Vienos dienos tiesos by Zivile Minkute

VIENOS DIENOS TIESOS magistro baigiamojo darbo teorinė dalis

Vilniaus dailės akademija Aukštųjų studijų fakultetas Grafikos katedra

grafikos katedros vedėja - Marija Marcelionytė-Paliukė

magistrantė - Živilė Minkutė

baigiamojo darbo vadovas - doc. Matas Dūda

teorinės dalies vadovė - dr. Jurgita Ludavičienė

Vilnius 2015

Živilės Minkutės (vienos dienos)* tiesos.

(pa) (si) tik ėjimas pasitikėjimas patikėjimas tikėjimas tik ėjimas ėjimas

* vienos dienos tiesa – tai nuolatiniu kitimu paremtas gyvenimo būdas.

“Tavo tekstai įdomūs, man buvo malonu juos skaityti, bet dar reikėtų parašyti įvadą, išvadas, kitas dalis, paaiškinti kas ir kaip, parodyti, kad šį tą žinai.” O gal nežinau. Gal nežinodama ir neįrodydama galiu rašyti tekstus. Oskaro Vaildo žodžiais remiantis - grožis, kaip malonumas (jausmas) yra aukščiau už protą.

Vienos dienos tiesos menas - meninis tyrimas - menininkas

Knyga, kurioje bus apibrėžiamas ir analizuojamas meninis tyrimas kaip institucionalizuotas reiškinys, bus rašoma 2015 m. pabaigoje (jei bus gautas finansavimas). Tuo tarpu Lietuvos kontekste meninio tyrimo samprata – atvira diskusijoms, tad naudodamasi vis dar nenusistovėjusia ir griežtai neapibrėžta meninio tyrimo sąvoka, teikiu savo poziciją, kuria vadovaujuosi rašydama savo meninį tyrimą. Meninis tyrimas – tai įvairaus pobūdžio tikslingos informacijos paieškos bei šio proceso dokumentacija. Kūrybinės asmenybės vystymas, atradimai, bei tuo pačiu – turėtų tiesų praradimai. Iškvėpuotas oras tarp menininko ir kūrinio.

Menas esti net ir neegzistuojant menininkui ir nevykstant tiriamiesiems procesams.

Mainų programos dėka metus laiko gyvenau Prancūzijoje. Šis potyris buvo pažintis ne tik su nauja šalimi, jos kultūra, kitokiu meno lauku, bet ir su savimi. Nepažintas kontekstas ir buvimas atskirtu vienetu sistemoje sužadino budrumą ir pastabumą tiek aplinkos, tiek savo atžvilgiu. Todėl vienas svarbiausių tyrimo tikslų - aktyviai ir smalsiai stebėti jau pažįstamą aplinką, išgyventi laiku apibrėžtą kelionę, taip naujai susipažįstant ir išgryninant chaotiškos prigimties valdomą kūrybą.

Ne mokslinis darbas - meno kūrinys. Žodinis grafikos kūrinys, sluoksniais perdengiantis/naikinantis bei papildantis visumos kompoziciją. Racionalusis protas per brutalus meninei minčiai.

Juoda – veda mintį ir riša turinį į bendrą visumą, pilka – eseistiniai/poetiniai papildymai. Šios tekstinės linijos persidengia ir susipina, todėl tekstas gali būti skaitomas tiek pateiktoje strukūroje, tiek fragmentiškai, kaip atskiros dalys. Turinio konstrukcija – impulsyvus panirimas, kurio tekstinis turinys neapibrėžtas ilgio ar kiekio vienetais, bet priklausantis nuo idėjos smūgio jėgos; manau, galime tai vadinti (tekstiniais) priepuoliais. Žanru apibrėžtinas, kaip menininko dienoraštis. Tekstas niekada nebaigtas, kas kartą skaitant gali būti papildomas, nuginčijamas ir naujai atrandamas. Vėl ir vėl skaitydama ir reziumuodama susikaupusius tekstinius minčių darinius išskyriau 11 temų, kurios šiame gyvenimo etape labiausiai masina, kelia klausimus bei nuostabas ir nepalikdamos minčių veikia mano kūrybą, todėl ir tampa šio meninio tyrimo pagrindu. Stygų teorija (String theory) teigia, kad pasaulis formuojasi iš 11 dimensijų, kai standartinį dalelių fizikos modelį sudaro bedimencinės taškinės dalelės, šiuo atveju jos pakeičiamos vienmačiais objektais - stygomis, kurios jungia erdvę. Sutapimo dėka, mano darbė išsifiltravo 11 dimensijų, kurios tapo sąryšiais formuojančiais ir laikančiais mano pasaulį: menas, moteriškumas, kitimas, sociumas, jausmas, tiesa, niekas, dabartiškumas, praeitis/ateitis, romantika/beprotybė, beprasmybė.

menas moteriškumas kitimas sociumas jausmas tiesa niekas dabartiškumas praeitis/ateitis romantika/beprotybė beprasmybė

į(si)prasminimas bei aista, asmeninio pasaulio kūrimas viena iš tapatybės suvokimo krypčių pastovus vienetas. būsena neleidžianti sustoti priklausymo visuomenei kaina, amžiaus, padėties apsvarstymai gyvenimo faktas patvirtinimo ir pastovumo paieškos mentalinis kūrybinės erdvės plotas susidūrmas su fizime gyvenimo materija sentimentai, nuoskaudos ir lūkesčiai nesuvaldytos, loginio proto atmestos, bet įvykusios akimirkos chroniškai apsėdantis, priežastingumu nepagrįstas, jausmas.

Kiekvienas jų vienodai svarbus, gyvenimą, šiuo atveju, ir tekstą formuojantis faktorius.

Viena didžiausių inspiracijų bei darbo rašymo (kaip veiksmo, o ne tik mintinio rezginio) lūžio taškas – pažintis su Mikalojaus Vilučio tekstasi. Kalbėjimas paprastai, bet prieskoningai, maži kasdienybės (pa)stebėjimai ir didingi dvasios tikėjimai bei jų griūtys, įvykių persvarstymas ir detalių įprasminimas įžiebė naują formą iki tol nesėkmingai formuotam turiniui. Staiga viskas tapo taip paprasta ir aišku, ir akimirkai – nenuginčijamai teisinga. Skaitau ir jaučiu, kad tikra, išgyventa, jokiu būdu ne melas, bet tiesa irgi nepavadinsi. Ilgai ieškotas rezonansas suskambo rankose knygos puslapiais. Šiame darbe taip pat taip pat figūruoja Arvydo Šliogerio nihilistinės ir Edmundo Huserlio fenomenologijos idėjos. Kadangi poezija – neatskiriama mano gyvenimo dalis, svarbiu personažu tapo Marcelijaus Martinaičio Kukutis, inspiravęs savo nuotykiais ir išgyvenimais. Taip pat – mano gyvenimą vedanti ir tyrimo metu probėkšmais suspindinti Domanto Razausko kūryba. Pasirinktas metodas – budrus stebėjimas, todėl daug inspiracinių impulsų priklauso artimos aplinkos žmonėms: studijų bei gyvenimo kolegoms, kurie išnyra tiek tekstų, tiek citatų pavidalu. Ne mažiau svarbūs veiksniai – vizualiniai įkvėpimo šaltiniai. Savo kūrinių stichiškumu nenustojantis stebinti Žilvinas Kempinas bei stichiją į galerijos erdvę perkėlęs Berndnaut Smilde.

Jei darbo problema galima įvardyti neišsenkančius klausimus – tai mano tyrimui problematikos daugiau nei pakanka, bet nesu tikra, kad kiekvienas kylantis klausimas turėtų būti paverčiamas problema. Juo labiau, kad problema – sprendimo reikalaujantis reiškinys, o daugelis man kylančių klausimų… nežinau, ar gali/turi būti atsakyti. Ar gali klausimas būti pats sau savaime? Ar gali klausimas tarnauti kaip inercinė energija ar impulsas? Provokacija? Provokacija. Kiek tiesos gali būti provokacijoje? Provokacijos aplinkai – kaip potyrių alkis, provokacija sau – kaip nepatirto siekimas, nuostabos troškimas. Viltis, tikėjimas ir laukimas. Rytų išmintis teigia, kad nieko nenorėti ir nieko nesitikėti – tai kelias į žmogaus laivę. Bet ar pasitraukus iš sociumo scenos ir likus už kulisų su pačiu savimi laisvė yra tikrai tai, ko mes trokštame? “Mes”, kodėl “mes” ? Aš! Įvardis “mes” liudija priklausomybės bendruomenei poreikį. Priklausymas kaip saugumo ir svaraus kalbėjimo garantas. Esame demokratiškai išugdyti, demokratinės valstybės piliečiai, demokratija teigia, kad dauguma teisesnė už vienetą, o liaudies išmintis antrina, kad “Dvi galvos geriau nei viena”. Ir visgi genialus protas yra pavienis. Seniai kamuojantis klausimas: ar genijai žino esą genijais? Ar vidinis balsas šaukia, kad “mano tiesa” teisesnė už dusulį keliančią bendrinę tiesą. O gal tiesiog įgimto genialumo kaina menki socialiniai įgūdžiai išsprendžia visuomenės kanonų spaudimo problemą? Ir ar beprasmybės jausmas pažįstamas genialiam protui? Ar asmeninė tiesa gali tapti absoliučia? Ar egsistuoja kas nors absoliutaus?

- Kaip parašyt magistrinį darbą remiantis, nuolatiniu kitimu paremtu, gyvenimo būdu? - Nuo elementaraus prie sudėtingo. Nuo išgyvento prie nesuvokiamo. Nuo minutės iki savaitės ir naujo visų tiesų perdengimo. Sluoksniai. Perdengimas. Kūryboje. Rašyme. Gyvenime. Nežinau, ar tai grafikos technologijų persismelkimas, ar veiksnys nulėmęs grafiką, kaip pasirinkimą.

Ar aš turiu ką pasakyti pasauliui ir ar kam nors įdomios mano mintys ir (iš/per)gyvenimai?

Tuščia galva ir nieko neveikimo terapija. Palaima ir prakeiskmas. Atsisėdau ant lovos 9.32 - Gal nori papietaut ? - Galim. 12.38 Tame tarpe nieko nebuvo. Net laiko.

Melavau. Ne tuščia galva. Pilna pilnutėlė, tokia pilna, kad veiksmams vietos – nė lašo. Aš sėdžiu, o mintys naują pasaulinio karo spektaklį repetuoja.

viskas prasidėjo nuo medaus lašo. viskas prasidėjo nuo saldaus akto, kad apeičiau ratą ir grįžčiau ten kur buvau, kad įvykdyčiau metafizinį ciklą. kad medus nebebūtų saldus.

Mano gyvenimo, kaip, tikriausia, ir kuriamo meno, pamatiniai akmenys – emocijos. Todėl dar vienas tyrimo tikslų – ne informuoti, o pasidalinti jausmu. Dabartis, kurioje estime – kupina informacijos pati savaime. Jei jūsų gyvenimas nepersmelktas nuolatinio darbo su kompiuteriu, tikėtina, kad kišenėje, rankinėje ar kur kitur, asmeninio privatumo zonoje, randasi išmanusis telefonas su interneto prieiga. Internetas – plačiausias žmonijos informacijos archyvas. Nuo laikraščiuose anekdotais vadintų komiškų tekstukų ir daugelio pamėgtų katinukų vaizdų iki pasaulį sunaikinti galinčios informacijos. Informacija. Jaučiu jausmo stygių! Pastebiu, kad emocijos, kaip komunikacijos priemonė, tampa vis sunkiau suvokiama media. Tekstualus bendravimas keičia tarpusavio ryšių suvokimą. Viskas tampa informacija. Esame kupini žinojimo – pateikiama gausybė informacijos apie socialinėje aplinkoje dalyvaujančius asmenis, kurių visiškai nepažįstame pažinti: žinoti ar suvokti/jausti?

Jausmo ir informacijos konfliktas. Aplinkybių iškirpimas – veiksnys, apribojantis suvokimo/pajautimo galimybę. Kaip institucijoje elgtis su emociją talpinančiu, bet informacijos nenešančiu menu? Žinojimo vertinimas objektyvesnis nei jausmo.

faktai faktai faktai... (fuck tai!) - nuteisk mano meilę! išmatuok skausmą, sudalink lygiomis dalimis liūdesį, ir atidėk rytojui nerimą.

Ar galėjo konceptualiojo meno įsčiomis būti pripažinimo “čia ir dabar” troškimas? Vėluojanti visuomenė ...ir amžinumas. Pamenu Sol LeWitt (Solomon LeWitt) parodas, kurios tuo pačiu metu vyko Metzo Pompidou Centre ir nepamenu, kokioje galerijoje Belgijoje. Šimtai kvadratinių metrų smulkių linijų, svetimomis rankomis užrašytų menininko idėjų, užfiksuotų jau po kūrėjo mirties. Svarbiausia schema – instrukcija, sunaudotų pieštukų, dirbusių žmonių bei atlikimo valandų skaičius (matavimo vienetai). Ne tik įžūlu, bet ir melaginga būtų teigti, kad paroda buvo visiškai nepaveiki ir nestimuliuojanti emocijų. (Žinoma, monumentalumas – visuomet galingas faktorius). Visgi, ar emocija, gimusi iš žinojimo, verte atitinka neįžodinamą? Manau, žinojimo iššauktą emociją galėtume vadinti sintetine. Manau, kokybiškai produkuojant, iš sintetinių emocijų meno būtų galima ir pragyventi. Prekiauti laime, meile, džiaugsmu ir liūdesiu, žinoma, ir skausmu, nes žmonės visokie, o dėl skonio juk nesiginčijama.

Vargai varguoliams, o šventiesiems šventė!

Sakiau, pradėsiu : “Neturiu temos ir nenoriu jos turėti...”, bet dabar suprantu, kad tai visiškas melas. Tema yra, ir šią akimirką – net aiškesnė, nei bet kada. Yra tema, yra problema, tik dėstymas kiek padrikas ir neaišku, kaip prie išvadų prieiti neapspręstame turinyje, matyt, tiesa ir liks ta, ties kuria įšaldys sistemos apibrėžtas laikas.

Aš neturiu temos ir nenoriu jos turėti, nes tema uždaro atvirą minčių srautą ir įpareigoja vienkryptį domėjimąsi. Esu būsenoje, kurią įvardinčiau kaip nuolatinį kitimą. Jau natūrfilosofai kalbėjo apie nuolatinę materijos kaitą, ir aš priimu pastovaus būvio neegzistavimą kaip faktą, bet net buitiškai apibrėžtoje dabartyje išgyvenu nuolatinį nestabilumą. Labai kruopščiai planuoju laiką, darbus sudėlioju į seką, susižymiu viską, kas turi būti nuveikta, kitaip negaliu, nes apima blaškymasis: pusę pamirštu – imuosi vis naujų idėjų, naujų darbų, naujų minčių. Tokiu atveju visos mintys taip ir liktų tik mintimis. Ar įmanoma išmatuoti minties vertę taip ir nepamėginus jos įgyvendinti? Ar asmeninės patirties kaita gali būti tokia sparti, ar aš tiesiog negebu susikaupti? (... kaip vaikas vis puldama prie naujo žaislo.) Akimirkai atrodo, kad turiu temą – gyvenimas ir kūryba jame. Gyvenimas kaip duotybė, o kūrybą pasirinkimu laikau... o gal ir ji yra duotybė? Būvio prasmės svarstymais užbaigiu įvadą ir pradedu tyrimą.

menas

Nejautrus menui – durnas.

Tikiu, jums bent kartą gyvenime kilo klausimas : “kaip pagimdyti kūrybišką mintį ?” , o viskas labai paprasta – tereikia žingeidžiai klausytis jums nesuprantamos informacijos ir protas kūrybiškai užpildys informacijos stokos tarpus.

Neseniai kolegai darbe aiškinau bienalės apibrėžimą; beieškodama pavyzdžių prisiminiau Ve- necijos bienalę kaip plačiai žinomą ir reikšmingą įvykį. Mintimis prabėgo ten matyti vaizdai, kaip koliažas, visų šalių ekspozicijos vienoje mišrainėje, tik užstrigo ties viena instaliacija. Didžiulė patalpa užpildyta metaline konstrukcija, kuria įvairiomis kryptimis sukosi kino juosta. Visą laiką ratu, tarsi variklio dirželis beprotiškai sudėtingoje sistemoje. Pamenu sunkiai nusakomą, lyg ir gamyklinį garsą ir savo mintis: kam visa tai? Kam dabar čia tas daiktas, kokia jo paskirtis? Tiesioginės funkcijos jis neturi, o ir estetika pakankamai savotiška, vargu, ar kitame kontekste sutikus, pirma mintis kiltų, kad tai – meno kūrinys. Kam tada jis? Kam visi tokie menai? Ar jie bent įdomūs ir pajaučiami ne menininkams, ar tai – dar vienas pliusas į sąrašą “menas reikalingas tik menininkams”, kad at(s) iduotų ir menininkams - žiūrovams, kad lengviau savo kūrinius sukurtų, nes nedekonstruotas ir nedeformuotas pasaulis nebeteikia įkvėpimo. Sukuria, patalpina viešoje erdvėje, kiti menininkai ateina pažiūrėti į draugų darbus. Beveik kaip mokyklos talentų šou – visi parodo ką moka, vieni kitiems pasiploja. Kvepia beprasmybe, tik laiko beprasmybei nėra, nes šiandien ir mano parodos atidarymas, pritampiau pilną kambarį siūlų, pakabinau blyną, dar reikia apšvietimą sureguliuot, nufotografuot, kol niekas nenukrito, gražiai apsirengt, ateis draugų. Akimirkai sustoji, susimąstai ir toliau sukiesi įvairiomis kryptimis kaip dirželis instaliacijoje. Nėra kada galvoti, reikia daryti. Bet kokiomis kryptimis, nors ir tuo pačiu ratu, bet nuolatos judesyje. Matyt, gera instaliacija buvo, kad vis dar atsimenu. Jausminių agregatų fabrikas. Gyvenimas, darbai – viskas ciklais, ir visgi atsiranda pavienių kūrinių ir įvykių, nepriklausančių nei ciklams, nei periodui. Šiandien nutapiau moterį (tikriausia save). Mano celė šešių kvadratinių metrų ploto, norint pakakdavo vietos ir trims. Pokalbiui. Vakarui. Bet ne su šita moterimi. Užkariavo, perėmė visą erdvę. Sėdžiu ir jaučiuosi nejaukiai, nei vietos darbui, nei vietos tyliam buvimui. Susirinkau daiktus ir išėjau, nepadoru svetimuose namuose neprašomam sėdėt.

Ar kūryba turi ką nors bendro su menu? Dangus negali egzistuoti plokštumoje. Ar visada norint prieštarauti solidumui reikia tapti asilu? “Ir taip painu, nebepink, vis viena aišku jau nebebus.” Geroji akis – akis, suprantanti vaizdą. Blogoji akis – akis, nesuprantanti vaizdo... bjaurybė – vėl bloga akim nužiūrėt bandė!

Nenoriu stabdyti, tegul eina, tegul gyvena erdvė, kurią sukūriau. Mano erdvės – minčių kambariukų pildymas, savi ir nusavinti skladukai, ne dėl turinio vertumo, bet tuščia erdvė labai aidi, tai ir dėlioju daiktus ir daiktelius, kad sugertų aritmiško plakimo triukšmą.

tiesa

Viena tiesa. Dvi tiesos. Trys tiesos... gera skaičiuot, užsiminga greičiau nei nuo avių.

Asmenybė - tai tikėjimų ir žinojimų - bazinių tiesų junginys, aplink kurį / prie kurio jungiasi gyvenimo tėkmės atnešami suvokimai / potyriai.

Ar šiandieninė tiesa labesnė nei vakarykštė?

Vienos dienos tiesos – tai tiesos su galiojimo laiku. Priklausomai nuo sudėties, žinoma. Kuo chemiškesnės, tuo ilgiau galioja. Manau, šiais laikais natūralūs produktai gerokai pervertinami, jie tiesiog reikalauja per daug dėmesio, prašosi vartojami nedelsiant, kitaip viskas šiukšlynan, kaip ir mano tiesos, neilgo galiojimo produktai. Susimąsčius verta net susirūpinti, imti skleisti, dalintis, gal net kokia propaganda užsiimti, juk kitaip teks išmesti arba nešiotis prarūgusias, dalinant kaip naujas / geras – gyvenimas ištiks. Dabar gerai, dabar mano, o kas mano – tas gera, nėra kam nei peikti nei girti. Tik jos šnabžda nežinomų religijų monotoniškas natas man į galvą.

Kiekvienas turi teisę aiškinti sąvokas kaip nori!

Viskas prasidėjo nuo baimės užrašyti, užrašyti – tarsi įkalinti mintį, kuri nebeturi vietos metamorfozei, tą akimirką kai yra užrašoma ji gali būti paneigta ar patvirtinta, gali tapti tiesa arba melu. Netikiu į tiesą. Matyt, todėl esu nepaveiki religijos klausimams. Tiesa ir tiesos paieškos. Tiesa – tai faktas, kuris pats savaime teisingas, jei neteisingas – tai netiesa. Blogai tai, kad teisingas – tai dar nebūtinai geras. Kita vertus, nežinau nei kas yra tiesa, nei kas yra gėris, bet esu kamuojama labai stiprios nuojautos, kad bendro jie daug neturi.

Aš neturiu minčių, tapatybės, asmenybės, viskas ką skaitau ir rašau – tai žodžiai, kuriuos jau kažkada perskaičiau, nesidomiu politika, gyvenu jausmais, todėl ir kalbu tiesas, kurių negali niekas nuneigti. Tai mano tiesos. Kiek tiesos gali būti provokacijoje?

Svarbu duoti, ne tik imti – visuomenėje altruizmą ugdanti frazė. Bet juk imti – lygiai toks pat svarbus veiksmas. Ausys dvi, burna viena, kad daugiau klausytum, jei kalbėtum. Bet imančių ir duodančių rankų vienodai, tos pačios mano dvi rankos. Ir vienu ir kitu atveju jos susilenkia ir išsitiesia, tik veiksmų tvarka kitokia.

Meluoju Tau, meluoju sau, meluoju net kaimynų kalei, kad vakar vakare anksti miegot ėjau. Ir kam mes susitikome šį rytą - tam kad meluočiau tau ar kad meluočiau sau?

“Tiesa aukščiau visko’’ po atsidusimo, eilinio mūsų pokalbio metu ištarė Jonas. Vienos dienos tiesa – tai, ką išgyvenu aš. Vienos dienos tiesa esanti aukščiau visko. Labai mėgstu savo tekstus. Vienokiu ar kitokiu pobūdžiu jie visada kalba apie tiesas. Tiesa ir tai, kad dažniausiai jų niekas nesupranta. Tada ima beprasmis pyktis. Kaipgi galima nesuprasti to, kas taip elementaru. Anksčiau prireikdavo ilgesnių laiko periodų, kad jų nebesuprasčiau ir pati. Dabar sėkmingai pakanka vienos dienos. Vienos dienos tiesa. Neseniai susipažinau su sąvoka “emocinis intelektas’’, tai buvo tarsi prošvaistė plynai pilkame danguje. Kontekstas, suteikiantis galimybę ir man pabūti intelektualia. Tiesa, drastiška būtų teigti, kad kitu atveju jaučiuosi visiškai buka, toli gražu ne, bet negebu atitikti intelektualiai būtybei taikomų normų : sekti politines bei socialines naujienas, nuolatos pildyti perskaitytos literatūros sąrašą. Emocijos – mano gyvenimo pagrindas. Vakar apsivertė pasaulis, verkiau iš džiaugsmo, negebėdama aprėpti kas vyko viduje. Dievinu pakylėjimo akimirkas. Atstumas išlaisvina. Emocija nuneigianti – nenuneigiama tik tiesa su galiojimo laiku.

“Nebijokite būti asmeniški ir konkretūs” Tekstų valymas – kaip malkas kapot. Taukšt – taškas. Taukšt – taškas. Sudedi į krūvą – švaru ir tvarkinga - teisinga.

niekas

Niekas – jungtis tarp manęs ir kūrinio. Gyvenimas – kūrinys tarp tavęs ir manęs

Viskas prasidėjo nuo niekinės erdvės ieškojimų, kūrinių priklausomybės patiems sau. Niekinė erdvė – tai ne vieta, neturinti savybių, tai vieta su nuolatos kintančiomis savybėmis, tarsi veidrodinis burbulas, kuris atspindi ir perima bet kokį jame patalpintą objektą. Viskas prasidėjo nuo niekinės erdvės, nuo neegzistuojančios lokacijos paieškų, dar nesuvokiant, kad savybėmis neapibrėžta ir neuždaryta turi būti ne pati lokacija, o viduje talpinamas turinys.

Savęs ieškojimas. Daiktelių į lentynas dėliojimas. Struktūra. Vientiso darinio siekiamybė. Monolitas. “O gal nereikia? Gal tu ir esi išsibarsčius. Tai tokia ir būk.’’ Tiesa. Didžiulis niekas, kaip ledo gabalas aštriais kampais, skaidrus it krištolas, tik pakraštėliai smėliu apsivėlę, tarsi kur būtų vilktas. Atvilko ir net kraštams neleido aptirpti, įmūrijo, dar visą nuo sąstingio traškantį – įmūrijo ir nešu, tirpdamas varva per nosį, apsimetu, kad sloga (bus lengviau galvai, jei mažiau žinosi).

Šiaulių dramos teatras. Kaip seniai teko lankytis tokiame pramoginiame spektaklyje. Visgi pripažįstu, kad kokybe nepribloškiantis spektaklis geriau linksmas nei rimtas.

Nieko nenorėti ir nieko nesitikėti – tapti laisvu.

Troškimas nepateisinamas įgyvendinimui (nuodėmė). Jis gimsta kaip idėjos užuomazga – nerišlus, neryškus – turinys be pavidalo. Nepatenkintas troškimas pakartotinai grįžta į mintis, kiekvieną kartą įsigydamas vis daugiau savybių, kol kažkuriuo metu įgija formą, spalvas ir gal net aplinkybes. Tokiu būdu atsisakymo veiksmas tampa idėjos augimo stimuliatoriumi. Prisilietimas po prisilietimo ji plečiasi ir neturėdama galimybės materializuotis išlipa už realybės ribų – gimsta neegzistuojantis, bet veiksnus objektas.

jausmas

Dangus - mano tikėjimas, pilkas lapas pilkais tonais turtingas. Sauja pilkumų, dangau, koks turtas!

Mano tekstai trumpi, kaip ir mano protas, išskydęs, padrikas, termiškai neapdorotas.

Meilė kaip vanduo – būna skysta, laki ir net gaivališka, tarpais būna – sustingsta į ledo luitą ir kampais raižo niekuo dėtas žarnas, o būna – ima ir išgaruoja į debesį ir būna jau ne čia, sudungsi sunkiais griaustiniais ir neišlaikiusi išlyja, tik jau ne tau. Menas irgi būna kaip meilė. Besąlygiška meilė už tai, kad esi – kraujo ryšio privilegija. Į komplektaciją supratimas neįeina. Maža nuodėmė – didelė pagunda. Atsisuko, nusišypsojo ir akimirksniu žvilgsnis pasikeitė į bejausmį, kad nuoširdumo akimirka išnyktų dar nesuvokta. Vengiau savęs. Lioviausi. Dabar norisi vengti žmonių. Pavargau nuo gyvenimo balto ir juodo. Kontrastai. Akcentai, akcentai, akcentai - taip ryšku, kad visiškai juoda.

“...nes žmonės tave lengvai įsimyli, bet mylėti tave be galo sunku.” Trūksta fizinių mechaniškų darbų. Mintys daug labiau vargina.

Buvimas žemo ūgio neįpareigoja būti neūžauga. Kas kitas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats. Pasididžiavimas savimi. Štai ko man trūksta! Štai ką pamiršau ar pamečiau, o gal neturėjau reikiamybės iki šiol. O dabar kam prisireikė?

Aš ir mano artima bendramintė gyvenimo suvokimo klausimais, Gintarė Šimkutė, stebėdamos artimų draugų aplinką išvedėme teoriją, kuri vadinasi: ‘‘jausmų amplitudės išpildymas” Šios teorijos pagrindinė idėja ta, kad nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, socialinės ar finansinės padėties kiekvienas išgyvena vienodai stiprias emocijas ir jei nėra išpildymui tinkamos gyvenimo situacijos, vietos kardinaliam džiaugsmui ar liūdesiui išgyventi – juk galima beprotiškai sielotis dėl mažmožių ir džiūgauti dėl niekučių. Ar šie jausmai mažiau tikri? Jokiu būdu!

Žinau kas negerai! Nebėra jaukios tylos...

Pasibeldi – lauki. Žinai, kad yra, tik nežinai, ar laukia ir net jei laukia, dar nežinai kaip.

Išjaustas laikas. Šiandien pirmą kartą šiais mokslo metais iš tikro dirbau spaustuvėj. Gera. Kažkokiu būdu, net absoliučiai neproduktyviai ten praleistas laikas atrodo prasmingai. Rodos, tik ten užskaitomas patirties kaupimo bagažas klaidų sąskaita.

sociumas

Tapatybės paieškos. Tapatybės atitikmenys. Tapatybės fiktyvumas.

Saulė, pasaulis, miegas, neatsibusti. Kodėl aš kas dieną sau kažką pažadu, o kitą rytą nubudus – tarsi žodžių nebūta. Galėti miegoti, nieko negalvoti, sustabdyti būtį. Ta spalva, tankis, akimirkos tirštumas – tarsi dešra suraikyta, diagramom išskaidyta. Aprengti, nudailinti, pastatyti į lentyną.

Efekto visuomenė. Viena mano pažįstama mėgsta vartoti frazę “Tai suteikia efektą”, kuri gali būti taikoma bet kokio pobūdžio kontekstui. Ilgą laiką į tai neatkreipiau dėmesio, laikydama pamėgtu priežodžiu, kol kartą šie žodžiai mintyse įgavo pavidalą ir ėmė kelti didžiulį pyktį. Nuoširdų pyktį kelia tik asmeniškai artimos, todėl jautrios temos. Efektas – dažnas fikcijos gimimo elementas. Gyvenimas siekiant staigaus efekto tampa iliuzija – nieko tikro, tik akių dūmimas, pateikiamas tiesos vardu. Efekto visuomenė, kaip imitaciniai skoniai. Braškių skonio uogienė. Ne, mielieji, tik nesileiskite apgaunami ir Jūs, turinys nieko bendra su braškėmis neturi – tai tik braškių skonis, chemijos laboratorijoje kruopščiai sukurtas efektas, kuriuo mes savanoriškai meluojame savo skonio receptoriams, dumiame patys sau protą, nors nieko bendra su protu tai neturi, nes žinome tiesą, bet tikime efekto impresija. Nuslydau nuo asmeninio pykčio. Efektas kaip šiuolaikinio meno priemonė. Šiuolaikinis menas, kuris dažnai – ne kažkas daugiau, kaip efektų demonstracija. Dažnai atrodo, kad niekas nesiekia sukurti nieko tikra. Žinoma, tai reikalauja laiko, resursų, o labiausiai energijos. Kantrios, nuolatinės ir nepaliaujamos duoklės. Kūrėjui – nuobodulys ir kančia, žiūrovui nepatogu laukti retais intervalais atsirandančios kūrybos ir dar nuobodžiau ją, sunkią ir išnešiotą, mėginti sugerti. Bet imant tuos pačius resursus ir energinį užtaisą ir net sutaupant laiko galime sukurti neblogus fejerverkus. Visi laimingi – štai ir efektas. Akimirksniais baisu, kad aš esu viena tų braškių skonio uogienės vartotojų, suprantanti materijos tiesą ir sėkmingai atskyrusi ją nuo idėjinės laisvės. Akimirką baisu, kad mano kūryba – efekto visuomenės maitintoja. Didžiuliai formatai, sau pačiai sunkiai apčiuopiamos temos, erdvės užvaldymo poreikis. Baimė kyla iš nesuvokimo, todėl tą pačią akimirką susitaikau, kad ir aš tik efekto kūrėja. Matyt, nuo laikotarpio nepabėgsi, kad ir kokių intencijų vedamas. Laikmetis praryja užvaldydamas arba sunaikindamas, ir net nesu tikra ar suteikia teisę pasirinkti. Mano pasisakymas – protesto užuomazgos – protestas, rėksnys – efekto kolega. Viskas kaip į balą. Šalta. Imdama teptuką, atiduodu viską, ką turiu, kad ir kaip maža vėliau tai atrodytų. Jei klausiu - “kaip sekasi”, klausiu, nes rūpi. Jaučiuosi labiausia atvira, nei kada iki šiol buvau. Vienatvė išlaisvina.

Nes gyventi reikia vienam, arba jei ne – tai minioj, juk lengviausia būt vienam, kai visi vieni per kitus zuja ir nei vieno aplink nebemato.

Niekada nemokėjau palaikyti santykių “tarp kitko”, malonių trumpų kalbų apie nieką. Kam kalbėti su žmonėmis, kurie nerūpi? Naudą suprantu, bet tai tarsi eskizai, kurių niekada negebėjau naudoti. Abstrakcija, kurioje gyvenu, negali būti surepetuota, ji privalo būti gyva. Įkvėpta ar išspjauta, bet tik ne suplanuota. Tikiu prisilietimu, kuris negali būti pakartotas. Gyvenime kiekviena sekundė nutinka vieną kartą ir jos pakanka. Netikėtos diskusijos metu

supratau, kad nenorėčiau pakeisti nieko, kas buvo ir nenorėčiau išgyventi nieko iš naujo, esu jau ne ta ir nė kiek ne teisingesnė, nei buvau duotojoje akimirkoje. Ar dėl šios priežasties gyvenimas privalo būti prasmingas? O gal tai priežastis jį visiškai iššvaistyti?

Žiūriu į akis ir matau ramybę. Tikslai aiškūs, saugi vieta pasaulyje rasta – net pavydu darosi. Susistabdau save augančiame pavyde: ar aš norėčiau būti jo vietoje ? Ne. Ne man tai. Ramu.

Būna – peržengiame ribas dėl nežinojimo apie jų egzistenciją. Lengva laikytis aiškiai nusakytų taisyklių, deja, situacijos dažnai kelia reikalavimus nepateikdamos instrukcijų apie deramus kanonus. Tuomet lieka griebtis tik intuicijos ir loginiu aplinkos stebėjimu paremtų veiksmų. Juk nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl atsakomybė nėra laisvanoriško pasirinkimo dalykas.

Tu mano meilė ir prakeiksmas, supratimas, o gal likimas. Įkyriai brukama galimybė? Ech, tas ledlaužio darbas... ne savo noru pasirinktas. Kalbėk, jau pažįstu tą jausmą.

“Taip, klausysiu žmogaus mašinos patarimo.” Nežinau, komplimentas čia ar įžeidimas. Kartais ištinka gyvenimas, o kartais ištinka gyvenimo automatizmas. Atsikelti, dirbti nepaisant noro, nenoro ar nuotaikos. Nėra laiko jaustis, nėra laiko pasijautus analizuoti. Nežinau ar teisinga, bet bent jau tikrai praktiška! Juk sakoma: apetitas kyla bevalgant. Ryju rutiną dideliais kąsniais ir tikiuosi, kad nesibaigs apsinuodijimu. Apsinuodijimo rezultatas – automatinis išsivalymas. Gali kilti idėja, kad viskas vyksta savaime.

Padang(i)ų klajūnai. padangių padangų

Nuo mažens netroškau būti laiminga buitinio džiaugsmo prasme: sukurti šeimą, turėti gerą darbą. Norėjau sukurti kažką prasmingo ir didelio, kažką dar pačiai neaprėpiamo – meno kūrinį. Aplink draugai ėmė kurti šeimas, žaisti namus, o aš jau nebežinau, ar mano nuostabus idėjinis kūrinys išvis gali egzistuoti. Visi mes savo laimės kalviai, matyt, jei būčiau nelaiminga – kažką keisčiau.

Iškirpti iš konteksto. Kodėl? ...nes žiūrėti pro rakto skylutę labiau jaudina, nei atvirai spoksoti. Nepriartėk tik per daug – sielą gali įsigyti.

moterišumas

Jei aš atrodau kaip moteris, bet moteris neatrodo kaip aš, kokia tikimybė, kad mano meną supras?

Skiriu vietos moteriškumo klausimui, nes pastebėjau, kad tai tema, į kurią dažnai nuklystu ieškodama atsakymų į neišspręstas būties bei tapatybės dilemas. Norai ir nenorai. Paiki vaikiški įgeidžiai ar vidinio laisvės jausmo prabanga? Aistra negimsta iš reikiamybės, aistros įsčios – troškimas. Troškimų, o ne reikiamybių dėka griaunamas ir kuriamas pasaulis. Aistra – chaosas. Chaosas - žingsnis sprogimo link. Galingas sprogimas – naujos pradžios gimimas. Leisiu sau visą šią lygtį supaprastinti: aistra - kūrėja. Kūrėja = menininkė? Ar apvertus šią lygtį turiu teisę teigti, kad būtina buvimo menininke sąlyga – didinga aistra ir sprogimas! Kvepia nihilizmu. Ar neišvengiamai naujos pradžios kaina yra esaties sunaikinimas? Norėčiau pabrėžti, kad kuriamoje sąlygoje tikslingai vartoju moterišką giminę, nes tikiu, kad vyriškojo prado (meninis) protas veikia kitokiais principais ir, žinoma, būtina paminėti, kad įvardinama vyriška ar moteriška prigimtis neturi nieko bendra su lytimi. Vyriškos prigimties protas - visumą struktūruojantis, nuolatos konkuruojantis, pozicionuojantis bei tikslingai orientuotas.

Nes kažkam reikia būti paprastu, kad kitiems pakaktų vietos būti sudėtingais.

Moteriškos prigimties protas – ryšį pabrėžiantis, individą išskiriantis, nuolatos aplinkybėmis varijuojantis ir impulsyvus.

Tas nepažintas noras duoti. Gal iš tikro galėčiau dėstyti. O gal čia tik hormonai ir laikas lauktis vaikų... motina gamta budi prie laikrodžio, tik gyvenimo kontekstas ne tas.

Mano Lapė smailiom kojelėm, smailios it adatos letenėlės sminga į žemę. Vos už kalvos – mėlynių pieva, o kelionė lig saulės zenito užtrunka, gerai, kad bent pušynai saulę prasklaido, kitaip tektų pačiai mėlynuoti nuo karščio. Gera vasarą gulėti ant pievos ir nieko neveikti. Taip ramu, kad net smailios letenos nebekamuoja. O kartais – nors imk ir nusikirsk, bet visgi juk nuosavos, kad ir kokios bebūtų. Sėdi lapė ir mėlynes ant letenų smaigsto, matė ežį taip mišku besiridenantį.

Jei sunku eiti – prisėsk, apsidairyk – yra ir čia ką veikti. Žmonės kaip dėvėti rūbai. Jaukios savos, pažįstamos dėmės. O ji moteris kaip monumentas, ego – nekilnojamas turtas.

Visai gerai kariaut su savimi. Ne visada rezultatas tenkina, bet pergalė – garantuota. Trapus mano pasaulis, neturiu namų, taip ir gyvenu apsidangsčiusi šiaudinėmis sienomis, kad lengviau persinešti būtų. Logika išėjo punktyrinėmis linijomis. Papasakok apie pavasarį, purviną, tylų. Papasakok apie saulę, gal net apie tai ką aš myliu. Būna išeina, o tau taip negera! Tai juk kova – prisidengus jausmais vis dar stovi nuoga. Trikampės piramidės laužo šviesą šeštą valandą ryto, tik kad šviesa idėjinė, nes saulė dar nenušvito. Budink greičiau ją, pramigs pirmąjį sniegą! O ji sau ramiausiai vis miega. Nejučiom, paslapčiom apsidengia siela proseneliais ir seneliais.

praeitis/ateitis

Viską rašau ranka, todėl pirmą kartą viską perskaičiau, kai atėjo laikas tekstus patalpinti kompiuteryje. Išgyvenau metus per vakarą. Keista, kaip greit dalykai užsimiršta ar tiesiog susiniveliuoja į vientisą dėmę. Skaičiau ir negalėjau patikėt, kad mano rankos tai parašė, o juo labiau, kad mintys suformavo. Skaitydama juos atpažįstu, tik sau pačiai į klausimą “kam tai rašiau” atsakymų neturiu.

Kai garsiai kramto ir dar čepsint nuryja, kai laukdama prie durų muša grindinį koja, kai nori nenori vos tik progos sulaukus įkyriai “vėluoji” kartoja. Vogčiom pasislėpus minčių tavo klausos ir niekam nepasakoja ką apie jas mano, tik tyli miglota ir visa apsiblausus. Kartais pavasarį tyli maloniai ir žiūri skaidriau nei jai įprasta, rankinėje akį traukia ryškiai raudoni obuoliai, dar rodos pernykščiai. Dar kartais būna – laukia prie durų, kol pabaigsiu sriubą, balsu tyli, o viduj šaukia, akyse matyti, kad jau skuba. Skubėti ten, kur niekas nelaukia - jos kasdienė ilga kelionė, nuryju paskutinį šaukštą ir sučepsiu, kad užsipildytu dėlionė. Pilka, tuščia, sukasi ir lipa, ir svyruoja pasaulis tarsi bangų plakamas keltas. Keltas – ne laivas, net kelionės tikslas matyti, bet supa ir galva tarsi plokštuma pyragėliais nudėliota, šachmatų lenta. Mėlynės – pameni ? Tarsi tai būtų vakar, o gal prieš Kristaus gimimą, iki pasaulio. Be įsipareigojimų, pareikalavimų ir ribų tarp juodo ir balto. Lyg sniegas suartuos laukuos tik ką iškritęs, suteršę̇s gilumą tamsios dirvos.

Kalėdų proga, o iš tiesų visiško atsitiktinumo dėka, varčiau senus tiesų sąsiuvinius. Daug kvailystės, bet to ir tikėjausi, nustebino ne tai, nustebino, kad radau vis dar veikiančių tiesų. Dabar įsigijau viltį, kad ir iš šiandieninių kažkas liks. O nereikėjo. Tikėjimasis kausto rankas ir filtruoja mintis. Genialios mintys niekada neatitinka filtravimo sistemų standartų. Smagu kai viskas nauja, nepažinta, tik jau nežinau, ar dar norėčiau to jausmo. Vakar akimirkai susimąsčiau: visiems patinka žmonės, kurie keliauja, gyvena įvairiose šalyse, bet ar aš noriu būt tuo žmogum? Jau nežinau.

Koncentruotas gyvenimas – kaip kondensuoto pieno skardinė – saldu, saldumas gerai, bet klampu, kad net išsikapanojus pusė turinio vis dar ant šonų kabo. Mano gyvenimas – lyg tuščias kibiras plonom skardinėm sienom ir be dangčio. Ilgais lietingais periodais net iki kelių semia, gerai tik kad dugnas skylėtas, tai ilgai neužsilaiko.

Yra tiltų, kuriuos kartą perėjus nebeįmanoma grįžti atgal, nes net mėginant sugrįžti – fiziškai, emociškai ar dar velnias žino kaip – organizmas vykdo lėtą ir tylią atmetimo reakciją. Tarsi šaltos ramios neapykantos, kaip metalinis puodelis – sklidinas pieno, sklidina mano būsena. Sklidinas, kad nė lašas netilptų, išlietas išmazgotas, paplovomis nuplautas, sklidinai pilnas kiek tik telpa, net su trupučiu kaupo. Muzika muzika muzika, ne mano ir ne man, nors nuo tylos per daug galva spengia, bet čia tylos nėra. Tylus teptukų šnarėjimas ir trumpi spragsėjimai : “click” – “done”, “click’’ – “done”, “click” – “done” ir ta mano sąmonę sulaužiusi “undo’’ funkcija. Gyvenimas tampa filmu. Niekas nebeteikia tikrovės skonio, procesas lieka neišjaustas. Nes jei gyvenimas tampa filmu, kurį galima atsukti, prasukti ir sugrąžinti patikusias akimirkas. Net iš proto veda tas negalėjimas prasukti nykios dabartinės būsenos, nors ji ir netikra tartum filmas. Gal taip jaučiasi tik tie, kurių tiltai tapo negrįžtamais dar taip ir nebaigus jų pereit.

Kuo asmeniškiau kalbi, tuo mažesnė tikimybė, kad nusikalbi, nes išgyvenai, tai ką sakai. Jaučiu, kaip tempia už rankos kūrybinį kelią link spintos su didele spyna. Apie močiutę, saugumo jausmą, kelionę į jį. Kelionė tikra, tik kelias iki jos sumeluotas. Nemeluotas, tik nutylėtas, o jausmas lyg melo. Pelkė. Šalta, slogi, klampi, lipni, dar pora dienų ragaže trint ir paausius krapštyt tenka, kad išsivadėtų. Sunku nuvalyt dumblus, kur po oda gyvena. Sunku nuvalyt, kai pati esi pelkė. “... nes nenorėčiau, kad pas mane grįžtum.”

kitimas

Netiesa būtų sakyti, kad fiksuoju kasdienį kitimą. Jau ilgai nerašiau, nors virte verda, kunkuliuoja ir taškosi tąsus ir klampus, kaip avižinė košė, minčių viralas. Karšto neprarysi, o ir pravėsęs veliasi po burną kiekvienas kąsnis, lyg būtų tas pats. Vis kitas, bet koks pat. Kaip kąsnis gali būti kitoks, jei kramtytojas toks pat. Energijos tvermės dėsnis teigia, kad niekas iš niekur neatsiranda ir į niekur nedingsta. Nuo gimimo į mirtį ir vėl ratu – gyvenimo ciklas. Iš žiemos į pavasarį – gamtos ciklas. Materijos amžinybė, nuolatinė metamorfozė ir buvimas “čia ir dabar”, niekur kitur, praktiškai niekur išvis. Nes “dabar” jau nebėra, yra tik “jau”. bet aš esu dabar, o “dabar” vėl nebėra ir vėl, ir vėl, ir vėl. Nėra ir manęs, bet esu, esu čia ir kalbu jums. Taip užsitikrinu savo egzistenciją, galiu būti tik praėjusiame laike, bet jis įrašytas jūsų atmintyje - tai mano būtis.

Pažeistas rutinors ciklas. Trikdo veiksnių stygius ir ilgesys žmonių, kurie niekada net nebuvo draugais. Trūksta nebylaus buvimo.

Manau, kad jogos užsiėmimų vadovas iš prigimties labai piktas žmogus, todėl ir gyvena rytų išmintim pasiramstydamas, kad save gerintų. Yra toks, koks yra, bet stengiasi. Savęs, matyt, nepa- keisi, bet požiūrį galima. Jei jis gali ne tik keisti, o ir kitus įkvėpti, manau, ir aš galiu. Galiu! Bet ne todėl, kad jis gali, o todėl, kad ką tik nusprendžiau, kad galiu. Galėjimas – pasirinkimo reikalas. Kaip ir galėjimas negalėti. Tikriausia visada norėjau būt tuo, kuo nesu. Kaip Pikaso išgyvenu spalvinius periodus, tik moteriškai – plaukuose. Šiuo metu esu šviesiausia, kiek kadanors buvau, jaučiuosi lengviausia kiek kada nors buvau, tikriausia esu ir atviriausia sau kiek kada nors buvau, taip vis dar nežinodama, kokia esu.

Pasėji ir sudygsta, sužaliuoja, o kai žaliuoja – jau privalu auginti ir puoselėt, tada keliauji tuo pačiu taku it srovės nešamas, o kojos į žemę įklimpę – nei vandens, nei dumblių, bet neša, vis neša, kol nebėra kur trauktis. Tada sukrauni į lentyną visus jausmus, potyrius ir surikiuoji visa tai, ko taip ir nenuveikei. Nespėjai. Nedrįsai. Kvailai pasirodyt nenorėjai. Nepadarei ir nereikia – dėliok dabar lentynon neišbaigtas mintis. Nesidenk žvynais – prastai maskuojantis rūbas, nors undinės ir raudonais plaukais.

“Man rodos, čia bėda tavyje, nes tu ne nesirenki, tu net nenori ir nežadi to daryti.”

Kalbėjomės, net ilgiau nei įprastai. Šį kartą nesujaukė, dangaus ir žemės iš po kojų neišstūmė. Lengvas nusivylimas. Matyt, jau įpratau prie bangų ir dūžio garso. Gal tvirtėja pagrindas po kojom. O gal tiesiog išmokau neigti.

“Abejonė yra labai svarbi.” Visi šie tekstai svarbūs ir prasmingi tik tol, kol skamba galvoje, dar kol yra rašomi, svarbūs, kol išgyvenami. Parašau ir palieku. Geriau. Niekada neskaityčiau jei perrašyt nereiktų. Viskas taip kvaila. Gėda – nuolatinė skaitymų palydovė. Čia nesusitaikymas ar nepažinimas?

Raibuliuoja rĹŤko geometrinÄ&#x2014;s formos.

dabartiĹĄkumas/pastebÄ&#x2014;jimai

Reikia išeiti. Namie visi batai nešvarūs ir grindys, vos atsistojus – purvinos. Pavasarį sk(e/a)lbti laikas – reikia valyti langus! Bet valyk nevalęs kol spintose ir lentynose šnibžda ir zuja daiktai, palikto gyvenimo. Neblizga stiklai apsinešusios sielos stebimi. Elgeta girtuoklis dainuodamas su šokį imituojančiu priežingsniu prašė centų. Akyse pasi- didžiavimas, lūpose šypsena, krūtinė atkišta į priekį – artistas. Juk pirmiausia vertę formuoja savivertė. O čia vos žvilgtelėjus abejonių nekyla – artistas! Ir jei vienos akimirkos reprezentaci- jai pakanka, kaip žmonės mato mane?

Gyvenu per patogiai. Galiu rašyti. Galiu nerašyti. Galiu piešti. Galiu nepiešti. Niekas manęs už tai negiria ir nebaudžia. Turiu stogą, maisto ir visišką laikinumą. Nepriklausau niekam ir nieko neturiu. Vergauju atsitiktinumui. Paprastai tai įvardiju, kaip laisvę, šiandien – tai ver- gystė. Priklausomybė bendruomenei, šeimai – rezonuotų riksmų kolekcija. Kolekcionavimas – turtingų žmonių pramoga. Jie renka daiktus ne iš reikiamybės ir kankinasi jų negavę irgi iš nereikiamybės. Kančia dėl to, kas nereikalinga, puikus būdas užpildyti minčių kambarius. Reikiamybe užpildomas kūnas, bet jį užpildyti nepalyginamai lengviau nei minčių labirintus.

Savigaila – taip pat vienas iš puikių minčių kambariams užkišti. Kaip gera būti egocentriku, niekada neišsenka monodiskusijų laukai.

Už lango suskambo ‘’hare krišna’’. Eina. Dainuoja. Ne basi, bet lyg basom sielom. Pavydžiu jiems, bet kartu eit dainuot visiškai nenoriu.

-Vėl pavargau nuo minčių. Gal visai nieko kokį filmą pažiūrėt būtų. O kokį norėtum ? Ai, nesvarbu. ... ir kai jau pasirodo ramu ir nesvarbu, kad lyja – ima ir trinkteli elektra iš dangaus, nukrato ir stovi merkiamas lietaus, vis dar susitaikęs su savimi, tik jau nebesuvokdamas, kuria kryptim žadėjai eiti.

Smūgis į galvą realybės stimuliacijai. Šiandien atsitrenkiau į stiklą. Einu iš paskaitos labai stipriai egzistencialistinėmis temomis susimąsčiusi ir štai tau, kad nori, pati egzistencija durų pavidalu į kaktą apsireiškė. Taip trinktelėjau, kad akyse aptemo. Tikra dabarties akimirka. Visi (ne)būties klausimai susidūrimo momentu patys sau atsakė ir save nuneigė. Prasminiai “kodėl?” pavirto į “esu”. Nenuginčijamai esu, esu čia ir dabar, nei praeitis nei ateitis tapo nesvarbios. Gaila, tokios akimirkos retos, net ir smūgis į sieną ilgai veiksmus nebūtų, tad lieka nešiotis praeitį ir ateitį, kur beičiau, kad dabartyje prasmiškumo pakaktų.

romantika/beprotybÄ&#x2014;

Kada paskutinį kartą rašei ranka? Rašau kas dieną. Skolos raštelius už duoną, už pieną, už paraštes neišnaudotas, niekingai švaistomą erdvę, kurioje stoviu, už orą, kuriuo kvėpuoju. Kartais vogčiomis įkvepiu daugiau nei sumokėjau, visviena už viską moku tik skolos rašteliais, kurių niekada negrąžinsiu. Skolos rašteliai – mano valiuta. Atiduosiu kitame gyvenime arba tiesiog kitu gyvenimu, būsiu akmeniu, apvaliu ir patogiu, kur galėsi prisėst, kai pailsi. Jei pasiseks, dar būsiu ir patogioje vietoj, kad greičiau skolos grąžintųsi. Smaugia mane gyvenimo rankos, ne gyvenimo, o mano paties, virvės pavidalu jos sugniauš šį vakarą savo delnuos, tam, kad nebeišsitiestų į save lenkti pirštai, kad sustingtų rankos, negebėję apkabinti ir nustotų mušti širdis, taip ir nemylėjus. Sudie – nepamilti ir nepamylėti, mirsiu vienintelės savo meilės rankose – apglėbtas rudens, o šio nuostabaus spalio auksas amžinai atsispindės mano akyse, o siela bus rami, kad net ją smaugę abejonių šešėliai pražus iš nevilties. Šiandien, čia ir dabar, aš nudirbsiu tą sekinantį darbą. Gaivus vėjas kedens mano plaukus ir sups mano kūną kaip kūdikio lopšį po auksiniu klevu. Aš atleidžiu sau, kaip atleidžiu ir jums už tai, koks buvau. Žalio kraujo žmonės. Pasaulio pabaigos pradžia. Apokalipsė, žaibai – ot gražu! gražiau nei per Naujuosius, mušant dvyliktai. Šveskim, dainuokim! Nežinom, kada vėl ateis tokia proga. Viso pasaulio reinkarnacija gali šiek tiek ir užtrukt. Vienas kvadratinis centimetras šlapių pūkų, tų kur paliko, kai išmaudė kaip šlapią vištą, pora aplinkui dar bebro taukų, skritų prevencijai pirmojo lobio. Pusė viso ploto tylos, šalnos ir romantiško mėšlo, kurį aš taip myliu. O po to kiek dar liko lygiom dalim tuštybės ir meno – šiek tiek konkuruoja, bet dažniausiai ramiai gyvena. Viską uždarius per smarkiai neplakti, nes priešingu atveju gali tekti smarkiai nusilakti. Šalta. Nyku. Bent prie radiatoriaus būtų galima prisiglausti, bet šildymo sezonas dar neprasidėjo. Tyla irgi padeda. Kartais kaltė būna pagrįsta, o kartais numanoma. Sąžinei nereikia jokių galimų įrodymų – ėda kaip šuva, nors tu ką. Jei šuo gali kariamas priprasti – man prie sąžinės ėdimo priprasti bus vieni juokai. Tai ir pratinuosi. Tyliu ir pratinuosi. Aš tyliu, o galvoje, nors tu ką, į tylą nepanašu. Ten, matyt, jos niekada ir nebus. Skambutis : ‘’ Labas, kaip tu ?’’ – išlaukiau. Pailsėk jau, šunie, nebeėsk bent šią naktį. Juoda, juodžiau nei juodžemis, tik ką suartas. Geltonais taškeliais spokso man tiesiai tarp kojų, šildo šnopuodamas prigludęs prie kaklo, kaulėtas smakras įsirėžęs trinasi į raktikaulį. Šlykščiai šlapios lūpos kažką rašo mintyse, tik niekaip perprasti rašysenos nesugebu. Juoda, juodžiau nei kava, nei svaigusis čefyras. Spalvina panages žemės mėginant išlipti į krantą. Panagės juodos, o po kojom vanduo tyras. Snapas kaip žvirblio, bet ryškiai geltonas, kaip ir akys, tos kur spoksojo tarp kojų nieko nesakę, ryškios ir šaltos, šviečia didelės kaip mėnuliai, kaip traktoriaus lempos, jomis apšviestos rankos sugriebia mano liemenį. Juoda, juodžiau negu juoda ir dar net be cukraus. Veliasi smėliu tarp lūpų nudžiūvę ir trupa. Jeigu tiktai panorėtum, dar gurkšnį palikčiau, ne tam, kad reikėtų, ne todėl, kad patikčiau, nes reikia suvilgyti lūpas tam šaltam smėlėtam skysty, tirštam ir klampiam – jis neleidžia nuslysti. Tyla, nutrupėję blakstienos ir auštantis rytas dar vienas. Juoda, juodžiau nei prieš mirtį, o gal ten ir ne juoda, akivaizdžiai man neteko patirti. Bet vis vien juoda, kaip anglimi nudažyta, rankos, kojos ir net visa kita. Dar porą kartų, prašau, perbraukit per smakrą ir skruostus, dar porą kartų - ir jau būsiu pasiruošus ir karui ir taikai, tavo valdžiai ir rūgščiam prakaito tvaikui. Juoda, juodžiau negu juoda, nagais žalvariniais velėji man plaukus, o veidas ištinęs, vakarykštės linksmybės smarve apglėbę mano kaklą bučiuoja tavo lūpos.

Migla jau virto į rasą ir leidosi ant žolės ir ant mūsų, o mes vis dar sėdėjome, nė kiek neblaivėdami. Kažkada ėjau pamiške, užkliuvau už rasto. Ir velniams ten reikėjo gulėt tam rąstui, einu toliau, tik jau ne taip, kaip prieš tai – skauda koją, nusimušiau pirštą. Dabar jau atrodo, kad ne rąstas, o aš ten pamiškėj voliojaus, ir kam man to reikia. Atsikelčiau, bent pamiške praeičiau, o dabar guliu ir kitiems už kojų kliūvu. Mano gyvenimas statiškas, saulė ir šešėlis ateina pas mane. Kartais plauna lietus, tada guliu apsimyžęs baloj – svarbu sieloj sausa, taip sausa, kad net trupa, į miltus baigia sudilt mano širdis. Gerai, gal kada užlis, galėsiu nulipdyt ką nors naujo – rasto formos širdį. Pailga kaip dešra, kur kas patogiau. Raikai griežinėliais ir dalini visiems, kas praeidami užkliūva. Suvalgys, iššiks, taip ir pasieksiu kitą pamiškės kraštą. Kelionės turtina žmogų, o juk keliaut galima įvairiai, net ir gulint pamiškėj su rasto formos širdim. Lašas, tvirtai apsisprendęs nenukristi, gali pasipriešinti laikui ir gravitacijai.

beprasmybÄ&#x2014;

Ką gi daugiau rašyt jaunam žmogui, jei ne vienos dienos tiesas, vis viena nieko neišmano. Taip ir pildau lapus neišmanymo tekstais. Šūkauju it kvailys vidury turgaus aikštės. Svarbu dėmesys. Žingsniuoju, dainuoju dainą, kurią girdėjau parduotuvėj per radiją, einu ir plėšiu iš širdies – tarsi patriotas numytėtos tėvynės himną ir svetimi žodžiai tampa mano sielos kalba. Beprasmiškas tekstas rezonuoja su asmeninės beprasmybės kertelėmis, o jom taip gera, retai jas bepaglostau. Retai kas bepaglosto ir mane, tapau saldžia daina neprasmingu turin- iu. Prasmės niekada nebūna tokios nuoširdžios. Mes turime tiek daug prasmių, tikslų ir lūkesčių, kad tik kokybiška beprasmybė gali juos visus pateisinti.

Veiksmas, reikalaujantis pastango,s natūraliai kelia reikiamybės klausimą. Reikėtų gerai sušalt ir išalkt, gal padėtų beprasmybę išgydyt. Bet negi dabar eisi basas laukan, kai prie durų batai padėti. Dirbtina. Miestietiški monai. Viskam staiga turi atsirasti prasmė. Ar yra galimybė sukurti kažką beprasmiško? Kas aš? ... mano rankos žalios. Žaliarankis! Bet kas aš, kai ir rankom ir viskuo kitu atrodau kaip visi. Ar privalau būti visi?

Pastaruoju metu žiūriu labai daug filmų. Vakar pažiūrėjau tris. Jau naktis įgilėjusi buvo, kai paskutinis pasibaigė. Guliu, vis dar neužmigdama ir galvoju, kad nežinau apie ką jie buvo, nežiūrėjau iš tikro, neįdomūs man jie – tik pretekstas mintis laikyti okupuotas, o ir laikas užmušamas pakankamai produktyviai. Neišsenkami interneto lobynai, nors ir visą gyvenimą taip praleisk. Šiandien nustojau. Neatlaikiau savo pačios teroro. Dabar užrašinėju mintis, kurias per tą laiką jau pamečiau. Tiek to mano tiesos fiksavimo...

Supas plastikiniam konteinery geltoni palmės lapai. Karšta, žalia aplink. Pilkų betoninių kiemų kurortas. Tik laimės veiduose mažiau, nei kurortinių reklamų afišose, nors saulė ta pati, dangus plynai giedras, žolė it kilimas, o nuo medžių krinta malonus pavėsis – ramybės oazė. Bet, matyt, reikia didelius pinigus susimokėt ir nukeliaut į kitą pasaulio kraštą, kad ta pati nemoka- ma saulė ir vėjas keltų džiausmą. Zuja aplink vieni pasirengę kiti prasprūdę, o aš nenoriu. Nenoriu ten eiti. Tik, kad kito kelio nėra, tai ir stoviu varstoma pačios savo keliamo vėjo. Stoviu nežinodama kam ir kodėl, bet gerklė plačiai atverta – šaukiu, eismą reguliuoju, dar patrypčioju koja, nes nejaugi išsiduosi. Juk žiūrovas taip pat spektaklio dalis, be jo spektaklis nevyktų. Vyktų, tik jau būtų vadinamas ne spektakliu, o gyvenimu. Gal ir aš galiu pabūti žiūrovu, paversti veiksmą spektakliu, kad ta begėbė, besotė sąžinė savo alkiu gyvenimui trumpam paspringtų ir ramiai šalia manęs prisėdus šio vakaro vaizdu pasimėgautų. Kodėl tu šiandien tokia nuostabi, šypsaisi savo retais dantinis. Retai pasitaiko sutikt tokią retą šypseną. Kanoną papildo reti plaukai, užtai surikiuoti labai įmantriai, o viską vainikuoja retai įstatytos kojos, ilgos ir neblogos abi, tiek kad į tarpą tilptų dar dvi. Čeburekų pardavėja kvatoja, pakratydama retąją koją, linksmai kviesdama pamoja. Mano mintys jau kažkur toli, bet, mielo- ji, Jūs šiandieną tikrai nuostabi.

..o apie tai galima ĹĄnekÄ&#x2014;ti nors ir valandÄ&#x2026;, bet ... ar reikia?

t(ei/ie)sumas teisumas tiesumas

Jei kiekviena patirtis mumyse palieka žymę, neišvengiamai esu pažymėta. Susistemintų atsakymų į taip ir nesibaigiančius klausimus nepateiksiu. Kaip ir pradžioje, tikiu, kad ne visi klausimai turi būti atsakyti. Vis dėl to, nuolatiniu kitimu paremtas gyvenimo ir kūrybos būdas tapo ne tik tyrimo metodika, bet patvirtintai galimu veiksniu. Yra žmonių trokštančių konkrečių atsakymų, aš supratau, kad mano nestabili pozicija - tai stabiliausia ką turiu, ciklai ir stichiškumo troškimas - tapo struktūra suteikiančia formą, o faktai neturi nieko bendra su tiesa. Jausmas gali, bet neprovalo būti suprastas, kaip ir lieka nesuprastos mokslu patvirtintos tiesos Vizualiai kalbant, kelionė rašytiniu ieškojimų keliu prasidėjo susipynusiom linijom; drįstu teigti, kad pabaogoje jos gerokai patiesėjo. (Tiesėjimas – artėjimas tiesos link.) Jei vienas iš tikslų buvo rasti galimą problemos sprendimą, mano atsakymas būtų: ieškodama, kurdama ir neigdama egzistuojančias tiesas netapau t(ie/ei)si ir niekada nebūsiu, bet nebesijaučiu nė kiek dėl to netinkamai.

Modernizmo gyvybė visai šalia alsuoja į kaklą: forma - spalva - jausmas. Gyvenu jame ir dalijuosi juo su jumis.

Čia nėra tiesos, nėra ir melo, nėra nieko, nors buvo tiek sakyta.