sius pirklių karavanus nuo pavolgio klajoklių užpuldinė jimų. Čia, prie didžiosios rusų upės krantų, nekartą spren dėsi Rusijos likimas, daugel kartų tvirtovė ir miestas bu vo sugriauti ligi pamatų. Jį plėšė ir degino Krymo ir Kubanės totoriai, dažnas sve čias buvo iš Azijos atkeliau jantis maras. nusinešdavęs tūkstančius gyvybių. O mies tas, lyg stebuklingas paukštis Feniksas, kaskart atgydavo iš pelenų ir griuvėsių, dar gra žesnis ir jaukesnis. Pirmąkart Carycinas žemėlapyje atsiran da tik 1614 metais. Ekspona tai kraštotyros muziejuje nu kelia į tas dienas, kai šioje žemėje vyko valstiečių suki limai; čia pražygiavo Stepano Razino būriai, miestą siekė Bulavino, o vėliau ir Pugačio-
Taikaus darbo metais Sta lingradas garsėjo savo darbo pergalėmis.. Labiausiai pasižy mėjo pirmoji TSR Sąjungoje traktorių gamykla, kuri buvo pradėta statyti 1923 m. Jau 1930 m. nuo konvejerio nu riedėjo pirmasis ratinis trak torius. Nuo pat pirmųjų Di džiojo Tėvynės karo dienų Stalingrado traktorių gamyk la pradėjo gaminti frontui garsiuosius tankus „T-34", reaktyvinius minosvaidžius „Katiuša", šaudmenis ir kitus ginklus. Kelios mašinos tapo Gynybos muziejaus ekspona tais. 1942 m. liepos 17 d. prasidėjo didvyriška Stalin grado gynyba, kuri tęsėsi du šimtus dienų ir naktų. Mu ziejaus stenduose — daug reikšmingų skaičių: atskiruo se mūšių etapuose iš abiejų
VOLGOS UOLA . . .Traukinio ratai skaičiuo ja kilometrus. Už vagono lan go slenka akiai neįprasta ly guma: iki pat horizonto, kur dangaus mėlynė susilieja su žemės pakraščiu, tįso Rusijos stepės. Retkarčiais šmėkšteli ir vėl dingsta žiedais pasi puošę abrikosų, slyvų, vyšnių sodai. Šen bei ten iškyla vie nišos tuopų žvakės ir vėl — bekraštė stepė. Ankstyvas rytas, tačiau saulė jau gana aukštai ir savo spindulius dosniai žeria gležnam pavasa rio daigui. Nebetoli Volgogradas — mano kelionės tikslas. Volgą, šį, anot volgogradiečių, „žydrąjį prospektą", išvydau nelauktai ir staiga; jos sidabrinė juosta, glosto ma gausių pietų saulės spin. dūlių, raibuliavo milijardais žiburėlių. Didingai lėtai pluk, do savo vandenis ši upių motina, nešdama gyvybę ne aprėpiamiems juodžemio plo tams, skambėdama ilgesiu ir viltimi liaudies melodijose, savo didybe įkvėpdama mei. lei, darbui ir kovai. Jau daugiau kaip trys šimt mečiai dunkso šis miestas ant aukšto Volgos kranto. Ma noma, kad senasis Carycinas (totoriškai „sari“ — geltonas, „čyn“ — sala) buvo įkurtas 1589 metais, valdant carui Borisui Godunovui. Miestas statėsi saloje priešais Caricos upelio žiotis, bet vėliau jį perkėlė į žemyną, nes, anot padavimo, salą pavasarį už liedavo vanduo. Daugiau kaip pusantro šimto metų Ca rycinas tarnavo kaip tvirto vė, sauganti Rusijos imperijos pakraščius ir Volga keliavu
vo vadovaujamų valstiečių sukilimų bangos. Petro I pa rėdymu 1718—1720 metais prie Carycino buvo pastatyta 60 varstų ilgio gynybinė li nija nuo pietų ordų užpuoli kų. Tačiau daugybė gaisrų ir priešų antplūdžiai pelenais paversdavo medinį Caryciną. Štai keletas įdomesnių skai čių. Jau pirmojoje XIX am žiaus pusėje Carycinas — bū dingas tiems laikams užkam pus provincijos miestukas. Per 270 metų (nuo 1589 iki 1860 metų) gyventojų skai čius jame augo labai lėtai. 1847 m. — 4805, 1857 m. — 6470, o 1900 — 63000. Pa vyzdžiui, 18621 metais mieste buvo 6 cerkvės, 10 mūrinių (!) ir 907 mediniai namai, mo kykla, ligoninė, 10 malūnų ir prieplauka. XX amžiaus pra džioje Carycinas — stambus pramonės ir prekybos cent ras. Pilietinio karo metais prie Carycino sienų vyko žiaurūs mūšiai su baltagvar diečių ir baltųjų kazokų ar mijomis. Nuo 1919 m. liepos iki 1920 metų pradžios jis bu vo generolo Krasnovo ran kose. Apie negailestingas tų dienų kovas liudija broliški kapai Kritusių kovotojų aikš tėje, Komjaunimo skvere ir kitose vietose. Už kovinius nuopelnus Tėvynei Caryciną Visos Rusijos Centro Vykdo masis Komitetas 1919 m. ge gužės 17 d. apdovanojo ko vine revoliucine Raudonąja Vėliava, o 1924 m. — Raudo nosios Vėliavos ordinu. Šios relikvijos ir šiandien saugo mos Gynybos muziejuje. 1925 m. Carycinas pavadi namas Stalingradu (iki 1961 m.).
kariaujančių pusių vienu me tu dalyvavo daugiau kaip du milijonai kareivių ir karinin kų, daugiau kaip 2 tūkstan čiai tankų, 2 tūkstančiai lėk tuvų, 26 tūkstančiai pabūklų ir minosvaidžių. Stalingrado mūšyje priešas neteko ketvir tadalio visų savo karinių pa jėgų. Muziejuje teko matyti fotokopiją medalio, kuriuo turėjo būti apdovanojami vo kiečių kareiviai, dalyvavę Stalingrado paėmime. Ekskur sijoje po miestą netoli gele žinkelio stoties gidė mums parodė universalinę parduo tuvę, kurios rūsyje buvo įsi kūręs vokiečių 6-osios lauko armijos vado generolo feld maršalo fon Pauliuso štabas. 1943 m. sausio 31 d. jis buvo paimtas į nelaisvę. Miestas buvo paverstas ištisa griuvė sių krūva. Kai žiūri doku mentinės kinoj uostos „Mūšis už Stalingradą" kadrus, sun ku patikėti, kad plytų ir ug nies, dūmų ir geležies chao sas — buvęs gražuolis mies tas. Stalingrado kovų daly viai pasakojo, kad tik išva lius griuvėsius, buvo galima nustatyti ankstesnę gatvių kryptį, aikštes ir skverus. Tai ir nenuostabu, nes buvo su griauta apie 90 proc. visų miesto pastatų, iš 480 tūks tančių miesto gyventojų karo pabaigoje liko tik 32 tūkstan čiai. Už nuopelnus Tėvynei Di džiajame Tėvynės kare Vol gogradas buvo apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso Žvaigždės medaliu, jam su teiktas „Miesto didvyrio" var das. Šiandieninis Volgogradas —
žalias ir žydintis miestas, ku riame gyvena beveik milijo nas gyventojų. Jame septy nios aukštosios mokyklos, Gynybos, Kraštotyros ir Vaiz duojamojo meno muziejai, paveikslų galerija, M. Gorkio dramos, lėlių, Jaunojo žiūro vo teatrai. Miestas labai ori ginalus ir savotiškas: jo plo tis neviršija 3 kilometrų, o ilgis — apie 80 kilometrų. Visas miestas išsidėstęs ant kairiojo Volgos kranto. Tiek pat kilometrų tęsiasi ir pa grindinė miesto arterija — Lenino prospektas. Šiaurinėje miesto dalyje, už Mokraja Mečetka upelio, pastatyta didžiausia Europoje Volgos HES, kurios užtvanka — 736 metrų ilgio, o aukštis lygus dvidešimties aukštų na mui. Reikia pasakyti, jog re ginys vertas to, kad pusant ros paros kratytumeisi porą tūkstančių kilometrų greituo ju (!) traukiniu. Antrasis miesto akcentas — pietinėje dalyje prasidedantis V. Leni no Volgos ir Dono kanalas, kurio dėka Volgogradas tapo penkių jūrų uostu. Plaukiant Volga, maždaug trisdešimta jame kilometre (nuo centrinės prieplaukos) iškyla didingą arka, nuo kurios prasideda pirmasis kanalo šliuzas. Miestas šventai saugo savo gynėjų atminimą. Štai netoli obelisko Carycino gynėjams Kritusių kovotojų aikštėje stovi kuklus paminklinis ak muo. Užrašas jame skelbia, kad toje vietoje palaidotas Tarybų Sąjungos Didvyris, gvardijos kapitonas, kulko svaidininkų kuopos vadas Rubenas Ruisas Ibaruri, žuvęs 1942 metais. Miesto svečiams volgogradiečiai visada paro do garsųjį Pavlovo namą. 58 paras namo gynėjui, vadovau jami leitenanto I. Afanasjevo ir seržanto J. Pavlovo, atkak liai gynėsi, paversdami šį paprastą pastatą neįveikiama tvirtove. Beje, J. Pavlovui vė liau buvo suteiktas garbingas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Įdomu pažymėti, kad abu didvyriai gyvi ir sveiki, dažnai apsilanko Volgograde. Netoliese, Sovetskaja gatvėje, juodomis langų akiduobėmis žvelgia malūno pastatas — kraupus karo vienmetis, pa liktas toks, kokiu jis tapo Sta lingrado gynybos dienomis: kulkų ir granatų skeveldromis išvarpytos sienos, gabalais išgriuvusios ir suskilinėjusios, su kraupiai styrančiomis gelž betonio ir metalo sijų drais kanomis. Baltos memorialinės lentos primena praeiviui: tai gyvas karo šauksmas, jo skaudus tolimas aidas, kurio nevalia užmiršti. Šiuo metu aplink malūną statomas di delis modernios architektūros memorialas — muziejus po
atviru dangumi. Jau dabar matyti jo atskirų statinių kon tūrai. Svarbiausias Volgogrado akcentas — Mamajaus kurganas, karo metu svarbiausia Rusijos aukštuma. Mamajaus kurgane 1959—1957 metais Stalingrado gynėjams buvo pastatytas didingas paminklas — ansamblis, susidedantis iš kelių skulptūrinių ir architek tūriniu grupių. Paminklo — ansamblio autoriai — TSRS liaudies dailininkas skulpto rius E. Vučetičiuš ir architek tas J. Belopolskis. Visas an samblis kyla nuo Volgos sa votiškomis kaskadomis, todėl puikiai matomas iš bet kurios miesto vietos. Memorialinio komplekso elementai jungiasi į vieningą erdvinę kompozi ciją. Nors kiekvienas ansamb lio monumentas — individua lus tiek savo meniniu, tiek architektūriniu sprendimu, tačiau, vaikštant ansamblio teritorija, išlieka visumos įspūdis. Ansamblis — tai pui ki architektūros, skulptūros ir kartu gamtos, landšafto sinte zė. Kurgano šlaitas padalin tas į terasas, kurios veda į jo viršukalnę. Kurganas prasideda Lenino prospekte, kur stovi įvadinė kompozicija — bareljefas, vaizduojantis žmones su vai nikais ir nuleistomis vėliavo mis. Ši kompozicija nuteikia rimčiai ir susikaupimui, suku ria pagarbos žuvusiems kare nuotaiką. Tuoj, pakilus laip tais į topolių alėją, prieš akis iškyla pirmasis ansamblio monumentas, kuris vadinasi „Stojatj na smertj". Tai api bendrinta Stalingrado gynėjo skulptūra. Kiek tolėliau už jo, kitoje laiptų kaskadoje — dviejų sienų — griuvėsių kompozicija. Tai plytinių šie. nų nuolaužų improvizacija. Nesiliaujančios šūvių papliū pos, granatų sprogimai, ,,katiušų" riaumojimas ir duslus tolimų sprogimų trenksmas, sklindantis per radiją, sutei kia šiam reginiui autentišku mo, betarpiškumo įspūdį. Toliau —- Didvyrių Aikštė, skirta karių — gynėjų heroiz mui pavaizduoti. Ansamblis susideda iš šešių dvifigūrinių skulptūrinių kompozicijų, vaizduojančių kovos epizodus, karių draugystę, ištikimybę kario pareigai. Kiekviena skulptūra labai individuali ir išraiškinga, tačiau jas vieni ja teminis-idėjinis sprendi mas ir kryptingumas. Priešais skulptūras — milžiniška (143 metrų ilgio ir 10 metrų aukš čio) siena — vėliava. Tarp jų — vandens veidrodis. Didvy riškų kovų tema vystoma kompozicijoje ant sienos. To liau — Sielvarto aikštė. Joje — 30 metrų dydžio liūdinčios motinos skulptūra, palinkusi
virš žuvusio sūnaus kurio veidą dengia vėliau Toje pačioje aikštėje yra a delis apvalus pastatas — rinės s'ovės salė (13 m aukį čio ir 1250 kv. m ploto). į lės centre — 5 metrų dydį ranka laiko fakelą su A-ųį nąja ugnimi. Ansamblį užbaigia dotį nantė — didinga skulptų „Tėvynė — motina šaukia' Tai pagrindinis viso ansaab lio monumentas. 52 me|j. aukščio moters figūra, kuiįj dešinėje rankoje — kalavį jas (30 metrų ilgio, sveriantį 14 tonų). Skulptūros aukštį su kardu — 85 metrai. kai kurie kiti skulptūros fy džiai: apimtis per liemenį -į 30 metrų, per petį permestą plevėsuojančio šalio (atsvara svoris — 250 tonų; skulptį ros pamatai 16 metrų po į me; visa skulptūra svetį 7000 tonų. Ji neturi sau ly gių pasaulyje. (Palyginimu galima pateikti tokius faktus Senojo Egipto kūrinys -. karaliaus Ramzeso I štatui — vos apie 20 metrų aukščio ir svėrė 1000 tonų. V. Muchį nos skulptūrinė grupė „Dar. bininkas ir kolūkietė“, su. kurta pasaulinei parodai [į ryžiuje, yra 21 metrų aukštį ir sveria 75 tonas. „Karys-š vaduotojas" Berlyne (taip a E. Vučetičiaus darbo) — |j metrų aukščio). .. .Nuo kurgano atsiveri iš pelenų ir griuvėsių pakilo, šio miesto-didvyrio panorama plati žydra didžiosios rus upės juosta ir už jos — be kraštės pavolgio lygumos Volgogradas turi dau{ draugų pasaulyje: jį kasdia aplanko tūkstančiai turistų ii visų šalies kampelių ir ui sienio svečiai. Volgogradi planetarijus — tai bičiulių ii Vokietijos Demokratinės Ra publikos dovana. Jis laito mas vienu iš geriausių » šaulyje. Ant pastato kupoli — jaunos moters figūra,, « koše laikanti žemės gaublį si balandžiu, taikos simboliu, gal neatsitiktinai planetarip pastatytas Taikos gatvėji Kiekvienas svečias Volgogn de atkreipia dėmesį į kai to rių gatvių pavadinimus: PortSaido, Koventri ir kitos. Ma das (Indija) ir Turinas (?* Uja), Lježas (Belgija) ir Ostnva (Čekoslovakija), Chirošma (Japonija) ir Koventi (Anglija) — tai miestai. 9 kuriais broliaujasi Volgogra das, tai miestai, svečiai iš to rių Volgograde visada la kiam i. Sunkius laikus matę pašau lio miestai susijungia bendri kovai už taiką.
P. KARK-*
vai nusifotografavo, o ko mandos draugai įteikė gėlių paskutinį kartą už „Mokslą" žaidusiems sportininkams: ko mandos kapitonui R. Kanopai, Z. Bružei, R. Ramanauskui. Vyt. ČEPAS Istorijos fak IV k. studentas
Ypatingas šis pavasaris vi so pasaulio tautoms. Praėjo 30 metų nuo tos dienos, kai Tarybinė Armija išvadavo Europą iš fašizmo jungo. Šią sukaktį pakiliai švenčia ir Cekcolovakijos liaudis. Ta proga Karlo universiteto Ma tematikos ir mechanikos fa kulteto kvietimu Prahoje vie šėjo mūsų vyrų tinklinio ir krepšinio komandos. Pirmieji jėgas išbandė tinkiininkai. Jų varžovais buvo Čekoslovakijos aukščiausios lygos žaidėjai — Karlo uni versiteto Matematikos ir me chanikos fakulteto vyrai. Pra džioje atrodė, kad šeiminin kai pasieks nesunkią pergalę: mūsų vyrai atrodė' pavargę, be to, atvyko ne stipriausios sudėties. Tačiau šeimininkams
LAIKRAŠTIS EINA NUO 1050 METŲ
sekėsi nelengvai. Visose tri jose partijose vyko atkakli kova (10:15; 12:15; U;15). Nugalėjo šeimininkai. Mūsų gretose išsiskyrė J. Grigonis ir J. Vaišnys. Daug lengvesnis uždavinys teko mūsų krepšininkams. Čia šeimininkai sprendė vie ną uždavinį — kaip išvengti triženklio rezultato. Mūsų krepšininkai, vadovaujami sp. m. J. Kazlausko (pelnė 21 tašką), jau nuo pat pirmų mi nučių nepaliko šeimininkams jokių vilčių. Rezultatyviai žaidė S. Būdvytis (16 tšk.), R. Bagdonas (12 tšk.), V. Jasikevičius (13 tšk.). Kiti vyrai taip pat verti pagyrimo, visi taikliai mėtė, neblogai gynė si ir laimėjo rungtynes 110: :83. Po varžybų buvę varžo
KAINA 2 KAP.
A Istorijos fakultete baigėsi mažojo futbolo turnyras. Le miamose rungtynėse susitiko ketvirtakursiai istorikai su antrakursiais. Pažiūrėti šios dvikovos susirinko gausus „sirgalių" būrys. Ir jie ne buvo apvilti. Rungtynės vy ko labai įtemptai. Pradžioje po V. Puodžiukyno ir A. Griškonio smūgių 2:0 pirmavo antrakursiai. Bet užteko kiek atsipalaiduoti, ir ketvirtakur siai išlygino rezultatą. Teko pratęsti rungtynių laiką. Le miamą įvartį pasiekė V. $leivys. Antrakursiai pasiekė sunkią, bet pelnytą pergalę. Trečią vietą iškovojo I kur so istorikai. A. SVINKUNAS
Į tėviškę ateina vasara...
Skelbimai
Gegužės 30 d. 16 vai. ren- charakteristikas ir pasus, kasi studentai, važiuojantys į Bulgariją. Su savimi turėti Studentų profkomite*"
232000 Vilnius — MTP-3 REDAKCIJOS ADRESAS: Universiteto g. 3, „Tarybinis studentas" Telefonai — 25084, ketvirtadieniais spaustuvėje — 29815
Tiražas,3000 egz. LKP CK leidyklos spaustuvė LV 09809 Užs. Nr. 1815
REDAKTORĖ ALGIS KUST*