin­ką už­plū­du­sių iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų su GPS funk­ci­ja vis dar dau­gė­ ja, o „Fours­qua­re“ kon­ku­ren­tai, ma­ty­ti, dar tik ap­šy­la prieš atei­nan­čias ko­vas. Juk žai­di­ me da­ly­vau­ja ir gūg­las bei feis­bu­kas! Taip pat jau da­bar ku­ria­mos pa­slau­gos, ku­rios siū­lo pa­ste­bė­jus grei­tą te­le­fo­no ju­dė­ji­mą (ir iš ki­tų po­žy­mių nu­sta­čius, kad tai au­to­mo­bi­lio vai­ ruo­to­jo te­le­fo­nas), dėl sau­gu­mo ne­leis­ti ra­šy­ti SMS. Ar­ba priar­tė­jus prie ak­ci­ją siū­lan­čios vie­tos, gau­ti apie tai ži­nu­tę. Vi­sa tai jau da­bar nau­do­ja­ma ir nė­ra fan­ta­zi­ja. Kol kas fan­ ta­zi­ja ir tur­būt ar­ti­miau­sia in­ter­ne­to ma­da – pa­pil­dy­to­ji rea­ly­bė (angl. – aug­men­ted rea­li­ ty), ku­ri leis per iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ek­ra­ną pa­ma­ty­ti vi­sai nau­ją sa­vo mies­to vei­dą. Lo­ka­ci­ jos nu­sta­ty­mas ir su ja su­si­ju­sios pa­slau­gos – tai tik pir­mie­ji žings­niai šio vir­tua­laus ir tik­ro pa­sau­lio su­jun­gi­mo link. Di­de­li po­ky­čiai mū­sų ma­žuo­siuo­se ek­ra­nuo­se jau vi­sai čia pat. O juk jie taip jau­di­na!

– Kas esi, ką vei­ki gy­ve­ni­me? Esu Sko­man­tas, dir­bu rek­la­mos agen­t ū­ro­je, dar dir­bu tė­v u ir ei­nu dau­g y­bės me­r ų pa­ rei­gas. – Ko­kia bu­vo pir­ma pa­žin­tis su „Fours­qua­re“? – Pers­kai­čiau tur­būt kaž­ku­rio tech­no­lo­g i­jų tink­la­raš­čio RSS srau­te – vie­na ver­tus, pa­ si­ro­dė ža­v i ir pra­smin­ga idė­ja, ku­rią jie pa­t ys api­bū­di­na „un­lock your ci­t y“, ki­ta ver­tus – tai dar vie­nas me­di­jos ka­na­las, o aš, be to, kad dir­bu tė­v u ir me­rais, dar dir­bu ir rek­la­ mos agen­t ū­ro­je. – Kaip ma­nai, ko­dėl žmo­nės taip mėgs­ta vie­šin­ti sa­vo bui­tį? Su „Fours­qua­re“ ki­tiems nu­ro­dai net sa­vo bu­vi­mo vie­tą! – Ne­ma­nau, kad žais­da­mas „Fors­qua­re“ vie­ši­ni bui­t į – į tuos ba­r us, teat­r us, ki­no, spor­ to sa­les ir baž­ny­čią ei­nu ne­si­slėp­da­mas. At­v irkš­čiai, no­rė­da­mas su­tik­ti tam tik­r us žmo­ nes. Su­ti­kęs žmo­g ų ba­re ne­sa­kai – ži­nai, ge­riu alų, ži­nai, krapš­tau no­sį (pa­ts ma­to). Taip ne­sa­kai ir tink­le. O drau­gas, ži­no­da­mas, kur tu esi, ga­li pa­no­rė­ti su­si­tik­ti su ta­v i­mi ar­ba užei­ti į tą ba­rą ki­tą kar­tą. O in­for­ma­ci­ja, kad ta­me ba­re yra bū­tent to alaus, po 7 li­tus, ir pa­de­da at­ra­k in­ti mies­t ą. – Kaip ver­ti­ni „Fours­qua­re“ ga­li­my­bes Lie­tu­vo­je? – Aiš­ku, to­k ie da­ly­kai pri­k lau­so tik nuo žmo­nių – kas ma­ne ga­li pri­vers­t i nau­do­tis „My S­pa­ce“? Vie­niems se­ka­si, ki­tiems ne. Ta­čiau va­de­les lai­ko var­to­to­jai. Vers­las sa­vo da­ly­ va­v i­mu ga­lė­t ų pa­dė­ti pro­jek­tui vys­t y­tis ir gy­v uo­ti, nes da­bar tur­būt tik vie­no ka­v i­nių tink­lo sa­v i­nin­kams ne­rei­k ia aiš­k in­ti, kas yra „Fours­qua­re“, o 25 ma­no me­ri­jos apie tai net ne­nu­tuo­k ia. – Ką no­rė­tum pa­sa­ky­ti tiems vers­li­nin­kams, ku­rie svars­to, ar įsi­jung­ti į „Fours­qua­ re“ ir siū­ly­ti pre­mi­jas me­rams? – Pir­myn! Aiš­ku pre­mi­jos – ne vie­nin­te­lis ke­lias. Tar­k im, tur­būt dar il­gai ne­bū­čiau at­ ra­dęs vie­nos mek­si­k ie­tiš­kos už­kan­di­nės, jei ne ten už­si­re­g ist­ra­vęs apie mais­t ą iš­ma­nan­ tis ma­no drau­gas. Ki­ta ver­tus, sma­g iai pra­si­neš­čiau, jei vi­sos ma­no „už­ka­riau­tos“ vie­tos šian­dien pa­siū­ly­t ų po do­va­nė­lę! Di­de­li po­ ky­čiai mū­ sų ma­žuo­ siuo­se ek­ ra­nuo­se jau vi­sai čia pat.


>> menas

Liud­vi­kas Buk­lys: „Vil­nius nė­ra nie­kuo pra­lai­mė­jęs“ Prieš kelerius metus Vilniaus senamiestyje atsiradusi šiuolaikinio meno galerija „Tulips & Roses“ džiugino neregėtu Lietuvai šviežumu, profesionalumu, alternatyva ŠMC ir nemokamais trauktinės kokteiliais per minimalistinių parodų atidarymus. Paturėję garsių pavardžių, pabuvę garsiose mugėse, „gėlininkai“ tiek išpopuliarėjo, kad apie juos ėmė klausinėti draugai, šiaip jau Lietuva nesidomintys. Nuo šio rudens galerija persikraustė į Briuselį (apie tai „370“ rašė dar pirmajame savo numeryje balandžio mėnesį): dabar į ją ramia sąžine galime žvelgti objektyviau ir, deja, iš tolo. ... . .. .

A

pie pa­tir­tį „Tu­lips & Ro­ses“, Vil­niu­je sklan­dan­čias idė­jas ir ki­tus gy­ve­ni­mo ste­buk­lus kal­buo­si su nau­jau­sios šios ga­le­ri­jos pa­ro­dos „Vi­jok­lis“, at­si­da­riu­sios spa­lio 30-ąją, kal­ti­nin­ku – me­ni­nin­ku Liud­ vi­ku Buk­liu.

Ra­šė: Ro­mas Za­ba­raus­kas Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius

Ro­mas Za­ba­raus­kas: – Įdo­mu, kad su­tin­ki bū­ ti pri­sta­to­mas skulp­to­riu­mi, nors ta­vo dar­bai tra­di­ci­nės skulp­tū­ros ne­pri­me­na. Kaip čia yra? Liud­v i­kas Buk­lys: – Skulp­t ū­ros pa­v i­da­las ga­ li bū­ti įvai­r us. Man kaip tik ban­dy­mai, tar­k im, VDA įkur­ti Tarp­dis­cip­li­ni­nio me­no ka­ted­rą – lyg no­rint iš fo­tog­ra­fi­jos,  me­no ir skulp­ tū­ros stu­di­jų iš­st um­ti vis­k ą, kas yra „keis­t a“, at­ ro­do ne­rim­tai. Tie­sa, to­k ie ban­dy­mai simp­to­ ma­t iš­k i Ry­t ų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tams. Skulp­ tū­ra api­brė­žia tam tik­rą pro­ble­ma­ti­kos lau­k ą: is­t o­r i­jos ob­jek­to, per­cep­ci­jos san­t y­k ius, ku­r ie ga­l i vys­t y­tis lai­ke ir erd­vė­je. Ir ku­r ie man yra įdo­mūs. Ne­sa­kau, kad esu skulp­to­rius, bet to­ kia ma­no pra­d žia – bai­g iau skulp­t ū­rą VDA – ir te­mos. R.Z.: – Tuo­met sun­ku pri­tai­ky­ti ta­vo me­nui ko­kius nors kri­te­ri­jus. Kas tau yra idea­lus me­ no dar­bas? L.B.: – Toks dar­bas, ku­ris su­ku­ria erd­vę nau­jai kal­bai. R.Z.: – „Tu­lips & Ro­ses“ at­ve­ju daž­niau­siai „nau­ją kal­bą“ už­ve­da sve­čius pa­si­tin­kan­tis ga­le­ri­jos sa­vi­nin­kas Jo­nas Ža­kai­tis. Ar su­tik­ tum, kad ta­vo ir ki­tų ga­le­ri­jos me­ni­nin­kų me­ nas įgau­na vi­sa­ver­tę pra­smę tik „Tu­lips & Ro­ ses“ kon­teks­te? Gal ne klai­da ver­tin­ti šią ga­le­ ri­ją kaip vien­ti­są me­ni­nį pro­jek­tą? L.B.: – Ne­pai­sant to, kad „Tu­lips & Ro­ses“ yra ko­ mer­ci­nė erd­vė, jos struk­t ū­ra lanks­t i, įvai­ri, pro­ jek­tiš­ka: ke­liau­jan­ti į atei­tį tam tik­r u sa­vo su­gal­ vo­tu bū­du. Ta kal­ba, ku­rią tu­riu su Jo­nu – kaip da­r y­ti pa­ro­das, kaip ir kas ga­li at­si­ras­t i – ne­pri­ lygs­t a jo­k iai ki­tai. Ga­le­ri­nin­kai tu­ri bū­ti  gud­rūs žmo­nės, iš­ma­ny­ti me­no idė­jas. Jo­ nui pa­de­da tai, kad jis yra fi­lo­so­fas. Kiek­vie­na ga­ le­ri­ja yra tam tik­ra struk­tū­ra ir kū­ri­nys, ku­rį ga­li­ ma skai­t y­ti įvai­riai, kar­tu su teks­t ais ir le­gen­do­ mis, ku­rios su­ka­si ap­link ją. „Tu­lips & Ro­ses“ at­ ve­ju pui­ku, kad vi­sa tai nuo­sek­liai ar­ti­ku­liuo­ta.

R.Z.: – Pa­va­sa­rį pri­ sta­tei per­so­na­li­nę pa­ro­dą Mi­la­ne, ati­ da­r y­da­mas „En­ri­co For­nel­lo“ ga­le­ri­ją – ne­pa­ti­ko? L.B.: – Ši ga­le­ri­ja bū­ tent ir yra la­biau kla­ si­k i­n io su­k ir­pi­mo. Dirb­ti  su ke­lio­mis ga­le­ri­jo­mis šiuo me­tu man bū­t ų per daug. R.Z.: – Dar vie­nas iš „Tu­lips & Ro­ses“ kon­teks­tų bu­vo Vil­ nius. Per­sik­raus­ty­ti

į Briu­se­lį – ge­ras pa­si­rin­ki­mas? L.B.: – Briu­se­ly­je bū­ti ge­rai, nes ja­me jau­čia­mas rit­ mas. Kar­tais čia vyks­t a de­šim­ties ar net ke­lias­de­šim­ ties pa­ro­dų ati­da­r y­mai, į ku­riuos su­va­žiuo­ja me­ni­nin­ kai, ku­ra­to­riai ir ko­lek­ci­nin­kai iš vi­so pa­sau­lio. Pa­r y­ žius šia­me rit­me taip pat da­ly­vau­ja nuo­sek­l iai: trau­ ki­niu iš Briu­se­l io į ten – vos va­lan­da kelio… Dėl to ga­l i daug grei­čiau ir dau­g iau pa­da­r y­ti ir su­pras­t i, ką ir ko­dėl da­rai. Ži­no­ma gai­la, kad „Tu­lips & Ro­ses“ ne­be­li­ko Vil­niu­ je. Tai bu­vo ypa­tin­ga. Gal ma­žai už­sie­nie­čių ma­tė ga­le­ ri­jos pa­ro­das Vil­niu­je, bet tik­rai ne­ma­žai apie jas skai­tė ir jas įsi­vaiz­da­vo. Žiū­riu op­ti­mis­t iš­kai – tu­rė­t ų vyk­ti ir to­liau, nes šia­me mies­t e vis­kas lie­ka kal­bos, idė­jų lyg­ mens. Ta­čiau dėl to Vil­nius nė­ra nie­kuo pra­lai­mė­jęs. R.Z.: – Ačiū už po­kal­bį.

Ban­dy­mai, tar­kim, VDA įkur­ti Tarp­dis­ cip­li­ni­nio me­ no ka­ted­rą – lyg no­rint iš fo­tog­ra­fi­ jos, me­no ir skulp­tū­ros stu­di­jų iš­ stum­ti vis­ką, kas yra „keis­ ta“, at­ro­do ne­rim­tai.


>> menas

Pa­ro­da „Bal­ta­ru­ sių me­nas šian­dien“ ir vyks­ta šian­dien pristato

Šiuo po­kal­biu, o vė­liau ir pa­ro­da bus ban­do­ma įver­tin­ti, kaip to­li ir kaip ar­ti nuo mū­sų yra Bal­ ta­ru­si­ja. „Vil­niu­je vi­si su­pran­ta­me, kad Mins­kas yra fi­ziš­kai kaž­kur ne­to­li, bet tik kai nu­va­žiuo­ji, su­pran­ ti, kad iki ki­tos ša­lies sos­ti­nės yra ar­čiau nei iki Klai­pė­dos. Tie­sa, kai pa­sto­vi va­lan­dą pu­sant­ros prie sie­nos, at­stu­mas vėl pa­di­dė­ja“, – sa­ko il­ga­me­tis ŠMC di­rek­to­rius ir pa­ro­dos „Du­rys at­si­da­ ro? Bal­ta­ru­sių me­nas šian­dien“ ku­ra­to­rius Kęs­tu­tis Kui­zi­nas.

Ra­šė: Eg­lė Juo­ce­vi­čiū­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Olegas Yushko

Du­r ys at­si­da­ro? Bal­ta­ru­sių me­nas šian­dien 2010 11 18–2011 01 09, ŠMC, Vil­nius

20 //  © 370

Eg­lė Juo­ce­vi­čiū­tė: – No­rė­čiau pra­dė­ ti nuo klau­si­mo, kaip ki­lo šiuo­lai­ki­nio bal­ta­ru­sių me­no pa­ro­dos idė­ja? Ar tai tik su­ta­pi­mas, kad ji ren­gia­ma tuo me­ tu, kai tiek po­li­ti­niu, tiek eko­no­mi­niu lyg­me­niu bend­ra­vi­mas su Bal­ta­ru­si­ja ak­ty­vi­na­mas? Ar bū­tų ga­li­ma pa­ro­dą ma­ty­ti kaip tam tik­rą vals­ty­bės kul­tū­ ros po­li­ti­kos žybs­nį? Kęs­t u­tis Kui­zi­nas: – Ne­sa­ky­čiau, kad tai opor­tu­nis­t i­nis at­ve­jis, kai ban­do­ma pri­ si­de­rin­ti prie ko­k ių nors vy­rau­jan­čių ar nau­jų kryp­čių, nuo­sta­tų vie­ša­me gy­ve­ni­ me, ša­lies po­li­ti­ko­je. Tai pra­si­dė­jo anks­ čiau, bal­ta­r u­sių me­n i­n in­k ų, me­no­t y­r i­ nin­k ų, Eu­ro­pos hu­ma­n i­ta­ri­n io uni­ver­ si­te­to dės­t y­to­jų ini­cia­t y­va. Jie klau­sė, ar ma­nęs ne­do­m in­t ų Bal­ta­r u­si­jos pri­st a­ ty­mas Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je, nes esa­mo­ mis ap­lin­k y­bė­mis jie jau­čia „ži­nan­čios“, pra­k ti­nės ku­ra­to­r ys­t ės de­fi­ci­t ą. At­sa­ kiau, kad gal­būt do­m in­t ų, nes tai su­ža­ di­no man smal­su­mą ir pa­ska­ti­no ke­lio­ nę į Mins­k ą, kur ga­lė­jau su­si­tik­ti su me­ ni­nin­kais, su­ži­no­ti pa­dė­t į. Ta­da pa­siū­liau, kad ga­lė­tu­me pra­dė­ti ne nuo Ve­ne­ci­jos, o nuo pa­ro­dos Vil­niu­ je. Tam, kad pa­si­žiū­rė­t ų, ar jie no­ri to­k io ku­ra­to­riaus kaip aš, kad to­k ios su­dė­ties ar bent pa­na­šiu po­žiū­riu jų me­nas bū­t ų . pri­sta­to­mas sve­tur. 

E.J.: – Kiek iš pa­si­rink­tų me­ni­nin­kų gy­ve­na ir ku­ria Bal­ta­ru­si­jo­je, o kiek – už jos ri­bų? K.K.: – Šiais lai­kais me­ni­nin­kai mig­r uo­ ja dėl įvai­rių prie­žas­čių, yra mo­bi­lūs, bet Bal­ta­r u­si­jos at­ve­ju tai yra la­biau su­sie­ta su me­ni­nin­kais, ku­rie iš­va­žiuo­ja iš ša­lies stu­di­juo­ti ir tie­siog į ją ne­beg­r įž­ta. Pa­ro­ do­je ma­t y­si­me Ok­sa­nos Gu­ri­no­v ič, ku­ri pa­gal iš­si­la­v i­ni­mą yra ar­chi­tek­tė ir dir­ba Ber­ly­ne ar­chi­tek­t ū­ros  fir­mo­je, pie­ ši­nius, ku­rie taip ir va­di­na­si: „Me­ni­nin­ kai ir di­zai­ne­riai, ku­riuos aš ži­nau, ku­rie iš­v y­ko iš Mins­ko“ ir „Me­ni­nin­kai ir di­ zai­ne­riai, ku­riuos aš ži­nau, ku­rie su­g rį­ žo į Mins­k ą“. Juo­se žiū­ri­ma į tik­rą bal­ta­ ru­sių me­no  žvaigž­dy­ną, „Iš­v y­ ki­me“ pa­ž y­m i­mas Mins­kas ir iš jo ky­la daug ro­dyk­lė­l ių į Diu­sel­dor­fą, Ber­ly­ną, Ams­t er­da­mą ir ki­tus mies­t us, o „Sug­r į­ ži­me“ at­v irkš­čiai pro­por­cin­gai – su­g rįž­ ta vos vie­nas ki­tas. Nuo pat pra­d žių man at­ro­dė svar­bu pa­ban­dy­t i pa­ro­dy­t i tuos me­n i­n ius gy­ ve­n i­mus, me­n i­nes sce­nas (bal­ta­r u­siai me­n i­n in­k ai už­sie­ny­je daž­nai tel­k ia­si į bend­r uo­me­nes) kaip vien­ti­są kū­ną. Aiš­ ki­nau bal­ta­r u­siams, kad jei­g u jie pa­mirš sa­vo me­ni­nin­kus, ku­rie mo­kė­si ir pra­dė­ jo kur­ti Bal­ta­r u­si­jo­je, bet iš­va­žia­vo, il­gai­ niui jie ir ne­be­bus bal­ta­r u­sių me­n i­n in­ kai. Pa­ta­riau jiems pa­lai­k y­ti ry­šį ir pri­pa­ žin­t i juos kaip sa­v us, kaip pa­v yz­d žius mi­nė­jau Jo­ną Me­k ą, Žil­v i­ną Kem­pi­ną, ku­r ie se­no­k ai gy­ve­na JAV, bet yra pri­ sta­to­m i kaip Lie­t u­vos at­sto­vai to­je pa­

čio­je Ve­ne­ci­jos ar ki­to­se bie­na­lė­se. Dėl pro­por­ci­jos, tai treč­da­lis me­ni­nin­kų bus ne­g y­ve­nan­t ys Bal­ta­r u­si­jo­je, o ki­ti gy­ve­ na ir ku­ria Bal­ta­r u­si­jo­je, di­d žio­ji jų da­ lis Mins­ke. Be­je, net ke­le­tas pa­ro­dos da­ ly­v ių mū­sų už­sa­k y­mu su­k ū­rė spe­cia­lius kū­ri­nius Vil­niaus pa­ro­dai. E.J.: – Ir vi­si bus eks­po­nuo­ja­mi gre­ta? K.K.: – Taip, vi­si bus pri­sta­t y­ti kaip ly­ gia­ver­čiai me­ni­nin­kai, t. y. eks­p o­nuo­ja­ mi vie­no­je pa­ro­do­je, pri­sta­to­m i vie­na­ me ka­ta­lo­ge ir ne­tgi per sa­vo vieš­na­gę Vil­niu­je vi­si bus ap­g y­ven­din­ti vie­na­me vieš­bu­t y­je. E.J.: – Kiek pro­jek­tas de­ri­na­mas su Bal­ta­ru­si­jos vals­ty­bi­nė­mis ins­ti­tu­ci­ jo­mis, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja? Ar su­lau­ kė­te tam tik­rų jų pa­gei­da­vi­mų? K.K.: – Ne, tai yra mū­sų pro­g ra­mos da­ lis, šiuo po­žiū­riu vi­siš­kai au­to­no­m iš­ka, kaip ir bet ku­ri ki­ta pa­ro­da. O bal­ta­r u­ siai da­ly­vau­ja tik, sa­k y­čiau, in­for­ma­v i­ mo ly­giu: kad mes ren­gia­me to­k į pro­jek­ tą, ži­no am­ba­sa­da, ži­no kul­t ū­ros mi­nist­ ras, ne­se­niai vie­šė­jęs Vil­niu­je ir ap­si­lan­ kęs ŠMC. Jiems smal­su, jie iš anks­t o pra­ šė me­ni­nin­k ų są­ra­šo ir tai mus šiek tiek nu­ste­bi­no. No­rė­čiau brėž­ti, kad pro­jek­ tas vyk­do­mas už Lie­tu­vo­je su­rink­tas lė­ šas, tad mes ne­sa­me nie­kaip įsi­pa­rei­go­ję Bal­ta­r u­si­jai dėl  tu­ri­nio. E.J.: – Ar rink­da­ma­sis me­ni­nin­kus gal­ vo­jo­te apie Nep­rik­lau­so­my­bės dvi­de­ šimt­me­čio bal­ta­ru­sių šiuo­lai­ki­nio me­

Bal­ta­ru­sių šiuo­lai­ki­nio me­no at­žvil­ giu ne­var­to­ čiau są­vo­ kos „eg­zo­ tiš­kas“. Tai vis dėl­to nė­ ra Af­ri­kos ar Ra­mio­jo van­de­ny­no sa­lų me­nas.

no ten­den­ci­jas, ar orien­ta­vo­tės į jau­ nuo­sius, tar­kim, pa­sta­ruo­sius pen­ke­ rius me­tus ak­ty­viau­siai ku­rian­čius me­ ni­nin­kus? K.K.: – Ruo­šian­tis šiam pro­jek­t ui, de­ ja, te­ko įsi­ti­k in­ti, kad Bal­ta­r u­si­jo­je nė­ra daug jau­nų, ak­t y­v iai ku­rian­čių žmo­nių. Taip yra dėl aki­vaiz­d žios prie­ž as­t ies – nė­ra inf­rast­r uk­t ū­ros. Šiuo­lai­k i­nis me­nas nė­ra pi­g us da­ly­kas ir jei­g u nė­ra rė­mi­mo fon­dų, ins­t i­tu­ci­jų, ku­rios pa­de­da įgy­ven­ din­ti pro­jek­tus, vien jam at­si­dė­ti su­dė­tin­ ga, tad vy­rau­ja vi­du­r i­nės kar­tos me­n i­ nin­kai, ku­riems ar­ti ke­tu­rias­de­šimt, ku­ rie pra­dė­jo kar­je­rą de­šim­to­jo de­šimt­ me­čio vi­du­r y­je. Bet, ne­pai­sant to, šio­je pa­ro­do­je sie­k ia­ma pa­ro­dy­ti kuo pla­tes­ nį spekt­rą – nuo vi­sai jau­nų me­ni­nin­k ų, ką tik bai­g u­sių stu­di­jas, iki to­k ių bal­ta­r u­ sių me­no iko­nų kaip Vla­di­mi­ras Tses­le­ ris, ku­riam, ro­dos, per še­šias­de­šimt. E.J.: – Kai nė­ra nu­si­sto­vė­ju­sio bal­ta­ru­ sių šiuo­lai­ki­nio me­no dis­kur­so, kuo rė­ mė­tės at­rink­da­mas me­ni­nin­kus? Bal­ ta­ru­sių kri­ti­kų ir ku­ra­to­rių pa­ta­ri­mais, tuo, ką bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti pa­sta­ro­ sio­se tarp­tau­ti­nė­se Lo­dzės ir Poz­na­nės bie­na­lė­se?


Ne­no­rė­čiau vis­ko pa­pras­tai su­ves­ti su Lu­ ka­šen­kos atė­ ji­mu į val­džią 1994 m., bet iš tie­sų sun­ku pa­ sa­ky­ti, ar me­ no sce­na ten pa­sta­ruo­ju me­ tu pul­suo­ja.

K.K.: – Mins­ko pa­ro­dų sa­lė­se su­ras­t i įdo­maus šiuo­lai­k i­nio me­no be­veik neį­ ma­no­ma. In­ter­ne­te in­for­ma­ci­jos apie nau­jau­sius pro­ce­sus taip pat ne­daug. Ta­ čiau, kaip vi­sa­da, ga­lu­ti­nis vaiz­das su­si­de­da iš vi­sų įma­no­mų šal­ti­nių: dau­g y­ bės pri­va­čių po­kal­bių, su­si­ti­k i­mų ir re­ko­men­da­ci­jų. Sa­vo veik­lo­je kliau­juo­si gran­di­ni­nės reak­ci­jos prin­ci­pu – kal­bė­da­mas su vie­ nu me­ni­nin­ku, klau­si­nė­ju apie ki­tus, ku­rie jam įdo­mūs, taip pat su me­no­t y­ri­nin­ kais, me­no kri­ti­kais, jie šį tą re­ko­men­duo­ja, ir taip su­si­da­rai sa­vo vaiz­di­n į. E.J.: – Pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas – „Du­rys at­si­da­ro? Bal­ta­ru­sių me­nas šian­dien“. Ar, jū­sų ma­ny­mu, du­rys at­si­da­ro Vil­niaus, Lie­tu­vos pub­li­kai, ar per Vil­nių ir Va­ka­rų Eu­ro­pai? Ar ku­ruo­da­mas gal­vo­jo­te apie tam tik­rą bal­ta­ru­sių šiuo­ lai­ki­nio me­no „eg­zo­tiš­ku­mo“ as­pek­tą, ku­rį lie­tu­vių me­ni­nin­kai, no­rė­da­mi bū­ti pa­ste­bė­ti Va­ka­ruo­se, ga­lė­jo iš­nau­do­ti ku­rį lai­ką po to, kai bu­vo at­gau­ ta Nep­rik­lau­so­my­bė? K.K.: – Bal­ta­ru­sių šiuo­lai­k i­nio me­no at­žvil­giu ne­var­to­čiau są­vo­kos „eg­zo­tiš­kas“. Tai vis dėl­to nė­ra Af­ri­kos ar Ra­mio­jo van­de­ny­no sa­lų me­nas. Va­din­čiau tie­siog ne­ži­no­mo me­no sce­na, nes ji yra už­da­ra, jo­je ma­žai ju­dė­ji­mo, ma­žai bal­ta­r u­sių me­ni­nin­kų yra ži­no­mi pa­sau­ly­je. Iš pa­ro­dos kon­teks­t o iš­skir­čiau gal tik Ma­ri­ną Nap­r uš­k i­ną, ku­ri jau da­ly­va­vo ke­lio­se svar­bio­se tarp­tau­ti­nė­se bie­na­lė­se. Vis dėl­to net ir nau­jo­sios Eu­ro­pos že­mė­la­py­je Bal­ta­r u­si­ja yra pil­ka dė­mė. Tad pro­jek­tas „Du­r ys at­si­da­ro?“, ren­g ia­mas Lie­t u­vo­je, yra skir­tas Vil­n iaus ir Lie­ tu­vos pub­l i­kai, kaip mi­nė­jau, mums ne ma­žiau svar­bu pa­tiems bal­ta­r u­siams pa­ro­dy­ti jų me­ną be su­var­ž y­mų. Taip pat per Lie­t u­vą bal­ta­r u­siai me­n i­n in­kai tu­r i ga­l i­my­bę bū­ti la­biau iš­g irs­t i ir la­biau ma­to­m i tarp­tau­ti­n ia­me kon­teks­t e, nes mū­sų ins­t i­t u­ci­ja tu­r i ne­ma­ž ą tarp­tau­t i­n ių ry­šių tink­lą ir pa­t ir­t ies bend­ ra­v i­mo bei kei­t i­mo­si in­for­ma­ci­ja sri­t y­je. Bū­t ų įdo­mu šią pa­ro­dą pa­ro­dy­t i ir dar kur nors. Kai gal­vo­jo­me, kaip pri­sta­t y­ti šią pa­ro­dą, paaiš­kė­jo, jog ga­li­me sa­k y­ti, kad to­k ia pa­ro­da ren­g ia­ma pir­mą kar­tą ne tik Lie­tu­vo­je, bet ap­skri­tai. To­k io bal­ta­ ru­sių šiuo­lai­k i­nio me­no pri­sta­t y­mo dar ne­bu­vo, ga­li­ma mi­nė­ti vie­ną ki­tą frag­ men­tiš­k ą pa­ro­dą Len­k i­jos ir Vo­k ie­ti­jos pe­ri­fe­ri­jo­je, ne to­k ios svar­bos ins­t i­tu­ ci­jo­se. Tad, ma­nau, pa­tiems bal­ta­r u­siams tai tu­rė­t ų bū­ti įvy­k is. Be to, esa­me la­ bai ar­ti, jie ga­li leng­vai at­va­žiuo­ti. Reik­t ų ne­pa­mirš­ti, pa­ro­dos pa­va­di­ni­me yra klaus­t u­kas, o aš la­bai no­rė­čiau, kad to  klaus­t u­ko ra­šy­ti ne­reik­t ų. Jei pro­jek­tas bus įgy­ven­din­tas sėk­ min­gai, ti­k iuo­si, kad du­r ys liks bent jau pra­v i­ros. E.J.: – Ar įma­no­mos ko­kios nors pa­ra­le­lės tarp bal­ta­ru­sių šiuo­lai­ki­nio me­ no, koks jis yra da­bar, ir lie­tu­vių šiuo­lai­ki­nio me­no prieš dvi­de­šimt me­tų? K.K.: – Ir taip, ir ne. Ju­li­ja Fo­mi­na sa­vo teks­t e ka­ta­lo­g ui bal­ta­r u­sių šiuo­lai­k i­ nį me­ną pri­ski­ria Ry­t ų Eu­ro­pos šiuo­lai­k i­nio me­no fe­no­me­nui, bet kaip esan­t į pra­di­nės bū­se­nos. Kiek do­mė­jau­si nau­jų vė­jų, per­mai­nų rai­da Bal­ta­r u­si­jos me­ ne, taip pat bu­vo di­de­lis pa­g y­vė­ji­mas po to, kai bu­vo at­gau­ta Nep­rik­lau­so­my­ bė, 1992–1993 m., kai bu­vo daug ne­for­ma­lių ju­dė­ji­mų, per­for­man­so me­no ir ap­skri­tai daug ener­g i­jos, daug ti­kė­ji­mo ir ge­ro už­tai­so. Ne­no­rė­čiau  vis­ko pa­pras­t ai su­ves­t i  su Lu­ka­šen­kos atė­ji­mu į val­džią 1994 m., bet iš tie­sų sun­ku pa­sa­k y­ti, ar me­no  sce­na pa­ sta­r uo­ju me­tu pul­suo­ja. Su ja rei­k ia dirb­ti, ieš­ko­ti, kal­bė­tis, ska­tin­ti. Tai­g i šis pro­jek­tas ir ki­lo dėl to, kad ne­ga­l i­ma lauk­ti dar de­šimt me­t ų ar dau­g iau, kol pa­si­keis di­džio­ji po­li­ti­ka, pa­sau­lis per­si­t var­k ys, ir ta­da jau ga­lė­sim ly­g ia­ver­tiš­ kai bend­rau­ti, keis­t is in­for­ma­ci­ja. To ne­lauk­da­mi žen­g ia­me žings­n į, kad įvyk­ tų bent koks nors suar­tė­ji­mas. E.J.: – Ačiū už po­kal­bį.

KI­TA MĖ­NE­SIO PA­RO­DA Ga­le­ri­ja „Var­tai“

Vil­niaus g. 39, Vil­nius 2010 12 14–2011 02 Ga­le­ri­ja „Var­tai“ to­liau im­por­tuo­ja šiuo­lai­ki­nio me­no „pra­ban­gos pre­kes“ iš Eu­ro­pos jau vi­siems pui­kiai pa­žįs­ta­mo pro­jek­to „ARTs­ca­pe“ var­du. Šį­kart vil­ nie­čiai ga­lės pa­si­džiaug­ti da­nų šiuo­lai­ki­nio me­no pa­ži­ba Jes­pe­ro Jus­to vi­deo­fil­mais, gre­ta ku­rių, kaip jau įpras­ta „ARTs­ca­pe“ pro­jek­te, – lie­tu­vių me­ni­nin­ kai Sva­jo­nė ir Pau­lius Sta­ni­kai (in­ter­viu su jais „370“ spa­lio nu­me­ry­je). Pa­ro­do­je pri­sta­to­mi trys J.Jus­to vi­deo­fil­mai. Jo dar­buo­se gvil­de­na­mos iden­ti­te­to ir žmo­nių (daž­nai vy­rų) tar­pu­sa­vio san­ty­kių te­mos, o so­cia­li­nių ir ki­ne­ ma­tog­ra­fi­nių vy­ro rep­re­zen­ta­vi­mo kon­ven­ci­jų per­žen­gi­mas yra vie­nas pa­grin­di­nių kū­rė­jo dar­bų ele­men­tų. Sva­jo­nės ir Pau­liaus Sta­ni­kų dar­bų te­ma­ti­ka daž­nai su­si­ju­si su trau­mi­niu ir emo­ci­niu žmo­gaus pa­ty­ri­mu, ku­riam iš­reikš­ti kū­rė­jai pa­si­tel­kia įvai­rias me­ni­ nes prie­mo­nes. Pa­ro­do­je pub­li­ka tu­rės ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti nau­jus me­ni­nin­kų dar­bus. Vie­nas jų, ins­ta­lia­ci­ja „Aler­gi­ja sau­lei (Han­ne­lo­re Kohl)“ (2010 m., ro­dy­tas Li­ver­pu­lio me­no bie­na­lė­je), ku­ria­me ne­tie­sio­giai ci­tuo­ja­ma bu­vu­sio Vo­kie­ti­jos kanc­le­rio Hel­mu­to Koh­lio žmo­nos is­to­ri­ja.


„Ho­li­vu­das“ – pa­sku­ti­ny­sis ame­ri­ kie­čių li­te­ra­tū­ros chu­li­ga­no Char­le­ so Bu­kows­ki ro­ma­nas, iš­ny­ran­tis į die­nos švie­są lie­tu­viš­kai. No­rit su­ži­no­ti, kiek iš­ge­ria Faye Du­na­way, Sea­nas Pen­nas ir Mic­ key Rour­ke‘as? Ar Ma­don­na tais lai­kais duo­da­vo vi­siems? ................. . Kuo čia dė­tas Jea­nas Pau­lis Sart­ re‘as ir Jac­kas Ke­rouac­kas? At­sa­ky­ mai – „Ho­li­vu­de“. Vi­si jie gan per­ re­gi­mais pseu­do­ni­mais pa­kliū­va ant ne­gai­les­tin­go Bu­ko plunks­nos smai­ga­lio. ....

Iliust­ra­vo: Pau­lė Bo­cul­lai­tė Iš ang­lų kal­bos ver­tė: Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas Ro­ma­ną iš­lei­do: „Ki­tos kny­gos“

>> klinika

.. ................. .. . ..

C

h.Bu­kows­ki „Ho­li­vu­de“ vaiz­ duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­ pį, kai ra­šė sce­na­ri­jų ki­no fil­ mui „Ba­ro mu­sė“ (angl. – „Barf­ly“). Šią vi­siems Bu­ko ger­bė­jams ži­no­mą juos­tą 1987 m. su­su­ko re­ži­sie­rius Bar­be­tas Schroe­de­ris, pa­grin­di­nius vaid­me­nis jo­je at­li­ko to­kios žvaigž­ dės kaip F.Du­na­way ir M.Rour­ke‘as. Pa­si­ro­džius šiam fil­mui Ch.Bu­kows­ki, ra­šy­to­jas ir gir­tuok­lis, pa­ga­liau bu­vo pa­ste­bė­tas ir pri­pa­žin­tas sa­vo tė­vy­ nė­je JAV. Tai­gi šlo­vė Bu­ką su­si­ra­do li­kus vos sep­ty­ne­riems me­tams iki jo mir­ties.

22 //  © 370

„Ho­li­vu­das“ (iš­trau­ka) Ma­ri­noj del Rei rei­ka­lai ėjo pra­styn. Džo­nas Pin­čo­tas vai­ra­vo 68-ųjų po­ntia­ ką su nu­lei­džia­mu sto­gu, o Fran­sua – ru­dą 58-ųjų for­dą. Be to, abu tu­rė­jo ir po ka­va­sa­ki mo­ti­ką: vie­nas – sep­ty­nių šim­tų pen­kias­de­šim­ties, ki­tas – tūks­tan­ čio ku­bų. Ve­ne­ris Cer­go­gas pa­si­sko­li­no 58-ųjų for­dą ir va­ži­nė­da­mas be van­dens ra­ dia­to­riuj su­dro­žė va­rik­lį. – Jis ge­ni­jus, – nu­my­kė man Džo­nas. – To­kių da­ly­kų vy­ru­kas vi­sai neiš­ma­no. Iš pra­džių jiems te­ko at­si­svei­kint su abiem mo­to­cik­lais. For­dą te­be­nau­do­jo trum­pes­nėms ke­lio­nėms. Po to Fran­sua iš­si­dan­gi­no į Pran­cū­zi­ją, ir Džo­nas jo au­to­mo­bi­lį par­da­vė. Ga­liau­siai vie­ną die­ną su­lau­kiau Džo­no skam­bu­čio: – Pri­va­lau iš­si­kraus­ty­ti. Ši­tą na­mą jie ren­gia­si nu­griaut ir pa­sta­ty­ti vieš­bu­tį ar ką nors pa­na­šaus. Po vel­nių, neį­si­vaiz­ duo­ju, kur dė­tis. O pri­va­lau lik­ti mies­te, kad ga­lė­čiau tvar­kyt rei­ka­lus dėl ta­vo sce­na­ri­jaus. Be­je, kaip jis ju­da? – Po tru­pu­tį ju­da...

– Jau švie­čia­si su­tar­tė­lė. O jei kar­tais neiš­degs, tu­riu dar nu­ma­tęs vie­ną to­kį vy­ru­ką Ka­na­doj. Tik va, rei­kia iš­si­ kraus­ty­ti. Ry­toj čia jau ūš bul­do­ze­riai. – Klau­syk, Džo­nai, ga­li ap­si­sto­ti pas mus. Apa­čioj tu­ rim lais­vą kam­ba­rį. – Rim­tai? – Ži­no­ma... – Be­veik vi­są lai­ką mal­siuos mies­te. Ma­nęs nė ne­ma­ ty­si. – Dar te­be­tu­ri tą 68-ųjų po­ntia­ką? – Aha... – Tai su­si­krauk daik­tus ir va­žiuok šen. Nu­li­pau į apa­čią ir pra­ne­šiau Sa­rai: – Ku­rį lai­ką pas mus pa­gy­vens Džo­nas. – Kas? – Džo­nas Pin­čo­tas. Jo na­mą nu­griau­na. Jis įsi­kels trum­ pam pas mus. – Hen­kai, tu gi ne­pa­jė­gi gy­vent su sve­ti­mais žmo­nėms vie­nuo­se na­muo­se. Tau nu­čiuoš sto­gas. – Na, jis tik trum­pam... – Tu stuk­sen­si vir­šuj sa­vo ma­ši­nė­le, o jis sė­dės apa­čioj ir klau­sy­sis. Nie­ko ge­ro iš to ne­bus. – Kaip nors su­si­tvar­ky­siu. Džo­nas juk su­mo­kė­jo man avan­są. – Lin­kiu sėk­mės, – pa­sa­kė, ta­da ap­si­su­ko ir išė­jo į vir­ tu­vę. Pir­mi du va­ka­rai praė­jo vi­sai pa­ken­čia­mai: Džo­nas, Sa­ra ir aš gė­rėm vy­ną ir šne­ku­čia­vo­mės. Džo­nas pa­sa­ ko­jo įvai­rias is­to­ri­jas, dau­giau­sia apie vi­so­kius ne­sklan­ du­mus su ak­to­riais ir apie tai, kiek daug var­go rei­kia no­rint pri­vers­ti juos vai­din­ti. <…> Ypač lais­vai vy­nas lie­jo­si ant­rą va­ka­rą. Pliur­piau ne­tgi aš, pa­sa­ko­jau tai, ką ir taip vi­si ži­no ir ką jau se­niai esu ap­ra­šęs. Po vi­ dur­nak­čio Džo­nas neiš­lai­kė: „Ži­zel įsi­my­lė­jo re­ži­sie­rių, ku­ris tu­ri tik vie­ną kiau­šą tik su vie­nu kiau­šu...“ Ži­zel bu­ vo Džo­no mer­gi­na Pa­ry­žiu­je. – Už­jau­čiu, – ta­riau. – O da­bar vis­kas dar blo­giau. Vė­žys. Net­ru­kus jam nu­ rėš ir li­ku­sį kiau­šą. Ži­zel bai­siau­siai nu­si­mi­nus. – Tai jau taip, ne­lai­mė vie­na ne­vaikš­to. – Aš jai ra­šau, skam­bi­nu... Sten­giuo­si pa­lai­kyt kaip tik ga­lė­da­mas. O jiems ten da­bar pa­ts fil­ma­vi­mo įkarš­tis...

(Džo­nui vi­sa­da vis­kas nu­tin­ka per pa­tį fil­ma­vi­mo įkarš­tį.) Pran­cū­zi­jo­je Ži­zel bu­vo gar­si ak­to­rė. Pa­ry­žiuj ji kar­tu su Džo­nu gy­ve­no vie­nam bu­te. Mu­du su Sa­ra mė­gi­nom pra­skaid­rin­ti Džo­nui nuo­tai­ką. Jis iš­si­trau­kė ci­ga­rą, lyž­te­lė­jo, nu­kan­do ga­liu­ką ir įsi­ki­šęs į bur­ ną pri­si­de­gė. Iš­pū­tė eg­zo­tiš­ką dū­mų ka­muo­lį. – Jei at­vi­rai, Hen­kai, aš vi­sa­da ži­no­jau, kad vie­ną die­ną pa­ ra­šy­si man sce­na­ri­jų. Yra da­ly­kų, ku­riuos žmo­nės pa­jun­ta tie­ siog ins­tink­ty­viai. Pra­dė­jau ieš­ko­ti pi­ni­gų fil­mui kur kas anks­

APOL­LO LI­VE

MU­ZI­KOS REI­KIA KIEK­VIE­NĄ DIE­NĄ

VI­SA­ME PA­SAU­LY­JE

NUO NIU­JOR­KO IKI SID­NĖ­JAUS, NUO ITA­LI­JOS IKI KI­NI­JOS IR LAI­DAI VAI­KAMS, IR KRI­MI­NA­LI­NIAM SE­RIA­LUI


čiau nei su ta­vim su­si­sie­kiau. – Ga­li bū­ti, kad ma­no sce­na­ri­jus bus nie­kam ti­kęs. – Ne­bus. Pers­kai­čiau vis­ką, ką li­gi šiol esi pa­ra­šęs. – Tai jau praei­tis. Toks ra­šy­to­jo dar­bas – vi­so­kių „anks­čiau“ ja­me dau­giau ne­ gu bet ko ki­ta. – Tau tai ne­ga­lio­ja. – Ma­nau, jis tei­sus, Hen­kai, – įsi­ter­pė Sa­ra. – Esi ra­šy­to­jas iš pri­gim­ties. – Bet čia sce­na­ri­jus! Tai tas pat, kas vi­ są gy­ve­ni­mą va­ži­nė­ti rie­du­čiais, o pa­skui jais mė­gin­ti čiuož­ti ant le­do! – Vis­kas bus ge­rai. Ži­nau, kad su­ge­bė­si. Ži­no­jau dar ta­da, kai bu­vau Ru­si­joj. – Ru­si­joj? – Taip, prieš su­si­tik­da­mas su ta­vim, va­ žia­vau į Ru­si­ją ieš­kot pi­ni­gų, kad ga­ lė­čiau su­suk­ti fil­mą pa­gal ta­vo sce­na­ ri­jų. – Iki šiol nie­ko apie tai ne­ži­no­jau. – Tie­sa. Nie­kam apie tai ne­pa­sa­ko­jau. Iš pa­ti­ki­mų šal­ti­nių bu­vau gir­dė­jęs, kad Ru­si­joj gy­ve­na vie­na da­ma, Švei­ca­ri­ jos ban­ke lai­kan­ti aš­tuo­nias­de­šimt mi­ li­jo­nų ža­lių. – Skam­ba kaip koks pi­gus te­le­vi­zi­nis tri­le­ris. – Taip, ži­nau. Bet aš vis­ką pa­tik­ri­nau. Tu­riu tik­rai pa­ti­ki­mų šal­ti­nių. Tik apie juos nie­ko ne­pa­sa­ko­siu. – Apie juos mes ne­no­rim nie­ko gir­dėt, – pa­sa­kė Sa­ra. – Žo­džiu, su­si­ra­dau tos da­mos ad­re­są. Ta­da pra­dė­jau il­gą ir var­gi­nan­tį žai­di­ mą. Ėmiau ra­šyt jai laiš­kus... – Ir ką? – pa­klau­sė Sa­ra. – Pri­dė­da­vai dar nuo­trau­kų su sa­vo nuo­gy­bėm? – Aha, pri­si­pa­žink?! – šūk­te­lė­jau aš. – Ne iš kar­to. Iš pra­džių laiš­kai bu­vo ga­na for­ma­lūs. Ra­šiau, kad jos ad­re­ są ga­vau keis­čiau­siu bū­du – ne­va at­ ra­dau jį ant skiau­tės po­pie­riaus ba­tų dė­žėj vie­nuo­se Pa­ry­žiaus na­muo­se. Sten­giau­si įpirš­ti jai min­tį, jog mu­du skir­ ti vie­nas ki­tam li­ki­mo. Neį­si­vaiz­duo­jat, kiek man tai kai­na­vo pa­stan­gų! – Ir vi­sa tai vien dėl pi­ni­gų fil­mui? – Dėl ši­to fil­mo aš bet ką pa­da­ry­čiau! – Net nu­žu­dy­tum? – To ge­riau jau ne­klausk. Šiaip ar taip, siun­čiau vie­ną laiš­ką po ki­to, pa­laips­ niui jie vir­to mei­lės laiš­kais. – O aš ir ne­ži­no­jau, kad mo­ki ru­siš­kai, – pa­sa­kė Sa­ra. – Ra­šiau jai pran­cū­ziš­kai. Ji tu­rė­jo ver­ tė­ją. Man at­ra­šy­da­vo ru­siš­kai, o aš, sa­ vo ruož­tu, su­si­ras­da­vau, kas iš­vers­tų į pran­cū­zų. – Jo, to­kių po­kštų net ir į pi­gų tri­le­rį ne­ dė­tų. – Ži­nau. Bet man nie­kaip ne­da­vė ra­ my­bės jos mi­li­jo­nai, to­dėl ma­no laiš­kai da­rės vis švel­nes­ni. Vir­to kuo tik­riau­siais mei­lės laiš­kais. Tik­res­niais už tik­rus. – Iš­gerk dar vy­no, – ta­riau pa­pil­dy­da­ mas Džo­no tau­rę. – Ga­liau­siai ji ma­ne pa­kvie­tė ją ap­ lan­ky­ti. Va taip va ir at­si­dū­riau Mask­ vos spei­guo­se... – Mask­vos spei­guo­se... – Ap­si­gy­ve­nau kam­ba­ry, ku­riam KGB aiš­kiai bu­vo pri­kai­šio­jus bla­kių. Įta­riu,

bla­kių bu­vo net ši­ki­ny­ke. Vy­ru­kai ga­lė­ jo klau­sy­tis, kaip kliuk­si šū­dai. – Man at­ro­do, aš tai gir­džiu ir be bla­ kių... – Ša, pa­klau­syk... Ga­liau­siai su­si­ta­riau dėl pa­si­ma­ty­mo. Nu­va­žia­vau pas ją į sve­čius, pa­bel­džiau į du­ris. Jos at­si­da­ rė ir pa­ma­čiau pri­tren­kia­mo gro­žio mer­ gi­ną! Gra­žes­nės dar nie­kad ne­bu­vau su­ti­kęs! – Eik jau eik. – Gai­la, bet tai bu­vo ne ma­no mi­li­jo­ nie­rė, o ver­tė­ja. – Džo­nai, – pa­klau­sė Sa­ra, – ar tik ne­ pri­bė­rei ko sau į vy­ną? – Ne­va­ryk, pa­sa­ko­ju gry­niau­sią tie­są! Žo­džiu, įei­nu į vi­dų, o ten sė­di kaž­ko­

se­no­ji jai ir­gi burb­te­li. Ta­da ver­tė­ja krei­ pias į ma­ne: „Met­ra sa­ko, kad mei­lė vi­sai įma­no­ma, bet iš pra­džių rei­kia į baž­ny­čią.“ Aš link­te­liu ro­dy­da­mas, jog su­tin­ku, se­no­ji iš lė­to pa­ky­la nuo kė­dės ir mes išei­nam lauk už nu­ga­ros pa­lik­da­ mi nuo­sta­bią­ją ver­tė­ją... – O štai čia jau ver­ta su­mau­to „Os­ka­ ro“, – pa­sa­kiau. – Pra­šy­čiau ne­pa­miršt, kad vi­sa tai da­ riau dėl fil­mo pa­gal ta­vo sce­na­ri­jų. – At­sip­ra­šau, tęsk, Džo­nai. Pa­sa­kok, kas to­liau... – Žo­džiu, at­va­rom į baž­ny­čią, at­si­ klau­piam. Aš, šiaip jau, ne­ti­kin­tis. Na, klū­pom ku­rį lai­ką, ty­lim. Ta­da ji ma­ ne timp­te­li už ran­ko­vės. Mes at­si­sto­ jam ir pa­trau­kiam prie al­to­riaus, o ten – ga­ly­bė žva­ku­čių. Kai ku­rios jų de­ga. Dau­gu­ma ne. Ji puo­la de­gio­ti. Už­si­ve­ ža. Jos smak­ras pra­de­da trūk­čiot, lū­pų kam­pu­čiuo­se pa­si­ro­do sei­lės. Jų sro­ve­ lės pa­ma­žu nu­tįs­ta že­myn ir pa­si­sle­pia raukš­lė­se. Pa­ti­kė­kit, tik­rai ne­tu­riu nie­ko prieš se­nat­vę, vi­siš­kai nie­ko. Tik ko­dėl

kia krio­še­na. Be dan­tų, ap­si­ren­gus juo­ dai, ant vei­do dau­gy­bė kar­pų. Priei­nu ar­čiau, pa­si­len­kiu, pai­mu jos ran­ką, už­ si­mer­kiu ir pa­bu­čiuo­ju. Ver­tė­ja, įsi­tai­siu­ si ant kė­dės, mus ste­bi. At­si­su­ku į ją. „No­rė­čiau su ju­mis pa­bū­ti vie­nu du,“ – sa­kau. Ji pa­si­šne­ka su se­ną­ja, ta­da at­ si­su­ka į ma­ne ir sa­ko: „Met­ra ir­gi no­ri su ju­mis pa­bū­ti vie­nu du. Bet tik baž­ny­ čioj. Ji la­bai re­li­gin­ga.“ – „Man re­gis, jus įsi­my­lė­jau“, – sa­kau ver­tė­jai. Ji vėl pa­sa­ko kaž­ką se­na­jai,

vie­nų žmo­nių se­nat­vė kur kas bai­ses­ nė ne­gu ki­tų? – Ne­ži­nau, – at­sa­kiau, – bet man su­ si­da­ro įspū­dis, kad tie, ku­rie per daug ne­gal­vo­ja, jau­nat­viš­ką iš­vaiz­dą iš­lai­ko ge­ro­kai il­giau. – Var­gu ar ta se­nė bu­vo lin­kus į gi­lius ap­mąs­ty­mus... Šiaip ar taip, už­de­gu­si ga­ly­bę žva­ku­čių, ji ir vėl už­si­ve­ža. Pai­ ma ma­ne už ran­kos ir ją su­spau­džia. Pa­ si­ro­do, jė­gų ta bob­šė tu­ri dar oho kiek. Nu­tem­pia ma­ne prie Nuk­ry­žiuo­to­jo...

APOL­LO LI­VE KVIE­ČIA LIE­TU­VIŲ KOM­PO­ZI­TO­RIUS (NUO KLA­SI­KO IKI TRIP­HO­PE­RIO, NUO ELEKT­RO­NI­ KOS IKI FOLK MU­ZI­KOS KŪ­RĖ­JO) SIŲS­TI SA­VO MU­ZI­ KI­NIUS PORT­FO­LIO LEI­DY­BI­NEI KOM­PA­NI­JAI AD­RE­SU

APOLLO@APOLLOLIVE.COM

– Ge­ras... – Ta­da pa­lei­džia, pri­klau­pia ir puo­la bu­čiuo­ti Kris­tui ko­jas. Iš­lai­žo jas taip, kad šios net bliz­ ga nuo sei­lių. Bob­šė įpuo­la į eks­ta­zę. Vi­sa dre­ ba. Ga­liau­siai at­si­sto­ja, vėl pai­ma ma­ne už ran­kos ir be­da pirš­tu į skulp­tū­ros ko­jas. Aš nu­ si­šyp­sau. Ji dar­syk be­da pirš­tu. Aš dar­syk nu­si­ šyp­sau. Ta­da ji čium­pa ma­ne už kup­ros ir ima lenk­ti prie tų, ką tik jos nu­lai­žy­tų ko­jų. Vel­nias, pa­ma­nau, bet kaip­mat pri­si­me­nu aš­tuo­nias­de­ šimt mi­li­jo­nų, tai­gi pri­klau­piu ir jas pa­bu­čiuo­ju. Ži­not, ten Ru­si­joj Nuk­ry­žiuo­to­jo ko­jų nie­kas ne­ va­lo. Met­ros sei­lės... ir dul­kės... kad tam ryž­tu­ meis, tu­ri su­kaupt vi­sas va­lios jė­gas. Pa­ga­liau at­ si­sto­ju. Met­ra nu­tem­pia at­gal prie įė­ji­mo. Mes vėl at­si­klau­piam. Stai­ga ji čium­pa ma­ne už kup­ros ir ap­žio­ja ma­ no lū­pas. Sup­ras­kit tei­sin­gai, ne­tu­riu nie­ko prieš se­nus ar pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes, bet pa­si­ju­tau lyg bu­čiuo­čiau ka­na­li­za­ci­jos an­gą. Tuoj pat at­si­lo­ šiau. Man ėmė rai­žyt pil­vą. Įbė­gu į klau­syk­lą, už­trau­kiu pa­skui sa­ve užuo­lai­dė­les, pri­klau­piu ir nu­me­tu šliau­ką. Ta­da iš­len­du lauk, pa­sii­mu Met­ rą ir mes išei­nam lauk. Pa­ly­džiu ją iki du­rų, o pa­ts iš­va­rau nu­si­pirkt bu­te­lio deg­ti­nės, pa­skui grįž­tu į vieš­bu­tį. – Ži­nai, jei vi­sa tai pa­nau­do­čiau sce­na­ri­juj, ma­ ne tur­būt pa­siųs­tų šu­nims šė­ko pjaut. – Ko ge­ro. Bet čia dar ne vis­kas. Mauk­da­mas kar­čią­ją, vis­ką dar­syk nuo­dug­niai ap­svars­tau. Nusp­ren­džiu, kad trauk­tis neap­si­mo­ka. Se­no­ji aiš­kiai kvank­te­lė­jus. Juk nie­kas ne­si­bu­čiuo­ja baž­ ny­čioj, ar ne? Ne­bent per ves­tu­ves. Tai va... – Pa­si­bu­čia­vai, tai ga­li­ma ir su­si­tuokt, ką jau čia, ar ne? – pa­klau­siau. – Hm, iš pra­džių tu­rė­jau ga­lu­ti­nai įsi­ti­kint, kad ji tu­ri tuos aš­tuo­nias­de­šimt mi­li­jo­nų. Iš­tuš­ti­nęs bu­ te­lį, ėmiau­si ra­šyt il­gą mei­lės laiš­ką Met­rai, tik tai da­ry­da­mas, sten­giau­si įsi­vaiz­duot, kad ra­ šau jos ver­tė­jai. Laiš­kas išė­jo vi­sai ne­pras­tas. Suok­da­mas švel­niau­sius žo­de­lius, įter­piau ir tai, kad no­rė­čiau su­suk­ti fil­mą apie mud­vie­jų mei­lę ir kad vie­na au­sim esu gir­dė­jęs apie jos pi­ni­gė­ lius Švei­ca­ri­jos ban­ke. Ži­no­ma, die­va­go­jau­si, jog ši­tai jo­kios įta­kos ma­no jaus­mams ne­da­ro, nors fil­mui ir ne­tu­riu jo­kių iš­tek­lių. O fil­mą no­riu su­suk­ti tik dėl to, kad ži­nia apie mud­vie­jų mei­lę pa­sklis­tų vi­siems pa­sau­lio krikš­čio­nims. – Ir vi­sa tai, kad ga­lė­tum pa­sta­ty­ti fil­mą pa­gal sce­na­ri­jų, ku­rio Hen­kas ne tik kad ne­bu­vo pa­ ra­šęs, bet net ir neį­ta­rė, kad ka­da nors ra­šys? – pa­klau­sė Sa­ra. – Bū­tent, – pa­tvir­ti­no Džo­nas. – Tau gal­voj ne­ge­rai, – ta­riau aš. – Gal­būt. Šiaip ar taip, se­no­ji ga­vo tą laiš­ką ir aš pa­ti­kė­jau, kad ji su­tin­ka va­žiuot su ma­nim į Švei­ca­ri­ją iš­si­gry­nint pi­ni­gė­lių. Ėmėm ruoš­tis ke­ lio­nei. Be to, dar du­kart nu­ke­lia­vom į baž­ny­čią pa­bu­čiuot Nuk­ry­žiuo­to­jo ko­jų, už­deg­ti žva­ku­čių ir pa­da­ry­ti pa­kšt-pa­kšt. O ta­da... pa­skam­bi­no ma­no šal­ti­nis. Paaiš­kė­jo, kad mo­te­riš­kė, ku­ri lai­ kė aš­tuo­nias­de­šimt mi­li­jo­nų Švei­ca­ri­jos ban­ke, bu­vo ma­no­sios bend­ra­var­dė, to­kio pat am­žiaus, bet gi­mu­si ki­toj šei­moj, ki­tam mies­te. Štai toks vat idio­tiš­kas su­ta­pi­mas. Li­kau ant le­do. Ap­suk­ tas apie pirš­tą. Pi­ni­gų rei­kė­jo ieš­kot ki­tur... – Vie­na liūd­niau­sių su­mau­tų is­to­ri­jų, ko­kias esu gir­dė­jęs, – ta­riau. – Gai­la, – pa­sa­kė Džo­nas, – bet tai gry­niau­ sia tie­sa. – Bet kam taip kan­kin­tis dėl kaž­ko­kių fil­mų? – pa­klau­sė Sa­ra. – Be fil­mų neį­si­vaiz­duo­ju gy­ve­ni­mo, – at­sa­kė Džo­nas.

TA­VO MU­ZI­KOS GA­LI PRI­REIK­TI RYT­DIE­NOS SE­RIA­LE, REK­LA­MO­JE, TV PRO­JEK­TE AR NET FIL­ME IR NE UŽ DY­KĄ. UŽ NE­LIE­TU­VIŠ­KĄ HO­NO­RA­RĄ.

www.apol­lo­li­ve.com

Spar­čiau­siai be­si­ple­čian­ti pro­duk­ci­nės mu­zi­kos įra­šų kom­pa­ni­ja


ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Žo­džiai: In­ga Nor­ke

Ši rubrika pirmoji, kuri pasirengė Kalėdoms. Joje ir tęsiame tradiciją iškasti įdomiausius lietuvių kūrėjus daikų srityje. Juos visuomet kukliai papildo ir užsienio dizainerių darbai, tačiau jų internetu užsisakinėti tikrai nereikia. Viskas yra ranka pasiekiama, Vilniuje. .. . .

„Drea­m In ­Box“ Lie­tu­va

99–249 Lt

Kalėdos – retas, kuriam dovanų pirkimas kelią džiaugsmą. Tik prisimink tą prieškalėdinį karštį prekybos centruose, plyštančias maišelių rankenas ir paskutinį bandymą prieš vos pavelkant kojas „surasti dar ką nors ir taaam draugui, tik ką???“. Leisk jam išsirinkti pačiam – iš 33, 40 ar 55 variantų! „Dream in Box“ jis ras knygutę su paslaugų aprašymu (tango pamokos, spa malonumai, šuolis parašiutu ir dar kelioliasdešimt variantų), išsirenka vieną iš norimų dovanų, rezervuoja laiką, paduoda kuponą ir mėgaujasi dovana. Dovana galioja nuo 1 iki 8 asmenų. www.dreaminbox.lt

Dir­žas – „Fu­tu­re Sen­ti­ments“ Lie­tu­va

Okii­ko se­gės Lie­tu­va

Du lie­tu­vių ar­chi­tek­tai siū­lo bū­ti pri­si­se­gus sau­gos dir­žą ne tik trans­por­te, bet ir biu­re, va­ka­rie­niau­jant su da­ma, ap­si­pir­ki­nė­jant, ei­ nant ša­li­gat­viu ar tam­siu skers­gat­viu ir pan. Taip jau­si­tės tie­siog sau­giau. Ir dar iš­si­šo­ kė­liš­kai ma­din­gai. Dir­žą pa­si­ma­tuo­ti ga­lė­si Ka­lė­di­nia­me tur­gu­je gruo­džio 18 ir 19 d., 12–18 val., „Daik­tų vieš­bu­ty­je“ (T.Šev­čen­ kos 16A, Vil­nius).

Tu­rė­tum jau bū­ti ma­tęs šio due­to kur­tas mar­gas­pal­ves ma­sy­vias vir­vi­nes apy­kak­les-ka­ro­lius, mies­to ma­dos vun­der­kin­dai to­kias jau ne­šio­jo pa­va­ sa­rį. Šį­kart – se­gių asor­ti, at­ke­lia­vu­si tie­siai iš Okii­ko gar­dė­sių dė­žu­tės. Iš plas­ti­ko ir me­džio pa­ga­min­ti na­me­liai, pik­se­liuo­tos šir­de­lės, žvaigž­ de­lės, kry­že­liai – uni­ver­sa­li do­va­na, jei stai­ga tek­tų ką nors ap­do­va­no­ ti. Juk Ka­lė­dos!

177 Lt

55 Lt

„Zoo Edi­tion“ tro­fė­jai Lie­tu­va

150 Lt

Lie­tu­viai „Da­Da­Da Stu­dio“ su­kū­rė tro­fė­jus. Ant ko­ ky­biš­ko plas­ti­ko at­spaus­ti po­rtre­tai (62 x 56 cm) sva­jo­ja bū­ti pa­ka­bin­ti ant sie­nos ša­lia ta­vo ir ta­vo šei­mos na­rių mėgs­ta­miau­sių nuo­trau­kų ar pa­veiks­ lų. Bū­tų ab­so­liu­čiai fu­tu­ris­ti­nis vaiz­das, jei dar ša­lia deg­tų elekt­ri­nis ži­di­nys. www.da­da­das­tu­dio.eu.

Skait­me­ni­nės ka­me­ros dėk­las Ja­po­ni­ja

90 LT

Atė­jo žie­ma ir šven­tės, už­jaus­ ki­te sa­vo fo­toa­pa­ra­tus – jiems teks dar daug pyš­kin­ti, o to­kia­ me šal­ty­je tik­rai ne­pa­vy­dė­ti­na dirb­ti, net ir tech­no­lo­gi­niams be­šir­džiams apa­ra­tams. Na­ ho­ko Koya­ma pa­siė­mė į ran­ kas šim­tap­ro­cen­ti­nę vil­ną ir pa­ siu­vo to­kių pal­tu­kų sa­vo ir ta­vo fo­toa­pa­ra­tams.

Jo­man­tės Va­liu­ly­tės puo­de­liai – „Milk Pot“ Lie­tu­va

50 Lt

Kai ką nors go­džiai ar iš­troš­kęs ge­ri, nė ne­pa­jau­ti, kaip ran­ko­se su­gniau­ži tai, iš ko ge­ri. Jo­man­ tė vie­ną kar­tą taip gė­rė pie­ną ir štai kas išė­jo – sa­ko, kad šis jos del­no ir pirš­tų įspau­das or­ga­niš­ kai pri­si­tai­ko prie kiek­vie­no ran­ kos ir su­tei­kia ki­to­kių po­jū­čių var­ to­jant skys­čius. Pa­ban­dom?

370 #8  

370 #8 gruodis

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you