15min savaitraštis 2012.09.07

Tyrimas

Sirgti labai sveika Rugsėjo 14-ąją – išauš ta diena, kai Neringai Venckienei nebereikės nuo prokurorų slėptis už medikų nugarų.

Aštuonis kartus nuo apklausos išsisukusi buvusi teisėja taps kandidate į Seimo narius. Tai – naujas jos skydas nuo teisėsaugos. Prokurorai tik skėsčioja rankomis: medikų pažyma apie ligą – pateisinama priežastis, kodėl galima su jais nebendrauti. Kokia ta liga – sloga, kelio skausmas ar padažnėjęs pulsas – nesvarbu.

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 34 (1265) • 2012 m. rugsėjo 7 d.

3 psl.

I.Gelūno nuotr.

Politika

Paskutinis benefisas Po 55 metų scenoje Virgilijus Noreika taria „sudie“ didžiajai scenai.

Lietuva eina prieš istoriją Strateginius partnerius lenkus, kurie purkštauja dėl savo tautiečių padėties, Lietuva maino į Šiaurės šalis.

Nauja draugystė ne visiems patinka, nes su Lenkija mus sieja gerokai tvirtesni istoriniai ir emociniai ryšiai, o skandinavams tesame kitokie.

4-5 psl.

Verslas

Knygų rinkoje – nauji vėjai I.Gelūno nuotr.

Daugiau nei pusė lietuvių knygas iškeičia į televizorių arba kompiuterį.

Lietuvos knygynų tinklai ir leidyklos orientuojasi į skaitmeninį knygų formatą ir ketina gauti vis daugiau pajamų ne iš knygų pardavimo.

8-9 psl.

Vizionieriai

Idėją pakišo skausmas

I.Gelūno nuotr.

Vienas žmogus prieš farmacijos gigantus. Į tokią konkurencinę kovą stojęs Andrius Kavaliauskas jaučiasi laimingas. „Laikau jį rankose ir žinau, kaip parduoti“, – rodydamas savo sukurtą preparatą tikina vaikinas.

Audrė Domeikaitė

12–13 psl.

I.Gelūno nuotr.

14-15 psl.

BFL nuotr.

Sportas

Futbolo užkulisių šachmatai Lietuvos futbolo federacijos prezidentą (LFF) Julių Kvedarą spaudžia teisėsauga. Jis įtariamas neteisėtai praturtėjęs ir net grobstęs Lietuvos futbolui skirtus milijonus.Pusei metų teismo nuo pareigų nušalinto LFF vadovo situaciją galima vertinti vien kaip finansinių nusikaltimų tyrimą. Bet futbolo užkulisiuose vieša paslaptis yra tai, kad šis tyrimas – ginklas kovojant dėl valdžios federacijoje.

10–11 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

15min.lt apklausa Rimvydas Valatka

Konstitucinis Teismas neleido pašalintajam prezidentui kandidatuoti į Seimą. Kaip tai vertinate?

r.valatka@15min.lt

R.Paksas nekaltas R.Pakso ir jo aplinkos krykštavimai po Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo, įpareigojančio Lietuvą leisti Konstituciją pamynusiam ir dėl to postą per apkaltą praradusiam prezidentui dar sykį prisiekti tautai, buvo kiek per ankstyvi. Konstitucinis Teismas lakūną dar sykį nutupdė ant žemės – kad ir koks teisingas EŽTT, net jis negali volu pervažiuoti Konstitucijos.

R.Paksas be Seimo – Lietuva be ateities, nes metė iššūkį pačiam EŽTT? R.Pakso gerbėjai taip ir porina, juodas mūsų teisinės sistemos dėmes aprauda. Tik netiesa tai. Taip, Lietuva apsikvailino, bet tik dėl R.Paksui palankaus Seimo įstatymo, kuris tapo vežimu, pastatytu prieš arklį. Kad Lietuva įvykdytų EŽTT sprendimą, o R.Paksas galėtų būti renkamas, būtina keisti Konstituciją. Taip, kad net priesaiką sulaužęs veikėjas turėtų teisę prisiekinėti toliau. Žodžiu, brolis ne brolis, o lipk iš grūšios. Šiaip tai visiems – tik į gera. Pirmiausia R.Paksui. Žinoma, buvusiam ereliui gal ir ne fasonas būti kurčiu ir nebyliu Europarlamento šventėje, kurioje jį įsidėmėjo tik dėl keistos manieros prieš sėdantis nusivilti švarką ir jį keliskart pakratyti, bet nieko nesuprasti Briuselyje už 50 tūkst. Lt per mėnesį yra geriau nei trintis Seimo opozicijoje už 7 tūkst. Lt. Ereliu pabandžius pakilti, spalio 14-ąją vis tiek varna būtų tekę tūpti. R.Pakso traukinys nuvažiavo. Ta tautos dalis, kuri R.Paksą buvo pakėlusi į mesijus, teisingumo ir laimės jau seniai tikisi tai iš vienos, tai iš kitos politinės blondinės. Moterys meluoja geriau.

Konstitucinis Teismas priėmė teisingą sprendimą, nes Seimas nepakeitė Konstitucijos (5123) 30 proc.

Šis sprendimas reiškia R.Pakso politinės karjeros saulėlydį (946) 5 proc.

Konstitucinis Teismas suklydo, nes nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo (4999) 29 proc.

R.Paksas nėra toks svarbus, kad dėl jo reikėtų sukti galvą (6198) 36 proc.

30

36

PROC.

PROC.

Apklausoje dalyvavo 17266 žmonės

5 PROC.

29 PROC.

Savaitės netektis

R.Paksas vėl gali vaidinti sau įprastą aukos vaidmenį.

Kad ir kaip kas vertintų KT sprendimą, jis išgelbėjo ekslakūną nuo akistatos su žiauria tikrove. Dabar R.Paksas vėl gali vaidinti sau jau įprastą aukos vaidmenį. Vienintelį vaidmenį politikoje, kurį jis išmoko atmintinai. „Tvarkdarių“ partijai – irgi gerai. Pirmosios rinkimų diskusijos parodė, kad R.Pakso pavaduotojui daug geriau sekėsi be jo. Beaistris veikėjas iš praeities, pavargusiu balsu dėstantis svetimas tiesas, „tvarkdariams“ balų nepridėjo. Užtat dabar V.Mazuronis ir K išspaus iš R.Pakso „aukos“ kas likę ir, žiūrėk, vienu kitu mandatu gaus daugiau. Ko daugiau reikia partijai, kuri per aštuonerius metus (!) net neieškojo pamainos suspenduotam vadui? Į gera ir Lietuvai. Rinkėjai išvengs R.Pakso klejonių, o įstatymų ir Dekalogo laužytojams priminta, kad kartą valdžios aukštybėse pamynus įstatymą nelengva sugrįžti į olimpą net tokioje į anarchiją linkusioje šalyje kaip Lietuva. Vaikai vanagai kedofilai, laikykitės įstatymų, o tai bus kaip R.Paksui.

Net jei sutiktume, kad suspenduotas R.Pakso kandidatavimas yra valstybės problema, tektų pripažinti, kad šią problemą tik pats R.Paksas ir sukūrė.

Todėl, kad tokiais atvejais turėtų lemti ne Konstitucija, ne įstatymai ir net ne EŽTT, o politinio veikėjo, kartą tautos išrinkto į aukščiausią postą, elementari savivoka, kad tas, kuris išmestas pro duris bando čia pat įlipti per langą, pirmiausia negerbia pats savęs.

Negerbiantis savęs gali gerbti kitus?

R.Paksas to neįkirto, nors apmąstymams turėjo net 8 metus. Retas atvejis. Toks retas, kad švelniausias žodis čia – nepakaltinamas.

Konstitu tu uci cin niss T isma Te ma as neleid do Ro ola land ndui ui Paks ksui ui prisik kel elti ti ir kand did idat atuo uoti ti Seim mo rink kim imuo uosse.

R.Paksas ass teismui lab ba bai dėkingass, nes galės ir tol olia iau, u, kaip įprrat atęs ęs, tik vaid den nti tiss Lietuv uvoss politi tikoje.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

80000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Tyrimas | 3

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Sirgti labai sveika Gydytojų pažymos įtakingus įtariamuosius saugo nuo teisėsaugos Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt

Lygiai po savaitės – rugsėjo 14-ąją – išauš ta diena, kai Neringai Venckienei nebereikės nuo prokurorų slėptis už medikų nugarų.

Aštuonis kartus nuo apklausos išsisukusi buvusi teisėja taps kandidate į Seimo narius.

Tai – naujas jos skydas nuo teisėsaugos.

Prokurorai apklausti bei įteikti pranešimą apie įtarimus vis bando ir dar vienai į Seimą besiveržiančiai personai – N.Venckienės tetai Audronei Skučienei. Šią savaitę Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė Aurelija Gališanskytė už neatvykimą į apklausą be pateisinamos priežasties jai skyrė 2600 Lt baudą, o policijai nurodė A.Skučienę atvesdinti.

Bet pareigūnai nieko nepešė – kirpėjai staiga sušlubavo sveikata ir ji į namus išsikvietė medikus.

Medikų pažymos galia Prokurorai tik skėsčioja rankomis: medikų pažyma apie ligą – pateisinama priežastis, kodėl galima su jais nebendrauti.

Kokia ta liga – sloga, kelio skausmas ar padažnėjęs pulsas – nesvarbu. Svarbu, kad sergama. O jei įtarimai nėra sunkūs, niekas neskuba tikrinti, ar medikų pažymos tikros. „Viską darome pagal įstatymus, – kalbėdama apie nesėkmingus bandymus apklausti N.Venckienę, tikino Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji specialistė komunikacijai Vida Bielskytė. – Imtis drastiškų priemonių nėra pagrindo, kadangi įtariami nusikaltimai nėra tokie sunkūs, kad reikėtų pulti sergantį žmogų. Kitas dalykas, jei nusikaltimas labai sunkus, susijęs su žmogaus gyvybės atėmimu ar milijonų vagystėmis.

Tada reikalaujama priverstinio sveikatos patikrinimo. Būna ir išvažiuojamųjų teismo posėdžių. Prokuroras su teisėju važiuoja į ligoninę apklausti ir suimti įtariamąjį.“ N.Venckienei prokurorai ketina pareikšti įtarimus dėl trukdymo antstolio veiklai, pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, nepagarbos teismui, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo ir dėl piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis.

Prokurorams įtarimų nekyla Buvusi teisėja serga jau daugiau kaip du mėnesius. Bet prokurorams tai neatrodo įtartina. „Jokių duomenų, kad būtų piktnaudžiaujama medikų pažymomis, neturime. Būna anoniminių skambučių, kad matė ten ir šen, bet negi bėgiosi ir tikrinsi, ar matė, ar nematė. Iš Garliavos poliklinikos paimti medicininiai dokumentai, jie tikrinami. Bet tai užtrunka. Tarkime, iš „Sodros“ palyginti

Į Seimą besiveržianti N.Venckienė tikriausiai sirgs iki rinkimų.

I.Gelūno nuotr.

ilgai laukėme atsakymo raštu, kad jie negali patikrinti medicininių pažymų, kurias gauna N.Venckienė, – aiškino V.Bielskytė. – Ką nuveiksime, tą nuveiksime. Čia ne tragedija, kad artėja rinkimai, ne tragedija, kad N.Venckienė bus įregistruota kandidate. Kiek Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) buvo prašoma leisti apklausti, tiek buvo leidžiama. Žinoma, norime viską kuo greičiau atlikti, nes darbų turime daug. O čia su vienu ikiteisminiu tyrimu – pirmyn atgal, pirmyn atgal.“ Jei N.Venckienė taptų parlamentare, prokurorams tektų prašyti panaikinti jos teisinę neliečiamybę. Patirtis rodo, kad tokie prašymai ne visada patenkinami. Taip atsitikus N.Venckienė rami galėtų būti mažiausiai ketverius metus, o dar po pusmečio sueitų ir senaties terminas.

Gėda, bet nieko nedaro „Čia siaubingai didelė problema ir didelė gėda. Šita dangstymosi medikų pažymomis manija labai išplitusi“, – piktinosi Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas. Kad nebūtų gėda, jo komitetas per ketverius metus nenuveikė nieko – didelę problemą paklibino tik kartą. „Prieš maždaug trejus metus dėl to posėdžiavome kartu su Socialinių reikalų ir darbo komitetu, berods, dar Teisės komitetu. Bet čia yra kompleksinė problema, ją reikia spręsti tarpžinybiniu lygiu“, – aiškino A.Matulas.

Vis dėlto, kaip reikėtų pakoreguoti teisės aktus, kad medikų pažymos nebūtų skydas nuo teisėsaugos, A.Matulas žino: „Reikėtų nuostatos, kad pateisinama priežastis yra tik gydymas stacionare. Bet jei žmogus gydosi ambulatoriškai, tai jis turėtų būti apklausiamas, nes jis juk atlieka buitinius darbus, vaikšto po parduotuves, neretas keliauja. Dar reikėtų atlikti statistinę analizę, kokios gydymo įstaigos, kokie medikai tokiais atvejais daugiausia išduoda pažymų, ir viešinti tai.

Bet medikai piktnaudžiauja ne visais atvejais. Ir mano darbo praktikoje toks atvejis pasitaikė. Apsilankė nėščia dama ir man labai gražiai nupasakojo persileidimo požymius. Paguldžiau ją į ligoninę. Kitą dieną skambina prokuroras: „Kaip tu taip galėjai, ji įtariama baisiais nusikaltimais.“

Ligų „maišeliai“ • 2001m. sausį avariją padaręs tuometis užsienio reikalų ministro patarėjas Egidijus Bičkauskas, pametęs automobilio valstybinį numerį, paspruko iš įvykio vietos. Aiškintis į policiją atvyko tik kitą dieną, bet prasidėjus priepuoliui buvo išvežtas į ligoninę. E.Bičkauskui gydytojai diagnozavo sąmonės praradimą dėl stresinės situacijos ir aukštą kraujospūdį.

• 2007 m. rugpjūtį vienoje Vilniaus užeigoje į virėją šaudęs neblaivus tuometis Vadovybės apsaugos departamento majoras Jonas Paulikas ilgai suko uodegą – išsiblaivęs skundėsi ant veido atsiradusia kraujosruva, o nuo tarnybinio patikrinimo gynėsi netikėtai užklupusia liga.

• Dar vienas klasikinis pavyzdys – Darbo partijos byla. 2011 m. gruodį teismas pradėjo liudininkų apklausą. Vasario mėnesį susirgo vienos iš kaltinamųjų Marinos Liutkevičienės advokatė Reda Kurlavičienė.

Kovą posėdis atidėtas, nes dėl ligos neatvyko kita iš įtariamųjų – Vitalija Vonžutaitė. Balandį į posėdį neatvyko M.Liutkevičienė, be to, susirgo viena teisėjų kolegijos narė.

Gegužę dėl ligos teisme vėl nepasirodė V.Vonžutaitė. Birželio mėnesį eilė susirgti atėjo Darbo partijos nariui Vytautui Gapšiui.

• 2012 m. kovą avariją sukėlęs Seimo narys Vincas Babilius slėptuvę rado Vilniaus universiteto Santariškių klinikų palatoje. Kokioje – ilgai negalėjo išsiaiškinti net policijos pareigūnai.

• 2012 m. gegužės pabaigoje paauglį dviratininką pražudęs buvęs Šakių policijos patrulių būrio vadas Vytautas Demenius po tragedijos spėjo pagulėti trijose ligoninėse. Jis skundėsi širdies veiklos sutrikimais. Tačiau medikų raštas prokurorams, kad dėl sveikatos būklės jis negali būti vežiojamas, V.Demeniaus neapsaugojo – teismo posėdis įvyko palatoje.

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Ar jūsų žmona jums ištikima? Įsivaizduokite, kad esate vedęs vyras ir turite nuostabią žmoną, su kuria gražiai gyvenate jau kokius 20 metų. Vieną dieną susitinkate kaimyną (kuris neseniai išsiskyrė po to, kai žmona užklupo jį su meiluže) ir jis į ausį pašnibžda, kad jūsų geroji žmona jums neištikima. Žinia tikriausiai jus pritrenkia, bet neprarandate sveiko proto ir nusprendžiate vien gandais nepasitikėti. Negražu, bet patikrinate žmonos elektroninį paštą, telefono išklotines, banko sąskaitas – nieko įtartino. Įdėmiai apžvelgiate drabužių spintą, taip pat ir apatinio trikotažo skyrių, panaršote papuošalų dėžutes – viskas, kaip visada, gražu, madinga, bet neviršija gaunamų pajamų.

Norite būti visiškai tikras, tad pasamdote privatų seklį, kuris po dviejų savaičių jums praneša, kad žmona, nors ir lankosi sporto klube, kavinėse, teatre bei kartą iki išnaktų vakarojo pas draugę, svetimo vyro kompanijoje nepastebėta, darbo metu dirba, o po darbo važiuoja namo.

Jums pasidaro lengviau, jūs atsikvepiate ir padarote vienintelę teisingą išvadą – jūsų žmona aiškiai neištikima. Nes faktai akivaizdūs – ji moteris (o jos juk būna neištikimos), rūpinasi savimi, stengiasi gražiai atrodyti ir jums niekada nekilo net minties apie tai, kad ji gali būti neištikima.

Sakysite, kvailystė? Taip nebūna?

Paskaitykite Konstitucinio Teismo (KT) trečiadienio nutarimą R.Pakso byloje ir suprasite, kad ne tik būna, bet ir yra. Tiesa, skaityti reikia pradėti nuo 2004 metų gegužės 25 dienos nutarimo, o gal net dar anksčiau – nuo apkaltos, ką tikriausiai Lietuvoje ne visi yra pajėgūs padaryti. Įskaitant ir žurnalistus, nekalbant jau apie didžiąją dalį politikų.

Raidės nėra, o dvasia kužda – niekada.

Atpasakoti viską sunku, bet pacituoti kai ką vis dėlto verta.

Taigi KT sako, kad „Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė“ ir kad ji „aukščiausios teisinės galios aktas“.

KT taip pat nurodo, kad „tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles“. Tos taisyklės labai aiškios – arba balsavimas Seime, arba referendumas. Čia ginčo nėra.

Ginčytis sunku ir dėl kitos KT nutarimų citatos: „Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų.“ Toliau – šiek tiek sudėtingiau: „Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia“. Suprask, tai, kas parašyta, – svarbu, tačiau daug svarbiau tai, kas neparašyta.

Ir tada jau visiškai sudėtinga: „Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužęs priesaiką .... galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai Konstitucijos.“ Bet, kaip ir „neištikimos“ žmonos atveju, toliau vėl viskas lengva ir paprasta: „Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos prezidentu.“ Raidės nėra, o dvasia kužda – niekada.

Vis dar esate tikras, kad jūsų žmona jums ištikima? Ir vis dar tikite, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, o jūs – to akto šaltinis?

Komentaras ras

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

Koaliciniai šurmuliai Politikams kalbėti apie būsimų koalicijų galimybes yra tas pats, kaip medžiotojams pliaukšti apie nesumedžioto žvėries kailio dalybas. Reikia laimėti rinkimus, bent jau peržengti per 5 proc. barjerą, kad atsirastų tikimybė būti įtrauktam į koaliciją.

Todėl, kai imama kalbėti apie tai, kas bus valdžioje, suprantu, kad kalbama ne apie ateitį, o apie dabartinę situaciją: dėliojami prioritetai rinkėjams – suprask, jie jau laimėjo, nes mąsto apie koalicijas.

Koalicijų konfigūracija gali būti svarstoma kitu aspektu, tarkim, kiek partijos ir jų atstovai Seime yra vertybiškai artimi, panašūs, kad galėtų bendrai valdyti?

Todėl, kai Č.Juršėnas daro prielaidą apie galimas koalicijas su konservatoriais, o A.Butkevičius abejoja tokia galimybe, mes regime ne samprotavimus apie galimą koaliciją, o sudėtingų vidinių Socialdemokratų partijos vadovybės diskusijų atgarsius.

Tos diskusijos gali būti visai nesusijusios su koalicinio bendradarbiavimo versijomis, jos galbūt yra tik lyderių trinties ir hierarchinio aiškinimosi atspindys. Nors, reikia pripažinti, LSDP yra partija, kur nuomonių įvairovė toleruojama. Gal todėl ši partija sugebėjo išsaugoti didžiulį narių skaičių?

Net ir tarp konservatorių dūzgia diskusija, kurią, kaip visada barokiškai, bando reguliuoti V.Landsbergis: „Nežinau, ar mano partija po rinkimų bus kokių nors koalicijų iniciatorė. Socialdemokratų reikalas, ar jie kvies konservatorius, ar nugalės kokie nors revanšistiniai interesai.“ Tokiu kalbėjimu V.Landsbergis nesąmoningai konstatuoja, kad socialdemokratai jau laimėjo, nes tai jų reikalas kviesti dešiniuosius į koaliciją.

Kita vertus, klijuodamas vertybinę etiketę politiniams oponentams („revanšistai“), jis daugiau kuria įtampą nei ieško konstruktyvaus darbo būsimajame Seime galimybių.

V.Landsbergis nesąmoningai konstatuoja, kad socialdemokratai jau laimėjo.

Akivaizdu, kad V.Landsbergis yra atitolęs nuo partijos gyvenimo ir, matyt, niekas nei konservatorių stovykloje, nei už jos tokios jo pozicijos rimtai nevertins. Todėl kalbėdamas tariamai aktualia koalicijos sudarymo tema, V.Landsbergis, visų pirma, kalba apie save ir savo nuomonės reikšmingumą sau.

A.Kubilius kaipmat sureagavo į V.Landsbergio tezę kategoriška rinkimų replika: „Aš tik tiek galiu pasakyti, kad mes, valdančioji koalicija, Tėvynės sąjunga kartu su liberalais, ruošiamės sėkmingai pasirodyti rinkimuose ir pratęsti visus darbus, kuriuos darėme.“ Taigi ir Tėvynės sąjungoje vyksta lyderių ir požiūrių kova.

Tačiau tikras būsimosios koalicijos svarstymas dabar galimas tik S.Daukanto aikštėje, nes prezidentei reikia rimtai svarstyti visus ateities variantus. Po rinkimų reikės aiškiai pareikšti savo požiūrį į partijas, politikus bei pritarti ar nepritarti vienai ar kitai koalicijos galimybei. Čia, o ne Seime, telksis naujos valdančiosios daugumos formavimo karštis. Čia, o ne partijose, bus matuojamos frakcijų galimybės susitarti, bus stumiami vienas kitam į glėbį politikai. Čia virs derybų katilas (o gal jau ir verda) siekiant suburti tokią koaliciją, kuri realizuotų ir prezidentės planus.

Tačiau rinkimai dar neįvyko, taigi ir visi samprotavimai tėra tik prielaida, modeliuojanti politinių santykių tendencijas.

4 | Politika

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Šiaurės kryptis Strateginius partnerius lenkus, kurie purkštauja dėl savo tautiečių padėties, Lietuva maino į Šiaurės šalis. Apžvalgininkus nauja draugystė stebina – su Lenkija mus sieja gerokai tvirtesni istoriniai ir emociniai ryšiai, o skandinavams tesame kitokie.

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Įsilieję į euroatlantinę erdvę, dairėmės naujų užsienio politikos krypčių. Bandymai tapti neapibrėžto regiono centru, pragmatiška šalimi (gerinti santykius su Rusija ir Baltarusija, stiprinti bendradarbiavimą su didžiosiomis Europos Sąjungos (ES) valstybėmis) nepavyko dėl menkos įtakos. Užuot stiprinę ryšius su lenkais, lietuviai jiems atsuko nugarą. Vizijos „Lietuva 2030“ kūrėjų orientyru tapo Šiaurės Europos–Baltijos jūros regionas. Šiaurės šalių regioną sudaro skandinavai (Švedija, Norvegija, Danija, Islandija) ir Suomija. Visos penkios šalys patenka į turtingiausiųjų dvidešimtuką, trys priskiriamos konkurencingiausioms ekonomikoms, visos, išskyrus Islandiją, laikomos mažiausiai korumpuotomis. Šlietis prie šių valstybių būtų pravartu. Bet ar šiaurės kryptis yra geriausias pasirinkimas?

Nepažįstami draugai Vienas Lietuvos diplomatas „15min“ pasakojo Stokholmo autobuse matęs plakatą su Baltijos ir Šiaurės valstybių žemėlapiais. Visų sostinės buvo pažymėtos, tik Lietuvos – ne. Nustebęs išgirdo paaiškinimą: tik Vilnius įsikūręs ne prie vandens, o lietuviai – vieninteliai katalikai.

Tačiau nemažai politikų, diplomatų ir politologų įsitikinę, kad mūsų šaliai, o ir kitoms Baltijos valstybėms reikėtų judėti būtent šia kryptimi. „Perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra „šiaurinis lankas“: dinamiškas suverenių Baltijos–Šiaurės šalių regionas, palaikantis glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais, Didžiąja Britanija ir kitomis ES valstybėmis“, – paaiškino užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

Seimo nario Petro Auštrevičiaus manymu, šios gerovės valstybės nėra prasčiausias orientyras. Šiaurės šalys gyventojų skaičiumi mus lenkia nedaug, taigi, nebūtų „vyresniojo brolio“ sindromo. Su jomis nebūta didesnių konfliktų, nelikę istorinių kompleksų, baimių ir nuoskaudų.

Griuvus geležinei uždangai pirmieji į kitą Baltijos jūros pusę atsigręžė būtent šiauriečiai. Daugiau kaip pusė didžiųjų investuotojų Lietuvoje yra iš šio regiono.

Kita vertus, istorijoje Lietuva dažniausiai judėjo bėgiais Vakarai–Rytai. Šiaurės valstybės – nauja kryptis.

Ką Lietuvos gyventojai žino apie Suomiją ar Norvegiją, jų istoriją, ar kalba šių valstybių kalbomis? Žinoma, tą patį galima pasakyti apie švedus ar danus.

Emocijos sieja su lenkais Itin kreivai Lenkijos pusėn žiūri prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gegužę, bendraudama su JAV lietuviais, ji paatviravo: „Susidūrėme su sudėtinga situacija viešojoje erdvėje. Dėl kažkokių

D.Grybauskaitė ir A.Ažubalis Lietuvą stumia nuo Lenkijos ir veda Šiaurės kryptimi.

T.Lukšio/BFL nuotr.

priežasčių kai kurie Lenkijos politikai nusprendė, kad artimiausiu metu geriau būtų, jog Rusija būtų draugas, o visos smulkesnės šalys – ne tokios svarbios ir laikinai galėtų tapti atpirkimo ožiais. Atrodo, kad toks vaidmuo mums ir suteiktas.“ Lyg būtų per mažai šliūkštelėta žibalo į ugnį, netrukus D.Grybauskaitė paskelbė, kad kai kuriuose santykiuose geriau daryti pauzę. Ta pauzė tęsiasi iki šiol.

Lenkija ilgai buvo laikoma strategine Lietuvos partnere.

Politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus žodžiais, jei būtų buvę daugiau realių pasiekimų, pavyzdžiui, susitarimas dėl vardų ir vietovardžių rašymo, galėjome turėti daugiau saugiklių nenusiristi į dabartinį lygį. „Jėgos, suinteresuotos santykių aštrinimu, dabar neturėtų pagrindo krautis dividendus, – dėstė savo

Skandinaviški puslapiai Lietuvos istorijoje

1.

2.

Žečpospolitą XVI–XVII a. valdė Švedijos Vazų dinastijos atstovai: Zigmantas Vaza (1. 1587–1632 m.), Vladislovas Vaza (2. 1632–1648 m.) ir Jonas II Kazimieras (3. 1648–1668 m.), kuris dėl valstybės nuosmukio, karų su Rusija bei Švedija atsisakė sosto, išvyko į Prancūziją ir prisijungė prie jėzuitų. Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės sūnui Zigmantui Vazai ir jo palikuonims pretenduojant į Švedijos sostą, buvo kilę nemažai konfliktų su Lietuvos–Lenkijos valstybe.

Per šiuos karus Lietuvos kariuomenės didysis etmonas buvo kunigaikštis reformatas Jonušas Radvila, viena ryškiausių savo epochos asmenybių, žinomas politikas ir karvedys, kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas. Įsivėlęs į konfliktą su įtakingais Sapiegomis, jis su daugiau nei tūkstančiu didikų ir bajorų 1655 m. Kėdainiuose nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują su protestantiška Švedija. Lietuviai tikėjosi, kad Švedija geriau apgins jų interesus, parems kare su Rusija. Švedijos karalius tam nepritarė ir sutartis lauktos naudos neatnešė. J.Radvila ne tik užsitraukė daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą, bet ir pelnė išdaviko vardą.

3.

Politika | 5

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Lietuva eina prieš istoriją

požiūrį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime V.Laučius. – Yra sakančiųjų, kad strateginė partnerystė su Lenkija pasiteisino. O dabar staigiai nusprendėme – esame partneriai su Skandinavijos šalimis. Kur draugystė nuvedė, nematyti, o laikas bėga.“ Istorikas Alvydas Nikžentaitis neseniai tvirtino, kodėl Lietuvai netinka orientuotis į Šiaurės šalis: „Nepaisant bendros genetikos, nėra emocijų. Su lenkais mus sieja emocinis ryšys. Jei žmonės kažką jaučia,

tai yra paskata veikti kartu ar vienas prieš kitą.“

Vazų dinastijos atstovai, valdę Žečpospolitą, rodo bendrą istoriją su Šiaurės šalimis.

Save matome baltais, o ne šiauriečiais „Ar istorija yra lemtis? – klausimu į klausimą apie bendrą praeitį ir dabarties santykius atsakė politologas Mindaugas Jurkynas. – Ji neapibrėžia ateities, tik turi įtakos. Negirdėjau kalbų, kad reikia mesti Lenkiją, tik ji gali mus mesti.“ Išnagrinėjęs maždaug tūkstantį prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų pareiškimų, prieš keletą metų jis padarė išvadą: Lietuva, Latvija ir Estija save identifikuoja kaip Baltijos, o ne Šiaurės šalis.

Viešasis diskursas, Užsienio reikalų ministerijos ir prezidentės retorika rodo, kad lietuviai linksta prie Šiaurės valstybių, tačiau ši kryptis nepakankamai išnaudota.

Pasak M.Jurkyno, tokiose srityse, kaip žmogaus teisės ir socialinė gerovė, reikia stipriau dirbti. „Reikia gyventi savo gyvenimą, neatsisakyti savasties. Bet pasirinkimų turime nedaug, o ten yra artimų draugų, turime vystyti bendrus projektus, puoselėti bendrus interesus“, – dėstė M.Jurkynas, tačiau iškart pripažino, kad „jie mus aiškiai mato kaip kitokius“. Anot politologo, su šiauriečiais galime rasti sąlyčio taškų. Net ir trys

V.Adamkus: „Man ir šiandien gėda“ Ankstesnis valstybės vadovas Valdas Adamkus gūžčioja pečiais dėl Lietuvos užsienio politikos pokyčių.

V.Adamkus neslepia nusivylimo dėl sugadintų santykių su Lenkija.

T.Lukšio/BFL nuotr.

A.Nikžentaitis: „Su lenkais mus sieja emocinis ryšys. Jei žmonės kažką jaučia, tai yra paskata veikti kartu ar vienas prieš kitą.“

„Santykiai su Skandinavija visada buvo puikūs. Per 10 metų su jų aukščiausiais pareigūnais kalbėjausi visomis temomis, kurios staiga šiandien atrastos lyg nauja žemė. Antai su Švedijos premjeru per pusantros valandos Stokholme sutarėme, kad Lietuva jungiama elektros kabeliu su Švedija. Gal mes dviratį šiandien išradinėjame? Praradome dvejus-ketverius metus“, – „15min“ sakė kadenciją baigęs prezidentas.

Su Varšuva irgi kalbėta įvairiais klausimais. V.Adamkui apmaudu, kad neįgyvendinta daugelis dalykų, kuriuos dar jis žadėjo. Pasiekta situacija, kai Varšuva ima diktuoti savo sąlygas, o sėkmingai besiklosčiusius, bet atvėsusius dvišalius santykius tenka megzti iš naujo. „Dešimt metų vyko derybos, dalyti pažadai. Ne kartą man buvo be galo sunku žiūrėti į Lenkijos prezidentų veidus. Pavyzdžiui, savo gero draugo Aleksanderio Kwasniewskio, kuriam žadėjau: baigtas reikalas Seime (dėl pavardžių rašybos, – aut. past.).

Lygiai tas pats su amžinatilsį Lechu Kaczynskiu – kiek kartų jam žadėjau, kad galų gale nesusipratimai Vilnijoje bus baigti, kad radikalūs pareiškimai griauna mūsų bendrus reikalus. Pavardžių rašymas – kaip nors susitvarkysime, reikės tik atiduoti Seimui nubalsuoti. L.Kaczynskio nebėra, o man ir šiandien gėda, kad šituo klausimu negalėjau padaryti tų reikalų.“ Anksčiau sėkmingai besiklosčiusius santykius apkartino naujas žodžių karas. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad jo šalis pasirengusi naujam atsivėrimui santykiuose su Lietuva, jei įvykdysime įsipareigojimus, nurodytus dvišalėje sutartyje dėl draugiškų santykių. „O mūsų atsakingi vadovai sako: mums nieko nediktuosite. Ir vėl įtampa. Tai apie ką šiandien kalbame?“ – apmaudo neslėpė V.Adamkus.

U탑sk. Nr. 306060

Visuomenė | 7

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Karas be pabaigos Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Akylos kameros prieš kontrabandą gabenančius vaikus ir transportą

B.Burzdžiaus vadovaujamoje Viešvilės užkardoje pilna iš kontrabandininkų atimtų automobilių.

Pasienyje su Kaliningrado sritimi įrengta sienos kontrolės sistema gerokai palengvino Lietuvos pareigūnų dalią. Viešvilės užkardos pasieniečiai pernai sulaikė 200 kartų mažiau kontrabandinių cigarečių nei prieš penketą metų ir tik vieną gabentoją.

E.Digrytės nuotr.

Tačiau pareigūnai dar negali atsipūsti, mat vaikus ir įmantrias transporto priemones pasitelkiantys pažeidėjai sugeba dingti vos per kelias minutes.

Stebuklingos kameros Dar visai neseniai vietos mokytojai pasakodavo, jog kartais mokiniai, sulaukę skambučio, tiesiog vidury pamokos atsistodavo ir išeidavo. Spjovę į knygas jie traukdavo dirbti – „šucheriauti“.

Taip žargonu vadinama sargyba. Paaugliai budėdavo pakelėse Viešvilės (Jurbarko rajonas) apylinkėse – laukdavo pravažiuojančių pasieniečių ir kontrabandininkams iš šių gautais mobiliaisiais pranešdavo, kur link suka pareigūnų automobiliai. Po reido pravažiuodavo mašina, surinkdavo jaunuolius ir grąžindavo į namus. Šiuos vaikus nusikaltėliai tik pradžioje atsiveždavo iš Viešvilės. Vėliau geografija išsiplėtė iki aplinkinių Jurbarko rajono gyvenviečių, net kitų rajonų – Tauragės, Šilalės, Šilutės. „Būdavo, pamatai nepažįstamų vaikų ir supranti, kad šiandien kažkas bus“, – „15min“ pasakojo Viešvilės (Jurbarko r.) seniūnas Valentinas Kucinas.

Prieš porą metų tokių atvejų pradėjo mažėti. Kaip tik tuo metu palei Nemuną netoli Viešvilės, kaip ir kitų užkardų ruožuose, buvo įrengta dešimt stebėjimo kamerų su termovizoriais, nuolat nukreiptų į upę ir gretimą teritoriją.

Pasieniečiai bet kuriuo metu lyg ant delno mato visą sienos liniją ir prieigas, o pastebėję įtartiną judėjimą siunčia arčiausiai esančius patrulius. Pedagogų žodžius patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) statistika – kontrabandos beveik nebeliko. „Iki 2010 metų čia buvo skylė, didžiausia Pagėgių rinktinėje, – pripažino Viešvilės užkardos vadas Bronislovas Burzdžius. – Įrengus stebėjimo sistemą jau pirmaisiais metais kaip su kirviu nukirto.

Per metus buvo du bandymai gabenti kontrabandą, abu kartus žmonės sulaikyti. Bardinuose (Pagėgių rinktinės Bardinų užkardoje – aut. past.) buvo panašus efektas, deja, ilgainiui pažeidėjai prisitaiko prie sąlygų.“ Viešvilės užkardos pareigūnai 2007 metais sulaikė rekordiškai daug – per 600 tūkst. – kontrabandinių cigarečių pakelių.

Vėliau jų skaičius ėmė kristi: 2008 metais sulaikyta mažiau nei 350 tūkst., 2009-aisiais – mažiau nei 300 tūkst. Kai buvo įrengta minėta sistema, sulaikyta 59 tūkst., o pernai – tik 3 tūkst. pakelių. Sulaikytųjų su kontrabandinėmis cigaretėmis taip

Kontrabandininkų gaudytojai Viešvilės užkardoje dirba 42 žmonės. Sklandžiam ir saugiam darbui reikėtų 65–70 pareigūnų. „Tai juk valstybės sienos apsauga. Žmonėms tenka ir po vieną tarnybą vykdyti, o tai mažų mažiausiai nesaugu. Reikia patikrinti mašiną – o jei joje sėdi girtas asmuo ar su ginklu, peiliu? Žmonių norai ne visada būna taikūs“, – „15min“ kalbėjo Viešvilės užkardos vadas B.Burzdžius.

Kartu su pareigūnais dirba trys tarnybiniai šunys. Keturkojai gegužę padėjo sustabdyti du vogtus BMW. Jų gaudynėse pasieniečių pagalbos paprašė policija. Užkarda turi septynis visureigius, keturratį, sniego roges, tris plaukiojimo priemones.

Tačiau kur kas įdomiau atrodo iš kontrabandininkų atimtų transporto priemonių parkas: kieme stovi keli „Subaru“ surūdijusiais šonais, peršautomis padangomis, be keleivių sėdynių. Toliau – senas rusiškas motociklas „Iž“ (nuotr.), kuriam vietoj dviejų įprastų padangų uždėtos trys didesnės, greičiausiai traktoriaus. Šios dar sutvirtintos kieta medžiaga, kad įveiktų bekelę, purvą ar sniegą.

pat labai sumažėjo: nuo 28 asmenų 2008-aisiais iki 19 užpernai ir vos vieno pernai.

Padėjo ir tai, kad nemažai kontrabandos organizatorių buvo „nusodinti ir pasodinti“, sumažėjo nelegaliam verslui įsukti reikalingų pinigų.

Uždarbis – 3–4 Lt už pakelį Jei paaugliams nėra 16-os, jų tėvams skiriama administracinė bauda už nepriežiūrą, jie kviečiami pasiimti savo atžalas.

Bet kartais pareigūnams nepavyksta nieko prisikviesti, mat tėvai yra asocialūs ar išvykę į užsienį.

Tuomet tenka ieškoti brolių ar dėdžių.

Dažno tėvai neturi darbo, taigi, vaikas tampa pagrindiniu ar net vieninteliu pajamų šaltiniu. Atlygis „šucheriui“ už budėjimą – iki 100 Lt, panašiai ar kiek daugiau „kainuoja“ nuo vandens iki mašinos nunešta dėžė su cigaretėmis. Organizatoriai gali sau leisti tokias išlaidas, mat cigarečių pakelis Kaliningrado srityje bet kuriame kioske kainuoja iki 2,4–2,5 Lt. Lietuvoje jo kaina pakyla iki 5,5–6,5 Lt. Tiesa, pelną dalijasi keli žmonės.

B.Burzdžius tvirtina, kad pastaraisiais metais vis sunkiau rasti cigarečių su rusiškomis banderolėmis, nors anksčiau jos pasiekdavo net Latviją, tuo metu kontrabandos iš Baltarusijos gabenama vis daugiau.

Dingsta akimirksniu Viešvilės užkardos teritorijoje valstybės siena eina Nemunu, todėl Lietuvą cigaretės pasiekia valtimis. Anksčiau buvo paplitęs būdas prie plaukiko pririšti į celofaną supakuotų dėžių virtinę arba jam uždėti savotiškas petnešas: vieną tokiu pat būdu supakuotų cigarečių pakelių juostą pritvirtinti prie nugaros, dvi – prie krūtinės.

Atplaukusieji (dažniausiai rusai, o ne ten nuvažiavę lietuviai), paprastai net neišlipa į krantą – palieka krovinį ir suka atgal. Krante plaukikų ar valtininkų laukia bendrininkai su automobiliais. Labiausiai mėgstami „Subaru Legacy“ ar „Subaru Outback“.

Svarbu ne pagaminimo metai, o variklio darbinis tūris.

Nudėvėta „Legacy“ su 2 l varikliu, anot B.Burzdžiaus, kainuoja kone kapeikas, o tokio paties amžiaus ir būklės galingesnė – dukart brangiau.

Iš mašinų būna išluptos galinės, kartais – ir priekinė keleivių sėdynės, bagažinės dugnas. Į laisvą erdvę sukišami rūkalai.

Kartą pareigūnai sulaikė taip prigrūstą automobilį, kad išėmę dėžes cigarečių pakeliams suskaičiuoti jų atgal nebesutalpino. Krovinys nedelsiant sudedamas į mašiną, o ši akimirksniu dingsta iš nusikaltimo vietos.

Visiškai eliminuoti plukdomą kontrabandą sunku net padedant akylai technikai: „Jokia sistema nuo to visiškai neapsaugos.

Ji padeda, bet neužkardo. Nuo akimirkos, kai operatorius pamato pažeidėjus, iki susikrovimo į mašiną praeina nuo trijų su puse iki penkių minučių. O jei jie yra už 20 kilometrų?“ Kol nebuvo įrengta stebėjimo sistema, leidžianti stebėti vandenį ir krantą net naktimis, cigaretės buvo plukdomos naktimis. Dabar kontrabandininkai vertina ne paros laiką, o matomumo sąlygas – kameros prasčiau „mato“ ne tamsoje, bet tvyrant rūkui. Dar vienas triukas – staigiai numesti paketą Panemunėje nuo tilto. Jei pareigūnai pražiūri, iš vandens jį išgriebia bendrininkas.

Komentaras

8 | Verslas

Algė Budrytė redakcija@15min.lt

Valdžios skolos laikrodis Niujorke, netoli „Times Square“, tiksi laikrodis.

Rodantis ne valandas, bet su kiekvienu tik tak besikaupiančią JAV nacionalinę skolą ir jos dalį, gulančią ant statistinės amerikiečių šeimos pečių.

Nuo 1989 m. veikiantis laikrodis buvo sustabdytas tik 2000–2002 m. – per daugiau nei dvidešimt metų vos porą metų JAV skola nedidėjo ir laikrodžio tiksėjimas neturėjo prasmės.

Jeigu valstybės skolos laikrodis tiksėtų Lietuvoje, jo nebūtų tekę išjungti nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų šalis dar nėra mačiusi perteklinio ar subalansuoto biudžeto. Taigi valdžios sektoriaus skola kaupėsi nuolat.

Ekonominiu požiūriu skolos augimas nebūtinai yra blogybė, ypač tokiose kylančių rinkų ekonomikose kaip Lietuva. Jis pradeda stumti valstybę bankroto link ar bent jau kartinti jaunosios kartos ateitį, užkraudamas sunkėjančią mokesčių naštą tuomet, kai savo tempu lenkia ūkio augimą. Žvelgiant į nepriklausomos Lietuvos istoriją, tokie pragaištingi valdžios skolos potvyniai artinosi dukart – šio amžiaus priešaušryje ir pastarųjų metų pasaulio finansinės krizės akivaizdoje.

Regis, laiku susiprotėta nepaleisti vadelių. Pastangos konsoliduoti valdžios finansus neliko nepastebėtos. Dar praėjusią savaitę tarptautinė agentūra „Standard & Poor‘s“ vienu laipteliu padidino Lietuvos trumpalaikio skolinimosi reitingą ir patvirtino ilgalaikio skolinimosi reitingą bei perspektyvą. Tuo tarpu ES ir didžiosios jos narės sulaukė niūresnių mokumo vertinimų. Šiandien Lietuva nėra ryški bene svarbiausią pasaulyje valdžios skolos matuoklį – „Economist Intelligence Unit“ prižiūrimą Globalinį skolos laikrodį (http://www.economist.com/content/global_debt_ clock) – lydinčiame spalviniame žemėlapyje. Šįkart blankumas mums tik į naudą, nes iliustruoja palyginti menką valdžios įsiskolinimo lygį ir jo kilimą.

Jeigu valstybės skolos laikrodis tiksėtų Lietuvoje, jo nebūtų tekę išjungti nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Kodėl tuomet verta atsigręžti į JAV ir jų pasekėjus (EIU, Jungtinę Karalystę, Vokietiją), nusprendusius sekundės tikslumu viešai demonstruoti skolos kaupimosi apsukas?

Galutinius kitų metų ryškėjančius valstybės biudžeto kontūrus nubrėš nauja valdžia. Finansų ministerija bando užtikrinti finansų konsolidavimo tęstinumą, siūlydama subalansuoto biudžeto taisyklę įtvirtinti konstituciniu įstatymu.

Vadovautis šia taisykle Lietuva įsipareigojo šiemet birželį ratifikavusi ES fiskalinio pakto sutartį.

Perkeltas į Konstituciją, fiskalinės drausmės tikslas, be abejo, būtų tvirčiausias teisinis apynasris populistiniams politikų sprendimams. Tik kas garantuos, kad jis veiksmingas? Dar viena kontrolės institucija? Akivaizdu, kad be viešumo – niekaip. Šiandien pakabinus skolos laikrodį ant Seimo rūmų, vargu ar peštume daug naudos – iki rinkimų daugelis Seimo narių greičiausiai išskubės pelnyti rinkėjų simpatijų, o ne varstys posėdžių salės duris.

Kita vertus, kokios grimasos iškreiptų politikų veidus, jei prieš pradedant rėžti pažadus apie nulinį nedarbo lygį ir geresnį gyvenimą pensininkams ar šviesų rytojų, kas nors prie ausies jiems prikištų tiksintį skolos laikrodėlį. Kažin, ar taip pat skambėtų politikų rinkimų debatai TV, jei virš jų galvų kabėtų toks tiksintis mechanizmas.

Knygynuose ir leidyklose –

permainų vėjas Ištirta: daugiau nei pusė šalies gyventojų knygas iškeičia į televizorių arba kompiuterį.

Lietuvos knygynų tinklai ir leidyklos nenuleidžia rankų – ieško ir randa naujų pajamų šaltinių.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Knygų leidybos ir prekybos įmonių grupės „Alma littera“ užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa atskleidė, kad 52 proc. suaugusiųjų ir 35 proc. vaikų visiškai neskaito. Suaugusieji dažniausiai knygą išmaino į televizorių, o vaikai – ne tik į televizorių, bet dar ir į kompiuterinius žaidimus.

Nors 96 proc. tėvų, turinčių vaikų nuo 3 iki 10 metų, teigė namie turintys knygų vaikams, ketvirtadalis vaikų per pusmetį nesugebėjo perskaityti nė vienos knygos. O juk skaitymo – kaip ir kiti – įpročiai ir įgūdžiai formuojasi vaikystėje ir jiems didelę įtaką daro aplinka.

Negana to, kas ketvirtas lietuvis prisipažino prastai suvokiantis skaitomą tekstą.

Pats skaitymas, kaip procesas, iš gyvenimo niekur nedingo, tik pasikeitė skaitymo erdvė, forma ir turinys: seniau skaitydavome laikraščius, žurnalus ir knygas, dabar dažniau skaitome SMS, naujienas internete, tinklaraščius, „feisbukus“ ir „tviterius“.

Anksčiau knyga buvo vartai į pasaulį – realų ar išgalvotą; padėdavo lavinti asmenybę: ugdyti mąstymą, skatinti vaizduotę, praplėsti akiratį. Dabar šias funkcijas greičiau ir paprasčiau atlieka televizija ir internetas.

Kaip į tai reaguoja knygų verslas?

Ambicinga lyderio vizija „Alma littera“ generalinis direktorius Gintautas Mažeika prisipažįsta, kad panašaus rezultato apie lietuvių skaitymo įpročius ir tikėjosi, tačiau jo įmonių grupė, kaip rinkos lyderė, jaučia pareigą prisiimti atsakomybę. Užsimota plačiai: Lietuvą norima matyti kaip daugiausia skaitančią Europos šalį.

Pirmiausia paskleista iniciatyva „Augu skaitydamas“ – organizuojamos įvairiausios akcijos: žymūs žmonės skaito knygas vaikams viešosiose erdvėse, vaikai siekia rekordo – parašė didžiausią knygą, kuria knygų medžius. Žmonių reakcija į šią iniciatyvą, anot G.Mažeikos, labai teigiama. Į projektą įsitraukė mokyklos, bibliotekos, politikai, verslininkai, pavieniai asmenys ir apskritai visuomenė. Šiai vizijai įgyvendinti rengiama ir ilgalaikė programa,

Knygynų tinklo bendraturčio G.Bleizgio manymu, Lietuvos knygų rinka ateityje tik mažės.

A.Stausko nuotr.

kuria bus siekiama įtraukti visus lietuvius į knygų skaitymą.

Tai turėtų paskatinti ir knygų pardavimus. „Kuo daugiau žmonės skaitys, tuo geriau jiems patiems ir valstybei. Europoje daugiausia skaito suomiai, švedai, anglai, vokiečiai. Pažiūrėkime, kokios tų valstybių ekonomikos ir koks pragyvenimo lygis. Tarp to juk yra kažkoks ryšys“, – pastebi „Alma littera“ generalinis direktorius.

Ar kaina lemia skaitomumą?

G.Mažeika pabrėžia, kad Lietuvoje knygų kainos – vienos mažiausių Europoje, todėl kalbos, kad žmonės neskaito, nes neįperka knygų, nėra rimtos. „Labai maža rinka, turime specifinę kalbą, kurią mažai kas supranta, tai knygų leidimo kaštai labai dideli.

Jeigu kažkas teigia, kad neskaito knygų dėl per didelių kainų, – tiesiog atsikalbinėja. Galbūt žmogus negali nusipirkti ką

Verslas | 9

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Šildymas KLAUSIMAS:

Sovietmečiu irgi nepersistengėme skaitydami Nors gauti lietuvių skaitymo įpročių rezultatai nedžiugina, knygų skaitymo populiarumas per pastaruosius 20–30 metų nesumenko taip smarkiai, kaip atrodo. Žurnalistas ir istorikas Tomas Vaiseta straipsnyje „Snobai, skolininkai ir Lenino raštų plėšytojai (vėlyvojo sovietmečio skaitytojų polinkiai)“ pabandė aptarti, ką, kiek ir kodėl tuo laikotarpiu skaitė Lietuvos gyventojai. Žurnalistas aprašė sociologų Sergejaus Rapoporto ir Vlado Gaidžio Panevėžyje atliktą apklausą.

tik išleistos naujos knygos, bet jau po kelių mėnesių jos kaina krenta dešimtimis procentų“, – teigia G.Mažeika.

Vis dėlto jam nepritaria UAB „Knygų namai“ bendraturtis Gintaras Bleizgys, stebintis rinką ir mažesniuose miestuose. Jis pabrėžia, kad, nepaisant neseniai atlikto tyrimo ir nedžiuginančių rezultatų, žmonės knygas skaito. Tik ne visi turi pinigų joms įsigyti. „Kai šių metų sausio mėnesio šildymo sąskaitas žmonės gavo, knygų pirkimai krito akimirksniu, nors, palyginus su ankstesniais metais, iki sausio vidurio buvo smarkus augimas. Žmonės pirmiau sumoka už komunalines paslaugas, perka maisto, degalų, o knyga – kitokia prekė“, – pasakoja G.Bleizgys. Ši vasara leidykloms ir knygynams buvo pelningesnė nei praėjusi: ir grožinė, ir kita literatūra buvo perkama labiau nei anksčiau. Tačiau pardavimai nėra skaitančiųjų kiekio rodiklis, nes vieni knygas skolinasi, kiti jas skaito bibliotekose, treti perka daug ir tik sau, o ketvirti – kažkam dovanų. Nėra aišku, kiek žmonių perskaito vieną ar kitą knygą ir ar visos nupirktos knygos būna perskaitomos.

Skaitmeninis formatas – čia pat Nauja alternatyva knygų versle – elektroninės knygos. Jų pardavimas, išskyrus JAV, kol kas išvystytas menkai, tačiau paklausa pamažu auga.

Lietuva irgi gręžiasi į skaitmeninį formatą. „Alma littera“ rudenį atidarys elektroninių knygų parduotuvę.

Pradžioje ketinama pardavinėti 300 šios leidyklos elektroninių knygų. Kai projektas startuos, bus siūloma ir konkurentams pardavinėti jų knygas per šios įmonių grupės platformą.

Taip tikimasi iki metų pabaigos elektroninių knygų parduotuvėje turėti 400–500 knygų, o 2015-aisiais – 5000.

Kiek kainuos elektroninės knygos, kol kas dar sprendžiama, tačiau kaina bus daug mažesnė už popierinį variantą.

G.Mažeika pripažįsta, kad ši rinka Lietuvoje nėra didelė, tad ir pelno tikimasi minimalaus: „Susiformavęs tam tikras žmonių sluoksnis, ypač jaunimo, kuris pageidauja skaitmeninio formato knygų, ir negalime į tai neatsižvelgti.“ Panašiai mąsto ir knygynų tinklo „Vaga“ generalinis direktorius Vytas Vincas Petrošius: „Ateis laikas, kai popierinė knyga taps prabangos preke, nes elektroninės knygos laimės dėl patogumo ir mažesnės kainos. Tačiau kol kas jos nėra labai populiarios, todėl mes dar skaitysime ir

Sociologai galiausiai padarė išvadą, kad vėlyvuoju sovietmečiu nuolat knygas skaitė tik 30 proc. lietuvių, o kiti atsakymus pagražino, nes knygų skaitymas laikomas socialinio prestižo reikalu.

Tik truputį geresnius rezultatus rodo ir 1979 m. duomenys apie bibliotekų lankomumą. Tarkime, Šiaulių (įskaitant gamyklų) bibliotekose lankėsi tik apie trečdalis darbininkų, o du trečdaliai nesugebėjo nurodyti, ką pastarąjį kartą skaitė, nors teigė knygą skaitę vos prieš savaitę.

mieliau rinksimės popierines knygas.

Vis tik į elektroninių knygų ateitį žiūrime pakankamai rimtai. Nors ir nedidelė, tačiau jau yra pirkėjų grupė, kurią domina naujos technologijos, galimybės knygą skaityti elektroniniu formatu.“ V.V.Petrošiaus teigimu, elektroninių knygų pardavimai kol kas nedžiugina visos Europos leidėjų: 2011 metais Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose elektroninių knygų buvo parduota tik apie 1 proc., Prancūzijoje – apie 1,8 proc. Vienintelėje Jungtinėje Karalystėje šių knygų pardavimai siekė 6 proc. visų knygų pardavimo.

BFL nuotr.

G.Mažeika: „Kuo daugiau žmonės skaitys, tuo geriau jiems patiems ir valstybei. Europoje daugiausia skaito suomiai, švedai, anglai, vokiečiai.“ „Baltų lankų“ leidyklos rinkodaros projektų vadovė Ieva Bluvštein taip pat pabrėžia, kad kintantys vartotojų poreikiai ir skonis daro įtaką leidyklų asortimentui: „Baltos lankos“ žinomos kaip geros, rimtos, įdomios literatūros leidėjas, todėl ir toliau pateiksime būtent tokios literatūros. Tačiau norėdami patenkinti kuo įvairesnių vartotojų poreikius, plečiame asortimentą: stipriname vaikiškos literatūros šaką, ieškome lengvesnio turinio gerų grožinių kūrinių. Dar šiais metais suteiksime skaitytojams galimybę įsigyti lietuvių autorių elektroninių knygų.“ Knygynas – namai su vynu?

Siekdami plėstis, knygynų tinklai turės pasiūlyti pirkėjams ne tik knygų, bet ir kitų prekių ir paslaugų. Bendrovė

„Knygų namai“ – nedidelė sistema, todėl, norėdama išlikti rinkoje, turėtų prasiplėsti nuo esamų 12 iki 20 ar daugiau knygynų. Šį tikslą įgyvendinti bendrovė užsibrėžė iki 2014-ųjų.

Tinklo bendraturtis G.Bleizgys teigia, kad jo tikslas – iš knygų pardavimo gauti ne daugiau kaip pusę pajamų: „Knygų rinka yra labai aiški ir ji nedidės. Tik mažės, nes mažėja lietuvių – jie išvyksta į užsienį, mažėja gimstamumas, o jei ir atvažiuos užsieniečių, nereiškia, kad jie skaitys lietuviškas knygas. Norint plėsti verslą, nelabai kur ir plėsiesi su knygomis. Knygynai – tam tikri traukos taškai, kur ateina žmonių srautas, tad galima jiems pasiūlyti platesnį prekių spektrą.“ „Knygų namuose“ ketinama prekiauti pramogų, laisvalaikio prekėmis, namų dekoro elementais – pavyzdžiui, vazomis. Bus keičiama ir knygynų išvaizda: pertvarkomos erdvės, atnaujinami interjerai. „Pati „Knygų namų“ idėja leidžia išplėsti knygyno prekių asortimentą. Namie skaitant knygas reikalingas tam tikras apšvietimas, patogiai atsisėdame, mėgstame gurkšnoti arbatą, kavą, sultis, užkandame pyragaičiu.

Namuose yra vaiko, darbo kambarys, svetainė, tad ir mes po truputėlį diversifikuosime knygyno erdves. Tarkime, jeigu knygyną orientuosime į darbo kambarį, tai bus siūloma daugiau kanceliarinių prekių, enciklopedijų“, – planais dalijasi G.Bleizgys. „Knygų namų“ bendraturtis pasvajoja ir apie galimybę knygyno lankytojams pasiūlyti vyno ar kitų gėrimų: „Prabangiuose namuose juk būna ir rūsys, kur laikomi vynai ar alus, tad būtų galima bendradarbiauti su kai kuriomis vyninėmis.“ Knyga, kava ir maloni aplinka Tuo metu „Vaga“ jau pakeitė įprasto knygyno įvaizdį. Didesniuose knygynuose įdiegta koncepcija „trys viename“: knyga, kava ir maloni aplinka bendrauti. Įrengtos modernios skaityklos, o šalia jų įkurdytos jaukios kavinukės, kur skaitytojai gali susipažinti su naujomis knygomis, išgerti kavos, susitikti su bendraminčiais. Ši koncepcija nėra nauja, pasaulyje ji seniai įgyvendinta ir patikrinta.

Lietuvos knygynų tinklai bendradarbiauja su tokiais kavinių tinklais kaip „Coffee Inn“, „Šviežia kava“ ir pan., kur lankytojams siūlomi karšti ir šalti gėrimai, konditerijos gaminiai, užkandžiai.

Tokių kavinių knygynuose plėtra baigiasi didžiaisiais Lietuvos miestais, į provinciją jos nesiveržia. Tačiau „Knygų namų“ bendraturtis ir mažesniuose miestuose įkurtuose knygynuose ketina siūlyti kavos.

Bus siūloma ir fotopaslaugų „Vagos“ generalinis direktorius V.V.Petrošius atskleidžia, kad turi ir naujų planų: „Artimiausiu metu, su projekto „Zoombook“ partneriu „Balto“, knygynų lankytojams pasiūlysime atostogų ar šiaip svarbios šventės metu užfiksuotas akimirkas, sudėtas į fotoalbumą, atsiimti „Vagos“ knygynuose.

Didiname ir dovaninio formato prekių asortimentą. Knygų pardavimai visada išliks mūsų pagrindinė veikla.

Tačiau, atsižvelgiant į šiandienos rinką, ateityje pajamos iš kitų prekių sudarys vis didesnę dalį. Pirkėjai gaus ir galimybę įsigyti papildomą prekę: bilietą į kultūros renginius, nuotraukų albumą, raštinių prekių ar ugdomąjį žaidimą vaikui.“

Šilumos kaina labai manipuliuojama. Dažnai teigiama, kad Vilniuje šilumos kaina yra didžiausia Lietuvoje. Ar galite paprastai ir aiškiai atsakyti, kur šiluma kainuoja brangiau (pvz.: Vilniuje ar Kaune) ir kokių kainų laukti ateinantį šildymo sezoną?

MARIJA, Vilnius

ATSAKO: AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktorius

Arūnas KESERAUSKAS Visiškai sutinku, kad politikai ne visada atsižvelgia į faktus ir dažnai šilumos kainų klausimas būna apipintas mitais. Pirma, šilumos kainą nustato ne savivaldybės, ne įmonės ir ne politikai. Visoje Lietuvoje gyventojams teikiamos šilumos kainą, atsižvelgiant į kuro kainą, sąnaudas ir kitus kriterijus, nustato Valstybinė kainų kontrolės ir energetikos komisija (VKKEK). Visa informacija pateikiama VKKEK interneto svetainėje www.regula.lt. Šioje svetainėje kiekvienas gali įsitikinti, kad Vilniuje šilumos kaina nėra didžiausia Lietuvoje. Kauno gyventojai moka net 10 proc. daugiau už šildymą nei vilniečiai. Konkrečiau, per šalčiausią šių metų vasario mėnesį Vilniuje šilumos kaina (su PVM) buvo 29,65 ct/kWh, o Kaune – 32,33 ct/kWh; rugpjūtį Vilniuje - 30,83 ct/kWh, o Kaune – 33,59 ct/kWh. T.y. vilniečiai už šilumą 60 kv. metrų ploto bute, kuris yra nerenovuotame daugiabutyje, moka vidutiniškai pusšimčiu litų per mėnesį mažiau, nei tokio pat pagal technines charakteristikas buto Kaune savininkai.

Vilniuje šilumos kaina a nėra didžiausia Lietuvoje. voj Kauno gyventojai moka net 10 proc. daugiau už šildymą nei vilniečiai.

Taip pat daugiau nei Vilniuje šiluma kainuoja Šiauliuose, Alytuje, Palangoje. Iš viso beveik dvi dešimtys Lietuvos miestų gyventojų moka daugiau nei vilniečiai už centrinį šildymą. Rugpjūčio mėnesį didžiausia šilumos kaina buvo Anykščiuose ir net 16 proc. viršijo kainą Vilniuje.

VKKEK taip pat prognozuoja, kad ateinantį šildymo sezoną išliks panašios šilumos kainų tendencijos. Vilniuje kaina augs 5,9 proc., Kaune – šiek tiek daugiau, o Visagine - daugiausia (10,8 proc.).

Be to, „Vilniaus šilumos tinklai“ pradėjo sostinės šilumos ūkio modernizacijos procesą, kurio pagrindinis tikslas sumažinti šilumos kainą vilniečiams. Pasak ekspertų, tai galima pasiekti dviem būdais – pereiti prie vietinio biokuro ir atnaujinti įstrigusį daugiabučių renovacijos procesą. Taip pat jau patvirtinta, kad nuo 2014 m. šilumos kaina vilniečiams mažės apie 1-2 ct/kWh, nes bus pastatytas naujas biokuro katilas Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr.2.

Klausimus, susijusius su Vilniaus šilumos ūkiu, siųskite el. paštu

sildymas@15min.lt

10 | Sportas

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Tamsių futbolo užkulisių Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Lietuvos futbolo federacijos prezidentą (LFF) Julių Kvedarą spaudžia teisėsauga. Jis įtariamas neteisėtai praturtėjęs ir net grobstęs Lietuvos futbolui skirtus milijonus.

Pusei metų teismo nuo pareigų nušalinto LFF vadovo situaciją galima vertinti vien kaip finansinių nusikaltimų tyrimą. Bet futbolo užkulisiuose vieša paslaptis yra tai, kad šis tyrimas – ginklas, kovojant dėl valdžios federacijoje. Į skirtingas barikadų puses Intrigų lietuviškuose futbolo vandenyse buvo visada. Ir tada, kai federacijai vadovavo Vytautas Dirmeikis, ir valdžią iš jo perėmus Liutaurui Varanavičiui.

Buvo žmonių, kurie ateidavo į futbolą su didelėmis ambicijomis, bet po kelerių metų dingdavo iš akiračio, nes sistema kaskart pasirodydavo esanti stipresnė.

Vis dėlto dabartinis karas – išskirtinis. Išskirtinis todėl, kad skirtingose barikadų pusėse atsidūrė rimčiausi šalies futbolo intrigų virtuozai – J.Kvedaras ir

L.Varanavičius. Ankstesnėse operacijose buvęs ir šiuo metu nušalintas LFF prezidentai veikė kartu. Ar bent situacija būdavo tokia, kad jų tikslai užkulisių žaidimuose sutapdavo.

Ryškiausias pavyzdys – buvusio Vilniaus apskrities futbolo federacijos (VAFF) vadovo Rito Vaigino eliminavimas iš žaidimo prieš pat šių metų pavasarį vykusius LFF prezidento rinkimus. R.Vaiginas ir L.Varanavičius niekada neslėpė asmeninės antipatijos vienas kitam. Tuometis LFF vadovas L.Varanavičius oficialiuose LFF pranešimuose R.Vaiginą vadino susireikšminusiu veikėju, šis ne mažiau stipriais terminais atsakydavo, kai tik gaudavo tribūną televizijoje ar spaudoje.

Asmeninį priešą L.Varanavičius nokautavo išvaikydamas VAFF esą dėl to, kad šios organizacijos įstatai neatitinka FIFA reikalavimų. Stebėdama šį cirką iš šalies nemaža dalis futbolo bendruomenės viešai šaipėsi, baksnodama pirštu į dar bent trijų apskričių įstatus, kuriuose neatitikimų tarptautiniams reikalavimams yra gal net daugiau nei vilnietiškuose.

Bet L.Varanavičiui reikėjo būtent R.Vaigino skalpo. Su J.Kvedaro planais ši operacija irgi nesikirto. Pilkuoju Lietuvos futbolo kardinolu tuo metu vadintas LFF generalinis sekretorius tada jau buvo nusprendęs, kad atims iš L.Varanavičiaus postą, o galimų opozicijos akibrokštų jam irgi nereikėjo.

VAFF sunaikinimas ir jos pakeitimas federacijai lojalia Vilniaus regiono futbolo sąjunga nebuvo vienintelė bendra L.Varanavičiaus ir J.Kvedaro pergalė prieš kitaip mąstančius. Buvo ir iš Armino

Narbekovo atimta teisė varžytis LFF prezidento rinkimuose – esą dėl to, kad šalies futbolo legenda pavėlavo užsiregistruoti.

Ir, žinoma, žanro klasika 2009-ųjų pavasarį. Tada, suvieniję jėgas, L.Varanavičius

Sportas | 11

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

šachmatai

J.Kvedaro (dešinėje) iš posto išverstas L.Varanavičius savo buvusiam bendražygiui bando atsilyginti tuo pačiu.

A.Koroliovo/BFL nuotr.

ir J.Kvedaras į antrąjį šalies futbolo divizioną nustūmė „Kauną“, nors šio klubo savininkas Vladimiras Romanovas įsivaizdavo, kad gali tvarkytis lietuviškame futbolo ūkyje kaip savame Ūkio banke.

Futbolo galingųjų sąjunga iširo šių metų pradžioje. Santykių atšalimo kulminacija tapo LFF prezidento rinkimai, per kuriuos J.Kvedaras atėmė iš L.Varanavičiaus postą ir valdžią. Buvęs prezidentas iš karto pasuko karo taku.

Kruopštus pasirengimas Gandai, kad L.Varanavičius artimiausiu metu pabandys atkeršyti J.Kvedarui, ėmė sklisti tuoj po rinkimų. Apie tai paklaustas pokalbyje akis į akį, buvęs LFF vadovas nušvito pergalinga šypsena: „Ir iš kur tie gandai?“ Gandai slinko iš visų pusių. LFF prezidentu taip pat bandęs tapti Gintautas Babravičius grasino informuoti tarptautines futbolo struktūras apie pačios federacijos įstatų pažeidimus per rinkimus.

L.Varanavičius negrasino – kalbama, kad jis ir jo aplinkos žmonės parengė dokumentus ir išsiuntė juos UEFA bei FIFA. Tuo pat metu buvęs prezidentas kaupė jėgas perversmui. Teigiama, kad jo

sąjungininku tapo buvęs policininkas, Seimo narys Aleksandras Sacharukas, bandęs kelti sumaištį su savo jau išnykusiu REO klubu. Spėliojama, kad būtent jo ryšiai teisėsaugos sistemoje galėjo būtent dabar paspartinti J.Kvedaro bylos tyrimą.

Vos teismui nušalinus J.Kvedarą nuo pareigų, prasidėjo ir viešųjų ryšių kampanija – į drumzlinų lietuviško futbolo vandenų paviršių vėl buvo ištraukti LFF vadovo ryšiai su Kauno nusikalstamo pasaulio „šulais“, įtarimai UEFA ir FIFA Lietuvai skiriamų lėšų grobstymu.

L.Varanavičius šiame fone – nors prie širdies dėk: per dešimt metų prie LFF vairo jis tik iš nuogirdų galėjo spręsti apie savo generalinio direktoriaus nuodėmes, vagiančio buvusio bendražygio nepagavo, nes šis, matyt, daug darė svetimomis rankomis, apie ryšius su „daktarais“ ar „kamuoliniais“ žino tik tiek, kiek pats J.Kvedaras gyrėsi.

Dar vienas potėpis nepriekaištingame L.Varanavičiaus portrete – jis esą nesiveržia sugrįžti vadovauti LFF. Į federaciją, pasak L.Varanavičiaus, reikia įleisti naujus žmones.

Yra ir planas B? Perversmui buvo kruopščiai pasirengta.

Dar vasaros viduryje, tiesa, ne iš pirmų lūpų, teko girdėti tokią L.Varanavičiaus aplinkos žmogaus esą ištartą frazę: „J.Kvedarui liko pora mėnesių, ir jis apie tai informuotas“. Ta frazė tada neatrodė panaši į pokštą. Dabar susidaro įspūdis, kad perversmo rengėjai galbūt padarė klaidą.

Dabartinis karas – išskirtinis, nes skirtingose barikadų pusėse atsidūrė rimčiausi šalies futbolo intrigų virtuozai – J.Kvedaras ir L.Varanavičius.

J.Kvedaras buvo informuotas ir pasirengė duoti atkirtį. Nuo pareigų nušalintojo LFF prezidento laikysena – stebėtinai laisva. J.Kvedaras nesislepia nuo visuomenės

Opozicija kalba V.Ivanausko balsu Kol kas viešai kritiką nuo pareigų nušalintam LFF vadovui žeria tik su jau išnykusiu REO klubu susiję futbolo žmonės. Klubą treniravęs legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas tikina, kad daugiau tylėti nebegalima. Pasak jo, yra daugybė futbolui atsidavusių žmonių, kuriems federacija ilgus metus buvo atsukusi nugarą, bet jie yra pasiryžę nuversti dabartinę valdžią ir atversti naują puslapį futbolo istorijoje. „Atėjo laikas, kai reikia išsakyti savo nuomonę. Čia nėra asmeninių interesų. Mūsų daug ir mes visi sieksime rasti išeitį. Duobė futbole jau iškasta. Ji tokia gili, kad iš jos išlipti bus nelengva. Po vieną neišlipsime, todėl mes kovosime. Su kriminalais siejamas ir nuo pareigų nušalintas J.Kvedaras kompromituoja visą futbolo bendruomenę, jo veiksmai daro didelę žalą“, – kalbėjo V.Ivanauskas. „Mes norime, kad J.Kvedaras gerbtų teismo sprendimą ir atsistatydintų.

LFF turi būti išvalyta nuo korumpuotų asmenų. Čia nėra lozungai. Lietuvos futbolas turi užversti seną puslapį ir atversti naują. Tai būtina. Negalima praturtėti iš futbolo asmenine

dėmesio, nesiautėja kaip nuo grandinės nutrūkęs, kai jam pateikiamas nepatogus klausimas, nors anksčiau taip yra buvę. Žiniasklaidos puolimą futbolo vadovas kol kas gliaudo kaip riešutus. Pakeistas Nacionalinio stadiono statybų rangovas?

Ankstesnis buvo per brangus, o į jo vietą trumpam atėjęs – bankrutavo. Sumažėjo pajamos už Futbolo akademijos aikščių nuomą? Tuo rūpinasi ne federacija, o pati akademija, tai jos finansų šaltinis. Lietuvoje grobstomi UEFA ir FIFA pinigai? To padaryti neįmanoma – kontrolė pernelyg uoli. Pagaliau ir J.Kvedaro parašų ant jokių finansinių dokumentų nėra.

J.Kvedaras yra susipažinęs su savo bylos dokumentais. „Man juokinga – visur parašyta: galbūt, galėjo“, – gūžčioja pečiais ant Temidės svarstyklių dėl neteisėto praturtėjimo atsidūręs futbolo valdininkas ir pabrėžia, kad visas jo turtas – pusė namo ir 2003-iaisiais pagamintas motociklas.

Apie ryšius su banditais „Lialkos“ pravardę Kaune turintis J.Kvedaras visada kartojo tą patį: augo su jais kone viename kieme, su kai kuriais kartu lankė bokso treniruotes, negi dabar turėtų su jais nesisveikinti? O Kaune, pasak LFF prezidento, šiuo metu kaip reta ramu: „Dėl ko ten kariauti? Dėl Laisvės alėjos? Tai kad ir ji baigia sugriūti“.

V.Ivanauskas. BFL nuotr. sąskaita. Prašome UEFA ir FIFA įsikišimo, kad būtų sudaryta darbo grupė. Ji paruoštų naujus LFF įstatymus, kurie užtikrintų skaidrią veiklą ir inicijuotų naujus rinkimus“, – situaciją komentavo V.Ivanauskas.

Buvęs klubo REO prezidentas Rimantas Turskis, jau keletą metų aktyviai besipriešinantis LFF veiksmams, kartu su bendraminčiais sieks perversmo futbolo federacijoje.

Bet atsistatydinti, jei jo asmuo užkliūtų tarptautinėms futbolo struktūroms, J.Kvedaras teigia esąs pasirengęs. Kalbama, kad į LFF prezidento postą tokiu atveju būtų stumiamas televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys.

Kol kas lieka paslaptis, ar buvęs krepšininkas turi tokių ambicijų, bet R.Skaisgirio ryšiai su futbolu neapsiriboja tuo, kad Sekmadienio lygoje jis žaidžia „Prelegentų“ komandoje. A lygos įvaizdį kurti prodiuseris buvo pasirengęs dar prieš šešetą metų, tačiau tada įtakingiausiems klubų vadovams – V.Romanovo statytiniui Gintarui Ugianskiui, Romui Stašauskui, Algimantui Breikštui – labiausiai rūpėjo tarpusavio kovos dėl įtakos.

J.Kvedaras tikina, kad R.Skaisgirys ir dabar norėtų vadovauti tik lygai, bet kas žino? Sako, dūmų be ugnies nebūna.

Kol kas Lietuvos futbolą apėmusi pilietinio karo būsena. Kovoja ne tik viršūnės.

Karas vyksta net vaikų futbole, kurį skaldo oficialių, LFF pripažįstamų, struktūrų ir iš žaidimo visiškai pasitraukti nenorinčio R.Vaigino kuruojama lyga.

Federacijos prezidentas priverstinai atostogauja. Jo varžovai laukia šanso. O futbolo mėgėjai – atomazgos, kuri, kad ir kokia būtų, kažin ar ką nors pakeis iš esmės.

12 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Paskutinis benefisas Po 55 metų scenoje Virgilijus Noreika taria „sudie“ didžiajai scenai Audrė Domeikaitė a.domeikaite@15min.lt

Maestro V.Noreika rugsėjį mini 55 metų karjeros scenoje sukaktį ir švenčia 77-ąjį gimtadienį.

Briliantinio balso tenorui šis ruduo – ir atsisveikinimo su didžiąja scena metas.

Kartu su savo mokiniais Edmundu Seiliumi, Vaidu Vyšniausku ir Merūnu Vitulskiu maestro didžiuosiuose Lietuvos miestuose rengia atsisveikinimo koncertus. Pirmasis jų – šį šeštadienį Alytuje. Koncerto išvakarėse savaitraštis „15min“ su profesoriumi kalbėjosi apie poilsį, karjerą, iki galo neišnaudotą potencialą ir gyvenimo pamokas.

– Ar spėjote šią vasarą ramiai pasėdėti prie ežero su meškere?

– Dėl orų šiemet nebuvo net kada rimtai pažvejoti! Per tą karštį vos neapalpau prie ežero – žiūriu, kad jau su ponu Dievu pradėjau kalbėti, o vėliau buvo per šalta.

Praėjusį sezoną dainavau tikrai daug, todėl per vasarą ilsinau balsą, stengiausi neperšalti. Su balsu yra įdomu – kartais

pavargsti, net nebegali kalbėti, skauda gerklę. Bet praeina kiek laiko ir netyčia pradedi dainuoti kokią liaudies ar mamos vaikystėje niūniuotą dainą – tai pirmas požymis, kad tavo balsas jau sveikas. Šią vasarą mano aparatas pailsėjo. O už visą gyvenimą – velniai žino, kur aš ten ilsėsiuosi.

– Šis ruduo jums žada būti itin intensyvus ir emociškai įtemptas.

– Taip, bičiulis Eugenijus Šaltis prikalbino mane dar rimtai padainuoti dideliuose koncertuose. Kas belieka – juk geriausiai iš visų menų moku dainuoti (šypsosi). O vaikystėje eilėraščius rašiau, su Tomu Venclova viename suole sėdėjau.

– Lietuvoje retas dainininkas ryžtasi garsiai paskelbti, kad nulipa nuo didžiosios scenos.

Kaip priėmėte tokį sprendimą?

– Žinote, šią vasarą Klaipėdos jubiliejui Giedrius Kuprevičius parašė oratoriją, kurią iš pradžių pasiūlė dainuoti man. Įvertinau tą kūrinį ir supratau, kad man jau per vėlu jį atlikti. Jam reikia atitinkamos formos, daug mokytis. Pagalvojau, kiek daug turėsiu repeticijų, o jeigu pavargsiu ir nebegalėsiu dainuoti – ką tada autorius darys? Turiu tokius dalykus apskaičiuoti – aukščiau bambos juk neiššoksi (juokiasi).

Būsimų atsisveikinimo turo „Ačiū už meilę“ koncertų repertuaras sudarytas iš tokių

Atsisveikinimo koncertus V.Noreika rengia kartu su savo mokiniais M.Vitulskiu, E.Seiliumi ir V.Vyšniausku (iš kairės į dešinę).

Karlo nuotr.

kūrinių, kuriuos jaučiuosi dar pajėgus atlikti ir kuriais galiu parodyti gana platų tenoro diapazoną. Mano balsas dar skamba, tembre nėra traškesių.

Tačiau po šių koncertų didžiosiose scenose vėliau rinksiuosi koncertuoti nedideles erdves. Kamerinis repertuaras man

priimtinesnis – jis neiššaukia gailesčio man, o atvirkščiai – dar kelia reikalavimų, tad ir jaustis galiu geriau.

– Savo talentui keliate aukščiausią kartelę.

– Galiu pasigirti, kad Amerikos žurnalas „Opera News“ už Edgardo vaidmenį operoje

Savaitės interviu | 13

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

„Lučija di Lamermur“ mane priskyrė prie šimtmečio tenorų kartu su Luciano Pavarotti, Enrico Caruso ir kitais. Tai – ne vieno sezono ar dešimtmečio įvertinimas!

Dar didžiuojuosi, kad nusipelniau pačio aukščiausio Lietuvos apdovanojimo – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ didžiojo kryžiaus, kurį labai vertinu. Įdomu tai, kad gavau patį pirmąjį šio kryžiaus egzempliorių.

Justinas Marcinkevičius tą pačią dieną gavo antrąjį (šypsosi).

– Nepaisant sėkmingos 55 metus trunkančios karjeros scenoje, esate ne kartą užsiminęs, kad viso savo potencialo neturėjote galimybės išnaudoti.

– Sovietų Sąjungoje buvo tokia tvarka, kad dainininkas negalėjo asmeniškai susitarti ir pasirašyti sutarties su vadybininkais.

Kai padainavau Milano „La Scala“, gavau pasiūlymą metus dainuoti Tel Avivo operos rūmuose, taip pat buvau pakviestas į San Francisko operos teatrą dainuoti operoje „Manon Lesko“. Dar būdamas Italijoje paskambinau į Maskvą, pasakiau apie gautus pasiūlymus, o man atsakė, kad atsakymą duos... po savaitės. O juk eilėje stovi daug tenorų, vadybininkas laukia atsakymo jau rytoj!

Vėliau susitikęs SSRS kultūros ministrą, paklausiau, kodėl manęs negali išleisti koncertuoti – juk aš beveik visą gautą honorarą visada atiduodu. Nuo kelių tūkstančių JAV dolerių honoraro man likdavo 167 JAV doleriai. Bet ministras diplomatiškai išsisuko, ištardamas legendinę frazę: „Pas mus tai nepriimta.“ Tada buvau tik perkopęs 30 metų ir vadybininkams apsimokėjo mane imti, nes būčiau padaręs karjerą, o jie būtų iš to užsidirbę. Kai atgavome Nepriklausomybę, man jau buvo 55-eri – kas čia ims, juk vardą pasaulyje sukurti reikia kokių 10 metų! Senukų niekam nebereikia.

Gyvenimas galėjo būti kitoks, bet vis tiek jis vienaip ar kitaip būtų susietas su Lietuva, kuri man yra labai brangi.

– Gerbėjų esate vadinamas ir Lietuvos auksiniu balsu, ir Lietuvos pavaročiu, ir scenos grandu. Koks pagarbos ženklas jus labiausiai jaudina?

– Žinot, didžiausias, beveik šoko būklę man sukėlęs džiaugsmas, netikėta laimė ir pasididžiavimas aplankė prieš ketverius penkerius metus, kai Kaune dainavau naujamečiame koncerte. Tik man išėjus į sceną, dar nieko nesudainavus – visa salė atsistojo. Iš susijaudinimo pirmą kūrinį buvo labai sunku sudainuoti.

Dosjė • V.Noreika gimė 1935 m. Šiauliuose.

1958 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – solinį dainavimą (Kipro Petrausko klasę). 1965–1966 m. pirmasis iš pokario Lietuvos dainininkų stažavosi Milano „La Scala“ teatre, kur paruošė šešis vaidmenis.

• Nuo 1957 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas.

1976–1991 m. vadovavo šiam teatrui. 1993–1994 m. dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase (Venesueloje).

– Pavasarį žadėjote atsisakyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Dainavimo katedros vedėjo pareigų. Ar planai nepasikeitė?

– Naujajam LMTA rektoriui pasakiau, kad noriu atsistatydinti iš katedros vedėjo pareigų, nes man pasidarė sunkiau dirbti. Kai pradėjau eiti šias pareigas, buvau energingesnis, sukūriau rimtą programą, surinkau aukštos kvalifikacijos dėstytojus. Dabar programa galbūt bus patobulinta, bet aš nebeturiu tam energijos. Tiesiog būčiau stabdęs visus reikalus.

• V.Noreika yra dainavęs Maskvos didžiajame teatre (daugiau nei 50 kartų), Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus „Grand Opera“, Buenos Airių „Teatro Colon“, Stokholmo, Sofijos, Belgrado, Budapešto, Bukarešto, Varšuvos, Prahos, Bratislavos, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos operoje ir kitose scenose.

– Esate sakęs, kad pirmasis mokytojas Antanas Norvaiša jums davė dainavimo pagrindus, o garsusis Kipras Petrauskas neturėjo pašaukimo mokyti. Dabar jūs pats mokytojas. Ar dalydamasis savo patirtimi su mokiniais jaučiatės taip pat gerai kaip ir scenoje?

– Manau, kad man sekasi mokyti – jau esu paruošęs apie 40 dainininkų, kurių dauguma puikiai dainuoja. Pas mane mokėsi pasaulinę karjerą padaręs šviesios atminties Sergejus Larinas, Edgaras Montvidas, Kęstutis Alčiauskis, Vaidas Vyšniauskas, Audrius Rubežius, Arvydas Markauskas, Edmundas

Joną Antanavičių, kuris puikiai jį paruošė ir perleido man. O kai per pažįstamus mane pasiekė kalbos, kad Marta Lukošiūtė norėtų pas mane pasitobulinti, aš iš karto susitikau su jos mokytoja Sigute Stonyte. Vėliau daug dirbau su Marta, bet mes dėl to su S.Stonyte nesipykome.

Manau, tai yra takto ir išsiauklėjimo reikalas. Tiek mokinio, kuris pas mane ateina, tiek ir mano, kaip mokytojo.

• Dainininkas sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų ir atliko pagrindines partijas lietuvių ir žymiausių pasaulio kompozitorių operose, sudainavo daugiau nei 700

– Į Vakarus neišleido, o dirbti Maskvos Didžiajame teatre atsisakėte pats?

– Didžiajame teatre kaip atvažiuojantis dainininkas dainavau apie 50 kartų, „La Scala“ net atidarinėjau Didžiojo teatro gastroles, salėje sėdint Italijos prezidentui. Kiek vėliau jie pasikvietė mane ir pasiūlė etatą, tačiau šis siūlymas man buvo labai netikėtas ir aš atsisakiau. Tada išgirdau, kad daugiau šiame teatre nebedainuosiu, nes tokių pasiūlymų niekas neatsisako. Tai irgi yra nepriimta.

„Santykiuose su žmonėmis reikia pačiam būti žmoniškam ir tik tada reikalauti, kad ir jie žmoniškai elgtųsi. Štai ir viskas.“

– Matyt, ne veltui jūsų mokiniai sako, kad iš V.Noreikos išmoksta ne tik dainavimo paslapčių, bet ir gyvenimo pamokų.

– Aš daug ką jiems paaiškinu ir neskubu mokyti. Visiems sakau, kad mokau juos ne Muzikos akademijos pažymiui ir jie pradės dainuoti galbūt tik paskutiniame kurse, o gal tik praėjus keleriems metams po baigimo. Aš duodu mokyklą, o vėliau viskas priklauso tik nuo jų pačių.

Santykiuose su žmonėmis reikia pačiam būti žmoniškam ir tik tada reikalauti, kad ir jie žmoniškai elgtųsi. Štai ir viskas (šypsosi).

– Ar dabar, žvelgdamas atgal, gailitės kokių nors savo sprendimų?

– Jeigu atvirai, tai ne. Turiu puikią šeimą, jau 30 metų gyvenu su Loreta, mes puikiai sutariame. Jeigu būčiau turėjęs kitų karjeros galimybių, gal būčiau nesukūręs naujos šeimos, gal nebūčiau išsaugojęs ir balso, nes buvo pavojus „sudėvėti“ organizmą.

Seilius, Merūnas Vitulskis. Matau, kad jiems duodu mokyklą.

Kartais ateina studentai ir prašo leisti pabūti mano pamokoje. Visada sutinku, bet su sąlyga, kad apie tai žinos jų pedagogai. Mokau žmones su manimi nedaryti jokių intrigų, nes aš su kitais to taip pat nedarau. Pavyzdžiui, labai gerbiu pirmąjį Merūno mokytoją

– Žmoniškas elgesys ir dorovės principų laikymasis padėjo išlikti sveiku ir šviesiu žmogumi?

– Sveikatą galbūt išsaugojau (tris kartus nusispjauna per petį – aut. past.) dar ir dėl to, kad nesu naktibalda, mėgstu laiku atsigulti, anksti atsikelti. Net per atostogas laikausi režimo, keliuosi pusę šešių ar šeštą valandą ir užsiimu kokia nors veikla, mokausi naujų tekstų. Tik dabar man tie tekstai sunkiai į galvą lenda.

solinių koncertų. Tenoro partijas atliko G.Verdi „Requiem“, L.van Beethoveno „IX simfonijoje“, A.Arutuniano kantatose.

• Nuo 1976 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2003 m. dirba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovu ir pedagogu. Nuo 1997 m. – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, nuo 2000 m. – Dainavimo skyriaus vedėjas.

1995–1996 m. dirbo teatro „Estonia“ Taline dainavimo meistriškumo pedagogu.

Ojojoi... Anksčiau per valandą išmokdavau kelis posmus, o dabar jau turiu arti (šypsosi).

Jaunystėje kartą manęs paprašė kitą dieną Maskvoje gelbėti „Rigoletą“. Sutikau, nors žodžių nemokėjau. Ryte susiradau klavyrą, sėdau į lėktuvą ir kol nuvykau į koncerto vietą, mokiausi. Išmokau savo partiją per 7–8 valandas. Buvau avantiūristas (juokiasi).

Dabar jau ne.

Traukinys nuvažiavo. Sezonui paruošiu kelis naujus kūrinius, bet jau nebenoriu jų mokytis. Tingiu. Geriau jau kabliuką pririšti prie valo, negu mokytis (šypsosi).

Bet turiu milžinišką repertuarą – mano užrašų knygelėje yra apie 800–900 kūrinių, kuriuos pakartojęs ar sukūręs kokį posmą, galėčiau puikiai sudainuoti.

– Jei jau prakalbome apie užrašų knygeles, ar galima gerbėjus pakviesti ruoštis jūsų biografinei knygai?

– Kaip tik šiandien nusipirkau japonišką diktofoną – dabar bet ką darydamas ar kur nors važiuodamas, galėsiu pasakoti savo prisiminimus. O juos užrašys Viktoras Gerulaitis, kuris yra sukaupęs didžiulį mano muzikos archyvą – gal 50 dėžių.

Knygoje žadu su humoru papasakoti savo gyvenimą nuo pirmųjų vaikystės dienų – gimiau tą pačią dieną kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Algirdas Brazauskas.

Prisimenu daugybę dalykų, nors buvau dar vaikas, kurių dar niekas nėra aprašęs – noriu jais pasidalyti.

14

Vizionieriai

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

„Idėją pakišo

Unikalų vaistažolinį preparatą sukūręs A.Kavaliauskas: A.Kav

Asta Cibienė a.cibiene@15min.lt Idėja, informacijos rinkimas jai patikrinti, laboratorijos, gamintojo ir finansavimo šaltinių paieškos, sutartys su vaistinių tinklais. Tokį kelią per trejus metus vienas nužingsniavo A.Kavaliauskas, kol jo vaistažolinis maisto papildas „Dolosan“ šį mėnesį atsidūrė vieno didelio Lietuvos vaistinių tinklo lentynose. „Nebuvo taip, kad stačia galva nėriau į nepažįstamus vandenis“, – pabrėžė vaikinas. Iš karto po studijų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete jis padirbėjo vadybininku dviejose farmacijos kompanijose – etinėje ir generinėje. Čia ne tik užsidirbo dalį pinigų savo idėjai įgyvendinti, bet ir užmezgė ryšius, pasisėmė patirties, o svarbiausia – patikrino savo jėgas. Ir patikėjo, kad jų – užtektinai.

Atrado laisvą nišą „Galima sakyti, kad „Dolosan“ idėja kilo iš skausmo, kurį pats dažnai jausdavau, – šyptelėjo A.Kavaliauskas. – Gerdavau cheminius analgetikus ir vis susimąstydavau,

Vienas žmogus prieš farmacijos gigantus. Į tokią konkurencinę kovą stojęs 28 metų Andrius Kavaliauskas dabar jaučiasi be galo laimingas. „Laikau ją rankose ir žinau, kaip parduoti“, – rodydamas savo sukurto preparato pakuotę tikina vaikinas. kodėl jie negalėtų būti natūralūs, t.y. pagaminti iš vaistažolių. Pradėjau gilintis į mokslinę literatūrą – galbūt paprasčiausiai nėra galimybių sukurti efektyvų analgetiką vaistažolių pagrindu? Nieko panašaus. Nežinia dėl kokių priežasčių, bet vaistažolių potencialas šioje srityje neišnaudotas.

Niša laisva, vadinasi, galima pabandyti įkelti koją.“ 28 metų A.Kavaliauskas metė gerai apmokamą darbą ir atsidėjo vien tik savo vaistažolinio preparato kūrimui.

I.Gelūno nuotr.

Laisvu nuo darbo metu A.Kavaliauskas paniro į ieškojimus. Projektą tai numesdavo, tai vėl prikeldavo, kol vieną dieną suvokė, kad nieko nepavyks sukurti, jei neskirs tam viso savo laiko – prieš metus darbui farmacijos kompanijoje jis padėjo tašką.

Pusmetis nemokamų tyrimų A.Kavaliauskas pirmiausia išsirinko aštuonias vaistažoles, kurios pakankamai efektyviai malšina skausmą. Po to pradėjo dairytis laboratorijos, kuri galėtų patikrinti, ar tos vaistažolės iš tikrųjų veikia taip, kaip aprašyta mokslinėje literatūroje.

Tokią per rekomendacijas rado Prancūzijoje. Laboratorijos vadovai patikėjo ambicingu lietuviu ir sutiko padėti jam sukurti „žaliosios“ tabletės formulę. „Ta laboratorija už savo darbą iš pradžių negavo nė cento.

Sąlyga buvo tokia – sukurtą produktą gaminti pas jų partnerius, vienoje

Užsk. Nr. 306269

Vizionieriai | 15

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

skausmas“ pažangioje Prancūzijos vaistų gamykloje.

Taigi realiai pinigus reikėjo pradėti mokėti tik tada, kai prasidėjo gamyba. Žinoma, susitarti dėl tokių sąlygų be pažįstamų žmonių rekomendacijų nebūtų pavykę“, – neslėpė A.Kavaliauskas.

Trys augalai Tyrimai laboratorijoje užtruko pusę metų, nors jaunasis farmacininkas tikėjosi, kad tiek laiko neprireiks – pakaks dviejų trijų mėnesių. Galų gale iš aštuonių vaistinių augalų atmetimo būdu atrinkti trys efektyviausiai malšinantys skausmą: baltasis gluosnis, skaistenis ir šliaužiantysis inkaruotis. „Baltojo gluosnio žievėje yra natūralaus salicino. O iš jo prieš 115 metų ir buvo

Prancūzijoje esančios laboratorijos vadovai patikėjo ambicingu lietuviu ir sutiko padėti jam sukurti „žaliosios“ tabletės formulę.

susintetintas aspirinas. Tik iš gluosnio jo jau seniai nebegamina – karaliauja chemija.

Mano mintis buvo grįžti prie ištakų ir naudoti jį kaip pagrindą skausmui malšinti, – savo išrastų maisto papildų sudėtį aiškino A.Kavaliauskas. – Skaistenis – tai daili gėlė, kuri liaudies medicinoje nuo seno naudojama galvos skausmui ir uždegimams slopinti.

Dar viena preparato sudėtinė dalis – šliaužiantysis inkaruotis – Lietuvoje natūraliomis sąlygomis neauga, nes tai dykumų augalas. Medicinos literatūroje rašoma, kad jis malšina reumatinio pobūdžio skausmus.“ Iš šių augalų laboratorijoje sudėtingų procesų metu buvo išgauti ekstraktai, kurie iškeliavo į gamyklą. Atėjo metas už savo idėją susimokėti.

Surado savo „verslo angelą“ Kiek tai kainavo? „Šešiaženklę sumą.

Skubu priminti, kad milijonas turi septynis skaičius“, – paslaptingai nusišypsojo A.Kavaliauskas.

Pusę projekto išlaidų jis padengė pats, kitai pusei pinigų nebeužteko: „Bandžiau pasinaudoti įvairiomis valstybės ir bankų verslo skatinimo priemonėmis. Nepavyko, nes nebuvo jokios garantijos, kad mano produktas duos pelno. Kreipiausi į „verslo angelus“. Susidomėjo, bet galbūt dėl žinių stokos šioje rinkoje jie nusprendė nedalyvauti.

Tai labai išmušdavo iš vėžių, – prisipažino A.Kavaliauskas. – Sulaukdavau pasiūlymų iš farmacijos kompanijų įsilieti į jų gretas.

Atsisakyti to buvo didelis skausmas, nes net artimiausi žmonės pradėjo manimi abejoti, ar einu teisingu keliu – kuriu tai, kas nežinia, ar pavyks ir ar bus paklausu. Teko sukąsti dantis ir nuolat kartoti: viskas bus gerai.

Nors širdyje tuo ir abejojau.“

A.Kavaliauskas: „Paprastai vaistinių tinklai 90 proc. pasiūlymų atmeta iš karto, 10 proc. – svarsto.

Man pavyko patekti tarp tų dešimties.“ Galų gale suradau žmogų, savo verslo angelą, kuris sutiko prisidėti. Ir birželio mėnesį pagaliau patikėjau – man pavyko!“ Atsakymai: „ne, ne, ne“ Atrodytų, šis vaikinas – tikras sėkmės numylėtinis, be vargo pramušantis net storiausias sienas. Bet pakeliui į sėkmę buvo daug juodų dienų. „Niekas neįsivaizduoja, kiek reikėjo išankstinio planavimo, kantrybės ir ryžto ieškant finansavimo šaltinių. Buvo tokių momentų, kai atrodė, kad darbo nebaigsiu – iš visur tik ir plaukė atsakymai „ne, ne, ne“.

Vaistų rinka perpildyta Kadangi A.Kavaliausko sukurtas vaistažolinis preparatas registruotas maisto papildu, dėl platinimo Lietuvoje problemų nekilo – jais galima beveik iš karto prekiauti. „Enciklopedijose ir oficialiuose dokumentuose visos vaistažolės plačiai aprašytos ir kliniškai ištirtos, tad nereikia jokių papildomų laboratorinių tyrimų“, – aiškino jaunasis farmacininkas.

Pokalbius su Lietuvos vaistinių tinklais dėl naujo maisto papildo platinimo jis pradėjo dar pavasarį, nes iš patirties žinojo – Lietuvos vaistų rinka perpildyta ir įsiūlyti kažką naujo labai sudėtinga: „Paprastai vaistinių tinklai 90 proc. pasiūlymų atmeta iš karto, 10 proc. – svarsto. Man pavyko patekti tarp tų dešimties. Vienas didelis tinklas įžvelgė jauno farmacininko ir visiškai naujo produkto potencialą.“ Pirmąsias išvadas, kaip sekasi prekyba, bus galima daryti jau šio mėnesio pabaigoje. „Kol kas atrodo, kad viskas neblogai. Žinoma, turiu su kuo palyginti – dirbdamas vienoje farmacijos kompanijoje jau buvau Lietuvos rinkai pristatęs naują preparatą. Žinau, kad pirmieji žingsniai labai sudėtingi. Bet šį kartą tie žingsniai, tikiuosi, bus lengvesni“, – vylėsi farmacijos vizionierius.

16 | Reportažas

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Tytuvėnų vienuolynas „Žmonės mano, kad mes sudegėme iki pamatų ir nebeturime ką parodyti. Todėl šiemet turistų smarkiai sumažėjo“, – apgailestavo Tytuvėnų ansamblio muziejaus sudarytoja, gidė Rūta Krencienė. Tačiau yra ir ką parodyti, ir kuo pasigėrėti.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt Iki lemtingos 2012-ųjų sausio 26-osios nakties XVII a. pirmoje pusėje iškilęs Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis ugnies liežuvių nebuvo regėjęs. „Gaisras, kliuvęs mūsų kartai, tapo pirmuoju per keturis amžius“, – liūdnai konstatavo R.Krencienė.

Todėl ši nelaimė vadinama pačia skaudžiausia Tytuvėnų ansamblio istorijoje: liepsna visiškai nuniokojo Bernardinų vienuolyno pastato stogą, sunaikino dešimtis brangių baroko laikotarpio kultūros vertybių, gesinant sulietos neseniai restauruotos senovinės freskos.

Nepaisant šių nuostolių, unikalus architektūros paminklas laukia lankytojų ir kviečia į ekskursijas.

Vienuoliai gyveno 250 metų 10 tūkst. auksinų – tokią pinigų sumą vienuolyno statyboms 1614 m. skyrė fundatorius, anuometis Tytuvėnų savininkas Andrius Valavičius. Jis pageidavo proporcingo,

elegantiško, bet nedidelio vienuolyno trylikai vienuolių ir bažnyčios, kurioje numatė ir savo šeimos mauzoliejų. Pats mecenatas sumanymo įgyvendinti nespėjo – 1614 m. rugsėjį mirė ir buvo palaidotas Tytuvėnuose.

Po jo mirties miestelį ir pradėto vien u o l y n o s t at ybų įsipareigojimus paveldėjo tr ys

Kainos Bilieto kaina apžiūrėti vienuolyną vaikams – 1,5 Lt, suaugusiesiems – 3 Lt. Ekskursija po visą sakralinį ansamblį be nuolaidos atsieina 6 Lt. Gido paslaugos grupei iki 20 žmonių – 30 Lt, iki 50 žmonių – 50 Lt. Per šešis praėjusių metų mėnesius, kai ansamblis atvėrė duris po remonto, iš bilietų surinkta beveik 27 tūkst. Lt. Šių metų liepą iš bilietų surinkta tik 1400 Lt. Objektą lanko ir užsieniečiai – italai, prancūzai, vokiečiai, labai daug lenkų.

velionio broliai – Jeronimas, Paulius ir Eustachijus. Statoma bažnyčia ir vienuolynas sulaukdavo nuolatinės geradarių paramos – dosnių fundatorių pavyzdžiu pasekė ir kiti bajorai. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai nuo kertinio akmens įmūrijimo iki pašventinimo Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės titulu 1635 m. lapkričio 1 d. užtruko 17 metų. „Vienuoliai čia gyveno 250 metų – iki 1863 m. sukilimo, po kurio vienuolyną Rusijos caro valdžia uždarė“, – į tolimą praeitį nukėlė R.Krencienė.

Ugnies aptalžytas, bet gyvas

Freskos – po storu dažų sluoksniu Vienuolyno pastatas iki mūsų dienų išliko bemaž nepakitęs. Dviaukštis trijų korpusų pasagos formos namas dviem galais šliejasi prie pietinės bažnyčios sienos, sudarydamas gana erdvų uždarą kiemą.

Kryžminiais skliautais dengtose vienuolyno pirmo aukšto patalpose kadaise buvo įkurdytas šviesus ir didelis vienuolių valgomasis – refektorius. Žvaigždinėmis nerviūromis puoštas jo skliautas – svarbiausia architektūrinė vienuolyno interjero puošmena. „Šalia esančioje patalpoje buvo virtuvė.

Kad neprasiskverbtų kvapai, su valgomuoju ji jungėsi per angą, kurioje buvo įrengtas sukamasis langelis maistui tiekti. Pakelkite galvą į viršų ir pamatysite senovinį virtuvės gartraukį“, – ragino gidė, vesdama į vienuolyno koridorių. Pasukus į kairę, galima išvysti unikalius eksponatus – nuo vienuolyno stogo nuimtą kryžių ir kelias storas, sunkias kalvių sumeistrautas vinis.

Pažvelgus dešinėn, atsiveria sieninės tapybos piešiniai – biblinės scenos. „Šie darbai, kuriuos atidengė restauratoriai, dar visai neseniai slėpėsi po 24 dažų sluoksniais“, – atkreipė dėmesį R.Krencienė.

Prieš gaisrą atlikto vienuolyno remonto metu buvo atidengtos septynios freskos. Trys iš jų visiškai restauruotos, likusios dar laukia savo valandos. Kada ji išmuš, neaišku, nes restauravimo darbai labai brangūs. „Tai – labai kruopštus ir lėtas, tačiau be galo reikšmingas darbas. Restauratorių darbo sąlygos buvo labai sudėtingos, nes žiemą vienuolyne labai šalta, – pasakojo ekskursijos vadovė ir prisiminė, kaip gyventojai gelbėjo freskas per gaisrą.

– Statėme užkartą, nuo grindų sėmėme vandenį su sniego kastuvais ir pylėme pro langus. Šiandien atrodo, kad piešinius pavyko išgelbėti, tačiau tai parodys tik laikas – nežinia, kaip juos paveiks drėgmė.“

Gaisro vieta nustatyta 2012 m. sausio 26 d. naktį Tytuvėnų ansamblį nusiaubė gaisras: išdegė apie 1 tūkst. kv. m vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos, sudegė dalis sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos.

Po gaisro pasigesta 60 kultūros vertybių, iš kurių 24 įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Kelmės savivaldybė žada bylinėtis dėl draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ neišmokamų lėšų vienuolyno stogui atstatyti. Pasak savivaldybės, „Gjensidige Baltic“ turėtų

Bernardinų vienuolyno pastatas vis dar be stogo.

L.Balandžio nuotr.

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Reportažas | 17

Išėjimą iš bažnyčios ir vienuolyno ansamblio kiemo žymi arkadų galerijos freska, kurioje vaizduojama miesto panorama.

Lubos gražios, bet pražūtingos Antrame vienuolyno aukšte svečių laukia kuklios vienuolių celės. Į jas vedančio koridoriaus skliautuose matosi ryškūs gaisro pėdsakai – geltonos vandens dėmės. „Kai kas ramina: nesijaudinkite, juk tai – batika“, – šyptelėjo R.Krencienė.

R.Krencienė: „Šiandien atrodo, kad piešinius pavyko išgelbėti, tačiau tai parodys tik laikas – nežinia, kaip juos paveiks drėgmė.“ 90 kv. m salė, kurioje veikė Šiaulių vyskupijos bažnytinio paveldo muziejus, aklinai užkalta. „Muziejus buvo mažytis, kuklus, bet labai vertingas. Jame eksponuoti XVI–XVII a. liturginiai reikmenys. Kai kas išliko, bet įsivaizduokite, kokia ten buvo temperatūra. Medinės salės lubos buvo gražios, bet, pasirodo, pražūtingai pavojingos“, – pripažino gidė.

Vienuolyno celėse labai daug sieninės tapybos – kiekvienas vienuolis kambarėlį puošė savo rankomis. Todėl vienoje celėje randi aibę Šventojo Rašto citatų, kitoje – monogramų, trečioje – primityvių piešinių.

Vienoje celėje atkurtas kuklus vienuolio kambarėlio interjeras: stovi kėdė, stalas su atversta maldaknyge, lova. Ant jos

išmokėti 1 mln. 600 tūkst. Lt. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje kilusio gaisro židinio zona buvo šalia eksploatuojamo kieto kuro šildymo katilų dūmtraukio.

padėtas autentiškas abitas iš vilnos – senas, suadytas. „Yrantis, byrantis, matyt, pročkų – bažnyčios skalbėjų – išsaugotas. Turbūt joms tiesiog nekilo ranka išmesti kaip kokį nereikalingą, sudėvėtą skudurą. Kai tik pradėjau dirbti, ant balto pranciškoniško šniūro buvo iš vyšnių kauliukų suvertas septynių dalių rožinis. Deja, jis kažkur pradingęs. Turiu kryžių su trimis karoliukais, bet pačios kilpos nebėra“, – pasiguodė R.Krencienė.

Kunigo R.Mikutavičiaus atminimas Vienuolyne įrengta apie 16 celių. Vienoje jų, spėjama, veikė vaistų laboratorija. Kitoje, sudarytoje iš trijų atskirų mažų patalpų, – siuvykla.

Pastarojoje dabar įkurdyta ekspozicija, skirta 13 metų Tytuvėnuose dirbusiam kunigui Ričardui Mikutavičiui. Čia galima apžiūrėti kunigo nuotraukų ir asmeninių daiktų.

Ekspozicijos ašis – liturginis drabužis. Šalia ant stalelio padėtoje įrėmintoje nuotraukoje įamžintas būtent šį rūbą vilkintis kunigas.

Vienuolyno kambarys žemomis lubomis yra vadinamas karceriu. Tai vienintelė patalpa, iš kurios pro langelį atsiveria vaizdas į Didįjį bažnyčios altorių ir į vienuolyno kiemą. „Čia melsdavosi tie, kuriems reikėjo ką nors svarbaus apmąstyti, sutvirtinti tikėjimą. Vienuoliai žvelgdavo Mergelei Marijai į akis ir prašydavo malonės“, – pasakojo R.Krencienė.

Vienuolyno Rytinio korpuso šiauriniame gale įrengtas išėjimas į antrą presbiterijos aukštą – vienuoliai tiesiai iš celių, nesutikę į bažnyčią užėjusių pasauliečių, galėjo pereiti į už bažnyčios Didžiojo altoriaus įrengtą vienuolių chorą.

maistas

Į mokyklą – su sveikų užkandžių dėžute Prasidėję mokslo metai ir vaikams, ir jų tėvams diktuoja intensyvesnį gyvenimo ritmą.

Vienas iš didžiausių rūpesčių tėčiams ir mamoms - kaip pasiekti, kad vaikas per dieną neliktų alkanas, tačiau ir neprisikirstų menkaverčių produktų. Jei parduotuvėje iš anksto įsigysite sveikų užkandžių, ryte skirsite kelias minutes ir sutepsite sumuštinį, sudėję visa tai į specialią dėžutę būsite ramūs, kad praalkęs mokinukas turės kuo pasistiprinti.

Rudens pasirinkimas – vaisiai Išmokyti vaiką atsispirti saldžioms, bet menkavertėms, pagundoms ir sudominti jį sveikesniu maistu – nelengva, tačiau įmanoma užduotis. Ruduo tam tinkamas metas, nes galime mėgautis šviežiais vaisiais. Pasiūlykite vaikui išsirinkti, kokių vaisių jis norėtų įsidėti į mokyklą. Šiuo metu prekybos centrų vaisių skyriuose galima rinktis iš obuolių, kriaušių, persikų, slyvų, nektarinų, bananų ir daugelio kitų. Tvirtesnius vaisius dėkite į maišelį, o tokius, kurių odelė plona, lengvai sutęžtančius – į plastikinį indelį. Mažesniems vaikams vaisius galite susmulkinti, tačiau tada pasirūpinkite ir vienkartine šakute.

Kaip alternatyvą šviežiems vaisiams, pasiūlykite mokinukui įsidėti džiovintų vaisių, riešutų ar tik „Maximos“ prekybos tinkle parduodamų vaisių užkandžių „Frulla“, ekologiškų tyrelių „Natura Nuova“. Daugelis vaikų mėgsta ir javai-

patarimai Kad ir kokių užkandžių savo atžalai įdėsite į mokyklą, svarbu, kad jie neišbyrėtų, nesutežtų ir neišsilietų, todėl užkandžių dėžutę rinkitės atidžiai, kasdien būtinai ją išvalykite.

nių batonėlius su įvairiais priedais, aplietus jogurtu ar šokoladu. Parduotuvėse rasite ir didelį sausainių, riestainių, javinukų, vaflių bei kitų kepinių pasirinkimą, jie puikiai tiks kaip lengvas užkandis, tik svarbu, kad padėtumėte vaikui išsirinkti tokius, kurie būtų ne itin saldūs, be priedų ir konservantų.

Sumuštiniai ir jų variacijos Sumuštinis – tikra užkandžių klasika, o jei ruošite jį su trupučiu fantazijos, išalkęs vaikas jį mielai sukrims. Jiems geriausia rinktis ruginę duoną arba šviesią be konservantų, tvirtesnį sūrį, šalto rūkymo kumpį ar dešrą. Paskaninkite sumuštinį salotos lapu, agurko griežinėliu ar kitomis sezoninėmis daržovėmis. Jei naudosite padažą ar majonezą, rinkitės kuo lengvesnį, be priedų. Sumuštinius ruoškite ryte, o ne iš vakaro, nes per naktį pastovėję šaldytuve jie nebus skanūs. Duoną galite keisti krekeriais, lavašo suktinukais.

Pirkėjai gali rinktis iš 15 rūšių pyragėlių su skirtingais įdarais ir kibinų.

Sumuštinį skaniausia užsigerti šilta arbata, tad jei turite nediduką termosą, įduokite jį vaikui. Geras pasirinkimas ir sultys, kurių „Maximos“ parduotuvėse įsigysite įvairiausių rūšių, supakuotų mažose dėžutėse su šiaudeliais.

„Greitoji pagalba“ šaldytuve Jei yra tikimybė, kad vaikas užkandžių dėžutę atsidarys ne prieš pietus, o popiet, nedėkite į ją greitai gendančio maisto – jogurto, varškės sūrelių ar sumuštinių su kiaušiniais. Tačiau pieno produktų, kurie padėtų greitai numalšinti alkį – saldžios varškės, jogurtų, pieno gėrimų – turėkite namų šaldytuve. Tokiais užkandžiais galės pasistiprinti anksčiau į namus grįžęs mokyklinukas, belaukdamas tėvų.

Visai šeimai keliaujant namo po mokyklos ir darbų, užsukus į prekybos centrą „Maxima“ pasidairykite nedidelių šviežutėlių čia pat iškeptų „Meistro kokybės“ kibinų – su miško grybais, vištiena – ar sluoksniuotos tešlos pyragėlių su varške ir saulėgrąžomis. Čia pat galite įsigyti ir šviežių koldūnų su įvairiais įdarais, makaronų – jie išvirs itin greitai, tad grįžę namo negaišite prie puodų ir turėsite laiko maloniam pokalbiui apie prabėgusią dieną.

Dėžutės: kaip teisingai prižiūrėti Geriausia, jei užkandžiams skirtą dėžutę pirktumėte kartu su vaiku, nes jis pats galės išsirinkti, kokia spalva, piešinys labiausiai patinka, o jūs atkreipsite dėmesį į jos talpą, sandarumą.

Patogiausia prižiūrėti plastikines dėžutes, nes jos lengvai valomos, nedūžta ir yra lengvos. Kiekvieną va-

karą būtina iš dėžutės išimti visus likučius, trupinius, švariai ją išplauti ir išdžiovinti.

Geriau, jei tokių užkandžių, kaip sumuštiniai, pyrago, sūrio gabalėliai ir pan. nedėsite tiesiai į dėžutę, o pirmiausia kruopščiai juos įvyniosite į foliją, specialų popierių ar maišelius sumuštiniams.

Jei vaikas nešis į mokyklą ir termosą ar ger-

Sveikas ir skanus užkandis – obuolių traškučiai

tuvę su arbata ar sultimis, vakare indą praskalaukite šiltu vandeniu ir palikite neuždengtą, kad per naktį pradžiūtų.

Maisto ekspertas

Užsk. Nr. 306000

VILNIAUS PULSAS

Užsk. Nr. 303389

Namo parengimą šildymo sezonui turi kontroliuoti patys gyventojai Vilniaus miesto savivaldybė ragina gyventojus ir daugiabučių namų administratorius bei šilumos punktų prižiūrėtojus atlikti paskutinius pasirengimo šildymo sezonui darbus.

2011 metais lapkričio 1 dieną įsigaliojus Šilumos įstatymo pataisoms, kai šilumos tiekėjai nebegali prižiūrėti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų, tik gyventojai tapo atsakingi už name esančius šilumos punktus, jų paruošimą šildymo sezonui, priežiūrą bei remontą. Šilumos punkto priežiūrai gyventojai gali samdyti šilumos ūkio prižiūrėtoją (fizinį ar juridinį asmenį), turintį tinkamą kvalifikaciją šiam darbui atlikti (Valstybinės energetikos inspekcijos išduotą leidimą šiai veiklai).

Daugiabučio namo gyventojų samdomas šilumos ūkio prižiūrėtojas privalo iki šildymo sezono pradžios: t atlikti šildymo sistemos hidraulinį bandymą didesniu už darbinį slėgį (tai turi užtikrinti patikimą vamzdynų ir radiatorių veikimą); t atlikti šildymo ir karšto vandens šilumokaičių hidraulinį bandymą ir praplovimą (tai turi užtikrinti patikimą karšto vandens ir šilumos parengimą); t patikrinti ir atstatyti esant reikalui šildymo ir karšto vandens vamzdynų izoliaciją (tai turi įtakos šilumos suvartojimui ir sąskaitoms už šildymą). Netvarkinga šilumos izoliacija padidina šilumos suvartojimą iki 10 proc.;

t subalansuoti šildymo sistemas (kad nebūtų butų, kuriuose neužtikrinamas pakankamas šildymas arba šilumos temperatūra gerokai didesnė nei kituose butuose); t suremontuoti ar esant reikalui pakeisti šildymo sistemos uždaromąją armatūrą (ventilius, sklendes); t užsandarinti langus bendrojo naudojimo patalpose (rūsiai, laiptinės, palėpės); t patikrinti, ar nėra savavališkai prisijungusių prie centrinio šildymo sistemos ar pasididinusių šildymo prietaisų galingumo (savavališkai prisijungę nemoka už šildymą ir padidina kitų gyventojų sąskaitas už šildymą); Visi šie darbai yra atliekami už kiekvieną mėnesį gyventojų mokamą mokestį šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrai (ne daugiau kaip 24 ct už kv.m). Į šį mokestį neįeina šilumokaičių, sklendžių, pavarų, siurblių keitimas. Esant reikalui šilumos ūkio prižiūrėtojas privalo nedelsiant pašalinti gedimus ir užtikrinti nepertraukiamą šilumos ir karšto vandens tiekimą, patalpų savininkai už šiuos darbus privalo sumokėti proporcingai buto plotui.

Prieš įsigaliojant įstatymo pataisoms šie darbai buvo įtraukti į šilumos kainą ir sudarė 2 ct/kWh. Taip pat informuojame, kad per paskutinius trejus metus tris kartus pasikeitė pasirengimo šildymo sezonui patvirtinančio dokumento (paso) išdavimo tvarka. 2010 metais pasirengimą šildymo sezonui kontroliuodavo šilumos tiekėjas, 2011 metais šią funkciją turėjo atlikti Valstybinė energetikos ins-

BFL nuotr.

pekcija, nuo šių metų liepos mėnesio – prižiūrėtojo atliktus darbus turi kontroliuoti daugiabučio namo savininkų bendrija, administratorius ar jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas atstovas.

Tai reiškia, kad nei viena valstybinė institucija ar šilumos tiekėjas nebėra atsakingas už laiku atliktą, kokybišką daugiabučių parengimą žiemai. Todėl labai svarbu, kaip gyventojai kontroliuos juos prižiūrinčių administratorių veiklą.

Vilniaus miesto savivaldybė liepos mėnesį yra priėmusi sprendimą, įpareigojantį administratorius ir šilumos ūkio prižiūrėtojus užtikrinti gyvenamųjų namų parengimą žiemai ir įpareigojusi namų administratorius, bendrijų pirmininkus parengti pasiruošimo šildymo sezonui priemonių planus, kurie turi sumažinti šilumos suvartojimą, bei aptarti juos su gyventojais.

Artimiausiu metu savivaldybė papildomai patikrins, kaip yra vykdomi įpareigojimai įgyvendinti šilumos taupymo priemones daugiabučiuose.

Gyventojai gali ir patys prisidėti prie artėjančio šildymo sezono ir šilumos suvartojimo sumažinimo. Vilniaus miesto savivaldybė rekomenduoja: t užsisandarinti savo buto langus, balkono durų plyšius, pakeisti langų tarpines. Šilumos išeigą galima sumažinti papildomai įstačius stiklą ar skaidrią plėvelę tarp lango stiklų. Nakčiai, jeigu yra, patartina nuleisti žaliuzes, kurios taip pat sulaiko šilumą viduje, o dieną šviečiant saulei – atidengti užuolaidas, kad patalpas šildytų ir saulės spinduliai. t įsigyti ir prasidėjus šildymo sezonui už radiatorių įrengti šilumą atspindinčius ekranus ar izoliacinės medžiagos plokštes, padengtas aliuminio folija, kurių galima įsigyti bet kurioje statybinių medžiagų parduotuvėje. Šie ekranai atgal į patalpą atspindi net 90 proc. šilumos srauto. t neužstatyti radiatorių baldais. t nudažyti radiatorius šviesia spalva.

Užsk. Nr. 306253

20 | Skelbimai

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

NACIONALINIAI SKELBIMAI

NVD Ltd yra didžiausia autotransporto įmonė Airijoje. Mes gabename naujus automobilius visoje Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir centrinėje Europoje.

Daugiau informacijos apie mūsų įmonę galite rasti tinklalapyje adresu http://www.nvd.ie

REIKALINGI AUTOVEŽIO (HVD) VAIRUOTOJAI AIRIJOJE Šiuo metu mums yra reikalingi profesionalūs autovežių vairuotojai, otojai, iš pradžių 4 - 6 mėnesiams (nuo 2012 m. gruodžio pradžios iki 2013 013 m. gegužės pabaigos). Tikimės, kad komandą atrinksime per rugsėjo – lapkričio pkričio mėnesius.

Atrinktiems kandidatams bus organizuojami dviejų savaičių mokymai Airijoje.

Mūsų vairuotojai uždirba nuo 750 iki 1000 eurų per savaitę.

Jeigu norite papildyti mūsų kolektyvo gretas, s, Jūs turėtumėte atitikti šiuos reikalavimus : •

turėti vairuotojo pažymėjimą (minimum C+ E kategorijos), s), skaitmeninio fikatas). tachografo kortelę, CPC (profesinės kompetencijos sertifikatas).

•

turėti sunkvežimių vairavimo patirties Airijoje, Jungtinėje Karalystėje arba centrinėje Europoje.

•

turėti patirtį vežant transporto priemones, būtinai išmanyti anyti hidraulinę įrangą. Automechanikos pagrindų žinojimas būtų privalumas. umas.

•

turėti gerus anglų kalbos įgūdžius (raštu ir žodžiu).

Prašome siųsti savo CV ir pilną informaciją aciją apie save el.paštu: des.corish@nvd.ie..

Mes pasistengsime atsakyti akyti į visas gautas paraiškas.

VILNIUS

Бесплатные курсы английского языка. С 12 сентября по средам в 19 часов и субботам в 13 часов.

Церковь Иисуса Христа. Ул. Атейтес 83, Вильнюс Телефон: 8 673 49525.

Skelbimai | 21

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

KAUNAS

Horoskopai Avinai turėtų imtis daugiau iniciatyvos – tai leis kitą savaitę sustiprinti savo dalykinius ir asmeninius ryšius, o atkaklumas padės sutvarkyti visus reikalus.

Jaučiai turi būti itin korektiški aplinkinių atžvilgiu, neverta brautis į jų gyvenimą.

Stenkitės pažaboti savo temperamentą, kad „nepriskaldytumėte malkų“.

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Vertikaliai: Ararauna. Pora.

Oš. Eisena.

Notisas. Zunda.

Avis. Tuk. Altas.

Senovė. Oka. Ostas. Haris.

Regata. Įranta.

Autas. Esu. Oriai.

Einis. Na. Poryt.

Darna. Taip.

Asilė. Li. Tanki. Ūsas. Suspės.

Estas.

22 | Laisvalaikis

Dvynių laukia laikotarpis, palankus nu-

na, kad šis uždarbis ateityje taps nuolatine šeimos biudžeto parama. Profesinės veiklos srityje galimi palankūs pokyčiai.

Liūtai atsikratys smulkių pastarojo meto problemų naštos ir bus pasirengę spręsti naujus uždavinius. Jūsų kūrybinės idėjos maloniai nustebins verslo partnerius.

Mergelės užmegs perspektyvių dalykinių ryšių. Nauji pažįstami padės palypėti karjeros laiptais ar užsidirbti daug pinigų.

Galite tikėtis perspektyvių pasiūlymų.

Pažymėtuose langeliuose: PAĮVAIRINIMAS.

Vėžiai gali tikėtis naujų įplaukų. Tikėti-

Horizontaliai: Kruzas. Ropės.

Ultra. Renta.

Noras. Aidas. Trys.

Musas. Haitis. Ne. Lu. Žanas. Raidės.

Aveniu. In. Sterlė.

Ponso. Ainis. Ro. Varsna. Gatvė. Te. Gestas. Bostonas.

Ant. Šauk. Tunika.

Skara. Apis.

trūkusiems ryšiams atnaujinti. Numatykite svarbius susitikimus ir derybas – jie bus labai sėkmingi.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija

Svarstyklės kitą savaitę atskleis visus savo gabumus. Aplinkiniai tai pastebės.

Jums atsivers naujos profesinės galimybės. Tik neatskleiskite visų savo planų.

Skorpionai kitą savaitę praleis labai sėkmingai ir produktyviai. Ypač gerai klosis profesiniai reikalai. Vadovybė turėtų deramai įvertinti jūsų nuopelnus.

Šauliai turi užbaigti pradėtus darbus, tada pajus palengvėjimą ir galės ramia sąžine pagalvoti apie atostogas. Kartu su jumis džiaugsis ir artimieji.

Ožiaragiams kitą savaitę seksis dirbti darbus, reikalaujančius iniciatyvos, kūrybinio požiūrio ir ryžto. Pirmoje savaitės pusėje galite sulaukti netikėtų pajamų.

Vandenių laukia sėkmė visur kur. Bet prireiks neeilinių diplomatinių sugebėjimų, kad būtų įgyvendinti planai. Taktiškai bendraukite su verslo partneriais.

Žuvys ateinančiomis dienomis neturėtų stengtis aprėpti tai, kas neaprėpiama.

Taip galite prarasti tai, ką jau turite. Verčiau atlikite vieną darbą, bet gerai.

Laisvalaikis | 23

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

Anekdotai

Organizatorių nuotr.

– Brangusis, ką tu čia tyrinėji?

– Santuokos liudijimą.

Ieškau galiojimo laiko.

Nesijaudink, kuo ilgiau važiuos greitoji pagalba, tuo tikslesnė bus tavo diagnozė.

Panelė giriasi savo draugei: – Šįryt 5 kartus apalpau, kol išsidažiau.

Dievaži, kokia aš graži!

Rugsėjo 8 d.

Vilnius

Tarptautinės vandenlenčių varžybos „Wake-Up Baltics 2012“ Vandens sporto sezonui artėjant į pabaigą prie Salotės ežero, Vilniaus vandenlenčių parke „Wakerepublic“ vyks jau antrus metus organizuojamos tarptautinės vandenlenčių varžybos. Žiūrovai galės išvysti sportininkų atliekamus triukus vandenyje, šokant per trampliną bei ant 18 m ilgio dėžės. Varžybų atidarymas – 12 val., varžybų finalai ir apdovanojimai – 17–18 val.

Sėdi Petriukas parke ir rūko. Pro šalį einanti moteris klausia: – Vaikeli, o kodėl tu ne mokykloje?

– O kur tu matei, kad penkerių metų vaikas į mokyklą eitų?

V.Jurevičiaus/BFL nuotr.

– Alio, ar aš ten pataikiau?

– Ne. Ar pasiųsti jus ten, kur reikia?

Sudoku

Rugsėjo 8–9 d.

Kaunas

Viduramžių kultūros festivalis „Hanza Kaunas“ Kaip ir kasmet, senojoje Nemuno prieplaukoje įsikurs viduramžių miestas su savo ypatingu šurmuliu: šokiais, dainomis, žaidimais ir burtais. Vyks tradicinės kiaulių lenktynės, riterių ir damų mokykla, nusikaltėlių linčas, raganų medžioklė, piratų gaudymas, pirklių sutiktuvės ir didysis Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado riterių turnyras. Šių metų šventė skirta Vytauto Didžiojo karūnavimo dienai.

Sunkus

Orai Lietuvoje

Šiandien

Penktadienį protarpiais palis, bus vėjuota, temperatūra nekils aukščiau 17 laipsnių šilumos. Šeštadienį orai išliks vėsūs, lietaus numatoma mažiau.

Sekmadienį lietus turėtų liautis, bus apie 16 laipsnių šilumos. Kitos savaitės pradžia numatoma saulėta ir kiek šiltesnė – oras gali įšilti iki 20 laipsnių.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Klaipėda

Pasaulyje

14 / 17

23

16

Madridas

32

Maskva

15

Panevėžys

16

15

Utena

12 / 16 Kaunas

09-09 d.

11 / 15 Panevėžys

12 / 16 Utena

14 / 16 Alytus

15

10 / 16

15 Vėjas Pietvakarių

09-08 d.

11 / 17

11 / 17

12 / 17

12 / 17

10 / 16

10 / 16

12 / 16

12 / 16

09-09 d.

Vilnius

Marijampolė

Marijampolė

21

Londonas

15 12 / 17

32

Berlynas

Šiauliai

09-08 d.

11 / 16

Atėnai

15 Alytus 15

6–10 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Minskas

16

Oslas

17

Paryžius

26

Praha

23

Ryga

17

Roma

29

Stokholmas

16

Talinas

13

Varšuva

15

24 | Egzotika

15min • 2012 m. rugsėjo 7 d.

„Nėra jokių priežasčių, dėl ko alpakos Lietuvoje nepritaptų“, – įsitikinęs E.Billingtonas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Alpakos – kupranugarinių šeimos žinduoliai, panašūs į lamas, tik mažesni.

Perversmas žemės ūkyje Jaunas australas užsimojo Lietuvoje įkurti auksavilnių alpakų fermą Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Lietuvoje greitai bus galima išvysti dievišką pluoštą – taip vadinama alpakų vilna. Nors europiečiams šie gyvūnai atrodo egzotiški, australas Edwardas Billingtonas užsimojo šalyje užveisti didelį alpakų ūkį. Sako, mūsų klimatas alpakoms tiks, o iš jų veisimo ir pardavimo galima susikrauti turtus. „Jeigu aš greitai to nepadarysiu, kažkas kitas padarys. Nėra jokių priežasčių, dėl ko alpakos Lietuvoje nepritaptų. Pradžia bus lėta, bet galiausiai dėl savo entuziazmo ir sukauptų žinių aš susitvarkysiu“, – neabejoja 26-erių australas.

Alpakos – kupranugarinių šeimos žinduoliai, panašūs į lamas, tik mažesni. Jos auginamos vilnai, kuri laikoma prabangos produktu. Iš vienos alpakos galima išgauti apie 5 kg vilnos. Alpakų vilna – labai švelni ir minkšta, neturi lanolino, būna 22 natūralių spalvų. Pluoštas – tvirtas. „Viskas, ką mes dėvime, gali būti pagaminta iš alpakų vilnos, – įsitikinęs Edwardas. – Dauguma Jungtinės Karalystės fabrikų naudoja būtent alpakų vilną dėl geros kokybės, tvirtumo ir šiltumo.“ Užaugo tarp alpakų Kiek save pamena, Edwardas visą savo laisvalaikį praleisdavo tarp alpakų, padėdamas šeimai dideliame šių gyvūnų ūkyje. Sidnėjaus priemiestyje jo mama su trimis vaikais šiuo metu turi apie 800 alpakų bandą.

2005-aisiais E.Billingtonas nusprendė vykti į Angliją padėti vietiniams vystyti

alpakų pramonę ir generuoti geriausios veislės pardavimus. Tuomet planavo likti Anglijoje metams, tačiau praėjo beveik septyneri.

Egzotika, tinkama Lietuvai Lietuvoje Edwardas pirmąkart atsidūrė prieš porą metų – atvyko aplankyti Vilniuje gyvenančio draugo norvego Oysteino Alendalo. Tuomet jie nusprendė įkurti čia verslą – modelių agentūrą „Reconnoitre Models“. Edwardas yra agentūros investuotojas, taigi Lietuvoje lankosi dažnokai.

Edwardui patinka Lietuva. Jaunas vyras ketina čia įkurti ir pirmą šalyje alpakų fermą: „Kiek man žinoma, alpakų Lietuvoje iki šiol nebuvo auginta. Jos auga likusioje Europos dalyje ir nėra priežasčių, kodėl jos negalėtų būti auginamos Lietuvoje. Alpakos prisitaiko prie skirtingo klimato. Jų priežiūra nekainuoja brangiau nei avių, tačiau alpakos – protingesni gyvūnai.“ Vienas iš privalumų, kuriuos Edwardas įžvelgia, – Lietuvoje žemė daug pigesnė nei Anglijoje. Nors užsieniečiai šalyje pirkti že-

Šių gyvūnų vertė labai priklauso nuo vilnos kokybės ir spalvos. Už patiną galima gauti nuo tūkstančio iki 10 tūkst. eurų (iki 35 tūkst. Lt). mės negali, Edwardas neatmeta galimybės to padaryti per vietinį žmogų. Jam pakaks ir hektaro. Anot verslininko, nemažai žmonių augina alpakas ir daug mažesniuose plotuose. „Visiems europiečiams alpakos atrodo egzotiškos, tačiau viskas yra dėl

nepakankamo švietimo. Reikia suteikti galimybę alpakoms augti mūsų aplinkoje“, – pasakoja verslininkas.

Alpakų ferma Lietuvoje bus įkurta jau šią žiemą. Tiksli data priklausys nuo to, kurį žemės plotą gyvūnams auginti verslininkas išsirinks. Edwardas jau yra nusižiūrėjęs kelis variantus. Pirmas kelias savaites, kad nesušaltų, alpakos bus laikomos kluone. Čia vėliau bus laikomi ir naujagimiai.

Už patiną galima gauti iki 35 tūkst. Lt Į Lietuvą iš pradžių bus atvežta 30 alpakų. Jei viskas eisis sklandžiai, alpakų bus atvežta daugiau. Nuo jų kiekio priklausys ir tai, kiek žmonių ūkyje bus įdarbinta. Šiaip alpakos reikalauja nedaug priežiūros.

Verslininko teigimu, europiniu mastu 30 alpakų – tai jau labai didelė ferma, nes vidutinis bandos dydis – iki 10 gyvūnų. Šių gyvūnų vertė labai priklauso nuo vilnos kokybės ir spalvos. Už patiną galima gauti nuo tūkstančio iki 10 tūkst. eurų (iki 35 tūkst. Lt). Dėl to iš Australijos į Angliją Edwardas importuoja geriausias alpakas, kad susilauktų veislinių palikuonių. Į mūsų šalį turėtų būti atvežta dviejų rūšių alpakų – Suri ir Huacaya. Suri – labai retos, jų vilnos struktūra visai kitokia – verslininkas ją palygino su dredais. Tokių fermoje bus tik pora, nes Suri veislės alpakoms netinka augti šaltyje. Huacaya rūšis – priešingai, gerai pakenčia šaltį. Antai Skandinavijoje jos puikiai auga.

Alpakoms auginti neprireiks jokių specialių priemonių, išskyrus gero aptvaro, traktoriaus, kluono – kaip ir visiems galvijams. Žinoma, teks apsirūpinti tinkamais medikamentais, kartą per metus alpakas apkirpti. Maistu labai rūpintis neteks – alpakos minta specialiai joms paruoštais rutulėliais iš žolės, taip pat ėda šieną. „Neprireiks nieko, ko nerastum nusipirkti pas veterinarus ar internete“, – šypsosi Edwardas.

Neįprasti gyvūnai Žemės ūkio ministerijos atstovo Viliaus Rekevičiaus teigimu, Lietuvoje alpakų niekas iki šiol neaugina dėl paprastų priežasčių – jos čia negyvena, o specialiai niekas neimportuoja.

Tačiau šalyje auginami kitokie egzotiški gyvūnai. Pavyzdžiui, Lietuvoje oficialiai užregistruota 20 stručių bandų. Šiuo metu šalies laukuose ganosi 586 stručiai. Yra pas mus ir audinių – net 55 bandos, kurias sudaro beveik 570 tūkst. audinių. Bizonų auginama tik viename ūkyje, tačiau ten jų yra net 81. Fazanų šalyje – 24 bandos (1748 fazanai). Yra ir devynios lamos, kurios auginamos trijose bandose.

Taip pat Lietuvoje galima aptikti 17 muflonų bandų, kurioms priklauso 272 tokių kalnų avino porūšio atstovai. Yra 10 bandų nutrijų, kurias sudaro 479 graužikai. Pentardų – 26 bandos (244 paukščiai). Daugiau nei 1900 mielų gyvūnėlių šinšilų auginama 7 bandose.

Alpakų vilna – labai švelni ir minkšta.