15min savaitraštis 2012.04.27

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr. 15 (1246) • 2012 m. balandžio 27 d.

Politika

Atominė migla

Lietuvos ledo rituliui – paskutinioji: prezidentas čempionate girdo rinktinę, o federaciją smaugia 5 mln. litų skolos.

Ledo ritulys alaus bokale Plačiau:

2, 12–13 psl.

P.Nausėda atskleidė: sportininkai prieš varžybas geria. Ir nieko čia blogo.

M.Vidzbelio/BFL nuotr.

Vyriausybė už uždarų durų jau svarsto naujos Visagino atominės elektrinės verslo planą, nors iki šiol nėra atsakymų į pagrindinius klausimus – kas dalyvaus projekte, kas jį finansuos ir kiek kainuos pagaminta elektra.

4-5 psl.

Visuomenė

Bedarbiai nenori darbo Š.Mažeikos/BFL nuotr.

7744 – tiek bedarbių per pirmus du šių metų mėnesius buvo išvyta iš darbo biržos, nes atsisakė jiems siūlomų darbų. Savaitraštis „15min“ aiškinasi, kodėl darbo neturintys žmonės nenori dirbti.

7 psl.

Priedas

„15 valandų“ su A.Šliogeriu

Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Didžiausiu Lietuvos filosofu laikomas A.Šliogeris laukia nesulaukia tos dienos, kai net biurokratiniuose dokumentuose nebebus vadinamas filosofu. Kas jį taip stumia nuo filosofijos?

29-32 psl.

2 | Politika

Komentaras

15min n • 2012 m. ba balandžio ala land ndži nd ž o 27 d.

36 34

proc.

proc.

15min.lt apklausa Rimvydas Valatka

Lietuvos ledo ritulio rinktinė pasaulio čempionate ne kovojo, o linksminosi baruose ir viešbutyje. Kas už tai turi atsakyti?

r.valatka@15min.lt

Vilniaus pokeris Nespėjo Vyriausybė paskelbti, jog minimali alga didinama iki 850 litų, kai Seimo konservatoriai surengė aukcioną: 900 litų, ir ne mažiau! 850 litų – vienas, 900 litų – du. Kas daugiau? „Tūkstantis!“ – pasigirsta guvus balsas iš praskolinto Vilniaus savivaldybės dangoraižio.

Taip, žinoma, tai „Taip“ bosas A.Zuokas, pamiršęs, kad teisiasi su valstybe dėl milijardo, šaukia didesnę sumą: „Laikas Vyriausybei ne tik atimti, bet ir kažką duoti Lietuvos žmonėms“. Iš tikrųjų – koks Vilniaus pokeris be Vilniaus mero?

Net buvusiems liberalų vadams beviltiška aiškinti, kad jokia Vyriausybė niekam nieko negali duoti.

Vis dėlto, o gal tikrai laikas didinti minimalią algą?

Lietuvoje ji – mažiausia Baltijos šalyse. Kita vertus, ne vienoje ES valstybėje, kurioje žmonės gyvena daug turtingiau, nėra tokio daikto kaip minimali alga. Bet šiaip argumentų prieš minimalios algos didinimą nedaug. Laisvosios rinkos instituto rypavimas, kad provincijoje dėl to bankrutuos smulkieji verslai, – ir nuvalkiotas, ir silpnas. Jei jau verslas mirs dėl 100 Lt priedo porai pardavėjų, tai tas verslas ir taip vieną dieną užsilenks.

Bet prieš didinant minimalią algą reikėtų žinoti, ar mūsų ekonomika gali sau tai leisti jau dabar?

Vienintelė minimalios algos aukcione nepanorusi dalyvauti finansų ministrė I.Šimonytė sako, jog nelabai: „800 litų minimali alga buvo įvesta 2008 metais, o tuomet vidutinis darbo užmokestis buvo toks, kokio mes dar net dabar nesame pasiekę.“

Komandos draugus alaus gerti kvietęs federacijos prezidentas P.Nausėda privalo atsistatydinti 2895 (34 proc.). Žaidėjų nesuvaldęs treneris S.Borisovas turi pasitraukti 571 (7 proc.).

Tokią rinktinę reikia išvaikyti, nes daro gėdą Lietuvai 1967 (23 proc.).

Nieko nereikia bausti, nes Lietuvos ledo ritulio rinktinė blaivi geriau nežaistų 3004 (36 proc.).

23

proc.

7

proc.

Apklausoje dalyvavo 8439 žmonės

Savaitės gimtadienis –

P.Nausėdos 27-eri Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Petras Nausėda balandžio 19-ąją pirmasis išdrįso viešai padaryti tai, kas iki šiol buvo daroma visiškai slaptai.

P.Nausėda savo 27-ojo gimtadienio proga pasaulio čempionate dalyvavusią Lietuvos ledo ritulio rinktinę nusivedė į barą gerti alaus. Sako, vyrai gėrė daug geriau nei žaidė: jų nepajėgė sutramdyti nei treneris, nei čempionato organizatoriai, nei policija.

„F & L“ production

Valstybės ekonominį pajėgumą, pragyvenimo lygį rodo ne minimali, o vidutinė alga.

Bingo. Tik kas jos klausys. Jau tapo gražia tradicija, kad minimali alga didinama prieš Seimo rinkimus.

Bet iš esmės tai mažai ką keičia. Per ketverius metus kainos išauga daugiau nei kompensuoja tas priedas. Valdžia prisiduria prie „Sodros“ pajamų, pasigiria tautai, kad kažką „davė“, ir iki kitų rinkimų.

Valstybės ekonominį pajėgumą, pragyvenimo lygį rodo ne minimali, o vidutinė alga. Kuri Lietuvoje jau net 37 proc. atsilieka nuo Estijos. Skirtumas – apie 200 eurų! Bet vidutinei algai padidinti neužtenka Vyriausybės dekreto. Reikia protingos ekonominės politikos. Deficitas. Kuris auga.

Lietuva, palyginti su Estija, yra visiškai prasiskolinusi valstybė. Estijos skola, palyginti su bendruoju vidaus produktu, siekia tik 6 proc. (mažiausia ES), Lietuvos – 38,5 proc. Mūsų skola artėja prie 50 mlrd. litų. Ir tai tik pradžia. Trečiadienį Vyriausybė svarstė Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, kuriai reikia 27 mlrd. litų.

Iš kur imsim? Iš Vakarų bankų. Kiek sieks valstybės skola, kai jau pasieksim energetinę nepriklausomybę – 70, 80 ar 100 milijardų? Kaip tą skolą atiduos besitraukianti ir senstanti Lietuva? Regis, tai niekam nerūpi. Kodėl? Filosofas A.Šliogeris atsako taip: „Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais.“ Smetoninė Lietuva ne tik nepaliko skolų – dar ir mums kelios tonos aukso liko. Vartosi karste taupiausias mūsų visų laikų premjeras J.Tūbelis.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Redaktorius r.celencevicius@15min.lt

Jaunius Lingys Gen. direktoriaus pavaduotojas j.lingys@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Asta Cibienė Redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 reklama@15min.lt Platinimas platinimas@15min.lt

Leidėjas: UAB „15 minučių“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 58 94. Faks. 210 58 97. info@15min.lt

88000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

4 | Politika

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Atominės pamatai:

Diskusijos dėl MMA: liūdna ir gėda Labai gerbiu finansų ministrę I.Šimonytę. Mano nuomone, taip išmanančio savo darbą, sugebančio prisiimti už jį atsakomybę ir atsispirti populizmo pagundoms valstybės pareigūno šiame poste Lietuva per 22 metus neturėjo. Na, gal išskyrus 2001–2004 metus, kai finansų ministre dirbo dabartinė prezidentė.

Nepaisant to, šiandien, klausantis, ką I.Šimonytė kalba apie minimalios mėnesio algos didinimą, man šiek tiek liūdna ir gal net kiek gėda. Liūdna, nes I.Šimonytės argumentuose skaičiai ir aritmetinė logika yra svarbesnė už žmogaus orumą, o gėda todėl, kad finansų ministrė yra Vyriausybės narė.

Mano – Lietuvos Respublikos piliečio – Vyriausybės.

Pagrindiniai I.Šimonytės argumentai prieš minimalios algos didinimą 100, o ne 50 litų yra tokie: vidutinis darbo užmokestis dar nepasiekė 2008 metų lygio, kai minimali mėnesio alga buvo padidinta iki 800 litų. Tad padidinus pastarąją iki 900 litų, santykis tarp minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio būtų geresnis nei buvo prieš ketverius metus. Be to, pasak ministrės, būtina atsižvelgti į tai, kad minimali mėnesio alga mokama nekvalifikuočiausiai darbo jėgai ir didinant ją 100 litų viešajame sektoriuje atsirastų žmonių, kurie yra baigę aukštąjį mokslą, dirba kvalifikuotą darbą ir gauna beveik tą pačią algą kaip ir nekvalifikuoti žmonės.

Na, ir paskutinis argumentas – minimalios algos didinimas pareikalautų papildomų biudžeto lėšų.

Koks skirtumas: ar mokėti didesnį atlyginimą iš valstybės, ar pašalpas iš „Sodros“ biudžeto?

Pirmąjį finansų ministrės argumentą nuginčyti, atrodo, sunku. Bet pabandyti galima, nes mechaniškai lygindama 2008 ir 2012 metus, ministrė neatsižvelgia į pastarųjų ketverių metų pokyčius. O tie pokyčiai yra tokie, kad jei vidutinis atlyginimas tiek 2008-aisiais, tiek 2012-aisiais garantavo minimalių normalaus žmogaus poreikių tenkinimą, tai minimalaus atlyginimo reali vertė per ketverius metus pasikeitė iš esmės. Kas jau kas, o I.Šimonytė supranta, kad 670 litų „į rankas“ dabar, atsižvelgiant į pastarųjų ketverių metų maisto, komunalinių ir transporto paslaugų kainų dinamiką, yra tikrai ne ta suma, kuri leistų išgyventi.

Lietuvoje gaunančių tuos 670 litų yra daugiau nei 215 tūkstančių. Statistikos, kiek iš jų gauna kokią nors valstybės paramą, nėra, bet žinoma, kad įvairias socialines išmokas gauna kiek daugiau nei 220 tūkstančių. Nedrįsčiau teigti, kad šios dvi kategorijos tapačios, tačiau bandyčiau spėti, kad mažiausiai pusė iš 215 tūkstančių yra ir tarp 220 tūkstančių.

Finansų ministrė tikriausiai žino, ar mano spėjimas yra teisingas, tačiau net jei kiek apsirinku, trečiasis argumentas – dėl minimalios algos didinimo poveikio viešiesiems finansams – ima kelti abejonių. Koks skirtumas: ar mokėti didesnį atlyginimą iš valstybės, ar pašalpas iš „Sodros“ biudžeto? Abiejų biudžetų deficitai juk finansuojami tomis pačiomis valstybės vardu gaunamomis paskolomis.

Lieka dar antrasis ministrės argumentas – apie skirtumus tarp „nekvalifikuotų“ ir „kvalifikuotų“.

Tai yra ta vieta, dėl kurios man gėda. Nes normalioje valstybėje valytoja, slaugė ar kiemsargis, sąžiningai dirbdami, turėtų gauti algą, kuri leistų jiems išgyventi be valstybės paramos. Nepriklausomai nuo to, kiek „kvalifikuotų“ nevykėlių pasirinko darbą viešajame sektoriuje.

Naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, nors ir sunkiai, bet juda į priekį.

Vyriausybė už uždarų durų jau svarsto VAE verslo planą, nors iki šiol nėra atsakymų į pagrindinius klausimus. „Hitachi, Ltd.“ viceprezidentas Masaharu Hanyu (kairėje) dėkingas Lietuvos premjerui A.Kubiliui už užsakymą.

T.Lukšio/BFL nuotr.

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt Būsima elektros kaina, milijardinių investicijų šaltiniai, net projekto dalyviai – neatsakytų klausimų sąrašas nėra trumpas. Tik pastaruoju metu, Vyriausybei ir „Hitachi“ parafavus koncesijos (teisės teikti tam tikras viešąsias paslaugas) sutarties projektą, kyla daugiau diskusijų viešojoje erdvėje. Tiesa, garsiau vis dar skamba politikų ginčai, o ne specialistų argumentai. „15min“ tęsia straipsnių ciklą apie įvairius šio projekto aspektus.

Galimybės nestatyti nesvarstė „Istorinis VAE koncesijos parafavimas – tai kelias į pigiausią elektrą, pigesnę negu vėjo jėgainių, biokuro ar dujų deginimu gaunama elektra“, – kovo 30-ąją, kai Vyriausybės ir „Hitachi“ atstovai padėjo parašus ant sutarties projekto, savo „Twitter“ paskyroje parašė premjeras Andrius Kubilius. Jis džiaugėsi, kad atveriamos durys didžiausiai visų laikų investicijai Lietuvoje, kuri turėtų užtikrinti šalies energetikos saugumą ir nepriklausomybę nuo Rusijos.

Viltys suprantamos. Uždarę Ignalinos atominę elektrinę (IAE), tapome labiausiai Europos Sąjungoje priklausomi nuo importuojamos elektros energijos. Perkame 65 proc. elektros energijos ir 80 proc. žaliavos. Pagal pasaulinius standartus, šalis nėra saugi, jei importuoja

Bulgarai nerizikuos Bulgarija, kaip ir Lietuva, uždariusi sovietmečiu pastatytą atominę elektrinę, taip pat ruošėsi statyti naują atominę jėgainę. Tačiau bulgarai, vadovaudamiesi ekonominiais skaičiavimais, prieš kelias savaites atsisakė savo planų.

Premjero Boiko Borisovo žodžiais, šalis negali finansuoti su Rusija vykdomo projekto ir ateities kartoms užkrauti paskolų apmokėjimo naštos. Banko HSBC skaičiavimu, galutinė projekto kaina gali išaugti daugiau nei dukart – nuo 4 mlrd. iki mažiausiai 10 mlrd. eurų.

daugiau nei 10–15 proc. resursų. Už elektros energiją ir dujas, reikalingas jai gaminti, kasmet išleidžiame bent po 2 mlrd. Lt, – trečdalį planuojamų Lietuvos investicijų į naują jėgainę.

Valdžia tikina, kad visuomenė jos siekius palaiko. Vartant spalvingą įmonės lankstinuką į akis lenda vienas už kitą

didesni skaičiai ir tvirtinimas, kad „visuomenė remia branduolinės energetikos plėtrą“. 58 proc. visuomenės mano, kad branduolinė energetika naudinga šaliai, 68 proc. studentų tikisi, kad VAE įdarbins daug kvalifikuotų specialistų, 63 proc. verslininkų ir vadybininkų įžvelgia VAE naudą verslui, 88 proc.

Visagino gyventojų remia VAE statybą, 60 proc. mokslininkų mano, jog Japonijos koncerno „Hitachi“ dalyvavimas užtikrins, kad projektas bus baigtas laiku, 66 proc. aplinkinių rajonų (Visagino, Ignalinos, Zarasų) remia atominės statybą. Skaičiai nurašyti iš pernykštės „Spinter“ apklausos, tik nenurodyta, kieno užsakymu ji buvo atlikta.

Rengiantis VAE statybai atlikta 30 paruošiamųjų projektų, daugiausia – įvairios analizės (poveikio aplinkai, radiacinio poveikio, seisminė geologinė, siūlomų statybų aikštelių, infrastruktūros).

Tačiau, anot aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“ atstovo Lino Vainiaus, pritrūko svarbiausių tyrimų, pavyzdžiui, nebuvo analizuojamas vadinamasis nulinis variantas (jei AE nebūtų statoma).

Jis taip pat išgirdo, kad radioaktyvių atliekų tvarkymas nėra projekto dalis – to bus imtasi po poros dešimtmečių.

Milijardas be galutinio sutarimo Vyriausybėje jau pradėti svarstyti su VAE statyba greta nebeveikiančios IAE susiję dokumentai. Ministrų kabinetui teks apsispręsti dėl koncesijos

15min.lt – antras naujienų Bendrovės „Gemius“ interneto rinkos tyrimo „gemiusAudience“ duomenimis, kovo mėnesį naujienų portalas 15min.lt įsitvirtino antroje populiariausių Lietuvos interneto svetainių sąrašo vietoje.

Portale 15min.lt kovą apsilankė 835 tūkst. realių lankytojų – tai 9 tūkst. daugiau nei vasario mėnesį. Portalo mobilioji versija m.15min.lt kovo mėnesį

turėjo beveik 124 tūkst. realių lankytojų – palyginti su kitų naujienų portalų mobiliosiomis versijomis, m.15min.lt lankytojų skaičius per kovą ūgtelėjo

labiausiai. 15min.lt lankytojai kovo mėnesį skaitė naujienas ir žiūrėjo galerijas vidutiniškai 2 val. ir 35 min. Populiariausių naujienų portalų lyderiu kovo mėnesį išliko rinkos senbuvis Delfi.lt.

2008 m. rugpjūtį startavęs naujienų portalas 15min.lt iškart ėmė itin sparčiai kilti tarp skaitomiausių interneto svetainių. 2010 m. kovą jis pakilo į 9-ą vietą, balandį atsidūrė tarp 7-ių

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

iš spėlionių ir prognozių Vyriausybė tikina, kad atomo priešininkai neatspindi didžiosios visuomenės dalies nuomonės.

A.Ufarto/BFL nuotr.

Milžiniška nauda?

Jėgainė turėtų būti pastatyta iki 2020–2022-ųjų. Jos eksploatavimas planuojamas 60 metų, vėliau mažiausiai 10 metų užtruks uždarymas. VAE atstovų teigimu, per savo veiklos laiką jėgainė duos papildomos naudos visiems mokesčių mokėtojams, į biudžetą mokėdama mokesčius ir 400 mln. Lt dividendų (tiesa, tik atidavus paskolas už statybas – apie 2039 m.). Prognozuojamos įplaukos į biudžetą – 5 mlrd. Lt. Skaičiuojant dabartinėmis kainomis, VAE esą sukurs maždaug 30 mlrd. Lt bendrojo vidaus produkto.

Tiesa,VAE vadovas Rimantas Vaitkus dar prieš pusmetį pripažino: jėgainė dirbs nepelningai. Pagaminta elektra savininkams bus atiduota už savikainą pagal iš anksto sutartas proporcijas, o šie galės ją naudoti patys arba parduoti.

Anot S.Baltuškos, projektas atneš mažiausiai 11 mlrd. Lt tiesioginių užsienio investicijų.

Premjeras A.Kubilius tikina, kad vien statybos metu vietos verslas gali tikėtis per 4 mlrd. Lt užsakymų darbams, medžiagoms ir įrangai. Tuo metu regione esą būtų sukurta iki 6 tūkst. darbo vietų.

sutarties, verslo plano, Finansų ministerijos išvados dėl sutarties ir finansinės projekto rizikos, įvairių įstatymų projektų. Jei Seimas palaimins koncesijos sutartį, ją planuojama pasirašyti iki birželio 28 dienos.

Po to laukia apie 30 mėnesių truksiantys ir maždaug 283 mln. eurų (980 mln. Lt) kainuosiantys projektavimo darbai.

„Nekorektiška kalbėti apie elektros kainą, kuri bus po 10 metų. Kainą nulemia rinka.“

Dabartiniais skaičiavimais, VAE kainuos apie 17 mlrd. Lt, o galutinė kaina paaiškės tik įsteigus bendrą įmonę, taigi po trejų metų. Mūsų šalis pasiryžusi projektui skirti 5–6 mlrd. Lt, kuriuos teks skolintis. Valstybės skola jau artėja prie 50 mlrd. Lt, tad šie skaičiai atrodo įspūdingai. VAE atstovai ramina, kad šios išlaidos netaps valstybės skola, mat daugiau nei pusę sumos ketinama skolintis, pavyzdžiui, iš Japonijos ar JAV bankų, o likusią dalį planuojama finansuoti iš uždirbtų lėšų. Energetikos ministerija skaičiuoja, kad paskolų metinės palūkanos sieks 5–8 proc., grąžinant jas per 18 metų. Garantijų dėl galimų gauti paskolų kol kas nėra. Verslo plane numatyta, jog gali būti pritraukta ir privačių įmonių ar gyventojų lėšų.

Vėliau būtų skelbiamas naujos AE statybos rangovo konkursas. Tik pasirašius sutartį su juo bei projekto šalims sutarus dėl finansinių įsipareigojimų, būtų pasirašomas galutinis investuotojų įsipareigojimas – ne vėliau kaip 2015 m. kovo 31 d.

Iki tol procesas gali būti nutrauktas, jei kuri nors iš pagrindinių šalių atsisakytų dalyvauti ar atsitiktų kitas nenumatytas atvejis. Mums tektų iš „Hitachi“ ir kitų projekto partnerių išpirkti jų investicijas.

L.Vainius stebisi tokia veiksmų seka – galutinis sprendimas dėl VAE bus priimtas tik 2015-aisiais, kai jau bus investuota kone milijardas litų į parengiamuosius darbus (kelius ir pan.).

Kiek vis dėlto kainuos elektra?

Kol kas neaiškus visuomenei bene svarbiausias skaičius – kiek teks mokėti už elektrą, kol vyks amžiaus statybos ir kai naujoji jėgainė pradės veikti.

Pagal Lietuvos derybinę poziciją, ji turėtų siekti 17–25 ct/kWh (7–10 ct būtų gamybos sąnaudos, likusios dalies reikėtų paskoloms grąžinti), ilgainiui ji turėtų mažėti. Dujomis kūrenamo naujo Elektrėnų elektrinės bloko pagamintos elektros kaina – maždaug 35 ct/kWh, vėjo jėgainių nustatytas supirkimo tarifas – 28–37 ct/kWh, o biomasės elektrinių – 37–50 ct/kWh. Tačiau viešojoje erdvėje skamba nemažai skepsio. Antai Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas

S.Baltuška:

portalas Lietuvoje lankomiausių svetainių šalyje. Tų pačių metų liepą jis pakilo dar laipteliu į viršų – iki 6-osios vietos, o nuo 2010 rugsėjo 15min.lt įkopė į lankomiausių interneto naujienų svetainių Lietuvoje penketuką. Šių metų vasario mėnesį jis buvo trečioje skaitomiausių portalų vietoje, o kovą pakilo į antrąją.

Kitos tyrimų bendrovės, TNS LT, tyrimai rodo, jog puikiai sekasi ir savaitraščiui

„15min“ – šiuo metu jis yra skaitomiausias vilniečių bei kauniečių ir antras pagal populiarumą Klaipėdos laikraštis. Nacionaliniu mastu savaitraštis „15min“ yra trečias pagal populiarumą.

Naujienų portalą 15min.lt valdanti UAB „15 min“, kaip ir UAB „15 minučių“, leidžianti savaitraštį „15 min“, priklauso vienam didžiausių Europoje žiniasklaidos koncernų „Schibsted ASA“.

Nagevičius tvirtina, kad naujos jėgainės gaminama elektros energija bus nekonkurencinga ir turės būti dotuojama. Jis siūlo atsižvelgti į tai, kad VAE bus statoma už skolintas lėšas, kurias teks grąžinti ir dar mokėti palūkanas, taip pat reikia turėti galvoje nuosavo kapitalo sąnaudas, reaktorių galios išnaudojimo koeficientą, galimą statybos brangimą ir gamybos sąnaudų augimą, lėšas atliekų kapavietei įrengti. M.Nagevičius prognozuoja, kad VAE pagamintos elektros vidutinė rinkos kaina iš pradžių turėtų siekti 35–40 ct/kWh. Pernai paskelbtomis Danijos energetikos agentūros „Nordpool“ rinkos prognozėmis,

elektros kaina 2025-aisiais turėtų siekti 18 ct/kWh. VAE išorinių reikalų direktorius Sigitas Baltuška stebisi diskusijomis dėl būsimos elektros kainos: „Debatai žiniasklaidoje nėra korektiški, nekorektiška kalbėti apie elektros kainą, kuri bus po 10 metų.

Kainą nulemia rinka.“ Energetikos ministras Arvydas Sekmokas anksčiau yra optimistiškai pareiškęs, kad VAE gaminama elektros energija bus pigesnė, nei dabar parduodama rinkoje. Tačiau „Hitachi-GE Nuclear Energy“ valdybos pirmininkas Shozo Saito neskubėjo dalyti tokių pažadų: nors atominė energetika yra konkurencinga, jai įtakos turi daug sąlygų.

Komentaras

6 | Visuomenė

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Sentimentus Vilniui malšina pigios cigaretės Lvove Daumantas Mikučionis redakcija@15min.lt

Lenkų turistų upės senka?

Jos didenybė Kasos Operacija

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Milisekundė, kaip supratau viešnagės Niujorke metu, yra laiko tarpas nuo tada, kai praeivis įkiša galvą į bet kurią užeigą, iki tada, kai tos užeigos personalas jam pasiūlo paslaugą ar prekę. „Stalelį dviems?!“ – žiebia į mane bandomasis šūvis vos tik pravėrus bet kurios Niujorko užeigos duris. Bet kurios! Picerijos, šokoladinės, „hamburgerinės“ ar prabangaus restorano! „Kuo galėčiau padėti?“ – ant slenksčio pasitinka ir drabužių pardavėjai. Tai – išgyvenimo įgūdžiai čionykštėje aptarnavimo sferoje! Niujorke, kur daug kas yra „pasaulio bamba“, toks pat yra ir mažmeninis sektorius, ir aptarnavimo sritis.

Nors atrodo, kad turtingame dangoraižių, pinigų ir žmonių prikištame mieste bepigu aptarnauti be perstojo plūstančius klientus, iš tikrųjų konkurencija čia irgi aukščiausio lygio, distancija iki kliento piniginės trumpa, o prizas – jos didenybė Kasos Operacija! Ji yra esmių esmė – iš čia prasideda darbuotojo alga (ir premija) mėnesio pabaigoje, savininko gebėjimas sumokėti nuomą už patalpas ir įmonės akcijų kaina biržoje („Apple“ sugebėjo parduoti man Ipad‘ą per 3 minutes ir 8 sekundes!). Kasos Operacijos svarbą supranta ir greito kinų maisto užeigos savininkas, tiesdamas paragauti saldžiarūgščio viščiuko praeinantiems „taikiniams“, ir marmuru tviskantis brangiausias pasaulio „univermagas“ „Bloomingdales“, siūlantis 10 proc. nuolaidas užsieniečiams.

Kitas dalykas – amžinoji mažmenos malda „klientas visada teisus“. Čia kasdien jauti, kad tai nėra tik tuščias posakis. Neslėpsiu – dėl didžiulių apsukų dažniausiai nukenčia asmeniškumas, ir paprastai jautiesi taip, kaip yra – vienas iš milijono klientų.

Bet ir tas vienas, jei tik pasiskųs, visada be jokių ginčų ar kalbų bus pamalonintas iš naujo padaryta kava, iš naujo iškeptu omletu ar papildytu užtepu prie legendinių Niujorko „baronkų“ (bagels).

Amžinoji mažmenos malda „klientas visada teisus“. Čia kasdien jauti, kad tai nėra tik tuščias posakis.

Ir tuomet yra Lietuva. Maža mūsų šalis su nykstančiais 3 milijonais, ir jų lėtai augančia perkamąja galia. Amžina verslininkų (neišskiriu ir savęs) nuoskauda dėl mažos rinkos. Nereikliais algoms darbuotojais ir nereikliais aptarnavimui klientais.

Lyg užburtame rate sukasi nepatenkinti pardavėjai (nes maža alga) ir nesužavėti, bet nesiskundžiantys klientai – jų irgi maža alga, dėl to jie supranta, kodėl ne itin uolūs pardavėjai. Prie viso to pridėkime mūsų lėtą ir nuolankų baltišką mentalitetą ir vis dar gajų supratimą, kad siekti pelno (= Kasos Operacijos) yra kažkas žemo ir morališkai neįkvepiančio. Gauname tokią tipišką Lietuvos mažmenos vaizdelių mozaiką, kurioje – ir nežinantis, ką tiksliai parduoda, bandelių kepėjas, ir klaidą pripažinti bijanti picerijos padavėja, ir smerkiamai vertinanti prabangios drabužių parduotuvės konsultantė.

Ko galime pasimokyti aptarnavimo ir pardavimo srityje iš vis dar lyderiaujančios pasaulyje JAV? Nepaisant jų žmonių genomo pranašumo (tai juk šalis, kurios gyventojų daugumą sudaro nuotykių ir galimybių ieškotojai ar jų palikuonys!), kurį sunku būtų įgyti ar nukopijuoti, labiausiai norėtųsi, kad mūsų mažmeninio sektoriaus dalyviai suvoktų ryšį tarp savo (dažnai dar neegzistuojančio) „kuo galėčiau padėti?“ ir savo galimybės gauti didesnę algą arba pelną. Labai laukiu laiko, kai tas suvokimas užtruks niujorkietišką milisekundę.

Turistai iš Lenkijos ima pamiršti kelius į Lietuvą, tvirtina abiejose šalyse dirbantys verslininkai.

Statistika rodo ką kita – turizmo centrus lankančių kaimynų vis daugėja. Tačiau lenkų turistai ne tokie laukiami, kaip rusų ar baltarusių.

Prieš kelias dienas Lenkijos savaitraštis „Przeglad“ pranešė, kad lenkų turistų susidomėjimas Lietuva sumažėjo.

Tai esą galėjo nulemti ir pastaraisiais metais įtempti abiejų valstybių santykiai dėl skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties: švietimo, pavardžių rašybos, dvikalbių gatvių lentelių, nekilnojamojo turto grąžinimo.

Ilgąjį savaitgalį Lietuva nedomina Turizmo biuro „Bezkresy“ vadovas Waldemaras Laweckis savaitraščiui teigė, kad šiemet nebejaučiamas lenkų noras gegužės pradžioje apsilankyti Lietuvoje.

Gegužės 1-ąją kaimynai švenčia Darbo dieną, o gegužės 3-iąją – Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos, priimtos 1791 m., dieną. Abi šventės yra ne darbo dienos. Lenkai mėgsta tarp jų pasiimti keletą dienų atostogų ir pratęsti poilsį iki savaitės, kartu pasinaudoti proga apsilankyti kaimyninėse šalyse.

Bet šiemet, anot W.Laweckio, susidomėjimas ekskursijomis į Lietuvą per artėjantį ilgąjį savaitgalį išblėso. „Prieš metus išsiunčiau keturis pilnus autobusus, o dabar nebus nė vieno“, – BNS citavo jo skundą savaitraščiui.

Skaičiai rodo augimą „15min“ pašnekovai, turintys galimybę vienaip ar kitaip stebėti lenkų turistų srautą ir jų įspūdžius, dalijosi įvairiomis įžvalgomis. Vieni įsitikinę, kad jų srautas slūgsta ar bent jau išlieka tokio paties lygio, nors bendras turistų skaičius po truputį didėja, kiti, priešingai, tikino, kad svečių susidomėjimas Lietuva nemąžta. Tiesa, kalbintieji pripažino, kad kol kas anksti daryti išvadas, – tikrąją situaciją parodys gegužės pradžia.

Rusai ir baltarusiai atveža daugiau pinigų Lazdijų rajono gyventoja Albina Ramanauskienė, lydinti turistus kaip gidė, nenorėjo sutikti, kad lenkų keliautojų mažėja. „Ir lenkai, ir vokiečiai plūsta. Dažnai važiuojame į Lenkiją apsipirkti ir matome pilnus dviaukščius autobusus. Lenkai važiuoja į Druskininkus, kurie iš lenkų ir rusų gyvena“, – „15min“ pasakojo ji.

valstybių. Ir iš Lenkijos daug, nors yra šioks toks mažėjimas. Gal iš dalies taip yra dėl pastarųjų metų politikos?

Mūsų kompanijos, grįžusios iš turizmo parodos Lenkijoje, pasakojo, kad ne vienas žmogus, priėjęs prie stendo ir pamatęs Druskininkų ar Lietuvos pavadinimą, klausė: tai kodėl nemylite mūsų?“ – pasakojo R.Malinauskas.

Šiuos žodžius patvirtino Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, nors ir pripažino, kad žmonių iš Lenkijos srautas kiek nuslūgo. Tačiau restoranuose jiems iki šiol ruošiamos specialios programos su lenkiškais akcentais – maistu, muzika, šokiais.

Anot jo, lenkų turistai išties neatneša daug pajamų. Iš Rusijos ir Baltarusijos ne tik atvyksta turtingesni žmonės, bet ir jų nuolat daugėja.

„Kad viešbučiai ir gydyklos pilni, nesakyčiau, nes svečių dar tikrai nėra per daug. Jų sulaukiame iš įvairių

J.Bortkevičius: „Lenkų turistų kainų politika – kuo daugiau gauti už dyką.“ Vilniaus turizmo informacijos centro statistika minėto W.Laweckio žodžius paneigia. Per pirmus tris šių metų mėnesius jo padaliniuose apsilankė 835 turistai iš Lenkijos. Pernai jų suskaičiuota 634, užpernai – 491. Kitaip tariant, 2011-aisiais lenkų keliautojų padaugėjo 41 proc., šiemet – 24 proc. Tiesa, bendras į sostinės turizmo informacijos centrus užsukusių turistų skaičius ūgtelėjo dar labiau (atitinkamai 46 proc. ir 35 proc.). „Realią situaciją parodys artėjantis ilgasis savaitgalis“, – teigė Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė.

Ji abejojo, ar politika turistams turi didelės įtakos. Lietuva lenkams yra piligriminio turizmo vieta. Kita vertus, tai gali reikšti, kad žmonėms svarbu čia atvažiuoti bent kartą, o grįžti, priešingai

Vilnius vyresnio amžiaus lenkams yra piligriminio turizmo vieta. Bet Lenkijos jaunimo toks turizmas nevilioja.

J.Kalinsko nuotr.

Be to, šie poilsiautojai – solidesni, atsivežantys šeimas, tad kelia mažiau problemų. O iš Lenkijos atvažiavę jaunuoliai ne visada būna geranoriškai nusiteikę ir kartais, mero žodžiais, „mėgsta zbitkų pakrėsti“.

nei į Turkijos kurortus, Paryžių ar panašias vietas, nebūtina.

Agentūros „Visit Lithuania“ atvykstamojo turizmo vadovas Justinas Bortkevičius taip pat nepastebi lenkų turistų sumažėjimo. Vien artimiausiu metu ketina atvykti kelios grupės. Tiesa, jis užsiminė, kad jei anksčiau gegužės pradžioje viešbučių kambariai būdavo užimti šimtu procentų, šiemet dar yra laisvų vietų.

Veržiasi į Lvovą Verslininkas Vytenis Urba, dažnai dalyvaujantis mugėse Lenkijoje, girdi, kad vis daugiau lenkų keliauja į Lvovą Ukrainoje. Juos vilioja ne tik sutvarkytas miestas, bet ir žemos cigarečių, alkoholio, maisto produktų kainos, taip pat – sentimentai.

Nostalgija lenkus vilioja ir į Vilnių, kartu jie aplanko Trakus, pajūrį, Kryžių kalną, bet kitais privalumais mūsų šalis pasigirti negali.

Apsipirkti pas mus neapsimoka, pigių viešbučių trūksta. Galbūt todėl tarp šių turistų dominuoja vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimas Lietuvą dažniausiai aplenkia.

Lenkas – taupus turistas Visi „15min“ pašnekovai pažymėjo, kad lenkų turistams svarbu pernelyg neišlaidauti, juolab kad ir jie jau pajuto krizės padarinius. „Lenkijos turistas – taupus turistas, nelabai išlaidaujantis suvenyrams, suplanuojantis kuklesnį kelionės biudžetą“, – sakė J.Beniulienė.

Jai pritarė ir J.Bortkevičius: „Jų kainų politika – kuo daugiau gauti už dyką.

Derybiniai įgūdžiai tokie, kad – negaliu sakyti, jog nureketuoja, bet kainą pasidaro.“ Kaziuko mugę organizuojantis V.Urba pasakojo, kad į šį renginį lenkai ir šiemet traukė pilnais autobusais. Tomis dienomis vietos nakvynės namuose ir nebrangiuose viešbučiuose buvo išgraibstytos. „Nuolat dalyvaujame mugėse, literatūros nuvežame, reklamuojame Vilnių, kiek tik galime. Lenkijoje mus mielai priima, bet jiems prisišaukti kažkokio kabliuko reikia. Reklamą platinti, pigų poilsį siūlyti – gal kaimo turizmą akcentuoti, bet tai jų irgi nelabai domina. Būtina jaunimą traukti. Veteranai tuoj išeis iš rikiuotės, ir viskas“, – įspėjo V.Urba.

Visuomenė | 7

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Bedarbiai nenori darbo

pašalpą, kompensaciją už šildymą. Kai kurie dirba padienius darbus, turi savo žemės, gyvulių, kiti gauna atlyginimus „vokeliuose“.

Išskirtinių profesijų, kurių bedarbiai vengtų, nėra. Kai kuriems tiesiog trūksta motyvacijos dirbti. Vien per pirmus du šių metų mėnesius siūlomo darbo ar dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse atsisakė, todėl buvo išregistruoti 7744 bedarbiai.

iš savo darbuotojų ne kartą girdėjo, kaip bedarbiai teisinasi, esą jie netinka darbui. Vieni pas darbdavį nueina išgėrę arba pagirioti.

Kartais ateina su mažu vaiku ir pareiškia, kad dirbti tai norėtų, bet vaikas dažnai serga. Kiti vos atėję klausia: „Kiek duosit algos?“ Treti, gavę rekomendaciją įsidarbinti, staiga suserga ir pasiima nedarbingumo pažymėjimus.

Viena moteris darbo pokalbyje rėžė: „Nieko nemoku. Tik parašyta (gyvenimo aprašyme, – aut. past.) buvo, kad dirbau sekretore, bet iš tikro tai nieko man panašaus dirbti nereikėjo. O be to, aš nelabai moku dirbti kompiuteriu.“ „Sekretorė“ net pasistengė trijuose žodžiuose padaryti 10 klaidų.

Kristina Jablonskienė, UAB „Topo technika“ Klaipėdos skyriaus personalo vadovė, teigia, kad pasitaiko, kai žmogus atsiunčia CV, atvyksta į pokalbį, tačiau iš karto tampa akivaizdu, kad darbas jo nedomina. „Pokalbio pabaigoje paprastai žmogus pasisako, kad siuntė CV ir atvyko tik todėl, kad reikės atsiskaityti darbo biržoje – kaip jis savarankiškai ieškojo darbo, į kiek ir kokių pokalbių nuėjo“, – pasakoja darbdavė.

UAB „Top Clean“ per darbo biržą ieško darbuotojų Vilniuje. Personalo vadybininkė Gitana Masiliauskienė pastebi: „Būna, kad žmonės ateina siųsti darbo biržos tik „atsižymėti“ ir nelabai nori darbo, be to, matyti, kad turi nelegalų darbą ar kitas pajamas. Dažnai siūlome darbą 0,5 etato, nes tokia mūsų darbo specifika, tad daugeliui bedarbių neapsimoka dirbti. O tie, kurie gauna kompensaciją už šildymą, net už visą etatą neina dirbti.“

Kaip išvengti darbo?

Zita Naruševičienė, Marijampolės teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja,

Stengėsi pasirodyti kvailesnė Greta iš Panevėžio prieš trejus metus baigė dabartinį Lietuvos edukologijos

Bedarbis austras, nenorėdamas būti pripažintas tinkamu dirbti, nusipjovė koją. Lietuviai tokioms baisybėms dar nesiryžta, bet išsisukti nuo darbo irgi moka.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt Žmogus, užsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje bedarbiu ir negavęs darbo, atitinkančio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, turi teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką. O be pateisinamų priežasčių atsisakęs jam siūlomo darbo ar apskritai neatvykęs į darbo pokalbį, praranda išmoką.

Oficialūs bedarbiai, bandydami išsaugoti išmokas, bet išvengti darbo, dažniausiai spekuliuoja savo sveikata ir netinkamumu pasiūlytam darbui. „Jei asmuo mano, kad siūlomas darbas arba darbo krūvis jam per sudėtingas, tačiau darbo biržos specialistai negali šių aplinkybių tinkamai įvertinti, jis turi pristatyti kompetentingų institucijų išduotas pažymas apie jam tinkamą darbą“, – teigia Inga Balnanosienė, Kauno teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja.

Simuliuoja tūkstančiai Šiaulių teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Karolina Kleinotaitė-Gorodničenko pastebi, kad dažniausiai bedarbiai atsisako darbo dėl sveikatos problemų, kurios net nėra įrodomos neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduota išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Taip pat skundžiamasi, kad nėra kam prižiūrėti vaikų. Bedarbių neretai netenkina ir darbo užmokestis, mat jie gauna didesnę socialinę

Bijo keisti gyvenimą

Marius Daugelavičius, psichologas

„Žmogus dažnai užima aukos poziciją: aš pats nieko negaliu, nieko nesugebu, man nepavyksta. Taip asmuo nusiima atsakomybę už savo gyvenimą – jūs manimi rūpinkitės, man duokite darbą, suteikite geras sąlygas.“

Skaičius

7744 Tiek bedarbių per pirmus du šių metų mėnesius atsisakė siūlomo darbo.

universitetą ir užsiregistravo darbo biržoje. Mergina pabrėžė, kad labai nenori dirbti mokykloje, tačiau buvo siunčiama į pokalbius dėl mokytojos darbo. Kad jo negautų, Greta stengėsi atrodyti kvailesnė, nei yra, neslėpė, kad nelabai myli vaikus, kalbėjo atsainiai, tiksliau, į klausimus apskritai beveik neatsakinėjo.

Vilniečiui Artūrui, dabar dirbančiam gerai mokamą darbą, irgi kadaise teko užsiregistruoti darbo biržoje, kad išvengtų privalomo socialinio draudimo mokesčio – 72 Lt/mėn. „Darbo biržoje yra nerašyta taisyklė – reikia sakyti, kad neturi pakankamos darbo patirties ar pan., nes rėžti, jog tavęs netenkina siūlomas atlyginimas, negali – bedarbis kad ir veltui, pagal jų supratimą, gali dirbti“, – atvirauja jaunas vyras.

Bedarbių armija 2012 m. kovo 29 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo užregistruota 244 tūkst. bedarbių. Jie sudarė 11,8 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. Palyginti su praėjusių metų kovu, registruotų bedarbių sumažėjo 62,3 tūkst., tačiau, palyginti su 2011 metų rudeniu, šalyje padaugėjo 30 tūkst. registruotų bedarbių.

8 | Miestai

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

ALYTUS Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Paklauskite tikro alytiškio, iš kur jis kilęs, ir išgirsite: iš AlYtaus, o ne AlytaUs, nors šiaip dzūkai kirčiuoja labai taisyklingai. Alytiškiai ne tik kalba, bet ir gyvena savaip.

pramonės

Nuo Alytaus piliakalnio atsiveria nuostabūs vaizdai.

T.Urbelionio (BFL) nuotr.

Sovietmečiu pramonės miestu buvusi Dzūkijos sostinė išmoko apsieiti ir be didžiųjų gamyklų.

Kaip Alytus gyveno vakar, ant kieno pečių miestas laikosi šiandien ir kaip jis atrodys rytoj, aiškinasi savaitraštis „15min“.

Mažai uždirbo, daug vogė Sovietinės valdžios sprendimu Dzūkijos sostinė buvo tapusi pramonės centru. Ir garsėjo verslumu. Prieš daugiau nei du dešimtmečius miestas klestėjo. Kadangi nebuvo jokios konkurencijos, svarbiausia buvo visko prigaminti, o po to – partempti namo. Gamyklų darbininkai tempė ir patys pardavinėjo savo gaminius aplinkiniams.

Vogdamas ne vienas taip prasigyveno, kad statėsi namus.

Vidutinio amžiaus alytiškė pasakoja, kaip ji dirbo dabar jau neveikiančiame Mėsos kombinate: „Moterys apsivilkdavo nėščiųjų sukneles, vyrai – plačius drabužius, ir į darbą visi važiuodavo autobusu sėdėdami. Po darbo dešromis apsivynioję kūnus jau važiuodavo stovėdami – autobusas pilnutėlis, ir nė vieno žmogaus sėdinčio. Visi žinojo, kodėl niekas nesėdi, ir juokdavosi iš to.“ Pensininkas Antanas, dirbęs „Snaigėje“, su malonumu prisimena laikus, „kai dirbo šaldytuvuose“. „Vieną šaldytuvą parduodi kaip planą, o du dalimis pasidarai sau“, – mindžikuodamas prie savo namų pasakoja vyras.

Rinkos ekonomika greitai viską pakeitė. Daug didžiųjų Alytaus įmonių apskritai bankrutavo. Nebeliko beveik visko, dėl ko Alytus ir buvo pastatytas. Bet alytiškiai išmoko gyventi ir be pramonės, kuri išlaikė kone kiekvieną šeimą.

Dabar Alytus – šeštas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, kuriame gyvena apie 64 000 žmonių.

Alytus Alytus yra Pietų Lietuvos ekonominis, politinis ir kultūrinis centras.

Gyvenvietėje žmonės pradėjo kurtis dar pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo.

Kas gera – greitai užmirštama „1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją stovėjau Baltijos kelyje, veikiau Sąjūdyje, nuo pirmos kadencijos esu savivaldybės tarybos narys, – pasakoja Alytaus meras Feliksas Džiautas. – Tai štai: mūsų taryba tuomet išleido tokią knygelę „Kaip aš įsivaizduoju Alytų po dešimties metų“. Ko mes ten neprirašėme! Žmonės šypsosi, visi turi gerus darbus, daug kultūros įstaigų, parkų, alėjų – žodžiu, klestintis miestas.“ Anot mero, po dvidešimties metų kai kas

D.Kurtinaitis: „Miestas vystėsi kaip pramonės, tačiau šioje vietoje dėčiau daugtaškį – pramonės nebeliko, liko tik verslas.“

ir pildosi: „Sporto bazių ir kultūros įstaigų tinklas geras, viešosios erdvės tvarkomos.

Ir aplinka kaip pasikeitė – seniau neturėjome tokių prekybos centrų. Pavyzdžiui, kai Alytuje „Media“ parduotuvę atidarė, važiavo giminės iš Prienų kaip į muziejų pasižiūrėti. Arba kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais atvyko pirmosios užsieniečių delegacijos, stebėjomės, ką jie pasakojo, ypač apie švietimo ir socialinę sritį. Dabar daugumą tų paslaugų mes patys teikiame.

Apie tai, jog blogai gyvena, labiausiai rėkia tie, kurie buvo ta medvilne ar dešromis apsikaišioję. Jeigu žmogus sako, kad jam buvo geriau sovietmečiu, gal taip ir buvo, bet prisiminkime, kaip stovėdavome eilėje prie kokių dešrelių, o apelsiną gaudavome išvis kartą per metus. To nebereikia laukti.

Tik kas gera – greitai užmirštama.“ Išgyvenęs verslas atsigauna „Alytus daugeliui vis dar siejasi su pramone, verslu, problemomis, su kuriomis susidūrė didžioji pramonė, bet, kita vertus, Alytus – tai ir rašytojai Anzelmas Matutis, Jurgis Kunčinas, tai miestas, pernai pelnęs sportiškiausio Lietuvoje miesto vardą, – apie savo miestą kalba F.Džiautas. – Laisvosios rinkos instituto tyrimas skelbia, kad Alytus pernai užėmė trečią vietą pagal socialinius rodiklius dėl gyvenimo kokybės. Gavome nominaciją ir už jaunimo pilietiškumo ugdymą. Tačiau žmogus, čia gyvenantis, mato daugiau problemų nei gerų dalykų.“ Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė Aldona Dalia Matukienė sako, kad miesto įmonės gyvena įvairiai: „Tie, kurie turi parduotuvių, po truputį atsigauna po nuosmukio. Jie suprato žaidimo su didžiaisiais prekybos tinklais taisykles. Yra nemažai kuriančių naujas verslo įmones, tam padeda verslo krepšelių sistema, kredito unijų teikiamos lengvatinės paskolos.

Mieste sutvarkytos pramoninės zonos, Kepyklos gatvėje prekybos miestelis susibūrė į kooperacinę sistemą ir sprendžia tam tikros verslo grupės klausimus, viena kita

Miesto vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1377 metais, taigi Alytus šiemet švenčia 635-ąjį gimtadienį.

Alytus yra suskirstytas į pirmąjį ir antrąjį Alytų.

Alytaus miesto savivaldybėje dabar gyvena 64 118 gyventojų.

2010 m. Alytus gavo Europos Tarybos garbės ženklą, 2006 m. – Garbės vėliavą, 2005 m. – Europos diplomą.

gamybinė įmonė imasi renovacijos ir kuria naujus produktus. Įmonės po truputį plečiasi ar bent optimizavo savo veiklą. Pamažu atsigauna statybų sektorius.“ „Alytui kaip kraujas reikalingos investicijos, todėl jis ir pristatomas kaip pramoninis. Miestas vystėsi kaip pramonės, tačiau šioje vietoje dėčiau daugtaškį – pramonės nebeliko, liko tik verslas“, – teigia Alytaus vicemeras Dobilas Kurtinaitis. Jo manymu, tos įmonės, kurios išgyveno Rusijos finansų krizę ir dabartinę, galėtų ištverti bet ką.

Vicemeras iš visų išskiria mašinų gamyklą „Astrą“, gaminančią metalines talpas alui, vynui, atominei elektrinei ir šilumos tinklams. Talpos eksportuojamos į Čekiją, Belgiją, Prancūziją, Italiją, Ukrainą. Šią gamyklą mini ir A.D.Matukienė.

Bendrovė „Traidenis“ gamina statines kanalizacijai ir nuotekoms. Išliko ir šaldytuvų gamintoja „Snaigė“, turinti apie 600 darbuotojų. „Negalima pamiršti ir „Alitos“, –

Miestai | 9

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

miestas be pramonės Alytų pastaraisiais metais labiausiai garsino du statybų magnatai – Česlovas Daugėlas ir Algirdas Stasiukynas. Jų bendrovės „Kortas“ ir „Skirnuva“ varžėsi ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje.

vardija D.Kurtinaitis. – Parduotuvės alkoholio skyriuje ko tik nematome: vynų, brendžių – iš kur tik nori. Ir toks laivelis kaip „Alita“ tokioj jūroj vis dar plaukia. Ji stipriai susitraukusi, bet išsilaikė.“ Anot Alytaus mero F.Džiauto, miesto ekonomiką labiausiai palaiko medienos apdirbimas, baldų gamyba, statybos bendrovės ir siuvimo pramonė. Dauguma gaminių eksportuojama. Neblogai verčiasi automobilių, jų remonto įmonės.

Mieste iš viso – apie 1050 verslo įmonių, daugiau nei 3000 alytiškių dirba su verslo liudijimais. Esminį poveikį miesto ūkiui daro smulkusis ir vidutinis verslas.

Nedarbas – vienas didžiausių Vis dėlto ir Alytuje opiausia problema – nedarbas. Jis vienas didžiausių šalyje – 15,5 procento. Darbo neturi 9255 žmonės: 5946 alytiškiai ir 3309 rajono gyventojai. Laisvų darbo vietų – tik 108. Bedarbių, kaip ir visoje Lietuvoje, skaičius nuo rudens auga.

Didžiausias smūgis miestui buvo Medvilnės kombinato, kuriame dirbo apie 6000

F.Džiautas: „Apie tai, jog blogai gyvena, labiausiai rėkia tie, kurie buvo ta medvilne ar dešromis apsikaišioję.“

miestiečių, bankrotas. Ten dirbo po žmogų iš kiekvienos miesto šeimos, sako meras.

Būtent tiek žmonių Alytuje dabar neturi darbo. Meras pabrėžia, kad savivaldybė nekuria darbo vietų, tik stengiasi sudaryti sąlygas joms atsirasti. „Atsiradęs ryšys tarp savivaldos ir verslo yra labai stiprus, – teigia Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė A.D.Matukienė. – Kartą per mėnesį asocijuotos struktūros ir verslininkai organizuoja verslo pusryčius su meru, vicemeru, administracijos direktore, atskirų skyrių vedėjais, jų metu aptariame svarbius mums reikalus. Nemanau, kad taip yra daugelyje šalies miestų.“ Jaunimas bėga į užsienį Kitas miesto skaudulys – emigracija. 2010 metais iš Alytaus masiškai emigravo žmonės, ypač jauni. Dauguma – į Jungtinę Karalystę ir Airiją, nemažai – į Norvegiją ir Vokietiją. Nuo 2007 iki 2011 metų savo išvykimą į užsienį deklaravo net 4501 alytiškis. „Manau, kad jaunimas, pabuvęs užsienyje, įgauna daugiau verslumo ir drąsos, nes kurti verslą ne visi drįsta. Suprantu, yra rizikos, bankų baimės“, – bando iš emigracijos naudos įžvelgti miesto meras. Tačiau F.Džiautas pripažįsta: iš tiesų emigracijos procesas paliktas savieigai ir giminių bei artimųjų ratui, nors ši problema turėtų būti svarbi ir valstybei. Žalias ir perspektyvus „Nors, regis, patirties turiu, bet nebuvo tokios sunkios situacijos, tiek daug išbandymų: baigiasi europiniai projektai, o problemų krūva – štai kad ir Rotušės aikštė akis bado, rangovas po bylinėjimosi vis tiek tapo rangovu, bankrutavo ir dabar paskelbtas naujas konkursas, reikia palaukti mėnesį du, ir tik tada prasidės darbai. Dabar su statybų kompanijomis tiek problemų yra, jog mintyse meldiesi, kad kas nors ateitų, padarytų ir pabaigtų. Kitas probleminis projektas – aplinkinių teritorijų sutvarkymas. Žmonės klausia: kada sutvarkysite?

Koncentruojame jėgas, bet biurokratiniai

Č.Daugėla

E.Ovčarenko nuotr.

Č.Daugėla 1993–2007 m. buvo statybų kompanijos „Kortas“ direktorius. 2007 m. jis buvo išrinktas Alytaus meru ir garsėjo kaip turtingiausias Lietuvos meras. Jo bendrovė užsakymų stoka nesiskundė ir per metus pasiekdavo dešimčių milijonų litų apyvartą. 2010 m. Č.Daugėlai buvo pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu tarnyba, savivaldybės turto pasisavinimu ir dokumentų klastojimu. Verslininkas buvo sulaikytas ir suimtas, neteko mero posto. STT kilo įtarimų dėl Alytaus stadiono

varžtai trukdo“, – apie likusias miesto problemas pasakoja F.Džiautas.

Tačiau Alytaus meras randa ir kuo pasidžiaugti – po dvidešimties metų statybų pagaliau atidarytas Tūkstantmečio tiltas, praplėsta miesto arterija vadinama Naujoji gatvė, tvarkomos kitos gatvės.

F.Džiautas didžiuojasi miesto Kraštotyros muziejumi, piliakalniu, parodų salėmis, kultūros renginiais, atnaujintomis aikštėmis, skverais, istoriškai ir ideologiškai pasikeitusiu miestu.

Tačiau vicemeras D.Kurtinaitis – ne toks optimistas. „Šiandien nelabai yra kuo pasigirti, tačiau Alytų atvykėliui pateikčiau visos Dzūkijos kontekste. Dievo duotos gamtos atžvilgiu mes – gražiausias regionas Lietuvoje, su mumis gali konkuruoti tik Molėtai, Ignalina. Ateityje Alytus turėtų

rekonstrukcijos. Dabar Č.Daugėla ir dar trylika kaltinamųjų laisvėje laukia teismo sprendimo. Tarp įtariamųjų – ir dabartinis vicemeras D.Kurtinaitis.

A.Stasiukynas buvo statybų bendrovės „Skirnuva“ generalinis direktorius. Jis buvo laikomas vienu turtingiausių Alytaus verslininkų. 2010 m. bendrovė „Skirnuva“ buvo pasiekusi beveik 81 mln. litų apyvartą. Nors verslas klestėjo, A.Stasiukynas 2011 m. vasario 28 d. šovė sau į galvą. Medikams nepavyko jo išgelbėti. Manoma, kad A.Stasiukynas pakėlė ranką prieš save bandydamas išgelbėti savo beveik prieš dvidešimt metų įkurtą bendrovę, nes buvo įtariamas grobstęs PVM. Mirus bendrovės vadovui, byla buvo nutraukta.

„Skirnuvos“ nuotr.

T.Urbelionio (BFL) nuotr.

Statybų magnatai

A.Stasiukynas

Miesto parkas pradėtas kurti dar A.Smetonos laikais.

siekti žalio miesto statuso ir mėginti piešti save šalia Druskininkų ir Birštono. Svečiui parodyčiau miesto parką, pradėtą kurti dar A.Smetonos laikais. Istorine kilme jis turi savito šarmo ir vasarą žmonių ten sutiksi daug.“ Kaip miestas atrodys po 10 metų? Alytaus savivaldybė yra nusibrėžusi tokią viziją: siekiama, kad pagrindinė investicijų dalis ateitų į neasfaltuotas gatves, kurių Alytuje – net 58 km.

Ketinama sutvarkyti Žaliąją gatvę ir atgaivinti buvusią masinio susibūrimo vietą – Dainų slėnį: baigiamas projektuoti pėsčiųjų tiltas per Nemuną, kuriama rekreacinė zona; planuojama pritaikyti Nemuną turizmui ir laivybai, padaryti funkcionalią jo prieplauką, gilinti upės vagą; parkams ketinama suteikti gyvybės.

10 | Savaitės interviu

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

ES ambasadorius V.Ušackas neslepia, kad taikos procesas bus ilgas

Afganistanas: pamatai ar griuvėsiai?

Eglė Digrytė e.digryte@15min.lt

Karas Afganistane persirito į antrą dešimtmetį, tačiau šviesos tunelio gale nematyti. Vakarai, užsibrėžę išvesti savo pajėgas per artimiausius trejus metus, atvirai abejoja, ar vietos kariuomenė ir policija sugebės užtikrinti saugumą.

V.Ušackas įspėja, kad Afganistano ekonomika neatsigaus per keletą metų.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Konflikte daugėja civilių aukų, o užsienio kariai dažnai žūsta nuo savo kolegų ar auklėtinių afganų rankų. Ne be savo kaltės, nes užsienio kariai ne tik padeda afganams gyventi, bet ir kursto smurtą degindami Koraną, žudydami civilius ar kapodami nukautų priešų pirštus.

Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Afganistane Vygaudas Ušackas, interviu „15min“ kalbėdamas apie pažangą, pripažįsta, jog net po 2014-ųjų, pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, šaliai dar mažiausiai dešimtmetį reikės paramos ir pagalbos.

– Pastarieji metai Afganistane buvo ypač kruvini. Kaip tai vertinate?

– Jau dešimt metų, kai tarptautinė bendruomenė yra Afganistane. Per tą laiką pasiekta daug pažangos. Kad ir elektros tiekimas didžiuosiuose miestuose. Prieš Kalėdas buvau nuskridęs į Čagčaraną pasveikinti Lietuvos karius. Eini gatve – įrengtos saulės baterijos. 8,5 mln. vaikų lanko mokyklą, iš jų 2,5 mln. yra mergaitės, pagrindinės sveikatos apsaugos paslaugos tapo prieinamos 65 proc. afganų, nors vos prieš dešimt metų jomis naudojosi tik 6 proc. Afganistano saugumo pajėgų dydis rugsėjį pasieks 350 tūkst. karių ir policininkų. Jų sugebėjimai tampa vis profesionalesni. Tai yra akivaizdi pažanga.

Antra vertus, ekonominė, saugumo situacija išlieka gana sudėtinga. Ypač saugumo. Ji gali būti nulemta to, kad vyksta paraleliniai procesai, vedantys susitaikymo link: derybos, užsimezgę kontaktai su dalimi Talibano vadovų. Galima manyti, jog politiniai išpuoliai susiję su tuo, kad dalis Talibano prieštarauja procesui, kuris vesmą. tų į taiką ir susitaikymą.

Afganistano realybė Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad per penkerius metus kariniai veiksmai nusinešė 11 864 niekuo dėtų žmonių gyvybes. Vien pernai žuvo mažiausiai 3021, užpernai – 2790 2412 civilių. Keturi iš dešimties afganų susiduria su ekonominiais sunkumais – tiek žmonių per dieną turi išgyventi už dolerį ar dar mažiau.

– Donorai Afganistanui skiria galybę pinigų, o pora amerikiečių savo neapdairiais veiksmais trapią pažangą nubloškia mažiausiai kelis žingsnius atgal. Ar matote prasmę stengtis?

– Matau. Mūsų tikslas yra sukurti ne valstybę, bet valstybės pamatus, ant kurių jie patys galėtų toliau statyti savo namą.

Afganistane nebūsime amžinai, bet būsime ilgą laiką ir po 2014 metų, ką nutarė 85 valstybių atstovai. Šalyje veikia ir Jungtinės Tautos, ir NATO, ir ES, buvo sukurta didžiausia istorijoje karinė koalicija. Visi turime bendrą siekį ekį – kad ta valstybė daugiau netaptų tarptautinio terorizorizmo šaltiniu. Todėl šaliai paramos reikės ės ir po 2014 metų, ką daryti bendrai įsipareigojome, nustatydami vadinamuosius dešimt transformacijos metų iki 2024-ųjų.

– Viešojoje erdvėje vėje pilna kalbų apie derybas erybas su talibais. Ar apskritai kritai konkretesni pokalbiai bent prasidėjo?

– Bet kokios rimtos derybos tarp konfliktuojančių pusių prasideda kontaktais, kurie užmezgami ne viešai. Pirmieji kontaktai padaryti, pasiektas sutarimas dėl Talibano ofiso Katare. Bet dar toli iki konkrečių derybų ir konkrečių rezultatų, nors dialogas jau užmegztas.

– Prasidėjo naujas kovų sezonas, kurį sukilėliai paprastai pradeda po persų naujųjų metų – kovo 21-osios. Ko galima tikėtis šiais metais?

– Nenorėčiau spėlioti. Pastarieji metai rodo, jog atvirų karinių kovų mažėja, palyginti su politinio lygio nužudymais,

išpuoliais politiniame lygmenyje. Kita vertus, tarptautinės ir afganų pajėgos toliau tęsia spaudimą nenorinčioms susitaikyti Talibano grupuotėms.

– O kaip su kova viešojoje erdvėje? Talibanas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, nuolat platina pareiškimus. Ar amerikiečiams pavyko pasiekti savo tikslą „win hearts and minds“ („užkariauti širdis ir protus“)?

– Paprasti žmonės su giliu atokvėpiu sutiko žinias iš Bonos konferencijos, visų

„M „Mūsų tikslas yra sukurti y ne valstybę, n bet valstybės pamatus, ant kurių jie patys galėtų toliau statyti s savo namą.“ na

pirma – kad tarptautinė bendruomenė nepaliks Afganistano vieno po 2014-ųjų.

Dauguma afganų labiausiai susirūpinę, kad nepasikartotų 1989 metų situacija, kai išėjus sovietų kariuomenei paramą nutraukė ir Vakarai. Jaučiamas susirūpinimas, kad 2014-aisiais Vakarai neatsuktų nugaros ir nenutrauktų paramos valstybei, kuriai ji bus reikalinga dar mažiausiai dešimt metų. Dabar Afganistano vyriausybei svarbu sustiprinti įsipareigojimus ir parodyti, kad ji atsakingai žiūri į kovą su korupcija, valdymo gerinimą, ruošiasi laisviems, kaip įmanoma demokratiškesniems rinkimams.

– Palyginti su Talibano laikais, Afganistane daug kas iš tiesų yra pasikeitę į gerąją pusę – daugėja asfaltuotų gatvių, mokyklų ir ligoninių, sostinė pilna automobilių, moterys įsidrąsina ne tik vaikščioti apsirengusios vakarietiškais drabužiais, bet ir plaukus kartais pridengia simboliškai.

Bet net Kabule saugumo situacija blogėja kone kasdien.

– Vakarų žiniasklaida pakankamai neįvertino vieno fakto. Po absurdiško ir gėdingo žingsnio, kurį padarė Amerikos kariai, sudeginę Koraną, kilo didžiulis nepasitenkinimas ir smurto banga. Padėtį kontroliavo Afganistano saugumo pajėgos. Ne ISAF, ne NATO, o patys afganai užtikrino tvarką šalyje.

– Politikai, diplomatai, analitikai vienas per kitą siūlo savus receptus, kaip užbaigti tris dešimtmečius besitęsiantį karą: kuo skubiau išvesti užsienio pajėgas, likti ilgiau nei planuojami 2014 metai, skirti tarptautinį autoritetą turintį derybininką, siūlo galo ieškoti Pakistane, net skelti Afganistaną į puštūnų ir kitų tautų dominuojamas teritorijas. Kokią išeitį matote jūs?

– Turime vertinti realistiškai – išvedus karines pajėgas, Afganistanas ir po 2014 metų išliks viena skurdžiausių valstybių.

Ekonominis atsigavimas neįvyksta per vienerius, penkerius ar dešimt metų, tikriausiai tam prireiks visos kartos. Saugumas ir toliau bus iššūkis, bet kontrolę ir vadovavimą karinėms operacijoms perims Afganistano saugumo pajėgos – kariuomenė ir policija.

Manau, kad po 2014-ųjų bus labiau apibrėžti taikos susitarimo kontūrai. Norėčiau, kad susitarimas būtų pasirašytas, tačiau esu realistas. Turint omenyje, jog Talibano judėjimas nėra vienalytis, sudarytas iš keleto grupuočių, ir prisimenant, kaip taikos susitarimai buvo pasiekti kitose šalyse, akivaizdu, kad tai bus procesas, o ne vienadienis atvejis.

Pasaulis | 11

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

N.Sarkozy nepalieka abejingų, bet vis daugiau prancūzų jo tiesiog nekenčia.

F.Hollande‘o silpnoji vieta – nuobodumas.

SIPA nuotr.

AFP nuotr.

Prancūzijos dilema: nekenčiamas prezidentas ar nuobodus jo įpėdinis

Prancūziški kalneliai Socialistas François Hollande‘as įveikė dabartinį Prancūzijos lyderį Nicolas Sarkozy pirmajame prezidento rinkimų ture.

Rezultatai rodo, kaip prancūzai nepatenkinti savo šalies būkle ir kaip pyksta ant N.Sarkozy.

Dabar kairysis F.Hollande’as, norėdamas laimėti ir gegužės 6 dieną vyksiančiame antrajame ture, turi patraukti kraštutinių dešiniųjų kandidatės Marine Le Pen šalininkus, rašo žurnalas „Der Spiegel“.

Po žiovulį kėlusios rinkimų kampanijos, pirmieji rezultatai pateikė siurprizų.

Trys siurprizai Pirmasis siurprizas pats mažiausias. Socialistas F.Hollande’as pralenkė dabartinį centro-dešinės prezidentą N.Sarkozy.

Už F.Hollande’ą balsavo 28,6 proc. rinkėjų arba pusantro procento daugiau nei N.Sarkozy, kuris gavo 27,2 proc. balsų. Taigi F.Hollande’as į antrąjį turą žengia turėdamas nemažą persvarą ir, jei tikėtume apklausų duomenimis, turėtų jį laimėti.

Antrasis siurprizas – pats didžiausias ir labiausiai šokiravęs. Dešiniųjų radikalų kandidatė Marine Le Pen, gavusi neįtikėtinai daug balsų (17,9 proc.), užėmė trečią vietą. Jos pasirodymas pranoko visas prognozes, kurios jai

Pirmojo turo rezultatai 1. François Hollande‘as (Prancūzijos socialistų partija): 28,6 proc.

2. Nicolas Sarkozy (Sąjunga už liaudies judėjimą): 27,2 proc.

3. Marine Le Pen (Nacionalinis frontas): 17,9 proc.

4. Jeanas-Lucas Mélenchonas (Kairysis frontas): 11,1 proc.

5. François Bayrou (Demokratinis judėjimas): 9,1 proc.

6. Eva Joly (Žalieji): 2,3 proc.

žadėjo daug kuklesnius rezultatus, ir ji netgi pagerino savo tėvo Jeano Marie Le Peno rekordą 2002-ųjų rinkimuose, kai jis, gavęs 17 proc. balsų, išėjo į antrąjį turą, priversdamas nemažai prancūzų pašiurpti iš siaubo.

M.Le Pen kartu su kairiuoju populistu (komunistu) Jeanu Lucu Mélenchonu gavo daugiau balsų nei bet kuris iš pagrindinių kandidatų. Tai parodo, kokie nusivylę yra prancūzai.

Trečiasis siurprizas – stebinančiai didelis balsuoti atėjusiųjų skaičius. Prie balsadėžių praėjusį sekmadienį atėjo daugiau nei 80 proc.

Prancūzijos rinkėjų. Tai antras rezultatas nuo 1981 m. ir tik šiek tiek mažesnis nei rekordinis dalyvavimas praėjusiuose rinkimuose 2007-aisiais. Rezultatai parodė, kad vis dėlto prancūzus šie rinkimai netgi labai jaudina. Jie yra pikti – dėl politikos, dėl šalies būklės ir dėl dabartinio prezidento N.Sarkozy.

N.Sarkozy referendumas Šie rinkimai buvo referendumas dėl pasitikėjimo prezidentu N.Sarkozy. Nemažai prancūzų jį kaltina dėl to, kad gyvena prasčiau nei 2007 metais, bei mano, kad jis sumenkino prezidento instituciją.

Kaip ir buvo tikėtasi, prezidento rezultatai pirmajame ture prasti – N.Sarkozy tapo pirmuoju Penktosios Respublikos prezidentu, kuris nebuvo perrinktas antrai kadencijai pirmajame ture. Daugelis prancūzų jam jaučia kone fizinį pasišlykštėjimą.

Tiesa, rinkimų kampanijos metu N.Sarkozy bandė priversti prancūzus pamiršti prastus jo prezidentavimo rezultatus bei, tiesą sakant, net faktą, kad būtent jis pastaruosius penkerius metus valdė šalį. Jo kampanija atrodė padrika, jis nuolat žarstė naujus pažadus, kurie neretai vieni kitiems prieštaravo.

Kuo garsiau N.Sarkozy kalbėjo, tuo mažiau prancūzai jo klausėsi. Ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo labiau jis pats slinko į dešinę, ėmęs burnoti prieš Halal mėsą, islamistus ir Šengeno sutartį. Jis akivaizdžiai bandė persivilioti rinkėjus iš M.Le Pen Nacionalinio fronto. Bet jam ir tai nepavyko.

Vis dėlto galima tikėtis, kad N.Sarkozy pasistengs prisivilioti M.Le Pen šalininkus ir dar labiau pasislinks į dešinę. Pirmajame ture

Prancūzus šie rinkimai netgi labai jaudina. Jie yra pikti – dėl politikos, dėl šalies būklės ir dėl dabartinio prezidento N.Sarkozy. dešiniųjų stovykla, kurią sudarė N.Sarkozy, M.Le Pen ir centristas François Byrou, surinko daugumą balsų. Tačiau nors dauguma M.Le Pen rinkėjų tikriausiai balsuos už N.Sarkozy, vargu ar ji pati ragins juos taip daryti, todėl nemažai šios politikės gerbėjų gali perbėgti pas F.Hollande’ą. N.Sarkozy gali būti sunku persivilioti ir kitų dešiniųjų rėmėjus – jam jaučiama prancūzų antipatija tokia gili, kad juntama net jo paties stovykloje.

Pats N.Sarkozy savo viltį deda į televizinius debatus su F.Hollande’u – tokie susirėmimai akis į akį yra prezidento stiprioji vieta. Kalbama, kad jis yra sakęs, jog privers F.Hollande’ą „susprogti“. „Normalus žmogus“ F.Hollande’o rinkimų kampanija – kukli ar net nuobodoka – pasiteisino. Jis nesileido įtraukiamas į dvikovą su N.Sarkozy.

Jis tiesiog keliavo po šalį, bendravo su rinkėjais ir susikūrė rimto, pragmatiško ir užjaučiančio politiko įvaizdį. Jis nusprendė įkūnyti N.Sarkozy priešingybę, save pavadindamas „normaliu žmogumi“.

Vis dėlto F.Hollande’as niekada neprivertė žmonių širdžių greičiau plakti ir tai visada buvo silpnoji jo vieta. Buvo baiminamasi, kad apklausos nepasiteisins, nes žmonės paprasčiausiai patingės eiti prie balsadėžių ir atiduoti balsus už tokį nuobodų kandidatą.

Tačiau socialistas F.Hollande’as įrodė, kad tokie būgštavimai – be pagrindo. Jis įveikė kairiųjų baimę pralaimėti, kuri juos kamavo nuo 2002-ųjų, kai jų kandidatas Lionelis Jospinas nepateko į antrąjį turą, ir 2007-ųjų, kai Ségolène Royal pralaimėjo N.Sarkozy, nors apklausos jai pranašavo pergalę.

Vis dėlto antrasis turas tikriausiai bus laimėtas daug mažesniu skirtumu nei prognozuojama. Kad persvarą paverstų pergale, F.Hollande’ui reikalingi neturtingi M.Le Pen rėmėjai.

Daugelis tokių rinkėjų svyruoja tarp nacionalistės M.Le Pen, komunisto J.L.Mélenchono ir socialisto F.Hollande’o.

Būtent juos turės įtikinti F.Hollande’as, jei gegužės 6 dieną nori būti išrinktas Prancūzijos prezidentu.

Parengė Justinas Šuliokas

12 | Sportas

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Ledo ritulys alaus Alaus bokalai, kuriuos savo 27-ojo gimtadienio proga Lenkijos mieste Krynicoje pakilnojo Lietuvos ledo ritulio vadovas ir šalies rinktinės gynėjas Petras Nausėda, skaudžiai smogė sporto šakai.

Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt Lietuvišką ledo ritulį įsiūbavo toks skandalas, kokio, ko gero, iki šiol dar nėra buvę: ledo ritulininkams gali tekti net savo valdžią perrinkti.

Neneigė šventęs gimtadienį Šurmulį sukėlė šalies rinktinės treneris Sergejus Borisovas, kuris, vos grįžęs iš Krynicos, pareiškė, kad nemaža komandos dalis per čempionatą Lenkijoje, užuot rengusis rungtynėms, naktimis girtavo, o linksmybių įkvėpėjas buvo Lietuvos ledo ritulio federacijos (LLRF) prezidentas P.Nausėda. „Pagrindinis organizatorius buvo Petras, Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas, kuris turėtų būti pavyzdys visiems. Jo galvoje buvo tik diskotekos, barai, striptizo klubai ir kaip išgerti alaus“, – iš peties rėžė Lietuvos komandą treniruojantis baltarusis. Pasak jo, įsilinksminusius lietuvius teko tramdyti net policijai.

LLRF vadovas neneigė, kad alkoholio buvo: „Galiu drąsiai pasakyti, kad buvau bare savo gimtadienio proga. Žaidžiu dešimt metų rinktinėje ir kasmet ši proga sutampa, todėl džiaugiuosi galėdamas pakviesti rinktinės vyrus išgerti alaus prieš laisvą dieną ir nematau problemos. Treneris taip pat būna kviečiamas. Nebegyvename sovietiniame režime, kur žmonės bijo. Ar geriau gerti alų pasislėpus, kaip palikuonys tų laikų mėgsta?“ Išvada – atviros išgertuvės svarbiausių šalies ledo ritulio turnyrų metu turėtų būti vertinamos kaip demokratijos pergalė prieš totalitarizmą? „Ir tokia reklama yra reklama ledo rituliui“, – nelinksmai šyptelėjo LLRF generalinis sekretorius Valdas Škadauskas.

Federacijos tarybos pirmininkas Martynas Šlikas nebuvo linkęs paversti situacijos pokštu: „Ledo rituliui padaryta žala. Turime sėsti ir aiškintis, kas ją padarė.“ Traukiasi tarybos nariai Kitą savaitę vyksiančiuose LLRF tarybos susirinkimuose bus kalbama ne tik apie

alkoholio žalą sportininko organizmui ir sporto įvaizdžiui. Taryba spręs ir savo pačios ateitį, nes vienas svarbiausių šalies ledo ritulio valdymo mechanizmų skyla į šipulius. Įsiplieskus skandalui, trys iš devynių tarybos narių – Mindaugas Marcinkevičius, Remigijus Valickas ir Tomas Budrauskas – paskelbė pasitraukiantys. Netrukus apie ryžtą pasielgti taip pat pareiškė Valentinas Gvergždis: „Jei liks P.Nausėda, pasitrauksiu aš.“ Neoficialiai kalbama, kad atskilėliai taryboje ne vienu klausimu buvo opozicija P.Nausėdai ir jo komandai. Įtakingas verslininkas M.Marcinkevičius su bendraminčiais tarybai siūlė kitaip spręsti finansines LLRF bėdas: iš pradžių kėlė idėją kurti rėmimo fondą, vėliau, kai M.Šliko pastangomis per porą metų skola nuo 7 mln. Lt sumažėjo iki maždaug 5 mln., tai yra, didžioji jos dalis vis dar liko, – siūlė skelbti federacijos bankrotą.

Pagal LLRF įstatus, keturiems tarybos nariams pasitraukus, jie bus pakeisti kitais žmonėmis.

Bet jeigu prie šios grupės prisidės dar bent vienas tarybos narys, bus skelbiami nauji rinkimai. „Pirmiausia turime išsiaiškinti jų pasitraukimo priežastis, išklausyti jų argu-

Kuklūs rezultatai Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinė pirmojo diviziono pasaulio čempionate finišavo penktojoje B grupės vietoje.

Priešpaskutiniai likę mūsiškiai ir kitąmet varžysis pirmojo diviziono B grupėje. Žemyn – į antrojo diviziono A grupę – iškrito be taškų Lenkijoje likę Australijos ledo ritulininkai. Būtent prieš australus vienintelę pergalę čempionate per penkis mačus pasiekė ir lietuviai (3 tšk.), varžovus nugalėję 3:2. Kitiems varžovams – lenkams, korėjiečiams, olandams ir rumunams lietuviai pralaimėjo.

P.Nausėdai atrodo normalu čempionate komandos draugus girdyti alumi.

M.Vidzbelio/BFL nuotr.

mentų, tik tada priimti sprendimus“, – svarstė M.Šlikas.

M.Marcinkevičius, paklaustas apie pasitraukimo priežastis, atsakė: „Mūsų spaudos pranešime viskas pasakyta – išeiname dėl netoleruotinos situacijos.“ Į pastabą, kad „netoleruotina situacija“ – ne itin konkreti formuluotė, M.Marcinkevičius atsakė: „Dabar jūs bandote mane tempti už liežuvio. Nesu iš tų, kurie mėgsta lipti ant statinės, todėl nuo komentarų susilaikysiu.“ Nuo komentarų susilaikė ir Krynicoje su komanda buvęs V.Škadauskas: „Esame sutarę, kad savo poziciją išplatinsime penktadienį, o iki tol nusprendėme viešai nekalbėti.“ M.Šliko nuomone, V.Škadausko ir kitų rinktinės vadovų požiūris bus ypač svarbus, nes jie Lenkijoje viską matė iš šalies, todėl gali objektyviai vertinti ir žaidėjų, ir trenerio elgesį.

„Neteisinu žaidėjų, jei jie elgėsi taip, kaip sako treneris, bet ir jo paties pozicija dar prieš čempionatą man pasirodė keistoka.

Jis pats pareiškė norą kalbėti su taryba, bet šnekėjo sovietiniais šūkiais, – prisiminė LLRF tarybos pirmininkas. – Buvo jaučiama, kad išankstinis trenerio nusistatymas – negatyvus. Aišku, galima kalbėti apie tai, kaip yra Baltarusijoje, bet mūsų situacija nuo to nepasikeis.“ Laikas apsikuopti Baltarusijos prezidentas turi ir pačiūžas, ir ne vieną ledo ritulio lazdą, todėl suprantama, kad Aliaksandro Lukašenkos valdomoje šalyje požiūris į žaidimą ant ledo – atitinkamas. Lietuvos vadovė viso labo turi tik juodą kovos menų diržą, premjeras važinėja dviračiu, tad jų simpatijas ledo ritulininkams užkariauti sunku.

O Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Klemensas Rimšelis jau prieš šį

Lietuvos sportininkų 2007 m. kovas. Sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas (nuotr.)atskleidė, kad buvo laikai, kai jis vartojo alkoholį ir naktimis ūždavo su draugais. Kartą grįžęs iš varžybų JAV, jis siautėjo sostinės „Pramogų banke“ esančiame kazino. Prie ruletės gerokai „įšilęs“ atletas susikivirčijo ir susistumdė su stambiu plikai galvą nusiskutusiu vyru. Po to, kai apsauga R.Vyšniauską išvarė į lauką, vyrai santykius toliau aiškinosi kumščiais.

2007 m. rugpjūtis. Lietuvos krepšinio rinktinės lyderis Linas Kleiza su komandos

draugais Dariumi Songaila bei Šarūnu Jasikevičiumi lėbavo naktiniame klube, o vėliau linksmybes su merginomis pratęsė gatvėje. Paryčiais Sekso pravardę turintis L.Kleiza nusišlapino vidury Vilniaus – skvere priešais Prancūzijos ambasadą. Už prasižengimą žaidėjui buvo skirta 150 Lt bauda.

2002 m. Pergalę su „Lietuvos ryto“ ekipa Šiaurės Europos krepšinio čempionate (NEBL) šventęs Simas Jasaitis, važiuodamas iš naktinio klubo „Muzikinis angaras“, svetimu limuzinu „Audi A8“ įsirėžė į

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

bokale

S.Borisovas atskleidė, kodėl lietuviai čempionate beveik viską pralaimėjo.

Lietuvos ledo ritulio federacijos nuotr.

pasaulio čempionatą trankė kumščiu į stalą kalbėdamasis su LLRF vadais apie finansus – nedaug trūko, kad komanda nebūtų gavusi pinigų kelionei į Lenkiją.

Ledo ritulio užkulisiuose teko girdėti net ir tokią nuomonę – gal būtų buvę net geriau, jei komanda būtų likusi namuose.

Tokiu atveju iš pirmojo diviziono B grupės ji būtų nuleista viena pakopa žemyn – į menkiausio pajėgumo – antrąjį – divizioną.

Taip, būtų prarasti vieneri metai, bet jauni komandos žaidėjai per tuos metus ūgtelėtų, ir, svarbiausia, dabar niekas nekalbėtų apie P.Nausėdą ir jo gimtadienio linksmybes.

V.Škadauskas: „Ir tokia reklama yra reklama ledo rituliui.“

LLRF prezidentas atsidūrė kryžkelėje.

Jam lieka arba trauktis, kad padėtis taryboje stabilizuotųsi, arba kariauti iki pabaigos. Taip, kaip remiamas patyrusių rinktinės žaidėjų, jis kariauja su S.Borisovu, kuris buvo apkaltintas ir bandymu agentauti, ir mėginimais supriešinti komandą bei įvesti joje rusiškos „diedovščinos“ principus, ir begaliniu beprasmių susirinkimų organizavimu. Žaidėjai tikino, kad tik tuose susirinkimuose bei per rungtynes trenerį Lenkijoje jie ir matė. Esą S.Borisovas ten gyveno sau, komanda – sau. „Mes išklausysime ir S.Borisovą, jei jis dar norės mums ką nors pasakyti“, – tvirtino M.Šlikas.

Ar treneris norės tai daryti – neaišku. Ar liks rinktinėje – taip pat. Dabar baltarusis yra tas, kuris išnešė šiukšles iš trobos. Lietuvos ledo ritulio vadovams lieka bandyti kuo tyliau apsikuopti savame kieme.

nuklydimai prabangaus viešbučio tvorą. Krepšininkas važiavo su draugu Mantu Česnauskiu. Viešai skelbta, kad S.Jasaitis vairavo girtas.

2000 m. Krepšinio treneris Rimas Kurtinaitis per savo 40 metų jubiliejų pusnuogis, apsijuosęs tik pledu, vienomis kojinėmis bėgiojo po Klaipėdą.

1999 m. Europos krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė suklupo ketvirtfinalyje prieš Ispaniją, nors buvo vadinama akivaizdžia favorite. Puse lūpų kalbėta, kad laisvą dieną prieš ketvirtfinalį daugelis Lietuvos

rinktinės narių, tarp jų ir Arvydas Sabonis, su savo antromis pusėmis linksminosi Paryžiuje. Komanda liko be medalių.

1993 m. Europos krepšinio čempionate Vokietijoje Lietuva net neįveikė atrankos ir sužaidė vos dvejas rungtynes. Buvo kalbama, kad pagrindinis mūsų šalies komandos vidurio puolėjas Gintaras Einikis (nuotr.) naktimis ūždavo naktiniuose baruose. „Vyrai, ką jūs čia veikiat“, – Vilniaus oro uoste krepšininkų ironiškai klausė Arvydas Sabonis, kuris gydėsi traumą, bet buvo pasiryžęs padėti Lietuvos rinktinei nuo atkrintamųjų. Neprireikė.

14 | IT kodas

Kur dingsta telefonai

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Naujasis „iPad“ – jau ir Lietuvoje Šiandien Lietuvoje prasideda prekyba „Apple“ naujuoju planšetiniu kompiuteriu „iPad“. Itin aukštos raiškos „Retina“ ekraną turinti planšetė, palaikanti „Wi-Fi“ interneto ryšį ir turinti 16 gigabaitų vidinės atminties, mūsų šalyje kainuos nuo 1679 Lt. Norintiems naudotis ne tik „Wi-Fi“, bet ir 3G interneto ryšiu, teks sumokėti nuo 2089 Lt.

„Reuters“ nuotr.

Oficialūs įrenginio prekybos taškai yra „iDeal“, „Avitela“, „Elektromarkt“, „Euronics“, „Sohos“, „Topo centras“ ir iShop.lt.

Pagrindinė šio planšetinio kompiuterio naujovė – itin kokybiškas 2048 x 1536 taškų raiškos ekranas. Jame taip pat įdiegtas galingesnis vaizdo procesorius, didesnė baterija bei kokybiškesnė 5 mln. taškų vaizdo kamera su automatinio fokusavimo funkcija. Naujoji planšetės versija yra šiek tiek storesnė (9,4 mm) už „iPad 2“ (8,8 mm).

Naujasis „iPad“ palaiko ir itin spartų 4G LTE interneto ryšį, tačiau juo lietuviai pasinaudoti negalės, kadangi jis pritaikytas JAV, o ne Europos standartams.

Startavo virtuali saugykla „Google Drive“ Paieškos milžinė „Google“ pagaliau pristatė savo virtualią saugyklą „Google Drive“ (liet. „Google“ diskas) ir leidžia kiekvienam internautui nemokamai gauti 5 gigabaitus (GB) vietos failams saugoti.

„Reuters“ nuotr.

„Google Drive“ buvo sukurta „Google Docs“ pagrindu. Jos išvaizda liko panaši, tik buvo praplėstos galimybės. Nuo šiol galima saugoti ne tik dokumentus, bet ir kito pobūdžio bylas: nuotraukas, muziką, vaizdo įrašus ir kt.

Saugykla gali sinchronizuoti informaciją su mobiliaisiais įrenginiais („Android“ ar „iOS“) ir kompiuteriu. Taigi kompiuteryje įkėlus naują bylą (ar pakeitus jau esamą dokumentą) ji automatiškai taps prieinama ir mobiliajame telefone ar planšetėje. Įkeliamo failo dydis yra beveik neribotas. Sumokėjus 30 JAV dolerių per metus „Google Drive“ talpa išplečiama iki 25 GB, o už 60 JAV dolerių suteikiama 100 GB vietos. Aktyvuoti paslaugą galima adresu Drive.google.com.

Prie Niagaros krioklių kasdien pametami 4 telefonai. „Scanpix“ nuotr.

Jei pametėte mobilųjį telefoną, didžiausia tikimybė, kad tai nutiko vėlai vakare kavinėje.

Tokią išvadą padarė kompanija „Lookout“, išnagrinėjusi milijonus telefonų dingimo atvejų. Bendrovė sukūrė aplikaciją „iPhone“ ir „Android“ telefonams, leidžiančią nustatyti jų buvimo vietą, jei įrenginys buvo pamestas. Klientui pasinaudojus telefono paieškos funkcija, „Lookout“ anonimiškai įrašydavo jo buvimo vietą.

Aplikaciją turi daugiau nei 15 mln. žmonių, o ši funkcija pernai buvo aktyvuota per 9 mln. kartų (neskaitant atvejų, kai ja per trumpą laiką buvo pasinaudota kelis kartus). Taigi galima daryti prielaidą, kad pasaulyje telefonas pametamas mažiausiai kas 3,5 sekundės.

Apibendrinus duomenis paaiškėjo, kad dažniausiai telefonai pametami tarp 21 val. ir 2 val. Populiariausios jų netekimo vietos – kavinės, barai, biurai ir restoranai. Tiesa, kadangi telefono pametimo vieta laikoma

Populiariausios vietos Telefonai dažniausiai pametami: kavinėje;

parduotuvėje;

biure;

degalinėje;

restorane;

vaistinėje;

daugiabutyje;

parke.

arčiausiai esanti įstaiga, taksi automobiliai nepateko į populiariausiųjų dešimtuką.

Dažniausiai telefonus pameta Didžiosios Britanijos Mančesterio miesto gyventojai.

JAV daugiausia telefonų dingo Filadelfijos, Sietlo, Oklendo, Long Byčo ir Niuarko miestuose.

Per dieną pasaulyje vidutiniškai pametama telefonų, kurių vertė siekia 7 mln.

JAV dolerių (18,3 mln. Lt), o per Naujuosius metus šis skaičius būna dvigubai didesnis. Prognozuojama, kad 2012 m. pamestų telefonų bendra vertė gali siekti per 30 mlrd. JAV dolerių.

Vilnius | 15

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Prie S.Šriūbėno namo kvepia statybomis „Ne, aš tikrai nestatau, ne mano leidimu tai daroma. Klauskite Miesto plėtros departamente, šitų veiklų aš nežinau. Būdamas vicemeru tokių leidimų neišdavinėjau, ne mano kompetencija“, – griežtai nukirto S.Šriūbėnas.

Ir dar pasitikslino, kurioje vietoje statybos numatomos. „Ta gatvė trijų metrų ir taip čia pravažiuoti negalima“, – atsiduso.

Vilniaus Dailidžių gatvės gyventojai su nerimu žvalgosi į šalia jų namų esantį kalną. Čia netrukus gali iškilti keli daugiabučiai. Vos per namą nuo buvusio sostinės vicemero, dabartinio aplinkos viceministro Stanislovo Šriūbėno, tvoros.

Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt Dailidžių gatvėje du automobiliai vargiai prasilenkia. Paklausti, kas bus, kai užvirs statybos, o vėliau apsigyvens kelios dešimtys naujakurių, vietiniai gyventojai tik kraipo galvas – kai dalyvavo detaliojo plano projekto svarstyme, atsakymo į šį klausimą jie neišgirdo.

Kažkas prikišo ranką? „Buvo pasakyta, kad žemė ant kalno, kur dabar stovi tik keli metaliniai garažai, yra grąžinama, atsirado savininkai, todėl ten tikrai

S.Šriūbėnas: „Būdamas vicemeru tokių leidimų neišdavinėjau, ne mano kompetencija.“

bus statoma. Nepatinka mums tai. Be kažkieno iš valdžios vyrų rankų prikišimo nieko nebūna, bet kas tai padarė šiuo atveju – nežinau“, – kalbėjo viename iš Dailidžių gatvės daugiabučių gyvenantis Mindaugas.

Vyras pasakojo kartu su kaimynais pasirašęs, kad statybos čia nevyktų: „Juk matote, kokia ta gatvelė, tai kaip čia reikės visiems pravažiuoti? Aš pats inžinierius-statybininkas ir stebiuosi sprendimu tokioje vietoje statyti daugiabutį.“ Šioje gatvelėje, tik kitoje jos pusėje nei stovi daugiabučiai, individualiame name gyvena ir buvęs Vilniaus vicemeras, dabartinis aplinkos viceministras Stanislovas Šriūbėnas, pastaruoju metu nuolat minimas nekokybiškos Gedimino prospekto renovacijos istorijoje. Daugiabutis išdygs visai šalia aplinkos viceministro namo.

Ginasi niekam leidimų nedavęs Vilniaus savivaldybės duomenimis, Miesto plėtros departamentui organizuoti teritorijos Dailidžių gatvėje detaliojo plano rengimą nurodyta 2010-ųjų rugsėjo 21-ąją savivaldybės administracijos direktoriaus

Ant kalno prie Dailidžių gatvelės turėtų išsitekti keturi daugiabučiai.

I.Gelūno nuotr.

įsakymu. Tuomet šias pareigas ėjo socialdemokratas Vytautas Milėnas. S.Šriūbėnas priklausė tai pačiai valdančiajai daugumai, dirbo mero pavaduotoju ir kuravo miesto plėtros klausimus.

Tačiau S.Šriūbėnas kategoriškai neigia turėjęs kokios nors įtakos sprendimui leisti planuoti daugiabutį Dailidžių gatvėje. Jis tikino, kad net nežino, jog čia kažkas kažką suplanavo statyti.

Keturi namai po dešimt butų Anot savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo Aurelijaus Stapulionio, detaliojo plano rengimo tikslas – suplanuoti sklypus mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą. „Ši teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas. Detaliuoju planu planuojamoje apie 0,67 ha teritorijoje numatoma išnagrinėti galimybes statyti keturis ne daugiau kaip 3 aukštų daugiabučius (iki 10 butų) gyvenamuosius namus“, – teigė A.Stapulionis.

Savo pasiūlymus ir pretenzijas gyventojams jis siūlė teikti detaliojo plano rengėjams – bendrovei „Renova“. „Teritorijos prie Dailidžių gatvės detalusis planas dar nėra derintas savivaldybės Nuolatinėje statybų komisijoje, taigi ir nėra patvirtintas. Todėl savivaldybė leidimų statyti neišduos, kol miesto taryboje nebus patvirtintas detalusis planas“, – gyventojus ramino A.Stapulionis.

Užsk. Nr. 304843

16 | Vilnius

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Tvarkys iki rudens

Pūčkorių atodangoje triūsia darbininkai.

I.Gelūno nuotr.

Violeta Grigaliūnaitė v.grigaliunaite@15min.lt

Viena labiausiai lankomų Vilniaus vietų – Pūčkorių atodanga – šiuo metu prieinama tik darbininkams.

Kol jie čia darbuojasi, atodangą lankyti draudžiama. Darbus žadama pabaigti iki rudens.

Valstybės saugomas gamtos paminklas Pūčkoriuose yra viena įspūdingiausių Lietuvos atodangų, kurią suformavo sraunūs Vilnios upės vandenys. Tačiau pastaraisiais metais ja grožėtis trukdė apibyrėję šlaitai.

Lietus ir vėjas ardo Pūčkorių atodangos viršutinę dalį, kuri yra labai stati ir po medžių šaknimis turi naujų griovų užuomazgų. Vidurinėje šlaito dalyje matomus griovelius nuolat platina bei gilina sniego tirpsmo ir lietaus vandenų srovės. Apatinė dalis baigia užaugti medžiais ir krūmais, nes Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti vis didėjančios nuobirų sankaupos. Gavus Europos Sąjungos fondų finansavimą

dabar atodanga tvarkoma. Anot Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorės Vidos Petiukonienės, sutartis dėl darbų buvo pasirašyta dar prieš Naujuosius, o vos atšilus orams ir atitirpus įšalui pradėta intensyviai darbuotis. Šiuo metu teritorijoje jau matosi paženklinta būsimoji trasa neįgaliesiems. „Tai viena iš projekto sudėtinių dalių.

Tam, kad trasa būtų tinkama važiuoti neįgaliesiems su vežimėliais, ji bus vingiuota kaip serpantinas. Nors tiesiai tai tėra keliasdešimt metrų, bet takas vingiuos aplinkui, kad būtų atitinkamo laipsnio įkalnė, į kurią gali įvažiuoti neįgalieji“, – aiškino V.Petiukonienė.

Visi darbai koncentruojasi atodangos viršuje, apačioje tik šiukšlės surinktos, pataisyti sutvirtinimai. „Karstytis atodanga tikrai nebus galima“, – užtikrino parko direktorė.

Teritorija bus pritaikyta dideliam lankytojų srautui – suprojektuotos ir bus įrengtos lankytojų srautus reguliuojančios terasos, laiptai, aikštelės su pavėsinėmis. Anot V.Petiukonienės, šiais metais darbininkai nespės sutvarkyti tik automobilių stovėjimo aikštelės šalia S.Batoro gatvės. Šiems darbams kol kas trūksta ir lėšų, tad tai bus perkelta į kitus metus.

Užsk. Nr. 304872

Renginiai Vilniuje | 25

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Balandžio 27 d., penktadienis

17 val. – Rašytojų klubas Vakaras, skirtas rašytojo Albino Žukausko 100-osioms gimimo metinėms. Įėjimas – laisvas.

Šiuolaikinio šokio gerbėjams Gegužės 2–9 d. jau šešioliktą kartą pakvies Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“.

Bus pristatyta ne tik gausi užsienio kūrėjų programa, bet ir septyni lietuviški spektakliai.

Festivalį gegužės 2 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) atidarys norvegų kompanijos „zero visibility corp.“ ir choreografės Inos Christel Johannessen šokio spektaklis „(ne)įmanoma“, šiurkščiai ir kartu poetiškai atskleisiantis nuoširdžių santykių kūrimo problemas.

Vokiečių šokio trupė „Public in private“ gegužės 5 d. Menų spaustuvėje parodys spektaklį „Allege“. Žiūrovai išvys, kad šiuolaikinio šokio spektaklyje nebūtinai turi būti šokama. Lietuviams jau pažįstama vokiečių trupė „Silke Z./resistdance“ gegužės 7 d. LNDT parodys spektaklį „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“, kuriam įkvėpimo sėmėsi iš mėgėjų kuriamų klasikinių Holivudo filmų perdirbinių. Festivalį uždarys kompanijos „Cia toula limnaios“ spektaklis „Every single day“. Įdomus potyris ir reginys žiūrovų lauks gegužės 4 d. LNDT – čia bus pristatyta Lietuvos valstybinio choro „Vilnius“ ir Jekaterinburgo šokio teatro bendras spektaklis „Svadebka“ pagal I.Stravinskio muziką.

Premjeras festivaliui ruošia ir Lietuvos choreografai – Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė, choreografė Birutė Letukaitė stato spektaklį „Jūra“ pagal M.K.Čiurlionio muziką. Jauna choreografė Austėja Vilkaitytė festivalio žiūrovams pateiks savo būsimo spektaklio „Lietuva brangi“, pagal Maironio eilėraštį ir Juozo Naujalio muziką, eskizą. „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet vyks ne tik Menų spaustuvėje ar LNDT, bet ir atras naujas netradicines vietas, pavyzdžiui, prekybos centrą „Europa“ ar Šiuolaikinio meno centro sieną.

18 val. – Teatro, muzikos ir kino muziejus Pirmoji vaizduojamosios dailės festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose 2012“ paroda, kurios metu bus pristatomi menininkės Danielos Caciagli (Italija) tapybos darbai.

Pierre‘as Amoyalis

Balandžio 27 d.

18.30 val. – Pramogų arena

19 val. – klubas „Propaganda club“

Teatralizuotas pasirodymas su teatro ir cirko elementais „Ugninė Afrika“.

Bilietai – 72–135 Lt.

(V.Mykolaičio-Putino g. 5) Trumpų filmų festivalis „Future Shorts“.

Laukia trys valandos trumpametražių filmų iš viso pasaulio.

19 val. – Nacionalinė filharmonija Koncertų ciklas „Pasaulinės žvaigždės Lietuvoje“. Koncertuos vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Pierre‘as Amoyalis ir pianistas Jean-Marcas Luisada.

Bilietai – 33–203 Lt.

19 val. – Kongresų rūmai Simfoninės muzikos koncertas su dainininke Lilija Gubaidulina.

Bilietai – 20–70 Lt.

Balandžio 28 d., šeštadienis

10 val. – Neries regioninis parkas Turizmo sezono atidarymo ir plukių žydėjimo šventė – renginys „Velo Neris“. Šventės pradžia – 10 val. Lankytojų centro ekspozicijoje (Vilniaus g. 3, Dūkštos). Vėliau renginys persikels į Dūkštų ąžuolyną, kur – Giedriaus Arbačiausko atliekamos dainos bei Dalios Teišerskytės skaitoma poezija.

Vidurdienį gidas pakvies į 4 km pėsčiųjų žygį po Bradeliškių ir Buivydų piliakalnius. 13 val. iš Bražuolės stovyklavietės prasidės dviračių žygis kairiojo Neries kranto turizmo trasa.

Stovyklavietėje veiks dviračių nuomos punktas. Trasų ilgis – 23 km arba 8 km.

12 val. – Menų spaustuvė Muzikinis etnologinis spektaklis šeimai „Gandro dovana“.

Bilietai – 15 Lt. 19 val. – Nacionalinė filharmonija Koncertuos Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Austrijai atstovaujančio serbų kilmės dirigento Aleksandaro Markovičiaus, ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė.

Programoje – rusų ir armėnų kompozitorių kūriniai.

Bilietai – 20, 30, 50 Lt.

Balandžio 29 d., sekmadienis

12 val. – Nacionalinė filharmonija PREMJERA. Teatralizuotas koncertas pagal Violetos Palčinskaitės knygą „Muzika Troliui“.

Bilietai – 10, 15, 20 Lt.

19 val. – Menų spaustuvė Audiovizualinis sumanymas „Balsas yra gausmas“ – tai elektroninio gausmo (drone) ir trijų dimensijų projektavimo nustatytose ribose (3D mapping) junginys, kurį pristatys du menininkai – kompozitorius Mykolas Natalevičius ir videomenininkas Rimas Sakalauskas. Įėjimas – laisvas.

Buivydų piliakalnis

Balandžio 28 d.

Balandžio 30 d., pirmadienis

17 val. – Rašytojų klubas Sigito Birgelio eilėraščių knygos „Septintas nakty“ pristatymas. Įėjimas – laisvas.

18 val. – Lietuvos teatro sąjunga (Teatro g. 8) Aktoriaus Romualdo Ramanausko literatūrinis vakaras. Įėjimas – laisvas.

Gegužės 1 d., antradienis

18 val. – Rusų dramos teatras Sankt Peterburgo teatro gastrolės. Bus rodomas režisieriaus Andžejaus Bubenio spektaklis „Vodeviliai“, sukurtas pagal Antono Čechovo kūrinius „Lokys“, „Piršlybos“, „Apie tabako žalą“, „Jubiliejus“.

Bilietai – 20–60 Lt.

Renginiai Kaune | 15

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

„Plikagalvė dainininkė“

Balandžio 27 d.

Balandžio 27 d., penktadienis

„The Northern Governors“

Balandžio 28 d.

Balandžio 28 d., šeštadienis

Anna Maria Flechero

Gegužės 4 d.

Balandžio 29 d., sekmadienis

„Gintarinė pora“

Gegužės 5–6 d.

Gegužės 4 d., penktadienis

18 val. – Kauno menininkų namai Trečiasis Tarptautinis obojininkų festivalis. Obojininko Roberto Beinario rečitalis.

Bilietai – 15 Lt.

16 val. – Vienybės aikštė Festivalis „Kaunas Jazz“.

Koncertuos Arina su grupe.

Renginys nemokamas.

13 val. – Šv. Mykolo Arkangelo Kauno

19 val. – Kauno valstybinė filharmonija

įgulos bažnyčia (Soboras) Trečiasis tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Jubilate Deo“.

18 val. – Kauno kamerinis teatras

17 val. – Kauno sporto halė

15 val. – Vienybės aikštė

Džiazo dainininkės Annos Maria Flechero (JAV) koncertas. Kartu pasirodys bliuzo dainininkė Yolanda Bush ir muzikantų grupė.

Bilietai – 43–93 Lt.

Magiškas šou „Ugninė Afrika“.

Teatralizuotas pasirodymas su teatro ir cirko elementais.

Bilietai – 23–129 Lt.

Festivalis „Kaunas Jazz“.

Koncertuos vokalinė grupė „Kivi“.

Renginys nemokamas.

PREMJERA. Vienos dalies absurdo komedija „Plikagalvė dainininkė“.

Režisierius – Stanislovas Rubinovas.

Bilietai – 30 Lt.

21 val. – Vienybės aikštė Festivalis „Kaunas Jazz 2012“.

Koncertuos „Jazzway“ ir „Keymono“.

Renginys nemokamas.

22 val. – loftas „Gargaras“ Hiphopo grupės „Despotin Fam“ gyvo garso koncertas.

Bilietai – 10–15 Lt.

18 val.–

Kauno kamerinis teatras Vienos dalies absurdo komedija „Plikagalvė dainininkė“.

Bilietai – 30 Lt.

21 val. – Vienybės aikštė Festivalis „Kaunas Jazz“. Koncertuos grupės „The Northern Governors“ (Suomija), „Saulės kliošas“.

Renginys nemokamas.

19 val. – „Žalgirio“ arena Festivalio „Kaunas Jazz“ baigiamasis koncertas su Lizz Wright ir grupe (JAV).

Bilietai – 56–96 Lt.

Gegužės 3 d., ketvirtadienis

20 val. – Teatro klubas („Kauno architektų namai“) Marko Palubenkos albumo „no fun in 101“ pristatymas.

21 val. – loftas „Gargaras“ Alternative/indie/rock/britpop muzikos gerbėjų judėjimo „Liverpool party“ penkių gimtadienio fiesta. Gros grupės „The Colours of Bubbles“, „Deeper Upper“, „The Deflux“ ir kt..

Bilietai – 15 Lt. Gegužės 5 d., šeštadienis

10 val. – Kauno sporto halė 47-osios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora 2012“ .

Bilietai – 20–30 Lt.

16 | Kaunas

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Lietuvos duobių sostinė Šarūnas Bulota s.bulota@15min.lt

Kauno gatves nusėjusiose duobėse automobilius šiais metais apgadino mažiausiai 150 vairuotojų. Tiek skundų sulaukė policija. Tikėtina, kad nelaimėlių yra daug daugiau, mat Kaune galioja taisyklė – įvažiavai į duobę, mokėk baudą.

Teks įrodinėti

Justas Jankauskas, advokatas

„Siekiant, jog automobiliui padaryta žala būtų atlyginta, vairuotojas pirmiausiai privalo įrodyti, jog ji atsirado ne dėl jo kaltės.

Todėl rekomenduojama išsikviesti policiją, kuri užregistruotų įvykį, įvertintų eismo įvykio aplinkybes bei išsiaiškintų, kas yra žalos kaltininkas. Savivaldybė patirtus nuostolius padengia tik tuomet, jei pripažįstama, kad vairuotojas negalėjo pastebėti ir apvažiuoti duobės arba nebuvo įspėjamųjų ženklų, pavyzdžiui, gairelės ar „Nelygus kelias“.

Priešingu atveju, vairuotojas yra ne tik traukiamas administracinėn atsakomybėn už veikos, įtvirtintos LR ATPK 127 str. 2 d., padarymą, susimokant baudą, bet ir jam nėra atlyginami patirti nuostoliai. Tokiu atveju asmeniui patartina kreiptis į teismą dėl pareigūno priimto nutarimo panaikinimo, tačiau retas vairuotojas tam ryžtasi dėl sudėtingų teisminių procedūrų. Šiuo metu formuojama teisminė praktika, kad asmeniui įrodžius, jog, pavyzdžiui, jis buvo priverstas įvažiuoti į duobę, norėdamas išvengti susidūrimo su iš priekio atvažiuojančia transporto priemone, teismas tokio asmens atžvilgiu administracinę bylą nutraukia. Tai leidžia ateityje reikalauti žalos atlyginimo iš savivaldybės.“

Miesto rakštimi vadinamoms duobėms užlopyti kasmet skiriami milijonai, tačiau rezultatų ne tik kad nėra, bet padėtis gatvėse nuolat blogėja.

Savivaldybė, kuri yra miesto gatvių savininkė ir turi jomis rūpintis, aiškina gaunanti per mažai pinigų jų tvarkymui. Šiemet duobių lopymui skiriama apie 2 mln. Lt, o apskritai gatvių tvarkymo darbams iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos Kaunas gaus beveik 9,9 mln. Lt (pernai – 12 mln. Lt).

Valdininkai pripažįsta, kad lopymas – tik trumpalaikį poveikį turintis brangus sprendimas, nes po stipresnio lietaus ar temperatūrų pokyčių duobės vėl atsiveria.

Paskaičiuota, kad iš pagrindų atnaujinti Kauno gatves reikėtų apie 0,5 mlrd. Lt. Kol kas tokia suma atrodo iš fantastikos srities.

Darbų kokybė – baisi Gyventojai piktinasi, kad, užuot nuolat skundęsi pinigų trūkumu, valdininkai geriau prižiūrėtų atliktų darbų kokybę. Žemaičių gatvės 29-ojo namo bendrijos pirmininkas Aleksandras Gurskas rodo į šalia J.Jablonskio gimnazijos esančioje sankryžoje vėl atsivėrusią didelę duobę, kuri dabar užpilta žvyru. „Praėjusį rudenį ši vieta buvo kapitališkai sutvarkyta, tačiau vėl susmego. Po žiemą įvykusios vandentiekio avarijos, ši vieta buvo perkasta ir vėliau vėl sutvarkyta, tačiau, praėjus vos keliems mėnesiams, vėl atsivėrė didelė pavojinga duobė. Pinigai kaip į vandenį“, – piktinosi A.Gurskas. „Priimi priekaištus iš visų, išleidi krūvą pinigų duobių užlopymui, bet vis tiek nieko gero nepavyksta. Tai kova su vėjo malūnais.

Mes gauname kelis milijonus litų, kuriuos reikia išdalyti visų miestų gatvių priežiūrai, todėl kiek turime pinigų, už tiek ir atliekame gatvių remonto darbų“, – „15min“ yra aiškinęs Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Tačiau Kauno savivaldybės sutartyse su gatvės remonto darbus atliekančiomis bendrovėmis yra nurodyta, jog darbams galioja 12 mėnesių garantinis laikotarpis.

Tačiau savivaldybė šiemet nėra pateikusi nė vieno reikalavimo įmonėms pakartoti 2011 m. nekokybiškai atliktus gatvės remonto darbus.

Pats kaltas Nei pinigų trūkumas, nei duobių remonto virtuvė nedomina kasdien miesto gatvėse automobilius laužančių vairuotojų. Mat negana to, kad duobėje prakerta padangas, sulaužo ratlankius, jiems dar gresia baudos

už eismo taisyklių nesilaikymą – vairuotojas esą neįvertino važiavimo sąlygų. „Jei eismo sąlygos geros, neprilyta, tuomet tai gali būti traktuojama kaip saugaus eismo sąlygų nesilaikymas ir vairuotojas gali būti baudžiamas bauda iki 200 Lt. Jei dėl įvairių aplinkybių, oro sąlygų vairuotojas negalėjo matyti duobės, tuomet įvykis tiesiog užfiksuojamas ir viskas“, – aiškino Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo skyriaus viršininkas Tautvydas Pučius.

E.Ovčarenko nuotr.

Sveikata

NEMALONI, BET SUGYVENAMA Alergiškiems žmonėms nereikia aiškinti, kokia tai nemaloni gyvenimo palydovė.

Dar sudėtingiau auginantiems alergiškus vaikus – juk taip sunku juos nuo visko apsaugoti. Tačiau specialistai ramina, kad viską – net alergiją – galima kontroliuoti.

Keturių mėnesių kaunietė Rusnė – vienas iš tų kūdikių, kuriam diagnozuota alergija maistui. „Dukrytei alergija prasidėjo labai anksti – apie antrą mėnesį. Maitinu savo pienu, pradžioje viskas buvo gerai, bet paskui pastebėjau, kad man pavalgius kai kurių produktų, dukrai beria skruostus ir smakrą“, – pasakoja mažylės mama Raimonda. Produktų, kurie vadinami didžiausiais alergenais – šokolado, riešutų, pieno – jauna moteris nevalgo nuo kūdikio gimimo: „Žinojau, kad tai alergenai, tad nutariau neerzinti likimo.“ Gydytoja pediatrė jai patarė fiksuoti visus valgomus produktus ir stebėti, nuo ko Rusnę beria. Tokia užduotis gana sudėtinga, mat moters racioną sudaro įvairūs produktai. „Išsiaiškinau, kad tikrai beria nuo kiaušinių. Nors juos vartojau tik kaip plakinį kepant mėsą ir į blynus. Taip pat – nuo vištienos, grybų, kviečių (o tai reiškia – makaronų, duonos, kuskuso, manų kruopų ir pan.). Bandau atsisakyti visų šių produktų arba valgyti itin mažai“, – nepageidaujamais tapusius produktus vardija Raimonda.

Gydytojai gastroenterologei rekomendavus hipoalerginę dietą, jai teko pakeisti ir kai kuriuos prieskonius, nes mažąją Rusnę beria net nuo pipirų.

Moteris džiaugiasi, kad atsisakius kai kurių produktų situacija pagerėjo. Nors bėrimų kartais dar pasitaiko, jie ne tokie baisūs kaip anksčiau.

Ji guodžiasi ir gydytojų nuomone, kad šalia mamos pieno dukrai pradėjus duoti kieto maisto alergija turėtų praeiti. Dabar, anot jaunos mamos, svarbu laikytis dietos, kad mažosios alergija kuriam nors produktui neįsisenėtų.

Raimondos nuomone, lenteles su alergizuojančių produktų sąrašu mamoms galėtų dalyti dar gimdymo namuose – taip būtų išvengta daugelio problemų. „Juokingiausia, kad gydytojai dažniausiai tik išryškėjus problemai pasako, ką galima, o ko negalima valgyti“, – sako Raimonda.

Alergiška odelė Viena dažniausių vaikų alergijos maistui formų – atopinis dermatitas. Tai alerginis odos uždegimas, kuriam būdingas niežėjimas ir bėrimai įvairiose kūno vietose. Dažniausiai suserga 2–4 mėnesių mažyliai, o vėliau jiems gali pasireikšti dar ir bronchinė astma, alerginė sloga. Naujagimiams pirmiausia pažeidžiama veido odelė, ypač skruostų ir kaktos oda, o didesniems, jau ropojantiems kūdikiams – kelių, alkūnių odelė. Kadangi maži vaikai nuolat trina niežtinčias vietas (pavyzdžiui, veiduką į pagalvę ar net lovelės kraštą), jie tampa neramūs, blogai miega.

Pastaraisiais metais alerginiu odos uždegimu sergančių vaikų skaičius išaugo dvigubai, o tai paskatino įvairiausi kremai, pieneliai ir kitos kosmetikos priemonės, kuriuose gausu alergizuojančių medžiagų. Liga paūmėja dėl gausesnio prakaitavimo, infekcijų, taip pat dėl maisto produktų. Tad vaiką būtina saugoti nuo netinkamo maisto, rengti ne sintetiniais ar vilnoniais, o medvilniniais rūbeliais ir naudoti tik švelnias kosmetikos priemones, kuriose nėra kvapiųjų medžiagų ir dažiklių

Išsivysčiusių šalių bėda Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Laura Malinauskienė pirmiausia akcentuoja, kad alergiją neteisinga vadinti liga. „Tai neįprasta imuninės sistemos reakcija į nekenksmingą mūsų organizmui aplinkos faktorių. Susidūrusi su šiuo faktoriumi alergiško žmogaus imuninė sistema jį priima kaip grėsmę ir puola“, – aiškina gydytoja. Organizme išsiskiria įvairios cheminės medžiagos ir sukelia bėrimą, niežulį, dusulį ar slogą. Alergija gali būti bronchinės astmos, dermatito, lėtinės slogos priežastis.

Paklausta, ar tikrai pastaruoju metu alerginių susirgimų, ypač tarp vaikų, daugėja, gydytoja L.Malinauskienė šypteli: „Tikriausiai ne tiek daugėja, kiek dažniau apie tai kalbama.“ Gydytoja akcentuoja, kad šiuolaikiniai tėvai pernelyg įsibaiminę, kartais netgi persistengia kurdami vaikui sterilią aplinką, didelį poveikį daro ir reklama. „Pažiūrėkime, kaime, kur aplinka ne tokia sterili, vaikams alerginiai susirgimai išsivysto rečiau“, – sako specialistė. Įvairios alergijos – turtingų, gerai išsivysčiusių šalių problema, nes žmonės valgo ilgai išliekančius maisto produktus, geria antibiotikus, turinčius įtakos ir imuninės sistemos veiklai.

Dermatitą painioja su alergija Daug susirūpinimo kelianti alergija maistui, gydytojos teigimu, kartais tėvų taip vadinama neteisingai. „Dažnai kūdikiams pasireiškia atopinis dermatitas, kuris ne visuomet sukeliamas maisto alergijos“, – sako L.Malinauskienė.

Jei vaikas serga atopiniu dermatitu, galbūt tai paveldėjo iš mamos, rečiau tėčio, netgi iš senelių. Atopinį dermatitą turinčio kūdikio odelė labai plona, sausa, reikalauja ypatingos priežiūros. Bloga žinia yra ta, kad atopiniu dermatitu sergantys kūdikiai vėliau dažniau rizikuoja susirgti tokiomis alerginėmis ligomis kaip astma ar šienligė.

Alergija maistui vaikai, kaip ir Rusnė, dažnai suserga kūdikystėje. Ji pasireiškia labai įvairiai – nuo bėrimo, pilvo skausmų iki viduriavimo ir vėmimo. Pastebėjus alergijos požymių reikia kreiptis į gydytoją – jis padės nustatyti priežastis ir paskirs gydymą. Esant alergijai maistui, geriausia susekti ir iš raciono pašalinti alergeną.

Kūdikius maitinančios mamos dažnai vengia valgyti didžiaisiais alergenais laikomų produktų – riešutų, kiaušinių, pieno, šokolado ir panašiai, net jei nėra jiems alergiškos. Gydytoja L.Malinauskienė pataria iš anksto pernelyg jautriai į viską nereaguoti ir pamažu, stebint vaiko reakcijas, valgyti mėgstamą maistą saikingomis porcijomis.

Be to, kaip pastebi alergologė, skirtingose šalyse didžiaisiais alergenais laikomi skirtingi produktai: „Tarkime, pas mus citrusiniai vaisiai vadinami alergenais, o kur nors Ispanijoje niekas į tai nekreipia dėmesio“, – sako L.Malinauskienė.

Ji pabrėžia, kad netgi nustačius, jog vaikas alergiškas maistui, nėra vienodos mamoms taikomos dietos, kiekvienas atvejis individualus.

Alergenus galima prisipratinti Alergijos priežastimi gali tapti ir namuose augantys gyvūnai.

Alergines reakcijas – ašarojimą, slogą, astmos priepuolį

– sukelia gyvūnų oda, seilėse ar šlapime esantys baltymai.

Tiesa, naujausi Italijos mokslininkų tyrimai parodė, kad vaikai, gimę namuose, kuriuose yra keletas kačių, mažiau rizikuoja būti alergiški šiems gyvūnams. Šiam teiginiui iliustruoti gydytoja L.Malinauskienė kaip pavyzdį vėl pateikia kaimą – juk ten vaikai ir gimsta, ir gyvena šalia gyvūnų.

Tačiau jei atsitiko taip, kad vaikas alergiškas namuose esančiam augintiniui ir situacija su laiku nesitaiso, kad ir kaip skaudu būtų, su gyvūnu greičiausiai teks atsisveikinti.

Artėjantis pavasaris kelia nerimą šienlige sergančių vaikų tėvams. Didžiausiais alergenais iš augalų pavasarį laikomi beržai, alksniai, žydintys lazdynai.

Nors pavasaris bei žydėjimas baigsis ir alergija dings, tačiau alergologė pataria tėvams ateiti su vaikais pas alergologus ir atlikti tyrimus, nes alergija žiedadulkėms gali būti susijusi ir su kitomis alergijomis (pavyzdžiui, namų dulkių erkėms arba vaisiams bei daržovėms) ir gali būti efektyviai gydoma ne vien tik vaistais, bet ir specifine imunoterapija.

Vaikų, kaip ir suaugusiųjų, alerginės reakcijos pačios įvairiausios – reaguojama į šaltį, kuomet nepridengtos vaiko kūno vietos parausta, patinsta, atsiranda niežtinčių dėmių.

Retais atvejais gali pasitaikyti ir alergija saulei, vandeniui ar vabzdžių įgėlimams. Tėvams, įtariantiems, kad jų vaikas alergiškas, gydytoja pataria kreiptis į specialistą – jis padės nustatyti priežastis, parinks tinkamiausią gydymą.

Gydytoja sako, kad dabar pasaulyje, kaip vienas iš alergijos gydymo būdų, vis plačiau taikomas pratinimas prie alergenų – specifinė imunoterapija. Be to, vis atsiranda saugesnių ir efektyvesnių medikamentų.

28 | Sveikata

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Penkeri metai pastangų Susilaukti kūdikio padėjo netradicinė medicina Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Pasidalijus rūpesčiais su kolege, vieną dieną pašto dėžutėje Renata rado elektroninę nuorodą į straipsnį, kuriame pasakota apie gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus darbo rezultatus. Girdi, viena negalėjusi susilaukti vaikų maskvietė, su daktaru bendradarbiavusi metus, pastojo ir pagimdė dukrytę. „Internete radau šio gydytojo elektroninio pašto adresą – rankos pačios parašė jam laišką“, – prisiminė Renata.

Sūpuodama septynių mėnesių dukrą Urtę Kretingoje gyvenanti Renata vis dar negali patikėti stebuklu. Pastoti buvo sunku – kūdikio laukimas truko ilgiau nei penkerius metus. Kai tradicinė medicina negelbėjo, padėjo homeopatija.

Už vyro Nerijaus Renata J. (pavardė redakcijai žinoma – red. past.) ištekėjo 24-erių.

Po trejų metų Renata pajuto, kad jau yra pasirengusi motinystei, bet pastoti vis nesisekė. „Ilgai nedelsiau. Po trijų mėnesių suskubau ieškoti pagalbos – kreipiausi į gydytoją“, – pasakojo moteris.

Optimizmas greitai išblėso Medikai netruko nustatyti, kad jaunai moteriai nevyksta ovuliacija. „Man paaiškino, kad nemokamų paslaugų nevaisingumui gydyti nėra. Patarė kreiptis į privačias paslaugas teikiančias specializuotas klinikas“, – įvykių eigą atkūrė Renata.

Vienos Klaipėdoje įsikūrusios vaisingumo klinikos slenkstį ji mynė pustrečių metų. Iš pradžių Renatai buvo atlikti hormoniniai tyrimai. Rezultatai teikė vilčių – rodikliai tik šiek tiek nukrypę nuo normos: „Gydytojai nuramino. Sakė, kad su manimi problemų nekils, greitai „susitvarkysime“. Šios kalbos įkvėpė ir teikė optimizmo.“ Tikėtasi, kad nevaisingumo bėdas išspręs vaistai ovuliacijai skatinti. „Kaskart rezultatai buvo geri: folikulų užaugdavo daug – trys ar net keturi. Medikai

Vaisingumo klinikose atlikti tyrimai nerodė, kad Renata negalėtų pastoti.

AFP nuotr.

Vienu metu viską, ką uždirbdavau, atiduodavau klinikai, o mano alga anuomet siekė daugiau nei 2 tūkst. Lt per mėnesį. sudarydavo grafiką, kada lytinis aktas turėtų būti sėkmingas, tačiau mums vis nesisekė. Gydytojai netgi įtarė, kad galbūt specialiai ką nors darau ne taip, kad nepastočiau – medicininių problemų jie nematė“, – kalbėjo Renata.

Problema – ne medicininė Gydymo laikotarpiu Renatai buvo penkis kartus atlikta inseminacija – specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą ovuliacijos metu. Kiekviena

procedūra šeimos piniginę paplonindavo daugiau nei 500 Lt, nekalbant apie nepigiai kainavusius vaistus, ampules ir t.t. „Vienu metu viską, ką uždirbdavau, atiduodavau klinikai, o mano alga anuomet siekė daugiau nei 2 tūkst. Lt per mėnesį.

Visas išlaidas turiu užsirašiusi, tačiau niekada neišdrįsau suskaičiuoti“, – prisipažino Renata.

Kai niekas nepadėjo, šiaudu, kurio stvėrėsi nevaisingumo ligų specialistai, tapo laparoskopija – minimaliai invazinė chirurgija. „Po jos išgirdau verdiktą: „Viskas su tavimi gerai, ieškok kitokių problemų“, – pasakojo dabar jau 33 metų moteris.

Rankos pačios parašė laišką Kai tradicinė medicina pasirodė esanti bejėgė, Renata prisiminė kitą gydymo būdą – homeopatiją. Pastaroji, kitaip nei klasikinė medicina, atkreipia dėmesį į organizmo gebėjimą savo jėgomis pašalinti ligos simptomus. Dėl to visas organizmas įtraukiamas į kovą su liga.

Pašlijusi hormonų pusiausvyra Pirmo vizito metu A.Januškevičius nustatė, kad problema, trukdanti susilaukti vaikų, slypi Renatoje. Priežastis – viso organizmo disbalansas. Gydytojas buvo konkretus – atsistačius organizmo harmonijai, šeimą aplankys ir gandrai. „Jau po pusmečio pajutau, kad savijauta pagerėjo. Iki tol atrodydavo, kad galėčiau miegoti kiaurą parą. Buvau apatiška, nuolat pavargusi. Pagėrus homeopatinius žirniukus kelis mėnesius pajutau, kad tonusas pasikeitė, atsirado energijos. Tai mane „užvežė“ – tarsi žinojau, kad šįkart suveiks“, – įspūdžiais dalijosi Renata.

Gydytojas homeopatas jai skyrė vaistus ne nuo nevaisingumo, bet nuo virškinimo problemų. „Jis paaiškino, kad organizmas pats turi susitvarkyti su savo negalavimais. Homeopatiniai vaistai priverčia jį tai padaryti“, – sakė moteris. Praėjus šiek tiek daugiau nei dvejiems metams Renata pasijuto nėščia: „Beje, vaisingumo klinikoje man primygtinai siūlė atlikti dirbtinį apvaisinimą, bet mane tartum kažkas stabdė“.

Nors Renata tiki, kad susilaukti pirmagimės jai padėjo būtent homeopatija, tradicinės medicinos iš savo gyvenimo ji neišbraukia. „Tikrai netapau homeopatijos fanatike. Jei susirgčiau rimčiau, pirmiausia kreipčiausi į homeopatą, tačiau nesulaukusi pagerėjimo, eičiau pas kitą gydytoją“, – tikino Renata.

Svarbiausia – rezultatas

Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė „Lietuvoje homeopatija yra reglamentuota – reikia būti gydytoju ir turėti medicinos praktikos licenciją verstis bet kuria medicinos praktikos veikla. Taip pat reikia baigti specializuotus Homeopatijos kursus Kauno (LSMU) ar Vilniaus universitetuose. Toks pažymėjimas suteikia teisę gydytojui savo medicinos praktikoje taikyti homeopatinius metodus. Taigi tai pripažintas gydymo metodas, kuriuo gali naudotis pacientai.

Tiek tradicinė, tiek netradicinė medicina žmogui naudinga tiek, kiek pasiekia norimą rezultatą.“

Nr. 9

2012 m. balandis SPEECIALUS V ITRAŠČIO SAVA „15MIN“ PRIEDAS

Zitos Šliogerienės nuotr.

savo sių baigsiu u išeisiu į laisvę, e n ė m ų li e alia Viešumoje „Po k darbą. Pag šitame pasaulyje. todėl, kiek į in g o g a d pe ma as, k ji įmano s ir svetim žinoma, kie čiuosi nereikalinga enatvė, todėl trokštu s jau vis labiau , nuo jos bėgu. Atėjo bės.“ y s a m m ra a d – y o n įma dalyk to s ra liogeris p a p i Arvydas Š vieno laba

LEIDINIO IAI R PARTNE

VOS LIETU LIKOS B RESPU OS R Ū T L U K ERIJA T S MINI

Z.Šliogerienės nuotr.

„Ir jeigu dabar, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, man reikėtų rinktis, rinktis esmingai, rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus.“ Tai citata iš Arvydo Šliogerio kalbos, pasakytos įteikiant jam 1992 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, filosofijos profesorius apžiūri tą kulbę, surenka žabus ir ištaria: „Parašęs penkiolika knygų, galiu pasakyti, kad jos visos yra apie Alksniupius – mano vaikystės kaimą.“ A.Šliogeris gimė 1944-ųjų rugsėjo 12 dieną Panevėžyje, mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius. „Tame ūkelyje daug dirbdavau. Prisimenu, buvo tokia mokytojų ganykla. Ganydavau karves, melždavau mūsiškę.

Tie patys darbai iš vaikystės persikėlė ir į jaunystę. Prisimenu mėšlavežius Alksniupiuose... Būdavo tarsi pramoga. Mėšlo ir šieno kvapai, prisipažinsiu, man yra patys nuostabiausi pasaulyje. Bet, pabrėžiu – tikro šieno ir tikro mėšlo, nesugadinto visokių chemikalų.

Tas kvapas man ir dabar sapnuojasi“, – nusišypsojo pašnekovas.

Jo minimi Alksniupiai – kaimas Radviliškio rajone. Ten, pas senelius, – vaikystės ir jaunystės vasaros, pavasariai. Ten arba iš ten – visa tai, kas sutelpa į kelis sakinius iš 1997-aisiais išleistos knygos „Niekio vardai“ įžangos: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas. Tai vienintelės mano dievybės, ir visos mano knygos tėra tik malda joms, toli gražu ne tokia nuolanki kaip man norėtųsi.

Visa kita tėra Kalbos šmėklos ir pelenai. Taigi atvirai išpažįstu savo „pagonybę“ ir nenoriu būti kitoks.“ Aukso medaliu baigęs mokyklą, 1962-aisiais A.Šliogeris įstojo į Kauno politechnikos institutą, pasirinko tuo metu populiarią chemiko specialybę. Baigė, tačiau dar studijuodamas suprato, kad chemija, kaip ir visi kiti gamtos mokslai, jam yra svetima. „Beveik atsitiktinai ėmiau studijuoti filosofų tekstus“, – prisimena A.Šliogeris, po chemijos įstojęs į aspirantūrą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1970-aisiais jis pradėjo dirbti Filosofijos katedroje, o nuo 2003-iųjų jai vadovauti. Šias pareigas eina iki šiol.

A.Šliogeris – ne tik keliolikos filosofijos ir eseistikos knygų, fotografijos albumo bei daugybės straipsnių autorius. Jis yra išvertęs Georgo Hegelio, Martino Heideggerio, Arthuro Schopenhauerio ir kitų žymių filosofų veikalų. Už darbų ciklą „Negatyvumo problema filosofijoje (1996–2009)“ užpernai jam paskirta Lietuvos mokslo premija.

Kodėl filosofas nenori būti vadinamas filosofu? Ką reiškia „bekalbis žvilgsnis“ į pasaulį? Kaip paaiškinti paradoksą, kad kalba naikina tai, apie ką kalbama?

Mindaugas Nastaravičius

Iš knygos „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“, 1985 „Žmogus kaip daiktiškoji būtybė įmestas arba nublokštas į šio pasaulio imanenciją, jis „pririštas“ prie faktiškosios situacijos, prie daiktiškumo konsteliacijų, kurių jis negali savavališkai pakeisti, perkurti pagal savo galimybių modelį, todėl yra priverstas jas pasyviai priimti. Jo galimybės yra visada ribotos, o tas ribas nubrėžia objektyvios aplinkybės ir faktiškasis daiktiškumas.“ Iš knygos „Būtis ir pasaulis“, pirmas leidimas – 1990, antras – 2006 „Kuo mažiau kalbos, tuo daugiau filosofijos – tokią maksimą kelrode žvaigžde pasirenka būties žvejai ir filotopijos ieškotojai. Lyg tas kūdikis, apgraibom ieškantis paprasčiausių žodžių ir pirmapradės kalbos, filosofas privalo sugrįžti į sakymo paprastumą, kuris yra beveik tyla arba siauras ruoželis, skiriantis tylėjimą iki kalbos nuo tylėjimo po kalbos.“

APIE ATSITIKTINUMĄ Arvydas Šliogeris gyvena vokiečių filosofo Immanuelio Kanto vardu pavadintoje alėjoje. Tai atsitiktinumas. Prie daugiabučio laiptinės radau numestą skrajutę, kurioje reklamuojami akiniai ir akių lęšiai. Šūkis: „Tu gali pamatyti viską.“ Tai irgi atsitiktinumas.

APIE PRADŽIĄ Pokalbio pradžioje filosofas kelis kartus pakartojo, kad jis nėra filosofas. Ir jo žodžiuose nebuvo jokios pozos.

APIE NUOSTABĄ Tačiau „visi žino“, kad Arvydas Šliogeris – filosofas. Todėl pirmiausia prašau jo paaiškinti, kas šiandien jam yra filosofija: „Žodis „filosofija“ yra visiškai sukompromituotas. Ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Filosofijos, bent jau kaip aš ją suprantu, dabarties pasaulyje nebėra. Ir Vakaruose, ir Lietuvoje vyrauja antrarūšės kompiliacijos, referatai, didžiųjų mąstytojų tekstų komentarai, trumpai tariant, maitvanagių puota prie mirusios filosofijos lavono. Šis apgailėtinas darbas iškilmingai vadinamas „mokslu“, tačiau daug tiksliau jį apibūdina graikai žodžiu „sofistika“. Šitokį kalbos lavonų draskymą ir pjaustymą galima būtų pavadinti net teologija, nes šis žodis irgi išreiškia tik mirusios kalbos komentarus.

Galbūt tai galima vadinti taikomąja filologija, o geriausiu atveju – filosofijos istorija. Dabarties pasaulyje, valdomame technologinio teroro, autentiškos filosofijos, kaip bekalbio pasaulio apmąstymo, apskritai nebėra. Pakartosiu: kas liko, tėra, pasak Georgo Hegelio, „įnirtingas kirminų krutėjimas mirusios kalbos palaikuose“.

APIE OPONENTUS Arvydas Šliogeris sako dabar jau žinantis, kad tai, ką per keturiasdešimt darbo metų jis pabandė papasakoti, turi mažai

Iš knygos „Sietuvos“, 1992 „Jeigu iš tikrųjų įsižiūrime į tikrą meno kūrinį ir jį iš tikrųjų regime, jis kiekvienąkart mus pastato prieš absoliučią paslaptį, kurios vardas – nepaslėpta paslaptis kaip giliojo paviršiaus ir paviršutiniškos gelmės švytėjimas. Ir tik šio švytėjimo atšvaitas mirtingojo akyse pažadina tą keistą atvirumą daikto būčiai, kurią graikai vadino nuostaba.“ Iš knygos „Post scriptum“, 1992 „Banaliausių daiktų gelmėje snūduriuoja susigūžusi prasmė. Tie daiktai – lyg kokonas, iš kurio gali išsiristi nepaprasto grožio plaštakė. Bet mes praeiname pro juos lyg neregiai; mūsų žvilgsnis nuslysta jų paviršiumi ir smenga į tuštumą. Retai sustojame ir įsižiūrime. Dažniausiai nugali inercija ir tingumas. Mums neužtenka valios ir ryžto praregėti, sulaužyti banalybės paviršių ir bent akimirkai atsidurti „kitoje saloje“.

ką bendra su tuo, kas pačiais geriausiais laikais ir Vakarų Europoje, ir Graikijoje buvo vadinama filosofija: „Atsiriboju nuo Vakarų pseudofilosofijos, nes ten filosofijos niekada ir nebuvo.

Tūkstantį metų filosofija buvo sukergta su teologija, paversta jos tarnaite. Man tai yra du visiškai nesuderinami dalykai.

Maža to, nuo XVI amžiaus filosofija tampa mokslo tarnaite. O juk nėra didesnių oponentų kaip filosofija ir mokslas. Filosofija ir mokslas – visiškai skirtingų žvilgsnių į pasaulį išraiška.

Technomokslas naikina daiktus, filosofija, priešingai, stengiasi juos globoti ir saugoti. Pakanka „keisti pasaulį“. Atėjo laikas jį apsaugoti nuo technologinio teroro.“

APIE PASITIKĖJIMĄ Keletą metų lankiau šio filosofo paskaitas. Atsiverčiu konspektus. Cituosiu taip, kaip užsirašiau: „2009 11 06. Šliogeris kalba apie pasitikėjimą savo žvilgsniu. Sako, kad filosofas turi įsižiūrėti į daiktus ir savo kalba jų nesunaikinti.

Kas yra bekalbis daiktas? Šliogeris: tai yra ir kikilis, ir akmuo, ir medis, ir saulė. Sunaikinti reiškia sužmoginti. Šliogeriui gaila, kad mieste apkarpomos tujos ir iš jų padaromi visokie kūgiai, kryžiai ar kubai.“

APIE FILOTOPIJĄ Jau pirmoje filosofo knygoje randame žodį „filotopija“. Arvydas Šliogeris paaiškina, kas tai yra: „Jaunystėje filotopiją suvokiau kaip bandymą apmąstyti, kas yra lietuviškas kaimas. Apmąstyti – pamačius. Žodis „matytojas“ yra tolygus žodžiui „filotopas“. Ir dabar, kai mano kelias baigiasi, šis žodis vėl tampa centriniu. Žmogus kaip baigtinė būtybė yra pririštas prie to, ką seniai esu pavadinęs „vietove šiapus juslinio horizonto“. Buvimas konkrečioje vietoje, o ne visur ir niekur, prisirišimas prie vietos yra ne atsitiktinė, o esminė žmogaus savybė. Kai žmogus tą užmiršo, atsirado atominės bombos, elektroninės patrankos, buvo užnuodyta ir baigiama sunaikinti visa mūsų gimtoji planeta.

Stovime ant prarajos krašto.“

Iš knygos „Konservatoriaus išpažintys“, 1995 „Tikras žmogaus pasaulis yra ne toks, kuriame daug vartojama, o toks, kuriame daug kuriama. Tokiame pasaulyje šalia žmogaus deramą vietą užima ir daiktai.

Nesislėpdami žmogaus šešėlyje, jie atvirai rodo savo paslaptingą ir keistą buvimą, kuris visai skiriasi nuo žmogaus buvimo. Toks daikto būties keistumas bei paslaptingumas ir gali būti pavadintas grožiu.“ Iš knygos „Transcendencijos tyla“, pirmas leidimas – 1996, antras – 2011 „Kodėl žmogus gali būti neaiškus sau pačiam? Kodėl kyla klausimas? Kas lemia tai, kad žmogus yra klausianti būtybė?

Tai lemia žmogaus egzistencinė situacija: žmogus yra baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą. Žmogus žino, kad jis yra mirtingas, vadinasi, suvokia savo baigtį laike. Be to, jis žino, kad yra ribotas, vadinasi, suvokia savo baigtinumą erdvėje.“

APIE TYLĄ

Arvydas Šliogeris kalba apie tai, kad žodžių negalima sukurti. Jie ateina patys, ir ateina iš bekalbės matančios patirties: „Pamatai ir supranti, kad pamatyto daikto nebegali nusakyti tūkstantmečių konformizmo iškastruotais žodžiais. Žodžiai nusidėvi, o patirtis – visada nauja. Patirčiai įvardyti reikia nenuvalkiotų žodžių. Tam, ką bandau papasakoti, žodis „filosofija“ nebetinka. Todėl ir nesu filosofas.

Ir kodėl aš turėčiau save vadinti filosofu, jeigu filosofais vadinami, pavyzdžiui, tokie personažai kaip Tomas Akvinietis, Dalia Marija Stančienė, Aurelijus Augustinas, Ludwigas Wittgensteinas, Andrius Bielskis ar Edmundas Husserlis – grynų gryniausi teologai ir mirusios kalbos vergai? Trumpai tariant: kadangi keltogermaniškoji Europa iškreipė filosofijos graikiškąją esmę ir pavertė ją teologijos arba mokslo tarnaite, mano žvilgsniui į pačius daiktus reikalingas kitas žodis. Tas žodis ir yra „filotopija“.

APIE BIUROKRATIJĄ Ir priduria: „Į žodį „filosofas“ reaguoju neigiamai, nes nelaikau savęs filosofu nei dalykine, nei socialine to žodžio prasme. Nebent – biurokratine, nes dirbu Filosofijos fakultete. Bet profesoriauti man beliko tik trys mėnesiai, po kurių net ir biurokratine prasme nebebūsiu filosofas.“ Nėra paprasta kalbant apie Arvydą Šliogerį atsisakyti žodžio „filosofas“, todėl jį vartosiu toliau.

APIE BLAIVŲ ŽVILGSNĮ Visa filosofo vaikystė buvo apsupta humanitarinės atmosferos. Abu tėvai – mokytojai. Arvydas Šliogeris tvirtina, kad labai anksti, dar vaikystėje, pajutęs atostūmį nuo gamtos mokslų: „Nemėgau nei chemijos, kurią studijavau, nei matematikos, kuri man buvo kažkoks košmaras. Mėgstamiausias dalykas buvo ir liko istorija. Pavadinkime tai hobiu. Bet tikrai nesigailiu baigęs chemiją. Tai buvo ir intelektualinė, ir gyvenimiška patirtis, nes teko dirbti gamykloje. Galbūt ir tai, kad studijavau gamtos mokslus, padėjo man išsaugoti šaltakraujišką, blaivų žvilgsnį į pasaulį. O filosofijoje esu grynas savamokslis.“

Filotopas turėtų tylėti. Filosofas – netyli. Jis pasakoja. Apie ką?: „Jis bando papasakoti apie tai, ką pamatė bekalbio patyrimo akimirką. Jeigu likimas mane pasmerkia vieną ar du kartus pamatyti daiktą bekalbiu žvilgsniu, tai ir yra tikrasis patyrimas, nes per jį atsiveria bekalbio daikto paslaptis, kurios tiksliausias vardas – „Grožis“. Kalba ateina tik po to. Pats daiktas tave tarsi verčia papasakoti, ką pamatei. Todėl mano išeities taškas, suformuluotas per paskutinius metus, yra visiškai priešingas ir teologiniam „Aš tikiu“, ir technologiniam „Aš mąstau“.

Mano išeities ir pabaigos vietą išreiškia žodžiai „Aš matau“. „Kalbu, vadinasi, egzistuoju“ – šitaip taria kitas teologas Rene Descartes‘as, kalbą filosofijoje padarantis absoliutu ir kalbantis tik apie kalbą, o tai yra teologinės tradicijos tęsinys. Apskritai, pasakysiu, kad technomokslas tėra tik krikščionybės erezija, teologijos variantas, tik kur kas galingesnis už Biblijos pasakas.“

APIE SUPRATIMĄ Arvydo Šliogerio mąstymo ir matymo principas yra „labai paprastas“ – žiūrėti į bekalbius daiktus bekalbiu žvilgsniu, todėl jis susirado pagalbininką – fotoaparatą: „Žingsnelis į fotografiją nebuvo atsitiktinis.

Juk fotoaparatas nėra kalbos mašina, kaip kad esu aš. Jo padedamas, aš galėjau geriau įsižiūrėti tylinčius nežmogiškuosius daiktus. Ir tik po to apie tą pamatymą papasakoju. Jeigu tai būčiau žinojęs kai man buvo 25-eri, nebūčiau stojęs į filosofijos aspirantūrą. Būčiau tylėjęs.

Duonelę kažkaip užsidirbčiau ir tylėčiau. Dabar jau per vėlu, nes tiek esu prikalbėjęs ir prirašęs, kad net gėda. Štai, ką tik baigiau penkioliktą knygą. Inercijos padarinys.“

„Platono ola“. A.Šliogerio nuotr.

APIE PATIRTĮ Vaikystės ir jaunystės patirčių Arvydas Šliogeris negali sulyginti su niekuo kitu: „Esu žmogus, neapkenčiantis rašymo proceso, bet apie šią patirtį vis tiek nusprendžiau papasakoti. Man rašomasis stalas – kankinimo staklės. Visada rašydavau prisiversdamas. Nežiūrint to, parašiau penkiolika knygų... Galiu pakartoti, kad visų tų knygų pamatinis orientyras – mano vaikystės ir jaunystės kaimai: Alksniupiai, Valiliškiai, Žiūrai, Puvočiai, Kašėtos ir dar keletas.“

APIE TIKROVĘ 2009-aisiais pasirodė Arvydo Šliogerio nuotraukų albumas „Melancholijos archipelagai“. Bičiulis filosofijos studentas pasiūlė keliais sakiniais aprašyti šią knygą internetiniame filosofijos populiarinimo puslapyje. Štai ką tuomet rašiau: „Žodžių ir vaizdų erdvėje filosofas mėgina parodyti, kad fotoaparatu galima gėrėtis bekalbiu daiktu, išlaisvintu nuo kalbos drabužių. Dvikamienis beržas, rūke skendinti pieva, skaidrus upės vanduo – gamtos, šioje knygoje dažniausiai bundančios, tikrovė, kai kartais sunku įžiūrėti, kur Dangus, o kur Žemė.“

APIE LIETUVIŠKĄ KAIMĄ Arvydas Šliogeris: „Nuo pat mano pirmosios knygos mano sieloje vyravo principas „Aš matau“. Dar vaikystėje mane pasiglemžė lietuviškas kaimas, kurio dabar jau nebėra. O anuomet mūsų kaime dar vyravo natūralus ūkis ir beveik nesugadinta nuostabi gamta. O po to kaip iš patrankos buvau iššautas į Vilnių, didmiestį, sukėlusį man tikrą šoką ar net siaubą. Man jis buvo visiškai svetimas ir atrodė kaip grėsmingas metafizinis priešas – savotiškas akmeninių dinozaurų kapinynas. Toks pat svetimas jis man liko ir dabar, nors čia gyvenu keturiasdešimt metų.

Kontrastas tarp babytės Alksniupių ir šito didmiesčio buvo toks didelis, kad pirmoji mano, kaip filosofijos aspiranto, savarankiška mintis buvo

Iš knygos „Niekio vardai“, 1997

Iš knygos „Niekis ir esmas“, 2005

„Didžiausia katastrofa įvyksta tada, kai Dievą perkeli iš žemės į dangų – tai Dievo nukryžiavimas. Tada gali ramia sąžine žudyti žemę ir jos padarus. Galiausiai nužudai pasaulio sielą. Juk tikroji sielos tėvynė yra žemė. Be jos Tu daugiau nieko neturi. Žemė yra dievų namai; žemė – vieninteliai Tavo namai. Nužudęs žemę, tu tampi benamis ir bevaisis. Nebežudyk žemės ir jos sielos. Ir pašalink Dangų!“

„Mitai, pasakos, sapnai, kosmologijos, teogonijos – visa tai nuolat atsinaujinančios atkaklios pastangos savo esamąjį būvį susieti su Pradžia. Pastangoje sugrįžti į Pradžią glūdi kažkas graudaus, kažkas liūdna ir melancholiška, tarsi žmogaus buvimas šioje žemėje būtų persmelktas pamatinės stokos, neturėjimo, tuštumos ir nenumaldomo ilgesio būti tuo, kas nesi, ir nebūti tuo, kas esi.“

Iš knygos „Alfa ir omega“, 1999

Iš knygos „Filosofijos likimas“ (kartu su filosofu Algiu Mickūnu), 2008

„Daiktą ir pasaulį išvysti mirtingo dievo akimis – tai pats radikaliausias, kokį tik galima įsivaizduoti, mirtingojo egzistencijos lūžis. Juk mirtingasis, juk būtybė, vadinama žmogumi, labiausiai nutolusi nuo dievybės: labiau negu laumžirgis, labiau negu akmuo, labiau negu šuo, vanagas arba plaštakė.“

tokia: „Papasakok, ką pamatei senajame Lietuvos kaime, papasakok apie visiškai unikalų žmogiškos būklės fenomeną, kuris su šėtoniška aistra Vakarų Europoje naikinamas jau du tūkstančius metų kaip „pagonybės“ lizdas ir „neteisingos“ gyvybės lopšys.“

„Elija Kapitolina“. A.Šliogerio nuotr.

APIE ŽODŽIUS

„Iš principo neįmanoma jokia religinė filosofija ar jokia mitinė filosofija, ir šį principinį religijos ir filosofijos, o sykiu mito ir filosofijos nesuderinamumą kartą ir visiems laikams parodė graikų filosofija, todėl prie šio klausimo nereikėtų net grįžti, jei mes bent iš tolo suprastume filosofijos esmę.“

APIE EKRANĄ Ekranas yra pavojingiausias žmogaus priešas. Šią mintį filosofas yra ištaręs nekart. Ekranas atplėšia žmogų nuo tiesioginio susitikimo su tikroviškųjų daiktų artuma ir bloškia į haliucinacijų sritį: „Dabartinio žmogaus centrinė duotis – Ekranas. Kažkas paisto, kad pasaulyje nebėra ideologijų. Tokios galingos ideologijos, kuri pumpuojama per Ekraną, niekada nebuvo. Ji galingesnė už visas religijas ir visas tradicines ideologijas kartu sudėjus. Ekranas yra globalinio mulkinimo, teroro ir nešvankybės vieta. Maža to: esu įsitikinęs, kad būtent Ekranas yra patikimiausias ir efektyviausias žmonijos savižudybės instrumentas. Bėgu nuo jo. Studentams per paskaitas sakau, kad Ekranas – Šėtono mašina. Ir bėda ta, kad aš visai nejuokauju. Antropologinė katastrofa, kuri vyksta jau dabar, pirmiausia yra Ekrano padarinys. Antroje vietoje – atominės bombos, aplinkos užteršimas, besaikė, tiesiog beprotiška, gamyba ir visos kitos Globalinės Mašinos „grožybės“. Tačiau visų pirma – mūsų sielų naikinimas, kurį atlieka šita „šėtono mašina“. Apie tai, kas darosi lietuviškame Ekrane, net nenoriu kalbėti, nes imsiu keiktis.

Jeigu žmogus turi bent kiek taurumo, padorumo, savigarbos, išdidumo, galiausiai, skonio, Ekraną jis tiesiog privalo niekinti. O jeigu visuomenė yra tamsi ir valdoma Ekrano haliucinacijų, ką padarysi. Tepražūnie!“

Iš fotografijų albumo „Melancholijos archipelagai“, 2009 „Mano susitikimuose su pasauliu ir jame tarpstančiais nežmogiškais daiktais vyraudavo ir vyrauja rega. Matyti ir būti man yra viena ir tas pat. Pasaulis ir jo daiktų intensyvumas pirmiausia man yra regimas. Esu abejingas garsams, skoniams, lytėjimo pojūčiams ar net kvapams. Akys man būdavo ir lieka absoliuto pasirodymo vieta, ir juo labiau artėja senatvė, juo aitriau pasaulio grožis įsirėžia akių tinklainėje.“ Iš knygos „Bulvės metafizika“, 2010 „Kas yra filosofija ir kas yra mąstymas, neįmanoma žinoti būnant kažkur šalia filosofijos ir šalia mąstymo. Objektyvus „tyrinėjimas“ čia nieko nepadės. Kas yra tapyba, žino tik tapytojas, kas yra meilė – mylintysis, kas yra žemė – žemdirbys. Tas pat ir su filosofija bei mąstymu. Kas yra mąstymas, žino tik tas, kuris mąsto, ir mąsto pats, be erudicijos ir „metodo“ ramentų.“

APIE ZVONKES

Literatūrologė prof. habil. dr.

Toliau vartau paskaitų konspektus. Štai dar vienas išrašas.

Neredaguoju. „2009 09 24. Šliogeris sako, kad jam labai gaila, jog toks gražus žodis kaip „žvaigždė“ yra klijuojamas ant visokių zvonkių, rūtų, bunkių ar valinskienių pasturgalių. Ir priduria: „Pasirodo, kad tie ekraniniai pasturgaliai kažkam yra labai gražūs.“ Jis siūlo nesitikėti, kad kada nors žodis „žvaigždė“ bus sugrąžintas į savo tikrąją vietą – žvaigždėtos nakties dangų.“

Viktorija DAUJOTYTĖ

APIE KALBĄ Apie kalbą turbūt ir buvo daugiausia kalbėta: „Kalba yra naikinimo instrumentas. Bent jau Žemės planetoje galingesnio naikinimo instrumento niekas neturi. Tigro dantys ar dramblio iltys yra vieni juokai lyginant su kalba – žmogaus dantimis, kuriais jis mala į mirties miltus visą planetą. Ir šiuo požiūriu filotopui reikėtų tylėti, nes kalbėdamas jis įsijungia į milžinišką nihilistų armiją, monstriškais kalbos dantimis baigiančia sukramtyti visą Žemės rutulį. Bet kalbančiai būtybei tylėti neįmanoma. Tai būtų veidmainiavimas, maivymasis ir poza.

Filotopas privalo atrasti švelnią, minimaliai naikinančią kalbą, tačiau netgi jos per daug.“

„Šliogerio Biblija“. A.Šliogerio nuotr.

„Su Arvydu Šliogeriu nuolat bendravome vadinamojoje Vilniaus universiteto „profesorių skaitykloje“. Sėdėjome nugaromis prie gretimų stalų. Jis tuo metu vertė G.Hegelį taip mokydamasis vokiečių kalbos, kas man kėlė didžiulę nuostabą. Mokytis kalbos – verčiant G.Hegelį... Šiek tiek pataisydavau jo tekstus, tačiau labai greitai pajutau, kad Arvydas yra žmogus, kuriame kalba teka kaip slapta gysla.

Neilgai trukus vis labiau ėmiau stebėtis jo kalba ir mėgti jo mąstymą. Kad Arvydas yra prigimtinis ir nepaprastai kūrybingas kalbos žmogus, supratau perskaičiusi jo knygą „Būtis ir pasaulis“ (1990). Ji priklausytų prie knygų „į stalčių“. Kai kartais pasakoma, kad tokių knygų mes neturėjome, galiu atsakyti, kad bent vieną tikrai turėjome. Ši knyga buvo perrašyta rašomąja mašinėle keturiais egzemplioriais. Vieną jų tebeturiu. Viešumą ši knyga pasiekė tik pačioje Atgimimo pradžioje, nes anksčiau ji negalėjo būti išspausdinta. Šiame veikale pagaunamas aukščiausias kalbos būvis, kai sąmonė pulsuoja kalbos galimybių ritmu.

Arvydo filosofijoje atsiveria giliausias daikto ir žodžio santykis, jo prieštara. Daiktas yra bekalbis. Žmogus yra kalbantis. Ir net apie tai, kad daiktas yra bekalbis, žmogus gali pasakyti tik kalba. Lygiai taip pat apie tylą prabylama kalbos būdu. Kuo kalba varganesnė, griozdiškesnė, neturinti ritminio pulsavimo galimybės, tuo labiau ji ardo tą tylą ir naikina pasaulį. Žmogus turi labai ilgai bristi per kalbos brūzgynus, kad galų gale išvystų properšą ir sugebėtų pasakyti, kad jis išbrido į tą tylos zoną.“

APIE AKIS IR AKINIUS

Filosofas doc. dr.

Naglis KARDELIS „Be abejo, Arvydas Šliogeris – pats originaliausias ir iškiliausias Lietuvos filosofas. Ir tai sakydamas, omeny turiu ne tik dabartinius filosofus, bet ir tuos, kurie mūsų šalyje yra kūrę anksčiau. Šis filosofas turi labai aiškiai suformuotą pasaulio stebėsenos tipą, kuris A.Šliogerį verčia vadinti kažkuo daugiau nei filosofu. Jis pats save dažnai įvardija kaip matytoją, kaip regėtoją. Filosofas paprastai dirba kalbos stichijoje, išminties ieško ne tik išorinėje tikrovėje, daiktuose, bet ir pačioje kalboje, sąvokose. A.Šliogerio filosofavimo ar matymo būdą reikėtų apibūdinti taip – pasaulį jis regi kaip paslaptį, tačiau jam nebūdingas primityvus ar sentimentalus misticizmas, vergavimas kalbai ir sąvokoms. Šio filosofo pasaulio matymo būdas išskirtinis tuo, kad į pasaulį jis žiūri „po kalbos“. Kalbą galime suvokti kaip kopėčias, kurios yra numetamos, kai filosofas įgyja labai skaidrų regėjimo žvilgsnį, leidžiantį tikrovę ne tiek mąstyti, kiek matyti.

A.Šliogeris atsisako išankstinio „žinojimo“, glūdinčio ir pačioje kalboje, bet kartu jis turi kažką tvirto ir tikro, kas ištinka po „žinojimo“ – pasaulio matymą po mąstymo. Čia galime pasitelkti muzikos analogiją – tylą po muzikos.

Tyla gali būti ir prieš muziką, tačiau ji yra spengianti, nieko nesakanti, o A.Šliogerio „tyla“ – po gražiausios kalbos muzikos. Ši tyla pranoksta ir garsų, ir melodijos, ir harmonijos stichiją. Tokią pasaulio patyrimo formą, ateinančią „po filosofijos“, Lietuvoje turi tik A.Šliogeris, įveikęs sunkią kelionę per žodžius, per kalbą, perėjęs šiuos kalnus ir pasiekęs gryną, posąvokinį regėjimą.“

Arvydas Šliogeris sako pasitikintis savo akimis. Žiūrėdamas jis gali pasakyti, ar kas nors gražu, ar bjauru, ar gėris, ar piktybė, ar tikras dalykas, ar banalybė: „Man nereikia jokių metodų, teorijų, metodologijų, fenomenologijų ar hermeneutikų – sveiką protą išsaugojusiam žmogui užtenka paprasčiausio žvilgsnio.

Tokių dalykų knygose neišskaitysi. Žinoma, protingų žmonių pasakojimai sustiprina mano regėjimą. Juk kalba yra akiniai.

Tik nelygu, kokie akiniai. Dažniausiai tie akiniai iškreipia daiktų atvertį. Bet yra ir tokių žmonių kaip Williamas Faulkneris, Herakleitas, Sokratas, Jeanas Baudrillard‘as ar Bronius Radzevičius – jų „akiniai“ man padeda matyti geriau. Pirmiausia matyti, o tik po to mąstyti – toks mano imperatyvas. Tik taip gali atskirti balta nuo juodo, grožį nuo bjaurasties, tiesą nuo melo, gėrį nuo piktybės, gyvybę nuo mirties.“

APIE KONTRASTĄ Arvydas Šliogeris sako esantis kontrasto žmogus. Jam egzistuoja tik balta ir juoda: „Nemėgstu prieblandos, niuansų, bailio pastangų nuglaistyti aštrius kampus, surasti vadinamąjį kompromisą, „sutaikyti priešybes“. Tai, galbūt, politiko arba verslininko, bet ne filotopo dorybės. Esu nesutaikomų priešybių žmogus, labai kategoriškas personažas. Man jau per vėlu mėginti šito atsikratyti. Taip jau yra. Tai mano likimas, o priešintis likimui gali tik kvailys.“

APIE GALVOJIMĄ 2011-ųjų rugsėjo 20 dieną Arvydas Šliogeris Lietuvos mokslų akademijoje skaitė paskaitą „Apie lietuvišką galvojimą“. Paskaitą jis pradėjo taip: „Suprantu, kad mano kalbėjimas kartais pavadinamas kategorišku. Bet tokį apibūdinimą priimu kaip komplimentą, nes filosofinis kalbėjimas prasideda ten, kur atsiranda žodžiai, vadinami kategorijomis.“ Paskaitoje jis pasakė ir štai tokį trumpą sakinį: „Matyti reikia akimis, o ne galva.“

APIE SIGITĄ GEDĄ Vienas lemtingiausių jo gyvenimo žmonių – šviesaus atminimo poetas Sigitas Geda: „Sigitą galiu vadinti savo draugu. Mūsų draugystė, švelniai tariant, buvo kebloka. Nei Sigitas, nei aš nebuvome tie personažai, kuriems galima lipdyti angelo sparnelius, o kai du tokie, velnių priėdę, susitinka, dažnai žyra kibirkštys. Nežiūrint to, jį laikau genialiausiu mūsų poetu.

Sigitas buvo kaip ugnikalnis, iš kurio veržėsi neįtikėtino grožio kalbos lava.

Kalba jam buvo tokia pat natūrali kaip upeliui čiurlenimas, kaip paukščiui giesmė, kaip gėlei – žydėjimas. Žinoma, jis yra prirašęs ir niekalų.

Bet tai – normalu. Pavyzdžiui, Goethe's kalbinės kūrybos devyniasdešimt procentų irgi yra niekalai. Bet kartu Sigitas yra parašęs unikalių dalykų ir būtent jie yra svarbiausi. Geriausi jo eilėraščiai (pavyzdžiui, „Septynių vasarų giesmės“) – lietuvių poezijos viršūnė.“

APIE MEILĖS LAUKĄ 1985-aisiais pasirodo Sigito Gedos eilėraščių ir poemų knyga „Mamutų tėvynė“. Joje – „Eilėraštis Arvydui“. Jo pradžia: „Arvydai, meilės laukas – tai aš, / trejų metų gulintis prie Teiraus ežero / ant šlapių senos drobės marškinių...“ Filosofas pasakoja, kad su Sigitu Geda daug diskutuodavo apie tą „meilės lauką“ – apie prisirišimą prie savo tiesioginės gamtiškosios aplinkos, taigi vėl prie to paties lietuviško kaimo, kaip tėviškės. Apie poeto-filotopo likimą. „Prisimenu, Sigitas sakydavo, kad jeigu statytų savo bažnyčią, ji būtų ant kalnelio prie Teiraus ežero. Net neabejoju, kad galvoje jis turėjo konkretų kalnelį, ant kurio sėdėdavo ar žaisdavo vaikystėje.“

APIE BRONIŲ RADZEVIČIŲ Kita esminė figūra – šviesaus atminimo rašytojas Bronius Radzevičius: „Su juo nebuvau pažįstamas, bet nutiko toks beveik mistinis dalykas – pasirodo, savo romaną „Priešaušrio vieškeliai“ jis rašė tais pačiais metais, kai aš irgi rašiau savo slaptąją knygą „Būtis ir pasaulis“, kurios pagrindinės temos lygiai tos pačios kaip ir B.Radzevičiaus romano. Jis parašęs nusižudė, aš – ne. Kam labiau pasisekė, nežinau. Jo „Priešaušrio vieškeliai“ – absoliutus unikumas mūsų literatūroje. Tai viena iš nedaugelio lietuviškų knygų, dėl kurių jaučiu pagarbą mūsų kultūrai, lietuviškam žvilgsniui į pasaulį. Ši knyga man padėjo suprasti, kad toks žvilgsnis egzistuoja. Šią knygą esu perskaitęs daug kartų, net nebeprisimenu, kiek.

Skaitau, o skaitydamas matau savo „pagoniškąjį“ Lietuvos gamtovaizdį ir matau jį irgi „pagoniškai“, pirmapradiškai, bekalbiu mylinčiu žvilgsniu.“

APIE ATSILAIKYMĄ Svarsčiau, ar šią citatą palikti: „Esu išgyvenęs dvi žiaurias duobes. Mane kankino depresija. Neslėpsiu, kad buvau ant savižudybės ribos. Vieną duobę patyriau okupantų teroro metu. Kitą – jau dabartinėje Lietuvoje.

Tačiau kažkaip atsilaikiau, nors tas ideologinis-technologinis teroras, įgavęs naujas formas, ore tvyro ir dabar.“ Šią citatą palikau.

APIE FILOTOPO TRAGEDIJĄ Arvydo Šliogerio klausiu, kaip kitaip, jei ne kalba, papasakoti apie bekalbę tikrovę? Kokiu būdu papasakoti apie medį ir arklį?: „Tai ir būtų filotopo tragedija. Juk kalbant labai tiksliai, papasakoti apie tai, ką aš pamačiau bekalbiu žvilgsniu, – neįmanoma. Tarp kalbos ir bekalbių daiktų žiojėja praraja. Čia aš visada prisimenu vieną iš nedaugelio savo mokytojų, kuriam lieku ištikimas ir dabar – graikų filosofą Herakleitą. Vienas jo fragmentas skamba taip: „viena, vienui viena, išmintinga, ir nori, ir nenori vadintis Dzeuso vardu“. Tai – galinga mintis: bekalbiškumas pats verčia kalbančią būtybę perkelti jį į tai, kas yra jo priešybė, – į kalbą. Tai absoliutus paradoksas, kurio negaliu nei paaiškinti, nei įveikti.“

APIE PAGUODĄ Filosofas dar kartą pakartoja, kad jeigu jam dabar būtų 25-eri ir jis turėtų dabartinę patirtį – tylėtų: „Bet kadangi tiek metų kalbu, tai galiu priimti kaip savotišką savo egzistencinį pralaimėjimą: kalbėjau apie tai, apie ką reikėjo tylėti. Galėčiau pasakyti ir sentimentaliau: kalbėti apie Šventenybę – nedera. Jos akivaizdoje reikia tylėti. Nesvarbu, ar ta Šventenybė yra Saulė, ar medis, ar upelis, ar žolynai. Aš apgavau save ir prišnekėjau į valias.

Todėl galiu pasakyti, kad pralaimėjau. Bet tai – nieko nepaprasto. Visi mes pralaimime. Nugalėtojų šiame pasaulyje nėra ir būti negali. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas – ar dėl to, kad tu pralaimėjai, kas nors kitas nukentėjo?“ Arvydas Šliogeris galvoja, kad dėl jo vadinamojo pralaimėjimo nenukentėjo niekas, išskyrus jį patį. Tas jį ir guodžia.

Grožis | 33

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Madingos šukuosenos

Įspūdžiai iš Paryžiaus Ko reikia, kad plaukai visada atrodytų sveiki, gražūs, stilingai nukirpti ir kad jų išvaizda neprastėtų metams bėgant? Gera nuovoka ir mados tendencijų žinojimas praverstų.

salėje stebėjo grandiozinį teatralizuotą šou. Jo būta tokio įspūdingo, kad, pasak „Expert“ salono vadovės Renatos Navickės, kai kas net ašarų nesulaikė. Kadangi visa, kas ten buvo demonstruojama, yra tai, ką tikrai norėtų žinoti neabejingos madai moterys, paprašėme Renatos išvardyti pagrindinius dalykus.

Karštos tendencijos Žiemai baigiantis po pasaulį pasklido didelis būrys plaukų stilistų, kurie į savo šalis parvežė naujausios informacijos apie karštus pavasario ir vasaros sezono akcentus. Tarptautinės kirpėjų asociacijos „Haute Coiffure Française“ nariai ir kandidatai Prancūzijoje, Luvro konferencijų

• Tebėra aktualios griežtos (bobo) kirpimo linijos, tačiau jas turėtų sušvelninti ir paįvairinti laisvai krintančios sruogos, sluoksniai.

2012-ųjų pavasarį ir vasarą:

• Plaukai turėtų būti džiovinami natūraliai, šiek tiek paryškinant apimtį ir sukuriant vietomis laužytas, vietomis banguotas linijas.

• Išlieka ilgų plaukų derinys su kirpčiais, kurie turėtų atrodyti gerokai ataugę ir išsidraikę.

• Plaukus reikėtų dažyti natūraliomis žemės spalvomis, vengti ekstravagantiškų.

• Madingos itin romantiškos garbanos ir trispalviškumas, kuris pastebimas tik stovint arti žmogaus.

Su protu Pasak Renatos, 10 proc. moterų – jokių permainų nenorinčios konservatorės, 10 proc. nuolat trokšta ko nors nauja, 80 proc. užima tarpinę padėtį. Tačiau visoms, be išimties, tenka susitaikyti su tuo, kad metams bėgant vyksta veido, kaklo, plaukų pokyčių.

Protinga būtų į tai laiku reaguoti.

R.Navickės nuotr.

Naudingi patarimai • Moters plaukai pradeda plonėti nuo trisdešimt metų. Dažymas trimis atspalviais, griežtesnės kirpimo linijos sukuria puresnių plaukų įspūdį.

• Apimtį galima didinti specialiomis purumo suteikiančiomis priemonėmis, tačiau reikia žinoti, kad jos sausina plaukus. Kitaip veikia produktai nuo senėjimo (anti-aging linija): jie ir apimties suteikia, ir padrėkina, kitaip pastiprina plaukus.

• Brandesnėms moterims tinka ir šviesios, ir tamsios spalvos, tačiau reikėtų vengti šaltų, ypač žilų, atspalvių. Eksperimentas parodė, kad moters, kuri buvo fotografuojama po sidabriniu skėčiu, nuotraukose raukšlių veide matėsi dvigubai daugiau.

• Kuo vyresnė moteris, tuo kritiškiau ji turėtų vertinti savo plaukų ilgį.

Kadangi metams bėgant jie plonėja, reikėtų apsiriboti ne ilgesniais nei iki pečių plaukais ir tai su sąlyga, kad jie tebėra tvirti ir stori.

Kosmetika – tik iš gamtos Ekologinės kosmetikos parduotuvės įkūrėja Živilė Širvienė pritaria minčiai, kad nereikėtų tepti ant odos to, ko negalėtumėte suvalgyti, ir sklaido mitus apie ekologiją ir natūralumą.

– Ar tikrai ekologinės ir natūralios priemonės – geresnės? Juk už tų, įprastųjų, stovi technologijų ir pramonės išradimai.

– Mėgstu lyginti maistą ir kosmetiką.

Juk pastaroji yra maistas odai. Tik skaitant etiketes galima atsirinkti daugiau ar mažiau natūralios sudėties produktą, dedamą į burną.

Ta pati taisyklė galioja ir kosmetikai: įvairūs priedai leidžia išgauti aromatą ir spalvą, putojimą, priemonės su jais lengviau tepamos, geriau įsigeria, ilgiau galioja. Tačiau kai pradedi galvoti, kaip kremas, kuriame nėra braškių ir arbūzų, gali kvepėti braškėmis ir arbūzais? Arba kodėl alavijo produktai vaizduojami žali, jei šio augalo sultys yra skaidrios? Atsakymas ateina savaime ir jis anaiptol nėra „technologijų ir pramonės“ pusėje.

Lietuvoje bet kurią odos priežiūros priemonę, kurios sudėtyje yra bent vienas natūralus komponentas, teisėtai leidžiama vadinti natūralia.

– Ekologinės kosmetikos lentyną šiandien galima rasti ir prekybos centruose.

– Lietuvoje bet kurią odos priežiūros priemonę, kurios sudėtyje yra bent vienas natūralus komponentas, teisėtai leidžiama vadinti natūralia. Tad prekybininkams itin paprasta siūlyti prastos sudėties „natūralius“ produktus.

– Kaip tada pasirinkti? Pirkti tik internetu? Gamintis pačiai? Jeigu nusipirkti kremą tampa tokiu mokslu, tai didelė tikimybė, kad krepšelyje atsidurs tas, kuris geriau išreklamuotas...

– Kriterijus paprastas. Visiškai natūrali kosmetika susideda tik iš to, ką duoda gamta: džiovintos augalų dalys, jų aliejai, ekstraktai, vanduo, kiti augalinės kilmės komponentai. Joje gali būti mineralų, vitaminų, bičių produktų ir pan., tačiau svarbiausia tai, kad produkto etiketėje išvardytos

sudedamosios dalys lengvai atpažįstamos.

Jų nereikia šifruoti ar laužyti galvos dėl cheminės formulės – gali nežinoti produkto etiketėje nurodyto konkretaus augalo, bet, kad tai yra augalas, supranti vos pažvelgus į užrašą.

– Jei jau kosmetika tokia natūrali, kaip ji ilgai išsilaiko nesugedusi?

– Cukrus, simondsijų aliejus, vitaminas E, kai kurių augalų ekstraktai – puikiausi natūralūs konservantai. Prisiminkite, kiek nesugenda namuose virta uogienė?

– Kokias odos priežiūros priemones naudojate pati?

– Mano kosmetikos krepšelis yra gan paprastas, bet labai didelis. Ten visuomet galima rasti kokosų aliejaus, rankomis išsukto taukmedžių riešutų sviesto, gasulo molio. Labai mėgstu rožių produktus – ryte

veidą apsipurškiu rožių vandeniu, tepu rožių aliejumi, o bet kokią kaukę praturtinu maltais rožių žiedlapiais.

– Ar rastumėt argumentų prieš ekologinę kosmetiką? Pavyzdžiui, didelė kaina, o galbūt erzina perdėtas atsidavimas idėjai?

– Dėl perdėto atsidavimo idėjai – kiekvienas kraštutinumas yra blogis. Brangu?

Sakyčiau, atvirkščiai – neretai viena priemonė, pavyzdžiui, taukmedžių sviestas ar kokosų aliejus, tinka ne tik kūdikių, bet ir suaugusiųjų, ne tik kūno, bet ir veido, lūpų odos priežiūrai, plaukams, strijų profilaktikai, slogai gydyti ar net maisto gamybai.

Puslapį pristato žurnalas moterims

Kino kodas

Rolandas Maskoliūnas redakcija@15min.lt

Indijoje senukams vietos dar yra „Geriausias egzotiškas Marigoldo viešbutis“ („The Best Exotic Marigold Hotel“) Didžioji Britanija, 2011 m., 120 min.

Rež. Johnas Maddenas.

Vaidina: Devas Pattelis, Maggie Smith, Billas Nighy. Įvertinimas

Siužetas ir kontekstas Keli Anglijoje gyvenantys pensininkai (pradedant namų šeimininke ir baigiant aukščiausio teismo teisėju) perskaito reklamą apie Indijoje įsikūrusį viešbutį, skirtą darbo ir poilsio veteranams. „Kodėl gi nevertėtų praleisti savo gyvenimo saulėlydžio ten, kur nereikia mokėti už šildymą?“ – pagalvoja jie ir darniu, bet margu būreliu atkeliauja į Džaipūrą.

Viešbutis, kuriam vadovauja iškalbus, bet ne itin organizuotas jaunuolis, vardu Sonis (akt. D.Pattelis), nėra toks puikus, kaip nurodyta reklamoje, bet trauktis nėra kur. Senjorai įsikuria ir kiekvienas imasi įgyvendinti savo svajones, keisti gyvenimo stilių ar būdą. Jiems bus lemta patirti daug išbandymų ir nuotykių.

Tai iš esmės paveiks netgi Sonio gyvenimo trajektoriją. Indijoje, ko gero, iš tiesų yra vietos senukams.

Išvados Tai nėra koks nors neapsakomai originalus, tačiau labai nuoširdus, skatinantis susimąstyti ir apskritai tonizuojantis filmas.

Istorijos esmė labai paprasta bei teisinga, moralas akivaizdus: mes patys esame savo laimės kalviai, kuriems dažnai pritrūksta drąsos. Tačiau už ryžtą imtis sprendimų gyvenimas atlygina įvairiomis gėrybėmis. Tik būtina jausti, ko nori, reikia nuoširdumo ir svarbiausia – nemeluoti pačiam sau.

Filme, kaip taikliai pastebi vienas herojus, apibūdindamas savo pojūčius, yra daug spalvų, šviesos, žmonių šypsenų ir optimizmo. Autoriai subūrė puikių aktorių grupę, kurie aiškiai mėgaujasi šiuo projektu. Kiekvienas iš jų – asmenybė, tad net ir banaloki dialogai arba tradicinės scenos suskamba ypatingai.

Filmą – kelių persipinančių mikroistorijų, mikrodramų rinkinį – verta pažiūrėti ne tik senyvo amžiaus žmonėms, dejuojantiems dėl įvairių nepriteklių, bet ir tiems, kuriems tiesiog patinka angliškas humoras, rašytojo R.Kiplingo aforizmai bei kitos malonios gyvenimo smulkmenos ir kultūriniai nesusipratimai.

Po seanso ne vienam kils noras pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę, praleistas ar laukiančias progas bei gyvenimo išbandymus. Gal net gims mintis pakeisti gyvenamąją vietą?

34 | Kultūra

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Draugai gyvenime, Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Jauni. Talentingi. Jau įvertinti. Aktoriams Ainiui Storpirščiui ir Mariui Repšiui šis teatro sezonas kaip niekada dosnus – ir vaidmenų, ir publikos aplodismentų, ir palankių recenzijų. Auksinių scenos kryžių – irgi. Kiekvienas gavo po vieną.

A.Storpirštis apdovanotas kaip jaunasis menininkas, M.Repšys paskelbtas geriausiu antrojo plano aktoriumi.

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ iškėlė jaunuosius aktorius į šlovės olimpą. Galėtų pasipūsti, susirgti žvaigždžių liga, tačiau tokių požymių – nė kvapo. A.Storpirštis ir M.Repšys išlieka paprasti, labai žmogiški ir žemiški. Jie vis dar pankuoja, kalba, kas ant liežuvio, neapsimetinėja, kuo nėra.

Interviu vieta – minkštasuolis Nacionalinio dramos teatro fojė, priešais fontanėlį. Aktoriai bičiuliškai sudrimba fotelyje, pusiau gulomis – jų manymu, būtent taip patogiausia megzti pokalbį apie teatrą.

– Karštas sezonas pasitaikė, berniukai?

– M.Repšys (M.R.): Vienas geriausių mano gyvenime. Ne, ką aš čia kalbu – pats geriausias.

– A.Storpirštis (A.S.): Nežmoniškai ilgas sezonas, be jokių atostogų – tikras maratonas. Aišku, džiugu, kad į jį įsiterpė Auksinių scenos kryžių apdovanojimai. Labai malonu.

– Vyresnės kartos aktoriai jau pripažinti, o jaunimas, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje – dar tik grumiasi dėl vietos po saule. Ar kada nors pagalvojote: kada, po šimts pypkių, ateis mūsų laikas?

– A.S.: Kiekvienas artistas laukia savo vaidmenų, nes visi tiki, kad gali. O galimybės ateina su laiku. Retas kuris savo pirmą vaidmenį atlieka kaip pagrindinį.

Reikia suaugti, išlaukti.

– Tai dabar jūsų aukso amžius?

– M.R.: Čia tik pradžia, aukso amžius dar tik bus.

– A.S.: Dar bus visko.

– M.R.: Tai aišku, kad bus visko. Daug kas priklauso nuo mūsų, bet daug kas – ir ne mūsų rankose. Ką gali žinoti, kas bus rytoj.

– Bet atrodo, kad stengiatės būti savo likimo kalviais. Juk atsiimdamas Auksinį scenos kryžių mokei: „Kai aktorius sako, kad nori vaidinti šį vaidmenį, gerbiami režisieriai, – duokite jam tą vaidmenį!“ – M.R.: Klausiausi, kaip Marius Ivaškevičius skaito pjesę, ir supratau: arba vaidinsiu Vandalą, arba iš viso nevaidinsiu. Mačiau, kaip galėčiau įkūnyti šį personažą, pro akis plaukė vaizdai, kaip elgčiausi, ką daryčiau. Užaugau ir iki šiol gyvenu Krasnūchoje, turiu tam tikros gyvenimiškos patirties, todėl įsivaizdavau, kas per pilietis tas Vandalas,

kaip jis mąsto. Yra vaidmenų, kai supranti: aš viską apie tai žinau. O būna, kad skaitai skaitai ir nieko nesupranti.

Tada reikia daug kalbėtis, įsivaizduoti, ieškoti.

– Spektaklyje net kelios ilgos scenos, kai vaidinate tik dviese. Žiūrėjau ir spėliojau, kiek ten improvizacijos? Kartais atrodo, kad jūs provokuojate vienas kitą, kuriate čia ir dabar.

– M.R.: Buvome daug visokių nesąmonių prigalvoję. Dabar pagrindinė mudviejų scena pamažu aprimsta, nusistovi. Ką nors naujo kol kas sunku išrasti.

A.Storpirštis: „Daugumos kūrybinių procesų metu esu nusivaręs iki tokio lygio, kad sakiau – nieko aš nesugebu, niekam netinku.“ – A.S.: Bet kartais iššauna! Daug kas priklauso nuo to, kaip tau tą dieną sekasi – juk mes su Mariumi jau septynerius metus kartu vaidiname. Kai scenos partnerį pažįsti ir kaip gerą draugą, nelieka nepasitikėjimo, baimės – tik azartas. Iš tikrųjų labai skiriasi mūsų sugalvoti bajeriai nuo M.Ivaškevičiaus parašyto teksto. Literatūra skamba kitaip nei buitinis kalbėjimas. Todėl mums ėmus improvizuoti, frazės suskamba kitaip – tai fonetika. M.Ivaškevičius turi savo braižą, o mes savo kalbėjimo maniera ne visada jį atitikdavome.

– M.R.: Iš pradžių M.Ivaškevičius net labai pyko. Norėjo, kad tiksliai atkartotume jo tekstą: žodis į žodį, keiksmažodis į keiksmažodį. Bet po pirmos

antros premjeros jau ir jis šypsojosi – ir jam ėmė patikti.

– Ilgai repetuodavote dviese?

– M.R.: Susitikome su Ainiu du kartus.

Pirmą kartą pražvengėme ir išsiskirstėme. Antrąkart susitikę irgi nelabai susikaupėme. O trečiąkart jau reikėjo rodyti Oskarui.

– A.S.: Parodėme ir jam tiko.

– M.R.: Repetuoti pjesę su Oskaru buvo nereali patirtis. Jokių analizių Koršas nevedė. Ateini į repeticiją nusiteikęs, kad dabar susėsim, skaitysim, gilinsimės į charakterius. O jis: Sveiki, einam į sceną. Aš, aaa, mmm, tuoj persirengsiu. Vaidini su ta pjese, nosį sukišęs į tekstą, kur daugybė rusiškų keiksmažodžių. Vaikštai kažkur, jautiesi blogai, gal net netiki tuo, ką darai.

Tarsi per prievartą darai darai darai ir kažkokiu būdu viskas atsistoja į savo vietas. Ima ir suveikia.

– Viena vertus atrodo, Dieve, koks gi ten tekstas... Tačiau pasižiūri – pjesė iš šimto puslapių. Yra ko pasimokyti.

– A.S.: Nuo žmogaus smegeninės priklauso. Žinau aktorių, kurie tekstą perrašinėja, nes tik taip įsimena. Aš nieko nedarau – man tiesiog įstringa: dainų tekstai, pjesių. Užtat su datomis visiška tragedija: neatsimenu net gimtadienių.

Balta duobė.

Kultūra | 35

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Dosjė A.Storpirštis –

partneriai scenoje – Ką jums, kaip žmonėms, davė vaidmenys „Išvaryme“?

– M.R.: Aš žengiau žingsnį į priekį. Kartelė pakilo aukščiau. Įgijau patirties ir tą bagažą reikia išnaudoti.

Į šlovės olimpą kylantys aktoriai A.Storpirštis (kairėje) ir M.Repšys vis dar pankuoja, kalba, kas ant liežuvio, neapsimetinėja, kuo nėra.

I.Gelūno nuotr.

– M.R.: Man tai lengva, nors negaliu sakyti – mokausi. Žinau, kad rytoj reikės teksto, vakare sėdu ir skaitau.

– Marijus Mikutavičius dainos „Blemba, juk aš tave myliu“ pabaigoje sako, kad tiek kartų pakartojus žodį myliu darosi bloga. Ar su keiksmažodžiais tas pats? O gal jie įsigalėjo jūsų leksikone?

– A.S.: Na, tas keiksmažodinis žargonas lieka galvoje – tada ir gyvenime, žiūrėk, pramuša...

– Jūsų aktorių kurso mokytojas režisierius Gintaras Varnas viename pokalbyje užsiminė labai nusivylęs aktoriais, kai prieš spektaklį

M.Repšys: „Dabar filmuojuosi – banditą vaidinu.

Skambino iš kitur.

Sako, reikia bandito.

Sakau – eik į vieną vietą, užteks man tų banditų.“ užėjęs į grimo kambarį išgirdo baisią keiksmažodžių laviną. Ar jis turėjo minty jus?

– M.R.: Mus. Bet tada įvyko nesusipratimas. Mes į spektaklį ėjome po „Išvarymo“ repeticijos ir nebuvome atsiriboję nuo Vandalo ir Beno vaidmenų. Vėliau G.Varnas viską suprato.

– Kiek jums svarbi jo nuomonė?

– M.R.: Labai svarbi!

– A.S.: Juk jis mūsų mokytojas! Jo palaikymas ir sveikinimai labai svarbūs. Keturi jo studentai šiemet buvo apdovanoti (geriausia antrojo plano dramos aktore tapo Elzė Gudavičiūtė. Metų teatro reiškiniu – teatro judėjimas „No Theatre“ ir Vidas Bareikis – red. past.) Tebūnie ne už tuos vaidmenis, kuriuos atlikome kartu su mokytoju, tačiau tai nė kiek nesumenkina jo indėlio į tai, kad

mes to pasiekėme. Pagrindus, ant kurių augome kaip artistai, mums pastatė G.Varnas. Šis kursas ir tai, kad keturi auklėtiniai iškart po magistro buvo apdovanoti, yra didžiulė G.Varno pergalė.

– M.R.: Mmm, jooo... pritariu. Nors jis turi savotiškumų.

– A.S.: Tai visi mes jų turime.

– M.R.: Na, bet jis daugiau... Tačiau tai nekeičia fakto, kad jis yra maestro – savo darbo meistras. Esame išrinktieji, kad turėjome progą mokytis iš jo. Kad su juo baigėme studijas.

– A.S.: Yra tokių mokytojų, kurie palieka kursus, nes patys yra apsikrovę darbais.

G.Varnas mūsų nė karto nepaliko. Ir beveik visuose spektakliuose, kur jis dirbo, dalyvaudavome ir mes. Jis mus tiesiog įmesdavo į sceną. Mane į profesionalią sceną įstūmė pirmą studijų savaitę. Įsivaizduokite, ką reiškia aktorinio studentui visą studijų laikotarpį turėti praktiką, matyti, kaip dirba profai, būti šalia jų. Tai – fantastika. Tai tavo, kaip aktoriaus, brendimą pagreitina nežinia kiek kartų.

– Ar jau turite savo ritualų, kuriuos atliekate prieš lipdami į sceną?

– M.R.: Visada prieš spektaklį pasimeldžiame. O tada jau – kaip Dievas duos.

– Fizinis pasirengimas?

– A.S.: Pradėjau vėl sportuoti.

– M.R.: Aš sportavau kovos menus, akrobatiką. Galima sakyti, tai ir nuvedė mane į teatrą. Kartą treneris pakvietė į Nacionalinio operos ir baleto teatro operą „Skrajojantis Olandas“. Mane užkabino repeticijos: laipiojome ant lynų, kopėčiomis. Nusprendžiau, kad noriu būti aktorius. Metus praleidau studentiškame teatre, po to nusprendžiau stoti į aktorinį – kardinaliai pakeičiau gyvenimą. Grįžtant prie klausimo, aktoriui gal net svarbiau psichologinis pasirengimas.

Kartais būna, kad pats save baisiai trypi...

– A.S.: Daugumos kūrybinių procesų metu esu nusivaręs iki tokio lygio, kad sakiau – nieko aš nesugebu, niekam netinku. Viskas, ką darau, absoliutus briedas.

– Kaip reabilituojiesi?

– A.S.: Pailsiu. Tiesiog išsimiegu.

– Nebaisu užstrigti ties Vandalu – vaidinti tik banditus?

– M.R.: Taip ir yra. Dabar filmuojuosi – banditą vaidinu. Skambino iš kitur. Sako, reikia bandito. Sakau – eik į vieną vietą, užteks man tų banditų. Arba siūlai ką nors kitą, arba viso gero. Nenoriu užsidėti štampo.

– A.S.: Kai sukuri ryškų vaidmenį, labai sunku jo atsikratyti, ypač, jei tame vaidmenyje tave pamato daug žmonių. Po to imiesi ko nors kito, bet tavęs nenori priimti.

– M.R.: Noriu iššūkio. Noriu pabandyti ką nors priešingo.

– A.S.: Minkšto, švelnaus.

– M.R.: Kiškutį gal kokį Velykinį. Siūlė iš televizijos...

– A.S.: Kiškį? Dieve, na, ką jūs siūlot tokiems artistams?! Rimtai? Kiškį Repšiui vaidinti?!

– M.R.: Sakiau, sutikčiau, jei mokėtumėt, kiek pasakysiu (juokiasi).

– Norėtumėte priklausyti kurio nors vieno teatro trupei, būti etatiniais?

– A.S.: Kol kas priskiriu save tik prie „No Theatre“ veiklos, o valstybiniam teatrui nenorėčiau priklausyti. Bent kol kas.

26 metų aktorius, menininkas, muzikantas, grupės „Suicide DJ“ narys; judėjimo „No Theatre“ narys. Aktoriaus Gedimino Storpirščio sūnus.

M.Repšys – rugsėjo 1-ąją gimęs 27 metų aktorius, judėjimo „No Theatre“ narys. Vedęs: žmona Vaida. Turi 8 mėnesių dukrą Gretą.

– M.R.: O aš matau tame ir privalumų, ir trūkumų.

Viena vertus, galėtum negalvoti apie pajamas. Iš kitos pusės atsiranda sustabarėjimas, prievarta. Vaidinimo džiaugsmo nebelieka.

– A.S.: Priklausydamas trupei, net nenorėdamas vaidinti Vandalo, negalėtum atsakyti. Turėtum vaidinti vandalus visur.

Pasakys, kad šuniuką vaidinsi – ir vaidinsi.

O tuo metu gal tau Nekrošius siūlo vaidinti ką nors toookio.

– Pavyzdžiui, Hamletą? Ar šis vaidmuo vis dar yra kiekvieno aktoriaus siekiamybė? O gal mados keičiasi?

– M.R.: Aš norėčiau suvaidinti Ostapą Benderį.

– A.S.: Būdamas kokių 45 metų suaugęs vyras norėčiau suvaidinti Krikštatėvį. Būtų labai įdomu. Ir tą patį Hamletą. Mariau, negi atsisakytum Hamletą vaidinti?

– M.R.: Aišku, kad ne.

– A.S.: Nežinau, ar tai yra siekiamybė, bet tokio vaidmens niekada neatsisakytum.

Norisi pamėginti pasakyti „Būti ar nebūti“. Įdomu, kaip tu tai ištarsi?

36 | Skelbimai

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Gazas.lt | 37

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

2012-ųjų motociklų mados Atšilus orams iš garažų į gatves išrieda ir dviratės transporto priemonės.

Skaitytojus supažindiname su naujausiais įvairių klasių ir rūšių motociklų modeliais.

1. SPORTUI:

tai lyg kito gamintojo produktas. Kiekvienas egzempliorius ant degalų bako turi savo identifikacijos numerį.

2

„Ducati 1199 Panigale“

Techniniai duomenys: Darbinis tūris:

1198 kub. cm

Maksimali galia:

195 AG/143 kW

Sukimo momentas: 132 Nm Pavaros:

6

Ratų bazė:

1437 mm

Svoris:

164 kg

Sėdynės aukštis:

825 mm

Kaina:

apie 70 000 Lt

4. BEKELEI: 1

4

1 - esant 10750 aps./min.

2 - esant 9000 aps./min.

1

Tai vadinamųjų „gatvių kovotojų“ (angl. – „streetfighter“) atstovas. Gamintojai gražbyliauja, kad šis modelis – tai lenktyninių motociklų galia, perteikta kasdieniam vartotojui priimtinoje formoje. „Tuono“ itališkai reiškia griaustinį.

V formos keturių cilindrų variklis išvysto 167 AG – daugiau negu pakankamai. Variklis sukurtas „Superbike“ čempionate naudojamo pagrindu. Su tokiu varikliu 2010 metais Maxas Biaggis laimėjo nemažai pergalių. Žinoma, variklis pritaikytas kasdieniam važiavimui – jis ne toks galingas, be to, atlaikys kur kas ilgiau nei tas, kuris naudojamas lenktynėse.

3. KELIONĖMS: „Star Raider SCL“

Nors vos prieš savaitę „Audi“ galų gale nupirko italų „Ducati“, tai nereiškia, kad šie puikūs motociklai taps blogesni ar pigesni. Praėjusių metų pabaigoje pristatytas ir šiemet prekyboje pasirodęs „1199 Pignale“, sukurtas dar be vokiečių nurodymų. „Ducati“ visada gamino išskirtinius ir greitus motociklus. Šis – ne išimtis. „Panigale“ motociklas sveria 164 kg ir išvysto net 195 AG, tad galios ir svorio santykis – 1,19 – beveik kaip „Formulės-1“ bolide. Gamintojai teigia, kad šiuo požiūriu tai pats galingiausias masiškai gaminamas motociklas.

Specialistai sako, kad šis „Ducati“ modelis yra gerokai ergonomiškesnis ir šiuo atžvilgiu labiau primena japoniškus konkurentus. Deja, pedalai jame nereguliuojami, tad patogiai įsitaisyti galės toli gražu ne kiekvienas.

Italai tikina, kad panaudojo visą „Moto GP“ ir „Superbike“ lenktynėse sukauptą patirtį ir sukūrė geriausią visų laikų „Ducati“ motociklą.

2. GATVĖMS:

„Aprilia Tuono V4R APRC“

Techniniai duomenys: Darbinis tūris:

999,6 kub. cm

Maksimali galia:

167,3 AG

Sukimo momentas: 111,5 Nm Pavaros:

6

Ratų bazė:

1445 mm

Svoris:

183 kg

Sėdynės aukštis:

835 mm

Degalų bako talpa: 17 l Kaina:

apie 49 000 Lt

1 - esant 11500 aps./min.

2 - esant 9500 aps./min.

1 2

Techniniai duomenys: Variklis:

2 V formos cilindrų

Darbinis tūris:

1854 kub. cm

Pavaros:

5

Ratų bazė:

1801 mm

Svoris:

331,1 kg

Sėdynės aukštis: 696 mm Bako talpa:

15,9 l

Degalų sąnaudos: 5,6 l/100 km Kaina:

apie 52 000 Lt

3

Tai prabangioms kelionėms skirtas motociklas. „Star Motorcycles“ – motociklų puošybos kompanija, užsiimanti tik „Yamaha“ markės gaminiais, ši įmonė yra japonų koncerno dalis. Tai lyg AMG tarp „mercedesų“ arba M padalinys BMW kompanijoje. Šis motociklas – tai gerokai perdirbtas kelioninių „čioperių“ flagmanas „Yamaha“ modelių gamoje.

Kuo jis ypatingas? Tokių motociklų bus pagaminti tik 500 vnt., jų prekyba prasidėjo tik vasarį, bet didžioji dauguma jau parduoti.

Motociklas pasižymi išskirtine spalvų gama, kitokiais lengvo lydinio ratais, kitokia išmetimo sistema, naujomis, prabangesne oda apsiūtomis sėdynėmis. Visi troseliai ir vamzdeliai pakeisti chromuotais, chromuota net diržo apsauga, o ant motociklo niekur nerasite „Yamaha“ užrašo –

Darbinis tūris:

249 kub. cm

Maksimali galia:

23 AG

Sukimo momentas: 22 Nm

„Honda CFR250L“

2

Techniniai duomenys:

Pavaros:

6;

Ratų bazė:

1445 mm;

Svoris:

143 kg;

Sėdynės aukštis:

875 mm;

Degalų sąnaudos:

2,26 l/ 100 km

1 2

3

Degalų bako talpa: 7,7 l Kaina:

apie 10 000 Lt

1 - esant 8500 aps./min.

2 - esant 7000 aps./min.

3 - važiuojant pastoviu 60 km/val. greičiu.

Šiuo motociklu prekiauti bus pradėta gegužės viduryje Japonijoje, o Europą jis turėtų pasiekti vasarą. Pirmą kartą publikai motociklas parodytas praėjusį rudenį Tokijo parodoje.

Motociklų kroso entuziastai gana ilgai laukė šio modelio – jo pirmtakas gaminamas jau penkerius metus.

Motociklas aprūpintas mikroprocesoriaus valdomu degalų įpurškimu, todėl,

kaip pabrėžia gamintojai, jis bus gerokai ekonomiškesnis ir ekologiškesnis už savo pirmtaką. Gamintojai teigia, kad su pilnu baku degalų jis galėtų nuvažiuoti daugiau kaip 300 km, o tai tokio tipo motociklui yra labai didelis atstumas.

Motociklas bus gaminamas Tailande esančiame „Honda“ motociklų fabrike.

38 | Laisvalaikis

Horoskopai

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Kryžiažodis

Avinai kitos savaitės viduryje gali gauti paskolą, kurios ilgai laukė. Kaip ir anksčiau, santykiai su mylimu žmogumi bus džiaugsmo šaltinis.

Jaučiai turėtų tiksliai apibrėžti savo tikslus. Suplanuokite savo veiksmus kitą savaitę ir griežtai laikykitės šio plano. Netrukus jums gali iškilti didelė dilema.

Dvyniai ryšis įgyvendinti naujas idėjas ir sumanymus. Tai gali būti rizikinga, bet jeigu neabejojate savo veiksmų teisingumu, drąsiai imkitės darbo.

Vėžiai gali būti paskirti į naują darbą ir paaukštinti. Jūs turėsite suburti komandą.

Atskirai nė vienas jos narys nebus proto bokštas, bet visi drauge taps tvirta atrama.

Liūtai pačioje savaitės pradžioje pasirašys naudingą verslo sutartį, kuri netrukus turėtų duoti gražaus pelno ir padėti išspręsti finansines problemas.

Mergelės sėkmingai realizuos ilgalaikį verslo projektą ir visą savaitę bus puikiai nusiteikusios. Neturės priežasčių liūdėti ir kūrybinių profesijų Mergelės.

Svarstyklės turės apsišarvuoti kantrybe ir gerai apsvarstyti iš pirmo žvilgsnio naudingus dalykinius pasiūlymus – jie gali tapti spąstais jums ir jūsų pinigams.

Skorpionų laukia sėkminga savaitė.

Jums seksis visur, ypač verslo srityje.

Valstybės tarnautojai gaus didesnę algą ir bus paskirti į aukštą postą. Šauliai turės progą sustiprinti savo padėtį darbe ir įsitvirtinti verslo srityje. Daugiau dėmesio skirkite šeimyniniams ir asmeniniams reikalams.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija pelningą projektą. Įsimylėjėliai turės progą gerai pažinti vienas kitą. Romantiškoje aplinkoje jie galės mėgautis savo jausmais.

Vertikaliai: Pašaras. Romanas. Pasimatymas. Ten. Dalelės. Sabalena. Avarija.

Kapai. Lasas. Sakalai. It. Vys. Po. Kasi. Rima. Alsino. Ps. Pipiras. Raina.

Va. Samanota. Ei. Gana. Takas. Tanus. Gal. Viso. Isokas. Rasa.

Ožiaragiai kitą savaitę pradės realizuoti

Vandeniai įgyvendins ilgalaikį verslo

Jūsų finansinės perspektyvos labai geros, galite pasižymėti darbe. Turite puikių šansų išplėsti verslą.

Pažymėtuose langeliuose:

RAŠTAS

Žuvys pajus didžiulį energijos antplūdį.

Horizontaliai: Padalyvis. Asavas. Pati. Šilas. Rimas. Kamera. Irako. Ralis. Mana.

Atėj. Kasosi. Sysas. Aparato. Oras. Kola. Ak. Osaka. Siena. Baltinius.

Kanapa. Na. Laiko. Katei. Vaga. Sen. Ispanas. Naktis. Ala.

projektą. Jūsų laukia pelnyta sėkmė ir geras atlygis. Sportininkų laukia pergalės tarptautinėse arenose.

Anekdotai Mielieji keleiviai, sveikiname jus mūsų lėktuve. Už jūsų komfortą ir saugumą skrydžio metu lėktuvo kapitonas kelia savo pirmąjį tostą.

– Atleiskite, o pro jus ką tik neprabėgo avinų banda?

– O tu turbūt atsilikai?

sudoku

– Tavo žmona, matyt, labai supyko, kad bare gėrėme iki trečios ryto?

– Ne, nelabai. Tuos dantis vis tiek reikėjo rauti.

Lengvas

Vidutinis

Sunkus

Orai Lietuvoje

Šiandien

Sinoptikai prognozuoja ramius, saulėtus ir vasariškai šiltus orus. Penktadienį bus apie 22, pajūryje –17 laipsnių šilumos. Šeštadienį daug kur šils iki 24 laipsnių, tik prie jūros bus vėsiau. Sekmadienį bus 20–26 laipsniai šilumos.

Kitos savaitės pradžioje lietaus neprognozuojama, šils iki 26 laipsnių.

Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Pasaulyje Š Šiauliai

Kl i ėd Klaipėda

22

P ėž Panevėžys 22

17

U Utena 22

04-28 d.

9 / 24

9 / 24

11 / 17

10 / 22 Kaunas 22

04-29 d.

11 / 26 Panevėžys

12 / 26 Utena

12 / 20 Alytus

11 / 24

Vilnius Vil i 22

Marijampolė

04-28 d.

9 / 22

9 / 22

9 / 24

9 / 24

11 / 24

11 / 24

12 / 26

12 / 26

04-29 d.

Vėjas

Alytus

Pietų

22

4-10 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.15min/orai

Atėnai

25

Berlynas

22

Londonas

15

Madridas

19

Maskva

21

Minskas

19

Oslas

12

Paryžius

15

Praha

23

Ryga

19

Roma

26

Stokholmas

14

Talinas

16

Varšuva

22

40 | Reportažas

15min • 2012 m. balandžio 27 d.

Ilgaamžiškumo paslaptis – šalti nervai Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Daug fizinio darbo, stipri širdis ir žiūrėjimas į viską ramiai, be streso – tokia yra Petro Žiūko ilgaamžiškumo paslaptis. 105-erių sulaukęs vyras, nors girdi prastokai, tačiau yra šviesaus proto ir savarankiškas.

Lietuva neturi vyriausio žmogaus 105-erių Petras ir 86-erių Anelė Žiūkai patys savimi pasirūpina.

D.Daškevičiūtės nuotr.

Kupiškio rajonas, Maksvyčių kaimas. Baltą mūrinį namą gaubia tujos, krūmai ir obelys.

Melsvais žiedais vėjyje mojuoja gėlės, ant nupjauto medžio supasi tamsiai nudažytas medinis ratas. Kieme už vielinės tvoros vaikštinėja kelios juodos vištos ir baltas gaidys. Tylą perskrodžia šuns lojimas ir bruzdesys. Namas ir kiemas tvarkingi, prižiūrėti – net neįtartum, kad čia gyvena itin garbaus amžiaus žmonės.

Triskart pabeldžiu į duris. Jas atidaro mažulytė močiutė – 86-erių Anelė, ilgaamžio Petro žmona. Moteris nedrąsiai kviečia vidun.

Sveikas, tik svaigsta galva „Gerai atrodo pagal savo metus“, – pagalvoju, išvydusi svetainėje sėdintį ir rankoje lazdą laikantį Petrą. Staiga suvokiu, kad nežinau, kaip apskritai atrodo tokio amžiaus sulaukę žmonės – šimtamečių paprasčiausiai neteko sutikti. Pasipuošęs rusvai žalsvos spalvos kroksais, mėlynais languotais marškiniais ir plačiomis tamsiomis kelnėmis senukas šypteli pro lūpų kampučius ir skleidžia vidinę ramybę.

Prie svečių ir dėmesio jis jau beveik apsiprato – balandžio 15-ąją 105-ąjį gimtadienį atšventęs senolis buvo aplankytas ir pasveikintas tiek Kupiškio rajono savivaldybės mero Jono Jaručio, tiek laikinosios Noriūnų seniūnės Irenos Barčienės, tiek Panevėžio apskrities žurnalistų.

Maksvyčių kaime Žiūkų namo kiemas – vienas labiausiai išpuoselėtų.

Kaip jaučiatės, klausiu. „Kad jau nebekokia sveikata. Sveikas tarytum, bet galva sukasi“, – pakankamai guviai atsako vyras.

Petras prastai girdi, dėl to kalbėti su juo reikia garsiai. Žmona Anelė juokiasi, kad jos vyras dėl galvos svaigimo pas gydytojus neina, tik vaistų išgeria, – nes nėra jokios ligos. Tiesiog senatvė.

P.Žiūkui tiek metų, kad jis galėtų pretenduoti tapti seniausiu Lietuvoje žmogumi.

Tačiau tikslių duomenų, kiek metų yra vyriausiam mūsų šalies žmogui ir kas jis toks, nėra. Vytautas Navaitis (nuotr.), agentūros „Factum“ vadovas, ovas, oteigia, kad registruodama ilgaamžiškumo o rekordą agentūra nenori vadovautis vien pasu. Reikėtų duomenų iš bažnytinių knygų apie žmogaus gimimą.

Tačiau seniau dažnai būdavo tokių aiatvejų, kad gimus vaiėvo kui jam suteikdavo tėvo vardą. Taigi vienodu vardu ir pavarde šeimoje būdavo du asmenys, tad net radus bažnyčioje įrašą kyla klausimas, ar jis priklauso būtent tam asmeniui. Reikia šeimos duomenų: kas tėvai, kiek šeimoje vaikų buvo, kelintas tas vaikas. „Galų gale, buvo daug karų ir kitų nelaimių, ir susidarė įvairių gyvenimiškų situacijų, kad žmonėms buvo paranku arba save pajauninti, arba pasendinti“, – problemas, trukdančias atrasti ilgaamžį rekordininką, dėstė V.Navaitis.

Ką Petras veikia per dienas? „Miegu, kū ti daugiau veiksi“, – aukštaitiška tarme šypsodamasis atsako senolis. Vyras dabar prasčiau mato, todėl nebegali skaityti laikraščių, nebent tas vietas, kur didelėmis raidėmis parašyta. Kartais pažiūri televizorių. Taip ir bėga dienos. Į viską žvelgia ramiai Petras Žiūkas gimė septynių vaikų šeimoje 1907 m. Vyras pergyveno abu pasaulinius karus, krizes, okupaciją, tačiau išliko šaltų nervų. „Jis visą laiką toks. Tokie stiprūs žmogaus nervai, – paprastai paaiškina Anelė ir priduria: – Ir širdis jo labai stipri.

Kai kažkada buvo pas daktarą Kupišky, tas pasakė: tavo širdis – kaip arklio!“ Žiūkai susituokė prieš 60 metų, susilaukė dviejų dukrų – Dalės ir Jolitos. Viena gyvena Kupiškyje, kita – Utenoje. Jos dažnai aplanko tėvus. Kaip ir keturi Petro bei Anelės anūkai bei du proanūkiai. Štai ir mano apsilankymo išvakarėse viena dukra buvo su šeimyna, padėjo tėvams apsitvarkyti namus, kiemą.

Vasaromis iš Utenos pas Žiūkus atvažiuoja žentas Vitolis, nušienauja žolę.

Iki savo šimtmečio tą darė pats Petras, tačiau dabar jau sunkiau judėti. Kartais Žiūkus aplanko ir kaimynai, tik jų tarp gyvųjų lieka vis mažiau. „Aplinkiniai namai – tušti“, – atsidūsta A.Žiūkienė.

Domiuosi, kaip taip nutiko, kad Anelė – tokia jauna žmona. Jaunesnė už vyrą net 19 metų. Močiutė patenkinta šypsosi: „Kodėl gi jauna. Tais laikais toks amžiaus skirtumas – nieko baisaus.“ Abu Žiūkai dirbo kolūkyje. Anelė – fermoje, prie veršių, o Petras kurį laiką – vežiku: veždavo pašarus gyvuliams. Vėliau dirbo laukuose. Daug fizinio darbo, lydimo geros nuotaikos, matyt, ir suformavo stiprią sveikatą. „Matyt, lemta tiek išgyventi“, – sako sutuoktiniai.