„Mano pasaulis“ 2012-06-08

mano pasaulis

Nr. 1/2012 m. birželis.

Specialus „15min“ priedas.

Parengta bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija.

LIETUVOS GINKLAS – ATVIRUMAS Dori, atviri, paremti abipuse gerove – tokių Lietuvos santykių su kaimynais nori užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Ginklu diplomatijoje tampa atvirumas, o ne slapti susitarimai ir saldainiai autoritarams.

Plačiau:

2, 4 psl. „Scanpix“ nuotr.

VIEŠUMOJE – STRĖLĖS, KABINETUOSE – BENDRAS DARBAS

8–9 psl.

KAIMYNŲ RINKA – VILIOJANTI, BET NEPROGNOZUOJAMA

10–11 psl.

RUSIJOS BRANDUOLINĖS GINKLUOTĖS TAIKIKLYJE

12–13 psl.

MĖLYNŲJŲ VANDENŲ MŪŠIS – PAMIRŠTA ALGIRDO PERGALĖ

16 psl.

2 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Audronius Ažubalis: „Valstybė yra daugiau nei prekybiniai santykiai“ Dori, atviri, paremti abipuse gerove – tokių Lietuvos santykių su kaimynais nori užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Ginklu diplomatijoje tampa atvirumas, o ne slapti susitarimai ir saldainiai autoritarams.

A.Ažubalis: „Jei norime būti laisvi, turime pakentėti ir iki galo užbaigti tai, kas pradėta.“ L.Balandžio nuotr.

Eglė Digrytė redakcija@15min.lt Ministrą stebina, kad dalis verslininkų, rūpindamiesi savo investicijomis Rytuose, ragina Lietuvą nusisukti nuo žmogaus teisių ir europietiško solidarumo, nors visi mielai naudojasi milžiniška Europos Sąjungos (ES) parama ir iš Vakarų tikisi saugumo garantijų.

– Ministro pareigas einate jau beveik pustrečių metų. Kuriuos savo darbus išskirtumėte kaip svarbiausius?

– Pagrindinės pastarųjų metų diplomatinės pergalės – tai NATO gynybos planai Lietuvai, neribotam laikui pratęsta Baltijos šalių oro erdvės apsauga, be to, suartėdami su Šiaurės šalimis, pritraukę investicijas ir atvėrę naujas rinkas eksportui, padėjome greičiau atsigauti šalies ekonomikai.

Ypač svarbu, kad išsikovojome JAV ir ES paramą Lietuvos energetikos sektoriaus išlaisvinimo projektams bei tranzito koridorių plėtrai.

Atskirai pabrėžčiau ES Vadovų Tarybos įsipareigojimą, kad iki 2015 m. negali likti izoliuotų energetinių salų. Sprendžiant šiuos klausimus sklandžiai dirbame su Energetikos ministerija: jie daro praktinius darbus, mes – politinius. Pristatome projektus partneriams ir tarptautinei bendruomenei. Siekiame adekvačios tarptautinės reakcijos į du ekonominę logiką ir branduolinės saugos standartus pažeidžiančių naujadarų projektus Karaliaučiuje ir Gudijoje.

Be saugumo ir ekonominės diplomatijos, džiaugiuosi sėkmingu praeitų metų pirmininkavimu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Tai buvo unikalus tarptautinės veiklos ir tarpininkavimo periodas. Linkėčiau tokios pat patirties ir į mano kėdę ateity sėsiantiems kolegoms: jos prireiks ne tik Lietuvos pirmininkavimui ES, kam šiandien rimtai ruošiamės, bet ir ateities iššūkiams, pavyzdžiui, gavus vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje 2014–2015 m., ko dabar vėlgi nuosekliai siekiame.

Didžiuojuosi tyliai sau, kad pavyko išjudinti ministerijos personalo reformą. Dabar diplomatų vertinimas tapo kasmetinis, tiesiogiai susietas su darbo rezultatais. Be to, vertinami visi, įskaitant ir viršininkus, ir viceministrus.

Dar pridurčiau, kad pastaraisiais metais ieškome konsensuso ir atidžiau koordinuojame istorinės atminties politiką. Atsakingas ir garbingas požiūris į savo istoriją – neatsiejama valstybės gyvybės ir įvaizdžio dalis. Tiesos falsifikavimo ir propagandos grėsmės dabartinei Lietuvai yra ne mažiau aktualios nei nepriklausomybės atgavimo metais. Kad nuo jų atsilaikytume, privalome atminti, iš kur mes kilę, kas mes esame, ir nebijoti apie tai kalbėti kaimynams ir pasauliui.

Lietuvos ekonominiai, turizmo, investicijų rodikliai su kaimynais yra geriausi per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį.

Istorija gali būti ir jėga, ir silpnybė. Pasižiūrėkime, kuris dokumentas Seime dažniausiai keičiamas – atmintinų dienų sąrašas. Tai yra pavojingas simptomas, rodantis, kad esame kryžkelėje, ne visai suvokiame savo praeitį. Tačiau jei patys neįamžinsime garbingos savo praeities, galime būti tikri, kad ją nugvelbs kiti, ir nebūtinai valstybiniams tikslams. Mano kuklus darbas šioje vietoje yra siekti bendro, garbingo požiūrio į Lietuvos istoriją,

įstatymų projektais, knygomis, renginiais ir susitikimais jį įtvirtinant ES ir kitų partnerių akyse.

– Ko iš užsibrėžtų tikslų nespėjote ir dar tikitės nuveikti? Viešumoje girdime prieštaringų svarstymų, ar Lietuva sugeba vykdyti geros kaimynystės politiką: ar nemanote, kad į tai turėtų krypti diplomatų dėmesys?

– Į klausimą atsakysiu klausimu: o kaip matuojamas kaimynystės gerumas? Pagal tuščius žodžius ir rūpesčių nutylėjimą?

O gal pagal ryžtą atvirai kalbėti ir spręsti bendrus reikalus, siekiant abipusės pagarbos ir abipusės gerovės?

Mūsų santykiai su kaimynais yra labai intensyvūs, darbingi, kupini ne tik laimėjimų, bet ir reikalų, kuriuos turime spręsti. Pažvelgus į kaimynystės santykius tarp kitų pasaulio šalių, tampa akivaizdu, kad tai normali praktika.

Lietuvos ekonominiai, turizmo, investicijų rodikliai su kaimynais yra geriausi per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį.

Kartu su Latvija, Lenkija ir Švedija kryptingai kalbamės daugiašalėse derybose bei įgyvendindami strateginius energetikos ir tranzito projektus. Kiek daugiau neišspręstų klausimų turime su Rusija ir Baltarusija.

Bet jei pažvelgtume į tų klausimų turinį, į tai, ko mes siekiame santykiuose su šiomis šalimis, pamatysime, kad kaltinimai dėl „negeros“ kaimynystės politikos yra apgaulingi.

Apskritai pridurčiau, kad vadinamoji geros kaimynystės koncepcija istoriškai labiau susijusi su didžiųjų valstybių

dominavimo politikos sušvelninimu, spaudimo mažesniems kaimynams atsisakymu. Šia prasme Lietuvai nereikia dirbtinio santykių gerinimo politikos – visų pirma reikia siekti išlaikyti kaimyniškuose santykiuose padorumą. Lietuva neturi lėktuvnešių, milijoninės armijos, branduolinio ginklo. Ir mes nenorime nieko pergudrauti, žaisdami dvigubus žaidimus. Mūsų politika turi būti dora, paremta etiniais principais.

Jei kalbame su kaimynais, tai darome atvirai ir aiškiai. Bet koks bandymas apgauti, sudaryti slaptą sandėrį šiame informacijos amžiuje yra pasmerktas nesėkmei.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad diplomatijoje būtent atvirumas tampa ginklu.

– Ar tokia nuostata veikia bendraujant su mūsų kaimyne Baltarusija?

– 2008 m. Europa pradėjo siūlyti jai saldainėlius. Matome, kuo viskas baigėsi. Reikia kalbėtis atvirai, nedviprasmiškai. Jokios vadinamosios pakišos autoritarams neveikia.

– Kaip tarptautinės aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, rinkimai Rusijoje, dalinis JAV atsitraukimas iš Europos, keičia Lietuvos strategiją ir galimybes?

– Europa išlieka svarbi JAV partnerė. Bet Amerika supranta, kad vien su Europa šiame pasaulyje negali užtikrinti stabilumo ir saugumo.

Nukelta į 4 psl.

>>>

4 | Mano pasaulis Atkelta iš 2 psl.

15min • 2012 m. birželio 8 d.

>>>

Štai kodėl einama į Aziją, Australiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Persijos įlankos šalis. Bet tai nereiškia pamatinių JAV įsipareigojimų Lietuvai atmetimo. Palankūs sprendimai NATO viršūnių susitikime ir nuolatiniai aukščiausių JAV pareigūnų vizitai į Lietuvą rodo ką kita. Tad mūsų strategijai reikia ne kraštutinių pakeitimų, o tęstinumo. Reikia toliau prisidėti kuriant vieningą Šiaurės ir Baltijos regiono valstybių ir transatlantinių partnerių saugumo bendruomenę. Įtvirtinę jos nedalomo saugumo sampratą, būsime atsparesni skersvėjams iš Rytų.

O pagrindinis Europos iššūkis yra atsakinga fiskalinė politika. Štai kodėl visi sunerimo po Prancūzijos prezidento rinkimų rezultatų, išgirdę Francois Hollande‘o svarstymus pasukti sprendimus kita kryptimi. Mano požiūriu, negali būti kilimo be atsakingos, taupios fiskalinės politikos, ir čia aš visiškai pritariu Vokietijos pozicijai.

Jei kas žino, kaip kitais būdais skatinti augimą, mes ne prieš, bet kol kas jų nematau. Pačioje ES pinigai ne visada leidžiami apdairiai ir pamatuotai. Yra nepanaudotų ir neefektyviai naudojamų fondų, kurių lėšas reikėtų skirti augimui. Dabar visi kalba apie išmaniąją gynybą. Bet turi būti ir išmanus pinigų leidimas. Kai kuriose valstybėse buvo panaudojama parama infrastruktūrai tiesiant greitkelį, o už kilometro – antrą. Ar tai yra išmanioji sanglaudos politika? Aišku, kad ne. Bet jei mes su lenkais tiesiame „Litpollink“, kuris sujungs mus su Europos tinklais ir leis apsirūpinti energija už mažesnę kainą, tai yra išmanus sanglaudos pinigų panaudojimas.

Rusijoje, manau, artimiausiu metu niekas nepasikeis, nes, nepaisant aktyvėjančio visuomenės balso, lyderis išliko visada tas pats. Manau, kad kartu su visa Europa turime įdėmiai sekti, kas vyksta su vadinamąja Eurazijos idėja. Rusija kuria pinigų, prekybos, muitų ir galios sąjungą, ir, skirtingai nuo ES, tikisi surišti kaimynystę ne taikos, vertybių, o išimtinai ekonominiais ryšiais. Tai gali tapti išbandymu ES. Derybos su Rusija dėl naujos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties iki šiol nelabai juda į priekį, nes rytinis mūsų partneris nori uogelių pasirankioti, o energetikos, prekybos skyriuose vengia atsakomybės ir permainų. Negali būti jokių uogelių rankiojimo ir dvigubų standartų – reikia bendro sutarimo.

Kažkas man pasakė: jūs, lietuviai, esate prieš bevizį režimą Rusijai. Sakau: kokia nesąmonė, pirmąkart girdžiu, mes – už tai, kad bevizis režimas būtų suteikiamas visoms ES kaimynėms, laikantis tų pačių taisyklių. Pirmiausiai yra techniniai, saugumo reikalavimai – pradėkime kad ir nuo biometrinių pasų.

– Liko vos daugiau nei metai iki Lietuvos pirmininkavimo ES. Kokių prioritetų laikysis mūsų šalis?

– Nemaža jų dalis įvardyta Seimo priimtoje rezoliucijoje – jei apžiosime du tris, bus labai gerai. Visų pirma tai yra Baltijos jūros strategija, kuri pas mus viešojoje erdvėje galbūt nelabai įsisąmoninta. Jos įgyvendinimas sustiprins Baltijos regiono šalių

H.Clinton ir kitų aukštų JAV pareigūnų vizitai rodo, kad Lietuva išlieka svarbi galingiausiai pasaulio valstybei.

BFL nuotr.

bendradarbiavimą labai praktiniais ekonomikos, transporto, aplinkosaugos, laivybos klausimais.

Išskirtinis dėmuo kaimynystės politikoje – planuojamas ES viršūnių susitikimas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių valstybių (Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) vadovais. Reikia, kad į jį ne tik suvažiuotų visi lyderiai, bet kad bendromis jėgomis pasiektume ir realių susitarimų. Kad nebūtų kaip praėjusiame susitikime, kai dokumentus nustelbė požiūrių skirtumai tiek Rytų kaimynių šešetuke, tiek iš ES pusės. Šita Rytų Europos erdvė ir siekis, kad ji taptų tvirtu demokratijos diržu, Lietuvai yra gyvybinis prioritetas. Negalime būti pusiau saugūs iš vienos pusės: vakarų, pietų ir šiaurės, turime būti saugūs ir iš rytų. Tik demokratija gali tai atnešti.

Kodėl dabar mokame daugiausia ES? Nes veržiamės iš šito energetinio geto. Įvardijame ir sienų saugumo klausimą.

Efektyviai saugome vieną ilgiausių ES rytinių sienų. Turime kalbėti ne vien apie save: su ES sienų apsauga yra didelių problemų.

Laimė, mes susitvarkome, bet imkime Graikiją, Turkiją, kitas šalis – sienų apsauga, muitinės, nelegalių imigrantų srautai yra iššūkis visai Europai.

O kalbant bendrai, pirmininkavimo ES prioritetas bus veiksmingas, Lietuvos interesus atitinkantis Europos valstybių bendradarbiavimas tiek energetikoje ir prekyboje, tiek kultūros ir istorinės atminties baruose.

– Mūsų santykiai su Baltarusija atskleidė sudėtingą vertybių ir materialinės naudos santykį užsienio politikoje. Ar Lietuvai pavyko tai suderinti?

– Tai yra supratimo ir požiūrio klausimas. Jei pradėsime viską matuoti pinigais, ir pati Lietuva gali būti greitai nupirkta.

Valstybė yra kai kas daugiau nei prekybiniai santykiai. Valstybė yra žmonės, o be vertybių jie taptų tik medžiaga politinėms manipuliacijoms. Žmogus yra gimęs tikėti, mylėti, skirti gėrį ir blogį. Štai kodėl santykiuose su kaimynais mes pirmiausiai akcentuojame vertybes. Vienas kitas litas ar JAV doleris, jei mylime savo valstybę ir norime ją išsaugoti, negali pakeisti mūsų požiūrio į pamatinius dalykus. Europietiškas vertybes ir solidarumą turime atminti ne tik tada, kai įsisaviname milžiniškus ES pinigus ar prašome palaikymo Lietuvos siekiams, bet ir tada, kai reikia rimto Europos požiūrio ir pajautos žmonių reikmėms ir lūkesčiams Lietuvos kaimynystėje.

Kai ES priėmė sankcijas Iranui, ką reikėjo daryti Graikijai, Italijai, kurių energetikoje apie 25 proc. sudaro nafta iš Irano? Davėme pusmetį. Joms tai kainavo, bet nelengvoje situacijoje rado naujus tiekėjus, o ES priėmė sankcijas.

– ES laikosi dviejų paralelinių kelių politikos Minsko atžvilgiu – spaudimo nedemokratiniam režimui ir aktyvaus bendradarbiavimo su pilietine visuomene. Mes stengiamės stiprinti pastarąją. Kas pasiekta šioje srityje?

– Sekasi nelengvai. Šis režimas įgudęs manipuliuoti visuomenės nuomone. Net išmoko elgtis su opoziciniais demokratais, skaldyti juos, supriešinti. Tai yra ilgalaikis Baltarusijos ir viso Vakarų pasaulio rūpestis – matyt, greitų permainų negalės būti.

Bet turime būti nuoseklūs ir atminti, kad remdami ir padėdami atsitiesti baltarusių demokratiniams judėjimams, padėsime ilgainiui atsitiesti ir valstybei. Imkime Birmos pavyzdį – daugiau nei 20 metų demokratinis pasaulis taikė sankcijas, jau nekalbant, kiek metų namų arešte buvo opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi. Vis tiek atėjo laikas – jie neišlaikė visuotinio boikoto, spaudimo ir pradėjo daryti rimtas nuolaidas. Kiek tos nuolaidos tęsis, kitas klausimas, tačiau turime drąsinti.

– Susikalbėti nepavyksta ir su Ukraina?

– Man įstrigo, ką pasakė mūsų prezidentei Julija Tymošenko – pristatė realią situaciją, bet paprašė nestabdyti Ukrainos

eurointegracijos proceso. Faktai, kad prie prezidento Viktoro Janukovyčiaus įsibėgėjo derybos dėl Asociacijos sutarties ir kad pati opozicijos lyderė kalba apie tai, nuteikia optimistiškai. Dauguma politinio elito sutaria, kad Ukraina turi būti Europoje. Tai yra didžiulė paskata kalbantis su Ukraina ir tęsiant reikalingų sprendimų paieškas.

Kolegoms sakau: yra Asociacijos sutartis, visapusiškas susitarimas dėl laisvos prekybos. Juo suinteresuotas verslas, dideli ir maži žaidėjai. Ar jie suinteresuoti beviziu režimu? Jie ir taip turi viską. Bevizio režimo reikia tautai. Kodėl turime bausti tautą? Siūlau: parafuojame ir pasirašome Asociacijos sutartį, iš kurios naudos turės ir ukrainiečių, ir Europos verslas, o tuo pačiu metu siunčiame žinią – vizų klausimą pamirškite, kol nebus rimtų demokratinių reformų, kovos su korupcija. Pasižiūrėkime, kokie bus artimiausi rinkimai, tada pajudėsime, jei viskas bus tvarkoje. 40 mln. žmonių laisvas judėjimas – labai svarbu.

Ką darys tauta prieš rinkimus? Reikalaus iš vadovų, kad rinkimai būtų sąžiningi, laisvi, demokratiški. Taip partneriškai, kolegiškai galėtume kalbėtis su Ukraina.

– Kiek įtakos Lietuvos viešoji nuomonė gali turėti mūsų užsienio politikai?

– Tai yra vienas sudėtingiausių klausimų.

Labai lengva pasakyti, kad mes, politikai, įsiklausome ir taip darome. Nebūtinai. Yra tokių nuomonių: baikime su ta okupacija ir gyvenkime draugiškai, kodėl su „Gazprom“ nedraugaujame, paprašykime, gal nuleis kainą.

Suprantu tokį žmonių požiūrį, bet, kaip politikas, su juo nesutinku ir, kol esu savo kėdėje, tam priešinuosi. Turime būti energetiškai nepriklausomi. Tik tada galėsime užsitikrinti geras kainas. Kodėl dabar mokame daugiausiai ES? Nes veržiamės iš šito energetinio geto. Tai yra bausmė mums ir visai Lietuvai už ankstesnių Vyriausybių klaidas ir pasyvumą. Jei norime būti laisvi, turime pakentėti ir iki galo užbaigti tai, kas pradėta.

Lygiai taip pat su Baltarusija. Lietuvoje yra sakančių: baikite visas savo laisves ir demokratijas – pakenksite pardavimams.

Bet jų galima paklausti: jūs naudojatės laisve ir demokratija, jums patinka, kad vaikai gali patys rinktis savo ateitį, kad galite juos išleisti keliauti į užsienį studijuoti, rinkti žinias ir laisvai bendrauti su visu pasauliu?

Tuomet kodėl apie kitus žmones kalbate taip, tarsi jų vaikai neverti to paties? Kai kuriose auditorijose tenka eiti prieš srovę. Bet tai normalu. 22 metai yra daug ir kartu labai mažai. Ilgametė sovietinė priespauda tautos sąmonėje, deja, paliko gilių įspaudų – netikėjimą, abejingumą ar net prisitaikėliškumą. Kad pajėgtume visa tai peržengti ir įveikti, visuomenei, įskaitant ir daugelį politikų, reikia laiko.

Bet tai jokiu būdu neatleidžia diplomatų nuo pareigos pristatyti piliečiams savo veiklą. Kiekvienam žmogui reikia sudaryti sąlygas suprasti, kokia yra užsienio politikos sprendimų logika, ko jais siekiama, kodėl tai reikalinga jam ir visai Lietuvai. Šiam tikslui pernai parengėme išsamią metinę darbų ataskaitą. Viliuosi, kad mūsų diplomatų dialogą su visuomene sustiprins ir šis leidinys.

Mano pasaulis | 5

2012 m. birželio 8 d. • 15min

Jums kažkas atsitiko užsienyje?

Padės konsulas Miglė Butkutė redakcija@15min.lt

Lietuvai tapus Šengeno erdvės nare ir plečiantis pigių skrydžių bendrovių siūlomų krypčių iš Vilniaus ir Kauno sąrašui, kelionės lietuviams tampa vis kasdieniškesniu dalyku. Tačiau dažnai pamirštama pasirūpinti pačiu svarbiausiu – kelionės saugumu. Žinoma, daugelyje Europos šalių ir kitose valstybėse yra įsikūrusios Lietuvos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, kurios pasirengusios padėti apvogtiems, sulaikytiems, blogai pasijutusiems ar į kitokią bėdą papuolusiems piliečiams. Visgi dalis turistų būna nustebę, kad atstovybėje niekas naktį nebudi, kad atstovybė negali duoti pinigų kelionės bilietui, apmokėti gydymo ligoninėje sąskaitos ar vietoje pamesto paso išduoti dokumentą, su kuriuo, užuot grįžus namo, būtų galima tęsti kelionę. „Galbūt kai kuriems psichologiškai yra lengviau piktintis diplomatais, kurie neva nepadėjo išsikapstyti iš bėdų, negu pasidomėti, kokie yra realūs ambasadų finansiniai ir žmogiškieji pajėgumai, ar pagalvoti apie tai, kuo pasirūpinti yra tavo paties pareiga“, – sako Užsienio reikalų ministerijos Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja Laura Tupe.

Informacija apie konsulinę pagalbą telefonu +370 (5) 2362444 ir elektroniniu paštu pilieciai@urm.lt yra teikiama visą parą.

Pasak jos, mūsų valstybė nėra tokia turtinga, kad galėtų kiekvienoje atstovybėje išlaikyti po kelis konsulus ir organizuoti jų budėjimą po darbo. Nepateisinama būtų, jeigu ambasados dalytų mokesčių mokėtojų pinigus besikreipiantiems dėl kelionės bilietų ar viešbučių. „Tačiau tai nereiškia, kad neverta kreiptis į atstovybę pagalbos. Ji tikrai padės gauti grįžimui į Lietuvą reikalingą dokumentą, susisiekti su artimaisiais, padės susiorientuoti šalyje. Jau nekalbu apie tragiškas nelaimes – tuomet konsulas neretai tampa pagrindiniu ramsčiu“, – tvirtina L.Tupe.

Siekdama apsaugoti nuo nemalonumų užsienyje, Užsienio reikalų ministerija skelbia paprastus, bet praktiškus patarimus vykstantiems į kitas šalis.

Geriausia – registruotis Išvykstantiems į ilgesnes keliones arba nors ir keliems mėnesiams studijuoti į užsienį, URM siūlo registruotis konsulinėje įstaigoje nelaukiant, kol prireiks konsulų pagalbos.

Užregistravusi pareiškėją konsulinė įstaiga žino, kad toje valstybėje gyvena toks pilietis, jam bus siunčiama aktuali informacija apie atstovybės organizuojamus renginius, jam bus sudaroma galimybė balsuoti užsienyje. Taip pat užsiregistravusius piliečius greičiau pasieks žinia, jei lankomame regione įvyks, pavyzdžiui, gamtinė nelaimė. Pačiam asmeniui patekus į bėdą, apie tai bus informuoti jo artimieji.

Konsulinę registraciją elektroniniu būdu galima atlikti www.epaslaugos.lt. Tam tereikia turėti asmens tapatybės kortelę su kvalifikuotu sertifikatu arba būti vienu iš Lietuvoje esančių bankų elektroninės bankininkystės naudotoju.

L.Tupe sako, kad konsulai visuomet pasiruošę padėti, bet žmonės turėtų ir patys rūpintis savo kelionių saugumu.

J.Kalinsko nuotr.

„Pirmiausia reikia pasidomėti šalimi, į kurią vykstama, taip pat ir tuo, ar ji nėra įtraukta į URM sudarytą valstybių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąrašą, taip pat pasidomėti situacija konkrečiame regione, į kurį vykstama“, – pataria URM darbuotoja. Ši ir kita kelionėms ruošiantis aktuali informacija skelbiama konsulinės informacijos interneto svetainėje http://keliauk.urm.lt.

Iš anksto vertėtų užsirašyti ne tik bendrąjį konsulinės informacijos numerį (+370 5 236 2444), bet ir Lietuvos atstovybės šalyje, į kurią vykstate, ambasados ar konsulato telefono numerį. Beje, piliečių patogumui šie kontaktai, kirtus valstybės sieną, dažnai yra automatiškai atsiunčiami ir trumpąja žinute.

Dažniausia bėda – prarasti dokumentai URM skaičiavimu, dažniausiai lietuvius, keliaujančius užsienyje, bėdos ištinka pametus ar kitaip praradus asmens dokumentus.

Tokiu atveju, pasak L.Tupe, keliautojui didelių nesklandumų nekyla. Esant skubiam reikalui, grįžimo dokumentus konsuliniai pareigūnai išduoda nedelsiant.

Praradus dokumentus valstybėje, kurioje nėra Lietuvos atstovybės, dėl laikino kelionės dokumento išdavimo reikėtų kreiptis į bet kurios Europos Sąjungos šalies narės atstovybę. Taip pat problemų kyla, jei dokumentus praradęs asmuo nori keliauti toliau, nes asmens grįžimo pažymėjimas galioja tik grįžimui į Lietuvą.

Atsitikus nelaimei, tapus ilgapirščių auka, pačiam tapus įtariamuoju ar susirgus

taip pat siūloma nedelsiant kreiptis į Lietuvos Respublikos atstovybes užsienyje. „Ambasada neišspręs visų problemų, tačiau prireikus imsis priemonių, kad, pavyzdžiui, įtariamajam būtų skirtas vertėjas ir gynėjas bei įsitikins, ar sulaikyto Lietuvos piliečio laikymo sąlygos nėra prastesnės už sąlygas, kuriomis laikomi kitų valstybių piliečiai, tarpininkaus, kad būtų suteikta draudime numatyta medicininė pagalba, padės susisiekti arba susisieks su artimaisiais. Kartais, atsitikus nelaimei, žmogui tiesiog reikia psichologiškai padėti susiorientuoti, ką toliau daryti“, – vardija URM Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus vedėja.

Masina finansinė parama Išskirtiniais atvejais konsuliniai pareigūnai gali suteikti ir finansinę pagalbą bei nupirkti į bėdą patekusiems Lietuvos piliečiams bilietus namo. Tačiau finansinė pagalba teikiama tik skolon ir tik tuomet, kai tokios paramos niekas kitas negali suteikti. „Jei žmogus neturi artimųjų, kurie galėtų padėti finansiškai, nupirkti bilietus,

pervesti pinigų, atstovybės vadovas gali nuspręsti suteikti materialinę pagalbą, pavyzdžiui, nupirkti piliečiui lėktuvo ar autobuso bilietą kelionei į Lietuvą. Tai kaip paskola, kurią asmuo įsipareigoja per tris mėnesius grąžinti“, – teigia L.Tupe.

Tiesa, pinigai nėra išmokami pačiam nukentėjusiajam. Konsulinė įstaiga pati nuperka bilietą ar sumoka už tam tikras būtinas paslaugas. „Neseniai vienam konsuliniam pareigūnui skambino mergina, kuri išvyko į užsienio šalį dirbti bare. Jai tas darbas nepatiko, ji jį metė ir atvyko į ambasadą prašyti pinigų grįžimui į Lietuvą. Konsulo pareiga yra pasidomėti, ar lėšų grįžimui įmanoma gauti iš kitų šaltinių, tačiau mergina atsisakė nurodyti artimųjų kontaktus. Pajutusi, kad nieko nepeš, mergina sakė, kad mama pažadėjo jai pervesti dalį pinigų, tačiau, kai ji davė mamos telefoną, konsulas išsiaiškino, kad mama buvo sutikusi apmokėti ne dalį, o visas kelionės išlaidas.

Tiesiog mergina norėjo vykti į kitą valstybę“, – pasakojo L.Tupe.

Gydymo išlaidų, kurios kartais užsienyje gali siekti ir šimtus tūkstančių litų, ambasados apmokėti negali, nes tokios išlaidos ambasadų biudžete nėra numatytos. Tokiais atvejais gelbsti kelionės draudimas.

Nuo 2011 m. skubi konsulinė pagalba telefonu +370 (5) 2362444 ir elektroniniu paštu pilieciai@urm.lt yra teikiama visą parą. Šiais kontaktais Lietuvos piliečiai gali kreiptis būdami bet kurioje pasaulio vietoje. Atsiliepęs darbuotojas suteiks reikiamą informaciją arba nukreips, kur reikia.

Pagalbos prireikia dažnai 2011 metais Lietuvos konsulinės įstaigos išdavė beveik 10 tūkst. asmens grįžimo pažymėjimų. 2012 m. – jau apie 2 tūkstančius.

2011 m. būta beveik 3 tūkst. konsulinės pagalbos teikimo atvejų užsienyje sulaikytiems ar bausmę atliekantiems asmenims, 2012 m. jų skaičiuojama netoli tūkstančio.

2011 m. konsuliniai pareigūnai suteikė konsulinę pagalbą beveik tūkstančiui užsienyje nukentėjusių Lietuvos piliečių, 2012 m. tokių atvejų jau būta per tris šimtus.

6 | Mano p pasaulis asaulis

15min 15 1 5m miin • 20 2 2012 012 12 m m.. b bi birželio irž ržel elio io 8 d d..

H.Kobeckaitės priesakas: savo darbą reikia mylėti labiau nei save.

BFL nuotr.

Ne tik paradinė ambasadorių gyvenimo pusė Prabangios rezidencijos, vakarėliai su šampano taure rankoje, įtakingos pažintys – taip įsivaizduojamas diplomatų gyvenimas ir darbas. Ką iš tiesų veikia diplomatai, pasakoja asmenybė iš didžiosios raidės – Halina Kobeckaitė.

Dalia Daškevičiūtė redakcija@15min.lt Viena labiausiai patyrusių Lietuvos diplomatų buvo Lietuvos ambasadorė Estijoje (1994–1997), Turkijoje (1997–2004), Azerbaidžanui (2001–2004), Uzbekijai (2001– 2004) ir Suomijoje (2007–2011).

– Daug žmonių įsivaizduoja, kad ambasadorius gauna gerą algą, gyvena dideliame name, vaikšto į priėmimus. Koks iš tikrųjų yra ambasadoriaus gyvenimas?

– Tai rodo, kad žmonės mato tik paradinę ambasadoriaus gyvenimo ir jo funkcijų pusę. Tokie diplomatinio darbo vaizdiniai yra iškreipti, dažnai prasilenkiantys su tiesa. Iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Priėmimai, kuriuose labai dažnai tenka dalyvauti, yra nelengvo darbo tąsa, ne pasilinksminimas.

Kalbant apie namus, kuriuose gyvena Lietuvos ambasadoriai, reikia pasakyti, kad jie labai skiriasi nuo kitų valstybių. Kai kurių valstybių rezidencijos ir ambasados iš tiesų atrodo nepaprastai gražiai ir ištaigingai. Pavyzdžiui, Turkijoje buvau visose ambasadose ir rezidencijose (jų yra per 100).

Pavyzdžiui, Ankaroje Vokietijos ambasada turi tokią teritoriją, kad ten galima jodinėti žirgais. Didžioji Britanija irgi turi didžiulę rezidenciją su sodais, baseinais, parkais. Taip pat ir kitos šalys. Nė vienas Lietuvos ambasadorius neturi tokios rezidencijos. Išvis neturi patalpų, kurias būtų galima vadinti rezidencija. Dažniausiai tai yra butas.

Kai nuvažiavau į Taliną, ambasada buvo įsikūrusi centrinėje Talino aikštėje penktame namo aukšte. Ten buvo išnuomotas 3 kambarių butas, kuriame priėmiau ir prezidentą Valdą Adamkų. O eilė į konsulinį skyrių stovėjo per visus penkis aukštus.

Rezidencijai buvo išsinuomotas 2 kambarių butas su virtuve.

Panašiai buvo ir Turkijoje – sujungėme du butus vieno namo aukšte ir įrengėme

ambasadą, kur ji yra iki šiol. Rezidencija irgi buvo butas. Suomijoje ambasadai nuomojamas trijų kambarių butas miesto centre. O ambasadoriaus namai – dviejų kambarių butas.

Kai atvažiuoji į šalį ir prisistatai, tas ambasadorius, pas kurį ateini, tave aplanko atsakomojo vizito arba kviečia vakarienės į savo rezidenciją – namus. Kad būtų palaikomas ryšys, turi rengti priėmimą ir pas save. Bute tą padaryti sunku. Juk turi būti salonas, kur sueinama prieš pietus ar vakarienę, valgomasis, drabužinė. Nors man teko rizikuoti ir priimti kai kuriuos ambasadorius ir kukliame bute.

– O kiek žmonių dirba Lietuvos ambasadose?

– Man pasisekė – visose ambasadose dirbo labai mažai žmonių. Buvo labai glaudus būrelis. Su kolegomis iš Talino laikų iki šiol bendraujame. Be manęs, įskaičiuojant techninius darbuotojus, ten buvo tik trys žmonės. Užsienio valstybių atstovybėse beveik kiekvienas diplomatas turi po du techninius pagalbininkus.

Asistentas, padėjėjas, sekretorė, diplomatai – beveik visose ambasadose yra žymiai daugiau darbuotojų, o mes keliese atliekame visas šias funkcijas. Prieš man išvažiuojant iš Suomijos, buvome trys. Net nebuvo diplomato ekonomikos, politikos reikalams. Kai dėl lėšų stygiaus atšaukė gabią diplomatę, likome dvi – aš ir konsulė.

Dviese lakstėme į posėdžius dėl visų reikalų ir dirbome visus kitus darbus.

– Po kiek valandų tekdavo dirbti?

– Nėra darbo valandų. Nuo ryto iki vėlaus vakaro. Jeigu vyksta susitikimai, kas nors turi ten eiti. Pas mus irgi ateina įvairių žmonių – ambasadoriai, lankytojai. Yra lietuvių bendruomenė, su kuria bendraujama. Yra galybė dalykų, kuriuos turi spręsti su Užsienio reikalų ministerija (URM) ir kitomis įstaigomis. Svarbiausia, kad diplomatas į pirmą vietą keltų ne save,

o valstybę, kurios interesams atstovauja.

Jis yra Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Vadinasi, neskelbia savo asmeninės pozicijos, o tik tą, kurią URM suderino su kitomis Lietuvos institucijomis: prezidentu, Seimu, Vyriausybe, kitomis ministerijomis.

visą laiką stengiesi kalbėti gražiai. Žmonės šitą labai jaučia. Tai nereiškia, kad turi eiti grybauti ryšėdamas kaklaraištį, bet, net jeigu sekmadienį vyksti į oro uostą pasitikti delegacijos, negali apsiauti geltonų sportbačių. Diplomatą riboja labai griežti rėmai.

– Tuomet kokių savybių reikia geram diplomatui?

– Reikia mylėti savo darbą labiau nei save, nes meilė tik sau pražudo.

Jeigu nemoki dirbti komandoje (o jei myli tik save, tai nemoki), jeigu negerbi jos, be galo sunku ir pačiam žmogui, ir su juo. Jeigu važiuoji į kurią nors šalį, negali būti neigiamai prieš ją nusiteikęs.

Ambasadorius turi būti universalus žmogus, jis turi žinoti absoliučiai viską. Domėtis ir gilintis į sritis, kurių jis galbūt anksčiau gyvenime neišmanė.

– Kiek laiko gali trukti aukščiausių pareigūnų vizito derinimas?

– Labai įvairiai. Pavyzdžiui, į Suomiją nuvažiavau 2007-ųjų rugpjūtį, o 2008-ųjų spalį turėjo vykti prezidento V.Adamkaus vizitas.

Derinimas buvo prasidėjęs nuo gruodžio mėnesio. Man buvo labai skaudu, kai absoliučiai viskas buvo suderinta minučių tikslumu (darbotvarkė, kada kas susitinka, į kokį miestą važiuoja, kokie klausimai bus aptariami, kas dar, be prezidentės, priima, kada bus oficiali vakarienė, į ją išsiuntinėti kvietimai 150 žmonių), ir staiga iš Vilniaus skambina: nebus vizito.

Faktiškai taip daryti nedera, tam turi būti nepaprastai rimtos priežastys. Teko skubiai pranešti suomiams. Jie pasirodė supratingi ir dėmesingi, atidėjome tą vizitą – jis įvyko po pusmečio. O juk vizitas dar būna apipintas daugybe įvairiausių dalykų, kurie vyksta tuo pačiu metu. Dėl jų juk reikia tartis atskirai. Ir diplomatinėje praktikoje laikoma, kad jeigu per ambasadoriaus kadenciją įvyksta bent vienas jo šalies aukščiausio pareigūno vizitas, tai ambasadorius dirbo sėkmingai.

Svarbiausia, kad diplomatas į pirmą vietą keltų ne save, o valstybę, kurios interesams atstovauja.

– Viena svarbiausių ambasadoriaus pareigų – reprezentuoti savo šalį užsienyje.

Pagal jo aprangą, elgesį kitos šalys sprendžia apie Lietuvą. Kaip turi atrodyti ir elgtis ambasadorius?

– Esu įsitikinusi, ambasadorius, kad ir kur jis būtų, kad ir ką darytų – ar eitų į parduotuvę agurkų, ar į priėmimą, neturi užmiršti, kad yra tos valstybės atstovas.

Nežinai, kas ir kur tave mato, kas tave stebi, kas su tavimi kalba, o tie, kurie kalba ir sužino, iš kokios valstybės esi, į tave žiūri kaip į jos atstovą ir kartais – vienintelį.

Jeigu pasirodysi arogantiškas, netvarkingas, su išklypusiais kaliošais ar nelygintom kelnėm, kaip tai atrodys? Atstovauti valstybei ir ją reprezentuoti – neatskiriamos sąvokos.

– Sudėtinga išlaikyti gerą įvaizdį?

– Man ne, todėl, kad vis tiek visur turi elgtis žmogiškai. Jeigu tu tą kraštą gerbi,

– Vadinasi, Suomijoje labai sėkmingai dirbote.

– Man dirbant Suomijoje įvyko šeši prezidentų susitikimai. O dar kelis kartus buvo atvykę premjerai, užsienio reikalų ministrai. Buvo labai aktyvūs santykiai su Suomija. Kad visa tai sklandžiai vyktų, reikia ne vienos dienos darbo valandų, o parų.

– Tuomet ar lieka laisvalaikio?

– Mano laisvalaikis – darbas. Aš net nežinau, kas tai yra laisvalaikis ir kaip jį reikia suvokti. Aš nuo seno įpratusi, kad visą laiką, kuris nėra skirtas mano tiesioginiam darbui, o jo jau lieka mažai, skiriu kitokiam užsiėmimui, bet irgi dažniausiai prie rašomojo stalo.

8 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Viešumoje – strėlės, kabinetuose – Tvyranti įtampa. Nesusikalbėjimas. Kaltinimai.

Kitaip tariant, blogiausi dvišaliai santykiai per istoriją.

Taip pastaruoju metu vis dažniau apibūdinami Lietuvos ir Lenkijos ryšiai. Girdi, meilė baigėsi, jausmai atšalo.

Tačiau ar tikrai tai tiesa?

Dovilė Jablonskaitė redakcija@15min.lt Profesorius Alvydas Jokubaitis Lietuvos ir Lenkijos santykius yra pavadinęs siurrealizmu. Viena vertus, viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie kaimynų nesutarimus ir stiprėjantį priešiškumą, kita vertus, kasdienis tarpvalstybinis bendradarbiavimas brandina gana sultingus vaisius.

Didieji projektai Tiesa, politinės batalijos neretai nustelbia dvišalius pasiekimus. Todėl pastarieji lieka žiniasklaidos paraštėse arba paskęsta informaciniame triukšme. Tačiau objektyvūs skaičiai rodo, kad dialogas ne tik vyksta sklandžiai, bet ir duoda abipusės naudos.

12

litų

Tokią sumą 2011 metais pasiekė dvišalė Lietuvos ir Lenkijos prekybos apyvarta.

Pavyzdžiui, dvišalė prekybos apyvarta praėjusiais metais išaugo 50 proc. ir pasiekė neregėtas aukštumas – 12 mlrd. Lt. Apie tai, kad šlyjant draugiškiems santykiams gali iškilti grėsmė energetiniams projektams, postringauja nebent tie, kurie nesuvokia realios padėties. Štai šių metų gegužės 30–31 dienomis Štralzunde (Vokietijoje) vykusio Baltijos Jūros valstybių tarybos valstybių vadovų susitikime Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas akcentavo ypatingą regioninių energetikos projektų svarbą ir gerą Baltijos valstybių pavyzdį finansų krizės akivaizdoje.

Elektros tinklų projektas į priekį juda visu greičiu. Iš susitikimo Lenkijoje grįžęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas prasitarė apie lenkų entuziazmą, žvelgiant į ateitį – jau svarstoma apie „LitPol Link“ elektros jungties antros linijos tiesimą 2020 metais.

Prieš penkerius metus dujotiekio sujungimo projektas skambėjo kaip pasaka ar priminė fantastinį filmą, o šiuo metu jau parengta Lenkijos–Lietuvos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė, atliekama jo techninių galimybių studija.

Maža to, Lenkija – didžiausia investuotoja Lietuvoje. Lenkų turistų skaičius kasmet auga, kultūrinis bendradarbiavimas tvirtėja – kasmet abiejose šalyse surengiama šimtai renginių.

Galų gale bendražmogiški Lenkijos ir Lietuvos piliečių santykiai labiau primena giminystę nei nepakantumą vieni kitiems.

Lietuvių ir lenkų kariai dešimt metų kovojo petys į petį viename batalione karštuosiuose taškuose.

BFL nuotr.

Liovėsi žvalgytis į Rytus Žinoma, problemų tarp Lenkijos ir Lietuvos iškyla. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kasmet vis geriau klostęsi dvišaliai santykiai ėmė keistis 2007 metais – po rinkimų Lenkijoje pasikeitus valdžiai. Aukščiausius šalies postus užėmus Pilietinės platformos atstovams, Lenkijos užsienio politikos vizija pakeitė kursą.

Lenkija vis labiau ėmė pozicionuoti save kaip didžiąją Europos valstybę, sustiprino dvišalius santykius su Senojo žemyno galingaisiais – Vokietija, Prancūzija. Lenkija, būdama ekonomiškai pajėgi valstybė, nustojo žvalgytis į Rytus ir nusprendė išsikovoti deramą vietą didžiųjų ES narių šešetuke. Dėl šios priežasties ėmė silpnėti Lenkijos dėmesys jos tradicinėms sąjungininkėms ir strateginėms partnerėms Vidurio ir Rytų Europos regione.

Tačiau kol buvo gyvas prezidentas Lechas Kaczynskis, buvo juntama atsvara naujajai Pilietinės platformos politikos krypčiai. L.Kaczynskio žūties lėktuvo katastrofoje 2010 metų balandį pasekmes Lietuva pajuto greitai. Tame pačiame lėktuve su prezidentu skrido daugybė Lietuvos draugų ir bendražygių: parlamentarų, politikų, karininkų, visuomenės veikėjų.

Kartų kaita prie valstybės institucijų vairo praretino Lietuvos bičiulių Lenkijoje gretas.

Tiesą sakant, nereikia nė katastrofų – visos netektys daro savotišką įtaką: Czesławo Miłoszo, Jerzy Giedroyco, Mareko Karpo ir kitų iškilių visuomenės veikėjų.

Tačiau, nepaisant vieno kito nesusikalbėjimo atvejo dvišaliuose santykiuose, Lietuvos atstovai ES institucijose sutartinai tvirtina, kad bendradarbiaujant su lenkais jokių problemų nekyla.

T.Venclova pateikė receptą, ką reikia daryti, kad Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai išnyktų.

BFL nuotr.

Dar daugiau, sakoma, kad rasti geresnius partnerius, palaikančius Lietuvos poziciją Briuselyje, neįmanoma. Gindami šalių interesus lenkai ir lietuviai labai greitai randa bendrą kalbą ir bendrų sąlyčio taškų bet kuriuo klausimu, ar tai būtų būsimas ES biudžetas, ar energetiniai projektai Baltijos jūros regione ir pan.

Konfliktai – politikų duona Nepaisant to, kad, skirtingai nei 1991 metais, tautinių mažumų klausimas nebėra įtampos dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose šaltinis, klausimai ir problemos, susijusios su tautinėmis mažumomis, vis dažniau iškeliamos politiniu lygmeniu.

Patyrę politikos vilkai žino, kad užimant derybines pozicijas konfliktas tiesiog būtinas. Filosofija paprasta: jei neturi konflikto, vadinasi, rinkėjui neturi ką pasiūlyti.

Pretekstu konfliktui abiejų valstybių politikų rankose vis dažniau tampa tautinių mažumų klausimas, neatsiejamas nuo

kelių pagrindinių temų – žemės grąžinimo, švietimo, pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo ir net XX a. istorijos, dėl kurios nėra galutinio sutarimo.

Tačiau visiems žinoma, kad Lietuvoje nuosavybės teisių atkūrimas į turėtą žemę vykdomas bendra tvarka visiems pretendentams.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios gauta apie 800 000 paraiškų žemei atkurti visoje Lietuvoje. Šių metų duomenimis, Vilniaus krašto rajonuose piliečiams sugrąžinta daugiau kaip 90 proc. norimų atgauti žemės plotų, o Šalčininkų rajone – daugiau nei 97 proc.. Kokią nors diskriminaciją šiame procese įžvelgti sunku, vyriausybė yra pritarusi Piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus rajone planui, pagal kurį piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje būtų baigtas iki 2013 metų pabaigos. Taigi, blaiviai vertinant, sunku įžvelgti ne tik problemą, bet ir pretekstą įtampai.

Geresnių sąlygų niekur nėra Švietimo įstatymo pataisos, kurioms Lietuvos parlamentas pritarė 2011 metų kovą, neabejotinai yra ryškiausias Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių darbotvarkės pokytis per pastaruosius metus. Šios permainos sulaukė tiek Vilniaus krašto lenkų, tiek Varšuvos kritikos.

Lenkija nuogąstauja, kad naujosiomis pataisomis bus ribojamos galimybės mokytis lenkų kalba, o tai gali lemti eventualią prievartinę lenkų bendruomenės Lietuvoje asimiliaciją ir lietuvinimą. Minėti Lenkijos nuogąstavimai grindžiami neva kylančia Lietuvoje veikiančių lenkiškų mokyklų tinklo išardymo grėsme ir pablogėsiančiomis Lietuvos lenkų tautinės mažumos sąlygomis mokytis gimtąja kalba.

Atidžiau panagrinėjus esamą situaciją, rimtesnį pagrindą tokioms baimėms surasti sunku. Švietimo ir mokslo

2012 m. birželio 8 d. • 15min

Mano pasaulis | 9

Diplomatija skaičiais Užsienio reikalų ministrai Nuo 1990 m. iki 2010 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai vadovavo 6 ministrai: I.Gelūno, BFL nuotr.

bendras darbas

Lietuvos ir Lenkijos santykiai

Algirdas SAUDARGAS (1990 03 17–1992 12) (1996 12–2000 11) Povilas GYLYS (1992 12–1996 12) Antanas VALIONIS (2000 11–2006 07) Petras VAITIEKŪNAS (2006 07–2008 12) Vygaudas UŠACKAS (2008 12–2010 01) Audronius AŽUBALIS (nuo 2010 01)

Nesutarimai viešumoje kol kas nesugriovė bendražmogiškų lietuvių ir lenkų santykių.

URM darbuotojai

„Scanpix“ nuotr.

ministerijos duomenimis, pasaulyje egzistuoja 170 mokyklų lenkų kalba, iš jų apie 80 yra Lietuvoje. „Europoje vienintelėje Lietuvoje lenkų kalba galima baigti nuo darželio iki aukštojo mokslo.

Vadovėlių lenkų kalba yra nuo 1 iki 12 klasės“, – neseniai priminė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Lietuvos švietimo reforma numato, kad mokyklose, kuriose mokomoji kalba yra ne lietuvių, lietuvių kalba bus mokomi tik keli dalykai: Lietuvos istorija, Lietuvos geografija, lietuvių kalba ir pilietiškumo pagrindai. Kai kurių Lenkijos politikų ir apžvalgininkų nuomone, tai – lenkiškų mokyklų lietuvinimo apraiška.

Tačiau priėmus švietimo pataisas proporcijos tarp lenkų ir lietuvių kalbos mokyklose gerokai pranoksta ES praktiką.

Vos 19 proc. dalykų mokoma lietuvių ir net 81 proc. lenkų kalba. Europinis standartas tautinių mažumų ugdymo įstaigose apibrėžia 60 proc. valstybinės ir 40 proc. tautinės mažumos kalbos santykį.

Be to, lenkiškoms mokykloms numatytas 8 metų pareinamasis laikotarpis valstybiniam lietuvių egzaminui: vertinimo normos raštingumo ir kalbinės raiškos aspektais pereinamuoju laikotarpiu bus skirtingos, o Valstybinių brandos egzaminų vertinimo komitete dirbs ir tautinių mažumų atstovai.

Kaip mėgsta sakyti Briuselyje dirbantys pareigūnai, tautinių mažumų klausimas priklauso nuo interpretacijos: stiklinė gali būti pusiau tuščia arba pusiau pilna. Todėl nesutarimai šiuo klausimu neretai vadinami dūmų uždanga, neturinčia nieko bendra su realiu kasdieniu diplomatų darbu, siekiant įgyvendinti dvišalius uždavinius.

Partnerės taikos misijose Saugumo srityje Lietuvos ir Lenkijos politinis bendradarbiavimas plėtojamas dvišaliu lygiu, per sukurtas

Amžiaus vidurkis bendras institucijas, bei išnaudojant tarptautinių ir regioninių organizacijų mechanizmus.

1999 metais ėmė veikti bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas „Litpolbat“. Šis karinis vienetas dalyvavo NATO vadovaujamoje taikos operacijoje „Joint Guardian“ Kosove Lenkijos KFOR pajėgų bataliono sudėtyje. Be to, Lietuva kartu su Lenkija dalyvavo taikos misijoje Irake.

Lietuva ir Lenkija yra susitarusios kurti integruotą oro erdvės kontrolės sistemą. NATO oro policijos lenkų lakūnų misija šiuo metu saugo Baltijos šalių dangų.

Europoje vienintelėje Lietuvoje lenkų kalba galima baigti nuo darželio iki aukštojo mokslo.

Receptas, kaip gyventi draugiškai Profesorius poetas Tomas Venclova, skaitęs paskaitą Varšuvos universitete, pateikė išsamų receptą, ką reikia daryti, kad Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai išnyktų.

Jis pažymėjo, kad lenkai turi suprasti, jog Vilniaus klausimas yra išspręstas kartą ir visiems laikams, ir tai yra geriau miestui ir šaliai, taip pat visiems miesto ir šalies gyventojams. „Jie nėra valdomi svetimos ir nepageidaujamos valdžios, o yra namie kaip senalietuvių, kuriems Lietuva buvo svarbiausias dalykas, palikuonys. Taigi taip pat yra atsakingi už šalies likimą ir neturi telkti dėmesio į įsisenėjusias antipatijas ir nuoskaudas. Lenkija juos turi laikyti ne savo žemiečiais, po

Lietuvos diplomatinio korpuso darbuotojų amžiaus vidurkis - maždaug 40 metų. istorinės nelaimės atskirtais nuo tėvijos, bet teisėtais kitos šalies piliečiais, taip pat tiltu į tą šalį. Tai irgi reikalauDarbuotojų pasiskirstymas ja labai rimtai permąstyti ir atmesti pagal lytį daugelį mitologijų, senus bevaisius 2010 m. pradžioje Lietuvos Resmąstymo būdus, pirmiausia dauMOTERYS VYRAI publikos diplomatinėje tarnyboje gelyje sluoksnių įsisenėjusią idėją, 45,8 proc.

54,2 proc. vyrai sudarė 54,2 proc., moterys – kad „nuo amžių Vilnius lenkiškas“ 45,8 proc. visų darbuotojų (tarp ir kad Vilniaus kraštas lietuviams atstovybių vadovų – 79,32 proc. nepriklauso. Be jokios abejonės, privyrai ir 20,68 proc. moterys). klauso ir turi priklausyti, bet dėl to lietuviams tenka didžiulė atsakomybė ir Išsilavinimas ir kvalifikacija pareiga kuo griežčiau laikytis demokratinių normų bei procedūrų“, – kalbėjo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje yra 21 mokslų daktaras ir 1 profesorius. profesorius.

Lietuviai, anot jo, turi suprasti, kad Vilniaus lenkų asimiliacija nėra privaloma Lietuvos gyvavimo sąlyga. „Jie turi priimti naują tautos apibrėžimą – piliečių bendruomenę, kurioje kilmė ir kalba neatlieka svarbiausio vaidmens, juolab vienintelio. Tai labai sunkus uždavinys, nes reikalauja iš naujo permąstyti visą Lietuvos istoriją ir atmesti tautinę mitologiją, kurią formavo daugybė kartų, taigi veikiančią beveik automatiškai. Bet jeigu manysime, kad to nepavyks padaryti – arba, dar blogiau, kad ši mitologija yra neliečiama šventenybė – liksime anachronišku užkampiu. Kaip tik tai tautai būtų tikra katastrofa“, – neabejojo T.Venclova.

Jo įsitikinimu, abi pusės privalo vengti šovinistinių žaidimų, manipuliacijų mažiau išsilavinusių rinkėjų grupėmis: „Suprantu, kad politikams taip elgtis nelengva, bet reikia mąstyti ne tik apie trumpalaikę naudą, bet ir apie valstybės interesus.“ Lietuvos diplomatai pabrėžia esantys pasirengę protingiems kompromisams, bet kategoriškiems reikalavimams nepasiduos. Neformaliuose pokalbiuose tikinama, kad viešojoje erdvėje eskaluojamos problemos tikrai neužgožia bendrų projektų ir nustatytos šalių darbotvarkės.

Kilmė Lietuvos diplomatinės tarnybos darbuotojai kilę iš maždaug 50 Lietuvos miestų, miestelių ir kitų vietovių. Daugiausiai darbuotojų yra iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus, Ukmergės ir Trakų.

Jauniausias ambasadorius Renatas JUŠKA (gimęs 1972 m. kovą), ambasadorius Vengrijos Respublikai, Serbijos Respublikai, Bosnijai ir Hercegovinai.

Daugiausia pareigų Ambasadorius Egipte Dainius Junevičius atstovauja Lietuvai Egipte, Jordanijos Hašimitų Karalystėje, Sirijos Arabų Respublikoje, Libano Respublikoje, Kuveito Valstybėje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystėje ir Katare.

Departamentas, kuruojantis daugiausia valstybių Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamentas (dirba 15 žmonių) dirba su 142 valstybėmis, kuriose gyvena 5,23 mlrd. gyventojų.

10 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Kaimynų rinka – viliojanti, Keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus ir keliasdešimt metų į praeitį. Toks yra šiuo metu Baltarusijos atstumas nuo Lietuvos. Jį įveikti ir tarsi laiko mašina pakeliauti po praeitį Lietuvos piliečiams nėra paprasta.

Didžiulė Baltarusijos rinka – vis dar nearti dirvonai. „Scanpix“ nuotr.

Monika Butkutė redakcija@15min.lt Minskas nereaguoja į pasiūlymus pradėti derybas su ES dėl vizų režimo supaprastinimo, todėl norint aplankyti kaimyninę šalį, tenka rūpintis nepigia viza ir stovėti ilgas eiles pasienyje.

Baltarusijos pareigūnams, atsakingiems už rimtus žmogaus teisių ir esminių demokratijos principų pažeidimus, draudžiama įvažiuoti į ES, užšaldytas jų turtas Europoje. Kai kuriais atvejais taikomos ir tikslinės sankcijos vienai ar kitai su režimu suaugusiai Baltarusijos įmonei, kas sukelia perdėtų būgštavimų daliai su jomis dirbančių užsienio (tarp jų ir Lietuvos) verslo partnerių.

„Dviejų juostų“ politika Kai Minskas po suklastotų prezidento rinkimų 2010 m. gruodžio 19 d. jėga susidorojo su protestuotojais, į kalėjimus vėl ėmė kišti politinius kalinius, tęsė pilietinės visuomenės aktyvistų persekiojimus, ES pradėjo taikyti „dviejų juostų“ politiką.

Viena vertus, siekiama kuo labiau atsiverti paprastiems Baltarusijos piliečiams ir remti pilietinę visuomenę. Kita vertus,

Ekonominiai ryšiai Nuo 2004 m. veikia Lietuvos–Baltarusijos verslo asociacija, surengti aštuoni Lietuvos-Baltarusijos ekonominiai forumai. Taip pat veikia Lietuvos–Baltarusijos dvišalė prekybinio-ekonominio bendradarbiavimo komisija, Lietuvos– Baltarusijos verslo taryba.

2011 m. Lietuvos ir Baltarusijos prekybos apyvarta buvo 5526,3 mln. litų.

Lietuvos prekybos balansas su Baltarusija buvo teigiamas ir sudarė 1686,9 mln. litų. 2011 m. Lietuvos eksportas į Baltarusiją sudarė 3606,6 mln. litų ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 26,96 proc.

2011 m. Lietuvos importas iš Baltarusijos siekė 1919,7 mln. litų ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 85,13 proc.

Tiesioginės Lietuvos investicijos Baltarusijoje 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 185,64 mln. litų. Tai 9 vieta pagal tiesioginių investicijų užsienyje dydį.

Tiesioginės Baltarusijos investicijos Lietuvoje 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 132,36 mln. litų. Tai 26 vieta pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį. Šaltinis: Užsienio reikalų ministerija

Apgaulingas mitas Baltarusijos valdžia dažnai giriasi sugebėjusi išvengti, vaizdžiai tariant, „šalies išvogimo“, „drastiško pragyvenimo standartų kritimo“, nedarbo ir panašių blogybių, kuriose neva iki šiol murkdosi kitos posovietinės šalys. Šį mitą Baltarusija puoselėja gana sėkmingai. Tačiau tarptautinės institucijos ir stebėtojai mano kiek kitaip. „Baltarusija taiko didelius importo apribojimus, aukštus licencijų reikalavimus, priežiūra garsėja neskaidrumu. Valdžia riboja užsienio investicijas“, – tokį nuosprendį Baltarusijai skelbia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir kiti specialistai, pabrėždami, kad šalies gyventojai išloštų režimui liberalizavus finansų rinką, užsienio prekybą, pradėjus gyventi teisės viršenybės ir demokratijos sąlygomis.

Tačiau kažin, ar paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ryšis pasukti konkurencingos rinkos kūrimo keliu. Juk verslo kontrolė yra puikus instrumentas politinės erdvės kontrolei. Todėl ir Lietuvos verslininkai, kuriems patraukli Baltarusijos rinka, turi išmokti dirbti su tokia kaimyne, kokia ji yra, įvertindami ne tik jos atveriamas galimybes, bet ir natūralią riziką, lydinčią sandėrius su nedemokratiniu režimu.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio teigimu, strateginės Baltarusijos įmonės išparduodamos Rusijai, dėl ko mažėja šalies savarankiškumas ir tuštėja Baltarusijos gyventojų piniginės. Šį teiginį patvirtina pranešimai apie nuoseklų didžiųjų įmonių privatizavimo kortos išnaudojimą valdžiai derantis su Rusija dėl pigesnių energetinių išteklių. Kol kas Rusija dar negauna „skaniausių kąsnelių“, tačiau naivu būtų manyti, kad ji dalijasi ištekliais tik iš „slaviško solidarumo“.

L.Armanavičius: „Sunku tikėtis, kad toje šalyje matysime konkurencingą rinką, laisvą ekonomiką, kol bus A.Lukašenka.“

Po diktatoriaus padu A.Lukašenka verslą laiko po savo ir saujos bendražygių padu. Formalūs skaičiai, žinoma, gražūs: 2010 metų Baltarusijos nacionalinio statistikos komiteto duomenimis, valstybei priklausė per 14 proc. visų juridinių asmenų, privačiose rankose buvo per 82 proc. įmonių. Užsienio kapitalo įmonių tais pačiais metais Baltarusijoje buvo beveik 4 proc. visų juridinių asmenų.

Tačiau, advokatų kontoros „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujančio teisininko Maksimo Saveljevo teigimu, šie skaičiai neparodo, kiek turto valdo valstybė. Privatiems asmenims priklauso daugiausia smulkios ir vidutinės įmonės.

Baltarusijos mokslinės pramoninės asociacijos atstovų teigimu, valstybė Baltarusijoje kontroliuoja 70 proc. šalies ekonomikos. Ir jokia statistika neatspindi, kiek ir ko reikia pažadėti valdžiai, kad galėtum netrukdomai užsiimti verslu.

2011 m. pabaigoje savo nesaugumu skandalingai pagarsėjusiam Baltarusijos AE projektui Rusija suteikė 10 mlrd. JAV dolerių kreditą. O gruodžio mėnesį Baltarusija rusų įmonei „Gazprom“ už 2,5 mlrd. JAV dolerių pardavė likusias dujų transportavimo (dujotiekių) sistemos „Beltransgaz“ akcijas.

Pramonės sektoriuje kalbama apie automobilių gamybos įmonės MAZ sujungimą su Rusijos KAMAZ. O finansų sektoriaus tendencijas atspindi faktas, kad iš dešimties didžiausių Baltarusijoje veikiančių bankų 6 priklauso Rusijai.

Patraukli, bet ne visiems svetinga „Vakarų medienos grupė“ į Baltarusiją ketina investuoti per 70 mln. eurų. Įmonė Mogiliovo laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) baigia statyti tris fabrikus – medžio drožlių plokščių, baldų ir faneros. Pastatai jau yra

baigti, šiuo metu fabrikuose montuojama įranga. Planuojama pirmąją medžio plokštę pagaminti vasaros pabaigoje. „Medžio drožlių plokštės bus perdirbamos į baldus, dalį plokščių parduosime mūsų kaimynams SBA kompanijai, kuri statosi šalia gamyklą. Mūsų pagrindinis partneris yra Švedijos baldų gamintoja IKEA, visą produkciją (baldus), kuri bus gaminama, nupirks IKEA“, – sakė Baltarusijos projekto vadovas Jonas Sevelevičius.

Baldų gamyklos statybą Mogiliovo LEZ pradėjo ir koncernas SBA. SBA verslo vystymo viceprezidentas Egidijus Valentinavičius sakė, kad koncerno investicijos Baltarusijoje sieks apie 44 mln. Lt. Tikimasi, kad baldai bus pradėti gaminti jau rudenį. Kaip ir VMG, SBA baldus pardavinės IKEA, daugiausia jų turėtų keliauti į Rusiją. „Baltarusijoje dar nearti dirvonai, – apie medienos sektorių kalbėjo E.Valentinavičius. – Modernių gamyklų beveik nėra, matome, kad potencialas tikrai didelis. Tikrai nemažai metų dairėmės, ką galime nuveikti Baltarusijoje.“ Tačiau dėl kaimyninės šalies specifikos toli gražu ne visiems lietuvių verslo sumanymams lemta išsipildyti.

Kaip rašo Zautra.by, „Hanner“ kompanijos savininko Arvydo Avulio projektai Baltarusijoje tyliai numirė, ir informacijos apie juos jau nebegalima rasti nė oficialiame bendrovės puslapyje. A.Avulis prieš kelerius metus ketino Baltarusijos kino studijos teritorijoje pastatyti gyvenamųjų namų kompleksą „Žvaigždynas“. Projektas buvo tituluojamas kaip vienas didžiausių projektų Minske, tačiau pernai „Hanner“ savininkas vos grąžino „Žvaigždyno“ statyboms skirtą paskolą.

Teisininko M.Saveljevo teigimu, Baltarusija patraukli Lietuvos verslininkams kaip valstybė, kur yra nemažai erdvės investuoti į neišvystytus paslaugų ir prekybos

Mano pasaulis | 11

2012 m. birželio 8 d. • 15min

bet neprognozuojama Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) patvirtino, kad augant Lietuvos verslininkų ir investuotojų Baltarusijoje skaičiui, dažniau pasitaiko ir nepavykusių verslo iniciatyvų atvejų. „Lietuvos diplomatams yra tekę susidurti su atvejais, kai mūsų verslininkams Baltarusijoje būdavo taikoma kalinimo bausmė.

Kartais dėl to būna kalti patys verslininkai (pavyzdžiui, nepakankamai gerai susipažįstama su galiojančiais teisės aktų reikalavimais), tačiau dažniausiai nukenčiama dėl neproporcingai didelių sankcijų už vienus ar kitus teisės aktų pažeidimus (ypač administracinius). Su Baltarusijos teisėsaugos institucijomis susiduriantiems verslo atstovams ambasada stengiasi užtikrinti įmanomą konsulinę pagalbą“, – rašoma URM atsakyme.

Reikia pasikaustyti

sektorius. Yra ir kitų verslo nišų – Baltarusijoje trūksta biuro patalpų, neišplėtota kelių struktūra. Be to, tai yra patogi geografine prasme vieta logistikos centrams steigti bei logistikos paslaugoms teikti. „Baltarusijoje kvalifikuota darbo jėga yra pigesnė, mokami mažesni atlyginimai. Baltarusijos rinka yra aprūpinama sąlyginai pigesniais energijos ištekliais. Verslininkams iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklios ir žadamos lengvatos laisvosiose ekonominėse zonose, aukštųjų technologijų parke, mažuose miestuose ir kaimo vietovėse (apie 90 proc. visų gyvenviečių)“, – kaimynės privalumus vardijo M.Saveljevas.

Baltarusija yra Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos narė – įsteigus įmonę Baltarusijoje, paprasčiau įžengti į Rusijos ar Kazachstano rinkas. „Baltarusija yra kelis kartus didesnė už Lietuvą rinka su dideliais iššūkiais ir didesne investavimo rizika, tačiau galbūt didesne investavimo premija ar pelno grąža“, – sakė teisininkas.

M.Saveljevas pasakojo, kad Baltarusija proteguoja tam tikrus ūkio sektorius – žemės ūkį, pieno perdirbimo pramonę, gyvenamųjų namų statybos, tabako ir alkoholio pramonę, linų ir apynių perdirbimą. Tai reiškia, kad nacionaliniams subjektams yra sukuriamos lengvatinės sąlygos, kurios dirbtinai mažina ar panaikina konkurenciją. Nurodyti ekonomikos sektoriai yra valstybės dotuojami. Be to, valstybė praktikuoja faktinius monopolius. „Praktikuojama importo pakaitalo koncepcija – t.y. importinėms prekėms taikomi importo muitai siekiant apsaugoti vietinius, režimo propaguojamus gamintojus, pavyzdžiui, televizorių, šaldytuvų gamintojus.

Užsienio tiekėjams sudaromos dirbtinės kliūtys patekti į rinką (muitai, sertifikavimas, licencijavimas, kitos administracinės procedūros). Būna net atvejų, kai valstybinės institucijos nurodo pirkti žaliavas ar komplektuojančias detales iš tam tikrų tiekėjų. Vietiniai gamintojai gauna preferencines priemokas, kai atliekami valstybės institucijų (viešieji) pirkimai“, – sakė „Raidla Lejins & Norcous“ vadovaujantysis teisininkas.

Darbo kaimyninėje šalyje patirties turinčių Lietuvos diplomatų teigimu,

Nusvyla nagus Verslininkams, mačiusiems ne tik blizgantį Baltarusijos fasadą, teko gerokai nusivilti. M.Saveljevo teigimu, Baltarusijoje nuvilia didelės perteklinės biurokratinės administracinės procedūros, sudėtingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, pažeidimams neproporcingos sankcijos bei verslininkams nesuprantami veiklos reikalavimai ir ribojimai. „Leidimų ir sutikimų gavimas užima nemažai laiko. Teisės aktai Baltarusijoje nėra stabilūs. Dažnai būna verslininkų akimis nelogiškų reikalavimų. Verslininkai dažnai susiduria su tuo, kad visi sprendimai priimami pačiu aukščiausiu lygmeniu, sprendimų priėmimo procesas užtrunka, o jų įgyvendinimo efektyvumas nėra didelis“, – dėstė teisininkas.

Verslo sąlygos Baltarusijoje dažnai priklauso nuo šalies prezidento A.Lukašenkos nuotaikos.

BFL nuotr.

Baltarusijos teisinė sistema ir jos civilinius bei komercinius santykius reguliuojančios dalys neatitinka tarptautinių standartų.

Pravartu pradedant verslą Baltarusijoje susipažinti su teisine šalies aplinka – ne tik įstatymo raide, bet ir realijomis. Jei Lietuvoje ar kitose ES šalyse verslo noras legaliai mokėti mažiau mokesčių yra vadinamas „mokesčių optimizavimu“, Baltarusijoje tai dažnai vadinama nusikaltimu. Lietuvos verslininkai klaidingai mano, kad už pažeidimus, kuriuos padarius Lietuvoje taikomi įspėjimai ar nedidelės baudos, ir Baltarusijos režimas taikys analogiškas sankcijas.

Į mokesčių lengvatas ir biudžeto subsidijas pretenduoja tik su Baltarusijos valdžia susaistytos įmonės.

Prošvaisčių nematyti Pernai Baltarusijos šalies ekonomikos ministras Nikolajus Snopkovas pripažino, kad Baltarusija ilgą laiką augo daugiausia dėl Rusijos paskolų ir galingo pramonės sektoriaus, tačiau esą dabar galingiausiu ekonomikos augimo varikliu turėtų tapti privatus sektorius.

Tačiau kalbama daugiau nei daroma.

M.Saveljevo teigimu, Baltarusijoje yra paskelbtas konkursas 8 įmonių pilotinio privatizavimo patarėjui parinkti. Nuspręsta, kad į privačias rankas galima atiduoti nedideles Baltarusijos statybos ir kelių remonto, maisto pramonės ir medicinos prietaisų gamintojų įmones.

Tačiau, nors ir planuota privatizavimo procedūrą pradėti jau šių metų pradžioje, privatizavimo patarėjai, kurių turėtų būti trys, dar nėra pasirinkti.

Finansų analitikas Liutauras Armanavičius, paklaustas, kaip Baltarusijai sekasi kapstytis iš krizės, sakė, kad iki galo suprasti, kas vyksta Baltarusijos ekonomikoje, yra sunku.

Verslas Baltarusijoje

„Ten nėra laisvos rinkos, tokios, kaip mes ją suprantame, konkurencijos. Ten viskas vyksta gana keistomis sąlygomis. Ekonomika nemažai priklausoma nuo Rusijos ekonomikos ir nuo energetikos subsidijų.

Geriausiai Baltarusijos ekonomikos padėtis bus matoma tuomet, kai ji nebegaus energetikai subsidijų iš Rusijos ir pradės veikti laisvos konkurencijos sąlygomis ir bandys atidaryti savo rinką tiek į Vakarus, tiek į Rytus. Tada pamatytume tikrąjį vaizdą“, – sakė finansų analitikas ir pripažino, kad šių pokyčių Baltarusijoje greičiausiai neišvysime tol, kol šaliai vadovaus A.Lukašenka.

Jo teigimu, A.Lukašenka, spaudžiamas eilinių krizių, visą laiką keičia savo požiūrį į ekonomiką – kartais padeda verslui, kartais jį nuskriaudžia: „Tas ciklas vis kartojasi ir kartojasi. Sunku tikėtis, kad toje šalyje matysime laisvą rinką, laisvą ekonomiką, kol bus A.Lukašenka.“ TVF specialistams nepatinka ir Baltarusijos selektyvi parama ekonomikai – mokesčių lengvatos, biudžeto subsidijos, palūkanų mažinimas. Į tokias nuolaidas pretenduoja tik su Baltarusijos valdžia susaistytos įmonės. Tokiu būdu režimo lyderiai ir jų rėmėjai dar labiau stiprina šalies kontrolę.

TVF siūlo šalies valdžiai ir nacionaliniam bankui užsibrėžti ambicingesnių tikslų – sukurti tokią fiskalinę politiką, kuri leistų kontroliuoti skolą artimiausius kelerius metus. Nacionaliniam bankui siūloma stengtis išlaikyti mažą infliaciją, o valdžiai – pradėti vykdyti tokias struktūrines reformas, kurios augintų produktyvumą ir visą ekonomiką.

Raginama valstybinių įmonių vadovams suteikti daugiau autonomijos, liberalizuoti darbo rinką, atrišti rankas privačiam verslui ir skatinti užsienio investicijas Baltarusijoje.

Lengva ateiti, sunku pasitraukti Nors ir su Baltarusija dirbančios Lietuvos institucijos, ir teisininkai pataria labai atsargiai planuoti savo investicijas bei sukurti ne tik investavimo, bet ir išėjimo strategiją, neretas Lietuvos verslininkas, paakintas Baltarusijos fasadų spindesio, į kaimyninę šalį neria stačia galva.

Kaip sakė investuoti Baltarusijoje bandę verslininkai, įgijus valdžios „stogą“, ten galima vykdyti tikrai sėkmingą verslą, tačiau lygiai taip pat galima susidurti ir su neįveikiamomis kliūtimis, jei gerų santykių su valdžia užmegzti nepavyks. Nemažai verslininkų, nesukūrusių kruopščios verslo strategijos, patiria tokių kliūčių, kaip, pavyzdžiui, reikalavimą išlaikyti kelis kartus didesnį darbuotojų skaičių nei iš tikrųjų reikėtų jų darbui padaryti ir pan.

Tačiau su neįprastais Baltarusijos reikalavimais susidūrę verslininkai pabėgti iš ten negali taip pat greitai, kaip atėjo – pasitaiko atvejų, kai valdžia neleidžia parduoti savo verslo bei pasiimti uždirbtų pinigų. Tuomet Lietuvos ambasados Baltarusijoje iš pradžių įspėti verslininkai sugrįžta į ją prašydami pagalbos.

Paryžius

12 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Rusijos branduolinės Rusija ginkluojasi – Lietuvos pasieniuose ruošiasi statyti dvi branduolines jėgaines: Baltarusijos Astravo atominę jėgainę ir atominę elektrinę Kaliningrade. Abu projektai prasilenkia tiek su tarptautiniais branduolinės saugos bei aplinkosaugos standartais, tiek su ekonomine logika, todėl galima manyti, kad prie Lietuvos sienų numatomi branduoliniai reaktoriai yra Rusijos politikos dalis.

Jurga Lapaitė

sienos, 50 kilometrų nuo Vilniaus. Prie pietvakarinės Lietuvos sienos Rusija planuoja dviejų reaktorių Kaliningrado branduolinę jėgainę, kuri nuo Baltarusijos AE bus nutolusi ne daugiau kaip 300 kilometrų. Menkas atstumas iš principo nėra joks baubas, jei ne abejotina „Rosatom“ kuruojamų projektų vadyba.

Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė Gitana Grigaitytė teigia, kad abejonių abi „Rosatom“ atominės jėgainės kelia daug, tačiau į klausimus projektų vystytojai atsakinėti nėra linkę.

Kalbėdama tiek apie Kaliningrado, tiek apie Baltarusijos projektą, G.Grigaitytė išskiria po 10 esminių trūkumų. Priekaištai abiem elektrinėms yra panašūs – vyksta statybos, nors nebaigtas poveikio aplinkai vertinimas, neadekvatūs aikštelių parinkimo principai, neatlikti jų seisminiai tyrimai, nėra avarinės parengties planų, neatsakyti klausimai dėl reaktorių aušinimo ir pan., spjaunant į visus Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) reikalavimus.

Avarijos atominėje jėgainėje atveju pavojingiausia radioaktyviųjų medžiagų

redakcija@15min.lt 2011–2020 metų energetikos strategijoje Baltarusija deklaruoja, kad nori sumažinti savo energetinį priklausomumą nuo Rusijos. Planuojama pastatyti 1000 MW anglimi varomą jėgainę, 4 hidroelektrines, kurių bendra galia siektų 120 MW, 300 MW galios vėjo jėgainių. Didžiausią indėlį į energetinę nepriklausomybę neva turėtų įnešti 2400 MW branduolinė jėgainė. Šiuo metu Baltarusija 90 proc. šalyje suvartojamų dujų (apie 22 mlrd. kubinių metrų per metus) importuoja iš Rusijos. Skaičiuojama, kad Astravo aikštelėje pastatyta atominė elektrinė sumažintų dujų importą ketvirtadaliu.

Tačiau dviejų reaktorių branduolinės jėgainės statybą, kuri turėtų kainuoti apie 9 mlrd. JAV dolerių, finansuos ne kas kitas, o Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“.

Todėl galima manyti, kad tai yra ne Baltarusijos energetikos sektoriaus pertvarka, o Kremliaus su Aliaksandro Lukašenkos palaiminimu vykdoma užsienio politika.

Branduolinė sostinė?

Baltarusija branduolinę jėgainę ketina statyti vos per 23 kilometrus nuo Lietuvos

~200 km

Talinas

Ryga

~260 km

Stokholmas ~550 km

Varšuva

~310 km

Kopenhaga ~620 km

Minskas ~370 km

~520 km

Berlynas

~640 km

Helsinkis Oslas

Talinas

10

0

km

30

Ryga

0

km

Stokholmas

Kopenhaga

Vilnius

Varšuva

Berlynas Briuselis Liuksemburgas

Praha

Viena

Bratislava Budapeštas

Bernas Ljublijana

Zagrebas

Bukareštas

Belgradas

Sarajevas Priština Podgorica Skopjė

Sofija

km

Kaliningrado AE

Vilnius

Lietuva, vertindama Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių projektus, išskiria po 10 esminių trūkumų.

Rusija pančioja Baltarusiją

Apie Baltarusijos sprendimą statyti atominę jėgainę Astravo aikštelėje Lietuva sužinojo iš spaudos, nors, kaip numato Jungtinių Tautų Espoo konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste, pirmiausia apie savo planus Baltarusija raštu turėjo pranešti kaimynėms.

Neatsakytų klausimų apie Baltarusijos projektą lieka daug. Pagrindinis klausimas – kodėl pasirinkta būtent Astravo aikštelė, kodėl nebuvo analizuojamos kitų aikštelių alternatyvos. Taip pat neaišku, kaip bus aušinama Astravo elektrinė. „Fukušimos AE avarija įvyko dėl kompleksinių problemų: dėl galingo žemės drebėjimo ir po jo kilusio cunamio nutrūko elektros Pirmasis Kaliningrado atominės tiekimas, sutriko reaktorių auelektrinės reaktorius turėtų pradėti šinimas, dėl to temperatūra veikti 2017 metais, antrasis – pakilo iki tiek, kad reaktoriu2018 metais. je įvyko sprogimas. Ignalinos 2340 MW galios Kaliningrado AE bus AE aušindavo Drūkšių ežeras, statoma netoli Nemuno (atstumas jį numatyta naudoti ir Visaginuo AE iki Nemuno – apie 13 no AE. Baltarusijos AE numakilometrų), nuo Lietuvos sostinės tyta aušinti vandeniu iš Neries ji bus nutolusi per 200 kilometrų. upės, kuri yra nutolusi 10 kiSkaičiuojama, kad Kaliningrado lometrų nuo objekto. Be to, AE statybos kainuos per 9 mlrd.

Maskva jėgainę JAV dolerių. Branduolinę yra didelis aukščių skirtumas. numatoma aušinti Nemuno vandeniu.

Aikštelė yra 42 metrais aukščiau už upę. Vadinasi, reikia paduoti vandenį į viršų, o tam reikia papildomų pajėgumų, kad būtų garantuotas nenutrūkstamas elektros tiekimas“, – paMinskas sakojo G.Grigaitytė.

URM atstovės teigimu, šis klausimas nuolat užduodamas Baltarusijai, tačiau atsakymo nesulaukiama. Astravo aikštelėje prieš 100 metų vyko žemės drebėjimas, todėl Kijevas būtina atlikti seisminius tyrimus ir išsiaiškinti, kokia yra žemės drebėjimo tikimybė.

Tačiau Baltarusija tuo nesirūpina.

G.Grigaitytė teigė, kad kitas didelis Astravo projekto trūkumas yra tas, kad BaltaruKišiniovas sija niekada nebuvo branduolinė valstybė, 10 00

Artimiausios sostinės

sklaidos zona siekia 50 kilometrų spinduliu, taigi, jei Baltarusijos AE ištiktų branduolinė avarija, Vilnius turėtų išsikelti. „Jeigu tas objektas bus nesaugus, avarijos atveju reikės evakuoti visą Vilnių. Tai mums reikštų ir visišką destabilizaciją valstybėje, nes Vilniuje yra valstybės institucijos, Vyriausybė, Seimas“, – G.Grigaitytė pabrėžė, kad tokios prielaidos nėra iš piršto laužtos – šių projektų sauga Lietuvai iš tiesų kelia milžinišką susirūpinimą ir gali tapti neperžengiama ilgamete kliūtimi visaverčiams Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.

taigi neturi ir jokios patirties – nesukurta teisinė bazė, nėra branduolinio objekto nepriklausomo reguliatoriaus. „Todėl neatsakingas požiūris į tokio objekto vystymą kelia mums nuostabą. (...) Kiekviena šalis, turinti branduolinį objektą, turi nepriklausomą reguliatorių.

Specialistai išugdomi ne per vieną dieną, jie rūpinasi licencijos išdavimu, prižiūri objektą. Labai svarbu, kad reguliatorius turėtų nepriklausomą statusą, nepriklausytų nuo politinių srovių. Baltarusijoje nėra atominės energetikos vystymo patirties, teisinės bazės, reguliatoriaus, tai apie kokį atominės energetikos projektą mes galime kalbėti“, – sakė URM atstovė.

Nesulaukdama atsakymų iš Baltarusijos, Lietuva 2011 m. birželį pateikė skundą Jungtinių Tautų Espoo konvencijos sekretoriatui Ženevoje. Šių metų kovo mėn. įvyko pirmasis šio skundo svarstymas ir Baltarusija buvo paprašyta iki rudens pateikti atsakymus į Espoo konvencijos klausimus.

Lietuva abejoja ir tuo, ar Baltarusija taps mažiau energetiškai priklausoma nuo Rusijos pasistačiusi savo atominę jėgainę, nes gali atsitikti priešingai nei deklaruojama. „Gal ir yra argumentų už tai, kad Baltarusijai reiktų pastatyti atominę. Visų pirma dėl švaresnės energetikos, o taip pat mažinti priklausomybę nuo pagrindinio energetinių išteklių tiekėjo – Rusijos. Bet kyla dar daugiau klausimų, kaip sumažins Baltarusija tą priklausomybę, kai pati Rusija stato Baltarusijos elektrinę ir nurodo sąlygas, kaip turės būti panaudota elektra, pagaminta Baltarusijoje. Šitaip Baltarusija visiškai praranda savarankiškumą“, – dėstė G.Grigaitytė.

Kaliningrado ambicijos

Kaip minėta, priekaištai Kaliningrado ir Baltarusijos projektui yra panašūs. Kaliningrade, kur turėtų iškilti 2400 MW galios Baltijos elektrinė, žemės drebėjimas vyko visai neseniai – 2004 metais, tačiau seisminiai tyrimai ir čia nėra vykdomi, nesistengiama aiškintis, kokia galėtų būti kitos avarijos tikimybė.

Kaliningrado elektrinę numatoma aušinti Nemuno vandeniu, tačiau iki Nemuno nuo parinktos aikštelės – daugiau nei 10 kilometrų, upė yra 15 metrų žemiau nei aikštelė, todėl ir vėl lieka neaišku, kaip bus užtikrintas reaktorių aušinimas.

Be to, reaktoriai, kurie išdygs Lietuvos pasienyje, nebus apsaugoti nuo teroristų.

Jeigu tas objektas bus nesaugus, avarijos atveju reikės evakuoti visą Vilnių.

Tai mums reikštų ir visišką destabilizaciją valstybėje.

Mano pasaulis | 13

2012 m. birželio 8 d. • 15min

ginkluotės taikiklyje vienos šalies. Tai visa energetinio saugumo strategija ir yra konstruojama dėl tokios priklausomybės sumažinimo. Didinant energetinį saugumą yra dar viena labai reikšminga dalis – elektros gamybos šalyje didinimas“, – aiškino G.Grigaitytė.

Jos teigimu, Lietuvai būtinas naujas galingas elektros generacijos šaltinis ir dabar atominė jėgainė yra logiškiausias sprendimas tiek nacionaliniu, tiek viso Baltijos regiono požiūriu. Tai pripažįsta ir projekte dalyvausiantys Latvijos ir Estijos atstovai bei galimybės prisidėti vis dar neatmetanti Lenkija.

Kovo mėnesį Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusiame Branduolinio saugumo viršūnių susitikime, į kurį šiemet buvo pirmą kartą pakviesta dalyvauti ir Lietuva, TATENA vadovas Yukiya Amano išreiškė visapusę paramą Visagino AE projektui, viešai paskelbdamas, kad „su Lietuva nėra absoliučiai jokių problemų“. Nepaisant to, VAE projektui tenka atremti rytinių kaimynų kritiką ir spaudimą. Naujienų agentūra „ITAR–TASS“ gegužės pabaigoje pranešė, kad Baltarusija reikalauja dar kartą surengti konsultacijas dėl Visagino AE projekto, nors Lietuvos ir Baltarusijos konsultacijos dėl Visagino AE poveikio aplinkai vertinimo buvo užbaigtos dar 2009 metais.

Minskui esą kelia nerimą tai, kad prie Baltarusijos sienos planuojamos VAE technologijos tiekėjas yra JAV ir Japonijos koncernas „Hitachi“, o VAE reaktorius yra labai panašus į Fukušimos atominės elektrinės reaktorių, kur 2011 metų kovą įvyko katastrofa. Tačiau reikia pažymėti, kad Fukušimos

elektrinėje sugriuvo būsimos AE apsauginio gaubto konstrukcija. Tad kyla pagrįstų klausimų dėl Rusijos atliktų atsparumo testų patikimumo. Beje, reikia pažymėti, kad atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje yra statomos pagal tą patį „Leningrado–2“ AE projektą. „Vis dar tikimės, kad dialogas su Baltarusija ir Rusija neišsemtas, kad mes galime Pirmasis Baltarusijos atominės dvišaliu keliu daug ką išsielektrinės reaktorius turėtų pradėti aiškinti“, – kalbėjo G.Grigaiveikti jau 2017 metais, antrasis – tytė.

2018 metais.

Geras pasiekimas Lietuvai 2400 MW Branduolinė jėgainė yra tai, kad birželį į Baltarusiją išdygs Astravo aikštelėje, kuri bus atlikti tyrimų vyksta TATENA nutolusi nuo Lietuvos sienos vos specialistai, kurie vertins, Oslas per 23 kilometrus, nuo Vilniaus – kaip Baltarusija pasiruošusi 50 kilometrų. Skaičiuojama, kad as Stokholmas užtikrinti branduolinę saugą, Baltarusijos AE statyboms reikės radiacinę saugą, ekstremalių per 9 mlrd. JAV dolerių. Branduolinę jėgainę ketinama aušinti Neries situacijų valdymą, kokią vandeniu. turi teisinę bazę ir kt. Rusi-

Baltarusijos AE

ja, deja, TATENA specialistų į Kaliningradą kol kas neįsileidžia.

Artimiausios sostinės Vilnius

~50 km

Talinas

~550 km

Minskas

~140

Kijevas

~560 km

Ryga

~300

Stokholmas

~710 km

Varšuva

~430

Kopenhaga

~860 km

Kopenhaga ga g Minskas Minska as a

Lietuvos projektas – saugus Lietuva išliks atominės energetikos šalimi ir po Ignalinos jėgainės uždarymo, jei 2015 metų gruodį bus teigiamai apsispręsta dėl Visagino atominės elektrinės statybų. Tačiau, G.Grigaitytės teigimu, Lietuvos projektas yra vystomas pagal visus tarptautinius reikalavimus, todėl nerimauti nėra ko. „Dabar nuo Rusijos mes priklausomi 80 proc. Šiandieninė Lietuvos energetikos sektoriaus padėtis iš tikrųjų labai pažeidžiama, labai priklausoma nuo

Maskva

km

„Taip pat vis prašome, kad būtų įvertinta lėktuvo kritimo galimybė. Reikalaujama, kad atominė elektrinė atlaikytų stambaus lėktuvo kritimą, nes tai susiję ir su terorizmo atvejais, kurie turi būti įvertinti. Tai tie reaktoriai, kurie planuojami Kaliningrade ir Baltarusijoje, atlaikytų 5–6 tonų lėktuvėlio kritimą, o šiuolaikiniai lėktuvai sveria 40–100 tonų“, – pabrėžė URM Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė.

Be to, G.Grigaitytės teigimu, Kaliningrado projektas nėra grįstas ekonomine logika. Tokiai mažai teritorijai, net ir išaugus energijos poreikiui per artimiausius dešimtmečius, tiek daug elektros nereikės. Rusija deklaruoja, kad elektra iš Kaliningrado bus eksportuojama, tačiau šis Rusijos gabaliukas, kaip ir Baltijos regionas, yra energetinė sala, nesujungta su Vakarais, todėl bent jau kol kas elektra iš Kaliningrado gali keliauti tik per Baltijos valstybes.

Sunerimti privertė ir Rusijos atominių elektrinių priežiūra. Pernai po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje Europos Sąjungos (ES) valstybės priėmė sprendimą atlikti savo atominių elektrinių patikrinimą – vadinamuosius atsparumo testus nepalankiausiomis sąlygomis. ES tokius testus pakvietė atlikti ir savo kaimynes, taip pat ir Rusiją bei Baltarusiją. Rusija tą daryti atsisakė, nes neva buvo jau atlikusi savo branduolinių jėgainių testavimą nepalankiausiomis sąlygomis.

2011 metų birželio mėnesį Rusija pranešė sėkmingai atlikusi savo nustatytus atsparumo testus, tačiau nepraėjus nė mėnesiui statomoje antroje „Leningrado“ atominėje

0

J.Kalinsko nuotr.

AE veikė 2-os kartos reaktoriai, kurie dar nepasižymėjo reikiamu saugos lygiu, o technologija, numatyta VAE projektui, yra 3-ios kartos su visa reikalinga apsauga.

Baltarusija teigia anksčiau kvietusi Lietuvą diskusijoms tiek apie VAE, tiek apie Baltarusijoje ketinamą statyti naują branduolinę jėgainę, tačiau iš Lietuvos esą jokio atsakymo negauta.

G.Grigaitytės teigimu, tai nėra teisybė: „Lietuva nuolat kviečia Baltarusiją pateikti atsakymus ir surengti viešuosius klausymus, tačiau geranoriškumo nesulaukia, vietoj to Baltarusijos pareigūnai nuolat per spaudą sąmoningai klaidina visuomenę. Būtent dėl to ir kreipėmės į Espoo konvenciją – pateikėme skundą, kad jei mums informacija nėra pateikiama, gal ji bent jau gali būti pateikta tarptautinei organizacijai.“ Konsultacijos dėl VAE projekto su Baltarusija vyko 2008–2009 metais, visi klausimai buvo išsiaiškinti. Baltarusija reikalauti naujų konsultacijų pradėjo po to, kai Lietuva pradėjo prašyti informacijos apie AE projektą Astravo aikštelėje.

Minskas kaltina Lietuvą nesilaikant Espoo konvencijos, kaimynams nerimą kelia tai, kad VAE gali stovėti ant tektoninio lūžio. Tačiau naujausi geologiniai tyrimai rodo, kad tektoninis lūžis per Visagino AE aikštelę neina, taigi ir žemės drebėjimų bijoti šioje vietovėje nereikia. „Žinoma, geriausia gynyba yra puolimas, tačiau net ir Minskas turėtų pripažinti faktus: naujausi seisminiai tyrimai būsimos Visagino AE vietoje nerodo jokio lūžio, jis yra toliau, taigi galimybės žemės drebėjimui nėra“, – sakė URM atstovė.

30

G.Grigaitytė teigia, kad ir Baltarusijos, ir Kaliningrado projektų vykdytojai vengia atsakyti į Lietuvos klausimus.

Varšuva

Berlynas yn nas

Kijevas

emburgas

ova ovas Kišiniovas

Viena rnas Ljublijana Zagrebas

Bukareštas

Belgradas

Sarajevas Priština Podgorica Skopjė

Sofija

14 | Mano pasaulis

Kultūros atašė darbo specifika

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Lietuvių torpeda,

Ką reiškia viską įsukti nuo nulio, neturint nei pažinčių, nei pinigų? Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje Liana RuokytėJonsson iš savo patirties žino – nėra to, ko negalėtum padaryti.

L.Ruokytei-Jonsson patinka viską statyti nuo pamatų ir jai nesunku tai daryti.

Z.Vaitonytės nuotr.

Asta Cibienė redakcija@15min.lt „Vienas žinomas lietuvių klasikas kažkada pavadino mane „lietuvių torpeda, mesta į Skandinaviškos kultūros vandenis“. Priėmiau tai kaip komplimentą, – nusijuokė kadenciją baigianti 46 metų L.RuokytėJonsson. – Man pasisekė, kad atsiradau vietose, kur viską reikėjo pradėti kurti „iš nieko“. Neslėpsiu, patinka statyti nuo pamatų ir man tai nesunku daryti.“ – Lietuvos kultūros atašė Norvegijoje, Danijoje ir Islandijoje tapote prieš ketverius metus. Kultūros atašė iki tol ten neturėjome. Sunku buvo arti dirvonus?

– Visi mes (turiu mintyje savo kolegas – kultūros atašė užsienio šalyse) savotiškai pradedame nuo nulio. Kad ir kaip besistengtume tęsti kitų pradėtą draugystę ar suokalbį su užsienio partneriais, perimti visa tai nepasiseks.

Pirmiausia dėl to, kad visi esame individai, turime savą nuovoką, įsivaizdavimą, viziją. Dar ir chemija atlieka nemenką vaidmenį. Juk daug gražių idėjų būna įgyvendinta tik tada, kai bendradarbiaujančios pusės paprasčiausiai mėgsta viena kitą.

Net jei būčiau radusi pastatytą pilį, būčiau ją sugriovusi ir stačiusi iš naujo. Savaip, tokią, kokią įsivaizduoju. Toks jau mano būdas, nemėgstu važiuoti senomis, išvažinėtomis vėžiomis.

Kai gaunu rimtesnę užduotį, atsidaro kažkoks papildomas kūrybinis ir energinis kanalas. Ir tada tik laikykis – veržiasi fontanais idėjos, jų įgyvendinimo galimybės, kartu su jomis – problemos ir jų sprendimai. Štai šis draivas yra pats smagiausias, kai pradedi painioti dieną su naktimi ir tau visą parą būna šviesu arba, kitaip tariant, „baltosios naktys“, nes vyksta kūrybinis procesas.

Manau, kad daugelis supranta, apie ką čia kalbu. Manau, jog visi žmonės yra apdovanoti vienokiu ar kitokiu talentu, turi pakankamai kūrybingumo. Tik visa tai gali išryškėti, kai jie atsiras teisingoje terpėje reikiamu momentu. Todėl nenorėčiau sureikšminti savo kultūrinės misijos Šiaurės šalyse, nes ten atsiradau tiksliai tada, kai manęs prireikė, ir tiek.

– Ar galima nuversti kalnus be maišo pinigų?

– Taip, tai tiesa – finansų pertekliaus Lietuvos kultūra savo istorijoje dar niekuomet nepatyrė, tad ir kultūros atašė į savo

misijas išvyksta su tikrai menkomis lėšomis veiklos vykdymui. Jų vos užtektų vienam nedideliam Lietuvos kultūros pristatymui per metus.

Kas tuomet belieka? Rasti būdų, kaip pritraukti užsienio partnerius į bendrus dvišalius ar daugiašalius projektus, sudominti privačius verslininkus parama kultūrinėms iniciatyvoms.

Turiu mintyje užsienio verslininkus, nes Lietuvoje verslas dar nėra tos aukštos sąmonės, kad nesavanaudiškai galėtų pradėti remti kultūrą. Teks dar palaukti, kol tai įvyks. Bet pirmieji daigai gražūs. Pavyzdžiui, verslininko Viktoro Butkaus finansuotas Modernaus meno centras. Buvau jau beprarandanti bet kokią viltį, jog tai gali būti įmanoma Lietuvoje. Ir štai jums – gražus pavyzdys.

– Kaip ieškote finansavimo užsienyje? Einate ir beldžiatės į visas duris?

– Belstis į duris visai nereikia. Durys nėra uždarytos. Jos visuomet atviros tiems, kurie turi puikių idėjų ir moka jas deramai pateikti. Teko dirbti keturiose Skandinavijos šalyse (1999–2008 m. L.Ruokytė-Jonsson buvo Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, – red. past.). Galiu pasakyti, kad man nebuvo itin svarbu, koks biudžetas bus skirtas kasmetei veiklai. Jis vis tiek būna toks menkutis, kad tik simboliškai prisideda prie vieno ar kito projekto. Visa kita – tavo išmonė, kaip ir iš kur turi „susižvejoti“, kad darbas vyktų ir kad rezultatai būtų geri.

Niekas apie tai garsiai nekalba, bet galiu pasakyti, kad mano kolegos, atliekantys kultūros atašė misiją užsienio šalyse,

Lietuvos kultūros pasiekimų pristatymams kasmet pritraukia ne vieną milijoną. Tik bėda, kad niekas to taip ir nesužino, nes kaip gi pamatuosi visą pridėtinę vertę.

Nelabai kam rūpi, ką apie mus galvoja ten už Lietuvos ribų. Pagaliau mūsų visuomenėje nelabai kam ir įdomu, ką kultūros ir meno žmonės veikia, kokią naudą jie duoda šalies vystymuisi. Žinoma, priežastys, kodėl yra taip, kaip yra – gilios.

Kultūringos šalys nedergia savęs ir savo vidinių intrigų ar skandalų virtuvės neviešina. Viskas lieka viduje. Tai – šventa taisyklė.

– Kokia paprastai būna jūsų darbo diena?

– Kiekvienas, padirbęs tokį darbą, vėliau galėtų sėkmingai atidaryti individualią įmonę (juokiasi). Telefono ragelio kilnojimas, raštų registravimas, vizitų rengimas, lakstymas per susitikimus, informacijos rinkimas ir jos analizė, idėjų kūrimas, projektų įgyvendinimas, finansavimo paieška, informacinė sklaida, kontaktų mezgimas, tarpininkavimas tarp meno kūrėjų ar organizacijų – toks multifunkcinis individas tas kultūros atašė.

Net ir labai norėdamas, vargu ar spėtum sulakstyti dar į kokį priėmimą ar kitų šalių renginį. Net ir turint laiko, prioritetas būtų

daugiau stebėti tos šalies, kurioje reziduoji, kultūrinius reiškinius nei dalyvauti kokiame diplomatiniame priėmime. Gerai, kad mums to daryti neprivalu.

Man patiko, kaip viena mano artima bičiulė, meno istorikė, kuri savo noru sudalyvavo kartu su manimi viename dvi valandas trukusiame dalykiniame susitikime su E.Muncho muziejaus vadovybe, išėjusi patylėjo ir iškošė: „Na, žinai, brangioji, aš nė už ką nenorėčiau dirbti tavo darbo.“ – Kaip sekasi bendrauti ir bendradarbiauti su vietinėmis lietuvių bendruomenėmis?

– Lietuvių diaspora Skandinavijoje labai įdomi ir įvairi. Ir poreikiai skirtingi. Todėl prisikūrė daugybė išeivijos organizacijų.

Pavyzdžiui, Danijoje oficialiai užregistruotos net keturios. Viena jų – LYS – ypač įdomi, nes jungia ambicingą, gražių siekių užsibrėžusį akademinį jaunimą.

Bendradarbiauju su aktyviais, kultūros ir meno ištroškusiais išeivijos atstovais ar kūrėjais – nesvarbu, ar jie priklauso kokiai bendruomenei, ar ne. Pavyzdžiui, Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ pristatymus gegužės 30 d. ir birželio 2–3 d. organizavome kartu su Islandijos, Bergeno, Rugalando lietuvių bendruomenėmis ir kultūrinių renginių organizacija „Savas Bergenas“. O žiemą pristatėme ir Donato Ulvydo filmą „Tadas Blinda. Pradžia“.

Kovo mėnesį kartu su Danijos lietuvių bendruomene ir Danijos nacionaliniu kino institutu surengėme Janinos Lapinskaitės dokumentinių filmų retrospektyvą. Cezario Graužinio teatro trupės gastroles kartu su Danijos lietuvių bendruomene rengsime

Mano pasaulis | 15

2012 m. birželio 8 d. • 15min

paleista į Skandinaviją šių metų rudenį. Kasmet su lietuvių išeivija įgyvendiname po 2–3 sumanymus kiekvienoje šalyje.

– Skandinavijos šalyse gyvenate kone 20 metų. Kas čia jus labiausiai žavi, ko mums, lietuviams, patartumėte pasimokyti?

– Man patinka, kad skandinavai moka didžiuotis savo tautybe, savo šalimi ir blogai apie ją beveik niekada nekalba. Mokėjimas save pateikti ir gražiai apie savo šalį kalbėti yra didelis dalykas. Kultūringos šalys nedergia savęs ir savo vidinių intrigų ar skandalų virtuvės neviešina.

Viskas lieka viduje. Tai – šventa taisyklė. Jei nori, kad tave gerbtų ir mylėtų, tai gerbk ir mylėk pirmiausia pats save.

Kitas dalykas, kas mane žavi visose Skandinavijos šalyse, tai, kad žmonės iš esmės pasitiki išrinktais politikais ir savo valdžia. Todėl, kad ten beveik nėra korupcijos ir papirkinėjimo. Todėl kad politikai yra aukštos moralės ir išsilavinę, pasaulio matę žmonės. Viskas yra vieša ir visa informacija prieinama bet kuriam šalies gyventojui.

Visose skandinavų šalyse ne tik puikiai sutvarkytos socialinių garantijų ir sveikatos apsaugos sritys, bet svarbiausia – yra veikiančios teisinės sistemos. Žmonės ten neįtarūs, pasitiki vieni kitais, nebijo, kad bus apgauti.

Skandinavijoje nėra tokių atgyvenų kaip homofobija. Antisemitizmas, rasizmas, diskriminacija irgi išgyvendinti. Ten žmonėms su negalia yra sudarytos šiltnamio sąlygos. O kodėl gi nesudarius tokių sąlygų ir gyvenimo nuskriaustiems neįgaliesiems Lietuvoje? Juk jų tikrai nėra daug.

– O kaip skandinavai tvarkosi su kultūros politika?

– Kryptingai. Kultūra suvokiama kaip būtinybė žmogaus kasdieniame gyvenime. Mes esame ne kartą girdėję, kad danai yra stiprūs kino, dizaino ir architektūros srityse, norvegai – literatūros, muzikos, architektūros srityse, islandai – popmuzikos ir literatūros srityse, švedai – literatūros, popmuzikos, dizaino, šokio ir didžėjavimo srityse. Todėl, kad egzistuoja nuolatinė valstybės parama ir finansinės

M.K.Čiurlionio metams

Kiti renginiai

Metų pradžioje L.Ruokytės-Jonsson iniciatyva Norvegijoje buvo pristatytas mūsų filmas „Tadas Blinda. Pradžia“. Šiomis dienomis Islandijoje ir Norvegijoje – kitas šių dienų Lietuvos kino pasididžiavimas – „Miegančių drugelių tvirtovė“.

•

Šiuo metu Kopenhagoje vyksta Danieliaus Rusio (tapyba) ir Isroildžon Baroti (keramika) paroda „Šalia būti tarp“.

•

Birželio 7 d. Kopenhagoje fotografijos festivalio metu atidarytos dviejų jaunų lietuvių fotografų parodos: Vilmos Samulionytės „Kosha“ (Koša) ir Kristinos Sereikaitės „Innocence“ (Nekaltybė), o Kopenhagos festivalio fotografijos grupinėje parodoje, projekte „Cenzūruota paroda“ eksponuojami menininko Algirdo Griškevičiaus fotografijos darbai.

„Pristatyti gerą lietuvišką filmą tikrai nesunku, ypač kai yra stiprių bendradarbiavimo partnerių tarp lietuvių išeivijos, – ranka numojo kultūros atašė. – Verčiau pakalbėkime apie sudėtingiau įgyvendinamą projektą. Pavyzdžiui, 2011 m. rudenį Danijoje įvykusį muzikinį-vizualinį projektą „Jūra miške“, kuris buvo skirtas M.K.Čiurlionio metams pažymėti. Va čia išties buvo ką veikti.“ Nesinorėjo M.K.Čiurlionio danams pristatyti tradiciškai – pasikviečiant gerą lietuvių pianistą ar kvartetą, kuris nepriekaištingai atliktų kompozitoriaus kūrinius. Norėjosi kažko naujo ir gaivaus. Tad L.Ruokytė-Jonsson pati ėmėsi prodiuserio darbo. Pirmiausia pakvietė pianistą Petrą Geniušą, saksofonininką Liudą Mockūną bei vaizdo ir garso menininką Artūrą Bumšteiną. „Kalbėjau su kiekvienu atskirai, stengiausi suprasti, ar jie gali kartu dirbti, – pasakojo kultūros atašė. – Kai Petras su Liudu atsiuntė pirmuosius įrašus iš repeticijų salės, iš karto supratau: projektas bus. Tada pradėjome galvoti apie finansavimą, o pinigų šiam nepigiam projektui reikėjo nemažai. Juos man teko susirinkti iš Danijos įmonių, bankų ir privačių rėmėjų.“ „Jūra miške“ sėkmingai apkeliavo penkis Danijos miestus, sukėlė rezonansą tiek šioje šalyje, tiek Lietuvoje. „Kaip mes kultūrininkai dažnai sakome – išėjo geras meninis produktas“, – šyptelėjo L.Ruokytė-Jonsson. garantijos keleriems metams į priekį. Norint pasiekti reikšmingesnių rezultatų kūrybiniuose procesuose, mums reikia tobulinti edukaciją ir stiprinti programas.

Iš skandinavų šalių būtų galima pasimokyti stabilumo ir ilgalaikio perspektyvinio planavimo. Tai tikrai ne „sprinterių tautos“, tai „ilgų distancijų bėgikai“ šalies valdyme ir ūkininkavime.

•

Orhuse įvyks Lietuvos kultūros festivalis, kuriame bus pristatyta jaunųjų menininkų fotografijos paroda, „LT Identity“ naujausių rūbų kolekcija, koncertuos grupė „KeyMono“.

Grupė nuo šio renginio pradės savo koncertinį turą Danijoje.

•

Rugsėjį bus pristatyta lietuviška filmų programa tarptautiniame Rytų ir Centrinės Europos kino festivalyje, kurį rengia Danijos nacionalinis kino institutas, o lietuvių stiklo menininkai dalyvaus Europos šalių stiklo meno bienalėje Bornholmo saloje „European Glass Context 2012“.

•

Tą patį mėnesį Kopenhagoje įvyks susitikimas su rašytoja Rūta Šepetys, o spalio mėnesį Danijos fotografijos muziejuje įvyks menininko Algirdo Griškevičiaus personalinė fotografijos meno paroda.

Kitas sektinas dalykas – skandinavų verslininkų investavimas į kultūrą, nes valstybė jiems sudaro palankias sąlygas tą daryti ir dar skatina. Kalbu ne tik apie vienkartinę ar tęstinę paramą, bet ir apie muziejų ir teatrų statymą, paremtą privačiomis lėšomis ir investicijomis. Pažiūrėkite, kaip Danijoje verslininkai veikia.

Pavyzdžiui, Operos ir baleto teatras Kopenhagoje pastatytas už transporto kompanijos „Mærsk“ lėšas, savininkui, kuris mylėjo operą, panorėjus.

Be to, Skandinavija – tai regionas, kuriame ypač didelis dėmesys skiriamas

vaikams ir jaunimui, nes skandinavai linkę „investuoti į naujų sąmoningų ir šviesių kartų auginimą“. Todėl ir mums reikia pradėti nuo vaikų ir jaunimo. Ugdyti naujai mąstančius individus, auginti sąmoningą kartą, o su kitokiu mentalitetu ir šalyje bus tvarkomasi kitaip. Ir tikiu, kad geriau nei dabar.

– Skandinavijos šalyse aukštąjį mokslą studijuoja tūkstančiai lietuvių jaunimo.

Gal būtent jie – Lietuvos ateitis?

– Todėl, kad aukštasis mokslas yra nemokamas, Danijoje yra apie 1 tūkst. lietuvių studentų, o gal dar daugiau. Vien Kopenhagos ir Orhuso universitetuose – po 300 jų studijuoja. O kiek dar kitose aukštosiose mokyklose mokosi!

Pavyzdžiui, Herninge (Jutlandijos regionas) esančioje vienoje didžiausių Skandinavijoje industrinio dizaino mokyklų – TEKO centre – studijuoja daugiau nei 100 lietuvių.

Ir tegul studijuoja, tegul šviečiasi. Gal dalis jų sugrįš į Lietuvą ir praskies savo kitonišku mąstymu vietinę jaunąją kartą. Tegul jaunimas tik keliauja po pasaulį, kaupia žinias ir patirtį, mokosi iš pažengusių kultūrų. Nuo to nenukentėjo dar nė viena tauta.

Pažįstu Danijoje labai daug šviesaus jaunimo. Patikėkite, didžioji jų dalis po studijų norėtų grįžti atgal į Lietuvą. Bet tik tuomet, kai įsitikins, jog Lietuvoje išties vyksta permainos ir jie yra laukiami.

Tad nebandykime juos prisivilioti gražbylystėmis ir pažadais. Jie mus stebi, analizuoja ir darosi išvadas.

– Jūsų kadencija eina į pabaigą. Kur pasuksite? Gal grįšite prie aktorystės?

– Šiaurėje atlikau savo misiją. Pabuvau lygiai tiek, kiek buvau naudinga savo šaliai. Tad rudeniop kreipiu žvilgsnį į Lietuvą. O teatrą myliu ir mylėsiu, ypač lietuvišką, bet nesiruošiu grįžti prie aktorystės. Aktorius kaip sportininkas – jei nesitreniruoji kasdien, prarandi formą.

Kitą vertus nežinau ar benoriu gyventi kitų personažų gyvenimus, man smagu gyventi ir savo, jis pakankamai įdomus ir spalvingas. Teatro jame tikrai pakanka.

L.Ruokytės-Jonsson svajonės „Garsioji Martino Liuterio Kingo frazė „Aš turiu svajonę“, išsakyta 1963 m., po metų tapo realybe.

Todėl labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti svajonę. Juk ji, labai norint, kažkada ims ir išsipildys. Aš irgi turiu svajonę, didelę tokią, beveik neaprėpiamą. Bet labai tikiu, kad ji kažkada išsipildys.

Svajoju matyti savo šalį atvirą, demokratišką, taikią, neprovincialią, išsilavinusią ir šiuolaikišką, dvasiškai pažengusią, su sąmoninga pilietiška visuomene, su mąstančiais individais, globalistais, kosmopolitais, su galinga „sokratiška“ intelektualia terpe (kažkada Tomas Venclova yra sakęs, jog Lietuvoje jos nebuvo jau daugiau kaip 50 metų), be korupcijos, su veikiančia teisine sistema.

Turiu svajonę matyti Lietuvą visiškai ekologišką, žalią, su gandrais, su vėjo malūnais ir laisvai besiganančiomis karvėmis. Šalį, į kurią plūstų turistai kaip į unikalų rojaus kampelį, kurio nesugebėjo sunaikinti globalinė industrializavimo psichozė.

Svajoju matyti ją kaip šalį, kurioje menininkams sudarytos humaniškos sąlygos kurti, kurioje rūpinamasi vaikais ir seneliais, kurioje atiduodama pirmenybė švietimui, kultūrai ir menui, kaip šviesos nešėjams, kurioje kalbama gražiausia pasaulyje kalba, kurioje vis dar dainuojamos sutartinės ir skaitoma poezija. Mentalinė transformacija jau pamažu vyksta ir labai tikiuosi kad dar po 20 metų Lietuva atrodys jau visai kitaip.“ R.Urbakavičiaus nuotr.

16 | Mano pasaulis

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Mėlynųjų Vandenų mūšis

Didžiausia Algirdo pergalė Šarūnas Bulota redakcija@15min.lt

Durbės, Saulės ir Žalgirio mūšiai – svarbiausi Lietuvos senojoje istorijoje.

Tačiau prie šių trijų derėtų pridėti dar vieną, plačiajai visuomenei kol kas menkai žinomą, tačiau labai svarbų – Mėlynųjų Vandenų mūšį. Šiame mūšyje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenė sudavė lemiamą smūgį iki tol viešpatavusiai mongolų-totorių Aukso ordai. Po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas.

650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms paminėti gegužės 24–26 d. Kaune ir Trakuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija. Joje pranešimus skaitė ir diskutavo Lietuvos, Moldovos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos istorikai.

Dalyvius pasveikino konferenciją globojęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Konferenciją organizavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedra, bendradarbiaujant su Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriumi, Krokuvos Jogailaičių universiteto Istorijos institutu bei tarptautiniu moksliniu projektu „Colloquia Russica“ ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Po pralaimėto Kulikovo mūšio atvyko totoriai ir iš Maskvos paliko tik pelenus. O po Mėlynųjų Vandenų mūšio totoriai Vilniaus nepasiekė.

– Mėlynųjų Vandenų mūšis mažai žinomas plačiajai visuomenei. Kuo jis svarbus Lietuvai? – paklausėme vieno konferencijos organizatorių, VDU istoriko dr. Vyto Jankausko.

– Apytikriai prieš 650 metų (gali būti metų kitų paklaida, tačiau istoriografijoje sutariama, kad tai buvo 1362 m.) įvyko Mėlynųjų Vandenų mūšis dabartinės Ukrainos teritorijoje, galvojama, kad netoli Kirovogrado miesto. Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė susidūrė su totorių pulkais, ir juos jei ne sutriuškino, tai labai smarkiai sumušė. Tai sukėlė krizę Aukso ordoje, kuri užsitęsė iki kito didelio totorių pralaimėjimo Kulikovo mūšyje 1380 m.

Algirdas Mėlynųjų Vandenų mūšyje panaudojo karo meno naujoves – kitokį pulkų rikiavimą. Jis laimėjo svarbią pergalę, kuri lėmė, kad Lietuva tapo viena iš dominuojamų jėgų regione. Prasidėjo labai

Mintys iš konferencijos Konferencijos atidaryme kalbėjęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pabrėžė, kad po pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje Ukrainai atsivėrė durys į Europą, krikščionybę ir laisvę. „Kaip ir prieš 650 metų, dabar Ukraina susvyravusi ties vartais į Europą, – akcentavo ministras. – Labai gali būti, kad būtent nuo Ukrainos strateginio pasirinkimo iš dalies priklausys ir tai, kuriuo – bendrumo ar atskirties – keliu pasuks ir kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, įskaitant nedemokratinio užkrato neįveikiančią Baltarusiją.“ A.Ažubalis pabrėžė, kad Ukraina tiek istoriškai, tiek ir dabar yra viena artimiausių Lietuvos partnerių: „Mūsų užduotis, kaip ir kadaise, Mėlynųjų Vandenų įvykių sūkuryje padėti savo partneriams atsispirti autoritarizmo traukai ir apginti garbingos istorinės tautos vardą. Bet tik padėti, nes pagrindiniai ginklai ir skydai šiandien yra suverenios Ukrainos rankose.“ Užsienio reikalų ministrui antrino Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko: „Šis mūšis buvo civilizacijos posūkis link europinės, krikščioniškos kultūros, žingsnis į ateitį link susivienijančios Europos. Valstybė, kuri susiformavo Algirdui laimėjus Mėlynųjų Vandenų mūšį, buvo, mano manymu, dabartinės Europos Sąjungos pirmtakas, kurioje nebuvo vienos religijos, vienos kalbos.“

sparti LDK plėtra, prie jos buvo prijungta labai didelė teritorija – Kijevo, Voluinės, Podolės ir kitos žemės. Galima sutikti, kad po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas.

Po šios pergalės Algirdas ir tarptautiniu, ir vidiniu mastu pradėjo save vadinti imperatoriumi. Kitaip tariant, jis kūrė trečiąją Romą. Tą Romą, kuri buvo ne prastesnė už Konstantinopolio Romą, tiesiog ji buvo kitokia savo turiniu: kai kuriais atžvilgiais pranašesnė, kai kuriais – jai dar reikėjo pasitempti.

– Daugelio istorikų įsitikinimu, Mėlynųjų Vandenų mūšio svarba iki šiol deramai neįvertinta. Kodėl?

– Tuose vadovėliuose, kurie prieinami plačiajai visuomenei, mūšis paminimas dviem trim sakiniais. Jei aptari mūšio ištakas, prielaidas, mūšio eigą, pasekmes – tuomet reikėtų ir atskiro skyrelio vadovėlyje.

– Durbės, Saulės, Žalgirio, Mėlynųjų Vandenų mūšiai. Galima palyginti, ar jie buvo panašios svarbos?

– Žaisti mozaiką visada įmanoma. Durbės, Saulės, Žalgirio mūšiai iš tiesų yra labai stipriai įsitvirtinę istorinėje lietuvio sąmonėje. Kodėl taip yra? Galima sakyti, kad tai yra tos 50 metų trukusios sovietinės okupacijos padarinys. Pirmosios respublikos istoriografija pristatė Saulės, Žalgirio, net ir Durbės mūšį, Mėlynųjų Vandenų mūšis pasiliko kažkur toliau. Taip įvyko todėl, kad pirmoji istorikų karta tiesiog nespėjo realizuoti savo sumanymų.

Sovietinė istoriografija kaip svarbiausią iškėlė Kulikovo mūšį. Ar jis tikrai buvo tas

lūžinis mūšis – galima ir sutikti, ir ginčytis. Iš tiesų Kulikovo mūšyje Aukso orda buvo sutriuškinta, tačiau jo negalima lyginti su Mėlynųjų Vandenų mūšiu. Nes būtent po jo Aukso ordoje beveik du dešimtmečius tęsėsi vidinė krizė, neleidusi suformuoti tvirtos valdžios, todėl atsirado galimybė Algirdui plėstis, o Maskvai –

laviruoti. O po Kulikovo mūšio tokių fundamentalių pokyčių neįvyko. Po pralaimėto Kulikovo mūšio atvyko totoriai ir iš Maskvos paliko tik pelenus. O po Mėlynųjų Vandenų mūšio totoriai Vilniaus nepasiekė.

Mėlynųjų Vandenų mūšį galima prilyginti bent jau Durbės mūšiui, taip pat Saulės, o galų gale ir Žalgirio mūšiui. Nes tiek vienas, tiek kitas (Žalgirio ir Mėlynųjų Vandenų, – red. past.) problemų neišsprendė – Vokiečių ordinas niekur nedingo, totoriai – taip pat, tačiau pradėjo irti iš vidaus.

– Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę apie Mėlynųjų Vandenų mūšį išgirdome nelabai daug. Kodėl?

– Tikslaus atsakymo nežinau. Atkūrus nepriklausomybę, istorikai kur įbesdavo kastuvą, ten rasdavo nepurentą dirvą, prie ko prisiliesdavo, tas buvo nauja, todėl reikėjo šiek tiek laiko sukasti dalį lauko ir prieiti iki šito akmens. Tai, ko gero, yra viena esminių priežasčių, kodėl šis svarbus mūšis iki šiol buvo pamirštas.

Kita vertus, sovietmečiu buvo atlikti fundamentaliausi iki tol Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrinėjimai. Politinė konjunktūra leido, nes ir Maskvai totoriai blogi buvo, ir Lietuva įsijungė į bendrą kovą. Nuo senų laikų tai buvo bendradarbiavimas prieš bendrą priešą. Tačiau tie tyrinėjimai neišplito toliau kelių monografijų, straipsnių, nes, nors šis mūšis vyko žymiai anksčiau, pagrindinis akcentas dėtas ant Kulikovo mūšio, kuriame Maskva laimėjo.

Atgavus nepriklausomybę susidarė lyg ir dviprasmiška situacija: mūšio tyrimas lyg ir yra atliktas, nors ir neišpopuliarintas (bet tai jau kitas, skaudus mokslo populiarinimo klausimas Lietuvoje), ir istorikai žiūri – tyrimas atliktas, akmuo apkasinėtas, tema nėra nauja, o yra krūva naujų temų.

Tokia kontroversiška situacija susidarė.

– Ši konferencija – tik skambus mūšio paminėjimas, o gal ji duos impulsą tolesniems tyrinėjimams?

– Ėjimas iki šio mūšio yra dėsningas ir jis nenutrūks. Tolesni planai – po konferencijos bus rengiamas mokslinių straipsnių rinkinys, vėliau – jo pristatymas, dar kitas žingsnis – sudėti į vieną vietą panašias, tačiau kartu ir skirtingas nuomones, ir pabandyti rasti atsparos taškus.

Istorikas V.Jankauskas: „Po pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje prasidėjo didysis LDK klestėjimas.“ E.Ovčarenko nuotr.

Mano pasaulis | 17

2012 m. birželio 8 d. • 15min

Užmiršta istorija

apie pirmąjį užsienio reikalų ministrą Miglė Butkutė redakcija@15min.lt

Lietuvos diplomatijos šaknis galima atsekti dar Mindaugo laikais – karūnos be ryšių nepasieksi, o dar aktyviau Lietuvos diplomatinė tarnyba ėmė veikti Vytauto laikais.

Nacionalinės diplomatijos gimtadieniu laikoma 1918 m. spalio 7-oji, kai Augustinas Voldemaras pradėjo eiti atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, bet į Užsienio reikalų ministeriją panaši diplomatinė tarnyba, anot istorikų, buvo įkurta gerokai anksčiau – 1791 m. birželio 19 d.

Rusijos imperijoje analogiška struktūra atsirado dešimtmečiu vėliau.

Pastaraisiais metais vis drąsiau prisimenamas ir žmogus, kuris, remiantis garsiąja 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, tapo pirmuoju Abiejų Tautų Respublikos „antspaudo užsienio reikalams“ ministru – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovas Joachimas Liutauras Chreptavičius.

Chreptavičiai toli gražu nėra pati žinomiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminė, tačiau ne vienas šios giminės atstovas XVI–XVIII a. ėjo aukštas valstybines pareigas. Istorikas Vydas Dolinskas sako, kad neabejotinai garsiausias ir daugiausia nuveikęs Chreptavičių giminės atstovas yra 1729 m. dabartinės Baltarusijos teritorijoje, netoli Naugarduko, gimęs J.L.Chreptavičius.

1754 m. jis tapo Naugarduko stalininku, o 1764 m., kai į Abiejų Tautų Respublikos sostą sėdo Stanislovas Augustas Poniatovskis, – Naugarduko maršalka ir LDK didžiuoju sekretoriumi. Jis tapo artimu valdovo pagalbininku, patikėtiniu, netgi bičiuliu. Dar jaunas būdamas J.L.Chreptavičius buvo apdovanotas ordinais, gavo seniūnijų, kurios jam garantavo finansinę gerovę.

Postą „perleido“ uošvis J.L.Chreptavičiaus sėkmei valstybės tarnyboje įtakos turėjo ir 1766 m. įvykusios vedybos su Lietuvos pakanclerio Antano Pšezdeckio dukterimi Konstancija Pšezdecka.

Mirus uošviui, J.L.Chreptavičius buvo paskirtas į jo vietą ir tapo LDK pakancleriu – ministru, valdančiu kanceliariją, prižiūrinčiu archyvą, metriką, tvarkančiu užsienio ryšius, diplomatiją ir daugelį vidaus klausimų.

J.L.Chreptavičius buvo atsakingas ne tik už LDK, kaip Lietuvos pakancleris, bet iš esmės visos ATR užsienio politiką. Baro konfederacijos metu 1768 m. J.L.Chreptavičius vykdė įvairius valdovo pavedimus Prancūzijoje, Austrijoje, kur bandė sutaikyti sukilėlių vadovybę su Respublikos valdovu.

Istorinės atminties susigrąžinimas

Pirmuoju užsienio reikalų ministru vadinamas J.L.Chreptavičius didžiules grėsmes bandė įveikti diplomatiniu keliu.

Siekiant deramai įamžinti valstybės istoriją, 2011-ieji Lietuvoje buvo skirti Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Abiejų Tautų įžado metinėms. Vasarą pažymėtas ir pirmosios užsienio reikalų ministerijos Abiejų Tautų Respublikoje 220-asis jubiliejus. Šių metų kovo 2 d. Vilniaus universiteto biblioteka ir Užsienio reikalų ministerija (URM) surengė LDK kanclerio ir Abiejų Tautų Respublikos užsienio reikalų ministro J.L.Chreptavičiaus 200-ųjų mirties metinių minėjimą.

Nuotr. iš URM archyvo

Pasmerkė 1771 m. bekaralmečio paskelbimą ir pasikėsinimą į S.A.Poniatovskį.

Kaltino prorusiškumu Žvaigždžių valanda J.L.Chreptavičiaus karjeroje išmušė Ketverių metų Seimo metu 1788–1792 m. Šis Seimas ruošė valstybės reformas ir valstybės Konstituciją. Perorganizuojant valstybės valdymą, kuriant komisijas, departamentus J.L.Chreptavičius iš tikrųjų tapo užsienio politikos koordinatoriumi.

Pirmojo užsienio reikalų ministro veiklą ir ministerijos bei pasiuntinybių darbo organizavimą temdė tuometinė dramatiška Abiejų Tautų Respublikos padėtis: tiek Rusija, tiek Prūsija siekė plėsti savo valdas nusilpusios kaimynės sąskaita. Neretai J.L.Chreptavičius kaltinamas dėl iliuzijomis tapusių lūkesčių įveikti grėsmes diplomatiniu keliu – nuolaidžiaujant bei tikintis geranoriškumo iš rytinio ATR kaimyno. Kita vertus, XVIII amžiaus pabaigos politinius pasirinkimus derėtų vertinti iš platesnės perspektyvos, leidžiančios suabejoti, ar apskritai dar buvo įmanoma išgelbėti anuometinę Lietuvos ir Lenkijos Respubliką. „Jis matė, kad Rusija turėjo interesą išlaikyti visą Respubliką savo įtakos zonoje, tačiau manydamas, kad patys jau negalime spręsti savo likimo, vylėsi, kad gal vis tik geriau likti ko nors protektorate, nei visai neegzistuoti. Pasirinkimas buvo toks ir jis bandė rinktis šiame kontekste“, – aiškina J.L.Chreptavičiaus politines nuostatas V.Dolinskas.

Tiesa, kategoriškai Rusijos pusėn LKD pakancleris nestojo. Ketverių metų Seime buvo ir kur kas karštesnių Rusijos

šalininkų, kurie valdovui nedviprasmiškai siūlė megzti glaudesnius ryšius su Rytų kaimyne. J.L.Chreptavičius nesipriešino ir vykdė valdovo nurodymus net tuomet, kai jam teko koordinuoti ryšius su Prūsija, nors jo įsitikinimai diktavo ką kita.

Istorikai nustatė ir tai, kad prorusiška J.L.Chreptavičiaus pozicija nebuvo niekaip susijusi su jo finansais – nei Prūsijos, nei Rusijos ambasados LDK pakancleriui pensijos nemokėjo. Jis gyveno iš valdovo jam skirtose seniūnijose surenkamų mokesčių.

Po žlugimo emigravo Po 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos paskelbimo J.L.Chreptavičius skyrė daug dėmesio Europos šalių reakcijai į įvykius ATR. Ypač šiuo klausimu liepta dirbti pasiuntinybėms Berlyne ir Peterburge.

V.Dolinskas: „Jis matė, kad Rusija turėjo interesą išlaikyti visą Respubliką savo įtakos zonoje.“

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis šiuose renginiuose pabrėžė, kad Lietuvai reikia gerbti savo istorinį paveldą net ir žinant, kad vertiname jį iš naujos laikmečio perspektyvos. „Tikra tiesa, jog patriotizmo suvokimas Abiejų Tautų Respublikoje neišvengiamai skyrėsi nuo to, kuriuo, pavyzdžiui, vadovavosi nepriklausomos Lietuvos diplomatų žiedas tarpukariu. Tačiau, mano akimis, tai nėra tie nesutaikomi prieštaravimai, kuriais būtų galima teisinti savanorišką šalies politinės istorijos amneziją“, – sako A.Ažubalis.

Anot ministro, skirtingi laikmečiai ir skirtingos valstybės raidos epochos kartu sudaro bendrą Lietuvos diplomatijos istorijos audinį, kurį puoselėdami tampame stipresni.

J.L.Chreptavičius susidūrė ir su finansų stygiaus diplomatijos tarnyboje problema.

Gautus iš finansų ministerijos asignavimus jis padėdavo į banką ir iš palūkanų lopė biudžeto skyles.

1792 m. J.L.Chreptavičius, kaip Respublikos užsienio reikalų ministras, buvo priverstas priimti Rusijos imperijos naujojo pasiuntinio Jokūbo Bulhakovo notą dėl „draugiškos imperijos kariuomenės, kurią pasikvietė tikrieji Lietuvos ir Lenkijos patriotai“, įžengimą į Respubliką. Iš esmės tai buvo karo paskelbimas, taip šį dokumentą suprato ir LDK pakancleris.

1792-ųjų rugpjūtį, prasidėjus karui su Maskva, J.L.Chreptavičius buvo vienas iš tų, kurie matė išsigelbėjimą valdovui prisidedant prie Targovicos konfederacijos. S.A.Poniatovskis paklausė, ir tai laikinai pristabdė Rusijos karių agresiją Lietuvoje.

1793 m. po Aleksandro Mykolo Sapiegos mirties J.L.Chreptavičius tapo paskutiniu LDK kancleriu, tačiau daug iniciatyvos šiame darbe nerodė. Tam įtakos turėjo ne tik karai, bet ir skaudi vieno iš sūnų žūtis. Netrukus J.L.Chreptavičius patraukė į emigraciją: metus praleido Karlsbade, Vienoje, paskui gyveno Varšuvoje ir kituose miestuose, gimtinę lankydamas retai. J.L.Chreptavičius mirė 1812-aisiais Varšuvoje.

18 | Mano pasaulis

Misija Afganistane

15min • 2012 m. birželio 8 d.

Lietuva afganams padeda

Gegužės mėnesį vykusiame Čikagos NATO šalių vadovų susitikime Aljansas įsipareigojo neribotam laikui pratęsti Baltijos šalių oro erdvės apsaugą, remti akredituotą Energetinio saugumo centrą Lietuvoje bei adekvačiai reaguoti į Rusijos ginkluotės didinimo planus Lietuvos pasienyje.

Eglė Digrytė redakcija@15min.lt Šios politinės pergalės priežasčių mūsų diplomatai siūlo ieškoti ne tik glaudžiame dialoge su transatlantiniais partneriais, vieningoje Baltijos regiono šalių laikysenoje, tačiau ir Lietuvos indėlyje toli nuo Lietuvos sienų – Afganistane.

Lietuvių misija Afganistane, tapusi nemažu iššūkiu ir diplomatams, ir kariams, vietos gyventojams atnešė saugesnio ir geresnio gyvenimo viltį. Ėmusi remti ir vadovauti Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG), Lietuva į šį regioną pritraukė gerokai solidesnę kitų šalių paramą. Asfaltuotos gatvės, žibintai su saulės baterijomis, vaikų namai, naujos mokyklos, kompaktiškos hidroelektrinės – vos keletas dalykų, apie kuriuos anksčiau šiame atokiame krašte buvo galima tik pasvajoti.

Didžiulė pažanga Pirmieji Lietuvos kariai iš lėktuvo Čagčarane išlipo 2005 m. Čia atvykusieji dažnai sutinkami pasisveikinimu „Welcome to the moon“ („Sveiki atvykę į Mėnulį“). Lietuvos kariuomenės vado generolo Arvydo Pociaus teigimu, tuomet pamatytas vaizdas išties jį priminė: kalnai, daug smėlio ir dulkių, moliniai būstai lyg viduramžiais.

Pirmos rotacijos PAG turėjo plyname lauke įkurti stovyklą. Pradžia buvo sudėtinga visomis prasmėmis – psichologine, logistine, operacine.

Po metų Afganistane pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovai – tuo tikslu įkurta Specialioji misija, mat šioje šalyje pradėta įgyvendinti ministerijos koordinuojamą vystomojo bendradarbiavimo programą.

Taip Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų sankcionuotos ir NATO vadovaujamos Tarptautinių saugumo palaikymo pajėgų (International Security Assistance Force, ISAF) misijos bei išpildė savo įsipareigojimą prisidėti prie bendrų veiksmų stiprinant saugumą transatlantinėje erdvėje. „PAG buvimas padėjo mobilizuoti tarptautinės bendruomenės ir Lietuvos Vyriausybės pastangas padėti Goro provincijai.

Didžiulė pažanga, kurią šiandien matome Gore, yra nepaliaujamų Lietuvos pastangų užtikrinti vystymą ir saugumą rezultatas“, – tvirtino provincijos gubernatorius Abdullah Haiwadas.

Lietuvos indėlis, vadovavimas visos provincijos atkūrimui ir saugumo užtikrinimui yra reikšmingas įvairiomis prasmėmis.

Prekyba žmonėmis, ginklais ir narkotikais bei terorizmo virusas nemato valstybių sienų, todėl padėdami NATO partneriams gesinti šių pavojų židinius Afganistane, neleidžiame jiems plisti į Europą ir pasiekti

Lietuvos. Tarptautinis solidarumas stiprina ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje: mūsų šalies trispalvė Afganistane garbingai plevėsuoja greta tokių galingų valstybių kaip JAV, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos vėliavų.

O svarbiausia tai, kad mainais už pagalbą kitiems gauname tai, ko patys neturime.

Pavyzdžiui, kitos NATO valstybės užtikrina Baltijos šalių, kurios neturi reikiamų pajėgumų, oro erdvės apsaugą. Galiausiai Afganistanas Lietuvai yra tapęs ir gera mokykla, suteikiančia neįkainojamos vadovavimo, koordinavimo, pagalbos vietiniams gyventojams konfliktų regionuose, donorų paieškos patirties tiek karinėms pajėgoms, tiek civiliams atstovams.

Dešimt metų veiklos Lietuvos kariai tarptautinėse operacijose Afganistane – JAV vadovaujamoje tarptautinės koalicijos antiteroristinėje operacijoje „Tvirta taika“ (angl. Enduring Freedom), JT paramos misijoje Afganistane (UNAMA) – pradėjo dalyvauti prieš dešimtmetį. Nuo 2003 m. kariai siunčiami dalyvauti ISAF operacijoje. 2005 m. Lietuva įsteigė Goro provincijoje Provincijos atkūrimo grupę ir ėmė vadovauti savarankiškam ISAF operacijos rajonui.

Gegužės viduryje paskelbtas trečias atsakomybės už saugumą perdavimo vietos pajėgoms etapas, į kurį pateko dar trys Goro provincijos rajonai. Atsakomybė už sostinę Čagčaraną su apylinkėmis jau perduota afganams. Atsakomybės perdavimo Afganistano nacionalinėms saugumo pajėgoms procesas turėtų būti baigtas iki 2014 m. pabaigos.

Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis 2006– 2011 m. buvo finansuoti 169 projektai Gore. 83 projektai įgyvendinti socialinės apsaugos ir tvarios plėtros srityse, 29 projektai – gero valdymo ir įstatymo viršenybės srityse. 27 projektai skirti švietimui,16 – kultūriniams ryšiams ir paveldo apsaugai, 14 – visuomenės informavimui.

Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 2005 m. Lietuvos karių veiklai Centrinės ir Pietų Azijos regione (Afganistane, Pakistane) buvo skirta per 300 mln. Lt. Į šią sumą įskaičiuotos išlaidos, skirtos visiems padaliniams Afganistane – Gore, Kandahare, Helmande, Pietų Afganistane, Kabule, pavieniams atstovams Herate. Lietuva, be PAG, vadovauja dar keturiems tarptautiniams vienetams.

BFL nuotr.

Iškovota donorų parama Gore lietuvių laukė nemažai sunkumų – kultūriniai skirtumai, infrastruktūros stoka, prasta saugumo situacija, tolimas atstumas, kuklus finansavimas. „Pirmaisiais metais jiems teko ieškoti būdų padėti vietos bendruomenei kurti taikų ir saugų gyvenimą, vystyti provinciją ir ją tinkamai valdyti.

Reikia pripažinti, kad suprasti čionykštę kultūrą ir kitus jautrius aspektus nebuvo lengva užduotis“, – teigė A.Haiwadas.

Nepaisant to, mūsų šalies atstovai ne kartą nusipelnė pagyrų – pirmiausia už tai, kad kontaktų ieškodavo nesislėpdami už

Vienas didžiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos pasiekimų – didelės apimties ir ilgos trukmės projektai finansuojami ne vien iš mūsų biudžeto. šarvuotų džipų, išlaikydami pagarbą vietos tradicijoms.

Vienas didžiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos pasiekimų yra tai, jog didelės apimties ir ilgos trukmės projektai finansuojami ne vien iš mūsų biudžeto. Įdėdami santykinai nedaug savų lėšų, lietuviai sugebėjo įsiūbuoti ne vieną kur kas didesnio masto projektą, pritraukdami tokius turtingus partnerius kaip JAV ir Japonija.

Pernai liepą, viešint premjerui Andriui Kubiliui, buvo pradėta Goro centrinės ligoninės rekonstrukcija. Lietuvos iniciatyva už 2,25 mln. Lt buvo atlikta inventorizacija, parengta trijų etapų rekonstrukcijos galimybių studija.

Likusiems darbams Japonija skirs 8 mln. JAV dolerių, prisidėti sutiko ir Graikija, JAV. Rekonstrukciją tikimasi baigti per trejus metus.

Iki Lietuvos PAG įsteigimo visame Gore nebuvo nė metro asfaltuoto kelio. Už Lietuvos skirtą 1 mln. Lt provincijos sostinėje buvo išasfaltuota 2,2 km centrinės gatvės.

Japonai sutiko skirti 7,4 mln. JAV dolerių, kad atsirastų dar 11 km tvirtos dangos.

Lietuva finansavo oro uosto pakilimo tako galimybių studiją. Dar prieš keletą metų mūsų kariškiams tekdavo leistis ant žvyrkelį primenančio tako, kuris sniegui tirpstant pažliugdavo ir tapdavo laikinai netinkamas lėktuvams leistis, o šiemet jis jau išasfaltuotas. Čia įrengta infrastruktūra, kuriasi navigacijos tarnyba, teritorijos apsaugą perėmė policija. Išsyk padidėjo žmonių judėjimas, padaugėjo komercinių skrydžių, į miestą nuolat atvyksta ne vien kariškiai, paramą teikiančių šalių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, bet ir paprasti gyventojai. Čagčaranas tapo pasiekiamas pasauliui, taigi galima plėtoti komercinius ryšius ir auginti provincijos ekonomiką.

Už donorų skirtus pinigus Čagčarane atsirado saulės energiją naudojantys žibintai. Juos pastačius žmonės vakarais net rinkdavosi aplink ir laukdavo, kol sutemus jie užsidegs. Kartu su apšvietimu atsirado vakarinis gyvenimas, pailgėjo parduotuvių darbo laikas – kadangi čia anksti ir

greitai sutemsta, anksčiau tai vargiai buvo įmanoma.

Parama – ir moterims, ir žemės ūkiui Viena iš Lietuvos užsienio politikos krypčių yra vystomasis bendradarbiavimas, kurio tikslas – padėti besivystančioms šalims kovoti su skurdu, siekti, kad ten būtų gerbiamos žmogaus teisės, užtikrinama lyčių lygybė, įstatymų viršenybė, geras valdymas.

Pernai nemaža dalis (37 iš daugiau nei 100) tokių projektų buvo įgyvendinta Afganistane, jų vertė perkopė 2 mln. Lt. Trys ketvirtadaliai šios sumos teko 25 projektams paramos ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, sveikatos apsaugos, švietimo srityse.

Rengiantis atsakomybę už Goro provincijos saugumą ir vystymą perduoti Afganistano vyriausybei, stiprinami instituciniai gebėjimai, siekiama sklandaus vietos valdžios darbo. Rytų Europos studijų centras Čagčarane surengė mokymus administracijos ir nevyriausybinių organizacijų atstovams, parengė projektų paraiškas tarptautinių donorų finansavimui. Žemės ūkio ministerija padėjo ugdyti vietos žemės ūkio ir irigacijos specialistų, Čagčarano žemės ūkio mokyklos atstovų, ūkininkų gebėjimus augalininkystės,

Mano pasaulis | 19

2012 m. birželio 8 d. • 15min

kurti naują gyvenimą

Diplomatija skaičiais Lietuva tarptautinėse organizacijose 1991 m. rugsėjo 10 d. Lietuva tapo ESBK (Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos) nare.

Tai pirmoji tarptautinė organizacija, į kurią buvo priimta Lietuva. Mūsų šalis – pirmoji Baltijos valstybė, pirmininkaujanti ESBO 2011 m.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

Lietuva yra 35 pagrindinių tarptautinių organizacijų narė.

Be šių pagrindinių tarptautinių organizacijų, Lietuvos ministerijos, įstaigos prie ministerijų ir kitos institucijos yra prisijungusios dar prie maždaug 150 kitų tarptautinių organizacijų konvencijų, asociacijų, tarptautinių fondų, programų, projektų.

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės

Lietuviai su afganais greitai rado bendrą kalbą.

BFL nuotr.

gyvulininkystės ir veterinarijos srityse.

Ekspertai skaitė paskaitas apie pažangias augalininkystės technologijas, tyrė provincijos dirvožemį, perdavė smulkiosios žemės ūkio technikos. Veterinarijos specialistai buvo mokomi gyvūnų užkrečiamųjų ligų stebėsenos, ligų kontrolės ir prevencijos. Lietuva prisidėjo prie provincijos veterinarijos tarnybos kūrimo. Grupelė tenykščių tarnautojų Lietuvoje buvo supažindinti su maisto ir veterinarinės kontrolės sistema.

Vienas projektas buvo skirtas skatinti moterų socialinį aktyvumą – šimtui moterų keturiuose provincijos kaimuose buvo surengti kursai, kuriuose jos buvo mokomos skaityti ir rašyti, higienos bei vaikų priežiūros temomis.

Lietuva pasirūpino, kad Goro provincijoje būtų įsteigta pirmoji viešoji biblioteka ir valstybės tarnautojų rengimo centras, įrengtos 3 mažosios vandens elektrinės, 22 mokyklos, prokuratūra, renovuotas apeliacinis teismas, Čagčarane statomi vaikų namai. Per 700 specialistų galėjo išmokti administravimo pagrindų, pradinį išsilavinimą įgijo beveik 4,5 tūkst. vaikų, apmokyta beveik 40 veterinarijos specialistų, paskiepyta daugiau nei 50 tūkst. galvijų.

Bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis, kasami geriamojo vandens šuliniai, įrengiamos kelio pralaidos, renovuojamos mečetės ir kaimo mokyklos, įrengiami sporto aikštynai, skiepijami vaikai, skiriama parama jaunimui ir pilietinei visuomenei švietimo, kultūros bei gero valdymo srityse.

Jei ne lietuviai...

Provincijos gubernatorius A.Haiwadas, nors ir negailėdamas gerų žodžių lietuviams, apgailestavo, kad iš pradžių Goro gyventojų nepasiekė žinia apie PAG tikslą – prisidėti prie provincijos

saugumo. „Greičiausiai dėl lietuvių kuklumo“, – spėjo pašnekovas.

Prieš pusantrų metų tapęs provincijos vadovu, jis surengė spaudos konferenciją su PRT vadu. „Tai buvo didžiulė sėkmė – Goro gyventojai pradėjo suprasti, kad PRT yra ne miegančios pajėgos, o aktyviai dalyvauja vystant provinciją. Jei ne lietuviai, čia nebūtų nei japonų, nei JAV vyriausybės pagalbos agentūros USAID, nei kitų šalių“, – kalbėjo A.Haiwadas.

Pernai surengtoje donorų konferencijoje įvairios šalys įsipareigojo per trejus metus skirti Gorui apie 99 mln. JAV dolerių.

Diplomatai savo ruožtu taip pat giria A.Haiwadą – išsilavinęs, aktyvus, vadybininko ir gyvenimo Vakaruose BFL nuotr.

A.Haiwadas: „Didžiulė pažanga, kurią šiandien matome Gore, yra nepaliaujamų Lietuvos pastangų užtikrinti vystymą ir saugumą rezultatas.“

patirties turintis gubernatorius sėkmingai bendrauja tiek su centrine valdžia, tiek su Lietuvos atstovais.

Visiškai pasitraukti dar nežada Goro pažangą rodo ne vien plataus masto projektai. „Nuvykęs aplankyti antros ar trečios rotacijos PAG, pamačiau vaikštančius afganus su mobiliaisiais telefonais. Tai buvo pirmas ženklas, kad ne be reikalo ten esame“, – pasakojo generolas A.Pocius.

Nuo PAG–2 laikų afganai pradėjo pirkti žemę greta stovyklos ir statytis namus, mat lietuvių buvimą kaimynystėje ėmė vertinti kaip saugumo garantą.

Provincijoje suvaldytas neribotas plėšikavimas, atsirado daugiau tvarkos.

Afganams, kurie tris dešimtmečius gyvena karinių konfliktų sąlygomis, dar trūksta gebėjimų tvarkytis patiems: organizuoti, jausti atsakomybę, suvokti, kodėl įgyvendinami tam tikri projektai ir kas vyks juos užbaigus, numatyti, kas rūpinsis naujais pastatais, išlaikys specialistų kvalifikaciją ir pan.

Todėl lietuviai moko afganus planuoti, organizuoti, ieškoti lėšų (rašyti projektus, teikti paraiškas), prižiūrėti oro uosto taką. Provincijoje veikia Europos Sąjungos policijos misija (EUPOL) bei Lietuvos vadovaujama Policijos operacinė mokymo ir sąveikos grupė (POMLT), kurių instruktoriai padeda kelti vietos policininkų, teisėjų ir prokurorų kvalifikaciją.

Atsakomybę už visos Goro provincijos saugumą ir vystymą perdavus afganams, Lietuva neketina visiškai palikti šios šalies. Kartu su tarptautine bendruomene žada toliau remti Afganistano saugumo pajėgas, toliau vyks vystomasis bendradarbiavimas, tik greičiausiai keisis forma – darbas bus tęsiamas iš Kabulo, nebesikoncentruojant į Goro provinciją.

1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje pradėti atstovavimo Lietuvai užsienyje atkūrimo darbai – įkurti Lietuvos informacijos biurai Briuselyje, Londone, Osle ir kitur, buvo pradėta atkurti santykius su užsienio valstybėmis.

Diplomatiniai santykiai. Šiuo metu Lietuva yra užmezgusi diplomatinius santykius su 155 pasaulio valstybėmis. Haičio Respublika – naujausia šalis, su kuria Lietuva užmezgė diplomatinius santykius (2010 m. gegužės 4 d.). Šiuo metu yra mezgami santykiai su Monako Kunigaikštyste bei Ugandos Respublika.

Diplomatinės atstovybės.

Užsienio šalyse veikia 58 Lietuvos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos.

Ekonominė diplomatija Išoriniai ekonominiai santykiai Iš viso vien užsienio prekybos politikos srityje URM darbuotojai per metus dalyvauja apie 200 posėdžių Briuselyje, gindami Lietuvos užsienio prekybos politikos interesus, pasisako vidutiniškai po 2 kartus per posėdį.

Minimaliais skaičiavimais, ES rinkos apsaugos priemonių (antidempingas ir kt.) taikymas Lietuvos verslui užtikrina 110–120 mln. Lt papildomų metinių pajamų.

2009 m. skaičiavimais, rinkos apsaugos instrumentai įtakoja pramonę, kurios gamybos apimtys Lietuvoje sudaro 2,5–3 mlrd. Lt. Kasmet Lietuvos diplomatinės atstovybės iš Lietuvos ir užsienio verslininkų gauna apie 5000 įvairių paklausimų. Šiuo metu ekonomikos sričiai priskiriama apie 30 tarptautinių organizacijų. URM koordinuoja Lietuvos dalyvavimą jų veikloje.

Ekonominio saugumo politika Dalyvavimas darbo grupėse ir komisijose: URM įtraukta į maždaug 30 tarpinstitucinių darbo grupių ir komisijų, kuriose aktyviai teikia savo poziciją ir pasiūlymus.

Per metus įvyksta daugiau kaip 300 susitikimų, parengiama apie 300 dokumentų, pažymų, analizių, pasiūlymų ar pastabų įvairiais su ekonominio saugumo politika susijusiais klausimais. Diplomatinių atstovybių tinklas užtikrina visapusiškos ir ne visada visiems prieinamos informacijos surinkimą ir patikslinimą.

Per metus parengiama apie 150 formalių ir neformalių instrukcijų atstovybėms.