15min savaitraštis 2013.02.22

.DL NXULH PRELOLHML RSHUDWRULDL -XPV VDNR Å'HMD SDNHLVWL SODQR Ţ -XPV WLQNDPHVQŢ QHJDOLPH QHV WXULWH PHWſ SDVODXJſ VXWDUWŢ “

Å3ULWDLN\VLPH SDÿLDV SDODQNLDXVLDV VĆO\JDV WLN SDVLUDä\NLWH PHWſ SDVODXJſ VXWDUWŢ “

Å,ä PŻVſ LäHLWL QHJDOLWH MXN WXULWH PHWſ SDVODXJſ VXWDUWŢ “

,OJDODLNŐV SDVODXJſ VXWDUW\V \UD VSĆVWDL -ŻV WXULWH WHLVċ JDXWL WDL NDV JHULDXVLD be LOJDODLNLſ VXWDUÿLſ 5HLNDODXNLWH WR Lä VDYR RSHUDWRULDXV $UED DWHLNLWH Ţ %,7Ċ LU JDXNLWH JHULDXVLXV PŻVſ SDVODXJſ SDVLŻO\PXV EH LOJDODLNLſ VXWDUÿLſ

-XPLV UŻSLQDPŐV ODELDX

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 6 (1287) • 2013 m. vasario 22 d.

AFP nuotr.

Verslas

Vaškiniai „Air Lituanica“ lėktuvų sparnai

Geriausias Lietuvos krepšininkas, „Toronto Raptors“ puolėjas Linas Kleiza išgyvena juodas dienas – prieš dvejus metus atliktą dešiniojo kelio operaciją gali tekti pakartoti.

Ar po operacijos jis sugrįš – nežinia.

„Air Lituanica“ lėktuvai į orą turėtų pakilti jau birželį, bet bendrovė dar neturi nei oro vežėjo pažymėjimo, nei aiškaus verslo plano, nei strateginio investuotojo. Ekspertai spėja, kad Vilniaus savivaldybės milijonai gali būti išmesti į balą.

5-7 psl.

Miestai

Panevėžys tinka tik norvegams Šis miestas dėl gaujų karų buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Gaujų nebeliko, bet kriminalinėse suvestinėse nusikaltėlius pakeitė miesto vadovai.

Tik skandalais jau garsėja ir J.Miltinio teatras. Kas yra Panevėžys šiandien?

8-10 psl.

Kultūra

Asta Žukaitė

A.Šileika atėjo iš niekur

I.Gelūno nuotr.

16–17 psl.

„Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva“, – atsiveria Vilniaus knygų mugės garbės svečias – lietuvių kilmės Kanados rašytojas A.Šileika.

20-21 psl.

BFL nuotr.

Visuomenė

Lietuviška veislė: būti ar žūti?

Skalikai, žemaitukai, Šilavoto karpis, šilauogės – nacionalinės veislės, garsinančios Lietuvą užsienyje, tačiau balansuojančios ties išnykimo riba.

Ar pakankamai puoselėjame nacionalinių veislių genofondą?

12-13 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2013 m. vasario 22 d.

12 PROC.

15min.lt apklausa Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

55 PROC.

Kodėl jungiasi Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos?

Proto bokštas Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas šioje Vyriausybėje kiečiausia? Kiečiausia yra socialinės apsaugos ir darbo ministrė iš Marijampolės. Ji ir emigraciją sustabdys, ir „Sodros“ deficitą panaikins per dvejus metus. Žodžiu, ko paklausi, tą gausi.

Visi vis dar iš inercijos šaiposi iš ūkio ministrės B.Vėsaitės. Yra dėl ko. Socialdemokratė viešai susipainiojo, kuriai ministerijai ji vadovauja – ar tai Energetikos, ar tai Ūkio. Bet jei taip iš esmės? Jei įvertintume socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės privalumus? Ką pamatytume?

Pirmiausia visi išgirdo, kad ponia A.Pabedinskienė nusprendė įvykdyti ES direktyvą ir įvesti lyčių kvotas privačių bendrovių valdybose. Kai jauna reporterė jai priminė, kad tokios nesąmonės pati ES jau senokai atsisakė, ministrė pareiškė, jog daugiau nekalbės.

Kam nepasitaiko? Ne šventieji juk puodus lipdo.

Net jei tai yra ministrai. Bet štai klausomės socialinės apsaugos ir darbo ministrės toliau. Ką girdime?

Paklausta, kokią mato ateitį „Sodros“, kurios biudžeto deficitas artėja prie metinio fondo biudžeto skaičių, A.Pabedinskienė ramiai pareiškė: „Mes padidinome minimalų darbo užmokestį ir manome, kad „Sodros“ deficitas, kuris yra didžiulis, pamažu, tiksliau sakant, 2015 metais, turėtų išnykti.“ Ar ponia ministrė suprato, ką pasakė? Jei suprato, tai skaičiuojant nuo antradienio iki 2015 metų, „Sodros“ pajamų perviršis per porą metų turėtų siekti maždaug 12 mlrd. litų.

V.Uspaskichas bando išvengti galimo Darbo partijos uždarymo (8368) 55 proc.

R.Paksas ir V.Uspaskichas bando formuoti atsvarą koalicijoje socialdemokratams (3611) 24 proc.

Smunkant partijos populiarumui, R.Paksas bando užsitikrinti ateitį (1329) 9 proc.

Bandoma sukurti naują politinį centrą – nei dešinę, nei kairę (1995) 12 proc.

Apklausoje dalyvavo 15303 žmonės

24 PROC.

9 PROC.

Savaitės sužadėtuvės

Prispyrė reikalas

Ne ministrė, o deivė Nikė.

Kairiųjų Pergalės simbolis.

Rimo Valeikio pieš.

Kaip? Lietuva įžengė į nevaldomo ekonomikos augimo stadiją, mūsų ūkiui vėl gresia perkaitimas?

Ministrė A.Pabedinskienė nepaaiškino.

Kokie faktai? Sausio pabaigoje Vyriausybė „Sodrai“ suteikė dar vieną – šįkart 914 mln. Lt paskolą, kurios pakaks tik pusmečiui. Iš viso „Sodra“ šiemet yra numačiusi skolintis daugiau kaip 2,5 mlrd. Lt. Sprendžiant iš šių ketinimų, „Sodra“ ir šįmet vis dar turės išlaidų daugiau nei gaus pajamų. Vadinasi, proveržis „Sodros“ laukia kitais metais? O jei taip, tai „Sodros“ pajamos kone dukart viršys išlaidas?

Jei patikėsime tuo, ką pasakė ministrė, taip ir įvyks.

Atsakydama į klausimą, kas dirbs Lietuvoje, jei emigracijos mastai ir toliau nemažės, A.Pabedinskienė kaip kirviu nukirto: „Manau, kad emigracijos mastai tikrai sumažės.“ Puiku. O jei po kelių dešimtmečių Lietuvoje vis tiek liktų tik pensininkai? Ministrė nenorėtų tokiomis negražiomis spalvomis piešti mūsų ateities. „Darbietės“ A.Pabedinskienės žvilgsniu žvelgiant, bus kam dirbti ir uždirbti.

Ne ministrė, o deivė Nikė. Kairiųjų Pergalės simbolis.

Apskritai, kas yra ministras? Senoviškai vertinant, ministras turėtų būti viena aukščiausių ir labiausiai pagarbos vertų valstybės figūrų. Rimtas ir kompetentingas politikas. Veikėjas, kuris suvokia, kokią sferą jis valdo ir už ką yra atsakingas.

Atskirai paimtoje Lietuvoje taip vertinti ministro pareigas gali tik beviltiškai XX amžiuje įstrigę niurgzliai. Tvirtinant A.Butkevičiaus Vyriausybę svarbu buvo tik tai, ar kandidatas į ministrus gali atsakyti į keletą neesminių klausimų pusėtina anglų kalba.

Visa kita – kaip Dievas duos.

Kai davė, tai net dribtelėjo.

V.Uspaskichui pakeisti pavardę ir registracijos vietą patarė advokatai, o R.Paksui keisti partiją, bet ne postą rekomendavo aiškiaregė Lena, gydanti jį nuo sparčiai artėjančios politinės senatvės. Jei partnerystė bus įteisinta, Viktoras pasirinks Pakso pavardę, o Rolandas – Uspaskicho.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Vyr. red. 1-asis pavaduotojas r.celencevicius@15min.lt

Asta Cibienė Vyr. redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

50000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Savaitės interviu | 3

15min • 2013 m. vasario 22 d.

R.Paksas: „Kito kelio nėra“ Liepa Želnienė l.zelniene@15min.lt

„Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Rolandas Paksas pasiūlymo jungtis iš Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho sulaukė dar prieš dvejus metus.

Ilgai svarstęs ir dvejojęs, praėjusią savaitę jis nutarė: jungtis nori.

o Sniego gatvėje (įkalinimo įstaiga, kurioje laikomi valstybės pareigūnai, – red. past.).

R.Paksas įsitikinęs, kad sąjunga su Darbo partija – pats geriausias pasirinkimas.

L.Balandžio nuotr.

Todėl dabar „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis tikras: jo nebesustabdys nei kolegų kritika, nei politologų perspėjimai dėl galimų piktų V.Uspaskicho užmačių. R.Paksas interviu savaitraščiui „15min“ sako, kad tokios šnekos tik įrodo, kad pasukta teisingu keliu.

– Sakėte, kad apie partijų jungimąsi su V.Uspaskichu kalbatės dvejus metus. Kuris pirmas ištiesėte ranką?

– Viktoras pasiūlė. Neprisimenu konkrečių aplinkybių, bet tai galėjo būti Briuselyje.

– 2011 metų balandį, kai jau kalbėjotės apie jungtuves, V.Uspaskichas pareiškė, kad „Tvarka ir teisingumas“ yra nepatikima partija, silpniausia grandis Lietuvos partijų sistemoje. Ar jums šie žodžiai nekelia negerų minčių?

– Gyvenimas turi daug spalvų, kvapų, požiūrių, nuostatų. Jeigu vieną dieną kas nors būna pasakyta, tai nebūtinai visam gyvenimui.

Vieni sako – suvalgys, kiti sako – uzurpuos, pasislėps nuo teisingumo. Aš neatsimenu tokio šnekėjimo jungiantis kitoms partijoms. Jau vien tai, kad visi šneka, prognozuoja pačią liūdniausią pabaigą, reiškia, kad kelias pasirinktas labai geras.

Manau, kad gimsta nauja politinė jėga, kuri gali spręsti valstybės problemas. Štai ko aš siekiu.

– Kodėl neišlaukėte, kol pasibaigs Darbo partijos byla? Nesibaiminate, kad ir ant jūsų kris juodosios buhalterijos bylos šešėlis?

– Lietuvoje partijos nesijungia dėl įvairių priežasčių. Štai liberalai dėl lyderių ambicijų nesusijungia jau 20 metų. Kiti nesusijungia, nes vis laukia paties geriausio momento. Laikas bėga, žmonės žiūri – Lietuvoje 40 partijų, o reikalai nesprendžiami.

Darbo partijos byla vyksta jau šešerius metus, o kiek dar tęsis? Dar šešerius metus? Yra nuspręsta – dabar. Taškas.

– Jūsų partijos kolega Remigijus Ačas vakar pareiškė, kad jūsų noras jungtis su Darbo partija rodo, kad priėjote liepto galą ir dėl posto aukojate senus bendražygius, ištikimai lydėjusius jus apkaltos skandalo metu. Ką jam atsakytumėte?

– Mano kolegos ar buvusio kolegos – nežinau kaip turėčiau vadinti – padūsavimai prieštarauja logikai. Gruodžio mėnesį mane partijos kongresas triuškinančia dauguma perrinko partijos pirmininku ir artimiausius dvejus metus aš, net ir visiškai nieko nedarydamas, juo būčiau buvęs.

Aš esu partinės demokratijos šalininkas. Manau, kad kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę, argumentuoti, įtikinėti, įkalbinėti ką tik nori. Reikia turėti savo nuomonę, bet niekada nereikia peržengti

ribų. Galima kritikuoti objektą, bet nereikia kalbėti apie subjektą.

R.Ačo požiūris man suprantamas, bet forma nepriimtina. R.Ačo pasakymai jo nepuošia, nedaro jam garbės. Aš tikrai nenusileisiu į tą lygį, kad „tu pasakei, dabar aš susakysiu“, bet sekmadienį bus priimtas sprendimas.

Aš įtikinėsiu visus, kad reikia jungtis.

Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.

„Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.“

Čia nėra UAB ar kariuomenė. Mes čia visi savanoriškai suėję. Jei dauguma nuspręs jungtis, eisime šiuo keliu. Jei ne – eisime kitu keliu, bet eisime. Nebus žmonių, kurie tai galėtų sustabdyti.

– Sakote, kad jei nepavyks įtikinti partijos tarybos jungtis su „darbiečiais“, atsisveikinsite. Ar tai reiškia, kad trauktumėtės iš partijos pirmininko posto?

– Mano ketinimas yra pasiūlyti partijai jungtis. Jeigu taryba pritars, o atsiras žmonių, kurie norėtų tai stabdyti, aš juos bandysiu įtikinti, bet, jei neįtikinsiu, jiems teks pasitraukti. Kita vertus, jei taryba nutars neiti šiuo keliu, tai reiškia, kad mes visi nusprendėme neiti ir darbuojamės toliau, ieškome kitų variantų.

– Kalbėjote, kad sujungtos partijos pirmininku pirmuosius dvejus metus būsite jūs, kitus du – V.Uspaskichas. Demokratinėse partijose pirmininkas būna renkamas. Kaip jūs įsivaizduojate tą rotaciją?

– Procesas visada turi nuo ko nors prasidėti. Ar gali procesas prasidėti nei iš šio

nei iš to dviem partijoms sukvietus kongresą? Suvažiuoja 5 tūkst. delegatų ir prasideda turgus.

Be abejo, demokratinėse partijose pirmininkas renkamas. Bet procesas turi kokiu nors būdu prasidėti. Intencija tokia yra, kad pirmą kadenciją galėtų būti Paksas, antrą – Darbo partijos atstovas. O ar bus, ar ne, nuspręs kongresas.

– Kaip manote, ar bus įmanoma susijungusiai partijai su kone 30 tūkst. žmonių ir daug vidinių konfliktų vadovauti iš Briuselio? Ar dėl vadovavimo partijai ketinate grįžti į Lietuvą, atsisakyti europarlamentaro mandato?

– Šiandien turėčiau būti Briuselyje, bet esu čia, nes esu ir partijos pirmininkas. Tai yra noras atlikti darbus. Esu įsitikinęs, kad europarlamentaro pozicijos sieksiu pakartotinai. Užteks laiko ir partijai, ir Europos Parlamentui.

– Jūs sakėte, kad kiekviena išdavystė turi savo pavardę. Viena iš tų pavardžių, matyt, buvo Artūro Paulausko. Kaip įsivaizduojate darbą su juo vienoje partijoje?

– Aš įsivaizduoju, kad žmogus, kuris gali surasti kompromisą, nepaisydamas net ir labai skaudžios praeities, yra labai vertingas.

Aš kaip buvau, taip ir likau įsitikinęs, kad prezidento pašalinimas buvo teisės kvapeliu pridengtas neteisėtas aktas. Bet dabar privalu visiems žiūrėti į priekį. Mes nekalbame apie draugystę, vakarojimą kartu.

Mes kalbame, kad esame idėjos vienijami.

Iš 35–36 tūkst. partijos narių gali atsirasti ne vienas ir ne du žmonės, kuriems gali paspausti ranką, bet vakarienės nekviestum.

– A.Paulauskas yra jus ir V.Uspaskichą pavadinęs „užsienio specialiųjų tarnybų instrumentais“. Kaip manote, ar jūsų susidėjimas į vieną partiją visuomenėje nesustiprins tokių įtarimų?

– Politikai kartais nevaldo liežuvio. Bent mano biografija, mano veiksmai, darbai jau buvo peržiūrėti per tokį padidinamąjį stiklą, per kokį vargu ar dar kas yra peržiūrėtas. Tad, jei nors mažytis to dalyko kvapas būtų pajaustas, seniai būčiau ne politikoje,

– Kodėl jungtuvių planus iki šios savaitės, kaip sako R.Žemaitaitis, slėpėte net nuo savo pavaduotojų ir anksčiau už juos dėl jungtuvių pasitarėte su žmona?

– Procesas turi nuo kažko prasidėti. Jei ruošiatės į balių, irgi galvojate, ką rengtis, kaip puoštis, kaip nuvažiuoti.

Buvo šnekos, kad reikia pabandyti surengti tarybos posėdį. Susirinko mūsų prezidiumas. Pasakiau, kad buvo pokalbis su V.Uspaskichu, V.Mazuroniu, V.Gapšiu, kad reikia bandyti šį kelią. Klausiau, kurie sutinka. Beveik su visais persišnekėjau praėjusį trečiadienį.

Skambinu R.Žemaitaičiui. Jis važiavo į Klaipėdą pabūti su šeima. Neapsivertė man liežuvis liepti viską mesti, apsisukti ir čiuožti čia.

Pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis sakė būsiąs Vilniuje antradienio ryte. Per tą laiką prezidiumo nariai pradėjo kalbėtis su tarybos nariais. Informacija jau sklido. Dar žurnalistai nežino. Dar tyla. Galvoju, na, kokie lochai, atsiprašau, kodėl jie tiek ilgai nežino. Pusė Lietuvos žinojo, o žurnalistai dar ne. Nuoširdžiai buvau nustebęs. Pirmadienį tyla plyšta, o R.Žemaitaitis antradienį sėdi pas mane. Ir visa istorija.

– O jūsų žmona kada sužinojo? Anksčiau nei prezidiumas?

– Kažkada praeitą savaitę pasikalbėjau: „Daryt, nedaryt?“ Traukia pečiais: „O ką aš žinau? Ką nori, tą tu daryk.“ Bet kaip smagu dabar, dar vienas personažas „dviratyje“ atgijo.

– Teigiama, kad „Tvarka ir teisingumas“ sąjungininkų ieškojo ir tarp kitų partijų. Su kuo tarėtės ir kokių sulaukėte atsakymų?

– Politologai bando pateikti, kad mums tas partnerių ieškojimas yra „mirk-gyvenk“. Bet mes tik norime užimti nišą.

Mielai daug partijų norėtų susikeisti su mumis vietomis, turint galvoje tas pozicijas, kurias mes dabar turime.

Esame kalbėję su liberalcentristais, Gedimino Vagnoriaus vadovaujama partija, „valstiečiais“. Konkrečių pasiūlymų, planų nebuvo. Ar sprendimų bus ateityje, pamatysime.

– Ar tebebendraujate su Lena Lolišvili?

Ką ji pataria dėl sąjungos su V.Uspaskichu?

– Seniai nemačiau jos. Niekada nesu pasakęs, kad nebendrauju ar nebendrausiu, bet nemačiau kokį pusmetį. Su ja dėl partijų jungimo nesitariau. Niekada nesitardavau ir visus sprendimus priimu savo galva.

– Ar dalyvausite artimiausiuose prezidento rinkimuose? Ar tai yra viena iš sąlygų jungiantis su „darbiečiais“?

– Neturiu atsakymo. Ne, sąlyga tai nėra.

– Kokių programinių „Tvarkos ir teisingumo“ nuostatų neatsisakytumėte dėl sąjungos su Darbo partija?

– 75–80 proc. mūsų nuostatų yra Vyriausybės programose, gal tik kiek kitaip suformuluotų. Ten taip pat yra ir „darbiečių“ pasiūlymai. Taip kad mums suderinti programą nėra sudėtinga. Įsivaizduoju, kad sunkiau yra pasirinkti konkrečius perspektyvinius uždavinius ir tikslus. Pavyzdžiui, aš deklaruočiau laisvę verslui, kad mes pagal šį rodiklį patektume į dešimtuką pasaulyje.

4 | Politika

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Prezidentė? Ne, valdininkė Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

galia, tiek lojalumas imituojami, o priimant sprendimus viršų paima nepaklusnumas.

Prezidente išrinkta Dalia Grybauskaitė daugiau nei per trejus metus taip ir neperprato šių pareigų, todėl Lietuvą valdo ne prezidentė ir premjeras, o du premjerai.

Tai savo antrojoje per dvejus metus knygoje apie valstybės vadovę tvirtina politologas Lauras Bielinis. „Prezidentė yra administruojanti politikos dalyvė be politikos“, – pristatydamas jau antrą savo knygą apie D.Grybauskaitę (pirmojoje analizavo jos karjeros logiką), savaitraščiui „15min“ sakė L.Bielinis.

Būti politike svetima?

Vilniaus knygų mugėje sekmadienį bus pristatyta tiesiai iš spaustuvės atkeliavusi L.Bielinio knyga „Prezidentė“ (leidykla „Kitos knygos“), kurioje jis, analizuodamas šalies vadovės pasisakymus ir replikas, retus monologus, interviu, inauguracijos kalbą bei metinius pranešimus, svarsto, ar geležinės ledi įvaizdis neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos.

D.Grybauskaitės žodžiuose autorius pasigenda politinio mąstymo apie Lietuvos valstybę. Metiniai pranešimai politologui primena viršininko instruktažą nepaklusniems pavaldiniams.

Jis įžvelgia paradoksą: Lietuvos prezidentas turėtų veikti politinėje, o ne administracinėje-ūkinėje erdvėje. Bet buvusi Europos komisarė, kuriai iš biurokratės reikėjo virsti politike, save priešpriešina politikams ir lieka valdininke.

2009-aisiais formuodama savo patarėjų komandą D.Grybauskaitė rinkosi ne pripažintus ekspertus, o politikos kuluaruose menkai žinomus specialistus. Taip ji siekė atsiriboti nuo verslo ar politinių jėgų įtakos. Apžvalgininkai jau tuomet įspėjo, kad tokia komanda kliudys įsitraukti į vidaus politiką. „Nuo pat prezidentavimo pradžios ji dėmesį ir pagrindinius veiklos akcentus skyrė valstybės finansų ir ūkio valdymui, save pozicionavo taip, kad atrodė, lyg Lietuva turėtų du premjerus, – kalbėjo L.Bielinis. – Dalyvavimas politinėje-partinėje Lietuvos sistemoje buvo minimalizuotas, ji vengė arr ignoravo politinius junginius ir nematė rei-kalo komunikuoti su jų atstovais.“ L.Bielinio nuomone, kartais atrodo, kad d prezidentė perdėm kišasi į Vyriausybės veiklos lauką: „Vyriausybės veiklos kontrolė, dalyvavimas sprendimų svarstyme buvo ir lieka akivaizdus.“ Sunku tikėtis, kad valstybės vadovė ims veikti kitaip, mat „politinių derybų netoleruoja, politinių sprendimų vengia, tačiau administracinius žingsnius žengia intensyviai“.

Atsitraukus nuo Vyriausybės veiklos aspektų D.Grybauskaitės lauktų jai nesuprantama, svetima, nekonkreti pareiga – būti ne tik nominalia, bet ir realiai veikiančia politike. Į repliką, kad kreipti dėmesį į ūkio reikalus nėra blogai, L.Bielinis atsakė, jog svarbu, ar veiksmai suderinti ir ar veikiama išvien su Vyriausybe. Tokiu atveju prezidentės vaidmuo sustiprintų Vyriausybės reikšmę. Tačiau Konstitucija prezidentą

Politologo manymu, D.Grybauskaitė taip ir netapo prezidente. Š.Mažeikos/BFL nuotr.

L.Bielinio dosjė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis (gim. 1957 m.) anksčiau dėstė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, redagavo žurnalą „Politologija“.

2003–2009 m. jis buvo prezidento Valdo Adamkaus patarėjas vidaus politikos klausimais. Iš šio posto jis pasitraukė paskelbęs ketinimus su paneuropine partija „Libertas“ dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą.

L.Bielinis yra surengęs mokslinių seminarų apie politinio lyderio elgseną, parašęs knygas: „Rinkiminių technologijų įvadas“ (2000 m.), „Prezidento rinkimų anatomija“ (2003 m.), „Valdžia, visuomenė ir žiniasklaida“ (2006 m.), „Prezidentė“ (2011 m.).

apibrėžia ne kaip p „premjero „pre „p r mjjerro d dublį“, ubl ubl blį“ į“, o ka kai kaip ip kitų funkcijų ir kitos tos valstybinės veikl veiklos vykdytoją. Anot L.Bielinio, elin inio io,, es esam esame ame „parlamentinė respublika su savarankiškai avara veikiančiu premjeru ir prezidentu, nelabai turinčiu įtakos premjerui, nebent užsienio politikos srityje“.

Autoritarizmo šleifas L.Bielinis pažymi apie D.Grybauskaitę kalbantis dėl „autoritarizmo šleifo“. Tokias asociacijas jam kelia valstybės vadovės komunikavimo stilius – griežtomis frazėmis

kritikuoti politikus ir valdininkus, eksponuoti sunkiai tramdomą rūstybę, bet tylėti, kai laukiama aiškaus žodžio. „Autoritaras yra ne tas asmuo, kuris turi valdžią, o tas, kuris išimtinai sieja ją su savimi, bet ne su santvarka ir teise“, – filosofo Gintauto Mažeikio žodžius cituoja knygos autorius.

Prezidentės komunikacija esą atitinka visuomenės sutrikimą, politinį naivumą ir apolitiškumą, vis dar neįvykusią pilietinę ir politinę brandą.

L.Bielinis įsitikinęs, kad prezidentę suprantantis adresatas – pilietiškai pasyvi visuomenė, laukianti kontrolės mechanizmų, o ne kūrybingo darbo. „Išėjusi iš totalitarinės santvarkos, turinti ten suformuotą politinę kultūrą (greičiau nekultūrą), vengianti iniciatyvų, atsargi ir gudraujanti visuomenė stipriame vedlyje mato savotišką išeitį, bet tai tik iliuzija“, – tvirtina politologas.

Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Komunikuodama nelanksčia kalbėjimo maniera ir išryškindama griežtos bei reiklios prezidentės įvaizdį, ji kuria bausmės ir kontrolės įtampą „blogiems“ valdininkams ir politikams. D.Grybauskaitė paverčia sistemine norma išankstinės kaltės jausmo buvimą. Prezidentės klausymosi ir išgirdimo strategija daliai visuomenės tampa ne kritinės refleksijos galimybe, o atitikimo ar neatitikimo išsakomiems reikalavimams paieška savo bei aplinkos veikloje. Taip paveiktas žmogus netenka, atima iš savęs galimybę mąstyti ir veikti ssavarankiškai av va (…). Formuojasi valdž džios žio ioss b baimės a kultūra.“ Maniera M Man ani kalbėti kategoriškai, anot L.Bielinio, L .B B dar labiau iškreipia politiškumą: „Prezidentė nelabai ir siekia kalbėti kitaip, ji, galimas daiktas, suprato, kad lakoniškumas naudingas, nes sukuria plačias interpretacijų galimybes, o tai paslepia pačios padarytas klaidas ar tikruosius siekius.“ L.Bielinis taip pat atkreipia dėmesį, kad tarp prezidentės ir politinio lauko subjektų ryškėja atskirtis: „Politikai jos įdėmiai klausosi, kai reikia klausytis ar demonstruoti atidų įsiklausymą, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti, nes politika yra realus valdžios ir galios veiksmas, o ne jos imitacija.“ Tokioje situacijoje tiek politinė

Praranda politinę galią 2009-ųjų gegužę vykusius prezidento rinkimus D.Grybauskaitė laimėjo jau pirmame ture. Tuomet šalis smuko į gilią recesiją, tad didžiajai daliai visuomenės imponavo iš Briuselio sugrįžusios buvusios finansų ministrės pasitikėjimas savimi, aštri kritika tuometinei valdžiai.

Tačiau, L.Bielinio manymu, krizė nebuvo pagrindinis sėkmės garantas. Tuomet šalyje buvo ir iki šiol išliko ryškių lyderių vakuumas, todėl ryžtingos eurokomisarės įvaizdis išsiskyrė iš kitų kandidatų. „Prezidentė dabar tėra įvaizdis, suvyniotas į privalomai politinį tekstą, tampantį nepolitiniu“, todėl ji praranda galią politiniame lauke, aiškina knygos autorius.

D.Grybauskaitė daugiau nei trejus metus laikėsi reitingų viršūnėje – jai pavyko įtikti publikos norams. Bet valdžion grįžusių socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius, iki tol nė iš tolo negalėjęs varžytis su D.Grybauskaite, dabar jai jau lipa ant kulnų ar kartais net pralenkia reitingų lenktynėse. Šalies vadovės reitingai svyruoja nedaug, pabrėžia L.Bielinis, bet tų, „kurie kryptingai ir konstruktyviai save rodo visuomenei“, populiarumas auga. Prezidentė rinkimų metu ir formuojant Vyriausybę blaškėsi, nerodė realios iniciatyvos, todėl nuosekliai savo tikslo siekęs ministras pirmininkas A.Butkevičius tapo regimesnis ir geriau suprantamas.

L.Bielinis mano, kad D.Grybauskaitės kalbėjimas apie Lietuvai būtinus pokyčius neturi perspektyvos. Pasak politologo, ji neteikia sisteminės politinės alternatyvos, tesiekia siaurų, administraciškai motyvuotų veiksmų, kurie griežtomis taisyklėmis organizuotoje struktūroje atrodo efektingai, bet demokratinėje valstybėje yra nepriimtini.

Ištrauka iš L.Bielinio knygos: „Darau prielaidą, kad ji nuoširdžiai nori pakeisti situaciją šalyje, siekia realizuoti tokius gerus principus, kaip valdžių skaidrumas, korupcijos suvaržymas, politinės veidmainystės sustabdymas.

Bet, nesuvokdama situacijos subtilumo ir veikdama nepolitiškai, iš esmės įtvirtina autoritarinės ir oligarchinės valdžios idėją visuomenėje, iškreipdama politikos suvokimą ir ignoruodama partinę-politinę sistemą kaip demokratijos duotybę.“

L.Bielinis: „Politikai jos įdėmiai klausosi, kai reikia klausytis, ir nekreipia dėmesio, kai reikia veikti.“

Verslas | 5

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Vaškiniai „Air Lituanica“ sparnai Nacionalinės avialinijos: rinkoje vietos yra, bet galimybės išgyventi – minimalios

Nacionalinio vežėjo „Air Lituanica“ lėktuvai į orą turėtų pakilti jau birželį, bet bendrovė dar neturi nei oro vežėjo pažymėjimo, nei aiškaus verslo plano, nei strateginio investuotojo. Todėl kol kas neaišku, ar sostinės mero Artūro Zuoko svajonės dominuoti Vilniaus oro uoste neištirps kartu su savivaldybės milijonais.

Jurgita Lapienytė j.lapienyte@15min.lt Oro linijų bendrovės pasižymi tuo, kad uždirba labai mažai. Pavyzdžiui, visos industrijos grynojo pelno marža 2011 metais buvo vos 1,3 proc.

Pastaraisiais metais daug ne tik didelių, bet ir regioninių oro linijų skaičiavo nuostolius. Finansinių problemų turi ne tik gigantė SAS, bet ir mūsų kaimynai – „Air Baltic“, „Estonian Airlines“.

Tad kiek realu, kad A.Zuoko kūdikis – iš dalies Vilniaus miesto savivaldybei priklausanti „Air Lituanica“ – dirbs pelningai ir prasiskolinusiai savivaldybei nereikės jos papildomai remti?

Savaitraštis „15min“ domėjosi, kokie „Air Lituanica“ šansai įsitvirtinti sudėtingoje skrydžių rinkoje ir tapti baziniu oro vežėju Lietuvoje.

Nepramintas takas Įprasta, kad bent jau dalis oro linijų akcijų priklauso valstybei.

Tokių pavyzdžių gausu – SAS, „Finnair“, LOT, „Finnair“, „Air Baltic“ ir pan. „Kodėl tai yra valstybinės oro linijos?

Visų pirma, jos reikalingos valstybės transporto politikai. Antra – valstybė gali jas subsidijuoti, jeigu kas nors yra negerai“, – „15min“ sakė dr. Darius Bazaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos katedros vedėjas.

Būtent taip ir visa „Air Baltic“ atsidūrė Latvijos valdžios rankose – siekdama išsaugoti nacionalinį vežėją, bendrovė supirko

E.Zubrus: „Mes orientuojamės į verslo sektorių, kad verslui būtų patogiau keliauti, nes pigių skrydžių bendrovės turi gana neblogą ir didelę pasiūlą.“

„Baltijas Aviacijas Sistemas“ priklausiusias akcijas. D.Bazaro teigimu, oro linijų bendrovės kuriamos strateginiams tikslams pasiekti: „Tos valstybės, kurios turi oro linijas, jas dažniausiai įsigyja tam, kad užtikrintų gyventojų mobilumą. Norvegija, Švedija, Suomija – valstybės ilgos, geografinės sąlygos ten sudėtingos. Geriausia transporto rūšis mobilumui užtikrinti yra oro transportas. Šioms šalims turėti tokią oro linijų bendrovę yra gyvybiškai reikalinga.“ Tačiau tokių strateginių tikslų siekia valstybės, o ne savivaldybės. „Air Lituanica“ atitikmens sunkiai ieško ir pats A.Zuokas.

Naujausias verslo žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/pinigai

Didžiausia „Air Lituanica“ bėda – investicijų stygius.

Vilniaus savivaldybės nuotr.

„Pavyzdžių tikrai yra ne vienas – Katalonijoje veikiančios oro linijų bendrovės steigėjai yra Katalonija, Barselonos valdžia, privatus verslas. Tokių pavyzdžių, kai savivaldybės remia oro linijas, yra ir daugiau.

Ne išimtis ir Kauno miestas bei Kauno rajono savivaldybė, kuri netiesiogiai kasmet skiria 3 mln. litų, kad „Ryanair“ skraidytų iš Kauno“, – yra sakęs Vilniaus meras.

Jo teigimu, skirtumas tik tas, kad Vilniaus savivaldybė, priešingai nei Kauno, pinigus skirtų ne svetimam oro vežėjui, o nuosavam, taigi, ir pinigai liktų Lietuvoje.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto darbuotojo habil. dr. prof. Ramūno Palšaičio teigimu, savivaldybės turi savo įmonių, todėl faktas, kad turės dar ir oro

linijas, nėra tragedija. Visgi daug oro linijų bendrovių Europoje patiria finansinių sunkumų. Tokiu atveju jas gelbsti valstybė. Bet R.Palšaitis abejoja, ar valstybė norės gelbėti savivaldybės įmonę.

Sėkmės receptas D.Bazaro teigimu, neatsakinga būtų sakyti, kad tokia įmonė pasmerkta žlugti.

Visgi sėkmingai veiklai yra būtinos keturios sąlygos.

Intensyvus skrydžių grafikas, nuolatiniai ir dideli keleivių srautai, krovinių gabenimas, nuostolingų ir pelningų skrydžių balansas.

Nukelta į 6 psl.

>>>

Akcija privatiems ir verslo klientams

Iki 100 % nuolaidos banko paslaugoms „Citadele“ banke – nuolaidų pavasaris banko paslaugoms. Nepraleiskite progos pasinaudoti gerokai aptirpusiais pavasariniais įkainiais ir nemokamomis banko paslaugomis jau dabar!

Nemokamas sąskaitos atidarymas ir aptarnavimas.

Nemokami pervedimai litais banko viduje.

Nemokamas įplaukų iš kitų bankų administravimas.

Nemokamas „Blue iš American Express“ kortelės išdavimas.

Bei daugybė kitų nuolaidų.

Akcijos laikotarpis – nuo š. m. vasario 14 d. iki gegužės 31 d.

Lietuvos banko 2012 m. pabaigoje atlikto bankų įkainių už įvairias mokėjimo paslaugas palyginimo tyrimo duomenimis, AB „Citadele“ banko teikiamų mokėjimo paslaugų krepšelio įkainiai – vieni mažiausių Lietuvos rinkoje.

Daugiau informacijos nemokamu telefonu 8 800 72 739 bei www.citadele.lt.

6 | Verslas A.Zuokas rizikuoja vilniečių pinigais – į oro linijų bendrovę jau investavo daugiau nei 2 mln. savivaldybės lėšų.

T.Lukšio/BFL nuotr.

„Star1 Airlines“ nesėkmė Žlugusią „flyLAL–Lithuanian airlines“ bandė pakeisti 2009 metais įkurta lietuviška pigių skrydžių bendrovė „Star1 Airlines“, bet ji nedirbo nė pusantrų metų.

Bendrovė vykdė užsakomuosius skrydžius, taip pat reguliariai skraidino į Barseloną, Londoną, Dubliną, Edinburgą, Milaną. Dukterinė skrydžių bendrovės įmonė užsiėmė ir turizmo verslu.

Tačiau jau mažiau nei po metų nuo veiklos pradžios bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais.

Bendrovės vadovas Martynas Laivys karštligiškai bandė surasti strateginį investuotoją, bet jam nepavyko: „Star1 Airlines“ iškelta bankroto byla.

>>>

Atkelta iš 5 psl.

Tokius reikalavimus, D.Bazaro teigimu, turi atitikti oro transporto bendrovė, kuri tikisi sėkmės. „Jeigu tos keturios sąlygos yra įvykdomos, galima kalbėti apie normalų verslą, kuris nereikalaus investicijų, dotacijų.

Peilis numeris vienas aviakompanijai bus

keleivių srautai. Už viską moka vartotojas. Jeigu ko nors nesumoka vartotojas, tada moka mokesčių mokėtojai“, – aiškino D.Bazaras.

Sėkmingai dirbančios aviakompanijos lėktuvai negali stovėti oro uoste – jie visą laiką turi skraidyti. Be to, norinčiųjų keliauti turi būti daug – lėktuvas turėtų būti užpildytas 70–80 proc. Tokios kompanijos taip pat dažniausiai veža krovinius.

„Dar viena svarbi sąlyga – maršrutai turi dengti vienas kitą. Pavyzdžiui, jeigu turime nuostolingą maršrutą Vilnius–Paryžius ir pelningą Vilnius–Londonas, tai vieno maršruto pajamos turi dengti kito nuostolius“, – aiškino D.Bazaras.

Todėl svarbiausias uždavinys „Air Lituanicai“, siekiančiai tapti pagrindiniu vežėju, yra rasti savo keleivius.

Niša – apylaisvė „Air Lituanica“ ketina pradėti skraidyti birželio mėnesį. Tiesa, kol kas bendrovė neturi oro vežėjo pažymėjimo – garanto, kad ji gali skraidinti keleivius saugiai. Tik jį gavusi bendrovė galės prašyti licencijos komercinei veiklai vykdyti.

„Prieš išduodant oro vežėjo pažymėjimą reikalaujama, kad bendrovė gebėtų profesionaliai vykdyti skrydžius – turėtų profesionalią komandą, orlaivius, techninės priežiūros programą, skraidantį personalą, inžinerinį personalą, atsakingą už orlaivių techninę priežiūrą. Finansiniai klausimai svarbūs išduodant licenciją – reikia užtikrinti veiklos finansavimą pirmaisiais veiklos metais, kai akivaizdu, kad veiklos pajamų gali neužtekti dengiant sąnaudas“, – „15min“ aiškino Kęstutis Auryla, Civilinės aviacijos administracijos direktorius.

Taigi šiek tiek laiko iki galo sudėlioti verslo planą ir rasti savo keleivius dar yra. „Air Lituanica“ vadovas Erikas Zubrus savaitraščiui „15min“ sakė, kad bendrovė vilios verslininkus. „Mes orientuojamės į verslo sektorių, kad verslui būtų patogiau keliauti, nes poilsinių pigių kelionių yra. Pigių skrydžių bendrovės turi gana neblogą ir didelę pasiūlą,

R.Palšaitis teigia, kad „Air Lituanica“ turi nedaug šansų išsilaikyti.

T.Lukšio/BFL nuotr.

1 pica „Margarita“

=

1216 litrai vandens*

Verslas | 7

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Ministerija remia Susisiekimo viceministro Arijando Šliupo teigimu, šiuo metu trūksta skrydžių į pagrindinius oro susisiekimo mazgus, tokius kaip Londono Heathrow, Paryžiaus Charles‘o de Gaulle‘io, Amsterdamo Schipholio oro uostus, ir, pavyzdžiui, sujungiančius miestus, su kuriais Lietuvą sieja glaudūs verslo ryšiai. „Be to, šalia lietuvių mėgstamų turistinių skrydžių krypčių, visada norėtųsi matyti tas kryptis, kurios pasižymi aukštu atvykstamojo turizmo lygiu – Suomija, Norvegija ir pan.“, – sakė A.Šliupas.

Nacionalinis vežėjas krizės neatlaikė

„Air Lituanicą“ iniciatyvą gerinti oro susisiekimą jis iš esmės vertina teigiamai.

Nacionalinės Lietuvos oro linijos „flyLAL–Lithuanian airlines“ veikė daugiau nei 18 metų. Nuo 1991-ųjų iki 2005-ųjų bendrovę valdė valstybė, vėliau ji buvo privatizuota. Oro linijas su partneriais įsigijo žinomas verslininkas Gediminas Žiemelis. Tačiau 2009 m. aviakompanija neatlaikė finansų krizės ir bankrutavo. Bendrovės veikla išskaidyta, įkurta grupė „flyLAL Group Services“ (dabar „Avia Solutions Group“). Tų pačių savininkų valdoma „flyLAL Charters“, kuriai vadovavo ir dabar „Air Lituanica“ vairą perėmęs E.Zubrus, virto „Small Planet Airlines“, vykdančia užsakomuosius skrydžius, nuomojančia orlaivius su įgula ir siūlančia vienkartinius užsakomuosius skrydžius. Užsakomųjų skrydžių bendrovė sėkmingai plečia savo veiklą.

„Malonu pastebėti, kad jų, kaip lietuviško oro vežėjo, planai pradėti skrydžius į didžiuosius Europos oro uostus (Briuselį, Paryžių, Amsterdamą ir kitus) gerokai padidintų keleivių galimybes mūsų šalies gyventojams ir svečiams rinktis visą oro transporto siūlomą paslaugų spektrą, jungiamuosius skrydžius, tiksliau tariant – padidintų pasirinkimo galimybes ne tik skrydžiams po Europą ir kaimynines valstybes, bet ir į visą pasaulį. Tiesa, „Air Lituanica“ turės įveikti aviakompanijos startui būdingus sunkumus: gauti reikiamus leidimus, licencijas, galų gale – susirasti savo keleivį, nišą, nebijoti konkurencijos, tačiau tikiu, kad tai yra išsprendžiami uždaviniai“, – sakė viceministras.

Jo teigimu, šiuo metu Vilniuje daugiausia keleivių perveža „Wizzair“ ir „Ryanair“. Praėjusiais metais per Vilniaus oro uostą kartu jos pervežė tik kiek mažiau nei 1 milijoną keleivių. Iš tradicinių kompaijų, stiprias pozicijas užima „Lufthansa“, SAS, „Air Baltic“, „Small Planet airlines“.

ypač vasaros sezonu. Verslo keliautojams, ypač pasitraukus kai kurioms bendrovėms – „Aerosvit“, „Czech airlines“ – pasiūla dar labiau sumažėjo. Matome didelę Lietuvos pasiekiamumo problemą. Nuo pat pradžių ruošiamės aktyviai bendradarbiauti su didžiosiomis oro linijų bendrovėmis, siūlyti ir jungiamuosius skrydžius“, – sakė E.Zubrus.

D.Bazaras taip pat mato nišą „Air Lituanicai“: „Įsivaizduokit, pastatėme „Kempinski“, o kas ir su kuo į jį atskris? Su „Ryanair“? Abejoju. Reikia orientuotis į tam tikrą verslo klientų segmentą, tų turistų, kurie gali pinigus išleisti Lietuvoje. Čia šiokios tokios perspektyvos ir gali būti.“ Neranda investuotojo Baziniu vežėju kol kas du orlaivius besinuomosianti bendrovė ketina tapti jau 2015 metais. „Mes galėtume pervežti 15–20 proc. keleivių. Šiuo metu Lietuvoje 57 proc. keleivių atitenka pigių skrydžių bendrovėms.

Verslo segmente trūksta pasiūlos ir patogumo“, – įsitikinęs „Air Lituanica“ vadovas.

Nors preliminarios skrydžių kryptys ir buvo skelbtos (Amsterdamas, Briuselis, Kijevas, Londonas, Maskva, Palanga), kol kas nėra aišku, kur iš tiesų skris bendrovės nuomojami orlaiviai. „Kai turėsime oro vežėjo pažymėjimą, bus aišku, kokių skrydžių labiausiai trūksta, bus aiškios apimtys ir bus galima svarstyti finansines investicijas“, – sakė E.Zubrus.

Kol kas „Air Lituanica“ stora pinigine negali pasigirti. Bendrovė turi surinkusi apie 5 mln. Lt – 2,75 mln. Lt skyrė savivaldybė, per 2 mln. Lt sunešė Lietuvos įmonės ir verslininkai („Arvi“, Antanas Guoga, „Balsas. lt“, „Lietuvos rytas“, „Vičiūnai“ ir kitos).

Kuriam laikui galėtų užtekti šios sumos, E.Zubrus neprognozavo. O pinigai jau tirpsta. E.Zubrui mokama 30 tūkst. litų alga neatskaičius mokesčių, pilotai viliojami 15–20 tūkst. litų atlyginimais per mėnesį.

A.Zuoko teigimu, šiuo metu yra deramasi su keliais strateginiais investuotojais. Vienas jų – neįvardijama Didžiosios Britanijos aviakompanija. Anksčiau kalbėta, kad į „Air

Lituanica“ ketina investuoti oro bendrovė iš Azijos, bet kalbos investicijomis nevirto.

„Lufhansos“, SAS“, – sakė R.Palšaitis. Jo pagrindinis klausimas „Air Lituanica“ bendrovei – ar ji sugebės konkuruoti. Veiklą gali apsunkinti tai, kad dalis akcijų (34 proc.) priklauso savivaldybei. „Privačios įmonės dirba geriau nei valstybinės. Jos yra lankstesnės, greičiau prisitaiko prie rinkos sąlygų. Valstybinėje įmonėje kyla daugybė biurokratinių problemų. Pavyzdžiui, lankstinukų, stiuardesių

palaidinių pirkimui reikalingas konkursas.

Tam sugaištami mėnesiai, o privatininkas gali ir rytoj nupirkti“, – sakė R.Palšaitis.

Idėją kurti „Air Lituanicą“ jis palaiko, tačiau abejoja, ar jos laukia sėkmė: „Tai padaryti, mano požiūriu, yra velniškai sunku.

Kiek bankrutavo per pastaruosius trejus metus mažų aviakompanijų? Daugybė. (...)

Labai gerai, jeigu bus, bet tikimybė, kad išsilaikys, labai maža.“

Lengva tik pradėti Laiko išspręsti šiems klausimams nėra daug. „Air Lituanica“ skrydžius ketina pradėti maždaug tuo metu, kai Lietuva pradės pirmininkavimą ES. „Pagal statistiką klientai, kurie naudojasi tradicinių aviakompanijų paslaugomis, bilietus perka ne anksčiau nei trys mėnesiai iki skrydžio. Didžioji jų dalis – daugiau nei 80 proc. – bilietus įsigyja likus ne daugiau negu dviem mėnesiams iki skrydžio. Mes norime gauti komercinę licenciją ir pradėti prekybą Žiūrėdami į picą „Margarita“ tikriausiai negalvojate, kiek vandens sunaudota jai likus ne mažiau nei 2 paruošti. Iš tiesų picai „Margarita“ vanduo naudojamas įvairiai. Daug vandens reikia mėnesiams iki skryišauginti pomidorams ir augalams, skirtiems šerti melžiamoms karvėms, iš kurių džių pradžios. Taigi, pieno gaminama mocarela. balandžio mėnesį gavus oro vežėjo pažymėTinkamas sprendimas sumažinti picos poveikį vandens naudojimui – pirkti picą jimą ir tuo pačiu metu su ekologiškais pomidorais, išaugintais be azoto trąšų. O gal galėtumėte patys gavus komercinę licenciją, bus visai reaužsiauginti pomidorų, pasigaminti picą ir taip sutaupyti pramoninei pomidorų lu birželį pradėti vykgamybai naudojamo vandens? dyti skrydžius“, – sakė E.Zubrus.

Mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip naudojame gamtos išteklius dabar.

Prof. Ramūno PalšaiRinkitės išmintingai – Jūsų sprendimai keičia pasaulį! čio teigimu, pradėti verslą nėra labai sunku, kur kas sunkiau – jį išlaikyti. „Bankrutuoti irgi labai lengva. Jau dabar reikia dirbti su Briuseliu, su kitais. Rimti, atsakingi žmonės, kurie ieško ne pigių skrydžių, kur negali kojų ištiesti, mokės pinigus.

Bet jie turi žinoti, jie planuoja visą verslą. Ar *1 picai „Margarita“ pagaminti ir suvartoti vidutiniškai reikia 1216 litrų vandens žinos? Jei ne, tai pirks iš žinomų kompanijų –

Ar pačių pasigaminta pica galėtų sutaupyti vandens?

Būkite sprendimų dalis.

Prisijunkite prie GenerationAwake.eu

3224_150x130_PIZZA_LT.indd 2

12/02/13 16:10

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Darbotvarkė: kas toliau? Žmogui, esančiam kiek toliau nuo politikos ir „internetų“, žodis darbotvarkė suprantamas labai paprastai: kaip kokio nors renginio planas ar darbo tvarka.

Kitiems, šiek tiek smalsesniems, terminas darbotvarkė apibūdina bene svarbiausią pastarųjų dienų politinę aktualiją – Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijų galimą susijungimą. „Darbotvarkė“ – tai interneto šmaikštuolių pasiūlytas naujos partijos pavadinimas.

Ta partija, matyt, tikrai bus, nepaisant kai kurių vienos ar kitos besijungiančios partijos narių paburbėjimų ar net viešai reiškiamo nepasitenkinimo. Ji bus, nes jos reikia V.Uspaskichui, kad išsaugotų tai, ką savo rankomis sukūrė ir ką, trumpam (kol sėdės) praradęs, po to vėl galėtų, jei vis dar norės, susigrąžinti. Šioje vietoje, šiek tiek nukrypstant į šalį, būtų galima pastebėti, kad sėdėti V.Uspaskichas ketina neilgai. Ne daugiau kaip dvejus metus, nes naujojo darinio pirmininkai pagal pirminį planą turėtų rotuoti būtent tokiais periodais. Taigi po R.Pakso rotuoti, tikriausiai, turėtų atsėdėjęs V.Uspaskichas, jei, žinoma, jis to pats pageidaus.

Ar tai iš esmės ką nors pakeis kalbant apie Lietuvos politinių jėgų išsidėstymą? Kai kurie politikai ar dvaro politologai sako, jog taip, ir net svaigsta apie tai, kad naujas darinys, kuris neva taps stipriausia politine jėga, galės pretenduoti į premjero postą.

22 metų patirtis aiškiai rodo, kad politikoje dukart du visiškai nereiškia keturių.

O aš sakau, kad tai visiška nesąmonė, nes 22 metų patirtis aiškiai rodo, kad politikoje dukart du visiškai nereiškia keturių. Dažniausiai tokio veiksmo rezultatas būna tie patys du.

Geriausias to pavyzdys yra A.Kubiliaus vis dar vadovaujama TS-LKD. Ši partija jungėsi su visais, kuo įmanoma: dešiniųjų sąjunga, politiniais kaliniais ir tremtiniais, krikščionimis demokratais, tautininkais. Koks rezultatas? Kaip buvo du, taip ir liko du.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pagrindinę TS-LKD oponentę: 2001 metais susijungus LDDP ir LSDP, naujo darinio rezultatai 2004 metų Seimo rinkimuose buvo gerokai prastesni nei 2000 metais.

O prisimenate naujausią susijungimą Lietuvoje?

Spėju, kad jau pamiršote, nes jungėsi dvi labai svarbios Lietuvoje partijos: Liberalų ir centro sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija. Dukart du tapo nuliu.

Drįsčiau prognozuoti, kad taip bus ir šį kartą. Ir per kitus Seimo rinkimus „Darbotvarkė“ geriausiu atveju gaus tiek pat balsų, kiek per pastaruosius Seimo rinkimus gavo Darbo partija. Bet labiau tikėtina – gaus mažiau. Vien jau todėl, kad G.Songailos ir K.Uokos rinkėjas nebalsuoja už A.Kubilių ar R.Juknevičienę, lygiai taip pat kaip ir P.Gražulio rinkėjas nebalsuoja už V.Gapšį, o V.Uspaskicho rinkėjas tikriausiai nebalsuoja už R.Paksą.

Tie rinkėjai ieškos kito pasirinkimo ir todėl labai tikėtina, kad „Darbotvarkė“, turint galvoje dar ir nunyksiančią violetinės spalvos gerbėjų „partiją“, sukurs erdvės naujai partijai atsirasti. Aš asmeniškai matau potencialą lygių galimybių gynėjams, patriotams ir piešėjams kreidutėmis. Visiems jiems trūksta tik vieno dalyko – stipraus, charizmatiško ir patrauklaus lyderio.

O šiaip tai visiems politikams ir dvaro politologams jau seniai būtų laikas suvokti, kad rinkėjams visai nesvarbu, kas su kuo ir už kiek jungiasi. Jiems svarbiausia, kokią politiką valdžioje esančios partijos įgyvendina ir ar dėl to kaip nors keičiasi gyvenimas.

8 | Miestai

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Panevėžys: norvegams tinka, saviems – kaip kada Panevėžys.

XX a. pabaigoje miestas dėl žiaurių gaujų karų buvo vadinamas Lietuvos Čikaga. Gaujų nebeliko, bet kriminalinėse suvestinėse nusikaltėlius pakeitė miesto vadovai.

Tik skandalais jau garsėja ir legendinis J.Miltinio teatras. Gyventojų mieste nebeliko nė 100 tūkstančių.

Kas yra Panevėžys šiandien? Buvęs pramoninis miestas?

Pagal statistiką, Panevėžyje gyventi visai neblogai, bet miestiečiai linkę labiau skųstis nei džiaugtis. „15min“ archyvo nuotr.

Miestai | 9

15min • 2013 m. vasario 22 d.

PANEVĖŽYS Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Žvelgiant tik į plikus skaičius atrodo, kad Panevėžyje gyventi ne taip jau ir blogai.

Vidutinis darbo užmokestis nedaug atsilieka nuo šalies vidurkio. Mieste daug įmonių, kurių darbuotojų skaičius viršija 250.

Laisvosios rinkos instituto duomenimis, miestas pagal savivaldybių indeksą yra trečias šalyje.

Tačiau pasiklausius panevėžiečių atrodo, kad gyventi čia blogiau nei kitur: žmonės vienas kito negirdi, gyvena praeitimi ir tik laukia, kol kas nors ką nors duos. Svetimi turi jiems priminti, kad norint ką nors gauti, reikia daug įdėti. Taip pat – ir didžiuotis savo miestu.

Patinka norvegams „Norėčiau perfrazuoti prezidento Johno Kennedy žodžius: neklauskite, ką Panevėžys gali duoti jums, klauskite, ką jūs galite duoti Panevėžiui, – Europos Komisijos atstovybės surengtuose debatuose „Panevėžys 2013 metais: užimtumo ir verslo galimybės“ kalbėjo Panevėžio užsienio investuotojų asociacijos prezidentas Peras Erikas Schonbergas-Hansenas ir pridūrė: – Turite didžiuotis, kad esate iš Panevėžio, o ne stebėtis ir klausti, kodėl užsieniečiai renkasi šį miestą.“ Panevėžys tampa norvegų investuotojų meka. Mieste yra 19 Norvegijos kapitalo įmonių, įskaitant bankus. Šiose įmonėse dirba apie 1200 žmonių. Dauguma norvegų investicijų į miestą atkeliavo per pastaruosius penkerius metus. Čia veikia F.I.B.A („Foreign Investors Business Association of Panevėžys“), kuriai vadovauja norvegai.

P.E.Schonbergas-Hansenas sako, kad viena iš priežasčių, kodėl Norvegijos įmonės įsikūrė Panevėžyje, yra ta, jog lengva bendrauti su miesto ir rajono vadovais. Taip pat – gera miesto geografinė padėtis. Vis dėlto norvegas įspėjo, kad miestui, trokštančiam užsienio investicijų, stinga profesionalumo: investuotojai nori gauti atsakymus labai greitai, o ne laukti savaitę ar mėnesį.

Regiono verslininkų ir vadovų skundai ir svarstymai, kas ką galėtų paremti, papiktino F.I.B.A prezidentą: „Mano nuomone, reikėtų ieškoti ne subsidijų, o galimybių susikurti viską patiems.“ Didžiausia bėda – šešėlis Laisvosios rinkos institutas, išanalizavęs šalies savivaldybes, Panevėžyje prasčiausiai įvertino socialinės rūpybos sritį.

Problemine sritimi įvardytas santykinai aukštas nedarbo lygis. Panevėžio regione šių metų vasario 1-ą buvo registruota apie 13,9 proc. bedarbių. Daugiau nei trečdalis jų yra ilgalaikiai bedarbiai. Nedarbas – Panevėžio skaudulys.

Prieš metus tūkstančiui panevėžiečių teko 86,9 socialinių pašalpų gavėjų (šalies savivaldybių vidurkis – 69,1). Kaip ir visoje šalyje, Panevėžyje sukasi užburtas ratas: dėl pašalpų ir kompensacijų retas kuris bedarbis apsiima dirbti menkai apmokamą darbą.

Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento, „Lietkabelio“ bendrovės direktoriaus Sigito Gailiūno manymu, būtent dėl pigios darbo jėgos Panevėžys yra patrauklus investuotojams: „Yra įmonių, kurios Panevėžyje dirba tik dėl mažo darbo užmokesčio. Kai tik darbo jėga pabrangs, jos išsikels į pigesnes šalis.“ Tačiau norvegų kapitalo įmonės „Adax“ vadovas Jonas Klybas su S.Gailiūnu nesutinka: „Pigios darbo jėgos regionu Panevėžys buvo prieš 5–10 metų. Dabar ir čia reikia kvalifikuotų darbuotojų.“ Mieste labiausiai reikia vadybininkų, administratorių, buhalterių, draudimo agentų, apskaitininkų, kineziterapeutų,

Meną pakeitė skandalai Iš skandalų liūno neišlipa kadaise garsus buvęs Juozo Miltinio dramos teatras.

bendrosios praktikos slaugytojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų. Stinga pardavėjų, virėjų, kepėjų, konditerių, siuvėjų, vairuotojų ekspeditorių, statybininkų, apsaugos darbuotojų, automobilių šaltkalvių, suvirintojų ir apdailininkų.

Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė savaitraščiui „15min“ pasakojo, kad Panevėžio verslininkai, su kuriais jai nekart teko bendrauti, pagrindine miesto problema laiko šešėlinę veiklą: „Didžioji dalis verslo dirba šešėlyje.“ Patys Panevėžio verslininkai mano, kad tokių šešėlinių verslininkų – net 60 procentų. R.Skyrienė pritaria, kad šešėlinė Panevėžio regiono ekonomika gali būti viena iš santykinai didelio nedarbo priežasčių.

Tai įdomu Panevėžys dažnai vadinamas Aukštaitijos sostine.

Gyventojų skaičius – 97 589, iš jų 96 proc. – lietuviai.

Kitąmet miestas taps Lietuvos kultūros sostine.

Panevėžys pernai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kuriam buvo įteikta Europos garbės lentelė.

Miestas rugsėjį švęs 510-ąjį gimtadienį.

Panevėžyje susikerta 5 šalies automagistralės ir driekiasi tarptautinis „Via Baltica“ kelias. Miestą kerta geležinkelis.

Panevėžyje veikia Mechatronikos centras, Mokslo ir technologijų parkas, KTU Panevėžio institutas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto filialas, Panevėžio kolegija.

2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Jį pakeitęs aktorius Laimutis Sėdžius teištvėrė dvi dienas. Teatrui ėmė vadovauti konkursą laimėjęs režisierius Romualdas Vikšraitis (BFL nuotr.), tačiau pernai pavasarį aktoriai sukilo ir prieš jį. R.Vikšraitis buvo viešai apkaltintas nekompetencija, nesugebėjimu dirbti ir vienvaldiškumu.

Teatro vadovas neliko skolingas ir išvadino aktorius girtuokliais. Dalis jų už pravaikštas buvo atleisti. Tarp jų – ir buvęs teatro vadovas R.Teresas. Tiesa, teismas nurodė jį grąžinti į darbą.

Neapsikentęs rietenų tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasiūlė valstybinio teatro išlaikymą perimti Panevėžio miesto savivaldybei. Ši atkirto nesanti pajėgi išlaikyti tokio lygio teatrą.

Nebepaveža investicijų „Panevėžys yra išsaugojęs pramonės miesto įvaizdį, tik tos didžiosios pramonės, kuri buvo prieš 20 metų, nebėra. Panevėžyje veikia vidutinės įmonės, tiek naujos, tiek išlikusios senosios“, – aiškina miesto meras Vitalijus Satkevičius.

Meras spėja, kad savivaldybių indekse trečiąją vietą miestui galėjo lemti norvegų kapitalas, tačiau džiaugiasi, kad miestas turi tokias įmones kaip „Panevėžio keliai“, „Lietkabelis“, „Pieno žvaigždžių“ filialas „Panevėžio pienas“, Panevėžio statybos trestas ir „Kalnapilio“ alaus darykla.

Meras apgailestavo, kad nebėra „Ekrano“ ir mėsos kombinato.

V.Satkevičius tikina, kad visos investicijos Panevėžiui yra naudingos, tačiau nenutyli ir bėdų – norint, kad įvairūs projektai būtų įgyvendinti, savivaldybei tenka prisidėti savomis lėšomis, mažiausiai – 15 procentų. „Tų investicijų, kurios ateina į Panevėžį, mes nebepavežame, kaip ir kitos savivaldybės. Išauga skola, kurią reikia grąžinti.

Ir prisidėdami prie investicinių projektų mes tarsi susipančiojame, nes nebegalime tvarkyti gatvių, rūpintis miesto išvaizda, net žolės nupjauti, o tai juk taip pat prisideda prie investicinės aplinkos“, – skundėsi Panevėžio vadovas.

Duobėtose gatvėse – renovuoti namai Panevėžys dar neatsigavo nuo 2008 metais užklupusios ekonominės krizės. Jos

P.E.SchonbergasHansenas: „Turite didžiuotis, kad esate iš Panevėžio, o ne stebėtis ir klausti, kodėl užsieniečiai renkasi šį miestą.“

„Legendinis vardas jau seniai nebepateisinamas, jau kurį laiką teatro kūrybinis lygmuo nė iš tolo neprimena J.Miltinio spektaklių, o iš teatro likęs tik vardas“, – savo siūlymą argumentavo A.Gelūnas.

ženklų toli ieškoti nereikia – užtenka pervažiuoti miesto gatvėmis. Dideli gatvių infrastruktūros objektų plėtros ir remonto darbai Panevėžyje atlikti seniai – baigiantis sovietų okupacijai. „Gatvių būklė prastėja, tačiau miesto biudžetas vos randa lėšų duobėms lopyti – apie kapitalinį remontą galime tik svajoti.

Dėl sumažėjusių biudžeto pajamų miesto valdžia privalės imtis nepopuliarių žingsnių – tiek švietimo, tiek kultūros srityse“, – skaudulius vardijo N.Satkevičius.

Paklaustas, kuo miestas gali pasidžiaugti, meras nusišypsojo: „Panevėžys yra daugiabučių namų renovacijos lyderis šalyje.“ Nuo 2000-ųjų miesto gyventojai moka į kaupiamąsias sąskaitas ir renovuoja daugiabučius.

Mieste yra apie 815 daugiabučių namų, bendrijų – apie 700. Kol valstybė finansavo 50 proc. renovacijos išlaidų, bendrijos noriai renovavo namus.

Skirtingi parkų likimai 81 proc. Panevėžio įmonių – smulkusis verslas. Pernai Panevėžyje atsidarė daugiau nei 100 naujų įmonių.

Panevėžio verslo konsultacinio centro vadovės Akvilės Ramanauskienės manymu, dalis mažųjų įmonių steigėjų – tie, kurie griebiasi bet ko. Galbūt dėl to, jog daugeliui smulkiųjų verslininkų trūksta žinių ir gebėjimų, nemaža dalis tokių įmonių kasmet ir užsidaro.

Nukelta į 10 psl.

>>>

10 | Miestai >>>

Atkelta iš 9 psl.

Pagal darbuotojų skaičių didžiausia Panevėžio bendrovė – „Panevėžio keliai“. Joje dirba 699 žmonės. Nedaug atsilieka „Lietkabelis“ (596), „Panevėžio energija“ (553), „Dominari“ (548), „AQ Wiring Systems“ (540) ir Panevėžio statybos trestas (535).

Rajono meras Povilas Žagunis tikina, kad vietos valdžia padarė viską, kad tik būtų sukurta kuo daugiau darbo vietų:

Skaičius

60 proc.

Spėjama, kad tokia miesto verslininkų dalis gali užsiimti šešėline veikla.

15min • 2013 m. vasario 22 d.

paruošė bendruosius planus, kviečia investuotojus.

Panevėžio miesto savivaldybė šiuo metu įgyvendina Panevėžio pramonės parko (dabar – laisvoji ekonominė zona (LEZ)) rinkodaros projektą.

Investuotojams siūloma 47 ha teritorija su aukštos kokybės inžineriniais koridoriais, vandentiekiu ir kanalizacija, elektros tiekimu, privažiavimais, vidaus keliais ir apšvietimu.

Savivaldybė jau pasirašė 4 sutartis su potencialiais investuotojais. Jie žada apie 600 darbo vietų. Kol kas vienintelė „Devold“ įmonė atlieka projektavimo darbus, likusieji investuotojai Registrų centre įregistravo sklypų nuomos sutartis. „Tikimės, kad LEZ kūrimasis paspartės jai suradus operatorių“, – savaitraščiui pasakojo V.Satkevičius.

Panašios sėkmės tikėjosi ir Panevėžio rajono savivaldybė, prieš keletą metų investavusi 15 mln. Lt į Ramygalos pramonės parką. Didžioji investicijų dalis – iš ES lėšų.

Tačiau vietoj sėkmės – didelis nusivylimas.

Tarp „investicijų“ – kaimietis, vasarą šioje teritorijoje auginantis bulves. „Geografinė padėtis ideali, visos reikalingos komunikacijos yra, šalia „Via Baltica“ automagistralė – nerandu atsakymo, kodėl nepavyko Ramygalos projektas. Turėjom vieną investuotoją (Austrijos bendrovė „ASP-BEDD productions“), bet ir tas pabėgo“, – graužėsi rajono meras P.Žagunis.

ŠIAULIAI

PANEVĖŽYS

Jungsis su Šiauliais?

Per dešimt pastarųjų metų Panevėžys prarado beveik 18 proc. gyventojų, rajonas – daugiau nei 10 proc. Dėl to praėjusių metų pabaigoje Panevėžys vos neprarado didmiesčio statuso, mat gyvenamąją vietą mieste deklaravusių asmenų skaičius nebesiekė 100 tūkstančių. Šių metų sausį buvo paskelbta, kad Vyriausybė patvirtino Panevėžio apskrities teritorijos bendrąjį planą ir Panevėžys išsaugojo metropolio centro statusą.

Panevėžio metropolinei zonai priskiriamas Panevėžio miestas ir rajonas. Šiemet rengiamas Panevėžio miesto strateginis planas 2014–2020 metams.

Viena jo dalių – atgaivinti dvimiesčio su Šiauliais idėją.

Valdžia už grotų Panevėžys garsėja korupcijos skandalais.

74 000 Lt konfiskavimu. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

2009-ųjų lapkritį dėl įtarimų ėmus kyšius iš verslininkų už neteisėtai išduotus leidimus statyti pastatus areštinėje atsidūrė tuometis Panevėžio miesto vicemeras Kastytis Vainauskas ir savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčinskas.

Netrukus dar vienai vicemerei – Zitai Kukuraitienei – buvo pareikšti įtarimai piktnaudžiavus tarnyba organizuojant konkursus dėl keleivių vežimo maršrutiniais taksi.

Per kelerius metus STT dėl kyšininkavimo, piktnaudžiavimo tarnyba bei klastojimo sulaikė ir buvusį administracijos direktorių Vytautą Buterlevičių, tarybos narius Tomą Tarulį ir Gintarą Byčių, buvusį merą Visvaldą Matkevičių ir buvusį tarybos narį Vidą

2012-ųjų vasarį T.Tarulį Aukščiausiasis Teismas pasiuntė pusketvirtų metų už grotų ir skyrė 6 500 Lt baudą už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą.

Balakauską. Tačiau V.Balakauską teismas dėl įrodymų trūkumo išteisino.

2011 m. liepą už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimą nuteista buvusi miesto vicemerė Rimantė Ratinskaitė. Jai teismas uždraudė trejus metus dirbti valstybės tarnyboje.

2012 m. pradžioje teismas V. Buterlevičių už beveik milijono litų iššvaistymą ir kitus nusikaltimus nuteisė kalėti puspenktų

metų, bet medicinos ekspertai nustatė, kad atlikti bausmės įkalinimo įstaigoje jis negali dėl sveikatos. Teismas priteisė iš V.Buterlevičiaus 814 tūkst. Lt ir paskyrė 19 500 Lt baudą.

Tų pačių metų gegužę Panevėžio apygardos teismas V.Matkevičių pripažino kaltu dėl kyšio paėmimo ir nuteisė pusketvirtų metų laisvės atėmimu pataisos namuose, 6 500 Lt bauda ir turto už

2012 m. STT buvusiam Panevėžio merui, tuomečiam Seimo nariui Vitui Matuzui pareiškė įtarimus piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, sukčiavimu ir dokumentų klastojimu. Buvo sulaikyta jo žmona, įtakinga Panevėžio verslininkė Danutė Matuzienė. Byla dar nebaigta.

Dabartiniam miesto merui V.Satkevičiui bei jo patarėjui Dariui Simėnui taip pat pateikti įtarimai dėl Panevėžio savivaldybės lėšų panaudojimo viešbučio „Romantic“ rekonstrukcijai teisėtumo. Byla dar nepasiekė teismo.

12 | Visuomenė

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Lietuviška veislė: būti ar žūti?

Skalikai, žemaitukai, Šilavoto karpis, šilauogės – nacionalinės veislės, garsinančios Lietuvą užsienyje, tačiau balansuojančios ties išnykimo riba. Ar pakankamai puoselėjame nacionalinių veislių genofondą?

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siūlo įamžinti lietuvių skalikus kaip medžioklės simbolį – Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, pastatyti jiems skulptūrą. Tačiau ar nenutiks taip, kad vieną dieną šią vienintelę lietuvišką šuns veislę primins tik šaltas monumentas?

Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XV a. kunigaikščiai į medžioklę vesdavosi ir skalikus. Viduramžiais didikai laikė didele garbe savo dvare turėti būrį šių šunų.

Ikikarinėje Lietuvoje skalikai buvo paplitę, bet pokario metais veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis.

V.Ruzgas: „Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują šilauogių veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei.“

1974 m., pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, bet dauguma jų neturėjo kilmės dokumentų.

Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologijos entuziastai Z.Goštautas, V.Morkūnas, A.Penkauskas. V.Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų pastangomis 1981 m. pirmą kartą buvo organizuota lietuvių skalikų paroda, joje dalyvavo 62 šunys.

Verčiasi iš savo kišenės Šiandien Lietuvoje amsi daugiau nei 400 kilmės dokumentus turinčių skalikų. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos prezidentas Ričardas Barzdenis sako, kad to užtenka užtikrinti veislės išlikimą. „Noras išsaugoti veislę yra, tačiau tuo iš esmės užsiima entuziastai. ES išmokų negauname, nes skalikas teisės aktuose buvo įformintas ne kaip ūkinis, o kaip medžioklinis gyvūnas. Todėl verčiamės iš savo kišenės“, – pasakojo R.Barzdenis.

Skalikai sugeba tiksliai sekti pėdsakais ir greitai surasti medžiojamą žvėrį. Priartėjęs prie žvėries per 60–80 m, šuo pradeda loti ir ima varyti laimikį medžiotojų link.

Tačiau ši šimtmečius vertinta šuns savybė vis mažiau svarbi, mat medžioklės būdai keičiasi. „Skalikas gali būti ir labai geras kraujasekys – tik reikia su juo padirbėti. Gaila, kad ši šuns savybė nelabai garsinama. Be to, tai yra fiziškai stiprus šuo, galintis apginti šeimininką, pavyzdžiui, nuo puolančio šerno“, – gerų žodžių skalikui negailėjo R.Barzdenis.

Jis pabrėžė, kad entuziastų pastangomis skalikas tampa vis žinomesnis ir užsienyje.

Kasmet po 20 šios veislės šunų iškeliauja į Rusiją ir Baltarusiją. Trys ar keturi skalikai per pastaruosius dvejus metus išvežti į JAV. „Prieš mėnesį vieną skalikiuką iš

Kupiškio rajono išsivežė latviai“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Skalikų plitimui pasaulyje įtakos turi veislės pristatymas tarptautinėse parodose. „Praėjusių metų rudenį vykome į Lenkiją. Pamačiusi, kaip mūsų skalikas demonstruoja paklusnumą, kaip atlieka kraujasekystės bandymus voljeruose, viena ekspertė iš Vokietijos užsisakė šuniuką“, – sakė R.Barzdenis.

Užsieniečiai skverbiasi į rinką 2010-ųjų rugsėjį dešimt Lietuvos raitelių iš Senųjų Trakų leidosi į 2 tūkst. km istorinę kelionę, norėdami kaip ir viduramžiais pagirdyti lietuvių žirgus Juodojoje jūroje.

Kaip ir anais laikais, keliauninkai risnojo žemaitukų veislės žirgais. Žemaitukai – viena iš seniausių arklių veislių Europoje, žinios apie juos siekia nuo VI–VII amžiaus. Jie sudaro Lietuvos arklių genetinį aukso fondą.

2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 556 kilmės dokumentus turintys žemaitukai.

1994-aisiais, kai buvo sumanyta atkurti veislę, šalyje buvo rasti vos 42 šie arkliai.

„Arklių skaičius per tą laiką išaugo daugiau nei dešimt kartų. Atrodytų, yra kuo džiaugtis, tačiau mes žinome, kad šis darbas galėjo vykti sklandžiau“, – neslėpė Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė Valė Macijauskienė. Moteris teigia pasigendanti valstybinio požiūrio ir nuoseklumo.

Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti žemaitukų veislę. Tačiau tai padaryti vis sunkiau, nes į šalį skverbiasi užsienio organizacijų finansuojami tarpininkai, neslepiantys interesų Lietuvos rinką užpildyti atvežtinėmis arklių veislėmis. „Prieš komercinį interesą vis sunkiau atsilaikyti: verslininkai mieliau renkasi užsienietiškas veisles. Lazda turi du galus: viena vertus, išauginai gerą eržilą, bet niekas šalyje jo neperka. O parduoti užsieniečiams gaila, nes neteksime puikios genetinės medžiagos. Pasigendame moralinio ir materialinio žemaitukų augintojų skatinimo – paramos sistema sukurta taip, kad užsienietišką veislę auginti labiau apsimoka nei lietuvišką“, – įsitikinusi V.Macijauskienė.

Lietuviškos šilauogės ankstyvesnės ir skanesnės nei užsienietiškos.

E.Ovčarenko nuotr.

Visuomenė | 13 Augina iš patriotizmo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus vedėja dr. Birutė Zapasnikienė atkreipė dėmesį, kad iki 1988 m. Lietuvoje buvo vos dvi avių veislės – vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės (nuotr.). Dabar jų turime jau 31. „Prisivežėme iš Lenkijos, Vokietijos. Mūsų vietinės nėra produktyvios, bet mėsingos, prisitaikiusios prie vietos sąlygų“, – sakė B.Zapasnikienė.

baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai ir senojo genotipo Lietuvos žalieji, kiaulės – Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios. Vištinės žąsys ir lietuvių skalikai“, – saugomų veislių sąrašą išvardijo Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė dr. Rūta Šveistienė.

Kiekviena šalis yra įsipareigojusi saugoti savo nacionalinius genetinius išteklius, ūkininkai už tai gauna ES išmokas.

Lietuviškas veisles vieni ūkininkai augina iš patriotizmo, stengdamiesi išsaugoti senąjį krašto avių genofondą ir taip tęsdami tradiciją, kad lietuvio kaimiečio tvarte avelė bliautų. Kiti tiesiog nori pasipuikuoti: atvažiavo svečių, giminės suėjo, o šeimininkas jiems aviną papjovė ir šašlykus ant ugnies čirškina.

Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rinkos žvalgytuves savo veislėms, o Lietuva žemaitukų populiarinimu svetur nesirūpina.

Tačiau finansinės naudos iš lietuviškų avių vargiai išpeši: nei vilnos, nei kailių niekam nereikia, o avienos lietuviai suvalgo mažai. „Arkliai – žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji, galvijai – šėmieji,

T.Lukšio/BFL nuotr.

Prarasta mokslininkų karta Žemaitukas – universalus arklys, tinkamas sportiniam jojimui, laisvalaikio jodinėjimui, kroviniui gabenti. Jis pasižymi jėga, manevringumu, ištverme ir bėgimo greičiu. Patogus ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI VI a.

t svar„Santykis su žmogumii ji jiems pats biausias. Kai ant veislinio energingo eržilo užsodina neįgalų vaiką, arklys persimaino, įsijaučia į jojiko būklę. Šie arkliai prieraišūs: labai jautriai išgyvena šėrikų ir trenerių pasikeitimą“, – kalbėjo prie žemaituko veislės atkūrimo smarkiai prisidėjusi V.Macijauskienė.

Kalbant apie veislės išlikimo perspektyvas, ji įžvelgia dar vieną grėsmę: „Problema ta, kad arklių jau yra, bet trūksta žmonių, kurie mokėtų tinkamai elgtis su šia veisle. Jauno specialisto mokslo institute neįmanoma įdarbinti, tad jis negali dirbti šalia patyrusio mokslininko, kad būtų užtikrinamas darbų tęstinumas. Aš taip užaugau, o pati išsiugdyti žmogaus negaliu, nes etatai nuolat mažinami.“ Užsienio įmonės Lietuvoje atlieka rinkos žvalgytuves, o Lietuva žemaitukų populiarinimu svetur nesirūpina. „Reikėtų dalyvauti tarptautinėse parodose, mugėse, išvežti, parodyti, pristatyti veislę. Dabar gi net Lietuvoje ši nacionalinė veislė nėra deramai pristatoma – žmonės apie ją sužino tik iš lūpų į lūpas“, – apgailestavo asociacijos pirmininkė.

Tarptautinis pripažinimas Šiuo metų laiku užsukus apžiūrėti Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos

sodo šilauogių kolekcijos, nėra kuo žavėtis – augalai ramiai ilsisi ir laukia vegetacijos pradžios.

Tačiau vieną dieną augalai aplips sunkiomis, vos į delną telpančiomis šilauogių kekėmis – lietuviams pavyko išvesti veislę, kuri nuo užsienietiškų skiriasi ankstyvumu, derlingumu, puikiu skoniu ir vertinga biochemine sudėtimi. Šilauogių veislės „Danutė“ ir „Freda“ – tai kruopštaus mokslininkų darbo rezultatas, kuriam pasiekti reikėjo daugiau nei trylikos metų.

Mokslininkų užsispyrimas nenuėjo perniek – lietuviškos šilauogės pripažintos tarptautiniu mastu.

Jos įrašytos ne tik į Lietuvos nacionalinį, bet ir į Europos sodo auci galų veislių sąrašą. ga Šil i sodinukai – deficitas Šilauogių Botanikos sodo bendruomenė džiaugiasi, kad šis iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavęs augalas puikiai prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų: kasmet dera, nebijo pavasarinių šalnų, o uogų vertė patvirtinta daugybe mokslinių tyrimų. „Paklausa didžiulė – patenkiname tik kokius 5 proc. šių uogų poreikių. Žmonės labai rūpinasi sveikata, todėl susidomėjimas šilauogėmis kasmet didėja. Pirma – tai ankstyvesnės uogos už kitas. Antra – jos pasižymi labai geromis cheminėmis savybėmis“, – pasakojo šilauogių veisles tyrusi mokslininkė dr. Laima Česonienė. Šilauogės yra nepakeičiamos mūsų regėjimui, geram nervų sistemą sudarančių ląstelių funkcionavimui, kraujagyslių būklės kokybei. Be to, augalai vertingi ne tik maistiniu ir vaistiniu požiūriu, bet yra ir dekoratyvūs. „Trečias dalykas: žmonėms vis labiau imponuoja šūkis „Pirk prekę lietuvišką“, todėl jie pageidauja būtent mūsų, o ne užsieninių šilauogių, nors pernai lietuviškas sodinukas kainavo 40 Lt, kai kitų veislių – vos 15–20 Lt“, – lygino L.Česonienė.

Tačiau šilauoges botanikos sodas daugina pirmiausia moksliniais tikslais, o mugėse parduoda tik tai, kas lieka nuo kolekcijų. Todėl sodinukų neužtenka net visiems

norintiems sodininkams-mėgėjams, nekalbant apie stambų ūkį. „Potencialas ir perspektyva yra. Šilauogė labai vertinga pramoninė uoga, kurią būtų galima auginti plantacijomis kaip, tarkime, juoduosius serbentus. Šaunuoliai kauniečiai: jie sukūrė ne tik naują veislę, bet ir mokėjo ją pristatyti visuomenei, išreklamavo, paaiškino. Viskas – prieš akis“, – kolegų pasiekimais džiaugėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vadovas Vytautas Ruzgas.

Sunaikintos karpių bandos Ichtiologų manymu, Lietuvoje karpiai pradėti auginti XVI a. Jie buvo įvežti iš Lenkijos ir Čekijos.

XX a. pradžioje daugelis stambesnių ūkininkų ir dvarininkų buvo įsirengę tvenkinius, kuriuose augino karpius.

Tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais daugelis tvenkinių žuvininkystės ūkių buvo sugriauta, o senosios veislinės karpių bandos sunaikintos arba sumaišytos, todėl selekcinę veiklą reikėjo pradėti iš naujo.

1967 m. Prienų rajone pradėtas statyti Šilavoto veislinis-selekcinis žuvų ūkis,

o pirmieji tvenkiniai pradėti eksploatuoti 1972 m. – nuo tada ir prasidėjo pagrindiniai lietuviškos karpių veislės kūrimo darbai.

40 metų trukusio selekcinio darbo rezultatas – iš Bubių ir vokiečių veislių mišrūnų išvesta Šilavoto karpių veislė, ypač tinkama auginti Lietuvoje. Kaip atskira veislė Šilavoto karpis įteisintas 2010 m.

Veislė pasižymi geromis reprodukcinėmis ir augimo savybėmis, yra gyvybinga, produktyvi, graži. Šios veislės karpiai auginami visose Lietuvos žuvininkystės bendrovėse, eksportuojami į užsienio šalis.

Unikalus genofondas „Šilavoto karpis – nacionalinė vertybė. Labai daug pastangų įdėta, kol jis buvo sukurtas. Todėl privalome saugoti ir tęsti selekcinę veiklą. Mūsų ūkiui analogo nėra nei Baltarusijoje, nei Latvijoje, net lenkai neturi tokio specializuoto ūkio. Mūsų sukauptas genofondas – unikalus: kai Lenkijoje nuo herpes viruso žuvo daug motininių karpių, lenkai kreipėsi į mus“, – pasakojo Žuvininkystės tarnybos Šilavoto poskyrio vedėja Tatjana Ratnikova.

Visi Šilavoto karpiai turi kilmės pažymėjimus, individualų numerį ir „čipą“. „Anksčiau aprūpindavome tik žuvininkystės ūkius – parduodavome apie 1,5 tūkst. penkiavasarių reproduktorių per metus.

Dabar ūkiuose justi perteklius, todėl mūsų apimtys sumažėjo: kasmet realizuojame apie 500 – įvairių amžiaus grupių karpiais aprūpiname ir mėgėjus, ir klubus“, – sakė T.Ratnikova.

Skaičius

400 Tiek dokumentus turinčių lietuvių skalikų šiandien amsi mūsų šalyje.

Skalikas.lt nuotr.

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Ar skaitei 15min.lt?

16 | Sportas

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Linas Kleiza: 15min.lt/komentarai Tomas Šernas: Kodėl Lietuvos evangelikai reformatai nebijo lenkų? www.15min.lt/s308535

15min.lt/pinigai Kaip Ūkio banko žlugimas paveiks svarbius Vilniaus miesto projektus? www.15min.lt/s308503

Beveik du mėnesiai be krepšinio ir miglotos galimybės šį NBA sezoną vėl sugrįžti į aikštelę. Geriausias Lietuvos krepšininkas, „Toronto Raptors“ puolėjas Linas Kleiza išgyvena juodas dienas – prieš dvejus metus atliktą dešiniojo kelio operaciją gali tekti pakartoti.

Asta Žukaitė a.zukaite@15min.lt Pastaruosius mėnesius apie „Toronto Raptors“ puolėją mažai ką girdėjome. Šį sezoną L.Kleizą užgriuvo tikra bėdų lavina. Iš pradžių jis negalėjo žaisti dėl šeimos problemų, o kai atsigavo, pradėjo skaudėti koją.

Oficialus kostiumas tapo kone kasdiene lietuvio apranga – pastarąjį kartą į aikštelę L.Kleiza išbėgo gruodžio 29-ąją. Nuo tos dienos apie rimtesnius mūsų šalies krepšinio žvaigždės sveikatos sutrikimus klubas nepranešė, tačiau nė sykio neregistravo rungtynėms.

L.Kleiza iš viso praleido 34 mačus, o 28-ąjį gimtadienį sausio pradžioje jis taip pat sutiko ne krepšinio aikštelėje.

Pats krepšininkas tuomet prisipažino, kad širdį jam skauda labiau nei koją – naujos traumos jis nepatyrė, bet vis dar jaučia ankstesnės dešiniojo kelio traumos pasekmes. Nors puolėjas teigė, jog kelio problemos – sunkios vasaros su Lietuvos krepšinio rinktine padarinys, krepšinio užkulisiuose kalbama kitaip. „Turi ataugti raumuo“, – trumpai savo būklę apibūdino L.Kleiza. Kalbama, kad po operacijos žaidėjo dešiniojo kelio raumuo atrofavosi ir jo kol kas nepavyksta priversti dirbti reikiamu ritmu.

Tuo tarpu NBA aplinkos žmonių žodžiai kur kas grėsmingesni. Jų manymu, L.Kleizai sezonas yra baigtas, o krepšininko karjera yra pakibusi ant plauko. Neoficialiai kalbama, jog lietuvį kol kas bus bandoma gydyti nenaudojant drastiškų priemonių – chirurgo skalpelio.

Reikės antros operacijos?

2011 metų pradžioje L.Kleiza Jungtinėse Valstijose pateko į vieno garsiausių pasaulyje kelio chirurgų J.Richardo Steadmano rankas. Chirurgas bandė prikelti Lietuvos krepšinio žvaigždę naujam gyvenimui ir atliko jam artroskopinę dešinio kelio, kitaip kremzlės atauginimo, operaciją. Po jos krepšininkas nežaidė visus metus.

L.Kleizą operavęs chirurgas pabrėžė, kad svarbiausia ne operacija, o reabilitacija, tačiau ji atnešė kur kas sunkesnių išbandymų, nei buvo tikėtasi.

Buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas Antanas Guoga atskleidė, kad sudėtingos operacijos pasekmės suteikė nemažai nusivylimo tiek pačiam L.Kleizai, tiek medikams iš Lietuvos. „Girdėjau, kad buvo blogai atlikta operacija, buvo padaryta klaidų po operacijos... Blogai, kad jį operavo JAV, nors operaciją ir atliko garsus medikas

Iki traumų L.Kleiza buvo sunkiai sustabdomas ne tik Europoje, bet ir NBA.

15min.lt/sportas

Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Antanas Guoga: „Žalgirio“ legionieriams mokami pinigai, o lietuviai – asilų vietoje“ www.15min.lt/s308394

A.Guoga: 15min.lt/užsienis Rusų šeima 40 metų praleido Sibiro taigoje atkirsta nuo pasaulio www.15min.lt/s307719 Naujausias žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt

„Girdėjau, kad buvo blogai atlikta operacija, buvo padaryta klaidų po operacijos... Blogai, kad jį operavo JAV, nors operaciją ir atliko garsus medikas.“

J.R.Steadmanas. Laiko atgal neatsuksi, tačiau galbūt viskas būtų buvę kitaip, jei Linas būtų patekęs į Lietuvos medikų rankas“, – „15min“ sakė A.Guoga. „Galbūt jis ir sugrįš čia, kad susitvarkytų savo kelį. Ne paslaptis, kad situacija nėra gera. Galbūt prireiks antros operacijos“, – neslėpė rinktinės vadovo postą palikęs verslininkas.

Sportas | 17

15min • 2013 m. vasario 22 d.

karjeros pabaiga?

L.Kleiza (trečias iš kairės) netraumuotas, bet žaisti negali. „Reuters“ nuotr.

Likimo nuskriausti krepšininkai Lietuvos krepšinio istorijoje ne vieną garsų žaidėją sunkios traumos privertė užversti paskutinį karjeros puslapį kur kas anksčiau, nei jie patys to norėjo. Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas – bene ryškiausi žaidėjai, kuriems gana anksti teko atsisveikinti su didžiuoju krepšiniu.

Rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės krepšininkas A.Karnišovas vos 18 metų debiutavo nacionalinėje komandoje. Stipriausiose Europos komandose – Pirėjo „Olympiakos“, Bolonijos „Teamsystem“ ir „Barcelona“ žaidęs A.Karnišovas karjerą dėl kelio traumų baigė 2002 metais. Tuomet jam buvo 31-eri, pati branda.

Olimpiadoje – sukandęs dantis A.Guoga prisiminė 2012 metų Londono vasaros olimpines žaidynes ir pasakojo, kad tuomet L.Kleiza rungtyniavo sukandęs dantis. Vienas svarbiausių komandos žaidėjų negalėjo žaisti visu pajėgumu. „Jam labai skaudėjo ir tai sukėlė psichologinių problemų. Linui buvo sunku įvertinti situaciją – galva nori, o kūnas nieko negali padaryti. Netgi paskutiniajame mače su Rusija jis norėjo duoti kur kas daugiau komandai, nei jo kūnas galėjo. Linui tai labai skaudi tema. Kuo greičiau jis išsikapstys, tuo bus geriau. Aš pritariu minčiai, kad Liną turėtų gydyti mūsų medikai. Tikrai žinau, kad Lietuvos krepšinio federacija padarys viską, kad tik padėtų krepšininkui“, – komentavo A.Guoga.

J.Kazlauskas neslepia nerimo Naujasis Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas gruodžio viduryje viešėjo Toronte ir akis į akį bendravo su L.Kleiza.

Krepšininkas tuomet neslėpė, kad turi problemų dėl kelio, bet dar rungtyniavo.

Dabar J.Kazlauskas naujienas apie Toronto komandai atstovaujantį rinktinės lyderį seka būdamas kitame pasaulio krašte – sausio pradžioje jis išvyko dirbti į Kiniją. „Dirbdamas Kinijoje rūpinuosi ir rinktinės reikalais. Sulaukiu ir pozityvių, ir negatyvių naujienų. Žinau, kurie krepšininkai turi bėdų, o kurie su jomis susidorojo.

Šį sezoną vos 20 rungtynių sužaidęs L.Kleiza vidutiniškai renka po 7,4 taško, atkovoja po 2,6 kamuolio ir atlieka po 0,8 rezultatyvaus perdavimo per susitikimą.

Labai nerimauju dėl Lino. Šis krepšininkas pastaruosiuose čempionatuose buvo kertinis komandos žaidėjas. Viliuosi, kad jis susitvarkys savo problemas“, – „15min“ kalbėjo J.Kazlauskas. „Sveikata – nevienadienis reikalas, todėl negaliu spausti nė vieno kandidato į Lietuvos rinktinę. Kai keičiasi rinktinės karta – kiekvienas krepšininkas yra aukso vertės, – sakė treneris. – Prarasti vieną ar kitą žaidėją būtų labai skausminga. Paulius Jankūnas turėtų pasveikti iki rinktinės rungtynių, tačiau žinios apie traumas labai liūdina. Tik noriu pabrėžti, kad mes nedejuosime, o eisime į priekį ir priimsime bet kokius iššūkius.“

L.Kleizos karjera Metai

Klubas

Šalis

2002-2003

Montroso gimnazija

JAV

2003-2005

Misūrio „Tigers“

JAV

2005-2009

Denverio „Nuggets“

JAV

2009-2010

Pirėjo „Olympiacos“

Graikija

2010-

Toronto „Raptors“

JAV

Ne visiems pasiseka Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas „15min“ pasakojo, kad artroskopinė operacija nėra sudėtinga, tačiau blogai pasirinkta gydymo taktika gali turėti skaudžių pasekmių. „Tai viena saugiausių intervencijų, kurias galime taikyti krepšininkams su tokiais kelių pažeidimais. Kita vertus, jeigu yra pakenkta atraminė kremzlė, reabilitacija užtrunka kur kas ilgiau ir ne visada būna sėkminga. Kartais būna sunku pasirinkti tinkamą reabilitacijos būdą. Chirurgui norisi operuoti su minimaliomis sąnaudomis ir tai efekto neduoda. Kartais nepavyksta gauti tokių rezultatų, kaip tikimasi. Taip ir nutiko L.Kleizai. Kiekvieno atvejis yra labai individualus – vienam su tokia pat problema viskas klostosi gerai, o kitam – ne. Vienam gyja lengvai ir greitai, o kitam – lėtai arba negyja visiškai“, – patirtimi dalijosi medikas. „Sąnarys turi savo sistemą, kaip jis gali išlikti stabilus ir atlikti savo funkciją. Tai ir raiščiai, ir sąnarių paviršiai bei jų anatominė konfigūracija, o šalia viso to ir raumenynas. Raumenynas yra aktyvus stabilizatorius, o jeigu jis normaliai nedirba, gali atsitikti taip, kad sąnarys gali nukentėti, net jei operacija ir buvo sėkminga. Raumuo būtinas tam, kad sąnarys būtų apsaugotas nuo perkrovų“, – teigė D.Barkauskas.

Pasak jo, neretai nutinka ir taip, kad sportininkai būna priversti antrą kartą gultis ant operacinio stalo ir pakartoti artroskopinę operaciją. „Lietuvoje taip pat yra profesionalių medikų, kurie atlieka tokias operacijas. Visgi dažniausiai savo sąlygas diktuoja klubai, tad žaidėjas negali pats pasirinkti, kur jam operuotis ir pas ką operuotis. Galiu tik pasakyti, kad neretai nutinka taip, kad reikia pakartoti tą pačią operaciją“, – tikino D.Barkauskas.

Jei L.Kleiza ryžtųsi dar vienai operacijai, jis į aikštę sėkmės atveju sugrįžtų tikriausiai tik kitais metais.

Nesulaukęs ir 30-ties savo karjerą baigė ir A.Macijauskas. 1996 metais pradėjęs profesionalaus krepšininko karjerą, „kalašnikovu“ vadintas snaiperis devynerius metus praleido be didesnių bėdų, po truputį kilo karjeros laiptais ir vis labiau blizgėjo tarptautinėse arenose. Vos tik pabandęs praverti NBA duris, Macas, rodos, „pasigavo“ prakeiksmą.

Stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje jis taip ir liko neįvertintas, o grįžęs į Europą pateko į traumų gniaužtus. Iš pradžių trūkusi Achilo sausgyslė, o galų gale nugaros išvarža padėjo paskutinį tašką Maco karjeroje.

Kelio skausmai anksti užbaigė ir krepšinio legendos Š.Marčiulionio profesionalaus sporto dienas. Traumų persekiojamas Š.Marčiulionis po Atlantos olimpinių žaidynių turnyro pasitraukė iš rinktinės ir tais pačiais 1996 metais baigė karjerą. Medikai buvo griežtai uždraudę lietuviui žaisti rinktinėje, tačiau jis aukojosi ir buvo priverstas dėl kelio skausmų atsisveikinti su krepšiniu.

18 | Sveikata

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Baltosios lazdelės likimas – Lietuviai meta iššūkį jau daugiau nei 80 metų viso pasaulio neregiams talkinančiai baltajai lazdelei.

Jaunieji verslininkai ir mokslininkai surėmė pečius, kurdami naują prietaisą, padėsiantį neregiams drąsiai judėti nepažįstamoje erdvėje.

R.Zaloga, A.Ramanauskas, ir A.Sereika (iš kairės į dešinę) užsimojo ne tik sukurti masinei gamybai tinkantį prietaisą, bet su juo išplaukti ir į tarptautinius vandenis.

L.Balandžio nuotr.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt Jaunimo verslumą skatinančiame projekte „Septynių jūrų kapitonai“ susitikusius iki tol vienas kito nepažinojusius Aistį Ramanauską, Rytį Zalogą ir Andrejų Sereiką suvienijo idėja sukurti įrenginį, skirtą didelių regos sutrikimų turintiems žmonėms.

1931 m. Paryžiuje sukurta baltoji lazdelė iki šių dienų dar nesulaukė rimto

Patobulinti neregiams skirtą prietaisą, atliekant būtinus eksperimentus ir testus, reikėtų 300–500 tūkst. Lt.

konkurento. Tiesa, pasaulyje būta mėginimų rasti jai modernų pakaitalą, tačiau iniciatyvos niekaip neišsiverždavo iš laboratorinių tyrinėjimų rėmų. „Dažniausiai mokslininkų bandymai miršta, sukūrus laboratorinį neregiams skirto prietaiso prototipą. Nė vienas šių įrenginių niekada nepateko į rinką ir nebuvo komercializuojamas“, – pastebėjo teisinį išsilavinimą ir vadybininko patirties turintis 23 metų verslininkas A.Ramanauskas.

Lietuviai užsimojo ne tik sukurti masinei gamybai tinkantį prietaisą, jie turi tikslą su savo jau parengtu verslo planu išplaukti į tarptautinius vandenis.

Apie kliūtį įspėtų signalas Laboratorinį prietaiso prototipą komanda sukūrė per du mėnesius. Įrenginys telpa į delną – jis saugiai gali būti nešiojamas akinių dėkle. „Išoriškai prietaisas kol kas atrodo nelabai patraukliai, tačiau dabar labiausiai orientuojamės į funkcionalumą“, – paaiškino R.Zaloga.

Sveikata | 19

15min • 2013 m. vasario 22 d.

lietuvių rankose kaip prietaiso dizainą priderinti prie vakarinės suknelės. Jo išorė galėtų keistis kaip mobiliojo telefono, kai naudojame skirtingus dėklus“, – svarstė R.Zaloga. „Bendraudami su neregiais supratome, kad jiems labai svarbus socialinės atskirties momentas. Baltoji lazdelė yra neregio stigma. Mūsų prietaisas mažiau pastebimas, todėl mažintų socialinę atskirtį“, – įsitikinęs A.Ramanauskas.

Jo skaičiavimais, baltoji lazdelė kainuoja 25–75 JAV dolerius (apie 65–195 Lt), priklausomai nuo medžiagos, iš kurios ji pagaminta, nuo dizaino ir funkcijų. Pavyzdžiui, yra lazdelių su šildoma rankena. Lietuvių sukurtas prietaisas neregiui atsieitų brangiau – iki tūkstančio litų. „Tačiau vieno šuns vedlio parengimas kainuoja apie 25 tūkst. JAV dolerių (apie 65 tūkst. Lt). Optimalus šuns tarnystės laikas – 5–7 metai“, – atkreipė dėmesį R.Zaloga.

Neregiams skirtas įrenginys veikia ultragarsinių signalų principu – signalai skenuoja aplinką ir aptinka kliūtis kelių metrų spinduliu.

Kliūtį prietaisas traktuoja kaip tam tikrą erdvės pasikeitimą: ar tai būtų regėjimo negalią turinčiam žmogui kelią pastojęs stulpas, ar neuždengtas šulinys gatvėje. „Prietaisas aklajam praneša apie kliūties egzistavimą, tačiau kol kas nenustato, kokia tai konkrečiai kliūtis – laiptai, kėdė, duobė, ištiesta virvė ar pan. Tačiau svarbiausia, kad prietaisas skenuoja penkias zonas ir žmogui praneša, kurioje vietoje, kokiame aukštyje yra kliūtis: iš šono, ant žemės, akių lygyje ar pan. Neregiai yra jautrūs prisilietimams, tad, atvaizdavus erdvę 3D modeliu, gavę impulsą jie suvoktų, kur yra kliūtys“, – prietaiso veikimo principą pristatė A.Ramanauskas.

Neturi teisės suklysti Modernų baltosios lazdelės pakaitalą kurianti komanda suvokia, kad prototipas dar netobulas, technologiškai nepažangus – tokio masinis vartotojas nepamiltų. „Tačiau mes turime aiškią viziją, ką darysime toliau. Reikia ištirti prietaiso atsparumą šalčiui, karščiui, drėgmei ir pan.

Prietaisas turi tobulėti dizaino, ergonomikos prasme. Dabar tai yra tarsi juostinis diktofonas, o mūsų tikslas jį paversti skaitmeniniu. Kol nepasieksime tokio lygio, gamybos nepradėsime“, – planus atskleidė A.Sereika. „Baltoji lazdelė vis dar populiari, nes ji pelnė žmonių pasitikėjimą. Puikiai suvokiame, kad pateikdami savo gaminį rinkai klysti neturime teisės – tai iškart nubrauktų sėkmę. Produktas turi būti galutinai ištobulintas ir visiškai patikimas“, – kolegai antrino A.Ramanauskas.

Mažintų socialinę atskirtį Iš pradžių svarstyta, kad kliūčių aptikimo prietaisą neregys nešios kaip apyrankę, tačiau eksperimentai parodė, kad tai būtų nepraktiška – reikia stabilesnės kūno vietos.

Savo nuomonę galite išsakyti portale 15min.lt

Dabar manoma, kad aplinką skenuojantį prietaisą būtų galima segti prie krūtinės. Įrenginys neturėtų kristi aplinkiniams į akis – savo išore jis gali priminti aksesuarą. „Galvojame net apie smulkmenas, tarkime,

Pusė milijono – pirmai pradžiai 9–12 mėnesių – tiek laiko reikėtų laboratorinį prototipą paversti funkcionaliu produktu, skirtu masinei gamybai.

Tiesa, būtina viena sąlyga – stabilus finansavimas. „Nuo gegužės, kai startavo „Septynių jūrų kapitonų“ projektas, išgryninome savo viziją: išanalizavome rinkas ir parengėme verslo planą, kaip į jas patekti, kaip komercializuoti produktą. Dabar esame aktyvioje investicijų pritraukimo fazėje“, – kalbėjo A.Ramanauskas.

Ištobulinti neregiams skirtą prietaisą, atliekant būtinus eksperimentus ir testus, reikėtų 300–500 tūkst. Lt. Jei reikės, keliaus ir į Silicio slėnį Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje turėtų paaiškėti, kuri iš keturių į paskutinį etapą patekusių komandų taps „Septynių jūrų kapitonų“ projekto nugalėtoju. „Tikimės, kad tai būsime mes“, – nusišypsojo A.Sereika. Tokiu atveju jo komanda gautų iki 20 tūkst. Lt. Pradžiai – jau šis tas. „Be to, bendradarbiaujame su keliais Lietuvos investuotojų fondais, laukiame iš jų

Apie projektą Tarptautinis projektas „Septynių jūrų kapitonai“ – ne tik verslo planų konkursas, verslumo seminaras ar verslo akseleratorius. Tai yra kompleksinis jaunimo verslumą skatinantis projektas. Projekte integruoti skirtingi verslumo skatinimo metodai ir priemonės – paskaitos, dirbtuvės, stovyklos, bendravimas su verslininkais, konkursai, verslumo kelionės, konsultacijos.

Praėjusių metų gegužę startavusio projekto tikslas – sukurti ne mažiau nei dvi perspektyvias įmones.

Projektą vykdo Lietuvos verslo darbdavių konfederacija.

atsakymų. Jau bendravome ir su Olandijos investuotojais, esame pateikę paraiškas „Intel“, kuris finansuoja akseleratorių programas, skirtas medicinos produktams ir instrumentams kurti“, – potencialius investuotojus vardijo A.Ramanauskas.

Pristatant idėją, pateikti galutinio produkto užsieniečiams esą nereikia – jie orientuojasi į viziją ir komandos potencialą.

Lietuviai neatmeta galimybės prisistatyti ir informacinių technologijų lopšiu tituluojamame Silicio slėnyje. „Vieni iš potencialių investuotojų – pasaulinės kompanijos, perkančios patentus“, – atkreipė dėmesį idėja degantis pašnekovas.

Pasaulyje yra apie 285 mln. rimtų regėjimo sutrikimų turinčių žmonių. Apie 39 mln. iš jų – visiški neregiai.

20 | Kultūra

15min • 2013 m. vasario 22 d.

A.Šileika: „Jei nerašysiu, Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

žmonių istorijas. Visada pabrėžiu, kad esu ne istorikas, o romanistas. Tai reiškia, kad tam tikrus istorinius momentus atskleidžiu literatūrinėmis raiškos priemonėmis.

Visos romano „Pogrindis“ recenzijos Kanadoje prasidėdavo pastaba „mums tai yra naujiena“. Kitaip tariant, Vakaruose apie pokario įvykius Lietuvoje niekas nieko nežinojo.

„Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva“, – atsiveria Vilniaus knygų mugės garbės svečias – lietuvių kilmės Kanados rašytojas 60 metų Antanas Šileika.

Lietuvių išeivių šeimoje gimęs vyras vaikystėje tėvų žemę įsivaizdavo kaip mitologinių būtybių pasaulį – keistą, fantasmagorinį, nenuspėjamą, tačiau nepaaiškinamai savą. „Kuo vyresnis tampu, tuo daugiau apie pasaulį rašau per lietuvišką prizmę“, – sako rašytojas, Knygų mugėje pristatysiantis pernai į lietuvių kalbą išverstą romaną „Pogrindis“.

– Jūsų tėvai į Kanadą pasitraukė, bėgdami nuo artėjančių sovietų okupantų. Gimėte ir augote Toronte, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Šileikos.

– Vaikystėje Lietuva man vaizdavosi kaip stebuklų šalis, pasaka. Tėvas rimtu veidu pripasakodavo istorijų, kuriomis buvo sunku patikėti. Pavyzdžiui, kad mano močiutė, jo mama, yra susidūrusi su velniu.

Sako, trobos prieangyje stovėjo krosnis. Močiutė iš lauko žengia per slenkstį ir mato, kaip prasiveria krosnies durelės ir galvą iškiša velniukas. Močiutė persižegnoja – velniukas dingsta. Ji eina į kambarį, atidaro duris ir regi – vėl velniukas. Tada švęstu vandeniu kambarį pašlaksto – ir jis pranyksta. Mistika!

Tačiau tėvo prisiminimuose dažnai iškildavo ir lietuviško kaimo primityvizmas.

Mūsų namuose niekada nebūdavo avienos.

Kartą svečiuose teko jos paragauti – pasirodė labai gardu. Grįžęs namo paklausiau: „Kodėl mes jos nevalgome?“ Tėvas ir sakys: „Iš avies taukų mes liedavome žvakes ir visą žiemą namas ta avimi smirdėdavo.“ Nustebau: „Tai jūs taip vargingai gyvenote – be elektros?“ O jis: „Ne, mes jau buvome pažengę: kiti smilkydavo nendres, nes žvakių neišgalėjo įpirkti.“ Man, augančiam Toronto priemiestyje, buvo sunku suvokti, iš kokio pasaulio kilę mano tėvai. Klausytis jų man buvo labai įdomu, bet ir savotiškai gėda.

– Ar Kanadoje tėvams sekėsi įsitvirtinti?

– Tėvas Lietuvoje buvo policininkas, todėl Kanadoje jo likimas buvo sunkus – teko eiti į statybas, nors jau buvo perkopęs 40 metų. Mamai pasisekė labiau – Lietuvoje ji buvo matematikos ir chemijos mokytoja, o Kanadoje gavo narkotinių medžiagų tyrėjos darbą. Tiesa, ji svajojo būti namų šeimininke – prižiūrėti vaikus ir kepti pyragus. Tačiau vietoj to tekdavo atlikti narkotikų ekspertizes.

Tiesa, mums, vaikams, šis darbas darė didelį įspūdį: kadangi ji buvo atsidavusi šeimai, policininkams sakydavo, kad turi skubėti namo ruošti vakarienės. Iki namų policijos ekipažas ją atveždavo su sirenomis – kad būtų greičiau. Atsimenu, atvažiuoja į kiemą mama su policijos mašina, išlipa, „labai ačiū“ – ir eina bulvių skusti.

– Kad esate nevietinis, pirmiausia išduodavo jūsų vardas – Antanas. Ar dėl savo šaknų yra tekę aiškintis draugams?

Keturi romanai Lietuvių kilmės Kanados rašytojas A.Šileika užaugo veikiamas anglų ir kanadiečių literatūros – dirba su Kanados literatūriniais leidiniais, iki šiol rašo recenzijas ir kalba apie Kanados literatūrą per radiją.

A.Šileika yra išleidęs keturis romanus: „Dinner at the End of the World“ (1994), „Buying on Time“ (1997), „Woman in Bronze“ (2004, lietuviškas

– Kartais pagalvoju, kad tapatybės paieškos ir paskatino tapti rašytoju. Draugai klausdavo, iš kur kilę mano tėvai. Atsakydavau, kad iš Lietuvos. „Parodyk žemėlapyje“, – prašydavo. O ten tokios šalies nėra: Lietuva tais laikais žemėlapyje neegzistavo – niekas nežinojo, kur ji yra.

Pasijusdavau, lyg atėjęs iš neegzistuojančio pasaulio. Vadinasi, ir aš neegzistuoju? Jei taip, turiu save sukurti. Kai tavo vardas pasirodo atspausdintas, tu jau esi, kažką reiški, įsiamžini. Maniau, jei nerašysiu, manęs tiesiog nebus.

leidimas „Bronzinė moteris“, 2009) ir „Underground“ (2011). Pastarojo romano lietuvišką leidimą „Pogrindis“ pernai išleido leidykla „Versus aureus“.

Romaną „Pogrindis“ norima ekranizuoti – juo susidomėjo ir ekranizacijos teises įsigijo režisierius Tomas Donela.

Susitikimas su A.Šileika Vilniaus knygų mugėje – vasario 22 d., 17 val., salėje 5.2.

– Kaip atsitiko, kad angliakalbei auditorijai ėmėtės rašyti romanus apie Lietuvos partizanus? Kodėl ši tema turėtų būti aktuali užsieniečiams?

– Visada norėjau rašyti apie karą. Iš pradžių bandžiau rašyti apie karą iš esmės, bet man nepavyko. Tada nusprendžiau rašyti apie holokaustą, tačiau pajutau, kad ši medžiaga nėra man pavaldi, man ji nepriklauso. Tačiau noras ką nors naujo pasakyti apie XX amžių, apie karą, apie Lietuvą išliko. „Pogrindis“ – tai knyga apie tragiškas, sudėtingas ir gilias pokario Rytų Europos

– „Pogrindyje“ aprašomos žmonių istorijos tragiškos, sudėtingos, gilios – nieko bendra su amerikietiška svajone.

– Amerikiečiai, o ir didžiuma vakariečių, gyvena savotiškame disneilende – pasakų šalyje, kur knygos dažniausiai baigiasi laimingai. Kur herojus labai stengiasi pasiekti savo tikslą, ir jam dažniausiai pavyksta.

O jei ir nepasiseka, tai herojus išmoksta ko nors svarbaus ir tampa geresniu žmogumi.

Tuo tarpu romanas iš Rytų Europos pasaulį atskleidžia visai kitaip: jis parodo, kad žmogus gali būti lengvai nušluojamas nuo žemės paviršiaus, sunaikinamas. Kad teisė rinktis gali būti labai ribota, todėl pasekmės dramatiškos.

Be to, Rytų Europos, tarp jų ir Lietuvos, literatūrai būdingas tam tikras humoras.

Mano romane irgi yra tam tikros ironijos, juokingų ir keistų atsitikimų, kurie negalėtų įvykti Vakaruose.

Pavyzdžiui, Vakaruose vaikų rašytojas įsivaizduojamas kaip švelnus, šiltas, geraširdiškas žmogus. O koks buvo Kostas Kubilinskas? Žudikas – vaikų poetas, sovietų saugumo infiltruotas į partizanų būrį, nušovęs miegantį partizaną, išdavęs partizanų slėptuves.

Gyvenimas labai sudėtingas, kartais tenka rinktis tik iš blogybių.

– Kas jums svarbiausia, konstruojant pasakojimą?

– Parodyti, kad yra istorija ir žmogaus lemtis joje. Siekiau atskleisti, kad net ekstremalių sunkumų metais žmonės lieka žmonėmis – jie myli, pavargsta, trokšta aplankyti

Kultūra | 21

15min • 2013 m. vasario 22 d.

manęs tiesiog nebus“ Visada sakau: anglų kalba yra mano instrumentas, o mano melodija – lietuvių kalba. tėvus, galų gale, išgerti ir pailsėti. Ir, žinoma, jie nenori mirti.

Ieškodamas herojų prototipų, apie partizaninį karą Lietuvoje perskaičiau beveik 40 knygų. Skaičiau daugybę biografijų ir supratau, kad kiekvieno partizano gyvenimas – atskira drama.

– O kiek romane jūsų paties? Keletą metų gyvenote Paryžiuje, kur atsekėte paskui menus ten studijuoti išvykusią mylimąją lietuvių kilmės Snaigę Valiūnaitę. Paryžiuje ir susituokėte.

– Paryžius labai dažnai grįžta į mano romanus. Tai – laisvo gyvenimo metafora, nes Paryžius asocijuojasi su romantika, grožiu, saldžiu gyvenimu prie taurės vyno. Gana neblogai pažįstu šį miestą. Kai mano romanų herojai vaikšto jo gatvėmis, aš žinau tas gatves. Jei jie nueina į kavinę, aš žinau, kodėl joje reikia stovėti prie baro, o ne sėdėti prie staliuko.

– „Pogrindis“ – ketvirtasis jūsų romanas.

Pirmąjį išleidote palyginti vėlai – sulaukęs 41-erių. Pradžioje reikėjo užsidirbti, kad galėtumėte veikti tai, ką iš tikrųjų norite?

– Vien iš knygų rašymo Kanadoje neišgyvensi – tas tiesa. Tačiau rašymas nusikėlė dėl kitų aplinkybių – jaunystėje atidaviau duoklę Lietuvai.

1987 metais lankiau lituanistikos kursus Vilniuje. Čia jau buvo justi Lietuvos nepriklausomybės dvasia. Supratau, kad tai yra tas momentas, apie kurį kalbėjo tėvai – „Vieną dieną Lietuvai jūsų reikės“.

1987–1991 metais bandėme spausti Kanados valdžią, kad ji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Rašiau straipsnius, kalbėjau per radiją ir televiziją, gyvenau tarp Lietuvos ir Kanados.

Po šito audringo gyvenimo reikėjo laiko nusiraminti, vėl leistis į tylesnį literatūrinį darbą. Pirmąjį romaną išleidau 1994 metais.

– Tėvų ugdyta meilė Lietuvai duoda vaisių: štai jūs – Vilniaus knygų mugės garbės svečias – su gerbėjais bendrausite be vertėjų. Dabartiniai emigrantai po kelerių metų užsienyje primiršta lietuvių kalbą, seneliai su anūkais nesusišneka.

– Išlaikyti kalbą daug sunkiau, nei atrodo iš šono. Kalba – kaip raumenys, ją reikia treniruoti. Man kaskart reikia iš naujo pramokti lietuviškai: net veido raumenis skirtingus naudoju, kalbėdamas lietuviškai ir angliškai. Todėl antrą dieną man jau skauda žandus (juokiasi).

Pasijusdavau, lyg atėjęs iš neegzistuojančio pasaulio. Vadinasi, ir aš neegzistuoju? Jei taip, turiu save sukurti.

Visada sakau: anglų kalba yra mano instrumentas, o mano melodija – lietuvių kalba.

Toronte lankėme šeštadieninę lietuvių mokyklą, tačiau buvome prasti mokiniai: istorijos neklausydavome, amžinai dūkdavome, linksniuoti man iki šiol yra kančia, o pagalvojus apie ū, ų, y, į – prakaitas išmuša.

Prie vakarienės stalo su tėvais kalbėdavome lietuviškai, bet su broliais – angliškai.

Mano draugų aplinkoje tėvai dažnai kalba lietuviškai, o vaikas jiems atsako angliškai. Taip yra.

A.Šileika gimė ir augo Kanadoje, tačiau rašo apie Lietuvą.

I.Gelūno nuotr.

Mano kartos lietuviai neskaito lietuviškų knygų. Toronte yra biblioteka, kurioje dirba lietuvių kilmės bibliotekininkė. Atėjau pasiimti knygos apie Klaipėdos sukilimą.

Klausiu, kada grąžinti? O ji sako: „Kada nori, niekas kitas tos knygos neieškos.“ – Tačiau jūsų sūnūs, 28 metų Dainius ir 25-erių Gintaras, irgi kalba lietuviškai. Tai jau – trečioji išeivijos karta.

– Dainius netgi atsisako su manimi kalbėti angliškai. Kažkas su mumis negerai (juokiasi). Tiesą sakant, jaunystėje su žmona bendraudavome angliškai, bet susilaukę vaikų norėjome, kad jie mokėtų senelių kalbą. Tai buvo vargas: pasakas sekdavome su žodynu. Sūnus klausia, kas tas titnagas?

Sakau, kad nežinau. Liepia žodyne pažiūrėti – taip kartu ir mokėmės.

2005 metais viešėdami Lietuvoje važiavome iš Nidos į Vilnių. Vaikai skaito upių pavadinimus – Še–šu–pė. Susižvalgo ir vienu balsu skelia: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ Tiesą sakant, mes šiek tiek ironiškai vertiname šeštadienines mokyklas, bet, nepaisant visko, kažkas iš to išeina!

– Ar tiesa, kad iš Humberio rašytojų kolegijos, kuriai vadovaujate, studentų reikalaujate tiksliai ištarti jūsų vardą?

– Iki universiteto vadinausi Tony, tačiau pirmame kurse įvyko lūžis ir tapau fanatiku:

net draugams neatsiliepdavau, šaukiamas ne Antanu. Studentų irgi prašau, kad tiksliai ištartų mano vardą. Paaiškinu, kaip kirčiuoti – ne AntanAs, o AntAnas.

Dauguma mano kartos Kanados lietuvių jau paseno, susiliejo su vietos gyvenimu, o mus kažkas vis dar graužia, ramybės neduoda.

Daugiau kultūros naujienų rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/kultura Sūnus Dainius vedė ukrainietę. Netrukus jis atsikraustys į Lietuvą, svajoja gyventi Žvėryne. Dainius yra baigęs Rytų Europos religijų studijas, tarnavęs Afganistane, tačiau Lietuvoje ketina nerti į lingvistikos studijas. Žiūrėsime, kaip jam seksis.

– Vasarą į Lietuvą grįšite su žmona?

– Atvyksiu į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Alantoje. Tėvų emigrantų karta būrėsi prie parapijų, o naująją kartą vienija sportas. Tačiau cepelinai ir sportas išeivijoje man nėra įdomu, o „Santaroje“ rengiamos dabartinės Lietuvos literatūros apžvalgos, organizuojami susitikimai su rašytojais, publicistais, poetais, kritikais. Tai – būtent man.

Snaigė tuo metu ketina dalyvauti plenere Nidoje.

KultĹŤra | 23

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Dovanos Vilniui nereikia Vilnius turėjo realią galimybę gauti dovaną uŞ 20 mln. Lt – Modernaus meno centrą (MMC).

Statinys turÄ—jo iĹĄdygti deĹĄiniajame Neries krante.

TaÄ?iau dabar idÄ—jos autorius ir mecenatas Viktoras Butkus, paklaustas apie ĹĄÄŻ projektÄ…, nelinksmai atsako: „Palikime jÄŻ svajonÄ—ms.“

MMC pastato architektĹŤrinÄ—s idÄ—jos konkurso laimÄ—tojĹł „a01 architektai“ projektas greiÄ?iausiai liks neÄŻgyvendintas. „a01 architektai“ vizualizacijos.

Violeta GrigaliĹŤnaitÄ— v.grigaliunaite@15min.lt Tiesa, muziejus su V.Butkaus surinkta ĹĄiuolaikiniĹł lietuviĹł menininkĹł darbĹł kolekcija bus, taÄ?iau kitoje vietoje ir visiĹĄkai privatus. Ĺ˝adÄ—jo pastatyti iki 2014-ĹłjĹł Beveik prieĹĄ dvejus metus, 2011-ĹłjĹł balandĹžio 14-Ä…, pasiraĹĄant bendradarbiavimo memorandumÄ…, ĹžadÄ—ta, kad per metus bus parengtas teritorijos detalusis planas.

Tuomet atrodė, kad MMC projektas yra realiai įgyvendinamas ir Vilnius pagaliau turės erdvę, kurioje bus eksponuojama lietuvių menininkų kōryba nuo 1960-ųjų metų – tapyba, skulptōra, fotografija, videomenas.

PasiraĹĄydami bendradarbiavimo memorandumÄ… tuomeÄ?iai Vilniaus vadovai, buvÄ™s kultĹŤros ministras ArĹŤnas GelĹŤnas ir V.Butkus svajojo apie atidarymo juostelÄ—s kirpimÄ… 2014 m. pabaigoje.

V.Butkus, 2010-aisiais pardavÄ™s bendrovÄ™ „Fermentas“, paĹžadÄ—jo ÄŻ MMC statybas ir kolekcijÄ… investuoti apie 20 mln. Lt. Dar 10 mln. Lt tikÄ—tasi gauti iĹĄ Europos SÄ…jungos struktĹŤriniĹł fondĹł. O po keleriĹł metĹł MMC taptĹł visiĹĄka valstybÄ—s nuosavybe.

V. Butkus: „Nesuradau bĹŤsimo pastato ir muziejaus savininko – taip trumpai pasakyÄ?iau.“

Tuometis kultĹŤros ministras skÄ—sÄ?iojo rankomis negalÄ—damas nuslÄ—pti nuostabos, kad toks didingas projektas gali bĹŤti ÄŻgyvendintas tokioje ĹĄalyje, kaip Lietuva. ÄŽstrigo detalusis planas PraÄ—jo beveik dveji metai, o MMC statybĹł pradĹžia net nekvepia. BuvÄ™s verslininkas V.Butkus savo paĹžadĹł neiĹĄsiĹžada – tvirtina ĹĄiuo metu uĹžsiimantis kolekcijos kaupimu.

O ĹĄtai per metus detalĹłjÄŻ planÄ… parengti ir suderinti ĹžadÄ—jusi Vilniaus miesto savivaldybÄ— trypÄ?ioja vietoje. PaskutinÄŻ ĹžodÄŻ, derinant ĹĄÄŻ detalĹłjÄŻ planÄ…, turintys tarti tarybos nariai jo iki ĹĄiol negavo, nes trĹŤksta vieno kaimyno – bankrutavusio „Snoro“ banko bankroto administratoriaus – suderinimo.

Vilniaus savivaldybÄ—s Miesto plÄ—tros departamento direktoriaus pavaduotoja ir PlÄ—tros planavimo skyriaus vedÄ—ja RĹŤta MatonienÄ— tikino, kad detaliojo plano derinimas juda ÄŻ priekÄŻ, taÄ?iau ne viskas taip sklandu, kaip norÄ—tĹłsi. „Detalusis planas parengtas, atliktos beveik visos derinimo procedĹŤros, negautas tik MMC kaimyniniĹł sklypĹł savininko – „Snoro“ banko bankroto administratoriaus – paraĹĄas. Vyksta derybos. Kai tik suderinsime su jais, detalusis planas bus tvirtinamas miesto taryboje“, – kalbÄ—jo R.MatonienÄ—.

V.Butkus ieťko alternatyvos 2011-ųjų balandŞio viduryje pasiraťytame memorandume buvo numatyta, kad jeigu detalusis planas nebus parengtas ir suderintas per metus – iki 2012 m. balandŞio pabaigos – investuotojas turi teisę pasirinkti kitą miestą ar kitą vietą savo projektui.

V.Butkus neslepia – jis MMC numatytoje vietoje ĹĄalia NacionalinÄ—s dailÄ—s galerijos temato svajonÄ—se. RealybÄ—je – jau dairosi jam kitos vietos. Nors kol kas neatskleidĹžia, kur ta vieta galÄ—tĹł bĹŤti. „IeĹĄkome kitos alternatyvos. Gal pavasarÄŻ turÄ—sime jau geresniĹł naujienĹłâ€œ, – kol kas atvirauti nenorÄ—jo Ĺžinomas mecenatas.

Muziejus bus maĹžesnis, negu planuota, ir privatus, be valstybÄ—s dalyvavimo jÄŻ ÄŻrengiant ir eksploatuojant.

Nesusikalba su Vilniaus valdĹžia MemorandumÄ… pasiraĹĄÄ— buvÄ™s Vilniaus meras Raimundas Alekna paskutinÄ—mis savo darbo ĹĄiame poste dienomis, po to jÄŻ pakeitÄ— ArtĹŤras Zuokas, didelis Guggenheimo muziejaus entuziastas. TaÄ?iau V.Butkus neskuba girti buvusiosios ar peikti naujosios

Vilniaus valdĹžios, nors pripaŞįsta su dabartiniais sostinÄ—s vadovais nebedirbantis, nes „su jais nepavyko rasti bendros kalbos“.

Anot V.Butkaus, tai, kad nepavyko ÄŻgyvendinti ĹĄio daug ĹžadanÄ?io projekto, galbĹŤt ir nÄ—ra vien Vilniaus valdĹžios kaltÄ—. „Nesuradau bĹŤsimo pastato ir muziejaus savininko – taip trumpai pasakyÄ?iau“, – nedaugĹžodĹžiavo V.Butkus.

EsÄ… pasiĹžadÄ—jimai nieko nereiĹĄkia, juos reikia ÄŻteisinti juridiĹĄkai, reikia patvirtinti, kad toks statinys yra reikalingas, jis bus perimtas ir iĹĄlaikomas. „Tokio dalyko nepavyko pasiekti su prieĹĄ tai buvusia valdĹžia, o su ĹĄita iĹĄ viso dar neturÄ—jau jokiĹł reikalĹłâ€œ, – neslÄ—pÄ— V.Butkus.

A.Zuokas – optimistas Vilniaus meras A.Zuokas MMC projekto nelaidoja: „Projektas tikrai nÄ—ra nukeliavÄ™s ÄŻ nebĹŤtÄŻ. PagrindinÄ— problema ta, kad, rengiant detalĹłjÄŻ planÄ…, privalu jÄŻ derinti su ĹĄalia esanÄ?iĹł teritorijĹł savininkais. DÄ—l to, kad viena iĹĄ teritorijĹł priklausÄ— bankrutavusiam „Snoro“ bankui, derinimasis labai ilgai uĹžtruko.

Nors pats detalusis planas yra visiĹĄkai parengtas ir, kai tik gausime pritarimÄ…, tvirtinsime jÄŻ taryboje.“ Mero teigimu, pernai Vilniaus miesto taryboje patvirtintas trimetis veiklos planas, kuriame numatyta galimybÄ— skirti milijonÄ… litĹł muziejaus eksploatacijai finansuoti, kai jis jau bus pastatytas. SkaiÄ?iuojama, kad metinis MMC iĹĄlaikymas kainuos apie 2 mln. Lt, tad prie finansavimo, tikimasi, prisidÄ—s ir KultĹŤros ministerija.

Paklaustas, kaip vertina V.Butkaus ketinimus ieĹĄkoti alternatyvios vietos muziejui, A.Zuokas prisipaĹžino apie tai ĹžinÄ…s. TaÄ?iau, jo teigimu, Vilniaus savivaldybÄ— tikisi iĹĄlikti projekto partneriu net jei MMC iĹĄdygs ir kitoje vietoje.

Net jei V.Butkus ir pasiryŞęs atsisakyti idėjos MMC pastatyti numatytoje vietoje netoli Baltojo tilto, miestas pasiryŞęs pabaigti teritorijos detalųjį planą. Ši vieta bus skirta tik visuomeniniams poreikiams. Jame galės atsirasti kas nors kito, kad ir garsiojo Guggenheimo muziejaus padalinys, apie kurį tiek metų svajoja A.Zuokas.

Dabar, anot jo, kur kas svarbiau ne muziejĹł pastatyti, o surinkti vertingÄ… kolekcijÄ…: „Mes neakcentuojame, kad pastatas yra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia sukurti muziejaus turinÄŻ, kurÄŻ paskui galima bus pristatyti bet kur.“

,,Kauno tiltaiâ€?– didĹžiausia transporto infrastruktĹŤros statybos bendrovÄ— Baltijos ĹĄalyse, priklausanti transporto infrastruktĹŤros statybos ÄŻmoniĹł grupei ,,Trakcja“ KVIEÄŒIA DIRBTI

K Kaune: ÇŠÇŠ 0(&+$1,=$725,86 HNVNDYDWRULDXV JUHLGHULR YROR IUH]RV NORWXYR

ÇŠÇŠ 7(/(6.23,1,2 .(/7892 MAĹ INISTÄ„ T TauragÄ—je: ÇŠÇŠ 0(&+$1,=$725,86 HNVNDYDWRULDXV IUH]RV PLQL NUDXWXYR

ÇŠÇŠ %$/1,1,2 9,/.,.2 VAIRUOTOJÄ„ V Vievyje: ÇŠÇŠ 0(&+$1,=$725,86 HNVNDYDWRULDXV PLQL NUDXWXYR HNVNDYDWRULQLR NUDXWXYR

REIKALAVIMAI: patirtis dirbant su keliĹł dangos rengimo ir prieĹžiĹŤros maĹĄinomis, galiojantys kvaliďŹ kaciniai paĹžymÄ—jimai.

Tel. nr. 8 37 473 789.

Informuosime tik atrinktus kandidatus.

www.kaunotiltai.lt

24 | Skelbimai VILNIUS

KAUNAS

15min • 2013 m. vasario 22 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

Avinas. Vis sapnuojate tą patį keistą sapną? Išanalizuokite jį nuo pradžios iki galo. Jame slypi atsakymai. Klausiate, kam viso to reikia? Vadinasi, esate teisingame kelyje.

Jautis. Draugai kalbės vis apie tuos pačius dalykus. Norėsite keisti temą, bet niekas jūsų nesiklausys.

Nesipriešinkite, o paklausykite. Jų žodžiuose rasite sau svarbių atsakymų.

Dvyniai. Tikitės įvertinimo? Nebus greitų rezultatų. Grįšite prie užduočių, kurias jau manėte įveikę. Liaukitės skubėję į priekį, kai reikia taisyti praeities klaidas.

Vėžys. Nejučiomis vis įsivelsite į diskusijas, kieno Dievas tikresnis ir kieno tikėjimas gilesnis. Vykstate į tolimą kelionę? Nepamirškite namuose bilietų ir dokumentų.

Vertikaliai:

Horizontaliai: Mokestis. Tuk. Plyta.

Abatija. Mes. Elitas.

Diana. Izidė. Aria. Ėta. Skiltis. Tekstas.

Amen. Ovali. Ši.

Skonis. SMS. Taiga.

Seka. Gaiži. Kuosa.

Saldė. RTL. Statutas. Ėd. Iki. Ant. Kursas.

Sau.

Horoskopai

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Ūta. Morali. Sagutė.

Bizė. Kokia. LDK. Hepatitas. Ogis.

Tada. Tonažas. Įtaisė. Savi. Iltis.

Iksas. Daka. Espada.

Skėtis. Irklai. Eu. Tymai. Tm. Skontas.

Utena. Iešmas. Ana. Kasa. Usnis. Apstu.

26 | Laisvalaikis

Liūtas. Paslaptys noriai lįs

Mergelė. Jums užduotis: išklausyti dalykus, kuriuos girdėjote šimtus kartų, ir iš to padaryti išvadas.

Visaverčiu bendravimu mėgausis visi, kurie išmoks šią pamoką.

Kiekvienos dienos os horoskopą rasite Sudarė astrologė V.Liutkienė

Svarstyklės. Pokalbiai su kolegomis staiga atvės, o tarp jūsų atsiras stiklo siena. Ją įveikti reikės nemažai jūsų išradingumo, patirties, gebėjimo prisitaikyti ir keisti savo planus.

Skorpionas. Kelios malonios jūsų gyvenimo sritys patirs išbandymą.

Tik atsigręžę atgal pagerinsite savo santykius su mylimaisiais, vaikais ir išmoksite džiaugtis. Šaulys. Atsiras painiavos bendraujant su šeima ir tvarkant namų reikalus.

Stebėsitės, kodėl komunikacijos priemonės stringa ir genda, pavyzdžiui, naujas kompiuteris ar telefonas.

Ožiaragis. Privalėsite rasti būdų, kaip pagerinti bendravimą su giminaičiais.

Komandiruotės ir dokumentų tvarkymas bus susiję su daugybe nenumatytų kliūčių.

Vandenis. Galvoje sukasi mintys, kaip praturtėti ar suspėti į išpardavimą.

Galvoti niekas nedraus, bet stabdys jūsų bandymus stiprinti materialinį pagrindą.

Žuvys. Užuot skubėję pirmyn, privalėsite stabtelėti. Teks atsakyti į daugybę klausimų apie jūsų bendravimą su aplinkiniais. Atsakymai pravers asmeniniam tobulėjimui.

Atsakymas: MOTORAS

į dienos šviesą. Stengsitės, kad jas išsaugotumėte, ar inicijuosite jų paviešinimą? Bet kuriuo atveju nebus ramybės.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Teatro nuotr.

Vilnius

Vasario 22–23 d.

T.Lukšio/BFL nuotr.

Kaunas

Vasario 23 d.

Valstybinio jaunimo teatro premjera: „Juoko akademija“

Grupė „Saulės broliai“ su nauja programa

Spektaklis sukurtas pagal vieno žymiausių japonų dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus Koki Mitanio tragikomišką pjesę. Veiksmas vyksta Tokijo policijos cenzūros skyriaus kabinete 1940 m. Čia apsilanko jaunas dramaturgas Hadzimis Cubakis, iškviestas pasiaiškinti dėl jo sukurtos pjesės.

Spektaklio režisierius – Viačeslavas Gvozdkovas, aktoriai: Kostas Smoriginas ir Sergejus Ivanovas.

Daugiau nei dvejus metus klausytojams pažįstama grupė „Saulės broliai“ išsiskiria įvairiu muzikiniu stiliumi: nuo keltiškų, indiškų bei armėniškų motyvų iki šokti kviečiančių dainų ar už širdies griebiančių baladžių. Grupę sudaro penki profesionalūs muzikantai – Saulius bei Donatas Petreikiai, Tadas Dešukas, Vytis Vainilaitis ir Vytautas Bikus. Koncertas rengiamas Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

Kadras iš filmo „Storulės“

Anekdotai

Sudoku

Grįžtame su žmona iš svečių.

Aš neblaivus vairuoju automobilį geriau, nei mano žmona blaivi.

Tik kaip tai paaiškinti kelių policininkui?

Lengvas

Vilnius

Iki vasario 24 d.

Vilnius

Nuo vasario 26 d.

Per Valentino dieną mes buvom keturiese – aš ir „Trejos devynerios“.

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė

Kitokie filmai: „Vokiško kino dienos“

Šeštadienis Vilniaus knygų mugėje bus gausus skaitytojų susitikimų su užsienio autoriais: J.Plaza, E.Cassedy, R.Gordonu ir leidėju B.Cunninghamu, T.Shahu, A.Angela, T.Gerritsen ir daugeliu kitų.

Sekmadienio pagrindinis renginys – akcijos „Metų knygos rinkimai“ laureatų apdovanojimas (14 val.).

Knygų mugė vysta Vilniaus parodų centre „Litexpo“, jos uždarymas – vasario 24 d., 17 val.

„Vokiško kino dienos“ šiais metais vėl pristato pluoštą kino naujienų iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Filmai pirmiausia bus rodomi Vilniuje – kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“, vėliau veiksmas persikels į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę ir Neringą. Vienas pristatomų filmų – Axelio Ranischo tragikomedija „Storulės“, kainavęs 517 eurų, bet susižėręs gausybę apdovanojimų.

Tupi papūga virtuvėje, žiūri, kaip šeimininkė verda vištą.

Po kurio laiko neiškenčia ir sako: – Gal užtenka tyčiotis iš lavono!

– Tėveli, tu dar augi?

– Kodėl taip manai?

– Tai, kad tavo pakaušis pradėjo lįsti iš plaukų.

Sunkus

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį – debesuota su pragiedruliais, bus 3-8 laipsniai šalčio. Šeštadienį taip pat nesnigs, naktį šals iki 11–16, dieną bus 0–5 laipsniai šalčio. Sekmadienį priartės ciklono debesų zona, sustiprės vėjas. Dieną bus nuo 3 laipsnių šalčio iki 2 šilumos. Kitos savaitės pradžia – be žymesnių orų permainų.

Vilnius 02-23 d.

02-24 d.

02-23 d.

02-24 d.

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

-9 / -2

-11 / 0

-11 / -1

-14 / -4

-8 / -1

-9 / 1

-7 / 1

-10 / -2

Panevėžys

Utena

Alytus

Marijampolė

Dirgina gerklę?

Šiauliai Klaipėda

-5

Panevėžys

-4

-5

Utena -5

Kaunas Marijampolė Vėjas Šiaurės rytų

-13 / -1

-13 / -1

-11 / 0

-11 / 0

-10 / 0

-10 / 0

-9 / 1

-9 / 1

3–8 m/s

-5

-5

Vilnius -5 Alytus -5

Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

28 | LDK istorija

15min • 2013 m. vasario 22 d.

Ivano Žiauriojo motina – Lietuvos kunigaikštytė Raimonda Ragauskienė LDKistorija.lt XVI amžiaus pradžioje Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę 5 metus valdė regentė, atvykėlė iš Lietuvos Elena Glinskaja. XVIII amžiuje rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas valdovei net paskyrė odę. Kuo pasižymėjo iš Lietuvos į Rytus nutekėjusi Maskvos didžioji kunigaikštienė, kad jos atminimą taip ilgai išsaugojo ne tik Rusijos intelektualai, bet ir paprasti žmonės?

Glinskių giminės istorija Elena Glinskaja (apie 1505/1506–1538 m.) buvo kunigaikštiškos totorių kilmės LDK didikų Glinskių giminės atstovė. Genealoginė tradicija, susiformavusi didikų aplinkoje XVI amžiuje, tikriausiai jau jiems būnant Maskvoje, Glinskius siejo su Mamajumi – pretendentu į Aukso ordos chanus. Šios giminės istorija prasidėjo Krymo chanate, pagreitį įgavo Lietuvoje, o vėliau persikėlė į Rusiją. Didžiausią įtaką Lietuvoje ir Maskvoje Glinskių giminės atšaka – Švitrigailos tarnybininko Levo Borisovičiaus linijos atstovai – turėjo XV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje.

Ypač didelių malonių giminės atstovai gavo iš Aleksandro Jogailaičio, tuomet jie ir prasimušė į LDK diduomenę. Tačiau Žygimantas Senasis ne tik nerėmė šios giminės, bet ir nušalino įtakingus brolius Vasilijų bei Mykolą Glinskius nuo pareigų.

1508 metų pradžioje M.Glinskio suorganizuotas maištas prieš valdovą buvo numalšintas, o Glinskiams teko bėgti į Maskvą. Taip Maskvoje atsidūrė tuomet dar mažametė Vasilijaus Glinskio dukra Elena.

Gražuolė iš LDK pavergia Maskvą Maskvoje užaugusią merginą įsimylėjo didysis kunigaikštis Vasilijus III (valdė 1505–1533 m.). Pasak rusų metraštininkų, jis pamilo Eleną „dėl grožio, jaunystės, o labiausiai – dėl jos skaistumo“.

Kadangi valdovas tuo metu buvo vedęs, 1525 metais jis savo žmoną Solomoniją Saburovą prievarta uždarė į vienuolyną. Skyrybų priežastis – per ilgus santuokos metus

juosusi Maskvos pagrindinę dalį. Gindama mažamečio sūnaus Ivano interesus, Elena priėmė griežtą sprendimą dėl mirusio vyro brolių Jurijaus ir Andrejaus – pretendentų į sostą: abu jie žuvo kalėjime. Dėl panašių Elenos žingsnių susiformavo opozicija.

Valdyti šalį moteriai (ir dar svetimšalei) buvo nelengva.

Elena Glinskaja rusų liaudies pasakose virto Elena Protingąja.

pora nesusilaukė palikuonių.

Nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, 47 metų Vasilijus III 1526 metų sausio 21-ąją vedė maždaug 20 metų Eleną. Dėl savo jaunos žmonos, nusižengdamas tradicijoms, Maskvos valdovas net nusiskuto barzdą ir „nešiojo vien ūsus“.

Vasilijų III labiausiai patraukė jaunos moters grožis. Nors nuo šių vedybų praėjo daugiau kaip 480 metų, žinome, kaip atrodė Elena. 1999 metais rusų mokslininkai rado valdovės sarkofagą ir neblogai išlikusius jos palaikus.

Pagal kaukolę teismo ekspertas Sergejus Nikitinas (Maskva) rekonstravo jos portretą.

Nustatyta, jog Elena buvo harmoningo kūno sudėjimo ir apie 165 cm ūgio. Moteris buvo graži, baltiško veido tipo, turėjo lygius dantis, plaukai buvo rusvi. Iš jos ir sūnus Ivanas IV paveldėjo amžininkų minėtus rusvus plaukus. Taigi žavią gražuolę VasiElenos lijus III tikrai galėsūnus – jo įsimylėti.

Ivanas Santuoka buvo Žiaurusis. laiminga. Gimė du sūnūs. 1530 metais – būsimasis Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV (Žiaurusis), o 1532 metais – Jurijus. Mažasis sūnus buvo protiškai neįgalus. Šiltus sutuoktinių tarpusavio santykius rodo Rusijos archyvuose išlikę penki Vasilijaus III laiškai žmonai. Kai kuriuose valdovas net pats įrašė keletą sakinių. Jis ypač rūpinosi žmonos sveikata.

Laiškuose Vasilijus III prašė žmonos rašyti apie viską: vaikų sveikatą, jų maitinimą. Ypač rūpinosi, kai Ivanui iškilo votis.

Tačiau sūnumis džiaugtis Vasilijui III teko neilgai – 1533 metų pabaigoje jis mirė.

Sosto įpėdiniu buvo paskelbtas trejų metų Ivanas, o jo globėjais – kunigaikščiai Dmitrijus Belskis bei Elenos dėdė Mykolas Glinskis.

Maskvos regente tapo ir 5 metus ja buvo Elena Glinskaja.

Ankstyvos mirties mįslė įminta po 500 metų Niekuo nesirgusi Elena Glinskaja mirė 1538 metų balandžio 3 dieną. Jau kitą dieną karstą su didžiosios kunigaikštienės kūnu, lydimą dvasininkų, giminių ir dvariškių, atnešė į Kremliaus Dangun žengimo soborą, Maskvos didžiųjų kunigaikštienių (vėliau Rusijos carienių) nekropolį.

Kriptoje buvo įrengta kapavietė – balto akmens sarkofagas, į kurį po pamaldų iš Vasilijus III

Rusų liaudies pasakose yra toks personažas – svetimšalė valdovė, valdanti šalį po caro mirties.

Graži, protinga, mokanti gydyti ir burti Elena Protingoji (Елена Прeмудрая). Manoma, kad ši iki mūsų dienų atėjusi pasakų veikėja turėjo istorinį prototipą, kilusį iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos.

Išmintinga valdovė Tie penkeri jos valdymo metai buvo sėkmingi. Ji pasirodė kaip nuovoki ir protinga valdovė. Didžiosios kunigaikštienės Elenos Glinskajos regentystės laikotarpiu 1535 metais įvykdyta pirmoji Rusijoje centralizuota pinigų reforma – įvesta bendra pinigų sistema.

Naujos monetos valstybinėje monetų kalykloje imtos kaldinti iš sidabro. Pirmą kartą istorijoje pasirodė kapeikos. Taip pavadintos dėl ant monetos pavaizduoto raitelio su ietimi (rus. копьё).

Gal todėl Elena tokia artima tapo Rusijos liaudžiai. Jos valdymo metais buvo sudarytos paliaubos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, apribotos vienuolynų žemės valdos. Anot M.Lomonosovo, Elena pati vedė derybas su užsienio pasiuntiniais ir pati priimdavo šaliai naudingus sprendimus. Jos valdymo metais vyko nemažai statybų. Tarp jų išsiskyrė pagal jos įsakymą 1535–1538 metais pastatytas Kitaigorodas (Didysis Posadas) – mūrinė siena,

medinio karsto perkeltas velionės kūnas.

Sovietmečiu griaunant Dangun žengimo vienuolyną, jos ir daugelio kitų Maskvos– Rusijos valdovių sarkofagus pavyko išgelbėti. Jie perkelti į Arkangelo soborą, vėliau – į šio soboro požemius.

XX amžiaus pabaigoje Rusijos mokslininkų atlikti palaikų ir įkapinių drabužių likučių tyrimai atskleidė, kad Elena Glinskaja buvo nužudyta.

Valdovės kepuraitės dalių ir plaukų analizė parodė, kad kunigaikštienė nunuodyta gyvsidabriu. Taigi patvirtintos amžininkų, XVI–XVII amžiuje viešėjusių Maskvoje, žinios: valdovė – nunuodyta.

Iš LDK kilusi Elena Glinskaja taip pakerėjo Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kad jis, nepaisydamas naujai santuokai nepritarusių dvariškių, išsiskyrė su žmona ir 1526 m. sausio 21 d. vedė dvidešimtmetę Eleną.