Kultūra 2012-aisiais | 3
15min • 2012 m. gruodžio 28 d.
Literatūra: išleistas lobynas
Kinas: stinga idėjų
Jono Mačiulio–Maironio 150–ąsias gimimo metines ir su jomis susijusius renginius literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas išskiria kaip vieną svarbiausių literatūros gyvenimo įvykių 2012–aisiais.
Kino kritikė Izolda Keidošiūtė pabrėžia, kad tradiciniai festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ visuomet yra labai reikšmingi, nes jų metu žiūrovai susipažįsta su pasaulio kinu. Festivalių metu šiemet pristatyta ir nemažai lietuviškos dokumentikos premjerų, pavyzdžiui, Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“ ar režisieriaus Marato Sargsyano filmas „Tėvas“.
„Tai įvykis, išėjęs už literatūros ribų. Turiu minty leidinius – tiek paties Maironio naujus leidimus, tiek knygas apie Maironį ir jo kūrybą. Galiausiai rinkimai ir politinės peripetijos labai gražiai aktualizavo Maironio satyras“, – kalbėjo V.Sventickas. „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ Festivalio „Sirenos“ nuotr.
Teatras: išbandymas Kristumi Apibendrindamas Lietuvos teatro metus, teatro kritikas Vaidas Jauniškis mieliau kalba ne apie konkrečius spektaklius, o apie visuomenės ir teatro santykį, žmonių įsitraukimą ir reakcijas. Pirma, kas šauna į galvą, mąstant apie teatro atgarsius visuomenėje, tai italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, rudenį sukėlęs tikrą diskusijų audrą. „Tai buvo labai geras testas, tam tikros visuomenės dalies, net aukščiausių sluoksnių, patikrinimas. Visos išankstinės nuostatos ir priešprieša yra antriniai elementai, manipuliaciniai dalykai. Svarbiausia, kad spektaklis parodė, kaip visuomenė reaguoja į cenzūrą. Štai čia yra esmė“, – įsitikinęs V.Jauniškis. Išskiriant reikšmingus įvykius teatre, žvilgsnis nukrypsta ir į Kauną. Po beveik trejus metus trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Kauno valstybinio dramos teatro Didžioji scena. „Tai – didžiulis pasiekimas, vertinant tai, kad lėšos nebuvo įšaldytos net krizės metais. Dabar savo valandos laukia Klaipėdos dramos teatras, kurio padėtis yra tragiška. Apie metų metus neužbaigiamą „Menų spaustuvės“ kvartalą net nekalbu“, – sakė V.Jauniškis.
V.Jauniškis:
Kitas reikšmingas įvykis – knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ leidimo pabaiga. Ciklas pradėtas leisti 2005 metais, o šiemet dienos šviesą išvydo paskutinis – 30–asis – tomas. „Tai – XX amžiaus klasika, 30 pavardžių. Ciklas leistas, galvojant apie tai, kad mūsų klasika turi būti prieinama visiems, atrandama knygynuose“, – sakė literatūros kritikas.
V.Sventickas: „Tai – pirma lietuvių poezijos knyga, kuri taip prisodrinta erotikos. Tai – nuotykis.“ Apžvelgiant 2012 metus literatūroje, neįmanoma nepaminėti pomirtinio Sigito Gedos eilėraščių rinkinio „Freskos“. „Tai – pirma lietuvių poezijos knyga, kuri taip prisodrinta erotikos. Tai – nuotykis“, – apibendrino V.Sventickas. Pokalbiui pasisukus apie prozą, V.Sventickas irgi ilgai nemąsto. Ryškiais jis vadina du romanus: poeto Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ ir režisieriaus, poeto, aktoriaus Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“. „Pirmą išskiriu dėl jame atskleistos kitokio labai paslankaus pasakojimo galimybės, kai autorius laisvai vaikšto tarp tikrų dalykų ir visokių mistifikacijų. Antrąjį miniu dėl netikėtos temos ir sugebėjimo ją išplėtoti labai lakoniškomis formomis“, – paaiškino pašnekovas.
„Spektaklis parodė, kaip visuomenė reaguoja į cenzūrą. Štai čia yra esmė“. Trečias nedžiuginantis, bet būtinas paminėti, momentas, aptariant teatro aktualijas 2012 metais – nesibaigiančios intrigos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre: purtomas nesibaigiančių skandalų teatras atsidūrė kūrybinėje duobėje. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus įvertinimą Italijoje V.Jauniškis irgi priskiria vieniems svarbiausių metų įvykių. Lietuvių teatro meistrui buvo patikėtos Vičencos „Olimpico“ teatro meno vadovo pareigos. „Tai – didžiulis mūsų teatrinės mąstysenos, tam tikro teatrinio fenomeno pripažinimas“, – neabejojo V.Jauniškis.
Maironio jubiliejui skirtas plakatas. Redakcijos archyvo nuotr.
„ArtVilnius‘12“ BFL nuotr.
Dailė: parodų bumas Eseistas ir menotyrininkas Ernestas Parulskis nusiteikęs pakiliai: 2012 metais, kaip ir ankstesniais, parodinis gyvenimas Lietuvoje buvo intensyvus. Dėl parodų, pasak jo, vertėjo važiuoti į Kauną, Klaipėdą, o Vilniuje šeštadieniniai maršrutai po galerijas ir muziejus maksimaliai užpildydavo visas keturias ar penkias žiūrėjimui skirtas valandas. „Iš pamatytos gausybės išskiriu tris svarbiausius įvykius ir parodas. Pirmoji – Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ formaliai patenka į 2011 metus, bet intensyviausiai ji buvo lankoma pirmus du šių metų mėnesius, todėl, be abejonės, įtraukiu ją į šviežiausių patirčių lauką“, – paaiškino E.Parulskis. Jis įsitikinęs, kad „Modernizacija“ yra tobulas pavyzdys, kaip reikia kurti intriguojančias artimojo istorinio konteksto ekspozicijas, kuriose, be smalsumo patenkinimo, lankytojas gauna stiprų akademinių žinių užtaisą. Antras svarbus šių metų dailės įvykis, patekęs į E.Parulskio favoritų sąrašą, nėra paroda. Jis įsitikinęs, kad vasarą trečią kartą vykusi meno mugė „ArtVilnius‘12“ tapo Lietuvos meno rinkos būsenos rodikliu. „Jos dalyviai, lankytojai ir pirkėjai aktualizavo, kokia yra šios mums vis dar egzotiškos produkcijos pasiūla ir paklausa. Svarbiausias mugės rezultatas yra tai, kad ji tą būseną užfiksavo: pas mus yra ir produkcija, ir jos paklausa“, – įvertino E.Parulskis. Rudenį vykusi paroda „Ne vien grožis“, nors surengta toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje, menotyrininko nuomone, turėjo visiškai kitokį stuburą nei visos kitos Lietuvoje vykusios institucinės parodos: „Ne vien grožis“ tapo bene pirmąja Lietuvoje šitaip kokybiškai parodyta privačia dailės kolekcija, kurią inicijavo patys kolekcininkai. Esu įsitikinęs, kad paroda „Ne vien grožis“ tapo katalizatoriumi, iššūkiu kitiems kolekcininkams, iliustruodama vienintelį kolekcionavimo kelią – reikia ne tik rinkti kokybišką meną, bet lygiai taip pat atsakingai ir dosniai jį rodyti.“
Parengė Dovilė Jablonskaitė
„Dokumentikoje mums kaip visada sekasi geriau. Giedrė visą laiką ieško, kuria įvairaus žanro filmus, pasirenka sau artimas temas. Marato filme „Tėvas“ įdėta labai daug darbo. Tai galėjo būti labai juodas, slogus filmas, o režisierius padarė šeimyninį, švelnų, jautrų, su humoru“, – pasidžiaugė I.Keidošiūtė. Prie 2012–ųjų laimėjimų reikėtų priskirti ir Kristinos Buožytės vaidybinio filmo „Aurora“ sėkmę: 47–ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje režisierės juosta išrinkta geriausiu šių metų Europos fantastiniu filmu ir apdovanota „Melies d‘Or“ prizu. Tiesa, I.Keidošiūtė atkreipė dėmesį, kad festivalių pasaulyje yra daugiau nei gerų filmų. Tačiau malti į miltus net abejotino talento režisierių I.Keidošiūtė nesiryžtų: „Kad galėtum pasakyti, kad koks nors filmas yra šlamštas, turi labai pagalvoti – gal kažko nesupratai? Reikia svarių argumentų. Filmas gali nepatikti, bet nereiškia, kad jis yra blogas.“ Nors sukurtas 2011 metais, kino teatrų sales režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pasiekė šiemet. I.Keidošiūtė šį filmą pirmiausia vertina už profesionalumą, kurio, kaip ir idėjų, kine pastaruoju metu labai trūksta. Daug vilčių kino kritikė deda į 2013–uosius, kai turėtų įvykti režisieriaus Igno Jonyno juostos „Lošėjas“, Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ premjeros. Laukiama, ką pavyks sukurti Emiliui Vėlyviui, šiemet pradėjusiam filmuoti naują savo kūrinį „Flight Redirected“. „Emilio kinas geras. Jis gali patikti ar ne, bet nepaneigsi, kad režisierius išmano kino profesiją: montažą, bendravimą su aktoriais. Filmuose yra ir ritmas, ir scenarijus“, – sakė I.Keidošiūtė.
M.Jampolskis ir J.Jutaitė. Kadras iš filmo „Aurora“