15min savaitraštis 2013.06.21

J.Kalinsko nuotr.

Savaitės interviu

Mokesčių reformos anekdotai „Daroma tik tam, kad būtų daroma“, – taip negailestingai buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė apibūdina dabartinės Vyriausybės siūlymus reformuoti mokesčių sistemą.

O kad nebūtų maža, prideda: „Kaip sakoma, nei minties, nei muzikos nesuprantu.“

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr.23 (1304) • 2013 m. birželio 21 d.

3-4 psl. „Reuters“ nuotr.

Europietis

Virginijus Savukynas, Rimvydas Valatka

Interviu „15min“ buvęs Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas ir komunizmo duobkasys Lechas Walęsa apgailestauja, kad tiek lenkai, tiek lietuviai vis dar teikia pirmenybę kalavijui ir riksmams.

J.Grubliausko nuotr.

BFL nuotr.

Šventė

Visuomenė

Lietuviškos Joninės prancūzų kalnuose

Lito jubiliejus – su mirties ženklu

Saulę, ugnį ir gamtą Prancūzijos kalnuose per Jonines garbinantys lietuviai taip sužavėjo vietos gyventojus, kad šiemet visi kartu rinks žolynus, šokinės per laužą, pins ir į upę leis vainikus, o rytą pasitiks aušrą.

Birželio 25-ąją sueis 20 metų, kai Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė susigrąžino dar vieną svarbų simbolį – litą. Banknotus ir monetas naudojame kasdien net nesusimąstydami, koks ilgas ir duobėtas buvo lietuviškų pinigų kelias.

10-11 psl.

6-9 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2013 m. birželio 21 d.

19

56

PROC.

15min.lt apklausa

PROC.

Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

Kas turi spręsti, ar reikia litą keisti euru, – valdžia ar tauta?

Atominis nušvitimas Lietuviai pasišaipo iš estų lėtumo. Derėtų liautis.

Estams prireikė šešerių metų, kad suprastų, jog lietuviai nestatys atominės. Kiek dar metų prireiks lietuviams, kad pripažintų, jog atominės nestatys?

Referendumo neužteko. A.Butkevičius žadėjo tai pasakyti iki kovo vidurio. Paskui nuosprendį perkėlė į balandį. Kol visai nutilo. Premjeras nenorėjo mirti. Sudegti S.Daukanto aikštės rūmų valdovės akių ugnyje. Net ir po referendumo visi žinojo – Ji be atominės nenurims.

Trečiadienį atominė migla išsisklaidė. Tuo metu, kai A.Butkevičius, nepaisydamas geografijos tiesų, tiesė jūrų kelią dujoms iš Turkmėnistano.

D.Grybauskaitę ištiko nušvitimas: „Tęsti parengto ankstesnio projekto turbūt neįmanoma. Buvo referendumas, žmonės išsakė savo nuomonę, todėl be pataisymo, be kokių nors korekcijų atominės elektrinės projektas, be abejo, palaidotas.“ Tai buvo Jos žodis. Atominės nebus. Net ir prezidentė tai suprato. Kad latviai ir estai nesutiks savo pinigų užkasti į žemę, gaminant brangiausią rinkoje elektrą, o Lietuva jau tiek prisiskolinusi, kad viena atominio grybo neužaugins. Kas liko?

Paleisti pavėjui milijonai – dešimtys, šimtai. Propagandiniam burbului. Niekam tai neįdomu?

Užgautos ambicijos. Noras išlaikyti orų veidą po prasto žaidimo. „Mes, ko gero, vieną reaktorių galėtume su japonais pasistatyti. Jeigu būtų politinė valia“, – sakė Ji. Jei nėra atominės, duokite nors reaktorių. Jei ne reaktorių, tai reaktoriuką. Tokį, apie

Tai gali nuspręsti tik tauta referendume (9444) 56 proc.

Niekam nieko spręsti nereikia – eurą įsipareigojome įsivesti pasirašę stojimo į ES sutartį (3089) 18 proc.

Sprendimą turi priimti valdžia – prezidentė, Seimas ar Vyriausybė 958 (7 proc.).

Apklausoje dalyvavo 16758 žmonės

18 PROC.

Nėra skirtumo, kokie pinigai bus piniginėje, svarbu, kad jų būtų daug (3267) 19 proc.

7 PROC.

Savaitės jubiliejus

Euromanai Prezidentei ir premjerui litas per 20 metų jau atsibodo, todėl nuo 2015-ųjų bus euras. Be jokių referendumų.

Užtenka, jau dėl atominės pasitarė.

Tai buvo Jos žodis.

Atominės nebus.

Net ir prezidentė tai suprato. kurį A.Butkevičius kažką malė rinkimų naktį. Daug atominių reaktoriukų. Kada nors tolimoj ateity.

Nes Ji negali pripažinti, kad yra klystanti. Kaip visi kiti. Kai teismas išteisina FNTT vadus, tai tampa tik Vidaus reikalų ministerijos reikalu. Prezidentės reikalas buvo juos atleisti. Dabar ji jau „ne prie ko“.

Ar Ji ir A.Kubilius išvis norėjo statyti tą atominę? Šventvagiškas klausimas. Bet ne be pamušalo. Nors buvo ir Pietų Korėjos firma, kuri pabėgo, ir japonų „Hitachi“, kurią A.Kubilius prigavo kaip kokią paskenduolę Veroniką.

Sugriovus LEO LT ir nacionalizavus Vakarų skirstomuosius tinklus, sumokant per patį krizės įkarštį už tai 600 mln. Lt (be to, su sąlyga, kad tie pinigai nebus investuoti Lietuvoje), D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus pasirinkimas buvo tik toks – arba įeiti į istoriją kaip patologiškiems griovėjams, arba pabandyti išpūsti savo atominį grybą.

Kol grybas subliūkš, bus tiek prisukta, tiek laiko praėję, kad niekas jų negalės pavadinti griovėjais.

Apšaukti griovėjais bus galima politinius priešininkus. Memlenantis A.Butkevičius tinka idealiai.

Lieka tik suskystintų dujų terminalas ir elektros jungtys. Ar realu turėti elektros jungtį su Lenkija? Po šio prezidentės metinio pranešimo? Kuriame visus Lietuvos piliečius lenkus ir Lenkiją Ji įvardijo kaip Lietuvos priešus? Nebent lenkai tikrai yra idealūs krikščionys – atsuks ne tik antrą žandą.

Ką turim? Diskusijas dėl aštuntos nacionalinės energetikos strategijos. Ką mokam, tą mokam – griauti ir malti liežuviu. Kurti? Su prezidentės padėjimu – ant viso pasaulio piktą ir uždarą visuomenę.

Rimo Valeikio pieš.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Vyr. red. 1-asis pavaduotojas r.celencevicius@15min.lt

Asta Cibienė Vyr. redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

50000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Savaitės interviu | 3

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Ingrida Šimonytė: „Tai ne reforma, o Čiapajevo kojinė“ Paulius Grinkevičius p.grinkevicius@15min.lt

I.Šimonytė teigia, kad Vyriausybės siūlymai – tik pakeitimai dėl pakeitimų, iš kurių nebus beveik jokios naudos.

„Daroma tik tam, kad būtų daroma“, – taip negailestingai buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, ekonomikos paslapčių mokanti nebe politikus, o studentus, apibūdina dabartinės Vyriausybės siūlymus reformuoti mokesčių sistemą.

Pasak jos, mokesčių reformos siūlymai neatsako į esminius klausimus, kai kurie jų apskritai yra nesuprantami.

2009 metais Finansų ministerijos vadovo kėdėje Algirdą Šemetą pakeitusi I.Šimonytė dabar susitelkusi į kitą darbą – Vilniaus universiteto studentams dėsto makroekonomiką. Dabar ji iš šalies stebi socialdemokratų vadovaujamos koalicijos bandymus reformuoti mūsų šalies mokesčių sistemą ir negaili kritikos. „Kol mes sugalvosime, ką darysime toliau su savo 70 proc. išteklių suvartojančiais trimis sektoriais, vardu socialinė apsauga, švietimas ir sveikatos apsauga, tol visi stumdymai mokesčių srityje ir bus tik stumdymai, kaip Čiapajevo kojinė – nuo kairės ant dešinės. Tai nėra reforma“, – atvirauja ji.

Su buvusia ministre susitinkame Vilniaus universitete. Ji atsisėda taip, kad matytų egzaminą laikančius studentus ir per pokalbį vis žvilgteli į studentų pilną salę.

– Jei dabar turėtumėte reformuoti mūsų šalies finansų sistemą, kokių sprendimų imtumėtės?

– Dabartiniai valdžios sprendimai pradedami ne nuo to galo. Atrodo, kad mokesčių reforma savaime yra tikslas: reikia kažkaip pakeisti mokesčius, nes jie Lietuvoje pagrindinė problema. Bet problema kita – reikia sugalvoti paradigmą, kaip mes vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiu ketiname finansuoti savo viešuosius

J.Kalinsko nuotr.

sektorius ir tik atsakę į šitą klausimą galime galvoti, kaip perskirstyti viešųjų finansų pyragą.

Taip, jeigu imi vien pliką mokesčių struktūrą, akivaizdu, kad darbo apmokestinimas yra problema – vidutiniokui ir mažesnes pajamas gaunančiam darbuotojui tenkanti mokesčių našta yra neproporcinga. Bet problemos sprendimas susijęs ne su mokesčių sistema. Gerai, sumažinkime mokesčius, o kaip mes po trejų metų finansuosime sveikatos apsaugą? Ar mes tam turėsime išteklių? Pagal dabartinius įsipareigojimus sveikatos apsaugos finansavimo poreikiai augs labai

sparčiai, žmonės serga, įsipareigojimai dideli, valstybės lėšomis draudžiamų asmenų yra daug, vaistai vis efektyvesni, bet brangesni ir tai veikia viešąją kišenę, panaši švietimo ir kitų sektorių situacija.

Mokesčių sistemą perbalansuoti sveika, bet kai kalbame apie kažkokį perbalansavimą, bandome tame pačiame prūde stumdytis ir nieko nepakeičiame. Padidinsime neapmokestinamą pajamų dydį?

Tvarka, o kas iš to? Toliau didinsime dar daugiau? Gerai, bet ilguoju laikotarpiu nei darbo jėga dėl to neatpigs, nei žmogaus perkamoji galia nepadidės.

– Vienas iš Finansų ministerijos siūlymų yra

apmokestinti palūkanas nuo 10 tūkst. litų.

Kaip tai vertinate?

– Šis siūlymas taip pat yra tik pakeitimas dėl pakeitimų. Premjeras paaiškino, kad apmokestinus palūkanas bus daugiau socialinio teisingumo. Kokia čia teisybė, kad žmonės, kurie turi didesnius nei milijonas litų indėlius, susimokės kokį nors mokestį nuo gautų palūkanų? Kas tuos 10 tūkst. nukabino? Ypatingai šitame kontekste, kai palūkanos neigiamos, kai uždirbti didesnių palūkanų neįmanoma.

Nukelta į 4 psl.

>>>

Komentaras ras

4 | Savaitės interviu >>>

Atkelta iš 3 psl.

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

Jei jau bankų palūkanas apmokestiname, tada apmokestinkime ir vertybinius popierius. Tačiau tai reikštų, kad Vyriausybei pabrangtų skolinimasis. Bet juk tai irgi yra žmonių pajamos.

Neįvardytas pavojus

– Kokia suma pavyktų papildyti valstybės biudžetą apmokestinus palūkanas?

– Tai ir yra paradoksas, kad 10 tūkst. litų bankų palūkanoms yra didelė suma.

Kad ją gautum, reikia turėti kokio milijono litų dydžio indėlį. Tuo tarpu vertybinių popierių (VP) pelnui 10 tūkst. litų nėra didelė suma. Ją turintis žmogus nėra tas, kuris stumdo didžiulius vertybinių popierių srautus. Galbūt šituo pasiūlymu žavimasi todėl, kad deklaracijose kelerių metų VP apyvarta yra beveik 2 mlrd. litų. Bet juk tai tik apyvarta, tuos VP reikia įsigyti Jei pardavus gaunamas nuostolis, jį reikia pripažinti.

Vadinasi – labai didelis klausimas, kokia reali apmokestinamoji bazė.

Sistemai tai neprideda sveikatos. Neaišku, ką norima padaryti. Pakeisti kapitalo pajamų apmokestinimą? Surasti pajamų šaltinį? Pajamų šaltinio iš to nėra, dar 2011 metų rudenį buvo iniciatyva apmokestinti palūkanas, berods, virš 400 litų sumos, kai palūkanos buvo gerokai didesnės. Tada galima papildyti biudžetą suma buvo įvertinama 50 mln. litų. O dabar, kai kalbame apie indėlius didesnius nei milijonas, kai palūkanos kritusios... Bet kuriuo atveju, kaip sakoma, nei minties, nei muzikos nesuprantu.

Prezidentė, kalbėdama apie uždavinius likusiems savo kadencijos metams, pakartojo, kad viskas lieka taip pat, t.y., ji mano, kad dėmesio centre išliks tie patys klausimai – energetinis, karinis saugumas, taip pat įvairūs sprendimai dėl piktnaudžiavimo monopolinėmis kainomis ir antikorupcinės veiklos.

Taigi ji dar kartą išvardijo pagrindinius Lietuvai kylančius pavojus. Neverta dėl jų ginčytis, jie yra, kaip yra ir dar daugelis kitų, gal ne tokių akivaizdžių. Teoriškai daug kas gali tapti pavojingas – jei susiklostys tam tikros vidaus ir užsienio aplinkybės. Čia vertėtų sugrįžti prie metinio prezidentės D.Grybauskaitės pranešimo, kuriame ji išvardijo įvairias rizikas ir pavojus, kylančius tiek šalies viduje, tiek iš kaimynų.

Iš esmės teisingai atspindėdama padėtį, šalies vadovė savo kalboje sukonstravo represyvią piliečių mobilizacijos logiką, save pateikdama kaip tą, kuri, matydama pavojus ir pranešdama apie juos, tarsi būdama aukščiau už politikus, priima paskutinį ir lemiamą sprendimą, ką turime daryti.

Visuomenė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kuriame gero ir viską pamatančio vado sprendimai nulems, ar mes išliksime.

Tačiau prezidentė, vardydama, iš kur ateina pavojai, sąmoningai ar ne, kuria ydingą atmosferą, kuri strategiškai tampa daug didesniu pavojumi, nei energetiniai ar informaciniai.

Tiek metiniame pranešime, tiek ir kituose savo pasisakymuose ji nuosekliai kuria saviizoliacines Lietuvos egzistavimo tendencijas. To ji neminėjo savo kalboje, bet per kelerius metus Lietuva, kaip valstybė, žingsnis po žingsnio, politiškai ir ekonomiškai atitolo ne tik nuo savo artimiausių kaimynų, bet ir nuo tokių strateginių partnerių kaip JAV. Galima manyti, kad tokia padėtis susiklostė nejučia ir be blogos valios. Galima patikėti, tačiau, nepriklausomai nuo to, saviizoliaciniai procesai vyksta, jie formuoja uždarą visuomenę, kai kiekviena iš išorės ateinanti naujovė, projektas ar iniciatyva priimamos įtariai ir nenoriai.

Prisiminkime Sąjūdžio laikus ir tada vyravusią atmosferą. Tuomet mes visi jautėmės maksimaliai atviri, tiesiog spinduliavome atvirumo ir skaidrumo kultūrą.

Dabar bendra politinė kultūra išsiskiria ne atvirumu, ne argumentais, o intensyviai skatinamomis negatyviomis emocijomis. Įsivyrauja kitų ir kitokių smerkimo bei kaltinimo mada – tai Lenkija kalta, kad mes savo šalyje neišsprendžiame elementarių tautinių mažumų problemų, tai rusai kalti, kad mes vis dar neapsisprendžiame dėl strateginių projektų.

Tokioje atmosferoje atgimsta represyvaus mąstymo tendencijos – ieškok kaltų ir bausk. Visuomenė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kuriame gero ir viską pamatančio vado sprendimai nulems, ar mes išliksime, ar priešai bei kiti netikėliai sunaikins šalį. Pilietiniam sprendimui faktiškai neliko vietos. Tai atima galimybę likti normalia, taigi laisva šalimi.

Prezidentė akcentuoja karinį saugumą ar energetinį savarankiškumą. Bet ar bus miela gyventi tokioje saugioje ir energetiškai nepriklausomoje valstybėje, kuri nutrina Sąjūdžio įdiegtą atvirumą pasauliui ir slopina visuomenės kūrybines galias?

– Kalbama apie automobilių ir nekilnojamojo turto mokestį, kad juos įvedus galima būtų sumažinti darbo santykių apmokestinimą.

– Jeigu eitų kalba apie rimtesnius mokesčių sistemos pertvarkymus, mano supratimu, be šitų mokesčių išsisukti būtų sunku. Tai nereiškia, kad juos reikia nustatyti tuojau pat, kaip ir nereiškia, kad mokesčius tuojau pat reikia mažinti. Reforma gali būti suplanuota.

Ir dėl to nebus didelės problemos – svarbu, kad žmonėms ir įmonėms būtų viskas aišku. Turint omenyje tai, kad Lietuva nenori mažinti mokesčių surinkimo ir jų dalies nuo bendrojo vidaus produkto, tai nekilnojamojo turto ir transporto mokesčiai yra realūs pajamų šaltiniai, kurie turi mažai neigiamos įtakos ekonomikai ir mažiausiai kenkia ilgalaikiam augimui. Juo labiau, kad Lietuva negamina transporto priemonių, jos yra importuojamos. Apmokestinti tokias prekes verta, tai veikia kaip importo muitas, kurio, būdami ES, taikyti negalime.

– Kaip manote, ar ši Vyriausybė NT ir automobilių mokesčius įves?

– Manau, kad kaip nebuvo šis mokestis priimtas praėjusioje kadencijoje, taip nebus ir šitoje, nes kiekvienas diskusijos dalyvis turi savo motyvų, kodėl nenori tam pritarti ir tie motyvai paprastai yra politiniai.

– Ar pritariate, kad reikia nustatyti „Sodros“ mokesčių lubas?

– „Sodros“ mokesčių lubos yra būtinos. Net ir tie baisūs, klaikūs progresiniai mokesčiai, jei jie būtų derinami su „Sodros“ lubomis ir tarifų skalė būtų racionali, darbdaviui, suinteresuotam samdyti gerai apmokamą specialistą, būtų naudingesni nei dabartinė sistema.

Dabar turime mažą gyventojų pajamų mokesčio tarifą, bet kiekvienas litas algos vien socialinio draudimo įmokoms padaro darbo vietą brangesnę ir

tas brangimas reikšmingas. „Sodros“ lubos turi būti vien dėl to, kad be jų sistema yra labai ryškai progresinė, tik to žmonės nesupranta. Jie galvoja, kad progresinė sistema yra tik tada, kai yra tarifų laipteliai.

Progresinė sistema yra todėl, kad žmogus, sumokėjęs įmokas nuo didelės algos, niekada gyvenime neatgaus nieko panašaus į tai, ką sumokėjo. Ga-

„Net ir tie baisūs, klaikūs progresiniai mokesčiai, jei jie būtų derinami su „Sodros“ lubomis, būtų naudingesni nei dabartinė sistema“. lime sakyti, kad visi turi būti solidarūs.

Puiku, bet tokiu atveju ir kalbėkime, kad nuimame nuo „Sodros“ mokesčio tą dalį, kuri susijusi su solidarumu, su parama ir panašiais dalykais. Pridėkime tai prie gyventojų pajamų mokesčio, mokėkime į nacionalinį biudžetą ir iš jo mokėkime paramą. Priešingu atveju, jei yra kaip dabar, sistema yra ryškiai progresinė, per daug progresinė.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

– Dažnai kaip sėkmingai viešuosius finansus tvarkančią valstybę minite Estiją.

Dėl ko jai tai pavyksta?

– Estijoje nelabai buvo kairiosios valdžios, buvo nesunku užtikrinti tęstinumą (juokiasi).

Bet jei žiūrėsime į pamatinį dalyką, estams padeda galvojimas apie tai, kad turi gyventi iš to, ką turi šiandien, ir supratimas, kad laikai visada nebus tokie geri, kaip dabar. Tą supratimą atsispindi viešieji Estijos finansai. Tai yra ta šalis, kuri, išskyrus blogiausius 2009-uosius, nėra turėjusi biudžeto deficito.

Estų mokestiniai sprendimai atitinka Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos mokesčių kvalifikavimą pagal jų gerumą ar blogumą. Estai didino akcizą, manė, kad kuo daugiau apmokestins vartojimą, kuo mažesnė dalis teks darbui ir kapitalui, tuo mažiau naštos bus investicijoms. Todėl jie niekada neinkštė dėl akcizų tarifų padidinimo. Kai reikia akcizo mokestį padidinti dėl ES reikalavimų, mums tai tampa didele problema, o ten žmonės sprendimus priima patys, nes toks jų mokesčių politikos supratimas.

– Koks darbas jums mielesnis: dėstyti ar vadovauti Finansų ministerijai?

– Tai nepalyginami dalykai. Finansų ministerijai vadovauti nesiekiau: pasiūlymas nukrito ir stebiuosi, kad vadovavau taip ilgai.

Nustebau, kiek daug laiko reikia pasiruošti paskaitoms – daug daugiau nei Finansų ministerijoje. Kai dirbau ministre, viskas buvo aišku, o su studentais kitaip, nes turiu perteikti informaciją, o ne atsimušinėti nuo nebūtinai racionalių klausimų ar dalyvauti politiniame teatre, kurį rodys per TV. Norint pasiruošti paskaitai reikia nemažai dirbti – viena paskaita verta pusantros dienos darbo. Žinoma, tai pirmo karto sindromas. Bet buvau labai nustebusi ir mane juokino, kad žmonės sakydavo, jog dirbdamas dėstytoju gali pailsėti.

Ūkiškas požiūris | 5

15min • 2013 m. birželio 21 d.

3ERTIµKUOTIÒIÛSKIRTINIUSÒ PRODUKTUSÒREIKIAÒPASKUBĝTI Andriaus Ufarto nuotr. .%2)*!Ò./26!)Ö)%.ġ

ÂFNɶT ɸLJP QSPEVLUɷ HBNJOUPKBJ QBHFJEBVKBOUZT TBWP QSPEVLDJKɲ QBQVPØUJ ßFOLMV t,PLZCɶi JLJ ØJɷ NFUɷ QBCBJHPT HBMJ UFJLUJ QBSBJØLBT QBHBM -JFUVWPT LBJNP QMɶUSPT N QSPHSBNPT * LSZQUJFT tÂFNɶT NBJTUP ɸLJP JS NJØLJOJOLZTUɶT TFLUPSJBVT LPOLVSFODJOHVNP EJEJOJNBTi QSJFNPOɵ t%BMZWBWJNBT NBJTUP LPLZCɶT TDIFNPTFi 1BSBNPT HBMJ LSFJQUJT Î[JOJBJ JS KVSJEJOJBJ BTNFOZT ɶTJSFHJTUSBWɸ -JFUVWPT 3FTQVCMJLPT òFNɹT ɻLJP JS LBJNP WFSTMP SFHJTUSF òFNɹT ɻLJP WBMEPT WBMEZUPKBJT BSCB KVOHUJOɹT WFJLPOF HBMɹT QBTJOBVMPT QBSUOFSJBJT íJB QSJFNPOF HBMɹT QBTJOBVOBNB BVHJOBNB

EPUJ BTNFOZT LVSJɺ HBNJOBNB BVHJOBNB

QSPEVLDJKB LPLZCF QSBOPLTUB &4 UFJPLTUB &4 UFJTɹT BLUɺ SFJLBMBWJNVT BSCB EɹM TQFDJCB EɹM TQFDJBMJɺ HBNZCPT CɻEɺ QBTJòZNJ ZQBUJOZNJ ZQBUJ UJO OHPNJT TBWZCɹNJT 1BòZNɹUJOB LBE QBSBJðLBT BJðLB LBBT T HBMJ UFJLUJ UVSJOUZT HBMJPKBOUɶ JðUɶ JJðTLJSUJOɹT LPLZCɹT òFNɹT ɻLJP L JP JS NBJTUP QSPEVLUɺ HBNZCPT PT *,1 TFSUJÎLBUɵ QBUWJSUJOBOO-Uɶ LBE QSPEVLUBJ JS BS HBB-NZCPT QSPDFTBT BUJUJOLB *,1 ,1 LFMJBNVT SFJLBMBWJNVT %ɹM %ɹɹM paramos gali kreiptis ir ValsalssUZCJOɹT NBJTUP JS WFUFSJOBSJKPT SJKP PT T UBSOZCPT UWBSLPNBNF (BSBO(BSBO OUVPUP USBEJDJOJP HBNJOJP HBNJOUPKɺ HBNJOUPKɺ Kɺ SFHJTUSF ɶSFHJTUSVPUJ Î[JOJBJ JS KVSJEJOJBJ BJ JS KVSJEJOJB JBJJ PKBOɷJP *,1 TFSUJÎ ÎBTNFOZT OFUVSJOUZT HBMJPKBOɷJP *,1 TFSUJÎLBUP 1BSBNB UFJLJBNB HBNJOBOUJFNT BVHJNJOBOUJFNT B HJ OBOUJFNT UJL òNPOɹNT WBSUPUJ TLJSUɵ QSPEVLDJKɵ NɹTɵ QJFOP QSPEVLUVT LSVPQBT EBSòPWFT WBJTJVT VPHBT NFEɺ JS LU 4*&,*"/5:4 1"3".04 3"(*/".* /&-"6,5* 4WBSCV QBNJOɹUJ LBE HBMVUJOJBJ UFSNJOBJ QSBðZNBNT TFSUJÎLVPUJ *,1 QSPEVLUVT ZSB TLJSUJOHJ /PST QBSBNPT QBSBJðLBT /BDJPOBMJOFJ NPLɹKJNP BHFOUɻSBJ QSJF ïFNɹT

13"»:.64 *,1 4&35*'*,"7*.6* ("-*." 5&*,5* 7ɽ ÂFNɶT ɸLJP JS NBJTUP QSPEVLUɷ SJOLPT SFHVMJBWJNP BHFOUɸSBJ

r

CJUJOJOLBNT m JLJ SVHQKǨǰJP E LPNCJOVPUɺKɺ QBðBSɺ QBVLðUJOJOLZTUɹT QJFOP JS NɹTPT HBNJOUPKBNT JS *,1 QFSEJSCɹKBNT m ištisus metus.

/." QBSBJØLBT QBSBNBJ HBVUJ JØ HBMJPKBOUɳ *,1 TFSUJêLBUɲ UVSJOɴJɷ QBSFJØLɶKɷ QSJJNB JLJ HSVPEßJP E

1BSBJðLBT QBHBM QSJFNPOɸ t%BMZWBWJNBT NBJTUP LPLZCɹT TDIFNPTFi HBMJ UFJLUJ HBMJPKBOUɶ *,1 TFSUJÎLBUɵ UVSJOUZT BSCB (BSBOUVPUP USBEJDJOJP HBNJOJP HBNJOUPKɺ SFHJTUSF ɶSFHJTUSVPUJ Î[JOJBJ JS KVSJEJOJBJ BTNFOZT

/"$*0/"-*/ɼ ."*450 ,0,:#ɼ4 4$)&."

ɻLJP NJO ɻLJP NJOJTUFSJKPT /."

HBMJNB UFJLUJ JLJ QBU JOJJTUUFSJ SJKP KPTT / /." ."

HBMJNB UFJLUJ JLJ QBU ðJɺ NFUɺ QBCBJHPT QSBðZNVT *,1 TFSUJÎLBUVJ HBVUJ SFJLɹUɺ QBUFJLUJ BUTJòWFMHJBOU ɶ QSBðZNɺ QSJɹNJNP UFSNJOVT íJVP NFUV UFJTɹ TFSUJÎLVPUJ JðTLJSUJOɹT LPLZCɹT òFNɹT ɻLJP JS NBJTUP QSPEVLUVT TVUFJLUB EWJFN ɶNPOɹNT 7ðʀ &LPBHSPT JS 7ʀ -JFUVWPT òFNɹT ɻLJP JS NBJTUP QSPEVLUɺ SJOLPT SFHVMJBWJNP BHFOUɻSBJ 7ʀ -JFUVWPT òFNɹT ɻLJP JS NBJTUP QSPEVLUɺ SJOLPT SFHVMJBWJNP BHFOUɻSPKF OVTUBUZUJ TLJSUJOHJ QSBðZNɺ EɹM *,1 TFSUJÎLBWJNP QSJɹNJNP UFSNJOBJ LVSJF QSJLMBVTP OVP òFNɹT ɻLJP JS NBJTUP QSPEVLUɺ HBNZCJOɹT WFJLMPT TSJUJFT #JɷJɺ QSPEVLUɺ JS Kɺ NJðJOJɺ HBNJOUPKBJ QSBðZNVT HBMJ UFJLUJ JLJ SVHQKɻɷJP E P LPNCJOVPUɺKɺ QBðBSɺ QBVLðUJOJOLZTUɹT QJFOP JS NɹTPT HBNJOUPKBJ CFJ WJTJ QFSEJSCBOUZT JðTLJSUJOɹT LPLZCɹT QSPEVLDJKɵ m JðUJTVT NFUVT UBɷJBV QBUJLSPT WJFUPKF NFUV QSJWBMP WZLUJ *,1 HBNZCB P TVUBSUJT UVSJ CɻUJ TVEBSZUB JLJ *,1 HBNZCPT QSBEòJPT

1"3".04 %:%Â*"*

r

47"3#6

7JFOBJ ɻLJP WBMEBJ HBMJ CɻUJ TLJSJBNB JLJ MJUɺ Vò WJFOFSJVT NFUVT QBSBNPT MɹðPNJT QBEFOHJBOU JLJ QSPD ÎOBOTVPUJ UJOLBNɺ JðMBJEɺ 1BòZNɹUJOB LBE WZLEBOUJFNT FLPOPNJOɸ WFJLMɵ OFU KFJ KJF OɹSB 17. NPLɹUPKBJ 17. OFLPNQFOTVPKBNBT 1BSBNPT MɹðPT HBMJ CɻUJ OBVEPKBNPT WJTPNT TV *,1 TFSUJÎLBWJNV JS LPOUSPMF TVTJKVTJPNT JðMBJEPNT QBEFOHUJ m ÎOBOTVPKBNPT TFSUJÎLBWJNP JðMBJEPT TFSUJÎLBUP HBMJPKJNP NFUV BUMJFLBNɺ QBUJLSɺ JðMBJEPT JS UZSJNBJ OVNBUZUJ *,1 TQFDJÎLBDJKPTF 5BJQ QBU m NFUJOJT ɶOBðBT Vò EBMZWBWJNɵ OBDJPOBMJOɹKF NBJTUP LPLZCɹT TDIFNPKF LVSJT HBMJ CɻUJ NPLBNBT

PSHBOJ[BDJKBJ LVSJPT OBSZT ZSB P SHB H QBSFJðLɹKBT JS LVSJ ɶTJQBSFJHPQB Q BS KB TVUBSUZKF TV QBSFJðLɹKV OVKKB BT TTUBUZUB UWBSLB BENJOJTUSVPUJ UB ɶɶOBðɵ OF EBVHJBV OFJ -U

O ʀʀOBðBT HBMJ CɻUJ OBVEPKBNBT O **,1 QPQVMJBSJOJNP QSJFNP, OɹNT PSHBOJ[VPUJ OɹN Oɹ 5JOLBNPNJT ÎOBOTVPUJ JðMBJ5JOL EPNJT ZSB MBJLPNB JS MFJEJNɵ TFSUJEPNJT Z Î ÎLVPUJ *,1 UVS L ÎLVPUJ *,1 UVSJOɷJPT TFSUJÎLBWJNP ɶTUBJHHPT JNBNBT SFHJTUSBDJKPT NPLFTUJT LBODFMJBPT JNBNBT SFHJT SJKPT QSFLJɺ JS TNVMLJPT CJVSP ɶSBOHPT ɶTJHJKJSJKPT QSFLJɺ JS TNV NBT OF EBVHJBV LBJQ -U QFS NFUVT 5BJQ NBT OF EBVHJBV L QBU m FUJLFUɹT QSFLJOɹT QBLVPUɹT TV òFOLMV QBU FUJLFUɹT QSF t,PLZCɹi TQBVTEJOJNP HBNZCPT JS BS ɶTJHJKJNP JðMBJEPT OF EBVHJBV LBJQ -U QFS NFUVT LPLZCJðLɺ òFNɹT ɻLJP QSPEVLUɺ FUJLFUɹT JS BS QSFLJOɹT QBLVPUɹT EJ[BJOP TVLɻSJNBT OF EBVHJBV LBJQ -U WJ[JUJOJɺ LPSUFMJɺ BS TLSBKVɷJɺ NBLFUBWJNBT JS TQBVTEJOJNBT OF EBVHJBV LBJQ -U QFS NFUVT

1"("- 13*&.0/ɻ t%"-:7"7*."4 ."*450 ,0,:#ɼ4 4$)&.04&i '*/"/460+"." r

TV *,1 HBNZCPT TFSUJÎLBWJNV LPOUSPMF TVTJKVTJPT JðMBJEPT

r

NFUJOJT OBSZTUɹT OBDJPOBMJOɹKF NBJTUP LPLZCɹT TDIFNPKF ɶOBðBT

r

TNVMLJ CJVSP ɶSBOHB

r

QSFLJOɹT QBLVPUɹT TV LPLZCɹT òFOLMV ɶTJHJKJNBT

r

QSPEVLUɺ FUJLFUɹT EJ[BJOP LɻSJNBT

r

WJ[JUJOJɺ LPSUFMJɺ TLSBKVɷJɺ HBNZCB JS LU

*,1 TFSUJÎLBUBT TVUFJLJB UFJTɸ QSPEVLUVT òFOLMJOUJ -JFUVWPT 3FTQVCMJLPT QSFLJɺ òFOLMɺ SFHJTUSF ɶSFHJTUSVPUV *,1 òFOLMV t,PLZCɹi *,1 QSPEVLDJKPT HBNJOUPKBJ MBJLPTJ BVLðUɺ BQMJOLPTBVHPT SFJLBMBWJNɺ SJCPUBJ OBVEPKBNPT BQTBVHPT QSJFNPOɹT OFOBVEPKBNPT LFOLTNJOHPT BQMJOLBJ UPLTJðLPT BVHBMɺ BQTBVHPT QSJFNPOɹT QBWPKJOHJ JS MBCBJ QBWPKJOHJ QFTUJDJEBJ ZSB ESBVEòJBNJ BVHJOBOU HZWɻOVT UBJLPNJ FLTUFOTZWɻT BVHJOJNP NFUPEBJ *,1 TUBOEBSUBJ SFJLBMBVKB LBE HBNJOBOU BVLðɷJBVTJPT HBNZCPT QSPEVLDJKɵ CɻUɺ OBVEPKBNJ UJL NJOJNBMɻT BVHBMɺ WFHFUBDJKBJ CɻUJOJ USɵðɺ LJFLJBJ BQTLBJɷJVPUJ QBHBM MBCPSBUPSJOJɺ UZSJNɺ SF[VMUBUVT CFJ NBJTUP NFEòJBHɺ CBMBOTɵ 1FSEJSCBOU *,1 UBJLPNPT UPLJPT UFDIOPMPHJKPT LVSJPT OVMFNJB EJEFTOɶ CJPMPHJðLBJ WFSUJOHɺ NFEòJBHɺ LJFLɶ CFJ TVNBòJOB OFOBVEJOHɺ PSHBOJ[NVJ NFEòJBHɺ QBWZ[EòJVJ DVLSBVT ESVTLPT LJFLJVT *,1 QSPEVLUɺ HBNZCPKF OFOBVEPKBNJ HFOFUJðLBJ NPEJÎLVPUJ PSHBOJ[NBJ TJOUFUJOJBJ NBJTUP QSJFEBJ LPOTFSWBOUBJ TBMEJLMJBJ JS LU

"6,»5" ,0,:#ɼ %*%*/" ,0/,63&/$*/(6.ɹ %BMZWBWJNBT /BDJPOBMJOɹKF NBJTUP LPLZCɹT TDIFNPKF TVUFJLJB HBMJNZCɸ LVSUJ BVLðUFTOɹT QSJEɹUJOɹT WFSUɹT QSPEVLUVT JS UBJQ EJEJOUJ WFSTMP QFMOJOHVNɵ #F UP FGFLUZWJ LPLZCɹT LPOUSPMɹ TVLVSJB TɵMZHBT QBUFOLJOUJ SFJLMJBVTJVT WBSUPUPKVT JS VòUJLSJOUJ TJɻMPNɺ QSPEVLUɺ ɶWBJSPWɸ UPEɹM *,1 HBNZCB VòTJJNBOUZT ɻLJOJOLBJ HBMJ UJLɹUJT òZNBVT TBWP QSPEVLDJKPT LPOLVSFODJOHVNP QBEJEɹKJNP 'FMJLTBT íMɹWɹ Jð 7FMòJɺ LBJNP VòTJJNBOUJT NBòNFOJOF JS EJENFOJOF VPHɺ JS WBJTJɺ HBNZCB QBTUFCɹKP LBE QBMZHJOUJ TV FLPMPHJðLPT QSPEVLDJKPT TFSUJÎLBWJNP SFJLBMBWJNBJT *,1 TFSUJÎLBWJNBT ZSB EBVHJBV MBOLTUVNP TVUFJLJBOUJ BMUFSOBUZWB ɻLJOJOLBNT OFHBMJOUJFNT QBTJOBVEPUJ &4 FLPMPHJOɹT HBNZCPT MPHPUJQP UFJLJBNV LPOLVSFODJOJV QSBOBðVNV t,PLZCɹ ZSB LVS LBT TWBSCJBV OFJ QFMOBTi m QBBJðLJOP ɻLJOJOLBT QBLMBVTUBT LPEɹM OVTQSFOEɹ ɶTJUSBVLUJ ɶ *,1 TFSUJÎLBWJNP QSPHSBNɵ ʂLJOJOLBT BQHBJMFTUBWP LBE -JFUVWPKF *,1 TFSUJÎLBWJNP OBVEB WFSTMVJ JS QJSLɹKVJ OɹSB QBLBOLBNBJ òJOPNB JS ɶWFSUJOUB 1BTBLPEBNBT BQJF *,1 TFSUJÎLBUP TVUFJLUɵ OBVEɵ KP WFSTMVJ ɻLJOJOLBT EòJBVHɹTJ LBE LPLZCɹT òFOLMV QBòZNɹUPT VPHPT JS WBJTJBJ TVMBVLɹ EJEFMɹT QBLMBVTPT 3VTJKPKF m QSFLZCPT BQJNUJT ' íMɹWɹ KBV TLBJɷJVPKB UɻLTUBOɷJBJT UPOɺ

Užsk. Nr. 308486

6 | Visuomenė

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Lito dvidešimtmetis – su mirties ženklu Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

V.Laurinavičius:

Birželio 25-ąją sueis dvidešimt metų nuo to momento, kai Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė susigrąžino dar vieną svarbų simbolį – litą. Banknotus ir monetas naudojame kasdien net nesusimąstydami, koks ilgas ir duobėtas buvo lietuviškų pinigų kelias.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos litas, pradėjęs cirkuliuoti 1922-ųjų spalio 2 dieną, buvo pirmoji valiuta, kurią savo rankomis čiupinėjo 1926 metais gimusi ilgametė Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė. „Ką jūs, tai buvo pinigas! Jis net pasaulyje buvo laikomas stipria valiuta – nepaprastai stabilia. Mama su litu išvažiuodavo į Vokietiją ir jausdavosi kaip karalienė Elizabeth II. Ką jūs!“, – emocijoms pasidavė G.Dauguvietytė.

Lito gyvavimą sustabdė Antrasis pasaulinis karas ir SSRS įvykdyta Lietuvos aneksija. Nuo 1941 metų Lietuvoje cirkuliavo okupantų įvestos valiutos.

Tačiau 1993 metų birželio 25-ąją, praėjus keleriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo, litas vėl išvydo dienos šviesą. „Tai mums labai daug reiškė. A.Smetonos laikais mes gimdavome patriotais. Todėl ir šiandien esame tikri, o ne liežuviniai patriotai. Litas mums – pats didžiausias valstybingumo simbolis. Per gyvenimą mačiau labai daug valiutų, tačiau euro laukiu kaip siaubo: matau, kaip brangu ir sunku su juo gyventi. Gerai, kad man jau nebe daug liko“, – kalbėjo 86 metų G.Dauguvietytė.

Nomenklatūros pasipriešinimas Jei Vyriausybės užmojis 2015 metais įsivesti eurą virs tikrove, Lietuvos nacionalinė valiuta bus išimta iš apyvartos ir atsidurs specialiose pinigų malimo mašinose. Banknotai, daugiau nei dvidešimt metų šiugždėję lietuvių kišenėse, bus susmulkinti ir subriketuoti. Lietuvos banko globai liks vos vienas kitas pinigas, skirtas kolekcininkams.

Taip atrodys istorinio Lietuvos su litu etapo pabaiga.

Tačiau pradžia buvo sunki, kelias iki lito – ilgas ir duobėtas. Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo idėja pirmą kartą viešai svarstyta dar 1988 metų gegužės 26 dieną – Mokslų akademijos Ekonomikos instituto mokslininkų susitikime ją iškėlė profesorius Stasys Uosis.

Lito idėja sulaukė dalies mokslininkų ir sovietinės bankų nomenklatūros pasipriešinimo. Nepaisant to, 1989 metų

„100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis buvo įvestas. Ir tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje.“ gegužės 18 dieną Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, kuriame numatyta ir sava pinigų bei kredito sistema. Netrukus po to buvo sudaryta Lietuvos

savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupė, kurioje darbo Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojai ir bankininkai praktikai.

Per pusmetį buvo parengta pinigų sistemos koncepcija ir reikalingų įstatymų projektai.

Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutui buvo pavesta parengti rekomendacijas dėl žymiausių žmonių, istorijos ir architektūros paminklų įamžinimo ant lietuviškų banknotų.

Nežinojo net elementarių dalykų 1990 metų kovo 11 dieną atkūrus Nepriklausomybę, atsirado prielaidų sukurti realiai funkcionuojantį centrinį banką ir nacionalinę valiutą. „Nacionalinės valiutos įvedimas – ne vienos dienos darbas. Juk neturėjome jokios patirties, žmonių, kurie išmanytų, kaip gaminami banknotai, kaip jie padengiami, kokį popierių naudoti, kas gali atspausdinti, pagaliau, kokia nacionalinė simbolika turėtų atsirasti ant banknotų: iškilo aibė klausimų, į kuriuos atsakymų tuo metu nebuvo, nes iki tol pinigais mus aprūpindavo Maskva“, – savaitraščiui „15min“ kalbėjo Lietuvos banko „Pinigų muziejaus“ direktorius Vidmantas Laurinavičius.

Tomis dienomis Lietuvoje lankėsi Kęstutis Jonas Lynikas, lietuvis iš Australijos, chemikas, pinigų gamybos ekspertas, išmanantis pinigų spausdinimo technologiją. „Jis mus konsultavo, teikė pasiūlymus. Susirašinėjome ir laiškais, jis net iš Australijos siuntė mums vietos dailininkų eskizus, kaip galėtų atrodyti tie mūsų nacionaliniai pinigai.

Juk mes nežinojome elementarių subtilybių, pavyzdžiui, kad asmenybės portreto verčiau nepiešti banknoto centre, nes per tą vietą pinigai dažniausiai lankstomi“, – prisiminė V.Laurinavičius.

Banknotus regėjo kaip viziją Atrodo, kad tuo metu buvo aiškus tik vienas dalykas – pinigų pavadinimas.

Niekam nekilo abejonių, kad tai bus litas. Šis lietuviškos valiutos pavadinimas buvo išgrynintas dar 1922 metais po audringų diskusijų Steigiamajame Seime ir spaudoje. „Beveik kiekvienas Seimo narys siūlė savo variantus. Steigiamojo Seimo darbų stenogramose užfiksuoti patys įmantriausi pavadinimai: muštinis, auksinas, arfa, grašis, doleris, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis. Tačiau galiausiai buvo priimtas Seimo ekonominės komisijos

Visuomenė | 7

15min • 2013 m. birželio 21 d.

pasiūlytas variantas – nacionalinį piniginį vienetą pavadinti litu, trumpiniu, padarytu iš žodžio Lietuva, o jo šimtąją dalį – centu“, – dėstė V.Laurinavičius.

Vardas buvo žinomas – reikėjo veido. Lietuvos dailininkų grupė, vadovaujama grafiko Raimundo Miknevičiaus, kruopščiai dirbo prie banknotų vaizdo. Litų banknotų projektus su grafiniais elementais kūrė dailininkai L.Pocius, G.Jonaitis, A.Mandeika, R.Bartkus, J.Tolvaišis, R.Valantinas. „Kurdami pinigus visi buvome savamoksliai. Niekas niekada nieko nei politikams, nei dailininkams nedėstė apie banknotų kūrimą“, – dailininko Rimanto Dichavičiaus sudarytoje knygoje „Laisvės paženklinti“ teigia 100 ir 200 litų banknotus sukūręs Rytis Valantinas. „Aš gavau užsakymą nupiešti 10 litų banknoto projektą, Justas Tolvaišis – 20, Ray Bartkus – 50. Gaudavome temą, žinojome, kas turi būti pavaizduota.

Mūsų reikalas buvo stilizuoti, parinkti dydį, rakursą“, – „15min“ pasakojo nepaprastu kruopštumu garsėjantis dailininkas Giedrius Jonaitis.

Jis yra šiandienių litų banknotų (išskyrus 100 ir 200) grafinių projektų autorius: „R.Bartkus emigravo į JAV, kiti irgi kažkur išsibarstė – teko darbus perimti man.“ Prieš kelerius metus G.Jonaičio sukurtas 10 litų banknotas papuošė vienos Los Andželo leidyklos kasmet leidžiamo pasaulio pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį. „Žinoma, toks įvertinimas pakuteno savimeilę, nors tikrai nemanau, kad tai – gražiausias pinigas pasaulyje. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad tie mūsų piešti pinigai kada nors pateks į apyvartą – supratau tai labiau kaip viziją“, – prisipažino G.Jonaitis.

Nors savo indėlio kuriant litų banknotus jis nesureikšmina, pinigų temą mielai plėtoja meniniuose projektuose. „Pinigų muziejuje“ eksponuojami G.Jonaičio litų asambliažai, pagaminti iš parketlenčių. 2008 metais menininkas pristatė parodą, kurios akcentu tapo banknotdešrės iš susmulkintų 3 mln. litų drožlių.

Specialiųjų tarnybų akiratyje Apie viešųjų pirkimų konkursą, ieškant lietuviškų banknotų spaustuvės, negalėjo būti net kalbos. Nacionalinės valiutos pagrindai buvo klojami slaptai, pogrindyje. „Mes paskelbėme Nepriklausomybę, tačiau ji buvo deklaratyvi: sovietų kariuomenė Šiaurės miestelyje vis dar stovėjo, sienų nekontroliavome, veikė visos KGB struktūros“, – atkreipė dėmesį V.Laurinavičius. „Teisinės institucijos išsiaiškino, kad nuo pat pradžių lito spausdinimo reikalus sekė mažiausiai trys kvalifikuoti KGB agentai. <...> Vieno iš jų nurodymu

buvo įvestas. Ir tai buvo vienintelis saugus banknotas iš visų tuo metu buvusių apyvartoje“, – pasakojo V.Laurinavičius.

Dėl nekokybiškai atlikto darbo Lietuva ilgai bylinėjosi su paslaugas teikusia JAV spaustuve. „Jūs manote, kad amerikiečiai tikėjo, jog mes tuos pinigus realiai naudosime? Galvojo: yra verslo kontraktas ir gaminame!

Ir „sužaidė“ prastesne kokybe. Tačiau bylą laimėjome.

Amerikiečiai nekokybiškus 50, 20 ir 10 litų banknotus privalėjo atspausdinti giliaspaudės būdu, ką jie ir padarė 1993 metais, priversti teismų maratono baigties. Tačiau vėliau su ta kompanija nenorėta turėti reikalų ir visus kitus banknotus užsakinėdavome kitose užsienio kompanijose“, – apibendrino pašnekovas. „Pinigų muziejaus“ direktorius V.Laurinavičius sako, kad nusprendus įvesti litą iškilo aibė klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežinojo, nes iki tol pinigais aprūpindavo Maskva.

I.Gelūno nuotr.

iš kai kurių litų kupiūrų buvo išimti apsauginiai siūleliai. <...> SSRS specialiosios tarnybos taip pat stengėsi kontroliuoti Latvijos lato ir Estijos kronos gamybą“, – knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ pasakoja istorikas, ekonomikos mokslų daktaras Vladas Terleckas. „Viskas buvo daroma nuolatinės, net fizinės grėsmės aplinkoje“, – yra sakęs tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

Kiek yra litų?

2013 m. gegužės 31 d. apyvartoje buvo daugiau kaip 90 mln. įvairių nominalų litų banknotų (jų suma – 11 289 mln. Lt, jie svėrė apie 90 tonų) ir daugiau kaip 1 121 mln. įvairių nominalų apyvartinių monetų (jų suma – 247 mln. Lt, jos svėrė apie 2 282 tonas).

2013 m. gegužės 31 d. didžiausią visų banknotų apyvartoje dalį sudarė 100 ir 200 litų banknotai (atitinkamai 22 ir 38 proc.), didžiausią visų monetų apyvartoje dalį sudarė 1 ir 2 centų monetos (atitinkamai 39 ir 21 proc.).

Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenkantis litų ir centų monetų skaičius per metus padidėjo 6,6 proc. – iki 374 monetų, iš jų 146 vienetai – 1 cento monetos.

2013 m. gegužės 31 d. 1, 2 ir 5 litų monetos sudarė apie tris ketvirtadalius (77 proc.) visos apyvartinių monetų apyvartoje sumos. Per metus 5 litų monetų apyvartoje sumos dalis padidėjo 1,6 procentinio punkto, 2 litų ir 1 lito – beveik nepakito.

Apyvartoje esančius litų banknotus spausdino gerai Europoje žinomos spaustuvės. Litų banknotų apsaugai panaudotos moderniausios apsaugos priemonės (daugiaspalvis spausdinimas, hologramos, optiškai kintantys dažai, blizgančios juostelės ir kt.). Litų ir centų apyvartinės monetos kaldinamos Vilniuje veikiančioje UAB Lietuvos monetų kalykla. Šioje kalykloje kaldinamos ir Lietuvos banko išleidžiamos proginės (kolekcinės) monetos bei kolekcinės (proginės) apyvartinės 1 lito monetos.

Derybos dėl litų banknotų spausdinimo 1990 metais prasidėjo su Prancūzijos kompanija „Francois Charles Oberthur“. Nors tai buvo privati įmonė, ji iškart patyrė politinį spaudimą. „Mūsų užsakymo ji neatsisakė, tačiau reikalavo finansinių garantijų, o jų suteikti mes negalėjome. Ėmė jaustis trintis“, – aiškino „Pinigų muziejaus“ vadovas.

Lietuvos vyriausybė nutarė ieškoti partnerių užatlantėje – litus patikėta spausdinti JAV įmonei „US Banknote Corporation“.

Pinigai be apsaugos ženklų Pirmoji litų banknotų laida buvo atspausdinta 1991 metais. Pinigai laivais buvo atplukdyti į Klaipėdos uostą, atvežti į Vilnių ir sukrauti Lietuvos banko saugyklose.

Palyginti su tuo, kaip apsaugoti šiandieniai banknotai, anuomet buvo naudojamos minimalios saugumo priemonės. Tačiau ir jos taikytos ne visų nominalų banknotams.

10, 20 ir 50 litų nominalo banknotus amerikiečiai atspausdino ofseto būdu, nenaudojant giliaspaudės plokščių. Giliaspaudė buvo naudojama tik 100, 500 ir 1000 litų banknotų nominalams spausdinti.

Kai 1993 metų birželio 25 dieną litai galų gale buvo įvesti, 500 ir 1000 litų banknotai į apyvartą nepateko. „Vadovautasi visuotinai priimta taisykle, kad didžiausias apyvartoje esantis banknoto nominalas turėtų sudaryti pusę šalies vidutinio atlyginimo. Tuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė apie 150 litų, dalijant per pusę išeitų 75 litai. Vadinasi, ir 100 litų banknotas mums buvo per didelis, bet jis

Pirmas žingsnis – „vagnorkės“ Nors ir nekokybiškus, litus savo rankose Lietuva turėjo jau 1991 metais.

Kodėl jų išleidimas į apyvartą buvo atidėtas dar dvejiems metams?

Pats gyvenimas pakoregavo nacionalinės pinigų sistemos kūrimo planus. Šalies finansai šlubavo ir dėl tuometės Vyriausybės vykdytos infliacinės politikos litų išleidimas tapo neįmanomas: jis būtų greitai nuvertėjęs, o lito, kaip nacionalinių pinigų simbolio, idėja sukompromituota.

Kainos kilo kaip ant mielių, vis labiau trūko ne tik prekių, bet ir rublių: ėmė smarkiai vėluoti darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos.

Dėl politinių ir ekonominių priežasčių tikėtis grynųjų pinigų papildymo iš SSRS valstybinio banko buvo naivu, todėl Lietuvos bankas ieškojo galimybių išleisti rublių piniginių ženklų pakaitalus.

Nukelta į 8 psl.

>>>

8 | Visuomenė >>>

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Atkelta iš 7 psl.

Vyriausybė, vadovaujama premjero Gedimino Vagnoriaus, nusprendė įvesti laikinuosius pinigus. Nuo 1992 metų spalio 1 dienos šalyje ėmė cirkuliuoti talonai, visuomenėje dažniau vadinti „vagnorkėmis“ arba „žvėreliais“. Rubliai į talonus keisti santykiu 1:1.

Dailininkas R.Valantinas kartu su tapytoju Algimantu Kuru – „žvėrelių“ autoriai. „Prieš tai buvo siūlyti koplytstulpiai, bet valdžia jų nepatvirtino. Siūlydamas konkrečius žvėrelius pasirinkau brangiakailius, tuo primindamas, kad Lietuvoje žiloje senovėje vienas mainų vienetų buvo žvėrelių kailiai“, – yra pasakojęs R.Valantinas.

Aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė per ilgą gyvenimą matė daug įvairių pinigų, bet mielesnių už litą nebuvo.

T.Lukšio/BFL nuotr.

Jei Vyriausybės užmojis 2015 metais įsivesti eurą virs tikrove, Lietuvos nacionalinė valiuta bus išimta iš apyvartos ir atsidurs specialiose pinigų malimo mašinose.

„Talonus spausdinome „Spindulio“ ir „Raidės“ spaustuvėse Kaune. Užtikrinti pinigų saugumą nuo padirbinėjimo buvo sudėtinga, nes viskas buvo spausdinama ofsetu. Plokštelės, kurias eksponuojame muziejuje, rodo talonų kokybės menkumą“, – pripažino V.Laurinavičius.

Stabilumą garantavo auksas Pagrindiniu valstybės uždaviniu tapo sukurti stabilią valiutą, nes talonų nuvertėjimo pagreitis priminė pasiutpolkę – kursas krito kasdien.

Lietuvos bankas ėmėsi reguliuoti pinigų apyvartą, taikyti pinigų politikos priemones.

Pinigų kiekio didėjimo ir infliacijos tempai sulėtėjo, o nuo 1992 metų gruodžio 1 dienos talono kursas rublio atžvilgiu

stiprėjo. Valstybė rengėsi žengti į antrąjį stabilios nacionalinės pinigų sistemos kūrimo etapą – talonus keisti į litus.

Pagrindu tarpukario lito stabilumui užtikrinti tapo 3 mln. rublių aukso monetomis, kuriuos Lietuvai sumokėjo okupantai pagal 1920 metų liepos taikos sutartį už Pirmojo pasaulinio karo metu padarytus nuostolius. Iki Antrojo pasaulinio karo šalis turėjo apie 9,5 t aukso. Jis buvo

laikomas užsienio valstybėse – JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Tarptautiniame atsiskaitymų banke.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, užsienio valstybėse laikytas auksas ten ir liko. „1992 metais iš esmės visos valstybės grąžino auksą. JAV laikytas auksas jau buvo ištirpęs, nes iš jo visą okupacijos laikotarpį buvo išlaikoma Lietuvos diplomatinė

atstovybė JAV. Auksą Lietuvai grąžino ir Didžioji Britanija bei Prancūzija. Švedija po Lietuvos okupacijos sovietams atiduotą auksą kompensavo mūsų vyriausybės pasirinkta valiuta – Vokietijos markėmis.

Iš viso atgavome apie 5,8 tonos aukso, šis kiekis nepakito iki šių dienų“, – skaičiavo V.Laurinavičius.

Jis įsitikinęs, kad valstybės strategija įvedant litą buvo teisinga: „Jei litas būtų

Visuomenė | 9

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Pirmuosius litus spausdino amerikiečių spaustuvė, bet su ja teko ilgai teistis dėl nekokybiško darbo.

I.Gelūno nuotr.

100 ir 200 litų banknotus sukūręs R.Valantinas sako, kad visi litų kūrėjai buvo savamoksliai, todėl kūrybos procesas buvo sudėtingas, bet įdomus.

Nuotr. iš knygos „Laisvės paženklinti“

įvestas greitai, neturint pagrindo stabilumui, nesukaupus pakankamai konvertuojamos valiutos (dabar turime apie 20 mlrd. litų aukso ir valiutos atsargų, skirtų lito stabilumui užtikrinti), būtume negalėję garantuoti valiutos stabilumo.“ Stambios kupiūros tapo šiukšlėmis Įvedus litą 100 laikinųjų talonų buvo keičiami į 1 litą (1 talonas = 1 centas). Tačiau litą žmonės sutiko palankiai, nes jautė nostalgiją. „Užplūdo didžiulis pasitenkinimo jausmas, nes tai buvo dar vienas mūsų valstybingumo ženklas, įrodymas, kad esame laisvi, kad niekas mums daugiau nenurodinės ir nestumdys“, – kalbėjo G.Dauguvietytė, neslėpdama, kad pasitikėjimą litu stiprino prisiminimai, koks tvirtas jis buvo tarpukario Lietuvoje.

1922 metais litui buvo nustatytas aukso paritetas 0,154260. Kitaip tariant, 1,5 gramo aukso kainavo 10 litų. 1940 metais šis santykis buvo toks pats, nepaisant to, kad 1929–1933 metais siautė pasaulinė krizė, krito įvairių valiutų kursai, nuvertėjo net doleris.

Ir vis dėlto, net pragyvenimo lygiui pasistiebus į viršų, senieji 1991 metais

atspausdinti 500 ir 1000 litų banknotų nominalai į apyvartą taip ir nepateko. „2006 metais, kai vidutinis žmonių atlyginimas viršijo 2 tūkst. litų, buvo pakelti senieji banknotai. Paaiškėjo, kad jie turi viso labo aštuonis apsaugos požymius, o dabar stambios kupiūros jų turi apie 30. Banknotai buvo sumalti ir sunaikinti. Naująjį 500 litų banknotą nupiešė G.Jonaitis“, – pasakojo „Pinigų muziejaus“ direktorius.

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

Auka ant integracijos aukuro 1994 metais įvedus valiutų valdybos modelį litas buvo susietas su doleriu, o 2002 metais – su euru.

Buvo laukiama, kad Lietuva eurą įsivestų nuo 2007 metų sausio 1 dienos, bet Europos viršūnių taryba nusprendė, kad Lietuva neatitinka visų Mastrichto kriterijų. Iki euro įvedimo pritrūko tik menkos procento dalies – tiek metinė infliacija Lietuvoje viršijo šį kriterijų.

Planuojama, kad jokių kliūčių įsivesti eurą Lietuvai neliks 2015 metais.

Liko vos dveji metai, todėl visuomenei vertėtų jaukintis mintį, kad litas – jau tik laikina Lietuvos valiuta. „Tai – istorijos tarpsnis, kuris pasibaigs: litas yra mūsų nacionalinis simbolis, tačiau stodami į Europos Sąjungą (ES) susitarėme, kad dalį tautos identiteto dėl bendrijos tikslų aukosime ant integracijos aukuro“, – konstatavo V.Laurinavičius.

17-a ES šalių narių, tarp jų ir Estija, jau yra tai padariusios. Latviai prie euro zonos prisijungs jau kitąmet.

Komentaras

10 | Šventė

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Lietuviškos Joninės

15min • 2013 m. birželio 21 d.

A.Rutkauskaitės ir J.Grubliausko nuotr.

Talibano dvasia gyva Po Seimo rinkimų, kai tapo aišku, kad lietuviškojo talibano atstovai nebeturės daugumos ir nebegalės daryti įtakos visuomenės gyvenimui, atrodė, kad viskas bus gerai.

Bet dabar, matyt, galima konstatuoti, kad lietuviškasis talibanas gyvas, o jo įtaka, nepaisant konservatorių pralaimėjimo rinkimuose, visai nesumažėjo.

Kalbu apie Lietuvos valstybės požiūrį į savo piliečius, kurie dėl objektyvių priežasčių gimė ne lietuviais ir tikriausiai jais niekada netaps, nors talibano atstovai galbūt to ir labai norėtų.

Tą požiūrį šią savaitę aiškiai deklaravo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, galutine ir neskundžiama nutartimi išaiškinusi, kad palengvintas lietuvių kalbos egzaminas lenkų tautybės abiturientams pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą ir net diskredituoja valstybinę kalbą kaip konstitucinę vertybę.

Lietuva – demokratinė valstybė, o demokratinėse valstybėse, kaip žinoma, teismo sprendimus reikia vykdyti. Tad šiuo konkrečiu atveju lieka pasidžiaugti, kad teismas nepakalbėjo su dvasiomis ir nerado Konstitucijoje straipsnio, pagal kurį kitomis kalbomis, kurios nėra konstitucinės vertybės, Lietuvoje kalbėti draudžiama.

Bet pasidžiaugus kyla paprastas klausimas: kodėl teismas, konstatavęs, kad valstybė turi sudaryti tinkamas sąlygas valstybinės kalbos mokymui ir nustatyti vienodus egzamino reikalavimus, palengvintą egzaminą pripažino diskriminaciniu ir pažeidžiančiu lygybės principą, o skirtingas mokymosi sąlygas įvertino kaip nediskriminacines ir tuos principus atitinkančias?

Lietuviai abiturientai prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais, turi daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą.

Tas klausimas natūraliai kyla todėl, kad, net ir nesikalbant su dvasiomis, turėjo būti žinoma, kad mokymosi sąlygos yra skirtingos ir kad tas skirtumas sudaro daugiau nei 800 valandų mokymosi pranašumą, kurias lietuviai abiturientai turi prieš tuos, kurie gimė ne lietuviais.

Teisėjams taip pat turėjo būti žinoma, kad sprendimas įtvirtinti tą pranašumą buvo voliuntaristinis ir nieko bendro neturintis su konstituciniu visų asmenų lygybės principu, nes nesudarė lygių valstybinės kalbos mokymosi sąlygų skirtingų tautybių Lietuvos piliečiams.

Tiesa, tai buvo kompensuota diskriminacinėmis egzamino sąlygomis, kurios tada valdžioje buvusiems talibams kažkodėl neužkliuvo. Beje, paradoksas yra tas, kad tarp rašiusiųjų skundą teismui dėl dabartinių diskriminacinių sąlygų buvo ir buvęs švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius, kuris dar prieš porą metų viešai aiškino, kodėl lengvesnės lietuvių kalbos egzamino sąlygos nelietuvių tautybės abiturientams yra gerai.

Tad kodėl teisėjai dabar diskriminaciją įžvelgė?

Mano atsakymas būtų labai paprastas – todėl, kad talibų dvasia gyva. Ir todėl, kad estafetę iš Seimo rinkimus pralaimėjusių konservatorių perėmė neformali naujoji šios partijos lyderė D.Grybauskaitė, savo metiniame pranešime paraginusi visus dainuoti lietuviškai ir savo apmaudą dėl kitaip, nei ji norėjo, suformuotos koalicijos išliejusi pagraudenimais apie skriaudžiamą lietuvių kalbą.

Rezutatas? Vietoj susitaikymo ir integracijos – atsiribojimas ir šalies skaldymas, apie kurį kalbėjo prezidentė. Teisėjai prezidentės žodį, deja, išgirdo.

Belgijoje gyvenantys lietuviai Jonines švenčia kasmet.

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Saulę, ugnį ir gamtą Prancūzijos kalnuose per Jonines garbinantys lietuviai taip sužavėjo vietos gyventojus, kad šiemet visi kartu rinks žolynus, šokinės per laužą, pins ir į upę leis vainikus, o rytą pasitiks aušrą.

šventę savo sode. Čia susirinkusieji dainuodavo, skambindavo gitara. Bendruomenei ėmus augti, prireikė didesnės erdvės.

Pernai bendruomenė tokią aptiko Prancūzijos ir Belgijos pasienyje, atokiame slėnyje. Čia žmones sukvietė D.Kabašinskaitės vyras, kurio tėvas – išeivis iš Lietuvos, po karo likęs Belgijoje.

Šeštadienio popietę Belgijos lietuvių keliai nusidrieks į Prancūziją – kaip rašoma kvietime, „pajusti trumpiausios nakties misteriją ir bendruomeniškumą vaišinantis, kupoliaujant, garbinant ugnį, vandenį ir žalumynus, taip pasisemiant jėgų ilgai žiemai“. Kas savo automobiliu, kas įsiprašęs į kitų mašiną trauks į Maso upės slėnį netoli sienos su Belgija.

Reikėjo vis didesnės erdvės Jonines šioje šalyje įsikūrę lietuviai švenčia kasmet. Prieš kelerius metus šventė vyko Grez–Doiceau miestelyje į rytus nuo Briuselio, vėliau – lietuvišką peizažą primenančių pievų ir miškų apsuptoje belgo, vardu Jeanas, sodyboje. Su lietuviais susibičiuliavęs vyras turėjo namą prie nedidelės Argentinos upės, į kurią švenčiantieji leisdavo vainikus. „Upelė buvo tokia siaura, kad per vainikus vandens nebūdavo matyti. Bet tą apeigą atlikti labai malonu“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo Belgijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Dalia Kabašinskaitė.

Moterį į Briuselį prieš penkerius metus atvedė meilė. Jos vyras Jonines su lietuviais švęsdavo ir anksčiau. Tuometė bendruomenės pirmininkė pasikviesdavo grupelę žmonių į nedidelę

D.Kabašinskaitė: „Mums labai pasisekė – Prancūzijoje radome nenušienautą pievą, pilną gėlių. Kalno viršuje yra laukymė, nuo kurios matomas saulėlydis.“

„Ten, kalnuose, nuostabiai didelė erdvė. Per Jonines žmogus visiškai susilieja su gamta. Negali švęsti palapinėje, slėpdamasis nuo lietaus. Norisi palydėti ir pasitikti saulę, į upę nuleisti vainikus, kupoliauti, šokti prie laužo. Gali sugrįžti į senovę ir pabūti žmogumi, kuris gyveno pagal saulę“, – kalbėjo D.Kabašinskaitė, 10 metų dainavusi folkloro ansamblyje, sovietmečiu su bendraminčiais Jonines švęsdavusi slapta, o dabar organizuojanti šventę lietuviams.

Kaimas stebėjosi: susirinko sektantai Prieš keletą metų Joninės Belgijoje buvo virtusios puota. Lietuvoje viešėję ir Kernavėje į Rasų šventę pakliuvę belgai ja taip susižavėjo, kad nusprendė pakartoti. Grįžę susirado lietuvių ir latvių bendruomenes, vienas iš keliauninkų pasiūlė savos žemės plotą kaime ir surengė didžiules vaišes su bufetu bei stalais. Tokia šventė lietuviams pasirodė netikra, todėl jie grįžo prie baltų kompanijos.

Bet paparčio žiedo su lietuviais ieško ne vien saviškiai – bendruomenės nariai atsiveža kitataučių sutuoktinių, gyvenimo draugų ar bičiulių. Susirenka per šimtą žmonių – daugiau ir nereikia, kitaip, anot D.Kabašinskaitės, šventė prarastų intymumą. Šiemet turėtų prisijungti ir Laifour kaimelio, greta kurio vėl rinksis lietuviai, gyventojai. „Pernai jų nekvietėme. Tikriausiai stebėjosi: suvažiavo sektantai, – juokėsi bendruomenės atstovė. – Gal kaimas nesuprato, kas darosi, todėl šiemet nusprendėme pakviesti vietos žmones.“ Iš to lietuviai tik išloš – norėdamas, kad gyventojai aktyviai dalyvautų Joninėse, kaimo meras leido laužą kurti prie upės. Pernai jis liepsnojo prie šeimininko sodybos. Šokiai ir dainos – privalomi Keletą metų per Jonines grodavo tuometės bendruomenės pirmininkės brolis – vestuvių muzikantas.

Šventė | 11

15min • 2013 m. birželio 21 d.

prancūzų pievose

Kai šventė persikėlė į Jeano sodybą, organizatoriai sugalvojo pasikviesti folkloro ansamblį iš Lietuvos, kad atlikėjai parodytų ta proga tinkamų šokių ir žaidimų, pamokytų dainų. Porą kartų muzikantai, kurių kelionei pinigų skyrė specialus užsienio lietuviams skirtas fondas, padėjo surengti smagias ir tikresnes Jonines.

Dabar šventėje skamba pačių dainuojamos dainos – bendruomenė turi nedidelį moterų chorą, kuriam priklauso ir D.Kabašinskaitė.

Jai svarbu, kad žmonės dalyvautų apeigose ir išties švęstų, o ne vien žiūrėtų, kaip kiti šoka ir dainuoja. Todėl

Oslas irgi nemiegos Šeštadienį laužas liepsnos ir Osle, aukščiausioje ir vienoje gražiausių miesto vietų – ant Holmenkollen kalno. Teigiama, kad tai bus didžiausias lietuvių renginys Norvegijoje. Jo programa – amatininkų mugė, lietuvių liaudies dainos, šokiai ir žaidimai, vaikų koncertas, sporto žaidynės, Marijono Mikutavičiaus ir Otilijos Šimaitytės pasirodymai, diskoteka. Norintieji galės paskanauti cepelinų, bulvių plokštainio ar kibinų. Atvykusieji iš toliau galės įsikurti palapinių miestelyje.

muzikuojantys svečiai prašomi pasiimti savo instrumentus, apsirengti tautinius drabužius.

Būna ir raganų Nors Joninės turi senas tradicijas, organizatoriai šventės programą keičia, priklausomai nuo vietos ir susirenkančių žmonių. Pavyzdžiui, šiemet planuoja daugiau apeigų nei anksčiau, mat bus daugiau lietuvių, kurie anksčiau priklausė folkloro ansambliams ar yra panašiai šventę. Šeštadienio vakarą įėję pro specialiai pastatytus vartus dalyviai simboliškai apsipraus (lietuviai tikėjo, kad šis ritualas magišką Joninių dieną šalin nuveja negandas) ir nusišluostys drobiniu rankšluosčiu, tuomet pagarbins pievoje stūksantį ąžuolą.

Pasipuošę tradiciniais vainikais žmonės pasistiprins prie bendro suneštinių vaišių stalo, o tuomet, dainuodami tradicines dainas, patrauks kupoliauti – rinkti stebuklingų žolynų.

„Mums labai pasisekė – Prancūzijoje radome nenušienautą pievą, pilną gėlių.

Kalno viršuje yra laukymė, nuo kurios gražiai matomas saulėlydis, – pasakojo D.Kabašinskaitė. – Palydėsime saulę, prie aukuro pagarbinsime Gabiją, o kai pradės temti, su fakelais žygiuosime nuleisti vainikų.

Kelias iki upės – netrumpas, bet labai gražus. O upė – plati kaip Nemunas. Kai vainikai su žvakelėmis pasileidžia vienas paskui kitą pasroviui, vaizdas įspūdingas. Tuomet – šokiai iki aušros ir maudymasis rasoje.

Pernai užklupo lietus, tad visi išsimaudė lietuje ir saulės nebesutikome.“ Joninių šventė neįsivaizduojama be būrėjų – viena ar dvi moterys iš surinktų žolynų pranašauja ateitį. Prie jų nuolat nutįsta ilgiausia eilė.

Belgams šventė svetima D.Kabašinskaitė nėra girdėjusi, kad Belgijoje lietuviai dar kur nors švęstu Jonines, nebent koks Jonas ar Janina su artimaisiais ir bičiuliais.

Nyderlandų lietuviai taip pat prašosi į kaimynų šventę, mat patiems organizuoti – ne taip lengva. Liuksemburge Joninės taip pat minimos. Kai kurie lietuviai, persikėlę iš šios šalies į Briuselį, prisidės prie šeštadienio renginio organizavimo.

Užtat belgams Joninės svetimos – pašnekovės manymu, dėl to, kad šalis buvo anksti industrializuota. Pramonė esą atitolina žmogų nuo gamtos, o šalyse, kuriose žemės ūkis reikšmingesnis, yra priešingai.

12 | Pasaulis

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Lechas Walęsa apgailestavo, kad tiek lenkai, tiek lietuviai vis dar teikia pirmenybę kalavijui ir riksmams

Lenkų maištininkas

Virginijus Savukynas, Rimvydas Valatka Specialiai „15min“ iš Gdansko

Gdanskas, dešimta valanda ryto, buvusio Lenkijos prezidento (1990–1995), Nobelio taikos premijos laureato Lecho Walęsos biuras. Laukiame garsiausio pasaulyje elektriko, šiame mieste prieš 33 metus padariusio komunizmui esminį trumpą jungimą.

L.Walęsa „Solidarumo“ laikais buvo puikus maištininkas, bet dabar ragina išeiti iš muštynių epochos.

J.Morek/Forum nuotr.

Prieškambaryje ant sienos – juodai balta fotografija: L.Walęsa delnais užsidengęs akis, be švarko, už nugaros juodas kryžius.

Topteli: simboliška. Žinant L.Walęsos gyvenimą ir neseną mūsų visų – lietuvių ir lenkų – istoriją. Su „Solidarumo“ įkūrėju ir neabejotinu Lenkijos naujausios istorijos didvyriu norime kalbėtis apie istoriją ir jos didvyrius. Bet pokalbį pradedame nuo dviračio, kurį prieš devynerius metus L.Walęsai padovanojo tuometis mūsų užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

– Ar dar važinėjate šiuo dviračiu?

– Važinėju, ir man jis patinka. Kiti dviračiai lūžta, o lietuviškas vis dar veikia – tai geros gamybos dviratis. Aš nežinau, kas jį pagamino, bet jiems padėkokite, nes pagamintas tikrai gerai.

Dviratį gavau dovanų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Dviračio dovanojimas net buvo patvirtintas Seimo nutarimu.

Už ką? Kai buvau prezidentas, Lietuva vis prašydavo, kad paspausčiau savo valdžią statyti daugiau pasienio kontrolės punktų. Atsakiau, kad greitai čia nebus jokių sienų, o aš atvažiuosiu į Lietuvą dviračiu pasienyje net nesustodamas. Kai Lietuva įstojo į ES, buvo prisiminta, kad aš sutaupiau daug pinigų, nes neliepiau statyti pasienio kontrolės punktų.

Iki šiol saugau dovanos įteikimo nuotraukas. Tai buvo geriausia dovana, kokią esu kada nors gavęs.

– Ilgą laiką Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo geri. Šiuo metu – nelabai. Jūsų manymu, kodėl?

– Lietuvius visada vertinau kaip brolius.

Nežinau, kaip broliams pavyko susipykti, bet vis tiek esame pasmerkti būti kartu.

Mes gyvename vienoje šeimoje, vienoje sąjungoje, turime tai suprasti ir stengtis pašalinti visas kliūtis.

Taip, mes turime sudėtingą praeitį. Todėl silpnesni politiniai veikėjai, užuot kūrę naujas programas ir šalinę kliūtis, kovoja su praeitimi, su agentais. Tai lengviausias būdas. Kurį laiką taip bus, ypač tarp kaimynų, bet pamažu atsiras žmonių, kurie pradės dirbti šiandienai ir rytdienai, o istoriją paliks istorikams. Mes einame vieningos Europos link, todėl praeities baimių neturi likti. Viskas priklauso nuo mūsų. Šalinkime likusias kliūtis.

– Kaip galima būtų pagerinti lenkų ir lietuvių santykius?

– Nevykę veikėjai yra tokie silpni, kad neturi ką pasakyti, todėl krapšto istorijos temas, kovoja su praeitimi ir jos klaidomis, ieško užuovėjos kokiame XVII amžiuje. Bet jei kiekvienas iš mūsų pasakytų „Tai seni

dalykai, kalbi nesąmones“, šie žmonės greičiau pasitrauktų.

– Ką reikėtų žinoti, norint suprasti lenką?

– Pasaulis visada buvo padalintas. Padalijimai stabdė plėtrą ir trukdė gyventi.

Paskutinis padalijimas buvo padalijimas į komunistinį ir kapitalistinį blokus. Šiandien Europoje vis labiau atsisakome tokio mąstymo. Naikiname sienas, kuriame Europos valstybę. Valstybių interesai tampa antraeiliai. Pirmoje vietoje turėtų būti Europa. Turėtume apmąstyti, ką mes, būdami Europos valstybėje, galėtume nuveikti jos plėtrai, saugumui, gerovei.

„Dabar didvyriu taps tas, kuriam pavyks užmegzti gražius santykius su Lietuva.“

Mes turime savo kultūrą, savo tradicijas ir nenorime šito atiduoti kitiems, norime tai išsaugoti. Dalykais, kuriuos galima išlaikyti, reikia rūpintis, o dalykų, kurie trukdo plėtrai, reikia atsisakyti.

Nežinau, ar pamenate tokį atvejį. Baltarusija nepraleido Lenkijos lėktuvo per savo teritoriją. Jei kitoms valstybėms kils tokia mintis, pradėsime gyventi savo mažose valstybėlėse. Mes negalime to daryti.

Technologijos nuėjo taip toli – tiek gerąja, tiek blogąja prasme – kad mūsų karta turi pradėti plėsti organizacines struktūras. Mes kažką darome, bet tai senas stilius, senas elgesio modelis.

– Ką turite galvoje sakydamas „senas stilius“?

– Tai mąstymas, paremtas tuo, kas svarbiau, kas geresnė – Lietuva ar Lenkija? Kai knaisiojamasi po seniai padarytas klaidas, užuot kūrus naują elgseną. Toks mąstymas slopina plėtrą, gadina skonį. Mūsų pasaulį reikia statyti ne ant lenkų ar lietuvių patriotizmo – tai senojo stiliaus mąstymas.

Turime tapti Europos patriotais.

Iš teritorijų, dėl kurių kariavome, epochos pereiname į intelekto, informacijos, globalizacijos epochą. Tai kitas periodas, reikalaujantis kitų struktūrų ir kitokio mąstymo, o mes vis laikomės įsikibę senų įpročių.

– Jei turime tapti Europos patriotais, tai kas tada jums yra Europa?

– Globalizacija, kelionės be sienų, valstybių išsivystymo sulyginimas, socialinių skirtumų išlyginimas, mokesčių ir kelių kokybės suvienodinimas, medicinos paslaugų pagerinimas, pavyzdžiui, kad galėtumėme gydytis bet kur. Kol kas negalime sau to leisti, bet galime sudaryti darbų sąrašą.

Šįmet padarysime vieną, kitąmet sutvarkysime kitą, o po penkerių metų sugebėsime pašalinti trečią. Jei turėtų būti viena valstybė, ji privalo taip funkcionuoti, nes priešingu atveju kils konfliktai, kurie niekam nebus naudingi. Mes visi už tai brangiai mokame, todėl privalome pradėti mąstyti kitaip.

Reikėtų susodinti į oro balioną politikus, tegul jie pažvelgia į Europą iš viršaus, tegul pamato skirtumus tarp valstybių – vienai Dievas davė vandens, kitai – kalnus, bet nedavė derlingos žemės. Tada mes galėsime pasakyti, kad visi yra reikalingi. Nežinau, kaip galima būtų apskaičiuoti, bet būtina, kad kiekvienam būtų verta gyventi Europoje, kad visi būtų vertinami vienodai.

Reikėtų išsiaiškinti, kuri valstybė ką gamina. Jau dabar turėtume pradėti galvoti, nes gyvename amžiuje, kai svarbus yra visos Europos interesas, o ne Lietuvos arba Lenkijos. Pirmiausia yra Europa. Reikia kurti naujas struktūras, nes tai, kas buvo gerai XX amžiaus pabaigoje, dabar netenka prasmės.

Aš pats nerandu atsakymų į tris klausimus. Pirmasis klausimas – kokia turėtų būti ekonomika? Žinoma, nesiremianti komunistine ar kapitalistine sistema. Protestai Afrikoje ir kitose šalyse buvo nukreipti prieš kapitalizmą. Guodžia tik faktas, kad protestuotojai nesipriešino laisvos rinkos ekonomikai ir privačiai nuosavybei.

Taigi kapitalizmo ramsčiai lieka. Visa kita perbraukta.

Pagrindinis protestuotojų šūkis buvo, kad už nedarbą atsakingi ne politikai, o tik kapitalistai. Bet politikai taip pat turi prisiimti atsakomybę už nepakankamą užimtumą. Kažkas man aiškino, kad mes negalime sau leisti daug dalykų. Bet juk mes negalime sau leisti ir masinio nedarbo – nei Lenkija, nei Lietuva, nei Europa, nei pasaulis.

Praėjusioje epochoje mes lenktyniavome, kas greitesnis. Viena valstybė norėjo užvaldyti kitą valstybę, todėl silpnieji atkrisdavo. Dabar taip nebelenktyniaujame, todėl turėtume užsiimti vidutiniais ir tais, kuriems nepasisekė. Jiems reikia sukurti programas ir struktūras, jiems reikia duoti darbo, o iš to visi uždirbtume.

Apie tai ir turėtų galvoti šiandienos politikai. Negalima gyventi istorija, reikia galvoti apie tai, kaip įdarbinti bedarbius. Tai yra bandymas atsakyti į pirmąjį klausimą.

Antrasis klausimas – demokratija. Senoji demokratija užsidarydavo valstybės viduje ir suteikdavo žmonėms teisių. Naujajai demokratijai reikėtų priskirti įvairių pareigų. Be to, negalima leisti, kad toje pačioje aikštėje vienu metu vyktų ir futbolo rungtynės, ir bokso mačas. Reikia susitarti – ar kovojame akmenimis, ar sprendžiame reikalus taikiai?

Mokykloms ir universitetams turėtų būti gėda, kad vis dar yra žmonių, kovojančių akmenimis. Anoje epochoje tai buvo priimtina, pats taip kovojau, bet ne dabar.

Ir trečias svarbus klausimas – ant kokių pamatų visa tai statysime? Pusė pasaulio man atsako – ant laisvės. Asmens laisvė, laisvoji rinka ir įstatymai. Kita pusė sako: „Nieko nepastatysite, egoizmas ir gudrumas anksčiau ar vėliau jus vis tiek apgaus.“ Privalome naują pasaulį kurti vertybių pagrindu. Ne religijos, nes reikėtų atsižvelgti į įvairių religijų vertybes. Reikėtų sukurti dešimt pilietinių įsakymų, kurie pasakys, kaip auginti vaikus, kaip mokyti mokyklose, kaip teisti teismuose. Dešimt įsakymų turėtų būti pamatai. Tada mes turėsime galimybę sukurti gražų pasaulį.

Pasaulis | 13

15min • 2013 m. birželio 21 d.

ant lietuviško dviračio Šiandien mes gyvename pereinamajame laikotarpyje – iš atskiros valstybės epochos, kuri žlugo, į epochą, kuri prasidėjo kartu su Europos valstybe ir globalizacija. Nauja epocha reikalauja programų ir struktūrų korektūros, nes naudojamės pasenusiomis programomis, struktūromis, pasenusiu mentalitetu.

– Bet Europos istorija yra ne kas kita kaip krikščionybės istorija. Tačiau Dievo Europoje nebėra – Dievas išbrauktas iš ES konstitucijos, kryžius metamas iš mokyklų. Kaip tai dera su jūsų piešiamu idealios Europos paveikslu?

– Ar, jūsų nuomone, apskritai egzistuoja ta europietiška tapatybė?

– Egzistuoja, tačiau reikėtų ją lokalizuoti. Ši tapatybė egzistavo prieš tūkstantį metų, prieš du tūkstančius. Dabar tai nauja tapatybė, nes gyvename naujoje epochoje. Ne teritorijų epochoje, o intelekto ir globalizacijos.

Kažkada lenko tapatybė buvo jo patriotizmas – karas su vokiečiais ir rusais. Tai buvo didvyriškumas.

Kuo daugiau žmonių nušovėme, tuo didesnius paminklus sau statėmės. Mūsų anūkai, proanūkiai pasakys: „Ką senelis darė – vietoj to, kad būtų ėjęs tartis, jis pa-

„Į istoriją mano vardas bus įrašytass kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą, tačiau nieko nesukūrė ir turbūt nieko nebesukurs.“

– Gerai, kad palietėte šią problemą. Kažkada bijojome Dievo ir bijojome kaimynų.

Tokia tvarka mus vienijo. Kas bus dabar, kai nebebijome Dievo ir nebijome kaimynų? Ar žinote, kas bus? Aš žinau.

Dirbančiųjų masės ieškos teisingumo ir sugriaus viską, kas buvo pastatyta. Jie paklaus: „Iš kur tavo senelis gavo pinigų?“ Jūs atsakysite: „Iš mano prosenelio.“ O iš kur gavo prosenelis? Geriau neprisipažinti, kad turite ką nors, kas ne visai teisėtai buvo įsigyta. Dirbantieji trokš teisingumo ir sugriaus kapitalistinę sistemą, kuri veikė remdamasi Dekalogu.

Dabar, kai šios vertybės miršta, patenkame į didžiulę anarchiją. Sudėtinga bus sustabdyti procesą, kuris jau prasidėjo. Nebent spėsime atsakyti į mano minėtus tris klausimus. Jei spėsime, gerai. Tačiau tie klausimai turi būti išdiskutuoti. Ir turi atsirasti politikų, kurie sukurs naujas programas ir struktūras. Diskusijas reikėtų paspartinti, kad spėtumėme iki didelių revoliucijų, kurios netrukus gali prasidėti.

minklus statėsi, o mes dabar turime mokėti mokesčius už tai, kad jis daugiau žmonių nužudė.“ Nereikėjo kariauti – geriau reikėjo susitarti. Ar mes privalėjome žudyti?

Taip buvo, mes tai darėme, bet mūsų provaikaičiai to nedarys.

Bus pastatytas paminklas Gdansko laivų statykloje, kurioje mes labai sunkiomis sąlygomis, bet taikiai ir išmintingai išsprendėme konfliktą. Todėl neįmanoma venareikšmiškai atsakyti į klausimą dėl Europos identiteto.

– Vis dėlto, kas jums yra didžiausias Lenkijos didvyris?

– Žinote, tai priklauso nuo laikotarpio.

– Šiandien.

– Šiandien laukiu protingai kalbančių žmonių, kurie priima tinkamus sprendimus, nevengia sudėtingų temų, sąžiningai besielgiančių, pasisakančių už kūrimą ir manančių, kad praeitis nėra svarbi.

– Ar yra tokių žmonių?

– Yra. Vis dėlto yra, tačiau jie dar mažai žinomi, nes mumyse vis dar laimi senieji įsitikinimai. Vis dar teikiame pirmenybę kalavijui ir riksmams. Vis dar mąstome senoviškai. Sunku įvardyti didvyrį. Galima įvardyti demagogijos didvyrį, senosios, naujosios ekonomikos...

– Istorijos. Ar Tadas Kosciuška jums irgi ne didvyris?

–Tai skirtingos epochos. Šaudė, žudė.

Mūsų anūkai to netoleruos. Jie pasakys: „O kokio velnio jis tai darė?“ – Kovojo už Lietuvos ir Lenkijos laisvę.

– Tai buvo teritorijų epocha, kai atimdavome teritorijas iš kitų, kai mus užkariaudavo, kai iš mūsų darydavo agentus tam, kad išduotume. Tokia buvo epocha.

T.Kosciuška buvo tos epochos didvyris.

Tačiau tie laikai jau praėjo.

Dabar didvyriu taps tas, kuriam pavyks užmegzti gražius santykius su Lietuva, tas, kuris sukurs naująją realybę, kurios dar nebuvo. Ar yra tokių žmonių? Be abejo, yra, bet mažai žinomi, nes naujoji epocha tik kuriasi. Turėtume dar išsibarti ir suprasti daugelio dalykų esmę.

– Ar Lenkijoje ir Lietuvoje yra politikų, siekiančių susitarti?

– Buvau puikus maištininkas. Kaip tik išeinu iš tos muštynių epochos. Man pavyko užbaigti tuos reikalus. Pavyko nuversti senąją tvarką ir duoti galimybę naujajai.

Tačiau nevaidinau ir nebevaidinu naujosios tvarkos kūrėjo vaidmens. Nesu tuo patenkintas. Norėčiau kurti. Norėčiau, kad mano idėjos, kurių turėjau ir turiu, praverstų naujajai tvarkai.

Man reikėjo antrosios prezidento kadencijos. Norėjau pradėti tuos darbus, apie kuriuos kalbu, tačiau likimas nesuteikė man tokios progos – pralaimėjau prezidento rinkimus. Galbūt tam dar nebuvo atėjęs laikas. Į istoriją mano vardas bus įrašytas kaip žmogaus, kuris baigė šalių padalijimo, karų, revoliucijų epochą ir suteikė šansą, tačiau nieko nesukūrė ir turbūt nieko nebesukurs. Esu jau per senas.

Sunku prasibrauti, senamadiška mūsų mąstysena. Kad ir santykiai su Lietuva.

Apie ką mes kalbame? Likvidavus sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos – toliau bartis?

Juk ne dėl to tai padariau.

Datos ir skaičiai L.Walęsai rugsėjo 29 d. sukaks 70 metų.

1967 m. – pradėjo dirbti elektrotechniku Gdansko laivų statykloje. 1969 m. – vedė Danutą Golos. Su ja susilaukė 8 vaikų. Vienas jų – 37 metų Jaroslawas – kaip Piliečių platformos atstovas išrinktas į Europos parlamentą, jo biuras – netoli tėvo biuro.

1970 m. – įkalintas metams už dalyvavimą streike, kurio metu milicija sušaudė daugiau kaip 80 darbininkų.

1976 m. – atleistas iš darbo ir įtrauktas į juoduosius sąrašus. 1978 m. – su Andrzejumi Gwiazda organizuoja nelegalią Pamario laisvają profsąjungą.

Vėl areštuotas. 1980 m. – grįžta į laivų statyklą. Rugpjūčio 14 d. tapo streiko statykloje vadu. Komitetas pervadintas „Solidarumo“ profsąjungos nacionaliniu koordinavimo komitetu. Jo pirmininku išrenkamas L.Walęsa.

1981 m. gruodis – po karinės padėties įvedimo 11 mėnesių internuotas šalia tuometės SSRS sienos.

1983 m. – apdovanotas Nobelio taikos premija.

1988 m. – reikalaudamas „Solidarumo“ profsąjungos pakartotino pripažinimo organizavo dar vieną streiką Gdansko laivų statykloje. Po 80 dienų streiko valdžia sutiko pradėti apskritojo stalo derybas. 1989 m. – „Solidarumas“ laimi laisvus rinkimus į Parlamentą.

1990 m. – išrenkamas Lenkijos prezidentu.

– O kaip Rusija, ar ji jau nebegrasina Lietuvai ir Lenkijai?

– Esame pasmerkti būti greta, todėl anksčiau ar vėliau suprasime, kad Varšuvai geriau užmegzti tiesioginius kontaktus su Maskva, o ne daryti tai per Vašingtoną.

Venkime konfliktų su kaimynais. Tvarkydami mūsų šalis, galvokime, kaip galėtume prisitaikyti prie kitų – lyg Lego kaladėlės. Iš kurių galima pastatyti daug dalykų.

Vykstanti globalinė standartizacija leidžia sukurti daug dalykų.

Nukelta į 14 psl.

>>>

14 | Pasaulis >>>

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Atkelta iš 13 psl.

Rusija irgi vis labiau suvokia, kad tai, kas buvo įmanoma Stalino laikais, gal ir buvo neblogai, tačiau tai netinka šiai epochai. Gal ir dabar paprasčiau būtų pasakyti: „Klausyk, jei neiškasi dešimties metrų griovio, tai nušausiu tave.“ Bet šioje epochoje tokiais metodais nieko gero nepasieksi. Geriau bendradarbiauti su laisvomis šalimis, nei su pavergtomis.

Rusija irgi tuo įsitikina. Rytdienos Rusija – tai demokratinė Rusija. Ji reikalinga pasauliui, bet tik demokratinė, laisva. Rusija eina ta kryptimi, bet daro tai lėčiau, ten vis dar daug neteisybės, todėl ji turi savo tempą, kuris skiriasi nuo mūsų.

– Kokia buvo blogiausia jūsų gyvenimo diena?

– Manęs ji dar laukia. Iki šiol man pavykdavo išspręsti visus kryžiažodžius – sudėtingus ir lengvesnius. Dalyvavau įvairiuose įvykiuose, negalėčiau ištraukti iš jų vienos grandies, nes subyrėtų visa grandinė. Viską, ką dariau, dariau tik galvodamas apie laisvą Lenkiją, laisvą Lietuvą, apie kitokį pasaulį. Nepadariau nieko nereikalingo.

– Kuri Lenkijos vieta jums pati gražiausia?

– Net nemąsčiau apie tai. Tik žinau, kad negaliu padaryti taip, kad viskas čia būtų gražu. Bet, jei viskas būtų gražu, nebegalėtume palyginti, o be nulio nėra vieneto, be blogio nėra gėrio, be bjaurumo – grožio.

Tiesą sakant, visa šalis man patinka, aš niekada nesikelčiau gyventi kitur. Trumpam – taip, man patinka kitos vietos, bet tik trumpam. Aš esu lenkas ir pasiliksiu čia.

kareiviai – susijungėme, kai popiežius padėjo mums susijungti, susirinkti bendrai maldai, pamatėme, kad mūsų yra daug.

Tai buvo „Solidarumas“, kuris pakėlė komunizmo naštą.

Maniau dar tada, kad solidarumo prireiks ne tik Lenkijai, bet ir Europai, ir pasauliui. Tačiau kiekvienas turi skirtingą naštą. Man nepavyko. Šiandien, kai taip stinga solidarumo, negalima pamiršti visų tų žmonių, kurie liko kažkur toli.

– Ar turite svajonių? Jei taip, kokios jos?

– Labai nenorėčiau patekti į pragarą. Esu tikintis žmogus, praktikuojantis katalikas, todėl norėčiau už mano žygdarbius vis dėlto nepatekti į pragarą, nes, kaip žinote, pragare sutiksi Staliną ir Leniną, jie buvo generolai, o aš tik paprastas brigadininkas, todėl jie įsakinėtų man ir kankintų už komunizmo sugriovimą. Tai nėra juokinga.

Esu tikintis žmogus.

Šią nuotrauką su interviu autoriais V.Savukynu (kairėje) ir R.Valatka L.Walęsa tuoj pat patalpino į savo blogą. „15min“ nuotr.

– Gdanske?

– Tai mano pasirinktas miestas. Pirmą kartą į Gdanską atvažiavau būdamas septintokas. Keliavome traukiniu, kuriame baisiai dvokė žuvimi. Man, kilusiam iš Vidurio Lenkijos, nepatiko šis miestas. Po kažkurio laiko grįžau – turėjau bilietą iki Gdynės, bet traukinyje nebuvo baro, todėl išbėgau į peroną, norėdamas ko nors atsigerti. Traukinys tuo metu išvažiavo, o aš taip ir likau Gdanske.

Pamilau Gdanską ir nekeisčiau jo į jokį kitą miestą. Net nežinau – kodėl. Gal todėl, kad čia turiu žmoną, vaikus, kad čia praleidau gražiausias jaunystės akimirkas. Tai yra mano pasirinktas miestas. Kai sutikau

čia gimusį vokiečių rašytoją Gunterį Grassą (Nobelio premijos laureatas, išgarsėjęs romanu „Skardinis būgnelis“, kurio veiksmas vyksta Gdanske, – aut. past.) ir pasikeitėme knygomis, jam užrašiau: „Gdanskiečiui pagal gimimą – gdanskietis pagal pasirinkimą.“ G.Grassas yra gdanskietis nuo gimimo, aš – gdanskietis iš pasirinkimo.

– Kada atvažiuosite į Lietuvą dviračiu?

– Turiu daug darbų, negaliu ištrūkti.

Mėgstu Lietuvą, ten yra gražių vietų. Kartu statėme Vilnių – miestą, kuris mus kiršino ir jungė. Visa tai mums yra bendra, Vilniuje jaučiuosi kaip savo namuose. Dėl to ilgiuosi. Vilnelėje meškeriočiau. Kada nors man turbūt pavyks atvažiuoti. ***

– Kokią vietą dabar Lenkijoje užima „Solidarumas“?

–„Solidarumo“ filosofija buvo paprasta – jei negali pakelti naštos, paprašyk pagalbos, kad galėtum ją pakelti. Tuomet našta „Solidarumui“ buvo Sovietų Sąjunga, komunizmas. Kai mes – studentai ir

Po interviu L.Walęsa užsivilko švarką – bendrai nuotraukai, kurią jo padėjėjas padarė jo „iPad“. Prezidentas pats čia pat patalpino ją į savo blogą. Atsisveikiname.

Mūsų palydovai sako, kad mums pasisekė – prezidentas šįryt buvo puikiai nusiteikęs.

16 | Sportas

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Csaba Laszlo Lietuvos futbolo Paulius Cubera p.cubera@15min.lt

Emocionalus, tačiau taip pat ir griežtas, daug kalbantis, bet dažnai – apie nieką. Tokią reputaciją Lietuvoje per daugiau nei metus susikūrė 2012-aisiais metais Lietuvos futbolo rinktinės vairą iš Raimundo Žutauto perėmęs 49-erių metų vengras Csaba Laszlo. „Kai čia atvykau, girdėjau ir tokių, kurie sakė, kad būti Lietuvos rinktinės treneriu yra kvailystė. Tačiau aš esu kovotojas ir man patinka kurti kažką iš nieko – tai stumia į priekį. Nors nesu lietuvis, tačiau jaučiuosi šalies dalimi“, – teigė C.Laszlo.

Nauja talentų paieškos sistema Vyrų rinktinę treniruojantis C.Laszlo akylai stebi ir Lietuvos jaunuosius futbolo talentus, žaidžiančius U-19 ir U-21 rinktinėse. „Mano įtaka jaunimo komandoms po truputį auga. Aišku, nenurodinėju, kaip reikia žaisti, ar kokius futbolininkus kviesti į komandą, tačiau dažnai stebiu jų rungtynes, vykstu su komandomis į mačus išvykose.

Stengiuosi treneriams patarti, pasiūlyti

Ieškodamas, kas pakeis dabartinės rinktinės senbuvius, C.Laszlo ragina keisti jaunimo ugdymo sistemą.

B.Barausko/BFL nuotr.

idėjų ar ištaisyti jų klaidas. Mano tikslas, kad ateityje U-21 rinktinė ir vyrų komanda turėtų vieną žaidimo modelį, vieną sistemą“, – savo viziją atskleidžia strategas.

Jis giria Lietuvą už tai, kad turime Nacionalinę futbolo akademiją, bet norėtų, kad daugiau žaidėjų iš akademijos galėtų žaisti „A lygoje“. „Kai su jaunu futbolininku dirbi ketverius metus, investuoji į jį pinigus, laiką, trenerių žinias, norėtųsi, kad jis gautų galimybę tęsti savo karjerą. Jeigu šalies klubai nesuteiks galimybių tokiems žaidėjams, o vietoje jų kviesis legionierius, lyga taps ne tokia įdomi vietiniams žiūrovams, o vėliau ir rinktinė neturės, iš ko pasirinkti žaidėjų.

Nesu nusistatęs prieš legionierius, bet manau, kad žaidėjas iš užsienio turi būti žymiai geresnis už vietinį. Puikus to pavyzdys – „Žalgirio“ lenkas Jakubas Wilkas, kuris

T.Lukšio/BFL nuotr.

Niekur neišvyks?

Savaitraščio „15min“ pokalbis su futbolo specialistu prasidėjo nuo gandų apie vengro išvykimą į Škotijos „Kilmanrock“ komandą. Dvejus metus su Edinburgo „Hearts“ klubu dirbęs ir 2008–2009 metais išrinktas geriausiu Škotijos treneriu, C.Laszlo tikino, kad niekur nesirengia išvykti. Anot trenerio, bet kuris jo norintis klubas pirmiausia turi kreiptis į Lietuvos futbolo federaciją (LFF). „Mano sutartis su LFF galioja iki 2014-ųjų vasaros, tačiau jau esame preliminariai sutarę, kad ją pratęsime iki 2016 metų. Aš tikiu, kad galiu turėti komandą, kuri prasimuš į Europos čempionatą“, – optimizmo dar neprarado C.Laszlo. Žmoną ir du vaikus Škotijoje palikęs C.Laszlo Lietuvoje būna visą laiką: „Ne tik kelios dienos prieš rinktinių varžybas, kaip kiti treneriai.“ Kai Lietuvos rinktinė nežaidžia rungtynių, treneris LFF būstinėje pasirodo 9-tą ryto ir dirba iki 17–18 valandos.

Tiesa, kabinete rinktinės strategas neužsisėdi. Nemažai laiko suryja kelionės stebėti Lietuvos rinktinės žaidėjų bei kandidatų: „Neretai su trenerių štabu vykstame į Latviją, kur žaidžia nemažai lietuvių, į Lenkiją – stebėti Emilijaus Zubo (rinktinės vartininkas, – red. past.). Man nepatinka tvarkyti visko vien telefonu.“ Žurnalistų ir aistruolių matomas dažniausiai kostiumu arba sportine apranga vilkintis vengras paprastą darbo dieną „pagautas“ biure vilki džinsus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Matyti – sportiškas vyras.

Atvykęs dirbti į Lietuvą C.Laszlo dažnai išbėgdavo į aikštę pasivaržyti su bendraamžiais ar jaunesniais, bet dabar futbolo batelius išsitraukia vis rečiau.

Treneris, būdamas vos 27-erių, dėl traumų buvo priverstas baigti žaidėjo karjerą, bet ir dabar nėra visiškai sveikas: „Šiandien lankiausi pas medikus, turbūt darys ir magnetinį rezonansą, nes mano keliai leidžia vis mažiau.“

„Niekur nemačiau tokių išdidžių žmonių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą.“

tikrai ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvoje žaidžiančių futbolininkų“, – sako treneris.

Strategas dažnai stebi „A lygos“ rungtynes Vilniuje, nuvažiuoja ir į kitus miestus – Kauną, Šiaulius, Klaipėdą. „Labai svarbu, kad klubų prezidentai, treneriai ir žaidėjai jaustų, kad rinktinės treneris juos mato, domisi žaidėjais, palaiko ryšį. Klubų akademijos turi savo planus, savo metodikas, aš negaliu nuvažiuoti ir mokyti juos dirbti. Aš norėčiau, kad su klubų akademijomis daugiau bendrautų Nacionalinė futbolo akademija. Mano kitų metų tikslas – kartu parengti naują jaunimo rengimo planą“, – teigia C.Laszlo.

Anot jo, kiekvienam Lietuvos klubui reikia turėti skirtingų amžiaus grupių jaunimo komandas. Kartą per metus rinktinės trenerių štabas, jaunimo rinktinių treneriai ir kiti turėtų pamatyti geriausius įvairaus amžiaus jaunus žaidėjus viename turnyre.

Jis gali būti organizuojamas bet kur, tačiau jame tarpusavyje varžytųsi visos Lietuvos futbolo akademijos, o treneriai atsirinktų geriausius vaikus.

Pasak rinktinės stratego, nėra tikslo vėliau geriausius vaikus perkelti į nacionalinę akademiją – būtų renkamos visų amžiaus grupių jaunimo rinktinės, reikia surinkti ir U-14 komandą. Rengiant tokias peržiūras pro trenerių akis nepraslystų talentai, kurie nežaidžia nacionalinėje akademijoje. Panaši praktika taikoma ir Vokietijoje.

Silpnos rinktinės stiprybės Lietuvos rinktinės treneris pabrėžia, kad futbolas pasaulyje yra labai svarbus, todėl jam labai nepatinka, kad žiniasklaidos susidomėjimas futbolu mūsų šalyje yra nedidelis, o išauga tik atsitikus kažkam blogo: „Rašyti apie blogybes yra lengva, nes negatyvios naujienos sklinda labai greitai, o pozityvios – ne. Pozityvumas veda į priekį.“ Na ką gi, „15min“ priėmė C.Laszlo iššūkį ir paprašė jo išvardyti penkias Lietuvos rinktinės stiprybes. Treneris ėmė dėstyti lyg skaitydamas iš lapo: „Pirmiausia – vienybė. Pirmajame mače su Slovakija Edgaras Česnauskis buvo labai piktas, kad aš jį pakeičiau, tačiau po antrųjų rungtynių priėjo ir pasakė: „Treneri, tu pavertei mus komanda.“

Antra – noras pasikeisti ir kažką pasiekti, todėl žaidėjai nebijo naujovių, nebandytų dalykų.

Trečia – garbė būti rinktinėje. Kai pradėjau dirbti, futbolininkai į rinktinę atvykdavo lyg į šeimos išvyką – pirma vykdavo susitikti su šeima, draugais, agentu ir tik paskui į treniruotes. Dabar tai visiškai pasikeitė.

Ketvirta – taktinė disciplina. Atsakomybė aikštėje daryti taip, kaip daryta treniruotėse. Lietuvos rinktinė anksčiau praleisdavo daug įvarčių po standartinių situacijų, tačiau per šį atrankos ciklą – nė vieno.

Penkta yra ne stiprybė, o tikslas, kad tai taptų stiprybe. Žaidžiame stabiliai savo aikštės pusėje, tačiau ne paskutiniame

Csaba Laszlo karjera: Vengrijos ir Vakarų Vokietijos klubuose, tačiau aukščiausio lygio nepasiekė ir 27-erių metų baigė karjerą dėl traumų.

Išsilaikė UEFA trenerio licenciją ir pradėjo dirbti Vokietijos „BW Kerpen“ klube, vėliau treniravo Menchengladbacho „Borussia“ dublerių komandą.

2004 m. tapo Lotharo Matthauso asistentu Vengrijos nacionalinėje rinktinėje ir tuo pat metu treniravo „Ferencvárosi TC“ klubą. Komanda puikiai pasirodė UEFA taurėje ir tai C.Laszlo 2005 m. garantavo Vengrijos metų trenerio apdovanojimą.

2006 m. persikėlė į „Sopran“ klubą, kuris netrukus bankrutavo. C.Laszlo tapo Ugandos rinktinės treneriu, dirbo iki 2008 m.

2008–2010 m. vadovavo Edinburgo „Hearts“, su kuriuo Škotijos lygoje užėmė trečią vietą, pateko į UEFA Europos lygą ir tapo šalies metų treneriu.

2010 sausį iš „Hearts“ atleistas, tapo Belgijos klubo „Charleroi“ treneriu iki sezono pabaigos.

2012 metais paskirtas Lietuvos futbolo rinktinės treneriu.

Sportas | 17

15min • 2013 m. birželio 21 d.

rinktinę stato be plytų aikštės trečdalyje. Tai dabar yra didžiausias uždavinys – ne vien valdyti kamuolį, tačiau sugebėti atakas užbaigti smūgiais ir būti aktyvesni paskutiniame aikštės trečdalyje.“ Kritika – tik ne viešai Viešumoje C.Laszlo net ir po pralaimėjimų stengiasi būti optimistiškas ir nekritikuoja žaidėjų. Kodėl? „Visada kritikuoju žaidėjus, tačiau tai darau asmeniškai. – atsako treneris– Jeigu aš žurnalistams sakysiu, kad mes blogi – visi taip ir galvos. Esame komanda ir mano tikslas nėra išstumti du žaidėjus prieš sirgalius ir žiniasklaidą bei pasakyti – jūs žaidėte blogai. Nemanau, kad tai yra geras būdas.“ Už trenerį daugiau pasako žaidėjai. Štai vienas rinktinės lyderių 29 metų E.Česnauskis po mačo su Graikija teigė, kad jo karta jau nieko nepakeis.

C.Laszlo keista, kad tai pasakė būtent Edgaras. „Nuo mūsų pirmojo susitikimo jis pasikeitė turbūt daugiausiai – gerąja prasme. Jeigu jis taip pasakė, vadinasi, padarė išvadas iš mano kritikos. Edgaro žaidime pastaruoju metu matau didžiulę pažangą – jis iš tikrųjų nori kažką pakeisti ir bando tai daryti“, – vėlgi ne kritikavo, o pagyrė žaidėją treneris.

Tačiau kartų kaita – viena didžiausių šios rinktinės problemų. Netrukus pasitrauks garsiausi dabartiniai Lietuvos futbolininkai – 34 metų Deividas Šemberas, 31 metų Marius Stankevičius ir tuoj 35-erių sulauksiantis Tomas Danilevičius. Turime jiems pamainą? „Pakeitimo jiems nėra – tai vienas didžiausių galvos skausmų. – neslepia C.Laszlo.– Dėl to ir reikia naujos talentų sistemos, kad kuo greičiau surastume naujų danilevičių, šemberų ir stankevičių, kad ateityje nebūtų skylės. Tikiuosi, kad šie futbolininkai baigę karjeras padės futbolui. Nebūtinai jie turi dirbti treneriais. M.Stankevičius dar porą metų gali sėkmingai žaisti, tačiau jam reikia rasti klubą, kuriame galėtų tai daryti reguliariai. Mano nuomone, T.Danilevičius turi visas trenerio darbui reikalingas asmenines savybes, o D.Šemberas labiau tiktų kitokiam darbui. Matau jį ne tiek šalia aikštės, bet gal plėtojant futbolo rinkodarą, mezgant santykius su kitomis valstybėmis ir panašiai.“ Labai išdidūs ir daug išgeriantys Kalbėdamas apie Lietuvą C.Laszlo ne kartą prapliupo juoku, nes lietuviai yra labai įdomūs žmonės.

Treneris buvo įsitikinęs, kad alkoholio gėrimo varžybose niekas negali aplenkti britų, tačiau atvažiavęs į Lietuvą suprato klydęs: „Dabar manau, kad neįmanoma aplenkti lietuvių. Jei jūs sėdite, jūs geriate. Ir ne lengvus gėrimus, o degtinę – atrodo, kad geriama degtinė su degtine.“ Vis dėlto treneris pripažino, kad išgėrę lietuviai, kitaip nei britai, nesišlaisto gatvėmis.

Kitas C.Laszlo itin nustebinęs dalykas – lietuvių nemokėjimas stovėti eilėse. Trenerio teigimu, Vakarų Europoje yra normalu stovint eilėje prieš save palikti vietos, o ne susigrūsti, tačiau mūsų šalyje C.Laszlo jau išmoko to nedaryti. „Visur yra normalu prieš save palikti vietos, ypač stovint eilėje prie bankomato, tačiau kartą man taip užlindo už akių – net du žmonės! Tai ypač glumina, kai jau naudojiesi bankomatu, o kitas žmogus stovi taip arti, kad, atrodo, žiūri per petį.

Iš pradžių aš labai pykau, tačiau jau išmokau ir pats tarpus palieku mažesnius“, – kvatodamas pasakojo C.Laszlo.

Kuo lietuviai skiriasi nuo vengrų? „Jums didesnę įtaką padarė rusai, nes Vengrija buvo turbūt laisviausia šalis Rytų bloke. Iš vaikystės atsimenu, kad turėjome ir „Coca Cola“, ir „Lewi‘s“ džinsus, o Budapeštas buvo turbūt vienintelis miestas visame Rytų bloke, kuriame galėjai įsigyti „Playboy“ žurnalą“, – į prisiminimus leidosi treneris. Tačiau jis greitai randa ir panašumų: tiek vengrai, tiek lietuviai labai greitai adaptuojasi užsienyje, o savo šalyje visada labai maloniai priima svečius. O didžiausias panašumas – vengrai ir lietuviai yra labai išdidūs. „Niekur nemačiau tokių išdidžių žmonių. Visi tik ir tekalba, kokie mes buvome didūs, kokia mūsų turtinga istorija, mes praeityje darėme tą ir tą (garsiai juokiasi).

Panašiai ir sporte. Vengrija turėjo Ferencą Puškašą (legendinį Vengrijos futbolininką

– red. past.), o lietuviai – Arvydą Sabonį.

F.Puškašas jau mirė, nors ir padarė didžių dalykų, tačiau jo laikas praėjo. A.Sabonio kaip sportininko laikas irgi praėjo. Reikia ieškoti naujų žvaigždžių, o ne garbinti tik senas“, – pastebėjo C.Laszlo.

Atpažįsta krepšinio aistruoliai Kalbėdamas ne tik apie rinktinę, bet apskritai apie Lietuvą, vengras visada sako „mes“, „mūsų“. Jis jau savas Lietuvoje? „Taip sakau, nes čia yra mano namai, čia jaučiuosi gerai. Manau, kad ir žmonės tai pajunta, matydami mane čia. Aš nesu pirmas vengras Lietuvoje. Buvo toks Steponas Batoras – jis taip pat buvo iš Transilvanijos ir Lietuvai stengėsi duoti daug gero“, – istoriją priminė treneris.

Tačiau jis Lietuvoje dar nėra toks garsus,

kaip norėtų būti. Paklaustas, ar žmonės gatvėje jį atpažįsta, treneris nusikvatoja: „Pastarąjį pusmetį jau atpažįsta, tačiau linksmiausia, kad kai nueinu pažiūrėti krepšinio, aistruoliai mane atpažįsta kur kas dažniau nei futbolo rungtynėse. Tenka kur kas dažniau pasirašinėti, kartu nusifotografuoti. Futbolo rungtynėse mane atpažįsta rečiau – tikrai ne taip, kaip Vengrijoje, Škotijoje ar net Belgijoje.“ Su C.Laszlo kalbamės angliškai. Ar per metus Lietuvoje jis nė kiek neišmoko lietuviškai? „Aš suprantu beveik viską, ką žmonės kalba lietuviškai. Tačiau visi su manimi kalba angliškai, todėl ir aš esu priverstas kalbėti angliškai, tad neišmokstu lietuviškai. Moku daug žodžių ir juos „pagaunu“, jei nekalbate labai greitai“, – atsako treneris, bet atsisveikina angliškai.

Mitai apie margariną seniai sugriauti Nesiliaujančios diskusijos apie tai, ką geriau valgyti – sviestą ar margariną, paskatino pasidomėti, iš ko ir kaip gaminamas margarinas, kokie jo privalumai ir trūkumai.

Vis dažniau girdime mitybos specialistų ir medikų raginimus vartoti kuo mažiau gyvulinių riebalų – sviesto, grietinės, riebių sūrių – ir keisti juos augalinės kilmės riebalais.

Margarinas – viena iš tokių alternatyvų.

1 2

Šiandieninis mokslas septynmyliais žingsniais skuba ne tik medicinos, farmacijos srityse, jis įžengęs ir į maisto pramonės sritį. Ką tai reiškia mūsų kasdieniam stalui? Ogi visiškai kitokias margarino gamybos technologijas.

Viskas, ką žinojome apie margariną, pasirodo, virto senais mitais. Todėl šįkart aptarsime, kaip išsirinkti kokybišką margariną.

3 4

Mitas

1

Sveikatai kenksmingi transriebalai.

Tiesa Daugelį metų margarinas buvo gaminamas iš dalies sukietinant aliejuje esančius riebalus. Šio proceso metu, margarinuose susidarydavo vadinamieji transriebalai. Toks pat procesas natūraliai vyksta karvės skrandyje, todėl transriebalų yra ir riebiuose pieno produktuose. Mokslininkai įrodė, kad transriebalai didina cholesterolio kiekį kraujyje, o tai lemia širdies ir kraujagyslių ligas.

Mokslininkai atrado, kad aliejuje esančius riebalus sukietinus ne iš dalies, o visiškai, transriebalai nesusidaro. Todėl nuo 1995 metų maisto gamybos lyderiai pakeitė margarino gamybos procesą ir ėmėsi eliminuoti transriebalus iš margarino. Taigi šiandien didesniu transriebalų šaltiniu tapo sviestas, o ne kokybiškas margarinas.

2 3 4

Dirbtinis produktas.

Margarinas neturi sveikatai naudingų omega-3 ir omega-6 rūgščių

Margarinas neturi sveikatai reikalingų vitaminų

Margarinas taip pat gaminamas gamykloje, ir jo sudėtinės dalys taippat natūralios – augaliniai aliejai, pieno proteinai, vanduo, druska, citrinos rūgštis, prieskoniai, vitaminai ir t.t. Sviestas yra laikomas natūraliu ne dėl to, kad jį vis dar gamina močiutė rankomis kaime, o dėl to, kad jis gamyklose gaminamas iš natūralių medžiagų.

Kokybiškas margarinas šiandien gaminami iš geriausio aliejaus mišinio. Būtent todėl margarine yra didesnis omega-3 ir omega-6 rūgščių kiekis. Šios rūgštys labai svarbios žmogaus sveikatai. Todėl mūsų mitybai margarinas gali tapti vienu iš svarbiausių ominėtų medžiagų šaltiniu.

Kad organizmas pasisavintų A, D, E vitaminus, reikia riebalų, todėl margarino gamintojas praturtina savo produktus šiais vitaminais. A ir D vitaminų žmonės gyvenantys mūsų geografinėje juostoje gauna per mažai, todėl valgant margariną galima lengvai panaikinti šių vitaminų deficitą.

Mitybos specialistai pataria Sviestą drąsiai keiskite kokybišku margarinu – jis gaminamas iš natūralių medžiagų ir nekenkia sveikatai.

Skaitykite margarino etiketes ir rinkitės tuos margarinus, kurie turi kuo didesnį mononesočiųjų ir polinesočiųjų (Omega 3 ir 6) riebalų rūgščių kiekį, bet kuo mažesnį sočiųjų riebalų rūgščių kiekį. Didesnis nesočiųjų riebalų rūgščių kiekis liudija apie geresnę margarinui naudojamų aliejaus kokybę. Sotieji riebalai, gaunami su gyvulinės kilmės riebalų, kelia pavojų širdžiai, kraujagyslėms, didina cholesterolio kiekį.

Tikrinkite, koks kalorijų kiekis gaunamas vartojant produktą – rinkitės margarine, kuriame yra kuo mažiau kalorijų.

Riebalai turi sudaryti iki 30 proc. viso dienos raciono.

Riebalai gaunami iš gyvulinės kilmės produktų, gali sudaryti iki 10 proc.

Rubrika | 19

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Žalias ir baltas ratas Nerijus Kesminas redakcia@15min.lt

Antrasis „SMScredit.lt A lygos“ ratas apsisuko po „Žalgirio“ ženklu. Vilniaus futbolo komanda dominavo nuo pradžios iki pabaigos, o per pastarąsias šešerias besąlygiškai laimėtas rungtynes įmušė net 28 įvarčius.

Volas. Per aštuonerias rato rungtynes „Žalgiris“ prarado vos du taškus, kai sužaidė lygiosiomis su „Šiauliais“. Žali ir balti įmušė 30 įvarčių, o varžovams tokiu džiaugsmu leido pasimėgauti vos dukart. Dviejų taškų deficitą, kurį turėjo po pirmojo rato, palyginti su tuomečiu lyderiu Klaipėdos „Atlantu“, vilniečiai pavertė šešių taškų persvara prieš artimiausius persekiotojus.

Taškai. „Žalgiris“ per antrąjį ratą surinko 22 taškus. „Ekranas“ savo sąskaitą papildė 19, „Atlantas“ ir Marijampolės „Sūduva“ – po 14, Gargždų „Banga“ – 10, Pakruojo „Kruoja“ – 8, Alytaus „Dainava“ – 7, „Šiauliai“ – 5, Tauragės „Tauras“ – 3 taškais. Palyginti su pirmuoju ratu, didelį žingsnį į priekį žengė ne tik „Žalgiris“, bet ir „Banga“.

Buksuoti ėmė „Atlantas“, didžiąją rato dalį klimpo „Kruoja“, o „Šiauliams“, vertinant surinktus taškus, ši sezono atkarpa tapo tikra tragedija.

Lenkai. Vilniaus komandos puolimo lyderiai antrajame „SMScredit.lt A lygos“ čempionato rate buvo legionieriai iš Lenkijos.

Kamilis Bilinskis per septynerias žaistas rungtynes įmušė 9 įvarčius, Jakubas Wilkas pridėjo 3 bei nudžiugino komandos draugus penkiais rezultatyviais perdavimais.

žiūrovams, daugiau treniruosis“, – reziumavo „Atlanto“ treneris Konstantinas Sarsanija po to, kai klaipėdiečiai, sugrįžę į savo stadioną, pusantro tūkstančio žiūrovų akivaizdoje 4:0 sumušė „Taurą“, bet rungtynių pabaigą žaidė blankiai.

Gimdymas. Praėjusi savaitė buvo kupina įvykių „Ekrano“ prezidentui Aušriui Labinui. Panevėžiečių klubo vadovas tapo tėvu, o po pergalės prieš „Šiaulius“, kuri buvo išplėšta paskutinėmis rungtynių sekundėmis, A.Labinui liko konstatuoti: „Antras gimdymas per savaitę.“ Kukliai. Kalbant apie surinktus taškus, „Ekranas“ išlaiko čempionišką ritmą dvikovose su vidutiniokais ir autsaideriais. Panevėžiečių bėda – akistatos su pagrindiniais konkurentais. Antrajame rate „Ekranas“ vėl

pralaimėjo „Žalgiriui“, o „Atlantui“ išsigelbėti leido, kai Klaipėdoje praleido įvartį pačioje rungtynių pabaigoje. Per ketverias rungtynes su čempionato lyderiais Panevėžio komanda surinko vos vieną tašką.

Permainos. Ratą „Ekranas“ baigė be puolėjo Artūro Rimkevičiaus, išvykusio ieškoti didesnių pinigų net į Brunėjų. Su „SMScredit.lt A lyga“ atsisveikino ir būrys kitų žaidėjų. Pakruojo „Kruoją“ paliko Tomas Miklinevičius, „Šiauliai“ atleido net penkis futbolininkus.

Penki. Šis skaičius šiauliečių klubui antrajame rate buvo magiškas. „Šiauliai“ ne tik surinko tiek taškų, bet ir tiek

žaidėjų per vieną dieną atleido bei griežtai pareiškė, kad nekomentuos, kodėl. Atsisveikinti su Šarūnu Jurevičiumi, Deivydu Lunskiu, Tomu Snapkausku, Marko Rašo ir vienu rezultatyviausių čempionato žaidėjų Georgijumi Alaverdašvili Saulės miesto klubą paskatino pralaimėjimas Alytaus „Dainavai“. Šiauliečiai pralaimėjo rungtynes, kuriose praleido penkis įvarčius.

Užribyje. „Sūduva“ pastaruoju metu rungtyniavo ne tik be traumuotų Karolio Chveduko bei Mariaus Šoblinsko, bet ir be trenerio Dariaus Gvildžio pasitikėjimą praradusio brangiausio lygos legionieriaus brazilo Rafaelio Ledesmos. Šis futbolininkas birželio pradžioje net galėjo sau leisti atstovauti Lietuvoje gyvenančių brazilų komandai turnyre, skirtame LRT vasaros sezono pristatymui.

Badas. „Kruoja“ antrąjį ratą baigė dviem laimėtomis rungtynėmis. Pasotinti pergalių alkį pavyko po ilgos pertraukos – iki tol Pakruojo komanda „SMScredit. lt A lygoje“ buvo pralaimėjusi devynerias rungtynes iš eilės.

Prakiuro. „Banga“ rato pradžioje tiesiog siautėjo. Komandos vairą per-

Dabar visiems kreditams nuo 500 Lt, net –

50% NUOLAIDA. Kreditą per 15 min. gali gauti www.smscredit.lt, kioskuose „Lietuvos spauda“ bei parduotuvėse „R-Kiosk“.

Palyginti su pirmuoju ratu, didelį žingsnį į priekį žengė ne tik „Žalgiris“, bet ir „Banga“. Buksuoti ėmė „Atlantas“.

Traumos. Žaidėjų sveikatos problemos nuolat kaišiojo pagalius į „Atlanto“ ratus.

Traumą išsigydė Tadas Eliošius, bet klaipėdiečiams vienu ar kitu metu teko verstis be kitų lyderių – Kazimiero Gnedojaus, Mariaus Papšio. Ratą „Atlantas“ baigė be rezultatyviausio savo snaiperio Evaldo Razulio, kuriam skilo pėdos kaulas.

Frazė. „Nenorėjo 20 minučių žaisti

„SMScredit.lt A lygos“ rėmėjai

„Žalgiris“ antrajame rate prapliupo įvarčiais.

J.Petrulio/„Žalgiris“ nuotr.

ėmusio Mindaugo Čepo treniruojama komanda tris dvikovas iš eilės laimėjo tuo pačiu rezultatu – 4:1. Vėliau gargždiškių puolimo banga nuslūgo, bet išsikapstyti iš autsaiderių grupės bei priartėti prie turnyro lentelės viduryje esančių komandų „Bangai“ pavyko.

Permaina. „Dainavą“, tada, kai komandai vadovavo Gedeminas Jarmalavičius, mušė, kas netingėjo. Klubas ryžosi permainoms, kurios padėjo bent laikinai pagerinti rezultatus. Dariaus Urbelionio vadovaujami alytiškiai laimėjo dvejas rungtynes iš trejų.

Dugne. „Tauras“ ratą pradėjo pergale išvykoje prieš „Kruoją“, bet šie taškai liko vieninteliai, kuriuos Tauragės komanda iškovojo per antrąjį „SMScredit.lt A lygos“ čempionato ketvirtį. „Po rungtynių su „Žalgiriu“ sakiau, kad mums nebėra kur kristi.

Bet mes vis dar krentame“, – vienu metu pratrūko treneris Aliaksandras Brazevičius.

20 | Skelbimai VILNIUS

15min • 2013 m. birželio 21 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

Esi ambicingas ir trokšti iššūkių?

Ieškai papildomo uždarbio?

Esi puikus pardavėjas?

Jei taip – prisijunk prie mūsų!

KAUNAS

„Biuro“ - laikino įdarbinimo ir personalo atrankos lyderė Baltijos šalyse. Mūsų klientas - „Provident Finansai“ yra Tarptautinės Asmeninių Finansų grupės (International Personal Finance, www.ipfin.co.uk) dalis – pirmaujanti vartojimo kreditų tarptautinė kompanija, kurios verslo patirtis viršija 100 metų. Mes siūlome tumpalaikius kreditus be užstato, atsakingai pristatomus klientams į namus. Šiuo metu mes aptarnaujame daugiau nei 2,4 milijono klientų šešiose sparčiai besivystančiose šalyse (Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ruminijoje, Lenkijoje bei Meksikoje) ir esame įtraukti į Londono bei Varšuvos vertybinių popierių biržas. Dabar norime plėtoti mūsų veiklą Lietuvos rinkoje.

ŠIUO METU MES IEŠKOME:

KREDITO TARPININKO (-ĖS) DARBO VIETA: Vilnius ir artimiausios apylinkės Kredito Tarpininko darbą sudaro naujų klientų paieška, taip pat nuolatinis bendradarbiavimas su „Provident Finansai“ klientais bei jų aptarnavimas, tvarkant savaitines įmokas ir teikiant klientams tolesnes paskolas.

TIKIMĖS, KAD BŪSIMAS (-A) DARBUOTOJAS (-A) TURI:

MES JUMS SIŪLOME:

• • • • •

•

•

komunikabilumo įgūdžių bei gebėjimą užmegzti ryšius; gebėjimą kurti ir išlaikyti ilgalaikius santykius su klientais; gerus darbo laiko organizavimo įgūdžius; motyvaciją bei norą lavinti įgūdžius ir kompetencijas; ĮREGISTRUOTOS INDIVIDUALIOS VEIKLOS pažymą arba noro ją įregistruoti; patirtis pardavimų bei klientų aptarnavimo srityje būtų privalumas.

• • • •

patrauklų darbo užmokestį, priklausantį nuo įgytų bei aptarnautų klientų skaičiaus; savaitinį atlyginimą; lanksčias darbos valandas; vadovo paramą; galimybę plėtoti bei tobulinti įgūdžius.

Siųskite savo gyvenimo aprašymą anglų kalba (C.V.) el.paštu atranka@biuro.lt, laiško pavadinime nurodant „Kredito tarpininkas (-ė)“.

Atsiprašome, informuosime tik kandidatus, atrinktus pokalbiui. Garantuojame Jūsų asmens duomenų konfidencialumą.

Virtuvė | 21

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Burnoje tirpstanti mėsa Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Tinkama kepimui temperatūra – 170–190 °C. 123rf.com nuotr.

Per Jonines retas kuris apsieis be šašlykų. Kaip juos paruošti, kas prie jų tinka ir kokia kepta mėsa ar žuvis gardesnė, pataria šio reikalo žinovai.

Publicistas Aidas Puklevičius – tikras šašlykų kepimo meistras. Patarimus, kaip juos gardžiai paruošti ir iškepti, vyras beria kaip žirnius. „Kepsniui negali imti tokios mėsos, kuri tinka tik troškiniams: vyresnio gyvulio, o jei tai jaunesnis gyvulys – jo raumenų, kurie dažniau dirba. Tokia mėsa – kieta, ir tam, kad taptų minkšta, reikėtų įdėti per daug pastangų ir laiko. Dėl to kepimui reikia jauno gyvulio mėsos ir būtinai iš mažiau įdiržusios raumens vietos“, – pataria A.Puklevičius.

Jo nuomone, nesvarbu, kokio medžio malkos ar anglys naudojamos kepimui.

Tam netinka tik spygliuočiai medžiai, nes degdami skleidžia aštrų kvapą ir daug dūmų.

Kepsniams publicistas siūlo rinktis kiaulienos sprandinę, jautienos išpjovą, o iš avienos gardžiausi – šonkauliukai. Pastaruosius patartina valgyti karštus, nes atvėsę būna neskanūs.

Pjaustant mėsą reikia stengtis, kad gabaliukai būtų labai panašaus dydžio ir formos, ant vieno iešmo jų turi tilpti 5–6.

Taip visi iškeps vienu metu ir bus vienodai apskrudę.

Riebalai suteikia skonio Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos prezidentas Gintautas Zuikaitis teigia, kad gardžiausia kepta mėsa – būtinai šviežia ir turinti nors truputį riebalų. Nebūtinai pati riebiausia, bet riebalų turi būti 15–20 proc.

Keptos daržovės Kas tinka prie keptos žuvies ir mėsos?

G.Zuikaitis pataria pasikepti daržovių ar vaisių. Labai gardu – ant grotelių ar iešmo pakeptas pomidoras, įtrintas česnaku ar alyvuogių aliejumi.

Pomidorą galima apibarstyti krapais.

Taip pat skanu kepta, juostelėmis ar gabaliukais pjaustyta cukinija. Prie tamsesnės mėsos galima pakepti baklažano ar paprikos.

„Riebalai – skonio nešėjai. Jie pasiskirsto po visą mėsos tekstūrą, padeda perteikti prieskonių ar marinato skonį. Gaminių, turinčių riebaliukų, skonis sodresnis“, – su pasigardžiavimu pasakoja G.Zuikaitis.

Mėsos negalima kepti ant atviros ugnies.

Tinkama kepimui temperatūra – 170–190 °C.

Pirmas tris minutes, nuolatos vartant, galima pakepti mėsą didesniame karštyje, kol ji apsitrauks plutele – ši neleis sultims išbėgti.

Tuomet groteles ar iešmus reikia kilstelėti arba prigesinti žarijas. Žmonės įpratę apšlakstyti kepamą mėsą alumi ir pan. A.Puklevičius primena, kad kiekvienas toks pašlakstymas sumažina kepimo temperatūrą, todėl šlakstyti reiktų tik nukėlus iešmus ar groteles nuo šašlykinės ar grilio. Kitaip, esant per mažai kaitrai, mėsa keps ilgai.

Marinatui tinka ir cukrus G.Zuikaitis atskleidžia, kad svogūnas yra natūralus biologinis minkštiklis. Jį galima sutrinti trintuvu ar mėsmale ir toje masėje pamarinuoti mėsą tris valandas. Per tiek laiko svogūnas perduoda visas savo savybes, mėsa suminkštėja. Tuomet nereikia nei acto, nei, kaip sako specialistas, pramoninės chemijos.

Norint, kad mėsa būtų rausvesnė ir labiau apskrudusi, Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos prezidentas pataria į marinatą dėti šiek tiek cukraus arba medaus, įpilti acto.

Pašnekovo teigimu, medus kepiniui suteikia ypatingą aromatą. O kiaulieną galima apipilti baltu vynu. „Marinuojamą mėsą reikia dažnai vartyti, pašlakstyti alumi, baltu vynu. Man asmeniškai nepatinka majonezu marinuota mėsa. Stengiuosi subtiliau pamarinuoti, o vėliau, jei reikia, pagardinti prieskoniais.

Be to, jeigu marinatas gausus prieskonių, jie sudega kepant ir visiškai pasikeičia mėsos ar žuvies skonis“, – aiškino G.Zuikaitis. „Aš marinatais per daug nepiktnaudžiauju, nes jei mėsa tikrai šviežia ir gera, ji turi skonį, kurio nereikėtų užgožti, – prisipažįsta A.Puklevičius. – Tačiau yra gerų ir paprastų marinato receptų. Pavyzdžiui, mano draugas marinuoja mėsą supjaustytų pomidorų ir svogūnų sultimis, kiti sumaišo actą su vandeniu ir šiuo mišiniu marinuoja – tai padeda, jei mėsa prastesnės kokybės. Galima naudoti laimo ar granatų sultis. Vištieną galima pamarinuoti pieno produktais, kad ir jogurtu.“ Aromatas – iš lapų Barbekiu kepėjų asociacijos prezidento teigimu, gerą aromatą kepamai mėsai ar žuviai gali suteikti paprasti dalykai: į žarijas galima įmesti kadagio šakelę, pasvilinti lauro lapų. Kadagiai tinka prie žvėrienos ar laukinės paukštienos, o lauro lapai ar čiobreliai – kepamai žuviai.

Kepant paukštieną specialistas pataria į žarijas įmesti kriaušių, vyšnių, obuolių ar serbentų lapų. Visa tai daryti reikia bebaigiant kepti. „Gal juoksitės, bet kartais mėsa net vyšnių kvapą įgauna. Lapai gi kvepia“, – nusišypso G.Zuikaitis.

Tiek kepamą mėsą, tiek žuvį paskanina visos natūralios žolelės, randamos darže: čiobrelis, rozmarinas, bazilikas, krapai ir t.t. „Nereikia ir tų Viduržemio regiono prieskonių. Elementariausi krapai su sviestu ir česnaku gali labai pagardinti patiekalą“, – tikina G.Zuikaitis.

Avinas. Prasmę įžvelgsite sėkmingai derindami asmenines užgaidas su šeimos poreikiais. Ar dažnai prisimenate tuos, kurie laukia jūsų šeimos lizdelyje?

Jautis. Numokite ranka į kaltinimus dėl per didelio subjektyvumo.

Leiskite, kad jus pažintų ir vertintų už stipriąsias jūsų savybes: gebėjimą rūpintis, globoti, puoselėti.

Dvyniai. Iki galo atsiskleisite tik prisiminę tikrąsias vertybes. Ta pačia proga patikrinkite, kiek norų įgyvendinote. Rezultatai netenkina?

Pradėkite iš naujo.

Vėžys. Būkite savimi: nevaržykite savęs ir rodykite visiems savo teigiamas ir neigiamas savybes. Jūsų nekritikuos, jums pavydės, į jus lygiuosis ir į jus kreipsis pagalbos.

Vertikaliai:

Horizontaliai: Pastarnokas. Delta.

Aelita. Ifigenija.

Garas. Kė. Sė. Krėsi.

Ps. Sa. Erą. Sosna.

Elas. Rėk. Ūdijo.

Ratlankis. Pereis. Is. I. Ndis. Ks. US. Tais. Gn. Brigada. Audr. Lim. Ir. Arsai. Ona. Erkė.

Suspės.

Horoskopai

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Per. Speigas. Ėrena.

Ore. Alfa. Skardis.

Stirkso. Teis. Ak. Stagaras. Lis. Arė.

Esė. Ndas. Bus. Kran.

Sva. Kardas. Neiki. Ūkis. Iriu. Koljė. Edis.

Kia. Elis. Galop. SAT. Skraj. Undinė. Sakė. Ąsotis. Amas.

22 | Laisvalaikis

Liūtas. Visiems reikės jūsų dėmesio,

Mergelė. Manote, kad išdalijate visą save nieko nepasilikdami sau?

Klystate. Kuo daugiau duosite – tuo daugiau gausite. Tai ypač akivaizdu bendraujant su draugais.

Kiekvienos dienos os horoskopą rasite Sudarė astrologė V.Budginaitė

Svarstyklės. Už karjeros aukštumas dabar svarbiau artimas ryšys. Jei eisite šiuo keliu, jus pastebės svarbūs žmonės. Tapkite reikalingi tiems, kurie reikalingi jums.

Skorpionas. Problemas išspręsite ne bėgdami nuo jų, bet žiūrėdami joms tiesiai į akis. Tokiu būdu suprasite, kad viskas yra paprasčiau nei atrodo, o jūs turite daugiau nei įsivaizduojate. Šaulys. Susitarę su savimi, rasite kompromisą su kitais. Dėl savo gerovės liaukitės vaikščioję pramintais takeliais. Tik toks požiūris padės rasti tikrąją savo vietą.

Ožiaragis. Kaip elgtis, patars antroji pusė. Tikėkite, kad ji jums pasiūlys nebesislėpti po devyniais užraktais.

O tada patys nustebsite, kaip gera atvirai reikšti savo jausmus.

Vandenis. Esate vedami ten, kur turite būti? Nesustokite! Tai – žingsnelis į priekį: geriau suprasite kūno poreikius ir pajusite gilesnį ryšį su kasdienėmis pareigomis.

Žuvys. Norite džiaugtis – džiaukitės, norite liūdėti – liūdėkite, norite rūpintis – rūpinkitės. Jums sukurtos idealios sąlygos atskleisti savyje motinystės ir tėvystės instinktus.

Atsakymas: GRŪDGALIAI.

o jums jo teks mažiausiai. Užuot galvoję, kad neturite teisės egzistuoti, panirkite į sielos gelmes. Argi nenorite geriau pažinti savęs?

Parengė žurnalo „Oho „Oho“ redakcija

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Anekdotai Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad besaikis bendravimas su žmonėmis, sukelia norą žudyti. „D&G“ kelnės, „Gucci“ batai, „Armani“ marškinėliai, rankinė iš „Louis Vuitton“…

Negaliu suprasti tik vieno – ką tu veiki autobuse?

Saugaus eismo pamoka darželyje: – Taigi, vaikučiai, kokia pagrindinė taisyklė, norint pereiti per gatvę šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje?

– Negalima stovėti prie balos.

Nesutarimai virtuvėje: – Indų plovimas žaloja mano vyriškumą.

– Tai gal gali indus plauti rankomis? Šiuolaikiniai dalininkai avangardistai savo kūrinius vadina instaliacijomis, o žiūrovai – mėšlu.

Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Birželio 23–24 d.

Kernavė

Rasos šventė ant piliakalnių ir prie Neries

M.Vidzbelio/BFL nuotr.

Klaipėda

Birželio 23–24 d.

Netradicinis Joninių sutikimas

Joninės Kernavėje prasidės 20 val. kupoliavimu, dainomis, šokiais, žaidimais ir burtais. Nusileidus saulei, po 22 val. bus uždegtas aukuras, nuo 23 val. – didysis laužas ir stebulės. Vainikai bus plukdomi 1 val. nakties, o tekančios saulės pagerbimas – 4.30 val. Kernavės miestelio scenoje muzika liesis iki 2 val. Koncertuos net 11 ansamblių.

Joninių naktį nuo 21 val. iki 03.42 val. trijų šalių – Lietuvos, Rusijos ir Prancūzijos – gyventojai dalyvaus edukaciniame užsiėmime: filmuos saulės laidą ir patekėjimą bei savo medžiagą talpins Pinterest. com svetainėje. Savo video taip pat galima siųsti el. paštu rasma@kkkc.lt ir jie bus publikuojami.

Dalyviai iš Lietuvos rinksis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Orai Lietuvoje

Šiandien

Šeštadienį daug kur trumpi lietūs. Vietomis griaudės perkūnija, kurios metu vėjo gūsiai stiprės iki 14 m/s. Temperatūra naktį – 15–20, dieną – 25–30, pajūryje – 20–23 laipsniai šilumos. Sekmadienį ir pirmadienį orai mažai keisis, o nuo antradienio sinoptikai žada lietų.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Klaipėda

Pasaulyje

16 / 21

21

30

Madridas

29

Maskva

23

Panevėžys

32

31

Utena

17 / 25 Kaunas

06-23 d.

17 / 27 Panevėžys

17 / 26 Utena

16 / 21 Alytus

31

15 / 24

31 Vėjas Pietų

06-22 d.

19 / 29

19 / 29

18 / 26

18 / 26

16 / 25

16 / 25

17 / 26

17 / 26

06-23 d.

Vilnius

Marijampolė

Marijampolė

25

Londonas

31 18 / 26

31

Berlynas

Šiauliai

06-22 d.

19 / 28

Atėnai

31 Alytus 31

3–8 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Minskas

29

Oslas

21

Paryžius

21

Praha

27

Ryga

31

Roma

29

Stokholmas

21

Talinas

23

Varšuva

31

24 | Vasara

L.Senkaus ir E.Jakštienės nuotr.

15min • 2013 m. birželio 21 d.

Po Kamanų pelkę galima vaikščioti tik su gidu.

Šalia senojo suklypusio takelio – ir naujas patogus takas.

Interaktyvus rezervato muziejus.

Kamanų pelkės turtai Margarita Jankutė redakcija@15min.lt

Viena įspūdingiausių pelkių Lietuvoje – Kamanų – plyti šalies šiaurinėje dalyje, Akmenės rajone, tuo pačiu vardu pavadintame valstybiniame rezervate.

Skaičius

45

Tiek pelkėje augančių augalų rūšių yra itin retos, valstybės saugomos.

Sumanius šiose vietose pasidairyti, pirmiausia reikėtų užsukti į modernų Lankytojų centrą. Dauguma Kamanų pelkės turtų čia – kaip ant delno: juos galima pačiupinėti, pauostyti, išgirsti.

Surinkta viskas Štai įkiši ranką į specialų stalčiuką ir išsitrauki svaiginančiai kvepiantį pelkinį gailį (nuo kurio aromato, būnant pelkėje, gali apsvaigti galva), gyvatės išnarą ar sudžiuvusių samanų kuokštą.

Specialus ekspozicijos apšvietimas leidžia išvysti pelkę ne tik dieną, bet ir naktį.

Pakanka tik paspausti atitinkamą mygtuką, ir pasigirsta pelkių gyventojų balsai: suūbauja pelėda, sumekena perkūno oželis, suklykia gervė...

Gali išvysti bebro namus, sužinoti, kas yra akivaras ir ežerokšnis, kiek sveria sausos ir šlapios durpės, pamatyti, kaip atrodo pelkės dugnas.

Surinktos pelkėje gyvenančių paukščių plunksnos ir kiaušiniai, eksponuojami briedžio ragai, kuriuos šis miško galiūnas nuolat keičia. Mažai kas žino, kad jis keičia ir savo barzdelę. Pražilusią briedžio barzdą užsukusieji į centrą gali išvysti viename iš paslaptingųjų stalčiukų.

3,6 km ilgio takas Lankytojų centre taip įdomu, kad užsižaidus nejučia prabėga kelios valandos – seniai

laikas išsiruošti į tikrą išvyką po rezervatą. Tiksliau – susipažinti su juo, einant per pelkę nutiestu 3,6 km ilgio pažintiniu taku.

Vaikščioti po pelkę savarankiškai niekas neleis – būtina gido palyda.

45-ios pelkėje augančių augalų rūšys yra itin retos, valstybės saugomos. Čia gali grožėtis retai sutinkamomis plačialapėmis klumpaitėmis, puošniais burbuliais, pievinėmis gencijonėlėmis.

Neseniai Kamanų pelkėje aptiktos trys naujos rūšys: reta visoje Europoje grybų rūšis – kimininis juodaausis, krantinis kiminas, mėgstantis mirkti vandenyje ir kerpsamanėms priskiriamas plūduriuojantysis sklenduonis.

Rezervate veisiasi galybė gyvūnų ir paukščių: ramiai jaučiasi lūšys, pelkės prieglobstyje niekas ramybės nedrumsčia žvirblinei pelėdai bei dirviniam sėjikui – itin retiems mūsų kraštuose sparnuočiams.

Viena seniausių Europoje Kamanų pelkė – unikali. Pirmiausia tuo, kad ji – viena seniausių Europoje: joje telkšantys vandens telkiniai – dar ledynmečio palikimas. Štai Kamanų senežeris, specialistų manymu, gali skaičiuoti 12 tūkst. metų. Šios aukštapelkės reljefas yra išskirtinis, čia gausu klampynių, sunkiai perbrendamų vietų. Ir medžiai čia auga savitai, prisitaikydami prie esamų sąlygų. Pavyzdžiui, juodieji alksniai iškelia savo kamieną aukštyn – atrodo, tarsi ant kojų stovėtų.

Reikia užsisakyti Ekskursiją Kamanų pelkės taku ir gamtinės ekspozicijos apžiūrą reikia užsisakyti iš anksto paskambinus į direkciją tel. 8 425 59285 arba elektroniniu paštu: info@kamanos.lt.

Dabar Kamanų rezervate visu spartumu vyksta teritorijos tvarkymo darbai: nuimamos senos medinio kelio per pelkę lentos ir tiesiamos naujos.

Naujasis takas bus daug platesnis ir patogesnis, pritaikytas ir negalią turintiems žmonėms, ir šeimoms su vaikiškais vežimėliais.

Rezervato darbuotojai ateityje ketina įrengti aukštą apžvalgos bokštą, į kurį įlipus, bus galima grožėtis aplink plytinčios gamtos grožiu.

Kainos Gido paslaugų įkainiai: • grupė iki 5 žmonių

– 25 Lt

• grupė nuo 6 iki 10 žmonių

– 40 Lt

• grupė nuo 11 iki 15 žmonių – 50 Lt • grupė nuo 16 iki 20 žmonių – 60 Lt