„Mano pasaulis“ 2012-07-27

mano pasaulis ISTORINĖS ATMINTIES SVARBA

Nr. 2/2012 m. liepa.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija.

Kardinolas A.J.Bačkis ir užsienio reikalų ministras A.Ažubalis atidengė 1863–1864 m. sukilimo dalyviams atminti skirtą memorialinę lentą.

Monikos Dikčiūtės nuotr.

Valstybinei sąmonei reikia atminties. Užsienio reikalų ministerija užsibrėžė svarbų tikslą – tinkamai įamžinti istorinę mūsų praeitį ir sugrąžinti po pasaulį išblaškytą Lietuvos paveldą.

Plačiau:

2,16, 18 psl.

„Scanpix“ nuotr.

LIETUVA RADO NAUJĄ ATRAMĄ ŠIAURĖJE

4–5 psl.

ŠANSAS PAVERSTI EUROPĄ SAVO NAMAIS

6–7 psl.

BALTIJOS ŠALYS DRASKO ENERGETIKOS MONOPOLIJAS

10–11 psl.

PASKUTINĖ NARKOTIKŲ KURJERIŲ VILTIS – DIPLOMATAI

14–15 psl.

2 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Užsienio politikos gairės Šiaurės ir rytų kryptys nesikerta, bet papildo ir sustiprina viena kitą, sako užsienio reikalų ministras.

A.Ažubalis diplomatinių atstovybių vadovams pabrėžė doros kaimynystės svarbą.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis Vilniuje vykusiame diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavime liepos 18 dieną pabrėžė, kad užsienio politika turi sumaniai derinti Lietuvos aktyvumą Šiaurėje su strateginiais ryšiais Vidurio Europoje ir parama Rytų Europos suartėjimui su ES. „Šiemet koordinuojame Šiaurės ir Baltijos aštuoneto veiklą, vykdome daugybę dvišalių ir daugiašalių projektų. Su regiono šalimis planuojame aukščiausio lygio susitikimus ir konsultacijas. Tikslas aiškus: praktiniais darbais spartinti regiono suartėjimą“, – teigė A.Ažubalis.

Kartu jis pabrėžė, kad atsisukdami į sektino ekonomikos modelio ir socialinės atsakomybės skandinavų šalis, „nebandome keisti Lietuvos tapatybės ir negalime nutolti nuo kitų ilgamečių mūsų draugų“. „Regioninis sumanumas reiškia ir gebėjimą lanksčiai suderinti naujus bendradarbiavimo formatus“, – sakė ministras.

Jo įsitikinimu, dvi regioninės – Šiaurės ir Rytų – Lietuvos užsienio politikos aktyvumo kryptys nesikerta, bet papildo ir sustiprina viena kitą. „Strateginis Lietuvos tikslas – telkti demokratinių valstybių žiedą Rytų Europoje – išlieka nepakitęs. Mes stipriai prisidedame, kad Rytų partnerystės programos šalys, ypač Moldova, Gruzija, Ukraina, neišklystų iš reformų kelio“, – pabrėžė A.Ažubalis.

Dora kaimynystė Jis išskyrė ir doros kaimynystės svarbą. Pamatinė jos prielaida, anot ministro, yra atsakinga ir etiška laikysena savo piliečių ir kaimyninių visuomenių atžvilgiu. „Vertybinė politika yra vienintelė patikima, pragmatinė ir ilgalaikė išeitis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Todėl mūsų kaimynystės instrukcijos yra paprastos: išsaugokime padorumą, neperženkime sveikos konkurencijos ribų ir reikalaukime to paties iš kaimynų“, – sakė A.Ažubalis.

Bendradarbiavimas su artimiausia kaimyne Latvija, anot jo, turi būti plečiamas ne tik energetikos, bet ir kultūros, jaunimo mainų srityse, kuriant bendros, tarpininkus eliminuojančios informacinės erdvės plėtrą. Tokiu būdu būtų sustiprinta baltų vienybė.

Pasiekus geriausius Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje prekybos ir turizmo rodiklius, A.Ažubalio teigimu, svarbu siekti visuomenių suartėjimo per bendrus kultūros, istorijos ir jaunimo mainų projektus, išliekančius tautinių mažumų klausimus spręsti atsisakant nusistatymų ir remiantis faktais. „Mūsų šalis suartina greitai atsirasiančios elektros ir dujų jungtys. O lenkų naikintuvai šiandien saugoja Lietuvos oro erdvę.

Tik laiko klausimas, kada mūsų strateginių

ryšių formulėje neliks jokių neigiamų ženklų“, – pridūrė ministras.

Jis taip pat išskyrė Švediją, kuri yra Lietuvos sąsaja su Skandinavija. „Švedija – tai lieptas į vieningos Baltoskandijos viziją.

Juo verta žengti ekonomikoje, politikoje ir išnaudoti švedų paramą dorai kaimynystei“, – tikino A.Ažubalis.

Santykiuose su Baltarusija, pasak jo, Lietuva turi remti tautos savivaldos siekius ir plėtoti skaidrumu, atvirumu, bet ne diktatu grįstus verslo ryšius. „Šiandien režimas neužtikrina nei Baltarusijos suverenumo, nei žmonių gerovės, nei demokratijos perspektyvų, nei regiono stabilumo. Grėsmingas Astravo projektas, ginkluotė Lietuvos pasienyje ir opozicijos priespauda prieštarauja vertybėms, ant kurių stovi visa Europa. Situacijai keisti privalome siekti vieningos vertybinės ES pozicijos bei užtikrinti tikslinę paramą bundančiai visuomenei, ypač jaunimui“, – sakė ministras.

Išlaikyti iškovotą tarptautinę paramą šalies energetiniam saugumui yra besąlyginis prioritetas.

Nepaisant augančio ekonominio bendradarbiavimo, Lietuvos ir Rusijos santykius, A.Ažubalio nuomone, komplikuoja Karaliaučiaus krašte telkiama puolamoji ginkluotė ir vykdomi atominiai planai, nepripažintas okupacijos faktas ir galios politikos projektai Eurazijoje. „Mūsų išeitis – atsieti energetiką ir ekonomiką nuo destruktyvios politikos. Tokie

praktiniai darbai leidžia žengti ir prie vertybinių: tiek artėjančiame Lietuvos ir Kaliningrado tarybos posėdyje, tiek tarpvyriausybinėje komisijoje, tiek mano siūlyto Pasitikėjimo forumo veikloje. Dėl Rusijos turime dar glaudžiau kalbėtis su Šiaurės šalimis. Ir siekti vieningos ES pozicijos už prodemokratišką, taigi ir prorusišką, Rusijos raidą“, – akcentavo ministras.

Gyvybiniai poreikiai Europos politikoje ministras ragina laikytis Šiaurės krypties, bet išlaikyti pusiausvyrą: plėtoti ryšius ir su Pietų šalimis bei saugoti valstybinį, tautinį, kultūrinį savarankiškumą. „Galima prabilti apie tam tikras Europos Sąjungos šiaurinės koalicijos apraiškas. Politinis jų vardiklis yra atsakomybė, o geografija apima istorinę Hanzos lygos erdvę. Tačiau mes nežadame šiame regione ištirpti ir neatsisakome dabartinės sėkmingos ryšių plėtros su tokiomis šalimis kaip Prancūzija ar Italija. Optimali eurodilemų išeitis Lietuvai yra laikytis Šiaurės, bet neprarasti pusiausvyros“, – tvirtino A.Ažubalis.

Kartu jis pabrėžė, kad Lietuva ir visa Europa turi puoselėti ypatingus strateginius santykius su JAV, kurių užsienio politika stabilizuoja tarptautinį sutarimą ir remia demokratiją visuose pasaulio regionuose.

Tačiau, anot A.Ažubalio, būtų neteisinga toliau reikalauti, kad JAV dengtų visus Europos saugumo kaštus. „Atsakomybės pasaulyje turi imtis kiekvienas, įskaitant ir mus. Čikagoje iškovotos naujos NATO saugumo garantijos yra įrodymas, kad ilgametis solidarumas tokiuose įtampos taškuose kaip Afganistanas, Irakas ar Balkanai didina Lietuvos saugumą“, – teigė ministras.

Metiniame pranešime jis akcentavo, kad Lietuvos užsienio politika turi tarnauti

gyvybiniams valstybės poreikiams, kurių išskyrė keturis: energetinį saugumą, ekonomikos plėtrą, gyvybingą santykį su pasaulio lietuviais ir koordinuotą istorinės atminties politiką.

A.Ažubalio teigimu, išlaikyti iškovotą tarptautinę paramą šalies energetiniam saugumui yra besąlyginis prioritetas. Visagino atominės elektrinės, elektros ir dujų jungčių su Europos Sąjunga, suskystintų dujų terminalo, energijos gamybos ir tiekimo atskyrimo projektai, anot ministro, leis jau po kelerių metų realiai sumažinti kiekvieno namų ūkio išlaidas energijai, sutvirtinti šalies savarankiškumą, paspartinti ekonominį augimą.

Svarbia priemone stiprinant Lietuvos ūkį ministras įvardijo prie rekordinio 2011 m.

Lietuvos eksporto augimo, turizmo ir tranzito tinklo per Lietuvą plėtros prisidėjusią ekonominę diplomatiją, apimančią naujų verslo ryšių mezgimą, verslo misijas, renginius verslininkams ir kitą veiklą. „Nuo pat atėjimo į ministeriją siekiu, kad mūsų atstovybės taptų ekonominės diplomatijos centrais. Bet jų efektyvumas priklausys ne nuo pavienių iniciatyvų, o nuo koordinuotų, kiekvienai šaliai pritaikytų lietuviškų „verslo planų“ pagrįstumo. Visos Lietuvos ūkiui atstovaujančios grandys turi sukonkretinti savo uždavinius ir glaudžiau derinti veiksmus, kad išgautume sinergiją“, – akcentavo A.Ažubalis.

Istorinės atminties svarba Jis taip pat atkreipė dėmesį į istorinės atminties puoselėjimo svarbą. „Būdama Tautos tęstinumo sąlyga, istorinė atmintis yra ir politinės raiškos ar net kovos dėl įtakų zona. Ji stiprina ryšius ir įvaizdį pasaulyje. Bet kai atmintį žaloja propaganda, žalojamas bendruomenių mąstymas, taigi ir nacionalinis saugumas“, – pabrėžė ministras.

Kalbėdamas apie naujus diplomatijos bruožus, A.Ažubalis ragino išnaudoti gerąją pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Demokratijų bendrijai patirtį bei pasinaudoti pagrindinių daugiašalių tribūnų, tokių kaip Jungtinės Tautos, atveriamomis naujomis galimybėmis. Pagrindiniu kitų metų iššūkiu jis įvardino artėjantį Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai.

Lietuvos diplomatams ministras linkėjo išmonės ir atkaklumo bei pabrėžė teigiamą įsibėgėjančios personalo politikos reformos poveikį darbo rezultatams. „Žinau, kad dirbdami kartu užtikrinsime teigiamą balansą ne tik Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje, bet ir Lietuvos energetikoje, ekonomikoje, žmonių piniginėse ir nuotaikose. Tai esminis doros kaimynystės, sumanumo regione, pusiausvyros Europoje ir atsakomybės pasaulyje tikslas“, – apibendrino A.Ažubalis.

Parengė URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento Visuomenės informavimo skyrius

4 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Lietuvos burė krypsta Lietuvos santykiai su kaimynėmis šalimis Šiaurėje kasmet tampa vis glaudesni. Tiesioginių investicijų iš Skandinavijos mastai auga, eksporto kreivė kyla į viršų. Strateginiai projektai irgi iriasi į priekį – iš mokytojo ir mokinio statuso išaugome į lygiavertę partnerystę.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt

Svoris Europos erdvėje Šiaurės šalys – vienas sėkmingiausių pasaulio regionų, vertinant gyvenimo kokybę, socialinę aplinką, darbo kultūrą. Tačiau politologas Mindaugas Jurkynas sako, kad norint ir toliau išlikti vienu labiausiai klestinčių regionų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, būti inovacijų lyderiu bei sukurti sąlygas tolesnei ekonominei ir socialinei regiono plėtrai, būtina glaudžiau koordinuoti veiksmus ir sprendimus tarp Šiaurės ir Baltijos valstybių. Šia kryptimi dirbama jau pora dešimtmečių. 1992 metais gimė Baltijos ir Šiaurės šalių aštuonetukas, vadinamasis Nordic Baltic 8 (NB8). Tai – neformalus Šiaurės ir Baltijos valstybių vyriausybių bendradarbiavimo formatas. „Mūsų geografinė priklausomybė, tamprūs geopolitiniai santykiai tokiuose formatuose kaip NB8 rodo, kad ryšiai tarp valstybių gana tvirti. O jei avansu pagalvotume apie prisijungimą prie Šiaurės šalių elektros energijos rinkos, fizinių jungčių su Šiaurės Europos regionu ateityje bus dar daugiau“, – prognozavo M.Jurkynas.

Šiaurės šalių investuotojai Lietuvoje* Danija Islandija Norvegija Švedija

260 18 195 237

* iki 2010 m. (vėlesnių duomenų nėra) Šaltinis: Statistikos departamentas

Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad, kalbant apie tiesiogines užsienio investicijas, Lietuvos žvilgsnis iškart krypsta į Skandinaviją. „Skandinavai į mus žiūri

Investicijos kasmet auga Lietuva atvirai sako, kad regiono šalių pagalba ir palaikymas gali padėti užsitikrinti didesnį svorį Europos ir transatlantinėje plotmėje, spręsti Lietuvai ir visam regionui aktualias problemas. Šiaurės šalys visada buvo vienos didžiausių Lietuvos transatlantinės krypties rėmėjų. „Jei Šiaurės šalis vertinsime kaip vieną valstybę, tai bus didžiausias investuotojas Lietuvoje, nekalbant jau apie finansinę paramą valstybės pilietinei visuomenei, demokratijai ir kitiems svarbiems procesams, kurie buvo ypač svarbūs mums, kaip besivystančiam, nepriklausomybę atgavusiam ir valstybingumą atstačiusiam kraštui“, – kalbėjo M.Jurkynas.

kaip į vietinę rinką, turime tai išnaudoti“, – teigė M.Dargužaitė. Pavyzdžiui, 2012-aisiais naujų investicinių projektų pirmiausia tikimasi iš didžiausių šalies investicijų partnerių: Vokietijos, Nyderlandų, JAV, Švedijos, kitų Šiaurės šalių – Norvegijos, Danijos ir Suomijos.

Didžiausias investicijas į gamybą šiemet planuoja Danijos „Danspin“ (41,4 mln. Lt), Raseiniuose atidarysianti verpalų gamyklą. „Mūsų skaičiavimais, vien Lietuvoje jau veikiantys investuotojai per artimiausius dvejus metus turi poreikį įdarbinti apie 1 tūkst. žmonių, mokančių skandinavų kalbas. Spėjama, kad poreikį jaučia ir daugiau įmonių, taigi, šis skaičius, tikėtina, yra dar didesnis. Paklausą turi inžinieriai, buhalterinės apskaitos, finansų ir kitų sričių specialistai, galintys bendrauti viena iš skandinavų kalbų. Kalbame ir su naujais potencialiais investuotojais, kurie norėtų steigti paslaugų centrus, daugiausia dirbančius su Skandinavijos šalimis. Jie galėtų įdarbinti net apie 4 tūkst. žmonių, kalbančių danų, švedų, norvegų ir suomių kalbomis“, – ateities perspektyvas nušvietė M.Dargužaitė. Įvertinusios šiaurės kalbų potencialą, keturios Lietuvos ministerijos pasirašė memorandumą dėl Šiaurės šalių kalbų mokymo, numatantį priemones skatinti šių kalbų mokymąsi. „fDiMarkets“ duomenimis, nuo 2003 m. sausio iki 2012 m. gegužės Skandinavijos šalių įmonės Lietuvoje įgyvendino 72 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektus (20,8 proc. visų TUI projektų Lietuvoje).

Bendra projektų vertė siekia 1,28 mlrd. eurų. Įgyvendinus projektus Lietuvoje sukurtos 6173 darbo vietos. Vienas Skandinavijos įmonės projektas Lietuvoje sukuria vidutiniškai

Lietuvos eksportas į Skandinavijos šalis 2005 m.

4589,8 mln. Lt

2006 m.

5139,2 mln. Lt

2007 m.

5756,1 mln. Lt

2008 m.

7453,9 mln. Lt

2009 m.

5463,4 mln. Lt

2010 m.

6426,7 mln. Lt

2011 m.

7291,9 mln. Lt

Šaltinis: „Trademap“

85 darbo vietas. Projekto vertė sudaro apie 17,71 mln. eurų.

Langas į Rytų rinkas Šiaurės šalys, M.Jurkyno teigimu, yra patikimas Lietuvos partneris saugumo, energetikos ir ekonomikos srityse. „Tai – skaidrios, turtingos valstybės: ką pasako, tą padaro. Nežada to, ko neįgyvendins. Šiaurės šalys orientuotos į orumą, pragmatiškumą, konsensusą – kartais šių dalykų vertėtų pasimokyti ir mums“, – patarė politologas.

Kalbant apie Šiaurės šalis, neįmanoma neužsiminti apie jų aukštą politinę kultūrą, gerą šalies institucijų, viešojo sektoriaus vertinimą. „Ten veikia pavydėtinai stiprios profsąjungos. Jos ir vyriausybė sudaro tam tikrus susitarimus, užtikrinančius visuomenės stabilumą. Šiaurės šalys atlieka tarpininko vaidmenį įvairiuose konfliktuose, skiria daug dėmesio humanitariniams projektas, todėl dažnai yra vadinamos pasaulio moraline sąžine. Tokią reputaciją tikrai nelengva užsitarnauti“, – kalbėjo M.Jurkunas.

Tuo metu Lietuvoje neretai pasigendama socialinės atsakomybės, valdžios institucijų

Apie NB8 • Baltijos ir Šiaurės šalių aštuonetas, vadinamasis Nordic Baltic 8 (NB8), yra neformalus Šiaurės ir Baltijos valstybių vyriausybių bendradarbiavimo formatas, veikiantis nuo 1992 m. NB8 bendradarbiavimo interneto portalas http://nb8.mfa.lt • Kiekvienais metais NB8 veiklą (darbotvarkę) koordinuoja viena NB8 šalis.

NB8 koordinacinė veikla reiškia, jog šalis rengia ir globoja joje vyksiančius susitikimus. Lietuva NB8 darbotvarkę koordinuoja šiais metais. Per metus Lietuvoje įvyks keliasdešimt įvairaus lygmens Šiaurės ir Baltijos šalių atstovų susitikimų ir renginių.

M.Dargužaitė: „Skandinavai į mus žiūri kaip į vietinę rinką, turime tai išnaudoti.“

• Pirmą šių metų pusmetį jau įvyko keliolika įvairių sričių ekspertų susitikimų – užsienio reikalų, gynybos, energetikos, kibernetinio saugumo, teisingumo, finansų sektoriaus, lyčių lygybės ir vystomojo bendradarbiavimo.

NB8 ir Jungtinės Karalystės ministrų pirmininkų susitikime Stokholme buvo aptarti svarbūs socialinės politikos klausimai, NB8 šalys mezga kontaktus ir naujose, pavyzdžiui, atominės saugos, srityse.

• Rugsėjo 3–4 d. Vilniuje vyks Šiaurės ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas. Jo metu ministrai aptars Šiaurės ir Baltijos regiono bendradarbiavimą, ES rytų kaimynystės ir Artimųjų Rytų aktualijas.

• Atsakyti į klausimus apie Šiaurės ir Baltijos šalis ir laimėti prizų kviečia iki rugsėjo 9 d. vykstanti interneto viktorina http://quiz.mfa.lt.

Mano pasaulis | 5

2012 m. liepos 27 d. • 15min

į Šiaurę M.Jurkynas: „Šiaurės kryptis Lietuvoje ypač akcentuojama, tačiau politikų kalbas turi lydėti ir atitinkami veiksmai, o pastaruosius – pinigai iš biudžeto.“

72 projektai

Šiaurės šalių investuotojus į Lietuvą traukia kvalifikuoti darbuotojai

Potencialas didelis – reikia tik išnaudoti „Lietuvoje dirbančių įmonės darbuotojų išsimokslinimas yra aukštesnis nei kitose šalyse – tai suteikia lankstesnes galimybes kurti naujas didesnę pridėtinę vertę turinčias finansines paslaugas“, – džiaugėsi buhalterinės apskaitos ir konsultavimo paslaugas Norvegijoje ir Švedijoje teikiančios bendrovės „Mirror Accounting“, priklausančios kompanijų grupei „Lindorff Group“, Lietuvos padalinio vadovas Kolbjornas Midttunas.

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt

•

Skandinavijos įmonės Lietuvoje daugiausiai investavo į finansinių paslaugų (17 TUI projektų), plataus vartojimo prekių (9 projektai), pramonės įrengimų (7), tekstilės (4), elektronikos komponentų (4), krovinių gabenimo (4) sektorius.

Didžiąją dalį sudaro gamybos (30), verslo paslaugų (18) ir pardavimų (15) projektai.

Daugiausiai projektų Lietuvoje įgyvendino bankų sektoriaus kompanijos („Den Norske Bank“, „Skandinaviska Enskilda banken“, „Danske Bank“), baldų pramonės įmonės „Svenheim“ ir „Hjellegjerde“, elektroninės įrangos gamybos įmonė „Kitron“, nekilnojamojo turto investicijų kompanija „Anders Wilhelmsen Group“, šildymo įrangos gamintoja „Adax“, inžinerinių konsultacijų bendrovė COWI, logistikos bendrovė „Bjork.Eklund Group“, šių metų vasarį tapusi „Greencarrier“.

•

Nuo 2003 m. sausio iki 2012 m. gegužės mėn. Skandinavijos šalių įmonės Lietuvoje įgyvendino 72 TUI projektus: Švedija – 31, Norvegija – 26, Danija – 13, Islandija – 2.

•

2011 m. Lietuvoje ypač didėjo Švedijos (3,8 mlrd. Lt), Kanados (1,2 mlrd. Lt), Nyderlandų (373,3 mln. Lt) ir Suomijos (331,2 mln. Lt) TUI, o daugiausia mažėjo Estijos (–2,2 mlrd. Lt), Danijos (–648,9 mln. Lt) ir Liuksemburgo TUI (–498,8 mln. Lt).

Šaltinis: fDiMarkets

autoriteto, pasišventimo darbui, pagaliau – politinio stabilumo. Ar Šiaurės šalys vertina mus kaip solidų, nuspėjamą partnerį?

Ar sukuriame patikimos demokratinės visuomenės įvaizdį? „Šiaurės šalys neabejotinai mus vertina kaip valstybę, kuri per 20 metų padarė milžinišką progresą – politikos, teisėtvarkos, žmogaus teisių prasme. Baltijos šalys įsisavino rinkos ekonomikos principus ir sukūrė palankią aplinką verslui.

Skandinavai veikia mūsų palyginti mažose rinkose, nes atveriame langą į didesnes Rytų rinkas. Mūsų verslo aplinka kur kas palankesnė ir stabilesnė nei ten. Esame dinamiški, o mūsų gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių rodo didžiulį potencialą“, – svarstė M.Jurkynas.

Erdvės bendradarbiavimui dar yra M.Jurkyno įsitikinimu, Baltijos šalys skandinavams jau yra lygiavertis partneris. „Trademap“ duomenimis, Lietuvos eksportas į Skandinavijos šalis kasmet auga ir yra didesnis nei į kaimyninę Lenkiją – pernai jis siekė 7,3 mlrd. Lt. Daugiausiai eksportuojame baldų, medienos ir jos dirbinių, plastiko, tabako, dirbinių iš geležies, plieno ir kt.

Tačiau vien ekonominių ryšių nepakanka. „Šiaurės kryptis Lietuvoje ypač akcentuojama, tačiau politikų kalbas turi lydėti ir atitinkami veiksmai, o pastaruosius – pinigai iš biudžeto. Kalbu apie finansavimą Lietuvos ir Skandinavijos šalių veiklai –

bendriems projektams ir iniciatyvoms.

Turėtų būti galvojama apie įvairias moksleivių ir mokslininkų mainų programas, specialistų, ekspertų, žiniasklaidos atstovų dalyvavimą bendruose projektuose“, – kalbėjo M.Jurkynas.

Be to, jo įsitikinimu, Šiaurės šalis reikėtų vertinti kaip vieną iš strateginių partnerių, o ne alternatyvą kažkam kitam. „Nepamirškime, kad šalia turime Lenkiją – vieni ją gali mėgti, kiti – ne, tačiau reikia pripažinti, kad, žiūrint į mūsų geopolitinę padėtį, infrastruktūrą ir būsimas dujų jungtis, siekiant diversifikacijos, galų gale, norint prisijungti prie Vakarų Europos elektros tinklų sistemos, Lenkija yra vienintelis kelias“, – pabrėžė politologas.

Šiaurė plius Baltija Šiaurės ir Baltijos valstybės kartu – tai 32 mln. gyventojų regionas, kurio metinis bendras vidaus produktas sudaro 1,5 trilijono JAV dolerių. Tai regionui suteikia penktą pagal dydį Europos ekonomikos statusą (10–12 vietą pasaulyje).

Regionas yra 8 vietoje pagal eksporto apimtis pasaulyje, 6 vietoje pagal sukauptąsias investicijas. Šiaurės ir Baltijos šalys pakankamai gerai vertinamos įvairiais tarptautiniais matais (pvz., Human Development Index), pagal kuriuos šalys priskiriamos labiausiai pažengusioms pasaulyje.

– Lietuvoje vienas po kito kuriasi užsienio kapitalo paslaugų centrai. Ką įmonės veiklos perkėlimas į kitą šalį duoda kiekvienai iš valstybių?

– Įvairių paslaugų centrų kūrimasis rodo, kad Lietuvoje yra kvalifikuotų specialistų. Įmonėms, teikiančioms paslaugas keliose šalyse, itin svarbu motyvuota, išsilavinusi, lojali ir lanksti darbo jėga. Šiuo požiūriu esame labai patenkinti įmonėje dirbančiais specialistais: jie jauni, motyvuoti ir išsilavinę. Labai svarbus ir jų požiūris į darbą: atsidavę, siekia profesionalumo, noriai ir greitai mokosi, yra lankstūs ir prisitaikantys. Jauna ir motyvuota darbo jėga – reikšmingas Lietuvos privalumas.

Lietuvoje dirbančių įmonės darbuotojų išsimokslinimas yra aukštesnis nei kitose šalyse – tai suteikia lankstesnes galimybes kurti naujas didesnę pridėtinę vertę turinčias finansines paslaugas su esamais darbuotojais.

Valstybių bendradarbiavimas dažnai prasideda nuo abipusės ekonominės naudos, tačiau neišvengiamai plečiasi į kultūrinį bendradarbiavimą.

– Ką galėtumėte pasakyti apie verslo aplinką Lietuvoje – ar ji darosi palankesnė užsienio investicijoms? Jaučiate mūsų šalies pastangas jų pritraukti?

– Lietuvos verslo aplinką vis dar veikia sudėtinga praeitis ir istorijos aplinkybės, tačiau padėtis sparčiai keičiasi. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais Lietuvos Vyriausybė itin daug dėmesio skyrė verslo sąlygoms gerinti, dirbo kryptingai ir sistemingai. Ši Vyriausybė išties labiau domisi ir įsiklauso į verslo poreikius, bendrauja ir bendradarbiauja, siekia užtikrinti sklandesnį teisinės ir mokesčių sistemos veikimą. Jeigu šie teigiami pokyčiai įsitvirtins ir bus tęsiami, Lietuva neabejotinai išliks žinoma kaip investicijoms palanki šalis.

Plika akimi matyti Lietuvos pastangos pritraukti stambių užsienio kapitalo įmonių ir investuotojų. Tačiau ne mažiau svarbu atkreipti ir smulkių bei vidutinių investuotojų dėmesį – tokios įmonės yra daugelio ekonomikų gyvybingumo pagrindas. Mažos ir vidutinės įmonės užtikrina didesnį ekonomikos tvarumą: gali pagyvinti prekybą, suaktyvinti mainus tarp

vidaus ir išorės rinkų, suteikti ekonomikai daugiau įvairovės.

– Kaip manote, ar išnaudojame visą savo potencialą, o gal dar turime rezervo? Kur reikėtų labiau pasistengti?

– Lietuvos potencialas tikrai nėra išnaudotas. Esate labai jauna šalis – įvairiomis prasmėmis, ekonomine – irgi. Vis dar turite didelių galimybių plėtoti inžinerijos, mokslo ir technologijų sritis, ypač orientuojantis į naftos ir dujų gavybą, vandenų įsisavinimą. Tai itin sparčiai besivystančios sferos, kurioms reikia daug specialistų.

Tarp svarbiausių sričių, kurias reikėtų tobulinti Lietuvoje, paminėčiau teisinės verslo aplinkos kokybės gerinimą ir skaidrinimą bei mokslo ir švietimo įstaigų bendradarbiavimą su verslu ir darbdaviais, greičiau ir lanksčiau tenkinant darbo jėgos poreikius rinkoje.

– Kalbant apie darbo organizavimo ir kultūros, bendravimo su pavaldiniais principus dažnai su pavydu žvelgiama į Skandinavijos šalis. Ko pozityvaus lietuviai galėtų pasimokyti iš Šiaurės kaimynų?

– Mokymasis visada yra abipusis. Darbo požiūriu Šiaurės šalims būdingas atvirumas – dalijimasis atsakomybe, bendro sutarimo siekis, mažai hierarchijos.

Tačiau pagrindą Šiaurės šalių klestėjimui pirmiausia suteikia skaidri ir veiksminga teisinė sistema, žodžio laikymasis, darbštumas ir siekis kurti bendruomenę. Šiaurės šalyse svarbus ne tik darbas, bet ir savanoriška veikla, dalyvavimas įvairiose visuomeninėse organizacijose. Kai dauguma šalies piliečių dalyvauja visuomeninėje veikloje, lengviau į ją įsitraukia ir verslas.

6 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Lietuva turi unikalų šansą pirmą sykį tokiu mastu solidžiai įsitvirtinti Europos erdvėje.

A.Bagdono/BFL nuotr.

Lietuva intensyviai rengiasi 2013 metais pirmininkauti Europos Sąjungai

Šansas paversti Europą savo namais 2013-ųjų antrą pusmetį laukiantis pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai – ne tik kiekvienai bloko narei tenkanti pareiga, bet ir galimybė Lietuvai prisistatyti kaip patikimai šaliai, prisijaukinti Europą, o tūkstančiams žmonių – ne tik valstybės tarnautojų ir politikų – įgyti neįkainojamos patirties.

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius leidiniui „Mano pasaulis“ pasakoja, kaip rengiamasi šiam Lietuvai itin reikšmingam įvykiui.

Lietuvos prioritetai – Kurioms sritims Lietuva, pirmininkaudama ES, skirs didžiausią dėmesį?

– Pagrindinis prioritetas yra visa aprėpiantis ir sukuriantis kontekstą keturiems nacionaliniams siekiams įgyvendinti. Tai yra ES darbotvarkės tęstinumas. Pirmininkavimo pusmetį tęsime ir įgyvendinsime anksčiau pradėtas teisėkūros ir kitas politines iniciatyvas.

Solidi turinio dalis bus susijusi su būsimos 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos įgyvendinimą užtikrinsiančių teisės aktų priėmimu. Siekiama, kad dėl pačios programos pavyktų sutarti dar šiemet. Šiam politiniam sutarimui realizuoti reikės keliasdešimties reglamentų.

Tebesitęsiantys ekonominiai ir finansiniai sunkumai kai kuriose ES šalyse – irgi vienas iš dalykų, ką reikia turėti galvoje rengiantis pirmininkavimui. Mums gali tekti dorotis su šiuo sunkiu dalyku, irtis dar sunkesnėmis ekonominėmis sąlygomis.

Natūralu, kad ekonominės krizės įveikai skiriama tiek daug dėmesio aukščiausiu lygiu. Pavyzdžiui, pastarajame ES vadovų susitikime buvo patvirtintas Augimo ir užimtumo paktas, padėsiantis Europos ekonomikoms sparčiau stotis ant kojų,

drauge geriau pasirengti galimiems ekonominiams krestelėjimams.

Visa tai pagardinsime tuo, kas artėliau mūsų marškinių, bet anaiptol nesvetima ir kitoms šalims: išorinių sienų apsauga, energetika ir energetiniu saugumu, Rytų partneryste, ES Baltijos jūros regiono strategija. Šie keturi dalykai dažnai nurodomi kaip Lietuvos pirmininkavimo prioritetai. Jie bus visomis jėgomis ir priemonėmis įgyvendinami, tačiau esminis dalykas yra tvarkingas ir efektyvus europinės darbotvarkės palaikymas.

– Kokią dalį sudarys mums svarbiausi klausimai?

– Kalbant apie šiaurietiškos orientacijos šalis, kokia ir mes esame, geras pirmininkas yra sąžiningas tarpininkas, nepamirštantis ir savo kiemo reikalų. Keturi nacionaliniai prioritetai nėra iš piršto laužti, nauji europinėje darbotvarkėje. Kalbame tik apie akcento stiprumą.

Pavyzdžiui, Rytų partnerystė yra kadaise sukurtas bendraeuropinis prioritetas. Dėl politinės padėties pietiniame ES perimetre būdavo skiriama daugiau dėmesio Pietų partnerystei. Kas, jei ne mes,

Lietuvos įvardytos pirmininkavimo ES prioritetinės sritys •

Ekonominio augimo, finansinio tvarumo darbotvarkė

•

Energetinis saugumas

•

ES Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimas

•

Rytų partnerystė

•

Veiksminga ES išorės sienų apsauga

turėtume smarkiau akcentuoti Rytų partnerystę, kurios vieni iš kūrėjų esame? Nešoksime su naujomis iniciatyvomis, mėginsime sustiprinti esančias bendraeuropinėje darbotvarkėje.

ES Baltijos jūros regiono strategija – pirmoji ES makroregioninė strategija, naujas gilesnės Europos integracijos būdas, sutelkiantis aštuonias regiono ES nares siekti bendrų tikslų: švarinti mūsų Baltijos jūrą, sujungti regioną trūkstamomis infrastruktūros jungtimis transporto ir energetikos srityje, kelti regiono gerovę, – šalinant vidinės rinkos trukdžius, didinant konkurencingumą. Šią strategiją noriai įgyvendinsime, ji puikiai dera su bendraisiais Lietuvos užsienio politikos prioritetais – Šiaurės kryptimi bei vieningesnės, stipresnės Europos kūrimu. Kas, jei ne Baltijos šalys, imsis Baltijos reikalų?

3000

Tiek įvairaus lygio susitikimų per pusmetį turės surengti Lietuva.

Tai yra natūralu. Pavyzdžiui, energetikos srityje – esame energetinė sala. Šios padėties ištaisymas yra ne tik esminis mūsų užsienio ir saugumo politikos prioritetas. Jis akcentuojamas ir europinėje darbotvarkėje.

Energetikos vidaus rinka turi būti sukurta po dvejų metų, 2015-aisiais nebeturi likti energetinių salų. Tai reiškia natūralų mūsų ir bendraeuropinių prioritetų sutapimą.

Kartais keliame drąsias iniciatyvas. Drąsa yra ne vaikiški akibrokštai, bet sustiprintas panaudojimas to, kas ir šiaip yra europinėje darbotvarkėje, o pirmiausiai – mūsų regiono ir šalies labui. Skamba gal kiek patetiškai, bet turime naudotis šia unikalia proga sustiprinti ES kelis dalykus, kurių kiti, po mūsų pirmininkaujantys, gal ir neregės kaip esminių prioritetų.

Rami žvaigždžių valanda – ES yra didelis biurokratinis aparatas, todėl didelė dalis darbo tebus rutininis įvairių dokumentų svarstymas. Kuo mūsų pirmininkavimas galėtų įsiminti ilgesniam laikui?

– Pirmininkavimą sudaro dvi dalys: tai, kas regima (raudoni kilimai, prisistatymai, dovanos, pakilus ūpas, vizituojančių aukštų pareigūnų ir renginių skaičius, gerai įrengtos susitikimų ir posėdžių vietos, žinių apie mūsų darbus skleidimas), ir turinys, kuriam reikės kantrybės, derybinio sumanumo, lankstumo siekiant kompromiso, kietumo ginant mums esminius dalykus.

Geras pirmininkavimas visų pirma yra sklandus pirmininkavimas. Jis praslenka tarsi nepastebėtas. Po Lisabonos sutarties ES architektūra tapo sudėtingesnė. Sklandumas yra problemų sprendimas, bendro geriausio, bet ne žemiausio vardiklio radimas. Tai gali pastebėti su procesu susiję žmonės ir įvertinti profesionalai.

Dirbame, kad būtume įsiminti: kaip šalis, kuri moka nesišvaistydama, be pompastikos, oriai parodyti, kad yra moderni,

Mano pasaulis | 7

2012 m. liepos 27 d. • 15min

V.Leškevičius: „Tai – ir visuomenės europėjimo šansas, nes Europą dar nepakankamai suvokiame kaip mūsų namus.“ I.Gelūno nuotr.

kurianti, inovatyvi, bet drauge jauki Europos valstybė. Tai nelengva, bet turime idėjų ir – svarbiausia – stiprią, gerai motyvuotą kuriančią komandą.

Reikės išnaudoti galimybę, kad mus pozityviai pastebėtų visuomenė, žiniasklaida, politiniai ES narių ir institucijų lyderiai, kad matytų, jog Lietuva nėra kokia šlubčiojanti naujokė, o taip subrendusi, kad sugeba sklandžiai susitvarkyti.

Matomumas svarbus: prisistatymo renginiai kitose šalyse, Briuselyje, Strasbūre. Turime siekti padoraus šiaurietiško santūrumo, būti pastebėti, bet ne kaip švaistūnai, o sugebantys sukurti gerą produktą už mūsų finansinių pajėgumų leidžiamą kainą.

– Sakoma, kad pirmininkavimo pusmetis yra Lietuvos diplomatijos ir valstybės žvaigždžių valanda. Ar taip nekeliami nepagrįsti lūkesčiai?

– Žvaigždžių valanda nėra pompastika, raudoni kilimai ir trimitai, o rami, tiksli, kantri, gerai koordinuota europinės darbotvarkės tąsa.

Didysis uždavinys bus suderinti pompastikos siekį su ramiu, profesionaliu, nuobodžiu darbu. Nenoriu to lūkesčio nei sumenkinti, nei iškelti. Jis turi būti. Tai bus šansas pirmą sykį tokiu mastu solidžiai įsitvirtinti esminėje mums politinėje terpėje.

ES yra vienas iš pasaulinės politikos subjektų, taigi, įsitvirtiname ir pasaulinėje politikoje.

Pirmininkavimas ES neliks nepastebėtas. Reikės apsčiai jėgų, kantrybės, sumanumo, visų supratingų žmonių pagalbos.

Visų pirma – žiniasklaidos, skleidžiant žinią apie pirmininkavimą Lietuvoje.

Tai yra mūsų šansas prisijaukinti Europą ir prijaukinti save prie Europos. Jaukinimasis vyksta aštuonerius metus, bet galime

Pirmininkavimas ES Tarybai Lietuva ES Tarybai pirmininkaus 2013 m. antrą pusmetį. Kiekviena ES narė paeiliui po pusę metų pirmininkauja daugumai Tarybos sudėčių (įvairių sričių ministrų susitikimams), jos darbo grupėms ir komitetams.

Per 6 mėnesius organizuojama apie 3000 susitikimų, iš kurių apie 200 vyksta pirmininkaujančioje šalyje, likusi dalis – Briuselyje ir Liuksemburge.

Pirmininkaujanti šalis atstovauja ES Tarybai santykiuose su kitomis ES institucijomis, ypač Europos Komisija (EK) ir Europos Parlamentu (EP).

Ji laikosi nešališkumo principo, veda diskusijas ir pirmininkauja posėdžiams, siekdama kuo platesnio sutarimo, įsiklausyti į kiekvienos valstybės ir kitų ES institucijų nuomones, jų pagrindu formuoja kompromisinius pasiūlymus.

Didžioji dalis darbotvarkės paveldima (daugelis klausimų yra tęstiniai), tačiau galima ją koreguoti pagal sau nacionaliniu lygmeniu svarbią problematiką.

Lietuva pirmininkaus sudėtingu etapu: paskutinį pusmetį prieš EP rinkimus, EK darbo ciklui artėjant prie pabaigos.

2013 m. liepos 1 d., kai perimsime pirmininkavimą, ES nare taps Kroatija. Tikimasi, kad į naują etapą pereis derybos dėl Islandijos narystės.

Per pusmetį Lietuvoje įvyks apie 200 aukšto lygio susitikimų, ekspertų lygmens konferencijos. Pirmininkaujančią šalį aplanko per 30 tūkst. svečių.

Pirmininkavimo biudžetas – 214 mln. Lt, kuriuos ketinama naudoti kuo efektyviau, pavyzdžiui, visus vienodo lygmens renginius siekiama organizuoti tose pačiose vietose.

Pirmininkavimas ES neliks nepastebėtas.

Reikės apsčiai jėgų, kantrybės, sumanumo, visų supratingų žmonių pagalbos. mikliai peršokti kelias pakopas, kad, nuvykus į atokesnę Lietuvos vietą, ES nebūtų ten, toli, Briuselyje.

Dėl to stengiamės važinėti ir kalbėtis toliau nuo Vilniaus, kuris jau pakankamai gavęs tarptautinio dėmesio, matęs renginių ir kartais pasispjaudo dėl triukšmų, transporto grūsčių. Tai yra pirmininkavimo dalis ir dalia nuryti kai kuriuos buitinius

nepatogumus. Svarbiausia – kad ES taptų savesnė visur Lietuvoje.

– Danai neseniai baigtą pirmininkavimą palygino su juoda rugine duona: neįkvepianti, bet sveika. Gal žmonės nepastebės pirmininkavimo, bet naudos mums, kaip šaliai, bus daug?

– Lietuva nepirmininkaus sričiai, kuri tradiciškai ypač regima pasaulinėje arenoje, – ES užsienio ir saugumo politikai, už kurią atsakinga Europos išorinių veiksmų tarnyba. Žinoma, pirmininkaujanti šalis ir „polisaboninėje“ Europoje vaidina ypatingą vaidmenį.

Mūsų iššūkis – krizė yra ne strateginio, karinio pobūdžio, o ekonominė ir finansinė. Sutinku su Lietuvos politikais, sakančiais, kad viešų debatų šia tema per maža.

Jo trūksta ne tik Lietuvoje – vokiečiai skundžiasi debatų, kur žengia Europa, ką reiškia finansinė, ekonominė, fiskalinė sąjunga, kokios norėtume Europos, stygiumi. Tai nėra tiesioginis pirmininkavimo uždavinys, bet tokiame fone įvyks pirmininkavimas. Šie dalykai dar nesuguls į rutinines juodos ruginės duonos pavidalo teisėkūros iniciatyvas.

Kalbant apie pirmininkavimo sveikatą – tai mobilizuoja, užgrūdina, yra šansas padaryti šalį labiau matomą ir patikimą.

Patikimumas nėra tuščia frazė, jį galima, tegu netiesiogiai, išversti į reitingus, skolinimosi palūkanų normas.

Tai – ir visuomenės europėjimo šansas, nes Europą dar nepakankamai suvokiame kaip mūsų namus.

Tai – ir šansas sustiprinti šalies vidinę sveikatą, viduje mobilizuoti visuomenę, politinę klasę, keliems tūkstančiams žmonių įgyti unikalios vadovavimo sunkioms deryboms patirties. Tai liks kaip skiepas ateities darbams tiek viduje, tiek tarptautinėje arenoje.

8 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Ambasada – antri lietuvių namai Nuotr. iš asmeninio albumo

Dalia Daškevičiūtė redakcija@15min.lt

Nyderlanduose gyvena vos keli tūkstančiai lietuvių, tačiau svetimoje šalyje jie yra pastebimi. 45-erių Lietuvos ambasadorius Hagoje Vaidotas Verba teigia, kad ambasadą ir lietuvių bendruomenę sieja glaudūs ryšiai, o bendroje veikloje dalyvauja ne tik tautiečiai, bet ir Lietuvai simpatizuojantys svetimšaliai.

– Ar tokioje nedidelėje valstybėje kaip Nyderlandai artimiausiais žmonėmis lietuviams gali tapti Lietuvos ambasados darbuotojai?

– Pasakysiu taip: su visais lietuviais, kurie čia gyvena, užsuka, stengiamės draugiškai ir mielai bendrauti. Visus kviečiame į šventes, susibūrimus. Tie, kurie gali, tikrai prisijungia. Pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimo šventę paminėjome surengdami Lietuvos dieną Eindhovene. Šis miestas mielai skyrė mums didelę koncertų salę, vakare buvo Petro Geniušo rečitalis. Pakvietėme visus, ką tik galėjome. Atėjo daug žmonių, kurių mes net nebuvome matę.

Kalbama, kad Nyderlanduose yra apie 300 000 Rytų europiečių, tai tarp jų mes esame lašas, nes deklaravusių čia savo gyvenamąją vietą lietuvių yra apie 3000, dar panašiai tiek galėtų būti neužsiregistravusių.

– Kaip ambasada bendrauja su Olandijos lietuvių bendruomene, ką darote kartu?

– Mums ambasadoje lietuvių bendruomenė yra bet kuris lietuvis, kuris turi lietuvišką pasą, arba netgi tas, kuris yra ne lietuvis, bet jaučia sentimentus Lietuvai.

Ambasada skatina vadinamuosius proginius bendruomenių susibūrimus, jaučia pareigą padėti ir prisidėti lietuviams organizuojant įvairiausius renginius.

Pavyzdžiui, mūsų platumose yra pakankamai nuskambėjęs renginys „LT.Art.Nl“, kuris vyksta kiekvienų metų pabaigoje. Du jauni lietuvių menininkai, dirbantys čia, nusprendė paskatinti tautiečių Nyderlanduose kūrybą. Pirmas renginys buvo mėgėjiškas, bet labai simpatiškas, atėjo daug žmonių. Ambasada irgi savo indėlį įnešė.

Vėliau sėdome su bendruomene, rašėme planus, kūrėme renginio koncepciją. Pernai vyko didelis renginys Amsterdame, kur didžiuliame name visą dieną buvo eksponuojami lietuvių dailininkų ir menininkų kūriniai, taip pat fotomenininko Rimanto Dichavičiaus paroda „Paminklas paminklui“, grojo lietuvių muzikantai, dirbantys Nyderlanduose, vakare A.Gotesmanas atliko monospektaklio „Dievo žmogus“ ištrauką, vyko „suneštinis balius“.

Sukūrėme jungtinį organizacinį komitetą, buvo pritraukta ir įvairių dizainerių, rinkodaros specialistų. Kvietėme ne tik lietuvius,

Lietuvos ambasadorius Hagoje V.Verba teigia, kad ambasados ir vietos lietuvių santykiai – itin šilti.

bet ir plačią Amsterdamo publiką. Tai sukūrė susprogusios bombos įspūdį: visi, kas tik atėjo, kažką atrado. Kitais metais, manau, šis renginys bus dar didesnis ir skambesnis.

Per metus didesnių ar mažesnių renginių turime pakankamai daug, tad tai nėra tik proginis dalykas. Kitas kertinis mūsų renginys – naujų metų pirmą savaitę ambasadoje rengiamas koncertas. Kviečiame koncertuoti profesionalius klasikinės muzikos atlikėjus. Su bendruomene pasėdime kamerinėje aplinkoje, pakalbame apie praėjusius metus.

Pastaruosius trejus metus labai padaugėjo lietuvių studentų įvairiose aukštosiose mokyklose.

– Iš jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad ambasados ir lietuvių santykiai – glaudūs ir šilti.

– Labai glaudūs ir labai šilti. Jeigu tik yra galimybė kažką padaryti kartu, stengiamės nepraleisti progos. Kiti metai bus daugeliu atvejų įdomūs Lietuvai. Mes pirmininkausime ES Tarybai, 2013-ieji skelbiami Europos piliečio metais. Su bendruomene ir partneriais Nyderlanduose planuojame padaryti renginių šia tematika.

– Kiek laiko ambasada skiria veiklai, susijusiai su lietuvių bendruomene?

– Lietuvos ambasada Nyderlanduose, ko gero, yra vienintelė iš visų diplomatinių Lietuvos atstovybių, kuri yra ir dvišalė, ir daugiašalė ambasada, kadangi Hagoje yra 27 tarptautinės organizacijos arba jų filialai.

Akivaizdu, kad turime fragmentuotai organizuoti laiką ir veiklą, tačiau bendravimas su bendruomene vyksta nuolat. Ką ambasada bedarytų, visada egzistuoja mūsų santykių su bendruomene, su lietuviais fonas.

Neseniai vyko premjero vizitas skatinti verslą, investicijas, buvo siekiama supažindinti Nyderlandų verslo elitą su Lietuvoje teikiamomis galimybėmis. Vizito metu vyko susitikimas su lietuviais, kurie Nyderlanduose turi verslus ar užima vietą valdiškose ekonominėse struktūrose. Taigi, ryšys su lietuviais – kaip elementas – yra per visą skerspjūvį.

– Dėl kokių reikalų į ambasadą kreipiasi tautiečiai?

– Lietuvos ambasada dažniausiai tampa pagrindine institucija, kai žmonėms iškyla kokių nors bėdų, reikalų. Daugiausia lietuviai šiuo metu kreipiasi dėl naujų pasų išdavimo arba senų keitimo. Kita dalis – įvairios konsulinės pažymos: dėl teistumo, šeiminės padėties ir kt. Taip pat – tarptautinių asmens gimimo liudijimų išdavimo. Pastarojo dokumento prašoma čia atvykusių ir norinčių deklaruoti gyvenamąją vietą. Ir tradiciškai: lietuviai kreipiasi dėl pamestų dokumentų. Maždaug 60 proc. mūsų konsulinio darbo sudaro šie reikalai.

– Ar daug problemų ambasadai pridaro tautiečiai?

– Jeigu lietuvis ar jo veikla sukuria Nyderlanduose neigiamą įspūdį ar foną mūsų šalies atžvilgiu, mums yra problemų, nes ambasadai labai rūpi įvaizdžio, politinė pusė.

O lietuviškas nusikalstamumas Nyderlanduose yra matomas.

Ypač per pastaruosius 2–3 metus daug bendravau su vietos policija, savivaldybėmis, kurių žmonės susirūpinę kriminaline grėsme, kylančia dėl lietuvių. Lietuviai linkę įsipainioti į komplikuotus arba plačiai nuskambančius dalykus. Gal tik pastarasis pusmetis truputį geresnis.

– O tarp beveik 17 mln. gyventojų Nyderlanduose tie keli tūkstančiai lietuvių gal ir kažkuo teigiamu pasižymėjo?

– Vienas iš teigiamų dalykų – čia jau ironizuoju – kad jūsų pašnekovas yra antras pagal senumą tarnaujantis ambasadorius Hagoje. Iš maždaug 110 ambasadų! Dar truputis ir galėsiu pretenduoti tapti čia reziduojančių diplomatų seniūnu (juokiasi).

O jei rimtai, yra tokia Roterdamo verslo mokykla, kurioje dirba ir lietuviai dėstytojai – tai žmonės, kurie yra matomi ir gerbiami. Jei rengiame kultūrinį renginį, atvažiuoja iš Lietuvos iškilūs menininkai: Petras Geniušas, Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Edgaras Montvidas – tokio lygio žmonės. Visi supranta, kad esame labai aukštos kultūros šalis, jeigu sugebame išugdyti tokius talentus.

Pastaruosius trejus metus labai padaugėjo lietuvių studentų įvairiose aukštosiose mokyklose. Vos ne kiekvienas didesnis Nyderlandų universitetas turi pakankamai didelę lietuvių bendruomenę.

Pernai nuvažiavau į Mastrichto universitetą, Baltijos šalių studentų renginį. Pasirodo, ten yra didžiausia lietuvių bendruomenė – daugiau nei 50 studentų. Mačiau, su kokia pagarba ir užsidegimu į tuos aktyvius, gerus lietuvių studentus žiūri universitetų vadovybė.

– Ar lietuviai stengiasi išsaugoti savo šaknis: kalba lietuviškai, tarpusavyje bendrauja, švenčia tautines šventes?

Vienareikšmiškai taip. Nepažįstu nė vieno, kuris stengtųsi ištrinti lietuvišką poodinį sluoksnį.

2012 m. liepos 27 d. • 15min

Mano pasaulis | 9

10 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Romas Švedas: „Baltijos vienybė „Mes pasiklystame miške tarp medžių ir nematome miško“, – anot analitiko, buvusio energetikos viceministro Romo Švedo, knebinėdami energetinių projektų detales pamirštame, ko jais siekiame, ir kartais leidžiame nereikšmingai smulkmenai sustabdyti projektą, kuris padėtų išvengti galimos energetinės blokados.

Lietuva nuosekliai ir ekonomiškai pagrįstai įgyvendina savo energetikos strategiją.

A.Koroliovo nuotr.

Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt „Mano pasaulis“ su nepriklausomu ekspertu, lektoriumi, buvusiu energetikos viceministru R.Švedu kalbėjosi apie vykdomų energetinių projektų tikslus ir Lietuvos pasirinkimą eiti laisvosios energetikos rinkos keliu.

Koks mūsų tikslas?

– Kodėl Rusijai naudinga, kad esame labai smarkiai nuo jos priklausomi energetiškai?

Juk Rusija Lietuvai parduoda palyginti labai mažai elektros ar dujų, tad ekonominės logikos čia nėra daug.

– Baltijos regione vykstantys energetikos procesai yra labiau geopolitiniai nei ekonominiai. Pavyzdžiui, ką matome Kaliningrade, kur priimtas sprendimas statyti naują atominę elektrinę? Diplomatiškai pasakius, sunku sužvejoti to projekto ekonominių argumentų.

Kaliningradas jau turi instaliuotų elektros galių daugiau nei maksimalus momentinis poreikis. Kaliningradas neturi elektros jungčių su kitomis valstybėmis, išskyrus Lietuvą, o Lietuva turi tikslą pati apsirūpinti elektra.

Tačiau, nepaisant to, rusai nusprendė Kaliningrade statyti atominę elektrinę, o dabar darykite su jais ką norite, nes jie neturi kur parduoti elektros. Sakyčiau, tai nėra kaimyniškas elgesys.

Tuo metu trys Baltijos šalys iš pradžių, kartu su kitomis Baltijos jūros kaimynėmis, patvirtino Europos Sąjungos Baltijos energetikos rinkos jungčių planą (BEMIP), kurio pagrindu nusprendė integruotis į Šiaurės šalių ir kontinentinės Europos elektros rinkas ir plėtoti elektros jungtis su Suomija, Švedija, Lenkija.

Mūsų bėda yra ta, kad pasiklystame miške tarp medžių ir nematome miško.

Mes nukrypstame į vieno ar kito projekto mažytes detales ir pametame pagrindinį tikslą. Kai diskutuojame apie energetiką, nukrypstame į vieną kitą ekonominį modelį, atsipirkimą ir tai padarome pagrindine priežastimi, kad vienas arba kitas projektas išvis nebebūtų plėtojamas. Pagrindinis klausimas, kurį turėtume kelti, – ar Lietuva siekia sukurti rinkos santykius energetikos sektoriuje, ar ne. Jei norime sukurti rinką, reikia alternatyvų.

Pastaruosius dešimt metų iki pastarųjų Seimo rinkimų Lietuvoje nebuvo nė vieno energetinio projekto, išskyrus „LEO LT“.

Kodėl? Aš apibūdinčiau tai kaip žmonių, tuo metu atsakingų už elektros sektorių, sąmoningą neveikimą, kad tik būtų išlaikytas status quo, t.y. monopolis energetikos sektoriuje.

– Ar elektros rinkai sukurti neužtektų elektros jungčių? Ar elektrinė čia yra būtina sąlyga, ar tik galimybė uždirbti eksportuojant elektrą naujomis jungtimis?

– Argi blogai, kad galėsime iš jungčių uždirbti? Visada reikėtų mąstyti per Lietuvos piliečio prizmę, ar tai yra būtina, ar nebūtina? Mes esame labai įdomi tauta. Iki šiol nebuvo jokio energetinio projekto. Visi sakė, kad tai yra blogai. Nauja Vyriausybė iš esmės užsiėmė energetiniais projektais. Ką sako lietuviai? Blogai, blogai, blogai – per daug. Kažkas jau yra sakęs, kad, jeigu būtų organizuojamas pasaulio dejuotojų čempionatas, Lietuva tikrai užimtų prizinę vietą.

Manau, kad tai, kas vyksta elektros sektoriuje, yra absoliuti sėkmė. Į elektros sektorių reikia žiūrėti ne Lietuvos, o mažiausiai trijų Baltijos šalių masteliu.

Nestatyti atominio reaktoriaus, kurio pagaminama energija yra pigiausia po hidroenergijos, yra nelogiška. Tai yra komercinis projektas – savo lėšas deda įmonės, kurios mato perspektyvą, kad 2020 metais bus didžiulė elektros paklausa ir ją bus galima parduoti pelningai.

Taip, suskystintų gamtinių dujų terminalas kainuoja, nauja atominė elektrinė kainuoja, bet tai sukurs mums teisę pasirinkti.

Mes turėsime derybų instrumentą.

Matau nuoseklumą, logiką, rinką, džiaugiuosi, kad Lietuva sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis sugeba padaryti, kad tas projektas būtų komerciškai pagrįstas ir kad nebūtų tik valingas sprendimas, kaip Kaliningrade.

Ir dar vienas dalykas mums labai svarbus – trijų Baltijos šalių bendri projektai.

Mano įsitikinimu, nepaprastai svarbu yra regioninė darna, geri kaimyniniai santykiai. Mes turime dėti visas pastangas, kad tik išliktume kartu. Jeigu mus sugebės suskaldyti, mums bus blogai. Trise atskirai esame per mažos valstybės, kad sugebėtume atsilaikyti prieš dominuojančias, vertikaliai integruotas monopolijas trijose Baltijos šalyse.

Teisė pasirinkti kainuoja – Skeptikai baiminasi, kad tokių projektų, kaip atominės elektrinės statybos, net neverta imtis, nes nesugebame uždaryti senos Ignalinos atominės elektrinės. Ar tai, kad projekte dalyvauja Latvija, Estija, strateginis partneris „Hitachi“, sumažina prastos vadybos tikimybę?

– Aš sakyčiau, kad tai vienareikšmiškai sustiprina projektą, todėl, kad viena galva gerai, o dvi dar geriau. Tai yra daugiau išminties, daugiau patirties, daugiau finansinės galios ir, kas labai svarbu, daugiau skaidrumo.

Turint partnerių projektą sudėtingiau dirbti organizacine prasme, bet projektas tampa stipresnis. Kuo daugiau gausime japonų kultūros, patirties plėtojant didelius projektus, tuo bus geriau mums. Lietuvoje juk trūksta patirties ir kompetencijos plėtoti didelius projektus, ypač viešajame sektoriuje.

– Net ir veikiant Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, rinka bus ne laisva, o oligopolinė. Ko reikia, kad būtų sukurta dujų rinka?

– Padarykime dujų sektoriuje tą patį, ką darome elektros sektoriuje. Reikia rinkos. Dabartinė padėtis dujų sektoriuje labai paprasta – kiekviena Baltijos sesių gauna tam tikrą porciją dujų už numatytą kainą iš vienintelio tiekėjo. Tai arba mes norime pakeisti tokią padėtį, arba ne. Filosofiškai

kalbant, tai yra tautos apsisprendimo reikalas. Aš sakyčiau, mūsų bėda yra ta, kad per daug tai politizuojame.

Energijos monopolija veikia taip, kad pirkėjas turi pirkti pas pardavėją ir prašyti, kad duotų dujų. Bet, mieli lietuviai, atsipeikėkime – mes esame pirkėjai, mes mokame pinigus už dujas. Mes mokame europinę kainą ir ją mokame laiku. Mes esame geri pirkėjai. Tai ar tiekėjas neturėtų būti suinteresuotas turėti gerą pirkėją?

Dabar mes iš pirkėjo perkame produktą ir dar esame baudžiami arba mums grasina, kad, jei būsime blogi, mums iš viso kranelius pasukios. Ir dar politiniuose debatuose save plakame rykštėmis.

Taip pat piktnaudžiaujama faktu, kad energetiniai projektai kainuos. Taip, teisė pasirinkti kainuoja. Taip, suskystintų gamtinių dujų terminalas kainuoja, nauja atominė elektrinė kainuoja, bet tai sukurs mums teisę pasirinkti. Mes turėsime derybų instrumentą. Dabar Lietuva, derėdamasi su „Gazprom“ dėl kainos, neturi jokio derybų argumento. Ką mes galim pasakyti, kai gauname dujas vieninteliu šaltiniu pagal nustatytą formulę? Mes galime tik prašyti, bet ne derėtis. Suvereni Lietuvos teisė yra iš šitos padėties išeiti.

– Tai kokie tolesni žingsniai kuriant dujų rinką?

– Mūsų pirminiai energijos šaltiniai turi būti kuo labiau įvairesni. Kuo jie įvairesni,

Mano pasaulis | 11

2012 m. liepos 27 d. • 15min

griauna monopolijas energetikoje“ Lietuvos energetinių išteklių struktūra

Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

Energijos importas iš vienintelio tiekėjo

Energijos importas iš skirtingų šaltinių

Atominė energija

Alternatyvus importas

Atominė energija

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

• LNG terminalas • Dujų saugykla • LT-PL dujotiekis

Dujos iš vienintelio tiekėjo

tuo šalis stabilesnė energetikos sistemoje.

Ligi šiol tikrai labai smarkiai atsilikome.

Mano 2020 metų vizijoje yra bendra elektros sektoriaus rinka, visiškai laisva prekyba elektra, funkcionuojančios jungtys su Suomija, Švedija ir Lenkija, tuoj veiksianti atominė.

Dujų sektoriuje lygiai tas pats. Turime pradėti nuo bendros rinkos. Mes neretai statome vežimą prieš arklį ir galvojame apie kažkokį bendrą projektą dujų sektoriuje.

Bet, skirtingai nuo elektros sektoriaus, dujų sektoriuje neturime bendros su kitomis Baltijos šalimis teisinės bazės.

Turime suvienodinti režimą ir liberalizuoti, sukurti rinką. Turime sukurti galimybę trijose Baltijos šalyse pasirinkti dujų tiekėją. Mūsų regionas turi būti sujungtas su kontinentiniais Europos dujotiekiais.

– Projektų, susijusių su dujų ir elektros rinka, ant stalo turime išties daug. Tačiau kaip gi atsinaujinanti energetika, biokuras, renovacija ir pan.?

– Mes painiojame tikslą su priemone ir, maža to, tas priemones supriešiname.

Mūsų žalieji, kuriuos labai gerbiu ir pats pritariu viskam, kas yra žalia, nebeagituoja už žalią energiją, jie agituoja prieš atominę.

Tuo metu atominė elektrinė nepretenduoja nei į vieną Europos Sąjungos eurą. Mes galime ir turime visus ES pinigus skirti atsinaujinančiai energetikai ir efektyvumui.

R.Švedas teigia, kad be rinkos santykių elektros ir dujų sektoriuose Lietuva neatsikratys energetinės priklausomybės nuo Rusijos.

J.Kalinsko nuotr.

Dujos iš skirtingų šaltinių

Šaltinis: Energetikos ministerija

Dujų tiekimas

12 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Lietuvos ir išeivijos vienybės raida Alfonsas Eidintas

išlaikymu. Politinė užsienio lietuvių veikla, keliant Lietuvos okupacijos klausimus Vakarų valstybių politikams, surengtos konferencijos, totalitarinio sovietų režimo demaskavimas Vakaruose, Lietuvos nepriklausomybės bylos kėlimas – dar nėra tinkamai įvertinta, tačiau neabejotinai žymiai prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Tautinis 1988 metų Lietuvos atgimimas įrodė, kad, nepaisant 50 metų slogaus išskyrimo, kartų ir įtakų skirtumo, esame vienos tautos vaikai, vienos tėvynės patriotai, vienos valstybės piliečiai. Tęsiasi ir emigracija, įsikūrė naujos gausios lietuvių bendruomenės Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje.

redakcija@15min.lt

Dar užpraėjusio šimtmečio pabaigoje daug kam atrodžiusia keista kalba kalbėję žmonės Pensilvanijoje, Niujorke, Čikagoje, o kiti – prie Nemuno, Dubysos ir Šventosios susivokė esą panašūs ar net tie patys.

Nepaisant didelio juos skyrusio nuotolio, skirtingų gyvenimo sąlygų, geografinės platumos, – susivokė viena tauta esantys.

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų tėvynėje, carizmo rusifikacinės politikos emigracija vis augo, pasiekdama intensyviausią Europoje airių emigraciją. Dėl to nuo pat masinės lietuvių išeivystės pradžios 1868 m. tautinio judėjimo vadovai emigraciją vertino nepalankiai, nes manyta, kad tai silpnina tautos jėgas.

Neįkainojama emigrantų parama Tačiau netrukus suvokta, kad tarpusavio ryšiai pajudėjo abiem kryptimis, kad emigrantai gali atnešti didelę naudą negerovių kamuojamai tautai. Amerikos lietuviai jau gebėjo ne tik sukurti savo kultūrinę aplinką su gausia spauda, organizacijomis, politinėmis srovėmis, bet ir padėti gimtinei finansiškai ir politiškai.

Kovojant dėl nepriklausomybės JAV lietuviai rinko lėšas Lietuvos siekių viešinimui, literatūros leidimui įvairiomis kalbomis, siuntė savo atstovus į konferencijas Šveicarijoje, kuriose Europos ir JAV lietuviai svarstė Lietuvos likimo reikalus, galimybę pasiekti nepriklausomybę, būsimos Lietuvos valstybės ribas.

Lietuvai tapus suverenia valstybe, Amerikos lietuviai rėmė tėvynę ne tik ekonomikos, finansų, bet ir karinėje, kultūros srityse. Išeivių pastangomis Lietuva gavo 1,8 mln. JAV dolerių paskolą, amerikiečiai steigė Lietuvoje bendroves, bankus, kooperatyvus, įmones, krautuves ir būtų dar daugiau padarę, jei ne iš carizmo paveldėtos Lietuvos valdininkų ligos: kyšininkavimas, korupcija ir biurokratizmas. Svarbi buvo JAV lietuvių talka įsivedant litą, ginant kraštą Lietuvos kariuomenės gretose, ruošiant ir vykdant Klaipėdos prisijungimą.

Subrendusi Lietuvos valstybė, tarsi atsidėkodama už neįkainojamą paramą, atsisuko veidu į išeiviją. 1926–1930 m., plūstelėjus naujai išeivijos bangai į Pietų Amerikos šalis, Lietuvos Vyriausybė įsteigė savo diplomatines atstovybes Brazilijoje, Argentinoje, Paragvajuje ir Urugvajuje, kad galėtų tiesiogiai rūpintis lietuvių išeivių padėtimi tolimuose kraštuose, taip pat finansiškai rėmė išeivių laikraščius, pradines mokyklas, siuntė mokytojus, kunigus, padėjo plėtoti kultūrinę veiklą. Mezgėsi tampresni ryšiai, kūrėsi JAV ir Lietuvos verslininkų, ekonominių organizacijų bendri planai rūpintasi Amerikos kapitalo atėjimu

„Globali Lietuva“

Legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žūties diena tapo viso pasaulio lietuvių vienybės minėjimo data.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodų nuotraukos

į Lietuvą, Lietuvos eksporto didinimu į JAV, turizmo plėtojimu.

Išeiviją vienijantį, nutautėjimą stabdantį vaidmenį užsibrėžė atlikti 1932 m. vasario 7 d. Kaune įkurta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR).

Vienijanti didvyrių žūtis Ramų DULR darbą sukrėtė tragedija – lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. Šis skrydis tapo nemirtingu žygdarbiu, nutiesusiu tarp išeivijos ir Lietuvos vienybės ir pasiaukojimo tiltą.

DULR iniciatyva, pasiūlius Lietuvos generaliniam konsului Niujorke Povilui Žadei-

Visi kartu sieksime sukurti tinklą, į Lietuvos gyvenimą įtraukiantį už šalies ribų gyvenančius aukšto lygio profesionalus.

pasaulio lietuvių kongresą (dalyvavo keli šimtai delegatų ir apie 3000 svečių), skirtą DULR uždaviniams įgyvendinti ir lietuvybei stiprinti.

Kongrese įkurta nepartinė „Pasaulio lietuvių sąjunga“, turėjusi suvienyti apie 1000 įvairių išeivijos organizacijų, išplėsti mokyklų tinklą, prekybą, kurti žemės ūkio kolonijas užsienyje. 1937 m. pasirodė pirmasis „Pasaulio lietuvio“ žurnalo numeris, kuriame buvo rašoma apie išeivijos gyvenimą, įvairių šalių lietuvių kolonijų gyvenimą, renginius, mokyklėles vaikams.

JAV lietuvių treneriai ir žaidėjai (Feliksas Kriaučiūnas, Petras Talzūnas, Pranas Lubinas ir kt.) ne tik išmokė žaisti aukšto lygio krepšinį, bet ir padėjo Lietuvos krepšinio komandai laimėti Europos krepšinio čempionų vardus Rygoje 1937 m. ir Kaune 1939 m. Sportiniai ryšiai plėtoti nuosekliai, 1938 m. Tautinėje olimpiadoje Kaune dalyvavo žinomiausi užsienio šalių sportininkai lietuviai.

Po okupacijos – nauja banga kiui, liepos 17-oji – didvyrių žūties diena – pasirinkta kaip Amerikos, o vėliau ir viso pasaulio lietuvių vienybės minėjimo data.

DULR kvietė tą dieną pamiršti politinius ginčus, visus asmeninius ar visuomeninius pažiūrų ar luomo skirtumus, visus pykčius ir asmenines ambicijas, pajusti dvasinį ryšį su visa tauta, išsibarsčiusia po pasaulio žemynus. (Dar vienas lietuvis Feliksas Vaitkus perskrido vandenyną 1935 m. gegužę).

1935 m. rugpjūčio 11 d. DULR surengė I

Vieningo darbo planus ir padarytą gerą pradžią nušlavė okupacija, ilgas svetimųjų valdymas. Sovietmetis nutraukė natūralų bendravimą su užsienio lietuviais, padarydamas didelę žalą lietuvybei. Apie 70 000 lietuvių, vengdami sovietų represijų ar ištremti nacių, atsidūrė Vakaruose, kokybiškai papildydami išeiviją.

Kaip ir 1919 m., taip ir po II pasaulinio karo išeivija vėl susitelkė ties svarbiausiu klausimu – Lietuvos laisve ir valstybės atkūrimu, lituanistiniu švietimu, kalbos

Migraciniai judėjimai dažnai vertinami kaip vieni svarbiausių šiuolaikinių iššūkių tautų ir valstybių likimui. Migraciniai judėjimai yra neatsiejama demografinių procesų dalis, o su jais susiję iššūkiai turėtų būti vertinami kaip galimybės.

Lietuviai yra diasporinė tauta – globalizacijos padariniai, ekonominiai, socialiniai ir politiniai motyvai nulėmė tai, kad nemaža dalis Lietuvos žmonių gyvena užsienyje.

Kad nenutrūktų ryšiai su išvykusiaisiais, Lietuvos vyriausybė 2011 m. pradžioje sudarė „Globalios Lietuvos“ programą, kurios tikslas – skatinti užsienio lietuvius įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.

Jos esmė – dalijimasis patirtimi per užsienio lietuvių profesinius ir interesų susibūrimus, tarpusavio ryšių plėtojimas, lituanistinio švietimo palaikymas, socialinių tinklų kūrimas, užsienyje studijuojančio jaunimo draugijų skatinimas bei palaikymas ir pan. Šios programos įgyvendinimą koordinuoja Užsienio reikalų ministerija, skatindama kitas valstybės institucijas ir įstaigas įsitraukti į savo specializuotą veiklos sferą su užsienio lietuviais susijusias iniciatyvas.

Neseniai įvykęs Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, taip pat 2012 m. rudenį JAV vyksiantis Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, kurio vienas iš organizatorių yra Užsienio reikalų ministerija, yra puikūs „Globalios Lietuvos“ idėjos įprasminimo pavyzdžiai.

Lietuvos diasporos profesionalus jungiančių tinklų kūrimas yra viena iš prioritetinių sričių. Ministerija, pasitelkdama platų diplomatinių atstovybių tinklą, bendradarbiaus su jau šioje srityje pradėjusiais veikti partneriais ir visi kartu sieksime sukurti tinklą, į Lietuvos ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą įtraukiantį už Lietuvos ribų gyvenančius aukšto lygio profesionalus, kvalifikuotus įvairių sričių specialistus, siejančius save su Lietuva.

Vienybės su užsienio lietuviais diena – tai puiki proga mums prisiminti išsibarsčiusius tautiečius, o pastariesiems – tėvynę Lietuvą. Svarbu rasti modus vivendi visai plačiai po pasaulį išsibarsčiusiai tautai, turėti nuolatinį dvikryptį judėjimą tarp užsienio lietuvių ir Lietuvos.

Mano pasaulis | 13

2012 m. liepos 27 d. • 15min

Garbės konsulas iš meilės Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Padėti bankrutavusios finansų piramidės klientams ar su kitu žmogumi slidžių trasoje susidūrusiam turistui, alimentų savo ir lietuvės vaikui nemokančiam austrui įrodyti, kad šaldyta pica Vilniuje kainuoja ne mažiau nei Vienoje, – tokių rūpesčių turi mūsų šalies garbės konsulas Austrijoje teisininkas Ulrichas Salburgas.

Lietuvos garbės konsulas Austrijoje U.Salburgas negaili nei laiko, nei jėgų padėdamas lietuviams.

Jis imasi atsakomybės spręsti lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.

L.Balandžio nuotr.

kas mėnesį. Kai kurie tėvai galvoja: Lietuva – pigesnė šalis, taigi 50 eurų pakanka.

Turėjau tris bylas, kai tėvų advokatai aiškino, kad Lietuvoje gyventi pigu, visos sumos nebūtina mokėti. Esą 400 eurų Austrijoje tas pats, kas 50 eurų Lietuvoje. Laimėjome – teismas įpareigojo mokėti po 300 eurų. Dabar juokinga – paėmiau „Maximos“ bukletą ir parodžiau Austrijos teisme, kiek iš tiesų kainuoja pragyventi. Vienas 8-metis berniukas mėgo valgyti šaldytą picą – jos kaina Lietuvoje tokia pat kaip Austrijoje.“

Kartais pakanka tik pagąsdinti teismu Keletas Lietuvoje praleistų metų įkvėpė austrą be pagrindinių advokato pareigų imtis dar vienų – tapti Lietuvos garbės konsulu Aukštutinėje Austrijoje. Priešingai nei kartais manoma, dėl to teisininkui tenka ne mažiau darbo nei garbės. Mat jis imasi atsakomybės spręsti lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.

Užmokesčio už didžiąją dalį pagalbos konsulas nereikalauja. „Aš juk garbės konsulas! Pirmoji pagalba būna nemokamai – pavyzdžiui, parašau laišką asmenims, nuo kurių žmonės manosi nukentėję. O jei byla pasiekia teismą ir ją laimiu, kita pusė turi

Atstovauja finansų piramidės byloje

padengti mano išlaidas. Sumoka nemažai, taigi galiu sau leisti padėti lietuviams“, – juokiasi U.Salburgas.

Dažnai laiškais advokato darbas ir baigiasi – austrams pakanka priminti įstatymus ir kad lietuviai nėra trečiarūšiai ateiviai.

Pašnekovas iškart pateikia pavyzdį: prasidėjus krizei pasipylė Lietuvos transporto

Lietuvos garbės konsulai

kompanijų skundai. Austrijos įmonės nustojo joms mokėti už paslaugas, nors su austrų, vokiečių, vengrų bendrovėmis atsiskaitydavo. „Rašydavau įmonėms laiškus: prašau sumokėti per 14 dienų, priešingu atveju bus teismas. To pakakdavo – apie pusė sumokėdavo nedelsdamos, kai kurios paprašydavo atidėti terminą. Dviem atvejais austrų kompanijos tiesiog bankrutavo.“

Argumentas teisme – bukletas Šiuo metu Lietuva turi 170 garbės konsulų 74 šalyse. Daugiausiai jų yra JAV – aštuoniolika, Italijoje ir Norvegijoje – po aštuonis, Vokietijoje – septyni, Danijoje – šeši.

Garbės konsulus Lietuva yra paskyrusi ir tolimose valstybėse – Kazachstane, Indijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Tailande, Kolumbijoje, Urugvajuje, Libane, Sirijoje, Nigerijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.

Siekiama turėti garbės konsulus tose valstybėse ir regionuose, kuriuose Lietuva neturi diplomatinio atstovavimo, bet šalies verslininkai turi ekonominių interesų, yra didelės lietuvių bendruomenės, gausiai lankosi turistai, kuriuose nelaimės ištiktiems Lietuvos piliečiams gali prireikti konsulinės pagalbos.

Garbės konsulai prisideda prie dvišalių santykių plėtojimo, stiprina ekonominius ir kultūrinius valstybių ryšius, padeda į nelaimę patekusiems Lietuvos piliečiams.

Savo veiklą jie finansuoja ir konsulatus išlaiko patys.

Dėl to skiriant garbės konsulą yra įvertinamos jo galimybės atstovauti Lietuvai, rengti valstybines šventes, Lietuvos kultūros ir verslo pristatymo renginius ir kitas jam paskirtas funkcijas.

Garbės konsulu skiriamas asmuo turi pasižymėti organizaciniais ir diplomatiniais sugebėjimais, būti nepriekaištingos reputacijos, nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje, savo veikla neprieštarauti Lietuvos interesams.

Iš pradžių U.Salburgui tekdavo imtis nemažai kriminalinių bylų (vagysčių ir pan.). Per pastaruosius penkerius metus jų gerokai sumažėjo. „Atsirado kitų problemų, ne kriminalinio pobūdžio“, – pasakoja advokatas.

Jis rūpinasi lietuviais, kurie sukelia arba patenka į avarijas – ne vien keliuose, bet ir… slidinėjimo trasose. „Tokie incidentai dažni. Mažai kas žino, kad pas mus kalnuose galioja taisyklės, panašios į eismo.

Jei įvyksta nelaimė, atliekamas tyrimas ir ieškoma kaltojo. Nukentėję žmonės reikalauja kompensacijų, ir gana nemažų.

Pavyzdžiui, vienas austras per teismą pareikalavo 25 tūkst. eurų. Jam lūžo ranka, jis atsidūrė ligoninėje, taigi, prarado pajamas. Slidininkas tvirtino, kad lietuvis į jį įšliuožė. Teismas tokiu atveju vyksta ne teismo salėje, o slidinėjimo trasoje. Ekspertui – paprastai slidinėjimo instruktoriui – reikia pademonstruoti savo slidinėjimo įgūdžius. Sugebėjome įrodyti, kad lietuvio kaltė nebuvo akivaizdi.“ U.Salburgo klientėmis tampa ir moterys, susilaukusios vaikų su austrais, bet su jais išsiskyrusios. Kelios lietuvės su atžalomis grįžo į gimtinę ir nustojo gauti iš vyrų įstatymu nustatytą paramą vaikams. „Austrijoje tokiu atveju tėvas savo vaikui moksleiviui turi mokėti 300–400 eurų

Bene didžiausioje U.Salburgui tekusioje byloje figūruoja apie 500 lietuvių. Austrijoje dar 1999 metais įsteigta investavimo bendrovė net Lietuvoje kvietė investuoti į pensijų fondus, viliojo didelėmis pensijomis ateityje. Kitaip tariant, tai buvo finansų piramidė, primenanti lietuviams puikiai žinomą Rusijos bendrovę MMM. „Nusikaltėliai vogė pinigus iš lietuvių.

Tai buvo viena didelė apgavystė. Austrijoje kilo didelis skandalas, nes kompanija 2006 metais žlugo. Nukentėjo tūkstančiai žmonių, tarp jų 500 lietuvių ir 2 tūkst. vokiečių.

Jie tiesiog prarado pinigus. Kai kurie lietuviai kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydami išsiaiškinti, kas nutiko su jų pinigais. Prašymas buvo perduotas ambasadai. Surinkau visus lietuvius, apie 2 tūkst. austrų ir Austriją padavėme į teismą.

Tai buvo Finansų ministerijos – prižiūrinčios institucijos – kaltė. Ji jau seniai turėjo pastebėti, kad veikia tokia apgaulinga sistema. Bylą laimėjome ir Austrija buvo įpareigota sumokėti kompensacijas visiems, kurie buvo investavę 1999–2006 metais.

Tačiau byla dar tęsiasi, nes valstybė su tuo nesutinka. Tikiuosi, kad žmonės galės atgauti pinigus.“

Su Lietuva susiejo meilė „Aš šiek tiek kalbu lietuviškai (šią frazę jis ištaria sklandžia lietuvių kalba, – aut. past.). Beveik 4 metus gyvenau Lietuvoje. Atvažiavau pabaigęs studijas ir įgijęs šiek tiek praktikos Austrijoje. Mokiau Europos Sąjungos teisės Kaune, vėliau persikėliau į Vilnių, kur dirbau Europos Komisijos atstovybėje.

Mano žmona – lietuvė, visi trys vaikai kalba lietuviškai. Daug suprantu, bet pačiam kalbėti sunku. Vaikai kartais kalbasi lietuviškai tarpusavyje, galvodami, kad jų nesuprantu. O kai suvokia, kad suprantu, patiria šoką“, – juokiasi teisininkas.

14 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Paskutinė narkotikų kurjerių Nemokama kelione į tolimąją Lotynų Ameriką ir greitu uždarbiu už pargabentą krovinį susigundę lietuviai paaukoja laisvę, o kartais – ir gyvybę. Lengvatikių laukia itin pavojingas narkotikų kurjerio darbas, kurio baigtis beveik visada vienoda: ilgi metai už grotų.

Eglė Digrytė redakcija@15min.lt

Susigundo lengvais, bet rizikingais pinigais

Kai lietuvis įkliūna Peru pareigūnams, pirmiausiai apie tai sužino ir su nelaimėliu susisiekia mūsų šalies garbės konsulas šioje valstybėje Eduardo Paškevičius Velarde.

Jei leidžia galimybės, jis aplanko sulaikytąjį, padedamas advokato seka bylos eigą, neužmiršta įkalintų nuteistųjų, bendrauja su jų šeimos nariais.

Pasak E.Paškevičiaus Velarde, keletą metų vis blogėjusi statistika dabar rodo gerėjančią situaciją. Dar neseniai skambučio dėl eilinio sulaikymo jis sulaukdavo kas tris keturias savaites, dabar – kas du ar tris mėnesius. „Labai tuo džiaugiuosi. Lietuvių mažėja, bet, pavyzdžiui, ispanų ir lenkų daugėja, – pasakojo garbės konsulas. – Dabar Peru už grotų laikomi 27 lietuviai, įskaitant keturias merginas. Tiesa, viena pavasario pabaigoje turėjo būti paleista, bet prieš kelias savaites sulaikytas dar vienas žmogus.

Dvi merginos neseniai įkliuvo pareigūnams Kuske, už valandos skrydžio nuo Limos. Ten gyvena viena lietuvė. Nusiunčiau jai laišką ir perspėjau pareigūnus, kad moteris apsilankys mano vardu. Kai tik grįšiu, skrisiu į Kuską, nueisiu į kalėjimą ir pasižiūrėsiu, kuo galiu toms merginoms padėti.“

Anot E.Paškevičiaus Velarde, tapti narkotikų pervežėjais lietuvius ir kitų tautybių žmones sugundo be proto rizikingi, nors iš pažiūros lengvi pinigai. Suimtieji dažniausiai pasakoja tą pačią istoriją apie juos pasamdžiusius, bet apgavusius narkotikų prekeivius. Šie pasiūlo kelis tūkstančius eurų, įtikina nuskristi į Limą paimti lagamino, grįžti ir pasiimti užmokestį. Lietuviai gauna lėktuvo bilietus ir iškeliauja kone tiesiai į Peru ar kitos šalies kalėjimą.

Kartais narkotikai slepiami pačių kurjerių kūnuose – būna supakuojami į prezervatyvus, kuriuos vyrai praryja, o moterys slepia makštyje. Prieš praryjant 8–10 narkotikų kamuoliukų kelias dienas negalima nei valgyti, nei gerti. Pasitaiko, kad skrandžio sultys pažeidžia prezervatyvą, o perdozavimas nusineša keliautojo gyvybę. Kadangi gabenama gryna narkotinė medžiaga, išgyventi beveik neįmanoma.

Neseniai tokios tragiškos mirties sulaukė vienas lietuvis.

Policija paprastai informuojama, kad tam tikras žmogus gali gabenti narkotikų, sužino jo slaptavietę, gauna būsimo pažeidėjo nuotrauką. Limos oro uoste bandant įveikti pasienio patikrinimą, prie šio žmogaus ateina darbuotojas ir paprašo parodyti bagažą arba persišviesti rentgenu.

Kol pareigūnai užsiima šiuo pažeidėju, kuris dažnai tėra masalas dėmesiui nu-

Liūdna statistika Vasarį Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas socialiniame tinkle paskelbė sulaukęs buvusio savivaldybės darbuotojo pagalbos prašymo. Jo dukra su drauge buvo sulaikytos Kusko oro uoste, nes gabeno narkotines medžiagas.

Merginos esą keliavo į Londoną, bet atsidūrė Lotynų Amerikoje. Kaip vėliau paaiškėjo, lietuvaitės, jau besiruošusios išskristi iš Kusko, lagaminuose turėjo daugiau nei kilogramą kokaino.

2010-ųjų sausį buvo sulaikyti trys narkotikus gabenę lietuviai.

Limos oro uoste įtarimų sukėlę keleiviai, įsigiję bilietus iki Amsterdamo, buvo peršviesti rentgenu. Jų skrandžiuose aptikta 2 kg kokaino.

Metais anksčiau tame pačiame oro uoste įkliuvo devyni užsieniečiai ir keturi Peru piliečiai, kurie į Ispaniją gabeno daugiau nei 33 kg kokaino. Jis buvo slepiamas kapsulėse, organizme, suvenyruose. Tarp sulaikytųjų buvo vienas lietuvis, pas kurį rasta 160 kapsulių.

2008 metų gruodį į kovos su narkotikais skyriaus pareigūnų rankas pateko jaunų lietuvių pora su beveik 5 kg narkotikų. Jie ketino per Amsterdamą vykti į Rygą.

kreipti, pro šalį netrukdomas gali prasmukti tikrasis narkotikų kurjeris su gerokai didesniu kvaišalų kiekiu, o lietuvis lieka atpirkimo ožiu.

Smulkiomis žuvelėmis šioje schemoje tampa įvairaus amžiaus žmonės – dažniau

Lietuvos garbės konsulas Peru E.Paškevičius Velarde nepavargsta rūpintis nusikaltusiais ir į kalėjimus ilgam patekusiais lietuviais.

jaunimas, greičiau susižavintis lengvu uždarbiu, linkęs rizikuoti, bet pasitaiko ir vyresnių.

Narkotikų prekeiviai dairosi menkiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių, bedarbių, kartais – asocialių ar ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžusių, todėl pragyvenimo šaltinio neturinčių asmenų, dažniausiai – vyrų.

Tiesa, pastaraisiais metais padaugėjo narkotikų gabentojų jaunų moterų. Kartais specialiai samdomos nedidelių vaikų turinčios poros, kurių prašoma pasiimti vaikus kartu. Žmonės verbuojami įvairiais būdais – per pažintis, gerai apmokamo darbo pasiūlymais, nemokamomis kelionėmis į Lotynų Ameriką, kartais įtartinų skelbimų pasirodo internete ar ima įkalbinėti kitose šalyse jau įsikūrę lietuviai.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) dirbančių diplomatų žodžiais, tautiečiai Lotynų Amerikoje negarsėja kaip narkotikų kurjeriai – bendroje statistikoje lietuvių skaičiai atrodo gana kukliai.

Tiesa, per pareigūnų rankas pereina kiek daugiau lietuviškų pasų – dalį jų, tik suklastotų, pateikia narkotikų pervežimo

Informacija apie konsulinę pagalbą Lietuvos piliečiams teikiama visą parą Užsienio reikalų ministerijoje tel. +370 5 2362444, piliečiai@urm.lt.

organizatoriai. Gavę informacijos apie sulaikytą atvykėlį iš Lietuvos, URM ir Buenos Airėse įsikūrusi vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje ima tikrinti jo duomenis ir kartais nustato, kad tokio žmogaus nėra.

Žadėjo deimantus, įkišo kvaišalus Ir diplomatai, ir Lotynų Amerikos šalių teisėjai, kurie nagrinėja narkotikų kurjerių bylas, stebisi nelaimėlių naivumu.

Vilties, kad tokie žmonės nepatrauks pareigūnų dėmesio, maža. Jie būna sutrikę ir vargiai primena keliautojus: iš paskos tempia naujutėlius lagaminus, pateikia pasus, kuriuose beveik nėra vizų – retas žmogus, susirengęs į vieną pirmųjų savo kelionių, traukia į tolimą žemyną.

Jei iškart neprisipažįsta, žmonės pasakoja mažai įtikinamas istorijas: esą nieko nežinojo, iki galo visko nesuprato, buvo apgauti, prarado lagaminą ir gavo naują, vylėsi, kad už nedidelį kvaišalų kiekį išvengs atsakomybės, draugo gabenami narkotikai atsirado ir jo lagamine, viskas buvo surežisuota, prieš tris mėnesius sutiktas draugas pasiūlė nemokamai nukeliauti į Braziliją. Suimtieji viliasi tokiu būdu ne tik gauti mažesnę bausmę, bet ir išvengti gėdos prieš artimuosius.

Pasitaiko, kad nukeliavę į tolimą šalį ir sužinoję, koks darbas laukia, žmonės atsisako uždarbio. Jei kreipiasi į pareigūnus, bylose tampa liudytojais.

Ambasadoje Argentinoje dirbę diplomatai pamena vieną maždaug 50 metų amžiaus lietuvį, atkeliavusį iš Nyderlandų iki

Mano pasaulis | 15

viltis – diplomatai Kas antrą dieną – po vieną sulaikytą Lietuvos institucijoms apie užsienyje sulaikomus piliečius pranešama tik esant jų sutikimui. Policijos duomenimis, pernai užsienyje buvo užfiksuoti 127 lietuvių sulaikymo dėl narkotikų gabenimo atvejai, iš viso sulaikyti 176 žmonės.

Anksčiau šie skaičiai keletą metų buvo panašūs, o vėliau nuolat augo: 2003 m. buvo sulaikyta 118 asmenų, 2004 m. – 99 asmenys, 2006 m. – 90 asmenų, 2008 m. – 140 asmenų, 2009 m. – 195 asmenys, 2010 m. – 203 asmenys.

Daugiausiai lietuvių Lotynų Amerikos pareigūnams pernai įkliuvo Peru (penki, užpernai jų buvo aštuoni), kuri kartu su Venesuela yra kvaišalų tiltas į Europą.

Argentinoje sulaikyti trys žmonės, Ekvadore – penki, nors užpernai tokių atvejų visai nebuvo.

Užpernai lietuviai buvo sulaikyti net tokiuose tolimuose ar retai mūsų turistų lankomuose kraštuose, kaip Kinija, Naujoji Zelandija, Žaliojo Kyšulio salos, Grenada, bet vėliau geografija vėl tapo įprasta. Dažniausiai lietuvius narkotikai įklampina Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje.

Nemažai žmonių užverbuojami pergabenti kokainą iš Lotynų Amerikos į Nyderlandus, Belgiją (šios valstybės laikomos paskirstymo punktais), Jungtinę Karalystę. Narkotikai taip pat gabenami į Norvegiją, Rusiją, Baltarusiją.

Lietuvos piliečiai būna tiek sintetinių narkotikų kontrabandos organizatoriai ar vykdytojai, tiek samdomi kokaino kurjeriai. Pastarųjų dauguma – emigrantai, kurių imtis šios veiklos paskatina ekonominė krizė ir didesnis socialinis pažeidžiamumas.

Daugiau kaip pusė kontrabandos gabenama automobiliu, trečdalis – lėktuvu. Kas ketvirtas sulaikytasis gabeno kokainą, dukart padaugėjo hašišo ir visžalio krūmo catha edulis, kurio lapai turi stimuliuojantį poveikį, kontrabandos, bet sumažėjo vadinamųjų gyvųjų kokaino konteinerių, kurie narkotikus gabena skrandyje.

Argentinos. Jis su dar vienu žmogumi buvo užverbuotas pervežti deimantus, už kurių kontrabandą gresia švelnesnė bausmė.

Bandydami suklaidinti pareigūnus organizatoriai apgyvendino kurjerius skirtingose vietose, stengėsi, kad jie nesusitiktų.

Atėjus kelionės dienai paaiškėjo, ką iš tiesų teks gabenti. Lietuvis atsisakė veltis į nusikaltimą ir paspruko. Ispaniškai nemokantis, dokumentų ir daiktų netekęs vyras po kelias dienas užtrukusių klajonių Buenos Airėse šiaip ne taip atsidūrė ambasadoje. Diplomatai nuvežė nelaimėlį pas teisėją, kuris narpliojo porininko, sutikusio tapti kurjeriu, bylą. Lietuviui buvo skirta

apsauga, išduoti kelionės dokumentai, o artimieji nupirko bilietą namo.

Nei kalbos, nei pinigų, nei gyvenimo Turėti reikalų su teisėsauga niekada nėra malonu, ypač jei problemos užgriūna tolimoje šalyje, neišmanant jos įstatymų, nemokant kalbos.

Lotynų Amerikoje už narkotikų gabenimą gresia mažiausiai ketveri metai nelaisvės. Argentinoje už grotų galima sėsti net 16 metų. Vienas teisėjas diplomatams prisipažino: „Negailiu šių žmonių ir siūlau maksimalią bausmę – tai yra sąmoningas narkotikų gabenimas, jie daro didelę žalą kitiems žmonėms.“ Tokių bylų nagrinėjimas teisme paprastai užtrunka, teismo data paskiriama po metų ar net pusantrų, nuosprendžio reikia laukti dar ilgiau. Vertėjas skiriamas tik teismo posėdžiuose ir per apklausas, o kasdieniame gyvenime už grotų – norint apsipirkti, pasiskųsti dėl kitų kalinių elgesio ar kalinimo sąlygų – žmogui reikia manytis pačiam. Vietos pareigūnai ne visada kalba angliškai. Tačiau lietuviai greitai pramoksta ispaniškai ir net bendraudami su diplomatais nuolat įterpia šios kalbos žodžių.

Lietuva ir dauguma Lotynų Amerikos valstybių nėra pasirašiusios sutarčių dėl nuteistųjų perdavimo, todėl bausmę tenka atlikti ten. Į gimtinę būtų galima prašytis tik pasibaigus teismui ir sulaukus nuteistojo ar jo artimųjų prašymo. Šie kartais net nenutuokia, į kokią bėdą pateko jų giminaitis, kuris gėdijasi prisipažinti.

Kalbos barjeras tėra vienas iš daugelio dalykų, kurie apkartina nelaimėlio gyvenimą. Už grotų laukia ne turistinės ir net ne lietuviškos įkalinimo įstaigos gyvenimo sąlygos: kalėjimai yra perpildyti, juose trūksta net gultų ir geresnių higienos sąlygų, klesti reketas, smurtas, prievarta, pavydas ir pyktis. Žmogus lieka visiškai vienas svetimoje šalyje: jį paprastai lanko garbės konsulas ar jo atstovas, galimybės susitikti su artimaisiais ar gauti siuntinius menkos, leidžiama rašyti nebent laiškus, susisiekti su Lietuvos ambasada Argentinoje (vienintele Lotynų Amerikoje) ar garbės konsulu. Kaliniai maitinami menkai, papildomai maisto galima įsigyti parduotuvėlėje. Pirkti reikia ir higienos priemones. Dėl šių išlaidų tenka įsidarbinti, tačiau dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, nesant sveikatos pažymos, tai pavyksta ne iš karto. Ambasada gali tarpininkauti, kad artimieji jiems pervestų pinigų.

Diplomatai gali papasakoti liūdnų istorijų ne vien apie tuos, kurių skrandžiuose plyšta narkotikų prikimšti prezervatyvai, bet ir nuteistuosius. Vieną vyrą kalėjime pakirto kepenų cirozė. Lotynų Amerikoje jis atsidūrė jau sunkiai sirgdamas. Žmonės priversti sukti galvą dėl Lietuvoje likusių vaikų globos. Esant galimybei diplomatai stengiasi jiems nuvežti spaudos,

Nematomas diplomatų darbas

literatūros. Kartą moteris paprašė klijų.

Nors diplomatai nuogąstavo, kad ji ketina svaigintis, tikroji priežastis buvo juokingai graudi – reikėjo prisiklijuoti nulūžusį danties kampą.

Net lygtinai paleistiems lietuviams tenka dar keletą metų praleisti užjūryje ir nuolat registruotis. Šie žmonės nėra laisvi: neatgavę dokumentų jie negali išvykti iš šalies, privalo susirasti būstą, įsidarbinti.

Lengvų pinigų nebūna Kaip neatsidurti tokioje situacijoje? Visų pirma – nepasiduoti vilionėms lengvais pinigais, būti atsargiems su atsitiktiniais „draugais“ iš Lotynų Amerikos ar net Europos, siūlančiais paprastą, bet pelningą darbelį, nemokamą kelionę į šiuos kraštus tik už lagamino ar paketo pargabenimą.

Netiesa, kad kontrolė Peru, Kolumbijos ar

Brazilijos pasienio postuose tik simbolinė.

Vietos policija itin stengiasi kovoti su narkotikų platinimu. Jei žmogus nepanašus į keliautoją, skrenda ne verslo reikalais ar dėl kitos svarios priežasties, pareigūnai jį stebi atidžiai.

Keliaujančiųjų bagažas tikrinamas itin kruopščiai. Išskrendant neįkliuvę asmenys gali būti patikrinti nusileidę Europoje.

Supratęs, kad turės gabenti narkotikus, žmogus turėtų nedelsdamas atsisakyti ir kreiptis į policiją. Kilus įtarimų, tai gali padaryti ir giminaičiai. „Svarbiausia, kad žmonės nebūtų naivūs, visada tikrintų, ką vežasi, neimtų nieko iš nepažįstamų žmonių, net tuščio lagamino“, – pataria diplomatai.

Jau sulaikyti keliautojai turėtų pareikalauti gynėjo ir vertėjo, priešingu atveju kreiptis į ambasadą ar garbės konsulą, kad patarpininkautų.

Už narkotikų kontrabandą Lotynų Amerikoje įkalintiems lietuviams bausmę tenka atlikti nepavydėtinomis sąlygomis.

Garbės konsulas – lyg greitoji pagalba Peru daugėjant turistų iš Lietuvos daugėja ir keblių situacijų, į kurias jie pakliūna. Garbės konsulo E.Paškevičiaus Velarde rūpestis – ne vien narkotikų gabentojai. „Kelionių agentūros, priimančios atvykėlius, puikiai žino mane. Kartoju joms: jei tik kokios problemos, tegul skambina man ar duoda mano telefoną žmonėms. Būna, kad jie pasus pameta. Aš kelionės dokumentų negaliu išduoti, tačiau bendradarbiauju su Vokietijos ambasada. Paskambinu ir jau po pusvalandžio žmonės gauna kelionės dokumentus, taigi, nepraranda skrydžio. Vokiečių konsulė yra labai maloni, daug mums padeda.“ Tokius rūpesčius ant pečių E.Paškevičius Velarde užsivertė ir Lietuvos garbės konsulu prieš šešerius metus tapo neatsitiktinai. Jo tėvas – lietuvis. Mūsų šalies pasą dabar turi ne tik pats išeivio palikuonis, bet ir jo dukra, anūkai. „Sykį turėjau reikalų Argentinoje, kur gyvena daug lietuvių. Vienas vyras, išgirdęs mano pavardę, pasidomėjo kilme. Atsakiau, kad lietuvių. Išgirdęs tai, pasakė pažįstantis garbės konsulą Argentinoje. Netrukus susipažinome. Konsulas mane informavo, kad, jei turiu tėvo dokumentus, galiu tapti Lietuvos piliečiu. Surinkau reikiamus dokumentus ir gavau pasą. Tuomet man pasiūlė tapti garbės konsulu. Nustebau: juk Peru nėra jokių lietuvių! Bet gal vieną dieną keliautojams kils problemų? Todėl mano žmona ėmėsi rūpintis dokumentais, pateikiau paraišką ir po metų tapau garbės konsulu.

Pradėjau domėtis įvairiais dalykais. Sužinojau, kad kalėjimuose esama lietuvių. Parašiau keletą laiškų su prašymais susitikti ir taip įsitraukiau į procesą: pradėjau juos lankyti, tvarkyti dokumentus. Tuo užsiima su manimi dirbantis advokatas. Kiekvieną kartą, kai kas nors patenka į kalėjimą, stengiuosi su tuo žmogumi susitikti, rūpinuosi, kad procesas būtų paspartintas. Limoje buvo pastatytas naujas kalėjimas. Kadangi jis ne toks perpildytas, pasikalbėjau su ministru, kad visus lietuvius ten perkeltų. Tai jau padaryta.

Kartais organizuoju vakarėlius. Jei norite atvykti į kepsnių vakarėlį, turite nusipirkti bilietą: už kelnes, batų porą, marškinius. Viską surenku ir nugabenu į kalėjimą, nes juose esantys lietuviai neturi nieko: nei pinigų, nei drabužių. Ir daugiau daiktų stengiuosi perduoti“, – pasakoja daugeliui lietuvių tolimojoje Peru padėjęs E.Paškevičius Velarde.

„15min“ archyvo nuotr.

2012 m. liepos 27 d. • 15min

16 | Mano pasaulis

I.Gelūno nuotr.

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Po pasaulį pasklidęs Lietuvos paveldas:

Medžioklė tik prasidėjo Autorizuotos Vasario 16-osios akto kopijos, diplomato ir rašytojo Igno Šeiniaus spausdinimo mašinėlė, kuria jis parašė savo kūrinius, diplomato Stasio Lozoraičio žemėlapių kolekcija – tai tik keli daiktai iš milžiniško paveldo, kuris po įtempto darbo buvo sugrąžintas į Lietuvą.

Lauryna Vireliūnaitė redakcija@15min.lt Užsienio reikalų ministerijos (URM) ambasadorius archyvų klausimams Vytautas Žalys, beje, nuo rugpjūčio pradžios paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje, viliasi, kad tai – tik pradžia.

Dėl įvairių istorijos peripetijų lietuviškos kilmės dokumentai pasklido po visą pasaulį, o susigrąžinti prarastas vertybes tapo tikru iššūkiu Lietuvos diplomatams, archyvarams ir akademinei bendruomenei.

I.Šeinius išsiuntė telegramą į Kauną, kurioje pranešė, jog sudegino dokumentus, ši telegrama yra išlikusi. Bet iš tiesų jis archyvo nesunaikino, jį saugojo I.Šeiniaus šeima. „Nacionalinio Švedijos archyvo sprendimas grąžinti Lietuvai I.Šeiniaus archyvo originalus yra beprecedentis. Už tai reikia padėkoti tuomečiam mūsų šalies ambasadoriui Švedijoje Remigijui Motuzui, jis atliko milžinišką darbą, – teigė V.Žalys. – Suprantame, kad Švedijai šis archyvas reiškia nedaug, o mums jis – didelės vertės dokumentų komplektas. Tai yra tarpvalstybinės reikšmės įvykis, sukūręs gražų precedentą.“

Netikėtas radinys Per pastaruosius keletą metų šioje srityje įvyko proveržis – į Lietuvą buvo pargabentas labai vertingas paveldas. Įspūdingų eksponatų esama pernai į Lietuvą baigtame atvežti Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato S.Lozoraičio, jo šeimos ir pasiuntinybės Romoje archyve.

Jame – ne tik dokumentai, bet ir pasiuntinybės baldai, brangių žemėlapių kolekcija, apdovanojimai, milžiniška biblioteka, unikalios fotografijos, net ginklai.

Anot V.Žalio, S.Lozoraičio archyve buvo rasta dokumentų, apie kurių egzistavimą niekas nė nenumanė. Pavyzdžiui, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Šaulio ataskaita apie pokalbį su Juzefu Pilsudskiu. „Paaiškėjo, kad J.Šaulys iš Kauno slapta buvo atvykęs į Vilnių susitikti su J.Pilsudskiu ir vėliau parašė daugiau kaip 30 puslapių raportą apie tarp jų įvykusį pokalbį. Šis unikalus dokumentas atsidūrė S.Lozoraičio archyve, o šiandien tyrinėtojai jau gali susipažinti su juo Centriniame valstybės archyve“, – teigė ambasadorius.

Archyvas turėjo būti sunaikintas V.Žalio teigimu, pernai į Lietuvą grąžinto rašytojo ir nepriklausomos Lietuvos diplomato I.Šeiniaus archyvas neturėjo išlikti – prieš karą jis buvo gavęs nurodymą viską sunaikinti.

V.Žalys: „Lietuvoje reikėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes netekome.“

I.Šeiniaus archyve – taip pat ne vien dokumentai, į Lietuvą parkeliavo spausdinimo mašinėlė, kuria jis parašė savo kūrinius, net puikios būklės lagaminas, su kuriuo diplomatas 1915 metais atvyko į Stokholmą.

Anot V.Žalio, būtų galima padėkoti ir Kanados vyriausybei, kurios sprendimu į Lietuvą grąžinti Lietuvos generalinio konsulato

archyvai. Abu šie atvejai – dokumentų grįžimas iš Švedijos ir Kanados – liudija, kad pasaulis keičiasi, šalys geba bendradarbiauti ir šioje srityje. „Kartais atgauti dokumentai atrodo lyg Dievo dovana, nes nesitiki, kad jie bus rasti“, – sakė ambasadorius.

Taip buvo su Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje dokumentais, kurie atsidūrė pas buvusį pasiuntinybės patarėją, garsų Lietuvos rašytoją bei diplomatą Jurgį Baltrušaitį.

Archyvą išsaugojo jo šeima. „Per daugybę metų jie net pamiršo, kas tose dėžėse, kurios guli garaže. Kai mes jas Vilniuje atidarėme, negalėjome patikėti, koks turtas grąžintas Lietuvai. Radome autorizuotas Vasario 16-osios akto kopijas, tarp daiktų gulėjo pomirtinė J.Baltrušaičio kaukė“, – pasakojo pašnekovas.

8 tonos KGB dokumentų Į klausimą, ar šiuo metu su kuria nors šalimi deramasi dėl archyvų grąžinimo, V.Žalys neatsakė. „Apie tai garsiai nekalbama, nes šis klausimas – labai jautrus“, – paaiškino jis.

Anot ambasadoriaus, daugiausiai iš Lietuvos išvežtų archyvų yra Rusijoje. „Mes žinome, kas buvo išvežta: prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento fondai, daugelis Užsienio reikalų ministerijos dokumentų. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra saugoma labai nedaug Lietuvos pasirašytų tarptautinių sutarčių.“ V.Žalys prisiminė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vykęs į Rusiją, Uljanovską, parsigabenti KGB archyvų – grąžinti juos leido tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. „Mes parvežėme 8 tonas dokumentų. Jeigu tuomet su Rusija sutarėme dėl dalies KGB dokumentų grąžinimo, tikiu, kad ateityje sutarsime ir dėl kitų, ne tokio jautraus pobūdžio dokumentų“, – vylėsi jis.

V.Žalio teigimu, nepavykus susitarti dėl archyvų grąžinimo, galima tikėtis, kad bus leista padaryti svarbiausių dokumentų kopijas. „Mus domina ne tik Rusijoje esantys dokumentai, tokių yra ir JAV, Ukrainoje ir net Gruzijoje. Pavyzdžiui, diplomato Edvardo Turausko fondas, saugomas Kalifornijos valstijoje. Rusų tankams riedant į Kauną tuometis URM Politikos departamento direktorius E.Turauskas skubiai į lagaminą

Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamas didžiulę vertę turintis diplomatinis paveldas.

Išskirtinė paroda Šių metų kovo 1 d. Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi atidarė nuolatinę istorinę ekspoziciją „Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1940 m.“, kurioje demonstruojami per pastaruosius kelerius metus iš užsienio susigrąžinti atstovybių ir diplomatų asmeniniai archyvai, dokumentai bei kiti reliktai.

Parodos atidaryme užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pabrėžė valstybinio paveldo įamžinimo svarbą ir užsiminė apie ministerijos formuojamas istorinės atminties politikos gaires. „Gera politinė mintis gimsta ten, kur yra atmintis, todėl susigrąžinti ją ir įamžinti mūsų valstybės ir visos Europos sąmonėje yra Lietuvos užsienio politikos prioritetas“, – teigė A.Ažubalis. susikrovė ministerijos slaptajame fonde saugotas svarbiausias bylas ir paspruko. Po JAV gyvenusio E.Turausko mirties šį archyvą jo žmona pardavė Huverio institutui. Mes turime viltį gauti bent šių nepaprastai vertingų dokumentų kopijas“, – kalbėjo pašnekovas.

Privačiose kolekcijose – dideli turtai Niekas negali pasakyti, kokie dokumentai yra atsidūrę privačiose kolekcijose. „Man kolekcininkų pasaulis yra mažai pažįstamas, tačiau neabejoju, kad jų kolekcijose yra saugomi dideli turtai“, – sakė V.Žalys.

Jis neslepia pasigendantis didesnio valstybės dėmesio ir paramos, kuri būtų skirta svarbių dokumentų, apskritai paveldo, paieškai. Anot jo, daugelis valstybių tam negaili resursų. „Jeigu norime surasti ar, juo labiau, susigrąžinti nors dalį savo prarasto paveldo, jo paieškų negalime palikti savieigai, vien Užsienio reikalų ministerijos rūpesčiui ar pavienių žmonių iniciatyvai. Lietuvoje reikėtų sudaryti tikrų profesionalų komandą, kuri bent tiksliai nustatytų, ko mes netekome ir kur iš Lietuvos išvežtas paveldas galėtų būti saugomas. Apgailestaudamas sakau, kad šis darbas dar nėra atliktas iki galo.

Netvirtinu, kad šia kryptimi nedirbama, tačiau aiškaus vaizdo dar nėra. Manau, kad vėluojame“, – pabrėžė jis.

Mano pasaulis | 17

2012 m. liepos 27 d. • 15min

Ispanijos ambasadorius Lietuvoje M.A.Estévezas:

„Lietuva – atviras kraštas“ Justinas Šuliokas j.suliokas@15min.lt

Ispanijos ambasadoriui Migueliui Arias Estévezui Lietuvoje patinka viskas – maistas skanus, žmonės draugiški, o klimatas visiškai pakenčiamas. Ypač ambasadoriui patinka žali miškai, kurių Ispanijoje sunkiai rasi.

Prieš metus į Vilnių atsikraustęs ambasadorius sako, kad jo gimtąją šalį ir Lietuvą sieja nemažai bendrų dalykų – ryškiausias iš jų galėtų būti nesena nedemokratinio režimo patirtis. „Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės nebuvimas“, – sako M.A.Estévezas.

Jis giria Lietuvą už nepaprastai sėkmingą demokratizaciją, tačiau priduria, kad siekiant europinių standartų, kai kuriose srityse dar reikia įdėti darbo – ypač moterų ir seksualinių mažumų nediskriminavimo srityje. „Europos Sąjunga yra ir vertybių bendrija, todėl konvergencija turėtų vykti ir šiuo lygmeniu“, – sako ambasadorius. „Prieš šešerius ar septynerius metus aš dirbau su UNESCO, – pokalbį apie Lietuvą pradeda M.A.Estévezas. – Vilniuje buvo rengiamas Pasaulio paveldo komiteto suvažiavimas, tad atvykau čia dviem savaitėms ir man labai patiko tai, ką čia pamačiau. Nusprendžiau, kad jei kada nors atsirastų galimybė čia dirbti nuolatos, būtinai ja pasinaudosiu. Taip ir padariau. Tad kai prieš metus atvykau į Vilnių kaip Ispanijos ambasadorius, jau žinojau, kad gyvensiu puikioje vietoje. Pasirodo, neklydau.“ – Jau turėjote patirti ir lietuvišką žiemą.

– Taip, bet šaltis manęs negąsdina. Jei reikėtų rinktis tarp stingdančio šalčio ir nepakeliamo karščio, rinkčiausi šaltį.

Prie šalčio galima priprasti, o prie aukštų temperatūrų daug sunkiau, ypač jei reikia dirbti. Žinoma, būnant paplūdimyje deginantis karštis puiku, bet jei tenka sėdėti biure, aš daug mieliau už lango matyčiau vėsesnį orą.

– Sakoma, kad ne tik klimatas, bet ir žmonės Lietuvoje yra gana šalti.

– Aš taip nesakyčiau. Žinoma, jie santūresni nei ispanai, bet man, tiesą sakant, lietuviai pasirodė labai artimi žmonės, ypač mezgant socialinius ryšius.

Negalvokite, kad Pietų Europa labai skiriasi – pietiečiai, žinoma, atrodo atviri, jie puikiai su visais sutaria, bet peržengti jų namų slenkstį labai sunku. Net jei pasikviečia tave į svečius, tai greičiausiai tik išskirtinėmis progomis. Man lietuviai labai patinka. Palyginti su kitomis šalimis – kurių čia neminėsiu – Lietuva yra nepaprastai atviras kraštas.

Ispanijos ambasadorius M.A.Estévezas Lietuvą laiko nuostabia vieta gyventi.

I.Gelūno nuotr.

– Ar teko ragauti lietuviškos virtuvės?

– Taip. Man labai patiko. Vienintelė problema – jūsų maistas labai tukina, todėl turiu rūpintis svoriu. Šiuo atžvilgiu Viduržemio jūros regiono maistas pranašesnis.

Bet lietuviški patiekalai labai geri – skanu (sako lietuviškai). Mano mėgstamiausi yra cepelinai ir grybų sriuba.

M.A.Estévezas: „Vienintelė problema – jūsų maistas labai tukina, todėl turiu rūpintis svoriu.“ – O ar bandėte pats gaminti cepelinus?

– Ne, dar ne. Man juos gamina mano lietuvė virėja ir jai puikiai sekasi. Nenoriu su ja varžytis. Aš mėgstu gaminti maistą, bet paprastai apsiriboju ispaniškais patiekalais.

– Lietuva yra krepšinio šalis, o ispanai puikiai pasirodo tiek futbolo, tiek krepšinio pirmenybėse. Kurios sporto šakos jums labiausiai patinka?

– Nesu didelis futbolo ar krepšinio gerbėjas. Kartais mielai pasižiūriu rungtynes, bet man labiau patinka pačiam sportuoti.

Paauglystėje dalyvaudavau plaukimo varžybose, vėliau kurį laiką užsiėmiau gimnastika, kultūrizmu, o perkopęs penkiasdešimtmetį ėmiau dažnai žaisti tenisą.

Lietuviai pakvaišę dėl krepšinio, bet tai gerai. Puiku matyti, kaip visi maži vaikai

domisi krepšiniu ir jį žaidžia. Užsiimti bet kokiu sportu, ypač krepšiniu, yra daug geriau nei sėdėti prie „Playstation“ ir tukti ryjant cepelinus.

– Kai norite artimiau susipažinti su Lietuvos kultūra, kokiais būdais tą darote? Galbūt skaitote knygas arba einate į teatrą?

– Labai norėčiau vaikščioti į spektaklius – myliu teatrą, o universitete ir pats vaidindavau. Buvau keliuose spektakliuose ir mokausi lietuvių kalbos, bet dar nepasiekiau tokio lygio, kad galėčiau viską suprasti.

Dar vienas dalykas, kuris man Lietuvoje labai patinka, – muzika. Prieš tai beveik nieko nežinojau apie lietuvių kompozitorius, bet atvykęs čia išgirdau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, kurie yra puikūs. Taip pat atradau Balį Dvarioną.

– Ar patyrėte ypač jus nustebinusių skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos?

– Žinoma, labai malonių. Miškas ir laukų žaluma. Man, atvykusiam iš Ispanijos, kur miškai žaliuoja tik šiaurinėje dalyje, o centrinė dalis ir pietūs yra gana sausringi, vaikštinėti čionykščiais miškais ir laukais yra grynas malonumas.

Mane nustebino, kiek daug čia vasarą uodų, kurių visai nesitikėjau. Maniau, kad jiems čia per šalta, bet jie čia skraido būriais. Daug ir erkių – auginu šunis ir vasaromis jie prisirenka daugybę erkių.

– Vienas iš Lietuvą ir Ispaniją siejančių dalykų galėtų būti tai, kad abi šalys palyginti ne-

seniai iš diktatorinio režimo perėjo į demokratiją. Ar šie perėjimai kuo nors panašūs?

– Taip, žinoma. Gyvenimas sistemoje, kuri netoleruoja laisvės, yra panašus visur. Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės nebuvimas. Pamenu, kai man buvo 15 metų, pirmą kartą išvykau į užsienį ir tam turėjau gauti išvykimo vizą. Reikėjo nueiti į policiją, gauti leidimą – ne tam, kad mane įsileistų užsienio šalis, bet kad savoji leistų išvykti. Turbūt panašiai viskas vyko ir Lietuvoje. Abiejose šalyse režimai negerbė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, o šios yra nepaprastai svarbios.

– Ar Lietuvos perėjimas buvo sėkmingas?

– Nepaprastai sėkmingas, sakyčiau.

Ir labai greitas. Francisco Franco mirė 1975-aisiais, o pirmąją konstituciją Ispanija priėmė 1978-ųjų pabaigoje, po trejų metų.

Bet dar reikėjo ją įgyvendinti, 1981-aisiais buvo pabandyta įvykdyti perversmą.

Sakyčiau, kad mano šalyje pereinamasis laikotarpis truko nuo 1975-ųjų iki 1982-ųjų, taigi septynerius metus. Čia praėjus septyneriems metams po 1991-ųjų, 1998-aisiais, jūs jau rengėtės stoti į Europos Sąjungą. Žinoma, pasiekti europinius standartus užtruks ilgiau, bet taip yra visur.

– Dėl kurių standartų dar reikia pasistengti?

– Tarkime, susijusių su diskriminacija prieš moteris. Diskriminacija prieš seksualines mažumas. Tai tikriausiai užtruks kiek ilgiau. Bet manau, kad viskas pasiekiama.

18 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.

Istorinė atmintis

Sukilėlių atminimo ženklas Kitąmet sukanka 150 metų nuo 1863–1864 metų sukilimo pradžios. Seimo sprendimu 2013-ieji paskelbti šio sukilimo minėjimo metais, o šią savaitę Užsienio reikalų ministerijos (URM) iniciatyva Vilniuje atidengta memorialinė lenta sukilimo dalyviams atminti.

Vieta memorialinei lentai pasirinkta neatsitiktinai. Ji pakabinta Taikomosios dailės muziejaus kiemelyje, Gedimino kalno papėdėje. Čia XIX amžiaus antroje pusėje buvo įrengtos sukilimą malšinusių carinės Rusijos kazokų kareivinės. Remiantis atsiminimais, šiose kareivinėse buvo kalinami, o jų kiemelyje kankinami, žudomi ir laidojami sukilimo dalyviai.

Ant architekto Rimo Grigo sukurtos memorialinės lentos iškaltas užrašas mena pagrindinį sukilimo šūkį – „Už jūsų ir mūsų laisvę“.

Pasak užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio, šis šūkis itin simboliškas. „1863–1864 metų sukilimas parodė, kad valstybė yra visų žmonių reikalas.

Valstiečius, dvarininkus, kunigus jungė bendras siekis, kuris po Pirmojo pasaulinio karo leido gimti ir demokratinei Lietuvos Respublikai“, – atidengdamas memorialinę lentą pabrėžė ministras.

Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, tačiau neilgam, nes caro valdžia atsiuntė į Lietuvą Michailą Muravjovą-Koriką, kuris ėmėsi žiaurių kovos su sukilėliais metodų. Be to, sukilėlių neparėmė užsienio valstybės. Tiesa, buvo laukiama tarptautinio savanorių būrio, tačiau ekspedicija žlugo.

Sukilimą nuslopinus buvo patvirtinta „rusiškų pradų atkūrimo“ programa, skelbusi, kad Šiaurės vakarų kraštas – senosios rusų žemės, uždrausta lietuviška spauda, lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška.

Iš mokyklų, įstaigų pašalinta lietuvių kalba, lietuviams uždrausta užimti bet kokią valstybinę tarnybą.

Be to, buvo apribota Katalikų bažnyčios veikla ir uždrausta draugijų veikla.

Sukilimo svarba

A.Ažubalis: „Mes žengiame toliau trijų kartų atminties slenksčio. Ir jį peržengę, randame atsakymus į klausimą, kaip tapome Lietuva.“

1863–1864 m. sukilimo dalyviams atminti skirtą memorialinę lentą atidengė (iš kairės) Lietuvos istorijos instituto direktorius R.Miknys, užsienio reikalų ministras A.Ažubalis ir kardinolas A.J.Bačkis.

J.Kalinsko nuotr.

Kardinolas A.J.Bačkis pabrėžė, kad skirtingų tautų sukilėlius suvienijo kova už tėvynės ir tikėjimo laisvę.

Sukilimas prasidėjo Lenkijoje, tačiau nepasitenkinimas 1861 m. baudžiavos panaikinimo sąlygomis ir caro politika paskatino lietuvius prie jo aktyviai prisidėti.

Iš pradžių kovotojai buvo pasidaliję į „baltuosius“ ir „raudonuosius“ ir skirtingai įsivaizdavo Lietuvos ateitį po mūšių, tačiau netrukus susivienijo.

Tuomet buvo įkurtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.

Simbolinė vieta

A.Ažubalio teigimu, Abiejų Tautų Respublikos tautų 1863–1864 m. sukilimo prieš Rusijos caro priespaudą istorija padeda suprasti, kaip atsirado dabartinė Lietuva. „Jie nelaimėjo, bet pasiekė, kad laimėtume mes“, – XIX a. sukilimo svarbą įvertino ministras.

Pasak A.Ažubalio, sukilimas padėjo pagrindus ir tautiniam atgimimui, o sukilėlių atsišaukimai, net ir caro valdžiai nuslopinus kovą bei uždraudus lietuviškus rašmenis, ugdė savigarbą, lietuvybės skonį,

1863–1864 m. sukilimas

knygnešystę ir daraktorių mokyklas. „Štai kodėl šiandien mes kalbame lietuviškai“, – priminė ministras.

Ceremonijoje taip pat dalyvavęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pažymėjo, kad skirtingų tautų sukilėlius suvienijo kova už tėvynės ir tikėjimo laisvę. „Jei norime vertai puoselėti sukilėlių atminimą, turime regėti tautą kaip kalbos, kultūros ir religijos sutelktą valstybės pagrindą. Jei norime iš bendros istorinės atminties semtis įkvėpimo šiandieniniam lietuvių, lenkų ir baltarusių pozityviam kaimyniškumui, negalime išleisti iš akių, kad mus sieja katalikybė ir jos gynimo tradicija“, – sakė kardinolas.

Ministras ir kardinolas pažymėjo, kad sovietmečiu XIX amžiaus istoriją okupantai stengėsi iškreipti, sukilimo įvykius bandyta primesti kaip svetimus.

„Tad atidengdami šią atminimo lentą, darome tai, kam jau seniai laikas. Mes žengiame toliau trijų kartų atminties slenksčio. Ir jį peržengę, randame atsakymus į klausimą, kaip tapome Lietuva“, – pažymėjo ministras. Jis pridūrė tikįs, kad istorikų ir archeologų pastangomis bus galutinai nustatyti sukilėliai, kurie, manoma, buvo palaidoti Žemutinės pilies teritorijoje ir kurių pavardes reikėtų iškalti memorialinėje lentoje.

Atidengiant atminimo lentą taip pat dalyvavo Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, Taikomosios dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovai, istorikai, visuomenės veikėjai.

Lentos atidengimo ceremonija – Vilniuje vykusio Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimo programos dalis.

Mano pasaulis | 19 „Reuters“ nuotr.

2012 m. liepos 27 d. • 15min

Nepriekaištingos aprangos gidas Išvaizda apie žmogų kalba nebyliai, tačiau pasako labai daug: apie jo išsilavinimą, intelektą, mados ir estetikos pojūtį, padėtį visuomenėje. Tai ypač svarbu žinoti tiems, kurie reprezentuoja savo šalį.

Asta Cibienė redakcija@15min.lt „Yra elementarūs aprangos kodo reikalavimai ir diplomatai turi taikytis prie jų. Šioje srityje nedirbantis žmogus gali klysti, bet diplomatas – ne“, – pastebėjo Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento direktorė Rasa Kairienė.

Aprangos kodas – tai dažnai nerašytas tam tikros asmenų grupės (susitinkančių, kartu dirbančių, dalyvaujančių vienokiame ar kitokiame renginyje) susitarimas laikytis bendrų taisyklių išvaizdos, aprangos atžvilgiu. Taigi žmogus, nesilaikantis aprangos kodo, gali būti vertinamas kaip taisyklių laužytojas, išsišokėlis. Šiurkštus aprangos kodo pažeidimas gali būti traktuojamas kaip nemandagumas, nepagarba kitiems renginyje dalyvaujantiems asmenims, juolab – renginio šeimininkams.

5 cm iki kelių sijono ilgis dalykiniame kostiume jau laikomas mini.

Kasdieniame diplomatų darbe turi būti paisoma dalykinės aprangos reikalavimų.

Tokia apranga dažnai tinkama ir vakaro renginiuose, priėmimuose, į kuriuos dažnai tenka eiti tiesiai po darbo.

Santūrumas ir spalvos Vienas svarbiausių dalykinės aprangos reikalavimų – drabužiai neturi erzinti akies, tačiau taip pat išryškinti žmogaus asmenybę, profesionalumą, autoritetą. Paprastai galioja tokia taisyklė: kuo santūriau, tuo geriau. Todėl itin madingi, permatomų audinių, labai aptempti, atviri ir provokuojantys drabužiai netinka – tai laikoma kompetencijos stoka.

Dažniausiai siūloma dėvėti dalykinio stiliaus arba elegantiškos klasikos drabužius. Tai yra kostiumas: švarkas ir sijonas, švarkas ir kelnės, švarkas ir dieninė „maža suknelė“. Švarko ir prie jo derančio kito drabužio parinkimas kiekvienu atveju yra labai individualus ir priklauso nuo daugybės faktorių: žmogaus amžiaus, figūros, situacijos, sezono ir pan.

Kostiumui audinius ir spalvas siūloma rinktis atsižvelgiant į sezoną. Populiariausios dalykinių kostiumų ar kostiumėlių

Iš istorijos

spalvos – juoda, visi pilki atspalviai, rudos spalvos, visa mėlynos spalvos gama, kai kurie tamsiai žalios spalvos atspalviai, išskirtiniais atvejais – klasikinė raudona ar vyšninė spalvos. O vasarą – prislopinta balta, kreminė, balintos kavos, ledynų pilka.

Sijonas, kelnės ir kojinės Labai svarbu pasirinkti tinkantį sijono ar dieninės suknelės modelį bei ilgį. Atkreipkite dėmesį – 5 cm iki kelių sijono ilgis dalykiniame kostiume jau laikomas mini, ir kai kuriose situacijose yra neleistinas ar nepageidautinas.

Vyriškos kelnės turi būti gerai išlygintos ir be jokių raukšlių. Jei kelnės tamsios, tuomet marškiniai turi būti tik šviesios spalvos.

Priekyje, stovint vietoje, kelnės turi siekti batus ir apačioje susimesti į nedidelę raukšlę, nugaroje – siekti batų kulnus ir einant neatidengti kojinių. Kojinių spalva anksčiau būdavo derinama prie kaklaraiščio. Dabar – prie kelnių ir batų. Kojinės turi būti vienu tonu šviesesnės arba tamsesnės už kelnes.

Ir ilgos, kad sėdint neapsinuogintų blauzdos.

Palaidinė, marškiniai ir kaklaraištis Patartina vengti įvairiais piešiniais, simboliais, užrašais ar blizgučiais išmargintų palaidinių, prieš auditoriją nedėvėti laisvalaikio, sportinio stiliaus, džinsinių, folklorinio stiliaus drabužių.

Pagal etiketą viešose vietose vyrams galima nusivilkti švarką, prieš tai aplinkinių mandagiai atsiklausus.

Teisingai parinktų marškinių rankogaliai turi baigtis ties riešo ir plaštakos riba ir tik

Aprangos kodai pirmiausia atsirado islamo pasaulyje. Europoje jie prigijo viduramžių laikais. Pirmoji paskirtis – atskirti turtingą žmogų nuo vargšo. XVI a. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare, kur atsirado etiketas, susiformavo antroji aprangos kodo paskirtis – atskirti privilegijuotą didiką nuo žemesnio rango. Dar po poros šimtų metų Anglijoje aprangos kodas įgijo trečiąją paskirtį – atskirti tikrą džentelmeną nuo atsitiktinai iškilusio „didiko“. Tuometinėje Anglijoje galutinai susiformavo ir sąvoka „vakarinė apranga“ – išskirtinis elito požymis.

Ilgainiui demokratijos, liberalizmo, lyčių lygybės idėjos sušvelnino aprangos kodų laikymosi tvarką. Viduramžiais karališkame renginyje pasirodęs „aprangos išsišokėlis“ galbūt būtų net rizikavęs savo gyvybe. Dabar gi į aprangos kodo neatitinkančią išvaizdą kreipiama vis mažiau dėmesio.

šiek tiek išsikišti iš po švarko. Be to, tarpas tarp kaklo ir apykaklės neturi būti didesnis už vieno piršto storį. Marškiniai turėtų būti vienspalviai arba dryžuoti, bet ne taškuoti, su gėlių atspaudais. Šilko ar satino marškinėlius geriau palikti vakarėliui.

Kaklaraištis visada turi būti tamsesnis už marškinius. Jo piešinys neturi būti stambus.

Svečiose šalyse Kokio aprangos kodo reikia paisyti svečiose šalyse, kurių kultūra gerokai skiriasi nuo mūsų? Svarbiausia taisyklė – nedemonstruoti nepagarbos kitai religijai ir tradicijoms. Todėl prieš vykstant į kitos kultūros kraštus, rekomenduotina pasidomėti jų papročiais ir tradicijomis.

Nederėtų rinktis atviros aprangos musulmoniškose, ortodoksiškose šalyse.

Jei viešnagės metu numatytas apsilankymas religinėse vietose, šventyklose, moterims reikėtų pasirūpinti galvos apdangalu. Visai nebūtina siekti atkartoti tos šalies įprastą aprangą – bandymas ją aklai kopijuoti kartais gali duoti priešingą ar komišką rezultatą.

Tarptautinio valiutos fondo direktorė Christine Lagarde, viešėdama Indijoje, pagarbą šiai šaliai išreiškė vilkėdama sarį.

AFP nuotr.

Paprastas testas: atsistokite per penkis žingsnius nuo veidrodžio – iš tokio atstumo neturėtumėte įžiūrėti kaklaraiščio detalių.

Patikrintas pasirinkimas – juostelėmis ar taškeliais marginti kaklaraiščiai.

Avalynė ir pėdkelnės Klasikinis pasirinkimas – uždari, „laivelio“ tipo bateliai, kai pakulnės aukštis – apie 5 cm.

Bateliai turi būti saikingai puošnūs, neprovokuojančių spalvų ir būtinai dengti pirštus bei kulną. Pėdkelnės – rusvų, pilkšvų atspalvių, neraštuotos. Net ir karštą vasaros dieną geriau dėvėti pėdkelnes, mat apnuogintos kojos – blogo tono požymis.

Patartina nedėvėti kasdienių, vaikščiojimui skirtų batų. Tačiau jei toks jūsų pasirinkimas, ši avalynė turi būti labai švari, tvarkinga, kruopščiai prižiūrėta ir uždaru priekiu. Žiemą sunkius batus, einant į susitikimą, reikėtų pakeisti elegantiškais bateliais. Batelio kulniukas ir noselė neturėtų būti labai aštri, agresyvi ir smaila, o spalva provokuojanti. Kulniuko aukštis bei forma – pasirinkimo reikalas, tačiau darbui netinka beprotiško aukščio smailiakulniai, puošnūs vakariniai, labai seksualūs ar, priešingai, sunkūs, šiurkštūs gatvės batai.

Vyrų batai turėtų būti rudos ar juodos spalvos, odiniai. Kitos medžiagos ir spalvos yra nepriimtinos.

Papuošalai bei aksesuarai Patartina apsiriboti tik trimis poromis papuošalų. Juos galima rinktis pagal situaciją: auskarai, laikrodis, žiedai (jie gali būti tik ant dviejų pirštų), akiniai, kaklo papuošalas. Pavyzdžiui, jei mūvite žiedus ir segite auskarus, rinkitės, kas bus trečiasis aksesuaras – laikrodis, grandinėlė, skarelė ar apyrankė. Jei turite tatuiruotę, ją reikėtų pridengti.

Nedera pamiršti ir bendros kūno išvaizdos.

Oficialioje aplinkoje nedera ilgi, ryškiai lakuoti nagai ar juodos panagės. Tačiau taisyklės lieka taisyklėmis. Asmeninis jūsų stilius nebūtinai turi būti suvaržytas – svarbiausia jausti saiką ir nepersistengti.

20 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. liepos 27 d.