15min • 2013 m. birželio 7 d.
D.Avellaneda:
E.Digrytės nuotr.
„Futbolas yra būdas eiti pas jaunimą, pakviesti į Mišias, užmegzti draugystę, o paskui kalbėti apie gilesnius dalykus.“
Kadangi nebuvo, kur gyventi, argentiniečiai pusantro mėnesio glaudėsi pas vienuoles Panevėžyje, o vasario pabaigoje atsikraustė į Pumpėnus, kur buvo kosmetiškai paremontuoti trys kambariai apleistame vienuolyne. Du jaunus užsieniečius vietos žmonės priėmė labai šiltai: pirmą dieną įteikė gėlių, kelios moterys pasisiūlė nuplauti langus, viena atnešdavo malkų, kiti parūpindavo bulvių. Argentiniečiai net nejuto gyvenantys toli nuo draugų ir šeimų. Prieš ledą – pagaliais Prisimindamas pirmąsias gyvenimo nepažįstamoje vietoje nesėkmes, dabar Domingo juokiasi, bet anuomet būta rūpesčių. „Atvežė malkų – ilgus rąstus. Niekada gyvenime tokių nebuvome pjovę ir kapoję. Nežinia, kiek valandų su vienu rąstu užtrukome. Pamatę, kad esame „žali“, moksleiviai pasisiūlė padėti. Ateidavo kiekvieną dieną po pamokų. Buvome lyg blondinės – nei malkas kapoti mokame, nei ledą tirpdyti. Sugalvojome, kad reikia nuvalyti laiptus – ateis močiutės, dar pargrius. Susiradome pagalius ir ėmėme daužyti – jie sulūžo, o ledas liko kaip buvęs. Marco sugalvojo: taigi logiška – ledas šaltas, reikia karšto vandens. Supylėme visą kibirą. Po 15 minučių visa gatvė pavirto čiuožykla. Kažkas paprotino: reikia druskos papilti. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau kilogramą ir išbarsčiau ant takelio prie bažnyčios. Minutė, dvi – niekas nesikeičia. Grįžau ir nupirkau visą druską, kiek turėjo, – 14 kilogramų. Išbarsčiau, tai tą dieną po Mišių visa bažnyčia buvo pripėduota baltai. Tada išgirdome dar vieną patarimą – ne druskos reikia, o pelenų. Pirma kova su žiema buvo įdomi“, – pasakoja kunigas. Lietuvių kalbos pamokos Dabar Domingo puikiai kalba lietuviškai, bet tuomet nesuprato nė žodžio. Kartu su juo į Lietuvą atvykusiam Marco lietuvių kalba nebuvo svetima – ji skambėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos į Argentiną pasitraukusių senelių namuose. Bet gramatiką krimto abu – nusipirko vadovėlį, o Pumpėnuose lankėsi pas lietuvių kalbos mokytoją. Vienuolyno vyresnysis džiaugėsi, kad Domingo moka angliškai – vadinasi, Europa jam bus pats tas. O pasirodė, kad pumpėniškai moka tik lietuviškai. Kartą parduotuvėje argentinietis kažko paklausė angliškai ir išgirdo: gal po ruski? „Ne ponimaju (rus. nesuprantu) nė kiek“, – juokiasi jis.
Prie orų irgi priprato – jei būna šalta, apsirengia, pasikūrena. Labiausiai klebonui trūksta saulės – Argentinoje, net jei žiemą būna šalta, saulė vis tiek šviečia kasdien, todėl ir nuotaika būna kitokia. Pas jaunimą – per futbolą D.Avellanedos kabinete ant spintos išrikiuotos įvairiuose turnyruose Pumpėnų jaunimo futbolo komandos iškovotos nugalėtojų taurės. O prieš keletą metų miestelyje vyko varžybos tarp Pasvalio rajono jaunimo ir kongregacijos narių iš Rusijos, Islandijos ir Nyderlandų, atvykusių į Lietuvą rekolekcijų. Vaikystėje Domingo trumpai atstovavo vienam futbolo klubui, bet svarbesnės jam buvo kitos sporto šakos: nuo pirmadienio iki penktadienio kasdien lankė teniso pamokas, o savaitgalį – regbio treniruotes. Kai šeima pasiskundė, kad sūnaus niekada nebūna namie, jis susitelkė į mokslus, o seminarijoje vėl pradėjo spardyti kamuolį. Su argentiniečiais futbolas atkeliavo ir į Pumpėnus. „Tai – ne mano darbas, kam man žaisti? Bet futbolas yra būdas eiti pas jaunimą, pakviesti į Mišias, užmegzti draugystę, o paskui kalbėti apie gilesnius dalykus“, – įsitikinęs kunigas. Todėl jis subūrė dvi komandas – vaikų ir jaunimo. Treniruojasi po du kartus per savaitę, moko technikos, atlieka fizinius pratimus. Kartu jie tvarko aikštę, pjauna žolę, stovyklauja. Prieš penkerius metus bendruomenės projektui daugiafunkcei aikštei įrengti buvo pažadėta lėšų. Tikimasi, kad artimiausiu metu darbai pagaliau prasidės. Prie bendruomenės atsirado jaunimo grupė „Juventus“, susibūrė teatro trupė – norėdami surinkti pinigų išvykai į pasaulio jaunimo dienas, savamoksliai aktoriai Pasvalio Kultūros centre neseniai vaidino spektaklį „Septyni kipšo laiškai“, Kaziuko mugėje pavasarį pardavinėjo pačių keptus sausainius ir skruzdėlyną. Domingo įsitikinimu, dirbti su jaunimu – ne tik įdomu, bet ir svarbu, mat būtent jie kurs Lietuvą. Neatsitiktinai jis prisijungė prie Lietuvos vyskupų konferencijos jaunimo tarybos. Dvasininkui apmaudu, kad baigę mokyklą pumpėniškiai išvažiuoja į kitus miestus mokytis ar dirbti ir nebegrįžta. Vienas Klaipėdoje šeimą sukūręs vaikinas džiaugėsi nelikęs gimtinėje, kitaip būtų prasigėręs. „Trūksta užimtumo, aikštės sportui. Stadione pakabintas vienas krepšys – yra viena krepšinio aikštelės pusė, bet nėra cemento. Futbolo aikštė pilna kurmiarausių, patys turime pjauti žolę“, – apgailestavo vienuolis. Remontuoti sielas, o ne pastatus Argentinietis yra ir Panevėžio A.Lipniūno vidurinės mokyklos bei Panevėžio moterų pataisos namų kapelionas. Mokykloje jis dėsto vaikams katekizmą, sekmadieniais aukoja Mišias. Nuteistąsias irgi lanko kas savaitę: aukoja Mišias, klauso išpažinčių. Pernai surengė ispanų kalbos kursus, bet paaiškėjus, kad reikės mokytis, ne vien maloniai šnekučiuotis, moterų entuziazmas priblėso. Pataisos namuose Domingo valgo kiekvieną Kūčių vakarienę. „Man atrodo – gal ir klystu – Lietuvoje per daug dėmesio kreipiama į apleistų pastatų remontą, o ne į apleistas sielas. Žinoma, reikia, kad bažnyčia būtų jauki ir šilta, ypač žiemą, – prisiminęs šalčius, Domingo net nusipurto. – Bet pagrindinis darbas yra su žmonėmis. Į bažnyčią jie neina ne dėl to, kad pyktų, o dėl to, kad nesupranta to prasmės. Sako: dalyvauju Mišiose per Kalėdas, Velykas. To neužtenka. Nelengva atkurti, kas buvo sugriauta. Žmonės 50 metų girdėjo, kad Dievo nėra, kad išmes iš darbo, jei eisi į bažnyčią.“