„Mano pasaulis“ 2012-09-28

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

mano pasaulis

Mano pasaulis

|

1

Nr. 3/2012 m. rugsėjis.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija.

ŠIAURĖS IR BALTIJOS ŠALIŲ BENDRADARBIAVIMAS ĮGAUNA PAGREITĮ Neformalus N f l Š Šiaurės i ė iir B Baltijos ltij ššalių li aštuntukas št t k ttampa vis i stipresniu ti i politiniu liti i žaidėju ir daro vis didesnę įtaką ne tik Europoje.

Plačiau:

8 psl.

Lietuvoje vykusiame susitikime NB8 šalių diplomatijos vadovai sutarė ES diskusijose dėl euro zonos problemų laikytis bendros pozicijos.

URM nuotr.

BFL nuotr.

BFL nuotr.

VERSLUI NAUJAS RINKAS ATVERIA DIPLOMATAI

4 psl.

I.Gelūno nuotr.

SANTYKIAI SU LATVIJA: BRANDOS EGZAMINAS

6–7 psl.

LIETUVOS ISTORIJA MŪSŲ AKIMIS PASAULIUI

10–11 psl.

BFL nuotr.

DIPLOMATŲ DARBAS PAGAL A.ČEKUOLĮ

18 psl.

2

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

Šešių šalių ministrų kreipimasis į ES valstybes

Vienintelis Europos išlikimo kelias Europos Sąjungos (ES) ekonomikos augimo prognozės nedžiugina, daugelį ES valstybių narių ir toliau kamuoja finansų sektoriaus ir valstybės skolų krizė, todėl būtina imtis kažko naujo, kas padėtų ES išbristi iš dabartinės duobės.

Baltijos šalių, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos ministrai siūlo Europai krizės įveikimo kelią. „Mano pasaulio“ fotomontažas

Pastarųjų kelių metų įvykiai aiškiai parodė, kad precedento neturinčius iššūkius įmanoma įveikti, jeigu valstybės nuosekliai ir atsakingai laikosi biudžetinės drausmės, o struktūrinės reformos ir investicijos užtikrina augimą ir sukuria pridėtinę vertę.

Tokiu pavyzdžiu galima įvardyti Vokietiją, Suomiją, Švediją ir tris Baltijos valstybes, kurių užsienio reikalų ministrai bendrame kreipimesi ragina visas kitas ES valstybes nares laikytis tokio požiūrio tiek priimant ES sprendimus, tiek juos įgyvendinant nacionaliniu lygiu. Ministrų nuomone, tai yra vienintelis kelias į ES ūkio atsigavimą ir tolesnį ne trumpalaikį, o ilgalaikį „išmanųjį augimą“.

Spausdiname Vokietijos, Baltijos ir Skandinavijos Vyriausybių atstovų bendrą kreipimąsi:

Kelias į ES ekonomikos augimą „Grįžę iš atostogų Europos žmonės ir toliau gyvens sudėtingomis sąlygomis. Nedarbas, dideli valstybių įsiskolinimai ir vis dar silpna finansinė sistema lėmė ekonominio aktyvumo lėtėjimą visose ES valstybėse narėse.

Stengdamasi susidoroti su krize, ES sutarė dėl visapusiškos augimo strategijos, kurioje numatytos būtinos struktūrinės reformos, subalansuota fiskalinė konsolidacija, reguliavimo ir krizių valdymo priemonės.

Jau niekas neabejoja, kad Europai būtina pragmatiška augimo strategija, kuri yra neatsiejama nuo atsakingos finansų politikos. Tačiau daugelio ES valstybių viešųjų finansų padėtis verčia susitelkti ties reformomis, kurios skatintų ekonomikos augimą ir užimtumą. Augimas neturi tapti dingstimi klimpti ti į dar didesnes skolas, reikia visiems ms atminti, kad ekonomikos „va-riklis“ – inovacijos, darbo našumo didinimas ir tikslinės investicijos.

Europai reikia išmaniojo augimo politikos, grįstos efektyviomis mis reformomis, kurios skatintų paklausą, didintų konkurenciją ir prisidėtų prie fiskalinės konsolidacijos.

Europai reikia išmaniojo augimo politikos, grįstos efektyviomis reformomis, kurios skatintų paklausą, didintų konkurenciją ir prisidėtų prie fiskalinės konsolidacijos. Būtina sutelkti dėmesį į našumą skatinančias reformas, nes būtent šis faktorius didina konkurencingumą ir užtikrina ilgalaikį ekonominį augimą.

Visoms mūsų valstybėms pastaraisiais dešimtmečiais teko įgyvendinti griežtas struktūrines reformas, bet dėl to tapome tik stipresni: tapom Švedija ir Suomija įgyŠv vendino daug reformų, ve kad išbristų iš krizės k 1990-aisiais.

Struktūrinės reformos ir įgyvendinama ilgalaikė patikima biudžeto politika palaipsniui skatino p augimą, o tai lėmė paaug sitikėjimo rinkose atgavimą sitikėj iir tuo t pačiu či mažesnes palūkanų normas.

Vokietijos vyriausybės reformavo darbo rinką, o siekdamos šalies konkurencingumo skatinimo, investavo į inovacijas bei švietimą. Šios reformos sukūrė Vokietijoje tvirtą pagrindą išoriniams pastarosios ekonominės krizės smūgiams atremti.

2009-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija patyrė dramatišką BVP kritimą, bet jos visos įrodė, kad įmanoma įveikti skolų krizes, padidinti konkurencingumą ir sugrįžti į augimo kelią.

2009-aisiais Lietuva, Latvija ir Estija patyrė dramatišką BVP kritimą, bet jos visos įrodė, kad įmanoma įveikti skolų krizes, padidinti konkurencingumą ir sugrįžti į augimo kelią. Baltijos šalių BVP išaugo 6–8 proc., nes pastaraisiais metais buvo dėtos milžiniškos pastangos stiprinti fiskalinę sistemą ir įgyvendinti struktūrines reformas, efektyviai buvo panaudotos ES struktūrinių fondų lėšos.

Išmaniojo augimo politikos tikslas – kurti atviras ekonomikas, kur vyktų efektyvūs prekių, paslaugų, kapitalo, žinių ir darbo jėgos mainai. Bendrosios rinkos sukūrimas ir prekybos liberalizavimas yra esminiai Europos augimo spartinimo faktoriai.

Padaryta pažanga, tačiau efektyviai veikianti vidaus paslaugų rinka galėtų ES bendrąjį vidaus produktą padidinti net 140 mlrd. eurų. O laisvosios prekybos susitarimai, dėl kurių, pavyzdžiui, šiuo metu deramasi su Japonija ir JAV, galėtų ES BVP padidinti dar 150 mlrd. eurų.

Išmanusis augimas – tai inovacijų ir didesnio našumo lemiamas vystymasis, skatinantis didesnį gyventojų užimtumą. Šiomis aplinkybėmis, raginame ES valstybes nares ryžtingai veikti plėtojant išmanųjį augimą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius AŽUBALIS, Vokietijos valstybės sekretorius Michaelis LINKAS, Švedijos ES reikalų ministrė Birgitta OHLSON, Estijos užsienio reikalų ministras Urmas PAETAS, Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras RINKEVIČIUS, Suomijos Europos reikalų ir užsienio prekybos ministras Alexanderis STUBBAS

15min

|

2012 m. rugsÄ—jo 28 d.

Mano pasaulis

|

3

4

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis:

„Duris verslui padeda atverti diplomatai“ Giedrė Blinderytė

pradžių dėl premjero keliamų žinių ekonomikos tikslų buvo labai daug skepticizmo.

Tačiau Lietuvos aukštosiomis technologijomis besiremiančių ir inovatyvių verslų skaičius nuosekliai auga. Dabar biotechnologijų kompanijų Lietuvoje yra daugiausia iš Baltijos valstybių. Per tuos ketverius metus padaryta daug.

Aš manau, kad mūsų ateitis – gaminti didelę pridedamąją vertę turinčius produktus, reikalaujančius mažų pajėgumų. Pasižiūrėjus į mūsų demografinę situaciją tampa aišku, kad paslaugos ir aukštosios technologijos yra mūsų ateitis.

redakcija@15min.lt

Vakarai Lietuvos verslą jau pažįsta, bet kelias į Rytus (šiuo atveju nekalbame apie lietuvių verslininkams tradicinėmis jau tapusias Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos rinkas) mūsų įmonėms – daug sunkesnis.

A.Ažubalis džiaugiasi, kad Lietuvos verslas plečiasi padedant diplomatams.

L.Balandžio nuotr.

Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio teigimu, siekiant užmegzti verslo santykius su trečiosiomis šalimis, be visokeriopos valstybės paramos išsiversti sunku.

– Kas yra ekonominė diplomatija? Kaip ginate Lietuvos verslo interesus užsienyje? – „Mano pasaulis“ paklausė A.Ažubalio.

– Šita pozicija yra trigalvė. Tai ne tik užsienio politika, ne tik Europos reikalų politika, bet ir Lietuvos užsienio prekybos politika. Lietuva dirba keliomis kryptimis. Visų pirma stengiamės, kad Europos Sąjungos (ES) priimtos tarptautinės prekybos sutartys nepažeistų mūsų interesų. Pavyzdys, kurį dažnai miniu, – laisvos prekybos sutartis su Pietų Korėja. Atrodo, ką turi bendro Pietų Korėjos interesai su visa ES? Pasirodo, turi. Mūsų žuvies pramonė gamina atitinkamas žaliavas ir, jeigu mūsų diplomatai nebūtų dirbę, verslas galėjo patirti didelių nuostolių, nes suteikus nepagrįstas nuolaidas žuvies produktų importui į ES iš Pietų Korėjos, Lietuvos įmonės galėjo pralaimėti nesąžiningoje konkurencinėje kovoje. Čia kalbame apie šimtus milijonų litų, kurių mūsų verslas galėjo netekti.

Globalios konkurencijos ir įtampos pasaulio rinkose sąlygomis vienintelis išsigelbėjimas Lietuvai yra koncentruota, koordinuota, proaktyvi Lietuvos ekonominė diplomatija. Todėl didžiausias mūsų iššūkis šiandien – rasti sinergiją visose Lietuvos interesų atstovavimo užsienyje grandyse, siekiant bendro tikslo – Lietuvos ekonomikos augimo. Faktas, kad pernai lietuviškos produkcijos eksportas ir turizmo srautai į Lietuvą augo didžiausiu tempu nuo pat nepriklausomybės atgavimo, manau, rodo ne tik Lietuvos verslininkų pasiekimus, bet ir didėjantį mūsų ekonominės diplomatijos indėlį.

Svarbu yra tai, kad Užsienio reikalų ministerija yra pirmoji institucija, į kurią kreipiasi ir turėtų kreiptis Lietuvos verslas, susiduriantis su iššūkiais trečiosiose šalyse.

Per mano darbo metus sprendėme verslo problemas su kolegomis Gruzijoje, Serbijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir net Latvijoje.

– Turbūt Lietuvos verslo interesus reikia ginti labiau Rytų, o ne Vakarų rinkose?

– Paimkime paprastą pavyzdį. Lietuvos visos prekybos apimties apie 50 proc. sudaro prekyba su ES. Vokietijos – 60 proc.

Tai reiškia, kad, būdami didžiausio pasaulio turgaus, dalimi, vidaus rinkoje esame

Užsienio reikalų ministerija yra pirmoji institucija, į kurią kreipiasi ir turėtų kreiptis Lietuvos verslas, susiduriantis su iššūkiais trečiosiose šalyse.

– Kaip pasirenkate įmones, kurios važiuos su jumis?

– Mes glaudžiai dirbame su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija, Verslo darbdavių konfederacija. Mes iš pradžių verslo organizacijas informuojame, kad tada ir tada, pavyzdžiui, ministras vyks į Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir paprašome teikti siūlymus dėl pageidaujamų susitikimų, identifikuoti, kas mūsų verslininkus domintų toje valstybėje. Jie, žinoma, į tokias keliones vyksta už savo lėšas.

Tada komercijos atašė JAE išsiaiškina, kuo mes galime padėti ir su kuo galime susitikti. Jeigu matome, kad yra siūlomas susitikimas su JAE investicijų į užsienį generaliniu direktoriumi, tai reiškia, kad keliones turėtų planuotis verslininkai, kurie būtų suinteresuoti, kad JAE atstovai ateitų į Lietuvą. Bet jeigu atsiranda verslininkų, suinteresuotų JAE rinkomis, prašome surengti ir susitikimus, kurie įdomūs ar reikalingi mūsų atstovams.

Mums labai padeda asocijuotos verslo struktūros. Verslo atstovai tikrai nemėto pinigų veltui ir nevažiuos ten, kur nėra jokių perspektyvų, arba tik paplūdimyje pagulėti. Nes verslininkai ir šiaip pailsėti gali, jiems ministro draugijos nereikia.

Pernai mūsų diplomatai dirbo su 200 užsienio kompanijų, su potencialiais investuotojais surengė daugiau kaip 135 susitikimus, po kurių buvo inicijuoti 26 investiciniai projektai ir jau 19 įgyvendinta. Tai, sakyčiau, yra puikūs rezultatai.

Kur tik važiuoju su vizitu, kartu vyksta ir Lietuvos verslo atstovai. Tą patį daro ir premjeras, ir prezidentė.

– Ūkio ministras Rimantas Žylius minėjo, kad bioekonomika, kuri dabar sudaro 1 proc.

BVP, 2020 metais jau galėtų siekti 2 proc.

BVP. Ar 1 proc. yra reikšminga BVP dalis ir ar įmanomas toks augimas?

– Nesu ūkio ministras, todėl nesiimu teigti, kokia bus būtent bioekonomikos sukurta BVP dalis 2020 metais. Tačiau galiu tvirtai teigti, kad ši Vyriausybė skiria ypatingą dėmesį žinių ekonomikai, nors iš

pakankamai stiprūs. O su trečiosiomis šalimis reikia kalbėtis. O trečiosios šalys, ypač Rytuose, mėgsta „antpečius“.

Anksčiau buvo idėjų, kad reikia siųsti verslius atstovus ir jie „užsuks“ verslą. Nieko panašaus. Pirmiausia turi būti valstybės dėmesys. Valstybės dėmesį trečiosios šalys mato kaip diplomatą su antpečiais. Tuomet su juo kalbasi ir verslas.

Pateiksiu vieną iš paprasčiausių pavyzdžių, kaip kartais, ypač Rytuose, pajuntame mūsų vienokio ar kitokio elgesio pasekmes: gal kažkas iš valstybės vadovų užmiršo su Naujaisiais metais pasveikinti, o po metų, kai deramės dėl verslo projektų, kas nors tai „puse lūpų primena“. O atrodytų, ką bendro turi investicinis projektas su šventiniu atviruku.

– Kaip ieškote investuotojų?

– Kontaktai ir informacijos apie Lietuvos ekonomikos potencialą sklaida bei apibrėžti konkretūs uždaviniai kiekvienai Lietuvos diplomatinei atstovybei užsienyje. Kiekviena ambasada žino, kokia kryptimi dirbti ir ko reikia. Kita vertus, pasitaiko, kad atsiranda ir nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, mūsų interesams arba sumanymams padeda istoriniai sentimentai tose valstybėse, kur yra išeivių iš Lietuvos.

Ne kartą esu sakęs, kad būti diplomatu yra kūryba, tai nėra instrukcijos vykdymas nuo A iki Z. Be to, reikia būti atidiems. Pavyzdžiui, „Western Union“ į Lietuvą atėjo per Čikagą, kuklaus elektroninio laiško į generalinį konsulatą pavidalu. Dėl to, kad tas laiškas buvo pastebėtas ir tinkamai įvertintas, „Western Union“ investavo būtent Lietuvoje, o ne kur nors kitur.

Dažniausia pirmąsias duris investicijoms į Lietuvą praveria diplomatai. Mes esame tas kanalas, per kurį verslininkai pasitikrina, ar investuoti, ar dirbti kartu. Štai kodėl yra labai svarbu tinkamai sureaguoti į kiekvieną skambutį, kiekvieną signalą.

– Ar mūsų verslas jau priprato ryšius užsienyje megzti per Užsienio reikalų ministeriją ir jai pavaldžias institucijas?

– Tikrai, verslo atstovai gerai žino, kad mes padedame ieškant kontaktų, tiekiame informaciją apie įvairių šalių rinkų specifiką, prekybos barjerus tam tikrose rinkose.

Tačiau verslo yra visokio. Kartais liekame nesuprasti verslo, kai atsisakome užsienio šalies institucijoms diktuoti savo salygų ar paaukoti politinius šalies, ES narės, interesus dėl vienos ar kitos įmonės. Kartais pavieniai verslininkai nepagalvoja, kad galime prarasti daug daugiau – esame ES, įvairių tarptautinių organizacijų nariai ir turime laikytis klubo žaidimo taisyklių.

Mes tikrai nuoširdžiai dalyvaujame visur ir, kur įmanoma, remiame savo verslą.

Pavyzdžiui, kad ir Baltarusijoje, kur verslui nesudarytos rinkos sąlygos, todėl ten dirbti labai sudėtinga, ir kiekvienas verslininkas, kuris eina į tokias rinkas, turi būti pasiruošęs patirti ne tik svaiginančią sėkmę, bet ir žiaurią nesėkmę. Todėl mes verslininkus ir raginame – pasikalbėkite su diplomatais, kurie padės jums įvertinti rizikas. Tam mes ir esame, kad padėtume ne tik ištikus nesėkmei, bet ir pirminiame, sprendimų priėmimo, etape.

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

5

Lietuva – laukiamas svečias Nuo lazerių iki kiaulių – trečiųjų šalių rinkos nori beveik visko, ką Lietuva gali pasiūlyti. Lietuvos verslas ieško kelių į Rytus – verslininkai, padedami Lietuvos pareigūnų, siūlo ne Europos Sąjungos (ES) šalims savo specialistus, patirtį, informacinių technologijų sprendimus.

Gytis Kalinauskas redakcija@15min.lt

Labai sėkmingas pavyzdys Verslo misijoje Omane buvusi asociacijos „Infobalt“ Eksporto ir investicijų vadovė Boleta Senkienė džiaugiasi: misijos sėkmę įrodo sutartys tarp Omano ir Lietuvos verslininkų.

Tačiau moteris pripažįsta – be Lietuvos pareigūnų palaikymo vykti į tokią misiją nesiryžtų, mat Omane verslas yra patikimas partneris tuomet, jei turi valdžios palaikymą. „Atvykimas su valstybine parama prideda daug dividendų tai delegacijai. Jie turi savo supratimą apie valdymą, demokratiją. Jei yra vieno ar kito rango asmuo šalia, jie žino, kad jūs esate patikimi partneriai, galima su jumis kalbėtis. Jei valdžios atstovai jus palaiko, tai Omano atstovams klausimų kyla žymiai mažiau ir požiūris yra kitoks. Reikia tą gerbti“, – pasakojo B.Senkienė.

Lietuva, nors ir maža valstybė, turi didelį potencialą trečiųjų šalių rinkose.

Gegužės pradžioje Omano Sultonate vyko IT ir telekomunikacijų technologijų paroda „Comex Oman“. Joje dalyvavo ir penkios įmonės iš Lietuvos – „Etronika“, „Informacinė raida“, „ELIT Cluster“, „Inta“, „MitSoft“.

B.Senkienės teigimu, misija pavyko: „Labai sėkmingas pavyzdys, įmonės buvo patenkintos vizitu. Planuojame kitais metais vėl dalyvauti toje pačioje parodoje.“

Būtina valdžios parama ES rinka Lietuvos verslui – jau yra namų rinka ir gerai pažįstama. Skirtingai nuo Europos šalių, mezgant verslo ryšius su Rytų rinkomis valdžios palaikymas yra būtinas.

Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktoriaus pavaduotojas Regimantas Jablonskas konstatavo, kad verslas trečiosiose šalyse kontaktus užmezga daug greičiau, jei padeda šalies valdžia. „Diplomatinis stogas tikrai reikalingas.

Verslininkai daug greičiau užmezga kontaktus. Tai tam tikras šalies įsipareigojimas už verslininką – jis patikimas ir galima su juo tiesiogiai užmegzti kontaktus. Tai suteikia pranašumą einant į mažiau žinomą naują rinką, kur Lietuvos verslininkai galėtų išplėsti savo gaminamos produkcijos eksportą“, – sakė R.Jablonskas.

Būtent dėl to diplomatai nuolat bendradarbiauja su verslo organizacijomis. Verslininkai kviečiami vykti į trečiąsias šalis kartu su aukščiausiais šalies pareigūnais, taip pat atsiliepiama į įmonių prašymus skirti pareigūnus vienai ar kitai delegacijai į mažiau pažįstamas rinkas.

Mongolija •

Mongolija (mong. Монгол улс) – valstybė Azijoje, tarp Rusijos ir Kinijos.

•

Didžiąją dalį teritorijos užima stepės, šiaurėje ir vakaruose – kalnai, o pietuose – dykuma.

•

Nors šalis yra 18 pagal dydį pasaulyje, gyventojų ji turi mažiau nei Lietuva – 2 832 224.

•

Mongolija yra antroji pagal plotą pasaulio valstybė po Kazachstano, neturinti priėjimo prie atviros jūros.

Prašė personalo mokymų Ilgiausiai buvo ruošta verslo misija į Iraką. Čia teko surengti net dvi misijas – į patį Iraką ir Kurdistano Autonominę Respubliką. „Negalėjome neapsilankyti Bagdade.

Aišku, susidūrėme su tam tikrais keblumais“, – pasakojo R.Jablonskas. Į Iraką išvyko 8 Lietuvos įmonių atstovai.

R.Jablonskas prisiminė, kad susitikimuose su Lietuvos verslininkais Irako ir Kurdistano Autonominės Respublikos atstovai domėjosi mūsų šalies patirtimi pereinant prie rinkos ekonomikos, stojant į Pasaulio prekybos organizaciją, ES. „Jie labai prašė pagalbos apmokant jų personalą. Pageidavo mokymų, stažuočių“, – sakė R.Jablonskas.

Prašė Irakas Lietuvos pagalbos ir modernizuojant žemės ūkį. Nors didžiausią įtaką šios šalies žemės ūkiui daro kaimyninės šalys – Turkija ir Iranas – Lietuvos verslininkams buvo pasiūlyta statyti trąšų gamyklą. „Aišku, taip pat siūlė Lietuvos verslininkams dalyvauti parodose, susijusiose su žemės ūkio sektoriumi, atidaryti atskirus žemės ūkio biurus. Pavyzdžiui, Irako atstovus domina pieno pramonė, jie nori importuoti gyvų gyvulių, domina sėklų auginimas, investicijos į skerdyklas, projektai drėkinimo srityje“, – sakė URM atstovas.

Be to, Irake sparčiai vystosi statybos sektorius, auga kelių tiesimo poreikis. Taip pat niša Lietuvos verslui galėtų būti elektroninių paslaugų teikimas Irakui. Pavyzdžiui, Kurdistane veikia net 63 bankai, tačiau jie dar nesiūlo internetinės bankininkystės paslaugų. „Susidarė įspūdis – jeigu regione išliks stabili politinė padėtis, tai IT sektoriaus paslaugos bus viena perspektyviausių verslo sričių“, – kalbėjo R.Jablonskas.

Mongolija ieško naujų partnerių R.Jablonsko teigimu, Lietuva turi daug ką pasiūlyti ir Mongolijai. Dabar ši valstybė turi dvi itin stiprias ir įtakingas kaimynes – Rusiją ir Kiniją. Tačiau šiuo metu ieško naujų partnerių.

R.Jablonskas konstatavo, kad Lietuvos verslas trečiosiose šalyse kontaktus užmezga daug greičiau, jei padeda diplomatai.

L.Balandžio nuotr.

Šiemet 8 Lietuvos kompanijų ir valdžios atstovų vizitas į Mongoliją buvo pirmasis oficialus vizitas per daugiau nei 20 metų.

Pasidomėti verslo galimybėmis kvietė pati Mongolija. Lietuviai susidomėjo – juk pernai Mongolijos BVP augo sparčiausiai pasaulyje (metinis ūkio prieaugis – 17 proc.).

Mongoliją ypač domina dėstytojų mainai, studijų programos. Šios šalies atstovai taip pat labai domėjosi viešbučių, turizmo, transporto specialistų rengimo programomis, teiravosi, ar būtų galima lakūnus ruošti Baltijos aviacijos akademijoje.

Ypač mongolus – klajoklių tautą – sudomino mobili medicinos stotis. „Mongolija yra klajoklių šalis, jie keliauja iš vienos vietos į kitą, tad mobili medicinos stotis taip pat gali važiuoti ir teikti paslaugas“, – sakė R.Jablonskas.

Be to, Lietuva galėtų išmokyti Mongoliją atliekų tvarkymo kultūros. Dabar, URM atstovo teigimu, šioje šalyje net nėra konteinerių, šiukšlės tiesiog metamos į vieną krūvą.

Mongolija iš Lietuvos verslo taip pat norėtų pirkti kiaulienos taukus, gyvas kiaules, dešreles, uogas, obuolius, slyvas, medieną.

Kataras siūlo dujas „Kataras yra suinteresuotas dujų tiekimu į Lietuvą, – po oficialaus vizito Katare sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė. – Tai leistų diversifikuoti dabartinį tiekimą. Šiuo metu Kataro dujos daugiausiai tiekiamos Japonijai, Pietų Korėjai ir Indijai.“ Šalies prezidentės vizitas atvėrė kelius Lietuvos ir Kataro politiniam bei ekonominiam bendradarbiavimui. „Kataro verslininkus domino investavimo galimybės finansų, nekilnojamojo turto, pramonės infrastruktūros, žemės ūkio sektoriuje. Kitos bendradarbiavimo sritys – aukštosios medicininės technologijos, atsinaujinanti energetika – saulės baterijos, vandens išdruskinimo-gėlinimo technologijos“, – pasakojo R.Jablonskas.

Praėjus maždaug mėnesiui po D.Grybauskaitės vizito Katare, šios šalies atstovai atvyko su atsakomuoju vizitu. Keturias dienas Lietuvoje viešėję šalies atstovai minėjo, kad norėtų investuoti į Lietuvos energetinį sektorių. Investicijų dydis galėtų siekti dešimtis milijonų litų. „Kataro verslininkus ypač domina atominė energetika, suskystintų gamtinių dujų terminalas, nekilnojamasis turtas, žemės ūkio ir maisto produktų saugumo programa“, – kalbėjo URM atstovas.

Jo teigimu, Baltijos regionas Katarui – neatrastas lopinėlis. „Nes visą laiką arabų kraštų siena pasibaigdavo ties Lenkija. Niekad nebuvo pasidomėta, kas yra už jos“, – sakė R.Jablonskas.

Jis pabrėžė, kad Lietuva, nors ir maža valstybė, turi didelį potencialą trečiųjų šalių rinkose, tačiau, kad tas potencialas būtų išnaudotas, dažniausiai reikia, jog pirmuosius kontaktus užmegztų ne verslininkai, bet oficialūs pareigūnai.

6

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

Lietuvos ir Latvijos santykiams – brandos egzaminas Lietuvos ir Latvijos premjerai A.Kubilius (dešinėje) ir V.Dombrovskis dabar daugiausia dėmesio skiria Visagino atominės elektrinės projektui.

BFL nuotr.

Istorijos susaistyti Lietuvos ir Latvijos dvišaliai santykiai ir šiandien yra paremti tvariu strateginiu bendradarbiavimu bei konstruktyviu dialogu, ypač įgyvendinant bendrus ekonominius, kultūrinius projektus, stiprinant ir plečiant ryšius su visomis Baltijos bei Šiaurės Europos valstybėmis.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt Apibūdindamas pastarųjų dviejų dešimtmečių Baltijos valstybių bendradarbiavimą, Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis jį palygino su komandinėmis dviratininkų lenktynėmis.

Jose važiuoja dviratininkų grupė, o komanda laimi tik tada, kai finišo liniją kerta paskutinis jos narys. Pirmasis važiuojantis kovoja su vėju, kitiems komandos draugams skindamas kelią pirmyn. Jam pavargus, dviratininkai keičiasi vietomis. „Taip ir Baltijos valstybės, besikeisdamos lyderio vaidmenimis, kartais konkuruodamos, bet visada išlikdamos tvirtomis sąjungininkėmis, siekė bendrų tikslų.

Būtent todėl vos daugiau nei per dvidešimt metų būdami kartu sugebėjome ne tik atkurti ir įtvirtinti valstybingumą, bet ir tapti lygiateisiais tarptautinės politikos arenos žaidėjais, turinčiais balsą dviejuose įtakingiausiuose klubuose – Europos Sąjungoje (ES) ir NATO“, – metaforiškai Baltijos kaimynių partnerystę apibendrino R.Degutis.

Diskusijų laikas ištirpo Valstybių politikai vienbalsiai sutaria: tiek 1990-ųjų pradžioje santykiuose su Rusija, tiek vėliau, derantis dėl narystės ES ir NATO, tiek dabar, demonopolizuojant ir integruojant Baltijos šalių energetikos

sektorių į Vakarų energetines sistemas, reikalinga iniciatyva ir lyderystė. Šiais kritiniais laikotarpiais Baltijos šalys visuomet rasdavo jėgų ją pademonstruoti ar net viena kitą padrąsinti bei stumtelėti į priekį.

7

mlrd. litų

Už tokią sumą Lietuva eksportavo prekių į Latviją 2011 m.

Birželį Vilniuje priimti esminiai sprendimai dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) bei suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) Klaipėdoje projektų, o liepos pradžioje Vyriausybė patvirtino veiksmus, leisiančius dar iki šių metų pabaigos užbaigti ES Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą, atskiriant elektros energijos gamybos ir tiekimo veiklas. Visi šie ir kiti energetikos klausimai jau kurį laiką dominuoja ir aukščiausių Lietuvos-Latvijos vadovų diskusijose. „Tai labai politiškai jautri sritis Baltijos valstybėse, aplink ją susipina daugybė ekonominių interesų. Todėl diskusija, kurioje aktyviai dalyvauja ir abiejų šalių žiniasklaida, nėra

lengva. Džiugu, jog sutariame dėl pagrindinio principo: energetinis saugumas ir skaidrus apsirūpinimas konkurencingais energijos ištekliais yra bendras gyvybinis Baltijos valstybių interesas. Šį sutarimą bene geriausiai atspindi mūsų kaimynų įsitraukimas į regioninės Visagino AE projektą. O kalbėdami apie suskystintų dujų terminalo projektą, latviams sakome labai atvirai: tolesnis delsimas Lietuvos žmonėms kainuoja per didelius pinigus, kad galėtume laukti.

Neturėtume pamiršti, kad AB „Lietuvos Dujos“ ir „Gazprom“ ilgalaikis dujų tiekimo Lietuvai kontraktas galioja iki 2015 m.

Mes turime užsitikrinti alternatyvą dujų tiekimui jau 2014 metų pabaigoje. Todėl negalime laukti užsitęsusių sprendimų dėl regioninio terminalo, o statome terminalą Klaipėdoje“, – pasakojo R.Degutis.

Tačiau SGD terminalo projektui įgavus realius kontūrus, Lietuva neslepia esanti suinteresuota, kad į dujų rinkos kūrimą kuo aktyviau įsitrauktų ir Baltijos kaimynai. Su šiuo klausimu susijęs ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į Inčiukalnį. Latvija ten turi unikalią mūsų regionui dujų saugyklą, kuri galėtų tapti Baltijos valstybių dujų „banku“. Turint omenyje, kad perspektyvoje planuojamas dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos, latvių vaidmuo dujų sektoriuje dar labiau plėstųsi.

VAE – rimtas iššūkis „Birželio mėnesį Rygoje porą savaičių, regis, nebuvo dienos be pokalbio ir apie VAE projektą. Mūsų kaimynų pozicijos pagrindas – tai turi būti komerciškai naudingas projektas kompanijai „Latvenergo“. Ši latvių nuostata mums visiškai suprantama, ir Lietuva pasiruošusi užtikrinti jos įgyvendinimą. Be to, suvokiame, kad Visagino AE yra rimtas egzaminas mums

15min

visiems, nes tokios apimties ir tokių investicijų projekto dar nesame įgyvendinę. Gebėjimas susidoroti su tokiais iššūkiais ir parodys, kiek esame brandūs kartu imtis tokio dydžio projektų“, – svarstė ambasadorius.

Tiesa, brandos reikia ne tik kalbant apie energetikos problemas. Ji būtina ir sprendžiant transporto srities klausimus, susijusius su oro navigacija, krovinių pervežimu geležinkeliais, automobilių kelių būkle, susisiekimu tarp pasienio rajonų. „Kartais, kai vieni klausimai atsiejami nuo kitų, sunkiau priimti toliaregiškus, abiem šalims priimtinus sprendimus. Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministrui lankantis Rygoje, pasiūlėme kaimynams sukurti ekspertų darbo grupę, kuri galėtų ramiai, kompleksiškai, įvertindama abiejų pusių interesus aptarti visus klausimus ir pateikti pasiūlymus vyriausybėms“, – sakė R.Degutis.

Jis pažymėjo, kad Latvijoje pasigirstantys pareiškimai apie Lietuvos blokuojamus Latvijos uostus su šia sritimi susipažinusiems žmonėms kelia nebent šypseną, mat šie metai Latvijos uostams itin sėkmingi – krova juose augo daugiau nei 15 proc., o šiame kontekste dažniausiai minėtame Liepojos uoste – net 47 proc.

ES kalba vienu balsu Baltijos valstybės vis dažniau pasaulyje matomos kaip didesnio, dinamiško ir ekonomiškai stabilaus Šiaurės ir Baltijos šalių regiono dalis. Šia linkme nukreiptos ir Vilniaus, ir Rygos pastangos.

Kad ir kaip Europą slėgtų pastarųjų metų ekonominės problemos, dabartinės tendencijos atveria ir milžiniškų galimybių: kaip atskiroms šalims, pagal ekonomikos augimą šiandien lyderiaujančioms Europos Sąjungoje, ir kaip Baltijos ir Šiaurės regionui, išsiskiriančiam finansine disciplina, konkurencingumu ir patrauklumu užsienio investuotojams.

Todėl Lietuvos ir Latvijos bendri siekiai ryškiai matomi ES kontekste. Aktyviai koordinuojamos pastangos derybose dėl kitos finansinės perspektyvos: siekiama, kad būtų atspindėti abiejų valstybių interesai, finansuojant sanglaudos ir

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

Bendradarbiavimo prioritetai am mbasadoriaus Latvijoje R.Degučio m nymu, ma svarbiausia, kad sv a i kaim ab mynės s ekia tų si ų pačių t kslų. “ ti BFL nu uotr ot .

Seime Latvijos nepriklausomybės dienos proga gegužės 4 d. vykusioje konferencijoje „(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė“ buvo akcentuota, kad mūsų šalis jungia ne tik baltiška kilmė, bet ir bendri iššūkiai energetinio, ekonominio, kultūrinio ir informacinio saugumo srityse. Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija). Studijoje pateikta daugiau nei šimtas konkrečių rekomendacijų, kaip toliau vystyti dvišalius santykius.

Dvišalės darbotvarkės prioritetai:

Diplomatinių santykių raida •

1918 m. lapkričio 18 d. Latvijos Liaudies Taryba paskelbė Latvijos nepriklausomybę.

•

1990 m. gegužės 4 d. atkurta Latvijos nepriklausomybė.

•

1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuva pripažino Latvijos nepriklausomybę.

•

1991 m. rugpjūčio 23 d.

Latvija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

•

1991 m. spalio 5 d. atkurti Lietuvos ir Latvijos diplomatiniai santykiai.

•

1992 m. birželio 11 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro įsakymu įsteigta Lietuvos ambasada Latvijoje.

bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. „Palaikome vieni kitus ir siekiant prisijungti prie euro, tai vainikuotų mūsų bendras pastangas išlaikyti šiandieninę finansinę discipliną“, – paminėjo R.Degutis.

Be to, abi šalys rengiasi naujam iššūkiui – pirmininkavimui ES: Lietuvai šis vaidmuo teks 2013 metų antrą pusmetį, Latvijai – 2015 metų pirmą pusmetį.

Abipusė ekonominė priklausomybė Latvija ir Lietuva – ne tik partnerės, bet ir konkurentės. „Tačiau regione egzistuojanti sveika vidinė konkurencija mums tik padeda, – neabejojo Lietuvos ambasadorius Latvijoje. – Bendraujant su Lietuvos verslo atstovais junti, kad Latvijos rinką jie jau mato kaip „namų rinką“. Manau, panašiai jaučiasi ir latvių verslininkai Lietuvoje.“ Lietuviško kapitalo ar Lietuvos verslininkų įkurtos įmonės dirba iš esmės visuose Latvijos ekonomikos sektoriuose: mažmeninėje prekyboje, apdirbamojoje ir žemės ūkio pramonėse, nekilnojamojo turto, finansų rinkose. Kai kurios iš jų užima net lyderio poziciją savo sektoriuose.

•

Lietuvos ir Latvijos veiksmų koordinavimas energetinio saugumo, transporto infrastruktūros ir ekonominės plėtros klausimais;

•

dvišalės kultūrinio bendradarbiavimo sutarties parengimas;

•

tiesioginės bendros informacinės erdvės plėtra;

•

platesnės jaunimo mainų gairės.

Praėjusiais metais Latvija buvo Lietuvai antra didžiausia eksporto rinka – į Latviją eksportuota prekių daugiau nei už 7 mlrd. Lt. Pagal importo vertę (daugiau kaip 5 mlrd. Lt) Latvija pernai užėmė ketvirtą vietą. Latvijai mūsų šalis yra pagrindinė eksporto ir importo partnerė. Šalių prekybos apimtys atsistatė iki lygio, kuris buvo prieš krizę, ir šiemet auga toliau. „Beje, krizė išmokė mus supratimo apie tikrąją abipusę ekonominę priklausomybę: esame suinteresuoti vieni kitų sėkme, nes kuo geriau gyvens kaimynas, tuo jis daugiau pirks prekių ir paslaugų“, – ekonomine logika rėmėsi R.Degutis.

Jis įsitikinęs, kad trijų šimtų kilometrų atstumas tarp dviejų sostinių šiuolaikinėje Europoje nieko nereiškia. Beveik ketvirtis atvykstančių į Latviją užsieniečių ar į užsienį keliaujančių Latvijos gyventojų kerta būtent Lietuvos ir Latvijos sieną.

Paminklas – baltų vienybės simbolis Lietuvos ir Latvijos visuomenininkų iniciatyva šalia katalikų bazilikos Agluonoje, Latgalijoje netoli Daugpilio, pastatyti paminklą Lietuvos karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai – latviškai Martai – patvirtina bendrą dviejų baltų tautų istorinę patirtį.

Nors tiksli karaliaus Mindaugo žūties vieta nėra žinoma, manoma, kad 1263 metų rudenį jis buvo nužudytas ir palaidotas būtent Agluonoje, Latgaloje. Šiandien netoli Daugpilio esanti Agluona yra žinoma kaip didžiausias Latvijos katalikų centras šalyje.

Išskirtinio dėmesio ji sulaukia kiekvienais metais rugpjūčio 14–15 dienomis, kai į Šv.

Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmes suplūsta per šimtą tūkstančių piligrimų iš viso pasaulio.

Istorinė legenda byloja, kad Mindaugo žmona Morta buvusi kilmingo Latgalijos Medelonų pilies valdytojo duktė. Karalių Mindaugą, vykstantį pas uošvius guosti jų dėl dukters Mortos mirties, užklupo

7

sąmokslininkai. Mindaugas buvęs nužudytas kartu su dviem sūnumis ir palaidotas Agluonoje.

atminimo lentą su užrašu „Didžiajam Lietuvos valdovui Mindaugui“.

Prieš dvejus metus į Lietuvos ambasadą Rygoje kreipėsi grupė Lietuvos ir Latvijos visuomenininkų su iniciatyva pastatyti paminklą Agluonoje. Pernai atrinktas paminklo projektas. Šiemet dvi organizacijos – Jaunimo integracijos galimybių centras Lietuvoje ir Rezeknės latgaliečių kultūros draugija Latvijoje – pradėjo kaupti labdaros lėšas ir ėmėsi projekto įgyvendinimo.

Kitąmet minėsime karaliaus Mindaugo mirties 750-ąsias metines.

Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindaugo kapavietę Agluonoje mus pasiekė iš XVII amžiaus. To meto raštuose minima, kad 1618 metais Agluonoje, šalinant seno bokšto griuvėsius, buvo rasta juodo marmuro antkapinė plokštė, liudijanti Mindaugo kapą su išlikusiu teksto nuorašu. Jis skelbia, kad „šioje žemėje ilsisi Mindaugas, kunigaikštis lietuvis, kuriam gyventi ir mirti buvo garbė... Karaliumi iš kunigaikščių ... tapęs pirmuoju... Stabų garbintojas dvilypis...

Ir nebūdamas saugus klasta žiauriai... nužudytas išganymo metais 1263 rugsėjo 12“.

Remiantis šia istorine legenda, karalius Mindaugas gali būti palaidotas Agluonoje, pilkapyje prie katalikų bazilikos, arba jo palaikai buvę perkelti į Agluonos baziliką po altoriumi, kur prie pirmo pilioriaus dešinėje nuo altoriaus dominikonai buvo pritvirtinę

Paminklas Mindaugui ir Mortai.

Autorius Vidmantas Gylikis.

URM nuotr.

„Pirmasis ir vienintelis baltų karalius Mindaugas, siekęs suvienyti baltų gentis, ir karalienės Mortos kilmė iš latviškos Latgalijos – tai pagarbiai traktuojama istorinė legenda, įamžinanti dviejų išlikusių baltų tautų – lietuvių ir latvių – bendras šaknis.

Paminklas jiems būtų puikus baltų vienybės simbolis“, – sakė Lietuvos ambasadorius Latvijoje R.Degutis.

8

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntukas kartu įveikia iššūkius Dvidešimt metų plėtojamas Šiaurės–Baltijos šalių bendradarbiavimas įgauna pagreitį. Lietuvos santykiai su kaimynėmis šalimis Šiaurėje kasmet tampa vis glaudesni, o neformalus Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntukas (Nordic Baltic eight, NB8) vis dažniau aptaria ne tik mūsų regionui, bet ir visam pasauliui aktualias problemas bei pasiekia visoms regiono valstybėms naudingų susitarimų.

Milda Butkutė redakcija@15min.lt Lietuvai tampant vis aktyvesne Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo kontekste (pirmininkavimas NB8), ypatingas dėmesys šiemet skiriamas skatinti demokratinius pokyčius Rytų kaimynystės šalyse, kurti bendrą Šiaurės ir Baltijos regiono informacinę erdvę, bendradarbiauti rūpinantis kibernetiniu saugumu bei plėtoti glaudesnį ekonominį ir verslo bendradarbiavimą.

Metų darbus ir ateities planus šį mėnesį Lietuvoje vykusiame susitikime aptarė NB8 šalių užsienio ministrai. Susitikime dalyvavo Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos užsienio reikalų ministrai bei Islandijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis kolegoms pristatė atliktų darbų ataskaitą, o po susitikimo pasidžiaugė, kad NB8 tampa vis stipresniu politiniu žaidėju. Šiuo metu Šiaurės ir Baltijos šalių regionas kartu turi 32 mln. gyventojų, pagal bendrą metinį BVP yra penktoji pagal dydį Europos ekonomika (pasaulyje užima 10–12 vietą). Šiaurės ir Baltijos šalių regionas yra 8 vietoje pagal eksporto apimtis pasaulyje ir 6 vietoje pagal sukauptąsias investicijas.

Europai rodo taupumo pavyzdį Bendradarbiavimas ES tapo viena svarbiausių NB8 užsienio reikalų ministrų susitikimo Vilniuje temų. Visos Šiaurės–Baltijos šalys vieningai sutaria, kad euro zoną ištikusios finansinės problemos turi būti sprendžiamos it savos, nepaisant to, kad ne visos aštuntuko šalys priklauso euro zonai. „Dabartinė euro zonos situacija iš išorės atrodo baisiai, o iš vidaus dar baisiau, bet tikiu, kad susitvarkysime. Po kiekvienos krizės tampame stipresni nei buvome iki tol“, – po susitikimo Vilniuje žurnalistams sakė Suomijos užsienio reikalų ministras Erkki Tuomioja.

Tiesa, nei jis, nei kiti Šiaurės Baltijos šalių ministrai nemano, kad pinigai Graikijai ir kitoms Pietų Europos šalims turi būti dalijami už dyką. NB8 šalys įsitikinusios, kad Pietų Europa negali ignoruoti Šiaurės šalims įprastos taupymo politikos.

Iš esmės sutariama, kad iš užburto rato, kuriame atsidūrė euro zona, beveik neįmanoma ištrūkti, jeigu bus ignoruojami trys principai: pirma, augimas ir fiskalinė disciplina – neatsiejami; antra, augimas turi

remtis našumu ir inovacijomis; trečia, turime visiškai išnaudoti vieningos rinkos galimybes augimo skatinimui.

Tokios vieningos pozicijos Šiaurės ir Baltijos šalys sutarė laikytis ir ES diskusijose apie euro zonos problemas.

Platus akiratis Iki šiol aktyviai rėmusi demokratiją Rytų kaimynystėje, Lietuva, perėmusi NB8 kuravimą, demokratijos sklaidos už ES sienų labui dirbo kartu su Šiaurės partnerėmis. „Demokratinėms politinėms jėgoms Rytų kaimynystėje turime parodyti, kad tvirtai remiame jų euroatlantinę viziją. Politiniai ir finansiniai įsipareigojimai Rytų partnerystės šalims neturėtų būti užmiršti dėl įtemptos ekonominės padėties Pietų kaimynystės valstybėse.

Nuo to, kiek įžvalgumo tarptautinė bendruomenė šiuo sudėtingu metu parodys tiek pietinių, tiek rytinių Europos kaimynų atžvilgiu, būsime vertinami ne vieną dešimtmetį“, – įsitikinęs A.Ažubalis.

Rugsėjį Vilniuje įvykusiame ministrų susitikime aptartos ir naujai kilusios problemos Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuose. Pritarta ES išsakytam susirūpinimui dėl situacijos, susiklosčiusios po Azerbaidžano valdžios priimtų sprendimų Ramilio Safarovo atžvilgiu. Visų pirminis interesas yra stabilumas Pietų Kaukazo regione ir tikimasi, kad išeities iš esamos padėties bus ieškoma, remiantis visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

Lietuvos užsienio reikalų ministras pažymi, kad tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Azerbaidžano ar Sirijos problemos Šiaurės–Baltijos regionui neturėtų būti svarbios, tačiau kalbama apie pasaulio saugumą, todėl svarbu savo regione turėti bendrą nuomonę šiais klausimais.

Kurs bendrą informacinę erdvę Vienas sudėtingiausių Lietuvos užsibrėžtų tikslų kuruojant NB8 veiklą pasirodė esąs bendros Šiaurės ir Baltijos šalių informacinės erdvės kūrimas. Lietuva užsibrėžė padaryti tai, kas nėra labai lengva, – pradėti kurti bendrą Šiaurės ir Baltijos šalių informacinę erdvę.

NB valstybės 1. ISLANDIJA 2. NORVEGIJA 3. ŠVEDIJA 4. SUOMIJA 5. DANIJA 6. ESTIJA 7. LATVIJA 8. LIETUVA

Jau šiemet, bendradarbiaujant su LRT, bus sukurta 17 laidų apie Šiaurės Baltijos valstybes: jų kultūrą, ekonomiką, o laidas rodys visų šalių visuomeniniai transliuotojai.

Planuojama sukurti bendrą Šiaurės– Baltijos šalių interneto portalą, kuriame skaitytojai galėtų rasti svarbiausias visų aštuonetukui priklausančių šalių naujienas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau žengė pirmą žingsnį link tokio porta-

Šiaurės ir Baltijos šalių regionas kartu turi 32 mln. gyventojų, pagal bendrą metinį BVP yra penktoji pagal dydį Europos ekonomika. lo kūrimo, sukūrusi specialią NB8 naujienoms skirtą nuorodą savo svetainėje.

Akivaizdu, kad kuo daugiau lengvai prieinamos informacijos apie Šiaurės Baltijos regioną piliečiams bus pateikiama internete, tuo greičiau Šiaurės ir Baltijos valstybių gyventojai pasijus artimi vieni kitiems ne tik politiniu, bet ir asmeniniu lygiu.

„Net Vikipedijoje anksčiau informacijos apie NB8 nebuvo, mes įkėlėme. Gal tai nelabai svarbu, bet tai yra liaudies diplomatija“, – pažymėjo ministras.

Be to, Lietuva, kuruodama NB8 veiklą, ėmėsi organizuoti susitikimus, skirtus bendriems elektroninio parašo, kibernetinio saugumo, duomenų dalijimosi projektams.

Tokių susirinkimų buvo apie pusšimtį, juose užmegzta galybė kontaktų.

Verslas pirmasis pajuto glaudaus NB8 bendradarbiavimo naudą – investicijos į Lietuvą iš Skandinavijos šalių kasmet auga. Kad investicinė aplinka Lietuvoje yra puiki, pažymi ir Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas.

Tuo tarpu A.Ažubalis džiaugiasi, kad, kartu su investicijomis, skandinavai į Lietuvos verslą įneša ir kitų modernių dalykų. Šiaurės šalys yra tas pavyzdys, į kurį mes turime lygiuotis verslo kultūroje. Šiauriečių ir baltų mentalitetas labai skirtingas, tačiau dirbant kartu tiek viena, tiek kita pusė gali daug ko išmokti. „Kas skiria mus ir kodėl mus šiame regione vadina pietiečiais? Mes visada veikiame karštai ir keliame sau labai ambicingus uždavinius. Greitai, skubiai reaguojame, rašome pareiškimus. Tuo tarpu Šiaurės valstybės dirba labai iš lėto, neformaliai. Šio neformalumo ir apgalvotumo gal vertėtų išmokti mums, o šiauriečiai iš mūsų gali semtis energijos“, – su šypsena apie šalių skirtumus pasakojo A.Ažubalis.

15min

|

2012 m. rugsÄ—jo 28 d.

Mano pasaulis

|

9

10

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

A.Kulakauskas (pirmas iš kairės) , M.Tamošaitis, A.Eidintas ir A.Bumblauskas parašė Lietuvos istoriją pasauliui.

I.Gelūno nuotr.

Lietuvos istorija Knygynuose neseniai pasirodė „Lietuvos istorija“ – nedidelės apimties leidinys apie nenutrūkstamą Lietuvos istoriją nuo valstybės susikūrimo iki jos galutinio grįžimo į politinę Europos šeimą 2004 metais.

Dalia Daškevičiūtė redakcija@15min.lt Knygą parašė keturi žinomi istorikai – Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas ir Mindaugas Tamošaitis.

Per pusmetį „Lietuvos istorija“ bus išversta į šešias kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų ir rusų, ir išplatinta užsienio atstovybėms, diplomatams, švietimo centrams visoje Europoje.

Nesibaigiantys išbandymai Istorija – vienas reikšmingiausių dalykų žmogaus, tautų, viso pasaulio gyvenime.

Pažindami tai, kas buvo prieš mus, geriau suprantame, kas esame ir kuo norime būti, tad galima teigti, kad istorinė atmintis yra būtina kiekvienos savarankiškos valstybės tęstinumo sąlyga. Maža to, istorinės pergalės, pralaimėjimai, tragedijos ir pasiekimai susieja skirtingų tautų likimus ir yra neišsenkamas tolesnio tarptautinio bendradarbiavimo ir valstybių įvaizdžio pasaulyje šaltinis.

Kita vertus, neretai apie valstybes per jų istoriją formuojasi arba yra sąmoningai formuojami neigiami stereotipai. Akivaizdu, kad net ir šiandien istorinė atmintis tampa kovos dėl įtakų lauku, kuriame dėl savų

interesų kartais siekiama sumenkinti kitą tautą ar asmenybę. „Labai svarbu, kad, įtvirtinę bendrus tiesos ir patriotizmo vardiklius, apie Lietuvos praeitį pasauliui kalbėtume patys. Šiandien dar neišvengiame aštrių ginčų, ką Lietuvos istorijos pasakojime šlovinti, o ką atmesti ir užmiršti. Mano siūlymas: neužmirškime nieko, apie viską kalbėkime atvirai, aiškiai skirkime dėsningus valstybės raidos etapus ir nebijokime atsakingo praeities įvykių vertinimo“, – „Lietuvos istorijos“ pristatyme Užsienio reikalų ministerijoje kalbėjo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Anot diplomatijos vadovo, Lietuvos istorija įrodo, kad pasauliui turime ką pasakyti – tai, ko net artimiausi Europos partneriai nebuvo išgirdę arba nebuvo supratę.

Istorija vienija visuomenę „Mano pasaulis“ su „Lietuvos istorijos“ bendraautoriumi ir redaktoriumi, naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Graikijoje A.Eidintu kalbėjosi apie Lietuvos istorijos pasakojimą, interpretavimą ir grėsmes, kylančias dėl prieštaringų vertinimų.

– Senovės Graikijoje žodis „ἱστωρ“ reiškė liudytoją, žinovą. Kaip įmanoma papasakoti istoriją, kurios dalyviu neteko būti?

– Čia turbūt yra istoriko duona. Daugybė ginčų yra vykę dėl to. Istorija – tai ne vien faktai ir empiriniai dalykai, bet ir prasmės, kurias jiems suteikiame. Mes iš šiandienos pozicijų norime suprasti viską ir būti kažkieno dalimi. Visuomenei svarbi istorija – mes per refleksiją ir praeitį pajuntame bendrumą su mūsų protėviais: kaip jiems sekėsi, kaip mes dabar suprantame ir ką mes matome, ką jie padarė didingo ar negatyvaus. Žmogus nėra pavienis asmuo – istorija vienija visuomenę.

A.Ažubalis: „Labai svarbu, kad, įtvirtinę bendrus tiesos ir patriotizmo vardiklius, apie Lietuvos praeitį pasauliui kalbėtume patys.“ Aš tikiuosi, kad gal perskaičius tą knygą visuomenei pagaliau kils idėja pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą Vilniuje, gal visi, pamatę prieškarinės Lietuvos kariuomenės paradus nuotraukose, paprašys, kad ir mūsų kariuomenė kokį nors paradą organizuotų, sakykime, Kovo 11-ąją.

– Žmonės visais laikais mėgsta pasakoti istorijas ir jų klausytis, tačiau šalies istorijos aprašymas reikalauja daug atsakomybės, labai svarbu būti tiksliam, teisingam. Kiek tuomet lieka vietos interpretacijoms vertinant įvykius, žmonių gyvenimus?

– Vietos interpretacijoms yra nemažai: kas kam patinka, kas ko nepaiso. Bet mes, k rrašydami „Lietuvos istoriją“, į procesus ir veikėjus žvelgėme remdamiesi bendrais moraliniais principais. Istorikų vertybės – demokratinės. Mes žiūrėjome, kas buvo pažangaus, kas gero padaryta, kas kėlė lietuvių tautą, stiprino ar silpnino Lietuvos

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

11

„Lietuvos istorija“

iš vidaus valstybę. Tai yra esminiai momentai ir nemanau, kad jie turėtų sukelti kažkokių negatyvių požiūrių.

– Bet tuos pačius dalykus, įvykius skirtingos tautos ar istorikai gali kardinaliai skirtingai pateikti. Kur yra riba tarp toleruotinos subjektyvios nuomonės ir netgi istorijos klastojimo?

– O, čia jau turbūt politikos objektas, jeigu, tarkim, viena šalis reiškinį vadina okupacija, o kita šalis – savanorišku prijungimu. Kita vertus, tokiais atvejais laisvą įvykių interpretavimą riboja akivaizdūs faktai ir tarptautinė teisė. Mes, Lietuvos istorikai, nė vienas nesutiksime, kad Lietuva savanoriškai prisijungė prie Sovietų Sąjungos. Ji buvo okupuota. Mes tą įrodome faktais.

Svarbiausia yra tiesa – Jūs esate parašęs daug istorinių knygų, net romanų. Su kokiais Lietuvos falsifikavimo atvejais teko susidurti?

– Būna tų falsifikavimų – kiekvieną dieną internete gali išvysti. Žinomos organizacijos ir dabar platina: minėtas faktas dėl okupacijų arba tie „draugiški“ šūviai į savus. Buvome gyvi, matėme tuos įvykius.

Toks politizuotas požiūris gali būti, aš nevadinčiau to falsifikacija – tai yra interpretacijos arba vertybinės pozicijos. Jeigu tai rodo, kad vertintojui svarbiau ne tiesa, o svetimi interesai. Arba pozicija gali būti

išsakyta kokios nors politinės partijos užsakymu. Tačiau šiame šimtmetyje su falsifikacijomis jau kur kas sunkiau, nes visiškai primeluoti negali. Skirtingos interpretacijos yra pateisinamos ir netgi sveikintinos, nes atskleidžia skirtingus praeities įvykių aspektus, bet yra tam tikros ribos: istoriko uždavinys yra aiškinti faktus, o ne juos kurti pagal politinius užsakymus..

– Kodėl istorijos interpretacijos tokios skirtingos? Dėl to, kad atstovaujama skirtingiems interesams?

– Dėl to mūsų uždavinys ir yra rašyti savo interpretaciją, nes koncepcija kovoja su koncepcija: mūsų knygoje parašyta taip, prašau įrodykite, kad yra kitaip. Čia yra vadinamoji istoriografijos „tvora“: tu turi skaitytis su tuo, ką parašė prieš tave.

Istorikas įrodė vienaip, jeigu nori – prašau, įrodyk, kad buvo kitaip. Reikia labai rimtų argumentų, negalima sklaidytis be įrodymų. O interpretacijų prigalvoti visi gali.

– Kokių istorijos grėsmių gali iškilti dėl prieštaringų įvykių vertinimų? Vyresni

A.Eidinto, A.Bumblausko, A.Kulakausko ir M.Tamošaičio knyga „Lietuvos istorija“ – vienas iš nedaugelio bandymų pateikti nenutrūkstamą Lietuvos politinę istoriją nuo valstybės susikūrimo iki šalies įsijungimo į transatlantines struktūras 2004 metais.

Studijos autoriai – žinomi istorikai, pripažinti savo sričių specialistai. Profesorius A.Bumblauskas knygoje pateikia įžvalgas apie Lietuvos valstybės raidą ir pasiekimus nuo seniausių laikų iki Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo 1795 m. Carinės Rusijos valdymo metus ir tautinio atgimimo procesus nagrinėja profesorius A.Kulakauskas.

Modernios valstybės gimimą 1918 m., jos vidaus ir užsienio politikos pažangą ir iššūkius tarpukariu analizuoja profesorius ir ambasadorius A.Eidintas. Sudėtingi procesai, apimantys sovietų ir nacių okupacijas, holokaustą, ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą agresoriams, valstybės atkūrimą 1990 m. ir jos galutinį grįžimą į politinę Europos šeimą 2004 m., buvo patikėti išanalizuoti jaunam, tačiau jau kelias monografijas ir istorijos vadovėlius parašiusiam, istorijos daktarui M.Tamošaičiui.

žmonės iš gyvenimiškos patirties dažniau geba atskirti, kur tiesa, o kur melas, o mokiniai dar tik pradeda gauti istorijos žinių pamatus.

– Manau, kad mokant mokinius irgi pateikiami keli variantai. Jeigu mes Molotovo–Ribentropo paktą vienareikšmiškai – neigiamai – vertiname, tai yra šalių, kurios linkusios jį nutylėti arba nemato, kokios buvo jo pasekmės kitoms valstybėms. Mes sakome, kad tas susitarimas tiesiogiai lėmė mūsų nepriklausomybės likimą, kiti sako, kad nelėmė, o kas buvo toliau – visiškai nesvarbu. Tai vertinimo

skirtumai, bet nepaneigsi fakto, kad buvo toks susitarimas. Dabar jau tai pripažinta visų pusių, nors buvo ilgai neigta ir slėpta.

Tačiau mūsų knygoje tokių sensacijų nėra. Mes pasakojame didįjį lietuvių naratyvą, esminius momentus. Per daug nesileidome į detales.

Taip, yra smulkių įvykių, kuriuos iškeliame kaip klaidas, parodome bereikalingus dalykus. Sakykime, Ernesto Galvanausko paprašymas Tautų Sąjungos atrašyti dėl sienos su Lenkija. Tautų Sąjungos ambasadorių konferencija pasakė, kad Vilnius priklauso Lenkijai. Buvo galima patylėti.

Buvo galima nerašyti šito laiško. Daug kur buvo klaidų. Tokių dalykų – dėl įdomumo – knygoje yra.

– Per knygos pristatymą kalbėjote apie istorijos rašymą iš vidaus. Ar istorijai turi įtakos rašymas iš vidaus? Ar šalys – ne tik Lietuva – linkusios pagražinti įvykius, kažką ne itin reikšmingo nutylėti, kas neatrodytų naudinga jų įvaizdžiui?

– Iš vidaus, man atrodo, mes geriau suprantame visa tai, kas vyko, geriau galime paaiškinti, kodėl taip atsitiko, nei autorius, kuris nemoka lietuvių kalbos.

Tarkim, jei kitų šalių istorikai rašytų, jie nebūtų tokie jautrūs tiems įvykiams, kuriems mes, lietuviai, esame jautresni. Bet tai natūralu – juk rašome Lietuvos istoriją.

Mes turime ją mylėti.

Jeigu aš rašyčiau kitos šalies istoriją, vis tiek turėčiau mylėti tą šalį ir jos praeitį, kad drįsčiau rašyti ir turėčiau įžūlumo pateikti ją visuomenei, nes viskas eina ir per asmenį, jo išsilavinimą, amžių, supratimą.

Mes matome Lietuvos istoriją, jos tragedijas ir laimėjimus, išgyvename dėl to.

Užsieniečiai neišgyvens – jie konstatuos.

12

|

Mano pasaulis

15min

Šiemet sukanka 400 metų nuo vieno didžiausių Lietuvos vyrų gimimo

redakcija@15min.lt Biržų ir Dubingių kunigaikščio Jonušo (1612–1656) retorikoje durys, atrodo, užėmė svarbią vietą – vėliau tą patį mestels ir Vilniaus vyskupo adresu.

Karštas, bet teisingas Jau vien tai rodo, kad buvo karštas ir tiesmukas. Bet ir teisingas. Nepasikėlęs, kaip dabar sakytume. Atsiprašydavo net mirtinų priešų, jei jausdavo, kad perlenkė lazdą, kad atsiprašymo reikia Lietuvos valstybei.

Savo svarbiausia pareiga laikė tarnystę Dievui ir tėvynei Lietuvai.

Kunigaikščiai Radvilos, iš kurių garsiausi buvo XVI a. reformatai kalvinai, pusbroliai Mikalojai – Juodasis ir Rudasis, LDK davė ištisą plejadą valstybininkų ir Bažnyčios vyrų. Vaivados ir pilininkai – kaštelionai, etmonai ir kancleriai, kardinolai, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. Kunigaikštis Jonušas – vienas iš jų.

Gimė Papilyje, netoli Biržų, Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės, atnešusios kraičio didžiulius Kėdainių dvarus, šeimoje 1612 m. gruodžio 2-ąją. Mirė tuoj po garsiosios Kėdainių unijos sutarties, 1656-ųjų išvakarėse, netoli Balstogės stovinčioje Tikotino

2012 m. rugsėjo 28 d.

Iš liūtų padermės:

Tėvui karaliaus akivaizdoje susikivirčijus su lenkais, kunigaikštis Jonušas Radvila, kuriam tada buvo tik 24-eri, Vilniuje skėlė kibirkštį taip, kad dūmai dar ilgai rūko Abiejų Tautų Respublikoje: „Netrukus lenkai neberas durų, nes mes juos pro langus išmesim.“ Rimvydas Valatka

|

Jonušas Radvila vadinamas vienu didžiausių Lietuvos karvedžių. Šis portretas saugomas Vavelio karališkuose rūmuose.

Tave, išskėstasparni, o ereli juodas, Tris širdy triūbas turįs, garsį šlovę duodąs, Jonušai Radvilai, kunigaikšti pone, Vaivade Vilniaus, didis Lietuvos hetmone!

Tačiau rašytojas, Nobelio premijos laureatas Henrykas Sienkiewiczius romane „Tvanas“ Radvilas aprašo kaip Biržuose gyvenusius Abiejų Tautų Respublikos išdavikus.

Lenkų pasmerkimo Radvilos nusipelnė dėl Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono J.Radvilos bandymo nutraukti 1569 m. sudarytą LDK uniją su Karūna ir sudaryti uniją su Švedija.

Išdaviko etiketę pastiprino Radvilų vasalo, bajoro Sicinskio, žinomo iš Maironio baladės „Čičinskas“, veto 1652-ųjų Seime, kai šis lietuvis niekais pavertė planą įvesti karui būtinus naujus mokesčius ir, spjovęs į viską, išjojo atgal į savo Upytę.

1655 metais, kai kazokų vadas Zolotarenka šeimininkavo Radvilų rūmuose Vilniuje, o didžiojo kunigaikščio pilyje įsitaisė pats caras Aleksejus Michailovičius, kai Arkikatedroje riaugėjo girti kazokai, o senoji LDK sostinė buvo plėšiama ir deginama, iš kitos pusės, naudodamiesi suirute, į Lietuvą ir Lenkiją įsiveržė Švedijos karaliaus Karolio Gustavo pulkai.

Profesorius Alfredas Bumblauskas: „Buvo iš liūtų padermės.

Tokių figūrų ir darbai dideli, ir klaidos didelės.

Kunigaikštis Jonušas Radvila buvo iš tų, kurie kuria istoriją.“

pilyje, apsuptas savo mirtino priešo, Vitebsko vaivados Povilo Jono Sapiegos, siekusio „pagauti ir nuteisti išdaviką“, armijos.

Kas jis buvo – Abiejų Tautų Respublikos išdavikas, žaislas žiaurios istorijos rankose ar nacionalinis Lietuvos didvyris, bandęs nutraukti Radvilų taip ir nepamėgtą Liublino uniją, prieš kurią pasirašant jo garsusis prosenelis, kunigaikštis Mikalojus Radvila–Rudasis dūsavo dėl „vargšės tėvynės Lietuvos“, kurią „protėviai gyvendami tausojo, saugojo, ja rūpinosi taip, kad ją visą mums, palikuonims, paliktų“?

Lenkų nuosprendis Šlovindamas Radvilų herbą ir skirdamas savo odę kunigaikščiui Jonušui iš Kėdainių, Steponas Jaugelis Telega XVII a. sudėjo tokius žodžius:

Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza, turėjęs planų tapti dar ir Švedijos karaliumi, pabėgo į Vengriją. Švedai užėmė Varšuvą ir Krokuvą, o vakarinė Lenkija su Poznanės vaivada pripažino Karolį Gustavą savo karaliumi. Kas liko daryti įtakingiausiam ir

turtingiausiam LDK didikui, didžiajam etmonui Jonušui Radvilai?

1655-ųjų spalio 20-ąją Vilniaus vaivada ir didysis LDK etmonas J.Radvila kartu su Vilniaus vyskupu Jurgiu Tiškevičiumi ir daugiau kaip tūkstančiu kitų didikų bei bajorų su švedų karvedžiu grafu Magnusu

de la Gardie pasirašo sutartį. LDK unija su Lenkija nutraukiama, sudaroma unija su Švedija, kuri įsipareigoja paremti Lietuvą kare su Maskva, atlyginti karo metu padarytus nuostolius, išlaikyti LDK vidaus tvarką, o LDK – likti neutralia Švedijos kare su Lenkija ir, karui pasibaigus, paskelbti Karolį Gustavą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Lenkai paskelbia J.Radvilą išdaviku. Sumušti švedai, taip ir neįvykdę J.Radvilai Kėdainių sutartimi duotų pažadų, traukiasi iš Lietuvos. Beveik pusės gyventojų netekusi Lietuva lieka unijoje su Lenkija.

Tokia trumpa pirmojo Lietuvos bandymo pasirinkti Šiaurės kryptį faktografija.

Kad ir kaip kas vertintų J.Radvilą, tiesa visada bus ir tai, kad J.Radvila yra vienas didžiausių ir tragiškiausių mūsų istorijos vyrų, kurio gyvenimą prieš šešerius metus

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

13

kunigaikštis Jonušas Radvila Vilniuje, sakydamas kalbą LDK klube, bene tiksliausiai įvertino kunigaikštis Motiejus Radvila: „Būtent ši tariama išdavystė buvo atsisakymas įtraukti Lietuvą į naują tragišką karą, kurio priežasčių reikėtų ieškoti lenkų Vazų šeimos ambicijose. Paskutiniojo Jogailaičio laikais, kai Radvilos tapo galingiausia gimine Lietuvoje, buvome tam tikra prasme skeptiški unijai. Šis neigiamas požūris į uniją pasireiškė šeimos politikoje ir vėlesniais amžiais. Kėdainių sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad Jonas Kazimieras atmetė Liublino unijos susitarimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Taujėnuose gyvenę Radvilos puikiai suprato tas tradicijas, kai vienas iš jų priėmė Jonušo Radvilos vardu pavadinto pulko garbės komendanto pareigas. Ši istorinė Radvilų pozicija ir šiandien yra aktuali.

Lenkai ir lietuviai yra dvi nepriklausomos tautos, kurios turi gyventi draugiškai ir laikytis išvien, bet tuo pačiu metu visada gerbti tarpusavio susitarimus ir sutartis.“ Taip Vilniuje 2007-ųjų birželį kunigaikštį Jonušą prisiminė tuomet 46 metų kunigaikštis ir verslininkas iš Varšuvos, „Trakcja Polska“ bendrovės valdybos pirmininkas Motiejus Radvila, Mikalojaus Radvilos Juodojo 12-osios kartos palikuonis, Radvilų Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovas.

Kartu su juo buvo trejais metais vyresnis pusbrolis, verslininkas Mikalojus Konstantinas Radvila. Abu – lyg iš akies lupti XVI a. Biržų ir Dubingių kunigaikščiai.

Jonušo Radvilos nuopelnus Kėdainiams mena skulptoriaus A.Boso sukurtas paminklas „Skrynia“.

Išsilavinęs ir turtingas

Rašydami apie J.Radvilą istorikai mini jį kaip vyrą, kuris dar būdamas jaunas tapo ryškiu valstybės ir religiniu veikėju (Lietuvos pakamaris, vėliau – Žemaitijos seniūnas). Tapo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos reformatų (kalvinų) globėju, o Biržus ir Kėdainius pavertė reformatų centrais. Kėdainiuose įkūrė spaustuvę, kvietėsi į savo dvarą garsius Europos mokslo vyrus, tarp jų ir čekų pedagogą Janą Amosą Komenskį (Comenius, 1592-1670).

Puikus raitininkas ir šokėjas, gerai išauklėtas ir išsilavinęs.

Mokėsi Leipcigo ir Leideno (Nyderlandai) universitetuose. Karybos – olandų valdovo Henriko Oraniečio armijoje, kuri tuo metu kovėsi su Ispanijos kariauna.

Laisvai kalbantis lotynų, vokiečių, rusinų, prancūzų kalbomis (atrodo, kiek ir lietuviškai), atsidavęs kalvinizmui, bet ne fanatikas. Viena jo žmona buvo katalikė, kita – stačiatikė. Jai Kėdainiuose iškart pastatė cerkvę.

Vienas geriausių to meto karo vadų. Dar jaunas būdamas dalyvavo mūšiuose su maskoliais, kuriuose

pasižymėjo ir narsa, ir sumanumu. Žygyje į Smolenską, kuriam vadovavo karalaitis Vladislovas, J.Radvila pirmasis iškėlė vėliavą su Vytimi ant Smolensko sienų. Tai kunigaikštis Jonušas 1654 metais vos su 11 tūkst. kareivių pastojo kelią 200 tūkst. maskolių armijai (kai kur minimi perpus mažesni skaičiai) ir, nukovęs 7000 priešų, sugebėjo rusų puolimą kuriam laikui pristabdyti. Mėgstamas savo kareivių ne tik už narsą, bet ir kilniaširdiškumą.

Be galo turtingas. Jo karinė palyda puošnumu ir kareivių skaičiumi lenkdavo karaliaus. Tai turėdami galvoje kunigaikštį Jonušą amžininkai kalbėjo, kad Radvilos, keliaudami nuo Baltijos jūros iki Juodosios, nakvodavo tik savo namuose.

Tai kas vis dėlto buvo kunigaikštis J.Radvila, kurio palaikai iš Tikotino buvo perkelti ir dabar ilsisi Reformatų bažnyčios kriptoje Kėdainiuose? Jei įvertinti reikėtų vienu sakiniu?

Profesorius Alfredas Bumblauskas: „Buvo iš liūtų padermės. Ne visada pasiduodantis matavimui iš kasdienybės taško žiūrint.

Tokių figūrų ir darbai dideli, ir klaidos didelės. Kunigaikštis Jonušas Radvila buvo iš tų, kurie kuria istoriją.“

14

|

Mano pasaulis

Afganistano diplomatijos vadovas Zalmai Rassoulas:

15min

Padėtis Afganistane vis dar sudėtinga, bet šalis yra pasirengusi 2014 metais tapti atsakinga už savo saugumą, tvirtina Afganistano užsienio reikalų ministras dr. Zalmai Rassoulas. „Tam nėra alternatyvos“, – interviu „Mano pasauliui“ sakė Z.Rassoulas. Nuvertus talibus, Afganistane buvo dislokuotos užsienio pajėgos. Įvairiose šalies vietose tarnauja apie 250 Lietuvos karių, mūsų šalis vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei. Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis 2006–2011 m. buvo finansuoti 169 projektai Gore. Tam iš viso skirta 15,37 mln. Lt. – Talibano režimo nebėra jau 11 metų. Ką per tą laiką pavyko pasiekti Afganistanui?

– Afganistanas 2001-aisiais ir Afganistanas 2012-aisiais yra du skirtingi pasauliai.

Valdant talibams gyvenome lyg tamsiaisiais amžiais. Tai yra svarbiausias dalykas, kurį pavyko pasiekti su jūsų, tarptautinių draugų, pagalba. Šiandien esame demokratiška šalis. Turime išrinktą parlamentą ir prezidentą. Afganistano spauda yra laisviausia regione. Kiekvienas gali laisvai reikšti savo nuomonę. Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje net 7–8 mln. vaikų lanko mokyklą. Pirmą kartą 40 proc. moksleivių sudaro mergaitės. Turime universitetus.

Jums padedant, nutiesėme daugiau kelių nei kada nors anksčiau, pastatėme daugiau ligoninių. Ekonomika auga, žemės ūkis vystosi.

– Kalbate apie didžiulį progresą.

Bet judėti į priekį trukdo aukštas neraštingumo lygis, prasti administraciniai sugebėjimai, paplitusi korupcija, narkotikų verslas, etniniai nesutarimai. Kasdienės naujienos irgi nėra džiuginančios…

Z.Rassoulas įsitikinęs, kad Afganistanas 2014 m. bus pajėgus pats gintis nuo priešų.

L.Balandžio nuotr.

2012 m. rugsėjo 28 d.

„Saugumo padėtis Afganistane svarbi viso pasaulio saugumui“

Eglė Digrytė redakcija@15min.lt

|

Z.Rassoulo dosjė Zalmai Rassoulas (gim. 1943) – Afganistano užsienio reikalų ministras. Baigė Paryžiaus medicinos mokyklą, kur gavo daktaro vardą, dirbo Saudo Arabijoje, Paryžiaus širdies ligų tyrimo institute. Kelis dešimtmečius aktyviai dalyvavo Afganistano laisvės kovoje, palaikė artimus ryšius su pasipriešinimo sovietų okupacijai judėjimu.

9-ajame dešimtmetyje įkūrė mėnesinį žurnalą „Afganistano realybė“, buvo informacijos šaltinis tarptautinei bendruomenei. Vadovavo buvusio Afganistano karaliaus Mohammado Zahero Shah sekretoriatui.

Nuo 2001 m., kai buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, lydėdavo Afganistano prezidentą Hamidą Karzai į visus oficialius vizitus. 2002 m. buvo paskirtas civilinės aviacijos ministru Vėliau Z.Rassoulas dirbo nacionalinio saugumo patarėju, o nuo 2010 m. vadovauja Afganistano diplomatijai.

– Žiniasklaida neatskleidžia progreso.

Lietuvai ir kitoms šalims, kurios padeda Afganistanui, labai svarbu žinoti, kad jų mokesčių mokėtojų pinigai neiššvaistomi ir jų karių kraujas nebuvo pralietas veltui. Žinoma, yra daug iššūkių. Pats didžiausias – saugumas. Per dešimtmetį negalėjome pasiekti tokio saugumo lygio, kokio reikia Afganistanui. Paklausite, kodėl. Yra daugybė „kodėl“. Mes patys bei tarptautinė bendruomenė neskyrėme pakankamo dėmesio šalies nacionalinėms saugumo pajėgoms sukurti ir apmokyti. Vėlavome kurti policiją, praradome daug laiko. Dabar už tai visi mokame didelę kainą. Dėmesio pritrūko ir svarbiausiam dalykui – kad problemos šaknys glūdi už Afganistano ribų. Teroristai glaudžiasi, mokosi ir gauna paramą ne Afganistane.

– Turite omenyje Pakistaną?

– Taip, kalbu apie Pakistaną. Kovojame su terorizmu ir ekstremizmu, o teroristai yra rengiami, globojami ir siunčiami į Afganistaną. Mano nuomone, tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes iki šiol negalėjome tam užkirsti kelio. Negalėjome užtikrinti pakankamos paramos kasdieniam Afganistano žmonių gyvenimui. Dėl to trūksta darbo vietų. Neišsilavinę žmonės naudojami smurtui plisti. Tai yra pagrindiniai iššūkiai.

savo kojų. Esame mineralų turtinga šalis, transporto kryžkelė tarp Centrinės ir Pietų Azijos bei Artimųjų Rytų. Taip pat turime didžiulį kultūrinį potencialą, vis svarbesnis yra aprūpinimas maistu. Žemės ūkis, kasybos ir paslaugų sektoriai padės Afganistanui išsilaikyti pačiam.

BFL nuotr.

– 2014 metais visa atsakomybė už šalies saugumą turėtų būti perduota Afganistano pajėgoms. Ar jos pasirengusios šiam sunkiam darbui?

– Turi būti pasirengusios, nes nėra alternatyvos. Dešimtmetį trukęs karas išvargino žmones. Šių laikų istorijoje tai yra vienas ilgiausių karų.

– Nebijote, kad pasitraukus užsienio kariams saugumo dar labiau sumažės?

– Nemanau. Jei taikos procesas klostysis sėkmingai ir į jį pavyks įtraukti tuos talibus, kurie nori prisidėti prie šio proceso.

Antras faktorius – Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų mokymas. Neturime problemų dėl skaičių. Neturime didelių problemų dėl mokymo, nes jie yra geri kovotojai. Bet yra bėdų dėl įrangos. Armijai trūksta įrangos, skirtos kovoti su terorizmu: sraigtasparnių, specialių įrenginių, transporto ir taip toliau. Dėl to dirbame su draugais ir sąjungininkais. Jei šiuos du dalykus išspręsime, esu tikras, galėsime apginti savo šalį. Jei kas nors teigia, kad dabar kovos vyksta todėl, kad pas mus dislokuotos užsienio pajėgos, tai jų nebeliks ir bus tik afganų pajėgos.

– Kas gali atnešti į Afganistaną taiką?

Esama siūlymų įtraukti Talibaną į vyriausybę, netgi padalyti šalį į taikią šiaurę ir neramius pietus.

– Visų pirma afganistaniečiai turi imtis atsakomybės už savo valstybę.

Tai normalu kiekvienai šaliai. Afganistanas yra nepriklausomas ir suverenus. Mūsų pareiga ginti ir rūpintis juo. Kad galėtume tai pasiekti, mums reikia pagalbos, kurią teikiate.Kas gali padėti dar labiau? Manau, stipresnis regioninis bendradarbiavimas su Pakistanu. Jei tai gali užkirsti kelią terorizmo plitimui, galime susitvarkyti su viskuo kitu.

– Kaip ilgai jums dar reikės užsienio pagalbos?

– Investicijų ir paramos reikės dar 10 metų – iki 2024-ųjų. Tai buvo nuspręsta Tokijo konferencijoje. Sukūręs infrastruktūrą, Afganistanas galės atsistoti ant

„Jei karys paklaustų manęs, atsakyčiau: esate Afganistane, kad apgintumėte savo žmones ir Afganistanas nebetaptų grėsme.“ – Lietuva prieš du dešimtmečius taip pat išgyveno pereinamąjį laikotarpį. Ar galite ko nors pasimokyti iš mūsų?

– Pirmiausia galime pasimokyti patriotizmo, kuris išlaikė žmones kartu, stiprino nepriklausomos valstybės, laisvės ir suverenumo jausmą. Taip pat – regioninio bendradarbiavimo tarp Baltijos šalių ir Europoje. Mums įdomu, kaip jums pavyko išlaikyti darbinius santykius su kaimynais Rytuose, Rusija ir kitais, kaip sugebėjote sunkiu metu prikelti ekonomiką ir atsigauti po krizės. Esame iš skirtingų regionų, bet artimi vieni kitiems.

– Jei Lietuvos karys paklaustų, kodėl jam reikia rizikuoti savo gyvybe dėl Afganistano žmonių, ką jam atsakytumėte?

– Jie yra Afganistane, kad apgintų save ir savo šalis. Niekas neatėjo į Afganistaną prieš Rugsėjo 11-ąją, kai valdė talibai, mūsų žmonės kentėjo, o žmogaus teisės, moterų teisės ir visos kitos teisės buvo visiškai pamintos. Niekas neatėjo. Visi pasirodė tik po Rugsėjo 11-osios, nes suprato, kad Afganistanas susijęs su jų saugumu. Jie atėjo apginti savo saugumo ir galiausiai padėti Afganistanui tapti laisvam. Esame labai dėkingi už tai, ką jie padarė. Bet jei karys paklaustų manęs, atsakyčiau: esate Afganistane dėl globalaus saugumo, kad užtikrintumėte, jog Afganistanas būtų saugi ir stabili valstybė, nebetaptų grėsme jūsų žmonėms, o tuo pačiu metu padedate afganistaniečiams susikurti gyvenimą, kurio jie nusipelnė.

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

15

A.Brūzga: Lietuva atkreipė NATO dėmesį į energetinio saugumo problemas

Energetinio saugumo svarba Lina Judzeikaitė redakcija@15min.lt

„Energetinio saugumo klausimai Lietuvai visuomet buvo svarbūs, pamažu juos įterpiame ir į NATO darbotvarkę, turime bendraminčių, sulaukėme palaikymo. Lietuva buvo viena pirmųjų, atkreipusi Aljanso dėmesį į šią temą“, – teigia Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos direktorius Audrius Brūzga.

Jo vadovaujamas centras padėjo pamatus nuo kitų metų Lietuvoje pradėsiančiam veikti NATO energetinio saugumo kompetencijos centrui, kuris teiks ekspertinę paramą energetinio saugumo klausimais.

Praėjusiųjų metų lapkritį Vyriausybė pritarė NATO energetinio saugumo kompetencijų centro įsteigimo koncepcijai ir principiniam veiksmų planui, oficialiai jis buvo įsteigtas šių metų liepą NATO Transformacijos vadavietėje Norfolke (JAV).

Centras pradės veikti tik tada, kai Šiaurės Atlanto Taryba jam suteiks formaliąją Aljanso akreditaciją. A.Brūzgos teigimu, akreditacija bus suteikta iki šių metų pabaigos.

NATO energetinio saugumo kompetencijos centrui vadovaus pulkininkas Romualdas Petkevičius, po metų jame pradės dirbti ekspertai iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Turkijos ir Italijos. Bendras šešių šalių ekspertų darbas bus naudingas ne tik NATO organizacijai, bet ir Lietuvos energetikos ir mokslo atstovams. Šis centras – tarsi langas į „platesnius vandenis“, nes jis suteiks galimybę dalytis patirtimi, ieškoti inovatyvių sprendimų, pritaikyti turimas žinias ir tapti platesnės energetikos ekspertų bendruomenės dalimi.

krizzes pirmiau usi s a mo m kosi prie pr ie kom ompi piut u er erių.

I.Gelū I.G elūno no o nuo nuotr. tr.

„Kariai naudoja elektrą, o ją dykumoje pasigaminti nėra taip lengva, pratybų metu jiems teko išspręsti daugybę uždavinių, – kalbėjo A.Brūzga. – Ateityje planuojama plėsti pratybas, gali būti, kad kitąmet jos vyks jau lauke, bėgios kariai, bus išskleistos saulės baterijos. Šį kartą tikrinome pačią koncepciją. Tikimės, kad karių pratybos ateityje bus vykdomos NATO mastu.“ Energetinio saugumo centro vadovas pabrėžė, kad mokymai taps vienu svarbiausių po Naujųjų pradėsiančio veikti centro uždavinių. Jie bus rengiami tiek kariams, tiek civiliams darbuotojams. Mokymų metu įgytos žinios ir patirtis leis staigiau reaguoti energetinių krizių metu ir sumažinti tokių įvykių pasekmes. Nesvarbu, kas tai būtų: ar dujų ir elektros tiekimo sutrikimas, ar šilumos tinklų avarija, ar naftos produktų išsiliejimas.

NATO energetinio saugumo kompetencijos centras turės parengti mokymų apie energetinį saugumą planus.

BFL nuotr.

A.Brūzga:

Karių pratybos – prie kompiuterio Pirmuoju žingsniu plečiant Energetinio saugumo centro veiklą tapo vasaros pabaigoje Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centre Nemenčinėje įvykusios karių pratybos „Energex 2012“, kurias Energetinio saugumo centras surengė kartu su Lietuvos kariuomene. Jose dalyvavo misijai Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje besiruošiantis šešioliktosios Lietuvos karių pamainos (PAG-16) štabas.

Tokio tipo pratyboms iki šiol nebuvo analogų nei Lietuvoje, nei NATO šalyse.

Pratybų metu kariai nelakstė su ginklais – jie sėdėjo prie kompiuterių ir mokėsi spręsti energetines krizes. „Pirmąjį kartą Lietuvos karyboje energetinio saugumo komponentas, kaip atskira kategorija, buvo integruotas į karinius mokymus“, – sakė A.Brūzga. Šiems mokymams buvo parengti įvairių krizių scenarijai, kariams teko spręsti sutrikusio energetinių resursų tiekimo problemas.

organizacija. Anot A.Brūzgos, per šį laiką centras plėtė ekspertų tinklą, pasirašė bendradarbiavimo susitarimus su mūsų šalies universitetais, įgijo partnerių užsienyje. Šie pagalbininkai padėjo analizuoti įvairius energetinio saugumo aspektus.

Jų analizės publikuojamos centro leidžiamame leidinyje „Energetinio saugumo akcentai“. Pašnekovas pridūrė, kad sukaupta patirtis ir žinios bus naudojamos tarptautinio centro veikloje. „Ką mes padarysime iki šių metų pabaigos, viską perduosime kolegoms, kurie tęs darbą. Mano vadovaujamas centras prisideda prie valstybės politikos energetinio saugumo srityje įgyvendinimo. Domimės visomis energetinio saugumo temomis, tačiau orientuojamės į karinį energetinį saugumą. Yra šalių, kurios ir dabar mano, kad tai – ekonominio pobūdžio klausimai, labiau tinkami spręsti dvišaliu pagrindu“, – sakė direktorius.

„Pirmą kartą Lietuvos karyboje energetinio saugumo komponentas, kaip atskira kategorija, buvo integruotas į karinius mokymus.“ „Vienas esminių centro uždavinių – sukaupti bei perduoti informaciją ir gebėjimus. Manome, jog Lietuva yra stipri savo įžvalgomis energetinėje srityje. Visa tai sudėsime į mokymo programas ne tik Lietuvos, bet ir viso Aljanso karininkams“, – teigė centro vadovas.

Perduos sukauptą patirtį Energetinio saugumo centras veikia dvejus metus, ši nedidelė 7 darbuotojus turinti institucija ir buvo sumanyta tam, kad ateityje taptų Lietuvoje veikiančia tarptautine

Pasak jo, energetinio saugumo tema iki šiol nebuvo plėtojama NATO mastu, Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, prabilusi, jog reikia galvoti apie ateitį ir iššūkius, kurių, jau dabar matyti, bus nemažai. „Jau dabar ryškėja, kad energetinio apsirūpinimo klausimai yra ir bus svarbūs ir NATO kaip kariniam Aljansui“, – pridūrė A.Brūzga.

Tarp Energetinio saugumo centrui priskirtų uždavinių – analizuoti, kaip naujausi mokslo pasiekimai gali būti pritaikomi kariuomenėje. Šis centras taip pat domisi,

kaip apsaugoti įrenginius, kuriuos išvedus iš rikiuotės nukentėtų kariuomenės aprūpinimas energetiniais šaltiniais.

Patarinės kariuomenių vadams Tuo metu NATO energetinio saugumo kompetencijos centras sieks Aljanso pajėgų transformacijos ir efektyvesnio energetinių resursų panaudojimo šalių narių kariuomenėse. „Centras turės analitikų padalinį, kuris stebės, kas, susijusio su energetinių resursų gavyba, tiekimu bei rinkos sąlygomis, vyksta regione, Europoje, pasaulyje. Analitikai aiškinsis, į ką planuodami operacijas turėtų atkreipti dėmesį sprendimus priimantys kariuomenės vadai“, – teigė A.Brūzga.

Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu NATO šalyse nėra sukurta doktrinų, susijusių su energetiniu saugumu. „Apie tai šnekama, bet dar kol kas atsargiai. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, JAV šiuo klausimu dirba individualiai. Lietuvoje veiksiantis centras, remdamasis gerąja praktika, užsiims tokių doktrinų kūrimu“, – pabrėžė pašnekovas.

Anot A.Brūzgos, kalbant apie energetinių išteklių tiekimą kariuomenėms ar naudojamos infrastruktūros galimą sugadinimą, NATO nėra labai pažeidžiama, tačiau vis labiau nerimaujama dėl galimų kibernetinių atakų prieš energetines sistemas.

Paklaustas, kokių yra kitų grėsmių, A.Brūzga teigė, kad kiekvienai šaliai jos yra skirtingos. Pavyzdžiui, JAV svarbiausia yra užsitikrinti naftos žaliavos tiekimą, nes dujų ši supervalstybė turi pakankamai. „O Lietuvoje ir visoje Europoje yra atvirkščiai. Naftos mes turime iš kur atsivežti, Europoje svarbesnis dujų tiekimas.

Dar vienas svarbus mūsų šaliai iššūkis – elektros tinklų integracija į Europos tinklus, todėl keitimasis patirtimis sprendimai ir bendras ekspertų darbas yra tiesiog būtinas. Šis Centras ir bus tarptautine ekspertų ir mokslininkų susitikimų, diskusijų ir konkrečių sprendimų aptarimų vieta, kuri padės įveikti kylančius iššūkius“, – teigė pašnekovas.

16

|

Mano pasaulis

15min

Iškeliavęs į darbą R.Kaziulis namo grįžta tik po 2–4 dienų.

J.Kalinsko nuotr.

Diana Blažaitienė redakcija@15min.lt „Pradedame darbą nuo to, kad klojame lovą“, – juokavo trečiasis sekretorius Artūras Slavinskas. Iškeliavęs į darbą, namo jis grįžta po kelių dienų. Traukiniuose kartais tenka minėti ir didžiąsias metų šventes.

A.Slavinskas kartu su kitais 15 diplomatų ir 38 tranzito kurjeriais rūpinasi, kad Rusijos piliečiui, norinčiam keliauti per Lietuvą, užtektų tik nusipirkti bilietą – Lietuvos pareigūnai sutvarko ir išduoda dokumentus, suteikiančius teisę vykti per Lietuvos teritoriją.

Nepigi schema Stojant į Europos Sąjungą (ES), Lietuvai teko spręsti Kaliningrado tranzito problemą. 2002 metų lapkritį ES ir Rusija bendrame viršūnių susitikimo pareiškime paskelbė pagrindinius principus dėl Rusijos Federacijos piliečių kelionių tarp didžiosios Rusijos ir Kaliningrado srities, atsižvelgiant į artėjančią ES plėtrą.

Lietuva tuomet dar nebuvo ES narė, taigi, ir balso teisės neturėjo, tačiau užsitikrinusi visišką ES finansavimą, ji sugebėjo per ypatingai trumpą, vos kelių mėnesių, laikotarpį sukurti modernią ir efektyvią schemą, sėkmingai veikiančią jau daugiau nei devynerius metus. Lietuvai pavyko užsitikrinti, kad supaprastinto tranzito sistemą finansuotų ES. „Tai reiškia, kad Lietuvai kompensuojama ir negauta konsulinių mokesčių dalis, nes išduodami tranzitinių vizų analogai – supaprastinti tranzito dokumentai – yra nemokami“, – sakė O.Skinderskis, URM Konsulinio departamento Supaprastinto tranzito dokumentų skyriaus vedėjas. Skaičiuojama, kad Lietuva dėl negaunamų mokesčių galėtų prarasti apie 30–35 mln. Lt per metus. ES Išorės sienų fonde, iš kurio

finansuojamas specialiosios tranzito schemos įgyvendinimas, 2007–2013 m. skirta beveik 373 mln. Lt. Visi pinigai tenka Lietuvai, nes tik ji šią schemą ir įgyvendina. Iš šių lėšų mokami atlyginimai konsuliniams ir vidaus reikalų sistemos darbuotojams, betarpiškai dalyvaujantiems tranzito schemos įgyvendinime, vykdomi reikalingos techninės įrangos bei darbo priemonių pirkimai, dengiamos pareigūnų mokymo išlaidos.

Pratę keliauti traukiniais Supaprastinto tranzito dokumentai yra išduodami geležinkeliu per Lietuvą keliaujantiems Rusijos piliečiams. O.Skinderskio teigimu, 2002 metais Rusija kėlė reikalavimą, kad tokia sistema galiotų būtent traukiniuose, mat rusai yra pratę keliauti geležinkeliais. Ypač daug keliaujančiųjų iš Rusijos į Kaliningradą ir atvirkščiai traukiniais per Lietuvą būna švenčių metu ir vasarą. Tuomet srautas būna 3–4 kartus intensyvesnis nei ne sezono metu.

Rusijos piliečiui, norinčiam keliauti, pavyzdžiui, iš Maskvos į Kaliningradą, užtenka turėti Rusijos Federacijos užsienio pasą ir tik vieną kartą, likus ne mažiau nei 27

2012 m. rugsėjo 28 d.

A.Slavinskas įniršusius keleivius greitai nuramina taikliu humoru.

J.Kalinsko nuotr.

Iš Rusijos į Rusiją Rusijos piliečiams, keliaujantiems iš Rusijos į Kaliningradą ir atvirkščiai, vizų nereikia. Dėl to, kad jie galėtų aplankyti kitoje Rusijos dalyje likusius artimuosius, Lietuvos diplomatai ir vadinamieji tranzito kurjeriai namų kartais nemato kelias dienas.

|

valandoms iki reiso, kreiptis į Rusijos geležinkelių kasas. Ten keleiviui parduodamas bilietas, o informacija apie keleivį suderintu ryšio kanalu patenka į Lietuvos ambasadą, kur pareigūnai tikrina, ar atitinkamas Rusijos pilietis nėra paskelbtas nepageidaujamu kurioje nors iš Šengeno erdvės valstybių.

Apie tai, ar jam suteiktas leidimas keliauti per Lietuvos teritoriją, Rusijos pilietis gali sužinoti kitą dieną atvykęs arba pasiskambinęs į kasas. Susivėlinusiam keleiviui bet kokiu atveju atsakymas bus suteiktas jau traukinyje. Tačiau atvejų, kai Rusijos piliečiams draudžiama keliauti per Lietuvos teritoriją, pasitaiko itin retai. „Tąsyk pilietis informuojamas, jam bilietų kasoje grąžinami pinigai“, – pasakojo O.Skinderskis.

Papildomai už supaprastinto tranzito dokumentus Rusijos piliečiai nieko nemoka.

Tačiau jie neturi teisės išlipti iš traukinio būdami Lietuvos teritorijoje. „Dokumentas suteikia teisę tranzitu vykti per Lietuvą 6 valandų laikotarpiu. Traukinys atstumą tarp Kenos ir Kybartų įveikia maždaug per tris valandas, bet tranzito laikas pailgintas dėl galimų traukinio vėlavimų ar nenumatytų sustojimų“, – sakė O.Skinderskis.

Ilga darbo diena Trečiasis sekretorius Radoslavas Kaziulis pasakojo, kad, iškeliavęs į darbą, namo grįžta tik po 2–4 dienų. Iš pradžių vyksta į Užsienio reikalų ministeriją, pasiima reikalingus

Norėtų greitaeigio traukinio O.Skinderskio teigimu, Rusija norėtų dar labiau supaprastinti dabar galiojančią sistemą. Rusija siekė ir tebesiekia, kad per Lietuvą važiuotų tranzitinis greitaeigis traukinys. Tokiu atveju, anot Rusijos, būtų galima išvengti ilgų sustojimų pasienyje.

Tačiau, URM pareigūno teigimu, keleivių ir bagažo patikrinimai pagal vieną iš ES direktyvų traukiniui nestojant įmanomi tik tuomet, kai traukinys juda didesniu nei 200 kilometrų per valandą greičiu. Tuo metu iš Rusijos per Lietuvą važiuoja senos konstrukcijos traukiniai, kurių maksimalus leistinas greitis yra 160 kilometrų per valandą.

Pernai Rusijos piliečiams buvo įteikta beveik 261,5 tūkstančio supaprastinto tranzito dokumentų.

Tranzito kurjerių kasdienybė dokumentus ir tuomet su kolegomis keliauja į Kaliningradą. „Atvykstame į ministeriją, paimame atitinkamus dokumentus ir vykstame į Kaliningradą. Ten pasiimame dokumentus iš konsulato, perkeliame duomenis į savo kompiuteriuką ir trumpai pailsėję – vėl į paskirtąjį traukinį, kuriame ir dirbame“, – savo darbo specifiką atskleidė diplomato pareigas traukinyje atliekantis R.Kaziulis.

Dažniausiai viename traukinyje dirba trise – diplomatas ir du tranzito kurjeriai.

Tiesa, piko metu, pavyzdžiui, vasarą, traukiniuose dirba daugiau žmonių – buvo atvejų, kai iš Kaliningrado pajudėdavo 17 vagonų sąstatas su daugiau nei 700 keleivių, kuriems įteikti paruoštus dokumentus iki Nesterovo – paskutinio sustojimo pasienyje su Lietuva – reikia suspėti per tris valandas. „Va tada tikrai būna karšta“, - įspūdžiais dalijasi R.Kaziulis.

Diplomatas, atvykęs į traukinį, paskirsto darbus kurjeriams. Šie eina per vagonus ir sutikrinę paruoštų supaprastinto tranzito dokumentų bei keleivių pasų ir jų užpildytų anketų duomenis, įteikia keleiviams tranzito dokumentus, o diplomatas sprendžia neįprastas situacijas. Pavyzdžiui, jam tenka išduoti naujus supaprastinto tranzito dokumentus tuo atveju, kai keleivis juos yra pametęs arba sugadinęs. Kai keleivių daugiau – ir diplomatas pabūna kurjeriu.

Viešajai tvarkai palaikyti traukiniu vyksta ir Rusijos policijos pareigūnai, tačiau agresyvių keleivių pasitaiko retai.

A.Slavinsko teigimu, konsuliniai darbuotojai yra gerai išmokyti, kaip dirbti su keleiviais. „Būna rėkia: aš važiuoju iš Rusijos į Rusiją. Sakau: taip, bet per mano daržą ir sodą“, – šypsosi A.Slavinskas.

Keleiviai, kuriems paaiškinama, kad dėl agresyvumo jiems gali būti uždrausta įvažiuoti į Šengeno erdvę, iškart nurimsta.

Traukiniuose konsuliniai darbuotojai leidžia ir didžiąsias metų šventes. Tačiau darbais jie draugiškai pasidalija – jei kažkam teko dirbti per šv.Kalėdas, tai Naujuosius metus jau galės pasitikti ne kelyje, bet su šeima ar draugais.

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

Lietuviškos vilionės menu Asta Cibienė redakcija@15min.lt

|

17

Kultūros sklaida

DIZAINAS IR ARCHITEKTŪRA:

„Miranda“

neatrasta niša Skandinavai vertina aukšto meninio lygio dizainą, jų akis įpratusi prie architektūrinių perliukų, tad lietuvių dizainas ir architektūra čia galėtų rasti savo nišą. Juk į kokią tarptautinę parodą ar mugę mūsų kūrėjai benuvažiuotų, vis parsiveža apdovanojimų. „Tai reiškia, kad mums nereikia kuklintis.

Pasislėpusių niekas neieškos, laikas išmokti patiems prisistatyti, – ragino L.RuokytėJonsson. – Bet čia jau reikalingos valstybinių lėšų investicijos. Gerai, kad dabar šioje srityje ledai jau pajudėjo. Ir mūsų kinui pasisekė – pagaliau įkurtas Lietuvos kino centras, kuris užsiims kino gamybos skatinimu, jo sklaida ir edukacija. O juk mūsų dokumentiką žino visa Skandinavija.“

Kas turi didžiausią galią formuojant teigiamą Lietuvos įvaizdį? Neseniai kadenciją baigusi Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje Liana Ruokytė-Jonsson neabejoja, kad tai – meno pasiekimai.

Jos žodžiais, Šiaurės šalys finansiškai pajėgios atsivežti visko, ko tik širdis geidžia, tad ir jų kultūros vartotojai turi pakankamai išlavintą skonį, juos sunkiau suvilioti. Vis dėlto kuo lietuviams jau pavyko suvilioti skandinavus ir kur dar galima įkelti koją?

LITERATŪRA: trūksta tęstinumo

TEATRAS: danams jis per sunkus

DAILĖ: darbai graibstomi Nors mūsų teatro menas Danijoje nėra itin populiarus, lietuvių dailė, priešingai, čia itin vertinama. Ir ne vien tik Vilmantas Marcinkevičius Lietuvos vardą išgarsino – keletas privačių kolekcininkų savo rinkiniuose turi daug žinomų lietuvių dailininkų darbų. „Pamenu, lankiausi vieno danų fabrikanto įmonėje ir buvau maloniai nustebinta, pamačiusi, jog visos tos įmonės patalpos išpuoštos lietuvių dailininkų darbais, tarp jų – Šarūno Saukos, Dalios Kasčiūnaitės, Algio Griškevičiaus ir kt. – pasakojo L.RuokytėJonsson. – O ar daug lietuvių žino, kad vienas garsiausių pasaulio meno muziejų, įsikūrusių už Kopenhagos, „Louisiana“ savo kolekcijoje turi jauno lietuvių dailininko Mindaugo Lukošaičio 100-o piešinių seriją „Pasipriešinimas“, kuri nuo 2011 metų gegužės mėnesio vis dar eksponuojama atskiroje muziejaus salėje?“

Vasarą Stokholmo Karališkame teatre parodyti O.Koršunovo spektakliai „Miranda“ ir „Dugne“ sulaukė didelio pasisekimo. „Teatras, kuris atsisako būti abejingas“, – tokie atsiliepimai mirgėjo Švedijos laikraščiuose.

D.Matvejevo nuotr.

MUZIKA: „eksportas“ aprimo Su didžiausia nostalgija tiek lietuvių, tiek švedų muzikos kūrėjai ir atlikėjai iki šiol prisimena tuos laikus, kai vyko šimtai muzikinių mainų projektų ir gastrolių abiem kryptimis dvimečio mainų projekto „Švedija–Lietuva. Muzikiniai saitai 2002–2003“ kontekste.

Dabar mūsų muzikinės kultūros „eksportas“ į Šiaurę aprimo, nes dėl lėšų trūkumo Skandinavijos šalims negalime būti lygiaverčiais partneriais. O kai negali bent penktadaliu prisidėti savo lėšomis, susidomėjimas mūsų muzikine kultūra kiek atšąla. Ž.Vaitonytės nuotr.

Kone 20 metų Skandinavijos šalyse gyvenanti L.Ruokytė-Jonsson pirmiausia išskiria lietuvių teatro meną. Jis ypač vertinamas Norvegijoje, Islandijoje, Švedijoje ir Suomijoje. Ten mūsų šalies gerą įvaizdį jau ilgai kuria ne tik Oskaras Koršunovas, statydamas spektaklius bei atveždamas lietuviškus pastatymus, bet ir Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Cezaris Graužinis. „Nors Danijoje ne kartą viešėjo lietuviškas teatras su puikiais pastatymais, nepasakyčiau, kad danai šiltai priėmė mūsų teatrinį meną, – pastebėjo L.Ruokytė-Jonsson. – Atrodo, kad mūsų unikali ir šiuolaikiškumo prasme toli pažengusi teatrinė kalba danams kiek per sunki, nes jų publika pripratusi prie tradicinio teatro.

O Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje O.Koršunovo spektakliai yra laukiami taip, kaip E.Nekrošiaus – Italijoje, R.Tumino – Rusijoje ar C.Graužinio – Suomijoje. Tik gaila, kad mes savo teatrinės kultūros patys dar neįvertiname kaip vienos efektyviausių priemonių kurti gerą Lietuvos įvaizdį.“

„Šiais laikais sudėtinga atvežti mūsų orkestrus (tiek simfoninius, tiek kamerinius) į šalis, kur yra įsigalėjusi tradicija, kad atvykstančioji šalis prisideda kažkokia dalele finansiškai. Deja, dažnai tenka „apkarpyti“ didelius gražius užmojus (turėjau mintyje orkestrų gastroles Šiaurės šalyse) iki nedidelės sudėties ansamblių ar solistų, kuriems tenka koncertuoti su svetimais orkestrais“, – patirtimi dalijosi L.Ruokytė-Jonsson.

Ji prisiminė 2009-uosius, kai šventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šiai datai pažymėti buvo parengtas solidus projektas – Lietuvos kamerinio orkestro su smuikininku Julianu Rachlinu koncertų gastrolės po geriausias Skandinavijos šalių muzikos scenas. Iš Lietuvos pusės tereikėjo padengti 10 proc. visų kaštų, kad gastrolės įvyktų. „Vienas „nueinantis ministras“ savo parašu patvirtino, kad Lietuva prisidės. Ir staiga kitas „ateinantis ministras“ ėmė ir nubraukė tą parašą, – pasakojo L.RuokytėJonsson. – Teko trūkstamas lėšas „žvejoti“ iš skandinavų verslininkų bei mece-

L.Ruokytė-Jonsson: „Lankiausi vieno danų fabrikanto įmonėje ir buvau maloniai nustebinta, pamačiusi, kad visos tos įmonės patalpos išpuoštos lietuvių dailininkų darbais.“ natų, kad gastrolės, nors ir menkesnės, įvyktų. O galėjo būti ir kitaip – sulaužyti visus susitarimus su skandinavų partneriais, prarasti jų pasitikėjimą mumis ir savo noru „prisirišti prie gėdos stulpo“. Savo jubiliejus kitų pinigais švęsti paprasčiausiai nepadoru. Kai įtampa atslūgsta, tada jau mokame pasipuikuoti aukštais mūsų atlikėjų įvertinimais, pamiršdami, kokia kaina šie rezultatai pasiekti. Štai jums vaizdelis iš mūsų realybės...“

Prieš 13 metų L.Ruokytei-Jonsson pradėjus dirbti Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, į švedų kalbą buvo išverstos vos kelios lietuvių autorių knygos. Kai 2008 metais ji baigė savo misiją šioje šalyje, buvo išverstos jau 26 knygos.

Bet pakartoti šią sėkmę Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje nebuvo taip paprasta.

Pagrindinis kliuvinys – kvalifikuotų grožinės literatūros vertėjų stoka. „Išsiugdyti profesionalių vertėjų galima tik dedant labai daug pastangų ir skiriant tam lėšų. Šį darbą, ko gero, geriausiai atliko Lietuvoje veikusi viešoji įstaiga „Lietuviškos knygos“, kuri rūpinosi literatūros sklaida užsienyje. Bet ši organizacija buvo beatodairiškai „nužudyta“ pakliuvus į masinį viešųjų įstaigų naikinimų vajų. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip padaryta. Neveikiančias organizacijas reikia naikinti, bet kam naikinti puikiai funkcionuojančias?“ – stebėjosi L.Ruokytė-Jonsson.

Tačiau ją džiugina, kad šiuo metu po truputį gaivinami Lietuvos prisistatymai svarbiausiose tarptautinėse knygų mugėse. Juk 2005 metais Lietuvos prisistatymas pagrindinės viešnios teisėmis svarbiausioje Šiaurės šalių regiono knygų mugėje Geteborge buvo mūsų sėkmės istorija. Reportažų apie mūsų šalį, jos kultūrą ir literatūrą banga kilo dar prieš 2–3 savaites ir nenuslūgo iki mugės pabaigos. „Mano archyve – apie tūkstantis pozityvių straipsnių apie Lietuvą, susijusių su šiuo renginiu, – skaičiavo L.RuokytėJonsson. – Po tokio puikaus Lietuvos pasirodymo mūsų literatūros ir pačios šalies reputacija smarkiai pagerėjo.

Bet pasikeitus valdžiai tvarka ūmai pasikeitė ir visos knygų mugės Lietuvai užsidarė. Tiesiog nustojome dalyvauti jose.

Nedaug trūko, kad visi pamirštų, jog Lietuvoje irgi rašomos knygos. Štai kaip nemokant ūkininkauti galime investuoti milijonus į gerą Lietuvos įvaizdžio kūrimą, ir po to viską iš karto paleisti vėjais. Tęstinumas yra būtina sąlyga, kad tavęs neužmirštų, kad apie tave nuolat kalbėtų. Dabar po truputį vėl bandome grįžti į teisingas vėžes, kuo ir džiaugiuosi.“

18

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsėjo 28 d.

Algimantas Čekuolis: „Paisau tikrųjų valstybės interesų“ Poliglotas. Eruditas. Daugybę kraštų matęs keliautojas.

Derybų meno ekspertas. Atrodo, 80-metis Algimantas Čekuolis apdovanotas visomis diplomato savybėmis, tačiau niekada juo netapo. Nepaisant to, apie diplomatiją žino daugiau nei kas kitas.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt Interviu „Mano pasauliui“ A.Čekuolis papasakojo, ką galvoja apie Lietuvos diplomatiją.

– Kaip vertinate Lietuvos diplomatiją?

– Labai gerai. Tiesą sakant, net nemaniau, kad taip greitai išaugs didelis pulkas gabių žmonių, sugebančių analizuoti padėtį šalyje, kurioje reziduoja. Diplomatai puikiai gina Lietuvos interesus.

– Užsienio politikos ekspertai pastebi, kad Lietuvos tonas, kalbant apie kaimynus Rytuose, kai kuriais atvejais galėtų būti ir švelnesnis.

– Pasaulį sunku supjaustyti kaip Napoleono tortą. Rytuose mums svarbūs vieni dalykai, Vakaruose – kiti, Pietuose – treti.

Nieko ypatingo čia negaliu išsluoksniuoti.

Kalbant apie Rytus, mūsų tarpvalstybinius santykius formuoja ne istorinės nuoskaudos, gimusios prieš 20, 40 ar 50 metų. Juk net 500 metų, nuo Ivano Žiauriojo laikų, Rusija veržiasi į Baltiją ir į Lietuvą. Tai nepasikeitė ir dabar.

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo epizodas, pasitaikantis kartą per istoriją: todėl, kad Borisas Jelcinas buvo kitoks žmogus, jo santykiai su Lietuva – irgi kitokie. Nei Michailas Gorbačiovas, nei niekas kitas nebūtų mūsų paleidęs. Todėl mūsų interesų skirtumas su Rusija labai didelis ir nuolatinis. Jo lygintuvu ar saldainiais neišlyginsi.

Rusija vis dar žiūri į mus kaip į pabėgusią, atskilusią Sovietų Sąjungos respubliką. Pažiūrėkite, ką rašo jų spauda, kaip nuolatos tvirtina, kad gyvename kur kas blogiau nei Sąjungoje. Maža to, pasak jų spaudos, mūsų laisvė yra laikinas dalykas.

– O ką apie Lietuvą skelbia Vakarų žiniasklaida – negi tik tai, ką lietuviai apvogė ar kitaip nuskriaudė?

– Kokios žinios apie Lietuvą pasirodo Vakarų spaudoje, priklauso nuo žurnalisto kvalifikacijos. Jei žurnalistas yra

profesionalas, apie Lietuvą jis rašo teigiamai, stebisi tuo, kaip Lietuva sugebėjo ne tik ištrūkti iš po meškos letenos, bet ir sparčiai pertvarkyti ekonomiką, žemės ūkį. Kaip atsistojo petys į petį su Vakarais. Aišku, yra durnelių, kurie nieko nesupranta. Tokie rašo apie marginalus. Gilių straipsnių atrandu palyginti retai, tačiau, pavyzdžiui, žurnale „The Economist“ būna tokių objektyvių tekstų ir analizių, kokių lietuviškoje spaudoje nė su žiburiu nerasi.

– Kokių savybių reikia turėti, kad galėtum būti diplomatu?

– Diplomato profesijoje nėra nei jokios magijos, nei paslaptingumo. Išorinis blizgesys, kurį mato paprasti žmonės – priėmimai, automobiliai, išeiginiai drabužiai – viso labo fasadas. Priėmimai ir arbatėlės – vienas nuobodžiausių dalykų, galinčių nutikti žmogaus gyvenime. Ypač, kai jų daug: juk ne tik tu tuos priėmimus organizuoji – būtinai privalai dalyvauti ir kitų ambasadų renginiuose. Jei nepasirodysi, tai bus traktuojama kaip nepagarba.

Tai reiškia, kad vėliau ir į tavo priėmimą niekas neateis. Tuo metu tikrasis diplomatų darbas yra labai rimtas ir sunkus –

Dosjė Algimantas Jurgis Čekuolis (g. 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje) – Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas.

Gimė kaimo mokytojų šeimoje.

1948 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją.

1953 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą.

1953–1964 m. dirbo u tapo žvejybos laivuose jūreiviu, vidutiniojo tralerio bocmanu. Per tą laiką rašė apsakymus ir knygas (iš kurių 8 išleistos).

Nuo 1959 m. SSKP narys. 1966 m. baigė vakarinę John Reed kalbų mokyklą Havanoje (Kuba). 1964–1967 m. vertėjas SSRS žuvies pramonės ministerijos atstovybėje Havanoje.

1968 m. pakviestas dirbti spaudos agentūroje „Novosti“ Maskvoje, 1969– 1973 m. agentūros korespondentas Kanadoje, lankė prancūzų kalbos kursus.

analitinis. Lietuvai reikalingos ir naudingos informacijos rinkimas apie šalį, kurioje reziduoji. Tiems, kurie ruošiasi diplomatinei profesijai, pirmiausia reikia analitinio proto, o jis įgyjamas skaitant gerą literatūrą – taip pat ir periodinę. Būtina plėsti akiratį: jei esi protingas, vadinasi – ir žingeidus. Be abejo, kalbų mokėjimas – didelis privalumas. Vien su anglų kalba neišsiversi.

– Tačiau diplomatijos terminas apibrėžiamas ne tik kaip užsienio, tarpvalstybinės politikos vykdymas, bet ir apsukrus, lankstus tikslo siekimas.

– Sakyčiau, šios savybės būdingesnės kalbant apie šnipinėjimą.

Diplomatui reikalingesnis nebent proto guvumas, gebėjimas matyti į priekį, prognozuoti. Diplomatui reikia ne šiaip matyti reiškinį, bet jį suprasti: kodėl jis vyksta ir kokią įtaką turi dvišaliams santykiams. Kur glūdi to reiškinio šaknys ir kur tai gali atvesti.

A.Čekuolis: „Diplomatui reikia ne šiaip matyti reiškinį, bet jį suprasti: kodėl jis vyksta ir kokią įtaką turi dvišaliams santykiams.“

1975–1979 m. vadovavo SSRS spaudos agentūros „Novosti“ (APN) biurui Lisabonoje (Portugalija). 1981–1986 m.

APN biuro vedėjas Madride.

1986 m. rugsėjo 1 d. – 1992 m. sav savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vy vyr. redaktorius.

1988 m. išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu.

Vėliau buvo renkamas Sąjūdžio Seimo ir jo v vadovybės nariu.

19 m. išrinktas SSRS 1989 liaud deputatų suvažiavimo liaudies deputat juo buvo iki Lietuvos deputatu, nepriklausomybės atkūrimo.

1989–1995 m. valstybinės Ispanijos spaudos agentūros EFE korespondentas Baltijos šalims.

1992 m. VU Komunikacijos fakultete pradėjo dirbti dėstytoju, dėstė derybų ir bendravimo meną.

Nuo 1995 m. Lietuvos televizijoje veda laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“.

Moka anglų, ispanų, portugalų, lenkų, rusų, italų, prancūzų, vokiečių kalbas.

– Savo kuriamoje televizijos laidoje aptariate kone visą pasaulį. Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis, apie ką kalbėti?

Ar jūsų temoms turi įtakos Lietuvos užsienio politika – simpatijos ir antipatijos?

– Svarbiausia, kad laida būtų žiūrima ir klausoma. Kad būtų įdomu. O įdomu tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga, kuriai priklausome laisva valia, neprimesti ir nepriversti. Taip pat ir NATO, juk pirmą kartą per tūkstantį metų įsigijome labai tvirtus sąjungininkus. Penktas NATO punktas skelbia: kas užpuls vieną NATO šalį, užpuls visas. Ir tas sąjungininkų turėjimas mums labai pigiai atsieina.

Jei Lietuva prieš karą ginkluotei išleisdavo 25–50 proc. biudžeto, tai dabar tam skiriame tik 1 proc. Kadangi dirbu valstybinėje televizijoje, labai gerai suprantu to svarbą. Kaip ir ES teikiamas galimybes – ir dėl subsidijų, kurias gauname, ir dėl judėjimo laisvės – galite sėsti į traukinį ir išlipti Atėnuose, Barselonoje, Dubline, Londone ar Paryžiuje. Niekada to nebuvo – tą reikia mokėti vertinti.

Aišku, kalbant apie ES, būtina pasakoti ir apie jos sunkumus, suirimo grėsmę. Tačiau reikia kalbėti teisybę. Kai kalbi apie sąjungininkus, turi dešimt kartų pasverti kiekvieną žodį. Kai kalbi apie priešiškai prieš mus nusistačiusius – irgi. Nereikia be reikalo pykdyti. Vadinasi, esminis mano kriterijus – žiūrėti savo valstybės tikrųjų interesų. Laidą parengiu taip, kad po jos galėčiau ramiai pažiūrėti savo vaikams į akis.

15min

|

Mano pasaulis

2012 m. rugsėjo 28 d.

|

19

Ką daryti, kai užsienyje artimąjį ištinka nelaimė?

Naujienos iš užsienio, kur galbūt dirba, mokosi ar keliauja jums artimas žmogus, kartais nebūna geros. O jei užklumpa pati blogiausia naujiena – artimojo mirtis, su širdgėla aplanko ir klausimas: ką daryti, kai esi už šimtų ar tūkstančių kilometrų?

BFL nuotr.

Dalia Daškevičiūtė redakcija@15min.lt Jeigu apie artimojo mirtį užsienyje sužinojote ne iš, pavyzdžiui, ten gyvenančių giminaičių ar draugų, tikriausiai šią informaciją gavote iš policijos.

Užsienio reikalų ministerijos (URM) Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus atašė Martynas Taujanskas pasakoja, kad pirmiausia užsienio šalių institucijos apie Lietuvos piliečio mirtį informuoja Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą.

Pranešimas apie tai nedelsiant yra išsiunčiamas į URM bei Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tuomet policija gautą informaciją perduoda vietiniams policijos skyriams, kurie ir informuoja mirusiojo artimuosius apie nelaimę. Praėjusiais metais buvo gauti 287 tokie pranešimai. Beveik trys šimtai šeimų, gavusios šiuos pranešimus, patyrė ne tik netekties skausmą, bet ir baimę bei nežinią, kaip toliau elgtis.

Svarbiausia – apsidrausti ir apsispręsti M.Taujansko teigimu, gavus informaciją apie artimo žmogaus mirtį, pirmiausia reikia priimti sprendimą: ar palaikai bus laidojami užsienyje, ar bus vežami į Lietuvą.

Abiem atvejais reikia pasirūpinti, kad mirties faktas būtų užfiksuotas civilinės metrikacijos įstaigoje Lietuvoje. Tam reikia užsienyje išduotą mirties liudijimą su vertimu pateikti Lietuvos konsulinei įstaigai arba Lietuvos civilinės metrikacijos įstaigai (dažni atvejai, kai užsienio šalių institucijos pirmiausia išduoda tik laikiną dokumentą, o po mėnesio ar dar vėliau atsiunčiamas pats mirties liudijimas).

O mirusiojo Lietuvos Respublikos piliečio pasą būtina grąžinti jį išdavusiai įstaigai.

Natūralu, kad, mirus žmogui, kyla klausimas: kas nutiko ir kodėl? Jei jums nepavyksta gauti informacijos apie jums artimo

ar pažįstamo asmens mirties priežastį pagal buvimo valstybėje galiojančius įstatymus, šią informaciją gali padėti gauti konsulinis pareigūnas. Jeigu mirtis buvo nesmurtinė ir mirties aplinkybės yra aiškios, tai tokios informacijos artimieji gali tikėtis pakankamai greitai, o priešingu atveju reikia laukti, kol bus baigtas tyrimas.

Kitas itin svarbus dalykas – išlaidos. „Palaikų pervežimo išlaidos yra didelės, o formalumus užsienio šalyse tvarkyti sunku,

Lietuvos konsulinės įstaigos gauti leidimą. Pernai buvo išduota 117 tokių leidimų.

Norint gauti šį leidimą, Lietuvos konsulinei įstaigai užsienyje reikia pateikti nemažai dokumentų: valstybės, kurioje mirė asmuo, kompetentingos institucijos išduotą mirties liudijimą; mirusiojo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, jei toks yra; gydytojo pažymą apie mirties priežastį,; mirusiojo palaikų tvarkymo įstaigos pažymą apie tai, kad palaikai įdėti

Ištikus nelaimei, Lietuvos piliečiai bet kuriuo paros metu gali skambinti Konsulinės pagalbos telefonu:

+370 5 2362444 todėl keliaujantiems piliečiams primygtinai patariame draustis“, – pabrėžia URM Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus atašė.

Jeigu užsienyje miręs ar žuvęs asmuo buvo apsidraudęs, jo palaikų pargabenimu pasirūpina draudimo kompanija, kuri sutvarko visus palaikų gabenimo dokumentus ir formalumus. Priešingu atveju tuo turės pasirūpinti artimieji.

Palaikai dažniau vežami karste Kitas dalykas: jeigu ketinate artimojo palaikus transportuoti į Lietuvą, teks nuspręsti – ar palaikai bus kremuojami, ar vežami karste. Dėl palaikų pervežimo galima kreiptis tiek į šios paslaugos tiekėjus užsienyje (informaciją apie kuriuos dabar jau nesunkiai galima rasti internete), tiek Lietuvoje.

Dažniausiai palaikai vežami karste.

Tam reikia iš

į dvigubą karstą; valstybės, kurioje mirė asmuo, nustatyta tvarka išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad karste, išskyrus mirusiojo palaikus, daugiau nieko nėra, jeigu toks dokumentas yra išduodamas.

Paprastai aukščiau išvardytų dokumentų gavimu pasirūpina pervežimo paslaugas teikianti kompanija, nes nebūnant užsienyje ir su tuo nesusidūrusiems tai padaryti patiems būtų sunku.

Lietuva yra prisijungusi prie Susitarimo dėl mirusiųjų kūnų pervežimo, pagal kurį Lietuvos piliečiui mirus vienoje iš prie Susitarimo prisijungusių šalių (pvz.: Belgija, Prancūzija, Ispanija, visas valstybių sąrašas skelbiamas http://keliauk.urm.lt),

Martynas Taujanskas: „Kadangi palaikų pervežimo išlaidos yra didelės, keliaujantiems piliečiams primygtinai patariame draustis.“

leidimą laissez-passer, kurio pakanka palaikų pervežimui į Lietuvą, išduoda tos šalies kompetentinga institucija. Informaciją apie tai, kokia konkrečiai institucija išduoda minėtą leidimą, galima gauti Lietuvos konsulinėse įstaigose. Šis leidimas taip pat galioja tranzitu kertant prie Susitarimo prisijungusias šalis.

Vežant palaikus per Lenkijos teritoriją, be Lietuvos konsulinės įstaigos išduoto leidimo ar laissez-passer, papildomai reikia gauti Lenkijos konsulinės įstaigos išduotą leidimą pervežti palaikus per Lenkiją.

Nusprendus palaikus kremuoti, konsulinės įstaigos leidimų transportuoti urną su pelenais nereikia.

Dėl materialinės pagalbos palaikų pervežimui iš užsienio artimieji turėtų kreiptis į savivaldybę.

Atstovybių funkcijos – ne beribės „Ištikus nelaimei žmonės dažnai tikisi, kad diplomatai suteiks visą pagalbą, t. y. nusamdys palaikų pervežimo kompaniją, gaus mirties dokumentus, apmokės išlaidas ir t. t.“ – pasakoja M.Taujanskas.

Tačiau diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų funkcijos ir galimybės – ne beribės. Konsuliniai pareigūnai gali suteikti informaciją apie užsienio valstybės nustatytą palaikų gabenimo ar laidojimo tvarką, perduoti artimųjų rašytinius prašymus tos valstybės institucijoms, suteikti informaciją apie reikalingus dokumentus, tarpininkauti juos gaunant. Deja, diplomatinių atstovybių biudžetuose nenumatytos lėšos suteikti materialinę pagalbą, konsuliniai pareigūnai negali būti tais tarpininkais, kurie už artimuosius nusamdo pervežimo paslaugas teikiančią kompaniją.

Atstovybė mirusiojo artimųjų ar jų įgalioto asmens rašytiniu prašymu gali atlikti veiksmus, susijusius su dokumentų iš užsienio valstybių institucijų gavimu. Taip pat atstovybės išduoda specialius leidimus palaikams parvežti karste.

20

|

Mano pasaulis

15min

|

2012 m. rugsÄ—jo 28 d.