Stebuklas vardu Vilnius (LT) by vilniusoldtownagency

Žynys Lizdeika XIV a. pradžioje išpranašavo kunigaikščiui Gediminui Vilnių būsiant garsiu visame pasaulyje, o ne taip seniai Vilniaus prieigose rastas X a. arabiškų dirhemų lobis! Kokia yra XI–XII a. stiklinių apyrankių, rastų Vilniaus pilies kalne ar XVII a. pradžioje Valdovų rūmuose atliktos operos kilmė? Koks įvykis kaskart Vilniuje suburia 100 000 ir daugiau Lietuvos žmonių? Skamba lyg klausimai iš stebuklinių pasakų, tačiau tai yra neįtikėtinai turtingos Vilniaus kultūros istorijos patirtys. Jų pažinimas stiprina ir padeda geriau susivokti beribiame pasaulyje. Dėl išskirtinės istorinės svarbos ir didžia dalimi išsaugoto Senamiesčio šiandien Vilnius yra vienas iš 300 UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių miestų. Lizdeikos pranašystė išsipildė ir mes galime didžiuotis, turį

VILNIAUS GIMIMAS Prieš 700 metų upių, pelkių, girių ir kalvų apsuptyje pradeda kurtis Vilnius. Vilniaus gimimo aplinkybės nelengvos. Krikščioniškoje Europoje vieninteliais pagonimis likusi Lietuva nuolatos kariauja su kryžiuočiais ir kaskart atsilaikyti darosi vis sunkiau, nes vien ryžto ir raumenų nebepakanka – galingas mūrines pilis ir miestus statantys, intensyviai su kitomis šalimis prekiaujantys, mokyklas ir universitetus steigiantys, galų gale naujausią ginkluotę turintys vakariečiai stipriai lenkia lietuvaičius. To meto Lietuvos valdovas didysis kunigaikštis Gediminas supranta situacijos rimtumą ir neišvengiamų pokyčių būtinybę. Šią nuojautą Gediminui dar labiau sustiprina sapnas apie geležinį vilką ir bičiulio, visų didžiai gerbiamo žynio Lizdeikos sapno išaiškinimas – reikia naujo stipraus europietiško

miesto. Šiam projektui Gediminas pasirenka pui-

gynybinę tvirtovę. Įtvirtinimus sudarė reziden-

met upė tekėjo kiek kitaip ir Gedimino kalnas

kiai pačios gamtos apsaugotą gyvenvietę, kurią

cinė Gedimino kalno pilis, gyvenvietė ir ūkinis

bei Kreivasis miestas nebuvo atskirti upės vagos

ryžtingai imasi pertvarkyti bei plėsti, paverčiant

kiemas kalno papėdėje bei, ten kur dabar niekas

(žr. žemėlapį) bei sudarė vientisą gyvenamąjį

ją svarbiausiu šalies miestu, netgi sostine.

negyvena (dabartinė Kalnų parko teritorija),

ir gynybinį kompleksą.

stūksojo Kreivoji pilis ir Kreivasis miestas. ŠianAukštose kalvose, greta Vilnios ir Neries santa-

dien Vilnia (Vilnelė) skiria Gedimino kalvą nuo

kos Gediminas Vilnių kūrė kaip gerai apgalvotą

buvusio Kreivojo miesto kalvų, tačiau anuo-

Vilniaus gimimas visai Lietuvai žymėjo naują

kunigaikščio dvaras nebuvo visiškai atskirtas

kiškus miestus. Viename iš šių laiškų, siųstame

pradžią ir reikšmingą posūkį Vakarų Europos

nuo Vakarų pasaulio. Yra žinoma, kad valdovo

1323 m. sausio 25 d., buvo pirmą kartą užrašytas

link. Gediminas, žinoma, suprato, kad statomų

raštinėje darbavosi iš Vakarų atvykę pranciško-

Vilniaus vardas ir ši data tapo Vilniaus gimtadie-

pilių nepakaks – būtina užmegzti diplomatinius

nų vienuoliai, padėję valdovui skaityti bei rašyti

niu (įprasta miesto įkūrimo data laikyti jo pirmąjį

santykius su Vakarų šalimis bei su svarbiausia

lotynų kalba. Metraščiai liudija, kad į pagalbą

paminėjimą rašto šaltiniuose.)

to meto Europos figūra – popiežiumi. Didysis

pasikvietęs vienuolį brolį Bertoldą Gediminas

kunigaikštis taip pat nujautė, kad būtina svars-

ryžosi laiškais kreiptis į patį popiežių bei vo-

tyti ir krikšto klausimą, nes tik priėmusi krikštą Lietuva galėtų pretenduoti tapti Europos dalimi. Krikšto klausimo kėlimas Gediminui buvo pavojingas ir sudėtingas, kadangi valdovo dvaro aplinka didžiąja dalimi buvo priešiškai nusiteikusi svetimo tikėjimo atžvilgiu. Tiesa, didžiojo

Laiškuose Gediminas pranešė apie savo ketinimą

namiestis, kūrėsi pirmieji priemiesčiai – stačiati-

priimti krikštą iš popiežiaus rankų ir atverti savo

kiškasis Rusėnų ir katalikiškasis Vokiečių. Išgirdę

valstybę krikščionių dvasininkams, amatinin-

kunigaikščio siunčiamą žinią, į Vilnių vyko vis

kams, pirkliams, riteriams ir žemdirbiams. Kaip

daugiau kitataučių, daugiausia iš vokiškų žemių,

tais laikais buvo įprasta, valdovas prašė laiškų

taip pat iš Rygos, kuri tuo metu priklausė vokie-

gavėjų perrašyti siunčiamą žinią ir, prikalus laiško

čiams. Pirmieji Vilniuje apsigyveno dvasininkai,

nuorašą prie artimiausios bažnyčios durų, laišką

kurie čia steigė vienuolynus ir statė bažnyčias.

perduoti per pasiuntinius kitiems Europos mies-

Tai leido užtikrinti katalikų tikėjimo išpažinimo

tams. Laiškų sumanymas buvo genialus, davęs

galimybę į Vilnių atvykstantiems naujakuriams.

lemiamą impulsą Vilniaus miesto suklestėjimui.

Paskui dvasininkus atkeliavo ir pasauliečiai:

Gedimino svarbiausias tikslas nebuvo krikštas.

amatininkai, ypač plytų gamybos ir mūro meis-

Valdovas visų pirma siekė prisikviesti iš kitų šalių

trai, bei pirkliai.

didžiausią tuometinį turtą – dirbančius ir produkciją kuriančius žmones. Visose Europos šalyse

Mirus Vilniaus įkūrėjui Gediminui, miesto augi-

tokių naujakurių atvykimas smarkiai paskatin-

mas nesustojo. Valstybės vairą perėmęs Jaunutis,

davo pažangą ir Gediminas tai puikiai suprato.

vėliau Algirdas su Kęstučiu įtvirtino Vilniaus kaip

Gediminas atidarė Lietuvai duris į Europą bei Eu-

sostinės statusą. Toliau pamažu plėtėsi rusėniška-

ropai – į Lietuvą, tačiau krikšto taip ir nepriėmė.

sis ir vakarietiškasis miesto rajonai, kurie atitinkamai buvo išsidėstę rytinėje ir vakarinėje miesto

Gediminui pradėjus plėsti Vilniaus miestą už

dalyse. O kur Vilniuje gyveno lietuviai? Pastarieji

pilių gynybinių sienų, ten kur dabar Vilniaus se-

buvo įsikūrę aplink Kreivąją pilį (dabartinė Kalnų parko teritorija), šalia valdovo dvaro Gedimino kalno papėdėje bei aplink Šv. Jonų bažnyčią.

NERIMASTINGA PAAUGLYSTĖ Gedimino anūkai pusbroliai Jogaila ir Vytautas Vilniaus kursą galutinai pasuko krikščioniškojo Vakarų pasaulio kryptimi. Šis posūkis, lydimas „sostų karų“, nebuvo sklandus ir lengvas. Viskas prasidėjo nuo to, kad būdamas 35 metų amžiaus Jogaila gavo pasiūlymą vesti tuo metu vos dvylikametę Lenkijos karalaitę Jadvygą. Jadvyga brolių neturėjo, tad nebuvo kam užimti Lenkijos karaliaus sosto (moterims tapti karaliais tuo metu nebuvo leidžiama). Lenkijos karaliumi galėjo karūnuotis tik Jadvygos vyras. Vis dar Vokiečių ordino puldinėjimus kenčiančiam Jogailai buvo naudinga suartėti su krikščioniška šalimi Lenkija. 1385 m. buvo sudaryta garsioji Krėvos sutartis, pagal kurią Jogaila sudarė sąjungą su Lenkija, priėmė krikštą, vedė Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Pagal Krėvos sutartį 1387 m. buvo apkrikštyta ir Lietuva. Buvo tikimasi, kad priėmus krikštą Ordino puldinėjimai liausis, tačiau kryžiuočiai mūsų krašto ramybėje nepaliko.

Išvykęs karaliauti į Lenkiją Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė ir Vilniaus valdymą patikėjo savo broliui Skirgailai. Šis Jogailos žingsnis užrūstino Vytautą, tik save įsivaizdavusį Vilniaus pilies soste. Keršydamas Jogailai ir kovodamas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, Vytautas padėjo kryžiuočiams sudeginti Kreivąją pilį. Pastaroji niekada daugiau taip ir nebebuvo atstatyta. Jogaila, matydamas, kad su ryžtingai nusiteikusiu pusbroliu geriau ne kariauti, o verčiau draugauti, perleido LDK sostą Vytautui. Abu pusbroliai sugebėjo pamiršti nuoskaudas ir kartu suvieniję jėgas garsiaisiais 1410-aisiais laimėjo vieną didžiausių to meto Europos mūšių, vėliau gavusį Žalgirio vardą. Žalgirio mūšyje kryžiuočiai buvo galutinai sutriuškinti ir beveik 200 metų trukę Ordino puldinėjimai pagaliau liovėsi.

chitektūra ir t.t. Tokie pokyčiai anuomet prilygo stebuklui, o Vytautas su kaupu pateisino savo Lietuvos krikšto proga Vilniuje įvyko nemažai

troškimą sėdėti LDK soste ir nebe reikalo dar

pasikeitimų. Vienas svarbiausių – Vilniui buvo

savo amžininkų buvo pramintas Didžiuoju.

suteikta savivaldos teisė, dar vadinama Magde-

gavus Magdeburgo savivaldos teisę, būtinai

burgo vardu. Tik savivaldą turintis miestas vidu-

Seniausieji iki mūsų dienų išlikę Vilniaus sta-

reikėjo ir rotušės – pagrindinio ir svarbiausio

ramžių Europoje laikytas svarbiu ir reikšmingu.

tiniai mena būtent Vytauto epochą. Vytautas,

administracinio pastato mieste. Rotušėje dirbo

Vytautui valdant Vilnius padarė didžiausią „civi-

gaisrams nuniokojus medinę aukštutinę pilį,

miesto valdžia, anuomet vadinta magistratu,

lizacinį šuolį“ savo istorijoje. Sostinė per nepilną

pastatė naują mūrinę, kurios vienas iš bokš-

čia vykdavo teismai, pirklių tarybos posėdžiai,

šimtmetį perėmė viduramžiškam Europos mies-

tų išliko iki mūsų dienų ir tapo pagrindiniu

būdavo įvertinamos ir apmokestinamos prekės,

tui būdingus bruožus su riteriais, amatininkų

Vilniaus simboliu. Buvo perstatyta ir Vilniaus

saugomi svarbiausi miesto dokumentai, mies-

cechais, vienuolynais, prie bažnyčių veikusiomis

katedra, prie kurios pradėjo veikti pirmoji mo-

telėnų ginklai. Prie Rotušės buvo atliekamos

mokyklomis, knygų spausdinimu, mūrine ar-

kykla Lietuvoje. Lietuvos krikšto proga miestui

viešosios bausmės, stovėjo „gėdos stulpas“, o jos

požemiuose veikė miesto kalėjimas. Šalia rotušės vyko prekyba. Vytauto laikais Vilniuje pastatyta ne tik nauja katedra, bet ir daugiau bažnyčių - Šv. Jono bažnyčia, taip pat vokiškojo rajono centre, šalia Vokiečių gatvės - Šv. Mikalojaus bažnyčia.

XV a. sostinėje pamatytume ir bent dvi mūri-

Pranciškonų vienuoliai taip pat statėsi vienuoly-

nes cerkves. Vytautas Didysis galutinai pakeitė

ną ir bažnyčią. Vytauto laikais Vilniuje sparčiai

Vilniaus rūbą iš medinio į mūrinį – tai tarsi buvo

„dygo“ turtingiausių miestiečių mūriniai namai.

krikšto marškiniai neseniai gimusiam miestui.

Vytautas Didysis palaikė senelio Gedimino pra-

juos skirdavo savo asmeniniais sargybiniais. To-

dėtą daugiakultūrio Vilniaus projektą. Vytauto

toriai buvo ne tik labai karingi, bet ir dėl tikėjimo

laikais šalia vokiečių ir rusėnų Vilniuje apsigy-

vengė girtauti. Metraščiai liudija, kad ir Vytautas

veno pirmieji žydai, nedrąsiai ir pamažu pradėjo

savo aplinkoje išsiskyrė saikingu alkoholio varto-

čia keltis ir totoriai. Vytautas ypatingai žavėjosi

jimu (ko nelabai pasakysi apie daugumą to meto

musulmonišką religiją išpažįstančiais totoriais,

lietuvių).

Vytautas sūnų neturėjo, taigi savo įpėdinio nepaliko. Po Vytauto mirties valdyti šalį mėgino Jogailos brolis Švitrigaila. Pastarajam sekėsi sunkiai

vaga, miestiečiai galėjo atsikvėpti nuo karų, o

ir netrukus sostas buvo perleistas Vytauto broliui

Europoje užgimęs renesansas ir Didžiųjų geogra-

mieras Jogailaitis vienuoliams padovanojo žemės

Žygimantui Kęstutaičiui. Šis valdovas taip pat

finių atradimų žinia dar nebuvo spėjusi atskrieti

vienuolyno ir bažnyčios statybai Vilnios upės

sunkiai tvarkėsi su pareigomis, galiausiai buvo

iki Lietuvos ir nedrumstė ramaus viduramžiško

pakrantėje, šalia rusėniškosios miesto dalies.

nužudytas Švitrigailos šalininkų. Bendru Lietu-

gyvenimo.

Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, tikintis, kad bernardinai padės stačiatikius rusėnus atversti

vos didikų ir Jogailos sutarimu į LDK sostą buvo pasodintas jauniausias Jogailos sūnus, tuo metu

Jaunasis valdovas Kazimieras Jogailaitis daugiau-

į katalikybę. Pirmasis bernardinų vienuolynas

vos trylikametis karalaitis Kazimieras Jogailaitis.

sia laiko praleisdavo savo gimtojoje Krokuvoje,

buvo medinis, kuris, simboliška, iškart po valdo-

tačiau Vilniaus reikalų neapleido. Į Vilnių valdo-

vo Kazimiero mirties sudegė. Lietuvos didžiuoju

Gyvenimas Vilniuje Kazimiero Jogailaičio valdy-

vas nutarė pakviesti dar vieną vienuoliją – ber-

kunigaikščiu bei Lenkijos karaliumi tapo Kazi-

mo laikotarpiu pagaliau pradėjo tekėti ramesne

nardinus, garsėjusius įtaigiais pamokslais. Kazi-

miero sūnus Aleksandras.

PAČIAME JĖGŲ ŽYDĖJIME XVI-ąjį amžių Vilniuje galime pavadinti klestėjimo laikotarpiu: daugiataučiame ir nuo karų šiek tiek atsikvėpusiame mieste vyko spartus ekonominis augimas, vienas po kito steigėsi amatininkų cechai, pradėtos spausdinti knygos, įsigaliojo pirmieji Lietuvos Statutai, buvo įkurtas pirmasis universitetas. Vilnius – vienintelis miestas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, turėjęs gynybinę sieną. Įsakymą pradėti sienos statybas XVI a. pačioje pradžioje išleido didysis kunigaikštis Aleksandras. Gynybinės sienos statybos truko net 19 metų! Siena turėjo 10 miesto vartų, iš kurių iki mūsų dienų išliko tik vieneri – Aušros (Medininkų) vartai.

Aleksandrui rūpėjo į miestą pritraukti kuo daugiau užsienio pirklių. Tam jis išleido įsakymą, draudžiantį per Lietuvą keliaujantiems prekeiviams aplenkti sostinę. Ši prievolė lėmė miesto ekonominį stiprėjimą ir pagreitino jo integraciją į Europą. Miestas augo ir fiziškai, čia ėmė kilti nauji būstai, skirti apsistoti keliaujantiems pirkliams, taip pat prekybos namai. Valdant Aleksandrui bernardinai pasistatė naują iki mūsų dienų išlikusį vienuolyną ir bažnyčią. Šalia pastarųjų išdygo ir šedevru bei Vilniaus gotikos (to laikmečio architektūros stiliaus pavadinimas) perlu vadinama Šv. Onos bažnyčia.

Aleksandro valdymo laikais Vilniuje ėmė kurtis amatininkų cechai. Pirmasis pačioje XV a. pabaigoje įsisteigė Auksakalių cechas. Auksakalių susivienijimas į cechą reiškė, kad profesinis amatininkų lygis jau pakankamai aukštas, o Vilniaus visuomenėje randasi vis daugiau pirkėjų, galinčių sau leisti gana brangius amatininkų dirbinius. Vilniaus auksakalių cecho nariai buvo vieni turtingiausių miestiečių, tradiciškai užimdavę vietas miesto valdančiajame elite. Pirmaisiais cecho gyvavimo metais didžioji dauguma auksakalių buvo

svetimšaliai, tačiau metams bėgant gana sparčiai pildėsi ir lietuvių meistrų gretos. Netrukus po auksakalių, savo cechus pradėjo kurti ir kiti amatininkai (siuvėjai, kalviai, batsuviai, mūrininkai ir daugelis kitų). Žinoma, reikia nepamiršti, kad lyginant su Vakarų Europa, kur cechai intensyviai formavosi XI-XIII a., profesinės amatininkų organizacijos Lietuvoje atsirado tik praėjus dar 200 metų. Nepaisant šio vėlavimo, nuo XV a. pab. Vilnius šuoliais ėmė vytis Vakarų miestus.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras iš kitų valdovų išsiskyrė tuo, kad mažai keliaudavo ir didžiąją savo valdymo laiko dalį gyveno Vilniuje. Aleksandro iniciatyva 1495 m. Vilniuje pradėjo veikti ir nuolatinė monetų kalykla, kurioje buvo kaldinta nauja valiuta - lietuviškas pusgrašis, cirkuliavęs valstybėje kartu su denarais.

Aleksandras mirė Vilniuje. Šio valdovo palaikus iki šiol saugo Vilniaus katedros požemiai.

Po Aleksandro mirties į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sostą sėdo Aleksandro brolis Žygimantas Senasis. Senojo vardą jau gyvenimo pabaigoje Žygimantas gavo dėl tiems laikams neįtikėtinai ilgo savo amžiaus – išgyveno jis 81-erius metus. Su Žygimanto Senojo valdymu pagaliau ir Lietuvą

pasiekė renesanso vėjai, ypač prie to prisidėjo antroji Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca. Naujosios karalienės prašymu Vilniuje pradedami gotikinės Žemutinės pilies perstatymo darbai (po rekonstrukcijos anuomet rūmai atrodė maždaug taip, kaip dabar atrodo atstatytieji) bei įveisiamas gimtąją Italiją prime-

Senojo ir Bonos Sforcos dvaruose tiek Vilniuje, tiek ir Krokuvoje maistą ruošdavo taip pat išskirtinai tik virėjai iš Italijos, kadangi karalienei Bonai lenkiška ir lietuviška virtuvės, kuriose vyravo riebūs mėsos ir ankštinių daržovių patiekalai, neatrodė priimtinos. Bona Sforca aktyviai dalyvavo visose šalies valdymo srityse. Vos atvykusi į Vilnių, karalienė ėmė tikrinti, kas ir ar teisėtai valdo aplink Vilnių esančias žemes, dalį žemių išpirko ir pradėjo taikyti sėjomaina paremtą pažangesnį ūkininkavimo metodą. Dirbamus laukus imta skirstyti į tris vienodo dydžio „gabalus“ ir juose kasmet vis auginti kitas kultūras. Toks ūkininkavimo principas leisdavo dirvai pailsėti nuo konkrečios kultūros ir lemdavo gausesnį derlių.

nantis sodas. Karalienės sode atsirado lietuvio uoslei bei akiai iki tol nepažintų augalų (įvairių naujų medžių rūšių, prieskoninių žolelių, uogų, daržovių). Itališko pavyzdžio sodą su alėjomis, vejomis, gėlių lysvėmis, balto marmuro skulptūromis ir puošniais tilteliais Vilniaus Žemtinėje pilyje įrengė ir prižiūrėjo italai. Žygimanto

Bona Sforca į Vilniaus diduomenę atnešė naujas pokylių madas. Kilmingos damos, norėdamos prilygti karalienei, siūdinosi madingas itališko stiliaus sukneles, prie prabangių stalų pradėta valgyti naudojantis šakute (lietuviai iki Bonos Sforcos valgydami naudojosi tik rankomis, šaukštu ir peiliu). Bonos laikais Vilniuje, Pilies gatvėje asmeninis karalienės vaistininkas iš Italijos atidarė pirmąją vaistinę, kurioje buvo galima gauti ir gydymą.

O kokia tuo metu buvo elitui nepriklausiusių vilniečių kasdienybė? XVI a. Europoje buvo leidžiamas miestų atlasas Civitates orbis terrarium, dar vadinamas Brauno atlasu, kuriame buvo sudėti svarbiausių pasaulio miestų planai su aprašymais. Šiame atlase atsidūrė ir Vilnius. Prie žemėlapio buvo pridėtas ir miesto aprašymas.

Žygimanto Senojo valdymo pradžioje knygas vis dar rašydavo ir perrašydavo ranka vienuolynuose. Tuo tarpu Vakarų Europoje knygos jau buvo pradėtos spausdinti maždaug prieš 70 metų (vokietis Johanas Gutenbergas 1445 m. išrado knygų spausdinimo presą). Galų gale 1522 m. situacija Vilniuje pasikeičia. Už tai netiesiogiai reikėtų padėkoti karaliaus Žygimanto Senojo nesantuokiniam sūnui Jonui, tapusiam Vilniaus vyskupu. Jono iš Lietuvos kunigaikščių (toks jo buvo vardas) dvare dirbo mokslus Vakarų universitetuose baigęs Pranciškus Skorina. Pastarasis buvo vyskupo Jono asmeniniu sekretoriumi ir gydytoju. Būtent Pranciškus Skorina davė pradžią knygų spausdinimui Lietuvoje, kuomet 1522 m. Vilniuje šalia rotušės įkūrė pirmąją spaustuvę. Vyskupui Jonui Vilnius dėkingas ir už pirmuosius čia pagamintus stiklus. Jonas į Vilnių pakvietė iš Lenkijos stiklo meistrą bendravardį Joną Paleckį, kuris Vilniuje įkūrė pirmąją stiklo dirbtuvę. Vyskupui priklausė ir Vilniaus plytinė, stovėjusi už miesto sienų kitame Neries krante ant kalvos priešais tiltą. Kodėl vyskupas rūpinosi tokiais žemiškais reikalais? Jonui plytų ir stiklo reikėjo per gaisrą apdegusios Vilniaus katedros atstatymui.

Kalbant apie vaikus, Žygimantas Senasis turėjo keletą tiek nesantuokinių, tiek santuokinių

dukrų, tačiau santuokinis sūnus buvo vienintelis – Žygimantas Augustas, kurį karaliui pagimdė Bona Sforca. Tik Žygimantas Augustas galėjo pretenduoti į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą. Bona be galo lepino savo sūnų ir atkakliai siekė, kad šis didžiuoju kunigaikščiu būtų pakeltas (karūnuotas) kuo anksčiau, dar nesulaukus nei pilnametystės, nei tėvo mirties. Vos devynerių Žygimantas Augustas Vilniaus katedroje jau buvo pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Karūnacijos puota vyko ką tik perstatytuose prabangiuose Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose.

Barboros ir, mirus pirmajai žmonai Elžbietai, Radvilaitę vedė. Valdant Žygimantui Augustui buvo pasirašyta garsioji Liublino unija, kuri reiškė, kad Lietuva ir Lenkija susijungia į vieną bendrą valstybę. Žygimantas Augustas mirė 1572 m., nesulaukęs palikuonių, tad su juo baigėsi lietuviškoji Gediminaičių-Jogailaičių dinastija ir valdovus pradėta rinkti bajorų seimuose.

Būdamas 24 metų tėvo valia Žygimantas Augustas tapo ir faktiniu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovu. Jis su žmona Elžbieta Habsburgaite persikėlė gyventi į Lietuvos sostinę, ėmėsi valstybės reikalų bei rezidencijos plėtros. Žygimantas Augustas buvo aistringas tuo metu ypatingai brangių gobelenų kolekcininkas, taip pat jautė didžiulę aistrą knygoms ir žirgams. Kai po tėvo mirties Žygimantas Augustas tapo dar ir Lenkijos karaliumi, Vilniaus neapleido ir čia lankytis mėgo labiau nei Krokuvoje. Tam buvusi priežastis: Vilniuje valdovas susipažino su greta Valdovų rūmų stovėjusiuose Radvilų rūmuose gyvenusia, neseniai nešle tapusia bendraamže Barbora Radvilaite. Pametė galvą Žygimantas Augustas dėl žaviosios

vatyviąją katalikų bažnyčią atstovavo įtakingasis Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Protasevičius dėjo visas pastangas, mėgindamas nukonkuruoti pusbrolių Radvilų įsiūbuotą protestantizmo bangą. Žymiausias ir stebuklui prilygstantis vyskupo Protasevičiaus inicijuotas projektas – Vilniaus universitetas.

XVI a. pradžioje Europoje prasidėjo tuometinį pasaulį iš esmės supurčiusi protestantizmo banga. 1517 m. spalio 31 d., Visų Šventųjų dienos išvakarėse, 33 metų vienuolis Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias tezes ant Pilies bažnyčios

Vitenberge durų (Tos durys tarnavo kaip lenta įvairiems skelbimams, susijusiems su akademiniais ir bažnytiniais reikalais.). Liuteris reiškė nepasitenkinimą katalikų bažnyčios įpročiais ir nestabdomu noru pralobti (netgi už nuodėmių atleidimą kai kurie popiežiai išsigudrindavo rinkti iš nusidėjėlių pinigus). Liuterio pasekėjų greitai ėmė daugėti, nes nuo paprasto žmogaus nutolusi ir į politiką bei turtų kaupimą įklimpusi bažnyčia atrodė nebepriimtina. Pagrindinė protestantų idėja buvo grįžti prie tikrojo Dievo žodžio, dėmesį sutelkiant į Biblijos skaitymus,

o ne sureikšminant pasenusias bažnytines apeigas. Skaityti Dievo žodį nebuvo taip paprasta, nes reikėjo mokėti lotyniškai (tuo metu visi bažnytiniai tekstai buvo prieinami tik lotynų kalba). Protestantams buvo labai svarbu versti šventuosius raštus į nacionalines kalbas ir leisti knygas, kurios būtų suprantamos didžiajai visuomenės daliai. Štai kodėl ir Lietuvoje pirmąsias lietuviškas knygas išleido būtent protestantai. Praėjus 22 metams po Martyno Liuterio tezių, reformacijos banga kartu su Liuterio mokiniu Abraomu Kulviečiu atsirita ir į Vilnių. Lietuvos sostinėje prasideda arši kova dėl įtakos tarp katalikų ir protestantų. Protestantizmo plėtra Lietuvoje daugiausia rūpinosi garsieji pusbroliai Mikalojai Radvilos – Juodasis ir Rudasis. Pusbroliai Radvilos savo dvaruose, kurių Vilniuje turėjo net keletą, steigė protestantiškas mokyklas ir bažnyčias. Kitoje barikadų pusėje stovėjo ir konser-

XVI a. pirmoje pusėje Vilniuje vis dar nebuvo aukštesnės ar aukštosios mokyklos. Bekonkuruojantys protestantai ir katalikai suprato, kad tie, kuriems pavyks tokią mokyklą įsteigti, perims įtaką į savo rankas. Pirmieji aukštesniosios mokyklos įkūrimu pradėjo rūpintis protestantai. Tą matydamas Vilniaus vyskupas ėmėsi iniciatyvos. Vyskupas nusprendė pasikviesti į Vilnių iš Vakarų Europos keletą jėzuitų vienuolių ir pavesti jiems įkurti Vilniuje jėzuitų kolegiją. Kodėl būtent jėzuitus? Tame laikmetyje jėzuitų vienuolija buvo ta jėga, kuri katalikiškoje Europoje rūpinosi švietimu. Valerijonas Protasevičius jėzuitams parūpino sklypą kolegijos statyboms šalia savo rūmų (Vyskupų rūmai buvo dabartinės Prezidentūros vietoje). Ruošiantis jėzuitiškos kolegijos įsteigimui Vilniuje mirė pagrindinis šios idėjos priešininkas ir bene garsiausias Vilniaus protestantas – Radvila Juodasis. Pastarojo palyginti ankstyva mirtis (jam buvo 50 metų) palengvino katalikų įsigalėjimą Vilniuje ir visoje LDK.

Valerijonas Protasevičius neapsiribojo kolegijos

Vilniaus universitetas buvo vienas pirmųjų Vidurio Europoje – už jį senesni tik Krokuvos, Karaliaučiaus, Pečo, Budos (dabart. Budapešto) ir Prahos universitetai. Vilniaus universitetas –

Vieni labiausiai europiniu mastu išgarsėjusių universiteto auklėtinių buvo XVII a. pirmoje pusėje gyvenę du Kazimierai. Motiejus Kazimieras Sarbievijus išgarsėjo kaip poetas, rašęs lotynų

idėja – jis siekė kolegiją reorganizuoti į universitetą. Protasevičiui pavyko gauti tiek popiežiaus Grigaliaus XIII, tiek neseniai išrinkto naujo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (Žygimanto Senojo sesers vyro) pritarimą Vilniaus universiteto steigimui. Oficialia universiteto įkūrimo data tapo 1579 m. balandžio 1 d. Tuo metu universitetas pavadintas Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetu. Tarytum užbaigęs savo gyvenimo svarbiausią misiją vyskupas Protasevičius netrukus po universiteto atidarymo mirė.

vienas sėkmingiausių projektų Lietuvos istorijoje. Universitete dėstė profesoriai iš visos Europos. Studentų etninė sudėtis taip pat buvusi itin marga: be lietuvių, baltarusių, lenkų, rusų, prūsų, vokiečių, universitete studijavo anglų, škotų, danų, norvegų, italų, vengrų, suomių. Dėstomoji kalba buvo lotynų. Buvo mokoma graikų, hebrajų kalbų. Universitetas turėjo savo spaustuvę, kurioje spausdino leidinius įvairiomis Europos kalbomis. Universitete buvo parengti pirmieji vadovėliai. Per savo istoriją ši aukštoji mokykla išugdė daugybę garsių ir įtakingų asmenybių.

kalba. Jis buvo laikomas vienu iškiliausių epochos poetų Europoje, gavusių apdovanojimą – laurų vainiką net iš paties Romos popiežiaus. Jo amžininkas Kazimieras Semenavičius nusipelnė kaip matematikas, chemikas ir artilerijos žinovas. Jis parašė artilerijos vadovėlį „Didysis artilerijos menas“, kuris buvo išleistas 1650 m. lotynų kalba Amsterdame ir vėliau išverstas į daugelį kalbų. Semenavičius pirmasis istorijoje išrado daugiapakopę raketą, kurią siūlė naudoti kariniams tikslams. Štai kodėl Kazimierui Semenavičiui skirtas paminklas vaizduoja raketą.

Kalbant apie karybą, negalima nepaminėti tiek anuomet, tiek ir šiandien tikru stebuklu įvardijamos asmenybės – Vilniuje gyvenusio Jono Karolio Chodkevičiaus. Chodkevičių giminė buvo viena turtingiausių XVI – XVII a. Lietuvoje. Jono Karolio tėvas skyrė nemažą finansinę paramą Vilniaus universiteto įkūrimui. Visgi Vilniuje įkūrus universitetą, Jonas Karolis neliko jame studijuoti, o nutarė išvykti akiračio praplėsti Vokietijos ir Italijos aukštosiose mokyklose. Nors nuo vaikystės linko prie karo meno, karybos niekada nestudijavo. Grįžęs iš studijų į Lietuvą, Jonas Karolis pradėjo karjerą karo lauke. 1605 m. rugpjūčio 27 d. prie Salaspilio (Kirholmo) apie 4 000 J. K. Chodkevičiaus vadovaujamų karių sutriuškino Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamas švedų pajėgas (14 000 karių). Per-

dienomis veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija.

galė prie Salaspilio nuskambėjo visoje Europoje. Dar didesnės šlovės J. K. Chodkevičius nusipelnė, kai sustabdė Vidurio Europai grasinusią Osmanų imperijos jėgą. Jis vadovavo jungtinei 70 tūkst. karių Lenkijos ir LDK kariuomenei, 1621 m. rugsėjo ir spalio mūšiuose prie Chotino kovojusiai su 220 tūkst. Turkijos karių. Spalį buvo sudaryta taika, turkai pripažino pralaimėjimą, Lenkijos ir Lietuvos sienos nuo totorių ir turkų antpuolių buvo apgintos. Paminklą garsiajam karo vadui Jonui Karoliui Chodkevičiui galite pamatyti Chodkevičių rūmų kieme, kur mūsų

akcentavo, kad niekas negali būti nubaustas nesant pakankamų kaltumo įrodymų. Statutai į Lietuvos visuomenės gyvenimą pagaliau atnešė daugiau humaniškumo. Lietuvos Statutų tobulinimas užtruko net 60 metų! Pirmosios rankraštinės Statuto redakcijos pasirodė 1529 ir 1566 m. Rankraštiniai Statutai buvo platinami perrašinėjimo (nuorašų) būdu. Deja, nuorašuose dažnai įsiveldavo klaidų, todėl 1588 m. parengtą III-ąjį Statutą buvo nutarta spausdinti. Šiam darbui atlikti tuometinis Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikos karalius Zigmantas Vaza pasirin-

XVI a. pabaigoje, kuomet Steponą Batorą jau buvo pakeitęs kitas valdovas – Zigmantas Vaza (Žygimanto Augusto į Švediją nutekėjusios sesers sūnus), Vilniuje buvo lemta gimti dar vienam stebuklui – Lietuvos Statutams (trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m.). Šie dokumentų rinkiniai juridiškai įteisino valstybės santvarką ir valdžios institucijų funkcijas. Įsigaliojus Statutams, šalies valdovo galia menko, o Ponų tarybos valdžia augo. Statutai ypatingi tuo, kad pirmą kartą Europoje atskyrė įstatymų kūrimo, vykdomąją ir teismo valdžias, įgyvendino luominės teisinės valstybės idėją. Statutai

ko Vilniuje veikusią brolių pirklių Mamoničių spaustuvę. Lietuvos Statutas buvo spausdinamas LDK kanceliarine rusėnų ir lenkų kalbomis. Zigmanto Vazos sprendimą pasirinkti Vilniaus Mamoničių spaustuvę neabejotinai įtakojo Statuto rengimui vadovavęs turtingiausias to meto vilnietis, garsios Sapiegų giminės atstovas, politikas, diplomatas ir karvedys Leonas Sapiega. Būtent šis žmogus finansiškai rėmė Mamoničių spaustuvę, kad pastaroji būtų pajėgi išspausdinti svarbiausią to meto dokumentų rinkinį Lietuvoje. Leono Sapiegos palikimą galime rasti ir šiandieniniame Vilniuje. Leonas Sapiega pastatydino Šv. Mykolo katalikų bažnyčią kaip šeimos mauzoliejų (joje L. Sapiega palaidotas su dviem žmonomis bei kitais giminės atstovais) ir prie jos fundavo turtingiausią to meto Lietuvoje bernardinių vienuolyną. Mūsų laikais šiuose pastatuose yra įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus.

Į XVII-ąjį amžių Vilnius įžengė itin iškilmingai. 1602 m. tuometinis popiežius prieš daugiau kaip šimtmetį mirusį karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju. Šiandien mes šį šventąjį vadiname Kaziuku, kuomet švenčiame senas tradicijas turinčią Vilniaus Kaziuko mugę. Kas gi buvo tas karalaitis Kazimieras? Kazimieras buvo Jogailos anūkas, Kazimiero Jogailaičio sūnus ir Žygimanto Senojo brolis. Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje. Nors rūmuose nestigo pramogų, tačiau Kazimierui visa tai buvo svetima. Eidamas 17 metus Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Kazimieras drauge su tėvu dalyvaudavo seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius, taigi buvo numatytas užimti tėvo sostą. Nors buvo pati jaunystė, tačiau Kazimiero sveikata pradėjo silpnėti, atsirado pirmieji džiovos požymiai. Nepaisant negalavimų, Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rū-

pinosi miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams, rėmė tėvo įkurtus bernardinus. Gyvendamas Vilniuje nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Kazimiero sveikata vis silpo. Kai gydytojai ir net artimieji kaip vaistą nuo sunkios lėtinės ligos siūlė gyvenimą su moterimi (toks keistas tuomet buvo gydymas), Kazimieras atsakė, kad „norėtų verčiau prarasti šį laikiną ir praeinantį gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje“, ir visiems priekaištavo, kad nesigėdi siūlyti neleistino dalyko. 1484 m. kovo 4 d. būdamas vos 26-erių Gardine Kazimieras mirė. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo įrengę savo šeimai. Jau nuo pat karalaičio Kazimiero palaidojimo prie jo kapo buvo išklausomos tikinčiųjų maldos ir vykdavo stebuklai.

Vėl grįžkime į XVII a. pradžią. Šventųjų kultas tuo laikmečiu buvo itin svarbus ir paplitęs visoje Europoje. Kiekvienai šaliai buvo didžiulė garbė turėti savo šventųjų. 1604 m. gegužės 10–12 d. Vilniuje įvyko didžiulės iškilmės jau oficialaus šventojo Kazimiero garbei. Iškilminga procesija, kurioje dalyvavo beveik visas miestas, į katedrą nešė popiežiaus pašventintą šv. Kazimiero vėliavą. Vilniuje šventės metu šalia rotušės buvo padėtas milžiniškas kertinis akmuo (sulig Puntuku) Šv. Kazimiero bažnyčiai. Tomis dienomis baroko (tai toks ištaigingas, kontrastingas ir

didingas Romoje gimęs architektūros stilius) vėjai iš Romos atskriejo į Vilnių. Šv. Kazimiero bažnyčia, suprojektuota pagal Romos Jėzaus (Il Gesu) šventovės pavyzdį, atitiko visas to meto architektūrines madas ir buvo vienas pirmųjų baroko statinių už Italijos ribų. Tuo metu atrodė, kad šventojo karalaičio globos dėka Vilnių lankė vis didesnė sėkmė. Zigmanto Vazos iniciatyva Vilniaus katedroje buvo pastatyta tais laikais neįtikėtinai brangi ir prabangi Kazimiero koply-

čia, skirta ten iškilmingai laikyti šv. Kazimiero palaikams. Koplyčią projektavo Zigmanto Vazos karališkojo dvaro architektas. Koplyčios statybai buvo naudojamos brangios statybinės medžiagos: iš Švedijos atvežtas smiltainis, Karpatų kalnų marmuras. Interjerą kūrė italų meistrai. Barokinės koplyčios statyba ir puošyba kainavo daugiau kaip 3 milijonus auksinų ir, tikėtina, yra brangiausias visų laikų Vilniaus statinys.

Karalius Zigmantas Vaza gana dažnai su savo dvaru lankydavosi Vilniuje. Kiekvienas valdovo apsilankymas mieste sukeldavo didelį šurmulį. Karaliaus palydą sudarydavo apie 300 žmonių, kuriuos visus reikėjo miestui garbingai priimti, maitinti ir sukurti karališkų pramogų. Mieste karaliui viešint nuolatos vykdavo puotos ir pasilinksminimai. Vienos Zigmanto Vazos viešnagės metu 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinėje

pilyje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“. Kūrėjai buvo valdovo dvariškiai italai. Spektaklis truko penkias valandas, scenos dekoracijos kelis kartus keitėsi ir vaizdavo tai dykumą, tai turtingus rūmus, tai sodą su fontanais ir jūrą su joje plaukiančiais laivais. Iki tol Vilniuje buvo žinomos tik teatralizuotos eisenos. Žiūrovams opera palikusi neišdildomą įspūdį. Vilniuje įvykęs „Elenos pagrobimas“ buvo viena pirmųjų operų, parodytų Europoje už Italijos ribų.

NELAIMIŲ ŠIMTMETIS Pakilios nuotaikos Vilniuje XVII a. viduryje ėmė blėsti. Vilnius įžengė į laikotarpį, kurį šiandien istorikai vadina Nelaimių šimtmečiu. Lietuvą ištiko taip vadinamasis „tvanas“. Ištvino ne upės,

bet nelaimės. Maskvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė pirmą kartą istorijoje sugebėjo užimti Vilnių ir miestą savo valdžioje laikė net 6-erius metus. Maskvėnų kariai siaubė Vilnių, išniekino bažnyčias, išdraskė kapavietes. Matydama Rusijos stiprėjimą ir artėjimą prie Baltijos jūros, į karą įsijungė Švedija. Lietuvos teritorija

tapo mūšių lauku. Po penkerių metų švedams pavyko į savo įtaką paimti beveik visą Baltijos jūros regioną. Buvo daug nepatenkintų, todėl netrukus kilo dar didesnis du dešimtmečius trukęs Šiaurės karas. Karas pagimdė badą, o pastarasis atnešė Didįjį marą. Vilniuje 1710-1711 m. prasiautusio maro metu išmirė apie 30 tūkst. vilniečių. Viso šio užklupusio košmaro akivaizdoje likusieji gyvi atsigręžė į Dievą, atgailavo už nuodėmes ir meldė pasigailėti. Didikai savo turtus skyrė bažnyčių rėmimui. Tokiomis aplinkybėmis

katalikų bažnyčios skiepijamas pamaldumas tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje dar labiau sustiprėjo: nelaimių iškankinti žmonės visas viltis dėjo į pomirtinį gyvenimą. Marui pasibaigus, nelaimės Vilniaus nepaliko – Vilnių siaubė milžiniški gaisrai. Dėl šių visų nelaimių sostinė ekonomiškai ir politiškai merdėjo, senojo Gediminaičių Vilniaus mūrai tapo vienais griuvėsiais. Tačiau svarbu, ne kaip žemai krenti, o kaip aukštai pakyli. Vilnius kaip koks feniksas kildamas iš pelenų XVIII a. antroje pusėje tą puikiai įrodė.

AMŽINAI GYVAS Po bene didžiausio Vilniaus gaisro, kilusio 1737 m., mieste atsirado jaunas, darbštus ir gabus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Deja, jokios informacijos, iš kur šis žmogus Vilniuje „išdygo“ istorija mums nepaliko. Vieni istorikai teigia, kad atkeliavo jis į mūsų sostinę iš Vokietijos, kiti svarsto jį atvykus iš

Lenkijos ir Čekijos pasienio, yra ir neatmetančių galimybės, kad šis architektas galėjo būti gimęs Vilniuje. Žinome tik tai, kad Jonas Kristupas Glaubicas priklausė Vilniaus liuteronų bendruomenei. Glaubicas su gausia šeima gyveno netoli dabartinės Vokiečių gatvės ir savo karjerą Vilniuje pradėjo apdegusios liuteronų bažnyčios atsta-

tymu. Darbai jaunajam architektui sekėsi puikiai ir tuomet pasipylė užsakymai. Jėzuitai troško kuo greičiau atstatyti gaisro apgadintą šv. Jonų bažnyčią su varpine, universiteto pastatus bei šv. Kazimiero bažnyčią. Dominikonams reikėjo

atkurti Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios kupolą. Seserys benediktinės samdė Glaubicą, kad šis atstatytų gaisrų suniokotus šv. Kotrynos bažnyčios fasadus. Unitams bazilijonams reikėjo naujų puošnių vienuolyno vartų bei bažnyčiai barokinių bokštelių. Stačiatikiai užsiprašė barokinio interjero savo Šventosios Dvasios vienuolyno cerkvei. Netgi žydai, statydami savo Didžiąją sinagogą, prašė Glaubico, tapusio tikra Vilniaus

žvaigžde, pagalbos. Sudegusio rotušės bokšto atstatymas miesto valdžios pageidavimu taip pat buvo pavestas Glaubicui (deja, rotušės bokštas mūsų dienų nesulaukė). Jono Kristupo Glaubico barokinis braižas Vilniuje taip išpopuliarėjo, kad

ir kiti architektai jo stilių ėmė kopijuoti. Iki mūsų dienų išlikusį Vilniaus senamiestį didele dalimi galime pavadinti tiesiog Glaubico Vilniumi. Glaubico dėka Vilnius vėl suspindo, tapo tikru barokiniu perlu.

1753 m. Vilniuje įvyko stebuklui prilygstantis įvykis – Vilniaus universitete buvo įkurta astronomijos observatorija – pirmoji visoje Rytų Europoje ir viena pirmųjų pasaulyje. Observatoriją įsteigė matematikas, astronomas ir architektas jėzuitų vienuolis Tomas Žebrauskas. Žemaitis Tomas sulaukęs pilnametystės nutarė tapti vienuoliu jėzuitu. Būdamas 21 metų atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą, kuriame mokėsi filosofijos. Vėliau išvyko į Prahą pasisemti matematikos ir fizikos naujausių žinių. Grįžęs iš studijų į Vilnių Žebrauskas tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. Žebrauskas garsėjo charizmatiškumu, mėgo studen-

tams ir plačiajai visuomenei organizuoti fizikinių eksperimentų pasirodymus. Tai didino profesoriaus žinomumą. Tomas Žebrauskas sumąstė tuo metu visiškai nerealiai atrodžiusį planą – įsteigti Vilniaus universitete astronomijos observatoriją. Šia idėja susižavėjo turtingas didikas ir LDK etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, kuris nupirko astronominių prietaisų. Dar viena Tomo Žebrausko darbų gerbėja buvo taip pat labai turtinga didikė, našlė Elzbieta Oginskaitė-Puzinienė, kuri finansavo specialių patalpų statybą, kitų reikmenų ir knygų įsigijimą. Virš triaukščio universiteto pastato Žebrauskas suprojektavo dviaukštį antstatą ir pats prižiūrėjo statybų eigą. Deja, bebaigiant įrenginėti Observatoriją, būdamas vos 44 metų Tomas Žebrauskas staiga mirė. Laimei, universitete tuo metu buvo dar viena astronomijos ir matematikos žvaigždė – Martynas Počobutas, kuris tęsė pradėtus Tomo darbus. Observatorijoje buvo atliekami įvairūs dangaus stebėjimai, vėlesniais metais ypač daug dėmesio buvo skiriama Saulės stebėjimui ir fotografavimui.

XVIII a. Vilniuje spindėjo dar viena pasaulinio ryškumo žvaigždė – Vilniaus Gaonas arba Elijas ben Saliamonas Zalmanas. Anot legendų, žydų tautybės berniukas Elijas nuo pat mažens Vilniuje buvo žinomas kaip išskirtinai guvus ir protingas vaikas, tuometę gausią Vilniaus žydų bendruomenę žavėjęs gebėjimu mintinai išmokti sudėtingiausius šventųjų raštų tekstus. Elijas ben Saliamonas Zalmanas iš tiesų Vilniuje gyveno, tačiau ne nuo vaikystės – atvyko jis čia jau suaugęs ir sukūręs gausią šeimą. Tiesa, būtent Vilniuje šis žmogus išgarsėjo ir gavo Gaono vardą, kas reiškia – pats geriausias Toros (judaizmo šventieji raštai) žinovas. Garsas apie Gaoną sklido iš vieno miesto į kitą. Kur tik gyveno žydai, jie visi studijuodavo Torą, o iškilus kokiam sudėtingam klausimui, laiškais kreipdavosi į garsųjį Vilniaus Gaoną. Atkakliausieji net į Vilnių atvykdavo, norėdami apie šventuosius raštus pasikalbėti ir padiskutuoti su šiuo išminčiumi. Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. XVIII a. Vilnius Gaono dėka tapo žydų kultūros klestėjimo simboliu ir buvo pavadintas „Lietuvos Jeruzale“. Vilniaus Gaono vardas ir mūsų laikais plačiai žinomas viso pasaulio žydų tarpe.

Vilniaus Gaonas mirė 1797 metais, kuomet Vilnius, kaip ir likusi Lietuva, deja, jau priklausė Carinei Rusijai. 1795 m. Rusija, Austrija ir Prūsija galutinai užgrobė ir pasidalino bendrą Lenkijos ir Lietuvos Respubliką. Prasidėjo dar vienas, visai kitoks Vilniaus istorijos tarpsnis – nuolatinių okupacijų šimtmetis. Tuo laikotarpiu

senojo Vilniaus istorija ir paveldas buvo mėginami nugramzdinti į užmarštį, tačiau, laimei, jau XX-ame amžiuje įvykus didžiausiam stebuklui – atgavus Nepriklausomybę ir Vilniui vėl tapus sostine, senojo Vilniaus dvasia pamažu pradėjo atgyti. 1994 m. Vilniaus senamiestis dėl savo neįtikėtinai turtingos istorijos bei išlikusio unikalaus paveldo buvo pripažintas ypatingai saugotina Pasaulio paveldo vietove ir įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Leidinys skiriamas Vilniaus, Lietuvos sostinės, 700 metų jubiliejui

2000 m. Vilniaus istorinis miesto centras tapo Pasaulio paveldo miestų organizacijos nariu ovpm.org

Leidinį išleido

Dėkojame

VšĮ „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra“ vsaa.lt | facebook.com/senamiescioagentura

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija vilniauspilys.lt | facebook.com/VilniusCastles/

Iliustravo Reda Tomingas Dizainerė Rūta Ivaškevičiūtė

Vilniaus miesto savivaldybė vilnius.lt